Sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvaciją sportuoti

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS ŠVIETIMO STUDIJŲ CENTRAS LAURYNAS GAILIUS Sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvaciją sportuoti Magistro baigiamasis darbas Švietimo vadybos studijų programa, valstybinis kodas 621X20021 Edukologijos studijų kryptis Vadovas (-ė) Doc. Dr. Giedra Linkaitytė (Moksl.laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data) Apginta prof. dr. J.Ruškus (Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data) Kaunas, 2014

TURINYS Santrauka... 3 Summary... 4 ĮVADAS... 5 I. Sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvaciją sportuoti teorinė paradigma... 8 1.1. Sporto trenerio vadovavimo stilių ir sportininkų motyvų sportuoti sąsajos... 8 1.1.1. Autokratinio vadovavimo stiliaus ypatumai... 16 1.1.2. Demokratinio vadovavimo stiliaus ypatumai... 18 1.1.3. Liberaliojo vadovavimo stiliaus ypatumai... 21 1.2. Vaiko požiūris į trenerį kaip į pedagogą... 27 1.2.1. Sporto trenerio kompetencijos, didinančios vaikų motyvaciją... 27 1.2.2. Sporto trenerio komunikaciniai gebėjimai, didinantys vaikų motyvaciją... 29 II. SPORTO TRENERIO VAIDMUO DIDINANT VAIKŲ MOTYVACIJĄ SPORTUOTI TYRIMAS... 31 2.1. Tyrimo metodologija... 31 1.2. Respondentų demografiniai duomenys... 32 2.3. Sporto trenerio vaidmuo... 34 2.4. Sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvaciją sportuoti tyrimo rezultatų apibendrinimas... 40 IŠVADOS... 42 LITERATŪRA... 44 Priedai... 48 2

SANTRAUKA Kiekviename ugdomajame procese tarp ugdytojo ir ugdytinio vyksta pedagoginė sąveika, kurios reikėtų siekti. Ugdymas svarbus visose srityse, ten, kur reikia ne tik perduoti informaciją, bet ir išmokyti tam tikrų įgūdžių, išlavinti tam tikras kompetencijas. Viena iš pedagoginių sąveikų yra sporto trenerio ir sportininko santykiai. Sporto treniruočių metu, siekiant ugdytinio fizinio, psichinio ir socialinio tobulėjimo, svarbus sporto trenerio ugdytinio ir ugdytojo tarpusavio ryšys, sąveika, kuriai įtakos turi sporto treneris, jo vaidmuo, organizuojant darbą. Sportinėje veikloje, esant svarbiam sportininko fizinių ir psichinių galių objektui, reikšminga pasirinkti tinkamas ugdomąsias priemones, metodus, bendravimo stilių. Todėl siekiant įvertinti esamus komunikacinius aspektus, darbo objektu pasirinktas sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvacija sportuoti. Darbo tikslas įvertinti sporto trenerio vaidmens svarbą didinant vaikų motyvaciją sportuoti. Siekiant tikslo, išsikelti šie tyrimo uždaviniai: remiantis moksline, pedagogine, psichologine literatūra, atskleisti sporto raidos tendencijas; remiantis moksline, pedagogine, psichologine literatūra, nustatyti trenerių vadovavimo stilius, jų įtaką ugdytinių motyvacijai; ištirti sporto trenerio veiklos organizavimo ypatumus, didinančius vaikų motyvaciją; nustatyti sporto trenerio vaidmens reikšmingumo, trenerio įtakos sąsajas ugdomajame procese su vaiko motyvacijos didinimu sportuojant. Tyrimo metodai. Teorinėje darbo dalyje atliekama mokslinės literatūros analizė. Antrojoje, t.y. tyrimo dalyje atliekama anketinė ugdytinių (mokinių) apklausa, sudarant atviro ir uždaro tipo klausimus. Duomenims apdoroti, pasitelkiama duomenų apdorojimo programa SPSS (Statistical Package for the Social Sciences). Galutiniai duomenys apdorojami Microsoft Office Excel programa. Atlikus Sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvaciją sportuoti tyrimą, nustatyta, kad sporto treneriai, bendraudami su ugdytiniais sporto treniruočių metu dažniausiai reikalauja formalios tvarkos (40 proc.) arba jų bendravimo stiliui būdingas netolygus požiūris į vaikų (ugdytinių) elgesį (40 proc.). Todėl dauguma tyrimo dalyvių trenerį vertina kaip profesionalą, savo srities specialistą, daug nusimanantį apie savo dalyką arba sporto trenerį kaip savo srities specialistą, tačiau nemokantį perteikti informacijos. Pažymėtina tai, nors sporto treneriai, organizuodami sporto treniruotes dažniausiai skatina ugdytinių iniciatyvą, kurią stengiasi panaudoti bendram tikslui, tačiau, respondentų nuomone, dažniausiai sporto treniruočių metu vyrauja toks ugdytinių kontrolės pobūdis, kai sporto treneris paskiria užduotis ir kontroliuoja jų vykdymo eigą. 3

SUMMARY Each of the educational process between the educator and the learner is going pedagogical interactions which should be pursued. The importance of education in all the areas where it is needed not only to transmit information, but also to teach some skills, develop certain competencies. One of the pedagogical interactions is a sports coach and athlete relationship. Fitness training during the learner to the physical, mental and social development, important sports coach educator and learner relationship, interaction, which is influenced by sports coach, his role in the organization of work. Sports activities at major athlete's physical and mental powers to object important to choose the appropriate curricular tools, methods and communication styles. Therefore, in order to evaluate the current communicative aspects of the work object of sports coach role in increasing children's motivation to exercise. The aim - to assess the fitness coach's role in raising children's motivation to exercise. To achieve the objective, set the following research objectives: on the basis of scientific, pedagogical, psychological literature, to reveal the trend in sports; on the basis of scientific, pedagogical, psychological literature, identify coaches leadership styles and their impact on pupils' motivation; explore sports coach for organizing, enhancing children's motivation; determine the significance of the role of sports coach, trainer interfaces affect the educational process of the child's motivation to increase exercise. Methods. The theoretical part of the scientific literature. In the second, i.e., questionnaire survey conducted in the learners (pupils) to the survey, the conclusion of the open and closed questions. Data processing, by focusing on the data processing program SPSS (Statistical Package for the Social Sciences). The resulting data are processed in Microsoft Office Excel. After sports coach role in increasing the motivation of children to play sports survey found that sports coaches to communicate with learners during sports training usually requires a formal procedure (40 percent.) Or their communication style is characterized by an uneven approach to children (pupils) behavior (40 percent).. Therefore, most of the study participants as a professional coach, a specialist in their field, many knows about your subject matter or sports coach as a specialist in their field, but does not know to convey information. It should be noted, though athletic trainers, organizing sports workouts usually enhances learner initiative, which tries to use a common purpose, but the respondents, the most common sports during training so dominated by the learners control the nature of the sports coach designate tasks and control their execution. 4

ĮVADAS Kiekvienas tikras lyderis (o treneris ir turi būti lyderis! K. M.) pirmiausia yra mokinys. J. C. Maxwell Sportas tai ne tik rezultatai, laimėjimai ir pasiekimai, bet ir auklėtinių bei trenerio tarpusavio sąveika, kuri skatina ugdytinius siekti užsibrėžtų tikslų. Sportas tai socialinis reiškinys, kurį sudaro tarpasmeniniai trenerio ir sportininko tikslai. Todėl bendravimas ir tarpusavio sąveika sporte yra vieni iš svarbiausių komponentų organizuojant sėkmingą darbą. Bendravimas tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikio (Psichologijos žodynas, 1993). Pasak Jovaišos, sąveika tai abipusis vienas kitą sąlygojančių objektų veikimas, t.y. vienas kito veikimas derinant veiksmus (Jovaiša, 1993). Sportinių tikslų siekimo procese bendravimas tai pagrindinė komunikacijos priemonė, kurios metu perteikiamos ne tik žinios, tam tikra informacija, bet ir skatinimas ugdytinių savarankiškumas, stiprinama motyvacija. Trenerio žinios, nuostatos, elgesys, jo perduodamos vertybės bei aktyvumas bendraujant su sportininkais daro jiems lemiamą įtaką (Gillbert, Trudel, 2004, 21-43). Taigi pagrindinis trenerio veiklos tikslas siekti sportinių rezultatų ir stiprinti sportininko sveikatą, ugdyti visapusišką asmenybę (Miškinis, 2002). Dabartiniam sportui reikia trenerio, orientuoto į visapusišką sportininko asmenybės ugdymą. Toks treneris vadovaujasi idėja, kad gerus rezultatus lemia ne tik kokybiškai organizuotas mokomasis treniruotės procesas, bet ir visavertė sportininko motyvacija, jo dvasinių galių stiprinimas (Miškinis, 2006). Vadinasi sporto trenerio svarbiausias tobulinimo objektas tai ugdytinio asmenybė, jo raida, tobulėjimas, vidinių galių stiprinimas, savarankiškumo skatinimas. Tarp pagrindinių trenerio veiklos rezultatų esantis visapusiškos asmenybės ugdymas aprėpia daugelį aspektų, tarp jų mokymą ir auklėjimą. Remiantis autoriais Jovaiša ir Vaitkevičiumi, galima teigti, kad mokymas tai tikslingas auklėtojo ir auklėtinio bendravimas, padedantis auklėtiniams dirbti visuomenei naudingą protinį ir fizinį darbą. Tuo tarpu auklėjimas tai žmogaus vidinio santykio su aplinka, darbu ir savimi kūrimas (Jovaiša, Vaitkevičius, 1987). Tačiau treneris ne tik auklėja bei moko, jis pats kartu nuolatos mokosi ir lavinasi, todėl trenerio vaidmuo ir požiūris į jį priklauso nuo jo paties kaitos. Kaita trenerio asmenybės tobulėjimo laidas. Kiekvienos srities, taip pat ir sporto, specialistas turi nuolat mokytis, lavintis, keistis, nes nei viena kita profesija taip nesiejama su individo dvasinės srities ugdymu kaip pedagogo ir ypač sporto trenerio (Miškinis, 2006). Sporto trenerio vaidmuo ugdymo procese reikšmingas ne tiktai pačiam dalyvaujant kaitoje, bet ir įtraukiant kitus, skatinant vidinę mokinių motyvaciją siekiant tikslų. Treneris tai nuolatos ieškantis novatorius, kuris demonstruoja pedagoginį meistriškumą. Pedagoginis meistriškumas tai 5

kompleksas būtinų trenerio veiklai gebėjimų, pagrįsto specialisto erudicija, kultūra ir reikšmingomis pedagoginiam darbui asmenybės savybėmis. Pedagoginis meistriškumas tai daugialypė sąvoką. Ji apima trenerio gebėjimą organizuoti ir valdyti mokymo bei auklėjimo procesą, visapusiškai jį optimizuoti, suburti tvirtą auklėjimo kolektyvą, kuriame vyrautų geras psichologinis mikroklimatas, individualizuoti bei diferencijuoti darbą (Miškinis, 2006). Teigiamo psichologinio klimato sukūrimas suburtame kolektyve vienas esminių rodiklių, skatinančių mokinių mokymąsi ir ugdymąsi, tuo pačiu ir sėkmę, didinančią sportinius pasiekimus. Todėl treneris tai visų kolektyve esančių ugdytinių komunikacijos laidininkas, turintis surasti bendrą kalbą su kiekvienu, aiškiai ir suprantamai išdėstant ne tik mokomąją medžiagą, kontroliuojant ugdytinių darbą, jų sportinę veiklą, bet ir teigiamai juos veikiant, didinant ugdytinių motyvaciją sportuoti. Sporte motyvacija yra kartu ir siekis ir interesas. Tai pastangos darbą atlikti, kuo geriau, įveikiant esamas kliūtis ir interesas, kurį sudaro sudėtingas dinamiškų psichinių savybių ir būsenų kompleksas, kuris stimuliuoja sportininko veiklą (Martens, 1992; Kregždė, 1998). Ugdytinių siekius ir sportinį interesą formuoja sporto treneris, kuris skatindamas motyvaciją sportuoti, siekti, kuo geresnių sportinių rezultatų, sutelkia visus bendram darbui. Motyvacijos didinimas priklauso nuo pasirinkto trenerio vadovavimo stiliaus, rengimosi sportui proceso. Priklausomai nuo to, kaip treneris, tai atlieka, kaip elgiasi atitinkamose situacijose, koks jo požiūris į vadovavimą vienam ar grupei ugdytinių, yra išskiriami trys trenerio veiklos stiliai: autoritarinis, demokratinis, liberalusis (Skarbalius, 2006). Pasirinktas vadovavimo stilius tai skirtingas poveikis kiekvienam ugdytiniui, todėl dažnai nuo vadovavimo stiliaus kinta ir ugdytinių motyvacija apskritai sportuoti. Todėl treneris, pasirinkęs vieną iš esamų vadovavimo stilių, treneris turi pedagogiškai koreguoti visokių auklėtinių veikiančią įtaką, siekti, padėti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, veikti pedagogiškai tikslingai (Miškinis, 1998). Užsibrėžtiems tikslams pasiekti, treneris naudojasi įvairiomis taktikomis, dažnai visiems bendrais bei esminiais dalykais, tai aiškinimas ugdytiniams, parodymas, jų pagyrimas, padrąsinimas, kritiškas ir konstruktyvus situacijos analizavimas, diskutavimas su sportininku, nustatymas tolesnių veiklos krypčių ir veiklos motyvų sužadinimas (Skarbalius, 2006). Tačiau kiekvienas sporto treneris yra individualus, taikantis tik jam būdingus metodus, pasirinkdamas skirtingas poveikio priemones. Todėl neretai susiduriama su sporto trenerio elgsenos motyvuojant ugdytinius sportuoti problema. Darbo objektas - sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvaciją sportuoti. Darbo tikslas įvertinti sporto trenerio vaidmens svarbą didinant vaikų motyvaciją sportuoti. 6

Darbo uždaviniai: 1. Remiantis moksline, pedagogine, psichologine literatūra, išanalizuoti sporto trenerio vadovavimo stilių ir sportininkų motyvų sportuoti sąsajas; 2. Teoriškai pagrįsti trenerių vadovavimo stiliaus įtaką ugdytinių motyvacijai; 3. Nustatyti sporto trenerio veiklos organizavimo ypatumus, didinančius vaikų motyvaciją; 4. Atskleisti sporto trenerio vaidmens reikšmingumą išryškinant trenerio elgsenos sąsajas su vaiko motyvacijoa sportuoti. Tyrimo metodai. Teorinėje darbo dalyje atliekama mokslinės literatūros analizė. Antrojoje, t.y. tyrimo dalyje atliekama anketinė ugdytinių (mokinių) apklausa, sudarant atviro ir uždaro tipo klausimus. Tyrimo duomenims apdoroti, pasitelkiama duomenų apdorojimo programa SPSS (Statistical Package for the Social Sciences). Darbo struktūra. Magistro darbą sudaro keturios pagrindinės dalys, kuriose, siekiant išsikelto tikslo, sprendžiami nustatyti darbo uždaviniai. Teorinėje darbo dalyje atliekama pedagoginės, psichologinės literatūros analizė, atskleidžiant sporto raidos tendencijas, sporto reikšmę ir įtaką ugdytinių tolimesniems sprendimams, išskiriami sporto trenerio vadovavimo stiliai (autoritarinis, demokratinis, liberalusis) ir, vertinant kiekvieno stiliaus panašumus ir trūkumus, atskleidžiama ugdytinių didėjanti/mažėjanti motyvacija. Tolesnėse teorinės analizės dalyse įvertinamos sporto trenerio kompetencijos, nustatomas vaiko požiūris į sporto trenerį kaip į pedagogą, formuojamos nuostatos, vertybės, kurios turi įtakos ir ugdytinių vidinių galių (motyvacijos) skleidimuisi. Tyrimo, pavadinimu Sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvaciją sportuoti, metu atliekama moksleivių anketinė apklausa. Darbo pabaigoje pateikiamos apibendrinančios išvados ir pasiūlymai. 7

I. SPORTO TRENERIO VAIDMUO DIDINANT VAIKŲ MOTYVACIJĄ SPORTUOTI TEORINĖ PARADIGMA 1.1. Sporto trenerio vadovavimo stilių ir sportininkų motyvų sportuoti sąsajos Sporto treneris vienu metu atlieka skirtingus vaidmenis, jis yra ir mokytojas, ir globėjas, ir patarėjas, ir vadovas, turintis vadovavimo kompetenciją. Kiekvienas trenerio pasirinktas vadovavimo stilius yra individualus, atsižvelgiant į išsikeltas norimas atlikti sportines užduotis. Vadovavimo stilius tai trenerio ir jo auklėtinių bendravimo ar bendradarbiavimo forma, kuri pasirenkama kiekvieno trenerio individualiai. Vadovavimo stiliaus pasirinkimas svarbus ne tik sporto srityje, bet ir kitose sferose. Santykinai visą vadovavimo teorijų įvairovę būtų galima suskirstyti į kelias dideles grupes: bruožų, stilių, atitikimų, dinamiškų santykių (Zakarevičius, 1998). A. Dirgėlienė ir R. M. Andriekienė išskiria bruožų ir stilių teorijas (Dirgėlienė, Andriekienė, 2012): Bruožų teorijos atsirado anksčiausiai. Jos rėmėsi prielaida, kad svarbiausias veiksnys yra vadovo asmenybė ir galima išskirti tam tikrus būdingiausius sėkmingai dirbančio vadovo asmenybės bruožus. Daugelis asmenybės bruožų paveldimi arba susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, taigi svarbiausia sąlyga, užtikrinanti sėkmingą vadovavimą, teisinga vadovų atranka. Bet praktiškai neįmanoma rasti žmonių, turinčių visus ar bent daugumą geram vadovui priskiriamų bruožų. Tai greičiau pageidautinas idealas negu realybė. Praktikoje dažnai sutinkama vadovų, neturinčių vieno ar kelių geriems vadovams priskiriamų bruožų, tačiau tai netrukdo jiems sėkmingai vadovauti. Stilių teorijos remiasi prielaida, kad sėkmingą vadovavimą lemia ne asmenybės bruožai, o jų propaguojami vadovavimo stiliai. Teisingo vadovavimo stiliaus galima išmokti, o neteisingai išmokusius individus permokyti. Apžvelgiant sporto trenerio vadovavimo galimybes pagal asmens bruožus ir pasirenkamus vadovavimo stilius, galima teigti, kad stiprinant trenerio, kaip vadovo pozicijas, didinant jo autoritetą ir vaidmenį sutelktoje komandoje, svarbios kelios treneriui priskirtinos savybės, tai intelektas, kai treneris turėtų konstruktyviai ir operatyviai išspręsti iškilusias problemas, iniciatyvumas, kai treneris turi būti savarankiškas, imtis iniciatyvos įgyvendinant išsikeltus tikslus, pasirinktas strategijas. Treneris taip pat turi tikėti savo galimybėmis, turėtų pasitikėti savimi, būti pakankamai kompetentingas, užimantis tvirtą poziciją savo profesinėje sferoje. Visa tai rodytų trenerio sugebėjimus spręsti rimtesnes problemas, kurių sprendimų metu atsiskleistų kitos sporto treneriui reikalingos savybės: pasitikėjimas savimi, drąsa, iniciatyvumas, ryžtingumas, kryptingumas, sugebėjimas improvizuoti, valdyti situaciją (Handy, 1985). Apžvelgiant visas nurodytas trenerio 8

savybes, galima teigti, kad treneris tai asmuo, užimantis lyderio poziciją. Kuriant sėkmingą trenerio vadovavimą, būtinas atitinkamų savybių komplektas, kuris padeda, pasirinkus vadovavimo stilių, pasiekti gerų sportinių rezultatų, pasiekimų. Atskleidžiant vadovavimo stilių problematiką, reikšminga išskirti skirtingų autorių nuomones apibūdinant vadovavimo stilius. Stoškus, Beržinskienė teigia, kad vadovavimo stilius tai vadovo poveikio pavaldiniams būdas, siekiant daryti jam įtaką ir skatinant organizacijos tikslų (Stoškus, Beržinskienė, 2005, 167). V. Barvydienė ir J Kasiulis tvirtina, kad vadovavimo stilius tai tarpusavyje susiję vadovavimo metodai, elgesio normos, taisyklės, kuriuos vadovas naudoja savo darbe skatindamas pavaldinį siekti užsibrėžtų tikslų (Barvydienė, Kasiulis, 2001). Kita mokslininkė B. Leonienė pritaria anksčiau išskirtoms autorių mintims teigdama, kad vadovavimo stilius tai visuma tarpusavyje susijusių valdymo metodų, elgsenos normų ir taisyklių, naudojamų vadovo darbe ir darančių įtaką darbuotojų elgesiui bei skatinančių juos siekti organizacijos tikslų (Leonienė, 2001). Galima teigti, kad vadovavimo stiliui būdingi keli veiksniai, kuriuos apibrėžia visi minėti autoriai, tai vadovavimo metodai, elgesio normos, taisyklės, vadovo ir pavaldinių (auklėtinių) tarpusavio santykiai, vadovo poveikis ir įtaką pavaldiniams siekiant užsibrėžtų tikslų. Taigi pasirinktas vienas ar keli tarpusavyje derinami vadovavimo stiliai daro poveikį pavaldiniams, jų pasiekimams, rezultatams, išsikeltų tikslų ir uždavinių įgyvendinimui. J. Kasiulio ir V. Barvydienės teigimu, sėkmingas vadovavimas tai tikslo realizavimas (užduoties poreikiai), siekimas, kad kiekvienas darbuotojas būtų laimingas, patenkintas (patenkinti individo poreikiai), siekimas suburti komandą ir palaikyti jos bendradarbiavimo dvasią (grupės poreikiai). Įgyvendinant sėkmingą vadovavimo viziją, svarbus organizacijos ir individo poreikių derinimas, suteikiant žinių apie organizaciją ir individą, kreipti jį reikiama tikslų siekimo linkme, žinoti žmogaus prigimtį, jo elgesio priežastis, kad galima būtų motyvuoti jį sėkmingai veiklai, realizuojant jo sugebėjimus, žinoti grupėje vykstančius procesus, grupės dinamiką, kad grupę būtų galima paversti motyvuota ir bendradarbiaujančia komanda (Kasiulis, Barvydienė, 2001). Pažymėtina, kad kiekvienas vadovas pasirenka skirtingą vadovavimo strategiją, todėl vadovavimo stiliai taip pat skiriasi. Todėl galima teigti, kad nėra vieno geriausio vadovo stiliaus. Vienas vadovas tame pačiame kolektyve geriausių rezultatų pasieks dirbdamas vienokiu, kitas kitokiu stiliumi (Razauskas, 1997). Tačiau pastebima ir tai, kad vadovai dažnai derina vienokį vadovavimo stilių su kitu, taip užtikrindami vadovavimo stilių kaitą ir bendravimo bei bendradarbiavimo dinamiką. Žinomiausia teorija vadovavimo stilių skirstymas į autokratinį ir demokratinį (Dirgėlienė, Andriekienė, 2012). Feher, apibūdindamas dominuojančius tipus ir bruožus, nustatančius elgesį ir požiūrį į trenerį, išskiria demokratinį, liberalųjį, autokratinį sporto trenerio tipus (Feher, 2006). Kiekvienas sporto trenerio tipas sukuria skirtingas sąlygas mokiniui mokytis, ugdyti individualias savybes. A. Szabo, aptardamas sporto trenerio vaidmenį, 9

treniruočių reikšmę, lūkesčius, galimybes ir realijas, teigia, kad trenerio vaidmuo keisis. A. Shabas išskiria kelis sporto trenerio ir sportininko bendravimo bei bendradarbiavimo etapus (Shabas, 2012): Pažinimo etapas Asociatyvus etapas Autonominis etapas Sporto treniruotės prasideda pažinimo etapu, pai pagrindinį vaidmenį vaidina sporto treneris, pasakodamas ir supažindamas sportininką su pagrindiniais dalykais. Asociatyviajame etape sporto treneris ir sportininkas kartu aptaria ir sutaria dėl mokymo reikalavimų, o autonominiame etape sportininkas pradeda savarankiškai bręsti, kai sporto treneris teikia tik paramą ir patarimus (Shabas, 2012). Remiantis Kasiuliu ir Barvydiene, vadovas turi pasirinkti vieną iš vadovavimo stilių: demokratinį, autokratinį, liberalųjį, pasirenkant ir derinant šias dimensijas (žr. 1 lentelę). Pagrindiniai vadovavimo stiliai 1 lentelė Pagrindiniai vadovavimo stiliai Žemas struktūrizavimo lygis Aukštas struktūrizavimo lygis Aukšta pagarba Aukšta pagarba Žemas struktūravimo lygis Aukštas struktūravimo lygis Žema pagarba Žema pagarba Šaltinis: pagal Sharthle ir Hemphill (Kasiulis, Barvydienė, 2001) Galima teigti, kad žemas struktūrizavimo lygis ir žema pagarba nulemia blogesnius pasiekimus organizacijoje, komandoje, neigiamą psichologinį mikroklimatą sutelktoje komandoje, neatitinkančius individo poreikių pasiekimus. Tuo tarpu aukštas struktūrizavimo lygis ir aukšta pagarba sukuria teigiamą mikroklimatą, nuteikia kitiems darbams ir projektams. Norint įvertinti pagrindinius vadovavimo stilius, Kovaliovas bandė nustatyti kiekvieno stiliaus efektyvumą. Analizuojant stiliaus valdymo efektyvumą pagal vyraujantį organizacijoje psichologinį mikroklimatą, atskleisti šie duomenys (žr. 2 lentelę). Valdymo stiliaus efektyvumas 2 lentelė Valdymo stiliaus efektyvumas Valdymo stilius Psichologinis klimatas Nelaimingi atsitikimai Kadrų kaita Liberalusis Neigiamas 1 1 Autokratinis Neigiamas 3 5 Demokratinis Teigiamas 2 1 Remiantis valdymo stiliaus efektyvumo vertinamąja lentele, galima teigti, kad vienintelis vadovavimo stilius iš trijų įvertintas teigiamai. Tai rodo, kad pasirenkant demokratinį valdymo stilių organizacijoje, sutelktoje grupėje visada sukuriamas teigiamas psichologinis mikroklimatas. Teigtina 10

ir tai, kad teigiamo psichologinio klimato sukūrimas organizacijoje, grupės nariams atneša gerus rezultatus, jaučiamas pasitenkinimais pasiekimais ir darbu. Tuo tarp kitus vadovavimo stilius, t.y. autokratinį ir liberalųjį vadovavimo stilius, galima išskirti kaip kraštutinius, neatitinkančius visų grupės individo poreikių. Tačiau visiškai tvirtai negalima teigti ir to, kad vienas, kuris nors vadovavimo stilius yra pranašesnis ar geresnis už kitą, nes kartais kelių stilių derinimas suteikia didesnį pasitenkinimą atliktu darbu, nei pasirinktas, kuris nors vienas. Shabo, apibrėždamas sporto trenerio charakteristiką, išskiria dominuojančius veiksnius, kurie labai svarbūs sporto treneriui, visų pirma, tai įtaka, poveikis auditorijai, mokiniams. Kitaip tariant, treneris turi turėti charizmatišką asmenybę. Tačiau jei treneris neturi šių savybių, jis niekada priimtas ir pripažintas sportininkų. Taigi sporto treneriui svarbiausi šie gebėjimai, savybės (Shabo, 2012): Žinios (protiniai gebėjimai). Žinios skirstomos į specialiąsias (detaliai žinoti, pavyzdžiui, apie atletiką ir pan.), apskritai sporto žinias (pvz.: sporto fiziologijos, sporto psichologijos, biomechanikos ir pan.), bendrąsias žinias apie žmonijos kultūrą (istorija, geografija, menas ir t.t.). Galimybė perduoti žinias. Geras sporto treneris turi mokėti perduoti savo žinias mokiniams. Tai reiškia, kad treneris turi turėti bendravimo įgūdžių, humoro jausmą, entuziazmo, o jo paaiškinimai turi būti ne tik teisingi, naudingi, bet ir įdomūs. Fiziniai gebėjimai. Sporto treneris turi mokėti pats profesionaliai atlikti paskiriamas užduotis sportininkams. Gebėjimas valdyti skirtingas amžiaus grupes. Sporto treneris turi gebėti dirbti su įvairiomis sportininkų amžiaus grupėmis, nes sporte kaita vyksta dažnai. Treneris turi būti mokytojas, geras pedagogikos srities specialistas. Jis turi rodyti gerą pavyzdį sportininkams, diskutuoti ne tik apie sportą, bet ir apie gyvenimiškas problemas, spręsti konfliktus. Treneris yra rėmėjas, pagalbininkas, partneris. Autoriaus teigimu, treneris yra visada geras draugas. Treneris ir sportininkai yra partneriai, kurie dalijasi sėkme, nesėkmėmis, bendrai prisiima atsakomybę. Sporto treneriui svarbus jo elgesys, elgsena. Autoriaus teigimu, sukurtas emocinis tonas yra dažnai dominuojantis. Treneris būti visoks, pasirinkdamas būti atviras, disciplinuotas, draugiškas, atkaklus, darantis įtaką sportininkams ir kt. Išvaizda. Autoriaus nuomone, šis parametras mažiau reikšmingas, tačiau sporto treneris vis viena turi būti geros išvaizdos, gražus, žavus, laikytis higienos ir pan. Kitaip tariant, apsileidęs treneris blogas pavyzdys jaunimui, sportininkams. Treneris turi būti deklaruoti 11

sveikos gyvensenos įpročius, būti atsisakęs žalingų įpročių,. Treneris taip pat turi turėti būti visada pasirengęs padėti sportininkams 24 valandas per parą, 365 dienas per metus, jei to reikia. Motyvacija. Geras treneris motyvuotas treneris. Pasak Shabo, motyvacija gali būti grindžiama moraline ir materialiniu pripažinimu. Šie du veiksniai yra būtini. Autorių teigimu, tarp trenerio ir sportininko esantys santykiai yra esminiai, kurie turi įtakos sportininko pasitenkinimui, savigarbai, jo veiklai. Ugdomojo proceso metu nuolatos vykstantis mokymas suteikia grįžtamąjį ryšį, kuris skatina sportininkų motyvaciją, didina pasirinkimus, galimybes, savistabą (Lyle, 1999; Reinboth, Duda, 2004). Ommundsen ir kitų autorių nuomone, kai treneris sukuria įkvepiančią aplinką, kuri pabrėžia pastangas ir tobulėjimą, sportininkai yra labiau linkę teigiamai bendradarbiauti. Kita vertus, kai treneris pradeda lyginti sportininkus, kalba tik apie laimėjimus, daugiau dėmesio skiria tik geriausiems sportininkams, tai kitiems, mažiau pastebimiems sportininkams ima trūkti pasitikėjimo savimi, juos apima nerimas dėl veiklų, užduočių (Ommundsen ir kt., 2006). Tačiau vienas trenerio-sportininko naudojamas modelis rodo motyvacinę seką, kai trenerio elgesys ir požiūris daro įtaką sportininko vidinei ir išorinei motyvacijai, kai derinama sportininko autonomija su trenerio kompetencijomis (Mageau, Vallerand, 2003). Amorose ir Anderson-Butcher nuomone, pagal šį autonomijos modelį, kompetencijos ir giminingumo modelį, skatinamas sportininko psichologinių poreikių tenkinimas, sportininko motyvacijos skatinimas, vystymasis. Be šių psichologinių perspektyvų, švietimo mokslinių tyrimų, dėmesys skiriamas pedagoginėms žinioms, įskaitant bendravimo įgūdžius, mokymo metodikas, strategijas, instrukcijas, atsiliepimus, planavimą, organizavimą, valdymą. Visi šie veiksniai vaidina svarbų vaidmenį darant įtaką sėkmei, didinant sportininko motyvaciją (Amorose, Anderson-Butcher, 2007; Amorose ir Weiss, 1998, 395-420). Vallerand ir Pelletier siūlomas trenerio ir sportininkų santykių motyvacinis modelis (žr. 1 pav.) 12

Trenerio asmeninė orientacija Sportininkų kompetencijos Treniruočių kontekstas Autonomija treniruočių metu Sportininkų autonomijos suvokimas Sportininkams būdinga ir savaime nustatoma išorinė motyvacija Sportininkų suvokimas ir Trenerio dalyvavimas Sportininkų giminingumo motyvacija suvokimas 1 pav. Trenerio ir sportininkų santykių motyvacinis modelis Laikantis pažinimo vertinimo teorijos ir hierarchinė modelio vidinės ir išorinės motyvacijos, siūlomas trenerių asmeninės orientacijos, konteksto, per kurį veikiama, sportininkų elgesio autonomijos suvokimo motyvacinis modelis. Remiantis trenerių-sportininkų santykių motyvacijos modelio aiškinimu, galima teigti, kad sportininkams būdinga ir savaime nustatoma išorinė motyvacija atsiranda tada, kai treneris ne tik laikosi treniruočių struktūros, disciplinos, pats aktyviai dalyvauja, bet ir užtikrina autonomiją. Vis šie veiksniai, sukurtos treniruočių metu sąlygos turi įtakos vystytis sportininkų motyvacijai, suvokiant savo autonomiškumą, giminingumo jausmą, patenkinant psichologinius poreikius, kurie nulemia ugdytinių motyvaciją. Daugelio autorių darbuose buvo kalbama apie motyvaciją. Mokslininkų Deci ir Ryan (1985, 2000), Ryan ir Spren (2002, 2007) teigimu, apsisprendimo teorija yra motyvacijos teorija, kuri yra naudinga suprasti individų motyvaciją, jos priežastis ir jo pasekmes. Keli autoriai mano, kad trenerių elgesys yra svarbus veiksnys, lemiantis sportininkų motyvaciją (Horn, 2002, Mageau ir Vallerand, 2003). Vallerand (2007) pasiūlė hierarchinį vidinės ir išorinės motyvacijos modelį, kuris leidžia mokslininkams analizuoti ir suprasti lemiančius veiksnius ir pasekmes, susijusias su įvairių formų motyvacijos lygmenimis. Modelio pagal apsvarstomi motyvaciniai procesai, trys svarbiausi konstruktai, t.y. vidinė motyvacija, išorinė motyvacija ir motyvacija (Gillet, Valleranda, Amoura, Baldes, 2010). Aptariant vidines ir išorines sportininkų motyvacijas sportuoti, remiantis Deci ir Ryan teigti, kad vidinė motyvacija reiškia veiklą, kiuri teikia malonumus, teikia pasitenkinimą, nes tokia veikla ir yra malonumas, sportininkui dalyvaujant varžybose (Deci ir Ryan, 1985). Priešingai, išorinė 13

motyvacija, kai sportininkai užsiima sportu ne savo malonumui ir yra veikiami išorinių rezultatų (Spren, Ryan, 1980). Tačiau pagrindinės sportininko dalyvavimo priežastys labai skiriasi, kiek kiekviena jų yra integruojama į jo vertybių sistemą. Išoriniai motyvai gali būti arba paskirti, arba patvirtinti individualiai. Tuo tarpu internacionalizacijos procese išskiriamos savarankiška motyvacijos rūšis ir ne savarankiška, ne savaime nustatoma. Savarankiškos ar savaime nustatomos motyvacijos orientuotos į sportininko elgesį, kuris suderintas su jo vertybių sistema. Kai kyla savaime nustatoma išorinė motyvacija, tai valingai nusprendžiama užsiimti veikla, nes veikla yra svarbi ir atitinkanti asmens vertybes (Genevieve a, Mageau, Vallerand, 2003). Sportininkų motyvacijai sportuoti įtakos turi trenerio elgesys, jo parama, dalyvavimas, autonomijos užtikrinimas ir ugdytinio savarankiškumo vaidmens pabrėžimas. Pasak autorių, kognityvinė vertinimo teorija akcentuoja savarankiškumą tiek vidinės, tiek išorinės motyvacijos aspektu. Tyrimų duomenimis (Deci ir kt., 1981; Mitchell, 1996), pritariama minčiai, kad trenerio elgesys turi įtakos vidinei sportininkų motyvacijai. Prieš tai buvo minėta, kad vidinė sportininkių motyvacija kyla iš malonumo, pasitenkinimo pačiu sportu, o šiuo atveju dalyvaujantiems, galima teigti, tai svarbus veiksnys, lemiantis sporto efektyvumą, sportininkų rezultatyvumą (Vallerand, Rosseau, 2001). Tačiau Hoigaard Jones ir Peters teigimu, siekiant padidinti pasitenkinimą sportu, turi būti sutapimas tarp trenerio tikrojo ir reikalingo elgesio (Hoigaard Jones ir Peters, 2008). Tad galima skirti vidinę ir išorinės motyvacijos rūšis. Autorių Dudos ir Nichols požiūriu, vidinė motyvacija tai noras būti veiksmingam, veikti dėl pačios veiklos, o išorinės motyvacijos tikslas tai išorinio atlygio siekis arba noras išvengti bausmės (Duda, Nichols, 1992). Pagal tai skirstomos tris laimėjimų orientacijos (Duda, Nichols, 1992): Vieni sportininkai orientuojasi į save, savo ego (stengiasi viską atlikti geriau už kitus); Kiti į užduotį (trokšta įvykdyti užduotį nepriklausomai nuo to, kokie kitų laimėjimai); Treti į socialinę nuomonę (svarbiausia jiems įvykdyti savo įsipareigojimus). Galima teigti, kad motyvacija yra dviejų rūšių, tai vidinė ir išorinė. Sportininkas, turintis vidinę motyvaciją, sportuoja ne dėl atlygio ir pan., bet todėl, kad ta veikla jam įdomi ir teikia džiaugsmą, o sportininko išorinės motyvacijos lemiamas veiksnys tai laimėjimas, laukiamas apdovanojimas, atlygis arba bausmė. Martens, Malinausko teigimu, Sportininkai, pasižymintys vidine motyvacija, turi vidinę schemą, kurios pagalba skatinami siekti kompetencijos ir savotiškai spręsti, įvaldyti užduotį, siekti sėkmės. Kompetencija, aktualumas, meistriškumas, ir sėkmė tikslai, kurių siekia viduje motyvuoti žmonės, ir jų pasiekimas savaime yra atlygis. Išorinė motyvacija ateina iš kitų žmonių per teigiamą ir neigiamą pastiprinimą (pastiprinimas yra tai, kas padidina ar sumažina tam tikro elgesio pasikartojimo tikėtinumą). Pastiprinimas gali būti apčiuopiami daiktai, pvz., prizai ar 14

pinigai, arba neapčiuopiami pagyrimai ir visuomenės pripažinimas. Tokie pastiprinimai laikomi išoriniu atpildu (Martens, 1999; Malinauskas, 2003). Sporto treneris, skatindamas ir didindamas ugdytinių motyvaciją sportuoti, pasirenka ne tik vadovavimo stilių, bet ir įvairius skatinimo būdus, besiremiančius mokslininkų aptartomis motyvacijos teorijomis. Bihevioristinė teorija suformuluota K. Davisas, J. Newstromas (1985), motyvacijos pagrindu įvardija stimulą ir reakciją, kai pateikiama poreikio ir veiksmo santykio schema. Motyvai yra apibrėžiami kaip vidiniai (asmenybės), o stimulai kaip išoriniai (aplinkos) veiksniai. Poreikiai sukuria įtampą. Individas išnagrinėja jį veikiančius stimulus ir nusprendžia, kurie iš jų tinkamiausi. Nors šis modelis sporto psichologijoje neretai yra efektyvus, tačiau jis neįvertina asmenybės savybių, motyvų formavimosi vidinių ir išorinių mechanizmų (motyvacijos). Motyvacija yra sudėtingesnis darinys. Ji apima ne tik motyvus ir juose glūdinčius poreikius, bet ir interesus (ypatingą nuolatinį žmogaus dėmesį tam tikrai veiklai) (Davisas, J. Newstromas, 1985). Sporto treneris, vadovaudamasis šia motyvacijos teorija, turėtų nuolatos skatinti ugdytinį, norėdamas sulaukti atsako stimulo, vėliau veiksmo. B. Cratty (1989), išryškindamas kitą motyvacijos teoriją, teigia, kad sportininko motyvacija priklauso nuo trijų veiksnių: motyvų susiformavimo laiko, motyvų įsisąmoninimo lygio bei poreikių, susijusių su motyvais, rūšies. Vieni motyvai gali būti sąlygoti netolimos praeities, kiti ankstyvosios vaikystės, o dar kiti tiesioginio bendravimo su kitais (pvz., su treneriu) (Cratty, 1989). Sporto treneris, siekdamas didinti ir skatinti vaikų motyvaciją sportuoti, turėtų nustatyti motyvų įsisąmoninimo lygį. Tai reiškia, kad derėtų išsiaiškinti, kad sportininką skatina veikti, kokie jo įsitikinimai ar interesai jį skatina užsiimti sportine veikla, tačiau reikėtų nustatyti ir sportininko neįsisąmonintus motyvus, kurių jis nesupranta, o treneris juos atranda. Cratty teigimu, sportinę veiklą nulemti gali tiek fiziologiniai, tiek socialiniai (meilės, pripažinimo), tiek psichologiniai (saviraiškos) poreikiai. Motyvaciją lemia tiek vidiniai (asmenybės), tiek išoriniai (situacijos) veiksniai (Cratty, 1989). Todėl trenerio vaidmuo ir pasirinktas vadovavimo stilius turėtų padėti išsiaiškinti sportininko (vaiko) tiek vidinius, tiek išorinius motyvacijos veiksnius, juos pakreipiant tinkama linkme, siekiant ne tik rezultato, bet ir aktyvesnio įsitraukimo į sportinę veiklą. A. Punio motyvacijos teorija. Motyvacijos raida skirstoma į keturis etapus: 1) natūralus poreikis judėti, sportuoti, teigiamų emocijų laukimas; 2) sportuojama pragmatiniais tikslais sportas gali būti naudingas ir praversti ateityje; 3) konkretus interesas konkrečiai sporto šakai; 4) didelio meistriškumo siekimas, orientuojantis į rezultatą. Palaima (1976) išskiria pagrindines sportinės, varžybinės veiklos motyvų grupes: Laimėjimų motyvacija 15

Visuomeniniai ir moraliniai motyvai: pareigos, patriotizmo jausmai Noras save išreikšti, įtvirtinti kaip asmenybę. Noras save parodyti palankiausiu būdu kitiems: artimiesiems, žiūrovams. Noras pateisinti trenerio pasitikėjimą, parodyti, kad jo triūsas nenuėjo veltui. Noras parodyti savo pranašumą arba atsirevanšuoti už ankstesnį pralaimėjimą. Varžybinės kovos poreikis, noras susigrumti, parodyti savo gebėjimus, įveikti save. Patirti pergalės džiaugsmą. Meilė sportui, pasirinktai sporto šakai. Noras patirti lavinamąjį varžybų poveikį išsiugdyti tam tikras fizines ypatybes, psichines savybes (jėgą, ištvermę, drąsą) Noras išbandyti visa tai, kas išmokta per pratybas Noras pasidžiaugti savo paties meistriškai atliekamais pratimais ar jų deriniais. Motyvai, susiję su noru turėti tam tikrų privilegijų, materialinės naudos, geresnių sutarčių. Apibendrinant trenerio-sportininko santykių motyvacinį modelį, motyvacinės sekos reikšmes, trenerio elgesio įtaką, galima teigti, kad svarbiausia yra sudaryti sąlygas autonomiškumui, kompetencijai susidaryti. Pabrėžiant trenerio ir jo vadovavimo stiliaus vaidmenį, galima teigti, kad treneris suteikia galimybę rinktis, paaiškina priežastis, taisykles, ribas, nustato sportininkų įsisąmoninimo lygį, motyvus. 1.1.1. Autokratinio vadovavimo stiliaus ypatumai Autokratinį valdymo stilių apibūdinęs Kovaliovas nustatė neigiamą psichologinį klimatą organizacijoje, kurioje jis pasirenkamas kaip vienintelė valdymo forma. Pasak Karoblio, dėl ilgai trunkančio autoritarinio stiliaus trenerio vadovavimo komandoje susidaro specifinis klimatas, kuris pasireiškia nuolatine įtampa, nedideliu tarpasmeniniu sportininkų bendravimu. Be to, toks trenerio autoritarinis valdymo stilius pasireiškia per pratybas, federacijos susirinkimus, atrenkant sportininkus ir t.t. Tokio tipo treneris jaučia aplinkinių užgauliojimus, reiškia visiems nuolatines pretenzijas, nedraugiškai sveikinasi ir t.t. Tačiau autoritarinį valdymo stilių galima panaudoti komandoje, kurioje yra grupė agresyvių sportininkų, nėra tvarkos, ekstremaliomis sąlygomis, kai maksimaliai reikia sutelkti komandos jėgas ir t.t. (Karoblis, 2003). 16

Mokslininkai J. Gonos ir P. Gallo autokratinį vadovavimo stilių kitaip dar pavadina autoritetinguoju stiliumi. Autorių teigimu, lyderis, vadovaudamasis šiuo stiliumi, neatsižvelgia į pavaldinių, grupės narių nuomonę, nes vadovas sprendimus ir problemas sprendžia vienas. Taigi, vyrauja komunikacija iš viršaus į apačią, kai remiamasi tik vienašališka nuomone. Esant autokratiniam vadovavimo stiliui, grupės narių pavaldumas pasiskirsto šiomis kryptimis (žr. 2 pav.) (Gonos, Gallo, 2013): Lyderis autokratas Pavaldus Pavaldus Pavaldus 2 pav. Autokratinio vadovavimo stiliaus pavaldumo kryptys Remiantis šiuo paveikslu, atvaizduojančiu lyderio autokrato grupės narių pavaldumą, galima teigti, kad, esant šiam vadovavimo stiliui, grupės nariai yra visiškai pavaldūs ir priklausomi nuo vadovo autokrato valios. Vadovas, pasirinkęs autokratinio valdymo stilių, siekia vienas priiminėti sprendimus, spręsti iškilusias problemas, sumažinant ar panaikinant organizacijos ar grupės narių savarankiškumą. Autokratinio stiliaus vadovas stengiasi savo rankose sutelkti kuo daugiau galių, vienvaldiškai priima sprendimus, griežtai kontroliuoja pavaldinius ir laukia iš jų besąlygiško paklusnumo. Autokratinis valdymo stilius palieka nemažai neigiamų pasekmių. Ypač tai pasakytina apie santykių kolektyve pobūdį ir pavaldinių elgsenos ypatumus. Kolektyvas dažnai būna susiskaidęs, nepasitikima vieni kitais (Dirgėlienė, Rūta Marija Andriekienė, 2012). Galima teigti, kad autokratinį stilių pasirinkęs vadovas, sutelkia savyje visas jėgas, t.y. tampa vieninteliu sprendimų priėmėju, neleidžiant įsikišti pavaldiniams. Organizacijos vadovas, tapęs autokratu, prisiima visą atsakomybę sau ir tampa vienvaldžiu grupės lyderiu, neleidžiančiu pasireikšti kitiems grupės nariams. Vieną didžiausių autokratinio valdymo trūkumų išskiria Dirgėlienė, Andriekienė, tai pavaldinių pasyvumo ir formalaus požiūrio į darbą susiformavimą. Mokslininkių teigimu, darbuotojai, pripratę prie vienvaldiškų sprendimų, nesiima atsakomybės spręsti savarankiškai net paprasčiausių dalykų ir laukia vadovo įsikišimo. Tai lemia ne pačius geriausius darbo rezultatus (Dirgėlienė, Rūta Marija Andriekienė, 2012). Valdoma griežtai, sportininkų iniciatyva slopinama, 17

lyderio siūlymai laikomi nesvarstytinais, neatsižvelgiama į sportininko nuomonę. Toks treneris nemėgsta prieštaravimų, priima kategoriškus sprendimus, reikalauja iš sportininkų tikslaus jų vykdymo, palieka tik mažiausias galimybes asmeninei iniciatyvai reikštis. Sportininkas gauna itin mažai informacijos (Karoblis, 2005). Apibendrinant autokratinio valdymo stiliaus bruožus, galima teigti, kad autokratinis vadovavimo stilius šiuolaikiniame pasaulyje tampa netoleruojamas ir vis rečiau pasirenkamas. Galima daryti prielaidą, kad, keičiantis pasauliui ir demokratėjant visuomenei, kad pasirenkamas demokratinis valdymo stilius, kuris užtikrina grupės narių atsakomybės pasiskirstymą lygiomis dalimis, užtikrinant kiekvieno savarankiškumą. Sporto treneris, pasirinkdamas autokratinį vadovavimo stilių, vadovaujasi diktatorišku vadovavimo stiliumi, reikalaudamas pagarbos sau, neįtraukdamas sportininkų į diskusijas, priimant sprendimus. Autokratinis treneris motyvuoja sportininkus siekti tikslo visais įmanomais būdais (Shabo, 2012). Kitų autorių teigimu, sporto treneris, pasirinkdamas autokratinį vadovavimo stilių, kaip vadovas, sprendimus priima pats ir turi galią savo rankose. Pagal šį vadovavimo stilių, geriausias pavaldinys arba šiuo atveju sportininkas yra tas, kuris besąlygiškai paklūsta treneriui (Nascar, 2013). Asmuo, kuris vadovaujasi autoritariniu vadovavimo stiliumi, išlaiko griežtą grupės narių kontrolę, reguliavimo politiką, vyrauja dalyvių kontrolė (Martindale, 2011). Autokratinį vadovavimo stilių lemia lyderio galia. Vadovas turi absoliučią galią grupėje ar organizacijoje. Vienas lyderis priima sprendimus ir prisiima atsakomybę už bendrovės rezultatus ir pasiekimus. Tuo tarpu grupės ar organizacijos nariai tik vykdo vadovo instrukcijas, nurodymus, gerbia ir įgyvendina sprendimus, o lyderis su pavaldiniais bendrauja oficialiai ir raštu. Galima teigti, kad šis vadovavimo stilius yra veiksmingas ir duoda gerų rezultatų. Tačiau, jei šiuo vadovavimo stiliumi vadovaujamasi pernelyg ilgai, neatsižvelgiant į žmogiškuosius išteklius, į grupės narius, tai pradeda riboti organizacijos veiklas, tikslus. Taigi, autokratinio vadovavimo stilių galima paaiškinti piramidės principu, pagal kurį remiantis, hierarchijos viršūnėje stovi lyderis, o darbuotojai žemiau (Yukl, 2008). 1.1.2. Demokratinio vadovavimo stiliaus ypatumai Remiantis Kovaliovo vadovavimo stilių efektyvumo nustatymu, demokratinio valdymo stiliaus psichologinis klimatas buvo teigiamas. Todėl demokratinio vadovavimo stiliaus idėjos oponuoja autokratinio vadovavimo stiliaus pasirinktoms valdymo strategijoms. 18

Esminis demokratinio vadovavimo bruožas yra tas, kad vadovas linkęs daugumą klausimų spręsti kolegialiai, pasilikdamas sau teisę priimti sprendimą po to, kai klausimas apsvarstytas kolektyve. Pripažindamas pavaldinių teisę spręsti patiems, demokratiškas vadovas pavaldiniams suteikia galimybę tiksliau suvokti darbo esmę, panaudoti savo intelektualinį ir profesinį potencialą bei suteikia galimybę tobulėti (Dirgėlienė, Rūta Marija Andriekienė, 2012). Pasak Foster, demokratinis vadovavimo stilius susideda iš lyderio dalijimosi sprendimų priėmimu su grupės nariais, skatinant išreikšti savo nuomonę ir užtikrinti socialinę lygybę (Foster, 2002). Woods, aptardamas demokratinės lyderystės klausimą, teigia, kad vyraujant demokratiniam vadovavimo stiliui vyksta diskusijos, debatai, keitimasis idėjomis, skatinant asmenis dalyvauti. Autoriaus teigimu, demokratinis stilius laikosi tokios nuostatos, kad kiekvienas asmuo, užimantis tam tikrą poziciją, turintis tam tikrą statusą, turėtų vaidinti tam tikrą vaidmenį priimant grupės spendimus. Tačiau net ir vadovaujantis demokratinio stiliaus vadovavimo principais, vis viena yra lyderis, kuris nurodo veiklos gaires, apimančias kontrolę, ribas (Woods, 2010). Martindale, remiasi atliktais tyrimais ir teigia, kad šis vadovavimo stilius yra vienas efektyviausių, kuris sukuria produktyvumą, padidina grupės kontrolę. Esant demokratinei lyderystei sudaromos galimybės vystytis geresnėms idėjoms, atsirasti kūrybiniams problemų sprendimams, nes visi grupės nariai skatinami pasidalyti mintimis ir idėjomis. Nors demokratinis vadovavimo stilius yra vienas efektyviausių, tačiau jis turi keletą ir neigiamų aspektų. Tais atvejais, kai organizacijos ar grupės vaidmenys yra neaiškūs, o laikas yra esminis dalykas, demokratinis vadovavimo stilius gali sukelti komunikacijos spragų, nebaigtų projektų. Todėl demokratinis vadovavimo stilius geriausiai veikia tuomet, kai grupės nariai yra kvalifikuoti ir nori pasidalinti savo žiniomis. Taip pat svarbu turėti daugiau laiko, kad visi grupės nariai galėtų prisidėti prie veiklos plano organizavimo ir balsavimo (Martindale, 2011). Mokslininkai J. Gonos ir P. Gallo (2013) demokratinį vadovavimo stilių taip pat dar vadina dalyvaujamuoju vadovavimo stiliumi. Autorių teigimu, demokratiniam arba dalyvaujamam stiliui būdingas abipusis bendravimas tarp vadovo ir pavaldinių. Lyderis demokratas turi palaikyti draugiškus santykius su pavaldiniais, jam pavaldžiais grupės nariais, drauge aptarti siūlomas užduotis, priimti sprendimus, išspręsti problemas, organizuoti veiklas ir t.t. Lyderis demokratas apsvarsto grupės narių nuomonę bei į ją atsižvelgia, koordinuodamas darbą, padėdamas atlikti užduotis, siekdamas gerų rezultatų kart su visais grupės nariais. Esant demokratiniam (dalyvaujamajam) vadovavimo stiliui, grupės narių pavaldumas pasiskirsto šiomis kryptimis (žr. 3 pav.) (Gonos, Gallo, 2013): 19

Lyderis demokratas Pavaldus Pavaldus Pavaldus 3 pav. Demokratinio vadovavimo stiliaus pavaldumo kryptys Remiantis šia demokratinio pavaldumo schema, galima teigti, kad vyksta dvikryptė komunikacija, nevaržanti grupės narių laisvės, savarankiškumo dirbti ir tarpusavyje. Demokratinis vadovavimo stilius sudaro sąlygas darbuotojams dirbti, rezultatų siekti savarankiškai. Demokratas suteikia bendradarbiams galimybę dirbti savarankiškai, rodyti iniciatyvą. Nesikiša į jų darbo detales, neprimeta smulkmeniškos globos ir kontrolės, tačiau nuolat būna informuotas apie reikalus. Demokratas paprastai stengiasi įtikinti ir skatinti pavaldinius. Demokratas nevengia atsakomybės už savo ir pavaldinių klaidas, kai tuo tarpu autokratas būtinai ieško ir randa atpirkimo ožį arba kompromisą atsakomybei išvengti (Razauskas, 1997). Aptarti demokratinio vadovavimo stiliaus bruožai išryškina opoziciją tarp dviejų skirtingų vadovavimo stilių: demokratinio ir autokratinio vadovavimo stiliaus. Paminėtina tai, kad demokrato kolektyve ypatingai propaguojamas informacijos skleidimas ir keitimasis ja. Be to, vadovas demokratas puikiai orientuojasi situacijoje, valdo ir kontroliuoja, nors tuo pačiu palieka sprendimo laisvės ir pavaldiniams (Bakanauskaitė, Petkevičiūtė, 2003). Galima teigti, kad autoriai išskyrė tokius pačius bendruosius demokratinio vadovavimo stilius, tai kolegialumas, darbuotojų savarankiškumas ir atsakomybė priimant sprendimus, vadovo požiūris į klaidas, kurios padaromos siekiant norimo tikslo, rezultato. Kalbant apie sporto trenerio pasirinktą demokratinį stilių, remiantis Karobliu, galima teigti, kad treneris savo auklėtinius vertina ne kaip aklus jos valios vykdytojus, o kaip aktyvius dalyvius, įgyvendinančius atitinkamą programą, idėjas, užmojus. Treneris nerodo smulkmeniškos globos, tiksliai formuluoja pagrindinius tikslus, uždavinius, nurodo jų sprendimo variantus, leidžia sportininkams rodyti iniciatyvą (Karoblis, 2005). Treneris, formuluodamas tikslus, uždavinius, nekontroliuoja ir primygtinai nesiūlo savo nuomonės, tačiau gali pasiūlyti sprendimo variantus, kurie pasitarnautų siekiant sportinių rezultatų. Shabo teigimu, sporto treneris, pasirinkdamas demokratinį vadovavimo stilių, sukuria geriausias sąlygas sportininkui treniruotis. Treneris tuo pačiu metu, priimdamas sprendimus, įtraukia į diskusijas ir sportininkus. 20

Autoriaus nuomone, demokratinis vadovavimo tipas vienas geriausių vadovavimo tipų, orientuotas į sportininką. Jis nepagrįstas drausminių priemonių taikymu ar bausmėmis, nes neteisingas, antisocialus elgesys su sportininkais visada turi pasekmes (Shabo, 2012). Sangani ir kiti autoriai pritaria šiam demokratinio vadovavimo stiliaus supratimui, teigdami, kad treneris, pasirinkęs minėtą vadovavimo stilių, suteikia galimybę sportininkams patiems priimti sprendimus, leidžia dalyvauti priimant sprendimus (Sangani, Mohammadi, Yektayar, 2013). Yukl pritaria, kad, pasirinkus demokratinį vadovavimo stilių, lyderis skatina grupės narius nustatant tikslus, metodus, teikiant idėjas ir pasiūlymus, kaip išspręsti aktualias problemas, dalyvaujant sprendimų priėmimo procese. Toks lyderis-vadovas, treneris, kuris pasirenka šį vadovavimo stilių, nesuteikia išsamios informacijos, nekontroliuoja grupės narių. Atvirkščiai, jis suteikia laisvę, planuojant veiklas, kurios dažnai apibūdinamos kaip skatinančios dalyvauti sprendimų priėmime ir komandiniame darbe. Autorius, lygindamas demokratinį vadovavimo stilių su demokratiniu, teigia, kad lyderis, vadovaudamasis autokratiniu vadovavimo stiliumi, organizacijos ar grupės tikslų pasiekia per žmones, o demokratinis lyderis jų pasiekia kartu su žmonėmis. Pastarasis vadovavimo stilius pabrėžia lyderio vaidmenį skatinant siekti organizacijos, grupės tikslų. Demokratinis vadovavimo stilius taip pat pasižymi komunikaciniais ryšiais (Yukl, 2008). 1.1.3. Liberaliojo vadovavimo stiliaus ypatumai Liberaliajam (laisvajam) vadovavimo stiliui būdingas minimalus vadovo kišimasis į pavaldinių veiklą. Šio stiliaus vadovas paprastai yra neaktyvus, nenuoseklus, jį lengva paveikti iš šalies, gali be svarbios priežasties atšaukti anksčiau priimtą sprendimą; dažnai jis nepriima sprendimo, teisindamasis, kad jo teisės ir įgaliojimai yra riboti. Šis vadovavimo stilius tinka, kai darbas yra individualaus ir kūrybiško pobūdžio, nes kai kuriuos jo trūkumus kompensuoja vadovo erudicija ir profesinis autoritetas. Todėl sudėtingomis ir dinamiškomis aplinkybėmis šis vadovavimas netinka (Dirgėlienė, Rūta Marija Andriekienė, 2012). Mokslininkai J. Gonos ir P. Gallo (2013), apibūdindami liberalųjį stilių, teigia, kad vadovas vadovauja tik labai retai, beveik nesikiša į grupės ar asmens veiklą, nes visą laisvę suteikia pavaldiniams. Liberalus vadovas sudaro sąlygas patiems pavaldiniams individualiai veikti. Esant liberialiam vadovavimo stiliui, grupės narių pavaldumas pasiskirsto šiomis kryptimis (žr. 4 pav.) (Gonos, Gallo, 2013): 21

Lyderis liberalus Pavaldus Pavaldus Pavaldus 4 pav. Liberalaus vadovavimo stiliaus pavaldumo kryptys Remiantis liberalaus lyderio pavaldumo schema, galima teigti, kad pavaldiniams sudaromos beribės veikimo galimybės. Kitaip nei demokratiškam vadovavimo modelyje, pavaldiniai aktyviai nekomunikuoja su lyderiu liberalu, jie veikia savarankiškai, pasirinkdami veikimo kryptis, metodus, patys priimdami sprendimus, spręsdami problemas. Liberalusis trenerio veiklos stilius yra toks, kai sportininkai priima sprendimus patys ir atsako už jų vykdymą. Treneris mažai dalyvauja treniruotės vyksme, dažniausiai atlieka tarpininko vaidmenį, sprendžia organizacinius klausimus. Šitaip vadovaujama dažniausiai didelio meistriškumo sportininkams. Liberaliojo trenerio veiklos nesėkmė yra ta, kad valdymo objektas (sportininkas arba komanda) tampa subjektu ir primeta savo valią ne tik treneriui, bet ir sporto organizacijai. Apskritai liberalusis veiklos stilius sporte nėra efektyvus (Karoblis, 2005). Tačiau Shabo teigimu, sporto treneris, pasirinkdamas liberalųjį vadovavimo stilių, apibrėžia užduotis tik apytikriai, suteikdamas sportininkui laisvę pačiam pasirinkti (Shabo, 2012). Apibendrinant visų vadovavimo stilių (autokratinio, demokratinio, liberaliojo) sampratas, specifiką, galima teigti, kad kiekvienas vadovo (sporto trenerio) pasirinktas stilius turi tiek trūkumų, tiek privalumų. Autokratinis vadovavimo stilius bus naudingas tada, kai reikės skubiai, nepasitarus su komanda priimti sprendimą, t.y. veikti ekstremaliomis situacijomis. Kitais atvejais, šis stilius gali būti per griežtas, konstatuojantis tik vienvaldystę. Pagal tai išskiriami autokratinio vadovavimo stiliaus trūkumai ir privalumai (Sakalas, Šilingienė, 2000): Privalumai: greiti sprendimai; aiškus ir suprantamas atsakomybės paskirstymas; nesudėtina veiklos koordinavimo sistema; 22

geras specializuotų darbuotojų panaudojimas; energingi, greitos reakcijos, sumanūs vadovai; vidutinės ir žemos kvalifikacijos darbuotojai būna patenkinti, tokiu vadovu. Trūkumai: įsakymas - pagrindinė valdymo forma; per didelė pavaldinių globa, kontrolė, bausmės vietoj pagalbos; aukštos kvalifikacijos darbuotojų prieštaravimai; darbo interesų, aktyvumo ir iniciatyvos slopinimas; pavaldinių pasyvumas, bei formalaus požiūrio į darbą susiformavimas. Esant autokratiniam vadovavimo stiliui sprendimai priimami greitai, nes visą veiklą ir veiksmus koordinuoja vienas asmuo, tačiau pasirinkta pavaldi vadovavimo forma neskatina pavaldinių aktyvumo, atvirkščiai tik pasipriešinimą ir kvalifikuotų darbuotojų nepasitenkinimą. Demokratinis vadovavimo stilius yra priešingas pasirinktam autokratiniam vadovavimo stiliui. Pasirenkant demokratinį valdymo stilių organizacijoje ir grupėje dalijamasi sunkumais, kuriama teigiama atmosfera, tačiau net ir pasirinkus šį vadovavimo stilių, susiduriama ne tik su jo privalumais, bet ir su trukumais. Sako ir Šilingienė (2000) išskiria šiuos pagrindinius stiliaus privalumus ir trūkumus: Privalumai: Skatina iniciatyvą; Didina darbuotojų pasitenkinimą darbu; Leidžia formuotis palankiam psichologiniam klimatui kolektyve Didina įsipareigojimą organizacijai; Kritikos toleravimas; Bendradarbių atvirumas, pasitikėjimas. Trūkumai: Gali nukentėti sprendimų operatyvumas; Vadovas gali išvengti atsakomybės ir užkrauti ją kolektyvui; Abejonių dėl vadovo kompetencijos; Lėtina sprendimo priėmimą; Netinka sudėtingomis (ekstremaliomis) sąlygomis. 23

3 lentelė. Vadovavimo stilių sampratų definicijos Problemų sprendimo būdai Darbo būdai Darbo organizavimas Autokratinis Toks treneris nemėgsta autoritarinis valdymo stilius Autokratiškasis trenerio veiklos prieštaravimų, priima pasireiškia vidutiniu stilius, kai treneris pats priima kategoriškus sprendimus, laipsniu, atspindi gerus sprendimus ir atsako už jų reikalauja iš sportininkų tikslaus vadovavimo įgūdžius, vykdymą. Valdoma griežtai, jų vykdymo, palieka tik mokėjimą vadovauti sportininkų iniciatyva mažiausias galimybes asmeninei auklėtinių veiksmams, slopinama, lyderio siūlymai iniciatyvai reikštis (Karoblis, išreikalavimą ir laikomi nesvarstytinais, 2005). užsispyrimą, siekimą neatsižvelgiama į sportininko paveikti komandą įsakymo nuomonę (Karoblis, 2005). ir privertimo būdu, tikslo siekimą ir egoizmą, paviršutinišką požiūrį į auklėtinių norus, nenorą klausytis auklėtinių pasiūlymų (Деркач, 1996). Demokratinis Autokratinis vadovavimo stilius pasižymi stipria valdymo centralizacija, polinkiu į vienvaldiškumą, sprendžiant ne tik pačias sudėtingiausias, bet ir gana paprastas problemas (Bakanauskaitė, 2003). Petkevičiūtė, Sportininkai, pripratę prie vienvaldiškų sprendimų, nesiima atsakomybės spręsti savarankiškai net paprasčiausių dalykų ir laukia vadovo įsikišimo (Dirgėlienė, Rūta Marija Andriekienė, 2012). Sporto treneris sprendimus priima pats ir turi galią savo rankose (Nascar, 2013). Lyderis, vadovaudamasis šiuo stiliumi, neatsižvelgia į pavaldinių, grupės narių nuomonę, nes vadovas sprendimus ir problemas sprendžia vienas (Gonos, Gallo, 2013). Toks vadovas linkęs daugumą klausimų spręsti kolegialiai, pasitariant ir pasvarstant (Bakanauskaitė, Petkevičiūtė, 2003). Jis skatina pavaldinių iniciatyvą, suteikia jiems galimybę dirbti savarankiškai, tuo pačiu stengdamasis ugdyti tokius darbuotojus, kuriems žmonės ar organizacijos tikslas taptų jų pačių tikslu (Bakanauskaitė, Petkevičiūtė, 2003). Autokratinio stiliaus vadovas stengiasi savo rankose sutelkti kuo daugiau galių, vienvaldiškai priima sprendimus, griežtai kontroliuoja pavaldinius ir laukia iš jų besąlygiško paklusnumo (Dirgėlienė, Rūta Marija Andriekienė, 2012). Asmuo, kuris vadovaujasi autoritariniu vadovavimo stiliumi, išlaiko griežtą grupės narių kontrolę, reguliavimo politiką, vyrauja dalyvių kontrolė (Martindale, 2011). Lyderis su pavaldiniais bendrauja oficialiai ir raštu (Yukl, 2008). Demokratiškas vadovas, skirtingai nei autokratas, žmones valdo be grubaus spaudimo, remdamasis jų sugebėjimais ir gerbdamas juos (Bakanauskaitė, Petkevičiūtė, 2003). Demokrato kolektyve ypatingai propaguojamas informacijos skleidimas ir keitimasis ja Visi autokratiško vadovo nurodymai pavaldiniams perduodami trumpai, griežtai, turi grasinimo atspalvį. Jis slopina darbuotojų iniciatyvumą, skatina jų nepasitenkinimą (Bakanauskaitė, Petkevičiūtė, 2003). Šio tipo vadovai sąmoningai riboja ryšius su pavaldiniais. Jo ryšiai individualūs: į tokio vadovo kabinetą galima užeiti tik po vieną (Razauskas, 1997). Autokratas vadovas vadovauja, neinformuodamas kitų apie tikslus, ateities perspektyvas, jis kontroliuoja veiklos būdus ir priemones, skirsto darbą, suteikia techninę paramą, subjektyviai ir savarankiškai vertina darbą (Seilius, 1999). demokratinis valdymo stilius pasireiškia aukštu laipsniu, būdingas mokėjimas koordinuoti ir kryptingai vadovauti komandos veiklai, suteikti savarankiškumą labiausiai pasižymėjusiems, visapusiškai skatinti iniciatyvą ir naujus darbo metodus, įtikinti ir suteikti moralinę pagalbą, būti teisingam ir taktiškam ginče, studijuoti individualius asmenybės bruožus ir socialinius psichologinius komandos 24

Liberalusis Treneris nerodo smulkmeniškos globos, tiksliai formuluoja pagrindinius tikslus, uždavinius, nurodo jų sprendimo variantus, leidžia sportininkams rodyti iniciatyvą (Karoblis, 2005). Sporto treneris linkęs daugumą klausimų spręsti kolegialiai, pasilikdamas sau teisę priimti sprendimą po to, kai klausimas apsvarstytas kolektyve (Dirgėlienė, Rūta Marija Andriekienė, 2012). Demokratinis vadovavimo stilius susideda iš lyderio dalijimosi sprendimų priėmimu su grupės nariais, skatinant išreikšti savo nuomonę ir užtikrinti socialinę lygybę (Foster, 2002). Treneris suteikia galimybę sportininkams patiems priimti sprendimus, leidžia dalyvauti priimant sprendimus (Sangani, Mohammadi, Yektayar, 2013). Demokratiniam valdymo stiliui būdingas nuolatinis dėmesys auklėjimo klausimams, čia remiamasi komandos lyderiu, sportiniu aktyvu, kolektyvas išsiskiria susitelkimu, sąmoningumu, drausme, kūrybingu aktyvumu, sugebėjimu savarankiškai spręsti sunkius uždavinius per pratybas ar varžybas. (Karoblis, 2003) Liberalusis trenerio veiklos stilius yra toks, kai sportininkai priima sprendimus patys ir atsako už jų vykdymą (Karoblis, 2005). Kitaip nei demokratiškam vadovavimo modelyje, pavaldiniai aktyviai nekomunikuoja su lyderiu liberalu, jie veikia savarankiškai, Vyraujant demokratiniam vadovavimo stiliui vyksta diskusijos, debatai, keitimasis idėjomis, skatinant asmenis dalyvauti (Woods, 2010). Demokratinis vadovavimo stilius sudaro sąlygas grupės nariams dirbti, rezultatų siekti savarankiškai. Demokratas suteikia jiems galimybę dirbti savarankiškai, rodyti iniciatyvą. Nesikiša į jų darbo detales, neprimeta smulkmeniškos globos ir kontrolės, tačiau nuolat būna informuotas apie reikalus. Treneris skatina veiklą, kuri yra diskusijų objektas, leidžia darbuotojams patiems kontroliuoti veiklos būdus ir priemones, leidžia darbuotojams patiems skirstyti darbus ir esant reikalui suteikia grupės nariams paramą, objektyviai vertina darbų kokybę (Kasiulis, Travydienė, 2003). Treneris mažai dalyvauja treniruotės vyksme, dažniausiai atlieka tarpininko vaidmenį, sprendžia organizacinius klausimus (Karoblis, 2005). Liberalus vadovas nurodymus perduoda prašymo forma, lyg gėdydamasis lyderio pozicijos. Pagyrimų ir vyksmus (Деркач, 1996). Treneris nerodo smulkmeniškos globos, tiksliai formuluoja pagrindinius tikslus, uždavinius, nurodo jų sprendimo variantus, leidžia sportininkams rodyti iniciatyvą. (Karoblis, 2005). vadovas demokratas puikiai orientuojasi situacijoje, valdo ir kontroliuoja, nors tuo pačiu palieka sprendimo laisvės ir pavaldiniams. (Bakanauskaitė, Petkevičiūtė, 2003). Demokratinis stilius laikosi tokios nuostatos, kad kiekvienas asmuo, užimantis tam tikrą poziciją, turintis tam tikrą statusą, turėtų vaidinti tam tikrą vaidmenį priimant grupės spendimus. Tačiau net ir vadovaujantis demokratinio stiliaus vadovavimo principais, vis viena yra lyderis, kuris nurodo veiklos gaires, apimančias kontrolę, ribas (Woods, 2010). Demokratinis vadovavimas tai galių ir atsakomybės pasidalijimas tarp grupės narių (Želvys, 2003). Lyderis demokratas apsvarsto grupės narių nuomonę bei į ją atsižvelgia, koordinuodamas darbą, padėdamas atlikti užduotis, siekdamas gerų rezultatų kart su visais grupės nariais (Gonos, Gallo, 2013). Liberalų vadovą grupės nariai pripažįsta, bet jis pats nerodo iniciatyvos iniciatyvos vadovauti (Martinkienė). 25

pasirinkdami veikimo kryptis, metodus, patys priimdami sprendimus, spręsdami problemas (Gonos, Gallo, 2013). bausmių nedrįsta skirti, trūksta apibrėžtos tvarkos (Martinkienė). Vadovas padeda pavaldiniams gauti reikiamą informaciją ir užtikrinti ryšius su aplinka (Koontz, 1993). Vadovas vadovauja tik labai retai, beveik nesikiša į grupės ar asmens veiklą, nes visą laisvę suteikia pavaldiniams (Gonos, Gallo, 2013). Treneriams, kurių liberalusis valdymo stilius pasireiškia aukštu laipsniu, būdingas visiškas abejingumas kolektyvo interesams, nenoras imtis atsakomybės ir priimti atsakingus sprendimus, reikalavimų nebuvimas ir nusišalinimas nuo valdymo, padidėjusi įtaiga ir silpnavališkumas, principingumo nebuvimas ir nesugebėjimas apginti savo nuomonės, veiklos tikslų, konkrečių planų nebuvimas, išlaidavimas, neatsakingas elgesys (Деркач, 1996). Demokratinis vadovavimo stilius būdamas priešingas autokratiniam vadovavimo stiliui, visiškai netinka ekstremaliomis situacijomis, kai reikia greitai priimti sprendimus, operatyviai organizuoti organizacijos ar grupės narių veiklas. Tačiau, esant kitoms aplinkybėms, demokratinis vadovavimo stilius, yra tinkamas skatinant grupės narių iniciatyvą, sukuriant teigiamą psichologinį klimatą. Apibendrinant sporto trenerio vadovavimo stilių ir sportininkų motyvų sportuoti sąsajas, galima teigti, kad vadovavimo stiliui būdingi keli veiksniai, kuriuos apibrėžia mokslinės literatūros apžvalgoje minėti autoriai tai - vadovavimo metodai, elgesio normos, taisyklės, vadovo ir pavaldinių (auklėtinių) tarpusavio santykiai, vadovo poveikis ir įtaką pavaldiniams siekiant užsibrėžtų tikslų. Tačiau reikia pažymėti, kad kiekvienas vadovas pasirenka skirtingą vadovavimo strategiją, todėl vadovavimo stiliai taip pat skiriasi. Todėl galima teigti, kad nėra vieno geriausio vadovo stiliaus. Tačiau atlikus analizę pastebima ir tai, kad vadovai dažnai derina vienokį vadovavimo stilių su kitu, taip užtikrindami vadovavimo stilių kaitą ir bendravimo bei bendradarbiavimo dinamiką. Žinomiausia teorija vadovavimo stilių skirstymas į autokratinį ir demokratinį. Remiantis atlika efektyvumo analize, galima teigti, kad pasirenkant demokratinį valdymo stilių organizacijoje, sutelktoje grupėje visada sukuriamas teigiamas psichologinis mikroklimatas. Todėl teigiamas mokroklimatas yra susijęs su gerais rezultatais, jaučiamu pasitenkinimu ir motyvacijos didinimu. Tuo 26

tarp autokratinį ir liberalųjį vadovavimo stilius, galima išskirti kaip kraštutinius, neatitinkančius visų grupės individo poreikių. Mokslinės literatūros autorių teigimu, tarp trenerio ir sportininko esantys santykiai yra esminiai, kurie turi įtakos sportininko pasitenkinimui, savigarbai, jo veiklai. Todėl ugdomojo proceso metu nuolatos vykstantis mokymas suteikia grįžtamąjį ryšį, kuris skatina sportininkų motyvaciją, didina pasirinkimus, galimybes, savistabą. 1.2. Vaiko požiūris į trenerį kaip į pedagogą 1.2.1. Sporto trenerio kompetencijos, didinančios vaikų motyvaciją Kompetencija tai žinios, gebėjimai, kitos asmens savybės, kurios tobulinamos visą gyvenimą. Kompetencijos (įgūdžių, sugebėjimų, žinių) derinys padeda atlikti tam tikras funkcijas, iškilus vienoms ar kitoms situacijoms. Kompetencija sporte tai veiklos, klausimų reiškinių sritis, kurią kas nors gerai išmano ir įgaliotas joje veikti, bei gebėjimas pagal kvalifikaciją, žinias, įgūdžius gerai dirbti, išmanymas (Gudzinevičiūtė ir kt., 2006). Kiekvienas sporto treneris, išmanydamas savo veiklą, turėdamas žinių, būdamas pakankamai kompetentingas, turėtų sugebėti profesionaliai atlikti sporto trenerio veiklas, kryptingai veikdamas ir didindamas auklėtinių motyvaciją. Pasak Karoblio, sporto treneris turėtų išmanyti, kokios fizinės ypatybės kokiomis treniruotės priemonėmis ugdomos, kokie fizinių krūvių parametrai, adaptacijos prie įvairaus intensyvumo dėsningumai, fizinio, techninio, taktinio ir psichologinio rengimo dėsningumai, kokia atsigavimo priemonių naudojimo metodika, teorinės žinios, sveikatos būklės, socialiniai veiksniai (Karoblis, 2003). Todėl sporto trenerio veikloje svarbi ne tik dalykinė kompetencija, kai sporto treneris, kaip pedagogas, yra susipažinęs su pagrindiniais pedagoginiais ar bendraisiais dalykais, bet ir techniniais, praktiniais veiksmais. Remiantis šiais pastebėjimais ir autorių nuomonėmis, sporto trenerio kompetencijų komplektą sudaro (Miškinis, 2006): Intelektualinė kompetencija, kuriai kaupti svarbu faktai ir logikos dėsniai. Šiai kompetencijai priklauso gebėjimas įgyti žinių apie visas reikšmingas kultūros ir mokslo sritis, turinčias sąlytį su pedagoginiu darbu. Fizinę kompetenciją apima fizinis pajėgumas, sveikatingumas, higieniniai įpročiai, graži kūno sandara. Emocinės kompetencijos pagrindas meilė savo auklėtiniams. Emocinės kompetencijos pasiekęs specialistas geba susidoroti su savo vidiniais konfliktais, toleruodamas skirtingas nuomones, požiūrius, asmens autonomiją. 27

Socialinė kompetencija reikalinga bendravimui ir sėkmingam bendradarbiavimui palaikyti, padėti kitiems, jausti atsakomybę už tarpusavio santykius, už savo valstybę, tautos likimą ir pan. Moralinę kompetenciją sudaro principai, idėjos, vertybės, kai nepasiduodama nuotaikoms, o remiamasi pamatiniais, pastoviais, nustatytais dalykais. Kiekviena iš šių kompetencijų sustiprina asmens autoritetą, didina jo pasitikėjimą savimi ir darbo našumą, produktyvumą. Visos anksčiau išvardytos kompetencijos, reikalingos sporto treneriui, kuris nori tapti tikru savo srities specialistu ir užsitikrinti auklėtinių pasitikėjimą. Kompetencijų atitikimas ir jų išpildymas didina sporto trenerio autoritetą, tuo pačiu padidindamas auklėtinių motyvaciją siekti, kuo geresnių rezultatų sporte. Intelektualinė kompetencija, kurią sudaro faktai, logika, žinios, padeda organizuojant darbą ir norint teisingai atlikti užduotis. Sporto trenerio veikloje, užsitikrinant autoritetą bei skatinant savo pavyzdžiu sportuoti ir siekti sportinių rezultatų, ypač svarbi fizinė kompetencija. Tačiau svarbi ne tik sporto trenerio išorė, bet ir vidus, jo emocinė būsena bendraujant ir užtikrinant bendradarbiavimo aplinką. Didelę įtaką didinant vaikų motyvaciją, turi moralinė kompetencija, kurios pagrindas asmens dorovinė kultūra, kurią sudaro principai, vertybės, kuriomis vadovaujamasi. Galima teigti, kad moralinė ir fizinė kompetencijos yra bene svarbiausios kompetencijos, didinančios auklėtinių motyvaciją. Viena iš šių pagrindinių kompetencijų formuoja išorinį sporto trenerio įvaizdį (sporto trenerio fiziniai gebėjimai, kūno sandara, fizinis pajėgumas ir pan.), kita atspindi sporto trenerio dvasinį pasirengimą, nuostatas, kurios turi atitikti asmens fizinį pasirengimą, jo požiūrį. Priešingu atveju, sporto trenerio kompetencijos nebus iki galo išpildytos, o tai mažins ne tik auklėtinių pasitikėjimą sporto treneriu, kaip autoritetu, bet ir jų motyvaciją. Be minėtos intelektualinės, fizinės, emocinės, socialinės, moralinės kompetencijos, pagal įvaldymo lygmenį, Beresnevičienė išskiria kelias kompetencijų pakopas: neįsisąmoninta kompetencijos potencija, neįsisąmoninta kompetencija, įsisąmoninta kompetencija, įsisąmoninta kompetencija, nesąmoninga kompetencija, meistriškumas, didelis meistriškumas, virtuoziškumas, ekstremalių sąlygų kompetencija, improvizacijos kompetencija (Beresnevičienė, 2000). Aptariant sporto treneriui būdingas ir reikalingas kompetencijas, svarbios šios kompetencijų pakopos, tai didelio meistriškumo, ekstremalių sąlygų kompetencija, improvizacijos kompetencija. Meistriškumo terminas vartojamas kaip sinonimas sporte. Meistriškumas aukštas kompetencijos lygmuo, kai būdingas technikos tikslumas, apgalvota veiksmo taktika ir jos taikymo pagrįstumas, klaidų nedarymas, gebėjimas sumaniai ir išradingai pasinaudoti priešininko klaidomis. Ekstramelių sąlygų kompetencija pasireiškia tada, kai gebėjimai ir įgūdžiai įvaldomi esant neįprastoms veiksmo atlikimo sąlygoms. Galiausiai, improvizacijos kompetencija būdinga tokiam asmeniui, kuris tiksliai atlieka 28

sudėtingus ir labai rizikingus veiksmus, technikas (Beresnevičienė, 2000). Visos šios kompetencijos pakopos ir profesionalo pasiektas kompetencijos lygmuo didina jo autoritetą, parodo įvaldytą tam tikrą technikos lygmenį ir padeda mokiniams susidaryti nuomonę dėl konkrečių sporto veiklų prasmės, jų atlikimo, siekimo, stiprinant savo pačių vidinę motyvaciją. Apibendrinant sporto trenerio kompetencijų reikšmę, didinant vaikų motyvaciją, galima teigti, kad sporto treneris, kaip asmuo turi būti ne tik kompetentingas ir autoritetas auklėtiniams, bet ir turėti pedagoginių, psichologinių žinių, gebėjimų, būti susipažinęs su įvairaus amžiaus tarpsnio vaikų psichologija, fiziologiniais ypatumais, kurie padėtų produktyviai konstruoti ugdomąjį procesą. 1.2.2. Sporto trenerio komunikaciniai gebėjimai, didinantys vaikų motyvaciją Viena iš sporto trenerio kompetencijų, t.y. socialinė kompetencija reikalinga bendravimui ir tarpusavio bendradarbiavimui tarp auklėtinių palaikyti, juos skatinant, didinant jų motyvaciją. Bendravimas vienas pagrindinių skatinamųjų rodiklių, kuris būtinas ugdant auklėtinius, juos palaikant, jiems patariant, juos paveikiant. Bendravimas tai tarpusavio santykiai ir tarpusavio sąveika, kuri atlieka informacinę funkciją, visada yra turiningas ir vyksta taikant įvairias komunikacijos priemones, skirtas žmonių tarpusavio supratimui palaikyti. Nuo sportininkų santykių su treneriu glaudumo priklauso pratybų veiksmingumas ir galutinis rezultatas (Carron, 2002, Gilbert, Trudel, 2004). Remiantis psichologijos žodyno apibrėžimu, galima teigti, kad bendravimas tai tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių (Psichologijos žodynas, 1993). Abipusę sąveiką lemia socialinės grupės narių poreikis susiburti bendrai veiklai, kuri prasideda nuo sporto trenerio sugebėjimų sutelkti komandą. Komandos sutelktumas vertybinė orientacinė grupė, komandos vienybė, gebėjimas susitelkti: kai grupės narių požiūris į vertybes sutampa, gerėja, stiprėja grupės narių santykiai (Sporto terminų žodynas, 2002). Stiprėjantiems grupės santykiams, grupės narių motyvacijai įtakos turi trenerio socialiniai ir komunikaciniai gebėjimai atskirus asmenis suburti į vieną komandą. Tačiau bendravimas reikšmingas ne tik telkiant komandą, bet ir teikiant sportininkams įvairią pagalbą, juos ruošiant atlikti sporto užduotis. Todėl bendravimas labai svarbus pedagoginis mokėjimas, neatsiejama trenerio pedagoginio meistriškumo dalis. Mokėjimas bendrauti turi daugybę komponentų, susijusių su dideliu rūpinimusi sportininkais, nepaprastu jautrumu ir dėmesingumu jiems. Trenerio ir jo auklėtinių santykių struktūra sudaro tam tikrą 29

socialinių ryšių sistemą, kuri prasideda pačiu paprasčiausiu psichiniu ir socialiniu kontaktu ir baigiasi labai sudėtingais nuolatiniais tarpusavio ryšiais. Glaudžiai bendraudamas su auklėtiniais treneris jiems daro didžiulę įtaką, nes iš tarpusavio santykių išryškėja sportininkų emocinių lūkesčių visuma, jų emocinis ir psichologinis nusiteikimas, interesai, pasitenkinimas ar nepasitenkinimas savo padėtimi (Miškinis, 2006; Miškinis, 2005). Dažnai auklėtinių motyvacijos didinimas priklauso ne tik nuo sporto trenerio socialinių gebėjimų, jo gebėjimo bendrauti, bet ir nuo pasirinkto tarpasmeninių santykių lygio, organizuojant sportines veiklas: vienpusiškas kontaktas, būtinas kontaktas, paviršutiniškas kontaktas, geri santykiai (Miškinis, 1998). Todėl treneris pasirenka tokius tarpasmeninius santykius, kurie, jo manymu, atitiks jo ir auklėtinių lūkesčius, padės jiems siekti sportinių pergalių ir skatins jų motyvaciją. Tačiau treneris, norėdamas sudominti auklėtinį sportine veikla, įgyti jo pasitikėjimą, turi ne tik pasirinkti tinkamą tarpasmeninių santykių lygį, bet ir išmanyti psichodiagnostinio pokalbio techniką (Kazencevas, http://www.maps.dp.ua./trener.htm). Todėl tikėtina, kad konstruktyviam bei kryptingam darbui su treneriu turėtų būti palaikomas gerų santykių tarpasmeninis lygmuo ir naudojama psichodiagnostinio pokalbio technika. Taigi, trenerio ir jo auklėtinių santykiai mokymo ir auklėjimo procese yra bene svarbiausias sėkmingos veiklos veiksnys (Miškinis, 2002). Taigi treneris turėtų daug dėmesio skirti tarpasmeniniam komunikavimui, psichologinio klimato kūrimui. Apibendrinant sporto trenerio komunikacinius gebėjimus, didinant vaikų motyvaciją įsitraukti į sportines veiklas, galima teigti, kad auklėtinių akyse sporto treneris atlieka keletą vaidmenų: mokytojo, vadovo, patarėjo, o mokant, vadovaujant, auklėjant, patariant, didinant vaikų pasitikėjimą savimi, skatinant motyvaciją, svarbus tarpusavio bendravimas ir bendravimas. 30

II. SPORTO TRENERIO VAIDMUO DIDINANT VAIKŲ MOTYVACIJĄ SPORTUOTI TYRIMAS 2.1. Tyrimo metodologija Tyrimas projektuojamas siekiant įvertinti sporto trenerio vaidmens svarbą didinant vaikų motyvaciją sportuoti. Atsižvelgiant į projekciją empirinio tyrimo metu yra numatoma: 1. Ištirti sporto trenerio veiklos organizavimo ypatumus, kurie turi įtakos vaikų motyvacijai sportuoti. 2. Nustatyti sporto trenerio vyraujančius bendravimo stilius; 3. Įvertinti trenerio darbą su ugdytiniais; 4. Įvertinti sporto trenerio požiūrį į ugdytinių iniciatyvumą ir aktyvumą. Metodologija kiekybinis tyrimas. Tyrimas atliktas taikant anketinės apklausos metodą. Anketų klausimai sudaryti, remiantis mokslinėje literatūroje siūlomomis rekomendacijomis, praktiniais pavyzdžiais. Anketą Sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvaciją sportuoti (Priedas Nr. 1) sudaro 16 klausimų, iš jų 2 skirti socio-demografinei informacijai apie tiriamuosius išsiaiškinti (lytis, amžius). Anketa buvo sudaryta remiantis mokslinės literatūros analize (Karoblis, 2005; Деркач, 1996; Bakanauskaitė, Petkevičiūtė, 2003; Dirgėlienė, Rūta Marija Andriekienė, 2012; Martindale, 2011; Nascar, 2013; Gonos, Gallo, 2013; Yukl, 2008; Seilius, 1999; Woods, 2010; Foster, 2002; Sangani, Mohammadi, Yektayar, 2013; Želvys). Sudarant anketą buvo siekiama išsiaiškinti, koks dažniausiai vyrauja sporto trenerio bendravimo stilius, taip pat kokie sprendimų priėmimo būdai vyrauja sporto treniruočių metu, koks kontrolės pobūdis vyrauja sporto treniruočių metu, kas svarbiausia sporto treneriui, koks sporto trenerio požiūris į iniciatyvumą ir aktyvumą, kaip tyrimo dalyviai vertina trenerio darbą, jo veiksmus. Viso tyrimo metu užtikrinamas apklausos anonimiškumas. Anketų klausimai visi yra uždari su dviem ar daugiau atsakymų variantų. Tyrimo dalyviai. Tyrimas buvo vykdomas atsitiktinės atrankos būdu. Atliekant Sporto trenerio vaidmuo didinant vaikų motyvaciją sportuoti tyrimą, jis buvo projektuojamas remiantis nuoseklumo principu: 1. Tyrimo imties sudarymas. Siekiama apklausti moksleivius, kurie užsiima, kokia nors sporto šaka. Respondentai moksleiviai, lankantys sportinius užsiėmimus, kurie vyksta vadovaujami sporto trenerio. Apklausoje dalyvavo 112 respondentų. 2. Duomenų rinkimas. 31

3. Duomenų apdorojimas. Apklausos rezultatai apdorojami, analizuojami ir pateikiamos išvados. Gauti anketavimo duomenys buvo užkoduoti ir apdorojami Microsoft SPSS 16 programa. Visiems grafikams kurti naudota Microsoft Word programa. Duomenų analizė atlikta taikant statistinės analizės metodus. Apdoroti duomenys baigiamajame darbe pateikiami lentelėse ir diagramose. 1.2. Respondentų demografiniai duomenys Remiantis respondentų pasiskirstymu pagal lytį, galima teigti, kad didžioji dauguma respondentų, dalyvavusių apklausoje, buvo berniukai (70 proc.), likusi dalis mergaitės (30 proc.). 5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį, proc. Remiantis paveiksle pateiktais duomenimis, galima teigti, kad daugelis tyrime dalyvavusių tyrimo dalyvių yra 14-16 metų amžiaus (60 proc.). 33 procentai tyrimo dalyvių sudaro asmenys, kurių amžius nuo 16 iki 158 metų, ir 7 procentai tyrime dalyvavusių respondentų, kurių amžius nuo 12 iki 14 metų (žr. 5 pav.) 32

6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių, proc. Remiantis paveikslo duomenimis, galima teigti, kad didžiąją tyrimo dalyvių dalį sudarė asmenys, kurie lanko krepšinio treniruotes (54 proc.). 33 procentai respondentų nurodė, kad lanko stalo teniso treniruotes, o 13 procentų lanko plaukimą (žr. 7 pav.). 7 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal sporto šaką, kurią jie užsiima, proc. Remiantis paveikslo duomenimis, galima teigti, kad didžioji dalis tyrimo dalyvių sportuoja 1-2 kartus per savaitę (47 proc.), 20 procentų tyrimo dalyvių sporto treniruotes ir mėgstama sporto šaka užsiima 3-4 kartus per savaitę, tokia pat procentinė dalis tyrimo dalyvių (20 proc.) nurodė, kad jie sportuoja 4 ir daugiau kartų, o 13 procentų respondentų teigė, kad jų sportavimo dažnumas apsiriboja vienu kartu per savaitę (žr. 8 pav.). 33

8 pav. Respondentų sportavimo dažnumas, proc. 2.3. Sporto trenerio vaidmuo Remiantis paveiksle pateiktais duomenimis, kurie pateikia respondentų sporto trenerio bendravimo stiliaus vertinimą, galima teigti, kad, tyrimo dalyvių nuomone, sporto treneriai, bendraudami su ugdytiniais sporto treniruočių metu dažniausiai reikalauja formalios tvarkos (40 proc.) arba jų bendravimo stiliui būdingas netolygus požiūris į vaikų (ugdytinių) elgesį (40 proc.). Pažymėtina, kad 13 procentų tyrimo dalyvių nurodė, kad jų sporto treneriai sporto treniruočių metu reikalauja besąlygiško paklusnumo, 7 procentai respondentų mano, kad jų sporto treneriai yra griežtos drausmės šalininkai (žr. 9 pav.). 9 pav. Respondentų nuomonė dėl sporto trenerio bendravimo stiliaus, proc. 34

Analizuojant paveikslo duomenis, kurie pateikia sporto trenerio sprendimų priėmimų būdus sporto treniruočių metu, galima teigti, kad dažniausiai, respondentų nuomone, sporto treneris sprendimus priima nepasitaręs su vaikais (27 proc.) arba dažniausiai sprendžia vienas, bet stengiasi motyvuoti vaikus (ugdytinius), įtikinėdamas juos, kad tai geras sprendimas, pateikdamas tokio sprendimo priežastis ir privalumus (27 proc.). 20 procentų tyrimo dalyvių, kurie lanko sporto treniruotes, nuomone, sporto treneris prieš priimdamas sprendimą, kalbasi su vaikais, atsižvelgia į jų nuomonę, nuotaikas, jausmus. 13 procentų nurodo, kad sporto treneris, priimdamas sprendimus, pasitaria su grupe ar asmeniu dėl sprendimo priėmimo, tačiau galutinį sprendimą priima pats. Tokia pati procentinė dalis, t.y. 13 procentų tyrimo dalyvių nurodo, kad sprendimą priima grupė ar asmuo, o sporto treneris rik atlieka koordinatoriaus vaidmenį (žr. 10 pav.). 10 pav. Sporto trenerio sprendimų priėmimo būdai sporto treniruočių metu, proc. Remiantis paveikslo duomenimis, galima teigti, kad didžioji tyrimo dalyvių dalis nurodo, kad jų sporto treniruočių metu vyrauja toks ugdytinių kontrolės pobūdis, kai sporto treneris paskiria užduotis ir kontroliuoja jų vykdymo eigą (53 proc.). 27 procentų respondentų manymu, sporto treniruočių metu jų sporto treneris paskiria užduotis ir nesikiša į jų vykdymo eigą, jį domina tik galutinis rezultatas (žr. 11 pav.). 35

11 pav. Respondentų nuomonė dėl vyraujančio kontrolės pobūdžio sporto treniruočių metu, proc. Remiantis paveikslo duomenimis, galima teigti, kad, respondentų nuomone, sporto treneriui svarbiausia užduoties atlikimas, nes sporto treneriui treniruotės yra svarbesnės už vaikų asmeninį pasitenkinimą, tarpusavio santykius (53 proc.). Tačiau kiek mažiau nei pusė tyrimo dalyvių, t.y. 47 procentai nurodo, kad jų sporto treneriui visgi svarbiau vaikų motyvavimas, nes su vaikais sporto treneris palaiko draugiškus, abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius, įtraukia juos į sprendimų priėmimo procesą (žr. 12 pav.). 12 pav. Respondentų nuomonė, kas svarbiausia jų sporto treneriui, proc. Remiantis tyrimo duomenimis, kurie pateikia sporto trenerio požiūrį į ugdytinių iniciatyvumą ir jų aktyvumą, galima teigti, kad didžioji dalis, t.y. 40 procentų respondentų nurodo, kad jų sporto treneriai skatina ugdytinių iniciatyvą, kurią stengiasi panaudoti bendram tikslui. Tačiau 27 procentai tyrimo dalyvių nurodo, kad jų sporto treneriai nustato grupės ar asmens veiklos (sporto užduoties) tikslus, užduotis ir griežtai kontroliuoja. Kiek mažiau 20 procentų tyrimo dalyvių nurodo, kad 36

sporto treneriai laukia aktyvumo, nors patys jų nerodo, o 13 procentų tyrimo dalyvių nurodė, kad sporto treneriai iniciatyvą dažniausiai slopina (žr. 13 pav.). 13 pav. Sporto trenerio požiūris į ugdytinių iniciatyvumą ir aktyvumą, proc. Analizuojant paveikslo duomenis, kurie pateikia respondentų vertinimą sporto trenerio atžvilgiu, galima teigti, kad daugelis tyrimo dalyvių savo sporto trenerį vertina kaip profesionalą, savo srities specialistą, daug nusimanantį apie savo dalyką (4,27 taškų vidurkis). Kita tyrimo dalyvių dalis savo sporto trenerį vertina kaip savo srities specialistą, tačiau nemokantį perteikti informacijos (3,27 taškų vidurkis). Nemažai respondentų mano, kad jų sporto treneris yra asmenybė, kuris, gerąja prasme, labai išsiskiria iš kitų sporto trenerių (2,60 taškų vidurkis), tačiau, nors ir vertindami savo sporto trenerį kaip tam tikrą profesionalą, jie nurodo, kad visgi sporto treneris nesugeba sudominti ir motyvuoti ugdytinio (2,53 taškų vidurkis). Tačiau, aptariant ir kitus sporto trenerio vertinimus, galima teigti, kad sporto treneris respondentų vertintinas ir kaip nemokantis bendrauti, nesuprantantis vaikų problemų, neišklausantis jų (1,73 taškų vidurkis), kitais atvejais net piktas ir priekabus žmogus (1,33 taškų vidurkis) (žr. x lentelę.). 37

4 lentelė. Sporto trenerio vertinimas, taškų vidurkiai Teiginiai Vertinimo vidurkiai Mano sporto treneris profesionalus savo srities specialistas, daug nusimanantis apie savo dalyką 2,60 Mano sporto treneris profesionalus savo srities specialistas, tačiau nemokantis perteikti informacijos 1,73 Mano sporto treneris profesionalus savo srities specialistas, tačiau nemokantis manęs sudominti bei 1,33 motyvuoti Sporto treneris mano geriausias draugas 4,27 Mano sporto treneris nemokantis bendrauti, nesuprantantis mano problemų, neišklausantis manęs 2,53 Mano sporto treneris piktas ir priekabus žmogus 3,27 Mano sporto treneris tai nevertas sporto trenerio vardo 1,00 Mano sporto treneris asmenybė, kuri, gerąja prasme, labai išsiskiria iš kitų sporto trenerių 1,20 Analizuojant lentelėje pateiktus duomenis, galima teigti, kad respondentai retai susiduria su paminėtinomis situacijomis, kai treneris skelbia pertraukas tada, kai ugdytinis būna įkvėpimo būsenoje (40 proc.), taip pat respondentai retai susiduria su situacijomis, kai treneris dažnai vertinančiai (teigiamai ar neigiamai) komentuoja ugdytinio veiksmus jam rungtyniaujant (47 proc.), kai treneris smarkiai kontroliuoja įvykių raidą treniruočių ar varžybų metu (33 proc.), kai trenerio teikiamos instrukcijos arba grįžtamasis ryšys yra tiek prieštaringas, kad suglumina auklėtinį ir sukelia netikrumo jausmą (47 proc.). Tačiau pažymėtina, kad tyrimo dalyviai dažnai susiduria su tokiomis situacijomis, kai treneris dažnai vertinančiai (teigiamai ar neigiamai) komentuoja auklėtinio veiksmus rungtyniaujant (33 proc.), kai treneris smarkiai kontroliuoja įvykių raidą treniruočių ar varžybų metu, kai auklėtinis negali jausti taip, kad save kontroliuotų (33 proc.). Paminėtina, kad dauguma tyrimo dalyvių įvardijo, kad niekada nesusiduria su tokiomis situacijomis, kai treneris skelbia pertraukas tada, kai auklėtinis būna įkvėpimo būsenoje (47 proc.), kai trenerio teikiamos instrukcijos arba grįžtamasis ryšys yra tiek prieštaringas, kad suglumina auklėtinį ir sukelia netikrumo jausmą (40 proc.). 14 pav. Susidūrimo su sportinėmis situacijomis vertinimas, proc. 38

Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti, kad didžioji tyrimo dalyvių dalis, t.y. 40 procentų nurodo, kad treneris visada kalba įtikinama maniera, kad nekyla abejonių. 47 procentai respondentų nurodo, kad sporto treneris dažnai klausia tyrimo dalyvių nuomonės dėl konkrečių rungčių, 40 procentų nurodo, kad sporto treneris taip pat dažnai leidžia auklėtiniams patiems priimti sprendimą. Tačiau net 93 procentai tyrimo dalyvių nurodo, kad sporto treneris retai nepaaiškina savo veiksmų, taip pat tyrimo dalyviai mano, kad sporto treneris retai leidžia ugdytiniams improvizuoti, net jei jie suklysta (67 proc.). Paminėtina, kad net po 33 procentus respondentų nurodo, kad treneris niekada neleidžia auklėtiniams patiems sukurti savo tikslų ir niekada neatsisakė eiti į kompromisus. 15 pav. Sporto trenerio darbo vertinimas su respondentais, proc. Analizuojant paveikslo duomenis, galima teigti, kad dažniausiai ugdytinių motyvaciją mažina šie veiksniai, aplinkybės, kai trenerio teikiamos instrukcijos arba grįžtamasis ryšys yra tiek prieštaringas, kuris suglumina auklėtinį ir sukelia netikrumo jausmą savimi ir užsiimama veikla, taip pat mažindamas ir jo motyvaciją (8,47 taškų vidurkis). Kita reikšmingas moksleivių motyvaciją mažinanti aplinkybė yra trenerio smarkus įvykių raidos kontroliavimas treniruočių ar varžybų metu, kai ugdytinis negali jaustis taip, kad kontroliuotų ne tik save, bet ir situaciją (8,27 taškų vidurkis). Trečiasis moksleivių motyvaciją mažinanti aplinkybė yra tada, kai treneris skelbia pertraukas tada, kai auklėtinis būna įkvėpimo būsenoje, kai tai sumažina tikimybę, kad vėl prasidėjus rungčiai, ugdytinis vėl sugrįš į prieš tai buvusią būseną (8 taškų vidurkis). Palyginus su prieš tai buvusiomis, kiek mažiau, respondentų nuomone, svarbi jų motyvaciją sportuoti mažinanti aplinkybė susidaro tada, kai treneris dažnai vertinančiai (šiuo atveju greičiausiai neigiamai) komentuoja ugdytinių veiksmus jiems rungtyniaujant (3,8 taškų vidurkis). 39