j/b Savitarna maistas Receptai iš sodo derliaus Respublikos leidinys Nr.35 (872) 2011 m. rugsėjo 3 d. 16 PYRAGAS SU SLYVOMIS Jums reikės: 250 g miltų,

j/b Savitarna maistas Receptai iš sodo derliaus Respublikos leidinys Nr.35 (872) 2011 m. rugsėjo 3 d. 16 PYRAGAS SU SLYVOMIS Jums reikės: 250 g miltų, 4 kiaušinių, 300 g cukraus, 150 g sviesto, 1,5 kg slyvų, 2 stiklinių grietinės, 1 pakelio pudingo miltelių (vanilės aromato), citrinos skonio esencijos. Iš miltų, 1 kiaušinio, 150 g cukraus ir sviesto išsukite tešlą ir padėkite ją šaltai. Iš slyvų išimkite kauliukus, supjaustykite skiltelėmis. Tešlą iškočiokite, išklokite kepimo formoje ir užlenkite kraštus. Išdėliokite slyvas ir užpilkite grietine, sumaišyta su 150 g cukraus, 3 kiaušiniais ir pudingo milteliais bei pagardinta citrinos skonio esencija. Kepkite 50 min. 160 laipsnių temperatūroje. Slyvų apkepas Didelę kepimo formą ištepkite sviestu, pabarstykite cukrumi ir cinamonu. Slyvas perpjaukite perpus, išimkite kauliukus ir sudėkite į formą vieną šalia kitos. Likusį sviestą pašildykite, sumaišykite su cukrumi, miltais ir migdolais ir užtrupinkite ant slyvų. Kepkite 30 min. 200 laipsnių temperatūroje. Apibarstykite cukraus pudra. Tinka patiekti su plakta grietinėle. Slyvų ir kriaušių marmeladas Iš vaisių išimkite kauliukus ir sėklalizdžius ir supjaustykite mažais gabaliukais. Vaisius sumaišykite su cukrumi, supilkite citrinos sultis ir apie 4 min. pavirkite ant stiprios ugnies, kad kunkuliuotų. Jei norite, vaisius sutrinkite, supilkite romą, išmaišykite ir išpilstykite į paruoštus stiklainius. Jei nenorite alkoholio, galite įlašinti keletą lašų romo aromato esencijos. Pyragėliai su slyvomis Jums reikės: 300 g miltų, 50 g cukraus, 1 pakelio sausų mielių, 80 g sezamo sėklų, 100 ml obuolių sulčių, 6 šaukštų neutralaus skonio aliejaus, 1 kg slyvų, druskos. Sumaišykite miltus, mieles, 50 g cukraus, druskos žiupsnį ir 40 g sezamo sėklų. Pašildytas obuolių sultis su 2 šaukštais aliejaus supilkite į tešlą. Pridenkite virtuviniu rankšluosčiu ir palikite apie pusvalandį pastovėti šiltoje vietoje. Slyvas nuplaukite. Tešlą dar kartą išminkykite, padalykite į 16 dalių, plonai iškočiokite. Ant vidurio padėkite slyvą, užlenkite kraštus, sulipinkite. Apkepo formoje sumaišykite likusį aliejų ir sezamą, jame apvoliokite pyragėlius ir sudėkite glaudžiai vieną šalia kito. Apie pusvalandį kepkite 180 laipsnių temperatūroje. 16 Jums reikės: 120 g sviesto, 80 g cukraus, 1,5 šaukštelio cinamono, 700 g slyvų, 200 g miltų, 70 g maltų migdolų, 25 g cukraus pudros. Jums reikės: 250 g kriaušių, 750 g slyvų, 500 g uogienių cukraus, 2 mažų taurelių romo, 1 citrinos sulčių. Parengė Milda KUNSKAITĖ Janina Lapinskaitė sėkmingai prisibrukniavo Švenčionių apylinkių miškuose gausiai prisibrukniavusi režisierė Janina Lapinskaitė išsivirtų bruknių indelį ramia širdimi iškeistų į silkės uodegą. Žinoma, moteris nemėgsta saldumynų ir bruknes virė tiktai dėl savo smaližiaus vyro režisieriaus Algimanto Puipos, kuris, matyt, pasielgtų priešingai... Ir septynias silkės uodegas išmainytų į bruknių indelį ar bet kokią kitą uogienę, - juokiasi režisierė. Deimantė ZAILSKAITĖ Režisierė Janina Lapinskaitė nėra smaližė, bet bruknių uogienės su malonumu išsiverda Iš Švenčionių rajone esančios sodybos režisierė J.Lapinskaitė grįžo kaip reikiant prisibrukniavusi: Dabar pats geriausias bruknių metas, kiek anksčiau jos dar buvo šiek tiek balstelėjusios, o šiuo metu jos įraudusios, tikros, pačios sultingiausios. Jų man jau užtenka - kokius dešimt litrų išsiviriau. Jeigu vienais metais bruknių būna labai daug, tai kitais metais tose apylinkėse jų bus gerokai mažiau. Kai kurios moterys netgi varžosi, kiek indelių uogienių išsiverda. Aš nesivaržau, nes nemėgstu saldumynų, be to, vyrą myliu ir žinau, kad negalima labai daug saldumynų valgyti. Jeigu namuose bus daug uogienių, jis kaip Karlsonas visas jas suvalgys. (Šypsosi.) Režisierė bruknes, kaip ir bet kurias kitas uogas, mėgsta virti savo sodyboje. Sėdi prie lauko virtuvėlės, papsi katilai, kuriuose verda uogienė, o tu sau ramiai žiūri į paukščiukus ir klausaisi jų čiulbesio, - magišką vaizdą piešia režisierė. J.Lapinskaitės bruknių uogienės receptas labai paprastas - imi natūralų produktą ir kuo mažiau dedi visokių priedų: Dabar moterys verda uogienes, įdėdamos įvairių priedų - apelsinų ar citrinų žievelių, kad jie suteiktų vienokį ar kitokį skonį. Mano močiutė buvo natūralistė - manė, kad uoga turi būti tik su cukrumi, ir jokių cinamonų nedėdavo, tikriausiai todėl ir aš uogienes verdu natūraliai. Be cukraus virdama bruknes anksčiau dar paskanindavo obuolių ar kriaušių gabaliukais, dabar pradėjo vertinti gryną bruknių skonį: Man patinka, kad jis toks rūgščiai karstelėjęs, todėl virdama bruknes nededu jokių priedų. Tiesa, prieš užsukdama dangtelį ant viršaus šiek tiek paberiu cukraus. Bruknė yra ta uoga, kurią galima išvirti be cukraus, ir ji nesupelys ir laikysis daug daug metų. Prisimena kuriozinę situaciją: kai svečiuodamasi pas tikrą paryžietę buvo vaišinama prancūziškais pusryčiais, t.y. bandelėmis ir įvairiais džemais, ji šeimininkei papasakojo, kaip sodyboje mėgsta prisirinkti uogų ir jas išsivirti. Tačiau liko nesuprasta: negi ne paprasčiau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti mažytį indelį uogienės? Pradėjo aiškinti, kad taip elgiasi ne dėl finansinių Irmanto Sidarevičiaus nuotr. paskatų, o todėl, kad skonis būna visai kitoks... Pasiimi, sakykime, 2007 metų uogienę ir prisimeni, kaip tu rinkai uogas, koks buvo derlius, kaip praėjo vasara, kur augo tos uogos, - iš viso to ir susideda uogienė, - prisipažįsta J.Lapinskaitė. Režisierė išsiverda ir obuolių košės. Jai skaudu, jeigu vaisius nuo rankomis sodintos obels nukrinta ir supūva: Pas mus auga obelys, kurios turi savo vardus. Yra anūkės obelis Kamilė - tai yra auksės rūšis, buvo Elenutė, mano močiutės obelis, kuri jau suseno, kaip ir močiutė, numirė. Turėjau agrastą Rapolą, jis labai badėsi, prie jo net artintis nesinorėjo. Laukiu, kol kas pasodins obelį mano vardu... (Juokiasi.) RŪTA ir MARIJUS už Lietuvos talentus! Visus populiarumo rekordus pranokusio projekto Lietuvos talentai trečiasis sezonas - jau šį sekmadienį, rugsėjo 4-ąją, 19.30 val. per TV3! Kaip seksis dalyviams nustebinti jau daug ką mačiusius projekto teisėjus - dainininkę Rūtą Ščiogolevaitę, naujojo šou 100 000 eurų grynais vedėją Marijų Mikutavičių ir naująjį jų kolegą projekto Šok su manimi vedėją Vytautą Šapranauską? Laimėjimo skonio jau ragavo du vaikinai - Mikas Stankevičius ir Martynas Levickis, gal trečiasis sezonas bus lemtingas dailiosios lyties atstovei? TV3 archyvo nuotr. TĖVAI IR VAIKAI NOMEDOS PASLAPČIŲ SKRYNELĖ Ko nežinome apie dailininkę ir televizijos laidų vedėją Nomedą Marčėnaitę? Praverkite jos paslapčių skrynelę ir sužinokite apie jos rengiamą pirmąją knygelę vaikams Lėlė. Beje, ji bus įdomi ir suaugusiems. 3 KARJERA Rektorius irgi žiūri krepšinį Dėl įtemptos dienotvarkės Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka nepraleis Europos vyrų krepšinio čempionato. Rungtynes stebėsiu namuose, būgnų mušti tikrai neisiu, - šypsosi rektorius, turintis tvirtą nuomonę apie krepšininkų žaidimą. 5 PRISIPAŽINIMAI DIDŽIOSIOS MEILĖS ISTORIJOS Vivjena Li ir Lourensas Olivjė buvo gražiausia ir darniausia Holivudo pora, vienas kitą mylėjo gyvenime, scenoje ir ekrane. Lourensas 30 metų pergyveno Vivjeną ir dažnai žiūrėdavo filmus, kuriuose vaidino jo kadaise karštai mylėta moteris. 9 1

2 mintys Laiko mašina Kiekvienas mūsų (bent jau savo vaikystėje) esame pasvajoję apie laiko mašiną bei jos teikiamus pranašumus. Mūsų svajonėse apie persikėlimus į ateitį tvyro neperžvelgiama migla, šios srities fantazijos susideda beveik vien iš prigimtinio smalsumo, beveik vien iš noro pažinti ir abstrakčios vilties ten, ateityje, tapti išmintingesniam, tobulesniam bei geresniam, o įsivaizduojamose kelionėse į praeitį (neabejoju, kad kiekvienas pirmiausiai nertume būtent ten) nerimas ir nežinomybė jau nebestingdo širdies - keliaudami praeitin juk nesijaustume visiškais bejėgiais ir neišmanėliais, juk turime ten patikimų gairių ir orientyrų, tokių kaip istorija, kaip iki mūsų surašyti knygose visi prabėgusių laikų džiaugsmai, žinios ir negandos, turime tokių galingų sąjungininkų, kaip mūsų pačių patirtys, išprusimas, konkrečios geografinės ir kalendorinės koordinatės, konkretūs mūsų norai, svajos, turinčios ir veidus, ir vardus, ir siūlančios mums jau skanautas emocijas... Ką pasirinktume? Grįžtume į vaikystę pasidžiaugti savo naivumu ir nerūpestingumu? O gal - keliautume į istorinių lūžių laikotarpius, mėgindami užbėgti už akių nelaimėms, žudynėms, siaubui, su viltimi ištaisyti didžiausias žmonijos klaidas? O gal tiesiog nertume į praeitį, kaip dar nesusargdintos, civilizacijos neapnuodytos gamtos glėbį, vildamiesi pailsėti nuo viso to, ką šiandien sutartinai, bet nenuoširdžiai vadiname progresu?.. O argi nesusigundytume sugrįžti į kai kurias jau kartą gyventas, bet mielai dar kartelį patirtinas savo pačių gyvenimo akimirkas? Argi nesinorėtų dar kartą patirti pirmąją savo meilės naktį, dar kartą apsvaigti nuo pirmąkart girdimo Mocarto, pamatyti kaip atrodė pasaulis, Lietuva, mūsų gimtieji namai, tėvų veidai tą dieną, kai mes atėjome į šį pasaulį?.. Skubu pasigirti, kad prieš keletą savaičių, leidžiant lengvas ir nerūpestingas atostogų dienas Nidoje, iš pasaulio gavau mažytę, laiko mašinos stebuklais kvepiančią dovaną - vyšnios žiedą būtent iš tų metų sodų žydėjimo, kada pats gimiau. Tiesiog visą mano atostogų savaitę be perstojo lijo, žaibai nepavargdami vis lyžčiojo dangų, jūra draskėsi it karščiuojantis ligonis, mėginantis nusiplėšti nuo savęs apklotą... Todėl iš nedidutės kurorto bibliotekos parsinešiau šūsnį knygų, gebančių kompensuoti lepų gulėjimą paplūdimio smėlyje, turškimąsi bangose, pasivaikščiojimus vaizdingų peizažų pakraštėliais... Staiga, beskaitant, iš vienos jų - būtent iš Vytauto Bložės jaunystės poezijos knygos Žemės gėlės - man ant kelių nukrito rausvas sudžiūvęs vyšnios žiedelis, kaži kokio romantiško skaitytojo suslėgtas tarp puslapių. Vos aptikus šį radinį, smalsumas privertė mane tuojau pat žvilgtelėti į skaitytojo lapelį, priklijuotą (kaip ir kiekvienos iš bibliotekos skolintos knygos) pirmajame puslapyje. Ir - o stebukle - ta poezijos knyga iki manęs, pasirodo, skaitytojo išsirinkta tebuvo vos vieną vienintelį kartą - būtent 1973 metais, kaip tik tais, kurie įrašyti mano gimimo liudijime. Gležnutis trumpaamžis žiedelis, gebantis spindėti ant šakos vos trumputę savaitę. Rankose žmogaus, kuris ano žydėjimo metu dar neturėjo savo vardo, iš visų pasaulio patiekalų tebuvo ragavęs tik motinos pieno, o jo motina tą žydėjimo dieną buvo gerokai jaunesnė nei jis pats dabar. Savo stebukline vaizduote kliaudamasis visuomet tikėjau, kad laiko mašinų, gerai paslėptų šiame pasaulyje, neabejotinai esama. Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad jos galėtų būti tokios mažytės - telpančios tarp dviejų pirštų, kad tokios gražios ir mielos. Rimvydas Stankevičius j/b laikas trupmenos Būti kaip Linas Kleiza - vaikų svajonė Europos vyrų krepšinio 2011 čempionato starto proga prie sostinės Baltojo tilto TV3 surengtoje šventėje tarp žiūrovų ir krepšinio mėgėjų sukiojosi ir daug vaikų. Pamatę vieną iš šauniausių mūsų krepšininkų Liną Kleizą, kuris dėl traumos, deja, negali ginti Lietuvos rinktinės garbės, drąsesni vaikai ir kelios merginos, prisigretinę prie šio simpatiško ir besišypsančio aukštaūgio, prašė kartu nusifotografuoti. Krepšininkas mielai sutikdavo tai padaryti. Giedrė MILKEVIČIŪTĖ Tad septynmečiam vilniečiui Matui, atėjusiam į šventę kartu su mama, toji nuotrauka taps viena iš pačių brangiausių. Ja galės didžiuotis prieš bendraamžius ir būdamas suaugęs. Vaikas tikisi, kad paaugs ir gal net taps krepšininku, o jau sportininku tai būtinai. L.Kleiza, atvykęs iš Kanados, kur žaidžia NBA Toronto Raptors klubo komandoje, Lietuvoje laiko veltui neleidžia: treniruojasi, susitinka su draugais ir net išbandė aktoriaus duoną televizijos seriale, kuriamame pagal rašytojos Daivos Vaitkevičiūtės paaugliams skirtą detektyvinę apysaką Trise prieš mafiją. Beje, serialo tema krepšininkui artima, nes jame pasakojama apie nelengvą vaikų globos namų auklėtinių gyvenimą. Filme nagrinėjamos skaudžios be tėvų augančių paauglių problemos, dėl kurių šie neretai įklimpsta ir į kriminalinius nusikaltimus. Vaikų problemos, ypač tų, kurie auga be tėvų globos arba per anksti pradeda savarankišką gyvenimą tėvams išvykus uždarbiauti svetur, L.Kleizai rūpi seniai. Krepšininkas pernai birželio 1 dieną įsteigė Lino Kleizos labdaros ir paramos fondą, kurio tikslas ir yra teikti finansinę bei moralinę paramą vaikų globos namams ir kitoms Beata NICHOLSON Kas ką gamins Šiandien vyks ilgai laukta naujojo TV3 sezono premjera - pirmoji kulinarinė laida Beatos virtuvė su žurnaliste ir dviejų kulinarinių knygų autore Beata Nicholson. Temą savo pirmajai laidai Beata parinko neatsitiktinai, juk dabar visų lietuvių kalbos tik ir sukasi apie Europos krepšinio čempionatą, todėl Beata nusprendė ruošti tokį valgį, kuris kuo puikiausiai tiktų krepšinio žiūrėjimo vakarėliui. Atidžiai rinkdama receptus Beata prisipažįsta atsižvelgusi ir į kitų šalių virtuves. Juk tikriausiai tradiciniai lietuviški balandėliai šia proga nelabai tinka, tiesa? Tuo tarpu lietuvių pamėgtos kepintos duonos ar bulvių traškučių, kuriuos smagu šlamšti smagioje kompanijoje, autorė negamins. socialinėms institucijoms, besirūpinančioms vaikais, taip pat jam svarbu skatinti vaikus sportuoti ir gyventi sveikai. L.Kleiza vaikus žavi ne tik savo geru žaidimu, bet ir nuoširdumu. Paklaustas, apie ką dažniausiai kalba susitikęs su paaugliais, krepšininkas sakė, kad nepamiršta vaikams papasakoti apie savo vaikystę ir paauglystę, gatvės ir kai kurių draugų įtaką blogąja prasme. Mano kai kurie paauglystės draugai atsidūrė nelaisvėje, - kalba sportininkas, labdaros ir paramos fondo steigėjas. - Visa laimė, kad turėjau gerus tėvus, kurie mane griežtai prižiūrėjo ir pasiūlė laisvalaikį leisti naudingai - rimtai sportuoti. Buvau aukštas, tad man labiausiai tiko ir patiko krepšinis. Pagal galimybes, lankydamasis vaikų globos įstaigose, garsus krepšininkas stengiasi vaikams ir paaugliams kalbėti paprastai ir suprantamai, padrąsinti, patarti, kokią sporto šaką geriau pasirinkti. Juk sportas - ne tik laisvalaikio praleidimo būdas, jis ugdo ne tik fizinę ištvermę, bet ir charakterį, pratina prie drausmės. O krepšinis dar yra ir komandinis žaidimas, tad jo nauda jaunimui dar didesnė, nes žaidėjams svarbus ir bendravimas, jausti atsakomybę dėl bendro tikslo ar rezultato, - įsitikinęs L.Kleiza. Europos vyrų krepšinio čempionate Kas kuo džiaugiasi Laura Sintija ČERNIAUSKAITĖ Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė vyresnėlį sūnų šiemet vedė į penktą klasę, o dukrai iki mokyklos liko dar pora metų. Nors penkta klasė - tai ne pradinė, vis tiek keičiasi tvarka: atsiranda daug kabinetų ir daug mokytojų. Tai irgi šioks toks stresas, - sako rašytoja. - Dabar man nebėra didelio streso. Kai jis buvo pirmokas, išgyvenau dėl to, kaip jis jausis mokykloje. O dabar jau nebe. Vaikas auga, jis pradeda gyventi savo gyvenimą, susiranda draugų, pradeda mąstyti savo galva. Jam gali tik padėti susiorientuoti kritinėje situacijoje. Beje, rašytoja rudenį leidėjams priduos savo naujojo romano rankraštį, knyga gali pasirodyti iki Naujųjų metų arba po jų. Dainininkė TAJA Kas ko bijo Du sūnelius auginanti dainininkė Erika Klimenko-Taja prisipažino, kokią turi didžiausią savo gyvenime fobiją, su kuria bent kol kas kovoti sekasi prastai. Pasirodo, ekstremalių pomėgių nevengianti dainininkė, pavyzdžiui, einanti iš proto dėl atrakcionų parkų, labai bijo vorų. Tačiau sūnelį šiemet į penktą klasę vedusiai dainininkei su jais tenka palyginti dažnai susidurti: Baisiausia, kad pas mus Riešėje ir gyvena tokie, kaip aš juos vadinu, tarantulai, - ne tie plonomis kojomis, bet tokie dideli ir stori, tarsi sumažinti tarantuliukai. Ir žiemą jie sueina į namus. Taigi būna siaubinga, jeigu sėdėdamas namuose staiga matai, kaip jie po vieną iš kur nors išlenda. Tiesiog šlykštu žiūrėti... (Šypsosi.) Evelina SAŠENKO Vaclovo Alesiaus nuotr. Linas Kleiza nusifotografavo su mažuoju savo gerbėju vilniečiu Matu sirgaliai labai pasigenda vieno iš pačių geriausių Lietuvos rinktinės žaidėjų. Deja, krepšininkas, varžybas stebi iš šalies, bet patarimų komandos draugams nešykšti. Jis mielai dalyvauja su šia sporto ir vyriškumo švente susijusiuose renginiuose. Kas kur šventė Dainininkė Evelina Sašenko Rugsėjo 1-ąją sutiko pakiliai - prie Prezidentūros. Ten, Simono Daukanto aikštėje, mokslo metų pradžios proga vyko tradicinis Lietuvos muzikų rėmimo fondo koncertas Beauštanti aušrelė su M.K.Čiurlioniu. Mokslus jau sėkmingai baigusi E.Sašenko džiaugiasi, kad turėjo galimybę dainuoti tokia proga, nes Rugsėjo 1-oji, be abejonės, yra šventė ne tik mokytojams ir mokiniams, bet ir kiekvienam suaugusiam ir mokyklą jau baigusiam žmogui. Drauge su Evelina koncertavo tokie solistai kaip Jovita Vaškevičiūtė, Vaidas Vyšniauskas, Laimonas Pautienius ar saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir kiti. Užrašė Deimantė ZAILSKAITĖ anekdotai Pelenė: - Kurpaitė man tiko, kada vestuvės? Princas: - Tai buvo pusfinalis. Dabar matuosimės 5-ojo dydžio liemenėlę. - Na, kaip sekasi? - Viskas puiku, jokių problemų! - Vesti tau laikas! Begaliniuose Valstybės Dūmos koridoriuose rastas sulaukėjęs 12 metų berniukas, kurį išauklėjo deputatai. Kalba nerišli, akiratis ribotas, maitinasi tik bufete, išgirdęs žodžius posėdis pradedamas iškart įminga giliu vaikišku miegu. Pokalbis su norinčiu įsidarbinti. - Laba diena. Atėjau įsidarbinti darbų vykdytoju. - Turite darbo patirties? - Taip. - Ko norėtumėte paklausti? - Koks bus mano atlyginimas? - 20 000 rublių. - Bet skelbime nurodyta 50 000. O kaip gi likusieji? - Viso geriausio. Ir nesukit mums galvos - neturite jūs jokios darbo patirties! Uodų būrys iš poliklinikos pavogė donorų sąrašus su adresais. Įdomu, jei būtų pastatytas paminklas balandžiui, ar jie galų gale liautųsi? Ta moteris buvo tokia stora, na tokia stora, kad kai pasirodydavo per televiziją, buvo matoma iškart per visus kanalus. - Jei žmogus talentingas, tai talentingas visur! - Taip, su idiotais tas pats. - Mama, o ką mašina valgo? - Benziną. - O geria? - Taip pat benziną. - Visai kaip vaikų darželyje - kasdien košė. Vyriškis Odesoje susistabdo taksi: - Šefe, man į Deribasovo gatvę! Įsėda. Pavažiuoja 10 metrų, vairuotojas sustoja, atlapoja duris: - Prašau, Deribasovo! Vyras sutrinka: - Tai kodėl man iškart nepasakei?! - O aš maniau, jūs norite prašmatnumo... Vyriokas po vakarykštės sėdi ant kelmelio, susimąstęs rūko ir žiūri, kaip žmona kasa bulves... - Taip... nepagimdei tu man sūnaus... dabar būtų kam padėti... - Žinoma... dabar jūs, parazitai, rūkytumėte dviese!... Britų mokslininkai atliko bandymus su alkoholiu. Nustatyta, kad degtinė su ledu kenkia inkstams, romas su ledu kenkia kepenims, džinas su ledu kenkia širdžiai, viskis su ledu kenkia smegenims. Pasirodo, tas velnio ledas neįtikėtinai kenksmingas! - Ne visiems pasiseka sutikti tikrąją meilę... - O kai mane aplankė tikroji meilė, man pasisekė dvigubai! -? - Žmonos nebuvo namie! - Lėktuve kalbasi dvi moterys. - Ko jūs visi vis apie lėktuvus ir apie lėktuvus! Traukinių avarijos taip pat būna. Štai viena kartą važiavo traukinys, o į jį rėžėsi lėktuvas... J/b žaidimai humoras Istorija Kaip Merūnas žvejams dainavo Jaunasis operos solistas, ypač išpopuliarėjęs per įvairius televizijų dainų projektus, pernai vasaros pabaigoje buvo pakviestas į tris koncertus Palangoje. Važiavo jis tada be mylimosios Erikos, kuri neseniai tapo jo žmona, nes ši turėjo kažkokių svarbių reikalų Kaune. Tad moteriškos kontrolės šalia nebuvo. Tarp koncertų buvo viena laisva diena. Dainininkas buvo vienišas ir vėlų vakarą nežinojo, ką veikti. Nutarė nueiti pasivaikščioti ant Palangos tilto. Žinomą solistą pažino ant tilto sutūpę žvejai ir pasiūlė prisidėti. Kuo baigėsi ši netikėta naktinė žvejyba? Tenorui Merūnui Vitulskiui aplinkinių dėmesio nestinga Aš pats esu prisiekęs žvejys, grybautojas, gamtos mylėtojas, kaip ir mano senelis - dailininkas Aleksandras Vitulskis. Tik amžinai tiems malonumams stinga laiko, - pasakojo Merūnas. - Tai ant to tilto pašauktas vardu priėjau prie žvejų kompanijos. Vyrai mane apsiautė brezentiniu apsiaustu, nes vėjas buvo beprotiškas, įsiūlė meškerę ir pakvietė kartu pažvejoti. Kibo tikrai neblogai: plekšnės, vėjažuvės ir dar kažkokios žuvys. Žinoma, pasiūlė ir vynelio, kad būtų šilčiau. Malonumas sėdėti ant tilto, žvelgti į jūrą ir gaudyti žuvis neapsakomas. Bet, tiesą sakant, man patiko ne tik žvejyba, bet ir smagūs vyrai, su kuriais susipažinau. Jie buvo ne vietiniai, o iš Žemaitijos ir kitų vietų, verslininkai, ūkininkai, pabėgę tą vakarą nuo savo žmonų prie jūros. Iki šešių valandų ryto prabuvau ant tilto su žvejais, o laikas neprailgo, nes kalbėjome apie viską: televiziją, gyvenimo prasmę, pasakojome anekdotus. Paskui ilgai miegojau ir nedaug trūko, kad būčiau pramiegojęs koncertą. Išgelbėjo Erikos telefono skambutis. Beje, susibičiuliavęs su žvejojančiais ant tilto vyrais Merūnas draugauja iki šiol. Jie - ištikimi solisto talento gerbėjai. Trumpas Merūno anekdotas: Ateina žmogelis pas daktarą ir skundžiasi, kad negali užmigti. - Ką man daryti? - klausia. - Ar bandėte skaičiuoti avis? - Bandžiau, nepadeda. - Tada tegul kiekviena avis jums papasakoja savo biografiją... Stasio Žumbio nuotr. Užrašė Giedrė MILKEVIČIŪTĖ 15 2

j/b žūklė masalai j/b žmonės tėvai ir vaikai 14 E šeriai rugsėjį pradeda būriais terorizuoti mailių taip aktyviai, kad šie reidai įvairiausiu paros metu matomi plika akimi, - atrodo, kad palei meldus užverda vanduo, o iš to katilo strimgalviais, liuoksėdama vandens paviršiumi, sprunka smulkmė. Viktoras ARMALIS Virimo efektas Kai užverda katilas, po ranka reikia turėti light arba ultralight klasės spiningą ir keletą išbandytų energingai ir veržliai judančių arba vangių, pakimbančių lyg grūdelis tirštoje masėje voblerių. Pastaruoju metu pastebiu, kad veiksmingesni beveik besvoriai iš lėto grimztantys vobleriai. Todėl šį masalą geriausia naudoti, jei tik pavyksta prie ešerių katilo prisiartinti tiek, kad galima užmesti nesunkų voblerį. Dažniausiai tokiose situacijose spiningininkai naudoja mikroguminukų kinkinį, kurio gale svarelis arba jį atstojantis galvakablis, bet gerais rezultatais gali pasigirti voblerių šalininkai, o ne guminukų. Ekspertai teigia, kad kinkinys veiksmingesnis, kai ešerių sambūris aptinkamas priedugnėje arba viduriniuose vandens sluoksniuose. Katilas - pačiame paviršiuje, o kinkinys perskrodžia katilo horizontą ir atsiduria žemiau medžiojančių ešerių. Vobleris, vinguriuojantis pačiu paviršiumi ir imituojantis besigelbstinčią žuvelę, ilgą laiką būna ešerių akiratyje ir išprovokuoja kibimą. Alternatyva energingam žaismui Tiek energingi, agresyvaus žaismo, tiek grimzliai vobleriai turi Žūklės prognozė: 50 proc. teisybės Geriausias laikas žūklei pagal kibimo kalendorių š.m. Rugsėjo 3 d. Rugsėjo 4 d. Sezonas 6.00-10.30, 17.30-19.00 val. 7.30-11.30, 16.00-16.30, 20.00-21.30 val. Pirmasis velkiavimo čempionate specialus prizas už didžiausią ešerį įteiktas Aidui Undraičiui Ką mesti į katilą? Ešeriai mėgsta būriuotis prie įvirtusių vandenin šiekštų būti negiliai neriantys - maždaug į maksimalią 30 cm gelmę. Luksto ežere, kur ešeriai suveja mailių į katilus prie meldais apaugusių sėklių, dryžuotašoniai elgiasi labai agresyviai, todėl ir jiems patiems, matyt, smagiau vaikytis greitai judančius masalus, pvz., dažnai mano naudojamą Salmo Tiny (3 cm, 2,5 g) modeliuką, kuris plukdomas pulsuojančiu, energingu tempu. Nemažu tempu, retkarčiais jį kaitaliojant. Jei kartais ešeriai bodisi energingu masalu, tai jiems galima pasiūlyti lėtai grimztančią, plukdomą su pauzėmis, trūkčiojančiu tempu ir imituojantį nusilpusį grobį Minnow modeliuką (5 cm, 5 g). Paprastai tokį masalą atakuoja po mailiaus būriu, maždaug metro pusantro gelmėje kursuojantys ešeriai. Bet katilai užverda ne tik tolokai nuo kranto. Koks masalas tinkamiausias, kai ešeriai lūkuriuoja mailiaus ties meldų riba? Dažnai įsitraukę į rugsėjo plėšikavimus ešeriai susiburia pavėjinėje ežero arba tvenkinio pusėje, kai tik vandens paviršių šiaušteli kiek stipresnis vėjas. Razbainikėliai užima pozicijas meldų atvašyno pakraštyje, nes instinktas jiems kužda, kad netrukus čia suplūs užuovėjos ieškantis mailius. Smulkmė stengiasi sulįsti į meldus ir skuba pačiu vandens paviršiumi pasiekti saugią vietą. Todėl čia taip pat tinka jau minėtas Tiny modelis, bet praverčia ir 30 cm gylyje pukšintis kaip garvežiukas plačiasprandis Salmo Boxer (4,5 cm, 7 g) modelis. Jis, beje, parankesnis, kai bangavimas stiprokas. Vobleris smagiai viksnoja striuka uodegėle ir atrodo kaip nerūpestinga žuvelė. Minėtą kompaktinį modelį, kai pučia stiprokas vėjas, lengva toli ir taikliai užmesti. Netipiškos vietos Jei ešerių nepavyksta aptikti palei sėklius, ešeriai dažnai pulku Pirmasis velkiavimo čempionatas vyko Kauno mariose Praėjusį savaitgalį į Kauno marias išplaukė 16 spiningininkų komandų, kurios dalyvavo pirmajame Lietuvos velkiavimo čempionate. Kiekvienoje komandoje - po du narius, kurie turėjo teisę vienu metu vilioti žuvis trimis masalais. Pirmą kartą tokioje rungtyje išbandyti jėgas pasiryžo gana ribotas komandų skaičius, tyko grobio prie intakų, kur deguonies gausumas vandenyje suvilioja tūkstančius smulkių žuvelių. Tokiose zonose mailius plauko giliau, todėl parankesni didesnę gelmę užgriebiantys modeliai, pasižymintys agresyvesniu žaismu. Svarbu, kad vobleriukas skleistų stiprius virpesius, nes ešerius tenka prišaukti iš vandenžolių tankmės. Kadangi intakų zonoje ešerių kibimas ne kolektyvinis ir jie čia pavieniui vaikosi grobį (tik vakare prie intakų gali užvirti katilas ), energingesnis masalas pranašesnis. Vajuonio ežere yra labai garsus sėklius - ežero viduryje galima išlipti iš valties ant povandeninės kalvos viršūnės, kur gylis sausringą vasarą siekia vos iki čiurnų. Sėkliaus kepurės skersmuo - keliasdešimt metrų, o šlaitai siekia dešimties metrų gelmę. Sėklius - nuolatinė ešerių susibūrimo vieta. Čia taip pat reikalingas specialus vobleris. Ilgaliežuvis. Tam puikiai tinka ilgaliežuvis Salmo Hornet (4 cm, 3,8 g), neriantis į 4-6 m gelmę. Šį žvitrų vobleriuką galima lengvai valdyti ir plukdyti palei beveik vertikalų šlaitą, ties kuriuo budi ešeriai. Ežeruose, tvenkiniuose ir vandens saugyklose ešeriai medžioja po visą akvatoriją, tačiau upėse jie užima duburius ir vietas, užšlemštas šiekštais, kur tėkmė ne tokia stipri kaip pagrindinėje vagoje. Iš tokių slėptuvių ešeriai staigiais šuoliais atakuoja pro šalį plaukiantį grobį, todėl masalai turi būti ne tik triukšmingi, bet ir gana tikroviški. Ten, kur ešerių prižiūrima akvatorija palyginti negili, praverčia vobleriukai, labai tikroviškai imituojantys nedidelę aukšlę, rainę ar kūjagalvį, pvz., Bulhead (4,5 cm, 3 g), neriantis maždaug pusmetrį. Šis masalas taip pat tinka vilioti ešerius iš kišenių šalia pagrindinės srovės. Na, o išvada visai trumpa - reikia turėti po vieną tinkamo modelio voblerį visiems atvejams, su kuriais susiduriame praktikoje. Dosjė Energingai viksnojantis uodega Hornet modelis - puikus ešerių masalas prie sėklių Vyniok ant ūso Lengviausias svoris Spiningavimo praktikoje dabar visuotinai naudojami segtukai su sukučiais. Šie įnagėliai atlieka dvejopą funkciją: padeda išvengti nemalonaus efekto - nematomo plika akimi valo susukimo, kai meškeriojama sukrėmis, o antra, taupo spiningininko laiką, nes leidžia operatyviai keisti masalus. Atsegti vieną ir prisegti kitą masalą trunka ne daugiau kaip pusę minutės. Tačiau naudojant ultralengvos ir lengvos klasės voblerius reikia labai atidžiai parinkti minėtus įnagėlius: Arsenalas Sandarus sandėlis Rudenėjant ešerius po ežerus besivaikančius meškeriotojus vis dažniau užklumpa lietus. Jei pats gali pasislėpti po lietpalčiu, tai masalai ir kitos smulkmenos bei sumuštiniai lieka po atviru dangumi. Kad galėtų sausai laikyti reikmenis, pripučiamų valčių šeimininkams sugalvotas specialus Runos krepšys, kuris prisegamas valties priekyje specialiais diržais ir į kurį galima sudėti visas smulkmenas, kad jos nesipainiotų po kojomis. Viktoro Armalio nuotr. Vobleriais galima suvilioti rinktinių ešerių Neskubiai vinguriuojantis Bulhead puikiai imituoja neatsargią žuvelę jie turi būti ne didesni nei 14 numerio (pagal tarptautinę klasifikaciją). Tokie segtukai su sukučiais lengvi, todėl nepakeičia masalo svorio balanso. Jei naudosite masyvius įnagėlius, lengvesnis už vandenį 3-4 g vobleriukas ims grimzti kaip akmuo. Taip pat pageidautina, kad segtuko kilputė meškeriojant vobleriais būtų plati, nes tada nevaržomi masalo judesiai. Iš dabartinių modelių geriausiai dera su vobleriais Salmo Fast Lock segtukai, kurių kilputė pusantro karto erdvesnė už kitų modelių. tačiau žūklės klubo spiningavimas.lt prezidentas ir varžybų vyriausiasis teisėjas Algirdas Janavičius atkreipė dėmesį, kad ne visi šiandien turi reikiamą tokio lygio varžyboms įrangą ir įrankius, todėl sirgalių, norinčių susipažinti su įranga, susirinko antra tiek. Žūklės klubas spiningavimas.lt, kuriam buvo patikėta organizuoti, pasiūlė varžybų dalyviams naujas sąlygas, ugdančias meistriškumą. Tai didesni įskaitinių žuvų normatyvai nei leistini gaudyti žuvų dydžiai pagal mėgėjų žūklės taisykles. Teisėjams galima buvo pateikti lydekas, ne mažesnes kaip 55 cm, sterkus - ne mažesnius kaip 50 cm, o ešerius - ne mažesnius kaip 25 cm. Tad įskaitinius laimikius į krantą atgabeno tik keturios komandos. Čempionų laurai atiteko vilniečiams Audriui Šiupiniui ir Martynui Valiukui (3 įskaitiniai sterkai - 3 kg 315 g), antrą vietą užėmė kauniečiai - Jurgis Dabužinskas ir Egidijus Ivanauskas, sumeškeroję sterką (1 kg 320 g), tapusį didžiausia per čempionatą sugauta žuvimi, trečia vieta atiteko vilniečiui Aidui Undraičiui, sumeškeriojusiam didžiausią ešerį (32 cm, 520 g). Už šį laimikį jam buvo įteiktas specialus Meškeriotojo žurnalo ir UAB Bigreta įsteigtas prizas, kuriuo siekta atkreipti visuomenės dėmesį, kad mūsų krašto vandenyse aptinkama vis mažiau stambių ešerių, ir paskatinti meškeriotojus paleisti ešerius, mažesnius nei 15 cm. Iliustracijos iš rengiamos Nomedos Marčėnaitės knygelės vaikams Lėlė Nomeda Marčėnaitė neskirsto vaikų į savus ir svetimus. Ji - Išsipildymo akcijos iniciatorė ir globėja Nomeda praveria paslapčių skrynelę Dailininkė keramikė, surengusi daugybę savo originalių darbų parodų, televizijos laidų vedėja, labdaros ir paramos projektų likimo nuskriaustiems vaikams iniciatorė, puiki kulinarė, dviejų paaugusių vaikų mama ir aštuonių mėnesių anūkėlės Fridos močiutė - tai dar ne viskas, ką žinome apie Nomedą Marčėnaitę. Jos paslapčių skrynelė dar toli gražu neišsemta. Tad visai nenustebome, kai išgirdome, jog ji rengia ir knygelę vaikams Lėlė. Giedrė MILKEVIČIŪTĖ Žaidimai, kurie nepabosta Ko jau ko, o žaismingumo iš N.Marčėnaitės neatimsi. Ji iš tų moterų, kurios, regis, spėja visur. Vasara dailininkei ir kelionių metas, kuriose ji mėgsta fotografuoti, ir uogienių virimas, o štai šiemet ir darbas, tiesa, malonus ir jaudinantis prie pirmosios knygos vaikams. O rugsėjis jau diktuoja savo ritmą. Dvylikamečiai sūnus Titas ir dukra Ula eis į Šiuolaikinės mokyklos centrą, bus kitokių rūpesčių, nors dabar Nomedai labiausiai rūpi kuo greičiau leidyklai Tyto alba pristatyti knygos iliustracijas. Tekstas sukurtas jau seniai. Matyt, dar pati neišaugau iš vaikiško amžiaus, - juokiasi jau ir anūkėlės iš savo vyriausiojo sūnaus Dovo ir marčios Indros sulaukusi moteris. Tai patvirtina ir neseniai vienoje meno galerijoje surengtoje parodoje matyti trys keisti, kiek liūdnoki, kiek juokingi, bet kartu ir melancholijos paženklinti keramikės sukurti molinukai, kurie buvo pavadinti: Mylėk, Tarnauk, Globok. Tiems, kuriems reikėjo paaiškinimo, iš kur kilo mintis sukurti būtent tokias meškiuko, šuniuko ir paukščio figūrėles, sakė: O kas, jeigu meškiukas niekada negalės atsisėsti kitaip nei plačiai ir visiems išskleistu glėbiu, jei šunelis sustingo visą gyvenimą iškėlęs vieną leteną, o paukštis amžinai išskleidęs sparnus, kad apsaugotų savo lizdą. Dailininkė šiems gyvūnams uždėjo galvas, tarsi norėdama pasikeisti vietomis su tais žaislais. Kažkada tas figūras menininkė buvo pasistačiusi savo sode ir pro jas praeidama norėdavo jas pakalbinti. Beje, šias paslaptingas būtybes dar galima pamatyti Užutrakio dvare tebevykstančioje parodoje. N.Marčėnaitės kūrybiškumui ir fantazijai nėra nei ribų, nei tabu. Nomedos paslaptis, jos sielos poeziją ir prozą geriausiai žino tikra šio kibernetikos amžiaus naujienų, sensacijų ir paslapčių skrynelė - kompiuteris. Iš Užutrakio dvare tebeveikiančios parodos molinukai iškeliaus į Nomedos sodą prie namų Visi buvome vaikais Nomeda knygelėje rašo: Greičiausiai kiekvienas, kadaise buvęs vaiku, trumpam gali sugrįžti į vaikystę. Gera ten pareiti, kaip namo. Kartais norisi ilgam... Apie ką pačios debiutuojančios rašytojos iliustruota knygelė Lėlė? Tai istorija apie mažą mergaitę, kuri mamai išvykus dirbti į Airiją gyvena pas močiutę kaime. Geriausia jos draugė - Lėlė. Suradusi ant aukšto porcelianinę lėlės galvą, iš tuščio drobinio maišelio mergaitė padarė jai kūną, ir nuo tada juodvi kartu tyrinėja pasaulį, kartu laukia grįžtant mamos. Gyvenimas knygoje regimas vaiko akimis, kalbama čia apie rimtus dalykus - apie tėvų ir vaikų santykius, ištikimybę ir pavydą, apie meilę ir tikėjimą, senatvę ir mirtį, ir, žinoma, apie tikrą draugystę ir savęs paieškas. Knyga skirta vaikams, bet paėmę ją į rankas, pasak autorės, suaugusieji turės galimybę prisiminti savo vaikystę: jos džiaugsmus, atradimus ir nuoskaudas. Jaudina jau pirmosios šios vaikiškos istorijos, bet pamokančios suaugusius eilutės:... su šita lėle, tiksliau, su jos galva, iškart buvo viskas kitaip. Juodvi patiko viena kitai. Aš neturiu mamos, o tu pametei kūną. Mes galėtume susidraugauti. Mes abi vienišos, - galvojo mergaitė. Nomeda sako, kad knygą ji rašė ne dėl to, kad norėjo prisiminti savo vaikystę. Rašiau daugiau sau, o ne kitiems. Tai mano požiūris į vaikų ir suaugusiųjų pasaulį. Tas visai neilgas tekstas - tarsi pokalbis su savimi. Man visada patiko tekstai, kuriuose gali rasti sau peno ir vaikai, ir suaugę. Ypač man svarbu, kad tėvai ar seneliai, skaitydami knygelę penkiamečiams ar dar mažesniems patys susimąstytų apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Svarbus vaikų įvertinimas Redakcijos archyvo nuotr. Nomedos vaikai mokosi ir dailės, ir muzikos. Jie jau savarankiški, turi savo pomėgių, bet smalsauja, ką gi ten kuria mama. Man labai svarbi jų nuomonė, nes jie viską sako atvirai, nemeluoja, jeigu kas nors jiems nepatinka. Moteris, neseniai tapusi močiute, žavisi savo anūkėlės, kuri žvelgia į pasaulį savo didelėmis žvitriomis akimis, sumanumu, jos atradimais ir prisipažįsta, kad parašyti ir iliustruoti knygelę mažiesiems ją įkvėpė būtent Fridos gimimas. 3 14 / 3

j/b žmonės prisipažinimai j/b veidrodis žvelk giliau Irmanto Sidarevičiaus nuotr. 4 Kam priklauso Linos Budzeikaitės A tšventus keturiasdešimtmetį, aktorės Linos BUDZEIKAITĖS gyvenimas tapo daug laisvesnis ir nevaržomas. Prie tokių teigiamų pokyčių, be abejonės, prisidėjo ir didžiosios svajonės įgyvendinimas, kai iš vieno kambarėlio su sūneliu įsikraustė į gerokai erdvesnį būstą, iš kurio senamiestis lengvai pasiekiamas pėsčiomis. Kaip tik šią vasarą aktorė intensyviai filmavosi naujame lietuviškame seriale, kurio pavadinimas simboliškas - Namai ten, kur širdis. O kam gi priklauso darželinuką sūnų auginančios L.Budzeikaitės širdis?.. Deimantė ZAILSKAITĖ Namai - tik Lietuvoje Draugams L.Budzeikaitės naujų namų durys jau atviros, nors aktorė nekėlė triukšmingų įkurtuvių su dideliu būriu svečių. Persikėlusi į trijų kambarių butą, moteris jaučiasi fantastiškai, nes iki šiol su sūneliu Augustu glaudėsi vieno kambario bute. Apie naujus namus Lina svajodavo tik gimus sūnui ir neabejojo, kad jaukų lizdelį susisuks Lietuvoje, o ne kur svečioje šalyje: Dingo visos abejonės, kai pabuvau Londone ir pajutau, kas tai yra gyventi, dirbti ir kurti svetur, kur yra kitas socialinis mentalitetas. Ten daugiau prarandu, negu įgaunu. Prieš šešerius metus turėjau progą pagyventi Londone, kai dar nebuvo gimęs Augustas, turėjau darbo kontraktą pusei metų dirbti televizijoje. Pajutau, ką reiškia ilgesys, ką reiškia nusigauti Londone iš taško A į tašką B, kai grįžti namo ir jau nieko daugiau nesinori. Nors ten nedirbau jokio fizinio darbo, tik turėjau dvi valandas tiesioginio eterio. Aš viską įvertinau, juo labiau čia buvo žmogus, todėl grįžau paprastai, greitai ir daugiau nekeliu šito klausimo, ar norėčiau gyventi kur kitur. Norėčiau, kad užaugęs Augustas gyventų būtent čia, bet kokiu atveju jis yra malonesnė, švelnesnė asmenybė, o tenai daugiau susvetimėjimo ir vienišumo... Vykstant remontams, Lina su sūneliu dažnai atvažiuodavo apsižiūrėti naujų erdvių. Augustas džiaugėsi, kad netrukus turės atskirą kambarį: Suprantu, kad vaikui buvo šokas, nes atsirado ne tik nauji namai, bet drauge ir kitas darželis. Pirmą savaitę į jį ėjo puikios nuotaikos, bet vėliau jam tai suskausdavo pilvuką, tai liūdna darydavosi ar norėdavosi išsiverkti. Bet jis jau grįžo į savas vėžes ir dabar viskas yra gerai. Įsikėlusi pirmąją dieną Lina buvo tokia pavargusi, kad vos pastovėjo ant kojų. Kadangi visai netikėtai aktorei susuko nugarą, laimė, atsirado stebuklingas bendraklasis - paėmęs abiejų jos butų raktus, jis suorganizavo mašiną, pervežė ir sunešiojo dėžėse sukrautus daiktus. Kitą dieną beliko persivežti smulkius daiktus, tokius kaip indai ar drabužiai, nes visi baldai ir sunkūs televizoriai buvo jau suvežti. Namai man yra vertybė, - prisipažįsta Giminių seriale toliau besifilmuojanti aktorė. - Iš tikrųjų jiems teikiu daug reikšmės, todėl man yra svarbu, kad jie man tiktų ir patiktų, kad būtų erdvė, kurioje galiu realizuoti save kūrybine prasme. Mūsų namai dar nėra iki galo įkurti, šitas projektas bus ilgalaikis, tikrai turėsime ką veikti ateityje. Kol kas mane džiugina namų erdvė ir jų aplinka. Patinka, kad mūsų butas beveik tuščias, - vadinasi, Augustas su dviračiu gali laisvai prasilėkti. (Juokiasi.) Pro buto langus matau nerealius vaizdus: iš vienos pusės atsiveria senamiestis, iš kitos pusės - ramybė ir daug žalumos. Šalimais yra miškelis, ten mačiau įvairiausių medžių: drebulių, beržų, liepų, kaštonų, klevų, tik ąžuolo neradau. Kartą su Augustu turėjome nuostabų rytą, kai išėjome į rasotą žolę... Nors oras buvo nekoks, lynojo, pievoje gėlytes skynėme ir pynėme vainikus. Turėjau tiek džiaugsmo, nes tai buvau dariusi labai seniai... Meilė nėra dovanėlė L.Budzeikaitė atkreipė dėmesį, kad po apvalios sukakties jai pradėjo gyvenime daug labiau sektis. Po keturiasdešimties savijauta pagerėjo, - nustebina aktorė. - Dabar yra laisvesnis periodas, aš renkuosi ir sau ant galvos neturiu jokio viršininko. Mano darbas yra ne nuo aštuonių iki penkių valandų, man nereikia niekam atsiskaitinėti, visiškai esu panirusi į vidinį gyvenimą šiais stresų ir bėgimo laikais. Ir aš tai norėčiau išlaikyti, tik nežinau, kaip seksis finansiškai ir kiek ilgai aš būsiu nepriklausoma. Dabar nieko stipriai neplanuosiu, kol kas reikia ramiai pabūti, pasimėgauti gyvenimu, nes vaikas taip greitai auga ir jis greitai bėgs į mokyklą. Pagrindinis šios vasaros filmavimas - tai serialas Namai ten, kur širdis. L.Budzeikaitė vaidins gydytoją, o visi įvykiai vienaip ar kitaip bus susiję su ligoninėmis: Kaip gerai turėti mėgstamą darbą, tada nejauti, kad dirbi. Aišku, tai yra gražioji geroji tokio darbo pusė, yra dar ir kita pusė. Tokie dalykai, kaip išeiti iš stresinės situacijos, kaip pailsėti. Būna netikėtų situacijų ir per filmavimus, kai staiga atsiduri lovoje su mažai pažįstamu žmogumi. Ir turi atrodyti, kad mus sieja natūrali, laisvai trykštanti meilė. Reikia kartais ir apsinuoginti - to bus ir šiame seriale, bet iki šio amžiaus jau peržengiau daug barjerų. Dabar nėra taip sunku, kaip būdavo anksčiau. Aktorė mįslingai kalba apie savo asmeninio gyvenimo peripetijas, per daug nesileisdama į detales ir neišsiduodama, ar šiuo metu jai netrūksta meilės. Su meile nėra paprasta. Meilė pati savaime nėra dovana. Jeigu turi problemų ir jų turi kitas žmogus, tada tai dvigubai daugiau problemų. Meilė tai nėra dovanėlė. Meilė - tai darbas, išbandymų, pamokų, kompromisų su savimi visuma. Kartais pagalvoju, kaip būtų gerai su kuo nors imti ir pasidalyti rūpesčiais, išsilieti. Kita vertus, tau yra kur kas mažiau atsakomybės, kai esi atsakingas tik už vaiką ir save. Aš nesu atsakinga už dar vieną žmogų, nereikia man prie ko nors taikytis, derintis. Aš nenoriu, kad atsirastų kitas žmogus, - yra mažas vaikas, jam reikia manęs, man reikia jo. Trečiam asmeniui į šitą kompoziciją įsipaišyti būtų labai sudėtinga. Gal kai ateis laikas ir vaikas bus mokyklinio amžiaus?.. Viskas yra puiku, ko čia dar norėti, gausiu vėliau kokį princą, tai nežinosiu, ką su juo daryti... širdis Ievos pievos Muilinas įtarumo šešėlis Mielosios, iki šiol esu nesava, nes buvau apkaltinta baisiais dalykais ir dar dabar į mane žiūrima nepatikliai. Viskas prasidėjo nuo to, kad maniškis įsigijo dviratį, iš ko aš supratau, kad ėmė rūpintis savo išvaizda ir sveikatos būkle ir nutarė ilgai bei laimingai gyventi... Tai, prisipažinsiu, man sukėlė pagrįstų įtarimų. Ar tik ne kokia ilgakojė paukštytė bus jį pastūmėjusi griebtis tokių pokyčių - juk kritinis vyrui amžius... Todėl nusprendžiau taupyti dviračiui - jei jau važiuosime, tai kartu, o įtarimus nukišau kuo giliau į pasąmonę. Taip jis važinėjosi savaitę, kol vieną dieną per lietų išsimaurojo ir grįžo abu su dviračiu labai purvini. Nustebau, kai maniškis įsivarė dviratį į vonią plauti. Hm, svetimų namų įpročiai? Gyvenime kojinių turbūt nėra išsiskalbęs. Bet pamačiusi, kad pasiėmė indų ploviklį, geraširdiškai pasiūliau pasinaudoti ekologišku muilu. Nuo to viskas ir prasidėjo... Kitą vakarą maniškis iš pasivažinėjimo grįžo nubalnotomis galūnėmis, kraujuojantis ir išbalęs... Operatyviai puoliau prie vaistinėlės, sakau, dezinfekuosiu žaizdą, gal dar kokią tabletę nuo skausmo arba nuo nervų sugirdysiu... Bet maniškis kategoriškai atstūmė ranką su peroksido buteliuku ir taip pažiūrėjo į mane, kad net nutirpau... Pagalvojau, gal bus pamišęs iš skausmo, tai pasiūliau tabletę. Bet jis griežtai atsisakė, sumurmėjęs, atseit aš jį norinti nunuodyti... Negana to, jis atsisakė iš mano rankų imti bet kokį maistą, netgi mėgstamiausius varškėtukus su peletrūnais, kurių, jo belaukdama, buvau priraičiusi... Kas atsitiko, kur dingo mano vyras? Kas man pakišo tą paranojišką monstrą? - bandžiau juokauti, tačiau maniškis neišspaudė nė šypsenos užuomazgos. Dėl Dievo, tai kas gi atsitiko? - ne juokais ėmiau pykti ir glumti. Tobulai viską suplanavai... Dirbi viena ar su bendrininku? - vyptelėjo. Kokiu bendrininku? Kas dabar užėjo? Iš kur gavai tą muilą? - kvotė kaip koks nacistas, net šiurpai per nugarą nuėjo. Pirkau ekologinėje parduotuvėje, - paaiškinau. Vadinasi, viena... - nutęsė. Žodis po žodžio išsiaiškinau... Pasirodo, mano ekologiškas muilas ištepė ir sugadino stabdžių žarnelę, tad maniškis rėžėsi į griovį ir vos sprando nenusisuko. Tai kuo esu kaltinama? - netekau kantrybės. Tyčiniu stabdžių sugadinimu, siekiant paveldėti svetimą turtą ir gauti draudimo pinigus, sutaupykite Tik su Ūkio banko Olialia kortele -18 Lt iki TAS, KURIS GAUNA ANTAUSIUS -30 % nuolaida 2 bilietams. Rugsėjo 9 d. 18 val. Lietuvos rusų dramos teatre, Vilniuje. www.rusudrama.lt kuriuos pati prieš mėnesį pasitvarkei, - paaiškino. Prisiminiau, kaip prieš mėnesį draudimo agentas iš tiesų įtikino mus apsidrausti sveikatos ir gyvybės draudimu, o mirties atveju būtų išmokėta kompensacija (jei neklystu - 100 000 litų) gyvam likusiam sutuoktiniui. Turėjau ilgai įrodinėti, raminti saviškį, po nosimi čirškinti spirgučius, kol jis galutinai psichologiškai palūžo ir suvalgė visą dubenį pyragėlių. Ir ką tu būtum dariusi su tuo 100 000 litų? - pasiteiravo taršydamas pyragiukus. Pirmiausia atiduočiau paskolą bankui, nes užkniso, nusipirkčiau ekonomišką sportinę mašinėlę, pasiimčiau metus atostogų savo noru ir išvykčiau į kelionę aplink pasaulį, - išpyškinau. O, tai aiškėja, kad viskas jau suplanuota, tai gal ir bilietai nupirkti, gal ir mašiną jau padėjo kas nors išsirinkti? Ar tik ne tas draudimo agentas? - ir viskas prasidėjo iš naujo. Jis vėl nebeima nieko iš mano rankų, dviratį išsivalė dantų šepetuku ir laiko rūsyje, nuo kurio rakto aš neturiu, miegame atskiruose kambariuose, o prieš užmigdama aš tyčia mintyse leidžiu tą 100 000 litų. Pagalvojau, kad visai būtų neblogai pasikeisti butuką į mažesnį arčiau centro, o vietoj dvigulės lovos, kuri, kaip suprantu, nebereikalinga, pasistatyčiau senovišką viengulę ir dar tilptų antikvarinė komoda, kurią nusižiūrėjau... Fui, kokios mintys, bet pats kaltas... Ieva, įtarumo auka 13 Po keturiasdešimtmečio aktorė Lina Budzeikaitė jaučiasi daug laisvesnė ir nepriklausoma 4 / 13

j/b žaidimai galvosūkiai J/b ŽmoNės L Pagalbinės skaičių sumų reikšmės 3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+6 4=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+5 16=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5 Praėjusios savaitės kryžiažodžio atsakymai Vertikaliai: Dama. Metranpažas. Biblija. Degu. Virdulys. Van. Antanas. Lopas. Ta. Eiras. Asertori. Etna. Maitina. Aš. Ag. Šakė. Ky. Esaūlas. Ksenonas. Lolita. Naivi. Antakis. Ilas. SSB. Kakuro tikslas - užpildyti visus tuščius langelius skaičiais nuo 1 iki 9 taip, kad jie sudarytų atitinkamų raktiniuose kvadratėliuose nurodytų skaičių sumą. Kai užpildomi visi langeliai, galvosūkis laikomas išspręstu. Parengė : Galvosūkių klubas Horizontaliai: Va. Kabinetas. Mirtinga. Labdara. Ūla. Luna. Klok. Milas. Ali. Vejys. Misis. Tas. Laiškai. Malpostas. N. Peikena. Varnėnas. Radasta. Oi. Žen. NVS. Tag. Trakais. Sumaišys. Pažymėtuose langeliuose: Ž iedlapis. Praėjusios savaitės prizą naujausią Amberlife kompaktinę plokštelę mising.lt laimėjo Greta Giedraitytė (Panevėžys). (Dėl prizo prašome skambinti tel. 261 09 11) Spręskite kryžiažodį ir laimėkite: naujausią Pauliaus Stalionio kompaktinę plokštelę Svajonės pildosi. Pavyzdys: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS). - Dėl mokslo reformos rektoriaus kadenciją, galimas daiktas, baigsite truputį anksčiau. Ar dėl šios priežasties rugsėjis jums ne dviprasmiškas? - Ne, ne, Dieve mano! Esu nepaprastai laimingas, kad kai gyvenime apsisprendžiau pasukti mokslo administravimo keliu, dešimt metų buvau Vilniaus universiteto prorektoriumi, beveik tiek pat laiko, dabar antrą kadenciją, esu universiteto rektorius. Jei vertintume oficialiai, mano kaip Vilniaus universiteto rektoriaus darbo sutartis baigiasi 2012 m. spalio 12 d. Tačiau, kaip žinote, yra priimtas naujas Mokslo ir studijų įstatymas. Mūsų universiteto statutas yra pateiktas svarstyti Seime: bus naujas universiteto statutas, bus nauja universiteto taryba. Ji turės spręsti, ar prašyti manęs atsistatydinti ir skelbti naujus rinkimus, ar, remiantis mano darbo sutartimi, tęsti darbą iki mano kadencijos pabaigos ir tada skelbti naujus rinkimus. Kol kas dėl to tikrai nesijaudinu, bet jeigu ir turėčiau truputį anksčiau palikti rektoriaus vietą, tai man nebūtų problema. Praėjusios savaitės GALVOSŪKIO atsakymai Žinutės kaina - 1 Lt. Laimėtoją paskelbsime kitame numeryje. RUGSĖJO 5-11 D. horoskopas Avinai kitą savaitę turi tiks Liūtai turėtų išnaudoti visas liai planuoti biudžetą, kad vė liau nereikėtų pergyventi dėl savo nemokumo. Darbe gali būti įvairių patikrinimų ir atestacijų, priversiančių jus šiek tiek pasinervinti. Bet nenuleiskite ran kų ir nepalikite visko savieigai: nėra prie žasčių nerimauti, viskas bus taip, kaip jūs norite. galimybes pailsėti nuo darbo krūvio. Tai jums bus labai nau dinga. Po trumpo poilsio sutvarkykite fi nansinius reikalus. Punktualumas ir suma nūs veiksmai leis jums lengvai išspręsti visus susikaupusius klausimus. Jums gali būti padidintas darbo užmokestis. Jaučiai turėtų būti švel nesni ir lankstesni kolegų ir partnerių atžvilgiu. Jums tai duos naudos: nebijokite leistis į kompro misus, tuomet derybos vyks kur kas spar čiau. Artimiausiomis dienomis galite gau ti svarbią žinią, kurios seniai laukiate. Taip pat galite gauti pinigų. bai kruopščiai apgalvoti ir ne daryti skubotų išvadų. Jauskite saiką, kadangi nepaliaujamas veržimasis į tikslą nieko gero neduos. Verčiau supažin dinkite su savo planais artimus žmones ir bičiulius, jie jums duos naudingą patari mą, kuris jus priartins prie savo sumanymų realizavimo. Dvyniams nusišypsos sėk Svarstyklės turėtų gi Mergelės turėtų viską la mė: jus pastaruoju metu per sekioję nedideli apmaudūs sunkumai pasitrauks ir užleis vietą laiko tarpiui, kuris bus labai tinkamas svarbiems klausimams spręsti. Jūsų reikalai bus sėk mingai tvarkomi, stabilizuosis ir finansinė padėtis. Tai leis tęsti pradėtus projektus. liai susimąstyti apie savo suge bėjimus - galimas daiktas, kad jūs nepakankamai save vertinate. Galbūt nėra didelės būtinybės sekti paskui aplin kinius, verčiau pasirinkite savo individua lų kelią į tikslą. Suaktyvinkite slaptą poten cialą, ir sėkmė jums garantuota. Vėžiai turi labai atidžiai ver Skorpionas galės imtis tinti informaciją ir nedaryti ne apgalvotų išvadų. Nemėginki te aiškintis santykių su aplinkiniais: vis tiek nieko nepasieksite ir tik susigadinsite re putaciją. Itin atsargiai tvarkykite ir finan sinius reikalus: nešvaistykite pinigų, ver čiau papildykite šeimos aukso atsargas. 12 mas miegoti būčiau parašęs bent vieną sakinį, kas tą dieną buvo atvykę, kokias problemas aptarėme, tikrai būtų labai įdomu. Beje, rugsėjo 20 d. Nobelio premijos laureatui iš Miuncheno profesoriui Robertui Hubertui suteiksime VU garbės daktaro vardą. - Dabar taip populiaru rašyti biografines knygas. Gal kada savo atsiminimus sudėsite į knygą? - Gal juokaujate? Dar turiu tiek proto, kad taip nesusireikšminčiau. Atvirai pasakius, nepaprastai įdomus tas mano gyvenimas, bet tegul tai lieka tik man. Gyvenime man tik rai labai pasisekė. Pasisekė vien dėl to, kad iš esmės atsitiktinai pakliuvau į mokslų kryptį, kuri dabar yra nepaprastai madinga. Visa moderni biotechnologija remiasi bioorganine chemija, molekuline biologija. Daug žmogui reikalingų vaistų yra genų inžinerijos produktai. Be fundamentalių tyrimų nebūtų ir šių produktų. Tačiau beveik neįmanoma aukštu lygiu dirbti mokslinį darbą užimant tokius aukštus postus. Vidinį konfliktą man šiek tiek neutralizavo kas dveji metai atliekami moksliniai tyrinėjimai Heidelberge (Vėžio tyrimo centre Vokietijoje). Ir vėlgi man padėjo likimas. Deimantė ZAILSKAITĖ Kryžiažodžio atsakymą siųskite SMS žinute numeriu 1390 iki rugsėjo 5 d. 12 Irmanto Sidarevičiaus nuotr. Akademikas Benediktas JUODKA (68), einantis antrą Vilniaus universiteto rektoriaus kadenciją, pernelyg nesureikšmina savo aukšto posto, kad susigundytų išleisti memuarus apie savo turiningą gyvenimą. Maža to, studentus vadina savo jaunesniaisiais kolegomis ir nustemba išgirdęs, kad šie labiau bijo eiti pas metodininkę negu dabar pas rektorių. Būtent negeranoriškumo ir išpuikimo kitų atžvilgiu labiausiai ir nemėgsta profesorius biochemikas. O mėgstatą patį, ką ir paprastas lietuvis. Kad ir žiūrėti krepšinio rungtynes. kakuro kryžiažodis karjera ryžtingų veiksmų, kad įgyven dintų ambicingus savo planus. Pasitikėkite savo jėgomis ir atminkite, kad jums nereikalinga niekieno globa. Atkak liai siekite savo tikslų. Gerai apgalvotas el gesys padės atskleisti savo sugebėjimus darbe. Šauliai pademonstruos pavydėtiną atkaklumą. Tai jiems padės išspręsti visus su dėtingus uždavinius. Turėsite galimybę realizuoti senus savo sumanymus, susiju sius su kardinaliu jūsų namų interjero kei timu. Santykiuose su mylimu žmogumi vėl viešpataus visiškas savitarpio suprati mas. MERGELĖ Dmitrijaus Matvejevo nuotr. Ožiaragiai pastaruoju metu sėkmingai nusimetė pro blemų naštą ir dabar yra pasi rengę spręsti naujus uždavinius. Kitą sa vaitę jūsų idėjos maloniai nustebins bičiu lius ir verslo partnerius, tik reikia laiku apie jas papasakoti. Jeigu veiksite atkakliai, tai pasieksite visus užsibrėžtus tikslus. - Pro jūsų darbo kabineto langus atsiveria įspūdingas vaizdas. Dirbant prie popierių tikriausiai malonu bent kelioms minutėms užmesti akį į Didįjį kiemą? - Nėra abejonės, kad senieji universiteto rūmai įkvepia ne tik čia dirbančiuosius. Ko čia tik nėra buvę, ir visi be išimties yra pasakę: Klausykite, pas jus čia įėjus kažkokia labai gera aura... Pats Didysis kiemas jau yra kaip meno kūrinys. Mūsų šiaurinės sienos dalyje rasta dešimt sieninės tapybos kūrinių, jie dabar yra atidengiami, restauruojami, po keleto mėnesių darbai bus baigti. Nišose atsivers du karaliai, du vyskupai, tarp jų ir vyskupas V.Protasevičius, Vandenių laukia teigia mos permainos santykiuose su kolegomis ir partneriais. Arti miausiu metu iš jūsų bus pareikalauta mo kėjimo bendrauti ir teisinio išprusimo. To liau stiprinkite ryšius su aplinkiniais, suda rykite naujų sutarčių - ateinanti savaitė tam labai tinkamas metas. Žuvims kita savaitė susiklos tys gana sėkmingai, teigia astro logas. Turėsite puikią progą pa lypėti karjeros laiptais. Materialinė padėtis bus stabili, galimas daiktas, kad atsiras ga limybė ją dar labiau sustiprinti pajamomis, nesusijusiomis su pagrindiniu darbu. Aktorė Vaiva MAINELYTĖ (rugsėjo 5 d.) Krepšininkas Mantas Kalnietis (rugsėjo 6 d.) Yvos grupės narė Kristina IVANOVA (rugsėjo 6 d.) Rektorius irgi žiūri krepšinį nepaprastai daug nusipelnęs įsteigiant tiek Vilniaus kolegiją, tiek Vilniaus universitetą. Man atrodo, pasaulyje turbūt nelabai rasite gražesnį ansamblį už šitą, kokį turi Vilniaus universitetas, kur trylika kiemų, Šv.Jonų bažnyčia, o iš atrestauruotos varpinės, aukščiausios Vilniaus senamiesčio vietos, gražusis Vilnius kaip ant delno. Dėl ko man kartais malonu žvilgtelėti pro langą? Labai gražu, kai birželį Šv.Jonų bažnyčioje nuo ryto iki vakaro teikiami diplomai mūsų auklėtiniams - tiek bakalaurams, tiek magistrams. Ar galite įsivaizduoti, staiga iš bažnyčios su diplomais plūsta laimingi žmonės kartu su tėveliais ir mamytėmis. Kartais žiūriu pro langą, kai pats neįteikiu diplomų, ir galvoju: gyvenime man pasisekė pro langą matyti tiek daug laimingų žmonių. Vadinasi, universitetas yra ypatinga institucija, nes tiek laimingų žmonių ne tik birželį išeina su diplo- mais, turbūt jie ir gyvena laimingi, ir studijuodami džiaugiasi... - Prieš kiekvienus mokslo metus rituališkai apeinate savo universiteto teritoriją? - Ne šiaip sau apeinu, studentų akimis žiūriu, ar jiems yra malonu eiti pro šalį, kai tinkas ant sienų krenta, ar malonu, kai auditorijos yra apšiurusios. Kartais kelių šimtų litų užtenka, tereikia ūkiškumo. Nors jau daug kas yra padaryta, dar daug ką reikia padaryti. Juk universitetui priklauso daugiau nei 100 pastatų. - Dabar, kai visi taip pamišę dėl Europos krepšinio čempionato, ar dėl užimto savo darbo grafiko galėsite stebėti varžybas? - O kaipgi? Aišku, kad žiūrėsiu, tik gal ne visas rungtynes. Jas stebėsiu namuose, būgnų mušti tikrai neisiu. (Šypsosi.) Pažiūrėti, kaip žaidžia mūsų krepšininkai, tikrai įdomu, tik aš šiek tiek išgyvenu - mūsų, lietuvių, masė per daug spaudžia krepšininkus, kad jie būtinai turi tapti čempionais. Įsivaizduoju, koks jiems yra psichologinis krūvis. Kai krepšininkai vos ne privalo iškovoti medalius, viduje jaučiu, kad gali baigtis negerai. Kaip normalus lietuvis aš taip pat mėgstu sportą. Esu žaidęs ir krepšinį, ir tinklinį, ypač stalo tenisą. Tik dabar jau nesportuoju. - Per darbo rektorate dvidešimtmetį nekilo kada mintis pradėti rašyti dienoraštį? - Tai yra mano didelė klaida... Visi Europos karaliai ir karalienės čia yra buvę, ką jau kalbėti apie dvasinius vadovus ar prezidentus, Nobelio laureatus, Europos Komisijos komisarus - su visais man reikėjo susitikti ir pabendrauti. Bet laikui bėgant išsitrina kai kurios pokalbių detalės, netgi pavardės, todėl jeigu prieš eida- - Ar nebuvo apmaudu, kad 33-ejų vienturtis sūnus pasirinko ne mokslininko kelią, bet pasuko į advokatūrą? - Neskaudu, iš karto buvo matyti, kad jis yra humanitaras. Sūnus linko į istoriją. Iki šiol domisi karo istorija, todėl galėjo būti geras šios srities specialistas. Bet, prisimenu, žmona jo klausė: Ką tu baigęs istoriją gali dirbti? Tu gali būti mokslininkas, būti istorijos mokytojas, tu gali dirbti istorijos muziejuje. Jis klauso, klauso ir sako: Ne, jau mokslininką aš matau tėvą. Jis baigė Vilniaus universitete teisę ir šiuo metu yra advokatas, su estais ir lat viais yra įsteigęs advokatų kontorą. Mano žmona estė, todėl sūnus puikiai kalba estiškai. Su žmona man taip pat labai pasisekė. Sunku įsivaizduoti šeimai labiau atsidavusį žmogų. - Dėl jūsų užimtumo šeimos nariai jus tikriausiai retokai mato? - Retai, retai. Robert senokai gyvena jau atskirai, tai atvažiuoja, kai šunį reikia kur palikti, nes mes su žmona labai mylime šunis. Tada ir pamatau sūnų. Juokauju, kartais susiskambiname, nueiname papietauti. Aš labai didžiuojuosi savo sūnumi. Kiek yra jaunų žmonių, kurie, neturėdami tikslų, nueina šunkeliais, o man ir čia pasisekė su sūnumi. Dabar, kai yra mada išvažiuoti kur į užsienį, teisės doktorantūrą baigęs sūnus gyvena Vilniuje ir jam jokių emocijų nekelia užsienis. Jis sako: Ko aš ten nematęs. Jeigu aš išvažiuosiu, tai mano vietą kas nors užims. Aš jau seniai nesikišu į jo gyvenimą - jis žino, ko nori, pasirinko savo gyvenimo kelią. Malonu, kad jis turi savo gyvenimo tikslus ir, manau, žino, kaip jų siekti. - Iki pilnos laimės, ko gero, jums trūksta tik anūkų... - Jau laikas būtų anūkams. Su jais turėtų būti smagu, neturiu patyrimo. (Juokiasi.) /

j/b paslaptys valdžia j/b mokslas žmonės-mašinos 6 vyriausybė Slapta pasaulio EPA-Eltos nuotr. Š ią savaitę Respublikoje buvo rašyta apie Šveicarijos mokslininkų atliktą tyrimą, kurio metu nustatyta, kad pasaulio turtas sutelktas tik nedidelės žmonių grupės - 147 korporacijų - rankose. Šis faktas verčia kitomis akimis pažvelgti ir į anglų žvalgybos karininko Džono Kolemano (John Coleman) versiją, pagal kurią per bankus ir korporacijas planetą valdo pasaulio vyriausybė. Siūlome skaitytojui susipažinti su svarbiausiais šios knygos teiginiais. Itin įtarūs piliečiai mano, kad šalis valdo ne prezidentai, premjerai ir kiti oficialūs asmenys, o kita - nematoma, bet galinga valdžia. Jie net sukūrė vadinamąją pasaulinę sąmokslo teoriją, pagal kurią pasaulį valdo nedidelė saujelė žmonių. Jie turtingi, užima įtakingus postus, jaučiasi esą išrinktieji, o visus kitus laiko nenaudingais rajūnais. Norėdami atsikratyti nereikalingo balasto, galingieji kursto karus, išradinėja naujas mirtinas ligas, nuodija žmones narkotikais, alkoholiu, pornografija. Pasaulio elitas puoselėja viltį, kad galiausiai planetoje liks tik koks milijardas žmonių, bet užtat auksinis, kuris pagaliau galės laisvai ir laimingai mėgautis visomis gamtos gėrybėmis: tyru oru, šviežiu vandeniu, natūraliais produktais. Atrodytų, kažkokie kliedesiai. Tačiau anglų žvalgybininkas iš specialiosios tarnybos MI6 (SIS) Dž.Kolemanas savo knygoje Komitetas 300. Pasaulinės vyriausybės paslaptys įrodinėja, kad slapta galinga organizacija vis dėlto egzistuoja. Per kadrinio karininko karjerą, - rašo Dž.Kolemanas, - ne kartą teko sklaidyti slaptus dokumentus. Iš jų sužinojau, kokia jėga kontroliuoja ir valdo daugelio šalių vyriausybes. Įsivaizduokite galingą grupę, nepripažįstančią jokių nacionalinių sienų, kurios žinioje yra bankininkystė, draudimas, anglies pramonė, prekyba medikamentais, naftos pramonė. Jos nariai atsakingi tik tos grupės nariams. Tai 300 komitetas - aukščiausioji kontroliuojanti institucija, valdanti pasaulį nuo 1897 metų. Jo branduolį sudaro 300 įtakingiausių planetos žmonių. Galingieji sąmokslininkai Pasak Dž.Kolemano, šiam komitetui pavaldžios slaptos organizacijos ir smegenų centrai, jų darbą koordinuoja milijardieriaus Džono D.Rokfelerio (John D.Rockefeller) šeima. Trijų šimtų komitetui priklauso Anglijos, Nyderlandų, Danijos karalienės, Europos karališkosios šeimos, Džordžo Bušo (George Bush), Edvardo Karterio (Edward Carter), Hiustono Stiuarto Čemberleno (Houston Stewart Chamberlain), Vinstono Čerčilio (Winston Churchill), Fransua Miterano (Francois Mitterand) šeimos ir kt. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje dalyvauti formuojant pasaulio vyriausybę buvo pakviesta ir Rusija. Jeigu iš tikrųjų egzistuoja pasaulio vyriausybė, jos nejaudina badaujantys Afrikos vaikai Begalė planų Štai kaip Dž.Kolemanas aprašo naują pasaulinę tvarką, kokią įsivaizduoja 300 komitetas. Vadai: bus bendra pasaulinė vyriausybė, bendra pinigų sistema; nuolatiniai, nerenkami, šią teisę paveldintys oligarchai skirs lyderius iš savo pačių tarpo panašiai kaip viduramžiais. Įstatymai: vidurinės klasės nebus - tik valdovai ir tarnai. Visi įstatymai bus unifikuoti remiantis teisine pasaulio teismų sistema, jie vadovausis vieninteliu įstatymų kodeksu, jo vykdymą kontroliuos bendros pasaulinės vyriausybės policija, o jungtinės ginkluotosios pajėgos prievarta diegs įstatymus visose buvusiose šalyse, kurių jau nebeskirs sienos. Religija: bus tik viena - bendros pasaulinės vyriausybės bažnyčia, slapta egzistuojanti dar nuo 1920 metų. Visos krikščioniškos bažnyčios bus uždraustos. Kontrolė: visi žmonės turės identifikavimo numerius (IN), kurie bus suvesti į NATO kompiuterio Briuselyje duomenų bazę. Pagal brito knygą, ateityje visi žmonės turės identifikavimo numerius Ištekliai: tik komiteto nariai ir jų išrinktieji galės disponuoti gamtos ištekliais. Tas pats pasakytina apie žemės ūkį ir maisto produktų gamybą. Socialinė politika: mažiausiai 4 mlrd. dykaduonių bus sunaikinti iki 2050 metų sukeliant lokalius karus, mirtinas epidemijas, neišgydomas ligas ir badą. Elektros energijos, maisto ir vandens bus tiek, kad pakaktų išgyventi Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos baltiesiems gyventojams, o tik paskui ir kitoms rasėms. Kanados, Vakarų Europos ir JAV gyventojų mažės greičiau nei kituose žemynuose, kol liks 1 mlrd., iš jų 500 mln. bus kinai ir japonai, atrinkti todėl, kad jie jau daugelį amžių buvo griežtai reglamentuojami ir įprato besąlygiškai paklusti valdžiai. Kartkartėmis dirbtinai bus sukeliamas maisto, vandens ir medicinos pagalbos deficitas siekiant priminti masėms, kad jų egzistavimas visiškai priklauso nuo geros komiteto valios. Pinigai: nebus jokių grynųjų, visi atsiskaitymai vyks debeto kortelėmis. Pažeidusiųjų komiteto normas ir taisykles kortelės įvairiam laikui bus blokuojamos priklausomai nuo pražangos sunkumo. Kas vyksta šiandien Dž.Kolemanas tvirtina, kad dabar pasaulinės vyriausybės patikėtiniai aktyviai plauna žmonėms smegenis - perrašinėja istoriją, kuria idealius žmones, mažina gyventojų skaičių. Profiliavimu pavadintas metodas buvo sukurtas 1922 metais Karališkojo tarptautinių reikalų komiteto įsakymu ir tapo dabartinio NLP - neurolingvistinio programavimo, kuriuo galima daryti įtaką žmonių mintims ir elgesiui, pagrindu. Šį metodą britų kariniai specialistai pritaikė 80 tūkst. bandomųjų triušių - britų kareiviams ir belaisviams. Vėliau Sasekso universitete buvo įsteigtas specialus smegenų plovimo centras, tik jau civiliams. Rokfelerio fondas subsidijavo darbus kuriant idealią visuomenės istoriją po Antrojo pasaulinio karo, kurį, suprantama, laimėjo anglai ir amerikiečiai. Uždarose laboratorijose taip pat už Rokfelerio fondo pinigus bandoma iššifruoti žmogaus genomą ir sudaryti genetines idealaus žmogaus savybių schemas, kad ateityje būtų galima mėgintuvėliuose auginti genijus ir paklusnius nenugalimus karius. Vienoje pasaulinės vyriausybės konferencijų buvo pritarta pasaulio gyventojų skaičiaus reguliavimo programai. Jos pagrindinis tikslas - gerokai sumažinti gimstamumą šalyse, nepriklausančiose Vakarų civilizacijai. Ši programa aprėpia apie 100 valstybių. Pasaulinės vyriausybės sudėtis, kaip planuojama, bus renkama slaptuose posėdžiuose, jau rengiamos sąlygos pereiti prie bendros pasaulio sistemos: strategiškai svarbiausiose pasaulio valstybėse kuriami vadinamieji nacionaliniai filialai, formuojamos paralelinės valdžios struktūros iš esamų ir perspektyvių būsimųjų politikų, žurnalistų, intelektualų, finansininkų, analitikų. Jų uždavinys - apdoroti viešąją nuomonę prieš paviešinant pasaulinės vyriausybės projektą. Parengė Ieva MIŠKINYTĖ D irbtinis intelektas, sugebančios justi robotų rankos, mikroprocesoriai tinklainėje: mokslininkai uoliai dirba, stengdamiesi mašinoms suteikti daugiau žmogiškų bruožų arba patobulinti žmogaus kūną. Tikslai skirtingi, bet klausimas kyla tas pats: kada žmogus yra žmogus? Ar androidai sapnuoja elektronines avis? Šis keistas klausimas yra amerikiečio rašytojo Filipo Diko (Philip K. Dick) novelės pavadinimas; pagal ją buvo sukurtas vienas garsiausių visų laikų mokslo fantastikos filmų Bėgantis skustuvo ašmenimis, žinomas dar kaip Likvidatorius ( Blade Runner ). Įtempto turinio detektyvinė istorija, vykstanti ateities pasaulyje, kelia esminius klausimus. Filmo herojus Rikas Dekardas (akt. Harisonas Fordas) yra nusikaltėlių medžiotojas, turintis nužudyti nebekontroliuojamais tapusius androidus - robotus, dėl panašumo į žmones vadinamus replikantais. Bet ar mašinas apskritai galima nužudyti? Ar mašinos yra gyvos? Kada prasideda gyvybė, nuo kada ji verta pagarbos ir apsaugos? Dekardo pradinis ryžtingumas ima greitai tirpti, kai jis pradeda suvokti, kokia siaura yra žmogaus ir mašinos skiriamoji riba. Replikantai po 4 metų išsiunčiami į pensiją, nes, įgaudami daugiau patirties, pradeda reikšti savo valią ir tampa asmenybėmis. Kai kurie bando išvengti išjungimo. O atpažinti juos galima tik atlikus testą, išprovokuojantį emocines reakcijas, mat replikantai jausti nesugeba. O gal sugeba? Save žmogumi laikanti replikantė Reičel jaučia neviltį, kad kiti abejoja jos žmogiškumu. Filmo pabaigoje net sukirba klausimas, ar tik ir pats Dekardas nėra replikantas. Taigi, režisierius Ridlis Skotas (Ridley Scott) atsako, kur galėtų būti riba tarp žmogaus ir mašinos - emocijų srityje. Jaučianti mašina nebėra mašina, ji yra daugiau nei dirbtinis intelektas. Ji yra įdvasinta dirbtinė gyvybė. Taigi požymiai, kurie mašinas paverčia gyvomis būtybėmis, yra: * intelektas ir pažinimas, * emocingumas ir gebėjimas kentėti, * savivoka ir valia. Likvidatoriaus herojai nebūtinai iš pat pradžių jais pasižymi, bet mašinos gali pabusti, jei joms suteikiamos reikalingos sąlygos. Dieviškoji kibirkštis Varšuvos mokslo centre Kopernik surengtas teatralizuotas robotų pasirodymas Brolis Robotų technikos specialistas dr. Hirošis Išiguras (Hiroshi Ishiguro) (dešinėje) pozuoja su pagal save sukurtu androidu Džeminoidu androidas Šio filmo turinio motyvai yra nuolatiniai mūsų kultūros hitai. Nuo pirmykščių laikų žinoma, kad žmogus yra sukurtas iš visiems prieinamų medžiagų, į kurias vėl subyra po mirties. Šių žinių randame prieš 5000 metų sukurtame epe apie Gilgamešą, kuriame dievai laukinį žmogų Enkidu (panašiai kaip daug vėliau biblinį Adomą) iš pradžių nulipdė iš molio. Šie ankstyvieji mitai atsako į klausimą, kas šį molio gaminį paverčia žmogumi - dieviškasis kvapas, medžiagai įkvepiantis gyvybę ir sielą. Dievai įkvepia gyvybę ir Ovidijaus herojaus Pigmaliono iš dramblio kaulo sukurtai idealiai moteriai. Bet labiau pažįstant pasaulį, tokių paprastų paaiškinimų nebepakako. Imta tikėti, kad reikia tik žinoti mechanizmus, ir gyvybę būtų galima pažadinti patiems - išmintis ir žinios pakeičia dieviškąją kibirkštį. Ši mintis taip pat yra daugybės mitų pagrindas, nuo alchemikų homunkulų iki mistinio žydų golemo. Naujųjų laikų pradžioje stiprėjo įsitikinimas, kad žmogų riboja tik mokslo žinios. 1780 m. italas Luidžis Galvanis (Luigi Galvani) elektros srove privertė trūkčioti negyvos varlės kojas - atrodė, kad pagrindinė gyvybės energija rasta. Vėlesniais metais buvo atitinkamai eksperimentuota su žmonių lavonais, ir tai atsispindėjo Meri Šeli (Mary Shelley) romane Frankenšteinas. Šeli monstras yra ne kas kita, kaip iš medžiagų, kurių sudėtis išsamiau neaiškinama, ir lavonų dalių sumontuotas gąsdinančiai nesveikos išvaizdos 2,4 m ūgio androidas. Žmogus? Dar ne. Dar teks pažadinti jo protą, o tai galima padaryti tik mokantis ir kaupiant patirtį. Tuo M.Šeli sukurta būtybė yra panaši į daug vėlesniųjų. Bet ne į visas. Priešingas pavyzdys - HAL 9000. Kompiuteris iš filmo 2001: kosminė odisėja atgyja, įgauna intelektą, nes taip yra užprogramuotas. Deivas Baumanas, vienintelis likęs gyvas iš HAL nužudytos astronautų įgulos, susidoroja su kompiuteriu, sumažindamas jo galią. Kitas pavyzdys - Data. Kaip ir HAL, androidas iš filmo Žvaigždžių kelias. Erdvėlaivis turi smegenis ir pamažu įgauna sąmonę. Tačiau kelias iki asmenybės yra ilgas: po 178 televizijos filmo serijų ir keturių kino filmų Data patiria emocijas, baimes ir instinktus. Jei du vienas kitam prieštaraujantys dalykai iš pirmo žvilgsnio atrodo teisingi, būtina jausti, kas yra teisinga - tai sugeba ne tik Data, bet ir kiekvienas vaikas, o HAL ne. Būtent pirmiausia dėl to Data mums atrodo tikrai protinga dirbtinė gyva būtybė, o HAL - tik dirbtinis intelektas. Emocijų mikroschemos Klausimas, kaip atpažinti dirbtinį intelektą ir net dirbtinę gyvybę, yra visada susijęs su tuo, kaip žmogus suvokia save. Teologė Sabina Bobert (Sabine Bobert) sako: Šiandienėje antropologijoje problematiška yra ne riba tarp žmogus ir gyvūno, o tarp žmogaus ir mašinos. Mokslininkai provokatoriai kaip Rėjus Kurcveilas (Ray Kurzweil) arba Kevinas Vorvikas (Kevin Warwick) bando žmogų kiborgizuoti - pasitelkę techniką tobulinti žmogų. Save transhumanistu vadinantis Kurcveilas svajoja savo sąmonę kada nors perkelti į kompiuterį ir gyventi amžinai. Galima iš to juoktis, bet mes neabejotinai žengiame į žmogaus ir mašinos jungčių amžių. Ko bus siekiama vėliau, kai po poros Japonijoje pirmą kartą istorijoje robotė Mimi buvo aprengta vestuvine suknele, kurią sukūrė Japonijos dizaineris Jumis Kacura EPA-Eltos nuotr. metų aklieji su patikimais tinklainės mikroprocesoriais vėl galės matyti? Bus kuriamos mikroschemos žmogaus regėjimui patobulinti? Kiekvienas galės džiaugtis erelio žvilgsniu, matyti kiaurai, it rentgenas? Po ilgesnio laiko galime tikėtis, kad įprasta profesinio gyvenimo ir laisvalaikio dalimi taps tiesioginės galvos ir kompiuterio jungtys. Miuncheno technikos universiteto mokslininkai šiandien kuria dirbtinę odą, jutiklius, kurie mašinoms suteiks galimybę justi lytėjimu. Taip artėjama prie mechaninės rankos, kuri gali jausti. Mokslininkų ambicingas tikslas - mašinos sukelto dirgiklio perkėlimas į žmogaus nervų sistemą ir atvirkščiai. Žmonėms, netekusiems galūnių, tai neabejotinai bus fantastiška galimybė. Šešėlinė šios utopijos pusė būtų mechaniniai kareiviai ir robotai policininkai, antžmogiais tapę valdžios instrumentai. Bet galime tikėtis, kad ir viena, ir kita vieną dieną taps tikrove. Ir savarankiškai veikianti mašina, robotas, turi tapti vis panašesnis į žmogų. Slaugos robotai greitai senstančiai visuomenei yra išeitis, kaip kompensuoti gresiantį slaugytojų stygių. Aptarnaujantys robotai priimami gerai, nes yra visada mandagūs, kitaip nei tikrieji, dažnai pervargę socialiniai darbuotojai. Jau dabar jie puikiai pakeičia žmogų atliekant įprastus darbus - bet ne daugiau. Kadangi robotas reaguoja tik į užprogramuotus dirgiklius, emocijas tik vaidina, bet nesugeba tikrai emociškai bendrauti, jau seniai kuriami emocijų mikroprocesoriai, nors, kaip žinome iš Datos ir HAL pavyzdžio, vien jų nepakanka: tik jutiklių jautrumas suteikia Datai gebėjimą jausti užuojautą, skirti išorę ir vidų, save ir kitus. Intelektas ir kentėti sugebantis kūniškumas tampa esmine Datos veiksmų motyvacija. Androidas gyvenimo pabaigoje net sugeba parodyti savybę, kuri būdinga tik jaučiančioms būtybėms: užuojautą ir emociškai pagrįstą altruizmą savo gentainių atžvilgiu. Jis pasiaukoja, kad išgelbėtų draugus, nors pagal grynai logikos kriterijus pats yra vertingesnis. Tikriausiai tai ir yra svarbiausias žmogaus ir mašinos skirtumas: emociškai pagrįstas spendimas tampa jo egzistencijos užduotimi. Parengė Milda KUNSKAITĖ 11 6 / 11

j/b žmonės pasirinkimas 10 Asmeninio albumo nuotr. L ietuviškos estrados veteranas Aleksas Lemanas, kuriam vakar sukako 70 metų, pasakodamas apie savo gyvenimo sėkmes ir kai kurias nuoskaudas, šypsosi: Esu turtingas žmogus, nors ir neturiu didelių sąskaitų bankuose. Mano turtas - mano dainos. Į jo koncertus susirinkę žmonės, ypač mažesniuose Lietuvos miesteliuose, ilgai nepaleidžia jo nuo scenos. Dainininkas pabrėžė, kad jaunimui, kuris yra okupavęs didmiesčių scenas, jokiu būdu nepavydi. Kiekvienai muzikai, kiekvienam atlikėjui - savas laikas, savi gerbėjai. Giedrė MILKEVIČIŪTĖ Sėkmės formulė - 90 procentų darbo Einant į susitikimą su A.Lemanu mano galvoje vis skambėjo kadaise labai populiarios kompozitoriaus Miko Vaitkevičiaus dainos žodžiai: Jaunystė ant ežero supos smaluota žvejų valtele. Visai neseniai ją girdėjau per televizijos Sveikinimų koncertą. Šio A.Lemano atliekamos dainos vaizdo įrašo, kaip ir, pavyzdžiui, kai kurių kitų jo dainų, žmonės pageidauja dažnai. Aleksas nepaiso kai kurių skeptikų replikų, esą jo dainos panašios, nes jis įsitikinęs, kad melodingos dainos apie meilę, Lietuvą, jos grožį yra svarbios ir reikalingos. Kaitalioti stilių ir blaškytis jam nebūdinga. Dainininko gyvenimas - tai loterija, bėgimas su kliūtimis: arba tapsi populiarus, arba tavęs nepripažins ir tave užmirš. Man iš esmės pasisekė. Mane žmonės pripažino, - šypsodamasis kalba A.Lemanui įteikiama Antano Šabaniausko premija Estrados nesensta riterio dainos Aleksas Lemanas mėgsta gamtą, todėl labiau vertina nenuskintas gėles A.Lemanas. Estrados veteranas, nors populiariosios muzikos erdves yra užvaldžiusi kita, jaunesnė karta, visai neseniai įvairiuose televizijos šou iškeptos žvaigždutės, nusiteikęs optimistiškai: Aš visada turėjau, turiu ir, manau, dar ne vienus metus turėsiu savo klausytoją. Kokia dainininko ilgametės sėkmės paslaptis? Mano sėkmės formulė labai paprasta ir kartu sudėtinga: galima daug dainuoti ir iš to nieko neturėti; jeigu daug dirbsi, tai lydės ir sėkmė (kaip loterijoje); jeigu būsi pripažintas, tai ir būsi populiarus. Tačiau yra vienas bet... Be 90 procentų darbo ir prakaito nieko nebus, nes vien gero balso nepakanka. Mokėsi iš Antano Šabaniausko Per 50 buvimo estradoje metų Aleksas pasiekė daug. 1970 metais jis tapo Vilniaus bokštų konkurso laureatu, o 2002 metais - Antano Šabaniausko premijos laureatu. Dainininkas didžiuojasi pastarojo renginio prizu - sidabriniu žiedu su išgraviruotais inicialais A.Š. Man su A.Šabaniausku teko kartu dainuoti kone prieš 40 metų. Tai puikus šlagerių atlikėjas, o sovietų valdžia jį buvo nurašiusi kaip neva buržuazinę atgyveną. Aš tą garbaus amžiaus dainininką tuomet pasikviečiau kartu dalyvauti Palangos kurorto naktinėse programose. Publika jo retro dainas labai šiltai priėmė, o jam buvo proga šiek tiek užsidirbti, nes tuo metu skurdo. Maestro aš laikau savo mokytoju. Jis buvo tikras džentelmenas. Šiemet po 40 metų atgimusį lietuviškos estradinės dainos konkursą Vilniaus bokštai estrados veteranas vertina teigiamai, tačiau vis vien jaučia nostalgiją tam senajam. Apie katino ašaras Jaunystėje A.Lemanas daugiausia dainuodavo restoranų ir naktinių barų pramoginėse programose Kaune, Vilniuje, Palangoje, vėliau rengdavo solinius koncertus, dalyvaudavo dideliuose šventiniuose renginiuose. O štai Su žmona Milda bitininkų šventėje Irmanto Sidarevičiaus nuotr. pensijos užsidirbo katino ašaras. O kiek konkrečiai, žmona Milda, su kuria jis atėjo kartu į mūsų susitikimą, draudžia sakyti ir pati aiškina: Mums viskas gerai, likimu skųstis mes nelinkę, o kam? Vis tiek niekas nepadės, kiekvienas sukasi Lietuvoje kaip išmano. Dainuodamas Aleksas užsitarnavo senatvei tiek, kad duonai ir sviestui užtenka. Ačiū Dievui, jo aksominis balsas dar skamba, jo dainų žmonėms dar reikia. Skaudžiausias gyvenimo momentas buvo netikėta ir staigi sūnaus Jaroslavo netektis. Mes buvome tikri draugai, kartu atsilaikydavome prieš valdingą žmoną ir mamą, - prisiminė Aleksas. Jis beveik metus nedainavo, tačiau žmona ir šį sykį padėjo jam savo griežtu žodžiu išsikapstyti iš depresijos. Jaroslavo nebesugrąžinsi, o žmonės laukia tavo dainų, - sakė ji. Dainininkas atrodo žvalus, geros fizinės formos ir sako nejaučiantis metų naštos, nes jam padeda pati gamta: jis mėgsta žvejoti, grybauti ir šiaip pasivaikščioti po pušyną, be to, pagal galimybes sportuoja, lanko baseiną. Bet svarbiausia, pasak jo, nusiteikti optimistiškai. Bus dainų, bus koncertų, bus ir pinigų. Tiesa, nors jie ateina iš scenos, į ją ir grįžta, nes reikia tinkamos muzikinės įrangos, scenos drabužių, vis dar leidžiu kompaktines plokšteles, nes žmonės jų prašo po koncertų. Štai ir dabar savo jubiliejinio 50-ojo koncertinio sezono proga įrašiau 17 dainų kompaktinę plokštelę Auksiniai metai. A.Lemanas ir jo žmona Milda sako, kad jiems niekada nekilo mintis išvažiuoti visam laikui iš Lietuvos. Saulė ir gimtinė yra viena. Man čia geriausia, nes čia gimiau, čia pasensiu, čia ir pasiliksiu. Važinėdamas po Lietuvą matau, kad paprasti kaimo žmonės turi daugiau optimizmo negu miestiečiai, kuriems labiau rūpi politiniai ir bulvariniai skandalai. Štai per Žolinę buvome Kupiškyje, gamtoje susirinko 400 žmonių, neseniai Lazdynų Pelėdos muziejaus sodyboje Paragių kaime pusė tūkstančio žmonių manęs nepaleido apie tris valandas, po koncerto kalbino, kaip kokį seną bičiulį klausinėjo. Tarp Alekso gerų bičiulių yra ir bitininkų. Tad tikro gero medaus Lemanų šeimai niekada nestinga. Jie - nuolatiniai bitininkų švenčių dalyviai, o A.Lemanas prieš kokį dešimtmetį yra sukūręs ir atlieka Bitininkų himną. Dainininkas prisipažįsta, kad jubiliejaus neketino labai smarkiai švęsti. Didžiausia dovana jam ta, kad gimtadienio dieną jam pasiūlė surengti Sostinės dienų programoje koncertą Lukiškių aikštėje pastatytoje scenoje. Jam svarbesnė yra jo kūrybinio darbo 50-mečio data. Padeda optimizmas ir humoras A.Lemanui gyvenime daug padeda jo įgimtas optimizmas, humoro jausmas, užsispyrimas, kuris lėmė jam ir sėkmingą santuoką. Buvau Vilniuje nelabai kam žinomas kaunietis dainininkas, na toks narsus vaikinas iš Šančių. O kai būdamas Vilniuje Dainavos naktiniame bare pamačiau dirbančią gražią, bet labai griežtą administratorę Mildą, pasakiau sau: Ji bus mano žmona. Atkakliai siekiau jos prielankumo ir tik dėl jos įsidarbinau dainininku šiame restorane. Jos ledinė širdis atšilo beklausant mano dainų. Ar ne taip, Milda? Moteris šyptelėjo ir papurtė galvą: Na, buvo kiek kitaip, bet jo balsas, dėmesys man ir džentelmeniškumas iš tiesų pavergė. Štai dabar ir esame kartu ir džiaugsme, ir bėdoje. Kartais ir pasibarame, bet visada randame išeitį. Negyvenu praeitimi, gyvenu šia diena. Laiku suvokiau, kad gyvenimo džiaugsmas yra tada, kai dalini save kitiems, o ne kaip tas grėblys, kuris grėbia tik sau ir sau, - kalba jubiliatas. 7 cm myk / 7

J/b įdomybės požeminiai labirintai j/b žmonės EPA-Eltos nuotr. prisipažinimai Didžiosios meilės istorijos: Vivjena Li ir Lourensas Olivjė gančios akys atspindi visą emocijų ir meilės jausmų gamą. Nebuvo įmanoma jos neįsimylėti, vėliau sakė Lourensas. Viskas buvo beveik idealu, išskyrus vieną svarbų bet. Abu aktoriai nebuvo laisvi. Vivjena turėjo solidų sutuoktinį ir dukrytę Siuzaną, o jos mylimasis buvo vedęs aktorę Džil Esmond (Jill Esmond) ir neseniai tapęs tėvu... Išbandymas šlove Miestų požemiai: D augelis didžiųjų pasaulio miestų po žeme slepia ne vieną labirintą, kuriame prireikus galėtų pasislėpti ar net ir apsigyventi tūkstančiai žmonių. Maskvos, Romos, Paryžiaus, Londono požemiai jau seniai apaugę legendomis. Juose ne tik slėpėsi bėgliai, atskalūnai ar nusikaltėliai - neretai požemiai tapdavo katakombomis, mirusiųjų poilsio vietomis. Romos katakombose - pirmųjų krikščionių paslaptis Miestų požemiams jau ne vienas tūkstantis metų - dar senovinis indų Mohendžo Daro miestas, pastatytas prieš gerus 5 tūkst. metų, turėjo požeminę kanalizaciją. Senoviniai egiptiečių miestai, piramidės ir kiti statiniai irgi turėjo klaidinančius požeminius labirintus. O senovės Romos katakombose nuo persekiojimų slėpėsi pirmieji krikščionys. Žymiausios katakombos slypi maždaug už 3 km į pietus nuo Romos, greta Apijaus kelio. Čia dar nuo IV a. buvo pirmųjų krikščionių kapinės, o drauge - ir slaptavietės. Tiesa, žmones uolėtuose požemiuose iškirstose nišose čia laidojo ir kur kas anksčiau - nuo II a. ilgą laiką čia buvo laidojami kilmingi romėnai. Iš viso Romos apylinkėse žinoma apie 40 katakombų (požeminių kapaviečių ir labirintų), dauguma jų buvo atrasti ganėtinai vėlai - tik 1800 m. Tam tyrinėtojams padėjo senoviniai Itineraria - žemėlapiai pirmiesiems krikščionių piligrimams, atvykusiems aplankyti požeminių kapaviečių. Iš viso, tyrinėtojų vertinimais, požeminės Romos katakombos gali siekti nuo 150 iki 500 km ilgį. Šiose nesibaigiančiose galerijose gausu didesnių ir mažesnių salių, kurios pirmiesiems krikščionims atstojo ir slėptuves, ir net bažnyčias. Daugelį tokių vietų iki šių dienų puošia tūkstančiai senovinių freskų ir užrašų. Uolienose iškirstose nišose palaidota, įvairiais vertinimais, nuo 600 iki 800 tūkst. žmonių. Tačiau dauguma šių slėpiningų požemių iki šiol neprieinami smalsuoliams angos į juos užmūrytos, kad gyvieji nedrumstų mirusiųjų ramybės. Išlikę atviri įėjimai į Romos katakombas dažniausiai būna įrengti bažnyčiose. Įgriūdavo ištisos Paryžiaus gatvės Dar senovės romėnai būsimo Paryžiaus (kurį tuomet vadino Liutecija) apylinkėse, Senos upės krantuose, rausė ilgus tunelius, kasdami gipsą ir kalkes. Be to, akmeninius pastatus mėgusiems romėnams labai reikėjo ir uolienų - taigi aplink Paryžių buvo gausu įvairiausių šachtų ir požeminių karjerų. Viduramžiais, pradedant maždaug XII a., kai paryžiečiams prireikė gausybės akmeninių bažnyčių, rūmų ir šiaip pastatų, šios šachtos buvo dar giliau išraustos. Pamažu požeminės šachtos ėmė artėti prie miesto, o miestas prie jų, ir maždaug nuo 1200-ųjų po daugeliu Paryžiaus rajonų jau buvo didžiuliai požeminių šachtų labirintai. Maždaug nuo XV a., kai plėsti požeminius tunelius į šonus jau nebuvo kur, imta juos gilinti, tad netrukus požemius sudarė jau keli ar net keliolika aukštų. Kadangi požeminiai darbai vyko ištisus amžius, neretai visiškai chaotiškai ir niekas nesirūpino sudaryti žemėlapių, daugelis Paryžiaus katakombų dabar primena kone neįžengiamą labirintą. Kai dėl tuščių ertmių gausos ėmė griūti ištisos gatvės, o dėl tokių griūčių neretai klaidžių Romos ir Paryžiaus katakombų paslaptys pasitaikydavo ir žmonių aukų, karalius Liud vikas XVI įsakė pradėti požemius tvirtinti. Daugelis jų buvo tiesiog užpilti cementu, kitus bandyta kažkaip sužymėti žemėlapiuose. Požemiuose - milijonų žmonių palaikai Kadangi viduramžiais Europoje siautėjo epidemijos, o pagal krikščionių tradicijas numirėliai buvo laidojami čia pat, miesto centre, Paryžiaus kapinės netrukus buvo perpildytos. Štai, pavyzdžiui, Paryžiaus Nekaltųjų kapinėse į vieną duobę tekdavo laidoti iki 1500 lavonų. 1780-aisiais siena, skyrusi Nekaltųjų kapines nuo miesto, neišlaikiusi vidinio spaudimo, griuvo, ir miestiečių rūsius ir aplinkines gatves užplūdo purvas ir dvokiantys puvėsiai. Kad panašūs įvykiai nepasikartotų, 1785-aisiais buvo nuspręsta miestiečių palaikus perkelti į Paryžiaus požemius. Šachtas ir požemines galerijas išpuošti krikščioniškais simboliais bei lotyniškais posakiais ir nuo tada joms prigijo katakombų pavadinimas (iš graikų k. cata - po ir combe - kapas ). Iš pradžių ketinta visus palaikus (tiksliau - sausus kaulus) sukrauti prie sienų į aukštas krūvas, o virš jų sudėlioti kaukoles, tačiau netrukus prasidėjusi Prancūzijos revoliucija sumaišė visus planus. Tik XIX a. pradžioje palaikai buvo sutvarkyti, o Paryžiaus požemiai virto tikru Nekropoliu - mirusiųjų miestu. Buvo nuspręsta žmonėms leisti juos laisvai lankyti, prie įėjimo užrašius perspėjimą - Sustok! Čia mirties karalystė! Paryžiaus katakombos priglaudė ir nemažai įžymybių - pasakų autorių Šarlį Pero (Charles Perrault), rašytoją Fransua Rablė (Francois Rabelais), revoliucionierių Žoržo Žako Dantono (Georges Jacques Danton), Maksimilijano Robespjero (Maximilien Francois Robespierre) ir Žano Polio Marato (Jean-Paul Marat) palaikus. Manoma, kad iš viso Paryžiaus požemiuose gali ilsėtis maždaug 5-6 mln. prancūzų kauleliai... J ie buvo vadinami gražiausia ir darniausia Holivudo pora, vienas kitą mylėjo gyvenime, scenoje ir ekrane. Šampinjonų karalija ir slaptos vadavietės 1814 m. kuklus Paryžiaus sodininkas Šambri padarė netikėtą atradimą. Jo sodas buvo vos už kelių dešimčių metrų nuo įėjimo į vieną iš apleistų katakombų. Sodininkas ten veždavo mėšlą ir kartą pastebėjo, kad tamsiuose, drėgnuose požemiuose išauga puikūs grybai - šampinjonai. Sodininkas metė visus darbus ir ėmė katakombose auginti šampinjonus. Augindamas požeminius grybus jis pralobo, tad netrukus daugelis prancūzų ėmė sekti jo pavyzdžiu. Šitaip XIX a. pabaigoje po Prancūzijos sostine jau buvo įrengta apie 250 stambių šampinjonų gamybos įmonių. Šitaip šių grybų auginimas tapo viena iš nacionalinių prancūzų ūkio šakų. Per II pasaulinį karą Paryžiuje, kairiajame Senos krante esančiuose požemiuose, buvo įrengtas superslaptas nacių kariuomenės štabo bunkeris. Iš jo vokiečių generolai vadovavo mūšiams. Tačiau kaip jie būtų nustebę, jei būtų sužinoję, kad vos už kelių šimtų metrų nuo jų buvo ir prancūzų sukilėlių štabas. Požemiai buvo tokie klaidūs, kad tik po karo priešininkai sužinojo, kaip netoli vienas kito buvo jų štabai... Amerika, XX a. 4-asis dešimtmetis. Ne pačiais geriausiais šaliai metais unisonu su aplinkui viešpataujančia sumaištimi nuskambėjo filmo pagal Margaretos Mičel (Margaret Mitchell) romaną Vėjo nublokšti premjera. Pagrindinė veikėja, ryžtinga ir žavi Skarlet O Hara tapo amerikietiškos svajonės ir geresnių laikų vilties simboliu. Jauna anglė Vivjena Li (Vivienne Leigh), įkvėpusi gyvybės prieštaringiausiai pietietei literatūros istorijoje, iškart tapo pasaulinio masto žvaigžde. Sužavėta publika plojo, ir tik vienas žmogus kentėjo dėl gražuolės Li stulbinamo pasisekimo. Jos vyras ir garsus aktorius Lourensas Olivjė (Laurence Olivier) taip ir nesugebėjo susitaikyti su mylimos moters išdavikiška šlove. Jos neįmanoma neįsimylėti 1935 m. Londono scenoje triumfuoja spektaklis Romeo ir Džuljeta, kuriame vy- Bažnyčios sargą rado po 11 metų Tiesa, katakombas gaubia ir niūri šlovė. Ne visi žmonės grįžo iš klaidžių požeminių labirintų. Iki šiol pasakojama apie Val de Graso bažnyčios sargą, mėgdavusį požemiais prasibrauti į netoliese esančio vienuolyno rūsius ir paskanauti ten saugomo vyno. 1792 metais iš vienos tokios kelionės sargas taip ir negrįžo. Jo išdžiūvusį kūną surado tik po 11 metų klaidžioje požeminėje galerijoje, į kurią jis, matyt, pateko per klaidą, užgesus žibintui. Parengta pagal užsienio spaudą rišką ir aistringą Romeo suvaidino L.Olivjė. Jis jau pelnė šlovę kaip aktorius, iš esmės pakeitęs Šekspyro teksto traktuotę scenoje. Savo personažams L.Olivjė suteikė daugiau gyvybingumo, nuoširdumo ir emocijų, nei buvo priimta panašiose pjesėse. Tokį jį ir pamatė Vivjena, kuri tuo metu tik pradėjo karjerą teatre. Temperamentingo ir žaižaruojančio Romeo paveikslas įkrito jaunai aktorei į širdį. Tai buvo princas iš jos mergaitiškų svajonių. Vivjena stengėsi pakliūti į kiekvieną spektaklį, kuriame dalyvaudavo patikęs aktorius. Ji net prasiskverbia į užkulisius ir asmeniškai susipažįsta su L.Olivjė. Pamalonintas gražios merginos dėmesio, Lourensas atsako aktorei tuo pačiu, ateina į jos spektaklį ir nuskęsta scenoje Vivjenos spinduliuojamo žavesio ir grakštumo jūroje. Žiūrovų akys krypo tik į ją. Greitai aktoriai susitinka filmo Liepsna virš Anglijos filmavimo aikštelėje - romantiškoje istorijoje apie karalienės freilinos ir narsaus jūrų karininko meilę Vivjena ir Lourensas vaidina pagrindinius vaidmenis. Sunku priešintis, kai pats gyvenimas į rankas įteikia seną svajonę. Per tris filmavimo mėnesius meilė ekrane visiškai natūraliai ir lengvai perauga į tikrąją. Vivjena ir Lourensas neslepia jausmų, dažnai atsiskiria nuo kitų, o jų de- Lourenso žmona ir aktorės vyras Herbertas Li Holmanas (Herbert Leigh Holman) atsisakė oficialiai skirtis ir įsimylėjėliams suteikti laisvę, o Vivjenos mama pasibaisėjo, sužinojusi apie dukters planus išsiskirti ir ištekėti už aktoriaus. Gerai katalikei, vienuolyno auklėtinei taip elgtis nedera! Tačiau išoriškai taktiška, atsargi ir dėmesinga Vivjena pasižymėjo geležine valia, buvo užsispyrusi ir gana aikštinga. Dėl mylimo Lario ji buvo pasirengusi atsižadėti artimųjų ir bažnyčios. Būdami dar oficia liai susituokę, aktoriai pradėjo gyventi kartu. Kai Holivudo režisieriai Lourensui pasiūlė vaidmenį filme Kaip pavogti milijoną, jis išskrido į Ameriką, o Vivjena liko viena jų viloje Londone. Netikėtai atėjo žinia, kad filmuodamasis Olivjė susižeidė koją. Susirūpinusi Vivjena atskrenda į Ameriką ir susipažįsta su prodiuseriu Deividu Selzniku (David Selznick), kuris jau dvejus metus nesėkmingai ieško aktorės pagrindiniam vaidmeniui Holivudo filme Vėjo nublokšti. Li ateina į atranką ir užtemdo kitas pretendentes. Kitaip ir būti negalėjo! Vivjena buvo įsitikinusi, kad Skarlet vaidmuo yra skirtas būtent jai. Įžūlus žvilgsnis, narsa ir neišsenkanti energija - Vivjena buvo panaši į savo heroję. Oficialus aktorės vyras ir Olivjė nepritarė, kad ji filmuotųsi, bet Li nepasidavė ir pasirašė sutartį. Prasidėjo sunkus, varginantis filmavimas. Gyvenau Skarlet beveik pusę metų, nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, pasakojo aktorė. - Aš norėjau, kad kiekvienas judesys, kiekvienas gestas būtų būtent jos, ir turėjau jausti, kad net tie Skarlet poelgiai, kurie verti paniekos, yra mano. 1939 m. rugsėjį per pirmąją oficia lią filmo peržiūrą žiūrovai įvertino aktorės talentą ir jį iškėlė į padanges. Kitais metais Vivjena gauna Oskarą už geriausią moters vaidmenį, bet namuose jos laukia skandalas. Lario savimeilę labai užgavo tai, kad Vivjeną kaip aktorę pripažino visas pasaulis, ir garsioji statulėlė lekia pro langą... Man darbas yra gyvenimas Šiame raunde meilė nugalėjo pavydą. 1940 m. Vivjenai oficialiai išsiskyrus, pora slapta susituokė. Režisierius Aleksandras Korda (Alexander Korda) jaunavedžiams pasiūlė suvaidinti pagrindinius vaidmenis filme Ledi Hamilton apie admirolo Nelsono ir pasiuntinio žmonos Emos neteisėtą meilę, labai primenančią jų pačių istoriją. Vivjenai pavyko apdairios ledi Hamilton paveikslui suteikti tokios šviesos ir nekaltumo, kad Lourensas, vaidindamas šaunų jūrų vilką, šalia jos tiesiog nublanko. Vėliau kiekviename naujame spektaklyje ir filme abiejų aktorių vaidybos ir vaidmenų traktavimo skirtumai vis labiau krito į akis. Olivjė aktoriaus meistriškumą laikė verslu, tuo tarpu Vivjena šiam menui atiduodavo visas jėgas, kiekvieną herojės gyvenimo akimirką išgyvendama kaip savo pačios. Kritikai vis dažniau gyrė Vivjeną ir į miltus sutrindavo Olivjė kūrybą. Aktorė visada stengdavosi sumenkinti savo sėkmę teatre ir kine. Pavyzdžiui, už Blanšos Diubua vaidmenį ( Geismų tramvajus ) gautuoju Oskaru ji kukliai priremdavo miegamojo duris, tuo rodydama vyrui, kad apdovanojimas jai nieko nereiškia. Tačiau sutuoktinių santykiai sparčiai šlijo. Per 20 santuokos metų jie taip ir nesusilaukė vaikų, apie kuriuos svajojo Olivjė. O 1944 m. šeimą ištiko dar viena nelaimė. Gyvenimo džiaugsmo kupina, energinga Vivjena susirgo tuberkulioze. Gydytojai jai skyrė lovos režimą ir gydymą ligoninėje, bet ji troško vaidinti ir nepaisė visų medikų patarimų. Man darbas yra gyvenimas, - toks buvo jos atsakymas. Li vis dar vaidino vaišingos namų šeimininkės ir pavyzdingos žmonos vaidmenį, o Lourensas bandė atrodyti idealus vyras. Tačiau priverstinis gydymas, su kuriuo vis dėlto teko susitaikyti aktorei, davė pražūtingų vaisių. Vėliau paaiškėjo, kad jai gydytojai prirašė psichotropinių vaistų, sukeliančių mania kinės depresijos priepuolius. Pavargęs nuo žmonos isterijų, Olivjė pradėjo vis dažniau žvilgčioti į jaunas aktores. Jis Vivjeną išsiuntė į Ceiloną filmuotis kino filme Dramblių takas, nors žinojo, kad drėgnas salos klimatas aktorei netinka. Li būklė smarkiai pablogėjo, ją pakeitė Elizabet Teilor (Elizabeth Taylor). 1960 m. Vivjena iš Olivjė gavo skyrybas ir prašmatnų rolsroisą, o jis - laisvę ir galimybę vesti kitą. Iki mirties aktorė nuoširdžiai tikėjo, kad Laris grįš pas ją, ir neatsisakė ledi Olivjė titulo, kurį gavo 1947-aisiais. Lourensas 30 metų pergyveno Vivjeną ir, kaip kalbama, dažnai žiūrėdavo filmus, kuriuose vaidino jo kadaise karštai mylėta moteris. Parengė Milda KUNSKAITĖ