Pirmasis romanas Vilnius 2018

Pirmasis romanas Vilnius 2018

Prologas Anglija, 1804 m. Ją pažadino koridoriuje tyliai sugirgždėjusios grindys. Viktorija Templ Vaiting greitai atsisėdo lovoje ir įsiklausė. Vėl pasigirdo triukšmas tylūs žingsniai praslinko pro jos kambarį tolyn koridoriumi ir sustojo priešais sesers kambario duris. Torė nuleido kojas nuo lovos, jos širdis daužėsi, pulsas tvinksėjo ausyse. Klerės durys nerakinamos barono, jų patėvio, nurodymu. Torė išgirdo, kaip trakšteli sukama sidabrinė rankena, kaip tyliai kilimu nušliurena pėdos kažkam įžengus į sesers kambarį. Ji žinojo, kas ten. Žinojo, kad ši diena ateis, kad baronas, pakurstytas geismo, pagaliau nusitaikys į Klerę. Trokšdama apginti seserį Torė paskubomis atsistojo, nuo lovos kojūgalio čiupo mėlyną dygsniuotą chalatą ir išlėkė į koridorių. Klerės kambarys už dvejų durų. Ji kuo tyliau nusigavo iki jo. Virpančiomis rankomis ir drėkstančiais delnais vos pajėgė suimti rankeną. Nusivaliusi rankas į chalatą mėgino dar kartą. Pasisekė, ir atidariusi duris ji patyliukais įžengė į tamsų kambarį. Patėvis stovėjo prie lovos ištįsusi šešėlių gaubiama figūra blausioje šviesoje, sklindančioje pro siaurus pailgus langus. Išgirdusi jo patyliukais murmamus žodžius ir baimę Klerės balse Torė sustabarėjo. 5

KAT MARTIN Nelįskit prie manęs, maldavo Klerė. Aš tavęs nenuskriausiu. Tik gulėk ramiai ir leisk man daryti tai, ką noriu. Ne. Noriu, kad išeitumėte iš kambario. Patylėk, pikčiau rėžė baronas. Nebent nori, kad prabustų sesuo. Juk gali nuspėti, kas jai nutiks, jei ateis čia. Klerė suverkšleno. Prašau neskriausti Torės. Abi žinojo, kas nutiktų. Torei vis dar skaudėjo nugarą po ankstesnės pylos bausmės, patėvio Mailso Vaitingo, barono Harvudo, skirtos už menką nusižengimą, kurio ji beveik neprisimena. Tada klausyk manęs ir gulėk ramiai. Klerė sukliko, ir Torė sutramdė įniršio bangą. Suleidusi nagus į delnus ji vogčiomis apėjo baroną ir ėmė slinkti artyn. Žinojo, ką patėvis nori padaryti ir kad pamėginusi jį sustabdyti vėl gaus pylos, o jis anksčiau ar vėliau vis tiek nuskriaus Klerę. Tramdydama pyktį ir stengdamasi sugalvoti, ką daryti, Torė prikando lūpą. Reikia jį sustabdyti. Kad ir kas nutiktų, ji neleis skriausti sesers. Tuomet jos žvilgsnis užkliuvo už varinės lovos šildyklės greta židinio. Anglys jau seniai atšalo, bet viduje dar buvo pelenų, todėl šildyklė daug svėrė. Ji pasilenkė, suėmė medinę rankeną ir patyliukais pakėlė ryką. Klerė vėl suverkšleno. Torė dviem žingsniais prisiartino prie barono, palinkusio virš Klerės, ir užsimojo sunkia varine lovos šildykle. Harvudas suaimanavo ir susmuko ant grindų. Torei virpėjo rankos. Šildyklė dusliai dunkstelėdama nukrito ant grindų, o ant prancūziško kilimo pažiro atvėsusios 6

anglys ir juodi pelenai. Klerė šoko iš lovos, pribėgo ir puolė Torei į glėbį. Jis jis vis mane lietė. Ji keistai sukukčiojo ir dar tvirčiau įsikibo. Ak, Tore, atėjai pačiu laiku. Viskas gerai, brangioji. Tau niekas nebegresia. Neleisiu jam vėl tavęs nuskriausti. Visa tirtėdama Klerė atsigręžė į vyrą, tįsantį ant kilimo; iš prakirsto smilkinio sruvo tamsus kraujas. Ar tu ar tu jį nužudei? Torė pažvelgė į sustingusį barono kūną ir susiūbavo. Įkvėpė, kad nusiramintų. Kambaryje buvo tamsu, tik pro siaurus langus sklido sidabrinė mėnesiena. Tamsraudonė dėmė plėtėsi po Harvudo galva. Atrodė, jo krūtinė nesikilnoja, bet buvo sunku aiškiai tai matyti. Turim bėgti, pasakė ji, tramdydama norą sprukti. Apsivilk chalatą ir iš palovio išsitrauk kelionkrepšį. Aš pasiimsiu savąjį, susitinkam tarnų laiptų apačioje. Turiu apsivilkti suknelę. Nėra laiko. Persirengsime pakeliui. Kelionė nebuvo netikėta. Prieš tris dienas, Klerės septynioliktojo gimtadienio vakarą, abi susidėjo kelionkrepšius. Nuo pat to vakaro geismas tamsiose barono akyse kaskart pažvelgus į Klerę vis stiprėjo. Jiedvi tą patį vakarą pradėjo regzti planus. Nusprendė pasitaikius pirmai progai pabėgti iš Harvudo rūmų. Bet šįvakar įsikišo likimas. Jos negalėjo laukti nė akimirkos ilgiau. O kaip vėrinys? paklausė Klerė. Jiedvi nuo pat pradžių ketino pavogti didžiausią barono turtą. Juk reikia pinigų, kad galėtų pasiekti Londoną. Gražus deimantų ir perlų vėrinys vertas nemenkos sumos, tai 7

KAT MARTIN vienintelis vertingas dalykas, kurį seserys galėjo lengvai neštis. Aš jį paimsiu. Pasistenk netriukšmauti. Kaip įmanydama greičiau prie tavęs prisidėsiu. Klerė išskubėjo pro duris ir patraukė koridoriumi. Torė nužvelgė patėvį ir išlėkė paskui seserį. Gerasis Dieve, kad tik jis nebūtų miręs, pamanė ji, ir nuo minties, kad iš tikrųjų galėjo jį nužudyti, supykino. Torė skubėdama suvirpėjo. 8

q 1 Londonas Po dviejų mėnesių r Galbūt kaltas vėrinys. Torė niekada netikėjo prakeiksmu, bet visi Harvudo apylinkių gyventojai žinojo legendą apie gražųjį deimantų ir perlų vėrinį. Žmonės apie jį šnibždėjosi, bijojo, troško jo ir gėrėjosi nuostabiu papuošalu, XIII a. pagamintu lordo Falono nuotakai. Buvo tikima, kad papuošalas, pramintas Nuotakos vėriniu, savininkui gali atnešti neapsakomą laimę arba užtraukti nepakeliamą bėdą. Kalbos nesutrukdė Torei jo pavogti ir parduoti palūkininkui iš Dartfildo už tiek, kiek pakaktų jiedviem su Klere pagaliau pabėgti. Tačiau tai nutiko prieš beveik du mėnesius, iki joms pasiekiant Londoną, ir apjuoktinai menkos pinigų sumos, kurią Torė gavo už labai vertingą vėrinį, beveik nebeliko. Nors ir buvo įsitikinusi, kad pasiseks įsidarbinti guvernante kokioje nors malonioje garbingoje šeimoje, kol kas nepavyko to padaryti. Tos kelios suknelės, kurias jiedvi su Klere pasiėmė bėgdamos, gal ir buvo madingos, bet dabar Torės rankogaliai pradėjo rykšti, o Klerės abrikosų spalvos muslino suknelė išsitepė. Nors seserų išsilavinimas ir kalbos maniera išdavė aukštą kilmę, Torė neturėjo nė vienos rekomendacijos, o be jų sulaukdavo tik neigiamo atsakymo. Ją apėmusi neviltis buvo kone tokia pat didelė kaip gyvenant Harvudo rūmuose. 9

KAT MARTIN Ką darysim, Tore? viduje lyg tamsi banga kylančią savigailą nutraukė sesers balsas. Ponas Dženingsas sako, kad jei iki savaitės pabaigos nesumokėsim už nuomą, jis mus išmes. Ši mintis privertė Torę sudrebėti. Londone ji prisižiūrėjo baisybių, kurias mielai pamirštų, benamių vaikų, iš latakų rankiojančių maisto atliekas, moterų, pardavinėjančių savo trapius kūnus, kad išgyventų dar vieną karčią dieną. Mintis, kad jas išmes iš turimos priebėgos nedidelio kambario mansardoje virš skrybėlininko krautuvės ir jos atsidurs gatvėje tarp padugnių ir luošių, buvo nepakeliama. Viskas gerai, brangiausioji, nesijaudink, pasakė ji, kaip visada dėdamasi narsia. Viskas susiklostys palankiai. Tačiau Torė pradėjo pati tuo abejoti. Klerė pro ašaras išspaudė šypseną. Žinau, kad ką nors sugalvosi. Tau visada pavyksta. Klerė Vaiting, ką tik sulaukusi septyniolikos, buvo dvejais metais jaunesnė, bet keliais centimetrais aukštesnė už smulkesnio sudėjimo Torę. Abi merginos buvo lieknos, tik Klerė paveldėjo įstabų motinos grožį. Jos šviesūs banguoti plaukai krito iki pat liemens, oda buvo lygi ir švytinti it alebastrinės Veneros. Merginos akys buvo žydresnės ir skaistesnės už Kento dangų. Jei angelas pasidabintų abrikosų spalvos muslino suknele ir užsimestų šiltą apsiaustą, jis atrodytų kaip Klerė Vaiting. Torė manė esanti tvirtesnė, turėjo tankius rudus plaukus, kurie paprastai raitydavosi tada, kai ji mažiausiai to pageidaudavo, skaisčias žalias akis ir strazdanų nusėtą nosį. Bet jiedvi skyrėsi ne vien išvaizda. Klerė tiesiog buvo kitokia. Visada. Ji gyveno pasaulyje, į kurį paprastiems mirtingiesiems nelemta patekti. Torė sese- 10

rį visada laikė nežemiška būtybe, mergaite, kuri žaidžia su fėjomis ir kalbasi su nykštukais. Nors iš tiesų ji taip nesielgė. Tik atrodė, kad Klerė sugeba tai daryti. Tačiau Klerė nesugebėjo savimi rūpintis, todėl Torė tai darė už ją. Taigi jiedvi pabėgo nuo patėvio, atkako į Londoną ir dabar susidūrė su grėsme atsidurti gatvėje. Ką jau kalbėti apie tai, kad jos pavogė brangų vėrinį ir galbūt net nužudė žmogų. Nuo Temzės dvelkė švelnus rugpjūčio vėjelis, vėsindamas nuo grindinio akmenų kylantį karštį. Patogiai įsitaisęs didelėje lovoje Kordelis Istonas, penktasis Branto grafas, tįsojo atsirėmęs į medinį galvūgalį. Priešais jį ant taburetės nuoga sėdėjo Vestlando vikontienė Olivija Landers ir žvelgdama į veidrodį sidabriniu šepečiu neskubriai šukavo ilgus varno juodumo plaukus. Gal padėk tą šepetį ir grįžk lovon? pasakė Kordas. Kai baigsiu, vis tiek turėsi vėl šukuotis. Ji sėdėdama atsisuko, ir ryškiai raudonose lūpose atsirado gundomas šypsnys. Pamaniau, kad nenorėsi kartoti taip greitai. Ji nužvelgė jo kūną, raumeningą krūtinę, tamsių plaukelių liniją, drykstančią pilvu, ir nusileido prie lyties. Supratusi, kad jis visiškai susijaudinęs, ji išpūtė akis. Negaliu patikėti, kad suklydau. Pakilusi nuo taburetės Olivija priėjo prie jo. Ilgi juodi plaukai susiūbavo, paslėpdami gundantį kūną, ir Kordas dar labiau susijaudino. Olivija buvo našlė labai jauna ir sultinga našlė, su kuria 11

KAT MARTIN Kordas susitikinėjo kelis pastaruosius mėnesius, bet ji buvo išlepinta, savanaudiška ir įkyriai reikli. Kordas jau ketino nutraukti romaną. Bet ne šiandien. Šiandien jis porai valandų atitrūko nuo stirtos dokumentų, kuriuos reikėjo peržiūrėti, ir nutarė prasiblaškyti. Livė tam tiko. Ji permetė juodus plaukus per petį ir užsiropštė ant storo plunksnų čiužinio. Noriu būti viršuje, sumurkė ji. Noriu priversti tave rangytis. Ji kaip visada norėjo šiurkštaus aistringo sekso, o jis kaip tik buvo tam nusiteikęs. Bėda ta, kad jiedviem baigus jį apimdavo keistas nepasitenkinimas. Kordas sau kartojo turįs susirasti naują meilužę. Tai visada pakeldavo ūpą ir kitas kūno dalis. Bet pastaruoju metu jis nebuvo nusiteikęs medžioti. Kordai, nesiklausai. Ji timptelėjo kuokštą rudų garbanotų krūtinės plaukų. Atsiprašau, meilute. Iš tiesų jam visai nerūpėjo, ką ji kalba. Mane išblaškė tavo dailios krūtys. Jis ir skyrė joms visą dėmesį. Vieną apžiojęs pasisodino Oliviją žargomis ant savęs ir galinga lytimi įslydo į jos geidulingą kūną. Olivija sudejavusi pradėjo judėti, ir Kordas atsidavė saldiems jos kūno kerams. Livė pakilo į aukštumas, Kordas nusekė iš paskos, paskui malonumas ėmė sklaidytis, kol išnyko it nebuvęs. Livei lipant iš lovos jį vėl ėmė kamuoti ramybės neduodanti mintis. Nejau tai viskas? Kordas tą mintį paslėpė po daugybe kitų rūpesčių, su kuriomis susidūrė tėvui mirus, kai jam atiteko Branto grafo 12

titulas ir turtai. Paskui Oliviją išlipęs iš lovos jis ėmė rengtis. Reikia dar daug ką padaryti apsvarstyti galimas investicijas, peržvelgti apskaitos knygas, nuomininkų skundus ir sąskaitas. O kur dar neslopstantis nerimas dėl pusbrolio. Itanas Šarpas dingo beveik prieš metus, ir Kordas buvo pasiryžęs jį surasti. Tačiau kad ir kiek veiklos turėtų, jis visada rasdavo laiko didžiausiai nuodėmei moterims. Įsitikinęs, kad nauja meilužė padės išsikapstyti iš pastaruoju metu kamuojančio slogučio, Kordas prisiekė pradėsiąs paiešką. O jei tai prakeiksmas? Klerė pažvelgė į Torę didelėmis mėlynomis nerimo kupinomis akimis. Juk žinai, ką sako žmonės, mamytė daugybę kartų tai kartojo. Ji sakė, kad vėrinys savininkui gali užtraukti didžiulę nelaimę. Nekalbėk niekų, Klere. Tokio dalyko kaip prakeiksmas nėra. Be to, mes nesame to vėrinio savininkės. Tik trumpam jį pasiskolinome. Tačiau patėviui vėrinys tikrai atnešė nelaimę. Prisiminusi baroną, tįsantį ant grindų Klerės kambaryje netoli komodos, ir iš žaizdos smilkinyje varvantį kraują, Torė prikando apatinę lūpą. Viešpatie mieliausiasis, ji kas vakarą meldėsi, kad tik nebūtų jo nužudžiusi. Bet jis nusipelnė mirti už tai, ką padarė. Be to, prisimink, pridūrė Torė, kad jis savininkui gali atnešti ir laimę. Jei to žmogaus širdis tyra, papildė Klerė. Tiesa. Mes jį pavogėme, Tore. Tai nuodėmė. Ir tik pažvelk, 13

KAT MARTIN kaip mums sekasi. Pinigai beveik baigėsi. Mus išmes iš kambario. Netrukus neturėsim už ką nusipirkti pavalgyti. Mums tiesiog kurį laiką nesiseka. Prakeiksmas čia niekuo dėtas. Be to, greitai tikrai įsidarbinsim. Klerė pažvelgė į ją nerimo sklidinomis akimis. Tu tuo įsitikinusi? Galbūt darbas nebus toks, kokio tikėjomės, bet taip, esu tuo įsitikinusi. Ji, žinoma, tuo netikėjo, bet nenorėjo, kad Klerę apimtų dar didesnė neviltis. Be to, ji susiras darbą. Bet kokį. Praėjo dar trys dienos, ir nieko. Torės pėdas nusėjo pūslės, o pilkos suknelės apačia įplyšo. Šiandien ta diena, pasakė ji sau, iš naujo nusiteikdama ryžtingai, jiedviem dar kartą išsiruošiant į tą miesto rajoną, kuriame tikėjosi rasti darbo. Daugiau nei savaitę jos beldėsi į duris aukštuomenės pamėgtame Londono Vest Ende, būdamos tikros, kad kokiai nors turtingai šeimai reikia guvernantės. Bet kol kas darbo nerado. Bene šimtąjį kartą užlipusi prieangio laipteliais Torė pakėlė sunkų varinį belstuką, kelis kartus tvirtai pabeldė ir įsiklausė, kaip tas garsas aidi name. Po kelių minučių storas medines duris atidarė liesas juodaplaukis liokajus. Norėčiau pasikalbėti su namų šeimininke, jei tik galima. Leiskite paklausti, kokiu reikalu, ponia. Ieškau guvernantės darbo. Viena virtuvės tarnaičių šitame kvartale minėjo, kad ledi Pitering turi tris vaikus ir galbūt ieško guvernantės. Liokajus žvilgsniu įvertino apspurusius rankogalius ir įplyšusią suknelę ir užrietė nosį. Jis jau žiojosi jas išvyti, bet jo žvilgsnis nukrypo į Klerę. Ji meiliai šypsojosi tarytum žemėn nužengęs angelas. 14

Mes abi mylime vaikus, šypsodamasi pasakė Klerė. O Torė labai protinga. Ji būtų pati geriausia guvernantė. Aš taip pat ieškau darbo. Tikimės, kad mums pagelbėsite. Liokajus vis stebeilijo į Klerę, o ši vis šypsojosi. Torė atsikrenkštė, ir liesasis vyras, atplėšęs akis nuo Klerės, pažvelgė į ją. Apeikite namą iki užpakalinių durų, leisiu pasikalbėti su ūkvede. Tai geriausia, ką galiu padaryti. Torė linktelėjo, džiaugdamasi, kad bent tiek pasiekė, bet kai jiedvi po kelių minučių grįžo į gatvę, ją apėmė dar didesnė neviltis. Liokajus buvo labai malonus, tarė Klerė. Tikrai maniau, kad šįkart Girdėjai, ką sakė ūkvedė. Ledi Pitering ieško vyresnės moters. O tokiai gražuolei kaip Klerė tarnaitės darbas netinka. Klerė prikando apatinę lūpą. Aš alkana, Tore. Žinau, sakei, kad turime palaukti iki vakarienės, bet mano pilvas jau labai smarkiai gurgia. Ar negalime ko nors užkąsti? Torė užsimerkė, stengdamasi susigrąžinti ankstesnę narsą. Ji negalėjo pakęsti žvilgsnio sesers akyse, kuriose mišo nerimas ir baimė. Nepajėgė pasakyti, kad jos jau išleido paskutinį fartingą * ir kad nesuradusios kokio nors darbo neįpirks net sužiedėjusios duonos kriaukšlės. Dar truputį, brangioji. Pabandykim užsukti į namus, kuriuos minėjo ūkvedė. Bet ji sakė, kad lordas Brantas neturi vaikų. Nesvarbu. Mums tiks bet koks darbas, kokį tik rasim. * Smulkiausia Didžiosios Britanijos moneta, verta ketvirčio penso (čia ir toliau vertėjos pastabos). 15

KAT MARTIN Ji per prievartą nusišypsojo. Esu tikra, kad paieškos netruks ilgai. Klerė ryžtingai linktelėjo, ir Torė susigraudino. Ji vylėsi pasirūpinsianti jaunesniąja seserimi. Torė ilgai triūsdavo rūpindamasi ūkiniais Harvudo rūmų reikalais, o Klerė nebuvo pratusi prie tarnaitės darbo. Torė tikėjosi, kad seseriai neteks dirbti, bet likimo verčiamos jiedvi atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, todėl tenka daryti bet ką, kad tik išgyventų. Kuris tai namas? paklausė Klerė. Ana tas plytinis. Matai tuos du akmeninius liūtus prieangyje? Tai Branto grafo rezidencija. Klerė nužvelgė elegantišką namą, dydžiu pranokstantį aplinkinius, ir jos veide nušvito vilties kupina šypsena. Galbūt lordas Brantas ne tik turtingas, bet gražus ir geras, svajingai pasakė ji. Tu už jo ištekėsi, ir mudvi būsim išgelbėtos. Torė atlaidžiai jai nusišypsojo. Kol kas tiesiog vilkimės, kad tam vyrui reikia vienos kitos tarnaitės, ir jis bus nusiteikęs mus pasamdyti. Bet joms ir vėl atsakė, šįkart striukas plikas liokajus plačiais pečiais ir mažomis akutėmis. Kai jiedvi leidosi laiptais, Klerė verkė, o tai nutikdavo retai, ir Torę taip pat apėmė noras raudoti. Kai Torė verkdavo, jos nosis parausdavo, lūpos virpėdavo. O verkiančios Klerės akys tapdavo dar gražesnės ir žydresnės, skruostai nurausdavo kaip rožės. Torė rankinuke ėmė ieškoti nosinaitės Klerei, bet staiga viena stebuklingai išdygo tiesiai seseriai priešais veidą. Klerė su dėkingumu ją paėmė. Šluostydamasi akis ji meiliai tarsi angelas nusišypsojo nosinaitę duodančiam vyrui. Labai jums dėkoju. 16

Vyras taip pat nusišypsojo Torė to ir tikėjosi. Branto grafas Kordelis Istonas jūsų paslaugoms, mieloji ponia. Kas jūs būsite?.. Jis žvelgė į Klerę taip, kaip į ją žiūrėdavo vyrai nuo tada, kai seseriai sukako dvylika metų. Torei pasirodė, kad jis mato tik Klerę. Aš esu panelė Klerė Templ, o čia mano sesuo Viktorija. Torė nebyliai padėkojo Dievui, kad Klerė prisistatė motinos mergautine pavarde, ir nusprendė numoti ranka į pažeistas mandagaus elgesio susipažįstant taisykles. Jis gi grafas, bet joms labai reikia pas jį įsidarbinti. Brantas nusišypsojo Klerei, o į Torę pažvelgė tik tarp kitko. Sveikos, damos. Lorde Brantai, prabilo Torė, vildamasi, kad pilvas nesugurgs tą akimirką. Kaip Klerė ir įsivaizdavo, jis buvo aukštas ir nepaprastai gražus, tamsiai rudų plaukų, o veido bruožai griežtesni nei įsivaizduojamo princo. Grafo pečiai buvo labai platūs, o švarkas, kiek Torė matė, be petukų. Tvirto, sportiško sudėjimo įspūdingas vyras žvelgė į Klerę, o Torės širdyje prabudo nerimas. Lordas Brantas neatitraukė akių nuo Klerės, tarytum Torės nė nebūtų buvę. Mačiau, kaip išėjote iš mano namų, pasakė jis. Tikiuosi, ne mano liokajus jus pravirkdė. Timonsas kartais elgiasi kaip bukagalvis. Klerė toliau šypsojosi, todėl atsakė Torė. Jūsų liokajus mums pranešė, kad nėra laisvų darbo vietų. Dėl to čia ir atėjome. Ieškome darbo, milorde. Akimirką jis teikėsi pažvelgti į Torę, žvilgsniu įvertino jos liekną figūrą ir viršugalvin sukeltus rudus plaukus; merginos skruostai nukaito. 17

KAT MARTIN Kokį darbą turite omenyje? Iš akių negalėjai suprasti, ką jis galvoja. Bet kokio darbo, kokio tik galite mums duoti. Kambarinės, virtuvės tarnaitės tiks bet kas, kad tik gautume garbingą atlygį už garbingą darbą. Mano sesuo nori tapti guvernante, žvaliai išrėžė Klerė, bet jūs neturite vaikų. Jis vėl pažvelgė į Klerę. Ne, deja, neturiu. Tiks bet kas, pakartojo Torė, stengdamasi neparodyti nevilties. Pastaruoju metu mus užklupo nesėkmės. Apgailestauju. Neturite šeimos ar kitų žmonių, kurie padėtų? Deja, ne. Dėl to ir ieškome darbo. Vylėmės, kad jo rasime pas jus. Grafas, rodos, pagaliau suvokė, apie ką jos kalba. Jis pažvelgė į Klerę ir šyptelėjo. Torė pamanė, kad jo šypsena moteris veikia taip pat, kaip Klerės šypsnys vyrus. Tik Klerės šypsena nekalta, o Branto grafo šypsnys suktas ir kupinas kėslų. Tiesą sakant, kaip tik ieškome darbuotojų. Tik nespėjau apie tai pranešti Timonsui. Gal eime kartu? Jis atkišo Klerei ranką, o tai, Torės manymu, nieko gero nežadėjo. Ji žinojo, kaip sesuo veikia vyrus, nors pati Klerė apie tai net nenutuokė. Dėl to jiedvi atsidūrė tokioje sunkioje padėtyje. Dievaži, ta mergina tikras angelas! Kordui dar neteko matyti tokio skaistaus veido ir tokių žydrų akių. Ji liekna, po apibrizgusia abrikosų spalvos suknele matyti dailūs krūtų kauburėliai. Jis kaip tik dairosi naujos sugulovės. Nesitikėjo, kad ant slenksčio išdygs tokia dieviška būtybė. 18

Įėjęs į namą Kordas stabtelėjo, o seserys, sustojusios po krištoliniu sietynu, sužiuro į jį. Timonsas, kuris stovėjo už kelių žingsnių, nukreipė į jį nuostabos kupiną žvilgsnį. Kordas pasisuko į Klerę, bet ši nuėjo prie rožių, sumerktų į vazą, ir it pakerėta gėrėjosi rausvu pumpuru. Jis pastebėjo, kad kita sesuo žvelgia į jį įtariai. Jis nusišypsojo jai draugiškai, svarstydamas, kiek laiko prireiks, kol įsivilios tą šviesiaplaukę gražuolę į lovą. Na, milorde, sakėte, kad turite darbo. Jis sutelkė dėmesį į tamsiaplaukę seserį kuo ji vardu? Velma, Valerija ar?.. Viktorija, taip, toks jos vardas. Kaip jau sakiau, mes tikrai ieškome darbuotojų. Jis nužvelgė ją. Ji buvo žemesnė už Klerę, bet ne per žema ir tikrai ne tokia trapi. Klerę galėtum pavadinti trapia. Viktorija, bent jau jo supratimu, atrodė sumani. Be to, labai saugojo seserį. Mano ūkvedė ponia Mils prieš dvi savaites pranešė išeinanti iš darbo. Po kelių dienų ji baigs tarnybą, o pamainos dar neradau. Viktorija Templ tokiam darbui gerokai per jauna ir tikriausiai pati tai žinojo. Bet jam nusispjauti; jai tikriausiai taip pat. Galbūt jus domintų toks darbas? Didžiulis palengvėjimas atsispindėjo merginos veide. Kordas pajuto keistą dilgtelėjimą. Taip, milorde, jis mane tikrai domina. Man jau yra tekę eiti panašias pareigas. Tikiu, kad susitvarkysiu su tokiu darbu. Jis pirmąkart pastebėjo, kad ji patraukli. Ne tokia akinama gražuolė kaip sesuo, bet jos veido bruožai dailūs, tamsūs antakiai išlinkę virš guvių žalių akių, nosis tiesi, o smakras tvirtas. Užsispyrėlės smakras, linksmai pamanė jis. O kaip mano sesuo? Negalėsiu priimti pasiūlymo, jei Klerei neatsiras darbo. 19

KAT MARTIN Buvo justi įtampa jos balse. Šitai moteriai verkiant reikia darbo. Bet be sesers ji nepasiliks. Ji tikriausiai dar nesupranta, kad darbą gaus tik dėl Klerės. Tapusi ūkvede galėsite samdyti ką panorėjusi. Namuose tikriausiai praverstų dar viena kambarinė. Pakviesiu ponią Mils. Ji viską aprodys, galėsite aptarti pareigas. Kadangi čia viengungio namai, manau, bus geriau, jei jus pristatysiu kaip ponią Templ. Ji papūtė lūpas, sutikdama, kad reikia pameluoti, nors tikriausiai nenorėjo to daryti. Taip, turbūt taip bus geriau. Kad dėl to nekiltų problemų Klerei, mano seserį galite vadinti panele Merion. Toks jos antras vardas. Kordas mostelėjo Timonsui, liepdamas pakviesti ponią Mils. Nustebusi plačiaklubė ūkvedė pasirodė po kelių minučių. Ponia Mils, čia ponia Templ, pristatė Kordas. Nuo pirmadienio ji užims jūsų vietą. Ūkvedė suraukė pražilusius antakius. Maniau, kad ponia Retboun Kaip jau sakiau, jus pakeis ponia Templ. O čia jos sesuo panelė Merion. Ji dirbs tarnaite. Ponia Mils neatrodė labai patenkinta, bet linktelėjo, o paskui mostu pakvietė abi moteris sekti įkandin ir ėmė kopti laiptais. Pirma apgyvendinsime jūsų seserį, pasakė ūkvedė. Paskui parodysiu, kur jūsų kambarys. Jis apačioje, greta virtuvės. Eime, Klere. Tamsiaplaukės sesers kvietimas atitraukė šviesiaplaukę nuo vazos su gėlėmis. Ponia Mils parodys, kur mūsų kambariai. Nors ji kreipėsi į Klerę, jos žvilgsnis 20

smigo į Kordą. Šiam pasirodė, kad tame žvilgsnyje esama ir perspėjimo. Tokia mintis jį pralinksmino. Kokia narsi tarnaitė. Pirmąkart per kelias savaites Kordas pasijuto galvojąs ne apie reikalus ar dingusį Itaną. Jis žvilgtelėjo į Klerę, ši lipo laiptais nulenkusi elegantišką galvą, apžiūrinėdama kilimo raštą. Kordas pastebėjo šviesių plaukų sruogą, kutenančią jai skruostą, ir pajuto prabundant vyriškumą. Džiaugdamasis staiga atsivėrusiomis neribotomis galimybėmis jis nusišypsojo. Paskui prisiminė ant stalo laukiančią stirtą dokumentų, ir šypsena dingo. Atsidusęs Kordas patraukė į kabinetą. 21

r q 22