ISSN Þiemgala. 2011/1 etnologija. Mokslo Darbas ROMUALDAS APANAVIČIUS VIDA TARNAUSKAITĖ-PALUBINSKIENĖ Dingusios ir atsiradusios kanklés Ano

Transkriptas

1 ISSN Þiemgala. 2011/1 ROMUALDAS APANAVIČIUS VIDA TARNAUSKAITĖ-PALUBINSKIENĖ Dingusios ir atsiradusios kanklés Anotacija: straipsnyje gvildenamas iki Antrojo pasaulinio karo Vytauto Didžiojo kultūros, Šiaulių Aušros ir Mažeikių Alkos muziejuose saugotų 22 etnografinių kanklių eksponatų likimas. Pokariu, sovietų valdžiai Vytauto Didžiojo kultūros muziejų pertvarkius, jį iš tikrųjų sunaikinant, 10 buvusių žinomų kanklių eksponatų atsidūrė Žagarės (Joniškio r.) bažnyčioje, iš kur jie 1990 m., kartu su dar 1 nežinomu eksponatu, buvo perduoti Šiaulių Aušros muziejui. Tačiau 5 Mažeikių Alkos ir 7 Šiaulių Aušros muziejuose saugotų eksponatų likimas nežinomas jų Lietuvos muziejų fonduose nėra. Analizuojama šių kanklių konstrukcija, jų tipiškumas ir sąsajos su šiaurės Aukštaitijos ir Žemaitijos, iš kur daugiausia jos surinktos, kankliavimo tradicijomis. Annotation: The article deals with the history of the remaining the 22 samples of the ethnographical kanklės (stringed instruments), which were in the collections of the Lithuanian museums till the World War II. In the post war period after the reorganization of the Vytautas Magnus culture museum in Kaunas, 10 samples of the kanklės were held in the church of Žagarė (Joniškis reg.) till the 1990, when these samples were transmitted to Aušra museum in Šiauliai. However 5 exhibits of the Alka museum in Mažeikiai and 7 of Aušra museum were lost and its further destiny is unknown. The construction, typology and connection with the traditions of the kanklės played in the Northern Aukštaitija and Žemaitija, from where these samples mostly were collected, is being analyzed. Straipsnio tikslas: išgvildenti 22 etnografinių kanklių, iki Antrojo pasaulinio karo buvusių Lietuvos muziejuose, iš kurių pokariu 10 atsidūrė Šiaulių Aušros muziejaus fonduose, taip pat ir dingusių 12 eksponatų likimą. Uždaviniai: išnagrinėti instrumentų konstrukciją, tipiškumą ir sąsajas su šiaurės Aukštaitijos bei Žemaitijos kanklių gamybos ir kankliavimo tradicijomis. Metodai: analizė, lyginimas, apibendrinimas. Duomenys: kanklių eksponatų aprašai, jų archyvinės ir dabartinės nuotraukos, Šiaulių Aušros muziejaus eksponatų registracijos knygų įrašai, paskelbtų tyrinėjimų medžiaga. Rezultatai: atsiradusių 10 kanklių eksponatų, ilgą laiką buvusių neprieinamų tyrinėtojams, yra tipiški šiaurės Aukštaitijos ir Žemaitijos XIX XX a. pradžios kankliavimo tradicijų paminklai, todėl jie visi yra vertingi etninės kultūros tyrimams ir jos gaivinimui. Vertingi ir taip pat greičiausiai tipiški ir likusieji 11 dingusių eksponatų, kurių išlikę aprašai ir kelios nuotraukos reikšmingi tradicinio kankliavimo tyrimams. Vienas itin netipiškas atsiradęs eksponatas su kanklių gamybos ir kankliavimo tradicijomis nesisieja ir gali būti evangelikų liuteronų kulto namų darbo muzikos instrumentas. Pagrindiniai žodžiai: kanklės, muziejai, eksponatai, tradicinis kankliavimas. Key words: Kanklės, museums, exhibits, traditional playing. ĮVADAS R. Apanavičiui kartu su prof. dr. Marija Baltrėniene 1985 m. Lietuvos muziejų fonduose renkant medžiagą žinynui Lietuvių liaudies muzikos instrumentai 1, pasigesta iki Antrojo pasaulinio karo Vytauto Didžiojo kultūros, Šiaulių Aušros ir Mažeikių Alkos muziejuose saugotų 22 etnografinių kanklių eksponatų. Trūko 10 Vytauto Didžiojo kultūros, 5 Mažeikių Alkos ir 7 Šiaulių Aušros muziejuose buvusių kanklių. Trūkstami eksponatai buvo trumpai aprašyti ir kai kurių iš jų nuotraukos pateiktos Zenono Slavinsko 1937 m. darbe Lietuvių kanklės 2, tačiau kur jie dingo pokario metu, buvo neaišku. Muziejų darbuotojai sakė, kad Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus rinkiniai, muziejų pokariu pertvarkant, buvo išdalinti kitiems muziejams, tačiau kur dėjosi kanklių eksponatai, pasakyti negalėjo. Taip pat liko neaiškus ir Mažeikių Alkos ir Šiaulių Aušros muziejuose buvusių kanklių likimas. Alkos muziejaus 5 kanklių eksponatai, muziejų darbuotojų teigimu, greičiausiai žuvo gaisro metu, o kur dingo Aušros muziejaus itin gausaus kanklių rinkinio 7 kanklių eksponatai, irgi niekas paaiškinti negalėjo. Šie dingę eksponatai nebuvo pateikti nei minėtame M. Baltrėnienės ir R. Apanavičiaus 1991 m. žinyne, nei vėlesniuose M. Baltrėnienės 3 ir V. Tarnauskaitės-Palubinskienės 4 darbuose. Atrodė, kad kanklės dingo visiems laikams. Turint galvoje, kad Lietuvos muziejų fonduose tada buvo saugomi 44 tipiškų ir 26 modifikuotų kanklių eksponatai, neaiškus 22 kanklių likimas buvo nemenka netektis. Tačiau 2007 m. R. Apanavičiui kartu su Žiemgalos leidyklos atsakinguoju redaktoriumi Vytautu Didžpetriu fotografuojant šiaurės Lietuvos muziejų fondų muzikos instrumentus, Šiaulių Aušros muziejuje buvo aptikta net 11 iki 1985 m. čia nebuvusių kanklių eksponatų. Iš jų 9 eksponatai 1937 m. buvo aprašyti Z. Slavinsko, o 2 iki tol buvo visai nežinoti. Muziejaus darbuotojai sakė, kad visos tos kanklės 1990 m. gautos iš Žagarės (Joniškio r.) bažnyčios, kur jos buvo nuo pat pokario, išskaidžius Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus rinkinius. Kaip jos atsidūrė Žagarėje, muziejaus darbuotojai nežinojo. Tada šias atsiradusias 11 kanklių R. Apanavičius aprašė, V. Didžpetris jas nufotografavo. Kanklių aprašai ir nuotraukos saugomos Žiemgalos leidyklos archyve 5. Trumpi 7 atsiradusių kanklių iš šiaurės Lietuvos aprašai ir 3 eksponatų nuotraukos pateiktos R. Apanavičiaus monografijoje Šiaurės Lietuvos kultūros paveldas, 3: Etninė muzika 6, tačiau šių atsiradusių kanklių sąsajos su šiaurės Aukštaitijos ir Žemaitijos kanklių gamybos ir kankliavimo tradicijomis aptartos nebuvo. Šiaulių Aušros muziejuje atsiradusias 11 kanklių 2010 m. papildomai aprašė ir nufotografavo V. Tarnauskaitė-Palubinskienė. Ji dar kartą atidžiai peržiūrėjo ir inventoriaus registracijos knygas, jų įrašus, kuriuose pateiktos būtiniausios žinios apie šiuos ir kitus eksponatus. Tačiau likusių dingusių eksponatų Šiaulių Aušros muziejaus fonduose ir registracijos knygose jai aptikti nepavyko. Todėl reikia manyti, kad 5 Mažeikių Alkos muziejuje buvusios kanklės tikrai žuvo gaisre, o 7 kanklės iš Šiaulių Aušros muziejaus rinkinių greičiausiai dingo, Antrojo pasaulinio karo metais gelbstint šio muziejaus rinkinius, juos išvežiojant į kitas vietas ir vėl grąžinant į muziejų. Vienerių kanklių iš Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus likimas taip pat neaiškus. 24

2 Žiemgalos tyrinėjimai DINGUSIOS KANKLĖS Kaip sakyta, Z. Slavinskas 1937 m. pateikė 12 kanklių eksponatų, tuo metu saugotų Vytauto Didžiojo kultūros, Mažeikių Alkos ir Šiaulių Aušros muziejuose, aprašus. Dar vienerių kanklių eksponato 1937 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje jis jau nerado, nors sako, kad šias 3 stygų kankles regėjo 1936 m. pavasarį. Eksponato surasti nepavyko dėl muziejaus persitvarkymo 7. Z. Slavinskas 1937 m. aprašė vienerias 4 stygų šiaurės rytų aukštaičių kankles, saugotas tuometiniame Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje Kaune, inventoriaus nr Jos gautos iš P. Kulbio, gyvenusio Biržų apskrityje, Parovėjos valsčiuje, Liepalotų kaime. Z. Slavinskas pateikia jų aprašą ir nuotrauką 8. Dabar Lietuvos muziejų fonduose šių kanklių nėra. Sprendžiant iš aprašo ir nuotraukos, kanklės buvusios skobtinės (korpuso pavidalas neaprašytas, nuotraukoje jo nematyti; neaišku, ar drūtgalis aukštesnis už plongalį, nežinia, ar jis buvo juodas), stygos plongalyje tradiciškai užnertos už per lovelį perkišto virbalo (stygų nebuvo, virbalas nuotraukoje matosi), už ko tvirtinamos drūtgalyje apraše nepasakyta, o nuotraukoje nematyti 9. Korpuso dydis 44 13,5 6 cm*. Ilgiausia styga 35 cm, trumpiausia 33,5 cm. Viršutinė plokštė, sprendžiant iš nuotraukos, ornamentuota dviem skylučių apskritimais, kurie sujungti tarsi pasagos pavidalo išlenktomis išpjovomis. Dėl Z. Slavinsko nurodytų kanklių nr stygų skaičiaus verta pagalvoti, nes, gerai įsižiūrėjus į nuotrauką, atrodo, kad kanklės greičiausiai buvusios ne 4, o 5 stygų, nes aiškiai matosi išlikusios 5 stygų veržikliams skirtos skylutės. Z. Slavinskas į tai galėjo neatkreipti dėmesio, juo labiau kad tos veržiklių skylutės ne visiškai vienodos 2 iš jų didesnės, o 3 mažesnės m. Z. Slavinskas pateikė ir dviejų tradicinių šiaurės vakarų aukštaičių kanklių aprašus ir jų nuotraukas 10. Tuomet tos kanklės buvo saugomos Šiaulių Aušros muziejuje, tačiau dabar šių eksponatų muziejuje nėra, ir jų likimas nežinomas. Kanklės nr. 4201, įsigytos 1933 m. iš J. Katiliaus, gyvenusio Joniškio valsčiaus Andrešiūnų kaime (Z. Slavinskas duoda netikslią J. Katilio pavardę ir kaimo pavadinimą Andrišiūnai), nufotografuotos iš apatinės pusės. Jos 8 stygų, aiškiai skobtinės, šešiabriaunio korpuso, kurio dydis 58,5 15,2 5 cm. Ilgiausia styga 51 cm, trumpiausia 31,5 cm. Z. Slavinskas, jas matęs ir iš viršaus, nurodo, kad Rezonanso išpjova penkialapė žvaigždutė, ir pastebi, kad kanklių lovelio paviršius nelygiai išskaptuotas. Korpuso nugaroje išpjauti 1818 metai. Viršutinė lentelė, matyt, yra uždėta vėliau. Atkreipęs dėmesį į kanklių spalvą, sako, kad Tamsi spalva galbūt nuo senumo ir naudojimo 11. Kitos 12 stygų kanklės, nr. 4047, gautos iš K. Zako, gyvenusio Lygumų valsčiaus Bagdonavičių kaime, atvirkštinės jų drūtgalys nusmailintas ne nuo atlikėjo pusės. Korpuso dydis ,5 cm. Ilgiausia styga 55,5 cm, trumpiausia 36,6 cm 12. Kanklės turi pailgintą plongalio iškyšą, kuri baigiasi tarsi kaušo rankenos pavidalo užsukimu. Viršutinė plokštė ornamentuota dviem keturlapėmis žvaigždutėmis, tarp jų įmantri keturlapę žvaigždutę primenanti išpjova, išpjaustinėta ne lapeliais, bet tarsi tulpės pavidalo išpjovėlėmis. Korpuso spalva nenurodyta. Dar vienerios 12 ar 13 (Z. Slavinskas rašo klaustuką 13 ) stygų kanklės nr skobtinės, nudažytos tamsiai rudai, gautos iš Šiaulių apskrities Vaiguvos valsčiaus Didlaukio kaimo (nurodytas neteisingas Dislauko kaimo pavadinimas). Korpuso dydis nepažymėtas, ilgiausioji styga 61,5 cm, trumpiausioji 21,7 cm. Plonagalyje stygos užneriamos už metalinio virbalo, už ko apsuktos drūtgalyje nenurodyta. Viršutinėje plokštėje šešialypė žvaigždutė. Kankles prieš 137 m. (vadinasi, apie 1800 m.) padirbo K. Čekanauskas, to paties kaimo gyventojas, jis buvo ne tik kanklininkas, bet ir dailidė bei kalvis. Mokėjęs skaityti ir rašyti, buvo kaimo starosta (seniūnas). Z. Slavinskas pažymi, kad jis kankliuodavęs su žalvario plaktukais 14, tačiau nieko daugiau nepaaiškina. Galima tik spėti, kad skambino panašiai kaip cimbolais, tačiau jei instrumentas būtų ne kanklių, o cimbolų tipo, Z. Slavinskas, be jokios abejonės, būtų tai nurodęs. Šių kanklių nuotraukos nėra, tad ir daugiau ką nors spręsti apie jas sunku. Aišku tik tiek, kad jų Šiaulių Aušros ir jokiame kitame Lietuvos muziejuje šiandien nėra. Kanklės nr turėjo 10 ar 11 (Z. Slavinskas rašo klaustuką 15 ) stygų, buvo skobtinės, juodos, su apačioje įtaisytomis 2 kojelėmis. Korpuso dydis cm. Ilgiausia styga 53 cm, trumpiausia 22 cm. Z. Slavinskas pastebi, kad jų siauresnysis galas bandytas kiek užriesti, bet neaišku, ar nulūžęs, ar paties kanklių dirbėjo paliktas užriestas nuskilimas 16. Dabar tų kanklių muziejaus fonduose nėra. Z. Slavinskas aprašė ir 11 ar 14 stygų (jis irgi deda klaustuką) kankles nr Jų korpusas iš atskirų lentelių, šonas iškritęs, dvi žvaigždutės: viena viršuje keturių lapų, kita apačioje penkių lapų. Pažymima, kad kanklės naujos, nevykusios 17. Šių kanklių irgi niekur nėra. Kanklės be inventoriaus numerio 18 stygų, kiekviena iš jų pritvirtinta prie vinučių. Korpuso dydis ,5 cm, stygų ilgis nenurodytas. Viršutinėje plokštėje apskrita 5,5 cm dydžio apskrita išpjova. Z. Slavinskas pažymi, kad šios kanklės savo forma ir padarymo būdu labai artimos fabrikų citrai 18. Kadangi nuotrauka irgi nepateikta, tad ką nors daugiau spręsti sunku. Šio instrumento taip pat niekur muziejuose nėra. Z. Slavinskas 1937 m. pateikė dar 5 tradicinių kanklių eksponatų iš šiaurės vakarų Žemaitijos, tuo metu buvusių Lietuvos muziejuose, aprašus. Tų kanklių šiandien niekur nėra, ir jų likimas nežinomas. Mažeikių Alkos muziejuje buvo trejos 8 stygų ir vienerios 9 stygų kanklės. Kanklės nr. 699 turi 8 stygas, skobtinės, juodos, atvirkščios, gautos iš J. Deimanto, gyvenusio Mažeikių apskrities Vegerių valsčiaus Vegerių kaime. Korpuso dydis 75, cm. Ilgiausia styga 62,2 cm, trumpiausia 48 cm. Stygos plongalyje tvirtinamos už metalinio virbalo, perverto per paliktas sieneles. Tai, beje, žemaičių kanklėms nebūdinga, nes šitaip tvirtinamos šiaurės rytų aukštaičių kanklių stygos. Už kokių veržiklių jos apsukamos drūtgalyje nenurodyta, tačiau, sprendžiant iš pateiktos nuotraukos, atrodo, kad už medinių. Nuotraukoje taip pat gerai matyti, kad kanklių stygos neišlikusios. Z. Slavinskas atkreipia dėmesį į kanklių nr. 699 pagražinimus, pastebėdamas, kad drūtgalio kraštuose padaryti dantukų pavidalo išpjaustymai. Smailiajame kanklių gale, nukirtime, taip pat išpjaustyti septyni brūkšneliai. Viršutinėje plokštėje išpjaustinėta netaisyklinga keturkampė žvaigždutė ir arčiau prie siauresnio galo sudėstytos aštuonios skylutės. Anot Z. Slavinsko, žvaigždutė apibrėžta ne skriestuvu, bet ranka, kas iš tiesų nėra būdinga tradicinių kanklių viršutinės plokštės ornamentikos darymo būdui. Autorius įvertina ir kanklių spalvą bei būklę: Juodai dažytos, korpusas sutrūnijęs 19. Kitos 8 stygų kanklės be inventoriaus nr., irgi skobtinės, tačiau nudažytos kaštonine spalva. Jos plokščiadugnės, taip pat atvirkščios. Korpuso dydis ,5 cm 20. Radimvietė nenurodyta. Sprendžiant iš nuotraukos, kanklės, nors yra atvirkščios, šiaipjau būdingos žemaičių instrumentų tipui. Jų 25

3 drūtgalys nusklembtas gana smailai, plongalyje stygos tvirtinamos prie įbesto virbalo. Iš nuotraukos daugiau apie stygų tvirtinimą spręsti sunku, nes stygos neišlikusios. Tačiau aišku, kad drūtgalyje jos turėjo būti apsukamos aplink medinius veržiklius, kurių nėra, tačiau matyti didokos skylutės jiems įverti. Viršutinėje plokštėje 3 ovalinės kiaurymės, prie jų dar 2 iš abiejų šonų išgręžtos skylutės. Galima manyti, kad tai greičiausiai šiaurės vakarų žemaičių iš tuometinės Mažeikių apskrities kanklės. Kanklės be inventoriaus numerio (pateikta jų nuotrauka) 21 turi 9 stygas, skobtinės, plokščiadugnės. Korpuso dydis cm. Ilgiausia styga 75 cm, trumpiausia 29,5 cm. Stygos plongalyje užneriamos už metalinio virbalo (stygos neišlikusios), drūtgalyje apsukamos tikriausiai aplink medinius veržiklius, jie neišlikę, tačiau matosi skylės jiems įstatyti. Viršutinėje plokštėje išpjaustinėta dešimtlapė žvaigždutė, jos lapeliai iš nuotraukos atrodo nepilni, labiau primenantys pailgas skylutes. Iš kur šis eksponatas, nenurodyta, tačiau greičiausiai irgi iš Mažeikių apskrities. Kanklės, sprendžiant iš jų aprašo ir nuotraukos, gana tipiškas žemaičiams instrumentas. Jų taip pat muziejuose nėra. Dar vienerios kanklės naujoviškos, suvalkietiško tipo, pagamintos iš atskirų lentelių, 12 stygų, apsukamų už metalinių veržiklių, o kitame gale užkabinamų už metalinių vinučių. Viršutinėje plokštėje šešialapė žvaigždutė 22. Tai, be jokios abejonės, Lietuvos Respublikos metais plačiau naudotų suvalkietiškųjų kanklių pavyzdys. Gaila, kad šie kanklių eksponatai dingo ir greičiausiai prarasti visiems laikams. Tad labai vertingi ir kanklių gamybos, kankliavimo ir etninės kultūros istorijai reikšmingi yra išlikę Z. Slavinsko šių eksponatų aprašai ir jų nuotraukos. ATSIRADUSIOS KANKLĖS Šiaulių Aušros muziejaus vyriausios muziejininkės Gražinos Didžgalvienės-Tymukaitės (1957, Rokiškio rajonas, Gyvų kaimas) pasakojimu ir pagal įrašą eksponatų registracijos knygoje, dingusių kanklių kelionė į Šiaulių Aušros muziejų buvo gana ilga ir sunki. Kanklės, pasirodo, nuo pokario buvusios šiame muziejuje, tačiau trūkstant fondams patalpų, 1972 m. dalis Šiaulių Aušros muziejaus Etnografijos skyriaus eksponatų, taip pat ir kanklės, buvo išvežtos laikinai saugoti (apie 20 metų!) į senąją Žagarės bažnyčią. Toje bažnyčioje buvo įrengta muziejaus eksponatų saugykla. Bažnyčią 1990 m. grąžinus tikintiesiems, eksponatai buvo pervežti į Joniškio mieste esantį sandėlį m. kanklės iš to sandėlio atgabentos į Šiaulius ir saugomos Purėnų gatvėje esančiuose buvusio karinio dalinio sandėliuose m. iš Purėnų gatvės eksponatai pervežti į Frenkelio rūmuose įrengtas fondų saugyklas, o šiuo metu kanklės saugojamos ŠAM EB patalpose Aušros alėjoje. Kaip sakyta, nuo 1992 m. Šiaulių Aušros muziejuje saugoma 11 etnografinių styginių muzikos instrumentų eksponatų, kurie vadinami kanklėmis. Iš tiesų tai 7 tradicinės, 3 modifikuotos kanklės ir 1 instrumentas, kurio vadinti kanklėmis, žiūrint griežtai, neturėtume. Jis yra tarsi citros ir dar kažkokio nežinomo instrumento greičiausiai vadinamosios Dovydo arfos, naudotos evangelikų liuteronų šv. giesmėms pritarti, hibridas. Su kanklėmis jį sieja nebent tik viršutinėje plokštėje esanti keturlapė kanklių išpjovą primenanti žvaigždutė. Daugiau bendrumų su kanklėmis nėra. Nebūdinga kanklėms ir šio instrumento padėtis grojimo metu. Jis statomas stačias, kaip ir minėta Dovydo arfa, o kanklės, kaip žinoma, pasiguldomos ant kanklininko kelių, labai retai dedamos irgi gulsčios ant stalo. Tačiau iš etnologijos tyrimų metodikos žinoma, kad visus reiškinius ir daiktus reikia vadinti taip, kaip juos vadino pateikėjai. Šitaip elgiasi ir kalbininkai, kurie, remdamiesi ilgamete vietos gyventojų tradicija, pagal pateikėjų duomenis kirčiuoja netgi dabartinės bendrinės lietuvių kalbos taisyklių neatitinkančius vietovardžius ir žmonių pavardes. Todėl ir šį instrumentą mes vadiname kanklėmis, taip kaip jis buvo įrašytas Šiaulių Aušros muziejaus eksponatų registracijos knygoje. Dauguma tradicinių kanklių surinktos šiaurės rytų Aukštaitijoje, Biržų ir Rokiškio apskrityse. Iš šio krašto yra 4 dokumentuoti jų eksponatai. Vienerių irgi greičiausiai to krašto kanklių vietovė nežinoma. Dar vienerios tipiškos kanklės gautos iš Jurbarko, Upė Venta. Akmenės r V. Didžpetrio nuotrauka 26

4 Žiemgalos tyrinėjimai tačiau irgi, nesant tikslesnių žinių, neaišku, ar jos laikytinos žemaičių, ar pietvakarių aukštaičių veliuoniškių instrumentais. Po vieną modifikuotų kanklių eksponatą yra iš Šiaulių, Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskričių. Hibridinio instrumento vietovė nežinoma. Iki tol buvo aišku, kad atsiradę eksponatai, išskyrus minėtą hibridinį instrumentą ir vienerias 10 stygų kankles iš Jurbarko, buvo saugomi Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Jų daugumą 1937 m. aprašė Z. Slavinskas. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje saugotos keturių stygų kanklės nr dabar Šiaulių Aušros muziejuje yra eksponatas ŠAM EB Kanklės skobtinės, keturbriaunės, drūtgalis kiek aukštesnis už plongalį, drūtgalio nupjovimas gana bukas. Mediena pajuodavusi, vietomis apgadinta kinivarpų. Z. Slavinsko ir G. Didžgalvienės kanklių dydžiai skiriasi. Z. Slavinskas nurodo, jog korpuso dydis ,5 cm, o G. Didžgalvienė cm. Ilgiausia styga 38,5 cm, trumpiausia 36 cm. Stygos plongalyje užneriamos už įbesto metalinio virbalo, drūtgalyje turėjo būti apsukamos aplink greičiausiai medinius veržiklius (jie neišlikę). Drūtgalio priekyje įkalti 3 metaliniai strypai suapvalintais galais, kurie greičiausiai skirti ne stygoms tvirtinti, bet instrumentui pakabinti. Veržiklių įstatymo vietoje dar vinutėmis pritvirtinta 15 cm ilgio ir 2 cm pločio metalinė plokštelė, per kurią išgręžtos veržiklių skylės. Viršutinėje plokštėje 2 nedidelės viena šalia kitos esančios skylės. Kanklių radimvietė neaiški, o pats instrumentas turi ir šiaurės rytų, ir šiaurės vakarų aukštaičių kanklių bruožų. Radimvietės nenurodė ir 1937 m. kankles Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje aprašęs ir jas nufotografavęs Z. Slavinskas 23. Jis, beje, pastebi, kad Platesniame gale įkaltos trys vinys ( varžikliai stygoms laikyti. Jų įkalimas tačiau atrodo daugiau atsitiktinis arba vėliau padarytas: vinys keturkampės, todėl negalėjo būti varžikliai. Taip pat metalinis apkaustymas varžiklių vietoje nesiderina su kanklių primityvumu, atrodo lyg vėliau padarytas). Z. Slavinskas atkreipia dėmesį ir į bendrą kanklių išvaizdą: Savo forma ir rezonanso išpjovomis tai bus bene paprasčiausios išvaizdos kanklės 24. Kitos Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje saugotos penkių stygų kanklės nr dabar Šiaulių Aušros muziejuje yra eksponatas ŠAM EB Kanklės gautos iš J. Variakojo, gyvenusio Biržų apskrities ir valsčiaus Rinkuškių kaime. Jos skobtinės, šešiabriaunės, geldelės pavidalo, juodos, dažai apsitrynę, mediena vietomis įtrūkinėjusi. Drūtgalis šiek tiek aukštesnis už plongalį. Z. Slavinsko nurodytas korpuso dydis 52 13,5 6,5 cm, G. Didžgalvienės 52, cm. Ilgiausia styga 44,5 cm, trumpiausia 38 cm. Stygos plongalyje tvirtinamos už šiaurės rytų aukštaičių kanklėse tradiciškai padarytus paaukštinimus perverto virbalo (stygos neišlikusios, virbalas išlikęs), drūtgalyje matosi penkios skylutės veržikliams apsukamos už medinių veržiklių (jie neišlikę), ir viena skylutė arčiau kanklių galo pakabinti. Viršutinėje plokštėje dvi po 12 koncentrinių skylučių su viena skylute viduryje išpjovos. Kankles, kaip minėta, 1937 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje rado, jas aprašė ir nufotografavo Z. Slavinskas 25. Dar vienerios atsiradusios penkiastygės kanklės ŠAM EB 5237 gautos iš J. Miloškos, gyvenusio Biržų apskrities Parovėjos valsčiaus Liepalotų kaime. Jos irgi skobtinės, iš pusiau apvalaus liepos medžio, šešiabriaunės, laivelio pavidalo, drūtgalis šiek tiek aukštesnis už plongalį. Z. Slavinsko nurodytas korpusas 54 13,5 5,4 cm, G. Didžgalvienės 55, cm; stygų ilgis cm. Ilgiausia styga 42,5 cm, trumpiausia 35 cm. Išlikę 4 stygų veržikliai, plongalyje virbalas stygoms užnerti. Metalinės vinys ir stygos aprūdijusios, mediena pajuodusi, deka kairiajame viršutinėje kampe įskilusi, trūksta vieno veržiklio, likusios dvi su puse stygos užsuktos už aprūdijusio metalinio 9 cm ilgio virbalo. Šias kankles nr m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje rado ir jas aprašė Z. Slavinskas, jis nurodė, kad rezonanso išpjovos nėra 26, tačiau arčiau plongalio yra apvali skylutė. Tai gali būti ir iškritęs medienos gabaliukas. Irgi atsiradusios penkiastygės kanklės ŠAM EB m. gautos iš J. Džiugelio, gyvenusio Rokiškio apskrities Kamajų miestelyje. Jos skobtinės, šešiabriaunės, tačiau, kaip ir dauguma kitų Rokiškio apskrities kanklių eksponatų, saugomų Rokiškio krašto muziejuje, atvirkščios. Korpuso dydis 56 11,5 7 cm. Ilgiausia styga 47,5 cm, trumpiausia 43,5 cm. Drūtgalis šiek tiek aukštesnis už plongalį, stygos plongalyje užneriamos už virbalo (stygos neišlikusios, virbalas išlikęs), drūtgalyje apsukamos už medinių veržiklių (jie neišlikę). Eksponatas ŠAM EB 5236 be viršutinės plokštės. Tačiau kai 1937 m. šias kankles Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (nr. 1875) rado, jas aprašė ir nufotografavo Z. Slavinskas 27, nuotraukoje aiškiai matosi viršutinė plokštė, kurioje yra koncentrinių skylučių apskritimas ir plongalio link dar 4 tarsi kryžiumi išdėstytos skylutės ir viena skylutė kanklių centre. Matyt, viršutinė plokštė dingusi. Šiaulių Aušros muziejuje nuo 1990 m. saugomos ir vienerios septynių stygų kanklės ŠAM EB 4864, kurios buvo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (nr. 2075). Tos kanklės 1923 m. irgi gautos iš jau minėto J. Džiugelio, gyvenusio Rokiškio apskrities Kamajų miestelyje. Kanklės skobtinės, šešiabriaunės, drūtgalis aukštesnis už plongalį, mediena pajuodusi, įskilusi, vietomis apgadinta kinivarpų. Pagal Z. Slavinsko matavimus 50,5 17 7,5 cm, pagal G. Didžgalvienės 50,5 11,0 22,0 cm. Tačiau šių kanklių drūtgalio nusklembimas tipiškas nuo atlikėjo pusės, jame septynios skylutės. Stygos plongalyje užneriamos už lovelyje perkišto metalinio virbalo (stygos neišlikusios, virbalas yra), drūtgalyje apsukamos už medinių veržiklių (išlikęs tik vienas veržiklis). Nėra ir viršutinės plokštės, tad jos ornamentika neaiški. Kankles 1937 m. aprašė Z. Slavinskas, jau tada nurodęs, kad jos be lentelės 28. Vienerios devynių stygų kanklės ŠAM EB 5238 dar 1937 m. buvo Mažeikių Alkos muziejuje (nr. 153). Jos įsigytos Kretingos apskrityje. Kanklės skobtinės, plokščiadugnės, nedažytos, trapecijos pavidalo, pagamintos iš liepos medžio. Viršutinė plokštė eglinė, įleista į kanklių korpusą ir pritvirtinta metalinėmis vinutėmis. Pagal G. Didžgalvienės matavimus: 38,0 14 4,5. Ilgiausia styga 37,5 cm, trumpiausia 24,5 cm. Stygos plongalyje tvirtinamos už įbesto labai aukštai išriesto 11,5 cm pločio Ư pavidalo metalinio virbalo, drūtgalyje apsukamos aplink iš viršaus įstatytus medinius veržiklius (stygos neišlikusios, išlikę 4 veržikliai). Vieno veržiklio kotelis užlūžęs skylutėje, priekinė dalis įskilusi. Viršutinėje plokštėje išpjauta netaisyklingo ovalo ø 4,5 cm pavidalo kiaurymė. Kankles 1937 m. aprašęs Z. Slavinskas, jas laikydamas 8 stygų instrumentu, pateikia instrumento išmatavimus: korpuso dydis 41,5 19 5,5 cm ir pastebi, jog Kanklių ketvirtainiškumas artimas citros ketvirtainiškumui 29. Dešimties stygų kanklės ŠAM EB 5251 nebuvo iki tol aprašytos, greičiausiai jų Vytauto Didžiojo kultūros ar kituose Lietuvos muziejuose Z. Slavinsko apsilankymo 1937 m. metu nebuvo. Kanklės skobtinės, trapecijos pavidalo, plokščiadugnės, mediena pajuodavusi, tipiškos. Viršutinė plokštė atskirai prie šonų prikalta vinutėmis. Jos gautos iš Raseinių apskrities, Jurbarko. Daugiau jokių nuorodų muziejaus inventoriaus 27

5 Kanklės ŠAM EB V. Tarnauskaitės-Palubinskienės nuotrauka Kanklės ŠAM EB V. Didžpetrio nuotrauka Iš Žiemgalos leidyklos rinkinių (toliau ŽL VD) Kanklės ŠAM EB ŽL VD Kanklės ŠAM EB ŽL VD Kanklės ŠAM EB ŽL VD Kanklės ŠAM EB ŽL VD Kanklės ŠAM EB ŽL VD registracijos knygoje nėra. Todėl neaišku, kaip, kada, iš ko ir koks muziejus šį eksponatą įsigijo. Kanklių korpuso dydis 77,0 22,0-28,5 5,7 6,5 cm. Plongalyje nedidelė iškyša, drūtgalyje pusapvalė išėma. Stygos neišlikusios, tačiau aišku, kad plongalyje jos tvirtinamos už vinučių ir dar buvo ištempiamos virš įkalto storo metalinio (dabar aprūdijusio) virbalo, drūtgalyje apsukamos aplink medinius veržiklius (išlikęs 1 veržiklis). Viršutinėje plokštėje šešialapė gėlė. Išlikęs storas nutrūkęs siūlas kanklėms pakabinti. Dar vienerios dvylikos stygų kanklės ŠAM EB 4165, irgi 1990 m. perimtos iš Žagarės bažnyčios, jokiame Lietuvos muziejuje, kaip rodo duomenys, iki tol nebuvusios. Apie jas savo darbe neužsimena ir Z. Slavinskas. Tačiau kanklės tikrai turėjusios būti kurio nors muziejaus rinkiniuose, nes gautos 1937 m. iš J. Urbono, gyvenusio Telšių apskrities Tverų valsčiaus Skabo rų kaime. ŠAM EB registracijos knygoje pateiktas neteisingas Skaburių kaimo pavadinimas. Z. Slavinskas jų dar galėjo nerasti, nes eksponatai, įsigyti po jo apsilankymo 1937 m., jo darbe, suprantama, neaprašyti. Tačiau kur buvo šios kanklės, neaišku. Kanklės ŠAM EB 4165 plokščiadugnės, sukaltos iš atskirų plonos faneros lentelių, gelsvos, mediena patamsėjusi. Jų būklė itin prasta, nes gerokai aplūžusios: išilgai skilęs korpusas ir viršutinė plokštė, iš kurios iškritusi netgi nemaža dalis; išlūžęs ir plongalys. Kanklėms sutvirtinti naudotos geležinės vinelės. Korpuso dydis 85,5 22,5 4 cm. Stygos drūtgalyje apsukamos už medinių veržiklių, jų išlikę šeši. Kaip stygos buvo tvirtinamos plongalyje (jos neišlikusios), neaišku, nes, kaip sakyta, tas galas gerokai aplūžęs. Viršutinės plokštės ornamentiką sudaro keturios (dvi didesnės ir dvi mažesnės) šešialapės žvaigždutės. Vienos žvaigždutės ornamentiką atkurti gana sunku, nes, kaip minėta, plongalyje iškritusi plokštės dalis. Šiaulių Aušros muziejuje saugomos dar 3 modifikuotos kanklės. ŠAM EB 5253 eksponatas, nors ir vadinamas kanklėmis, yra 7 stygų nebūdingo kanklėms pavidalo instrumentas. Jis buvo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (nr. 607), aprašė ir nufotografavo Z. Slavinskas 30. Tos modifikuotos kanklės 1936 m. gautos iš E. Endriulytės, gyvenusios Šiaulių apskrities Kriukų valsčiaus Grigonių kaime. ŠAM EB registracijos knygoje įrašytas Kruikų valsčius tikriausiai gramatinė klaida. Instrumentas sukaltas iš eglinių lentučių, jos apatinėje dalyje suskilusios, korpusas plokščiadugnis, bemaž trikampio pavidalo, plongalys itin susiaurintas, drūtgalys labai išplėstas. Viršutinės plokštės viduryje apvali 5,5 cm skylutė. Prie jos viena lentelė išlūžusi. Dešiniajame apatiniame eksponato kampe išpjaustytos raidės MŪZ. Z. Slavinsko pateiktas korpuso dydis ,2 cm, G. Didžgalvienės 84,0 33,0 5,5 cm, figūrinė dalis 12,5 6,3. Ilgiausia styga 67 cm, trumpiausia 50 cm. Stygos drūtgalyje apsukamos greičiausiai už medinių veržiklių (veržikliai ir stygos neišlikusios, tačiau drūtgalio iškyšoje esančios skylutės skirtos aiškiai mediniams veržikliams įstatyti). G. Didžgalvienė 1999 m. registracijos knygoje rašo, kad kanklėse tarp antros ir trečios skylutės metalinėmis vinutėmis prikalta metalinė plokštelė (5 1 cm). Kairiajame gale prikaltas figūrinis stygų laikiklis su U formos išpjova ir joje įtvirtintu skersiniu metaliniu aprūdijusiu strypeliu (3,8 cm), kuris užsibaigia išpjautu kubu 31. Pagal išvaizdą šis instrumentas turi kanklių, citros ir balalaikos bruožų (balalaikomis, beje, grota ir jos netgi vietinių meistrų gamintos prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo šiaurės vakarų Žemaitijoje). Z. Slavinskas, 1937 m. jas aprašęs, pastebi, kad Siauresnysis galas, arba galva, ne to paties medžio, kaip visas korpusas, 28

6 Žiemgalos tyrinėjimai bet įspraustas tarp korpuso lentelių. Nors kanklių forma skirtinga ir originali, tačiau savo nevykusiu ir nauju padarymu jos nėra tipingos lietuvių kanklėms 32. Kitos dešimties stygų modifikuotos kanklės ŠAM EB 5248 irgi buvusios Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (nr. 1193). Jos gautos iš Biržų apskrities Papilio valsčiaus Skrebiškių kaimo. Kanklės plokščiadugnės, sukaltos iš atskirų uosio lentelių, geltonos, atvirkščios. Savo pavidalu primena citrą. Z. Slavinsko pateiktas korpuso dydis 49,5 19,0 5,5 cm, G. Didžgalvienės 50,0 14,0-21,0 4,0 5,0 cm. Ilgiausia styga 46 cm, trumpiausia 40 cm. Drūtgalis nusklembtas gana bukai, stygos tvirtinamos už aštuonių medinių ir dviejų metalinių veržiklių (išlikę visi ir 5 surūdijusios stygos), plongalyje už 13,3 cm metalinio virbalo, perkišto per į gale padarytą paaukštinimą įkaltus 3 laikiklius. Viršutinėje plokštėje tarsi iškilęs iš medienos išpjaustinėtas netipiškas stilizuotas žiedas, kuris dar driekiasi išilgai ir skersai plokštės, sudarydamas tarsi kryžiaus pavidalą. Kanklių būklė gana prasta iškritęs trumpesnis šonas ir nulūžusi prie esančios viršutinės plokštės dalis. Šias kankles 1937 m. rado ir aprašė Z. Slavinskas, tik nurodęs neteisingą Skiebiškių kaimo pavadinimą. Jo nuomone, tos kanklės Atrodo, bus naujoviško darbo, korpuso apačioje yra tekintos kojelės 33. Eksponatas ŠAM EB 4865, kaip sakyta, tik vadinamas kanklėmis, tačiau su tradicinių ir modifikuotų kanklių sandara aiškiai nesisieja. Muziejaus inventoriaus registracijos knygoje prie jo pavadinimo irgi parašytas klaustukas 34, tad instrumento priskyrimas kanklėms tikrai yra abejotinas. Tačiau jį, kaip iki tol nežinotą instrumentą, taip pat verta paminėti. Styginis instrumentas ŠAM EB 4865, neaiškus hibridas, sukaltas iš lentelių, turi keturkampį kiek pailgoką korpusą ir jo viename šone medinio keturbriaunio strypo iškyšą, nuo kurios viršūnės kito korpuso šono link dar įstrižai pritvirtintas kitas toks pat strypas. Įstrižame strype (ilgis 72 cm) išgręžta 18 skylučių mediniams veržikliams (2 išlikę), aplink kuriuos buvo apsuktos stygos. Korpuso dydis su išsikišusiais strypais cm. Apačioje stygos užneriamos už plono apvalaus medinio strypelio, pernerto per irgi medinius laikiklius, kurie įtvirtinti viršutinėje plokštėje, juos įkišant iš viršaus ir užkabinant iš vidaus, paliekant laikiklių galuose tarsi galvutes. Plokštė labai gausiai ornamentuota: per jos vidurį išgręžtos net 4 koncentrinės skylučių išpjovos, jų pačiame viduryje keturlapė žvaigždutė. Prie abiejų plokštės kraštų dar po 3 koncentrines skylučių išpjovas. Šis instrumentas irgi niekur nebuvo paminėtas, todėl neaišku, kaip, kada ir iš kur jis įsigytas. Žinoma, tokio styginio instrumento, griežtai žiūrint, kanklėmis laikyti nevertėtų, jo kopijų folkloro ansamblių veiklai naudoti irgi nederėtų, tačiau jis įdomus kaip tradicinės kultūros ir žmonių nagingumo paminklas. Galimas daiktas, jis buvo naudojamas evangelikų liuteronų šventoms giesmėms ir greičiausiai įsigytas šiaurės Lietuvoje, kur greta katalikų gyvavo ir evangelikų liuteronų tikyba. Atsiradusios kanklės papildo lietuvių kanklių muziejuose kolekciją ir rodo jų gamybos bei kankliavimo tradicijas. Visi eksponatai vertingi, nes jie liudija senųjų tradicijų ir europinės kultūros įtakų XIX XX a. sandūroje sklaidą. SĄSAJOS SU GAMYBOS IR KANKLIAVIMO TRADICIJOMIS Dauguma atsiradusių ir ŠAM EB fonduose saugomų tradicinių ir modifikuotų kanklių yra būdingi XIX XX a. I pusės tradicinės kultūros priemonių pavyzdžiai. Jie gaminti daugiausia namų sąlygomis, pačių kanklininkų, rečiau tuo užsiimančių meistrų. Instrumentų gamyba atspindi to laikotarpio tradicijas. Kanklių kolekcija Lietuvos muziejuose rodo, kad didelė XVIII a. pabaigos XX a. pradžios eksponatų dalis išlaikė senuosius pavidalus, juodą arba tamsiai pilką spalvą, nedidelį stygų skaičių. Kanklės naudotos daugiausia muzikuoti namuose, pasigroti sau ir artimiesiems. Šias tradicijas, be jokios abejonės, atspindi dauguma atsiradusių tradicinių kanklių eksponatų. Tačiau XIX a. II pusėje Lietuvos kankliavimą paveikė bendratautinės europinės kultūros banga, skatinusi kankles naudoti ir viešai, skambinant jomis netgi pasilinksminimų ir šokių kapelijose. Suvalkijoje padėjo steigtis ir kanklininkų rateliai, atgimimo metu suvalkietiškos kanklės imtos laikyti ir lietuvybės simboliais, jas tarpukario Lietuvoje platino iš šio krašto kilę mokytojai, kunigai ir kiti inteligentai. Tad ir modifikuotųjų atsiradusių kanklių eksponatai nėra kokia nors išimtis jie liudija bendratautės kultūros sklaidą. Tačiau, nepaisant to, tenka keletą žodžių tarti ir apie tradicinių kanklių eksponatų tipiškumą ir modifikuotų kanklių sąsajas su to laikotarpio muzikavimu. Apie Šiaulių Aušros muziejun 1990 m. iš Žagarės bažnyčios patekusias 4 stygų ŠAM EB 4456 kankles, kurių radimvietė neaiški, pasakytina, kad jų tipas yra neaiškus ir nelengvai apibrėžiamas. Būtent tokios panašios 4 stygų PKM 3470 kanklės, saugomos Panevėžio kraštotyros muziejuje, įsigytos 1936 m. iš Panevėžio apskrities Rozalimo valsčiaus Dervelių kaime gyvenusio V. Palucko. Kadangi jos gautos iš rytų ir vakarų aukštaičių tapuribio, galima spėti, kad tai pereinamasis tarp šiaurės rytų ir šiaurės vakarų aukštaičių, abiem tipams būdingų bruožų turintis instrumentas. Kadangi 4 stygų ŠAM EB 4456 kanklės taip pat labai senoviškos, skobtinės, drūtgalis irgi šiek tiek aukštesnis, bemaž plokščiadugnis, o plongalyje įbestas virbalas stygoms užnerti kaip ir 4 stygų kanklių PKM 3740, tad galima manyti, jog jos irgi galėjo būti panašus tarpuribio palikimas. Tačiau, skirtingai nuo eksponato PKM 3740, kanklės ŠAM EB 4456 nėra atvirkščios jų drūtgalis, kad ir gana bukas, nusklembtas nuo atlikėjo pusės. Taip pat neaišku, kam buvo skirti pačiame drūtgalio priekyje, ne iš viršaus, o iš galo įbesti 3 bemaž apskritimu suriesti metaliniai virbalai. Tačiau vargu ar stygos buvo tvirtinamos už jų, kaip kad, nors ir abejodamas, manė šias kankles 1937 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje radęs ir jas aprašęs Z. Slavinskas, sakydamas: Platesniame gale įkaltos trys vinys ( varžikliai stygoms laikyti). Jų įkalimas tačiau atrodo daugiau atsitiktinis arba vėliau padarytas: vinys keturkampės, todėl negalėjo būti varžikliais 35. Tad kanklės ŠAM EB 4456 galėjo būti ir šiaurės rytų, ir šiaurės vakarų aukštaičių instrumentas, galimas daiktas, kaip ir PKM 3740, pereinamasis tarp šių instrumentų kanklių tipas. Neturint bent kiek patikimesnių žinių apie jų radimvietę, šiandien jas belieka vertinti tik šitaip, nors ir su didele abejone. Kalbant apie kitas Šiaulių Aušros muziejuje buvusias, tačiau dingusias kankles nr. 4047, reikia pasakyti, kad tai, sprendžiant iš Z. Slavinsko aprašo ir nuotraukos, turėjo būti gana tipiškas šiaurės vakarų aukštaičių instrumentas, tačiau turintis šio krašto kanklėms nebūdingą plongalio iškyšą. Iškyša nebūdinga ir kitoms lietuvių tradicinėms kanklėms. Ji savita latvių, estų, karelų, suomių, vodų, ingrų ir vepsų tokiems pat instrumentams. Šiauriau Dauguvos paplitusios kanklės įgauna netgi vandens paukščio uodegos pavidalo iškyšas, kurios gali sietis su pirmykščiu totemizmu 36. Panašią, kaip eksponato nr. 4047, kaušo pavidalo iškyšą turi tik šiaurės rytų aukštaičių kanklės ČDM Lt 3277, saugomos M. K. Čiurlionio nacionaliniame dailės muziejuje, Liaudies meno skyriuje. Jos 29

7 gautos iš Biržų apskrities ir valsčiaus Medeikių kaimo. Paukščio ir žuvies uodegos pavidalo iškyšas turi ir du žemaičiams priskirtini labai dailaus darbo instrumentai ČDM Lt 2799 ir ČDM Lt Tad, turint tai galvoje, galima sakyti, kad ir dingusių kanklių nr kaušo pavidalo iškyša nelaikytina kažkokia išimtimi, nes iškyšas, beje, labai dailias ir gražiai pratęsiančias kanklių korpusus, turi ir minėti šiaurės Aukštaitijos bei Žemaitijos kanklių eksponatai. Suvalkietiškos kanklės šiaurės vakarų Žemaitijoje ir jų buvęs eksponatas Mažeikių Alkos muziejuje neturėtų stebinti, nes tarpukariu šitokias kankles, kaip jau buvo sakyta, platino iš Suvalkijos kilę inteligentai, daugiausia mokytojai, steigę pradžios mokyklose kanklininkų ratelius, mokę kankliuoti ne tik mokinius, bet ir suaugusiuosius. Šiaurės vakarų Žemaitijoje, Mažeikių apskrities Papilės valsčiuje, Žilių kaime ir jo apylinkėse, suvalkietiškąjį kankliavimą ir kartu dainavimą skleidė čia mokytojavęs žymus suvalkiečių kanklininkas, kilęs iš Marijampolės apskrities Gudelių valsčiaus Eglyniškio kaimo, kankliavimo propaguotojo Prano Puskunigio ( ) mokinys Kazys Banionis ( ) 37. Suvalkietiškas kankles gamino ir jas visoje Lietuvoje skleidė ne tik pasižymėję meistrai, kaip, sakysime, Panevėžio apskrities Krekenavos miestelyje gyvenęs Stasys Rudys ( ), Utenos apskrities Svėdasų valsčiaus Savičiūnų kaime gyvenęs Juozas Lašas ( ), bet ir kiti mažiau žinomi meistrai ir netgi patys kanklininkai. Ekspedicijų duomenys rodo, kad suvalkietiškojo pavyzdžio kanklės tuo metu buvo mėgstamos visoje Lietuvoje 38. Ekspedicijos duomenys taip pat rodo, kad trikampių instrumen tų, panašių į modifikuotų kanklių eksponatą ŠAM EB 5253, ir gi vadintų kanklėmis, būta ir daugiau. Antai Šiaulių apskrityje, Šiau lė nuose, apie 1935 m. matytas toks trikampis su daugiau nei 20 stygų instrumentas. Joniškio valsčiaus Drąsutaičių kaime pa na šiu metu skambinta irgi trikampio pavidalo bruožų turinčiu ins trumentu 39. Etnomuzikos instituto m. ekspedicijos metu šiaurės rytų Aukštaitijoje užfiksuota apie 40 netolimoje praeityje kanklių buvimo ir kankliavimo atvejų. Pateikėjai iš atminties nupiešė 6 kanklių pavyzdžius. Daugiausia kankliavimo faktų net 27 užfiksuota Biržų, 3 Rokiškio ir 2 Kupiškio rajone. Biržų rajone pateikti ir 6 kanklių piešiniai, taip pat žinomos kanklininkų giminės Lapienių geneologinis medis ir 21 tradicinių ir 6 suvalkietiškojo tipo bei modifikuotų kanklių pavyzdžiai 41. Biržų rajone, Kilučių kaime, gyvenusi kanklininko Petro Lapienės duktė Alvina Lapienytė-Aišparienė (1909, Biržų apskritis ir valsčius, Kviriškio vienkiemis? Biržų rajonas, Kilučių kaimas) prisiminė savo tėvo Petro Lapienės ( , Biržų apskritis ir valsčius, Kviriškio viennkiemis) dar 1924 m. jo paties pasigamintas penkiastyges kankles (saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje, inventoriaus nr. IEM EM 2974), vėliau kitas patekusias Z. Slavinsko nuosavybėn 42. A. Aišparienė taip pat prisiminė ir dėdės Jono Lapienės ( , Kviriškio vienkiemis) ir netgi senelio Martyno Lapienės ( , ten pat) instrumentus. Tai buvusios tipiškos penkiastygės kanklės. Kostas Lapienė (1927, Kviriškio vienkiemis) pats kankliavo savo darbo penkiastygėmis kanklėmis. Jis prisiminė ir tėvo Jono Lapienės, taip pat ir dėdės Petro Lapienės bei senelio Martyno Lapienės instrumentus. Apie kanklininko Jono Plepio ( , Biržų apskritis, Papilio valsčius, Dukurnių kaimas) instrumentą pasakojo jo sūnus Povilas Plepas-Plepys (1906, Dukurnių kaimas? Biržų rajonas, Kupreliškio apylinkė, Satkūnų kaimas), taip pat senojo kanklininko marti Marija Šleivaitė-Plepienė (1915, Biržų apskritis, Žiobų kaimas? Satkūnų kaimas) bei kita marti Emilija Januševičiūtė-Plepienė (1902, Dukurnių kaimas 1990 Satkūnų kaimas). Kankles su 4 ar 5 stygomis prisiminė ir mokytoja? Truskaitė (1919, Biržų apskritis, Parovėjos valsčius, Latvelių kaimas?). Taip pat sužinota, kad kanklių meistro? Bilinevičiaus (? Biržų apskritis, Vabalninkas) darbo 4 ar 6 stygų kanklėmis skambino Juozas Jonikas (Biržų apskritis, Nemunėlio Radviliškis) ir Petrė Bilinevičiūtė (Vabalninkas). Apie kanklininko Krisiaus Garjonio ( , Biržų apskritis ir valsčius, Klausučių kaimas) instrumentą papasakojo ir jį netgi nupiešė Biržų krašto Linkuvos apylinkių kraštovaizdis netoli Dvariūkų. Pakruojo r V. Didžpetrio nuotrauka 30

8 Žiemgalos tyrinėjimai muziejaus Sėla darbuotojai. Kanklės penkiastygės, tačiau viršutinės plokštės ir stygų jau anuomet, kai jas matė muziejaus darbuotojos, nebebuvo. Beje, šios kanklės pavaizduotos ir muziejuje saugomoje K. Garjonio nuotraukoje, kurią ekspedicijos metu Etnomuzikos instituto bendradarbiams padovanojo Biržų krašto muziejaus Sėla darbuotojai. Ji puošia autorių kolektyvo parengto darbo Senosios kanklės ir kankliavimas antrojo 1994 m. leidimo viršelį 43. Biržuose gyvenanti mokytoja Bronė Šernienė (g. 1931) atsiminė mačiusi mergaitę skambinant 3 5 stygų papilkėjusio medžio spalvos kanklėmis. Šiaurės rytų Aukštaitijoje ekspedicijoje užfiksuotų kanklių pavyzdžiai yra lygiai tokio pat tipo, kaip ir aukščiau aprašyti atsiradę Šiaulių Aušros muziejaus eksponatai ŠAM EB 4456, ŠAM EB 5142, ŠAM EB 5237, ŠAM EB Todėl akivaizdu, kad muziejaus fonduose po įvairiausių kelionių iš vienos vietos į kitą šiandien saugomi tipiški labai vertingi etnografiniai kanklių eksponatai, bylojantys apie šiaurės rytų Aukštaitijos kanklių gamybos ir kankliavimo tradicijas. Net 26 kanklių buvimo ir kankliavimo atvejai šiaurės vakarų Aukštaitijoje užfiksuoti čia 1988 ir 1989 m. surengtų ekspedicijų metu. Daugiausia kankliavimo duomenų gauta iš Radviliškio, net 13, mažiau 6 iš Pakruojo, 5 iš Šiaulių ir 2 iš Joniškio rajonų. Radviliškio rajone pateikti net 5 kanklių piešiniai, iš kurių vienerios atvirkštinės, o kitos irgi atvirkštinės, tačiau suvalkietiškojo tipo kanklės. Dar 3 nupieštos kanklės netipiškų instrumentų pavyzdžiai. Kanklės turi 9 12 ir daugiau stygų 44. Radviliškio rajone gyvenantis J. Jagminas (1920, Šiaulių apskritis, Šiaulėnų valsčius, Pašušvio kaimas) matęs šešiastyges, klijuotas iš lentelių tipiškas šiam kraštui kankles. Kitas to rajono gyventojas agronomas, muzikantas ir muzikos instrumentų meistras Vladas Žeromskis (1906, Kėdainių apskritis, Baisogalos valsčius, Valatkonių k.? Radviliškio rajonas, Baisogalos apylinkė, Kubiliūnų kaimas) yra padaręs daugiau kaip 10 skobtinių, tačiau atvirkštinių kanklių. Meistras pasakojo, jog anksčiau daręs tipiškas kankles, bet, folklorinių ansamblių vadovų sukritikuotas 45, pradėjo gaminti atvirkštines. Jo kanklės plokščiadugnės, medžio spalvos, nulakuotos. Veržikliai mediniai, įstatyti iš apačios. Plongalis apskritimo formos, ornamentuotas. Visos 9 stygos pritvirtintos prie metalinio strypo. Instrumentas, žiūrint iš apačios, turi tradicinę, bet atvirkštinę formą, nes apskritimas yra tik viršutinės plokštės iškišime. V. Žeromskio liudijimu, Baisogalos apylinkėse kanklių anksčiau niekada nebuvę, o kiekvienas instrumentas meistro išmonės ir fantazijos vaisius, todėl juos priskirti kuriam nors tipui gana sudėtinga. Tačiau instrumentai su šiaurės vakarų Aukštaitijos kanklių gamybos tradicijomis vis dėlto siejasi, kadangi meistras, nors ir sakosi, kad jų pavidalus pats išgalvojęs, tačiau akivaizdu, kad jis buvo matęs ir gerai susipažinęs su folkloro kolektyvų naudojamomis kanklėmis ir daug ką iš tų instrumentų perėmęs. Šiaulių rajone pateikti penkių instrumentų pavyzdžiai, iš kurių trejos kanklės tipiškos, vienerios suvalkietiškosios ir vienerios primenančios citrą. Kanklės turi 9 12 ir daugiau stygų. Smuikininkas A. Navickas (1915, Telšių apskritis, Varnių valsčius, Pavandenės kaimas? Šiaulių rajonas, Sutkūnų kaimas) papasakojo apie jo matytas M. Rekašaitės kankles. Apie m. M. Rekašaitė kankles parsivežė į Pavandenės kaimą (iš kur pateikėjas neprisimena). Instrumentas plokščiadugnis, korpusas klijuotas (apačia klevo, viršus eglės), geltonos spalvos. Turėjo apie 12 stygų. Veržikliai įstatyti iš apačios. Pagal pateikėjo piešinį galima manyti, kad tai gana tipiškas ne tik šiaurės vakarų Aukštaitijoje, bet ir visoje Žemaitijoje naudotas instrumentas, tik atvirkštinis. Kitas smuikininkas J. Baliutavičius (1906, Šiaulių apskritis, Užvenčio valsčius, Guravos kaimas, -? Šiaulių rajonas, Misaičių apylinkė, Kriklių kaimas) papasakojo, kad prieš 20 metų (t. y m.) grojęs kartu su Kriklių kaime gyvenusiu kanklininku Liudviku Šiukšteriu ( ), kurio kanklių korpusas klijuotas, klevinis, viršutinė plokštė eglinė. Instrumentas buvo nudažytas rudai, turėjo 12 stygų, iš jų 4 buvusios plonos, o likusios apvyniotos. L. Šiukšterio sūnėnas S. Alūras (1914, Šiaulių apskritis, Šaukėnų kaimas) prisiminė, jog kai jam buvo 12 m., dėdė išskobė drebulines 12 stygų kankles, kurios buvo natūralios medžio spalvos. L. Skėrys (1932, Šiaulių apskritis, Kruopių valsčius, Semeniškių kaimas Šiaulių rajonas, Šakynos apylinkė, Baužių kaimas) irgi pateikė žinių apie kankles. Šakynoje gyvenęs? Brambergas turėjęs mažas devyniastyges kankles. Jo pasakojimu, tipiškomis kanklėmis dar skambino Z. Navickas (1913, Šiaulių apskritis, Dargaudžių kaimas), K. Lapinskas (1904?, Šiaulių apskritis, Radviliškio valsčius, Aukštelkų kaimas). Pateikėjas prisiminė ir savo dėdę J. Lapinską (? Aukštelkų k.) bei šio sūnų turėjus ir skambinus kanklėmis. A. Vaitiekūnas (1913?, Šiaulių apskritis, Joniškio valsčius, Drąsutaičių kaimas) pasakojo, kad jo gimtinės apylinkėse, be būgno, armonikos ir smuiko, buvo žinomos ir kanklės. Iš pateiktų faktų matyti, kad ir šiaurės vakarų Aukštaitijoje iki XX a. vidurio taip pat buvo paplitusios daugmaž tipišką formą išlaikiusios kanklės. Sprendžiant iš pateikėjų pasakojimų, jos visiškai atitinka ir dingusių bei atsiradusių ŠAM EB 5238, ŠAM EB 5251, ŠAM EB 4165 eksponatų pavyzdžius. Tad galime teigti, kad ir visi po įvairiausių klajonių vėl į Šiaulių Aušros muziejaus fondus grąžinti šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklių eksponatai yra labai vertingi, atspindintys šiaurės ir vakarų Lietuvos kanklių gamybos ir kankliavimo tradicijas. Aptarę dingusių ir atsiradusių kanklių eksponatus, jų aprašus ir nuotraukas, matome, kad visi šie duomenys yra neįkainojami etninės kultūros tyrimams. Jie praplečia muziejų, archyvų, ekspedicijų ir paskelbtų darbų žinias apie mūsų tautos tradicinį kankliavimą. Eksponatai gali būti vertingas šaltinis ir pagrindas joms rekonstruoti ir naudoti, gaivinant tradicinį kankliavimą. Meistrai ir atlikėjai turėtų neapsiriboti vien tik tradicinių kanklių rekonstrukcija ir drąsiau gaivinti modifikuotus instrumentus, plačiai naudotus XIX a. II pusėje XX a. I pusėje. Būtent modifikuotomis kanklėmis skambintos ne tik etninės, bet ir vadinamosios literatūrinės dainos, europinės kilmės šokiai ir kitokia bendratautinė muzika, sudariusi pagrindinę to laikotarpio tradicinės muzikinės kultūros dalį. Folkloro ansambliai turėtų pagaliau įsileisti ir modifikuotas kankles, nes puristinis požiūris, skambinant daugiausia tik tradiciniais instrumentais, mūsų tautos kultūros įvairovės deramai neatspindi. Rekonstruojant kankles, vertėtų atkreipti dėmesį ir į atskirų regionų šių instrumentų savitumus. Pavyzdžiui, Rokiškio krašto kankliavimui tiktų drąsiau naudoti atvirkštines ten paplitusias kankles, o, rekonstruojant šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių instrumentus, atkreipti dėmesį į jų korpuso puošmenas, netgi iškyšas, kitiems kankliavimo kraštams nebūdingas. Nereikėtų šiaurės Lietuvoje ir Žemaitijoje vengti ir suvalkietiškųjų, tarpukario Lietuvoje plačiai naudotų kanklių. Būtent jos kaip niekas kitas atspindi lietuvių tautos vienijimosi XX a. viduryje procesą, užsimezgusius tarpregioninius ryšius ir bendros visai tautai europinės kultūros sklaidą. 31

9 IŠVADOS Atsiradusių kanklių eksponatai atspindi lietuvių kanklių XIX a. XX a. I pusės gamybos ir kankliavimo tradicijas ir yra vertingi tradicinės kultūros paminklai. Dingusių kanklių aprašai ir nuotraukos rodo, kad ir šie eksponatai buvo tipiški minėto laikotarpio tradicinei kultūrai. Moksliniams tyrimams vertingi visi tradicinių ir modifikuotų kanklių eksponatai, jų aprašai ir nuotraukos, padedančios sudaryti išsamų vaizdą apie lietuvių kanklių XIX a. XX a. I pusės gamybos ir kankliavimo tradicijas. Kankliavimui gaivinti vertėtų rekonstruoti ir naudoti ne tik tradicinius, bet ir modifikuotus kanklių eksponatus, plačiai naudotus tradicinėje kultūroje. 1 Baltrėnienė M., Apanavičius R. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Vilnius,: Mintis, 1991, p Slavinskas Z. Lietuvių kanklės. Tautosakos darbai, III, Kaunas, 1937, p Baltrėnienė M. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai Lietuvos muziejuose (kaupimas ir saugojimas). Muziejai ir paminklai, 9. Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 1991, p ; Baltrėnienė M. Kanklių raida XIX a. pabaigoje XX a. Liaudies kultūra, 1997, nr. 2, p ; Baltrėnienė-Gaščiauskaitė M. Devyniastygės kanklės: kankliavimo tradicijos ir dabartis. Vilnius, Etnomuzikos institutas; Vilniaus pedagoginis universitetas, p P alubinskienė-tarnauskaitė V. Tradicinis kankliavimas. Istorija, metodika, repertuaras. Vilnius, Vilniaus pedagoginis universitetas; Etnomuzikos institutas, p. 210; Tarnauskaitė-Palubinskienė V. Kanklės lietuvių etninėje kultūroje. Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, p Žiemgalos leidyklos ekspedicija Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Kretingos muziejuose Etniniais muzikos instrumentai. Dienoraštis. Žiemgalos leidyklos archyvas. Kaunas, Apanavičius R. Šiaurės Lietuvos kultūros paveldas, 3. Etninė muzika. Monografija. Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2009, p. 65, 92, Slavinskas Z. Lietuvių kanklės, p Ten pat, p. 267, I, nr Ten pat. * Z. Slavinskas pirmuoju skaičiumi žymi ilgiausio šono, antruoju drūtgalio kraštinę, trečiuoju kanklių aukštį. 10 Ten pat, p. 272, IV, nr. 19, V, nr Ten pat, p Ten pat, p. 272, nr Slavinskas Z. Lietuvių kanklės, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat. 17 Ten pat. 18 Ten pat, p Slavinskas Z. Lietuvių kanklės, p. 270, III, nr Ten pat, p. 270, IV, nr Ten pat, p. 271, IV, nr Ten pat, p Ten pat, p. 266, I, nr Ten pat, p Ten pat, p. 267, II, nr Ten pat, p Ten pat, p. 267, I. nr Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p. 268, III, nr ŠAM EB eksponatų registracijos knygos G. Didžgalvienės įrašas. 32 Slavinskas Z. Lietuvių kanklės, p Ten pat, p ŠAM EB registracijos knyga, G. Didžgalvienės įrašas. 35 Slavinskas Z. Lietuvių kanklės, p Апанавичюс Р. Образы рыб и водоплавающих птиц в традициях изготовления канклес народов Балтийского региона: вопросы семантики. Humanitāro zinātņu vēstnesis. Daugavpils, 2009, n 15, lp m. ekspedicijos duomenys. Etnomuzikos instituto archyvas. 38 Tarnauskaitė-Palubinskienė V. Kanklės lietuvių etninėje kultūroje, p m. ekspedicijos duomenys. Etnomuzikos instituto archyvas. 40 Etnomuzikos institutas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje 1992 m. įregistruota nevyriausybinė organizacija, mokslinė draugija, vienijanti etninės muzikos tyrinėtojus. 41 Tarnauskaitė-Palubinskienė V. Kanklės lietuvių etninėje kultūroje, p Slavinskas Z. Lietuvių kanklės, p Apanavičius R., Alenskas V., Palubinskienė V., Virbašius E., Visockaitė N. Senosios kanklės ir kankliavimas. 2-asis patais. ir papild. leid. Vilnius, Muzika, Tarnauskaitė-Palubinskienė V. Kanklės lietuvių etninėje kultūroje, p Ten pat, p ETHNOLOGY. SCIENTIFIC RESEARCH WORK Romualdas Apanavičius Vida Tarnauskaitė-Palubinskienė Missed and Found Kanklės Summary The article deals with the history of the remaining the 22 samples of the ethnographical kanklės (stringed instruments), which were in the collections of the Lithuanian museums till the World War II. In the post - war period after the reorganization of the Vytautas Magnus culture museum in Kaunas, 10 samples of the kanklės were held in the church of Žagarė (Joniškis reg.) to 1990 and to 1992 in the warehouse of Joniškis, until when these samples were passed to Aušra museum in Šiauliai. However 5 exhibits of the Alka museum in Mažeikiai and 7 of Aušra museum were lost and its destiny is unknown. The construction, typology and connection with the traditions of the kanklės played in the Northern Aukštaitija and Žemaitija, from where these samples mostly were collected, is being analyzed. Missed kanklės, according to the data of the study of Z. Slavinskas in 1937, were the typical instruments of the 19 th the I part of the 20 th cc. They preserved the main features of the construction of traditional instruments and were related to the other samples of the ethnographical exhibits of the museums of Lithuania. Kanklės which were found are typical and modified instruments of the period mentioned. Its construction, ornamentation, number of strings shows the features of folk producing and traditions of usage. According to the data of the expeditions of the 1988 and 1989 in the Northern and Western Lithuania there were fixed a lot of facts of the producing and using the typical and modified kanklės. All the examples of these instruments are related to the samples of the instruments found and show a very strong traditions of the playing on the kanklės in Nothern and Western Lithuania Aukštaitija and Žemaitija. All of these missed and found kanklės are significant not only for the researchers, but also for the reconstruction of these instruments for its usage in the practice of the folklore collectives of Northern Lithuania, developing the traditional kanklės playing. Masters of the kanklės should produce more such type of kanklės and the folklore collectives should use more often not only typical, but also modified instruments, which reflect the traditions of folk instrumental performance of the 20 th c. in Lithuania. Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 52, LT Kaunas Vilniaus pedagoginis universitetas Studentų g. 39, LT Vilnius Gauta Atiduota spausdinti