I VADOVAS TEORIJOS IR PRAKTIKOS SĄSAJOS JUNGTINĖS II PAKOPOS SOCIALINIO DARBO STUDIJŲ PROGRAMOS MOKSLINĖS TIRIAMOSIOS PRAKTIKOS PROCESE Mokomoji knyga

Transkriptas

1

2 I VADOVAS TEORIJOS IR PRAKTIKOS SĄSAJOS JUNGTINĖS II PAKOPOS SOCIALINIO DARBO STUDIJŲ PROGRAMOS MOKSLINĖS TIRIAMOSIOS PRAKTIKOS PROCESE Mokomoji knyga UAB BMK Leidykla Vilnius, 2014

3 I VADOVAS TEORIJOS IR PRAKTIKOS SĄSAJOS JUNGTINĖS II PAKOPOS SOCIALINIO DARBO STUDIJŲ PROGRAMOS MOKSLINĖS TIRIAMOSIOS PRAKTIKOS PROCESE Mokomoji knyga Recenzentai: Kateryna Kolchenko, Liudmyla Serdiuk Sudarytoja Ingrida Baranauskienė Lietuvių kalbos redaktorė Angelė Pletkuvienė ISBN Ingrida Baranauskienė, 2014 Angelė Pletkuvienė, 2014 UAB BMK Leidykla, 2014

4 Turinys Pratarmė Mokslinės tiriamosios praktikos koncepcija ir empirinio tyrimo metodologinės prieigos. Elvyra Acienė Teorijų pritaikomumo diskursas. Odeta Šapelytė, Asta Rimeikytė Socialinio konstruktyvizmo teorijos socialinio darbo tyrimuose Darius Gerulaitis Krizių teorija ir intervencija socialinio darbo praktikoje Diskriminacijos mažinimo praktika ir tyrimai socialiniame darbe Feministinių teorijų taikymas socialinio darbo praktikoje ir tyrimuose Įgalinimo teorijos socialiniame darbe Darius Gerulaitis Sisteminis požiūris socialiniame darbe Darius Gerulaitis Socialinio darbo tyrimų metodika ir tyrimo modelio kūrimo strategija. Darius Gerulaitis Mokslinė tiriamoji praktika kaip baigiamojo darbo rengimo erdvė. Valdas Rimkus...36

5 Pratarmė Pristatoma mokomoji knyga, kaip vadovas dėstytojams, parengta pagal m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioriteto Mokymasis visą gyvenimą tikslą ir uždavinius Mokymosi visą gyvenimą kokybės gerinimas, įgyvendinant Šiaulių universiteto parengtą ir vykdomą projektą II pakopos jungtinės studijų programos Socialinis darbas parengimas ir įgyvendinimas bendradarbiaujant su universitetu Ukraina (SOCNET) Nr. VP1-2.2-ŠMM-07-K projektą. Leidinyje naudingų patarimų ras ir kitų aukštųjų mokyklų socialinio darbo studijų programų studentai, kurie ruošiasi studijuoti tarptautines jungtines socialinio darbo antrosios pakopos programas. Ši mokomoji knyga įvairių šalių studentams padės įvertinti reikalavimų skirtumus ir bendrumus rengiant magistrantūros baigiamuosius darbus, kurių esmė atskleisti magistranto mokslinę brandą. Moksliniai tyrimai ir baigiamasis darbas viena svarbiausių antrosios pakopos studijų dalių. Magistrantai jau pirmame kurse renkasi darbo temą ir planuoja ją realizuoti per visus 3 semestrus pagal Magistro darbas 1 (6 kr.), Magistro darbas 2 (6 kr.), Magistro baigiamasis darbas (18 kr.) dalykų sandų turinį, kuris yra apibrėžtas kiekviename semestre laikantis nuoseklumo principo. Pirmame semestre dėstomas dalykas Mokslinių tyrimų metodologija ir organizavimas (6 kr.) nėra tik teorinis kursas. Jis tiesiogiai siejasi su pirmojo semestro Magistro darbas 1 dalyko uždaviniais; atsiskaitymas už tiriamąjį darbą yra pagrįstas konstruktyviu moksliniu dalyko dėstytojo, studento ir darbo vadovo bendradarbiavimu. Magistrantūros studijų studentai turi ne tik išmokti patys atlikti tyrimus, bet ir mokėti inicijuoti regioninius, nacionalinius bei tarptautinius tyrimus, juose dalyvauti. Tai sudaro tvirtus pagrindus sėkmingam tiriamajam darbui kituose semestruose. Jungtinėje programoje 7 kreditai skirti Mokslinei tiriamajai socialinio darbo praktikai, kuri skirta teorijos ir (empirinio) mokslinio tyrimo lyginamajai refleksijai, realizuojant magistro baigiamojo darbo užduotis pagal jungtinę programą tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje ir šitaip įtvirtinant tarptautiškumą. Mokslinė tiriamoji socialinio darbo praktika tai perėjimas į paskutinį magistro baigiamojo darbo rengimo etapą, kuriame jau tikrinamos darbinės hipotezės, atliekama empirinio tyrimo rezultatų teorinė interpretacija, išryškinamas tarptautinis lyginamasis darbo aspektas. Ši mokomoji knyga skirta teorijos ir praktikos sąsajoms jungtinės socialinio darbo antrosios pakopos studijų programos mokslinės tiriamosios praktikos procese atskleisti. Tokia praktika rengiant mokslinį darbą vertinama kaip dėstytojo (vadovo), studento ir praktiko (vadovo) mokslinio bendradarbiavimo raiška. Šio leidinio tikslas padėti studentams organizuoti ir valdyti baigiamojo mokslinio darbo rengimo procesą, įgyjant gilesnių nei bakalauro studijose mokslinio tiriamojo darbo žinių tiek metodologiniame, tiek praktiniame kontekste, siekiant hipotetines prieigas paversti naujomis mokslinėmis žiniomis bei praktiniais socialinio darbo veiklos modeliais. Pirmojoje dalyje E. Acienė atskleidžia antrosios pakopos socialinio darbo studijų programos mokslinio tiriamojo darbo koncepciją bei metodologines prieigas. O. Šapelytė nagrinėja teorijas, kurios labiausiai atliepia numatomos programos realizavimo strategiją ir tikslą. D. Gerulaitis aptaria mokslinio tyrimo metodiką bei tyrimo modelio 4

6 kūrimo strategiją. V. Rimkus pagrindžia mokslinės tiriamosios praktikos esmę teorijos bei praktikos sąsajų kontekstuose. Magistranto mokslinio darbo rašymas yra kūrybinis procesas, todėl net ir tobuliausia metodinė medžiaga gali būti tik pagalbinė priemonė realizuojant mokslinio darbo idėjas. Studentas mokslinį darbą privalo vertinti ne tik kaip privalomą studijų programos turinio dalį, bet ir kaip asmeninės mokymosi visą gyvenimą strategijos formavimą. Šiame procese svarbus dėstytojų vaidmuo, nes jie įgalina studentą siekti pozityvaus rezultato tiek baigiamojo darbo kokybės, tiek ir jo profesinės karjeros tobulinimo aspektais. Studentas turi suprasti, kad mokslinio darbo vadovas nėra jo tyrimo bendraautoris. Mokslinio darbo rengimo gebėjimų plėtra (šiuo atveju mokslinės tiriamosios praktikos organizavimas tarpkultūrinėje erdvėje) yra labai svarbi socialinio darbo studijų proceso dalis, stiprinant socialinį darbą, kaip mokslo sritį ir akademinę discipliną, rengiantis trečiajai studijų pakopai (doktorantūros studijoms) Lietuvoje ar Ukrainoje. Ši metodinė knyga turėtų inspiruoti studentus kūrybinio diskurso paieškoms mokslinių darbų, pagrįstų moksline tiriamąja praktika, rašymo procese. Prof. dr. Ingrida Baranauskienė Leidinio sudarytoja 5

7 1. Mokslinės tiriamosios praktikos koncepcija ir empirinio tyrimo metodologinės prieigos Elvyra Acienė Mūsų šalyje socialiniai darbuotojai rengiami tik du dešimtmečius. Paskelbusi Nepriklausomybę sudėtingomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis Lietuva pasirinko strategiją panaudoti tuos socialinių problemų sprendimų būdus, kurie pastaraisiais dešimtmečiais buvo plėtojami daugelyje modernių aukštą gerovę sukūrusių valstybių, t. y. kurti stabilią socialinės apsaugos sistemą (socialinę gerovę) ir profesionaliai teikti socialines paslaugas, mažinant socialinių problemų poveikį ir kuriant jų prevencijos modelius. Pasak Vareikytės (2010, p. 32), socialinis žmonių ir socialinių institucijų funkcionavimas užtikrinamas tik suderinus socialines paslaugas, išteklius, struktūras ir galimybes. 1 pav. Žmogaus ir jo aplinkos sąveikos schema (Vareikytė, 2010) Įvertinant tai, kad profesionalus socialinis darbas kitose šalyse galėjo atlikti tokias svarbias funkcijas, kaip susilpnėjusių galių atkūrimas, individualių ir socialinių išteklių aprūpinimas, žmonių socialinio disfunkcionalumo prevencija, išryškėjo naujų specialistų socialinių darbuotojų poreikis Lietuvoje. Vareikytės teigimu (2010, p ), profesionalūs socialiniai darbuotojai yra tie specialistai, kurie socialinio darbo intervencijomis gali keisti žmogaus ir jo aplinkos ryšį, nes socialinis darbas žmonių ir socialinių institucijų struktūrų sąveikos kontekste užtikrina žmonių teises. 6

8 2 pav. Galimos socialinio darbuotojo sąveikos (Vareikytė, 2010) Šitaip buvo mestas iššūkis aukštojo mokslo sistemai ieškoti modelio, kaip parengti kvalifikuotus socialinius darbuotojus, kurie atlieptų besikeičiančios ir į piliečių aktyvumą orientuotos visuomenės poreikius. Pirmąjį dešimtmetį socialinio darbo sąvoka dažniausiai siejosi su socialinio darbo, kaip profesijos, supratimu ir buvo traktuojama daugiau kaip profesinė veikla nei mokslas. Tik 2009 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr socialinis darbas tapo savarankiška studijų kryptimi. Tačiau socialinis darbas dar nėra traktuojamas kaip mokslo kryptis. Nėra ir įtvirtinto socialinio darbo mokslinio apibrėžimo. Pasak Bagdono (2001), kiekviena socialinio darbo kryptis, teorinė paradigma, perspektyva turi savo sampratą ir apibrėžimą. Bendra socialinio darbo teorija vis dar formavosi, nes tai, ką šiuo metu vadiname socialinio darbo teorija, yra gretutinių mokslų (psichologijos, sociologijos, filosofijos ir kt.) žinių pritaikymas socialinio darbo objektams analizuoti. Socialinio darbo tyrėjai dažniau kalba apie socialinio darbo mokslo metodus akcentuodami galimybę atskleisti socialinę tikrovę bei intervenciją į pozityvią socialinės tikrovės kaitą. Tačiau vis daugiau socialinio darbo magistrų siekia socialinio darbo mokslų daktaro laipsnio užsienyje (šiuo metu Lietuvoje jau yra 10 socialinio darbo daktarų, kurie parengė disertacijas užsienio universitetuose). Pastaraisiais metais vis svarbiau darosi ieškoti mokslinio socialinių problemų pagrindimo, interpretuojant problemų sprendimo galimybes šiuolaikinio mokslo pasiekimų kontekste. Moksliškai interpretuojant socialinę tikrovę, socialinis darbas tampa ne tik praktine veikla, bet ir mokslu. Socialinio darbo tyrimas vis labiau suvokiamas kaip procesas, kuris atskleidžia mokslinę taikomąją socialinio darbo erdvę. Daugelyje šalių mokslinė tiriamoji praktika rado vietą tiek mokslinio, tiek ir taikomojo pobūdžio magistrantūros studijose. Šiaulių universitetas (toliau ŠU) ir Kijeve veikiantis Atviras tarptautinis žmogiškosios plėtros universitetas Ukraina (toliau UU) jungtinėje magistrantūros programoje inovatyviai sprendžia šią problemą. Mokslinė tiriamoji praktika antrosios pakopos studijų procese padės empirinių tyrimų rezultatus paversti realiais socialiniais produktais, nes Lietuvoje taikomosios ir mokslinės magistrantūros studijos nėra išgrynintos. Žemiau pateikiamas 3 paveikslas padės suprasti, kaip mokslinė tiriamoji praktika socialinio darbo tyrime padeda priartinti socialinės tikrovės pažinimo rezultatus prie realių sprendimų bei naujų žinių konstravimo. 7

9 8 3 pav. Socialinio darbo tikrovės sąsajos su moksline tiriamąja praktika (sudaryta pagal Vaičekauskaitė, Acienė, 2007, p. 7) Kaip matome iš aukščiau pateikto paveikslo, socialinio darbo tikrovė mokslinės tiriamosios praktikos procese grindžiama reflektyvumu, o empirinio tyrimo rezultatai gali apimti plačią socialinių reiškinių erdvę, kuri konvertuojama į naujų žinių konstravimą ir socialinės tikrovės kaitos galimybes konkrečių socialinių problemų sprendimo kontekste. Tuo pačiu metu formuojami mokymosi visą gyvenimą įgūdžiai, kurie socialiniam darbuotojui yra labai svarbūs, nes jo veikla vyksta vis naujose ir neapibrėžtose situacijose. Mokslinio darbo rengimo procesas šioje jungtinėje programoje apima ir mokslinę tiriamąją praktiką, kuri grindžiama tarpkultūrinių socialinio darbuotojo kompetencijų įtvirtinimu. Mokslinė tiriamoji praktika ir yra ta terpė, kurioje gali būti suformuota tyrinėti įgalinanti aplinka, padedanti atskleisti mokslinį studento potencialą. Leidinio autoriai antrina Rienecker ir Jorgensen (2003) minčiai, kad mokslinio darbo rašymas yra studento savarankiško mokymosi patyrimas, dalyvaujant žinių gilinimo(si) procese,

10 kuris leidžia konstruoti pažinimą, suvokiant jį kaip procesą, o ne produktą. Todėl įvertinant studijų, mokslo ir praktikos integralumo svarbą tarpkultūriškumo kontekste svarbu, kad studentai siektų studijų procese įgytas mokslines žinias konvertuoti į įvairius projektus, kurie mokslinės tiriamosios praktikos procese atskleistų socialinių problemų sprendimų galimybes. Labai svarbu sukurti įgalinančią studijuoti aplinką (Lipinskienė, 2002; Vaičekauskaitė, Acienė, 2007), suvokiant įgalinimą kaip individualią studento atsakomybę, mokslinio pažinimo motyvacijos mobilizaciją. Bendra Tarptautinės socialinio darbo mokyklų asociacijos (TSDMA) ir Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos (TSDF) deklaracija skelbia: socialinio darbo metodologija remiasi žinių sistema, pagrįsta įrodymais, gautais praktinės veiklos tyrimų ir vertinimo būdu, įtraukiant ir siauresnes žinias, būdingas tam tikriems kontekstams. Socialinio darbo teorija atsižvelgia į žmonių tarpusavio sąveikos su jų aplinka sudėtingumą ir pripažįsta žmonių gebėjimą tiek pasiduoti įtakai, tiek ir patiems keisti įvairių veiksnių, taip pat ir biopsichosocialinių, įtaką jiems. Profesinis socialinis darbas, analizuodamas kompleksines situacijas ir skatindamas individualius, organizacinius, visuomeninius ir kultūrinius pokyčius, taiko žmogaus elgesio ir visuomeninių sistemų raidos teorijas (Kozlovas, 2004, p. 72). Pasak Vaičekauskaitės ir Acienės (2005), teorija ir metodai tai disciplinos įrankiai, todėl studijų procese svarbu, kad studentai įsisavintų tam tikro mokslo, šiuo atveju socialinio darbo, pagrindus ir metodiką. Tyrimo metodai turi atliepti galimybes nuosekliai spręsti numatytus uždavinius. Studentai renkasi tyrimo metodus, kuriuos yra geriausiai įvaldę studijų procese. Metodo taikymas neatsiejamas nuo studento tyrimo objekto (t. y. socialinio darbo), todėl metodai (dažniausiai sociologiniai) turi kūrybinį aspektą, atliepiantį socialinio darbo ypatumus. Mokslinio tyrimo duomenų interpretacija yra vienas sunkiausių darbo etapų. Tik nuosekliai ir sistemingai rengdamas darbą studentas subręsta kaip tyrėjas analitikas. Šiame etape ir išryškėja metodologijos ir metodų pasirinkimo svarba. Socialinis tyrimas tai sisteminis socialinio gyvenimo stebėjimas, siekiant suprasti ir įvertinti gyvenimo situacijas. Mokslinių darbų rašymas, kaip neatskiriama socialinio darbuotojo rengimo dalis, įveda studentą į socialinio darbo tikrovės erdvę ir per mokslinės kompetencijos auginimą stiprina jo profesines kompetencijas. Toliau aptariami studijų dalykų, kurie realizuojami antrosios pakopos socialinio darbo rengimo procese, tikslai, atliepiantys metodologijos pasirinkimo koncepciją. Mokslinis darbas I: įgyti naujų žinių ir kompleksiškai vertinti socialinio darbo paslaugas teikiančių institucijų, visų pirma dirbančių su neįgaliaisiais ir pagyvenusiais bei senyvo amžiaus asmenimis, veiklą ir gebėjimų įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų veiklos efektyvumą siejant su klientų poreikiais; organizuoti bei teikti socialinę pagalbą šalies ir tarptautiniu mastu, atlikti lyginamąją analizę; gilinti gebėjimus sintetinti teorinį ir praktinį patyrimą; naudojant įvairias strategijas ir metodus inicijuoti inovacijas ir parengti socialinio darbo paslaugų gerinimo planą; plėtoti reflektuojančio ir nuolat besimokančio praktiko įgūdžius. Mokslinis darbas II: įgyti ir išplėsti žinias apie žmogaus elgesį ir socialinį kontekstą, mokslinių tyrimų metodologijas lyginamuoju aspektu; plėtoti gebėjimą diskutuoti vartojant socialinio darbo terminologiją profesinėje ir tarpdisciplininėje aplinkoje, pa- 9

11 10 grindžiant sprendimus, susijusius su socialinių problemų šalinimu; įgyti savarankiško sprendimų priėmimo įgūdžių naujose, neapibrėžtose socialinės pagalbos teikimo situacijose teoriškai ir empiriškai modeliuojant socialinės pagalbos procesą. Magistro baigiamasis darbas: gilinti žinias ir įgyti mokslinio tiriamojo darbo, kliento poreikių, stiprybių ir aplinkos išteklių sisteminio įvertinimo, praktinio mokslinių koncepcijų ir teorijų taikymo įgūdžių; plėtoti socialinės atsakomybės principus mokantis tarnavimo bendruomenėje ir akademinių studijų sąjungoje; plėtoti empirinių duomenų rinkimo, apdorojimo ir apibendrinimo įgūdžius kritiškai vertinant tinkamiausius naudoti nacionalinius ir tarptautinius informacijos šaltinius, laikantis socialinio darbo vertybių, konfidencialumo ir etikos. Mokslinė tiriamoji praktika: ugdyti gebėjimus savarankiškai atlikti socialinio darbo praktiką ir socialinius pokyčius skatinančius tyrimus, plėtoti įvairių nacionalinės ir tarptautinės informacijos ir duomenų šaltinių paieškos, kiekybinių ir kokybinių tyrimų analizės, sisteminimo, lyginimo ir rezultatų interpretacijos įgūdžius; parengti magistro baigiamąjį darbą vadovaujantis socialiniam darbui tinkamais metodiniais ir metodologiniais reikalavimais, atskleidžiant tyrimo aktualumą socialinio darbo praktikai ir teorijai, demonstruojant studijų metu pagilintas ir įgytas naujas žinias bei gebėjimus spręsti socialines problemas ir modeliuoti ar diegti inovacijas socialinio darbo praktikoje. Šių studijų dalykų metodologinis nuoseklumas ir integralumas turi užtikrinti baigiamojo darbo kokybę ir atskleisti mokslinės tiriamosios praktikos pagrįstumą studijų procese. Pateikiame teorines metodologijos pasirinkimo prieigas, kurios atskleidžia metodologijos socialiniame darbe pagrįstumo prielaidas. Socialinių problemų tyrimų metodologinės prieigos. Vienas iš dėstytojų (vadovo) uždavinių pateikti teorines metodologijos pasirinkimo prieigas, kurios atskleidžia metodologijos socialiniame darbe pagrįstumo prielaidas. Socialinis darbas gali būti traktuojamas kaip socialinis konstruktas sąveikos su klientais kontekste, kadangi pastarieji apibrėžiami kaip įvairių socialinių procesų išdava. Taip pat jis apibūdinamas atsižvelgiant į profesijos, kartu ir panašių profesijų, formavimosi prielaidas ir socialines jėgas, kurios socialinį darbą apibrėžia per jo organizacinį, socialinį kontekstą (Payne, 2005). Autoriaus teigimu, konstruojamos socialinio darbo teorijos taip pat yra veikiamos minėtų socialinių jėgų. Pastebima, kad socialinis darbas tarsi neturi savų teorijų. Jos konstruojamos remiantis kitais mokslais, dažniausiai sociologija ir psichologija. Payne (2005) teigimu, socialiniame darbe teorijos apima tris galimybes: modelius; aprašo, kas atsitinka praktikoje bendrąja prasme, bei padeda sustruktūrinti ir organizuoti veiksmus sudėtingose socialinio darbo situacijose (pvz., krizių intervencija, įgalinimas ir kt.); perspektyvas; išreiškiamos vertybės ir požiūriai, padedantys praktiškai veikti tinkama linkme, t. y. padeda apmąstyti tai, kas vyksta organizuotu būdu, pamatyti situacijas skirtingu požiūriu (pvz., Anti-oppressive system ir kt.); aiškinamąsias teorijas; įvertinami priežastiniai ryšiai, t. y. kodėl tam tikri veiksmai turi vienokias ar kitokias pasekmes; tarsi atsakoma, kas veikia (pvz., konstravimo, kognityvioji ir elgesio teorijos ir kt.). Ieškant socialinio darbo teorijas ir metodus vienijančios idėjos, pasiremiama Payne

12 (2005, 2000) siūloma klasifikacija, pateikiama trijų socialinio darbo požiūrio diskursu. Diskursas tai, kas pasakyta, t. y. situacijos padarinys 1 ; pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema. Platesne reikšme diskursu vadinama bet kokiai socialinei veiklai būdingų pasakymų, teiginių visuma (teisės diskursas, politinis diskursas ir pan.) 2. Šiuo atveju aktualumas išryškėja dėl socialinio darbo požiūrių ir skirtingų politinių pažiūrų socialinės gerovės įgyvendinimo atžvilgiu prieštaros (Payne, 2005). Reflektyvusis terapinis (angl. reflective - therapeutic) socialinis darbas suvokiamas kaip kuo geriausio asmeniui, grupei, bendruomenei siekianti veikla, skatinanti augimą ir pasitenkinimą, o nuolatinė kliento ir socialinio darbuotojo sąveika duoda dvigubą efektą: socialinis darbuotojas yra nuolat reflektuojantis darbuotojas, jautrus socialinei situacijai ir besimokantis iš praktikos, sąveikos su klientu, klientas lygiavertis proceso dalyvis, įgyjantis tam tikras galias įveikti sunkumus, prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą (išsamiau aptariamos konstruktyvizmo teorijos ir krizių intervencijos modelis socialiniame darbe). Socialinis kolektyvinis požiūris (angl. socialist - collectivist approach) socialinis darbas suvokiamas kaip būdas ieškoti kooperacijos ir tarpusavio pagalbos visuomenėje tam, kad socialinę atskirtį ir priespaudą patiriantys asmenys įgautų galias valdyti savo pačių gyvenimus. Socialinis darbas suvokiamas kaip orientuotas į įgalinančią pagalbą. Dominelli (2002, cit. pagal Payne, 2005) šį požiūrį įvardija per emancipacinę prizmę, nes socialinis darbas suvokiamas kaip iš priespaudos išlaisvinantis individus, grupes (išsamiau aptariamos anti-oppresion perspective, feministinė teorija ir įgalinimo modelis socialiniame darbe). Individualus reformistinis požiūris (angl. individual - reformist approach) socialinis darbas suvokiamas kaip į individą visuomenėje nukreipta veikla. Dėmesio skiriama asmens socialiniams poreikiams tenkinti, kaip pagrindinei socialinio darbo gerinimo, efektyvinimo prielaidai. Socialinis darbas suvokiamas kaip socialinę tvarką palaikanti veikla (Dominelli, 2002, cit. pagal Payne, 2005) (išsamiau aptariama sisteminė perspektyva arba sisteminis požiūris socialiniame darbe). Taigi, anot Payne (2005), kiekvienas požiūris, kiekviena teorija, perspektyva įneša tam tikrą žinojimą apie socialinio darbo praktiką ir tikslus, kartu užtikrina socialinę gerovę

13 2. Teorijų pritaikomumo diskursas Odeta Šapelytė, Asta Rimeikytė Socialinio konstruktyvizmo teorijos socialinio darbo tyrimuose Pristatydami teorijų apžvalgą siekiame išskirti tas metodologines prieigas, kurios labiausiai atliepia numatomos antrosios pakopos socialinio darbo programos realizavimo strategiją ir tikslą. Programos rengimo strategija parengti specialistus, gebančius įvertinti asmens, šeimos, grupės ar bendruomenės socialinius poreikius bei problemas taikomosios mokslinės veiklos kontekste, teikti pagalbą įvairiais adaptyvaus funkcionavimo sunkumų atvejais ir prevencijos bei sveikatinimo aspektais tikslinei grupei (asmenys, patekę į negalios situaciją); gebančius įvertinti esamą socialinę politiką ir galinčius teikti pasiūlymus jai tobulinti. Programos turinys orientuotas į kasdienių problemų sprendimą bendruomenėje, kai žmogus yra patekęs į negalios situaciją, akcentuojant neįgaliųjų asmenų sveikatos ir gerovės užtikrinimą, įvertinant šių grupių socialinės integracijos proceso ir jų gyvenimo kokybės stabilumo stiprinimo galimybes, problemų sprendimo strategijas pagrindžiant taikomaisiais moksliniais tyrimais bei ES ateities iki 2020 m. strategijos prioritetais dėl socialinės atskirties mažinimo. Studijų programos tikslas rengti aukštos kvalifikacijos socialinius darbuotojus profesionalus, gebančius teoriniu bei praktiniu lygmeniu įvertinti socialinio darbo, kaip taikomosios veiklos, studijų ir mokslo krypties, daugiafunkcį pobūdį besikeičiančios visuomenės sveikatos ir gyvenimo gerovės užtikrinimo kontekste, pasirengusius profesinei praktinei veiklai ir moksliniams tyrimams bendruomenės, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis, gebančius veikti ir neapibrėžtomis bei kompleksinėmis aplinkybėmis teikti pagalbą asmenims, patekusiems į negalios situaciją. Studijų programos rengimo strategija ir tikslas sudaro galimybę atlikti kompleksinius tarpkultūrinius tyrinėjimus panaudojant įvairių gretutinių mokslų prieigas. Tai užtikrina kokybišką mokslinės tiriamosios praktikos baigiamojo darbo socialinės tikrovės pažinimą ir modeliavimą, taip pat daro įtaką socialinio darbo teorijos plėtrai. Socialinio konstravimo idėja išplito iš sociologų Berger ir Luckmann darbų (Payne, 2005). Jie teigė, kad socialiniuose dalykuose, kitaip nei gamtos pasaulyje, realybė yra socialinės žinios, kurios lemia mūsų elgesį, tačiau mes turime skirtingą požiūrį į tai. Žmonės dalijasi savo žiniomis vykstant įvairiems socialiniams procesams. Socialinis aktyvumas lemia tai, kad dalydamiesi savo prielaidomis apie dalykus ir reiškinius mes juos objektyvizuojame. Taip elgesys yra nulemiamas socialinių konvencijų, sukurtų dalijantis žiniomis. Supratimas yra legitimizuojamas pridedant reikšmes ir integruojant šias idėjas apie realybę į organizuotą ir patikimą sistemą. Kadangi tokios žinios yra plačiai paplitusios visuomenėje, individai linkę manyti, kad jos yra objektyvios. Tai nuolat vykstantis spiralinis procesas, kai visuomenės, asmenims dalyvaujant įvairiose jų struktūrose, kuria konvencijas ir pagal jas elgiasi. Kiekvienas individas turi galimybę prisidėti prie pokyčių ir taip tapti asmeniu. Kaip teigia Lee, Greene ir kt. (1999), konstruktyvizmas yra epistemologinė perspektyva, paremta teiginiu, kad kiekvienas žmogus aktyviai kuria realybes, į kurias

14 jis reaguoja. Anot Gergen (1994), per socialines sąveikas individai skirtingais būdais konstruoja ir kategorizuoja realybę. Šiame socialiai konstruojamame realybės procese individai interpretuoja, priskiria prasmę ir kuria manymą apie save, kitus žmones ir jų aplinką, o tai sudaro žinių apie pasaulį pamatus (Greene, Jones, Frappier ir kt., 1996). Socialinio konstruktyvizmo perspektyva grįsta daug socialinio darbo ir kultūrinės įvairovės studijų bei studentų rengimo praktikai, darbui su klientais iš skirtingų kultūrų dalykų (Dean, Fleck-Henderson, 1992). Šiuolaikiniame moksle analizuojant įvairias konstruktyvizmo mokyklas sutariama, kad visoms joms bendrai būdingas vienas principas, kuris skelbia, jog nėra objektyvios realybės, egzistuojančios nepriklausomai nuo individualaus žinojimo (Carpenter, 1996). Kaip teigia Lyddon (1995), žmonės ne pažįsta pasaulį per pasyvias stimulas reakcija sąveikas su aplinka, o greičiau aktyviai konstruoja savąjį pasaulio supratimą sąveikaudami. Individai ne atranda realybę, o ją kuria. Konstruktyvizmas atmeta vadinamąjį objektyvų realybės paaiškinimą ir apibūdinimą (reprezentacijas). Realybė yra interaktyvi, o stebėtojas ir stebimas objektas yra abipusiškai ir struktūriškai susiję (Schön, 2004). Konstruktyvizmas akcentuoja būdus, kaip individai mokosi konstruoti ir dekonstruoti savo patirtį ir prasmes (Brookfield, 2005). Konstruktyvizmo teorija atmeta universalios ir generalizuotos tiesos koncepciją, dėmesį nukreipia į tai, kaip žmonės kuria įvairias savo patirties interpretacijas. Konstruktyvizmo teorijos šalininkai postuluoja teiginį, jog žmonės veikdami kuria prasmę, o įsipareigodami arba to vengdami realybę. Tokiu būdu žmonės yra ne pasyvūs informacijos priėmėjai, o aktyvūs savo suvokimo organizatoriai (Herr, Cramer, 1996). Konstruktyvizmo perspektyvoje socialinės paramos ir pagalbos procesas traktuojamas kaip aktyvus procesas, kai žmonės kuria (konstruoja) žinias, susiedami jas į kompleksines ir realias gyvenimiškas situacijas su ankstesne turima patirtimi (Westbrook, 1993). Praktiniame socialiniame gyvenime žmonės konfrontuoja su unikaliomis, nenuspėjamomis situacijomis, kurių problemiškumas nėra iš anksto akivaizdus. Socialinio konstruktyvizmo raidą lėmė socialinės psichologijos idėjos, kurių esminis postulatas yra tai, jog žinios įgyjamos ne žmonių galvose, bet žmonėms kažką veikiant ir darant kartu (Gergen, 1994). Taigi realybė yra socialinio konstravimo produktas, veikiamas kultūrinių, istorinių, politinių ir ekonominių sąlygų. Tai reiškia, jog asmens žinios gali kisti ir varijuoti priklausomai nuo jo priklausymo kultūrinei grupei, laikmečio ir pan. Kinta ir socialinis žinių konstravimas priklausomai nuo skirtingų socialinių ir kultūrinių grupių asmenų vertybių, nuostatų, tradicijų, normų sampratos. Tipinis pavyzdys yra kalba. Ji ir konstruoja realybę, ir pati yra socialinio konstravimo padarinys. Kalbos vartojimas, socialinis dialogas ir diskursas yra pagrindinės socialinio konstruktyvizmo sąvokos. Kalbant apie socialinį konstruktyvizmą svarbu paminėti ir terapijos bei ugdymosi sąsajas. Kaip teigia Efran ir Clarfield (1992), tiek terapijos, tiek ugdymosi procesai pabrėžia pokyčių ir esamo pasaulėvaizdžio pra(si)plėtimo svarbą, nes asmeninį augimą ir brandą veikia asmens vidinė (psichologinė, kognityvi ir emocinė) struktūra, reaguodama į aplinkos stimulus. Taigi ugdymosi procese dėstytojui aiškinant kokį nors konceptą, studentai dėl nevienodų įgūdžių, vertybių ir nuostatų gali skirtingai suprasti ir interpretuoti pateikiamą medžiagą. Dėstytojas, kaip ir terapeutas, turi žinoti, kaip pristatyti naujas idėjas grupei, kad kiekvienas mokytųsi, gautų žinių ir profesiškai to- 13

15 bulėtų. Tam pasitarnauja dialogas, kai dėstoma tema studentai pateikia savo sampratą. Taigi vietoj ugdymosi tikslo pasiekti tiesą pasitelkiama smalsumo pozicija, nes yra daugybė galimų nagrinėjamo fenomeno paaiškinimų diskutuojant. Konstruktyvistinis ugdymasis (angl. constructivist teaching) neapsiriboja tik pokalbiais ir diskusijomis. Iš socialinio konstruktyvizmo perspektyvos ugdytojai gali naudoti įvairius metodus: vaidmenų atlikimas, garso ir vaizdo įrašų analizė, užduotys mažose grupėse ir t. t. Tokie metodai stimuliuoja studentų diskusijas, net provokuoja ir kuria naujas idėjas. Dialogu paremta dėstytojo ir studentų sąveika kuria reflektyvumo prielaidas. Kurdami realybę žmonės dažnai turi tuščių dėmių apie save ir realybę (angl. about the self and reality) (Wiley, 1994). Kad plėtotų savo pasaulėvaizdį, žmonės turi rasti metapoziciją arba metakognicijos modelį apie savo realybės prielaidas. Šį tikslą pasiekti padeda jau minėtos dialogu paremtos interakcijos, kai komunikuojant su kitais žmonėmis stimuliuojama ir reflektuojama asmeninė patirtis, santykiai bei socialinis kontekstas (Steier, 1991). Reflektuodami studentai tarsi atsitraukia atgal nuo savo įsitikinimų, prielaidų (tikėjimo, schemų, kategorijų, taisyklių) apie pasaulį ir realybę, o komunikacija su kitais padeda suprasti įvairovę. Dirbant su kitokios kultūros ar mažumos grupės nariais, reflektuoti padeda tokie klausimai: Kodėl Jūs nusprendėte į šią situaciją reaguoti būtent tokiu būdu?, Kokiais kitokiais būdais dar galima pamatyti aptariamą situaciją?, Jei Jūs pastebėtumėte (angl. perceive) situaciją kitokiu būdu, kitaip, kaip jūs elgtumėtės (ar jaustumėtės)?. Atsakymai į tokius klausimus padeda keisti ir plėsti prielaidas apie pasaulį konkrečiais aspektais, ypač susijusiais su kitokios kultūros patirtimi. Socialinio konstruktyvizmo požiūris (angl. approach) socialiniame darbe prasideda nuo socialinių paslaugų gavėjo savo ir savo situacijos perspektyvos, kuri pripažįstama kaip lygi vertinant poreikius ir sudarant veiklos planą (Cooper, 2001). Kai jau minėta, socialinio konstruktyvizmo teorijos, nagrinėjančios socialinių santykių dalyvių žinojimo formavimąsi, teigia, jog realybė yra socialinio konstravimo rezultatas. Viena pagrindinių šios teorijos idėjų yra ta, kad vyksta nenutrūkstamas eksperimentavimas (Cherryholmes, 1999), o demokratinėje visuomenėje žmonės veikia, keičiasi ir atranda savo bei kitų klaidas. Taip konstruktyvizmo šviesoje socialinės rizikos grupėje atsidūręs žmogus yra matomas kaip gebantis įveikti situacijos keliamus sunkumus, reorganizuoti savo išteklius visuomenei ir specialistams teikiant pagalbą. Vienas pagrindinių konstruktyvizmo postulatų yra žinių kūrimas esant glaudžiai dalyvių sąveikai ir lygiaverčiam dalyvavimui. Naujos žinios apie senus, negalią patiriančius asmenis ir (ar) šeimas, poreikius ir kt. yra kuriamos bendradarbiaujant su specialistais (socialiniais darbuotojais, medikais ir kt.). Žinios kuriamos nuolat, šis procesas nesibaigiantis. Situacijos dalyviai patys kuria situaciją ir prisideda prie naujos situacijos kūrimo Krizių teorija ir intervencija socialinio darbo praktikoje Krizė psichologinėje literatūroje apibrėžiama kaip tam tikras pavojus, susidūrimas su sudėtinga situacija (Kočiūnas, 1998; Pluzek, 1996). Krizės, krizių intervencijos sampratos šaknys glūdi Lindemann (1950) ir Caplan (1964, cit. pagal Encyclopedia of Social Work, 2012) darbuose. 14

16 Krizė yra daugiareikšmis konceptas, kuriam būdingas vadinamasis pasikeitimo / pokyčių fenomenas. Tai reiškia, kas asmuo, patekęs į sudėtingą situaciją, turi ieškoti kitokių naujų sprendimo būdų, kadangi senieji metodai ir būdai tampa neveiksmingi, neefektyvūs. Neretai krizė traktuojama kaip pusiausvyros praradimas, kai reikalinga pagalba iš šalies, kad pusiausvyra būtų pakitusi. Krizių teorija remiasi socialinių ir medicinos mokslų raida (Social Work Encyclopedia, 1994, cit. iš Vitkauskaitė, 2001): psichologai krizes traktuoja kaip asmenybės ontogenezės sunkumus; sociologai nagrinėja išorės stresorių įtaką asmens integratyvumui; psichiatrai krizes suvokia kaip skaudžių traumuojančių įvykių pasekmes. Apibendrinant įvairių šaltinių krizių traktuotes išryškėja esminės sąvokos: pavojus, sudėtinga situacija, pusiausvyros praradimas, pasikeitimas, kuriomis disponuojama siekiant suprasti krizės ir intervencijos prasmę (žr. 1 lentelę). Krizės sampratos įvairių autorių darbuose ir esminiai krizių bruožai (sudaryta autorių) Autorius Krizės samprata Pagrindinis bruožas 1 lentelė Lindeman, Caplan (cit. iš Liobikienė, 2006) Pluzek, 1996 Polukordienė, 2003 Rapopport (1970, cit. iš Coulshed & Orme, 2006) Tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią situaciją, kurioje negalima pasinaudoti turimais problemų sprendimo įgūdžiais. Tai situacija, kai būtina skubi aplinkinių pagalba ir intervencija į žmogaus aplinką. Ribinis egzistencinis išgyvenimas, kurio metu žmogus patiria stiprų dvasinį sukrėtimą, perversmą. Jis arba palaužia, arba sustiprina, atverdamas naują gyvenimo ar galimybių suvokimą. Tai permainos metas, kai žmogus vienaip ar kitaip keičiasi. Pusiausvyros sutrikdymas Turimi įgūdžiai netinkami sprendimui Pagalbos, intervencijos reikmė Sukrėtimas, perversmas, pokyčiai Pusiausvyros praradimas 15

17 Roberts, 2005 (cit. iš Encyclopedia of Social Work, 2012) Akivaizdus psichologinės homeostazės sutrikdymas, kai įprasti problemų įveikimo mechanizmai netinka ir pastebimas ryškus funkcinis sutrikimas, distresas. Pusiausvyros / homeostazės sutrikdymas Funkcinis sutrikimas Encyclopedia of Social Work, 2012 Pagrindiniai bruožai, nusakantys krizės esmę: individualus traumuojančio, t. y. sukeliančio akivaizdžius trikdžius, įvykio suvokimas; asmens negebėjimas išspręsti problemas (įveikti sutrikdytą situaciją) įprastais įveikos (problemų sprendimo) būdais. Krizinės situacijos suvokimas, neveikiantys įprasti problemų sprendimo būdai Krizei būdingos 4 vystymosi stadijos (Marino, 1995, cit iš. Liobikienė, 2006, p. 11): 1 stadija. Susidūrus su kritine situacija įsitraukia kompensaciniai mechanizmai; 2 stadija. Įtampai užtrukus, kompensaciniai mechanizmai pradeda sekti; 3 stadija. Atsiranda pagalbos iš aplinkos poreikis. Sulaukus tinkamos pagalbos, pusiausvyra galimai atkuriama; 4 stadija. Kai nėra pagalbos išteklių ar labai stipri krizė, galima asmenybės dezorganizacija. Tokioje situacijoje asmuo pats nepajėgia savarankiškai susidoroti su problemomis, reikalinga išorinė pagalba. Daugelis autorių pabrėžia, kad visi asmenys vienokiu ar kitokiu momentu atsiduria krizinėse situacijose. Krizinėje situacijoje, anot Liobikienės (2006), nėra aiškaus linijinio priežasties ir pasekmės ryšio, kadangi krizę neretai sąlygoja įvairūs sąveikaujantys faktoriai. Todėl labai svarbu tinkamai kartu įvertinti situaciją ir telkti tiek vidinius, tiek išorinius pagalbos išteklius siekiant įveikti krizę. Krizių intervencija socialiniame darbe. Krizių intervencijos programos pradėtos įgyvendinti tik m., pirmoji krizių klinika įkurta JAV (Encyclopedia of Social Work, 2012). Caplan (1964, cit. iš Encyclopedia of Social Work, 2012) pastebėjo, kad tipiškoje krizės situacijoje pusiausvyra atkuriama per 4 6 savaites, o asmuo, įveikęs krizę, įgyja tam tikrą brandą, užauga, tokios patirties kontekste atrasdamas ir įgydamas naujų problemų sprendimo būdų. Kaip jau minėta, krizės ištiktiems asmenims dažniausiai reikalinga kvalifikuota psichologų, socialinių darbuotojų ar kt. specialistų pagalba, nes užsitęsus krizei jos pasekmės asmeniui gali būti labai rimtos. Anot Liobikienės (2006), vienos teorijos, aiškinančios krizės kilmę ir nusakančios pagalbos kryptis krizės atveju, nėra; jas būtų galima skirstyti į krizių reiškinį ir kilmę apibrėžiančias teorijas bei teorijas, pagrindžiančias krizių intervenciją. Liobikienė (2006), cituodama James & Gilliand (2001), pateikia tris krizių intervencijos modelius bei vieną apibendrinamąją teoriją (žr. 2 lentelę). 16

18 Teorija 2 lentelė Krizių intervencijos modeliai (sudaryta pagal Liobikienę, 2006) Krizių intervencijos turinys Pusiausvyros modelis Individas išlieka esant pusiausvyrai tarp traumuojančio įvykio ir kompensacinių mechanizmų. Krizės metu nepakanka kompensacinių mechanizmų, sutrinka pusiausvyra; intervencija pusiausvyros atkūrimas (stiprinant kompensacinius mechanizmus). Psichosocialinių pokyčių modelis Eklektinė krizių intervencijos teorija Kognityvusis modelis Krizei formuotis lemiamą reikšmę turi klaidingas mąstymas (hipertrofuotas ir hipotrofuotas įvykio vertinimas) apie traumuojamą įvykį, pasekmes. Keičiant mąstymą, keičiamas ir elgesys. Netinka ūmiuoju periodu, naudojamas, kai atkuriama pusiausvyra. Individas, kaip biopsichosocialinė būtybė (žmogaus elgesys, mąstymas, gebėjimas įveikti krizes priklauso ne tik nuo biologinių savybių, bet ir nuo socialinės aplinkos). Intervencijos metu veikiama per aplinką (žmogaus ir aplinkos sąveika), kultūros elementus. Tikslingai parinkti ir integruoti kelių teorijų elementai. Keletas sisteminių praktinių krizių intervencijos modelių buvo įgyvendinta remiantis Caplan (1964), Golan (1978), Parad (1965), Parad ir Caplan (1960), Roberts (1990, 1991, 2000), Roberts ir Dziegielewski (1995) (cit. iš Encyclopedia of Social Work, 2012). Roberts (2005, cit. iš Encyclopedia of Social Work, 2012) pristato 7 krizės intervencijos etapų modelį: planuojamas ir laiku įgyvendinamas krizės įvertinimas, apimantis pavojingumo sau ar kitiems lygmens bei neatidėliojamų psichosocialinių poreikių įvertinimą; psichologinio kontakto, savitarpio ryšio užmezgimas (įtikinama pagarba klientui, priėmimas, užtikrintumas, nesmerktinas elgesys ir požiūris); problemos identifikavimas (aiškus apibrėžimas); jausmų ir emocijų raiškos skatinimas; identifikuojamos, analizuojamos ir vertinamos įdėtos problemos sprendimo pastangos; kognityviojo funkcionavimo atkūrimas sudarant veiksmų planą; stebėjimas ir atviros durys mažiausiai 3 6 mėn. Krizės intervencija yra vienas iš svarbiausių pritaikomų metodų socialiniame darbe (O Hagan, 1993). 17

19 Diskriminacijos mažinimo praktika ir tyrimai socialiniame darbe (angl. anti-oppressive social work practice and research) Prieš diskriminaciją nukreiptos praktikos (angl. anti-oppressive) šaknys glūdi 6 7 dešimtmetyje, tačiau kaip teorinė perspektyva akademinėje socialinio darbo plotmėje pradėta analizuoti ir pripažinta tik 8-ąjį dešimtmetį (Dominelli, 2002, cit. iš Peter, 2012). Prieš diskriminaciją nukreipta praktinė veikla Kanados socialinio darbo bendruomenėje suvokiama kaip skėtis, apimantis praktinių pažiūrų įvairovę (pvz., radikalusis, struktūrinis, feministinis, antirasistinis požiūris ir kt.). Atskirtis, socialinės galios santykiai, socialinė neteisybė tai sąvokos, susijusios su diskriminacijos mažinimo veiklos koncepto apibrėžtimi. Dažnai diskriminacijos mažinimo praktika tapatinama su antirasistine socialinio darbo prieiga, besiremianti asmenų, grupių, bendruomenių galių stiprinimu rasiniu aspektu. Diskriminacijos mažinimo socialinio darbo praktika apima ir kitas socialines skirtybes, ne vien tik rasę, bet ir lytiškumą tiek socialine, tiek biologine prasme, amžiaus skirtumus, neįgalumą, senatvę. Migracijos mastai, ypač siejant su vienkrypte migracija iš ekonomiškai silpnesnių šalių į stabilesnes (Norvegiją, Jungtinę Karalystę ir kt.), sudaro pagrindą formuotis didžiulėms emigrantų bendruomenėms, kurių stipri kultūrinė identifikacija. Tai savo ruožtu sukuria barjerus sėkmingai emigravusių asmenų integracijai svetimoje šalyje, didina atskirtį ir formuoja nevienodus santykius galių pasiskirstymo prasme. Todėl diskriminacijos mažinimo (angl. anti-oppressive) praktika nukreipta ir į šias socialinę atskirtį patiriančias asmenų grupes. McLaughlin (2012) teigimu, turime atkreipti dėmesį į įvairias diskriminacijos formas, užuot aktualizavę vienos grupės diskriminacijos kontekstą. Anot Dominelli (1996), diskriminacijos mažinimo praktika, kurios šaknys glūdi diskriminuojamų asmenų kasdienėje patirtyje ir atitinkamų šios srities tyrimų rezultatuose, apibūdinama kaip (p ): socialinio darbo praktikos forma, kai dėmesys atkreipiamas į socialinį skirstymą ir struktūrines nelygybes veikloje ar palaikant santykius su pagalbos gavėjais (klientais) ar pačiais darbuotojais; veikla, kurios tikslas teikti tinkamas paslaugas jautriai reaguojant į asmenų poreikius ir atsižvelgiant į jų socialinį statusą; apimanti į asmenį nukreiptą filosofinę perspektyvą, egilitarinę vertybinę sistemą, siekiant sumažinti neigiamus struktūrinės nelygybės padarinius; metodologija, apimanti tiek procesą, tiek rezultatus; būdas, formuojantis individų santykius siekiant įgalinti asmenis per tiesioginės sąveikos hierarchijos neigiamų padarinių mažinimą ir veikimą kartu. Dominelli (2002), apibrėždama diskriminacijos mažinimo praktikos esmę, pastebi, kad ji atskleidžia visus socialinio darbo aspektus ir socialinę politiką, orientuotą į socialinės neteisybės eliminavimą. Diskriminacijos mažinimo praktika, McLaughlin (2012) nuomone, neturėtų būti suvokiama tiesmukai, t. y. akcentuojant vien santykių su individais ar grupėmis nešališkumo principą. Tai sietina ir su konfliktais bei santykių pokyčiais galių pasiskirstymo prasme. Tai reiškia, kad keičiasi aukštesniųjų (angl. superior) ir žemesniųjų (angl. inferior) padėtis santykių plotmėje. Kaip pabrėžia McLaughlin (2012), esminis

20 dalykas skirtingose pusėse atsidūrusiųjų galių suvienodinimas, atsižvelgiant į institucionalizuotos diskriminacijos elementus, reprezentuojančius visuomenėje esančių bei galiomis disponuojančių grupių interesus. Atsižvelgiant į Hogewoning (2012), diskriminacijos mažinimo modelis socialiniame darbe siekia užtikrinti lygiavertiškus socialinius skirtingų socialinių grupių santykius. Taip pat autorė atkreipia dėmesį į socialinį teisingumą, kaip priešpriešą diskriminacinei praktikai mikrolygmeniu, analizuojant sociologinius ir psichologinius diskriminacijos mažinimo komponentus. Tuo pačiu ji pabrėžia fundamentalų šios analizės aspektą per kritinio sąmonėjimo procesą (Hogewoning, 2012, p. 9). Brazilų pedagogo Freire (2000) darbuose sąvoka conscientizacao suprantama kaip mokymasis suvokti socialinius, politinius bei kitokius visuomenėje esančius prieštaravimus ir imtis veiksmų prieš engėjiškus veiksmus, t. y. skatinama remtis kritine sąmone. Newman ir kt. (2008, cit iš Hogewoning, 2012) kritinę sąmonę apibūdina kaip susirūpinimą keliančio dominavimo reflektyvų ir kritinį procesą asmeniniu, tarpasmeniniu ir struktūriniu lygmenimis. Tokio pobūdžio socialinė veikla traktuotina kaip kova su galingomis jėgomis. Diskriminacijos mažinimo tyrimai socialiniame darbe. Diskriminacijos mažinimo (angl. anti-oppressive) praktika suvokiama kaip tyrimai, siejami su moralės ir etinių vertybių kodeksu bei kvestionuojantys privilegijos ir galios, paremtos neteisėtais skirtumais, šaltinius (McLaughlin, 2012). Atliekant tyrimus pažymėtina tai, kad pati diskriminacijos mažinimo praktikos esmė susijusi su kritinės sąmonės ugdymu. Tai priešprieša įsigalėjusiai Freire (2000) įvardijamai asistencializmo praktikai, kuri grįsta davimo gavimo principu, kai socialinio darbuotojo klientas nėra šios sąveikos subjektas. Pastarojo pozicija gauti paramą, pagalbą, o ne kartu su socialiniu darbuotoju ieškoti išeities iš sudėtingos situacijos. Objekto subjekto santykis jau suponuoja nelygiaverčius santykius, neskatina išsivadavimo iš priespaudos situacijos. Diskriminacijos mažinimo socialinio darbo praktika grįsta lygiavertiškumo, įgalinimo principais. Vadinasi, siekiama pereiti į subjekto subjekto santykį, kai abu dalyviai kartu mokosi ir ieško įvairiausių išeičių iš susidariusios sudėtingos atskirties situacijos. Tokia dialogu ir lygiavertiškumo principu grįsta praktika suponuoja abiejų pusių reflektyvų ir kritišką mąstymą. Neatsitiktinai McLaughlin (2012) siūlo tyrėjams prieš pradedant atlikti tyrimus reflektyviai patiems įvertinti situaciją, atsakyti į iš pirmo žvilgsnio nesudėtingus klausimus: ar tai diskriminacijos situacija? Ar yra priespauda? Kas aš diskriminacijos subjektas ar objektas? Ar aš esu problemos sprendimo, ar diskriminacijos palaikymo dalis? Ar diskriminacijos mažinimo praktika yra prieštaringa? Ar tai labiau susiję tik su socialinio darbo vertybėmis, jos ideologija? Ar įmanoma tokia socialinio darbo praktika? Hammersley (1995, cit. iš McLaughlin, 2012) atliekant tyrimus siūlo adaptuoti 5 taisykles: pagrindinis tyrėjų rūpestis nusiskundimų, tvirtinimų tikslumas / aiškumas, o ne politiniai motyvai ar praktiniai padariniai; argumentai nėra vertinami asmens ir (ar) aukščiau esančio asmens socialinių charakteristikų pagrindu, vertinama išimtinai patikimumo išraiška; tyrėjai yra linkę keisti savo požiūrį, jei didžioji dauguma teigia, kad šis požiūris nėra teisingas; kai argumentai nėra iš esmės rezultatas; visos pusės privalo pripažinti tai, kad 19

21 20 egzistuoja pagrįstos abejonės dėl jų pačių išreiškiamos pozicijos validumo; tyrėjų bendruomenė yra atvira visiems dalyviams, kurie gali ir išreiškia norą vadovautis prieš tai įvardytomis 4 taisyklėmis. Atsižvelgiant į McLaughlin (2012) teiginius, tyrėjui labai svarbu apsvarstyti tyrimo klausimus, koks jų turinys: ar orientuotas į išnaudojamas grupės, ar į diskriminuojamo asmens įgalinimą, o gal labiau atliepia diskriminacijos turinį, kas iš esmės susiję su išnaudojimo palaikymu. Autorius pastebi, kad užuot susifokusavus į informantų nuomonę apie teikiamas paslaugas vertėtų susikoncentruoti, koks iš tiesų yra tyrimo objektas. Svarbiausias tyrimų momentas neviktimizuoti antrą ir (ar) daugiau kartų išnaudojimą patyrusio asmens, jo nestigmatizuoti ( probleminis ir pan.). Pvz., svarbu išvengti tokių klausimų, kurie tiesiogiai parodo išnaudojamųjų ydas, jų problemas. Užuot klausus, kodėl mušama moteris lieka su smurtaujančiu vyru, klausti kokie veiksniai, kokios sąlygos sudaro pagrindą smurtui šeimoje, kokios jo mažinimo prielaidos (McLaughlin, 2012); užuot klausus, kodėl negalią turintis asmuo sunkiai randa darbą, paklausti kokie veiksniai turi įtakos žmonių su negalia nedarbui. Kaip jau minėta, tyrimas turi būti grįstas esminiais diskriminacijos mažinimo socialinio darbo praktikos principais. Neužtenka tik to, kad tyrėjas neturi ksenofobinių, homofobinių ar kt. diskriminacinių nuostatų. Tyrimo metu, kaip ir socialinio darbo praktikoje, svarbus lygiavertis subjektų santykis (McLaughlin, 2012), t. y. tiriamasis yra tyrimo subjektas, o ne objektas. McLaughlin (2012) teigimu, toks tyrimas labiau susijęs su bendradarbiavimu, dalyvavimu ir emancipacija. Clifford (1994, p. 104, cit. iš McLaughlin, 2006, p. 131) apibendrintai pateikia esminius diskriminacijos mažinimo tyrimo elementus: antiredukcionistinis ir istorinis specifiškumas; kiekvienas aiškinimas grindžiamas istoriškai specifiniu kontekstu, vengiama biologiniu, psichologiniu ir ekonominiu pagrindu grįstų aiškinimų; materialistinis; aiškinimai sietini su materialinės gerovės ir galios visuomenėje pasidalijimu; sujungiami asmeniniai ir politiniai elementai; skirtybių analizavimas vertinant asmenis ir grupes socialinio pasidalijimo kontekste; internacionalumas; suvokti platesnį kontekstą, kuris tiesiogiai ir netiesiogiai veikia mus; refleksija; tyrėjas ar stebėtojas yra atsakingas už naudojamus metodus ir pateikiamas žinias, aiškinimus, kurie yra socialinio veiksmo, taip pat ir tyrimo dalis, tačiau realiai neegzistuoja už išorinių struktūrų. Apibendrinant svarbu pasakyti, kad atliekant tyrimą atsižvelgiama į diskriminacijos mažinimo socialinio darbo praktikos specifiką. Svarbi pati tyrimo eiga, procesas, kuris savaime kelia iššūkį tyrėjui: neįmanoma būti tyrėju, savo tyrimų praktiką grindžiančiu prieš diskriminaciją nukreipta teorine perspektyva, jei pats elgiesi kaip išnaudotojas (McLaughlin, 2012).

22 2.4. Feministinių teorijų taikymas socialinio darbo praktikoje ir tyrimuose Feministinis socialinis darbas. Feministiniai judėjimai sudarė pagrindą atsirasti įvairioms teorijoms, skirtingai aiškinančioms lyčių nelygybes visuomenėje. Giddens (2005) akcentuoja tai, kad konkuruojančios feminizmo mokyklos pastarąsias nelygybes stengiasi paaiškinti remdamosi įvairiais socialiniais procesais: diskriminavimu, patriarchališkumu, kapitalizmu, rasizmu ir pan. Giddens (2005) taip pat pastebi, kad feminizmas yra traktuotinas kaip dinamiškas tarptautinis reiškinys, susijęs su nuolatinėmis įsisenėjusiomis lyčių nelygybės problemomis ir iššūkiais, su kuriais nuolat susiduria moteris globaliame pasaulyje. Payne (2005) išskiria 5 skirtingas feministines perspektyvas (žr. 3 lentelę). 3 lentelė Feministinės perspektyvos (sudaryta remiantis Payne, 2005; Jančaityte, 2010) Feministinė Samprata Esminiai bruožai perspektyva Liberalus feminizmas Siekiama vyro ir moters lygybės, ypač darbo situacijose, šeiminiuose santykiuose: skatinant lygių galimybių teisinę bazę, keičiant socialinius įsitikinimus bei socializacijos procesus (idant vaikai neįgytų su lytiškumu susijusių diskriminatyvių Lygių galimybių užtikrinimas Radikalus feminizmas Socialinis (marksistinis) feminizmas nuostatų). Išryškina patriarchališkumą, sietiną su ganėtinai stipriu vyro dominavimu tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Siekiama paremti atskiras moterų struktūras organizacijos viduje. Moters diskriminacija yra klasinės visuomenės išdava. Socialinę nelygybę palaiko tiek įsigalėjęs patriarchališkumas, tiek kapitalistinė santvarka. Moters vaidmuo suvokiamas per darbo jėgos kapitalizme, vaiko priežiūros ir namų šeimininkės prizmę. Tokia priespauda turėtų būti nagrinėjama kartu su kitomis priespaudos formomis ir klasiniais santykiais paremtomis struktūromis, kad skirtingi interesai būtų tinkamai pastebėti. Vyro ir moters vaidmenų struktūrų perskirstymas Visuomenės stratifikacija (konkr. klasinė visuomenė) ir lytiškumas 21

23 Juodaodžių feminizmas Postmodernus feminizmas Tam tikra reakcija į baltaodžių feminizmą, akcentuojantį moters diskriminaciją, jos padėtį visuomenėje tik lyties aspektu. Juodaodės moterys pirmiausia akcentuoja rasinį, o tik po to lyties aspektą, kaip pagrindą diskriminacijai. Akcentuojamas socialinių santykių sudėtingumas identifikuojant, kaip diskursas padeda formuoti socialinius samprotavimus apie moters vaidmenis ir lūkesčius jų atžvilgiu. Rasės ir lyties sąryšis socialiniuose santykiuose Diskursas apie moters vaidmenis ir lūkesčius moters atžvilgiu Feministinė epistemologija ir mokslo filosofija kritikuoja tradicinį maskulininį (vyriškąjį) pažinimo subjektą ir pozityvizmo tradicija besiremiantį mokslą (Mažeikienė, 2001). Viena aiškesnių kritinės teorijos apraiškų socialiniame darbe yra feministinis socialinis darbas, apibrėžiamas kaip feministinės krypties žinių, vertybių ir įgūdžių integracija siekiant padėti moterims ir visuomenei įveikti socialines ir emocines problemas, kurių kyla dėl lyčių diskriminacijos (Mažeikienė, Juodeškaitė, 2012). Tad feministinį socialinį darbą galima apibūdinti remiantis socialinio darbo ir feministinio požiūrio vertybių, įgūdžių ir žinių integracijos ryšiais, siekiant atliepti asmens socialinius poreikius, kylančius dėl lyčių diskriminacijos. Seymour (2012), cituodama Dominelli (2002, cit. iš Seymour, 2012), pastebi, kad socialiniame darbe feministinis požiūris susijęs su lytiškumui jautrios pozicijos prielaida, o esminis feministinio socialinio darbo bruožas lygiavertiški socialiniai santykiai. Feministinė praktika apima daugiau nei tik kliento santykį, čia siekiama dekonstruoti ekspertiško darbuotojo poziciją. Haynes ir Holmes (1994, cit. iš Rose & Hanssen, 2010, p. 2) pateikia pagrindinius feministinio socialinio darbo bruožus: galia kaip įgalinimas tam tikrai veiklai; visuminis, nedichotiminis mąstymas; empatiško, abipusio ryšio svarba kaip terpė asmens brandai, augimui; proceso grįžtamojo ryšio įvertinimas. Orme (2009) feministiniame socialiniame darbe akcentuoja susitelkimą į moterų sąmonę. Tai apima ne tik politinį supratimą, bet ir psichoterapinio pobūdžio pagalbą tapatybės, seksualumo ir išnaudojimo aspektais. Vieno iš pagrindinių feministinio socialinio darbo intervencijos metodų centre tarpasmeniniai santykiai ir asmens sąmoningumo kėlimas (Mažeikienė, Juodeškaitė, 2012). Minėtos autorės, cituodamos Dominelli (2002), pastebi, kad svarbiausios profesionalo užduotys yra suteikti galimybę klientui paaiškinti savo istoriją taip, kaip jam atrodo tinkamiausia, suteikti reikšmes jo patirčiai ir suvokti, kaip vyraujantys diskursai veikia jo dabartinį pasakojimą. Anot Jančaitytės (2010), taikant feministinio socialinio darbo principus remiamasi prielaida, kad ilgalaikių individo pokyčių negalima pasiekti be socialinių pokyčių, t. y. turi būti veikiama tiek mikrolygmeniu, tiek makrolygmeniu. Tinkamu būdu integruoti 22