VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS TEISĖS FAKULTETAS Laura Iveta Kanapickaitė AR LIETUVOJE EGZISTUOJA ASMENS TEISĖ Į VANDENĮ? Magistro baigiamasis darbas Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 6011KX003 Vadovas (-ė) (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data) Apginta (Fakulteto dekanas) (Parašas (Data) Kaunas, 2018
Turinys SANTRAUKA... 2 SUMMARY... 3 ĮVADAS... 5 1. TEISĖ Į VANDENĮ... 7 1.1. Sąvoka, kilmė ir pripažinimas... 7 1.2. Santykis su kitomis žmogaus teisėmis... 10 2. VANDENS TEISĖS REGLAMENTAVIMAS... 12 2.1. Reglamentavimas tarptautiniame kontekste... 12 2.2. Reglamentavimas Lietuvos kontekste... 15 3. TEISĖS Į VANDENĮ PROBLEMATIKA... 18 3.1. Ekonominė vertė... 18 3.2. Vandens tiekimo privatizavimas... 22 3.3. Teisės į vandenį elementų įgyvendinimas Lietuvoje... 28 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS... 33 LITERATŪROS SĄRAŠAS... 35 1
SANTRAUKA Teisė į vandenį tampa vis svarbesniu diskusijų objektu nacionaliniuose bei tarptautiniame lygyje. Teisė į vandenį laikoma svarbiu žingsniu įgyvendinant kitas žmogaus teises, tokias kaip teisė į gyvybę, į maistą, į mokslą bei sveikatą. Valstybės yra atsakingos už visų žmogaus teisių gerbimą, apsaugą ir įgyvendinimą, įskaitant ir teisę į vandenį. Žmogaus teisės į vandenį įgyvendinimas reikalauja, kad valstybė imtųsi būtinų priemonių, kad būtų pagerinta vandens sauga, prieinamumas, ekonominis pasiekiamumas. Teisė į vandenį nurodo, kad šalys susilaikytų nuo veiksmų, trukdančių pasinaudoti teise, pavyzdžiui, riboti prieigą prie vandens arba teršti vandens šaltinius. Taip pat reikalaujama iš valstybės užtikrinimo, jog tretieji subjektai, tokie kaip privačios vandens tiekimo įmonės nekenktų ir netrukdytų pilnai naudotis teise į vandenį. Visa tai aktualu ir Lietuvai, siekiant išsiaiškinti vandens teisės įgyvendinimo lygį, darbe keliamas klausimas ar Lietuvoje egzistuoja teisė į vandenį. Siekiant darbo tikslo nustatyti ar Lietuvoje taikomi teisės aktai užtikrinantys teisę į vandenį yra pakankami ir ar pilnai ginantys asmens teisę į sveiką, geriamąjį vandenį bei pasiūlyti atitinkamus teisės taikymo sprendimus. Tikslui pasiekti buvo iškelti 5 uždaviniai, turėsiantys padėti pasiekti šį tikslą. Pirmoji darbo dalis skirta teisės į vandenį konteksto atskleidimui. Antroji skirta užsienio šalių ir Lietuvos reglamentavimo aptarimui. Paskutinė skirta atskleisti ir išanalizuoti teisės į vandenį ekonominės vertės nustatymą, privatizavimo reikmę bei vandens elementų įgyvendinimą Lietuvoje. Norint išsiaiškinti ar Lietuvoje egzistuoja teisė į vandenį, analizuojama vandentvarką reguliuojantys teisės aktai, teismų praktika bei lyginama su užsienio šalių praktika. Įvykdžius išsikeltus uždavinius, pavyko pasiekti darbo tikslą ir atsakyti į klausimą ar Lietuvoje egzistuoja teisė į vandenį. Hipotezė nepasitvirtino, egzistuojantys teisės aktai užtikrina teisės į vandenį įgyvendinimą Lietuvoje, tačiau tokio pobūdžio reglamentavimas yra silpnas ir reikalaujantis stipresnio teisės į vandenį užtikrinimo. 2
SUMMARY The right to water is becoming an increasingly important subject of debate at national and international level. The debate on the right to water compared with other human rights has emerged only recently (since the late 20 th century). Only in 2010 the United Nations has adopted a resolution on human rights to water and sanitarium. The novelty of this law has led to more questions and discussions about the application of water law: should water law be equated with human rights, should it be absolute; should water be free, unlimited; is it possible to completely stop water supply for insolvency; what the scope of application of this right is; what measures need to be taken to ensure it and etc. The right to water is seen as an important step in the implementation of other human rights, such as the right to life, food, science and health. States are responsible for respecting, protecting and implementing all human rights, including right to water. Implementation of the human right to water requires the state take the necessary measures to improve water safety, accessibility and affordability. The right to water indicates that the states refrain from acts that impede the exercise of the right, such as limiting access to water or polluting water sources. It is also requiring from the state to ensure that third parties, such as private water supply companies, do not harm or hinder the full enjoyment of the right to water. Implementation of the right to water and other mentioned issues are also relevant in Lithuania. For a considerable part of the population this is a problematic theme because economic availability in the future can grow due to lack of the water resources all over the world. In order to find out the level of implementation of water rights, the question raised at work does water right exists in Lithuania? The main purpose of the work to determine whether the applicable legislation in Lithuania ensuring the right to water is sufficient and fully protects the right of the person to healthy drinking water and to propose appropriate legal decisions. To achieve this purpose, these 5 tasks were raised: 1. To review the origin of water law, development process, interaction with other human rights; 2. To examine the practice of applying water law in foreign countries and in Lithuania; 3. To prepare and perform investigation: the study of determination of the economic value of the water, the identification of the privatization methods and the determination of the limits on a Lithuanian basis, and the study fulfill of the implementation and application of the right to water in Lithuania; 4. Summarize obtained results; 5. Propose further possible legal, political and economic studies. 3
All these tasks will be accomplished in certain parts of this work. The first part of the work is dedicated to the disclosure of the context of the right to water. In order to better understand what the right to water is, the concept, origin and recognition are reviewed. The second one is devoted to discussion of the foreign countries and Lithuanian policy. Reviewing the most varied methods of implantation of the the right to water in countries, using their case law and deepening in legislations. As studies shows there are 3 the most common ways how water as the right can be implied: directly into the constitution; derived from other constitutional rights and as in Lithuania situation is regulated by different legal acts. The last part is the biggest one and consists of three sections, which intended to reveal the problematic aspects in implying water rights and analyze the scope of implementation of it in Lithuania legal system. First section determines of the economic value of the right to water and discusses the cost recovery principle. Second section discusses whether privatization of water supply is needed or not, because there are variety of opinions in both barricade sides. Also reviewing privatization situation in Lithuania and trying to conclude whether this helps ensure the right to water or harms. The last section investigates the implementation in Lithuania law of the water elements, which are formed in international documents (that it must be safe, sufficient, acceptable, physically accessible, affordable). Using the systematic research method to find out whether or not those elements exists in Lithuanian legislations or in case law. In order to find out whether is a right to water in Lithuania, there is analyzing legislation, which regulates water management, jurisprudence and foreign countries practice. The hypothesis has not been confirmed, the existing regulatory legislation ensures the implementation of the right to water in Lithuania, but this type of regulation is weak and requires a stronger assurance of the right to water. Considering the practice of other countries, it is observed that such obstacles arise less frequently when the state s right to water implies in its constitutions or derives from other constitutional rights. 4
ĮVADAS Aktualumas ir naujumas Vanduo yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių, reikalingas užtikrinti žmonijos egzistavimą. Teisė į vandenį reikalauja, kad visiems asmenims būtų atitinkama prieiga prie saugaus vandens tiekimo tokiais kiekiais, kurie būtų pakankami asmeniniam ir buitiniam naudojimui, įskaitant gėrimą, valymą, drabužių plovimą, maisto ruošimą ir asmeninę bei buitinę higieną 1. Tokio pobūdžio naudojimui turi būti ir atitinkamas aprūpinimas, kuris reikalauja mažiausiai 50-100 litrų vienam asmeniui per dieną 2. Tačiau kaip žinoma, pasaulyje mažėja geriamojo vandens atsargos, kas sukelia nemažai problemų visai žmonijai ir ypatingai nepasiturinčioms šalims. Europos aplinkos agentūra skatina valstybes nares kelti vandens kainas, kad būtų saugojama vandens ištekliai 3. Teisės į vandenį diskusijos atsirado tik nuo XX a. pabaigos. Nuo 2010 m. Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją dėl žmogaus teisės į vandenį ir sanitariją 4. Šios teisės naujumas lėmė daugiau klausimų bei diskusijų dėl vandens teisės taikymo: ar tai kad vandens teisė prilyginama žmogaus teisėms turėtų būti absoliuti; ar vanduo turėtų būti nemokamas, neribojamas; ar galima visiškai nutraukti vandens tiekimą už nemokumą; kokia šios teisės taikymo apimtis; kokių priemonių reikia imtis norint ją užtikrinti ir t.t. Daugelis šalių, atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų raginimus, teisę į vandenį integruoja į konstitucijas, ruošia papildomus įstatymus, mokslininkai vis daugiau diskutuoja apie tai ir nors vyrauja įvairių nuomonių, tačiau visi sutinka, kad vanduo yra visuotinis gėris ir jis turi būti saugomas, o piliečiai turi turėti tam tikrą prieigą prie geriamojo vandens. Teisės į vandenį įgyvendinimas ir kiti minėti klausimai aktualūs ir Lietuvoje. Nemažai gyventojų daliai tai yra problematiška tema, ekonominis pasiekiamumas kitaip dar vadinamas įperkamumu ateityje gali augti dėl jau minėto vandens išteklių mažėjimo visame pasaulyje. Tačiau Lietuvoje tik nedaugelis mokslininkų nagrinėjo vandens teisės įgyvendinimą, tenka pripažinti, kad ir teismų praktikoje egzistuoja vos kelios bylos, tad ateityje tai gali tapti sunkiu uždaviniu tiek teisėjams, tiek visuomenei. Todėl yra svarbu nuodugniau ištirti šiuo metu taikomą teisės į vandenį įgyvendinimą. 1 UN Committee on Economic, Social, and Cultural Rights, General Comment No. 15: The Right to Water (2003) UN Doc. E/C.12/2002/11 2 Peter H. Gleick, Basic Water Requirements for Human Activities: Meeting Basic Needs (2003), < https://eltalpykla.vdu.lt/bitstream/handle/1/34717/karolis_kubilevicius_md.pdf?sequence=1&isallowed=y> [aplankyta 2017 03 04] 3 European Environment Agency, Use of Freshwater Resources (2017), < https://www.eea.europa.eu/data-andmaps/indicators/use-of-freshwater-resources-2/assessment-2> [aplankyta 2017 03 04] 4 United Nations, Resolution 64/292: The human right to water and sanitation (2010) 5
Problema: Lietuvoje vyraujantys teisės aktai neužtikrina teisės į vandenį. Magistrinio baigiamojo darbo hipoteze Lietuvoje neegzistuoja teisė į vandenį. Keliama hipotezė, kad Lietuvoje neegzistuoja teisė į vandenį taip kaip ji suprantama tarptautiniu lygmeniu. Daroma prielaida, kad dabartinis vandens teisės įgyvendinimas Lietuvoje neužtikrina gyventojų teises. Objektas: teisės į vandenį įgyvendinimas. Tikslas: atlikus teisės į vandenį įgyvendinimo tyrimą ir pasitelkus Lietuvos bei užsienio šalių praktiką, nustatyti, ar Lietuvoje taikomi teisės aktai užtikrinantys teisę į vandenį yra pakankami ir ar pilnai ginantys asmens teisę į sveiką, geriamąjį vandenį bei pasiūlyti atitinkamus teisės taikymo sprendimus. Uždaviniai. Tam, kad būtų pasiektas darbo tikslas, baigiamajame darbe iškeliami ir sprendžiami tokie uždaviniai: 1. Apžvelgti vandens teisės kilmę, vystymosi eigą, sąveiką su kitomis žmogaus teisėmis; 2. Išnagrinėti užsienio šalių bei Lietuvos vandens teisės taikymo praktiką; 3. Parengti ir atlikti tyrimą: vandens ekonominės vertės nustatymo, privatizavimo metodų išaiškinimo ir ribų nustatymo Lietuvos mastu bei atlikti teisės į vandenį įgyvendinimo ir taikymo reikmės tyrimą Lietuvoje; 4. Apibendrinti gautus rezultatus; 5. Pateikti pasiūlymus dėl tolimesnių galimų teisinių, politinių ir ekonominių tyrimų. Tyrimo metodai. Tyrimo metu bus naudojama: duomenų analizės metodas, kuriuo suskaidžius vandens teisę į mažesnes dalis, bus galima geriau ją suprasti ir tai turėtų padėti nustatyti taikymo ribas bei sąsajas su kitomis teisės normomis; lyginimo metodas, kurio pagalba bus lyginama šalių praktika, ieškant įvairių vandens teisės taikymo pavyzdžių; sisteminis metodas, juo bus tiriama dabar Lietuvoje egzistuojančios teisės normos, siekiant pamatyti platesnį kontekstą slypintį už įstatymų. 6
1. TEISĖ Į VANDENĮ Kiekviena šalis ir kiekvienas asmuo teisę į vandenį supranta skirtingai. Tačiau nagrinėjant, ar Lietuvoje egzistuoja teisė į vandenį, svarbu apibrėžti kas yra teisė į vandenį ir iš kur kilusi ši teisė. Norint geriau suprasti šios teisės pobūdį ir mąstą, susipažįstama su pasauliniu pripažinimu ir vyraujančiais teisės aktais. Gilinamasi ar vanduo yra savarankiška teisė ar pavaldi kitoms teisėms ir kokios svarbos sąveiką tai turi su kitomis žmogaus teisėmis. Pažinus kas tai yra teisė į vandenį lengviau suprasti, kodėl pasaulyje tai vis tampa aktualesne tema dėl vandens, kaip žmogaus teisės pripažinimo. 1.1. Sąvoka, kilmė ir pripažinimas Teisė į vandenį kildinama nuo 1970 m., nes nuo to laikotarpio atsirado diskusijos apie šios teisės egzistenciją ir taikymą. Pirmą kartą 1972 m. Jungtinių Tautų (toliau JT) surengtoje konferencijoje vanduo buvo pripažintas gamtos ištekliu, kurį reikia saugoti. 5 Po penkerių metų JT konferencijoje buvo teigiama, jog nepaisant žmogaus socialinės ir ekonominės padėties, visi turi teisę gauti kokybiško geriamojo vandens, tiek kiek jiems reikia būtiniems poreikiams patenkinti. Šios konferencijos pagrindinis tikslas ir buvo aptarti pasaulio vandens resursus, čia nuspręsta 1981-1990 m. paskelbti, kaip tarptautinio geriamojo vandens ir sanitarijos metais. 6 2002 m. JT ekonominio, socialinio ir kultūrinių teisių komitete (toliau Komitetas), buvo priimtas Bendrasis komentaras Nr. 15 Teisė į vandenį (toliau Komentaras). 7 Šiame Komentare aiškiai apibrėžiamas tiesioginis žmogaus santykis su teise į vandenį bei aiškiai pripažįstama, kad teisė į vandenį yra žmogaus teisė. Komentare teigiama, kad žmogaus teisė į vandenį tai teisė, kuri suteikia kiekvienam teisę gauti pakankamą, saugų, priimtiną, fiziškai prieinamą vandenį asmeniniam ir buitiniam naudojimui. 8 Šį įvykį A. Keturakienė įvardina, kaip labai svarbų istorinį lūžį, kuris padėjo formuotis prieigos prie geriamojo vandens koncepcijai. 9 2010 m. JT generalinė asamblėja ir žmogaus teisių taryba priėmė rezoliuciją dėl žmogaus teisės į vandenį ir sanitariją. 10 Pripažįstama, kad žmogaus teisė į vandenį, leidžia suprasti 5 Salman M. A. Salman & Siobhan McInerney-Lankford, The Human Right to Water: Legal and Policy Dimensions (Washington, D.C.: The World Bank, 2004), p. 23 6 Žr. įšnašą 5, p.8 7 Žr. išnašą 1 8 Žr. išnašą 3, 2 punktas 9 Airė Keturakienė, Teisė į vandenį, Teisė (2017, Nr.103), p.72 10 Žr. išnašą 4 7
problemą, kuri turi įtakos trečdaliui žmonijos: beveik vienas milijardas žmonių neturi galimybės naudotis saugiu vandeniu ir 2,6 milijardo žmonių neturi galimybės naudotis geresnėmis sanitarinėmis paslaugomis. Po metų buvo priimta dar viena rezoliucija 11, kurioje kreipiamasi į valstybes norint atkreipti jų dėmesį į pasaulio problemas, susijusias su vandeniu ir skatinti jas imtis iniciatyvos integruojant tokio pobūdžio teisę į savo sistemas, stebėti ar esama teisėkūros ir politikos sistema atitinka teisę į saugų geriamąjį vandenį ir sanitariją, taip pat pritaikyti, kad būtų laikomasi žmogaus teisių principų ir standartų. Norint suprasti ką visos šios rezoliucijos teigia ir koks vandens kiekis yra žmogui būtinas patenkinti pagrindinius poreikius yra šie pagrindiniai teisės į vandenį aspektai bei juose glūdintys elementai: Teisė į vandenį taip pat yra ir laisvė. Ši laisvė apima apsaugą nuo savavališkų ir neteisėtų atjungimų, draudžia neteisėtą vandens išteklių taršą, draudžia diskriminavimą 12. Teisė į vandenį apima kitas teises. Šios teisės apima galimybę gauti minimalų saugaus geriamojo vandens kiekį gyvybei ir sveikatai palaikyti, prieigą prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarinių sąlygų, o taip pat teisę dalyvauti priimant sprendimus vandens ir sanitarijos srityse nacionaliniu ir bendrijos lygiu. 13 Vandens tiekimas kiekvienam asmeniui turi būti pakankamas asmeniniam ar buitiniam naudojimui. Tai apima geriamąjį vandenį, drabužių skalbimą, maisto ruošimą ir asmeninę bei buitinę higieną. Tačiau kiti vandens naudojimo būdai, pavyzdžiui, vanduo baseinui ar sodininkystei nepatenka į teisę į vandenį. 14 Vanduo naudojimui turi būti saugus ir priimtinas. Pagal Komentarą Nr. 15, jis turi būti be mikroorganizmų ir parazitų, cheminių medžiagų ir radiacinių pavojų, kurie keltų grėsmę žmogaus sveikatai. Taip pat vanduo turi būti priimtinos spalvos, kvapo ir skonio, siekiant užtikrinti, kad žmonės nenukentėtų nuo užterštų alternatyvų, kurios gali atrodyti patrauklesnės. Šie reikalavimai taikomi visiems tiekimo šaltiniams, įskaitant vamzdyne esantį vandenį, tanklaivius, tiekėjo tiekiamą vandenį ir saugomus gręžinius. Paprastai geriamojo vandens sauga apibrėžiama pagal nacionalinius ar vietinius geriamojo vandens kokybės standartus. Pasaulio sveikatos organizacija (toliau PSO), geriamojo vandens kokybės nuostatos yra pagrindas kuriant nacionalinius standartus, kurie tinkamai įgyvendinus, turi užtikrinti saugų geriamąjį vandenį. 11 United Nations, Resolution 18/1: The human right to safe drinking water and sanitation (2011) 12 United Nations, The Right to Water: Fact Sheet No 35 (2010), <http://www.ohchr.org/documents/publications/factsheet35en.pdf> [aplankyta 2017 02 01], p. 9 13 Ten pat 14 Guy Howard, Jamie Bartram, Domestic Water Quantity, Service Level and Health (Geneva: WHO Document Production Services, 2003), p. 21-22 8
Vandens ir sanitarijos įrenginiai turi būti fiziškai prieinami ir saugūs visiems gyventojams, atsižvelgiant į tam tikrų grupių poreikius, įskaitant neįgaliuosius, moteris, vaikus ir pagyvenusius žmones. Teisė į vandenį nereiškia, kad kiekvienas turėtų turėti prieigą prie vandens ir sanitarijos namuose, tačiau tai reiškia, kad vanduo turėtų būti nutolęs nuo namų per nedidelį, nesunkiai pasiekiamą atstumą. Vanduo ir sanitarija taip pat turėtų būti teikiamos mokyklose ir ligoninėse, darbo vietoje, sulaikymo centruose ir pnš. Pagal PSO, norint gauti bazinę prieigą prie 20 litrų per dieną, vandens šaltinis turi būti 1000 metrų atstumu nuo namo, o surinkimo laikas neturėtų viršyti 30 minučių. Kai vanduo patenka į namus, optimali prieiga turi būti nemažesnė nei 100 litrų vienam asmeniui. 15 Vandens paslaugos turi būti įperkamos. Jokiam žmogui neturėtų būti draudžiama naudotis saugiu geriamuoju vandeniu, nes jis negali jo įpirkti. Žinoma, tai nereiškia, kad vanduo turi būti nemokamas, tačiau teisė į vandenį taip pat nubrėžia ir apmokesdinimo ribas. 16 Apibendrinant, vanduo pagal Komentaro turi atitikti šiuos elementus turi būti pakankamas, saugus, priimtinas, fiziškai pasiekiamas ir įperkamas asmeniniam ir namų ūkio vartojimui. Taip pat verta paminėti, kad 2014 m. Europos Komisija priėmė Europos piliečių iniciatyvą, kuria šios iniciatyvos dalyviai prašė užtikrinti, kad visi Europos Sąjungos piliečiai turėtų teisę į tinkamą vandenį ir sanitarines sąlygas, kad nebūtų taikomos vidaus rinkos taisyklės bei būtų dedama pastangų į tai jog visas pasaulis turėtų priėjimą prie vandens bei gautų sanitarines paslaugas 17. Ši iniciatyva svarbi, nes privertė Europos Komisiją susimąstyti ir apsvarstyti vandens reikmės svarbą žmonijai ir tai, kad tai nėra vien prekė, tačiau viena iš teisių kuri negali būti ignoruojama. Taigi teisės į vandenį kilmės istorija apima ganėtinai ilgą laiko tarpsnį, tačiau kaip matyti ji nėra visuotinai pripažinta ar apibrėžta tarptautiniuose susitarimuose. Kaip A. Keturakienė mini, kad ši teisė priskiriama prie soft law instrumentų. 18 Toks teisės pasirinkimas dažnai suponuoja, kad valstybės sudarydamos susitarimus siekia kuo mažesnių teisinių įsipareigojimų, o norint teisę integruoti į savo šalies įstatymus visu pirma norima tai išbandyti praktiškai. Todėl tokia teisė dažniausiai neturi įpareigojančių bruožų ir yra tik rekomendacinio pobūdžio. 19 Tačiau kai kurie autoriai teigia, kad požiūris į teisę į vandenį po mažu keičiasi į atskirą, sudėtinė žmogaus 15 Ten pat, p. 22-26 16 Žr. išnašą 9, p.74 17 Europos Komisija, Komisija pritaria pirmai sėkmingai Europos piliečių iniciatyvai (2014 03 19), <http://europa.eu/rapid/press-release_ip-14-277_lt.htm> [aplankyta 2018 02 19] 18 Žiūrėti išnašą 9, p. 75 19 Agnė Širiniskienė Atsargumo principo taikymo teisinės prielaidos aplinkos ir žmogaus sveikatos apsaugos srityse, Jurisprudencija, (2018, Nr.114), p. 3. 9
teisė 20.Norint suprasti, ką JT rezoliucijos vadina teisę į vandenį, neužtenka vien jas perskaityti, nes po kiekvienu vandens teisės apibudinimu, koks jis turi būti saugus, pakankamas ir t.t. egzistuoja tam tikri aspektai, formuluojami Komentare, kurį aiškina tiek įvairūs autoriai, tiek JT ir jų organizacijos. Šių aspektų supratimas ir elementų taikymas gali užtikrinti teisingą teisę į vandenį. 1.2. Santykis su kitomis žmogaus teisėmis Teisė į vandenį nors ir visuotinai nepripažinta, tačiau atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant kitas žmogaus teises. Toliau apžvelgiama didžiausią sąveiką su vandens teise, turinčios žmogaus teisės. Teisė į gyvybę, pripažįstama, kaip prigimtinė, visuotinė teisė. Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau TPPTP) 6 straipsnis garantuoja teisę į gyvybę. Savo pastaboje dėl TPPTP Manfred Nowak apibūdino teisę į gyvybę kaip aukščiausią žmogaus teisę. 21 Tačiau ar gyvybę įmanoma išlaikyti be vandens? Kaip suprantama, tai pasiekti būtų visiškai neįmanoma. Kita žmogaus teisė teisė į maistą, taip pat yra visuotinė ir nors neminima, tačiau vanduo šiai teisei įgyvendinti ypatingai svarbus. Vanduo yra būtinas ūkininkavimui: beveik 70 procentų pasiekiamo geriamojo vandens sunaudojama žemdirbystei ir manoma, kad daugiau nei trečdalis pasaulio maisto produktų paremti drėkinimu 22. Komitetas pripažįsta, jog vanduo yra būtina sąlyga, siekiant įgyvendinti žmogaus teisę į maistą, nes priėjimo prie vandens trūkumas gali trukdyti gaminti maistą. Tačiau teisė į maistą gali būti nevisiškai tinkama tiems, kurie augina pasėlius kitais tikslais nei pragyvenimas. Teisė į sveikatą taip pat viena iš pagrindinių žmogaus teisių ir turbūt niekam nekyla abejonių, kad tam užtikrinti reikalingas saugus ir pakankamas kiekis geriamojo vandens. Tačiau kasmet daugiau nei 800 tūkstančių žmonių miršta vien nuo viduriavimo, kurį sukelia vandens trūkumas ar bloga jo būklė. 23 Todėl aplinkosaugos higienos užtikrinimas reikalauja, jog valstybės užkirstų kelią grėsmėms sveikatai dėl nesaugių ir toksiškų vandens sąlygų, įskaitant vandens išteklių apsaugą t. y. valstybės privalo stebėti, jog vanduo nebūtų užterštas 24. Todėl teisė į sveikatą 20 Benjamin Mason Meier et. Al., Implementing an Evolving Human Right Through Water and Sanitation Policy, Water Policy (2013, vol.15), p.121 21 Manfred Nowak, U.N. Covenant on Civil and Political Rights (CCPR Commentary: 1993), p.104 22 International Year of Freshwater (2003), <http://www.un.org/events/water/factsheet.pdf> [aplankyta 2018 02 04] 02 05] 23 World Health Organisation, (2018) <http://www.who.int/mediacentre/factsheets/fs391/en/> [aplankyta 2018 24 Žr. išnašą 1 10
užtikrina ne tik prieigą prie švaraus ir saugaus geriamojo vandens, bet ir vandenį kaip pagalbinę priemonę šalinant atliekas bei apsaugant esamus vandens telkinius nuo užteršimo. Teisė į tinkamą gyvenimo lygį, kuri skelbiama tarptautinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau TŽTD): Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas(...) 25. Nors deklaracijoje nėra tiesiogiai paminėta teisė į vandenį, tačiau galima aiškiai suvokti, kad neturint galimybės gauti vandens, negalima pasinaudoti ir kitomis teisėmis, o šiuo atveju į tinkamo gyvenimo lygį. Komitetas pripažino, kad teisė į vandenį aiškiai patenka į garantijų kategorijas, reikalingų norint užtikrint tinkamą gyvenimo lygį, ypač todėl, kad tai viena iš pagrindinių išgyvenimo sąlygų 26. Norint įgyvendinti teisę į būstą, vanduo yra viena iš pagrindinių sąlygų. Komitetas apibudindamas teisę į tinkamus namus teigė, kad būstas turėtų turėti prieigą prie natūralių ir bendrų išteklių, tokių kaip: saugus geriamasis vanduo, sanitarija, skalbimo patalpos. 27 Nors vanduo atlieka svarbų vaidmenį pagrindinėse žmogaus teisėse, tačiau dažnai ji suprantama kaip instrumentas, o ne teisė. Buvo teigiama, kad vanduo, kaip oras ir yra toks svarbus, kad būtų išsaugota gyvybė, jog aiškus pripažinimas tam nereikalingas 28, todėl ir buvo mažai dėmesio skiriama klausimui ar egzistuoja teisė į vandenį. Tačiau mažėjant vandens ištekliams, pats faktas, kad tokia teisė buvo numatyta kaip neatsiejama kitų teisių dalis, gali būti ginčytinas. Atskyrus teisę į vandenį nuo kitų susijusių žmogaus teisių, galima būtų laikyti, kad jai priskiriamas ilgalaikis statusas galėtų būti pakeistas, ir vanduo, kaip teisė galėtų būti laikoma savarankiška teise. 25 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Rezoliucija 217 A (III), (Generalinė asamblėja, 1948), 25 straipsnis 26 Žr. išnašą 1 27 UN Committee on Economic, Social and Cultural Rights (CESCR), General Comment: The Right to Adequate Housing, (Art. 11 (1) of the Covenant) (1991) 28 Peter H. Gleick, The Worlds Water 2000-2001: The Biennial Report on Freshwater Resources, (Washington D.C.: Island Press, 2000), p. 21 11
2. VANDENS TEISĖS REGLAMENTAVIMAS Teisės į vandenį supratimas pirmiausia reikalauja apsvarstyti jos kontekstą ir kilmę. Tradiciškai vandens teisė reiškia vandens naudojimą kaip elementą, palaikantį pagrindinius žmogaus poreikius, pavyzdžiui, panaudojimą gėrimui ar sanitarijai. Teisės principai ir doktrinos, kuriomis grindžiamos kiekvienos rūšies vandens teisė nėra tarpusavyje keičiama ir skiriasi priklausomai nuo vietos ir nacionalinių įstatymų. Todėl diskutuojant ir pripažįstant šią teisę, egzistuoja skirtumai tarp šalių ir nacionalinių vietos savivaldų. Norint geriau suprasti teisės į vandenį kilmę ir reglamentavimą pasauliniame kontekste, nagrinėjama įvairių užsienio šalių bei Lietuvos teisės į vandenį įgyvendinimas. Užsienio šalys atrinktos pagal tam tikrus kriterijus: skirtingų žemynų, papročių, valdymo sistemų ir t.t. Pagrindinis kriterijus, kad valstybės būtų kuo įvairesnės ir skirtingo vandens reguliavimo nei Lietuva. Tokio pasirinkimo pagrindinė paskirtis išsiaiškinti kodėl istoriškai ar pagal valstybėse vyraujančią tvarką vanduo, kaip teisė suprantamas skirtingai. Taip pat siekiant kuo geriau suprasti situaciją, nagrinėjami teisės aktai bei analizuojama, kodėl istoriškai Lietuvoje susiklostė būtent toks požiūris į vandens teisę. 2.1. Reglamentavimas tarptautiniame kontekste Teisė į vandenį nėra visuotinai pripažinta ir taikoma vienodai, ją kiekviena valstybė interpretuoja ir taiko pagal save. Vienose valstybėse vandens teisė tiesiogiai integruota į konstituciją, kitose specialiuose teisės aktuose. Konstitucinė teisės į vandenį apsauga gali būti vykdoma tiesiogiai arba pripažįstant, kad ši teisė numatoma kitose žmogaus teisėse. Konstitucinės nuostatos, aiškiai reikalaujančios grynojo vandens apsaugos ir (arba) aprūpinimo yra aptinkamos mažiausiai 17 šalyse ir tai vis labiau plinta naujose konstitucijose 29. Pietų Afrikos Respublikoje vandens teisė tiesiogiai minima Konstitucijoje, 27 straipsnyje sveikatos priežiūra, maistas, vanduo ir socialinė apsauga. Konstitucija įvardina, kad kiekvienas turi teisę į pakankamą maisto ir vandens kiekį 30. Vienoje iš pagrindinių bylų, susijusių su socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis, Pietų Afrikos Konstitucinis Teismas byloje Mazibuko ir kt. prieš Johanesburgą ir kt. buvo paprašyta paaiškinti minėtos Konstitucinės nuostatos svarbą. Byla susijusi 29 Dr. David R. Boyd, The Right to Water: a Briefing Note (2011) <http://davidrichardboyd.com/wpcontent/uploads/right-to-water-interaction-council.pdf > [aplankyta 2018 02 15], p. 4 30 The Constitution of the Republic of South Africa (1996) <http://www.wipo.int/edocs/lexdocs/laws/en/za/za107en.pdf> [aplankyta 2018 02 15], 27 article, 1 para (c) 12
su klausimu - ar miesto politika, susijusi su nemokamo pagrindinio vandens tiekimu, ir ypač jos sprendimas tiekti 6 kilo litrus laisvo vandens per mėnesį kiekvienam miesto gyventojui prieštarauja minėtam Konstitucijos straipsniui 31. Ši byla buvo labai reikšminga, nes tai buvo pirmasis Pietų Afrikos atvejis Konstituciniame Teisme, kuriame bylos dalyviai aiškiai siekė įgyvendinti savo konstitucinę teisę gauti pakankamai vandens pagal Pietų Afrikos Konstituciją. Siekiant įgyvendinti teisę į vandenį, buvo priimti nauji įstatymai, kurie turėjo padėti užtikrinti gyventojų teises (Vandens paslaugų įstatymas, Nacionalinis vandens įstatymas) 32. Be to 2010 m. Kenija priėmė naują konstituciją, kurioje kiekvienam asmeniui suteikiama teisė į švarų ir saugų vandenį ir pakankamą jo kiekį 33. Taip pat 2009 m. ir Bolivijoje priimta konstitucija numato kiekvieno teisę į visuotinę ir teisingą prieigą prie pagrindinių vandens šaltinių 34. Antai, Urugvajuje egzistuoja konstitucinė nuostata, garantuojanti teisę į švarų vandenį ir taip pat draudžianti privatizuoti vandens tiekimą 35. Tačiau konstitucinis teisės į vandenį pripažinimas nėra absoliuti teisė į vandenį. Teismai siekdami nustatyti ar teisė į vandenį buvo pažeista, atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes ir vyriausybei tenkančius iššūkius. Kai kuriose šalyse, kuriose nėra aiškios konstitucinės teisės į vandenį, teismai savo nuosprendžiuose teigė, kad teisė į vandenį yra numatoma ir turi būti vykdoma, kaip konstitucinė teisė 36. Indijoje, kur teisė į vandenį nėra įtvirtinta kaip pagrindinė nacionalinėje konstitucinėje, tiek valstybės, tiek federaliniame lygyje, teismai Indijos Konstitucijos 21 straipsnį aiškino, jog teisė į gyvybę, apima ir teisę į saugų ir pakankamą vandens kiekį ir sanitariją. Pavyzdžiui, 1990 m. byloje Attakoya Thangal prieš Indijos sąjunga teismas pripažino teisę į vandenį kaip pagrindinę teisę. Šiuo atveju peticijos pateikėjai tvirtino, kad gruntinio vandens pumpavimas geriamojo vandens tiekimui Laccadives, Arabijos jūroje sutrikdytų gėlo vandens pusiausvyrą, dėl kurio susidarytų druskingumas turimų vandens išteklių ir tai sukeltų daugiau ilgalaikės žalos negu trumpalaikės naudos. Keralos (pietų Indijos valstiją) aukščiausiasis teismas savo sprendimu paprašė išsamiau išnagrinėti ir 31 Pietų Afrikos byla: Mazibuko and Others v City of Johannesburg and Others (2009), <http://www.saflii.org/za/cases/zacc/2009/28.html> [aplankyta 2018 02 17] 32 DD Tewari A detailed analysis of evolution of water rights in South Africa: An account of three and a half centuries from 1652 AD to present, Water SA (2009, vol.35 n.5), p. 703 33 The Constitution of Kenya (2010),<http://www.kenyalaw.org/lex/actview.xql?actid=Const2010> [aplankyta 2018 02 18], 43 article, 1 para (d) 34 Bolivia (Plurinational State of 2009) Constitution, <https://www.constituteproject.org/constitution/bolivia_2009> [aplankyta 2018 02 20], 20 article, 1 para 35 Constitution of Uruguay (2004), <https://www.constituteproject.org/constitution/uruguay_2004> [aplankyta 2018 02 20], article 47 36 Žr. išnašą 27, p.5 13
kontroliuoti situaciją, o teisėjas aiškiai pripažino žmonių teisę į švarų vandenį kaip teisę į gyvybę, įtvirtintą Konstitucijoje 37. Izraelio Aukščiausiasis Teismas pripažino ir savo nuosprendyje teigė 38, kad pagal Izraelio pagrindinį įstatymą: vanduo ir jo kokybė yra esminė reikmė žmogui, nes be jo jis tiesiog negalėtų egzistuoti. Taip pat šiame nuosprendyje teisė į vandenį buvo kildinama iš žmogaus teisės gyventi oriai, o tam būtų užkirstas kelias jei nebūtų nustatyta teisė į vandenį. Belgijoje arbitražo teismo byloje, kuri susijusi su geriamojo vandens teisine sistema Flandrijos regione, nemokamai nustatant minimalų 15 m³ geriamojo vandens kiekį, kurį kiekvienas asmuo turi teisę gauti, padidėjo vandens tarifai, palyginti su šia konkrečia suma, atsižvelgiant į visiško išieškojimo santykį. 1998 m. vienas iš komunalinių geriamojo vandens kompanijos narių prieštaravo šiam naujam reglamentui, teigdamas, kad jis trukdė savivaldybių vandens kompanijų kompetencijai nustatant vandens kainą. Savo sprendime Arbitražo teismas nurodė, kad Flandrija turi teisę nustatyti šią laisvą sumą pagal savo išskirtinę kompetenciją, susijusią su vandens gamyba ir platinimu bei kainodara ir pajamų politika. Teismas nusprendė, kad naujasis reglamentas siekia dviejų tikslų: pirma, jis įgyvendino kiekvieno teisę turėti minimalią prieigą prie geriamojo vandens, kuri kyla iš Belgijos konstitucijos 23 straipsnio ir 1992 m. Darbotvarkės 21 dienos; antra, progresyvus mechanizmas skatino racionalų vandens suvartojimą ir taip sumažino vandens švaistymą. Remiantis šiuo sprendimu, abu šie aspektai padėjo įgyvendinti teisę į sveiką aplinką, kurią užtikrino Konstitucijos 23 straipsnis 39. Taip pat ir Argentinoje žmogaus teisė į vandenį ir sanitariją nėra aiškiai pripažinta, tačiau ši teisė kildinama iš teisės į sveiką aplinką įtvirtintos Argentinos Konstitucijos 41 straipsnyje. Argentina turi nemažą kiekį bylų susijusių su teisę į vandenį, tačiau pasirinktose buvo sprendžiama ar efektyvi prieiga prie vandens užtikrinama visiems vienodai ir tada kai ekonominės kliūtys ar prastos gyvenimo sąlygos yra neįmanomos ar itin sunkios. Byla Quevedo buvo susijusi su socialiniais ir ekonominiais sunkumais mokant tarifo mokesčius, su kuriais susidūrė ieškovai, kurie buvo bedarbiai ir dėl nemokumo jiems dažnai būdavo sustabdomas vandens tiekimas. Teisėjas pabrėžė, kad prieiga prie vandens yra kolektyvinis poreikis, kurio negalima nutraukti, o paslauga turi būti teikiama visiems vienodai ir negalima visiškai nutraukti vandens tiekimo 40. Kitoje byloje teismas nustatė, kad 37 Indijos byla: Attakoya Thangal v Union of India, (2009), <https://indiankanoon.org/doc/1980528/> [aplankyta 2018 02 26] 38 Izraelio byla: Abdallah Abu Massad v. Water Commissioner (2006), <https://www.adalah.org/uploads/oldfiles/upfiles/2012/supreme%20court%20ruling,%20civil%20appeal%20no.%2 02095.06%20-%20Abu%20Masad,%20Right%20to%20Water%20-%20English.pdf> [aplankyta 2018 02 27] 39 Piere Thielborger, The Right(s) to Water, The Multi-Level Governance of a Unique Human Right, (Germany: Springer, 2014), p. 23 40 Argentinos byla: Quevedo, Miguel Ángel y Otros prieš Aguas Cordobesas (2002), < https://www.waterlex.org/waterlex-legal-database/index.php?r=legaldocument/customview&id=319> [aplankyta 2018 02 28] 14
vyriausybė yra atsakinga už atitinkamų priemonių užtikrinimą (susijusių su vandens tiekimu) ir turi atsižvelgti į situacijų sunkumą, skubumą bei reikalingų teisių užtikrinimą ir apsaugą paveiktai grupei, nes šioje situacijoje dėl vandens taršos incidento daugelis vaikų neteko prieigos prie vandens 41. Panašūs teismo sprendimai buvo priimti ir Brazilijoje, Kosta Rikoje, Kolumbijoje, Indonezijoje, Nepale, Pakistane. Šie teismai savo sprendimus grindė tuo, kad prieiga prie saugaus geriamojo vandens yra esminė sąlyga norint naudotis kitomis žmogaus teisėmis, įskaitant teisę į gyvybę ir teisę gyventi sveikoje aplinkoje 42. Šie teismo aiškinimai tai netiesioginiai konstitucinės teisės į vandenį įtvirtinimai. Pagal Airę Keturakienę, tokiais atvejais tampa labai svarbu kaip teismai aiškina konstitucines nuostatas, nes nuo to priklauso konstitucinės teisės į vandenį apsauga ir jos mastas 43. Daugybė pasaulio šalių nors tiesiogiai nėra įtraukę į savo Konstitucijas vandens teisės, tačiau pripažįsta ją pagal savo nacionalinius įstatymus ar politiką. Tai tokios valstybės kaip: Rusija, Latvija, Norvegija, Vokietija, Rumunija, Ukraina... Nors čia paminėta tik kelios tačiau tokio vandens teisinio reglamentavimo valstybių yra iš ties nemažai, tarp jų yra ir Lietuva. Tokiais atvejais dažniausiai teisė į vandenį ginama teismo keliu, kuomet naudojamos kitos konstitucinės teisės, o teismas susilaiko nuo vandens teisės įvardijimo 44. Nors tarptautinė žmogaus teisių institucija dar nėra teisiškai įpareigojusi valstybes pripažinti žmogaus teisę į vandenį, tačiau ji padėjo kai kurioms valstybėms labiau sustiprinti nacionalinį požiūrį į vandenį. Kur vandens ištekliai yra riboti, tokiose valstybėse, kaip Pietų Afrika, Indija, Argentina, visos teisės į vandenį suteikiamos pagal konstitucijas, įstatymus, teisminius išaiškinimus ir tam tikrais atvejais tarptautinius žmogaus teisių dokumentus. Kadangi teisė į vandenį, kaip suprantama pagal Komentarą, nebuvo išsamiai išdėstyta, nėra tinkamų pavyzdžių, kurie galėtų parodyti galimą poveikį besivystančioms šalims. Nepaisant to, minėtų šalių patirtis suteikia unikalią patirtį, kuriant ir apibrėžiant tarptautinę teisę į vandenį. 2.2. Reglamentavimas Lietuvos kontekste Lietuvoje teisė į vandenį nėra integruota Konstitucijoje, tačiau ją reguliuoja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas (toliau GVĮ). Įstatymą pradėta kurti jau 1996 m., kai 41 Žmogaus teisių komisijos byla: Mapuche Paynemil and Kaxipayiñ Communities v. Argentina (1999), <https://www.escr-net.org/caselaw/2006/mapuche-paynemil-and-kaxipayin-communities-case-no-12010-eng> [aplankyta 2018 03 02] 42 Žr. išnašą 27, p. 6 43 Žr. išnašą 9, p. 76 44 Ten pat, p. 76-77 15
tarptautiniame kontekste apie tai tik buvo pradedama kalbėti 45. Šiame įstatyme įtvirtinama gyventojų teisė į sveiką ir švarų geriamąjį vandenį bei teisė gauti informaciją apie vandens kokybę ir saugą 46. Tačiau pagal Airę Keturakienę, nors įstatymo egzistavimo laikotarpis yra gana netrumpas, tačiau teisė į geriamąjį vandenį neįgijo aiškių kontūrų nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje. Minėta autorė taip pat teigia, kad buvo atsiradusi galimybė išplėtoti konstitucinę doktriną, kuomet buvo priimtas 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimas. Jame pareiškėja kreipėsi dėl žemės gelmėse likusių hidraulinių ardymui panaudotų medžiagų, teigdama kad dėl to gali būti užterštas tam tikruose sluoksniuose esantis mineralinis ir geriamasis vanduo, taip pat iškyla grėsmė aplinkai dėl ardymo metu iš žemės gelmių iškeliamų radioaktyvių medžiagų. Byloje buvo kvestionuojama Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio (2013 m. redakcija) 2 ir 4 dalių nuostatų atitikimas Konstitucijos 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 2 daliai. Tačiau Konstitucinio teismo teisėjai nusprendė, kad naudojant žemės gelmių išteklius susidariusios kasybos pramonės atliekos gali būti paliekamos žemės gelmėse ir tai neprieštarauja minėtiems Konstitucijos straipsniams 47. Šis nutarimas svarbus tuo, jog vandens apsauga buvo susieta su žmonių sveikata ir aplinka, o tai ateityje leistų vandens teisę kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 ir 3 dalių ir 54 straipsnio 48. Kaip minėta, kitų šalių praktika, kur teisė į vandenį kildinama iš Konstitucijos, dažnai remiasi Konstitucijos nuostatomis, kuriose užtikrinama asmens gyvybė ir apsauga. Lietuvos atveju tai nėra išaiškinta Konstitucinio teismo, tačiau keletas bylų parodo, kad tokia galimybė gali egzistuoti. 2013 m. civilinėje byloje ieškovės kreipėsi į teismą dėl atsakovo UAB Vilniaus vandenys neveikimo atsiradus vandentiekio vamzdžių defektams, nutrūko geriamojo vandens tiekimas į daugiabutį gyvenamąjį namą, o atsakovas nesiėmė veiksmų gedimams pašalinti, dėl to ieškovė nukentėjo ir prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą. Teismas pripažino, kad tokio pobūdžio neveikimu atsakovas pažeidė ieškovių teisę vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį, taip pat teisę į nuotekų šalinimą ir kitų buitinių reikmių patenkinimą. Buvo pažymėta, kad toks atsakovo neveikimas truko ilgą laiką ir kad...toks gyvenimas asmens orumą žeminančioms sąlygomis lėmė kasatorių dvasinio skausmo ir išgyvenimų tęstinumą 49. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (toliau GVTNTĮ) plačiau reglamentuoja iš geriamojo vandens ir nuotekų teikimo atsirandančius šalių santykius. Pagal įstatymą savivaldybės turi planuoti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą, o pagal 12 straipsnio 4 dalį, nustatomi kriterijai savivaldybės teritorijos atitikimui: turi būti 45 Ten pat, p. 71 46 LR geriamojo vandens įstatymas (2015 09 01, Nr. 64-2327), 1 str. 1 p. 47 Dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 2, 4 dalių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, LR Konstitucinis Teismas (2015 12 16, Nr. 19859) 48 Žr. nuorodą 9, p. 77 49 V. K. ir J. M. prieš UAB,,Nekilnojamojo turto fondas bei UAB,,Vilniaus vandenys, LR Aukščiausiasis teismas (2013, Nr. 3K-3-210/2013) 16
aprūpinami ne mažiau nei 50 asmenų, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą toje savivaldybėje; tai savivaldybės kontroliuojama įmonė, tiekianti vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo paslaugas; gyventojai dėl tam tikrų ekonominių, aplinkosaugos ar kitų reikalavimų neatitikimo negalintys individualiai išgauti saugos standartus atitinkantį geriamąjį vandenį ir tvarkytis nuotekų 50. Lietuvos teisės aktai numato, kad vandens tiekėjo teisė nutraukti paslaugos teikimą sietina su minimaliais procedūriniais reikalavimais, kurie nurodo tiekimo nutraukimo terminus t. y. vartotojui neapmokėjus sąskaitos per kiek dienų nutraukiamas vandens tiekimas 51. Tačiau kaip teigia Airė Keturakienė, vartotojui nepateikiamos jokios procedūrinės garantijos ir vandens nutraukimas visiems taikomas bendra tvarka arba jos taikomos skirtingai (priklausomai nuo vandens tiekėjo) ir dar vienas aspektas, kurį pastebi autorė, kad tuomet kai procedūriniai reikalavimai yra nesuderinti, gali atsitikti taip, jog vartotojams skirtingose savivaldybėse taikomos skirtingo lygio vandens užtikrinimo garantijos 52. Taip pat geriamąjį vandenį reglamentuoja ir kiti teisės aktai: Lietuvos Respublikos vandens įstatymas, kurio paskirtis absoliučiai saugoti visą Lietuvoje esantį vandenį, nepriklausomai nuo jo nuosavybės formų; Vyriausybės nutarimas dėl viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo, kas iš pavadinimo ir suponuoja, kad šiame nutarime reglamentuojama vandens pirkimopardavimo, tiekimo paslaugų sąlygos. Airė Keturakienė tokią situaciją, kuomet nėra aukščiausiu lygmeniu išreikštos teisės į vandenį, atsiranda grėsmė, jog tokia teisė yra pasiklydusi skirtinguose įstatymuose ir institucijos ją aiškina skirtingai. Tokia situacija gali būti pastebėta ir Lietuvoje, kadangi čia vyrauja nemažai skirtingų teisės aktų, kurie reguliuoja teisę į vandenį 53. Taigi Lietuvoje yra gana daug įstatymų, kurie reguliuoja vandens naudojimą bei sanitariją. Neužtenka nagrinėti tik kažkurį vieną iš įstatymų, nes kiekvienas iš jų svarbus tam, kad galima būtų suprasti vandens reguliavimo mąstą Lietuvoje. 50 LR geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 pakeitimo įstatymas (2014 06 17, Nr. XII-939) 12 str. 4 dalis 51 Ten pat, 32 str. 2 punktas 52 Žiūrėti išnašą 9, p. 80 53 Žr. nuorodą 9, p. 78-79 17
3. TEISĖS Į VANDENĮ PROBLEMATIKA Susipažinus ir nagrinėjus vandens teisės reglamentavimą užsienio šalyse bei Lietuvoje, šiame skyriuje analizuojama su kokiomis susijusiomis su vandeniu problemomis susiduriama pasaulyje ir Lietuvoje. Kaip anksčiau minėta, pasaulyje yra ribotas kiekis geriamojo vandens, kas sudaro tam tikrus iššūkius, kada susiduriama tarp vandens kaip žmogaus teisės ir vandens kaip ekonominio gėrio. Šiame skyriuje nagrinėjama ar tai kad vanduo yra žmogaus teisė turėtų būti visiems lengvai pasiekiama? Ar vanduo turėtų būti nemokamas, o jei mokamas kas sudaro vandens kainą? Taip pat stengiamasi supažindinti su privatizavimo probleminiais aspektais bei nagrinėti privatizavimo šalininkų ir oponentų nuomones šioje sferoje. Tiriama ar Lietuvoje vandens tiekimas yra privatizuotas ir jei taip, tai kokia apimtimi. Galiausiai nagrinėjama teisės į vandenį reguliavimo svarba, naudojant kitų šalių bei Lietuvos praktiką, stengiantis įžvelgti geriausią reguliavimo metodą. 3.1. Ekonominė vertė Kaip minėta, Komentaras aiškinta, jog vanduo, vandens įrenginiai ir paslaugos turi būti prieinami visiems. Toliau teigiama, kad išlaidos, susijusios su vandens tiekimu, turi būti prieinamos ir neturi kelti pavojaus kitų teisių įgyvendinimui 54. Taigi valstybės privalo imtis būtinų priemonių, kurios galėtų apimti tinkamą kainų politiką, tokią kaip nemokamas ar pigus vanduo, siekiant užtikrinti, kad paslaugos būtų prieinamos. 1992 m. Tarptautinėje vandens ir aplinkos konferencijoje buvo priimta Dublino deklaracija, kuri nors teisiškai ir nebuvo privaloma, tačiau tapo labai svarbi dėl išdėstytų kompleksinio vandens išteklių valdymo principų 55. Pasiūlymas vandenį laikyti ekonominiu gėriu, pirmiausia buvo pagrįstas įsitikinimu, kad tai visiems užtikrins prieigą prie vandens išteklių. Antra, tai padidintų efektyvumą taikant kainodaros metodus 56. Atsiradus minėtiems principams, jie vis buvo tobulinami ir tapo Kompleksinio vandens išteklių valdymo pagrindu. Pats svarbiausias ketvirtas principas, kuris teigia, jog vanduo turi ekonominę vertę visose vartojimo srityse, todėl turi būti laikomas ekonomine vertybe. 54 Žr. išnašą 1 55 The Dublin Statement on Water and Sustainable Develpment (1992) <www.un-documents.net/h2o-dub.htm> [aplankyta 2018 04 10] 56 Erik B. Bluemel, The Implications of Formulating a Human Right to Water, Regents of the University of California (2004, Vol. 31:957), p. 964 18
2000 m. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (toliau Direktyva), nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus 57. Ši Direktyva tapo svarbi dėl to, jog įtvirtino sąnaudų už vandens paslaugas susigrąžinimo principą, kuris šiame kontekste reiškia, kad vanduo nėra nemokamas ir turi ekonominę vertę. Šis principas įvardijamas kaip vienas svarbiausių vandens kainų politikos pagrindu 58 ir skirtingai nuo Dublino deklaracijos, valstybės narės privalėjo iki 2003 m. įtraukti tai į savo nacionalinės teisės sistemą. Europos Komisija sąnaudų susigrąžinimo principo tikslą aiškina, kaip aplinkosauginį ir skatinantį vandens resursus naudoti taupiai ir atsakingai 59. Direktyvos 9 straipsnyje įtvirtinama, jog valstybės narės prieš naudodamos susigrąžinimo principą pirmiau privalo atsižvelgti į kitą principą teršėjas moka. Šio principo taikymą Lietuvoje nagrinėjo Linas Meškys ir pateikė išsamesnį principo apibrėžimą: visa atsakomybė, taip pat ir materialinė, už taršą ar naudojant gamtos išteklius padarytą žalą aplinkai tenka teršėjams ar vartotojams, t. y. visus socialinius ir ekonominius nuostolius dėl teršimo bei išteklių naudojimo privalo padengti patys teršėjai (vartotojai) 60. Kita svarbi sąvoka padėsianti geriau suprasti Direktyvą vandens paslaugos, kurios apibrėžiamos taip:... tai visos namų ūkiams, viešosioms institucijoms ar ekonominei veiklai teikiamos paslaugos, tokios kaip: a) paviršinio arba požeminio vandens ėmimas, užtvenkimas, saugojimas, apdorojimas ir skirstymas; b) nuotėkų surinkimo ir valymo įrenginių, iš kurių jos vėliau išleidžiamos į paviršinį vandenį, paslaugos 61. Taigi visa tai suponuoja, jog sąnaudų susigrąžinimo principas reikalauja, kad būtų padengtos sąnaudos už vandens paslaugų teikimą, o taip pat įskaitant ir aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudas. Airė Keturakienė pastebi, jog Direktyvoje neminima, kaip visa tai turėtų būti įgyvendinama praktiškai, o tai galima pamatyti tik per Valstybių narių praktiką, kuri rodo, jog sąnaudų susigrąžinimo principas gali būti įgyvendinamas labai įvairiai:... renkant mokesčius už vandens išgavimą ar jo taršą, sumokant nustatytą kainą už teikiamas geriamojo vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo paslaugas 62. Kadangi priėmus Direktyvą, valstybės narės turėjo ją pritaikyti savo teisinėse sistemose, kilo nemažai neaiškumų arba ginčų dėl neteisingo principo taikymo. Tokie pobūdžio ginčai išplito tiek tarp Europos Komisijos ir valstybių narių, tiek ir nacionaliniuose teismuose 63. Viena iš tokių, veikiausiai, naujausia byla, kurioje buvo kvestionuojama ar norminis administracinis aktas atitinka GVTNTĮ nuostatas. UAB Agrovet teigė, kad galimai pažeidžiami kaip abonentės teisėti 57 Direktyva 2000/60/EB 58 Airė Keturakienė, Sąnaudų už vandens paslaugas susigrąžinimo principas, Teisė (2015, Nr.97), p. 154 59 Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai - Vandens trūkumo ir sausrų problemos Europos Sąjungoje sprendimas (2007) < http://eur-lex.europa.eu/legalcontent/lt/txt/html/?uri=celex:52007dc0414&from=lt> [aplankyta 2018 04 07] 60 Linas Meškys, Europos Sąjungos aplinkosaugos principo teršėjas moka įgyvendinimas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, Jurisprudencija (2006, Nr. 3 (81)), p.8 61 Žr. išnašą 55, 2 straipsnis 38 dalis 62 Žr. išnašą 56 63 Ten pat 19
interesai mokėti tokią kainą už paslaugas, kokią numato teisės aktai ir prašė teismo patikrinti ar AB Klaipėdos vanduo naudotinų kainų nustatymas yra pagrįstas ir atitinka paslaugų kainodaros principus 64. Tokios ir panašios bylos kyla gana dažnai Europoje, nors Direktyva priimta jau senai, tačiau aiškumo stoka priverčia bylinėtis, ieškant atsakymų. Aiškinantis kas sudaro vandens ekonominę vertę, verta paanalizuoti kas daro įtaką kainų kūrimui. Kuriant vandens paslaugų teikimo kainų struktūrą galima sukurti skirtingus metodus, tačiau dažnai tai yra iššūkis pasiūlyti kainų nustatymo metodą, kuris netrukdytų vandens paslaugų teikėjams. Pavyzdžiui, jei valstybė ar tam tikra reguliavimo institucija nustato tarifų standartus, pagal kuriuos vandens vartotojai skirstomi pagal pajamas, gali būti, kad vandens paslaugų teikėjas gali sutelkti dėmesį teikti pirmenybę išskirtinai pasiturinčioms vietovėms, siekiant užtikrinti, kad jos susigrąžintų savo investicijų sąnaudas ir gautų pelną 65. Taip pat galimas ir kitas būdas, kai vandens vieneto tarifas didėja, nes vartojimo apimtis didėja, tokiu atveju dėmesys sutelkiamas į didelio kiekio vartotojus ir taip nukenčia kiti mažesnio kiekio vartotojai 66. Toks požiūris greičiausiai labiausiai paveiktų retai apgyvendintas arba neturtingas bendruomenes. Taikant sąnaudų susigrąžinimo principą be apribojimų, kartais gali atsirasti nelygybė. Visiškas išlaidų susigrąžinimas reiškia, kad valstybė ar privatus vandens tiekėjas turėtų sugebėti susigrąžinti visas išlaidas, susijusias su vandens tiekimu visiems vartotojams. Sąnaudų susigrąžinimo principas gali sukelti neįperkamą vandens kainą toms bendruomenėms, kurios yra ypač nutolusios ar nuskurdusios. Vandens tiekėjai tokiose situacijose, siekdami išvengti politinių konfliktų su skurdesnėmis bendruomenėmis, teikia paslaugas mažesnėmis kainomis. Tačiau tuomet tiekėjai turi padidinti kainas kitiems paslaugų gavėjams, kad visa tai kas sunaudota virš nustatytų ribų, būtų kompensuojama 67. Vandens vertei stiprią įtaką daro vandens tiekėjai, tačiau iškyla klausimas: kodėl kai kuriose šalyse vyrauja konkuruojanti pasiūla, o kitose ne? Kaip pastebėta anksčiau, vandens kiekis pasaulyje yra ribotas, todėl tai priklauso nuo šalies turimų resursų. Tačiau be turimo kiekio, vandens kokybė taip pat daro įtaką jos ekonominei vertei. 68 Vanduo natūraliose aplinkose niekada nėra visiškai švarus ir tokie natūralūs reiškiniai, kaip erozija, augalų bei gyvūnų paliekami teršalai prisideda prie vandens taršos. Didžiausi teršėjai žmonės, naudoja vandens telkinius, kaip gamybinių ir vartojimo veiklos 64 AB Klaipėdos vanduo p. UAB Agrovet, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016, Nr. A-699-492/2016) 65 Inga T. Winkler et al., Measuring What We Treasure and Treasuring What We Measure: Post-2015 Monitoring for the Promotion of Equality in the Water, Sanitation, and Hygiene Sector, Public Law & Legal Theory Research Paper Series (2015, No. 14-48), p. 36 66 Ten pat 67 Žr. išnašą 54 68 Robert A. Young, Determining the Economic Value of Water: Concepts and Methods (Washington: Resources for the Future, 2005), p. 14 20