LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA Audrius Mikalauskas PERDEGIMO SINDROMAS TARP LIETUVOS ANESTEZIOLOGŲ REANIMATOLOGŲ Daktaro disertacija Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (09B) Kaunas, 2018 1

Disertacija rengta 2013 2018 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakulteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje. Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata 09B). Konsultantai: prof. dr. Andrius Macas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, medicina 06B); prof. habil. dr. Edmundas Širvinskas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, medicina 06B). Disertacija ginama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto visuomenės sveikatos mokslo krypties taryboje: Pirmininkas prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata 09B). Nariai: prof. dr. Žilvinas Endzinas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, medicina 06B); prof. dr. Nida Žemaitienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata 09B); prof. dr. Rimantas Stukas (Vilniaus universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata 09B); doc. dr. Anita Villeruša (Rygos Stradinio universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata 09B). Disertacija ginama viešame visuomenės sveikatos mokslo krypties tarybos posėdyje 2018 m. rugpjūčio 22 d. 15 val. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos konferencijų salėje. Disertacijos gynimo vieta: Eiveniu g. 2, LT-50161 Kaunas, Lietuva. 2

LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES MEDICAL ACADEMY Audrius Mikalauskas BURNOUT AMONG LITHUANIAN ANESTHETISTS AND INTENSIVE CARE PHYSICIANS Doctoral Dissertation Biomedical Sciences, Public Health (09B) Kaunas, 2018 3

Dissertation has been prepared at the Department of Cardiac, Thoracic and Vascular Surgery of Lithuanian University of Health Sciences during the period of 2013 2018. Scientific Supervisor Prof. Dr. Habil. Žilvinas Padaiga (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Public Health 09B). Consultants: Prof. Dr. Andrius Macas (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Medicine 06B); Prof. Dr. Habil. Edmundas Širvinskas (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Medicine 06B). Dissertation is defended at the Public Health Research Council of the Lithuanian University of Health Sciences. Chairperson Prof. Dr. Habil. Abdonas Tamošiūnas (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Public Health 09B). Members: Prof. Dr. Žilvinas Endzinas (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Medicine 06B); Prof. Dr. Nida Žemaitienė (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Public Health 09B); Prof. Dr. Rimantas Stukas (Vilnius University, Biomedical Sciences, Public Health 09B); Assoc. Prof. Dr. Anita Villeruša (Rīga Stradiņš University, Biomedical Sciences, Public Health 09B). Dissertation will be defended during the open session of Public Health Research Council of Lithuanian University of Health Sciences on the 22 nd of August, 2018 at 3 p. m. in Conference Hall of the Department of Cardiac, Thoracic and Vascular Surgery of Lithuanian University of Health Sciences. Address: Eivenių g. 2, LT-50161, Kaunas, Lithuania. 4

TURINYS SANTRUMPOS... 7 ĮVADAS... 8 Darbo aktualumas... 8 Darbo mokslinis naujumas... 9 Darbo praktinė reikšmė... 9 1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 10 2. LITERATŪROS APŽVALGA... 11 2.1. Perdegimo sindromo istorija... 11 2.2. Perdegimo sindromo simptomatika... 12 2.3. Diagnostika... 14 2.4. Perdegimo sindromo paplitimas... 16 2.4.1. Perdegimo sindromas tarp įvairių profesijų pasaulyje... 16 2.4.2. Perdegimo sindromas tarp įvairių profesijų atstovų Lietuvoje... 16 2.4.3. Perdegimo sindromo paplitimas tarp įvairių gydytojų specialybių... 17 2.5. Perdegimo sindromo rizikos veiksniai... 20 2.5.1. Individualūs veiksniai... 20 2.5.2. Su darbu susiję veiksniai... 22 2.6. Perdegimo sindromas tarp anesteziologų reanimatologų... 23 2.6.1. Paplitimas tarp reanimatologų... 23 2.6.2. Paplitimas tarp anesteziologų... 24 2.6.3. Anesteziologų reanimatologų perdegimą skatinantys veiksniai... 26 2.7. Literatūros apžvalgos apibendrinimas... 27 3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI... 29 3.1. Tyrimo eiga... 29 3.2. Bandomojo tyrimo vykdymas... 29 3.3. Pagrindinio tyrimo eiga... 29 3.4. Tyrimo dalyviai... 32 3.5. Klausimynas... 33 3.5.1. Klausimyno struktūra... 33 3.5.2. MBI-HSS klausimynas... 34 3.5.3. CAGE klausimynas... 35 3.5.4. Fagerstrom klausimynas... 35 3.5.5. PHQ-2 klausimynas... 36 3.5.6. Kiti klausimai... 37 5

3.6. Klausimyno testavimas... 37 3.7. Duomenų analizės metodai... 37 4. REZULTATAI... 39 4.1. Profesinis perdegimas ir jo komponentai... 39 4.2. Anesteziologų reanimatologų su darbu susiję ypatumai, pasitenkinimas karjera ir darbo užmokesčiu... 40 4.2.1. Pasitenkinimas gydytojo profesija... 41 4.2.2. Pasitenkinimas anesteziologo reanimatologo specialybe... 42 4.2.3. Darbo užmokestis... 43 4.3. Anesteziologų reanimatologų nusiskundimai sveikata ir gyvensenos ypatumai... 45 4.4. Perdegimo sindromo ir jo komponentų sąsajos su socialiniaisdemografiniais, darbo ir sveikatos veiksniais... 55 4.4.1. Emocinis išsekimas... 56 4.4.2. Depersonalizacija... 58 4.4.3. Asmeninių siekių sumažėjimas... 60 4.4.4. Perdegimo sindromas... 62 4.4.5. Perdegimo sindromas ir jo komponentai... 64 4.5. Perdegimo sindromo įveikos būdai... 66 4.6. Perdegimo sindromo rizikos veiksniai... 68 5. REZULTATŲ APTARIMAS... 70 IŠVADOS... 81 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 83 LITERATŪROS SĄRAŠAS... 84 PUBLIKACIJOS DISERTACIJOS TEMA... 94 DISERTACIJOS TEMA SPAUSDINTI DARBAI... 95 SUMMARY... 108 PRIEDAI... 120 CURRICULUM VITAE... 128 PADĖKA... 129 6

SANTRUMPOS BM Burnout measure klausimynas CAGE Probleminio alkoholio vartojimo klausimynas CI Pasikliautinas intervalas (angl. Confidence interval) DE Depersonalizacija EE Emocinis išsekimas (angl. Emotional exhaustion) FAG Fagerstrom priklausomybės nikotinui klausimynas LARD Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugija LSMUL KK Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos MBI Maslach perdegimo skalė (angl. Maslach burnout inventory) MBI-ES Maslach perdegimo skalės ES versija (angl. Maslach burnout inventory Educators Survey) MBI-GS Maslach perdegimo skalės GS versija (angl. Maslach burnout inventory General Survey) MBI-HSS Maslach perdegimo skalės HSS versija (angl. Maslach burnout inventory Human Services Survey) GS Galimybių santykis PA Asmeninių siekių sumažėjimas (angl. Personal accomplishment) PHQ-2 Depresiškumo klausimynas (2 klausimai) PHQ-9 Depresiškumo klausimynas (9 klausimai) PS Perdegimo sindromas QOL Gyvenimo kokybės klausimynas (angl. Quality of life) SAM Sveikatos apsaugos ministerija SN Standartinis nuokrypis VASPVT Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba VDAI Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 7

ĮVADAS Darbo aktualumas Herbert Freudenberger buvo pirmas mokslininkas, 1974 m. panaudojęs terminą profesinis perdegimas (angl. Occupational burnout) psichologijos žurnale paskelbtame straipsnyje [26]. Profesinį perdegimą autorius apibūkdino kaip keleto simptomų, tokių kaip išsekimas dėl per didelių poreikių darbe, nemiga, galvos skausmai, uždaras mąstymas reiškinį. Kitų autorių nuomone, profesinis perdegimas apibūdinamas kaip darbuotojo psichinio ir fizinio išsekimo būsena, sukeliama nepalankių darbo veiksnių, dar vadinamų stresoriais [50, 59]. Profesinis perdegimas mokslinėje literatūroje taip pat yra siejamas su profesiniais ir individualiais veiksniais [58]. Šio reiškinio aktualumą visame pasaulyje rodo didelis atliktų tyrimų skaičius. Pavyzdžiui, Google Scholar paieškoje, įvedus raktinius žodžius burnout syndrome, pateikiama per aštuoniasdešimt tūkstančių nuorodų į mokslines publikacijas [35]. Perdegimo sindromas (PS) tarp gydytojų yra labai aktuali tema, kadangi perdegimo sindromą patirti dažniausiai yra linkę darbuotojai, kurių darbo pobūdis reikalauja dažno, artimo ir intensyvaus kontakto su žmonėmis. Medicinos darbuotojai, gydytojai turi didžiausią riziką patirti perdegimo sindromą. Priklausomai nuo gydytojo specialybės, perdegimo sindromo pasireiškimas svyruoja nuo 15 iki 70 proc. Didžiausi perdegimo įverčiai pastebimi tarp skubios pagalbos gydytojų ir anesteziologų, o mažiausi tarp pediatrų ir profilaktinės medicinos gydytojų [84]. Perdegančių gydytojų skaičius JAV kasmet grėsmingai didėja: per 2011 2014 m. laikotarpį gydytojų, kuriems būdingas profesinis perdegimas, skaičius vidutiniškai padidėjo 10 proc. nepriklausomai nuo specialybės [84]. Skirtingai nei pasaulyje, Lietuvoje atlikta gana nedaug mokslinių tyrimų, nagrinėjančių perdegimo sindromą. Kol kas atlikti tyrimai Lietuvoje parodė aukštus perdegimo sindromo įverčius [94, 105]. Laimos Gasiūnienės teigimu, 19 proc. Lietuvos akušerių ginekologų patiria emocinį išsekimą, 10 proc. depersonalizaciją, o 21 proc. profesinių siekių sumažėjimą [29]. Lietuvos slaugytojos susiduria taip pat su dideliais iššūkiais profesinėje veikloje. Natalijos Skorobogatovos ir kt. tyrimo duomenimis [88], daugiau nei pusė slaugytojų, dirbančių naujagimių intensyvios terapijos skyriuje, patiria vidutinio ir aukšto įverčio emocinį išsekimą. Autorė taip pat nustatė dažniausius šių slaugytojų nusiskundimus sveikata, tai - miego sutrikimai, nuovargis bei nervingumas. 8

Darbo mokslinis naujumas Šis tyrimas pirmas Lietuvoje, išsamiai nagrinėjantis perdegimo sindromo paplitimą tarp gydytojų vienoje sudėtingiausių medicinos specialybių anesteziologijoje reanimatologijoje. Šios specialybės gydytojai, kasdien susiduria su skausmu, fizinėmis kančiomis ir mirtimi. Šiame tyrime buvo įvertintas perdegimo sindromo paplitimas tarp Lietuvos gydytojų anesteziologų reanimatologų ir išanalizuotos galimos šio sindromo sąsajos su asmeninėmis savybėmis, darbo pobūdžio veiksniais bei gydytojų naudojamais sindromo įveikos būdais. Gauti duomenys buvo palyginti su kitų tyrimų duomenimis bei pateiktos sindromo paplitimui mažinti skirtos rekomendacijos. Darbo praktinė reikšmė Šio tyrimo rezultatai bus teikiami Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) ir kitoms Lietuvos sveikatos sistemą kuruojančioms institucijoms, siekiant parodyti temos aktualumą bei pasiūlyti galimus sprendimo būdus. Tyrimo rezultatų pagrindu galima pritaikyti priemones, mažinančias sindromo išsivystymą tarp Lietuvos anesteziologų reanimatologų bei diegti įrodymais paremtus įveikos metodus sindromui išsivysčius. 9

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Tikslas: Įvertinti Lietuvos anesteziologų reanimatologų profesinio perdegimo paplitimą ir su juo susijusius veiksnius. Uždaviniai: 1) įvertinti Lietuvos anesteziologų reanimatologų profesinio perdegimo ir jo komponentų paplitimą; 2) įvertinti Lietuvos anesteziologų reanimatologų darbo krūvį, pasitenkinimą karjera ir darbo užmokesčiu; 3) įvertinti Lietuvos anesteziologų reanimatologų subjektyvius sveikatos ir gyvensenos ypatumus; 4) nustatyti Lietuvos anesteziologų reanimatologų profesinio perdegimo ir jo komponentų sąsajas su socialiniais-demografiniais, darbo veiksniais, nusiskundimais sveikata ir įveikos būdais; 5) nustatyti veiksnius, susijusius su Lietuvos anesteziologų reanimatologų profesiniu perdegimu. 10

2. LITERATŪROS APŽVALGA Mokslinės literatūros paieška vykdyta PubMed, Google Scholar, Lietuvos akademinėje elektroninėje bibliotekoje elaba, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto publikacijų elektroninėse duomenų bazėse, naudojant raktinius žodžius: perdegimo sindromas, profesinis perdegimas, anesteziologai, reanimatologai, burnout, burnout syndrome, professional burnout, emotional exhaustion, depersonalization, personal accomplishment, anesthetists, intensive care physicians. 2.1. Perdegimo sindromo istorija Perdegimo sindromas kaip fenomenas egzistavo visais laikais ir įvairiose kultūrose, tačiau kaip reiškinys buvo aprašytas ir išnagrinėtas tik XX a. pabaigoje. Pirmieji ir gana taiklūs perdegimo sindromo apibūdinimai pastebimi dar Senajame Testamente [10]. Veiksmažodis perdegti (angl. burn out) minimas anglų poeto ir dramaturgo Viljamo Šekspyro kūriniuose XVI a. pabaigoje. Pirmasis profesine prasme 1969 m. pavartojęs terminą darbuotojų perdegimas buvo Harold Bradley [12], tačiau tikruoju PS pradininku ir tėvu laikomas Herbert Freudenberger, vokiečių kilmės amerikiečių psichologas, kuris 1974 m. pirmasis pateikė perdegimo sindromo koncepciją. Dirbdamas Niujorko priklausomybių ligų klinikoje, kurioje atliko praktiką, jis pastebėjo, kad daugelis darbuotojų stokojo energijos, prarasdavo motyvaciją, o šiuos požymius lydėjo įvairūs protiniai bei psichikos sutrikimai. Jis atkreipė dėmesį, kad minėti simptomai pasireikšdavo ne iškart pradėjus dirbti klinikoje, o praėjus vieneriems ir daugiau metų. Šiuos simptomus H. Freudenberger pavadino perdegimu [80]. 1976 m. PS kaip reiškiniu ėmė domėtis šiuo metu viena žinomiausių perdegimo sindromo tyrinėtojų ir pradininkių amerikietė socialinė psichologė Christina Maslach [57]. Pradinėje tyrinėjimo fazėje dėmesio šiam sutrikimui stigo, domėjimasis buvo paviršutiniškas, nebuvo moksliškai pagrįstų straipsnių. Didžiausias proveržis perdegimo sindromo tyrimų raidoje buvo C. Maslach sukurtas įrankis šiam sindromui vertinti Maslach perdegimo klausimynas (angl. Maslach burnout inventory, MBI) [54]. MBI tapo pačiu populiariausiu validuotu instrumentu, vertinančiu perdegimo sindromą. Susidomėjimas PS palaipsniui augo, kurį sustiprino naujai išleisti straipsniai [55, 56]. C. Maslach sukurta perdegimo sindromo sąvoka šiuo metu yra vyraujanti ir apima tris dalis: emocinį išsekimą, depersonalizaciją ir profesinių siekių sumažėjimą [54]. 11

Atsirandant naujiems straipsniams PS tema, vis dar nebuvo suformuluotas PS apibrėžimas, todėl visuomenėje kilo abejonės, ar šis sindromas egzistuoja [45]. Tapo sunku ne tik apie PS diskutuoti, bet ir šią problemą spręsti [25]. PS pradėjo dominti kitas anglakalbes šalis pirmiausia susidomėjimas augo Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, vėliau žemyninės Europos šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Lenkijoje). Pirmą tyrimą, atliktą lyginant PS pasireiškimą keletoje šalių, publikavo Golembiewski su bendraautoriais 1993 m. [33]. Buvo išbandytas ne tik kiekybinis, bet ir kokybinis PS vertinimas [38]. Iki 1990 m. buvo tyrinėjamas tik tarp pedagogų ir aptarnavimo sferos specialistų pasireiškiantis PS, tačiau vėliau pradėta daugiau dėmesio skirti ir kitoms specialybėms, kuriose vyrauja dažnas ir intensyvus bendravimas su kitais žmonėmis (informacinių technologijų specialistai, technologai, įmonių vadovai, karininkai). Pradėtos naudoti naujausios metodologijos ir specifiniai statistikos metodai, kurie leidžia tiksliau ieškoti PS sukeliančių veiksnių. Vėliau imtos taikyti įvairios intervencijos, stebint jų poveikį PS. W. Shaufeli (1998) suskirstė intervencijas, mažinančias su stresu susijusius veiksnius. Pirminės intervencijos mažinančios rizikos veiksnių pasireiškimą tarp darbuotojų. Antrinės intervencijos yra nukreiptos į pasirinktą grupę su didele PS rizika siekiant apsaugoti nuo PS pasireiškimo. Tretinės intervencijos yra tokios, kurių tikslas yra asmenis, kuriems jau pasireiškė PS, apsaugoti nuo šalutinių pasekmių, pavyzdžiui, darbo praradimo [79]. XX a. 10-ajame dešimtmetyje ir XXI a. 1-ajame dešimtmetyje stebima vis daugiau tyrimų, atliktų vertinant PS pasireiškimą tarp medicinos personalo, taip pat bandoma identifikuoti veiksnius, galinčius turėti įtakos PS atsiradimui tarp medikų [66, 106, 95, 91]. Pirmieji tyrimai, vertinantys PS tarp anesteziologų ir reanimatologų, stebimi nuo 2003 metų [65, 48]. Iki šiol anesteziologų ir reanimatologų PS paplitimo tyrimai atlikti daugelyje Vakarų Europos šalių, tačiau tyrimų, atliktų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, stinga vienintelis tyrimas, vertinantis PS paplitimą tarp Lietuvos anesteziologų, buvo atliktas 2012 m. [9]. 2.2. Perdegimo sindromo simptomatika Informacijos, susijusios su perdegimo sindromo simptomatika, yra labai daug, tačiau ji pateikta labai skirtingai. A. Einsiedel (1981) teigimu, iš viso yra 84 PS simptomai, o J. Carroll (1982) teigimu, jų suskaičiuojama tik 47. Dar galima priskaičiuoti įvairiausių psichologinio distreso ženklų. W. M. Schaufeli (1990) teigimu [80], galima priskaičiuoti daugiau nei 100 simptomų, siejamų su PS. 12

PS simptomai skirstomi į keletą grupių: Psichinė simptomatika. Kaip atrodo perdegęs asmuo? Patys tinkamiausi apibūdinimai yra apie emocinių išteklių išsekimą: jaučiuosi išsekęs, tuščias. Tai ir simptomai, siejami su depresija [116]: depresyvi nuotaika, beviltiškumas, bereikšmiškumas ir pan. Kito pobūdžio psichiniai simptomai siejami su nerimu [117] ar agresija [43]. Kiti psichiniai simptomai: irzlumas, perdėtas jautrumas, įtarus elgesys. Taip pat būdingi ir kognityvūs pokyčiai [101] sunku priimti sprendimus, užmaršumas ir kt. Būdingi ir sensomotoriniai simptomai nerviniai tikai, negalėjimas pailsėti. Fizinė simptomatika. Net neabejojama, kad PS yra siejamas su bloga asmens sveikata. Dauguma autorių ir PS tyrėjų mini šiuos pagrindinius simptomus: bendras nuovargis, išsekimas, miego sutrikimai, kitos somatinės problemos. Dažniausiai minimas PS simptomas lėtinis nuovargis [40]. Daugelyje studijų stebimas PS ryšys su virškinamojo trakto sutrikimais gastritais, opalige ir kt. [39]. T. Gholami teigimu, stebimas PS ryšys su judamojo aparato ligomis ir simptomais: nugaros, kojų, rankų skausmais [30]. S. Melamed teigia, kad egzistuoja ryšys tarp PS ir kardiovaskulinės rizikos: simpatinės nervų sistemos aktyvacijos, miego sutrikimų, kraujo krešėjimo sutrikimų, fibrinolizės aktyvacijos, imuninio atsako slopinimu [61]. Elgesio simptomatika. Elgesio pokyčiai dažniausiai stebimi esant padidėjusiam sujaudinimo lygiui (hiperaktyvumas, smurtiniai išpuoliai). Padidėja psichostimuliuojančių medžiagų (alkoholis, nikotinas, kava) poreikis [64]. Fizinio aktyvumo nebuvimas taip pat turi įtaką PS pasireiškimui [52]. Socialinė simptomatika. Dažniausiai perdegęs asmuo nori nuo visko pabėgti, desocializuotis tiek nuo darbo kolegų, tiek nuo aplinkinių, taip save izoliuodamas nuo socialinės aplinkos. Taip pat būdinga neigiamas darbo emocijas išlieti ant artimųjų [96]. Nusistatymo simptomatika. Dėl perdegimo pradeda dominuoti ciniškas elgesys ir nuostatos prieš kitus asmenis tiek darbo, tiek namų aplinkoje [67]. Dėl to nukenčia užsidegimo pojūtis, stropumas, entuziazmas. Kai darbe dingsta iššūkio pojūtis, pradeda formuotis nepasitenkinimo, nuobodumo jausmas. Organizacinė simptomatika. Perdegusio asmens produktyvumas yra žemesnis [18]. PS sukelia norą mesti darbovietę, pasitraukti iš neigiamos aplinkos, pabėgti [69]. Taip pat yra tyrimų, kuriuose stebimos PS sąsajos su nuovargiu, klaidomis ir traumomis darbe [22]. 13

2.3. Diagnostika Perdegimo sindromas yra įtrauktas į tarptautinį statistinį ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikatorių (TLK-10-AM) ir koduojamas Z73.0 kodu. Bendras Z73 kodo pavadinimas problemos, susijusios su gebėjimu įveikti gyvenimo sunkumus [98]. Nuo tada, kai PS buvo pirmą kartą paminėtas literatūroje, netyla diskusijos, kaip reikėtų sindromą įvertinti ir diagnozuoti. 1982 m. B. Perlman ir E. A. Hartman surado iš viso 48 PS apibrėžimus ir pabandė iš jų sudaryti bendrą PS apibrėžimą. PS jie apibūdino kaip atsaką į lėtinį emocinį stresą ir išskyrė tris komponentus: emocinis ir (arba) fizinis išsekimas, sumažėjęs produktyvumas darbe, depersonalizacija [71]. Svarbu paminėti, kad metais anksčiau, 1981 m., C. Maslach ir S. E. Jackson išleido ir pristatė savąjį PS vertinimo instrumentą, kurį pavadino Maslach perdegimo klausimynu (angl. Maslach Burnout Inventory), kuris tapo pačiu populiariausiu įrankiu nustatant PS. C. Maslach sutiko su B. Perlman definicija dėl PS skirstymo į tris dimensijas, tik jas interpretavo savaip. Jos nuomone, PS apibrėžiamas kaip sindromas, būdingas asmenims, dirbantiems tam tikroje sferoje ir patiriantiems emocinį išsekimą (angl. emotional exhaustion, EE), depersonalizaciją (angl. depersonalization, DE) ir asmeninių siekių sumažėjimą (angl. personal accomplishment reduction, PA) [54]. EE esminė PS dimensija, tačiau tai dar nereiškia, kad jos vienos pakanka diagnozuoti perdegimo sindromą. Asmenys, kuriems būdingas perdegimo sindromas, dažniausiai įvardija, kad jie yra emociškai išsekę. Kitos dvi dimensijos dažnai lieka neįvardintos. EE nėra vien tik emocinis pervargimas ir nėra tik potyris tai veikiau būdas emociškai ir kognityviai save atitraukti nuo darbo, taip bandant susidoroti su nepakeliamais krūviais darbe [58, 114]. Darbas, kurio metu būtinas dažnas ir gilus bendravimas su kitais asmenimis, gali palaipsniui mažinti asmens galimybes ir gebėjimus įsitraukti į kito asmens problemas ar padėti jas spręsti. Kaip tik depersonalizacija paskatina žmones atsitraukti nuo problemos esmės, ypač nuo tų asmenų, kuriems teikiame paslaugas (klientų, pacientų). Klientų poreikius tampa žymiai lengviau patenkinti, kai jie laikomi beasmeniais daiktais. Taigi, esminis depersonalizacijos komponentas yra atstumo sudarymas tarp perdegusiojo ir asmens, kuriam teikiama tam tikra paslauga [58]. Trečias svarbus PS komponentas neveiksmingumas, arba asmeninių siekių sumažėjimas. Tai greičiau yra EE ir DE pasekmė, kadangi darbo aplinka, kurioje jaučiamasi emociškai išsekusiu, ciniškai vertinančiu aplinkinius, neabejotinai mažina darbo efektyvumą. Beveik neįmanoma patirti 14

laimėjimo arba užbaigto darbo jausmo jeigu jaučiamasi emociškai išsekusiu, arba padėti darbe asmenims, kuriems jauti abejingumą [58]. Pirminėje versijoje MBI klausimynas buvo sukurtas ir suskirstytas dviem specialistų grupėms. MBI-HSS (MBI-Human Services Survey) klausimynas skirtas PS nustatyti dirbantiems žmonių aptarnavimo sferoje ir medicinos sektoriuje. Tai asmenys, dirbantys gydytojais, slaugytojomis, kitais sveikatos priežiūros specialistais, pataisos įstaigų pareigūnais, policijos pareigūnais, dvasininkais taip pat sritys, kuriose yra poreikis padėti kitiems, konsultuoti, šviesti, gerinti fizines, emocines, kognityvines funkcijas. Antroji MBI klausimyno versija yra MBI-ES (MBI-Educators Survey), jis skirtas dirbantiems švietimo srityje. Abi šios klausimyno formos iš esmės skiriasi tik tuo, kad skiriasi darbo profilis (darbas su studentais, klientais, pacientais). Vėliau, didėjant susidomejimui PS ne tik tarp minėtų specialybių, buvo sukurtas naujas MBI klausimynas MBI-GS (MBI-General Survey), kuris skirtas specialybėms, kuriose nėra tokio stipraus ryšio su klientais. Šioje versijoje PS komponentai pateikiami labiau akcentuojant ne santykius su kitais asmenimis, o santykius su pačiu darbu. 2017 metais C. Maslach dar labiau išplėtė MBI versijų spektrą, papildydama jį dar dviem versijomis: MBI-HSS (MP) tai ta pati MBI-HSS versija, adaptuota medicinos personalui, MBI-GS (S) tai MBI-GS versija, sukurta vertinti PS tarp studentų, studijuojančių kolegijose ir universitetuose. Originalią MBI versiją sudarė 25 klausimai, suskirstyti į keturias dalis: 9 emocinio išsekimo klausimai, 5 depersonalizacijos klausimai, 8 asmeninių siekių klausimai ir 3 įsitraukimo klausimai (angl. involvement). Vėlesnėje 1986 m. versijoje įsitraukimo klausimai buvo pašalinti. Taigi, iki dabar naudojamoje versijoje yra 22 klausimai [54], vertinantys 3 profesinio perdegimo aspektus. Antrasis pagal populiarumą profesinio perdegimo diagnostikos instrumentas yra The Burnout Measure (BM), 1988 m. išleistas A. Pines ir E. Aronson. Šių autorių nuomone, PS tai fizinio, emocinio ir psichinio išsekimo būsena dėl ilgo ir gilaus įsitraukimo į veiklas, susijusias su dideliais emociniais krūviais [72]. Taigi, skirtumas nuo MBI yra tas, kad čia nėra sąsajos su tam tikromis profesijų grupėmis. BM klausimyną sudaro 21 klausimas, apibūdinantis išsekimą. Atsakymai 7 balų Likerto skalėje nuo niekada iki visada. Skirtingai nei MBI, šis įrankis yra savidiagnostikos priemonė, kur pats asmuo gali suskaičiuoti įverčio balus ir iš gauto atsakymo nusistatyti PS rizikos laipsnį. 15

2.4. Perdegimo sindromo paplitimas 2.4.1. Perdegimo sindromas tarp įvairių profesijų pasaulyje Per keturis PS tyrinėjimo dešimtmečius stebima PS paplitimo nuoseklaus augimo tendencija. T. D. Shanafelt su bendraautoriais (2014) teigia, kad, palyginus identiškus tyrimus 2011 ir 2014 metais, stebimas net 10 proc. PS paplitimo augimas tarp gydytojų, dirbančių JAV [84]. Žinant, kad ankstesniame tyrime (2011) nustatytas bendras PS paplitimas tarp įvairių JAV specialybių gydytojų buvo 45 proc. [82], 2014 metais PS buvo paplitęs tarp daugiau nei pusės JAV gydytojų. Taip pat PS buvo lyginamas su bendra populiacija, kur nustatytas žymiai mažesnis PS paplitimas. Lyginant JAV medicinos studentus su bendra populiacija nustatyta, kad tarp šių studentų ne tik PS pasireiškimas buvo didesnis, bet stebėtas didesnis depresiškumo bei suicidinių minčių pasireiškimas [84]. Situacija švietimo sektoriuje PS atžvilgiu taip pat kelia nerimą. Nepriklausomai nuo pedagoginės specialybės yra stebimas didesnis PS paplitimas nei populiacijoje. Tyrime apie Graikijos darželių auklėtojus pastebėta, kad jų emocinio išsekimo ir depersonalizacijos lygis yra aukštesnis nei bendroje populiacijoje [76]. Vokietijoje atliktame tyrime tarp pradinių klasių mokytojų pastebėta 15 proc. respondentų, turinčių aukštą PS lygį. Tai per didelio darbo krūvio pasekmė; taip pat pastebėta, kad perdegimo atveju pasitenkinimas atliekamu darbu ir darbo kokybe buvo mažesnis [108]. Italijoje nustatyta, kad 8,2 proc. mokytojų patiria PS simptomus, iš jų 29 proc. yra emociškai išsekę, 33 proc. pasižymi depersonalizacija, o 28 proc. sumažėjusiais asmeniniais siekiais [70]. Dar viename tyrime pastebėtas didelis PS paplitimas tarp jaunų universitetų dėstytojų [47]. Policijos pareigūnai taip pat susiduria su dideliais emociniais iššūkiais. PVZ., viename tyrime, teigiama, kad PS patiria net 32 proc. Ispanijos policijos pareigūnų [16]. Kitoje studijoje pastebėtas ryšys tarp PS ir padidėjusio policijos pareigūnų agresyvumo [74]. 2.4.2. Perdegimo sindromas tarp įvairių profesijų atstovų Lietuvoje PS Lietuvoje nagrinėtas tik keliuose tyrimuose, kurių duomenys priklausomai nuo MBI tyrimų interpretavimo, gana stipriai skiriasi nuo duomenų, gautų atlikus tyrimus kitose šalyse. D. Bačininos tyrime nustatyta, kad PS pasireiškia net 63 proc. slaugytojų. Be to, neurotiškumu pasižymėjo 14 proc. respondentų, kas gali būti vienu iš PS prognozės elementu [6]. Kito tyrimo Lietuvoje metu buvo vertinami kineziterapeutai. Nustatyta, kad tiriamieji patiria vidutinio lygio PS visose trijose dimensijose, taip pat nustatytos 16

sąsajos su gyvenimo kokybe prastėjant asmeniniams pasiekimams ir didėjant emociniam išsekimui, gyvenimo kokybė mažėja [13]. L. Gasiūnienės tyrime (2013) PS paplitimas tarp Lietuvos akušerių ginekologų buvo 5 proc., atitinkamai EE patyrė 19 proc., DE 10 proc., o PA 21 proc. respondentų. Tyrime pastebėta ir keleta sąsajų, susijusių su darbu ir asmeninėmis savybėmis: jaunesnis amžius, darbas didesniu nei 1,5 etato krūviu, nepasitenkinimas darbu, baimė padaryti klaidų ir t. t. [29]. 2016 metais A. Pranckevičienė nustatė, kad ketvirtadalis Lietuvoje dirbančių neurochirurgų patiria PS, bet didesnis darbo krūvis, t. y. padaromas didesnis chirurginių procedūrų skaičius per metus, ilgesnis laikas darbe, intelektiniai iššūkiai, pacientų padėkos turėjo įtakos PS [73]. R. Vimantaitės disertacijos duomenimis [105], 12 proc. kardiochirurgijos slaugytojų patiria PS. Pagrindiniai PS rizikos veiksniai buvo išsilavinimas, jaunas amžius, nepakankamas poilsis, netenkinantis darbo atlygis, mažesnė darbo patirtis. Išvadose teigiama, kad PS keičia darbuotojų elgesį mažina atsakomybę, darbingumą, skatina negatyvią reakciją į pacientus, atsiranda bendravimo problemos, stebimas priešiškumas aplinkiniams ir nusivylimas profesija. Tyrime apie Lietuvos socialinius darbuotojus buvo bandyta ieškoti galimų PS prevencijos bei įveikos būdų ir nustatyta, kad PS paplitimas siekia 35 proc. Buvo pasiūlytos dvi strategijas PS prevencijai: pirmoji darbuotojų mokymai emocinei įtampai mažinti ir elgsenos savireguliacijai, antroji darbinės veiklos organizavimo tobulinimas: grįžtamojo ryšio kūrimas ir socialinės veiklos organizavimo pertvarka [100]. Vertinant Lietuvos pedagogus A. Stoškaus tyrime (2011) nurodoma, kad trečdaliui kūno kultūros mokytojų yra būdingas vidutinis ir aukštas PS lygis. Pastebėta keletas PS sąsajų su pedagogų amžiumi ir kvalifikacija [92]. G. Merkio (2013) atlikto didelės apimties tyrimo apie PS paplitimą tarp Lietuvos pedagogų išvadose teigiama, kad kas ketvirtas Lietuvos pedagogas patiria PS simtomus. Taip pat pabrėžiama, kad pedagogai, turintys bent vieną hobį ir aktyviai juo užsiimantys, pasižymi silpnesniu PS nei tie, kurie hobio neturi arba menkai į jį įsitraukia [62]. 2.4.3. Perdegimo sindromo paplitimas tarp įvairių gydytojų specialybių Nėra nė vienos specialybės medicinoje, kurioje nepasireikštų PS. C. Maslach, savo sukūrtą MBI-HSS klausimyną apibūdina kaip klausimyną, pirmiausia skirtą medicinos profesijos asmenims. Dėl to MBI-HSS klausimynas dar buvo patobulintas (2017), skiriant jį tik medicinos personalui. 17

Vienas didžiausių tyrimų (EGPRN studija) apie PS tarp šeimos gydytojų [89] buvo atliktas 12 Europos šalių (n=1393). Pastebėta, kad PS yra dažna šeimos gydytojų problema: čia PS pasireiškimo dažnis visose dimensijose buvo 12 proc., EE pasireiškė 43 proc., DE 35 proc., o PA sumažėjimas 32 proc. tiriamųjų. Tyrime pastebėtos PS sąsajos su nepasitenkinimu darbu, alkoholio, psichotropinių medikamentų vartojimu, vyriškąja lytimi ir jaunesniu amžiumi. Dar vienas didelis tyrimas (n = 7905) buvo atliktas JAV, kur tirtas PS paplitimas tarp chirurginių specialybių gydytojų ir jų sąsajos su šiuo sindromu [81]. Tai viena didžiausių imčių tiriant PS ir sąsajas su juo. Tyrime nustatyta, kad 40 proc. JAV chirurgų patiria PS, 30 proc. apklaustųjų išsako depresiškas mintis, o psichinės gyvenimo kokybės skalėje (Mental QOL) 30 proc. chirurgų turėjo žemesnį nei populiacijos įvertį. Tyrime taip pat pastebėta keletas sąsajų su PS tai jaunas amžius, vaikų skaičius šeimoje, didesnis darbo krūvis, darbas naktinėmis darbo valandomis. Kitame tyrime JAV vertintas PS paplitimas tarp įvairių vidaus ligų specialybių [85], kur nustatyta, kad aukštas EE lygis pastebėtas 30 proc., aukštas DE įvertis 13 proc., o žemas PA įvertis taip pat 13 proc. tiriamųjų. Bendras PS paplitimas fiksuotas pagal tai, ar respondentas atitiko aukštą EE ir/arba aukštą DE įvertį, todėl nustatytas PS įvertis 34 proc. PS paplitimo tarp Šveicarijos onkologų, pediatrų ir vidaus ligų gydytojų tyrimas nustatė, kad net trečdalis tiriamųjų turėjo PS požymių, iš jų aukštą EE lygį 33 proc., aukštą DE įvertį 28 proc., žemą PA įvertį 20 proc. respondentų. Didesnį PS pasireiškimą nulėmė didelis darbo krūvis (> 50 val. per savaitę), laiko trūkumas edukacijai (< 6 val. per mėnesį) ir darbas valstybės institucijoje [5]. Michael Roth (2011) tyrime JAV taip pat pastebėtas aukštas PS paplitimas tarp pediatrų onkologų, kur PS nustatytas 38 proc. tiriamųjų. Nustatyta, kad PS buvo susijęs su moteriškąja lytimi ir trumpesniu nei 10 metų darbo stažu. Buvo pastebėta, jog gydytojai, kurie buvo patenkinti savo gyvenimu už darbo ribų, turėjo žymiai mažesnį PS pasireiškimo dažnį [77]. Honkonge atliktame tyrime Christina Siu su bendraautoriais tyrė bendrą gydytojų populiaciją. Autorė nustatė didelį PS dažnį (31 proc.). PS grupėje tiriamieji keturis kartus dažniau išsakė suicidines mintis nei kiti gydytojai (atitinkamai 9,9 proc. ir 2,6 proc.), 52 proc. jautėsi nepatenkinti dirbamu darbu [87]. C. F. Sulaiman, tirdamas Airijos gydytojų populiaciją, pastebėjo, kad kas ketvirtas gydytojas (26 proc.) turi išreikštą PS, o PS grupėje daug didesnis medicininių klaidų dažnis ir sumažėjusi pacientų priežiūros kokybė [93]. Kita didelė literatūroje aptariama problema gydytojų rezidentų PS. Daugelyje tyrimų akcentuojama, kad gydytojų rezidentų PS įverčiai yra 18

daug didesni lyginant su gydytojų, baigusių rezidentūrą. Žinoma, kad rezidentūra trunka 3 6 metus, t. y. gana trumpą laikotarpį profesinės karjeros požiūriu, tai reiškia, kad šie būsimi gydytojai, susidūrę su PS ar turintys psichologinių problemų, pažeidžiami, pervargę, ateis į sveikatos sistemą ir gydys pacientus. 2009 m. literatūros apžvalgoje teigiama, kad, priklausomai nuo rezidentūros specialybės, PS paplitimas yra 27 75 proc., patiriami psichologiniai krūviai gali turėti įtakos savo ar pacientų saugumui ir darbo kokybei. Laiko poreikis, darbo planavimas, darbo organizavimas, sudėtingos situacijos darbe, darbo santykiai tai pagrindinės išsakomos priežastys, susijusios su rezidentų PS. Išskiriamos dviejų tipų intervencijos, leidžiančios mažinti PS pasireiškimą tarp rezidentų: asmeninės arba susijusios su darbu. Su darbu siejamos intervencijos darbo krūvio optimizavimas, mokymai apie PS, streso valdymo mokymai, emocinio intelekto mokymai ir pan. Asmeninės intervencijos tai intervencijos, susijusios su socialiniu ar fiziniu užimtumu, pavyzdžiui, meditacija, konsultacijos, sportas ir kt. [42]. 2016 metais atlikto tyrimo JAV metu buvo apklausti 673 gydytojai rezidentai. Pastebėtas labai aukštas PS įvertis (69 proc.), net 44 proc. respondentų svarstė galimybę mesti rezidentūros studijas. PS dažniau pasireiškė moterims ir rezidentams, planavusiems dirbti privačiame sektoriuje, o ne tęsti akademinę karjerą. Didesnis EE ir DE dažnis pastebėtas tarp dirbusių ilgesnes darbo valandas. F. Heijden atliko tyrimą (2008), kuriame tyrė PS paplitimą tarp Danijos rezidentų, ir pateikė tokias išvadas: rezidentų PS siekė 20 proc., net 12 proc. rezidentų išsakė suicidines mintis. Suicidinių minčių išsakymas buvo daug dažnesnis PS grupėje lyginant su ne PS grupe (atitinkamai 20,5 proc. ir 7,6 proc.) [102]. JAV atliktame tyrime, kur pateiktas vienas didžiausių PS paplitimų, (2008), A. M. Fahrenkopf tyrė pediatrijos rezidentus ir nustatė net 74 proc. atitinkančių PS kriterijus, taip pat 20 proc. atitinkančių depresijos kriterijus. Medicininių klaidų dažnis buvo žymiai didesnis tarp rezidentų, atitinkančių depresijos kriterijus [24]. PS paplitimas pasireiškia ir besivystančiose šalyse. A. J. Zubairi (2016) tyrimas nustatė, kad PS siekia net 74 proc., priklausomai nuo rezidentūros specialybės. Skyrėsi ir PS paplitimas. Didžiausias PS pasireiškimas stebėtas tarp radiologijos (100 proc.), o žemiausias tarp pediatrijos (45 proc.) rezidentų. Statistiškai reikšmingos sąsajos su PS ilgos darbo valandos, santykiai su bendradarbiais ir autonomijos trūkumas [118]. 19

2.5. Perdegimo sindromo rizikos veiksniai Kokios PS atsiradimo priežastys? Tai vienas sudėtingiausių ir dažniausiai keliamų klausimų, į kurį nėra vieno aiškaus atsakymo. Aišku yra tiek, kad PS turi įtakos neigiami potyriai darbe, nesant balanso tarp darbinių poreikių ir darbuotojo sugebėjimo įvykdyti keliamas užduotis. Kai darbiniai poreikiai yra per dideli, kad būtų galima juos įveikti, atsiranda stresas. Ilgai trunkantis stresas, atsirandantis dėl tarpasmeninių santykių darbe, ir yra perdegimo sindromas [55, 79]. Nesugebėjimas įveikti atsirandančius streso veiksnius darbe gali kilti dėl dviejų priežasčių. Pirma tai individualūs veiksniai, kai asmuo negali susidoroti su atsirandančiais streso veiksniais dėl savo asmeninių savybių, antra tai su darbu susiję veiksniai, kai pats darbas asmeniui sukelia stresą, kuris veda PS link. C. Maslach su bendraautoriais išskyrė šešis pagrindinius rizikos veiksnius profesiniam perdegimui atsirasti: per dideli darbo krūviai, per didelė kontrolė darbe, nėra apdovanojimų\pagyrimų darbe, ryšio su kitais darbuotojais trūkumas, sąžiningumo trūkumas, vertybiniai konfliktai [58]. 2.5.1. Individualūs veiksniai Individualūs veiksniai skirstomi į tris pagrindines grupes: socialinėsdemografinės charakteristikos, asmeninės savybės ir požiūris į darbą: socialinės-demografinės charakteristikos: amžius, lytis, išsilavinimas, šeiminė padėtis, vaikų skaičius šeimoje ir kt.; asmeninės savybės: ekstravertiškumas, sutarumas, sąmoningumas, neurotiškumas, atvirumas patyrimui; požiūris į darbą: lūkesčiai darbe, išankstiniai nusistatymai. 2.5.1.1. Socialinės-demografinės charakteristikos Tokios savybės kaip lytis, amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimas daugelyje tyrimų išryškėja kaip veiksniai, kurie turi stiprų ryšį su PS [115, 4, 2]. Pastebėta, kad menko išsilavinimo ar žemo socialinio statuso moterys, turi didesnę PS riziką [2]. Lyties veiksnio svarbą daugelyje straipsnių patvirtina tai, kad PS labiau būdingas moteriškajai nei vyriškajai lyčiai [4]. C. Maslach [58] teigia, kad lytis yra mažai svarbus rodiklis PS raidai, kadangi tyrimai apie tai yra prieštaringi vieni autoriai savo tyrimuose nustatė stiprų PS ryšį su moteriškąja lytimi, kiti su vyriškąja lytimi. 20

Jaunesniems tiriamiesiems būdingi aukštesni PS įverčiai, ypač emocinio išsekimo atžvilgiu [4]. C. Maslach savo darbe Job Burnout (2001) teigia, kad amžius yra vienas svarbiausių faktorių, kadangi pastebėta, jog tarp jaunesnių darbuotojų PS lygis paprastai būna didesnis nei 30 40 metų amžiaus respondentų grupėje [58]. Tačiau amžiaus rodiklį reikia vertinti labai atsargiai, nes jauni darbuotojai, kurie patiria PS, tikėtina, tokio darbo anksti atsisako, o dirbti pasilieka tie, kurių PS lygis yra mažesnis. Pastebėta, kad šeiminė padėtis taip pat turi nemažą ryšį su PS. Nustatyta, kad nevedę vyrai patiria aukštesnius PS įverčius nei vedę [8]. Ahola su bendraautoriais (2006) savo tyrime teigia pastebėję, kad visose trijose PS dimensijose nevedę vyrai pasižymėjo aukštesniais įverčiais [2]. C. Maslach apibendrina, kad lyginant vedusius ar ištekėjusias su nevedusiais ar netekėjusiomis, stebimas stiprus ryšys PS atžvilgiu. Tai ypač galioja vyrų atžvilgiu: jei vyras nevedęs, jis turi žymiai aukštesnį polinkį į PS nei vedęs; be to, pabrėžiama, kad nevedę labiau linkę į PS negu tie, kurie yra išsiskyrę [58]. Išsilavinimo aspektas taip pat pabrėžiamas daugelio autorių. K. Ahola [2] teigia pastebėjęs, kad moterys, turinčios menkesnį išsilavinimą, patyrė aukštesnius PS įverčius, tačiau C. Maslach teigia atvirkščiai tie, kurie turi aukštesnį išsilavinimą, pasižymi aukštesniais PS įverčiais. Autorė tai grindžia tuo, kad siekiantys aukštesnio išsilavinimo asmenys patiria daugiau streso ir iššūkių, o po studijų dirba daugiau asmeninių išteklių (atsakomybės, streso) reikalaujantį darbą [58]. 2.5.1.2. Asmeninės savybės PS atsiradimui ir formavimuisi reikšmės gali turėti asmeninės žmogaus savybės. Mažai atsparūs, neištvermingi asmenys, kurie retai įsitraukia į naujas veiklas arba nėra atviri pasikeitimams gyvenime, patiria (ypač emocinio išsekimo dimensijoje) aukštesnius PS įverčius [58]. J. Ghorpade su bendraautoriais (2007) teigia, kad ekstraversiškai asmenybei būdingas neigiamas ryšys su emociniu išsekimu, o sutariai asmenybei būdingesnis depersonalizacijos komponentas. Profesinių siekių sumažėjimas yra būdingas ir ekstravertiškos, ir sutarios, ir sąžiningos asmenybės tipui [31]. C. Maslach taip pat atkreipia dėmesį ne tik į asmenybės tipus, bet ir į įveikos stilius (angl. coping styles). Ji teigia kad asmenys, kurie jau yra perdegę, patekę į situacijas, sukeliančios daug streso, į šias situacijas reaguoja gana pasyviai ir gynybiškai [58]. 21

2.5.1.3. Požiūris į darbą G. M. Alarcon atliktoje apžvalgoje (2011) teigia, kad ištekliai, lūkesčiai ir darbo nusistatymai yra susiję su visais trimis PS komponentais. Didesni lūkesčiai darbe turi stipresnį ryšį su emociniu išsekimu nei su depersonalizacija ar profesinių siekių sumažėjimu. Tuo tarpu darbo ištekliai turi nežymų ryšį su emociniu išsekimu ir depersonalizacija, tačiau stebima labai stipri sąsaja su profesinių siekių sumažėjimu [3]. C. Maslach teigimu, kiekviena asmenybė, ateidama į naują darbą, atsineša tik jai būdingus lūkesčius ar nusistatymus. Dauguma žmonių turi ypač aukštus lūkesčius (pavyzdžiui, būti greitai paaukštinti pareigose, turėti galimybę gydyti ligonius). Dažnai tokie lūkesčiai yra nerealūs ir veda PS vystymosi link. Tai gana paprastai paaiškinama, kadangi asmuo, kuris daug tikisi darbe, dažnai dirba daugiau, stengiasi labiau, įdeda daugiau pastangų. Šios pastangos veda prie emocinio išsekimo. Kai didelės pastangos neduoda reikiamų rezultatų, pasireiškia ir depersonalizacija [58]. 2.5.2. Su darbu susiję veiksniai Skiriami šeši pagrindiniai su darbu siejami veiksniai: darbo krūvis, kompetencija, atlygis, bendruomenė, teisingumas ir vertybės [58]. Darbo krūvis yra vertinamas kaip vienas pagrindinių komponentų, turinčių vieną didžiausių įtakų PS atsiradimui ir formavimuisi. C. Maslach teigimu, didelis darbo krūvis verčia žmogų dirbti nepertraukiamai, ilgą laiką, todėl asmuo neturi galimybės visiškai atsigauti. Jei asmuo dirba ne tą darbą, kurį turėtų, neturėdamas išsilavinimo, reikiamų įgūdžių, kompetencijos, tai verčia jį skirti darbui dar daugiau laiko [58]. Pastaraisiais metais atlikta daug tyrimų, patvirtinančių didelio darbo krūvio ryšį su perdegimo sindromu [109, 32, 7]. Kompetencijų neatitikimas yra tada, kai atsakomybė viršija darbuotojo galimybes atlikti pavestas užduotis. Kompetencijos nesuderinamumas pasireiškia tuo, kad, neturėdami atitinkamų darbo išteklių arba negalėdami tų išteklių valdyti, darbuotojai susiduria su įtampa ir stresu, kurį ilgainiui sunku įveikti [58]. Atlygis yra svarbus veiksnys profesiniam perdegimui susiformuoti, kai už asmens atliekamus darbus deramai neatlyginama. Tačiau svarbesnis yra ne deramo finansinio atlygio už atliekamą darbą nesuteikimas, o socialinio atlygio, kai neatsidėkojama už sunkiai atliktą darbą arba jis tiesiog ignoruojamas, trūkumas. Atlygio nesuderinamumas veda tiek prie asmeninių siekių, tiek prie darbo siekių mažėjimo [58]. 22

Bendruomenė gali klestėti ir rodyti teigiamus rezultatus, kai jos nariai yra nuolat giriami, jaučiasi komfortiškai, yra laimingi. Darbe, kuriame žmonės jaučiasi atskirti, izoliuoti, o bendravimas yra tik formalus, ilgainiui atsiranda darbuotojų bendruomenės susiskaldymas ir vidinė destrukcija. Darbe, kuriame nėra socialinės paramos, vyrauja nusivylimas ir priešiškumo jausmas [58]. Didžiulė priešprieša stebima, kai darbe stokojama teisingumo. C. Maslach teigimu, teisingumas apima tris aspektus pasitikėjimą, atvirumą ir pagarbą. Teisingumas gimdo pagarbą, o pagarba kelia darbuotojo savivertę. Neteisybė stebima, jeigu yra keičiamos darbuotojui suteiktos sąlygos, pavyzdžiui, nepalankiai nustatomas darbo krūvis, atlyginimas, sukčiaujama, paskatinami to nenusipelnę asmenys. Teisingumo trūkumas dažniausiai pasireiškia dviem aspektais. Pirma, neteisingas veikimas veikia kaip sekinantis ir liūdinantis veiksnys, antra, neteisingumas kelia cinizmo jausmą darbovietėje [58]. Kiekvienas asmuo turi tik jam būdingas vertybes, tačiau tam tikrais atvejais tenka atlikti užduotis, kurios yra neetiškos, prieštarauja asmens nusistatymams ir žeidžia jo savivertę. Toks elgesys darbe jam yra nepriimtinas, sukelia stresą ir diskomfortą. Tokios situacijos pavyzdžiu gali būti vertimas parduoti daiktą su nuslėpta tam tikra neigiama to daikto savybe. T. A Judge teigimu, vertybių klausimas yra vienas esminių pasirenkant būsimą darbą, todėl asmenys, kurių pasaulėžiūra ir asmeninių vertybių skalė sutapdavo su darbovietės, dažniausiai tą darbovietę ir pasirinkdavo [46]. 2.6. Perdegimo sindromas tarp anesteziologų reanimatologų 2.6.1. Paplitimas tarp reanimatologų Vertinant PS paplitimą tarp reanimatologų, duomenų užsienio literatūroje yra pakankamai. Pastebima, kad būtent reanimatologai, lyginant su kitomis specialybėmis, dažniausiai patiria PS. N. Embrianco teigimu, net 46 proc. Prancūzijoje dirbančių intensyviosios terapijos gydytojų patiria PS [21]. Autorius pastebėjo, kad darbo krūvis, naktinių pamainų skaičius per mėnesį, taip pat konfliktai su kolegomis gydytojais ir slaugytojomis tiesiogiai susijęs su dažnesniu PS atsiradimu. Apie 50 proc. gydytojų, kurie atitinka aukštą PS įvertį, buvo linkę mesti savo darbą. Tačiau tiems darbuotojams, kurie nemeta darbo, būdingas žymiai sumažėjęs produktyvumas ir efektyvumas. Tai siejama su sumažėjusiu pasitenkinimu darbu ir mažėjančiu įsipareigojimu jam. Konfliktai su bendradarbiais taip pat turi sąsajų su aukštu PS įverčiu. Ir priešingai esant geriems santykiams su slaugytojomis, PS pasireiškimas 23

buvo žymiai mažesnis [21]. PS paplitimas tarp Nyderlandų intensyviosios terapijos gydytojų yra vienas mažiausių tyrimas tik 4 proc. tiriamųjų nustatė PS, nepastebėta jokio aiškaus ryšio tarp PS ir darbo veiksnių ar asmeninių savybių. Autoriai tokį mažą PS paplitimą vertina kaip netikėtą lyginant su kitų šalių tapačiais tyrimais ir pabrėžia, jog tikėtina, kad tokį mažą PS paplitimą galėjo lemti mažesnis darbo krūvis nei aprašomas kituose tyrimuose [60]. Brazilijos intensyvios terapijos gydytojų patirtis rodo, kad PS visose trijose dimensijose pasireiškia 7,4 proc. tiriamų gydytojų. Pastebėta, kad PS pasireiškė tik tiems gydytojams, kurie turėjo žemą gyvenimo kokybės įvertį [90]. Brazilijos tyrėjai (2017) pabandė nustatyti, ar mirties veiksnys turi sąsajų su PS atsiradimu intensyviosios terapijos gydytojams. Tyrime nustatyta, kad 18 proc. tiriamųjų turėjo aukšto įverčio PS, ir pastebėtas labai stiprus mirties veiksnio ryšys su PS. Visi 11 klausimų mirties veiksnio klausimyne (MDS) statistiškai reikšmingai skyrėsi PS grupėje ir ne PS grupėse. Todėl išvadose teigiama, kad mirties veiksnys reanimatologo darbe yra atskiras nepriklausomas rizikos faktorius PS vystymuisi [27]. 2.6.2. Paplitimas tarp anesteziologų PS tarp anesteziologų yra kasmet laipsniškai didėjanti problema. Įvairių tyrimų duomenimis, PS pasireiškimas tarp anesteziologų siekia 20 50 proc. Gydytojai anesteziologai priskiriami pažeidžiamai grupei, kadangi perioperaciniu laikotarpiu turi susidoroti su begale įvairių galimų atsitikimų. Jie privalo būti nešališki, objektyvūs atlikdami daugelį anesteziologinių darbų, įskaitant priešoperacinį planavimą, anestezijos atlikimą, procedūrų taikymą, pooperacinį planavimą, susitvarkymą su kritiniais momentais. Darbas turi būti atliekamas be emocijų, ego. Serbijos anesteziologų patirtis rodo, kad ten patiriamas PS nėra aukštas, siekia 6 proc. Tyrime nustatytos sąsajos su socialinėmis demografinėmis ypatybėmis lytimi, aukštesniu akademiniu išsilavinimu, vedybiniu statusu. Autorių teigimu, trumpesnė darbo patirtis ir aukštesni akademiniai pasiekimai padidina PS pasireiškimą net 272 proc. [63]. Turkijoje atliktame tyrime, kur tirti rezidentai anesteziologai, buvo siekiama surasti priežastį, kodėl per 5 metus įvyko net 14 anesteziologijos rezidentų savižudybių. Autoriai aiškina, kad Turkijos anesteziologijos rezidentai nebuvo pakankamai įtraukiami į gydymo procesą, nebuvo numatytos tinkamos rezidentūros gairės, pagrindinį anesteziologo darbą atlikdavo anesteziologai kartu su anestezistėmis, todėl rezidentai jautėsi nepakankamai įtraukiami į darbą ir nereikalingi. Toks požiūris į rezidentus jiems sukeldavo nepilnavertiškumo, žemos savivertės jausmus [1]. 24

Labai įdomus tyrimas buvo atliktas Suomijoje, kur tirtas patiriamo streso ryšys su perdegimo sindromu [51]. Nustatyta, kad net 68 proc. anesteziologų jautė stresą, o streso lygis didėjo priklausomai nuo didėjančio darbo krūvio. Laiko trūkumas, didelis darbo krūvis, darbo organizavimo trūkumai, baimė padaryti profesines klaidas tai pagrindinės nurodytos priežastys, dėl kurių nerimaujama darbe. Dirbant pagal iškvietimą (angl. on-call) dėl streso pasireiškė tokie simptomai kaip bendras nuovargis, dirglumas, miego, atminties sutrikimai, dažnas žiovulys dienos metu, galvos skausmai. Šie simptomai žymiai sumažėja po dviejų savaičių atostogų. Dirbant pagal iškvietimą darbo krūvis turėjo žymios įtakos vertinimui perdegimo skalėse. Palyginus darbo krūvį EE išsekimo skalėje pastebėta, kad dirbant mažiausiu krūviu EE simptomus patiria 32 proc. anesteziologų, tuo tarpu dirbant didžiausiu krūviu 68 proc. Lygiai taip pat ir PS atžvilgiu: iš mažiausią darbo krūvį turinčių anesteziologų PS patiria 18 proc., bet net 2,5 kartų daugiau 45 proc. tiriamųjų, dirbančių maksimaliu krūviu. Svarbu paminėti, kad net 25 proc. tiriamųjų yra pagalvoję apie savižudybę, kai bendroje šalies populiacijoje jų skaičius siekia tik 10 proc. 2 proc. aktyviai planavo savižudybę. JAV atliktame tyrime [17] atkreipiamas dėmesys ne tik į gydytojus anesteziologus, bet ir į anesteziologijos skyriaus vedėjus bei akademinę bendruomenę. Stebina tai, kad net 59 proc. tiriamųjų turėjo didelę riziką patirti PS, o didžiausi streso veiksniai buvo darbuotojų skaičiaus ir finansavimo mažėjimas. Iš visų tiriamųjų 28 proc. atitiko aukštus PS įverčius. Pabrėžtina tai, kad būtent anesteziologų akademinė bendruomenė pasižymėjo aukštesniais PS įverčiais (aukštesni EE ir DE įverčiai) lyginant su kitais darbuotojais akušeriais-ginekologais [28], ausų, nosies, gerklės [34] ar akių ligų specialistais [15]. Italų autoriai [78] 2017 metais publikavo sisteminę apžvalgą, tiriančią PS tarp anesteziologų, kurioje sujungė ir susistemino įvairių tyrimų rezultatus. Apžvalgos duomenimis, 2011 2014 metais atliktuose tyrimuose bent vieną iš PS simptomų turėjo 45 54 proc. anesteziologų. Tyrime teigiama, kad didžiausi PS įverčiai stebimi intensyviosios terapijos ir skubiosios medicinos gydytojų tarpe (55 proc.), mažai atsilieka ir anesteziologai (50 proc.). Apžvalgos išvadose autoriai teigia, kad anesteziologų perdegimo sindromo įvertis yra labai aukštas lyginant su kitomis specialybėmis, PS įverčiai yra aukštesni tarp jaunesnių gydytojų anesteziologų, turinčių mažesnę klinikinę patirtį. Pagrindiniai anesteziologų su darbu siejami rizikos veiksniai pernelyg didelis darbo krūvis ir buvimas konsultantu. Taip pat dažnas rizikos veiksnys vaikų turėjimas. Pasaulio anesteziologų draugija (angl. World Federation of Societies of Anaesthesiologists, WFSA) ir Profesinės gerovės komitetas (angl. Profes- 25

sional Welfare Committee, PWC) taip pat atkreipė dėmesį į vis gilėjančią PS problemą tarp anesteziologų ir aktyviai ieško metodologijų, kaip apsisaugoti nuo perdegimo sindromo ir siekti profesinės gerovės anesteziologijos srityje. 2010 metais PWC inicijavo klausimyno, kurio pagrindinis tikslas nustatyti profesinę anesteziologų sveikatą, sudarymą. Rezultatai parodė, kad net 90 proc. anesteziologų draugijų visame pasaulyje PS pripažįsta problema, tačiau tik 14 proc. iš jų turi sukūrę strategiją, kaip šią problemą spręsti. 2.6.3. Anesteziologų reanimatologų perdegimą skatinantys veiksniai Stresas anesteziologo reanimatologo darbe yra neišvengiama kasdienybė, jis neigiamai veikia fizinę ir psichinę sveikatą, o to pasekmė yra PS. Anesteziologas darbe susiduria su trijų tipų streso veiksniais specialybės, darbo bei demografinėmis charakteristikomis. Dažniausiai stresas yra patiriamas dėl specifinių šios specialybės bruožų, tokių kaip darbas su kenčiančiu, sergančiu, dažnai mirštančiu pacientu, taip pat dėl pacientų didelių specifinių poreikių ir dėl besikeičiančios pacientų būklės. Todėl anesteziologija, kaip ir visa medicina, vertinama kaip vis saugesnė pacientui, tačiau, atvirkščiai, vis pavojingesnė gydytojui. Kita streso grupė anesteziologo darbe demografinės ypatybės. Jaunas anesteziologas, tik baigęs rezidentūrą, susiduria su didžiuliais psichologiniais iššūkiais, kadangi turi įvaldyti įvairias sudėtingas anesteziologines technikas, anesteziologinę įrangą, neturėdamas patirties dirbti su sunkiai sergančiais ar mirštančiais pacientais. Vyresnis amžiumi ir patirtimi anesteziologas patiria įtampą dėl greitai kintančių technologijų, naujų darbo metodikų, dėl to turi nuolatos kelti kvalifikaciją, skaityti naujausią medicininę literatūrą, o tuo tarpu jauni gydytojai darbui su naujomis technologijomis būna paruošiami rezidentūroje. Anesteziologijos specialybėje lyties veiksnys nėra svarbus. Stresas moteriškos lyties atstovėms dažniau gali kilti tiek dėl fiziškai, tiek dėl psichologiškai sunkių situacijų darbe. Stresą taip pat gali sukelti nėštumas pradėjus aktyvią gydytojo karjerą ir vaiko gimimas, taip pat jei neturima pakankamai laiko visavertiškai pasirūpinti naujagimiu. Su darbu siejami streso veiksniai taip pat yra aktualūs anesteziologo darbe, ypač santykiai su chirurgais, konsultantais ar kitu operacinės personalu. Dirbant su pastaruoju, dažnai susiduriama su nuomonių, asmenybių, kompetencijų, motyvacijos, darbo etikos skirtumais. Darbe susiduriama ir su ilgomis darbo valandomis, neracionalia mityba, sutrikusia skysčių pusiausvyra, fizine, psichologine ir intelektine izoliacija [44]. 26