Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m m. Nr. 4 (472) TURINYS Prieš ketvirtį amžiaus kuriant Lietuvos k

Transkriptas

1 Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m m. Nr. 4 (472) TURINYS Prieš ketvirtį amžiaus kuriant Lietuvos kariuomenę 2 Sovietinė ir Putino imperija: propagandos mechanizmai 10 Kelionės Beniliuksas 2016 įspūdžiai 18 Ne taip atrodysit, kaip dabar Žurnalą rengia Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcija Adresas: Totorių g. 25, LT Vilnius; tel. (8 5) ; el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt Leidėja Krašto apsaugos ministerija. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami Tiražas egz., ISSN , GL-640 Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT Kauno r. I viršelyje Antano Varankos nuotr., IV viršelyje KARIO archyvo nuotr.

2 TEMA PRIEŠ KETVIRTĮ AMŽIAUS KURIANT LIETUVOS KARIUOMENĘ 1991 m. gruodžio 1 d. įkurti Greitojo reagavimo brigados Vilniaus motodesantinis batalionas (dabar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas) ir Panevėžio atskirasis batalionas (dabar Karaliaus Mindaugo husarų batalionas), tų pačių metų gruodžio 3 d. Greitojo reagavimo rinktinės Kauno batalionas (dabar Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas). Minėdami šias sukaktis, pateikiame žiupsnelį šių karinių dalinių įkūrėjų, pirmųjų vadų ir aktyviausių dalyvių prisiminimų, dalis jų paskelbta leidinyje Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimas m. (Vilnius: Eugrimas, 2015, 440 p.) m. lapkričio 13 d. krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius patvirtino Greitojo reagavimo brigados etatų sąrašus, jos vadu tapo Česlovas Jezerskas m. lapkričio mėn. Greitojo reagavimo brigadą sudarė vadovybės štabas, keturios kuopos Vilniuje: 1-oji (buvę Mokomojo junginio vyrai) kuopos vadas Rimantas Baltušis; 2-oji (šauktiniai) vadas Pranas Kasteckas; 3-ioji (šauktiniai) vadas Kęstutis Bepirštis, GSK (šauktiniai) vadas Liutauras Kavaliūnas, ir dvi kuopos viena Kaune (vadas brigados vado pavaduotojas Jonas Vytautas Žukas), kita Panevėžyje (vadas brigados vado pavaduotojas Algis Vaičeliūnas), finansų, aptarnavimo ir medicinos tarnybos, komendantinis, inžinerinis ir autotransporto būriai, ryšių mazgas, orkestras m. gruodžio 1 d. Greitojo reagavimo brigados vado įsakymu Mokomojo junginio pa- 2 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

3 daliniai savo struktūra buvo prilyginti batalionams, taigi brigadą tuo metu sudarė 661 karys, iš pradžių buvo suformuoti 3 batalionai (Vilniuje, Kaune, Panevėžyje). Č. Jezersko teigimu, Vilniaus motodesantinio bataliono etatus buvo pavesta įsteigti Janiui Auzinš. Tai padarius į pirmojo bataliono vado pareigas buvo paskirtas buvusio Mokomojo junginio 2-osios kuopos vadas Pranas Kasteckas. VILNIAUS MOTODESANTINIS BATALIONAS. PRADŽIA. Dabartinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas (MPB) įsikūręs Rukloje, Jonavos rajone. Aprūpintas naujausia ginkluote ir technika jis yra pasirengęs vykdyti Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio reglamentuojamas operacijas Lietuvoje ir už jos ribų. Bataliono įkūrimo data laikoma 1991 m. gruodžio 1 d., kai buvo įkurtas Vilniaus motodesantinis batalionas. Iš pradžių jis buvo dislokuotas Rūdninkuose, o po 2 metų perkeltas į Ruklos karinį miestelį m. jam įteikta kovinė vėliava su šūkiu Tėvynės meilė tebus mums vadovas. Taikos palaikymo misijose batalionas dalyvauja nuo 1994 m., nuo 2010 m. bataliono kariai budi NATO greitojo reagavimo pajėgose (angl. NATO Response Force, NRF). Batalionas yra sudedamoji Lietuvos kariuomenės Greitojo reagavimo pajėgų dalis. Algirdo MPB pagrindu suformuota I bataliono kovinė grupė. Tai pajėgos, turinčios pakankamai kovinės galios užkirsti kelią priešiškų jėgų veiksmams šalies teritorijoje taikos metu, tinkamai reaguoti į naujo pobūdžio nekonvencinio karo grėsmes. Jos buvo sukurtos, atsižvelgiant į kintančią saugumo situaciją regione. PRANAS KASTECKAS, pirmasis faktinis Vilniaus motodesantinio bataliono vadas ( m.) BATALIONO ĮKURTUVĖS RŪDNINKUOSE: IŠGYVENK, KAD GUDRUS Pirmiausia kuriant batalioną reikėjo surinkti vadus kuopų, būrių ir skyrių, kad jie galėtų pasiruoši priimti pirmojo šaukimo, kuris buvo paskelbtas 1991 m. spalio 10 d., karius. Dalis prieš tai mano vadovautos kuopos karių atėjo tarnauti į kuriamą Vilniaus batalioną. Kuopų vadais pasirinkau žmones, kurie buvo baigę sovietines karines mokyklas, pasiruošę dirbti su kariais, bet svarbiausia buvo lojalūs atkurtai Lietuvos valstybei, pasiruošę ginti jos laisvę ir nepriklausomybę, taigi jais glėjau visiškai pasitikėti. 1-osios kuopos vadu tapo Kastytis Grigoravičius, 2-osios Renatas Chrimlis, 3-iosios Danas Mockūnas, 4-osios Gintaras Šimonis, Štabo viršininku buvo paskirtas Algirdas Norkus. Buvo numatyta, kad batalione bus 4 kovinės ir Štabo aprūpinimo kuopa. Iš viso mano vadovavimo laikotarpiu Vilniaus motodesantiniame batalione tarnavo apie 600 žmonių. Vadovybė nusprendė, kad batalionas bus dislokuotas strategiškai svarbioje vietoje arčiau Baltarusijos sienos, Šalčininkų rajone, Rūdninkuose, kur anksčiau buvo įsikūręs sovietinės Vidaus reikalų ministerijos treniruočių poligonas, tuo metu perduotas Krašto apsaugos ministerijos žinion. Ten atvykę tarp miškų įsikūrusioje bazėje radome 6 mūrines kareivines. Jos buvo tuščios, nesutvarkytos, nedažytos, riogsojo tik metalinės lovos, buvo lauko tualetas, išsemiamas kibirais, dušas ir valgykla. Nors bazė buvo pritaikyta naudoti tik vasarą, joje buvo ir anglimis kūrenama katilinė, kurią artimiausią žiemą turėjome progos išbandyti ir mes. Buvo tikrai šalta, todėl papildomai dar statydavome ir įjungdavome radiatorius, bet žiemą šiaip ne taip pratraukėme. Pirmais metais viską reikėjo remontuoti ir ruoštis tarnybai. Tiesa, dalį resursų duodavo brigada, bet daug ką pagimdyti reikėjo ir patiems. Taigi reikiamus daiktus pirkdavome iš asmeninių lėšų arba prašydavome, kas galėtų padėti remontuoti pastatus, savo karių. Visi vadai gyveno Rūdninkuose. Kuopų, būrių ir skyrių vadai kareivinėse, kad 3

4 TEMA prižiūrėtų šauktinius, o turintys šeimas gyveno bendrabutėlyje, kurio kambario plotas apie 10 kvadratinių metrų, jame tilpdavo lova ir virtuvė, žmona ir vaikai. Buitinės sąlygos buvo blogos, bet nekreipėme į tai dėmesio ir darėme, kas priklausė. Kai pagalvoju, jeigu dabar reiktų vadovauti batalionui tokiomis sąlygomis, būtų kaput, o tada buvau jaunas 25-erių metų vyras ir apie jokius sunkumus net nesusimąstydavau <...> Itin svarbus klausimas buvo maitinimas. Ką gaudavome centralizuotai iš brigados buvo per mažai ir neskanu, todėl Aptarnavimo tarnybos viršininkas eidavo pas vietinius Šalčininkų ūkininkus tartis dėl produktų tiekimo, iš jų gaudavome kiaulių, jas paskersdavome. Kai reikėdavo kopūstų ir bulvių, kariai padėdavo ūkininkams nuimti jų derlių ir šitaip gaudavo dalį daržovių. Taigi Rūdninkuose valgėme labai gerai, gaudavome net po du antrus patiekalus ir desertą, maistą gamino vietinės moteriškės. Originaliai pasirūpinome ir karių laisvalaikio malonumais. Rūdninkuose buvo didžiulis poligonas, kuriame sovietmečiu iš Šiaulių atskridę lėktuvai bombarduodavo taikinius, taigi ten buvo užsilikusių duraliumininių mokomųjų bombų, lėktuvų, tankų, žodžiu, metalo apstu. Bet kol mes susizgribome, vietiniai jau buvo dalį išnešę. Taigi su aukštesnės vadovybės žinia mes organizavome sargybą, surinkome metalą, jį pardavę, nupirkome kiekvienai kuopai po televizorių, vaizdo grotuvą ir muzikinį centrą. Už likusias lėšas remontuodavome vienintelį turėtą tarnybinį žiguliuką. PIRMIEJI ŠAUKTINIAI: ENTUZIASTAI, SUPERMENAI IR ŠIAIP ŠAUNŪS VYRAI Pirmieji šauktiniai buvo motyvuoti, fiziškai stiprūs, labai entuziastingi. Tiesą sakant, jų ir šaukti nereikėjo, daugelis atėjo savo noru, daug jų liko kariuomenėje. Į tarnybą susirinko įvairių tautybių Lietuvos piliečių lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, kai kurie jų nekalbėjo lietuviškai, bet tarnaudami greitai išmoko kalbėti ir rašyti valstybine kalba, buvo mokomi mūsų šalies istorijos. Pagrindinis bataliono uždavinys buvo paruošti karius vykdyti kovines užduotis, pavestas brigados vadovybės, todėl kovinio ir fizinio rengimo treniruotės vyko labai intensyviai, be to, kuo kariai labiau užimti ir vakare fiziškai išvargę, tuo mažiau problemų gali pridaryti. Vadovaujami ir prižiūrimi vadų, šauktiniai gyveno pagal griežtą dienotvarkę: mankšta, paskui taktiniai, radijo ryšio, fizinio rengimo, šaudymo užsiėmimai pagal savaitės ir mėnesio kalendorių, vyko individualus ir kolektyvinis rengimas, per taktikos pratybas mokėme juos, kaip užimti gynybines pozicijas ir jas apginti. Į mokymų programą buvo įtrauktos ir mūšio mieste pratybos šturmuodavome pastatus, jų teritorijoje buvo nemažai, kariai mokėsi, kaip juos užimti ir išvalyti nuo priešų. Turėjome ir žvalgų būrį, į kurį patekdavo sumaniausi, ištvermingiausi ir labiausiai motyvuoti kariai, jiems vadovavo Šarūnas Užusienis m. vyko pirmosios stambesnės pratybos kartu su Panevėžio bataliono kariais, jose dalyvavome su neseniai gautais BTR ais. Kariai sportavo šalia esančiame stadione, o bėgiodavo miškuose. Be abejo, vyko ir šaudymo pratybos, visi turėjome automatus, teritorijoje buvo gana geros būklės šaudykla, bet šovinių ne visada pakankamai turėjome. Pamažu bataliono pastatus Rūdninkuose suremontavome viskas buvo sutvarkyta, išdažyta, išravėta, net iš eglių rudi spygliai išskabyti. Pas mus nuolat veždavo užsieniečių delegacijas, atvykdavo ir aukštų Lietuvos valdžios pareigūnų. Jiems ruošdavome ir demonstruodavome parodomąsias programas, jos buvo labai populiarios, karai noriai dalyvaudavo. Dažniausiai 11 žmonių skyrius rodydavo kovines teritorijos ir pastatų užėmimo operacijas, sprogdinimus, kad būtų efektingiau plikomis rankomis kariai daužydavo plytas, kartais pasirodydavo ir parašiutininkai kadangi buvome dislokuoti netoli Kyviškių aerodromo, mūsiškai šuolius, ko gero, atlikdavo kiek dažniau nei kitų brigados batalionų kariai. Taigi taip aukštiems svečiams demonstruodavome, kad Lietuvos kariai puikiai parengti fiziškai, taktiškai, psichologiškai ir moraliai <...> DIDYSIS PERSIKRAUSTYMAS Į RUKLĄ 1993 m. sužinojome, kad batalionas iš Rūdninkų bus perkeltas į Ruklą. Ir nors sąlygos 4 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

5 Šalčininkų rajone buvo prastos daug drėgmės, žiemos sunkios, gyvendami tarp pelkių ir miškų dažnai kentėme nepriteklius vis dėlto buvo gaila kraustytis iš ten. Juk buvome įdėję daug pastangų ir širdies tvarkydami infrastruktūrą, pavyzdžiui, kariai net paprastas grindų lentas išdegindavo taip, kad atrodytų, kaip parketo raštas, o jie ten jaustųsi jaukiai kaip namie. Iš Ruklos kraustantis paskutiniams desantininkams, 1993 m. gegužę kartu su štabo viršininku A. Norkumi nuvažiavome apsižvalgyti. Juos siuntė į Omską ant plyno lauko, taigi išvykdami galėjo išgriauti viską ir išsivežti kartu su savimi. Paklausėme, kokios būtų jų sąlygos, kad nieko negriautų ir paliktų pastatus mums. Jie pageidavo, kad, pvz., reikės metalo, langų ir t. t., informaciją perduodavome brigados vadovybei, o kaip toliau vyko derybos nežinau. Bet rezultatas buvo toks, kad išeidami desantininkai viską paliko tvarkingai net šiltnamio langų neišdaužė. Ten skubiai pastatėme savo sargybą, kad vietiniai nieko neišnešiotų ir neišvogtų. Rukloje prasidėjo naujas bataliono gyvavimo etapas, tačiau jam vadovauti jau buvo paskirtas kitas vadas. Labai džiugu, kad batalionas ir dabar vertinamas kaip vienas geriausių taip buvo ir iš pat pradžių. PANEVĖŽIO MOTODESANTINIS BATALIONAS. PRADŽIA. Dabartinis Karaliaus Mindaugo husarų batalionas įsikūręs Pajuostyje, Panevėžio rajone. Šio bataliono ištakos 1991 m. birželio 6 d. Mokomojo junginio sudėtyje įkurta Panevėžio mokomoji kuopa, o 1991 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu Panevėžyje įsteigtas Panevėžio atskirasis batalionas m. rugpjūčio 10 d. batalionui suteiktas Karaliaus Mindaugo vardas, 1995 m. gegužės 28 d. įteikta istorinė Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko kovinė vėliava su bataliono šūkiu Viešpatie, padėk mums, Tėvynės laisvę ir garbę ginam!, o prieš 2 metus jis pavadintas Karaliaus Mindaugo husarų batalionu. Nuo 2002 m. bataliono kariai dalyvauja taikos palaikymo misijose. Šiemet jie kartu su Latvijos ir Estijos kariais pradėjo budėjimą NATO greitojo reagavimo pajėgose Baltijos bataliono sudėtyje. ALGIS VAIČELIŪNAS, Panevėžio bataliono įkūrėjas ir pirmasis vadas ( m.) ILGO KELIO PRADŽIA 1991-ųjų balandžio pabaigoje Č. Jezerskas, Mokomojo junginio (MJ) vadas, prasitarė dėl planų stiprinti MJ rezervą. Tuo metu tai buvo Parlamento gynėjų grupė, pavadinta Mokomuoju junginiu, ir Kaune dislokuota MJ kuopa, kurios pagrindinė paskirtis buvo prireikus sustiprinti parlamento gynybą. Man, kaip MJ vado pavaduotojui, buvo pavesta užduotis pagalvoti dėl galimybės įsteigti Panevėžyje rezervinę MJ kuopą. Tai, žinoma, buvo susiję ne tik su mano pareigomis. Aš kilęs iš Panevėžio. Taigi reikėjo ne tik suplanuoti galimos kuopos dislokacijos vietą, bet ir suburti patriotiškai nusiteikusius, karinius dalykus nors šiek tiek išmanančius vyrus. Vado klausimas buvo bene aktualiausias. Jau gegužės mėnesį teko praleisti savaitę Panevėžyje. Susitikau su tuometiniu Panevėžio komendantu Romanu Kečioriumi ir savanorių rinktinės vadu Broniumi Juozaičiu. Bandėme išrinkti karį savanorį, kuris galėtų imtis kurti kuopą. Man buvo pasiūlyti du ar trys kandidatai, deja, šių vyrų asmeniškai nepažinojau. Grįžęs iš Panevėžio gana ilgai kalbėjausi su vadu Č. Jezersku. Jis pasakė, kad Krašto apsaugos departamento (KAD) direktorius A. Butkevičius pritaria idėjai steigti kuopą Panevėžyje, tam jau buvo numatytos lėšos MJ biudžete. Vis dėlto turėjome abejonių dėl galimos Panevėžio kuopos vado kandidatūros. Kadangi visada buvau ambicingas ir norėjau pirmiausia pats sau įrodyti, kad galiu sukurti ir vadovauti atskiram kariniam vienetui, pasakiau vadui, kad esu pasirengęs vykti į Panevėžį. Iš pradžių šiai idėjai nebuvo pritarta, tačiau vėliau jis paprašė kartu eiti pas KAD direktorių ir apie viską pasikalbėti. KAD direktoriaus kabinete sutarėme, kad važiuoju į Panevėžį kurti kuopos, tačiau kartu lieku ir MJ vado pavaduotoju. 5

6 GRĖSMĖS TEMA ANATOMIJA Ilgai nelaukdamas išvykau į Panevėžį. Prisimenu savo pirmą apsilankymą pas Panevėžio miesto savivaldybės merę Gemą Lukoševičiūtę. Įeinu į kabinetą, prisistatau. Pranešu, kad esu komandiruotas iš Vilniaus vadovauti Panevėžio kuopai, o ji į tai atsakė, kad net nežinojusi, jog Panevėžyje yra Lietuvos kariuomenės kuopa. Su šypsena atsakiau: Gerbiama mere, jūs matote priešais save sėdintį kariškį. Šiuo metu jis ir yra Panevėžio kuopa... Toliau prasidėjo kuopos kūrimo darbai. Už simbolinę kainą pavyko išsinuomoti patalpas Panevėžio vairuotojų mokyklos patalpose. Būdamas Vilniuje, pasiūliau keliems MJ kariams, kilusiems iš Panevėžio, važiuoti į gimtąjį miestą padėti kurti kuopą. Taigi, kartu su Robertu Šukiu ir dar keliais vyrais, iš viso buvo 5 kariai, pradėjome ilgą, įdomų, kūrybingą, kupiną netikėtumų, naujų įspūdžių bei iššūkių tarnybos etapą. NUO KOVINIŲ SĄLYGŲ IKI BENDRADARBIAVIMO SU NATO Nuo 1991-ųjų birželio iki rugsėjo Panevėžio kuopa buvo Lietuvos parlamente įsikūrusio Mokomojo junginio rezervas. Pradėjus steigti Panevėžio kuopą buvo svarbūs ne tik organizaciniai, infrastruktūriniai, mokymo bazės kūrimo klausimai, bet ir skubi karių savanorių atranka, jų karinis parengimas. Turėjome būti parengę apie fiziškai ir morališkai tvirtų vyrų, kurie prireikus ir gavus MJ vado Č. Jezersko nurodymą, skubiai atvyktų sustiprinti parlamento ar kitų svarbių valstybinių objektų apsaugą. Per Maskvoje vykdytą pučą mes kaip tik buvome iškviesti į parlamentą, žlugus pučui, saugojome KGB pastatą. Taigi, tuo laikotarpiu teko tarnauti sąlygomis, kurios buvo artimos kovinėms. Nuo 1991 m. rugsėjo iki gruodžio svarbiausia buvo pasirengti priimti pirmuosius Lietuvos kariuomenės šauktinius <...> Pirmaisiais metais, kol nebuvome perėmę Pajuostyje įsikūrusio Panevėžio karinio dalinio, mūsų kariai buvo apgyvendinti trijose vietose Panevėžio mieste buvusio Hidromelioracijos technikumo, Pagalbinės mokyklos ir buvusios Sporto mokyklos-internato bendrabučiuose. Kovinio rengimo pratybos paprastai vykdavo buvusiose DOSAAF (rusiškas sovietmečiu egzistavusios neva Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti trumpinys), vėliau tapusios Vairuotojų rengimo centru, patalpose. Kadangi savo poligono neturėjome, teko naudotis Žaliąja giria. Ten buvo rengiamos taktikos, topografijos, žvalgybos pratybos. Žinoma, saugumo sumetimais praktinio šaudymo atlikti girioje negalėjome. Vis dėlto aprūpinimas nebuvo blogas, turėjome uniformas, ginklus (sovietinius kalašnikovus), o transporto priemonėmis mus aprūpino Vairuotojų rengimo centras. Nuo 1992 m. sausio iki 1993 m. rugsėjo vyko sovietinės kariuomenės išvedimo procesas. Teko rūpintis ne tik karių koviniu rengimu, bet ir karinio miestelio Pajuostyje perėmimu, jo apsauga nuo bandymų plėšikauti ir vogti valstybės turtą. Galutinis Panevėžio bataliono formavimo etapas prasidėjo 1993 m rugsėjį, kai intensyviai buvo plečiama infrastruktūra ir kariams gerinamos buities sąlygos. Tais metais įvyko pirmosios nacionalinės ir tarptautinės pratybos Estijoje, jose dalyvavo po vieną Estijos, Latvijos ir Lietuvos kuopą, ten dalyvavusios Panevėžio bataliono kuopos vadas buvo ltn. Vilmantas Šatas. Prasidėjo intensyvus karinis bendradarbiavimas su NATO šalimis ir partnerėmis. Noriu pasidžiaugti, kad būdamas Panevėžio bataliono vadas, buvau pirmas ne NATO šalies atstovas, dalyvaujantis NATO pratybose Danijoje Didžiosios Britanijos karališkajame pėstininkų batalione, kuriam kažkada vadovavo seras gen. Garis Džonsonas, Lietuvoje gerai žinomas kaip Tarptautinės gynybos patarėjų tarybos vadovas. Ši taryba, trijų Baltijos valstybių ministrų prašymu, buvo įkurta 1995 metais. Jos tikslas buvo reguliari Vakarų ekspertų pagalba ir konsultacijos kuriant karines pajėgas. Atkuriant Panevėžio batalioną mums buvo svarbi Lietuvos istorija Karaliaus Mindaugo vardas buvo suteiktas, tiksliau, atkurtas, gana greitai m. rugpjūčio 10 d. vykusi ceremonija to meto bataliono gyvenime buvo ypatinga mūsų rikiuotės aikštėje susirinko Krašto apsaugos ministerijos, brigados Geležinis Vilkas vadovybė ir, ko gero, pusė Panevėžio miesto gyventojų. Tai buvo neregėtas savo dvasia renginys. 6 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

7 KAUNO MOTODESANTINIS BATALIONAS. PRADŽIA. Dabartinio Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono užuomazga Mokomojo junginio Kauno kuopa įkurta 1991 m. vasario mėnesį Mokomąjį junginį reorganizavus į Greitojo reagavimo brigadą, iš Kauno kuopos suformuotas batalionas. Oficiali bataliono įkūrimo data yra 1991 m. gruodžio 3 diena. Pirmuoju bataliono vadu buvo paskirtas mjr. Jonas Vytautas Žukas m. sausio 2 d. Greitojo reagavimo brigada buvo pavadinta Lauko kariuomenės brigada, o batalionas Kauno motodesantiniu batalionu. Tų pačių metų birželio 6 d. brigadai suteiktas Geležinio Vilko vardas m. rugpjūčio 31 d. išvedus iš Lietuvos Respublikos paskutinį Rusijos kariuomenės dalinį, batalionas persikėlė į kareivines Kaune, Vaidoto gatvėje m. spalio 22 d. krašto apsaugos ministro įsakymu Kauno motodesantiniam batalionui suteiktas Vytauto Didžiojo III pėstininkų pulko vardas ir patvirtintas pulko šūkis Tau, Tėvyne, mūsų jėgos ir gyvybė m. Kauno Vytauto Didžiojo motorizuotasis pėstininkų batalionas buvo reorganizuotas į Atskirąjį jėgerių batalioną, tiesiogiai pavaldų Lietuvos kariuomenės vadui. Kariai buvo rengiami pagal JAV specialiųjų pajėgų programą. Nuo 2004 m. sausio 1 d. Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas yra Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų junginio (vėliau pajėgų) dalis. Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas yra vartai į Specialiųjų operacijų pajėgų padalinius. VALDAS RIBAKAS, Kauno motodesantinio bataliono vienos iš kuopų vadas ( m.) AUDRINGI 1991-IEJI: PUČAS IR DEZERTYRAI SU GINKLAIS Kauno mokomoji kuopa buvo suformuota 1991 m. vasario kovo mėnesiais, į ją tarnauti atėjo tie žmonės, kurie jau 1990 m. dalyvavo žaliaraiščių ir savanorių veikloje, saugojo svarbius valstybinius objektus, palaikė tvarką Sąjūdžio mitinguose. Taip pat daug Kauno mokomosios kuopos karių buvo 1991 m. sausio 13 d. įvykių dalyviai (vieni kaip savanoriai gynė parlamento rūmus, kiti Kauno savivaldybę ir Sitkūnų radijo stotį). Nors šioje kuopoje buvo karių ir iš kitų miestų (Jonavos, Kėdainių, Marijampolės, Druskininkų) ir Kauno rajono, tačiau daugiausia buvo kauniečių. Iš pradžių Kauno mokomąją kuopą sudarė apie 50 žmonių, jai vadovauti buvo paskirtas Vitalijus Straleckas, nors tuo pačiu metu jis 7

8 GRĖSMĖS TEMA ANATOMIJA vadovavo ir Kauno savanorių rinktinei. Nuo 1991 m. liepos jį pakeitė ir laikinai vadovauti kuopai buvo paskirtas Majeris Milevičius. Jis ir dar keli jo bendražygiai (Artūras Chrapko, Saulius Valadka, Valdas Ribakas, Vaidas Bublys) tuo metu tarnavo Vilniaus mokomajame junginyje, vadinamajame Banko būryje. Junginio vadas Č. Jezerskas pasikvietė mus, kauniečius, ir pasiūlė grįžti į Kauną, perimti vadovavimą Kauno mokomajai kuopai. Pasiūlymą priėmėme. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį vadovauti Kauno mokomajai kuopai buvo paskirtas J. V. Žukas (dabartinis kariuomenės vadas). Kuopa buvo dislokuota E. Ožeškienės gatvėje, tame pačiame pastate kaip ir Kauno savanorių štabas. Antrajame pastato aukšte (Aktų salėje) buvo įkurtos kareivinės, paskirti budėtojai, sudaryti savaitiniai tvarkaraščiai, pagal kuriuos kariai gyveno. Į dienotvarkę įėjo rytinės mankštos, rikiuotės pratimai, istorijos paskaitos (jas vedė Arvydas Pociūnas iš Karo muziejaus), pratimai su ginklais (turėjome kelis karabinus ir automatinius šautuvus) ir, žinoma, fizinio rengimo bei kovinės savigynos pratybos. Iš pradžių kariai sportavo Kauno Ąžuolyne, taip pat Dariaus ir Girėno stadione, vėliau Žalgirio sporto centre. Kovinės savigynos pratybas vedė samdomas treneris Saulius Veprauskas. Atvykus J. V. Žukui, buvo įsteigta daugiau Kauno kuopos etatų ir priimami nauji žmonės <...> 1991 m. rugpjūtį prasidėjus pučui, Kauno mokomosios kuopos kariai buvo suskirstyti į penketukus (ekipažus) ir kelias dienas laukė vadovybės sprendimo, ką reikės daryti. Buvo nurodyta vykti į parlamentą. Taigi, apie 100 vyrų atvažiavome į Vilnių, kur vykdėme daug įvairių užduočių. Vieni stebėjo parlamento prieigas, kiti budėjo parlamente (postuose) ir panašiai. Kelias dienas teko pasivažinėti po Vilnių stebėjome Makutinovičiaus OMON o būstinę. Taigi, važiuodami sukome ratus ir fiksavome visas detales bei pasikeitimus. Turėjome nešiojamąsias ryšio priemones, viską, ką pastebėdavome, nedelsdami pranešdavome centrui. Vilniuje išbuvome apie savaitę ir pasibaigus pučui grįžome į Kauną. Bet neilgam. Po kelių savaičių buvome komandiruoti į Vilnių. Ten visą mėnesį kas trečią parą budėjome KGB rūmuose. Laisvu laiku sportavome ir mokėmės. Vyko pirmosios medicininės pagalbos teikimo, ginklų naudojimo pratybos <...> KAUNO BATALIONO BENAMIAI 3-IOJI KUOPA Naujieji 1992-ieji buvo įsimintini tuo, kad juos sutikome išsibarstę dviejose vietose dalis karių dar likę senoje vietoje Jonavos gatvėje, kiti jau persikėlę į Karmėlavą (buvusią Šilko poilsio bazę trys daugiaaukščiai tapo kareivinėmis, vieno aukšto pastatas štabu ir dar vienas atskiras pastatas valgykla). Naujoje vietoje žiema buvo sunki, nes patalpos ten buvo pritaikytos gyventi tik vasarą. Iš pradžių teko viską tvarkyti, šluoti, plauti, dabar jau net neprisimenu, kiek sunkvežimių šiukšlių buvo išvežta. Samdėme elektrikus, kad sutvarkytų instaliaciją. Iki pavasario susitvarkėme. Tuo metu buvau 1-osios kuopos 1-ojo būrio vadas, kuopos vadu buvo Majeris Milevičius m. ankstyvą pavasarį paaiškėjo, kad visi karai (būsimi šauktiniai) netilps esamose kareivinėse, dėl to buvo priimtas sprendimas 3-iąją kuopą perdislokuoti į Jonavą <...> Ten apsistojome vadinamosios proftechninės mokyklos bendrabutyje, gyvenimo sąlygos buvo neblogos. Labai daug dėmesio skyrėme fiziniam rengimui. Prisimenu tokį vaizdą kasryt darydavome mankštą prie pastato, kuriame mokėsi rusų kariškių vaikai, tuo metu visi jie būdavo prilipę prie langų ir žiūrėdavo į mus, o pamokos nevykdavo... Žiūrovų netrūkdavo ir pačioje Jonavoje, kai vyrai iš stuomens ir liemens iki pusės išsirengę bėgdavo į paplūdimį, kur vykdavo plaukimo ir kliūčių vandenyje įveikimo treniruotės. Ypač mus mylėjo proftechninės mokyklos, kurioje ir maitinomės, virėjos tarnaudami valgėme tikrai skaniai ir gausiai <...> 1993 m., kai prasidėjo intensyvus okupacinės kariuomenės iš Lietuvos išvedimas, Kauno motodesantinio bataliono 3-ioji kuopa pavasarį iš Jonavos buvo permesta į Kazlų Rūdos poligoną, kurį turėjo perimti mūsiškiai, ten atlikome apsaugos funkcijas saugojome teritoriją ir šiaip įdomius objektus, pvz., generolo vilą vasar- 8 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

9 namį už 5 km nuo poligono ir požeminį bunkerį 30 m gylyje valdymo centrą, kuriame karo atveju turėjo įsikurti sovietinės kariuomenės Pabaltijo karinė vadovybė <...> Gyvenome beveik lauko sąlygomis buvome apsistoję kareivinėse be vandentiekio ir elektros, naudojomės lauko tualetais. Kasdien su statine ant ratų vandenį veždavomės iš Kazlų Rūdos miestelio, maitinomės sausaisiais daviniais, tiesa, iš Kauno bataliono štabas atsiųsdavo produktų, tai patys virdavomės košę ir sriubą. Iš viso poligone tarnavo ir gyveno apie 80 kuopos karių. Kol mūsų 3-ioji kuopa lyg benamiai keliavo iš vienos vietos į kitą, Kauno motodesantinis batalionas persikėlė į galutinę dislokacijos vietą Vaidoto gatvėje esančias raudono mūro caro laikais statytas kareivines, kuriose tarpukariu buvo įsikūrusi Karo mokykla, o sovietmečiu 108-asis oro desantinis pulkas. Rudeniop grįžę iš Kazlų Rūdos radome, kad visi įsikraustę į antrąjį ir trečiąjį aukštus, o mūsų kuopai palikę pirmąjį, iš kurio pasiėmė viską, ko jiems trūko. Taigi radome patalpas be durų, be pusės langų ir pilnas šiukšlių. Kartu su šauktiniais (tarp jų buvo nemažai dažytojų, stalių, statybininkų, kurių profesiniai įgūdžiai iš tiesų pravertė, nes pinigų remontui nebuvo, viską reikėjo susitvarkyti patiems) jas susiremontavome. Entuziastų grupelė, tarp jų kpt. Gintaras Žamba, mjr. Jonas Zajenčkauskas, kpt. Algis Grochauskas, ėmėsi tvarkyti ir šalia buvusį futbolo ir lengvosios atletikos stadioną, kurį m. įrengė Lietuvos kariuomenės inžinieriai, jame tarpukariu buvo pasiekta įvairių lengvosios atletikos rekordų, vykdavo futbolo rungtynės, tarp jų ir atrankos į pasaulio čempionatą, kurių stebėti suplaukdavo, kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, iki žmonių. Kai perėmėme kareivines, stadionas buvo visai neblogos būklės, bet reikėjo jį tvarkyti. Iš Rokų poligono vežėme žemes, parūpinome naujus vartus, nes senieji buvo nupjauti. A. a. kpt. Jono Juodžio ir tuometinio Kauno karininkų ramovės viršininko mjr. Gedimino Riauto iniciatyva (karininkų ramovė įsteigė pereinamąjį prizą) 1994 m. šiame stadione sovietinės kariuomenės išvedimo proga buvo surengtas futbolo turnyras, kuriame dalyvavo Kauno įgulos dalinių komandos, taip pat ekipos iš kitų Kauno miesto institucijų, pvz., ugniagesių, policijos. Ši graži tradicija Jėgerių batalione gyvuoja iki šiol. Iš tiesų, bataliono atkūrimo laikotarpis nebuvo lengvas. Iki 1994 m. ne visada ir atlyginimus gaudavome, neturėjome lėšų transportui, į darbą vaikščiodavome pėsčiomis, važiuodavome dviračiais, pvz., iš Šilainių mikrorajono iki dalinio į vieną pusę yra apie 10 kilometrų kelio. Bataliono vadas leisdavo namo pasiimti sausąjį davinį, kad turėtume kuo pamaitinti šeimas, bet paskui jo kainą išskaičiuodavo iš algos. Žinoma, tokiomis sąlygomis daug kas atsisijojo ir paliko kariuomenę. Tikrai nebuvo lengva, stigo žmonių, pvz., kuopos vadovybė buvo sukomplektuota tik maždaug proc., būriams vadovaudavo ne karininkai, bet seržantai, o kartais ir eiliniai. Reikėjo suvaldyti situaciją, bet mokymai vyko, o didžiausias iššūkis tuo metu, be abejo, buvo buitis. PARENGĖ KAZYS JONUŠAS IR ILONA SKUJAITĖ KARIO archyvo nuotr. 9

10 GRĖSMĖS ANATOMIJA SOVIETINĖ IR PUTINO IMPERIJA: PROPAGANDOS MECHANIZMAI GUSTAVAS ŠTRIMAS Šiame straipsnyje bandoma prisiminti tai, ko jauniausioji karta nežino arba jau primiršo: kai kuriuos žlugusios Sovietų Sąjungos (SSRS) propagandinius šablonus ir metodus. Taip pat bandoma lyginti juos su dabartinės Rusijos propagandine retorika. Kokios jų sąsajos ir kokie skirtumai? TIKSLINGA IR SUPLANUOTA VEIKLA Centralizuota, visaapimanti, politiškai angažuota propaganda, apeliuojanti į neklystančios pasaulėžiūros statusą kiekvieno totalitarinio Šių metų kovą Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama su Vakarų žiniasklaidos atstovais, konstatavo, kad Lietuva jau kurį laiką yra atakuojama Rusijos. Žinoma, buvo kalbama ne apie klasikines karines, o apie nekinetines operacijas. Vienas tokios veiklos metodų priešiška, destruktyvi, prieš valstybę nukreipta propaganda. diktatoriaus svajonė. Nepriklausomai nuo deklaruojamų idealų, totalitaristinė propaganda net ir skirtingų režimų rankose turi neabejotinų panašumų ir neesminių skirtumų. Jeigu, tarkime, 10 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

11 nacionalsocialistinėje Vokietijoje veikė Propagandos ministerija, tai sovietiniai ideologai nebuvo tokie tiesmuki. Paprastai viešojoje erdvėje jie vengė žodžio propaganda. Oficialia, kanceliarine kalba, tai buvo vadinama neutralesniais terminais: ideologiniu darbu, masių švietimu ir pan. Sovietinė propaganda buvo neatsiejama SSRS Komunistų partijos (SSKP) vykdomos politikos dalis, gana darniai integruota į visą totalitarinės mašinos veiklą. Ji buvo vykdoma tikslingai ir centralizuotai, vadovaujant SSKP Centro komiteto (CK) Agitacijos ir propagandos skyriui (darbine kalba Agitpropui ; vėliau jis pervardytas SSKP CK Ideologiniu skyriumi ). Tokie patys skyriai buvo ir žemesniuose partinio aparato struktūriniuose vienetuose. Agitpropas dirbo planinei ekonomikai būdinga buka nomenklatūrine kryptimi, nurodydamas kiek, kaip, kokio ideologinio produkto reikia sukurti. Kai kurios gairės, kuriomis vadovautasi šiame darbe, buvo nekeičiamos dešimtmečiais. Patyrinėkime sovietmečio propagandos specifiką. Imkime pavyzdžiu monumentaliąją dailę. Iki sovietinių paminklų demontavimo kiekvienas galėjo pastebėti į akis per daug nekrentančią, bet išimčių praktiškai neturinčią detalę: svarbiausios sovietinio panteono figūros, proletariato vado Lenino skulptūra negalėjo būti pastatyta bet kur ir bet kaip. Sostinėje, kruopščiai suformuotoje didelėje aikštėje prieš KGB pastatą, stovėjo oficialiausia ir didžiausia jos versija, respublikinio pavaldumo miestuose jos buvo mažesnės, ant mažesnių postamentų, kompaktiškesnėse erdvėse. Mažiau reikšminguose miestuose ir miesteliuose vado skulptūra buvo traktuojama ne taip formaliai (pavyzdžiui, besiilsinčio Lenino skulptūra kurortiniuose Druskininkuose), kartais pasitenkinant vien biustu ar bareljefu. Ir visa tai priklausė ne nuo skulptorių noro, juo labiau ne nuo aklo atsitiktinumo. Šį dėsningumą diktavo vadinamasis monumentaliosios propagandos planas. Tai buvo sritis, kurioje reikėjo išmanyti visą sovietinę dogmatiką, ją atvaizduojančią meninę ženklų-kodų sistemą, užimti tam tikrą vietą nomenklatūrinėje hierarchijoje ir pan. Tam tiko tik patikrinti kadrai. Šiapus geležinės uždangos visi žinojo, kad Vakarai nežmoniški ir degraduojantys. Taip tvirtino visos sovietinės informacijos priemonės. Alternatyvių informacijos šaltinių vyraujant visuotinio slaptumo nuostatai beveik nebuvo. 11

12 GRĖSMĖS ANATOMIJA Kremlius į sovietinę praeitį apeliuoja ne dėl to, kad nori ją restauruoti. SSRS korta tėra įrankis, geriausiai siejantis Rusijos valdžios elitą su imperinėmis ambicijomis, o buvusius jos piliečius su nostalgija jau minėtam periodui. Ne veltui per pirmąjį Lietuvos sovietizavimo penkmetį šalies sostinės perprojektavimu rūpinosi ne vietiniai, o Maskvos ir tuometinio Leningrado urbanistai, architektai ir skulptoriai. Beje, socialistinio realizmo baruose debiutuojantiems lietuvių skulptoriams tuomet patikėtos tik liūdnai pagarsėjusios Žaliojo tilto dekoratyvinės skulptūros. Taigi, anot menotyrininkės R. Antanavičiūtės, įvežtinė ideologija pirmaisiais pokario dešimtmečiais buvo skleidžiama pasitelkus įvežtinį meną, kurį kūrė įvežtiniai menininkai. Kiek vėliau jis buvo apaugintas pseudonacionalinėmis detalėmis, tačiau tik remiantis dogma, kad menas turi būti nacionalinis savo forma, o socialistinis savo turiniu, t. y. vadovaujantis griežtu ideologiniu nurodymu iš aukščiau. KŪRĖJAI IR VYKDYTOJAI Kita vertus, totalitarinis valdymas dažnai turi vieną bendrą specifinį bruožą: nors jis rėmėsi besąlygiška komandine-administracine sistema, vien aklu įsakymų vykdytojų darbu jis nebūtų išgyvenęs tiek ilgai. Kiek pastatyti monumentų, kiek nutapyti teminių paveikslų, kokias aktualijas nušviesti spaudoje, neužteko vien direktyvų iš viršaus. Tikroji totalitarinio režimo galia pasireiškė tuo, kad kiekvienas pavaldinys pats turėjo intuityviai suvokti, ko iš jo norima, ir laiku parodyti reikiamą iniciatyvą. Ši juslė garantavo funkcionieriams papildomas malones, o klaida dažnai reiškė karjeros smukimą, privilegijų mažėjimą arba represijas. Ši taisyklė ypač galiojo kūrybiniams darbuotojams, kurių kūrybos laisvė susivedė į gana siaurą sielų inžinieriaus darbo sritį, apribotą vienintelio leistino išraiškos būdo socialistinio realizmo. Aukštą hierarchijos grandį sudarantys kūrybiniai darbuotojai turėjo ne tik vykdyti partijos nurodymus, suteikdami komunistinėms dogmoms meninį (skulptūros, paveikslo, literatūros, muzikos kūrinio) pavidalą, bet ir patys siūlyti idėjas partiniams ideologiniams darbuotojams. Tarkim, 1949 m. balandį (iškart po to, kai buvo įkurta NATO) vienas iš oficiozinių rašytojų K. Simonovas pateikė Komunistų partijos CK sekretoriui projektą, kuriame buvo siūloma stiprinti antiamerikietišką propagandą. CK agitacijos ir propagandos skyriuje ši programa buvo apsvarstyta ir adaptuota kuriant antiamerikietiškos propagandos stiprinimo artimiausiam laikui planą. O LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo K. Preikšo (iki tol jis buvo LKP(b) propa- 12 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

13 gandos ir agitacijos sekretorius) nurodymu, buvo susprogdintas Trijų Kryžių paminklas ir nukeltos skulptūros nuo Vilniaus arkikatedros (tuo metu ji buvo uždaryta) frontono. Atrodo, tai buvo vietinė, o ne Maskvos iniciatyva. Šio veiksmo data 1950 m. vasaros pradžia leidžia manyti, kad šis sumanymas partiniam funkcionieriui kilo ne spontaniškai, o tikslingai: jis siekė sunaikinti klerikalinį paveldą kaip tik prieš LSSR sovietų valdžios atkūrimo 10-ųjų metinių renginius. Tokie idėjiškumo pavyzdžiai gera iliustracija, kaip sovietinė ideologija dėl naudos ar tiesiog įpratimo tapdavo asmenybės įsitikinimų dalimi. TIKSLAS Sovietinės propagandos tikslas buvo marksizmo-leninizmo idėjų šviesoje atspindėti ir šitaip populiarinti vadinamąjį sovietinį gyvenimo būdą, taip pat formuoti naujo tipo žmogų, ruošiant visuomenę neva naujai formacijai komunistinei santvarkai. Tačiau toks paaiškinimas pernelyg abstraktus. Kokias funkcijas atliko visaapimanti sovietinė propaganda skulptūros skveruose, plakatai gatvėse, laikraščių antraštės, filmai, TV ir radijo laidos? Pirma, jos ženklino teritoriją. Tokie pat paminklai, tos pačios Pravdos antraštės, ta pati aplinka nuo Vladivostoko iki Klaipėdos. Žmogus bet kokiame SSRS taške rasdavo standartinį tų pačių ideologinių ženklų rinkinį. Viena vertus, tai niveliavo, kita vertus, tai turėjo įtikinti, jog jis gyvena pažangiausioje valstybėje, o už jos ribų priešiška aplinka. Antra, propaganda buvo istorijos koregavimo įrankis. Visi praeities įvykiai nuo seniausiųjų laikų turėjo būti sustyguoti pagal marksizmo klasikų visuomenės vystymosi teoriją, t. y. senasis kultūros paveldas turėjo būti arba sunaikintas ar nutylimas (tai, beje, buvo propagandos dalis), arba jam sukuriamas toks kontekstas, kuris įrodytų, kaip anksčiau buvo išnaudojami darbo Putinas-imperatorius. Daugelio dabartinių Rusijos propagandinių šablonų pretenzijos į patosą dažnai supanašėja su popkultūros vaizdiniais. 13

14 GRĖSMĖS ANATOMIJA žmonės, galų gale bent jau iliustruotų lietuvių ir rusų tautų draugystę. Angažuojant istorijos faktus ar juos tiesiog klastojant, iš esmės buvo kuriama sovietinė mitologija, visiškai atsieta nuo akademinio Vakarų istorijos suvokimo konteksto. Trečia propagandos funkcija, išplaukianti iš kitų dviejų, norimos realybės, arba sovietinės tikrovės formavimas. Žvelgiant iš egzistencinio taško, Sovietų Sąjungoje gyventi buvo daug paprasčiau nei dabar. Pirmiausia dėl to, kad sovietiniam žmogui nebuvo poreikio savarankiškai analizuoti ir įsisąmoninti jį supančios tikrovės, kuri tiek jam, tiek jį supantiems aplinkiniams egzistavo kaip vienetinis, bendras ir, be kita ko, virtualus egzempliorius, kasdien kuriamas partinės propagandos pastangomis <...> Kitaip tariant, jei netgi jūs patys pamatėte krentantį lėktuvą ar sprogstančią atominę elektrinę, šie įvykiai netampa esamos realybės dalimi iki tol, kol apie juos kruopščiai ritualizuotomis formuluotėmis nepraneša agitpropo darbuotojai, rašė B. Tumanovas savo straipsnyje, publikuotame rusiškame portale gazeta.ru. Kiekvieną vakarą visi šalies gyventojai, sėdėdami prie televizorių ekranų ir žiūrėdami naujienų laidą Vremia (kariniuose daliniuose tai buvo privaloma dienotvarkės dalis), norom nenorom sužinodavo, apie ką jie svajoja, ką smerkia, kaip turi vertinti vieną ar kitą įvykį šalyje ar užsienyje. Vyraujant visuotinio slaptumo nuostatai, alternatyvių informacijos šaltinių beveik nebuvo. Visą iš už geležinės uždangos galintį patekti informacijos srautą sovietinės tarnybos slopindavo visais įmanomais būdais. Likdavo tik nerišlios nuotrupos, iš kurių eiliniam žmogui buvo labai sunku susidaryti darnesnį pasaulio įvykių vaizdą. DABARTIS Propaganda negali būti kuriama iš nieko, jos turinį ir formą diktuoja bendras politinis ir kultūrinis kontekstas. Pradėkime nuo pirmojo politinio komponento. Nors Putino Rusija skelbiasi SSRS teisių perėmėja, tai nėra visiška tiesa. Net kai kurie pačios Rusijos politiniai apžvalgininkai, vertindami jos pasirinktą kryptį, akcentuoja, kad skirtingai nuo SSRS, dabartinė Rusija neišgali turėti tiek įtakos, kaip šaltojo karo metais, palyginus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurios, kaip Vakarų civilizacijos flagmanas, iki šiol globaliai dominuoja ir turi įtakos visame pasaulyje. O Rusija neturi resursų globalinei doktrinai. Kremlius nėra suformulavęs gairių, kokios linijos laikytis, tarkim, Pietų Amerikos ar Afrikos šalių atžvilgiu. Rusijos, kaip geopolitinės žemyninės valstybės, galimybė puoselėti žemyninio imperializmo vizijas, kurios pasireiškia kuriant įvairius Eurazijos projektus, o jie, beje, iki šiol Rusija gerai jaučiasi tada, kai vykdo ekspansiją. Ir iš esmės nesigėdija to pasakyti. 14 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

15 Jeigu iki Ukrainos įvykių Rusija miglotai užsimindavo apie kaimyniškumo santykiais grįstos valstybių juostos formavimą, tai dabar jos užsienio politikos prioritetas integracija postsovietinėje erdvėje. dar nesuformuluoti, kartais net prieštaringi. Kita vertus, ši situacija kuria grėsmes Europoje. Rusijos interesas ES atžvilgiu susilpninti sandraugos vienybę ir (arba) pasiekti, kad jos senbuvės taptų neutralios ar priešiškos labiau į Rytus esančioms ES narėms; užkirsti kelią tolesnei ES ir NATO plėtrai. Tačiau tai daroma diplomatinėmis ir minkštosios galios priemonėmis, neatmetant abipusės ekonominės naudos (skaityk: ekonominių sankcijų mažinimo). Tai pagrindas antrajai Rusijos interesų linijai plėsti įtaką ir vystyti sau palankius ryšius buvusiose soclagerio šalyse, faktiškai visoje po dvipolio pasaulio suirimo likusioje skeveldrų juostoje nuo Suomijos iki Balkanų. Tą matome iš nesenų įvykių, kai Kremlius ne tik rodo, kad netoleruos Suomijos galimybės tapti NATO nare, bet ir bando organizuoti perversmą Juodkalnijoje. Trečia, jau kuris laikas didžiausia grėsmė kyla artimajam Rusijos užsieniui, t. y. buvusioms sąjunginėms respublikoms, kurių atžvilgiu laikomasi kiečiausios politikos priemonių netgi karinių (Gruzijos ir Ukrainos pavyzdys). Kaip tai reiškiasi kultūrinėje plotmėje? Kultūrinis politikos aspektas jos įprasminimas menine kalba. Kokia jos specifika dabartinėje Rusijoje? R. Čepaitienė, nagrinėdama kultūrologines Rusijos aktualijas, pastebi: V. Papernyj knygoje Kultūra 2 yra išskiriamos dvi Rusijos kultūros srovės, du vienas kitą keičiantys konceptai: 1) veržlioji, aktyvioji, judrioji, į ateitį orientuota, egalitaristinė ir 2) elitistinė, stingdanti, monumentalistinė, į praeitį orientuota. Būtent jai ir atstovauja stalinizmo epocha, kuriai daugiausia dėmesio savo garsiojoje knygoje ir skiria tyrinėtojas. Remdamiesi šiuo dviejų kultūrų kaitos algoritmu galime teigti, kad V. Lenino, N. Chruščiovo ir B. Jelcino epochos priklausys kultūrai 1, o J. Stalino, L. Brežnevo ir V. Putino kultūrai 2. Kas galėjo numanyti, kad, praėjus daugeliui metų <...> stalininė architektūra vėl galėtų atgimti? Tačiau nūdienės Maskvos ir, ją mėgdžiojant, kitų stambiųjų Rusijos miestų architektūroje (vadinamajame Lužkovo stiliuje) šalia kitų, nesunkiai įžvelgtini ir totalitarizmui būdingi bruožai. Pavyzdžiui, 2006 m. Maskvoje buvo baigtas statyti šiuo metu antras pagal aukštį Europos dangoraižis Triumfo rūmai, kuris vizualiai menkai kuo tesiskiria nuo septynių asmenine Stalino iniciatyva pastatytų dangoraižių. Konstruojamas ir V. Putino asmens kultas, tik tam pasitelkiamos šiuolaikiškesnės išraiškos 15

16 GRĖSMĖS ANATOMIJA Kremliaus trolintojai tai dar vienos Rusijos pajėgos, o propaganda integralus hibridinio karo komponentas. formos ir priemonės. Apskritai daugelis dabartinių Rusijos propagandinių šablonų neturi stalinistinio rimtumo ir didybės, o pretenzijos į patosą dažnai supanašėja su popkultūros vaizdiniais. Skirtingai nuo SSRS, kuri vadovavosi daugmaž internacionalinio masto marksistinėmis idėjomis visos planetos darbo liaudžiai, o propagandą konstravo griežtai centralizuotai, dabartinė Rusija neturi vieningos aiškios ideologijos. Daugiau mažiau išreikštu internacionalizmo erzacu tapo vadinamojo rusiškojo pasaulio idėja. Propaganda, konstruojama jos pagrindu, apeliuoja į rusakalbę (ir rusiškai suprantančią) auditoriją. Iš čia aišku, iš kur imasi apeliacijos į sovietinę praeitį ne dėl to, kad norima ją restauruoti. SSRS korta tėra įrankis, geriausiai siejantis Rusijos valdantįjį elitą su imperinėmis ambicijomis, o buvusius jos piliečius su nostalgija jau minėtam periodui, kai gyventi buvo gera (skaityk: nebuvo poreikio daug mąstyti ir savarankiškai priimti sprendimus). Užsieniečiams, nemokantiems rusiškai ir neturintiems sąsajų su rusiškuoju mentalitetu, paprastai kuriamas kitas, atskirai jiems pritaikytas propagandinis paketas. Kalbant apie propagandos sklaidą, galima pastebėti pastarųjų metų tendenciją: vidinė propaganda po truputį izoliuojama, o Rusijos piliečiai netenka vis daugiau galimybių kontaktuoti su užsienio informaciniais šaltiniais tiek techniškai, tiek ir dėl didinamos mentalinės atskirties. Informacijos sklaida koordinuojama prezidento administracijos lygiu, o techninį-vykdomąjį darbą atlieka vyriausybė su ministerijomis, atsakingomis už kultūros, švietimo, gynybos, vidaus ir užsienio reikalų sritis. O užsienio auditorijoms sklaidos kanalai skiriasi. Jei sovietiniais laikais užsienio propagandą kuravo SSKP CK Išorės propagandos skyrius, tai V. Putino Rusijoje šie kanalai yra labiau decentralizuoti. Kaip mini dr. L. Kasčiūnas ir V. Keršanskas, tiesiogiai jie pasiekiami per sukurtas ir šiuo metu plėtojamas masinio informavimo priemones (pvz., RT, Sputnik ), taip pat subsidijuojamą produkciją, viešųjų ryšių agentūras ir užsakomuosius straipsnius. Prie propagandinės informacijos sklaidos prisideda ir Kremliaus kuriamos bei išlaikomos vietos žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos, socialinių tinklų troliai. KREMLIAUS SIEKIAI BALTIJOS ŠALYSE Iš to, kas pasakyta, galime daryti keletą išvadų, kurios padės suvokti Rusijos propagandos 16 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

17 nuostatas Baltijos šalių atžvilgiu ir padės iššifruoti jos transliuojamas žinutes. Dabartinį Kremliaus požiūrį į mus rodo pagrindiniai dokumentai Rusijos Federacijos išorės politikos koncepcija ir iš dalies Rusijos Federacijos prezidento įsakas Dėl Rusijos Federacijos išorės politikos kurso realizavimo priemonių. Tiesa, po agresijos Ukrainos atžvilgiu daugelis numatytų gairių yra moraliai pasenusios ir sunkiai įgyvendinamos. Pvz., siekis tapti autoritetinga valstybe pasaulio bendrijoje praktiškai žlugęs, o dėl sankcijų žlunga ir numatytas pastovus ir dinamiškas Rusijos Federacijos ekonomikos augimo kursas. Punktas Technologinė modernizacija ir inovatyvus vystymosi kelias kabo ore. Apie deklaruojamą teisinės valstybės, jos demokratinių institutų, žmogaus teisių stiprinimą kalbėti net nedera. Todėl natūralu, kad mus turėtų neraminti tiek šie realiai nesantys punktai, be kurių valstybė tampa neprognozuojama, tiek ir realiai Rusijos vykdoma išorės politika, apibrėžta minėtuose dokumentuose: 1. Rusijos Federacijos išorės politikos koncepcijoje deklaruojamas prioritetas Rusijos integracija postsovietinėje erdvėje (!). 2. Laikysena Baltijos šalių atžvilgiu, kuri apibūdinama kaip noras bendradarbiauti kaimyniška dvasia ir vadovaujantis abipusiais interesais, tačiau toliau išvardijamos pagrindinės principinės tokio draugiško bendradarbiavimo sąlygos: rusakabių teisių paisymas ir Kaliningrado srities aprūpinimo užtikrinimas. Pirmasis punktas rodo tikrąsias Rusijos imperines intencijas; antrasis apibrėžia jų įgyvendinimo priemonių ribas. Propagandos plotmėje tai virsta Baltijos šalių spaudimu. E. Lucasas išskiria tris pagrindinius naudojamus Rusijos naratyvus (angl. 3F failed, friendless, fascist). Rusija siekia įrodyti, jog nepaisant 25 m. trunkančios nepriklausomybės, Baltijos šalys ekonominiu ir socialiniu požiūriu tariamai nesėkmingos, pasižymi fašistinėmis tendencijomis; geopolitiškai yra izoliuotos: Vakaruose neturi užtikrintų sąjungininkų, kurie jas gintų konflikto atveju, bandoma įtvirtinti vertinimą, kad nuolatinės NATO pajėgos Baltijos šalyse tik eskaluotų įtampą regione, pradėtų ginklavimosi varžybas, o ne užtikrintų didesnį saugumą. Vystomi teiginiai, kad dėl geografinių ypatumų apginti Lietuvą, Latviją ir Estiją būtų beveik neįmanoma. Tokių žinučių pagrindinis tikslas atgrasyti NATO nuo neva strateginių Rusijos interesų pažeidimo. Paprastai tai daroma bandant įtikinti, kad sąjungininkų pajėgos tik eskaluotų įtampą regione, o ne užtikrintų didesnį saugumą. Šis signalas dažniausiai skiriamas minkštiems Europos politikams, kurie tradiciškai tiki kompromiso su Rusija galia. Vertinant kompleksiškai ir atsižvelgiant į tai, jog Rusija didina karines pajėgas savo rytiniame pasienyje, o kitų metų karinį biudžetą planuoja didinti ketvirčiu nuo esamos sumos, galima daryti prielaidą, jog šiuo metu kuriama propaganda tai vieningos strategijos, galbūt ir numatomo hibridinio karo Baltijos regione dalis (prisiminkime, kad prieš Gruzijos ir Ukrainos įvykius Rusijos propagandinė retorika jų atžvilgiu taip pat buvo stipriai sugriežtėjusi ir suaktyvėjusi). Virtualaus gąsdinimo nuvertinti negalima. Dar pernai Rusijos gynybos ministras oficialiai pareiškė, jog medijos yra dar vienos ginkluotosios pajėgos, ir, kaip matome, tai nėra vien tušti žodžiai, o visai apčiuopiama prieš mus nukreipta veikla. Tačiau, kaip pastebi D. Buinauskas ir L. Kasčiūnas, paradoksalu tai, kad Rusijos bandymai įbauginti Baltijos jūros regiono šalių atžvilgiu dažnai turi priešingą nei siekiamą poveikį gąsdinimai atsaku į nuolatinių pajėgų disklokavimą ar priešraketinio skydo įrengimą sukelia dar didesnį dėmesį skubiai gynybos pajėgumų plėtrai. Tai rodo vis dažniau organizuojami bendri sąjungininkų pajėgų mokymai ir jų metu atgabenamos vis naujos ginkluotės rūšys. Bet vis tik kliautis vien tik tradiciniais kariniais pajėgumais negalima: tik kompleksinis priemonių derinimas gali rezultatyviai neutralizuoti priešišką nekinetinę veiklą ir atgrasyti priešininką nuo tiesioginės agresijos. Pikabu.ru, propagandahistory.ru, PoPo.lt, socialmatter.net, ABCNews nuotr. 17

18 PUBLICISTIKA KELIONĖS PROF. VALDAS RAKUTIS BENILIUKSAS 2016 Lietuvos karių asociacijos keliautojų klubas veiklių žmonių grupė. Jie važinėja dviračiais, plaukioja baidarėmis, rengia išgyvenimo kursus, įspūdžių vakarus, temines ekskursijas, gurmaniškas ir pažintines keliones ir kt. Vien šiemet klubo nariai aplankė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis Baltarusijoje, kopė į Monblaną, buvo Prancūzijoje, Gruzijoje, Slovakijoje, Ukrainoje. Žodžiu, artėjant Naujiesiems metams norėtume prisiminti praėjusią vasarą ir paskatinti žurnalo skaitytojus bent mintimis kartu su klubo dviratininkais ir šio rašinio autoriumi leistis į nuotaikingą kelionę aplankyti slėpiningą XVI XXI a. Europos regioną tarp Prancūzijos ir Vokietijos. ĮSPŪDŽIAI Lietuvos gyventojams Belgija dažniausiai asocijuojasi su ramybe, biurgeriškomis vertybėmis ir Europos Sąjungos liberalizmu, artimai besiribojančiu su terorizmo Europoje sostine. Tačiau dar visai neseniai, viduramžiais, XVI XX a. į šalį, kuri vadinosi keistais Flandrijos, Brabanto, Nyderlandų, Ispanijos Nyderlandų, Austrijos Nyderlandų, Prancūzijos ir galų gale Belgijos Karalystės vardais, vykdavo garsių šeimų palikuonys mokytis karo meno: lankydavo garsias tvirtoves, arsenalus, dalyvaudavo mėnesius trunkančiose apgultyse, susitikdavo su pasaulinio garso karo architektūros genijais ir negailestingais karo vadais, maloniai leidžiančiais prisiliesti prie didžiosios karybos paslapčių. Tokia galimybė pasitaikė ir Lietuvos karių asociacijos keliautojų klubui. Kiekvienais metais organizuoju bent vieną, kartais didesnę, kartais mažesnę, kelionę karinėmis istorinėmis vietomis, taip suderindamas savo profesinį interesą, pomėgį dviračiams ir poilsį. Kartu kviečiu ir tuo besidominčius žmones. Jų dėka kelionė būna turiningesnė, nuotaikingesnė, prireikus jie visada 18 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

19 Visi keliautojai patyrę, kantrūs ir gerai nusiteikę. gali padėti: daugelis jų dalyvauja ne viename žygyje ir yra tikri karybos žinovai, bendraminčiai ir draugai. Kad ir kaip keistai atrodytų lietuviams, Belgija yra labiausiai militarizuota šalis Europoje istoriniu požiūriu. Čia tradiciškai ribojosi tautos, kultūros, interesai: gyveno germanai ir romėnų palikuonys, katalikai ir protestantai, dėl įtakos kovojo Prancūzija, Vokiečių imperija, Ispanija ir Nyderlandai, o krašto viduje sunkiai eina į kompromisus flamandai ir valonai. Kraštas visiškai demokratiškas, turi net kelis parlamentus, nors oficialiai Belgija karalystė. Kadangi viskas susipynę, pabandėme kiekvieną kelionės dieną skirti vis kitai temai, kad aiškiau suvoktume įvairius niuansus. Kelionė nelengva, todėl ją išdrįso pasirinkti 11 keliautojų visi patyrę, kantrūs ir gerai nusiteikę, turintys patikimus dviračius. Skridome lėktuvais, šiek tiek važiavome traukiniais ir, žinoma, dviračiais, savo mantą tempdami ant pečių. Sukorėme 711 km dviem ratais per devynias dienas. Taigi, kaip sakoma, žygis advanced, kitaip tariant, daug sudėtingesnis už kitus. Kelionė prasidėjo Eindhoveno oro uoste, Nyderlandams priklausančioje Šiaurės Brabanto provincijoje, čia ji ir turėjo pasibaigti. Taip pigiau ir paprasčiau. Pirmą dieną turėjome traukiniu pasiekti Maso (Mezo) (autentiškas pavadinimas Maas flamandiškai (olandų k. tarme), prancūziškai Meuse) upę su daugybe kanalų. Palei ją buvo numatyta didelė dalis mūsų maršruto. Pirmosios dienos tikslas buvo susipažinti su kariniu požiūriu labai svarbiu Mastrichto (autentiško pavadinimo Maastricht vertimas tiltas per Maaso upę) rajonu, per kurį eina labai svarbūs keliai iš Europos vakarų į rytus, čia savo atramos taškus turėjo romėnai, nes vietiniai buvo per Reiną persikėlusios germanų gentys. Ir šiandien Belgijoje esama jų palikuonių romėnų laikus mena prancūzakalbiai valonai, o barbarams germanams atstovauja flamandai ir vokiečiai. Savo bazę Rurmonde (autentiškas pavadinimas Roermonde, Rūro upės žiotys) buvo įsirengę net vikingai. Kaip tik nuo jos, Nyderlandų Limburgo provincijos ir pradėjome savo tikrąją dviračių kelionę. Belgija lygumų kraštas, tačiau rytinėje dalyje esama kalvų ir net Ardėnų kalnai. Kraštas tankiai apgyventas, daug gyvenviečių, o užmiestyje dominuoja į nedidelius kaimus susimetusios pavienės fermos, o jų veikla vis kitokia. Tik mėšlo kvapas visur panašus. Deja. Nors keliai asfaltuoti, daug dviračių takų, tačiau čia daug griežtesnės taisyklės nei Lietuvoje, o be navigacinės sistemos geriau nevažiuoti: keliai, net ir vietinio pobūdžio, nėra skirti dviratininkams (labai greitai į mus dėmesį atkreipė vairuotojai, 19