ISSN Gimtasai kraštas Stasys Tumėnas mokslo darbai / švietimo istorija EMIGRACIJOS Į JAV IR LITUANISTINIO ŠVIETIMO IŠEIVIJOJE YPATUMŲ

Transkriptas

1 ISSN Gimtasai kraštas Stasys Tumėnas mokslo darbai / švietimo istorija EMIGRACIJOS Į JAV IR LITUANISTINIO ŠVIETIMO IŠEIVIJOJE YPATUMŲ RAIŠKA An o ta c i j a: straipsnyje, remiantis istorijos šaltinių lyginamąja analize, aptariama lietuvių emigracijos į JAV nuo XIX a. vid. iki XXI a. pradžios periodizacija, etninių grupių iš Europos į Ameriką emigracijos panašumai, emigrantų iš Lietuvos įvairių periodų specifika ir skirtumai. Didelis dėmesys skiriamas lituanistinių mokyklų JAV ištakoms, lituanistinio švietimo pakilimui, prasidėjusiam po Antrojo pasaulinio karo. Aptariama XXI a. pr. lituanistinių mokyklų JAV situacija ir lietuvybės sklaida. An n o t a t i o n. Basing himself on the comparative analysis of historical sources the author describes specific features and division into periods the emigration of Lithuanians to the USA from the middle of the 19th century up to the beginning of the 21st century, the similarities of ethnic group emigration from Europe to the USA, and the specific features and differences between various periods of the emigration from Lithuania. Much attention is paid to show the sources of Lithuanian schools in the USA, and the upswing in Lithuanian education that started after the World War II. The situation of the Lithuanian schools in the USA in the beginning of the 21st century and the spreading of Lithuanianism are also described. Ti k s l a s ir u ž d a v i n i a i: apžvelgti ir susisteminti duomenis apie nuo XIX a. vidurio iki šių dienų besitęsiantį lietuvių emigracijos į JAV procesą, pateikti jį Europos šalių emigracijos raidos kontekste, aptarti lituanistinio švietimo JAV specifiškumą ir tendencijas. Ty r i m o m e t o d a i: istorijos šaltinių lyginamoji analizė, aprašomoji statistika ir interpretavimas. Re z u ltata i iškeliama mintis, kad lietuvių emigracija iš Lietuvos, vykusi XIX a. vid. XI a. pr., nėra lietuvių išskirtinumas. Panašūs procesai dėl ekonominių ir politinių priežasčių vyko ir kitose Europos šalyse. Teigiama, kad pakanka skirti 3 pagrindinius emigracijos periodus iš Lietuvos (vadinamąsias bangas). Daroma išvada, kad lietuviško identiteto išsaugojimo garantas išeivijoje lituanistinės šeštadieninės ar sekmadieninės mokyklos, kurių pastaruoju metu JAV gausėja. Pa g r i n d i n i a i ž o d ž i a i: emigracija, imigracija, etninės grupės, išeivija, periodizacija, lituanistinis švietimas, mokyklų situacija. Ke y w o r d s : emigration, emigrants, immigration, ethnic groups, periodization, Lithuanian education, school situation. ĮVADAS Etninių grupių iš Europos į Jungtines Amerikos Valstijas mozaika. Jau antrą šimtmetį (nuo XIX a. vidurio) į JAV, ieškodami politinio prieglobsčio ar socialinės bei ekonominės gerovės, plūsta emigrantai iš viso pasaulio. Statistikos žinynai liudija, kad vien metais į JAV atvyko apie 28 milijonai emigrantų iš viso pasaulio. Iš Europos dauguma jų atvyko iš Airijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos, Rusijos, Lietuvos. Milijonai išeivių JAV įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo, bėgdami nuo nacių ar sovietinės okupacijos. Dar visai neseniai, XX a. aštuntajame dešimtmetyje, apie 30 milijonų JAV gyventojų pripažino, kad namie kalba ne anglų kalba (per 13 proc. visų JAV gyventojų). Šiuo metu JAV greta vartojamos anglų kalbos rikiuojasi ispanų, italų, vokiečių, lenkų kalbos. Nors JAV konstitucijoje nenurodoma, kad anglų kalba yra oficiali valstybės kalba, bet ji čia, be jokios abejonės, dominuoja, nes etninių mažumų kultūrinė ir kalbinė asimiliacija neaplenkia ir kalbos. Neatsitiktinai JAV yra vadinamos tautų melting pot sulydymo katilu. Pagal naujausius Census Bureau gyventojų surašymus, 2008 m. daugiau kaip 15 proc. JAV populiacijos sudaro Lotynų Amerikos hispanic kilmės gyventojai, kurių dauguma jau gimę JAV m. JAV gyveno 45,5 milijono Lotynų Amerikos kilmės gyventojų, nors 2000 m. jų buvo tik 35,7 milijono (12,6 proc. visų gyventojų). Šie skaičiai čia pateikiami tam, kad būtų suvokiami JAV vykstantys staigūs, labai neprognozuojami demografiniai kitimai. Pavyzdžiui, toks staigus Lotynų Amerikos kilmės amerikiečių gausėjimas siejamas ne tik su milžiniška 1990 m. hispanic emigrantų banga, bet ir ypač gausiu gimimų skaičiumi m. vienas iš keturių JAV gimusių vaikų iki 5 metų hispanic kilmės. Pripažįstama, kad Amerikos apgyvendinimas ir įvairiausių etninių grupių situacija joje atspindi vieną iš didžiausių žmonijos istorijoje dramų. Nuo XVII a. vien iš Europos per 45 milijonai žmonių, įveikę vandenyną, pasiekė Amerikos krantus. Bėgdami nuo persekiojimų ar siekdami ekonominės gerovės ir geresnio gyvenimo, jie atvyko atsiveždami skirtingas kalbas, rasę, religiją, papročius. Suvokti imigracijos į JAV mastą, vadinasi, pajusti, įvertinti šios unikalios valstybės savitumą, galybę, paremtą įvairiausių pasaulių kultūrų, religijų, kalbų sinteze. Kartu tai ir atskirų tautų drama, nes šiandien JAV gyvena daugiau airių kilmės amerikiečių negu jų gyvena Airijoje, čia gyvena daugiau žydų negu Izraelyje, vien Detroite gyvena daugiau lenkų negu daugelyje didžiųjų Lenkijos miestų, Niujorke gyvena daugiau negu du kartus daugiau italų negu jų yra Venecijoje, o

2 Čikaga Amerikos lietuvių sostinė, kurioje gyvena apie lietuvių išeivių, savo skaičiumi gali konkuruoti su ketvirtuoju Lietuvos miestu Panevėžiu. Šiuo metu JAV priskaičiuojama per 100 etninių grupių, kurios susilydė į Amerikos tautą. Apie emigracijos iš įvairiausių šalių į JAV miestus, etninių grupių padėtį ir problemas šalyje, gyventojų statistiką pagal tautybę, odos spalvą, religiją, kilmę daug informacijos galima rasti US Bureau of the Census 1 įvairių metų ataskaitose, Amerikos etninių grupių Harvardo enciklopedijoje ( ) apie tai rašė T. Sowell (1978 3, ), S. Kuznets (1975) 5, R. F. Foerster 6 (1969), C. R. Jurgėla 7 (1985) ir kt. Imigracija į Ameriką prasidėjo apie XVI a. vidurį m. Floridoje įsikūrė ispanai. Pirmoji didesnė anglų kolonija Virdžinijoje 1607 m. XVII a. Šiaurės Ameriką pasiekė olandai, švedai, o XVIII a. prancūzai. US Bureau of the Census statistika rodo, kad didžiąją imigrantų JAV iš Europos dalį sudaro vokiečiai, airiai, lenkai, žydai, italai, rusai. Šiuo metu JAV gyvena daugiau kaip 25 milijonai vokiečių kilmės amerikiečių, kurie sudaro apie 13 proc. visų JAV gyventojų. JAV jie įtvirtino ne tik savo žodžius kindergarten, delicatessen, frankfurters, hamburgers (iš Hamburgo), Cristmas tree (Kalėdų medis), bet ir vokišką alų, pasižymėjo kaip puikūs tiltų statytojai, automobilių, karo pramonės specialistai, šokolado barų steigėjai. Tai tik keli pavyzdžiai, kaip vokiečių tradicija tapo Amerikos tradicija. Mažai nuo vokiečių atsilieka imigrantai iš Italijos, kurių nuo XIX a. pab. iki šių dienų JAV priskaičiuojama per 20 milijonų. Išskirtinė ir puikiai JAV įsitvirtinusi žydų bendruomenė. Jos specifika ta, kad jie atvyko ne iš vienos šalies. Manoma, kad pirmieji žydai atvyko iš Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos. Vien 1945 m. JAV žydais save įvardijo 7 mln. žmonių. Keli milijonai žydų įsiliejo į JAV gyventojų skaičių, emigravę iš Rusijos, Lenkijos ir kitų Rytų Europos valstybių per du paskutiniuosius XIX a. dešimtmečius ir du paskutiniuosius XX a. dešimtmečius (ypač iš buvusios Sovietų Sąjungos). XX a. gale apie trečdalį Europos žydų atvyko į JAV, atveždami ne vienos šalies Izraelio, bet įvairių šalių kultūrą, intelektą, meno ir mokslo potencialą, t. y. tuos intelekto komponentus, kurių ypač trūko pirmiesiems emigrantams iš Lietuvos. Atskirai reiktų paminėti didžiulę airių bendruomenę JAV, nes jos atsiradimo ištakos, priežastys daugeliu atvejų yra panašios į lietuvių išeivių. Airius ir lietuvius JAV XIX a. pab. XX a. pr. siejo viena bendrybė į Ameriką jie išvyko būdami žemiausio ekonominio ir finansinio statuso, todėl dažnai, kabinantis į gyvenimą užjūryje, jų keliai susikirsdavo ne geriausiose situacijose. Tiesa, airiai į Ameriką emigruoti pradėjo daug anksčiau ir gausiau. Pirmieji airiai Amerikoje bandė įsitvirtinti 1820 m., o masiškai ten kėlėsi m. Masišką jų emigraciją iš savo šalies į Angliją ir JAV lėmė m. didysis nederlius, badmetis (istorikai net mini terminą Irish Famine). Airiai buvo viena pagrindinių tautų, iš kurių susiformavo dabartinė amerikiečių nacija m. Airijos salos gyventojų sumažėjo daugiau kaip du kartus (nuo 8,2 iki 4,0 mln.). Tik apie 1970 m. pirmąkart daugiau airių imigravo negu emigravo iš šalies 8. JAV šiuo metu gyvena apie 16 mln. airių kilmės amerikiečių, kurie sudaro apie 8 proc. šalies gyventojų. Išeiviai iš Airijos JAV XIX a. pab. XX a. pr. dirbo pačius sunkiausius, nešvarius, aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius bei pavojingus darbus. Galbūt dėl šių priežasčių tarp airių įsigalėjo smurtas, potraukis į alkoholizmą, įsivėlimas į kriminalinius įvykius. Tarp emigrantų skrajojo frazė: airiai nepripažįsta stabdžių. Ne kartą su airių charakteriu, engimu susidurdavo lietuvių išeiviai. Pittstono lietuvių istorijoje radau tokius lietuvių, dirbusių Pensilvanijos anglies kasyklose, pasakojimus: Dar ir šiandien seneliai su ašaromis prisimena anas pirmų metų išeivijos dienas, kai airiai skaldydavo akmenimis jų galvas arba su didžiausia panieka stumdydavo vienas nuo kito, iki pagalios vargšas lietuvis nuvirsdavo kur gatvėn, o airiukai iš to turėdavo didelio juoko. Policija dažniausiai tokiuose įvykiuose užmerkdavo akis, nes ir patys policistai garsiai kvatodavo, kad iš poliandierių krečia negailestingus pokštus... Kita citata: Vietiniai gyventojai, ypač airiai, į ateivius žiūrėjo kaip į kokius laukinius žmones... Airių ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės gatvėse į praeivius akmenimis mėtydavo; neapkęsdavo, didžiausioj paniekoj laikydavo. Tokie pasakojimai liudija, kokia sunki buvo pirmųjų lietuvių išeivių dalia, kaip sunku buvo svetimame krašte nemokant anglų kalbos. Šiuo metu JAV gyvena beveik 300 mln. gyventojų, iš kurių 30 mln. 10 proc. sudaro imigrantai. JAV Imigracijos ir Natūralizacijos tarnybos duomenimis, imigracija iš Europos buvo didesnė iki XX a. septintojo dešimtmečio: m. imigracija iš Europos sudarė 60 proc., m. 54 proc., m. jau tik 34 proc. 9 Nuo septintojo XX a. dešimtmečio imigraciją iš Europos smarkiai pranoksta imigrantų antplūdis iš kitų valstybių: Meksikos, Afrikos, Indijos, Kinijos, Filipinų. Lietuvių emigracijos į JAV raidos bruožai Lietuvių emigracija į JAV sudėtingas procesas, apimantis ekonominius, politinius (dažnai jie tiesiogiai susiję) įvykius, gyvenimo būdą, kalbą. Nėra vieningo termino, įvardijančio lietuvių išeivių grupes JAV. Tradiciškai tos lietuvių grupės, susispietusios Čikagoje, Niujorke, Pitsburge, Klyvlende, Detroite, Omahoje, Bostone ir kt., vadinamos lietuvių kolonijomis, salomis, didžiaisiais lietuvių telkiniais, lietuvių diaspora,

3 emigracijos bangomis. Nėra ir oficialiai lietuvių istorikų ar užsienio lietuvių reikalais besirūpinančių institucijų patvirtintų lietuvių išeivių į JAV vienos periodizacijos. Šiuo metu dažniausiai išeiviai į JAV skirstomi į 3 pagrindinius etapus, vadinamąsias bangas. 1. Pirmoji metai grynoriai, iš angl. k. green-horn ateivis, naujokas, žaliūkas, nepatyrėlis, pradininkas išeiviai iš Lietuvos dėl ekonominių sumetimų. 2. Antroji dypukai, iš angl. k. displaced persons išvietintieji asmenys išeiviai, pasitraukę nuo sovietinės okupacijos, kurių po Antrojo pasaulinio karo iš DP stovyklų Vokietijoje vien į Čikagą 1948 m. atvyko per Daugelis šios bangos atstovų buvo išsilavinę žmonės, inteligentai, pasirinkę JAV, o ne Sibirą. 3. Trečioji vadinamieji tarybukai periodas nuo 1988 m., kada prasivėrė geležinė uždanga iki šiol. Paskutinioji banga, kurios statistika svyruoja nuo 10 iki 20 tūkstančių asmenų ir dėl kurios pasitraukimo motyvų tarybukai dažnai susilaukia dypukų priekaištų, išvyko daugiausia irgi dėl ekonominių sumetimų, nepriteklių, prarasto darbo, pajamų šaltinio, nesaugumo ir nestabilios valstybės padėties. Istorijos šaltiniuose (A. Miluko, K. Gineičio, K. V. Račkausko, L. Truskos, A. Eidinto) pateikiama ir detalesnė emigracijos į JAV periodizacija. L. Truska drąsiame sovietmečiu (1961 m.) parašytame straipsnyje Emigracija iš Lietuvos metais 10 pastarąjį laikotarpį, kurio metu iš Lietuvos į užsienį ir Rusijos imperijos miestus išsikėlė apie 25 proc. Lietuvos gyventojų, skirsto į du periodus. Emigracija vyko dėl šių priežasčių: silpna Lietuvos pramonė nepajėgė aprūpinti darbu bežemių ir mažažemių valstiečių, patekusių į miestus. Tam įtakos turėjo ir baudžiavos panaikinimas Lietuvoje 1863 m., padidinęs valstiečių diferenciaciją. L. Truskos duomenimis, m. bežemių valstiečių skaičius Kauno gubernijoje padidėjo nuo iki , Vilniaus gubernijoje nuo iki , Suvalkų gubernijoje nuo iki Emigracijai iš Lietuvos stimulą davė krizė Lietuvos kaime: m. nederlius, badmetis, valstiečiai masiškai išpardavinėjo turtą ir traukė laimės ieškoti svetur. V. Truska išskiria tokius emigracijos periodus: 1 periodas metai. Pirmieji lietuvių išeiviai dirbo Pensilvanijos akmens anglies šachtose m. Šamokino (Shamokin) angliakasių miestelyje gyveno 50 lietuvių, m. Danvile dirbo 200 lietuvių. 2 periodas metai kapitalizmo vystymosi Lietuvos ūkyje metai. Masinę emigraciją ne tik į JAV, bet ir į Angliją, Kanadą, Rusijos imperijos miestus skatino didžiulis kaimo nuosmukis. Žymaus išeivių istorijos tyrinėtojo K. V. Račkausko (1915) duomenimis, pateiktais veikale Amerika 12, metais į JAV imigravo lietuviai. Tikslesni duomenys apie lietuvių išeivių skaičių užrašyti tik nuo 1899 metų, kai JAV Ateivybės biuras lietuvius išskyrė kaip atskiros tautos išeivius: Pirmiau visi ateiviai iš Rusijos viešpatystės buvo užrašomi rusais ar lenkais (K. V. Račkauskas). Statistika rodo, kad į JAV užsidirbti, išmokėti Lietuvoje paliktas skolas traukdavo daugiau vyrų nei moterų ( vyrai ir moterys iš minėtų imigrantų). Kad dauguma imigrantų buvo vyrai, lėmė karinės prievolės į carinę kariuomenę vengimas. Apie 90 proc. imigrantų lietuvių buvo jauni, darbingo amžiaus (14 45 m.), į JAV nebuvo įleidžiami ligoniai, vyresni kaip 60 metų imigrantai. JAV ateivybės inspektoriai kruopščiai fiksuodavo, ar atvykę imigrantai turėjo nors truputį pinigų prasimaitinti. Statistika rodo, kad m. iš Lietuvos imigrantai į JAV atsivežė apie 13 milijonų dolerių. JAV įstaigose užrašyta ir kas apmokėjo lietuvių imigrantų kelionės išlaidas nuo 1908 metų metais iš atvykusiųjų lietuvių apsimokėjo patys, giminės ir 817 sumokėjo svetimi asmenys. Nors dauguma emigravusiųjų į JAV iš Lietuvos būdavo bežemiai, valstiečiai, skolininkai, smulkūs amatininkai, bet K. V. Račkauskas pažymi, kad iš ketvirčio milijono imigrantų metais į Ameriką atvyko ir 250 įvairių profesionalų : 5 advokatai, 21 aktorius, 10 architektų, 6 daktarai, 12 elektrotechnikų, 18 inžinierių, 37 kunigai, 18 literatų, 37 mokytojai, 61 muzikantas, 4 redaktoriai, 8 skulptoriai ir teplioriai atvykusiųjų buvo analfabetai, o mokėję tik skaityti, o rašto nepažinę. Išeivijos lietuvių istorijos JAV raidą tyrinėjęs Alfonsas Eidintas , m. darbuose išskiria kiek kitokius lietuvių išeivių emigracijos periodus. Pirmasis emigracijos periodas, A. Eidinto teigimu, metai. Emigracijos priežastis ekonominių ir politinių aplinkybių visuma: nuskurdęs žemės ūkis kaime, tautinis išsivadavimo judėjimas, m. revoliuciniai įvykiai, carizmo represijos. Politiniu motyvu laikytinas Lietuvos jaunimo nenoras ar vengimas atlikti karinę prievolę carinės Rusijos armijoje. Eidinto duomenimis, metais vien Suvalkų gubernijoje į karinę tarnybą neatvyko 1371 šaukiamasis. 15 Vieni savo kūną gadina, kiti bėga į JAV, kad nepakliūtų į kariuomenę Rusijos. Labai uja, žiauriai elgiasi, blogas valgis, apranga, ilgos kelionės, 4 5 metus kareivį lydi keiksmai, ir daugelis praranda sveikatą, rašoma Vienybėje lietuvninkų 1894 m. (VL, 1894 m. birželio 27, Nr. 26). Kad to meto lietuvių kelionių į JAV tikslas buvo užsidirbti, sumokėti skolas, atgauti praskolintą ūkį, liudija Eidinto pateiktas faktas, kad, JAV statistikos duomenimis, m. užfiksuota net 23,5 tūkst. lietuvių, kurie imigravo į JAV jau antrąjį kartą 16.

4 Nors masinė emigracija iš Lietuvos į JAV prasidėjo 1868 metais, istorijos šaltiniuose jau daug anksčiau minimos pirmųjų lietuvių, pasiekusių JAV, pavardės. Tradiciškai pirmuoju lietuviu ar bent žmogumi, susijusiu su Lietuva (kartais jis vadintas lenku), laikytinas Aleksandras Karolis Kuršius (Cursius), į JAV atplaukęs 1659 metais. A. K. Kuršius buvo universali asmenybė: gydytojas, mokytojas, gamtininkas, mokslininkas. JAV Nepriklausomybės karų istorijoje užfiksuota Jozeph Berzaitis pavardė, nes 1805 m. Ona Berzaitis reikalavo suteikti jai pašalpą po vyro žūties dėl Amerikos laisvės (žr. Eidintas, ten pat, p. 11). Tarp pirmųjų atvykėlių į JAV iš Lietuvos taip pat minimos Petro Svotelio (1853 m.), Petro Chmieliausko (1865 m.), Andriaus Strupinsko (1866 m.) pavardės. Pirmosios varginančios kelionės į JAV vyko burlaiviais, o nuo 1873 m. garlaiviais. Pagrindiniai keliai ėjo per Jurbarką, Bajorus, Tilžę, Kretingą, Liepoją, Vokietijos uostus (dažniausiai Hamburgo). Antrasis Eidinto fiksuojamas išeivystės periodas metai. Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę, tikėtasi masiško prasigyvenusių ir JAV sustiprėjusių lietuvių grįžimo į Lietuvą. Paradoksalu, bet dėl politinių rietenų, skirtingų pažiūrų į verslą, ekonomiką, siauros neūkiškos rinkos konkurencijos, požiūrio į sugrįžėlius pastarieji ne įsitvirtino Lietuvoje, o pradėjo grįžti į JAV arba jų įmonės Lietuvoje bankrutavo. Vien 1921 m. Lietuvoje lankėsi per 16 tūkstančių JAV lietuvių, kurie palikdavo nemažai valiutos. Lietuvos pašto dokumentai liudija, kad 1926 m. iš JAV gauta 28,9 mln. litų, 1927 m. 26,2 mln., 1928 m. 26 mln. litų perlaidų. Akivaizdu, kad tokia finansinė injekcija stiprino jaunos Lietuvos valstybės finansinę struktūrą, aktyvino prekybą, pramonę. Deja, emigracija iš Lietuvos tęsėsi m. išvyko asmenys: 1920 m. 3514, 1921 m. 4185, 1922 m , 1923 m emigrantai m. po gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje į valdžią atėję tautininkai, vadovaudamiesi savo skelbiama tautos vienybės idėja, rodė didelį dėmesį emigracijos problemoms. Deja, emigracija nesibaigė. Tam, be abejo, didelę įtaką turėjo nestabili ir silpna ekonomika, visoje Europoje vyravo tendencija tuo metu emigruoti iš žemės ūkio valstybių m. iš Lietuvos į JAV emigravo asmenys. Lietuvos valdžia, siekdama pristabdyti emigraciją, 1929 m. spalio 21 d. paskelbė naują Emigracijos įstatymą, kuris rūpinosi emigracijos priežiūra ir kontrole, transporto tikrinimu, ligonių grąžinimu į Lietuvą. Iki tol veikė 1922 m. liepos 18 d. Išeivybės įstatymas, kuris rūpinosi emigracijos tvarka, reguliavo emigracijos biurų veiklą. Valdžia į tuos reikalus nesikišdavo. Eidintas išskiria trečiąjį emigracijos į JAV periodą Lietuvoje metais. Tai politinės emigracijos periodas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. lietuviai pabėgėliai, vengdami atsidurti sovietinėje zonoje, traukėsi į Vakarus Vokietiją, Austriją. Čia kūrėsi DP (perkeltųjų asmenų) stovyklos. Manoma, kad 1946 m. Vakarų Vokietijoje amerikiečių zonoje buvo įsikūrę per , britų zonoje per , prancūzų zonoje apie 3000 lietuvių pabėgėlių. Išskirtinis šio pabėgėlių kontingento bruožas dauguma jų buvo išsilavinę žmonės, tarp jų: 227 kunigai, 400 inžinierių, 300 gydytojų, 350 teisininkų. Okupacinis sovietinis režimas rūpinosi, kad po karo į Lietuvą būtų grąžinti pabėgėliai iš Lietuvos, atsidūrę Vakarų Europos stovyklose. Sovietinė valdžia, naudodamasi pergalės kare titulu, darė spaudimą savo sąjungininkams, todėl reali grėsmė būti sugrąžintiems egzistavo. Vengdami tokios pražūtingos dalios, lietuviai gelbėjosi ir pavieniui: keisdavo pavardę, slėpdavo savo kilmės šalį, įsiregistruodavo į svetimšalių legionus, o pakliūti į JAV nebuvo galima taip lengvai, kaip daugeliui atrodo iš šiandienos pozicijų. Padėtis pagerėjo 1948 m., kai JAV kongrese buvo priimtas naujas imigrantų įstatymas Public Law 774, arba Displaced Persons Act of 1948, kurį pasirašė prezidentas H. S. Trumenas. Manoma, kad pagal šio įstatymo nuostatus su gyvenamojo ploto, darbo garantijomis į JAV iki 1953 m. atvyko apie atvykėlių iš Lietuvos. Kad JAV vyriausybė pasirašytų šį aktą, ypač rūpinosi ALT (Amerikos lietuvių taryba), kuri m. dėjo dideles pastangas, kad lietuviai iš DP stovyklų būtų priimti JAV. Ypač daug prisidėjo L. Šimučio, P. Grigaičio, K. Jurgėlos, pasiuntinio P. Žadeikio, konsulo P. Daužvardžio darbas su JAV pareigūnais. ALT veikla buvo tarpininkė tarp DP ir JAV valdžios institucijų, kurios m. rodė nenorą įsileisti DP į JAV ir netgi aktyviau bendradarbiavo su rusais dėl repatriacijos į komunistų okupuotus kraštus. Apgaulės būdu rusai siūlė geras grįžimo į Lietuvą sąlygas, bet, Juozo Skiriaus duomenimis 18, iki 1950 m. gegužės 31 d. iš Vakarų Europos į Lietuvą repatrijavo 949 lietuviai. Pabėgėlių ir tremtinių likimas priklausė nuo Lietuvos ateities. ALT vadovybei, kuri tiesiogiai norėjo išgirsti JAV požiūrį į Lietuvos ateitį, 1946 m. spalio 29 d. net pavyko gauti audienciją pas prezidentą Harry S. Trumeną. Jos metu įsitikinta, jog JAV nedrįsta atvirai pripažinti, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. H. S. Trumenas pažadėjo lietuvių delegacijai pagreitinti ir papildyti imigracijos įstatymą. Pirmasis laivas General Black su lietuviais iš DP stovyklų Europoje į Niujorką atvyko 1948 m. spalio 30 d. Lietuvių problemomis, sutikimu, įsikūrimu rūpinosi įvairios institucijos: BALF (Bendras Amerikos lietuvių fondas United Lithuanian Relief Fund of America), DP (Displaced Persons) komisija, Church World Service, International Rescue Committee ir kt. tarptautinės organizacijos.

5 Šiuo laikotarpiu atvykę lietuviai papildė tautiečių didžiuosius telkinius Čikagoje, Niujorke, Bostone, Klyvlende, Worčesteryje, Baltimorėje. Jų veiklą vėliau JAV koordinavo 1955 m. ALT o įkūrėjo prelato Jono Balkūno suburta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Jonas Balkūnas ( ) metais, eidamas JAV LB pirmininko pareigas, parengė LB statutą, įstatus, buvo pirmosios jos tarybos narys, vienas iš BALF o direktorių nuo pat jo įsikūrimo, metais buvo Tautos fondo valdybos pirmininkas, vienas iš Baltijos tautų išeivijos informacinės tarybos Jungtinėse Tautose (BATUN) steigėjų 19. Kiek lietuvių gyvena JAV XXI a. pradžioje? Tai klausimas, sukeliantis plačius ir kontroversiškus komentarus. Retorinis klausimo aspektas išlieka dėl tokių priežasčių: 1. Iki 1899 m. JAV atsidūrę lietuviai buvo užrašomi kaip lenkai arba rusai, nes Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. JAV lietuvių laikraščiuose būdavo akcentuojama, kad dėl menko pirmųjų lietuvių JAV išsilavinimo tokie imigrantai paklausti atsakydavo esą katalikai iš Polsčios, taip jie buvo užrašomi kaip lenkai. Būdavo ir tokių atvejų, kad pagal tikybą jie užsirašydavo esą lenkai, o pagal valstybę rusai. 2. Reikalai pasitaisė, kai 1899 m. JAV imigracijos statistikoje lietuviai buvo įrašyti kaip atskira tautybė. Tokie įrašai fiksuojami statistikos žinynuose Annual Report of the Commissioner General of Immigration for the Fiscal Year emted June 30, , Washington, DC, Deja, ir čia kyla neaiškumų, nes dažnai įrašas Lietuva nebuvo tapatus lietuvių tautybei, nes į JAV emigravo daug Lietuvos lenkų, žydų, rusų. 3. Visais laikais į oficialią statistiką nepatekdavo nelegalai, daug imigrantų JAV slėpė savo pavardę, šalį, iš kurios atvyko, nes pabėgo vengdami pakliūti į kariuomenę, todėl jie bijojo būti įvardyti kaip dezertyrai. Daug objektyvesni duomenys apie lietuvių skaičių JAV atsispindi 1960 ir 1970 metų JAV gyventojų surašymo suvestinėse (US Census), kuriose galima rasti tikslesnių duomenų apie lietuvių kilmės gyventojų skaičių JAV. Savo lietuvių kilmę nurodė: 1940 JAV gyveno lietuviai (iš jų JAV gimę , Lietuvoje gimę ), 1950 m lietuvių (JAV gimę , Lietuvoje gimę ); 1960 m lietuvių (JAV gimę , Lietuvoje gimę ), 1970 m lietuviai (JAV gimę , Lietuvoje gimę ). Akivaizdu, kad nuo 1940 m. iki 1960 m. lietuvių skaičius JAV augo, bet 1970 m. jis gerokai sumažėjo ypač Lietuvoje gimusių ir į JAV atvykusiųjų. US Census duomenimis, 1960 m. lietuviai sudarė apie 1,2 proc. kitų tautybių, o 1970 m. apie 1,0 proc m. JAV lietuviai pagal gyvenamąją vietą pasiskirstė taip: 89 proc. miestuose, 11 proc. kaimuose ar ūkiuose. Lietuvių daugiausia gyveno šiose valstijose: Ilinojus Pensilvanija Niujorkas Masačiusetsas Naujasis Džersis Kalifornija 1970 m m Mažiausiai lietuvių 1970 m. gyveno Jutoje 112, Šiaurės Dakotoje 117, Aliaskoje 169, Havajuose 207. Dėl mažos imigracijos iš Lietuvos senųjų gyventojų mirtingumo lietuvių skaičius nuo 1940 m. iki 1960 m. buvo sumažėjęs. Tiesa, nėra vieningos nuomonės dėl lietuvių kilmės amerikiečių skaičiaus. JAV lietuvių spaudoje ( Drauge ir kt.) teigiama, kad 1974 m. JAV gyveno apie lietuvių kilmės gyventojų, iš kurių yra gimę JAV, o atvykę iš Lietuvos. Vėliau lietuvių kilmės amerikiečių skaičius vėl augo. Teigiama, kad 1980 m. JAV gyveno lietuviai ir lietuvių kilmės asmenys (15 proc. Ilinojaus, 14 proc. Pensilvanijos valstijose). Spėjama, kad m. į JAV atvyko apie lietuvių, vadinamųjų tarybukų, arba trečiosios bangos išeivių. Manoma, kad 2003 m. JAV lietuvių skaičius išsaugo iki , iš jų apie įsikūrę Čikagoje 21,22. Lituanistinių mokyklų JAV ištakos Lituanistinės mokyklos JAV garantas, kad lietuvių išeivių vaikai nors minimaliai išsaugos savo tėvų, senelių ar prosenelių kalbą. Lituanistinių mokyklų istorija rodo, kad pačios populiariausios ir ilgiausiai išsilaikančios mokyklos išeivijoje buvo ir yra savaitgalio pamokos šeštadieninėse arba sekmadieninėse mokyklose. Jose mokiniai ne tik mokomi lietuviškai skaityti ir rašyti, bet ir supažindinami su Lietuvos istorija, etnografija, tautosaka, šokiais ir dainomis. Taigi lituanistinis švietimas JAV apima ne tik lietuvių kalbą ir literatūrą (taip yra Lietuvoje), bet yra suvokiamas plačiau kaip lietuviško identiteto ir lietuvybės puoselėjimo, saugojimo erdvė. Savaitgalio pamokos lituanistinėse mokykloje tai lietuviukų valios, užsispyrimo grūdinimas ir ugdymas, nes tuo metu, kai jiems vyksta pamokos, amerikiečių vaikai ilsisi, žaidžia krepšinį ar golfą, šlamščia

6 kukurūzų spragėsius. Jau minėta, kad XIX a. antrojoje pusėje XX a. pradžioje daugelis imigrantų iš Lietuvos buvo beraščiai, neturtingi, nemokantys skaityti asmenys. Tik m., A. Miluko teigimu 23, į JAV atvyko 37 mokytojai. Nedidelės lietuvių grupelės mokslų ragavo amerikiečių kolegijose, seminarijose ar universitetuose (Šv. Kirilo ir Metodijaus seminarijoje, Šv. Marijos kolegijoje, Detroite, Valparaiso, Niagaros universitetuose). Juose buvo dėstomi lituanistiniai kursai m. Moksleivyje (Nr. 7) rašoma: Tris kartus per savaitę lanko susirinkimus, kuriuose esti lietuvių kalbos, rašybos ir istorijos pamokos ir programėliai. Dabar tik pradžia, ateity veiksime daugiau. Niagara Falls universitetas yra vienas iš žymesniųjų ir gerųjų Amerikos universitetų. Fakultetas prielankus lietuviams. XIX a. pab. XX a. pr. inteligentų luomui atstovavę kunigai bei vienuolės buvo labai sulenkėję. Mokytojomis mokyklose, kur bandė mokytis lietuvių vaikai, dirbo tik lenkės, kurios ne tik nemokėjo ar pamiršo lietuvių kalbą, bet ir jos nepakentė. Tokios tyčerkos (mokytojos), pasak A. Margerio, šypsojosi lietuviškais bruožais veide, bet angliška kalba širdyje m. Bridžporte buvo įsteigta pirmoji lietuviška Šv. Jurgio parapija. Pradėta galvoti apie savo parapinių mokyklų steigimą, kurios iš pradžių buvo tik kampininkės, tik našlaitės, ir jos baisiai daug iškentėjo neapykantos, paniekos ir akiplėšiškumo nuo šaltų, piktų ir bjaurių pamočių bei patėvių vienuolių mokytojų lenkų ir ligi kaulo smegenų sulenkėjusių klebonų, kuriuos stačiai už nosies vedžiojo iš pradžių tik lenkizmo dvasia, o paskui jau ir amerikonizmo 25. Dabartinių lituanistinių mokyklų JAV pirmtake laikytina 1888 m. Mahanoy City kunigo P. Abromaičio įsteigta parapinė mokykla. Eidinto duomenimis, XX a. pradžioje 41 parapijose veikė 25 mokyklos 26. Išeivijos istorikai mini ir XX a. pr. Čikagoje gyvavusią Aušros mokyklą, išaugusią iš Ratelio knygynėlioskaityklos. Kad ji gyvuotų, daug prisidėjo Vinco Mišeikos, kilusio iš Šiaulių apskrities, entuziazmas: Ir prasidėjo Aušros mokykla 33 gatvėje, tarp Halsted ir Morgan gatvių, kur laikėsi Ratelio knygynas ir skaitykla, kur ėjo savaitraštis Lietuva, kur buvo Šv. Jurgio parapija ir kur kilo garsioji kun. Kriaučiūno byla su bedieviais Olšausku ir Šernu 27. Aušros mokykloje buvo mokoma anglų ir lietuvių kalbų, aritmetikos m. Amerikos lietuvių mokyklą įsteigė Juozas Olekas. Tai bene ilgiausiai JAV išsilaikiusi lietuvių privati mokykla. Oleko mokymo metodika buvo paprasta mokiniams lengviau išmokti anglų k. gramatiką, jeigu jie moka lietuvių k. gramatiką. Lietuvių k. gramatiką jis mokė iš J. Damijonaičio darbų. Šv. Juozapo parapijos senoji mokykla ir svetainė. Waterbury, Conn. J. A. Kubiliaus nuotrauka. Iš Žiemgalos leidyklos rinkinių (Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus fondai, toliau NČDM, Ta-457) 1911 m. Čikagoje, Halsted ir Aštuonioliktos gatvės apylinkėje, lietuvių ir anglų kalbos mokyklėlę įsteigė K. Šeštokas, joje iš pradžių mokėsi 30 lietuvių. Šios mokyklos klausytojas Juozas Klimas rašė, kad Šeštoko mokykloje Lalis mokė gramatiką ir sintaksę, o Jurgelionis mokė, kaip rašyti korespondencijas, straipsnius, poemas ir t. t. Aš lankiau abi klesi 28.

7 Čikagoje žinomos ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusios ir ilgai išsilaikiusios Leveckio mokykla Bridžporte, Aušros Vartų parapinė mokykla. Šiandien populiarus ir pasaulyje paplitęs yra neakivaizdinis mokymas ir nuotolinis mokymas (angl. distance learning). Tokios mokymo formos mokslo per korespondenciją (laiškais) užuomazgos sietinos su 1913 m. Čikagoje įsteigta lietuvių korespondencine mokykla, kurią įkūrė ir sumanė Antanas Karalius ir Petras Galskis. Karalius skatino mokyti paprastos, visiems suprantamos lietuvių kalbos: reikia rašyti taip, kaip kalbi, vadinasi, kaip Lietuvos kaime būdamas šnekėjai 29. Nuotolinio mokymo formą propagavo ir naują impulsą davė Algirdas Margeris, m. studijavęs humanitarinius mokslus Valparaiso universitete, vėliau Lojolos universitete Čikagoje metais jis dėstė lietuvių korespondencinės mokyklos savišvietos kursuose 30. Besimokančiuosius Margeris patraukdavo patraukliais šūkiais: Tik tie laimingi, kurie mokyti. Žodis negalima yra tik kvailių žodyne. Nesimokyt vadinasi, pasilikt vergu amžinai. Niekada nesakykite, kad jau per seni mokytis, nes senatvę jaučia tik tie, kurie nieko neveikia. Aš mokysiuos ir pasiruošiu, kad sutikčiau didelę progą didėti 31. Be Čikagos, JAV lietuvių kalbos mokyklos steigėsi ir kituose lietuvių išeivių telkiniuose: Worčesteryje, Baltimorėje, Niujorke. Pirmoji lietuviška mokykla Worčesteryje įkurta 1898 m. Pėžos (vardas nežinomas) rūpesčiu. Joje buvo mokoma ne tik skaityti, rašyti, bet ir dainuoti. Antra mokykla ten pat buvo įkurta tik 1914 m. Joje mokytojavo A. Busas, J. Naudžius m. JAV veikė 27 mokyklos, nors lietuvių parapijų buvo 102. Kad lietuviškų mokyklų nedaugėjo, lėmė ir 1929 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė, nes tėvai neturėjo lėšų vaikams leisti mokytis m. iš 88 lietuvių parapijų JAV veikė 39 mokyklos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV veikė 34 mokyklos, jose dirbo apie 450 mokytojų ir mokėsi 14 tūkst. moksleivių. Tuo metu krito į akis lietuvių, atvykusių į JAV XIX a. pab., senėjimo procesas, jų atžalas veikė amerikietiška anglakalbė aplinka, kuri neskatino jų mokytis tėvų kalbos. Daugėjo mišrių šeimų. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio net pamokslai vis dažniau buvo sakomi anglų kalba, taigi, jeigu anksčiau vyravo lenkiška lietuvių aplinka, tai nuo 1930 m. ėmė įsigalėti amerikonizmas: Abudu lietuvių kalbai ir bendrai lituanistikai ne draugai. Ir, kaip jau žinome, lenkizmui davė pagrindą ir jėgų sulenkėję lietuviai kunigai, o amerikonizmui ir senieji kunigai, ir pirmieji čiabuviai kunigai, ir tokie jau parapiečiai 32. Čikagos aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokiniai ir mokytojai m. Centre A. Rugytė ir J. Masilionis. V. Noreikos nuotrauka. Iš autoriaus rinkinio Tuo metu JAV ne tik negausėjo lietuviškų mokyklų, bet užsidarinėjo ir įvairios lietuvių organizacijos, vien 1938 m. Čikagoje nutraukė veiklą apie 40 organizacijų, draugijų. Visai kitaip pakrypo lietuvių išeivių edukacinė situacija po Antrojo pasaulinio karo, kai iš DP stovyklų

8 1948 m. į JAV atvyko vadinamieji dypukai, sudarę prieškario Lietuvos šviesuolių žiedą: kunigai, inžinieriai, gydytojai, mokytojai. Akcentuotina, kad iki persikėlimo į JAV (net karo metais!) apie 2000 lietuvių jaunuolių m. studijavo Vakarų Europos universitetuose, keturios dešimtys gabiausiųjų apgynė disertacijas. Ne visi jie atsidūrė JAV, į kurią per pirmąją kėlimosi bangą persikėlė per lietuvių tremtinių (tremtiniais save vadino visi politiniai pabėgėliai iš Lietuvos). Daug lietuvių tremtinių po karo išvyko į Kanadą (15 000), Australiją (10 000), Venesuelą (2000), Belgiją (500), Angliją (5000), Italiją (160), Švediją (250), Prancūziją (550), Braziliją (700), Argentiną (800), Kolumbiją (550), per 7500 lietuvių liko Vokietijoje 33. Kadangi DP stovyklose Europoje tarp įsikūrusiųjų su tėvais gyveno apie 25 procentai vaikų, jose didelis dėmesys buvo skiriamas švietimui. Lietuvių stovyklose Vokietijoje buvo įkurtas 41 lietuviškas vaikų darželis (2134 vaikai), 112 pradinių mokyklų (4087 moksleiviai), 14 progimnazijų (502 mokiniai), 20 gimnazijų (2442 gimnazistai), viena specialioji mokykla. Šiose švietimo įstaigose dirbo per tūkstantį pedagogų, tarp kurių buvo 300 pradinių klasių mokytojų, apie 100 vaikų darželių auklėtojų 34. Daugelis iš jų po palankių JAV vyriausybės priimtų sprendimų metais atsidūrė JAV. Nors juos veikė angliakalbė aplinka, bet aukštas naujųjų imigrantų mentalitetas, universitetinis išsilavinimas garantavo, kad nepasikartos XIX a. pab. situacija, kada, pasak J. Žiliaus, būdavo taip: Trečioj dienoj po atėjimo į Ameriką lietuvis ir lietuvė vietoj taip jau taria anglišką yes, vietoj ne no, o vietoj sudiev goodbay 35. Vienas svarbiausių lietuviškos tapatybės išsaugojimo išeivijoje veiksnys kalbos išlaikymas. Kad lietuvių kalba netaptų bendravimo su seneliais kalba, virtuvės kalba, buvo reikalinga lietuviška mokykla. Tokiomis lietuviškomis salelėmis tapo lituanistinės šeštadieninės mokyklos, ateitininkų ir skautų vasaros stovyklos ( Neringa, Dainava ir kt.). Didelę reikšmę lietuvybei išsaugoti JAV turėjo 1949 m. paskelbta Lietuvių chartija ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) steigimo idėja. Pagrindinis tikslas išsaugoti išeivijoje lietuvybę, sutelkti po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. PLB pagrindas lietuvybė, kuri neturi būti siejama su partijomis, religija. Didelį vaidmenį išsaugant lietuvybę JAV po Antrojo pasaulinio karo atliko tėvai jėzuitai, kurie jaunimo švietimui ir veiklai remti Čikagoje pastatė Jaunimo centrą. Centre greitai įsikūrė Čikagos aukštesnioji lituanistinė mokykla (ČALM), Lituanistikos institutas. Čikagos priemiestyje Lemonte įsteigtas Pasaulio lietuvių centras, kuriame šiuo metu veikia lituanistinė Maironio mokykla ir Lietuvių fondo būstinė. Lietuvių fondas buvos įsteigtas 1962 m. Jo milijoninis pelnas, gaunamas iš aukų, procentų, skiriamas lietuvybės išsaugojimo reikalams: mokslui, menui, kultūrai, švietimui, jaunimui remti m. teko dalyvauti Lemonte vykusiame Lietuvių fondo renginyje, kuriame informuota apie 2002 m. pelno paskirstymą: dolerių tais metais skirta švietimui paremti: lituanistinėms mokykloms , vadovėliams , studijų savaitei Dainavoje 5000, lituanistinėms mokykloms Seinuose, Punske, Maskvoje, Estijoje, Karaliaučiuje ir kt doleriai, doleriai buvo skirti studentų stipendijoms Lietuvoje ir JAV. Šie skaičiai kalba apie didžiulį JAV pokario išeivių lietuvių dėmesį lietuvybės išsaugojimo reikalams. Jau minėta, kad lituanistinis švietimas tarp JAV lietuvių suaktyvėjo apie 1949 metus, kai atvykėliai iš Vakarų Europos stovyklų lietuvių parapijose pradėjo kurti šeštadieninių lituanistinių mokyklų tinklą. Pvz., Čikagos Cicero mokyklą 1949 m. lankė 30 mokinių, o 1959 m. jau mokslo metais JAV lituanistinių mokyklų skaičius išaugo iki 40. Jose mokėsi 2396 mokiniai 36. Didžiulį vaidmenį atliko iš DP stovyklų į JAV atvykęs pedagogas Juozas Masilionis, į kurį 1949 m. kreipėsi Lietuvių tremtinių draugija, kad šis organizuotų lituanistinio švietimo darbus Čikagoje. Buvo susirūpinta ne tik lituanistinių mokyklų veikla, bet ir mokytojų šioms mokykloms rengimu. Kaip rašė Aleksandras Dundulis: yra reikalingas sistemingas nuolatinis jaunesniosios kartos aukštesnis lituanistinis švietimas, tad netenka pasitenkinti pradinėmis ir aukštesniosiomis lituanistinėmis mokyklomis. Susidarė asmenų būrelis, kuris pradėjo nagrinėti, svarstyti, aptarinėti įvairias aukštesnio lituanistinio švietimo galimybes. Šios minties pradininkai buvo a. a. Ona Krikščiūnienė, prof. dr. P. Jonikas, a. a. Domas Velička m. rugsėjo 12 d. Čikagoje prie Aukštesniosios lituanistinės mokyklos buvo įsteigti Aukštieji pedagoginiai lituanistikos kursai (APLK), kuriuose studijas pradėjo pirmieji 11 klausytojų. Šių kursų vedėju tapo prof. dr. Albinas Liaugminas, jo pavaduotoju Domas Velička, sekretoriumi Aleksandras Dundulis. Tarp pirmųjų lektorių buvo prof. P. Jonikas, prof. Vanda Sruogienė, Vincentas Liulevičius, Juozas Masilionis, O. Krikščiūnienė. APLK kursuose buvo dėstoma lietuvių kalba, lietuvių literatūra, Lietuvos istorija, jos periodizacija, lietuvių kultūros istorija, psichologija, lietuvių literatūros dėstymo metodika, mokyklinė praktika m. APLK išaugo į savarankišką lituanistinio švietimo įstaigą Pedagoginį lituanistikos institutą (PLI), kurio pirmuoju rektoriumi tapo prof. A. Liaugminas. Jis, kreipdamasis į išeivius, sakė: Tautybė, kaip židinio ugnis, nekurstoma gęsta, o ypač dabar, kai didelė tautos dalis liko išblaškyta po viso pasaulio kraštus, kai neteko gyvojo ryšio su pačiu tautybės židiniu 39. Praėjo nemažai laiko, kol Ilinojaus valstijos švietimo pareigūnai pripažino PLI statusą. Tik 1968 m. gruodžio 31 d. PLI buvo oficialiai įregistruotas ir pripažintas kaip aukštojo mokslo įstaiga (The Lithuanian Institute of

9 Education, Inc.). PLI savo veiklą plėtė ir dirbo žymūs lietuvių išeivijos pedagogai, istorikai, kalbininkai: Juozas Plačas, Stasė Petersonienė, Petras Maldeikis, Domas Velička, Tomas Remeikis, Janina Reklaitienė, Juozas Masilionis, Dalia Sruogaitė, Jonas Grinius, Vincentas Liulevičius, Juozas Prunskis, Juozas Vaišnys, Ramutė Plioplytė, Mykolas Drunga, Vytautas Bagdanavičius, Petras Jonikas, Jonas Puzinas, Jonas Račkauskas ir daugelis kitų. Šiuo metu Pedagoginis lituanistikos institutas įeina į Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) sudėtį, o PLI rektorius yra pedagogas profesorius Vilniaus pedagoginio universiteto ir Šiaulių universiteto Garbės daktaras Jonas Račkauskas, einantis ir LTSC valdybos pirmininko pareigas. LTSC įkurtas 1981 metais. Tai didžiausias kultūrinis vienetas lietuvių išeivijos gyvenime. Centro tikslai rinkti, kaupti, puoselėti lietuvių tautos palikimą, skelbti mokslo straipsnius, leisti knygas. Centras išleido per 60 knygų, viena iš kurių W. Urban veikalas Tannenberg and After 2001 m. buvo įtraukta į 30 geriausių pasaulyje istorinių knygų sąrašą. LTSC veikia atskiri padaliniai, kurie savo veikla prisideda prie Lietuvos kultūros paminklų išsaugojimo ir lietuvybės platinimo JAV ir visame pasaulyje. Tarp žymesnių padalinių minėtini: Pasaulio lietuvių archyvas (per knygų, lietuvių DP Vokietijoje medžiaga, ALT, BALF, PLB, JAV LB archyvai), Žilevičiaus-Kreivėno muzikologijos archyvas, Meno archyvas, S. Budrio lietuvių fotoarchyvas, Lietuvių medicinos muziejus ir archyvas, Lietuvių muziejus ir kt mokslo metais JAV, M. Krikščiūno ir P. Maldeikio teigimu, gyvavo tokios lituanistinio švietimo institucijos 40 : Oficialiai JAV švietimo institucijų patvirtinti ir kasdien veikiantys vaikų darželiai Privatūs vaikų darželiai Pradžios mokyklos (tarp jų 4 vaikų darželiai) Lietuvių kalbos kursai Aukštesniosios lituanistinės mokyklos Pedagoginis lituanistinis institutas Mokyklų skaičius Mokinių skaičius Mokytojų skaičius Iš viso Šiandieninė lituanistinių mokyklų JAV situacija ir lietuvybės sklaida Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo lietuvių, kurių užsienyje šiuo metu gyvena per milijoną, veiklą koordinuoja Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Departamentas formuoja ir įgyvendina valstybinę ryšių su užsienyje įsikūrusiomis lietuvių bendruomenėmis politiką, siekia, kad tie ryšiai tarnautų lietuvių išeivijos, Lietuvos valstybės ir visuomenės interesams. Ne tik rūpinamasi išeivijos veikla užsienyje, bet skatinama, kad lietuviai išeiviai tęstų studijas Lietuvoje. PLB atstovybė Lietuvoje, Mokslo ir studijų departamentas prie Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos bei TMID 2000 m. įsteigė viešąją įstaigą Užsienio lietuvių rėmimo centrą, kuris turėjo skatinti užsienio lietuvių studijas Lietuvoje, rūpintis jų finansavimu, stiprinti užsienio lietuvių bendruomenių ir Lietuvos aukštųjų mokyklų ryšius. Deja, TMID tinklalapio duomenimis 41, mokslo metais į Lietuvos valstybines aukštąsias mokyklas įstojo tik 44 užsienio lietuviai: 22 iš Lenkijos, 13 iš Baltarusijos, 3 iš Rusijos, po 2 iš Latvijos ir Ukrainos ir tik po vieną iš Gruzijos ir JAV. Tai rodo, kad išeivijos lietuviai, ypač iš JAV, nebeturi pamatinių pokario išeivijos tradicijų ir patirties, yra subrendę kitoje kultūrinėje terpėje, todėl labiau renkasi prestižinius JAV ar Europos universitetus nei studijas Lietuvoje. Taigi pasitvirtina prielaida, kad dabartinį išeivijos jaunimą lietuvybė domina labiau kaip tėvų, senelių kalbos, tradicijų gerbimas ir išsaugojimas. Daug vilčių gerinant ryšius su išeivijos lietuviais teikia 2008 m. liepos 23 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtinta Ilgalaikė Lietuvos valstybės santykių su užsienio lietuviais m. strategija, kuri apima: lietuvių tautinio tapatumo išsaugojimą ir plėtojimą; lituanistinio švietimo organizavimą ir koordinavimą; lietuvių kultūros puoselėjimą; informacijos apie Lietuvos gyvenimą sklaidos tobulinimą; ekonominius ryšius. Šia ilgalaike strategija siekiama siekti vieningos lietuvių tautinės bendruomenės integralios tautos sukūrimo, užsienio lietuvių tautinio tapatumo, išsaugojimo, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimo. Akivaizdu, kad šiuos siekius įgyvendinti išeivijoje įmanoma tik tada, jeigu bus tobulinamas lituanistinis

10 švietimas, skatinamas ir remiamas naujų lietuvių švietimo įstaigų steigimas, mokymo proceso tobulinimas, pritaikytas išeivijos lietuvių poreikiams, kultūriniam kontekstui. TMID duomenimis, 2008 m. 30 pasaulio šalių veikia 189 lietuvių švietimo įstaigos: 7 bendrojo lavinimo mokyklos (1298 mokiniai), 172 lituanistinės mokyklos, vaikų darželiai, lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvai, kursai (mokosi apie 7400 mokinių). Departamentas kasmet rengia užsienio lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminarus, organizuoja stovyklas, aprūpina užsienio lietuvių mokyklas tautine atributika, vadovėliais, muzikos įrašais. Nors emigracijos mastai iš Lietuvos į JAV pastaraisiais metais gerokai sumažėjo (tai lėmė emigracija į Ispaniją, Angliją, Airiją, darbo legalizacija po 2004 m. Europos Sąjungos šalyse, dolerio kurso kritimas ir t. t.), bet lituanistinės mokyklos JAV šiuo metu išgyvena pakilimą, jų gausėja. Taip atsitiko dėl įvairių priežasčių: 1. Po 1990 m. į JAV atvykusių lietuvių ( tarybukų ) dypukų išeivių banga nesutiko svetingai ( mes kovojome dėl Lietuvos laisvės būdami tremtyje, o jūs pabėgote iš laisvos Lietuvos tokį pasakymą išgirsdavo dažnas naujasis atvykėlis). 2. Naujieji lietuviai imigrantai, pasak Kuzmickaitės, buvo linkę megzti horizontaliuosius ryšius su kitų etninių grupių nariais, ypač imigrantais iš buvusios sovietinės stovyklos. Tokie ryšiai darė įtaką jų socialiniam mobilumui Ekonomiškai sustiprėję naujieji išeiviai, JAV pagyvenę 5 10 metų, sukruto, suvokę, kad jų atžalos, gimę JAV, jau nebekalba lietuviškai. Taip jie pradėjo ieškoti lituanistinių šeštadieninių mokyklų, savaitgaliais ėmė aktyviau dalyvauti lietuvių parapijų renginiuose, lankytis sekmadienį bažnyčioje, klausytis iš Lietuvos atvykusių atlikėjų koncertų mokslo metais JAV veikė 35 lietuviškos mokyklos: Atgimimo lituanistinė mokykla Konektikute (Connecticut), Bostono lituanistinė mokykla Masačiusetse (Massachusetts), Maironio lituanistinė mokykla Niujorke (New York), Aleksandros Kazickienės lituanistinė mokykla Long Ailende Niujorke, Edvardo Gervicko lituanistinė mokykla Ročesteryje (Rochester), Vinco Krėvės lituanistinė mokykla Elizabet Naujajame Džersyje (New Jersey, Elizabeth), Vinco Krėvės lituanistinė mokykla Filadelfijoje (Pennsylvania, Philadelphia), Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla (Washington, D. C.). Pedagoginis lituanistikos institutas Čikagoje, Čikagos lituanistinė mokykla, Maironio lituanistinė mokykla Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, Gedimino lituanistinė mokykla (Mundelein). Rasos lituanistinė mokykla Napervilyje (Naperville), Žiburėlio Montessori lituanistinė mokykla Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, Pipirų lituanistinis ratelis Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, Spindulėlio lituanistinis darželis (Oak Lawn), Žiburio lituanistinė mokykla (St. Louis East), Indianapolio lituanistinė mokykla Indianos valstijoje, Žiburio lituanistinė mokykla Detroite (Michigan), Aušros aukštesnioji lituanistinė mokykla Klyvlende (Ohio), Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla Klyvlende (Ohio), Lituanistinis darželis Tėvynės žiburėliai Klyvlende (Ohio), Lituanistinė mokykla Aitvaras Cincinatyje (Cincinnati, Ohio), Martyno Mažvydo lituanistinė mokykla (St. Paul, Minnesota), Omahos lituanistinė mokykla (Nebraska), Saulės lituanistinė mokykla (St. Petersburg, Florida), Lituanistinė šeštadieninė mokykla Saulėtas krantas (Boynton Beach, Florida), Ąžuoliuko lituanistinė mokykla (Fort Myers, Florida), Saulės lituanistinė mokykla (Atlanat, Georgia), Gintarėlio lituanistinė mokykla (Durham, Šiaurės Karolina), Saulės lituanistinė mokykla (Houston, Texas), Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla (Los Angeles, California), Bernardo Brazdžionio lituanistinė mokykla (San Diego, California), Lituanistinė mokykla Genys (San Francisko, California), Lituanistinė mokykla Vyturėliai (Denver, Colorado). Kad lituanistinių mokyklų JAV nemažėja, liudija faktas, kad iš 35 išvardytų mokyklų 11 pradėjo veikti metais, o Saulės lituanistinė mokykla Floridoje, St. Petersburg, 2007 m. buvo atgaivinta po dvejų

11 metų pertraukos. Deja, yra ir praradimų. Dėl sumažėjusio vaikų skaičiaus ir kitų priežasčių 2006 m. užsidarė Karaliaus Mindaugo mokykla Baltimorėje, o 2007 m. užsidarė Kovo 11-osios lituanistinė mokykla Plainfield, Ilinojuje. Daugelio lituanistinių mokyklų JAV veikla yra panaši, nes ja rūpinasi, koordinuoja JAV LB Švietimo taryba, kuri remiasi dar Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK) 1949 m. paskelbtais Lietuvių chartos principais, raginančiais kiekvieną lietuvį išlaikytą lietuvių tautos gyvybę perduoti ateities kartoms. Švietimo taryba rūpinasi lituanistinių mokyklų JAV sistema ir programomis: bendradarbiauja su leidyklomis Lietuvoje, rūpinasi žurnalo vaikams Eglutė leidimu, remia mokytojų konferencijas, studijas, vasaros kalbos kursus suaugusiesiems, remia tradicinės stovyklos Dainavoje veiklą, rengia piešinių ir rašinių konkursus visų lituanistinių mokyklų vaikams. Natūralu, kad greta tradicinių lituanistinių mokyklų JAV kuriasi ir specifiniai švietimo židiniai. Išskirti galima jau nuo 1983 m. Lemonte, Čikagos priemiestyje, veikiančią Montessori lietuvišką mokyklą. Joje mokosi 3 6 metų vaikai, veikia rytinės ir popietinės grupės. Į pačią jauniausiąją grupę Pipirų ratelį čia priimami vaikai jau nuo vienerių iki 4 metų. Mokomasi pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, nuo 9.30 iki val. ryto m. spalio 7 d. duris atidarė Aleksandros Kazickienės lituanistinė mokykla Riverhead e, Rytiniame Long Island e. Tai puikus pavyzdys, kaip kartu gali dirbti, bendrauti visų 3 išeivių bangų atstovai: čia gimę ir augę, pasitraukę po Antrojo pasaulinio karo ir gyvenimą šiose vietose pradedantys trečiabangininkai. Mokyklos steigimo fundatorius garsusis lietuvis verslininkas ir filantropas dr. Juozas Kazickas mokyklos atidarymo proga pasakė prasmingus žodžius ir linkėjimus: Šiandien mokyklos įsteigimas, kad išlaikytumėte lietuvių kalbą, istoriją, geografiją, papročius, yra neišpasakytai kilnus dalykas, ir esu įsitikinęs, kad Dievas Jums padės. Čia yra meilės grožio kūrinys ir yra kilniausia, ką, apleidęs savo kraštą, gali padaryti išlaikyti tradicijas ir perteikti kitai generacijai m. prasiplėtė ir suaktyvėjo lietuvių bendruomenė Orlande, manoma ir čia atidaryti naują lituanistinę mokyklą. JAV išeivių lituanistinėse mokyklose paprastai dirbama šeštadieniais arba sekmadieniais, o darbo laikas jose beveik visur vienodas 4 valandos. Panašios ir problemos, su kuriomis susiduriama mokyklose: vienam mokytojui tenka dirbti su skirtingo amžiaus ir nevienodo žinių lygio vaikais, sunku atrinkti visiems įtinkančius vadovėlius ir mokymo priemones, trūksta atsidavusių mokytojų, sutinkančių dirbti už simbolinį atlyginimą, trūksta kompetentingai parengtų testų kalbos lygiams nustatyti, brangsta patalpų nuoma. Kad geriau būtų suprantama lituanistinių mokyklų veiklos specifika, pateiksime vienos lituanistinės mokyklos modelį, struktūrą, darbo kryptis. Čikagos lituanistinė mokykla, įsikūrusi Jaunimo centre (vedėja Jūratė Dovilienė). Įdomu, kad angliškai mokyklos pavadinimas verčiamas Lithuanian cultural school. Nėra abejonės, kad toks vertimas geriau atspindi mokyklos esmę ir misiją. Tai tipiškas išeivijos jaunimo ir kultūros židinys, kuriame vaikai mokomi lietuvių kalbos, dvasinio auklėjimo, liaudies dainų ir šokių. Dėstoma Lietuvos istorija, geografija, lietuvių kultūra, mokiniai supažindinami su tautodaile, tautiniais papročiais. Čikagos lituanistinėje mokykloje veikia: Ikimokykliniai skyriai kiškių darželis (3 metų), vaikų ratelis (4 metų), darželis (5 metų). Pradinė mokykla nuo 1 iki 6 skyriaus. Aukštesnioji mokykla nuo 7 iki 10 klasės. Mokykla naudojasi Lietuvoje ir išeivijoje išleistais vadovėliais ir pratimų sąsiuviniais. Pabaigę 10 klasių programą, mokiniai gauna lietuvių kalbos (kaip svetimos kalbos) įskaitą (kreditą), kuri dažnai būna naudinga stojant į universitetą arba įskaitoma gimnazijoje. Mokslo metai prasideda rugsėjo pirmąjį šeštadienį po Labor Day (Darbo dienos) ir baigiasi gegužės mėnesį prieš Memorial Day (Kapų puošimo diena). Mokslo metai dalijami į du semestrus: pirmasis baigiasi sausio viduryje, o antrasis paskutinę mokslo metų dieną. Mokykla kasmet išleidžia metraštį, kuris atspindi mokyklos mokinių literatūrinius bei meninius sugebėjimus mokslo metais Čikagos lituanistinėje mokykloje dirbo 50 mokytojų, ją lankė 320 lietuvių vaikų, nuo 3 iki 10 klasės. Iš viso šiuo metu mokykloje veikia 15 klasių 43. Penktajame XX a. dešimtmetyje JAV lituanistinėse mokyklose būdavo dirbama pagal nepriklausomos Lietuvos pradžios mokyklų programas. Tačiau dėl to, kad jos veikė tik šeštadieniais ir dirbama buvo paprastai po 4 val., dėl to, kad kasmet silpnėjo vaikų lietuvių kalbos mokėjimas, reikėjo leisti naujus vadovėlius, koreguoti mokymo programas. Nemažą indėlį rengiant metodines priemones lituanistinėms mokykloms įnešė žymus poetas, vertėjas, kritikas, germanistas ir pedagogas Alfonsas Šešplaukis. Jis ne tik parengė daktaro disertaciją Austrijoje apie J. G. Herderį ir baltų tautas, bet, 1949 m. persikėlęs į JAV, pradėjo talkinti lituanistinių mokyklų mokytojams,