problemos-68-taisytas-51-galas.p65

Transkriptas

1 ISSN PROBLEMOS ÞMONIJOS TIKSLAI IR ÞMONIJOS TEISËS J. H. ABICHTO VEIKALE APIE PRIGIMTINÆ TEISÆ Heiner F. Klemme Otto-von-Guericke-Universität Magdeburg Institut für Philosophie Postfach 4120 D Magdeburg Straipsnyje aptariamos vokieèiø filosofo J. H. Abichto ( ), Kanto sekëjo, dirbusio Vilniaus universitete, pagrindinio veikalo Neues System eines aus der Menschheit entwickelten Naturrechts idëjos. Reikðminiai þodþiai: J. H. Abichtas, Kantas, Chr. Wolffas, asmuo, teisë. Áþanga XVIII amþiaus pabaigoje Vokietijoje vyko intensyvi diskusija dël prigimtinës teisës turinio, apimties ir metodo. O XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradþioje tokiø skirtingø autoriø kaip Hugo Grotius, Thomas Hobbesas, Samuelis Pufendorfas, Johnas Locke as ir Christianas Wolffas iðplëtotà ðiuolaikinæ prigimtinæ teisæ pakëlë á naujà aktualumo lygmená ne tik 1776 metø Virginia Bills of Rights * ir 1789 metø Déclaration des droits de l homme et du citoyen **, kur daugybë prigimtinës teisës reikalavimø ágyja konstituciná statusà, bet ir Immanuelis Kantas, jau devintajame deðimtmetyje reikðmingai prisidëjæs prie ðitø diskusijø, nors savo Dorovës metafizikà, kurios pirmoji dalis aptaria metafizinius teisës teorijos pagrindus, paskelbë tik 1797 metais. Taigi Kanto átaka paaiðkinama ne jo teisës filosofija, o pirmiausia jo veikalo Grynojo * Virdþinijos konstitucija (angl.) ** Þmogaus ir pilieèio teisiø deklaracija (pranc.) proto kritika (1781 m.) paskelbimu. Ðiame veikale jis ir pareiðkë, kad visoje mûsø màstysenoje ir veikloje kaip formulavo antrajame 1787 metø leidime ávykdæs màstymo bûdo revoliucijà (KrV B XII). Iki Kanto filosofai manë, kad gamtos ir dorovës dësnius mes paþástame savo protu arba atskleidþiame savo patyrimu, o Kantas teigë, kad gamtos ir laisvës vieðpatijose mes patys esame ástatymø leidëjai. Jo kritikos pagrindu, kaip skelbë pats Kantas, esà galima atsakyti á klausimà, kaip yra ámanoma gamtos ir dorovës metafizika. Vargu ar radosi nors vienas ano meto filosofas, teigiamu ar neigiamu poþiûriu galëjæs atsispirti potraukiui, kurá skleidë ðis Kanto pareiðkimas, remiantis jo Dorovës metafizika atsakyti á klausimà, kokias teises þmogus turi kaip þmogus ið prigimties ir kokias teises jis turi pirmausiai ágyti. Didþiuliai lûkesèiai, kuriuos Kantas sukëlë savo veikalu Grynojo proto kritika, galëjo daugelá ið jø ir gerokai nuvilti, nes per visà devintàjá deðimtmetá jis nepaskelbë nei dorovës, nei gam- 159

2 tos metafizikos. Taèiau vis dëlto 1785 metais iðëjus jo veikalui Dorovës metafizikos pagrindimas radosi kûrinys, kuriame Kantas kalba apie absoliutø þmonijos orumà (AA IV 440), ir þmogaus, kaip protingos bûtybës, absoliuèià vertæ (AA IV 394). Veikalu Dorovës metafizikos pagrindimas Kantui pavyko atverti tikrai naujà puslapá dorovës filosofijos istorijoje, pradëti etapà, apie kurá jau buvo uþsiminæs Grynojo proto kritikoje, bet konceptualiai dar nespëjæs ágyvendinti metais Kantas dar orientavosi á laimës sàvokà kaip tikràjá mûsø dorovinës elgsenos motyvà, o 1785 metais veikale Dorovës metafizikos pagrindimas teigë, kad grynasis protas pats yra praktinis. Grynasis protas dorovës dësná pateikia mums ne tik kategorinio imperatyvo pavidalu: ðis protas mums, þmonëms, motyvuoja, kad savo poelgius reikia grásti pagarbos kitiems jausmu, taip pat ir subjektyviai, ið pareigos, kitaip sakant, reiðkiant pagarbà dorovës dësniui (plg. AA IV ). Ypaè vaisinga vëlesniais metais vykusiose diskusijose dël prigimtinës teisës pasirodë esanti pirmiausia Kanto þmonijos sàvoka, kuria jis pareiðkë, kad visi þmonës, kaip protingos bûtybës, yra tikslai patys savaime, t. y. kad jø paèiø egzistencija yra svarbiausia sàlyga, ribojanti kiekvieno þmogaus poelgiø laisvæ (AA IV ; plg. KrV A 316/B 373). Jei þmogus egzistuoja kaip savaiminis tikslas, tada jis yra ápareigotas elgtis tik taip, kad jo poelgiai neprieðtarautø kitø asmenø savitiksliðkumui. Antroje specialioje kategorinio imperatyvo formuluotëje ðá pagrindiná laisvës filosofijos aspektà Kantas iðreiðkë ðitaip: Elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje niekada þmogaus nepanaudotum vien kaip priemonës, o visada kaip tikslà (AA IV 29). Tad jeigu teisinga, kad þmonija mûsø paèiø asmenyje yra svarbiausia ribojanti naudojimosi laisve sàlyga, tai ið þmonijos idëjos turëtø bûti galima kildinti siauras ir plaèias pareigas ne tik mûsø paèiø ir kitø asmenø atþvilgiu, bet ir, kaip teigë Kantas 1785 metais, þmonija turëtø bûti aukðèiausias teisës pateisinimo pagrindas. Ðià iðvadà ið Kanto teorijos apie þmonijà mûsø paèiø asmenyje XVIII amþiaus devintajame ir deðimtajame deðimtmeèiuose pasidarë daugelis kantininkø. Taèiau kaip galima teisæ tiesiogiai kildinti ið þmonijos idëjos? Kaip galima árodyti, kad þmonijos mûsø asmenyje idëjoje esama teisiø, kurios þmogui priklauso ið prigimties? Kantininkai á ðá klausimà nedavë vienareikðmio atsakymo. Vieni ið jø griebësi absoliutaus, kiti santykinio teisës dedukcijos 1 metodo. Taikant absoliuèià teisës dedukcijà teisë kildinama ið vieno asmens proto ir dorovës dësnio, o pasitelkus santykinæ teisës dedukcijà ji kildinama ið nuostatos nekenkti kitiems asmenims 2. Prie tø autoriø, kurie savo prigimtinës teisës projektuose orientuojasi á absoliuèios teisës dedukcijos idëjà, priklauso ir ðiais laikais jau beveik pamirðtas Johannas Heinrichas Abichtas. Apie já ir jo 1792 metais Bairoite paskelbtà veikalà Neues System eines aus der Menschheit entwickelte(n) Naturrechts * dabar iðsamiau ir pakalbësime. Johannas Heinrichas Abichtas: gyvenimas ir darbai Abichtas gimë 1762 metø geguþës 5 dienà Folkðtete (Rudolðtatas) Tiuringijoje 3. Baigæs 1 Feuerbach (1796: 92 93); þr. ðiuo klausimu Kerstingo (1993: ) samprotavimus. 2 Þr. be kitø dar Achenwall und Pütter: Der Satz: störe nicht die Erhaltung anderer ist der allgemeine, eigene, erste und angemessene Grundsatz des Naturrechts (1995, 213). * Nauja ið þmonijos iðplëtota prigimtinës teisës sistema. 3 Iðsamesniø duomenø apie Abichto gyvenimà ir darbus pateikta Klemme (1998). 160

3 Rudolðtato Gymnasium illustre Fridericianum ástoja á Erlangeno universitetà, kur studijuoja teologijà ir Filosofijos fakultete lanko ið pradþiø logikos ir metafizikos paskaitas ir seminarus, o paskui pasuka á psichologijà ir pedagogikà. Èia Abichtas studijuoja vokieèiø racionalisto Christiano Wolffo, anglø empiristø (Locke o, Hutchesono, Reido, Hume o) ir populiariø vokieèiø filosofø (Federio, Meinerso) veikalus metais savo gimtajame Rudolðtate iðlaiko teologijos egzaminus, taèiau dvasininko keliu neþengia. Duonà uþsidirba ið pradþiø kaip namø mokytojas. Kaip ir daugelis kitø to meto jaunø filosofø, taip ir Abichtas, susipaþinæs su Kanto veikalu Dorovës metafizikos pagrindimas, ima labiau gilintis á Kanto filosofijà; tai buvo lemtinga tolesnei jo, kaip filosofo, profesinei veiklai 4. Savo akademinæ karjerà Abichtas pradëjo Erlangeno universitete 1788 metø vasaros semestre paskaitomis apie Kanto Grynojo proto kritikà 5. Paskesniais metais jis skaito paskaitas daþniausiai pagal savo sukurtus vadovëlius daugeliu temø: logika ir metafizika, prigimtinë ir tarptautinë teisë, pedagogika ir religijø istorija, dorovë ir estetika, empirinë psichologija ir antropologija. Taip pat ir jo 1792 metais iðleistas veikalas Nauja ið þmonijos iðplëtota prigimtinës teisës sistema buvo pateiktas kaip vadovëlio konspektas (1792: 9). Tikriausiai nusivylæs savo pedagogine veikla Erlangene, kur tik 1799 metais gavo ordinarinio profesoriaus vietà, 1803 metais palankiomis finansinëmis sàlygomis tampa logikos ir metafizikos profesoriumi rusø imperijai priklausiusiame lenkakalbiame Vilniaus universitete. Vilniuje Abichtas stengiasi pateikti plaèià paskaitø programà ir priklauso prie pirmøjø profesoriø, kurie skleidþia Kanto filosofijà rytinëje Europos dalyje. Taèiau ir èia jo akademinë veikla nëra sëkminga. Abichtas nemoka lenkiðkai, o jo studentai tik labai menkai supranta lotynø kalbà, kurios jis nori nenori priverstas griebtis, nes leisti dëstyti vokiðkai universiteto vadovybë, nepripaþástanti Kanto filosofijos, nesutinka. Jo paskutinë knyga Initia psychologicae pholosophiae proprie sic dictae, pasirodþiusi 1814 metais Vilniuje, mokslo pasaulio lieka nepastebëta. Abichtas mirðta 1816 metø balandþio 28 dienà Vilniuje. Pasiþvalgius po Abichto filosofijos veikalus, galima nustatyti skirtingus kûrybos etapus. Ankstyvuosiuose veikaluose jis stengiasi deramai suvokti Kanto filosofijà kaip sistemà ir jos principus taikyti tokiose srityse, kuriose Karaliauèiaus filosofas dar netaikë 6, o antroje devintojo deðimtmeèio pusëje, susiþavëjæs Karlo Leonardo Reinholdo elementariàja filosofija, jis imasi kurti savo elementariàjà filosofijà, kurià vis ið naujo modifikuoja 7. Jo pirmuosius filosofinius mëginimus pripaþásta tik ortodoksiðkieji kantininkai (plg. AA X 548, XI 5), o savi vëlesnio laikotarpio darbai iðtisai atmetami kaip nesuderinami su Kanto filosofija (plg. AA XI 164, XII 26). Abichtas pats pabrëþia savo skirtumus nuo tradiciniø kantininkø, kai, pavyzdþiui, deðimtojo deðimtmeèio pradþioje piktais þodþiais prikiða Kantui teodicëjos galimybæ 8. Deðimtajame deðimtmetyje Abichtas skelbia daug darbø, taèiau ið kolegø nesulaukia tikro atgarsio. Didþiausià vieðà pripaþinimà ágyja jo 4 Plg. Abichto 1789 m. balandþio 22 d. laiðkà Kantui (AA XI 25 29) ir jo veikalà Tugendlehre (1790: VI VII). 5 Plg. Fikenscher (1806: Band II, 223). 6 Plg. Willensgeschäfte (1788: XV XVI ir 151). 7 Plg. jo 1788 m. liepos 20 d. ir 1789 m. geguþës 14 d. laiðkus Reinholdui (Abicht 1825). 8 Belohnung und Strafe (1797: Band 2, 605) ir Tugendlehre (1790: XI). 161

4 * Konkursinis darbas klausimu: Kokià paþangà padarë metafizika nuo Leibnitzo ir Wolffo laikø Vokietijoje? 9 Neubig (1843: 12); plg. Tennemann (1816: 338). 10 (1796, 700); plg. Oberdeutsche allgemeine Litteraturzeitung (1792, 1024). 11 Ne be pagrindo Fichte priekaiðtauja Abichtui, kad tas vienoje recenzijoje savo filosofijà pavertæs psichologija. Todël jam siûlo filosofijos geriausiai atsisakyti; plg. Fichte (1988: 262 ir 267) metais paskelbtas raðinys Preisschrift über die Frage : Welche Fortschritte hat die Metaphysik seit Leibniztens und Wolffs Zeiten in Deutschland gemacht? *, kurá paþymëjo Berlyno Prûsijos Karaliðkoji Mokslø Akademija. Dël menko darbø pripaþinimo, be abejonës, ið dalies yra kaltas ir pats Abichtas. Ne be pagrindo jam buvo priekaiðtaujama vartojus neaiðkià terminijà ir nepakankamai skaitytojams atskleidus savo raðtø argumentavimo kontekstà. Todël visai nestebina, kad kai kurie amþininkai Abichtà vadino vokiðkuoju Hërakleitu ( teutscher Heraklit ) 9. Atitinkamai dvilypiðkai á jo raðtus reagavo ir tuometinë mokslinë spauda. Þurnale Göttingische gelehrte Anzeigen pasirodë beveik triuðkinamos Friedricho Bouterweko, Johanno Gottliebo Buhle s ir Johanno Georgo Heinricho Federio recenzijos. Taip pat ir átakingo Jenos laikraðèio Allgemeine Literatur- Zeitung recenzentai negailëjo kritikos sumaniam savarankiðkam màstytojui ( scharfsinnige(n) Selbstdenker ) metø ginèas su Fichte áspûdingai þenklino artëjant Abichto filosofiniø raðtø recepcijos pabaigà vokiðkai kalbanèiuose kraðtuose 11. Vis dëlto Abichtas, kaip ir Breyeris, Gottliebas Ernstas Augustas Mehmelis, Georgas Friedrichas Danielis Goessas (Goeß) ir kiti, nusipelnë kaip Kanto (daþnai kritiðkai komentuotos) filosofijos Erlangene ir paskui Vilniuje platintojas; taèiau kaip sistemiðkai dirbantis filosofas, apskritai liko nepripaþintas. Iðimtá sudaro vieno anoniminio recenzento nuomonë, kad Abichtas priklausàs prie svarbiausiø tuo metu gyvø esanèiø filosofø: Revoliucijø respublikinëje filosofijos karalystëje aðtuonioliktame ðimtmetyje pas mus, vokieèius, netrûko. Tai þenklas, kaip laisvai ir nekliudomai galima filosofijoje màstyti ir tirti. Didþiausi protai [...] yra, be jokios abejonës, Kantas, Reinholdas, Fichte, Abichtas ir kiti akivaizdþiø talentø, filosofinio áþvalgumo ir nuoðirdþiai trokðtantys tiesos þmonës (Anonymus 1803, ). Þmonijos tikslai ir þmonijos teisës Abichto prigimtinëje teisëje Kaip ir visas Abichto publikacijas, jo Naujà ið þmonijos iðplëtotà prigimtinës teisës sistemà nelengva suprasti dël palyginti avantiûristinës terminijos ir neaiðkaus minèiø dëstymo. Bet kadangi aptariamasis Abichto veikalas priklauso prie tø prigimtinës teisës projektø, kuriuose kaip þmogaus teisiø sisteminis pagrindas pasitelkiama Kanto þmonijos idëja, ir ðiais laikais jis dar kelia istoriná susidomëjimà 12. Jaunesnieji prigimtinës teisës atstovai, prie kuriø priklausë ir Abichtas, nusipelnë kaip tik tuo, kad norëjo sukurti teisës teorijà, tiesiogiai besiremianèià Kanto dorovës filosofija, neþinodami ir negalëdami þinoti vëlesnës jo teisës filosofijos 13. Ðie Kantu besiremiantys prigimtinës teisës autoriai suta- 12 Gausiø nuorodø á vienaip ar kitaip su Kantu susijusius prigimtinës teisës projektus, kuriuose þmonijos idëja figûruoja kaip sisteminis þmogaus teisiø pagrindas, aptinkame Klippelio veikale (1976: 119 ir toliau); plg. dar: Heydenreich (1794, 1795), Warnkönig (1839), Negri (1962), Blühdorn (1973) ir Kersting (1993). 13 Paèiam Abichtui, atrodo, buvo reikðmingas ir Kanto veikalas Grynojo proto kritika, kur Kantas vienoje vietoje þmonijos sàvokà sieja su tikslo sàvoka: Þmonija, imama kaip tobula, apima ne tik visø þmogaus prigimèiai bûdingø ir jos sàveikà sudaranèiø esminiø savybiø iðplëtimà iki pat visiðko sutapimo su jos tikslais o tai bûtø mûsø tobulos þmonijos idëja, bet taip pat ir visa, kas, be ðios sàvokos, priklauso iðsamiam idëjos apibrëþimui [...] (KrV A 568/B 596). 162

5 ria trimis poþiûriais: pirma, þmonijos sàvoka jiems yra pats svarbiausias teisës legitimacijos pagrindas; antra, ðie autoriai vadovaujasi nuostata, kad ið þmonijos iðplëtotos prigimtinës teisës galiojimas yra absoliutus ir bûtinas; treèia, ðie autoriai galiausiai yra ásitikinæ, kad dorovë pagrindþia arba legitimuoja teisæ. Vadinasi, ið viso nëra legitimios teisës, jei ði nekildinama ið þmonijos idëjos. Arba kitais þodþiais tariant: absoliuèiai galiojanti prigimtinë teisë þmonijos sàvokoje turi doroviná pagrindà ir savo ruoþtu yra normatyvinis ástatymø leidëjo sukurtos pozityviosios teisës pamatas. Savo veikalo Nauja ið þmonijos iðplëtota prigimtinës teisës sistema pratarmëje Abichtas mëgina pagrásti, kodël bûtina dar viena prigimtinei teisei nagrinëti skirta publikacija. Èia jis apeliuoja á tris jaunesniajai prigimtinei teisei bûdingas paþiûras. Kartu ima ryðkëti ir jo teorijos savybës, kurias aptarsime iðsamiau. Abichtas argumentuoja taip: ligðiolinës teisës teorijose nëra apriorinio absoliuèiais principais (1792: I) paremto pagrindimo arba nuostatø, nes iki ðiol buvo remiamasi arba patirtimi, autoritetu, arba susitarimu. Taèiau patirtis, autoritetas ir susitarimas, kaip teigia Abichtas, nëra legitimûs teisës pagrindimo bûdai. Prieðingai, visos teisës pretenzijos remiasi absoliuèiais tikslais 14, kurie susijæ su dvasios prigimtimi arba þmonija (1792: II III). Pasak Abichto, kiekvienas þmogus egzistuoja savo asmeniðkumo 15 pagrindu kaip tikslas pats savaime ir sau yra aukðèiausias gëris. Remdamasis Kanto antràja specialiàja kategorinio imperatyvo formuluote Abichtas 14 Taèiau tokie absoliutûs tikslai glûdi vien tik Þmonijoje, t. y. Þmogaus dvasios prigimtyje, ten, kur asmuo iðties yra nekintamas, ir, kadangi jis tik toks yra ir tegali bûti, ið visø jëgø turi stengtis siekti tikslo (1792: III). 15 Þmogus, sielos esybë, yra asmuo; asmeniðkumas tai neiðnaikinama þmonijos savybë (1792: 4). raðo: Kiekvienas þmogus, koks jis yra, turi veikti savo labui, jis visada turi bûti sau paèiam tikslas, bet niekada vien tik priemonë savo tikslui, kuris glûdi ne jame, ne norà turinèioje bûtybëje [...] (1792: 4; plg. 8). Prigimtinës teisës pagrindimo poþiûrá, su kiekvienu asmeniu susijusá þmonijos tikslà (1792: 188), galima iðskaidyti á tam tikrà skaièiø materialiø absoliuèiø tikslø. Prieðingai negu Kantas, Abichtas þmogaus savitikslumà interpretuoja, aiðku, psichologiðkai ir individualistiðkai, nes jo samprotavimø pagrindà sudaro empirinis sielos nagrinëjimas, kitaip sakant, empirinë psichologija. Ið psichologo empiriko pozicijø þmogø Abichtas supranta kaip save paèià suvokianèià sielos bûtybæ, t. y. kaip jëgà, kuri pati sau yra prieþastis. Kaip tokia bûtybë, þmogus geba siekti su savo prigimtimi susijusiø tikslø. Vadinasi, jei þmogus yra pagal tikslus veikianti bûtybë ir jei su jo þmogiðkumu susijæ tam tikri tikslai, tada þmogus, nenorëdamas nusiþengti savo paties tikslams, turi ðiø tikslø ir siekti: Kiekvienas norintis þmogus savaime visuose savo veiksmuose turi bûti sau tikslas, t. y. tikrasis pagrindas, kodël jis veikia ir kodël veikia tik taip, o ne kitaip (1792: 3). Tad jei teisinga, kad su þmogaus prigimtimi yra susijæ tam tikri tikslai, kuriuos þmogus turi vykdyti, kad nesuþlugdytø savo paties tikslø, tada jis gali jausti pareigà atlikti tik tokius veiksmus, kurie nukreipti á ðiuos jame paèiame glûdinèius tikslus. Pareigà Abichtas visada supranta kaip ásipareigojimo aktà. Juk asmená galima ápareigoti siekti tik tokiø tikslø, kurie glûdi jame paèiame (plg. 1792: 18). Be didesniø teoriniø pastangø Abichtas pereina nuo þmonijos sàvokos, vos palietæs tikslo ir pareigos dalykus, prie teisës sàvokos. Nes teisë (ius agendi) Abichtui yra asmens valios poelgiø ir reguliavimo pagrindas, vadinasi, valios motyvas, duodantis 163

6 valiai galimybæ atlikti tam tikros rûðies teisëtus veiksmus, vienu þodþiu, teisë yra valios teisëtumo pagrindas atlikti tam tikros rûðies veiksmus arba jø neatlikti (ratio, quae dat facultatem agendi) 16. Taigi asmuo elgiasi ir nori teisëtai, jeigu tai, kà jis ketina ir uþsimojæs sukelti, yra tokio pobûdþio arba toks dalykas, kurio reikalauja, kurá pagrindþia arba daro teisingà ir teisëtà jame duotas nekintamas, absoliutus tikslas kaip valios pagrindas (1792: 37). Kitais þodþiais tariant: kadangi asmenyje glûdi tam tikri tikslai (arba yra su juo susijæ), að turiu ir teisæ daryti viskà arba nieko nedaryti, kad tø tikslø pasiekèiau (plg. 1792: 67). Taèiau, anot Abichto, að ne tik turiu teisæ pasirinkti priemones savo tikslams siekti, bet ir pareigà savàja teise naudotis, nes jei að ja nesinaudoèiau, tai tikslo (arba tikslø), kurie ið prigimties manyje glûdi, negalëèiau pasiekti. Abichto tikslø, teisiø ir pareigø koncepcija daro nemaþà átakà jo valstybës tikslo apibrëþimui ir pozityviosios teisës interpretacijai. Prigimtinë teisë jam funkcionuoja ne vien kaip vieðosios ástatytmø leidybos kriterijus ir norma: ji turi bûti tiesiogiai veikianti valstybës teisë 17. Visi pozityvieji ástatymai, kurie prieðtarauja prigimtinei teisei, yra neteisëti. Remdamasis savo teiginiu, kad asmuo turi teisæ naudoti visas priemones, reikalingas savo tikslams siekti, Abichtas traktuoja valstybæ kaip valdymo ir gerovës institucijà. Valstybës uþdavinys tenkinti visas (socialines) pretenzijas, kurios iðplaukia ið þmoniø absoliuèiø tikslø. Valstybës tikslas negali 16 Þurnalo Neue allgemeine deutsche Bibliothek recenzentas ðiuo klausimu raðo: Uþtenka perskaityti ðá apibrëþimà (jis kartu rodo ir autoriaus raðymo manierà), kad ásitikintumei, jog teisës sàvokà jis pernelyg iðplëtë (1797: 192). 17 Teigimu, kad prigimtinë teisë tiesiogiai galioja pozityviajai teisei, Abichtas skiriasi nuo jaunesniøjø prigimtinës teisës autoriø; plg.: Klippel (1976: 191). bûti kitas, kaip skatinti asmeniná gërá su jo malonumais visiems visuomenës nariams ir padëti to gërio siekti kolektyviai garantuojant ir pasirûpinant priemonëmis bei sàlygomis; tad visos tos priemonës, kuriomis ðis [visuomenës] nariø tikslas gali bûti pasiektas, privalo bûti pirmutinis valstybinës valdþios rûpestis (1792: 489). Ið asmens tikslø kildinamos valstybës funkcijos susijusios su visomis gyvenimo sritimis: valstybë privalo rûpintis ne tik mokymo ástaigomis ir darbo namais, bet ir amatø skatinimu, teisëtomis santuokomis bei savo pilieèiø sveikata. Pilieèiø pretenzijos valstybei yra visa apimanèios: Kiekvienas pilietis tikriems savo gerø tikslø poreikiams, kurie nëra jo valioje, tenkinti gali teisëtai reikðti pretenzijas valstybës kasai [...] (1792: 495). Pabaiga Ðioje vietoje nutrauksime Abichto prigimtinës teisës nagrinëjimà. Kokia jo teorijos pagrindinë mintis? Abichtas, kaip psichologas ir filosofas, siekdamas pagrásti absoliuèiai ir bûtinai galiojanèià prigimtinæ teisæ, apeliuoja á þmogaus prigimtá. Jam, kaip psichologui ir filosofui, atrodo, kad þmonijos sàvokoje jis atradæs pagrindiná tikslà, kuris duotas kiekvieno asmens egzistencijoje. Ðitas þmonijos tikslas reiðkia, viena vertus, kad su þmogaus egzistencija yra susijæ tam tikri tikslai, iðplaukiantys ið egzistencijos, kuria grindþiama þmogaus pareiga savo paties atþvilgiu ðitø tikslø siekti; antra vertus, su ta pareiga dera prigimtinë ir absoliuti teisë kitø asmenø atþvilgiu imtis priemoniø, kurios bûtinos ðiems tikslams siekti. Jei þmogus gyvena valstybëje, tai jis ne tik valstybës atþvilgiu turi prigimtinæ teisæ imtis bet kokiø priemoniø savo tikslams siekti, bet ir ið jo teisiø kyla valstybei pareiga suteikti asmeniui visas priemones, kad ðis galëtø tø tikslø siekti 18. Toji valstybës teisë fiksuoja- 164

7 ma pozityviuosiuose ástatymuose, kuriø kriterijus ir turinys yra þmogaus prigimtinë teisë. Ar Abichtui veikalu Nauja ið þmonijos iðplëtota prigimtinës teisës sistema pasisekë ágyvendintá didájá sistematizacijos uþmojá? Ar jis pateikë prigimtinës teisës koncepcijà, kuri visiðkai pagrástai galëtø pretenduoti á tai, kad Kanto prasme ið þmonijos idëjos mûsø paèiø asmenyje bûtø iðplëtojæs prigimtinæ teisæ? Bijau, bet á abu klausimus turime atsakyti neigiamai. Kad bûtø trumpiau, atkreipsiu dëmesá á vienà vienintelæ Abichto argumentacijos silpnà vietà, kuri paaiðkina, kodël abu atsakymai neigiami. Kaip matëme, Abichtas remiasi tuo, kad su asmens egzistencija yra susijæ tam tikri tikslai, kuriø siekti asmuo yra ápareigotas. Taèiau ið Davido Hume o ir kitø þinome, kad negalima pateisinti iðvados, kuri empiriniais stebëjimais grindþia doroviná privalëjimà, arba kad tokià iðvadà 18 Ðià argumentacijos strategijà ið absoliuèiai pagrástø teisiø kildinti socialines dalyvavimo arba paspirties teises dar ir ðiais laikais aptinkame daugelyje teisës teorijø; þr. pirmiausia Habermasà (1994: 157, ir 516). bent dar reikia árodyti (Hume 1978: III, i. 1). Jei teisinga, kad að, kaip asmuo, galëèiau siekti tam tikrø tikslø, kodël ið to iðeina, kad jø siekti privalau? Kaip galima privalëjimà kildinti ið bûties? Á ðiuos klausimus Abichtas neatsako. Jis tik paprasèiausiai postuluoja bûties ir privalëjimo sàsajà, kurià reikëtø pagrásti ypatingu bûdu. Darydamas klaidingà natûralistinæ iðvadà, kuria nuo bûties pereinama prie privalëjimo, Abichtas, regis, nesuprato esminio Kanto dorovës filosofijos aspekto praktinio proto sàvokos. Ðia sàvoka Kantas siekë paaiðkinti, kodël mes turime (doroviniø) teisiø ir pareigø, nors privalëjimo, kaip Hume as teisingai suvokë, negalime kildinti ið kokios nors bûties. Kadangi Abichtas nesuprato ar sàmoningai nenorëjo priimti Kanto proto, kuris pats savaime yra praktinis, idëjos, jis negali bûti kantininkas tikràja to þodþio prasme. Ið tiesø Abichto prigimtinë teisë, pabrëþianti empirinæ psichologijà ir antropoligijà, yra kur kas glaudþiau susijusi su senesnës vokieèiø prigimtinës teisës tradicija, kaip jà yra atskleidæs Christianas Wolffas (1740, 1754). LITERATÛRA Abicht, Johann Heinrich (1788). Versuch einer kritischen Untersuchung über das Willensgeschäfte und einer darauf gegründeten Beantwortung der Frage: warum gehen die moralischen Lehren bei den Menschen so wenig in gute Gesinnungen und Handlungen über? Frankfurt am Main. Abicht, Johann Heinrich (1790). Neues System einer philosophischen Tugendlehre aus der Natur der Menschheit entwickelt, Leipzig. Abicht, Johann Heinrich (1792). Neues System eines aus der Menschheit entwickelte(n) Naturrechts, Bayreuth. Abicht, Johann Heinrich (1796, 1797). Die Lehre von Belohnung und Strafe in ihrer Anwendung auf die bürgerliche Vergeltungsrechtigkeit überhaupt [...], Erlangen du tomai. Abicht, Johann Heinrich (1825). An Karl Leon- hard Reinhold. 20. Juli 1788 und 14. Mai 1789, in: Karl Leonhard Reinhold s Leben und litterarisches Wirken, nebst einer Auswahl von Briefen Kant s, Fichte s, Jacobi s und andrer philosophirender Zeitgenossen an ihn, hrsg. von Ernst Reinhold, Jena: Achenwall, Gottfried / Pütter Stephan (1995). Anfangsgründe des Naturrechts (= Elementa iuris naturae, 1750), hrsg. und übersetzt von Jan Schröder, Frankfurt am Main, Leipzig. Anonymus (1803). Die Doctor-Promotion auf der hohen Schule zu Würzburg, den 12ten Julius Allen orthodoxen und heterodoxen Theologen und Philosophen Teutschlands gewidmet, in: Argus einer Zeitschrift für Franken und die angrenzenden Länder, hrsg. vom Verfasser der Blicke in das Innere der Prälaturen [= Franz Nicolaus Baur]. II Bd., 1. Heft, Coburg, Leipzig:

8 Blühdorn, Jürgen (1973). Kantianer und Kant. Die Wende von der Rechtsmetaphysik zur Wissenschaft vom positiven Recht, in: Kant-Studien 64: Feuerbach, Paul Johann Anselm (1796). Kritik des natürlichen Rechts als Propädeutik zu einer Wissenschaft der natürlichen Rechte, Altona (pakartotinis leidimas: Hildesheim 1963). Fichte, Johann Gottlieb (1988). Sonnenklarer Bericht an das größere Publikum über das eigentliche Wesen der neuesten Philosophie. Ein Versuch, die Leser zum Verstehen zu zwingen, Berlin 1801 (= Werke , Stuttgart / Bad-Cannstatt, ; Gesamtausgabe der Bayerischen Akademie der Wissenschaften I, 7). Fikenscher, Georg Wolfgang Augustin (1806). Vollständige akademische Gelehrten Geschichte der königlich preussischen Friedrich-Alexanders Universität zu Erlangen von ihrer Stiftung bis auf gegenwärtige Zeit, Abt. I-III, Nürnberg. Habermas, Jürgen (1994). Faktizität und Geltung. Beiträge zur Diskurstheorie des Rechts und des demokratischen Rechtsstaats. 2. Auflage, Frankfurt am Main. Heydenreich, Karl Heinrich (1794, 1795). System des Naturrechts nach kritischen Principien. 2 Theile, Leipzig (pakartotinis leidimas: Brüssel 1959). Hume, David (1978). A Treatise of Human Nature: Being an Attempt to introduce the experimental Method of Reasoning into Moral Subjects ( ), hrsg. von L. A. Selby-Bigge, 2. Auflage, hrsg. von P. H. Nidditch, Oxford. Kant, Immanuel. Gesammelte Schriften (= Akademie-Ausgabe), Berlin 1900 ff. Santrumpa: AA (tomas, puslapis). Kant, Immanuel. Kritik der reinen Vernunft, hrsg. von Jens Timmermann. Mit einer Bibliographie von Heiner Klemme, Hamburg Santrumpos: A (1. Auflage, 1781), B (2. Auflage, 1787). Kersting, Wolfgang (1993). Wohlgeordnete Freiheit. Immanuel Kants Rechts- und Staatsphilosophie, Frankfurt am Main. Klemme, Heiner F. (1998). Johann Heinrich Abicht ( ), in: Die Deutsche Literatur. Biographisches und bibliographisches Lexikon in sechs Reihen, hrsg. von Hans-Gert Roloff. Reihe IV: Die Deutsche Literatur von 1720 bis Abteilung A: Autorenlexikon. Band 1, hrsg. von Gerhard Pail [u. a.], Stuttgart- Bad Cannstatt, [Die Forschungsliteratur erscheint in der Abteilung B. Tyrimo literatûra bus Skyriuje B.]. Klippel, Diethelm (1976). Politische Freiheit und Freiheitsbegriff im deutschen Naturrecht des 18. Jahrhunderts. Padeborn. Negri, Antonio (1962). Alle origini del formalismo giuridico. Studio sul problema della forma in Kant e nei giuristi kantiani tra il 1789 e il Padova. Neubig, Andreas (1843). Dr. Johann Heinrich Abicht, Professor der Philosophie zuerst in Erlangen, zuletzt in Wilna. Einer der tieffsten Denker Teutschlands. [...], Bayreuth. Tennemann, Wilhelm Gottlieb (1816). Grundriss der Geschichte der Philosophie. Zweyte vermehrte Auflage, Leipzig. Warnkönig, Leopold August (1839). Rechtsphilosophie als Naturlehre des Rechts, Freiburg i. Br. Wolff, Christian (1740). Jus naturae, Frankfurt, Leipzig (= Gesammelte Werke, Abt. II, Bd. 17, Hildesheim / New York 1972). Wolff, Christian (1754). Grundsätze des Natur- und des Völkerrechts, worinn alle Verbindlichkeiten und alle Rechte aus der Natur des Menschen in einem beständigen Zusammenhange hergeleitet werden, Halle (= Gesammelte Werke, Abt. I, Bd. 19, Hildesheim / New York 1980). Lietuviðkos I. Kanto citatos imtos ið ðiø jo veikalø vertimø: Kantas I. Dorovës metafizikos pagrindai. Ið vokieèiø kalbos vertë Kristina Rickevièiûtë. Vilnius: Mintis, (Tekste teikiamas patikslintas ðio veikalo pavadinimo vertimas: Dorovës metafizikos pagrindimas.) Kantas, Imanuelis. Grynojo proto kritika. Ið vokieèiø kalbos vertë Romanas Pleèkaitis. Vilnius: Mintis, Ið vokieèiø kalbos iðvertë Alfonsas Tekorius THE GOALS AND RIGHTS OF HUMANKIND IN THE WORK OF J. H. ABICHT ON NATURE LAW Heiner F. Klemme Summary The article discusses the ideas of German philosopher J. H. Abicht ( ), who was Kant s follower and worked at Vilnius university, as exposed in his main work Neues System eines aus der Menschheit entwickelten Naturrechts. Áteikta