Microsoft Word Dievo kelias, kuris buvo nutiestas mums.docx

DIEVO KELIAS, KURIS BUVO NUTIESTAS MUMS Dievo numatytas kelias tai Kristus 1 Dabar visi kartu, palaikykite tai, dabar labai garsiai! 2 Kaip nuostabiai išgelbėjo Malonė iš kančių. Pražuvęs, aklas aš buvau, Bet gyvas jau regiu. Dabar nulenkime galvas. Mūsų Dangiškas tėve, mes dėkojame Tau už didžią privilegiją, kad mes galime ateiti pas tave. Pirma, mes negalime ateiti, kaip tik per Kristų. Taigi, todėl mes patalpiname Jo Vardą prieki mūsų maldos. Ir tada mes žinome, per Jo Žodį, kad Tu atsakysi į tai, nes mes prašome Jo vardu. Jokio mūsų teisumo, nieko, ką mes turime, ką mes galėtume

padaryti: bet tik iš vienos malonės mes ateiname, prašydami Kristaus vardu. 3 Tėve, šį vakarą šiame pastate, čia gali būti daug vyrų ir moterų, kurie yra nusidėjėliais. Tu tikrai mirei už nusidėjėlius. Tegu tai bus tas vakaras, kada Dievas prakalbės į jų širdis ir pašauks juos Savo malone į Karalystę. Suteik tai, Tėve. Galbūt, jie praleido daug laiko veltui, klaidžiodami aplink nuodėmėje, bet tegu tai bus tas laikas. 4 Dėkoju Tau, Dieve, šį vakarą už Bilį Polą, mano vargšą, mažąjį, netekusį motinos berniuką, palikto. Dėkoju Tau, Viešpatie, už duotą jam Šventąją Dvasią, dabar kaip garantiją; kokią nors gražią dieną mes pamatysime mamytę vėl, viskas bus gerai. O Dieve, leisk šiandien Angelams duoti jai žinoti. Ji taip šaukė mirties valandą, kad: Tarnauk Dievui kada nors Bili Polis taps vyru ir priims Šventąją Dvasią. Į maldas atsako. Dieve, palaimink dabar šitą berniuką. Tegu jis toliau seka Mokytojo pėdomis. Kaip jo balsas drebėjo, kada jis pasakė: Tėti, aš ką tik priėmiau Šventąją Dvasią. Aš toks laimingas! 5 Dieve, tegu čia šį vakarą tai bus pergyvenimu kiekvieno negimusio iš aukšto žmogaus. Tegu šį vakarą jie priims Šventąją Dvasią. Kokią bebūtų nuodėmę būtume padarę atleisk mums, Viešpatie. Išgydyk ligonius. Perrišk tuos, pas ką sudaužyta širdis.

6 Ir dabar, Viešpatie, aš netgi nežinau, kur šį vakarą pradėti kalbėti, bet tu numatyk. Aš tikiu Tau, ir aš prašau, kad tu suteiktum mums ką nors, kas padėtų žmonėms, nes mes prašome šito Jo vardu. Amen. 7 Dabar tik dėl trumpo Rašto perskaitymo, aš noriu perskaityti Izaijo, 35. Kadangi mano žodžiai paves Dievo Žodis niekada nepaves. Todėl joks pirma joks tarnavimas nepilnas be Žodžio skaitymo. Dykuma ir išdžiuvusi žemė apsidžiaugs, pralinksmės stepė ir pražys kaip narcizas; Puošniai pražys ir linksminsis, džiaugdamasi ir džiūgaudama; jai duota Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas; jie pamatys Viešpaties šlovę, mūsų Dievo didybę. Sustiprinkite pasilpusias rankas ir drebančius kelius. Tarkite esantiems baugščios širdies: Sutvirtėkite ir nebijokite: štai jūsų Dievas, jo atkeršijimas ir atpildas; Jis ateis ir jus išgelbės. Tada atsimerks aklųjų akys, ir kurčiųjų ausys atsivers. Tada raišas šokinės kaip elnias ir nebylio liežuvis giedos; vanduo trykš dykumoje ir upeliai tekės stepėse.

Sausa žemė pavirs vandens telkiniu, ir išdžiūvusi vandens šaltiniais; kur šakalai gyveno, augs nendrės ir meldai. Ten bus platus vieškelis, ir takas, ir bus vadinamas Šventumo Keliu: juo neis nešvarusis; bet tik jiems jis bus; einantys šiuo taku, net ir nepatyrę, nepasiklys. Ten nebus liūto, ir joks plėšrus žvėris nevaikštinės juo, jo ten nebus; išgelbėtieji juo keliaus. Viešpaties išlaisvintieji sugrįš ir ateis į Sioną džiūgaudami, ir amžinas džiaugsmas ant jų galvų; jie ras linksmybę ir džiaugsmą, o liūdesys ir dejonės pasitrauks. 8 Tegu Viešpats prideda savo palaiminimų prie perskaityto skaityto Jo Žodžio. Šį vakarą man norėtųsi jums kalbėti, jei leis Dievas, kuo trumpiau. Žiūrėsiu į savo laikrodį štai čia, kad jūsų šiandien vakare per ilgai neužlaikyčiau. 9 Paskui, ką aš per visą šią savaitę bandžiau parodyti žmonėms, kad nėra jokio reikalo bijoti. Blogiausia, ką gali velnias ant jūsų uždėti, tai baimę. Netgi jeigu pas jus būtų vėžys, ir jūs nebijotumėte ir tikėtumėte, kad Dievas jus išgydys, tai jūs nebūtumėte labai blogame stovyje. Dievas pasirūpins tuo. Jeigu ir sirgote,

nepriklausomai nuo to, kas tai, jeigu jūs nebijosite Tokiu būdu, baimė tai vienas iš blogiausių dalykų, kurį velnias gali uždėti ant žmogaus. 10 Ir taip, šioje savaitėje aš bandžiau įrodyti Raštu, kad žmogui, kuris gimęs iš aukšto iš Dievo Karalystės, nėra ko bijoti. Jūs absoliučiai saugiai apsaugoti Jėzuje Kristuje. Visi, kuriuos Man duoda Tėvas, pasakė Jis, ateis pas Mane. Niekas negali ateiti pas Mane, jei Tėvas jo nepatraukia. Tėvas turi pritraukti jį pas Mane, ir ateinančio pas Mane neišvarysiu lauk. Ir visus Niekas negali išplėšti jų iš Mano Tėvo rankos. Niekas ne didesnis, kaip Jis. Kas Mano žodžių klauso ir Mane Atsiuntusį tiki, tas turi Amžinąjį Gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į Gyvenimą. Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi ne turės, bet turi (dabartinis laikas) Amžinąjį Gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. 11 Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, Kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai. Štai jums, prašom! Nuolatos užantspauduoti iki jūsų atpirkimo dienos. Ne tik nuo vieno prabudimo iki kito, bet iki jūsų atpirkimo dienos. 12 Dieve! Kaip Šventoji Dvasia atėjo šiandien ryte ir palaimino mus tame, laikė mus čia šiandien ryte iki puse antros, maždaug nuo puse vienuolikos. Kaip Jis palaimino mus!

13 Ir taip, šį vakarą aš noriu pakalbėti apie Izaijas pasakė čia: Ten bus platus vieškelis ir šventumo takas. Ir taip, aš noriu kalbėti tema: Dievo kelias. Dievo Kelias, kuris buvo nutiestas mums. 14 Ir taip, jeigu aš ruoščiausi į Niujorką, geriausia ką aš galiu padaryti, tai nebandyti rasti, geografiškai, kur aš randuosi, ir išvykti į šiaurę. Bet geriausia ką galima padaryti, tai įsigyti žemėlapį ir vadovautis žemėlapiu (teisingai?) magistrale. Jeigu šito nepadarysiu, tai aš pateksiu į keblią padėtį. 15 Į Dievo Karalystę nėra lengvų ir trumpiausių kelių. Jūs žinote, mes bandome nutiesti trumpą ir lengvą kelią, mes patenkame čia, kur nors į tvenkinį, ir žemyn į liūną. Ir štai ką mes darome, kada mes nukrypstame nuo didžio, seno Dievo greitkelio. Dievas nutiesė taką, kelią. 16 Kada Izraelio sūnūs išėjo iš Egipto žemės, jie judėjo Dievo taku. Jis atvedė prie Raudonosios jūros. Tai keista, kad Dievas nutiesė Savo kelią tokiu būdu, bet Jo takas praėjo tiesiai per jūrą. 17 Taigi, kada atėjo laikas ir lemiamas susirėmimas, ir Izraelis stovėjo ten prieš jūrą, Dievo takas vedė per jūrą. Taigi, Dievas pažvelgė žemyn pro Ugnies Stulpą jūra išsigando ir atsitraukė, ir Izraelis perėjo sausa žeme. Dievo kelias vedė per jūrą. 18 Paskui Jis nuėjo tiesiai į dykumą prie Maros šaltinio, kartus vanduo. Argi nekeista, kad

Dievas vedė Savo vaikus per karčius vandenis? Bet visi jie ėjo keliu. Bet kada Jis buvo ten, priemonė nuo kartaus vandens stovėjo ant kranto: Mozė nukirto medį ir įmetė jį į vandenį, ir vėl pasidarė saldus. Kas per ugnį, kas per srovę, Bet per Kraują perveda visus Dievas. 19 Tai kelias, kuriuo Dievas veda Savo vaikus: Dievo takas, Dievas numatė kelią. Jeigu Izraelio sūnums reikėtų bandyti eiti užuolankomis ir apeiti aplink, piečiau šito kelio, tai jie patektų į bėdą. Jie turėjo sekti paskui Debesies Stulpą, Ugnies Stulpą, Kuris vedė juos. Jie sekė paskui Jį. 20 Ir jeigu Bažnyčia šiandien vakare tik seks paskui Ugnies stulpą, paskui Šventąją Dvasią, jūs visiškai tiksliai pasieksite Kanaaną. Pas Dievą yra kelias, numatytas kelias. 21 Yra du keliai, kuriais gali eiti žmogus: ir tai jo kelias arba Dievo kelias, ir tai teisingas kelias arba neteisingas kelias. Ir jūsų kelias tai visada neteisingas kelias, o Dievo kelias teisingas kelias. Ir tu negali būti savo paties kely ir tuo pačiu ant Dievo kelio, todėl tu turi pasitraukti nuo savo paties kelio, kad Dievas galėtų turėti Jo kelią tavyje. Tai tiesa. Dievas nutiesia numatytą kelią.

22 Žmogus visada norėjo nutiesti savo asmeninį kelią. Edeno sode Dievas sukūrė žmogų, todėl jis neturėjo nieko keisti. Dievas sukūrė jį tobulu, bet žmogus panoro savo asmeninio kelio: jis norėjo įsikišti, jis norėjo sužinoti. Ir tada, kai tik jis puolė Mes praėjome tai šioje savaitėje mūsų mokymuose iš Rašto. Jis padarė sau religiją. Jis nelaukė Dievo, kad Tas padarytų jam religiją. Jis pat padarė sau religiją, bet jis sužinojo, kad jo religija, jo dangalas nesuveiks. Tai buvo visada būdinga žmogui. Jis norėjo savo paties kelio. Bet pas Dievą buvo kelias. Taigi, žmogus pasidarė figos lapelius ir pridengė jais save, save ir savo žmoną, bet kada jis atėjo, kad pasirodyti prieš Dievą, jis sužinojo, kad tai nesuveikė. 23 Ir aš sakau jums, draugai: buvo daug žmonių, ir jie yra šį vakarą, kurie, priėję prie kelio pabaigos, sužinos, kad tai maža paviršutiniška religija, už kurios jūs laikėtės, nesuveiks. Suveiks ne kas kita, kaip tai, kad būti gimusiu iš aukšto. Jėzus pasakė: Jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Karalystę. Jokiu būdu, neturi reikšmės, ar žmogus metodistas, baptistas, presbiterionas, nepriklausomai nuo to, kuo jis yra: jis neįeis, kol jis negims iš vandens ir Dvasios. Gimęs reiškia, kad jis pakeistas. Jis turi mirti pirmiau, nei jis galės gimti. Tokiu būdu tu turi

mirti pats sau, būti atgimusiu iš aukšto Jėzuje Kristuje. Tai tiesa. 24 Ir taip, aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį: pasirodė, kad jis bando nutiesti savo kelią. Pas mus buvo tai šį rytą, kaip Kainas pabandė nutiesti sau kelią. Jis nunešė ten truputi obuolių, ir kriaušių, ir persikų, ir moliūgų (taip viską, kas buvo!), uždėjo tai ant aukuro ir pasakė: Ir taip, Viešpatie, aš pastačiau aukurą. Aš pastačiau bažnyčią. Aš geras bažnyčios narys. Matote? Aš kiekvieną dieną vaikštau į bažnyčią. Aš atėjau čia pastatyti aukuro. Aš uždėjau ant jo auką. Dabar aš ruošiuosi atsiklaupti ir pasimelsti. Ir dabar, Viešpatie, aš noriu, kad tu mane priimtum. Bet Dievas jį atmetė. 25 Ir ta pati sena religinga dvasia gyvena tiesiog bažnyčios tarpe šiandien, tas pats dalykas: tiek religinga, kokia tik gali būti, ir žino apie Dievą ne daugiau, nei gegentotas žinotų apie Egipto naktį. Jūs žinote, kad tai tiesa: religinga dvasia! Negalvokite, kas Stalinas tai antikristas. Biblija sako, kad šios dvi dvasios taip arti vienas kitos, apgautų pačius išrinktuosius jeigu galėtų. 26 Mes sužinome, kad Judas Iskarijotas nuėjo tiesiai ten; ir išėjo, ir džiaugėsi, ir pamokslavo Evangeliją; sugrįžo atgal, šaukdami ir rėkdami, ir turėjo nuostabų laiką su kitais mokiniais. Šventojo Mato, 10-as skyrius. Bet jis visą laiką ėjo paskui mokinius, tačiau įsikūnijęs velnias

(ir nuolat lydėjo), kaip Jėzus buvo įsikūnijusiu Dievu. Kainas ir Abelis, nuo Edeno sodo. Bet kada jam atėjo laikas pakilti į Sekmines ir gauti palaiminimą, jis parodė savo veidą. 27 Ir kada tu eini pakalbėti apie gimimą iš aukšto, Šventosios Dvasios krikšto gavimą, devyni iš dešimties atvejų tos dvasios parodys savo veidą, tuo, kas jos yra. Jos pasakys: Tai fanatizmo susitelkimas. Stovėkite nuo šito toliau. Broli, tai Dievas šiandien numato kelią žmogui. Aleliuja! 28 Žiūrėkite, Dievas visada nutiesia numatytą kelią. Dievas privalo nutiesti kelią. Dievas nutiesia kelią gamtai. Kodėl pas mus šie didžiuliai potvyniai šalyje? Jūs iškertate visą mišką ir panašiai, leisdami jai nuplauti pasroviui žemiau. Jūs statote čia užtvankas, pasroviui žemiau, ir užpildote upės vagą. Ji ten teka, vanduo. Jūs įsikišate į gamtą. Pas Dievą buvo numatytas kelias. Štai kas sukelią potvynius. Visur, į ką įsikiša žmogus, į tai, ką dievas padarė tobulai, jūs padarote tai paskui netobulu. Tiesa. 29 Ir taip, lygiai taip pat kaip, pavyzdžiui, kaip antys. Man patinka stebėti per sezoną antis, kada aš vykstu pamedžioti kalnuose. Aš buvau ten rudenį. Ir taip, ten visos antys palieka Luizianą ir iš tų vietų ir žemiau iš pelkių. Ir keliasi į šiaurę, ir jos apsigyvena, suka lizdus ir augina savo mažus ančiukus. Paskui maži

ančiukai užauga, gal užauga maždaug rugsėjį, šiuo metų laiku, arba rugsėjo pabaigoje. Ir tada maža antelė, mažas antinas, jis niekada nepalieka to tvenkinio, jis yra tik čia, tvenkinyje. 30 Po kurio laiko šalnos užeina ten ant kalno. Ten nukrenta truputi sniego, ir šaltas vėjelis perpučia kalną. Ta maža antelė tai jaučia. Ir taip, jis niekada niekur nebuvo, tik šiame tvenkinyje, juk jam nėra dar ir metų. Jis pakelią galvą aukštyn, mažas laukinis ančiukas, ir nuplaukia į tvenkinio vidurį, ir šaukia ga-ga-ga kiekviena antelė tvenkinyje atplaukia pas jį. Kiekviena antelė šiame tvenkinyje žino, kad jis gimė vedliu. Ir ši maža antelė pakyla iš to tvenkinio, be kompaso arba dar kažko, ir skrenda į Luizianą, į ryžių laukus tiksliai, kaip tik gali. 31 Panašu, kad, bet kuriuo atveju, pas krikščionis turi būti anties pojūtis. Argi ne? Tiesa. Teisingai. 32 Kodėl? Jūs pasakysite: Tai instinktas. Ne, jie juda Dievo numatytu keliu. Dievas duoda jiems kelią, instinktą, kad nuvesti juos ten, ir jie tiki tuo. 33 Bet Dievas duoda žmogui Šventąją Dvasią, o jis Ją atmeta, jis nori savo asmeninio kelio. Bet pas Dievą yra numatytas kelias mums. Aleliuja! Aš jaučiuosi truputi religingai šį vakarą, po šito ir kelių prabudimo vakarų!

34 Pastebėkite, štai ką! Taip, pone. Ta maža antelė judės ten. 35 Ir aš pasakysiu jums dar kai ką. Jūs nuvažiuotumėte tenai, o laikraštyje sakoma: Rytoj bus puikus oras. Ir jūs eitumėte pamedžioti, ir jūs pažiūrėtumėte į tai, kaip triušiai pasitraukia, kad pasislėpti toje žolėje. Nesidomėkite jūs tais laikraščiais. 36 Jūs pažiūrėkite kaip sena kiaulė nuima velėną nuo šiaurinio kalno šlaito ir perneša ją štai ten, į pietinį kalno šlaitą, ir paruošia sau guolį pietiniame kalno šlaite. Ji žino apie tai daugiau, nei visi laikraščių komentarai pasaulyje. Tiksliai. Pas ją yra instinktas. Ji apeina aplink į pietinę pusę, kad pasislėpti nuo ateinančio ten šalto šiaurinio vėjo. [Brolis Branhamas beldžia į sakyklą] O, Dieve! 37 Jeigu pas meitėlį užtektinai proto, kad pasislėpti nuo silpno vėjo, kaip dėl jūsų, kas su Šventąja Dvasia? Aleliuja! Tai jūsų instinktas. Taip, pone. 38 Ir Dievas davė jiems instinktą. Tai Dievo numatytas kelias jiems. Jie gyvena Dievo numatytame kelyje. 39 Paimkite, pavyzdžiui, gėlelę. Kada ji nuvysta, ji nusileidžia žemyn, į žemę. Jai galas, ji gyvena vėl. Dievas nutiesė numatytą kelią jai, ir ji tiki tuo. 40 Dievas visada nutiesia numatytą kelią. Kartais jis neveda per malonius dalykus, kartais jis

praeina per sunkumus, bet tai Dievo numatytas kelias. Bet kuriuo atveju, Dievas tai daro. 41 Kartą pas Jį buvo žmogus ant Dievo numatyto kelio, jis turėjo įeiti, praeiti per liūtų urvą, bet jis ėjo Dievo numatytu keliu. Dievas ištraukė jį iš ten vėl. Aleliuja! 42 Aš galiu matyti kelis žydų vaikus, esančius ten, Babilone, kartą ryte. Jie atsisakė garbinti stabą. Teisingai. Jie pasakė: Mes šito nedarysime. Grokite visą muziką, kokia patinka, ir pūskite savo kornetais ir trimitais, bet mes nepulsime savo veidu prieš jūsų stabą. Aleliuja! 43 Duok dar mums kelis Šadrachus, Mešachus ir Abed Negus (taip, pone!), kurie nekris veidu prieš jūsų pasaulio šlamštą. Mes neturime pasiduoti tam. Dievas Šventąja Dvasia padarė mus laisvais. Aleliuja! Taip, pone. 44 Ir taip, aš galiu ten matyti, kartą ryte. Nagi nagi nukreipkime mūsų kameras štai čia minutei, ir pasekime, ir pažiūrėkime. Aš galiu ten matyti šiuos berniukus kartą ryte. Jie pasakė: Dabar klausykite, karalius pasakė: Kiekvienas, kas nenusilenks, mes tą įmesime į ugnies krosnį. 45 Jie nuėjo ir meldėsi visą naktį. Sekančią dieną, kada pasigirdo šito garsai, kad jie nusilenktų prieš tą atvaizdą, jie (oho!) pasisuko į tai nugara!

46 Taigi, jis teina, pasakė: Vaikinai, jūs ką, taip padarėte? Taip. Gerai, mes užkursime krosnį septynis kartus stipriau, nei kada nors buvo. 47 Ir taip, argi ne keista? Ten buvo trapas, nutiestas ten, vedantis prie krosnies angos. 48 Virš viso Babilono tą rytą buvo raudona pašvaistė, ugnies riaumojimas. Aš galiu matyti karalių Nebukadnecarą, kaip šiuolaikinį šiandien žmogų, jis atsisėdo ten ir pasakė: Ir taip, mes tiesiog išdeginsime visą šią Šventosios Dvasios religiją iš šių vaikinų. 49 O, taip, jūs negalvokite, kad šėtonas nedegins jus. Jis būtinai. Bet atminkite: Šventoji Dvasia pati yra Ugnis. 50 Ir taip, norite pažiūrėti? Dievo kelias vedė tiesiai per tą trapą. Aš matau Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą žengiančius mirties eisena. Aš galiu girdėti, kaip Šadrachas sako: Abed Negai, tu meldeisi visą laiką? Taip. Ką gi, gerai. O jūs tikri, kad jūs Dievo kelyje? 51 Taip, pone. Ir Dievas pasakė mums Savo Žodyje, kad nesilenkti stabams, ir mes nedarysime šito. Dievas galingas išgelbėti mus iš šios liepsnojančios krosnies. Jeigu Jis šito nepadarys, kas iš to? Mes nesiruošiame nusilenkti. Mes einame Dievo numatytu keliu.

52 Aš galiu girdėti, kaip kažkas sako: O jūs tikri, kad jūs stojote ant Jo numatyto kelio? Taip! Aleliuja! 53 Kai kurie sako: Gerai, argi jūs negalvojate, kad visi šie žmonės, galbūt, gali būti teisūs, o ne jūs? 54 Ne, pone. Biblija taip kalba, ir mes pasiliekame su Ja. Jie tiesiai nuėjo šituo trapu. Aš galiu Karštis tiesiog toks Labai didelis karštis buvo beveik Tai sudegino žmones, kurie juos įnešė. 55 Jie jau buvo pasiruošę įžengti. Dievas nepasakė nei žodžio. Jie ir toliau eina numatytu keliu. Priėjo tiesiai prie krosnies angos. Priartėjo laikas, jie pasiruošė žengti į degančią krosnį Jūs žinote, čia tiesiog dabar prieš mane iškyla labai niūrus paveikslas. Žmonės, kurie bando gyventi teisingai Dievo atžvilgiu, einantys Dievo numatytu keliu, juos ruošiasi sudeginti. Koks paveikslas 56 Pastebėkite, visą laiką čia kažkas vyko, kažkas vyko ir ten, aukštai, tuo pat metu. Truputi pakelkime žvilgsnį aukštyn ir pažiūrėkime, kas vyksta. Aš galiu matyti, kaip ten sėdi Jis, ir Jis apsirengęs karališkais rūbais. Aleliuja! Aš galiu matyti, štai pirmas dalykas: iš dešinės pusės prieina didis Angelas vardu Mykolas. Jis atsistojo ten. Jūs tai žinote? Aš girdžiu, kaip Jis prieina prie Jo iš dešinės pusės, sako: Viešpatie! Aš galiu matyti, kaip jis

ištraukia savo kardą iš po skydo, štai taip, ir sako: Tu žiūrėjai žemyn į Babiloną šį rytą? Ten yra žmonės, einantys Dievo numatytu keliu. Ten žmonės, kurie mielai pasiruošę užantspauduoti savo liudijimus šį rytą. Mūsų brolius tuoj-tuoj sudegins. Aš girdžiu, kaip jis sako: Leisk man eiti ten. Aš pakeisiu padėtį. Aš manau, kad jis galėtų tai padaryti, aš manau. 57 Aš girdžiu, kaip Jis sako: Ne, negaliu leisti tau tai padaryti, Gabrieliau. Tu buvai arba Mykolui. Tu buvau nuostabiu Angelu. Taigi, paslėpk savo kardą, atsistok stovėsenoje ramiai ten. 58 Štai prieina kitas Angelas. Jo vardas Metelė, daro vandenį karčiu. Štai jis prieina, sako: Viešpatie, pažiūrėk ten. Turiu visą kontrolę vandeniui. Tu pavedei šį darbą man sunaikinant tvanu, ir aš nušlaviau visą pasaulį, visus, išskyrus Nojų ir jo giminaičius. Dabar, pasakė Jis, leisk man eiti ten, ir aš nušluosiu Babiloną iš žemėlapio. 59 Aš girdžiu, kaip Jis sako: Metėle, tu gali tai padaryti, žinau, bet Aš negaliu leisti tau eiti. Šis darbas dėl tikro vyro. A! A! 60 O, aš matau, kaip Jis pakyla, štai taip. Jis tuojtuoj padarys paskutinį žingsnį. Aš galiu matyti, kaip Jis ištiesia ten ranką ir sako: Ateikite čia! prie didžiulio griaustinio debesies, kabančio štai ten, iš užpakalio. Oho! Tas pakluso Jam.

61 Aš galiu matyti Jį, girdėti, kaip Jis sako: Rytų vėjau, šiaurės, vakarų ir pietų eikite čia ir neškite šį griaustinių debesį. Aš ruošiuosi važiuoti ant jūsų, kaip ant arklių. Aš ruošiuosi atsisėsti ant šio griaustinių debesies šį rytą, kaip ant vežimo. Aš leidžiuosi į Babiloną. Pats! Aleliuja! 62 Aš galiu matyti, kaip Jis ištiesia aukštyn ranką ir pagriebia vingiuotą žaibą ir štai taip įkaitina juo dangų nuo krašto iki krašto būtent tada, kada jie žengia savo paskutinį žingsnį, eidami Dievo numatytu keliu. Ir maždaug tuo laiku, kada jie patenka ten, Jis aplenkia Gyvenimo Jūrą ir nulaužia palmę, ir Jis stovėjo ten, vėdindamas juos vėjeliu. Aleliuja! Jis visada ten, kada Žmonės eina numatytu keliu. Taip, pone! 63 Kažkada ten buvo senas pamokslininkasapgavikas, senas šventumo pamokslininkas štai ten, labai seniai praeityje, vardu Nojus. Jis pasakė: Jūs žinote, lys lietus, ruošiasi užeiti audra. 64 Aš galiu girdėti, kaip žmonės vaikšto aplink ir sako: Paklausykite, jūs girdite, ką sako ten šis senas šventas velenėlis? Jis pasakė: Bus lietus. Juk niekada nelijo lietus žemėje ir bus lietus? Kaipgi, iš kur atsiras šis vanduo? Gerai, panaudokime mokslą ir sužinokime, yra ten aukštai koks nors vanduo. Juk nėra, nėra ten jokio vandens. Kas yra? Tas senas pamokslininkas išprotėjo.

65 Bet Dievas taip pasakė! Dievas pasakė: Pastatyk arką, Nojau, išgelbėti namiškius, kad išgelbėti žmones. O pas Nojų buvo užtektinai proto, kad tai padaryti. Štai ir viskas. Jis atėjo ir paruošė arką. 66 Ir kartą, aš girdžiu, kaip kai kurie iš jų ten, ant kampo, liežuvauja, žemai, verslininkų rajone. Kai kurie iš jų sako: Ei, kaip ten dėl šios istorijos apie lietų, šis senas pamokslininkasapgavikas sako, kad ten lys lietus? Jūs kada nors girdėjote tai? Ir jis galvoja, kad jis Dievo numatytame kelyje. Jis buvo. Amen. 67 Pirmiausia, žinote, tenai pasigirsta griaustinis ir žaibas. Aš galiu matyti ten didelę kupranugario patelę, senutė-mamytė, žiūri aukštyn ir sako: Tėti-kupranugari, tu girdi, kas ten buvo? Tai buvo griaustinis. Tai būtent tas, ką sakė Nojus. Eikime į arką. Jie nuėjo žemyn kalno šlaitu. O štai ateina tėtis-arklys ir mama ir visos kitos poros, tiesiai į arką, vienas paskui kitą. Dievas uždarė duris, siuntė lietų. Nojus buvo Dievo numatytame kelyje. 68 Kai kurie iš jų užlipo ant rastų, pasakė: Aš išsilaikysiu ant plausto. Bet aš jums pasakysiu, kada pradėjo siausti audros, arka pakilo. Aleliuja! Juk jie buvo ant Dievo numatyto kelio! Dievas visada laimins žmones, kurie eis keliu, kuris numatytas. Jis niekada nenumatė rąstų. Jis niekada šito nenumatė. Jis numatė arką.

69 Ir šiandiena, mano broli ir sese, yra kelias, numatytas vyrams ir moterims, jis per Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, Kuris mirė štai ten, Kalvarijoje; ir per Jo Kraują mes turime nuodėmių atleidimą ir galime gauti Šventosios Dvasios krikštą kaip patvirtinimą nuo Dievo, kad jis priėmė mus Savo Sūnuje, Jėzuje Kristuje, kas saugiai saugo. Aleliuja! 70 Šiaip ar taip ruošiatės pavadinti mane šventu velenėliu, tad galite su tokiu pasisekimu pradėti tiesiog dabar. Gerai. Aš jaučiuosi visai neblogai. Gerai. 71 Jūs tikite tuo? Tai Dievo kelias ir vienintelis kelias. Tai ne metodistų kelias, ne baptistų kelias, ne presbiterionų, ne sekmininkų. Tai Kristaus kelias. Kristus štai Dievo numatytas Kelias. Jis Dievas, numatęs Auką. Jis Jehova-Rafa. Jis Jehova-Ire. Jis Jehova- Manasija. 72 Kada Abraomas paaukojo kaip auką Izaoką, jis pavadino tą vietą Jehova-Ire : Dievas numatys Sau auką. Ir tai ten yra: Dievo Sūnus. Amen! Dievas visada nutiesia pabėgimo kelią. Taip, pone. 73 Kažkada ten buvo senas pamokslininkas, ten pamokslaujantis, vardu Eliziejus. Jis nuėjo ten, ir jis peržvelgė šalį, ir jis pasakė: Aš jums sakau, tai pats bjauriausia iš to ką mačiau. 74 Senasis karalius ten nuėjo ir susituokė su maža išsidažiusia Izabele, dažų ant jos veido

užtektų, kad padaryti Vienintelė moteris Biblijoje, kuri kada nors dažė savo veidą. Ir jūs žinote, kaip Dievas su ja pasielgė? Dievas sušėrė ją šunims. Ir tai vienintelis kuris man žinomas. 75 Kai matote moterį su storu sluoksniu dažų ant veido, žinote kaip ją galite pavadinti? Pasakyk: Sveiki, ponia mėsa dėl šuns. Štai kas ji kaip mėsa šuniui. O, Dieve! Paklausykite, broli, aš ką tik sugrįžau iš Afrikos. Šis šlamštas ateina iš pagoniškos genties. Pagonys dažo save. 76 O, broli, kada vyras ir moteris susitvarko su Dievu, tu neturi jiems tai kalbėti: gėdijasi patys savęs. Aleliuja! Tai tiesa! 77 Vaikine, pirma ką tu sužinai: pas ją visi izraeliečiai tai darys. Elijas pasakė: Dieve, uždaryk dangų. Padaryk ką nors su tuo. 78 Dievas prakalbo iš aukštai ir pasakė: Ir taip, Elijau, pasakysiu tau ką tu padarysi. Nusileisk ir pasikalbėk su Ahabu. 79 Ir štai ateina senas pamokslininkas, leisdamasis iš tų vietų, štai taip aplink jį didelis avies gabalas, veidas, dygliuotas nuo barzdos kaip gauruotas vikšras. Atėjo ir atsistojo prieš karalių, ir pasakė: Nebus nei rasos, nei lietaus, nebent man paliepus. Aleliuja! Jis buvo ant Dievo numatyto kelio. Taip, pone. 80 Ai, eik iš čia, tu fanatike! Tvarkoj, mes žinome, ką darome!

81 Senasis Elijas pasakė: Viešpatie, ką gi aš turiu padaryti? Tu numatysi likusią kelio dalį. Tai aš padariau. Pasakė: Pakilk štai ten, prie Kerito upelio, ir apsistok ten. 82 Gerai, labai bloga vieta, bet aš pakilsiu ir ten apsistosiu. Tu pasakei: Užlipk ten. Jeigu Tavo takas veda ten, tai aš ten nueisiu. 83 Ateina ir apsistoja. Pasakė: Ir taip, Viešpatie, ką aš dabar ruošiuosi čia daryti? Sėdėk čia. Tiesiog pasilik čia. 84 Ir visų pirma, žinote, jis pradeda jausti alkį. Jis pasakė: Viešpatie, aš truputi išalkau. Ir štai praskrenda pro šalį varnas. 85 Kai kurie iš jų kalbėjo: Pažiūrėkite į tą seną pamokslininką, šventą velenėlį, kuris sėdi ten ant kalvos. Argi jis neišprotėjęs? Taip, tas vaikinas sėdi ten saulėje, jis mirs. Juk jis fanatikas! 86 Ir visų pirma, žinote, išdžiuvo visi šaltiniai. Nėra niekur vandens, kad atsigerti, šioje žemėje. Bet kiekvieną kart, kada Elijas norėjo gerti, jis tiesiog pasilenkdavo prie Kerito upelio ir gerdavo. Paskui, kada jis norėdavo valgyti, ten atskrisdavo varnas su sumuštiniu snape, sakydavo: Štai, prašom, Elijau. 87 Jūs paklausite: Iš kur varnas imdavo? Tu turi galvoje, broli Branhamai, kad tu tuo tiki? Taip, pone. Taip, pone. Tu turi galvoje, kad varnas atnešdavo Elijui ką nors pavalgyti per tris metus ir šešis mėnesius? Aš tikiu tuo.

Pasakysite: Iš kur jis imdavo? Aš nežinau. Vienintelis dalykas, kurį aš žinau: varnas kažkur tai gaudavo, jis atnešdavo tai Elijui, Elijas tai valgydavo ir gyveno tris metus ir šešis mėnesius tuo. Tai tiesa. Aš tuo tikiu. 88 Tas pats su Tu pasakysi: Kas daro tave tokiu laimingu? Kas verčia tave mostelėti ranka? Aš nežinau. Vienintelis dalykas, kurį aš žinau: Kalvarija užmokėjo už Tai, ir Biblija išmokė Šito, Šventoji Dvasia atnešė Tai, aš gavau Tai. Aleliuja! Aš netgi nežinau, iš kur Tai ateina, bet aš Tai gavau. Aleliuja! Tiesa! Aš negaliu pasakyti jums, iš kur Tai ateina, bet Tai čia atėjo. O, Dieve! Tai geriau pritaikys jūsų paltuką! Žinoma! Aleliuja! Nesijaudinkite, tai reiškia: Girkite mūsų Viešpatį! Amen. Tai reiškia: Tebūna taip. O, Dieve! Žinoma, kad taip. Aš nežinau 89 O jie kalbėjo, kad, sėdėdami ten, jis buvo išprotėjusiu? Tai bent! Ateina Ateina laikas pavalgyti; čia atskrenda juodas nešėjas, sako: Štai, prašom, Elijau. Štai jūsų pusryčiai! Juk jis buvo turtingesnis, nei puse žmonių, kurie čia šį vakarą! Aš manau, kad nelabai daug kas čia šį vakarą turi juodus tarnus. Bet pas jį buvo keli juodi tarnai, keli varnai, kurie atnešdavo jam ką nors pavalgyti kiekvieną kart. Aleliuja! Šlovė! Pas Dievą buvo kažkur valgykla. Jis paruošdavo tai, pagamino tai, siusdavo jam tai. Aleliuja! Tas pats Dievas gyvena ir valdo šiandien.

90 Jis pasiliko Jo numatytame kelyje. Dievas pasakė: Užlipk ten ir apsistok ten. Taigi, jis tai padarė. Tai buvo viskas, ką jis žinojo, kad padaryti. Ką jūs galvojate apie tai, jūs tikite, kad tai tiesa? Tai tiesa. Amen! Taip, pone. 91 Viena mergaitė kartą ėjo gatve, ji pasakė? ji ėjo, pasakė: O, aleliuja! Aleliuja! Ji ką tik gavo Šventąją Dvasią. 92 Taigi, ten ant kampo sėdėjo senas skeptikas, pasakė: Kodėl tu tokia laiminga, jauna ledi? 93 Pasakė: O, Jėzus tik ką išgelbėjo mane ir pripildė mane Šventąja Dvasia. Pasakė: Aš tokia laiminga! 94 Pasakė: Paklausyk, kas gi ten tavo rankoje? Atsakė: Mano Biblija. Paklausė: Tu tuo tiki? Žinoma! Pasiteiravo: Tu pilnai tuo tiki? Pilnai. 95 Pasakė: Ir tu tiki šia istorija apie Joną? Taip. 96 Pasakė: Tu tiki, kad banginis iš tikro prarijo šitą žmogų? Taip, pone. Aš tuo tikiu. 97 Pasiteiravo: Kaip tu ruošiesi įrodyti tai kaip nors kitaip, be tikėjimo? Ji atsakė: Na, kada aš pateksiu į dangų, aš tiesiog paklausiu brolio Jonos. 98 Skeptikas pasakė jai, tarė: Kas, jeigu brolio Jonos nėra danguje?

Atsakė: Tada jūs paklausite jo. Aleliuja! Jam lieka tik viena vieta, tai pragaras. 99 Jeigu jūs atmetate Dievo kelią, jūs turite eiti į pragarą. Jūs turėsite. Tai vienintelis kitas kelias. Taip jūs randatės arba viename kelyje, arba kitame. Amen. Gerai. 100 Aš galiu jį matyti ten, sėdi ten, ir varnai atneša jam ką nors pavalgyti. 101 Nuėjo atgal, ten žemyn. Kartą jis nusileido nuo kalvos, ir Dievas pasakė: Ir taip, upelis išdžiuvo. Aš noriu, kad tu eitum ten, į našlės namus. Kokia vieta pamokslininkui, kad eiti! Dievas pasakė jam eiti. Tai numatytas kelias. Jis nuėjo ten. Ir ji nebuvo izraeliete, dargi. Ne, ji nebuvo. Ir ji ėjo ten atgal ir jis nusileido nuo kalvos. 102 Ir kada jis nusileido nuo kalvos, jis sutiko seną našlę, stovinčią kieme, ji skaldė ir rinko malkas. Pasakė: Įeik vidun, ir duok man ką nors pavalgyti, ir atnešk man truputi vandens. 103 Ji atsakė: Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nieko neturiu, tik saują miltų statinaitėje ir truputį aliejaus puodelyje. Štai renku truputį malkų. Parėjusi paruošiu sau ir savo sūnui valgį ir, suvalgę jį, numirsime. 104 Pasakė: Eik pirma atnešk man truputi vandens, ir iškepk paplotėlį ir atnešk jį man. Aleliuja!

105 Ką ji ruošiasi padaryti? Ten Dievo numatytas kelias: Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir Jo teisumo. 106 Jūs sakote: Broli Bilai, mano motina pabėgs iš namų. Mano vyras nebegyvens su manimi. 107 Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo (Aleliuja!), o visa tai bus jums pridėta. Tai tiesa. 108 Kaip man tai padaryti, broli Bilai? Tiesiog eik pirmyn ir daryk tai. Jėzus pasakė: Sek paskui Mane. Tiesa. Žiūrėk kas teisu. Gerai. 109 Ir pirmiausia, žinote, ji įeina, ji paima tas dvi malkas ir suskaldo jas. Jūs žinote seną indėnų būdą skelti malkas, koks jis? Tai buvo kryžius, žinoma. O ties susikirtimu jie uždega juos viduryje. Štai kur buvo ugnis, degė šioje krosnyje dėl kukurūzų paplotėlio. 110 Atnešė kukurūzų paplotėlį ir padavė jį pamokslininkui, jis stovėjo ten ir valgė. Pasakė: Dabar eik atgal ir paimk vieną sau ir savo sūnui sūnui. Nes TAIP SAKO VIEŠPATS: Miltai statinaitėje nesibaigs ir puodelyje aliejaus nesumažės iki tos dienos, kol Viešpats žemei duos lietaus Aleliuja! 111 Ką? Kadangi ji pirma ieškojo Dievo Karalystės, nes ji ėjo Dievo numatytu keliu, Dievas apdovanojo ją. Jūs tikite tuo? [Susirinkimas sako: Amen.] Taip, pone! 112 Ten buvo moteris kažkada, kuri neteko savo brolio. Jo vardas buvo Lozorius. O, jis buvo

geras berniukas, ji nenorėjo jo netekti. Ir jis mirė. Ji siuntė pas savo Pastorių (arba Evangelistą), kuriuo buvo Jėzus. Ji išėjo iš bažnyčios, ir ji paliko viską, ką ji turėjo. Ir ji siuntė pas Jėzų, kad ateitų pasimelsti, o Jis tiesiog liko vietoje. Siuntė vėl, o Jis pasiliko vietoje. Jis pasakė: Aš nieko nedarau, kol Tėvas neparodo Man. Tėvas jau parodė Jam, kad Lozorius mirs. 113 Jis ateina po kurio laiko, maždaug po trijų ar keturių dienų. Jis pasakė: Lozorius mirė, ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, dėl jūsų. Bet Aš einu jo pažadinti. 114 Taigi, paskui ji išgirdo, kad ateina Jėzus, todėl ji išėjo Jo pasitikti. 115 Tai buvo Dievo numatytas kelias: eiti Jėzų pasitikti. Tai teisinga, visada. Kada jūsų namuose bėda eikite Jėzaus pasitikti. Kada jūsų namuose suserga eikite Jėzaus pasitikti. Širdies skausmas jūsų namuose eikite Jėzaus pasitikti. Aleliuja! Jeigu jums reikia ko nors, eikite Jėzaus pasitikti. Eikite Jo pasitikti. Pas Jį yra visi vaistai, viskas ten. Pas Jį ne vaistai, pas Jį išgydymas. Amen! Tada ji nuėjo, kad Jį pasitikti, ir ji puolė Jam po kojų. 116 Ir kažkada ji perskaitė istoriją, kur praeityje buvo Biblijoje moteris, ir ji buvo šunemiete. Ji labai rūpinosi pamokslininku vadu Eliziejus. Taigi, ji ten padarė mažą kambarėlį ant aukšto, pastatė lovą, ir lempą, ir kėdę ir visa kita. Ir

Eliziejus pažiūrėjo, ir jis pamatė visą šį gerumą, kurį ji parodė pamokslininkui, užmokėjo savo dešimtines ir visa kita, jūs žinote. Taigi, jis pasakė: Nueik ir paklausk, pasiteirauk, ką mes galime padaryti, jeigu aš pasikalbėsiu su karaliumi ar kariuomenės vadu. Ji atsakė: Aš gyvenu tarp savo žmonių, ir viskas tvarkoje. 117 Pasakė: Gerai, eik ir paklausk jos, ką aš galiu padaryti. Gehazis atsiliepė: Ji neturi sūnaus, o jos vyras senas. 118 Pasakė: Eik ir pasakyk jai: TAIP SAKO VIEŠPATS: už metų, apie šitą laiką, tu glamonėsi sūnų! Ir ji gavo. 119 Berniukui suėjo maždaug vienuolika ar dvylika metų. Kartą vidurdieni jis buvo su savo tėčiu laike. Aš manau, kad jis gavo saulės smūgį. Jis pradėjo šaukti: Mano galva! Mano galva! Tėvas liepė tarnui parnešti jį namo pas motiną, mažą berniuką, pasodino jį ant jos kelių. Vidudieni jis mirė. 120 Kokia puiki vieta: ji paėmė jį ir paguldė jį ant pamokslininko lovos, kur gulėjo pranašas. Gera vieta, kur eiti. Paguldė tiesiai ant pamokslininko lovos. 121 Ji pasakė: Dabar pabalnok man asilę, ir skubėk. Nesustok, kol pasakysiu. 122 Man patinka tai. Skubėk ir nesustok. Tiesiog judėk toliau. Tai tiesa.

123 Štai kur bėda: mes sustojame ir kalbamės su dideliu skaičiumi žmonių. Mes sustojame dėl labai didelio skaičiaus visuomeninių vakarėlių. Mes taip daug siuvame-siuvinėjame ir organizuojame siuvimo vakarėlius, jūs žinote. Siūti-siuvinėti ir paplepėti apie tokią tai ponią. Jūs žinote, kaip tai. Visi šie įvairūs dalykai įeina į bažnyčią, tuo laiku kai jūs turite išpilti visas šias pamazgas laukan, ir kad pas jus būtų senamadiškas, Dievo siustas prabudimas. Visą laiką melstis, iki tol, kol jūs nenuleisite dangų žemyn, ir Šventoji Dvasia ateis kaip pučiantis smarkus vėjas ir pripildys vietą ir žmones. Amen. Štai ko mums reikia. Ji pasakė: Nesustok. 124 O jos vyras pasakė: Šis žmogus ne ant Karmelio kalno. Pasakė: Juk nei jaunas mėnulis, nei sabatas. 125 Ji atsakė: Viskas gerai. Ji norėjo pasiekti pranašą. Taigi, ji nujojo tiesiog pirmyn. 126 Eliziejus pažiūrėjo ir pasakė: Štai eina šį šunemietė. Su ja kažkas ne taip, aš nežinau, kas tai. 127 Ji pribėgo. Ir jis pasiteiravo: Kaip sekasi jai, jos vyrui ir vaikui? 128 Ji atsakė: Gerai. Man tai patinka! Ji priėmė Dievo numatytą kelią. Pasakė: Dabar viskas gerai. Ir paskui ji pradeda išsakyti tai. 129 Jis pasakė Eliziejui, tarė: Eik, paimk mano lazdą ir uždėk jį Arba pasakė Gehaziui:

Eik, paimk mano lazdą ir uždėk jį ją ant vaiko. 130 Bet ji pasakė: Aš tavęs nepaliksiu. Taigi, pranašas sugrįžo, pasimeldė, pavaikščiojo pirmyn ir atgal kambaryje, atsigulė ant vaiko, ir tas atsigavo. 131 Ši moteris, Morta, žinojo, kad ta šunemietė suprato, kad Dievas buvo Savo pranaše. Ir jeigu Dievas buvo Savo pranaše, tai, žinoma, Dievas buvo Savo Sūnuje. Vadinas, jeigu ji galėtų nueiti pas Jėzų, pas ją būtų priemonė. Taigi, ji bėga ir krenta prie Jį. Ji pasakė: Viešpatie, jeigu Štai juo Jis buvo. Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos. O, man tai patinka! Bet ir dabar, visa, ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos. 132 Tai gerai šį vakarą. Tu sakai: Aš nusidėjėlis, broli Branhamai. Bet ir dabar visa, ko tik prašysi Dievo, Dievas padarys tai. Pasigailėk manęs, nusidėjėlio. Jis tai padarys. Jeigu jūs sergate: Pasigailėk manęs, Viešpaties, ir Jis padarys tai, netgi dabar. Tu sakai: Daktaras atsisakė manęs. Bet: Netgi dabar, Viešpatie. Penki metai kaip nevaikštau. Bet: Netgi dabar, Viešpatie. Aš nieko negirdėjau. (Nes aš nežinau laiko). Netgi dabar, Viešpatie. Aš neištariau nei žodžio. (Aš negaliu jums pasakyti kada). Bet: Netgi dabar, Viešpatie, visa, ko tik paprašysi Dievo Ir Jis sėdi Dievo

dešinėje, užtardamas mus pagal mūsų išpažinimą. Aleliuja! Pasakė: Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos. 133 Jis atsitiesė Savo maža Būtybę, pasakė: Tavo brolis prisikels! Atsiliepė: O taip, Viešpatie, aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną. 134 Jėzus jai tarė: Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas. O, Dieve! 135 Biblija sako: Neturi Jis nei išvaizdos, nei patraukimo, kai žiūrime į Jį, mažas, gležnas iš išvaizdos Vaikinukas. Bet Jis pasakė Kada Jis atsitiesė, tai buvo Dievas. 136 Jis pasakė: Ir taip, tavo brolis prisikels. Pasakė: Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas, sako Dievas. Kas tiki Mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? 137 Ji atsakė: taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį. 138 Paklausė: Kur jį paguldėte? Štai Jis eina prie kapo. Jėzus pravirko. 139 Neseniai viena moteris man pasakė, labai gera moteris, iš Krikščioniško Mokslo, kas netiki, kad Jėzus buvo ir Dievybe. Ji galvojo, kad Jis buvo pranašu. Ji galvojo, kad Jis buvo geru Žmogumi, bet kad Jis nebuvo Jis nebuvo gimęs nekaltai. Jie neigia nekaltą gimimą.

140 Ne tik tai, bet ir apklausa parodė, kad 85% protestantų pamokslininkų Jungtinėse Valstijose pareiškia, kad nekaltas prasidėjimas buvo klastote. Iš tikrųjų. Aš galėčiau be vargo padaryti tai: aš galėčiau be vargo susiprotėti iki šito, žiūrint į tai, kaip jūs gyvenate. Tai tikra tiesa, galvojo, kad tai buvo klastotė. O dar didesnis procentas, nei šis, netiki, kad Jėzus regimai sugrįš vėl. Nenuostabu, kad mums reikia prabudimo. 141 Broli, paklausyk. Jūs girdite tiek daug apie prabudimą šiandien. Pas mus niekada nebuvo prabudimo. 142 Aš stebėjau vieną žmogų, čia neseniai, kur jie kalba apie šito didelį skaičių. Pasakė, kad jis nuvažiavo į vieną miestą, ir pas jį buvo penki tūkstančiai įtikėjusių. Mes ėjome tiesiog po šito (manęs ten nebuvo), tarnautojų grupė, ir paėmėme korteles ir vėl iš kart po šito nuvažiavome, ir po trisdešimt dienų jie negalėjo rasti ir trisdešimties, kurie tvirtintų, kad buvo išgelbėti. Jūs žinote, ką aš galvoju? Aš galvoju, kad tai įtikinimas vietoj įtikėjimo, kada žmogus gimsta iš aukšto iš Dievo Dvasios 143 Ko mums šiandien reikia, tai ne pritraukiančių susirinkimų, bet senamadiško, Dievo siusto Šventosios Dvasios prabudimo: senamadiška, žydra, užmušanti nuodėmę, Krauju apiplauta religija. Amen! Priverčia tave

atsisakyti nuo šių ašarų išspaudimo priemonių ir iš tikrųjų atgailauti. Tiesa! 144 Tada ji tarė, ji pasakė: Na, pažiūrėkite čia, broli Branhamai. Aš galiu jums įrodyti, kad Jis buvo tik žmogus. 145 Aš pasakiau: Įrodykite. Jeigu jūs galėsite man įrodyti, kad Jis nebuvo Dievas, tai aš tai priimsiu. 146 Ji pasakė: Ne, Jis nebuvo Dievybe. Jis tiesiog buvo žmogus. Ir aš galiu tai įrodyti Biblija, kad Jis buvo tik žmogus. 147 Aš pasakiau: Jeigu jūs galėsite tai įrodyti Biblija, tada aš tai priimsiu. Ji paklausė: Jūs pasiruošę? Aš atsakiau: Tikrai taip. 148 Ji pasakė: Kada Jis atėjo, Šventojo Jono, 11, kada Jis atėjo prie Lozoriaus kapo, Jis pravirko. 149 Aš pasakiau: Prie ko čia tai? 150 Pasakė: Kaipgi, tai įrodo, kad Jis buvo tik žmogus: Jis verkė. 151 Aš atsakiau: Paklausykite, ledi. Jis iš tikro buvo žmogus, bet jis buvo daugiau nei žmogus. Jis buvo Dievas-žmogus. Dievas buvo Kristuje, taikydamas su Savimi pasaulį. Taip, pone. Jis atėjo, kad įvykdyti Tėvo valią. Jis ėjo Dievo numatytu keliu. Jis niekada nežiūrėjo į dešinę ar į kairę: Jis darė tai, ką Dievas sakė daryti. Jis buvo Dievo numatytame kelyje.

152 Ir kelyje pas Lozorių Jis pravirko. Jis buvo žmogus, kada Jis verkė. Bet kada Jis stovėjo ten prie kapo, kur žmogus buvo miręs keturias dienas, ir kirminai šliaužioja ir šliaužioja iš jo kūno, ir aplink smarvė, kada Jis pasakė: Lozoriau, išeik!, žmogus, kuris buvo miręs keturias dienas, atsistojo ir buvo gyvas. Tai buvo daugiau nei žmogus. Aleliuja! Taip, pone. 153 Kada Jis verkė, Jis buvo žmogus, bet prisikėlime Jis buvo Dievas. 154 Jis buvo žmogus, kada Jis leidosi nuo kalno tą vakarą, išalkęs, apsižvalgė aplink, pažiūrėjo į medžius, kad užvalgyti ką nors. Jis buvo žmogus, kada Jis norėjo valgyti. 155 Bet kada Jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi mažas žuvis, ir pamaitino penkis tūkstančius žmonių, tai buvo daugiau, nei žmogus. Tai buvo Dievas kūne. Aleliuja! 156 Jis buvo žmogus, kada Jis gulėjo tą naktį valtyje, kada dorybė ėjo nuo Jo drabužių, kol Jis visai nenusilpo vakare. Galinga jūra riaumojo, dešimt tūkstančių jūros demonų prisiekė, kad jie nuskandins Jį tą naktį, kada tą mažą valtelę mėtė po visą jūrą, kaip kamštį nuo butelio. Aš žinau, kad Jis buvo žmogus, kada Jis gulėjo ten miegodamas, bet kada jie pasakė: Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?! 157 Jis pastatė Savo koją ant valties krašto, pasakė: Nutilk, nusiramink! Pasidarė visiškai ramu. Tai buvo daugiau nei, žmogus. Aleliuja!

Tai buvo mano Dievas. Aleliuja! Tiesa, Jis buvo. Taip, iš tikrųjų. 158 Jis buvo žmogus, kada Jis kabėjo Kalvarijoje, kada jie išreiškė jam didžiausią pagarbą, kurią jie išreiškė. Kada jie pasakė: Kitus gelbėdavo, o Savęs negali išgelbėti. Kokį nuostabų įvertinimą ir komplimentą Jam jie išsakė! Jeigu Jis išgelbėtų šiuos kitus Patį Save, tai jis negalėtų išgelbėti kitų. Tokiu būdu, Jis turėjo atiduoti Patį save, kad išgelbėti kitus. Jis buvo žmogus, kada Jis šaukė pasigailėjimo, kada jis pasakė: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Jis mirė kaip žmogus. Taip. 159 Bet kada Jis prisikėlė Velykų rytą, Jis įrodė, kad jis buvo Dievas. Nenuostabu, kad pranašas pasakė: Gyvendamas, mylėjo mane; Mirdamas, išgelbėjo mane; Palaidotas, nunešė mano nuodėmes toli; Prisikėlęs, išteisino dovanai amžinai; Kaip puiku, kada Jis ateis! 160 Aleliuja! Aš myliu Jį. O jūs? Eikite Dievo numatytu keliu. 161 Aš galiu matyti kelis žynius kartą, kurie įsiruošė per Jo gimtadieni pagarbinti Jį. Aš galiu matyti, kaip jie išsiruošia. Jie pakrauna savo kupranugarius.

162 Aš galiu matyti Džimą Džeksoną, ir visus juos kitus, ir Džoną Dau, kurie ruošiasi. Aš galiu matyti, kaip jie sudeda tuos kortavimo stalus, sudėtus čia prie šono štai taip, ir jie sudėjo visa kita, ir jie įsiruošė eiti pagarbinti Jėzų. Jie pamatė, kada jie ten nuėjo, nusprendė, kad šie seni kupranugariai negalės eiti. 163 Tiesiog štai kas yra su bažnyčia šiandien. Jūs supakavote tiek daug pasaulio su tuo, tai atgręžia jus atgal. Tiesa. 164 Aš galiu matyti, kaip jis štai taip iškeliauja, ir visi jie. Jie pasiekia kalno šlaitą štai ten, jie netgi negali praeiti pro tai, nes ankšti vartai ir siauras takas, tik nedaugelis ras jį. Taip, pone. 165 Aš galiu matyti, kaip vienas draugužis susikrauna jis daro save lengvu: Nes aš susikraunu, kad nueičiau į dangų. 166 Broli, aš nesikraunu daiktų, kad eiti į dangų. Aš išpakuoju, kad eiti į Dangų. Aleliuja! Ten paėmimas išsilaisvinti nuo visko. Biblija sako: Nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse. 167 Aš galiu matyti, kaip šis draugužis eina? Aš galiu matyti šalimais jo žmoną, sakant: Džonai, kas yra, berniuk? Kur tu eini? Atsakė: Aš ruošiuosi pagarbinti Viešpatį. Iš kur tu žinai, kur eiti? Na, aš einu.

168 Kur jau, tu netgi nepasiėmei kompaso. Tu netgi nepasiėmei tarnautojo licencijos. Galu gale, kas dedasi su tavim? Jie priims tave? Tu ruošiesi garbinti Viešpatį? Taip. Pasiimk savo kompasą. Ne, jis man nereikalingas. Nereikalingas? Kaipgi tu ten ruošiesi patekti? 169 Aš galiu matyti, kaip jis nurodo į rytinę žvaigždę, sako: Aš einu Dievo numatytu keliu. Amen! Dievas numatė žvaigždę, kad atvesti žynius. Jiems nereikėjo kompaso. Jiems reikėjo Dievo numatyto kelio: žvaigždės. Šlovė! 170 Ir tas pats Dievas, kuris atvedė žynius pas Kristų šia žvaigžde, yra šį vakarą čia Šventosios Dvasios pavidale, kad atvesti jus pas Kristų, į naują gimimą, į Šventosios Dvasios krikštą, kuris yra Dievo numatytas kelias. Jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės regėti Dievo karalystės. Vyrai ir moterys, jūs Tai gavote? 171 Mano laikas baigėsi. O, Dieve! Aš tiesiog noriu įeiti į tai. Įkišti rankas į kelnių kišenes ir pamokslauti kaip senas pamokslininkaslapuočių kvepiantis medis. Kodėl? Man patinka tai. Tai gerai, kada yra ledai, bet jums reikalingas bekonas ir pupos, kad liktumėte formoje. Tik Jėzus? Štai ko mums reikia. Argi jūs tuo netikite? Tikrai.

172 Pas Dievą yra numatytas kelias. Jūs jame šį vakarą? Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią? Ir taip, jūs mano geri draugai baptistai, ir žinote, kad aš priklausiau Aš buvau baptistu, ir mano pastorius čia baptistas. Bet aš noriu jums kai ką pasakyti. Apaštalų Darbų, 19 sako: Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią? Ne kada jūs įtikėjote, bet nuo tada, kai įtikėjote. Taip, pone. Jeigu jūs neturite, Tai dėl jūsų šį vakarą. Pas Dievą yra numatytas kelias. 173 Broli, sese, nebandykite eiti savo asmeniniu keliu. Neikite pro figų lapelius. Neikite, plaukdami ant rąsto, kaip jie bandė daryti užėjus tvanui. Nedėkite figos lapelių, kaip uždėjo Adomas. Nebandykite eiti karaliaus Nebukadnecaro keliu, kad persekioti Dievo Bažnyčią. Neikite visais šiais kitais įvairiais keliais, šiomis formomis ir keliais, kuriuos mes galėtume daug paminėti. 174 Neikite, kaip ėjo fariziejai. Labai religingas žmogus pasakė: Ir taip, pažiūrėk čia, mes užimame aukštą padėtį. Ir jeigu ten kas nors vyks, mes apie tai viską žinosime. 175 O Dievas prasmuko ten, ir gimė Kūdikis Betliejaus ėdžiose, atnešė Jį į pasaulį ir paėmė iš pasaulio: mirties bausmė jie nieko nežinojo apie tai. Tiksliai. Dievas numatė kelią. 176 O, kartą ten buvo moteris, ji išeikvojo visus pinigus, kuriuos ji turėjo. Aleliuja! Daktarai negalėjo dėl jos nieko gero padaryti. Ir kartą ji

vos neapalpo. Ji ilgą laiką kraujavo. Ir kartą ji išgirdo kažkokį triukšmą? Ji pažiūrėjo ir nuėjo Dievo numatytu keliu. Teisingai. O, Dieve! 177 Aš galiu matyti, kaip ji juda žemai pro aukštus klasikinius baptistus. Stebuklų dienos praėjo! Ji tiesiog prašliaužė tiesiai pro jų kojas. Jie turėjo pasitraukti. 178 Aš matau, kaip ji ten prieina prie Brigemo Jangu (mormonų lyderio) ir visas jo žmonas, ji tiesiog praėjo tiesiai pro jas. Ką ji sakė? 179 Aš girdžiu, kaip jie sako: Marfa, kur tu eini, kada netgi daktaras negali duoti tau jokios naudos? Kur tu eini? Aš mačiau tave ten su tuo? Mokytoju. Ji atsakė: Aš einu Dievo numatytu keliu. 180 Kur jis? O ar kartais ne tas veidmainis štai ten? Ach štai kur jis, aš einu tiesiai pas jį. 181 Ji spraudėsi pro ir aplink, kol nepasiekė šito draugužio čia. O jis priklausė šios rūšies bažnyčiai, ir šiam, ir tam, ir jie visi stengėsi ją stumti nugara. Bet ji veržėsi prie Jėzaus. 182 Kai kurie iš jų pasakė: Ir taip, luktelėk minutėlę, sese. Jeigu tu valgai mėsą, tu negali šito padaryti. Ji ėjo Dievo numatytu keliu. 183 Jeigu tu neėmei gyvačių, tu negali šito padaryti. Ji ėjo Dievo numatytu keliu. Ji norėjo prieiti prie Jėzaus. Tiesa.

184 Aš galvoju apie Dovydą senais laikais. Aleliuja! Taip, pone. Kada jis pasakė ten Kur jis kalbėjo apie Jis pasakė: Paragaukite ir pamatysite, koks geras Viešpats. Iš skonio tai kaip medus ant uolos. Trumpas aprašimėlis, kurį aš įprastai naudojau, galvodamas apie seną krepšį, kurį jie įprastai nešiojo čia, ant savo šono. Mažas maišelis, į kurį jie dėdavo medų. Seni avių ganytojai darydavo taip. Ir kada sergančioms duodavo susirgdavo avys, tada jie išimdavo truputi medaus iš krepšelio, maišelio, ir užtepdavo ant kalkinio akmens, ir pašaukdavo sergančias avis, ir duodavo toms sergančioms avims palaižyti to akmens. Ir kada jos eina laižyti medaus nuo akmens, ji eina ir palaižo truputi kalkinio akmens, kol laižo medų. Ir jūs žinote, kas atsitikdavo? Sergančios avys pasveikdavo! 185 Dabar pažiūrėk čia, broli. Šį vakarą pas mane visas krepšys, maišas, pilnas Šito. Ir aš nesiruošiu tepti Tai ant baptistų bažnyčios, metodistų bažnyčios, presbiterionų bažnyčios arba ant sekmininkų bažnyčios. Aš tepu tai ant Jėzaus Kristaus, kam tai priklauso, o jūs, sergančios avys, eikite laižyti, ir, be abejo, jūs turėsite naudą iš šito. Taip, pone! Aplaižykite Jį. Kaip šis senas žmogus? Aplaižykite Jį jūs gausite tai. 186 Nekreipkite dėmesio į tai, ką sako jūsų bažnyčia. Atkreipkite dėmesį į Kristų. Sekite

paskui Jį, nes jame, Jis yra Bažnyčia. Aš matau tai: eikite Dievo numatytu keliu. Jis niekada nekalbėjo, kad metodistas tai Dievo numatytas kelias; ir be to Jis nesakė, kad tai baptistas ar bet kuri kita bažnyčia. Jis pasakė: Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. 187 Tu pasakysi: Gerai, iš kur žinoti, kad aš esu jame? Viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną Kūną, Pirmas Korintiečiams, 12. Tai tiesa, pajungtas Dievui 188 Visa, ką Jis turi Savo Karalystėje, priklauso mums. Jis tiesiog ima didelę pilną Knygą, pilną čekių, ir pasirašo ant jų šaknelių Savo Vardą: Štai, prašom, sūnau. Viso, ko tau reikia, eik ir imk. Amen. 189 Nebijokite užpildyti jo. Užpildykite jį ir įteikite jį, sakykite: Dėkoju Tau, Viešpatie. Aleliuja! Tai įvyks. 190 Ko tik prašote (Morkaus, 11:24) melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite. 191 Užregistruokite čekį, pasakykite: Viešpatie, man reikia išgydymo. Nuplėškite jį, pasakykite: Štai matai, Viešpatie, aš prašau Jėzaus vardu išgydymo. Pasakykite: Dėkoju Tau, Viešpatie, ir eikite toliau pirmyn, tikėkite išgydymu. Tai tiesa. Kaip šie varnai, nešantys šį maistą Elijui. Štai toks dalykas.

192 Pasakysi: Man reikia dėl mano sielos išgelbėjimo. Ką tu darysi? Tiesiog išrašyk ir pasakyk: Pasakyta: Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jums duosiu poilsį. Tai dėl manęs, Viešpatie. Užpildyk čekį. Man reikia išgelbėjimo. Įteik tai man, Viešpatie. Štai jis. Dėkoju Tau, Viešpatie. Išeik su tuo. 193 Reikia Šventosios Dvasios? Taip, pone. Pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių. Jūs tikite tuo? Užpildykite čekį ir pasiuskite jį aukštyn, pasirašytą, pažiūrėkite, kas įvyks. Dievas suteiks tai jums: Dievo numatytas kelias. Jis numatė jums Čekių Knygelę, eikite pirmyn ir užpildykite ją. Dievas tai pažadėjo. Jūs tikite tuo? Be abejo. Pas Dievą visada yra numatytas kelias. 194 Kartą ten buvo vaikinukas vardu Jayras. O, jis, kažkuria prasme susijungė su netikinčiaisiais, panašiai daugumai pamokslininkų, kurie susijungė tokiu pat būdu ir šiandien. Biblija sako: Nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą su netikinčiais. Gerai. Pirmiausia, žinote 195 Įdomu, kas tai pasakė? Jūs?

196 Gerai, Biblija sako: Kurie tikės, tuos lydės šie ženklai. Mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks. Tu pamokslausi tai pusei bažnyčių šiandien jie išstums tave pro duris. Tiksliai. Tikrai. Nežinote, kad Dievas numatė kelią, bet tai tas, ką Jis pasakė. Štai ką pasakė Jėzus. Jūs tikite tuo? Taip, pone. 197 Tuo atveju, jeigu Jis taip pasakė: Amen, aš tikiu tuo! Aš galvoju, kad Tai Tiesa, ir aš žygiuoju Jo keliu, ką Jis pasakė daryti. Ir Jis paliudija Tai sekančiais ženklais, stebuklais. Tai tiesa. 198 Todėl tiesiog padarykite tą patį: eikite tiesiai juo. Tai kiekvienam Kas bepanorėtų, tegu ateina juo. Ateikite. Dievas jau pašaukė jus, jūs turite ateiti. Tad ateikite tiesiai juo. Daugiau nebelaukite. Paimkite tai šiandien vakare. 199 Aš matau šitą draugužį, jis prisijungė. Jis mylėjo Jėzų, bet, visgi, jis buvo tiesiog kažkuria prasme minkštu jis nenorėjo prarasti savo prestižo, jūs žinote, palaiminimo. Taigi, jie išeina? 200 Taigi, Viešpats pasakė: Ir taip, pažvelk į šitą draugužį štai ten. Aš iš anksto paskyriau jį Amžinam Gyvenimui, o jis ten su tų netikinčiųjų grupe. Taigi, Aš jį sutvarkysiu. Jis tiesiog leido jo dukrai susirgti.