VISUOMENĖS VAIDMUO KRAŠTO GYNYBOJE 2010 m. gegužės 21 d., Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Konferencijos atmintinė PRANEŠĖJAI: DOC. DR. VALDAS RAKUTIS, Lietuvos karo akademijos prorektorius RŪTA PUTNIKIENĖ, Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamento direktorė ŽILVINAS TOMKUS, Krašto apsaugos ministerijos Gynybos politikos ir planavimo departamento direktoriaus pavaduotojas ANTANAS BUROKAS, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, susitarimo dalyvių koordinacinės tarybos pirmininkas EDMUNDAS BABENSKAS, VšĮ Drąsinkime ateitį direktorius ANETA ŠERELYTĖ, Lietuvos šaulių studentų korporacijos Saja pirmininkė RENGINĮ VEDĖ DANGUOLĖ BIČKAUSKIENĖ, krašto apsaugos ministro patarėja RENGINIO ORGANIZATORIUS ATASKAITOS RENGĖJAS GYTIS JARAŠIUS, Pilietinės gynybos centro prie Krašto apsaugos ministerijos vyr.specialistas
ĮŽANGA Š.m. gegužės 21 d. Lietuvos karo akademijoje vykusi konferencija pradėjo diskusijų ciklą tarp Krašto apsaugos sistemos ir nevyriausybinio sektoriaus, kurios tikslas susitarti dėl sąveikos tikslų ir galimybių. Konferencijoje pranešimus skaitė tiek nevyriausybinio sektoriaus, tiek krašto apsaugos sistemos atstovai. Kiekvienas iš jų išdėstė savo požiūrį į krašto apsaugos ir visuomenės santykį ir jo aktualumą šiandien. Diskusijoje dalyvavo 22 nevyriausybinių organizacijų (toliau NVO) atstovai. Šios konferencijos temos aktualumas buvo sąlygotas ne tik kintančios geopolitinės situacijos Lietuvai esant NATO ir ES nare, ne tik pasikeitusios krašto apsaugos sistemos veiklos organizavimo tvarkos, ne tik ekonominio sunkmečio, didėjančios emigracijos ar mažėjančio gyventojų skaičiaus, bet ir didėjančio visuomenės pilietinio aktyvumo. Stiprų impulsą tokios konceptualios diskusijos pradžiai davė ir pasirašytas Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, susitarimas, tuo metu sujungęs 15 organizacijų (toliau Susitarimo dalyvės) bendradarbiauti tarpusavyje ir su valstybės institucijomis. Valstybės įstaigoms būtina įsiklausyti į visuomenės lūkesčius, todėl per paskutinį krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės ir NVO atstovų susitikimą, vykusį Krašto apsaugos ministerijoje 2009 m. lapkričio 29 d., buvo sutarta kartu išsiaiškinti mūsų visų požiūrius, poreikius, norus ir galimybes kartu stiprinti krašto gynybinę galią. Ši konferencija yra vienas iš daugelio renginių šiais ir ateinančiais metais, kurie padės mums sukurti abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir supratimu paremtą valstybės apsaugos sistemą plačiąja prasme. Reikia paminėti, kad nepaisant to, kad kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimas ekonominio augimo sąlygomis buvo kasmet intensyvinamas, ekonomikos nuosmukio sąlygomis Krašto apsaugos ministerijai tenka atsisakyti didelės dalies bendradarbiavimo programų, o tai verčia ieškoti galimybių didinti bendradarbiavimo efektyvumą ir pasistengti kariuomenės ir visuomenės sąveiką labiau sukoncentruoti ir sustiprinti esminėse srityse, dėl kurių visi dalyviai turi susitarti būdami kartu prie vieno stalo. Siekdama efektyvesnio bendradarbiavimo bei atsiliepdama į Susitarimo dalyvių norą, kad būtų paskirtas atsakingas pareigūnas bendradarbiavimui koordinuoti, ministrė Rasa Juknevičienė, be kita ko, nuo 2010 m. balandžio 1 d. pavedė Pilietinės gynybos centro prie KAM direktoriui Pauliui Dranseikai koordinuoti visos krašto apsaugos sistemos bendradarbiavimą su NVO. Šis uždavinys apima ir bendradarbiavimo tikslų apibrėžimą, ir bendradarbiavimo poreikių bei galimybių nustatymą, taip pat bendradarbiavimo planų įgyvendinimo kontrolę. Įvykusi konferencija buvo vienas iš pirmųjų šio Centro žingsnių tikslų įgyvendinimo link suprantant, kad tik gerai įvertinus dabartinę situaciją, žinant, kokį indėlį visuomeninės organizacijos įneša į pilietinės gynybos sistemą ir jos stiprinimą, galima tinkamai suvokti bendradarbiavimo svarbą ir efektyviai jį plėtoti.
Ar organizacijų išskydimas reiškia valstybės irimą? Konferenciją pradėjęs Lietuvos karo akademijos prorektorius doc.dr. Valdas Rakutis akcentavo lemiamą kariuomenės ir visuomenės ryšio reikšmę valstybės gyvenime ir taip davė toną visos konferencijos diskusijai: Kariuomenės ir visuomenės ryšys, visuomenės dalyvavimas krašto gynyboje iš esmės yra valstybės gyvenimo pamatas jei jo nėra, prasideda irimo procesas. Remdamasis šia pamatine nuostata, toliau kalbėdamas doc. dr. V. Rakutis mėgino blaiviau įvertinti dabartinę situaciją: Turim valstybę, kuri kalba, kad piliečio pareiga yra ginti Tėvynę, o piliečius gynybai rengia tik keletas organizacijų. Nepaprastai smagi žinia yra apie Šaulių studentų korporacijos atsikūrimą, tačiau kodėl to nebuvo padaryta prieš 20 metų? Atsakymas yra labai skaudus LŠS ruošia eilinius karius Lietuvos kariuomenei, niekas neruošia generolų. Prisiminkime graikus jie vaikus nuo 7 metų ruošdavo šitam dalykui. Doc. dr. V. Rakutis siūlė, susiklosčius tokioms sąlygoms, susikoncentruoti į ugdymą ir paminėjo konkrečius veiksmus, nuo kurių reikėtų pradėti. Reikia įsisąmoninti, kad patys vaikai nieko neišsiugdys, juos reikia ruošti nuo mažens. Ugdymas gali pasireikšti įvairiomis formomis ir čia reikėtų susikoncentruoti ties pasiūlymais: 1. Labai trūksta blaivaus situacijos vertinimo. <...> Nematyti aukštų valstybės pareigūnų viešų pareiškimų, kad važiuoti į Vakarus yra blogai.< > Pradėti reikėtų nuo to, kas buvo daryta Smetonos laikais pasakyti garsiai, kad tai yra blogis. Tai nėra vien tik žmogaus teisė apsispręsti, tai yra ir tam tikra pareiga. 2. Mokslinis priėjimas prie reikalo. Iš tikrųjų moksliniai tyrimai jaunimo politikos klausimais atliekami, jų atlikta nemažai, tačiau kiek moksliniai rezultatai pritaikomi praktikoje? < > šiame procese galėtų dalyvauti ir valstybė, tai nėra dideli pinigai, bet tai yra žinojimas, ką tos organizacijos daro ir informavimas, pateikimas tyrimų rezultatų ir pasakymas, kas iš tikrųjų vyksta, kokios tendencijos ir ko reikia. 3. Valstybė, kurdama savo politiką, krašto apsaugos sistemą, galvodama, iš kur gauti kareivių (ir ne tik jų, bet ir generolų, kurie ugdytųsi nuo 12 14 metų), turėtų sudaryti sąrašą gebėjimų, kurie reikalingi.< > yra neišmokstamų dalykų jie arba yra, arba ne. Tai žmogaus susiejimas savęs su kraštu, sugebėjimas dirbti komandoje, sugebėjimas gerbti valstybinius simbolius ir t. t. <...> Tas savybes reikėtų akivaizdžiai deklaruoti. Organizacijos, kurios užsiimtų tokių savybių ugdymu, galėtų gauti didesnį ar net dvigubą finansavimą, kuris būtų orientuotas į rezultatus. 4. Labai svarbus dalykas yra artimas ryšys ir diskusija. Reikia žinoti, ką organizacijos veikia, kur jos veikia. Nepaprastai aukštas jaunimo stovyklų įvertinimas buvo tai, kad jose apsilankė mūsų valstybės aukšto lygio pareigūnai. < > Ryšius su organizacijomis turi palaikyti ir kiti pareigūnai, pavyzdžiui, Karo prievolės administravimo tarnybos. Tuomet jie žinotų, ko galima tikėtis iš organizacijų, ir galėtų šiek tiek kryptingai joms padėti. Ypač veiksmingas dalykas yra netiesioginių veiksmų strategija. Tai yra tam tikros veiklos, kuri duos norimą rezultatą, rėmimas. Čia reikia paminėti B. H. Liddelll io Hart o suformuotą netiesioginių veiksmų strategiją, kuri gali būti tas kelias, kuris mus atvestų prie gerų rezultatą. 5. Ypač svarbu, kad valstybė turėtų ideologiją.< > Reikėtų pasakyti, kas yra šventa ir gera, to pasakymo trūksta. Skautai, tardami Dievui, Tėvynei ir artimui, kartais nelabai žino, kas ta Tėvynė, kur artimas ir Dievas. Toks išskydimas sunkina ideologinių organizacijų gyvavimą, o kaip tik nuo to, ne nuo pinigų, priklauso jų stiprybė. Kai pinigų per daug, jie netgi demoralizuoja organizacijas.
Ar tik baltos varnos gins valstybę? Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamento direktorė Rūta Putnikienė pažiūrėjo į bendradarbiavimą iš viešųjų ryšių (toliau VR) intereso pusės ir išskyrė keturis VR tikslus: Yra 4 pagrindiniai krašto apsaugos VR tikslai: vertybinis požiūris ir valia visuomenės informuotumas tinkamas įvaizdis (kartais kuriamas ir nesąmoningai) pašauktas pakankamas kiekis tinkamų jaunuolių R. Putnikienė iš karto pamėgino provokuoti susirinkusiuosius kalbėdama apie vertybinio požiūrio ir valios tikslą, kurį apibūdino kaip aš esu atsakingas už savo krašto gynybą ir klausdama ar žmogus, turintis požiūrį, kad yra atsakingas už savo krašto gynybą, visuomenėje vyraujant liberaliam požiūriui nėra balta varna? Kalbėdama apie tinkamo įvaizdžio formavimą R. Putnikienė įvardijo, ko KAS siekia trokštamas įvaizdis stiprybė, atsakomybė, profesionalumas, pasitikėjimas, tačiau atkreipė dėmesį, kad daugumai NVO, kariuomenė yra tik košių virėja. R. Putnikienė siūlė nepaisyti tokio visuomenės požiūrio ir nepasiduoti pesimizmui ir pasamprotavo, kokį vaidmenį galėtų vaidinti NVO, norėdamos padėti KAS siekti VR tikslų: NVO gali prisidėti prie kiekvieno iš 4 viešųjų ryšių tikslų. Siekdamos informuoti visuomenę, NVO galėtų kelti diskusijas, būti advokatės ar konstruktyvios kritikės diskusijose. NVO gali padėti dirbti su atskiromis asmenų grupėmis (karių šeimomis, veteranais, moksleiviais ir pan.), nes pati KAS nepajėgi palaikyti visaverčių santykių su visomis grupėmis. Formuojant vertybinį požiūrį, NVO gali prisidėti prie šio tikslo savo pavyzdžiu užsiimdamos lobizmu (pvz., kovodamos dėl KAS skiriamų biudžeto asignavimų, iškeldamos krašto apsaugos, kaip sistemos, svarbą), populiarindamos patriotizmą ir keisdamos visuomenėje nusistovėjusią patriotizmo sampratą (patriotizmas nėra vien tik minėjimai, kurie jaunimui dažnai būna nuobodūs).
Ar gali kas nors pasiaukoti už Lietuvą labiau nei mes patys? Krašto apsaugos ministerijos Gynybos politikos ir planavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Žilvinas Tomkus į KAS ir NVO sąveiką pamėgino pažiūrėti konceptualiai ir iš dviejų visuomenės ir KAS sąveikos elementų valios ir gebėjimų pasiūlė prioritetą skirti valiai:...prioritetas vis dėlto turėtų būti skiriamas valiai, nes tik turint stiprią valią išsaugoti laisvę galima atgrasyti ar prireikus nugalėti galingesnius priešininkus, turinčius silpnesnį tikėjimą ar ryžtą. Nors esame kolektyvinės gynybos organizacijos nariai, negalime tikėtis, kad mūsų sąjungininkai aukotųsi už Lietuvą labiau negu mes patys. Šiam elementui stiprinti visuomenės ir kariuomenės bendradarbiavimą Ž. Tomkus siūlė vertinti remiantis šiais kriterijais: Pilietinės visuomenės ir kariuomenės bendradarbiavimas turėtų atitikti tokius kriterijus kaip: orientavimasis į tikruosius tikslus. Turi būti siekiama ugdyti pilietiškumą, patriotiškumą stiprinti karinius gebėjimus; mastas. Turi būti siekiama, kad bendradarbiavimas apimtų kuo didesnę visuomenės dalį; nešališkumas. Turi būti vengiama nuostatos bendradarbiauti tik su tais, kurie yra mano asmeniniai ar politiniai draugai; išliekamoji vertė. Bendradarbiaujant sukurtas rezultatas neturi būti užmirštas tik jį pasiekus, turi būti sukurta išliekamoji vertė; tęstinumas. Turi būti siekiama, kad bendradarbiavimo formos taptų tradicija, turi būti vengiama vienkartinių (vienadienių ) bendradarbiavimo renginių. Kalbėdamas apie KAM pastangas šioje srityje, Ž. Tomkus informavo apie rengiamą Piliečių rengimo krašto gynybai strategiją, kurioje valios ugdymui bus skiriama derama vieta, tačiau atkreipė dėmesį, kad KAS visgi nėra pagrindinė institucija, atsakinga už valios elemento formavimą valstybėje. Jo nuomone, NVO ir apskritai pilietinė visuomenė turi prisiimti pagrindinį vaidmenį šiame procese. Baigdamas Ž. Tomkus atkreipė dėmesį į dabartines KAS ir NVO sąveikos problemas: Visuomenės ir krašto apsaugos sistemos sąveika pradės labai stiprinti krašto apsaugos sistemą, o kartu ir valstybingumą, jeigu: 1. bus atsisakyta mes ir jie priešpriešos, o gynybinių galių puoselėjimas bus suprantamas kaip valstybinis interesas, tapatus asmeniniam interesui; 2. bus atsisakyta formalaus požiūrio, kad nieko negalima padaryti, nes tam trūksta finansinių išteklių ir žmonių; 3. visuomenė taps labiau proaktyvi, nei reaktyvi, t. y. daugiau pati teiks iniciatyvų, nei reaguos į valdžios ar valstybės institucijų pasiūlymus; 4. daug dėmesio bus skiriama iniciatyvoms įgyvendinti, o ne švaistymuisi jomis. Visus vienys tas pats interesas ir aiški veiklos kryptis (viena ideologija).
Ar NVO padeda stiprinti gynybinius pajėgumus? Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, susitarimo dalyvių (toliau Susitarimo dalyvės) koordinacinės tarybos pirmininkas ats. mjr. Antanas Burokas apžvelgė Susitarimo dalyvių veiklą, jų indėlį į valstybingumo atkūrimą ir labai konkrečiai įvardijo sritis, kuriose jos daugiausia reiškiasi dabar: Leidžia atsiminimų knygas, renka archyvinę medžiagą, užsiima labdaringa veikla, lanko ir prižiūri karių kapus, organizuoja šimtus renginių, stato paminklus žuvusiems už laisvę ir nepriklausomybę. Stato paminklus visuomenės ir kultūros veikėjams, atidengiamos atminimų lentos. Išsiųsta šimtai rezoliucijų valstybės institucijoms, palaikomas ryšys su užsienio visuomeninėmis organizacijomis, organizuojamos moksleivių pažintinės ir poilsio stovyklos, skaitomos paskaitos. Taip pat A. Burokas pateikė labai konkrečius Susitarimo dalyvių siūlymus, nuo ko turėtų prasidėti NVO ir KAS sąveikos paieškos: 1. Dauguma visuomeninių krašto apsaugą remiančių organizacijų reikalauja, kad kariuomenės tikslams būtų skirta ne mažiau kaip 2 proc. BVP, iš kurių didesnė dalis būtų skirta naujai šiuolaikiškai ginkluotei įsigyti, reikalaujama lėšas panaudoti skaidriai. 2. Būtina atgaivinti šauktinių kariuomenę arba akivaizdžiai padidinti aktyviojo rezervo pajėgumą. Čia numatoma ir visuomeninių organizacijų veikla, agitacija pritraukiant visuomenę, skatinant ir propaguojant pasididžiavimą savo kariuomene ir valstybe. 3. Nedaryti prieškario klaidos, nedidinti atotrūkio tarp kariuomenės ir visuomenės. Siekti visapusiškos kariuomenės integracijos į visuomenę. Šiuo klausimu matome visuomeninių organizacijų indėlį. Todėl tikimės glaudaus bendradarbiavimo. Siūlome skirti etatinį tarnautoją ryšiams su krašto apsaugą remiančiomis organizacijomis. Ar moksleivis gali būti patriotas? VšĮ Drąsinkime ateitį direktorius Edmondas Babenskas pirmiausia daugiausia dėmesio siūlė kreipti į NVO ir KAM bendradarbiavimo turinį, o ne formas. Tačiau apsisprendus dėl turinio, kuris turėtų būti informatyvus, E. Babenskas primygtinai siūlė nepamiršti ir auditorijos, su kuria bendraujama, kad ta informacija, žinia, pasiektų žmonių protus ir širdis. Šiam tikslui pasiekti E. Babenskas netiesiogiai, kaip ir V. Rakutis, siūlo naudotis B. H. Liddelllۥio Hart o suformuota netiesioginių veiksmų strategija: Visų svarbiausia tai vertybių, būdingų ir reikalingų krašto apsaugai ir pilietiškam žmogui, ugdymas (pvz., disciplina, patriotiškumas, pareigos jausmas). Kai ištariam šiuos žodžius, jie labai iškilmingai skamba, tačiau iš tikrųjų jaunam žmogui tai yra gana tuščios sąvokos. Svarbu rasti sprendimą, kaip netiesioginiais būdais sudominti, pažadinti ir išsaugoti šiuos jauno žmogaus jausmus... Drąsinkime ateitį bendradarbiaudama su KAM gali pasiūlyti nemažai iniciatyvų, kurios padėtų formuoti specifines vertybes ir įgūdžius. Svarbiausias dalykas dirbant su visuomene, ir ypač su jaunais žmonėmis, yra sugebėjimas sudominti. Nuo to viskas prasideda. Galvojant apie projektus, darbą, reikia pradėti nuo to, kam skirtas renginys, t. y. pagalvoti apie žmogų, apie tai, kas jį sudomintų, reikia kalbėti jam suprantama kalba.
Ar šauliai gali išgelbėti Lietuvą? Lietuvos šaulių studentų korporacijos Saja pirmininkė Aneta Šerelytė kalbėjo apie konkrečią labiausiai Lietuvoje žinomą gynybinės pakraipos visuomeninę organizaciją Lietuvos šaulių sąjungą ir pademonstravo, kad, nepaisant susiformavusio įvaizdžio, ši organizacija vis dar traukia jaunimą (2/3 jos narių yra iki 18 metų), tačiau tam, kad ji taptų viena pagrindinių valstybės jaunimo auklėjimo institucijų ir atkurtų tą gyvybiškai valstybei svarbų kariuomenės ryšį su visuomene, apie kurį kalbėjo V. Rakutis, būtina, kad valstybė daugiau dėmesio skirtų sprendžiant keletą problemų: trūksta tinkamų įrengimų mokymams, metodinės medžiagos jauniesiems šauliams ugdyti; jauniesiems šauliams skirtose programose neatsižvelgiama į jaunųjų šaulių amžių, gebėjimus ir poreikius; trūksta finansavimo ginkluotei, šaudymo pratyboms organizuoti ir surengti; trūksta tinkamai išsilavinusių šaulių mokymams organizuoti < >; dėl lėšų stygiaus Sąjungoje tėra 28 etatiniai darbuotojai, reikia dirbti ir ugdyti jaunąją kartą savanoriškais pagrindais. Tokių žmonių atsiranda vis mažiau, o jiems atsiradus, paaiškėja, kad trūksta specialaus parengimo, kad šie asmenys galėtų mokyti jaunuosius šaulius. A. Šerelytė pabrėžė, kad tokio dėmesio išraiška turėtų būti ne tik finansinė-materialinė, bet ir intelektualinė-ideologinė. Tik tokiu atveju LŠS galės pasiekti jai valstybės suformuluotus tikslus: <...> formuluojami Sąjungos tikslai ir organizacijos ideologija skirta būtent šalies gynybinei galiai stiprinti. Tie pagrindai, kuriuos Šaulių sąjunga stengiasi suteikti jauniesiems šauliams, yra tai, kas išskiria LŠS iš kitų nevyriausybinių organizacijų ir formuoja sąmoningą, dorą ir aktyvų Lietuvos pilietį. Daugeliu atvejų LŠS suformuojamas jaunuolio požiūris į kariuomenę, todėl turi būti daroma viskas, kad šis požiūris būtų kiek įmanoma geresnis. Turėtų būti ne tik užtikrinama valstybės parama, bet ir stiprinamas LŠS bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis ir institucijomis, siekiant vykdyti tinkamą jaunųjų šaulių karinį rengimą. Svarbiausias LŠS siekis ir vaidmuo krašto gynyboje yra ir turi būti pilietiško ir patriotiško žmogaus, galinčio savo darbu, o prireikus ir ginklu, drąsiai ir negailint jėgų ginti savo kraštą, ugdymas.
O kas toliau? Konferencijoje niekas nesuabejojo, kad kariuomenės ir visuomenės ryšio reikšmė valstybės gyvenime yra lemiama. Tačiau buvo girdėti ne viena abejonė dėl tokio ryšio egzistavimo, jo efektyvumo, pakankamumo ar suvokimo dabartinėje Lietuvoje. Ne vienas iš kalbėjusiųjų mano, kad raktas į šių problemų sprendimą slypi ugdymo, į kurį ir buvo siūloma susitelkti, veikloje juk generolus reikia ruošti nuo mažumės. Tačiau ugdymas yra labai plati veikla ir dėl to mes pamėginome remdamiesi visais siūlymais suformuoti tam tikras darbo kryptis, kurios viena kitą papildo siekiant pagrindinio tikslo, kurį, mūsų nuomone, tiksliausiai suformulavo A. Šerelytė pilietiško ir patriotiško žmogaus, galinčio savo darbu, o prireikus ir ginklu, drąsiai ir negailint jėgų ginti savo kraštą, ugdymas. Taigi pateikiame darbo kryptis NE prioriteto tvarka: 1. Turime rasti būdą, kaip sukurti valstybės ideologiją, kuri pasakytų, kas yra šventa ir gera ir kas yra bloga. Šis darbas nėra vien krašto apsaugos sistemos ar NVO atsakomybė. Tai turėtų tapti plačios diskusijos objektu, o galiausiai įgauti aiškią, materialią formą. Aiški ideologija neleistų gniuždyti iniciatyvų dėl finansinių išteklių ir žmonių trūkumo, nereikėtų gaišti laiko švaistantis idėjomis, o mūsų darbas būtų sukoncentruotas į konkrečią veiklą siekiant esminių valstybės tikslų. 2. Turime išmokti pasinaudoti mokslinių tyrimų rezultatais, o ne kiekvieną kartą patys kurti dviratį. Tam reikia nuolatinių konsultacijų su mokslininkais ir ekspertais pirmiausia siekiant išsiaiškinti esamų tyrimų spektrą, kokybę, rezultatus bei išvadas. Žinant esamą padėtį, galima bus pradėti formuoti tokių tyrimų poreikius, o priimant sprendimus remtis patikimų mokslinių tyrimų rezultatais. 3. Turime sudaryti sąrašą gebėjimų, kurie reikalingi valstybei (kariuomenei). Nemažai jų įtraukti į sarašą buvo pasiūlyta per konferenciją. Artimiausiu metu turime sukviesti akademinės, NVO ir valstybės tarnautojų bendruomenių atstovus prie apskrito stalo diskutuoti, turime išsiaiškinti, kokie gebėjimai reikalingi rytdienos Lietuvai (kariuomenei). Turėdami bendrą reikalingų gebėjimų supratimą, galėsime juos paviešinti, kad visuomenė žinotų, ko reikia valstybei, o valstybės institucijos, įskaitant KAS, galėtų skatinti jų ugdymą (galbūt ir remdamosi, kaip siūlo doc. dr. V. Rakutis, B.H. Liddell io Hart o netiesioginių veiksmų strategija). 4. Turime sukurti skaidrų dialogo tarp KAS ir NVO mechanizmą, kad: geriau pažintume vieni kitus; geriau žinotume tiek NVO, tiek KAS galimybes; greičiau ir tiksliau galėtume susipažinti vieni su kitų veikla, planais ir poreikiais, aptarti ir apsikeisti siūlymais dėl rengiamų sprendimų, liečiančių platesnius krašto gynybos klausimus; bendru sutarimu priimti tiesiogiai NVO liečiančių sprendimų projektus (tai reikštų tiesioginį ir realų NVO dalyvavimą priimant sprendimus) Puikus tokio sprendimo pavyzdys yra 2010 rugpjūčio 23 d. priimta Piliečių rengimo krašto gynybai strategija, į kurios rengimą nebuvo įtraukta visuomenė, nors jai strategijoje formuojami nemaži uždaviniai. Kokią formą tai galėtų įgauti, nėra svarbu ar tai bus nuolatiniai seminarai, taryba, komisija ar darbo grupė. Svarbu, kad šiame dialoge būtu efektyviai atstovaujama visuomenei, o sutarti sprendimai ir siūlymai nedingtų biurokratų stalčiuose. 5. Aukščiausius valstybės pareigūnus reikia nuolat spausti rodyti didžiausią dėmesį vaikams ir jaunimui kad aplankytų juos jų veiklos metu, tiek kviesti pas save. Esmė yra asmeninis ryšys. Šia kryptimi, manome, einama gerai, bet dėl to nereikėtų jos pamiršti. 6. Turime nusistatyti kriterijus, kuriais vadovaudamiesi turėtume vertinti kariuomenės ir visuomenės sąveiką. Ž. Tomkus pateikė savo siūlymus konferencijoje, tačiau šis klausimas yra vertas atskiros teminės diskusijos su ekspertais ir NVO atstovais, todėl šia tema bus organizuota atskira apskrito stalo diskusija. 7. Specifinė Lietuvos šaulių sąjungos padėtis turi būti įvertinta tiek valstybės institucijų, tiek visuomeninių organizacijų, kad Lietuvos šaulių sąjunga taptų viena pagrindinių valstybės jaunimo auklėjimo institucijų ir atkurtų tą valstybei gyvybiškai svarbų kariuomenės ryšį su visuomene. Anot A. Šerelytės, šiam tikslui turėtų būti ne tik užtikrinama valstybės parama, bet ir stiprinamas LŠS bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis ir institucijomis siekiant vykdyti tinkamą jaunųjų šaulių ugdymą. Todėl mes YPAČ kviestume (ir esame pasiruošę tai daryti kartu) Lietuvos šaulių sąjungą inicijuoti atvirą diskusiją tarp valdžios (krašto gynybos, vidaus reikalų, švietimo, savivaldos, finansų) institucijų ir NVO atstovų apie deramą šaulių vietą Lietuvos valstybės gyvenime.