LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS SIMONAS GRIŠKEVIČIUS KINEZITERAPIJOS POVEIKIS JAUNŲ SPORTININKŲ, KURIEMS

Transkriptas

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS SIMONAS GRIŠKEVIČIUS KINEZITERAPIJOS POVEIKIS JAUNŲ SPORTININKŲ, KURIEMS NUSTATYTA GIRNELĖS CHONDROMALIACIJA, KOJOS RAUMENŲ JĖGAI, JĖGŲ SANTYKIUI BEI SPORTININKO PUSIAUSVYRAI Magistrantūros studijų programos Fizinė medicina ir reabilitacija baigiamasis darbas Darbo vadovas Doc. dr. Renata Žumbakytė- Šermukšnienė KAUNAS, 2015

2 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė Prof. dr. Jūratė Macijauskiėnė Parašas... Data... KINEZITERAPIJOS POVEIKIS JAUNŲ SPORTININKŲ, KURIEMS NUSTATYTA GIRNELĖS CHONDROMALIACIJA, KOJOS RAUMENŲ JĖGAI, JĖGŲ SANTYKIUI BEI SPORTININKO PUSIAUSVYRAI Magistrantūros studijų programos Fizinė medicina ir reabilitacija baigiamasis darbas Darbo vadovas Doc. dr. Renata Žumbakytė- Šermukšnienė Parašas... Data... Recenzentas Darbą atliko... Magistrantas Parašas... Simonas Griškevičius Data... Parašas Data KAUNAS, 2015

3 3 TURINYS SANTRAUKA... 4 SUMMARY... 5 SANTRUMPOS... 7 ĮVADAS... 8 TYRIMO TIKSLAS TYRIMO UŽDAVINIAI LITERATŪROS APŽVALGA TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODAI REZULTATŲ APTARIMAS IŠVADOS PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS PUBLIKACIJOS LITERATŪRA PRIEDAI... 71

4 4 SANTRAUKA Griškevičius S. Kineziterapijos poveikis jaunų sportininkų, kuriems nustatyta girnelės chondromaliacija, kojos raumenų jėgai, jėgų santykiui bei sportininko pusiausvyrai, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas doc. dr. Renata Žumbakytė-Šermukšnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas; Sporto institutas. Kaunas, 2015,-70p. Darbo tikslas įvertinti kineziterapijos poveikį jaunų sportininkų, kuriems nustatyta girnelės chondromaliacija, kojos raumenų jėgai, jėgų santykiui bei sportininko pusiausvyrai. Kontingentas: tyrime dalyvavo 17 tiriamųjų, kuriems nustatyta girnelės chondromaliacija ir 20 sveikų sportininkų, kurių amžiaus vidurkiai, atitinkamai, buvo 15,00±0,21 ir 14,70±0,21 metų. Tiriamieji atitiko atitiko patekimo į tyrimą kriterijus. Metodika: sveikų sportininkų grupėje buvo matuojama šlaunies raumenų jėga ir jėgų santykis tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos MMT rankiniu dinamometru bei pusiausvyra Sigma Balance Pad platforma. Kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų grupėje testuota šlaunies raumenų jėga, jėgos santykis, sportininkų pusiausvyra ir kelio sąnario skaumas prieš ir po kineziterapijos. Rezultatai buvo lyginami tarp grupių. Išvados: jaunų sveikų sportininkų dominuojančios kojos blauzdos tiesimo jėga didesnė nei nedominuojančios kojos (p<0,05). Kineziterapijos dėka padidėjo sportininkų traumuotos kojos jėga ir pagerėjo pusiausvyra. Po kineziterapijos jaunų kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų traumuotos kojos: blauzdos lenkėjų, tiesėjų ir šlaunies atitraukėjų, pritraukėjų jėga yra didesnė (p<0,05); pritraukėjų:atitraukėjų jėgų santykis didesnis, o lenkėjų:tiesėjų jėgų santykis mažesnis nei prieš kineziterapiją (p<0,05); statinė pusiausvyra pagerėjo (p<0,05). Traumuotos kojos blauzdos tiesimo jėga prieš kineziterapiją yra mažesnė, o vaizdinio ilgis ir vaizdinio pagreitis Y ašyje didesni nei sveikosios kojos (p<0,05). Kelio skausmais besiskundžiančių jaunų sportininkų traumuotos kojos po kineziterapijos: blauzdos tiesimo jėga mažesnė, o šlaunies pritraukėjų ir atitraukėjų jėga didesnė nei sveikų sportininkų (p<0,05); vaizdinio pagreitis Y ašyje ir vaizdinio ilgis didesnis nei sveikų sportininkų (p<0,05). Po kineziterapijos jauniems kelio skausmais besiskundžiantiems sportininkams sumažėjo kelio sąnario skausmas (p<0,05).

5 5 SUMMARY Griškevičius S. Effect of physical therapy on young athletes with chondromalacia patellae muscle strength, strength ratio and athletes balance, major thesis / supervisor PhD R. Žumbakytė-Šermukšnienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Sports Institute. Kaunas, 2015,-70p. Objective to evaluate effect of physical therapy on young athletes with chondromalacia patellae muscle strength, strenght ratio and athletes balance. Contingent: research included 37 young athletes: 17 with chondromalacia patellae (mean age 15,00±0,21) and 20 healthy athletes (mean age 14,70±0,21). Subjects met the criteria for participation in the study. Methods: healthy athletes thigh muscle strength, strength ratio between dominant and non-dominant leg were measured with Nycholas MMT hand-held dynamometer. Static posture was measured with Sigma Balance Pad. In athletes with chondromalacia patellae group thigh muscle strength, strength ratio, athletes posture and knee pain were measured before and after physical therapy. Results were compared between groups. Conclusions: young healthy athletes dominant leg knee extension strength was stronger than nondominant leg (p<0,05). Physical therapy has increased injured leg strength and improved athletes balance. After physical therapy young athletes with anterior knee pain: knee extension, flexion and hip adduction, abduction strength were bigger than before physical therapy (p<0,05); hip adductors:abductors strength ratio was higher, but knee flexors:extensors strength ratio was lower than before physical therapy (p<0,05); static posture was improved (p<0,05). Injured leg knee extension strength was weaker, but image length and velocity in Y axis was higher than uninjured leg (p<0,05). Young athletes with knee pain injured leg after physical therapy: knee extension strength was weaker, but hip adductors and abductors were stronger than healthy athletes (p<0,05); image velocity in Y axis and image length were bigger than healthy athletes (p<0,05). After physical therapy young athletes pain levels decreased (p<0,05).

6 6 PADĖKA Reiškiama padėka mokslo vadovei doc. dr. Renatai Žumbakytei-Šermukšnienei už konstruktyvius patarimus ir įgytą patirtį rašant magistrinį darbą. Taip pat dėkoju Kauno sporto medicinos centro direktorei doc.dr. Almai Kajėnienei už galimybę atlikti tyrimą, naudojantis centro inventoriumi bei kineziterapeutėms už pagalbą ieškant tiriamųjų.

7 7 SANTRUMPOS KSB kelio skausmais besiskundžiantys sportininkai MMT Nycholas manual muscle tester KT kineziterapija VM vastus medialis VMO vastus medialis obliquus VL vastus lateralis

8 8 ĮVADAS Phillips & Coetsee (2007) teigia, kad priekinis kelio skausmas yra vaikams, paaugliams ir aktyviems suaugusiesiems būdinga kaulų ir raumenų sistemos trauma. Ši trauma dažnai trukdo sportinei ir kasdienei veiklai, to pasekoje, didelė dalis jaunų sportininkų turi riboti savo fizinį aktyvumą ar rungtyniauti ne pilnu krūviu. Ši būklė gali pasireikšti iki 25% visų sportininkų ir sportininkių (Galanty et al, 1994). Fizinio aktyvumo nutraukimas jauniems sportininkams turi žalingą poveikį: neigiamai veikia fizinį vystymasį, bendrą fizinę būklę, kūno kompoziciją, motorinius bei psichosocialinius įgūdžius. Tai gali turėti įtakos sveikam gyvenimo būdui ir to pasekoje išsivystyti žalingi įpročiai ir rizika sveikatai (Phillips & Coetsee, 2007). Tikimasi, jog pacientų, besiskundžiančių priekiniu kelio skausmu, skaičius, populiarėjant aktyviai gyvensenai ir augant reikalavimams profesionaliame sporte, tik didės (Sanchis-Alfonso, 2006). Mokslinėje literatūroje trūksta vieningo sutarimo dėl terminų: priekinis kelio skausmas, patelofemoralinis skausmas, girnelės chondromaliacija yra naudojami kaip sinonimai (Crossley et al, 2002). Medicininė apžiūra nevisada gali identifikuoti skausmo šaltinį, o brangios invazinės procedūros neindikuotinos daugumai pacientų, todėl šiame tyrime naudojami, aukščiau minėti terminai, norint apibrėžti simptomų kompleksą charakterizuojamą skaumu priekinėje kelio sąnario dalyje ilgo sėdėjimo ar fizinės veiklos metu, nesant identifikuotai konkrečiai patologijai (Phillips & Coetsee, 2007). Tyrimai rodo, jog kaulų ir raumenų sistemos augimo sparta brendimo metu turi įtakos patelofemoralinio skausmo atsiradimui. Sumažėjusi neuroraumeninė adaptacija ir kontrolė, blauzdos lenkėjų ir tiesėjų raumenų disbalansas, klubo raumenų jėga paprasčiausiai nespėja su brendimo padiktuotu tempu. Hagglund et al (2012) teigia, kad skirtumas tarp šlaunies raumenų jėgos gali būti reikšmingas priekinio kelio skausmo simptomams atsirasti. Daugelis atletų, turinčių šlaunies raumenų disbalansą, išsako nusiskundimus kelio sąnariu. Svarstoma, jog 15% skirtumas tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos raumenų jėgos gali turėti padidintą riziką įvykti kelio sąnario traumai (Cheung et al, 2012). Kiti autoriai, teigia, kad svarbi ne tik šlaunies raumenų jėga, bet ir santykiai tarp blauzdos lenkėjų ir tiesėjų, bei šlaunies pritraukėjų ir atitraukėjų raumenų jėgos. Eniseler et al (2012) mano, kad keturgalvio šlaunies raumens ir užpakalinės šlaunies raumenų grupės treniravimas bei optimalaus santykio tarp jų siekimas yra vienas iš sporto trenerio tikslų. Magalhaes et al (2013) pritaria išsakytoms mintims ir priduria, jog sumažėjusi šlaunies atitraukėjų ir pritraukėjų jėga bei agonistų ir antagonistų santykis gali būti atsakingi už patelofemoralinio skausmo ar perkrovos traumos atsiradimą.

9 9 Manoma, kad dėl atsiradusio skausmo mažėja raumenų jėga, o tuo pačiu dar ir blokuojamas proprioceptorių impulsų sklidimas (Shakoor et al, 2008; Rice et al, 2010), todėl pacientams, kenčiantiems nuo priekinio kelio skausmo, dažnai sutrinka pažeistos galūnės balansas, kuris pasireiškia posturaliniu svyravimu. Šiam teiginiui antrina Citaker et al (2011): raumenų disbalansas ir skausmas gali paveikti statinę pusiausvyrą. Kineziterapija, orientuota į pusiausvyros ir koordinacijos lavinimą, sukelia pokyčius nervų sistemoje, kurie gerina koordinaciją tarp raumenų grupių, automatizmą, kuris rodo teigiamą poveikį motorinei programai (Galante et al, 1988). Manome, jog priekinis kelio skausmas yra opi fiziškai aktyvių žmonių problema, todėl jai reikia skirti daugiau dėmesio, ypač jos prevencijai. Tai lėtinė kelio sąnario problema, todėl sportininkams yra svarbu atstatyti kojos raumenų jėgą ir raumenų balansą. Sportininkui neatlikus reabilitacijos, problema gali kartotis ir tapti nesportavimo ar sunkesnių traumų priežastimi ateityje. Šiuo tyrimu norėjome identifikuoti raumenų jėgos ir pusiausvyros skirtumus tarp sveikų ir kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų bei įvertinti jiems taikytos kineziterapijos poveikį.

10 10 TYRIMO TIKSLAS Įvertinti kineziterapijos poveikį jaunų sportininkų, kuriems nustatyta girnelės chondromaliacija, kojos raumenų jėgai, jėgų santykiui bei sportininkų pusiausvyrai. TYRIMO UŽDAVINIAI 1. Įvertinti sveikų jaunų sportininkų šlaunies raumenų jėgą, jėgų santykį bei sportininkų pusiausvyrą. 2. Nustatyti kineziterapijos poveikį jaunų sportininkų, kuriems diagnozuota girnelės chondromaliacija, šlaunies raumenų jėgai, jėgų santykiui bei sportininkų pusiausvyrai. 3. Palyginti sveikų ir traumuotų sportininkų šlaunies raumenų jėgą, jėgų santykį bei sportininkų pusiausvyrą. 4. Įvertinti kineziterapijos poveikį jaunų sportininkų su girnelės chondromaliacija kelio sąnario skausmui.

11 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1 Istorinė apžvalga: terminologijos problema 11 Jaunų pacientų priekinis kelio skausmas istoriškai buvo siejamas su terminais: vidinis kelio sąnario sutrikimas (angl. internal derangement of the kne ) ir girnelės chondromaliacija. Schutzer et al (1986) publikuotame darbe apie kompiuterinio tomografo pagalba klasifikuojamą pateofemoralinį skausmą. Autoriai pabrėžia žinių trūkumą, kuris supa šią būklę: su vidiniu kelio sąnario sutrikimu buvo siejamos frazės nežinau, o su girnelės chondromaliacija galėtų būti, galbūt yra metais Koenig pirmą kartą pavartojo ir išpopuliarino terminą girnelės chondromaliaciją. Iki pat 1960 metų priekinis kelio skausmas buvo priskiriamas girnelės chondromaliacijai (iš gr. chondros kremzlė, malakia minkštėjimas), tačiau dauguma mokslininkų nesugebėjo rasti tarp jų ryšio. Leslie & Bentley (1978) praneša, jog tik 51% pacientų su klinikine girnelės chondromaliacijos diagnoze turėjo girnelės sąnarinio paviršiaus pokyčius apžiūrint artroskopiškai. Pacientai, jaučiantys priekinį kelio skausmą, ne visada turi girnelės sąnarinio paviršiaus pokyčių, o taip pat girnelės patologija dažnai gali būti asimptomiška (Royle et al, 1991). Dye et al (1998) pranešė, jog artroskopiškai palpuojant girnelės kremzlės pažeidimus, nenaudojant intraartikulinės anestezijos, pacientai nejautė skausmo. Svarbu prisiminti, jog sąnarinėje kremzlėje nėra nervų galūnėlių ir dėl to nejaučiamas skausmas, todėl kremzlės pažaida savaime negali būti skausmo šaltinis. Sąnarinio paviršiaus pažeidimai gali turėti įtakos per didelei subchondrinio kaulo apkrovai. Dėl tankios kaulo inervacijos, tai gali būti potencialus skausmo šaltinis (Sanchis-Alfonso, 2006). Pasak Tarptautinės Patelofemoralinio sąnario Studijų Grupės (1997) (angl. trump. IPSG), terminas chondromaliacija neturėtų būti naudojamas apibūdinant klinikinę būklę, tai paprasčiausias terminas morfologiniam girnelės kremzlės minkštėjimui aprašyti, kuris gali būti diagnozuotas tik vizualiai ar palpuojant atviru bei artroskopiniu būdu. Terminui trūksta praktinio pritaikomumo, tačiau, nors jau praėjo beveik amžius nuo jo atsiradimo, jis vis dar vartojamas Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10). 1.2 Priekinio kelio skausmo biomechaninės priežastys Subchondrinė kaulo perkrova su nuosekliu subchondriniu kaulo vidino spaudimo padidėjimu yra tiesioginis patelofemoralinio sąnario poslinkio rezultatas. Subchondrinė kaulo perkrova taip pat padidėja, kai kelio sąnarį veikia tiesioginės ar netiesioginės traumos. Kai kurios sporto šakos reikalauja, jog sportininkas adaptuotųsi prie ribinių, ne optimalių fizinių krūvių. Viena vertus, tai gali turėti įtakos subchondrinio kaulo perkrovai dėl padidėjusių patelofemoralinio sąnario reakcijos jėgų, kita vertus, Q kampo padidėjimui (Sanchis-Alfonso, 2006).

12 12 Sportas svarbus veiksnys priekinio kelio skausmo patogenezėje. Sanchis-Alfonso (2006) teigia, kad 73% jo operuotų pacientų praktikavo energingas sporto šakas (tinklinis, krepšinis, rankinis, futbolas, ledo ritulys) I-ame lygyje (4-7 dienos per savaitę) ar II-ame lygyje (1-3 dienos per savaitę) prieš prasidedant pirmiesiems simptomams skausmo intensyvumas buvo tiesiogiai susijęs su paciento fiziniu aktyvumu. Verta prisiminti, jog tarp fizinio aktyvumo ir sąnarinės perkrovos koncepcijos yra neabejotinas ryšys. Perkrova tai kartotinė mikrotrauma, pakankamo dydžio viršyti audinių regeneracijos talpai (Pitner, 1990). Visuose audiniuose mikrotraumos provokuoja mikro pažeidimus kolageno skaidulose. Kiti veiksniai turintys įtakos perkrovos sindromo genezei: bloga, klaidinga judesių technika, neadekvačios treniruotės, persitreniravimas ir netinkamo sportinio invenoriaus naudojimas. Bėgimo, šuoliavimo ir krypties keitimo judesiai būdingi daugumai sporto šakų. Šuoliavimas iš šių judesių yra pagrindinė lėtinių kelio pažaidų atsiradimo priežastis. Šokant iš stovimos pozicijos sukuriamos reakcijos jėgos, perduodamos nuo pėdų iki galvos, gali būti iki 4 kartų didesnės nei kūno svoris ir iki 9 kartų, kai šuolis seka po bėgimo (McClay et al, 1994). Suprantama, kad dažnas nuolatinis šuoliavimas gali traumuoti sportininko kelį, pavyzdžiui, NBA žaidėjas per rungtynes pašoka apie 70 kartų (McClay et al, 1994). Didelis sportininko svoris taip pat yra vienas iš neigiamų veiksnių. Kita vertus, bėgimo metu sukuriamos susidūrimo jėgos, kurios yra 2-3 kartus didesnės už kūno svorį (Llana & Ferrandis, 1996). Treniruočių ir varžybų metu, nepamirštant, to, kad jaunuoliai dar turi ir fizinio lavinimo užsiėmimus, sukuriamas kumuliacinis efektas ir tai gali būti priekinio kelio skausmo simptomų pradžia Patelofemoralinio sąnario reakcijos jėga Patelofemoralinio sąnario kontaktinis paviršius kinta priklausomai nuo patologijos, tačiau, bendrai, reakcijos jėgos sumažėjimas sąnaryje yra asocijuojamas su skausmo mažėjimu. 1a pav. matoma izoliuoto kelio sąnario schema. Darant prielaidą, jog jėga perduodama girnelės sausgysle ir keturgalvio šlaunies raumens išvystoma jėga yra vienodos, galima grafiškai nustatyti patelofemoralinio sąnario reakcijos jėgą (1b pav.).

13 13 1 pav. Kelio sąnario schema. Keturgalvio šlaunies raumens jėga FQ, jėga perduodama per girnelės sausgyslę FPT, o patelofemoralinio sąnario reakcijos jėga FPFJR. [Sanchis-Alfonso, 2006] Naudojant grafinį metodą lengva pastebėti, kad esant vienodai keturgalvio raumens jėgai, patelofemoralinio sąnario reakcijos jėga didėja, kai didėja blauzdos lenkimo laipsnis, ir yra minimali, kai blauzda visiškai ištiesta (Insall, 1993). Pavyzdžiui, keturgalviui šlaunies raumeniui išvystant 1000N jėgą (apie 100kg) ir esant 5º blauzdos lenkimo, patelofemoralinį sąnarį veikia apie 60kg jėga, tačiau jei blauzda sulenkta 90º, tai reakcijos jėga padidėja iki 130kg. Didėjant blauzdos lenkimui didėja ir patelofemoralinio sąnario apkrova. Girnelės kremzlė yra viena storiausių visame kūne, kas labai naudinga atlaikant dideles kompresines apkrovas. Daugybėje sporto šakų labai dažnos padėtys, kai blauzda yra nuolatinėje ar pakartotinėje fleksijoje, o tuo pat metu sukuriamos didelės patelofemoralinio sąnario reakcijos jėgos, didinančios girnelės kremzlės pažeidimų riziką, nepaisant kremzlės storio (Sanchis-Alfonso, 2006). Apskaičiuota, kad patelofemoralinio sąnario reakcijos jėgos einant yra pusė žmogaus kūno svorio. Lipimas laiptais padidina reakcijos jėgas 3,3 karto daugiau už kūno svorį, o pilnos blauzdos fleksijos metu reakcijos jėgos siekia 7-8 kartus didesnę jėgą. Tam tikros kasdienės veiklos yra atsakingos už padidėjusią patelofemoralinio sąnario apkrovą. Tai paaiškina, kodėl lipimas laiptais, pritūpimai, važiavimas dviračiu, sėdėjimas ilgą laiką sulenkus kelius išprovokuoja skausmą pacientams su priekiniu kelio skausmu (Reilly & Martens, 1972). Bandi (1972) atkartojo tyrimą, tačiau, skaičiuodamas patelofemoralinio sąnario reakcijos jėgas tupiant, pridėjo šlaunies fleksijos judesį ir gavo, jog reakcijos jėga buvo tik 3,8 karto didesnė už kūno svorį. Vienas iš būdų sumažinti patelofemoralines reakcijos

14 14 jėgas būtų šlaunies fleksijos įjungimas, jei įmanoma, į kasdienės veiklos judesius, kadangi kūno masės centro projekcija priartėja prie kelio sąnario (2 pav.) 2 pav. Šlaunies fleksijos poveikis patelofemoralinio sąnario reakcijos jėgai [Bandi, 1972] Dar vienas svarbus tyrimų objektas yra patelofemoralinio sąnarinio paviršiaus kontaktinis ploto spaudimas. Analizuojant sveikų savanorių 3D vaizdų kinematiką ir patelofemoralinio sąnario kontaktinį plotą gauta, jog 30º-90º blauzdos fleksijos metu kontaktinis sąnarinio paviršiaus plotas padidėjo nuo 134 mm 2 iki 205 mm 2 (3 pav.) 3 pav. Patelofemoralinio sąnarinio paviršiaus kontaktisni plotas a) 30º blauzdos lenkimas; b) 90º blauzdos lenkimas [Eisenhart-Rothe et al, 2004] Sveikiems individams blauzdos lenkimo metu reakcijos jėgos padidėjimas yra susijęs su didesniu kontaktiniu sąnariniu paviršiumi ir vidutinio dydžio patelofemoralinio sąnario spaudimo padidėjimu (Eisenhart-Rothe, 2004).

15 15 Priešingai nei sveikiems individams, pacientams besiskundžiantiems priekiniu kelio skausmu patelofemoralinio sąnario kontaktinis spaudimas stipriai padidėja, o kontaktinis plotas sumažėja. Brechter & Powers (2002) studijavo sveikų ir besiskundžiančių patelofemoraliniu skausmu individų kontaktinį spaudimą ėjimo metu. Kontaktinis spaudimas buvo didesnis skausmo grupėje lyginant su sveikais individais. Stebėtas patelofemoralinio sąnario kontaktinis spaudimas buvo siejamas su žymiu kontaktinio ploto sumažėjimu, nors reakcijos jėgos abiejose grupėse buvo panašios Q kampas ir valgus vektorius Q kampas leidžia manyti, jog keturgalvio šlaunies raumens susitraukimo metu egzistuoja vektorius, kuris dar vadinamas valgus vektoriumi, nukreiptas lateraliai ir prisidedantis prie girnelės subliuksacijos, nugalint medialinio patelofemoralinio raiščio pasipriešinimą (4 pav.). Valgus vektorius taip pat padidina girnelės traukos įtampą girnelės apatiniame poliuje, sausgyslės tvirtinimosi vietoje. Q kampas yra padidėjęs, kai stebima šlaunikaulio anteversija, išorinis blauzdikaulio pasisukimas, genus valgus, sutrumpėjęs plačiosios fascijos tempiamasis raumuo (fascia latae) ir klubinė blauzdos juosta (iliotibial band), vidurinio sėdmens raumens silpnumas ir pėdos pronacija. Moterų dubuo platesnis, tai sąlygoja didesnį genus valgus kampą, nuoseklią pėdos pronaciją ir didesnį Q kampą. Šis kampas taip pat gali padidėti atliekant tam tikrus sportinius judesius. Blauzdos lenkimo metu blauzdikaulis derotuoja, sumažindamas Q kampą ir valgus vektorių. Nuo 20º-30º fleksijos lateralinei subliuksacijai pasipriešina, pagrinde, tik lateralinis šlaunikaulio krumplis (Sanchis-Alfonso, 2006). 4 pav. Q kampas ir valgus vektorius [Sanchis-Alfonso, 2006]

16 16 Pronuota pėda yra vienas iš svarbiausių patelofemoralinio skausmo etiologijos veiksnių (Wallace & Sullivan, 1995). Pėdos pronacija neturėtų būti maišoma su plokščiapėdyste. Pėda nebūtinai turi būti plokščia, jog patirtų per didėlę pronaciją. Pronacija nėra pozicija, tai yra funkcija. Perdidėlė pronacija sąlygoja (Post, 1999): 1) Q kampo didėjimą; 2) patelofemoralinio sąnario reakcijos jėgos padidėjimą dėl priekinio blauzdikaulio proksimalinio galo poslinkio fleksijos metu; 3) padidėjusias išorines susidūrimo jėgas dėl kulnakaulio eversijos sumažėjimo (kulnakaulio eversija svarbus smūgių absorbcijos mechanizmas, kuris sumažina susidūrimo jėgas šokant ar bėgant); 4) vidinę blauzdos rotaciją, kuri veikia patelofemoralinio sąnario dinamiką. Kojų ilgių skirtumas yra viena iš pėdos pronacijos priežasčių, nors iki šiol nėra tyrimų siejančių kojų ilgį ir priekinį kelio skausmą (Post, 1999). Ši prielaida kyla dėl jau įprasto ortopedinių vidpadžių naudojimo, gydant priekinį kelio skausmą. Svarbu pacientams suteikti pilną medicininę apžiūrą, tai yra apžiūrėti ne tik kelio sąnarį, bet visą galūnę, skiriant specialų dėmesį pėdos pronacijai, šlaunikaulio anteversijai, girnelės padėčiai, išorinei blauzdikaulio rotacijai (Brechter & Powers, 2002). 1.3 Keturgalvio šlaunies raumens jėga Keturgalvis šlaunies raumuo dažnai yra nusilpęs profesionaliai nesportuojantiems individams su priekiniu kelio skausmu (Werner,1995), ypač vidinė plačioji keturgalvio raumens galva (vastus medialis). Vidinė plačioji keturgalvio raumens galva (VM) yra silpniausia ir labiausiai pažeidžiama tiesimo mechanizmo dalis (Fox, 1975). Išorinis platusis raumuo (vastus lateralis - VL) sudaro didžiausią keturgalvio raumens masę ir tiesimo jėgą. Tai greičiausiai yra priežastis, kodėl VM hipotrofija yra dažna tarp priekiniu kelio skausmu besiskundžiančių individų. VM hipotrofija dažnai matyti ir iš EMG aktyvumo lyginant su individų sveika koja (Carson, 1985). Rathlef et al (2013) nustatė, kad metų paauglių su patelofemoraliniu skausmu blauzdos tiesimo jėga, lyginant su sveikais paaugliais, buvo sumažėjusi pažeistoje galūnėje. Keturgalvio šlaunies raumens silpnumas buvo tikėtinas, kadangi tai įprastas reiškinys suaugusiųjų su kelio skausmais populiacijoje. Boling et al (2009) tyrė kareivių blauzdos tiesimo jėgą. Autorius teigia, kad net nedidelis (apie 10%) keturgalvio raumens jėgos sumažėjimas gali būti rizikos veiksnys priekinio kelio skausmo atsiradimui. Žemesnis VM ir didesnis VL aktyvumas gali sąlygoti VM:VL disbalansą (Portney et al, 1986). Keturgalvio raumens galvų disbalansas asocijuojamas su girnelės nestabilumu ir priekiniu kelio skausmu. Blauzdos tiesimo metu VM pirmiausia traukia girnelę medialiai, po to proksimaliai, o VL pirmiausia lateraliai ir tik po to proksimaliai. Taip pat yra duomenų, jog VL susitraukimas prasideda anksčiau nei VM įstrižinės skaidulos (vastus medialis obliquus - VMO). Tai rodo, jog yra tam tikrų judesių kontrolės skirtumų tarp sveikų ir priekiniu kelio skausmu besiskundžiančių pacientų (Cowan et

17 17 al, 2003). Teigiama, jog VMO skaiduloms reikia daugiau laiko išvystyti jėgai, lyginant su VL, ir optimaliai girnelės traukai (Grabiner et al, 1994). VL turi didesnį skersinio pjūvio plotą nei VMO, todėl stebima girnelės traukimo lateraliai tendencija. Owings & Grabiner (2002) tyrime buvo testuojama kelio skausmais besiskundžiančių ir sveikų individų maksimali blauzdos ekstenzija koncentriniu ir ekscentriniu režimu. Rezultatai rodo, jog VMO ir VL aktyvacijos amplitudė priekiniu kelio skausmu besiskundžiantiems tiriamiesiems buvo labiausiai pakitusi ekscentrinio susitraukimo metu ir reikšmingai skiriasi nuo sveikų individų. Autoriai papildo, kad tai susiję su girnelės trauka lateraliai ekscentrinio susitraukimo metu. Labai svarbu yra pagerinti VMO aktyvaciją priekiniu kelio skausmu besiskundžiantiems individams. Cowan et al (2002) pranešė, jog traumuotiems tiriamiesiems VL aktyvuojasi anksčiau nei VMO, tačiau po 6 savaičių kineziterapijos VMO ir VL aktyvavosi sinchroniškai. Po kineziterapijos pagerėjo ne tik raumenų aktyvacija, bet sumažėjo ir juntamas skausmas. Kitame tų pačių tyrėjų grupės tyrime nustatyta, jog po 6 kineziterapijos procedūrų (per šešias savaites) VMO aktyvavosi anksčiau nei VL ekscentriniame režime, o koncentriniame aktyvavosi sinchroniškai su VL, atliekant lipimo laiptais užduotį (Cowan et al, 2003). Nemažai autorių teigia, kad pagrindinis VMO vaidmuo yra užtikrinti girnelės stabilizaciją patelofemoraliniame sąnaryje ir užkirsti kelią girnelės lateralinei subliuksacijai, traukiant ją blauzdos tiesimo ir lenkimo metu medialiai (Portney et al, 1986). Egzistuoja ir priešinga nuomonė. Witvrouv et al (2002) teigia, kad priekinį kelio skausmą patiriančių profesionaliai nesportuojančių individų ne tik VMO, bet apskritai visas keturgalvis šlaunies raumuo yra nusilpęs, ir remiasi tyrimais, kurie rodo ženklų simptomų sumažėjimą, tiesiog, stiprinant keturgalvį šlaunies raumenį (Witvrouw et al. 2002; Herrington & Al-Shehri, 2007). 1.4 Blauzdos lenkėjų ir tiesėjų raumenų jėgos santykis Blauzdos tiesimo jėga dažniausiai reikšmingai didesnė nei blauzdos lenkimo jėga. Tai yra dėl to, nes keturgalvio šlaunies raumens masė yra didesnė nei šlaunies užpakalinės raumenų grupės (Brand et al, 1986). Sportininkams besiskundžiantiems kelio skausmu dažnai pasireiškia blauzdos lenkėjų ir tiesėjų (L:T) raumenų disbalansas (Werner, 1995). Tai dažniausiai priklauso nuo susilpnėjusio keturgalvio šlaunies raumens, nes užpakalinė šlaunies grupė, paprastai, išlaiko normalią jėgą, ko pasekoje, L:T santykis padidėja, lyginant su sveikais žmonėmis (Werner, 1995). Lu et al (2012) teigia, kad apatinės galūnės jėgos ir agonistų:antagonistų jėgų santykio įvertinimas svarbus traumų prevencijai ir sportininko pajėgumo didinimui. Susidomėjimas raumenų jėga ir jėgų santykiu padidėjo kartu su priekinio kryžminio raiščio plyšimo ir kitų kelio traumų padažnėjimu tarp paauglių sportininkų (merginos 2-8 kartus dažniau patiria PKR plyšimą nei vaikinai). Keturgalvis šlaunies raumuo veikia kaip dinaminis kelio sąnario stablizatorius, o užpakalinė šlaunies raumenų grupė,

18 18 iš principo, saugo nuo priekinės subliuksacijos (Park et al, 2010). Keturgalviui šlaunies raumeniui išvystant didelę jėgą (palyginus su blauzdos lenkėjais) dinaminių užduočių metu gali atsirasti per didelis priekinis slydimas ir priekinis kryžminis raištis patirs didesnes nei įprasta šlyties jėgas. Silpni blauzdos lenkėjai negali pasipriešinti šiai jėgai, todėl gali įvykti trauma. Sveikų individų blauzdos L:T raumenų jėgos santykio norma pagal mokslinius šaltinius svyruoja 0,5-0,8 ribose (Cheung et al, 2012). Croce & Miller (2006) įvardina L:T santykio normas 0,45-0,65 intervale. Priekinio kelio skausmu besiskundžiančių pacientų L:T santykis yra apie 0,70 (Werner, 1995). L:T santykio dydį veikia keli veiksniai: lytis, kelio sąnario poziciją, testavimo metodika. Patariama įvertinti šiuos veiksnius prieš vertinant raumenų jėgą ir jėgų santykį. L:T santykio lyginimas su nepažeistąja koja gali būti naudingesnis nei lyginimas su santykio nomomis (Croce & Miller, 2006). 1.5 Šlaunies atitraukėjų raumenų jėga Žmonėms, besiskundžiantiems priekiniu kelio skausmu, nustatomas ne tik blauzdos tiesėjų, bet ir šlaunies atitraukėjų silpnumas. Raumenys, kurie kontroliuoja ir stabilizuoja dubenį, neseniai pradėjo būti asocijuojami su patelofemoralinio skausmo atsiradimu (Cichanowski et al, 2007). Nusilpus dubens raumenims, ypatingai šlaunies atitraukėjams ir išoriniams rotatoriams, gali padidėti šlaunikaulio vidinė rotacija, šlaunies pritraukimas ir kelio valgus padėtis svorio pernešimo metu. Dėl padidėjusios valgus padėties taip pat didėja dinaminis Q kampas, kuris veikia girnelės padėtį ir padidina šoninį kontaktinį girnelės spaudimą. Nuolat kartojami judesiai gali sąlygoti patelofemoralinio sąnario laikiklio, subchondrinės kaulo dalies traumą (Cichanowski et al, 2007). Sugimoto et al (2014) teigia, kad silpni šlaunies atitraukėjai yra stiprus rizikos veiksnys ateities priekinio kryžminio raiščio ir priekinio kelio skausmo traumoms. Boling et al (200) praneša, jog jaunų moterų su priekiniu kelio skausmu šlaunies atitraukimo jėga yra maždaug 27% mažesnė nei sveikų moterų. Myer et al (2014) pabrėžia dubens raumenų stiprinimo pratimų programos svarbą traumų prevencijai. Biomechanikos studijų duomenys rodo, jog sustiprinus šlaunies atitraukimo jėgą, sumažėja priekinio kelio skausmo ir priekinio kryžminio raiščio traumų rizika (Myer et al, 2007). 1.6 Šlaunies pritraukėjų ir atitraukėjų raumenų jėgos santykis Šlaunies pritraukėjų ir atitraukėjų (P:A) raumenų jėgos santykis, manoma, yra svarbus traumų rizikos veiksnys. Judesių metų šlaunies atitraukėjų jėga turi atstoti šlaunies pritraukėjų jėgą (Sugimoto et al, 2014). Sutrikusi judesių kinematika siejama su dubens raumenų disbalansu frontalioje, sagitalioje ir horizontalioje plokštumose (Powers, 2010). Magalhaes et al (2013) patvirtina šį teiginį. Jų atliktame tyrime patelofemoraliniu skausmu besiskundžiantys jauni individai turėjo didesnį P:A santykį nei sveiki

19 19 individai. Baldon et al (2009) tirdamas jaunas moteris su priekiniu kelio skausmu taip pat gavo padidėjusį P:A santykį, lyginant su sveikais tiriamaisiais. Magalhaes et al (2013) teigia, kad posterolateralinio dubens raumenų komplekso stiprinimas ir balansavimas su jų agonistais turėtų būti taikomas pacientams, turintiems priekinį kelio skausmą. Kineziterapeutas turėtų atkreipti dėmesį ne tik į absoliutinę šlaunies atitraukėjų jėgą, bet ir jų santykį su pritraukėjais. Autorius pristato, kad siekiamas P:A raumenų jėgos santykis turėtų būti 1: Priekinis kelio skausmas ir pusiausvyra Priekiniu kelio skausmu besiskundžiantys pacientai dažnai turi sumažėjusią pažeistos apatinės galūnės pusiausvyrą, matuojamą kaip posturalinį svyravimą. Tai rodo, kad pusiausvyros ir koordinacijos treniravimas turėtų įeiti į bendrą reabilitacijos programą. Fizinių savybių treniravimas sąlygoja nervų sistemos adaptaciją. Tokiu būdų gerėja tarpraumeninė koordinacija. Savybių treniravimas sąlygoja motorinės programos pokyčius, ko pasekoje vyksta judesių automatizmas (Sanchis-Alfonso, 2006). Kelio sąnario judesiams ir stabilumui būtina propriocepcija aferentinės informacija keliaujanti iš proprioceptorių, esančių sąnario kapsulėje, raiščiuose ir raumeninių verpsčių. Ši informacija padeda išlaikyti sąnarių stabilumą, pusiausvyrą ir judesių kontrolę (Beets et al, 2012). Halabichi et al (2013) teigia, kad propriocepcijos ir pusiausvyros treniravimas gali sumažinti kelio skausmą ir pagerinti funkciją. Hubscher et al (2010) sisteminėje apžvalgoje aptarė 7 metodiškai gerai atliktus tyrimus ir padarė išvadą, kad propriocepcijos ir pusiausvyros treniruotės efektyvios mažinant traumų skaičių, įskaitant ir ūmias kelio traumas.

20 2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODAI 2.1 Tyrimo organizavimas 20 Tyrimas atliktas Kauno sporto medicinos centre, dalyvaujant 37-iems jauniems metų sportininkams. Tyrimas pradėtas ir tęstas iki , gavus bioetikos leidimą (1 pried.) ir savanoriškus jaunų sportininkų bei jų tėvų sutikimus. Testuoti metų sportininkai ir sportininkės užsiiminėjo lengvąją atletika, irklavimu, koviniu sportu, tinkliniu, futbolu, krepšiniu. Įtraukimo į tyrimą kriterijai: girnelės chondromaliacijos diagnozė (kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų - KSB grupei), bent pusės metų nenutrūkstamo sportavimo pasirinktoje sporto šakoje patirtis ir mažiausiai 3 kartų į savaitę treniruočių dažnis, o taip pat nebuvo nustatyta kitų judamojo aparato pažeidimų tyrimo metu. KSB sportininkų grupę sudarė 17, o sveikų sportininkų grupę 20 jaunų sportininkų, pastaruosius 6 mėnesius neturėjusių nusiskundimų dėl kelio sąnario skausmų (1 lent.). Kineziterapiją Kauno sporto medicinos centre sudarė 10 užsiėmimų, du kartus į savaitę. KSB grupė buvo testuojama pirmojo ir paskutiniojo užsiėmimo metu, o kontrolinė grupė tirta vieną kartą. Tyrimo tikslas nustatyti kineziterapijos poveikį jaunų sportininkų, kuriems nustatyta girnelės chondromaliacija, kojos raumenų jėgai, jėgų santykiui ir sportininkų pusiausvyrai. Tyrimas atliktas laikantis Helsinkio deklaracijos principų. Lentelė 1 Tiriamųjų grupių charakteristikos Grupė Amžius Ūgis Svoris KSB sportininkų grupė N=17 Sveikų sportininkų grupė N=20 15,00±0,21 metų 14,70±0,21 metų 171,21±2,34 cm 170,70±2,01 cm 62,12±2,87 kg 60,40±1,44 kg Kiek metų sportuoja? 3,38±0,52 metų 3,50±0,52 metų Kiek kartų per savaitę sportuoja? 4,35±0,21 4,00±0, Tyrimo eiga ir protokolas Tyrimas buvo sudarytas iš trijų dalių: pasiruošiamosios, testavimo bei kineziterapijos ir rezultatų analizės. Tyrimo bendroji schema matoma 5 pav. Pasiruošimo dalyje buvo įvaldomi metodai, kurie bus naudojami tyrime: raumenų testavimas, naudojant Nicholas Manual Muscle Tester (MMT), subjektyvus skausmo matavimas VAS skale,

21 21 pusiausvyros testavimas Sigma Balance Pad platforma. Pasiruošimas tyrimui buvo atliekamas su atsitiktiniais sportininkais, sutikusiais dalyvauti tyrime. Antroje tyrimo dalyje prieš ir po kineziterapijos programos buvo atliekami šlaunies raumenų jėgos testavimai Nicholas MMT prietaisu, statinės pusiausvyros testavimai bei juntamo skausmo pokytis matuotas VAS skale. Kineziterapijos programa tęsėsi 5 savaites arba 10 kineziterapijos užsiėmimų du kartus į savaitę. Kineziterapijos programa buvo standartizuota, o kiekvienas tiriamasis apmokomas pratimų individualiai. Taip pat visiems tiriamiesiems įteiktas kineziterapijos programos lankstinukas, kad galėtų pratimus atlikti ir namuose. Tiriamuosius prižiūrėjo patyrusi Kauno sporto medicinos centro kineziterapeutė. Paskutinėje tyrimo dalyje gauti duomenys buvo grupuojami, lyginami ir analizuojami, naudojant matematinius statistinius metodus. Nicholas MMT Pasiruošimas Sigma Balance pad Testavimas 17 jaunų KSB sportininkų >MMT, Sigma Balance Pad, VAS< 20 jaunų sveikų sportininkų Poveikis Pakartotinis testavimas 17 jaunų KSB sportininkų Rezultatų analizė 5 pav. Bendroji tyrimo schema 2.3 Kineziterapijos programa Septyniolikai kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų, kurių sportavimo patirtis 3,38±0,52 metų, KSMC taikyta kineziterapija. KSB sportininkų grupei taikyta kineziterapijos programa pridedama (2 pried.). Sportininkai kineziterapijos kabinete lankėsi du kartus į savaitę jiems priimtinu laiku, kadangi jie dar lankė vakarines treniruotes. Užsiėmimo trukmė - 30 minučių. Pirmojo užsiėmimo

22 22 metu kiekvienas jaunas sportininkas buvo apmokomas korekcinių fizinių pratimų technikos individualiai bei supažindinamas su girnelės chondromaliacijos rizikos veiksniais. Iškelti kineziterapijos tikslai ir sudaryta programa norint sumažinti šlaunies raumenų disbalansą ir kelio sąnario skausmą: Korekcinių kineziterapijos pratimų apmokymas; Skausmo mažinimas; Šlaunies raumenų grupių jėgos didinimas; Keturgalvio šlaunies raumens VMO skaidulų aktyvavimas; Raumenų grupių balanso didinimas; Kelio sąnario propriocepcijos gerinimas; Pusiausvyros lavinimas; Raumenų paslankumo didinimas.

23 Tyrimo metodai Manualinis raumenų testavimas rankiniu dinamometru Tyrimo metu šlaunies raumenų jėga matuota Nicholas Manual Muscle Tester rankiniu dinamometru (MMT) (Lafayette Manual Muscle Tester Model Lafayette Instrument Company, 3700 Sagamore Parkway North, Lafayette, IN U.S.A., 21 (6 pav.). Dinamometras matuoja jėgą 0,1 kg tikslumu, diapazone 0,9-199,9 kg. Nicholas rankinis dinamometras lengvas ir nedidelis, todėl juo patogu naudotis bei lengva pakeisti testuojamą raumenį. Šį dinamometrą galima naudoti daugumos raumenų grupių matavimui (Sisto & Dyson-Hudson, 2007). Šiuo dinamometru matuota maksimali blauzdos tiesiamųjų, blauzdos lenkiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų ir pritraukiamųjų raumenų jėga. Tyrimas atliktas pirmojo užsiėmimo metu prieš kineziterapijos procedūrą bei pakartotas paskutinio užsiėmimo metu, taip pat prieš kineziterapijos užsiėmimą. Tyrimo metu buvo pildoma jėgos įvertinimo forma (3 pried.). 6 pav. Nicholas Manual Muscle Tester rankinis dinamometras Pradinė tiriamųjų padėtis testuojant maksimalią blauzdos tiesimo jėgą buvo sėdima (7 pav). Testuojama koja goniometro pagalba buvo atvedama į 70 laipsnių blauzdos lenkimą. Atstumas tarp blauzdos šiurkštumos ir vidinės kulkšnies buvo išmatuotas centimetrine juostele ir padaugintas iš 0,6 ir ta vieta ant blauzdos pažymėta nuplaunamu markeriu. Šioje vietoje bus dedama Nicholas MMT rankinio dinamometro jėgos plokštelė. Tarp jėgos plokštelės ir dinamometro dedamas nedidelis sulankstytas rankšluostėlis, norint sumažinti tiriamojo diskomfortą. Tiriamajam duodamos komandos: Prašau spirti iš visų jėgų. Spirkite lėtai ir sklandžiai. Testuojant, nesvirkite atgal. Vienas, du, trys, spirkite!. Tyrėjas

24 24 suranda padėtį, kurioje gali stabilizuoti tiriamojo galūnę bei suteikti izometrinį pasipriešinimą (viena ranka laikomasi už kušetės kojos, o kita laiko dinamometrą, o alkūnę įrėmia sau į priekinį viršutinį klubakaulio dyglį) (Dunn et al, 2003). 7 pav. Blauzdos tiesimo jėgos matavimo pozicija [Sadauskaite-Zarembienė, 2013] Pradinė padėtis testuojant maksimalią blauzdos lenkimo jėga yra analogiška (8 pav.). Dinamometras dedamas užpakalinėje blauzdos pusėje. Duodamos komandos: Kiškite kulną po kušete, kiek įmanoma stipriau. Testuojant nekelkite šlaunies nuo kušetės. Lenkite kelį lėtai ir sklandžiai. Vienas, du, trys, lenkite! (Dunn et al, 2003). 8 pav. Blauzdos lenkimo jėgos matavimo pozicija [Sadauskaite-Zarembienė, 2013] Tiriamojo pradinė padėtis atliekant šlaunies atitraukimą (9 pav.) - tiriamasis guli ant priešingo šono nei testuojama koja. Tiriamasis vieną ranką padeda po galva, o kita ranka laikosi už kušetės krašto. Tiriamojo apatinė, netestuojama koja, sulenkta 90 laipsnių kampu, o testuojama ištiesta. Tyrėjas viena ranka fiksuoja tiriamojo klubą neutralioje padėtyje, kita ranka suteikia pasipriešinimą, uždėdamas

25 25 dinamometrą distaliniame šeivikaulio gale. Tiriamasis iš visų jėgų lėtai ir sklandžiai atitraukia šlaunį ir turi nugalėti testuotojo suteiktą pasipriešinimo jėgą (Fredericson et al, 2000). 9 pav. Šlaunies atitraukimo jėgos matavimo pozicija [Sadauskaite-Zarembienė, 2013] Tiriamojo pradinė padėtis atliekant šlaunies pritraukimą (10 pav.) - tiriamasis guli ant to paties šono kaip ir tiriamoji koja, viena ranka dedama po galva, kita ranka laikomasi už kušetės krašto. Tiriamojo apatinė testuojama koja ištiesta, o viršutinė atitraukta per klubo sąnarį ir sulenkta per kelio sąnarį 90 laipsnių kampu. Tyrėjas viena ranka fiksuoja tiriamojo klubą neutralioje padėtyje, kita ranka suteikiamas pasipriešinimas, uždedant dinamometrą distaliniame blauzdikaulio gale. Tiriamasis maksimaliu pajėgumu, lėtai ir sklandžiai, pritraukia šlaunį ir turi nugalėti testuotojo suteiktą pasipriešinimo jėgą (Fredericson et al, 2000). 10 pav. Šlaunies pritraukimo jėgos matavimo pozicija [Sadauskaite-Zarembienė, 2013] Prieš pradedant testuoti buvo atliekamas bandomasis testavimas, kad tiriamieji suprastų, ko iš jų reikalaujama. Kiekvienas raumens susitraukimas buvo testuojamas 4 sekundes, tris kartus su 30 sekundžių pertraukomis tarp matavimų. Tarp matavimų taip pat goniometru patikrinama ar blauzda yra

26 26 70 laipsnių lenkime. Iš trijų vienos raumens grupės testavimo rezultatų išvedamas vidurkis (Dunn et al, 2003) Pusiausvyros vertinimas Sigma balance pad platforma Tyrimas buvo atliekamas naudojant objektyvią kompiuterizuotą pusiausvyros vertinimo platformą Sigma Balance Pad (11 pav.). Naudotasi metodika aprašyta Rutkauskienės ir kt. autorių (2012) darbe, pritaikant ją tirtai amžiaus grupei. 11 pav. Sigma Balance Pad platforma ir tyrimo vieta Tyrimas buvo atliekamas pagal griežtus tyrimo atlikimo etapus, tokius kaip: a) platformos sukalibravimas; b) tiriamojo informavimas apie tyrimo tikslą bei galimus pavojus; c) bandomasis pusiausvyros testavimas neregistruojant duomenų (stovima ant platformos 60 sekundžių); c) pakartotinis platformos sukalibravimas; d) pusiausvyros testavimas kompiuterio pagalba registruojant duomenis (30 sekundžių abiejomis kojomis, ir po 30 sekundžių kaire ir dešine kojomis). Tyrimo metu atidžiai sekama tiriamojo būsena ir užtikrinamas saugumas (užlipant ir nulipant nuo platfomos). Pusiausvyra buvo vertinama pagal 4 objektyvius rodiklius: vidutinį vaizdinio judėjimo pagreitį X ir Y ašyje (cm/s), vaizdinio ilgį (cm) ir vaizdinio plotą (cm). Vaizdinio pagreitis, tai rodiklis, rodantis kokiu greičiu tiriamojo masės centras (vaizdinys) judėjo X ir Y ašyse nuo įrenginio ašies. Vaizdinio ilgis tai visas kūno masės centro (vaizdinio) suvaikščiotas kelias tiriamajam bandant išlaikyti pusiausvyrą ir vaizdinį kuo arčiau įrenginio ašies. Vaizdinio plotas tai plotas, kuriame judėjo kūno masės centras (vaizdinys) VAS skausmo skalė VAS unidimensinė skausmo skalė matuoja skausmo intensyvumą. Šis metodas plačiai naudojamas įvairiose populiacijose. VAS skausmo skalė sudaryta iš vientisos, 10cm (100mm) ilgio,

27 27 horizontalios arba vertikalios linijos. Iš linijos galų yra po vieną verbalinį skausmo stiprumo apibūdinimą: nėra skausmo (arba 0 balų) ir didžiausias įsivaizduojamas skausmas (arba 10 balų) (Jensen et al, 1986). Kiti verbaliniai apibūdinimai prie tarpinių VAS skausmo skalės taškų nerekomenduojami (Huskisson et al, 1974). Tiriamieji buvo prašomi įvardinti skausmo intensyvumą per paskutinias 24 valandas, atidedant liniuotę VAS skausmo skalėje. Skausmo intensyvumas matuotas prieš pirmą kineziterapijos procedūrą ir po paskutinės. VAS skausmo skalė pridedama prieduose (4 pried.). 2.5 Matematinė statistika Duomenų analizei naudotas IBM SPSS 22.0 duomenų programinis paketas. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip aritmetinis vidurkis (m) ± standartinė vidurkio įverčio paklaida (SEM). Duomenims tarp nepriklausomų imčių palyginti taikytas neparametrinis Manio-Vitnio-U testas, tarp priklausomų imčių neparametrinis Vilkoksono testas. Skirtumai, kai p<0,05 laikyti statistiškai reikšmingais.

28 3. TYRIMO REZULTATAI 3.1 Sveikų sportininkų dominuojančios ir nedominuojančios kojos šlaunies raumenų jėga, jėgos santykiai ir sportininkų pusiausvyra 28 Sveikų sportininkų grupei rankiniu dinamometru atliktas raumenų jėgos tyrimas, kuris parodė skirtingą šlaunies raumenų grupių jėgą tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojų. Nedominuojančios ir dominuojančios kojos blauzdos lenkėjų ir tiesėjų raumenų jėgą matome 12 paveiksle. * 12 pav. Sveikų jaunų sportininkų grupės dominuojančios ir nedominuojančios kojos blauzdos tiesiamųjų ir blauzdos lenkiamųjų raumenų jėga (kg) ( * - p<0,05) Tyrimo rezultatai rodo, kad blauzdos tiesiamųjų raumenų jėga nedominuojančioje kojoje yra 19,05±0,60 kg, o dominuojančioje kojoje 20,91±0,63 kg. Dominuojančios kojos tiesiamųjų raumenų jėga statistiškai reikšmingai (p<0,05) yra didesnė nei nedominuojančios kojos. Blauzdos lenkiamieji raumenys pasižymėjo 13,81±1,11 kg jėga nedominuojančioje kojoje ir 14,89±1,05 kg jėga dominuojančioje kojoje. Vertinant dominuojančios ir nedominuojančios kojos blauzdos lenkėjų jėgas statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

29 29 Nedominuojančios ir dominuojančios kojos šlaunies atitraukiamųjų ir pritraukiamųjų raumenų jėgas matome 13 paveiksle. 13 pav. Sveikų jaunų sportininkų grupės dominuojančios ir nedominuojančios kojos šlaunies pritraukėjų ir šlaunies atitraukėjų raumenų jėga (kg) Lyginant sveikų sportininkų grupės šlaunies atitraukiamųjų raumenų jėg1 tarp dominuojančios (8,28±0,59 kg) ir nedominuojančios kojos (7,92±0,58 kg) statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta (p>0,05). Tiriant nedominuojančios kojos ir dominuojančios kojos šlaunies pritraukimo jėgą gauta, atitinkamai: 6,99±0,36 kg ir 7,31±0,43 kg jėga. Tarp dominuojančios kojos šlaunies pritraukiamųjų raumenų jėgos ir nedominuojančios kojos raumenų jėgos statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

30 30 14 paveiksle matome nedominuojančios ir dominuojančios kojos blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų (L:T) raumenų jėgos santykius bei šlaunies pritraukiamųjų ir atitraukiamųjų (P:A) raumenų jėgos santykius. 14 pav. Sveikų sportininkų blauzdos lenkimo ir tiesimo (L:T) bei šlaunies pritraukimo ir atitraukimo (P:A) jėgų santykiai Nedominuojančios kojos lenkėjų ir tiesėjų raumenų grupių jėgų santykis - 0,64±0,04, o dominuojančios kojos - 0,61±0,04. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp nedominuojančios kojos ir dominuojančios nenustatyta (p>0,05). Lyginant nedominuojančios kojos ir dominuojančios kojos pritraukėjų ir atitraukėjų raumenų grupių jėgų santykius, taip pat statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta (p>0,05). Nedominuojančios kojos P:A santykis 0,85±0,05, dominuojančios kojos - 0,88±0,03. Sveikų sportininkų grupei Sigma Balance Pad platforma atliktas pusiausvyros vertinimas, kuris parodė skirtingus vaizdinio pagreičius x ir y ašyse, vaizdinio ilgius ir plotus, vertinant dominuojančią ir nedominuojančią koją.

31 31 Sveikų jaunų sportininkų grupės dominuojančios ir nedominuojančios kojos vidutiniai vaizdinio pagreičiai X ir Y ašyse, matuojant Sigma Balance Pad platforma, matomi 15 paveiksle. 15 pav. Nedominuojančios ir dominuojančios kojos vaizdinio pagreičiai X ir Y ašyse ( * - p<0,05) Vidutinis nedominuojančios kojos vaizdinio pagreitis X ašyje 0,25±0,02 cm/s, o dominuojančios kojos - 0,22±0,02 cm/s. Tuo metu, vidutinis nedominuojančios kojos pagreitis Y ašyje 0,24±0,02 cm/s, o dominuojančios kojos - 0,21±0,01 cm/s. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos nenustatyta nei X, nei Y ašyje, o taip pat tarp X ir Y ašių nerasta (p>0,05).

32 paveiksle. 32 Dominuojančios ir nedominuojančios sveikų sportininkų kojos vaizdinio ilgius matome pav. Nedominuojančios ir dominuojančios kojos vaizdinio ilgiai Nedominuojančios kojos vaizdinio ilgis buvo 8,70±0,39 cm, o dominuojančios kojos - 8,18±0,48 cm. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp nedominuojančios ir dominuojančios kojos vaizdinio ilgių nenustatyta (p>0,05).

33 vaizdinio plotai paveiksle matomi sveikų sportininkų nedominuojančios ir dominuojančios kojos vidutiniai 17 pav. Nedominuojančios ir dominuojančios kojos vaizdinio plotas Nedominuojančios kojos vidutinis vaizdinio plotas yra 0,24±0,03 cm 2, dominuojančios kojos - 0,23±0,04 cm 2. Tarp dominuojančios kojos vaizdinio ploto ir nedominuojančios kojos vaizdinio ploto statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (p>0,05).

34 Kineziterapijos poveikis kelio skausmais besiskundžiančių (KSB) jaunų sportininkų sveikos ir traumuotos kojos šlaunies raumenų jėgai, jėgų santykiui ir sportininkų pusiausvyrai Kelio skausmais besiskundžiančių jaunų sportininkų grupei rankiniu dinamometru atliktas raumenų jėgos tyrimas, kuris parodė kineziterapijos poveikį sveikos ir traumuotos kojos šlaunies raumenų grupių jėgai, jėgų santykiui, o sportininkų pusiausvyros pokytis testuotas Sigma Balance Pad pusiausvyros platforma. Jaunų kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų grupės sveikos ir traumuotos kojos blauzdos tiesimo jėgą prieš ir po kineziterapijos stebime 18 paveiksle. 18 pav. KSB jaunų sportininkų sveikos ir traumuotos kojos blauzdos tiesimo jėga prieš ir po KT (* - p<0,05) Sveikos kojos tiesiamųjų raumenų grupės jėga prieš kineziterapiją buvo 18,53±0,69 kg, o po kineziterapijos - 18,83±0,63 kg. Traumuotos kojos jėga prieš kineziterapiją siekė 15,94±0,71 kg, po kineziterapijos - 18,00±0,63 kg. Kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų grupėje tiek sveikosios,

35 35 tiek traumuotosios kojos blauzdos tiesimo jėga po kineziterapijos statistiškai reikšmingai (p<0,05) yra didesnė nei prieš kineziterapiją. KSB sportininkų grupėje, lyginant blauzdos tiesimo jėgą, tarp sveikos ir traumuotos kojos prieš kineziterapiją nustatytas statistiškai reikšmingas jėgų skirtumas (p<0,05). Analogiškai lyginant sveiką ir traumuotą koją po kineziterapijos statistiškai reikšmingų skirtumų negauta (p>0,05). Taip pat statistiškai reikšmingas (p<0,05) skirtumas gautas tarp traumuotos kojos tiesimo jėgos prieš kineziterapiją ir sveikos kojos tiesimo jėgos po kineziterapijos procedūrų. KSB jaunų sportininkų blauzdos lenkimo jėgos pokytis po kineziterapijos pavaizduotas 19 pav. 19 pav. KSB jaunų sportininkų sveikos ir traumuotos kojos blauzdos lenkimo jėga prieš ir po KT ( * - p<0,05) Sveikos kojos blauzdos lenkėjų raumenų grupė prieš kineziterapiją vidutiniškai išvystydavo 12,38±0,84 kg, po kineziterapijos - 12,56±0,84 kg. Sveikos kojos blauzdos lenkimo jėga po kineziterapijos procedūrų statistiškai reikšmingai nesiskyrė nuo prieš procedūras buvusios jėgos (p>0,05). Traumuotos kojos blauzdos lenkimo jėga po kineziterapijos (12,42±1,01 kg) buvo statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnė nei prieš kineziterapiją (10,87±0,95 kg). Lyginant sveiką ir traumuotą

36 36 koją KSB sportininkų grupėje nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų tarp sveikos ir traumuotos kojos nei prieš procedūras, nei po jų (p>0,05). Sveikos ir traumuotos kojos šlaunies atitraukiamųjų raumenų jėgą prieš ir po kineziterapijos matome 20 paveiksle. 20 pav. KSB jaunų sportininkų sveikos ir traumuotos kojos šlaunies atitraukimo jėga prieš ir po KT ( * - p<0,05) Sveikos kojos šlaunies atitraukėjų jėga prieš kineziterapiją 9,84±0,83 kg, po kineziterapijos - 10,03±0,81 kg, tuo tarpu, traumuotos kojos atitraukėjų jėga prieš kineziterapiją - 8,95±0,82 kg, po kineziterapijos - 9,84±0,78 kg. Sveikos kojos šlaunies atitraukiamųjų raumenų jėga po kineziterapijos nėra statistiškai reikšmingai didesnė nei prieš kineziterapiją (p>0,05). Traumuotos kojos šlaunies atitraukiamųjų raumenų jėga statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnė po kineziterapijos nei prieš ją. Lyginant KSB jaunų sportininkų sveikos ir traumuotos kojos jėgą prieš kineziterapiją statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatėme (p>0,05). Analogiškai lyginant raumenų jėgą po kineziterapijos statistiškai reikšmingų skirtumų taip pat nenustatyta (p>0,05).

37 37 21 paveiksle stebime KSB sportininkų grupės sveikos ir traumuotos kojos šlaunies pritraukiamųjų raumenų jėgą prieš ir po kineziterapijos. 21 pav. KSB jaunų sportininkų sveikos ir traumuotos kojos šlaunies pritraukimo jėga prieš ir po KT ( * - p<0,05) Sveikos kojos pritraukiamųjų raumenų jėga prieš KT - 8,90±0,75 kg, po KT - 9,21±0,73 kg. Po kineziterapijos sveikos kojos šlaunies pritraukėjų grupės raumenų jėga yra statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnė nei prieš ją. Traumuotos kojos pritraukiamųjų raumenų jėga prieš KT - 8,41±0,69 kg, po KT - 9,19±0,65 kg. Po kineziterapijos traumuotos kojos šlaunies pritraukėjų grupės raumenų jėga, taip pat, statistiškai reikšmingai didesnė nei prieš kineziterapiją. Lyginant KSB sportininkų grupės sveiką ir traumuotą koją prieš kineziterapiją statistiškai reišmingų skirtuma nenustatyta (p>0,05). Tarp sveikos ir traumuotos kojos šlaunies pritraukiamųjų raumenų jėgos po kineziterapijos, taip pat, nenustatyta jokių statistiškai reikmingų skirtumų po kineziterapijos (p>0,05).

38 38 KSB sportininkų grupės sveikos ir traumuotos kojos blauzdos lenkimo ir tiesimo santykiai prieš ir po kineziterapijos stebimi 22 paveiksle. 22 pav. KSB jaunų sportininkų blauzdos tiesimo ir lenkimo (L:T) raumenų jėgos santykiai prieš ir po kineziterapijos ( * - p<0,05) Sveikos kojos L:T jėgų santykis prieš kineziterapiją - 0,70±0,04, po - 0,69±0,04. Traumuotos kojos L:T jėgų santykis prieš kineziterapiją - 0,68±0,05, po - 0,64±0,04. Traumuotos kojos L:T jėgų santykis po kineziterapijos statistiškai reikšmingai (p<0,05) mažesnis nei jėgų santykis prieš kineziterapiją. Vertinant sveikos kojos L:T jėgų santykį prieš ir po kineziterapijos reikšmingas skirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05). Lyginant KSB jaunų sportininkų grupės L:T jėgos santykį tarp sveikos ir traumuotos kojos statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05).

39 39 KSB sportininkų sveikos ir traumuotos kojos šlaunies pritraukimo ir atitraukimo santykiai prieš ir po kineziterapijos matomi 23 paveiksle. 23 pav. KSB jaunų sportininkų šlaunies pritraukimo ir atitraukimo raumenų jėgos santykiai prieš ir po kineziterapijos ( * - p<0,05) Sveikos kojos P:A santykis prieš kineziterapiją 0,84±0,05, po kineziterapijos - 0,88±0,05. Nustatyta, kad sveikos kojos P:A santykis po kineziterapijos yra statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnis nei prieš kineziterapiją. Traumuotos kojos P:A jėgos santykis prieš kineziterapiją 0,84±0,06, po kineziterapijos - 0,90±0,05. Traumuotos kojos P:A jėgų santykis po kineziterapijos statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnis nei prieš kineziterapijos užsiėmimus. Lyginant KSB grupės sportininkų P:A santykius tarp sveikos ir traumuotos kojos, statistiškai reikšmingų skirtumų tarp jų nenustatyta (p>0,05).

40 40 24 paveiksle stebimi vaizdinio ilgiai prieš ir po kineziterapijos. 24 pav. KSB jaunų sportininkų vaizdinio ilgiai prieš ir po KT ( * - p<0,05) Sveikos kojos vaizdinio ilgis prieš KT buvo 13,09±0,87 cm, o po KT - 10,94±0,72 cm. Po KT užsiėmimų sveikos kojos vaizdinio ilgis statistiškai reikšmingai (p<0,05) mažesnis nei prieš KT. Traumuotos kojos vaizdinio ilgis prieš KT buvo 16,95±1,35 cm, o po KT - 11,40±0,59 cm. Traumuotos kojos vaizdinio ilgis po KT statistiškai reikšmingai (p<0,05) sumažėjo. Taip pat, traumuotos kojos vaizdinio ilgis prieš KT statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnis nei sveikos kojos vaizdinio ilgis prieš KT.

41 41 KSB sportininkų vaizdinio ploto pokytį po kineziterapijos galime stebėti 25 paveiksle. 25 pav. KSB jaunų sportininkų vaizdinio ploto pokytis prieš ir po KT ( * - p<0,05) Sveikos kojos vaizdinio plotas prieš KT buvo 0,31±0,04 cm 2, o po KT - 0,25±0,03 cm 2. Sveikos kojos vaizdinio plotas po KT statistiškai reikšmingai (p<0,05) mažesnis nei prieš KT. Traumuotos kojos vaizdinio plotas prieš kineziterapiją - 0,38±0,07 cm 2, po KT - 0,27±0,03 cm 2. Traumuotos kojos vaizdinio plotas po KT procedūrų statistiškai reikšmingai (p<0,05) sumažėjo.

42 42 Jaunų KSB sportininkų vaizdinio pagreičiao X ašyje prieš ir po KT matomi 26 pav. 26 pav. KSB jaunų sportininkų vaizdinio pagreičiai X ašyje prieš ir po KT ( * - p<0,05) Sveikos kojos vaizdinio pagreitis prieš KT užsiėmimus 0,33±0,03 cm/s, o po KT - 0,29±0,02 cm/s. Sveikos kojos vaizdinio pagreitis statistiškai reikšmingai (p<0,05) mažesnis po KT nei prieš ją. Traumuotos kojos vaizdinio pagreitis fiksuotas prieš KT 0,38±0,03 cm/s, o po KT - 0,28±0,02 cm/s, tai yra statistiškai reikšmingas (p<0,05) skirtumas.

43 43 Jaunų KSB sportininkų grupės vaizdinio pagreičiai Y ašyje prieš ir po KT matomi 27 pav. 27 pav. KSB jaunų sportininkų vaizdinio pagreičiai Y ašyje prieš ir po KT ( * - p<0,05) Sveikos kojos vaizdinio pagreitis Y ašyje prieš KT 0,29±0,02 cm/s, o po KT - 0,27±0,02 cm/s. Sveikos kojos vaizdinio pagreitis statistiškai reikšmingai (p<0,05) mažesnis po KT nei prieš ją. Traumuotos kojos vaizdinio pagreitis Y ašyje fiksuotas prieš KT buvo 0,40±0,04 cm/s, o po KT - 0,28±0,02 cm/s. Traumuotos kojos vaizdinio pagreitis Y ašyje yra statistiškai reikšmingai (p<0,05) mažesnis po KT nei prieš ją. Traumuotos kojos vaizdinio pagreitis prieš KT, taip pat, statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnis už sveikos kojos vaizdinio pagreitį prieš KT..

44 3.3 Kelio skausmais besiskundžiančių (KSB) jaunų sportininkų ir sveikų sportininkų rezultatų palyginimas pav. matome sveikų sportininkų nedominuojančios ir dominuojančios kojos blauzdos tiesėjų raumenų bei KSB sportininkų traumuotos kojos prieš kineziterapiją ir sveikos bei traumuotos kojos po kineziterapijos blauzdos tiesėjų raumenų jėgas. Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 28 pav. Sveikų ir KSB sportininkų blauzdos tiesėjų jėga ( * - p<0,05) Sveikų sportininkų grupės dominuojančios kojos (20,91±0,63 kg) jėga yra statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnė už KSB grupės tiek sveikos kojos (18,83±0,63 kg), tiek traumuotos (18,00±0,63 kg) kojos raumenų jėgą.

45 45 29 pav. matome sveikų sportininkų nedominuojančios ir dominuojančios kojos blauzdos lenkėjų raumenų bei KSB sportininkų traumuotos kojos prieš kineziterapiją ir sveikos bei traumuotos kojos po kineziterapijos blauzdos lenkiamųjų raumenų jėgos palyginimą. Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 29 pav. Sveikų ir KSB sportininkų blauzdos lenkėjų jėga ( * - p<0,05) Tarp dominuojančios (13,81±1,11 kg) ir nedominuojančios (14,89±1,05 kg) sveikų sportininkų grupės kojų ir KSB sportininkų grupės traumuotos (12,42±1,01 kg) bei sveikos kojos lenkėjų raumenų jėgos po KT statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p>0,05)

46 46 30 pav. matome sveikų sportininkų nedominuojančios ir dominuojančios kojos šlaunies atitraukėjų raumenų bei KSB sportininkų traumuotos kojos prieš kineziterapiją ir sveikos bei traumuotos kojos po kineziterapijos šlaunies atitraukėjų raumenų jėgas. Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 30 pav. Sveikų ir KSB sportininkų šlaunies atitraukėjų jėga ( * - p<0,05) Tarp sveikų sportininkų grupės nedominuojančios, dominuojančios kojos ir KSB sportininkų grupės sveikos bei traumuotos kojos šlaunies atitraukiamųjų raumenų jėgos po KT nustatyti keli statistiškai reikšmingi skirtumai. Sveikų sportininkų nedominuojančios kojos raumenų jėga (7,92±0,58 kg) statistiškai reikšmingai (p<0,05) mažesnė nei sveikos kojos po KT raumenų jėga (10,03±0,8 kg). Sveikų sportininkų nedominuojančios kojos atitraukėjų jėga taip pat statistiškai reikšmingai (p<0,05) mažesnė nei traumuotos kojos raumenų jėga (9,84±0,78 kg) po KT.

47 47 31 pav. stebime sveikų sportininkų nedominuojančios ir dominuojančios kojos bei KSB sportininkų sveikos bei traumuotos kojos prieš ir po kineziterapijos šlaunies pritraukėjų raumenų jėgą. Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 31 pav. Sveikų ir KSB sportininkų šlaunies pritraukimo jėga ( * - p<0,05) KSB sportininkų sveikos (9,21±0,73 kg) bei traumuotos kojos (9,19±0,65 kg) pritraukiamųjų raumenų jėga yra statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnė nei sveikų sportininkų tiek dominuojančios kojos (7,31±0,43 kg), tiek nedominuojančios kojos (6,99±0,36 kg).

48 48 32 pav. matome sveikų jaunų sportininkų ir KSB sportininkų blauzdos lenkimo ir tiesimo raumenų jėgos santykius. Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 32 pav. Sveikų ir KSB sportininkų blauzdos lenkimo ir tiesimo (L:T) raumenų jėgos santykiai ( * - p<0,05) Lyginant sveikos sportininkų grupės nedominuojančios ir dominuojančios kojos L:T santykį su KSB sportininkų grupės sveikos ir traumuotos kojos L:T santykiais po KT statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta (p>0,05).

49 49 33 pav. matome sveikų jaunų sportininkų ir KSB sportininkų šlaunies pritraukimo ir šlaunies atitraukimo raumenų jėgos santykius. Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 33 pav. Sveikų ir KSB sportininkų šlaunies pritraukimo ir atitraukimo (P:A) raumenų jėgos santykiai ( * - p<0,05) Lyginant sveikos sportininkų grupės nedominuojančios ir dominuojančios kojos P:A santykį su KSB sportininkų grupės sveikos ir traumuotos kojos P:A santykiais, taip pat kaip ir 32 pav., statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p>0,05).

50 50 Sveikų sportininkų dominuojančios ir nedominuojančios bei KSB sportininkų sveikos ir traumuotos kojos vaizdinio pagreičiai X ašyje stebimi 34 pav. Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 34 pav. Sveikų ir KSB sportininkų vaizdinio pagreičiai X ašyje ( * - p<0,05) Sveikų sportininkų dominuojančios (0,22±0,02 cm/s) ir nedominuojančios (0,25±0,02 cm/s) kojos vaizdinio pagreitis X ašyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) mažesnis nei KSB sportininkų sveikos kojos vaizdinio pagreitis X ašyje (0,29±0,02 cm/s) po KT. Traumuotos kojos vaizdinio pagreitis X ašyje statistiškai nesiskiria nuo sveikų sportininkų vaizdinio pagreičio (p>0,05).

51 51 35 pav. stebime sveikų sportininkų ir KSB sportininkų vaizdinio pagreičius Y ašyje. Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 35 pav. Sveikų ir KSB sportininkų vaizdinio pagreičiai Y ašyje ( * - p<0,05) Sveikų sportininkų dominuojančios kojos vaizdinio pagreitis Y ašyje (0,21±0,01 cm/s) yra statistiškai reikšmingai mažesnis (p<0,05) tiek už sveikos (0,27±0,02 cm/s), tiek už traumuotos (0,28±0,02 cm/s) KSB grupės kojos vaizdinio pagreitį Y ašyje po kineziterapijos.

52 Sveikų jaunų sportininkų ir KSB sportininkų vaizdinio ilgius stebime 36 pav. 52 Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 36 pav. Sveikų ir KSB sportininkų vaizdinio ilgiai ( * - p<0,05) Lyginant sveikos KSB sportininkų kojos vaizdinio ilgį po KT (10,94±0,72 cm), kaip ir traumuotos kojos vaizdinio ilgį po KT (11,40±0,59 cm), nors ir stebima mažėjimo tendencija, bet vaizdinio ilgiai yra statistiškai reikšmingai didesni (p<0,05) tiek už nedominuojančios (8,70±0,39 cm), tiek už dominuojančios (8,18±0,48 cm) sveikų sportininkų grupės vaizdinio ilgį.

53 Sveikų sportininkų ir KSB sportininkų vaizdinio plotus matome 37 pav. 53 Sveikų sportininkų grupė KSB sportinininkų grupė 37 pav. Sveikų ir KSB sportininkų vaizdinio plotas ( * - p<0,05) KSB sportininkų sveikos kojos vaizdinio plotas po KT (0,25±0,03 cm 2 ) ir traumuotos kojos vaizdinio plotas po KT (0,27±0,03 cm 2 ) statistiškai reikšmingai nesiskiria nuo sveikų sportininkų grupės tiek dominuojančios (0,23±0,04cm 2 ), tiek nedominuojančios (0,24±0,03 cm 2 ) kojos vaizdinio ploto (p>0,05).

54 3.4 Kelio skausmais besiskundžiančių (KSB) jaunų sportininkų reabilitacijos efektyvumo įvertinimas 54 KSB jaunų sportininkų traumuotos kojos skaitmeninės skausmo skalės balus prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų matome 38 pav. * 38 pav. Traumuotos kojos skausmas prieš ir po KT ( * - p<0,05) Jaunieji sportininkai skausmą prieš kineziterapijos užsiėmimus įvertino 4,88±0,35 balo, o po kineziterapijos 0,62±0,18 balo. Sportininkams traumuotos kojos skausmas buvo didesnis prieš kineziterapiją, todėl galima teigti, kad traumuotos kojos skausmas po kineziterapijos užsiėmimų statistiškai reikšmingai (p<0,05) sumažėjo.

55 55 REZULTATŲ APTARIMAS Perkrovos traumų rizikos veiksniai yra skirtomi į vidinius ir išorinius (Fousekis et al, 2011). Raumenų jėgą yra vienas iš vidinių traumos veiksnių, kurį įmanoma modifikuoti. Raumenų jėga, taip pat, būtina efektyviai kasdieniai motorinei veiklai (Lu et al, 2012) ir yra pagrindinis veiksnys, lemiantis fizinį pajėgumą (Lehance et al, 2009). Manoma, kad atletai, turintys problemų su sumažėjusia raumenų jėga, gali būti linkę patirti traumą (Mjølsnes et al, 2004). Šiai minčiai pritaria kiti autoriai (Daneshjoo et al, 2013) bei ją papildo: bilateralūs jėgos skirtumai tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos gali vesti prie netaisyklingos kūno judesių kontrolės ir, to pasekoje, traumos. Jėgų disbalansas tarp galūnių turi svarbią įtaką sporto šakose, kuriose dominuoja asimetrinis kinetinis modelis (Daneshjoo et al, 2013). Mūsų atliktame tyrime buvo stebima, kad sveikų jaunų sportininkų grupėje dominuojančios kojos blauzdos tiesėjų ir lenkėjų raumenų jėga yra didesnė nei nedominuojančios kojos, tačiau reikšmingas skirtumas gautas tik tarp blauzdos tiesėjų, tai yra dominuojančios kojos keturgalvio šlaunies raumens jėga yra 10,4 % reikšmingai didesnė nei nedominuojančios kojos. Kramer & Balsor (1990) teigia, kad disbalansas tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos šlaunies raumenų grupių didesnis nei 10% gali padidinti traumos riziką. Kita vertus, skirtingi moksliniai literatūros šaltiniai pateikia kontraversiškus duomenis simetrija. Jones & Bampouras (2010) tirdami įvarių sporto rūšių atstovus nustatė asimetriją tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos. Dominuojančios kojos tiek keturgalvis šlaunies raumuo, tiek užpakalinė šlaunies raumenų grupė (hamstringai) buvo stipresni nei nedominuojančios kojos, o Schiltz et al (2009) tirdami krepšininkus gavo analogiškus rezultatus mūsų tyrimui keturgalvio raumens jėga buvo reikšmingai didesnė dominuojančioje kojoje. Panašias išvadas padarė Eniseler et al (2012). Tirdami prefesionalius futbolininkus sezono eigoje, nustatė, kad treniruotės ir varžybos kiekvieną savaitę padeda sumažinti disbalansą tarp kojų raumenų jėgų bei tuo pačiu sumažinti traumų riziką. Šie duomenys prieštarauja kitų autorių tyrimams. Ellenbecker et al. (2007) tyrė metų teniso žaidėjus, tačiau negavo statistiškai reikšmingų blauzdos tiesimo ir lenkimo skirtumų tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos. Ellenbecker & Roetert (1995) atliktame tyrime ta pačia tema, taip pat, gavo, jog metų teniso žaidėjai neturi asimetrijų tarp kojų jėgos. González-Ravé (2014) tirdamas profesionalius rankininkus, taip pat, nerado skirtumų tarp kojų raumenų jėgų. Įdomų tyrimą atliko Cheung et al (2012). Mokslininkai domėjosi įvairių lauko ir salės sporto šakų atletų keturgalvio šlaunies raumens ir hamstringų jėga, asimetrija tarp kojų, tačiau tyrėjų hipotezė, kad sportininkų kojų jėga skiriasi viena nuo kitos, nepasitvirtino ir asimetrija sportininkams tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos nebuvo nustatyta.

56 56 Tokie prieštaringi duomenys, manoma, galėjo būti gauti, nes skirtingi autoriai naudojo skirtingą metodiką, nustatant dominuojančią koją, kai kurie mokslininkai apibūdina ją kaip koją naudojamą spyriui, kiti kaip stipresniąją koją, o dar kiti neaprašo kaip dominantiškumas buvo nustatytas (González- Ravé, 2014). Taip pat, šį kontrastingumą gali lemti tiriamųjų charakteristikų skirtumai, pavyzdžiui: lygis, kuriame žaidžiama, amžius bei su amžiumi susijęs augimo spurtas, lytis. Su lytimi susiję veiksniai yra anatomija, hormoninis fonas, raščių laisvumas, menstruacinio ciklo įtaka keturgalvio šlaunies raumens ir hamstringų jėgai (Daneshjoo et al, 2013). Paprastai moterims aplink kelio sanarį yra pasireiškęs raiščių laisvumas, kuris gali veikti šlaunies raumenų jėgą (Dugan, 2005). Jėgų balansas svarbus ne tik tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos, bet ir tarp tos pačios kojos šlaunies lenkėjų ir tiesėjų santykis. Šis agonistų ir antagonistų raumenų santykis yra vienas dažniausiai naudojamų rodiklių tiriant funkcines galimybes, kelio sąnario stabilumą ir hamstringų bei keturgalvio šlaunies raumens balansą atliekant judesius. Literatūroje aprašoma lenkėjų:tiesėjų santykio norma svyruoja nuo 0,5 iki 0,8 (Clanton & Coupe, 1998). Mūsų tyrime gautas dominuojančios sveikų sportininkų kojos lenkėjų:tiesėjų santykis lygus 0,61, o nedominuojančios 0,64. Asimetrijos tarp kojų nenustatyta. Lenkėjų:tiesėjų santykis yra autorių rekomenduojamos normos ribose. Gautiems rezultatams neprieštarauja ir kitų autorių tyrimai. Daneshjoo et al (2013) bei Brito et al (2010) tirdami jaunus sportininkus gavo panašius rezultatus: lenkėjų:tiesėjų santykiai tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos statistiškai nesiskyrė, tačiau buvo stebima nedominuojančios kojos lenkėjų:tiesėjų santykio tendencija būti didesniam už dominuojančios kojos. Tuo tarpu Kong & Burns (2010) tirdami jaunus sportininkus mėgėjus gavo, jog lenkėjų:tiesėjų santykis buvo didesnis dominuojančioje kojoje. Toks skirtumas aiškinamas dėl stipresnių dominuojančios kojos blauzdos lenkėjų, kai keturgalvio raumens jėga yra panaši abiejose kojose. Tarp metų amžiaus tenisininkų vaikinų ir merginų bei jų amžiaus subgrupių lenkėjų:tiesėjų santykio skirtumų taip pat nenustatyta. Lenkėjų:tiesėjų santykis grupėse šiame tyrime buvo nuo 0,58 iki 0,67. Autorius teigia, jog šis lenkėjų:tiesėjų raumenų santykio intervalas gali būti naudojamas vertinti ir registruoti sportininkų progresui bei objektyviai pagrįsti specifines jėgos intervencijas, jei lenkėjų:tiesėjų raumenų disbalansas yra aptinkamas. Nuokrypiai nuo normalaus populiacijos raumenų jėgos balanso rodo specifinės raumenų jėgos treniruočių programos svarbą (Ellenbecker et al, 2007). Taip pat mūsų tyrime buvo gauta tendencija, jog sveikų sportininkų tiek šlaunies atitraukėjų, tiek pritraukėjų raumenų grupės jėga yra didesnė dominuojančioje kojoje nei nedominuojančioje. Lourencin et al (2012) taip pat stebėjo panašius rezultatus, tiriamųjų dominuojančios pusės, tai yra tos pusės, kurią pasirinkdavo ir daugiausiai naudojo individai savo veikloje, jėga buvo didesnė nei nedominuojančios, tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas nebuvo atskleistas. Mūsų tyrime gauti duomenys nepreištarauja ir kitiems autoriams. Jacob et al (2005) tyrime nustatyta, jog sportininkų kojos

57 57 simetriškos, tai yra tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos pritraukėjų ir atitraukėjų jėgos disbalanso nenustatyta. Mokslininkai, mano, jog atsiradus šlaunies atitraukėjų jėgos asimetrijai, sportininkui ateityje gali grėsti lėtinės traumos tikimybė. Kita vertus, yra tyrimų ir su priešingais rezultatais. Thorborg et al (2011) tyrime gauta, kad jaunų futbolininkų pritraukėjai dominuojančioje kojoje yra 14 proc. stipresni už nedominuojančios kojos pritraukėjus. Šiems sportininkų rezultatams, kaip autoriai mano, galėjo turėti įtakos sporto šaka, asimetrinis ar simetrinis judesių modelis. Patikimas šlaunies pritraukėjų ir atitraukėjų raumenų įvertinimas sveikiems individams gali padėti įvertinti traumos riziką. Pritraukėjų:atitraukėjų raumenų santykis pirmą kartą pristatytas Tyler et al (2001). Thorborg et al (2011) tyrime, kuriame dalyvavo 100 jaunų futbolininkų iš 6 futbolo klubų, nustatytas izometrinis pritraukėjų:atitraukėjų jėgos santykis lygus 1,05 nepriklausomai nuo tiriamos kojos. Autorius teigia, jog pritraukėjų:atitraukėjų santykis yra svarbus šlaunies atitraukimo ir pritraukimo jėgų rodiklis bei pataria sveikos kojos pritraukėjų:atitraukėjų santykį naudoti kaip reabilitacijos tikslą traumuotai kojai. Tuo tarpu, mūsų tyrime gauti pritraukėjų:atitraukėjų rezultatai yra 0,88 ir 0,85, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos nebuvo nustatyta. Baldon et al (2009) teigia, kad svarbiau už atitraukėjų jėgos prieaugį treniruočių metu yra pritraukėjų:atitraukėjų jėgos santykis. Atlikti tyrimai su jauno amžiaus sportininkėmis mėgėjomis, kurių amžiaus vidurkis 22,9±5,2 metų rodo, jog mažas pritraukėjų:atitraukėjų santykis koreliuoja su padidėjusia apatinės galūnės traumos rizika, pavyzdžiui patelofemoralinio skausmo sindromu ar girnelės chondromaliacija. Surensen et al (2012) teigia, kad apatinių galūnių raumenų silpnumas, ypač keturgalvio šlaunies raumens, yra dažnas kelio sąnario ligų bruožas, kuris lemia sutrikusią funkciją. Autorius, taip pat pabrėžia, jog individų su kelio sąnario traumomis reabilitacija turi būti nutaikyta į skausmo mažinimą ir funkcijos grąžinimą. Mūsų tyrime, tiriant kelio skausmais besiskundžiančių jaunų sportininkų grupės tiesėjų ir lenkėjų jėgą, nustatyta, kad tiek traumuotosios, tiek sveikosios kojos keturgalvis šlaunies bei užpakalinė šlaunies raumenų grupė yra stipresnė po kineziterapijos nei prieš ją. Tokį patį reabilitacijos efektą nustatė ir kiti autoriai. Surensen et al (2012) tyrime gauta, jog abi grupės, tiek tiriamoji (13 tiriamųjų su kelio skausmu), tiek kontrolinė (14 sveikų tiriamųjų) po poveikio tris kartus į savaitę du mėnesius gebėjo išvystyti didesnę tiesėjų ir lenkėjų šlaunies raumenų grupių jėgą. Įdomu tai, kad grupės su kelio skausmais keturgalvio šlaunies raumens jėgos prieaugis buvo reikšmingai didesnis nei kontrolinės grupės. Mūsų tyrime lyginant sveikų jaunų sportininkų ir kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų grupę, nustatėme, kad traumuotų sportininkų pažeistos kojos blauzdos tiesėjų jėga prieš kineziterapiją yra ženkliai mažesnė nei sveikų individų jėga. Keturgalvio šlaunies raumens jėga po poveikio priemonių

58 58 statistiškai reikšmingai nesiskiria nuo sveikų sportininkų nedominuojančios kojos, bet skiriasi nuo dominuojančios. Panašius rezultatus gavome ir lygindami kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų grupės lenkėjų raumenų jėgą prieš ir po kineziterapijos su sveikų sportininkų lenkėjų jėga. Traumuotos kojos jėga prieš kineziterapiją buvo statistiškai reikšmingai mažesnė nei dominuojančios sveikų sportininkų kojos jėga, tačiau po kineziterapijos reikšmingo skirtumo tarp kojų jėgos nebuvo. Tyrime stebima teigiama lenkėjų ir tiesėjų jėgos dinamika lyginant tiek su sveikąja kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų koja, tiek su sveikų sportininkų grupės blauzdos tiesėjų jėga. Manome, kad dar didesnį efektą galime gauti pailginant kineziterapijos programą. Tokį patį kineziterapijos poveikį stebi ir kiti autoriai. Rathleff et al (2013) tirdami metų paauglius besiskundžiančius kelio skausmais nustatė, kad blauzdos tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų jėga yra mažesnė lyginant su sveikais individais. Kitame tyrime dalyvavo įvairaus amžiaus 1597 tiriamieji, o tyrimas buvo atliekamas 2,5 metų. Per šį laiką patelofemoraliniu skausmu pradėjo skųstis 40 tiriamųjų. Nustatyta, kad jų traumuotosios kojos blauzdos lenkėjų jėga yra mažesnė nei sveikų individų (Bolling et al, 2009). Tyrėjai mano, jog sumažėjusi blauzdos lenkėjų jėga yra vienas iš patelofemoralinio skausmo rizikos veiksnių bei siūlo stiprinti šią bei kitas apatinės galūnės raumenų grupes. Lygindami lenkėjų:tiesėjų santykį pastebėjome, kad po kineziterapijos jis sumažėjo traumuotoje kojoje, tačiau lygindami lenkėjų:tiesėjų santykius tarp kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų ir sveikų sportininkų grupės reikšmingų skirtumų neradome. Jones & Bampouras (2010) tyrime lenkėjų:tiesėjų jėgos santykio tarp sveikos ir traumuotos kojos skirtumo nenustatyta. Singh et al (2012) tyrė 25 sveikus ir 25, besiskundžiančius priekiniu kelio skausmu, atletus. Tyrime nustatyta, kad priekiniu kelio skausmu besiskundžiančių atletų izokinetinis lenkėjų:tiesėjų raumenų jėgos santykis yra didesnis nei sveikų sportininkų. Pasak autorių, to priežastis sumažėjusi blauzdos tiesėjų jėga. Goharpey et al (2007)tyrimas pritaria šiems rezultatams ir teigia, kad matuojant raumenų jėgą mažu izokinetiniu greičiu, patelofemoralinis sąnarys yra labiau apkraunamas ir patiria didelį stresą ilgesnį laiką, tai gali lemti keturgalvio šlaunies raumens inhibiciją. Mūsų tyrime gauta, kad kelio skausmais besiskundžiančių jaunų sportininkų traumuotos kojos šlaunies pritraukėjų ir atitraukėjų jėga po kineziterapijos buvo didesnė nei prieš ją. Lyginant kelio skausmais besiskundžiančius sportininkus su sveikais sportininkais gauta, jog pirmosios sportininkų grupės pritraukėjų ir atitraukėjų raumenų jėga yra reikšmingai didesnė nei sveikų individų tiek dominuojančios, tiek nedominuojančios kojos raumenų jėga. Tokie rezultatai yra netikėti, todėl manome, jog tam įtakos galėjo turėti nehomogeniškos tiriamųjų grupės. Robinsons & Nee (2007) tyrė jaunas moteris, kurios skundėsi kelio skausmais ir lygino jas su sveikomis. Nustatyta, kad moterų, kurios skundėsi kelio skausmais pažeistos kojos pritraukėjų jėga sudaro tik 78% sveikosios kojos. Asimetrija taip pat nustatyta ir tarp tiriamosios grupės skaudamos kojos bei sveikos grupės silpnesniosios kojos. Bolling & Padua (2009) taip pat tyrė individus su patelofemoraliniu skausmu ir lygino su sveikų individų

59 59 grupe. Autoriai naudodami izometrinį rankinį dinamometrą nustatė, kad tiriamųjų, kurie skundžiasi kelio skausmais, grupės šlaunies atitraukėjų raumenų jėga yra 8% silpnesnė už sveikąją koją, kai raumuo dirba koncentriniu režimu ir net 20% silpnesnė, kai raumuo dirba ekscentriniu režimu, nei 21% silpnesnė nei kontrolinės grupės šlaunies atitraukėjų jėga. Kitų autorių tyrimai taip pat paremia aprašomus rezultatus. Ireland et al (2013) tyrime aprašyti tendencingi rezultatai tiriamųjų, kurių amžiaus vidurkis 15,7 metų, šlaunies atitraukiamųjų raumenų jėga reikšmingai mažesnė nei kontrolinės grupės. Jėga buvo matuojama izometriškai rankiniu dinamometru. Autoriai mano, kad tiriamiesiems su patelofemoraliniu skausmu dėl raumenų silpnumo gali būti sunku susidoroti su vidinėmis rotacijos jėgomis išilgai apatinės galūnės. Kartotiniai judesiai gali lemti girnelės laikiklio (retinaculum patellae), girnelės sąnarinio paviršiaus ar pokremzlinio kaulo pažaidą. Tyrėjai mano, kad kineziterapijos programa patelofemoralinio skausmo gydymui ir viduriniojo sėdmens raumens stiprinimui būtų veiksminga (Fredericson et al, 2000). Mūsų gautais duomenimis kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų grupės pritraukėjų:atitraukėjų raumenų jėgų santykis po kineziterapijos procedūrų reikšmingai padidėjo, tačiau lyginant su sveikais jaunais sportininkais skirtumų nenustatėme. Sumažėjęs pritraukėjų:atitraukėjų rodiklis atliekant maksimalias apkrovas sportininkams gali sutrukdyti pasirodyti aukščiausiame lygyje (Thorborg et al, 2010). Magalhaes et al (2013) tirdamas 120 jauno amžiaus tiriamųjų (60 sveikų, 60 su kelio skausmais) nustatė, kad traumuotų individų grupėje šlaunies atitraukėjų jėga 33% procentais didesnė nei pritraukėjų jėga (pritraukėjų ir atitraukėjų santykis - 1,33), o pritraukėjų:atitraukėjų jėgos santykis žymiai didesnis nei sveikų tiriamųjų grupės. Autoriai mano, jog raumenų stiprinimo programa turėtų būti nutaikyta ne į maksimalią raumenų grupės jėgą, o į jų balansą, patariama siekti pritraukėjų:atitraukėjų jėgos santykio 1:1. Manome, jog ir mūsų tyrime teigiama linkme padidėjusio pritraukėjų:atitraukėjų santykio priežastis buvo subalansuota kineziterapijos programa. Jauni kelio skausmais besiskundžiantys sporitninkai mūsų tyrime kelio skausmą po kineziterapijos įvertino statistiškai reikšmingai silpniau nei prieš kineziterapiją. Singh et al (2012) teigia, jog dėl kelio skausmo sumažėjo šlaunies raumenų grupių jėga. Blauzdos tiesėjų ir lenkėjų raumenų jėgos didėjimas gali turėti įtakos kelio skausmo sumažėjimui (Surensen et al, 2012). Mes pritariame šiam teiginiui, kadangi po kineziterapijos padidėjus šlaunies raumenų jėgai reikšmingai sumažėjo juntamo skausmo balas kelio sąnaryje. Mes atlikome tyrimą naudodami pusiausvyros vertinimo platformą Sigma Balance Pad ir gavome tokius rezultatus: vaizdinio ilgis, plotas ir pagreitis X, Y ašyse sveikų sportininkų grupėje tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos nesiskyrė. Kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų grupėje visi rodikliai po kineziterapijos reikšmingai sumažėjo bei nesiskyrė nuo sveikosios kojos rezultatų, nors vaizdinio pagreitis Y ašyje ir vaizdinio ilgis prieš kineziterapiją buvo reikšmingai didesni už sveikosios kojos. Lygindami rodiklius su sveikų sportininkų grupe gavome, jog vaizdinio ilgis, plotas,

60 60 pagreitis Xir Y ašyje prieš KT buvo didesnis nei sveikų sportininkų grupės kojų, tačiau po KT visi rodikliai mažėjo ir turėjo tendenciją artėti prie sveikų sportininkų rezultatų. Sudėtinga lyginti mūsų tyrime gautus duomenis su kitų autorių tyrimais, nes jų praktiškai nėra. Buvo rastas tik vienas tyrimas atliktas taip pat su Sigma Balance Pad platforma, tačiau Rutkauskienės ir kt. (2012) darbe buvo tirti senyvo amžiaus žmonės bei netaikoma kineziterapija. Daneshjoo et al (2012) tyrė metų profesionalių futbolininkų propriocepciją, statinę ir dinaminę pusiausvyrą, taikydamas dvi FIFA aprobuotas apšilimo programas: 11+ ir HarmoKnee. Po 6 savaičių pakartotinai testavus sportininkų propriocepciją, statinę ir dinaminę pusiausvyrą, mokslininkai gauti duomenys įrodo programų veiksmingumą. Tiksliniai fiziniai pratimai padėjo pagerinti vienos kojos stovėjimo testo tiek atmerktomis, tiek užmerktomis akimis, žvaigždės nuokrypio testo rezultatus ir dominuojančios kojos propriocepciją lyginant su pradiniais ir su kontrolinės futbolininkų grupės rezultatais. Pusiausvyros treniravimas gali sąlygoti specifinės užduoties neuroadaptacijas, kurios prislopina raumens tempimo refleksą pusiausvyros užduočių metų ir mažiau destabilizuoja judesius, taip pagerinant pusiausvyrą (Hrysomallis, 2011). Subasi et al (2008) taip pat nustatė, jog apšilimo programos turi teigiamą poveikį kelio sąnario propriocepcijai ir sportininko pusiausvyrai. Sahin et al (2015) tirdami jaunas tinklininkes nerado reikšmingų skirtumų tarp sportininkių dominuojančios, nedominuojančios kojos propriocepcijos, pusiausvyros ir kontrolinės tiriamųjų grupės, tačiau autoriai mano, jog tam įtakos galėjo turėti maža tiriamųjų imtis. Bressel et al (2007) tirdamas įvairių sporto šakų koledžo sportininkes nustatė, kad propoguojama sporto šaka turi įtakos sportininkės statinei pusiausvyrai, pavyzdžiui, gimnastai treniruotėsė atlieka daug mažos amplitudės judesių ant nedidelių ar nestabilių atramos paviršių.

61 61 IŠVADOS 1. Jaunų sveikų sportininkų dominuojančios kojos blauzdos tiesimo jėga didesnė nei nedominuojančios kojos (p<0,05). 2. Kineziterapijos dėka padidėjo sportininkų traumuotos kojos jėga ir pagerėjo pusiausvyra. Po kineziterapijos jaunų kelio skausmais besiskundžiančių sportininkų traumuotos kojos: blauzdos lenkėjų, tiesėjų ir šlaunies atitraukėjų, pritraukėjų jėga didesnė (p<0,05); pritraukėjų:atitraukėjų jėgų santykis didesnis, o lenkėjų:tiesėjų jėgų santykis mažesnis nei prieš kineziterapiją (p<0,05); statinė pusiausvyra pagerėjo (p<0,05). 3. Traumuotos kojos blauzdos tiesimo jėga prieš kineziterapiją yra mažesnė, o vaizdinio ilgis ir vaizdinio pagreitis Y ašyje didesni nei sveikosios kojos (p<0,05). 4. Kelio skausmais besiskundžiančių jaunų sportininkų traumuotos kojos po kineziterapijos: blauzdos tiesimo jėga mažesnė, o šlaunies pritraukėjų ir atitraukėjų jėga didesnė nei sveikų sportininkų (p<0,05); vaizdinio pagreitis Y ašyje ir vaizdinio ilgis didesnis nei sveikų sportininkų (p<0,05). 5. Po kineziterapijos jauniems kelio skausmais besiskundžiantiems sportininkams sumažėjo kelio sąnario skausmas (p<0,05).

62 62 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS Yra pakankamai įrodymų, jog kineziterapija yra naudinga jauno amžiaus sportininkams besiskundžiantiems priekiniu kelio skausmu. Patariame, jog kineziterapeutai šiems sportininkams sudarytų šlaunies atitraukėjų, pritraukėjų ir blauzdos tiesėjų, lenkėjų raumenų stiprinimo bei pusiausvyros gerinimo pratimų programas, nes jos padeda mažinti priekinio kelio skausmo simptomus. Sporto treneriai, taip pat, turėtų skirti dėmesio lėtinių kelio traumų prevencijai ir korekcinių tikslinių pratimų programą įtraukti į fizinio pasiruošimo treniruočių procesą.

63 63 PUBLIKACIJOS Griškevičius S, Žumbakytė-Šermukšnienė R. Jaunų sportininkų reabilitacijos po kelio sąnario perkrovos traumų vertinimas Sigma Balance Pad platforma. Konferencija Slaugos ir reabilitacijos teorija bei praktika, (5 pried.) Griškevičius S, Žumbakytė-Šermukšnienė R. Reabilitacijos poveikis jaunų sportininkų kojos raumenų jėgai po kelio sąnario perkrovos traumų. Nacionalinė sveikatos mokslų studentų konferencija, (6 pried.) Griškevičius S, Žumbakytė-Šermukšnienė R. Link between patellofemoral joint pain and foot pronation. International conference Move for Health, (7 pried.)

64 64 LITERATŪRA 1. Rutkauskienė L, Piščalkienė V, Gintilienė M ir kiti. Vyresnio amžiaus asmenų pusiausvyros vertinimas naudojant Sigma Balance Pad. Sveikatos mokslai 2012;22: Sadauskaitė-Zarembienė R. Didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių, turinčių nespecifinius kelio priekinės dalies skausmus, šlaunies raumenų jėgos skirtumai dominuojančios ir nedominuojančios kojos [Žiūrėta ]. Straipsnis iš elaba duomenų bazės. Prieiga per internetą: < 0001:E.02~2013~D_ _ /DS ETD>. 3. Baldon M, Nakagawa R, Muniz TH, et al. Eccentric hip muscle function in females with and without patellofemoral pain syndrome. Journal of Athletic Training 2009;44(5): Bandi, W. Chondromalacia patellae and femoropatellare arthrose. Chir Acta Suppl 1972; 1:3. 5. Beets IAM, Mace M, Meesen RLJ, et al. Active versus Passive Training of a Complex Bimanual Task: Is Prescriptive Proprioceptive Information Sufficient for Inducing Motor Learning? PLoS ONE Boling MC, Padua DA, Marshall SW, et al. A prospective investigation of biomechanical risk factors for patellofemoral pain syndrome. The joint undertaking to monitor and prevent ACL injury (JUMP-ACL) cohort. Am J Sports Med 2009; 37(11): Brand RA, Pedersen DR, Friederich JA. The sensitivity of muscle force predictions to changes in physiologic cross-sectional area. J Biomech 1986;19: Brechter JH, Powers CM. Patellofemoral stress during walking in persons with and without patellofemoral pain. Med Sci Sports Exerc 2002; 34: Bressel E, Yonker JC, Kras J, et al. Comparison of Static and Dynamic Balance in Female Collegiate Soccer, Basketball, and Gymnastics Athletes. Journal of Athletic Training 2007;42(1): Brito J, Fernandes L, Seabra A, et al. Isokinetic strength effects of FIFA s The 11+ injury prevention training programme. Isokinet Exerc Sci 2010; 18: Carson, WG. Diagnosis of extensor mechanism disorders. Clin Sports Med 1985;4: Cheung RTH, Smith AW, Wong DP. H:Q Ratios and Bilateral Leg Strength in College Field and Court Sports Players. Journal of Human Kinetics volume 2012;33: Cichanowski HR, Schmitt JS, Johnson RJ, et al. Hip Strength in Collegiate Female Athletes with Patellofemoral Pain. Med. Sci. Sports Exerc 2007;39(8): Citaker S, Kaya D, Yuksel I, et al. Static Balance in Patients With Patellofemoral Pain Syndrome. Sports Health 2011;3(6):

65 Clanton TO, Coupe KJ. Hamstring strain in athletes: diagnosis and treatment. J Am Acad Orthop Surg 1998; 6: Cowan SM, Bennell KL, Hodges PW, et al. Simultaneous feedforward recruitment of the vasti in untrained postural tasks can be restored by physical therapy. J Orthop Res 2003;21(3): Cowan SM, Bennell KL, Hodges PW. Therapeutic patellar taping changes the timing of the vasti muscle activation in people with patellofemoral pain syndrome. Clin J Sport Med 2002;12(6): Croce RV, Miller JP. Angle and velocity-specific alterations in torque and semg activity of the quadriceps and hamstrings during isokinetic extension-flexion movements. Electromyogr Clin Neurophysiol 2006; 46: Crossley K, Bennell K, Green S, et al. Physical therapy for patellofemoral pain: A randomized, double-blinded, placebo-controlled trial. Am J Sports Med 2002; 30: Daneshjoo A, Rahnama N, Mokhtar AH, et al. Bilateral and unilateral asymmetries of isokinetic strength and flexibility in male young professional soccer players. J Hum Kinet 2013; 36: Daneshjoo A, Rahnama N, Mokhtaret AH al. Bilateral and Unilateral Asymmetries of Isokinetic Strength and Flexibility in Male Young Professional Soccer Players. Journal of Human Kinetics volume 2013; 36: Dye SF, Vaupel GL, Dye CC. Conscious neurosensory mapping of the internal structures of the human Background: Patellofemoral Malalignment versus Tissue Homeostasis knee without intra-articular anesthesia. Am J Sports Med 1998; 26: Dugan SA. Sports-related knee injuries in female athletes: what gives? Am J Phys Med Rehabil 2005; 84: Dunn J, Iversen M. Interrater reliability of knee muscle forces obtained by hand-held dynamometer from elderly subjects with degenerative back pain. Journal of Geriatric Physical Therapy 2003; 26(3): Eisenhart-Rothe R, Siebert M, Bringmann C, et al. A new in vivo technique for determination of 3D kinematics and contact areas of the patello-femoral and tibio-femoral joint. J Biomech 2004; 37: Ellenbecker TS, Roetert EP, Sueyoshi T, et al. A descriptive profile of age-specific knee extension flexion strength in elite junior tennis players. Br J Sports Med 2007;41: Ellenbecker TS, Roetert EP. Concentric isokinetic quadriceps and hamstring strength in elite junior tennis players. Isokin Exercise Sci 1995;5:3 6.

66 Eniseler N, Şahan C, Vurgun H, et al. Isokinetic Strength Responses to Season-long Training and Competition in Turkish Elite Soccer Players. Journal of Human Kinetics volume 2012;31: Fousekis K, Tsepis E, Poulmedis P, et al. Intrinsic risk factors of non-contact quadriceps and hamstring strains in soccer: a prospective study of 100 professional players. Br J Sports Med 2011;45(9): Fox, TA. Dysplasia of the quadriceps mechanism, hypoplasia of the vastus medialis as related to the hypermobile patella syndrome. Surg Clin North Am 1975;55: Fredericson M, Cookingham L. Hip abductor weakness in distance runners with iliotibial band syndrome. Clinical Journal of Sport Medicine 2000;10(1): Galante SGM, Fortina A, Squazzini-Viscontini A, et al. Association of dynamic bandage with kinesitherapy in the treatment of patellar instability. Ital J Sports Traum 1988;10: Galanty HL, Matthews C, Hergenroeder AC. Anterior knee pain in adolescents. Clin J Sport Med 1994;4: Goharpey SH, Shaterzadeh MJ, Emrani A, et al. Relationship Between Functional Tests and Knee Muscular Isokinetic Parameters in Patients with Patellofemoral Pain Syndrome. J. Med Sci 2007;7(8): González-Ravé JM, Juárez D, Rubio-Arias JA, et al. Isokinetic Leg Strength and Power in Elite Handball Players. Journal of Human Kinetics volume 2014;41: Grabiner MD, Koh TJ, Draganich LF. Neuromechanics of the patellofemoral joint. Med Sci Sports Exerc 1994;26(1): Hägglund M, Waldén M, Ekstrand J. Risk factors for lower extremity muscle injury in professional soccer: The UEFA Injury Study. The American Journal of Sports Medicine 2012;41(2): Halabchi F, Mazaheri R, Seif-Barghi T. Patellofemoral Pain Syndrome and Modifiable Intrinsic Risk Factors; How to Assess and Address? Asian Journal of Sports Medicine 2013;4(2): Herrington L, Al Sherhi A. A Controlled Trial of Weight Bearing Versus Non Weight Bearing Exercises for Patellofemoral Pain. Journal of Orthopaedic and Sports Physical Therapy 2007; 37: Hrysomallis C. Balance ability and athletic performance. Sports Med 2011;41: Hubscher M, Zech A, Pfeifer K, et al. Neuromuscular training for sports injury prevention: a systematic review. Med Sci Sports Exerc 2010;42: Huskisson EC, Wojtulewski JA, Berry H, et al. Treatment of rheumatoid arthritis with fenoprofen: comparison withaspirin. Br Med J 1974;1: Insall, J. Surgery of the Knee. New York: Churchill Livingstone, 1993.

67 International Patellofemoral Study Group. Patellofemoral semantics: The Tower of Babel. Am J Knee Surg 1997;10: Ireland ML, Willson JD, Ballantyne BT, et al. Hip Strength in Females With and Without Patellofemoral Pain. Journal of Orthopaedic & Sports Physical Therapy 2013;33: Jacobs C, Mattacola CG. Eccentric hip strength and kinematic differences between the dominant and non-dominant legs of men and women during a hopping task. Journal of Athletic Training 2004; 39(2): Jensen MP, Karoly P, Braver S. The measurement of clinical pain intensity: a comparison of six methods. Pain 1986;27: Jones P & Bampouras TM. A Comparison of Isokinetic and Functional Methods of Assessing Bilateral Strength Imbalance. Journal of Strength & Conditioning Research 2010;24: Kong PW, Burns SF. Bilateral difference in hamstrings to quadriceps ratio in healthy males and females. Physical Therapy in Sport 2010;11: Kramer JF, Balsor BE. Lower extremity preference and knee extensor torques in intercollegiate soccer players. Can J Sport Sci 1990;15(3): Lehance C, Binet J, Bury T, et al.. Muscular strength, unctional performances and injury risk in professional and junior elite soccer players. Scand J Med Sci Sports 2009;19(2): Leslie, IJ, and G Bentley. Arthroscopy in the diagnosis of chondromalacia patellae. Ann Rheum Dis 1978;37: Llana BGS, Ferrandis R. Aspectos epidemiologicos del balonmano y su relacion con el calzado. Arch Med Dep 1996; 54: Lourencin FT, Macedo OG, Scarpellini ES, et al. Evaluation of hip adductor and abductor muscles using an isokinetic dynamometer. Acta Fisiatr 2012;19(1): Lu TW, Chien HL, Chang LY et al. Enhancing the Examiner s Resisting Force Improves the Validity of Manual Muscle Strength Measurements: Application to Knee Extensors and Flexors. J Strength Cond Res 2012; 26(9): Magalhaes E, Silva AP, Sacramento SN et al.isometric strength ratios of the hip musculature in females with patellofemoral pain: a comparison to pain-free controls. Journal of Strength and Conditioning Research 2013;27(8): McClay Y, Robinson J, Andriacchi T, et al. A profile of ground reaction forces in professional basketball. J Appl Biomech 1994;10: Myer GD, Ford KR, Brent JL, et al. Differential neuromuscular training effects on ACL injury risk factors in high-risk versus low-risk athletes. BMC Musculoskelet Disord 2007;8:39.

68 Myer GD, Ford KR, Stasi SLD, et al. High knee abduction moments are common risk factors for patellofemoral pain (PFP) and anterior cruciate ligament (ACL) injury in girls: Is PFP itself a predictor for subsequent ACL injury? Br J Sports Med 2015;49(2): Mjølsnes R, Arnason A, Raastad T, et al. A 10-week randomized trial comparing eccentric vs. Concentric hamstring strength training in well-trained soccer players. Scand J Med Sci Sports 2004; 4(5): Owings TM, Grabiner MD. Motor control of the vastus medialis oblique and vastus lateralis muscles is disrupted during eccentric contractions in subjects with patellofemoral pain. Am J Sports Med, 2002;30(4): Park WH, Kim DK, Yoo JC, et al. Correlation between dynamic postural stability and muscle strength, anterior instability, and knee scale in anterior cruciate ligament deficient knees. Arch Orthop Trauma Surg 2010;130(8): Phillips J, Coetsee MF. Incidence of non-traumatic anterior knee pain among year-olds. SAJSM, 2007;19(2): Pitner, MA. Pathophysiology of overuse injuries in the hand and wrist. Hand Clin 1990; 6: Portney LG, Sullivan PE, Daniell JL. EMG activity of vastus medialis obliquus and vastus lateralis in normals and patients with patellofemoral arthralgia. Phys Ther 1986;66: Post WR. Clinical evaluation of patients with patellofemoral disorders. Arthroscopy 1999;15: Powers CM. The influence of abnormal hip mechanics on knee injury: A biomechanical perspective. J Orthop Sports Phys Ther 2010;40: Rathleff MS, Samani A, Olesen JL, et al. Neuromuscular activity and knee kinematics in adolescents with patellofemoral pain. Medicine and Science in Sports and Exercise 2013;45: Reilly DT, Martens M. Experimental analysis of quadriceps muscle force and patellofemoral joint reaction force for various activities. Acta Orthop Scand 1972; 43: Robinson RL, Nee RJ. Analysis of Hip Strength in Females Seeking Physical Therapy Treatment for Unilateral Patellofemoral Pain Syndrome. Journal of Orthopaedic & Sports Physical Therapy 2007;37: Royle SG, Noble J, Davies DR, et al. The significance of chondromalacic changes on the patella. Arthroscopy 1991; 7: Şahin N, Bianco A, Patti A et al. Evaluation of knee joint proprioception and balance of young female volleyball players: a pilot study. J Phys Ther Sci 2015;27:

69 Sanchis-Alfonso V. Anterior knee pain and patellar instability. London: Springer Limited; p Schiltz M, Lehance C, Maquet D, et al. Explosive strength imbalances in professional basketball players. J Ath Train 2009;44(1): Schutzer SF, Ramsby GR, Fulkerson JP. Computed tomographic classification of patellofemoral pain patients. Orthop Clin North Am 1986;17: Shakoor N, Furmanov S, Nelson DE. Pain and its relationship with muscle strength and proprioception in knee OA: results of an 8-week home exercise pilot study. Journal Musculoskelet Neuronal Interact 2008;8(1): Singh SJ, Thakur K, Shweta S, et al. Concentric Hip Muscle Function and Quadriceps-Hamstring Ratio in Athletes with and without Patellofemoral Pain Syndrome. Ibnosina J Med, 2012;4(1): Sisto SA, Hudson T. Dynamometry testing in spinal cord injury. Journal of Rehabilitation Research & Development 2007;44(1): Subasi SS, Gelecek N, Aksakoglu G. Effects of different warm-up periods on knee proprioception and balance in healthy young individuals. J Sport Rehab 2008;17: Sugimoto D, Mattacola CG,, Mullineaux D, et al. Comparison of Isokinetic Hip Abduction and Adduction Peak Torques and Ratio Between Sexes. Clin J Sport Med 2014;24(5): Surensen TJ, Langberg PW, Hodges H, et al. Experimental knee joint pain during strength training and muscle strength gain in healthy subjects: A Randomized controlled trial. Arthritis Care & Research. 2012;64(1): Thorborg K, Couppé C, Petersen J, et al. Ecentric hip adduction and abduction strength in elite soccer players and matched controls: a cross-sectional study. British journal of sports medicine 2011;45(1): Thorborg K, Serner A, Petersen J, et al. Hip adduction and abduction strength profiles in elite soccer players implications for clinical evaluation of hip adductor muscle recovery after injury. American Journal of Sports Medicine 2011;39(1): Tyler TF, Nicholas SJ, Campbell RJ, et al. The association of hip strength and flexibility with the incidence of adductor muscle strains in professional ice hockey players. Am J Sports Med 2001:29: Wallace LA, Sullivan MF. Foot alignment and knee pathology. In Mangine, RE, ed., Clinics in Physical Therapy: Physical Therapy of the Knee, 2nd ed. New York: Churchill Livingstone, 1995, pp

70 Werner, S. An evaluation of knee extensor and knee flexor torques and EMGs in patients with patellofemoral pain syndrome in comparison with matched controls. Knee Surg, Sports Traumatol, Arthrosc 1995;3: Wickiewicz TL, Roy RR, Powell PL,et al. Musclearchitecture of the human lower limb. Clin Orthop 1983;179:

71 71 1 PRIEDAS

72 72 2 PRIEDAS 1 pratimas: kelio spaudimas žemyn 4 serijos x 12 pakartojimu x 5s Pastaba: pėda pasukta į išorę, stengiamės pajausti raumenis vidinėje šlaunies pusėje virš kelio. 2 pratimas: tiesios kojos pakėlimai 4 x 12 Pastaba: pėda lenkiama į save. 3 pratimas: pasikėlimai 4 x 12 Pastaba: dubenį laikome tiesiai 4 pratimas: pritupimai su kamuoliu prie sienos 3 x 10 x 10s Pastaba: leidžiamės ne iki 90 laipsnių kampo per kelius, o 30-45, suspaudžiame kamuolį, įtempiame šlaunis ir laikome 10s, kylame. 5 pratimas: kelio tiesimas su pasipriešinimu 3 x 10 x 3-5s Pastaba: fiksuojame kelį 3-5 sekundes 6 pratimas: šlaunies tiesimas, atitraukimas, lenkimas, pritraukimas 3 x 12 7 pratimas: stovėjimas ant nestabilios plokštumos viena koja 3 x 1,5 min 8 pratimas: keturgalvio raumens tempimas 3 x 30 9 pratimas: tempiamojo plačiosios fascijos raumens tempimas 3 x 1 min

73 73 3 PRIEDAS 4 PRIEDAS

74 74 5 PRIEDAS

75 75 6 PRIEDAS

76 76 7 PRIEDAS