VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS. Egidijus Obrikis KRIKŠČIONIŠKAS PAŠAUKIMAS ŠVČ. TREJYBĖS ATSISKLEIDIMAS ŢMOGAUS IŠGANYMO PLANE

VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS KATALIKŲ TEOLOGIJOS FAKULTETAS TEOLOGIJOS KATEDRA Egidijus Obrikis KRIKŠČIONIŠKAS PAŠAUKIMAS ŠVČ. TREJYBĖS ATSISKLEIDIMAS ŢMOGAUS IŠGANYMO PLANE Licenciato baigiamasis darbas Pastoracinės teologijos studijų programa, valstybinis kodas 621V64001 Teologijos studijų kryptis Vadovas kun. doc. dr. Rimas Skinkaitis (Parašas) (Data) Apginta doc. dr. Benas Ulevičius (Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data) Kaunas, 2014

TURINYS SANTRAUKA... 3 SUMMARY... 5 ĮVADAS... 7 I. VISOS TREJYBĖS IR ATSKIRŲ JOS ASMENŲ BRUOŢAI...11 1. Švč. Trejybės asmenų bruoţai...11 1.1. Tėvas kaip ţmogui atsiskleidţiantis Dievas...12 1.2. Sūnus ištikimai vykdantis savo pašaukimą...17 1.3. Dvasia kylanti iš Tėvo ir Sūnaus abipusės meilės...21 2. Švč. Trejybė ţmogaus gyvenime...26 II. PAŠAUKIMO SAMPRATA ŠV. RAŠTE IR BAŢNYČIOS MOKYME...30 1. Pašaukimo svarba šių dienų perspektyvoje...30 1.1. Pašaukimų samprata ir padala...32 1.2. Pašaukimas Senajame ir Naujajame Testamente...37 2. Baţnyčios vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje...44 2.1. Baţnyčia ir ţmogaus pašaukimas...48 III. TREJYBĖS VAIDMUO PAŠAUKIMŲ SISTEMOJE IR ŢMOGAUS IŠGANYMO PLANE...52 1. Pašaukimo fenomenas šiandienos visuomenėje...52 1.1. Ţmogaus pašaukimo būti išganytu prasmė...55 1.2. Pašaukimų įvairovė ir jų pastoraciniai aspektai.....60 2. Trejybės vaidmuo pašaukimų teologijoje...64 2.1. Ţmogaus gyvenimo prasmė Dievo trejybinės bendrystės atţvilgiu...69 IŠVADOS...71 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI...73 2

SANTRAUKA Trejybinis Dievas yra tikėjimo slėpinys. Jis laike ir istorijoje atsiskleidė kaip mylintis Dievas, kad ţmogus patirtų Dievo tikrovę ir prigimtį. Švenčiausiosios Trejybės asmenys yra susieti meilės ryšiais. Meilė kyla iš Dievo Tėvo ir Sūnaus bendrystės Tėvas visiškai atsiduoda Sūnui, tuo tarpu Sūnus iš klusnumo ir meilės, viską atiduoda Tėvui, o Šventoji Dvasia yra Tėvą ir Sūnų vienijanti Meilė. Šventoji Dvasia ir kyla iš Dievo kaip Meilė - Tėvas nekyla iš nieko, o yra pagimdytas. Trejybės meilė atsiskleidţia ţmonėms Dievas Tėvas iš begalinės meilės sukūrė ţmogų ir pakvietė jį į gyvenimą. Dievas Sūnus apsireiškė ţmonijai kaip tikras Dievas ir tikras Ţmogus - Jėzus Kristus prisiėmė ţmonijos kaltę, kad išlaisvintų jį iš nuodėmės ir padarytų amţinai laimingu. Šventoji Dvasia Tėvo ir Sūnaus bendrystės ir meilės Dvasia atsiųsta ţmonijai, idant ţmogus išmoktų taip mylėti, kaip myli Dievas. Dalindamasis su kitu asmeniu meile, ţmogus atskleidţia savo prigimtinį kilnumą jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, bei jame atsispindi Jėzaus Kristaus Asmuo. Tai tikrasis krikščionio kelias ir pašaukimas būti Jėzaus Kristaus liudytoju ţodţiu ir gyvenimu. Ši liudijimo misija buvo patikėta Baţnyčiai. Baţnyčia savo pašaukimą atpaţįsta Jėzaus Kristaus veikloje ir ţodţiuose - Ji kaip ir Kristus kviečiama vykdyti Tėvo valią atskleisti ţmogaus ir Dievo santykio būtinumą. Šventoji Dvasia šį įpareigojimą sukilnina ir paverčia meile, trykštančia į visą pasaulį. Todėl Baţnyčia ţvelgia į Kristų Jame ieškodama paguodos ir vilties. Jėzaus Kristaus asmenyje atsiskleidţia ţmogaus kaip vertybės, unikalaus Dievo kūrinio pašaukimas ir jo egzistencijos prasmė. Todėl per visus šimtmečius Baţnyčia Jėzuje Kristuje atpaţįsta įvairių krikščioniškų pašaukimų pagrindą. Dievas panoro, kad ţmogus atskleistų savo išskirtinumą gyvenimu sekdamas Kristumi, bei atsiliepdamas į pašaukimą, į kurį yra kviečiamas. Dievas Išganymo istorijoje atsiskleidė kaip Trejybė. Dievas iš meilės ir laisva savo valia sukūrė pasaulį bei ţmogų, dabar ir nuolat juo rūpinasi. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ţmogus atspindi dieviškumą. Dievas tik ţmogui iš visos kūrinijos suteikė protą ir laisvą valią rinktis, kurti ir mylėti. Ţmogus būdamas kūno ir dvasios vienovė, kaip kūnas kviečiamas santykiui su kitu ţmogumi, o kaip dvasia bendrystei su Dievu. Ţmogus iš esmės skiriasi nuo Dievo, tačiau tik ţmogus taip glaudţiai susijęs su Dievu jis gali turėti asmeninį santykį su Kūrėju. Švenčiausiosios Trejybės Asmenų santykiai visada orientuoti į Kitą, todėl būdama tobulos bendrystės pavyzdţiu, Trejybė skatina ţmogų kurti santykius pagal Jos pavyzdį. Trejybės gyvenime meilė skiriama kitam Asmeniui. Šioje perspektyvoje kyla pirminis ţmogaus pašaukimas siekti šventumo ir amţinai besitęsiančios bendrystės su Dievu. Šiandienos pasaulis yra pasimetęs vertybėse, o pats ţmogus daţnai įvardijamas kaip nerandantis savęs, neatpaţįstantis savo pašaukimo. Todėl krikščionis kviečiamas liudyti pasauliui viltį skaitant laiko 3

ţenklus, teisingu ir atidţiu ţvilgsniu ţvelgti į įvykius ir ţmogų, keisti save ir kitus gera. Krikščionio pašaukimas nukreiptas į kiekvieną ţmogų tikėjimo, vilties ir meilės bei Išganymo liudijimas Jėzuje Kristuje apjungia pavienius ţmones į bendruomenę Baţnyčią. Joje kiekvienas krikščionis raginamas dalinti save kitiems, kaip tai darė Kristus. Dalinti save kitam ir tarnauti šie du aspektai puikiai atskleidţia pačios Trejybės gyvenimą. Kiekvienas pašaukimas apima Trejybės Asmenų būdingus bruoţus. Ar tai būtų pašaukimas į kunigystės tarnystę, ar pasišventimas Dievui ir vienuolinis gyvenimas, ar šeimos, profesinis pašaukimas darbuotis dėl Kristaus karalystės visi šie pašaukimai turi tą pačią dinamiką kiekvienas krikščionis kviečiamas dalinti save ir tarnauti, gyventi Trejybės meilėje. Visų pašaukimų centrinė ašis gyvenimu atspindėti Trejybę. Pašaukimams skleistis būtina sisteminga pašaukimų pastoracija. Šiandieninis pasaulis išgyvenantis pašaukimų krizę laukia naujos progos atrasti save čia gali padėti Baţnyčia, kreipdama dėmesį ne tik į pavienius dvasinius pašaukimus, bet ir į visą platų spektrą vaikų, jaunimo ir suaugusių pašaukimų pastoraciją, pirmiausia susitikti Kristų, idant ţmogus būtų išganytas, o vėliau padėti atrasti savo misiją pasaulyje ir Baţnyčioje. 4

SUMMARY CHRISTIAN MISSION UNFOLDING HOLY TRINITY IN A PLAN OF HUMAN SALVATION Trinitarian God is the mystery of faith, but He gradually opened out in time and space in order that a human being would receive the reality and nature of God He is the loving God. All three persons of the Trinity are closely bonded with a connection of love. Love arises from the unity of God Father and Son Father devotes completely for Son and meanwhile the Son gives back everything to Father with obedience and love, and the Holy Spirit is the Love, uniting Father and Son. The Holy Spirit arises from God as Love Father doesn t come from anything, but is being brought to the world. Through the whole history love of Trinity is flowing for people the Father God created a man and invited him to life, He is Always taking care of mankind; Son God manifested for a human being because of great love as a Man Jesus Christ and took the human s blame upon himself for redeeming him from sin and making him happy forever. Holy Spirit love Spirit of Father and Son sent to mankind for human would learn to love like this like God loves. Sharing the love with another person, a man reveals the dignity of his own nature - to be created according to God's image and likeness, which is to be a reflection of the Trinity, by which people being nearby are illuminated. At the same time, it is a true way of a Christian - to be a word and life of witness Jesus Christ. The task of this witness was entrusted to the Church, in a broader sense - for each person. Church looks to Christ as the basis for happiness looking in Him for consolation and hope. In person of Jesus Christ unfolds human s as a value s - unique creation s of God, mission and significance of the existence. Therefore throughout all centuries the Church identifies in Jesus Christ the basis of all vocations. The God wanted a man to spread his uniqueness by witnessing the Christ, living and filling his mission to which he is invited to. Being created according to God s image and similitude, human being reflects the Divinity he doesn t have the divine nature, but God only for a human being gave a free will, mind, potential to choose, love and create. Man is a unity of body and soul, therefore as like the body-human is being invited to relate with other human, the same the soul for community with God. In essence man differs from God, but only man exceptionally from the whole creation is so closely connected to God his is able to have personal relation to the Creator. The Holy Trinity, being the example of perfect community, can help a man to revise relationship newly relations of Trinity Persons are always oriented to the Other. Here in the centre is the other Person and Love is devoted for him. From this perspective 5

primary mission of human being is arising to seek the holiness and everlasting community with God. Church is looking at the Jesus searching for consolation and hope in him. The vocation of human being as a value and unique creation of God unfolds in the personality of Jesus Christ. Therefore throughout all the centuries the church recognises the basis of various Christian vocations in Jesus Christ. God wanted a man to follow Jesus unfolding his own human uniqueness and responding to the call for which he is being invited. In the story of salvation God unfolded as the Trinity. God created the human being and the world from love and his free will and is taking care of it now and constantly. A man, as he was created according God s image and similarity, is reflecting the divinity. God gave a mind and a free will only for a human, excluding him from all the creations and letting him freely choose, love and create. A man, being a unity of body and sole and as a body is being invited for a relationship with another human, and as a sole for a relation with God. A man is basically different from God, but also only human is so closely related with God and can have the personal link with the Creator. Relations of the Holy Trinity persons always are oriented to the Other and therefore being as the example of perfect relation Trinity invites a human to create relationship according its example. In the life of Trinity love is appointed for the other Person. In this perspective primary vocation of Human arises to seek the holiness and everlasting relation with God. The world of nowadays is lost in values and a man himself is often being named as unrecognising his own vocation and not finding himself. Therefore the Christian is invited to witness hope for the world reading the signs of time and look at the events and people with a right and close look, change himself and others for the good. Vocation of the Christian is appointed to the each human bearing witness of faith, hope and love in Jesus Christ unites single people to community the Church. In it Every Christian is encouraged to share himself to others as the Christ did it. Share yourself and serve these two aspects finely unfold the life of the Trinity. Each mission embraces features of the Trinity Persons. Whether it is the mission of being a priest, devotion to God living a monk s life or family s, professional mission to work for Christ kingdom all these missions have the same Dynamics each human is called to share himself and serve, bear witness of Trinity love and live in it. The central axis of all vocations is to live the life which reflects the life of the whole Trinity. Vocation to unfold is the necessary systemic pastoration of missions. Nowadays world, surviving the crisis of vocations, is waiting for new opportunity of finding itself here the Church can help paying the attention not only to discrete spiritual vocations, but to the whole wide range pastoration of children, youth and adult vocations, first of all meeting Christ in order that a man would be saved and later helping to discover your mission in the world and the Church. 6

ĮVADAS Švenčiausiosios Trejybės slėpinys - viena pagrindinių Romos Katalikų Baţnyčios tikėjimo dogmų, kuri atskleidţia Trejybinio Dievo bruoţus. Trejybinis Dievas panoro save atskleisti ir bendryste pasidalinti su ţmonija per Apreiškimą bei Baţnyčią, ţmogaus asmenino santykio su Dievu ir ţmogaus tikėjimo patirtį. Baţnyčia būdama viso dieviškojo veikimo ţmonijoje regima tikrovė istorijoje, kiekvienai ţmonijos kartai atskleidţia Trejybinio Dievo meilę, artumą bei rūpestį ţmogumi. Dievas nuolat kviečia ţmogų bendradarbiauti, kuriant prasmingą gyvenimą ţemėje ir viltis nenutrūkstančia bendryste amţinybėje. Dievas Tėvas panorėjo Išrinktajai Tautai apreikšti save kaip Asmenį. Tačiau ţmonijai vis daţniau pasiklystant nuodėmėje, Dievas Tėvas iš mielaširdystės siunčia į ţemę savo Vienatinį Sūnų Jėzų Kristų. Per Įsikūnijimo ir Atpirkimo įvykius, Jėzus Kristus apreiškia Trejybinio Dievo meilę ţmogui. Jėzaus Asmenyje ţmonija paţįsta Dievą kaip Trejybę. Kaip Dovaną, Tėvas ir Sūnus siunčia Šventąją Dvasią - Sekminių dieną nuţengusi ant mokinių, juos padrąsina nešti Evangelijos šviesą. Atsiliepdami į Kristaus siuntimą skelbti Dievo Karalystę pasauliui, jie buriasi į tikėjimo bendruomenę Baţnyčią. Baţnyčia sekdama Kristaus ţodţiais ir darbais, nuolat liudija Tėvo meilę ir Jo valią ţmogui ir pasauliui, o Šventoji Dvasia įkvėpdama tikinčiuosius, teikia Baţnyčiai gyvybę. Baţnyčia savo giliausia prigimtimi esti šventa, pripildyta Dievo garbės. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia išganingai veikia Baţnyčioje ją pašventindami. Todėl visi Baţnyčios nariai yra pašaukti šventumui. Per Šventąją Dvasią šventumo vaisiai reiškiasi tikinčiųjų gyvenime, taip visam pasauliui parodydami tikrąją ţmogaus gyvenimo prasmę, orumą ir vertę. Ţmogus save paţįsta tik būdamas ryšyje su kitu ţmogumi, todėl ir Baţnyčios brandumas ir jos misijos bei pašaukimo prasmė atsiskleidţia Jos narių bendrystėje. Ţmogus yra kūno ir dvasios vienovė, todėl ţmogus kaip kūnas yra kviečiamas santykiui su kitu ţmogumi, o kaip dvasia visu gilumu nukreiptas į Dievą Trejybę, ir į bendrystę amţinybėje dėka Jėzaus Kristaus atnešto Išganymo. Šiandienos ţmogus daţnai įvardijamas kaip ţmogus be pašaukimo. Tai sąlygoja vertybių sumaištis, negebėjimas atpaţinti Dievo veikimo invidualaus ţmogaus gyvenime, taipogi atsakomybės ir įsipareigojimo krizė baţnytinėse bendruomenėse. Pats krikščioniškas pašaukimas daugelio suprantamas kaip dvasinio luomo ir pašvęstojo gyvenimo asmenų savirealizacijos pasirinkimas. Kiekvienas ţmogus yra pašauktas į šventumą ir Išganymą. Ţvelgiant į Trejybę, kiekviename Asmenyje atrandami tam tikri pašaukimo bruoţai, tad šiandienos ţmogui itin aktualu ţvelgti į Trejybę, norint išgryninti savo krikščioniško pašaukimo esmę. Temos aktualumas Kiekvienas krikščionis yra pašauktas į šventumą. Tai visuotinis ţmogaus pašaukimas. Trejybinis Dievas trokšta ţmogaus Išganymo ir amţinos bendrystės. Apaštalas Paulius 7

pateikia pašaukimų dovanų tris aspektus, kuriuose veikia visa Trejybė, ir kiekvienas Asmuo turi ryšį su tam tikra krikščioniško pašaukimo kategorija. Šios kategorijos siejasi su ţmogaus Išganymo planu, kurį vykdo Trejybė. Problema Ţmogaus krikščioniškas pašaukimas yra siekti Išganymo, tačiau kasdienybėje beveik nepastebima Triasmenio Dievo iniciatyva ir veikimas. Tokiu būdu sunkiai atpaţįstama ţmogaus krikščioniško pašaukimo esmės gelmė ir pilnatvė, arba net klaidingai suprantamas pats pašaukimas. Pati pašaukimų teologija yra gan naujas teologijos mokslų objektas. Todėl bandymai tyrinėti šią temą yra įdomus ir naujas ţvilgsnis į pačią krikščioniškų pašaukimų sistemą, bei Trejybės veikimą joje. Objektas Krikščioniško pašaukimo ir Trejybės vaidmuo Išganymo darbe. Klausimas Koks yra Trejybės vaidmuo krikščioniškame ţmogaus pašaukime ir Išganyme; kokiais būdais Trejybė veikia skirtinguose krikščioniškuose pašaukimuose? Tikslas atskleisti Trejybės veikimą krikščioniškame pašaukime ir ţmogaus Išganymo plane. Uţdaviniai: 1. Išryškinti Trejybinio Dievo veikimo esminius principus. 2. Apibrėţti pašaukimo sampratą. 3. Aprašyti krikščioniško pašaukimo sistemos struktūrinius elementus, kaip jie veikia Išganymo plane. Literatūra naudota darbo rašymo procese: Šventas Raštas, Baţnyčios dokumentai, popieţių enciklikos, uţsienio ir lietuvių teologų, enciklopedijos, publicistika, aktualūs internetiniai puslapiai. Remtasi autorių mintimis, jas gretinant, lyginant, cituojant. Teorinio tyrimo metodai: struktūrinė analizė (aprašoma Trejybės samprata ir Dieviškųjų Trejybės Asmenų ypatumai; aprašomi Trejybės veikimo būdai; aprašomas ţmogaus kaip Dievo kūrinio dalyvavimas Trejybės gyvenime; aprašomas pašaukimo fenomenas Senajame ir Naujajame Testamente ir Baţnyčios mokyme), sisteminė analizė (siekiama atskleisti krikščioniško pašaukimo sistemos ir Trejybės vaidmens tarpusavio sąveiką), apibendrinimas. 8

PAGRINDINIŲ TERMINŲ ŢODYNAS PAŠAUKIMAS tai ţmogaus įsitikinimas, kad tam tikra gyvenimo forma galima įvykdyti Dievo valią, tarnaujant Kūrėjui bei kuriant harmoningus santykius su kitais asmenimis. Pašaukimas gali būti gyvenimo uţduotis, kurios dėka pasiekiamas amţinasis gyvenimas. Tėvo ir Sūnaus bendrystė Šventojoje Dvasioje Jėzaus Kristaus mokinius suburia į bendruomenę. Ši bendruomenė liudydama Kristaus dovanotą Gerąją Naujieną pradeda ne tik apaštalavimo darbą, bet ir dovanoja naują sampratą krikščionio pašaukimą. Apjungta Jėzaus Kristaus asmens bendruomenė ir joje pavienis ţmogus mokinsis dalinti save kitiems, kaip tai darė Kristus. Tai vienas iš pašaukimų aspektų. Kitas aspektas tai tarnystė kitam. Šie du dėmenys būdingi visiems pašaukimams tiek kunigystės, tiek pašvęsto gyvenimo, tiek ir santuokoje gyvenantiems, ar pasirinkusiems nevedusiojo gyvenimą dėl Dangaus Karalystės. TREJYBĖ Švenčiausioji Trejybė yra viena pagrindinių krikščionybės domų. Trejybės doktrina teigia, kad yra Trivienis Dievas: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Skaičius trys neţymi, jog yra trys dievai tai ne kiekybės išraiška, o ţymi Dieviškųjų Asmenų kilimą: Tėvo prigimtis per se ( iš savęs ), Trejybės Asmuo Tėvas neturi pradţios, Sūnus kyla gimdamas iš Tėvo, o Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Dievas Tėvas per visą ţmonijos Išganymo istoriją atsiskleidţia kaip kuriantis ir mylintis Dievas; Sūnus ištikimai vykdo savo pašaukimą misiją liudija Tėvą bei ţmonėms skelbia Dangaus Karalystę; Dvasia paţadina pirmųjų mokinių apaštalų pašaukimą skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją ir tęsti Jėzaus Kristaus pradėtą darbą. Visi Dieviškieji Asmenys yra lygūs, nuolat esantys, tačiau turintys skirtingą veikimo būdą, atliekantys skirtingus dieviškus vaidmenis. DIEVO VEIKIMAS būdingas Jam kaip Tobulybei. Dievo savybės, kurios kyla iš Jo dieviškos prigimties. Kaip Dievo veikimo savybės įvardijamos: tobulas paţinimas ir išmintis, meilė, gerumas, laisvė, Dievo šventumas, Dievo visagalybė, ištikimybė, teisingumas ir gailestingumas. ŢMOGUS (teologijoje) apibūdinamas kaip ypatingas Dievo kūrinys. Senasis ir Naujasis Testamentas liudija apie išskirtinę ţmogaus vietą visoje kūrinijoje. Tik ţmogus yra Dievo kūrybos tęsėjas. Ţmogus iš Dievo gavęs kūrybos galią yra pašauktas kurti, mylėti ir dalintis. Tai ţmogaus pašaukimo pamatas sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ţmogus dalyvauja dieviškajame gyvenime pagal savo pašaukimo pobūdį. Ţmogus turi galią paţinti ir mylėti Kūrėją bei kitą ţmogų. Dievas sukūrė ţmogų kaip didelę vertybę. Taip asmuo tampa vertybe kitam asmeniui, nes pats Dievas yra Asmuo. Dievas sukūrė ţmogų kaip vyrą ir moterį. Šis skirtingumas tampa vyro ir moters sąjungos pagrindu pirminiu asmenų bendravimo pavidalu. 9

IŠGANYMAS - biblinė sąvoka, kuri reiškia ţmonių išgelbėjimą Dievui veikiant. Senojo Testamento Išganymas daţniausiai ţymi aktyvią Dievo pagalbą sunkiu metu Izraelio tautai arba dievobaimingam ţmogui. Išganymo pagrindas Naujajame Testamente - Jėzaus permaldaujamoji auka. Kristaus Išganymas į šį pasaulį ateina Evangelijos ţodţio keliu. Tačiau jis turi būti priimtas tikėjimu bei paliudytas darbais. 10

I. VISOS TREJYBĖS IR ATSKIRŲ JOS ASMENŲ BRUOŢAI 1. Švenčiausios Trejybės asmenų bruoţai Švenčiausioji Trejybė yra viena pagrindinių krikščionybės dogmų. Švenčiausiosios Trejybės paslaptis yra reikšmingiausia krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad ji yra visų kitų tikėjimo paslapčių šaltinis, jas visas nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa tikėjimo tiesų hierarchijoje 1. Trejybės doktrina teigia, kad yra trivienis Dievas: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Skaičius trys neţymi kiekybės, o išreiškia Dieviškųjų Asmenų kilimą: Pirmasis Trejybės Asmuo Tėvas neturi pradţios, Jis yra pradedantysis be pradţios 2, Sūnus kyla gimdamas iš Tėvo, o Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Dieviškieji Asmenys nuolat esantys ir lygūs, atliekantys skirtingus dieviškus vaidmenis bei turintys skirtingą veikimo būdą. Kadangi Trejybė yra dieviškoji paslaptis, apie Ją galima kalbėti alegorijos, filosofinių principų dėka. Krikščionybė bandė apibūdinti Asmenų skirtingumą ir Trejybės nedalomumą remdamasi graikų filosofinės kalbos patirtimi. Dievas - Trejybė yra vienos dieviškos prigimties, tačiau yra trys Asmenys 3. Trejybės formuluotės - tai pastangos susivokti koks Dievas yra iš tikrųjų, kokį Dievą ţmogus išpaţįsta. Benediktas XVI siūlo kalbėti apie Trejybę iš negatyviosios teologijos pusės: teisingai apie Dievą kalbėsime tik atsisakę noro suprasti ir pripaţinę Jį Nesuprantamuoju 4. Dievas tobuliausiai save atskleidė Jėzaus Kristaus asmenyje. Jėzaus Kristaus Įsikūnijimas yra išskirtinis, kitų religijų kontekste, Dievo apsireiškimo ir artumo ţmogui įvykis. Trejybės tiesa yra didelis slėpinys, tačiau Jėzus Kristus jį palaipsniui atvėrė, idant ţmogus patirtų Dievo tikrovę ir prigimtį Jis yra mylintis Dievas - Dievas yra Meilė (1 Jn 4,8). Tik Apreiškimo dėka galima suprasti Trejybės slėpinį. Dieviškuoju apreiškimu Dievas norėjo atskleisti save ir tai, kas jo amţinai nuspręsta apie ţmonių išganymą, siekdamas pasidalyti dieviškaisiais turtais, kurie pranoksta bet kokį ţmogaus supratimą 5. Dievas leidosi būti paţįstamas ir panorėjo apreikšti save patį. Jėzaus Kristaus Įsikūnijimo įvykyje aktyviai veikia Šventoji Dvasia per Marijos ištartą taip : Marija kalbėjo paakinta Šventosios Dvasios ir Dievui tarė taip. Todėl jos taip yra kartu dieviškas ir ţmogiškas; ţmogiškas prigimtimi, dieviškas malone 6. Dvasia nuolat lieka Sūnuje ir su Sūnumi - 1 - Katalikų Baţnyčios katekizmas. Kaunas: LKB Tarpdiecezinės katechetikos komisija. 1997. Par. 234 2 - Oželis R. Imanentiniai kilimai Švenčiausioje Trejybėje. http://www.vdu.lt/leidiniai/soter/soter_25.pdf Ţiūrėta 2014 04 17 3 - Kavaliauskas Č. Trumpas teologijos ţodynas. Logos knyga. 1992. P. 345 4 - Ratzinger J. Krikščionybės įvadas. II D. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1991. P. 99 5 - Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum // Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Vilnius: Aidai. 2001. Par. 6 6 - Cantalamessa R. Marija Baţnyčios veidrodis. Gyvieji akmenėliai. 2001. P. 53 11

Šventosios Dvasios buvimas Jėzuje yra amţinas ir neatsiejamas tai leido Jėzui daryti visus darbus, liudyti tiesą, jį stiprino ir palaikė kančios metu, leido iki galo atskleisti Dievo mielaširdystę ţmogui. Visi trys Trejybės asmenys yra glaudţiausiai susieti meilės ryšiu. Meilė yra esminis Trivienio Dievo bruoţas. Švenčiausioji Trejybė yra dvasinės, kontempliatyvios meilės vaisingumas. Tai didţioji dieviška paslaptis. Dievas per savo meilės pilnatvę paţįsta ir myli save 7. 1.1 Tėvas kaip ţmogui atsiskleidţiantis Dievas Biblinėje perspektyvoje Dievo ir ţmogaus susitikimas nagrinėtinas teologiniu aspektu Dievas nuolat uţkalbina ţmogų. Šventas Raštas atskleisdamas Išrinktosios Tautos likiminį susitikimą su Dievu, parodė gilią Dievo meilę ţmogui. Per Izraelio tautą Dievas panoro apreikšti save visai ţmonijai: Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė, istorijos bėgyje apreikšdamas jiems save bei savo valios planą ir pašvęsdamas juos sau 8. Dievas yra pasaulio, visos kūrinijos ir ţmogaus - kilniausio Dievo kūrinio Kūrėjas. Pradţios knyga atskleidţia Dievo troškimą kviesti kūrinį buvmui: Dievas sukūrė ţmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 27). Šis laisvas Dievo kūrybos aktas pagrindţia ţmogaus orumą; Dievo kūryba nėra Jo egoistinis pasitenkinimas, nuobodulio išprovokuotas aktas. Dievas kuria, nes savo prigimtimi jis yra Tėvas - Kūrėjas. Tėvas yra pirminis ir reikšminis ţodis bibliniame Apreiškime. Mitologiniai, socialiniai ir juridiniai motyvai ir poţiūriai netrukdė sąvokos Tėvas priskirti Dievui 9. Dievas apsireiškia ţmogui kaip ţmonijos Viešpats pasilenkęs prie ţmogaus Jis uţkalbina kūrinį kaip Asmuo ţmogaus kalba, trokšdamas dalintis savo gerumu. Tai laisvas Dievo kūrybos aktas. Jau Baţnyčios Tėvai teigė, kad dėka kuriančiosios Trejybinės meilės, ţmogus tapo Dievo kūriniu 10. Dievas iš nebūties pakvietęs ţmogų į būtį, patikėjo jam kūrybines galias, kad puoselėdamas groţį ir gėrį Ţemėje, ţmogus būtų Dievo kūrybos bendradarbiu. Dievas sukurdamas ţmogų vyrą ir moterį pakvietė juos dalintis tais turtais, kuriuos Dievas dosniai dalija, būtent skleisti meilę, kuri yra Dievo kūrybos pagrindas. Ši saviraiškos laisvė yra dovana ţmogui, kurios Dievas nevarţo. Visagalis Dievas visiškai pasitikėdamas ţmogumi patiki kūrybiškumo pradą. Tai Tėvo dovana savo vaikams. Dievas apsireiškęs Pirmiesiems Tėvams Adomui ir Ievai pakvietė juos artimam bendradarbiavimui. Dievas kuria viską savo Išmintimi, Dvasia ir Ţodţiu tardamas Tebūnie. Taip Ţodis kuria tikrovę, o Dvasia teikia gyvybę. 7 - Philippe M. D. Meilės gelmėse. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2004. P. 136 8 - Dogminė konstitucija apie Baţnyčią Lumen gentium // Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Vilnius: Aidai. 2001. Par. 9 9 - Kasper W. The God Of Jesus Christ. Crossroad. New York. 2003. P. 138 10 - Rupnik I. M. Perėjimo kultūra. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2001. P. 110 12

Iš pradţių Dievas apsireiškė mūsų pirmiesiems tėvams Adomui bei Ievai ir pakvietė juos į artimą bendrystę su juo. Po jų nuopuolio jis nepertraukė savo Apreiškimo ir paţadėjo išganymą visiems jų palikuonims.<...> Dievas pasirinko Abraomą, pašaukdamas jį išeiti iš savo krašto, kad padarytų jį daugybės tautų tėvu (Pr 17, 5), ir paţadėdamas palaiminti jame visas ţemės gentis (plg. Pr 12, 3) 11. Laike ir istorijoje Dievas apreiškiamas kaip Tėvas: Argi ne vieną tėvą mes visi turime? Argi ne vienas Dievas mus sukūrė? Tad kodėl neištikimai elgiamės vienas su kitu, paniekindami mūsų protėvių Sandorą? (Mal 2, 10). Su protėviu Abraomu prasideda ypatingos Dievo Sandoros laikas su Dievo Tauta. Dievo pedagogika Abraomo atţvilgiu subrandina patį Abraomą kaip tėvą. Abraomas (pradţioje Abramas) gavo Dievo paţadą, kad jis tapsęs tėvu, o jo palikuonys bus gausūs kaip dangaus ţvaigţdės (Pr 15, 5). Abraomui tekęs išbandymas formuoja jo tikėjimo patirtį išvesdamas Abraomą iš Ūro, Dievas moko palikti tai, kas teikia tariamą saugumą, kviečia palikti kasdienybę, idant pats Dievas galėtų bendradarbiauti su ţmogumi ir jį vesti į kitą, naują santykį, kuris perkeičia visą ţmogaus gyvenimą. Troškimas realizuoti save per įpėdinius daugiau nei suprantamas. Ţydų mąstyme buvo nuostata, kad nevaisingumas yra Dievo nemalonės ţenklas, todėl palikuonis Abraomui reiškė Dievo palaiminimą. Pirmasis Abraomo sūnus gimė iš jo vergės Hagaros Abraomo bevaikė ţmona Sara, pagal to meto teisinę sistemą, privalėjo leisti šeimos tarnaitei turėti lytinių santykių su vyru, kad gimtų šeimai palikuonis. Taip gimęs sūnus Išmaelis (hebr. Dievas išgirdo) Abraomui leido patirti tėvystės dţiaugsmą. Tai nebuvo tobula tėvystė, nes vaiko motina nebuvo Abraomo ţmona. Reikėjo laukti, kol Dievo mielaširdystės dėka per siųstus tris angelus Sarai ir Abraomui buvo apreikšta, kad ji tapsianti motina taip gimsta Izaokas. Izaokas tapo įrankiu, per kurį buvo palaimintos visos ţemės tautos. Vykdydamas Dievo valią turi Jam paaukoti savo mylimąjį sūnų - šiame išbandyme Abraomas pasirinkęs ištikimybę Dievui, gauna paţado išsipildymą jis bus gausus palikuonimis. Abraomo pasitikėjimo Dievu pavyzdys taps įkvėpimu ir kitoms tautoms ir pačiai Išrinktajai Tautai 12. Izaoko tėvystė atskleidţia tolimesnį Dievo planą. Izaokui gimė dvyniai, todėl pagal to laikmečio papročius tik vienas iš sūnų gali paveldėti paţadus, duotus dar Abraomui. Dievas yra numatęs, kad palaiminimas turi tekti jaunesniajam sūnui Jokūbui, nors pirmumo teisė turėtų tekti pirmagimiui, tėvo numylėtiniui Ezavui. Izaoko motinos apgaulės dėka, Abraomas palaimina vyresnėlį Jokūbą taip atsiskleidţia Dievo planas naudodamasis ţmogaus silpnumu ir nuodėmingumu, Dievas ir toliau rūpinasi ţmogaus Išganymu. Dievas likdamas ištikimas savo paţadams, ruošia Jokūbą ateities misijai tęsti skaitlingos tautos plitimą. Dievas ugdo jį kaip Juo pasitikintį ţmogų. Tremtis, kiti likiminiai išbandymai subrandino ţmogų, kuris kovėsi su Dievu (Pr 11 - Katalikų Baţnyčios Katekizmas. Santrauka. Par. 7 8 http://www.vatican.va/archive/compendium_ccc/documents/compendium_catech_lit.pdf Ţiūrėta 2014 04 17 12 - Batchelor M. Atsiverčiame Bibliją. Lietuvos Biblijos Draugija. 1993. P. 14-15 13

32, 23 33). Dievas Jokūbui suteikęs naują vardą Izraelis - tas, kuris kaunasi su Dievu ir Jam nenusileidţia 13. Jokūbas Izraelis susilaukė dvylikos vaikų. Iš visų sūnų, labiausiai mylimas Juozapas turėjo sapnų aiškinimo dovaną, kurios nesuprato jo broliai, ir dėl to Juozapo nemėgo. Kitas mylimas sūnus Benjaminas, kurio motina Rachelė. Šis gimdymas jai buvo lemtingas, ji mirė ištardama berniuko vardą Ben Oniu (hebr. skausmo sūnus), tačiau tėvas Jokūbas jį pervadino Benjaminu (dešiniosios, t.y. Dievo rankos sūnus). Jokūbas atsiskleidţia kaip be galo mylintis vyras ir tėvas. Jame atsiveria tikrosios tėvystės paveikslas 14. Šie trys skirtingi tėvystės modeliai yra nuorodos į Sandoros su Dievu pradţią. Per ţmogiškuosius tėvystės paveikslus, Dievas atidengia įstabų savo kaip Tėvo ir Kūrėjo portretą ištikimą, besirūpinantį, pasiaukojantį ir mylintį. Dievas panoro apreikšti save ţmonijai prabilęs ir atsiskleidęs trims patriarchams, Dievas taip parodo ypatingą palankumą Izraeliui. Dievas nėra prisirišęs prie kaţkokios konkrečios vietos. Jis yra santykio Dievas, kuris myli ir rūpinasi ţmogumi kaip Tėvas. Sutartimi Abraomas yra įvedamas į asmenišką ryšį su Dievu, kuris vadinamas Abraomo Skydu (Pr 15, 1); Izaoko Dievas vadinamas Giminaičiu (Pr 31, 42. 53); Jokūbo Dievas Stipruoliu (Pr 49, 24). <...> Iš pasakojimo apie protėvius ryškėja izraeliečių savimonė: Dievas buvo nematoma protėvių šeimos galva, o protėvių šeimos nariai Dievo šeimos nariai 15. Pradţios knyga baigiasi pasakojimu apie Jokūbo šeimos įsitvirtinimą Egipte. Bado prispausti Jokūbo giminaičiai prieglobstį atrado derlingoje Nilo upės drėkinamoje Gošeno ţemėje. Hebrajai įsikuria Egipte, laikui bėgant izraelitų skaičius gausėjo, o egiptiečiai juose įţiūrėjo grėsmę. Faraonas pavergė šią ţmonių bendriją, tačiau Dievas panoro išgelbėti ţmones tai buvo Jo valia sau išsirinkti tautą ir tapti jos Tėvu. Dievo ir izraelitų ypatingas meilės ryšys prasideda nuo likiminio Išėjimo iš Egipto vergovės įvykio. Dievas kviečia tautą keliauti kartu su Juo, o pats kaip rūpestingas Tėvas lydi ir globoja pašauktus ţmones. Per šį įvykį Dievas apreiškia save ne tik Išrinktajai Tautai bet ir visai ţmonijai, kad Jis yra Vienintelis Dievas Esantysis (Iš 3, 13 14). Vardas semitinėje kultūroje visada buvo siejamas su asmeniu, jo charakteristika. Likiminiame Išėjimo įvykyje "Tėvų Dievas" apreikš savo išganymo planą. Dabar Mozė yra šaukiamas apsispręsti ir tapti atsakingu uţ ateitį. Dievo šaukimas ţmogui apsispręsti ir tapti atsakingu gyvenimo lūţiuose yra vienas iš būdingiausių Šv. Rašto tikėjimo bruoţų 16. Dievas iš degančio krūmo atskleidţia Mozei savo esybę ir vardą Jahvė Esantysis, kuris yra šventas visa ko Viešpats. Dabar Dievo akivaizdoje esti ne tik Mozė; su juo visos Abraomo, Izaoko ir Jokūbo kartos patirs begalinį Tėvo rūpestį Dievas save apreiškia, Dievas išlaisvina, veda, kad 13 - Batchelor M. Atsiverčiame Bibliją. Lietuvos Biblijos Draugija. 1993. P. 17 14 - Krikščioniškosios ikonografijos ţodynas. Sudarytoja: Dalia Ramonienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 1997. P. 112-114; 126-128 15 - Rubšys A. Raktas į Senąjį Testamentą. I D. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1995. P. 102-103 16 - Rubšys A. Išėjimas iš Egipto: Likiminis Šv. Rašto įvykis. http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=6846&itemid=469 Ţiūrėta 2014 04 17 14

ţmogus turėtų Dievo artumo patirtį. Mozė atpaţįsta kaip Dievą Tą, kuris yra Begalinis, Nepasiekiamas, o kartu pasilenkiantis prie ţmogaus ir norintis patikėti uţduotį vesti Tautą į naują santykį su Dievu. Mozė prisiima misiją būti Tautos vedliu, suprasdamas, kad Dievo paţinimas giliausia prasme yra susijęs su misija, siuntimu - dabar Dievas ir ţmogus bendradarbiauja 17. Perėjimas per Raudonąją Jūrą yra likiminis išrinktosios Tautos įvykis, bylojantis apie Dievą, kuris gelbsti, suteikdamas ţmogui laisvę ir naujo gyvenimo kokybę. Tas pranašiškas įvykis, kuomet izraeliečiai perėjo per jūrą sausa ţeme: vandenys sudarė jiems mūrą iš dešinės ir kairės (Iš 14, 29), taps ţenklu ir liudijimu Dievas tikrai globos savo Tautą. Ši patirtis įtikina Mozę, kad Tautos išvedimas iš vergovės yra Dievo planas ir noras - atiduoti Paţado Ţemę savo Tautai, ją padaryti laisva bendrija. Dievas apsireiškia Izraelio Tautai kaip Mylintysis, Gelbstintis, Išvedantis Dievas kaip Dievas, kuris kaip Tėvas myli savo ţmones. Ši Dievo pedagogika moko pasitikėti Išrinktąją Tautą tik Juo vieninteliu, nesidairant į kitus dievus 18. Kitas svarbus aspektas Dievo kaip Tėvo atsiskleidimo kontekste Sandoros sudarymas. Dievas sudaro Sandorą su savo Tauta. Ši Sandora su ţmogumi atskleidţia iracionalią Dievo meilę Jis nusiţemindamas, pasilenkia prie ţmogaus sudarydamas Sandorą paremtą ne baime ar prievarta, o meile ir pasitikėjimu. Sandora uţtvirtinama gyvulių krauju per deginamąsias atnašas, kuomet pusę jo išliejama ant aukuro (auka Dievui), o kita dalimi pašlakstoma Tauta. Tai reikšmingas gestas - biblinėje sąmonėje kraujas reiškia gyvybę 19. Apšlakstymas krauju suburia naują bendruomenę, abipusiai įsipareigojusią kraujo ryšiais: Dievas ţmogui, ţmogus - Dievui. <...> Dievas ir ţmogus nuo šiol yra susieti kraujo ryšiais, todėl jei ţmogus išniekina sandorą, Dievui skauda dėl to, kaip, tarkim mylimajam skauda dėl mylimosios išniekintos meilės. <...> Dievas visada pasigaili puolusio ţmogaus, jam skauda dėl ţmonių daromo blogio, paniekintos jo meilės 20. Į Paţado Ţemę keliaudama keturiasdešimt metų Išrinktoji Tauta nesugebėjo išlikti ištikima rūpestingam ir Sandorą su savo mylimąja sudariusiam Dievui. Sandora ne kartą buvo paţeista. Izraelitai pamiršta Išėjimo iš Egipto scenarijų Dievas visad yra su savo Tauta, Jis negali išsiţadėti savo tėvystės. Izraelitų sąmonėje vis dar nėra susiformavęs Vienintelio ir Esančiojo Dievo paveikslas, todėl Išrinktosios Tautos ţmogus dar nėra laisvas, o Dievas nėra ţmogaus gyvenimo centras. Galop trys skaudūs smūgiai privertė Išrinktąją Tautą suabejoti Dievo artumu, Jo gerumu ir rūpesčiu. Šiaurinės ir Pietinės Izraelio karalystės ţlugimas ir Babilonijos vergovė atskleidė Dievo, kaip auklėjančio savo Tautą, paveikslą. Tremtį, kančias, neteisybę, karus Amosas, Izaijas, Ozėjas ir kiti pranašai traktuoja kaip Dievo auklybą. Pats Dievas yra įspėjęs, kad besilaikančiuosius Jo Sandoros, Jis laimins, o jei nusigręš kas nuo Jahvės Jis prakeiks. Babilonijos karalius Nebukadnecaras tris kartus sugriovęs 17 - Tėvas Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus. Dvasios dvelksmas. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1997. P. 38-40 18 - Rupnik I. M. Perėjimo kultūra. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2001. P. 245-250 19 - Ramonas A. Doktrina apie Trejybę. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 2008. P. 88-89 20 - Ramonas A. Doktrina apie Trejybę. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 2008. P. 89 15

Jeruzalę, sunaikino ir savo laiku klestėjusią Izraelio karalystę. Šį kartą Dievas kaip įrankį pasirinko karalių Kyrą paleisti iš vergijos izraelitai netruko atsiminti Dievo išlaisvinimą iš Egipto vergovės. Tautoje gimė viltis Dievas yra ištikimas savo paţadams. Tai ne tik priminimas apie Egipto vergovę, bet ir Dievo pedagogika Jis išlaisvinantis ir gelbėjantis savo Tautą Dievas. Pranašai įvardijo savo Tautos nuodėmes izraelitai buvo tauta kietasprandė. Izraelio Dievas kaip Tėvas auklėja savo Tautą uţ prasiţengimus Jis baudţia, tačiau nepasmerkdamas visiškai nevilčiai, bet primindamas apie Sandorą. Dievas išlieka su savo Tauta ir Babilonijos tremtyje, Jis niekur ir niekada nepalieka savo Tautos vienos 21. Kenčiantys izraelitai susilaukia paguodos iš pranašų ir mokytojų lūpų pranašas Jeremijas ištaria: Tikėkite manimi, ateina dienos, - tai VIEŠPATIES ţodis, - kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kada paėmęs juos uţ rankos išvedţiau iš Egipto ţemės. <...> įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta (Jer 31, 31. 33). Tauta, kuri pradėjo formuotis po tremties, laukė Naujosios Sandoros. Dievas likdamas ištikimas paţadams į ţemę kaip Išganytoją ir Naujosios Sandoros sudarytoją siunčia savo Viengimį Sūnų Jėzų Kristų. Išrinktoji Tauta per istoriją išgyvendama Dievo artumą, Jo rūpestį, įvardijo Dievą kaip Tėvą. Nors Senajame Testamente terminas Tėvas apibūdinantis Dievą nėra daţnas, visas Senasis Testamentas persmelktas Dievo kaip Tėvo rūpesčiu savo Tauta. Senajame Testamente Dievas atsiskleidţia kaip jaučiantis Tėvas, kartu keliaujantis, palaikantis. Iš kitos pusės jis auklėja, moko, bara. Dievo kaip Tėvo paveikslas atsiskleidţia per Išganymo istoriją: Pasaulio Sukūrimas kuriantis, uţkalbinantis, Abraomas, Izaokas, Jokūbas prakalbinantis, duodantis paţadą, išsirenkantis ir mylintis, Išėjimo iš Egipto įvykis apsireiškiantis, vedantis, sudarantis Sandorą, įspėjantis, Tremtis auklėjantis, guodţiantis, Grįţimas iš Babilonijos tremties Paţadus tęsiantis, mylintis. Ryškiausia Dievo kaip Tėvo charakteristika meilė. Jis Esantysis Dievas AŠ ESU nėra statiškas, o aktyvus. Dievas būdamas Begalinis, nuolat lieja savo meilę, pirmiausiai Išrinktajai Tautai. Būti su savo Tauta, jai apsireikšti, ją vesti, apipilti ją savo buvimu šalia štai pagrindiniai Dievo kaip Tėvo pasireiškimai Senajame Testamente. Pranašų uţduotis atskleista Senojo Testamento puslapiuose, buvo apreikšti Dievo rūpestį, uţuojautą, atskleisti Dievo troškimus orientuotus į izraelitus 22. 21 - Ramonas A. Doktrina apie Trejybę. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 2008.P. 99-101 22 - A Theological Encyclopedia of the Holy Trinity. Trinitas. A Michael Glazier Book., The Liturgical Press, Collegeville, Minnesota. 1987. P. 52 16

Dievas tai gėris, sklindantis iš Jo paties esmės. Dievo troškimas dalintis savo meile neapsiriboja tik Išrinktąja Tauta Izraelis buvo tik savotišku tiltu begalinės meilės išsiliejimui į visą pasaulį. Šis meilės išsiliejimas išsipildo per Jėzaus Kristaus Asmenį. 1.2 Sūnus ištikimai vykdantis savo pašaukimą Dievas Tėvas Visatos Kūrėjas nuolat Esantysis nuo amţių pradţios, savo kuriančiais ţodţiais ir veiksmais, panoro apreikšti save visai kūrinijai, pradţioje Pirmiems Tėvams, kilniems patriarchams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, o vėliau Mozės vedamai Išrinktajai Tautai. Jai prisistatydamas, kaip Esantysis - Vienintelis Dievas, išvesiantis iš Egipto vergijos, sudarydamas Sandorą paţadėjo nuolat rūpintis ţmonija. Dievas nuolat būdamas Tėvu nori meile paremto santykio su ţmogumi, Jis trokšta, kad ţmogaus gyvenimas būtų pilnatviškas. Dievas Tėvas iš savo mielaširdystės dovanoja pasauliui malonę, paguodą ir viltį, todėl Jis gimdo vienatinį Sūnų. Dievas vadinamas Tėvu kalbant apie antrojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens Sūnaus kilmę 23 : Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus Dievas (Jn 1, 18). Savo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmenyje Dievas galutinai apreiškė save jokio kito Apreiškimo nebus Jėzus yra galutinis Dievo atsiskleidimas ţmonijai. Dievas atsiskleidė kaip meilė Jėzuje Kristuje tai yra išskirtinis krikščionybės bruoţas, - jokia kita religija dievo nevadina meile. Dievas norėdamas prabilti į ţmogų, pasiuntė savo Sūnų amţinąjį Ţodį, apšviečiantį visus ţmones, kad apsigyventų tarp ţmonių ir išpasakotų jiems Dievo paslaptis (Jn 1, 1 18) 24. Karl Barth teigia, kad yra nenutrūkstama vienybė tarp Ţodţio ir Dievo. Dievas apsireiškia Ţodţiu. Jėzus Kristus pats yra Dievo Ţodis. Tačiau esti dvi išvestinės prasmės, kaip teigia Barth Dievo Ţodis Biblijos kontekste ir Dievo Ţodis Baţnyčios Mokyme, skelbime ir liudijime. Jėzus Kristus atrandamas visose šiose prasmėse: Jis atskleidţia save tikintiesiems, kurie skaito Raštus ar klausosi pamokymų, tačiau neatsiejamas ryšys tarp Dievo ir Ţodţio, kuomet kalbama apie Įsikūnijimo įvykį 25. Idant į ţmogų prabiltų ţmogaus kalba, Dievas per Įsikūnijimo įvykį, prisiima ţmogaus prigimtį. Dievas panorėjo itin artimo ryšio su ţmogumi, kad jį padarytų laimingu, jį išganytų ir kad galėtų dalintis savo meile: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepraţūtų, bet turėtų amţinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Jis apiplėšia save, kad ne tik Išrinktoji Tauta, bet visas pasaulis Jį paţintų. Ši kenozė yra reikalinga, kad ţmonija paţintų tikrąjį Dievą Švenčiausiąją Trejybę. Dievas savo pedagogika palaipsniui ugdo ţmogų, kol Ţmogus susitikęs su ţmogumi pradeda bendrauti. Dievas atsiskleidţia kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji 23 - Oželis R. Imanentiniai kilimai Švenčiausioje Trejybėje. http://www.vdu.lt/leidiniai/soter/soter_25.pdf Ţiūrėta 2014 04 18 24 - Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio. Vilnius: Aidai. 2000. Par. 11 25 - O Donnell J. The Mystery of the Triune God. Sheed & Ward. London. 1992. P. 20 17

Dvasia. Santykis su Trivieniu Dievu tampa įmanomu būtent per Jėzų Kristų. Anot Hans Urs von Balthasar, Jėzus yra neregimojo Dievo regima forma 26. Veikdamas laike ir erdvėje, per istoriją, Dievas panorėjo tobuliausiai save atskleisti per begalinės meilės pasireiškimą - savo Sūnų. Sūnus yra savotiškas konkretumas nuo Dievo Dievas atiduoda dalį savęs Jo meilė ţmogui tokia didelė, kad Jis nesibijo būti apiplėštas. Antropologiniu poţiūriu Tėvas praranda Sūnų, Jį atiduodamas į pasaulį. Tėvas atiduoda Sūnų kaip dovaną pasauliui, kad pasaulis būtų išganytas. Tėvas dalinasi savo meile Sūnui su visu pasauliu per Įsikūnijusį Ţodį. Dievas pilnai apreiškia save ir pasako pasauliui viską, ką Jis norėjo pasakyti. Įsikūnijimu įvyksta kaţkas naujo Dieve Jis regimai tapo Kūnu Dievas prisiėmė kitokią buvimo pasaulyje formą tapdamas ţmogumi 27. Dievas gerbdamas ţmogaus laisvę ir valią, prisiima ţmogiškąją prigimtį, kad būtų kuo arčiau ţmogaus. Taip per Jėzų Dievas išlieka ištikimas savo paţadams nuolat likti su ţmogumi, jį globoti ir gelbėti (hebrajų kalboje vardas Jėzus reiškia Dievas (Jahvė) gelbsti). Jėzus Kristus trokšta tikro ir artimo santykio, tad Jis apiplėšdamas save tapo Ţmogumi tarp ţmonių: Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godţiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į ţmones. Jis ir išore tapo kaip visi ţmonės (Fil 2, 6 7). Hans Urs von Balthasar teigia, kad Jėzus galėjo prisiimti ţmogišką prigimtį jau vien dėl to, kad susitapatinęs su ţmonija, ir tapęs iš ties nusidėjėliu, galėtų prisiimti mirtį kaip neišvengiamą, nuodėmingos ţmonijos atsisakymo priimti Dievo meilę pasekmę 28. Jėzus savo krikštu Jordano vandenyse susitapatino su nusidėjėliais, - šis veiksmas atskleidţia Jo pašaukimą gydyti ligonius, išlaisvinti iš nuodėmės, būti kartu su paguodos ieškančiu, skelbti Dangaus Karalystę ir liudyti Tėvą. Pats Tėvas prabyla iš dangaus rodydamas į Sūnų: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi (Mt 3, 17). Jordano vandenyse apsireiškia visa Švenčiausioji Trejybė Tėvas, liudijantis ir besigėrintis Sūnumi, Sūnus nusiţeminęs susitapatina su ţmogumi ir pradeda liudyti Tėvą ir skelbti Dangaus Karalystę, Šventoji Dvasia, kuri it balandis nusileidţia ant Sūnaus ir su Juo pasilieka 29. Krikštu Kristus susivienija su nusidėjėliu ir kenčiančiu ţmogumi. Šis susitapatinimas radikaliausiai atsiskleidţia Kristaus mirtyje ant kryţiaus. Kristus laisvai pasirinko atiduoti savo gyvybę, kad ţmogus turėtų tobulą vienybę su Dievu ir būtų išganytas. Kristus melsdamasis Alyvų sode, maldauja Tėvo: Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė, tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip Tu! (Mt 26, 39), ir Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia! (Mt 26, 42). Getsemanėje Jėzus pateikia Tėvui savo norą, tačiau tuo pat metu iš paklusnumo Jo dieviškasis noras išlieka identiškas su Tėvo išgelbėti ţmogų iš nuodėmės ir 26 - O Donnell J. Hanso Urso von Balthasaro teologija // Naujasis ţidinys - Aidai. Vilnius: Aidai leidykla. 1992. Nr. 7/8. P. 26 27 - O Donnell J. The Mystery of the Triune God. Sheed & Ward. London. 1992. P. 37 28 - O Donnell J. Hanso Urso von Balthasaro teologija // Naujasis ţidinys - Aidai. Vilnius: Aidai leidykla. 1992. Nr. 7/8. P. 27 29 - Ramonas A. Sakramentų teologija: doktrina, istorija, šventimas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2007. P. 74 77. 18

pakviesti jį į tą pačią bendrystę, kokią turėjo nuo amţių Sūnus ir Tėvas 30. Visa Jėzaus krikšto reikšmė, Jo visas teisumas atsiskleidţia tik kryţiuje: krikštas mirties uţ ţmonijos nuodėmes prisiėmimas, o balsas per krikštą: Šitas yra mano mylimasis Sūnus (Mt 3, 17) išankstinė nuoroda į prisikėlimą 31. Tarp Krikšto ir Kryţiaus Jėzus vykdo misiją, kurios trokšta Tėvas kviesti ţmones į atsivertimą, ir byloti apie Dangaus Karalystę, apie galutinį visų paţadų išsipildymą per Kristų tapsime dangiškojo Tėvo vaikais. Jėzus apie Dievą kalba kaip apie savo Tėvą. Vykdydamas Tėvo valią Jėzus atskleidţia savo vidinį ryšį su Tėvu, toliau tęsdamas Jo darbą. Jėzus Kristus būdamas neregimojo Dievo paveikslas (Kol 1, 15), yra tobulas Tėvo atspindys. Tėvas ir Sūnus paţįsta vienas kitą, dar daugiau, jie esti vienas kitame (Jn 14, 10). Kurdamas naują giminystę su ţmonėmis ir tarp ţmonių Jėzus kviečia visus tapti Tėvo vaikais. Dievo tėvystė galutinai atsiskleis eschatologinėje karalystėje 32. Jėzaus ţemiškoje veikloje Dangaus Karalystės tema yra vyraujanti. Apie save Jėzus nėra kalbėjęs kaip apie karalių, pateptąjį (Mesiją) ar Dovydo Sūnų, per kurį turi išsipildyti Izraelio viltys, gimusios dar tremtyje, sulaukti Mesijo. Jėzus vartoja hebraizmą Ţmogaus Sūnus. Jacques Dupuis SJ mano, kad Jėzaus klausytojams šis savęs įvardijimas galėjo sukelti asociacijas su Senajame Testamente plačiai vartota Dievasūnyste. Ji išreiškė Izraelio, kaip Dievo sūnaus patirtį Dievas išsirinko sau Tautą, ją vedė, globojo, Jis šios Tautos Tėvas. Tradicinė reikšmė neatskleidţia Jėzaus tapatybės. Kur kas priimtinesnė yra sinoptinė tradicija, kurioje Jėzus atskleidţia savo kaip Sūnaus tapatybę ir Jį su Tėvu vienijantį artumą: Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepaţįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepaţįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11, 27) 33. Jėzaus mokymo centre Dievo Karalystė. Kristus apie Karalystę kalba kaip apie išganingą susitikimą su Dievu ir buvimą kartu su Juo. Tai nėra statiška tikrovė tai dinamizmas, koks yra ir pats Dievas. Morkaus Evangelija pateikia centrinę Dievo Karalystės skelbimo tezę Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! (Mk 1, 15). Jėzus būdamas tikroje vienybėje su Tėvu, vykdo tai, ko nori Tėvas: rūpinasi ţmogaus išganymu. Tai yra Jėzaus misija. Taigi, jo, mesijo, misiją pagrindţia įsitikinimas, kad jis pats yra Dievo sūnus, skelbiantis pasauliui Tėvo karalystę 34. Tai, kad Dievo Karalystė pilnutinai ateina iš Dievo, ir atneša pasauliui išgelbėjimą, dar nereiškia, kad ţmogaus veikla ir pastangos nereikšmingos. Priešingai, ateinanti Karalystė išlaisvina ţmogų, įprasmindama jo veiklą. Dievo Karalystė kuriama čia ir dabar, bendradarbiaujant Dievui ir ţmogui. Dievo Karalystė skleidţiasi per santykį ir pokalbį tarp Dievo ir 30 - Olson R.E., Hall Ch. A. The Trinity. Eerdmans, 2002. P. 37 31 - Joseph Ratzinger Benediktas XVI. Jėzus iš Nazareto. I D. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2007. P. 34 32 - Lies L. SJ. Trumpa Trejybės teologija. Vilnius: Katalikų akademija. 2005. P. 30 33 - Dupuis J. O kuo jūs mane laikote? Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2004. P. 79-80 34 - Ramonas A. Doktrina apie Trejybę. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 2008. P. 123 19

ţmogaus, per tikėjimo aktą. Dievo Karalystė išsipildo istorijoje, per Jėzų įsiverţė į ţmonių širdis ir skleidţiasi tikėjime. Jėzaus Dievo Karalystės skelbime pastebimi tokie aspektai: Jėzus skelbia Dievo uţmojį, kaip tas, kuris ţino ką Dievas nori, kad Jis skelbtų; Jėzus savo skelbimą uţtvirtina savo vardu: Aš sakau jums... ; Turi savitą posakį, pabrėţdamas ţodţio tikrumą ir autentiškumą (hebr. Amen, Amen Iš tiesų, iš tiesų...); Jėzus mokė palyginimais per juos atskleidė, su kuo palygintina Dievo Karalystė; Gailestingumo palyginimai atskleidţia Dievo gailestingumo savybę 35. Jėzus savo mokymu liudija Dievo Karalystė tai nauja ţmogaus gyvenimo kokybė. Išgyvendamas betarpišką ryšį su Dievu, Jėzaus Kristaus veiklos pamatas Tėvo valios vykdymas: aš nuţengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė (Jn 6, 38). Jėzaus pavyzdys tampa kiekvienos veiklos pagrindu tai ne egoistinių įgeidţių tenkinimas, bet misija, pašaukimas, uţduotis, kuri turi pasitarnauti kitų gėriui. Jėzaus sūnystė ir klusnumas yra neatskiriami. Kiek Jis yra Sūnus, tiek Jis radikaliai atviras Tėvo pasiuntinybei; <...> Jėzaus sūnystė ir pasiuntinybė prasmingi tik trinitariniame kontekste; <...> Kitais ţodţiais tariant, tai, kas įvyksta ţemėje per Jėzaus ţemiškąją tarnystę, yra Jėzaus amţino ryšio su Tėvu išsiskleidimas 36. Ypač glaudus Jėzaus ir Tėvo santykis išryškėja Viešpaties maldoje Tėve mūsų.... Evangelistas Matas į Jėzaus lūpas įdeda pagarbų kreipimąsi į Tėvą abinu Tėve mūsų. Šis kreipinys į Dievą kaip į Tėvą yra sutinkamas ir ţydų maldose 37. Evangelistas Lukas skirtingai nei Matas neprideda ţodelio mūsų Jėzus į Tėvą kreipiasi labai šiltai, aramėjišku ţodeliu abba tėveli. Pats ţodis abba buvo plačiai naudojamas juo meiliai vaikai kreipdavosi į savo tėvą. Jis yra labai familiarus ir šiltas. Tačiau Jėzus šį familiarumą įneša į santykį su Dievu Tėvu. Tai didelis kontrastas su ţydų mentalitetu, jų samprata ir poţiūriu į transcendentinį Dievą. Ţydų pagarba Dievui buvo tokia didelė, kad ţmonės bijojo ištarti Dievo vardą, todėl šiuo šiltu kreipiniu į Dievą Jėzus turėjo šokiruoti ano meto ţydų visuomenę. Jėzus visada meldţiasi į Dievą kreipdamasis mano Tėve. Jėzus suvokė savo santykių artumą su Abba. John J. O Donnell pabrėţia, kad Jėzus nėra tame pačiame lygmenyje santykyje su Tėvu kaip Jo mokiniai. Greičiau jis kviečia mokinius mokytis maldos patirties, tos vienystės per Tėve mūsų maldą. Jėzaus misija buvo skelbti Dievo Karalystę, tad galima daryti prielaidą, kad Jėzaus misijos jausena kyla iš Jėzaus ir Tėvo Abba patirties. Jėzus kviečia į tą pačią artimą bendrystę su Tėvu, Jis ragina į Dievą kreiptis kaip į Tėvą, kaip į Abba. Kitais ţodţiais tariant, esame kviečiami dalintis 35 - Dupuis J. O kuo jūs mane laikote? Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2004. P. 83 36 - O Donnell J. Hanso Urso von Balthasaro teologija // Naujasis ţidinys - Aidai. Vilnius: Aidai leidykla. 1992. Nr. 7/8. P. 26-27 37 - Ravasi G. Ţodis ir ţodţiai: Ką sako Biblija šiandieniam ţmogui. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2005. P. 180 20