Istorijos filosofija metodinė priemonė studentams
Jūratė Baranova Zenonas Norkus Vytautas Žemgulis Istorijos filosofija metodinė priemonė studentams 2019
Metodinė priemonė patvirtinta VU Filosofijos instituto Kontinentinės filosofijos ir religijų studijų katedros posėdyje ir Filosofijos fakulteto taryboje 2019 m. balandžio 24 d. Posėdžio protokolo Nr. 250000-TP-6. Recenzentai: doc. dr. Mintautas Gutauskas (VU), prof. dr. Gintautas Mažeikis (VDU) Viršelyje alegorinis paveikslas. Pilietinių klausimų paveikslas, pasiūlytas Giambattistos Vico kaip alegorija jo istorijos mokymui suprasti Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB) 978-609-07-0239-0 (spausdinta knyga) 978-609-07-0240-6 (skaitmeninis PDF) Jūratė Baranova, Zenonas Norkus, Vytautas Žemgulis, 2019 Vilniaus universitetas, 2019
Turinys 1. Istoriografija, istorika, istorijos filosofija. Istoriografijos sumokslėjimas ir istorijos filosofijos atsiradimas 8 2. Istorijos filosofijos pradžia: mitologija ir (istorijos) teologija 12 3. Istorijos teologija: Aurelijus Augustinas 16 4. Reinholdo Niebuhro istorijos teologija 20 5. Klasikinės istorijos filosofijos pradininkai: Immanuelis Kantas ir Johannas Gottfriedas Herderis 24 5.1. Romantinė istorijos samprata: Johannas Gottfriedas Herderis 24 5.2. Švietėjiškoji istorijos samprata: Immanuelis Kantas 28 6. Klasikinė istorijos filosofija: Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis ir Karlas Marxas 34 6.1. Istorija kaip pasaulinės dvasios raida: Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis 34 6.2. Istorija kaip ekonominių formacijų kaita: Karlas Marxas 38 7. Istoristinės istoriografijos krizė. Friedricho Nietzsche mokslinės istoriografijos kritika. Kritinės istorijos filosofijos atsiradimas ir darbotvarkė 44 8. Leopoldo von Ranke ir Johanno Gustavo Droyseno istorikos idėjos 48 9. Neokantinė istorijos filosofija: Wilhelmas Windelbandas ir Heinrichas Rickertas 52 10. Neohegeliškoji istorijos filosofija: Benedetto Croce ir Robinas George as Collingwoodas 56 11. Hermeneutika kaip pagalbinė istorijos disciplina ir kaip istorijos filosofija 60
12. Postklasikinė istorijos filosofija: Oswaldas Spengleris ir Arnoldas Toynbee is 66 12.1. Istorija kaip kultūrų kaita: Oswaldas Spengleris 66 12.2. Istorija kaip civilizacijų kaita: Arnoldas Toynbee is 69 13. Istoriografija XX a. XXI a. pradžioje 74 14. Analitinė istorijos filosofija. Karlo Raimundo Popperio istoricizmo kritika 78 15. Istorija ir moralė: Isaiah Berlinas 82 16. Naratyvistinė istorijos filosofija 86 16.1. Naratyvistinės istorijos filosofijos pirmtakai: Giambattista Vico 88 16.2. Naratyvistinės istorijos filosofijos pradininkai: Haydenas White as. Istorija ir diskursų tipologija 90 16.3. Žymiausi naratyvistinės istorijos filosofijos atstovai: Frankas Ankersmitas, Paulis Ricoeuras, Jörnas Rüsenas 92 17. Jürgenas Habermasas: sociokultūrinės sistemos kaip pasaulio istorijos substratas 96 18. Posthumanistinė istorijos pabaigos perspektyva 100 Privalomoji literatūra 103 Rekomenduojama literatūra 105
7
Istoriografija, istorika, istorijos filosofija. Istoriografijos sumokslėjimas ir istorijos filosofijos atsiradimas Žodį istorija galima suprasti dvejopai. Juo įvardijami praeities įvykiai (res gestas lot.). Kita vertus, istorija vadiname ir istorijos tyrimą bei jo rezultatą istorikų parašytas knygas (historiam rerum gestarum lot.). Panašiai skyla ir istorijos filosofija. Vieni filosofai apmąsto realią istorijos raidą. Ta kryptis vadinama istoriosofija, arba spekuliatyviąja istorijos filosofija, metaistorija. Tai istorinio proceso metafizika arba ontologija. Ji paremta prielaida, kad realybė susidvejina. Realybės pagrindas yra amžinas ir nekintantis, o realybės išoriniai reiškiniai laikini ir kintantys. Istoriko akiratyje praeinantys ir išnykstantys dalykai. O istoriosofija taria, kad filosofinis mąstymas už šio paviršinio įvykių vaizdo pajėgia įžvelgti esmes. Jos ir lemia istoriją. Georgo Hegelio teigimu, visos ikifilosofinės istorijos pažinimo formos (pirmapradė ar reflektyvioji istorija) vienaip ar kitaip yra ribotos. Filosofija teikianti istorijai prielaidą, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl pasaulio istorija vyko protingai. Filosofinė istorija, pasak Hegelio, yra mąstantis istorijos stebėjimas, ji parodo, kas slypi už išorinės įvykių išraiškos, atveria istoriją kaip dvasios slinktį. Net eilinis istorikas, pasitikįs tik faktais, Hegelio teigimu, iš tikro nėra pasyvus, nes jis mąsto, vartoja savo kategorijas ir, jomis remdamasis, žvelgia į faktus. Protas neturi likti mieguistas, bet privalo aktyviai mąstyti, ypač ten, kur siekiama moksliškumo; kas į pasaulį žiūri protingai, į tą ir pasaulis žiūri protingai, sako Hegelis. Kita istorijos filosofijos dalis vadinama istorika. Jos moderniosios istorinės formos yra kritinė istorijos filosofija ir analitinė istorijos filosofija. Istoriosofiją būtų galima pavadinti istorijos ontologija, o antrąją jos dalį epistemologija. Šios krypties filosofai nepripažįsta istorijos 8
ontologijos. Istorijos schemas jie laiko pačių filosofų susikurtomis abstrakcijomis. Jie domisi pačiu istorijos tyrimu, jo loginėmis ir metodologinėmis problemomis. Kuo ypatingas istorinis aiškinimas? Ar istorinis pažinimas remiasi ta pačia tyrimo logika, kaip ir gamtos mokslai? O gal istorinis pažinimas, kaip ir kiti humanitariniai, dvasios mokslai, išlaiko autonomiją? Koks vertybių vaidmuo istoriniame pažinime? Kas svarbiau istoriniame tyrime praeitis ar dabartis? Visus šiuos klausimus nuolatos kėlė ir kelia kritinės istorijos filosofijos klasikai (neokantininkai Wilhelmas Windelbandas (1848 1915), Heinrichas Rickertas (1863 1936), Maxas Weberis (1864 1920); hermeneutai Wilhelmas Dilthey us (1833 1911), Johannas G. Droysenas (1808 1884), Hansas Georgas Gadameris (1900 2002); neohegelininkai Benedetto Croce (1866 1952), Robinas George as Collingwoodas (1889 1943) ir kt.) bei šiuolaikiniai istorijos analitikai (Williamas H. Dray us (g. 1921), Carlas G. Hempelis (1905 1997), Ernestas Nagelis (1901 1985) ir kt.). Literatūra seminarui 1. Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma litera, 2000. Nekintanti nuoroda: <http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/ elaba:4115442/datastreams/main/content>. 2. Norkus Z. Istorika. Istorinis įvadas. Vilnius: Taura, 1996. (Įvadas, 1 3 ir 4.1 4.2 skyriai.) (Toliau N) 3. Vašiček Z. Philosophy of History. In: Tucker A. (Ed.) A Companion to the Philosophy of History and Historiography. Oxford: Blackwell, 2009, 26 43. (Toliau V) Klausimai: 1. Kas pirmas pavartojo terminą istorijos filosofija? (V, p. 26 27.) 2. Kokie yra pagrindiniai istoriosofijos klausimai? (V, p. 29 30.) 3. Kas ir kaip istoriosofijos klausimus svarstė ir kėlė iki istorijos filosofijos? (V, p. 31 36.) 9
10 4. Kaip senovės graikai ir romėnai suprato istoriografiją? (N, p. 11 12.) 5. Koks buvo retorikos vaidmuo antikinėje kultūroje ir koks buvo retorikos santykis su istorika? (N, p. 12 16.) 6. Kokie antikinės istoriografijos bruožai atskleidžia jos ryšius su retorika? (N, p. 16 17.) 7. Kaip keitėsi istoriografijos samprata ir istorikos problematika Renesanso ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais? (N, p. 19 25.) 8. Kas sužlugdė retorinę istoriografiją ir retoriką? (N, p. 25 28.) 9. Kaip istoriografijos moksliškumo problema formuluojama vokiečių istoriko ir filosofo Jörno Rüseno istoriografinės paradig mos teorijoje? (N, p. 29 33, 35 38.) 10. Kada istorija tampa mokslu mokslo sociologijos požiūriu? (N, p. 34 35.) 11. Kaip istoriografijos moksliškumas suprantamas vokiečių istoristinėje istoriografijoje? (N, p. 38 42.) 12. Kas yra istorinis pironizmas ir kokia jo reikšmė istorikos raidai? (N, p. 43 46.) 13. Kodėl didieji ankstyvųjų naujųjų laikų filosofai skeptiškai žiūrėjo į istoriografijos sumokslinimą? (N, p. 46 48.) 14. Kas naujo vokiečių klasikinės filosofijos požiūryje į istoriją? (N, p. 49 51.)
11
Istorijos filosofijos pradžia: mitologija ir (istorijos) teologija Mitinė arba ciklinė laiko samprata Mitinė arba ciklinė laiko samprata įžvelgiama antikos, Rytų ir archajinėse kultūrose. Laikas čia sutampa su amžinybe. Mitines istorijos sampratas tyrinėjo Mircea Eliade (1907 1986) Prancūzijoje gyvenęs rumunų kilmės kultūrologas ir religijotyrininkas. Jis išskyrė ciklinę laiko sampratą. Siūlome nagrinėti jo knygos Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė (Le Mythe De L Éternel Retour, 1949) ištrauką, kuri labai paranki pradėti ikiistorinės sąmonės studijas. Mitiniame laike, Eliade teigimu, sakralizuojama laikų pradžia. Viskas, kas vyksta po laikų pradžios, tik atkartoja šį archetipą. Taip viskas, kas vyksta, tampa realu. Supantis pasaulis, t. y. kalnai, upės, miestai, šventyklos, turi savo išorinį archetipą: planą, formą ar kosminį atitikmenį. Eliade pastebėjo, kad pirmykščiuose tikėjimuose kosmoso centras sutampa su šventykla ar šventuoju miestu. Tai axis mundi dangaus ir žemės susikirtimo vieta, pasaulio centras. Kiekvienas žmogaus kūrybos veiksmas atkartoja kosmogoninį pasaulių ir žmogaus kūrimo aktą. Taip konkretus istorinis laikas sugrąžinamas į mitinį laiką. Ritualas tai irgi sugrįžimas atgal į laikų pradžią. Vieną sykį, šventuoju laiku šį veiksmą atliko dievas, protėvis ar herojus. Archajinis pasaulis, daro išvadą Eliade, nežino pasaulietinių veiksmų. Ką žmogus bedarytų, jis dalyvauja sakraliniame laike. Taip archajiniam žmogui pavyksta, pasak Eliade, išvengti istorijos. Pasaulietinis laikas tampa tik pasiruošimu grįžti į sakralinį laiką. Primityvių kultūrų žmogus, rašo Eliade, labai sunkiai pakelia laiką ir toleruoja istoriją. Šiose kultūrose nėra individualios atminties, 12
ji kolektyvinė. Kolektyvinė atmintis per du ar tris amžius istorinį personažą paverčia herojumi, individualų įvykį belaikiu mitu. Jeigu epinėse poemose, teigia Eliade, ir yra tai, kas vadinama istorine tiesa, ji beveik nieko neturi bendra su individualiais asmenimis ir įvykiais, sietina tik su institucijomis ir papročiais. Archajinė ontologija priešinasi istorijai naujumo ir negrįžtamumo grėsmei. Archajinis žmogus, Eliade pastebėjimu, stengiasi nekreipti dėmesio į laiką ir taip tarsi išvengia jo egzistavimo neprisiima jo naštos, jo negrįžtamumo. Žmogaus sąmonė lieka neistorinė. Literatūra seminarui 1. Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000. (I dalis Ikiklasikinė istorijos filosofija, p. 19 22, 32 53.) Nekintanti nuoroda: <http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:4115442/ datastreams/main/content>. 2. Mircea Eliade. Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė. Iš: Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000, 23 31. Klausimai: 1. Kokia yra pirmykštės Didžiojo laiko ir šiuolaikinės baigtinio laiko teorijų esmė? (P. 23.) 2. Kokią vietą ciklinėse laiko sampratose užima aukso amžiaus idėja? (P. 23.) 3. Kokia yra amžinojo sugrįžimo mito esmė senovės indų tradicijoje? (P. 23 24.) 4. Kaip Kosmoso ritmo kartotė senovės indų ciklinėje laiko sampratoje lemia metafizinį istorijos nuvertinimą? (P. 24.) 5. Koks esminis indų archajinės, pirmykštės kosminio ciklo sampratos skirtumas nuo vėlesnės, mahajaniškosios? Kodėl karmos dėsnis ikibudistinei indų sąmonei buvo paguoda, o vėliau virto vergijos simboliu? (P. 25.) 13
14 6. Kaip suprantate Eliade teiginį, kad filosofiniai mitai ir įvairios kosmologijos, kurias sukūrė graikų filosofai, pradedant ikisokratikais, remdamiesi archajinėmis kosminių ciklų doktrinomis, iš pradžių buvo sunkiai suprantama gnostika, bet vėliau tapo doktrina, guodžiančia šimtus tūkstančių žmonių? (P. 26.) 7. Kokie Platono kosmologijos elementai, tyrinėtojų teigimu, liudija Rytų įtaką? (P. 27.) 8. Kokią įtaką kosminių ciklų teorija turėjo visai graikų ir romėnų kultūrai? (P. 27 28.) 9. Kaip amžinojo sugrįžimo ir pasaulinio gaisro mitai anuliuoja laiko istoriškumą? (P. 28.) 10. Kokie faktai liudija iranėniškos ciklinės laiko sampratos įtaką žydiškajai-krikščioniškajai istorijos vizijai? (P. 29 30.) 11. Kokių įrodymų galima būtų pateikti Eliade tvirtinimui, kad trijose didžiosiose religijose iranėnų, judėjų ir krikščionių yra senosios doktrinos apie periodišką istorijos atsinaujinimą liekanų? (P. 31.)
15
Istorijos teologija: Aurelijus Augustinas Aurelijaus Augustino knyga Apie Dievo valstybę (De civitate Dei contra paganos, 412 426) yra bene pirmas filosofinis tekstas, svarstantis žmonijos istorijos raidą. Daugelis autorių teigia, kad Augustinas neturėjo istorijos jausmo, nes, padalijęs visą žmoniją į dvi dalis Dievo karalystę ir Velnio karalystę, teologas jų nelaikęs istorinėmis bendrijomis. Šios dvi bendruomenės esančios ne istorijoje jos nuo pat pasaulio sukūrimo numatytos Dievo plane. Klasikine istorijos filosofija vadinant bandymą aprėpti ir filosofiniais argumentais paaiškinti visą žmonijos raidą, Augustiną galima laikyti pirmuoju istorijos filosofu. Visai žmonijos raidai nušviesti jis pasirėmė vienu principu Apreiškimo istorija. Christopheris Dawsonas pastebi, kad Augustinas nekalba tik apie pasaulio istorijos pažangą, nes pasaulio istorija, teologo supratimu, esanti iš esmės neprogresyvi. Tikroji žmonijos istorija esanti tolydaus dvasios laisvės atgavimo istorija. Augustinas šio proceso nelaikęs abstrakčiu ir neistoriniu, bet nuolatos pabrėžęs žmonijos istorijos vienybę, primenančią individualaus žmogaus gyvenimo vienybę. Žmonija, kaip ir individas, išgyvena palaipsnę amžių seką. Istorijoje pamažu išsiskleidžianti Dievo valia. Be to, sintetinis Augustino požiūris į istoriją yra griežtai dedukuotas iš to, kaip jis supranta žmogaus prigimtį, kurios samprata savo ruožtu išplaukia iš sukūrimo ir malonės teologijos: Tai nėra racionali teorija, nes ji prasideda ir baigiasi apreikšta dogma, bet ji tampa racionalia dėl griežtos procedūrų logikos, be to, ji apima pabrėžtinai racionalią ir filosofinę visuomenės ir teisės prigimties bei socialinio gyvenimo ir etikos santykio teoriją. 16
Rašydamas knygą Dievo valstybė, Augustinas polemizuoja su pagonimis graikų ir romėnų kultūros atstovais, kritikuoja ciklinę laiko sampratą ir chiliazmą tūkstantmetės Dievo karalystės idėją. Dvyliktoje Dievo valstybės knygoje Augustinas rašo, kad pasikartojimas panaikintų žmogaus atsiradimo istorijoje ir apskritai visos žmonijos istorijos kaip atpirkimo istorijos prasmę. Žmonijos atsiradimas, pabrėžė Augustinas, yra ne atsitiktinis, o unikalus įvykis. Aš neabejoju, rašo Augustinas, kad prieš sukuriant žmogų niekada nebuvo žmonių apskritai ir kad tas pats žmogus nesikartoja begaliniuose cikluose. Kai kurios judaistinės srovės ir pirmieji krikščionys prieš pasaulio pabaigą dar tikėjosi tūkstanties laimingų žmonijos metų. Augustino manymu, dimensijos anksčiau vėliau tinka tik istoriniam laikui skaičiuoti. Jos nepaliečia pačios amžinybės, kuri yra Dievo atributas. Žmogus istorijoje susiduria tik su laiku. Istorija laikas. Ji tarsi Babilono upė, išplaukianti iš stovinčios amžinybės jūros ir vėl į ją sugrįžtanti. Literatūra seminarui 1. Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000. (I dalis Ikiklasikinė istorijos filosofija, 2 skyrius Istorijos teologija: Aurelijus Augustinas (354 430), p. 37 54.) 2. Augustinas A. Apie Dievo valstybę. Iš: Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000, 43 48. Klausimai: 1. Kaip suprantate šv. Augustino mintį, kad Dievas yra amžinybėje, o pasaulis laike? (P. 43 44.) 2. Kaip, pasak šv. Augustino, reikia suprasti prieš amžinuosius laikus Dievo žmogui pažadėtą amžinąjį gyvenimą? (P. 45.) 3. Kokiais argumentais šv. Augustinas nesutinka su teiginiu, kad būtinai turį kartotis tie patys [dalykai], ir vis tie patys prabėgti, amžinai turėdami pasikartoti, o pasaulis arba išlieka kintamybėje, nors ir visada buvęs, tačiau ir sukurtas be laiko pradžios; 17
18 arba jis užteka ir leidžiasi, ir tokiais ratais amžinai kartojasi pakartotas ir turintis pasikartoti? (P. 45 46.) 4. Kokius argumentus pasitelkia šv. Augustinas, norėdamas atsikirsti tiems, kurie mano, jog begalinių dalykų neįmanoma suprasti nei Dievo žinojimu? (P. 46 47.) 5. Kaip šv. Augustinas kritikuoja ciklinę istorijos sampratą knygos Dievo valstybė skyriuje Apie amžių amžius? (P. 47 48.)
19
Reinholdo Niebuhro istorijos teologija Atsakydamas į klausimą Ar galima krikščioniškoji istorijos filosofija?, Reinholdas Niebuhras sugrįžta prie Augustino iškeltos žmogaus prigimties doktrinos. Aiškindamas istoriją, Niebuhras remiasi Augustino antropologija. Ką gali reikšti toks šuolis atgal dvidešimtajame amžiuje, užgesus istorijai kaip pažangai (Kantas, Fichte, Hegelis, Marxas) ir naujai atgimusioms ciklinėms koncepcijoms (Spengleris, Toynbee is)? Kokia šios naujos krikščioniškosios istoriosofijos vieta istorijos filosofijos tradicijoje? Literatūra seminarui 1. Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000. (II dalis Klasikinė istorijos filosofija, 9 skyrius Reinholdo Niebuhro (1892 1971) istorijos teologija, p. 303 338.) 2. Niebuhras R. Žmogaus prigimtis ir likimas. Iš: Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000, 310 318. Klausimai: 1. Kokias priežastis, dėl kurių kartais žlunga civilizacijos, pateikia Niebuhras, papildydamas A. Toybee io iššūkio ir atsako teoriją? (P. 310.) 20
2. Ar sutinkate su Niebuhro teiginiu, kad civilizacijų žlugimo ir nuopuolio priežastys iš esmės sutampa su žmogiškosios nuodėmės apraiškomis? (P. 310.) 3. Kokias dvi nuodėmių rūšis išskiria Niebuhras ir kaip jis jas apibūdina? (P. 310.) 4. Kaip interpretuotumėte Niebuhro mintį, kad civilizacijos miršta, nes nusideda? (P. 310.) 5. Kaip suprantate Niebuhro teiginį, kad klystame ne vien nežinodami, kad klaidų kyla iš tuščios vaizduotės nuodėmės? (P. 310.) 6. Kokiais argumentais Niebuhras motyvuoja savo mintį, jog civilizacijos nebūtinai turi neišvengiamai žlugti, kad jos, pasinaudodamos įvairiomis atsinaujinimo galimybėmis, gali neapibrėžtai pratęsti savo gyvenimą? (P. 311.) 7. Kodėl tik tikėjimas gali suteikti civilizacijų pakilimams ir nuosmukiams prasmę? (P. 311.) 8. Kodėl individo santykis su istorija, pasak Niebuhro, yra dvejopas? Kuo jis pasireiškia? (P. 311 312.) 9. Kodėl, pasak Niebuhro, istorijos negalima laikyti išsigelbėjimu ir kodėl viltis, jog istorijos procese tinkamai išsipildys ir pakankamai įsiprasmins individo gyvenimas, sukelia patetišką nusivylimą? (P. 312.) 10. Kaip individualaus gyvenimo prasmė iš dalies yra susijusi su žmogaus įsitraukimu į istorinius tikslus ir priedermes? (P. 313.) 11. Kaip interpretuotumėte Niebuhro mintį, kad individo laisvė yra svarbesnė už bet kuriuos socialinius darinius? (P. 313.) 12. Kodėl dabartis turi laukti galutinio ateities išsipildymo? (P. 313.) 13. Kokį civilizacijų tarpusavio ryšį, jų vienybės aspektus įžvelgia Niebuhras? (P. 314.) 14. Kokią užduotį, pasak Niebuhro, žmonijai kelia šiuolaikinio pasaulio techninė tarpusavio priklausomybė? (P. 314.) 15. Kaip Niebuhras motyvuoja savo mintį, jog istorija akivaizdžiai juda labiau apimančių tikslų link? (P. 314.) 21
22 16. Kodėl tikėjimas, kad istorija yra judėjimas nuo chaoso link kosmoso, yra nepagrįstas? (P. 315.) 17. Kodėl neįmanoma įžvelgti tokio istorijos augimo, kuris įgalintų ateities pasaulį valdyti stabiliai ir saugiai? (P. 315.) 18. Kaip vertinate mintį, jog ateitis niekada nėra saugesnė negu dabartis ar garantuojanti aukštesnes vertybes? (P. 316.) 19. Kaip suprantate Niebuhro teiginį, kad galutinis blogis priklauso nuo galutinio gėrio? (P. 316.) 20. Kuo remdamasis Niebuhras klaidingų istorijos paaiškinimų priežastį randa nore surasti būdą užbaigti žmogaus likimą taip, kad žmogus galėtų kontroliuoti savo tikslus? (P. 317.) 21. Kokias iliuzijas istorijos interpretacijose įžvelgia Niebuhras? Kodėl tikėjimas, kad žmogus gali išspręsti savo problemas arba pabėgdamas iš istorijos, arba pačiame istorijos procese, yra klaida? (P. 317.) 22. Kokia yra istorijos prasmė krikščioniškojo tikėjimo požiūriu? (P. 317 318.)
23
Klasikinės istorijos filosofijos pradininkai: Immanuelis Kantas ir Johannas Gottfriedas Herderis 5.1. Romantinė istorijos samprata: Johannas Gottfriedas Herderis Immanuelio Kanto istorijos filosofija tai Apšvietos racionalizmas, steigiantis istorinės pažangos viziją. Johanno Gottfriedo Herderio istorijos filosofija romantinė ir istoristinė. Jos prielaidos labai artimos šiuolaikiniam antropocenui, posthumanistinei filosofijai. Žemės planeta Herderį domino kaip žmonijos istorijos vyksmo vieta. Žmonija Herderiui atrodo esanti tokia, kokia yra, todėl, kad atsirado būtent šioje planetoje, su tam tikru būdu išsidėsčiusiais kalnagūbriais, jūromis ir klimato juostomis. Kanto Apšvietos racionalizmas radikaliai priešina žmogų gamtai. Žmogus tampa laisvas ir autonomiškas tiek, kiek jis nepriklauso nuo gamtos, nugali savo prigimtinius polinkius, teigė Kantas. Herderis siekia pagrįsti nenutraukiamą ryšį ne tik tarp žmogaus ir socialinės, bet ir gamtinės aplinkos. Nuo pirmojo iki septintojo veikalo Mintys iš žmonijos istorijos filosofijos skyriaus Herderis rašo apie gamtinių veiksnių įtaką žmogaus kūnui, nuo septintojo pereina prie šių veiksnių įtakos žmogaus dvasiniams sugebėjimams. Žmogus planetoje gyvena ne vienas. Jį supa įvairiausia flora ir fauna. Antrąją veikalo Mintys iš žmonijos istorijos filosofijos dalį Herderis pradeda teigdamas, kad žemė plati įvairiausių organinių padarų kalvė, ir bando išvesti paraleles (galbūt poetines) tarp augalų ir žmogaus gyvenimo. Žmonių gyvenimas Herderiui primena augalų gyvenimą, nes mes išsilukštename, augame, žydime, nuvystame, mirštame. Ir mus pa- 24
kviečia į pasaulį neklausdami, ar mes to norime, ir niekas nesiteirauja mūsų, kokios mes norime būti lyties ir kokius turėti gimdytojus, kokioje dirvoje skurdžioje ar derlingoje gyventi ir nuo kokios vidinės ar išorinės dingsties numirti. Paralelė su augalų gyvenimu leido Herderiui paryškinti svarbią mintį, kad gamta suteikianti gyvybinių jėgų, gamta jas ir atimanti. Šios gyvybinės jėgos persmelkia ir augalų, ir gyvūnų, ir žmogaus žemišką egzistenciją. Kanto manymu, Herderis viską apverčia aukštyn kojom, kai aiškina dvasinę žmogaus sielos prigimtį kūno sandaros ypatumais, pavyzdžiui, sugebėjimu vaikščioti pakėlus galvą. Tokios išvados neišplaukia nei iš gamtos mokslų, nei iš metafizikos. Minėtos išvados, Kanto pastebėjimu, peržengia žmogaus proto galias. Apie Herderio įnašą į lyginamąją visų augalų ir gyvūnų rūšių anatomiją Kantas siūlo spręsti tiems, kurie tyrinėja gamtą. Tačiau organinių jėgų vienybės idėja, pastebi Kantas, peržengia gamtos mokslų stebėjimus ir pereina į spekuliatyviosios filosofijos sferą, kurioje ši idėja, jei į ją prasiskverbtų, atvertų didžiulę tuštumą šalia įprastų sąvokų. Kantas neįžvelgė Mintyse beveik jokių teigiamybių. Jis patarė šios knygos autoriui stengtis suturėti savo aistringą genijų. Charlesas Tayloras (g. 1931) Kanto ir Herderio nesutarime įžvelgia nesuderinamas ir skirtingas pasaulėžiūras: Kanto argumentai išreiškia Apšvietos racionalizmą, Herderio, Berlino žodžiais tariant, romantizmo ekspresyvizmą. Herderis pradėjęs Sturm und Drang judėjimą. Tai buvęs protestas prieš švietėjišką požiūrį į žmogų kaip objektyvios mokslinės analizės subjektą ir objektą. Herderis ir kiti romantikai žmogaus gyvenime įžvelgė analogišką meno kūriniui vienybę, kur kiekviena dalis įgyja reikšmę tik santykyje su kitomis dalimis. Tayloro pastebėjimu, ekspresyvistai mano, kad aukščiausią pilnatvę žmogus įgauna saviraiškoje. Tačiau reikštis žmogus gali tik priklausydamas kokiai nors kultūrai. O kultūra savo ruožtu gali klestėti tik apibrėžtoje bendruomenėje. Bendruomenė kaip tauta (Volk) irgi turinti ekspresyvią vienybę. Herderis manė, kad kiek viena tauta turi tik jai būdingą unikalų saviraiškos būdą, kurio negali perimti kitos tautos. Atskiras individas be savo tautos ir kultūros dvasiškai skursta. Šios Herderio idėjos Tayloras nedramatizuoja. Jis kaip tik teigia, kad Herderio mintis, jog kiekvienas individas ir kiekviena kultūra turi tik jiems būdingą savirealizacijos formą, ne tik pagrindė šiuolaikinį 25
nacionalizmą, bet ir sugrįžo prie aristoteliškos formos vienybės idėjos. Taip Herderis suformulavęs šiuolaikinio ekspresyvaus individualizmo koncepciją, saugančią nuo nacionalizmo kraštutinumų. Literatūra seminarui 1. Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000. (II dalis Klasikinė istorijos filosofija, 2 3 skyriai (Herderis, Kantas), p. 89 126.) 2. Herderis J. Mintys iš žmonijos istorijos filosofijos. Iš: Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000, 101 117. Klausimai: 1. Ką Herderis teigia apie pažangą istorijoje? Kodėl, pasak jo, nors kultūra juda į priekį, tobulesnė ji dėl to netampa? (P. 101.) 2. Kodėl, Herderio teigimu, žmonių giminės likimas yra liūdnas? (P. 102.) 3. Kaip Herderis argumentuoja, kad žmonių veikla vis tik nėra betikslė? (P. 103.) 4. Kaip Herderis pagrindžia savo mintį, jog žmoguje nėra nieko aukštesnio už humaniškumą? (P. 103.) 5. Kokiais argumentais Herderis remia savo teiginį, kad žmonių giminės tikslą kuo ryškiausiai apibūdina žmogaus prigimtis ir istorija? (P. 104.) 6. Kiek pagrindiniam tikslui humaniškumui ugdyti svarbus žmogaus protas, prigimtis ir laisvė? (P. 104.) 7. Kodėl, pasak Herderio, tobulesnis protas ir humaniškumas turėjo rastis vidutinio klimato juostose? (P. 105.) 8. Koks yra didysis gerasis žmonijos likimo dėsnis? (P. 105.) 9. Kaip interpretuotumėte Herderio mintį, kad gyvas neteisybės pajautimas, susietas su protu ir energija, visada virsta gelbstimąja jėga? (P. 105.) 26
10. Kas liudija, kad visatoje glūdinčios dieviškosios jėgos iš chaoso sukuria tvarką? (P. 106.) 11. Kaip interpretuotumėte Herderio teiginį, kad griovėjų gimsta nepalyginamai mažiau negu kūrėjų? (P. 107.) 12. Kodėl, žmonėms kultūrėjant, natūraliai silpsta gyvuliška kūno jėga, polinkis į nežabotas aistras, gležnėja palikuonys? (P. 107.) 13. Ar sutinkate su Herderio mintimi, kad, plintant ir tobulėjant švietimui, beprasmių, neapykantos žmonėms kurstomų karų sumažėjo? (P. 108.) 14. Kokiais argumentais Herderis remia savo teiginį, kad žmonių santykiai, keičiantis istorijai, tampa vis humaniškesni? (P. 108 109.) 15. Koks aistrų vaidmuo žmonijos gyvenime? Kodėl beaistrė žmonija niekada nebūtų išlavinusi savo proto ir iki šiol tebetūnotų trogloditų urvuose? (P. 110.) 16. Kodėl karo menas iš dalies panaikino pačius karus? (P. 111.) 17. Kodėl, pasak Herderio, ateis toks laikas, kai valdžią turintis neišmanėlis ims gėdytis savo neišmanymo, o būti tironu pasidarys absurdiška, juokinga ir šlykštu? (P. 111.) 18. Kaip Herderis aiškina savo esminę sąvoką humaniškumą? (P. 114.) 19. Kaip interpretuotumėte Herderio mintį: Kad ir kur mūsų protas nuklystų istorijos platybėse, visur jis dairosi vien savęs ir patį save suranda? (P. 115.) 20. Kodėl, pasak Herderio, tiek atskiri individai, tiek ištisos valstybės sunkiausiai ištveria savo laimę? (P. 116.) 21. Kaip jėgų santykis su periodiškai atkuriama ramybe ir tvarka veikia proto ir tesingumo sferoje? (P. 117.) 27
5.2. Švietėjiškoji istorijos samprata: Immanuelis Kantas 1784 m. lapkričio gruodžio mėn. mėnesiniame žurnale Berlyne pasirodė dvi Immanuelio Kanto esė: Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu (Idee zu einer allgemeinen Geschichte in weltbürgerlicher Absicht) ir Atsakymas į klausimą: Kas yra Švietimas? (Beantwortung der Frage: Was ist Aufklarung?), o metais vėliau Herderio pirmosios ir antrosios knygų recenzija. Tai pirmieji Kanto tekstai iš istorijos filosofijos. Skirtingai negu Herderis, kuris teigia, kad žmogaus prigimtis istorijoje humaniškėja ir ateis laikas, kai žmogui valdyti nebereikės valstybės, Kantas, sekdamas veikiau Hobbesu ir Machiavelliu, peršviečia žmogaus prigimtį negailestinga rentgeno šviesa ir aptinka nedraugingo draugingumo arba asocialaus socialumo pradus. Nepaisant to, kad žmogus yra linkęs bendrauti su panašiais į jį, nes tada jis jaučiasi labiau žmogumi, jam taip pat būdingas didžiulis poreikis atsiskirti vienumon. Apie save kiekvienas individas žino, jog yra linkęs priešintis kitiems, todėl to paties jis laukia ir iš kitų. <...> Skatinamas garbės, valdžios arba turto troškimo, jis susikuria padėtį tarp savo likimo draugų, kurių nors ir negali pakęsti, bet taip pat negali palikti. Minėtina, kad, priešinantis kitiems, lavinamas skonis, puoselėjami talentai ir mąstymas, ugdoma moralė. Egoizmas suteikia vertę žmogaus egzistencijai. Jei žmonės būtų tokie geri kaip avys, jie, pasak Kanto, iki šiol tebegyventų Arkadijos piemenų gyvenimą. Tai gamtos klasta, kuri istorijoje žmogui leidžia išvystyti savo pradus. Šią idėją vėliau pratęs Hegelis. Individo laisvos valios ir gamtos determinizmo priešpriešą Kanto istorijos filosofijoje sujungia istorijos tikslas amžinoji taika. Amžinoji taika tai ir gamtos plane numatytas istorijos rezultatas, ir galimas moralinis individo apsisprendimas bei siekiamybė. Į amžinąją taiką taip pavadintas vienas svarbiausių Kanto politinių traktatų. Esė Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu Kantas rašo, jog būtent antagonizmas tarp žmonių priverčia tinkamai apibrėžti ir laiduoti atskiro žmogaus laisvės ribas. Taip tampa būtina teisinė piliečių visuomenė. Ji atsirandanti tarsi prieš žmonių norą iš negandos, iš polinkio mėgautis laukine laisve, neleidžiančio žmonėms ilgiau išbūti vienam šalia kito. Teisinė piliečių visuomenė ne panaikina antagonizmą, 28
o tik suteikia jam geriausią formą: žmonių priešiškumą paverčia kultūra. Amžinoji taika tai teisinė valstybių federacija. Kantas suformuluoja šiuolaikinės Europos sąjungos teorines prielaidas. Tokia pažangėjanti ir racionalistinė istorijos filosofija leidžianti, Kanto teigimu, išvengti empirinio istorijos vaizdo beviltiškumo ir postuluoti empiriją transcenduojantį istorijos tikslą, kuris suteikia prasmę regimai istorijos beprasmybei. Taigi išdrįsiu tarti, rašo Kantas, kad žmonių giminė, nuolatos judanti į priekį kultūros, kaip savo natūralaus tikslo, požiūriu, ir moralinio savosios būties tikslo požiūriu žengia gerėjimo keliu ir kad šis jos žengimas kartais, tiesa, pertrūksta, tačiau niekados nenutrūksta. Istorijos pažanga kaip postuluojamas moralinis idealas Kantui labai svarbu, nes jis jaučiasi galįs paveikti ateitį ir netgi paveikti būsimųjų kartų norą šį jo ketinimą pratęsti. Literatūra seminarui 1. Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000. (II dalis Klasikinė istorijos filosofija, 2 3 skyriai (Herderis, Kantas), p. 89 151.) 2. Kantas I. Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu. Iš: Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000, 131 144. Klausimai: 1. Kas, Kanto teigimu, nulemia tiek kiekvieną gamtos įvykį, tiek žmogaus poelgius? (P. 131.) 2. Kokiais argumentais Kantas pagrindžia tinkamą istorijos raidą? (P. 135.) 3. Kodėl, pasak Kanto, neįmanoma atsikratyti apmaudo, regint žmonių veiksmus didžiojoje pasaulio scenoje? (P. 135.) 4. Kokia minėtu atveju lieka vienintelė išeitis istorijos filosofui? (P. 135.) 29
30 5. Kuo Kantas motyvuoja teiginį, kad visiems gyvos būtybės natūraliems pradams skirta kada nors visiškai ir tikslingai išsivystyti? (P. 136.) 6. Kodėl žmogaus natūralūs pradai, kurių tikslas yra proto panaudojimas, gali visiškai išsivystyti tik žmonių giminėje, o ne atskirame individe? (P. 136.) 7. Ko siekia, pasak Kanto, gamta, šykščiai aprūpindama žmogų tomis gamtinėmis priemonėmis, kurios gyvūnams leidžia puikiai prisitaikyti gyventi gamtoje, ir suteikdama žmogui protą? (P. 136 137.) 8. Kodėl Kantui lieka keistas įspūdis, kad tarsi ankstesnės kartos pluša tik vardan vėlesniųjų? Ką, pasak Kanto, tai patvirtina? (P. 137.) 9. Kokia priemone naudojasi gamta, siekdama išvystyti visus žmonijos pradus? Kokia yra įstatyminės tvarkos žmonių visuomenėje priežastis? (P. 137.) 10. Kur galiausiai slypi šis antagonizmas? Kokiais žodžiais Kantas apibūdina žmogaus prigimties antagonistiškumą? Ko žmogus negali nei pakęsti, nei palikti? (P. 137.) 11. Kodėl, pasak Kanto, žmonių, gyvenančių Arkadijos piemenų gyvenimą, kur viešpatauja tobulas susitarimas, nuosaikumas ir tarpusavio meilė, talentai amžinai liktų tik užuomazgos? (P. 137 138.) 12. Kodėl gamta nori nesantaikos, kodėl ji geriau žino, ko reikia žmogui? Ko nori gamta ir ko nori žmonės? (P. 138.) 13. Kokia yra didžiausia žmonių giminės problema, kurią verčia spręsti gamta? (P. 138.) 14. Kokioje visuomenėje, Kanto teigimu, gali būti pasiektas aukščiausias gamtos tikslas visų žmonijos pradų išsivystymas? (P. 138.) 15. Kas, pasak Kanto, būdinga teisingai pilietinei santvarkai? (P. 138.) 16. Kodėl gražiausia visuomenės santvarka yra nedraugiškumo vaisius? (P. 138.) 17. Kodėl minėta didžiausia žmonių giminės problema yra kartu ir sunkiausia, ir, pasak Kanto, bus išspręsta vėliausiai? (P. 138 139.)
18. Kas tas šeimininkas, kuris gali palaužti egoistišką žmogaus valią ir priversti paklusti visuotinai galiojančiai valiai, kurios sąlygomis kiekvienas gali būti laisvas? (P. 139.) 19. Kodėl Kantas vis tik teigia, kad iš tokio kreivo medžio, iš kokio padarytas žmogus, neįmanoma padirbti nieko, kas būtų visiškai tiesu? (P. 139.) 20. Kokį darbą atlieka gamta per karus, įtemptus nesibaigiančius pasiruošimus jiems, nusiaubtis ir perversmus? Ką ji priverčia žmones tokiu būdu padaryti? (P. 139 140.) 21. Kodėl didžiulė tautų sąjunga ateityje neišvengiama? (P. 140.) 22. Kodėl žmonių giminė pasiliks paauksuotame skurde tol, kol atsisakys chaotiškos tarpvalstybinių santykių būklės? (P. 141.) 23. Koks, pasak Kanto, yra slaptas galutinis gamtos planas? (P. 141.) 24. Kodėl, Kanto požiūriu, istorijos filosofijai gali būti naudingas chiliazmas? (P. 142.) 25. Visuotinė pasaulio pilietijos būklė kas tai? (P. 142 143.) 26. Kodėl, Kanto nuomone, yra absurdiška ketinti parašyti istoriją, remiantis idėja, kaip turėtų vystytis pasaulis, kad jo raida atitiktų tam tikrus protingus tikslus? Kodėl iš tokio ketinimo galėtų gimti nebent romanas? (P. 143.) 27. Kokia, pasak Kanto, bet kokio istorijos rašymo didžiausia prasmė? (P. 144.) 31
33
Klasikinė istorijos filosofija: Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis ir Karlas Marxas 6.1. Istorija kaip pasaulinės dvasios raida: Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mokiniai po filosofo mirties išleido jo skaitytas istorijos filosofijos paskaitas (Vorlesungen über die Philosophie der Geschichte). Šį Hegelio tekstą galima laikyti aukščiausiu klasikinės istorijos filosofijos tašku. Ne vienas kritikas Hegelio istoriosofiją vertina kaip Kanto ir Herderio koncepcijų tęsinį. Hegelis derino Herderio aistrą ir vaizduotės galią su proto tikslumu, kurio reikalavo Kantas. Be to, Hegelis siekė sujungti Kanto suformuluotą laisvės kaip racionalios autonomijos idėją su Herderio ir romantikų kartai svarbia ekspresyvios vienybės idėja. Kantas valios laisvę grynąja transcendentine prasme suprato kaip jos sugebėjimą save determinuoti, kaip laisvę nuo išorinių heterogeninių motyvų ir kartu nuo prigimties. Hegelis, visų pirma, pratęsia Kantą, sakydamas, kad žmogus yra tikslas pats savaime tik dėl jame glūdinčio dieviškojo prado, dėl to, kas jame buvo pavadinta protu arba kiek protas yra veiklus bei apibrėžia pats save laisve. Be to, rašė jis, pasaulinė istorija vyksta dvasios srityje. Dvasios esmė yra jos laisvė, o galutinis pasaulio tikslas yra dvasios laisvės savimonė. Pasaulinė istorija yra laipsniškas vystymasis principo, kurio turinys yra laisvės suvokimas. Tačiau Kanto praktinėje filosofijoje laisvė yra apriorinė, ji atskirta nuo realaus patyrimo įvairovės. Būtent šios realios istorijos įvairovės įprasminimo siekė Herderis ir kiti romantikai. Kaip įmanoma surasti šių skirtybių sintezę? 34
Hegelis tai padarė pasitelkęs realybę kuriančios pasaulinės dvasios (Weltgeist) arba pasaulinio proto sampratą. Kantui protas racionalaus individo valios prielaida. Hegelis, kitaip negu Kantas, paverčia protą savarankiška kosmine jėga. Protas, rašo Hegelis, yra substancija, kaip tik tai, dėl ko ir kur egzistuoja ir turi būtį visa tikrovė; protas yra begalinė jėga < > Pasaulinės dvasios teisė aukštesnė už visas dalines teises. Bet kuris pokytis dvasioje reiškiasi išoriškai. Todėl dvasia gali suprasti save ir į save sugrįžti tik sekdama savo išorine raiška. Taip Hegelis realizavo romantikų sumanymą (nors pats juos kritikavo) sintezuoti visą realybę vieningu dvasios ir gamtos tapsmu. Nuo romantikų Hegelį skyrė įsitikinimas, kad ši sintezė tegali būti pasiekta proto keliu. Savąja įsikūnijusios pasaulinės dvasios samprata Hegelis išvengė kantiškosios laisvės ir gamtos metafizinio dualizmo dilemos. Literatūra seminarui 1. Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000. (II dalis Klasikinė istorijos filosofija, 4 5 skyriai (G. Hegelis, K. Marxas ir F. Engelsas), p. 155 164, 178 215.) 2. Hegelis G. Istorijos filosofija. Vilnius: Mintis, 1990. (Hegelis G. Istorijos filosofija. Įvadas. Iš: Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000, 165 177.) Klausimai: 1. Kas, Hegelio teigimu, yra pasaulio istorija? (P. 165.) 2. Kaip suprantate Hegelio mintį, kad pasaulio istoriją mes turime pažinti kaip būtiną? (P. 165.) 3. Kaip interpretuotumėte Hegelio teiginį, jog Rytų tautose laisvas buvo tik vienas žmogus, graikų ir romėnų pasaulyje buvo laisvi tik kai kurie, o germanų pasaulyje laisvi visi? (P. 165.) 4. Koks, pasak Hegelio, yra galutinis pasaulio istorijos tikslas? (P. 165.) 35
36 5. Kaip interpretuotumėte Hegelio mintį, kad dvasios pasaulio atžvilgiu fizinis pasaulis neturi jokios tiesos? Kur čia laisvės vieta? (P. 165.) 6. Kaip suprantate Hegelio mintį: Kartu laisvė pati savaime turi begalinę būtinybę suvokti kaip tik save ir pati tapti tikroviška, nes savąja sąvoka ji yra savęs žinojimas, ji yra tikslas sau ir kaip vienintelis dvasios tikslas, kurį ji realizuoja? (P. 165.) 7. Koks yra galutinis istorijos tikslas, ko Dievas siekia pasaulyje? (P. 165.) 8. Kokios yra istorijos varomosios jėgos? (P. 165.) 9. Koks, Hegelio nuomone, yra proto ir aistrų santykis istorijoje? Kodėl aistros yra visagalės, palyginti su protu? (P. 166.) 10. Kodėl, Hegelio supratimu, mes, žiūrėdami į istoriją, galime jausti gilų liūdesį? (P. 166.) 11. Kam, pasak Hegelio, istorija yra tik priemonė? (P. 166.) 12. Kaip interpretuotumėte Hegelio teiginį, kad nieko didingo pasaulyje neįvyko be aistros? (P. 167.) 13. Koks yra laisvės idėjos realizacijos ir aistros santykis Hegelio istorijos filosofijoje? (P. 167 168.) 14. Nuo ko prasideda pasaulio istorija? (P. 168.) 15. Kame istorijoje glūdi visuotinybė ir per ką ji realizuojasi? (P. 169.) 16. Kodėl pasaulio istorija nėra laimės arena? (P. 169.) 17. Kaip stichijos ir aistros pasitarnauja pozityviam istorijos tikslui? (P. 169.) 18. Kodėl tiesioginiame žmogaus veiksme gali slypėti kažkas daugiau, negu slypi veikėjo valioje ir sąmonėje? (P. 170.) 19. Kuo pasaulinės istorinės asmenybės esmingai skiriasi nuo pap rastų žmonių? Kodėl šias asmenybes dera vadinti herojais? (P. 171.) 20. Kodėl herojus dera laikyti įžvalgiais? (P. 171.) 21. Kodėl istorinių asmenybių gyvenimo negalima laikyti laimingu? (P. 171 172.) 22. Kaip interpretuotumėte Hegelio teiginį, kad kamerdineris nepripažįsta herojaus, bet ne todėl, kad pastarasis ne herojus, o todėl, kad pirmasis kamerdineris? (P. 172.)
23. Koks istorinių asmenybių elgesys yra morališkai peiktinas? (P. 172.) 24. Kaip vertinate Hegelio mintį, kad didi asmenybė yra priversta sutrypti kokią nekaltą gėlelę, daug ką sutraiškyti savo kelyje? (P. 172.) 25. Ką Hegelis vadina proto gudrumu? (P. 173.) 26. Kokia, pasak Hegelio, yra filosofijos paskirtis? (P. 174 175.) 27. Kokios idėjos šviesoje išnyksta iliuzija, kad pasaulis yra beprotiškas ir kvailas reginys? (P. 175.) 28. Ką Hegelis turėjo mintyje, sakydamas, kad egzistuoja kažkas aukštesnio, palyginti su tuo, kas pasaulyje kilnu ir didinga? (P. 175.) 37
6.2. Istorija kaip ekonominių formacijų kaita: Karlas Marxas Panašiai kaip Hegelis, kuris skirstė istorijos raidą į kokybiškai skirtingas pakopas Rytų, graikų-romėnų ir germanų pasaulius, Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas pasiūlė žmonijos istoriją aiškinti kaip natūralių vystymosi pakopų visuomenės ekonominių formacijų kaitą. Marxas, sekdamas Hegelio tradicija, istorijos raidai paaiškinti taiko trijų pakopų principą: įžvelgia istorijoje ikiklasinę jos fazę (pirmykštę bendruomeninę, paremtą primityvia vienybe), klasinę (vergovinę, feodalinę, kapitalistinę, paremtą susvetimėjimu) ir klasinės visuomenės, t. y. susvetimėjimo, paneigimą komunistinę fazę (sugrįžimą prie aukštesnio lygio diferencijuotos visų vienybės). Tačiau skirtingai negu Hegelis, kuris istorijos eigą aiškino vis didesniu pakopišku dvasinio principo (laisvės idėjos) įsisąmoninimu, Marxo ir Engelso koncepcijoje ieškoma materia laus (ekonominio) formacijų kaitos pagrindo. Todėl ši koncepcija vadinama istoriniu materializmu (kartais ekonominiu determinizmu). Marxas dvasinio gyvenimo ir socialinių institutų raidai paaiškinti ieškojo objektyvių, nuo žmogaus valios nepriklausomų socialinių veiksnių. Juos rado visuomeninėje gamyboje. Veikalo Dėl politinės ekonomijos kritikos pratarmėje Marxas formuluoja tezę, tapusią istorinio materializmo klasika: Visuomeninėje savo gyvenimo gamyboje žmonės sueina į tam tikrus, nuo jų valios nepriklausančius santykius gamybinius santykius, kurie atitinka tam tikrą jų materialinių jėgų išsivystymo pakopą. Tų gamybinių santykių visuma sudaro ekonominę visuomenės struktūrą, realiąją bazę, ant kurios stūkso juridinis ir politinis antstatas ir kurią atitinka visuomeninės sąmonės tam tikros formos. Ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, tvirtina Marxas, bet, atvirkščiai, žmonių visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę. Pasikeitus ekonominei bazei, keičiasi ir anstatas. Kas gyva ir kas mirę Marxo filosofijoje? klausia Elsteris. Mirusi, pasak Elsterio, mokslinio socializmo idėja. Jokia politinė teorija negali, Elsterio teigimu, apsieiti be vertybių ir ištisai remtis tik geležiniu būtinumu veikiančiais istorijos dėsniais. Neegzistuoja joks intelektualiai patikimas argumentas, įrodantis, kad istorija yra progresyvi ir kad šį modelį galima rasti praeityje ir ekstrapoliuoti ateičiai. Elsteris taip pat polemi- 38
zuoja su bet kuria makroistorine koncepcija, neigiančia individo vaidmenį istorijos procese. Mokslinis socializmas taip pat neišsprendžia vertybių problemos. Arba istorijos dėsniai veikia su tokiu geležiniu būtinumu, kad politiniai veiksmai nieko nebegali pakeisti komunizmas ateis pats ir be propagandos, be vadovavimo masėms ir jų veiksmų; arba, atmetus šį požiūrį, politinis veiksmas turi remtis kokiomis nors vertybėmis. Marxo teiginys, kad individo veiksmo prasmė sumažinti ir palengvinti gimdymo kančias, kelia klausimą, kuo grindžiamas pasirinkimas tarp trumpo prievartinio ir ilgesnio, taikesnio gimdymo? Koks principas įgalina pasirinkti tarp šių dviejų alternatyvų? Ar rinkimasis yra tik utilitarinis, ar vis dėlto susijęs su žmogaus teisėmis? Bet kokiam politiniam veiksmui, pasak Elsterio, būtinas netikrumas ir moralinė atsakomybė, o tai neigianti teorija rodo intelektualinį pasipūtimą ir moralinį aklumą. Millio metodologiniam psichologizmui, t. y. manymui, jog socialinę teoriją galima iš principo redukuoti į socialinę psichologiją, Marxas priešpriešinęs autonomiško socialinio mokslo, netapatinamo su psichologija, sampratą. Popperio manymu, tai rimčiausias Marxo sociologijos aspektas, įgalinęs pažvelgti į visuomenę kaip į socialinių institutų darinį, o ne į motyvų raiškos lauką. Kita vertus, Popperis polemizuoja su Marxo socialinio pažinimo sampratos prielaidomis. Marxo istoricizmas prasideda, pasak filosofo, tada, kai jis į socialinį mokslą ima žiūrėti kaip į visuomenės ekonominių santykių istorijos tyrimą, ieškodamas jame istorinės pranašystės prielaidų. Marxas, pasak Popperio, nenuvertinęs dvasinio gyvenimo svarbos. Popperis net linkęs vertinti Marxo laisvės karalystės viziją (žmogaus išsilaisvinimą iš materialinių varžtų) kaip idealistinę, tačiau Marxo priimta sociologinio determinizmo prielaida suponavo mintį, jog socialinius santykius įmanu moksliškai tirti tiek, kiek jie susiję su gamybos procesu, o mokslinis istorijos numatymas esąs galimas tik tada, kai visuomenė nulemta jos praeities. Tokia samprata, Popperio nuomone, įgalina manyti, kad iš visų mokslų būtent socialiniams mokslams leista įgyvendinti seną žmonijos svajonę įspėti ateities paslaptį. Visuomenės mokslininkas tampa panašus į pranašą, skelbiantį artėjant audrą, galinčią pakeisti laivo kursą, ir patariantį keleiviams, kurioje pusėje saugiausia būti. 39
Literatūra seminarui 1. Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000. (II dalis Klasikinė istorijos filosofija, 4 5 skyriai (G. Hegelis, K. Marxas ir F. Engelsas), p. 155 164, 178 215.) 2. Marxas K. ir Engelsas F. Vokiečių ideologija. Iš: Baranova J. Istorijos filosofija. Vilnius: Alma littera, 2000, 191 210. Klausimai: 1. Kokia yra pirmoji bet kurios žmonių istorijos prielaida? (P. 191.) 2. Kuo, Marxo nuomone, žmonės labiausiai skiriasi nuo gyvulių? (P. 191.) 3. Kaip interpretuotumėte Marxo mintį, kad tai, kas žmonės yra, sutampa su jų gamyba: su tuo, ką jie gamina, ir su tuo, kaip jie gamina? (P. 191.) 4. Kas rodo kiekvienos tautos gamybinių jėgų išsivystymo laipsnį? (P. 192.) 5. Kas būdinga gentinei nuosavybės formai? (P. 192.) 6. Kaip Marxas apibūdina antikinę bendruomenę ir valstybinę nuosavybę? Kokių priešiškų klasių atsiranda antikinėje visuomenėje? (P. 192.) 7. Kodėl antikiniams laikams išeities taškas buvo miestas, o vidur amžiams kaimas? (P. 193.) 8. Kokios dvi žmonių klasės sudaro viduramžių visuomenės pagrindą? (P. 193.) 9. Kaip interpretuotumėte Marxo teiginį, kad žmonių vaizdavimasis, mąstymas, dvasinis bendravimas yra tiesioginis jų materialinės veiklos padarinys? (P. 194.) 10. Kas yra visuomeninė būtis ir visuomeninė sąmonė? (P. 194.) 11. Kaip paaiškintumėte teiginį, kad moralė, religija, metafizika ir kitos ideologijos atšakos nėra visiškai savarankiškos, o priklauso nuo materialinės gamybos ir materialinio bendravimo? (P. 195.) 40
12. Kas yra pirmasis iš tiesų istorinis aktas? (P. 196.) 13. Kokią reikšmę Marxas istorijoje teikia šeimai? (P. 196.) 14. Kaip interpretuotumėte teiginį, kad tam tikras gamybos būdas arba tam tikra pramonės pakopa visada yra susiję su tam tikru bendru veiklos būdu, gamybine jėga? (P. 197.) 15. Kodėl, pasak Marxo, sąmonė jau iš pat pradžios yra visuomeninis produktas? (P. 197.) 16. Kaip Marxas aiškina, kada sąmonė darosi pajėgi emancipuotis nuo pasaulio ir net prieštarauti esantiems santykiams? (P. 198.) 17. Kada esamieji visuomeniniai santykiai gali imti prieštarauti esamai gamybinei jėgai? (P. 198.) 18. Kaip iš visuomeninio darbo pasidalijimo, Marxo teigimu, gimsta privatinė nuosavybė? (P. 198.) 19. Tarp ko vyksta tikroji kova kiekvienoje valstybėje? (P. 199.) 20. Koks yra pagrindinis susvetimėjimo šaltinis? (P. 199.) 21. Kokiomis sąlygomis šis susvetimėjimas gali būti panaikintas? (P. 200.) 22. Kas yra komunizmas? (P. 201.) 23. Kaip interpretuotumėte šį Marxo teiginį: Besivystydamos gamybinės jėgos pasiekia tokią pakopą, kai atsiranda gamybinių jėgų ir bendravimo priemonių, kurios esamų santykių aplinkybėmis neša vien nelaimes ir yra jau nebe gamybinės, o griaunamosios (mašinos ir pinigai); kartu atsiranda klasė, kuri turi vilkti visus visuomenės sunkumus, nesinaudodama jos gėrybėmis ir būdama išstumta iš visuomenės? (P. 203.) 24. Kam, Marxo nuomone, reikalinga revoliucija? (P. 203.) 25. Kokia yra materialistinio istorijos supratimo esmė? (P. 204.) 26. Kas, pasak Marxo, yra istorijos, religijos, filosofijos ir bet kurių kitų teorijų varomoji jėga? Kodėl? (P. 204.) 27. Kodėl idealistinis istorijos supratimas yra nepagrįstas? (P. 205.) 28. Kokiu būdu idealistinis istorijos supratimas sukuria gamtos ir istorijos priešpriešą ir todėl gali įžvelgti tik politinius vadovų ir valstybių veiksmus? (P. 205.) 41
42 29. Kaip Marxas kritikuoja L. Feuerbacho idealistinį istorijos supratimą? (P. 207.) 30. Ką reiškia terminai viešpataujanti klasė ir viešpataujanti sąmonė? (P. 208 210.) 31. Dėl ko Marxas priekaištauja Hegeliui? (P. 209.)
43
Istoristinės istoriografijos krizė. Friedricho Nietzsche mokslinės istoriografijos kritika. Kritinės istorijos filosofijos atsiradimas ir darbotvarkė Pradėtai Nesavalaikių apmąstymų (Unzeitgemässe Betrachtungen) serijai Friedrichas Nietzsche parašo tekstą Apie istorijos žalą ir naudingumą gyvenimui (Vom Nutzen und Nachteil der Historie für das Leben, 1874). Šiame tekste Nietzsche meta iššūkį istorinio jausmo pertekliui to laiko kultūroje. Jis tarsi atsako į retorinį klausimą Ar vokiečių tauta nėra istorijos sugadinta?. Nietzsche polemizuoja su istorijos kaip grynojo mokslo samprata. Istorija turinti tarnauti paties gyvenimo neistorinei galiai. Juk kai tik atsiranda tam tikros istorijos perteklius, gyvenimas suyra ir išsigimsta, o šiam išsigimus suyra bei išsigimsta ir pati istorija, teigia vokiečių filosofas. Nietzsche ironizuoja ir objektyvaus požiūrio į istoriją, ir savaiminės istorijos raidos sampratas. Istorijos subjektas jam tik individas. Istorija nėra procesas. Masių judėjimo dėsniai irgi nėra istorija. Žmonijos istorijos tikslas nesąs jos pabaiga, o atsiskleidžia per tobuliausius jos atstovus. Pavienės asmenybės yra tarsi tiltas, sujungiantis neaprėpiamą tapsmo srautą. Jos visos tarsi gyvena viename laike. Šiai jungčiai paryškinti mąstytojas pasitelkia Schopenhauerio mintį: didžiosios asmenybės istorijoje yra tarsi milžinai, susišaukiantys vienas su kitu per tuščius laiko tarpus. Šių dvasios milžinų pokalbių neįstengia nutraukti prie jų kojų erzeliuojančių neūžaugų keliamas triukšmas. Tačiau iškilių asmenybių erdvė pats gyvenimas, o ne istorijos mokslas. Istorijos mokslo perteklius, teigia Nietzsche, slopina gyvenimo instinktus. Foucault teigia, kad Nietzsche Nesavalaikiuose apmąstymuose kritikuoja ne istorinį tyrimą apskritai, o būtent vieną jo formą tai, kas įprastai vadinama Wirkliche Historie. Ši istorikų istorija apsaugo save, 44
redukuodama laiką ir žvelgdama į istoriją iš antlaikiškos perspektyvos. Ji pretenduojanti spręsti apie viską apokaliptiškai objektyviai ir taip postuluojanti amžinos tiesos egzistavimą. Tačiau Nietzsche, teigia Foucault, parodęs, kad istorinis jausmas gali išvengti panašios metafizikos ir neįstrigti kokiame nors absoliute. Tikras istorinis jausmas, sako Foucault, sekdamas Nietzsche, turi mums užsiminti, kad mes gyvename be jokių specialių nuorodų ir pradinių koordinačių, pasiklydę tarp nesuskaičiuojamų įvykių. Nietzsche veikaluose Foucault išskiria dvi sąvokas: Ursprung ir Herkunft. Abi sąvokos nurodo į genezę ir kilmę, tačiau, remiantis pirmąja (Ursprung), ieškoma pradinės fundamentaliosios dalykų kilmės, todėl ši sąvoka neišvengiamai susijusi su metafizika: per kilmę bandoma atsekti daiktų esmę, jų tapatumą ir grynąją pilnatvės galimybę. Nietzsche kaip genealogas, žvelgiant Foucault žvilgsniu, būtent ir atsisako tokios istorijos sampratos. Sąvoka Herkunft susijusi ne su metafizine, o su istorine dalykų kilme. Ir būtent čia, sako Foucault, paaiškėja, kad, žvelgiant į istorinę daiktų pradžią, galima pamatyti ne tapatumą, o neatitikimą, kad už kiekvienos tiesos glūdi tūkstantmetė klaidų proliferacija. Tiesa tampa sunkiai paneigiama klaidos rūšimi, nes ilgai verdantis istorijos katilas padaro ją nepažeidžiamą. Genealogija, teigia Foucault, ir yra bandymas išsklaidyti šią sau tapačios kilmės chimerą ir parodyti, kad pati istorija yra tapsmo kūnas. Literatūra seminarui 1. Norkus Z. Istorizmo kritika F. Nietzsche s filosofijoje. Iš: Norkus Z. Istorika: istorinis įvadas. Vilnius: Taura, 1996, 72 73. 2. Nietzsche Friedrich. Apie istorijos žalą ir naudingumą. Iš: Kultūra ir istorija. Kultūros fenomenas. Vilnius: Gervelė, 1996, 43 109. 45