ISSN 1822-6760 Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 2008. Nr. 15 (4). Mokslo darbai (socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas, 03S) KULTŪRINIO TURIZMO PLĖTROS PERSPEKTYVOS Rimantas Dapkus Kauno technologijos universitetas Straipsnyje nagrinėjami įvairūs kultūrinio turizmo plėtros aspektai. Atskleidžiami pagrindiniai faktoriai, lemiantys regionų konkurencinius pranašumus vystant kultūrinį turizmą, nagrinėjama kultūrinių šaltinių bei vadybos svarba turizmo plėtrai. Pateikiama analizė teigiamų ir neigiamų kultūrinio turizmo veiksnių įtakos įvairiems ūkinės veiklos sektoriams bei tolesnei subalansuotai atskirų regionų plėtrai ir Lietuvos ekonominiai bei socialinei pažangai, o taip pat konkretūs pasiūlymai kultūrinio turizmo vystymui Lietuvoje. Raktiniai žodžiai: konkurencingumas, kultūrinio turizmo plėtra, kultūriniai ištekliai ir jų vadyba, regioninė plėtra. Įvadas Pastaruoju metu turizmas tapo viena svarbiausių ekonomikos sričių pasaulyje. Daugeliu atvejų turizmas valstybėms yra naudingas. Jis skatina užimtumą, privataus verslo augimą ir infrastruktūros plėtrą. Turizmo sektoriaus plėtra ypatingai pageidautina silpniau išsivysčiusiuose regionuose, kur kitokios plėtros galimybės sunkiai įmanomos. Tačiau turizmo išplitimas visame pasaulyje verčia konkuruoti atskirus regionus tarpusavyje, siekiant pritraukti daugiau turistų. Dėl šios priežasties kiekvienas regionas turi pasirinkti turizmo formą, kuri leistų įgyti konkurencinį pranašumą. Lietuvos, o ypač jos kaimiškųjų regionų turizmo konkurencingumo srityje, lemiamą vaidmenį vaidina istorinė praeitis ir išlikęs kultūrinis paveldas bei natūrali gamta. Turizmo plėtros galimybėms palankias sąlygas sudarė Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą. Viena vertus, Lietuvai sudarytos galimybės pasiūlyti tarptautinei bendruomenei susipažinti su Lietuvos ir atskirų jos regionų savitumais bei gauti iš to didžiausią ekonominę, socialinę, o kartu ir politinę naudą, kita vertus, kyla uždavinys išsilaikyti didėjančioje konkurencijoje pritraukiant turistus. Visa tai verčia išnaudoti turimą šalies potencialą tinkamai parengiant turistams patrauklius viešnagės paketus. Siekis sukurti unikalius turizmo produktus verčia atlikti turizmo plėtros perspektyvų analizę Lietuvoje, o ypatingai silpniau išsivysčiusiuose jos kaimiškuosiuose regionuose surasti turistus patraukiančius unikalius vietovės gamtovaizdžio ir kultūros bruožus, bei imtis reikiamų vadybinių priemonių tai panaudoti šių regionų konkurencingumui didinti Pasaulinėje turizmo rinkoje. Kultūrinio turizmo vystymosi tendencijas, pagrindines charakteristikas, privalumus ir trūkumus yra analizavę įvairūs užsienio ir Lietuvos šalių autoriai (L. Cabrini, (2003); B. McKercher, H. Du Cros (2002); J. Akama ir P. Sterry (2000); G. Indriūnas (2006); L. Meškelevičienė (2000); M. Užpelkis (2007); C. Jenks (1993); G. M. E.MacDonald (2004) ir kt.). Tačiau Lietuvos kultūrinio turizmo situacija yra
mažai analizuota. Nors Lietuvos Kultūros ministerija 1998 m. nacionaliniu lygiu yra priėmusi strateginį dokumentą dėl kultūrinio turizmo, tačiau jis neįgyvendintas. Tyrimo problema. Kultūrinį turizmą Lietuvoje bandoma plėtoti neįvertinus esminių jo bruožų ir vadybos niuansų bei neparengus plėtros strategijos, todėl sunku realiai įvertinti kultūrinio turizmo plėtros perspektyvas, ypatingai kaimiškuosiuose šalies regionuose. Tyrimo problemą nusako klausimas kokios galimos kultūrinio turizmo plėtros perspektyvos, atsižvelgiant į esamą Lietuvos kultūrinio turizmo išteklių ir vadybos situaciją? Tyrimo objektas kultūrinio turizmo plėtra Lietuvoje. Tyrimo tikslas atskleisti kultūrinio turizmo plėtros perspektyvas ir pateikti siūlymus kultūrinio turizmo plėtrai. Tyrimo uždaviniai: 1. Išnagrinėti kultūrinio turizmo esmę, plėtros veiksnius ir svarbą regiono lygmenyje. 2. Išanalizuoti kultūrinio turizmo išteklius ir jų vadybos situaciją. 3. Pateikti pasiūlymus kultūrinio turizmo plėtrai. Tyrimo metodai: Mokslinės literatūros ir Pasaulyje bei šalyje vykstančių turizmo plėtros procesų analizė, kuria remiantis siekiama apibūdinti sudėtinius kultūrinio turizmo elementus ir veiksnius, turinčius įtakos kultūrinio turizmo plėtrai bei išryškinti kultūrinio turizmo ypatumus, vyraujančius prioritetus ir skatinamas sritis. Sintezė kultūrinio turizmo išteklių vadybos gerinimo ir kultūrinio turizmo plėtros perspektyvų modeliavimas. Tyrimo rezultatai Kelionės yra senas kaip pati civilizacija, fenomenas. Pirmaisiais keliautojais buvo vadinami klajokliai, kurie nukeliaudavo milžiniškus atstumus ieškodami maisto ir palankesnio klimato. Bėgant amžiams, kito ir keliautojų motyvacija: imta keliauti prekybos, karo, ekonominės naudos, religinės priespaudos ar piligrimystės, pažinimo ir bendravimo, sporto ir mokslo tikslais. XIX a. pagrindinis kelionių motyvas buvo darbo paieška ir pramogos. XIX a. pabaigoje atsirado terminas turizmas, tačiau tik po II Pasaulinio karo turizmas tapo masiniu reiškiniu. Kaip teigia W. Eadington ir V. Smith (1992), masinis turizmas kasmet augo. Įspūdingas turizmo augimas per paskutiniuosius 50 metų yra ryškiausias ekonominis ir socialinis šio periodo fenomenas. Remiantis G. Richards (2005) pateikta statistika, tarptautinis turizmas kiekvienais metais išauga vidutiniškai 7%. Pasaulinė turizmo organizacija (2006) prognozuoja, kad šios tendencijos išsilaikys ir turizmas nuolat augs, tačiau besikeičianti turizmo rinka reikalauja naujų turizmo formų skatina turizmą diversifikuoti savo produktus. Kaip teigia J. Craik (1997), ypatingai išpopuliarėjo lankstesnės ir į individualius poreikius nukreiptos turizmo formos, dažnai apibūdinamos terminais: praturtinantis bendravimą, teikiantis malonumą, avantiūriškas, teikiantis žinių. Būtent tokiai turizmo formai priskiriamas kultūrinis turizmas. Galima teigti, kad kultūrinis turizmas susijęs su pažintine veikla, kuria siekiama pažinti, suprasti tam tikros vietovės kultūrinę infrastruktūrą, t. y. jos
istoriją, kultūrinį paveldą, tradicijas, vertybes, gyvenimo būdą ir pan. Labai dažnai prie kultūrinio turizmo priskiriama ir unikalių gamtos kampelių lankymas. Kaip teigiama Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto leidinyje (2006), skiriama keletas populiariausių kultūrinio turizmo sričių: kraštovaizdis, architektūra, kultūros ir gamtos objektai bei kitos kultūrinio paveldo ir istorinės vietovės; parodos, festivaliai, meno kolektyvų pasirodymai ir konkursai, kiti renginiai; gastronomija ir vynininkystė; kino turizmas ir tautodailė bei tautosaka. Pasaulinės turizmo organizacijos (2006) teigimu, kultūrinis turizmas užima penktadalį visos naujojo turizmo rinkos. XXI amžiuje kultūros poreikių tenkinimas tampa ne tik sudėtine atostogų dalimi, bet pagrindiniu keliavimo katalizatoriumi. J. Craik (1997) teigia, kad kultūrinis turizmas tampa egzotiškų kultūrų gyvavimo pagrindu, įgalinančiu aplankyti išskirtinai autentiškas vietas, kol globali monokultūra dar nesunaikino šių tradicinių visuomenių. Atsiranda poreikis analizuoti kultūrinio turizmo populiarėjimą skatinančius veiksnius ir esmines kultūrinio turizmo charakteristikas, jų tarpusavio sąryšius ir plėtros perspektyvas, bei numatyti reikiamas vadybos priemones, įgalinančias užtikrinti kultūrinio turizmo plėtrą ir konkretaus regiono konkurencingumą turizmo produktų rinkoje. Kaip teigiama UNESCO (2003), kultūrinis turizmas turi teigiamą ekonominę ir socialinę įtaką, padeda kurti įvaizdį, saugoti kultūrinį ir istorinį paveldą. Pagrindinis tokios turizmo formos uždavinys skatinti visuotinę gerovę (ekonominę, socialinę), supratimą ir taiką tarp skirtingų tautų ir kultūrų žmonių, skatinti regiono plėtrą, saugoti šalies ir regiono kultūrą, istoriją, papročius bei tradicijas. Kultūrinio turizmo rinka skatina visuomeninį sąmoningumą, ypatingai per individualų kultūrinį supratimą. Tai veiksmingas įrankis siekiant plėtoti šalies ar regiono socialinę, ekonominę bei visuomeninę gerovę ir padeda išlaikyti visuotinį istorijos, papročių ir vertybių unikalumą bei autentiškumą (Baltijos..., 2003). Valstybės ar regiono mastu kultūrinį turizmą plėtoti skatina ekonominiai veiksniai. Ekonominis poveikis remiasi iš kultūrinio turizmo verslo ir su juo susijusių verslų gaunamomis pajamomis. Septintajame dešimtmetyje turizmas tapo globaliu reiškiniu ir imtas traktuoti kaip viena iš regionų plėtros priemonių, ypatingai ekonomine prasme periferinėms Europos šalims. K. Meethan (2001) teigimu, kultūrinis turizmas, skirtingai nuo kitų turizmo formų ir plėtros priemonių, turi vieną išskirtinį privalumą ši verslo forma reikalauja palyginti mažų kapitalinių investicijų. Tuo tarpu grąža nepalyginamai didesnė vietinės produkcijos gamyba išauga, nes turizmo veikla artimai susijusi su kitomis ekonomikos šakomis. Nemažą vaidmenį skatinant kultūrinį turizmą vaidina socialiniai veiksniai. Turizmo industrija veikia kaip milžiniška užimtumo jėga ir tokiu būdu didina namų ūkių pajamas. Tai ypatingai svarbu silpnos ekonomikos šalims ir regionams, kuriuose kitos plėtros galimybės labai ribotos. B. Archer ir C. Cooper (1998) pabrėžia, kad srityse, kur daugeliui vietinių žmonių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra žemės
ūkis arba žuvininkystė, turizmo profesijos pasirinkimas tampa populiarus, nes padeda padidinti jų namų ūkių pajamas, o tai teigiamai atsiliepia regioninei plėtrai. Taip šiuose regionuose pagerėja demografinė padėtis, nes jaunimui suteikiama perspektyvų save išreikšti šiose veiklose. Daugelyje šalių automobilių keliai ir aerouostai, viešbučiai ir restoranai, kita materialinė bazė yra įrengta turizmui plėtoti (G. Shaw, A. Williams, 2002). Teoriškai infrastruktūros plėtra yra tai, ką B. Archer ir C. Cooper (1998) įvardina kaip ekonomiškai nedalia, kas reiškia, kad infrastruktūra sukurta dėl turizmo vystymo, taip pat tampa prieinama plačiajai vietinei bendruomenei. Tai reiškia, kad infrastruktūros gerinimas tampa veiksniu, įtakojančiu kultūrinio turizmo skatinimą įvairiuose regionuose ir atvirkščiai. Kaip teigia B. Archer ir C. Cooper (1998), intensyvėjant globalizacijos procesui, ypatingai svarbu nustatyti ir sutvirtinti identitetą. Tai yra esminis elementas, saugant ir skatinant vietinį bei nacionalinį dvasingumą ir pasididžiavimą. Tai labai svarbu, ugdant socialines ir pilietines vertybes bei skatinant Europos integraciją, tautų ir kultūrų dialogą. Savimonės kūrimas neįmanomas be gilesnio šalių kultūros tradicijų ir skirtumų, sudarančių įvairiaspalvę regionų mozaiką, pažinimo. Šiuo laikotarpiu, kuris kartais apibūdinamas ir kaip europinio sąmoningumo krizė, regiono kultūros vertybių puoselėjimas gali būti optimizmo ir pasitikėjimo ženklu regiono ateičiai. Be to, šiuo daugiakultūriškumui sunkiu laikotarpiu, Europos Sąjunga privalo įsipareigoti plėtoti kultūrų ir religijų dialogą su kitomis tautomis, be kita ko, skatindama kultūrinį turizmą (G. Shaw, A. Williams, 2002). Kitas labai svarbus veiksnys, įtakojantis kultūrinio turizmo plėtros skatinimą, regiono įvaizdžio formavimas, kultūrinio ir istorinio paveldo saugojimas (J. Butcher, 2003). Kultūra ir istorinis paveldas yra esminiai elementai, kuriant šalies ar regiono įvaizdį, todėl kultūrinis turizmas gali būti vienas svarbiausių dalykų, kuriant teigiamą įvaizdį šalies ar net tarptautiniu mastu. Anot B. McKercher ir H. Du Cros (2002), turizmas papildo kultūrinį ir istorinį paveldą, suteikdamas galimybę išlaikyti gyvas tradicijas, finansuoja paveldo apsaugą ir skatina lankytojus domėtis tuo paveldu. Kuo labiau visuomenė domisi kultūrinėmis vertybėmis regione, tuo didesni fondai skiriami šio paveldo apsaugai. Turistų domėjimasis paveldo vietove gali būti labai svarbus suteikiant paramą tam tikro paveldo vadybai ir apsaugai. Gera kultūrinio turizmo vadyba gali paskatinti atgaivinti tradicijas, restauruoti vietoves ir paminklus, padeda suderinti paveldo apsaugą ir jo panaudojimą. Tai reiškia, kad kultūrinis turizmas kartu remia kultūrą ir padeda atsinaujinti turizmui. Kultūrinis turizmas kultūrai duoda papildomų pajamų, o tai yra labai svarbi parama pačiai kultūrai. Ir kadangi kultūrinis turizmas padeda prailginti turistinį sezoną, labai svarbu ir toliau vystyti šią sritį. Kultūra, per kultūrinio turizmo plėtojimą, tampa tarsi įrankiu, palengvinančiu bendravimą bei vienas kito supratimą tarp tautų ar skirtingų kultūrų. Konfliktų drebinamame pasaulyje kultūrinis turizmas gali padėti rasti bendrą kalbą tarp skirtingų tautų. Išsamiau pažindami kitų tautų kultūrą, geriau vienas kitą suprantame. Iš to kyla noras bendradarbiauti šitaip skatinama komunikacija ir integracija.
R. W. McIntosh, C. R. Goeldner ir B. J. R. Ritche (2000) teigimu, turizmas yra priemonė, galinti užtikrinti ilgiausiai trunkančią taiką žmonijos istorijoje. Pasaulinė turizmo organizacija (2006) taip pat akcentuoja šią viziją, akcentuodama, kad tarpkultūrinis sąmoningumas ir asmeninis draugiškumas, puoselėjami turizmo, yra galinga jėga, galinti pagerinti tarpkultūrinį supratimą ir skatinti taiką tarp tautų. Noras pažinti kitas kultūras yra bene pagrindinė keliautojų motyvacija, o tai turi didžiulę įtaką geresniam kitų kultūrų žmonių pažinimui ir pripažinimui. Kaip teigia J. Butcher (2003), turistai, keliaujantys iš kultūrinių paskatų, pripažįsta, kad jie geriau supranta ir yra tolerantiškesni kitų kultūrų atžvilgiu. Politine prasme kultūrinis turizmas svarbus kaip priemonė inicijuojanti ir gerinanti politinius santykius tarp šalių. Kultūrinis turizmas sužadina naujas idėjas ir skatina vietinius gyventojus bendradarbiauti (Pasaulinė turizmo organizacija (2006). Visi aptarti veiksniai skatina propaguoti kultūrinį turizmą dėl jo sukuriamos pridėtinės vertės. Tai reiškia, kad kultūrinio turizmo plėtra turi būti skatinama dėl konkrečių socialinių, ekonominių, infrastruktūrinių, sociokultūrinių ir kt. veiksnių. Kultūrinio turizmo plėtra nėra savaiminis procesas, jis turi būti skatinamas dėl konkrečių jo sukuriamų privalumų. Turizmo plėtra neabejotinai siejasi (įtakoja ir yra įtakojama) su kitais regiono veiklos sektoriais, o ypač su aplinkos apsauga, transporto sistema, žemės ūkiu, miškų ūkiu, vandens ūkiu, verslu, tarptautine integracija, regionų plėtra, socialine plėtra, kultūra, švietimu ir mokslu. Remiantis autoriaus VšĮ Lietuvos regioninių tyrimų institute atlikta analize ir su bendradarbiais parengta Turizmo plėtros iki 2015 metų strategija (2002), galima pateikti kultūrinio turizmo plėtros Lietuvoje poveikio atskiriems sektoriams įvertinimą (1 lentelę). Tenka pastebėti, kad didėjanti kultūrinio turizmo paklausa sudaro geresnes politines ir ekonomines sąlygas šalies ir atskirų regionų plėtrai bei pačių kultūros ir gamtinių objektų saugojimui ir gausinimui. Kita vertus, padidėjęs tokių objektų lankomumas, nederamas elgesys kelia grėsmę patiems objektams, o kartais net gali tapti jų išnykimo priežastimi. Visa tai lemia, kad kultūrinis turizmas turi būti plėtojamas ne tik kaip verslo, bet ir kaip kultūrinio paveldo tausojimo ir saugojimo procesas. Anot S. Berry (1994), kalbant apie kultūrinį turizmą, būtina, kad jis apimtų du aspektus kultūrinio paveldo vadybą (kultūrinio paveldo tausojimas) ir turizmo vadybą (rinkos poreikiai, komercinis produktų realizavimas). Taigi, turizmo organizavimo ir įgyvendinimo veiklose turi būti einama į kompromisą, kad būtų užtikrintas kultūrinis vientisumas ir kad kultūriniai tikslai neprieštarautų ir neigiamai neįtakotų kultūros vertybių, kultūrinio paveldo. Pasaulinė turizmo organizacija (2006) palaiko požiūrį, kad turizmas ir paveldo vietos gali sukurti ilgalaikius ir naudingus ryšius. R. Grunewald (2002) teigia, kad šie ryšiai yra unikalūs gamtos ir paveldo vietovės, statiniai ir objektai turi būti saugomi, kad kultūrinio turizmo vartotojams būtų į ką pažiūrėti, tačiau kartu būtina, kad turizmo atstovai investuotų į kultūrinio paveldo išlaikymą ir palaikymą, kad atsirastų galimybė šias vietas pamatyti turistams. Be to, kultūrinis turizmas turi išlaikyti pilną savo prasmę, t.y. turėti išliekamąją vertę, sukurti tarpkultūrinį supratimą ir parturtinti asmenybę (L. Cabrini, 2003).
1 lentelė. Kultūrinio turizmo plėtros poveikis atskiriems sektoriams Žemės ūkis Sektorius Teigiamas poveikis Neigiamas poveikis Aplinkosauga Ekonomika Transportas Kultūra Tarptautinė integracija Svarbi priežastis bei galimybė sutvarkyti aplinką, saugoti unikalius gamtos kampelius, gausinti florą ir fauną, įrengti parkus, kelius, renovuoti sunykusius kultūros objektus. Ženkliai papildo valstybės iždą. Gamtinių ir kultūrinių vertybių, turinčių turistinį patrauklumą, kiekybinė ir kokybinė plėtotė didina turizmo ekonominį efektyvumą. Turizmo plėtra dažnai galima tokiose teritorijose, kurios jokiai kitai ūkinei veiklai netinkamos. Kokybiškai veikianti rekreacijos ir turizmo sistema žymiai padidina darbo našumą, produktyvumą, mažina nedarbo lygį. Atsiranda alternatyvios veiklos kaimo vietovėse, vystosi paslaugų poreikis ir būtinybė bendradarbiauti, plečiasi amatininkystė. Pramonės sektorius turi galimybę plėtotis gaminant produktus, reikalingus rekreacijos ir turizmo industrijai. Statybos sektorius dirba statant kelius, viešbučius, restoranus, renovuojant architektūros paminklus ir t. t. Vienas atvykstantis turistas sukuria 7 8 darbo vietas vietinėje rinkoje. Kultūrinio turizmo plėtra viena iš funkcinio persiorientavimo galimybių, ypač teritorijose, kuriose neperspektyvi žemdirbystė. Turizmo rinkoje yra daugybė tiesioginių ir netiesioginių paslaugų, kurias gali teikti žemės ūkio sektorius. Plečiama transporto infrastruktūra yra tinkama ir kitoms ūkinės veiklos sritims, taip pat žymiai padidėjus apkrovimui, gerėja transporto įmonių rentabilumas. Kultūrinio turizmo plėtra skatina krašto kultūrinio savitumo ir identiteto apsaugos ir didinimo būtinybę. Atkuriamos senosios tradicijos, kuriamos naujos. Pagyvėja kultūrinis aktyvumas, gausėja renginių, švenčių, kultūrinių įvykių. Turizmo plėtra yra vienas iš efektyviausių būdų supažindinti kitų šalių visuomenę su Lietuvos valstybe, kalba, kultūra, gamta, istorija. Geras valstybės kaip kultūringo krašto įvaizdis žymiai palengvina Nereguliuojami turistų srautai ardo pajūrio kopas, miško paklotę, mažėja bio įvairovė, naikinama saugoma dekoratyvi augalija, kyla miško gaisrai. Didėjantys transporto srautai didina aplinkos taršą, triukšmą. Siekis sumažinti neigiamą poveikį gamtinei aplinkai pareikalauja nemažų finansinių investicijų ekologinio stabilumo palaikymui, teritorijų priežiūrai, valymui. Ribojama pramoninių uostų plėtra, taršių įmonių veikla rekreacinėse gyvenvietėse, kurortuose. Ribojamas kai kurių gamtinių išteklių naudojimas, pvz. geležies rūdos gavyba Varėnos regione, hidroelektrinės statyba ties Birštonu ir kt. Intensyvi kaimo turizmo plėtra gali sąlygoti etinio savitumo praradimą, kraštovaizdžio unikalumo sumažėjimą. Neįvertintas kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio, poilsio ir pramogų paslaugų pasiūlos perteklius. Turistų srautai perkrauna didžiųjų miestų transporto tinklus, tuo pablogina vietinių gyventojų komfortą. Turizmo proceso sezoniškumas verčia įrengti transporto infrastruktūros objektus, kurių rentabilumas labai žemas. Kultūrų niveliacijos grėsmė bet kokiais keliais ieškant paslaugų įvairovės didinimo kelių: golfo aikštynai, kinų restoranai, šašlykinės, kazino, McDonald ir kt. Turistų potyriai gaunant nepakankamai gero lygio paslaugas, nuostoliai dėl aukšto nusikalstamumo, žemos aplinkos kultūros, labai greitai pasklinda per informacijos priemones ir valstybė pradedama vertinti
Sektorius Teigiamas poveikis Neigiamas poveikis tarptautinės integracijos galimybes. Plečiasi atskirų regionų tarptautinis bendradarbiavimas. tarptautinėje bendruomenėje kaip depresyvi, nesaugi, neperspektyvi. Galima pastebėti, kad turizmas tampa viena pagrindinių priežasčių ir netgi priemonių saugoti paveldą. Patirtis rodo, kad paveldo vietos, kurios uždarytos turistams, turi polinkį irti. Klimato sąlygos ir kiti natūralūs veiksniai šias vietas veikia destruktyviai, o jokių pajamų iš šių vietų negavimas neleidžia net minimaliai palaikyti ir prižiūrėti šias vietas, be to vietinė bendruomenė praranda pagarbą šių vietų kultūrinei ir simbolinei vertei (R. Grunewald, 2002; L. Cabrini, 2003). Kai paveldo vietovės atviros turistams, jos išlaikomos, prižiūrimos, kad galėtų būti tinkamai pristatomos ir taptų turistų traukos veiksniais. Visi išvardinti elementai turizmas, kultūrinės vertybės, kultūrinis paveldas, patirties produktų vartojimas bei teikimas apibūdina esminius kultūrinio turizmo bruožus. Tai reiškia, kad kultūrinis turizmas yra viena iš bendrojo turizmo formų, kur turizmo organizatoriai ir vartotojai domisi ir vertina kultūrine prasme svarbius objektus. Remiantis aptartomis kultūrinio turizmo charakteristikomis, kultūrinis turizmas traktuojamas kaip specifinis ir autentiškas turizmo elementas, apimantis kultūrines vertybes/kultūrinį paveldą, patirties produktus, jų vadybą ir turistus, kurie vedami asmeninės motyvacijos, noro pažinti savo ir kitų žmonių papročius, tradicijas bei istoriją, keliauja lankydami kultūrinio paveldo, etnografines, patrauklaus kraštovaizdžio ir unikalios gamtos, savitų ir maloniai patrauklių bendruomenių vietoves, o taip pat muziejus, parodas, festivalius, kiną, kultūros parkus ir kt. kultūrines vietas. Akivaizdu, kad ir kokios kultūrinio turizmo charakteristikos analizuojamos, esminius vaidmenis vaidina kultūrinio turizmo ištekliai (kultūrinės vertybės/paveldas) ir kultūrinio turizmo vadyba, o pagrindinis tikslas kultūrinio turizmo vadybos ir išteklių subalansuota plėtra. Tai reiškia, kad kultūrinio turizmo plėtrą lemia kultūrinės vertybės/paveldas ir jų efektyvi vadyba. XXI amžiuje kultūrinio turizmo išteklių vadyba apibrėžiama kaip trigubas procesas: pirmiausia, ji remiasi proaktyviu požiūriu apibrėžiant objektus ir sudarant strategijas kultūriniam turizmui konkrečioje teritorijoje; antra, ja siekiama maksimalizuoti kultūrinio turizmo pelną ir sumažinti kultūrinio turizmo sukuriamus neigiamus aspektus; trečia, užtikrinama ilgalaikė teigiamo ir neigiamo turizmo poveikio analizė konkrečiai teritorijai, jos socialiniam vystymuisi, ekonomikai ir kultūriniam patrauklumui, bei numatomos konkrečios priemonės rengiamuose strateginiuose plėtros planuose. Kaip teigia P. Keller (2007), kultūrinių išteklių vadybai būtina integracija ir lanksčios valdymo formos:
decentralizacija, kuri sudaro vietinėms valdžios institucijoms galimybes kurti inovatyvias ir lanksčias kultūrinių išteklių vadybos formas; efektyvios horizontalios ir vertikalios bendradarbiavimo formos, kurios reikalingos siekiant užtikrinti plataus profilio kultūrinio turizmo sektorių ir patikimus bei kompetentingus specialistus ir reikiamus finansavimo resursus; horizontali integracija svarbi siekiant sinchronizuoti kultūrinio turizmo politikos tikslus, nustatyti prioritetus konkrečiai teritorijai ir koordinuoti kultūrines veiklas bei jų teikėjus, o taip pat sinerginis efektas dėl darnių sąsajų su kitais veiklos sektoriais; vertikali integracija sudaro sąlygas derinti kultūrinio turizmo vadybos veiklas su kitus sprendimus šioje srityje priimančiais organais, tokiais kaip vietinės, regioninės ar nacionalinės organizacijos ir valdžios institucijos; vietinės bendruomenės dalyvavimas gera kultūrinio turizmo išteklių vadyba įmanoma tik kada ji stipriai remiama ir į ją įtraukiama vietinė bendruomenė. Kultūrinio turizmo išteklių vadyba esminė kultūrinio turizmo plėtros sąlyga. Skirtingose kultūrinio turizmo plėtros stadijose vadyba atlieka skirtingą vaidmenį (M. Bouchenaki (2002); P. Keller (2007): 1. Pradžioje pagrindinį vaidmenį vaidina informacijos surinkimas: diagnozė ir orientacija kultūrinio turizmo strategijos turi remtis trimis žinių bazėmis, gaunamomis tuo pačiu laiku iš vietinių kultūros ir turizmo veikėjų: konkrečios vietovės atstovų lūkesčiai iš kultūrinio turizmo plėtros; ką gali pasiūlyti kultūrinis turizmas šioje teritorijoje, nes kiekviena teritorija yra unikali; kultūrinio turizmo poreikiai (identifikuoti, kokių paskatų vedini turistai lankosi konkrečioje vietovėje); 2. Kitoje stadijoje kultūrinio turizmo vadyba pasireiškia per kultūrinio turizmo vizijos, orientacinės strategijos, veiksmų programos sudarymą: vizijos nusistatymas ir įgyvendinimas (tai apima vizijos, orientacinės strategijos ir veiksmų programos sudarymą). ilgalaikis monitoringas ir poveikio įvertinimas. Siekiant kiekvienoje kultūrinio turizmo plėtros stadijoje vadybos efektyvumo, būtina pasiūlos, paklausos ir lūkesčių diagnostika konkrečioje teritorijoje, veiksmų programa turi būti sudaroma remiantis perduodamais gebėjimais, autentiškumu ir bendradarbiavimu, o nuolatinis plėtros monitoringo atlikimas turi užtikrinti glimybes adaptuoti kultūrinį turizmą prie besikeičiančių poreikių. M. Bywater (1993), B. Bowes (1994), W. Jamieson (2004) pateikia keletą rekomendacijų ir priemonių, kaip pasiekti norimą balansą, kuris užtikrina didžiausią naudą: holistinis kultūros aplinkos supratimas abipusis kultūrinio paveldo ir turizmo specialistų susitarimas dėl turizmo svarbos bei teisėtų turizmo poreikių. Tam tikslui reikia daugiau rinkos tyrimų, kurie pateiktų duomenis apie esamus ir potencialius lankytojus, jų motyvaciją lankyti paveldo vietoves; turizmo plano ar vietovių valdymo plano paruošimas paveldo ir aplinkinėms vietovėms;
vietinės bendruomenės įtraukimas apibrėžiant turizmo politiką ir sprendimų priėmimo procesą kultūrinio turizmo srityje; sudaryta marketingo strategija ir kainodaros politika paveldo vietovių turistams, kurios užtikrintų turizmo pajamų suderinamumą su apsaugos tikslais. Kultūrinio turizmo srityje, ypač akcentuojama subalansuota vadyba, kuri M. Užpelkio (2007) apibrėžiama kaip partneriškas požiūris į turizmą. Darni turizmo plėtra tenkina šiandieninių turistų ir priimančiųjų regionų poreikius, tuo pačiu, apsaugodama ir padidindama jų galimybes ateityje. Tokia plėtra veda išteklių vadybos link, kuri leidžia patenkinti ekonominius, socialinius ir estetinius poreikius, tuo pačiu išsaugant kultūrinį integralumą, esminius ekologinius procesus, biologinę įvairovę bei kitas gyvybės palaikymo sistemas. M. Užpelkio (2007) teigimu, kultūriniai ištekliai vadybos dėka turi būti paversti turistams priimtina atrakcija. G. Richards (1999) teigia, jog net ir sukuriant tam tikrą kultūrinę aplinką, turistas nebūtinai atvyks. Dauguma mokslininkų (M. Mowforth, I. Munt (1998); G. Richards (1999) ir kt.) įrodė, kad ypatingai svarbu pažvelgti į lankytojų motyvaciją, poreikius ir norus, prieš identifikuojant kultūrinį patrauklumą. P.Keller teigimu, kultūrinio turizmo produktų ir paslaugų vadybininkų darbas yra suderinti potencialių turistų motyvaciją su vietiniais kultūriniais ištekliais bei gyventojų lūkesčiais. Didžiausias iššūkis šiame procese yra valdyti turizmo paslaugas įskaitant transportą, nakvynę, maitinimą, pramogas ir kultūrines veiklas kaip atskirą elementą. Kultūrinio turizmo vadyba turi būti planuojama ir plėtojama visuose lygiuose paslaugos pateikimo, išteklių ir infrastruktūros planavimo. Apibendrinant įvairių autorių (M. Bywater (1993), B. Bowes (1994), W. Jamieson (1994), P. Keller M. Užpelkio, 2007) mintis, galima teigti, kad siekiant sėkmingai valdyti kultūrinio turizmo išteklius reikia: tarpusavyje susieti turizmo ir paveldo sektorius; didinti kultūros gylį ir plotį turizme; įtraukti vietinę bendruomenę į turizmo plėtrą; skatinti marketingo veiklas; bendradarbiauti viešam ir privačiam sektoriams; kontroliuoti turistinių srautų valdymą. Taigi, kultūrinio turizmo plėtrai labai svarbi efektyvi kultūros išteklių vadyba, užtikrinanti jų vertės ir integralumo išsaugojimą. Būtinas gebėjimas sukurti ir pristatyti išskirtinį produktą ir pasiūlyti lankytojui patirtį, kuri gali jį sudominti. Gerai suvokta ir tiksliai nutaikyta marketingo programa gali sudominti vietinę ir platesnę rinką. Ekonominė vertė, susijusi su kultūros paveldu, kyla iš komercinės veiklos, tokios kaip turizmo paslaugos, ir iš to, kad paveldo vietovė padaroma patrauklesnė tiek gyvenimui, tiek ir verslui visumoje. Apibendrinant atskleistus kultūrinio turizmo ypatumus, privalumus ir trūkumus galima išskirti pagrindinius sėkmingos kultūrinio turizmo plėtros aspektus ir pateikti sekančias rekomendacijas: 1. Siekiant sėkmingai plėtoti kultūrinį turizmą būtina:
kooperacija tarp nacionalinės, regioninės valdžios, nevyriausybinių organizacijų ir vietinės bendruomenės bei verslo atstovų. Kultūrinio turizmo stiprinimas įmanomas tik įtraukiant ir bendradarbiaujant su kuo daugiau valdžios institucijų, vietinių gyventojų, ir kitų suinteresuotų šalių. Taip pat būtina visų šalių sąmoningumas saugojant ir turtinant universalias regiono vertybes; vieninga ir tikslinga strategija bei kryptingai orientuotas marketingo planas, kaip plėtoti kultūrinį turizmą, t.y. būtinas valstybės ir verslo institucijų dėmesys kultūrinio turizmo vadybai; plėtoti ne tik kultūrą, bet ir vietinės bendruomenės svetingumą ir natūralų regiono grožį. Natūralų regiono grožį ypatingai įtakoja vietinės bendruomenės gyvenimo būdas, papročiai, religija ir kultūros išskirtinumas bei pakantumas atvykstantiems turistams; 2. Siekiant sėkmingos regioninės plėtros kultūrinio turizmo srityje reikia: plėtoti kultūrinį turizmą, saugant, turtinant ir naudojant kultūrinius bei gamtinius išteklius; skatinti regioninį bendradarbiavimą ir ryšius, paremtus abipuse pagarba tarp regionų; bendradarbiauti įvairiose srityse; išlaikyti/kurti kultūrinio turizmo vertę ekonomine ir išliekamąja prasme. Kultūrinis turizmas yra neatsiejamas regioninės plėtros elementas, kai kuriose vietovėse gali būti netgi pagrindinis jos vystymo veiksnys. Kultūrinis turizmas regioninės plėtros aspektu, turi būti paremtas abipuse viešojo ir privataus sektoriaus partneryste, įtraukiant į veiklos planavimą tiek turizmo paslaugų teikėjus, tiek ir gavėjus; turi būti užtikrinama, kad kultūrinių išteklių kokybė ir vientisumas bus išsaugoti ir teiks ekonominę, socialinę naudą, t.y teiks ne tik piniginę, bet ir kultūrinę naudą regionui ir žmonijai. Išvados Kultūrinis turizmas apima kultūrinio turizmo išteklius (kultūrines vertybes/kultūrinį paveldą) ir jų vadybą, kuri suvokiama kaip kultūrinio turizmo pagrindimas komerciniais tikslais: kultūrinio paveldo vertybės turi būti paverstos kultūros turizmo produktais. Tokio pobūdžio kultūrinį turizmą sąlygoja ekonominiai ir sociokultūriniai veiksniai, dėl šios turizmo formos sukuriamos pridėtinės vertės: kultūrinio turizmo plėtrą skatina palyginti mažos pradinės investicijos ir perspektyvi finansinė nauda, padidėjęs poreikis identifikuoti save ir pažinti kitas kultūras. Regioninė plėtra ir kultūrinis turizmas turi tiesioginę tarpusavio priklausomybę. Kultūrinis turizmas gali būti sėkmingai plėtojamas tik subalansuotą plėtrą vykdančiame regione, tuo pačiu kultūrinis turizmas regioniniame lygmenyje traktuotinas kaip ilgalaikę regiono plėtrą skatinantis elementas ir yra puikus būdas pagerinti vietinės bendruomenės socioekonominę padėtį. Siekiant regioninės plėtros per kultūrinio turizmo puoselėjimą būtina: saugoti natūralią regiono aplinką, kultūrinius bei gamtinius išteklius, kartu siekiant subalansuotos ekonominės plėtros, kurti turizmo infrastruktūrą ir skatinti bendruomenės sąmoningumą, puoselėti
regioninį bendradarbiavimą tarp kultūrinio turizmo srities privataus ir viešojo sektoriaus institucijų. Literatūra 1. Akama, J., Sterry, P. (2000). Cultural tourism in Africa: strategies for the new millennium. Proceedings of the ATLAS Africa International Conference, December 2000. Mombasa, Kenya. 2. Archer, B., Cooper, C. (1998). The positive and negative impacts of tourism. Global tourism. Woburn: Butterworth-Heinemann. 3. Baltijos šalių kultūrinio turizmo politikos dokumentas (2003). Trumpasis variantas [interaktyvus]. [Žiūrėta 2008-03-30]. Prieiga per internetą: http://www.unesco.lt/ documents/kultura/baltijos%20saliu%20kulturinio%20turizmo%20politikos%20dokumentas.pdf 4. Berry, S. (1994). Conservation, capacity and cashflows tourism and historic building management. England: Wiley. 5. Bywater, M. (1993). The market of cultural tourism in Europe. EIU travel and tourism analyst, 6. 6. Bouchenaki, M. (2002). The opening of the UNESCO regional conference on the convention on the protection of the underwater cultural heritage. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-10- 15].Prieiga per internetą: <http://portal.unesco.org/culture/es/file_download.php /19eae10c9c6ec0066b4b729ef7e72769Address+by+M.Bouchenaki.pdf>. 7. Bowes, B. (1994). Cultural tourism: are we on the brink? ICOMOS. Canada Bulletin 3 (3). 8. Butcher, J. (2003). The moralisation of tourism: Sun, sand...and saving the world? New York. Routledge. 9. Cabrini, L. (2003). Cultural Tourism: Opportunities and Challenges. European Forum of the World Heritage Cities 10. Craik, J. (1997). The culture of tourism. In C. Rojek and J. Urry. Touring culture: Transformations of travel and theory. New York: Routledge. 11. Eadington, W., Smith, V. (1992). Introduction: The emergence of alternative forms of tourism. Tourism alternatives: Potentials and problems in the development of tourism. Philadelphia: University of Pennsylvania. 12. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (2006). Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl turizmo ir kultūros: dvi jėgos, skatinančios augimą. Leidinys pateiktas 425-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006-03-15 16. 13. Grunewald, R. (2002). Tourism and cultural revival. Annals of tourism research, 29 (4), 1004-1021. 14. Indriūnas, G. (2006). Kultūrinio turizmo plėtra. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-10-15]. Prieiga per internetą: <http://www.durys.org/konferencija/gintautas%20indriunas.doc>. 15. Jamieson, W. (2004). The use of indicators in monitoring: the economic impact of cultural tourism initiatives. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-10-20]. Prieiga per internetą: <http://www.icomos.org/icomosca/bulletin/vol4_no3_jamieson_e.html>. 16. Jenks, C. (1993). Culture. London: Routledge. 17. Keller, P. Management of cultural change in tourism regions and communities. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-09-03]. Prieiga per internetą: http://unpan1.un.org/intradoc/groups/ public/documents/un/unpan002556.pdf 18. MacDonald, G. M. E. (2004). Unpacking cultural tourism. University of Guelph. 19. McIntosh, R. W., Goeldner, C. R., Ritchie, B. J. R. (2000). Tourism, principles, practices, philosophies. New York: John Wiley and Sona.
20. McKercher, B. Cros Du H. (2002). Cultural tourism. The partnership between tourism and cultural heritage management. London: The Haworth Hospitality Press. 21. Meethan, K. (2001). Tourism in global society: place, culture, consumption. New York: Palgrave. 22. Meškelevičienė, L. (2000). Muziejai ir kultūrinis turizmas tarptautinės bendruomenės akiratyje/ Pagal 2000 m. ICOM simpoziumo Muziejai, paveldas ir kultūrinis turizmas Peru ir Bolivijoje medžiagą. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-09-03]. Prieiga per internetą: http://www.museums.lt/zurnalas/meskeleviciene.htm. 23. Mowforth, M., Munt, I. (1998). Tourism and sustainablility: new tourism in the third world. London: Routledge. 24. Pasaulinė turizmo organizacija (2006). 2007 to be fourth year of sustained growth UNWTO. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-10-10]. Prieiga per internetą: <http://www.worldtourism.org/newsroom/releases/2006/november/barometer06.htm>. 25. Pasaulinė turizmo organizacija (2006). UNWTO-sustainable development of tourism. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-10-10]. Prieiga per internetą: <http://www.worldtourism.org/frameset/frame_sustainable.html>. 26. Richards, G. (2005). Cultural tourism in Europe. Wallingford: CABI. 27. Shaw, G., Williams, A. (2002). Critical issues in tourism: a geographical perspective. Malden: Blackwell Publishers. 28. UNESCO (2003). Cultural tourism. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-09-03]. Prieiga per internetą:<http://portal.unesco.org/fr/ev.phpurl_id=1555&url_do=do_topic&url_secti ON=201.html>. 29. Užpelkis, M. (2007). Darni plėtra, kultūros paveldas ir turizmas [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-08-20]. Prieiga per internetą: <http://www.kultur.lt/dl.php?file=paveldas+ ir+darni+pletra.pdf>. 30. VšĮ Lietuvos regioninių tyrimų institutas (2002). Turizmo plėtros iki 2015 metų strategija. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-09-03]. Prieiga per internetą: <http://www.geocities.com/ turistee/pletra.htm>. PERSPECTIVES OF CULTURAL TOURISM DEVELOPMENT Rimantas Dapkus Kaunas University of Technology Summary Popularity of tourism industry in all over the World pressure compete different regions with each other in order to attract more tourists. Concerning this every region must choose tourism forms which can secure competitive advantages against other regions. In Lithuanian and different its regions crucial role plays its authentic nature and cultural heritage. This was stimulated by Lithuanian integration into Europe Union. Tourism composes possibilities to foreign community to know more about Lithuania, its separate regions and get from this the biggest social, economical and political benefit. This motivates to analyze one of all tourism forms in Lithuania cultural tourism in Lithuania and mostly in low developed rural regions. The object of the research the development of Cultural tourism in Lithuania. The aim of the research to identify the perspective of cultural tourism development in Lithuania. The goals of the research:
1. Explore the essence of cultural tourism, its forces of development, and importance in region level. 2. Analyze the resource of cultural tourism and its management situation in Lithuania. 3. Mark essential components for the cultural tourism development perspectives. The methods of the research: analysis of science literature and World practice in cultural tourism development; synthesis of the suggestions for the further cultural tourism development. The results of the research. The performed research enabled to disclose the essential elements in cultural tourism development and showed the vital role of the cultural resources and its management, also to propose the main directions for the further cultural tourism development in Lithuania. Keywords: cultural tourism development, cultural resources and its management, regional development and competitiveness.