Vadybos(administravimo) koncepcijų realizavimas praktikoje

ISSN 1648-2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS 2013, T. 12, Nr. 1 Kaunas * Kauno technologijos universitetas * 2013

Vyriausieji redaktoriai: Prof. dr. Algis Junevičius, Kauno technologijos universitetas Doc. dr. Tadas Sudnickas, Mykolo Romerio universitetas Redaktorių kolegija: Prof. PhD Erik Aalbek, Aalborgo universitetas, Danija Prof. PhD Maria Aristiqueta, Delavero universitetas, JAV Doc. dr. Algirdas Astrauskas, Mykolo Romerio universitetas Prof. PhD Larry Bakken, Hamlino universitetas, JAV Prof. PhD Howard Balanoff, Teksaso valstybinis universitetas, JAV Prof. habil. dr. Petras Baršauskas, Kauno technologijos universitetas Prof. dr. Eugenijus Chlivickas, Lietuvos viešojo administravimo lavintojų asociacija Prof. habil. dr. Vladislavas Domarkas, Kauno technologijos universitetas Prof. dr. Algis Krupavičius, Kauno technologijos universitetas Prof. dr. Alan Lawton, Halo universitetas, Jungtinė Karalystė Doc. dr. Algirdas Monkevičius, Mykolo Romerio universitetas Prof. habil. dr. Borisas Melnikas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas Prof. dr. Frank Naert, Gento universiteto koledžas, Belgija Prof. PhD B. Guy Peters, Pitsburgo universitetas, JAV Prof. dr. Monika Petraitė, Kauno technologijos universitetas Prof. dr. Alvydas Pumputis, Mykolo Romerio universitetas Prof. habil. dr. Stasys Puškorius, Mykolo Romerio universitetas Prof. dr. Alvydas Raipa, Kauno technologijos universitetas Doc. dr. Vainius Smalskys, Mykolo Romerio universitetas Doc. dr. Jurgita Šiugždinienė, Kauno technologijos universitetas Doc. dr. Rasa Šnapštienė, Kauno technologijos universitetas Prof. dr. Norbert Thom, Berno universitetas, Šveicarija Prof. dr. Theo Toonen, Leideno universitetas, Olandija Prof. dr. Inessa Voronchuk, Latvijos universitetas, Latvija Prof. dr. Michiel S. de Vries, Nijmegen universitetas, Olandija Doc. dr. Eglė Vaidelytė, Kauno technologijos universitetas Doc. dr. Žilvinas Židonis, Mykolo Romerio universitetas Doc. dr. Gintaras Žilinskas, Kauno technologijos universitetas Atsakingasis redaktorius Doc. dr. Aleksandras Patapas Interneto svetainės adresai: http://www.vpa.ktu.lt http://www.mruni.lt/leidyba.html Redakcijos adresai: KTU Socialinių mokslų fakultetas MRU Politikos ir vadybos fakultetas Viešojo administravimo katedra Viešojo administravimo katedra K. Donelaičio g. 20 Valakupių g. 5 LT-44239 Kaunas LT-10101 Vilnius El. paštas: vak@ktu.lt E. paštas: vak@mruni.eu Leidžiama nuo 2002 metų Kauno technologijos universitetas, 2013 Mykolo Romerio universitetas, 2013

ISSN 1648-2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) KAUNAS UNIVERSITY OF TECHNOLOGY MYKOLAS ROMERIS UNIVERSITY PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 Kaunas * Kaunas University of Technology * 2013

Editors: Prof. Dr. Algis Junevičius, Kaunas University of Technology Assoc. Prof. Dr. Tadas Sudnickas, Mykolas Romeris University Editorial Board Prof. PhD Erik Aalbek, Aalborg University, Denmark Prof. PhD Maria Aristiqueta, University of Delaware, USA Assoc. Prof. Dr. Algirdas Astrauskas, Mykolas Romeris University Prof. PhD Larry Bakken, Hamline University, USA Prof. PhD Howard Balanoff, Southwest Texas State University, USA Prof. Dr. Habil. Petras Baršauskas, Kaunas University of Technology Prof. Dr. Eugenijus Chlivickas, Lithuanian Public Administration Training Association Prof. Dr. Habil. Vladislavas Domarkas, Kaunas University of Technology Prof. Dr. Algis Krupavičius, Kaunas University of Technology Prof. Dr. Alan Lawton, University of Hull, United Kingdom Assoc. Prof. Dr. Algirdas Monkevičius, Mykolas Romeris University Prof. Dr. Habil. Borisas Melnikas, Vilnius Gediminas Technical University Prof. Dr. Frank Naert, University College Ghent, Belgium Prof. PhD B. Guy Peters, University of Pittsburgh, USA Prof. Dr. Monika Petraitė, Kaunas University of Technology Prof. Dr. Alvydas Pumputis, Mykolas Romeris University Prof. Dr. Habil. Stasys Puškorius, Mykolas Romeris University Prof. Dr. Alvydas Raipa, Kaunas University of Technology Assoc. Prof. Dr. Vainius Smalskys, Mykolas Romeris University Assoc. Prof. Dr. Jurgita Šiugždinienė, Kaunas University of Technology Assoc. Prof. Dr. Rasa Šnapštienė, Kaunas University of Technology Prof. Dr. Norbert Thom, Bern University, Switzerland Prof. Dr. Theo Toonen, Leiden University, Netherlands Prof. Dr. Inessa Voronchuk, University of Latvia, Latvia Prof. Dr. Michiel S. de Vries, University of Nijmegen, The Netherlands Assoc. Prof. Dr. Eglė Vaidelytė, Kaunas University of Technology Assoc. Prof. Dr. Žilvinas Židonis, Mykolas Romeris University Assoc. Prof. Dr. Gintaras Žilinskas, Kaunas University of Technology Executive editor Assoc. Prof. Dr. Aleksandras Patapas Internet addresses: http://www.vpa.ktu.lt http://www.mruni.lt/leidyba.html Editorial offices: Department of Public Administration Department of Public Administration Faculty of Social Sciences Faculty of Politics and Management Kaunas University of Technology Mykolas Romeris University K. Donelaičio str. 20 Valakupių str. 5 LT-44239 Kaunas LT-10101 Vilnius E-mail: vak@ktu.lt E-mail: vak@mruni.eu Published since 2002 Kaunas University of Technology, 2013 Mykolas Romeris University, 2013

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 Viešosios politikos ir administravimo praktika Viešoji vadyba Žinių visuomenė Lietuvos regionų vystymas TURINYS Ekonominių migrantų srauto pokyčiai: Ispanijos ir Lotynų Amerikos atvejo analizė 11 Antonio Mihi-Ramírez Viešosios policijos prevencinių padalinių veikla įgyvendinant nepilnamečių nusikalstamumo prevenciją... 22 Kęstutis Vitkauskas Valstybinių verslo įmonių valdymo tobulinimo galimybės......... 36 Milda Marčiulionytė Petras Oržekauskas Algis Junevičius Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui: interneto skverbties ir rinkėjų aktyvumo tendencijos Lietuvoje... Rūta Petrauskienė Gintaras Žilinskas Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys Europos Sąjungos regioninės politikos kontekste... Mindaugas Puidokas Ingrida Daukaitė E. valdžia E-valdymas Lietuvos savivaldybėse: interneto svetainių išsivystymo išorinių veiksnių analizė... 80 Eglė Gaulė Gintaras Žilinskas Ekonominės ir socialinės politikos įgyvendinimas Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos priežiūros sistemą ir alternatyviąją mediciną Miglė Bartuškaitė Eglė Butkevičienė 50 65 94

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 Eurointegracija Apžvalgos ir knygų recenzijos Informacija Lietuvos jaunimo perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką: švietimo, darbo ir užimtumo politikos aspektas... 108 Rūta Brazinė Inga Mikutavičienė Europos Sąjungos reguliavimo politikos modelių taikymas atsinaujinančių išteklių energetikos srityje...... 120 Liudas Mažylis Aistė Pikšrytė Laisvas asmenų judėjimas: apribojimai susiję su viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir sveikata... 133 Algis Junevičius Viešojo administravimo studijų krypties aprašas svarbus aukštojo mokslo dokumentas... 148 Aušra Leskauskaitė Tarptautinė socialinio tyrimo programa Lietuvoje... 154 Giedrius Žvaliauskas Eglė Butkevičienė Atmintinė žurnalo publikacijų autoriams........ 159

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 CONTENTS Practice of Public Policy and Administration Public Management Knowledge Society Regional Development in Lithuania E-Government Implementation of Economic and Social Policy The 180 Degree turn about Economic Migrants Flow: an Analysis of the Case of Spain and Latin-America... Antonio Mihi-Ramírez Activity of Preventive Subdivisions of Public Police in Implementation of Prevention of Juvenile Delinquency... Kęstutis Vitkauskas 11 22 Preconditions for Improving Management of Government-owned Enterprises...... 36 Milda Marčiulionytė Petras Oržekauskas Algis Junevičius The Impact of Information Technologies on Political Participation: Tendencies of Internet Penetration and Activeness of Voters in Lithuania... 50 Rūta Petrauskienė Gintaras Žilinskas Influence of European Union in Solving Lithuanian Regional Policy Problems... Mindaugas Puidokas Ingrida Daukaitė 65 E-governance in Lithuanian Municipalities: External Factors Analysis of the Websites Development... 80 Eglė Gaulė Gintaras Žilinskas Public Attitudes Towards Health Policy and Alternative Health Care in Lithuania... 94 Miglė Bartuškaitė Eglė Butkevičienė

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 EU Integration Reviews and Book Reviews Youth Transition from Education to the Labor Market: Dimension of Labour Market and Educational Policy... 108 Rūta Brazinė Inga Mikutavičienė EU Regulatory Policy Models Application in the Renewable Energy Sector... 120 Liudas Mažylis Aistė Pikšrytė Free Movement of Persons: Restrictions Related with Public Order, Public Security and Public Health... 133 Algis Junevičius Public Administration Study Course Description - an Important Document of Higher Education... 148 Aušra Leskauskaitė The International Social Survey Programme in Lithuania... 154 Giedrius Žvaliauskas Eglė Butkevičienė Information Notes for Contributors... 159

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 / 2013, Vol. 12, No 1, p. 9 21 The 180 Degree Turn about Economic Migrants Flow: an Analysis of the Case of Spain and Latin-America Antonio Mihi-Ramírez University of Granada Campus Cartuja, 18071, Granada, Spain http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.12.1.4002 Abstract. This article analyses changes of trend of migration flow due to aggravation of the current economic crisis. After the year 2008 official migration statistics have shown that traditional economics emigration from Latin-American countries to Spain is changing toward the opposite way, so after the 80 s decade the Spaniards are becoming economic migrants again, but with a higher-skilled profile. At the same time the traditional migration flows have been very important for Spain but it is becoming less-skilled immigrants concentrated in cyclical industries (particularly construction), reinforcing the argument that at least some immigration flows respond to the economic cycle; so migration flow could be used like a faster thermometer of economic cycles. A longer and harder crisis has also affected the Administration policies of Spain that, like the most of European countries, are progressively becoming more restrictive but with modest results. Therefore this research has also analysed good practices that could improve the effectiveness of migrants policies. Keywords: migration flow, migration policies, migration regulation, economic migrants, migration changes. Raktažodžiai: migracijos srautai, migracijos politika, migracijos reguliavimas, ekonominiai migrantai, migracijos pokyčiai. Introduction The existence of migrants for economic reasons is certainly a phenomenon that has characterized the development of European societies in recent decades, not only for its novelty but because of growing dimensions that it is reaching. In this sense, from the last decades the Latin-American immigration in Spain has been increased and promoted by historical and social links and by bilateral covenants [3; 4]. Several researches have confirmed this tendency and the importance of Latin- Americans immigrants for Spain, e.g. Bermudez; Fix et al.; García et al.; Palma and Martin; Plewa; Rey and Cebrán [1; 3; 4; 5; 8; 13; 14; 16; 17], but as it is happening

10 Antonio Mihi-Ramírez. The 180 Degree Turn about Economic Migrants Flow... with the overall immigration to developed countries [8; 9; 10], in the current decade the economic migrants outflow will exceed the inflow in Spain because an unexpected and severe economic collapse [12; 13] that significantly affects the economic and social development of this traditional host country. For these reasons and because of the lack of literature about this new situation the main aim of this paper is to analyse the current changes of migration flow of Spain comparing the traditional and new situation analysing consequences for the development of Spain and for the migration policies. With this purpose this article has been structured firstly analysing the theoretical framework, analysing current situation based on official statistics, and finally conclusions are drawn. Evolution of the migration flow Latin-American migration to Spain begins during the years sixty to eighty and it was mostly immigration for political reasons [5]. In the eighties emigrants began to be students who came to study at post-graduate studies and middle-class economic migrants in the context of a Latin America torn between economic crisis and implementation of structural adjustment programs [18]. These groups would facilitate a general economic migrants flow in the nineties in the context of European integration, economic liberalization and rapid investment, and since the year 2000 it has continued massively mainly due to [7; 9; 11; 18; 20]: the common language; the Latin-American historical link with Spain; traditions (like Catholicism); the country's immigration policy; an increasing stringency of entry controls into the United States and the militarization of the border between the U.S. and Mexico; poverty, exclusion and lack of future affecting important social Latin American sectors; demographic changes of an aging Spain, especially in the economically active population and needs of foreign labour in certain productive sectors (agriculture, hospitality, construction, and other highly technical) and related activities that could not be efficiently assumed by the government; the Spanish low levels of internal mobility; and the dynamics generated by social networks made up of Latin American immigrants who arrived at earlier decades. Immigration has changed the profile of the Spaniards. From being few (33 million) and equal population to be more (46 million) heterogeneous and multicultural (Moroccans, Ecuadorians, Romanians or Asians) made up a new country [13]. Currently Spain is ranked number eight in the world top ten countries with the highest number of international migrants by the Migration Policy Institute (MPI) in 2010 [11]. Latino-Americans population has become the main immigrant community and it

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 9 21. 11 placed Spain as the first receiver of non-eu third country immigrants of Europe [13; 18]. The origins and the reasons of the immigrant population in Spain are diverse [5] the most of them have been by the last labour market demand. In addition, Spain also receives retirement migration from the EU-15 and other northern European countries that are attracted to Spain by the country s temperate climate, among other factors [17]. However, the long and unexpected financial crisis has increased the outflow of Spaniard emigrants and at the same time it has highly decreased the inflow of immigrants from dependent small economies as Latin-America, Eastern Europe, Central Asia, the Middle East, and North Africa (and it has slowed down the retirement migrants rate) [13]; so the economic migrants are a reality in Spain again (they were throughout the twentieth century and it ceased at the end of eighties) [3; 4; 11]. It has been estimated around half a million people per year is leaving Spain and it could suppose around 10% of current Spain population in 2053 [12] because of the lack of jobs and prospects in a longer crisis [12; 13], along with the increase of aging and population imbalance between young and old population [12]. Figure 1. Evolution of Spanish unemployment rate (%) Source: INE 2012 1 In addition, currently the Spanish agricultural and services sectors have increased modestly employment offer during the recession, and in contrast to the past decades, many Spanish workers return to this sector, so it also affects the immigrants in the 1 National Institute of Statistics of Spain [12]

12 Antonio Mihi-Ramírez. The 180 Degree Turn about Economic Migrants Flow... Spanish labour market [11]. Furthermore, the most of Latin-American were employed in construction, which has been one of the sector more deeply hit by the crisis from 2007, consequently it has supposed an important increase of unemployment among Latin-American immigrants (see Figure 1 and 2). Figure 2. Migration Balance of Spain Source: INE 2012 2 Profile of new migrants from Spain and the institutions for migration policy in Spain In contrast to previous period before the 80 s decade characterized by unskilled Spanish immigrants but currently engineers, technicians, health workers and researchers who want to work in their own field are the most workers who are leaving Spain [2], and it could supposed a future technical and intellectual impoverishment for a country [9]. According to the Global Talent Mobility Survey (GTMS) [6], that includes more than 50 job websites the 64% Spanish of job seekers would be willing to emigrate because the necessity to improve their career opportunities and since the difficult situation of the Spanish economy. Having a better life, extend experience and learning a language are other reasons identified. This survey also has pointed that they would emigrate if they would get good salary (50%), good job and social conditions (41%). The 62% of them would accept a temporary contract. In fact, 47% of job seekers willing to go out for more than five years if the economic conditions were not be improved in Spain. Regarding the destination, their current preferences are significant changing to Germany (55%) and the United Kingdom and United States 2 Migration Balance of Spain: Population Inflow - Outflow

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 9 21. 13 (45%); but, according to official historical records, Latin-America keeps being the main destination. Figure 3 shows the evolution of Spanish immigrants and it also shows a comparison of the total data between Europe and Latin-America. Figure 3. Evolution of Spanish immigrants in Latin-America. Source: INE 2012 One of the best approach to the phenomenon of Spanish migration because of the crisis is the Residential Variation Statistics (EVR) [12], which have recorded casualties that occur in the records of municipalities for change of residence abroad (see Figure 4). Although the Spanish stock residing abroad is indeed greater than the records reflect because in many cases it is easy to live in other EU countries without having to register in the Spanish Consulate and not all are recorded, even incentives to do it have not changed much in the last years.

14 Antonio Mihi-Ramírez. The 180 Degree Turn about Economic Migrants Flow... Figure 4. Residential variation Balance Source: INE 2012 The migration policy was linked to the Labour Ministry of the central government. Figure 5 has shown the organization of migration policy. The General Secretary of Immigration and Emigration develops the government policy on foreigners, immigration and emigration. Technical Office supports to the head of the Secretariat General of Immigration and Emigration. Migration Board coordinates actions of the peripheral organs of the Central Government on immigration. Spanish Observatory on Racism and Xenophobia collects and analyses information on racism and xenophobia and its future trend through the implementation of an information network. Planning and Economic Management plans the actions of economic and organizational content, report and proposal on human resource needs and coordination of citizen information system. Permanent Immigration Observatory acts as a permanent body for the collection, analysis and exchange of quantitative and qualitative information that is received from the organs of the Central Government with responsibility for immigration, asylum and immigration.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 9 21. 15 Figure 5. Institutions of migration of Spain The migration policies in Spain are strongly determined by two circumstances: the membership in the European Union and the economic situation, especially since Spain has become from a host destination to a sending country of emigrants. The Spanish migration policies were explicitly adapted from European requirements. The last decades immigration flows coordination by Spanish government was limited. It was usual the immigrants that arrived Spain illegally firstly obtain informal employment and later receive legal status through regularization programs managed to meet low-skilled labour needs [11; 16; 17]. Over the latter decade, migrants policies (as visa requirements for citizens from various Latin American countries, agreements with native countries regarding seasonal workers) were to fight illegal migration and increase border security but it were not effective, and again several regularizations were made between 2000 and 2005 in order to deal with the labour demand [11; 16]. Since 2005 more proactive regulations has been done [11]. The evolutions of migration policies could be summarized in Table 1.

16 Antonio Mihi-Ramírez. The 180 Degree Turn about Economic Migrants Flow... Table 1. Evolution of migration policies in Spain Year Action 1985 First migration law. First regulation of immigrants 1991 Second regulation of immigrants 1992 Distinction between European and non-european citizens 1993 Schengen Agreement. New visas and quota system for admitting foreign workers 1994 New Asylum law 1996 Reform of migration law. Third regulation of immigrants 1997 Proposals to reform the migration law 1999 Discussion of new migration law 2000 New migration law 4/2000 and reform 8/2000. Greco Programme. Fourth regularization of immigrants 2001 Special agreements with Latin-America countries about control of migration. Fifth regularization 2003 Spanish Voluntary Return Program 2005 Sixth regularization of migrants Since, a new quota system was established for admitting foreign workers that includes recruitment from abroad according to demand. It was also increased the number of workplace inspections. In addition the control of seasonal work was intensified allowing ensuring that temporary workers do not overstay the terms of their visas, and besides new bilateral agreements with countries of origin to ensure cooperation on managing labour immigration flows. And regarding the skilled immigrants such as business executives, internet technology workers, scientists, university professors, and internationally renowned artists their job authorizations and residence permits become more flexible and with less requirements. In addition, the Schengen treatment had as main objective to abolish internal borders (between the signatory countries) in exchange for securing control of common external borders, in order to "ensure the safety of citizens." From that moment the measures related to immigration and the presence of citizens of "third countries" becomes a safety issue, why develop measures of police and judicial cooperation between the signatory states. The new migration law supposed a new regularization of immigrants and it also created an administrative body (Directorate of Immigration), which paid special attention to coordination between various departments of the central administration. It

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 9 21. 17 was the origin of the current migration structure (Figure 5) and it added a social integration plan for immigrants in 1994 through the creation of institution for the social participation (Immigration Forum, with representatives of government, trade unions and NGOs and immigrant associations Spanish). The 2000 law involved the plan GRECO to regulate and coordinate the foreign residents affairs and Immigration in Spain. It is based on the territorial organization of the Spanish state, and its political and administrative decentralization and it was supposed the development and implementation of integration policies at the local level would have the greatest impact on integration. The mechanism of migration regulation in Spain against the crisis Since the economic crisis several short and long-term reforms on immigration laws and regulations were done [9; 11; 16]. Thus the government modifies regulations to permit greater mobility among sectors and from self-employment to salaried employment of foreigners who before only were tied to specific regions and industries. And it also changes the country s immigration laws to grant labour market access to the direct family (age 16 and older) of immigrants in order to strengthen family reunification. Additionally the Social Integration Fund was created to support immigrant social integration. This fund has been reduced over the past two years because of growing fiscal pressures. Currently it is for three purposes: welcoming and integration (41.2 million euros), education (27.4 million euros), and unaccompanied minor immigrants (1.3 million euros). One of the more important policies that suppose turning into more restricted migrant policy has been a pay-to-go program called Spanish Voluntary Return Program that encourages unemployed migrants to return home offering economic incentives and it is managed by NGOs. It derives from the French program of 1977 designed to repatriate migrant workers that have had only modest results to date, in part perhaps because they do not take into account migrants motivations to stay or leave [16]. It allows non-eu third country migrants to capitalize unemployment subsidies generated during their working years in Spain in two instalments: 40% before the return, and the remaining 60% in the Spanish Consulate or Embassy in native country. The average subsidies payment has been about 9.035 euros and in addition it also support travel costs for all family members, cash (50 to 400 per person) and a grant for project entrepreneurship (1500 to 5000 euros). It was designed for about 100.000 immigrants but since 2008 it was only requested by 23.500 foreigners [12]. In 2010 the most number of requests were from Bolivia (477), Argentina (325), Brazil (281), Ecuador (225), Uruguay (172), Chile (137), Colombia (115), Paraguay (104) and Honduras (63). Participants cannot come back to Spain after three years later, although they will have priority if they decide to come back. Besides economics benefits for migrants it supposes several advantages as immediacy, administrative simplicity and openness to modification. Among challenges of this program it is found that [16]:

18 Antonio Mihi-Ramírez. The 180 Degree Turn about Economic Migrants Flow... Returns depend on situation of the countries of origin and the average increase of their GDP was around 6% instead of -0.1% of Spain. The most of native countries were not prepared to offer returning migrants sustainable sources of income and housing, but even in crisis the Spanish law provides migrants with services such as free health care, free education for children and requalification programs, legal assistance and employment status. Furthermore, the crisis had a milder effect on the informal economy. Additionally, the turn into more controlled migrant policy is leading from fiscal consolidation that will imply higher reductions in public services and it will affect immigrant integration programs, especially at local level with short-term deficits despite constant or increasing demand [11; 16]. However, aging will continue to generate demand for growing numbers of immigrant workers in health and social care, so immigration will continue to play a substantial role. As a result, there is still a challenge to design reliable responses during a period of extraordinary short-term uncertainty [11]; so it will shape migrant flow in the coming years. In this sense Papademetriou and Sumption [15] have proposed several good practices to improve immigration employment: 1. To permit temporary workers getting permanent visa when they can demonstrate successful integration in the labour market and society as efforts in this sense of Australia, New Zealand, Sweden, the United Kingdom, Canada and United States. It would need to provide clear and predictable rules for the transition to permanent residence to incentive workers and a progressive wider access to the labour market. But the effectiveness depends of real purpose of the government willing to regulate the number of permanent visas available to workers. 2. To attract more talent workers through policies that ensure applications programs of the United Kingdom, the Netherlands, Germany and other like-minded European Union Member States are satisfiedquickly and reliably for those earning above a certain wage (typically set between 50,,000 and 70.000 euros). 3. To retain selected international students with relevant education, language skills, and cultural knowledge, as policies that facilitate to apply for a new visa, and exemption of any requirement or demonstration about their recruitment efforts in countries as Australia, Canada, Hong Kong, New Zealand, and the United Kingdom. 4. To use the Visa fees to support investments on immigrants issues, as the United States programs to finance integration programs. 5. Rewarding employers who play by the rules. 6. Building institutions with adaptation and flexibility at their core. 7. A strategic approach to immigrant integration making senior officials within immigration agencies responsible for integration or specific ministers who are responsible exclusively for immigration in Australia, Canada, the Netherlands, and Sweden.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 9 21. 19 Conclusions This paper has analysed the migration flow of Spain that is currently characterised by the change of trend due to a long financial crisis with economic conditions deteriorating severely. Thus, two main tendencies have been addressed: 1. Firstly, a long period of diverse and growing Latin-American immigration in Spain under favourable conditions that have changed and increased population of Spain. Secondly, a big reduction of Latin-Americans immigrants inflow along with an important increase of Spaniards emigrants, indeed, this phenomenon is greater than the most of statistics reflect as Residential Variation Statistics has shown. In addition, Spaniards are returning to traditional sectors as agriculture. The national budget deficit could make these trends more persistence. 2. So the Spanish situation has shown less-skilled immigrants concentrated in cyclical industries (particularly construction) and how the recession has hit immigrants harder than the native born, leading to a widening unemployment gap. Immigrants who arrive when jobs are scarce will need many years to catch up with their counterparts who arrived in times of economic health. In addition, Spaniard migrants are most of them well qualified and they all, college students, recent graduated and experienced workers have to face a long-term recession and higher unemployment. This research reinforces the argument that at least some immigration flows respond to the economic cycle. Declining inflows could be positive because of Spanish economic weakness that does not have the same capacity to support new immigrants without reductions in wages or job prospects for the existing population. 3. Regarding theses tendencies, the study has also analysed the migration policies of Spain. It has reflected a progressive turn to restrictive migrant policies because of fiscal consolidation pressure and the crisis along with more proactive policies to encourage migrants integration. Among these restrictive policies the Spanish Voluntary Return Program with economic incentives and more administrative simplicity for repatriation of unemployed migrants has been particularly important. But to encourage return migration has not always been realistic and results of this kind of program have had modest success, especially for immigrants from native countries where they have not guarantee to find right economic conditions. 4. Despite all restrictions the recession has been relatively moderate. However, the impact of the fiscal crisis could be particularly affected by migrants policies at the local level, where public authorities may not be able to borrow in the face of shortterm deficits. It also makes more difficult and it will take more time and concerted investments in order to get the immigrant integration. 5. Finally, this research has analysed several good practices to improve migrants policies effectiveness to avoid the recession s deep impact on the youth and minorities in a context of tighter public finances. Migrations used to be a faster thermometer of economic cycles followed by fertility [17; 18]; therefore in order to keep observing these indicators would be a good indicator about the next recovery or not of Spanish economy.

20 Antonio Mihi-Ramírez. The 180 Degree Turn about Economic Migrants Flow... As data are not yet available on trends over the course of the current recession, as future research a longitudinal analysis including other social indicators as the age, level of education and genre is proposed, and also how it affects level of vulnerability of population. In addition, the analysis could be extended to other countries affected for global deep financial crisis. References 1. Bermudez, A. The Transnational Political Practices of Colombians in Spain and the United Kingdom: Politics here and there. Ethnic and Racial Studies, 2010, Vol. 33, No. 1 p. 75 91. 2. Eures http://ec.europa.eu/eures/home.jsp?lang=en&langchanged=true [2012-11-04]. 3. Ferrero-Turrion, R. Migration and Migrants in Spain: After the Bust. Washington, DC: Migration Policy Institute, 2010. 4. Fix, M., Papademetriou, D., Batalova, J., Terrazas, A. Yi-Ying Lin, S. and Mittelstadt, M. Migration and the Global Recession. Washington, DC and London: Migration Policy Institute and the British Broadcasting Corporation, 2009. 5. García, A., Jiménez B. and Redondo, A. La inmigración latinoamericana en España en el siglo XXI. Investigaciones Geográficas, Boletín del Instituto de Geografía, UNAM, 2009. Vol. 70, 55 70. 6. Global Talent Mobility Survey (GTMS). 7. http://www.the-network.com/recruitment/recruitment-expertise/global-talent-mobilitysurvey/upload/gtms_wave3.pdf [2011-10-01]. 8. Fernandez, C. and Ortega, C. Labor market assimilation of immigrants in Spain: employment at the expense of bad job-matches? 2008. Spanish Economics Review, Vol. 10, 83 107. 9. Gratton, B. Ecuadorians in the United States and Spain: History, Gender and Niche Formation. Journal of Ethnic and Migration Studies, 2007. Vol. 33, No. 4, 581 599 10. Martín, E., Cuberos, F. and Castellani, S. Latin American immigration to Spain. Cultural Studies, 2012. Vol. 26, No. 6, 814 841. 11. Moreno, F.J. Evolution of Spanish immigration policies and their impact on North African migration to Spain. Studies in Culture, Polity and Identities 2005. Vol. 6, No 1, 109 135. 12. Migration Policy Institute. http://www.migrationpolicy.org/ [2010-10-01]. 13. National statistics institute of Spain, INEM, www.inem.es [2012-10-04]. 14. Organisation for economic cooperation and development statistics, OECD http://www.oecd.org/statistics/ [2012-11-04]. 15. Palma, M. L. and Martín J. L. Globalization and migration flows. Some effects of immigration on the Spanish labour market in the last decade. Analele stiintifice ale universitatii alexandru ioan cuza din iasi 2010 Numar special Stiinte Economice. 16. Papademetriou, D. G. and Sumption, M. Eight policies to boost the economic contribution of employment-based immigration. Migration Policy Institute http://www.migrationpolicy.org/pubs/competitivenessstrategies-2011.pdf [2011-11-04].

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 9 21. 21 17. Plewa, P. The Effects of Voluntary Return Programmes on Migration Flows in the Context of the 1973/74 and 2008/09 Economic Crises Comparative Population Studies, 2012. Vol. 37, No. 1 2, 147-176. 18. Rey, A. Cebrán Population replacement and migration in two Spanish regions during the Twentieth century M. Population-E, 2010, Vol. 65, No. 3, 481 498. 19. Reher, D. and Requena, M. The National Immigrant Survey of Spain: A new data source for migration studies in Europe. Demographic Research, 2009, Vol. 20, No. 12, 253 278. 20. Schierup, C., Hansen, P. and Castles, S. Migration, Citizenship and the European Welfare States. Oxford, Oxford University Press, 2006. 21. Smith, R. S. Population and economic development in Latin America. Southern Economic Journal 1957, (re-ed 1986), Vol. 24, No. 1, 54 63. Antonio Mihi-Ramírez Ekonominių migrantų srauto pokyčiai: Ispanijos ir Lotynų Amerikos atvejo analizė Anotacija Straipsnyje analizuojami migracijos srautų tarp Lotynų Amerikos ir Ispanijos pokyčiai. Nors tradiciškai abi šios geografinės vietovės yra susijusios istoriškai, pastaruoju metu imigracija iš Lotynų Amerikos šalių į Ispaniją smarkiai mažėja dėl ekonominės krizės. Vėl prasideda emigracija iš Ispanijos, savo ruožtu galinti intelektualiai nuskurdinti šalį. Taigi straipsnyje analizuojama esama situacija ir jos pasekmės Ispanijos vystymuisi bei migracijos politikos pokyčiams. Ispanijos situacija parodė, kad mažiau kvalifikuoti darbuotojai yra labiausiai susitelkę ciklinėse pramonės šakose (dažniausiai statybos), taigi ekonominė recesija, dėl kurios didėjo nedarbas, imigrantus paveikė labiau nei gimusius Ispanijoje. Tai rodo, jog iš dalies imigracijos srautai yra susiję su ekonomikos ciklais. Be to, tokia situacija pirmiausia dėl fiskalinio konsolidavimo poreikio lėmė progresyvų posūkį kurti varžančią migracijos politiką. Kartu buvo taikomos ir migrantų integracijos priemonės, tačiau jos davė menkus rezultatus. Taigi straipsnyje aptariami keli gerosios praktikos pavyzdžiai, kaip didinti migracijos politikos efektyvumą ir taip siekti, kad jaunimas ir mažumos išvengtų ekonominės recesijos poveikio. Migracijos srautai yra tarsi ekonominių ciklų termometras, tad jų stebėjimas galėtų padėti prognozuoti Ispanijos ekonomikos atsigavimo tendencijas. Antonio Mihi-Ramírez is a Associate Professor at the Department of International and Spanish Economy, Faculty of Economics and Management, University of Granada, Spain. E-mail: amihi@ugr.es Antonio Mihi-Ramírez Granados universiteto (Ispanija) Ekonomikos irz vadybos fakulteto, Tarptautinės ir Ispanijos ekonomikos katedros docentas. El.paštas: amihi@ugr.es Straipsnis įteiktas redakcijai 2013 m. sausio mėn; recenzuotas; parengtas spaudai 2013 m. kovo mėn.

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 / 2013, Vol. 12, No 1, p. 22 35 Activity of Preventive Subdivisions of Public Police in Implementation of Prevention of Juvenile Delinquency Kęstutis Vitkauskas Mykolas Romeris University, Ateities str. 20, LT-08303 Vilnius http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.12.1.4010 Abstract. The article is striving for evaluation of activity of Public police officer in implementation of prevention of juvenile delinquency. With reference to analysis of legislation, activity of Kaunas county Public police and results of sociological research, there are examined legislation regulating activity of juvenile police officers and the means of common and individual prevention implemented by officers, revealed attitude of officers towards efficiency of preventive work. The conclusion was made in the article that while implementing common prevention of juvenile delinquency the police officially is striving to develop this activity and implement the means assigned to it. However efficiency of this activity is decreased by few factors: immoderate workload, lacking time for qualitative work, lack of personnel and financing, insufficient cooperation with social partners, weak local community, imperfection of qualification refreshing system, inadequacy of wage and workloads, decrease of officers work motivation. Keywords: crime prevention, juvenile delinquency prevention, means of prevention Raktažodžiai: nusikaltimų prevencija; nepilnamečių nusikalstamumo prevencija; Introduction Crime prevention is understood as purposeful activity of state institutions, different public movements or other public organizations as well as single citizens in striving to eliminate reasons and conditions for crime or at least to clamp down their influence. Prevention of juvenile delinquency is essential part of crime prevention in society. By involving them into legal, socially useful activity and implementing humanistic attitude towards society and life, young people can acquire non criminal attitude towards social environment [4, p.2]. Crime prevention, in accordance to what goals are striving for, can be divided into different strains. Therefore it can be described with reference to different criteria strategic goal, place, object and so on. In accordance to the direction, prevention could

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 22-35. 23 be divided to common and individual. Common prevention is the means using which there is striving to identify and eliminate common reasons and conditions of criminal activity [13, p. 23]. Individual prevention is the means of influence using which it is possible to influence the persons minded to crime of possible crime victims. There is a close (direct and feedback) relationship between the means of common and individual prevention. The means of common influence are creating a foundation based on which it is possible to stop particular crime, and the means of individual influence increase the efficiency of the means of common influence. It is agreed universally that prevention of juvenile delinquency is relevant in Lithuania today. This preventive activity is being performed and supported by different institutions, such as: 1) law institutions, courts, penal institutions; 2) institutions of education; 3) institutions of social care, employment, protection of children rights; 4) public organizations and other subjects. Police is supplier of social services to society, and its mission is protection of society together with other state and non state institutions from negative criminal impact. Qualitative preventive activity performed by police can strongly influence behavior of under - ages. Alongside, the facts that juvenile are performing about one fifth of all crimes and youth aged 14 to 29 years makes about 60 % all delinquent persons as well as decreasing financing of police work, lack of officers and increase of dissatisfaction of officers in working conditions stimulate more careful evaluation of activity efficiency of police, the main institution performing juvenile delinquency prevention, the police. Goal of the study to evaluate activity of police officers in implementing prevention of juvenile delinquency and to determine factors decreasing efficiency of this activity. To that end, with reference to analysis of activity of preventive subdivisions of Kaunas county public police, there are examined legislation regulating activity of officers, preventive means implemented by police and factors influencing quality of officers preventive work revealed. The method of analysis of scientific literature and regulation documentation was applied in the article. For evaluation of efficiency of police work, the article refers to the results of interview of juvenile police officers working in the Kaunas county territorial institutions. Total were questioned 78% of all Kaunas county juvenile police. Aspects of juvenile delinquency prevention were studied by: A. Čepas, A. Drakšienė, R. Drakšas, G. Babachinaitė, A. Dapšys, A. Jatkevičius, V. Pavilonis [2; 3; 1; 13]. Revealing different aspects of juvenile delinquency and describing delinquency as phenomenon differently, different authors agree that delinquency is a negative phenomenon inflicting huge damage for society, and the earlier it is impeded the less level of criminal will be in the future. Activity of police officers in the area of prevention of juvenile delinquency was not studied more widely.

24 Kęstutis Vitkauskas. Activity of Preventive Subdivisions of Public Police Legal regulation of activity of juvenile police officers Factors important to quality of preventive work are efficient regulation of officers activity and quality of work organization. Work tasks and functions stated in legislation should be formulated clearly and correspond abilities of the officers to implement them qualitatively, and work of officers should be organized in accordance to requirements of law regulations. Tasks of the institution are firmed up in the Law of police activity which is regulating police activity directly and one of these tasks is prevention of criminal activities and other law violations. The document describes the rights of the officers while performing prevention of crime and other law violations as well: right to visit living premises, convene persons recorded into preventive registration for conversation, enter living premises of sentenced person any time while performing adjudication, deliver drunken offenders of law or asocial persons for physical examination and other [6, Artcl. 19]. It should be noticed that the law talks only about the rights of the officers while performing individual and post criminal (successive) prevention, but the rights in common and early prevention are not described. Also, there is no particular law institute regulating police work with juvenile in the law, therefore it is regulated by the post-law legislation Description of juvenile police officer official activity (further Activity description), which is supposed the main document describing officer activity [11]. The functions of juvenile police officers, stated by the article 8 of the Activity description conditionally can by divided to the work in the area of common and individual prevention (see Table 1). Evaluating of these functions in aspects of their official explicitness (this feature reveals how clear and specifically the rule of behavior is described in the rule of law) and officers abilities to perform them qualitatively, the attention should be paid to unclear formulations of some rules. For example, the formulation of the function to organize and perform prevention of criminal activities and administrative violations, violence against children, children prostitution, use of drugs and other psychotropic materials [11, Artc. 8.1] practically covers all the preventive work of officers therefore it should be more appropriate to describe a mission of officers activity but not single function. It is purposeful to describe the function mentioned by enumerating particular aspects, task or means implemented of officers preventive activity. Employee s duty firmed up in the legislation to help employees of institutions interested to organize different preventive events, without listing of these institutions, does not allow identification what particular organizations the officers should help. Abstract listing of possible partners may impede planning of officers activity, performance of planned tasks and impinge expectations of other institutions for fullrate support from police officers. Formulation of the function, attached to officers, to render immediate social assistance to vagrant, beggaring of drug addicted children when required, without description of conception of that help and boundaries of officers activity does not allow understanding what real help could be expected from the officer [11, Artcl. 8.5]. Duty of juvenile police officers to prepare files of administrative law violations for adult persons who involved juvenile into criminal

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 22-35. 25 activity, use of alcohol or drugs [11, Artcl. 8.7] expands a circle of subjects attached to their supervision the officer is obliged to work not only with children but with adults as well. This may require new work methods, skills and professional experience. It would be more purposeful to forward that function to inspectors of neighborhood, who are better acquainted with adult citizens living in their territory and having appropriate work experience. It is supposed that functions of officers would be more clear having indicating the main preventive means implemented by officers, the number of implemented continuing programs and so on in the Activity description. Activity direction Common prevention Individual prevention Table 1. Functions of juvenile police officer Functions 1) Performs prevention of children criminal activity and administrative violation, violence against children, children prostitution, use of drugs and other psychotropic materials; 2) Performs preventive work at schools: performs legal education, participates meetings with pedagogues, pupils and their parents; helps organizing activity of young police supporters, cooperates closely with school administration, social pedagogue, institutions of school selfgovernance in solving the questions of prevention of law violations, valance, other negative phenomena at school; 3) Cooperates with other subdivisions of police institution, institutions of protection of children rights, municipal, educational, medical, other interested institutions, non-governmental organizations, local community. 1) Performs individual work with juvenile to whom liabilities or remands determined in the Law of organized crime prevention are applied; 2) Determines: a) under-ages who performed legal violations, used drugs or other psychotropic materials, vagrant, beggaring children, prepares files of their law violations; b) adult persons who involved children to criminal activity, alcoholism, use of drugs, prostitution; c) informal youth groups, their constitution, activity character; 3) Helps correctional institutions to control performance of liabilities and (or) prohibitions imposed on juvenile by court; 4) Informs institution of children rights protection about identified violations of child s rights; 5) Prepares files of administrative law violation for child s representatives or foster-parents who are not performing fostering duties; 6) Accepts and examines reports and complaints of citizens regarding the law violations performed by children, violations of child rights 7) Prepares a material and performs administrative procedures in accordance with requirements of the Law of child s minimal and middle care. 8) Renders immediate social assistance to children if required. Source: created by the author in accordance to Activity description [11].

26 Kęstutis Vitkauskas. Activity of Preventive Subdivisions of Public Police Work of police officers in the area of juvenile delinquency prevention is being affected by other legislation as well, implementation of rules of which is delegated to police. After acceptance of the Law on child s minimal and medium care [7] in 2007 that was supposed to help creation of system of preventive means directed towards child s education, but not infliction, Activity description was supplemented by new function to prepare a material and perform administrative procedures regarding asserting of means of minimal or medium care to child [11, Artcl. 8. 10]. However it is needed to admit that minimal care implementation requires infrastructure that is not created yet (because of lack of specialists in many municipalities children are nor given the mean of behavior correction; refresher course of parents contact with children are being organized, at best, only in the big cities); the institute of persons performing child s minimal care means is not created (the law only determines rights and duties and so no of such persons), therefore many tasks related to this care are assigned usually to social pedagogues of schools and police officers workload of which is increasing due to this). The Law on protection against violation in close environment [8] implementation of which started in 2011 also increased workloads of police officers and escalated problems of work organization: expansion of officers functions was not supported by increase of financing and human resources, therefore leaders of police stations were forced to relocate available funds and workloads. Analyzing proportion of workload and work quality there was a question during social questioning if expansion of work volume disturbs productive work? 71,4 of officers recognized that huge workloads negatively affect quality of preventive work (this was agreed in full by 28, partially by 43 of respondents, 23 of officers disagreed the workload affects quality of their work). Quality of legal regulation is partially revealed by legal relationship that shows efficiency of functioning of the rule of law. In other words, optimality of rules of law can be evaluated according to the possibilities of their realization. In this aspect application of some rules of Activity description in practice raises some doubts. For example, qualitative implementation of the requirement to perform semiannual analysis of tendencies and reasons of state of criminal activity, violations against children in the supervised territory and to foresee ways of elimination of these phenomena [11, Artcl. 8.8], practically is very difficult for officer, therefore usually this rule is being performed officially by presenting only statistical data without deeper analysis of the situation. It is indicated in Activity description, that juvenile police officer working in accordance to personal plan has to devote the main part of the work day to common and individual prevention [11, Artcl. 8.15]. However such organization of the work is quite difficult because lot of time is required for performance of other functions as well: writing of reports, conduction of neighborhood file, preparation of files of administrative law violations and other. Evaluating time input of preventive work, police offices have no one opinion: 31,4 of officers think preventive work takes less than half their working time, 37,1 think it takes more than half and 8,6 of interviewed indicated this work takes practically all working time. The conclusion should be made that prevention is dominating part of police officers working time. On the other hand, if that time is enough for qualitative

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 22-35. 27 performance of all preventive means? This question was answered positively only by 25,7 of officers, and 74,3 indicated they are lacking time for qualitative performance of all functions and means described in the Activity description. Even 80 of respondents recognized they have to work after working hours or during holidays (23 of officers are doing it often, and 57 sometimes). The research results suppose a presumption that officers workloads are not calculated reasonably and are too big. Efficiency of preventive work is influenced by managers ability to organize officers work in accordance to the requirement of legislation. Unfortunately there are cases when this is not done. It is described in Activity description that newly employed officer is allowed working individually only after one month of common work together with a specialist of the area having experience of 3 years at least [11, Artcl. 4]. However, 35 of respondents stated that this requirement was not applied to them; another 47 indicated the support of the specialist attached to them was only declarative (on paper). Legislation indicates that territory supervised by juvenile police officers in accordance to its peculiarities (number of educational institutions, places of children bunch, pleasure centers, market-places and similar) is determined by manager of county HQ or police station, and there should be not more than 3 thousand of juvenile living in that territory [11, Artic. 6]. However, part of territories in Kaunas county are determined without keeping this requirement: 2,9 of respondents indicated that there are up to 500 juvenile living in their territory, 20 from 1000 to 1500 juvenile, 57,1 from 1500 to 3000, and 20 more than 3000 juvenile. So it has to be acknowledged that work of officers in some police station is organized by violating requirements of rules of law, and that may increase the risk of work quality problems. In summarizing, it could be stated that in determining functions of juvenile police officers the possibilities of the officers to implement the functions attached to them were not evaluated properly. Activity regulation by post-law rules, non-particularity of some functions and possibility to expand boundaries of activity by using rules of other legislation impede clear evaluation of officers work volume, stimulate formal attitude towards performance of duties. Without particular preventive means firmed up in legislation (continuing projects or programs) and mechanism of their financing, it is difficult to create common national, clearly structured system of common prevention that ensures equal activity in all regions of the country. Means used by police while implementing common and individual prevention Officers of Public police preventive subdivisions are performing their activity in accordance with the activity plans prepared by Board of public order (VTV) of counties HQ. In consideration of these plans the semiannual plans of main means of structural subdivisions are being prepared. Directions of preventive work are being set in accordance with the programs of Government activity [10], the plans of means of Lithuanian police system s development program s implementation [11], the plan of

28 Kęstutis Vitkauskas. Activity of Preventive Subdivisions of Public Police implementation of means of National crime prevention and control program 2010-2012 [12] and other programs related to crime prevention. Implementation of common prevention One of the functions of police officers is together with other institutions and nongovernmental organizations to prepare and implement preventive programs, objective means related to prevention of violation of chilren rights, drug addiction, prostitution, violance. Implementing this functions, police officers of Kaunas county HQ are preparing preventive programs part of which are financed by districts municipalities and other (without financing) are being implemented by using funds of Police department for preventive activity. The level of police cooperation with municipalities and other institutions and financing from these institutions are significant to efficiency of implementation of preventive programs. By developing relationship with social partners, Kaunas county HQ and municipal institutions signed 21 cooperation agreements regarding financing and implementing of preventive projects (programs) and 8 agreements regarding preventive work in 2011. During the year 2011, Kaunas county police together with municipalities and their financing prepared 10 programs and projects. For example, the continuing program of Raseiniai district HQ Want to be secured got 1800 Lt from municipality, the project of Kėdainiai district HQ On childhood path, the aim of which is to organize purposeful occupation during vacation period for risk group children, was budgeted 1500 Lt (in 2012-2000 Lt), the preventive program of Jonava district HQ Masculinity training school was budgeted 300 Lt by municipality, Birštonas HQ implements the continuing program financed by municipality (2300 Lt) Childhood in Birštonas to everyone. However the concern is raised by the fact that financial support of municipalities to police preventive means has decreasing tendency: in 2012 the number of programs budgeted by municipalities decreased twice (see Table 2). Year Table 2. Number of preventive programs in Kaunas county in 2009 2011. Preventive programs prepared and implemented by police initiative Programs financed by municipalities Unfinanced programs Participation in implementation of preventive programs prepared by other institutions 2009 18 13 5 49 2010 20 12 8 44 2011 20 10 10 36 2012 15 5 9 34 Source: created by the author in accordance to the data of Kaunas county HQ Board of public order [6].

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 22-35. 29 Decrease of suspension of financing impedes possibility of police institutions to implement properly continuing programs. For example, Kaunas district police headquarters in accordance with contract with municipality took obligations for implementation of the projects Secure neighbor secure me and Photo patrol in 2009-2012, however in 2012 municipality canceled financing of these projects and police had to continue the work on own resources. In 2011 there were 8 continuing programs regarding violation against children, children socialization, against addiction and others in Kaunas city and 2 in Kaunas district without financing. In 2012 the officers of Kaunas county HQ Prevention subdivision prepared and implemented (without presentation for financing contest) 3 preventive programs: 2 programs of children socialization Be safe and Be friendly and one program of violation against children Live safely. Planning of preventive program is impeded by the circumstance that the purpose of finances received from municipalities is not indicated clearly: Kaunas district municipality is financing the preventive program Secure Kaunas district (in 2012 100 thousand Litas) from the funds which are intended for keeping both police station and implemented preventive means. In such case preventive work gets only funds remaining after administration of the office. Preventive activity is impeded by the fact that since 2009 in Kaunas city there are no contests of Ministry of Education and science announced for financing of preventive programs [5]. Evaluating the programs organized by initiative of Kaunas county police in formal (quantitative) aspect, the presumption should be made that municipalities decreasing financing of preventive means decreases total amount of programs implemented and weakens cooperation with social partners especially while participating the projects of other institutions. This raises concern, because a success of preventive work consist in common activity of all institutions, that is more efficient than single means implemented by single organizations [4, p. 1]. Changes of intensity of police cooperation with social partners partially are shown by decrease of the number of informational methodical publications on juvenile delinquency prepared by police for other institutions. For example, in 2009 there were 168 publications prepared, in 2010 135, and 2011 128 publications [14, p. 327]. As one of the common prevention means intended for control of places of increased risk or juvenile bunch, adits of education institutions, police uses the organization of raidspurpose of these raids is rather control allowing prevent law violations or protect under-ages from possible violence or constraints. While performing control of smoking prohibition in the places where this is prohibited by the Law of tobacco control, in 2012 there were 778 preventive inspections organized in Kaunas county (in 2011-1018), during which the officers wrote 226 protocols according to the article 185 of LR ATPK to juvenile (in 2010-285). While implementing the plan Regarding the means warranting children safety and public order in summer time, in June August 2011 officers organized purposive raids, meetings with administration of children stationary resting camps. In 2001 total amount of raids organized in Kaunas county was 1013 (in 2010 893, in 2009 615), which shows increase in intensivity of work in this area. On the other hand, the

30 Kęstutis Vitkauskas. Activity of Preventive Subdivisions of Public Police circumstance that in 2011 there were organized 64,0 of raids in Kaunas city (in 2009 83,0 ) of total raids in the county implies that in other districts this mean is not applied properly yet [14, p. 325]. One of the tasks of preventive activity of public police is to organize and coordinate the activity of police spupporters. Youth involvement to prevention of juvenile delinquency is assumed to be an efficiency index of work with under-ages as well. After regulations of Young police supporters were approved in 1998, the circles of police supporters began to be established. In 2012, Kaunas district police headquarters prepared and started implementing of the project, financed by the LEADER program of EU, Academy of young police supporters, where the means predicted will be implemented till the year 2015. On the other hand, the number of young supporters in the county is decreasing: in 2010 police was helped by 298 young people, and in 2012 only 220. Also, different number of young people is involved to police supporters in districts, for example, in 2011 Raseiniai district accepted 20 new members, Kėdainiai district 6, Jonava district none [14, p.328]. The presumption should be made that work of inspectors in these districts is being performed more formally and they have no trust of the youth. Implementation of individual prevention. Individual prevention is being implemented by performing the following functions: 1) taking an interest in juvenile behavior; 2) recording of children to preventive registration; 3) writing protocols of violation of administrative law to juvenile or their parents. Individual prevention is often coordinated with common prevention: while working with children from risk group officers are involving them to all means of common prevention if possible. According to the regulations of Activity description [11, Artcl. 24.1], officers are taking an interest in behavior of children returned from detention facilities, socialization centers, sentenced to arrest or public works and other risk groups. It is necessary the officers to be acquainted with these children personally, making visits to their houses in term appointed, to control their activity. In 2012 there were 365 children in Kaunas county behavior of which was taken in interested by police (495 children in 2011, 485 children in 2010). Only those under-age who have appointed particular court liabilities or interdicts (stayed judgment, suspended sentence, arrested to the room or the means of education applied in accordance to the article 82 of the Penal Code) are being recorded into preventive police registration. Preventive work with the person recorded into registration is being planned individually in consideration of person s behavior. In 2012 there were 85 children in the preventive registration of Kaunas county (30 children in 2011). On the other hand, knowing that in 2012 there were 1343 underages pulled in subdivisions op police stations for different violations of the Code of Violations of Administrative Law (ATPK), 105 vagabond children and 9 beggars, the conclusion should be made that only very small part of juvenile inclinable to crime is

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 22-35. 31 recorder into preventive registrations. This shows big latency of children delinquency and bad enough efficiency of common and individual prevention. The rules of Civil Code (CK 3.155) regulating inter-rights and inter-duties of children and parents determine that children are being supervised by parents till adulthood of emancipation. The articles 181 and 181 (1) of ATPK provide the responsibility for neglecting parents, foster-parents (guardians). These articles also are significant for prevention of juvenile delinquency because they oblige parents (fosterparents) to take care and look after their children, educate them properly. It should be noted that the number of protocols written by Lithuanian police officers according to the articles 181 and 181 ( 1) is increasing every year. For example, in 2008 total amount of the protocols according these articles in the country was 6183, and in 2010 7352 protocols, in Kaunas county in 2009 there were 1075 protocols of ATPK, in 2010 1494, and in 2011 1601 protocols [5]. Increase of the number of ATPK protocols could indicate both, increasing work activity of the officers, and weakening supervision of parents or foster-parents to children as well as growth of social pressure (unemployment, increase of the number of risky families, alcoholism, disappointment in law and other) in the country that creates assumptions for rise of juvenile delinquency. Juvenile police officers do not name directly what kind of prevention they spare more time: in opinion of third (31,4 ) of respondents both the common and individual prevention are being spared equal time, 42,9 of officers indicated that the work is performed in accordance to the situation, in opinion of 8,6 of questioned persons more time is devoted to common prevention, 2,8 to individual. However, analyzing activity reports of Kaunas county police headquarters it was noted that the results of common prevention are more distinguishing. Quality of individual preventions depends more on personal characteristics of the officers professional qualification, motivation, incentive and creativity. The circumstance that the third of officers are indisposed to distinguish individual prevention from the common one implies that most officers do not have those characteristics. Summarizing activity of police officers in the area of juvenile prevention the conclusion should be made that officially police headquarters are striving for development of this activity, however the decrease of financing impedes implementation of preventive programs, decreases the number of means, weakens relationship of police with social partners. Attitude of police officiers towards efficiency of juvenile delinquency prevention Investigation of means of juvenile delinquency prevention reveals more quantitative side of police activity, i.e. types and number of implemented programs and means, which not always allow objective evaluation of qualitative side of the activity efficiency. Quality of this work often depends not on quantity of the means but on professionalism of officers implementing these means, motivation, management of organization and other factors.

32 Kęstutis Vitkauskas. Activity of Preventive Subdivisions of Public Police One of the factors motivating activity of officers is evaluation of workload and received reward for it. About half (45,7 ) of Kaunas county juvenile police officers think their workload partially corresponds their wage, and a little more respondents (51,4 ) are confident that wage is too small in comparison to the workload. The latter opinion was expressed more by officers having experience of more than 10 years [14, p.328]. It is supposed that the need of person with longer experience for higher wage is formed by increase of expenses for living (family, children, household and other) as well as growth of own value as specialist. From this point of view it is purposeful to develop a system of officers horizontal (when wage is increased in consideration of employee s qualification and work experience) stimulation, which allows evaluating of needs of those with longer experience. Professional qualification of officers and possibility to refresh it during time of service is important for quality of activity. More than half (54,3 ) of officers have been in different refreshment courses or seminars during the last 5 years. 34,3 of respondents attended courses once and only 5,7 haven t refreshed their qualification during that period. Confession of part of respondents (5, 8 ) they don t remember participating such course is difficult to explain [14, p. 327]. It is supposed that could be some result of formally organized courses, expressed by indifference of employees to such training. It should be noticed that almost half of the police officers (42,9 ) were not lectured on subject Prevention of juvenile delinquency during professional studies, only 17,1 of respondents stated they had this course. Prevention of juvenile delinquency was not much referred to during lectures of other subjects as well. The conclusion should be made that the correction of study programs intended to police officers is required, for example, study subjects related to prevention of juvenile delinquency should be lectured as obligatory subjects, not as free chosen ones. While evaluating relationship with social partners most of police officers (62,8 ) acknowledge their usefulness, but 34,3 of respondents think these relationships are more formal. It is interesting that police officers consider scholastic institutions (evaluation of 8,8 points of 10) the best partner, and the worst ones are municipalities (3,8 points). Even 72,4 of officers state never received any real support from municipalities, and 12,8 felt such support only episodically. Relations of police with local community and public organizations are not strong as well (5,1 and 5, 5 points accordingly). Weak relationship between police and local community are evidenced by the fact that 43 of officers state that while implementing prevention of juvenile delinquency they practically are not receiving any help from citizens. Community support was really felt only by 14 of Kaunas county juvenile police officers. It is difficult to evaluate these phenomena unambiguously, however it is likely that this is a consequence of decrease of personnel number and financing. Since 2009 to 2012, after decrease of assignations to police institution by 25, less resources are budgeted to preventive programs as well. For example, in 2008 National crime and control program was budgeted by 6,6 million Litas, in 2009 1,3 million Litas, and 2010 only 105 thousand Litas. [14, p. 324]. Budgets of National drug control and drug addiction prevention programs, Juvenile justice programs of 2009 2013, Children and youth

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 22-35. 33 socialization programs were decreased similarly as well. On the other hand, the research results show that there is no formed strong local community in Lithuania, people are lacking civil activity, and police is lacking skills of communicating to community. It is important that officers themselves are evaluating efficiency of preventive means implemented by police differently. Given the question If implemented preventive programs in your opinion are forming skills of under-ages that help resisting delinquent activity?, only 7, 2 of officers were certainly confident in efficiency of these programs, and 62,0 do not trust much in these programs. Answering the question If activity of police in the area of juvenile delinquency prevention in your opinion really helps solving that problem?, 17, 2 of officers stated that they are confident in it, 51,4 agree partially and 31,4 of respondents have doubts in it. These answers should make plunge into reverie on modernity of work done in the country in the area of juvenile delinquency prevention, expedience of selected activity methods and means as well as quality of activity organizations and administration. Conclusions 1. Legal basis of activity of juvenile police officers was created without proper evaluation of officers possibilities of implementing functions accredited to them in complete. Activity regulation by substatutory rules of law, inaccuracy of some functions and possibility to expand activity bounds by rules of other legislation impedes to clear evaluation of officers work extent, stimulates formal attitude towards performance of duties. Without particular preventive means consolidated in legislation (continuing projects or programs) and mechanism of their financing it is difficult to create nationwide clearly structural system of common prevention that ensures equal activity in all the regions of the. 2. Having analyzed the means of juvenile delinquency prevention implemented by officers of Kaunas county police headquarters, the conclusion has to be made that officially police headquarters are striving for development of this activity, however decrease of financing impedes implementation of prevention programs, weakens relations of police with social partners, therefore implementation of these means becomes less efficient. 3. Efficiency of juvenile delinquency prevention implemented by police is decreased by the following factors: immoderate workload, lack of time for qualitative work, lack of personnel and financing, insufficient cooperation with social partners, weak local community, imperfection of qualification refreshing system, inadequacy of wage with workloads, decrease of officers motivation to work. References 1. Babachinaitė G., Čepas A. ir kt. Nepilnamečio asmenybė ir nusikalstamumas. Vilnius: Mintis, 1984; 2. Čepas A. Ankstyvoji nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. Vilnius: Mintis, 1973.

34 Kęstutis Vitkauskas. Activity of Preventive Subdivisions of Public Police 3. Drakšienė A., Drakšas R. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė. Vilnius: Eugrimas, 2008. 4. Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijado gairės). http://www.nplc.lt/sena/nj/dokumentai/uzs_teis_aktai/rijado%20gaires.htm [2012-03- 14]. 5. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2012 m. veiklos ataskaita (apibendrinta už Kauno apskritį, vykdant Kauno apskr. VPK veiklos planą). Kaunas, 2013. 6. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 90-2777. 7. Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas. Valstybės žinios, 2010, Nr. 157-7969. 8. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Valstybės žinios, 2011, Nr. 72-3475. 9. Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. XI-52 Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programa. http://www.smm.lt/veikla/docs/lrv/15_vyr_programa.pdf [2013-02-01]. 10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 606 Dėl Lietuvos policijos sistemos plėtros programos įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo. Valstybės žinios, 2007, Nr. 72-845. 11. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. 5-V-893 Dėl viešosios policijos prevencijos padalinio specialisto (nepilnamečių reikalų policijos pareigūno) tarnybinės veiklos aprašo patvirtinimo. Prieiga internete: http://www.policija.lt/index.php?id=2796&extension=.doc&type=kdok_blob&did=73693 26&page=23 [2013-02-05]. 12. Nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa. Valstybės žinios, 2003, Nr. 32-1318. 13. Šatkus A., Bukauskas A., Ragauskas R. ir kt. Problemos. Aktualijos. Patarimai. Informacija. Vilnius: Judėjimas Stabdyk nusikalstamumą, 1998. 14. Vitkauskas K. Lithuanian Police Activity in Common Juvenile Delinquency Preventon. Visuomenės saugumas ir viešoji tvarka: mokslinių straipsnių rinkinys [elektroninis išteklius]. Kaunas: Mykolo Romerio universitetas, 2012, t. 8, p. 321 332. Kęstutis Vitkauskas Viešosios policijos prevencinių padalinių veikla įgyvendinant nepilnamečių nusikalstamumo prevenciją Anotacija Straipsnyje siekiama įvertinti Viešosios policijos pareigūnų veiklą, vykdant nepilnamečių nusikalstamumo prevenciją. Remiantis teisės aktų, Kauno apskrities Viešosios policijos veiklos bei sociologinio tyrimo rezultatų analize, nagrinėjami nepilnamečių reikalų policijos pareigūnų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, pareigūnų vykdomos priemonės bendrosios ir individualiosios prevencijos srityje, atskleidžiamas pareigūnų požiūris į prevencinio darbo efektyvumą. Straipsnyje daroma išvada, kad, vykdant nepilnamečių nusikalstamumo bendrąją prevenciją, policija formaliai stengiasi plėtoti šią veiklą ir vykdyti jai pavestas priemones. Tačiau šis veiklos efektyvumas mažėja dėl daugybės veiksnų: per didelio darbo krūvio, laiko kokybiškam darbui stokos, personalo ir finansavimo trūkumo, nepakankamo bendradarbiavimo su socialiniais partneriais, silpnos vietos bendruomenės, kvalifikacijos kėlimo sistemos

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 22-35. 35 netobulumo, darbo užmokesčio ir darbo krūvių neatitikimo, pareigūnų motyvacijos dirbti mažėjimo. Kęstutis Vitkauskas Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto Policijos veiklos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras. E. paštas: k.vitkauskas@mruni.lt Kęstutis Vitkauskas, Doctor of Humanitarian Sciences is an Associate Professor at the Department of Police Activities, Public Security Faculty of Mykolas Romeris University. E-mail: k.vitkauskas@mruni.lt Straipsnis įteiktas redakcijai 2012 m. gruodžio mėn; recenzuotas; parengtas spaudai 2013 m. kovo mėn.

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 / 2013, Vol. 12, No 1, p. 36 49 Valstybinių verslo įmonių valdymo tobulinimo galimybės Milda Marčiulionytė Petras Oržekauskas, Algis Junevičius Kauno technologijos universitetas K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.12.1.4003 Anotacija. Valdymo bei administravimo principai yra svarbūs ne tik privačių, bet ir valstybinių įmonių veiklos rezultatams. Tačiau pastaruoju metu šios įmonės yra valdomos nepakankamai efektyviai, o tai sąlygoja ir neaukštus šių įmonių veiklos rodiklius. Straipsnyje, remiantis Lietuvos valstybinių verslo įmonių veiklos analize, LR Vyriausybės teikiamomis ataskaitomis ir nutarimais, Baltijos bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse (Baltic Corporate Governance Institute) bei VšĮ Organizacijų vertinimo agentūra atliktais tyrimais, analizuojama Lietuvoje valstybinių verslo įmonių valdymo ir administravimo kokybė. Remiantis atlikta analize, straipsnyje teikiamos rekomendacijos, kaip tobulinti dabartinį Lietuvos valstybinių įmonių valdymo ir administravimo lygį, taikant Lietuvoje dar mažai naudojamą valdymo ir administravimo auditą. Raktažodžiai: valstybinės verslo įmonės, valdymas, teisinė bazė, auditas, vertinimas, tobulinimas, privatus sektorius. Keywords: government-owned enterprises, management, legislative framework, audit, evaluation, improving, private sector. Įvadas Šiandieninę verslo organizacijos sėkmę lemia daugybė veiksnių, kuriuos tinkamai ir racionaliai naudojant vykdoma tiksli, ekonomiška, efektyvi, svarbiausia pelninga veikla. Vienas iš tokių veiksnių yra organizacijų valdymas ir administravimas. Jis turi didelę įtaką veiklos rezultatams. Valdymo ir administravimo proceso kokybiškumas yra pagrindinis organizacijų sėkmės garantas. Analizė rodo, kad Lietuvoje verslo įmonių valdymas vis dar nėra pasiekęs reikiamo lygio, ypač valstybiniame sektoriuje. Atsižvelgiant į tai, tikslinga įvertinti Lietuvos valstybinių įmonių efektyvumą ir nustatyti problemas, su kuriomis dažniausiai susiduriama. Straipsnio objektas valstybinių verslo įmonių valdymas. Straipsnio tikslas išanalizuoti dabartinę valstybinių verslo įmonių veiklą Lietuvoje ir pateikti jų valdymo ir administravimo vertinimo bei tobulinimo modelį.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 36-49.. 37 Pagrindžiant tyrimo kryptį, straipsnyje nustatomi įmonių veiklos efektyvumą lemiantys veiksniai, analizuojama tokių įmonių valdymo teisinė bazė, aptariama valdymo audito sąvoka. Straipsnyje pateikta analizė grindžiama 2011 m. atliktais tyrimais. Lietuvos valstybinių verslo įmonių veiklos sritys ir valdymą reglamentuojanti teisinė bazė Pasaulinė patirtis rodo, kad valdymo bei administravimo efektyvumas yra svarbus ne tik privačių, bet ir valstybinių įmonių veiklos rezultatams. Kas yra valstybinės įmonės Lietuvoje ir kokiu pagrindu jos valdomos? Analizė rodo, kad Lietuvoje prie valstybinių verslo įmonių savo esme priskiriamos valstybės ir savivaldybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja 1994 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas [9]. Kartu prie valstybinių įmonių priskiriamos ir įmonės, valdomos akcinio kapitalo pagrindu (AB, UAB, SPUAB forma), kai valstybės akcijos sudaro ne mažiau kaip 51 proc. Tokių įmonių veiklą reglamentuoja 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas [7]. Apie Lietuvos valstybinių verslo įmonių veiklos rezultatyvumo ir valdymo problemas aiškiai ir nedviprasmiškai savo kadencijos laikotarpiu skelbė 15-oji Vyriausybė. Ši Vyriausybė inicijavo daugybę nutarimų, kuriais buvo bandoma tobulinti valstybinių įmonių valdymą. Tuo tikslu buvo priimti LR Vyriausybės nutarimai dėl Valstybės valdomų įmonių pertvarkos 2011 2012 metų programos [13], Valstybės valdomų įmonių efektyvumo didinimo koncepcija [11], dėl Valstybės valdomų įmonių veiklos skaidrumo užtikrinimo gairių [12] ir kt. Analizė rodo, kad šie dokumentai buvo daugiau skirti siekiant pagerinti valstybinių verslo įmonių veiklos rezultatus, tačiau pateiktose rekomendacijose praktiškai nebuvo inicijuojama kardinali ir būtina šių įmonių valdymo bei administravimo pertvarka. Galima teigti, kad tokios Vyriausybės pastangos gerinti valstybinių verslo įmonių veiklos situaciją buvo tik deklaratyvaus pobūdžio. Lietuvoje valstybinių verslo įmonių veiklos neefektyvumui turi įtakos ir tai, kad šių įmonių valdymo organai (stebėtojų tarybos ir valdybos) dažnai formuojami politiniu, bet ne specialistų pagrindu. Šios verslo įmonės, kurių bendras kapitalas šiandieną sudaro apie 18 mlrd. litų, praktiškai neteikia valstybei tokios naudos, kokia yra gaunama iš privataus sektoriaus įmonių [15]. Be to, daugelio Lietuvos valstybinių verslo įmonių valdymo struktūros yra labai sudėtingos, daugiausia veikiančios nemažai administruojančių darbuotojų. Kai kurios valstybinės verslo įmonės yra dotuojamos valstybės. Patys tokių įmonių steigėjai dažnai kiek reikia neprižiūri ir nekontroliuoja šių įmonių valdymo ir organizavimo. Daugelyje ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių valstybė tebėra didelė komercinių įmonių savininkė, kuri veikia konkurencinės rinkos sąlygomis [16, p. 12]. EBPO patirtis rodo, kad valstybinės verslo įmonės ir toliau atlieka svarbų vaidmenį daugelyje šios organizacijos šalių pagrindiniuose infrastruktūros sektoriuose. EBPO šalys skiria didelį dėmesį šių įmonių valdymo kokybei užtikrinti [17, p.

38 Milda Marčiulionytė, Petras Oržekauskas, Algis Junevičius. Valstybinių verslo įmonių... 3]. Šios organizacijos atliktoje valstybinių verslo įmonių studijoje [16] atskleidžiama, kad ne tik Lietuva susiduria su valstybinių verslo įmonių valdymo problemomis, tačiau ir EBPO šalių valstybinės verslo įmonės patiria sunkumų valdymo srityje. Lietuvoje valstybinės verslo įmonės tam tikrais atvejais tapo finansine ir politine našta [2, p. 12 13]. Remiantis užsienio šalių tyrimo rezultatais, pagal įmonių skaičių ir valdomo turto dydį pasaulio valstybinių įmonių vaidmuo yra didžiausias energetikos, transporto, telekomunikacijų, gamybos, naftos ir dujų sektoriuose [5, p. 8]. Lietuvoje pagrindiniai sektoriai, kuriuose veikia valstybinės įmonės, yra šie: energetika, miškininkystė, transportas ir kt. [21]. Lietuvos valstybės valdomo komercinio turto studijoje pateikiama, kad energetikos sektorius yra didžiausias sektorius apyvartos, viso turto, viso nuosavo kapitalo ir viso finansinio įsiskolinimo atžvilgiu [15, p. 12 16]. Taip pat yra ir kitos paskirties valstybės valdomų įmonių, kurios nepriskiriamos prie atskirai nagrinėtų sektorių (energetikos, transporto), atliekančių įvairias funkcijas: kelių valdymo, profesionalių paslaugų, leidybos ir informacijos, sveikatos apsaugos ir vaistinių veiklos[15, p. 29]. Remiantis 2011 metų valstybės valdomų įmonių veiklos ataskaita, valstybė yra 145 įmonių pagrindinė akcininkė ar savininkė (iš kurių 55 yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės ir 90 valstybės įmonės) [16]. 2012 metų duomenimis, didžiausios Lietuvos valstybinės verslo įmonės yra AB LESTO, AB Lietuvos Energija, AB Litgrid, VĮ Klaipėdos uostas, AB Lietuvos Geležinkelis [2, p. 17]. Lietuvoje valstybinių įmonių savininko teises ir pareigas valstybė įgyvendina padedama Vyriausybės arba jos įgaliotų valstybės valdymo institucijų, remiantis LR valstybės ir savivaldybės įmonių [9, 3 str., 2 d.] bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo [10, 7 str., 1 d.] įstatymais. Taip pat būtina pažymėti, kad pastaruoju metu Lietuvos valstybiniame verslo sektoriuje, ypač savivaldybėse, formuojasi nauja tendencija plėtoti verslą viešųjų įstaigų pagrindu, kas finansine prasme nėra naudinga valstybei, nes tuomet neveikia dividendų mechanizmas ir dėl to valstybė gali negauti naudos iš investuoto į tokios rūšies ūkio subjektą turto bei lėšų. Nors įstatyminė bazė, reglamentuojanti valstybinių verslo įmonių veiklą ir valdymą, yra labiau išplėsta nei privataus verslo įmonių, tačiau, tai, dar negarantuoja, kad valstybinės verslo įmonės bus valdomos efektyviai ir kokybiškai. Būtina pažymėti, kad tam turi įtakos ir kai kurie LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo neaiškumai [9]. Vienas iš minusų šiame įstatyme jame nėra visiškai tiksliai ir apibrėžtai reglamentuoti valstybinių įmonių valdymo organai. Šiame įstatyme nėra aiškiai nustatyta įmonės vadovo skyrimo procedūra, ir neapibrėžta valdybos sudarymo tvarka. Įstatyme nėra numatyta, kad formuojama stebėtojų taryba, tačiau, vertinant tikrąją padėtį, kai kuriose valstybės įmonėse stebėtojų taryba visgi sudaryta. Lietuvos teisinė bazė detaliai nereglamentuoja ir valstybinių įmonių valdymo struktūrų bei jos veikimo priežiūros sistemos vadybos efektyvumo prasme. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2011 metų Lietuvos valstybės valdomų įmonių veiklos ataskaitoje pateikta, kad viso portfelio valstybinių verslo įmonių turto grąža nuo 0,1 iki 0,2 proc. augo tik 2010 metais, o 2011 metais ji nepakito. Nuosavo

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 36-49.. 39 kapitalo grąžos rodiklis 2010 metais padidėjo nuo 0,1 iki 0,4 proc., o 2011 metais sumažėjo 0,1 procentinio punkto ir sudarė 0,3 proc. [8]. Valdymo tobulinimas, pagrįstas valdymo auditu Teorinė ir praktinė įmonių bei organizacijų vadybos pasaulinė patirtis rodo, kad, norint sėkmingai patobulinti šią sritį, visų pirma būtina kompleksiškai įvertinti įmonės vadybą ir jos sudėtines dalis bei procesus, taikant valdymo ir administravimo audito principus. Audito sąvokos lyginamoji analizė parodė, kad audito apibrėžimai siejami su finansinės veiklos vertinimu. Audito kaip kontrolės ir vertinimo mechanizmo įteisinimo pradžia 1845 metai, kai Didžiojoje Britanijoje buvo priimti įstatymai, kuriais remiantis kompanijos privalo pavesti nepriklausomiems buhalteriams patikrinti jų buhalterines knygas ir sąskaitas, o tikrinimo rezultatus vėliau pateikti akcininkams. Audito taikymas pradėtas reglamentuoti JAV nuo 1887 m., įkūrus Auditorių asociaciją. [1]. Teorijoje ir praktikoje dažniausiai sutinkama labiausiai paplitusi audito (angl. audit activity, audit tikrinimas, revizija ) samprata tai įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas (ekspertizė) ir nuomonės apie jas suformavimas [20; 22]. Panaši audito samprata pateikiama ir 1999 m. birželio 15 d. LR Seimo priimtame audito įstatyme. Auditas yra procesas, sumažinantis informacinę vartotojų riziką [20]. Teigiama, kad auditas tai sisteminis procesas, objektyviai įvertinantis ekonominius įvykius [23]. Dažnai audito sąvoka yra tiesiogiai vartojama kaip kontrolės (angl. control kontrolė, kontroliavimas, patikrinimas ), revizijos, tikrinimo sinonimas. Remiantis dabartinės audito, kaip veiklos vertinimo metodo, taikymo praktika, taip pat teoriniais darbais, galima teigti, kad ši nuostata jau seniai nebeatitinka realios situacijos, nes finansinis auditas yra tik viena iš audito rūšių [19, p. 1164]. Tai aktualu ir Lietuvos atveju, nes šiuo metu Lietuvoje veikiantys auditą reglamentuojantys įstatymai daugiau pristato ir reglamentuoja finansinę kontrolę. Tačiau esant pastarųjų metų situacijai, kai vis labiau reikšmingesnė vadyba ir jos aktualumas bei įtaka įmonių veiklos rezultatams, aktualizuojamas ir skatinamas valdymo ir administravimo vadybos auditas (arba vadybos auditas bendrąja prasme). Nepaisant didelių pokyčių Lietuvos audito veikloje, teorinės ir praktinės patirties analizė rodo [3], kad visgi dabartinė audito samprata jau yra pasenusi, visų pirma savo siaura pritaikymo ir naudojimo sritimi. Ji daugiausia orientuota į finansų sritį, ir neleidžia nustatyti tikrąsias blogų ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų priežastis, kurias dažniausiai ir lemia valdymo bei administravimo klaidos. Valdymo ir administravimo audito pagrindinis tikslas patikrinti organizacijos vadybos sistemą, metodus ir jų veikimo įtaką veiklos rezultatams [14, p. 45]. Tačiau tokio audito atlikimas yra gerokai sudėtingesnis procesas nei finansinio audito. Vadybos audito, apimančio valdymo ir administravimo organizacijos sritis [6], pagrindiniai tikslai yra šie: užfiksuoti esamą organizacijos valdymo struktūros ir administravimo sistemos bei jų pagrindu vykdomų ir vykstančių valdymo bei administravimo procesų lygį ir būseną;

40 Milda Marčiulionytė, Petras Oržekauskas, Algis Junevičius. Valstybinių verslo įmonių... fiksuojant jų įtaką visai organizacijos veiklai ir jos rezultatams, kartu analizuoti bei vertinti organizacijos, jos struktūrinių padalinių bei darbuotojų valdymo ir administravimo dokumentus bei jų veikimą; analizuoti ir vertinti visus teisiškai įteisintus bei taikomus organizacijoje išorinės bei vidinės kilmės dokumentus, reglamentuojančius organizacijos valdymą, administravimą ir veiklą; fiksuoti, analizuojant ir vertinant realų organizacijos valdymo ir administravimo lygius, jų būseną, veiksmingumą ir pagrįstumą; išanalizuoti, įvertinti ir nustatyti esamo vadybos lygio ir būsenos priežastis, valdymo struktūros ir administravimo sistemos tikslingumą, būtinumą, pagrįstumą ir veiksmingumą bei parengti reikalingų pokyčių ir veiksmų programą, kuria remiantis būtų galima optimizuoti organizacijos vadybą jos siekiamo (ar jai nustatyto) naudingumo ir vadybai naudojamų (skiriamų) lėšų santykio pagrindu [19, p. 1166 1168]. Analizė rodo, kad vadybos auditas Lietuvos verslo įmonių ir ypač valstybinių veikloje kol kas yra retai atliekamas. Tokią situaciją lemia keli veiksniai. Visų pirma, nėra apibrėžta tokia audito rūšies samprata [18]. Pagrindinė kliūtis šios rūšies auditui atlikti, yra ta, kad nėra valstybės nustatytos tvarkos bei sistemos. Valstybinių verslo įmonių valdymo lygio tyrimai Valstybinių verslo įmonių valdymui daugelyje šalių yra skiriamas išskirtinis dėmesys. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) nuolat atlieka savo šalių narių valstybinių įmonių veiklos analizę ir skelbia apibendrinamųjų dokumentų rinkinius, kuriuose yra pateikiama šių šalių patirtis, vykdant valstybinių įmonių valdymo ir veiklos tobulinimo projektus bei reformas [17]. Baltijos bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse (Baltic Corporate Governance Institute) atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos įmonių valdymo kokybė vis dar gerokai atsilieka nuo gerosios pasaulinės praktikos [2]. Paaiškėjo, kad savo valstybines įmones už Lietuvą geriau valdo ne tik Skandinavijos valstybės, kurios turi sukaupusios ilgametę valstybinių verslo įmonių valdymo patirtį, bet ir Latvija bei Estija. 2011 metais VšĮ Organizacijų vertinimo agentūra, vykdanti projektą Valstybinių įmonių valdymo pranašumų ir trūkumų analizė, taip pat atskleidė daugybę šių įmonių vadybos trūkumų [4]. Tyrimas buvo vykdomas valstybių įmonių (VĮ, UAB ir AB) ir šių įmonių steigėjų: ministerijų, savivaldybių bei Valstybės Turto Fondo pagrindu. Pasirinktas aprašomasis tyrimas, naudojant anketinę apklausą el. paštu (elektroninė apklausa) ir faksu. Tyrimas buvo atliekamas remiantis dviem anketomis, kurių viena buvo skirta valstybinėms įmonėms (VĮ, UAB ir AB), o kita šių įmonių steigėjams (ministerijoms, savivaldybėms ir Valstybės turto fondui). Iš 144 išsiųstų anketų valstybinėms verslo įmonėms buvo užpildytos 30, iš 69 išsiųstų anketų steigėjams buvo užpildytos 17. Tyrimas parodė, kad daugelis valstybinių įmonių nebuvo linkusios dalyvauti atliekamo jų valdymo ir administravimo vertinimo

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 36-49.. 41 procese. Tai parodė ir anketų grįžtamumas. Pirmoje lentelėje pateikti duomenys rodo valstybinių įmonių atstovų ir jų steigėjų požiūrį į valdymo ir administravimo sistemos trūkumus. 1 lentelė. Valdymo ir administravimo sistemos trūkumai pagal valstybinių verslo įmonių atstovų ir šių įmonių steigėjų vertinimą Valdymo ir administravimo sistemos trūkumai Valstybinių įmonių atsakymai (%) Steigėjų atsakymai (%) Nėra aiškios, logiškos ir suprantamos valdymo ir administravimo sistemos. 0 6 Valdymo struktūra pasenusi, neatitinka dabartinės situacijos. 0 12 Neužtikrinamas profesionalus vadovavimas. 7 18 Neefektyvi valdymo ir veiklos informacinė sistema, apimanti duomenų bazes ir jų valdymą. 3 24 Neefektyvus veiklos ir darbų planavimas, organizavimas, valdymas, priežiūra ir kontrolė. 0 12 Neužtikrinamas efektyvus vidinis ir išorinis komunikavimo procesas. 3 18 Komunikacinės kliūtys tarp vadovų ir pavaldinių, sudėtingai veikia informacijos perdavimo kanalai ir tai mažina valdymo efektyvumą. 0 12 Neužtikrinamos įmonės valdymo ir veiklos vieningumo, sistemingumo, perimamumo ir tęstinumo galimybės. 0 12 Neužtikrinama efektyvi valdymo ir administravimo matavimo, vertinimo ir analizės sistema. 0 6 Neefektyviai veikia darbuotojų atsakomybės ir savikontrolės sistema. 13 24 Darbuotojai nėra atsakingi už bendrus įmonės rezultatus. 7 29 Neefektyvi motyvacijos sistema. 27 35 Neefektyvi personalo vadyba. 0 35 Neefektyviai veikia kokybės vadybos sistema. 10 0 Neužtikrinamas efektyvus darbų ir funkcijų paskirstymas. 0 6 Valdymo ir administravimo sistema neužtikrina efektyvaus turimų žmogiškųjų, finansinių, techninių ir technologinių išteklių valdymo. 3 6 Valdymo ir administravimo sistema neužtikrina įmonės strategijos įgyvendinimo. 0 6 Neužtikrinamas visų darbuotojų įtraukimas į įmonės valdymą ir veiklą. 7 0 Trūksta darbuotojų, gerai išmanančių vadybą ir gebančių dirbti komandoje. 17 12 Darbuotojai nerodo iniciatyvos valdymo sistemai tobulinti. 13 29 Darbuotojų rodoma iniciatyva valdymo sistemai tobulinti priimama neigiamai ir nėra skatinama. 10 41 Šaltinis: Sudaryta autorių pagal tyrimo duomenis. Palyginus valstybinių įmonių atstovų ir šių įmonių steigėjų atsakymus, galima pastebėti, kad steigėjai, vertindami valstybinių verslo įmonių valdymo ir administravimo sistemų trūkumus, jų nurodė daugiau nei pačios valstybinės įmonės.

42 Milda Marčiulionytė, Petras Oržekauskas, Algis Junevičius. Valstybinių verslo įmonių... Valstybinių įmonių atstovų požiūris buvo ne toks kritiškas. Steigėjai nurodo šiuos pagrindinius trūkumus: neužtikrinamas profesionalus vadovavimas 18 proc., neefektyviai veikia darbuotojų atsakomybės ir savikontrolės sistema 24 proc., darbuotojai nėra atsakingi už bendrus įmonės rezultatus 29 proc., neefektyvi motyvacijos sistema 35 proc., neefektyvi personalo vadyba 35 proc. Būtina pažymėti, kad valstybinių įmonių atstovai personalo vadyboje neįžvelgė jokių trūkumų 0 proc. Steigėjai taip pat nurodė, kad trūksta darbuotojų, gerai išmanančių vadybą ir gebančių dirbti komandoje 12 proc. Tam pritaria ir valstybinių įmonių atstovai (17 proc.). Taip pat, steigėjų nuomone (29 proc.), darbuotojai nerodo iniciatyvos valdymo sistemai tobulinti. Kritiškiausiai steigėjai įvertino darbuotojų rodomą iniciatyvą valdymo sistemai tobulinti. Jie teigė, kad ji priimama neigiamai ir nėra skatinama 41 proc. Iš valstybinių verslo įmonių atstovų šią situaciją neigiamai vertina tik 10 proc. Vertinant gautus tyrimo rezultatus, galima teigti, kad valstybinių verslo įmonių atstovai nėra linkę kritiškai vertinti savo veiklą. Motyvacijos sistemą jie vertina labai neigiamai 27 proc. Apibendrinat gautus vertinimo rezultatus, vertinant valstybinių verslo įmonių valdymo ir administravimo sistemas, visgi labiau reikėtų pasitikėti steigėjų vertinimu, nes visais aspektai jie linkę mažiau slėpti esamus trūkumus. Kita klausimų grupė buvo skirta tam, kaip valstybinių įmonių atstovai ir jų steigėjai vertina valstybinių verslo įmonių valdymo ir administravimo sistemą ir jos sudėtines dalis (2 lent.). Vertinant gautus rezultatus apibendrintai penkiabalėje sistemoje (vienetas žemiausias vertinimas, penketas aukščiausias), galima teigti, kad tiek valstybinių įmonių atstovai, tiek steigėjai, vertindami valstybinių verslo įmonių valdymo ir administravimo sistemų atskiras dalis, buvo pakankamai kritiški jų efektyvumas mažesnis nei 4 balai. Valstybinių įmonių atstovų vertinimo vidurkis yra tik 3,89, o steigėjų net 3,27 balo. Palyginus valstybinių įmonių atstovų ir šių įmonių steigėjų atsakymus, galima pastebėti, kad steigėjai, vertindami valstybinių verslo įmonių valdymo ir administravimo sistemų atskiras dalis, kaip ir vertindami sistemų trūkumus, buvo kritiškesni nei valstybinių įmonių atstovai. Steigėjai pakankamai kritiškai vertina daugelį valdymo ir administravimo sistemų dalių: valdymo ir veiklos informacinę sistemą tik 3,19 balo; įmonės veiklos ir darbų planavimo, organizavimo, valdymo, priežiūros, analizės ir kontrolės sistemą 3,24 balo; vidinio ir išorinio komunikavimo sistemą 3,18 balo; personalo vadybą 3,35 balo; darbuotojų kompetenciją ir gebėjimus vadybos srityje 3,29 balo. Dar kritiškiau buvo įvertintos dalys, kurių vertinimas buvo 3 ir mažiau balų. Pvz., valdymo ir administravimo matavimo, vertinimo ir analizės sistema buvo įvertinta tik 3,00 balais; darbuotojų atsakomybės ir savikontrolės sistema 2,94 balo; visų lygių darbuotojų įtraukimas į įmonės valdymą ir veiklą 3,00 balais. Steigėjai, vertindami valdymo ir administravimo sistemą apskritai, ją įvertino tik 3,47 balo. Panašiai buvo įvertinta valdymo struktūra (3,59 balo) ir vadovavimo profesionalumas (3,59 balo). Valstybinių įmonių atstovai praktiškai visas pozicijas, išskyrus motyvacijos sistemą, vertino daug geriau didesniais balais su skirtumu nuo 0,31 ir daugiau. Tačiau vėlgi, kaip ir esant pirmosios krypties vertinimui, daugiau objektyvumo, vertinant valstybinių verslo

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 36-49.. 43 įmonių valdymo ir administravimo sistemas ir jų sudėtines dalis, išreiškė steigėjai mažiau suinteresuoti slėpti trūkumus. 2 lentelė. Valdymo ir administravimo sistemos dalių vertinimas (vertinama balais nuo 1 iki 5) Valdymo ir administravimo sistemos dalys Valstybinių įmonių apibendrinti vidurkiai Steigėjų apibendrinti vidurkiai Valdymo ir administravimo sistema 4,13 3,47 Valdymo struktūra 4,20 3,59 Vadovavimo profesionalumas 4,27 3,59 Valdymo ir veiklos informacinė sistema 3,83 3,19 Įmonės veiklos ir darbų planavimo, organizavimo, valdymo, priežiūros, analizės ir kontrolės sistema 4,07 3,24 Vidinio ir išorinio komunikavimo sistema 3,83 3,18 Įmonės valdymo ir veiklos vieningumo, sistemingumo, perimamumo bei tęstinumo galimybės 4,07 3,59 Valdymo ir administravimo matavimo, vertinimo ir analizės sistema 3,69 3,00 Darbuotojų atsakomybės ir savikontrolės sistema 3,63 3,00 Darbuotojų atsakomybė už bendrus įmonės rezultatus 3,67 2,94 Personalo vadyba 4,03 3,35 Motyvacijos sistema 3,37 3,12 Darbų ir funkcijų paskirstymas 4,14 3,41 Turimų žmogiškųjų, finansinių, techninių ir technologinių 3,90 3,41 išteklių valdymas Visų lygių darbuotojų įtraukimas į įmonės valdymą ir veiklą 3,50 3,00 Darbuotojų kompetencija ir gebėjimai vadybos srityje 3,97 3,29 Apibendrintas vidurkis 3,89 3,27 Šaltinis: Sudaryta autorių pagal tyrimo duomenis. Atliekant tyrimą, taip pat buvo siekiama įvertinti valstybinių įmonių atstovų ir jų steigėjų nuomonę, ką reikėtų tobulinti valstybinių verslo įmonių valdymo ir administravimo sistemose. Kaip matyti iš vertinimo rezultatų, pateiktų 3 lentelėje, galima teigti, kad valstybinių įmonių atstovai, vertindami, kokias sritis reikėtų tobulinti valstybinių verslo įmonių valdymo ir administravimo sistemose, išreiškė didesnę būtinybę nei steigėjai. Būtinybei tobulinti valdymo ir veiklos informacinę sistemą, apimančią duomenų bazes ir jų valdymą (nuolatos diegti naujas informacines technologijas), pritarė net 53 proc. valstybinių įmonių atstovų, o steigėjų tik 41 proc. Už tai, kad reikia labiau skatinti darbuotojų atsakomybę ir savikontrolę už bendrus įmonės veiklos rezultatus, taip pat pasisakė net 53 proc. valstybinių įmonių atstovų, o steigėjų tik 29 proc. Būtinybei tobulinti darbų ir funkcijų paskirstymą pritarė 40 proc. valstybinių įmonių atstovų, o būtinybei vykdyti darbuotojų mokymus kompetencijai vadybos srityje didinti bei komandiniam darbui parengti 43 proc. valstybinių įmonių atstovų. Vertinant šios srities rezultatus, galima teigti, jog tiek daug valstybinių įmonių atstovų pritarė sistemos tobulinimo būtinybei (atskirose pozicijose daugiau kaip 53 proc.) dėl to, kad šiuo atveju kalbama apie tobulinimą, bet ne apie

44 Milda Marčiulionytė, Petras Oržekauskas, Algis Junevičius. Valstybinių verslo įmonių... savos sistemos, kurios vertintojai patys yra aktyvūs veikiantys elementai, trūkumų pripažinimą, kas Lietuvos vadybos kontekste kol kas yra sunkiai priimtina. 3 lentelė. Valdymo ir administravimo sistemos tobulinimo sritys Norimos tobulinti valdymo ir administravimo sistemos sritys Kompleksiškai tobulinti visos organizacijos valdymo ir administravimo sistemą. Valstybinių įmonių atstovų atsakymai (%) Steigėjų atsakymai (%) 27 35 Tobulinti vadovavimo profesionalumą. 20 35 Tobulinti valdymo ir veiklos informacinę sistemą, apimančią duomenų bazes ir jų valdymą (nuolatos diegti naujas informacines technologijas). Tobulinti veiklos ir darbų planavimo, organizavimo, valdymo, priežiūros ir kontrolės sistemą ir užtikrinti jos veikimo efektyvumą. 53 41 17 47 Tobulinti vidinę ir išorinę komunikavimo sistemą. 20 18 Tobulinti įmonės valdymo ir veiklos vieningumo, sistemingumo, perimamumo ir tęstinumo galimybes. Tobulinti valdymo, administravimo, veiklos matavimo, vertinimo ir analizės sistemą. Stiprinti valdymo ir administravimo kontrolę, jos veikimą grindžiant atsiskaitomybės ir savikontrolės principu. Labiau skatinti darbuotojų atsakomybę ir savikontrolę už bendrus įmonės veiklos rezultatus. 10 18 17 35 13 29 53 29 Keisti įmonėje veikiančią motyvacijos sistemą. 17 24 Tobulinti darbų ir funkcijų paskirstymą. 40 12 Tobulinti kokybės vadybos sistemą. 20 0 Didinti visų darbuotojų įtraukimą į įmonės valdymą ir veiklą. Vykdyti darbuotojų mokymus kompetencijai vadybos srityje didinti bei komandiniam darbui parengti. Šaltinis: Sudaryta autorių pagal tyrimo duomenis. 20 12 43 24 Valstybinių verslo įmonių valdymo ir administravimo tobulinimo modelis Remiantis šiame straipsnyje atlikta analize ir gautais tyrimo rezultatais, galima teigti, kad, norint tobulinti valstybinių įmonių valdymą ir administravimą, būtina atlikti kompleksinį vadybos auditą, kurio modelis yra patektas 1 paveiksle. Jis apima tam tikrus etapus.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 36-49.. 45 1. Poreikio tobulinti įmonės valdymą ir administravimą atsiradimas Taikomos valdymo ir administravimo sistemos preliminarus veiksmingumo įvertinimas Esant poreikiui atsiradusių valdymo ir administravimo problemų detalizavimas 2. Valdymo ir administravimo audito būdo parinkimas Galimi atlikimo būdai: vidinis, išorinis; kombinuotas 3. Valdymo ir administravimo audito atlikimas Gautų valdymo ir administravimo audito rezultatų analizė ir vertinimas Tobulinti valdymą reikia dėl: steigėjų iniciatyvos; teisinės bazės netobulumo; veiklos srities keitimo; ekonominės situacijos Jei būtina, galima papildoma taikomos sistemos analizė 4. Audito ataskaitos parengimas 5. Būtinų pokyčių plano parengimas ir patvirtinimas 6. Pasirengimas įgyvendinti būtinus pokyčius ir pagrindinių krypčių nustatymas A. Kompleksinis įmonės valdymo ir administravimo sistemos tobulinimas siekiant: tobulinti valdymo ir veiklos informacinę sistemą; tobulinti valdymo, administravimo, veiklos matavimo, vertinimo ir analizės sistemą; tobulinti valdymo ir veiklos kontrolės sistemą; suformuoti konkrečią veiklos analizės sistemą; užtikrinti efektyvią kokybės vadybą. B. Valdymo tobulinimas įtraukiant įmonės darbuotojus, siekiant: skatinti darbuotojų iniciatyvą valdymo sistemai tobulinti; keisti motyvacijos sistemą; užtikrinti efektyvią personalo vadybą; skatinti savikontrolę, atsakomybę ir suformuoti atsiskaitomybės už veiklos rezultatus sistemą; atlikti darbuotojų mokymus kompetencijai vadybos srityje didinti bei komandiniam darbui parengti. C. Teikiant pasiūlymus dėl teisinės bazės keitimo (tobulinimo), tikslinga parengti vienodą įstatymą, kuris leistų valdyti visas valstybines įmones remiantis vienoda teisine baze ir sistema. Valdymo ir administravimo tobulinimo vykdytojų parinkimas Darbuotojų parengimas ir mokymas pokyčiams vykdyti 7. Valdymo ir administravimo pokyčių įgyvendinimas 8. Atliktų ir įgyvendintų pokyčių pakartotinis įvertinimas (pakartotinis auditas) Galimi vykdytojai: pati valstybinė įmonė; įmonės steigėjai; išorinė konsultacinė ekspertinė organizacija; kombinuotas pačios įmonės, steigėjų ir išorės konsultantų pagrindu. 9. Stebėsena 1 pav. Įmonės valdymo ir administravimo vertinimo bei tobulinimo modelis Šaltinis: Sudaryta autorių

46 Milda Marčiulionytė, Petras Oržekauskas, Algis Junevičius. Valstybinių verslo įmonių... Valdymo tobulinimo procesas turi prasidėti nuo poreikio tobulinti įmonės valdymą ir administravimą atsiradimo. Jį gali inicijuoti įmonės steigėjai arba jos vadovai. Atsiradus poreikiui keisti ar tobulinti šiuo metu veikiančią įmonės valdymo ir administravimo sistemą, tikslinga preliminariai įvertinti įmonėje taikomą valdymo ir administravimo sistemos tinkamumą bei veiksmingumą, nustatyti konkrečias valdymo bei administravimo problemas. Antrame etape būtina nuspręsti, kas atliks numatytą valdymo ir administravimo auditą. Auditas gali būti atliekamas savomis jėgomis, pritraukiant išorės specialistus, arba kombinuotu būdu, sukuriant jungtinę komandą. Trečiame etape yra tikslinga vykdyti valdymo ir administravimo auditą. Šis etapas yra labai svarbus. Jo metu yra surenkama visa su įmonės valdymu ir administravimu susijusi informacija, ji vertinama ir analizuojama. Išanalizavus ir įvertinus gautus valdymo ir administravimo audito rezultatus, ketvirtame etape yra parengiama audito ataskaita. Ja remiantis penktame etape yra sudaromas ir patvirtinamas būtinų pokyčių planas. Šeštame etape patvirtinamas būtinų pokyčių ir pasirengimo juos įgyvendinti planas. Jis apima valdymo ir administravimo tobulinimo vykdytojų parinkimą, darbuotojų parengimą ir apmokymą. Šiame etape išskirtinį dėmesį būtina skirti darbuotojų psichologinio klimato sukūrimui ir nusiteikimui būsimiems pokyčiams. Tobulinti valdymą ir administravimą bei įgyvendinti pokyčius gali pačios įmonės, šių įmonių steigėjos, pasitelkdamos išorinę konsultacinę įmonę arba tam tikslui sukurdamos jungtinę komandą. Bet kuriuo atveju yra labai svarbu užtikrinti, kad įmonės valdymo ir administravimo pokyčiai būtų atliekami maksimaliai įtraukiant visus įmonės darbuotojus. Septintame etape yra įgyvendinami numatyti valdymo ir administravimo pokyčiai. Įgyvendinus juos būtina dar kartą įvertinti atliktus ir įgyvendintus valdymo pakeitimus, siekiant nustatyti atliktų pokyčių efektyvumą ir naudingumą. Aštuntas etapas yra siejamas su atliktų ir įgyvendintų pokyčių įmonėje pakartotiniu įvertinimu. Paskutinis stebėsenos etapas vykdomas su tikslu norint išvengti pasiekto įmonėje valdymo ir administravimo sistemos deformavimo. Parengtas modelis yra universalus ir gali būti taikomas visoms valstybinėms verslo įmonėms, nepaisant valdymo formos ir priklausomybės. Tačiau, jei būtina, šį modelį galima ir kartu tikslinga individualizuoti pagal konkrečios įmonės konkrečius poreikius, darbuotojų gebėjimus ir kompetenciją bei kitas įmonės sąlygas. Išvados 1. Teorinė ir praktinė vadybos srities analizė parodė, kad organizacijų valdymas ir administravimas yra labai svarbus procesas, turintis didelę įtaką veiklos rezultatams. Šio proceso kokybiškumas yra pagrindinis organizacijų sėkmės garantas. Tik efektyvus valdymas ir administravimas gali garantuoti gerus veiklos rezultatus, o tai, kaip rodo remiantis šiuo straipsniu atlikta analizė, yra ypač aktualus Lietuvos valstybinėms įmonėms. 2. Tyrimų rezultatai rodo, kad Lietuvoje valstybės komercinio naudojimo turtas kol kas yra valdomas nepakankamai efektyviai, o tai daugeliu atvejų yra sąlygojama nekokybišku įmonių valdymu ir administravimu. Lietuvos valstybės verslo įmonės

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 36-49.. 47 praktiškai neteikia valstybei tokios naudos, kokia yra gaunama iš privataus sektoriaus įmonių. Norint šią situaciją keisti iš esmės, būtina tobulinti jų valdymą ir administravimą. Lietuvos valstybinėse įmonėse valdymas ir administravimas turi būti efektyvesnis, inovatyvesnis, skaidresnis, patikimesnis, veikiantis pagal minimalias valdymo struktūras. Jis turi remtis vadybos specialistais, o ne politinės valdančiųjų partijų priklausomybės atstovais. 3. Siekiant efektyvių pokyčių Lietuvos valstybinių įmonių vadybos srityje, visų pirma būtina įvertinti jų valdymo ir administravimo esamą lygį, taikant kompleksinį metodą, pagrįstą vadybos auditu. Tai gali būti atliekama taikant pagal šį straipsnį parengtą įmonės valdymo ir administravimo vertinimo bei tobulinimo modelį. Siūlomas modelis yra universalus ir gali būti taikomas visoms valstybinėms verslo įmonėms, nepaisant valdymo formos ir priklausomybės. Literatūra 1. Arens, A. A., Lemon, W. M., Loebbecke, J. K. Auditing: An Integrated Approach. Canada, 1984. 2. Baltic Institute of Corporate Governance and Frederick W. Governance of State-owned Enterprises in the Baltic States, 2012 gegužė, p. 5 13. http://corporategovernance.lt/uploads/docs/governance%20of%20stateowned%20enterprises%20in%20the%20baltic%20states.pdf [2012-10-03]. 3. Budbergytė R., Kodėl reikia kurti bendrą sistemą? Mokesčių žinios, Nr. 3 (515), 2007. 4. Projekto Valstybinių įmonių valdymo privalumų ir trūkumų analizė ataskaita, Kaunas, 2011. 5. Ernst & Young. Government as best in class shareholder, 2010, p. 8. http://www.lesechos-conferences.fr/data/classes/produit_partenaire/fichier_2150_361.pdf [2012-10-05]. 6. Hale, R., Whitlam P. Efektyvus veiklos vertinimas. Vilnius, 2009. 7. Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas. Valstybės žinios, 2000. Nr. 64-1914 (su vėlesnėmis aktualiomis redakcijomis). 8. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Lietuvos valstybės valdomų įmonių veikla 2011 metais, 2011. Prieiga internete: http://vvi.ukmin.lt/index.php?r=document/view&id=1576 [2012-09-10]. 9. Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Valstybės žinios, 1994, Nr. 102-2049 (su vėlesnėmis aktualiomis redakcijomis). 10. Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Valstybės žinios, 1998, Nr. 54-1492 (su vėlesnėmis aktualiomis redakcijomis). 11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimas Nr. 1731 Dėl Valstybės valdomų įmonių efektyvumo didinimo koncepcijos patvirtinimo. Valstybės žinios, 2010, Nr. 145-7447. (su vėlesnėmis aktualiomis redakcijomis). 12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 1052 Dėl valstybės valdomų įmonių veiklos skaidrumo gairių patvirtinimo ir koordinuojančios institucijos paskyrimo. Valstybės žinios, 2010, Nr. 88-4637 (su vėlesnėmis aktualiomis redakcijomis).

48 Milda Marčiulionytė, Petras Oržekauskas, Algis Junevičius. Valstybinių verslo įmonių... 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. 172 Dėl valstybės valdomų įmonių pertvarkos 2011 2012 metų programos patvirtinimo. Valstybės žinios, 2011, Nr. 21-1028. 14. Mackevičius J., Raziunienė D. Auditas. Vilniaus universitetas, 2011. 15. Metinė apžvalga. Lietuvos valstybės valdomas komercinio naudojimo turtas, 2009. Prieiga internete: http://vvi.ukmin.lt/index.php?r=document/view&id=821 [2012-09-15]. 16. OECD. A survey of OECD countries. OECD Guidelines on Corporate Governance of State-Owned Enterprises, 2005, p. 12 15. http://www.oecd.org/corporate/corporateaffairs/corporategovernanceofstateownedenterprises/34803211.pdf [2012-09-28]. 17. OECD. Principles of Corporate Governance, 2004. http://www.oecd.org/daf/corporateaffairs/corporategovernanceprinciples/31557724.pdf [2012-09-28]. 18. Oržekauskas P. Valdymo ir veiklos audito pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 2012. 19. Oržekauskas P., Šmaižienė I. Organizacijų valdymo ir administravimo audito modeliavimas. Ekonomika ir vadyba, 2009, Nr. 14, p. 1163 1169. 20. Робертсон, Дж. Аудит. Москва, 1993. 21. Sektoriai, kuriuose veikia valstybinės įmonės. Prieiga internete: http://vvi.ukmin.lt/informacija-apie-vvi [2012-10-08]. 22. Шеремет, А. Д., Суйц, В. П. Аудит. Москва, 1995. 23. Taylor, D., Glezen, G. Auditing: Integrated Concepts and Procedures. New York, 1988. 24. Trimbel V., Juodka R, Dailidėnaitė G., Baikštys L., Milukaitė I. Galimybių studija Valstybės valdomų įmonių nuosavybės teisės įgyvendinimas, Vilnius, 2011 spalio 31 d., p. 45. Priega internete: http://vvi.ukmin.lt/index.php?r=document/view&id=1069 [2012-10- 01]. Milda Marčiulionytė, Petras Oržekauskas Algis Junevičius Preconditions for Improving Management of Government-owned Enterprises Abstract Principles and techniques of management and administration are essential not only in the private sector, but in the public enterprises as well. However, nowadays such governmentowned companies often face the critics for lacking effectiveness and having low performance results. The paper presents the analysis of management and administration quality in Lithuania s Government-owned enterprises. The analysis is based upon the Lithuanian Government-owned Business Companies performance analysis, the reports and resolutions of the Government of the Lithuanian Republic, statistical data, the study reports of the Baltic Institute of Corporate Governance in the Baltic countries (Baltic Institute of Corporate Governance) and Lithuanian Public Institution Organization Evaluation Agency. On the basis of this analysis, recommendations for improving management and administration of the Lithuanian Government-owned enterprises are provided and possibilities for applying management and administration audit are discussed.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 36-49.. 49 Milda Marčiulionytė Kauno technologijos universiteto Prof. K. Baršausko ultragarso mokslo instituto vyresnioji vadybininkė, verslo administravimo magistrė. E. paštas: milda.marciulionyte@ktu.lt Petras Oržekauskas Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Strateginio valdymo katedros docentas, technikos mokslų daktaras. E. paštas: petras.orzekauskas@ktu.lt Algis Junevičius Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorius, socialinių mokslų daktaras. E. paštas: algis.junevicius@ktu.lt Milda Marčiulionytė, Master in Business Administration, is a Senior Manager at Prof. K. Barsausko Ultrasound Research Institute, Kaunas University of Technology. E-mail: milda.marciulionyte@ktu.lt Petras Oržekauskas, Doctor of Technical Sciences, is a an Associate Professor at the Department of Business Administration, Faculty of Social Sciences, Kaunas University of Technology. E-mail: petras.orzekauskas@ktu.lt Algis Junevičius, Doctor of Social Sciences, is a Professor at the Departament of Public Administration of the Faculty of Social Sciences, Kaunas University of Technology. E-mail: algis.junevicius@ktu.lt Straipsnis įteiktas redakcijai 2012 m. gruodžio mėn.; recenzuotas; parengtas spaudai 2013 m. vasario mėn.

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 / 2013, Vol. 12, No 1, p. 50 64 Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui: interneto skverbties ir rinkėjų aktyvumo tendencijos Lietuvoje Rūta Petrauskienė, Gintaras Žilinskas Kauno technologijos universitetas K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.12.1.4012 Anotacija. Aktyvus politinis dalyvavimas demokratiniame valdymo procese suteikia piliečiams galimybę daryti poveikį rinkimų procesui ir kontroliuoti politikų veiklą. Straipsnio tikslas yra nustatyti interneto įtaką politiniam dalyvavimui Lietuvoje. Buvo išanalizuotos interneto skverbties ir rinkėjų aktyvumo tendencijos Lietuvoje, nustatomi priežastiniai ryšiai tarp politinio dalyvavimo 2007 2012 m. rinkimuose ir interneto skverbties rodiklių (namų ūkiai, turėję interneto prieigą, ir asmenys, kurie naudojosi internetu kasdien arba bent kartą per savaitę). Tyrimų rezultatai rodo, kad yra ryšys tarp rinkėjų aktyvumo 2007 2012 m. vykusiuose rinkimuose ir namų ūkių, turinčių interneto prieigą, bei asmenų, kurie reguliariai naudojasi internetu. Išskirsčius rinkimus pagal rūšis, ryšys stebimas tik Seimo rinkimuose. Pažymima, kad tolesnė interneto skverbtis ir aktyvesnis elektroninės demokratijos formų taikymas sudarys didesnes politinio dalyvavimo galimybes internetą turintiems rinkėjams. Raktažodžiai: politinis dalyvavimas, interneto skverbtis, rinkėjų aktyvumas, informacinių komunikacinių technologijų plėtotė, rinkimai. Keywords: political participation, internet penetration, activeness of voters, development of information communication technologies, election. Įvadas Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse politikoje dalyvaujama naudojant įvairias priemones, iš kurių viena informacinės komunikacinės technologijos (toliau IKT). Tai susiję su e. dalyvavimo, e. balsavimo galimybių plėtote. Naudodami IKT, piliečiai geriau gali informuoti valdžios atstovus apie savo interesus, poreikius, daryti spaudimą siekiant, kad būtų atsižvelgta į jų nuomonę, rasti informaciją apie politines partijas, jų programas, pareikšti savo valią rinkimų metu ir pan. Piliečių dalyvavimo tyrimai per keletą pastarųjų dešimtmečių gerokai išplėtoti Vakarų demokratijose. Gausu straipsnių, kuriuose nagrinėjamas piliečių dalyvavimo

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 50 64. 51 fenomenas, pateikiamos jo tipologijos, analizuojama piliečių dalyvavimo formų kaita. Tarp autorių, nagrinėjusių piliečių dalyvavimą Vakarų šalyse, galima paminėti D. Held [9], H. J. Abs, R. Veldhuis [1], J. Gaventa, C. Valderrama [8], R. J. Dalton [5] ir kt. Lietuvoje piliečių dalyvavimo problemą analizavo P. Ragauskas [22], M. Damkuvienė, R. Tijūnaitienė [6], R. Riekašius [25], A. Krupavičius [14] ir kt. Gana plačiai mokslinėje literatūroje yra nagrinėjami su IKT plėtote susiję e. demokratijos, e. dalyvavimo, e. balsavimo klausimai [2; 3; 27], tačiau pasigendama gilesnių tyrimų apie interneto įtaką politiniam dalyvavimui. Atsižvelgiant į tai, straipsnio autoriai kelia tikslą įvertinti interneto poveikį rinkėjų politiniam dalyvavimui Lietuvoje. Straipsnyje analizuojama piliečių dalyvavimo politikoje samprata, tiriama interneto skverbtis ir rinkėjų aktyvumas Lietuvoje, nustatomi ryšiai tarp rinkėjų aktyvumo ir interneto skverbties rodiklių. Akcentuojamas interneto poveikis rinkėjų aktyvumui. Taikomi mokslinės literatūros, lyginamosios, loginės, koreliacinės ir tiesinės regresinės analizės, apibendrinimo metodai. Politinio dalyvavimo samprata Demokratiją nuo daugelio kitų politinių sistemų skiria institucionalizuoti metodai eiliniams piliečiams dalyvauti sprendimų priėmimo procese [5]. D. Held [9] išskiria šiuos visiškai demokratiškos sistemos principus, kuriems esant politinis gyvenimas taptų viena svarbiausių visų piliečių gyvenimo dalimi: veiksmingas dalyvavimas, sąmoningas supratimas, balsavimo lygybė lemiamuoju metu, darbotvarkės kontrolė, įtrauktumas. Tam, kad minėti demokratijos principai būtų praktiškai įgyvendinti, valdžios institucijos privalo užtikrinti piliečių dalyvavimo galimybes. Vieni teoretikai piliečių dalyvavimą vertino kaip priemonę koreguoti valdančiųjų sluoksnių politikos klaidas. Kiti teoretikai pažymi, kad piliečių dalyvavimas grindžiamas pripažinimu, jog piliečiai gali ryškiai veikti sprendimų kokybę ir pagerinti viešosios politikos turinį. Dalyvavimo koncepcijos Politinis dalyvavimas Socialinis dalyvavimas Ekonominis dalyvavimas Kultūrinis dalyvavimas Šaltinis: [1]. 1 lentelė. Piliečių dalyvavimo koncepcijos Formos, kurių tikimasi iš dalyvavimo Balsavimas rinkimuose ir referendumuose, lobistinė veikla, kreipimasis į politikus ir valstybės tarnautojus dėl piliečių interesų. Narystė savanoriškoje asociacijoje, asociacijos taryboje, kitose asociacijos veiklose. Indėlis į gamybos procesą darbas, narystė organizacijos darbuotojų taryboje. Kova prieš diskriminaciją ir atskirtį, socialinės sanglaudos rėmimas.

52 Rūta Petrauskienė, Gintaras Žilinskas. Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui... M. Damkuvienė ir R. Tijūnaitienė [6], analizuodamos piliečių dalyvavimo koncepcijas, pateikia mokslininkų H. J. Abs ir R. Veldhuis [1] dalyvavimo koncepcijų klasifikaciją, kurių pagrindas yra aktyvus pilietiškumas. Minėti mokslininkai, remdamiesi keturiomis pilietiškumo dimensijomis (politine, ekonomine, socialine ir pilietine) išskiria keturias dalyvavimo koncepcijas: politinio dalyvavimo, socialinio dalyvavimo, kultūrinio dalyvavimo ir ekonominio dalyvavimo (1 lent.). Idealu, kad piliečiai dalyvautų visuose domenuose, tačiau realiai retai tai vyksta [6]. Dalyvavimo metodai siejami su bendruomene ar socialiniu dalyvavimu, paprastai pilietinėje visuomenės sferoje ar tokioje, kur gyventojai turi galimybę paveikti valstybines programas. Kita vertus, egzistuoja politinio dalyvavimo tradicija, kai piliečiai dalyvauja tradicinėmis dalyvavimo formomis, pavyzdžiui, balsuojant per rinkimus, dalyvaujant politinių partijų veikloje ir užsiimant lobizmu [8]. Straipsnyje dėmesys skiriamas tik vienai iš dalyvavimo koncepcijų, t. y. politiniam dalyvavimui, jo sampratai, esminiams bruožams. Mokslinėje literatūroje pateikiamos įvairios politinio dalyvavimo sampratos: legali privačių piliečių veikla, kuria daugiau ar mažiau siekiama daryti tiesioginę įtaką vyriausybės personalo parinkimui ir (arba) veiksmams, kurių jie imasi; veiksmai, kuriais eiliniai bet kurios politinės sistemos nariai daro įtaką arba bando tai daryti jos veiklos rezultatams; visa individualių piliečių savarankiška veikla skirta daryti tiesioginę arba netiesioginę įtaką politiniams pasirinkimams įvairiuose politinės sistemos lygiuose; veikla, kurią vykdydami piliečiai demokratinėje sistemoje gali perduoti vyriausybės pareigūnams informaciją apie savo rūpesčius bei pasirinkimus ir daryti spaudimą, kad į šia informaciją būtų atsižvelgiama; veikla, viena vertus, suvokiama kaip daroma įtaka sprendimų priėmimo procesui ir, kita vertus, kaip poveikis valstybės valdymo organų priimtų praktinių programų įgyvendinimo būdui ir eigai [25, p. 6 7]. Galima teigti, jog politinis dalyvavimas yra itin svarbus politinės kultūros elementas. Piliečiai, dalyvaudami politiniame gyvenime, formuoja pilietinę atsakomybę, taip išreikšdami savo interesus, į kuriuos valdžia privalo atsižvelgti. Tai rodo visuomenės aktyvumą, jausmą, kad yra svarbūs viešojo valdymo procese, be to, bendradarbiavimas su valdžios institucijomis skatina pasitikėjimą šiomis institucijomis. Dažnai politinis dalyvavimas yra tapatinamas su dalyvavimu rinkimuose. Remiantis demokratijos principais, piliečiai turi kontroliuoti tuos, kurie priima sprendimus; pagrindinis šios kontrolės būdas visuomenės galimybė konkurenciniuose rinkimuose periodiškai rinkti politinį elitą [2]. Priešrinkiminis laikotarpis yra taip pat labai svarbus, nes tuo metu vyksta įvairios diskusijos ir debatai aktualiais klausimais, kandidatai ir partijos pristato savo rinkimines programas,

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 50 64. 53 piliečių grupės susipažįsta su kandidatų politinėmis nuostatomis. Šis laikas yra skiriamas būtent informacijos paieškai, rinkimui, analizei, vertinimui. Lietuva, kaip ir kitos valstybės, susiduria su dideliu iššūkiu IKT plėtojimu ir jos poveikiu demokratijai bei dalyvavimui [24, p. 240]. Vis plačiau vartojami tokie terminai: e. demokratija, e. balsavimas ir pan., kurie suteikia naujas dalyvavimo formas, naujas informacijos sklaidos galimybes, naujas komunikavimo su politinio elito bei viešojo administravimo institucijų atstovais galimybes. Tyrimo medžiaga ir metodika Šis tyrimas yra pagrįstas antriniais statistiniais duomenimis, taip pat mokslinių tyrimų rezultatų apie interneto įtaką rinkėjų aktyvumui rinkimuose apibendrinimu bei interpretacija. Lietuvos statistikos departamento (toliau LSD) regioninė statistika apie informacines technologijas (toliau IT) ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau VRK) duomenys apie rinkėjų aktyvumą yra pagrindiniai šio straipsnio šaltiniai. Analizuojant interneto skverbtį Lietuvos apskrityse, naudojama 2005 2012 m. LSD regioninė statistika apie namų ūkius, turinčius interneto prieigą, ir 16 74 metų asmenis, kurie naudojasi internetu [19]. Gyventojų aktyvumo rinkimuose analizė paremta VRK rinkimų apie gyventojų aktyvumą duomenimis: 2007 m. ir 2011 m. savivaldybių tarybų, 2008 m. ir 2012 m. seimo, 2009 m. prezidento rinkimų [16]. Taip pat šio straipsnio šaltiniai yra Pagrindinių mokslo rodiklių (angl. Essential Science Indicators) ir Lietuvos virtualiosios bibliotekos mokslinių žurnalų straipsnių duomenų bazės. Duomenys ir straipsniai buvo nagrinėjami taikant lyginamosios analizės metodą. Jie buvo analizuojami, taikant kiekybinį, holistinį požiūrį, kurio tikslas šiame tyrime nustatyti esminius kiekybinius ryšius. Siekiant nustatyti interneto skverbties ir rinkėjų aktyvumo rinkimuose tarpusavio ryšius, buvo atlikta koreliacinė ir tiesinė regresinė analizė. Šioje analizėje buvo naudojami du interneto skverbtį atspindintys rodikliai: namų ūkiai, turėję interneto prieigą (NTI), ir 16 74 metų asmenys, kurie naudojosi internetu kasdien arba bent kartą per savaitę (ANI). Tarp šių rodiklių ir rinkėjų aktyvumo buvo nustatyti priežastiniai ryšiai penkiuose rinkimų procesuose ir atskirai pagal rinkimų rūšis ir apskritis. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinės analizės SPSS Windows 13.0 ir Excel 2003 programas. Koreliaciniam ryšio stiprumui nustatyti buvo skaičiuotas koreliacijos Pirsono koeficientas. Ryšio priežastingumui įvertinti naudojama tiesinė regresinė analizė. Skirtumai statistiškai reikšmingi, jeigu paklaidos tikimybės reikšmė p < 0,05. Pagrindinis apribojimas, analizuojant interneto įtaką rinkėjų aktyvumui, yra susijęs su duomenų, ypač kalbant apie interneto skverbtį pagal apskritis, trūkumu. Antai duomenis apie namų ūkius, turinčius interneto prieigą, ir asmenis, kurie naudojasi internetu, pagal apskritis LSD pradėjo skelbti nuo 2005 m. Dėl šios priežasties tyrime analizuojamas rinkėjų aktyvumas tik nuo 2007 m.

54 Rūta Petrauskienė, Gintaras Žilinskas. Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui... Interneto skverbtis Lietuvoje Pagal Pasaulio ekonomikos forumo 2012 m. paskelbtą Pasaulio informacinių technologijų ataskaitą, Lietuva užima 31 vietą iš 142 vertintų pasaulio valstybių ir 14 vietą iš Europos Sąjungos šalių. Lietuva yra 37 vietoje pagal gyventojų, kurie naudojasi internetu, skaičių ir 34 vietoje pagal namų ūkių, turinčių interneto prieigą, skaičių [31, p. 247]. Pagal LSD duomenis, Lietuvoje 2006 m. beveik kas trečias namų ūkis turėjo interneto prieigą, o 2012 m. jau kas antras. Namų ūkių, turinčių interneto prieigą, Lietuvoje 2005 2012 m. padidėjo 40,8 proc. Tačiau 2012 m. tokių namų ūkių sumažėjo 0,6 proc. Pažymėtina, kad interneto prieiga yra pakankamai diferencijuota. 2012 m. mažiausiai interneto prieigą turinčių namų ūkių buvo Alytaus, Telšių, Tauragės ir Utenos apskrityse, o daugiausiai Marijampolės, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. 2005 m. Vilniaus ir Kauno apskritys išsiskyrė iš visų apskričių, nes jose buvo daug namų ūkių, turinčių interneto prieigą. Alytaus bei Tauragės apskritys ir 2005 m. buvo iš tų apskričių, kuriose šis rodiklis buvo žemiausias. Atkreiptinas dėmesys į Marijampolės apskrities pažangą: namų ūkių, turinčių interneto prieigą, padaugėjo 49,5 proc. [19]. Atsilikusiose apskrityse interneto prieiga vystėsi sparčiau negu aukštesnio išsivystymo apskrityse. Marijampolės, Alytaus ir Utenos apskrityje namų ūkių, turinčių interneto prieigą, padidėjo daugiau kaip 6 kartus. Interneto prieiga ypač įspūdingai vystėsi 2005 2010 m. Utenos apskrityje, kurioje ūkių, turinčių interneto prieigą, padidėjo daugiau kaip 8 kartus. Ši apskritis per penkerius metus tapo viena iš pirmaujančių namų ūkių, turinčių interneto prieigą. Tačiau per 2011 m. ir 2012 m. Utenos apskrityje namų ūkių, turinčių interneto prieigą, sumažėjo 15,1 proc. 2012 m. Lietuvoje internetu naudojosi 67,2 proc., o 2005 m. 34,3 proc. visų 16 74 metų asmenų. 2005 m. reguliariai, t. y. kasdien ar bent kartą per savaitę, internetu naudojosi 29,8 proc. asmenų, o 2012 m. jų skaičius sudarė 64,6 proc. Vadinasi, per septynerius metus reguliarių interneto vartotojų padaugėjo daugiau kaip dvigubai. Daugiausia asmenų, kurie ir 2005 m. ir 2012 m. reguliariai naudojosi internetu, buvo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. Mažiausi rodikliai yra Tauragės, Utenos ir Alytaus apskrityse. 2005 m. tarp atsilikusių šioje srityje buvo ir Marijampolės apskritis [19]. 2005 2012 m. 16 24 metų asmenys, palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, daugiausia kasdien ar bent kartą per savaitę naudojosi internetu. 2012 m. tai sudarė 96,9 proc. Minėtu laikotarpiu mažiausiai reguliariai internetu naudojosi 65 74 metų asmenys: 2012 m. tik 12,5 proc., t. y. beveik 8 kartus mažiau negu 16 24 metų asmenys. Internetu kasdien ar bent kartą per savaitę naudojosi 87,3 proc. 25 34 metų asmenų, 76,7 proc. 35 44 metų asmenų ir 60,3 proc. 45 54 metų asmenu [19]. Palyginę naudojimosi internetu kasdien ar bent kartą per savaitę augimo tempus tarp skirtingų asmenų grupių 2005 2012 m., matome, kad didžiausi augimo tempai buvo 25 34 metų (49,4 proc.) ir 35 44 metų (48,4 proc.) asmenų grupėse. Tarp 16 24 metų asmenų interneto vartotojų padaugėjo 32,0 proc. Palyginti su šia didžiausia interneto vartotojų amžiaus grupe, interneto vartotojų daugėjo ir 45 54

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 50 64. 55 metų asmenų (37,8 proc.) grupėje. Mažiausiai internetu naudojosi vyresniojo amžiaus asmenys, pavyzdžiui, 65 74 metų grupėje reguliarių interneto vartotojų padaugėjo tik 11,0 proc. Vadinasi, sparčiausiai daugėjo 25 44 metų interneto vartotojų [19]. 2012 m., palyginti su prieš porą metų buvusia situacija, interneto vartotojų daugėjo lėtai, tačiau bendra tendencija išlieka vartotojų daugėja. Pastaraisiais metais šių rodiklių augimą lemia vis didėjantis vyresnio amžiaus gyventojų susidomėjimas informacinėmis technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis [13]. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad 8 proc. gyventojų, kurie iki šiol nesinaudojo internetu, jau ketina pradėti naudotis informacinėmis technologijomis, tikėtina, kad ir artimiausioje ateityje naudojimosi internetu rodikliai augs [10]. Tarptautinės asociacijos FTTH Council Europe ir kompanijos idate 2012 m. birželio mėn. paskelbto tyrimo apie šviesolaidinės ryšio technologijos vystymosi tendencijas rezultatai rodo, kad Lietuva užtikrintai pirmauja Europoje pagal plačiajuosčio interneto, teikiamo šviesolaidinėmis ryšio linijomis, skvarbą. Šio tyrimo duomenimis, 2012 m. viduryje Lietuva pasiekė 30,1 proc. šviesolaidinio ryšio skvarbą (2011 m. pabaigoje šis rodiklis buvo 28,3 proc.). Pasauliniu mastu Lietuva pagal šį rodiklį yra 5 vietoje [26]. 2011 m. pabaigos duomenimis, plačiajuosčiu ryšiu Lietuvoje naudojosi 57,2 proc. namų ūkių [11]. 2012 m. viduryje namų ūkių, prisijungusių prie interneto šviesolaidinėmis ryšio linijomis, skaičius Lietuvoje siekė 381 tūkst. [26]. Plačiajuostis ryšys, kuris suteikia greitesnę prieigą prie interneto paslaugų, prieinamas ne tik miestų, bet ir kaimų gyventojams. Mieste plačiajuosčio interneto prieigą turėjo 99,8 proc., kaime 99,3 proc. internetą naudojančių namų ūkių [12]. Apibendrinant galima teigti, jog 2005 2012 m. Lietuvoje sparčiai didėjo interneto prieigos ir naudojimo rodikliai. Kartu per visą laikotarpį šioje srityje išliko skirtumų tarp atskirų apskričių. Rinkėjų aktyvumas Lietuvoje Lietuvoje nuo 1990 m. įvyko 7 seimo, 5 prezidento ir 7 savivaldybių tarybų rinkimai. Remiantis VRK duomenimis, didžiausias rinkėjų aktyvumas buvo 1993 m. prezidento rinkimuose (78,6 proc.). Seimo rinkimuose rinkėjai aktyviausiai dalyvavo 1992 m. (75,2 proc.), o savivaldybių tarybų 1990 m. (64,8 proc.). 1990 1993 m. buvo didžiausias rinkėjų aktyvumas. Vėliau rinkėjų aktyvumas labai mažėjo. Mažiausiai rinkėjų, renkant seimą (46,1 proc.) ir prezidentą (48,4 proc.), dalyvavo 2004 m., renkant savivaldybių tarybas, 1997 m. (39,9 proc.). Rinkėjų aktyvumo skirtumas tarp 1992 m ir 2004 m. seimo rinkimų siekė 29,1 proc., tarp 1993 m. ir 2004 m. prezidento rinkimų 30,2 proc., o tarp 1990 m. ir 1997 m. savivaldybių tarybų rinkimų 24,9 proc. [16]. Pažymėtina, kad visų rūšių paskutiniuose rinkimuose rinkėjų aktyvumas padidėjo, tačiau mažiau negu prieš tai buvusiuose: a) 2012 m. seimo rinkimuose rinkėjų dalyvavo 4,33 proc. daugiau negu 2008 m.; b) 2009 m. prezidento rinkimuose 3,4 proc. daugiau negu 2004 m.; c) 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose 2,78

56 Rūta Petrauskienė, Gintaras Žilinskas. Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui... proc. daugiau negu 2007 m. [16]. Tačiau rinkiminis aktyvumas Lietuvoje yra vienas mažiausių visoje Europoje [7]. Didžiausias vidutinis aktyvumas yra prezidento rinkimuose (60,8 proc.). Didesnis aktyvumas prezidento rinkimuose, skirtingai nei seimo (vidutinis aktyvumas yra 58,0 proc.) rinkimuose, aiškintinas tuo, kad prezidento rinkimuose lengviau pasirinkti, didesnis politikos asmeninimas. Savivaldybių tarybų rinkimuose vidutinis rinkėjų aktyvumas siekia tik 49,0 proc. [16]. Aktyvumą šiuose rinkimuose mažina rinkėjų nuostata, jog vietinė valdžia savarankiškai gali spręsti tik nedaugelį aktualių problemų. Tai yra būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms [24, p. 227]. Antros lentelės duomenimis, aktyviausiai 2008 m. seimo rinkimuose dalyvavo Panevėžio, Vilniaus ir Kauno apskrityse gyvenantys rinkėjai, o mažiausias aktyvumas buvo Klaipėdos ir Marijampolės apskrityse. Aktyviausiai 2012 m. seimo rinkimuose dalyvavo Vilniaus, Kauno ir Panevėžio apskrityse gyvenantys rinkėjai. Klaipėdos, Telšių, Marijampolės apskrityse šiuose seimo rinkimuose rinkėjų aktyvumas buvo mažiausias. 2008 m. skirtumas tarp Panevėžio apskrities, kurioje rinkėjų aktyvumas didžiausias (50,33 proc.), ir Klaipėdos apskrities, kur rinkėjai pasyviausi (44,78 proc.), buvo 5,55 proc. 2012 m. rinkimuose šis skirtumas padidėjo iki 9,67 proc. (Vilniaus apskritis 56,99 proc. ir Klaipėdos 47,32 proc.). 2012 m. rinkimuose, palyginti su prieš tai buvusiais 2008 m. rinkimais, rinkėjų aktyvumas padidėjo visose apskrityse, daugiausia Vilniaus (6,74 proc.) ir Alytaus (5,17 proc.) apskrityse. 2 lentelė. Rinkėjų aktyvumas 2007 2012 m. Lietuvoje pagal apskritis (proc.) Rinkimų rūšis Prezident Seimo Savivaldybių tarybų Nr. Apskritis o 2008 2012 2007 2011 Pokytis m. m. m. m. Pokytis 2009 m. 1. Alytaus 46,99 52,16 5,17 43,55 49,94 6,39 51,16 2. Kauno 49,92 54,63 4,71 38,94 42,76 3,82 53,86 3. Klaipėdos 44,78 47,32 2,54 36,01 37,94 1,93 47,69 4. Marijampolės 45,56 48,93 3,37 40,13 41,81 1,68 51,25 5. Panevėžio 50,33 52,39 2,06 40,57 40,96 0,39 53,37 6. Šiaulių 47,60 51,87 4,27 38,87 42,37 3,50 49,84 7. Tauragės 46,74 50,65 3,91 45,01 48,35 3,34 46,94 8. Telšių 47,81 48,36 0,55 39,28 41,33 2,05 48,65 9. Utenos 49,54 51,84 2,30 45,98 49,27 3,29 49,91 10. Vilniaus 50,25 56,99 6,74 45,40 47,55 2,15 54,08 Iš viso 48,59 52,92 4,33 41,30 44,08 2,78 51,76 Šaltinis: sudaryta autorių pagal [16]. Savivaldybių tarybų 2007 m. rinkimuose aktyviausiai dalyvavo Utenos, Vilniaus ir Tauragės, o 2011 m. Alytaus, Utenos ir Tauragės apskričių rinkėjai. Žemiausias aktyvumas 2007 m. buvo Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno, o 2011 m. Klaipėdos ir

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 50 64. 57 Panevėžio apskrityse. 2007 m. skirtumas tarp Utenos apskrities, kurioje rinkėjai buvo aktyviausi (45,98 proc.), ir Klaipėdos apskrities, kurioje rinkėjų balsavo mažiausiai (36,01 proc.), buvo 9,97 proc. 2011 m. rinkimuose toks skirtumas tarp Alytaus (49,94 proc.) ir Klaipėdos apskričių (37,94 proc.) buvo 12,0 proc. Kaip ir seimo rinkimuose, 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose visų apskričių rinkėjai dalyvavo aktyviau negu prieš tai vykusiuose rinkimuose. Alytaus apskrityje rinkėjų aktyvumas padidėjo labiausiai (6,39 proc.). 2009 m. prezidento rinkimuose aktyviausi buvo Vilniaus, Kauno ir Panevėžio rinkėjai. Mažiausiai rinkėjų dalyvavo Tauragės ir Klaipėdos apskrityse. Skirtumas tarp Vilniaus apskrities, kurioje rinkėjai buvo aktyviausi (54,08 proc.), ir Klaipėdos apskrities, kurioje rinkėjų balsavo mažiausiai (47,69 proc.), buvo 6,39 proc. Analizuojant statistinius duomenis apie rinkėjų aktyvumą, išryškėja skirtumų pagal apskritis. Skirtumas tarp apskričių, kuriose rinkėjai buvo aktyviausi ir pasyviausi, įvairiuose rinkimuose varijuoja nuo 5,55 proc. iki 12,0 proc., o rinkėjų aktyvumo padidėjimas paskutiniuose rinkimuose nuo 0,39 proc. Panevėžio apskrityje per prezidento rinkimus iki 6,74 proc. Vilniaus apskrityje per seimo rinkimus. Rinkėjų aktyvumo ir interneto skverbties sąsajų tyrimo rezultatai Koreliacinė duomenų analizė (3 lent.) parodė, kad rinkėjų aktyvumas visuose 2007 2012 m. vykusiuose rinkimuose (N=5) ir atskirai seimo rinkimuose (N=2) yra statistiškai reikšmingai susijęs su interneto skverbties NTI ir ANI rodikliais (p<0,05). Abiem atvejais rinkėjų aktyvumo koreliacijos su interneto skverbties rodikliais yra itin statistiškai reikšmingos (p<0,01). Visos šios koreliacijos yra teigiamos. 3 lentelė. Rinkėjų aktyvumo 2007 2012 m. vykusiuose rinkimuose ir interneto skverbties rodiklių koreliacinio ryšio įvertinimas (Pirsono koeficientas) Nr. Rinkėjų aktyvumas pagal rinkimų rūšis NTI ANI 1. Seimo (N=2) 0,44* 0,60** 2. Prezidento (N=1) 0,46 0,55 3. Savivaldybių tarybų (N=2) 0,07 0,00 4. Visi rinkimai (N=5) 0,38** 0,35* ** 0,01 lygmens statistinis reikšmingumas. * 0,05 lygmens statistinis reikšmingumas. Šaltinis: sudaryta autorių pagal [16]. Analizuojant rinkėjų aktyvumo Seimo rinkimuose ir interneto skverbties rodiklių sąsajas, matyti, kad rinkėjų aktyvumo ir ANI (rs=0,60, p<0,01) ryšys yra statistiškai reikšmingesnis ir stipresnis už rinkėjų aktyvumo ir NTI (rs=0,44, p<0,05) ryšį. Pirmuoju atveju yra vidutinio stiprumo teigiama koreliacija, o antruoju atveju silpna teigiama koreliacija. Tyrimo rezultatai rodo, kad silpna teigiama koreliacija taip pat

58 Rūta Petrauskienė, Gintaras Žilinskas. Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui... yra tarp rinkėjų dalyvavimo 2007 2012 m. vykusiuose rinkimuose (N=5) ir NTI (rs=0,38, p<0,01) bei ANI (rs=0,35, p<0,05) (3 lent.). Galima daryti prielaidą, kad kuo daugiau asmenų dažniau naudojasi internetu, kuo daugiau namų ūkių turi interneto prieigą, tuo didesnis rinkėjų aktyvumas Seimo rinkimuose ir visuose 2007 2012 m. vykusiuose rinkimuose. Tačiau rezultatai atskleidė, kad rinkėjų aktyvumas savivaldybių tarybų ir prezidento rinkimuose nėra susijęs su interneto skverbties rodikliais. Tyrinėjant rinkėjų dalyvavimo ir interneto skverbties rodiklių ryšius pagal apskritis (4 lent.), nustatytos statistiškai reikšmingos tik 4 koreliacijos iš 20 (p<0,05). Tik viena iš jų itin statistiškai reikšminga (p<0,01). Visos šios koreliacijos yra teigiamos. Tik Alytaus apskrityje gyventojų dalyvavimas statistiškai reikšmingai susijęs su abiem interneto skverbties rodikliais. Šis ryšys yra teigiamas ir labai stiprus su NTI (rs=0,94, p<0,05) ir su ANI (rs=0,97, p<0,01). Utenos ir Tauragės apskrityse labai stipri koreliacija stebima tik tarp rinkėjų aktyvumo ir ANI (atitinkamai rs=0,91, p<0,05 ir rs=0,94, p<0,05). Kitose apskrityse tarp gyventojų aktyvumo ir interneto skverbties rodiklių statistiškai reikšmingų ryšių nenustatyta. 4 lentelė. Rinkėjų aktyvumo 2007 2012 m. vykusiuose rinkimuose ir interneto skverbties rodiklių pagal apskritis koreliacinio ryšio vertinimas (Pirsono koeficientas) Nr. Apskritis NTI ANI 1. Vilniaus apskritis 0,52 0,54 2. Klaipėdos apskritis 0,11 0,09 3. Kauno apskritis 0,40 0,45 4. Panevėžio apskritis 0,53 0,33 5. Telšių apskritis 0,81 0,63 6. Šiaulių apskritis 0,77 0,62 7. Utenos apskritis 0,45 0,91* 8. Alytaus apskritis 0,94* 0,97** 9. Marijampolės apskritis 0,73 0,45 10. Tauragės apskritis 0,79 0,94* ** 0,01 lygmens statistinis reikšmingumas. * 0,05 lygmens statistinis reikšmingumas. Šaltinis: sudaryta autorių pagal [16]. Tiesinė regresinė analizė buvo atlikta norint patikrinti, ar interneto plėtra (NTI ir ANI) turi įtakos rinkėjų aktyvumui. Priklausomu kintamuoju pasirinktas rinkėjų aktyvumas rinkimuose (proc.). NTI ir ANI buvo nepriklausomi kintamieji. Tiesinės regresinės analizės duomenimis, tik ANI darė reikšmingą įtaką rinkėjų aktyvumui seimo rinkimų metu (β=0,71, p<0,05). NTI nedarė įtakos rinkėjų aktyvumui nė vienų rinkimų metu. Taip pat nenustatyta reikšmingo priežastinio ryšio tarp rinkėjų aktyvumo ir interneto plėtros rodiklių pagal apskritis.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 50 64. 59 Tyrimo rezultatų analizė Straipsnyje buvo ištirtas santykis tarp rinkėjų aktyvumo ir NTI bei ANI. Svarbiausias šio tyrimo rezultatas yra aiškus interneto vartojimo poveikis rinkėjų aktyvumui. Tyrimo rezultatai parodė, kad 2007 2012 m. Lietuvoje vykusiuose rinkimuose ir ypač 2008 m., 2012 m. seimo rinkimuose NTI ir ANI turėjo įtakos rinkėjų aktyvumui. Diskutuojant apie interneto vartojimo įtaką politiniam dalyvavimui galima aptikti prieštaringų tyrimų rezultatų, teiginių ir vertinimų: vieni mokslininkai teigia, kad interneto vartojimas mažina politinį įsipareigojimą, kiti tvirtina atvirkščiai, kad interneto vartojimas didina politinį dalyvavimą [20; 28; 29; 30]. Mūsų tyrimas patvirtina teiginius apie mobilizuojantį interneto poveikį rinkėjų dalyvavimui. Jie atitinka H. Schmitt ir W. Lusoli tyrimų rezultatus. Abu mokslininkai analizavo interneto vartojimo reikšmę Europos Parlamento rinkimuose. H. Schmitt, ištyręs interneto vartojimo vaidmenį priešrinkiminei informacijai gauti 1999 m. Europos Parlamento rinkimuose, nustatė, kad aktyviau rinkimuose dalyvauja interneto vartotojai negu asmenys, kurie juo nesinaudoja nepaisant priežasčių. Paaiškėjo, kad vidutiniškai internetas buvo beveik toks pat populiarus kaip vieši susirinkimai, kurie anksčiau buvo vieni iš tipiškų rinkimų agitacijos formų, naudojamų Europos Sąjungos valstybių politinių partijų [28, p. 105]. W. Lusoli atlikta Europos Sąjungos valstybių piliečių interneto naudojimo renkant rinkimų informacijos apie 2004 m. Europos Parlamento rinkimus analizė rodo, kad interneto plėtra vyksta kartu su orientuotomis į pilietį rinkimų kampanijomis, kuriose individas imasi aktyvesnio vaidmens rinkdamas informaciją, aktyviau dalyvauja politinių diskusijų ir viešuose rinkiminiuose renginiuose [20, p. 262]. Mūsų tyrimo rezultatus taip pat galima susieti su D. E. Sylvester ir A. J. McGlynn atliktu tyrimu, kuriame nurodoma, kad žmonės, dažniau naudojęsi internetu savo namuose, yra labiau linkę kreiptis į vyriausybę telefonu, elektroniniu paštu arba laišku. Pavyzdžiui, politinio dalyvavimo tikimybė asmenų, namuose naudojančių internetą kelis kartus per savaitę ir rašančių laiškus arba skambinančių telefonu, padidėjo 15 17 proc., palyginti su tais, kurie namuose nesinaudoja internetu. Elektroninio laiško siuntimo vyriausybei tikimybė padidėja 35 proc. esant tam pačiam interneto naudojimosi namuose kaitos dažniui. Šie rezultatai rodo, kad asmenys, kurie nesinaudoja internetu namie ar kurie neturi pakankamai žinių, ar jiems trūksta prieigos, nebus itin pilietiškai aktyvūs, o tai turės įtakos, neigiamų pasekmių ir jų politiniam dalyvavimui [29, p. 68 72]. Aptariant mūsų rezultatus, taip pat būtų galima remtis J. W. Stanley ir Ch. Weare išvadomis, kurios yra priešingos jau aptartiems tyrimams. Jie rodo, kad internetas turi mažai įtakos demokratiniam dalyvavimui. Remiantis tyrimo išvada, kad interneto prieiga asmenų politiškai nemobilizuoja, daugelis interneto diskusijų dalyvių jau buvo politiškai aktyvūs ir jie galėjo savo balsą panaudoti kitoje srityje. Interneto prieigos poveikis mobilizuojant neaktyvius asmenis yra mažai tikėtinas [30, p. 500 522]. Tai iš dalies rodo ir mūsų gauti rezultatai. Nors Lietuvoje ir nustatytas aiškus ryšys tarp rinkėjų dalyvavimo ir NTI bei ANI, tačiau jis yra pakankamai silpnas. Lietuvoje

60 Rūta Petrauskienė, Gintaras Žilinskas. Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui... sparčiai didėjo interneto prieigos ir naudojimo rodikliai, o rinkėjų aktyvumas, priešingai, smarkiai sumažėjo. Sparti interneto skverbtis turėjo labai mažai įtakos rinkėjų aktyvumui. Atliktos analizės rezultatai rodo, kad ANI daro labai stiprią įtaką rinkėjų aktyvumui Alytaus, Utenos ir Tauragės apskrityse. Įdomu tai, kad šiose apskrityse ANI rodikliai yra žemiausi, ir jos iš kitų apskričių neišsiskiria pagal rinkėjų aktyvumą. Priešingai, apskrityse, kurios pirmauja pagal ANI rodiklius, ryšys tarp ANI ir rinkėjų aktyvumo nenustatytas. Tai rodo prieštaringus kitų mokslininkų tyrimo rezultatus apie interneto vartojimo įtaką rinkėjų aktyvui. Norint nustatyti šiuos skirtumus tarp apskričių, būtina atlikti išsamesnius tyrimus. Pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvos rinkimuose nėra elektroninio balsavimo. Nepaisant to, internetas tapo veiksminga priemone, padedančia gyventojams lengvai ir savanoriškai dalyvauti Lietuvos rinkimuose. Juo naudojantis, už mažas finansines ir laiko sąnaudas galima pasirinkti įvairias priemones dalyvauti politinėje veikloje. Internete naują viešąją erdvę politiniams įsipareigojimams gali rasti asmenys, kurie gali būti kitaip aktyvūs, ypač jaunimas. Skirtingai nei praeityje, kai dažniausiai entuziastingi interneto vartotojai buvo tik jaunimas, neturintis tesės balsuoti, pastaruoju metu internete į veiklą, susijusią su rinkimais, įsitraukia vyresniojo amžiaus grupių rinkėjai. Iš pradžių vienintelis interneto vaidmuo rinkimuose suteikti prieigą prie visų rūšių informacijos, ypač prie politinių partijų interneto svetainių. Pastaruoju metu asmuo, turėdamas atvirą interneto prieigą namuose ar darbe, gali sukurti dienoraštį, parašyti komentarą apie rinkimus socialiniuose tinkluose ar mikrotinklaraščių svetainėse, parodyti savo paramą profilio nuotraukomis, vaizdais ar būsenos atnaujinimais, prisidėti prie rinkimų kampanijos vaizdų įvairovės kūrimo ar dalytis jais. Į bendrai sukurtą reklamos kampaniją internete gali būti įtraukiami įvairūs asmenys. Siekiant geriau panaudoti interneto teikiamas galimybes rinkėjų aktyvumui skatinti, pirmiausia reikia plėtoti plačiajuosčio ryšio prieigą vietovėse, kuriose jo šiuo metu nėra. Taip pat svarbu aiškinti žmonėms interneto pranašumus, siekiant įveikti jų prieštaravimą jam, komentuoti, kaip internetas gali padėti jiems išspręsti problemas, susisiekti su valstybės institucijomis, politinėmis partijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, gauti iš jų informaciją. Tikslinga pasiūlyti mokymo paslaugas ir teikti finansinę paramą. Ypač svarbu, kad būtų sudarytos sąlygos vyresniojo amžiaus žmonėms, kaimo vietovių gyventojams, gyventojams, turintiems mažesnes pajamas, ir neįgaliesiems, kurie nesinaudojo internetu ir kompiuteriais, įgyti reikiamų žinių ir jas taikyti įvairiose veiklos srityse [18]. Kita vertus, labai svarbus veiksnys, turintis įtakos interneto ir kitų modernių technologijų taikymui mobilizuojant rinkėjus, yra valstybės institucijų, politinių partijų, nevyriausybinių organizacijų noras, gebėjimas prisitaikyti prie bendravimo, bendradarbiavimo, informavimo, mobilizavimo formų ir jas taikyti elektroninės demokratijos sąlygomis. Pirmiausia minėtos organizacijos turėtų aktyviai naudoti internetą ir jo teikiamas galimybes susisiekti su rinkėjais, palaikyti su jais ryšį, juos mobilizuoti aktyviai politinei veiklai. Toliau plėtojant

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 50 64. 61 interneto ir elektroninės demokratijos valstybės institucijų, politinių ir kitų organizacijų veiklą, reikėtų įvesti elektroninį balsavimą Lietuvoje. Statistinių duomenų analizė lėmė tyrimo apribojimus, nes leido nustatyti tik pagrindines bendras interneto vartojimo ir rinkėjų aktyvumo ryšių tendencijas. Gali būti, kad apskrities (gyvenamosios vietos), tiksliau, interneto skverbties lygio joje vaidmuo svarbus mobilizuojant rinkėjus. Pavyzdžiui, galima daryti prielaidą, kad nutolusių vietovių rinkėjų dalyvavimo išlaidos turėtų būti mažesnės, nes apklausos gali būti atliekamos toli nuo namų. Tyrimas yra svarbus pradinis įnašas sprendžiant šį klausimą. Tačiau tolesni tyrimai, kurie turėtų apimti atskirų rinkėjų grupių (pagal gyvenamąją vietą, lytį, amžių ir pan.) aktyvumo lygio, dalyvavimo formų ir turinio analizę, padidintų tikimybę tiksliau nustatyti interneto poveikį rinkėjų aktyvumui. Išvados 1. Interneto skverbties statistinių duomenų analizė rodo ryškią namų ūkių, turinčių interneto prieigą, ir asmenų, kurie internetu naudojasi reguliariai, didėjimo Lietuvoje tendenciją, kuri pastaraisiais metais sulėtėjo. Kartu egzistuoja netolygus naudojimasis interneto prieiga pagal amžiaus grupes ir apskritis, t. y. Lietuvoje išryškėja skaitmeninės atskirties reiškinys tarp amžiaus grupių ir apskričių. 2. Nuo 1993 m. Lietuvoje stebima rinkėjų aktyvumo mažėjimo tendencija seimo, prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimuose, nors iki tol rinkėjų aktyvumas buvo aukštas. Taip pat nustatyti skirtumai pagal rinkėjų aktyvumą tarp apskričių. 2007 2012 m. vykusiuose rinkimuose rinkėjų aktyvumo skirtumas pagal apskritis buvo 20,98 proc. 3. Tyrimo rezultatai parodė, kad yra ryšys tarp rinkėjų aktyvumo 2007 2012 m. vykusiuose rinkimuose ir namų ūkių, turinčių interneto prieigą, bei asmenų, kurie reguliariai naudojasi internetu. Išskirsčius rinkimus pagal rūšis, šis ryšys stebimas tik seimo rinkimuose. 4. Lietuvos valdžios institucijos, bendradarbiaudamos su telekomunikacijų įmonėmis, turėtų toliau plėtoti interneto prieigą ir teikti lanksčias mokymo paslaugas skaitmeninę atskirtį patiriantiems asmeninis. Svarbu valdžios institucijoms, politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms aktyviai taikyti elektroninės demokratijos formas. Šios pastangos sudarys didesnes politinio dalyvavimo galimybes rinkėjams, kurie turės prieigą prie gausios informacijos internete. Literatūra 1. Abs, H. J., Veldhuis, R. Indicators on Active Citizenship for Democracy the social, cultural economic domain. Paper by Order of the Council of Europe or the CRELL- Network on Active Citizenship for Democracy. The European Commission s Joint Research Center in Ispra, Italy, 2006. 2. Blumler, J. G., Coleman, S. Realising Democracy Online: A Civic Commons in Cyberspace.

62 Rūta Petrauskienė, Gintaras Žilinskas. Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui... http://www.citizensonline.org.uk/site/media/documents/925_realising%20democracy% 20 Online.pdf [2013 02 03]. 3. Chappelet, J. L., Kilchenman, P. Interactive Tools for e-democracy: Examples from Switzerland. International Conference, TCGOV 2005. Lecture Notes in Computer Science. Vol. 3416, 2005, 36 47. 4. Conway, M. Political Participation in the United States. Washington, D.C.: Congressional Quarterly Press, 1991. 5. Dalton, R. J. Politics in West Germany. Glenview, Illinois, 1989. 6. Damkuvienė M., Tijūnaitienė R. Visuomenės dalyvavimo koncepcijos: teorinė prieiga. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2010, Nr. 1 (17), 125 132. 7. Elektroninio balsavimo galimybių studija. Vilnius: E-demokratijos tyrimų grupė, 2008. 8. Gaventa, J., Valderrama, C. Participation, Citizenship and Local Governance. Institute of Development Studies. http://cims-rwanda.org/downloads/participation_citizenship_ Governance.pdf [2013-02-03]. 9. Held, D. Demokratijos modeliai. Vilnius: Eugrimas, 2002. 10. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Mobiliuoju internetu naudojasi ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Prieiga internete: http://www.ivpk.lt/news/1834/21/ Mobiliuoju-internetu-naudojasi-ketvirtadalis-Lietuvosgyventoju [2012-01-20]. 11. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Lietuva skaitmeninėje Europoje: išplėtota plačiajuosčio ryšio infrastruktūra, pamažu drąsėjantys interneto pirkėjai, aktyvios verslo įmonės ir puikius skaitmeninius įgūdžius turintis jaunimas. http://www.ivpk.lt/news/1801/151/lietuva-skaitmenineje-europoje-ispletotaplaciajuoscio-rysio-infrastruktura-pamazu-drasejantys-interneto-pirkejai-aktyvios-versloimones-ir-puikius-skaitmeninius-igudzius-turintis-jaunimas [2012-01-20]. 12. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Informacinių technologijų naudojimas namų ūkiuose. http://www.ivpk.lt/news/1813/34/informaciniutechnologiju-naudojimas-namu-ukiuose [2012-01-20]. 13. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Lietuvoje 72 proc. gyventojų naudojasi kompiuteriais ir 70 proc. internetu. http://www.ivpk.lt/news/ 1820/151/Lietuvoje-72-proc-gyventoju-naudojasi-kompiuteriais-ir-70-proc---internetu [2012-01-20]. 14. Krupavičius A., Lukošaitis A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2004. 15. Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. lapkričio 16 d. nutarimas Nr. X-912 Dėl Balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcijos patvirtinimo. http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=287235&p_query=&p_tr2= [2013-02-08]. 16. Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija. Rinkimai pagal rūšį, 2012. http://www.vrk.lt/lt/pirmas-puslapis/rinkimai/rinkimai-pagal-rusi.html [2012-01-15]. 17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 759 Dėl Balsavimo internetu diegimo programos patvirtinimo. http://tar.tic.lt/default.aspx?id=2&item= results&aktoid=8d00edfa-1ed8-4b67-b365-3543235f9d8a [2013-02-08].

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 50 64. 63 18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 301 Dėl Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011 2019 metų programos patvirtinimo ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios. Valstybės žinios, 2011, Nr. 33-1547. 19. Lietuvos statistikos departamentas. Statistika (teminės lentelės). Regioninė statistika. Informacinės technologijos namų ūkiuose, 2012. http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id= 2461 [2012-01-12]. 20. Lusoli, W. A second-order medium? The Internet as a source of electoral information in 25 European countries. Information Polity, 2005, Vol. 10, 247 265. 21. Oates, Briony J. The potential contribution of ICTs to the political process. Electronic Journal of e-government. http://www.ejeg.com/volume-1/volume1-issue-1/issue1- art2.htm [2013-02-03]. 22. Ragauskas P. Piliečių dalyvavimas leidžiant įstatymus. Politologija. Vilniaus universitetas tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2005/1 (37). 23. Ramonaitė A. ir kt. Elektroninio balsavimo galimybių studija. Vilnius, 2008. 24. Riekašius R. Politinis dalyvavimas. Kn. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2004, 213 242. 25. Riekašius R. Politinis dalyvavimas: samprata ir tipologija. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2011. 26. Ryšių reguliavimo tarnyba. Lietuva pirmauja Europoje pagal plačiajuosčio interneto, teikiamo šviesolaidinėmis ryšio linijomis, skvarbą. Prieiga internete: http://www.rrt.lt/lt/ naujienos/archive/p10/lietuva-pirmauja-europoje-xfpw.html [2012-01-20]. 27. Rudanova I. Interaktyvūs elektroninės demokratijos įrankiai. XIII tarptautinė kompiuterininkų konferencija (2007-09-14 15, Panevėžys). 28. Schmitt, H. Second-order elections to the European Parliament: is e-voting the solution? In: Trechsel, A. H, Mendez, F. (ed.) The European Union and E-voting. London: Routledge, 2004, 91 107. 29. Sylvester, E. D., McGlynn, A. J. The Digital Divide, Political Participation, and Place. Social Science Computer Review, 2010, Vol. 28, No. 1, 64 74. 30. Stanley, J. W., Weare, Ch. The Effects of Internet Use on Political Participation: Evidence from an Agency Online Discussion Forum. Administration&Society, 2004, Vol. 36 No. 5, 503 527. 31. The Global Information Technology Report 2012. Living in a Hyperconnected World. World Economic Forum. Geneva: SRO Kundig, 2012. 32. Žiliūtė I. E. valdžios kūrimo problemos. Viešoji politika ir administravimas, 2004, Nr. 9, 62 17.

64 Rūta Petrauskienė, Gintaras Žilinskas. Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui... Rūta Petrauskienė, Gintaras Žilinskas The Impact of Information Technologies on Political Participation: Tendencies of Internet Penetration and Activeness of Voters in Lithuania Abstract Active political participation in the process of democratic governance provides citizens an opportunity to influence elections and control politician's work. The aim of this article was to identify the impact of internet on political participation of voters in Lithuania. The tendencies of internet penetration and activeness of voters were analysed. Furthermore causal relations between political participation in 2007-2012 elections and factors of internet penetration (hosehold with internet access and individuals, who used internet daily or at least once per week) were analyzed in this article. According to this study relation between activeness of voters in 2007-2012 election and factors of internet penetration was found. After division of election according their types, the relation was observed only in the election of Parliament. It is noted, that further internet penetration and more active application of electronic democracy forms will give bigger opportunities to participate in policy for electors who have the internet. Rūta Petrauskienė Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros docentė, socialinių mokslų daktarė. E. paštas: ruta.petrauskiene@ktu.lt Gintaras Žilinskas Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros docentas, socialinių mokslų daktaras. E. paštas: gintaras.zilinskas@ktu.lt Rūta Petrauskienė, Doctor of Social Sciences, is a Associate Professor at the Department of Public Administration, Faculty of Social Sciences, Kaunas University of Technology. E-mail: ruta.petrauskiene@ktu.lt Gintaras Žilinskas, Doctor of Social Sciences, is a Associate Professor at the Department of Public Administration, Faculty of Social Sciences, Kaunas University of Technology. E-mail: gintaras.zilinskas@ktu.lt Straipsnis įteiktas redakcijai 2013 m. vasario mėn.; recenzuotas; parengtas spaudai 2013 m. kovo mėn.

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 / 2013, Vol. 12, No 1, p. 65 79 Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys Europos Sąjungos regioninės politikos kontekste Mindaugas Puidokas, Ingrida Daukaitė Kauno technologijos universitetas K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.12.1.4007 Anotacija. Lietuvai teikiama ES struktūrinių fondų parama padeda pagerinti atskirų šalies regionų ekonominių sektorių funkcionavimą ir didina jų konkurencingumą. Tačiau Lietuvos regionuose egzistuoja aktuali problema, kad ne visada yra efektyviai panaudojama ES teikiama parama. Dėl to nėra pasiekiamas norimas ekonominės plėtros efektas. Straipsnyje siekiama atskleisti pagrindines Lietuvos regioninės politikos kryptis. Pateikiamas tyrimas, kuris padėjo nustatyti Lietuvos regioninės politikos ypatumus ir jai daromą ES regioninės politikos poveikį. Atliekant tyrimą, buvo nustatytos pagrindinės kliūtys, trukdančios Lietuvos regioninei politikai tapti efektyvesnei, o šalies regionams prilygti konkurencingumo aspektais užsienio šalių regionams. Raktažodžiai: regioninė politika, struktūrinė politika, regionas, regioninė sanglauda ir solidarumas, struktūriniai fondai, strateginis planavimas, tarpteritorinė konkurencija, regioninis konkurencingumas. Keywords: regional policy, structural policy, regions, regional cohesion and solidarity, structural funds, strategic planning, interritorial competition, regional competitiveness. Įvadas Vienas svarbiausių Lietuvos narystės ES siekių užsitikrinti tolygią ekonominę ir socialinę plėtrą diegiant pažangias institucines praktikas ir politikų priemones. ES regioninė politika yra neatskiriama nuo tokių tikslų: demokratijos plėtros, ūkio stiprinimo ir gyventojų socialinės gerovės užtikrinimo, ES valstybių ekonominės ir socialinės plėtros skirtumų mažinimo. Lietuva, tapdama ES nare, įgijo ne tik geopolitine prasme svarbų statusą, bet ir prieigą prie šiuolaikinių viešosios politikos formavimo priemonių ir gebėjimų [1]. Regioninės politikos tikslas plėtoti regionų materialų ir nematerialų turtą bei potencialą, siekiant, kad regionas taptų patrauklesnis ir konkurencingesnis [2]. Galima teigti, kad Lietuvos regioninė politika formavosi

66 Mindaugas Puidokas, Ingrida Daukaitė. Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys... stipriai veikiama ES regioninės politikos ir su ja siejamų struktūrinės paramos priemonių. Autoriai, nagrinėjantys nacionalinę regioninę politiką, daugiausia dėmesio skiria regionų plėtros tolygumui [18; 19; 20], regionų apibrėžčiai [18; 21], teisiniams ir finansiniams regioninės politikos aspektams [13; 8; 22] aptarti. Vis dėlto europinės ir nacionalinės regionų politikos dimensijų santykio klausimas moksliniuose tyrimuose gana menkai aptartas. Šio santykio atskleidimas yra svarbi mokslinė problema. Straipsnio tikslas nustatyti Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptis ES regioninės politikos kontekste. Atsižvelgiant į tai, autoriai analizuoja ES regijoninės politikos svarbą ir jos daromą įtaką Lietuvos regioninei politikai bei ekonominei plėtrai. Straipsnyje taikytas mokslinės literatūros, norminių dokumentų, statistinių duomenų analizės metodas. Esminiams Lietuvos regioninės politikos trūkumams nustatyti 2011 m. vasario gegužės menesiais atliktas pusiau struktūrizuotas ekspertinis interviu Europos Sąjungos regioninės politikos svarba Skirtingose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse regioninė politika formavosi skirtingais periodais ir buvo vykdoma naudojant įvairias priemones. Tačiau daugelyje Europos šalių regioninė politika atsirado tik pastaraisiais dešimtmečiais. Tam įtakos turėjo ES regioninės politikos suteiktas postūmis. ES plėtra paskatino išpopuliarėti tarpteritorinei konkurencijai, kuri yra apibrėžiama kaip tam tikros savivaldybės arba regiono bendra strategija išorės investicijoms skatinti ir vietos verslo klimatui gerinti [6]. Europos regionų asamblėjos deklaracijos dokumente teigiama, kad regionu vadinamas teritorinis vienetas, įteisintas valstybiniais įstatymais, esantis žemesnėje nei valstybė pakopoje ir turintis savo politinę savivaldą [7]. ES regioninė politika yra neatskiriama nuo pagrindinių tikslų: demokratijos plėtros, ūkio stiprinimo, gyventojų socialinės gerovės užtikrinimo. ES vykdoma struktūrinė politika finansinėmis priemonėmis koordinuoja valstybių regioninę politiką. Taip yra mažinami ES valstybių socialinės ir ekonominės plėtros skirtumai. Regioninė politika didelį dėmesį skiria planavimui, bendradarbiavimui, stebėsenai, vertinimui ir įsipareigojimų vykdymui [3]. Sanglaudos politika yra sudėtinė ES regioninės politikos dalis. Ji labiausiai pastebima politika, nes jos rezultatai turi įtakos ekonominei ir socialinei plėtrai [4]. Siekiant efektyviai ją įgyvendinti, ji turėtų glaudžiai sietis su strateginiais tikslais, taip pat siekti savo pagrindinio tikslo telktis į mažiau išsivysčiusius regionus. Šiuo metu populiariausios ES regioninės politikos formos: vyriausybės pagalba dėl investicijų naujose ir tradicinėse šalių ar jų regionų pramonės šakose. Taip siekiama padėti spręsti regiono nedarbo, decentralizacijos, lėto augimo ir kitas problemas. Paramą sudaro subsidijos, dotacijos, tam tikros mokesčių lengvatos, lengvatiniai kreditai investicijoms [5]. Dėl to galima teigti, kad regioninė politika atsiranda tada, kai, taikant teisines, ekonomines ir administracines priemones, daromas diferencijuotas poveikis atskirų šalies regionų socialinei ir ekonominei plėtrai, siekiant mažinti socialinius ir

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 65-79 67 ekonominius skirtumus tarp regionų, skatinti subalansuotą plėtrą visoje šalies teritorijoje [8]. Siekiant įgyvendinti regioninę politiką, finansinę paramą ES narės gauna iš struktūrinių fondų. ES per struktūrinius fondus ir įvairius projektus teikiama finansinė parama šalims narėms yra efektyvi priemonė, skirta regionų ekonomikai plėtoti. Ją naudojant, galima geriau panaudoti žmogiškuosius, inovacinius, rekreacinius ir kitus išteklius, taip pat sėkmingai mažinti ekonominės plėtros atotrūkį tarp skirtingų šalies regionų. Tačiau nors teoriniu lygmeniu yra numatomas toks rezultatas, praktika parodė, kad taip yra ne visada. Dėl to valstybės intervencija turėtų būti stebima, sistema nuolatos tobulinama, nes dėl piktnaudžiavimų atsiranda neigiamų pasekmių. Dėl sistemos netobulumo sunkiau tinkamai panaudoti paramą. Šiuo atveju netolygiai paskirstytos lėšos lemia dar didesnį regionų ekonominės plėtros netolygumą. ES, plėtodama regioninę politiką XX a. pab. XXI a. pr., sukaupė daug administracinių ir ekonominių priemonių, padedančių racionaliau sumažinti skirtumus tarp atskirų šalių arba šalies regionų. Regioninės politikos svarba didėjo palaipsniui. ES regioninės politikos ištakose ji buvo vertinama atsargiai. Tačiau integracijos periodu, kai ES sudėtyje atsirado vis daugiau šalių narių, kurios turėjo pastebimų kultūrinių ir ekonominių skirtumų, regioninė politika tapo reikalingesnė. Per kiekvienos naujos šalies integraciją kartu tapo svarbesnė ir pati regioninė politika. Ji tapo kompensaciniu mechanizmu ekonominiu atžvilgiu atsilikusioms valstybėms. Struktūrinė politika tai visuma teisinių, administracinių ir ekonominių priemonių, padedančių racionaliau išdėstyti gamybines jėgas ir suvienodinti gyvenimo lygį. Įgyvendinant šią politiką, koordinatoriaus vaidmenį atlieka ES, nukreipdama resursus į tuos regionus, kuriems to labiausiai reikia. Struktūrinių fondų uždavinius, prioritetinius tikslus ir organizaciją, galinčią apimti ir fondų grupavimą, numato Europos Sąjungos taryba. Ji, pritarus Europos Parlamentui ir pasikonsultavusi su Ekonominių ir socialinių reikalų bei regionų komitetais, nustato pagrindines fondams taikomas taisykles [9]. Ši politika yra nukreipta į tuos regionus, kuriems to labiausiai reikia. Europos Komisija, ES Taryba ir Europos Parlamentas priima sprendimą dėl lėšų paskirstymo, biudžeto formavimo. ES Taryboje išteklių ir struktūrinių fondų kiekį nustato nacionalinės vyriausybės. Jos taip pat nustato tai, kurios valstybės narės gaus didžiausią paramą ir kurie regionai galės pretenduoti į paramą. Lietuvos regioninės politikos stiprinimo veiksniai Lietuvos regioninė politika yra dar pakankamai nauja viešosios politikos sritis, kurios atsiradimą lėmė ES. Žemės ūkio politikoje ir kitose srityse teritorinis planavimas ar savivaldybių biudžetų pajamų išlyginimas egzistavo ir ankščiau. Tačiau regioninė politika kaip atskira Lietuvos Vyriausybės darbo sritis susiformavo tik dėl poreikio rengtis narystei ES, kad būtų galima efektyviau pasinaudoti ES teikiama pagalba. Ši politika buvo pradėta plėtoti ne dėl vidaus socialinių ir ekonominių plėtros poveikių, bet dėl išorinio spaudimo. ES raginama Lietuvos Vyriausybė pripažino, kad šaliai būtina regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo sistema [10].

68 Mindaugas Puidokas, Ingrida Daukaitė. Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys... Lietuvai tapus ES nare, šalies regioninėje politikoje atsirado naujovių. Lietuva sulaukė finansinės paramos, kurios labai reikėjo, siekiant tapti ekonomiškai stabilia ir konkurencinga šalimi. Tapus lygiaverte ES nare, struktūrinių fondų parama paskatino tobulinti regioninę politiką. Padidėjo būtinybė efektyvaus planavimo ir strategijų kūrimo, kurie turėjo užtikrinti, kad struktūrinių fondų lėšos būtų efektyviai panaudotos. Šiuo metu priimamoms reformoms turi įtakos ekonominė logika ir specialūs ES reikalavimai, kuriuos Lietuva, tapdama ES nare, įsipareigojo vykdyti. Siekiant stiprinti Lietuvos regioninę politiką, tenka susidurti su tokiomis kliūtimis: profesionalumo sprendžiant iškylančias problemas trūkumu, biurokratija ir kt. Lietuvoje regiono sąvoka niekada nebuvo aiškiai apibrėžta. Mūsų šalyje nėra ir tvirtų regionalizmo tradicijų. Dažnai vartojamos dvi skirtingos sąvokos apskritis ir regionas, nors kalbama apie tą pačią valstybės teritorijos dalį. Lietuvoje šiuo metu yra išskirta 10 regionų (apskričių), o jų susiformavimui turėjo įtakos XX a. 6 7 dešimtmečio Europos šalių regioninės plėtros politika, kuri dėmesį skyrė atsiliekančių regionų industrializacijos paramai [11]. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalyje didėjo plėtros skirtumai tiek tarp 10 Lietuvos apskričių, tiek jų viduje. Pavyzdžiui, nors bendri Vilniaus ir Klaipėdos apskričių ekonominės veiklos rezultatai yra palyginti geri, tačiau tai daugiausia lemia Vilniaus ir Klaipėdos miestų ekonomikos dinamiškumas [12]. Pirmieji realūs regioninės politikos žingsniai žengti 1998 m., kai priimtas LR Vyriausybės nutarimas,,dėl Lietuvos regioninės politikos matmenų. Šiuo metu teisinį regioninės politikos pagrindą sudaro 2000 m. liepos 20 d. priimtas Lietuvos regioninės plėtros įstatymas [13], kuris buvo daug sykių redaguotas ir pildytas, siekiant išvengti klaidų ir tobulinti šalies regioninę politiką. Įstatymas sukuria teisinę bazę regionų ekonomikos politikai formuoti ir įgyvendinti bei ES struktūrinėms lėšoms gauti ir administruoti [24]. Nuo 2000 m. vidurio regioninė politika suvokiama kaip savarankiška vertikalaus, intervencinio pobūdžio politika. Tai matyti iš LR regioninės plėtros įstatymo [24]. 2001 gegužės 16 d. buvo priimtas LR Vyriausybės nutarimas,,dėl Europos nacionalinių sąskaitų diegimo. Jame buvo nutarta kurti ir tvarkyti nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemą Lietuvos bendrojo vidaus produkto ir kitų makroekonomikos rodiklių vertinimo pagrindą [26]. Taip pat įteisintas NUTS (Teritorinės statistinių vienetų nomenklatūros) klasifikacijos taikymas Lietuvoje: 1 ir 2 lygiai visa šalis, 3 lygis apskritys, 4 lygis savivaldybės, 5 lygis seniūnijos. Lietuvos atveju regionų sąskaitos turėjo būti sudaromos ne žemesnio kaip 3 lygio (apskričių) [14]. NUTS (Teritorinė statistinių vienetų nomenklatūra) naudojama ES [23]. NUTS 1 regionai yra apibrėžti Eurostat ir apima vidutinio dydžio šalis ar smulkesnius teritorinius darinius, subnacionalinius regionus, kuriuose gyvena 3 7 mln. gyventojų. NUTS 2 regionai apima mažesnes tautas (šalis) ar subnacionalinius regionus, kuriuose gyvena 800 000 3 000 000 gyventojų. ES dabar yra padalyta į 271 NUTS 2 regioną. Būtent šis lygmuo yra išskirtinai svarbus ES regioninei politikai vykdyti ir paramos lėšoms efektyviai paskirstyti. Į Struktūrinius fondus kreiptis dėl paramos suteikimo taip pat gali tik NUTS 2 regionai [15; 18].

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 65-79 69 Mums geopolitiškai artimiausias Baltijos jūros regionas turi 45 tokius regionus 3, iš kurių 27 yra ES šalyse narėse: 8 Švedijoje, 5 Danijoje, 5 Suomijoje, 3 Vokietijoje 4, 3 Lenkijoje 5, po 1 Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Estija, Latvija ir Lietuva pagal NUTS 2 klasifikaciją nėra skirstomos į smulkesnius regionus visos šios valstybės yra išskiriamos kaip 1 regionas. Anksčiau ir Danija buvo išskiriama analogiškai kaip vienas regionas, bet, atsižvelgiant į ES rekomendacijas, po 2007 m. teritorinės reformos buvo padalyta į 5 regionus. NUTS 3 paprastai yra tarpinis lygmuo tarp regiono ir savivaldos, NUTS 4 savivaldos vienetai, o NUTS 5 už savivaldos darinius smulkesni teritoriniai vienetai. Toks padalijimas labai reikalingas statistiniams duomenims ES palyginti, tačiau jis taikomas ir įgyvendinant Europos Sąjungos regioninę politiką [15]. Mūsų šalies regioninę politiką sudaro nacionalinės regioninės politikos kūrimas ir įgyvendinimas. Jos pagrindinis tikslas sumažinti Lietuvos regionų ekonominės plėtros skirtumus ir įgyvendinti ES regioninės politikos principus, kurie susiję su pasirengimu administruoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų teikiamą paramą. Daugelio struktūrinių ir institucinių trūkumų priežastis ES finansinę paramą paskirstančių nacionalinių institucijų ir jų darbuotojų praktinių įgūdžių stygius. ES struktūrinių fondų, kurie sudaro didžiąją ES finansinės paramos dalį, valdymo aspektai priklauso nuo besąlygiško ES administracinių reikalavimų, demokratijos skaidrumo ir atsakingumo principų laikymosi. Siekiant, kad pirmaujančių ES šalių regioninė politika būtų lygiavertė, pagrindiniai ateities sprendimai šioje srityje turėtų būti susiję su atsakingų šalies institucijų klaidų, padarytų teisinėje bazėje ir teorinėse struktūrose, ištaisymu. Naudojant įvairiausias informacines priemones, būtina stiprinti regioninį visuomenės švietimą. Tarptautinis regionų bendradarbiavimas turi būti dar labiau skatinamas, nes tai yra vertinga patirtis [10]. Šalies regioninė politika pakito 2008 m., kai lapkričio 17 d. buvo pasirašytas Permainų koalicijos susitarimas. Šio dokumento viena iš dalių yra Koalicijos susitarimas dėl apskričių reformos. Juo remiantis, įgyvendinus Permainų koalicijos sutarties priedą Nr. 8 Dėl apskričių reformos, turėtų būti sukurti būsimos Lietuvos regionų valdymo struktūros, kurią planuojama pradėti įgyvendinti 2011 2013 m., pagrindai. Taip pat tobulinamas LR teritorinis valdymas, planuojama parengti programą, leisiančią po 2013 m. pertvarkyti Lietuvos teritorinę statistinę struktūrą ir suformuoti regionus, atitinkančius ES NUTS 2 reikalavimus. Jais remiantis, nuo 2014 m. būtų planuojama ir administruojama ES struktūrinė parama [16]. Šiuo tikslu 2010 m. buvo baigta reforma, pagal kurią buvo panaikinta apskričių viršininkų administracijos. Anksčiau Lietuvoje regionas nevisiškai atlikdavo 3 ES nepriklausančių Baltijos jūros šalių regionai pagal NUTS 2: Šiaurės Vakarų Rusija yra padalyta į 10 regionų (nebūtinai atitinkančių NUTS 2 kriterijus), Norvegija į 7 regionus, o Islandija laikoma vienu regionu. 4 Vokietija iš viso yra padalyta į 39 NUTS 2 regionus, bet tik 3 iš jų ribojasi su Baltijos jūra ir yra priskiriami Baltijos jūros regionui. 5 Lenkija iš viso yra padalyta į 16 NUTS 2 regionų, bet tik 3 iš jų ribojasi su Baltijos jūra ir yra priskiriami Baltijos jūros regionui.

70 Mindaugas Puidokas, Ingrida Daukaitė. Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys... regioninės plėtros institucijos funkcijas, nes jis būdavo sutapatinamas su apskrities viršininko administracija [18]. Šalies regionai vis dar neturi politinės savivaldos. Pažymėtina, kad apskričių viršininkų administracijų panaikinimas yra tik pradinis reformos etapas prieš sukuriant 4 5 NUTS 2 regionus Lietuvoje, kurie padėtų tolygiau panaudoti struktūrinę paramą. Kiti esminiai reformos siekiai efektyviau naudoti biudžeto lėšas, mažinti biurokratizmą. Apskričių viršininkų funkcijos perskirstytos savivaldybėms, ministerijoms ir joms pavaldžioms įstaigoms [17]. 1 lentelė. Lietuvos regioninės politikos esminiai komponentai POLITIKOS PRIEMONĖS Teisinės (reguliacinės) Institucinės (struktūrinės) Finansinės (biudžetinės) Lietuvos regioninės politikos priemonės 2000-07-20 priimtas Lietuvos regioninės plėtros įstatymas. 2001-05-16 priimtas LR Vyriausybės nutarimas,,dėl Europos nacionalinių sąskaitų diegimo, kuriame nutarta kurti ir tvarkyti nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemą, taip pat įteisintas NUTS klasifikacijos taikymas. 2008-05-17 pasirašytas Koalicijos susitarimas dėl apskričių reformos, kuriuo sukurti būsimos Lietuvos regionų valdymo struktūros pagrindai: sukuriant po 2013 m. regionus, atitinkančius ES NUTS 2 reikalavimus, kuriais remiantis nuo 2014 m. būtų planuojama ir administruojama ES struktūrinė parama. 2010 m. baigta reforma, panaikinusi apskričių viršininkų administracijas. Šis panaikinimas pradinis reformos etapas prieš sukuriant 4 5 NUTS 2 regionus Lietuvoje. Lietuvos regioninės politikos institucinė sistema: Lietuvos Respublikos Vyriausybė; Vidaus reikalų ministerija; Nacionalinė regioninės plėtros taryba; Regionų plėtros tarybos; Regioninės plėtros departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos; ministerijos ir kitos institucijos; savivaldybės, ekonominiai ir socialiniai partneriai. Politikos įgyvendinimas per vieną ministeriją ar specialias nacionalines institucijas. Lietuvos atveju tai Vidaus reikalų ministerija. Šaltinis: sudaryta autorių pagal [26, 16, 24, 17, 23, 25]. ES regioninės (struktūrinės) politikos priemonės šalims narėms 1996 m. Europos regionų asamblėjos deklaracijoje pateikiama regiono samprata. 2003 m. liepos mėn. įsigaliojo Europos Komisijos reglamentas Nr. 1059/2003, sukūręs NUTS Teritorinę statistinių vienetų nomenklatūrą, apimančią 5 lygmenis: NUTS 1 pagrindiniai socialiniai ir ekonominiai regionai; NUTS 2 baziniai regionai ES regioninei politikai taikyti ir vykdyti (pvz., ES Struktūrinių fondų parama yra skirstoma per NUTS 2 lygmens regionus); NUTS 3 maži regionai, skirti specifinei statistinei analizei ir atskiroms veiklos sritims; NUTS 4 aukštesni savivaldos vienetai, bet išskirti ne visose ES šalyse; NUTS 5 savivaldos ar mažesni už savivaldos darinius teritoriniai dariniai. Europos Komisijos reglamentams Nr. 1059/2003 taisyti, pildyti ir dėl ES plėtros priimti net 7 reglamentai, įsigalioję 2005 2012 metais. Ministrų taryba numato struktūrinių fondų uždavinius, prioritetinius tikslus ir organizaciją, galinčią apimti ir fondų grupavimą. Regionų komitetais nustato pagrindines fondams taikomas taisykles. Europos Komisija, ES Taryba ir Europos Parlamentas priima sprendimą dėl lėšų paskirstymo ir biudžeto formavimo.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 65-79 71 Lietuvoje vis dar išlieka didelė regionų diferenciacijos problema, nes yra ryškus atotrūkis tarp atsilikusių ir išsivysčiusių regionų. Lietuvoje šiuo metu yra vykdomos institucinės pertvarkos. Apskričių viršininkų administracijų panaikinimas yra vienas iš naujausių būdų, keičiančių šalies regioninę politiką. Apskričių valdymo reformavimo vienas iš svarbiausių akcentų jo demokratizavimas ir decentralizacija. Siekiant efektyviai panaudoti struktūrinių fondų paramą, išskirtinai svarbus yra ir strateginis planavimas, paremtas racionaliu, ekonomika grįstu požiūriu. Vykdant regionų strateginį planavimą, turėtų būti apibrėžta vizija ir misija, kurios leistų sistemingai siekti pažangos regionuose. Kol kas to Lietuvoje vis dar nėra. Šiuo metu Lietuva dar nėra pajėgi savarankiškai formuoti savo regioninės politikos. Didžiulę įtaką daro ES teikiama struktūrinė parama. Noras efektyviau įsisavinti kuo daugiau paramos lemia poreikį tobulinti esamą teisinę bazę ir kurti naują. Kaip stipriai tobulintinas, vertintinas ir šalies Regioninės plėtros įstatymas [24]. Europos Sąjungos daromos įtakos Lietuvos regioninei politikai tyrimas Siekiant kuo detaliau išanalizuoti pasirinktą temą, buvo taikytas kokybinio empirinio tyrimo metodas. Tyrimo priemone buvo pasirinktas pusiau struktūrizuotas ekspertinis interviu. Atliekant tyrimą buvo apklausti 6 Lietuvos regioninės politikos ekspertai iš skirtingų Lietuvos miestų: Kauno, Vilniaus ir Biržų. Visi atrinkti ekspertai buvo aukštesnio arba aukščiausio lygmens ekspertai, dirbantys su Lietuvos regionine politika daugiau nei kelerius metus ir atstovaujantys skirtingoms institucijoms: ministerijoms, įstaigoms prie ministerijų, savivaldybių, universitetų. Buvo apklausti Kauno technologijos universiteto Regionų plėtros katedros mokslininkai, Lietuvos regioninių tyrimų instituto prezidentas, du Lietuvos Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos specialistai (skyriaus vedėja ir vyriausioji specialistė), Biržų miesto savivaldybės, Ekonomikos ir investicijų skyriaus vedėja ir Nacionalinės regionų plėtros agentūros direktorė. Skirtingo lygmens institucijos buvo pasirinktos, siekiant kuo bešališkesnės nuomonės, atspindinančios tikrąją padėtį Lietuvos regioninėje politikoje. Tyrimas buvo atliktas 2011 metų vasario gegužės mėn. Su tyrimo priemone pusiau struktūrizuoto tipo interviu respondentai buvo supažindinti susitikimo metu. Jiems buvo paaiškinti tyrimo tikslas ir uždaviniai, užtikrintas respondentų anonimiškumas, nes jį užtikrinti buvo pagrindinis ir griežčiausias apklausoje dalyvavusių asmenų reikalavimas. Klausimai buvo parinkti taip, kad kuo detaliau atskleistų esamą regioninės politikos būklę. Jie suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirmosios grupės klausimų tikslas buvo atskleisti Lietuvoje vykdomos regioninės politikos efektyvumą, jos galimybę konkuruoti su užsienio šalių regionais, kas skatintų pačius regionus tapti konkurencingesnius. Taip pat siekta atskleisti naujausius regioninės politikos pasikeitimus. Antrojoje klausimų grupėje pateikiami klausimai susiję su ES regioninės politikos pranašumais ir trūkumais bei su struktūrinių fondų teikiamos paramos efektyviu įsisavinimu. Trečiojoje klausimų grupėje siekiama atskleisti, kokią įtaką ES daro Lietuvos regioninei politikai, taip pat nustatyti

72 Mindaugas Puidokas, Ingrida Daukaitė. Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys... sanglaudos politikos įgyvendinimo naudą. Tyrimo tikslas identifikuoti Lietuvos regioninės politikos ypatumus ir nustatyti jos esminius teigiamus ir neigiamus veiksnius. Tyrimo rezultatai ir jų analizė Analizuojant pirmosios grupės klausimus, buvo siekiama apibrėžti, kokio lygio regioninė politika yra įgyvendinama Lietuvoje. Respondentų buvo klausiama, ar Lietuvoje vykdoma regioninė politika yra efektyvi. 4 respondentai iš 6 Lietuvos regioninę politiką įvertino kaip neefektyvią. Ekspertai teigė, kad mūsų šaliai būdingas,,provincijos sindromas ir ji yra per maža. Kai kurie ekspertai iškėlė klausimą: Ar Lietuvoje egzistuoja ta politika, nes šalis maža, dėl šios priežasties tik teoriškai galima kelti šį klausimą. Kita svari regioninės politikos neefektyvumo priežastis didelė šalies centralizacija. Vienas iš respondentų teigė, kad šalies regioninė politika yra daugiau efektyvi nei neefektyvi, tačiau ją būtina toliau tobulinti, atsižvelgiant į šalies specifiką ir ES reikalavimus. Dar vienas ekspertas teigė, kad šiuo metu negalima įvertinti, ar regioninė politika yra pakankamai efektyvi, nes trūksta išsamių jos tyrimų. Siekiant atskleisti, ar Lietuvos regionai galėtų konkuruoti su kitais užsienio šalių regionais, visi ekspertai vienareikšmiškai sutiko, kad konkurencija su užsienio regionais šiuo metu dar negalima. Ekspertai teigė, kad šiuo metu Lietuvoje daugiausia egzistuoja konkurencija dėl projektų. Lietuvos regionai, siekdami sėkmingai konkuruoti su išsivysčiusių ES šalių regionais, turėtų gebėti pritraukti daugiau investicijų. Šiuo metu tiesioginių užsienio investicijų lygis Lietuvoje yra mažas. Dėl to derėtų rūpintis darbuotojų kvalifikacijos lygio kėlimu. 2 ekspertai pasiūlė skirti daugiau dėmesio bendradarbiavimui su užsienio regionais, nes bendradarbiaujant įgyta patirtis būtų sėkmingai naudojama ateityje. Taip būtų galima nuosekliai didinti Lietuvos regionų konkurencinius pajėgumus. Ekspertai teigia, kad dabartiniu laikotarpiu Lietuvos regionams geriausia ne bandyti intensyviai konkuruoti, bet dėmesį skirti bendradarbiavimui, bendrų projektų vykdymui ir mokymuisi iš užsienio partnerių. Kitas klausimas atskleidė veiksnius, kurie galėtų regionus skatinti tapti konkurencingesnius. Šiuo klausimu vieningos nuomonės ekspertai neturėjo, bet pateikė daug aktualių pasiūlymų. Buvo įvardyta, kad labai svarbu stiprinti regionų identitetą ir žmonių tapatumą su regionu. Taip pat būtina kuo daugiau skleisti,,gerą žinią apie regioną ir taip formuoti jo teigiamą įvaizdį. Tai galima būtų pasiekti kuriant valstybės investicijų programas. Ekspertų nuomone, itin svarbu skatinti sveiką konkurenciją. Sukūrus nuoseklią regionų strategiją, kurioje aiškiai būtų apirėžta misija ir vizija, regionai taptų konkurencingesni. Turėtų būti užtikrinta, kad investavimas į strategijų kūrimą vyktų kaip tęstinis procesas. Viena iš pagrindinių kliūčių yra ta, kad vis dar egzistuoja susiskaldymas savivaldybių viduje. Derėtų skatinti, kad regionuose būtų pradėti kurti regioniniai projektai, nes šiuo metu juos kuria tik savivaldybės. Vienas respondentas pastebėjo, kad Vidaus reikalų ministerija turėtų labiau rūpintis regioninių projektų iniciavimu ir stebėsena, nes šiuo metu yra labai daug aplaidumo. Dar viena iš įvardytų problemų, stabdančių regioninį

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 65-79 73 konkurencingumą, yra ta, kad investicijos yra kaupiamos tik didžiuosiuose Lietuvos regionų centruose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje). Dėl to tikslinga investuoti į stipriąsias kiekvieno regiono sritis ir jas vystyti. Šiuo metu ES lėšos yra skirstomos regioninio planavimo būdu, paskirstomos kiekvienam regionui, neatsižvelgiant į tai ar atitinkama priemonė aktuali konkrečiam regionui, ar ne. Siekiant atskleisti naujausių pokyčių Lietuvos regioninėje politikoje ypatumus, ekspertų buvo klausiama apie naudą, kuri turėjo būti gauta panaikinus apskričių viršininkų administracijas Lietuvoje. Pusė ekspertų apskričių viršininkų administracijų panaikinimą vertino neigiamai ir teigė, kad tai visai nenaudinga. Tik vienas ekspertas pabrėžė, kad ši reforma yra tokia nauja, kad numatomo ekonominio efekto dar nėra ir vertinti per anksti. Šiuo metu reformai yra išleista daugiau lėšų nei sutaupyta. Likę 2 ekspertai teigė, kad ši reforma skirta funkcijų dubliavimui naikinti. Jų nuomone, ši reforma padės stiprinti decentralizaciją šalyje, nes funkcijos perduotos savivaldybėms. Apskričių viršininkų administracijų reforma parodė, kad per labai trumpą laiką galima pakeisti pakankamai daug teisės aktų ir supaprastinti atliekamas valdininkų funkcijas. Tai rodo, kad Lietuvos teisinė bazė yra perteklinė, sudėtinga ir daug teisės aktų dubliuoja vieni kitus. Ekspertai išreiškė abejones, ar visos funkcijos buvo efektyviai paskirstytos, nes reforma buvo įvykdyta per labai trumpą laiką. Respondentai taip pat akcentavo, kad panaikinus apskričių viršininkų administracijas neišnyko pačios apskritys kaip teritoriniai vienetai, o išnyko tik kaip instituciniai. Dėl to efektyviau vykdyti regioninę politiką bus galima tik visiškai užbaigus visą reformą ir sukūrus NUTS 2 lygmenį atitinkančius regionus Lietuvoje. Dabartinė skubota dalinė reforma suteikė daugiau sumaišties. Dėl to šalies regioninėje politikoje artimu metu turi įvykti daugiau rimtų pokyčių, nuo kurių tinkamo įgyvendinimo ir priklausys, kaip funkcionuos šalies regioninė politika po NUTS 2 regionus sukursiančios reformos. Antrosios klausimų grupės tikslas buvo atskleisti Europos Sąjungos regioninės politikos specifiką. Ekspertų buvo prašoma sugrupuoti ES regioninės politikos teigiamus veiksnius pagal svarbą. Dauguma ekspertų (4) kaip svarbiausią veiksnį įvardijo,,teritorinių, socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimą. 2 respondentai svarbiausiu veiksniu įvardijo,,subalansuotą plėtrą ir,,konkurencingumo didinimą. Pusė respondentų (3) antru pagal svarbą veiksniu įvardijo,,subalansuotą plėtrą. Kiti respondentai teigė, kad antras pagal svarbą veiksnys yra,,vieninga rinka,,,konkurencingumo didinimas ir teritorinio bendradarbiavimo stiprinimas. Kaip trečias pagal svarbą teigiamas veiksnys skirtingų ekspertų buvo įvardyti skirtingi veiksniai:,,skirtumų mažinimas,,,vieninga rinka,,,laisvas žmonių judėjimas,,,konkurencingumo didinimas,,,subalansuota plėtra. Vienas ekspertas papildė savo atsakymus teigdamas, kad,,es regioninė politika tai galimybė labiausiai atsilikusiems regionams tapti stipresniems. Toliau respondentų buvo klausiama, kokios yra struktūrinių fondų efektyvaus įsisavinimo kliūtys. Jie teigė, kad pagrindinės kliūtys yra administracinės, projektų rengimo bei gebėjimų trūkumas.,,žmogiškųjų išteklių trūkumas yra viena iš svarbiausių problemų; nors Lietuvos universitetai parengia daug jaunų specialistų, tačiau tikrai gerų specialistų vis dar trūksta. Dabartiniams specialistams reikėtų daugiau kompetencijos. Kompetencijos tobulinimo klausimą galėtų padėti spręsti

74 Mindaugas Puidokas, Ingrida Daukaitė. Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys... Europos Komisijos remiama mokymosi visą gyvenimą programa. Taikant šią programą, siekiama parengti ir tobulinti specialistus, kad jie galėtų prisitaikyti prie globalizacijos ir nuolatinės technologinės pažangos. Vienas iš ekspertų teigė, kad Lietuvoje strateginės projektų sritys nėra labai aiškios. Dėl šios priežasties atsiranda per daug prioritetų. Dažnai struktūrinė parama negali būti efektyviai įgyvendinta dėl projektų tarpusavio nesuderinamumo, siekiant maksimalios naudos regionui. Problema yra ta, kad nacionaliniams ir regioniniams projektams trūksta koordinacijos ir stebėsenos. Siekiant atskleisti ES regioninės politikos problematiškumą, respondentų buvo prašoma įvertinti, kokie yra ES regioninės politikos esminiai trūkumai. Pusė respondentų (3) teigė, kad didžiausia ES regioninės politikos problema yra piktnaudžiavimas parama. Du ekspertai akcentavo, kad esminė problema yra paramos panaudojimo kontrolės mechanizmo silpnumas. Vienas specialistas pirmu pagal svarbą veiksniu įvardijo paramos projektų vertinimo stoką.,,kontrolės mechanizmas Lietuvoje yra silpnas, nes sanglaudos politikos lėšos naudojamos neefektyviai. Tai rodo rezultatai, nes atotrūkis ir diferenciacija tarp regionų nemažėja. Trys ekspertai antru pagal svarbą veiksniu įvardijo,,stebėsenos stoką. Ekspertai teigė, kad stebėsena nėra efektyviai įgyvendinama, nes vis dar egzistuoja gana daug korupcijos atvejų, kurie daro įtaką aplaidų rezultatų vertinimui. Pusė respondentų (3) trečiu pagal svarbą veiksniu įvardijo,,vertinimo stoką. Vienas iš ekspertų teigė, kad kriterijai, pagal kuriuos išskiriamos probleminės teritorijos, nėra tikslūs, norint tinkamai įvertinti atitinkamos teritorijos priskyrimą probleminei teritorijai. Papildomai investuojant į problemines teritorijas, lieka,,nuskriaustos kitos teritorijos, kurios nedaug kuo skiriasi nuo probleminių teritorijų, tačiau dėl nustatytų kriterijų tokiomis nepripažįstamos. Dėl to būtina tobulinti probleminių teritorijų išskyrimo kriterijus. Trečiosios klausimų grupės tikslas buvo išsiaiškinti esminius Lietuvos regioninės politikos pokyčius, kuriems turėjo įtakos ES regioninė politika. Ekspertų buvo klausiama, kokią įtaką ES padarė instituciniams pokyčiams Lietuvoje. Jie akcentavo įtaką institucijų veiklai, nes atsirado naujos pareigybės viešajame sektoriuje. Šalies atstovai turi dalyvauti Europos Tarybos darbo grupėse, Regionų komitete. Lietuvai Regionų komitete atstovauja 9 nariai. Taip pat pakito institucijų darbo specifika, nes buvo pakoreguota teisinė bazė. Svarbu paminėti, kad buvo priimtas Lietuvos regioninės plėtros įstatymas, kuris darė įtaką ne tik institucijų veiklos specifikai, bet ir padėjo pagrindus Lietuvos regioninei politikai. Vieno iš ekspertų nuomone, ES įtaka reiškiasi stiprinant tarpregioninį bendradarbiavimą su kaimyninėmis šalimis ir jų institucijomis. Ypač skatinamas Baltijos jūros regiono šalių regionų bendradarbiavimas. ES taip pat skatina strateginių dokumentų kūrimą. Dėl to galima teigti, kad ES įtaka institucijoms pasireiškia reguliuojant Lietuvos teisinę bazę ir reglamentuojant institucijų veiklas. Nustačius, kokius pokyčius ES daro Lietuvos regioninei politikai, ekspertų buvo paklausta, ar ES sanglaudos politika yra efektyviai įgyvendinama Lietuvoje. Dauguma respondentų (4) teigė, kad sanglaudos politika nėra įgyvendinama efektyviai. Vienas ekspertas teigė, kad ją įgyvendinant per daug vyrauja subjektyvių veiksnių. Dėl to šiuo metu nėra strateginių planų. Siekiant efektyviai įgyvendinti sanglaudos politiką,

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 65-79 75 reikėtų tinkamų strateginių planų. Neefektyvumą rodo ir tai, kad sanglaudos lėšos ne tik nesumažina skirtumų tarp regionų, bet juos dar ir padidina, nes lėšas gauna ne tie regionai, kuriems jų labiausiai reikia. 2 iš 6 respondentų teigė, kad lėšos yra panaudojamos pakankamai efektyviai. Tačiau jie abu pastebėjo, kad sanglaudos politikos įgyvendinimą dar reikia stipriai tobulinti, nes rezultatai ne visada yra tokie, kokių tikimasi. Tam įtakos turi ir per maža mūsų patirtis šioje srityje. 2 lentelė. Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys POLITIKOS PRIEMONĖS Teisiniai (reguliaciniai) Instituciniai (struktūriniai) Finansiniai (biudžetiniai) Šaltinis: sudaryta autorių. LIETUVOS REGIONINĖS POLITIKOS TEIGIAMI VEIKSNIAI Priimtas Lietuvos regioninės plėtros įstatymas, kuris reglamentuoja ir sukuria Lietuvos regioninės politikos gaires. Platus institucijų, dirbančių prie struktūrinės politikos, spektras regionuose. Europos Sąjunga, sukūrusi institucinius mechanizmus, finansuoja Lietuvoje įgyvendinamą regioninę politiką. LIETUVOS REGIONINĖS POLITIKOS PROBLEMINĖS SRITYS Spragos teisinėje bazėje. Neužbaigta šalies regioninio padalijimo reforma ir nesukurti NUTS 2 regionai. Kontrolės mechanizmo silpnumas. Vertinimo stoka. Tęstinio strateginio planavimo nebuvimas. Stebėsenos stoka. Piktnaudžiavimas parama. ESMINĖS TOBULINIMO KRYPTYS (PASIŪLYMAI) Reikalingas teisinės bazės aktų dubliavimo ištaisymas ir racionalesnis pateikimas, nes atsirandančios spragos užkerta kelią efektyviam regioninės politikos veikimui. Institucijose trūksta kompetentingų regioninės politikos specialistų. Dėl šios priežasties atsiranda spragų. Derėtų daugiau dėmesio skirti darbuotojų kompetencijos tobulinimui. Rekomenduotina sukurti naują regioninės politikos efektyvios stebėsenos modelį, kurio nuoseklus darbas užkirstų kelią plataus masto piktnaudžiavimui. Esminiais sanglaudos politikos trūkumais ekspertai įvardijo strateginio planavimo ir tęstinumo nebuvimo spragas. Projektai dažniausiai nebūna iki galo baigti įgyvendinti. Lėšos panaudojamos, tačiau rezultatas iki galo nėra pasiektas ir būna,,mažai iškristalizuoti prioritetai. Partnerystės principas yra per daug formalus. Dėl to jis veikia ne itin efektyviai trūksta pagrindimo, kaip panaudojamos lėšos. Didelę įtaką daro netinkamas lėšų planavimas valstybės lygmeniu ir įsigalėjusi korupcija. Dėl žemos darbuotojų kvalifikacijos regioniniu lygmeniu nėra tinkamai planuojamos ir panaudojamos lėšos. Vienas ekspertas teigė, kad trūksta aiškiai nustatytų kriterijų, pagal kuriuos būtų geriau įgyvendinama regioninė politika. Remiantis ekspertų atsakymais, pateikiama struktūrizuota lentelė, kurioje apibrėžtos Lietuvos regioninės politikos stipriosios ir probleminės pusės bei tobulinimo kryptys (2 lent.). Atlikus tyrimą, galima konstatuoti, kad šiuo metu Lietuvos regioninės politikos laikotarpis pereinamasis. Vertinant Lietuvos regioninės politikos efektyvumą, vis dar nemažai pesimizmo. Apibendrinant ekspertų atsakymus, galima teigti, kad, tobulinant strateginį planavimą regionuose ir lėšas skiriant ne tik didiesiems Lietuvos regionų

76 Mindaugas Puidokas, Ingrida Daukaitė. Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys... centrams, taip pat nuolat keliant regioninį identitetą, būtų stiprinamas regionų konkurencingumo lygis. Galima kurti prielaidą, kad nesant ES struktūrinės paramos Lietuvos regioninė politika susidurtų su dar didesniais iššūkiais arba ji visai nefunkcionuotų. Išvados 1. ES regioninės politikos esmė yra suprantama kaip demokratijos plėtra, subsidiarumo principo naudojimas, regionų ekonominių skirtumų išlyginimas. Bendrasis ES regioninės politikos tikslas yra socialinė ir ekonominė politinė sanglauda. Per kiekvieną ES plėtros etapą, integruojant naujas nares, regioninei politikai skiriamas didesnis dėmesys. 2009 m. įsigaliojo Lisabonos sutartis, kurioje buvo įtvirtinamas ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos principas. Esminis tikslas įgyvendinant struktūrinę politiką yra ES šalių narių ekonominės plėtros tarp šalių ir regionų mažinimas. 2. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad Lietuvoje įgyvendinama regioninė politika nėra pakankamai efektyvi. Šiuo metu Lietuvos regionuose trūksta tiek politinio, tiek ekonominio stabilumo, taip pat politinės savivaldos. Jie nėra pakankamai stiprūs konkuruodami su užsienio šalių regionais. Tyrime buvo nustatyta, kad kryptingai vystant,,žmogiškuosius išteklius gali būti pasiektas ilgalaikis teigiamas rezultatas regioninėje politikoje. Šiuo metu didelės strateginio planavimo spragos, nes ES paramos lėšos dažnai skiriamos labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiems Lietuvos regionų centrams, o ne tiems regionams, kuriems jų labiausiai reikia. Tai tik dar labiau didina diferenciaciją ir skirtumus tarp regionų. 3. Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje nacionalinių ir regioninių projektų koordinavimas ir priežiūra yra pakankamai problemiškos sritys. Taip pat būtina tobulinti mažiausiai ekonomiškai išsivysčiusių regionų ir jų teritorijų išskyrimo kriterijus. Šiuo metu vienas iš naujausių pasikeitimų Lietuvos regioninėje politikoje yra apskričių viršininkų administracijų panaikinimas. Kol kas šią dalinę reformą vertinti būtų per anksti, nes jokių rezultatų nėra. Dėl to būtina nuosekliai užbaigti šią pradėtą šalies administracinio padalijimo reformą, sukuriant 4-5 NUTS 2 regionus, kurie leistų daug efektyviau ir tolygiau paskirstyti struktūrinę paramą Lietuvos regionams ir mažinti ekonominės plėtros atotrūkį tarp jų. 4. ES įtaka institucijoms pasireiškė sureguliavus Lietuvos teisinę bazę ir sureglamentavus institucijų veiklą. Būtent ES paskatino regioninės politikos kūrimąsi Lietuvoje ir padėjo jai pagrindus. ES teikiama parama dažnai yra panaudojama neefektyviai, o jos paskirstymo kriterijams trūksta nuoseklumo ir skaidrumo. Analizuojant Lietuvos regioninės politikos ateities perspektyvas, būtina pastebėti, kad jos daugiausia priklauso nuo mūsų šalies Vyriausybės pasiryžimo įgyvendinti esmines reformas, kad vyktų regioninė decentralizacija ir skaidriai būtų paskirstoma ES parama bei įdiegtas strateginis planavimas regioninėje politikoje.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 65-79 77 Literatūra 1. Žukauskas V. Lietuva ES vidaus rinkoje ir Lietuvos konkurencingumas. Lietuva Europos Sąjungoje. Metraštis 2004 2008. Vilnius: Eugrimas, 2009. 2. Vitkus G. Europos Sąjungos užsienio politika. Vilnius: Vilniaus universitetas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2008. 3. Čaplikas V. Lietuvos ir Europos Sąjungos regioninė politika. Kaunas: Atmintis, 2006. 4. Annual EU regional development conference working paper. Atmintinė iš G11 techninių konsultacijų dėl ES biudžeto Lietuvos atstovai: Misevičiūtė E., Stankevičiūtė J., Petrulis E. Bukareštas, Rumunijos Respublika, 2011. 5. Vydmontaitė G. ES Struktūrinių fondų panaudojimas ekonomikos augimui ir sanglaudos skatinimui Lietuvoje 2007 2013. Europos Sąjungos parama. Lietuvos galimybės. Pilietinės visuomenės institutas. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 84. 6. Maniokas K. Europos Sąjungos plėtra ir Europeizacija. Vidurio ir Rytų Europos valstybių įsijungimas į Europos Sąjungą. Vilnius: Eugrimas, 2003. 7. Kondratienė V. Lietuvos regioninė politika ir valstybės valdymas Europos patirties kontekste. Lietuvos regioninė politika ir teritorinės sanglaudos tobulinimas. Konferencijos Lietuvos Respublikos teritorinės sandaros tobulinimo problema. 2004 m. balandžio 14 d. medžiaga. Vilnius: Etinės kultūros ir globos taryba, Vidaus reikalų ministerija, 2004. 8. Mačys G. Regionų ekonomika, politika ir valdymas Lietuvoje. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos centras, 2005. 9. Hix, S. Europos Sąjungos politinė sistema. Iš anglų kalbos vertė Bacevičiūtė G. Vilnius: Eugrimas, 2006. 10. Išoraitė M. Savivaldos institucijų socialinės politikos veiksmingumas. Redaktorius prof. habil. dr. Puškorius S. Monografija. Vilnius, 2006. 11. Svetikas K. Regioninės plėtros politika ir valstybės teritoriniai administraciniai vienetai. LR Seimas. Lietuvos regionų valdymo modelis: koks jis yra šiandien ir koks turėtų būti. Tarptautinės konferencijos medžiaga 2007 m. balandžio 2 d. Vilnius, 2007. 12. Lietuvos bendrasis programinis dokumentas 2004 2006, 2004. http://www.smm.lt/es_parama/docs/2004-preliminarus_bpd_02.pdf [2011-03-30]. 13. Bagdzevičienė R. ir kt. Regionų ekonomikos plėtotės iki 2015 metų strategija. Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų strategija. Vilnius: Lietuvos mokslas, 2002. 14. Milius P. B. Regioninės plėtros valdymas ES politikos kontekste. Kaunas: Technologija, 2004. 15. Eurostat. Local Administrative Units, 2010. http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/ page/portal/nuts_nomenclature /local_administrative_units [2011-03-30]. 16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, 2008. http://www.lrv.lt/bylos/vyriausybes /15_vyr_programa.pdf [2011-03-10]. 17. Lietuvos Respublikos vidaus reiklalų ministerija. Apskritys kaip teritoriniai vienetai išliks, reorganizuojamos bus tik apskričių viršininkų administracijos, 2009. http://www.teisesforumas.lt/index.php/idomybes-ir-naudinga-informacija/602-apskritysisliks.html [2011-04-15].

78 Mindaugas Puidokas, Ingrida Daukaitė. Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys... 18. Jagminas J. Lietuvos Valstybės administracinių teritorinių vienetų sistema ir poreikis ją tobulinti. Lietuvos regionų valdymo modelis: koks jis yra šiandien ir koks turėtų būti ateityje. Tarptautinės konferencijos medžiaga 2007 m. Balandžio 2 d. Vilnius: Seimo leidykla, 2007. 19. Valickas A. Lietuvos regioninės politikos raida ir statistika. Lietuvos statistikos darbai, 2009. 20. Povilaitytė M. Lietuvos regionuose žmonių gyvenimo kokybė skiriasi kelis kartus. Straipsnis iš Lietuvos ryto priedo Vartai. 2011 m. balandžio 29 d., Nr. 98 (6160), 2011. 21. Astrauskas A. Teritorinis valdymas Lietuvoje: dabartinė situacija ir spręstinos problemos. Mokslinių straipsnių rinkiniai. Lietuvos ūkio transformacija 1990 2005 metais. Vilnius: VPU leidykla, 2006. 22. Stankaitis R., Garškienė A. Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama Lietuvai. Economic Transformation in Lithuania in 1990 2005. Selection of science articles(ii). Vilnius: VPU leidykla, 2006. 23. European Commision. Commission Regulation (EC) No 1059/2003 of the European Parliament and of the Council of 26 May 2003 on the establishment of a common classification of territorial units for statistics (NUTS), 2003. http://eur-lex.europa.eu/lex UriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2003:154:0001:0041:EN:PDF [2012-12-30]. 24. Lietuvos Respublikos Regioninės plėtros įstatymas. Lietuvos Respublikos Seimas, 2000. Aktuali redakcija 2010-07-01. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id= 371054 [2011-04-04]. 25. Eurostat. European Commision. History of NUTS. http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/ page/portal/nuts_nomenclature/history_nuts [2012-12-30]. 26. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nutarimas dėl Europos nacionalinių sąskaitų sistemos diegimo 2001 m. gegužės 16 d., Nr. 569, 2001. http://tar.tic.lt/default.aspx?id= 2&item=results&aktoid=9CA53B03-9BAA-4E2A-BE0A-F2ADCCAC6CBA [2012-12- 30]. Mindaugas Puidokas, Ingrida Daukaitė Influence of European Union in Solving Lithuanian Regional Policy Problems Abstract In this article it is discussed and analysed the influence of the European Union (EU) for Lithuanian regional policy development and its benefits. It was made a research that showed the present situation in Lithuanian regional policy and particular influence of the EU for it. This article research was made in 2011 from February to May. In the period of current economical recession EU structural funds support for Lithuania is very significant. It helps for Lithuanian regions to become more competitive. Financial support gives opportunities for economical development. In Lithuanian case the biggest problem is uneven economical development of capital Vilnius, biggest cities (Klaipėda, Kaunas) and other regions. Our country does not have regional policy traditions. For that reason Lithuanian regional policy faces with a lot of obstacles, which make difficulties for Lithuanian regions to become politically and economically stronger. EU structural funds support and other financial support from EU to member countries is an effective tool for regional economical

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 65-79 79 development. The major obstacle in Lithuania is the fact that not always EU support to Lithuanian regions is imbibed effectively. As a result, positive effect and expected results are not achieved. The research data published in this article helped to reveal the essential obstacles, which prevent the Lithuanian regional policy from becoming stronger and more competitive in the context of economically developed EU regions. Mindaugas Puidokas Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros lektorius, socialinių mokslų daktaras. E. paštas: mindaugas.puidokas@ktu.lt Ingrida Daukaitė Kauno technologijos universitetas Europos institutas, Europos integracijos studijų II kurso magistrantė. E. paštas: i.daukaite@gmail.com Mindaugas Puidokas Doctor of Social Sciences, is a Lecturer at the Department of Public Administration, Faculty of Social Sciences, Kaunas University of Technology. E-mail: mindaugas.puidokas@ktu.lt Ingrida Daukaitė Master Studies Student in European Integration, Institute of Europe, Kaunas University of Technology. E. paštas: i.daukaite@gmail.com Straipsnis įteiktas redakcijai 2012 m. lapkričio mėn.; recenzuotas; parengtas spaudai 2013 m. sausio mėn.

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 / 2013, Vol. 12, No 1, p. 80 93 E-governance in Lithuanian Municipalities: External Factors Analysis of the Websites Development Eglė Gaulė, Gintaras Žilinskas Kauno technologijos universitetas K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.12.1.3854 Abstract. E-governance is the public sector s use of information and communication technologies for communication. Thus the usability of public organizations websites is a critical factor for this interaction. While the conceptual framework, technological innovation, services measurement, and management of e- governance have been studied extensively, its driving factors have not been well understood. The aim of the article is to identify the external factors that influence development of Lithuanian municipal websites. There were investigated correlations between 25 external economic, social, geographic, cultural and political factors and development indexes of municipalities websites in this study. Disparities of the external factors were analysed and compared in the groups of urban, rural and all municipalities. Keywords: e-governance, municipal websites, urban and rural municipalities, Rutgers index, e-governance development factors. Raktažodžiai: e. valdymas, savivaldybių interneto tinklalapis, miesto ir kaimo savivaldybės, Rutgerio indeksas, e. valdymo išsivystymo veiksniai. Introduction E-governance is the public sector s use of information and communication technologies (ICT) with the aim to increase the efficiency of government operations, strengthen democracy, enhance transparency, and provide better and more versatile services to citizens and businesses. ICT are becoming increasingly important in the communication between local governments and stakeholders, which makes the usability of municipal websites a critical factor in the government stakeholder communication. Municipal websites may be used for dissemination of information to stakeholders, delivery of public e-services, and participatory democracy (eparticipation) implementation at local level. There were many international and national researches on municipal websites development assessment and ranking (considering the quality of the website itself) carried out.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 80-93. 81 The aim of the article is to identify the external factors that influence development of Lithuanian municipal websites. The tasks of the research: a) to identify the external factors of e-governance development; b) to find the correlation between the development indexes of websites and the external factors in Lithuanian municipalities; b) to compare correlations between the development indexes of websites and the external factors in the groups of urban, rural and all municipalities; d) to reason the external factors impact on municipal websites development. The research object is the external factors that have impact on the development level of municipalities websites. Research methods used: the analysis of scientific literature, comparative and logical analysis, methods of induction and generalization and correlation analysis and Kruskal-Wallis H test using statistical program SPSS. E-governance at local level: identification and exploration E-governance is the public sector s use of ICT with the aim of improving information and service delivery, encouraging citizen participation in the decisionmaking process and making government more accountable, transparent and effective [5]. ICT gives twenty-four hours a day, seven days a week availability interactions. E-government encompassing information and transactions is evolving into e- governance more complex interactions going to agenda setting and policy determination [9]. In some cases e-governance and the broader definitions of e- government are used synonymously as the broader definitions of e-government underline the change of internal and external government operations through technology, electronic public services and electronic participation [10; 14]. However e-government is the provision of routine governmental information and transactions using ICT means and e-governance are the ICT-mediated relationship between citizens and government for communication, policy evaluation and expression of citizen will [9]. Thus the governmental websites have evolved quickly to provide more sophisticated and complex administrative services, and furthermore, they began to expand beyond the mere delivery of government services and administrative transactions over the Internet to include functions that enable online communication between citizens and the government [1]. Local governments are close to citizens, and constitute for many the main representation of government as the relationship of citizens and local authorities tends to be based on proximity concerning public services, urban development, local politics, etc. Especially in countries with a federal government structure, most public services relevant to citizens are produced, offered and used at the local level [14]. It is at the local level that the impact of ICT on the relationship between governments and citizens can be most effective [5]. Thus municipal webpages become the main channel of government-citizens interactions. While important issues of e-governance have been studied extensively, its driving factors have not been well understood. The findings of such research may be used twofold: to explain the differences and to provide the projections on public organizations (e.g. municipalities) websites development.

82 Eglė Gaulė, Gintaras Žilinskas. E governance in Lithuanian Municipalities: External Factors Analysis... Theoretical framework for e-governance development factors analysis E-governance encompasses three components expressing three main goals of public organizations websites (especially municipal) development: information provision (e-inclusion), public services delivery (e-government) and public consultation, decision making (e-participation) i.e. the ability of the government and stakeholders (citizens and businesses) to communicate to each other in an efficient and electronic manner as providing information, posting of forms and registrations, e- payment, e-voting, etc. Ahn (2011) defines factors influencing the adoption of e-service and e- communication applications [1]. E-service factors shaped the economic rationale are: the government s general capacity in providing services (government organizational capacity) and perceived demand for e-service applications (demographic factors). E- communication applications shaped the political rationale is influenced by three key factors: the nature of e-communication applications, political environment (influences the degree of demand for improved communication with the government from citizens), and government structural attributes. The environment (stability of society, economy and government; ICT infrastructure, human capital), the attitude towards government (trust or distrust in government), and the government scope (the scope of government s services) are distinguished as the core dimensions [13; 15] and cultural diversity and citizen involvement are drawn as the most uncertain variables with the largest impact [16]. Summarizing the external e-governance development factors are: Geographic: an area, the status of the territory: urban/rural, special (the port, the depressed areas), the remoteness and population density; Social: the size of population and it s structure (by age / gender / education / family status; the number of recipients of social benefits, the birth rate); Economic: the level of economic development and it s structure (GDP per capita; the number of enterprises; GDP in the main economic sectors; foreign direct investment, the level of household income (the average wage), the unemployment rate); Political: the concentration of social elite; the level of political participation; the level of public trust in government; Cultural: the level of literacy and education (the literacy rate, the number of libraries and (higher) education institutions, the enrolment of students in (higher) education institutions), the customers'/citizens' view on the usefulness and success of public organizations websites (the cultural resistance); Technological: ICT infrastructure capacity (telecommunications and network infrastructure) and e-readiness (access to ICT and the computer literacy); Legal regulatory: e-government legitimation (legislation on e-procurement, e-voting, e-survey, digital signature); Institutional organizational: public administration structure (centralizeddecentralized system and/or local government model), stakeholders binding to

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 80-93. 83 interests representing groups (such as business, environmental groups, communities, local action groups, etc.). These factors are mutually dependent on each other, for example improved eservices will help to improve the efficiency of public administration and also make it possible to influence policy in areas where users can join together in virtual communities [10, p. 15]. The main external factors that exert pressure on e- governance development are the ageing population, the democratic deficit, global competition and convergence. These factors together determine the form and structure of e-governance in present. The critical change of these factors may effect e- governance development (by slowing down or accelerating) in the future. Materials and methods In January of 2012 Lithuanian scientists assessed the development level of municipal websites of the Republic of Lithuania on the basis of municipal websites survey instrument, developed by -Governance Institute at Rutgers University (USA) and the Global e-policy e-government Institute at Sungkyunkwan. Development level of municipal websites was estimated by using methodology as of 2011 Rutgers E- Governance Performance Index. Websites of all 60 Lithuanian municipalities were assessed according 104 factors. All factors were divided into 5 groups (privacy and security; usability; content; services and citizen participation) [3, p. 28]. Twenty five external factors that may have the impact on development of municipal websites in Lithuania were selected on the basis of the results of analysis of scientific literature. The factors applied in this research presents factors from 5 groups (see table 3). Other groups of factors aren t relevant as all municipalities operate in the same legal conditions. One of the main limitations in analysis of the development level of municipal websites is associated with the lack of data about municipalities. For example, there are no data about households that have personal computers and internet access and persons who use information and communication technologies (computer and internet) in each municipality. Therefore it is necessary to find compromises between present data about the external factors and the factors of the development of municipal websites. There was used data as of 2011 and 2012 on 60 Lithuanian municipalities from Lithuanian Department of statistics in this study [8]. Three-dimensional division of municipalities into the groups of rural, semi-rural and urban was applied in order to investigate external factors which may have the impact on the development of municipal websites. This division was made using the methods of Organisation for Economic Co-operation and Development [18]. These quantitative limits (see table 1) was applied: a) rural municipalities are those, in which more than 50 per cents of population live in rural type places; b) semi-rural municipalities are those, in which 15-50 per cents of population live in rural type places; c) urban municipalities are all residual municipalities [19, p. 170]. The development of websites of Lithuanian municipalities is influenced by various factors. The correlation analysis is useful method which can help to reveal relations between the factors that may determine the differences in the development of

84 Eglė Gaulė, Gintaras Žilinskas. E governance in Lithuanian Municipalities: External Factors Analysis... municipalities websites and Rutgers indexes. The aim of correlation analysis was to find relation between the development index of municipal websites and 25 external factors. Statistical analysis was performed with SPSS Windows 13.0 and Excel 2003. Methods of statistical analysis were selected after performance of Kolmogorov-Smirnov test. It showed that the data was nonparametric. Consequently Kruskal-Wallis H test was applied for comparison of the Rutgers E-Governance Performance Index between municipal groups. Kruskal-Wallis H test shows the mean rank but not means of concentrations. The Spearman coefficient was estimated using correlation analysis in order to find relations and their strength. P value of <0.05 was considered as statistically significant. Table 1. Typologies of Lithuanian local municipalities by rural-urban dimension No. Groups of local municipalities Number 1. Rural 35 2. Semi-rural 16 3. Urban 9 Total 60 Source: formed by authors according to [8; 19, p. 170]. First of all the Rutgers E-Governance Performance Index was compared between three municipal groups rural, semi-rural and urban municipalities. Afterwards all correlations between the development indexes of websites of all municipalities and 25 selected external factors were estimated. These relations were also analysed separately in three municipal groups. This analysis helped to find particularities of the external factors impact on the development level of municipalities websites. Results Using Kruskal-Wallis H test no significant differences between the Rutgers E- Governance Performance Index in the groups of municipalities were found (see table 2). Table 2. Mean rank of Rutgers E-Governance Performance Index in groups of local municipalities according Kruskal-Wallis H test (p>0,05) No. Groups of local municipalities Mean rank 1 Rural 29,39 2 Semi-rural 30,88 3 Urban 34,17 Source: formed by authors according to [3, p. 34]. Kruskal-Wallis H test shows the mean rank but not means of Rutgers indexes, therefore means of these indexes are presented in figure 1. The mean of the Rutgers E-

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 80-93. 85 Governance Performance Index in urban municipalities (36,42%) is only 4,02% higher than the mean in rural municipalities (32,4%). Difference of the mean of the Rutgers E-Governance Performance Index is particularly small (0,32%) between rural and semi-urban municipalities. 40 35 30 25 20 15 10 5 0 Rural Semi-urban Urban Figure 1. Means of Rutgers E-Governance Performance Index in groups of local municipalities Source: formed by authors according to [3, p. 34]. According to the correlation analysis (see table 3), the development indexes of websites of all municipalities (N=60) and the major external factors were statistically significantly related. The development indexes of websites were closely associated with 15 factors (p<0,05). Furthermore, the correlation between the Rutgers index of municipal websites and even 13 factors were highly statistically significant (p<0,01). All of these correlations, except one (rural population), were positive. The economic and social factors were found to be the most common factors that have impact on the development of websites. The development level of municipal websites is higher when the number of foreign direct investment (rs=0,55, p<0,01), employed (rs=0,57, p<0,01) and unemployed persons (rs=0,55, p<0,01), operating economic entities (rs=0,59, p<0,01), the number of tourists (rs=0,48, p<0,01) and the average net monthly earnings (rs=0,31, p<0,05) increase. It is noticed middle strong positive correlation between all economic factors and the development indexes of websites, and weak positive on the average net monthly earnings and the number of tourists. No relations between the investment in tangible fixed assets and investment in tangible fixed assets into information and communication and the development of

Political Cultural Geographic Social Economic No. Rural (N=35) 1 Semi rural (N=16) 2 Urban (N=9) 3 Total (N=60) 1-3 86 Eglė Gaulė, Gintaras Žilinskas. E governance in Lithuanian Municipalities: External Factors Analysis... Table 3. Correlation between Lithuanian Municipal Website Development Factors and Rutgers E-Governance Performance Index as of January 2012 (Spearman coefficient) Rutgers index in local municipalities Factors groups Website development factors 1. Foreign direct investment (2010) 0,31 0,46 0,77 * 0,55 ** 2. Employed persons (2011) 0,36 * 0,04 0,81 ** 0,57 ** 3. Investment in tangible fixed assets (2011) 0,19 0,13 0,42 0,04 Investment in tangible fixed assets 4. into information and 0,01 0,06 0,45 0,09 communication (2010) 5. Registered unemployed (2011) 0,32 0,08 0,83 ** 0,55 ** 6. Average net monthly earnings (2011) 0,19 0,11 0,63 0,31 * 7. Operating economic entities (2012) 0,34 * 0,03 0,81 ** 0,59 ** 8. Tourists (2011) 0,30 0,21 0,68 * 0,48 ** 9. Population (2012) 0,33 0,10 0,81 ** 0,56 ** 10. Working age population (2012) 0,34 * 0,09 0,82 ** 0,56 ** 11. Population aged 15 29 years (2011) 0,35 * 0,25 0,52 0,03 12. Retirement age population (2012) 0,21 0,13 0,81 ** 0,58 ** 13. Males (2012) 0,33 0,10 0,81 ** 0,56 ** 14. Females (2012) 0,33 0,09 0,82 ** 0,58 ** 15. Recipients of social assistance benefit (2011) 0,27 0,07 0,82 ** 0,48 ** 16. Live births (2011) 0,39 * 0,15 0,52 0,06 17. Population density (2012) 0,36 * 0,07 0,39 0,35 ** 18. Area 0,03 0,12 0,76 * 0,12 19. Urban population (2012) 0,07 0,10 0,81 ** 0,60 ** 20. Rural population (2012) 0,34 * 0,08 0,68 * 0,29 * 21. Colleges and universities (2011) 0,16 0,27 0,72 * 0,54 ** 22. Libraries (2011) 0,02 0,14 0,39 0,09 23. Cultural centres (2011) 0,09 0,11 0,05 0,05 24. Museums (2011) 0,10 0,05 0,44 0,02 25. Voter turnout to local councils (2011) 0,10 0,19 0,03 0,03 * Correlation is significant at the 0,05 level. ** Correlation is significant at the 0,01 level. Source: formed by authors according to [3, p. 34; 8].

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 80-93. 87 websites were found. Middle strong positive correlation is observed between the development level of websites and some of the social factors: the number of population (rs=0,56, p<0,01), working age population (rs=0,56, p<0,01), males (rs=0,56, p<0,01) and females (rs=0,58, p<0,01). The number of recipients of social assistance benefit (rs=0,48, p<0,05) affects the development level of websites weakly. The number of persons aged 15 29 years does not have significant impact on the development of websites. The impact of geographic factors on the development level of websites is not as clear as impact of economic and social factors. Middle strong correlation is noticed between the development level of municipal websites and living place: higher number of urban population in municipalities is related with higher development indexes of websites (rs=0,60, p<0,01). On the contrary, as less the number of rural population are in municipalities, as higher development index of websites is (rs=-0,29, p<0,05). Though, this relation is very weak. Population density (rs=0,35, p<0,01) is weakly related with the development of websites: when population density is greater, then the development index of municipal websites is higher. These results revealed that the development of municipal websites was not related with their area. Study showed that middle strong positive correlation was noticed only between one of he cultural factors the number of colleges and universities and the development level of websites (rs=0,54, p<0,01). This means that more colleges and universities in municipality have impact on higher development index of municipal websites. It is estimated that there are no statistical significant correlation between the development level of websites and number of libraries, cultural centres and museums. There are also no statistical significant relation between the development level of websites and the voter turnout to local councils (political factor). After investigation of relations between the development of websites and 25 factors in rural municipalities (N=35), statistically significant correlation was found only with 7 factors. The development level of websites was related with two economic factors: the number of employed persons (rs= 0,36, p<0,05) and the number of operating economic entities (rs= 0,34, p<0,05). Three social factors had impact on the development level of websites. Relation was estimated between the development level of websites and the number of working age population (rs= 0,34, p<0,01), population aged 15 29 years (rs= 0,35, p<0,01) and live births (rs= 0,39, p<0,01). The number of population aged 15 29 years and the number of live births had impact on the development of websites only in rural municipalities. Population density (rs= 0,36, p<0,01) and the number of rural population (rs= 0,34, p<0,01) had impact on the development of websites in rural municipalities. These factors belong to group of geographic factors. Weak negative correlations were observed in all these cases: the development index of websites is higher when the number of employed persons, operating economic entities, working age population, population aged 15 29 years, live births, rural population and population density are lower. Statistically significant relations were not estimated between the development levels of websites and cultural and political factors in rural municipalities.

88 Eglė Gaulė, Gintaras Žilinskas. E governance in Lithuanian Municipalities: External Factors Analysis... Correlation analysis was also applied in order to find relation between the development indexes of websites and economic, social, geographic, cultural and political factors in all semi-rural municipalities (N=16). Unfortunately, no significant relations were found. Results of this study showed clear differences between the factors that have impact on the development level of websites in rural and urban municipalities. Statistically significant strong positive correlation was found between the development level of websites and these economic factors: foreign direct investment (rs=0,77, p 0,05), the number of employed (rs=0,81, p 0,01) and unemployed persons (rs=0,83, p 0,01) and economic entities (rs=0,81, p 0,01) in urban municipalities (N=9). Correlation between the number of tourists and the Rutgers index is middle (rs=0,68, p 0,05). Social factors have stronger impact on the development of municipal websites. Strong correlation is noticed between the development level of websites and the number of population (rs=0,81, p 0,01), working age population (rs=0,82, p 0,01), retirement age population (rs=0,81, p 0,01), males (rs=0,81, p 0,01), females (rs=0,82, p 0,01) and recipients of social assistance benefit (rs=0,82, p 0,01). Analysis of the geographic factors showed significant strong correlation between the development of municipal websites and their area (rs=0,76, p 0,05). This correlation is noticed only in the group of urban municipalities. The number of urban population (rs=0, 81, p 0,01) has significant strong impact on the development level of municipal websites in this group. Relation between population of rural municipality and the Rutger s index is middle strong (rs=0,68, p 0,05). Strong positive correlation is estimated only between the number of colleges and universities and the development level of municipal websites. Other cultural factors did not have impact on the Rutger s index. However there were no significant correlation between political factor and the development level of websites in urban municipalities. The same tendency is noticed in rural municipalities. Discussion UN (2012) research shows that countries endowed with a high income per capita, a small population, established ICT and education infrastructures and high level of human capital can easily utilize advantages afforded by ICT and face fewer challenges. Lithuania meets these criteria partly and has the 29th rank of 193 of E- government index [5]. Lithuania has Internet penetration of almost 70 per cent in e- service usage but two thirds (66 per cent) of the country s residents have never used e- government services [12]. The results of the comparative analysis show that there are sharp differences in the groups of urban and all municipalities and rural municipalities. Statistically significant influence of much larger complex of external economic and social factors observed for the development of municipal websites in groups of urban and all municipalities compared to the rural municipalities. The impact social and economic factors on the development level of rural municipalities websites are much weaker and it is negative compared to the groups of urban and all municipalities. The impact

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 80-93. 89 of economic and social factors on the development of municipal websites is much stronger and positive in the group of all municipalities and especially strong in the group of urban municipalities. The weak impact of the economic and social factors on rural municipal website development level may be explain by the fact that the economic and social indicators of rural municipalities are much lower than of urban ones. The results of the research show that the impact on the development of municipal websites of geographical factors is less significant compared with economic and social ones. Geographic factors the number of population and its density, the level of urbanization have controversial impact on e-governance development. Individuals in urban locations and highly populated areas are more likely to use the Internet than those in rural and low populated areas, but somecross-country studies find a nonsignificant or negative effect of urbanization and population density on ICT adoption [18]. The controversial impact of population density on the development of municipal websites observed in this study too: the correlation is negative of the group of rural municipalities while positive correlation is of the groups of urban and all municipalities. This can be explained by economic factors impact. The income gap in ICT penetration are noticed on the rural-urban divide as most of the world s poor live in rural areas, and most of the world s rural populations tend to be poor [5]. Seeking for local economic development growth provision of information and e-services is used to crate business friendly environment and reduce the bureaucratic burden thus factors the size of foreign direct investments and the number of operating entities have high impact on websites development. This conclusion is supported by the results of research in the groups of urban and all municipalities. Social factors impact is controversial. A country with a very large population should provide many more online access points to its citizens than a country with a small population [5]. The bigger number of people in vulnerable groups (number of unemployed, retirement age population, recipients of social assistance benefit) should encourage the development of municipal websites as these people are users of many public service. Result of this research confirms this especially in the group of urban municipalities. Results of this research confirms that only one cultural factor the number of educational institutions has high impact on ICT penetration as they were the first organizations connected to Internet [11]. This research results confirms the impact of higher education institutions on the development of municipal websites. Evidence of other cultural factors impact is weak because of data limitations [18]. This was confirmed by this research too as other cultural factors impact was not observed. Political factors impact is limited as the focus of the ICT applications concentrates technologies on the management and delivery of public services rather than on other areas. The democratic potential of e-government is mostly underutilized [1] as the internet is not yet running as effective medium facilitating democratic inputs into the policymaking process [17]. This can be presumed that the dominant stakeholder in the development of municipal websites is the bureaucratic administration rather than citizens or politicians (as in Norway) [6]. Citizens perceive

90 Eglė Gaulė, Gintaras Žilinskas. E governance in Lithuanian Municipalities: External Factors Analysis... moderate value in e-government for knowledge acquisition and communication, but little as a vehicle of democratic engagement (as in UK) [7]. However USA municipalities analysis show that the greater political competition as well as high level of citizen involvement and interest in politics increases e-governance development as enables online communication with the elected officials and allows citizens to oversee the council activities [1]. A major challenge for policymakers and managers remains not only to increase the overall level of e-service usage but go for the more complex transactions such as e-consultation. In Lithuania (as well as in Australia) the greater attention to social and economic inclusion and equity (i.e. providing access to infrastructure, training and capacity building) especially in rural municipalities is needed as the lack of participation in the information society are by those groups in the population who are the primary users of governmental services [4]. Horizontal and vertical e-government linkages among various institutions and nodal points can create opportunities for greater participation and social inclusiveness [5]. In order comprehensively understand the impact factors that determine the development of municipalities website internal factors should be identified and analysed too. Therefore, further research on relations of the development level of municipal websites and internal factors should be carried out. Conclusions 1. E-governance encompasses ICT-mediated interaction between citizens and government used for information provision, public services delivering and citizens participation in public governance. Such multidimensional nature determines the complex factors influence on e-governance development (including public organizations websites as the major channel of government citizens interaction): geographic, social, economic, political, cultural, technological, legal-regulatory, and institutional-organizational. 2. The complex of external economic, social and geographic factors had significant impact on development of websites in all municipalities. Besides, only one cultural factor the number of colleges and universities has influence on the development of municipalities websites. Other cultural factors and voter turnout to local councils (political factor) were not significant in the development of municipal websites. 3. Almost the same complex of factors as in all municipalities had impact on the rank of urban municipal websites development except the average net monthly earnings and population density. The development level of websites was associated with size of municipal area only in urban municipalities. The influence of factors that were significant for the development of websites was stronger in the group of urban municipalities than in the group of all municipalities. 4. The smaller complex of economic, social and geographic factors had impact on the development of rural municipal websites. As distinct from the groups of urban and all municipalities, these factors weakly and negatively influenced the development

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 80-93. 91 level of websites in rural municipalities. Cultural and political factors were not associated with the development indexes of websites in rural municipalities. 5. Analysis of impact of external factors on local government websites development levels showed incomplete usage of municipal webpages as the interactions channel between local government and stakeholders, focusing more on information provision and public services delivery. Major challenge for policymakers and managers remains not only to increase the overall level of e-service usage but go for the more complex transactions of e-communication. The internal factors analysis is required for comprehensive driving factors impact evaluation. References 1. Ahn, M. J. Adoption of E-Communication Applications in U.S. Municipalities: The Role of Political Environment, Bureaucratic Structure, and the Nature of Applications, The American Review of Public Administration, 2011, Vol. 41, No. 4, p. 428 452. 2. Creating Rural Indicators for Shaping Territorial Policies. Paris: OECD Publishing, 1994. 3. Domarkas V., Laukaitytė A., Mačiukas V. Lietuvos Respublikos savivaldybių interneto svetainių išvystymo lygio vertinimas. Viešoji politika ir administravimas, 2012, Nr. 11 (1), 23 36. 4. Dugdale, A., Daly, A., Papandrea, F. and Maley, M. Accessing E-government: Challenges for Citizens and Organizations, International Review of Administrative Sciences, 2005, Vol. 71, No. 1, p. 109 118. 5. E-Government Survey 2012: E-Government for the People, United Nations, Department of Economic and Social Affairs, New York, 2012. http://unpan1.un.org/intradoc/groups/public/documents/un/unpan048065.pdf [2013-01- 11]. 6. Flak, L. S., Olsen, D. H., Wolcott, P. Local E-Government in Norway: Current Status and Emerging Issues, Scandinavian Journal of Information Systems, 2005, Vol. 17, No. 2, p. 41 84. 7. Kolsaker, A., Lee-Kelley, L. Citizens' attitudes towards e-government and e-governance: a UK study, International Journal of Public Sector Management, 2008, Vol. 21, No. 7, p. 723 738. 8. Lietuvos statistikos departamentas. Statistika (teminės lentelės). Regioninė statistika, 2012. http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2461 [19-12-2012]. 9. Marche S., McNiven J.D. E-Government and E-Governance: the Future Isn t What It Used to Be, Canadian Journal of Administrative Sciences, 2003, Vol. 20, No. 1, p. 74 86. 10. Nordfors, L., Ericson, B. and Lindell, H. The Future of egovernment: Scenarios 2016, VINNOVA (Swedish Governmental Agency for Innovation Systems) REPORT VR2006:11, 2006. http://www.vinnova.se/upload/epistorepdf/vr-06-11.pdf [2013-01- 24]. 11. Norris, P. Digital divide: Civic engagement, information poverty, and the Internet worldwide. New York: Cambridge University Press, 2001. 12. Pavilenene, Danuta. Over half Lithuanians still do not use e-services. The Baltic Course. 25 July 2011. http://www.baltic-course.com/eng/technology/?doc=43793 [2013-02-03].

92 Eglė Gaulė, Gintaras Žilinskas. E governance in Lithuanian Municipalities: External Factors Analysis... 13. Roadmapping egovernment Research: Visions and Measures towards Innovative Governments in 2020. In: C. Codagnone and M. A. Wimmer (eds.), egovrtd2020 Project Consortium, 2007. http://www.egovrtd2020.org/egovrtd2020/finalbook.pdf [2012-12-28]. 14. Schellong, A. EU egovernment Benchmarking 2010+: General remarks on the future of benchmarking Digital Government in the EU. 2009. http://blogs.iq.harvard.edu/netgov/papers/schellong_2009_wp_eu_egovernment_benchma rking_future_methodology.pdf [2012-12-28]. 15. Singh, H., Das, A., Joseph, D. Country-level Determinants of E-government Maturity, Communications of the Association for Information Systems, 2007, Vol. 20, p. 632 648. 16. The Future of egovernment: An exploration of ICT-driven models of egovernment for the EU in 2020. In: D. Osimo, D. Zinnbauer, and A. Bianchi (eds.), European Communities, 2007. ftp://ftp.jrc.es/pub/eurdoc/eur22897en.pdf [2012-12-09]. 17. Torres, L., Pina, V., and Acerete, B. E-Governance Developments in European Union Cities: Reshaping Government s Relationship with Citizens, Governance, An International Journal of Policy, Administration, and Institutions, 2006, Vol. 19, No. 2, p. 277 302. 18. Vicente, M. R., López, A. J. Assessing the regional digital divide across the European Union-27. Telecommunications Policy, 2011, Vol. 35, p. 220 237. 19. Vidickienė D., Melnikienė R. Paramos teikimo Lietuvos kaimo regionams kriterijų vetinimas. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, 2008, Nr. 12 (1), 168 174. Eglė Gaulė, Gintaras Žilinskas E-valdymas Lietuvos savivaldybėse: interneto svetainių išsivystymo išorinių veiksnių analizė Anotacija E. valdymas yra informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimas viešajame sektoriuje siekiant valdžios ir interesantų sąveikos. Todėl viešųjų organizacijų interneto svetainių tinkamumas naudoti yra pagrindinis šios sąveikos veiksnys. Nors yra pakankamai ištirtos koncepcinės prieigos, technologinės inovacijos, įvertinti e. paslaugų teikimas ir e. valdžios diegimas, e. valdymą lemiantys veiksniai kol kas nėra suprasti. Šio straipsnio tikslas nustatyti Lietuvos savivaldybių interneto svetainių išsivystymą veikiančius išorinius veiksnius. Tyrimo metu buvo analizuojami 25 išorinių ekonominių, socialinių, geografinių, kultūrinių, politinių veiksnių ir savivaldybių interneto svetainių išsivystymo indeksų ryšiai, nustatomi išorinių veiksnių skirtumai, turintys įtaką skirtingam interneto svetainių išsivystymo lygiui tarp miesto, kaimo ir visų savivaldybių. Tyrimų rezultatai rodo, kad visų savivaldybių ir miestų savivaldybių interneto svetainių išsivystymui reikšmingą įtaką daro išoriniai ekonominiai, socialiniai, geografiniai veiksniai. Šių savivaldybių interneto svetainių išsivystymui turi įtakos ir dar vienas kultūrinis veiksnys: kolegijų ir universitetų skaičius. Kaimo savivaldybių interneto svetainių išsivystymo lygiui reikšmingą, tačiau silpną įtaką daro mažiau ekonominių, socialinių ir geografinių veiksnių. Kiti kultūriniai veiksniai bei rinkėjų aktyvumo rodiklis (politinis veiksnys) neturėjo reikšmingos įtakos interneto svetainių išsivystymui. Pagrindinis valdžios institucijų uždavinys yra ne tik padidinti bendrą e. paslaugų naudojimo lygį, bet ir

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p. 80-93. 93 siekti išvystyti e. bendravimą. Vidinių veiksnių analizė yra būtina siekiant išsamiai nustatyti veiksnius, lemiančius savivaldybių internetinių svetainių išsivystymo lygį. Eglė Gaulė Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros docentė, socialinių mokslų daktarė. E. paštas: egle.gaule@ktu.lt Gintaras Žilinskas Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros docentas, socialinių mokslų daktaras. E. paštas: gintaras.zilinskas@ktu.lt Eglė Gaulė, Doctor of Social Sciences, is a Associate Professor at the Department of Public Administration, Faculty of Social Sciences, Kaunas University of Technology. E-mail: egle.gaule@ktu.lt Gintaras Žilinskas, Doctor of Social Sciences, is a Associate Professor at the Department of Public Administration, Faculty of Social Sciences, Kaunas University of Technology. E-mail: gintaras.zilinskas@ktu.lt Straipsnis įteiktas redakcijai 2013 m. vasario mėn.; recenzuotas; parengtas spaudai 2013 m. kovo mėn.

ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 / 2013, Vol. 12, No 1, p. 94-107 Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos priežiūros sistemą ir alternatyviąją mediciną Miglė Bartuškaitė, Eglė Butkevičienė Kauno technologijos universitetas K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.12.1.4011 Anotacija. Sveikatos priežiūros sistema, perimdama vakarietišką socialinės politikos modelį, susiduria ne tik su menku pasitikėjimu institucijomis, bet ir kintančia biomedicinos pozicija gydymo procese. Daugėjant lėtinių ligų, didėjant pacientų informatyvumui, kintant gydytojo ir paciento santykiui Vakarų valstybėse daug dėmesio skiriama alternatyviai medicinai. Nors Lietuvoje alternatyvios medicinos praktikos turi gilias tradicijas, visgi dėl biomedicinos hegemonijos alternatyvi medicinos praktika taikoma tik asmenine iniciatyva. Remiantis reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, gautais 2011 m. įgyvendinus Tarptautinės socialinio tyrimo programos (ISSP) apklausų modulį Sveikata 6, šiame straipsnyje analizuojamas pasitikėjimas sveikatos priežiūros sistema ir alternatyvios medicinos pozicija sveikatos sektoriuje. Straipsnyje daroma išvada, kad dabartinė Lietuvos visuomenė alternatyviąją mediciną vis dar vertina skeptiškai. Raktažodžiai: sveikata, sveikatos politika, alternatyvioji medicina, Tarptautinė socialinio tyrimo programa (ISSP), Lietuva. Keywords: health, health policy, alternative health care, International Social Survey Programme (ISSP), Lithuania. Įvadas Lietuvos sveikatos priežiūros sistema, perimdama vakarietišką socialinės politikos modelį, susiduria su menku pasitikėjimu institucijomis bei kintančia 6 Straipsnis parengtas Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo institutui vykdant mokslo projektą Tarptautinė socialinio tyrimo programa: Lietuvos socialinių problemų stebėsena (ISSP-LT), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. SIN-07/12). Šio projekto tikslas tęsti ilgalaikę socialinių problemų stebėseną įgyvendinant Tarptautinę socialinio tyrimo programą (ISSP) Lietuvoje. Straipsnyje taip pat naudojami ir 2010 2011 m. vykdyto projekto Socialinių problemų stebėsena: Tarptautinė socialinio tyrimo programos įgyvendinimas (SPS), kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba, duomenys.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p., p. 94-107 95 tradicinės medicinos pozicija gydymo procese. Šia tematika Lietuvoje domisi nemažai mokslininkų. V. Leonavičius, G. Baltrušaitytė ir I. Naujokaitė [16], aptardami besikeičiančios sveikatos priežiūros sistemos ypatumus, taiko Inglehardto vertybinės kaitos modelį, kuris, autorių nuomone, geriausiai išryškina šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos ypatumus. A. Guogis savo paskelbtuose darbuose taiko Esping- Anderseno gerovės valstybių modelių analizę, atskleidžia tarp šalių egzistuojančius skirtumus kartu bandydamas nubrėžti socialinės politikos, kuri apima ir sveikatos politiką, kryptis [8, 9]. Empiriniuose tyrimuose Lietuvos kontekstas taip pat atskleidžiamas naudojant skirtingus sveikatos rodiklius. Kalbama apie gyvenimo trukmės didelius skirtumus, lyginant Lietuvos duomenis su kitomis valstybėmis. Visgi, kaip pažymi Grabauskas ir Kalėdienė [6], lyginant Lietuvos kontekstą su kitomis posovietinėmis valstybėmis, negalima atrasti didelių skirtumų. Nepaisant to to, kokie pasirenkami veiksniai, siekiant atskleisti šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos ypatumus, išvadose konstatuojama, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistema nesiplėtojo tolygiai, palyginti su Vakarų valstybėmis. Lietuvos kaip posovietinės erdvės ypatumų įvertinimas yra neišvengiamas siekiant atskleisti sveikatos politikos iššūkius. Svarbu atkreipti dėmesį, kad senoji sveikatos priežiūros sistema pasižymėjo itin išreikšta socialinės kontrolės funckcija. Pritariant sovietinės sveikatos priežiūros sistemos kontrolei bei reguliavimui, atsirado pasitikėjimo institucijomis deficitas. Anot A. Leonavičiaus, G.Baltrušaitytės ir I. Naujokaitės [16], tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad šiuolaikinė sveikatos priežiūros sistema išlaikė perimtą iš sovietinių metų institucijos modelį, pagal kurį ne tik palaikomas, bet ir atnaujinamas vyraujantis paternalistinis santykis. Esant paternalistiniam santykiui, garantuojama, kad pacientai kaip aktyvūs sveikatos priežiūros sistemos veikėjai bus pasyvūs ir atsitrauks nuo kaitos procesų. Svarbu pažymėti, kad pasitikėjimo samprata Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje įgyja ypatingą poziciją, nes pasitikėjimas institucijomis griuvo ne dėl socialinės kaitos ar iškilusių iššūkių, bet dėl nuolatinės visuomenės gyvenimo kontroliavimo, panaudojant ir sveikatos priežiūros sistemą, ir reprodukuotos invazinės socialinės politikos. Todėl pasitikėjimas sveikatos priežiūros institucijomis ir atsirandantys nauji sveikatos priežiūros institutai alternatyvioji medicina straipsnyje yra pagrindinė analizuojama problema. Atsižvelgiant į tai, autoriai kelia tikslą atskleisti Lietuvos gyventojų požiūrį į sveikatos priežiūros sistemaą ir alternatyviąją mediciną. Straipsnyje analizuojami empiriniai duomenys, kurie gauti Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo institutui vykdant mokslo projektą Tarptautinė socialinio tyrimo programa: Lietuvos socialinių problemų stebėsena (ISSP-LT), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. SIN-07/12). Šio projekto tikslas tęsti ilgalaikę socialinių problemų stebėseną įgyvendinant Tarptautinę socialinio tyrimo programą (ISSP) Lietuvoje. Straipsnyje taip pat naudojami ir 2010 2011 m. vykdyto projekto Socialinių problemų stebėsena: Tarptautinė socialinio tyrimo programos įgyvendinimas Lietuvoje (SPS), kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba, duomenys.

96 Miglė Bartuškaitė, Eglė Butkevičienė. Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos... Sveikatos priežiūros sistema ir jos įgyvendinimas šiuolaikinėje visuomenėje Lietuvos socialinė politika, kuri apima ir sveikatos priežiūros sektoriaus reguliavimą, susiduria ne tik su nacionalinėje valstybėje iškylančiais iššūkiais, bet ir globalizacijos proceso nulemtais veiksniais. Anot A. Guogio ir D. Gudelio [7], globalizacijos ar europeizacijos procesų tiesioginę įtaką socialinės kaitos darnumui sudėtinga apibrėžti, visgi galima įžvelgti, kad vykstant globalioms ekonominėms krizėms nacionalinio lygmens socialinė politika nesugeba užtikrinti visuomenės poreikių. Antra vertus, sveikatos politikos tarptautiniu mastu lyginamieji tyrimai yra sudėtingi dėl šalių specifikos [18]. Kaip rodo įvarių šalių tyrimai, globalios kaitos įtaka socialinei politikai yra neatsiejama nuo valstybės įsipareigojimų visuomenei formos. Institucionalizuotų valstybės įsipareigojimų visuomenei formos sveikatos priežiūros sistemoje nustatomos naudojant privalomąjį sveikatos draudimą (PSD). Funkcionuojant įstatymais numatytai šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemai, suteikiamos ne tik gydymo paslaugos, bet ir siekiams užtikrinti sveikatos priežiūros teisumą, t. y. nepaisant asmens turtinės padėties, rasės, lyties, amžiaus, garantuoti kuo lygesnes galimybes asmenims, siekiantiems sveikatos priežiūros paslaugų. S. Kwon [14] nuomone, tokių procesų, kaip globalizacija, įtaka sveikatos priežiūros sistemai pirmiausia turi remtis sociokultūrine situacija šalyje. Nors įprasta manyti, kad globalizacija ar kiti globalūs reiškiniai neaplenkia nė vienos valstybės ir panaikina skirtumus tarp valstybių, visgi pastebima, kad valstybėse, kuriose vyrauja institucionalizuotos sveikatos priežiūros sistemos formos, o ne liberali sistema, globalizacijos ar europeizacijos procesų suformuoti iššūkiai įveikiami sunkiau. Žinoma, atskleidus globalių procesų tik negatyvias puses, šie reiškiniai nėra daugialypiai. Tai, kad daugelis medicinoje taikomų technologijų, aukštų standartų sveikatos priežiūros sistemoje buvo perimta, lėmė būtent globali kaita. Kaip pažymi A. Guogis [8], siedami europeizacijos procesą su gerovės valstybės modeliu, galime pastebėti, kad pietų Europos valstybėse socialinės apsaugos standartai gerokai pagerėjo, daugiau pasiekta atskirties mažinimo prasme. Lietuva kaip Europos Sąjungos bei Pasaulio sveikatos organizacijos narė perėmė europinį sveikatos modelį, kurį būtų galima įvardyti kaip universaliųjį modelį. Universalusis modelis užtikrina visuotinį prieinamumą prie sveikatos priežiūros sistemos, taip pat sistemos vieningumą [9]. Visoje ES galiojantis vieningas sveikatos draudimas yra vienas iš sistemos vieningumo pavyzdžių. Sveikatos paslaugų prieinamumas daugelyje valstybių yra užtikrinamas palaikant institucionalizuotus medicinos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykius, t. y. naudojant privalomą sveikatos draudimą. Sveikatos draudimas yra viešoji paslauga, teikiama modernioje, institucionalizuotoje valstybėje. Pirmieji sveikatos draudimai Lietuvoje atsirado XIX a. pab. Sveikatos draudimo modelis sudaromas remiantis Vokietijoje egzistavusiu sveikatos draudimo modeliu. Vėliau, 1938 metais, ligonių kasose buvo per 141 tūkst. apdraustųjų. Tačiau palyginti su bendru tuometinės

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p., p. 94-107 97 Lietuvos gyventojų skaičiumi (apie 2,88 mln.), apdraustųjų skaičius tesudarė tik 3 4 proc. šalies gyventojų [25, p. 2]. Pagrindiniai kriterijai, kurie buvo būdingi senajai sveikatos priežiūros sistemai: griežta ekspertinė erdvė, medikalizacijos plitimas ir svarbiausia ideologinis angažuotumas. Anot V. Leonavičiaus, G. Baltrušaitytės ir I. Naujokaitės [16, p. 25], nepaisant sovietinės visuomenės ir kapitalistinių Vakarų visuomenių radikaliai skirtingų politinių bei socialinių ir ekonominių santykių sistemų, sovietinė visuomenė priklausė tam pačiam industrinės, urbanizuotos, biurokratizuotos, visus švietimo lygius suformavusios visuomenės tipui, kuris apibendrintai vadinamas moderniąja industrine visuomene. Moderniojoje gerovės valstybės visuomenėje sveikatos priežiūros sistema funkcionuoja kaip būtinas ir santykinai autonomiškas sistemos sektorius, kurio pagrindinė funkcija yra arba mažinti sergamumą, arba saugoti visuomenės sveikatą [16, p. 25]. Dabar Lietuvoje privalomas sveikatos draudimas (įstatymas priimtas 1997 m.) ne tik užtikrina ankstesniais metais įtvirtintą visuotinį sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, bet ir iškelia naujus iššūkius sveikatos politikai. Paskelbus nepriklausomybę, politiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai vyko ir sveikatos priežiūros sektoriuje bei formavo kitokias sveikatos politikos kryptis. Sovietinei sveikatos priežiūros sistemai nelygybė sveikatos paslaugų sektoriuje nebuvo svarbi. Tik nuo 1988 m. Lietuvoje atkiekami išsamesni socialiniai tyrimai, kurie atskleidė gilėjančią socialinę atskirtį ir didėjančią socialinę nelygybę sveikatos sektoriuje [6]. Nuo 1991 m. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, prisijungė prie Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir įsipareigojo mažinti nelygybę sveikatos priežiūros sistemoje. Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukšti mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių, onkologinių susirgimų rodikliai, taip pat aukščiausias Europoje Lietuvos savižudybių rodiklis tapo esminiais iššūkiais naujų valstybių sveikatos politikai. Ilgalaikiai empiriniai visuomenės sveikatos tyrimai atskleidė, kad pagrindiniai rodikliai, kurie rodo nelygybę, yra socioekonominė valstybės situacija ir gyvenamoji vieta. Remiantis tyrimais, kaimiškų vietovių gyventojų sveikatos būklė yra prastesnė nei miestuose gyvenančių žmonių, gyvenimo trukmei įtakos turi ne tik gyvenamoji vieta, bet ir išsilavinimas, šeimyninė padėtis, amžius ir kt. [6]. Visgi visuomenės sveikatos parametrai per paskutiniuosius du dešimtmečius pamažu gerėja, nors kol kas nesiekia kitų Europos šalių rodiklių [6]. 1946 m. Pasaulio sveikatos organizacijos priimtas naujas sveikatos apibrėžimas, kuriame sveikata yra visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalavimų nebuvimas. Prieš tai pats biomedicinis ligos diskursas buvo suvokiamas kaip fizinio kūno tam tikrų funkcijų negebėjimas atlikti tam tikrų veiksmų dėl biologinių veiksnių. Naująja sveikatos formuluote, priimta Pasaulio sveikatos organizacijos, kurioje akcentuojama ne tik asmens fizinė būklė, bet ir socialinė, emocinė, įtvirtinamas biopsichosocialinis sveikatos modelis. Todėl sveikata ir sveikatos politika tampa multidiscipliniu tyrimų objektu [21]. Sveikatos priežiūros sistemos tyrimai, atliekami Vakarų valstybėse, posovietinėse valstybėse bei Azijos regiono valstybėse, rodo, kad kultūrinis kontekstas yra labai svarbus siekiant suprasti sveikatos sistemą [2]. Remiantis

98 Miglė Bartuškaitė, Eglė Butkevičienė. Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos... daugeliu empirinių tyrimų, sveikatos politika privalo keistis nuo centralizuoto prie lokalizuoto, individualaus sveikatos paslaugų teikimo, atitinkant įsigalėjantį vartotojiškumą sveikatos priežiūros sistemoje [2]. Taigi vėlyvosios modernybės metu kapitalistinių dėsnių lemiama sveikatos priežiūros sistema tampa vartotojiškos kultūros dalimi. Alternatyviosios medicinos samprata ir vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje XX a. septintajame dešimtmetyje JAV ir Šiaurės Europoje susiformavus aplinkosauginiam judėjimui, visuomenė visą dėmesį skyrė ekonominei, socialinei raidai ir naujos kultūros įsitvirtinimui [3]. Dažnai manoma, kad aplinkosauginis judėjimas apsiribojo antibranduoliniais klausimais ar žaliųjų erdvių išsaugojimu, tačiau iš tiesų aplinkosauginio judėjimo diskursas apėmė įvairias socialinės kaitos formas, tarp jų ir besikeičiančią biomedicinos sferą. M. Saks [20] teigimu, alternatyviosios medicinos pripažinimą, protegavimą ir įtraukimą į sveikatos priežiūros sistemą Didžiojoje Britanijoje paskatino ne tik bendras nusivylimas biomedicina, bet ir tai, kad karališkosios šeimos atstovai įsitraukė skleisti alternatyviąją mediciną. Didžiojoje Britanijoje, kuri kaip ir kitos anglosaksiškos valstybės pasižymi liberaliu socialinės politikos modeliu [9], alternatyviosios medicinos taikymas reglamentuojamas nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos. Tačiau iki pat dešimtojo dešimtmečio medicinos organizacijų diskurse nebuvo pripažįstamos ar aptariamos alternatyviosios medicinos taikymo galimybės. Lūžis įvyko tuo metu, kai Britų medicinos asociacija paskelbė ataskaitą, kurioje alternatyviosios medicinos samprata pakeičiama į papildomosios (ang. complementary) medicinos sąvoką, įteisinama galimybė biomedicinos atstovams įgyti ir savo praktikoje taikyti papildomosios ir alternatyviosios medicinos gydymo metodus. Nuo 2000 m. Britų medicinos asociacija pripažino papildomosios ir alternatyviosios medicinos poreikį šiuolaikinėje sveikatos priežiūros sistemoje, taip pat diagnozuojant ir gydant kai kurias ligas skatino pirmiausia taikyti papildomąją ir alternatyviąją mediciną [20]. D. Petraitytė ir M. Stankūnas [19] pažymi, kad alternatyviosios ir moderniosios medicinos bendradarbiavimas yra paremtas tam tikra priešprieša, kai alternatyviosios medicinos praktikos nėra įteisinamos atskirai nuo moderniosios medicinos, bet kartu dėl nuolat vykstančios vertybinės kaitos, kai pacientas tampa aktyviu medicinos vartotoju, alternatyvioji medicina tampa aktyvi medicinos paslaugų teikėja. Alternatyvioji medicina labai skiriasi nuo supratimo praryti piliulę. Kaip teigia A. Wahlberg [23], visą gydymo procesą sudaro tai, kad pacientas turi aiškiai suvokti, koks yra jo gyvenimo būdas ir ką būtina keisti. Alternatyviojo gydymo procese pacientas aktyviai dalyvauja nuo pat pradžių. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos homeopatai pirmosios konsultacijos metu aptaria paciento gyvenimo stilių, kartu ir atskleidžia negalavimų priežastis, tačiau visa tai daroma priimant asmens fizinę, emocinę, psichologinę būseną kaip vientisą darinį [23].

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p., p. 94-107 99 F. Stevenson, N. Britten, C. Barry, C. Bradley, and N. Barber teigia [22], kad Didžiojoje Britanijoje atsirado didesnis alternatyviosios medicinos poreikis. Pavyzdžiui, homeopatinių preparatų pardavimai sudaro 93 mln. svarų mažmeninės prekybos, tiesioginiai pardavimai, įskaitant paštu ar internetu parduodamus preparatus, apie 240 mln. svarų mažmeninės prekybos. Didėjant alternatyviosios medicinos paslaugų vartojimui, pacientai vis labiau nusivilia biomedicina, kuri nebesugeba suvaldyti vis didesnio lėtinių ligų skaičiaus ir gana laisvo prieinamumo, kai panaikinamos ekspertinės žinios. Anot R. Frank [4], biomediciną siejant su alternatyviąja medicina išryškėja keletas aspektų, kurie trukdo sklandžiai šioms dviem medicinos sritims bendradarbiauti. Nors daugelyje Vakarų valstybių alternatyviosios medicinos gydymo būdai yra plačiai taikomi kartu su biomedicina, visgi yra prieštaravimo aspektų. Vienas iš šių aspektų yra profesionalizacija. E. Freidson nuomone [5], kultūriniai, klasiniai ir išsilavinimo skirtumai gydytojui ir pacientui bendraujant sukuria konfliktus arba padeda jų išvengti. Su šiais iškylančiais skirtumais visada susiduriama tada, kai konsultuojamasi, bendradarbiaujama su ekspertu. Ekspertinį žinojimą, kuris labai svarbus biomedicinoje ir savo aktualumo nepraranda iki šiol, padeda sukurti formali biurokratinė institucija. Esant institucionalizuotai sveikatos priežiūrai, kai panaudojamas ekspertinis autoritariškumas, paciento autonomija ir galimybė kartu dalyvauti gydymo procese sumažinama iki minimumo. E. Freidson, kritikuodamas biurokratinį modelį, kuris įsigalėjo biomedicinos institute, įžvelgė pacientų autonomiškumo ir teisių suvaržymus [5]. Tokį hegemoninį biomedicinos dominavimą gali pakeisti nepriklausoma, įvairių profesijų administracija. Tik taip bus galima pagerinti medicinos paslaugų kokybę ir šiek tiek sugrąžinti autonomijos pacientams. Moderniojoje medicinoje vykęs profesionalizacijos procesas siejamas su siekiu monopolizuoti medicinos lauką: ekspertinių žinių panaudojimas, kuris perduodamas švietimo institucijoje, tam tikro diskurso kūrimas ir įtvirtinimas, medicininės veiklos įteisinimas valstybiniu lygiu, kuri aiškiai apibrėžia, kas ir kada gali užsiimti medicinine praktika. M. Saks teigimu [20], įvairios alternatyvios medicinos praktikos, ypač tos, kurios plačiau pradėtos taikyti nuo aštuntojo dešimtmečio, yra modifikuojamos ir naudojamos moderniosios medicinos dominavimui išlaikyti. Kaip teigia M. Kelner, B. Wellman, H. Boon, S. Welsh, tam tikras alternatyviosios medicinos profesionalizacijos procesas jau yra prasidėjęs [10,11]. Dar vienas svarbus aspektas gydytojo ir paciento santykis tiek tradicinėje, tiek ir alternatyviojoje medicinoje [1]. Daugeliu atveju net ir pasitenkinimą bei sveikatos priežiūros sistemos vertinimą lemia gydytojo ir paciento santykis. Šiuolaikinėje visuomenėje, kai pacientas, aktyviai įsitraukdamas į gydymo procesą, tampa tam tikru savo diagnozės ekspertu, kintant ligos, sveikatos sampratai, sveikatos paslaugų vertinimas nėra objektyvus, nes pacientas negali numatyti visų su sveikatos paslaugomis susijusių aspektų [16]. E. Kuhlmann teigimu [13], pasitikėjimas šiuolaikinėje sveikatos priežiūros sistemoje yra kuriamas per transformuotą profesionalizmą. Sveikatos priežiūros

100 Miglė Bartuškaitė, Eglė Butkevičienė. Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos... sistemoje taikomas biurokratijos modelis, kurį aktyviai kurti padeda gydytojai taip užtikrindami ne tik kolegų pritarimą bei palaikymą, bet ir pacientų pasitikėjimą sveikatos sektoriaus paslaugomis. Kintantis profesionalizmo įvaizdis, kuriam moderniojoje biomedicinoje atstovavo gydytojas (dažniausiai vyras), tampa neutralus, nepraranda savo dominuojančios galios medicinos lauke, užtikrina pasitikėjimą sveikatos priežiūros sistema. Vokietijos sveikatos priežiūros sistemos dalyvių empiriniai tyrimai parodė, kad pacientai pasitiki savo gydytojais ir mano, jog permainos turėtų būti nukreipiamos į sistemą. Nors šiuolaikiniai pacientai pasigenda didesnio informatyvumo diagnozės ir gydymo klausimais bei alternatyviosios medicinos įtraukimo į gydymo procesą, visgi teigiamai vertina gydytojų veiklą. Pacientų informatyvumas bei galimybė patiems rinktis gydytoją skatina pasitikėjimą gydytojais. Tai, kas lemia emocinių lūkesčių svarbą gydytojui ir pacientui bendraujant, savo tyrime bandė atskleisti E. Žėbienė, J. Kairys ir I. Zokas [24]. Taigi pasitenkinimas sveikatos priežiūros sistema yra daugialypis. Sveikatos priežiūros sistemos vertinimas ir Lietuvos gyventojų požiūris į alternatyviąją mediciną Metodika. Empirinė šio tyrimo bazė Tarptautinė socialinio tyrimo programa (ISSP). Atliekant šiuos tyrimus, taikomi aukšti metodologiniai tarptautinių apklausų atlikimo standartai. Remiantis ISSP klausimų moduliais, kasmet atliekami su tam tikra socialine problematika susiję tyrimai. Tarptautinė socialinio tyrimo programa šiuo metu yra vykdoma beveik 50 šalių. 2011 m. pirmą kartą vykdytas modulis Sveikata. 2011 m. atliktos apklausos metu pirmiausia tirtas pasitikėjimas Lietuvos švietimo bei sveikatos priežiūros sistema. Respondentai vertino Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos efektyvumą, jos galimą kaitą per ateinančius kelerius metus, valstybės vaidmenį teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Šiame klausimų modulyje tirta gyventojų nuomonė apie sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo problematiką ir Lietuvos gydytojus ir jų darbo metodus: ar per paskutinius 12 mėnesių jie lankėsi gydymo įstaigoje, ar juos aplankė gydytojas, netradicinės medicinos specialistas, ar teko gulėti ligoninėje ilgiau nei dieną. Tyrimo populiacija buvo visi (2 647 592) Lietuvos namų ūkių gyventojai nuo 18 metų ir vyresni, nepaisant jų tautybės, pilietybės, kalbos ar teisinio statuso šalyje. Atrankos aprėptis valstybės įmonės Registrų centras tvarkomas Lietuvos Respublikos Adresų registras (registro versija 2010 m. lapkričio 1 d.). Tyrime buvo taikoma daugiapakopė stratifikuota ir klasterizuota proporcinė tikimybinė atranka. Iš viso tyrimui atrinkta 3313 adresų. Apklausa vykdyta 2011 m. lapkričio gruodžio mėn. tiesioginio interviu būdu. Buvo aplankyti 2288 adresai ir atlikti 1187 interviu. Empirinių duomenų analizė Šiuolaikinė sveikatos politika, kuri paremta visuomenės sveikatos užtikrinimu bei ligų prevencija, yra formuojama ne tik politikų ar gydytojų, bet ir sveikatos paslaugų

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p., p. 94-107 101 vartotojų. Todėl gyventojų, kaip sveikatos priežiūros paslaugų vartototojų, nuomonė tampa svarbiu pagrindu sveikatos politikai formuoti. Lietuvos gyventojai ne itin pasitiki sveikatos priežiūros sistema. Nors visiškai nepasitiki mažiau nei dešimtadalis respondentų, tačiau ir visiškai pasitiki tik panaši jų dalis (11,8 proc.). Visgi, vertinant apskritai, didesnė dalis apklaustų šalies gyventojų yra linkę labiau pasitikėti nei nepasitikėti Lietuvos sveikatos apsaugos sistema, nes daugiau nei 2/3 respondentų teigė, kad jie pasitiki ir šiek tiek pasitiki sveikatos apsaugos sistema (1 pav.). Toks požiūris būdingas visuomenei apskritai, nes koreliacijų tarp gyventojų pasitikėjimo Lietuvos sveikatos priežiūros sistema ir socialinių demografinių charakteristikų, tokių kaip lytis, gyvenamoji vieta, nepastebėta. Visiškai nepasitikiu 9,1 Labai mažai pasitikiu 26,6 Šiek tiek pasitikiu 51,3 Pasitikiu 11,8 Visiškai pasitikiu 1,2 0 10 20 30 40 50 60 Procentai 1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal atsakymus į klausimą Apskritai ar pasitikite Lietuvos sveikatos priežiūros sistema (N=1148) Šaltinis: KTU Politikos ir viešojo administravimo institutas. Tarptautinė socialinio tyrimo programa: Sveikata, 2011 m. Prieiga internete: http://www.lidata.eu/data/quant/lida_issp_0238. Panaši situacija yra ir analizuojant klausimą, ar gyventojai yra patenkinti ar ne Lietuvos sveikatos priežiūros sistema. Tyrimo rezultatai rodo, kad apskritai požiūris į šią sistemą yra labiau palankus nei nepalankus, nes nepatenkintieji Lietuvos sveikatos priežiūros sistema (atsakymų variantai: visiškai nepatenkintas; labai nepatenkintas ; gana nepatenkintas sudaro 24,1 proc., o patenkintieji (atsakymų variantai: visiškai patenkintas; labai patenkintas; gana patenkintas 37,2 proc. (2 pav.). Tačiau didžiausia dalis respondentų yra neapsisprendę šiuo klausimu (38,7 proc. respondentų pasirinko atsakymo variantą nei patenkintas, nei nepatenkintas ). Analizuojant požiūrių koreliacijas su socialinėmis demografinėmis charakteristikomis, priklausomybių nepastebėta.

102 Miglė Bartuškaitė, Eglė Butkevičienė. Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos... Visiškai nepatenkintas Labai nepatenkintas 2,0 3,8 Gana nepatenkintas 18,4 Nei patenkintas (-a), nei nepatenkintas 38,7 Gana patenkintas 32,1 Labai patenkintas 3,8 Visiškai patenkintas 1,3 0 10 20 30 40 50 Procentai 2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal atsakymus į klausimą Apskritai ar esate patenkintas arba nepatenkintas sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje (N=1164) Šaltinis: KTU Politikos ir viešojo administravimo institutas. Tarptautinė socialinio tyrimo programa: Sveikata, 2011 m. Prieiga internete: http://www.lidata.eu/data/quant/lida_issp_0238. Šiuolaikinės visuomenės požiūriu, sveikatos priežiūros vertinimas paremtas laisvėjančiu paciento statusu bei sveikatos paslaugų vartotojo vaidmeniu. Todėl pacientas gali rinktis: šalia tradicinės medicinos atsiranda netradicinės ar alternatyviosios medicinos galimybės. Tačiau pasirinkimo teisė dar nerodo, kad pacientas naudosis alternatyviosios medicinos paslaugomis. Todėl lieka klausimas, ar pacientas pasitiki alternatyviąją medicina ir mano, kad ji taip pat gerai sprendžia sveikatos problemas. Kaip rodo tyrimo duomenys, Lietuvos gyventojai yra atsargūs, vertindami alternatyviosios medicinos gydomąją galią. Netradicinė medicina šiame tyrime suprantama kaip liaudies, alternatyvieji, natūralieji gydymo metodai. Svarstydami, ar netradicinė medicina sveikatos problemas sprendžia geriau nei įprastinė medicina, didžioji dalis respondentų neturi aiškios nuomonės, nes daugiau nei pusė tyrime dalyvavusiųjų teigia, kad jie nei pritaria, nei nepritaria šiam teiginiui (37 proc.) arba apskritai jiems sunku atsakyti į šį klausimą (17,1 proc.). Trečdalis respondentų (31,3 proc.) nepritaria, kad netradicinė medicina gali spręsti sveikatos problemas geriau nei įprastinė medicina (3 pav.). Tik šeštadalis respondentų tiki, kad netradicinė medicina gali geriau spręsti sveikatos problemas. Tyrimo duomenys rodo, kad kaime labiau pasitikima alternatyviosios medicinos gydomąja galia, nes teiginiui netradicinė medicina sveikatos problemas sprendžia geriau nei įprastinė medicina dažniau pritarė kaimo ir vienkiemių gyventojai.

Viešoji politika ir administravimas. 2013, T. 12, Nr. 1, p., p. 94-107 103 3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal tai, kaip jie vertina teiginį Netradicinė medicina sveikatos problemas sprendžia geriau nei įprastinė medicina (N=1187) Šaltinis: KTU Politikos ir viešojo administravimo institutas. Tarptautinė socialinio tyrimo programa: Sveikata, 2011 m.). Prieiga internete: http://www.lidata.eu/data/quant/lida_issp_0238. Tos pačios tendencijos ir vertinant teiginį Netradicinė medicina žada daugiau nei gali padaryti. Tyrimo duomenys rodo (4 pav.), kad daugiau nei pusė respondentų yra neapsisprendę (t. y. 33,2 proc. nei pritaria, nei nepritaria šiam teiginiui, 19,9 proc. nežino, kaip atsakyti į šį klausimą), o trečdalis respondentų vertina alternatyviąją mediciną kaip daugiau žadančią nei iš teisų galinčią padaryti. 4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal tai, kaip jie vertina teiginį Netradicinė medicina žada daugiau nei gali padaryti (N=1187) Šaltinis: KTU Politikos ir viešojo administravimo institutas. Tarptautinė socialinio tyrimo programa: Sveikata, 2011 m. Prieiga internete: http://www.lidata.eu/data/quant/lida_issp_0238. Galbūt todėl Lietuvos gyventojai neskuba lankytis pas netradicinės medicinos specialistus. Beveik 80 proc. respondentų nurodė, kad per pastaruosius 12 mėnesių