Socialinis darbas_20.indd

Transkriptas

1 SOCIALINIS DARBAS. PATIRTIS IR METODAI (2) ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis) TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS Simona Aginskaitė Lietuvos neįgaliųjų forumas Džina Donauskaitė Vilniaus universitetas Straipsnyje pristatomi Lietuvos žiniasklaidoje identifikuojami neįgalių žmonių įvaizdžiai, kurie išskirti remiantis dviem dimensijomis: požiūrio į neįgalų žmogų ir konteksto, kuriame neįgalūs žmonės pateikiami. Suvokimas, kad neįgalūs žmonės diskriminuojami ir patiria nelygybę, padeda modeliuoti socialinio darbo metodus taip, kad jie prisidėtų prie šios grupės žmogaus teisių įgyvendinimo, lygybės ir nediskriminavimo. Reikšminiai žodžiai: negalia, neįgalūs žmonės, neįgalumas, įvaizdis, žiniasklaida, žiniasklaidos stebėsena, stereotipai, žmogaus teisės, diskriminacija. ĮVADAS Žiniasklaida neabejotinai yra tarp įtakingiausių visuomenės nuomonės formuotojų, todėl joje konstruojami įvairių grupių įvaizdžiai dažnai tampa mokslinių tyrimų objektu. Ne išimtis ir neįgalūs žmonės. Panašių tyrimų rezultatai padeda suprasti ne tik visuomenės nuostatas bei žinias apie skirtingas negalias, bet iš dalies atskleidžia ir šios grupės socioekonominę padėtį. Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencijos (Konvencija) 8 straipsnis 1 įpareigoja dokumentą ratifikavusias šalis šviesti 1 Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, 8 str., legalact/lt/tad/tais

2 76 visuomenę (taip pat ir per žiniasklaidą) apie neįgalių žmonių gebėjimus, poreikius, taip pat jų orumą žeidžiančius stereotipus ir praktikas, skatinti pagarbą šios grupės teisėms ir kurti Konvencijos dvasią atitinkantį neįgalių žmonių įvaizdį. Būtent dėl šių priežasčių žiniasklaidos stebėsena yra vienas būdų įvertinti, kaip konkrečioje valstybėje įgyvendinamos neįgalių žmonių teisės ir kaip sekasi šviesti visuomenę apie ydingus stereotipus ir nuostatas. Tyrimo rezultatai svarbūs įvairioms visuomenės grupėms: politikams, kurie, reaguodami į situaciją, gali imtis konkrečių priemonių, taip pat žurnalistams, kuriems reikia informacijos apie jų darbo įtaką konkrečiai bendruomenei, neįgalių žmonių atstovams, kad jie galėtų inicijuoti tikslingus projektus neįgalių žmonių įvaizdžiui gerinti. Ne mažiau šie rezultatai naudingi ir socialiniams darbuotojams, kasdien tiesiogiai bendraujantiems su neįgaliais žmonėmis. Socialiniams darbuotojams svarbu žinoti, kaip neįgalieji palaikomi nelygybės ir diskriminacijos atveju, taip jie gebės atpažinti tokias situacijas, atitinkamai konstruoti socialinio darbo intervencijas, siekiant lygybės, nediskriminavimo ir žmogaus teisių įgyvendinimo. Lietuvoje neįgalių žmonių teisių garantas yra minėta 2010 m. ratifikuota JT Konvencija. Siekdamas stebėti šio tarptautinio dokumento įgyvendinimą Lietuvos neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakė atlikti negalios įvaizdžio tyrimą (Aginskaitė ir Donauskaitė, 2017), kuris apimtų pusės metų populiariausių interneto dienraščių, laikraščių, televizijos kanalų ir žurnalų informacijos srauto analizę. Būtini tokio monitoringo pjūviai pateikiami JT Konvencijos įgyvendinimo stebėsenos gairėse 2, kuriose rekomenduojama ištirti, kiek dėmesio žiniasklaida skiria negalios temoms, į kokias skiltis tokia informacija patenka, koks šios grupės įvaizdis formuojamas (aukų ar teisių turėtojų), ar neįgalūs žmonės turi galimybę išsakyti savo poziciją ir kokią įtaką su negalia susijusiems stereotipams daro žurnalistų vartojama kalba 3. 2 JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo stebėsenos gairės, org/documents/publications/disabilities_training_17en.pdf. 3 Ten pat,

3 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 77 Panašių tyrimų Lietuvoje būta ir anksčiau. Tai suteikia galimybę palyginti naujausius rezultatus su ankstesniais ir stebėti, kaip keičiasi negalios vaizdavimo tendencijos žiniasklaidoje. Viename išsamiausių tokio pobūdžio tyrimų Jūratė Guščinskienė drauge su Ugne Žalkauskaite išanalizavo dienraščio Lietuvos rytas trijų skirtingų laikotarpių publikacijas, susijusias su negalia (Guščinskienė ir Žalkauskaitė, 2011). Analizuodamos 1995, 2003 ir 2010 m. laikotarpius mokslininkės pamatė kardinalų pokytį tarp negalios vaizdavimo prieš ir po 2000-ųjų ųjų straipsniuose negaliai apibūdinti dažniausiai pasitelkiami invalidumo ir invalido terminai, o patys neįgalūs žmonės dažniausiai vaizduojami stereotipiškai kaip našta, gailesčio objektai, valstybės išlaikytiniai, savarankiškai gyventi negalinčios likimo aukos. Neįgalių žmonių vaizdavimas šiuo laikotarpiu labai aiškiai parodo vieną esminių šios grupės atskirties priežasčių, t. y. ydingas nuostatas. Nuo 2000-ųjų padėtis gerėja aprašoma daugiau pozityvių istorijų, pasigirsta neįgalių žmonių teisėms atstovaujančių organizacijų balsų, atsiranda įvairias negalias atspindinčių fotografijų, terminą invalidas po truputį išstumia žodžiai neįgalusis ir negalia. Tačiau išlieka ir daug problemų negalia toliau siejama su deviantiniu elgesiu, neišvengiama stereotipų, skandalų, dramatizmo. Svarbu ir tai, kad informacija apie negalią dažnai pateikiama laikraščio prieduose, todėl ji rečiau skaitoma. Žinučių turinys atskleidžia šios grupės teisių pažeidimą įvairiose socialinio gyvenimo sferose, akivaizdi jos izoliacija, uždarumas. 4 Šiuos rezultatus papildė tais pačiais metais paskelbtas tyrimas (Šavareikaitė, 2011), kuriame pristatyti m. laikotarpio kelių populiariausių šalies dienraščių naujienų srauto analizės rezultatai: vyrauja pranešimo formos žinutės, analitinių straispnių apie negalią vos vienas kitas, neįgalių žmonių įvaizdis dviprasmis, balansuoja tarp ydingo klinikinio ir pozityvaus socialinio vaizdavimo modelių. Taip pat yra atlikta išsamių konkrečių negalių įvaizdžio žiniasklaidoje tyrimų. Ypač atidžiai išanalizuotas psichikos negalios vaizdavimas parodė, kad tai yra viena labiausiai stigmatizuotų grupių mūsų visuomenėje (Mataitytė-Diržienė, 2011). Sutrikusios psichikos 4 JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo stebėsenos gairės, org/documents/publications/disabilities_training_17en.pdf.,

4 78 žmonės patiria dvigubą stigmatizaciją, kuri nebūdinga kitoms negalios grupėms, t. y. jie vaizduojami ir kaip ligoniai (klinikiniu-medicininiu požiūriu), ir kaip neprognozuojamai besielgiantys, visuomenei pavojingi nusikaltėliai. Atliekant atskirą kurčiųjų įvaizdžio analizę (Saifulinaitė, 2012) paaiškėjo, kad žiniasklaida menkai prisideda prie skirtingų negalių pažinimo, nes įvairialypė neįgalių žmonių grupė vaizduojama bendrai ir vienodai. Dėl tokio skurdaus vaizdavimo visuomenėje išlieka daugybė stereotipų, tarp jų ir įsitikinimas, kad žmonės, turintys klausos negalią, yra kurčnebyliai. Minėti tyrimai nemažai prisideda prie negalios vaizdavimo pažinimo, bet būtina ne tik atnaujinti rezultatus, bet ir į analizę įtraukti kuo daugiau žiniasklaidos kanalų, ypač interneto dienraščių, kurie per pastaruosus metus didelei daliai visuomenės tapo pagrindiniais naujienų šaltiniais. Todėl atliekant šį tyrimą buvo stebimi visi populiariausi nacionaliniai medijų kanalai interneto dienraščiai, naujienų agentūros, pagrindiniai šalies laikraščiai, žurnalai ir televizijos kanalai 5, išskyrus radijo stotis. Tyrimą sudarė trys dalys žiniasklaidos monitoringas, žurnalistų fokusuotų grupių diskusijos ir žiniasklaidoje paskelbtų publikacijų analizė vertinant jos vaidmenį neįgalių žmonių politikoje aktualiais pjūviais. Žiniasklaidos stebėsena truko 168 dienas ( ). Per šį laiką tiriamose priemonėse paskelbtos publikacijos ir reportažai, kuriuose minėti šie reikšminiai žodžiai: neįgalieji, negalia, neįgaliųjų integracija, invalidumas, invalidas. Kokybiniams publikacijų aspektams įvertinti atsitiktinės sisteminės atrankos būdu (analizuojant kas trečią dieną) iš bendro naujienų srauto atrinktos publikacijos. Tokia atrankos sistema buvo pasirinkta atlikus vieno mėnesio (birželio kai pasirodė 761 publikacija) bandomąjį tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad kas trečios dienos imtis mėnesio tendencijas gali atskleisti gana tiksliai, tad šimtaprocentinė imtis neturėtų prasmės. Formuluojant publikacijų analizės įrankius, daugiausia dėmesio skirta kuriamam neįgalaus žmogaus ar neįgalumo įvaizdžiui bei straipsnio 5 15min.lt, delfi.lt, lrytas.lt, Kaunodiena.lt, lrt.lt, Alfa.lt, Tv3.lt, Bernardinai.lt, Verslozinios.lt, ELTA, BNS, Lietuvos rytas, Vakaro žinios, Lietuvos žinios, LNK, LRT televizija, TV3.

5 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 79 tonui. Taip pat buvo vertinama negalios kaip aptariamos temos straipsnyje svarbumas (pirmaeilis, antraeilis, epizodinis), išskiriamos minimos negalios rūšys, fiksuojama, kokiame integracijos kontekste kalbama apie neįgalių žmonių problemas ar pasiekimus, kas apie juos kalba (šaltiniai), kokioje žiniasklaidos priemonės skiltyje ši informacija skelbiama. ŽINIASKLAIDOS DĖMESYS NEĮGALIESIEMS IR SU NEGALIA SUSIJUSIOMS TEMOMS: DESKRIPTYVIOJI STATISTINĖ ANALIZĖ Atlikus deskriptyviąją surinktų duomenų analizę paaiškėjo, kad dauguma su neįgaliaisiais susijusių publikacijų skelbiama interneto žiniasklaidoje (visą monitoringo laikotarpį 79 proc., publikacijos) Toliau pagal gausą rikiuojasi spauda (8 proc.), mažiau publikuota naujienų agentūrose (6 proc.) ir per televiziją (2 proc.) Vertinant pagal konkrečias žiniasklaidos priemones, daugiausia dėmesio neįgaliųjų problematikai skiria interneto dienraščiai 15min.lt, Delfi.lt, lrytas.lt, Kaunodiena.lt. Mažiausiai dėmesio negalios temos sulaukia televizijos kanalų TV3 ir LRT eteryje. Analizuojamu laikotarpiu neįgaliųjų klausimai publikacijose daugiausia minimi epizodiškai tokie paminėjimai (pvz., sakiniu ar jo puse užsimenama apie neįgaliųjų poreikių tenkinimą, aplinkos pritaikymą arba pateikiamas negatyvus ko nors arba kieno nors palyginimas su neįgalumu ir pan.) sudarė daugiau kaip pusę (52 proc.) visų atvejų. Beveik trečdalyje publikacijų neįgalumo tematika analizuojama kaip pagrindinė (299 str., 30 proc.). Dažniausiai epizodiškai neįgalieji/neįgalumas publikacijose minimi informuojant apie neįgaliesiems pritaikytą (ar planuojamą pritaikyti) aplinką, Darbo kodekso pakeitimus, orų permainas, mokesčių lengvatas. Dažnai pasikartojančios temos pirmaeilio vaizdavimo atvejais buvo įtarimai korupcija Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje, Neįgaliųjų reikalų komiteto Seime įregistravimas, skandalas dėl mokymų psichiatrijos ligoninėje, neįgaliųjų sporto pasiekimai, pavienės žmonių gyvenimo sėkmės istorijos.

6 80 Naujienų dienraščiams internete užimant spaudos vietą iš esmės keičiasi ir pateikiamos informacijos prieinamumas. Anksčiau atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad žinutės apie negalią ar neįgaliuosius dažniausiai patekdavo į laikraščių priedus (Guščinskienė ir Žalkauskaitė, 2011). Šio tyrimo duomenys rodo, jog daugiausia su negalia susijusios informacijos patenka į aktualijų srautą. Čia vyrauja trumpos naujienos, kaip nors susijusios ir su negalia (dažniausiai epizodiškai, pvz., Darbo kodekso pokyčiai, sporto aktualijos, pranešimai apie orų permainas, raginant pasirūpinti pažeidžiamomis grupėmis). Išlieka tendencija žinutes apie negalią pateikti sveikatos rubrikose, nors ne visada informacija tiesiogiai susijusi tik su medicinos aspektais. Vis dar ryškus negalios vaizdavimas kriminalų kontekste, kriminalų rubrika net ketvirtoje vietoje pagal dažnumą (1 pav.). 1 pav. Publikacijų apie negalią priskyrimas rubrikoms. N = 1013,

7 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 81 NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDŽIAI Vienas žinomiausių neįgalių žmonių įvaizdį tiriančių mokslininkų yra Didžiosios Britanijos Lidso universiteto profesorius Barnes (1992), kuris beveik prieš tris dešimtmečius (1992) aprašė 10 dažniausiai žiniasklaidoje pasitaikančių stereotipų apie neįgalius žmones: keliantys gailestį, apverktini, smalsumą žadinantys objektai, smurto aukos, įtartini arba blogi, našta, luošiai, juokingi, aseksualūs, nepajėgūs gyventi savarankiškai. Analizuodamas to meto žiniasklaidą savo šalyje mokslininkas pastebėjo, kad neįgalūs žmonės dažniausiai vaizduojami kaip priešingybė normaliems, negalia parodoma kaip baisus likimas, natūralus pretekstas užjausti, gailėtis, bet koks nukrypimas nuo normos dramatiškai pristatomas kaip įdomybė ar keistenybė, o neįgaliųjų pasiekimai heroizuojami, nes, nepaisant esą baisaus likimo, žmogus sugebėjo kažko pasiekti. Praėjus trims dešimtmečiams šie stereotipai išliko, tačiau jie nebėra tokie aštrūs ir atvirai diskriminaciniai, visgi subtilesni jų atspindžiai vis dar atsikartoja. Ypač nuostata, kad neįgalieji yra aukos ir nelaimingi, todėl dažniausiai šiuolaikinės žiniasklaidos tyrimai jų įvaizdžių spektrą rikiuoja tarp dviejų priešingų polių aukos arba teisių turėtojai. Šie du poliai susiję su medicininio ir socialinio negalios vertinimo modelių, kuriuos taip pat analizuoja Barnes (1991), skirtimi. Tai labai plačios teorijos, bet trumpai jas galima pristatyti kaip skirtį tarp įsitikinimo, jog su negalia susijusią diskriminaciją lemia traumuojantis pačios negalios poveikis ir požiūris, kad diskriminacija atsiranda dėl socialinių veiksnių (nepritaikytos aplinkos, informacijos, ydingo požiūrio ir pan.) (Barnes, 1991). Šiam neįgaliųjų ir negalios įvaizdžio žiniasklaidoje tyrimui pasirinkta kokybės rėminimo (angl. framing) analizė. Neišvengiamai rėmina arba konstruoja rėmus visi privačių ir viešųjų diskursų dalyviai, o pats procesas turėtų būti suprantamas kaip suvokiamos tikrovės keleto aspektų akcentavimas, jų sujungimas į bendrą naratyvą, skleidžiant jį kaip tikrovės interpretaciją (Entman, 2010, p. 391). Žiniasklaidos rėminimas specifinis tuo, kad priklauso ir nuo to, kaip atlikdami informacijos atranką akcentus sudeda žurnalistai, ir nuo gana standartizuoto žurnalistinio pranešimo formos. Taigi žininiasklaidos rėminimas tai žurnalistinį pranešimą struktūruojančių pagrindinių idėjų, kurios suteikia reikšmę

8 82 įvykiams, faktams, reiškiniams (Gamson ir Modigliani, 1987, cit. Sheufele, 1999), materializavimas kalbos priemonėmis. Neįgalieji kaip aukos arba neįgalieji kaip teisių turėtojai dažnai žiniasklaidoje aptinkami rėmai. Rėmais jie laikomi ir dėl pasikartojimo dažnumo, ir dėl to, kad, nepaisant situacijos kompleksiškumo, akcentuoja ir išryškina tik vieną kurį nors situacijos aspektą šiuo atveju buvimą auka arba teisių turėjimą. Pažymėtina ir tai, kad vienoje publikacijoje gali būti daugiau kaip vienas neįgaliųjų ar neįgalumo rėminimas. Rėminimo analizė atskleidė, kad neįgaliųjų įvaizdis kaip aukų ir teisių turėtojų buvo gana ryškus, bet dalis neįgaliųjų vaizdavimo ypatumų išsiskyrė sudarydami naujas tipines įvaizdžių grupes, vertas atskiro aptarimo. Jau bandomojo tyrimo metu išskirti dar keturi įvaizdžio tipai, kuriems būdingas savitas, nuolat pasikartojantis ir akcentuojamas kontekstas. Tai negalios finansinio pažeidžiamumo kontekste įvaizdis, negalios kriminalų ir nelaimių kontekste įvaizdis, neįgalumas kaip našta ir problema ir pozityvūs negalios vaizdavimo atvejai. Šie keturi tipai galėtų būti priskiriami minėtoms aukos ar teisių turėtojų kategorijoms, bet siekdami detaliau atskleisti neįgalių žmonių vaizdavimo ypatumus ir išryškinti konteksto, kuriame jie vaizduojami, svarbą atskleidžiant negalios klausimų atspindėjimą žiniasklaidoje, vaizdavimo atvejus suskirstėme į šias šešias kategorijas (rėmus) (2 pav.). 2 pav. Negalios ir neįgalių žmonių vaizdavimas žiniasklaidoje, n = 1002, kartai

9 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 83 Neįgalieji kaip teisių turėtojai. Neįgalių žmonių kaip teisių turėtojų vaizdavimas tyrimo metu pasitaikė dažniausiai, tačiau tai nereiškia, kad visais šio tipo pasirinkimo atvejais neįgalių žmonių teisės yra įgyvendinamos. Toks vaizdavimo tipas buvo žymimas, kai žurnalistas aprašo ar rodo neįgalų žmogų kaip turintį teisių, bet nebūtinai turintį galimybių tas teises įgyvendinti. Taigi šis tipas gali būti priskirtas net ir tuo atveju, jei aprašoma diskriminacija (tačiau ji nėra pateisinama ar pateikiama kaip savaime suprantamas reiškinys). Neįgalūs žmonės kaip teisių turėtojai vertinti ir kalbant apie ateities projektus, kurie dar neįgyvendinti, todėl negalima sakyti, kad neįgalūs žmonės jau gali naudotis savo teisėmis. Pavyzdžiui, informuojama, kad tam tikro objekto aplinka yra arba bus pritaikyta neįgaliems žmonėms. Būtent ši tema straipsniuose, kuriuose minima negalia, yra viena dažniausių (drauge su temomis, kur kalbama apie pajamų užtikrinimą). Taigi, nors atrodo, kad pozityvaus neįgalių žmonių vaizdavimo atvejų yra daug, visgi daugiau kaip 40 proc. jų yra neutralūs ir apie 50 proc. epizodiški, todėl šis skaičius neleidžia apibendrinti, kad žiniasklaidoje matome tiek daug išsamios (būtent išsamios) analizės apie neįgalių žmonių padėtį, vertinant juos kaip teisių turėtojus. Visgi ši kategorija rodo labai aiškią nuostatą neįgalių žmonių atžvilgiu, todėl tai yra įrankis, leidžiantis pažinti žurnalistų nuostatas labiau nei realią neįgalių žmonių padėtį. Per tyrimo laikotarpį neįgalūs žmonės yra pagrindinė straipsnio tema ir kaip teisių turėtojai vaizduojami publikacijose apie planuojamas ar vykdomas reformas (globos namų, įdarbinimo, asmeninio asistento paslaugos išbandymas), steigiamas specialias komisijas (Seimo neįgaliųjų teisių komisija), pozityvias akcijas (bendri renginiai, akcijos, pvz., mėnuo vežimėlyje ), taip pat aprašant naujas planuojamas ar jau teikiamas paslaugas. Neįgalieji kaip aukos. Neįgaliųjų kaip aukų vaizdavimas žiniasklaidoje vis dar išlieka akivaizdi tendencija. Tokių atvejų skaičius teisių turėtojų kategorijai nusileido labai nežymiai, todėl galima sakyti, kad teisių turėtojų ir aukų įvaizdžio dažnis žiniasklaidoje yra apylygis. Neįgalūs žmonės vaizduojami kaip situacijos aukos arba, ydingų žurnalistų nuostatų atveju, kaip aukos jie parodomi vien dėl savo negalios. Pavyzdžiui, dienraštyje lrytas.lt aprašomas atvejis, kai vyras nukenčia esą dėl

10 84 savo negalios ir žurnalistas jį apibūdina kaip nelaimėlį : Negalios ištiktas vyras nebepajėgė išlipti iš vonios, o namuose jis buvo vienas. Taip nelaimėlis spąstuose praleido dvi paras, kol 21 gaisrininkas iškėlė jį iš vonios. 6 Kitas pavyzdys rodo, kad negalia neretai suprantama ir vaizduojama kaip viena nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo priežasčių: Šalia Lakmenios upės užtvankos buvo aptikti pradingusio vyro drabužiai ir telefonas. Iškviesti gaisrininkai narai netrukus iš vandens ištraukė skenduolį. Nelaimėlis šeimos nebuvo sukūręs, gyveno vienas. Jis turėjo negalią, sunkiai vaikščiojo. Vyras nebuvo mėgėjas išgerti. 7 Panašaus pobūdžio žinučių, kur žmogaus negalia netiesiogiai įvardijama kaip viena dingimo, savižudybės ar neprognozuojamo elgesio priežasčių, pasitaiko dažnai. Tai įrodo ir skilčių analizė, kurioje matysime, jog kriminalų ir nelaimių kontekstas su negalia susijusiose žinutėse užima aukštą vietą. Prie aukos tipo įvaizdžio pavyzdžių galima pacituoti dar keletą neįgaliems žmonėms apibūdinti pasirenkamų epitetų, kurie vartojami pozityviame kontekste, bet neprisideda prie teigiamo neįgaliųjų įvaizdžio kūrimo: Kad likimo nuskriausti žmonės gali vežimėliais privažiuoti iki pat jūros ( lrytas.lt ); Neįgaliojo vežimėlyje įkalintam asmeniui ( 15min. lt ); Likimo paženklinti ( Vakaro žinios ). Beveik visų čia paminėtų pavyzdžių autoriai yra žurnalistai, jie, pagal tyrimo duomenis, yra vieni aktyviausių nuomonės apie negalią formuotojų, taigi labai svarbu, kad epitetų ar sinonimų negaliai apibūdinti būtų ieškoma atsakingai. Visgi čia aprašomas ydingas neįgalių žmonių įvaizdžio formavimas pasitaiko labai retai tokių straipsnių buvo vos keletas, bet paaiškėjo, kad vis dar aktyviai vartojami terminai invalidas / invalidumas. Jų per pusmetį pasirodžiusiose publikacijose aptikta net 159 kartus. Nors Valstybinė lietuvių kalbos komisija nedraudžia vartoti šį žodį, neįgalūs žmonės ir jų teisėms atstovaujančios organizacijos vertina jį kaip menkinantį ir žeidžiantį neįgaliuosius, nes negalia suprantama kaip daranti žmogų neįgalų, neveiksnų, negaliojantį (angliškai žodis invalid reiškia negaliojantis, neveikiantis). 6 Vonia vyrui tapo spąstais. lrytas.lt, , nelaimes/2017/06/01/news/vonia-vyrui-tapo-spastais /. 7 Įvykių mozaika: Šimonys. Lietuvos rytas,

11 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 85 Be stereotipų ir nuostatų paveikto neįgalių žmonių vaizdavimo, į šią kategoriją pateko ir žinutės, kuriose neįgalūs žmonės aprašomi kaip ydingos socialinės, ekonominės, sveikatos sistemų aukos, taip pat patyčių objektai, patiriantys stigmatizaciją dėl savo būklės, žmogaus teisių pažeidimų aukos. Neįgalūs žmonės kaip aktyvūs ir vertingi visuomenės nariai. Į trečią pagal dažnumą grupę pateko išskirtinai pozityvus neįgalių žmonių vaizdavimas, pastangos parodyti, ką jie gali ar ką galėtų, jei gautų reikiamą pagalbą, taip pat ką laimėtų visuomenė, jei šie žmonės turėtų lygias galimybes ir galėtų aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Neįgalieji kaip aktyvūs visuomenės gyvenimo dalyviai buvo pasirenkami tais atvejais, kai neįgalūs žmonės vaizduojami įsitraukiantys į bet kokio tipo visuomeninę veiklą (išskyrus nusikalstamą veiklą), bet atliekant analizę akivaizdžiai išsiskiria dvi veiklos sritys sportas ir kultūra. Ypač sportas, nes būtent sporto pasiekimai yra dažniausias pozityvaus neįgalių žmonių vaizdavimo kontekstas, kitaip tariant, tai yra labiausiai žiniasklaidos, o drauge ir visuomenės matomi jų nuopelnai. Pozityvių pavyzdžių, kai neįgalieji puikiai dirba, pasirūpina savimi, yra visapusiškai aktyvūs, vos keletas. Teigiamas negalios vaizdavimas kurioje nors srityje keičia bendrą neįgalių žmonių įvaizdį, bet jei tų sričių yra vos dvi, tai rodo vis dar išliekančią šios grupės izoliaciją platesniame socialinio gyvenimo lauke. Labai svarbus kompleksinis, analitinis pačios negalios ir neįgalių žmonių situacijos vaizdavimas. Tyrimo laikotarpiu pasitaikė beveik dvi dešimtys straipsnių, kuriuose negalia pristatoma kaip sunkus iššūkis, bet daug dėmesio skiriama tam, kas padeda ją palengvinti ar kontroliuoti. Nesumenkinami negalios sukeliami sunkumai, bet ji neaprašoma kaip gyvenimo nuosprendis, daug dėmesio skiriama priemonėms ar paslaugoms, kurios padeda gyventi visavertiškai. Tokie straipsniai prisideda prie visuomenės švietimo apie neįgalių žmonių galimybes ir poreikius, taigi prisideda prie negalios destigmatizavimo. Labai teigiamą įtaką turi neįgalių žmonių sėkmės istorijų pateikimas (jei išvengiama heroizavimo), taip pat atkreipimas dėmesio į juos kaip vertingą mūsų visuomenės dalį. Negalia finansinio pažeidžiamumo kontekste. Kas dešimtas negalios vaizdavimo atvejis susijęs su finansinio pažeidžiamumo ar net skurdo

12 86 kontekstu neįgalūs žmonės aprašomi ar parodomi kaip skurdo rizikos grupėje, kuriems organizuojama labdara, arba kaip valstybės išlaikytiniai, visuomenės našta. Dažniausiai neįgalių žmonių ar jų artimųjų finansinė padėtis pristatoma kaip kritinė būtent dėl negalios poveikio (paties žmogaus netektas darbingumas ar artimojo slauga). Turint omenyje, kad neįgalių žmonių skurdo lygis yra dvigubai didesnis už vidutinį 8, finansinio pažeidžiamumo akcentavimas atitinka šios grupės padėtį visuomenėje. Tai yra dažniausias neigiamas žinučių apie negalią kontekstas. Per tyrimo laikotarpį dominavo Darbo kodekso pakeitimų tema, kurią aptariant minimos numatomos išimtys neįgaliems žmonėms ir kitoms pažeidžiamoms grupėms, taip pat buvo analizuojama visuomenės skurdo padėtis, kur neįgalūs žmonės pristatomi kaip patiriantys riziką, aprašomi konkretūs atvejai, kai neįgalūs žmonės nepragyvena iš jiems skiriamų pašalpų, neišgali susimokėti mokesčių, įsiskolina, jų pajamas atskaičiuoja antstoliai ar grasina iškeldinti juos iš socialinio būsto. Taigi šiai kategorijai priskiriamos publikacijos teikia dvejopą informaciją apie neįgalių žmonių socialinę padėtį mūsų visuomenėje ir jos daromą įtaką šios grupės įvaizdžiui. Negalia kaip našta ar problema. Palyginti su kitais įvaizdžiais, neįgalumas kaip našta ar problema vaizduojamas rečiau, bet būdingas beveik kas dešimtai publikacijai, todėl taip pat žymiai išsiskiria. Šiam įvaizdžio tipui priskiriami straipsniai ir reportažai, kuriuose negalia vertinama kaip nelaimė, konkrečiau neanalizuojant jos sukeliamų sunkumų, tiek ir tokie atvejai, kai negalios sukelta našta (finansinė, emocinė ir kt.) analizuojama detaliau. Ši kategorija apima visus negalios ir neįgalumo vaizdavimo įvaizdžius, kurie negalią pateikia kaip emocinę naštą, grėsmę, sunkią problemą, nelaimę ar nepageidaujamą būseną. Reportažai ir straipsniai varijuoja pagal perteikiamą emociją ir dramatizmą, bet visi jie suponuoja, kad negalia yra sunkumas, akcentuojant klinikinį medicininį, o ne socialinį negalios vertinimo aspektą. Kitaip nei pozityviai įvaizdžio kategorijai priskirtame negalios kaip sunkaus, bet kontroliuojamo 8 Lietuvos statistikos departamento duomenys: <

13 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 87 iššūkio tipe, čia dominuoja neigiamas arba neutralus situacijos vertinimas, nepateikiant išeičių ar galimų pozityvių perspektyvų. Šiai kategorijai priskirti straipsniai rodo šiuolaikinei žinaisklaidai (ypač internetinei) būdingą bruožą pasirinkti gąsdinančias antraštes, kuriose negalia pateikiama kaip vienas baisiausių gyvenimo scenarijų. Pavyzdžiui, štai tokiu pavadinimu informuojama apie išsėtinę sklerozę: Medikai įspėja apie baisią ligą, suluošinančią jaunus žmones. 9 Straipsnyje rašoma, kaip ši liga luošina ne tik kūnus, bet ir sielas, nors informacijos apie tokią ligą galima rasti kardinaliai kitokios kad tai sunki, bet kontroliuojama liga, kad su ja galima nugyventi gana kokybišką gyvenimą, jei bus laikomasi tam tikrų reikalavimų/nurodymų. Taigi akivaizdi tendencija gąsdinti ar šokiruoti žmones žinutėmis apie ligas ar negalią, siekiant, tikėtina, didesnio paspaudimų skaičiaus. Taip pat išlieka populiarus dramatizuotas negalios medicininis narstymas, pabrėžiant nukrypimus nuo normalios būsenos, detaliai pateikiant sunkią artimųjų emocinę naštą, paaukotus gyvenimus prižiūrint tokius žmones. Negalia/neįgalieji kriminaliniame kontekste. Negalia ir kriminalinis kontekstas ne toks jau retas derinys, bet svarbu atkreipti dėmesį, kad ne patys neįgalieji yra agresoriai ar pažeidėjai (nors pasitaiko ir tokių). Neįgalūs žmonės dažniausiai yra nusikaltimų priedanga arba nelaimingų atsitikimų dalyviai (gaisrų, dingimų). Taip pat reikšmingas šių pranešimų kilmės aspektas labai dažnai žurnalistai naudojasi Policijos departamento parengtais tekstais ir perspausdina informaciją apie negalią, kuri neturi jokios visuomeninio intereso vertės, bet neapdairiai palikta ši informacija formuoja neigiamą neįgalių žmonių įvaizdį. Tai ypač ryšku dingusių žmonių paieškos skelbimuose, kuriuose nurodoma, kad ieškomas asmuo, pvz., serga depresija. Tarsi ši aplinkybė padėtų jį surasti. Per tyrimo laikotarpį pasitaikė daug atvejų, kai apsimetus neįgaliaisiais ar imituojant pagalbą prašoma paramos arba bandoma įsigyti neįgalumą (siekiant pasinaudoti valstybės parama). Taip pat buvo žinučių, kuriose 9 Medikai įspėja apie baisią ligą, suluošinančią jaunus žmones. tv3.lt, ,

14 88 neįgalūs žmonės parodomi kaip agresoriai ar pažeidėjai, pvz., pranešama apie kaltinimus ar įtarimus seksualine prievarta, eismo pažeidimais, bendrininkavimu nužudant. Neįgalumas tokio tipo pranešimuose pateikiamas kaip įdomi ar svarbi aplinkybė, kartais net pranešimo pavadinime, pvz., Girtas neįgalus vilnietis skausmingai įsitikino: sankryžose jo vežimėliui ne visuomet pirmenybė. 10 Tai yra grubus manipuliavimas informacija, darantis neigiamą įtaką visos grupės įvaizdžiui. Vertinant su žinučių kontekstu susijusius neįgalių žmonių įvaizdžius akivaizdžiai matomi du dažniausiai pasitaikantys teigiamo ir neigiamo konteksto poliai neįgalieji skurdo kontekste ir pozityvios žinutės, kuriose dominuoja sporto pasiekimai. Turint omenyje, kad neįgalių žmonių skurdo lygis yra dvigubai didesnis už vidutinį, finansinio pažeidžiamumo akcentavimas atitinka šios grupės padėtį visuomenėje. Tuo metu sporto pasiekimai yra geriausiai žiniasklaidos matoma neįgalių žmonių integracijos sritis, nors jų pasiekimai svarbūs ir kitose socialinio gyvenimo srityse (bet jie lieka nepastebėti arba neviešinami). SKIRTINGŲ NEGALIŲ VAIZDAVIMAS Daugumoje (net 70 proc. visų atvejų) skaitytų straipsnių ir reportažų kalbama apie neįgalius žmones ar negalią apskritai, neišskiriant neįgalumo rūšies (3 pav.). Tokia subendrinto pateikimo tendencija rodo, kad dominuojantis neįgalių žmonių vaizdavimo būdas yra labai skurdus ir neprisideda prie geresnio visuomenės informavimo apie skirtingas negalias turinčių žmonių galimybes bei poreikius. Panašios tendencijos pastebimos ir negalią iliustruojančiuose vaizduose: dažniausiai pasirenkamos fotografijos su neįgaliojo vežimėliu, bet tai nepadeda geriau pažinti negalių įvairovės. Vertinant skirtingų negalių vaizdavimo kontekstą labiausiai išsiskiria regėjimo ir psichikos negalios. Regėjimo negalia vaizduojama išskirtinai 10 Girtas neįgalus vilnietis skausmingai įsitikino: sankryžose jo vežimėliui ne visuomet pirmenybė, 15min.lt, , nusikaltimaiirnelaimes/girtas-neigalus-vilnietis-skausmingai-isitikino-sankryzosejo-vezimeliui-ne-visuomet-pirmenybe

15 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 89 3 pav. Neįgalumo rūšies paminėjimas (kartais ir proc.), n = 1002 teigiamame fone (daugiau kaip 70 proc. visų straipsnių apie regėjimo negalią), o neigiamo konteksto šiai negaliai tenka mažiau nei bet kuriai kitai (apie 6 proc.). Psichikos negalia dažniau nei kitos buvo aprašoma neigiamame kontekste (beveik 36 proc. straipsnių, kur ji minima). Tai nereiškia, kad žurnalistai sąmoningai formuoja neigiamą šios negalios įvaizdį, bet galima teigti, jog psichikos negalios žmonės dažniau susiduria su diskriminacija, neigiamu vertinimu, jų negalia nepelnytai minima kriminalų ir nelaimių skyreliuose, pasitaiko mažiau pozityvių iniciatyvų, skirtų šiai negaliai pažinti. Likusios negalios rūšys balansuoja ties 20 proc. neigiamo konteksto ir 40 proc. teigiamo konteksto riba. Negalia kaip bendra kategorija dažniausiai minima neutraliai ir epizodiškai. Tai rodo, kad populiariausias negalios apibūdinimo tipas yra mažiausiai informatyvus. PAGRINDINIAI NUOMONĖS FORMUOTOJAI Išanalizavus žiniasklaidą pagal tai, kas dažniausiai pasisako apie neįgalius žmones, matoma aiški tendencija žiniasklaidos kanalais paskleisti

16 90 aktualius su negalia susijusius klausimus iš valdžios institucijų, tarnautojų perspektyvos: daugiau kaip trečdalis visų cituojamų nuomonės formuotojų valdžios atstovai (ministrai, ministerijų darbuotojai, valstybės ir savivaldybių įstaigų tarnautojai, taip pat cituojami įstatymai, dokumentai). Aktyvūs nuomonės apie neįgaliuosius formuotojai žiniasklaidos tekstuose lieka anonimiški apibendrinimus apie neįgaliuosius, politikos aktualijas ar įvykius formuluoja arba patys žurnalistai, arba perima iš kitų šaltinių (pvz., pranešimų spaudai). Taip sudedami publikacijų akcentai, formuluojami klausimai, pasiūlomas žiūros į neįgalius žmones, visuomenei aktualią neįgaliųjų socialinės integracijos politiką ar kitus klausimus kampas. Patys neįgalūs žmonės sudaro matomą ir išsiskiriančią, nors ir ne didžiausią žiniasklaidos informacijos šaltinių grupę cituojama 10 proc. visų atvejų, o tai yra triskart rečiau nei apie valstybės ir savivaldybės įstaigų tarnautojus. Dažnai neįgalių žmonių pozicijai ir interesams atstovauja jų artimieji ir neįgaliųjų organizacijų atstovai. Taigi vertinant ankstesnių tyrimų rezultatus galima teigti, kad neįgalių žmonių ir jų atstovų balsų žiniasklaidoje yra daugiau, bet vis dar dominuoja būtent valdžios ir valstybės institucijų pozicija bei jų siūlomos temos. Vadinasi, žiniasklaida neatspindi realios neįgalių žmonių padėties, tikrovė yra iškreipiama, temos, patenkančios į žurnalistų akiratį, nebūtinai yra pačios opiausios neįgalių žmonių bendruomenei. NEĮGALIŲJŲ INTEGRACIJOS BŪKLĖS ATSPINDĖJIMAS Per tyrimo laikotarpį žiniasklaidoje buvo išsamiai aptariamos pakeisto Darbo kodekso naujovės, todėl į pirmąją vietą pateko būtent pajamų užtikrinimo klausimai (tačiau jie buvo minimi fragmentiškai, epizodiškai), antrojoje vietoje liko aplinkos pritaikymas, kuris, akivaizdu, yra išsikovojęs stabilias pozicijas kaip vienas esminių neįgalių žmonių poreikių. Sveikata taip pat yra tarp sričių, kur negalios problemos aprašomos dažniausiai. Tačiau švietimas, institucijų globa, paslaugos bendruomenėje sulaukia mažai žiniasklaidos dėmesio, nors šių sričių problemos yra esminės siekiant visaverčio neįgalių žmonių dalyvavimo visuomenėje. Tai rodo, kad žiniasklaida toli gražu nėra tikrovės

17 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 91 atspindys visuomenė plačiau informuojama apie tas problemas, kurios sugeba prasimušti kelią arba yra aktyviai siūlomos valdžios institucijų, bet nebūtinai tai yra svarbiausios temos. Patys žurnalistai palyginti retai imasi aktyvaus vertintojo ar kritiko vaidmens jų požiūris išryškėja formuluojant temas, klausimus, problemas, rėminant neįgaliųjų situaciją. Kadangi dažniausiai aktyviai pozicijai išreikšti pasitelkiami šaltiniai iš valstybės ir savivaldybių institucijų, teikiantys informacijos apie pasiekimus neįgaliųjų integracijos srityje, galima pastebėti, kad žiniasklaidoje transliuojamas vertinimas dažniau sutampa su valstybės ir savivaldybių įstaigų transliuojamu pozityviu vertinimu negu su neįgaliųjų ar neįgaliųjų teises ginančių organizacijų vertinimu, kuris dažniau būna kritiškas. Kitas dalykas žiniasklaida perspausdina gana daug pranešimų spaudai, kuriuose formuojama pozicija ir nuomonė yra palanki jų autoriams. Verslo įmonės savo iniciatyvas neįgalių žmonių padėčiai pagerinti taip pat aktyviai naudoja savo išorinėje komunikacijoje. NEĮGALIŲ ŽMONIŲ VAIZDAVIMAS IŠ ŽURNALISTŲ PERSPEKTYVOS Nors, kaip jau minėta, žurnalistai nėra aktyvūs nuomonės reiškėjai kalbant apie neįgalius žmones ar politiką neįgaliųjų atžvilgiu, jie veikia kaip tam tikri viešojoje erdvėje sklindančios informacijos vartininkai (angl. gatekeepers) nuo jų požiūrio ir nuostatų, individualių ir redakcijos profesinių vertybių bei praktikų labai dažnai priklauso, kokia informacija per žiniasklaidos priemones pasiekia auditoriją. Siekiant išsiaiškinti žurnalistų, pranešančių žinias apie negalią ir neįgaliuosius, požiūrį ir nuostatas, pasireiškiančias priimant redakcijos sprendimus ir rengiant publikacijas apie neįgalius žmones ar neįgalumą, surengtos dvi fokusuotų grupių diskusijos, kuriose dalyvavo 10 socialinėmis temomis rašančių žurnalistų iš didžiausių nacionalinių naujienų svetainių, dienraščių ir televizijų. Žurnalistai į fokusuotų diskusijų grupes buvo atrinkti pagal žiniasklaidos monitoringo rezultatus (kviesti autoriai, kurie dažniausiai rengia su neįgaliaisiais susijusias temas), o jiems negalėjus dalyvauti, pasitelktas rekomendacijų principas autoriai buvo paprašyti pasiūlyti

18 92 šia tema itin besidominčius savo kolegas. Fokusuotų grupių diskusijų tyrimo tikslas suformuluotas taip: atskleisti su žurnalistais susijusius veiksnius, darančius įtaką neįgalių žmonių ir neįgalumo klausimų vaizdavimui žiniasklaidoje. Apibendrinant žurnalistų fokusuotų grupių diskusijų metu išsakytas mintis galima teigti, kad žurnalistai, dažniau rašantys su negalia susijusiomis temomis, akcentuoja žurnalistinės etikos principų laikymąsi ir įvertina renkamą bei skelbiamą informaciją poveikio neįgaliesiems aspektu. Žurnalistų dėmesys etikai iš esmės atsispindi ir atlikto žiniasklaidos tyrimo rezultatuose ryškių diskriminacijos atvejų, neetiško neįgaliųjų vaizdavimo bei neigiamų nuostatų formavimo žiniasklaidoje beveik nepasitaikė. Visgi temų spektras galėtų ir turėtų būti platesnis. Dauguma diskusijoje dalyvavusių žurnalistų mano, jog jų pateikiama informacija apie neįgalius žmones padeda keisti visuomenės nuostatus, laužyti žalingus socialinius stereotipus, kurstyti diskusijas aktualiomis temomis. IŠVADOS Žiniasklaidos dėmesys su neįgaliaisiais susijusiai tematikai yra palyginti menkas beveik per 6 stebėsenos mėnesius Lietuvos žiniasklaidoje su neįgaliaisiais susijusių publikacijų pasirodė tiek, kiek publikuojama viename interneto dienraštyje per 8 9 dienas (3 357 publikacijos). Dauguma su neįgaliaisiais susijusių publikacijų skelbiama interneto dienraščiuose. Neįgalumo tema daugiau nei pusėje žinučių minima epizodiškai, kaip pagrindinis objektas negalia vaizduojama trečdalyje analizuotų publikacijų, bet išsamių, analitinių straipsnių vos kelios dešimtys. Tai rodo, kad vyrauja paviršutiniškas informavimas apie negalią, visuomenė turi mažai galimybių pažinti šios grupės padėties ir poreikių kompleksiškumą. Tam įtakos turi ir subendrintas neįgalių žmonių grupės vaizdavimas daugumoje (net 70 proc. visų atvejų) straipsnių ir reportažų kalbama apie neįgalius žmones ar negalią apskritai, neišskiriant neįgalumo rūšies. Aštrių stereotipizavimo ar diskriminacinio neįgalių žmonių vaizdavimo atvejų pasitaikė vos keli ir visi jie susiję su žurnalistų nuostata, kad neįgalieji yra gailesčio objektai, likimo aukos, todėl pasirenkami stigmatizuojantys epitetai. Žiniasklaidoje vis dar aktyviai vartojamas

19 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 93 terminas invalidas jis pasitaikė net 159 kartus. Atliekant tyrimą išskirtos 6 pagrindinės neįgalių žmonių ar negalios įvaizdžio kategorijos. Dvi iš jų parodo, kaip matoma pati negalia ir ją turintys žmonės kaip teisių turėtojai arba kaip aukos, o likę keturi įvaizdžiai tiesiogiai susiję su pasikartojančiu kontekstu, kuriame negalia vaizduojama: negalios finansinio pažeidžiamumo kontekste, negalios kriminalų ir nelaimių kontekste įvaizdis, neįgalumas kaip našta ir problema ir pozityvus negalios vaizdavimas. Dominuoja žurnalistų nuostata, kad neįgalūs žmonės turi teisių, kad jų diskriminaciją lemia ne pati negalia, bet sisteminės priežastys. Tokio neįgalių žmonių vertinimo pasitaikė daugiausia, tačiau analizuotų straipsnių kontekstas nebūtinai buvo teigiamas. Tai reiškia, kad neįgalūs žmonės vertinami kaip turintys teisių, bet teisių nebūtinai paisoma. Šiek tiek retesnis neįgalių žmonių kaip aukų įvaizdis, jis konstruojamas tiek pateikiant neįgalius žmones kaip aukas dėl jų negalios (medicininis požiūris), tiek vaizduojant juos aukos situacijoje be platesnės padėties analizės. Vertinant su žinučių kontekstu susijusius neįgalių žmonių įvaizdžius akivaizdžiai matomi du dažniausiai pasitaikantys teigiamo ir neigiamo konteksto poliai neįgalieji skurdo kontekste ir pozityvios žinutės, kuriose dominuoja sporto pasiekimai. Turint omenyje, kad neįgalių žmonių skurdo lygis yra dvigubai didesnis 11 už vidutinį, finansinio pažeidžiamumo akcentavimas atitinka šios grupės padėtį visuomenėje. Sporto pasiekimai yra geriausiai žiniasklaidos matoma neįgalių žmonių integracijos sritis, nors jų pasiekimai svarbūs ir kitose socialinio gyvenimo srityse (bet jie lieka nepastebėti arba neviešinami). Maždaug kas dešimtas žurnalistų darbas apie negalią vaizduoja ją kaip naštą ar problemą, o rečiausiai pasitaikantis įvaizdis, nors skaitinė jo išraiška nėra tokia menka (76 atvejai), yra neįgalūs žmonės kriminalų ir nelaimių kontekste. Pastebima aiški tendencija žiniasklaidos kanalais paskleisti aktualius su negalia susijusius klausimus iš valdžios institucijų, tarnautojų perspektyvos. Neįgalūs žmonės sudaro matomą ir išsiskiriančią, nors ir ne didžiausią žiniasklaidos informacijos šaltinių grupę cituojama 10 proc. 11 Lietuvos statistikos departamento duomenys cituojami <

20 94 visų atvejų (101 kartą), o tai yra triskart rečiau nei valstybės ir savivaldybės įstaigų tarnautojai. Dažniausiai žiniasklaida atspindėjo pajamų užtikrinimo neįgaliesiems kaip esminio dalyvavimo bendruomenėje veiksnį, aplinkos pritaikymo klausimus, sveikatos ir kitas paslaugas. Fokusuotos diskusijos su žurnalistais parodė, kad šie paiso žurnalistų etikos principų ir dauguma jų neskleidžia stereotipų apie neįgalius žmones stiprinančių nuostatų. Kiekvienas, rinkdamas ir skleisdamas informaciją apie neįgalius žmones, vertina informaciją poveikio aspektu. Dauguma diskusijoje dalyvavusių žurnalistų mano, kad jų pateikiama informacija apie neįgalius žmones padeda keisti visuomenės nuostatas ir laužo žalingus socialinius stereotipus, bet diskusijose dalyvavę žurnalistai nemano, jog žiniasklaida galėtų pagerinti neįgaliųjų būklę kitais integracijos aspektais. Socialinis darbas pagal tarptautinį apibrėžimą yra žmogaus teisių profesija, todėl jos atstovai turėtų pažinti ir atpažinti stereotipus, veikiančius jų tikslinės grupės įvaizdį, o drauge ir gyvenimo kokybę. Tiek žiniasklaidoje, tiek ir kasdienybėje neįgaliems žmonėms žalą daro nuvertinantis požiūris, gailestis, negalios klinikinių aspektų sureikšminimas nematant socialinių ir struktūrinių žmogaus padėties priežasčių. Suvokimas, kad neįgalūs žmonės diskriminuojami ir patiria nelygybę, padeda modeliuoti socialinio darbo metodus taip, kad jie prisidėtų prie šios grupės žmogaus teisių įgyvendinimo, lygybės ir nediskriminavimo. Sraipsnis parengtas Neįgaliųjų reikalų departamento užsakyto tyrimo 12 rezultatų pagrindu. 12 Aginskaitė, S. ir Donauskaitė, D. (2017). Viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apie neįgaliuosius bei jų integraciją analizė ir vertinimas. Neįgaliųjų reikalų departamentas, uploads/%c4%aevaizd%c5%bdio-tyrimas docx.pdf.

21 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 95 LITERATŪRA 1. Aginskaitė, S. ir Donauskaitė, D. (2017). Viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apie neįgaliuosius bei jų integraciją analizė ir vertinimas. Neįgaliųjų reikalų departamentas. Prieiga per internetą: lt/wp-content/uploads/%c4%aevaizd%c5%bdio-tyrimas docx.pdf 2. Barnes, C. (1992). An Exploration of the Principles for Media Representations of Disabled People, The British Council of Organisations of Disabled People. Prieiga per internetą: 3. Barnes, C. (1991). Discrimination: Disabled people and the media. Contact, 70, Entman, R. M. (2010). Media framing biases and political power: Explaining slant in news of Campaign Journalism, 11(4), Guščinskienė, J. ir Žalkauskaitė, U. (2011). Negalės fenomeno atspindžiai Lietuvos žiniasklaidoje: dienraščio Lietuvos rytas atvejis. Socialiniai tyrimai, 2(23), JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo stebėsenos gairės. Prieiga per internetą: training_17en.pdf 7. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Lietuvos Respublikos Seimas. Prieiga per internetą: TAIS Mataitytė-Diržienė, J. (2011). Sutrikusios psichikos žmonių vaizdavimas Lietuvos žiniasklaidoje. Vilniaus universitetas, Socialinių tyrimų centras. Prieiga per internetą: file:///c:/users/user/downloads/ pdf 9. Saifulinaitė, J. (2012). Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų vaizdavimo ypatumai Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje. Žurnalistikos tyrimai, 5, Scheufele, D. (1999). Framing as a theory of media effects. Journal of Communication, 49(1), Šavareikaitė, D. (2011). Negalės vaizdiniai ir stereotipai žiniasklaidoje. Mykolo Romerio universitetas. Prieiga per internetą: file:///c:/users/ User/Downloads/ %20(1).pdf

22 96 From poverty to sports achievements: the image of people with disabilities in Lithuanian media Summary This article is based on the analysis of the results of 120-day (from 1 June 2017 until 15 November 2017) monitoring of Lithuanian national media channels (print, internet dailies and TV) and material from journalists focus group discussions. Descriptive statistical analysis has demonstrated that most of the information on disability in the media is provided by online newspapers, although topics related to disability are rare in the majority of the media, with more than half of publications mentioning disability episodically, without deeper analysis of integration problems that still prevail in the country. The framing analysis has shown that people with disabilities are more often depicted as holders of rights than victims, but their overall image in media publications is slightly more negative than positive (there are more frames related to the disabled people being at poverty risk, also being presented in contexts of crime and accidents than frames emphasizing positive context, success stories and achievements). The public is poorly informed about the opportunities and the needs of people with different disabilities, as the disabilities are frequently generalised. The analysis of media sources has revealed that information on disability in the media is most often reflected from the point of view of public authorities, while people with disabilities, their relatives and NGOs play a less significant role in providing information to the media. During the focus group discussions, the journalists were more critical of the integration situation of people with disabilities than they seem to be in publications. The journalists do not believe that the media can play a part in solving the integration problems of the people with disabilities in Lithuania, but they emphasize their own role in improving public understanding. According to the internationally accepted definition, social work is a human rights profession. Therefore, its practitioners must be able to understand and recognize the stereotypes that

23 TARP SKURDO IR SPORTO PASIEKIMŲ: NEĮGALIŲ ŽMONIŲ ĮVAIZDIS LIETUVOS 97 affect their clients quality of life. Both in the media and in everyday life, people with disabilities face depreciation, regret, continuous emphasis of clinical aspects of their disabilities. Explanation and understanding of social and structural obstacles are rare. Therefore, the analysis of factors that contribute to the perpetuation of discrimination and inequality serves as a basis for designing new social work methods that help to ensure successful implementation of human rights and principles of equality and non-discrimination. Keywords: disability, people with disabilities, disability image, media representation, media monitoring, stereotypes, human rights, discrimination.