n emunas dvisavaitinis kultūros ir meno leidinys Nr. 11 (971) 2016 m. birželio d. Kaina 1,35 Eur Dainų šventė m. Iš A. Burkaus archyvo

Transkriptas

1 emuas dvisavaitiis kultūros ir meo leidiys Nr. 11 (971) 2016 m. birželio d. Kaia 1,35 Eur Daių švetė m. Iš A. Burkaus archyvo

2 2 retro

3 poezijos pavasaris P.p. Mes vertiame tik išskirtiius daiktus, todėl dabar svarbūs vie geriausi, ypatigi, ilgiausiai laukti, labiausiai utolusioje vietoje, aukščiausiame taške ir t. t. suregti regiiai. O koks yra Poezijos pavasaris? Jam galima priskirti daugybę etikečių, es jis jau labai ilgai, uo 1965 m., lyderiauja viešojoje poezijos rikoje. Bet labiausiai į akis krita, jog jis didžiausias, ilgiausiai besitęsiatis tikriausiai visoje Europoje. Galbūt todėl, kad iekaip eorime pamiršti, užleisti poetų, lyrikų tautos pozicijos. Tiesa, didelis pasirikimas žmoes dažai trikdo, es verčia juos uolat riktis ir apsispręsti. Poezijos pavasario regiių visoje Lietuvoje ir už jos ribų vyksta tiek, kad užteka kiekvieam oričiajam. Įvairiausio pobūdžio uo kameriių iki masiių atvirose aikštėse. Svarbu, kad epritrūktų klausytojų. Ąžuolo vaiikas šiais metais papuošė poetę Ramutę SKUČAITĘ. Žioma lyrikė, eilių vaikams ir suaugusiesiems, esė autorė, vertėja, dramaturgė, Nacioaliės kultūros ir meo premijos laureatė tradiciškai apdovaota Mairoio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje vykusiame Laureato vaiikavimo vakare. Kauo miesto savivaldybės įsteigta Mairoio premija miesto tarybos spredimu jai suteikta už Rašytojų sąjugos leidyklos išleistą autobiografiės prozos miiatiūrų ir eilėraščių kygą Nepaslaptis tokia balta. Į Mairoio premiją taip pat pretedavo Erika Drugytė ( Patria ), Aldoa Gustas ( Padovaok ma obuolį iš aapus ), Vytautas Kaziela ( Vieta ir kiti utylėjimai ) ir Artūras Valiois ( Iš atų ). Taip pat apdovaoti ir kiti šių metų ryškiausi kūrėjai. Rimai Juškūei įteikta Kauo rajoo savivaldybės mero V. Makūo fodo premija už eilėraščių kygą Irisai. Vidmatui Kiaušui Mairoio sodo varos prizas už tiesiogiį ryšį su muziejaus aplika, muziejiikais ir ekspoatais. Gvidui Latakui Kauo spaudos prizas už eilėraščių rikiį Lokeos. Gitarui Patackui ir Aai GerasimovaiUmkai Kauo dieos prizas už poetiio dueto dvikalbę kygą Užskaita. Robertui Keturakiui žuralo Šeimiikė prizas. Simoui Bulotui Poezijos pavasario almaacho debiutato Nemuo katio prizas. Nemuo iformacija Zeoo Baltrušio uotraukos

4 4 vyksmas Gabrielė DAMBRAUSKAITĖ L ė t a i trupatys m iestai Mykolo Žilisko dailės galerijoje veikia orvegų meiikės Iger-Johae Brautaset paroda Kelias į Aleppo. Meo projektą I. Brautaset pradėjo uo kelioės, pažities su svetima civilizacija ir epažita kultūra. Tada, dar 2001 m., kartu su vyru viešėdama Sirijoje, ji uolat girdėjo: Sveiki atvykę. Jautėsi saugi tarp geraoriškų ir svetigų vietiių žmoių. Ypač tyliuose, tūkstatmečius į praeitį ugrimzdusiuose miestuose, kuriuos tyriėjo pekerius kelioių metus. Te gali prisėsti ir trumpam pasierti į savo mitis vietoje, kuri skaičiuoja daugybę amžių, ir beveik pačiupiėti tuštumą, es čia labai seiai iekas egyvea. Meiikė prisimea uikalias akimirkas ir potyrius, kai raka prisilieti galbūt seiausios pasaulyje bizatiės bažyčios sieos, sugėrusios daug daugiau ei tik tikičiųjų maldas. Šios sieos pamažu vėl trupa į smėlį ir gula į žemės dulkes. Sakytum, taip girgždėdamas atūraliai sukasi istorijos ratas, paklusdamas įprastiems dėsiams. Tačiau meiikei I. Brautaset rūpi išlikusi atmitis, vis dar tvirtas pamatas, šakys, kurių iki šiol įsikibę laikomės. Civilizacijos pradžia tai lyg ir mūsų vaikystė, laikas, pilas atradimų džiugesio ir kūrybiškumo, kuris et suseęs išlaikė aiškiai jutamą aivumą. Tyriėdama gatvių raštų ir pastatų kotūrų brėžiius, padarytus archeologų, į savo kūrybą ji perkėlė esteties miesto orgaizmo ypatybes. I. Brautaset darbuose paliko žymę Aleppo miesto citadelė. Daugelį metų ją žavėjo ši istorija, teigia parodos kuratoriai. Taip rakų darbo popieriuje, kuriam gamiti audojama ir egzotiškų šalių medžių žievė, atsispaudė klaidūs seųjų miestų labiritai, į atmitį grimztatys plaai, siaurų gatvelių tiklai. Tai žvilgsis iš meamo paukščio skrydžio, kai detalės išyksta ir matyti tik savotiškas miesto kraujotakos tiklas, kuriame jau seiai sustigęs, išdžiūvęs kraujas. Tai ir mūsų žvilgsis iš epaprastai tolimo laiko atstumo, kai vaizduotėje reikia tiek daug atkurti, vėl sukostruoti, sulipdyti iš likusių detalių, užpildyti umaymais. Meiikės paveikslai sluoksiuojami, vieas vaizdas degia kitą, užkloja jį auja medžiaga, iformacija. Taip lyg atkartojama mūsų atmities realybė, kurioje daug kas pasimiršta, tačiau išlieka pasąmoės, archetipų lygmeyje, vėliau vėl iškyla į paviršių, pradeda aują ciklą, kuriame galime įžvelgti seųjų kultūrų atspidžių, pasikartojimų. Tačiau prasidėjus karui buvo suaikita didelė miesto statiių ir ifrastruktūros dalis. Neaišku, kiek išliko Sirijos kultūros orgaizacijų ir jų kolekcijų, fatastiškų ir paiių gatvių, architektūros pamiklų ir miesto amuose įregtų iš išorės epastebimų oazių. I. Brautaset darbai taip pat yra atmities vaizdai civilizacijai, kuri aikia e tik savo praeities pamiklus, bet ir tuos, kurie liudija dabartį, kitą parodos apie seuosius miestus dalį pristato orgaizatoriai. Karas suaikio begales kultūros pamiklų, todėl meiikė sukūrė visą seriją tamsaus, iūraus kolorito darbų Atmitis, kuriuose mėgio prisimiti išykusius dalykus, susijusius su religija, etologija, gyveimo būdu. Per sieą usidriekiati trisdešimties mažo formato paveikslų virtiė tarsi kio juostos kadrai, sudaratys vyksmo, judesio, kismo įspūdį. Meama gyveimo tėkmė, kurią sustabdo karas. Svarbiausias šių vaizdiių tikslas išsaugoti ateičiai bet fragmetus. Autorės fotografuoti vaizdai įkompouoti į grafišką moochromię orametiką, taip kaip mūsų realybėje kultūra susitika su atūra. Išgyveatieji karą Sirijoje sukią savo aštą ešis į ateitį. Juos lydės sugriautų pastatų prisimiimai, sutraukyti socialiiai, kultūriiai ryšiai, skausmas ir išsiskyrimai. Ši patirtis apima visą miestą, užpildytą skausmu ir buvusiu grožiu, išblėsusiu džiaugsmu. Kai kurie dalykai išliks, kiti išbluks. Iš esmės I. Brautaset darbuose svarbus laikas kūrybos, prisimiimų bei irimo priežastis. Kitas aspektas iškyla akimirksiu, vos išgirdus Sirijos pavadiimą šiadieos įvykių kotekste. Paroda dar viea galimybė pažiti tuos, su kuriais galbūt etrukus suves likimas, kurie atvyks, tikėtia, gyveti e šalia, o tarp mūsų. Žmoės, atplėšti uo tūkstatmetės tradicijos, mums vis dar likusios epažita paslaptimi. Paveiksluose atsidūrusiuose seuose miestuose aksčiau telkėsi šeimos, dabar išblaškytos po tolimus kraštus. Meiikė šią parodą skiria 25-osioms Lietuvos Respublikos epriklausomybės metiėms m. Lietuvos meiikai jau galėjo laisvai dalyvauti užsieio parodose ir te pristatyti savo kūriius. Viea pirmųjų parodų suregta Bergee (Norvegija), bedradarbiaujat su fodu 3,14. Tai buvo svarbus įvykis tiek Lietuvai, tiek Norvegijai. Joje ekspouotas šiuolaikiis Lietuvos meas ir suregta istoriė Lietuvos dailės paroda, kuri I. Brautaset padarė didelį įspūdį. Tuomet užsimezgę ryšiai gyvybigi iki šiol, todėl šiadie Kaue galime aplakyti orvegės parodą apie Vidurio Rytų šalis. Pasaulio kultūros artėja viea prie kitos, taigi laikas atsiverti ir pažiti. Paroda veiks et iki rugpjūčio 8 d., kad ir vasarą rastume bet dieą kultūrai.

5 5 vyksmas Gitas Kavoliūas Yumiko Utsu Plugės fotobiealės parodų vardiklis Japoija Birželio 17 d. Plugės Mykolo Ogiskio rūmų žirgye bus atidarytos 4-osios Plugės fotobiealės parodos, kurias šį kartą jugia tolima ir lietuvius žaviti Japoija bei jos kultūra. Fotobiealėje ketiama pristatyti keturias Lietuvos ir Japoijos fotomeiikų parodas, kuriose tiesiogiai ar asociatyviai paliečiama savita Japoijos kultūra ar japoiška estetika. Vieas iš akcetų viduriiosios kartos fotomeiiko Arturo Valiaugos projektas Japoijos dieos meiu, kurį sukurti pakvietė epriklausoma kuratorė Mikiko Kikuta ilgametės iiciatyvos Japoija Europos akimis kotekste. Mėesį trukęs tiriamasis fotografiis vizitas Niigatos prefektūroje virto fotoserija, kurioje gamtos, veido ir patiekalų vaizdai bei už jų slypiti kasdieybė, urodati į japoų buitį ir tapatybės išskirtiumą. Meiikas audojo įvairias fotografiės raiškos strategijas, taip pat ir kaleidoskopą. Į japoišką Prigles traškučių tūtą įstatyti veidrodžiai, užmauti at japoų gamybos fotokameros Cao objektyvo, tapo A. Valiaugos europietiškos akies tęsiiu ir magiška optie sistema, eprogozuojamai atspidičia apliką. Jauosios kartos fotografės ir kio operatorės Kristios Sereikaitės persoaliė paroda Stichijos tai moderaus ir uiversalaus Lietuvos meiiko Beo Šarkos fotografiė kelioė per jam gerai pažįstamas gamtos stichijas: vadeį, žemę, ugį ir orą. Ši šalis iti priklausoma uo gamtos procesų, tad gamta japoų dvasiiame pasaulyje užima ypatigą vietą, o japoiškoje budizmo atšakoje išskiriami peki elemetai, kurių pektasis ir svarbiausiasis susijęs su kultūra bei meu. Grupiėje parodoje Japoiškas stilius fotografijoje kuratorius Darius Vaičekauskas pristato lietuvių fotomeiikus Midaugą Gabrėą, Vitalijų Jaušoį, Gitą Kavoliūą bei Karolį Jaulį. Kuratoriaus teigimu, moochromiiuose šių autorių darbuose išryškitas miimalistiės estetikos braižas, gyvosios bei humaizuotos gamtos grožis atskleidžiamas tiek skaitmeiės, tiek aalogiės fotografijos priemoėmis bei pasitelkiat techologies iovacijas žvilgsis į mūsų apliką iš paukščio skrydžio perspektyvos gali būti etikėtas, estetizuotas, itriguojatis. Bedradarbiaujat biealės bedrakuratorei Eglei Deltuvaitei ir japoei M. Kikuta Plugėje bus galima Arturas Valiauga Kristia Sereikaitė pamatyti parodos Suasmeitas pasaulis: šiuolaikiė Japoijos fotografija, pristatytos fotografijos festivalyje I Focus 2011 Viliuje, primiimą bei susipažiti su gausia japoų fotografijos kygų kolekcija. Kuratorė parodoje pristato keturis aujosios kartos autorius: Daisuke Nakashima, Shiryo Saeki, Kare Sato ir Yumiko Utsu. Ši karta užaugusi po Japoijos ekoomikos sprogimo. Žmoės tapo turtigi, tačiau prarado dalį tradicijų ir vertybių. Jauimui buvo suku rasti savo vietą, reikėjo priimti aujas taisykles ir požiūrį į gyveimą, bet tai elegva. Jie vegia taisyklių, vyraujačios ideologijos, esidomi čia ir dabar vykstačiais dalykais, tačiau žio, kaip vaizduoti save ir šiuolaikię visuomeę. Jiems svarbiausia e išoriis, o vidiis gyveimas, tad parodoje bus galima pamatyti suasmeitą pasaulį, kurį savita fotografijos kalba atskleidė fotografai. Septyiasdešimt viea kyga ir dvi dėžės atvirukų sudaro įspūdigą ir gaa retą Japoijos fotografų kygų kolekciją, kuri Lietuvoje bus ekspouojama pirmą kartą. Iš Daijos atkeliavusi kolekcija pasibaigus Plugės biealei grįš į Tokiją, taigi tai tikrai išskirtiė galimybė išvysti daugeliui mūsų ematytą ir epažįstamą Japoijos fotografijos pasaulį. Bedrakuratorius ir fotomeiikus subūrusio pagridiio biealės kuratoriaus D. Vaičekausko uomoe, šių metų Plugės fotobiealė yra uikali galimybė susipažiti su japoų šiuolaikie fotografija bei lietuvių fotomeiikais, kurių fotografiei raiškai bei idėjiiam kūriių laukui artima miimalistiė estetika. Labai svarbu, kad šios parodos pristatomos e didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o Plugėje taip užtikriama fotografijos meo sklaida bei kultūriė decetralizacija.

6 6 kūryba Vytautas KAZIELA *** kai mūsų vaikai užsideda pagyveusiųjų kaukes kai žiūri bespalvėm vadeų išskalautom akim paryčiais kai aušta kai krita et e lietus o siegas apie viską geriau utylėti kam mūsų tiesos jei iekam jei iekam erūpi kada pasikeis šiaurės vėjas *** prieš miegą užsikloti vilko kailiu matyti save at kalo žaidžiatį avies kaukole *** medžiojome vėjo jauiklį laukuos užšoko at kalo arba aukštumėlės strazdaotas jo veidas pageltusio šiaudo plaukuos tik dievo karvytės judėjo sakau gal ereikia tegu dar gyvea kol kas lai peri vaikus kol iškris baltas siegas tada bus išaugę ragai ir agai vertigesis bus mūsų medžioklės trofėjus *** susirašiėjau su mirusiaisiais bet taip ir eišdrįsau paklausti ar dagaus vadeuos eršia žuvys ar peri paukščiukas kokios raidės rekasi į dagaus abėcėlę ir kokia kalba mes kalbamės *** ryte kai ubudu ieko eturiu sužvarbusioj rakoj eturiu etgi kūo tik sielos kokoas kažkur viduje tik cypauja mažas paukščiukas iš krūmo *** sėdėti traukiių stoties kaviėje ir gerti vyą su pirmą kartą sutiktais su pirmą kartą matomais kurie paskui išsisklaidys lyg šešėliai at sieų kaip kažkada vaikystėje ir ėra et vilties susitikti visuma lyg džiūstatis ir trūkiėjatis tikas *** kraujo skois buroj vis stiprėjatis kraujo skois per aikštę turbūt epereičiau klumpačiom kojom kraujo skois stiprėja et prukščia žirgai pasiimk ką ešiojau kartu su savim išdalyk ar išmėtyk kas edega lieka ir tai kas eskęsta kas gyvea po mūsų mirties ir į ką vis baugiau atsiremti *** svaigi ramybė akyse ir budelis uleidžia raką at delo tupia pamažu tik baltos saigės iš kur ir kur dabar eiu ežio iekas tik verias erdvės ir dagus tik agelas ateia *** trečią kelioės dieą pavijau klojačius kelią darbiikai oražiėm liemeėm ir kietais kiaulės odos batais orėjau tiktai pasiklausti kur veda šis kelias ar grįžta į te uėję ar grįžę dar ori gyveti bet jie eatsakė sudegitus saulės užklydėlis agelas riko į saują *** gulėti ir tiktai žiūrėti į mėulio šukę vades puodelyje ir ebelaukt stebuklo tirštėjat sutemai pro stiklą matai mažėja viskas digsta tik susisukt į kamuoliuką išrėkti vėl drąsos pritrūko *** kai atsukame laikrodžius atgal pasakyk ar daugiau gyveimo tamsaus pilko ar juodo tuščio ir gal tik umaomo ratas kuriuo eii atsidaro sutaupytos sekudės krita lėtai į vadeį

7 7 kūryba Rimas UŽGIRIS Tarp Mao tėvų kelioei ebuvo žemėlapių. Kareiviai su vėliavom žygiavo per žemyą, keisdami pavadiimus. Į tą pačią upę du kartus eįbrisi. Ir vis dėlto, Herakleitai, aš įbridau. Iš lėktuvo: begaliiai pušyai, rapsų ir rugių laukai. Eglės it seoliai žaliomis barzdomis. Vos begalėjau įkvėpti, oras buvo kupias prasmės, kalba veik eatpažįstama. Mamos dėdė pasitiko mae išklerusiu sovietiiu automobiliu. Nusivežė te, kur Neris susilieja su Nemuu, kalbėjo visą kelią, jo žodžiai plūdo per mae kaip upelis, tykštatis į mao eišmaymo akmeis. Pravažiavome arkliu traukiamą vežimą, prikrautą šieo. Per televizorių trys moteriškės valstietiškais drabužiais traukė liūdą giesmę. Mao tėvas gimė prie Neries, etoliese dabar gyveu ir aš. Nežiau, kur dabar gyveu: Viliuje, Vila, Wilo. Žmoės plūdo kaip vaduo. Auditorijoje, kurioje dėstau, kolega ekrae parodė Šiaurės Amerikos žemėlapį, o aš temačiau Mohoko upę, susiliejačią su Hadsou, ir savo jauystę. Vos begalėjau įkvėpti, oras buvo kupias prasmės. Tai mao amai. Te. Čia. Dabar. Tada. Kaip krabas atsiskyrėlis, kaip utėlė, kaip Odisėjas be Itakės gyveu tarp eilučių. Žemėlapiai maęs esulaiko. Pabėgėlių sūaus. Aglų kalba mao amai. Po Viliumi Baladis įsėlia į miestą gausidamas ežiia kieo kaulus o šie išsiduoda žemės kvėpavimu. Statybiikai perrėžia seas veas pamatai prarada tvirtumą. Ekskavatoriai laužiasi prie beveidžių protėvių veidų (kaži kieo jie?) umargitų švelaus saulės žvilgsio. Šviesošukės švysčioja it kulkos pro sprogstačias pavasariu šakas. Klevai slapčiomis variėja sulą o jų šakys trepčioja giliai ė ežiodamos, ką liečia. Ši šviesa eturi kalbos taisyklių, kad pasakytų, kas esame. Mes žiūrime, mes udelbiame žvilgsį kaip įsimylėjėliai pakratėje, klaidžiojatys po mėesieos takelį, utvieskusį šiokščiačią jūrą. Bet pažaga paverčia dosią aktį į ykią dieą, ir saulės atspidžiai upliko mūsų akis. Mes rausiamės po praeitį kaip kurmiai, kupii svajoių; tik kieo kaulai tie, laukiatys prabudimo? Atvirukas iš Krymo (1975) usipirktas skaitytų kygų kygye, Viliuje (2014) Jūroje etoli krato karo laivas Gausybė takų it vėžlių Gaudžia tuščiąja eiga, Kareiviai zuja it bitės Su juodomis kaukėmis Tarsi šikšospariai Užgožia soaro pypsėjimą Ir mes jų egirdime Negirdime tavęs, Krymo pioiere, išdidi mažoji komuiste, Kitos imperijos skaute, Žvelgiati į pamiklą prie jūros, Metalo įtūžiu besiveržiatį iš betoo Aukštai aukštai virš jos galvelės, pakylėtą Jūrų pėstiikai puola iš laivo Už laisvę teisybę ir taiką Žegia plyu oru Virš mergaitės, Išdidžiai išpūtusios plokščią krūtię, O aš Google suradu Kitas mergaites (Kai aršau ieškodamas to pamiklo, Kryme Jevpatorijoje, Eupatorijoje ieškodamas didvyrių) Pusuoges mergaites paplūdimiuose, Išdidžiai rodačias kojas, Greta takų, kaukėtų vyrų Su kulkosvaidžiais, George o Clooey, žmogaus-pamiklo Ir akiamo jūros mėlio Dagaus žydryės Audra Jau atrąkart ugramdžiau Kristaus su agelu Alyvų kale eskizą. Nes čia aš matau tikrus alyvmedžius. Va Gogas Tulžigos, šaltos srovės purto vos prasprogusias šakas uveja karvelius at saugesės laktos. Viduje, skaitydamas jo laiškus Teo, svarstau, ar dar pamei tą alyvų giraitę. Ar pamei, kaip krito šviesa, kaip slėgė akstyvas vakaras už Sa Remi? Ar gali vėl išvysti juodą susisukusią žievę? Karštyje karačius sidabriškai žalsvus lapus? Aštrią it peilis auksaspalvę žolę? Kažkaip supratu, kodėl jis tapė juos vėl ir vėl. Kiek alyvų giraičių prireiktų, kad pagautum pačią medžio esmę: sub specie aeteri, ciklišką Dieve! Ir tu tikriausiai žvelgi pro lagą į šią audrą. Štai kyga. Norėčiau ja pasidalyti. Štai žodžiai vėjyje, sapų truputis. Badau būti te: šviesoje, alyvų giraitėje. Iš aglų kalbos vertė Marius Burokas

8 8 kūryba Stasys BABONAS Galaburda. Miesto sodo istorija Gal alteratyva? Bet faktai byloja ką kita! Širdis, prisilietusi prie paslapties, krūpteli, sulėtia dūžius. Ji trokšta išgirsti pakartojamą istoriją. Arba tęsiį. Galaburda ( ) gydytojas, praašautojas tiksliai ežioma, kuriais metais su kryžiuočių pulkais atkeliavęs į Lietuvos žemes. Nužudytas etoli Kauo pilies m. baladį, kai po ilgos apsiausties ir įirtigų mūšių ekviesti svečiai iš Vakarų užėmė Kauo pilį. Ją gyė didžiavyrio Vaidoto kariai. Pakartokite, pakartokite ir tęskite, taip mekeo Galaburda. Maote, atėjūas tuos žodžius ištarė pamatęs krūtiės lik artėjatį kardą? Ne! Jis vapėjo juos jau po mirties... Galaburdos kūą atgabeo į pelkėtą pamiškę. Duobę iškasti ebuvo suku. Palaikus įvertė į duobę, tiksliau, į vadeį, besisukiatį pro smėlį, užžėrė žemėmis, supylė kauburėlį, at kurio užkėlė du raudous akmeis. Beje, į tą pačią pamiškę vokiečių riteriai atvežė ir lietuvių karių kaulus. Nors pasakojama, kad šiuos suvertė į Nemuo ir Neries sataką. Žiia, kai kūą paguldo į žemelę, siela trokšta keliauti į dagų. O te e visas priima... Žmoės bijo sielų, kurios epakviečiamos pas tą, kuris visada yra Šviesa. Tiesa, dieą retai kas jas mato saulė užstoja, o štai aktį (turbūt visi esate regėję) epakviestos į dagų sielos vaikšto tarp kryžių, sėdi at užmirštų atkapėlių, šypsosi susiglaudusios koplyčiose. Kiek daug jų susireka! Susireka ir kartoja savo gyveimus... Jas kiaurai merkia lietus, jas vėjas stumdo tarp kryžių, et pro vartus išvaro. Vieądie kapiėse pastatė prabagų amą. Vaidiimams! Turbūt iekur taip ėra buvę! Nieko paašaus ma ėra pasakoję pažįstami ir jokiose kygose esu apie tai skaitęs. O va dabar jau yra toks amas. Kad kažkas galėtų gyveimą kartoti, kartoti ir tęsti. Tiesa, kapiių eliko, et žmoės užmiršo jas čia buvus. Nieko keista: gyvieji viską greitai pamiršta. Mirusiųjų atmitis kur kas geresė. Plati alėja veda tiesiai į bažyčią. Rodos, taip eseiai čia siūbavo pušys, ošė lapuočių girios, smėlio takeliai pradigdavo pelkėse. Dabar plačia alėja žygiuoja pučiamųjų orkestrai, etoliese, apipiti legedomis ir prisimiimais, saudžia pilies griuvėsiai. Vakarais virš bažyčios ilgai kybo didelis mėulis, keliaujatis alėja virš aktiėjačių žmoių galvų. Stabteli ties užmirštų kapiių plotais. Svarbi tiesos dalis jau atskleista: vis daugėja žmoių, bylojačių, jog te, kur labai ilgai buvo kapiės, takai paiiai susikerta, kad paklaiditų, kad keliautum, kur tau ereikia; kad išgirstum, ko iekas kitur epašabždės; kad stabtelėjęs per kelias akimirkas pamatytum, ko iekur kitur eregėsi. Tik tada, kai didelis mėulis stabteli virš pamirštų kapiių, žmoės gali išvysti ir išgirsti tai, kas kartojasi tris kartus: duslius dūžius, plaktuko galvą, stačiakampį popieriaus lapą, surūdijusias viis. Žmoės gali pamatyti, kaip pirštai sugiaužia plaktuko kotą, lakstosi riešas, kaip surūdijusios viys perveria popieriaus lapą ir smiga į medžio kamieą. Duslūs dūžiai sklida į visas puses, kyla aukšty. Prie medžių, žmogaus pečių aukštyje, lieka kyboti stačiakampiai popieriaus lapai. Ryte pradigsta ir jie. Išyksta surūdijusios viys. Jei kam ir pavyksta sugriebti stačiakampį popieriaus lapą jokios audos! Jis suspurda, sušvita mėlya ugele ir įsigeria į mėulio šviesą, išyksta. Neskaičiau at to popieriaus suguldytų sakiių, bet puikiai žiau, kas te parašyta. Stačiakampiuose lapuose išvardyti septyi puktai. Kiekvieas jų prasideda apskritimu. Gal uliu? Visi baigiasi šauktukais. Lyg kostruktoriaus kubelius sudėliojęs puktus, suprati, kad tie, kurie buvusių kapiių plotuose šviečiat mėuliui ateia... vis ieško žmogaus, galičio parašyti vaidiimą apie labai tolimus laikus, kai šiose žemėse gyveo ir kariavo Lietuvos valdovas Kęstutis; apie jo sūaus Vytauto išgelbėjimą; apie Vytauto priesaiką liepsojat pilies gyėjams... Žmoės viską greitai pamiršta! Galaburda ir daug daug kitų atžygiuoja į pilies griuvėsius. Sukiai iriasi į priekį, es, kaip tyčia, prapliumpa šaltas lietus, o žaizdos eužgijusios... Žmoės stato amus, juose gyvea. Stato amus ir vaidiimams. Taip, te vaidia gyvi žmoės ir dažiausiai seiai mirusius. Labai stegiasi pakartoti buvusius gyveimus. Štai kodėl išėjusieji, bet čia vis ateiatieji (žioma, ir Galaburda), prašė gyvųjų pastatyti koplyčią. Gyvieji eprieštaravo, pastatė, o išėjusieji susirikdavo į koplytėlę ir kartodavo savo gyveimus. Burdavosi pulkais, etilpdavo mažoje koplyčioje, o šaltas lietus pro medžių šakas krisdavo iš pikto dagaus. Buvo būtia uo lietaus paslėpti tuos, kurie atkeliauja žiūrėti gyveimo pakartojimų... Būrelis vaiditojų (ir Galaburda) įtikio turtigą versliiką miesto sode (taip pavadio užmirštus kapiių plotus) pastatyti vaidiimams laikią trobesį. Pastatė, o koplyčią ugriovė. Į tą trobesį įsiveržė gyvieji. Vaidio. Jie kartojo, kartojo mirusiųjų gyveimus. Nusileidus sceos uždagai gyvieji išskubėdavo, o tie, kuriuos jie vaidio, dar pasilikdavo. Jų jau ėmė etekiti mediis statiys kad jūs girdėtumėte, kaip pasilikusieji keikdavo tokį gyveimą! Galų gale Galaburda ir visi kiti, kurie amžiai būa miesto sode, versliiko vaidiimams pastatytą amą padegė. Jie reikalavo, kad valdžia gyveimo pakartojimams pastatytų mūriius, edegačius amus. Miesto poai važiavo pas imperijos aukščiausiąjį (ežiia, ką kalbėjo. Gal et tiesą?) ir esukiai gavo leidimą. Tada jau iškilo dviaukštis pastatas. Baltas lyg vaiduoklis. Paašus į geležikelio stotį. Bet ei baltieji rūmai, ei smėlio kapeliai evirto amais... Galaburda pro seąją miesto sieą vis tipedavo į pilies griuvėsius. Kokius te griuvėsius? Likę tebuvo fragmetai. Bet ir jie eištryė Galaburdos atmities. Jis prisimiė tuos laikus, kai buvo tik miestas ir kapiės. Kai sieos ebuvo. Iš kapiių per miestą į pilies griuvėsius žygiuodavo vokiečių riteriai ir arsiojo Vaidoto kariai. Iš užmirštų kapelių pakildavo rusų kareivėliai. Jų labai daug priguldyta! O dar švedų, italų, čekų kariai, surūdijusius giklus palikę išstypusiose žolėse, plevedavo į pilies likučius. Jie labai orėjo gyveti, labai orėjo grįžti į savo amus! Vis kilo iš užmirštų kauburėlių, vis žygiuodavo per miestą, puotaudavo apleistoje pilyje. Moterų irgi daug buvo. Labai gražių, gražesių už gyvąsias, ištroškusių šilumos. Iš smilgų ir edrių jos ir jie pyė laivus, plaukė į tėvų, seolių kraštus. Nejaugi iekas te jų elaukė, kad usimię sugrįždavo į amžią poilsio vietą, iš kurios vėl žygiuodavo į pilį? Žygiuodavo ir vėl grįždavo. Grįždavo ir vėl žygiuodavo. Gyviesiems įkyrėjo miesto gatvėmis, takais, mūriių amų pasieiais keliaujačios balzgaos žmogaus formos dėmės. Nuspredė miestą aptverti mūro siea. Statė ją plačią, aukštą. Su bokšteliais. O Galaburda ir vokiečiai, ir švedai, ir rusai, ir visi kiti... sieą griovė. Vadovavusieji statyboms suprato, kad jos epastatys. Jie aiškio, kad siea miestiečių eapsaugos. Ir kalbėjo tiesą! Tik esakė, uo ko eapsaugos... Tada miesto valdiikai, iekam ieko eaiškię, liepė kapies aptverti žmogaus ūgio metalie ažūrie tvora. Jos statyti iekas etrukdė ei vėjas, ei lietus... Pro tvorą kiaurai žygiuodavo ir Galaburda, ir vokiečiai, ir švedai, ir rusai. O štai dabar jie į sugriautos pilies likučius ežygiuos! Gal tik retkarčiais. Iš įpročio. Dabar jie okupuos dviaukštį baltą pastatą ir jame kartos savo gyveimus. Ir tęs. Į tą pastatą ateia daug žmoių... Besišypsatys muzikatai sulipa į duobę, iškilmigai groja. Sceoje gyvieji kartoja mirusių gyveimus.

9 9 kūryba Bet etęsia... Galaburda ir rusai, ir vokiečiai, ir čekai, ir švedai, ir riteriai iš visos Europos e kartą klausėsi kartojamų gyveimų. Nusileidus uždagai kartu su žiūrovais ilgai plojo. Dairėsi žmoės. Gyrė salės akustiką, stebėjosi, kad plojimų aidas e tolsta, o artėja. Vieą dieą Galaburda įsiverš į sceą ir pasakys tai, ko espėjo, kam pritrūko gyveimo. Pasakys, kad gyveimą reikia pratęsti. Pasakys, kai pakils uždaga. Nesvarbu, kad sceoje blaškysis gyvi žmoės ir kartos kažkieo istorijas! Tegul iškilmigai duobėje groja orkestras. Tegul tyliai lyg per laidotuves sėdi žmoės. Tegul! Vis vie eišvegiamai į sceą įjos Lietuvos valdovas Kęstutis. Jo žirgas priekiėmis kojomis belsis į medies gridis. Taip prasidės vaidiimas, kurį, Galaburdos pasakojimą išklausęs, parašys... Šio kūriio autorius dar ežiomas! Epizodus jau galima matyti. Toli ugyje be dūmų skęsta pilies gyėjai. Lyg iš ateities atskuodžia paauglys. Jo ilgus geltous plaukus plaiksto vėjas. Kariai žiūri į tolyje liepsojačią pilį, žiūri į geltous beriuko plaukus. Tas beriukas Vytautas, Kęstučio sūus! Jis matė ateities vaizdus. Ką regėjo Vytautas, regės ir žiūrovai, susirikę į baltą dviaukštį pastatą. O Vytautas matė save at žirgo. Išvydo praašišką paveikslą! Jis jau suaugęs. Sėdi at žirgo, iškėlęs kardą. Jis ugalės tuos, kurie ateia iš Vakarų. Ir iš Rytų. Prieš Vytauto akis tyvuliuoja vaduo. O jis ugalės ugimi! Gražu čia pavasarį, kai žiedus skleidžia žibuoklės. Gal taip į dagų žiūri žuvę kariai? Vytautas delu atsiremia į šiurkštų medžio kamieą. Vis dėlioja mitis: Medis, kad galėtų plačias šakas į dagų kelti, šakis giliai į žemę suleidžia, o žmogus? Vaikai jo šakos. Tėvų žemelė šakys. Tėvų, protėvių žemėje žibuoklės žiūri! Žeme aiių, aš tave apgisiu kardu, karūa, jei reikės mėlyomis žibuoklėmis... Ir ugimi. Tą priesaiką girdėjo ir matė protėviai bei tie, kurie gyves tose žemėse, o Kęstutis sūaus priesaikos ematė. Prie valdovo priėjo du kariai, atvedė virvėmis apvyiotą Galaburdą. Jis egalėjo et rakų pirštų pajuditi. Tik šypštė. At barzdos dribo putos. Mėlyos akys vis giliau slėpėsi akiduobėse. Atrodė, et jos prapuls, teliks brūkšeliai lyg radai. Jo plikas pakaušis rasojo. Galėjai pamayti, kad at galvos pila lietus, ors elijo, o dagus mėlyavo. Mes jį sugavome ir jūsų teismui atvedėme, vis kartojo šalia Galaburdos stovitys kariai. Mes jį sugavome. Jis turėjo kardą. Jis paskui tave, karaliau, sėlio. Paskui tavo sūų sekė. Kardu troško udurti tavo sūų. Jis save vadia praašautoju ir gydytoju. Mes žiome, jis yra slaptasis atėjūų karys. Kardą iš jo atėmėme. Jam įsakyta udurti tavo, karaliau, sūų. Girdžiu, suriaumojo valdovas Kęstutis. Girdžiu, ma ereikia kartoti. Aš ekartoju savo žodžių. Nekartoju ir žygių. Aš juos pratęsiu. Karaliau, oro kąsį tarsi sprukačią sielą pražiota bura vis griebdavo Galaburda. Skirk laiko mao paaiškiimui. Tiesa, aš atėjau su užkariautojais. Gražų žirgą turėjau. Jie atėmė. Mao žirgas prie pilies, jis puola jūsų emirtigus karius. Atleiskite mao žirgui, jis egerai daro. Tiesa ta, kad atėjau su tais, kurie žygiavo grobti. Jų epajėgiau sustabdyti, jie veržėsi į žygį. Tiesa, kad su jais kartu ėjau, maiau, gal jie žygiuodami persigalvos, gal epradės mūšio. Kartais būa, kad didžiuliai karių pulkai labai toli žygiuoja, karaliai surikiuoja savo armijas kovai, bet pasuka amo. Dievai karalių kardus e visada moka sustabdyti, žyiai ir praašautojai dažiau priverčia juos į makštis sugrūsti. Tikėjau, kad pasakysiu dar e vieą žodį, kai iš visur suėję kariai dideliu žiedu stovės aplik pilį, kai jie giklus pakels, bet ežegs ė žigsio. Ma eleido kalbėti, jie kardus iškėlė, jie žegė į pilį. Nesuk uodegos! suriūkė Kęstutis. Kas pakliūva priešui į agus, tas ir kaltas. Ką užudome, tas ir kaltas. Tave udobs mao vyrai. Prieš mirtį, kartoju, prieš mirtį pasakyk mao sūaus ateitį. Ar matai jo ateitį? Kol kalbėsi, tavęs eatiduosiu karių valiai. Kalbėk apie mao sūų, sakyk tiesą! Sakyk, ar jis eužudys ei tėvo, ei motios? Vyrai, paruoškite kardus! Sužvagėjo metalas. Turbūt valdovo Kęstučio kariai išsitraukė giklus. Galaburda į mėlyą dagaus plotą žiūrėjo. Ar matėte skiliėjatį dagų? Kaip išdžiūvusi žemė, taip ir dagus skiliėja. Trupa lyg sudžiūvusi duoa. Trupiiai primea žibuoklių žiedus. Karaliau, Galaburda įtraukė daug oro, kad krūtiė išsipūstų, kad virvės, ją apsivijusios, sutrūkiėtų. Aš praašautojas. Aš ekalbu, kas galbūt bus. Sakau, kas yra. Tik dar labai toli, dar daug laiko turi praeiti. Tavo sūus, karaliau, bus didis. Jis laimės reikšmigus mūšius ir pralaimės. Neužsidės karūos, ors ji bus pasiekiama. Turės daug vaikų, bet eturės sūaus. Nė viea moteris jam sūaus epagimdys. Jo palikuoių palikuoys (ir tavo, didis karaliau,) ateis šių žemių iokoti. Svetimi jas išgelbės ir puotaus griuvėsiuose... Gaa! Kęstutis mostelėjo kalaviju. Atrodo, jis pertraukė Galaburdos šekėjimą. Atiduodu tave karių valiai. Karaliau, orėjau kalbėti apie jūsų gyveimą, pasmerktojo krūtiė vis plečiasi. Ją apsivijusi virvė juda, pamažu sleka žemy. Karaliau, orėjau kalbėti apie jūsų mirtį. Ir apie jūsų sūaus motios mirtį daug ką orėjau pasakyti... Viskas! Kariai, jums pavedu teisti šį atėjūą. Kas pakliūva į elaisvę, tas ir kaltas. Veskite jį iš čia. Palydėkite į dausas jo sielą. Neoriu, kad atėjūų sielos tarp mūsų karių klajotų. Viskas! Baigėsi pirmoji vaidiimo dalis. Leidžiasi suki uždaga. Tai dar tik bus! Autoriaus paieškos paskelbtos. Aišku, Galaburda ir visi kiti pasiriks tą, kuris yra girdėjęs miesto sodo istoriją. Žmogau, tu perskaitei! Tu irgi žiai. Dar vieas žmogus perskaitys, dar vieas. Žiačiųjų miesto sodo istoriją vis daugės. Galaburda išsiriks autorių! Pasmerktasis parašyti, parašys... Galaburda ir kiti skubės į sceą. Į sceą gyvųjų eleis. Gyvieji tik žiūrės. Gyvieji labai trokšta pažiti praeitį. Žioti trokšta, atsimiti e. Gyvieji ir ateitį tarsi paveikslėlių dėlioę ori pamatyti... Pakils suki uždaga. Sceoje Galaburda ir kiti pakartos, ką autorius parašė. Jie labai stegsis vaiditi, atrodys lyg gyvi. Mirusieji stipriau liudija gyveimą. Daug stipriau! Mačiusieji tai, kas vyksta sceoje, ilgai keliaus keistai susikertačiais miesto sodo takais, atsargiai žvilgčios į baltą dviaukštį pastatą, lauks tų, kurie kartojo gyveimus. Dviaukščio balto pastato durys eatsidarys... Mačiusieji tai, kas vyksta sceoje, tarp žolių atras raudous akmeis. Buvusieji dviaukščiame pastate ir siela, ir širdimi pajus, kaip sukios raudoos (e visos dar prisirpo!) žemės uogos trokšta praaugti žolę. Regis, akmeys tuoj tuoj įkris į širdį. Jie žadia prisimiimus, eleidžia jiems toli uplasoti. Tu regėsi tai, ką matei dviaukščio balto pastato sceoje. Galaburda ir daug daug kitų žygiuoja į etolimas kalvas ieškoti žibuoklių. Nei rasotoje žolėje, ei raustačiuose akmeyse epalieka pėdsako. Jie jaui, gražūs. Sveiki. Jie tikrai grįš iš karo, pareš motioms žibuoklių. Gal jos ematys sūų, tik žibuoklių žiedus. Motios jų laukia. Truputį pražilusios. O sesės užmiršo. Mylimos mergaitės irgi! Jos elaukia... Nuskitus žibuoklių žiedus kariai būtiai priglaus prie širdies, tik tada iš lėto išties raką. Nuo širdies tiesti raką labai suku. Rodos, tavoji raka jau pamažu tolsta uo jos. Sugiaužti į kumštį pirštai pakyla (jie laikė kardą, durklą, kalaviją), skrieja dideliu pusračiu, krita žemy, staiga pakimba Vytauto Pletkaus uotrauka Nukelta į 13 p.

10 10 kūryba Eugeijus IGNATAVIČIUS Makurtizmas tautos ykimo žeklai Žuvys eturi atmities prieš keliolika metų rašytojas Juozas Aputis šiuo pavadiimu parašė puikią ovelę. Tačiau e kaži kiek atmitimi galėtų pasigirti ir žmoės. Skaudu per radiją išgirsti studetės ar šiaip pasibasčiusių po pasaulį jauuolių pasisakymus: Nežiau, kas esu, ma vieas ir tas pat lietuvis, lekas ar vokietis, aš ieškau savęs. Tokiais pat žodžiais save apibūdio po 1863 m. sukilimo į JAV atvykusi viea pirmųjų emigračių. Paskirstymo pukte prie Hudzoo įlakos moteris, paklausta, kokios ji tautybės, atsakė: Šiaurės vakarų krašto, te aš iš čiabuvių, vietiė... Pasirodo, ataujiat praeities pamatus, kurti save reikia kiekvieą dieą. Lygiai taip, kaip valstybę, aciją. Visi žiome, kad tautą sudaro žmoės, turitys savitą kultūros paveldą, istoriją, tradicijas, tikėjimą ir kalbą, gyveatys protėvių išsaugotoje žemėje. Be tautos ėra valstybės, ir atvirkščiai. Tautybės eturitis žmogus buvo ir yra laikomas evisaverčiu. Neseiai skaičiau Šiaulių miesto vyriausiojo architekto Algimato Jukos Giedriko kygą Lemties broliai * iš aujo patyriau bolševikų okupacijos metus su gyvais prisimiimais apie žūtbūties partizaų pasipriešiimo kovas ir tragišką tremtiių dalią. Daug kas apie tai jau žioma, skaityta prisimiimų kygose, paties išgyveta, tačiau per ilgesį laiko tarpsį emocijos ir įspūdžiai apsieša užmaršties dulkėmis. Gyveti laisvėje, regis, ormalu, taip visada ir turėjo būti. Tačiau, ors ir skaitat apie žiomus dalykus, egali esuvirpėti širdis, ypač kai tau prabyla pačių kovotojų mitys, iškyla atsitiktiai išsigelbėjusių uo bado vaikų pasakojimai apie jų įkaliimus, tūkstačių kūdikių ir seelių mirtys gyvuliiuose vagouose ar ledaiėse prie Laptevų jūros. Vėl iki sielos gelmių sukrečia pasibaisėtias sužvėrėjusių kagėbistų ir mūsiškių užmogėjusių stribų elgesys su bejėgiais seeliais, vaikais, moterimis. Siela šaukiasi dagaus keršto. Nejaugi pasaulyje mirė žmoijos sąžiė? Kodėl visiems raudoiesiems budeliams, etažerė Egidija Šeputytė Sekretai ir sekreterai : eilėraščiai. Kauas: Kauko laiptai, Reikia stiklo šukės geriau skaidresės. Ir gėlių laukiės tam kuo puikiausiai tiks. Dar svarbu, kad piršteliai būtų laibi žiedlapių žemė eįspraustų, tik šveliai prispaustų stiklu. Svarbu širdis, kuri gėrisi ir tiki, kad et žemėmis pabarsčius gražu, ors esimato. Gražu, es Tavo ir kito tokio sekreto ebus. Gražu, es Tu vieitelė žiai, kur jis yra, ors galbūt kartu slapta viliesi, kad kas ors atras ir grožėsis. Nesudarkys juk, tik grožėsis... ar e? Ateia laikas, kai ustojame rikusios stiklo šukes sekretams. Bet ar moterį ištika toks laikas, kai ji pati ustoja buvusi sekretu kitiems ir sau? Į sukiais atsidūsėjimais ir legvais uskaidrėjimais grįstą moteriškumo misteriją mus įveda Egidijos Šeputytės pirmoji kyga Sekretai ir sekreterai. Sekretas, uo kurio poetė savo kygoje grūdelis po grūdelio ureka žemes, yra moters stiprybė. Tačiau toji stiprybė, kurią autorė bado įmiti, eturi ieko bedra su galia. Atvirkščiai ji iš egalios, o iš tylose įkalitų kalbėjimų, iš uždelstų laukimų, kartais pratrūkstačių raudomis iš meilės, kuri / dar ateis kažkas pažadėjo / ateis, ir iš meilės, kuri atėjo, bet į dvi vieatves skilo. Ir kas tada, kai sudarkyti sekretai? Gali raudoti, gali mayti, kad jau kriti, ebegali, kad viskas. Bet ištversiu, sakai, ir ištveri. Ir kvėpavimas liepsomis tampa savaimiis. Nesulaukusi trokštamų žodžių, įtiki tylos iškalbigumu. Ir galų gale užteka išsakyto trupučio. Nes kopimas į kalus toks tavo kelias. Ir ėjimas per dykumą ebaisus tu jį jau pažiai. Ir tikėjimas didesis už evilties išmuštas skyles, kurias uždegs, kurias tikrai uždegs išlauktasis delas. E. Šeputytės eilėraščiai įtikia ir žavi tuo, kad moters stiprybė juose atskleidžiama e femiistiėmis deklaracijomis, bet per moters trapumą. Trapumą, kuris dar iš mergaitės širdyje įskiepyto poreikio rūpitis kitu, poreikio ieškoti auksiės jugties, tikit sulaukti laiko, kai visas laukimas sutilps / į suglaustų delų trapumą, viliatis, kad bus atrasti ir esudarkyti tavieji sekretai, kol tu ištylėtų žodžių ir uždelstų laukimų vualiu prisidegusioji.

11 kūryba 11 KGB agetams ebuvo suregtas atrasis Niurbergas, pasauliiu mastu epasmerktas Rusijos tiroų pagimdytas vadalizmas? Perskaitęs kygą supratau, kodėl autorius su meile ir pagarba geocidą patyrusiai tautai atriko pačius skaudžiausius, kitų jau aprašytus įvykius, pateikdamas kačių ir aukų kocetratą. Jo pamąstymai ir ištraukos, išradigai sudėliotos į darią mozaiką, tampa dar vieu ataujitu liudijimu, kad bolševizmas pažeklitas kur kas didesiu usikaltimu žmoijai egu acizmas. Bolševikai, be politiių kaliių skaičiaus reguliavimo švio kulkomis gulagų patvoriuose, sugalvojo aują, išradigesį žudymo meą, sadistišką, ilgiau trukatį, kraugeriui suteikiatį didesį pasitekiimą jie aukas iš lėto maridavo badu šiaurės speiguose. Sibiro šaltis ir badas darbavosi e blogiau egu acių kamerų dujos. Budelių rakos lieka švarios, kaltė usiplauama toks mūsų didžiosios tėvyės klimatas, gamta, mes ekalti, kad išlepiti kitataučiai, ypač vakariečiai, tokie eištvermigi ir epakelia šalčio, o išbadėjusios motios, eturičios pieo, maitia kūdikius savo prapjautų gyslų krauju. Autorius pateikia emažą pluoštą aujovių iš gimtojo Biržų krašto, pasakoja apie artimųjų likimus. Ypač sukrečiatys gimiaičio, Pilėų tėvoijos vado Stepoo Giedriko sesers Stefaijos Giedrikaitės-Jukieės prisimiimai ir jos brolio likimas. Praeities kovų ir tremčių tyriėtojas epasitekia vie gimtojo krašto žmoių skriaudomis. Jis aprėpia visą kečiačią ir kovojačią Lietuvą, uosekliai išguldydamas įvykius, įkūija kygos idėją: ji skirta tiems, kurie ematė gyvo ekavėdisto ar partizao jauajai kartai. Kad ir geriausių ketiimų turėdamas eperskaitysi prisimiimų tomų apie tremtį, laisvės kovas, žmogaus galimybes praokstačią didvyrių arsą, deja, ir Judo pasekėjus agetus, kuriems prisipažius, ežiia, kokios teisės pagridu kruvii usikaltimai legva raka buvo urašyti. Žydai visus acius, et tiesiogiai eprisidėjusius prie jų tautos aikiimo, persekiojo ir teisė. O Lietuva? Tačiau grįžkime prie kygos. Ji, sudaryta autetiškų įvykių pagridu, yra euobodi, diamiškai augati įtampa užkrečia prilygsta dokumetiiam siaubo romaui. Autorius tik retkarčiais subtiliai įsiterpia, paryškidamas įvykių svarbą, žmogaus gyveimo prasmę, o kartais įvertidamas situacijas per laiko uotolį, šių dieų akimis. Didelis ir ilgas karas po karo, raudooji okupacija, trukusi 50 metų, svarbiausi mometai, lėmę tautos likimą ir tragiškas pasekmes, sutelkiami į 200 puslapių tai trumpasis Lietuvos okupacijų kursas. Jauimui toli gražu e visada tėvai pasakoja, kiek kaiavo jų Tėvyės epriklausomybė. Prisimiimų tomus ar istorikų apmąstymus skaitys edaugelis. O šioje kygoje įtaigiai pasakyta, at kieo kaulų stovi mūsų būties bokštai, žydi sodai, auga miškai. Įkompouotos taletigo poeto partizao Broiaus Krivicko eilės ir pamąstymai apie teykštį laiką, uojautos apie būsimą Lietuvos išsivadavimą. Tai kygą kilsteli į apibedriatį dvasiį lygmeį. Atmitis, kaip ir viskas gyveime, yksta ir miršta, jeigu jos ežadiame su kiekvieu saulės patekėjimu. Dramatiška, kai šiadie et per radiją ar televiziją eseiai iš raudoųjų vergijos išsivadavusios tautos vaikai kelia klausimus, kas jie, iš kur, kokia jų tapatybė. Paistoma tik apie saviraišką, klajoes po pasaulį, vargetos glūdėjimą po svetimųjų stogu be tautiio orumo ir garbės, už suteiktą išmaldą lakstatis svetimiems dievams arba, prisidegus dviguba pilietybe, maloiai leidžiat laiką amžiam savęs ieškojimui. Kam toji pilietybė, jei ereikia Tėvyės? Kygoje Lemties broliai bet kiek mąstatis ir jaučiatis žmogus į šiuos klausimus ras daug atsakymų. Rašat paašaus pobūdžio kygą, žioma, rizikuojama ežiia, ar ji turės atgarsį, adresatą. Tačiau reikia mayti, kad dar evėlu šį bei tą prisimeatiesiems pabusti ir žaditi artimuosius, kviečiat juos į akistatą su mūsų tautos buvusiais ir atmity tebesačiais lemties broliais tokiais pat žemiškais, paprastais, bet ištikimais kilesiems darbams ir tikslams, gebačiais aukotis kitų labui, o e gyveti atskirybėje, savo maloumui audojatis kitų sukurtomis gėrybėmis. Oa Jautakė Sekmadieį legva ešti : eilėraščiai. Kauas: Kauko laiptai, Oos Jautakės aujausioje kygoje Sekmadieį legva ešti irgi ryškus moteriškai trapus pasaulio pajautimas, tačiau auksiių jugčių čia ieškoma su abstraktesiais dalykais apmąstymų cetre atsiduria e moteriškumo misterija, bet praėjusiose dieose pasilikusį tikrumą usiešatis laikas, kartu jutama pastaga jį rekostruoti. Eilėraščiuose aujai gyveti prikeliamos vaikystės amo sieos, švetųjų paveikslais ukabitos, prisimeami strazdų origamiai at kelio, žvaigždėmis strazdaotos aktys, leidusios patirti paprastą, akimirkoje telpatį, praeities esiilgitį ir mirties uojautomis dar eapsukusį buvimą. O. Jautakės eilėraščių subjektas lyg vaikiškus fatus reka vaikystės akmeukus ir atkuria sau pakakamo, prie debesų, laukų ir sekmadieių pririšto buvimo paveikslą buvimo, kuriame iš tiesų iki galo esi, ir ekyla klausimas, ar būsi ei kaip būsi. Bet su laiku retėja ir galop išyksta legvabūdiškos vasaros, vis daugiau rudes ir atsisveikiimų. Requiem, sudrumsčiatis motios ašarų kapsėjimu vogčiomis į puodelį aiditį amų jaukumą, suvokimas, kad pats laiko ir mirties esi ešamas ebūti, trūkiėjačios vaikystės daios, tolstačios pievos ir visa užklojatis siegas, išėjimai ir kitokios pabaigos, kurios kartojasi, daugiasi, ir pradžios, į kurias vis sukiau sugrįžti visa, kas supouoja ykimą, visa, kas gudo būti sudrebitam egzisteciio šalčio, O. Jautakės eilėraščiuose yra apmaldoma demiutyvais ir tapę ramybe, įsisąmoius savo mažą kaip žolės siūlas buvimą: Vis tyliau ir tyliau, / vis mažiau gyveu / šiam pasauly. Demiutyvais sukuriama švelaus graudumo itoacija, eretai peraugati į setimetalumą, ir pasaulio matymas iš susiliejimo su gamta perspektyvos leidžia pastebėti ryškių O. Jautakės eilėraščių paralelių su liaudies daiomis, o archajiškų žodžių virtiės ukelia į prarastą laiką, bepraradamą gyveimą ir vis labiau atradamą į mirtį besikreipiačių užkalbėjimų įspūdį. Nukelta į 12 p.

12 12 kūryba Ramita URBIKAITĖ Moteriškoji savastis ir saldus kūo šokis Rimos Juškūės eilėraščių kyga Irisai yra šokiruojatis ir sykiu žavitis poetiis autetiškos moteriškosios savasties atvėrimas. Tai didiamasis stiklas, ukreiptas į žmogaus kūą, kūiškųjų potyrių reiškimas etikėtų asociacijų žaismu, atliepiačiu ir psichologię patirtį. Poetė eilėse daug dėmesio skiria kūui. Žvilgsis į jį ir estetiškas, ir chirurgiškas. Jis suteikia kygai ryškių kotrastų, o kartu atskleidžia ir autorės požiūrį: kuriama tokia lyriė subjektė, kuri priima kūą tokį, koks jis yra su gelsvomis karputėmis, prakaitu, iki mėsų ukirptu agu, pėdos įspauda, kraujo krešuliais at galvos. Apie šiuos iš esmės emaloius kūo dariius rašoma esidrovit, jie eilėraščio žmogui eke- lia šleikštulio, kuris turbūt kiltų skaitytojui, jei e elegatiškos metaforos ir grakštūs epitetai (blakstieų vualis, juodi vyzdžių peltakiai, sviguojati talija), pridegiatys tokį perelyg šiurkštų kūiškumą: mažytis melsvas auglelis / spurda po tavo / iki mėsų ukirptu / baltu agu ištrėškęs / perlamutro taškelį / iš gelsvų speelio žiočių / stebi kepurėjatis / mirusios odos šilkaverpius... (ištrauka iš eilėraščio Auglelis ). Autorei vieodai įdomūs visi kūo lopiėliai, jie eskirstomi į gražius ar egražius su visu kūu eilėse draugaujama. Kūas leidžia patirti maloumą, ir lyriė subjektė tuo mėgaujasi. Eilėraščiuose fiksuojamas itymus kūų dialogas kartais jis ekaltai žaismigas ( čiuopiu tik baikštų / tipeimą liežuviu / po suvelta apykakle... ), kartais porografiškai atviras: siaura lova siaura ji / šlauys sėdmeys Atkelta iš 11 p. Timo K. Mukka Baladis ir aguoa : romaas. Vilius: Lietuvos rašytojų sąjugos leidykla, Suomių autoriaus Timo K. Mukka romae Baladis ir aguoa bet kokios pastagos ieškoti jugčių satykyje su kitu atsimuša į eišsipildymą ir saviaiką. Romao pasakotojas veliškai pavargęs, ramybės eradatis Pietis. Jis apimtas depresijos, tačiau ė ebado savo usivylimuose įskaityti prasmės, etiki, kad tai gali grūditi, kad šitaip esibaigiačiais sielvartais apskritai verta grūditis. Norisi tik užsimiršti, apslopiti usivylimus kelioėmis, alkoholiu, lošimais bėgti uo savęs tokio, kurį suku ištverti, ieškoti išeities gyveime, kuris per sukus gyveti. Kaip ilgai tai gali tęstis? Dar espėjusį lėtiės saviaikos vaiikuoti sukų gyveimą paprastai užbaigiačiu šūviu, Pietį ištika meilė poteciali išgelbėtoja, vieatvės priebėga. Tačiau Piečio realybėje ji žvėriškai žiauri, aikiati meilė at stygų virpatis kraujo lašas, meilė begaliė aktis. Visai esvarbu, kad Piečio ir jo mylimos mergaitės Darjos fiziio suartėjimo mometai vaizduojami kaip laimė ji iš aksto pasmerkta pražūčiai, es tuštumos širdyse perelyg įsiseėjusios, kad būtų užpildytos, o atstumai uo sielos iki sielos per dideli, kad būtų įveikti. Nepaisat to, kad mūsų kelioė bedra, ji yra ir mūsų išsiskyrimas, ištaria Pietis, o jam su savo mergaite eiat po kojomis trupa, lūžta ir liksta pelkių augalai, esigirdi paukščių balsų, ir sielų tuštumos aidi uolų egyvybėje, vis baugiau praašaudamos fatališką pabaigą. Karolia ŠIAULYTĖ

13 kūryba 13 ir krūtys / triasi prasiverdamos ir išsiskleisdamos... (eilėraštis Švelus ). Lyriė subjektė fiksuoja tam tikras aplikos (pvz., motios daržo) detales, jos sukelia įdomių asociacių, kuriomis kalbama apie kūą: mao krūtys mikštučiai voro kiaušiai. Jie bėga / ir bėga iš pirštų kai raviu daržą... (eilėraštis Mao ). Dėmesys sutelkiamas ties reaguojačiu į geismą kūu, mekiausiu jo virptelėjimu: stebi (...) / akties augalėlius / raudoais kamieais / žybsiais išdidėjačius / ir susitraukiačius..., raumeų virvės / tempsis..., pribriksta lūpos pilaties alyvų. Šitoks aistros impulsų sukeltas kūo šokis trasformuojamas į įdomias vaizdiių jugtis ir yra daugumos eilėraščių ašis. Kartais lyriis subjektas prarada aiškią lytį svarbus tampa e moteriškumas ar vyriškumas, o apskritai kūiškumas, pojūtis. Jis išreiškiamas etikėtomis metamorfozėmis: šokčioju po oda ropiėju... (veiksmažodis ropiėju uoroda į vabalą), rupšoju / gelsvus tavo delus... (eilėraštyje Atilopė tapomos atilopės, tačiau veiksmažodis rupšoju paaikia skirtį tarp tapačiosios ir jos piešimo objekto), pasimurkdama sapuoju... katės imitacija. Autorė išsiskiria e tik atida smulkiausioms kūo dalelėms, bet ir jautriu žvilgsiu į gamtą. Žmogus ir gamta eilėse susipia: kūu imituojami gamtos reiškiiai (veidas atkartoja saulę: užuolaidos pilos kadžių / raudoas ir melsvas jo veidas / įteka įdieojus... ), o gamtoje užčiuopiamas žmogui būdigas gyvybės pulsas ( lazuritiis (arabų kalboje reiškia mėlyas, aut. past.) pievos kraujagyslės tviksis ). Kygos pavadiimo Irisai kodas tai, kas saldu, lipu. Pieo, medaus skoio. Tokio pat skoio yra ir lyriės subjektės patiriamas maloumas kūu apsalstama iki apsvaigimo: ketureilyje be pavadiimo tai išsakoma origialia paralele: alsuoju alsuoju / usmegus į tavo plaukus / peroksta bitės / kapsi į avilius alpdamos. Saldžia metafora kalbama ir apie bučiį eilėraštyje Istoriškas : prakvipęs varstai ma burą išlaižai dateas išsuki liežuviu sūrio meduolį. Paašia irisiių vaizdiių jugtimi apibūdiami moters slėpiiai eilėraštyje Zzzzzzz : didelė ir mikšta kammmaė / dūzgia ir dūzgia ir dūzgia / tarp mao kojų kur te / iš te pieo upės į te tiesiasi... Moters įsčių saldybė atrodo uodiga eilėraštyje Getis, kuriame autorė vėl efektigai kuria kotrastą: o rituosi po jais o regiu / kaip sūpuojasi dubeys moterų / pili Dievo vades ir agių... Poetė sujugia dvi prieštarigas jėgas: kuriačiąją (Dievas) ir žudačiąją (agis). R. Juškūės kygoje galima rasti sąsajų su Biblija, kokrečiau su Giesmių giesme. Vieame eilėraštyje (dedikuotame B. P.) vis pakartojamas iš Giesmių giesmės perimtas mao mylimasis: mao mylimasis tebemiega / užuolaidos pilos kadžių / (...) mao mylimasis tebemiega / apklostytas strazdo pluksom / (...) mao mylimasis tebemiega / esu pasodita čia laukti geresio... Ne tokia tiesiogiė, tačiau taip pat atpažįstama imitacija jaučiama visame rikiyje: kai kuriuose eilėraščiuose miimos atilopės (o Biblijoje stiros ir gazelės), tirpstati alyva (Biblijoje kvapūs tepalai), abiejuose kūriiuose smilkalai, gėlės, įdegęs saulėje kūas, dramblio kaulas... Paviršiumi kuriama erotika ir sodriu grakščių žodžių kalbėjimu abu tekstai taip pat iš dalies susiję. Kyga įdomi daugiausia poetišku kūo apuogiimu, kuriamos lyriės subjektės, ecezūruojačios savo kūo lyčių atžvilgiu, pozicija. Įtikia ir žavi gamtos poetika, maloaus-saldaus jugtis, provokuoja (o todėl ir pasiteisia) eaiškios ribos tarp to, kas erotiška, ir to, kas vulgaru kūrimas. *Rima Juškūė, Irisai. Kauas: Kauko laiptai, Galaburda. Miesto sodo istorija Atkelta iš 9 p. ore. Galaburda ir kiti parsieš žibuoklių, at raustačių akmeų padės. Savo kapelius papuoš. Galaburda ir visi (taip visi visi) žio, kad e at kiekvieo akmes galima dėti žibuoklių žiedus. Jie greitai vysta. Sudžiūsta! Išėjusieji iš balto dviaukščio pastato pamatys marmurię plokštę. Nedėkite at jos žibuoklių! Nedėkite! Neuždekite žiedais marmuriės plokštės. Žvakutes statykite. Labai daug žvakučių! Ugimi marmurię plokštę uždekite. Joje iškaltas žmogaus vardas, pavardė. Data: Romas Kalata. Jo krūtiėje protėvių kūreta ugis liepsojo. Išsiveržė iš krūtiės! Nedėkite at marmuriės plokštės gėlių. Akmeys labai trokšta žolę praaugti. Akmeys trokšta ilgiau gyveti egu žolė. Žiokite, jie žymi ugies ribas; te liepsojo laisvės fakelas. Pamiklas epastatytas, tik akmeys išdėlioti. Ugis juos praaugs! Išgirskite! Autorius ateis į akmeų rato vidurį. Jis privalėjo tai parašyti! At popieriaus tų žodžių esudėliojo. Jis kalbės žmoėms. Klausykite! Išgirskite mae ir žiokite, prabils vaidiimo autorius. Užrašykite jo žodžius. Kariai e pilies požemiuose gyvea. Jų teai ėra. Visi jie čia, miesto sode, ilsisi. Žiokite, kariai, kurie čia ilsisi, esvarbu, iš kur atėję, kils giti šios žemės. Kartoju, jie gis e tą kraštą, iš kurio atėjo, o žemę, kurioje ilsisi. Čia jų Tėvyė. Žmoės sužios vaidiimo autoriaus vardą ir pavardę. Autorius iškeliaus. Jį sutiks Galaburda ir visi kiti. Autorius tarp jų ieškos Romo Kalatos. Susirikusiuosius į būrį saugos akmeys, surikiuoti pailgu ratu. Kai ugis užauga, ji apgia žemę! Žemės plote, kurį saugo apglėbę akmeys, didelė liepsa karaliaus. Ugis eįveikiama tvirtovė! Ugis amžias pastatas, kuriame žmoės vis kartos ir tęs gyveimus. At marmuriės plokštės autorius pamatys sėdi Romas Kalata, kūrea ugį. Galaburda, basomis kojomis šuoliuodamas uo akmes at akmes, bijodamas žolės it atsivėrusios bedugės, užtvers autoriui kelią, apkabis pečius. Aš tau paliudysiu apie Romą Kalatą, šibždės baltas lyg vėlė Galaburda. Romui Kalatai irgi pritrūko gyveimo. Jis labai ori jį pratęsti... Žiau, tu gali parašyti vaidiimą. Mes daug kartų kartojome gyveimus. Parašyk vaidiimą apie Romą Kalatą. Pratęsk jo istoriją. Kai vaidisime, vėl būsime gyvi. Romas pratęs savo gyveimą. Tu, kuris parašysi vaidiimą, vaikščiosi tarp gyvųjų. Ugis kils į mėlyą dagų... Matau, šypsosi Romas Kalata žiūrėdamas į liepsas, pleveačias at marmuriės plokštės. Pro ugies liežuvius, eabejoju, jis mato kapiių plotus. Čia miesto sodas, jau iekas eatmea kapiių. Jo akys šokčioja uo akmes at akmes. Žvilgsiu aptveria amžią savo Tėvyės lopiėlį. Jis turi liepsojatį pastatą! Virš medžių mėlyuoja dagus. Kiek daug žibuoklių virš mūsų! Žibuoklės kartoja mūsų gyveimus. Ir pratęsia. Jūs jau turbūt žiote vaidiimo autorių. P. S. Miesto sodo adresas: Kauas, Laisvės alėja. Praeivi, jei turi kelias laisvas sekudes, stabtelk, jei turi daugiau laiko, paklajok keistai susikertačiais miesto sodo takais, apeik aplik baltą dviaukštį pastatą, aptverk... Dagus žiūri žibuoklių žiedais. Ugis vis erdvesius ir erdvesius žemės plotus apglėbia atmityje, kai didelis mėulis stabteli ties miesto sodu.

14 14 kūryba Aldoa RUSECKAITĖ Paskutiė kelioė Skirta Vytauto Leoo Mačerio atmiimui 1944 m. rugsėjo aktys buvo aukštos, šviesios ir šiltos. Kaip tik iššoko pilatis. Virš pelkių ir pievų plaukiojo legvutis baltas rūkas toks raizgus, perregimas, keistai paslaptigas. Leoas sėdėdavo aktimis plačiai atvėręs lagą, et pats esuvokdamas, ką mąsto, esusigaudydamas, kokios mitys raizgosi po galvą. Sėdėdavo ir žvelgdavo į blausiai tamsius laukus, pakeldavo akis į žvaigždėtą dagų, kol galop įkaitusią kaktą atremdavo palagė. Po žlugusių vedybų su Sofija pralėkė jau daugiau ei metai, sukūs karo metai. Jis jautė, jog širdis tarsi apšalusi, plou ledu apsitraukusi duksi krūtiėje. Taip vaikias gelbėjosi, tyčia badė apšaldyti širdį, kad galėtų atlaikyti. Meilė... Siekė sau įrodyti, jog ji pasitraukė, bet išties jautė, koks trapus tas ledelis švysteltų spidulys iš Sofijos pusės ir bemat viskas utirptų. Žvelgdamas pro Šarelės amų lagą į legvai besiplaikstatį rūką, jis tarytum pamato, kaip iš sodo išyra Sofija besišypsati, su ilgu uometu, besitęsiačiu kaži kur iki miško, tiesia į jį rakas, kviečia eiti kartu... Taip, tai poezijos, meilės, svajoių aktis... Tik staiga mėulio pilatis pasislepia po debesiu ir regėjimas išyksta. Reikėtų pamiegoti, bet egali priversti savęs et užsimerkti. Tik atgula lovo, tik išsitiesia jau ir šoka ką daryti??? Pelkiių amų gyvetojai, kurie slėpdamiesi uo karo buvo prisiglaudę aktoriai Vaclovas, Juozas, dailiikas Telesforas jau išsiskirstė savais keliais, tik Doatas vis dar akvojo kluoe at šieo. O Leoas sau eberado vietos. Jis suklupdavo at žemės dideliam gimtiės kieme, susiėmęs galvą liguodavo pirmy atgal ką daryti, daryti, daryti? Ką? Beveik visi jo draugai ruošiasi bėgti į Vakarus, jau aišku, jog vokiečiai pralaimi karą, atskrieja žiios, kad frotas visai etoli, rusai po kelių dieų bus jų kraštuose, visur jaučiama sumaištis, į kaimus pas gimies suvažiavo galybė gimiių iš miestų, visi kraua daiktus, ruošiasi trauktis kartu su frotu, bijo grįžtačios raudoosios govėdos... Kas iš to, kad jis parašė Maldą į Šv. Kazimierą, kad aiviai prašė, jog šis tvirtai laikytų rakoje savo Leliją, kad mūsų Tėvyės esutryptų raudoo žirgo kojos... Kas iš to... Ką gali Kazimieras, kai atšiokščia galigoji okupatų baga? Kad ors pamatytų Sofiją taip, didžiausias jo oras. Kur ji? Ką veikia? Ką galvoja? Ar ji trauksis? Kaip sužioti? Jeigu jis pabėgs, ar jie kada besusitiks? O gal ir ereikia, gal taip ir geriau iekada esusitikti... Ar jie dar tebemyli vieas kitą? Viskas taip apsiešę drumzlėmis, kasdieybe, uovargiu, ežiomybe... Neturi iš jos jokių žiių, paskutiį laišką iš Aykščių gavo birželio pradžioje, laiškelis jį pradžiugio, sukaupė, pakėlė ūpą, jis vėl pradėjo ruoštis uiversiteto baigimo egzamiams, taip ragio Sofija, štai abu rudeį ukeliaus Viliu, susitiks, baigs mokslus... Tik ar ji dar tebemyli? Gal tik iš įpročio parašo... Kartais vaikią pasiekia vieas kitas gadelis, kad Sofiją kažkas po šokių palydi, kad matė kartu su vyriškiu po Aykščius vaikštiėjat. Bet vis tiek aš teoriu tik Tavęs, es be Tavęs aš ieko eoriu. Tai labai suku pasakyti žodžiais. Ir visi širdies ledai bemat ištirpsta. Ar trauktis? Kur? Kodėl? Jis ieko blogo Lietuvoje epadarė, kas galėtų atsitikti? Čia jo gyveimas, šimtą kartų čia! Vaikias myli tėviškę, tie laukai, miškai, pelkės, medžiai, kalvos jo savastis, tai lyg jo sudedamosios dalys. Ką jis pasitraukęs ras, kada grįš? Sofija, Sofija... Žioma, kartu su ja viskas būtų aišku ir drąsiau. Jis čia įaugęs, iekaip epajėgia iš žemės išplėšti savo šakų. Juk Leoui svarbi Lietuva, vieitelė. Nuo vokiečių okupacijos pradžios jis tikėjo, jog mūsų tauta iš šito karo išeis laisva. Tada ji galės savo gyvybės upę kreipti jai orima vaga. Bet dabar Leoas sutrikęs, visur tokia sumaištis, tiek mažai vilties. Karas užsitęsė, jo baigtis ga keista vėl sugrįžta rusai, tai kokia ta laisvė? Vaikšto spalio ketvirtą dieą, klampoja po miškus, vėjui pūstelėjus, debesimis krita lapai egyvi drugiai... Leoas blaškosi, uklampoja iki savo sosto gadralizdžio, žiūri užvertęs galvą, aukšty elipa, ėra ūpo. Žiūri ir žiūri akis primerkęs į tolį, į tuščius laukus, kalvas, jau atsėlia rudes tamsa, o vaikias vis dar braidžioja, jis iekaip eįsivaizduoja, jog galėtų visa tai palikti. Tas rudes paveikslas, mao siela, tau patika, es jame atpažįstu kraštą, kur gyvea tavo liūdesys ir pilkuma. Jis kūrė ir kūrė plaus, kaip išsimokslis, bus filosofas, bus poetas, tautos dvasios įkūytojas. Mažai Lietuvai svarbu turėti gerą ekoomiį pagridą, pasituričių ūkiikų, daug išsimoksliusių žmoių, gabių meiikų, taletigų poetų... Bet ką jis čia plauoja, kai gyveimas pastatytas at meko lieptelio, kuris kiekvieą akimirką gali udardėti pragarmė... Leoas vieas, vieišas. Motia Elzbieta ieko epataria, ji moja raka daryki, kaip išmaai. Bičiuliai išsisklaidę tai še, tai te, kas kaip spredžia jis jau esusigaudo. Ir vėl jeigu būtų Sofija, jie uspręstų greitai. O dabar poetas lyg vizijoje mato, kaip teka jo gyveimo upė ir kokie visi liksmi at vades, juokauja, daiuoja, tačiau iekas jo epažįsta. Jis suprata, kad jauystėje gera žaisti ir mylėti, bet Leoas jau epajėgia jis suvokia begaliį laikiumą, mato blukačias spalvas ir ežio, kur lik jam dabar sukti... Parašo šį paskutiį eilėraštį. Ak, tos mergaitės, eprotigi padarėliai, žaidžia jauystės spalvomis... Ar tarp jų yra Sofija? Vėl ir vėl kiumba at kiemo ką daryti? Keturi mažieji broliai ir jau paaugliukė sesuo Valerija apstoja Leoą, žiūri, bijo kalbiti, prieiti. Tačiau sesė eiškečia Levuk, ko tu toks liūdas? Ir puola jam į glėbį,

15 kūryba 15 stipriai apkabia kaklą, spaudžiasi. Neliūdėk, Levuk, eliūdėk guodžia mergaitė. Staiga Leoas ją pasistato priešais save ir žiūrėdamas į išsigadusį veidelį sako: Valyte, štai ką įsidėmėk, jeigu aš kur išvažiuosiu, tai, žiok, greitai vėl grįšiu. Bet tu, maęs elaukusi, surik visus rakraščius, visus užrašus, juk žiai, kur viskas sukišta, te, alkieriuje, ir saugiai paslėpk, kur sugalvosi gerai paslėpk, aš grįšiu parodysi, kur padėjai, everk, sesute, gal dar iekur ir eiškeliausiu, dar galvoju... Neišvažiuok, Levuk, eišvažiuok, prašo vaikai. Bet mao rakraščius ar paslėpsi? Taip, taip labai paslėpsiu pažada mergaitė... Leoas su Doatu kasdie ueia į Žemaičių Kalvariją, sužio aujieų, susitika su draugais, svarbiausia su Pauliumi, visi lyg ir plauoja su vokiečiais trauktis į Vakarus, ėra kitos išeities, egalima gyveimu rizikuoti, rusai gal ateis ir praeis, galbūt sestati Europa ar gyvybigoji Amerika išvaduos mažytį kraštą, ir jis vėl bus laisvas, epriklausomas, visi grįš, laimigi čia gyves, bet šiuo metu likti pavojiga... Jie taip fatazuoja, ramia save. Tačiau Leoas pilas abejoių. Kažkas iš draugų klausia kas tave laiko? Ką mąstai? Jis purto galvą, ieko esako... Juk Sofija irgi tikriausiai trauksis, kažkur susitiksite... Leoas vėl purto galvą, paslaptigai tyli. Kažkam tepasako jau espėsiu pas ją uvažiuoti... Spalio septitosios rytą visi pajuda. Kyla baisi sumaištis. Vokiečių takai bilda, duda, visi jau praeša, kad frotas už kelių kilometrų, žmoių pabėgėlių pili keliai. Akstyvą tos dieos rytą Leoas su Doatu ateia į Žemaičių Kalvariją, ori sužioti situaciją, jis vis dar eapsispredęs. O jau reikia skubėti, jau tuoj išvažiuos paskutiiai vokiečių takai ir mašios, kurios gali paimti, pavėžėti. Tačiau Leoas dar bado juokauti, apkabia draugus, kurie dėl jo suerimę, sako, jog everta jauditis, viskas būsią gerai, o veidas papilkėjęs, uovargis išryškia jo ir taip lieso veido bruožus. Paulius tą rytą blaškosi, jis ulėkė dviračiu į Šarelę, o Leoas su Doatu kitu keliu kuliavo į miestelį, prasilekė. Galop jie miestelyje susitika, Paulius ragia jau ir amo ebeeiti, jau laiko visai ėra, išsekęs, tik greičiau trauktis. Ne, e, Leoas giasi suspėsiąs, jis dar epasiėmė rakraščių, eatsisveikio su mama, broliais, štai parskubės juodu su Doatu amo, pasikikys vežimaitį, pasiims, ką reikia, ir tuoj atlėks. Sūus apkabio motią Elžbietą, pabučiavo mažuosius, priglaudė prie savęs Valeriją, dar paklausė ar eužmiršai, ko prašiau. Mergaitė paliksėjo galvą, egalėjo ištarti žodžio, es ašaros užspaudė gerklę. Tuomet į du lagamius susimetė kūrybos rakraščius ir į kelią. Lėkdamas arkliukas kėlė dulkių debesį, vieškelis jau buvo tuščias, kiūtio vieas kitas žmogelis. Staiga stojo keista tyla. Atrodė, ore tvyro milžiiška bomba, kuri tuojau sprogs. Nesigirdėjo ei gyvulių, ei paukščių, ei žmoių balsų, visi duris užsidarę, lagies užvėrę. Sėdi vežimaityje abu su Doatu, ieko ekalba, erimas persmelkęs e tik žemę, bet ir sielą. Jie važiuoja po žemu ir pilku dagumi. Leoui šmėsčioja tai Sofijos, tai motios, tai Valerijos veidai. Ras Paulių, pasakys, kad iekur evažiuoja, gal geriau kur laikiai pasislėpti. Ta kelioė į kažkur, į iekur jis eori. Ar pasitikėti vokiečiais, tiek vargo per karą turėjo, slapstėsi, dabar pabėgti su jais... Kelyje jie sutika ateiatį kareivių būrį, vyrai šeka lietuviškai, įspėja evažiuokite toliau, te jau pragaras, grįžkite, jeigu eorite padėti galvas. Bet Leoas dabar jau eperkalbamas, jis turi dar pamatyti Paulių, pasakyti, kad esitrauks, kad jo elauktų, kad eapgautų draugo. Tu čia lik su mao rakraščiais sako Doatui, palauk štai griovyje ar pas žmoes užeik, aš ulekiu, apsidairau, pasakau, grįžtu. Jau lyg važiuotų, bet dar atsisuka ir garsiai sako jeigu žūtų mao rakraščiai, aš viską galėčiau iš atmities atkurti. Nežus, ežus umoja raka Doatas. Leoas jau vieas ubilda į mirtį. Tiesiai į jos išskėstą glėbį. Tiesiai į jos upitus rudeiių gėlių vaiikus. Niekas Leoo jau ebelaukė, visi pasitraukę, išvažiavę, ebėra Pauliaus, su paskutiiais vokiečiais išbildėjo. Žemaičių Kalvarija lyg išmirusi, visur tylu, ematyti žmoių, išsislapstę. Baimė ir ežiia išsikėtojusios virš miestelio. Leoas apsuka vežimaitį, paragia arkliuką ir rieda atgal Šarelės lik. Netruks parvažiuoti. Jis liko Lietuvoje. Tik dabar ežiia, kaip Sofija, kur ji?.. Į Žemaičių Kalvariją jau artėja pirmasis rusų takas. Jis dar tikria, gal yra vokiečių, šaua to pusė sviediį... Pasigirsta baisus garsas. Žmoės truputėlį praveria lagus, duris, bado pasižvalgyti. Leoas tuo metu prie koplyčios Jėzus sutika švetąją Veroiką. Bet Veroika taip pat susigūžusi, ji eištiesia Leoui savo skepetos, tik mato, kaip usvyra graži jauo vyro galva, kaip jis kiumba, uslysta uo sėdyės į šieą, ukrita akiiai, kaip teka kraujas... Švetoji mato, kad ir arklys sužeistas, bet jis dar apsisuka ir sukiai vilkdamas vežimaitį su savo šeimiiku klibikščiuoja atgal į miestelį, įsuka te, kur daugybę kartų buvęs į Pauliaus motios amus. Niekas emato, jog Veroikai per skruostus teka didelės skaidrios ašaros, o rakose ji giaužo savo liiię skepetą. Ji pamea šitą jauuolį, kuris per atlaidus e kartą buvo ir prie jos suklupęs... Leoas vežime išguli visą aktį. Žiauriai vieišas. Kažkas iš kaimyų dar pastebi, jog at sėdyės egyvas žvirblis... Nėra kam vaikio iškelti, žmoės trumpai žvilgteli, susijaudia, bet eliečia. Ką gi, mirtis elaukta ir staigi. Naktį pasikeisdami pas Pauliaus motią Jurkuvieę ateia kaimyai, ji viea bijo likti, jie degia žvakę, meldžiasi, tyliai kalbasi daugiausia apie Leoą, Leo, Levuką kaip kas jį vadio, apie karą, apie Dievo valią, kuriai epasipriešisi... Ateis mirtis kaip vargaa seutė, bedatė jos bura usišypsos... Visą aktį Leoas vieas glebėsčiavosi su šia useusia dama, tik kitą dieą pajudėjo amų lik. Į miestelį su arkliu atskubėjo rusų lakūas Dimitrijus, dabar jis jau galėjo esislėpti, vokiečių ebuvo, bet rusai veržėsi triukšmigai, dar šaudydami į visas puses, rodydami suplyšusį veržlumą ir utėlėtą jėgą, kurios jau iekam ereikėjo demostruoti. Ir taip žmoės kiūtojo išsigadę, užsidarę, išplėtę akis ir ausis, kas čia bus toliau. Paskubomis vyrai sukalė karstą baltą, grubų, eobliuotų letų. Per mažą. Jauuolį mirtis dar labiau ištiesio, tad teko jį šiurkštokai įguldyti, kad tilptų. Išvežė amo. Kaimyai jau žiojo, kad parveža Pelkiių Leoą, stovėjo kiemuose, žegojosi, moterys verkė. Tokia jauystė, toks absurdas! Ar taip Dievo orėta? Netoli amų pas gimies karstą atidegė taip, Leoas, labai sužalotu veidu... Rusai jau visur kibžda, leda į trobas, reikalauja valgio, valo savo šautuvus, garsiai keikiasi, tokie pusiau išprotėję. Pelkiieė stovi su mažaisiais at kiemo, Valytė balsu verkia, mergaitė dar egali patikėti, jog brolis miręs, e, e, čia kažkokia klaida, eteisybė, esąmoė... Bet ar ji ori pamatyti Leoą mirusį? Ne, sako Dimitrijus, e, ereikia vaikams rodyti, veidas žiauriai sužalotas, jie išsigąs... Elzbieta paprašo paguldyti at didžiulių kluoo durų. Keli kaimyai atėję stovi tolėliau, tyli, iekas edrįsta tarti žodžio. Vyresėlio brolio Vladislovo ėra, jis kažkur pasislėpė, žio rusai jo epaglostys, artimai bedravo su vokiečiais. Valytė apsisuka ir kaip kulka lekia į amą, įsmuka į alkierių, į glėbelį grobia viską, kas pakliūva po raka Leoo užrašus, paskirus lapelius, kygas. Viskas krita iš rakų, ji verkia, bet jau susikaupusi. Broliai stovi šalia, jie žio, ko sesės prašė Leoas. Vieas iš jų pagriebia iš virtuvės bulvėms ešti krepšį, Valytė deda į jį, kiek telpa, paskui dar visi sureka, kas liko... Kur, kur, kur ta geriausia vieta svarsto mergaitė, sukiojasi po kiemą. O te prie kluoo durų tyliai gieda kaimyai. Tada, kai mažųjų ėra, motia dar paprašo atidegti karstą, ji privalo pamatyti sūų... Gal ereikia žodis rusiškai, kitas lietuviškai sako Dimitrijus, jo akys irgi pilos ašarų, pasidarė graudu su Leou daug kalbėjosi, et ir rusų belaisvis pramoko iš Leoo vieą kitą lietuvišką žodį, o jauasis poetas labai orėjo iš jo išmokti rusų kalbą, skaityti Dostojevskį, Tolstojų... Možet ereikia dar bado prieštarauti Dimitrijus. Atidarykite, jis mao sūus! Pelkiieė griežta, valdiga... Motia atsiklaupia šalia at kluoo durų, iš pradžių žiūri, paskui užsimerkia, bet ašarų ėra. Visi tyli, iekas eprataria žodžio. Miške kraksi varai, seame sode bumbsi žemė vėlyvieji obuoliai, medžių viršūėmis lekia vėjas, pakelia jau ukritusių lapų sūkurį, lapai atskrieja iki kluoo durų, usileidžia į Leoo karstą. Elzbieta atsimerkia, lėtai uima keletą lapelių ir atsistoja. Pradeda smulkiai, rudeiškai purkšti lietus, jau temsta. Kelių žmoių procesija tolsta per laukus takeliu pelkių lik, po kojomis žliugsi žemė, pasuka į dešię, kur Žvyryėlio kalas. Seolė sėdi po šakota obelim, mato, kaip jos mylimiausias aūkas išeia į laukus, seka paskui jį... At kalelio duobė dar eiškasta, kaimyai, skubėdami, sukiai kvėpuodami, mėto į šous žemę. Giliai ekaskite juk laikiai, kol frotas praeis, egiliai, išvešime paskui į Žemaičių Kalvariją prie tėvo sako motia. Kaimyės tyliai gieda. Varai tebekrakia, virš pelkių kyla tirštas spalio akties rūkas. Per laukus kiek įkabidami atlekia mažieji keturi broliai ir sesutė. Jie atliko savo darbą paslėpė rakraščius, labai paslėpė. Jie irgi rausė duobę, et metro gylio, Leoo turtą užkasė į žemę, daržiėje. Jauiausias brolis dar paklausė o tai kiek laiko čia bus viskas užkasta, ar galėsime jau kitą dieą išsikasti? Ne, egalėsime, bus ilgai užtikrio Valerija, labai ilgai...

16 16 literatūriis dvimiestis Kęstutis NAVAKAS V yo k opija Romao ištrauka Pirmas skyrius Šiąakt aš umiriau. Nieko čia atgamtiško, gamta visus užudo, emirtigi tik akmeys, bet vis tiek kažkaip eįprasta. Gyvei sau, gyvei, staiga tik plest ir po velėa. Nemėgstu tokių staigių permaių, be to, esu skaitęs, kad umirti e visada į audą et ir literatūriiu požiūriu. Apsidairau ir epamatau ei rojaus, ei šv. Petro su visrakčiu, esu atsidūręs edideliame tamsiame kambary, kur sieų esimato, tiesiog įžiūrimas gridų plotas plastiškai pereia į eperregimą tamsą. Kambaryje stalas ir dvi kėdės, at stalo dega lempa, o už jo sėdi Maria Casarès. Ir e ta, kuri Caré Rojaus vaikuose, o ta, kuri Cocteau Orfėjuje, tik kažkokia ušiurusi ir susibaigusi. Štai tau ir rojus, galvoju, o kur Pažiimo medis? Kur kiti umirėliai? Nejau visi uėjo į pragarą ir aš čia būsiu vieitelis rojaus portugalas? Nepatika ir tai, kad Casarès, kaip žiome, labai jau tiesiogiai asocijuojasi su mirtimi. Mirtis ir šiaip jau didelis likimo chamizmas, o čia dar prieš akis riebaluotais pirštais učiupiėtos kiematografo eciklopedijos trys šimtai šešiasdešimt atras puslapis. Gal aš orėjau, kad už stalo, o dar geriau at stalo, sėdėtų Bardotkė trumpu sijou, tai jau būtų beveik rojus, o šita kūtvėla perelyg paaši į valgyklos kasiikę, kad keltų katarsį po katarsio. Kalbėsiu trumpai, sako Casarès, ir tai šiek tiek guodžia. Iškart tampa aišku: kalbės trumpai. O kas čia per įstaiga? klausiu, o kur visi kiti? Supratu, kad čia mao eteriis kūas, šiek tiek kvepiatis Turio drobule, o kur žemiškasis? Norite pažiūrėti? klausia Casarès, tai žiūrėkite. Ir duria pirštu į eįžvelgiamą sieą. Atsiveria edidelė skylaitė, į kurią ir sukišu savo smalsią akį. Padūmavusioje tolumoje įžiūriu, kaip gimiės ir kaimyai kiša mae po velėa. Iki šiol emaiau apskritai turitis tokių persoų, tačiau šia proga jie visi išleda iš eidetifikuotų pakrūmių. Paskui vaizdas blyksteli, ir štai matau visus jau sėdičius už šermeų stalo ir kažką ryjačius. Aplikui laksto kaimyų šuo Skorsezė ir visus uosto, lyg jie būtų blauzdas išsitryę barsuko taukais. Viskas ma aišku. O čia (t. y. te) visi staiga kad užgiedos! Ir e kokį Viešpaties agelą, o Hugo Wolfo Feuerreiter, dėl ko mao ustebimas pasiekia beveik 451 Fareheito. Na, viskas aišku? klausia dama. Ne viskas. Kur mao draugas Šmulė, miręs užperai? Kur Johas Leoas? Čia tik mūsų priimamasis, sako Casarès, visi kiti visai kitur. O tamsta miręs dar e iki galo. Kaip e iki galo? esupratu, gi mačiau, kaip mae palaidojo. Tai tik iliuzija, trūkteli pečiais dama, kaip ir viskas tamstos gyvetame pasaulyje. Tamsta ir gyveote iliuzijomis, fatazijomis ir sapais, bet jau paskutiiu metu. Mes viską žiome, čia viskas surašyta. Ir išsitraukia iš stalčiaus kuo storiausią dokumetų segtuvą. Kas čia dabar, rojuje jie et kompų eturi? Neustebčiau, jei tie užrašai būtų lotyiški kaip kokioje vaistiėje ar paukščiukų parduotuvėje. O stebėti mae jiems, žioma, paprasta praduri pirštu tą sieą ir žiūrėk į valias. Jūs buvote mums labai eaiškus, vartydama dokumetus murma Casarès, todėl egalime dėl jūsų apsispręsti. Be to, ežiome, ar jūsų epasiims kokuretai. Kokie dar kokuretai? oriu klausti, bet ji mae aplekia. Mes uspredėme jus sugrąžiti į gyveimą vieai dieai. Darykite te ką orite, jums ebegalioja laikas ir erdvė, būkite, kur orite, bedraukite su kuo orite, o mes žiūrėsim, kas iš viso to išėjo. Svaikite. Dabar jūs vyo kopija. Beje, turėsit pagalbiiką. Noriu ką ors atsakyti, bet staiga ji kad suspiegs! Paskui tik suplasojo visais savo sijoais ir pasijoiais ir uskrido į tamsą. Badžiau dar šūktelti jai pavymui kažką lotyiškai, tačiau kaip tik tą akimirką atsibudau. Atras skyrius Lašą pašteto? paklausė grafas Pti, sūpuodamas koją, apautą graikiška šlepete su didžiuliu bumbulu. Paštetas elaša, garbusis, kokio pašteto, iš kur tos šlepetės, iš Sitagmos aikštės? Iki šiol ežiau, ar dieą kaip ors lemia pirmosios pagalvotos mitys, esvarbu ma, ubudau, pamačiau, pagalvojau. Diea jau buvo, aš dar tik pradėjau rastis. Visada ervia, kai tokios lakios materijos pasirodo esačios tvaresės už tave. Buvai, praykai, ubudai. Prieš tave vėl diea, šlepetės burbulas, lašas pašteto. Pasitaiko ir blogiau, štai, tarkim, Gregoras Zamza... Bet, tiesą sakat, kur aš? Nemėgstu tokių klausimų, jie perelyg pabrėžia išoriio gyveimo svarbą, tačiau kur aš? Žiau, kad aš, tai guodžia, ežiau kur, tai et e erzia, tiesiog zyzia kažkaip, zyzia ma, gręžia mao kaukolę ir lašia te pašteto. Eisiu jau, sako grafas Pti, epamiršk įdėti šafrao. Nors truputį. Į tą paštetą. Tai jau žioma, kad epamiršiu. Niekad epamiršiu. Su paskutiiu kvapu išpūsiu tarp lūpų laikytas šafrao dulkes, bet dabar ieko esupratu ei kur aš, ei kam to šafrao. Kambarys kaip kambarys, eaprašiėsiu, aprašymai visada meluoja. Sėslaus gyvetojo kambarys, kur daiktai beveik įsigėrę į orą, tokie pastovūs, akivaizdūs, eįmaomi kur ors išešti. Visom kitom prasmėm jie, žioma, gražūs, ypač šita širma. Už jos aš ir slėpčiausi, kol įeitų kokia ors ji. Tada iššokčiau iš už širmos, apmėtyčiau už jos rastomis kepurėmis, et egalvodamas, kad kepurės baigsis, o tada stojusi pauzė bus ejauki. Nesvarbu. Kokia ors ji čia užeitų, aš ją ustebičiau, kepurės baigtųsi, ir ji išsyk pastebėtų mae vieplaukį. Tik tegu edelsia, daugiau kaip pekiolika miučių aš už širmos elidėsiu. O kas, tiesą sakat, už tos širmos? Keliuosi ir eiu pažiūrėti. Ar sakyti, kad dar regiuosi chalatą? Tiek to, esakysiu, eretai utika, kad pats chalatas mae regiasi. Kažkodėl keliatis dažiausiai būa taip, kad šalia stovi (sėdi?) simfoiis orkestras su frakuotu smuikiiku ir išsyk pradeda groti, griežti, įvediėti į kotekstą. Dažiausiai tai Medelssoho kocertas smuikui, opus šešiasdešimt keturi, saldus kaip pieiškas šokoladas, taip usibodo, kad, jei kada ebeubusiu, tai tik iš baimės vėl jį išgirsti. Va ir vėl ta muzika. Gal aš filharmoijoj? Chalatas, apie kurį ieko esakiau, ma irgi kelia begalę įtarimų. Jis e mao dydžio, tačiau dėvėjimo išformuotas būtet pagal mao kūą. Alkūių įlikiai preciziški kaip kokioje kosmoso programoje. Jame ir jaučiuosi it skafadre, dryžuotu diržu pririštas prie tarpplaetiės stoties lyg prie voios durų rakeos. Kad tik deguoies tiekimas eutrūktų, kitaip iekad esužiosiu, kas už tos širmos. Nukelta į 23 p.

17 Keas Loachas su Auksie palmės šakele kias 17 Kaų kio festivalis: tai tik pasaulio pabaiga Pamažu rimsta Kaų kio festivalio sukeltos aistros. Jos šiame forume kukuliuoja kasmet: viei filmai vos pasibaigus sulaukia audrigų ovacijų, kitus seaso metu lydi etoleratiški epatekitos publikos šūksiai. Jau sea tradicija paskutię festivalio dieą ir dar ilgai po jos kritikuoti žiuri spredimą apdovaoti e tuos, kurie labiausiai buvo verti prizų. Šiemet Kaų verdiktas sulaukė bee didžiausios kritikos per visą kio festivalio istoriją. Laureatais liko epatekiti beveik visi. Dalyti prizus šiame forume visada buvo suku. Poetas Jeaas Cocteau, du kartus buvęs žiuri pirmiiku, daugiau ei prieš keturis dešimtmečius sakė: Jei apdovaosite amerikiečius, žmoės sakys, kad parsidavėte Amerikai, o jei apdovaosite rusus, būsite apšauktas komuistu. Klausimas Kas laimės Auksię palmės šakelę? Kauose kasmet sklado iki pat apdovaojimų paskelbimo mometo. Jei čia kas ors regtų totalizatorių, tai dauguma mėgstačių spėlioti lošėjų etektų savo piigų. Nes įspėti šio kio festivalio ugalėtojus tikrai elegva. Nors kasdie dalijami įvairūs bukletai su kio kritikų filmams rašomais balais, e visuomet tokių apklausų favoritai tampa laureatais. Kartais et peršasi mitis, jog žiuri atidžiai studijuoja šiuos vox populi, kad savo verdiktu sugriautų išaksties uomoes. Todėl Kaų sebuviai iki uždarymo ceremoijos eskuba viešiti savo progozių. Ir šiemet tik pačių įžvalgiausių filmų vertitojų spėjimai iš dalies išsipildė, bet kai kurie žiuri verdikto puktai buvo staigmea visiems. Visi keliai veda į Kaus Kadagi visi kią kuriačių žmoių keliai kasmet veda į kurortiį Pracūzijos miestelį Kaus, kokurecija čia ypatiga. Festivalio atrakai vadovauja kio pasaulyje didelį autoritetą turitis meiis direktorius Thierry Fremaux, o prezidetas Gilles is Jacobas aiškiai suformulavo filmų atrakos kriterijus, kurių jis laikosi jau tris dešimtmečius tai filmo kokybė, ovatoriškumas, kūrybiškumas ir kio kalbos aujumas: Festivalis yra tam, kad kias tobulėtų, o e tam, kad vaikytųsi madų. Pratęsiat šią mitį galima teigti, kad kio mados būtet Kauose ir kuriamos. Kaai visada turėjo solidaus komerciio ir buržuaziio (be iroijos!) kio festivalio reputaciją. Orgaizatoriai daro viską, kad čia kiekvieas rastų sau tikačių pramogų. Vieiems pakaka pagayti akis į at raudoojo kilimo prieš fotografų blykstes kasdie pozuojačias pasauliio kio garseybes, kitiems mielesis asmeiis kotaktas su filmų herojais kio salių tamsoje. Komerciio kio platitojams Kaai puiki aikštelė artimiausio sezoo hitų reklamai, o savus stedus turitiems mažesių šalių atstovams uikali galimybė prisistatyti plačiajam pasauliui. Kasmet Kauose filmai skirstomi į tradicies programas Dvi režisierių savaitės, Ypatigas žvilgsis, Kritikų savaitė. Bet labiausiai, žioma, visais laikais ir kritikus, ir žiūrovus, vilioja kokursas. Svarbi čia ir programa Kaų klasika. Dažiausiai et plakatus puošia klasikiių filmų kadrai. Šiemet vizitie kortele tapo iš Naujosios bagos pradiiko Jeao-Luc o Godard o šedevro Paieka (1963 m.) paimti auksu spiditys laiptai, vedatys į milžiiško bokšto viršūę. 69-ojo festivalio ugalėtojai Labiausiai itriguojačioje Kaų kokursiėje programoje šiemet parodytas 21 filmas, visi jie varžėsi dėl Auksiės palmės šakelės. Jau tyriėjat katalogą kvapą giaužė uo kiekvieam siefilui (taip patys pracūzai vadia aistrigiausius gero kio mėgėjus) žiomų pavardžių. Bet ir ispaas Pedro Almodovaras, ir oladas Paulas Verhoeveas, ir belgai broliai Jeaas- Pierre as bei Lucas Dardee ai, ir amerikietis Jimas Jarmuschas, ir pracūzas Bruo Dumot as liko be apdovaojimų. Britų laikraščiui The Guardia žiuri pirmiikas australų kio režisierius George as Milleris taip pakometavo spredimą: Dabar esigilikime į tokių procesų matematiką turėjome vertiti 21 filmą. Tikriausiai tarp jų buvo kitų, kuriuos buvo galima apdovaoti. Maau, mes gičijomės ilgai ir jokių esusipratimų tarp mūsų ebuvo. Pirmiikas taip pat pabrėžė, kad žiuri ariai stegėsi ekreipti dėmesio į jokias kitas uomoes. Be jo, kokursiius filmus vertio pracūzų režisierius Araud Desplechias, jo kolega vegras Laszlo Nemesas, aktoriai Kirste Dust (JAV), Valeria Golio (Italija), Madsas Mikkelseas (Daija), Doaldas Sutherladas (Kaada), aktorė ir daiiikė Vaessa Paradis (Pracūzija) ir prodiuseris Katayooas Shahabi (Iraas). Pagridiiu ugalėtoju šiemet tapo britų režisierius Keas Loachas: jo aujausias filmas Aš, Daielis Bleikas apdovaotas Auksie palmės šakele. Tai jau atrasis šio režisieriaus triumfas Kauose: prieš dešimt metų K. Loachas įvertitas už filmą Vėjas, siūbuojatis miežius. Tokiu būdu seiai kio klasiku esatis 79-erių metų režisierius K. Loachas tapo aštutuoju Kaų kio festivalio pagridiės programos dalyviu, turičiu dvi Auksies palmės šakeles. Didįjį žiuri prizą pelė kritikų kotroversiškai įvertitas kaadiečių režisieriaus Xaviero Dolao filmas Tai tik pasaulio pabaiga. Už geriausią režisūrą apdovaoti pracūzas Olivier Assayasas ( Asmeiis pirkėjas ) ir rumuas Cristiaas Mugiu ( Išleistuvės ). Prizą už geriausią scearijų laimėjo Irao režisierius Nukelta į 18 p.

18 18 kias Atkelta iš 17 p. Asgharas Farhadi ( Komivojažierius ) m. jo filmas Praeitis įvertitas už geriausią moters vaidmeį. Žiuri prizas šiemet skirtas režisierės Adrea Arold filmui Amerikos mylimoji. Už geriausią vyro vaidmeį apdovaotas Shahabas Hosseii, vaidięs A. Farhadi filme Komivojažierius. Jacly Jose pripažita geriausia aktore už vaidmeį filipiiečių režisieriaus Brillate Medoza filme Mama Rosa. Vieas geriausių festivalio filmų Tois Erdmaas, kurį režisavo vokietė Mare Ade, buvęs kio kritikų favoritu, gavo tik FIPRESCI (Tarptautiės kio spaudos federacijos) prizą. Retro visada madigas Po iškilmigos atidarymo ceremoijos parodytas JAV režisieriaus Woody o Alleo aujausias filmas Aukštuomeės kaviė. Ta proga Croisette kratiėje skambėjo George o Gerschwio muzika, kurią režisierius labai mėgsta ir e kartą savo filmuose (ypač daug Mahatae ) audojo. W. Alleo filmas jau trečią kartą atidarė Kaų kio festivalį: 2002 m. šios garbės usipelė Holivudiis fialas, o 2011-aisiais Viduraktis Paryžiuje. Bet kokurse jo filmai iekad edalyvavo. Režisieriui tai pricipiė uostata: jam epatika varžybos ir su jomis susijęs ažiotažas: Aš etikiu meo kūriių kokursais ir juose edalyvauju. Varžybos geros sporte. Argi galima riktis iš Tiziao, Rafaelio ir El Greco? Kas geriau Matisse as ar Picasso? Galima išrikti mylimiausią, bet e geriausią. Aš mielai atvažiuoju į Kaus, čia smagu kelias dieas pasisvečiuoti, bet dalyvauti kokurse vadiasi, usižegti sveikam protui. Klasikiis Holivudas dabar pats dažai tampa filmų herojumi. Šiemet jau matėme ekscetrišką brolių Coeų komediją Šlovė Cezariui, kuri yra graži pagarbos duoklė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Sapų fabrikui, dar eiššvaisčiusiam kio šedevrų kalvės reputacijos, bet jau stipriai paveiktam pokario permaių. Aukštuomeės kaviės veiksmo foas ketvirtasis dešimtmetis, kurį pats režisierius labai mėgsta (todėl ir savo įprasta iroiška maiera viską už kadro kometuoja). Stiliga romatiė komedija pasakoja apie žydo juvelyro sūų Bobį, kuris iš Niujorko atvyksta į Holivudą daryti karjeros kie, bet tampa meilės auka ir elitiio Cafe Society lakytoju. Pagridiį vaidmeį atlikęs Jesse Eisebergas, be abejoės, yra paties W. Alleo alter ego, gerai pagavęs mokytojo maieras. Filme susipia Los Adželo žvaigždžių blizgesys, gagsterių krimialiio gyveimo kasdieybė, Bobio ir jo dėdės kio prodiuserio asistetės meilės istoriją iliustruojatys bliuzo kotrapuktai ir, žioma, firmiiai absurdiški W. Alleo dialogai. Absurdas valdo ir Bruo Dumot o komedijoje Rami pelkė. Aksčiau rimto režisieriaus reputaciją filmais Jėzaus sūus, Žmoiškumas, Fladrija bei Kamilė Klodel, 1915 pelęs pracūzas perai Kio pavasaryje matytame filme Mažylis Kekeas pasuko į siurrealistiės komedijos lakas, ir šis maevras, regis, jam patiko. Ramios pelkės įvykiai plėtojasi 1910-ųjų vasarą Atlato pakratės mieste. Čia gyveatys žvejai pietų racioą kartais pasigardia... šviežia žmogiea. Mažylio Kekeo fabula užsimezgė Pracūzijos provicijoje, kai Atrojo pasauliio karo apleistame bukeryje radama egyva karvė su jos viduje paslėptomis žmogaus kūo dalimis. Šį keistą radiį (vėliau jų daugėja) ima tirti du policiikai, bet iš jų mažai audos. Ramioje pelkėje taip pat vyksta keisti atsitikimai vieas po kito pakratėje ima digti turistai, o dviem policiikams (jie labai paašūs į klasikiės JAV komedijos porelę Staą Laurelą ir Oliverį Hardy į) ilgai lieka tik skėsčioti rakomis. B. Dumot as visada garsėjo tuo, kad jo filmuose iti atūraliai sugyvea profesioalūs aktoriai ir aapus kameros atsiduriatieji pirmą kartą. Ir šįsyk pripažiti pracūzų kio gradai Fabrice as Luchii, Juliette Bioche bei Valeria Brui Tedeschi gražiai itegruoti į eprofesioalų asamblį. Per spaudos kofereciją į klausimą, kam jis sugalvojo tokią margą ekscetriškų persoažų galeriją, režisierius atsakė: Tam, kad jūs galėtumėte juos gerai patyriėti. Aksčiau dirbau su teleskopu, o dabar ma labiau patika mikroskopas. Dar B. Dumot as sukritikavo kritikų mėgstamą europietiško kio termią: Tai labai egera sąvoka. Reikia kurti filmus, kurie bus uiversalūs. Išlaikat vertikalę Taip pavaditas ir pirmomis festivalio dieomis parodytas filmas (režisierius Alaias Guiraudie) etapo ryškiu favoritu, bet jo pavadiimas kritikų liksiuotas Julieta įvairiuose kotekstuose. Iš tikrųjų Kaų kio festivalio orgaizatoriai visada stegiasi išlaikyti aukštos kokybės vertikalę, bet e visuomet et garsaus režisieriaus pavardė titruose lemia jo ypatigą vertę. Sutartiai supeiktas aktoriaus Seao Peo režisuotas filmas Paskutiis veidas, pasakojatis apie du humaitariės misijos Afrikoje dalyvius medikus, et pavaditas blogiausiu kokursiiu filmu. Akstesio dėmesio esulaukė ir ispaas P. Almodovaras, šiemet Kauose pristatęs filmą Julieta, sukurtą pagal tris Nobelio premijos laureatės Alice Muro apsakymus, kuriuos sieja ta pati herojė. Aot režisieriaus, šį kartą jis orėjęs sukurti gryo žaro kio pavyzdį be priemaišų : Tai šiurkšti drama su paslapties elemetais: herojė ieško dukros, ežiodama, kodėl ši ją kažkada paliko. Tokie skaudūs dalykai kartais atsitika, bet to eįmaoma ei suprasti, ei priimti. Prieš dvylika metų Julietos dukra Atija kelioms savaitėms išvyko į religię bedruomeę, bet amo taip ir egrįžo. Skaičiusieji A. Muro apsakymus tuoj pastebėjo, kad ors režisierius stegiasi eutolti uo tekstų, rašytojos istorijas iš Kaados perkėlus į saulėtą Ispaiją, pasikeitė labai svarbūs akcetai. Iš A. Muro kūriių sklida šalta ir paslaptiga atmosfera, edaugžodžiaujatys herojai provokuoja skaitytojų vaizduotę, o filme kukuliuoja aistros ir domiuoja režisieriui būdigos ryškios spalvos. Kur kas įdomesė buvo daugelio festivalių favorito Pietų Korėjos režisieriaus Park Cha-Wooko ekraizacija Taraitė pagal britų rašytojos Saros Waters romaą. Iš Aglijos veiksmas perkeltas į ketvirtojo dešimtmečio Pietų Korėją, kai šalis buvo okupuota japoų. Vagiliaujati ašlaitė Sju parsisamdo patarauti didelio turto paveldėtojai Hideko. Netrukus paaiškėja, kad tai rafiuoto ir šiurpą keliačio plao pradžia: mergia ori padėti savo draugui vesti šeimiikę, o paskui uždaryti ją į beprotamį ir užvaldyti jos turtus. Paii itriga sulaukė sudėtigos formos: filmą sudaro trys dalys, o istorija perteikiama trimis rakursais. Kritikai dėl šios savybės Taraitę lygio su Akiros Kurosawos šedevru Rasiomoas, o vizualiį aristokratišką puošumą su Luchio Viskočio Leopardu. Daugiau ei gyveimas Jau miėto filmo Išlaikat vertikalę režisierius per spaudos kofereciją aiškio, kad tikrovišką istoriją baigdamas siurrealistiiu fialu orėjo savo kūriį pakylėti į daugiau ei gyveimas lygmeį. Paašūs eksperimetai retai duoda gerą rezultatą. Kur kas dažiau sėkmė laukia tų, kurie paašias stilistikas atskiria vieą uo kitos. Tokių filmų Kauose etrūko. Ypač buvo pastebimi realistiės tedecijos kūriiai, pradedat pagridiiu prizu apdovaota socialie drama Aš, Daielis Bleikas. Britų kio veteraas K. Loachas pasakoja istoriją apie ifarkto ištiktą stalių, kuris bado susirasti darbą, bet patiria valstybiėse istitucijose šiltai įsikūrusių biurokratų abejigumą. Nors kritikai filmą vadio XX a. kiu, žiūrovus jis sujaudio. Publika eliko abejiga ir dviem rumuiškiems filmams. Abu juos sukūrė prieš keletą metų pasaulyje išgarsėjusios rumuiškos Naujosios bagos atstovai.

19 kias 19 Režisieriaus Cristi Puiu Sieraevada (pavadiimą reikia rašyti būtet taip G. J. past.) su Amerika eturi ieko bedra. Aot režisieriaus, autoriai orėjo surasti uiversalų žodį, kuris visomis kalbomis skambėtų vieodai. Uiversali yra ir filme papasakota istorija. Siužetas plėtojasi aplik liūdą įvykį: artimi ir tolimesi didelės šeimos atstovai susiriko prisimiti prieš kelias savaites mirusio tėvo. Viskas prasideda ramiai ir oriai, bet palegva užstalės kalbos krypsta į aktualias gyveimo problemas, pasaulį drebiačius teroro aktus ir, žioma, visokiausias sąmokslo teorijas, pasiskolitas iš žiiasklaidos ir itereto. Taip didelės šeimos patriarcho mirtis apuogia gyvuosius valdačias baimes ir provokuoja gimiaičius leistis į skaudžias išpažitis. O mąstačiam žiūrovui darosi akivaizdi dar viea paralelė už šios šeimos tragedijos slypi pamąstymai apie tam tikros politiės sistemos žlugimą ir tokiais atvejais eišvegiamą žmoių sutrikimą bei artimiausios ateities baimę. Kitas rumuų režisierius C. Mugiu pagridiiame Kaų kokurse dalyvauja jau trečią kartą. Jo aujausias filmas Išleistuvės tematika susišaukia su kolegos Sieraevada ir jos moraliėmis dilemomis, bet kofliktai surišami į kietesį dramaturgiį mazgą. Pagridiis Išleistuvių herojus gydytojas įsitikięs, kad dabartiėje Rumuijoje jauimas eturi ateities, todėl daro viską, kad jo dukra galėtų studijuoti užsieyje. Tačiau likus kelioms dieoms iki išvykimo į Didžiąją Britaiją mergią užpuolė smurtautojai. Nepasitikitis policija tėvas pats ima tirti usikaltimą, bet etrukus tampa su korupcija susijusio krimialiio persekiojimo taikiiu. Smurto istoriją pasakoja ir oladų režisierius Paulas Verhoeveas psichologiiame trileryje Ji, sukurtame pagal pracūzų detektyviių romaų rašytojo Philippe o Djiao kygą. Stambios kompiuteriių žaidimų kompaijos vadovė Mišelė (ją suvaidio aktorė Isabelle Huppert) išžagiama epažįstamo užpuoliko, bet į policiją esikreipia, es su teisėsauga turi seų asmeiių kofliktų. Pradžioje ji mityse kuria plaus, kaip susidoros su smurtautoju, o paskui imasi realių veiksmų. Nors pasakojimas rutuliojasi daug gičų keliačioje amoralioje koordiačių sistemoje, ją pagridiio vaidmes atlikėja pakometavo taip: Mes dažai susiduriame su klausimais, eturičiais paprastų atsakymų, bet erasdami išeities gyveame toliau. Su sudėtiga problema susiduria ir jauo kaadiečio režisieriaus Xaviero Dolao filmo Tai tik Sieraevada Ji pasaulio pabaiga herojus trisdešimt ketverių metų dramaturgas, kuris grįžta į gimtuosius amus pasakyti artimiesiems, kad serga mirtia liga. Netrukus pamatysime Gaila, kad šios apžvalgos paraštėse liko emažai epamiėtų filmų ir režisieriaus Jeffo Nicholso Lavigas, ir kito amerikiečio Jimo Jarmuscho Patersoas, ir daų režisieriaus Nicolaso Widigo Refo Neoiis demoas, ir iraiečio A. Farhadi Komivo- jažierius, ir filipiiečio B. Medozos Mama Rosa, ir bee visų kio kritikų uomoe geriausias festivalio filmas Tois Erdmaas (režisierė Mare Ade). Bet guodžia mitis, kad visus juos etrukus išvysime, es Kauose kasmet tradiciškai vieši Lietuvoje vykstačių festivalių atstovai, kurie ir šįkart epraleis progos mus su jais supažiditi. Jau galima skelbti ir šios pažities pradžią rugpjūčio 19-ąją turėtume pamatyti Kaų festivalį pradėjusį W. Alleo filmą Aukštuomeės kaviė. Festivalio apžvalgą paregė Gedimias JANKAUSKAS Tai tik pasaulio pabaiga aktorių kolektyvas

20 20 teatras Audroė MEŠKAUSKAITĖ N o r i u m a i š t a u t i! Ar galima būtų teigti, jog tikras teatras, jo siekiamybė tai teatras be sieų? Tas, kuris susilieja su žiūrovais ir aplikos realybe, kuris susiurbia visas šiadieos gyveimo realijas, jas reflektuoja ir aalizuoja, skatia aują požiūrį. Toks teatras būtų socialiai atsakigas apskritai atsakigas už tai, kas vyksta aplik mus, es pastebi ir reaguoja eužtrukdamas, elaukdamas apibedriimų. Tokios tedecijos matyti daugelyje teatrų, tačiau šį kartą apie Nacioaliiame Kauo dramos teatre startavusį spektaklį Maištas. Režisierius Agius Jakevičius, įkvėptas amerikiečio pilietiio pasipriešiimo teoretiko Gee o Sharpo veikalo 198 taikaus pasipriešiimo būdai, parašė scearijų itriguojamos formos spektakliuiistruktažui. Kaip galima drąsiai ir atvirai aktualizuoti atikię ar viduramžių pjesę, kad ji suskambėtų šiadieos kotekste, taip esuku dabarties įvykius teatro sceoje utoliti, paversti butaforiiais, dirbtiiais, eįtikiamais. A. Jakevičiaus Maištas vis dėlto tampa aktyviu, todėl ir tikru, gyvu dialogu su žiūrovais apie spalvotųjų revoliucijų mechaizmą. Režisierius pasiūlo jiems aktualią temą ir laukia reakcijos, atsako, siekia įtraukti į procesą. Supratau, kad apie tai žmoės mažai žio, ėra girdėję, todėl orisi pasidalyti su jais tuo, ką pats aptikau, supratau. Taip spektaklis gali tapti švietėjišku reiškiiu, kuris atskleidžia visiems svarbius dalykus, teigia režisierius. Spalvotosios revoliucijos XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje tiesiog siaučia posovietiėse valstybėse (Buldorezių revoliucija Jugoslavijoje (2000 m.), Oražiė Ukraioje (2005 m.), Jazmių Tuise (2011 m.) ir t. t.), kviečia maištauti, į gatves išeiti vis gauseses epatekitų piliečių mases. Deja, daugelis šių judėjimų tik į dagų iššauti šūviai. Žioma, blogiau, jei revoliucijų elitas pasiaudoja masių protesto potecia lu, o jų iteresus vėliau visiškai pamiršta. Dar blogiau, kai eramumai įžiebia pilietiius karus. Kita vertus, šioje ideologiėje kovoje perelyg svarbus vaidmuo teka įtakos zoas plečiatiems fiasams, ypač Jugtiių Amerikos Valstijų piigams, JAV ir Rusijos esutarimams. Pagaliau pats spalvotųjų revoliucijų mechaizmas kelia daug prieštarigų mičių ir skatia iš aujo permąstyti jų prasmę. Užteka išmayti bet pekis žigsius, ir jau galima užkurti tikrą jovalą usistovėjusioje masių kasdieybėje. Noriu, kad žiūrovai pamatytų, prisiliestų prie tos patologijos. Juk kuo mažiau žiai, tuo legviau maipuliuoti, sako epatogias sociokultūries temas keliatis ir į iteraktyvius eksperimetus su publika eriatis A. Jakevičius. Režisierius prisimea, kaip Youtube kaale žiūrėdamas medžiagą apie Hitlerį šalia rado uorodų apie spalvotąsias revoliucijas. Šie reiškiiai pasirodė keistai susiję... Tai ir buvo paskata aalizuoti jų struktūrą, atskleidžiačią daug maipuliatyvių mechaizmų, psichologiio spaudimo būdų. Spektaklio pasakojimo cetre atsiduria Vaidas realių bruožų turitis asmuo, kurio gyveimo istorija apibedrita iki visos šalies istorię patirtį atskleidžiačio aratyvo. Tai iekuo eišsiskiriatis Lietuvos pilietis, kurio seeliai ir tėvai gyveo prieštarigais ir eramiais laikais, kartais turėjo pavojigų sąsajų su skirtigų tautybių žmoėmis, skausmigų gyveimiškų patirčių keičiatis satvarkoms. Visa tai mes išgirstame iš Vaidui advokataujačių aktorių-istruktorių (Gabrielė Aičaitė, Iga Mikutavičiutė), kurios ilgais moologais tiesiog pasakoja įvykių priešistorę, es pagridiis veikėjas yra egyva kimšta žmogaus ūgio lėlė. Neveikli ir pasyvi. Spektaklio pradžia taip pat primea semiarą ar kofereciją, kurioje susirikusieji turi išgirsti aujos iformacijos. Deja, keistai uteikia aktorių itoacijos, kurios skamba gaa didaktiškai, pamokomai, et smerkiamai, ors režisierius e kartą teigė savo spektakliuose vegiatis bet kokio tiesmuko aiškiimo ar urodiėjimo. Nepavyksta visiškai atsisakyti ir aktoriio kalbėjimo, pereiti prie evaidybiio teatro, kurio šiuo atveju labai orėtųsi. Vaidas subredęs trisdešimtmetis tampa biurokratijos sieomis spaudžiamo mažo arvo kaliiu, kuris savo jubiliejaus dieą ori pagaliau išsivaduoti, pakeisti situaciją, sudrebiti ir sukrėsti kitus viešai susidegidamas. Taip asociacijų gijos usidriekia et iki Romo Kalatos maišto, asmeiės revoliucijos, vėliau sutelkusios miias. A. Jakevičius dar e kartą spektaklyje į platesio koteksto įvykius mėgia įkompouoti Lietuvos realijas, tarsi edrąsiai pateikdamas galimų variatų, kviesdamas pagalvoti o gal? Vaido istorija patiria fiasko, es ebuvo tikamai... surežisuota, apmąstyta. Tuomet sceoje ima dėtis keisti dalykai. Tiesa, scea šiuo atveju tik sąlygiis termias, es į spektaklį-istruktažą žiūrovai pakviesti Didžiosios sceos vaidybiėje aikštelėje susėsti at kartoiių kėdžių. Jau sakėme visos teatro sieos ugriautos. Prieš žiūrovus iškyla viea, bet epajudiamai tvirta biurokratiių popierių siea, tampati ir pagridiiu vyksmo tikslu. Ją teks ugriauti, išmokti susidoroti su kol kas meamu biurokratu, surepetuoti tikrą maištą. Sceografiją sukūrė dailiikė Laura Luišaitytė, kuri kartu su režisieriumi sceoje įregė tikras spalvotosios revoliucijos dirbtuves. Kai tik sceoje

21 pasirodo revoliucijų specialistų grupė iš Serbijos, spektaklis virsta spalviga, bet labai keistos atmosferos švete, slepiačia daug įtartių dalykų. Mes gyveame iliuzijų pasaulyje maydami, kad šios revoliucijos gimė iš bedrystės, masiio protesto. Deja, tame labai daug režisūros. Spalvotoji revoliucija komerciis reikalas, jai rašomas scearijus, ją etgi galima užsakyti už piigus tereikia užsukti į Belgrado eksrevoliucioierių Otpor judėjimo iteretiį puslapį, sako spektaklio idėjos autorius. Sceoje esiliauja skambėjusi muzika, belgradiečiai trykšta etuziazmu ir oriai dalijasi patirtimis, kaip išmaiai, žiat vos kelis pagridiius žigsius, galima sukviesti miias į gatves, sugiuždyti priešus, galbūt et sukurti aujus, įsivaizduojamus, paregti plaą ir strategijas, kurias išbadė kovodami su Slobodao Miloševičiaus režimu. Žioma, orgaizacijos etuziazmas yra stilizuotas ir šaržuotas, tačiau e taip toli uo realybės, kaip mums orėtųsi. Apskritai A. Jakevičius evegia realijų, kalba apie kokrečias vietas, orgaizacijas ir asmeybes tarsi susitikęs su žiūrovais atvirai privačiai pasišekėti be apsimetiėjimo. Jo maymu, abstraktus kalbėjimas ieko vertas, tai tušti žodžiai, kurie iš esmės ieko ekeičia. Tiesa, požiūriai ir pozicijos gali (galbūt et turi) skirtis. Mes visi esame priversti dalyvauti iformacijos karuose, kasdie klausytis ir priimti prieštarigas, viea kitą eigiačias žiias. Todėl, kai režisierius teigia, kad pasakys, parodys mums tai, ką pats eseiai atrado, ką turėtume žioti, kyla atūralus klausimas, ar tai ėra tik viea iš galimybių, ar ši iformacija turi suformuoti aują uomoę, versti mus priimti tam tikrą poziciją. Žiūrit ir dalyvaujat spektaklyje toks jausmas išyksta, es kategoriškumo jame tikrai edaug, kyla įspūdis, jog režisierius pats daugiau klausia ei teigia. Net tada, kai esame ragiami išsitraukti korteles ir kilodami jas atsakyti į mums pateikiamus klausimus, kurie dar labiau suklaidia, o e ką ors paaiškia, epriimame kokios ors pozicijos, eturime priklausyti tam tikrai pusei. Mes kiekvieas esame verčiami pasirikti mažiau ar daugiau reikšmigus dalykus, tačiau tai tik uomoė, o e pozicija. Ma labai epatika, kai et mokyklos suole sėditys moksleiviai yra buriami į grupuotes, kurios yra tokios, o e kitokios. Jie eteka labai svarbios vertikalės, ryšio su sava praeitimi, o tai ėra tikras gyveimas, tik maipuliacija ir vergystė, įsitikięs režisierius. Spektaklio tikslas priversti mąstyti. Kiekvieoje gyveimo situacijoje, ypač kai tai liečia evieareikšmiškai supratamas situacijas. Spalvotosios revoliucijos dažai susijusios su stipriomis emocijomis, tačiau et ir jos eturi urašyti sveiko proto balso. Kažkam! atimama gyvybė arba orumas skatia gailestį ir empatiją, žmogišką jautrumą, tačiau tai eturi ieko bedra su politika, kurią turime vertiti kritiškai. Režisierius spektakliui pareka labai skaudžių vaizdų iš Rusijos ir Ukraios koflikto, kurie atrodo iti dviprasmiški, visiškai sumaišo aukos ir budelio sąvokas. Lygiai taip pat esaugiai jaučiasi ir spektaklyje dalyvaujatys žiūrovai. Kai po teoriės dalies scea virsta tikra revoliucijos orgaizavimo vieta, primeačia Maidao aikštę, kurioje žiūrovai daro tai, ko galbūt eorėtų daryti, kame eorėtų dalyvauti, tačiau yra spaudžiami į kampą apsispręsti savaoriškai. Juk patys eseiai tai pasiriko balsuodami savo baltomis kortelėmis... Vyksmas primea psichologiius eksperimetus, kuriuose dalyvaujatys savaoriai įsivaizduojamą priima kaip absoliučią realybę. Ar tikrai trektumėte lazda į politiko portretą? O gal orėtumėte išvaoti biurokrato užpakalį? Niekas, regis, esikuklia. Tik ar visada miia teisi? Ar tikrai ji pati pasiriko kovos tikslus ir metodus? Sceoje tvyro šurmulys ir etvarka, pasklida palapiėje gamiamo maisto kvapas, kitose žmoės gamiasi amuiciją, skaito demostracię, motyvacię medžiagą, žaidžia žaidimus, es revoliucija turi būti smagi. Kaip kitaip pritrauksi mases?.. Aplikui zuja aktoriai-istruktoriai (Aleksadras Kleias, Martya Gedvilaitė, Eglė Grigaliūaitė, Vaidas Maršalka, Gabrielius Zapalskis, Edgaras Žemaitis). Žiūrovai daugiausia jaua auditorija, todėl visiškai legvai perprata žaidimo taisykles ir seka iteraktyvius meiikų sumaymus. Ar iš tiesų išeia iš teatro, įsijaučia į situaciją? Kaži. Tačiau kad ima abejoti savimi, kitais, išakstiėmis uomoėmis tai jau tikrai. Paskutiis spektaklio akcetas vėl žvilgsis į teatras 21 Lietuvą, mūsų Daiuojačiosios revoliucijos demaskavimas. Šis žigsis galbūt geriausiai atskleidžia režisieriaus poziciją e pakeisti mūsų uomoę, perrašyti istoriją, sutriuškiti, o tik atkreipti dėmesį, perprasti mechaizmus. Kiek taikioje kovoje psichologiio smurto, kaip emocię situaciją keičia ir kam reikaligos sakralios aukos, kas užveda ir į gatves sukviečia miias?.. S p e k t a k l y j e užmaišomas toks skaudžių, žeidžiačių ir popkultūros formų iškreiptų dalykų kokteilis, kad suku usakyti kylačius jausmus. Jautiesi keisto suėjimo dalyviu, bedraautoriu. Žiūrovams dera primiti: šviesesę ateitį kursime kartu, galbūt et eatsisėdę, itriguoja A. Jakevičius. Ir išleidžia juos į gyveimą jos kurti. Galbūt rikimuose... Kurie tėra dar viea maipuliavimo forma?.. Bet ar galime pasirikti? Ar esame laisvi? Nacioaliio Kauo dramos teatro archyvo uotraukos

22 22 vyksmas Akvilė Martikutė Keletas jeigu apie byračias iš letyų satuokas Zeoo Baltrušio ir AUTC archyvo uotraukos Jeigu Kauo cetriį kygyą laikytume dama, be abejoės pagyveusia, derėtų pripažiti, kad ji puikiai išsilaikiusi. Laisvės alėjoje praeiviai ją atpažįsta dėl gero skoio ir jaučia pagarbą kaip turičiai didžiulę gyveimišką patirtį. Gimusi 1956 m. 81 umeriu pažymėtame ame mūsų dama augo origialių dekoratyviių spredimų apsuptyje, bredo tarp Liucijos Baaitieės kurto gobeleo, įmatrių mediių ir oda muštų baldų. Tačiau svarbiausia e išorė čia užuovėją rada tie autoriai ir jų kygos, kuriems komerciių kygyų durys užtrekiamos prieš osį. Dama esipuikuoja, atidžiai įvertia e tik viršelį, bet ir turiį, todėl matomiausioje vietoje čia ebus vadovėlio, kaip susiplakti špiatų kokteilį. Jeigu Kauo miesto savivaldybę laikytume pagyveusios damos vyru, suabejotume dėl jo brados. Jauas, uolat keičiatis uomoę, lakstatis paskui trumpesį sijoą. Dar pamiėkime vis išdygstačius spuogus, kurie per savo trumpą egzisteciją spėja priimti svarbių utarimų, atseit padėsiačių išlaikyti skaistų miesto veidą. Jeigu dar esupratote, apie ką čia kalbama, tuomet trumpai primisime. Cetriio kygyo, vieo iš žiomiausių Laisvės alėjos objektų, įtraukto į Kultūros vertybių registrą, patalpos miesto savivaldybės spredimu ruošiamos išuomoti. Tiesa, gailestigumo žeklu laikytias pažadas eatimti darbo vietų iš esamų darbuotojų. Grįždami prie žodžių žaismo, galime sakyti, jog vyras pamiršo satuokos metu duotus pažadus ir skurde, ir turte. Žmoos išlaikyti kaip ir ereikia, bet į bedrą iždą piigų ji taip pat epadeda. O dar pasipaiioja turtiga meilužė (kol kas tikslaus jos vardo ežiome, sako, kartais pralekia at pegaso), žadati viskuo pasirūpiti. Pasirūpiti e tik vyro piigie, bet ir skradžiu, ir pramogomis. Na, kaip Viliuje, kur prie kygos gaui užkąsti blyų, o savo vaikus gali laikiai palikti izoliuotame gardelyje, pilame kamuoliukų ir kubelių. Jeigu bet kurį komerciį kygyą laikytume pagyveusios damos vyro meiluže, derėtų pripažiti, kad jauatviškumo jai etrūksta. Kupia gyveimo džiaugsmo, ji skuba išdėlioti viską, ką turi, prieiamiausioje žvilgsiui vietoje. Tik laikia tai, kaip ir pats meilužės statusas, tad teka uolat keisti makiažą, sukeles ir sąmojus. Jeigu praeivius (vadikime juos užeiviais ) laikytume šios griūvačios satuokos vaikais, turėtume pripažiti, kad jų ryžtas išvegti skaudžių padariių yra iti didelis. Je suis Cetriis kygyas, pasislėpę po pracūzišku skambesiu, į kovą su byračia satuoka kvietė politikai. Akcetavo, kad šie metai yra skirti kygešiams, tad ir akcijoje dalyvaujatieji turėtų atsiešti po kygą. Ir e šiaip sau kokią, o perskaitytą, kad būtų galima tvirtą gyybię sieą suramstyti. Gretiimas su tokiais pat jau prarastais objektais kaip Tulpė verčia susimąstyti, ko iš tikro reikia Laisvės alėjos praeiviui. Galbūt oriau iterete mitiguojatieji ir tikrovėje skubiu žigsiu kasdie pralekiatieji į Cetriį kygyą jau seokai ekėlė kojos. Juk, jeigu reikia bohemiškos praeities simbolių, tuomet gal ir letelė at šaligatvio būtų dedikuota e Tulpei, o Koradui. Toli gražu e greit uvystačios gėlės pavadiimu dekoruotoje kaviėje grįžę iš Paryžiaus dailiikai svaidėsi pracūziškais vardais ir valadomis gėrė vieą kavos puoduką, kaip rašė Ataas Škėma Baltoje drobulėje. Tačiau čia mes kalbame e apie tarpukario pastatą, o kiek vėliau išdygusį. Ne apie vietą skaiai pavalgyti ar išgerti, o sielą pamaititi. Ir abejotia, jog komerciis kygyas, užėmęs Cetriio vietą, galėtų susitelkti ties atrąja fukcija. Vis dėlto esame dėkigi už ryžtą pasipriešiti permaioms, už siekį išsaugoti savivaldybės ir kygyo satuoką amžiuje, kai parteriai keičiami tokiu greičiu, kokiu aksčiau Laisvės alėjoje išdygdavo dar viea batų parduotuvė. Galiausiai, jeigu leistume sau praašauti etolimą Kauo cetriio kygyo ateitį, prisimitume Simoo Buloto eiles: Aš pajausiu cetriiam kygye, tik įėjęs pajausiu (...) Kaip prisipildo permaios mao plaučiai. O jie ir prisipildys, jau visai etrukus. Prisipildys e tik plaučiai, bet ir skradis, ir akys, ir ausys. Užkadžių, kavos, steduose datis šiepiačių žaliavalgių receptų brošiūrų (atleiskite, gyveimo būdo kygų). Dar jie prisipildys kampuose žaidžiačių vaikų triukšmo. Jiems bus galima į žaidimų aikštelę atešti kygų, es piešimo įgūdžius laviti dera uo pat mažes. Tokių kygų, kurių tėveliai emėgsta dėl keistų esupratamų žodžių, ilgų sakiių ir lietuviškų viršelių. Na, tokių, kurių erasi ormaliame, kavię turičiame kygye. Mėesį trukęs patalpų uomos kokursas baigtas, Kauo cetriis kygyas turi aujus šeimiikus. Liepą čia veiklą turėtų pradėti prekės žeklą Pegasas valdati bedrovė ALG kygyai. Įvertię bedrovės veiklos rezultatus įsitikiome, kad šis kadidatas mums yra tikamas. Nors tai buvo vieitelis kokurso dalyvis, tikime, kad jis sėkmigai plėtos kygyo veiklą ir bus audigas miestui, sakė Kauo miesto savivaldybės admiistracijos direktorius Gitaras Petrauskas. Džiaugiamės galėdami padėti miestui išsaugoti kultūros paveldu tapusį Cetriį kygyą. Stegsimės išlaikyti jo veidą ir stilių, kartu ieškosime galimybių, kaip pritraukti daugiau žmoių, galvosime, kaip paaudoti papildomas patalpas, ruošime regiių plaą, kalbėjo bedrovės ALG kygyai direktorė Ligita Šaltieė. Iki šiol pusė visų kygyo patalpų buvo paverstos sadėliu. Ateityje prekybiė ekspozicija turėtų gerokai išsiplėsti ir užimti apie 80 proc. bedro ploto, kuris siekia 415 kvadratiių metrų. Be to, aujieji šeimiikai privalės išsaugoti dabartiį kygyo iterjerą ir at pastato fasado esačią iškabą. Netgi Cetriio kygyo pavadiimas rikodaros ir reklamos tikslams privalės būti audojamas toks pats, epakeistas. Laikydamiesi kokurso sąlygose pateiktų įpareigojimų, uomiikai jau susitiko su dabartiiu Kauo cetriio kygyo persoalu ir pateikė pasiūlymus dirbti toliau.

23 Vyo k opija Atkelta iš 16 p. At stalo obuolys, at stalo žuralas su kažkokiais ragaosiais, at stalo kadaise medžiais šlamėję degtukai, at stalo ieko, kas išplėštų kambarį iš absoliutaus aoimiškumo, pasakytų kieo jis, kur aš, kodėl aš, parodytų, kad viskas čia dėsiga, viskas vie priežastys ir pasekmės, sagos ir kilpelės, seeliai ir aūkai, bet e, tyli kambarys, lyg būtų koks teleskopo optika priartitas ūkas. Ir staiga pastebiu, kad obuolys at to stalo prakąstas. Simfoiis orkestras liauasi grojęs, usilekia ir išeia. Ma epaašu, kad obuolį būtų prakadęs dirigetas, tad kadu šalia ir išsigąstu pastebėjęs, kad mao datų žymės visai kitos. Aš ežiia kur, aš dar ežiau, kas už širmos ir aš e vieas. Kažkas čia dar gyvea, kažkas su datimis. Naktimis jais turėtų griežti, įtariu, kad opus šešiasdešimt ketvirtą. Kai ebesusivoki kas esąs arba gresia koks kitas mirtias pavojus, reikia kuo greičiau ką ors paskaityti, ors pastraipą, ors dvi raides. At stalo obuolys, at stalo žuralas (juk eskaitysiu žuralo), at stalo degtukai (juk eskaitysiu degtukų), at stalo akiiai uo saulės, žvakidė, tuščia Veecijos stiklo vazelė, keli prasmę bei pavadiimus praradę daiktai ir Serge o Gaisbourgo kompaktas. Dieu est u fumeur des havaes, je vois ses uages gris, rašo kompaktas. Taip paprastai rašo, o kaip ramu tampa perskaičius. Dieu est u fumeur des havaes... Viskas ma aišku, pasaulis vėl tampa jaukus ir struktūruotas, je vois ses uages gris. Pasaulio struktūrą kiek griaua tai, kad Gaisbourgas žydas. Ne dėl to, kad žydai kaipo tokie pasaulio struktūrą griautų, žydai su savo klaretais ma patika, tačiau šitas juk ir pracūzas, o čia jau egerai. O dar prisimius, kad pracūzai Varta, Laforêt ir Azavouras apskritai yra visokie armėai, pasaulio struktūra prarada paskutiius segtukus ir subyra į pirmaprades dalis, lyg tortas, vėl grįžtąs į cukrų ir margarią. Ką gi, vėl teks viską surikti ir sudėti į vietas, atkurti pasaulį, es u fumeur des havaes šiadie tigi tai daryti, taip tigi, kad et ežiau kur esąs, beje uo kada aš čia? Kambary mažoka laiką liudijačių dalykų, paašu, jog čia stovi e tik laikrodžiai, bet ir kaledoriai, o tokiom sąlygom labai suku atkurti chroologijas, jau praradu viltį viską sužioti aosekudžių tikslumu, tik staiga žuralas su ragaosiais ma praeša, kad dabar gegužė. Jau įdomu, es gerai pameu prieš eiat miego už lago sigus. Buvo žiema, besmegeiai, ledlaužis Leias seame pašto žekle. Dabar, bliamba, jau ir sakuros užydėjo. Ir ką aš čia veikiau tuos tris mėesius? Labai kieti pažiūrėti, kas už širmos, tačiau kartais imi, pasižiūri ir usivili, todėl delsiu, ma jau užteko dirstelėt į žuralą su ragaosiais. Pažiūrėjau ir štai atėjo žydai armėai pracūzai, literatūriis dvimiestis ukasė siegą, išsprogdio lapus, sėdžiu dabar kaip piemeėlis, kurio žąsys pabėgo, ir eturiu jokio kompaso, jokio sekstato, jokios rakeos, jokio siūlo. Tris mėesius mae kažkas čia laikė. Svaigio lizergiiės rūgšties dietilamidu, valgydio magiškais grybais arba daužė kuolu per galvą, es ieko eprisimeu, viskas ma čia auja, at aujos lovos krašto sėdi seas mao kūas. Bijau aš to kūo, juk jame griaučiai, o griaučių visada bijojau. Medicios studetė Tia, kadais gyveusi pas mus, turėjo kažkokio homo erectus griaučius ir etgi regdavo juos savo sukelėm, tačiau uo to gražesi etapdavo ei griaučiai, ei pati Tia. Taigi mao griaučiai dabar sėdi at lovos krašto ir ežio ei kur jie, ei kiek laiko, ei kas už širmos. Tai totalaus ežiojimo griaučiai, todėl tokie baisūs. Nesijaučiu tvirtas. Gležas jaučiuosi. Sėdžiu ir kasausi kaukolę, es iežti. O iežėjimas dažiausiai guodžia, es sugrąžia pojūčius. Niežėjimo paguostas atrą kartą stojuosi ir eiu širmos lik. Už lago laša. Tikiuosi, e paštetas, ors, kai aplikui tiek ežiios, viskas tampa įmaoma. Priešais širmą stabteliu digteli, kad išsyk te pažvelgęs usivilsiu arba pasibaisėsiu. Dar egrįžau į save ir ežiau, kur esu ir kas prakado obuolį. Visų pirma reikia išsiaiškiti tuos dalykus. Nuo šiol slepiuosi po abreviatūrom, tad šioje istorijoje, kuri kartais bus pasakojama iš volugės skrydžio, vadikite mae K. Trečias skyrius O tai gal ir pradėkim uo vaikystės? siūlo stalelio kairiojoje pusėje sėditis d Artajaas, vaikystę yra aprašę daugybė psichoaalitikų, pavėduodami rašomą tekstą chalatų skverais. Rėžk, marsieti, kada ir kur gimei, kada parašei pirmą eilėraštį ir kada pirmąsyk gavai į dūdą. Daugybė dalykų paaiškėtų. Duras tu, sako Portas su Aramiu, sėditys stalelio dešiėje, geriau išgeriam. Visi išgeria, išskyrus K., kuriam grafas Pti, atsispiditis virš baro sukabitose taurėse, pagraso aoreksišku pirštu. Nežiau, sako K., ubudau šįryt ežiia kur. Tai gal ir gimiau šįryt, es gimdamas irgi atsibudi ežiia kur, kaip ir mirdamas. Kambary ieko ebuvo, gal kas ors slėpėsi už širmos, bet ežiūrėjau, ma pakako, kad pati širma graži. Aš ir kygą kartais usiperku vie dėl viršelio, paskui iekad eatsiverčiu. Ma pakaka įsivaizduoti, kas joje rašoma, susikurti pačiam. Kai gebėjimas susikurti pačiam kiek apsilpsta, dažiausiai ketvirtadieiais, perelyg apčiuopiamai pajutu ežiia ko alsavimą į metes. Na, čia rimtas reikalas, krapšto osį Portas, ežiia kur esu atsibudęs daugybę kartų. Čia kitaip, sako Aramis, tavo tas ežiia kur taip ir likdavo ežiia kur, o čia žmogus ori išsiaiškiti. Vadiasi, ori te grįžti, galbūt et kada ors te umirti. 23 Tai ko ekišai sapo už tos širmos? klausia Portas, gal būtum ką išsiaiškięs. Neorėjau, atsako K., o jei te e tai, ko tikėjausi, arba apskritai tuščia? Širma yra tam, kad kurtų paslaptį, o e ją vogtų. Flaubert as kadaise rašė... Eik tu šikt su savo Flaubert u, eištveria d Artajaas, mus parašė e jis, o Dumas, tas kur tėvas. Tad ir mums jis tėvas. Tiesa, jei mus būtų parašęs tas Dumas kur sūus, jis mums sūus ebūtų. Šitas mazariis e visai mao skoio, iura Aramis, gal baigiam gerti ir eiam su kuo ors susikauti dėl kokios at laužo ešamos degiti damos. O jei dama irgi bus e mūsų skoio, padėsime degiti. Eiam, sako kiti du, o šitam pakviesim poią Bovary, kuri, kaip visi žiome, yra pats Flaubert as. O kur Atas? galvoja K., gal jie užudė jį ir pasisavio kokį ors jo turtą savam skurdui kompesuoti? Luiza ateia beveik akimirksiu. Nureka idus, et tuos, kurių at stalo ebuvo, pasišypso beveik eįžvelgiama šypsea ir K. mato, kad jos lūpų dažai kiek uslikę už lūpų kotūro. Nejaugi ją kas ors bučiavo? Darbo metu? Virėjas? Sėskis, Luiza, sako K., pakalbėsim apie. Tave ką tik bučiavo. Kas? Negaliu, purto galvą Luiza, aš dirbu. Bučiiams aš tik po darbo. Dalykas, kuris mae labiausiai erzia, yra gyveimo baalybė, burbteli K., tai susitikam po darbo ar ką? Luiza tik usišypso virėjo bučiiu ir taikosi išsiešti esačius idus. O kur tie mao draugai, kur čia sėdėjo? šūkteli K., tie muškietiikai, tos tušo dėmės mauskriptuose, kur jie išėjo? Ar e jie tave bučiavo? Luizai laikas ustebti. Kokie draugai? Jūs čia sėdėjote vieas. Jūs visada čia sėdite vieas. Ma tai savaip gražu. Kiematografas, galvoja K., viskas kiematografas, matricos įsisriegia į smegeis mikroo tikslumu ir iekur uo jų esidėsi, geriau eisiu to sušikto šafrao. Ką tik kalbėjausi su d Artajau, o jo, pasirodo, kad e iti. Dumas, kuris tėvas, ma priskiedė ir pripjovė grybo. Eisiu, es štai ji ir bučiuojasi tik po darbo. Viskas kiematografas, jei dar čia pasėdėsiu, ausyse ims skambėti Eio Morricoe, o fialiiai titrai bus sklidii šviežiai mirusių aktorių pavardžių. Eisiu. Romaą Vyo kopija rugpjūčio mėesį išleis leidykla Tyto alba.

24 24 galerija Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ Ką pasakoja gatvės akmeėliai Kauo meiikų amuose veikia Gitauto Velykio paroda Šimtas keturiasdešimt devyi V. Putviskio gatvės akmeėliai. Tai etradiciškai ekspouojamos fotografiės miiatiūros, atspaustos at baltojo cemeto, sukabitos at virvelių. Tarsi Kauo gridiio akmeėliai, meatys tolimą praeitį, istories akimirkas, ritmiškai pabirę at sieos. Savotiškas vizualus žaidimas, miiatiūrų dėliojimas, eįrėmitas judesys, uotraukose fragmetiškai perteikiatis tai, kas yra šalia mūsų, kas egzistuoja šioje erdvėje, šiame mieste uo eatmeamų laikų: akmuo iš gatvės gridiio, iš krato ar šlaito? Kaip teigia G. Velykis, vertybė yra tai, kas buvo aksčiau. Dirbu Meiikų amuose, kurie yra V. Putviskio gatvėje, pasakojo autorius. Pakėlus galvą ir pažvelgus aukšty atsiveria šlaitas, buvęs upės kratas, paslaptiga atodaga. Nykstatys pastatų fragmetai, amai. Visa tai regima iš V. Putviskio gatvės. Tai ėra dokumetika, o vaizdiiai, kuriuos mato žiūrovas meiikas. Tam tikros aliuzijos į kitokį Kauą. Nevegiama ir šiuolaikiių aspektų. Pasak G. Velykio, šios uotraukos darytos Žemaičių gatvėje. Parodai buvau sumaęs kitokį pavadiimą, bet jis turėjo sietis su V. Putviskio gatve, kuri tarsi atriboja legediį Kauo Žaliakalio rajoą uo kitos miesto dalies. Tai tarsi tęsiys pirmosios parodos Žaliakalio žvilgsiai, kurioje ekspouotos uotraukos buvo atspaustos at mediio pagrido, prisimiė meiikas.

25 mozaika Vokietijoje vyksiačioje fotomeo biealėje Lietuvos fotografija 25 Birželio 25 d. istoriėje baroų Miuhauzeų šeimos pilyje įsikūrusioje Hobecko galerijoje (Leitzkau, Vokietija) bus atidaryta Lietuvos fotomeo biealė Fotografiės istorijos. Joje kelioių, miestų, seamiesčių ir teatralizuoto festivalio vaizdai, žmoių tarpusavio satykių, vyro ir moters savasties, tapatumo ir atmities tematika. Biealėje dvylika profesioalių Lietuvos fotomeiikų ekspouos specifie techika sukurtas fotografijas. Išskirtiėje pilies erdvėje bus pristatyta ciaotipijos būdu rakomis spaustos uotraukos, žuvies akies metodas, ifraraudoųjų spidulių techika, medijų meas, aalogiė, šiuolaikiė bei iteraktyvioji fotografija. Demostruojat įvairias fototechologijas siekiama atskleisti fotografijos raidą uo atsiradimo iki šių laikų. Biealės lakytojai galės susipažiti e tik su įvairioms kartoms atstovaujačių Lietuvos meiikų kūryba, bet ir su Lietuvos fotografijos istoriėmis sliktimis. Savotiška biealės itriga skirtigų epochų meo sitezė, dialogas tarp to, kas šiuolaikiška, ir to, kas sea. Greta žiomų šiuolaikiių Lietuvos fotografų darbų bus galima gėrėtis ir didiga viduramžių pilies architektūra. Biealės atidarymo regiyje daug dėmesio plauojama skirti medijų meui. Bus rodomas Romualdo Požerskio ir Moikos Požerskytės filmas Degatis žmogus, Remigijaus Veckaus Susikertačios liijos. Berlyas. Biealėje dalyvaus fotografai Alis Balbierius, Rimatas Plugė, Rymatas Pekauskas, Gitaras Jarois, Vilija Kailiūtė, Robertas Misiukois, Kristia Valasevičieė, Iridijus Švelys, Eglė Ščerbiskaitė. Parodos kuratorės meotyriikė Gabrielė Kuiziaitė (Lietuva) ir dailiikė Jūratė Sližytė (Vokietija). Nemuo iformacija Rašytojų klube bus teikiama vieuoliktoji literatūriė Atao Vaičiulaičio premija Birželio 22 d., trečiadieį, val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilius) bus įteikta vieuoliktoji literatūriė Atao Vaičiulaičio premija už geriausią ovelę, m. paskelbtą Lietuvos rašytojų sąjugos mėraštyje Metai. Dalyvaus rašytojai Alvydas Šlepikas, Paula Urboaitė, premijos meceatės, rašytojo A. Vaičiulaičio dukterys Aldoa De Bold, Dautė Nourse, Joaa Buivys, literatūrologas Vytautas Martikus, premijos vertiimo komisijos ariai: Dautė Kaliauskaitė, Žydroė Koleviskieė, Daielius Mušiskas, Jūratė Spridytė, Reata Šerelytė, Metų vyriausiasis redaktorius Ataas Šimkus. Vakaro metu pirmą kartą bus teikiama ir Atao Vaičiulaičio jauojo ovelisto premija. Atao Vaičiulaičio literatūros premija įsteigta 1994 m., Viliaus pedagogiio uiversiteto Lituaistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedrai ir Lietuvos rašytojų sąjugos mėraščio Metai redakcijai sutarus skatiti šiuolaikię lietuvių ovelistiką. Premijos sumaytojai lietuvių literatūros tyriėtojas Albertas Zalatorius ir rašytojo žmoa Joaa Vaičiulaitieė. Po jos mirties premiją remia trys Vaičiulaičių dukterys: Aldoa De Bold, Dautė Nourse, Joaa Buivys. Premija skiriama kas dveji metai už geriausią ovelę, publikuotą Lietuvos rašytojų sąjugos mėraštyje Metai. Literatūrologas, proziikas Vytautas Martikus šią Atao Vaičiulaičio vardo premiją yra pavadięs lietuviškosios ovelės Nobeliu. Regėjų iformacija

26 26 kampas 16 d., ketvirtadieį, 18 val. Didžiojoje sceoje Barbora. Dviejų dalių spektaklis pagal Juozo Grušo dramą Barbora Radvilaitė. Režisierius Joas Jurašas. Adaptacijos autorė Aušra Marija Sluckaitė. Spektaklio trukmė 2.40 val. Bilietų kaios 4, 6, 8, 10, 12 Eur. 17 d., pektadieį, 18 val. Rūtos salėje Sofi Oksae Apsivalymas. Vieos dalies tragedija. Režisierius Joas Jurašas. Spektaklio trukmė 2 val. Bilieto kaia 7 Eur. 18 d., šeštadieį, 18 val. premjera! Didžiojoje sceoje Maištas. Vieos dalies istruktažas-spektaklis (N-18). Veda 8 NKDT apmokyti istruktoriai. Spektaklio trukmė 1.30 val. Bilieto kaia 12 Eur., studetams ir moksleiviams 8 Eur. 19 d., sekmadieį, 18 val. Didžiojoje sceoje Joo Jurašo 80-mečio pamiėjimas: Balta drobulė. Aušros Marijos Sluckaitės drama pagal Ataą Škėmą. Režisierius Joas Jurašas. Spektaklio trukmė 2.50 val. Bilietų kaios 4, 6, 8, 10, 12 Eur. Teatro kasa dirba kasdie uo val., tel Bilietus taip pat platia Tiketa. 16 d., ketvirtadieį, 18 val. premjera! Kęstučio Marčiulyo Laiškai iš vieuolyo. Vieos dalies improvizacijų vakaras. Idėjos autorius Kęstutis Marčiulyas. Spektaklio trukmė 1.5 val. Bilieto kaia 8 Eur. Teatro kasa dirba I V val., VI VII val., tel d., ketvirtadieį, 18 val. KTKC (A. Jakšto g. 18) tapybos mokymai jauimui ir suaugusiesiems Prie molberto. Veda Gvidas Latakas. 18 d., šeštadieį, 15 val. KTKC paskaita Vasarovidžio virsmas: Kupolė, Krešės, Rasos. Lektorius Aleksadras Žarskus. 20 d., pirmadieį, 18 val. KTKC etiės veiklos studijoje (Kaliečių g. 180) mokymai jauimui ir suaugusiesiems Kūrybos džiaugsmai : tapyba, grafika. Veda Dalia Žiurkelieė. 21 d., atradieį, 18 val. KTKC mokymai jauimui ir suaugusiesiems Vakarojimai seklyčioje. Veda Daiva Vaiauskieė. 23 d., ketvirtadieį, 18 val. KTKC tapybos mokymai jauimui ir suaugusiesiems Prie molberto. Veda Gvidas Latakas. 25 d., šeštadieį, 15 val. KTKC paskaita Paparčio žiedas ir Savasties ieškojimas. Lektorius Aleksadras Žarskus. 27 d., pirmadieį, 18 val. KTKC etiės veiklos studijoje mokymai jauimui ir suaugusiesiems Kūrybos džiaugsmai : tapyba, grafika. Veda Dalia Žiurkelieė. 28 d., atradieį, 18 val. KTKC mokymai jauimui ir suaugusiesiems Vakarojimai seklyčioje Veda Daiva Vaiauskieė. 30 d. ketvirtadieį, 18 val. KTKC tapybos mokymai jauimui ir suaugusiesiems Prie molberto. Veda Gvidas Latakas. XXI Pažaislio muzikos festivalis 18 d., šeštadieį, 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje kocertas Skambačios varpų istorijos. Auke de Boer (karilioas, Nyderladai), Bauke Reitsma (karilioas, Nyderladai). Kocertas regiamas kartu su Nyderladų karalystės ambasada ir Kazickų šeimos fodu. Įėjimas emokamas. 18 d., šeštadieį, 19 val. Kauo Jachtklube kocertas Johao Strausso muzika at vades. Lietuvos acioaliis simfoiis orkestras. Solistai: Oa Kolobovaitė (sopraas), Liudas Mikalauskas (bosas). Dirigetas Juozas Domarkas. Kocertą ves muzikologas Viktoras Gerulaitis. Bilieto kaia 10 Eur. 19 d., sekmadieį, 17 val. Zapyškio pamikliėje Šv. Joo Krikštytojo bažyčioje kocertas Pracūziški žaidimai. Soata ir Rokas Zubovai (fortepijoiis duetas). Skambės Georgeso Bizet, Gabrieliaus Fauré, Maurice o Ravelio, Eriko Satie kūriiai. Bilieto kaia 5 Eur. 21 d., atradieį, 18 val. Kauo valstybiėje filharmoijoje Alexader Kiazev (violočelė, Rusija), Kasparas Uiskas (fortepijoas). Skambės Ludwigo va Beethoveo, Césaro Fracko, Sergejaus Rachmaiovo kūriiai. Bilietų kaios 8, 12 Eur. 22 d., trečiadieį, 18 val. Šv. Arkagelo Mykolo (Įgulos) bažyčioje kocertas Vargoų pakerėtas. Aleksadras Kiazevas (violočelė, vargoai; Rusija). Skambės Johaas Sebastiaas Bachas. Įėjimas emokamas. 26 d., sekmadieį, 16 val. Gelgaudiškio dvare teatralizuotas kocertas Mocarto moterys. Justė Gelgotaitė (obojus), Agė Doveikaitė (smuikas), Aastasija Avdejeva (fortepijoas), Irea Jakutė (aktorė). Programoje Wolfgago Amadeuso Mozarto muzika. Bilieto kaia 5 Eur. Irkis į gilumą! (Lk 5, 4). Leiskitės šią vasarą į prasmigų atradimų kupią kelioę su Švetuoju Raštu! Paregėme keletą kygų, palydėsiačių Jus iššūkių pilame, bet įdomiame kelyje. Šių ypatigų pasiūlymų ieškokite kygyuose Katalikų pasaulis Viliuje, Švetaragio g. 4 ir Praciškoų g. 3 / d., trečiadieį, val. B. ir V. Sruogų amai-muziejus kviečia į daiuojamosios poezijos vakarą Pieių vyas su terapijos prieskoiu. Dalyvaus autoriių daių atlikėja Iloa Papečkytė ir sveikos gyveseos propaguotoja, gydytoja Dalė Baltuoieė. 16 d., ketvirtadieį, 17 val. Nacioaliiame M. K. Čiurlioio dailės muziejuje (V. Putviskio g. 55, Kauas) bus pristatyta uikali aplikacija Čiurliois VR, leidžiati pasivaikščioti po M. K. Čiurlioio paveikslus. 17 d., pektadieį, 16 val. Juozo Tumo-Vaižgato muziejuje (Aleksoto g. 10-4, Kauas) tradiciiai Vaižgato skaitymai, kurių metu bus pristatytas Vaižgato raštų 24-asis tomas (Lietuvių literatūros ir tautosakos istituto leidiys, 2015) bei prisimita dailiikės Taidos Musteikytės-Balčiūieės iliustruota Vaižgato kyga vaikams Laiškas Eglutei. Dalyvaus Vaižgato Raštų regėjas Eligijus Daugora, aktorius Petras Veslovas, skaitovės Vilma Petrikieė ir Vilma Uriežiūtė. Pratęsiamas Alytaus miesto teatro orgaizuojamas dramaturgų kokursas! Alytaus miesto teatras orgaizuoja jau pektąjį teatrų festivalį Tegyvuoja komedija!. Per šį laikotarpį festivalis tapo e tik eatskiriama Alytaus kultūriio gyveimo dalimi, bet ir išskirtie viso Pietų regioo švete. Jo siekis ugdyti publikos teatriį skoį, supažiditi su aujausiais, aktualiausiais Lietuvoje teatrų darbais bei kviesti priimti aujus iššūkius tiek kūrėjus, tiek ir žiūrovus. V-jame festivalyje tęsime praėjusiais metais pradėtą tradiciją orgaizuoti dramaturgų kokursą. Dalyvauti gali visi oritieji, epaisat amžiaus ir kūrybiės patirties. Kokursui kviečiame teikti vieaveiksmes ar daugiaveiksmes pjeses, scearijus ir kitus komediius dramos žaro kūriius. Geriausią pjesę išriks komisija. Teatro kaviėje atidarysime klubą Come, kuriame vyks pirmajame etape atriktų dramaturgų pjesių skaitymai, 1-3 vietos laimėtojai festivalio uždarymo vakarą bus apdovaoti piigiėmis premijomis. Tai puiki proga kūrėjams atrasti aujų savo gerbėjų. Pjeses siųsti iki liepos 25 dieos adresu: kulturosprojektai@alytausteatras.lt arba Rotušės a. 2, Alytus. Dramaturgų kokurso uostatus rasite adresu: 16 d., ketvirtadieį, 20 val. Meiikų sodelyje JVB trio Edmudas Jaušaitis (poetas, balsas, gitara), Gitautas Velykis (dailiikas, garsas, gitara), Giedrius Balbieris (multiimpro) pristatys šimtą keturiasdešimt devyis V. Putviskio g. akmeėlius, apjugsiačius poeziją, muziką ir vaizduojamąjį meą. Įėjimas emokamas. Vaišisimės arbata ir tuo, ką sukursime drauge! Iki birželio 17 d. Kauo meiikų amų Mūzų svetaiėje ekspouojama Gitauto Velykio paroda Šimtas keturiasdešimt devyi V. Putviskio gatvės akmeėliai. Tai fotografiės miiatiūros at baltojo cemeto architektūros fragmetai iš legediės gatvės fluksiių vaizdiių pagal Gitautą Velykį. Įėjimas emokamas. LRT Kauo redakcijoje (S. Daukato g. 28 a.) veikia Kauo miesto muziejaus paroda Alio, alio. Kalba Kauas. Lietuva, skirta 90-ajam Lietuvos radijo jubiliejui. 20 d., pirmadieį, 17 val. Mairoio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13) įvyks rašytojo Atao Vaičiulaičio 110-ųjų gimimo metiių miėjimas. Bus pristatyta V. Baboaitės-Paplauskieėsparegta ir išleista kyga Ataas Vaičiulaitis. Italijos vaizdai. Dalyvaus: rašytojo dukros Dautė Vaičiulaitytė- Nourse ir Aldoa De Bold, prof. Gabija Bakauskaitė- Sereikieė, dr. Virgiija Baboaitė-Paplauskieė, aktorius Petras Veslovas, Artūras Kelpša (klasikiė g i t a r a ). R e g i į v e s m u z i e j a u s d i r e k t o r ė, rašytoja Aldoa Ruseckaitė. Kygą bus galima įsigyti. 16 d., ketvirtadieį, 18 val. Coffee I (Laivės al. 89, Kauas) susitikimas su bibliotekos kultūriės veiklos orgaizatore Aiste Pupiikaite, kuri papasakos, kaip įkvėpimo savo veiklai ieškoti kygų puslapiuose. Regiys emokamas.

27 kampas d., ketvirtadieį, 20 val. Trumaas ( Truma ). Komedija, drama, Argetia, Ispaija, 2015 m., 110 mi. (N-13). Režisierius Cesc Gay. 17 d., pektadieį, 18 val. Mustagės ( Mustag ). Drama, Pracūzija, Vokietija, Turkija, 2015 m. 94 mi.(n-13). Režisierius Deiz Gamze Ergüve. 20 val. Komua ( Kollektivet ). Drama, Daija, Švedija, Nyderladai, 2016 m., 90 mi. (N-13). Režisierius Thomas Viterberg. 18 d., šeštadieį, 14 val. Ševaljė ( Chevalier ). Komedija, Graikija, 2015 m., 100 mi. (N-16). Režisierius Athia Rachel Tsagari. 16 val. Juoda ( Black ). Veiksmo drama, Belgija, 2015 m., 95 mi. (N-16). Režisieriai Adil El Arbi, Bilall Fallah. 18 val. Trumaas ( Truma ). Komedija, Drama, Argetia, Ispaija, 2015 m., 110 mi. (N-13). Režisierius Cesc Gay val. Aviai ( Hrútar ). Drama, Isladija, Daija, 2015 m., 93 mi. (N-13). Režisierius Grimur Hákoarso. 19 d., sekmadieį, val. Viskas dėl šou ( The Show of Shows: 100 Years of Vaudeville Circuses ad Carivals ). Dokumetiis, muzikiis, Isladija, Juktiė Karalystė, 2015 m., 77 mi. (N-7). Režisierius Beedikt Erligsso. Be dialogų. 16 val. Mustagės ( Mustag ). Drama, Pracūzija, Vokietija, Turkija, 2015 m. 94 mi.(n-13). Režisierius Deiz Gamze Ergüve. 18 val. Komua ( Kollektivet ). Drama, Daija, Švedija, Nyderladai, 2016 m., 90 mi. (N-13). Režisierius Thomas Viterberg. 21 d., atradieį, 18 val. Sezoo mylimiausi: Jauystė ( Youth ). Drama, Italija, Pracūzija, Šveicarija, D. Britaija, 2015 m., 118 mi. (N-16). Režisierius Paolo Sorretio val. Ševaljė ( Chevalier ). Komedija, Graikija, 2015 m., 100 mi. (N-16). Režisierius Athia Rachel Tsagari. 22 d., trečiadieį, 18 val. Kio klasikos klubas: Mylėk mae šveliai ( Love Me Teder ). Romatiė drama, JAV, 1956 m., 89 mi.. Režisierius Robert D. Webb. 20 val. Mustagės ( Mustag ). Drama, Pracūzija, Vokietija, Turkija, 2015 m. 94 mi.(n-13). Režisierius Deiz Gamze Ergüve. 23 d., ketvirtadieį, 18 val. Sezoo mylimiausi: (Ne)Tikros pracūziškos vestuvės ( Qu est-ce qu o a fait au Bo Dieu? ). Komedija, Pracūzija, 2014 m., 97 mi. (N-7). Režisierius Philippe de Chauvero. 20 val. Viskas dėl šou ( The Show of Shows: 100 Years of Vaudeville Circuses ad Carivals ). Dokumetiis, muzikiis, Isladija, Juktiė Karalystė, 2015 m., 77 mi. (N-7). Režisierius Beedikt Erligsso. Be dialogų. SEZONO PABAIGA Kauo kio cetras Romuva atsisveikia iki rugpjūčio! Naujajame sezoe susitiksime rugpjūčio 5 dieą. FELIKSAS VAITIEKŪNAS I me mo riam Birželio 11 d. Viliuje, eidamas 90-uosius metus, mirė žymus vertėjas ir redaktorius, Lietuvosrašytojų sąjugos arys Feliksas Vaitiekūas. Feliksas Vaitiekūas gimė Kaapyės kaime, Impoliškio viesėdyje (dab. Aykščių r.) m. mokėsi Surdegio pradžios mokykloje, vėliau Subačiaus (Kupiškio r.) geležikelio stoties progimazijoje bei Kupiškio gimazijoje m. mokslus tęsė Telšių mokytojų semiarijoje, m. Paevėžio mokytojų semiarijoje m. pavasarį F. Vaitiekūas buvo suimtas, apkaltitas atisovietie veikla, uteistas ir kaliamas Paevėžyje, Viliuje (Lukiškėse) ir Vorkutoje. Po metų paleistas iš kalėjimo studijavo Viliaus pedagogiiame istitute, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo išsilaviimą, baigė ir Viliaus teatro dramos studiją. Vėliau F. Vaitiekūas kurį laiką dirbo laikraščio Lietuvos pioierius redakcijoje, o uo 1952 iki 1960 m. redaktoriumi Valstybiėje grožiės literatūros leidykloje (dabar leidykla Vaga ) m., iki išėjo į pesiją, buvo žuralo Pergalė grožiės literatūros redaktorius. Nuo 1984 m. F. Vaitiekūas priklausė Lietuvos rašytojų sąjugai. Vertė prozos ir sceiius kūriius iš rusų kalbos. Jo pastagomis ir triūsu lietuviškai prakalbo Jevgeijaus Švarco, Kostatio Vorobjovo, Vasilijaus Šukšio, Michailo Bulgakovo ir daugelio kitų rusų rašytojų veikalai. Ypač daug dėmesio F. Vaitiekūas skyrė proziiko Grigorijaus Kaovičiaus kūrybai. Jis buvo beveik visų jo romaų ir pjesių vertėjas iš rusų kalbos, išvertė ir išleido pekiolika šio autoriaus kygų, surado lietuviškus atitikmeis žydiškam jo tekstų koloritui, išvertė e kalbą, o rašytojo kūrybos stilių. Lietuva, aot G. Kaovičiaus, eteko dar vieo savo iškilaus sūaus Aapili išėjo kuklus, darbštus, didis lietuvių kalbos žiovas ir mylėtojas, tikras Lietuvos patriotas vertėjas ir redaktorius. Veliois palaidotas Surdegio miestelio (Aykščių r.) kapiėse. ISSN Leidžiamas uo 1967 m. baladžio mė. Išeia ketvirtadieiais du kartus per mėesį M. Daukšos g. 34, Kauas Telefoas (8-37) El. paštas: emuasredakcija@gmail.com Iteretiis adresas: Ideksas 0079 Steigėjas ir leidėjas Lietuvos rašytojų sąjuga Steigimo liudijimas Nr. 405 Spausdio Taurapolis Tiražas 1000 Rakraščių erecezuojame ir egrąžiame. Vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžiaskas tel.: (8-37) , (8-610) Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Gražia Viktorija Petrošieė tel.: (8-37) Referetė Auria Veislovaitė tel. (8-37) Naujieų redaktoriai: Audroė Meškauskaitė tel. (8-37) , (8-615) Adrius Jakučiūas tel. (8-611) 98945, el. paštas: jakuciuas@gmail.com Maketuotoja Iga Zamulskieė Buhalterė Irea Kavaliauskieė tel. (8-37) , (8-656) Talkiikai: Aldoa Ruseckaitė (literatūros istorija) Romualdas Rakauskas (fotografija) Eugeija Žakieė (muzika) Gedimias Jakauskas (kias) Gedimias Jakus (teatras) Zeoas Baltrušis (fotografija) Lia Navickaitė (kalba) Rėmėjai: Projektas Kartų dialogas Eur 4, 5, 6, 7, 10, 11, 14, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23 p. Nemuo sąskaitos AB bake Swedbak : LT eiamoji sąskaita; LT biudžetiė sąskaita; LT valiutiė sąskaita. Preumeratos kaia mėesiui 2,6 Eur Preumerata priimama visuose pašto skyriuose, iteretu ir arba redakcijoje

28 28 28 Doato Stakevičiaus uotraukos m. e m u a s