Dr. Rūta Janonienė Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas Domininkonų g. 15/1, LT-01131 Vilnius Tel. (8 5) 210 5430 El. p. ruta.janoniene@gmail.com Žymantė Kasperavičienė, Birutė Miškinienė LDM Prano Gudyno restauravimo centras Rūdninkų g. 8, LT-01135 Vilnius Tel. (8 5) 261 7605, (8 5) 261 9854 El. p. tapybarest@yahoo.com Rūta Janonienė, Žymantė Kasperavičienė, Birutė Miškinienė Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino (Bernardinų) bažnyčios paveikslas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai. Tyrimai ir restauravimas Paveikslas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai yra vienas iš gražiausių baroko epochos sakralinės dailės kūrinių, puošusių Vilniaus Bernardinų bažnyčią. Šis paveikslas 1948 m. pateko į Lietuvos dailės muziejaus saugyklas. Kaip ir daugelis kitų Bernardinų bažnyčios meno kūrinių sovietmečiu jis buvo dingęs iš kultūrinio ir religinio akiračio. Į LDM Prano Gudyno restauravimo centrą paveikslas buvo atgabentas 2009 m. pavasarį. Sudarant būtinų atlikti restauravimo darbų programą ir sprendžiant iškilusias problemas, tapo būtinas restauratorių, tyrėjų ir meno istorikų bendradarbiavimas. Dirbdamas atskirai restauratorius dažnai neįvertina kūrinio istorinio konteksto, o meno istorikui ne visada pavyksta įžvelgti eksponate slypinčias technologines paslaptis. Bet kuri restauracinė intervencija meno kūrinyje palieka pėdsakus, kurie yra svarbūs tolimesniam jo gyvavimui, todėl ji turi būti išsamiai aprašyta ir užfiksuota aprašymuose, nuotraukose, schemose, brėžiniuose, kt. Čia reikalingos ir menotyrinės žinios, ir cheminių bei fizikinių procesų supratimas, ir praktinė patirtis, kad tas žinias tinkamai panaudotum. Todėl, sudarant šio neeilinio paveikslo restauravimo programą, vyko nuolatinis restauratorių, tyrėjų ir menotyrininkų bendradarbiavimas. 134 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
Raktiniai žodžiai: paveikslas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, tapytojas Motiejus (Motiejus Sluščianskis), Mykolas Neviadomskis (Newiadomski), technologiniai tyrimai, restauravimas. Paveikslo istorija Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai tema yra viena iš populiariausių krikščioniškoje dailėje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šio siužeto paveikslai labiau plito Rytų Bažnyčios mene, nes Apreiškimo ikona buvo privaloma kiekvieno ikonostaso dalis. Katalikiškose Lietuvos šventovėse Apreiškimo paveikslai nebuvo labai populiarūs. Ypatingas dėmesys Apreiškimo Marijai yra būdingas pranciškoniškajam pamaldumui. Apreiškimo ir Įsikūnijimo slėpinys glaudžiai siejasi su pranciškoniškojo pamaldumo subrandinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma. Nuo XVI a. vieni iš uoliausių Nekaltojo Prasidėjimo kulto platintojų Lietuvoje buvo Vilniaus bernardinai. Apie Apreiškimo [...] paveikslą rašyta labai nedaug. Jis pirmą kartą paminėtas 1656 m. brolio Thomo Digońo parašytose Chronologija ordinis Fratrun Minorun de Observantia Provinciae Minoris Poloniae er Magni Ducatu Lithuaniae... ir Chronologija erectionis et fundationis konventus et custodiae Vilnensis... (Mažosios Lenkijos ir Lietuvos bernardinų provincijos bei Vilniaus konvento kronikos). Kronikose minimas naujas prabangus Apreiškimo altorius, kurio paveikslą puošė brangakmeniais padabinta gryno aukso karūna viena iš didžiausių tuo metu bernardinų turėtų brangenybių. Tikėtina, kad altorius su Apreiškimo [...] paveikslu pastatytas apie 1646 metus. XVII a. vidurio maskvėnų okupacijos metu bažnyčia buvo nusiaubta, bet paveikslas išliko, nors galėjo būti apgadintas. Nėra žinių, ar jis buvo atnaujintas 1677 m. prieš altoriaus konsekraciją, tačiau Vilniaus bernardinų kronikoje nurodoma, kad apie 1701 m. Apreiškimo [...] paveikslas buvo papuoštas brangiais sidabriniais, vietomis paauksuotais aptaisais, dengusiais beveik visą kompoziciją. 1764 1766 m. vyko bažnyčios interjero rekonstrukcija, pirmiausia buvo perstatyti didysis ir šoniniai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bei Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altoriai. Kaip liudija Konvento pajamų ir išlaidų knyga, naujiesiems altoriams tapytojas Motiejus (galėtų būti Motiejus Sluščianskis) nutapė naujus Dievo Motinos su Kūdikėliu Jėzumi bei Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslus, už kuriuos 1763 m. jam buvo sumokėta po 130 auksinų. Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 135
Ar tikrai tapytojas Motiejus nutapė visai naują Apreiškimo [...] paveikslą, ar tik pertapė senąjį? Nors rašytiniai šaltinai kalba apie naują kūrinį, tačiau išlikęs ir dabar LDM Prano Gudyno restauravimo centre restauruotas paveikslas leidžia tuo suabejoti. Pirmiausia, paveikslas nutapytas ant lentų tai būdinga XVII a., bet jau retai aptinkama XVIII amžiuje. Apžiūrėjus lentų pagrindą matyti, kad jis yra padidintas, iš kraštų priduriant naujesnių lentų. Tai galėjo būti padaryta per minėtą bažnyčios interjero rekonstrukciją; rašytiniuose šaltiniuose vėlesni tokio pobūdžio paveikslo taisymai neminimi. Svarių duomenų buvo gauta atlikus tapybos technologinius tyrimus ir paveikslą restauruojant. Stratigrafiniai grunto ir dažų sluoksnių tyrimai parodė, kad po viršutine Apreiškimo scena yra senesnis paveikslas, kurio viršutinės dalies kompoziciją rėmina pusapvalės formos arka, puošia raižytas ir auksuotas fonas. Tyrinėjant ir restauruojant išaiškinta, kad po viršutiniais dažų sluoksniais yra išlikę daugybė vinučių, kuriomis prie senojo paveikslo buvo tvirtinti aptaisai, o vinučių liekanos Švč. Mergelės Marijos viršugalvio srityje kalba apie toje vietoje galėjusią būti pritvirtintą karūną. Tai leidžia teigti, kad tapytojas Motiejus sukūrė naują Apreiškimo sceną, pertapydamas senąjį paveikslą. Rentgeno nuotraukos nerodo didelių kompozicijos skirtumų tarp naujojo ir senojo paveikslų: nedaug pakeistos figūrų pozos, kiek labiau baldakimo drapiruotės; naujajame paveiksle tarp figūrų nutapytas peizažas dengia stalą su gėlių vaza (be kitų simbolinių prasmių simbolizuojančia ir pavasarį Apreiškimo metų laiką). Be to, senajame paveiksle figūros pavaizduotos arkos fone, paveikslo viršus virš arkos puoštas raižytu paauksuotu augaliniu ornamentu. Kiek tapytojas išsaugojo senojo paveikslo ikonografijos, sunku pasakyti. Gali būti, kad kai kurių pakeistų kompozicijos detalių apžiūrėdami paveikslą nematome, jų nefiksuoja ir rentgenografiniai tyrimai. Lygindami Apreiškimo [...] paveikslą su Vilniaus bernardinų kronikoje pateiktu senųjų aptaisų, tiksliai pakartojusių paveikslo kompoziciją, detaliu aprašu, randame daugiau skirtumų. Pvz., naujajame paveiksle nebematyti baliustrados, vietoje suoliuko nutapytas klauptas ir t. t. Kita vertus, aptaisų apraše neminimas baldakimas, kuris sudaro gana svarbią dabartinės kompozicijos dalį. Ar pertapytas paveikslas iš karto buvo papuoštas aptaisais? Informacijos apie naujų aptaisų gaminimą kol kas nepavyko rasti, taip pat nežinoma, kaip 136 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
buvo panaudoti 1701 m. sukurti senieji aptaisai. Tačiau 1790 m. inventoriuje minima, kad Apreiškimo [...] paveikslas visas yra uždengtas aptaisais, o virš Marijos galvos pritvirtinta sidabrinė karūna su šešiais brangakmeniais. Iki mūsų dienų pastarieji aptaisai neišliko. Jau 1813 m. inventoriuje pažymėta, kad paveikslas yra be aptaisų ir kitų puošmenų. Konvento dienyne paminėta, kad 1794 m. daug bažnyčios sidabro buvo perlydyta ir atiduota krašto reikmėms, todėl galima spėti, kad tuomet pražuvo ir puošnieji XVIII a. pradžios aptaisai. Dabartiniai paveikslą dengiantys sidabriniai, vietomis paauksuoti aptaisai sukurti XIX XX a. sandūroje. LDM Prano Gudyno restauravimo centre nuėmus ir atidžiai apžiūrėjus šiuos aptaisus, daugelyje vietų buvo rasti sidabro prabos žymenys 84 ir galvutė bei vardinis įspaudas M. H. Kaip nurodo E. Laucevičius ir B. R. Vitkauskienė, tokį įspaudą naudojo Vilniaus auksakalių, juvelyrų ir varkalių cecho narys Mykolas Neviadomskis (Newiadomski), XIX XX a. sandūroje ypač daug dirbęs pagal bažnyčių užsakymus. Jo pavardė aptinkama ir to meto Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios dokumentuose [1]. Taigi, galima teigti, kad būtent M. Neviadomskis sukūrė labai gražius ir meistriškus aptaisus, labai tiksliai kartojančius paveikslo piešinį. Vienintelis tapybos neatitinkantis elementas aplink Švč. Mergelės Marijos galvą suformuotas dvylikos žvaigždžių vainikas, pakeitęs anksčiau Dievo Motinos galvą puošusią karūną. Pagaminus dabartinius aptaisus, virš Marijos galvos atsiradęs baldakimo mazgas tiesiog nepaliko vietos karūnai. Ankstesnių restauravimų žymių ant paveikslo matome nedaug: antroje paveikslo pusėje medinis skydas sutvirtintas pušinėmis įvorėmis, kurios, sprendžiant pagal medienoje atsiradusius pakitimus, leidžia manyti, kad įvorės buvo įtvirtintos žymiai vėliau. Svarbių duomenų apie vykusius paveikslo restauravimus pateikė technologinių tyrimų rezultatai, atlikti kūrinio restauravimo metu. Paveikslo būklė prieš restauravimą Paveikslas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai nutapytas ant stačiakampio juodalksnio lentų skydo, sutvirtinto trimis pušinėmis skersinėmis įvorėmis. Skydo dydis 211,7 132,3 3 centimetrai. Tyrinėjant tapybos pagrindą nustatyta, kad jį sudaro šešios platesnės senojo paveikslo lentos ir keturios siauresnės lentos, kurios buvo pridurtos prie visų skydo kraštų, kai prieš pertapant buvo padidintas paveikslo formatas. Metalo aptaisai, sudaryti iš Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 137
Paveikslas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai prieš restauravimą atskirtų 22 detalių, prikalti vinutėmis per tapybos sluoksnius prie paveikslo pagrindo. Aptaisai dengia didelę dalį kompozicijos. Ant neuždengtų tapybos plotų, jau saugant paveikslą muziejuje, buvo užklijuotas apsauginis papirosinio popieriaus sluoksnis. Atsargiai nuėmus aptaisus, atsidengė tapyta paveikslo kompozicija, tapo įmanoma įvertinti realią paveikslo būklę ji pasirodė esanti kritiška. Nustatytos bent kelios pažeidimų rūšys. Dėl medinio tapybos pagrindo judėjimo, lentų išsigaubimo atsirado didelės tapybos sluoksnių netektys lentų sujungimo zonose. Vertikalios lentos išlinko, dažų sluoksniai suskilo, tarp lentų atsirado tarpai, vietomis siekiantys net 7 mm plotį. Tapybos sluoksniai ištrupėjo ir lentų įtrūkimų bei skilimų vietose, tokia yra, pvz., pailgos formos netektis Marijos veido tapyboje. Kai kurių ištrupėjimų vietose atsidengė lininio audinio, kuriuo buvo sutvirtinti lentų tarpai, frag mentai. Tikėtina, kad lininio audinio juostelės užklijuotos prieš nutapant viršutinį, šiuo metu matomą paveikslą. Tose vietose, kur lentų pakraščiai išlinkdami susispaudė, dažų ir grunto gabalėliai užslinko vienas ant kito. Senojo skydo kairioji lenta viršutinėje dalyje yra įskilusi įstrižai, ji galėjo būti deformuota paveikslui krentant arba prispaudžiant. Didelę žalą tapybos sluoksniams padarė medgraužiai, suardę lentas, suvarpę jas landų ir takų labirintais. Daugybė medinio skydo paviršiaus vietų buvo virtusios miltų pavidalo trūnėsiais. Tokiose vietose dažų ir grunto sluoksniai visiškai atšoko nuo pagrindo ir laikėsi tik ant prieš kelis dešimtmečius priklijuoto papirosinio popieriaus. Dalis dažų ir grunto gabalėlių buvo rasti užkritę už aptaisų. Didžiausios tokio pobūdžio netektys nustaty- 138 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
Paveikslo Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai fragmentas Švč. Mergelės Marijos veidas prieš restauravimą Paveikslo Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai fono fragmentas prieš restauravimą tos paveikslo viršuje dešinėje bei dešiniajame pakraštyje, smarkiai buvo sužaloti arkangelo Gabrieliaus ir Dievo Tėvo veidai, arkangelo kairioji ranka, prarasta didžioji dalis lelijos šakelės. Dar viena iš netekčių priežasčių perdžiūvę grunto ir dažų sluoksniai. Jie sluoksniavosi, trupėjo, laupėsi. Dalis dažų sluoksnio pakilo, išsigaubė ir laikėsi tik ant lako plėvelės. Tokios dažų sluoksnio deformacijos buvo nustatytos Dievo Tėvo figūros bei arkangelo Gabrieliaus veido tapyboje. Smarkiai buvo aptrupėjusi ir išsisluoksniavusi viršutinė paveikslo dalis. Čia, kairėje pusėje, prarasto viršutinio dažų sluoksnio vietose, matosi auksuotas reljefinis fonas ir arkos pavidalo įspaudas apatinio, senojo paveikslo kompozicijos dalys. Beje, senojo fono reljefą buvo galima įžiūrėti ir per tamsios spalvos aliejinius dažus. Pažymėtina, kad reljefo žymės aptiktos tik ant senojo skydo lentų; ant pridurtųjų jų nebuvo. Be to, tapybos pobūdis ant pridurtųjų buvo kitoks: čia ant grunto sluoksnio rastas tik plonas sluoksnis aliejinių dažų. Tai patvirtino, kad paveikslo kraštinės lentos buvo pridurtos vėliau. Paveikslo tapyboje buvo nustatyta daug mažų ir didelių netekčių, atsiradusių kalant aptaisus. Restauruojant paveikslą aptiktos nevienodos vinys, Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 139
Paveikslo fragmentas arkangelo Gabrieliaus veidas prieš restauravimą vienos jų didesnės, ilgesnės, kitos mažesnės, vienos varinės, kitos geležinės. Tai liudija, kad aptaisai prie paveikslo buvo tvirtinami ne vieną kartą. Be to, kiekviena aptaisų dalis buvo tvirtinama atskirai, pvz., taip buvo prikalti Šventąją Dvasią supantys dvidešimt trys spinduliai. Be to, kai kur tapybos paviršiuje buvo matyti metalinių aptaisų pakraščių įspaudų. Buvo aptikta ir technologinio pobūdžio pažeidimų, pvz., vėžlio kiautą primenančios viršutinio dažų sluoksnio krakeliūros buvo matomos ant arkangelo Gabrieliaus apatinės rūbo dalies ir kairiosios rankos bei kitose paveikslo vietose. Dažų sluoksnis iš dalies išskaidrėjęs arkangelo Gabrieliaus dešiniosios rankos srityje ir paveikslo viršutinėje dešinėje dalyje. Mažiau pažeistuose tapybos sluoksnio plotuose matėsi pageltęs, nevienodo storio ir nevienodo skaidrumo lakas. Ten, kur tapybą dengė aptaisai, lakas buvo smarkiai pabalęs, pvz., apatiniame dešiniajame paveikslo ketvirtyje. Kai kuriose vietose matėsi parudavusio lako nutekėjimai. Daugelyje paveikslo vietų ryškios ankstesnių restauravimų metu atliktų gruntavimo ir retušavimo žymės. Beveik ketvirtadalis tapybos buvo jau prarasta, o likusioji dalis vienaip ar kitaip smarkiai pažeista. Paveikslo restauravimas Prieš restauruojant kūrinį buvo sudaryta darbų programa, apėmusi technologinius tyrimus, tapybos sluoksnių, medinio pagrindo ir aptaisų konservavimą. Remiantis technologinių tyrimų išvadomis ir menotyrine analize buvo suformuluota šio ypač sudėtingo kūrinio restauravimo strategija. Nu- 140 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
spręsta išsaugoti visus tapybos sluoksnius, o netekčių vietas atkurti ir, laikantis pagrindinių restauravimo etikos principų, rekonstruoti paveikslo visumą. Tapybos ir aptaiso medžiagų tyrimai Technologinių tyrimų išvados turėjo svarbią reikšmę patikslinant paveikslo istorijos duomenis, taip pat nustatant kūrinio dabartinio restauravimo mastą. Todėl tyrimai buvo atliekami pasitelkiant ne tik LDM Prano Gudyno restauravimo centro specialistus, bet ir Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto bei Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto tyrėjus. Pirmiausia buvo atlikta mikrocheminė aptaisų ir tapybos medžiagų analizė, tapybos mikrošlifų stratigrafiniai tyrimai. Tikslesniems kokybiniams duomenims gauti atlikta paveikslo grunto, pigmentų, rišiklių ir lako spektrinė FTIR analizė. Tam naudotas spektrometras Perkin Elmer Spectrum BX FTIR II. Taip pat buvo atlikta paveikslo visų aptaiso detalių kiekybinė metalo lydinių analizė. Taikytas atomų sugerties spektrinės analizės metodas naudojant atomų sugėriklį AAS3. Mikrocheminiams tapybos tyrimams buvo paimti dvidešimt keturi mėginiai iš skirtingų paveikslo vietų. Mėginiuose aptikti dažų, auksavimo ir gruntų sluoksniai buvo mechaniškai atskirti vienas nuo kito, atlikta kiekvieno sluoksnio mikrocheminė analizė. Tyrimams naudotas mikroskopas Olympus SZX 16, kurio didinimo intervalas 7 115 kartų. Nustatyta, kad senasis paveikslas yra nutapytas ant baltos spalvos kreidinio klijinio grunto, užtepto dviem sluoksniais. Grunto sudėtyje rasti gyvulinės kilmės klijai. Tokie patys klijai rasti ir šio grunto viršuje. Kai kuriuose mėginiuose aptikta šviesiai rudos spalvos aliejinė imprimatūra, grunto viršutiniame sluoksnyje aptikta švino baltojo, suriko, ochros ir juodos spalvos pigmentų. Pažymėtina, kad mėginyje Nr. 16 tarp grunto ir imprimatūros rastas labai plonas neištisinis rudos spalvos sluoksniukas, kuris galėtų būti priskirtas kūrinio išankstiniam piešiniui. Senojo paveikslo dažų sluoksniuose identifikuoti švino baltojo, azurito, smaltos, košenilio, vario žaliojo ir vario rezinato pigmentai bei augalinės kilmės juodas pigmentas. Dažų rišamoji medžiaga džiūstantysis aliejus. Mėginių, paimtų nuo paveikslo viršutinės dalies, mikrošlifuose gerai matyti lakštelinio aukso sluoksnelis. Tai patvirtino ir tyrimas atominės jėgos mikroskopu (AFM). Kūrinys auksuotas polimentiniu būdu. Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 141
Paveikslo fragmentas arkangelo Gabrieliaus veidas restauravimo metu Stratigrafiniai tyrimai atskleidė, kad paveikslas buvo pertapytas ar taisytas mažiausiai tris kartus. Kiekvieną kartą naudotas vis kitokios sudėties gruntas, tapyta aliejiniais dažais. Tarp senojo paveikslo tapybos sluoksnio ir apatinio restauracinio grunto aptiktas storas rudos spalvos gyvulinės kilmės klijų sluoksnis. Viršutiniuose dažų sluoksniuose identifikuoti švino baltojo, Berlyno mėlynojo, cinoberio, kraplako, švino chromato pigmentai, būdingi XVIII XX a. pradžios tapybai. Paveikslo paviršius padengtas storu parudavusio lako sluoksniu. Kai kuriose vietose yra gausūs rudos spalvos nutekėjimai. FTIR metodu nustatyta, kad tai augaliniai sakai gumiarabikas. Skirtingas restauracinių gruntų ir užtapymų skaičius aptiktas tirtuose mėginiuose rodo, kad dažniau būdavo atnaujinami atskiri paveikslo plotai, o ne visas paveikslas tuo pačiu metu. Tai patvirtino ir paveikslo tyrimai UV spinduliais: užtapymai ryškiausiai matomi ant Švč. Mergelės Marijos apsiausto, kairiosios plaštakos, Dievo Tėvo veido, baldakimo užuolaidos, debesies tapybos. Mažesni užtapymai išryškėjo daugelyje fono vietų. Nuotraukoje galime įžiūrėti ir dar ankstesnius užtapymus, išsidėsčiusius beveik visame plote, kuriuos iš dalies slepia nelygus ir pažeistas lako sluoksnis. Paveikslo aptaiso detalių mėginių analizė parodė, kad aptaisas pagamintas iš aukštos prabos sidabro lydinio, kuriame sidabro kiekis svyruoja apie 80 84,9 %, o vario kiekis apie 11,5 14 %. Visuose mėginiuose rastas panašus kiekis švino, cinko ir geležies priemaišų apie 0,04 0,09 %. Cinko priemaišų kiekis liudija, kad aptaiso detalės buvo pagamintos iš dviejų rūšių sidabro lydinio: viena turi 0,0266 0,0298 % cinko, kitos rūšies lydinyje jo aptikta 10 kartų mažiau tik 0,0024 0,005 %. Kai kurios aptaiso detalės 142 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
yra auksuotos. Nevienodas aukso dangos tirpimo pobūdis rodo, kad auksuota skirtingais būdais. Keliuose mėginiuose aukso dangos nerasta, tačiau aptiktas nedidelis (0,001 0,02 %) aukso kiekis lydinyje galėjo atsirasti iš rūdos ar iš metalo laužo, iš kurių buvo išgautas sidabro lydinys. Taigi Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslas buvo padengtas aukščiausios prabos sidabro lydinio aptaisais, lyginant su kitais iki šiol tyrinėtais Lietuvos bažnyčių senųjų paveikslų aptaisais. Restauravimas Paveikslo fragmentas restauravimo metu Biologiniai tyrimai parodė, kad paveikslas minimaliai užterštas mikrogrybų sporomis. Neaptikta ir gyvų medgraužių bei jų lervų. Todėl nuspręsta paveikslo nebedezinfekuoti. Senasis papirosinis popierius pašalintas tik tose vietose, kur grunto ir dažų sluoksniai vis dar gerai sukibę su mediniu pagrindu. Kitose vietose, kur prie papirosinio popieriaus buvo prilipę atšokę nuo pagrindo dažai, jis laikinai paliktas. Kita dalis sutrūkinėjusių ir atšokusių tapybos gabalėlių buvo visiškai nubyrėję, palindę vienas po kitu, jų tikroji vieta kol kas buvo neaiški. Jiems išgelbėti buvo pritaikytas kišenėlių metodas, kuris naudojamas ikonoms, nutapytoms ant lentų be audinio, restauruoti [2]. Šiltais drėgnais marlės kompresais paveikti pakilę dažų ir grunto sluoksniai pamažu priglaudžiami prie pagrindo. Nedideli papirosinio popieriaus gabalėliai, padengti 2 3 % žuvų klijais su antiseptiku P 3 Triquart AP, prispau- Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 143
džiami prie lentos tik pakraštėliais; tapybos dalelės prilimpa prie įklijinto popieriaus ir lieka tarsi mažose kišenėlėse. Nedidelė klijų koncentracija sudaro galimybę vėliau, jau sutvirtinus lentas, lengviau demontuoti kišenėlę ir sudėlioti bei suklijuoti tapybos gabalėlius į jų vietas. Laikinai stabilizavus byrančią tapybą, pradėtas tvirtinti paveikslo medinis pagrindas. Medžio restauratoriai pagrindą iš nugarinės pusės sutvirtino 10 % Plexisol P550-40 acetono ir propilo alkoholio mišinyje (1:1) ir plonais juodalksnio medienos intarpais užpildė plyšius tarp lentų. Paveikslo pagrindo lentos tarpusavyje sutvirtintos trisdešimčia naujai pagamintų juodalksnio įlaidų, vadinamų kregždžių uodegomis. Atkurtas neišlikęs autentiško įlaido fragmentas [3]. Vėliau buvo pradėta konservuoti tapybos pagrindą iš vaizdinės pusės sutvirtinti medienos trūnėsius. Pasirinktas celiuliozės eteris Klucel G, chemine sandara artimesnis medienai. Be to, celiuliozės eteris geriau dera su klijiniu kreidiniu gruntu ir žuvų klijais, kuriais pasirinkta vėliau tvirtinti tapybos ir grunto sluoksnius. Prieš pradedant tvirtinti mediena suvilgyta acetono ir etilo alkoholio mišiniu. Mediena buvo sotinama 0,5 1,5 % Klucel G tirpalu etilo ir propilo alkoholių mišinyje; toks tirpalas buvo švirkščiamas ir po pakilusiu tapybos sluoksniu. Sutvirtėjus medienai, paviršiai buvo įklijinti šiltais 10 % vandeniniais odos klijais. Išgraužoms užpildyti buvo nuspręsta panaudoti degtos medžio anglies miltelių ir 10 % odos klijų mišinį. Tokia metodika pasiteisina, nes minėtas mišinys yra labiau atsparesnis drėgmės ir temperatūros svyravimams negu, pavyzdžiui, medžio dulkių ir klijų mišiniai. Gilesnės išgraužos glaistytos plonais sluoksneliais, po 4 5 kartus. Anglies ir klijų mišiniu užpildytos ir daugybės pašalintų vinučių skylės. Iš vaizdinės pusės į plyšius tarp lentų ir įskilimus įklijuotos juodalksnio juostelės. Vėliau netekčių vietos buvo įklijintos 10 % vandeniniu žuvų klijų tirpalu ir pradėtos glaistyti restauraciniu gruntu, paruoštu iš 10 % žuvų klijų tirpalo ir kreidos. Gruntas buvo priauginamas iki reikiamo storio. Tvirtinant tapybą buvo naudojami 5 % žuvų klijai su antiseptiku P 3 Triquart AP ir medumi. Viena po kitos buvo demontuojamos popierinės kišenėlės. Dažų ir grunto gabalėliai buvo sugrąžinti į jų tikrąsias vietas ir dar kartą sutvirtinti klijais papirosiniu popieriumi. Taip sutvirtinus buvo gruntuojamos dažų sluoksnio praradimų vietos. Dešinėje viršutinėje paveikslo pusėje, didelės netekties vietoje, naujame grunte, remiantis kairiosios pusės analogija, buvo suformuotas arkos ir reljefo fragmento 144 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
piešinys; simetriška arka ir reljefas sujungia paveikslo kompoziciją geriau negu lygus paviršius. Paviršiaus nešvarumai nuvalyti distiliuotu vandeniu, labiau įsigėrę nešvarumai etilo spirito, terpentino ir vandens emulsija. Valant nešvarumus atsidengė dalis kompozicijos ant apatinės vėliau pridėtos lentos grindlenčių piešinys ir Švč. Mergelės Marijos klaupto pagrindo detalės. Pašalinti smulkesnieji užtapymai. Senasis lakas regeneruotas etilo spiritu kontaktiniu būdu. Lako sluoksnis suplonintas 8 % damaros tirpalu vaitspirite. Retušui taikytos dvi metodikos. Netektys ant kraštinių paveikslo lentų retušuotos nuriebalintais aliejiniais Paveikslas po restauravimo dažais. Paveikslo viršuje, didelių netekčių rekonstruotose vietose podažiui buvo panaudoti akvareliniai dažai; ant jų lesiruota nuriebalintais aliejiniais dažais. Tokia metodika naudota rekonstruojant fono dalį dešinėje ir žemiau bei didžiąją dalį arkangelo Gabrieliaus kairiosios rankos. Mažesni tapybos ištrupėjimai retušuoti akvarele. Paveikslas nulakuotas damaros laku. Paveikslo aptaisus restauravo metalo restauratoriai. Buvo nutarta, kad aptaisų fragmentai nebebus kalami prie paveikslo, kaip tai daryta anksčiau, nes tokiu būdu grubiai pažeidžiamas tapybos sluoksnis. Tam, kad metalas nesiliestų prie dažų ir nekondensuotų drėgmės, iš faneros buvo pagaminti formą atitinkantys skydai ir jie apklijuoti minkštinančiu audiniu. Ant tokio skydo pritvirtintas metalo aptaisas nesiliečia prie tapybos sluoksnio ir nesideformuoja. Paveikslas keletą dienų buvo laikomas bažnyčioje, kad aklima- Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 145
tizuotųsi. Galiausiai, metalo konstrukcija buvo pritvirtinta prie paveikslo iš šonų ir viršaus, nepažeidžiant vaizdinės pusės. Paveikslas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai grąžintas į Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Turtingą istoriją sukaupęs ir daug netekčių iškentęs sakralinio meno kūrinys ir vėl tarnauja tikintiesiems ir kiekvienam šiuos Dievo namus aplankančiam. Padėka Labai dėkojame dr. Daliai Panavaitei, dr. Marijai Jakubėnienei, dr. Jonui Kiuberiui, Jurgiui Pilipavičiui ir Irenai Bubinienei už atliktus išsamius paveikslo tyrimus; restauravimo technologijų ekspertei Janinai Lukšėnienei už restauravimo medžiagų parinkimą ir metodinę pagalbą. Taip pat labai dėkojame meninių baldų restauratoriui Dariui Varnui, metalo restauratoriams Rimvydui Derkinčiui ir Eugenijai Juknienei. Literatūra 1. Laucevičius E., Vitkauskienė B. R., Lietuvos auksakalystė XV XIX a., Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 364, 416. 2. Реставрация икон. Методические рекомендации, Москва: Всеросийс кий художественный научно-реставрационный центр им. академика И. Э. Грабаря, 1993, p. 60. 3. Varnas D., Nežinomo XVII a. Lietuvos tapytojo paveikslo Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai medinio pagrindo restauravimas, Lietuvos dailės muziejaus metraštis, 2010, t. 13, p. 177 181. 4. Janonienė R., Apie Apreiškimo paveikslą iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios, Meno kūrinys: paviršius, figūra, reikšmė, Vilnius: Acta Academiae Artium Vilnensis, 2009, Nr. 52, p. 47 57. The Painting Annunciation to the Virgin Mary of the Church of St Francis and St Bernardine in Vilnius. Investigations and Restoration Rūta Janonienė, Žymantė Kasperavičienė, Birutė Miškinienė The painting Annunciation to the Virgin Mary under discussion is one of the most beautiful works of sacral art of the Baroque epoch that decorated the Bernar- 146 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
dine Church in Vilnius. In 1948, this painting found its way into the depository of the Lithuanian Art Museum. Like many works of art of the Bernardine Church, in soviet times the painting disappeared from the cultural and religious horizon. In spring of 2009, the painting was brought to Pranas Gudynas Restoration Centre. To develop the programme for restoration works necessary to be carried out and to solve the problems that arose, co-operation of restorers, investigators and art historians is necessary. The restorer, when working separately, is often unable to assess the historical context of the work of art, and the art historian does not always succeed in seeing technological secrets that are hidden in the exhibit. Any restoration intervention leaves its traces in the work of art, which are of significance to its further survival; it has to be described in detail and recorded in descriptions, photographs, schemes, drawings, etc. Knowledge of study of art, understanding of chemical and physical processes, as well as practical experience of using this knowledge is necessary. Therefore, in devising the restoration programme for this extraordinary painting, constant co-operation between restorers, researchers and art historians was established. The painting Annunciation to the Virgin Mary was investigated and restored in 2009 2011 The restored painting has been returned to the Church of St Francis and St Bernardine in Vilnius. The article presents the history of the painting, the results of technological investigations, its condition prior to the current restoration and the course of conservation and restoration. Methodology for consolidating the badly damaged painting layer that is rarely used in Lithuania is described. Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 147