Lietuviškos spaudos draudimas ir advokatai Jonas Nekrašius Advokatas Raktažodžiai: Rusijos imperijos politika lietuviškos spaudos draudimo metais (186

Transkriptas

1 Lietuviškos spaudos draudimas ir advokatai Jonas Nekrašius Advokatas Raktažodžiai: Rusijos imperijos politika lietuviškos spaudos draudimo metais ( ), Istorinės bylos dėl spaudos draudimo lietuvių raidėmis: Inžinieriaus Antano Macijausko lietuviško žemėlapio draudimo byla, Povilo Višinskio byla dėl lietuviškų afišų, XIX a. pab. XX a. pradžios advokatai ir lietuviškos spaudos draudimas: Biržiška Mykolas, Biržiška Vaclovas, Bugailiškis Peliksas, Bulota Andrius, Ciplijauskas Liudvikas, Dubinskas Andrius, Janulaitis Augustinas, Kalnietis Vincas, Kymantas Jonas, Leonas Petras, Lozoraitis Motiejus, Lukauskis Stasys, Oleka Kazimieras, Petraškevičius Česlovas, Požėla Vladas, Raila Stanislovas, Samajauskas Kazimieras, Skipitis Rapolas, Sleževičius Mykolas, Smetona Antanas, Stašinskas Vladas, Šalkauskis Kazys, Venclauskis Kazimieras, Vileišis Jonas, Vilniaus advokatas Vrublevskis Tadas. Privatūs advokatai, lietuviškos spaudos platinimo organizatoriai ir platintojai, knygnešiai ir knygnešių rėmėjai: Birieta Boleslovas, Cirtautas Bronislovas, Krečinas Lionginas, Landsbergis-Žemkalnis Gabrielius, Liaugminas Juozas, Tautvaišas Benediktas. Išvados. Rusijos imperijos politika lietuviškos spaudos draudimo metais ( ) Caro valdžios draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Rusijos imperijoje lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis galiojo m. Šis draudimas tiesiogiai buvo susijęs su 1863 m. sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo (vėliau pavadinto Koriku) ir vėlesnių jo įpėdinių represiniais veiksmais. Norėta Lietuvą padaryti grynai rusišku stačiatikių tikybos kraštu, užgniaužti bet kokį lietuviškos spaudos atgimimą m. kovo 23 (balandžio 4) d. Rusijos imperatorius patvirtino Laikinąsias taisykles Šiaurės vakarų krašto pradžios mokykloms. Jos numatė, kad pradinėse mokyklose galima mokyti tiktai rusiškai. Lietuvoje buvo uždarytos visos parapinės ir kitokios valstybinės mokyklos lietuvių kalba, o Kauno gubernijos valdiškose mokyklose ji tapo pagalbine ir tai tik pirmaisiais mokslo metais. Pagal šią mokyklų reformą iš lietuviškos spaudos leista naudoti tik maldaknygėmis ir elementoriais rusiškomis raidėmis m. birželio 5 (17) d. M. Muravjovo aplinkraščiu buvo uždrausta spausdinti lietuviškus elementorius lotyniškomis raidėmis. Pradėtą lietuvių spaudos draudimą tęsė M. Muravjovo įpėdinis Vilniaus generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas m. rugsėjo 6 (18) d. aplinkraščiu Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose jis uždraudė spausdinti bet kokius lietuviškus leidinius lotyniškai-lenkiškomis raidėmis įsakė, kad visos lietuviškos knygos ir rankraščiai jam pavaldžiuose kraštuose būtų leidžiami tik rusiškomis raidėmis. Jis uždraudė įvežti iš užsienio į Lietuvą lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuviškų leidinių platinimą 1. Kadangi toks draudimas galiojo tiktai Šiaurės vakarų krašte, Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865 m. rugsėjo 23 (spalio 5) d. aplinkraščiu lietuvių spaudos draudimą įteisino visoje Rusijos imperijoje. Dėl lietuvių spaudos draudimo 1866 m. sausio 30 (vasario 11) d. buvo išgautas žodinis caro įsakas m. spalio 31 (lapkričio 12) d. buvo uždrausti ir lietuviški leidiniai ir gotiškomis raidėmis 2. Visi šie aplinkraščiai ir įsakai dėl lietuvių spaudos draudimo liko nepaskelbti, todėl vadovaujantis pačios Rusijos įstatymais jie neturėjo teisinės galios 3. Lietuviškos spaudos draudimas buvo įgyvendinamas palaipsniui. Persekiojant lietuvišką spaudą tam tikras vaidmuo teko ir teismams, kurie skirdavo bausmes už lietuviškos spaudos

2 platinimą ar gabenimą per sieną, tačiau neretai apygardų teismai kaltinamuosius, padedant advokatams išteisindavo dėl neišsamių nusikaltimų apibūdinimų. Rusijos teismai neturėjo įstatymo, pagal kurį būtų galima bausti už legaliai išspausdintų lietuviškų leidinių laikymą. Įsigalėjus reakcijai, nuo 1882 m. lietuvišką spaudą pradėta dar griežčiau persekioti. Už lietuviškos spaudos laikymą ar platinimą knygnešiai, paupariai, draudžiamosios spaudos platinimo organizatoriai ir platintojai buvo ištremiami iš savo gyvenamųjų vietų, baudžiami įvairiomis bausmėmis. Nuo 1894 m. Vyriausioji spaudos reikalų valdyba bylų dėl lietuviškos spaudos teismams nebeperduodavo, o siųsdavo jas nagrinėti konkrečių kraštų gubernatoriams, kurie teikdavo generalgubernatoriams skirti administracines bausmes. Bylos dėl antivyriausybinių leidinių irgi buvo sprendžiamos administracine tvarka, o bausmės skiriamos Rusijos imperatoriaus sprendimais. Tačiau tie persekiojimai ir griežtos bausmės negalėjo sustabdyti lietuvių tautinio atgimimo. Lietuvių inteligentijai ir ypač nemažai pastangų įdėjus lietuvių advokatams, XIX a. pabaigoje pradėta svarstyti lietuvių rašyba lotynišku raidynu rusų bei lenkų spaudoje. Rusijos geografinėje draugijoje ir kitur. Lietuvių kovą dėl spaudos nuolatos rėmė Rusijos Geografinė draugija. Jos posėdžiuose buvo skaitomi pranešimai apie lietuvių spaudą, o draugijos organas Živaja starina spausdino straipsnius, raginančius panaikinti lietuvių spaudos draudimą. Šios draugijos posėdyje Mintaujos advokatas Motiejus Lozoraitis perskaitė pranešimą Lietuviai ir rusiška abėcėlė, kurį 1895 m. išspausdino Živaja starina 4. Šiame pranešime M. Lozoraitis atrėmė laikraščiuose Novoje vremia (1893 m.), Russkije vedomosti (1893 m.) ir Russkoje obozrenije paskelbtus reakcinius straipsnius, kurių autoriai palaikė carizmo politiką lietuvių spaudos draudimo atžvilgiu, įrodinėdamas, kad būtinai reikia grąžinti lotynišką raidyną 5. Lietuvių spaudos reikalus juridiniu keliu pirmasis pradėjo ginti Mažeikiuose gyvenęs privatus advokatas Juozas Liaugminas. Nors pradininkas šioje srityje galėtų būti laikomas J. Liaugminas, tačiau jis daug mažiau pasiekė, bylinėdamasis nenuėjo taip toli, kaip Antanas Macijauskas ir Povilas Višinskis. Jie, Rusijos Senate įrodė, kad lietuviškosios spaudos draudimas yra juridiškai neteisėtas, nes nebuvo teisėtai priimta ir paskelbta jokio veikiančio įstatymo spaudai lietuviškomis raidėmis drausti. Pastarųjų visuomenės veikėjų bylos buvo vienas iš pagrindų baigti spaudos draudimą 6. Inžinieriaus Antano Macijausko lietuviško žemėlapio draudimo byla Macijauskas Antanas (dar Maciejauskas, Macijauskis, ). Inžinierius, politikos ir visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos bendradarbis, knygnešių rėmėjas. Gimė 1874 m. kovo 31 d. Pasvaliečiuose, Pabiržės vlsč. Mokėsi Panevėžio ir Velikije Lukų (Rusija) realinėse mokyklose m. baigė Panevėžio realinę mokyklą m. studijavo Sankt Peterburgo technologijos institute, kurį baigęs gavo inžinieriaus mechaniko diplomą. Nuo 1895 m. bendradarbiavo lietuvių periodikos leidiniuose Ūkininke, Varpe ir kt. 1896, 1899 metais Tilžėje išleido pirmąsias knygeles m. buvo vienas lietuvių studentų Ratilio steigėjų. Nuo 1899 m. dirbo Maskvos-Peterburgo geležinkelio ruožo inžinieriumi. Atkovojus nepriklausomybę, dirbo Kaune, vidaus reikalų ministerijoje, metais vertėsi privačia inžinieriaus praktika metais gyveno ir dirbo Šiauliuose m. persikėlė į Panevėžį, vėliau Daumėnus. Mirė 1950 m. kovo 28 d. Daumėnuose, Pabiržė, Biržų r m. Peterburge išspausdino pirmąjį litografuotą Lietuvos ir Latvijos žemėlapį Žemlapį Lietuviškai Latviško krašto (2000 egz.), kuriame visi vietovardžiai ir parašai išspausdinti lotynišku raidynu. Aštuonis mėnesius šis žemėlapis buvo platinamas visoje Rusijos imperijoje. Vyriausiojo spaudos reikalų valdybos viršininko N. Šachovskojaus įsakymu 1900 m. lapkričio 28 d. ir gruodžio 2 d. policija konfiskavo 1185 to žemėlapio egzempliorius.

3 Macijauskas su tuo nutarė nesitaikstyti. Jis kreipėsi pagalbos į advokatus. A. Macijausko bylą paruošė prisiekusysis advokatas Maksimas Ganfmanas (dar Hanfmanas, ) m. gegužės 2 d. A. Macijauskas apskundė N. Šachovskojaus veiksmus Valdančiajam senatui ir pareiškė 1200 rb ieškinį patirtiems nuostoliams atlyginti. Jis savo reikalavimus grindė tuo, kad nėra įstatymo, draudžiančio spausdinti lietuviškas knygas lotyniškai lietuviškomis raidėmis, be to, N. Šachovskojus viršijo savo tarnybinius įgaliojimus, nes leidinį konfiskuoti pagal to meto cenzūros įstatymus buvo leidžiama Vyriausiajai spaudos reikalų valdybos tarnybai, o ne jos viršininkui ir tik prieš spausdiniui pasirodant prekyboje. N. Šachovskojus atsisakė atlyginti A. Macijauskui jo patirtus materialinius nuostolius ir paaiškino, kad konfiskuoto žemėlapio žodžiai buvo atspausdinti lietuvių kalba lotynų raidynu, kurį Rusijos vidaus reikalų ministras P. Valujevas 1865 m. rugsėjo 23 d. (spalio 5 d.) konfidencialiu aplinkraščiu adresuotu gubernatoriams uždraudė. Aplinkraščiu buvo uždrausta spausdinti leidinius lietuvių kalba lotynų raidynu, įvežti juos iš užsienio, pardavinėti bei kitaip platinti; uždrausti leidiniai turėjo būti konfiskuojami m. gruodžio 14 d. jungtiniame Civilinio kasacinio ir Pirmojo departamento teisminiame posėdyje svarstant bylą, A. Macijauską atstovavo prisiekusysis advokatas, Petrogrado universiteto profesorius Augustinas Kaminka. Advokatas iškėlė Rusijos vidaus reikalų ministro 1865 m. rugsėjo 23 d. aplinkraščio Nr. 141 bei imperatoriaus 1866 m. sausio 30 ir 1880 m. balandžio 22 d. įsakų, teisėtumo klausimą, atkreipdamas Senato dėmesį į tai, kad nei spaudos cenzūros įstatymas, nei ministerijų santvarkos įstatymai nesuteikia vidaus reikalų ministrui galios savo nuožiūra drausti bet kurį raidyną, tos ar kitos raštijos priimtą. Senatas sutiko su advokato A. Kaminkos argumentais ir išnagrinėjęs šią bylą savo posėdyje išaiškino, kad Rusijos vidaus reikalų ministro 1865 m. rugsėjo 23 d. aplinkraštis neparemtas įstatymais ir kaip konfidencialiai išleistas negali įpareigoti privačių asmenų, be to, imperatoriaus įsakai, draudžiantis lotyniškas raides lietuviškuose spaudiniuose, neturi įstatymo galios, nes jie nepaskelbti nustatyta tvarka. Tuo remdamasis, Senatas pripažino kad N. Šachovskojus, dėl žemėlapio turinio neturėjo pagrindo traukti A. Macijauską atsakomybėn ir konfiskuodamas jo parengtą ir išleistą žemėlapį, pasielgė neteisėtai ir pripažino ieškovo teisę išieškoti iš N. Šachovskojaus nuostolius, įrodant jų dydį vykdomojo proceso tvarka 8. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, N. Šachovskojus, padedamas garsaus rusų advokato Plevakos, Senatui padavė apeliacinį skundą. Tačiau tai jam nepadėjo m. gegužės 10 d. N. Šachovskojaus skundą nagrinėjo bendras visų Senato kasacinių ir I departamento posėdis. N. Šachovskojus šį kartą pripažino, kad buvęs neteisus, tačiau jis teigė, kad jis tik vykdęs aukštesniosios valdžios nurodymus. Macijausko advokatas A. Kaminka šį N. Šachovskojaus teiginį užginčijo, nurodė, kad pavaldiniui suteikta teisė įsakymo teisėtumą išsiaiškinti, o tuo labiau šita teisė neturėjo būti atimta iš Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininko. Imperatoriaus įsakasas dėl lotyniškų rašmenų uždraudimo privalėjo būti paskelbtas, nes šiuo atveju jokios valstybinės paslapties nebuvo. Ir dar. Minėtas įsakas taikomas tik valstybiniams leidiniams ir netenka prasmės, kai uždraudžiama spausdinti visus be išimties raštus lotyniškomis raidėmis. A. Macijauskas įrodė savo ieškinį. Baigus nagrinėti jau apeliacinę žemėlapio konfiskavimo bylą, N. Šachovskojus prisipažino pasielgęs neteisėtai ir paprašė A. Macijausko, kad šis sutiktų nutraukti bylą mainais už piniginę kompensaciją. A. Macijauskas 1904 m. spalio 2 d. laiške iš Rygos sutiko su N. Šachovskojaus pasiūlymu ir jam buvo išmokėta 700 rb kompensaciją už patirtus nuostolius. Taip pergale baigėsi ketverius metus užtrukusi inžinieriaus A. Macijausko byla dėl litografuoto žemėlapio Žemlapio lietuviškailatviško krašto 9. Tos bylos laimėjimas turėjo didelę reikšmę dėl galutinės lietuvių spaudos laisvės 10. Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas apie šią bylą rašė:

4 Nuo to ar kito klausimo išsprendimo priklauso milijoninės tautos reikalai, varžant juos melstis iš maldaknygių, iš kurių per šimtus metų meldėsi bočiai <...> Inž. Macijauskas laimėjo 1200 rub., kuriuos galėjo išieškoti iš kunigaikščio Šachovskojo, vyriausiosios spaudos valdybos viršininko. Nieko nepadėjo nė garsaus advokato Plevakos paduotoji apeliacija. Senatas, jau spaudai leidus 1904 m. balandžio 24 d., atmetė apeliaciją 1904 m. gegužės 10 d. Geruoju buvo sutikta ant pusės ieškinio, 600 rublių, kuriuos Macijauskas ir atsiėmė iš valdžios 11. Taip sėkmingai baigėsi lietuvio inžinieriaus A. Macijausko byla dėl spaudos draudimo ir nuostolių atlyginimo. Iš Šiaulių kilę teisininkai prisiekusysis advokatas, Petrogrado universiteto profesorius A. Kaminka ir prisiekusysis advokatas Maksimas Ganfmanas teisminiuose procesuose įrodė, kad lietuvių spaudos draudimas neturi įstatymo galios 12. Tačiau nežiūrint šios A. Macijausko laimėtos bylos, lietuviška spauda ir toliau tebebuvo persekiojama. Todėl ir toliau reikėjo lietuviams kovoti dėl spaudos draudimo panaikinimo. Šioje veikloje nemažas vaidmuo teko ir advokatams. Palankus A. Macijausko bylos sprendimas Senate padarė nemažą įtaką ir P. Višinskio bylos dėl lietuviškų afišų, sėkmingai baigčiai. Povilo Višinskio byla dėl lietuviškų afišų Povilo Višinskio spaudos byla prasidėjo kiek dėl kitokios, negu A. Macijausko byla priežasties, tačiau pats jos nagrinėjimas ir priimti sprendimai vėl siejosi su lietuviškos spaudos draudimo teisėtumu m. liepos 23 d. Mintaujoje buvo numatytas saviveiklinio teatro spektaklis Velnio spąstuose. Tam tikslui buvo parengta afiša lietuvių ir rusų kalbomis. Šį skelbimą spausdinti buvo leidęs Kuršo gubernijos Mintaujos policmeisteris. Minėtos spektaklio afišos apie spektaklį buvo išspausdintos rusų ir tradiciniu lietuvišku raidynu. Vienas to spektaklio rengėjų P. Višinskis įdavė tas afišas platinti Jonui Siabui iš Krimlių kaimo ir Juozui Brijūnui iš Joniškio m. birželio mėnesio pabaigoje Jonas Siabas (dar Siabanskis J. N.) Pašvitinyje, prie alinės durų, priklijavo afišą lietuvių ir rusų kalbomis, kurioje buvo rašoma, kad 1900 m. liepos 23 d. rusų vaidintojų ratelio lietuvių trupė pirmą kartą parodys Mintaujoje (dabar Jelgava J.N.) žiūrovams G. Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės 3 veiksmų komediją Velnias spąstuose m. liepos 8 d. tokias pat tris afišas policija nuplėšė ir Joniškyje. Surastas jas klijavęs joniškietis batsiuvys Juozas Brijūnas ( ). Policijos suimtas nurodė, jog afišas gavo iš tuo metu Pavirčiuvės dvare gyvenusio Povilo Višinskio, kaip šis buvo jį pamokęs m. rugpjūčio 23 d. Putvinskių dvare Pavirčiupyje, kur tada gyveno P. Višinskis, atsilankė policija, tačiau nusikalstamos lietuvių spaudos ir rankraščių nerado. P. Višinskis prisipažino, davęs J. Brijūnui skelbimus apie Mintaujoje įvyksiantį vaidinimą, kadangi šie atspausdinti legaliai. Kazys Šalkauskis pateikia informaciją, jo gautą iš prof. Augustino Janulaičio: P. Višinskis, kaltintas afišų platinimu, tai padaręs prašomas studento teisininko A. Janulaičio, kuris buvęs lietuvių teatro direktorium ir išspausdinęs Mintaujoje skelbimus, siekdamas tokiu būdu legalizuoti lietuviškų spaudinių lotynų raidynu platinimą 13. Policija J. Brijūną, ir P. Višinskį perdavė Žagarės taikos teismui m. spalio 20 d Žagarės taikos teisėjas išnagrinėjęs bylą dėl Velnio spąstuose skelbimų nedalyvaujant nė vienam iš kaltinamųjų. Teisėjas nustatė, kad afišos išspausdintos lietuvių kalba lotyniškai lenkiškomis raidėmis, o tokių leidinių platinimas esąs uždraustas 1866 m. įstatymu. Mintaujos policmeisteris, davęs leidimą spausdinti afišas, turėjęs galvoje, kad bus platinama tiktai tame mieste, bet ne kitose vietose, kurioms jis neturėjo valdžios. Teisėjas vadovaudamasis Bausmių statuto 29 straipsniu, už teisėtų administracijos nurodymų

5 nevykdymą J. Brijūną ir P. Višinskį nubaudė 3 rublių bauda kiekvieną, o, neišgalint sumokėti, bausmė turėjo būti pakeista trimis paromis arešto 14. Tokį teisėjo sprendimą dėl lietuviškų afišų išklijavimo J. Brijūnas ir P. Višinskis užprotestavo. Apeliacijos dėl J. Brijūno ir P. Višinskio buvo nagrinėjamos atskirai. P. Višinskio apeliacijoje buvo nurodoma, kad toks sprendimas, priimtas už akių, neteisėtas, nes įstatymo, draudžiančio tradicinį lietuvių raidyną, nėra. Kadangi Joniškio policijos nuovada spaudos draudimo įstatymo neturėjo, teisėjas kreipėsi į Šiaulių apskrities policijos viršininką. Pastarasis pranešė, kad aplinkraščiai dėl spaudos draudimo yra slapti. Toks draudimas pabrėžtas net 8 Kauno gubernatoriaus metų aplinkraščiuose. Mintaujos policmeisterio leidimas spausdinti afišas Kauno gubernijoje esąs negaliojantis. Žagarės taikos teisėjas P. Višinskį, kurį gynė Šiaulių advokatas Stasys Lukauskis, bylą nagrinėjo pakartotinai ir padidino baudą iki 16 rb., o neišgalint sumokėti 4 dienomis arešto m. birželio 16 d. Žagarės taikos teisėjui patvirtinus ankstesnį sprendimą dėl J. Brijūno, pastarasis baudą sumokėjo. Taikos teisėjo sprendimą P. Višinskis apskundė apeliaciniu skundu Šiaulių apskrities Taikos teisėjų suvažiavimui. Savo skunde P. Višinskis nurodė, kad lietuvių spaudos draudimo įstatymo nėra ir kad 1866 metų įsakas taikytinas tik valstybiniams leidiniams, kad skelbimai atspausdinti ne lotyniškai lenkiškomis, bet lotyniškai lietuviškomis raidėmis. Višinskį gynė advokatas Lukauskis m. kovo 6 d. turėjęs nagrinėti tokią apeliaciją suvažiavimas bylą atidėjo, nes teisėjai neturėjo spaudos draudimo įstatymo ir nutarė prašyti, kad jį pateiktų Šiaulių apskrities ispravnikas. Be to, teismas P. Višinskio apeliacijos nagrinėjimą atidėjo ir dėl to, kad neturėjo kaltę įrodančio dokumento afišos. Per savo advokatą St. Lukauskį Višinskis ją pristatė m. gegužės 1 d. Taikos teisėjų suvažiavimas vėl svarstė bylą ir ją atidėjo, kadangi nerado 1866 m. įstatymo, draudžiančio spausdinti lotyniškomis raidėmis lietuviškus raštus; kreipėsi į policijos valdybą, kad tokį įstatymą atsiųstų. Kaip ir pirmą kartą, P. Višinskį teisme gynė Šiaulių prisiekęs advokatas St. Lukauskis. Prasidėjo susirašinėjimas carinė jurisdikcija sutriko, painiojosi, ir tai davė vilties, kad byla sėkmingai baigsis. Byla vis tęsėsi. Po atidėliojimų ir ilgo laukimo pagaliau byla pajudėjo. Tik 1902 m. spalio 22 d. Šiaulių policijos valdyba raštu pranešė teismui, kad neturinti įstatymų rinkinio, kuriame būtų 1866 m. įstatymas apie draudimą spausdinti lietuviškus raštus lotyniškai lenkiškomis raidėmis. Tai sutvirtino Višinskio kasacijos svarbiausią argumentaciją spaudos draudimas neturi tvirto teisinio pagrindo. Šiaulių Taikos teisėjų suvažiavimas iš Šiaulių apskrities policijos viršininko prašomo įstatymo negavo, o į Kauno gubernatorių nesikreipė. Teismas, atsidūręs nepatogioje situacijoje, bylą vis vilkino. Pagaliau 1903 m. sausio 10 d. buvo paskirtas teismo posėdis. Višinskis vėl iškėlė tuos pačius argumentus, kaip ir anksčiau: a) 1866 m. nurodymas liečia tik valdiškų raštų spausdinimą rusiškomis raidėmis, b) Cenzūros įstatymui nebuvo nusižengta, c) Kirilica netinka lietuvių kalbai ir afišos išspausdintos ne lotyniškomis-lenkiškomis, bet lotyniškomis-lietuviškomis raidėmis 17. Šiaulių apskrities Taikos teisėjų suvažiavimas 1903 m. sausio 10 d. išnagrinėjęs bylą, neatsižvelgė į Višinskio ir jo advokato pagrįstus argumentus ir patvirtino Žagarės Taikos teisėjo sprendimą, pripažįstantį jį kaltu, tačiau baudą sumažino: vietoj 16 rublių reikėjo sumokėti 3 rublius 18. Ši byla atskleidė carinės jurisdikcijos (cirkuliarų, nurodymų, įsakų ir t. t.) menką pagrįstumą, ydingumą. Valdžios pareigūnai, teismas vadovavosi tik slaptais aplinkraščiais. P. Višinskis nutarė nepasiduoti ir nusprendė skųstis toliau. Jis kreipėsi pagalbos į Šiaulių advokatus. Kasacinį skundą į tuomet aukščiausią carinės Rusijos teisminę instanciją Senato baudžiamųjų bylų kasacinį departamentą surašyti P. Višinskiui padėjo Šiauliuose gyvenantis

6 privatinis advokatas Lionginas Krečinas, talkino ir kiti advokatai. Ypač daug padėjo advokatas M. Ganfmanas. Rekomendavus L. Krečinui, Senate P. Višinskį atstovavo žinomas advokatas Maksimas Ganfmanas, su kuriuo P. Višinskis kartu mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Maksimas Ganfmanas buvo gimęs 1873 m. spalio 16 (28) d. Tauragėje. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, ją baigė 1891 m., o P. Višinskis tą gimnaziją baigė po trejų metų m. įstojo į Peterburgo universitetą Teisių fakultetą m. pavasarį suimtas. Kalintas Šiauliuose. Už dalyvavimą studentų bruzdėjimuose buvo pašalintas iš universiteto. Atlikęs kalėjimo bausmę, trejetą metų gyveno Šiauliuose, policijos priežiūroje 19. M. Ganfmanas artimai bendravo su buvusiais gimnazijos draugais, su Vincu Janavičiumi, Vladimiru Zubovu ir kt m. studijavo Kazanės universitete. Baigęs studijas apsigyveno Peterburge, dirbo advokatu ir žurnalistu m. gegužės 23 d. už lietuviškos spaudos platinimo organizavimą buvo areštuotas gydytojas ir knygnešys Liudas Vaineikis ( ). Stasė Vaineikienė, siekdama išlaisvinti iš kalėjimo vyrą, Peterburge kreipėsi pagalbos į advokatą M. Ganfmaną, kuris jai suteikė pagalbą, padėjo parašyti įvairius raštus ir skundus carinės administracijos institucijoms. Kadangi L. Vaineikis buvo kaltinamas už antivyriausybinės literatūros platinimą, jo nepavyko išlaisvinti ir 1902 m. vasario 7 d. L. Vaineikis buvo ištremtas į Jakutiją. Nuo 1903 m. M. Ganfmanas bendradarbiavo liberalioje spaudoje, gynė kaltinamuosius politinėse bylose. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą ir tapo jos piliečiu m. buvo pakviestas į Rygą redaguoti laikraštį rusų kalba Segodnia (Šiandien). Iš Rygos dažnai atvykdavo pas Vincą Janavičių, gyvenantį Aleksandrijoje, prie Šiaulių. Mirė 1934 m. lapkričio 15 d. Rygoje m. sausio 24 d. P. Višinskis įmokėjo į valstybės iždą 10 rublių, patvirtino pas Šiaulių notarą V. N. Donevą įgaliojimą advokatui M. Ganfmanui, vesti šią bylą ir tą pačią dieną kasacinį skundą pateikė Šiaulių teismui, kuris pridėjo atitinkamą lydraštį ir 1903 m. vasario 1 d. išsiuntė Senatui 21. Gavęs Višinskio prašymą atstovauti jo bylai Senate, Ganfmanas 1903 m. vasario 11 d. atsakyme rašė: Mielas drauge, su malonumu priimu Jūsų pasiūlymą ginti Senate Jūsų bylą. Lionginas Dmitrijevičius [Krečinas] man atsiuntė kasacinio skundo kopiją, su kuria aš susipažinau... Dėl visa ko patarė atsiųsti atstovauti bylai du įgaliojimus: jam ir A. Kaminkai 22. Kasaciniame skunde, kurį sudarė keturi mašinraščio puslapiai, Višinskis kategoriškai atmetė kaltinimą pagal baudžiamojo kodekso 29 straipsnį kaip neteisingą. Pagrįsdamas savo skundą atskirais kodekso punktais, cirkuliarų numeriais. Višinskis argumentais įrodinėjo, kad nėra įstatymo, draudžiančio lietuviams spaudą lietuvišku šriftu, kuris paremtas ne lotyniškulenkišku, bet čekų šriftu su atskira transkripcija, kuri yra savotiška lotyniško šrifto kompozicija, pritaikyta lietuvių kalbos garsams išreikšti 23. P. Višinskis savo kasaciniame skunde iškeldamas svarius argumentus, atmetė teismo nuosprendžio motyvus ir prašė jį išteisinti, teismo sprendimą pakeisti. Jei teismas išteisins, paaiškės, kad lietuvių spaudos draudimo akcija neturi juridinio pagrindo, o yra carinės valdžios pareigūnų savivalės aktas. P. Višinskio byla buvo pradėta 1900 m. vasarą, o Senatą pasiekė 1903 m. pradžioje. Višinskio kasacinis skundas sukėlė didžiulį galvosūkį Senate. Senato kasacinis departamentas nežinojo, kaip elgtis. Senato pirmininkas N. S. Tagancevas savo raštu Nr. 406 užklausė Vidaus reikalų ministrą V. Plėvę, prašydamas nuomonės dėl byloje iškeltų argumentų m. balandžio 22 d. V. Plėvė davė atsakymą: jis aptarė slaptus cirkuliarus ir pareiškė, kad, jo manymu, Aukščiausiojo 1866 m. duotas paliepimas jokiu būdu negali būti pagrindu patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal baudžiamojo kodekso 29 straipsnį, todėl jam atrodo, kad Šiaulių taikos teisėjų sprendimas neteisingas 24. Bet ten pat V. Plėvė padarė išlygą: Žinoma, ši Višinskio byla, - rašė jis, - neduoda pagrindo apsvarstyti iš esmės

7 klausimo, iškelto jo kasaciniame skunde Valdančiajam Senatui, dėl Aukščiausiojo 1866 m. paliepimo vykdymo atskiriems leidiniams lietuvių kalba m. gegužės 13 d. įvyko Senato baudžiamųjų bylų Kasacinio departamento posėdis. Jame pranešimą padarė senatorius A. Markovičius, o išvadą pateikė oberprokuroras I. Ščeglovitovas. Senatas pripažino, kad, remiantis konfidencialiais aktais, negali būti pareikštas kaltinimas pagal Bausmių įstatymo 29 str. ir imperatoriaus 1866 m. įsaku lotynų raidynas privačiuose leidiniuose nėra uždraustas, todėl Senatas padarė išvadą, kad P. Višinskis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn be jokio teisinio pagrindo ir todėl Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimo 1903 m. sausio 10 d. nuosprendį panaikino ir Povilą Višinskį išteisino 25. Įdomu tai, kad šį Senato sprendimą redagavo lietuvis teisininkas Andrius Dubinskas ( ), kuris tuomet tarnavo šiame Senate. Prisimindamas P. Višinskio bylą, nagrinėtą Senate, M. Ganfmanas rašė: Daug Krečino skundų Senatui buvo pagrindu svarbiems principiniams kasaciniams sprendimams. Tarp jų tenka pažymėti Baudžiamojo departamento 1903 metų sprendimą dėl uždraudimo lotynų raidžių lietuvių kalbai (Višinskio byla). Ši byla buvo pradėta ir pravesta L. Krečino iniciatyva. Su malonumu dabar prisimenu savo išstojimą Senate, kai man teko palaikyti puikiai surašytą kasacinį skundą 26. Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas apie šios bylos reikšmę ir šiauliečio privatinio advokato L. Krečino indėlį, 1924 metais rašė: Taip teismo keliu buvo sugriauta draudžiamoji neva įstatymų siena, neva gynusi Aukščiausį autoritetą, kuris būtų įžeistas, jei būtų buvę leista lietuviškoji spauda lotynų raidynu. Dabar buvo jau patogu pasakyti: nebuvo įstatymo, nėra ko jis ir panaikinti. Ir 1904 m. bal. 24 d. buvo paskelbta jog lietuviai šalia rusų raidžių gali vartoti bet-kurias kitas raides. Šiaulių priv. advokato Krečino vardas turi būti gražiomis raidėmis užrašytas lietuvių kultūros ir jų raštų istorijoje. Buvo tai gudrus juristas ir lietuviams palankus rusas. Jis visą savo amžių pragyveno Lietuvoje, sutapdamas su pažangiuoju jos luomu. Ir dabar tebėra gyvas Šiauliuose. Trejus metus jis sielojos lietuvių sielvartu; kol ištyrė dalyką, reikėjo jam patiekti begalės juridinių leidinių. Tuo aprūpindavo jį P. Višinskis. Be to, jis dirbo kontakte su Šiaulių teisėjais ir jie tyčia taikė tokią sprendimo argumentaciją, kad galima būtų jos nusitverti ir griauti iš pamatų 27. Pasak rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės, P. Višinskio byla nuvalė kelią iš svarbiausių kliūčių mūsų spaudos leidimui 28. Kultūros istoriko Vytauto Merkio žodžiais tariant, palankus A. Macijausko ir P. Višinskio bylų Senate sprendimai pagilino tają krizę, kuri vertė Rusijos vyriausybę panaikinti lietuvių spaudos draudimą 29. Teismų praktikoje yra žinoma dar ir antroji P. Višinskio byla. Pastaroji kilo dėl šių aplinkybių m. rugpjūčio 5 d. Morta Zauniūtė iš Tilžės pasiuntė P. Višinskiui į Kurtuvėnus 117 knygų už 61,9 rb. Vilniaus užsienio cenzūros atskirasis cenzorius šių knygų nepraleido ir jas grąžino siuntėjai. P. Višinskis 1904 m. vasario 26 d. per Vilniaus teismo rūmus iškėlė 61,9 rb dydžio ieškinį cenzoriui dėl neįstatymiškų veiksmų ir pridėjo Senato sprendimą ankstesnėje savo byloje. P. Višinskį byloje atstovavo Vilniaus advokatas Tadas Vrublevskis. Jis teisme akcentavo, kad 1865 m. vidaus reikalų ministro aplinkraštis draudė tik lietuvišką spaudą lotynišku-lenkišku raidynu, o P. Višinskiui siųstos knygos buvo spausdintos mokslišku lotynišku raidynu, arba lotynišku-lietuvišku raidynu. Vilniaus teismo rūmai, o atrodo ir Senatas, P. Višinskio ieškinį atmetė 30.

8 Rusijoje leidžiamas, teisės klausimams skirtas žurnalas Pravo (Teisė) 1900 m. informavo apie išimtines imperijos teismo praktikoje A. Macijausko ir P. Višinskio bylas, paskelbė platų Maksimo Ganfmano (Hanfmano, ) pasirašiusio slapyvardžiu M. Ipolitovas straipsnį Vienos cenzūros politikos Šiaurės vakarų krašte klausimų 31. M. Ganfmanas gerai žinodamas apie spaudos padėtį Lietuvoje, apžvelgė lietuvių spaudos uždraudimo istoriją ir tokio draudimo neteisėtumą. Taip prieš 110 metų, A. Macijauskas, P. Višinskis, padedant ir Lietuvos advokatams, laimėjo svarbią kovą dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Advokatų nemažų pastangų dėka, Rusijos Senatas pripažino, kad jokio lietuvišką spaudą draudžiančio įstatymo nėra, ir žemesniųjų teismų sprendimus panaikino, tokiu būdu suteikdamas dar vieną pagrindą panaikinti lietuviškos spaudos draudimą m. balandžio 13 (26) d. įvyko lemiamas Rusijos Ministrų komiteto posėdis. Jame buvo nutarta panaikinti visus anksčiau priimtus vyriausybės nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių bei žemaičių rašto ir leisti vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną. Minėtą nutarimą 1904 m. balandžio 24 (gegužės 7) d. patvirtino ir Rusijos imperatorius. XIX a. pab. XX a. pradžios advokatai ir lietuviškos spaudos draudimas Lietuvos advokatai ne tik dalyvavo bylose ginant knygnešius, daraktorius ir pauparius bet ir patys visaip rėmė knygnešius, daraktorius, organizavo draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimą ir patys ją platino. XIX a. pab. XX a. pradžioje draudžiamąją lietuvišką spaudą platino ir knygnešius aktyviai rėmė Lietuvos advokatai M. Biržiška, V. Biržiška, P. Bugailiškis, L. Ciplijauskas, A. Janulaitis, P. Leonas, M. Lozoraitis, St. Lukauskis, V. Požėla, S. Raila, R. Skipitis, A. Smetona, K. Venclauskis, J. Vileišis ir kiti. Jų veikla spaudos draudimo metu atsispindi istorikų ir kultūros tyrinėtojų Juozo Tumo-Vaižganto, Vaclovo Biržiškos, Motiejaus Lozoraičio, Petro Rusecko, Vytauto Merkio, Kazio Šalkauskio, Antano Tylos, Rimanto Vėbros, Benjamino Kaluškevičiaus, Kazio Misiaus ir kitų autorių straipsniuose bei knygose. Jų darbuose dažnai minimi ir Lietuvos prisiekusieji advokatai bei privatiniai advokatai, kurie aktyviai dalyvavo bylose ginant draudžiamosios spaudos platinimo organizatorius ir platintojus, knygnešius, knygnešių rėmėjus, daraktorius, pauparius arba dalyvavo organizuojant lietuviškos spaudos platinimą ar platino draudžiamą spaudą, rėmė knygnešius ar patys buvo knygnešiais. Prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo savo veikla ir advokato praktika aktyviai prisidėjo šie Lietuvos advokatai ar Lietuvoje dirbę šios srities teisininkai: Biržiška Mykolas ( ). Diplomuotas teisininkas, advokatas, valstybės veikėjas, literatūros ir kultūros istorikas, knygnešių rėmėjas. Gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose, Akmenės r. Mokėsi namuose, taip pat pas daraktorių m. įstojo į Šiaulių gimnazijos 3 klasę. Dalyvavo anticarinėje mokinių veikloje, organizavo lietuvių kalbos ir politinio lavinimosi būrelius. Mokydamasis Šiaulių berniukų gimnazijoje, du kartus iš jos pašalintas už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą 1897 m. iš gimnazijos už šią veiklą pašalintas, bet vėliau vėl priimtas. Mykolas Biržiška po pokalbių su draugu Ladu Laumianskiu 1898 metais ankstyvą pavasarį Šiauliuose, ant Salduvės kalno iškilmingai pasižadėjo kovoti dėl Lietuvos išvadavimo m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę m. už slapto vakaro iš universitetų pašalintiems studentams šelpti organizavimą, pats buvo pašalintas iš gimnazijos, bet vėliau leista ją baigti. Šiaulių berniukų gimnaziją baigė 1901 m m. studijavo Maskvos universiteto Teisių skyriuje. Kartu lankė ir humanitarinių dalykų paskaitas, pradėjo lietuvių literatūros tyrinėjimus, įsteigė šios krypties lietuvių studentų kuopelę. Dalyvavo ir Maskvos lietuvių studentų slaptos

9 draugijos veikloje, kurį laiką buvo jos pirmininkas. Skaitydavo referatus Lietuvos istorijos, literatūros klausimais. Naudojosi Maskvos lietuvių studentų draugijos bibliotekėlės lietuviškomis knygomis. Gaudavo lietuviškų knygų ir iš slaptos S. Didžiulio bibliotekos. Buvo persekiojamas, 1902 m. kalintas. Pašalintas iš universiteto, vėl priimtas. Studijų metais per atostogas metais dalyvavo visose Šiaulių gegužinėse. Dėl nuolatinių streikų nutrūkus studijoms, grįžęs iš Maskvos į Lietuvą, rengė slaptas gegužines,spausdino straipsnius nelegaliuose laikraščiuose Naujoji Gadynė, Darbininkų balsas ir kituose m. gruodžio 4-5 dienomis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime m. vasarą buvo laikraščio Echo redaktorius m. grįžo į Maskvą tęsti studijų. Baigęs studijas, nuo 1907 m. dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, vėliau Vilniaus žemės banke. Bendradarbiavo spaudoje, m. su Augustinu Janulaičiu redagavo Žariją, bendradarbiavo rusų dienraštyje Severo Zapadnyj Golos, m. dirbo Vilniaus žinių atsakinguoju redaktoriumi, m. redagavo žurnalą Visuomenė m. gyveno Vilniuje. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, buvo ištremtas. Gyveno Kaune, dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 VDU) m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Tvarkė lituanistinę savo ir brolio Vaclovo medžiagą. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, JAV 32. Biržiška Vaclovas ( ). Diplomuotas teisininkas, advokatas, kultūros istorikas, bibliografas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, platintojas. Gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose, Akmenės r m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Mokydamasis gimnazijoje ėmė uoliai mokytis lietuviškai ir įsijungė į visuomeninį gyvenimą. Dalyvavo slapto moksleivių būrelio veikloje. Organizavo lietuvių kalbos mokymąsi pas J. Jablonskį, tuo metu gyvenusį Šiauliuose m. išrinktas Šiaulių berniukų gimnazijos bibliotekininku m. įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti medicinos, bet greitai perėjo į Teisės fakultetą, taip pat lankė istorijos ir etnografijos paskaitas. Studijuodamas buvo slaptos lietuvių studentų draugijos narys, jos pirmininkas, slaptos lietuvių bibliotekos vedėjas. Gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą, rūpinosi jos skleidimu. Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) dalyvis m. baigęs Sankt Peterburgo universitetą, metais dirbo advokato padėjėju, advokatu Vilniuje ir Šiauliuose. Apsigyvenęs Šiauliuose, dirbo prisiekusiu advokatu, buvo renkamas į miesto viešosios bibliotekos valdybą, tvarkė viešąją biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą metais tarnavo Rusijos kariuomenėje; štabo kapitonas (1917) m. Maskvoje dirbo Lietuvos reikalų komisariato archyvo vedėju m. gyveno Vilniuje, dirbo lietuvių draugijoje m. dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose ir karo mokykloje Kaune. Nuo 1922 VDU (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) dėstė teisę, bibliografiją ir knygos istoriją, metais Teisių fakulteto dekanas; prof. (1930) metais VDU bibliotekos, ir Bibliografijos instituto direktorius. V. Biržiška dirbo didžiulį bibliografinį darbą parengė penkias Lietuvių bibliografijos knygas ir lietuvių rašytojų, rašiusių iki 1865 m. biografijų ir biobibliografijų rinkinį žinyną Aleksandryną (baigti nespėjo), taip pat daugybę kitų kūrinių. Lietuvių spaudoje bendradarbiavo nuo 1906 m. V. Biržiška straipsnyje 50 metų spaudos laimėjimo sukaktį minint svarbiausią kovos dėl spaudos forma laikydamas nelegalią kovą, iškėlė reikšmę ir legalių kovos priemonių, kuriomis buvo siekiama pralaužti draudimo frontą, paveikti įtakingą Rusijos visuomenę ir pačią administraciją. V. Biržiška mirė 1956 m. sausio 2 d. Vaterberyje, JAV 33. Bugailiškis Peliksas ( ). Diplomuotas teisininkas, advokatas, teisėjas, kultūros ir spaudos darbuotojas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Gimė 1883 m.

10 gruodžio 30 d. Juodžiūnuose, Puponių vlsč., Ukmergės aps. Pasimokęs slaptoje lietuviškoje kaimo bei Šimonių valsčiaus mokykloje, 1894 m. įstojo į Liepojos gimnaziją. Mokydamasis Liepojoje priklausė slaptam lietuvių moksleivių būreliui, kuriam XIX a. pabaigoje vadovavo Jonas Biliūnas. Nuo 1899 m. tvarkė šio būrelio slaptą bibliotekėlę. Palaikė ryšius su vietos lietuviškos spaudos platintojais, suaugusiųjų slaptųjų būrelių nariais Jonu Ambrozaičiu, Steponu Žiusniu, Augustu Baranausku, Jonu Mišeika ir kt. Iš jų gaudavo lietuviškos spaudos ir pats ją platino. Nuo 1898 m. spaudos gaudavo iš kuršėniškio Stanislovo Rupšio. Taip pat platino atsišaukimus prieš caro valdžią. Vienas toks atsišaukimas Lietuviai ir lietuvaitės! buvo išspausdintas Tilžėje ir 1900 m. vasaros atostogų metu išplatintas tarp savo draugų moksleivių, o per vasaros atostogas Lietuvoje išlipintas prie vieškelių, išmėtytas per atlaidus bažnyčiose išdalytas pažįstamiems m. P. Bugailiškis pradėjo ir laikraštininko darbą Ūkininke paskelbė savo pirmąją korespondenciją iš Šimonių m. P. Bugailiškis baigė Liepojos gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo studijuoti teisės mokslus Sankt Peterburgo universitete. Studentaudamas platino lietuvišką spaudą, dažniausiai ją dalijo tarp Sankt Peterburgo amatininkų, ponų tarnų, siuvėjų, Putolovo fabriko ir Vasyliaus salos darbininkų. Sankt Peterburge tuo metu veikė Lietuvių studentų savitarpinės pašalpos draugija, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių buvo remti bei platinti lietuviškąją spaudą ir joje bendradarbiauti. Bugailiškis įsitraukė į šios draugijos veiklą m. drauge su A. Smilga pradėjo leisti Lietuvių laikraštį. Vilniuje 1904 m. įsteigta Lietuviškų knygynėlių draugija, kurios vienas steigėjų buvo Peliksas Bugailiškis. Draugija įsteigė 39 knygynėlius, daugiausia kaimo vietovėse, tačiau 1907 m. rusų administracija ją likvidavo m. dirbo Dūmos atstovų A. Bulotos, Vl. Poželos, P. Keinio nuolatiniu sekretoriu m. apsigyveno Šiauliuose ir iki 1914 m. liepos mėnesio buvo prisiekusio advokato Stasio Lukauskio padėjėju m. dirbo prisiekusiu advokatu vokiečių okupacijos teisme Šiauliuose. Vertėsi iš konsultacijų įvairiais teisės klausimais, tarpininkavo tarp vietos gyventojų ir vokiečių okupacinės valdžios administracijos. Demokratiškas, plačių pažiūrų, didelis teisinių dalykų žinovas P. Bugailiškis susilaukdavo lankytojų ir laiškų iš visos lietuvos. Daugelį interesantų priimdavo net retomis poilsio valandomis, dosniai dalydamas teisinius patarimus ir užtai neimdamas jokio atlyginimo 36. P. Bugailiškis savo prisiminimuose apie advokato darbą Šiauliuose rašė: Mano, kaip žymesnio advokato (St. Lukauskio J. N.) sekretoriaus darbe, tekdavo dažniausiai susidurti su valstiečiais. Tarp jų pasitaikydavo šviesių, sąmoningų žmonių, ypač iš Joniškio, Pašvitinio, Žeimelio, Pakruojo, Lygumų, taigi ir kovingų savo teisių gynėjų m. gruodžio 15 d. P. Bugailiškis buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos taikos teisėju Šiauliuose. Neturėdamas pagalbininkų, dirbo ir tardytojo, ir notaro, ir valstybės gynėjo darbą m. gruodžio mėnesį buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo vicepirmininku. Nepriklausomybės laikais aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, organizavo kraštotyros veiklą, bendradarbiavo spaudoje, redagavo žurnalus: Sietyną, Kultūrą. Vienas Kultūros bendrovės, Aušros muziejaus ir Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų, pastarajai vadovavo. Organizavo mokslines ekspedicijas, kaupė etnografinę medžiagą, ugdė kraštotyrininkus. Žurnalų Sietynas ( ), Kultūra ats. redaktorius ( ), Šiaulių metraščio ( ), žurnalo Gimtasai kraštas ( ) redaktorius m. Istorijos instituto ir Knygų rūmų darbuotojas Vilniuje metais sovietų valdžios nuteistas (teismo nuosprendis atšauktas po J. Stalino mirties). P. Bugailiškis sudarė, išvertė ir išleido keletą demokratijos principus populiarinusių knygelių: S. Rusovos Kaip bulgarai už laisvę kovojo (1905 m.), N. Ivanovo Kas tai yra politiška partija (1906 m.), Žmogaus ir piliečio tiesos (pagal N. Kabanovą, 1906 m., 1908 m.) ir kt. Taip pat parengė Aritmetikos uždavinyną (2 d ). To meto Lietuvos teisininkai, įstatymų

11 leidėjai naudojosi P. Bugailiškio išversta Šveicarijos prievolių teise (1926 m.), Vokiečių imperijos civiliniu kodeksu (1927 m.) ir kt. Jis parašė daugiau kaip 300 straipsnių (ekonomika, etnografija, bibliotekininkystė, kraštotyra, muziejininkystė, politika, švietimas ir kt.), bendradarbiavo laikraščiuose Vilniaus žiniose, Lietuvos ūkininke, Naujojoje gadynėje, Skarde, Žarijoje, Kultūroje ir kt.. Mirė 1965 m. spalio 27 d. Vilniuje 38. Bulota Andrius ( ). Diplomuotas teisininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, knygnešys. Gimė 1872 m. lapkričio 16 d. Putriškiuose, Marijampolės aps. Lietuviškai skaityti išmoko slaptoje mokykloje m. baigė Marijampolės gimnaziją. Būdamas 5 klasėje drauge su kitais mokiniais subūrė slptą kuopelę lietuviškiems raštams skaityti ir platinti m. dalyvavo Skardupiuose vykusiame varpininkų suvažiavime. Čia susipažino su V. Kudirka, J. Kriaučiūnu, P. Matulaičiu ir kitais veikėjais m. mokėsi Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, kurį laiką buvo jos slaptos lietuvių studentų draugijos pirmininkas. Draugija siuntė į Lietuvą apie 10 lietuviškų knygų bibliotekėlių. Per atostogas dalyvavo Sietyno draugijos veikloje. Dirbdamas Talino apygardos teisme rūpinosi, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Prasidėjus L. Vaineikio bylai 1900 m. žandarai kratė ir A. Bulotos butą. Prasidėjus Artojų draugijos bylai Marijampolėje, vėl buvo įtariamas kaip šios organizacijos dalyvis. Nuo 1893 m. bendradarbiavo Varpe ir nuo 1894 m. Ūkininke. Baigęs universitetą ir atlikęs karo prievolę, metais dirbo Talino apygardos teisme. Prašymą perkelti į Kauno apygardos teismą caro administracija atmetė kaip lietuvio. Nuo 1904 m. buvo prisiekusysis advokatas. Taline gyveno pas J. Jablonskį. Talkino lietuvių spaudai iki 1904 m. rūpinosi ją legalizuoti, padėjo J. Jablonskiui redaguoti A. Juškos žodyną, rinko pinigus Varpui remti. Buvo aktyvus 1905 m. revoliucijos dalyvis, II ir III Rusijos dūmų atstovas nuo Suvalkų gubernijos. Buvo abiejų Dūmų lietuvių atstovų pirmininkas; reikalavo Lietuvai savivaldos (žemietijų) ir taikos teisėjų institucijų, žemės klausimo sprendimą perduoti Lietuvos autonomijos seimui, gynė lietuvių katalikų teises metais Vilniuje dirbo advokatu. Per I Pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją. Nepriklausomybės metais gyveno Marijampolėje, metais vertėsi advokato praktika, Lietuvos advokatų tarybos veikėjas. Globojo rašytoją J. Žemaitę, vėliau išleido Žemaitės raštų 4 tomus. Bendradarbiavo spaudoje, įsteigė realinę gimnaziją m. rugpjūčio 16 d. Vilniuje jį sušaudė hitlerininkai 39. Ciplijauskas Liudvikas (Liudas, ). Diplomuotas teisininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, pedagogas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Gimė 1878 m. liepos 20 d. Šunskuose, Marijampolės aps. Mokėsi Šunskų valdinėje pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, kurią baigęs 1899 m. įstojo į Maskvos universitetą. Dvejus metus studijavo Istorijos ir filologijos fakultete, o vėliau perėjo į Teisių fakultetą, kurį baigė 1907 m. Dar studentaudamas pradėjo dirbti lietuvių tautinį ir visuomeninį darbą m. dėl studentų riaušių buvo trumpam uždarytas į Butyrkų kalėjimą Maskvoje. Iš Maskvos ištremtas, grįžo į savo tėviškę ir čia 1901 m. su Marijampolės gimnazijos VIII klasės mokiniu (būsimu gydytoju) Kazimieru Pietariu Sūduvoje slaptai rengė pirmąjį lietuvišką vaidinimą Amerika pirtyje. Buvo Artojų draugijos narys. Palaikė ryšius su knygnešiais A. Rucevičiumi, L. Matulaičiu ir kt. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Baigęs universitetą apsigyveno Marijampolėje, vertėsi advokatūra ir pedagogika. Dalyvavo lietuvių draugijų veikloje. Užsiėmė advokato praktika Marijampolėje prie vokiečių teismo. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose m. sausio 9 d. pirmasis Marijampolės apskrities viršininkas m. dirbo Marijampolės I nuovados taikos teisėjas, m. Marijampolės apygardos teismo pirmininko padėjėju, m. Marijampolės apygardos teismo pirmininku, m. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininku,

12 1940 m. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininku, 1941 m. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininku 41. Mirė 1944 vasario 2 d. Kaune. Dubinskas Andrius ( ). Diplomuotas teisininkas, advokatas, teisėjas, spaudos bendradarbį, visuomenės veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, pedagogas, aktyviai reiškėsi baigiamajame kovos dėl spaudos draudimo panaikinimo etape. Gimė 1868 m. lapkričio 20 d. Gulbiniškiuose, Pilviškių vlsč., Vilkaviškio apskr. Mokėsi m. Alksnėnų, Paežerių ir Pilviškių pradžios mokyklose, m. Marijampolės gimnazijoje, m. Seinų kunigų seminarijoje. Mokydamasis seminarijoje padėdavo J. Kaukui į Seinus atvežtą lietuvišką spaudą išsiuntinėti paštu į Rusiją ir kt. Nuo 1890 m. pradėjo rašinėti į Ūkininką, Varpą, Tėvynės sargą, Žinyčią, Dirvą-Žinyną, Draugijoje, Vienybę lietuvninkų, Vilniaus žiniose ir kt., taip pat į JAV lietuvių laikraščius m. mokėsi Peterburgo Dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu, bet kunigu nebuvo įšventintas. Toliau mokslus tęsė Peterburgo universiteto Teisės fakultete. Už dalyvavimą studentų bruzdėjimuose prieš carą vienerius metus buvo uždrausta gyventi Rusijos sostinėje. Dėl to buvo priverstas grįžti į Lietuvą m. advokatavo Vilkaviškyje m. baigė Peterburgo universiteto Teisių fakultetą. Negalėdamas Lietuvoje gauti darbo dirbo Peterburgo Senato civiliniame kasaciniame departamente, vėliau kitose finansų, prekybos, teismo įstaigose Rusijoje ir Lietuvoje. Iš caro valdžios buvo gavęs leidimą leisti lietuvišką laikraštį. To pasekoje Jonas Totoraitis Seinuose ėmė leisti laikraštį Šaltinis. Jis taip pat rūpinosi lietuviškų laikraščių platinimu iš Peterburgo pašto siuntinėjo Varpą Rusijos gilumoje gyvenantiems lietuviams. Pradėjęs dirbti Senate ( m.), jis spaudą persiųsdavo paštu Senato raštinės vokuose. A. Dubinskas šešerius metus buvo Petrapilio labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugijos sekretoriumi, mokė lietuvių vaikus mokykloje prie Šv. Stanislovo bažnyčios. Jis aktyviai rūpinosi, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Sužinojęs, kad lietuviškos spaudos klausimas iškilo vyriausybėje, kaip galėdamas kartu su kitais lietuvių veikėjais (K. Prapuoleniu, J. Ambraziejumi) talkino kanceliariniam bylos parengimui ir sėkmingam jos išsprendimui. Susipažinęs su Rusijos Vidaus reikalų ministerijos valdininku Strolmanu, kuriam buvo pavesta ruošti medžiagą ir pristatymą Ministrų kabinetui lietuviškos spaudos lotynų rašmenimis reikalu, A. Dubinskas parengė jam medžiagą dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo; toji medžiaga buvo pateikta Ministrų tarybai kaip užklausimas. Ministrų taryba 1903 m. jau buvo numačiusi lietuviškos spaudos draudimą atšaukti iš dalies: leisti lotyniškomis raidėmis spausdinti tik maldaknyges ir kalendorius. Andrius Dubinskas per Strolmaną sugebėjo paveikti Ministrų tarybą taip, kad 1904 m. spauda lietuviams buvo grąžinta be jokių išlygų ir suvaržymų metais A. Dubinskas buvo Lietuvos konsulas Peterburge. Grįžęs į Lietuvą mokytojavo, dirbo teismuose m. dirbo Prienų nuovados taikos teisėju, m. buvo marijampolės apygardos teismo narys, m. Kauno apygardos teismo skyriaus pirmininkas, m. Kauno apygardos teismo pirmininkas, I baudžiamojo skyriaus pirmininkas 43. Lietuvą okupavus sovietams, 1945 m. sausio 2 d. A. Dubinskas Kaune NKVD darbuotojų buvo areštuotas ir kalėjime nukankintas. Mirė 1945 m. balandžio 17 d. 44. Janulaitis Augustinas ( ). Diplomuotas teisininkas, teisėjas, advokatas, politikos veikėjas, istorikas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, knygnešys. Gimė 1878 m. kovo 31 d. Malavėnuose, Šiaulių r m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje. Čia mokydamasis pats užrašinėjo ir kitus skatino rinkti tautosaką, kurią spausdino Lietuvių literatų draugijos žiniose m. Gimnazijos direktorius, įtaręs

13 skaitant ir platinant lietuvišką spaudą, nurodė klasių auklėtojams mokinių butuose padaryti kratas. A. Janulaičio bute surado lietuviškų eilėraščių nuorašus ir lietuviškų atsišaukimų m. už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą pašalintas iš Šiaulių berniukų gimnazijos metais mokėsi Rygos Mikalojaus gimnazijoje m. studijavo Maskvos universiteto Teisių fakultete. Čia platino spaudą tarp studentų lietuvių. Parvykęs atostogų aplankydavo Rygos lietuvių moksleivių slaptą kuopelę. Tiek studijų, tiek atostogų metu būrė apie save demokratiškai nusiteikusį jaunimo, platino lietuvišką spaudą Šiauliuose ir aplinkinėse gyvenvietėse, grafo Zubovo bei Chodakausko dvaruose Aleksandrijoje, Bubiuose. Šiauliuose būrė jaunimą, rengė gegužines, į kurias dažnai atvykdavo P. Višinskis, P. Avižonis, J. Biliūnas ir kt. Varpui ir Ūkininkui pasiūlius pradėti kompaniją dėl spaudos atgavimo, prisidėjo prie atsišaukimų platinimo, peticijų caro vyriausybei rašymo m. už dalyvavimą studentų riaušėse Maskvoje iš universiteto pašalintas. Dalyvavo rengiant viešą spektaklį Amerika pirtyje, įvykusį 1899 m. rugpjūčio 8 d. Palangoje m. prasidėjus L. Vaineikio bylai, buvo kratytas jo butas. Surasta viena anticarinė brošiūra ir lietuviškų knygų, skirtų platinti, sąrašas. Už lietuviškų raštų platinimą buvo suimtas ir daugiau kaip 6,5 mėn. jam taikytas kardomasis areštas Liepojoje ir Aizputėje (Latvija). Kaltintas lietuviškos spaudos platinimu, viešų lietuviškų spektaklių rengimu, siekiant gauti lėšų nelegaliai spaudai remti, straipsnių siuntimu šiai spaudai, pagalba lietuviškam skyriui įsteigti 1900 m. parodoje Paryžiuje m. už 300 rub. užstatą iš kalėjimo išleistas gyveno Malavėnuose, laukė teismo sprendimo. Sužinojęs, kad caro 1902 m. vasario 27 d. paliepimu tremiamas 3 metams į Rytų Sibirą, pabėgo į Mažąją Lietuvą. Kurį laiką čia pagyvenęs, persikėlė į Angliją. Nuo 1903 m. apsigyveno Berne (Šveicarija), tęsė teisės studijas m. grįžo į Lietuvą. Čia buvo sulaikytas ir teisiamas Vilniuje. Vilniaus teismo rūmai nagrinėjo originalią Reingoldo Naujoko, prūsų pirklio, iš tikrųjų A. Janulaičio bylą. Jis buvo kaltinamas už tai, kad, kad 1906 m. sausio mėn. atvežė į Vilnių tam tikrame maišelyje (ant savęs uždėtame arnote) LSDP literatūros lietuvių ir lenkų literatūros 49 egz., Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų kaimo darbininkų ir valstiečių susirinkime, įvykusiame Vilniuje, 1905 m. spalio mėn. priimtų rezoliucijų 1492 egz.; knygutė: Kas reikia žinoti ir atminti kiekvienam darbininkui 50 egz.; knygutė Lėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas kelis egzempliorius. Kadangi prūsų pirklys Naujokas, atseit, A. Janulaitis, nemokėdamas lenkų, lietuvių ir rusų kalbų, negalėjo žinoti, kas toje literatūroje rašoma. A. Janulaitis minėtą literatūrą vežė iš Tilžės. Perėjo sieną ties Širvintais prie Naumiesčio. Paskui iš Vilkaviškio geležinkeliu vyko į Vilnių, kur geležinkelio stoty buvo suimtas. Kalėjime A. Janulaitis išsilaikė, būk, be vokiečių jis jokios kitos kalbos nemoka. Tatai buvo sunkus uždavinys. Vilniaus teismo rūmų teismas vis tiek jį nubaudė 10 mėn. kalėjimo bausme už lietuviškos literatūros platinimą 45. Atlikęs bausmę, A. Janulaitis grįžo į Maskvą tęsti studijų universitete m. baigęs Maskvos universitetą grįžo į Vilnių m. kartu su M. Biržiška redagavo Žariją, bendradarbiavo leidiniuose: Varpas, Ūkininkas, Vilniaus žinios, Lietuvos žinios, Visuomenė, aktyviai priešinosi rusinimui, lenkinimui, žmonių išnaudojimui, spaudos draudimui ir cenzūrai, taip pat rašė kultūros, tautiškumo klausimais 46. A. Janulaitis daug rašė apie lietuvių spaudos draudimo panaikinimą. Po 1908 m. parašė daug istorinių tyrinėjimų darbų, parengė spaudai Jono Biliūno raštus, vertė knygas. Spaudoje pasirašinėjo Žmogaus ir kitais slapyvardžiais. Dirbo advokatu. Jis kaip advokatas stodavo bylose Vilniaus teismuose. Lankydavo Lukiškių kalėjime ginamuosius m. tapo prisiekusiuoju advokatu 1916 m. už veiklą prieš vokiečių okupantų režimą ištremtas į belaisvių stovyklą Rytų Prūsijoje (laikytas iki 1917 m. pab.) m. Užsienio reikalų ministerijos valdytojas m. dirbo Vilniaus apygardos teismo pirmininku, metais buvo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo teisėjas, 1924 m. jo pirmininkas, 1925 m. Panevėžio apygardos teismo pirmininkas (paskyrimo nepriėmė), 1926 m. Vyriausiojo Lietuvos