Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m m. Nr. 1 (465) Turinys Sklaidant pirmą KARDO numerį Nepriklausom

Transkriptas

1 Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m m. Nr. 1 (465) Turinys Sklaidant pirmą KARDO numerį Nepriklausomybės kovose žuvęs lakūnas ltn. Kumpis Karštas šaltojo karo dangus. I dalis Lietuvos laivynas Žurnalą rengia Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcija Adresas: Totorių g. 25, LT Vilnius; tel. (8 521) ; el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt Leidėja Krašto apsaugos ministerija. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami Tiražas egz., ISSN , GL-116 Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT Kauno r.

2 tema Sklaidant pirmą KARDO numerį Sausio mėnesį minėjome žurnalo KARDAS įkūrimo devyniasdešimtąsias metines. Gana komplikuota mūsų leidinio istorija savaip primena tarpukario karininkų likimus. KARDĄ 1925 m. sausio 15 d. įkūrė Karo mokslo draugija kaip karininkams skirtą dvisavaitį leidinį m. žurnalas išeidavo tris kartus per mėnesį, bet 1928 m. liepą jo leidimas dėl lėšų stokos nutrūko m. balandį KARDAS tapo Mūsų žinyno priedu ir ėjo kas mėnesį m. balandį jo leidimas vėl nutrūko. Kaip savarankiškas žurnalas KARDAS atgimė 1933 m. gegužės 15 dieną. Leidėjas Lietuvos karininkų ramovė. Žurnalą pirmus aštuonerius metus spausdino Raidės spaustuvė, o nuo 1933 m. Spindulio spaustuvė Kaune m. tiražai buvo po egz., nuo 1938 m egz. Tarpukariu žurnalą redagavo Kazys Skučas, Vincas Jonuška, Petras Biržys, Jonas Asevičius-Acukas, Balčiūnas, Vytautas Steponaitis, Aleksandras Šimkus, Liudas Zibavičius (nuo 1938 m. pabaigos). Paskutinis numeris jau su naujosios okupacinės valdžios direktyvomis išleistas 1940 m. birželio 20 d. Nr. 12 (336). Sovietmečiu žurnalas nebuvo leidžiamas. Sumanymas atkurti žurnalą gimė rengiantis Lietuvos atsargos karininkų sąjungos steigiamajai konferencijai 1989 m. lapkričio 18 d. Vilniuje. Žurnalistui ir publicistui Antanui Martinioniui ( ) kilo mintis išleisti specialų KAR- DO numerį šiam įvykiui pažymėti. Būsimasis vyriausiasis redaktorius pats žurnalą sumaketavo, apipavidalino ir konferencijos metu jos dalyviams įteikė laikraščio formato 4 puslapių nenumeruotą leidinį (tiražas 500 vnt.). Praėjus 10 mėnesių pasirodė jau 32 puslapių didelio formato Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) žurnalas, kurio numeris buvo 338-asis (nuo įkūrimo pradžios). Jį egz. tiražu išspausdino Kauno spaustuvė Spindulys. Nuo žurnalo atkūrimo dienos iki 1999 m. birželio A. Martinonio pastangomis išėjo 57 KARDO numeriai. Išleisti paskutinį (1999 m. Nr. 3 4) jo redaguotą numerį stigo lėšų, ant prasto popieriaus nespalvotą žurnalą tąsyk padėjo atspausdinti buvęs II pasienio pulko vado pavaduotojas 2 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

3 Tituliniame Kardo Nr. 1 puslapyje Lietuvos Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio ( m.) portretas. Prezidento 130-metį minėjome šių metų vasario 26 dieną. 3

4 tema Kardo Nr. 1 viršelyje kariai prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę Kaune m. rugsėjo d. numerio titulinis lapas su pulko vėliava. N. Vidrinskas. Vėliau šį žurnalą perėmė LAKS, nuo 2001 m. Nr. 1 (400) jį redagavo dim. plk. ltn. Algis Balaišis m. KARDAS tapo Krašto apsaugos ministerijos leidžiamu žurnalu, jo redaktore paskirta Audronė Šimaitytė. Nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. pabaigos KARDAS buvo leidžiamas kaip žurnalo KARYS priedas. Dabar jis išeina kartą per tris mėnesius. Nors pirmuoju redaktoriumi buvo Kazys Skučas, mums labiau žinomas kaip generolas, vidaus reikalų ministras, kurio suėmimo 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu iš Lietuvos pareikalavo Sovietų Sąjunga (po metų jis buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime), jo indėlis pirmajame KARDO numeryje lieka už kadro. Parašyti laikraščio (taip anuomet buvo vadinamas šis 16 puslapių leidinys) vedamąjį patikėta, matyt, neseniai iš generolų kursų Prancūzijoje sugrįžusiam Karo mokslo draugijos pirmininkui generolui Leonui Radus-Zenkavičiui. Jei naujas mūsų žurnalas padės mums tobulintis žinių ir dorovės srityje, tai tas savaime pakels ir mūsų karininkų autoritetą visuomenėje ir kariuomenėje, o svetimtaučių tarpe pagimdys Lietuvos karininko gerbimo jausmą, pirmojo numerio vedamajame rašo gen. L. Radus-Zenkavičius, vertindamas naujojo žurnalo pasirodymą kaip kultūrinę kariuomenės šventę. Apie smarkiai pakitusį prasmių kontekstą galime spręsti iš kursyvu redaktoriaus paryškintos frazės. Kai kurios mintys toliau skelbiamame Redakcijos žodyje nepraranda aktualumo: Kariuomenė yra priemonė tautos idealams siekti. Taigi tas idealas, kurio kariuomenė sieks aukodama savo kovotojų gyvybes, kariams turi būti gerai suprantamas. Karininkija turi savo vadovaujamoms masėms gyvai išaiškinti ir įskiepyti tėvynės gynimo tikslą, išauklėti tėvynės meilės jausmą pakeliant jį ligi aukščiausio patriotybės laipsnio, verčiančio laisvai ir sąmoningai aukotis visos tautos gerovei, turi, palyginant, trumpu laiku išmokyti kariavimo priemonių ir būdų m. pirmajame KARDE išspausdintame straipsnyje Mūsų kariuomenės bei visuomenės santykių klausimu kapitonas Tomkus (aštuntasis KARIO redaktorius, gimęs , 4 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

5 1934 m. Kardo Nr. 15 viršelis Neries kranto prie Ruklos dvaro Gaižiūnų poligone nuotrauka. Jubiliejinio Kardo Nr , išleisto 1928 m., viršelis. tapęs viena pirmųjų sovietų teroro aukų buvo suimtas ir po dviejų dienų Kauno sunkiųjų darbų kalėjime nužudytas), rašydamas apie neseniai praūžusį karą, be kita ko, teigia: Šių dienų ginkluotų grumtynių arenoje dalyvauja ne tiktai nuo galvos iki padų apsišarvavusios kariuomenės, ginkluoti žmonių būriai, bet grumiasi visa tauta: jos raumenys, smegenys, dirksniai, ekonomiški turtai, žodžiu, jos materiališki, protiški ir morališki resursai, t. y. visa tai, kas duoda tautai gajumo žymių. Mūsų amžiaus karas tokiu būdu virsta tautų karu, kuriame visi tautų gyvenimo faktoriai eina lenktynių. <...> ir šiandien tautų kare ta pusė turi daugiau šansų kovai laimėti, kuri be apsirūpinimo technikos pabūklais, mokėjimo jais veikti, juos valdyti, turės daugiau užsidegimo, kiečiau bus pasiryžusi nepaleisti iš rankų ginklo, kol nebus pasiekta laimėjimo valanda, kuri intensyviau norės laimėti arba, kitaip tariant, pas ką vidaus jėgų motoras sugebės patiekti raumenims, protui, dalyvių jausmams daugiau energijos, kaip priešininko stovykloje. Šių dienų kare reikalingos ne tik nuodingos dujos, tankai, o netrukus gal ir pragaro spinduliai, bet dar labiau pastovi kovotojų psichika, visais žvilgsniais susipratęs ir subrendęs karys pilietis, sugebąs savarankiškai veikti, analizuoti karo apystovas, mokąs sąmoningai klausyti, apgalvotai vykdyti gautą įsakymą; jo dalyvavimas šiandien yra svarbus ne tik kaip minios šulo, bet ir individualybės. <...> Šiandien kareivis nėra automatas šautuvo gaidukui nuleisti, šiandien karo vedimo būdai, kiek ir pati technika, reikalauja iš jo sąmoningos drausmės, pasiryžimo, išmintingos iniciatyvos, žodžiu, to, kas stato jį į sąmoningų dalyvių kovos lauke eiles ir reikalauja iš jo apgalvoto veikimo, sąmoningo reagavimo susidariusioje apystovoje. Šiandien reikia ne tik mokyti kareivį veikti ginklu, kelti jo kūno kultūrą, supažindinti su technikos pabūklais, bet ir sužadinti, sukelti jame, drauge ir organizuoti jo dvasios pasaulio jėgas, sucementuoti jame tautos aš. <...> Antra vertus, kareivis nėra mašina, asocialus padaras, kad nereikalautą viengenčių globos, širdingumo, meilės, prisirišimo jausmų. Kareivinė šiandien 5

6 tema Pirmasis žurnalo redaktorius plk. K. Skučas pagerbtas 1931 m. pirmame numeryje kaip karininkų Ramovės pirmininkas. Leidinio Mūsų žinynas bendradarbių, susirinkusių paminėti jo įkūrimo dešimtmetį, nuotrauka, išspausdinta karininkams skirto laikraščio 1931 m. gegužės numerio viršelyje. Ats. vyr. ltn. Jenerio piešinys Lietuviai krikštija bolševikus Anykščių šilely, išspausdinta 1927 m. sausio numeryje. Lietuvos himno autorius, laikraščio Varpas redaktorius Vincas Kudirka 1934 m. Kardo Nr. 3 viršelyje. 6 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

7 turi būt taip organizuota, kad kareivis neliūdėtų, nebėgtų, nesišalintų nuo jos, bet jaustųsi taip, kaip namie. <...> Čia vieta tik priminti, jog metas jau ir mūsų visuomenei giliau pagalvoti kalbamuoju klausimu, metas rimčiau pažvelgti ateitin, kuri nuo mūsų pačių priklauso tiek pat, kiek ir daugiau susirūpinti tautos apsigynimo pozicijų stiprinimo darbu, juo labiau, kad mes nemaža jų turime iškariauti, nekalbant apie gynimą tų, kuriomis remiasi mūsų laisvos ir nepriklausomos tėvynės gyvenimas. <...> Jei kas sakytų, jog mes nedidelė tauta, mums nėra su kuo kariauti, tai tam reikia pasakyti, jog jam Lietuvoje ne vieta ir gyventi. Jei taip būtų samprotauta, tai ir nepriklausomos Lietuvos šiandien nebūtų. Jei ne dabartinėje lietuvių kalboje jau nebevartojami tam tikri leksikos elementai (dirksniai, materiališki resursai, apystovos), nepasakytum, kad tekstas rašytas prieš 90 metų. Nedidelį straipsnelį apie aviacijos panaudojimą kare pirmame KARDO numeryje paskelbė generolas leitenantas Kraucevičius. Skaitytojams, kurie domėjosi Lietuvos karinių oro pajėgų istorija, ši pavardė tikriausiai girdėta bent jau kaip legendinių lėktuvų ANBO konstruktoriaus Antano Gustaičio oponento. Vis dėlto J. Kraucevičius anuomet daug padarė, kad mūsų aviacija sparčiai tobulėtų. Glaustai nupasakojęs karinės aviacijos raidą, straipsnelio pabaigoje J. Kraucevičius rašo: <...> kariuomenei neužtenka turėti gerai organizuotos aviacijos, reikia dar mokėti išnaudoti jos galybę, mokėti suderinti jos veiksmus su kitų rūšių kariuomenės veiksmais, o tai nėra paprastas dalykas, ypač turint omeny, jog aviacijos technika kasdien žengia pirmyn, drauge pakeisdama ir taktiką. Todėl mūsų karininkams ne tik reikia gerai susipažinti su šių dienų aviacijos padėtim, bet ir jos pažanga. Kito straipsnio Naujieji norai autorius majoras Romualdas Burokas vienas KARIO bendradarbių ir buvęs jo redaktorius ( , antrą kartą ) taip pat minimas kaip žygio į Klaipėdą 1923 m. dalyvis karininko ir mokslininko Petro Tarasenkos užrašuose (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 520, ap. 1, b. 9, 7-ojo Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulko dienynas, ): Sausio 16. <...> Šią dieną b[atalio]- no karininkų pajėgomis ir rūpesčiu vado 2 kulk. Kuop.[os] karininko Buroko, kaipo redaktoriaus, išėjo Nr.1 pulko žurnalo Pulko Sargas, kurio tikslu, jo pabrėžta buvo, kelti pulko karių tarpe idėją tautinės kariuomenės, lavinimas karo dalykuose ir pulko karininkų švietimas. <...> Laikraštis kiek rimtas ir tinka daugiausiai karininkams, bet ateityje žadama įvesti plačią skiltį kareiviams. Panašią temą mjr. R. Burokas gvildena ir KARDE: Karininkas-vadas negali būti tik siauras karo dalykų žinovas bet turi sekti ir bendrąjį mokslą, kad geriau supratus savąjį. Autoritetas dabar jau remiamas ne tik valdžios leidžiamais įstatymais, bet mokslu, prityrimu ir gabumais. Apmokymas, parengimas, karo technikos išradimai, šalies apgynimo planai laiko savo kvotimus karo lauke. <...> Tarp jaunų vyrų, dievų valia tapusių kariais, atsiranda norinčių toliau mokytis. Dėl šių ar kitų priežasčių jie neapleidžia kariuomenės, o likdami jos eilėse eina ir nori baigti bendrąjį mokslą. <...> Niekam ne paslaptis, kad mūsų karininkai yra išėję vidutiniškai 4 gimnazijos klases. Kad rimtai pasirengtų brandai, reikia ne mažiau kaip 2 metų darbo. Karininkas, sąžiningai dirbąs, gali skirti tam laiko, įskaitant ir vaikščiojamą į tuos kursus daugiausia 3 val. per dieną. Štai kodėl: nuo 8 iki 11 val. rikiuotės užsiėmimai, val. statutai ir švietimas; pietūs, dežuravimai, vakarinis patikrinimas, susirinkimai, pasirengimas pamokoms ir t. t. taip pat sudaro porą valandų, reiškia tarnyboje dirba 8 val.; žmogaus poilsiui miegui 7 val.; 4 val. sėdėjimo klasėj ir iš viso lieka tik 5 val.; reikia juk duoti protui ir dieną pailsėti tad laikau, kad pasirengimui lieka tik 3 val. per parą. Taip laiką suskirstęs ir dirbąs karininkas negalės ilgai ištesėti, nes pritrūks ir noro, ir sveikatos. <...> Kalbėdamas tuo klausimu, vienas jaunųjų karininkų man atsakė: Tai ką, geriau girtuokliauti? Štai ryškus kariškos tarnybos ir karininko vaidmens supratimas. Ar branda, ar girtuokliavimas kito doro, idealaus karininko darbo jis nemato. <...> Iki šiol 7

8 tema To meto karininkų suvažiavimuose (šiame viršelyje matome 1928 m. vasario 14 d. įvykusio suvažiavimo nuotrauką) ne kartą aptarti ne tik ramovės reikalai, bet ir Kardo likimas. P. Tarabildos piešinys 1928 m. Kardo Nr. 15 viršelyje. neturime nei savo karo geografijos, nei karo istorijos tiesa, tai nepelningas darbas, bet kilnus ir reikalingas; tikiu, jog jaunų karininkų tarpe nepritrūks norinčių parinkti tą medžiagą. Senesnieji turi padėti ir nurodyti, kaip tą darbą atlikti. Mūsų K. M. Draugijos skyriai, gerai gyvuojantieji ar maža duos karininkui darbo? Deja, pastarieji apsnūdę, pasitenkinę nario mokesniu, susirinkimais (2 3 per metus) gardžiai miega, ar skaito tai, ką turi žinoti geras puskarininkis. <...> Bet karininkas, mokindamas doros ir teisybės, turi būti užtikrintas, jog ir su juo bus teisingai pasielgta. Iš karininko reikia reikalauti, bet reikia ir karininką pastatyti į tokias sąlygas, kad jis tuos reikalavimus galėtų uoliai ir noriai pildyti, neieškodamas svetimųjų dievų ir pašalinio uždarbio savo ateičiai užtikrinti. Diskusinis straipsnis (taip jis įvardytas žurnalo leidėjų) Dėl mūsų karo doktrinos pasirašytas trumpiniu V. M. Nustatyti jo autorystę, matyt, būtų keblu m. spalio mėn. prasidėjo mūsų kariuomenės kūrimas. Mes, pirmi jos kūrėjai, visi buvome rusų armijos karininkai. Vieni mūsų buvo daugiau, kiti mažiau prityrę; mes visi turėjome vienas pažiūras, visi buvome vienos mokyklos auklėtiniai. Reikėjo ant greitųjų apmokyti mūsų tik užsimezgusią jaunutę kariuomenę, parengti jai vadus. Kilo klausimas, kaip ją mokyti, kurią kariuomenę paimti jai pavyzdžiu, šitaip pagrindinį klausimą formuluoja straipsnio autorius ir pats atsako išsyk karo doktrinos sukurti negalima, kaip negalima pasiskolint jos viso iš kitos kariuomenės, ypač žymiai skirtingos. Jeigu jauna kariuomenė, neturėdama nusistovėjusios savo doktrinos, būna priversta tai daryti, ji turi veikti atsargiai, imti tik tai, kas jos sąlygoms pritaikoma. Karių pensijų klausimus žurnale nagrinėja vyr. ltn. P. Jurgelevičius Karo mokyklos auklėtinis, jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje nuo 1919 m., dalyvavo mūšiuose su lenkais ir bolševikais, o nuo 1927 m. dirbo Spaudos ir švietimo skyriaus periodinių leidinių redaktoriumi, daug dėmesio savo straipsniuose skirdamas karinės etikos 8 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

9 problemoms, o ypač karinės garbės klausimui. Jo straipsnis informatyvus, aiškinantis pensijų kariams skyrimo tvarką: Šiuo atveju aš ir norėčiau supažindinti gerb. Kardo skaitytojus su kalbamuoju įstatymo projektu. Vadovaujantis naujuoju įstatymu, pensija bus išmokama ne tiktai tiems asmenims, kuriuos aprūpindavo dabar galiojantis įstatymas (Vyr. Ž. 104 Nr.), bet ir ištarnavusiems kariuomenėje ne mažiau, kaip 20 metų ir, jiems mirus, jų šeimoms. Be to, pensija bus skiriama ir gailestingosioms seserims, tarnaujančioms Krašto apsaugos ministerijos žinioje. Laikas, ištarnautas karo metu Lietuvos kariuomenės kautynių dalyse, įskaitomas į ištarnautą pensijai gauti laiką, skaitant vieną dieną lygia 2 dienom (be to, lakūnams ir oro žvalgams įskaitomas ore išbūtas laikas: 1 val. = 2). Lietuvos kariuomenės 1918 ir 1919 m. tarnybos 1 diena = 3 dienoms, o 1920 m. 1 diena = 2 dienoms. Teisėtos atostogos ir nelaisvėje išbūtas laikas įskaitomas. Suskaitant pensijai gauti ištarnautą laiką, 15 ir daugiau dienų = 1 mėnesiui, trumpesnis kaip 15 dienų laikas atmetamas. Svetimose kariuomenėse arba valstybinėse įstaigose ištarnautas laikas įskaitomas tik tuo atveju, jei karys faktiškai ištarnavo ir Lietuvos kariuomenėje ne mažiau kaip 5 metus (išimtinais atsitikimais Ministrų Kabinetas čia galės padaryti išimtį). <...> Nustatant pensijos dydį už ištarnautą laiką, karininkams bus imama vidutinė mėnesinė paskutinių tarnybos metų alga. Ištarnavusiems 20 metų bus mokama 60 % algos dydžio pensija, ligi 30 metų imtinai pridedama po 2 % už kiekvienus tarnybos metus, o nuo 31 ligi 35 metų imtinai po 1 % už kiekvienus tarnybos metus. Lakūnams, oro žvalgams ir jūrininkams ištarnavimo laikas sumažinamas 5 metais. Dėl etatų mažinimo ar įstaigų likvidavimo paleidžiamieji iš kariuomenės karininkai, dar neištarnavusieji 20 ar 15 (laivynuose) metų, gaus vienkartinę pašalpą mėnesinės algos, padaugintos iš pilnų tarnybos metų skaičiaus sumos. Šią pašalpą ir invalido pensiją gaus lakūnai ir oro žvalgai, likę dėl avarijų netinkamais tarnybai. Ištarnavę ne mažiau kaip 10 metų ir visai paleisti iš kariuomenės dėl dvasios ar kūno nusilpimo kariai (neinvalidai) gaus 50 % savo mėnesinės algos dydžio pensiją. Užtat K. V. Grudzinsko straipsnis Dėl karo valdininkų padėties anuomet išprovokavo realią diskusiją. Antrajame Kardo numeryje straipsnį kritiškai įvertino Lietuvos gydytojas, visuomenės veikėjas, sanitarijos pulkininkas Vladas Ingelevičius ( m.), kuriam nepatiko K. V. Grudzinsko siūlymas perkelti karo valdininkus į pėstininkų karininkus: Dabar karo valdininkai, nežiūrint amžiaus ir užimamos vietos, gauna 10 % algos mažiau, kaip tose pat vietose karininkai. Įvedus karo valdininkams laipsnius, savaime susireguliuotų ir algų klausimas, kas yra labai svarbu. Greičiausiai plk. V. Ingelevičių užgavo ši K. V. Grudzinsko replika: Tiesa, dalis rusų karo valdininkų, t. y. karo gydytojai, Lietuvoje gavo pilnas pilietybės teises, nes jie be jokių egzamenų ar praktikos užsiėmimų (rikiuotėj) tapo pakelti į karininko laipsnį. O dauguma karo valdininkų, beveik 80 %, liko pamiršta. Kodėl? Pirmajame numeryje pradėtuose, vėliau tradiciniais tapusiuose KARDO skyreliuose Mūsų kariuomenės gyvenimas ir Svetimos kariuomenės glaustai pateikiama karinio gyvenimo kronika. Iš pirmojo skyrelio dabartinis skaitytojas galbūt pikantiška pavadintų žinutę, kad Centrinėje kariuomenės bibliotekoje generolams ir vyresniesiems (štabų) karininkams duodamos iš karto ne daugiau kaip 5 knygos, kitiems karininkams ne daugiau kaip 3 knygos, o nauji žurnalai duodami skaityti tik savaitei. Arba teiginys, kad Nauji Metai buvo sutikti astronomišku laiku, t. y. lygiai 23 val. 30 min. (žinutėje apie Naujųjų metų sutikimą Kauno įguloje). Iš antrojo skyrelio pranešimų intriguoja šis: Anglijos aviacijos ministerija nesenai sumanė pastatyti milžinišką laivą metropolijai su kolonijomis susisiekti, tame milžine galės tilpti 500 žmonių.; jo greitumas 80 mylių per valandą, galės skristi 300 mylių nenusileisdamas ir galės ore užsilaikyti 3 savaitės nenusileidžiant. Arba pranešimas apie Angliją: Karo medžiaga Rusijai nebesiunčiama. Praėjusių m. pabaigoje Prekybos departamentas nustojo išdavinėti leidimus tai medžiagai vežti. Drauge sulaikytas leidimas 600 Vickers'o kulkosvaidžių partijai išvežti į Rusiją. Parengė Kazys Jonušas Panaudotos Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bibliotekos archyve saugomų žurnalų viršelių kopijos. 9

10 krašto gynyba Nepriklausomybės kovose žuvęs lakūnas Ltn. Kumpis yra vienintelis Nepriklausomybės kovų metu mūšiuose su Lenkijos kariuomene žuvęs Lietuvos karo aviacijos lakūnas. Aštuoniolikmetis gimnazistas nepabūgo pasirinkti pavojingo lakūno kelio ir savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Už narsą ir drąsą per kovinius skrydžius į Nepriklausomybės kovų frontą su lenkų kariuomene apdovanotas Vyčio kryžiumi. ltn. Kumpis Ištrauka iš VšĮ Plieno sparnai spaudai rengiamos knygos Propelerių kryžiai Mindaugas Sereičikas 10 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

11 Voronežo gimnazijos suole Kumpis, Alekso ir Onos sūnus, gimė 1901 m. vasario 17 d. Šiauliuose. Sulaukęs 8 metų amžiaus pradėjo lankyti Šiaulių miesto mokyklą, o 1911 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją. Nuoseklų mokinio kelią sujaukė 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs I pasaulinis karas. Rytų frontui artėjant prie Lietuvos, 1915 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo pradėjo šelpti Lietuvoje veikusių mokymo įstaigų evakuaciją į Rusijos imperijos gilumą. Šiaulių vyrų gimnazijos mokiniai su mokytojais buvo evakuoti į Voronežą, kuriame 1915 m. rugsėjo 10 d. buvo įsteigta Martyno Yčo berniukų gimnazija. Gimnazijoje garsiausi to meto pedagogai Jonas Jablonskis ir Balčikonis dėstė lietuvių ir lotynų kalbas, Konstantinas Šakenis fiziką, Marcelinas Šikšnys ir Zigmas Žemaitis matematiką, Antanas Tumėnas teisės dalykus, pedagoginį darbą taip pat dirbo Kairiūkštis, Motiejus Endziulaitis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Gimnazijai vadovavo Pranas Mašiotas. Iš surinktų aukų kiekvienam į Voronežą evakuotam mokiniui buvo garantuojamas nemokamas mokslas ir aprūpinimas būtiniausiais daiktais, t. y. maistu, drabužiais, avalyne, knygomis ir kt. Į Voronežą pasitraukęs Kumpis kartu su dar dviem broliais Vladu ir Kaziu m. mokėsi Martyno Yčo berniukų gimnazijoje, kurios 8 klasių kursą baigė 1918 m. pavasarį. Vyriausias J. Kumpio brolis Vytautas, baigęs universitetą, I pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje ir tarnybą baigė kapitono laipsniu. Karo metais Voronežas tapo lietuvybės centru, kuriame žymūs pedagogai ir švietėjai mokė būsimuosius Lietuvos inteligentus. Voroneže gimnazijoje su J. Kumpiu vienoje klasėje mokėsi būsimi lakūnai Simas Stanaitis, Pranckevičius ir Vytautas Rauba, su pastaruoju J. Kumpis labai gerai sutarė. I pasauliniam karui artėjant į pabaigą, 1918 m. vasarą J. Kumpis kartu su mokslo draugais grįžo į Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Didžioji dalis Voroneže veikusių lietuvių mokymosi įstaigų mokinių ir pedagogų organizuotai iš Voronežo per Oršą į Lietuvą išvyko 1918 m. birželio 16 dieną. Tikėtina, kad tarp tą kartą organizuotai į Lietuvą grįžusių karo pabėgėlių buvo ir J. Kumpis. Grįžęs į Lietuvą jis apsistojo Šiauliuose, tėvų namuose. Medinis husaras J. Kumpis 1919 m. sausio 29 d. savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Nors tarnybos dokumentuose rašoma, kad J. Kumpis tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo įstodamas į Karo aviacijos mokyklą, vis dėlto būta kiek kitaip. Plk. ltn. Leonardas Peseckas, prisimindamas tarnybą I raitelių eskadrone, aprašo ir savo tarnybos draugus J. Kumpį ir V. Raubą. Nuo mokymosi Voronežo gimnazijoje laikų nesiskiriantys draugai J. Kumpis ir V. Rauba 1919 m. sausio mėnesį įstojo į kuriamą Lietuvos kariuomenės I raitelių eskadroną. Prie Kauno karo komendantūros pradėtam formuoti I raitelių eskadronui ypatingai trūko ginkluotės ir žirgų, taip pat tinkamų patalpų, todėl dažnas raitelis neturėjo jam priskirto žirgo, o tik kardą ar karabiną. Nors ir būta nepritekliaus, raiteliai nuo pat pirmųjų eskadrono įkūrimo dienų saugojo svarbesnius Kauno miesto pastatus, gatves, tiltus ir kitus strategiškai svarbius objektus. Plk. ltn. Leonardas Peseckas apie savo ir draugų tarnybą I raitelių eskadrone rašė, kad mediniai husarai (neturintys žirgų aut. past.) V. Rauba ir J. Kumpis dar 1919 m. pradžioje susipažino su Konstantu (Konstantinu) Fugalevičiumi, kuris 1919 m. sausio 27 d. buvo paskirtas Inžinerijos kuopos Aviacijos būrio vadu ir tuo metu buvo vienintelis aviacijos specialistas besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje. Pradėjęs eiti Aviacijos būrio vado pareigas K. Fugalevičius tuo pačiu metu pradėjo rūpintis ir Karo aviacijos mokyklos įkūrimu ieškojo savanorių jaunuolių, norinčių tapti lakūnais, rūpinosi mokyklos patalpomis bei mokomųjų lėktuvų įsigijimu. Būsimosios Karo aviacijos mokyklos mokiniai į Inžinerijos kuopos Aviacijos būrį (nuo 1919 m. kovo 1 d. Inžinerijos bataliono Aviacijos kuopą aut. past.) kandidatais buvo pradėti 11

12 krašto gynyba priimti dar sausio mėnesio pabaigoje. J. Kumpis ir V. Rauba, pakviesti K. Fugalevičiaus, pasitraukė iš I raitelių eskadrono, apsigyveno pas K. Fugalevičių ir laukė, kol bus įkurta Karo aviacijos mokykla ir joje bus pradėta mokyti skraidyti. Tuo pat metu vyko esminiai struktūriniai pokyčiai Lietuvos ginkluotosiose pajėgose. Krašto apsaugos ministro 1919 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 49 Aviacijos dalis buvo išskirta iš Inžinerijos bataliono sudėties ir pradėjo veikti savarankiškai. Tą pačią dieną Aviacijos dalies vadas kar. inž. Petras Petronis pasirašė įsakymą, įsteigiantį Karo aviacijos mokyklą, ir jos viršininku paskyrė kar. K. Fugalevičių. Pirmajame Karo aviacijos mokyklos viršininko įsakyme skelbiama apie 21 kandidato priėmimą į mokyklą. Kandidatų sąraše 6-uoju numeriu įrašytas J. Kumpis. Karo aviacijos mokykloje Pirmieji Karo aviacijos mokyklos veiklos mėnesiai buvo ypatingai sunkūs. Mokykla dėl patalpų trūkumo buvo atidaryta K. Fugalevičiaus tėvų namuose, Žaliakalnyje (dab. Savanorių pr. 42), ir tik vėliau, apie 1919 m. birželio m. pradžią, mokiniai persikėlė į nešildomus barakus prie Cepelino angaro, o spalio 11 d. į Linksmadvario dvaro pastatus. Nebuvo jokių mokymosi priemonių ir vadovėlių, o svarbiausia dėstytojų, išmanančių teorines aviacijos disciplinas, instruktorių, galinčių mokyti skraidyti. Karo aviacijos mokyklos paskutinis viršininkas kpt. Jonas Martynas Laurinaitis savo atsiminimuose apie aviacijos ir karybos disciplinų dėstymą rašė: teorijos dalykai dėstomi silpnai, kai kas visai mesta. Nuolatos keičiantis mokyklos vadovybei ir mokytojams, Karo aviacijos mokyklos mokiniai tik fragmentiškai buvo mokomi karybos ir aviacijos. Iki skraidymo pratybų pradžios mokyklos mokiniai buvo išklausę tik trumpą pagrindinių aviacijos disciplinų kursą. Nuosekliai mokytis taip pat trukdė vykstančios Nepriklausomybės kovos, nes tiek mokyklos mokytojai instruktoriai, tiek mokiniai nuolatos vyko į frontą vykdyti Generalinio štabo paskirtų užduočių m. birželio d. mokinys J. Kumpis buvo išsiųstas į Utenoje veikusį I oro kovos būrį. Šis būrys buvo įkurtas gegužės 28 d. frontui su bolševikais nutolus daugiau nei 150 km nuo Kauno. Karo aviacijos mokyklos mokiniai J. Kumpis ir Leonas Sliužinskas komandiruoti į I oro kovos būrį saugojo laikinai įrengtą lėktuvų angarą, aviacinę techniką ir benzino atsargas, ruošė lėktuvus skrydžiams į frontą. Pirmieji skrydžiai 1919 m. birželio 10 d. Aviacijos dalis iš Lietuvos besitraukiančių vokiečių nupirko tris mokomuosius Albatros gamybos lėktuvus Alb. B.IIa., pagamintus 1917 m., ir Rumpler gamybos treniruočių lėktuvą Ru. C.I. Įsigijus mokomųjų lėktuvų, Karo aviacijos mokyklos mokiniai, atsižvelgiant į jų gabumus, buvo suskirstyti į lakūnų ir žvalgų grupes m. liepos 23 d. J. Kumpis buvo paskirtas į Karo aviacijos mokyklos II mokinių lakūnų grupę, jos instruktoriumi buvo pasamdytas vokietis vyr. ltn. Fricas Šulcas (Schultz). Pradinio mokymosi etapo metu mokiniai lakūnai mokėsi skraidyti Alb. B.IIa. tipo lėktuvu. Skraidymo pratimai vyko anksti nuo 3.30 val. iki 6.30 val. esant ramiam ir geram orui ir instruktoriams neskraidant į frontą. Aviacijos dalies inspektorius švedų mjr. Olė Dahlbekas (Olle Dahlbeck), matydamas situaciją Karo aviacijos mokykloje, suvokė, kad per trumpą laiką ir turimais resursais neįmanoma visų priimtųjų į mokyklą parengti gerais lakūnais. Jis pasiūlė iš mokinių lakūnų grupės atrinkti 4 geriausius mokinius, jiems išimtinai skirti tik skraidymo pamokas tam, kad jie galėtų būti paruošti kaip galima greičiau savarankiškam skraidymui. Karo aviacijos mokyklos viršininkas, vykdydamas Aviacijos dalies įsakymą, rugpjūčio 24 d. sudarė 6 pažangiausių mokinių grupę, į kurios sudėtį įtraukė ir J. Kumpį. Aviacijos dalies inspektoriaus pasiūlymai davė rezultatų, ir 1919 m. rugsėjo 2 d. Kumpis, vienas iš pirmųjų Karo aviacijos mokyklos mokinių, su lėktuvu Albatros B.IIa. atliko pirmąjį savarankišką savo skrydį. Tolimesnį J. Kumpio mokymąsi skraidyti sustabdė du nemalonūs įvykiai m. rugsėjo 28 d. instruktorius vyr. ltn. Fricas Šulcas Kauno 12 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

13 Karo aviacijos mokyklos mokinai Kumpis (stovi) ir Vytautas Rauba, 1919 m. 13

14 krašto gynyba Aviacijos dalies personalas 1920 m. pradžioje prie žvalgybinio lėktuvo LVG C.VI Kauno aerodrome. Iš kairės į dešinę: L. Šliužinskas, A. Soldatenkovas, J. Kumpis, neatpažintas, A. Gustaitis, A. Vasnevskis, E. Šalkauskas, Aviacijos dalies vadas V. Gavelis, du britų lakūnai, neatpažintas, vado adjutantas S. Stanaitis, S. Sabas, V. Šenbergas. aerodrome bandydamas Halb. C.L.IV lėktuvo kulkosvaidžius, neaukštai ir neatsargiai manevruodamas, nukrito ir žuvo, o likę vokiečiai instruktoriai 1919 m. spalio d. buvo suimti ir ištremti iš Lietuvos, po to kai Haris Roteris (Rotter) 1919 m. spalio 28 d. pagrobė Aviacijos dalies lėktuvą ir juo į Vokietiją išskraidino internuotą buvusį Turkijos karo ministrą gen. Enver-Paša ir jo palydovą. Aviacijos dalyje liko vienintelis lakūnas instruktorius vyr. ltn. Pranas Hiksa, kuris turėjo skraidyti į frontą, todėl neturėjo laiko Karo aviacijos mokyklos mokinių mokyti. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, buvo nutarta paspartinti lakūnų mokymą ir išleisti iš mokyklos baigusius tik teorinį kursą. Rudenį Karo aviacijos mokykloje buvo tęsiami teoriniai užsiėmimai būsimieji lakūnai mokėsi aerofotografijos, žvalgybos, bevielio telegrafo dalykus, studijavo artilerijos ir aviacijos teoriją, taip pat praktikavosi remontuojant aviacijos motorus, mokėsi fotografuoti m. gruodžio 1 d. tobulinti rikiuotės įgūdžių, gilinti karybos disciplinų žinių bei išlaikyti baigiamuosius egzaminus Karo aviacijos mokyklos mokiniai buvo išsiųsti į Karo mokyklą, iš kurios grįžo gruodžio 13 dieną m. gruodžio 16 d. Kumpis Karo aviacijos mokyklos 1-osios laidos mokinys pagal pažymius trečiuoju numeriu baigė minėtą mokyklą, jam suteiktas inžinerijos leitenanto laipsnis ir tolimesnei tarnybai paskirtas į Aviacijos dalį. Tarnyba Aviacijos dalyje Baigusiems Karo aviacijos mokyklą mokiniams dar reikėjo mokytis ne vien tik įvairių teorinių disciplinų, bet ir tobulinti skraidymo įgūdžius. Šiam tikslui 1920 m. pradžioje, patvirtinus naujus Aviacijos dalies etatus, buvo įkurtas Mokomasis būrys, jo vadu paskirtas vyr. ltn. P. Hiksa. Ltn. J. Kumpis, jau kaip lakūnas, savo tarnybą Aviacijos dalyje pradėjo Mokomajame būryje m. sausio 7 25 d. tarnybos reikalais ltn. J. Kumpis buvo komandiruotas į kovų su bermontininkais nualintus gimtuosius Šiaulius. Trūkstant karininkų, 1920 m. sausio 18 d. ltn. J. Kumpis paskirtas Linksmadvario angaro ir aerodromo prižiūrėtoju. Mokomajame būryje ltn. J. Kumpį skraidyti mokė būrio vadas vyr. ltn. P. Hiksa (jis m. mokėsi Peterburgo avia- 14 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

15 cijos mokykloje, 1917 m. baigė Karališkojo aviacijos korpuso (angl. Royal flight corps) Centrinę skraidymo mokyklą Jungtinėje Karalystėje). Vykdant struktūrines reformas 1920 m. balandžio 1 d. Mokomasis būrys buvo perorganizuojamas į I oro eskadrilę, jos vadu paskirtas vyr. ltn. P. Hiksa, o ltn. J. Kumpis kartu su kitais Karo aviacijos mokyklos mokiniais paskirti naujai suformuotos eskadrilės mokiniais lakūnais. Užpildant eskadrilės administracinius etatus, ltn. J. Kumpis balandžio 26 d. paskirtas eiti I oro eskadrilės adjutanto ir aerodromo komendanto pareigas. Po pavasario ir vasaros skraidymų su instruktoriais vyr. ltn. P. Hiksa ir vyr. ltn. Otu Ranu (Otto Rahn) įgijęs pakankamai žinių ir praktinių įgūdžių ltn. J. Kumpis 1920 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirtas eiti karo lakūno pareigas į I oro eskadrilę. Aviacijos dalyje ypač trūko lakūnų, todėl mokiniai lakūnai vos pramokę skraidyti buvo skiriami į karo lakūno pareigas ir vykdė kovinius skrydžius į frontą. Eskadrilės vadui išvykus, devyniolikmetis ltn. J. Kumpis rugsėjo d. laikinai ėjo Oro eskadrilės vado pareigas. Kulkų suvarpytais sparnais iš fronto 1920 m. liepos mėnesį viename iš Karo aviacijos įsakymų rašoma, kad nuo priėmimo į Aviacijos dalį ltn. J. Kumpis atliko 126 skrydžius, ore išbuvo 10 val. 50 minučių. Turėdamas tokį minimalų lakūno stažą, 1920 m. rugpjūčio 29 d. jis išskrido į savo pirmąjį iš devynių kovinių skrydžių į frontą išžvalgyti Vilniaus apylinkių m. rugpjūčio 31 d. skrisdamas kartu su žvalgu ltn. Juozu Pranckevičiumi bombardavo ir apšaudė lenkų pėstininkų ir raitelių dalinius bei gurguolę Suvalkų-Seinų-Augustavo rajone m. rugsėjo 3 d. esant ypatingai prastoms oro sąlygoms dalyvavo Lietuvos kariuomenės puolime Suvalkų kryptimi ir subombardavo į šiaurę nuo Suvalkų įsitvirtinusią artilerijos bateriją. Grįždami po skrydžio atgal į Kauną su ltn. J. Pranckevičium aptiko į šiaurės vakarus nuo Suvalkų judančią lenkų kariškių gurguolę, kurią atakavo bombomis ir kulkosvaidžiais. Per vieną iš šių skrydžių į lenkų frontą ltn. J. Kumpio kovos draugas žvalgas ltn. J. Pranckevičius buvo sužeistas į ranką. Apie sužeidimą ltn. J. Pranckevičius rašė: Tik nei iš šio, nei iš to čiaukšt... ir mano ranka, kuri ant buožės gulėjo, it kieno nors su lazdele nustumta, nukrito. Žiūriu, kulkosvaidžio buožė įskelta. Gniaužiu ranką, nieko, linksta, tik sąnariuose truputį skauda. Lietuvos kariuomenės puolimui užstrigus rugsėjo 7 d. vieno iš žvalgybinio skrydžio metu kartu su žvalgu ltn. J. Kumpis apšaudė apkasuose įsitvirtinusius lenkus. Rugsėjo 25 d. ltn. J. Kumpis ir ltn. Šabanavičius, žvalgydamiesi tarp Kapčiamiesčio ir Alytaus, prie Beržiūnų km. aptiko ir apšaudė apie 100 vežimų lenkų kariuomenės koloną. Per tarnybą aviacijoje ltn. Kumpis atliko 165 skrydžius, ore išbuvo 46 val. 32 minučių. Į lenkų frontą skrido 9 kartus. Ltn. Juozo Kumpio skrydžiai Laikotarpis Skrydžių skaičius Išskraidytas laikas 1919 m. liepos mėn m val. 50 min. liepos mėn m. rugpjūčio val. 50 min. mėn m. rugsėjo mėn val. 12 min m. spalio mėn. 3 5 val. 40 min. Iš viso: val. 32 min. Šaltinis: LCVA, f ap. 1, b. 13, l. 416, 500, 510. Apdovanojimas Vyčio kryžiumi Atlikti pavojingi skrydžiai ir parodyta drąsa neliko nepastebėti metų rugsėjo 13 dieną Aviacijos dalies vadas karo lakūnas gen. ltn. Kraucevičius kreipėsi į Generalinio štabo 15

16 krašto gynyba Ltn. Juozo Kumpio atlikti skrydžiai į Nepriklausomybės kovų frontą su lenkais Data Lakūnas Žvalgas Lėktuvas Aprašymas Ltn. Kumpis Ltn. Kumpis Ltn. Kumpis Ltn. Kumpis Ltn. Kumpis Ltn. Kumpis Ltn. Kumpis Ltn. Kumpis Ltn. Kumpis Ltn. Kumpis Ltn. Pranckevičius Ltn. Pranckevičius Ltn. Pranckevičius Ltn. Pranckevičius Ltn. Pranckevičius Ltn. Šabanavičius Ltn. Pranckevičius Ltn. Pranckevičius Ltn. Pranckevičius Ltn. Pranckevičius Alb. C. III (br. nr. 5081) LVG C. VI (br. nr ) LVG C. VI (br. nr ) LVG C. VI (br. nr ) LVG C. VI (br. nr ) LVG C. VI (br. nr ) LVG C. VI. (br. nr. 9090) LVG C. VI. (br. nr. 9090) LVG C. VI. (br. nr. 9090) LVG C. VI. (br. nr. 9090) Skrydis į frontą žvalgybos tikslais Žvalgybos tikslais į Vilnių ir atgal Skrydis į frontą žvalgybos tikslais Skrydis į frontą žvalgybos tikslais Skrydis į frontą žvalgybos ir apšaudymo tikslais Skrydis į frontą žvalgybos tikslais Skrydis į frontą žvalgybos tikslais Skrydis į frontą žvalgybos tikslais Skrydis į lenkų frontą Skrydis į frontą bombarduoti Varėnos stoties Šaltinis: Aviacijos dalis , l Lietuvos aviacijos muziejus. Pastaba: Skrydžio aprašymas nurodytas, toks, kokį į Karo dienyną įrašė Aviacijos dalies vadas. viršininką su tokiu pareiškimu: Lakūnai leitenantas Kumpis, Jurgis Dobkevičius, taipgi oro žvalgas leitenantas Pranckevičius nuo pat pradžios paskyrimo manęs Aviacijos vadu atsižymėjo uolumu lavinime savęs aviacijos moksluose, ypatingai pasiekime pilotažo mokslų, stengdamiesi, kaip galima greičiau patekti į skaičių Tėvynės gynėjų ir savo karo tarnyba atnešti mūsų armijai kaip galima daugiau naudos. Ir iš tikro, kaip tik ištiko reikalas karinės pagalbos mūsų kariuomenei, išvardyti karininkai parodė savo ištvermę darbuose. Šių metų rugsėjo 3 dieną gautas buvo įsakymas apšaudyti priešininką Suvalkuose ir Augustave iš kulkosvaidžių ir bombomis. Neatsižvelgiant į tai, kad visi išvardyti lakūnai praeitą dieną atliko svarbią ir ilgą oro žvalgybą. Šiame atsitikime jie, pilnai suprasdami užduoties atsakomingumą, patys pasisiūlė išpildyti šią užduotį ir atliko tą, parodę savo ypatingą drąsą. Nežiūrėdami į sunkias lėkimui atmosferos sąlygas (vėjas, lietus), jie pasiekė nurodytus užduotyje punktus, nusileido iki metrų ir apsvaidė priešą bombomis. Priešas, matydamas kasdieninius mūsų lakūnų apsilankymus, buvo pasirengęs tuokart 16 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

17 Į išvardytus lakūnus tokie aparatų sugadinimai padarė įspūdį, patraukiantį prie naujų karžygiškų darbų. Jie tuoj sutaisė savo aparatus ir rytojuje vėl buvo pasirengę lėkti. Toks nenuilstamas darbštumas, toks puikus karinis pasielgimas priverčia mane prašyti apdovanoti minėtus karininkus sulig užsitarnavimo. Prašau Tamstos tarpininkavimo dėl lakūnų paaukštinimo leitenantų Juozo Kumpio, Jurgio Dobkevičiaus ir oro žvalgo leitenanto Juozo Pranckevičiaus į vyresniuosius leitenantus už pasižymėjimą mūšyje. Karo lakūno ltn. Juozo Kumpio kapas Šiaulių miesto kapinėse, 1920 m. Atvirukas su Šiaulių gimnazijos mokytojo Jono Janulio nupieštu ltn. Juozo Kumpio portretu. sutikti žemai nusileidusius aparatus ir smarkiausiai apšaudė iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Į aparatus kliuvo daug kulipkų, ne vienoje vietoje jau pramušė orlaivius, žvalgą leitenantą Pranckevičių sužeidė rankon, bet tas viskas nesustabdė narsių lakūnų. Jie leidosi vis žemyn ir vis smarkiau šaudė į priešą iš kulkosvaidžių, mėtė bombas, kol galutinai priešą demoralizavo visose apšaudytose dalyse. Kada po užduoties išpildymo lakūnai grįžo aerodroman, tai pasirodė, kad aparate leitenanto Kumpio yra 8 skylės, pramuštas fiuzeliažas, sparnai, sumušta kulkosvaidžio buožė. Aparate leitenanto Dobkevičiaus 6 skylės, yra sugadintų svarbiausių aparato dalių. 17

18 krašto gynyba Tačiau kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas nesutiko su tokiu siūlymu, 1920 metų rugsėjo 22 d. rezoliucija: Nesutinku, kol nebus išdirbtos karininkų tarnybos ėjimo taisyklės. Galima duoti kryžių, o ne laipsnį m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis įsakymu už pasižymėjimą mūšiuose su priešu 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi su kardais (Nr. 947) apdovanojo aviacijos ltn. Juozą Kumpį. Tai buvo vienintelis besikuriančios Lietuvos kariuomenės apdovanojimas, įteikiamas tik už reikšmingus pasižymėjimus mūšiuose. Vis dėlto garbingai užtarnauto apdovanojimo nespėta įteikti m. vasario 3 d. ltn. J. Kumpio tėvas Aleksas Kumpis kreipėsi į ordinų kanclerį su prašymu gauti žuvusiam sūnui taip ir neįteikto Vyčio kryžiaus m. balandžio 29 d. buvo išduota laikinasis liudijimas ir Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinas. Lemtingas skrydis į frontą 1920 m. spalio 3 d. Lenkų kariuomenė prie Varėnos užgrobė Lietuvos kariuomenės šarvuotąjį traukinį Gediminas. Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas Aviacijos daliai (nuo rugsėjo 22 d. pervadintai Oro laivynu aut. past.) įsakė surasti traukinį ir subombarduoti, kad juo nepasinaudotų priešininkai. Oro laivyno vado gen. ltn. J. Kraucevičiaus įsakymu užduotį pavesta atlikti šešių lėktuvų eskadrilei. Plk. ltn. L. Peseckas prisimena kaip bombardavimo metu buvo numuštas ltn. J. Kumpio lėktuvas: Viršum Varėnos geležinkelio stoties Kumpis su LVG C. VI (Borto Nr. 9090) nusileido žemiau negu kiti jis stengėsi sudaryti sąlygas žvalgui J. Pranckevičiui kuo geriau pataikyti į vagonus su karine važna. Judviejų bombos pataikė į svarbų lenkų vagoną jis sprogo ir uždegė dar keturis gretimus... Tačiau tuo pačiu metu kulkosvaidžių serijos iš žemės persiuvo ir LVG. Dvi kulkos pataikė į piloto Juozo Kumpio galvą viršum ausies. Jis čia pat prarado sąmonę, ranka paleido vairalazdę. Lėktuvas ėmė kraipytis ir nelygiai skristi. Iš lenkų nelaisvės grįžęs ltn. J. Pranckevičius apie paskutinį skrydį su ltn. J. Kumpiu pasakojo ltn. Antanui Stašaičiui, kuris tą pasakojimą vėliau perteikė: Bepuolant Varėną staiga jis pajuto, kad lėktuvas nenormaliai pradėjo svyrinėti. Pranckevičius atsisuko į pilotą ir pamatė, kad leit. Kumpis gulėjo susmukęs sėdynėj su bejėgiškai atremta į lėktuvo kraštą galva. Kraujas ir peleninis sąmonės nustojusio lėktuvo draugo veidas viską pasakė pirmą akimirką. LVG be valdančios rankos kiekvieną sekančią minutę grėsė įeiti suktukan. Žvalgas griebė už vairų, kad bent kiek arčiau žemės sveikiems nuplaniruoti. (Derėtų patikslinti, kad lėktuve nebuvo galutinai įrengti antrieji vairai, buvo tik lizdas vairalazdei įstatyti, žvalgas ltn. J. Pranckevičius, pagriebęs raketinį pistoletą, įkišo jo vamzdį į vairalazdės lizdą ir taip jį valdydamas, sumažino lėktuvo greitį, bei koregavo skridimo kryptį aut. past.) Jis pats nemokėjo lėktuvo tupdyti, mažai buvo ir tiesiai skridęs.<...> Ėjau žemyn pasakojo Pranckevičius. Pamačiau lygesnę vietą geležinkelio liniją. Pasukau ten. Prie žemės patraukiau ir staiga mes atsimušėm į žemę. Nustojau sąmonės ir ją atgavau, kaip aplink stovėjo lenkai. Lėktuvas nukrito prie žibalo krautuvės. Tūpimo metu nuo smūgio ltn. J. Kumpiui buvo sulaužyta krūtinė, smarkiai sutrenktas visas kūnas. Sunkiai sužeistas ltn. J. Kumpis ir žvalgas ltn. J. Pranckevičius pateko į lenkų nelaisvę m. spalio 10 d. nuo patirtų sunkių traumų taip ir neatgavęs sąmonės ltn. Kumpis mirė Varėnos ligoninėje. Spalio 13 d. pasiekęs fronto liniją su lenkais, Karo aviacijos viršininko adjutantas ltn. Simas Stanaitis atsiėmė ltn. J. Kumpio palaikus. Fronto barą saugoję Lietuvos kareiviai atvedė aviacijos adjutantą ltn. S. Stanaitį prie keturkampės iš eglinių lentų sukaltos dėžės. Atidarius dangtį, ltn. S. Stanaitis pamatė mirusį savo kovos draugą, paguldytą su vienais apatiniais, jam ties dešiniąja ausimi kulkų kliudymo žymės, o ant krūtinės padėta 5 pfenigų moneta. Taip siekta pasijuokti iš Lietuvos aviacijos dalies tarsi joje skraido tik samdyti vokiečių lakūnai, o savo išugdytų lakūnų Lietuva neturi. Žuvęs lakūnas ltn. Kumpis buvo pašarvotas Kaune, Aleksoto aerodrome angare, 18 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

19 Bendražygiai lakūno V. Raubos katastrofos vietoje prie sudužusio lėktuvo Halb CL.IV. Iš kairės į dešinę: V. Jablonskis, P. Soltanas, E. Šalkauskas, J. Šalkauskas, instruktorius P. Hiksa, J. Zauka, A. Gustaitis, instruktorius O. Rahn, J. Kumpis, A. Soldatenkovas, J. Dobkevičius, V. Šenbergas. Kauno aerodromas 1920 m. gegužės 12 d. laikantis aviatorių laidotuvėms būdingų tradicijų. Giminaičių prašymu ltn. J. Kumpis buvo palaidotas Šiauliuose, Šiaulių miesto senosiose kapinėse. Į gimtąjį miestą ltn. J. Kumpio palaikus palydėjo ltn. Genrikas Bezumavičius ir ltn. L. Peseckas. Žuvusiojo spalio 14 d. Šiaulių geležinkelio stotyje laukė tūkstantinė minia, gedulinga procesija nusitęsusi kelis kilometrus. Lakūną į kapus palydėjo iš Kauno atskridę keli Karo aviacijos lėktuvai su juodomis vėliavomis ant sparnų. Lemtingo skrydžio metu su ltn. j. Kumpiu skridusį ltn. J. Pranckevičių lenkai iš nelaisvės paleido 1921 m. balandžio 12 dieną. Būdamas priešo nelaisvėje dėl sunkių gyvenimo sąlygų ltn. J. Pranckevičius susirgo džiova ir grįžęs į Lietuvą 1926 m. kovo 25 d. nuo jos mirė eidamas Mokomosios eskadrilės vado pareigas. Atminimas 1930 m. spalio 4 d. į Karių savanorių komisiją kreipėsi ltn. J. Kumpio tėvas Aleksas Kumpis su prašymu kovose su Lietuvos priešais žuvusį sūnų apdovanoti Savanorio medaliu m. spalio 14 d. Nepriklausomybės kovose žuvusį ltn. J. Kumpį Karių savanorių komisija pripažino Lietuvos kariuomenės savanoriu ir apdovanojo Savanorio kūrėjo medaliu (Nr. 5723) m. birželio 7 d. Kauno miesto tarybos nutarimu Nr. 726 J. Kumpio vardu pavadinta gatvė Kaune, Aleksote. Sovietinės okupacijos metais gatvė pervadinta Valerijaus Čkalovo vardu, o 1990 m. rugpjūčio 16 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 246 jai grąžintas J. Kumpio vardas. Taip pat Juozo Kumpio vardu pavadinta gatvė Zokniuose greta Šiaulių oro uosto m. Karo muziejuje atidarytoje kriptoje, skirtoje žuvusiems kariams, įrašytas ltn. Kumpis m. lapkričio 17 d. atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale atidengta atminimo lenta (architektas Algimantas Mikėnas) m. Vilius Užtupas išleido miniatiūrinę knygelę iš serijos apie Lietuvos lakūnus, skirtą karo lakūnui Juozui Kumpiui. Garsus filatelistas Gediminas Karpavičius 1999 m. kovo 12 d. išleido proginį voką, skirtą ltn. J. Kumpiui. Nuotraukos ir iliustracijos iš Lietuvos aviacijos muziejaus, Mindaugo Sereičiko kolekcijos, Šiaulių Aušros muziejaus archyvų. 19

20 Grėsmės anatomija Iškart po II pasaulinio karo Kremliaus įtaka išsiplėtė. Niekas negalėjo garantuoti, kad ir toliau į Vakarus nenutįs sovietinių tankų kolonos. Darius Sutkus Karštas šaltojo karo dangus I dalis 1945-ieji. Buvusių antihitlerinės koalicijos sąjungininkų keliai galutinai išsiskyrė nugalėjus bendrą priešą. Atrodo, ką tik buvo švenčiama pergalė, o ore liko tvyroti įtampa, netikrumas ir karo nuojauta. Tą jausmą geriausia perteikia viena vienintelė frazė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstybės sekretoriaus pavaduotojo Josepho Crew korespondencijoje: Jei kas nors šiame pasaulyje gali būti apibrėžiamo, tai būsimas karas tarp SSRS ir JAV. Tai buvo parašyta 1945 m. gegužės 15 d., nepraėjus net dešimčiai dienų nuo Vokietijos kapituliacijos! 20 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

21 Nerami pergalė Nuogąstavimai buvo pagrįsti. Europa buvo sugriauta ir nuvarginta, Vokietija padalinta. Sovietų Sąjungos (SSRS) okupuotose teritorijose pradėtas formuoti socialistinis Rytų blokas. Maža to, šio pavyzdžio paskatinti Italijos, Prancūzijos, Graikijos komunistai organizavo sabotažo akcijas ir masinius streikus, jau atvirai siekdami įkurti savo šalyse liaudies demokratijas. Niekas negalėjo garantuoti, kad į Vakarus nenutįs sovietinių tankų kolonos, eksportuodamos pasaulinę revoliuciją m. rugsėjį komitetas, sudarytas iš JAV ginkluotųjų pajėgų štabų viršininkų, apibrėžė būsimas karinės politikos gaires. Vyriausybė, rašoma dokumente, privalo pasitelkti politines priemones spręsdama ginčytinus klausimus, bet kartu rengtis tam, kad galėtų smogti prevencinį smūgį. Lapkritį aukščiausiojo JAV politinio sluoksnio atstovai įdėmiai studijavo nedidelę brošiūrą Strateginis Rusijos pažeidžiamumas riboto oro puolimo atveju. Šiame įslaptintame dokumente buvo nagrinėjama prevencinio smūgio sovietams galimybė tuo atveju, jei Maskva sumanytų pradėti invaziją į Europą ar Azijos sritis. Jungtinis štabų viršininkų komitetas rekomendavo reaguoti ne tik tiesioginės agresijos atveju, bet ir tuomet, kai priešininko pramoniniai ir moksliniai pajėgumai sukurs sąlygas pulti Valstijas ar atremti mūsų puolimą. Ši koncepcija diktavo galimo būsimojo konflikto pobūdį ir priemones. Jau gruodį jungtinis karinio planavimo komitetas parengė direktyvą 432/D, kurioje buvo konstatuojama: Vieninteliu ginklu, kurį JAV gali panaudoti lemiamam smūgiui į pagrindinius SSRS centrus, yra laikytinos atominės bombos, transportuojamos tolimosios aviacijos orlaivių. Šis ir kiti panašūs planai turėjo savų trūkumų: jie reikalavo kol kas nesančių išteklių. Sovietinei agresijai supančioti būtų reikėję smogti apie dviems šimtams svarbių karinių ir pramonės objektų. Deja, dokumento parašymo metu JAV ginkluotosios pajėgos disponavo tik pora branduolinių užtaisų. Bombonešių B-29 pakako, tačiau karines oro pajėgas (KOP) vis viena reikėjo tobulinti jos iki šiol net nebuvo atskira JAV pajėgų rūšis. Nuolatines orlaivių dislokavimo vietas buvo būtina išdėstyti ne vien Amerikos žemyne, nes lėktuvų skridimo nuotolis vis dar buvo per menkas m. pavasarį sukurta JAV Strateginės aviacijos vadavietė (angl. trumpinys SAC) ėmėsi intensyvių darbų, o kitais metais KOP tapo savarankiška struktūra. Skraidančių tvirtovių asai puikavosi, kad susiklosčius aplinkybėms tapo neformaliu aviacijos, o gal net ir visos kariuomenės elitu. Forsuodami dirbo konstruktorių biurai ir karo pramonės gamyklos. Laimė, pokarinė JAV buvo stipri ekonomiškai. Nepamirštant senos, dar nuo I pasaulinio karo žinomos tiesos, kad po kiekvieno užsitęsusio karo slypi revoliucijų siaubas, 1948 metų balandį buvo pradėtas vykdyti garsusis amerikiečių pagalbos nusiaubtai Europai planas. Jį parengė tuometinis JAV valstybės sekretorius George'as C. Marshallas. Kremliaus inspiruojama kairiųjų judėjimų įtaka Europoje buvo gerokai susilpninta m. JAV galėjo didžiuotis pasiekusios reikiamus karinius pajėgumus neišvengiamo blogio atvejui: angaruose stovėjo 840 strateginių bombonešių, o saugyklose savo valandos laukė kiek daugiau nei 250 branduolinių užtaisų. Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51-ąjį straipsnį, tų pačių metų balandžio 4 d. buvo įkurta gynybinė sąjunga Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO), pagrįsta politiniu ir kariniu nepriklausomų valstybių bendradarbiavimu. Šio aljanso nariai įsipareigojo ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir Vakarų civilizaciją, vadovaudamiesi demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais. Totalitarizmo grėsmė, regis, turėjo būti supančiota. Ir čia atsitiko tai, ko niekas nelaukė. Jie turi bombą! 1949 metų rugsėjis. Virš Ramiojo vandenyno planinį skrydį vykdęs JAV karinių oro pajėgų Meteorologinės tarnybos lėktuvas grįžo iš reido. Jo parvežti oro mėginiai visai netikėtai privertė aiktelėti ekspertus: mėginiai esą radioaktyvūs! 21

22 Grėsmės anatomija Piršosi tiesiog neįmanoma prielaida: aptiktas neseniai įvykdyto antžeminio branduolinio sprogimo šleifo pėdsakas. Vyraujančių oro srovių nešamas radioaktyvusis debesis galėjo atklysti tik iš SSRS teritorijos. JAV vyriausybė suabejojo savų ekspertų išvadomis. Mėginiai buvo pateikti sąjungininkų laboratorijoms. Po kelių dienų laukimo atėjo atsakymai. Atomininkai visi kaip vienas patvirtino: Vakarai neatspėjo nei kur, nei kada SSRS bus išbandytas branduolinis užtaisas. Žvalgyboms reikėjo pasitempti... tai branduolinio sprogimo, įvykdyto maždaug prieš tris savaites, pėdsakas! Sovietai turi bombą! Šis teiginys skambėjo ir makabriškai, ir ironiškai. Vakarai buvo šokiruoti. Juk dar prieš metus žurnale Look buvo publikuotas analitinis straipsnis Kada Rusija pagamins atominę bombą? Jo autoriai teigė, jog sovietinis karinis pramoninis kompleksas šią užduotį galėtų įvykdyti ne anksčiau kaip 1954 metais. Didesni skeptikai šį terminą pratęsė iki dešimties ar net dvidešimties metų. Oficialus JAV prezidento rugsėjo 23 dienos pareiškimas buvo šokiruojanti naujiena pasaulinei bendrijai ir žinia Kremliui apie atskleistą paslaptį. Po dviejų dienų, nelikus prasmės tylėti, sovietinė vyriausybė per TASS agentūrą išplatintu pranešimu patvirtino, jog rugpjūčio 29 d. Semipalatinsko poligone buvo išbandytas branduolinis užtaisas. Sprogimas buvo užslaptintas dėl visai logiškų priežasčių Stalinas ir jo aplinka nuogąstavo, kad amerikiečiai, sužinoję apie sėkmingą atominį projektą, suskubs smogti prevencinį smūgį, kol SSRS nespėjo prigaminti daugiau užtaisų! Šis įvykis buvo aiškus signalas: anapus geležinės uždangos auganti SSRS karinė galia daugeliu atveju pasirodė esanti terra incognita Vakarų saugumo tarnyboms. O demokratinis pasaulis privalėjo gauti kuo tikslesnės informacijos apie naujus sovietų karinius išradimus, jų galimybes ir praktinį pritaikymą, kad būtų įmanoma adekvačiai reaguoti grėsmės atveju. Prioritetinė sritis, labai dominusi žvalgybą, buvo naujos pokario technologijos. Be branduolinio ginklo, aktualu buvo žinoti apie jo transportavimo priemones (tolimąją aviaciją, o kiek vėliau ir raketinę techniką). Galimo branduolinio konflikto atveju strateginei aviacijai reikėjo gyvybiškai svarbių duomenų ir apie priešininko oro erdvės gynybos organizavimą radiolokaciją ir oro gynybos priemones. Daug informacijos galėjo suteikti ir karinių dalinių, poligonų bei pramonės objektų išžvalgymas. Žvalgyba turėjo būti vykdoma laiku, nuolat ir kaip niekad intensyviai. Pokario saugumo koncepcijos, strategijos ir ginkluotė drastiškai keitėsi, ir bet koks laiko gaišimas galėjo būti lemtingas. Tai, kad Vakarų žvalgybos pražiopsojo sovietinių atomininkų pasiekimus, motyvavo ateityje nekartoti panašių klaidų. Bet dabar reikėjo kažkaip pergudrauti priešininką. Sovietų jėgos organizacijų ir karo pramonės komplekso darbo organizavimo detalės buvo gaubiamos ypatingo visaapimančio slaptumo. Jį užtikrino pati totalitarizmo prigimtis ir represinių organizacijų darbas. Organizuoti tradicinę agentūrinę žvalgybą tokiomis sąlygomis itin sudėtinga. Agentai ne tik nesugebėdavo gauti objektyvesnių duomenų, bet dažnai būdavo išaiškinami ir perverbuojami. Todėl pokario žvalgybai būdingas nemažas posūkis, vis daugiau dėmesio skiriant techninėms žvalgybos priemonėms. Viską matanti akis JAV prezidentas Harry S. Trumanas įdėmiai tyrinėjo schemas ir žemėlapius, išdėliotus ant jo stalo. Galiausiai jis pakėlė akis ir kreipėsi į gretimai stovėjusį ir kantriai laukusį generolą 22 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

23 N. Tvainingą, JAV karinių oro pajėgų štabo viršininko pavaduotoją: Štabų viršininkai pritaria tam? Taip, pone. Mes norime pradėti šią programą kuo greičiau. Suprantame, kad reikalas rimtas, bet tai vienintlis kelias gauti mums reikalingos informacijos, atsakė generolas. Po akimirksnio prezidentas dar kartą žvilgtelėjo į žemėlapius. Tada pasirašė dokumentus, ir, palydėdamas generolą link kabineto durų, šyptelėjęs ištarė: Perduokite linkėjimus generolui Vanderbergui ir paklauskite nuo manęs: kurių galų jis nesugalvojo imtis to anksčiau?... (Beschloss М., Mayday. The U-2 Affair) Toks ar panašus dialogas galėjo įvykti Baltuosiuose rūmuose 1950 m. rudenį. Dokumentai, ratifikuoti H. S. Trumano, buvo žvalgybinių oro operacijų planas. Jas turėjo vykdyti JAV karinės oro pajėgos, siekdamos išaiškinti sovietų karo pramonės, puolamosios ginkluotės ir oro gynybos ypatumus. Panaši specifika domino ne vien karinę vadovybę, bet ir JAV žvalgybą. Pavienių žvalgomojo pobūdžio pasiskraidymų šalia geležinės uždangos pasitaikė ir iki tol. Bet dabar prasidėjo kryptinga, ilgametė grandiozinių mastų žvalgybinė veikla. Ją lydėjo tikras nepaskelbtas oro karas, savaime suprantama su praradimais ir aukomis. Jų nepavyko išvengti, nors numuštiems pilotams eksfiltruoti buvo rengiamos specialios komandos, o patys pilotai buvo mokomi įvairios išgyvenimo ir pabėgimo (angl. survival, escape and evasion) technikos m., anot US News and World Report, žvalgybinių misijų metu mažiausiai 252 JAV lakūnai buvo numušti. 24 jų žuvo, 90 liko gyvi, o 138 laikomi dingusiais be žinios. Vienu pirmųjų žvalgybinių orlaivių, pradėjusių vykdyti misijas šalia SSRS oro erdvės ar virš jos, galima laikyti strateginio bombonešio Boeing В-29 Superfortress modifikaciją RB-29, netrukus patobulintą ir gavusią indeksą RB-50. Tai buvo galingas ir patikimas orlaivis. Ir vis tik jis buvo praėjusio karo reliktas, orlaivio kreiserinis greitis 393 km/h ir maksimalus 634 km/h buvo nepakankami. Tačiau aviacijos parkas neapsiribojo supertvirtovėmis buvo sėkmingai naudojami RB-57, britų Canberra, JAV karinių jūrų pajėgų P2V Neptun ir P4M Mercator. Iki penkiasdešimtųjų vidurio žvalgybinėms misijoms panaudota per 100 orlaivių, dislokuotų skirtingose vietose. Šiaurinį sektorių aptarnavo 55-asis strateginės žvalgybos sparnas, dislokuotas Topekse, Kanadoje. Rytinę ir pietinę dalį žvalgė 91-oji strateginės žvalgybos eskadrilė, jos bazė buvo Japonijoje, o vakarinę 7499-oji mišri eskadrilė šalia Vysbadeno (tuometinė Vokietijos Federacinė Respublika). Kiekvienoje išvardintų vietų nuolat buvo dislokuota po įvairios paskirties žvalgybai skirtų orlaivių. Po kelis jų galėjo būti ir kitose vietose, pavyzdžiui, trys RB m. buvo dislokuoti Karališkųjų oro pajėgų 192-ojo eskadrono bazėje Wattone RB-47 Nacionalinio aeronautikos muziejaus ekspozicijoje. Sovietiniuose šaltiniuose jis su pagieža vadintas piratu arba oro chamu, mat sugebėjo kaip reikiant patampyti nervus sovietų oro apsaugos personalui. 23

24 Grėsmės anatomija (Norfolke, Didžiojoje Britanijoje), taip pat Turkijoje. Naujoji nesugaunamųjų karta: Stratojet Penkiasdešimtųjų pradžioje amerikiečiai pagamino kokybiškai naują orlaivį В-47 Stratojet, kurio žvalgybinis variantas tapo tikra žanro klasika. Jis buvo žymimas indeksu RB-47 (atskiros modifikacijos buvo skirtos fotožvalgybai, radiolokacinei ir radiožvalgybai bei telemetrinių duomenų perėmimui). Daugiausia šių orlaivių (net 255) buvo skirti fotožvalgybai. Jame tilpo 11 įvairios paskirties kamerų, kurios buvo pritaikytos dirbti skrendant įvairiuose aukščiuose, daryti panoramines nuotraukas ir pan. Nakties metu buvo naudojamos didelio galingumo šviečiamosios aviacinės bombos, jų lėktuve galėjo būti iki dešimties. Žvalgybinio Stratojet priekinė dalis. Atkreiptinas dėmesys į langelių su fotoaparatūra skaičių. Tokia bomba buvo pajėgi keliolika minučių apšviesti nemažo objekto plotą. Krentantys šešėliai išryškindavo objektus, suteikdavo papildomos informacijos apie jų formą, aukštį ir pan. 10 km aukštyje RB-47 optinis ir radiolokacinis matymo laukas apėmė apie 250 km pločio koridorių, o 12 km aukštyje 300 km. Ypatingos raiškos šimtacolės kameros galėjo fotografuoti mažesnes nei metro dydžio detales įspūdingais atstumais. Minima, kad bandomojo fotografavimo metu lėktuvas, esantis virš Duvro, nufotografavo Londono katedrą nuotraukoje aiškiai buvo matoma jos kolonada. Vėliau tokio tipo fotokamera sėkmingai padėjo demaskuoti sovietų Karinių oro pajėgų blefą: buvo fotografuojami aerodromuose stovinčių naujų sovietų bombonešių numeriai ir išsiaiškinta, jog jie kaskart perdažomi, siekiant parodyti, jog esamų bortų skaičius yra daug didesnis, nei iš tikrųjų... Pirmasis RB-47 žvalgybinis skrydis įvyko 1952 m. spalį. Sovietiniuose šaltiniuose šis orlaivis su pagieža vadintas piratu arba oro chamu, mat sugebėjo kaip reikiant patampyti nervus sovietų oro erdvės apsaugos personalui. Dėl savo techninių duomenų Stratojet galėjo pretenduoti į nominaciją Nepamušamasis. Pirmiausia krito į akį iki tol neįprasta 35 laipsniais fliuzeliažo atžvilgiu lenkta šio lėktuvo sparnų forma. Tai leido jam išvystyti daugiau nei 980 km per valandą greitį daugiau nei dešimties kilometrų aukštyje! Trauką ir manevringumą užtikrino net šeši reaktyviniai varikliai. Sovietiniai MiG buvo bejėgiai prieš šį aukštuminį žvalgą. Palyginti lėtus sraigtinius RB-50 jie numušdavo lengvai, praktiškai nuo pat penkiasdešimtųjų, bet pirmąjį Stratojet sovietai garantuotai sunaikino tik po dešimtmečio 1960 m. prie Murmansko. Ir, atrodo, jiems pavyko tik todėl, kad amerikiečių ekipažas neskyrė pakankamai dė- 24 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

25 Radiožvalgybinio Stratojet interjeras. Šie orlaiviai provokuodavo darbui radiolokacines stotis, siekdami fiksuoti jų išsidėstymą ir pajėgumus. mesio manevravimui net pastebėjęs artėjančio MiG pėdsaką. Derėtų paaiškinti kai kurias detales. Giroskopinis MiG-15 ir MiG-17 taikiklis ASP-3 turėjo savą specifiką. Kaip pripažįsta buvę pilotai, artimuose atstumuose judantis taikiklio tinklelis beveik nejudėdavo manevro metu, o taikantis daugiau nei 300 m atstumu, jis reaguodavo į menkiausią kryptelėjimą ar perkrovą, todėl išlaikyti jį ant taikinio buvo itin sunku. Tam, kad pataikytum į taikinį, jis turėjo visai nemanevruoti arba vykdyti tolygų manevrą pastoviu greičiu, kas realiame mūšyje, be abejo, buvo nerealu... Netgi jei MiG zenitinių patrankėlių serija užkliudydavo Stratojet, šis it pasityčiodamas demonstruodavo pavydėtino gyvastingumo stebuklus. Yra minėtas atvejis, kai amerikiečių ekipažas atsiplėšė nuo įnirtingai jį apšaudžiusių persekiotojų ir grįžo į bazę su dviem neveikiančiais varikliais. Net pataikymas į degalų rezervuarą ne visada reiškė katastrofą. RB-47 degalų bakuose, be aviacinių degalų, buvo suslėgto anglies dioksido. Todėl lėktuvas neužsidegdavo ir nesprogdavo, bet skrisdavo toliau, tempdamas paskui save išpurkštą kuro aerozolio uodegą. Kartais nuobaudų baimė ar karjerizmo motyvai paskatindavo sovietinius oro gynybos vadus 25

26 grėsmės anatomija duoti savo pavaldiniams visiškai nelogiškų ir netgi savižudiškų įsakymų. Siekdami trūks plyš numušti pažeidėją, jie įsakydavo pilotams tiesiog taranuoti svetimą lėktuvą (toks įsakymas buvo ir žinomoje F. Powerso numušimo istorijoje. Ačiū Dievui, MiG pilotas nesugebėjo prisivyti taikinio ir liko gyvas). O aukščiausioji sovietinės oro gynybos pajėgų vadovybė privengė informuoti Komunistų partijos Centro komitetą apie silpnąsias jiems pavaldžios sistemos puses. Atvirkščiai, politinei grietinėlei buvo rengiami parodomieji mokymai, įrodantys aukštą kovos su oro erdvės pažeidėjais efektyvumo lygį. Koks buvo tikrasis oro erdvės gynybos potencialas pirmuoju Šaltojo karo dešimtmečiu galima spręsti iš faktų. Skylėtas sovietinis dangus Žvalgybinių amerikiečių ir britų skrydžių, įvykdytų virš svarbių SSRS karinių ir pramonės objektų, skaičius iki šiol nėra tiksliai žinomas. Kukliausiais duomenimis, penktojo dešimtmečio pradžioje buvo vykdoma nuo skrydžių kasmet, o antrojoje jo pusėje kasmetinių skrydžių skaičius išaugo iki Daugelis žvalgybinių misijų buvo užfiksuotos SSRS oro gynybos radarų, bet patys žvalgybos lėktuvai dažnai net nebandė slėptis atvirkščiai, jie ne tik fotografavo strateginius objektus, bet ir provokuodavo darbui radiolokacines stotis, siekdami fiksuoti jų išsidėstymą ir pajėgumus. Mus labiau domintų tie šaltiniuose paminėti skrydžiai, kurių maršrutai ėjo virš mūsų regiono teritorijos ar netoli jo. Sunku patikėti, tačiau susipažinus su faktais, aiškėja: virš sparčiai sovietizuojamų Baltijos valstybių laisvojo pasaulio orlaiviai praskrisdavo ne taip jau retai. Vienas pirmųjų sovietiniuose šaltiniuose minimų oro erdvės pažeidimų įvyko 1950 m. balandžio 8 dieną. Įvykiai kaip tik rutuliojosi visai netoli Lietuvos pajūrio amerikiečių sraigtinis PB4Y Privateer, skridęs žvalgyti karinio Liepojos uosto, buvo pasitiktas keturių naikintuvų La-11. Kartu tai ir pirmasis (ir vienintelis tais metais) numušimo atvejis naikintuvai bandė nutupdyti orlaivį, o šiam nepaklusus, jį pašovė. Lėktuvas nukrito į jūrą. Iš dešimties jo ekipažo narių nerasta nė vieno gyvo. Tikėdamiesi rasti slaptos įrangos, sovietai organizavo lėktuvo paiešką, tačiau ji buvo nesėkminga ųjų balandžio dienomis trys RB-45, pakilę iš Didžiosios Britanijos teritorijos, pasuko link vakarinės SSRS sienos. Vieno jų maršrutas ėjo virš rytų Pabaltijo, kiti du žvalgė Baltarusijos (iki Smolensko) ir Ukrainos (iki Charkovo) teritorijas, skrisdami 12 km aukštyje. Jų skrydis, kaip teigia šaltiniai, buvo užfiksuotas, tačiau sovietai neturėjo priemonių ką nors padaryti m. balandžio dienomis panašus skrydis pasikartojo. Trys RB-47 vėl bandė užgriebti vakarinę SSRS dalį, pasiskirstę tais pačiais sektoriais (tuometės sovietinės Pabaltijo respublikos, Baltarusija ir Ukraina). Ypatingai juos domino aerodromai tikėtasi gauti informacijos apie strateginius bombonešius. Tačiau, jei tikėsime gana šališku šaltiniu, ši misija jau nebuvo tokia sklandi: vienas lėktuvas neva buvo apšaudytas škvaline galingų zenitinių pabūklų ugnimi prie Kijevo, o kitus bandyta persekioti naikintuvais, todėl, kaip teigiama, žvalgai netęsė misijos ir pasuko atgal m. kovą trys RB-45, vadovaujami mjr. J. Andersono, įvykdė naktinį skrydį, kurio tikslas buvo išsiaiškinti socialistinio bloko radiolokacinį tinklą ir jo galimybes. Naktis buvo pasirinkta neatsitiktinai tai apsunkino tuometinių naikintuvų galimybes. Be Čekoslovakijos (dabar Čekija) ir Lenkijos, lėktuvai žvalgė ir okupuotų Baltijos valstybių erdvę. Misija pavyko sėkmingai. Tų pačių metų gegužės 1 d. oro žvalgai praskrido virš daugelio vakarinės SSRS dalies miestų: šiaurėje iki Leningrado (dabar Sankt-Peterburgas), o pietuose iki Kijevo ribos. Nuotraukose buvo užfiksuotos tą dieną vykusios darbo žmonių demonstracijos ir jose dalyvavusi karinė technika. Pikantiška detalė: paraduose dalyvaujantys ir partijos funkcionierių kalbų besiklausantys sovietiniai piliečiai buvo aklai įsitikinę, jog pasienis budriai saugomas, todėl net įsivaizduoti negalėjo, kad tiesiog virš galvų skrenda juos fotografuojantys lėktuvai KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

27 Ši iliustracija fikcija. Zenitiniai sovietų oro gynybos pajėgų divizionai ir naikintuvai nesudarė rimtos grėsmės oro žvalgams bent iki 6 deš. pradžios m. vasarą tik per penkias dienas (liepos 4 9 d.) buvo įvykdyti penki aukštuminiai žvalgybiniai skrydžiai, įsiskverbiant anapus geležinės uždangos nuo 150 iki 350 km. Nurodomi tokie skrydžio maršrutai: Gardinas Minskas Vilnius Kaunas Kaliningradas, Brestas Pinskas Baranovičiai Kaunas Kaliningradas. Apie paskutiniosios dienos misiją žinoma daugiau. Piloto M. Knutsono valdomas lėktuvas, pakilęs iš Viesbadeno, praskrido Rytų Vokietiją, virš Berlyno pasuko į šiaurę link Rygos. Po to leidosi piečiau ir nufotografavo Kauną, o pakeitęs kursą Minsko link ir Vilniaus apylinkes. Pasiekęs Minską, lėktuvas pasuko atgal per Varšuvą. Pažymėtina, kad visas tas dienas lėktuvai veikė pagal vieną ir tą pačią schemą, įskrisdami ar išskrisdami tais pačiais oro koridoriais per Lenkiją ar Baltijos jūrą, tačiau jų vizitas nesulaukė jokios adekvačios reakcijos. Zenitiniai divizionai ir naikintuvai nesudarė rimtos grėsmės oro žvalgams bent iki šeštojo dešimtmečio pradžios m. sovietai galėjo pasigirti numušę tik vieną oro erdvės pažeidėją, m. numušimų skaičius padidėjo iki dviejų per metus, o 1953 metais buvo patvirtinti trys sėkmingi numušimai. Tai tęsėsi iki 1955 metų, kai po pompastiškų oro gynybos mokymų N. Chruščiovas išsiaiškino, kad jam pateiktos ataskaitos apie 96 proc. sunaikintus oro taikinius yra blefas. Oro gynybos Maskvos karinės apygardos vadas pateko generalinio sekretoriaus nemalonėn, buvo panaikinta šturmo aviacija, duotos komandos pradėti tobulinti ginkluotę ir techniką m. įtraukus į ginkluotę raketą oras-oras RS-1U, situacija dar mažai kuo pakito gaminio techniniai duomenys buvo nepatenkinami. Netgi 1960 m. vasarą lėktuvui RB-47 numušti MiG-19 pilotas panaudojo ne naujas oras-oras raketas, o įprastas aviacines patrankėles. Tik tų pačių metų rudenį atsirado raketos, kurių savybės jau tiko realiam oro mūšiui. Tuo pat metu oro gynybos divizionai gavo beveik šimtą kokybiškai naujų zenitinių raketinių kompleksų С-75 Desna, pradėta daugiau dėmesio skirti personalo kvalifikacijai. Šie žingsniai neatbaidė NATO ir JAV žvalgybos nuo būtinybės rinkti svarbią informaciją. Atvirkščiai atsirado daug naujų užduočių, kurias vykdyti pradėjo nauji žvalgybiniai lėktuvai Lockheed U-2. Prasidėjo stratosferinių žvalgybinių skrydžių laikotarpis, kurio iš dalies nesugebėjo nutraukti net kosminių žvalgybinių palydovų programa... Nationalmuseum.af.mil, en.wikipedia.org, jetpilotoverseas.wordpress.com, combatreform.org nuotr. 27

28 PRAEITIS ATEIČIAI Lietuvos laivynas Jürg Meister Šis straipsnis pirmiausia buvo išspausdintas švedų laikraštyje Tidskrift i Sjovaseitdet Apie jūrininkystės esmę 1973 m. rugsėjo spalio numeryje m. jis buvo perspausdintas emigracijoje leisto Kario pirmajame numeryje. Už vertimą į lietuvių kalbą straipsnio įžangoje redakcija padėkojo plk. Oskarui Urbonui, gyvenusiam Švedijoje m. plk. O. Urbonas tarnavo Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko vadu. Vėliau buvo III karo apygardos viršininkas, kariuomenės inspektorius m. jis buvo paskirtas Lietuvos vietinės rinktinės štabo viršininku. Po 3 mėnesių, vokiečiams likviduojant Vietinę rinktinę, buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje, vėliau perkeltas į Štuthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Karo pabaigoje O. Urbonas persikėlė į Daniją, vėliau į Švediją. Iki mirties dirbo Švedijos kariuomenės muziejuje. Lietuvoje 2003 m. plk. Oskaras Urbonas po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi. Kazys Jonušas Po I pasaulinio karo pasaulio jūrose pranyko Austrijos-Vengrijos imperatoriškasis laivynas, kaip ir vieną naikintuvą turintis Montenegro (Juodkalnijos) laivynas. Jų vietoje atsirado, bent Adrijos jūroje, Jugoslavijos karališkasis laivynas, bet jis vis dėlto neįgijo tokios reikšmės ir karinės 28 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

29 vertės, kokią turėjo Habsburgų laivynas. Anksčiau karine jėga Rusijos užvaldytos Baltijos valstybės Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija, kurios tapo nepriklausomos, organizavo Baltijos jūroje savo karinę jėgą. Islandija, kuri 1918 metais formaliai tapo nepriklausoma nuo Danijos ir buvo su ja susieta tik personaline unija, 1926 metais irgi pasistatė keletą laivų žuvininkystei apsaugoti. Irako karalystė, kuri 1932 metais paskelbė savo nepriklausomybę, pirmą kartą parodė savo vėliavą Persų įlankoje. Tolimuosiuose Rytuose japonai metais užkariavo tris Šiaurės Rytų Kinijos provincijas ir įkūrė vasalinę Mandžuko valstybę (Mandžiūriją), kuri nuo 1932 metų irgi sukūrė savo jūrines pajėgas, iš pradžių Sungario upėje, vėliau Amūro ir Usurio upėse, galų gale ir Kinijos jūroje. Pagaliau tenka dar paminėti, kad Ispanijos pilietinio karo metais Biskajoje pasirodė ir vadinamosios Baskų respublikos, kuri buvo sudariusi sąjungą su raudonąja Valensijos ispanų respublika, jūrų laivai. Per II pasaulinį karą, į kurį buvo įtrauktos visos tos valstybės ir jų laivynai, jau metais pražuvo Lietuvos, Estijos ir Latvijos kariniai laivynai, nes šios valstybės buvo užpultos ir aneksuotos Sovietų Sąjungos. Lenkijos karo laivyno dalis išsilaikė emigracijoje ir kariavo britų pusėje, kur buvo pripažinta geriausia tarp sąjungininkų karo laivynų. Suomių karo laivynas išgyveno Žiemos karą m., po to metais kariavo prieš Sovietų Sąjungą, o metais prieš vokiečius, bet išvengė didesnių nuostolių. Irako upių laivynas, 1941 metais kariaudamas prieš britus, suvaidino visai mažą vaidmenį, kaip ir Jugoslavijos karo laivynas per kovą prieš puolančias valstybes 1941 metais balandžio mėnesį. Mandžuko laivynas beveik visas 1945 metais pateko į Sovietų Sąjungos rankas. Lietuvos kelias į nepriklausomybę Kaip tvirtina lietuviai, jie ir latviai yra vieni pirmųjų gyventojų Europos šiaurės vakarų dalyje, pasiekę tą kraštą prieš metų. Tarp 983 ir 1038 m. po Kr. gim. Kijevo kunigaikščiai pirmą kartą mėgino užkariauti Lietuvos rytinę dalį, tačiau lietuviai sugebėjo atmušti šį puolimą. Popiežiaus vainikuotam karaliui Mindaugui (apie m.) pasisekė suvienyti visas lietuvių tauteles ir gerokai išplėsti savo valstybę. Po karaliaus Mindaugo įpėdinių iki 1492 metų ji apėmė didelius plotus Rytų Europoje, net iki Juodosios jūros metais lietuviai įžengė į Maskvą, o vėliau ten valdė lietuvių karaliaus Vytauto dukra, našlė Sofija su sūnumi Vosylium Juoduoju ( ). Pagal Melno ežero taikos sutartį 1420 m. Lietuva pirmą kartą įgijo nuosavą uostą Palangoje prie Baltijos jūros. Nuo XV amžiaus pabaigos rusai atnaujino Lietuvos puolimus, nes tuo laikotarpiu dėl unijos su Lenkija Lietuva išgyveno didelius vidinius sunkumus. Ivanas Žiaurusis m. puolė Livoniją (Estiją ir Latviją), o Aleksiejus Romanovas plėšė ir degino Lietuvą, sostinė Vilnius degė ištisas 17 dienų. Galų gale metais, caro Petro I laikais, per karą su švedais rusų kariuomenė okupavo Lietuvą. Rusai paliko Lietuvoje tam tikrą skaičių atsparos punktų ir įgulas; tą patį rusai pakartojo metais. Dėl trijų tragiškų Lenkijos padalinimų 1772, 1793 ir 1795 metais tarp Prūsijos, Austrijos ir Rusijos Lietuva atiteko rusams, išskyrus Sūduvos sritį, kuri nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijai. Lietuvos valstybės žlugimas faktiškai prasidėjo jau nuo vadinamojo nebylaus seimo 1717 metais, kai tas seimas iš Maskvos gavo įsakymą sumažinti kariuomenę ir kraštą tvarkyti pagal caro pageidavimus. Toks spaudimas pradėtas su priverstiniu katalikų lietuvių perkrikštijimu į pravoslavų tikėjimą ir su tuo susietas rusifikavimas, kaip ir lietuviškų žemių nusavinimas, sukėlė keletą didelių sukilimų 1812, 1831 ir 1863 metais, kurie, deja, visi buvo kruvinai numalšinti. Per I pasaulinį karą Lietuva 1915 metais buvo vokiečių okupuota ir karinės valdžios valdoma. Vokiečiai planavo paversti Lietuvą vasaline valstybe, bet 1917 metais vasario 29 d. Lietuvos tautinis susibūrimas Taryba pareikalavo Lietuvai nepriklausomybės, kuri 1918 metais vasario 16 d. ir buvo paskelbta. Kad užtikrintų sau Vokietijos paramą, Lietuvos Taryba 1918 m. birželio mėnesį pasiūlė Lietuvos sostą katalikiškam hercogui Vilhelmui fon Urachui, kuris pasiūlymą priėmė 29

30 PRAEITIS ATEIČIAI ir pasivadino Mindaugu II, bet į sostą neatsisėdo. Pirma valstybė Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1918 metų kovo 23 dieną, tačiau pirmoji Lietuvos Vyriausybė buvo sudaryta tik 1918 metų lapkričio 11 dieną. Toliau jaunosios valstybės gyvenimas buvo sudrumstas ilgos ir komplikuotos kovos su politinėmis intrigomis ir kovos kautynių lauke su rusais ir lenkais, kaip ir vokiečiais, būtent jų eksponentais generolo Gustavo fon der Goltzo ir gudų avantiūristo Bermonto Avalovo kariuomene, kuri galų gale buvo nugalėta ir išvaryta metais Lietuva pasirašė taiką su Maskva. Lietuvos kariuomenę tuo laiku sudarė apie vyrų (tarnaudami caro kariuomenėje per m. karą lietuviai paaukojo apie karių už svetimo krašto interesus, o kautynėse už nepriklausomybę žuvo vyrai), ji turėjo daugiau kaip 48 artilerijos pabūklus, 450 kulkosvaidžių, 4 tankus, 1 šarvuotą traukinį ir 18 lėktuvų, bet priešingai nei Estija ir Latvija, ji neturėjo jokios jūrinės karo jėgos, nes tik 1921 metais Lietuva iš Latvijos gavo mažą Šventosios uostą. Dėl rusų ir lenkų karo metais lenkai buvo priversti palikti Vilnių, kuris buvo rusų užimtas ir pagal 1920 metų liepos mėn. 12 d. sutartį pažadėtas Lietuvai. Kai lenkai 1920 metais spalio 9 dieną vėl užėmė Vilnių, jie ten rado lietuvių kariuomenę, kurią po įvykusių kautynių išvarė. Šitaip Maskva pasirūpino sukurti kovos židinį tarp Lietuvos ir Lenkijos, eliminavusį bet kokį politinį ir karinį bendradarbiavimą (Lenkija pretendavo ir į Klaipėdos kraštą, kad gautų antrą išėjimą į Baltijos jūrą ir iš visų pusių apsuptų Rytų Prūsus). Lietuvos kelias į jūrą Tuo metu, kai Estija valdė tokį puikų uostą kaip Talinas (Reval), o Latvija turėjo Rygą, Dunamundę ir Liepojos uostą, Lietuva neturėjo tinkamo prekybos uosto ir buvo priversta savo užsienio prekybą plėtoti arba per Klaipėdą, arba per Latvijos uostus. Po tam tikrų derybų Lietuva 1921 metais atgavo iš Latvijos Šventosios uostą, kaip simbolišką išėjimą į jūrą, kad patenkintų Lietuvos istorinį reikalavimą turėti nuosavą uostą. Senuose dokumentuose Šventosios uostas buvo vadinamas Helgaw, arba Heiliger-Aa (Šventoji įlanka, arba Šventoji Aa; mano vertimas, O.U.) ir XVI amžiuje ten buvo vedama tam tikra mainų prekyba, kuri buvo žalinga kaimyniniams uostams Klaipėdai ir Liepojai. Pasekmė buvo ta, kad tų uostų gyventojai pakartotinai mėgino užblokuoti uostą akmenimis metais karalius Vladislavas uždraudė bet kokį susisiekimą su Šventosios uostu ir XVIII šimtmečiu tą užneštą smėliu uostą aplankydavo vien tik maži žvejų laivai. Lietuva planavo pagilinti uostą iš pradžių iki 3,5 metrų dėl pakrančių žvejų laivų, po to iki 5 metrų didesniems jūros žvejų laivams ir galų gale iki 8 metrų jūros prekybos laivams. Pirmas etapas buvo užbaigtas 1926 metais, kiti darbai iki 1939 m. nebuvo užbaigti. Palanga nebuvo tikras uostas, tik savo rūšies žvejų uostas. Tačiau, atrodo, kad Lietuvoje nebuvo manyta greitu laiku (skubiai) įrengti Šventosios uostą; be to, jaunajai valstybei trūko atitinkamų piniginių resursų, nes Lietuva Pasaulinio ir Nepriklausomybės karų metais buvo smarkiai nualinta. Dėl to Lietuva nukreipė savo dėmesį į Klaipėdą, su kuria turėjo gerą susisiekimą keliais, geležinkeliu ir vandens keliu Nemunu. Klaipėdos kraštas, kuris beveik 500 metų priklausė Prūsams, 1919 metais pagal Versalio sutarties 99 buvo atskirtas nuo Prūsijos ir paliktas sąjungininkų valdžiai. Kraštas tuo metu turėjo apie gyventojų 2565 kv. m plote ir buvo perduotas prancūzams. Ką Prancūzija ateityje turėjo su tuo kraštu padaryti, matyt, buvo neaišku; atrodo, kad norėta susilpninti Vokietiją ir padaryti jai tam tikrą žalą, bet ne sustiprinti Lietuvą metais sausio mėnesį į Klaipėdą atvyko prancūzų 21 jėgerių batalionas ir valdymą perėmė generolas Odry. Šis sprendimas nepatenkino nei Vokietijos, nei Lietuvos reikalavimų; Klaipėda tuo būdu pavirto nepriklausoma muito apygarda, bet Klaipėdos gyventojai nesudarė atskirtos tautybės; viskas pavirto tam tikru valstybės fragmentu. <...> 1923 m. sausio 10 dieną auštant Lietuvos partizanai, iš dalies civiliais aprengti kareiviai, įžengė į Klaipėdos kraštą ties Laugszargen, Deutsch-Krotinger ir kitose vietose. Apie 200 vyrų prancūzų įgula atsitraukė į Klaipėdos miestą, kur ji, po silpno pasipriešinimo, sausio 16 d. kapituliavo. Įžengusių 30 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

31 į Klaipėdos kraštą lietuvių skaičius siekė nuo iki vyrų, daugiausia iš 3-čiojo pėstininkų ir 2-ojo kavalerijos pulkų (prancūzai neteko vieno užmušto ir du buvo sužeisti, o lietuviai dviejų žuvusių; pagal kitus duomenis 6 užmuštų) metais sausio 23 dieną į Klaipėdą įplaukė prancūzų linijinis laivas Voltaire su kariuomene, bet po ilgų derybų sąjungininkų Ambasadorių Konferencija vasario 16 dieną nusprendė perduoti Lietuvai Klaipėdos kraštą, o vasario 19 dieną prancūzai paliko Klaipėdą. Tuo žygiu buvo pašalintas ir Lenkijos planas įsirengti sau Klaipėdoje antrąjį išėjimą į jūrą. Toks klausimo sprendimas negalėjo, žinoma, pataisyti ir šiaip jau įtemptų Lietuvos Lenkijos santykių. <...> Lietuvos pakrančių apsaugos organizacija Su Klaipėda Lietuva gavo ne tik uostą, bet ir tam tikrą skaičių uosto laivų, todėl pasidarė būtina įsigyti reikalingas plaukiojimo priemones, kad ir jūroje galėtų ginti Kauno politines nuostatas. Tad 1923 m. liepos 14 d. Klaipėdos mieste buvo suorganizuota pakrančių apsaugos įstaiga, kuri priklausė Lietuvos vidaus reikalų ministerijai. Ši įstaiga iš pradžių disponavo 2 motoriniais laivais Savanoris ir Lietuvaitė metais buvo nupirktas dar vienas motorinis laivas Šaulys, tačiau visi šie laivai tiko būti vien uosto ribose ir sekliame vandenyje pagal Baltijos jūros krantus. Norint turėti laivą krantų apsaugai, kuris galėtų plaukioti ir Baltijos jūroje, 1927 metų birželio mėnesio buvo įsigytas prieš tai buvęs vokiečių minų ieškojimo laivas M-59. Jis vėliau (1934 metais) buvo perkrikštytas į Prezidentą Smetoną ir apginkluotas dviem vokiečių 105 mm pabūklais. Laivas turėjo tarnauti ir kaip prezidento jachta, todėl jo galinėje dalyje buvo įrengtas denio namas (E. Groener savo veikale Die deutschen Kriegsschiffe (Vokiečių karo laivai m.) II tome nurodo, kad M-59 jau 1922 metais per vieną prancūzų firmą buvo siūlytas Lietuvai pirkti už vieną milijoną vokiečių markių. Šis nurodymas, atrodo, abejotinas, nes Lietuva tuo metu dar neturėjo jokio uosto, į kurį galėtų įplaukti tokio didumo laivas). Laivo kapitonas iš pradžių buvo jūrų kapitonas A. Daugirdas, vėliau, Karo laivo Prezidentas Smetona įgulos rikiuotė. Klaipėda, 1937 m. P. Rainio nuotr. 31

32 PRAEITIS ATEIČIAI iki 1939 metų, kapitonas A. Kaškelis ir pagaliau m. kapitonas P. Labanauskas metais krantų apsaugai buvo įsigyti dar 2 motoriniai laivai Žaibas ir Aitvaras, o galiausiai Partizanas, kuris buvo vienintelis laivas, pastatytas vien krantų apsaugai. Tuo laiku Lietuva dėjo daug pastangų patobulinti uostą Klaipėdoje ir iki 1933 metų tuo tikslu išleido 23 milijonus litų, o iki 1939 metų iš viso iki 30 milijonų litų (1 litas tuo metu buvo apie 1/10 amerikoniško dolerio vertės). Vis dėlto medžio medžiagos pakrovimas Klaipėdoje sumažėjo nuo festmėterių (kubinių metrų) 1922 metais, iki festmėterių 1924 metais, ir medžių plukdymas Nemunu sumažėjo nuo festmėterių 1914 metais, iki festmėterių 1924 metais. Tačiau bendra kitų prekių apyvarta padidėjo nuo tonų 1913 metais iki 1,7 milijonų tonų 1937 metais. Visa tai pirmiausia buvo Didžiosios Lietuvos prekės, o tuo metu ūkis Klaipėdos krašte buvo apimtas tam tikro nuosmukio. Lietuvos Vyriausybės bandymas nuvokietinti Klaipėdos kraštą administraciniu būdu ir priemonėmis neturėjo didelio pasisekimo. Tai pasakytina ir apie Klaipėdos uosto garlaivių Von Schlickmann, Bleck, Hagen ir Wiebe perkrikštijimą į gerus lietuviškus vardus. Raginant lietuvių tautą domėtis jūra, trys 1934 m. rugpjūčio mėnesio dienos, būtent, 11, 12 ir 13, buvo paskelbtos jūros dienomis, per kurias apie žmonių aplankė uosto įrenginius ir kranto apsaugos laivus. Lietuvių jūrinio karo laivyno formavimas Lietuva nuo 1923 metų turėjo Klaipėdos uostą ir dar keletą nežymių vietų Baltijos jūros pakrantėje, todėl greit pasirodė, kad pakrančių apsauga, kaip jūros valdymo instrumentas, buvo nepakankama. Dėl to buvo parengtas planas suformuoti tikrą karo laivyną. Reikia manyti, tai buvo padaryta 1927 metais tuometinio pulkininko Teodoro Daukanto iniciatyva. Jis anksčiau tarnavo caro karo laivyne (T. Daukantas tarnavo laivuose Slava bei Imperator Pavel I ir štabo viršininku Baltijos jūros laivyno Operacijų skyriuje; 1915 metais jis organizavo rusų kariuomenės dalių permetimą į Prancūziją) metais lapkričio 11 dieną jis aplankė Latvijos karo laivyno vadą kontradmirolą grafą Arčibaldą Keiserlingą. Pirmas visų tų pastangų atgarsis buvo dviejų jaunų lietuvių Povilo Labanausko ir Vytauto Kuizino pasiuntimas į italų jūrų akademiją Livorne. Amerikos jūrų laivyno akademija Anapolyje 1927 metais atsisakė priimti tuos du lietuvius kandidatus, nes jie buvo 6 mėnesiais vyresni už amerikiečių nustatytą amžių. (Vis dėlto P. Labanauskas įgijo labai gerą išsilavinimą metais jis buvo jūrų skautų šefas ir pats pasisiūlė vyriausybei būti lavinamas kaip jūrų laivyno karininkas. Jūrų laivyno karininko išmokslinimą įgijęs metais, jis buvo vyriausybės pasiųstas į italų laivyną, kur tarnavo kreiseryje, naikintuve ir povandeniniame laive, po to dar baigė pasitobulinimo kursą Livorno akademijoje. Nuo 1934 iki 1937 metų jis tarnavo viename iš artilerijos pulkų, generaliniame štabe ir lietuvių laivyne. Nuo 1937 iki 1938 metų jis buvo pasiųstas į prancūzų laivyną Tulone studijuoti povandeninių laivų kovą torpedų ir elektros technikos mokykloje, tuo pat metu jis tarnavo ir prancūzų karo laivyno laivuose.) 1935 metais buvo oficialiai formuojamas Lietuvos karo laivynas. Jo pirmas ir vienintelis laivas buvo senas Prezidentas Smetona, perimtas iš pakrančių apsaugos. Jis buvo naudojamas pirmiausia kaip mokomasis laivas. Nuo 10 iki 12 kartų per metus išeidavo į jūrą, keletą kartų ilgesniam plaukiojimui aplink Gotlando salą arba į Latvijos uostus. Didesniam patikrinimui, kuriam buvo reikalingas dokas, laivas turėdavo plaukti į Liepoją. Keletą kartų buvo surengti ir šaudymai jūroje, kai iš Vokietijos pasisekė nupirkti papildomos amunicijos 105 mm pabūklams ir atsarginių dalių dviem laivo artilerijos pabūklams. Lietuvos karo laivynas sudarė Lietuvos kariuomenės dalį ir priklausė tiesiogiai kariuomenės vadui. Klaipėdoje drauge su kariuomene laivynas turėjo nedidelį šaudmenų sandėlį ir valdė nuosavą kuro atsargą. Atrodo, kad bendri pratimai su lietuvių kariuomene arba aviacija nebuvo daromi, kaip ir bendri su Estijos arba Latvijos laivynu (karo pratimai aplink Gotlando salą, atrodo, buvo 32 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

33 rengiami nuo 1936 iki 1938 metų su Prezidentu Smetona, bet jie nebuvo suderinti su kitais lietuvių lai vais) metais Prezidentas Smetona sugavo vieną spirito kontrabandos laivą. Lietuvos laivyno vėliava turėjo geltoną-žaliąraudoną juostą ir vidury raudoną skydą su auksiniu Vyčio kryžiumi, o guisas (vėliavėlė) buvo raudonas su baltais Gedimino dinastijos stulpais. Uniformos ir laipsnių ženklai atitiko amerikietiškus; kol kas aukščiausias laipsnis buvo komandoras. Valstybės prezidentas turėjo savą vėliavą, ją turėjo ir krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas, krantų apsauga (kuri faktiškai neegzistavo), taip pat aukštesnieji laivyno vadai. Tarnybos laikas karo laivyne karininkams buvo 20 metų, puskarininkiams 4 metai ir eiliniams 18 mėnesių. Kasmet buvo pašaukiama apie 50 vyrų tarnybai laivyne metais laivynas turėjo 7 aktyvios tarnybos karininkus, 12 aktyvios tarnybos puskarininkius ir apie 60 eilinių. Senesnieji karininkai, kurie anksčiau tarnavo caro karo laivyne (Kaškelis, Darginavičius) tuo metu jau buvo išėję į atsargą. Ginklavimosi planai Planai ugdyti Lietuvos karinį laivyną niekuomet nepasiekė konkrečios formos, pirmiausia dėl pinigų stokos ir dėl to, kad lietuvių situacija Klaipėdoje liko neaiški. Kad ir kaip ten būtų, bet planuota įsigyti iki 6 povandeninių laivų ir keletą motorinių torpedinių laivų, taip pat pastatyti keletą pakrančių baterijų (savo laiku Italijos maršalas Badoglio kalbėjo apie tai su P. Labanausku viename iš Italijos laivų, atrodo, tam, kad užsitikrintų galimą užsakymą). Laivai turėjo būti statomi Italijoje. Iki 1940 metų neturėta jokių minų, nei kokios nors jūrų aviacijos, išlaidos išlaikyti laivyną buvo tvarkomos pagal bendrą kariuomenės biudžetą. Kariuomenės biudžetas 1937 metais siekė 81 milijoną litų (iš bendro 299 milijonų litų biudžeto) metais Šaulių sąjunga nupirko Rygoje motorinę jachtą jaunų jūrų skautų lavinimui. Laivas buvo pavadintas Šauliu, juo galėjo plaukti 14 vyrų metais tas laivas, kapitono P. Labanausko vedamas, plaukė per Ventspilį, Liepoją ir Gotlandą į Šventosios uostą. Klaipėdos netekimas Hitlerio valdžios perėmimas Vokietijoje, žinoma, turėjo pasekmių, kad prieštaravimai Klaipėdos krašte paaštrėtų. Pavyzdžiui, 1938 metų vasarą Klaipėdos uoste įvyko didelių susidūrimų, kai birželio 4 dieną vokiečių kurortinis laivas Tannenberg ir birželio 21 dieną Preussen aplankė uostą su trumpu vizitu. Susidūrimai tarp vokiečių klaipėdiečių ir Lietuvos policijos pasibaigė tuo, kad 13 žmonių buvo sužeista ir apie 30 suimta. O lankantis Hansestadt Danzig, birželio 28 dieną, nežiūrint abiejų pusių atsargumo priemonių, policija pavartojo ginklą, ir dėl to 27 žmonės buvo sužeisti, iš jų 13 policininkų. Ledlaužio komanda mėgino vandeniu atšaldyti įsisiūbavusias aistras, tačiau nesėkmingai. Nežiūrint tų incidentų, spalio 10 dieną karo padėtis Klaipėdos krašte, kuri ten veikė visus 12 metų, buvo panaikinta. Tačiau jau buvo per vėlu išvengti Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos. Atsižvelgdama į Hitlerio pasiekimus užsienio politikoje, Lietuvos Vyriausybė buvo priversta ieškoti susitarimo su Berlynu metų gruodžio 11 dienos rinkimuose, dalyvaujant 96,8 proc. rinkėjų, Klaipėdos krašto vokiečių sąrašas surinko 87 proc. visų balsų, o tai netiesiogiai ir buvo gyventojų balsavimas už krašto prijungimą prie Vokietijos. Kai Vakarų valstybės pareiškė, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Vokietijos neturi didelės reikšmės, nieko stebėtina, kad 1939 metų kovo 20 dieną vokiečių užsienio reikalų ministras J. fon Ribbentropas galėjo įteikti Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui ultimatumą. Jau kovo 22 dieną Lietuvos kariuomenė paliko Klaipėdos kraštą, ir kovo 23 dieną Berlyne Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys pasirašė valstybinę sutartį, kuria Klaipėdos kraštas nuo kovo 22 dienos grąžinamas Vokietijai. Jau prieš 6 valandas iki tos sutarties pasirašymo vokiečių šarvuotis Deutschland su Hitleriu ir jo palydovais išplaukė iš Svinemiundės, lydimas šarvuočių Admiral Graf Spee ir Admiral Scheer, kreiserių Leipzig ir Koeln, kelių naikintuvų, torpedinių bei pagalbinių laivų, ir kovo 23 dieną įplaukė į Klaipėdą. Tą pat dieną apie 11 valandą entuziastingai vokiškai kalbančių 33

34 PRAEITIS ATEIČIAI gyventojų sutikta į Klaipėdos kraštą iš Tilžės įėjo vokiečių kariuomenė, o būtent viena žvalgomoji rinktinė, vienas pėstininkų batalionas, vienas dviratininkų batalionas ir viena sunkioji baterija. Vienintelis Lietuvos karo laivas Prezidentas Smetona, šeši pakrančių apsaugos laivai ir Lietuvos prekybiniai laivai, kurie stovėjo uoste, išplaukė iš uosto valandą prieš vokiečių karo laivyno įplaukimą į uostą. Mažieji pakrančių apsaugos laivai nuplaukė į Šventosios uostą, prekybiniai laivai įplaukė į Latvijos uostus, o Prezidentas Smetona, kuris negalėjo įplaukti į Šventosios uostą, sustojo jūroje prieš uostą. Pagal specialų uosto susitarimą Vokietija Lietuvai visiems laikams pripažino Klaipėdos uoste tam tikrą laisvos prekybos zoną, visi formalumai prekių išvežimui ir įvežimui, jų apmuitinimui buvo atliekami Lietuvos muitininkų, be vokiečių muito. Transportas buvo atliekamas už tam tikrą mokestį, pagal Lietuvos geležinkelių teisę, pagal lietuviškus tarifus ir lietuvių personalo. Už tai Lietuva turėjo perduoti Vokietijai ledlaužį Perkūną ir žemės sėmimo laivą Jūra, žinoma, ir visus uosto patobulinimus, kuriuos Lietuva atliko nuo 1923 metų. Lietuvos laivyno žlugimas Nuo 1939 metų kapitonas P. Labanauskas buvo ne tik Prezidento Smetonos, bet ir viso laivyno vadas, taip pat ir Šventosios uosto kapitonas. Jo vėliavos laivas dėl Šventosios uosto seklumo negalėjo į uostą įplaukti, todėl beveik ištisus 4 mėnesius turėjo stovėti jūroje už uosto ribų arba plaukioti jūroje. Taupydamas kurą įplaukdavo į Latvijos uostus Liepoją ir Rygą, kur laivas, tarp kitko, visuomet būdavo labai mandagiai sutinkamas. Latvijos žemės sėmimo laivams pasisekė pagilinti Šventosios uostą tiek, kad mažesnieji prekybos laivai ir Prezidentas Smetona 1939 metų birželio mėnesio pabaigoje jau galėjo įplaukti metų rugsėjo 1 dieną prasidėjo vokiečių ir lenkų karas, vėliau, rugsėjo 17 d., Lenkijos užnugaryje prasidėjo sovietų puolimas. Lietuva iš rusų atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, kuris nuo 1920 metų buvo lenkų okupuotas, tačiau per derybas Maskvoje turėjo sutikti ir leisti rusams įsirengti Lietuvos teritorijoje tam tikrą skaičių bazių, kuriose jie patalpino savo kariuomenę ir aviaciją. Tuo būdu atsirado pagrindas visiškai okupuoti Lietuvą, tuo labiau, kad Vokietija rug- Lietuvos karo laivo Prezidentas Smetona įgulos narys prie kulkosvaidžio m. V. Gavėno nuotr. 34 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)

35 sėjo 28 dieną iš anksčiau paskelbtos vokiečių interesų zonos Lietuvą perdavė Sovietų Sąjungai. Smarkios žiemos audros metais sunešė į Šventosios uostą tiek daug smėlio, kad padarė visiškai negalimu bet kokį pabėgimą iš uosto į Švediją arba Vokietiją. Tiesa, 1940 metų pavasarį įplaukimas į uostą vėl buvo pagilintas, bet iš jūros pusės uostas visą laiką buvo stropiai saugomas sovietų laivyno. Gegužės mėnesio pabaigoje prie uosto priartėjo du sovietų naikintuvai, nerodydami savo vėliavos, ir tuo pažeidė Lietuvos teritorinius vandenis. Pakrančių apsaugos laivas Prezidentas Smetona tuojau išplaukė į jūrą ir paragino rusus parodyti savo vėliavą, po tam tikrų svyravimų šie tai padarė, bet tučtuojau vėliavas vėl nuleido. Lietuvos pakrančių apsaugai tuo metu vadovavo kapitonas J. Tamošauskas. Po Prancūzijos nugalėjimo Sovietų Sąjunga žengė kitą žingsnį. Gegužės pabaigoje Sovietų Sąjunga apkaltino Lietuvą provokacija, t. y. sovietų kareivio pagrobimu, ir birželio 14 dieną Maskvoje įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama išduoti jiems vidaus reikalų ministrą ir Saugumo departamento direktorių, sudaryti jiems palankią vyriausybę ir įsileisti į Lietuvą neribotą kiekį sovietų kariuomenės. Prezidentas A. Smetona norėjo priešintis ginklu, bet didesnė dalis jo Vyriausybės narių balsavo prieš, kad išvengtų nereikalingo kraujo praliejimo. Birželio 15 dieną Lietuva buvo galutinai sovietų kariuomenės okupuota. Prie Šventosios uosto birželio 15 dieną pasirodė du sovietų naikintuvai ir vienas povandeninis laivas, kurie užblokavo išėjimą iš uosto, tuo metu, kai iš sausumos pusės uostas jau buvo sovietų kariuomenės užblokuotas. Po to, kai prezidentui A. Smetonai pasisekė pasitraukti į Vokietiją, komunistinis elementas Prezidento Smetonos laive nusprendė pakeisti laivo vardą į Pirmūnas. Karininkais nebuvo pasitikima ir jie buvo stropiai sekami. Po kokių 10 dienų šeši pakrančių apsaugos laivai buvo perduoti OGPU/ NKVD sovietų pakrančių apsaugai, o Pirmūnas, kurio pavadinimas pakeistas rusišku Otličnik, buvo perimtas sovietų laivyno. Atrodo, karui prasidėjus, laivas dar kartą buvo perkrikštytas ir gavo vardą Korall metų birželio 19 dieną kapitonui P. Labanauskui ir dar dviem jūrų karininkams V. Kuizinui ir R. Nakui, pasisekė pabėgti 6 metrų ilgumo buriniu laiveliu Nijolė ir pasiekti Klaipėdą. Nakas vėliau sugrįžo Lietuvon, buvo suimtas ir deportuotas Sibiran, kur ir žuvo metais birželio mėnesį Lietuvoje žuvo dar vienas Lietuvos jūrų karininkas, leitenantas V. Lapas, kovodamas už tiltą Kaune. Kapitonas P. Labanauskas ir V. Kuizinas iš karto buvo vokiečių internuoti, po to nuteisti prievartiniams darbams Vokietijoje. Tačiau galų gale 1941 metais jiems pasisekė per Braziliją atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Šeši Lietuvos pakrančių apsaugos laivai ir vienintelis Lietuvos karo laivas tarp 1941 ir 1945 metų paskendo su sovietų vėliava, kaip atrodo, iš dalies ir su lie tuvišku ekipažu (žinia, kad Pirmūnas, kaip sovietų minų ieškojimo laivas T-51, 1941 metų rugpjūčio 8 dieną buvo torpeduotas vokiečių torpedinio laivo S-58, stovėjusio pietinėje Moon įlankos prieplaukoje, iki šiol nėra patvirtinta). Iš apie tuzino Lietuvos prekybinių laivų tik vienam pasisekė išvengti inkorporavimo į Vokietijos ar Sovietų Sąjungos laivyną. Po karo Klaipėdos kraštas vėl buvo prijungtas prie Lietuvos, po to, kai visi vokiečiai iš krašto buvo rusų ištremti. Tačiau tuo metu Lietuva jau prarado savo nepriklausomybę ir nuo 1945 metų sudaro tik formalią Sovietų Sąjungos respubliką. Lietuvos laivynas niekuomet neišlipo iš vaikiškų batelių. To priežastys buvo: pirma, prasta geografinė-hidrografinė padėtis, kai iš pradžių turėtas tik mažas, smėlio užneštas uostas ant nepatogaus, trumpo ir plokščio kranto, antra, visos viltys, visa energija, visos ribotos priemonės ir ištekliai buvo koncentruojami Klaipėdos uostui plėtoti, nežiūrint, kad politines sąlygos ten buvo labai nepatogios. Atrodo, būtų geriau, jei Lietuva būtų panaudojusi tuos 30 milijonų litų, kurie buvo investuoti į Klaipėdos uostą, patobulinti Šventosios uostą, kurio nuosavybės teisės Lietuvai niekas negalėjo paneigti. Visai suprantama, kad Lietuvos laivynas turėjo būti mažas ir tas planuotas šešių povandeninių laivų pirkimas vargu ar galėjo tilpti Lietuvos finansinių, personalinių ir strateginių galimybių rėmuose, nes visą laiką 35

36 PRAEITIS ATEIČIAI reikėjo taikstytis su galimybe, kad karo atveju labai greitai ir lengvai, priešui puolant sausuma, galima buvo netekti savo vienintelio uosto. Svarbiausias faktas kad Lietuvos karinė-politinė padėtis m. buvo beviltiška, nes nepasisekė suvienyti trijų Baltijos valstybių į vieną stiprią karinę sąjungą, be to, dėl Klaipėdos ir Vilniaus Lietuva įsigijo priešų Vokietiją ir Lenkiją. Mažos valstybės tokiomis sąlygomis gali išsilaikyti tik tada, jei susijungia į stiprius vienetus ir apsiginkluoja iki dantų, arba jei turi stiprius, patikimus draugus tarp didžiųjų valstybių, kurių lokalūs interesai yra tiek svarbūs, kad jos bet kokiomis aplinkybėmis būtų pasirengusios intervenuoti (įsikišti) ir jeigu jos turi tam tinkamų priemonių. Nė viena iš tų galimybių 1939 metais, kalbant apie Vakarų valstybes, nebeegzistavo. Tačiau, jei Lietuvos laivynas 1939 metais ir būtų didesnis, nebūtų jokio skirtumo po to, kai Lietuvos Vyriausybė nusprendė nesipriešinti. Būtų buvęs tik didesnis Lietuvos karo laivų skaičius, patekęs į Sovietų Sąjungos rankas. Kaip glaustai Vokietija ir Sovietų Sąjunga bendradarbiavo 1939 metais, rodo faktas, kad Vokietija 1940 m. birželio 16 dieną atsisakė internuoti Lietuvos 9-ąjį pėstininkų pulką. Tuo prasidėjo Pabaltijo tragedija, kuri ir iki šiol dar nėra užsibaigusi. Lietuvos laivų, metais priklausiusių pakrančių apsaugai arba karo laivynui, sąrašas: SAVANORIS buvęs vokiečių motorinis barkasas, pirktas 1923 metais. 16 tonų, 16 mazgų, du 37 mm artilerijos pabūklai, l kulkosvaidis, seniau, atrodo, tik vienas 37 mm art. pabūklas; LIETUVAITĖ pirktas 1923 m. ginkluotas vienu kulkosvaidžiu; ŠAULYS apie 11 m ilgio, 12 mazgų, vienas 37 mm art. pabūklas, 2 kulkosvaidžiai, pirktas 1924 m.; ŽAIBAS pirktas 1932 m., 12 mazgų, vienas 37 mm art. pabūklas. 2 kulkosvaidžiai; AITVARAS pirktas 1932 m., vienas 37 mm art. pabūklas, 2 kulkosvaidžiai; PARTIZANAS pastatytas 1932 m., 24x4,8x1,8 metrų, 18 mazgų, l dyzelis, vienas 57 mm ir vienas 37 mm art. pabūklai, 2 kulkosvaidžiai; PRASCHAMA neišaiškintas, galėjo būti policijos arba tarnauti tik trumpą laiką; AUDRA tas pat; ŠAULYS 1938 m. nupirkta motorinė jachta, 14 miegamųjų vietų, Šaulių sąjungos ir Jūrų skautų mokomasis laivas; PREZIDENTAS SMETONA, buv. ANTANAS SMETONA prieš tai vokiečių minų ieškojimo laivas M-59, pastatytas 1917 metais G. Seebeck Gestemuende. 2 garo mašinos, 1850 PS, 16 mazgų, 160 tonų anglies, radijo iki jūros mylių. Ginkluotė: du 105 mm art. pabūklai, 4 kulkosvaidžiai. Pirktas 1927 m., iki 1935 metų naudotas pakrančių apsaugai, po to vienintelis laivyno mokomasis laivas m. įgulos pavadintas Pirmūnu, rusų perimtas ir pavadintas Otličnik, vėliau, kaip atrodo, vardas pakeistas į Korall ; manoma, kad paskendo 1940 m. Suomių įlankoje. <...> Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr. 36 KARDAS 2015 m. Nr.1 (465)