BEBRŲ ĮTAKA EKOSISTEMOMS PAGRAMANČIO REGIONINIAME PARKE

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS Miškininkystės katedra Aurimas Šerpytis BEBRŲ ĮTAKA EKOSISTEMOMS PAGRAMANČIO REGIONINIAME PARKE Magistro darbas Studijų kryptis : Miškininkystė Studijų programa: Miškininkystė Akademija, 2008

TURINYS SANTRAUKA...3 SUMMARY...4 ĮVADAS...5 1. LITERATŪROS ANALIZĖ...7 1.1 Išvaizda...7 1.2 Bebro šeimos dydis ir sudėtis...8 1.3 Biologija...8 1.4 Populiacijos gausa...9 1.5 Populiacijos tankis...11 1.6 Biotopinis pasiskirstymas...11 1.7 Bebrų poveikis aplinkai...12 2. TYRIMŲ TIKSLAS, OBJEKTAS IR METODAI...15 3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APIBENDRINIMAS...20 3.1 Pagramančio regioninio parko teritorijos charakteristika...20 3.2 Bebraviečių gausa parke...22 3.3 Bebraviečių pasiskirstymas pagal biotopus ir ekologinis talpumas...24 3.4 Bebraviečių ir bebrų šeimos dydis bei sudėtis...25 3.5 Bebrų poveikis aplinkai...27 3.6 Bebraviečių perspektyvumo pasiskirstymas Pagramančio regioniniame parke...34 4. IŠVADOS...35 5. REKOMENDACIJOS...36 5.1 Rekomendacijos bebrų populiacijos būklės vertinimui...36 5.2 Rekomendacijos bebrų apsaugai ir racionaliam naudojimui...37 5.3 Rekomendacijos bebrų daromai žalai sumažinti...38 NAUDOTA LITERATŪRA...41 PRIEDAI...42 2

Šerpytis A., Bebrų įtaka ekosistemoms Pagramančio regioniniame parke: Miškininkystės specialybės, miškininkystės specializacijos magistro darbas / Vadovas doc dr. K. Pėtelis; LŽŪU. Akademija, 2008, p. 42, pav. 5, 9 lent. SANTRAUKA Tyrimo objektas Pagramančio regioninio parko bebrų populiacija. Pagrindinis tyrimų vienetas bebravietė. Tyrimo tikslas ištirti bebrų pasiskirstymą atskiruose biotopuose ir įvertinti jų įtaką aplinkai. Tikslui įgyvendinti buvo iškelti uždaviniai: Nustatyti bebrų gausą atskiruose biotopuose ir įvertinti jų įtaką aplinkai Nustatyti bebrų pasiskirstymą Tyrimų metodai: literatūros loginės analizės, tiesioginis bebrų stebėjimas, jų veklos žymių analizės. Buvo naudojami tokie tyrimo duomenys: kartografinė medžiaga, bebrų apskaita, bebrų poveikio aplinkai vertinimas. Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas 2007 metų pavasarį, nutirpus sniegui ir susinormalizavus vandens lygiui (balandžio mėnesį). Pirminiai duomenys apie bebraviečių lokalizacijas buvo renkami pasitelkiant miškininkų, medžiotojų pateiktą informaciją. Ši informacija buvo tikrinama natūroje bei ieškomos naujos nežinomos bebravietės. Kiekviena bebravietė esanti tiriamoje teritorijoje buvo užregistruota. Rezultatai: Nustatyta, kad Pagramančio regioniniame parke daugiausia bebrai įsukuria miškuose ( 53 % ), melioracijos kanaluose ( 70,6 % ) ir sudaro mažas šeimas ( 35 % ). Šioje teritorijoje daugiausia jaunų ar vidutinio amžiaus bebraviečių, pilnos sudėties šeimų ( 58,8 % ). Pagal patvankos pobūdį teritorijoje visos bebravietės buvo su užtvankom, kadangi ežerų čia nėra, o bebrai gyvena tik melioracijos kanaluose ir upėse. Raktažodžiai: bebrai, populiacija, ekosistema, gausa, poveikis. 3

A. Šerpytis Beaver impact on ecosystems in Pagramantis regional parkland Speciality of forestry. Proceeding for master degree in forestry. SUMMARY The subject of reserach beavers population in Pagramantis regional park. The main fugure beavers lodge. The point of reserach to analyse beavers distriction in the separate ecosystems and set their effect to landscape. To implement the main point I set a tasks: To set plenty of beavers in different ecosystems and set their effect to landscape. To set distribution of beaver. The method of reserch. Logical analysis of literature, ostensible observation of beaver, wheir work signs analysis. Where were usable material of research: cartografic material, record of beaver, their effect to landscape. Scientific research project was made in 2007 spring, when snow was numbed and water level was normalized ( in April ). Incomposite data about localization of lodge was elected by invoking information of foresters and hunters. This information were cheking in nature and where were seeking new and undiscovered lodge of beavers. Each of lodge in searching teritory were registered. Results: Finding that in Pagramantis regional park beavers settle down in forests ( 53 % ), in melioration channels ( 70,6 % ) and beavers making a small familys ( 35 % ). In this territory for the most part are young and middle-aged lodges, full compositios of family ( 58,8 % ). By the tone of lift in territory all the lodges were with dams, whereas where no lakes beavers are living in melioration channles and rivers. Key words: beaver, population, ecosystem, nature, effect. 4

ĮVADAS Bebras - stambiausias Lietuvos graužikas. Senovėje upinis bebras buvo paplitęs beveik visoje Europoje ir Azijoje. Lietuvoje senovėje bebrai buvo labai paplitę, vertinami ir globojami, jų apsauga buvo įforminta Lietuvos Statutuose. Lietuvoje buvo juodų ir rusvų. Dabar aptinkama visuose respublikos rajonuose. 1985 m. rudenį jų buvo apie 11 tūkstančių. Dauguma paplitę Nemuno baseino upėse ir ežeruose. Šiaurės Lietuvos vandenyse retesni. Lietuvoje du trečdaliai bebrų populiacijos gyvena ir upeliuose, kiti - ežeruose, balose melioracijos kanaluose ir kt. Tinkamiausi lėtai tekantys, pakankamai gilūs upeliai ir upės, kurių statūs krantai apaugę lapuočiais medžiais ir krūmais, kur gausi pakrančių ir vandens augalija. Mėgsta mišku ir krūmais apaugusias ežerų pakrantes bei užpelkėjusius vandens telkinius, kur daug krūmų ir vandens augalų. Gyvena šeimomis. Gyvena ir jauniklius veda dviejų tipų slėptuvėse - urvuose ir trobelėse. Minta vandens telkinių pakrančių medžiais, krūmais ir vandens žoliniais augalais. Bebro mitybai svarbūs ir kai kurie spygliuočiai. Iš vandens augalų bebrui svarbiausi švendrės, nendrės, meldai, lūgnės, asiūkliai, alijošiniai aštriai ir kiti stambūs augalai su stambiais šakniastiebiais. Mokslininkai teigia, kad bebrai Lietuvoje buvo paplitę jau prieš 10 tūkstančių metų. Nuo senų laikų bebrai priklausė svarbiems gamtos ištekliams, netgi ir mūsų krašte. Dabar jų utilitarinė reikšmė sumažėjusi. Lietuvos teritorija, galima sakyti, buvo natūralaus bebrų paplitimo arealo centre. Šiandien, kai bebrų arealas didžiulėmis žmogaus pastangomis atkurtas, Lietuva ir toliau išsiskiria kaip gausiausių ir labiausiai klestinčių šio žinduolio populiacijų Europoje turėtoja. Mažiausiai dvi mūsų šalies gyventojų kartos bebro nematė (jis išnyko 20 a. pradžioje). Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl dabartinėje mūsų visuomenėje susiformavęs tam tikras neigiamas požiūris į šį žinduolį. Pasibaigus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinių aktų, reglamentuojančių bebrų populiacijos apsaugą, galiojimui, šie žvėreliai buvo pradėti beatodairiškai naikinti. Kailiai, mėsa, sruogliai (bebro papilvės liaukų gaminamas sekretas, naudojamas parfumerijoje) turėjo didelės vertės, todėl žmonės rizikavo ir žvėrelius medžiojo nelegaliai. Bebrai ėmė grįžti į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo. Atplaukė iš Baltarusijos Nemunu, jų buvo įvežta ir iš kitų valstybių ir reaklimatizuota. 1970 m. Lietuvoje jų gyveno apie 6 tūkstančius. Limituota bebrų medžioklė Lietuvoje buvo leista 1967 m. Merkyje sugauti pirmieji 23 žvėreliai. Pradžioje jų ištekliai buvo negausūs, todėl juos leista gaudyti tik pagal licencijas. Sovietiniais metais suaugusio bebro kailis turėjo didelę vertę prilygo darbininko mėnesiniam atlyginimui. Gali būti, kad kaip tik dėl šios priežasties kailiniai žvėreliai būdavo gaudomi ir nelegaliai. Tuomet bebrai gyveno ežeruose, upėse, natūraliuose upeliuose. Kol buvo 5

prižiūrima melioracijos griovių sistema, ten jie tiesiog neturėjo sąlygų įsikurti. Tai galėjo būti vienas iš veiksnių, lėmusių subalansuotą bebrų populiacijos gausėjimą ir plitimą. Didieji populiacijos pokyčiai prasidėjo maždaug nuo 1995 m., kai dėl kritusios kailių paklausos bebrų beveik niekas nemedžiojo. Jie pradėjo plaukti į melioracijos griovius, kurių nešienaujami krantai ir pakrantės per keletą metų apaugo krūmais. Populiacija augo greitai - 1995 m. Lietuvoje gyveno 18,5 tūkstančio, 2005 apie 21, 2007 apie 31 tūkstantį bebrų. Nuo 2003 m. medžioklės taisyklės leidžia bebrus šaudyti. Šie gyvūnai aktyvūs prietemoje ar naktį, todėl juos medžioti būdavo naudojami žibintai. Laikantis Europos Sąjungos buveinių direktyvos reikalavimų, nuo 2000 m. naktinė medžioklė su dirbtiniais šviesos šaltiniais uždrausta (išskyrus šernų medžiojimą). Beje, dirbtiniai šviesos šaltiniai buvo draudžiami ir 1926 m. priimtame medžioklės įstatyme. Svarbi sąlyga, verčianti medžioklės plotų naudotojus reguliuoti bebrų populiacijos gausą, yra LR medžioklės įstatymo 18 straipsnis. Vadovaujantis juo, medžioklės plotų naudotojai turi atlyginti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų (ir bebrų) padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, jei šiuose sklypuose nėra uždrausta medžioti ( Paltanavičius, Valstiečių laikraštis 2008 gegužės mėn. 3 d. ). Daugelyje Europos Sąjungos šalių bebrai nėra tokie gausūs, kaip pas mus ir kitose kaimynėse šalyse Latvijoje, Estijoje, iš dalies Lenkijoje. Kai kur, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, jų iš viso nėra, nors kažkada gyveno. Daugelis šalių (Danija, Olandija, Belgija ir kt.) bebrų populiacijas bandoma atkurti reintrodukcijos būdu. Britai, kaip ir dera užkietėjusiems konservatoriams, bebrų kol kas neįsileidžia (2005-04-27 Gamtosaugos aktualijos: Šviesdami žmogų išsaugosim ir bebrą, ir medį, autorius Ulevičius ). 2003-2004 metais buvo sumedžiota 5890, 2004-2005 metais - 4713 bebrų. 2006-2007 metais Lietuvoje buvo sumedžioti net 12 473 bebrai. Tačiau padėtis nė kiek nepagerėjo. Gamtosaugininkų apskaičiavimais, tai sudaro tik kiek daugiau nei 10 proc. šių žvėrelių skaičiaus. Taigi bebrų populiacija vis gausėja. Pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, bebrų populiacija pastaruoju metu Lietuvoje yra itin gausi, mat priskaičiuojama apie 40 tūkst. bebraviečių. Vienoje bebravietėje gali gyventi nuo 3 iki 15 bebrų. Pastaraisiais metais jie įsikuria ne tik natūraliuose vandens telkiniuose, bet ir melioracijos grioviuose, tvenkiniuose. Paprastai vienoje bebravietėje gyvena 6-7 bebrai, tad dabartinis šių graužikų skaičius Lietuvoje gali būti įspūdingas. Ekologų apskaičiavimais, po kelerių metų Lietuvoje bus pasiekta kritinė bebrų populiacijos riba ir jie ims masiškai keltis į miestų kanalizacijas, šiukšlynus bei parkus. 6

1. LITERATŪROS ANALIZĖ 1.1 Išvaizda Upinis bebras ( Castor fiber, angl. European beaver, vok. Biber ) ( Castoridae ) bebrinių šeimos, stambiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 20-26 kg, kūno ilgis svyruoja nuo 70 iki 100 cm, neskaitant uodegos ( Hartman, 1994 ). Kūnas aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu ir vandeniui nepralaidžiu kailiu. Galva palaipsniui pereina į liemenį, todėl kaklas beveik neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai. Kaukolė masyvi su gerai išvystyta žandikaulių muskulatūra. Priekiniai dantys stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Kietas emalis yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek, kad bebras negalėtų susičiaupti. Iltinių dantų nėra. Tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys su kietomis emalės raukšlėmis, pritaikyti smulkinti šiurkštų augalinį maistą (judinant apatinį žandikaulį pirmyn ir atgal). Pieniniai dantys redukuoti. Bebras dažnai aštrina kandžius, trindamas viršutinius dantis į apatinius ( Hartman, 1994 ). Uodega masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis ir trumpais plaukeliais. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūno termoreguliacijos organas. Uodega bebras reguliuoja kūno temperatūrą, nes joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai. Tupėdamas sausumoje, bebras uodegą pasikloja po savimi ir užpakalinėmis kojomis ant jos užsilipa. Bebro galūnės yra penkiapirštės. Priekinės kojos trumpos, jų pirštai su nedideliais nagais. Užpakalinės kojos yra žymiai didesnės, o jų visus penkis pirštus jungia plati, tamsiai pigmentuota palukimo plėvė. Įdomu tai, kad bebro užpakalinės kojos antro piršto nagas yra perskeltas į dvi dalis ir yra panašus į žnyples. Abi šio nago dalys yra judrios viena kitos atžvilgiu, juo bebras tvarko savo kailį, šalina smulkius parazitus ( Palionienė, 1970 ). 1 pav. Bebrų pėdsakai 7

Bebras turi antrinę kloaką, į kurią atsiveria tiesioji žarna, šlapimo bei lytinės angos, o taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Be to, į kloaką atsiveria ir muskusinės liaukos, kurios gamina gana specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras sruoglius. Pastarieji yra naudojami parfumerijoje (brangioms prancūziškų kvepalų rūšims suteikia ilgiau išliekantį kvapą, turi feromonų). Bebro lytinis dimorfizmas silpnai išreikštas, patinai nuo patelių nesiskiria. 1.2 Bebro šeimos dydis ir sudėtis Elementarus erdvinis struktūrinis vienetas bebro populiacijos yra bebravietė ( vienišas bebras arba šeima, gyvenanti tam tikroje ribotoje teritorijoje ). Dažniausiai bebravietėse gyvena normalios bebrų šeimos, tačiau bebrai gali gyventi ir po vieną arba sudaryti didesnes kolonijas ( Дъяков, 1975 ). Visos bebravietės yra skirstomos į 3 pagrindines kategorijas: vienišių, porų ir šeimų bebravietes. Pirmų dviejų kategorijų bebravietės yra labai efermeriškos ( trumpalaikės ). Po kurio laiko jos gali išnykti arba jų vietoje gali susiformuoti nauja bebravietė, kurioje gyvena šeima, susidedanti iš reproduktorių ir prieauglio. Bebravietės amžinė sudėtis nusako, kokios bebro amžiaus grupės joje yra. Yra skiriamos trys bebrų amžiaus grupės: šiųmečiai ( 0+ ), pernykščiai ( 1+ ), suaugėliai ( 2+ ). Pagal šių grupių galimas kombinacijas išskiriama apie 10 bebraviečių kategorijų ( Дъяков, 1975 ). Pagal bebravietės amžinę sudėtį galima spręsti apie šeimos dalyvavimą dauginimęsi. Bebraviečių kategorijų santykis populiacijoje yra gana svarbus populiacijos būklės rodiklis. Stabilioms populiacijoms būdingas pilnų šeimų ( su visomis amžiaus grupėmis ) dominavimas. Vidutinis bebrų skaičius bebravietėje yra svarbus tuo, kad jis naudojamas vykdant bebrų apskaitą statistiniu metodu, kaip šeimos dydžio koeficientas. Neeksplotuojamose populiacijose vidutinis bebrų skaičius bebravietėje didesnis negu eksplotuojamose ( Payne, 1982 ). 1.3 Biologija Mūsų krašte bebrai gyvena biotopuose, kur yra nors ir nedidelių atviro vandens plotelių, apaugusių krūmais ir medžiais. Tai melioracijos kanalai, įvairaus dydžio upeliai, dirbtiniai tvenkiniai, kūdros, apleisti karjerai, ežerai, pelkės. Grioviuose, mažuose upeliuose bei upių aukštupiuose bebrai stato užtvankas, o gyvena dažniausiai urvuose ar "pusiau nameliuose" ( kai 8

virš požeminio būsto-urvo dar pastatomi žemi "nameliai"). "Pusiau namus" bebrai įsiruošia tose vietose, kur upelių krantai yra lėkšti ir urvai per potvynius užsemiami. Veiklus ištisus metus. Ramiuose vandens telkiniuose plauko, maitinasi dieną, o kitur tik prieblandomis ir naktį. Vandens telkinių krantuose kasa urvus su keletu angų. Įėjimas į urvus visada vandenyje. Vandens lygiui reguliuoti įrengia užtvankas ( Navasaitis, Pėtelis, 1998 ). Gyvena šeimomis, sėsliai. Šeimą dažniausiai sudaro patinas, patelė ir jų palikuonys. Dažniasiai šeimoje gyvena 4 5 individai. Gyvena ir jauniklius veda dviejų tipų slėptuvėse - urvuose ir trobelėse. Bebras yra monogamas, t.y. sudaro pastovias poras. Poruojasi sausio kovo mėnesiais. Nėštumas trunka apie 3,5 mėn. Gegužės birželio mėnesį gimsta 1 5 gerai išsivystę, apaugę plaukais jaunikliai. Apie mėnesį laiko į vandenį jie nelenda. Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais, iki tol gyvena su tėvais ( Patapavičius, Baleišis, 2003 ). Bebrai gyvena 12 20 metų, rezervatuose išgyvena 35 50 metų ( Navasaitis, Pėtelis, 1998 ). Pagrindinis ir natūralus bebro priešas yra vilkas ir valkataujantys šunys. Kiti plėšrūs žvėreliai, tokie kaip lapės, ūdros, plėšrieji ir pelėdiniai paukščiai dažniausiai ušpuola, gaudo jauniklius ( Patapavičius, Baleišis, 2003; Дъяков, 1975 ). Vasarą minta įvairiais žoliniais augalais, medžių ir krūmų atžalomis, lapais. Rudenį, žiemą, pavasarį ėda žolonių augalų šakniastiebius, o jei jų stinga medžių žievę. Racione per 100 žolinių ir kelios dešimtys sumedėjusių augalų rūšių. Labiausiai mėgstama medžių rūšis yra drebulė ir karklai. Jei maitinasi medžių žieve, žiemai po vandeniu ruošia atsargas. Viena šeima sukrauna iki 10 kubinių metrų šakų. Graužti gali ir po vandeniu, nes lūpos susičiaupia už kandžių ir priekinių dantų. Grauždamas medį bebras tupi ant užpakalinių kojų, į žemę remiasi uodega, o priekinėmis kojomis remiasi į medį. Kai maisto ištekliai baigiasi keliasi gyventi į kitą vietą ( Patapavičius, Baleišis, 2003 ). Patvenkdami upes ar kanalus, bebrai dažnai kelia vandens lygį, kad apsuptų savo namelį apsauginiu grioviu, ir sukurtų gilų vandenį, būtiną žiemos atsargų maisto laikymui. Tuo metu, kai kita gyvūnija ir augalija iškenčia žiemos meto šaltį ir alkį, bebrai lieka šilti savo nameliuose su povandenine maisto slėptuve netoli. Bebro kolonija, gali susidėti iš šešių ar daugiau, apimdama tėvus, mitulį ir komplektus, dar jie taikingai egzistuoja kartu namelyje su povandenine prieiga prie atšaldyto ( padengto ledu ) viršuje baseino. 1.4 Populiacijos gausa Šis rodiklis yra vienas svarbiausių, kuriuo vadovaujamasi ir remiamasi tyrinėjant bebrus, jų išteklių eksploataciją. Tačiau dabartinė, momentinė bebrų gausa konkrečioje ar tiriamoje 9

teritorijoje nėra labai informatyvus ir tikslus rodiklis, kai kalbama apie bebrų poluliacijos būklę. Visai kitas dalykas yra populiacijos gausos dinamika, t.y. populiacijos gausos didėjimas arba mažėjimas per tam tikrą laikotarpį. Šis rodiklis laikomas tinkamiausiu ir labiausiai integruotu bebro populiacijos būklės rodikliu ( Caфонов, 1995 ). Pagrindinės bebrų populiacijos gausos dinamikos priežastys yra individų dauginimosi ypatumai ir jų mirtingumas. Pastarieji rodikliai priklauso nuo daugelio įvairių aplinkos sąlygų, vidinių faktorių. Gausos dinamika labai priklauso nuo patelių dauginimosi, veisimosi intensyvumo. Vienos patelės gali visai nepalikti palikuonių, o kitos gali jų susilaukti žymiai daugiau, nei įprasta vidutiniškai populiacijoje. Taip pat, populiacijos dinamikos greitis priklauso nuo vidutinio generacijos laiko. Bebram, tiksliau jų patelėm yra būdingas ilgas generacijos laikas, nes individai subręsta tik trečiaisiais gyvenimo metais, be to, metinėje bebrų vadoje būna 1 5 jaunikliai. Būtent dėl šių priežasčių bebrams nebūdingi staigūs populiacijos gausos pokyčiai. Dar populiacijos dinamika gali priklausyti nuo patelių dauginimosi periodo trukmės ir žinoma nuo besidauginančių individų populiacijoje. Bebrų populiacijos gausai įtakos turi aplinkos faktoriai. Iš jų vienas pagrindinių neigiamos įtakos turinčių yra ilgai trunkantys ir dideli potvyniai ar ilgai trunkanti sausra. Gausos svyravimai yra būdingi visiems bebro populiacijų erdviniams struktūriniams vienetams, tačiau ypatingai jie išryškėja mažose bebravietėse. Staigūs aplinkos pokyčiai neretai būna atskirų bebraviečių išnykimo ar šeimų persigrupavimo priežastimi ( Дъяков, 1975 ). Bebrų gausos kitimą apsprendžia pagrindinių maisto išteklių atsargų pasiskirstymas ir jų gausa. Biotopų kiekybinė ir kokybinė sudėtis taip pat yra vienas iš faktorių, sąlygojančių bebrų populiacijos gausą ( Hartman, 1994 ). Šiuo metu Lietuvoje bebrų populiacijos gausa yra aukšta, tačiau tikslų ar net apytikslį bebrų skaičių nustatyti yra sunku. Daromos apskaitos neatspindi tikslaus bebrų skaičiaus. Daromos apskaitos, kai skaičiuojamos bebravietės, gan tikslus metodas, tačiau ir juo tikslaus bebrų skaičiaus nustatyti neišeina. Oficialios apskaitos duomenis galima naudoti tik apytiksliams bebrų gausos dinamikos tendencijoms vertinti ( tarkim nustatyti ar bebrų teritorijoje daugėja ar mažėja ). Žymėdami šeimos apgyventą teritoriją prie "sienos", kur jau prasideda kita bebrų "valstybė", žvėreliai iš dumblo ir žolių sukasa nedidelius kauburėlius. Kauburėliai aplaistomi sruoglių liaukų skysčiu. Abiejuose upės, upelio ar kanalo krantuose tokių kvepiančių "pasienio stulpų" būna nuo keleto iki keliolikos. Šiuos riboženklius žvėreliai vis atnaujina. Pastebėta, kad pelkutėse, kur izoliuotai gyvena viena bebrų šeima, šių "kvepiančių riboženklių" visiškai nebūna arba jie menkai prižiūrimi ( Ribikauskas, 1995 ). 10

1.5 Populiacijos tankis Šis rodiklis yra vienas svarbiausių nustatant bebrų populiacijos būklę. Nuo tankio priklauso populiacijos gausos dinamika. Ir aukštas, ir žemas tankis neigiamai veikia bebrų populiacijos prieaugio tempus. Svarbu yra žinoti optimalias populiacijos tankio normas, kad būtų pasiektos racionalios ir norimos bebrų išteklių eksploatacijos sąlygos. Bebrų populiacijos tankis priklauso nuo įvairių faktorių: vandens telkinio kokybinė ir kiekybinė sudėtis, maisto išteklių gausumas, aplinkos faktoriai įvairūs ir dar daugelis kitų. Kiekvinam, skirtingam bebrų biotopo tipui būdingos savos optimalios populiacijos tankio ribos ( Дъяков, 1975 ). Bebrų tankis skirtingoje konkrečioje teritorijoje priklauso nuo to, kokios yra bebrų plitimo ir migravimo galimybės. Esant ribotoms individų ( dviejų metų sulaukusių ) judėjimo sąlygoms, jie pasilieka toje pačioje bebravietėje, ar bent netoli jos. Dėl mitybinių resursų išeikvojimo, kitų vidinių reguliacijos mechanizmų prieaugio tempai labai sumažėja, gausos dinamika sparčiai gali sumažėti ( Дъяков, 1975; Hartman, 1994 ). Didelėse upėse, dideliuose pratakiuose ežeruose bebrų tankio svyravimai nedideli. Bebrų populiacijos tankis skirstomas į linijinį ir teritorinį. Linijinis tankis tai individų arba bebraviečių kiekis upės vagos arba ežero pakrantės ilgio vienete, o teritorinis individų arba beberaviečių kiekis teritorijos ploto vienete. Teritorinis bebraviečių tankis įvairuoja priklausomai nuo plotų kiekybės ir eksploatacijos intensyvumo. Taip pat šis rodiklis priklauso nuo tiriamos teritorijos dydžio. Mažose ir kompaktiškose teritorijose jis gali siekti netgi iki 4 bebraviečių kvadratiniame kilometre. Keleto dešimčių kvadratinių kilometrų plotuose bebraviečių tankis žymiai sumažėja dėl jų netolygaus teritorinio pasiskirstymo. Didelėse teritorijose bebraviečių tankis dar labiau sumažėja. Vidutinis teritorinis bebraviečių tankis Lietuvoje populiacijoje siekia 0,19 bebraviečių/kvadratiniame kilometre ir yra panašus į kitų kraštų bebraviečių tankį ( Ulevičius, 1996 ). 1.6 Biotopinis pasiskirstymas Biotopinis pasiskirstymas žymia dalimi atspindi populiacijos dinamikos perspektyvas ir poveikio aplinkai pobūdį bei mastą. Yra gerai žinoma, kad bebrai gyvena labai įvairiomis ekologinėmis sąlygomis pasižyminčiuose vandens telkiniuose, tačiau tai dar nereiškia, kad jie gali gyventi visur. Net bebrai vienišiai neapsigyvena labai mažuose, vos keliolikos kvadratinių metrų ploto, vandens telkiniuose ( Дежкин и др., 1986 ). Bebrams taip pat netinka reguliariai išdžiūstantys arba peršalantys vandens telkiniai su lėkštais smėlėtais krantais. Bebrai gyvena ten, kur pakrantėse iš viso nėra jokių medžių ir krūmų. Potencialiu bebrų biotopu gali būti tik toks vandens telkinys, kuris turi bent minimalias apsaugines ir mitybines sąlygas. 11

Tinkamiausi ir mėgstamiausi bebro biotopai yra mažos ir vidutinės natūralios upės, stambios senvagės, žemapelkės. Bebrams taip pat patinka melioracijos kanalai, durpynų karjerai, mažiau tinkami atvirų vietų kanalai, stambios vandens saugyklos. Dauguma bebro biotopų klasifikacijos sistemų yra paremtos visa eile ekologinių faktorių, tokių kaip mitybiniai resursai, hidrologinis režimas, antropogeninis poveikis ( Larson, 1985 ). Populiacijos būklės ir poveikio aplinkai intensyvumo išaiškinimui dažniausiai naudojama bebrų biotopų klasifikacija, paremta vandens telkinių tipologija ( Дежкин и др., 1986 ). Kalbant apie bebrų biotopinį pasiskirstymą konkrečiose populiacijose, dažniausiai apsiribojama keletu pagrindinių didelėmis bei mažomis upėmis, ežerais, dirbtiniais kanalais, pelkėmis, durpynais. Biotopinis pasiskirstymas populiacijose yra nevienodas. Dažnai daugiausia bebraviečių būna mažose upėse ir upeliuose, žymiai mažiau jų ežeruose ir kanaluose. Dauguma bebro biotopų klasifikacijos sistemų yra paremtos visa eile ekologinių faktorių ( mitybiniai resursai, hidrologinis režimas, antropogeninis poveikis ). 1.7 Bebrų poveikis aplinkai Bebrų poveikis aplinkai iš ties nemažas. Tai viena iš daugelio rūšių, aktyviai dalyvaujant landšafto formavime ir pertvarkyme. Galutiniame rezultate bebro poveikyje vietovaizdis renatūralizuojasi, žymiai padidėja jo ekologinis talpumas, taigi ir biologinė ekosistema. Teigiamas poveikis bioįvairovei, vandens apykaitai ir kitiems procesams - milžiniškas. Galima drąsiai teigti, kad ten, kur pasirodo bebrai įvairovė pagausėja. Bebrų užtvankos sudaro geresnes sąlygas upėtakinėms šaltų vandenų žuvims, vandens paukščiams, žinduoliams, įvairiems augalams, grybams ir vabzdžiams. Sukaupdamos įvairias šiukšles, nuolaužas, dumblą jos tiesiogine prasme filtruoja upių vandenį, gerina jo kokybę, mažina nuosėdų kiekį. Yrant ir uždumblėjant apleistoms bebrų užtvankoms džiūna buvusios užlietos lankos, susidaro itin derlingos sąnašinės pievos. Kreivinami melioratorių sudarkyti, ištiesinti upeliai, sukuriant sąlygas ten išnykusioms rūšims. Galima būtų išskirti kelis pagrindinius bebro poveikio aplinkai aspektus: Pasikeičia vendens cheminė sudėtis. Smulkių vandens tėkmių hidrologinio režimo pakeitimas statant užtvankas ( srovė sulėtėja, sukaupiami ir sulaikomi dideli vandens kiekiai, patvankose vyksta nešmenų sedimentacija, kaupiasi derlingas dumblas, tokiu būdu žymiai padidėja savaiminio vandens apsivalymo galimybes ). Atsiranda pokyčiai dėl bebrų graužimų, jų daromos žalos ( išnyksta minkštieji lapuočiai, atsiranda pūvančių medžių, padidėja žolinės augalijos biomasė ). Didelis dirvos kiekio išmetimas į paviršių, kai bebrai rausia urvus. 12

Susiformuoja naujos fitocenozės užlietose vietose ( formuojasi drėgnų ir šlapių vietų fitocenozės, o kai bebrai apleidžia bebravietę, susiformuoja vešli augmenija pievose ). Kai bebrai rausia urvus ir kanalus pakeičiama vandens tėkmės hidrografija ( dažnai vaga suskyla į kelias atšakas, mažėja srovės greitis, didėja vingiuotumas ). Pagrindinis melioratorių rūpestis užtikrinti gerą sistemų drenažą, todėl jie periodiškai išvalo nuo bebraviečių bent jau magistralinius kanalus. Dažniausiai gaunamas laikinas efektas, nes bebrai po kiek laiko užtvankas atstato. Atvirų vietų melioracijos kanaluose žymiai svarbesnė yra profilaktinė priemonė reikalingiausių kanalų priežiūra neleidžiant užaugti krūmams. Praktiškai jie turi būti kasmet šienaujami. Priklausomai nuo vietos ir dydžio, bebro baseinai gali padaryti reikšmingą žalą žmogaus ūkinei veiklai. Vandens lygio padidėjimas ir patvinimas gali užlieti ganyklas ir javus, sumažinti jų derlių ir užtvindyti medžių grupes, pievas. Maistingų medžiagų pašalinimas nuo srovės srauto prie bebro baseino yra įdomus ir gana vertingas procesas. Ūkininkavimas palei tokius upių bankus dažnai didina fosfatų, nitratų ir kitų maistingų medžiagų kiekius, sukeldamas problemas ir nunešdamas jas pasroviui, ir šis vanduo gali būti panaudojamas žmogaus ( pvz. galvijams girdyti ). Be dumblo bebravietėje surenkamos šakelės, šakos ir lapai ( ypač nuokritos ). Kaip žinia, bebrai teikia pirmenybę greitai augantiems medžiams, tokiems kaip karklas, tuopa, gluosnis ar alksnis, kurie turi menką komercinę vertę. Nors šių medžių pažeidimai, tai yra bebro nugraužimai atrodo, kaip rimta bėda, tačiau šį procesą galima būtų pavadinti genėjimu, kurio dėka augalai pavasarį atželia tankesni. Tvenkdami upelius, melioracijos griovius bei kanalus užtvindo miško plotus, kurie dėl gruntinio vandens lygio svyravimų nudžiūna. Drėgmės perteklius pirmiausia ima veikti egles. Apgraužia storus medžius aplinkui, o plonus - tik iš vienos pusės. Ant apgraužtų medžių lieka plačios kandžių žymės. Bebrai iš tikro aktyviai tvenkia sausinamuosius griovius, dėl kurių šalia esančiose pelkėse žemėja vandens lygis. Taip pat, gamtosaugininkai pabrėžia visokeriopą bebrų naudą. Šie žvėreliai patikimas, pigus ir visiškai natūralus būdas atkurti sunaikintas pelkes, upelius, užliejamas pievas, pagausinti bioįvairovę, t.y. nors iš dalies atitaisyti sovietmečiu atliktos masinės melioracijos žalą. Be to, bebrai pakelia ir požeminio vandens lygį, užtikrina jo atsinaujinimą, sulėtina požeminio vandens apytakos ratą, pagausina šaltinių ir versmių skaičių, dėl to esą sušvelnina potvynius, nes didžiąją vandens dalį sukaupia požeminiai vandenys. Pagaliau bebrų užtvankos suvaldo upių krantų eroziją, nes lėtina upių srovę ir tolygiai paskirsto erozijos energiją. Taip sunkiau susidaro krantų išgraužos. Bebrų poveikio aplinkai laipsnis priklauso nuo trijų svarbiausių bebravietės charakteristikų: bebraviečių amžiaus, patvankos pobūdžio ir statinių (trobelių ir pustrobių) buvimo. Didžiausia 13

įtaka aplinkai pasireiškia tose bebravietėse, kuriose yra patvankos. Praktiškai visas vandens tėkmes bebrai sugeba patvenkti. Daugeliu atvejų tai yra periferiniai vandens telkiniai. Dabartiniu metu Lietuvoje didesnę bebrų populiacijos dalį sudaro būtent periferinės grupuotės ( Ulevičius, 1999 ). Kita svarbi bebro poveikio aplinkai charakteristika yra bebraviečių amžius, tik dešimt ir daugiau metų vienoje vietoje egzistuojančiose bebravietėse susiformuoja specifinės ekosistemos - "bebrų langai" ( Remillard, 1987 ). Taigi bebro poveikis aplinkai tampa žymus tik tada, kai populiacija pasiekia tam tikrą gausos lygį, be to šio poveikio efektas yra ilgalaikis arba pasireiškia tik po tam tikro laiko. Gamtoje nei žalingų, nei naudingų rūšių nėra. Kiekviena iš jų yra reikalinga ekosistemos balansui palaikyti. Ekosistemai būdinga, jog išvesta iš pusiausvyros būklės, ji stengiasi tą pusiausvyrą atstatyti. Kuo daugiau rūšių, tuo greitesnė energijos apykaita, tuo stabilesnė ekosistema, nes greičiau atsistato ekologinė pusiausvyra. Rūšys bendrijoje ( ekosistemoje ) atlieka savo funkciją tik tada, kai jų gausumas yra pasiekęs tam tikrą lygį, kurį nusako rūšies padėtis medžiagų ir energijos apykaitos grandinėje. Derlingos nedidelių upių slėnių pievos didele dalimi susiformavo tūkstantmečių eigoje būtent bebro dėka. Gausi Lietuvos bebrų populiacija turi didelį poveikį dirvožemio formavimuisi. Šiandien našaus dirvožemio atstatymo problema aktuali kaip niekada, nes intensyvios žemdirbystės pasekmėje kasmet prarandami milžiniški šio resurso kiekiai. Pastaraisiais metais daug rūpesčių ūkininkams, miškų savininkams bei valdytojams sukelia bebrai. Smarkiai pagausėję didieji graužikai, įsisavindami naujas teritorijas, melioracijos kanalais plinta į laukus. Tokiam plitimui labai padeda tai, kad daug kur apleistuose grioviuose želia ne tik vešli žolinė augmenija, bet ir krūmai ar net stamboki medeliai, miškas želdosi pamiškių ar net gerokai nuo miškų nutolusiuose dirvonuose. Visa tai sudaro palankias sąlygas bebrams prasimaitinti. Vasarą šie graužikai gali misti ir žoline augmenija, žemės ūkio kultūromis, vandens augmenija ( Ribikauskas, 2005 ). 14

2. TYRIMŲ TIKSLAS, OBJEKTAS IR METODAI Tyrimų tikslas ištirti bebrų pasiskirstymą atskiruose biotopuose ir įvertinti jų įtaką aplinkai Pagramančio regioniniame parke. Tyrimų uždaviniai: 1. Nustatyti bebrų gausą atskiruose biotopuose ir įvertinti jų įtaką aplinkai 2. Nustatyti bebrų pasiskirstymą Tyrimų objektas Pagramančio regioninio parko bebrų populiacija. Bebrų populiacijos būklės ir veiklos tyrimai atlikti Pagramančio regioniniame parke, įsikūrusiame Šilalės rajono ir Tauragės rajono savivaldybių teritorijoje ( žr. žemėlapį ). Šis parkas įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d. siekiant išsaugoti vertingą Akmenos ir Jūros upių santakos slėnių bei miškų kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, sudaryti sąlygas turizmui ir rekreacijai, išsaugoti ypač vertingus gamtos požiūriu Jūros vidurupio ir Akmenos žemupio kraštovaizdį, Plynosios pelkės biocenozę. Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas 2007 metų pavasarį, nutirpus sniegui ir susinormalizavus vandens lygiui ( balandžio mėnesį ). Pirminiai duomenys apie bebraviečių lokalizacijas buvo renkami pasitelkiant miškininkų, medžiotojų pateiktą informaciją. Ši informacija buvo tikrinama natūroje bei ieškomos naujos nežinomos bebravietės. Kiekviena bebravietė esanti tiriamoje teritorijoje buvo užregistruota. Pagrindinis tyrimų vienetas, kaip jau minėta, yra bebravietė. Bebravietė tai vienišo bebro, bebrų poros ar bebrų šeimos užimama kompaktiška teritorija vandens telkinio pakrantės atkarpa. Buvo rastos ir tirtos kelių tipų bebravietės: stiprios, aktyvios, silpnos, vidutinio stiprumo ir apleistos. Bebravietės tirtos tiesiogiai, t.y. apeinant tiriamą teritoriją. Buvo nustatomas bebraviečių tipas, jų ribos, biotopo tipas, bandoma nustatyti bebrų skaičių iš veiklos žymių, daromas poveikis aplinkai, tiek teigiamas, tiek ir neigiamas. Aktyvi bebravietė tokia, kurioje randama daug šviežių bebrų veiklos žymių: graužimų, takų, maitinimosi aikštelių, teritorijos žymėjimo krūvelių, bebrų pėdsakų, o užtvankos ir trobelės bei pustrobės ( jei jų yra ) rudenį ir pavasarį būna suremontuotos, t.y. matosi šviežiai atneštos ir įkištos šakos, velėnos, dumblas. Apleista bebravietė tokia, kurioje šviežių bebrų veiklos žymių nėra arba jų tik viena kita ( jas palieka retkarčiais užklydę bebrai iš kaimyninių bebraviečių ), nėra pastoviai naudojamų ryškių takų, trobelės ir užtvankos rudenį ir pavasarį neremontuojamos. Silpna bebravietė tokia, kurioje gyvena 1 2 bebrai. Pagal išorinius požymius tokioje bebravietėje medžių graužimai rudenį nėra gausūs, išsklaidyti, nesutelkti tam tikrose vietose. Trobelė ( jeigu yra ) nedidelė, užtvanka dažniausiai viena. Šakelių atsargų rudenį paprastai nebūna. 15

Vidutinio stiprumo bebravietėje gyvena 3 5 bebrai. Medžių graužimai gausūs, sutelkti 3 4 skirtingose vietose, į kurias veda iki grunto ištrypti takai. Trobelė ( jeigu ji yra ) būna gana didelė, kasmet remontuojama, rudenį dažniausiai būna sukrautos šakelių atsargos. Užtvankų būna paprastai daugiau negu viena. Stiprios bebravietės, kuriose gyvena daugiau kaip 5 bebrai, pasižymi labai gausiais medžių graužimais, kurie sukoncentruoti daugiau negu 4 skirtingose vietose. Į šias vietas veda stipriai nutrypti takai. Dažnai tokiose bebravietėse būna daugiau negu viena trobelė arba pustrobė, o rudenį gali būti ruošiamos ne vienos šakelių atsargos. Tokiu atveju bebravietės centras yra stambesnė trobelė ir stambesnės atsargos. Pagrindinės trobelės (pustrobės) būna labai didelės, kasmet remontuojamos. Užtvankų gali būti keletas, kadangi tokios bebravietės užima gana ilgas upelių, kanalų atkarpas, tačiau apskritai užtvankų skaičius priklauso nuo vandens tėkmės nuolydžio: kuo mažesnis nuolydis, tuo mažiau užtvankų. Bebrų gyvenamoji aplinka bebravietės kiekybiškai ir kokybiškai įvertintos naudojantis kartografine teritorijos medžiaga. Buvo naudojamasi 1:50000 mastelio modelinės teritorijos žemėlapiu. Taip pat, buvo pasinaudota miškotvarkos žemėlapiu ( mastelis 1:3000 ). Upių pakrančių ilgiai ir kanalų ilgiai buvo skaičiuojami naudojantis žemėlapiais, o po to apeita tiriama teritorija. Bebraviečių centrai, kur rasta ir užfiksuota bebravietė, buvo pažymėti žemėlapyje, kurio mastelis 1:3000 ( pateikiama prieduose ). Iš viso teritorijoje užfiksuota 17 bebraviečių, iš kurių tik trys apleistos ir nepastebėta jokių veiklos požymių, penkios stiprios, trys - vidutinės ir šešios - silpnos. Visos rastos bebravietės buvo užfiksuotos ir sudarytas jų sąrašas. Bebraviečių sąrašas sudarytas vienu iš patikimiausių būdų tiesioginiu bebrų stebėjimu, jų bebraviečių skaičiavimu. Buvo registruojamos pamatytos bebravietės. Jų tipas nustatytas pagal bebrų išvaikščiotus takus ir kitas veiklos žymes ( medžių apgraužimus, pažeidimus, įrengtas užtvankas ir pan. ). Bebraviečių bebrų skaičius buvo nustatomas ir naudojant V. S. Pojerkovo pilną ekologinį statistinį bei morfologinį metodą. Šio metodo esmė detalus graužimų, takų ir kitų veiklos žymių suregistravimas bei bebrų amžiaus nustatymas bebravietėje. Kaip jau minėta, tiriamoje teritorijoje, rasta 17 bebraviečių, jos ne tik buvo suskirstytos i tipus pagal bebrų aktyvumą bebravietėje, bet buvo suskirstytos ir pagal bebravietėje gyvenančių bebrų skaičių, t.y. pagal šeimos dydį. Bebravietės dydis buvo nustatomas remiantis 1 lentelėje pateiktais bebrų šeimos dydžio požymiais, pagal A. Palionienę, 1986. 16

1 lentelė. Bebrų šeimos dydžio požymiai Bebrų skaičius gyvenvietėje Vienišas bebras Bebrų pora Vidutinė (3-5)bebrų šeima Didelė (5-7 ir daugiau) bebrų šeima Gyvenvietės charakteristika Rudenį apgraužti medžiai matomi tik vietomis. Jie nesukoncentruoti baruose. Apgraužtų medžių kiekis pasiruošimo žiemai laikotarpio pabaigoje yra 50-70 drebulių ar gluosnių šakų arba 3-5 stori medžiai. Takai pastebimi tik kur ne kur ir mažai iššliaužioti. Maisto atsargų vadenyje nėra, o jeigu ir yra, tai tik keletas šakų. Jauniklių apgražtų medžių nėra. Veiklos požymiai dvigubai ryškesni negu vienišo bebro ir jie sutelkti baruose prie žiemojimo vietos. Tokių barų būna 1-2. takai labiau iššliaužioti. Maisto atsargų dažniausiai yra, tačiau jos nedidelės. Bebriukų apgraužtų medžių nėra. Apgraužtų medžių daug. Yra keli ( 3 4 ) barai ištisinių kirtimų. Vandenyje prikrauta maisto atsargų, kurių virš vandens kyšanti dalis yra nemažų matmenų. Jeigu vandens baseinas pratekantis, gali būti kelios užtvankos. Čia pastebima ir jaunų bebrų apgraužtų medžių. Apgraužtų medžių gausa. Labai dideli ištisinių kirtimų plotai ( tiesiog biržės pakrantėse ). Ištrypti iš vandens šių plotų link einantys takai. Dideliame plote kyšo iš vandens maisto atsargos. Pratekančiuose upeliuose yra daug užtvankų ir nemažas kiekis bebriukų apgraužtų medžių. Šio metodo ( bebraviečių skaičiavimas tiesioginiu stebėjimu ) privalumas tas, kad galima nustatyti bebrų skaičių kiekvienoje rastoje bebravietėje, tačiau tai užima gana daug laiko ir darbo sąnaudų. Tyrimai bebrų skaičiui ir bebravietėms nustatyti buvo vykdomi spalio ir lapkričio mėnesiais, kai bebrai ruošė maisto atsargas žiemai ir kol nebuvo susiformavus pastovi sniego danga, tačiau didžioji tyrimų dalis buvo vykdoma pavasarį, kai nusileido polaidžio vandens lygis iki normalaus vandens lygio, nutirpo sniegas ir kol dar nebuvo smarkiai sužėlusi žolinė augalija ir nesužaliavę medžių ir krūmų lapai, tyrimai buvo vykdomi balandžio, gegužės mėnesiais. Vasarą tokiems stebėjimams ir tyrimams trukdo vešli pakrančių augalija, o ir patys bebrai nėra susitelkę vienoje vietoje, jie būna išsisklaidę ir jų veikla silpnai išreikšta. 17

Bebraviečių tankis buvo skaičiuojamas tose teritorijose, kur buvo rastos ir tiksliai žinomos visos toje teritorijoje esančios bebravietės tuo metu. Pagal atliktus stebėjimus ir tyrimus buvo prognozuojamas bebraviečių skaičius visoje Pagramančio regioninio parko teritorijoje. Vandens telkinių, kaip bebro gyvenamosios aplinkos, tipologija pagrįsta skirtingomis hidrologinėmis ir hidrografinėmis jų charakteristikomis, svarbiausiomis šiam gyvūnui, todėl Pagramančio regioniniame parke yra skiriami tokie pagrindiniai vandens telkinių tipai: upės ir melioracijos kanalai. Atliekant tiriamąjį darbą pagal bebrų gyvenamosios aplinkos ypatumus, buvo išskirti kelių tipų biotopai ir nagrinėjamas bebrų poveikis ekosistemoms. Tyrimams pasirinkti biotopai: miškas, pelkė ir pieva. Buvo nustatinėjama bebrų įtaka skirtingoms ekosistemoms. Bebrų plotų talpumo nustatymo metodikos dažnai yra labai sudėtingos ir sunkiai realizuojamos praktikoje ( Дъяков, 1975; Heidecke, 1984 ). Kadangi pastaraisiais metais bebrų gaudymas ir medžiojimas, užtvankų ardymas buvo gan intensyviai vykdomi Pagramančio regioninio parko teritorijoje, todėl duomenys yra tik dabartinės situacijos analizė, kuri jei būtų vykdyta prieš metus ar porą metų, skirtųsi ženkliai. Būtent dėl šios priežasties, bebrų ekologinis talpumas regioniniame parke nustatytas naudojant supaprastintą Djakovo metodą ( Дъяков, 1975 ). Šio metodo esmė paimamas bendras hidrografinio tinklo ilgis, jo 1/3 dalis yra tinkama gyventi bebrams. Vidutinis maksimalus linijinis bebraviečių tankis daugelyje rūšies arealo vietų yra viena bebravietė viename kilometre upės vagos. Tokiu būdu kilometrų skaičius parodo orientacinį potencialių bebraviečių kiekį ( teritorijos talpumą ) tirtoje teritorijoje. Bebrų jauniklių buvimas vasarą buvo nustatomas tiesioginiu stebėjimo būdu pagal jiems būdingus iššliaužiojimus. Yra skiriamos trys bebrų amžiaus grupės: Šiųmečiai ( 0+ ) Pernykščiai ( 1+ ) Suaugėliai ( 2+ ) Yra skiriamos kelios bebraviečių kategorijos pagal amžių sudėtį. Tiriamoje teritorijoje bebraviečių poveikis aplinkai buvo vertinamas pagal šias tris grupes. Bebraviečių amžius buvo nustatomas remiantis miškininkų ir medžiotojų apklausa, taip pat buvo vizualiai nustatinėjami pažeidimai, apgraužimai, bebrų veiklos žymės ir įvertinus tai, buvo daromos išvados. Pagal amžių bebravietes galima suskirstyti į tris grupes: 1. 1 4 metų 2. 5 10 metų 3. senesnės negu 10 metų. 18

Bebravietės amžiaus nustatymas yra svarbus kriterijus vertinant bebrų poveikį aplinkai, todėl jis buvo nustatinėjamas tyrimų metu. Dar vienas svarbus kriterijus, vertinant bebrų poveikį aplinkai, yra patvankos pobūdis. Pagal patvenkimą yra išskirtos keturios kategorijos: 1. užtvankos nėra 2. patvenkta tik vaga 3. patvenkta ir dalis slėnio 4. patvenkta dalis miško Bebravietės yra skirstomos dar į dvi grupes: 1. bebrai, kurie gyvena vien tik urvuose 2. bebrai, kurie gyvena pustrobėse ir trobelėse. Visi trys aukščiau išvardinti rodikliai, skiriant įvairių tipų bebravietes, yra svarbūs ir gali suteikti svarbios informacijos vertinant bebrų poveikį daromą aplinkai. Galima drąsiai teigti, jog bebrų poveikis aplinkai tiesiogiai priklauso nuo bebravietės dydžio, jos amžiaus, patvankos buvimo ir jos pobūdžio bei nuo pustrobių ar trobelių buvimo, taip pat buvo atsižvelgta kokioje ekosistemoje, tai yra kokiame biotope ( miške, pievoje ar pelkėje ) yra įsikūrusi bebravietė ir kokią įtaką bebrai turi jo aplinkai. 19

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APIBENDRINIMAS 3.1 Pagramančio regioninio parko teritorijos charakteristika Pagramančio regioninis parkas įkurtas 1992m. Rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti vertingą Akmenos ir Jūros upių santakos slėnių ir miškų kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Pagramančio regioninio parko plotas 13 644 ha, iš kurių miškai užima 58,1 proc. Regioniniame parke yra 5 draustiniai: Tyrelių, Akmenos ir Jūros upių kraštovaizdžio, Lylavos hidrografinis ir Plynosios telmologinis. Akmenos ir Jūros upių kraštovaizdyje įspūdingai atrodo Pagramančio, Genių, Alangos, Jocių atodangos, jų skardingus šlaitus sukūrė dvi gamtos jėgos upės srovė ir gravitacija. Pagramančio regioniniame parke yra įrengti 3 pėsčiųjų pažintiniai takai Lylavos hidrografinio draustinio, kuris saugo nepaliestą, natūralų Lylavos upelį ir jo slėniuose augančia augmeniją. Parko teritorija skirstoma į konservacinio ( 5623 ha 41,2 % ), ekologinės apsaugos ( 1507 ha 11,1 % ), rekreacinio ( 393 ha 2,9 % ), ūkinio ( 5961 ha 43,7 % ) ir gyvenamosios ( 160 ha 1,2 % ) paskirties funkcines zonas. Miškai sudaro 58,1 %, žemės ūkio naudmenos 35,7 %, vandens telkiniai 2,3 %, pelkės 2,6 %, gyvenvietės 1,2 % parko ploto. Reljefas sudarytas ledynų arba jų tirpsmo vandenų. Vėliau performuotas kitų, dar vėlesnių geomorfologinių procesų, sukūrusių žymiai jaunesnius reljefo tipus. Aukščiausiai iškilusi virš jūros lygio regioninio parko teritorijos dalis yra pačioje parko šiaurės rytinėje dalyje bei eina Akmenos upės šlaitų viršutine riba. Siekia apie 100 ir daugiau metrų. Žemiausia pietinėje parko dalyje. Apie 40 metrų jūros lygio ir mažiau. Akmenos upės kraštovaizdžio pažintinis takas, kurio tikslas išsaugoti Akmenos salpinio slėnio kraštovaizdį su natūraliais miškais ir pievomis, gražiausia ir vertingiausia draustinio dalis atsiveria šalia stovyklavietės Lakštingalų slėnis, tai puikus kraštovaizdis, gerai išvystyta rekreacinė infrastruktūra pritraukia svečius iš visos Lietuvos. Plynosios aukštpelkės pažintinis takas garsėja kaip tipiškas aukštpelkės kompleksas su plynėmis, ežerokšniais ir apypelkio miškais. Pelkėje durpių sluoksnio storis 3-4 m., pelkės plotas 357 ha. Šio pažintinio tako ilgis 1,6 km, kuriuo vaikščiojant patogu susipažinti su pelkės flora ir fauna. Šiuo metu ruošiamas naujas Dabrupinės pažintinis takas. Svarbiausios kultūros paveldo vertybės Dapkiškių, Matiškių, Kreivių, Indijos, Vaičių, Biržų lauko, Kuturių, Pagramančio piliakalniai, kryžiuočių karų laikotarpio, gynybinės grandinės Jūros ir Akmenos upių krantuose objektai, kurie apipinti įvairiomis legendomis ir padavimais. 20

Pagramančio regioniniame parke gausu lankytinų vietų, tai Tamošaičių akmuo Milžinas, Akmenos upės didžioji rėva, Balskų tvenkinys, Vaičių vandens malūnas. Geriausia susipažinti su Pagramančio regioniniu parku plaukiant Jūros ir Akmenos upėmis baidare. Tai puiki proga pasigrožėti nuostabiu kraštovaizdžiu, iškylautojų patogumui yra įrengtos poilsiavietės. Pagramančio regioniniame parke priskaičiuojama per 806 augalų rūšys. 21 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Ypatingai turtinga augalija Plynosios aukštapelkės telmologiniame draustinyje ir Tyrelių miške. Parke paplitę pietų taigos krūmokšniniai eglynai. Minkštieji lapuočiai beržas, drebulė, juodalksnis bei žaliasamaniai pušynai su eglių priemaiša. Iš atskirų medynų rūšių parke sutinkami ir paprastieji ąžuolai. Priskaičiuojama per 625 gyvūnų rūšys iš kurių 43 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Aptinkama retų ir nykstančių paukščių, yra retų žinduolių, Raudonosios knygos rūšių populiacijų. Nuo hidrografinio tinklo kokybinės ir kiekybinės sudėties priklauso bebrų ir jų bebraviečių talpumas teritorijoje, taip pat jų poveikis ir pobūdis atskiroms ekosistemoms. Formuojantis bebrų populiacijai pagrindiniai jų biotopai yra upės. Be to, bebrai apsigyvena ir numelioruotuose upeliuose, kurie yra virtę kanalais. Pagrindinės ekosistemos, kuriose apsigyvena bebrai, kaip tik yra miškai, pievos, bei pelkės, jie įsikūria jose esančiuose vandens telkiniuose ir dažnai pakeičia tą ekosistemą ir joje vyraujančią biologinę įvairovę. Visos pagrindinės parko upės ( Jūra, Akmena, Šunija, Lylava, Bremena, Sermas, Vynija, Aušbruva ir Alanga) priklauso Nemuno baseinui. Dvi didžiausios parko upės yra Akmena ir Jūra. Parko teritorijoje Akmenos upės ilgis 29 km, o Jūros upės 38 km. Jose ar jų mažuose intakuose, taip pat melioracijos kanaluose ir apsigyvena, įsikūria bebrai. Jūra - viena iš įdomiausių ir gražiausių upių Lietuvoje, pasižyminti giliu slėniu, rėvų gausa ir nemažu nuolydžiu ( apie 0,8 m/km ). Jūra - dešinysis Nemuno intakas, kurio baseinas apima beveik visą centrinę Žemaitiją. Jūros baseino plotas - 3994 km 2. Vaga labai vingiuota, vidutinis plotis aukštupyje 6-8 m, vidurupyje-15-25 m, žemupyje -30-50 m; gylis - 0,5-1,5-3,0 m. Upės nuolydis-0,6 m/km. Jūros intakas Akmena - išsiskiria ypač vaizdingu slėniu, nuolat besikeičiančiu gamtovaizdžiu. Vasaros metu Akmena labai nusenka. Ankstyvą pavasarį, pakaitinus saulutei, po vasaros liūčių ar nudundėjus rudeniniam lietui, vanduo upėje šniokšdamas kyla net 2-3 metrus įprasto lygio. Upės ilgis - 80 km, o jos nuolydis - vidutiniškai 1,86 m/km. Hidrografinį tinklą Pagramančio regioniniame parke, galima sakyti, sudaro pagrindinai melioracijos kanalai ir upės, kurių nėra daug, kadangi upės vingiuoja ir per miškus, ir per pievas, melioracijos kanalų taip pat randama šiose ekosistemose, tai ten įsikūrę bebrai ir yra mokslinio tiriamojo darbo pagrindas. Tyrinėjau kaip bebrai veikia skirtingas ekosistemas ir juose egzistuojančią gyvybę. 21

3.2 Bebraviečių gausa parke Pagramančio regioniniame parke bebrų apskaita buvo vykdyta taikant vieną pagrindinių ir tiksliausių būdų tai tiesioginis stebėjimas. Taip pat, buvo pasitelkta V. S. Pojarkovo pilnas ekologinis statistinis bei morfologinis metodas, ir dalinis metodas pagal A. Palionienę. Aktyvios, veikiančios bebravietės užregistruotos Akmenos ir Jūros upių intakuose ir 3 km melioracinių kanalų atkarpoje. Iš viso teritorijoje užfiksuota 17 bebraviečių, iš kurių tik trys apleistos ir nepastebėta jokių veiklos požymių, penkios stiprios, trys - vidutinės ir šešios - silpnos. Visos rastos bebravietės buvo užfiksuotos ir padarytas jų sąrašas, kuris pateiktas 2 lentelėje. 2 lentelė. Bebraviečių sąrašas Eil. Nr. Apleista /Aktyvi Aprašymo data (metai, mėnuo) Stiprumo (silpna, stipri) statusas vidutinė, Pastabos 1 Aktyvi 2007-04 silpna - 2 Apleista 2007-04 - - 3 Aktyvi 2007-04 stipri - 4 Aktyvi 2007-04 silpna - 5 Apleista 2007-04 - Išardyta 6 Aktyvi 2007-04 silpna - 7 Aktyvi 2007-04 stipri - 8 Aktyvi 2007-04 silpna - 9 Aktyvi 2007-04 silpna - 10 Aktyvi 2007-04 stipri - 11 Apleista 2007-04 - - 12 Aktyvi 2007-04 vidutinė - 13 Aktyvi 2007-04 vidutinė - 14 Aktyvi 2007-04 vidutinė Aptikta daug užtvankų 15 Aktyvi 2007-04 stipri - 16 Aktyvi 2007-04 stipri - 17 Aktyvi 2007-04 silpna - Šis bebraviečių sąrašas sudarytas vienu iš patikimiausių būdų tiesioginiu bebrų stebėjimu, jų bebraviečių skaičiavimu. Registruojamos buvo tik pamatytos bebravietės. Jų tipas nustatytas pagal bebrų išvaikščiotus takus ir kitas veiklos žymes ( medžių apgraužimus, pažeidimus, įrengtas užtvankas ir pan. ). 22

Žinant bebraviečių skaičių tam tikroje teritorijoje ( tirtoje ), galima nesunkiai apskaičiuoti prognostinį bebraviečių skaičių netirtoje teritorijoje. Sudėjus bebraviečių skaičių tirtoje ir netirtoje teritorijoje, gaunamas bebraviečių skaičius visoje teritorijoje ( 3 lentelė ). 3 lentelė. Prognostinis bebraviečių skaičius Tipas Pakrantės ilgis Bebraviečių skaičius, km % vnt Tirta teritorija 80 87 17 Netirta teritorija 12 13 3 Visa teritorija 92 100 20 Buvo ištirta 80 km hidrografinio tinklo, o tai sudaro 87 % viso regioniniame parke esančio hidrografinio tinklo ilgio, iš viso surasta ir užfiksuota 17 bebraviečių, kurios sudaro 87 % nuo visų prognozuojamų bebraviečių skaičiaus regioniniame parke, vadinasi netirtoje teritorijos dalyje yra 13 %, tai yra 3 bebravietės, bendras prognozuojamas bebraviečių skaičius parke turėtų būti 20. Vidutiniškai 1 km ištirtos upės vagos ir melioracijos kanalo tenka 1 bebravietė. Lietuvoje vidutiniškai 1 km ištirtos upės vagos arba ežero pakrantės tenka 0,9 bebravietės ( Ulevičius, 1999 ). Vidutinis maksimalus bebraviečių tankis daugelyje arealo vietų yra viena bebravietė viename kvadratiniame kilometre upės vagos ( Дъяков, 1975 ). Konkrečioje atkarpoje bebraviečių tankis labai priklauso nuo aplinkos sąlygų. 23

3.3 Bebraviečių pasiskirstymas pagal biotopus ir ekologinis talpumas Pagramančio regioniniame parke bebrai labiausiai išplitę melioracijos kanaluose ir tik kelios bebravietės rastos upėse, o ežerų tiriamos teritorijos plote nėra. Iš 17 rastų bebraviečių 12 ( tai sudaro 70,6 % ) rasta kanaluose ir 5 ( 29,4 % ) upėse, o ežerų teritorijoje visai nėra. ( 1 pav. ). Bebraviečių pasiskirstymas 80,00% 70,60% 60,00% 40,00% 29,40% 20,00% 0,00% Melioracijos kanalai Upės 0% Ežerai Vandens telkiniai 1 pav. Bebraviečių pasiskirstymas skirtinguose vandens telkiniuose Pagramančio regioniniame parke. Pagrindinis rodiklis, į ką buvo atsižvelgta atliekant mokslinį tiriamąjį darbą, buvo bebrų pasiskirstymas atskiruose biotopuose. Pastebėta, kad bebrai įsikūrę trijuose skirtinguose biotopuose: pievose, miškuose ir pelkėse. Kaip jau buvo minėta, tiriamoje teritorijoje 2007 metų pavasarį, atliekant bebrų apskaitą, buvo surasta ir užfiksuota 17 bebraviečių, šešios iš jų rastos laukuose ir pievose, dvi pelkėse ir devynios bebravietės aptiktos ir užregistruotos miško masyvuose ( 2 pav. ) 35% 12% 53% Pelkės Miškai Laukai 2 pav. Bebraviečių pasiskirstymas pagal biotopus Pagramančio regioniniame parke 2007m. 24

Vidutinis maksimalus linijinis bebraviečių tankis daugelyje rūšies arealo vietų yra viena bebravietė viename kilometre upės vagos arba kanalo. Beveik toks pats linijinis tankis parke ir yra toks, todėl specialių pataisymų šis metodas nereikalauja. Vadinasi, kilometrų skaičius parodo ekologinį plotų talpumą parke ( 4 lentelė ). 4 lentelė. Bebraviečių ekologinis talpumas Pagramančio regioniniame parke. Hidrografinio tinklo ilgis A (km) 1/3 hidrografinio tinklo dalis B=1/3A (km) Ekologinis talpumas C=B*0,2 (bebraviečių skaičius, vnt) 92 31 6 Tiriamoje teritorijoje Pagramančio regioniniame parke bebraviečių skaičius siekia 20, tuo tarpu, atlikus skaičiavimus matome, kad ekologinis talpumas teritorijoje yra 6 bebravietės. Todėl galima daryti išvadą, kad ekologinis talpumas parke nėra išnaudotas. 3.4 Bebraviečių ir bebrų šeimos dydis bei sudėtis Atlikus tyrimus Pagramančio regioniniame parke ir suskaičiavus bebravietes ir nustačius bebrų pasiskirstymą pagal šeimos dydį, sudaryta lentelė, atspindinti rezultatus ( 5 lentelė ). 5 lentelė. Bebrų šeimos pasiskirstymas pagal dydį. Bebrų šeimos dydis Bebrų skaičius Bebraviečių kiekis bebravietėje vnt. % Vienišiai 1 Maža 2 6 35 Vidutinė 3 5 3 18 Didelė 5> 5 29 Kadangi iš 17 rastų bebraviečių 3 buvo apleistos, tai jų dydis nebuvo nustatinėjamas. Todėl matome, kad iš 14 rastų ir užfiksuotų bebraviečių, 35 % sudaro mažos bebravietės, jų yra 6, 18 % sudaro vidutinio dydžio bebravietės, kurių yra 3 ir 29 % sudaro didelės bebravietės, jų teritorijoje rasta 5. Pagal gautus rezultatus sudaroma diagrama, atspindinti gautus duomenis ( 3 pav. ). 25

% 40% 30% 20% 35% 18% 29% 10% 0% Maža Vidutinė Didelė Bebravietės dydis 3 pav. Bebraviečių pasiskirstymas pagal šeimos dydį Pagramančio regioniniame parke. Anot Дъяков ( 1975 ), jei didėja bebraviečių tankis, tai vienišių bebraviečių mažėja, o normaliai ir pilnai susiformavusioje ir besivystančioje bebrų populiacijoje tokių bebraviečių turėtų būti apie 20 30 %. Normalioje populiacijoje mažų šeimų turėtų būti maždaug apie 25 %. Palyginus savo gautus duomenis su šiais normatyvais, galima būtų daryti išvadą, kad mažų bebraviečių, jų yra 35 %, dalis didelė. Tai rodo, kad prieauglio įsikūrimas naujose vietovėse turi nemažą galimybę ir nėra ribotas. Ir tai, dar kartą įrodo, kad ekologinis talpumas tiriamoje teritorijoje nėra išnaudotas. Vidutinio dydžio bebraviečių skaičius nedidelis, tai rodo, kad bebrų prieauglis turėjo galimybes migruoti ir susirasti naujas gyvenamąsias vietas, tačiau tai nebuvo pilnai išnaudota. Kadangi, kaip jau minėta, ekologinis talpumas yra išnaudotas, tai galima būtų spėti, kad ateityje bebrų šeimos gali stambėti, nes prieauglis liks gyventi kartu su tėvais. Bebravietė gali būti aktyvi 30 metų, nuo pradinio įsikūrimo iki bebravietės apleidimo, jei bebrui tinkamos visos gyvenimo ir mitybos sąlygos. Trys svarbiausios bebravietės stadijos: nauja aktyvi, sena aktyvi ir palikta. Pirmojoje stadijoje, srovė yra užtvenkta, ir baseinas formuojasi, aprūpindamas miškingos dangos ir paviršinio vandens kombinaciją. Senoje aktyvioje stadijoje damba yra platesnė ir baseinas yra padidintas. Medžio kamienai ir menka viršutinė danga lieka. Baseinas yra šiek tiek kanalizuotas su atidarytu vandeniu, sumaišytu su krūmais ir žoline pagrindo danga. Atsisakymo stadijoje užtvanka lūžta ir mažėja vandens lygis. Žolinė ir krūminga danga charakterizuoja šią stadiją. Visos bebravietės yra vienaip ar kitaip mėgstamos ir naudojamos įvairių gyvūnų. Buvo pastebėta, kad vandens paukščiai panaudojo visas bebraviečių stadijas, bet daugiau buvo paplitę ant naujų aktyvių bebraviečių ir senų aktyvių bebraviečių. Užfiksavus visas rastas bebravietes teritorijoje, suskirsčius jas pagal dydį, galima suskirstyti bebravietes ir pagal bebrų amžių ( 6 lentelė ). 26

6 lentelė. Bebraviečių pasiskirstymas pagal bebrų amžių Pagramančio regioniniame parke. Bebrų amžiaus Bebraviečių kiekis vnt. % 2+ 3 17,6 1+, 2+ 0 0 0+, 2+ 4 23,5 0+, 1+, 2+ 10 58,8 Kaip matoma, didžiausią bebrų populiacijos dalį sudaro pilnos sudėties šeimos ( 58,8 % ). Teritorijoje pramečiuojančių ( be jauniklių ) šeimų nėra. Vienos amžinės grupės bebravietės sudaro mažą dalį ( 17,6 % ), o jos yra tarsi populiacijos rezervas, kuris turėtų sudaryti 30 40 %, anot Дъяков, 1975. Visos rastos bebrų šeimos yra produktyvios, turi jauniklių, o tai rodo, kad bebrų gausa parke gali pasiekti kritinę, maksimalią ribą. 3.5 Bebrų poveikis aplinkai Dėl specifinio gyvenimo būdo bebras yra vienintelis mūsų krašto faunos atstovas, darantis didelį poveikį aplinkai. Bebrai yra vienas iš kelių gyvūnų, gebančių keisti jų aplinką, kad tiktų jų poreikiui. Gyvena šeimomis, lapuočių medžiais ir krūmais apaugusių, lėtai tekančių upelių pakrantėse, augalija apaugusiuose melioracijos grioviuose, kanaluose, pelkėse. Didžiausią žalą Pagramančio regioniniame parke medynams daro patvenkdami upelius, melioracijos griovius bei kanalus ir taip užtvindydami miško plotus. Mėgsta graužti drebules, gluosnius, tuopas, antraeiliai pašarai - ąžuolai, uosiai, beržai, lazdynai, ievos, klevai. Kartais apgraužia net ir pušis, egles, kadagius, liepas. Graužia ūglius, šakeles, žievę. Nustatyta, kad Pagramančio regioniniame parke daugiausia bebrai įsukuria miškuose ( 53 % ), melioracijos kanaluose ( 70,6 % ) ir sudaro mažas šeimas ( 35 % ). Šioje teritorijoje daugiausia jaunų ar vidutinio amžiaus bebraviečių, pilnos sudėties šeimų ( 58,8 % ). Pagal patvankos pobūdį teritorijoje visos bebravietės buvo su užtvankom, kadangi ežerų čia nėra, o bebrai gyvena tik melioracijos kanaluose ir upėse. Bebrai - nepaprastai darbštūs ir atkaklūs gyvūnai, sugebantys apsigyventi visur, kur tik yra vandens ir šiek tiek sumedėjusių augalų, tinkamų maistui. Net jei grioviu vos vos sruvena vanduo, pastatę užtvankas, per pavasario potvynius ir lietingus rudens periodus šie žvėreliai sugeba sukaupti pakankamai vandens, kad galėtų paslėpti išėjimus iš urvų, tempti maisto atsargas, kaupti 27

jas žiemai. Viena bebrų šeima dažniausiai surenčia keletą užtvankų, iš kurių viena būna pagrindinė, tvirta, gerai prižiūrima, pakelianti vandens lygį daugiau negu iki dviejų metrų. Kitos 2 5 papildomos užtvankėlės pastatomos žemiau pagrindinės. Jos vandens lygį pakelia nedaug ir kiekviena iš jų, einant pasroviui, yra vis menkesnė. Pagrindiniai gyvenamieji urvai būna didžiąjame baseine, paprastai netoli užtvankos, kur bebrai sutempia ir po vandeniu sukrauna maisto atsargas (medžių ir krūmų šakas) žiemai. Bebrų urvų gausu viso didžiojo ir mažesniojo baseinų pakraščiuose. Taigi žiemą kiek toli jie benuplauktų nuo gyvenamųjų urvų, visada turi kur pasislėpti ir įkvėpti oro. Tvirtinti, kad vienoje užtvankoje gyvena tik viena bebrų šeima, negalima, nes tokioje bebravietėje Paramančio regioniniame parke tyrimų metu teko matyti 4 6 suaugusius ir keletą pernykščių ir šiųmečių bebrų. Tik Akmenos upės intakuose ( mažesniuose upeliuose ) bebrai stato užtvankas tokias, kurios vandens lygio labai nepakelia, nes vanduo kliokia per visą užtvankų ilgį, o pavasarį liūčių metu tokias užtvankas visai ar iš dalies išardo srovė. Grioviuose ir mažuose upeliuose sausrų metu per užtvankas vanduo iš viso neteka, o lietingu periodu vanduo nuteka dažniausiai tik vienoje vietoje paliktu lataku. Jei vanduo prasiveržia ir kitose užtvankos vietose, bebrai jas rūpestingai užtaiso dumblo, akmenų, šakų ir kitokio šlamšto mišiniu. Tačiau viename didesniame kanale teko aptikti įspūdingai atrodančių bebrų pastatytų užtvankų. Tik stebėtis belieka, kaip žvėreliai įveikia tokią stiprią srovę ir vandens lygį pakelia net 1,5 2 metrus. Kai kurie autoriai, rašantys apie bebrų gyvenimą, tvirtina, kad tokias galingas užtvankas stato visi aplinkui gyvenantys bebrai kartu. Kai po lietaus upeliuose vanduo kiek pakyla, ieškant bebraviečių, nereikia landžioti po apyniais perpintus pakrančių krūmynus, eini paupio pievomis ir klausaisi, kur šniokščia bebrų užtvankos. Tose vietose, kur maži kanaliukai vingiuoja per užpelkėjusias lankas, bebrai yra priversti statytis "namus", nes iki aukštesnio kranto tokiose vietose būna toli. Tyrimų metu pastebėjau, kad bebrai pirmenybę teikia urvams, o "namus" stato tik iš reikalo. Netgi tada, kai nuo atviro vandens iki aukštesnių krantų būna 100 ar daugiau metrų, bebrai išsikasa kanalus ir vis vien tolimame krante išsikasa urvų. Užtvankas tokiose vietose bebrai stengiasi statyti siauriausioje slėnio vietoje. Jos būna nepaprastai ilgos, kartais punktyrinės, kai į užtvanką įsiterpia maži reljefo paaukštėjimai. Tada vandens lygį bebrai pakelia nedaug. Esant reikalui, prie "namo" upelio vagą bebrai pagilina iškastą gruntą sutempdami ant "namo" viršaus. Pelkėse bebrai stato "namus". Tačiau ir čia kiekviename didesniame kupste iškasamas urvas. Taigi ir pelkėse po ledu, nerizikuodami prigerti, bebrai gali nukeliauti labai toli. Prie "namo" pelkė išgilinama, dumblas sutempiamas ant būsto viršaus, o tolyn į pelkės gilumą iškasami didesni ir mažesni kanalai, vedantys prie pačioje pelkėje ar jos pakraščiais augančių medžių ir krūmų, kuriuos graužikai kerta maistui. Viename "name", kaip ir urvyne prie vienos užtvankos, dažnai gyvena ne viena bebrų šeima. Pagramančio regioniniame parke vienoje visai mažoje pelkutėje, kur stūksojo vienas gana menkas "namukas" ir dar bebrai buvo išsikasę urvus krante už 50-60 metrų, į kuriuos nuo atviro vandens plotelio vedė atviri ir požeminiai kanalai. 28

Buvo tirtos tik gyvenamos ir naudojamos bebravietės, o apleistos bebravietės buvo tik užfiksuotos, kaip tokios, bet stebėjimai nebuvo vykdomi. Beveik visos rastos bebravietės turėjo urvus, pustrobes ar trobeles. Urvas prasideda vandenyje (anga būna apie 1 m. žemiau vandens lygio). Urvo gale būna lizdo kamera. Tai iki 1 m skersmens ir 40 cm aukščio ertmė. Dažnai urvai būna sudėtingesni: su keletu įėjimų, daugybe tarpusavyje besijungiančių atšakų ir kamerų. Tokių urvų teritorijoje užfiksuota 11. Neretai pasitaiko, jog priekinė urvo dalis įgriūna, todėl bebrai virš atsiradusios ertmės prikrauna nugraužtų šakų, aptepa jas dumblu (tokia slėptuvė vadinama pustrobe), jų yra 3. Balose, pelkėse, kur žemi krantai, bebrai stato trobeles. Jas stato iš šakų, nedidelių, kamienų. Viską sutvirtina dumblu. Statinys būna apvalaus kūgio formos, kurio pagrindo skersmuo 3 5 m., aukštis 1,5 2 m. Kartais, jei bebrai toje pat vietoje gyvena ilgai, trobelės dydis padidėja 2 ar 3 kartus. Tokio tipo statinių teritorijoje rasta 3. 7 lentelė. Bebraviečių suskirstymas pagal statybinę veiklą jose Pagramančio regioniniame parke. Statybinės veiklos pobūdis Bebraviečių kiekis vnt. % Tik urvai 11 64,7 Yra pustrobių ir trobelių 6 35,3 Bebrų daromą poveikį aplinkai, o tiksliau atskiroms gyvūnų rūšims pateikiu 8 lentelėje. 8 lentelė. Bebrų poveikis gyvūnų rūšims. Gyvūnų rūšis Poveikis Bestuburiai Bebrų užtvankos lėtina vandens srovę ir didina vandens paviršiaus plotą. Lėtesnėse srovėse, kurias sulėtina bebrų užtvankos, tankumas ir vandens bestuburių rūšies skaičius gali būti kelis kartus aukštesnis negu greitesnėse,neužtvenktose vietose. Padidintas paviršiaus plotas, sukurtas bebravietės, leidžia didesniam nuokritų kiekiui nukristi į vandenį, tokiu būdu aprūpinami didesniu maisto medžiagų kiekiu vandens bestuburiai. Taip pat, yra sukuriama kaip ir nauja didesnė ir geresnė natūrali 29

aplinka kitiems bestuburiams, tokiems kaip laumžirgiai. Buvo pastebėta, kad laumžirgio rūšies skaičius padvigubėjo po bebro veiklos. Tai yra, ten kur melioracijos kanalą patvenkė bebrai, ten padaugėjo laumžirgių. Bebrai sukuria naują biologinę įvairovę tos aplinkos bestuburiams prie nukritusių, nugraužtų medžių ir užlieja miškingą vietovę statydami savo būstus. Žuvys Paukščiai Bestuburių skaičiaus padidėjimas vandenyje ( patvenktoje vietoje ) sąlygoja didesnes geresnes maitinimosi galimybes žuvims, ypač lašišinėms rūšims, kurių maisto raciono pagrindą sudaro vandens bestuburiai, kurie gyvena lėtesnės tėkmės vandens telkiniuose. Sudarytos gilesnės vietos Akmenos upėje po bebrų užtvankos įkūrimo yra natūrali aplinka ten gyvenantiems upėtakiams žiemą ir sausros laikotarpiu. Taip pat, upėtakiai tokiose vietose dažnai būna didesni, nei ten kur bebrų užtvankų nėra, tai sąlygoja didesnis maisto medžiagų kiekis ( vandens bestuburiai, žolinė augalija ). Tačiau didelės bebrų užtvankos kai kur yra nepageidaujamos tų pačių upėtakių, nes trukdo jiems laisvai migruoti iš vienos upės vietos į kitą. Bebras stabilizuodamas pelkės vandens, drėgmės lygį sausuoju metų periodu padidina natūralią aplinką pelkėse gyvenantiems ir besiveisiantiems paukščiams, ypač antims. Antys, kryklės kartais įkuria savo lizdus ant bebrų baseinų. Jų skaičiaus didėjimas priklauso nuo užtvankų ir bebraviečių skaičiaus. Žuvimi mintantys paukščiai, tokie kaip dančiasnapiai, garniai ar tulžiai turi nemažai naudos ( tai yra žuvys yra jų maistas ) iš žuvų, kurios gyvena bebrų patvenktose lėtesnėse upės vietose. Pelkinės vietos yra naudingos raudonkojui tulikui ir perkūno oželiui, tuo metu, kai šlapesnės miškingos vietovės yra patrauklesnės ir tinkamesnės slankai. Vabzdžiaėdžiai, geniai, zylės turi naudos iš didėjančio kiekio pūvančios medienos, sukurtos bebravietės statybų metu. Aukšta pelkėta augmenija, nendrės yra tinkamos buveinės mažiems paukščiams, giesmininkams. Žinduoliai Bebrų buvimas turi teigiamą įtaką ir žinduoliams. Dažnai bebro ir ūdros gyvenamosios teritorijos persikloja ir būna vienodos, o 30

bebro baseinas yra ypač svarbus ūdroms, kur jų gyvenamoji aplinka vandenyje yra apribota. Bebravietės suteikia ir aprūpina ūdras gausiu maisto medžiagų kiekiu, dažniausiai žuvimi. Taip pat, ūdros pasinaudoja bebrų urvais, kad galėtų peržiemoti, kai šie savo ruožtu, juos apleidžia ir jais nebesinaudoja. Pelėnai turi naudos iš žolių ribų sukūrimo bebravietės pakraštyje. Be to, pelėnai, kirstukai, kaip ir ūdros gali panaudoti bebro namelius ir urvus tam, kad galėtų juose peržiemoti. Kiti žolėdžiai taip pat turi naudos iš to, kad bebravietės pakraščiai, nuo pakeisto vandens lygio ir režimo, yra apaugę vešlesne žoline augalija. Bebro baseine augančiais augalais minta ir elniai, o tuo tarpu, kiškiai minta nukritusių, nugraužtų medžių žieve. Visos surastos bebravietės buvo suskirstytos pagal patvankos pobūdį, buvo nustatyta ar bebravietė turi užtvanką, ar ne. Šie duomenys yra pateikti 9 lentelėje. 9 lentelė. Vandens telkinio patvenkimas ir jo pobūdis Pagramančio regioniniame parke. Patvankos pobūdis Bebraviečių kiekis vnt. % Užtvankos nėra Patvenkta tik vaga 14 82,3 Patvenkta dalis slėnio Patvenkta dalis miško 3 17,7 Bebrai apsigyvendami vienoje ar kitoje vietoje ir statydami užtvankas daro ne tik teigiamą poveikį aplinkai, bet deja, tai dažnai būna ir žala gamtai. Vienokia ar kitokia žala užfiksuota beveik visose bebravietėse, nes Pagramančio regioniniame parke ežerų nėra, kur jie mažai pažeidžia aplinką, o vyrauja kanalai ir upeliai, kur bebrai daro didžiausią žalą. Kaip jau minėta, bebrų daromos žalos mastas ir pobūdis labai priklauso nuo to, kokio tipo vandens telkiniuose bebrai gyvena. Šių gyvūnų daroma žala dažnai vienpusiškai, neatsižvelgiant į teigiamą bebro poveikį aplinkai yra ryškiai matoma. Ryškus pavyzdys yra miško užtvindymai, dėl kurių anksčiau ar vėliau atsiranda bebro langai dideliuose ir monotoniškuose, dažnai monokultūriniuose miško masyvuose. Ūkine prasme žala akivaizdi, tačiau gamtosaugos požiūriu, tokia bebro veikla labai vertinga. Kitas pavyzdys melioracijos sistemos. Nereikia įrodinėti, melioracijos mastai buvo per dideli. Didelė dalis kanalų, esančių Pagramančio regioniniame parke paseno ir nebefunkcionuoja. Bebras žymiai pagreitina jų renatūralizaciją. Kitas dalykas, kai bebras gadina 31

tebefunkcionuojančius pagrindinius kanalus, tačiau tokių parke buvo vos keletas, o ir tie dar nepajutę bebrų poveikio, nes juose bebrai dar nėra įsikūrę. Dažniausiai su bebrų daroma žala susiduriama jau susiformavusiose, keletą metų egzistuojančiose bebravietėse. Tokiu atveju tenka iškoti būdų kaip žalą mažinti. Šiaurės Amerikoje, Skandinavijoje tam plačiai naudojami įrenginiai vandens lygiui bebrų patvankose pažeminti bei apsaugoti nuo užkimšimo pralaidas. Bebrai paprastai pakelia vandens lygį aukščiau negu jiems reikalinga. Metodo esmė yra ta, kad pažeminto vandens lygis tenkintų ir žmogų, ir bebrą. Priešingu atveju, jeigu bebrams truks vandens, jie ieškos galimybių užsitvenkti kitoje vietoje. Šio metodo pagrindinis dalykas yra optimalaus vandens lygio nustatymas. Kriterijumi gali būti bebrų urvai, kurių angos turi likti po vandeniu. Dar viena didelė problema yra pavienių medžių žalojimas. Toks medžių kiekis (didesnis ar mažesnis) yra rastas beveik prie kiekvienos bebravietės, tačiau ryškios ir didelės žalos šie, galima sakyti, menki pažeidimai miškų ūkiui neturi, nes bebrai dažnai apgraužia menkaverčius medžius ( gluosnį, drebulę ) ir krūmus ( karklas, kuris nuo apgraužimų dar labiau atželia ). Toks poveikis galėtų netgi būti pavadintas naudingu ar net teigiamu, nes nedidelis negyvos, nugraužtos medienos kiekis yra kaip prieglobstis kai kurioms retoms paukščių rūšims ar daugeliui vabzdžių rūšių, kurioms net būtina negyva, žuvusi ar pūvanti mediena, o taip pat, tai ir maisto šaltinis medžių žieve mintantiems gyvūnams. Atliekant tyrimus buvo skaičiuojami ir fiksuojami tik tie medžių apgraužimai ir pažeidimai, kurie turi įtakos aplinkai gamtiniu, ūkiniu ar rekreaciniu požiūriu. Tokio pobūdžio žala buvo užfiksuota tik keliose, o tiksliau trijose bebravietėse. Buvo pažeisti ąžuolai, pušys ir keli juodalksniai. Tokie pakenkimai gadina estetinį vaizdą parke ir sumažina medyno našumą. Bebrai graužia ne tik pavienius medžius, bet gali iškirsti ir grupeles medžių, padaryti plynas nedideles aikšteles. Pagrmančio regioniniame parke tyrimų metu tokių aikštelių nebuvo užfiksuota. Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad bebraviečių egzistavimo laikas rodo ar aplinkos sąlygos yra tinkamos bebrams gyventi, ar ne. Pagramančio regioniniame parke bebraviečių egzistavimo laikas nėra trumpas, tai vadinasi, kad aplinkos sąlygoms jiems gyventi yra tinkamos ir palankios. Nedidelis skaičius bebraviečių, kuriose yra pustrobių ir trobelių vertinamas kaip teigiamas ( o be to bebrai labiau linkę įsikurti urvuose ), nes tuomet nekyla didelis pavojus krantų erozijai dėl ilgalaikio bebrų takų naudojimo. Be to, bebrų urvai, trobelės ir pustrobės yra svarbios kitiems gyvūnams ( ūdroms, pelėnams, kirstukams ), kurie apsigyvena juose. Užtvankų statymas Pagramančio regioniniame parke yra būdingas visiems ten gyvenantiems bebrams, nes bebrai įsikūrę kanaluose ir upėse, kur lengva pakeisti vandens lygį, todėl pasitaiko ir užtvindytų miško plotelių. Tačiau drąsiai galima būtų teigti, kad poveikis aplinkai nėra didelis, be to, jį dar labiau galima sumažinti naudojant įvairias apsaugos priemones. 32

Bebrų poveikis aplinkai yra teigiams ir neigiamas. Apibendrinant, galima išskirti bebrų daromo teigiamo ir neigiamo poveikio aplinkai pagrindinius aspektus. TEIGIAMAS POVEIKIS APLINKAI Dėl specifinio gyvenimo būdo bebras yra vienintelis mūsų krašto faunos atstovas, darantis didelį poveikį aplinkai. Bebravietė tikra gyvybės oazė. Užtvenktas upelis virsta ištisa tvenkinių sistema. Juose įsikuria vandens paukščiai. Nugraužti medžiai, ypač žiemą, vilioja ir smulkius graužikus, ir kiškius, ir elnius, stirnas bei briedžius. Apleistose bebrų trobelėse įsikuria ūdros, audinės, ondatros. Kartais net paukščiai ant trobelių viršūnių susisuka lizdus. Bebrų patvankose, sustabdžius vandens srovę, nusėda daug nešmenų, todėl vanduo apsivalo nuo nemažo kiekio teršalų. Taigi bebravietės su patvankomis funkcionuoja kaip savotiški vandens valymo įrenginiai. Dideli vandens kiekiai, sukaupti bebrų patvankose, neretai atstato arba bent jau pagerina vandens režimą numelioruotuose upeliuose. Pavasarinių polaidžių metu bebravietėse užsilaiko dalis vandens ir sumažėja potvynių lygis. Bebrų užtvankos ir susidarę pelkėti tvenkiniai yra puikūs vandens valymo įrenginiai. Šiuo metu Vakarų Europos valstybėse skiriama nemažai lėšų nemelioruotų upių natūralioms vagoms atkurti. Pas mus dalį šių darbų bebrai jau yra padarę ir toliau sėkmingai daro veltui. ŽALA Aktyvi bebrų veikla, įsikuriant jiems naujose bebravietėse, neretai susikerta su žmogaus ūkine veikla. Užtvindytose vietose išdžiūsta vertingi miškai, užpelkėja pievos ir dirbami laukai, užkemšamos pralaidos, apgraužiami arba iš viso nugraužiami vertingi medžiai. Kai kuriuose mažuose upeliuose dėl pastatytų užtvankų ir dėl to susilpnėjusios srovės bei uždumblėjusio dugno nyksta lašišinės žuvys. 33

3.6 Bebraviečių perspektyvumo pasiskirstymas Pagramančio regioniniame parke Perspektyvus galintis sėkmingai plėtotis ateityje, turintis gerą perspektyvą, taip apibrėžiama tarptautiniame žodyne. Taigi, galima būtų teigti, kad perspektyvi bebravietė yra tokia, kuri dabartinėmis sąlygomis sėkmingai gyvuoja, neturi neigiamo poveikio aplinkai. Perspektyvi bebravietė aplinką veikia teigiamai, nors ir gali pakeisti ekosistemos biologinę įvairovę, tačiau poveikis gamtai ir joje gyvenantiems gyvūnams, nuo to, tik didėja ir gerėja. Atlikus tyrimus nustatyta, kad iš 17 Pagramančio regioniniame parke rastų bebraviečių 9 yra miškų ekosistemoje, 2 pelkių ir 6 pievų ekosistemose. Pelkių ir pievų ekosistemose esančios bebravietės galėtų būti priskirtos perspektyvioms, nes žalingo poveikio aplinkai neturi. Iš 9 bebraviečių rastų miškų ekosistemoje, trys yra patvenkusios ne tik vagą, bet ir dalį miško. Ten įsikūrusios ir gyvenančios bebrų šeimos yra didelės ir daro neigiamą poveikį apgrauždami ir aplinkai esančius vertingus ( ūkiniu požiūriu ) medžius, todėl šias tris bebravietes galima priskirti prie neperspektyvių. Perspektyvių ir neperspektyvių bebraviečių procentinis pasiskirstymas pateikiamas 4 pav. Procentinis pasiskirstymas paskaičiuotas visom trim tirtom ekosistemom bendrai. Nustatyta, kad Pagramančio regioniniame parke 82 % sudaro pesrpektyvios ir 18 % sudaro neperspektyvios bebravietės. 90% 80% 70% 60% 50% 40% 30% 20% 10% 0% 82% Perspektyvios bebravietės 1 18% Neperspektyvios bebravietės 4pav. Bebraviečių perspektyvumo pasiskirstymas Pagramančio regioniniame parke. 34

4. IŠVADOS 1. Tirtoje teritorijoje iš viso rasta ir užregistruota 17 bebraviečių. Iš rastų bebraviečių tik trys apleistos, penkios stiprios, trys - vidutinės ir šešios - silpnos. 2. Bebraviečių pasiskirstymas atskiruose biotopuose: iš 17 bebraviečių, šešios (35%) rastos laukuose ir pievose, dvi pelkėse ( 12 % ) ir devynios (53 % ) bebravietės aptiktos ir užregistruotos miško masyvuose. 3. Rastos bebravietės buvo suskirstytos pagal patvankos pobūdį: nebuvo rasta bebraviečių, kurios būtų patvenkusios dalį slėnio. Daugiausia rasta tokių bebraviečių, kurios patvenkdavo tik vagą, tokių teritorijoje yra 14 ir sudaro 82,3 %. Likusią dalį, tai yra 17,7 %, sudarė 3 bebravietės, kurios buvo patvenkusios ir dalį miško. 4. Pagramančio regioniniame parke gyvenantys bebrai didelės žalos aplinkai neturi, bet biologinei įvairovei teigiamas poveikis yra. 5. Pievoms ir pelkėms ryškios ir didelės įtakos bebrai nedaro. Miškui, bebrai turi didesnį poveikį, nei pelkėms ir pievoms, nes apgraužia pavienius ūkiniu požiūriu vertingus medžius, tačiau ši problema Pagramančio regioniniame parke nežymi, nes tokie pažeidimai užfiksuoti tik prie trijų bebraviečių. 35

5. Rekomendacijos 5.1 Rekomendacijos bebrų populiacijos būklės vertinumui Bebrų populiacijos būklės vertinimą patartina atlikti kas 5 10 metų, priklausomai nuo šalies ekonominės situacijos ir antropogeninio poveikio. Populiacijos skaitlingumas yra svarbiausias rodiklis, kuriuo vadovaujasi bebro išteklių eksploatacija. Tačiau momentinis bebrų skaitlingumas konkrečioje teritorijoje yra gan mažai informatyvus rodiklis, kai kalbama apie populiacijos būklę ir jos vertinimą. Yra būtinas bebro populiacijos būklės monitoringas. Monitoringas turi būti atliekamas teritorijoje maždaug kas treji metai. Šis trejų metų laikotarpis yra pagrįstas biologiškai, nes tai yra vienos bebro generacijos trukmė. Atliekamo monitoringo metu vykdoma bebrų apskaita ir yra registruojami kiti svarbūs rodikliai. Pagramančio regioniniame parke toks monitoringas yra vykdomas. Atliekant bebrų populiacijos būklę tokie tyrimai gali labai praversti. Jeigu monitoringas nėra vykdomas pastoviai, tai yra sunku tiklsiai įvertinti bebrų populiacijos būklę. Bebrų populiacijos būklės vertinimui įtakos turi aplinkos pokyčiai. Augant tankumui vis didesnę įtaką vertinimui turi vidiniai veiksniai. Išorinės aplinkos poveikis į populiaciją pasireiškia per jos struktūros elementus. Todėl be pastovaus žinių papildymo apie erdvinę, bebrų amžiaus ir lytinę populiacijos struktūrą sunku prognozuoti jos būklės kitimą bei vykdyti rūšies resursų kontrolę besikeičiančios aplinkos sąlygomis. Vykdant tyrimus ir skaičiuojant ekologinį bebraviečių talpumą Pagramančio regioniniame parke buvo naudojamasi metodu pagal Djakovą. Šis metodas parinktas tik daliniam populiacijos būklės nustatymui ir įvertinimui. Vykdant tyrimus ir monitoringą ateityje šį metodą galima būtų naudoti, kaip vieną iš pagrindinių, tiriant ekologinį bebraviečių talpumą ir pasiskirstymą Pagramančio regioniniame parke. Taip pat, bebrų populiacijos įvertinimui gali būti pasiūlytas ir kitas metodas pagal Mickų ( 1986 ), kuris įvertina vandens telkinių tinkamumą bebrams. Šio metodo yra išskiriamos penkios charakteristikos: krantų charakteristika, hirdologinės sąlygos, pašarų ištekliai, antropogeninis poveikis ir bebrų plotų bonitetas ir talpumas. Šis metodas pagal Mickų yra tikslesnis ir detalesnis, tačiau atliekant tyrimus Pagramančio regioniniame parke juo nebuvo pasinaudota. Vykdant bebrų apskaitą buvo tiriamos tik gyvenamos bebravietės, o apleistos bebravietės tik užfiksuotos, kaip tokios, tačiau stebėjimai jose nevykdyti. Tokia apskaita galima įvertinti tik esamą, dabartinę bebrų populiacijos būklę. Įvertinant bebrų populiacijos būklės kitimo dinamiką, 36

reikia žinoti ir gyvenamų, ir apleistų bebraviečių skaičių, bei visų tiriamoje teritorijoje esamų bebraviečių tikslią vietą. Yra pastebėta, kad dauguma apleistų bebraviečių po kurio laiko vėl tampa gyvenamomis, bebrai grįžta į jas pagerėjus sąlygoms, kai atsikuria maisto resursai. Be to, apleistos ir bebrų negyvenamos bebravietės dažnai tampa namais ar prieglobsčiu kitiems žvėreliams. Tai traktuojama, kaip teigiamas bebrų poveikis aplinkai. Dėl šių priežasčių yra tikslinga ir naudinga registruoti net tik gyvenamas, bet ir apleistas bebravietes. 5.2 Rekomendacijos bebrų apsaugai ir racionaliam naudojimui Atlikus tyrimus ir išanalizavus esamą situaciją Pagramančio regioniniame parke nustatyta, kad bebrų populiacija nėra didelė ir gausi, šiuo metu bebrų populiacijos ekologinis talpumas yra pilnai išnaudotas, bet neviršija galimo. Bebrų didelio ir ryškaus pažeidimo laipsnio taip pat neužfiksuota. Dėl šių kelių priežasčių, galima būtų daryti išvadas, kad didelių ir daug apsaugos priemonių nereikia. Tačiau, ateityje bebrų populiacija Pagramančio regioniniame parke tikrai didės, nes su kiekvienais metais jų gausa parke nemažėja, o tik didėja. Tačiau jei būtų atvirkščiai populiacija ne didėtų, o mažėtų, tuomet reikėtų imtis jų išsaugojimo teritorijoje, kad neprasidėtų depresinė fazė. Jei taip atsitiktų, reikėtų pradėti bebrų išteklių eksploataciją, kad būtų palaikytas stabilus populiacijos gausumas. Eksploataciją pirmiausia reikėtų pradėti vykdyti prie mažesnių upelių ir kanalų ( parke ežerų nėra ), kur bebrų šeimos yra didelės ir jei su šeima dar gyvena jų prieauglis. Tokių šeimų populiacijos gausumą stabdo vyresnių reproduktorių pora, kuri gali užblokuoti prieauglio dalyvavymą daugynimosi procese. Todėl vykdant eksploataciją nereikia baimintis ir dėl reproduktorių sugavimo ir patalpinimo į kitą vietą. Tokiu būdu ardant bebrų šeimas, nereikia pamiršti, kad taip galima elgtis tik tose vietose, kur bebrai sukelia tikrai didelių problemų ir jų daroma žala aplinkai yra didelė. Šis metodas taikomas tose vietose kur bebrų populiacija nėra didelė, jis efektyvus ir naudingas tik tada, kai populiacijos tankis nedidelis. Reikia paminėti, kad bebrų poveikis aplinkai yra didelis, tiek teigiamas, tiek ir neigiamas. Bebras aktyviai dalyvauja kraštovaizdžio formavime ir pertvarkyme. Teigiamas poveikis bioįvairovei, vandens apykaitai ir kitiems procesams - milžiniškas. Galima drąsiai teigti, kad ten, kur pasirodo bebrai įvairovė pagausėja. Bebrų užtvankos sudaro geresnes sąlygas upėtakinėms šaltų vandenų žuvims, vandens paukščiams, žinduoliams, įvairiems augalams, grybams ir vabzdžiams. Sukaupdamos įvairias šiukšles, nuolaužas, dumblą jos tiesiogine prasme filtruoja upių vandenį, gerina jo kokybę, mažina nuosėdų kiekį. Yrant ir uždumblėjant apleistoms bebrų užtvankoms džiūna buvusios užlietos lankos, susidaro itin derlingos sąnašinės pievos. Kreivinami 37

melioratorių sudarkyti, ištiesinti upeliai, sukuriant sąlygas ten išnykusioms rūšims. Būtent dėl šių priežasčių miškininkams, žemės ūkio savininkams ir kitiems reikėtų pagalvoti ne tik apie bebrų naikinimą, bet ir apie jų apsaugą, žinoma, ten kur jų žala aplinkai nedaro didelės įtakos. Norint išsaugoti ar apsaugoti bebravietę reikia stengtis, kad jų populiacija ir jų įtaka aplinkai būtų kuo vienodesnės ir pastovesnės, kad nebūtų didelių pokyčių jiems. Tam, žinoma, reikalingos pastovios ir geros maisto išteklių sąnaudos ir jų stabilumas bei greitas atsinaujinimas, atsistatymas. Ten kur stengiamasi išsaugoti bebravietę, reikėtų uždrausti šių gyvūnų medžioklę. O kad tai geriau ir aiškiau būtų matoma patiems medžiotojams, reikėtų aplink saugomą bebravietę padaryti apsauginę juostą. Pagramančio regioniniame parke tokių saugotinų bebraviečių šiuo metu nėra, nes medžioklė šiame parke ir taip yra limituojama ir reguliuojama. 5.3 Rekomendacijos bebrų daromai žalai sumažinti Bebrai tapo įprasčiausi gyvūnai, kurių veiklos kraštovaizdyje neįmanoma nepastebėti. Suprantama, jie maistui turi naudoti žolinius bei sumedėjusius augalus. Jei bebrai praretina jaunus savaiminukus, karklus, nuo to miškui ar paežerei yra tik geriau: ji neužauga, būna atvira. Tačiau, kai graužiami ąžuolai, beržai, vaismedžiai ar parko medžiai - daroma žala ir gamtai ir miško savininkui. Bebrų daroma žala šiuo metu dažnai yra traktuojama, kaip labai baisus ir ypatingai neigiamas poveikis aplinkai. Daromos žalos pobūdis ir intensyvumas priklauso nuo vandens telkinio, kuriame šis gyvūnas gyvena, jo dydžio ir supamos aplinkos. Bebrų daromą žalą galima būtų suskirstyti į kelis variantus: kai bebrai pažeidžia melioracijos kanalus ir užkemša pralaidas, kai padaro daug žalos miškų ūkiui, apgrauždami ir nuversdami medžius, ir kai yra užtvindomi žemės ūkio naudmenų plotai. Šiuo metu bebrų poveikis aplinkai dažnai yra matomas tik neigiamas, visai neatsižvelgiant į jo daromą teigiamą poveikį palinkai, kuris yra žymiai didesnis, nei jo daroma žala. Ūkiniu požiūriu bebrų daroma žala yra akivaizdi, tačiau gamtosauginiu ji dažnai yra vertinga ( pvz, kai yra užtvindomas miškas ). Žinoma, niekas nesiginčys, kad bebrai daro žalą tik tiems melioracijos kanalams, kurie yra funkcijonuojantys, o jau nebeveikiantys kanalai dėka bebro yra greičiau renatūralizuojami. Miško apsaugai nuo bebrų gali būti taikomos biologinės, biotechninės ir mechaninės apsaugos priemonės bei jų deriniai. Prie biologinių apsaugos priemonių yra priskiriamas elementarių populiacijų optimalios struktūros ir gausos palaikymas tam tikrame teritorijos plote. Biotechninėms apsaugos priemonėms yra priskiriamas bebrų mitybos sąlygų optimizavimas - 38

bebrų gyvenamos vietos apželdomos bebrų mėgstamomis greitai atželiančiomis medžių rūšimis ( gluosniais, tuopomis ), o taip pat papildomas bebrų šėrimas ( drebulių, gluosnių, ąžuolų šakomis) esant maisto trūkumui. Iš mechaninių apsaugos priemonių yra taikytina vertingų medžių apsauga kamienus apjuosiant vielos tinklais. Nuo patvenkimo medynai saugomi reguliuojant vandens lygį bebrų užtvankose, tam tikrame lygyje, įtaisant drenažo vamzdį. Bebrų daromos žalos sumažinimui gali būti siūloma pasinaudoti tokiomis priemonėmis: 1. Cilindriniai narvai yra geriausias būdas apsaugoti vertingus medžius ( pateikiama pavyzdys prieduose ). Jie daromi iš aparatinės įrangos audeklo, apytiksliai 80 cm aukščio. Reikia apsupti kamieną, paliekant erdvę apytiksliai 20 cm tarp medžio ir tvoros. Narvai gali būti pritvirtinti prie pagrindo su dalimi. Vielinis tinklas yra mažiau patikimas, bet tai kartais naudojama, kad apsaugotų daug mažų medžių. 2. Naujesnis metodas, sutrukdyti graužiantį bebrą, yra medžio kamieno padengimas su smėliu ir dažų mišiniu. Reikėtų apie 100 ml smėlio į vieną stiklinę naftos ar latekso dažų. Judėti reikia dažnai ir dažyti apytiksliai 0,8-1 m aukščio medžio kamienus. Dažai gali būti aiškūs ar spalva koduota, kad atitiktų medžius, jų kamienų spalvą. Reikėtų pasistengti kuo mažiau dažyti jaunus medžius, bent jau ne aukščiau kaip 1 m aukštyje, kadangi tai gali būti žalinga medeliui. 3. Žemos tvoros gali būti panaudotos tam, kad būtų apsaugotos medžių grupės, tvora neturėtų supti visos teritorijos, kadangi bebrai nemėgsta būti atskirti nuo vandens. Reikėtų pasirūpinti tokia tvora, kuri tvirtinama standžiai ir tvirtai į pagrindą, o vilkti kiekvieną tvoros galą patartina vandens kryptimi. Įrengus tvorą ir norint prižiūrėti bei kontroliuoti esamą situaciją pradžioje reikėtų įsirengti slėptuvę. Jei lūkesčiai pasiteisina, du konkretūs blokai, surišti kartu, gali būti panaudoti, kad blokuotų tunelį. 4. Repelentai yra dar viena rekomenduojama apsaugos priemonė kuri, gali apsaugoti medelius ir žolinius augalus nuo bebro daromo poveikio net kelis mėnesius, ir geriausiai atlikti savo apsaugines funkcijas jei yra kito pasiekiamo maisto bebrams. Tyrinėjimai rodo, kad repelentai, turintys savyje sieros junginių yra efektyvūs, kaip laikinos atgrasinimo, atstumimo priemonės, bet jie nėra dar užregistruoti naudojimu. Kontrolės, apsaugos būdai nuo bebrų dar gali būti skirstomi į kelias kategorijas: vamzdžių montavimas vandens lygiui reguliuoti, kad būtų apsaugoti vertingi medžiai ir žemės kultūros, bei bebrų populiacijos perkėlimas, kad bebrų pastoviai daroma žala nepasiektų kritinės ribos teritorijoje. 3 priede pateikiamos kelios apsaugos, vamzdžių schemos, kaip sumažinti bebrų daromą žalą. Tokie vamzdžiai, kaip pateikiama 3 priede 1 pav yra projektuojami, kad būtų valdomas patvinimas ir vandens lygis prie bebrų užtvankų. Tokie vamzdžiai susideda iš lanksčių gofruotų plastmasinių vamzdžių, įdėtų tiesiogiai per užtvanką, kad leistų vandeniui tekėti. Prieš srovę vamzdžio galas yra apsaugotas su dideliu tinklu, kad bebrai negalėtų užkimšti vamzdžio. Tačiau tokio tipo įrenginiai turi ir keletą trūkumų: jie gali tik apsaugoti medžius ar laukus nuo patvinimo, 39

užliejimo, bet ne nuo bebrų apgraužimų; tokio tipo vamzdžiai nepasiekia drenažo grioviuose ar plokščiuose kanaluose. Tačiau, kai tokie įrenginiai naudojami kartu su kitom apsuaginėm priemonėm, kaip tvoros, jie gali būti labai efektyvūs pralaidų saugojime nuo bebrų daromos žalos. Dar vienas vandens lygio reguliavimo, prie bebrų užtvankų, būdas ir schema yra pateikiama taip pat 3 priede, 2 pav. Vandens lygio reguliavimo prie užtvankų, scemos aprašymas: pirmiausia reikia kasti prie bebrų užtvankos palei natūralų srovės kanalą. Trys ketvirtadaliai įrenginio vamzdžio ilgio gali būti bet kokiame užtvankos lygmenyje. Visas svoris turi būti sukoncentruotas ir padėtas vamzdžio gale. Likusi vamzdžio dalis ( ketvirtadalis ) turi tęstis ant pasroviui esančios užtvankos pusės. 3 priede 3 pav. ir 4 pav matomi horizontalus ir vertikalus cilindriniai apsauginiai įrenginiai. Cilindro įrengimas: 10 10 cm laidinis tinklo cilindras suvirintas su laidiniu tinklu ( 0,25 m skersmens ). Cilindro skersmuo turi būti toks pats, kaip ir pralaida. Be to, cilindras gali būti horizontalioje ( 3 pav. ) ir vertikalioje ( 4 pav. ) padėtyje. Cilindro ilgis gali būti keičiamas, tačiau jo ilgis turi būti du kartus didesnis negu skersmuo ( pvz, jei pralaidos skersmuo yra 0, 75 m, tai cilindro ilgis turi būti 1,5 m ). Kitas būdas sumažinti bebrų gausumą yra spąstų spendimas. Daug problemų galima išspręsti, įviliojant bebrą į spąstus. Spąstų ir naudojamo komplekto tipas priklauso nuo problemos, vietos ir metų laiko. Bebrų viliojimas į spąstus žemės ūkio rajonuose, laukuose yra neišvengiama apsaugos priemonė. Probleminiuose rajonuose, kur bebrų daug ir jų žala gamtai akivaizdi, jų skaičius turi būti reguliariai ir nuolat kontruoliuojami. Spąstus pateiktus 3 priedo 5 pav. sudaro: spyruoklė, užveržtukas ( sandarusis uždoris ), gaidukas ( spragtukas ), saugumo kilpa ( kabliukas ) ir griebtuvas ( spaustuvas ). Spąstai gali būti komplektuoti. Vienas iš lengviausių ir sėkmingiausių spąstų komplektų yra taip vadinamas kanalo komplektas ( 3 priedas, 6 pav. ). Bebras yra įviliojamas nerti po kanalu tiesiai į spąstus. Jei kanalas yra platesnis negu 40 cm, reikėtų įtvirtinti trumpą kuolą iš abiejų spąsto pusių, kaip parodyta 6 pav. ( stake kuolas ), taip padrąsinant bebrą įeiti į spąstus. Be visų paminėtų priemonių reguliuoti ir mažinti bebrų daromą žalą, o spąstais ir pačių bebrų skaičių, yra dar vienas ir visiems puikiai žinomas ( ypač medžiotojų mėgiamas ) tai bebrų skaičiaus reguliavimas juos šaudant. Bebrų medžiojimas gali būti efektyviausias kontrolės būdas, o ypač rajonuose, kur bebrų gausa yra didelė, o žala daroma aplinkai akivaizdi. Bebrai medžiojami prieblandoje vakare arba auštant, ankstyvą rytą, tuo metu bebrai yra aktyviausi. Negalima šauti į bebrą, kai jis vandenyje ( sužalotas bebras skęsta, o be to žvėrelis kankinasi ). Dažniausiai yra šaunama 22 kalibro kulkomis. 40

NAUDOTA LITERATŪRA 1. A. Navasaitis, K. Pėtelis Medžioklė, Kaunas, 1998 2. V. Padaiga Medžioklės ūkio biologiniai pagrindai, Kaunas, 1996 3. R. Patapavičius, R. Baleišis Medžioklės egzamino bilietų konspektas, Kaunas, 2003 4. Prūsaitė, J.; Mažeikytė, R.; Pauža, D. ir kt. Lietuvos fauna: žinduoliai, Kaunas, 1988 5. Isokas, G. Enciklopedinė miško knyga, Vilnius, 2001 6. A. Ulevičius. Gamtosaugos aktualijos: Šviesdami žmogų išsaugosim ir bebrą, ir medį// 2005-04-27 7. V. Ribikauskas. Tėviškės žinios, 1995 03 09, p.4 8. V. Ribikauskas. Bebrų sukeliamos problemos. Kaip kovoti su graužikais? // Tėviškės gamta, 2005 08 31, p. 8 9. V. Ribikauskas. Medžiotojas, 1998 gruožio nr, p.12 10. S. Paltanavičius. Valstiečių laikraštis, 2008 gegužės mėn. 3 d, p. 3 11. J. Žiukaitė. Kupiškėnų mintys, 2008 02 12, p. 10 12. N. Pertošiūtė. Vlastiečių laikraštis, 2006 10 31, p. 3 13. A. Sakys. Panevėžio balsas, 2005 07 25, p. 4 14. R. Čekutis. Bebrai rimta ekologinė nelaimė Lietuvoje // Atgimimas, 2008 03 25, p. 7 15. N. Martinkutė. Panevėžio balsas, 2008 01 22, p. 4 16. A. Brikas. Bebrai atkakalumu nenusilaidžia žmonėms // Šiaulių kraštas, Nr.9, 2005 01 12, p. 4 17. A. Palionienė Upinis bebras, jo reaklimatizacija Lietuvos TSR ir ūkinio panaudojimo perspektyvos ( rankraštis ), 1970 18. A. Ulevičius Density and habitats of the beaver in Lithuania, 1999 19. A. Ulevičius Bebro populiacijos būklės išaiškinimas penkiuose rajonuose bei rekomandacijų apsaugai ir naudojimui parengimas, 1996 20. R. Lamsodis Upinis bebras ir melioracijos grioviai Lietuvoje, Kaunas, 1999 21. G. Hartman Ekological studies of a reintroduced beaver population, 1994 22. N. F. Payne Colony size, age and sex structure of Newfoundlend beaver, 1982 23. M. M. Remillard, G. K. Gruendling and D. J. Bogucki Disturbance by beaver and increased ladscape heterogeneity, 1987 24. A. Bantick The introduction of the European beaver in Scotland, 2002 25. Ю. В. Дъяков Ъобры европейской часети Cоветского Cоюза, 1975 26. В. Г. Caфонов Oпыт и теория управпения ресурсами охотничъих животных на примере речного и канадского бобров, 1995 41

PRIEDAI 42

1 priedas Medžių apsauga nuo bebrų pažeidimo, taip vadinamas, cilindrinis narvas medžiui Apsaugos pralaida nuo bebrų 43

2 priedas Bebrų pasiskirstymas Europoje 44

3 priedas 1 pav. Vamzdžiai reguliuojantys vandens lygį prie užtvankų. 2 pav. Vandens lygio reguliavimo būdas prie bebrų užtvankos. 45