ISSN 2029 011X. Gimtasai kraštas. 2009 Stasys Tumėnas mokslo darbai / švietimo istorija ASMENYBIŲ ĮTAKA LIETUVIŲ KALBOS SKLAIDAI IŠEIVIJOJE JAV Ano t a c i j a: remiantis JAV ir Lietuvos literatūros šaltinių lyginamąja analize, straipsnyje aprašomi tie kalbininkai bei pedagogai, kurie labiausiai prisidėjo, kad išeivijoje JAV būtų išsaugotas vienas pagrindinių tautinio tapatumo segmentų lietuvių kalba. Straipsnyje išskiriamos 4 kalbininkų grupės, kurių atstovai tyrė lietuvių kalbą, lituanistinėms mokykloms ir kitoms institucijoms rengė mokymo priemones, vadovėlius, žodynus, skaitinius. Didžiausias dėmesys skiriamas toms asmenybėms, kurios mažiau žinomos Lietuvoje arba apie jas nerašoma Lietuvių kalbos enciklopedijoje. An n o t a t i o n: Basing himself on the comparative analysis the author describes in the article the linguists and pedagogues who contributed most to the preservation of the main segments of national identity the Lithuanian language in the USA. The linguists are divided into 4 groups the representatives of which investigated the Lithuanian language and prepared textbooks, dictionaries, readers, etc. for Lithuanian schools and other institutions. The greatest attention is paid to such personalities who are less known in Lithuania or are not included into The Encyclopedia of the Lithuanian Language. Ti k s l a s ir u ž d a v i n i a i: apžvelgti ir susisteminti duomenis apie po Antrojo pasaulinio karo JAV dirbusius ir lietuvių kalbą tyrusius, rengusius mokomąją medžiagą lietuvių kalbininkus. Ob j e k ta s lietuvių kalbininkų veikla išeivijoje JAV po Antrojo pasaulinio karo. Du o m e n y s: iš literatūros JAV ir Lietuvoje šaltinių, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje archyvo. Ty r i m o m e t o d a i: literatūros šaltinių lyginamoji analizė, interpretavimas. Re z u ltata i: tyrimas parodė, kad lietuvių kalbos sklaidai išeivijoje JAV didžiausią įtaką turėjo pedagogai, šviesuoliai, kalbininkai, kuriuos galima klasifikuoti į 4 grupes. Lietuvių išeivija JAV įrodė, kad ir gyvenant svetimoje kalbinėje aplinkoje, kur viešajame gyvenime dominuoja anglų kalba, galima išsaugoti savo tautinę tapatybę, išlaikyti lietuvių kalbą. Tam didžiausią įtaką daro atskirų asmenybių darbas lietuvybės labui. Kadangi ne visos asmenybės Lietuvoje yra žinomos, šį darbą būtina tęsti. Pagrindiniai žodžiai: išeivija, lituanistinis švietimas. lietuvių kalba, etninė mažuma, asmenybių svarba. Ke y w o r d s: emigrants, emigration, Lithuanian education, Lithuanian language, ethnic minority, importance of personalities. ĮVADAS Pirmajame atgimusio metraščio Gimtasai kraštas 1 numeryje buvo apžvelgti ir susisteminti duomenys apie nuo XIX a. vidurio iki šių dienų besitęsiantį lietuvių emigracijos į JAV procesą, aptarti raidos bruožai, trys emigracijos bangos, lituanistinių mokyklų JAV ištakos ir jų dabartinė situacija. Nėra abejonės, kad lietuvybės sklaida nebūtų galima be kalbininkų, persikėlusių į JAV po 1949 metų, veiklos. Mokymas neįmanomas be vadovėlių, mokymo priemonių, žodynų. Jų poreikis po 1950 m. ypač išaugo, nes į JAV persikėlė dešimtys tūkstančių pabėgėlių lietuvių. JAV surašymo (US Census Bureau) duomenimis, 1950 m. šalyje lietuvių kilmę nurodė 397 590 asmenų (iš jų JAV gimę 250 090, Lietuvoje gimę 147 500). Dar greičiau augo kitų etninių grupių JAV (pvz., ispanakalbių) skaičius, todėl procentais lietuviai sudarė vis mažiau JAV gyventojų. Pvz., 1960 m. lietuvių kilmės amerikiečiai sudarė apie 1,2 proc. gyventojų, 1970 apie vieną procentą, o 2000 m. tik 0,2 proc., nors bendras lietuvių išeivių skaičius nuolat augo 2000 m. surašymo dokumentuose lietuvių kilmę nurodė 660 000 JAV gyventojų. Tiesa, šie skaičiai atspindi tik legaliai į JAV atvykusiųjų lietuvių situaciją. Atskirai minėtini JAV gyventojai, nurodantys savo kilmę, ir tie, kurie moka lietuviškai kalbėti. Nuo 1990 iki 2000 metų lietuviškai kalbančiųjų skaičius JAV sumažėjo apie 10 proc.: 1990 m. surašymo duomenys rodo, kad lietuviškai kalbėjo 55 781 žmonės, o 2000 tik 38 295. Akivaizdu, kad tiesiogiai koreliuoja lietuviškai kalbančiųjų ir tik lietuvišką kilmę nurodančių JAV gyventojų santykis atskirose valstijose. Pastaraisiais dešimtmečiais daugiausia lietuvių atvyko į Ilinojaus (Illinois) valstiją, todėl čia gyvena daugiausia lietuvių kilmę nurodančių žmonių 87 294. Čia daugiausia ir lietuviškai kalbančiųjų 109 000. Pensilvanija (Pennsylvania) valstija, į kurią kėlėsi pirmieji emigrantai iš Lietuvos XIX a. antroje pusėje XX a. pradžioje, todėl natūralu, kad ši valstija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenis, tačiau tik šešta pagal mokančius kalbėti lietuviškai 2. Pirmųjų lietuvių išeivių vaikaičiai jau nekalba lietuviškai, bet, gerbdami senelių, prosenelių istorines šaknis, jie nurodo savo lietuvišką kilmę. Panaši situacija būdinga ir kitoms etninėms mažumoms. Ketvirta arba penkta karta JAV jau nebekalba nei lietuviškai, nei vokiškai, itališkai. Kuri išeivių karta praranda savo kalbą, lemia konkrečios sąlygos: savaitgalio mokyklų veikla, dvikalbių programų, ypač populiarių JAV, veikimas (pvz., heritage speakers programos). Kad lietuviškai kalbančiųjų skaičius JAV iki šiol yra didelis, daug lėmė asmenys, atsidavusiai dirbę arba tebedirbantys lituanistikos baruose. Išskirtinos kelios kalbininkų grupės:
1. Kalbininkai, išgarsėję dar prieškario Lietuvoje. Jų likimas panašus po Antrojo pasaulinio karo pasitraukimas į DP (Displaced Persons) stovyklas Vakarų Europoje (dažniausiai Vokietijoje). 1949 m. dauguma jų su mažomis išimtimis persikėlė į JAV. Tokią situaciją lėmė JAV Kongreso 1948 m. priimtas svarbus pabėgėliams dokumentas Displaced Persons Act, atvėręs galimybę emigruoti į JAV. Šiai grupei priskirtini A. Salys, Pr. Skardžius, P. Jonikas, L. Dambriūnas. 2. Antroji grupė pedagogai, inteligentai, lituanistai, JAV stovėję prie lituanistinių mokyklų, Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje ištakų. Jie suprato, kad išeivių iš Lietuvos vaikus mokyti galima tik parengus naujai aplinkai pritaikytus vadovėlius, mokymo priemones, žodynus, kurių ypač trūko. Šiai grupei priskirtini P. Klimas, J. Masilionis, D. Velička, A. Šešplaukis-Tyruolis, kun. J. Vaišnys ir daugelis kitų. 3. Trečioji grupė jaunesniosios lietuvių išeivių kartos mokslininkai, dirbantys JAV universitetuose: A. Norvilas, J. Rėklaitienė, aktyviai dalyvaujantys ir lietuvių veikloje. 4. Išskirtina ketvirtoji grupė JAV mokslininkai nelietuviai, garsūs lituanistikos, baltistikos, indoeuropeistikos specialistai, propaguojantys JAV lietuvių kalbą, parašę ne vieną mokslinę ir praktinę knygą apie lietuvių kalbą: T. Thurston, A. Senas (A. Senn), V. R. Šmolstygas (W. R. Schmalstieg), S. R. Jangas (S. R. Young), D. F. Robinsonas, H. E. Mayer, F. T. Vudas (F. T. Wood), H. H. Bender, G. B. Fordas, J. F. Levin ir kiti. Ne visi minėti kalbininkai yra plačiau žinomi Lietuvoje, ne vienas iš jų nepateko ir į Lietuvių kalbos enciklopediją 3. KALBININKAI PROFESIONALAI Vienas iškiliausių lietuvių kalbininkų išeivijoje Antanas Salys (1902 1972), kuris, 1947 m. persikėlęs į JAV, nenutraukė savo kalbininko veiklos, nedirbo atsitiktinių darbų, o dėstė baltistiką Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. Tiesa, A. Saliui universitete, siekiant gauti didesnį darbo krūvį, teko praplėsti savo kompetencijas pereiti į slavistiką, mokyti rusų ir lenkų kalbų, skaityti rusų kalbos istoriją, slavų kalbų lyginamąją gramatiką 4 5. JAV A. Salys buvo kviečiamas į įvairių leidinių, žurnalų redkolegijas, komitetus: Lietuvių Enciklopedijos kalbotyros skyriaus redaktorius, Encyclopedia Britannica, Catholic Encyclopedia, Studi Baltici, Slavic and East European Journal, Publications of the Modern Language Association of America (1956 1960 m. MLA Rytų Europos kalbų ir literatūrų bibliografijos redaktorius). A. Salio darbštumą, visuomeniškumą ir aktyvumą rodo faktas, kad jis priklausė įvairioms draugijoms: Lietuvių katalikų mokslo akademijai, Association of Teachers of Slavic and East European Languages, Modern Language Association, Linguistic Society of America, American Association for the Advancement of Slavic Studies, International Association of Slavic Studies, Internacional Association of Slavists, Academic Internationae Libre des Sciences et des Lettres (Paryžius). Neliko nuošalėje ir A. Salio praktiniai kalbos darbai, skirti lietuviams išeiviams. Jis rūpinosi bendrinės kalbos ugdymo klausimais ir lietuvybės saugojimu atsidūrus toli nuo tėvynės. Prieš mirtį A. Salys sakė: Mano didžiausias troškimas, linkėjimas yra, kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę mūsų gražią kalbą ir ją perduotų ateinančioms kartoms, kad jaunoji mūsų karta ne tik patriotiškai šoktų, dainuotų, bet ir kalbėtų sklandžia lietuviška šnekta 6. Švč. Trejybės parapijos, įsteigtos 1903, bažnyčia. Hartfordas. Iš Žiemgalos leidyklos rinkinių (NČDM, Ta-477)
A. Salys, būdamas eksperimentinės fonetikos pradininkas Lietuvoje, fonetinės laboratorijos įsteigėjas, Lietuvių enciklopedijoje paskelbė daug straipsnių apie lietuvių kalbos garsus ir priegaides, fonetikos ypatybes. Suprasdamas, kad anglų kalbos įtaka išeivijoje neišvengiama, A. Salys daug dėmesio skyrė lietuvių vaikų tarčiai aptarti. 1970 m. Švietimo gairių 3 numeryje pasirodė jo straipsnis Dvikalbių vaikų tarties taisymas, kuriame aptariama dvikalbiškumo (bilingvizmo) problema Amerikoje. A. Salys straipsnyje iškelia šeimos vaidmenį. Jo nuomone, norint išsaugoti lietuvių kalbą išeivijoje, reikia, kad tėvai sąmoningai palaikytų jos vartojimą šeimoje ir taip apsaugotų vaikus nuo jos pamiršimo 7. A. Salio teigimu, svarbu, kad būtų išsaugota lietuviška artikuliacijos bazė, kalbos padargų dėstymas kalbant. Lietuvių vaikams išeivijoje keblumų kyla dėl to, kad amerikiečių anglų kalbos tarime balsių ilgis neturi foneminės reikšmės (plg. book boot, bit beet). Dėl to taisant dvikalbių vaikų tartį, reikią daugiau dėmesio skirti ilgųjų balsių tarimui, kad jie nebūtų trumpinami, pvz.: būdas, rytas. Mokytojai, tėvai atskirai turi mokyti ir dvibalsių uo, ie tarimo, nes jie neturi atitikmenų anglų kalboje: ko : kuo, to : tuo, oda : uodas ir pan. Aptardamas priebalsių tarimo ydas, A. Salys siūlo mokytojams nepamiršti, kad priebalsiai p, t, k anglų kalboje yra aspiruoti, tariami su tam tikru priedvasiu, o lietuvių kalboje jie yra gryni, be aspiracijos. A. Salys mokytojams siūlo pateikti kuo daugiau literatūriškų žodžių su skardžiųjų-dusliųjų priebalsių poromis g : k, z : s ir pan. Vaikai turi būti mokomi ir taisyklingo priebalsio l tarimo pavyzdžių, kai šis priebalsis būna minkštas ir kietas: kalba : kalbelė : kalbėti; vilkas : vilkelis, vilkiukas. Kalbininko teigimu, svarbiausia, kad lietuviškoje šeimoje būtų bendraujama tik lietuviškai, net ir tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. A. Salio įsitikinimu, blogiausia, kada lietuviškai kalbąs vaikas, žaisdamas su angliškai kalbančiais, namie pradeda ir su tėvais kalbėti angliškai: Tokia praktika veda į labai greitą lietuvių kalbos mirtį. Vaikas, vėliau paauglys, tampa vad. vienpusiu nebyliu: lietuviškai supranta, bet nekalba. Tėvų lietuviškąjį kalbėjimą jis pagaliau ima laikyti kvailu užsispyrimu, tik pasunkinančiu tarpusavio santykius. 8 A. Salys teigia, kad dvikalbiškumui išeivijoje išlaikyti reikalinga kalbinė drausmė, ryžtas, net tam tikra prievarta. JAV lietuviams didžiųjų raidžių rašymas visada kėlė painiavos. Taip yra galbūt dėl to, kad anglų kalboje visi pavadinimo žodžiai rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz.: Lithuanian Education ir North America Lietuviškasis švietimas Šiaurės Amerikoje; Lithuanian Research and Studies Center Lituanistikos tyrimo ir studijų centras; Introduction to Modern Lithuanian Dabartinės lietuvių kalbos įvadas. Dėl šios priežasties XX a. aštuntajame dešimtmetyje JAV lituanistinių mokyklų mokytojai kreipėsi į JAV LB Švietimo tarybą, kad ši imtųsi iniciatyvos šiai rašybos problemai spręsti. Komisijos įpareigotas A. Salys 1971 m. parengė didelės apimties straipsnį (projektą) Didžiųjų raidžių rašymas tikriniuose varduose, kuriame išsamiai aptariami didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymo principai, raidinių santrumpų vartojimo principai. Visi didžiųjų raidžių vartojimo atvejai straipsnyje nuosekliai sugrupuoti. Ne visiems JAV lietuviams (matyt, vėl dėl angliškų pavadinimų rašymo tradicijos) buvo priimtina, kad A. Salys sudėtiniuose tiesioginiuose pavadinimuose didžiąja raide siūlė rašyti tik pirmą išskiriamą žodį, pvz.: Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Amerikos lietuvių taryba, Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Kad ši didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymo problema yra aktuali, liudijo ir karštos diskusijos šiuo klausimu tarp lietuvių, beje, tebesitęsiančios iki šių dienų. Šv. Kryžiaus parapijos mokykla. Čikaga. Iš Žiemgalos leidyklos rinkinių (NČDM, Ta-776)
Suvokdamas, kad išeivijoje neįmanoma išsiversti be skolinių, A. Salys rūpinosi, kad jų būtų kuo mažiau. Vieni kalbininko sukurti ir teikti žodžiai į lietuvių kalbos vartoseną įsitvirtino ir įsigyveno, pvz.: balsynas vocalism, priebalsynas consonantism, staigmena siurprizas, tarša pollution, rankinukas handbag. A. Salys Laiškuose lietuviams ir kituose leidiniuose siūlė lietuviškus pakaitus ir naujiesiems (pokario laikų) angliškiesiems skoliniams pakeisti, bet ne visi jie pritapo ir įsigalėjo. Pvz., vietoje shopping center (plg. dab. anglicizmus šopas, šopintis) A. Salys siūlė lietuvišką atitikmenį pirkykla, antifrizą (antifreeze) siūlė keisti prieššalu. Neįsigalėjo ir kalbininko siūlyti javieniai (cereals), tačiau dabar vartojamam žodžiui javainiai (vietoj svet. miusliai), matyt, įtakos turėjo ir A. Salio teiktas žodis. Baigiant trumpą A. Salio išeivijos periodo nuo 1949 m. apžvalgą, būtina priminti, kad žymiausias jo leksikologijos ir leksikografijos darbas kartu su Alfredu Sennu 1968 m. baigtas leisti Maxo Niedermanno, Franco Brenderio 1926 m. pradėtas rengti dvikalbis Lietuvių rašomosios kalbos žodynas ( Wörterbuch der litauischen Schriftsprache 1 5, Heidelberg, 1926 1968). A. Salys į šio žodyno redakciją buvo įtrauktas nuo II tomo 449 p., išspausdinto 1951 m. 9 Jis rinko antraštinius žodžius, žodžių reikšmių, frazeologijos pavyzdžius, žodynui atrinko sovietinę lietuviškąją terminiją, žodyną kirčiavo. Aptariant garsiausius išeivijos kalbininkus, subrendusius dar prieškario Lietuvoje, greta A. Salio būtina minėti K. Būgos ir J. Jablonskio mokinį Praną Skardžių (1899 1975), kuris, A. Sabaliausko teigimu, po jų mirties su A. Saliu buvo žymiausi lietuvių kalbininkai, jiems vienodai rūpėjo tiek lietuvių kalbos mokslo, tiek ir praktikos reikalai 10. Jo likimas buvo panašus kaip A. Salio pabėgėlių stovykla Vokietijoje, darbas Tübingeno universitete ir persikėlimas į JAV 1949 m. Dramatišką Pr. Skardžiaus gyvenimo pradžią Klivlende iliustruoja jo laiško V. Krėvei- Mickevičiui eilutės. 1950 m. gegužės 14 d. jis rašė rašytojui: Aš dirbu skerdykloj paprastai po 8, o kartais ir net po 10 ar 11 val. Keliauti į įmonę turiu ištisą valandą; tiek pat laiko sugaištu ir grįždamas namo. Pargrįžęs namo, lig šiol turėjau taisyti gana sunkias Vadovo korektūras, be to, dar vieną kitą straipsnelį parašai laikraščiams, nulipdai būtinesnį laišką, ir viskas. Belieka laiko miegoti tik nepilnas 4 5 val. 11 Laiške minimos Vadovo korektūros tai didžiulės apimties (606 p.) kartu su Stasiu Barzduku ir Jonu Martynu Laurinaičiu 1950 m. Bielefelde išleistas Lietuvių kalbos vadovas, skirtas naujiesiems emigrantams JAV. Jo reikalingumą ir populiarumą rodo faktas, kad jau pirmaisiais metais Vadovą panoro įsigyti per 5000 prenumeratorių! Suvokęs, kad JAV iš kalbininko lituanisto profesijos neišgyvens, Pr. Skardžius persikvalifikavo: 1956 m. baigė magistro laipsniu Klivlendo aukštąją bibliotekininkystės mokyklą ir iki 1971 m. dirbo Kongreso bibliotekoje. Pr. Skardžius skundėsi, kad išeivijoje atkirstas nuo lituanistinių archyvų, bet jis sugebėjo derinti mokslinę ir praktinę kalbos ugdymo veiklą. Minėtini šie pagrindiniai Pr. Skardžiaus mokslo darbai, pasirodę JAV: Lietuvių kalbos kirčiavimas (1968), kur autorius sistemingai išdėstė bendrinės kalbos kirčiavimo dalykus, kirčio ir priegaidės reiškinius lygino su kitų kalbų faktais. Ši knyga solidus mokslininko įnašas į lietuvių kalbos akcentologiją, susilaukęs ir kontroversiškų vertinimų, ypač dėl trumpinės priegaidės neatsisakymo. Svarbus emigracijoje paskelbtas Pr. Skardžiaus darbas Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena (1971), kuriame aptariama lietuvių bendrinės kalbos vartosena, jos kriterijai ir normos; ankstyvesnis lietuvių bendrinės kalbos kultūros darbas ir jo vertinimas Lietuvoje; bendrinės kalbos santykiai su liaudine ir kalbiniai taisymai Lietuvoje, rusų kalbos įtaka lietuvių bendrinei kalbai ir tolimesnė tos kalbos raida 12. Pr. Skardžius išeivijoje neliko abejingas tarptautinių žodžių vartosenai, ieškojo jiems atitikmenų. 1973 m. Čikagoje buvo išleista jo knyga Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys, kurioje kalbininkas pateikia daug gerų pakaitalų tarptautiniams žodžiams, pvz., vietoj adaptacijos jis siūlė vartoti pritaikymas, anesteziją keisti nejautra, boksą kumštynėmis, faršą įdaru, prizmę briauniu, vitriną prekylangiu ir t. t. Pr. Skardžius paskelbė daug palankaus įvertinimo sulaukusių straipsnių Aiduose (čia išskirtina studija Dievas ir Perkūnas, 1963), Lituanistikos darbuose (straipsnis apie vandenvardžius, 1973), Naujojo Testamento vertimų lietuvių kalba, 1979). Didelis 6 t. Pr. Skardžiaus veikalas Rašybinis lietuvių kalbos žodynas neišspausdintas iki šiol. Pr. Skardžius buvo vienas iš nedaugelio kalbininkų, kuris bendravo su Lietuvos kalbininkais, recenzavo jų knygas. Kartais jis Lietuvoje likusiems kalbininkams (dažnai buvusiems bendražygiams prieškario Lietuvoje) negailėdavo kritinių pastabų, dėl kurių susilaukė net W. R. Schmalstiego patarimų tolerantiškiau vertinti A. Lyberio, J. Kruopo darbus, nes jie irgi padeda kaip galima daugiau paremti lietuvybę. Dėl to Pr. Skardžius turėjo net teisintis. W. R. Schmalstiegui jis rašė: Aš nei kiek neabejoju, kad jiems didžiai rūpi lietuvybė, ir dėl to jų nei kaltinu, nei puolu <...>. Bet ten, kur jie mus, prieškarinius kalbininkus, priskiria be jokio skirtumo prie buržuazinių kalbininkų arba tiesiog tokiais vadina, primena mums antiliaudiškumą, liaudies kalbos paniekinimą arba primityvų nusistatymą prieš tariamą žodžių slaviškumą ir bent kelis kartus mums prikaišioja purizmą, ten aš kiek atviriau pasakau, ir tai tik kalbėdamas apie kalbos dalykus ir visai neliesdamas jokios ideologijos ar politikos 13. Ši ilgoka citata rodo Pr. Skardžiaus reiklumą, principingumą, siekį nepainioti kalbos mokslo ir ideologijos (kas buvo ypač akivaizdu sovietų Lietuvos sociolingvistams). Kita vertus, Pr. Skardžius demonstravo toleranciją, norą ieškoti bendravimo jungties tarp JAV ir Lietuvoje dirbusių kalbininkų, nes Šaltojo karo metais tarp antrosios kartos išeivių buvo gaji tendencija apskritai ignoruoti ir nebendrauti su iš sovietų Lietuvos į JAV atvykusiais lietuviais tariamais režimo kolaborantais.
Pr. Skardžiaus darbai įamžinti ir JAV, ir Lietuvoje. P. Jonikas parengė jo raštų bibliografiją ( Lituanistikos darbų 4 tomas, 1974). Lietuvoje A. Rosinas parengė Pr. Skardžiaus Rinktinių raštų 5 tomus: 1 t. Lietuvių kalbos žodžių daryba, 1996, 2 t. Bendrinės kalbos dalykai, 1997, 3 t. Bendrinės kalbos kultūra, 1998, 4 t. Moksliniai straipsniai ir studijos, 1998 ir 5 t. Akcentologija. Bendrinės kalbos kultūra. Publicistika, 1999) 14. Kitas žymus lietuvių kalbininkas, tęsęs kalbininko veiklą išeivijoje, Petras Jonikas (1906 1996), prieškario Lietuvoje redagavęs Gimtąją kalbą (1938 1940), JAV paskelbęs dešimtis straipsnių lietuvių kalbos norminimo klausimais. P. Jonikas 1946 1949 metais dėstė Pabaltijo universitete Hamburge-Pinneberge Vokietijoje. 1949 m. apsigyvenęs JAV, P. Jonikas iš karto įsitraukė į kalbinę veiklą pradėjo vadovauti kalbos skyreliui Naujienose. 1958 m. apgynė disertaciją apie lingvistinės literatūros klasifikavimą, Čikagos universitete dėstė lietuvių kalbą ir baltistiką. 1951 m. jo iniciatyva buvo įkurtas Lituanistikos institutas, kurio prezidentas jis buvo iki 1964 m. Nuo 1958 m. dėstė Pedagoginiame lituanistikos institute Čikagoje, 1969 1978 m. buvo jo rektorius. Žinomiausi Amerikos periodo P. Joniko darbai: Gimtojo žodžio baruose (1951), Lietuvių kalbos istorija (1952), parengta dar 1947 m. 500 metų lietuvių raštijos sukakties proga, Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje (1972), Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai (1987). Ypač populiarios tarp JAV išeivių lietuvių ir pedagogų, dirbusių šeštadieninėse lituanistinėse mokyklose, buvo P. Joniko studijos Mūsų pavardės ir jų atsiradimas (1954), Apie lietuvių vietovardžius (1950 1951), Lietuvos studentų pavardės XV XVIII a. Europos universitetuose (1973). P. Jonikas buvo iš tų kalbininkų, kuris derino mokslininko veiklą su praktinio, patariamojo, mokomojo pobūdžio darbais. Suvokdamas nelengvą lietuvių kalbos situaciją dvikalbėje aplinkoje, jis rašė ir spausdino kalbos praktikos patarimus Naujienose, Aiduose, Lituanistikos darbuose, Varpe, Metmenyse, Židinyje, rengė straipsnius Lietuvių enciklopedijai, Encyclopedia Lithuanica ir kitiems leidiniams. Keletą metų (1958 1960) P. Jonikas redagavo Čikagoje atgaivintą Gimtąją kalbą ; V. Biržiškos Aleksandryną (3 d., 1960 1965); parengė spaudai ir suredagavo Romoje 1979 1992 m. išleistus 4 A. Salio Raštų tomus, 1979 m. sudarė P. Skardžiaus darbų bibliografiją 15, 16. Puikiai išmanęs lietuvių kalbos istoriją, jos raidą, P. Jonikas galėjo daryti įžvalgas, kokie pagrindiniai pavojai laukia jaunosios kartos atstovų JAV. Jis puikiai suvokė, kad lietuvių kalbos praradimui grėsmė yra ne tik žodyno skurdinimas, bet ir svetimas mąstymas, angliška sakinio sintaksė. Apie tai jis kalba straipsnyje Apie mūsų jaunųjų šviesuolių kalbą 17. Kalbininko teigimu, akivaizdu, kad išeivijoje išlaikyti lietuvių kalbą yra daug sunkiau tiems, kurie nebaigę lietuviškos vidurinės mokyklos ar gimnazijos, taigi tie, kurie baigę angliškąją mokyklą, yra daugiau suanglėję. Aptardamas jaunimo kalbą, P. Jonikas perspėja nepasiduoti ir nepersiduoti svetimam kalbiniam mąstymui, kuris sukuria situaciją, kai, ieškant lietuviškojo atitikmens, suteikiama angliškoji reikšmė. Taip popierius (paper pavyzdžiu) vartojamas vietoj rašinio, referato, klasė (class) vietoj pamokos, mokykla (school) vietoj mokslas 18. Dar didesni pavojai lietuvių kalbai išeivijoje svetimų posakių, svetimos sintaksės mėgdžiojimas. P. Jonikas pateikia tipišką tokio vartojimo pavyzdį: buvau impresuotas ir ja (plg. angl. I was impressed by her, too). Kalbos blogėjimo situacija išeivijoje, P. Joniko nuomone, skatina dvejopą blogį: Viena, anokia kalba rodo kalbinės kultūros smukimą. Ir dar blogiau: tokios kalbos atstovai, kaip tai patvirtina ir istorija, apskritai nepajėgia sėkmingai prisidėti prie gimtosios kalbos žodžiu reiškiamos kūrybos. Antra, tokie atstovai neišvengiamai tolsta nuo savosios kalbinės, kartu iki tam tikro laipsnio ir tautinės bendruomenės 19. P. Jonikas, kalbėdamas apie jaunųjų šviesuolių kalbą, nėra optimistas, bet, jo nuomone, kalbos blogėjimo situaciją sulaikyti ar bent sulėtinti galėtų tik bendros skautų, ateitininkų, samariečių ir kitos organizacijos, kurios turėtų skatinti atsakomybės išlaikyti lietuvių kalbą jausmą. Ryškų pėdsaką išeivijoje, stiprindamas lietuvybę, paliko Leo nardas Dambriūnas (1906 1976), iki 1945 m. žinomas Dambrausko pavarde. 1945 1949 m. jis mokytojavo pabėgėlių gimnazijoje Miunchene, nuo 1949 m. persikėlė į JAV. 1950 1951 m. L. Dambrauskas dėstė Lituanistikos institute Filadelfijoje, 1951 1953 Lituanistikos institute Niujorke. Žymiausi šio kalbininko mokslo darbai (knygos): Lietuvių kalbos sintaksė (III leid., 1963), Lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektai (1960). Ypač didelio populiarumo susilaukė kartu su Antanu Klimu ir Williamu R. Schmalstiegu parašytas Dabartinės lietuvių kalbos įvadas ( Introduction to Modern Lithuanian, New York, 1966, 1993), iš kurio mokėsi ne tik ne viena lietuvių išeivių JAV karta, bet ir pasaulio kalbininkai, baltistai, studentai, siekę pramokti lietuvių kalbos ir susipažinti su jos ypatybėmis. Dar prieškario Lietuvoje L. Dambriūnas turėjo didelę patirtį mokant lietuvių kalbos nelietuvius buvo parašęs knygų nelietuvių mokykloms: Lietuvių kalba (skaitiniai, 1939), Kalbos patarėjas (1939), todėl, pasitraukęs į JAV, ypač gerai jautė, ko reikia norint išlaikyti lietuvių kalbą svetur atsidūrusiems išeiviams. Lietuvių kalbos norminimo klausimais L. Dambriūnas skelbė straipsnių Lietuvių enciklopedijoje, Aiduose, Akiračiuose, Lituanus, Gimtojoje kalboje (1961 1968 buvo jos redaktorius). Kaip puikus pedagogas L. Dambriūnas įėjo ne tik į lietuvių kalbos istoriją, bet ir į lietuvių pedagogikos istoriją. 1964 m. Čikagoje išleista jo knygelė Lietuviškas auklėjimas šeimoje 20 tapo populiari ir buvo rekomenduojama lituanistinių mokyklų mokytojams. Šis lei-
dinys patarimai tėvams, norintiems išauginti vaikus sąmoningais lietuviais. Autoriaus teigimu, tik meilė savo tautai, tautybei, savo vaikams gimdo norą, teikia išmanymo, jėgų ir ištvermės. Meilė, L. Dambriūno teigimu, negali būti aptariama be pareigos tėvynei, naujų kartų pareigos tėvų kraštui ir lietuviškam gyvenimo būdui. Autorius išskiria priešmokyklinio ir mokyklinio laikotarpio auklėjimą. Priešmokykliniame amžiuje ypač svarbus gimtosios kalbos mokymas iki 5 6 metų. Tuo metu L. Dambriūnas pataria vengti dvikalbiškumo, t. y. siūlo kalbėti tik lietuviškai, leisti vaikus tik į lietuvišką darželį, o jei tokio netoli nėra, kitokio visai nereikia. Taigi autoriui ypač svarbi lietuviška aplinka, kurioje vaikas bręsta. Toliau autorius iškelia skaitymo svarbą vaikas lietuviškai turi mokytis skaityti metais anksčiau negu nelietuviškoje mokykloje. Mokykliniu laikotarpiu autorius ragina tėvus skirti lietuvių kalbos mokymuisi nors 15 20 minučių. Tik tada vaikai gimtąją kalbą mokėtų lygiai gerai, kaip ir valstybinę. Knygelėje L. Dambriūnas įtaigiai rašo apie tautos bei tautinės bendruomenės meilės ugdymą, lietuviškas mokyklas ir organizacijas, tėvams rekomenduoja vaikų literatūros, vadovėlių sąrašą. Kalbėdamas apie lietuviškumo auklėjimą šeimoje, L. Dambriūnas yra gal ir per daug kategoriškas, pvz., netoleruoja lietuviukų bendravimo su kitakalbiais vaikais ankstyvajame amžiuje. Daug objektyvesnis ir tolerantiškesnis jis yra, kai kalba apie lietuvių bendrinę kalbą, jos raidą. Jis suvokia, kad kalba kintantis kūrinys. Straipsnyje Bendrinė kalba išeivijoje autorius rašo, kad kalba gali kisti dviem linkmėm pažangos, tobulėjimo ir atžangos, smukimo linkme. Tatai priklauso nuo kultūrinės linkmės tų žmonių, kurie tą kalbą vartoja 21. L. Dambriūnas griežtai teigia, kad pokario situacijoje normaliai bendrinė lietuvių kalba negali vystytis nei okupuotoje Lietuvoje, nei išeivijoje. Pokarinėje Lietuvoje lietuvių kalba rusinama, žalojama sąmoningai, o JAV visas imigrantų kalbas stipriai veikia anglų kalba. Lietuvių kalbą išeivijoje veikia nauji terminai, skoliniai. Autorius nėra nusiteikęs visų skolinių atsisakyti, nes neišvengę tų skolinių praeityje, mes negalime jų visai išvengti ir dabartyje, ypač gyvendami išeivijoje 22. Svarbu, kad jei yra geri lietuviški atitikmenys, jie ir turi būti vartojami, pvz.: verslas (vietoj biznis), baigmė (finišas), tautosaka (folkloras), pasikalbėjimas (interviu), vadas (lyderis). Tačiau kai tokių lietuviškų atitikmenų nėra, L. Dambriūnas nesmerkia iš anglų kalbos atkeliavusių tarptautinių žodžių: beisbolas, mitingas, rekordas, reporteris, startas, radaras, tvistas ir t. t. NAUJOJI KALBININKŲ KARTA IŠEIVIJOJE Šeštajame XX a. dešimtmetyje išeivijoje iškilo nauja lietuvių kalbininkų karta, kuri susiformavo ne tik iš tikrųjų kalbininkų, bet ir iš buvusių pedagogų, švietėjų, lietuvybės skleidėjų, kurie susidariusiomis sąlygomis buvo priversti rengti mokymo priemones, vadovėlius. Antanas Klimas (g. 1924) vienas iš žymiausių lietuvių kalbininkų, subrendusių ne Lietuvoje, o išeivijoje. Pasitraukęs į Vakarus, 1946 1947 m. jis studijavo kalbotyrą ir germanistiką Pabaltijo universitete prie Hamburgo, o, atsidūręs JAV Pensilvanijos universitete Filadelfijoje, 1948 1950 m. buvo A. Salio ir A. Senno mokinys, vėliau aštuonetą metų tame universitete dirbo. Jo mokslinės veiklos sritys: baltų ir slavų, baltų ir germanų (daktaro disertacijos tema germanizmo kunigas istorija) kalbų santykiai, onomastika. A. Klimo pagrindiniai mokslo darbai: Dabartinės lietuvių kalbos įvadas (su L. Dambriūnu ir W. R. Schmalstiegu, 1966, 1993), Lietuvių kalbos dalyvių vartosena (1993), Lietuvių kalbos homonimų žodynėlis (Lithuanian Homonym Dictionary, 2005). A. Klimo siekis buvo savo darbais padėti lituanistinių mokyklų mokytojams, JAV gimusioms lietuvių atžaloms išsaugoti tautinę tapatybę ir lietuvių kalbą. Daugelį metų lietuviai namuose ir mokyklose naudojosi jo Lietuvių kalbos skaitiniais savimokai (Lithuanian Reader for Self-Instruction, New York, 1967), su Stasiu Barzduku redagavo iliustruotą Lietuvių kalbos žodyną mokyklai ir namams (1974). Atskirai minėtinas A. Klimo terminologijos darbas, parengtas kartu su W. R. Schmalstiegu Lietuvių-anglų kalbų lingvistinių terminų žodynėlis ( Lithuanian-English Glossary of Linguistic Terminology, 1971). A. Klimas aktyviai bendradarbiavo lietuvių išeivijos spaudoje, parengė ir išspausdino šimtus straipsnių, redagavo žurnalą Lituanus, o nuo 1987 m. žurnalo Pasaulio lietuvis kalbos skyrių, darbavosi Lietuvių enciklopedijoje (1955 1966), dėstė lietuvių kalbą lituanistikos seminaruose 23, 24. A. Klimas produktyvaus darbo, veržlumo ir lietuvybės sklaidos pasaulyje simbolis. Jis paskelbė per 250 straipsnių lyginamosios kalbotyros klausimais, skaitė paskaitas universitetuose Pietų Amerikoje Urugvajuje, Brazilijoje, lituanistine veikla sudomino ir į ją įtraukė ne vieną kitatautį kalbininką. Reikėtų akcentuoti, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais A. Klimo darbai susilaukė pripažinimo ir Lietuvoje, čia buvo išspausdintos kelios jo knygos: be jau minėtos knygos apie dalyvių vartoseną, 1999 m. Lietuvoje išspausdintas Lietuvių kalbos mažybinių (maloninių) daiktavardžių žodynėlis, Kalbos puošmenos ir pabiros (2001 m., anglų k. išsp. 2002 2003 m.), Lietuvių kalbos garsažodžių žodynėlis (2005). Antrajai lietuvių kalbos darbininkų, patriotų grupei, kuri rūpinosi lietuvių kalbos išsaugojimo, apskritai lietuvybės puoselėjimo išeivijoje klausimais, priskirtini pedagogai atsidavėliai, kūrę (ar jame dirbę) Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje, steigę lituanistines savaitgalio mokyklas JAV, rengę toms mokykloms mokymo priemones, kūrę mokymo programas. Tai Stasė Petersonienė, Domas Velička, Aleksandras Dundulis, Stasys Barzdukas, Ignas Serapinas, kun. Juozas Vaišnys, Juozas Plačas, Ramutė Plioplytė, Juozas Masilionis, Al-
fonsas Šešplaukis-Tyruolis ir daugelis kitų, supratusių, kad, tik išsaugojus lietuvių kalbą išeivijoje, bus galima tikėti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Lietuvių chartijoje įrašyto teiginio perspektyva: Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Šiame kontekste visų pirma minėtinas Juozas Masilionis (1914 2000) lituanistas, pedagogas, žurnalistas, visuomenininkas. Iki 1944 m. mokytojavęs Joniškyje, J. Masilionis, kaip ir dauguma panašaus likimo inteligentų, atsidūrė Vokietijoje, o 1945 1949 m. mokytojavo Regensburgo, Scheinfeldo ir Seligenstadto lietuvių gimnazijose. Dar Vokietijoje mokytojas J. Masilionis parašė Lietuvių literatūros vadovėlį (3 dalys), kuris, nesant lietuvių literatūros kritikos knygų, buvo parašytas beveik iš atminties ir tarnavo ne vienai moksleivių kartai išeivijoje 25. 1949 m. atsikėlęs į Čikagą, J. Masilionis dirbo įvairius darbus, o nuo 1952 m. pradėjo pedagoginę veiklą JAV. Iki 1962 m. jis mokytojavo Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje, 1961 1962 m. buvo jos direktorius, 1958 1959 ir nuo 1979 m. Pedagoginio lituanistikos instituto lektorius 26. Dirbdamas lituanistinėse mokyklose, stebėdamas jų veiklą, J. Masilionis matė, kad į lituanistines mokyklas ateina vis blogiau lietuviškai kalbėti ir rašyti mokantys vaikai. Reikėjo kurti naujas mokymo programas, pritaikytas dirbti ne ištisą savaitę, o tik šeštadieniais arba sekmadieniais, koordinuoti mokytojų veiksmus. Tam ypač pasitarnavo 1953 m. pradėjusi veikti LB Čikagos apygardos Švietimo taryba, kuri palaikė ryšį su lietuviškų mokyklų vadovais, rėmė įvairius renginius, skatino bendradarbiavimą. Į Tarybos veiklą buvo įtrauktas ir J. Masilionis, jis rūpinosi, kad būtų parengtos programos lituanistinėms mokykloms. Jose numatyta, kad per aštuonerius metus būtų išeita visa gramatika, lietuvių tautosaka, pirmieji lietuviški raštai, periodika, XIX XX a. poetai, prozininkai, dramaturgai. Tokia programa buvo maksimalistinė, labai daug apimanti, todėl vėliau ji buvo susiaurinta, kad neatbaidytų nuo pamokų išeivių vaikų. J. Masilionio iniciatyva nuo 1967 m. programose daugiau vietos skirta mokinių raštingumui ir literatūriniam išprusimui lavinti. Dėstydamas literatūrą, J. Masilionis akcentavo kritišką kūrinio skaitymą ir turinio suvokimą, o gramatikos įgūdžiams gerinti daug dėmesio skyrė sudėtingiems dalykams aiškinti: dalyvių, šalutinių sakinių, įterpinių skyrybai, įvardžiuotinėms formoms 27. Tokia metodika nebuvo lengva, bet skatino išeivių jaunosios kartos analitinį mąstymą, lietuvių kalbos specifiškumo suvokimą. J. Masilionis stengėsi padėti tiems, kure pamiršo ar norėjo išmokti kalbėti lietuviškai, todėl jis bendradarbiavo rengiant Richard Scarry Mano žodyno lietuviškąją dalį (1979), iš latvių kalbos į lietuvių vertė Ligos Streipos vadovėlį Easy Way to Latvian, kuris tapo Easy Way to Lithuanian (1990). Šiame vadovėlyje gramatinės temos suderintos su šnekamosios kalbos temomis, pridėtas 6 garsajuosčių komplektas. J. Masilionis parašė lietuvių literatūros vadovėlių aukštesniosioms lituanistinėms mokykloms (1959 1960 m. 2 d.; 1977 m. su V. Augulyte ir R. Černiumi; 1978 m. su V. Augulyte), Lietuvių kalbos pratimus (1965, 1976). Svarbiausias J. Masilionio mokslo darbas 1985 m. išleista Lietuvių kalbos sintaksė, atsiradusi iš sintaksės paskaitų, skaitytų Čikagos pedagoginiame lituanistikos institute, mokytojų studijų savaitėse Dainavoje (nuo 1967 m.), kursuose. J. Masilionis savo darbuose bei paskaitose iškėlė sintaksės mokslo svarbą: Sintaksės mokėjimas ugdo sąmoningą skiriamųjų ženklų vartojimą. Vėliau sąmoningumas gali virsti automatiškumu, nujautimu, įpratimu. Tai jau nesvarbu, svarbu, kad jau taisyklingai rašai. To ir siekia sintaksės mokslas 28. Trumpame straipsnyje neįmanoma apžvelgti visos J. Masilionio veiklos ir darbų išeivijoje: nuo 1963 iki 1990 m. jis globojo Čikagos aukštesniosios lituanistikos mokyklos metraščių leidybą, aktyviai dalyvavo regioniniu pagrindu suburto (1981 m. išleista panevėžiečių klubo 25-erių metų veiklos apžvalga) Panevėžiečių klubo veikloje, 1963 m. suredagavo ir išleido monografiją apie Panevėžį, 2000 m. išėjo J. Masilionio ir St. Petersonienės redaguotas stambus veikalas Lietuviškasis švietimas Šiaurės Amerikoje 29, apvainikavęs J. Masilionio kalbininko, švietėjo, pedagogo veiklą JAV. Neatsitiktinai 2000 m. gruodžio 9 d. jam paskirta J. Prunskio premija Pasižymėjusiam asmeniui katalikiškoje, labdaringoje ir švietimo veikloje. Gaila, kad iškiliam išeivijos lietuviui J. Masilioniui neatsirado vietos Lietuvių kalbos enciklopedijoje, išleistoje 1999 m. Vilniuje. Šią spragą užpildė JAV lietuviai, 2005 m. Čikagoje išleidę išsamią 372 p. K. Lapienytės-Bareikienės studiją Juozo Masilionio gyvenimas ir veikla. Beje, naudodamasis knygos autorės surinkta medžiaga, kunigas K. Ambrasas parengė ir 2004 m. Vilniuje išleido knygą Būk bitelė. Ypatingą vietą lituanistikos plačiąja prasme (pedagogas, lietuvių kalbos puoselėtojas, lietuvių literatūros propaguotojas) sklaidai JAV turėjo Domo Veličkos (1906 1972) asmenybė. D. Velička netradicinio likimo lietuvis, gimęs Čikagoje, vaikystėje atvykęs su tėvais į Lietuvą, čia 1931 m. baigė Tauragės mokytojų seminariją, mokytojavo įvairiose mokyklose, ragavo švietimo institucijų vadovo duonos, karo metais studijavo Humanitarinių mokslų fakultete Vilniaus universitete, o studijas baigė jau pasitraukęs į Vakarus, Tübingeno universitete 1946 1947 m. 1949 m. apsigyvenęs JAV, greitai įsitraukė į švietėjišką veiklą: buvo vienas Mokytojų sąjungos Čikagoje steigėjų (1949), įsteigė Lietuvių vaikų (vėliau jaunimo) teatrą, aktyviai dalyvavo steigiant šeštadienines lituanistines mokyklas, mokytojavo Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje. D. Velička daug prisidėjo, kad 1958 m. Čikagoje būtų įkurtas Pedagoginis lituanistikos institutas, 1962 1972 m. buvo jo direktorius. D. Velička, priešingai nei P. Jonikas, A. Klimas, A. Salys, kurie derino mokslinę ir praktinę veiklą, daugiausia nuveikė rengdamas praktinius leidinius, kurių ypač trūko lietuvių išeivių vaikams. Jis vienas arba su bendraautoriais parengė ir išleido daug mokymo priemonių: Lietuvių literatūra (2 d., 1961), Bendrinės lietuvių kal-
bos kursas (1962, su P. Skardžiumi), Konspektinės lietuvių kalbos metodikos 2 dalis Grožinio skaitymo pamokos (1963, 1966), Lietuvių kalbos pratimai V klasei (3 sąsiuviniai, 1965), Lietuvių kalbos pratimai mokyklai ir namams (2 sąsiuviniai, fonetinė plokštelė, 1966 1967), Palyginimų skyryba (1972). Pedagoginio lituanistikos instituto studentams, išeivijos moksleiviams jo iniciatyva leista Mažoji biblioteka lietuvių klasikų grožinės literatūros kūriniai. Vien 1962 1967 m. išeivijoje išleista 14 jo suredaguotų knygų 30, 31. D. Veličkos asmenybė žėrėjo savo erudicija, nuoseklumu, pedagoginėmis įžvalgomis, kurias jis išsakė Drauge, Naujienose, straipsnių rinkinyje Mokytojų prieauglio problemos (1967). Pastarajame ypač vertingos mintys lituanistinio ugdymo ir tautinės kultūros klausimais. D. Veličkos tradicijas tęsė jo duktė Asta Kornelija Veličkaitė (g. 1942), studijavusi Pedagoginiame lituanistikos institute Čikagoje, čia parengusi rankraštinį M. Katiliškio kūrybos žodyną, vėliau pasukusi anglistikos keliu, Loyolos universitete apgynusi disertaciją, bet iki šiol esanti nenuilstanti lietuvybės puoselėtoja, savo tėvo darbų propaguotoja ir įamžintoja 32. Domas Velička tarp Pedagoginio lituanistikos instituto studentų. Čikaga Lietuvoje išleistoje Lietuvių kalbos enciklopedijoje neminima dar viena asmenybė, formavusi lietuvių atžalų požiūrį į lietuvių kalbą, apskritai lietuvybės puoselėjimą daugiakalbėje ir daugiakultūrėje Amerikoje. Tai Antanas Norvilas (g. 1941). Būdamas psichologas, jis darbavosi ir darbuojasi tarpdisciplininėje kalbos psichologijos erdvėje, jo išsakytos mintys apie kalbos likimą daugiakalbėje aplinkoje buvo ypač svarbios ne trečiosios (DP) kartos išeiviams iš Lietuvos, o jau JAV gimusioms išeivių kartoms, brendusioms amerikietiškoje aplinkoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje A. Norvilo tėvai su šeima pasitraukė į Vakarus. 1964 m. JAV Loyolos universitete Čikagoje jis įgijo bakalauro laipsnį, vėliau studijavo eksperimentinę psichologiją St. Louiso universitete, apgynė doktoratą. Gilino studijas Toronto universitete Kanadoje pas Endel Tulving. Nuo 1968 m. dėsto psichologiją Šv. Ksavero universitete (Saint Xavier University) Čikagoje. Jis aktyvus Ateitininkų federacijos narys, 1985 1989 m. buvęs Ateitininkų Tarybos pirmininkas, 1978 1997-aisiais vadovavo Ateities leidyklai 33. Būdamas psichologijos daktaras, A. Norvilas neužsisklendė tik psichologijos tyrimų erdvėje, rašė straipsnius ir skaitė pranešimus lietuvių kalbos išsaugojimo klausimais, susilaukusius didelio dėmesio ir pritarimo lietuvių spaudoje išeivijoje. Ypač įsimintini jo pranešimai lietuvių kalbos, dvikalbiškumo klausimais buvo Pasaulio lietuvių jaunimo ketvirtojo kongreso Studijų dienose Altenberge, Vakarų Vokietijoje 1979 m. ( Dvikalbiškumas: palaima ar prakeikimas? ) ir 1986 m. X Baltijos studijų konferencijoje Medisone ( Kokia kalba mes kalbėsime? Kalbos pasirinkimas tarp jaunų dvikalbių ). A. Norvilas ne tik pats diskutavo ir kėlė dvikalbiškumo problemas, bet ir aktyviai stebėjo lietuvių mokslininkų veiklą bei darbus šioje srityje okupuotoje Lietuvoje. Natūralu, kad išsamios recenzijos Ar visi lietuviai netrukus taps dvikalbiais? (išspausdintos Aiduose ) 34 sulaukė A. Jacikevičiaus 1970 m. Vilniuje išleista knyga Dvikalbystės psichologija 35. Recenzija gana kritiška, bet kitaip ir negalėjo būti, nes, kaip visoje Sovietų Sąjungoje, taip ir Lietuvoje, be savo gimtosios kalbos, kiekvienas mokinys 10 metų mokėsi antrosios rusų kalbos ir 7 metus trečiosios užsienio kalbos. Taigi apie rusų kalbą kaip užsienio kalbą lietuviams nebuvo net užsimenama, ji buvo antroji po gimtosios. A. Norvilas A. Jacikevičių visų pirma kritikuoja dėl to, kad autorius psichologijos mokslą stengėsi pagrįsti marksistinės-materialistinės ideologijos principais. Nors A. Jacikevičius, vertinant šių dienų akimis, sovietiniais metais buvo gana drąsus savo idėjų reiškėjas, jis susilaukė kritikos ir dėl svarstymų apie dvi-
kalbystę (A. Norvilas, kaip ir daugelis kitų išeivijos mokslininkų, vartoja terminą dvikalbiškumas). Autorius, neva, per daug rėmėsi gerai pasaulyje žinoma asociacine teorija. A. Norvilo teigimu, nėra svarūs A. Jacikevičiaus teiginiai kalbą apibūdinant kaip intraverbalinių asociacijų sistemą, kurioje dvikalbiškumas būtų dviejų tokių sistemų junginys. Toks aiškinimas, A. Norvilo nuomone, remiasi labai ribotu kalbos supratimu: Nors atskirose kalbose ir galima atskleisti įvairių žodinių ryšių, bet šie anaiptol neišsako kalbos psichologinės sudėties 36. A. Norvilas akcentuoja, kad A. Jacikevičius kūrybingiausiai pasireiškia kaip eksperimentalistas, bet silpnesnis kaip metodininkas. Pagyrimo susilaukė A. Jacikevičiaus knygos dalis apie daugiakalbio asmens komandų vykdymo studiją, atliktą Tartu universitete kartu su estais psichologais. Recenzento nuomone, užsienyje dirbantys lietuviai mokytojai turėtų susipažinti su organizuoto-neorganizuoto dvikalbiškumo sąvokomis, su gramatiniu ir tiesioginiu kalbų mokymo metodais. A. Norvilas, matyt, norėdamas apsaugoti A. Jacikevičių nuo sovietinių cenzorių kritikos, aptardamas mokinių atsakymus, kodėl jie mokosi rusų kalbos ir užsienio kalbos (ar to jie nori, ar to iš jų reikalaujama), išreiškia nuostabą, kad rezultatai stebinantys : 40 penktokų atsakė, kad jie nori mokytis rusų kalbos, ir net 70 atsakė, kad jie nori mokytis užsienio kalbos, 60 penktokų atsakė, kad iš jų reikalaujama mokytis rusų kalbos, ir tik 27 atsakė, kad iš jų reikalaujama mokytis užsienio kalbos. Akivaizdu, kad 1970 m. taip rašyti galėjo tik drąsus mokslininkas. Drąsus ir klausimo dėl dvikalbiškumo žalingumo aptarimas, ypač dėl lietuvių kalboje paplitusių rusų kalbos intarpų vartojimo. Svarbi recenzijoje A. Norvilo tezė, kad kalbų maišymas pats savyje nėra pavojingas. Jis toks tampa, kai nuolat maišoma kalba pradeda kisti pačia savo vidine forma. Įvykus tokiam pasikeitimui, kalbos besimokanti karta jau daugiau nebepatiria pirmykščio kalbos pavyzdžio, o vien tik jos naują variantą, ir, laikui bėgant, įvyksta dar gilesnis kalbos pasikeitimas 37. Nėra abejonės, kad globalizmas, pasaulio mažėjimo tendencijos vystantis technologijoms, lemia, kad dvikalbystės, daugiakalbystės problemos tampa tarpdisciplininių tyrimų objektu jos domina tiek psichologus, pedagogus, etnologus, tiek sociolingvistikos specialistus. Lietuvos sociolingvistai, kuriems 50 okupacijos metų nebuvo galima objektyviai tirti dėl socialinių, ekonominių, politinių priežasčių vykstančios kalbos kaitos ir jos nulemtų procesų, pagaliau atsikratė politikavimo ir rusų kalbos kaip antrosios gimtosios kalbos brukimo ir aukštinimo. Nėra abejonės, kad lietuvių sociolingvistams šiame kontekste ypač svarbi A. Norvilo studija Dvikalbiškumas: palaima ar prakeikimas? (1981), kurioje autorius, pasitelkęs ne tik kalbos, bet ir psichologijos mokslo žinias, dvikalbiškumo apraišką išeivijoje svarsto trimis atžvilgiais: pirma, kaip išeivijoje keičiasi nusiteikimas dvikalbiškumo atžvilgiu, antra, kokios sąlygos veikia dviejų kalbų pasisavinimo eigą, ir trečia, kodėl jaunimas dažnai vengia vartoti lietuvių kalbą 38. Pirmojoje savo studijos dalyje Dvikalbiškumas: turtina ar žaloja A. Norvilas, remdamasis Catherine Landreth, Medorah Smith, Mary Carrow tyrinėjimais, aptarė vienakalbių ir dvikalbių pliusus ir minusus ir padarė išvadas, kad iki 7-ojo XX a. dešimtmečio minėtos tyrėjos darė išvadas, kad, norint išvengti rimtesnių psichologinių problemų, geriau vaiką auginti vienakalbiu negu dvikalbiu. Dvikalbystė smukdė žodinės inteligencijos pasireiškimą, o ankstyvas dvikalbiškumas kenkia tiek gimtosios kalbos, tiek geresniam kitos kalbos išmokimui. A. Norvilo teigimu, lūžis požiūryje į dvikalbiškumą įvyko 1962 m., kai Elizabeth Peal ir Wallace Lambert paskelbė savo plačios apimties studiją, kurioje tyrė 89 dvikalbius, mokėjusius prancūziškai ir angliškai, ir 75 vienakalbius, mokėjusius tik prancūziškai. Autoriai nustatė, kad, priešingai panašių studijų tradicijai, dvikalbiai tiek savo kalba, tiek veiksmais pranoko vienakalbius, jie gerai suprato sąvokas, jų galvojimas lankstesnis, nes taip įgaunamos įvairesnės protinio pasireiškimo formos 39. A. Norvilo teigimu, 7-ojo dešimtmečio tyrimų priešingi rezultatai dvikalbių naudai sietini tik su psichologijos mokslo metodologijos vystymosi perspektyva. Ištobulėjusi metodologija, A. Norvilo nuomone, leidžia daryti bendrą išvadą: priešingai ankstesniam galvojimui, dvikalbiškumas kaip toks nėra kenksmingas. Ar jis yra turtinantis, šiuo metu dar sunku pasakyti 40. Išmokdamas kalbą, vaikas susiduria su kalbos pavyzdžiu. A. Norvilo teigimu, ypač svarbu yra kalbų pateikimo būdas: kai mokomos dvi kalbos, jos neturi būti maišomos: šeimoje, kur vaikas mokosi dviejų kalbų, jos yra atskirai siejamos su vienu ar kitu tėvu, pavyzdžiui, motina su vaiku kalba vien lietuviškai, o tėvas vien ispaniškai 41. Tai prancūzo kalbininko Jules Ronjat taisyklė, vadinama vienas asmuo, viena kalba, kurią A. Norvilas metaforiškai perfrazavo: kiekviena kalba lieka savame rate tiek kalbos patirties, tiek kalbos vartojimo atžvilgiu. A. Norvilas primena, kad išeivijos sąlygomis lietuvių kalba visada yra pavojuje būti nustelbta gyvenamo krašto kalbos, todėl būtina laikytis sąlygos: lietuvių kalba šeimoje turi būti vartojama visu savo pločiu bei gelme. Vadinasi, tėvai turi kalbėti šeimoje lietuviškai ne tik su vaikais, bet ir tarpusavyje. Be to, būtina eiti į plotį: su vaikais reikia lietuviškai kalbėtis ir apie patirtį darbe, apie dienos politinius įvykius, apie perskaitytą literatūrinį veikalą ir apie girdėtą pamokslą bažnyčioje 42. Autoriaus teigimu, svarbu išvengti ir dviejų dažniausiai pasitaikančių lietuvių kalbos skurdinimo atvejų: 1) jos vartojimo apribojimo ir 2) lietuvių ir gyvenamo krašto kalbų maišymo. Mokantis (ar ne) lietuvių kalbos, svarbus nusiteikimo poveikis, kuris ateina (arba ne) per šeimą, gimtąją kalbą, tautinę bendruomenę. Ypač svarbus veiksnys, skatinantis gimtosios kalbos mokymąsi svetimoje aplinkoje, yra palankumo jutimas tautinei bendruomenei: reikia save sutapatinti su šią kalbą vartojančia tautine bendruomene.
Dar viena svarbi ir opi, A. Norvilo nuomone, problema lietuvių kalbos nevartojimo problema. Vienas dalykas, kai ji vartojama tik namie su tėvais, broliais. Kitas dalykas, kai ji vartojama ne tik namie, bet ir darbe. Kartais per intensyvus svetimos kalbos vartojimas gali kalbančiajam suteikti diskomfortą, nerimą, jis gali prarasti tautinę pusiausvyrą. Tokius jausmus mokslininkai įvardija anomie jausmais netikrumo jausmais dėl tautinės pusiausvyros. Apibendrinant A. Norvilo studiją, galima teigti, kad, aptardamas dvikalbiškumo problemą išeivijoje, autorius A. Norvilas išliko labai objektyvus tyrėjas, įrodęs, kad dvikalbiškumas gali būti ir palaima, ir prakeikimas. Prakeikimu dvikalbiškumas gali tapti, kai nuslystama paviršiumi lietuviškai kalbama tik siaurame buities rate, palaima kelių kalbų mokėjimas tampa, jei einama į gylį ir plotį lietuvių kalba bendraujama visose gyvenimo srityse. Pastaruoju metu etnologai, sociolingvistai vis daugiau kalba, ar tėvų, protėvių kalbos nemokėjimas užkerta kelią priskirti save tai tautai. Pavyzdžiui, F. Jucevičius knygoje Tauta tikrovės ir mito žaisme (1970) 43 teigia, kad lietuvių kalbos mokėjimas ar nemokėjimas neturėtų saistyti priklausomumo lietuvių tautai. Lietuvis yra tas, kuris sąmoningai save tokiu laiko (paryšk. autoriaus). A. Norvilas rašė ne tik apie anksčiau aptartas dvikalbiškumo problemas išeivijoje, bet ir apie kalbos tautos tautybės santykį. 1988 m. Romoje Lietuvių katalikų mokslų akademijos suvažiavime skaitytame pranešime Kalba ir tautinė sąmonė jis daugiausia vietos skyrė kalbos ir tautinės sąmonės sampratos analizei. A. Norvilas tarsi pratęsė F. Jucevičiaus mintį, kad, ne užsidarius siauruose tautybės supratimo rėmuose, o juos praplėtus, lietuvių tauta gal net galėtų suklestėti, nes jos tarpan įsijungtų daug daugiau asmenų, kurie dabar yra dirbtinai išskiriami 44. Antra vertus, akivaizdu, kad tokių teiginių šalininkai laikosi ne romantinių kalbos tautos santykių supratimo, bet utilitarinių (praktinių) siekių. Ir kalbą, ir tautybę išeivijos sąlygomis galima prarasti, jeigu šios dvi sąvokos netampa vertybėmis, dėl kurių išsaugojimo ir puoselėjimo yra atsakingas išeivis. Remdamasis pasaulio išeivių: airių, norvegų, fryzų, kataloniečių, valų ir kt. patirtimi, kuri pakankamai artima ir lietuvių išeivių situacijai JAV, A. Norvilas suponuoja tokius pagrindinius teiginius: romantizmo sampratos esmė kalba ir tautybė yra esminiai žmonių bendruomenės požymiai, išskiriantys ją iš kitų bendruomenių (iš lietuvių mokslininkų tokios pozicijos ypač laikėsi A. Maceina); kalba nulemia tautinę sąmonę, suteikia tautinį savitumą, tačiau šis ryšys nėra nei esminis, nei būtinas, nes tautinė sąmonė gali peraugti į visišką kalbos pasikeitimą, taigi čia akcentuojama mintis, kad tautybė nėra pastovus taškas, o yra nuolatinis vyksmas; savos kalbos mokėjimas paaštrina savo tautybės išgyvenimą; kalba paprastai stipriau lemia tautinio bendrumo pajautimą negu kilmė; kalba sujungia įvairias tautinio gyvenimo sritis: tautos dailę, literatūrą, istoriją. Net paprasta kalba kaip simbolis gali turėti stiprų poveikį (keltų pavyzdys); išmokus vietinę kalbą, persiimama ir nauja pasaulėžvalga bei pasaulėjauta. Ši mintis koreliuoja su E. Haugen teigimu, kad ateivio istorija susilieja su vietinių gyventojų istorija 45 ; kalba yra tarsi raktas, kuris atskleidžia duris į visus tautos veik los barus; svarbus retorinis klausimas: ar galima kalbą nužudyti, ar kalba miršta tik tada, kada įvykdoma savižudybė (tai patvirtina N. Denison mintį, kad kalba sunyksta ten, kur pati tauta dėl įvairių priežasčių jos išsižada) 46. Baigdamas A. Norvilas apibendrina, kad tautybė, o ypač kalba, yra tarsi patikėtas turtas, už kurį mes esame atsakingi. Kalba tik tiek gyvuos, kiek mes patys ją branginsime bei puoselėsime, kiek mes sugebėsime ją perduoti ateinančioms kartoms 47. Garsiausia lietuvių išeivių kalbininkė, išėjusi mokslus jau ne Lietuvoje, Janina Rėklaitienė (Reklaitis) (g. 1942). 1962 m. Loyolos universitete Čikagoje ji įgijo klasikinių kalbų bakalauro, 1966 m. Kalifornijos universitete Berkeley lotynų kalbos magistro laipsnius, Stanfordo universitete baigė kalbotyrą, ji čia 1972 m. apgynė daktaro disertaciją Analoginio kitimo teorija: pritaikymas lietuvių kalbai, jai buvo suteiktas daktarės laipsnis. J. Rėklaitienė, padariusi puikią karjerą angliškoje aplinkoje, nenusisuko nuo lietuvybės reikalų išeivijoje. Nuo 1972 m. Pedagoginiame lituanistikos institute Čikagoje ji vadovavo kalbotyros kursams, 1972 1979 m. Ilinojaus universitete dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kalbotyrą. Lietuvių problemas ir lūkesčius ji galėjo tiesiogiai išsakyti Ilinojaus valstijos etninių grupių švietimo sistemos konsultavimo komisijoje, kurioje dirbo 1978 1982 m. J. Rėklaitienė buvo Lituanistikos instituto vicepirmininkė. Daugiausia savo mokslo darbų J. Rėklaitienė spausdino anglų kalba žurnaluose Journal of Baltic Studies, Current Issues in Linguistic Theory ir kituose, tačiau ji paskelbė straipsnių apie lietuvių kalbos kitimo tendencijas ir lietuvių leidiniuose Draugas, Lituanus. Atskirai minėtina vertinga kartu su J. Levinu ir D. Robinsonu parengta knyga The Structure of Lithuanian (1980) 48. J. Rėklaitienė, būdama progresyvi jaunosios kartos kalbininkė, suvokė, kad kalboje visais laikais vyksta pakitimai, tiek JAV, tiek Lietuvoje, ir dėl to nereikia nei piktintis, nei gailėtis, o tiesiog kalbą stebėti. Ta kaita pastebima ir morfologijoje, ir fonetikoje, ir sintaksėje. J. Rėklaitienės nuomone, veikiama anglų kalbos, lietuvių kalba pereina iš sintetinės, arba fuzijos, sistemos (morfemų susiliejimo) į analitinę (agliutinacijos) sistemą, todėl, kalbai kintant, galūnių funkciją vis labiau perima prielinksniai (plg. mokyklon į mokyklą). Kalbininkė net