n emunas dvisavaitinis kultūros ir meno leidinys Nr. 11 (971) 2016 m. birželio d. Kaina 1,35 Eur Dainų šventė m. Iš A. Burkaus archyvo

Transkriptas

1 emuas dvisavaitiis kultūros ir meo leidiys Nr. 11 (971) 2016 m. birželio d. Kaia 1,35 Eur Daių švetė m. Iš A. Burkaus archyvo

2 2 retro

3 poezijos pavasaris P.p. Mes vertiame tik išskirtiius daiktus, todėl dabar svarbūs vie geriausi, ypatigi, ilgiausiai laukti, labiausiai utolusioje vietoje, aukščiausiame taške ir t. t. suregti regiiai. O koks yra Poezijos pavasaris? Jam galima priskirti daugybę etikečių, es jis jau labai ilgai, uo 1965 m., lyderiauja viešojoje poezijos rikoje. Bet labiausiai į akis krita, jog jis didžiausias, ilgiausiai besitęsiatis tikriausiai visoje Europoje. Galbūt todėl, kad iekaip eorime pamiršti, užleisti poetų, lyrikų tautos pozicijos. Tiesa, didelis pasirikimas žmoes dažai trikdo, es verčia juos uolat riktis ir apsispręsti. Poezijos pavasario regiių visoje Lietuvoje ir už jos ribų vyksta tiek, kad užteka kiekvieam oričiajam. Įvairiausio pobūdžio uo kameriių iki masiių atvirose aikštėse. Svarbu, kad epritrūktų klausytojų. Ąžuolo vaiikas šiais metais papuošė poetę Ramutę SKUČAITĘ. Žioma lyrikė, eilių vaikams ir suaugusiesiems, esė autorė, vertėja, dramaturgė, Nacioaliės kultūros ir meo premijos laureatė tradiciškai apdovaota Mairoio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje vykusiame Laureato vaiikavimo vakare. Kauo miesto savivaldybės įsteigta Mairoio premija miesto tarybos spredimu jai suteikta už Rašytojų sąjugos leidyklos išleistą autobiografiės prozos miiatiūrų ir eilėraščių kygą Nepaslaptis tokia balta. Į Mairoio premiją taip pat pretedavo Erika Drugytė ( Patria ), Aldoa Gustas ( Padovaok ma obuolį iš aapus ), Vytautas Kaziela ( Vieta ir kiti utylėjimai ) ir Artūras Valiois ( Iš atų ). Taip pat apdovaoti ir kiti šių metų ryškiausi kūrėjai. Rimai Juškūei įteikta Kauo rajoo savivaldybės mero V. Makūo fodo premija už eilėraščių kygą Irisai. Vidmatui Kiaušui Mairoio sodo varos prizas už tiesiogiį ryšį su muziejaus aplika, muziejiikais ir ekspoatais. Gvidui Latakui Kauo spaudos prizas už eilėraščių rikiį Lokeos. Gitarui Patackui ir Aai GerasimovaiUmkai Kauo dieos prizas už poetiio dueto dvikalbę kygą Užskaita. Robertui Keturakiui žuralo Šeimiikė prizas. Simoui Bulotui Poezijos pavasario almaacho debiutato Nemuo katio prizas. Nemuo iformacija Zeoo Baltrušio uotraukos

4 4 vyksmas Gabrielė DAMBRAUSKAITĖ L ė t a i trupatys m iestai Mykolo Žilisko dailės galerijoje veikia orvegų meiikės Iger-Johae Brautaset paroda Kelias į Aleppo. Meo projektą I. Brautaset pradėjo uo kelioės, pažities su svetima civilizacija ir epažita kultūra. Tada, dar 2001 m., kartu su vyru viešėdama Sirijoje, ji uolat girdėjo: Sveiki atvykę. Jautėsi saugi tarp geraoriškų ir svetigų vietiių žmoių. Ypač tyliuose, tūkstatmečius į praeitį ugrimzdusiuose miestuose, kuriuos tyriėjo pekerius kelioių metus. Te gali prisėsti ir trumpam pasierti į savo mitis vietoje, kuri skaičiuoja daugybę amžių, ir beveik pačiupiėti tuštumą, es čia labai seiai iekas egyvea. Meiikė prisimea uikalias akimirkas ir potyrius, kai raka prisilieti galbūt seiausios pasaulyje bizatiės bažyčios sieos, sugėrusios daug daugiau ei tik tikičiųjų maldas. Šios sieos pamažu vėl trupa į smėlį ir gula į žemės dulkes. Sakytum, taip girgždėdamas atūraliai sukasi istorijos ratas, paklusdamas įprastiems dėsiams. Tačiau meiikei I. Brautaset rūpi išlikusi atmitis, vis dar tvirtas pamatas, šakys, kurių iki šiol įsikibę laikomės. Civilizacijos pradžia tai lyg ir mūsų vaikystė, laikas, pilas atradimų džiugesio ir kūrybiškumo, kuris et suseęs išlaikė aiškiai jutamą aivumą. Tyriėdama gatvių raštų ir pastatų kotūrų brėžiius, padarytus archeologų, į savo kūrybą ji perkėlė esteties miesto orgaizmo ypatybes. I. Brautaset darbuose paliko žymę Aleppo miesto citadelė. Daugelį metų ją žavėjo ši istorija, teigia parodos kuratoriai. Taip rakų darbo popieriuje, kuriam gamiti audojama ir egzotiškų šalių medžių žievė, atsispaudė klaidūs seųjų miestų labiritai, į atmitį grimztatys plaai, siaurų gatvelių tiklai. Tai žvilgsis iš meamo paukščio skrydžio, kai detalės išyksta ir matyti tik savotiškas miesto kraujotakos tiklas, kuriame jau seiai sustigęs, išdžiūvęs kraujas. Tai ir mūsų žvilgsis iš epaprastai tolimo laiko atstumo, kai vaizduotėje reikia tiek daug atkurti, vėl sukostruoti, sulipdyti iš likusių detalių, užpildyti umaymais. Meiikės paveikslai sluoksiuojami, vieas vaizdas degia kitą, užkloja jį auja medžiaga, iformacija. Taip lyg atkartojama mūsų atmities realybė, kurioje daug kas pasimiršta, tačiau išlieka pasąmoės, archetipų lygmeyje, vėliau vėl iškyla į paviršių, pradeda aują ciklą, kuriame galime įžvelgti seųjų kultūrų atspidžių, pasikartojimų. Tačiau prasidėjus karui buvo suaikita didelė miesto statiių ir ifrastruktūros dalis. Neaišku, kiek išliko Sirijos kultūros orgaizacijų ir jų kolekcijų, fatastiškų ir paiių gatvių, architektūros pamiklų ir miesto amuose įregtų iš išorės epastebimų oazių. I. Brautaset darbai taip pat yra atmities vaizdai civilizacijai, kuri aikia e tik savo praeities pamiklus, bet ir tuos, kurie liudija dabartį, kitą parodos apie seuosius miestus dalį pristato orgaizatoriai. Karas suaikio begales kultūros pamiklų, todėl meiikė sukūrė visą seriją tamsaus, iūraus kolorito darbų Atmitis, kuriuose mėgio prisimiti išykusius dalykus, susijusius su religija, etologija, gyveimo būdu. Per sieą usidriekiati trisdešimties mažo formato paveikslų virtiė tarsi kio juostos kadrai, sudaratys vyksmo, judesio, kismo įspūdį. Meama gyveimo tėkmė, kurią sustabdo karas. Svarbiausias šių vaizdiių tikslas išsaugoti ateičiai bet fragmetus. Autorės fotografuoti vaizdai įkompouoti į grafišką moochromię orametiką, taip kaip mūsų realybėje kultūra susitika su atūra. Išgyveatieji karą Sirijoje sukią savo aštą ešis į ateitį. Juos lydės sugriautų pastatų prisimiimai, sutraukyti socialiiai, kultūriiai ryšiai, skausmas ir išsiskyrimai. Ši patirtis apima visą miestą, užpildytą skausmu ir buvusiu grožiu, išblėsusiu džiaugsmu. Kai kurie dalykai išliks, kiti išbluks. Iš esmės I. Brautaset darbuose svarbus laikas kūrybos, prisimiimų bei irimo priežastis. Kitas aspektas iškyla akimirksiu, vos išgirdus Sirijos pavadiimą šiadieos įvykių kotekste. Paroda dar viea galimybė pažiti tuos, su kuriais galbūt etrukus suves likimas, kurie atvyks, tikėtia, gyveti e šalia, o tarp mūsų. Žmoės, atplėšti uo tūkstatmetės tradicijos, mums vis dar likusios epažita paslaptimi. Paveiksluose atsidūrusiuose seuose miestuose aksčiau telkėsi šeimos, dabar išblaškytos po tolimus kraštus. Meiikė šią parodą skiria 25-osioms Lietuvos Respublikos epriklausomybės metiėms m. Lietuvos meiikai jau galėjo laisvai dalyvauti užsieio parodose ir te pristatyti savo kūriius. Viea pirmųjų parodų suregta Bergee (Norvegija), bedradarbiaujat su fodu 3,14. Tai buvo svarbus įvykis tiek Lietuvai, tiek Norvegijai. Joje ekspouotas šiuolaikiis Lietuvos meas ir suregta istoriė Lietuvos dailės paroda, kuri I. Brautaset padarė didelį įspūdį. Tuomet užsimezgę ryšiai gyvybigi iki šiol, todėl šiadie Kaue galime aplakyti orvegės parodą apie Vidurio Rytų šalis. Pasaulio kultūros artėja viea prie kitos, taigi laikas atsiverti ir pažiti. Paroda veiks et iki rugpjūčio 8 d., kad ir vasarą rastume bet dieą kultūrai.

5 5 vyksmas Gitas Kavoliūas Yumiko Utsu Plugės fotobiealės parodų vardiklis Japoija Birželio 17 d. Plugės Mykolo Ogiskio rūmų žirgye bus atidarytos 4-osios Plugės fotobiealės parodos, kurias šį kartą jugia tolima ir lietuvius žaviti Japoija bei jos kultūra. Fotobiealėje ketiama pristatyti keturias Lietuvos ir Japoijos fotomeiikų parodas, kuriose tiesiogiai ar asociatyviai paliečiama savita Japoijos kultūra ar japoiška estetika. Vieas iš akcetų viduriiosios kartos fotomeiiko Arturo Valiaugos projektas Japoijos dieos meiu, kurį sukurti pakvietė epriklausoma kuratorė Mikiko Kikuta ilgametės iiciatyvos Japoija Europos akimis kotekste. Mėesį trukęs tiriamasis fotografiis vizitas Niigatos prefektūroje virto fotoserija, kurioje gamtos, veido ir patiekalų vaizdai bei už jų slypiti kasdieybė, urodati į japoų buitį ir tapatybės išskirtiumą. Meiikas audojo įvairias fotografiės raiškos strategijas, taip pat ir kaleidoskopą. Į japoišką Prigles traškučių tūtą įstatyti veidrodžiai, užmauti at japoų gamybos fotokameros Cao objektyvo, tapo A. Valiaugos europietiškos akies tęsiiu ir magiška optie sistema, eprogozuojamai atspidičia apliką. Jauosios kartos fotografės ir kio operatorės Kristios Sereikaitės persoaliė paroda Stichijos tai moderaus ir uiversalaus Lietuvos meiiko Beo Šarkos fotografiė kelioė per jam gerai pažįstamas gamtos stichijas: vadeį, žemę, ugį ir orą. Ši šalis iti priklausoma uo gamtos procesų, tad gamta japoų dvasiiame pasaulyje užima ypatigą vietą, o japoiškoje budizmo atšakoje išskiriami peki elemetai, kurių pektasis ir svarbiausiasis susijęs su kultūra bei meu. Grupiėje parodoje Japoiškas stilius fotografijoje kuratorius Darius Vaičekauskas pristato lietuvių fotomeiikus Midaugą Gabrėą, Vitalijų Jaušoį, Gitą Kavoliūą bei Karolį Jaulį. Kuratoriaus teigimu, moochromiiuose šių autorių darbuose išryškitas miimalistiės estetikos braižas, gyvosios bei humaizuotos gamtos grožis atskleidžiamas tiek skaitmeiės, tiek aalogiės fotografijos priemoėmis bei pasitelkiat techologies iovacijas žvilgsis į mūsų apliką iš paukščio skrydžio perspektyvos gali būti etikėtas, estetizuotas, itriguojatis. Bedradarbiaujat biealės bedrakuratorei Eglei Deltuvaitei ir japoei M. Kikuta Plugėje bus galima Arturas Valiauga Kristia Sereikaitė pamatyti parodos Suasmeitas pasaulis: šiuolaikiė Japoijos fotografija, pristatytos fotografijos festivalyje I Focus 2011 Viliuje, primiimą bei susipažiti su gausia japoų fotografijos kygų kolekcija. Kuratorė parodoje pristato keturis aujosios kartos autorius: Daisuke Nakashima, Shiryo Saeki, Kare Sato ir Yumiko Utsu. Ši karta užaugusi po Japoijos ekoomikos sprogimo. Žmoės tapo turtigi, tačiau prarado dalį tradicijų ir vertybių. Jauimui buvo suku rasti savo vietą, reikėjo priimti aujas taisykles ir požiūrį į gyveimą, bet tai elegva. Jie vegia taisyklių, vyraujačios ideologijos, esidomi čia ir dabar vykstačiais dalykais, tačiau žio, kaip vaizduoti save ir šiuolaikię visuomeę. Jiems svarbiausia e išoriis, o vidiis gyveimas, tad parodoje bus galima pamatyti suasmeitą pasaulį, kurį savita fotografijos kalba atskleidė fotografai. Septyiasdešimt viea kyga ir dvi dėžės atvirukų sudaro įspūdigą ir gaa retą Japoijos fotografų kygų kolekciją, kuri Lietuvoje bus ekspouojama pirmą kartą. Iš Daijos atkeliavusi kolekcija pasibaigus Plugės biealei grįš į Tokiją, taigi tai tikrai išskirtiė galimybė išvysti daugeliui mūsų ematytą ir epažįstamą Japoijos fotografijos pasaulį. Bedrakuratorius ir fotomeiikus subūrusio pagridiio biealės kuratoriaus D. Vaičekausko uomoe, šių metų Plugės fotobiealė yra uikali galimybė susipažiti su japoų šiuolaikie fotografija bei lietuvių fotomeiikais, kurių fotografiei raiškai bei idėjiiam kūriių laukui artima miimalistiė estetika. Labai svarbu, kad šios parodos pristatomos e didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o Plugėje taip užtikriama fotografijos meo sklaida bei kultūriė decetralizacija.

6 6 kūryba Vytautas KAZIELA *** kai mūsų vaikai užsideda pagyveusiųjų kaukes kai žiūri bespalvėm vadeų išskalautom akim paryčiais kai aušta kai krita et e lietus o siegas apie viską geriau utylėti kam mūsų tiesos jei iekam jei iekam erūpi kada pasikeis šiaurės vėjas *** prieš miegą užsikloti vilko kailiu matyti save at kalo žaidžiatį avies kaukole *** medžiojome vėjo jauiklį laukuos užšoko at kalo arba aukštumėlės strazdaotas jo veidas pageltusio šiaudo plaukuos tik dievo karvytės judėjo sakau gal ereikia tegu dar gyvea kol kas lai peri vaikus kol iškris baltas siegas tada bus išaugę ragai ir agai vertigesis bus mūsų medžioklės trofėjus *** susirašiėjau su mirusiaisiais bet taip ir eišdrįsau paklausti ar dagaus vadeuos eršia žuvys ar peri paukščiukas kokios raidės rekasi į dagaus abėcėlę ir kokia kalba mes kalbamės *** ryte kai ubudu ieko eturiu sužvarbusioj rakoj eturiu etgi kūo tik sielos kokoas kažkur viduje tik cypauja mažas paukščiukas iš krūmo *** sėdėti traukiių stoties kaviėje ir gerti vyą su pirmą kartą sutiktais su pirmą kartą matomais kurie paskui išsisklaidys lyg šešėliai at sieų kaip kažkada vaikystėje ir ėra et vilties susitikti visuma lyg džiūstatis ir trūkiėjatis tikas *** kraujo skois buroj vis stiprėjatis kraujo skois per aikštę turbūt epereičiau klumpačiom kojom kraujo skois stiprėja et prukščia žirgai pasiimk ką ešiojau kartu su savim išdalyk ar išmėtyk kas edega lieka ir tai kas eskęsta kas gyvea po mūsų mirties ir į ką vis baugiau atsiremti *** svaigi ramybė akyse ir budelis uleidžia raką at delo tupia pamažu tik baltos saigės iš kur ir kur dabar eiu ežio iekas tik verias erdvės ir dagus tik agelas ateia *** trečią kelioės dieą pavijau klojačius kelią darbiikai oražiėm liemeėm ir kietais kiaulės odos batais orėjau tiktai pasiklausti kur veda šis kelias ar grįžta į te uėję ar grįžę dar ori gyveti bet jie eatsakė sudegitus saulės užklydėlis agelas riko į saują *** gulėti ir tiktai žiūrėti į mėulio šukę vades puodelyje ir ebelaukt stebuklo tirštėjat sutemai pro stiklą matai mažėja viskas digsta tik susisukt į kamuoliuką išrėkti vėl drąsos pritrūko *** kai atsukame laikrodžius atgal pasakyk ar daugiau gyveimo tamsaus pilko ar juodo tuščio ir gal tik umaomo ratas kuriuo eii atsidaro sutaupytos sekudės krita lėtai į vadeį

7 7 kūryba Rimas UŽGIRIS Tarp Mao tėvų kelioei ebuvo žemėlapių. Kareiviai su vėliavom žygiavo per žemyą, keisdami pavadiimus. Į tą pačią upę du kartus eįbrisi. Ir vis dėlto, Herakleitai, aš įbridau. Iš lėktuvo: begaliiai pušyai, rapsų ir rugių laukai. Eglės it seoliai žaliomis barzdomis. Vos begalėjau įkvėpti, oras buvo kupias prasmės, kalba veik eatpažįstama. Mamos dėdė pasitiko mae išklerusiu sovietiiu automobiliu. Nusivežė te, kur Neris susilieja su Nemuu, kalbėjo visą kelią, jo žodžiai plūdo per mae kaip upelis, tykštatis į mao eišmaymo akmeis. Pravažiavome arkliu traukiamą vežimą, prikrautą šieo. Per televizorių trys moteriškės valstietiškais drabužiais traukė liūdą giesmę. Mao tėvas gimė prie Neries, etoliese dabar gyveu ir aš. Nežiau, kur dabar gyveu: Viliuje, Vila, Wilo. Žmoės plūdo kaip vaduo. Auditorijoje, kurioje dėstau, kolega ekrae parodė Šiaurės Amerikos žemėlapį, o aš temačiau Mohoko upę, susiliejačią su Hadsou, ir savo jauystę. Vos begalėjau įkvėpti, oras buvo kupias prasmės. Tai mao amai. Te. Čia. Dabar. Tada. Kaip krabas atsiskyrėlis, kaip utėlė, kaip Odisėjas be Itakės gyveu tarp eilučių. Žemėlapiai maęs esulaiko. Pabėgėlių sūaus. Aglų kalba mao amai. Po Viliumi Baladis įsėlia į miestą gausidamas ežiia kieo kaulus o šie išsiduoda žemės kvėpavimu. Statybiikai perrėžia seas veas pamatai prarada tvirtumą. Ekskavatoriai laužiasi prie beveidžių protėvių veidų (kaži kieo jie?) umargitų švelaus saulės žvilgsio. Šviesošukės švysčioja it kulkos pro sprogstačias pavasariu šakas. Klevai slapčiomis variėja sulą o jų šakys trepčioja giliai ė ežiodamos, ką liečia. Ši šviesa eturi kalbos taisyklių, kad pasakytų, kas esame. Mes žiūrime, mes udelbiame žvilgsį kaip įsimylėjėliai pakratėje, klaidžiojatys po mėesieos takelį, utvieskusį šiokščiačią jūrą. Bet pažaga paverčia dosią aktį į ykią dieą, ir saulės atspidžiai upliko mūsų akis. Mes rausiamės po praeitį kaip kurmiai, kupii svajoių; tik kieo kaulai tie, laukiatys prabudimo? Atvirukas iš Krymo (1975) usipirktas skaitytų kygų kygye, Viliuje (2014) Jūroje etoli krato karo laivas Gausybė takų it vėžlių Gaudžia tuščiąja eiga, Kareiviai zuja it bitės Su juodomis kaukėmis Tarsi šikšospariai Užgožia soaro pypsėjimą Ir mes jų egirdime Negirdime tavęs, Krymo pioiere, išdidi mažoji komuiste, Kitos imperijos skaute, Žvelgiati į pamiklą prie jūros, Metalo įtūžiu besiveržiatį iš betoo Aukštai aukštai virš jos galvelės, pakylėtą Jūrų pėstiikai puola iš laivo Už laisvę teisybę ir taiką Žegia plyu oru Virš mergaitės, Išdidžiai išpūtusios plokščią krūtię, O aš Google suradu Kitas mergaites (Kai aršau ieškodamas to pamiklo, Kryme Jevpatorijoje, Eupatorijoje ieškodamas didvyrių) Pusuoges mergaites paplūdimiuose, Išdidžiai rodačias kojas, Greta takų, kaukėtų vyrų Su kulkosvaidžiais, George o Clooey, žmogaus-pamiklo Ir akiamo jūros mėlio Dagaus žydryės Audra Jau atrąkart ugramdžiau Kristaus su agelu Alyvų kale eskizą. Nes čia aš matau tikrus alyvmedžius. Va Gogas Tulžigos, šaltos srovės purto vos prasprogusias šakas uveja karvelius at saugesės laktos. Viduje, skaitydamas jo laiškus Teo, svarstau, ar dar pamei tą alyvų giraitę. Ar pamei, kaip krito šviesa, kaip slėgė akstyvas vakaras už Sa Remi? Ar gali vėl išvysti juodą susisukusią žievę? Karštyje karačius sidabriškai žalsvus lapus? Aštrią it peilis auksaspalvę žolę? Kažkaip supratu, kodėl jis tapė juos vėl ir vėl. Kiek alyvų giraičių prireiktų, kad pagautum pačią medžio esmę: sub specie aeteri, ciklišką Dieve! Ir tu tikriausiai žvelgi pro lagą į šią audrą. Štai kyga. Norėčiau ja pasidalyti. Štai žodžiai vėjyje, sapų truputis. Badau būti te: šviesoje, alyvų giraitėje. Iš aglų kalbos vertė Marius Burokas

8 8 kūryba Stasys BABONAS Galaburda. Miesto sodo istorija Gal alteratyva? Bet faktai byloja ką kita! Širdis, prisilietusi prie paslapties, krūpteli, sulėtia dūžius. Ji trokšta išgirsti pakartojamą istoriją. Arba tęsiį. Galaburda ( ) gydytojas, praašautojas tiksliai ežioma, kuriais metais su kryžiuočių pulkais atkeliavęs į Lietuvos žemes. Nužudytas etoli Kauo pilies m. baladį, kai po ilgos apsiausties ir įirtigų mūšių ekviesti svečiai iš Vakarų užėmė Kauo pilį. Ją gyė didžiavyrio Vaidoto kariai. Pakartokite, pakartokite ir tęskite, taip mekeo Galaburda. Maote, atėjūas tuos žodžius ištarė pamatęs krūtiės lik artėjatį kardą? Ne! Jis vapėjo juos jau po mirties... Galaburdos kūą atgabeo į pelkėtą pamiškę. Duobę iškasti ebuvo suku. Palaikus įvertė į duobę, tiksliau, į vadeį, besisukiatį pro smėlį, užžėrė žemėmis, supylė kauburėlį, at kurio užkėlė du raudous akmeis. Beje, į tą pačią pamiškę vokiečių riteriai atvežė ir lietuvių karių kaulus. Nors pasakojama, kad šiuos suvertė į Nemuo ir Neries sataką. Žiia, kai kūą paguldo į žemelę, siela trokšta keliauti į dagų. O te e visas priima... Žmoės bijo sielų, kurios epakviečiamos pas tą, kuris visada yra Šviesa. Tiesa, dieą retai kas jas mato saulė užstoja, o štai aktį (turbūt visi esate regėję) epakviestos į dagų sielos vaikšto tarp kryžių, sėdi at užmirštų atkapėlių, šypsosi susiglaudusios koplyčiose. Kiek daug jų susireka! Susireka ir kartoja savo gyveimus... Jas kiaurai merkia lietus, jas vėjas stumdo tarp kryžių, et pro vartus išvaro. Vieądie kapiėse pastatė prabagų amą. Vaidiimams! Turbūt iekur taip ėra buvę! Nieko paašaus ma ėra pasakoję pažįstami ir jokiose kygose esu apie tai skaitęs. O va dabar jau yra toks amas. Kad kažkas galėtų gyveimą kartoti, kartoti ir tęsti. Tiesa, kapiių eliko, et žmoės užmiršo jas čia buvus. Nieko keista: gyvieji viską greitai pamiršta. Mirusiųjų atmitis kur kas geresė. Plati alėja veda tiesiai į bažyčią. Rodos, taip eseiai čia siūbavo pušys, ošė lapuočių girios, smėlio takeliai pradigdavo pelkėse. Dabar plačia alėja žygiuoja pučiamųjų orkestrai, etoliese, apipiti legedomis ir prisimiimais, saudžia pilies griuvėsiai. Vakarais virš bažyčios ilgai kybo didelis mėulis, keliaujatis alėja virš aktiėjačių žmoių galvų. Stabteli ties užmirštų kapiių plotais. Svarbi tiesos dalis jau atskleista: vis daugėja žmoių, bylojačių, jog te, kur labai ilgai buvo kapiės, takai paiiai susikerta, kad paklaiditų, kad keliautum, kur tau ereikia; kad išgirstum, ko iekas kitur epašabždės; kad stabtelėjęs per kelias akimirkas pamatytum, ko iekur kitur eregėsi. Tik tada, kai didelis mėulis stabteli virš pamirštų kapiių, žmoės gali išvysti ir išgirsti tai, kas kartojasi tris kartus: duslius dūžius, plaktuko galvą, stačiakampį popieriaus lapą, surūdijusias viis. Žmoės gali pamatyti, kaip pirštai sugiaužia plaktuko kotą, lakstosi riešas, kaip surūdijusios viys perveria popieriaus lapą ir smiga į medžio kamieą. Duslūs dūžiai sklida į visas puses, kyla aukšty. Prie medžių, žmogaus pečių aukštyje, lieka kyboti stačiakampiai popieriaus lapai. Ryte pradigsta ir jie. Išyksta surūdijusios viys. Jei kam ir pavyksta sugriebti stačiakampį popieriaus lapą jokios audos! Jis suspurda, sušvita mėlya ugele ir įsigeria į mėulio šviesą, išyksta. Neskaičiau at to popieriaus suguldytų sakiių, bet puikiai žiau, kas te parašyta. Stačiakampiuose lapuose išvardyti septyi puktai. Kiekvieas jų prasideda apskritimu. Gal uliu? Visi baigiasi šauktukais. Lyg kostruktoriaus kubelius sudėliojęs puktus, suprati, kad tie, kurie buvusių kapiių plotuose šviečiat mėuliui ateia... vis ieško žmogaus, galičio parašyti vaidiimą apie labai tolimus laikus, kai šiose žemėse gyveo ir kariavo Lietuvos valdovas Kęstutis; apie jo sūaus Vytauto išgelbėjimą; apie Vytauto priesaiką liepsojat pilies gyėjams... Žmoės viską greitai pamiršta! Galaburda ir daug daug kitų atžygiuoja į pilies griuvėsius. Sukiai iriasi į priekį, es, kaip tyčia, prapliumpa šaltas lietus, o žaizdos eužgijusios... Žmoės stato amus, juose gyvea. Stato amus ir vaidiimams. Taip, te vaidia gyvi žmoės ir dažiausiai seiai mirusius. Labai stegiasi pakartoti buvusius gyveimus. Štai kodėl išėjusieji, bet čia vis ateiatieji (žioma, ir Galaburda), prašė gyvųjų pastatyti koplyčią. Gyvieji eprieštaravo, pastatė, o išėjusieji susirikdavo į koplytėlę ir kartodavo savo gyveimus. Burdavosi pulkais, etilpdavo mažoje koplyčioje, o šaltas lietus pro medžių šakas krisdavo iš pikto dagaus. Buvo būtia uo lietaus paslėpti tuos, kurie atkeliauja žiūrėti gyveimo pakartojimų... Būrelis vaiditojų (ir Galaburda) įtikio turtigą versliiką miesto sode (taip pavadio užmirštus kapiių plotus) pastatyti vaidiimams laikią trobesį. Pastatė, o koplyčią ugriovė. Į tą trobesį įsiveržė gyvieji. Vaidio. Jie kartojo, kartojo mirusiųjų gyveimus. Nusileidus sceos uždagai gyvieji išskubėdavo, o tie, kuriuos jie vaidio, dar pasilikdavo. Jų jau ėmė etekiti mediis statiys kad jūs girdėtumėte, kaip pasilikusieji keikdavo tokį gyveimą! Galų gale Galaburda ir visi kiti, kurie amžiai būa miesto sode, versliiko vaidiimams pastatytą amą padegė. Jie reikalavo, kad valdžia gyveimo pakartojimams pastatytų mūriius, edegačius amus. Miesto poai važiavo pas imperijos aukščiausiąjį (ežiia, ką kalbėjo. Gal et tiesą?) ir esukiai gavo leidimą. Tada jau iškilo dviaukštis pastatas. Baltas lyg vaiduoklis. Paašus į geležikelio stotį. Bet ei baltieji rūmai, ei smėlio kapeliai evirto amais... Galaburda pro seąją miesto sieą vis tipedavo į pilies griuvėsius. Kokius te griuvėsius? Likę tebuvo fragmetai. Bet ir jie eištryė Galaburdos atmities. Jis prisimiė tuos laikus, kai buvo tik miestas ir kapiės. Kai sieos ebuvo. Iš kapiių per miestą į pilies griuvėsius žygiuodavo vokiečių riteriai ir arsiojo Vaidoto kariai. Iš užmirštų kapelių pakildavo rusų kareivėliai. Jų labai daug priguldyta! O dar švedų, italų, čekų kariai, surūdijusius giklus palikę išstypusiose žolėse, plevedavo į pilies likučius. Jie labai orėjo gyveti, labai orėjo grįžti į savo amus! Vis kilo iš užmirštų kauburėlių, vis žygiuodavo per miestą, puotaudavo apleistoje pilyje. Moterų irgi daug buvo. Labai gražių, gražesių už gyvąsias, ištroškusių šilumos. Iš smilgų ir edrių jos ir jie pyė laivus, plaukė į tėvų, seolių kraštus. Nejaugi iekas te jų elaukė, kad usimię sugrįždavo į amžią poilsio vietą, iš kurios vėl žygiuodavo į pilį? Žygiuodavo ir vėl grįždavo. Grįždavo ir vėl žygiuodavo. Gyviesiems įkyrėjo miesto gatvėmis, takais, mūriių amų pasieiais keliaujačios balzgaos žmogaus formos dėmės. Nuspredė miestą aptverti mūro siea. Statė ją plačią, aukštą. Su bokšteliais. O Galaburda ir vokiečiai, ir švedai, ir rusai, ir visi kiti... sieą griovė. Vadovavusieji statyboms suprato, kad jos epastatys. Jie aiškio, kad siea miestiečių eapsaugos. Ir kalbėjo tiesą! Tik esakė, uo ko eapsaugos... Tada miesto valdiikai, iekam ieko eaiškię, liepė kapies aptverti žmogaus ūgio metalie ažūrie tvora. Jos statyti iekas etrukdė ei vėjas, ei lietus... Pro tvorą kiaurai žygiuodavo ir Galaburda, ir vokiečiai, ir švedai, ir rusai. O štai dabar jie į sugriautos pilies likučius ežygiuos! Gal tik retkarčiais. Iš įpročio. Dabar jie okupuos dviaukštį baltą pastatą ir jame kartos savo gyveimus. Ir tęs. Į tą pastatą ateia daug žmoių... Besišypsatys muzikatai sulipa į duobę, iškilmigai groja. Sceoje gyvieji kartoja mirusių gyveimus.

9 9 kūryba Bet etęsia... Galaburda ir rusai, ir vokiečiai, ir čekai, ir švedai, ir riteriai iš visos Europos e kartą klausėsi kartojamų gyveimų. Nusileidus uždagai kartu su žiūrovais ilgai plojo. Dairėsi žmoės. Gyrė salės akustiką, stebėjosi, kad plojimų aidas e tolsta, o artėja. Vieą dieą Galaburda įsiverš į sceą ir pasakys tai, ko espėjo, kam pritrūko gyveimo. Pasakys, kad gyveimą reikia pratęsti. Pasakys, kai pakils uždaga. Nesvarbu, kad sceoje blaškysis gyvi žmoės ir kartos kažkieo istorijas! Tegul iškilmigai duobėje groja orkestras. Tegul tyliai lyg per laidotuves sėdi žmoės. Tegul! Vis vie eišvegiamai į sceą įjos Lietuvos valdovas Kęstutis. Jo žirgas priekiėmis kojomis belsis į medies gridis. Taip prasidės vaidiimas, kurį, Galaburdos pasakojimą išklausęs, parašys... Šio kūriio autorius dar ežiomas! Epizodus jau galima matyti. Toli ugyje be dūmų skęsta pilies gyėjai. Lyg iš ateities atskuodžia paauglys. Jo ilgus geltous plaukus plaiksto vėjas. Kariai žiūri į tolyje liepsojačią pilį, žiūri į geltous beriuko plaukus. Tas beriukas Vytautas, Kęstučio sūus! Jis matė ateities vaizdus. Ką regėjo Vytautas, regės ir žiūrovai, susirikę į baltą dviaukštį pastatą. O Vytautas matė save at žirgo. Išvydo praašišką paveikslą! Jis jau suaugęs. Sėdi at žirgo, iškėlęs kardą. Jis ugalės tuos, kurie ateia iš Vakarų. Ir iš Rytų. Prieš Vytauto akis tyvuliuoja vaduo. O jis ugalės ugimi! Gražu čia pavasarį, kai žiedus skleidžia žibuoklės. Gal taip į dagų žiūri žuvę kariai? Vytautas delu atsiremia į šiurkštų medžio kamieą. Vis dėlioja mitis: Medis, kad galėtų plačias šakas į dagų kelti, šakis giliai į žemę suleidžia, o žmogus? Vaikai jo šakos. Tėvų žemelė šakys. Tėvų, protėvių žemėje žibuoklės žiūri! Žeme aiių, aš tave apgisiu kardu, karūa, jei reikės mėlyomis žibuoklėmis... Ir ugimi. Tą priesaiką girdėjo ir matė protėviai bei tie, kurie gyves tose žemėse, o Kęstutis sūaus priesaikos ematė. Prie valdovo priėjo du kariai, atvedė virvėmis apvyiotą Galaburdą. Jis egalėjo et rakų pirštų pajuditi. Tik šypštė. At barzdos dribo putos. Mėlyos akys vis giliau slėpėsi akiduobėse. Atrodė, et jos prapuls, teliks brūkšeliai lyg radai. Jo plikas pakaušis rasojo. Galėjai pamayti, kad at galvos pila lietus, ors elijo, o dagus mėlyavo. Mes jį sugavome ir jūsų teismui atvedėme, vis kartojo šalia Galaburdos stovitys kariai. Mes jį sugavome. Jis turėjo kardą. Jis paskui tave, karaliau, sėlio. Paskui tavo sūų sekė. Kardu troško udurti tavo sūų. Jis save vadia praašautoju ir gydytoju. Mes žiome, jis yra slaptasis atėjūų karys. Kardą iš jo atėmėme. Jam įsakyta udurti tavo, karaliau, sūų. Girdžiu, suriaumojo valdovas Kęstutis. Girdžiu, ma ereikia kartoti. Aš ekartoju savo žodžių. Nekartoju ir žygių. Aš juos pratęsiu. Karaliau, oro kąsį tarsi sprukačią sielą pražiota bura vis griebdavo Galaburda. Skirk laiko mao paaiškiimui. Tiesa, aš atėjau su užkariautojais. Gražų žirgą turėjau. Jie atėmė. Mao žirgas prie pilies, jis puola jūsų emirtigus karius. Atleiskite mao žirgui, jis egerai daro. Tiesa ta, kad atėjau su tais, kurie žygiavo grobti. Jų epajėgiau sustabdyti, jie veržėsi į žygį. Tiesa, kad su jais kartu ėjau, maiau, gal jie žygiuodami persigalvos, gal epradės mūšio. Kartais būa, kad didžiuliai karių pulkai labai toli žygiuoja, karaliai surikiuoja savo armijas kovai, bet pasuka amo. Dievai karalių kardus e visada moka sustabdyti, žyiai ir praašautojai dažiau priverčia juos į makštis sugrūsti. Tikėjau, kad pasakysiu dar e vieą žodį, kai iš visur suėję kariai dideliu žiedu stovės aplik pilį, kai jie giklus pakels, bet ežegs ė žigsio. Ma eleido kalbėti, jie kardus iškėlė, jie žegė į pilį. Nesuk uodegos! suriūkė Kęstutis. Kas pakliūva priešui į agus, tas ir kaltas. Ką užudome, tas ir kaltas. Tave udobs mao vyrai. Prieš mirtį, kartoju, prieš mirtį pasakyk mao sūaus ateitį. Ar matai jo ateitį? Kol kalbėsi, tavęs eatiduosiu karių valiai. Kalbėk apie mao sūų, sakyk tiesą! Sakyk, ar jis eužudys ei tėvo, ei motios? Vyrai, paruoškite kardus! Sužvagėjo metalas. Turbūt valdovo Kęstučio kariai išsitraukė giklus. Galaburda į mėlyą dagaus plotą žiūrėjo. Ar matėte skiliėjatį dagų? Kaip išdžiūvusi žemė, taip ir dagus skiliėja. Trupa lyg sudžiūvusi duoa. Trupiiai primea žibuoklių žiedus. Karaliau, Galaburda įtraukė daug oro, kad krūtiė išsipūstų, kad virvės, ją apsivijusios, sutrūkiėtų. Aš praašautojas. Aš ekalbu, kas galbūt bus. Sakau, kas yra. Tik dar labai toli, dar daug laiko turi praeiti. Tavo sūus, karaliau, bus didis. Jis laimės reikšmigus mūšius ir pralaimės. Neužsidės karūos, ors ji bus pasiekiama. Turės daug vaikų, bet eturės sūaus. Nė viea moteris jam sūaus epagimdys. Jo palikuoių palikuoys (ir tavo, didis karaliau,) ateis šių žemių iokoti. Svetimi jas išgelbės ir puotaus griuvėsiuose... Gaa! Kęstutis mostelėjo kalaviju. Atrodo, jis pertraukė Galaburdos šekėjimą. Atiduodu tave karių valiai. Karaliau, orėjau kalbėti apie jūsų gyveimą, pasmerktojo krūtiė vis plečiasi. Ją apsivijusi virvė juda, pamažu sleka žemy. Karaliau, orėjau kalbėti apie jūsų mirtį. Ir apie jūsų sūaus motios mirtį daug ką orėjau pasakyti... Viskas! Kariai, jums pavedu teisti šį atėjūą. Kas pakliūva į elaisvę, tas ir kaltas. Veskite jį iš čia. Palydėkite į dausas jo sielą. Neoriu, kad atėjūų sielos tarp mūsų karių klajotų. Viskas! Baigėsi pirmoji vaidiimo dalis. Leidžiasi suki uždaga. Tai dar tik bus! Autoriaus paieškos paskelbtos. Aišku, Galaburda ir visi kiti pasiriks tą, kuris yra girdėjęs miesto sodo istoriją. Žmogau, tu perskaitei! Tu irgi žiai. Dar vieas žmogus perskaitys, dar vieas. Žiačiųjų miesto sodo istoriją vis daugės. Galaburda išsiriks autorių! Pasmerktasis parašyti, parašys... Galaburda ir kiti skubės į sceą. Į sceą gyvųjų eleis. Gyvieji tik žiūrės. Gyvieji labai trokšta pažiti praeitį. Žioti trokšta, atsimiti e. Gyvieji ir ateitį tarsi paveikslėlių dėlioę ori pamatyti... Pakils suki uždaga. Sceoje Galaburda ir kiti pakartos, ką autorius parašė. Jie labai stegsis vaiditi, atrodys lyg gyvi. Mirusieji stipriau liudija gyveimą. Daug stipriau! Mačiusieji tai, kas vyksta sceoje, ilgai keliaus keistai susikertačiais miesto sodo takais, atsargiai žvilgčios į baltą dviaukštį pastatą, lauks tų, kurie kartojo gyveimus. Dviaukščio balto pastato durys eatsidarys... Mačiusieji tai, kas vyksta sceoje, tarp žolių atras raudous akmeis. Buvusieji dviaukščiame pastate ir siela, ir širdimi pajus, kaip sukios raudoos (e visos dar prisirpo!) žemės uogos trokšta praaugti žolę. Regis, akmeys tuoj tuoj įkris į širdį. Jie žadia prisimiimus, eleidžia jiems toli uplasoti. Tu regėsi tai, ką matei dviaukščio balto pastato sceoje. Galaburda ir daug daug kitų žygiuoja į etolimas kalvas ieškoti žibuoklių. Nei rasotoje žolėje, ei raustačiuose akmeyse epalieka pėdsako. Jie jaui, gražūs. Sveiki. Jie tikrai grįš iš karo, pareš motioms žibuoklių. Gal jos ematys sūų, tik žibuoklių žiedus. Motios jų laukia. Truputį pražilusios. O sesės užmiršo. Mylimos mergaitės irgi! Jos elaukia... Nuskitus žibuoklių žiedus kariai būtiai priglaus prie širdies, tik tada iš lėto išties raką. Nuo širdies tiesti raką labai suku. Rodos, tavoji raka jau pamažu tolsta uo jos. Sugiaužti į kumštį pirštai pakyla (jie laikė kardą, durklą, kalaviją), skrieja dideliu pusračiu, krita žemy, staiga pakimba Vytauto Pletkaus uotrauka Nukelta į 13 p.

10 10 kūryba Eugeijus IGNATAVIČIUS Makurtizmas tautos ykimo žeklai Žuvys eturi atmities prieš keliolika metų rašytojas Juozas Aputis šiuo pavadiimu parašė puikią ovelę. Tačiau e kaži kiek atmitimi galėtų pasigirti ir žmoės. Skaudu per radiją išgirsti studetės ar šiaip pasibasčiusių po pasaulį jauuolių pasisakymus: Nežiau, kas esu, ma vieas ir tas pat lietuvis, lekas ar vokietis, aš ieškau savęs. Tokiais pat žodžiais save apibūdio po 1863 m. sukilimo į JAV atvykusi viea pirmųjų emigračių. Paskirstymo pukte prie Hudzoo įlakos moteris, paklausta, kokios ji tautybės, atsakė: Šiaurės vakarų krašto, te aš iš čiabuvių, vietiė... Pasirodo, ataujiat praeities pamatus, kurti save reikia kiekvieą dieą. Lygiai taip, kaip valstybę, aciją. Visi žiome, kad tautą sudaro žmoės, turitys savitą kultūros paveldą, istoriją, tradicijas, tikėjimą ir kalbą, gyveatys protėvių išsaugotoje žemėje. Be tautos ėra valstybės, ir atvirkščiai. Tautybės eturitis žmogus buvo ir yra laikomas evisaverčiu. Neseiai skaičiau Šiaulių miesto vyriausiojo architekto Algimato Jukos Giedriko kygą Lemties broliai * iš aujo patyriau bolševikų okupacijos metus su gyvais prisimiimais apie žūtbūties partizaų pasipriešiimo kovas ir tragišką tremtiių dalią. Daug kas apie tai jau žioma, skaityta prisimiimų kygose, paties išgyveta, tačiau per ilgesį laiko tarpsį emocijos ir įspūdžiai apsieša užmaršties dulkėmis. Gyveti laisvėje, regis, ormalu, taip visada ir turėjo būti. Tačiau, ors ir skaitat apie žiomus dalykus, egali esuvirpėti širdis, ypač kai tau prabyla pačių kovotojų mitys, iškyla atsitiktiai išsigelbėjusių uo bado vaikų pasakojimai apie jų įkaliimus, tūkstačių kūdikių ir seelių mirtys gyvuliiuose vagouose ar ledaiėse prie Laptevų jūros. Vėl iki sielos gelmių sukrečia pasibaisėtias sužvėrėjusių kagėbistų ir mūsiškių užmogėjusių stribų elgesys su bejėgiais seeliais, vaikais, moterimis. Siela šaukiasi dagaus keršto. Nejaugi pasaulyje mirė žmoijos sąžiė? Kodėl visiems raudoiesiems budeliams, etažerė Egidija Šeputytė Sekretai ir sekreterai : eilėraščiai. Kauas: Kauko laiptai, Reikia stiklo šukės geriau skaidresės. Ir gėlių laukiės tam kuo puikiausiai tiks. Dar svarbu, kad piršteliai būtų laibi žiedlapių žemė eįspraustų, tik šveliai prispaustų stiklu. Svarbu širdis, kuri gėrisi ir tiki, kad et žemėmis pabarsčius gražu, ors esimato. Gražu, es Tavo ir kito tokio sekreto ebus. Gražu, es Tu vieitelė žiai, kur jis yra, ors galbūt kartu slapta viliesi, kad kas ors atras ir grožėsis. Nesudarkys juk, tik grožėsis... ar e? Ateia laikas, kai ustojame rikusios stiklo šukes sekretams. Bet ar moterį ištika toks laikas, kai ji pati ustoja buvusi sekretu kitiems ir sau? Į sukiais atsidūsėjimais ir legvais uskaidrėjimais grįstą moteriškumo misteriją mus įveda Egidijos Šeputytės pirmoji kyga Sekretai ir sekreterai. Sekretas, uo kurio poetė savo kygoje grūdelis po grūdelio ureka žemes, yra moters stiprybė. Tačiau toji stiprybė, kurią autorė bado įmiti, eturi ieko bedra su galia. Atvirkščiai ji iš egalios, o iš tylose įkalitų kalbėjimų, iš uždelstų laukimų, kartais pratrūkstačių raudomis iš meilės, kuri / dar ateis kažkas pažadėjo / ateis, ir iš meilės, kuri atėjo, bet į dvi vieatves skilo. Ir kas tada, kai sudarkyti sekretai? Gali raudoti, gali mayti, kad jau kriti, ebegali, kad viskas. Bet ištversiu, sakai, ir ištveri. Ir kvėpavimas liepsomis tampa savaimiis. Nesulaukusi trokštamų žodžių, įtiki tylos iškalbigumu. Ir galų gale užteka išsakyto trupučio. Nes kopimas į kalus toks tavo kelias. Ir ėjimas per dykumą ebaisus tu jį jau pažiai. Ir tikėjimas didesis už evilties išmuštas skyles, kurias uždegs, kurias tikrai uždegs išlauktasis delas. E. Šeputytės eilėraščiai įtikia ir žavi tuo, kad moters stiprybė juose atskleidžiama e femiistiėmis deklaracijomis, bet per moters trapumą. Trapumą, kuris dar iš mergaitės širdyje įskiepyto poreikio rūpitis kitu, poreikio ieškoti auksiės jugties, tikit sulaukti laiko, kai visas laukimas sutilps / į suglaustų delų trapumą, viliatis, kad bus atrasti ir esudarkyti tavieji sekretai, kol tu ištylėtų žodžių ir uždelstų laukimų vualiu prisidegusioji.

11 kūryba 11 KGB agetams ebuvo suregtas atrasis Niurbergas, pasauliiu mastu epasmerktas Rusijos tiroų pagimdytas vadalizmas? Perskaitęs kygą supratau, kodėl autorius su meile ir pagarba geocidą patyrusiai tautai atriko pačius skaudžiausius, kitų jau aprašytus įvykius, pateikdamas kačių ir aukų kocetratą. Jo pamąstymai ir ištraukos, išradigai sudėliotos į darią mozaiką, tampa dar vieu ataujitu liudijimu, kad bolševizmas pažeklitas kur kas didesiu usikaltimu žmoijai egu acizmas. Bolševikai, be politiių kaliių skaičiaus reguliavimo švio kulkomis gulagų patvoriuose, sugalvojo aują, išradigesį žudymo meą, sadistišką, ilgiau trukatį, kraugeriui suteikiatį didesį pasitekiimą jie aukas iš lėto maridavo badu šiaurės speiguose. Sibiro šaltis ir badas darbavosi e blogiau egu acių kamerų dujos. Budelių rakos lieka švarios, kaltė usiplauama toks mūsų didžiosios tėvyės klimatas, gamta, mes ekalti, kad išlepiti kitataučiai, ypač vakariečiai, tokie eištvermigi ir epakelia šalčio, o išbadėjusios motios, eturičios pieo, maitia kūdikius savo prapjautų gyslų krauju. Autorius pateikia emažą pluoštą aujovių iš gimtojo Biržų krašto, pasakoja apie artimųjų likimus. Ypač sukrečiatys gimiaičio, Pilėų tėvoijos vado Stepoo Giedriko sesers Stefaijos Giedrikaitės-Jukieės prisimiimai ir jos brolio likimas. Praeities kovų ir tremčių tyriėtojas epasitekia vie gimtojo krašto žmoių skriaudomis. Jis aprėpia visą kečiačią ir kovojačią Lietuvą, uosekliai išguldydamas įvykius, įkūija kygos idėją: ji skirta tiems, kurie ematė gyvo ekavėdisto ar partizao jauajai kartai. Kad ir geriausių ketiimų turėdamas eperskaitysi prisimiimų tomų apie tremtį, laisvės kovas, žmogaus galimybes praokstačią didvyrių arsą, deja, ir Judo pasekėjus agetus, kuriems prisipažius, ežiia, kokios teisės pagridu kruvii usikaltimai legva raka buvo urašyti. Žydai visus acius, et tiesiogiai eprisidėjusius prie jų tautos aikiimo, persekiojo ir teisė. O Lietuva? Tačiau grįžkime prie kygos. Ji, sudaryta autetiškų įvykių pagridu, yra euobodi, diamiškai augati įtampa užkrečia prilygsta dokumetiiam siaubo romaui. Autorius tik retkarčiais subtiliai įsiterpia, paryškidamas įvykių svarbą, žmogaus gyveimo prasmę, o kartais įvertidamas situacijas per laiko uotolį, šių dieų akimis. Didelis ir ilgas karas po karo, raudooji okupacija, trukusi 50 metų, svarbiausi mometai, lėmę tautos likimą ir tragiškas pasekmes, sutelkiami į 200 puslapių tai trumpasis Lietuvos okupacijų kursas. Jauimui toli gražu e visada tėvai pasakoja, kiek kaiavo jų Tėvyės epriklausomybė. Prisimiimų tomus ar istorikų apmąstymus skaitys edaugelis. O šioje kygoje įtaigiai pasakyta, at kieo kaulų stovi mūsų būties bokštai, žydi sodai, auga miškai. Įkompouotos taletigo poeto partizao Broiaus Krivicko eilės ir pamąstymai apie teykštį laiką, uojautos apie būsimą Lietuvos išsivadavimą. Tai kygą kilsteli į apibedriatį dvasiį lygmeį. Atmitis, kaip ir viskas gyveime, yksta ir miršta, jeigu jos ežadiame su kiekvieu saulės patekėjimu. Dramatiška, kai šiadie et per radiją ar televiziją eseiai iš raudoųjų vergijos išsivadavusios tautos vaikai kelia klausimus, kas jie, iš kur, kokia jų tapatybė. Paistoma tik apie saviraišką, klajoes po pasaulį, vargetos glūdėjimą po svetimųjų stogu be tautiio orumo ir garbės, už suteiktą išmaldą lakstatis svetimiems dievams arba, prisidegus dviguba pilietybe, maloiai leidžiat laiką amžiam savęs ieškojimui. Kam toji pilietybė, jei ereikia Tėvyės? Kygoje Lemties broliai bet kiek mąstatis ir jaučiatis žmogus į šiuos klausimus ras daug atsakymų. Rašat paašaus pobūdžio kygą, žioma, rizikuojama ežiia, ar ji turės atgarsį, adresatą. Tačiau reikia mayti, kad dar evėlu šį bei tą prisimeatiesiems pabusti ir žaditi artimuosius, kviečiat juos į akistatą su mūsų tautos buvusiais ir atmity tebesačiais lemties broliais tokiais pat žemiškais, paprastais, bet ištikimais kilesiems darbams ir tikslams, gebačiais aukotis kitų labui, o e gyveti atskirybėje, savo maloumui audojatis kitų sukurtomis gėrybėmis. Oa Jautakė Sekmadieį legva ešti : eilėraščiai. Kauas: Kauko laiptai, Oos Jautakės aujausioje kygoje Sekmadieį legva ešti irgi ryškus moteriškai trapus pasaulio pajautimas, tačiau auksiių jugčių čia ieškoma su abstraktesiais dalykais apmąstymų cetre atsiduria e moteriškumo misterija, bet praėjusiose dieose pasilikusį tikrumą usiešatis laikas, kartu jutama pastaga jį rekostruoti. Eilėraščiuose aujai gyveti prikeliamos vaikystės amo sieos, švetųjų paveikslais ukabitos, prisimeami strazdų origamiai at kelio, žvaigždėmis strazdaotos aktys, leidusios patirti paprastą, akimirkoje telpatį, praeities esiilgitį ir mirties uojautomis dar eapsukusį buvimą. O. Jautakės eilėraščių subjektas lyg vaikiškus fatus reka vaikystės akmeukus ir atkuria sau pakakamo, prie debesų, laukų ir sekmadieių pririšto buvimo paveikslą buvimo, kuriame iš tiesų iki galo esi, ir ekyla klausimas, ar būsi ei kaip būsi. Bet su laiku retėja ir galop išyksta legvabūdiškos vasaros, vis daugiau rudes ir atsisveikiimų. Requiem, sudrumsčiatis motios ašarų kapsėjimu vogčiomis į puodelį aiditį amų jaukumą, suvokimas, kad pats laiko ir mirties esi ešamas ebūti, trūkiėjačios vaikystės daios, tolstačios pievos ir visa užklojatis siegas, išėjimai ir kitokios pabaigos, kurios kartojasi, daugiasi, ir pradžios, į kurias vis sukiau sugrįžti visa, kas supouoja ykimą, visa, kas gudo būti sudrebitam egzisteciio šalčio, O. Jautakės eilėraščiuose yra apmaldoma demiutyvais ir tapę ramybe, įsisąmoius savo mažą kaip žolės siūlas buvimą: Vis tyliau ir tyliau, / vis mažiau gyveu / šiam pasauly. Demiutyvais sukuriama švelaus graudumo itoacija, eretai peraugati į setimetalumą, ir pasaulio matymas iš susiliejimo su gamta perspektyvos leidžia pastebėti ryškių O. Jautakės eilėraščių paralelių su liaudies daiomis, o archajiškų žodžių virtiės ukelia į prarastą laiką, bepraradamą gyveimą ir vis labiau atradamą į mirtį besikreipiačių užkalbėjimų įspūdį. Nukelta į 12 p.

12 12 kūryba Ramita URBIKAITĖ Moteriškoji savastis ir saldus kūo šokis Rimos Juškūės eilėraščių kyga Irisai yra šokiruojatis ir sykiu žavitis poetiis autetiškos moteriškosios savasties atvėrimas. Tai didiamasis stiklas, ukreiptas į žmogaus kūą, kūiškųjų potyrių reiškimas etikėtų asociacijų žaismu, atliepiačiu ir psichologię patirtį. Poetė eilėse daug dėmesio skiria kūui. Žvilgsis į jį ir estetiškas, ir chirurgiškas. Jis suteikia kygai ryškių kotrastų, o kartu atskleidžia ir autorės požiūrį: kuriama tokia lyriė subjektė, kuri priima kūą tokį, koks jis yra su gelsvomis karputėmis, prakaitu, iki mėsų ukirptu agu, pėdos įspauda, kraujo krešuliais at galvos. Apie šiuos iš esmės emaloius kūo dariius rašoma esidrovit, jie eilėraščio žmogui eke- lia šleikštulio, kuris turbūt kiltų skaitytojui, jei e elegatiškos metaforos ir grakštūs epitetai (blakstieų vualis, juodi vyzdžių peltakiai, sviguojati talija), pridegiatys tokį perelyg šiurkštų kūiškumą: mažytis melsvas auglelis / spurda po tavo / iki mėsų ukirptu / baltu agu ištrėškęs / perlamutro taškelį / iš gelsvų speelio žiočių / stebi kepurėjatis / mirusios odos šilkaverpius... (ištrauka iš eilėraščio Auglelis ). Autorei vieodai įdomūs visi kūo lopiėliai, jie eskirstomi į gražius ar egražius su visu kūu eilėse draugaujama. Kūas leidžia patirti maloumą, ir lyriė subjektė tuo mėgaujasi. Eilėraščiuose fiksuojamas itymus kūų dialogas kartais jis ekaltai žaismigas ( čiuopiu tik baikštų / tipeimą liežuviu / po suvelta apykakle... ), kartais porografiškai atviras: siaura lova siaura ji / šlauys sėdmeys Atkelta iš 11 p. Timo K. Mukka Baladis ir aguoa : romaas. Vilius: Lietuvos rašytojų sąjugos leidykla, Suomių autoriaus Timo K. Mukka romae Baladis ir aguoa bet kokios pastagos ieškoti jugčių satykyje su kitu atsimuša į eišsipildymą ir saviaiką. Romao pasakotojas veliškai pavargęs, ramybės eradatis Pietis. Jis apimtas depresijos, tačiau ė ebado savo usivylimuose įskaityti prasmės, etiki, kad tai gali grūditi, kad šitaip esibaigiačiais sielvartais apskritai verta grūditis. Norisi tik užsimiršti, apslopiti usivylimus kelioėmis, alkoholiu, lošimais bėgti uo savęs tokio, kurį suku ištverti, ieškoti išeities gyveime, kuris per sukus gyveti. Kaip ilgai tai gali tęstis? Dar espėjusį lėtiės saviaikos vaiikuoti sukų gyveimą paprastai užbaigiačiu šūviu, Pietį ištika meilė poteciali išgelbėtoja, vieatvės priebėga. Tačiau Piečio realybėje ji žvėriškai žiauri, aikiati meilė at stygų virpatis kraujo lašas, meilė begaliė aktis. Visai esvarbu, kad Piečio ir jo mylimos mergaitės Darjos fiziio suartėjimo mometai vaizduojami kaip laimė ji iš aksto pasmerkta pražūčiai, es tuštumos širdyse perelyg įsiseėjusios, kad būtų užpildytos, o atstumai uo sielos iki sielos per dideli, kad būtų įveikti. Nepaisat to, kad mūsų kelioė bedra, ji yra ir mūsų išsiskyrimas, ištaria Pietis, o jam su savo mergaite eiat po kojomis trupa, lūžta ir liksta pelkių augalai, esigirdi paukščių balsų, ir sielų tuštumos aidi uolų egyvybėje, vis baugiau praašaudamos fatališką pabaigą. Karolia ŠIAULYTĖ

13 kūryba 13 ir krūtys / triasi prasiverdamos ir išsiskleisdamos... (eilėraštis Švelus ). Lyriė subjektė fiksuoja tam tikras aplikos (pvz., motios daržo) detales, jos sukelia įdomių asociacių, kuriomis kalbama apie kūą: mao krūtys mikštučiai voro kiaušiai. Jie bėga / ir bėga iš pirštų kai raviu daržą... (eilėraštis Mao ). Dėmesys sutelkiamas ties reaguojačiu į geismą kūu, mekiausiu jo virptelėjimu: stebi (...) / akties augalėlius / raudoais kamieais / žybsiais išdidėjačius / ir susitraukiačius..., raumeų virvės / tempsis..., pribriksta lūpos pilaties alyvų. Šitoks aistros impulsų sukeltas kūo šokis trasformuojamas į įdomias vaizdiių jugtis ir yra daugumos eilėraščių ašis. Kartais lyriis subjektas prarada aiškią lytį svarbus tampa e moteriškumas ar vyriškumas, o apskritai kūiškumas, pojūtis. Jis išreiškiamas etikėtomis metamorfozėmis: šokčioju po oda ropiėju... (veiksmažodis ropiėju uoroda į vabalą), rupšoju / gelsvus tavo delus... (eilėraštyje Atilopė tapomos atilopės, tačiau veiksmažodis rupšoju paaikia skirtį tarp tapačiosios ir jos piešimo objekto), pasimurkdama sapuoju... katės imitacija. Autorė išsiskiria e tik atida smulkiausioms kūo dalelėms, bet ir jautriu žvilgsiu į gamtą. Žmogus ir gamta eilėse susipia: kūu imituojami gamtos reiškiiai (veidas atkartoja saulę: užuolaidos pilos kadžių / raudoas ir melsvas jo veidas / įteka įdieojus... ), o gamtoje užčiuopiamas žmogui būdigas gyvybės pulsas ( lazuritiis (arabų kalboje reiškia mėlyas, aut. past.) pievos kraujagyslės tviksis ). Kygos pavadiimo Irisai kodas tai, kas saldu, lipu. Pieo, medaus skoio. Tokio pat skoio yra ir lyriės subjektės patiriamas maloumas kūu apsalstama iki apsvaigimo: ketureilyje be pavadiimo tai išsakoma origialia paralele: alsuoju alsuoju / usmegus į tavo plaukus / peroksta bitės / kapsi į avilius alpdamos. Saldžia metafora kalbama ir apie bučiį eilėraštyje Istoriškas : prakvipęs varstai ma burą išlaižai dateas išsuki liežuviu sūrio meduolį. Paašia irisiių vaizdiių jugtimi apibūdiami moters slėpiiai eilėraštyje Zzzzzzz : didelė ir mikšta kammmaė / dūzgia ir dūzgia ir dūzgia / tarp mao kojų kur te / iš te pieo upės į te tiesiasi... Moters įsčių saldybė atrodo uodiga eilėraštyje Getis, kuriame autorė vėl efektigai kuria kotrastą: o rituosi po jais o regiu / kaip sūpuojasi dubeys moterų / pili Dievo vades ir agių... Poetė sujugia dvi prieštarigas jėgas: kuriačiąją (Dievas) ir žudačiąją (agis). R. Juškūės kygoje galima rasti sąsajų su Biblija, kokrečiau su Giesmių giesme. Vieame eilėraštyje (dedikuotame B. P.) vis pakartojamas iš Giesmių giesmės perimtas mao mylimasis: mao mylimasis tebemiega / užuolaidos pilos kadžių / (...) mao mylimasis tebemiega / apklostytas strazdo pluksom / (...) mao mylimasis tebemiega / esu pasodita čia laukti geresio... Ne tokia tiesiogiė, tačiau taip pat atpažįstama imitacija jaučiama visame rikiyje: kai kuriuose eilėraščiuose miimos atilopės (o Biblijoje stiros ir gazelės), tirpstati alyva (Biblijoje kvapūs tepalai), abiejuose kūriiuose smilkalai, gėlės, įdegęs saulėje kūas, dramblio kaulas... Paviršiumi kuriama erotika ir sodriu grakščių žodžių kalbėjimu abu tekstai taip pat iš dalies susiję. Kyga įdomi daugiausia poetišku kūo apuogiimu, kuriamos lyriės subjektės, ecezūruojačios savo kūo lyčių atžvilgiu, pozicija. Įtikia ir žavi gamtos poetika, maloaus-saldaus jugtis, provokuoja (o todėl ir pasiteisia) eaiškios ribos tarp to, kas erotiška, ir to, kas vulgaru kūrimas. *Rima Juškūė, Irisai. Kauas: Kauko laiptai, Galaburda. Miesto sodo istorija Atkelta iš 9 p. ore. Galaburda ir kiti parsieš žibuoklių, at raustačių akmeų padės. Savo kapelius papuoš. Galaburda ir visi (taip visi visi) žio, kad e at kiekvieo akmes galima dėti žibuoklių žiedus. Jie greitai vysta. Sudžiūsta! Išėjusieji iš balto dviaukščio pastato pamatys marmurię plokštę. Nedėkite at jos žibuoklių! Nedėkite! Neuždekite žiedais marmuriės plokštės. Žvakutes statykite. Labai daug žvakučių! Ugimi marmurię plokštę uždekite. Joje iškaltas žmogaus vardas, pavardė. Data: Romas Kalata. Jo krūtiėje protėvių kūreta ugis liepsojo. Išsiveržė iš krūtiės! Nedėkite at marmuriės plokštės gėlių. Akmeys labai trokšta žolę praaugti. Akmeys trokšta ilgiau gyveti egu žolė. Žiokite, jie žymi ugies ribas; te liepsojo laisvės fakelas. Pamiklas epastatytas, tik akmeys išdėlioti. Ugis juos praaugs! Išgirskite! Autorius ateis į akmeų rato vidurį. Jis privalėjo tai parašyti! At popieriaus tų žodžių esudėliojo. Jis kalbės žmoėms. Klausykite! Išgirskite mae ir žiokite, prabils vaidiimo autorius. Užrašykite jo žodžius. Kariai e pilies požemiuose gyvea. Jų teai ėra. Visi jie čia, miesto sode, ilsisi. Žiokite, kariai, kurie čia ilsisi, esvarbu, iš kur atėję, kils giti šios žemės. Kartoju, jie gis e tą kraštą, iš kurio atėjo, o žemę, kurioje ilsisi. Čia jų Tėvyė. Žmoės sužios vaidiimo autoriaus vardą ir pavardę. Autorius iškeliaus. Jį sutiks Galaburda ir visi kiti. Autorius tarp jų ieškos Romo Kalatos. Susirikusiuosius į būrį saugos akmeys, surikiuoti pailgu ratu. Kai ugis užauga, ji apgia žemę! Žemės plote, kurį saugo apglėbę akmeys, didelė liepsa karaliaus. Ugis eįveikiama tvirtovė! Ugis amžias pastatas, kuriame žmoės vis kartos ir tęs gyveimus. At marmuriės plokštės autorius pamatys sėdi Romas Kalata, kūrea ugį. Galaburda, basomis kojomis šuoliuodamas uo akmes at akmes, bijodamas žolės it atsivėrusios bedugės, užtvers autoriui kelią, apkabis pečius. Aš tau paliudysiu apie Romą Kalatą, šibždės baltas lyg vėlė Galaburda. Romui Kalatai irgi pritrūko gyveimo. Jis labai ori jį pratęsti... Žiau, tu gali parašyti vaidiimą. Mes daug kartų kartojome gyveimus. Parašyk vaidiimą apie Romą Kalatą. Pratęsk jo istoriją. Kai vaidisime, vėl būsime gyvi. Romas pratęs savo gyveimą. Tu, kuris parašysi vaidiimą, vaikščiosi tarp gyvųjų. Ugis kils į mėlyą dagų... Matau, šypsosi Romas Kalata žiūrėdamas į liepsas, pleveačias at marmuriės plokštės. Pro ugies liežuvius, eabejoju, jis mato kapiių plotus. Čia miesto sodas, jau iekas eatmea kapiių. Jo akys šokčioja uo akmes at akmes. Žvilgsiu aptveria amžią savo Tėvyės lopiėlį. Jis turi liepsojatį pastatą! Virš medžių mėlyuoja dagus. Kiek daug žibuoklių virš mūsų! Žibuoklės kartoja mūsų gyveimus. Ir pratęsia. Jūs jau turbūt žiote vaidiimo autorių. P. S. Miesto sodo adresas: Kauas, Laisvės alėja. Praeivi, jei turi kelias laisvas sekudes, stabtelk, jei turi daugiau laiko, paklajok keistai susikertačiais miesto sodo takais, apeik aplik baltą dviaukštį pastatą, aptverk... Dagus žiūri žibuoklių žiedais. Ugis vis erdvesius ir erdvesius žemės plotus apglėbia atmityje, kai didelis mėulis stabteli ties miesto sodu.