Microsoft Word - Averjanovaite Inga.doc

Transkriptas

1 ŽMOGIŠKOJO KAPITALO ĮTAKA KAIMO GYVENTOJŲ PAJAMOMS Inga Averjanovaitė Lietuvos žemės ūkio universitetas Įvadas Lietuvos siekis integruotis į ekonomines ir politines Europos bei pasaulio struktūras verčia kreipti išskirtinį dėmesį į žmogiškojo kapitalo ugdymą ir perėjimą prie žinių visuomenės. Jau praėjusiame šimtmetyje tapo aišku, kad ne fizinis kapitalas ar gamtos resursai, o inovacijomis ir žiniomis pagrįsta ekonomika yra viena svarbiausių šalies raidos ir modernizavimo sąlygų. Kuo didesnis visuomenės sukauptų žinių kiekis, kuo aukštesnis išsilavinimo lygis pasiekiamas, tuo sparčiau užtikrinama ekonominė pažanga ir pranašumai konkurencinėje kovoje. Žmogiškųjų išteklių svarba žinių visuomenėje deklaruojama daugelyje ES ir Lietuvos politinių dokumentų: Lisabonos strategijoje, m. žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programoje, Kaimo plėtros programoje m., Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikėje strategijoje ir kt. Lisabonos strategijos įgyvendinimo dokumente [6] teigiama, kad žmogiškieji ištekliai yra didžiausias Europos turtas, ir jie privalo būti Sąjungos politikos sričių dėmesio centre. Investicijos į žmogiškuosius ištekius ir aktyvios bei dinamiškos socialinės gerovės valstybės kūrimas turi lemiamos reikšmės Europos vietai žinių ekonomikoje. Globalioje aplinkoje ribotus išteklius turinčiai Lietuvai esminiu plėtros ištekliu, kuris galėtų užtikrinti ilgalaikę ūkio plėtrą ir prisidėtų prie gyvenimo kokybės gerėjimo yra žmonės. Įgyvendinant ES bendrąją žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką bei adaptuojant ją prie mūsų šalies sąlygų, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas žmogiškajam kapitalui. Žemas kaimo gyventojų išsimokslinimo lygis neatitinka vis didėjančių šiuolaikinės visuomenės reikalavimų trūksta profesinių ir vadybos žinių, verslumo gebėjimų. Daugiau nei penktadalis (23 proc.) kaimo gyventojų 2005 metais turėjo tik pradinį išsilavinimą, panašiai tiek (po 21 proc.) pagrindinį ir vidurinį. Tokia situacija lemia lėtą mokslo pasiekimų ir inovacijų diegimą žemės ūkyje bei neužtikrina ekonominio augimo. Šie negatyvūs, susiję su žmogiškuoju kapitalu, reiškiniai tiesiogiai liečia kaimo gyventojų materialinę gerovę, vartojimo lygį, gyvenimo kokybę ir kt. tai sudaro pirmaeilę tyrimo problemą. Didžiausią indėlį vystant žmogiškojo kapitalo teoriją inešė G. Becker ir T. W. Schultz. Žmogiškojo kapitalo teoriją plėtoja šie mokslininkai: M. Blaug, L. Thurow, J. Mincer, L. Hendricks, A. Mayo, M Woodhall, K. J. Fleischhauer, S. A. Diatlov, R. Kapeliušnikov, J. Bagdanavičius ir kt. Tyrimo tikslas įvertinti žmogiškojo kapitalo įtaką kaimo gyventojų pajamoms. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: išanalizuoti žmogiškojo kapitalo teorinius aspektus; įvertinti žmogiškojo kapitalo įtaką kaimo gyventojų pajamoms; numatyti priemones skatinančias žmogiškojo kapitalo ugdymą kaimo vietovėse. Tyrimo objektas kaimo gyventojų pajamos. Tyrimo metodai. Iškeltai problemai tirti naudoti šie metodai: mokslinės literatūros analizė, Lietuvos, Europos Sąjungos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos dokumentų analizė, statistinių duomenų ( metų) analizė ir sintezė, palyginamoji analizė, grafinis vaizdavimas. Rezultatai Nuo praeito šimtmečio vidurio daug dėmesio pradėta skirti darbo kokybei, ypač išsilavinimui ir profesiniam individo pasirengimui. Bet kurios visuomenės pagrindinis turtas yra žmonės. O žmogiškasis kapitalas yra vertingiausias šiuolaikinės visuomenės resursas ir svarbiausias gamybos veiksnys, jis net svarbesnis už gamtos turtus arba žmonių sukauptą materialinį turtą [1, 103 p.]. Žmogiškojo kapitalo sąvoką mokslininkai interpretuoja labai įvairiai. A. Mayo [7] teigia, kad žmogiškasis kapitalas yra sugebėjimai, žinios, išsilavinimas, patirtis bei galimybė pasiekti rezultatų ir užtikrinti

2 augimą. M Woodhall [14] nuomone, žmogiškasis kapitalas išsilavinimas, mokymasis bei kiti užsiėmimai, kurie užtikrina pajamų augimą ateityje. K. J. Fleischhauer [4], teigia, kad žmogiškasis kapitalas tai žinios, įgūdžiai, mokslumas, gebėjimai ir kitos išugdytos savybės, kurios didina pagamintos produkcijos kiekį ir kokybę.. Išsamų šios sąvokos apibrėžimą pateikia S. A. Diatlovas [3], kuriame žmogiškasis kapitalas įvardijamas kaip suformuota investicijomis ir sukaupta individo žinių, sveikatos, įgūdžių, sugebėjimų, motyvacijos visuma, kuri tikslingai naudojama didina darbo našumą, gamybą, tuo pačiu ir individo pajamų dydį. Motyvacija priskirtina prie svarbiausių žmogiškojo kapitalo elementų, nes tik jos dėka šis kapitalas gali būti kaupiamas, formuojamas ir atnaujinamas. Žmogiškąjį kapitalą galima nagrinėti siaurąją ir plačiąją prasme. Siaurąja prasme žmogiškasis kapitalas siejamas su išsilavinimu. Šios koncepcijos ir bus laikomasi nagrinėjant žmogiškojo kapitalo įtaką pajamoms. Plačiąja prasme žmogiškasis kapitalas siejamas su žiniomis, įgūdžiais, išsilavinimu, kvalifikacija sveikata, migracija. Žmogiškojo kapitalo formavimas reikalauja iš žmogaus ir visos visuomenės žymių investicijų. Mokslinėje literatūroje investicijos į žmogiškąjį kapitalą apibūdinamos kaip svarbiausias šio kapitalo formavimo veiksnys. K. Makkonel ir S. Brue [8] teigia, kad investicijos į žmogiškąjį kapitalą yra bet koks veiksmas, kuris didina darbuotojų kvalifikaciją ir sugebėjimus, tuo pačiu jų darbo našumą. Pagrindinėmis investicijomis yra laikytinos išlaidos išsilavinimui bei mokymuisi. Neabejotina, kad žmogiškojo kapitalo kokybė priklauso nuo išsilavinimo lygio. O išsilavinimo lygis priklauso nuo investicijų į žmogiškąjį kapitalą. Kuo didesnė pajamų dalis yra skiriama individo išsilavinimui, tuo jo žmogiškojo kapitalo vertė didesnė. Aukštesnis išsilavinimas didina darbuotojo produktyvumą, nuo kurio priklauso jo pajamų dydis, o o tuo pačiu užtikrinamas ekonominis visuomenės augimas. Taigi, išsilavinimas lemia geresnės gyvenimo kokybės bei visos ekonomikos plėtros spartą. Tačiau, kaip jau minėta, kaimo gyventojų išsilavinimas yra nepakankamas, neatitinka šiuolaikinės rinkos reikalavimų ir iš esmės yra nulemtas šių veiksnių: 1) kaime neproporcingai daug ir daugėja senyvo amžiaus žmonių, kurių išsilavinimo lygis yra žemas; 2) jaunesnio amžiaus gyventojai migruoja į miestus dauguma išvykusiųjų mokytis į miestą, į kaimą nebesugrįžta; 3) kaime siauresnės išsilavinimo pritaikymo galimybės: žemesnis gamybos technologinis lygis, silpnai išplėtota infrastruktūra bei jos kai kurių šakų pakopinė koncentracija yra tik didžiuosiuose miestuose, pvz., mokslo, valstybės valdymo ir kt. 4) kaimo gyventojų labiau pesimistinis požiūris į išsilavinimą kaip vertybę ir svarbų ateities užtikrinimo veiksnį [13]. Taipogi, dauguma kaimiečių yra intelektualiai silpnesni už miestiečius. Kaime intelektinis progresas lėtesnis dėl to, kad, viena vertus, miestai per ištisus šimtmečius nuo pat įsikūrimo buvo ir tebėra gabiausių kaimo žmonių mokslo, verslo ar darbo traukos centrai; kita vertus, kaimiečiai šiais atžvilgiais gyvena daugiau ar mažiau izoliuotai [13]. Dėl to žemės ūkis nėra pagrįstas šiuolaikinėmis technologijomis, inovacijomis ir aukštos kvalifikacijos darbo jėga. Užtikrinti žemės ūkio konkurencingumą, įgyvendinti kaimui reikalingus struktūrinius pokyčius, nukreiptus į ūkių modernizaciją, kaimo ekonominės veiklos diversifikaciją, alternatyvių pajamų šaltinių kūrimą, kaimo infrastruktūros gerinimą, socialinių problemų sprendimą, gali tik tam pasirengę darbuotojai. Todėl didžiausias vaidmuo tenka kvalifikuotų darbuotojų ir specialistų rengimui bei perėjimui prie žinių visuomenės. Šio tikslo įgyvendinimas sudarytų palankias sąlygas viso Lietuvos ūkio augimui tuo pačiu užtikrintų pakankamą pajamų ir užimtumo lygį kaime. Svarbu paminėti ir miesto bei kaimo pajamų lygio skirtumus: kaimo žmonių, ypač žemdirbių, pajamos yra mažesnės nei gyvenančių miestuose. Pastebima labai didelė kaimo gyventojų priklausomybė nuo savo žemės ūkio, kuris dažniausiai yra smulkus ir nepelningas Disponuojamos namų ūkių pajamos, vienam namų ūkio nariui per mėnesį pateiktos 1 paveiksle. Kaip matome iš 1 paveikslo duomenų, 2005 metais kaimo namų ūkių pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį buvo 467 lt., t.y. 26,6 proc. ( ,7 proc.) mažesnės nei miesto namų ūkių. Taigi, pajamų nelygybė tarp miesto ir kaimo yra labai ryški, mažėja lėtai ir yra nulemta sekančių priežasčių: didelis nedarbo kaimo vietovėse lygis, žemos pajamos iš žemės ūkio veiklos;

3 žemesnis kaimo gyventojų išsilavinimo lygis; kaimo gyventojų amžiaus struktūra (didžioji kaimo gyventojų ir ūkininkų dalis yra sulaukę pensinio amžiaus) [9] , ,4 320,4 540,2 507,6 472,2 Kaime Mieste ,9 455, pav. Vidutinės disponuojamos namų ūkių pajamos, vienam namų ūkio nariui per mėnesį, litų [11] Disponuojamų pajamų struktūros analizė parodė, kad kaime vyrauja pajamos iš samdomo darbo, taip pat socialinės išmokos (senatvės pensijos, bedarbio pašalpa ir kt.) bei pajamos iš žemės ūkio. Kaime samdomojo darbo pajamų yra gaunama vos ne per pusę (46,4 proc.) mažiau nei miete. Taipogi, labai didelę dalį disponuojamų pajamų kaime sudaro socialinės išmokos (net 9,2 proc. daugiau nei mieste). Tarp socialinių išmokų dominuoja senatvės pensijos (20,1proc.). Tai lemia gyventojų amžiaus struktūra kaime pensinio amžiaus gyventojų dalis didesnė nei mieste. Socialinės išmokos mokamos šeimoms ir asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių neturi pakankamai lėšų minimaliems gyvenimo poreikiams patenkinti. Svarbu pabrėžti, kad aukštesnį išsimokslinimą turinčiose šeimose samdomo darbo pajamos yra vyraujančios, taip pat daugiau pajamų gaunama iš verslo ir kitų šaltinių. Darbo pajamos tokiose šeimose yra pagrindinis pajamų šaltinis. Tuo tarpu žemesnio išsimokslinimo šeimose darbo pajamos sudaro tik maža dalį visų pajamų. Kaime vyrauja senatvės pensijos ir įvairios pašalpos. Tai rodo, kad su pradiniu išsimokslinimu yra daugiau pensinio amžiaus žmonės ir jie gauna didesnes pajamas iš žemės ūkio. Žmogiškojo kapitalo įtaką pajamoms labiausiai atskleidžia disponuojamų pajamų analizė pagal namų ūkio galvos išsilavinimą. Informacija apie vidutinės disponuojamas pajamas pagal gyvenamąją vietą ir namų ūkio galvos išsilavinimą (duomenys 1 lentelėje) gauta iš statistikos departamento, užsakius tyrimą. 1 lentelė Vidutinės disponuojamos pajamos pagal gyvenamąją vietą ir namų ūkio galvos išsilavinimą, vienam namų ūkio nariui per mėnesį, litais [10] Miestas Kaimas Miestas Kaimas Miestas Kaimas Miestas Kaimas Miestas Kaimas Aukštasis 659,8 528,5 676,9 573,3 695,7 491,4 728,9 565,5 850,4 648,2 Aukštesnysis 442,6 337,5 465,2 331,9 449,2 359,9 484,7 429,1 573,5 497,9 Vidurinis 371,4 253,4 393,0 286,8 444,4 313,3 455,6 364,2 542,7 410,6 Pagrindinis 349,2 298,6 373,8 276,2 395,7 334,9 428,1 378,0 508,6 416,8 Pradinis, neturi pradinio 357,6 302,2 374,3 310,9 384,5 378,6 439,9 401,7 454,3 464,7

4 Kaip matome iš lentelės duomenų, pajamos labai priklauso ir nuo išsimokslinimo lygio ir nuo gyvenamosios vietos metais kaimo namų ūkių pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kai namų ūkio galvos išsilavinimas aukštasis, buvo 648,2 lt, t.y. 28 proc. didesnės nei tų, kur namų ūkių galvos išsilavinimas pradinis ir 36 proc. didesnės, kur namų ūkių galvos išsilavinimas vidurinis. Kaime 2005 metais vienas namų ūkio narys disponavo 202,2 lt (beveik 24 proc.), 2004 metais 163,4 lt (22,4 proc.) mažiau lėšų, nei mieste, kai namų ūkio galvos išsilavinimas buvo aukštasis. Dar vieną su nepakankamu išsilavinimu ir nesugebėjimu prisitaikyti prie rinkos sąlygų bei vyraujančiu darbo pobūdžiu susijusi problema skurdas. Tarp skurstančiųjų kaimo gyventojai 2005 metais sudarė 58 procentus. Palyginti su 2004 metais, kaimo gyventojų dalis tarp skurstančiųjų padidėjo 5 procentiniais punktais. Daugiausia skurstančiųjų yra tose namų ūkių grupėse, kurių galvos išsilavinimas žemas. Namų ūkiuose, kurių galva turi aukštąjį išsilavinimą, santykinio skurdo lygis mažiausias (2005 metais Lietuvoje buvo 4,1 proc.). Namų ūkių grupėje, kur galva turėjo žemiausią išsilavinimą ar neturėjo jokio, santykinio skurdo lygis buvo didžiausias 38,9 procento [5]. Taigi, jau minėtas, menkas kaimo gyventojų išsilavinimas, konservatyvus požiūris į tobulėjimą, minimalūs gebėjimai prisitaikyti prie šiuolaikinės darbo rinkos sąlygų lemia ir žymiai mažesnes pajamas ir didesnį nei miesto gyventojų santykinį skurdo lygį. Padėtį iš esmės galėtų pakeisti kintantis kaimo žmonių požiūris į išsilavinimą, mokymas, kvalifikacija bei jos nuolatinis kėlimas. Taipogi, valstybės socialinė-ekonominė politika skatinanti bei sudaranti sąlygas kaimo žmonių švietimui, perkvalifikavimui ar kvalifikacijos kėlimui bei ES parama ir efektyvus jos panaudojimas nukreiptas į kaimo žmogiškųjų išteklių plėtrą. Svarbu atitinkamą dėmesį skirti žemdirbių ir kitų kaimo gyventojų švietimui, jų tęstiniam profesiniam mokymui, sukurti visiems gyventojams prieinamą konsultavimo sistemą, užtikrinti mokymosi visą gyvenimą galimybes, spartinti inovacijų plėtrą ir nuolatinį informavimą. Būtina jaunimo profesinio konsultavimo ir orientavimo sistema, kelianti žemdirbio profesijos prestižą, skatinanti jaunųjų ūkininkų ūkių kūrimąsi. Išvados 1. Žmogiškasis kapitalas mokslininkų dažniausiai apibūdinamas kaip žinios, išsilavinimas, patirtis, gabumai ir kitos savybės, kurios didina darbo našumą, gamybą ir individo pajamas. Žmogiškasis kapitalas gali būti nagrinėjamas siaurąją ir plačiąją prasme. Siaurąja prasme žmogiškasis kapitalas siejamas su išsilavinimu. Plačiąja prasme žmogiškasis kapitalas siejamas su žiniomis, įgūdžiais, išsilavinimu, kvalifikacija sveikata, migracija. 2. Kaimo gyventojų išsilavinimo lygis yra žemas. Daugiau nei penktadalis kaimo gyventojų turi tik pradinį išsilavinimą. Dalies kaimo gyventojų išsilavinimas neatitinka rinkos ekonomikos reikalavimų, trūksta verslumo ir gebėjimo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Geresnis gyventojų išsilavinimas labiau padeda išvengti bedarbystės, užtikrina karjeros galimybes bei suteikia ekonominį ir socialinį stabilumą. 3. Žmogiškojo kapitalo įtaka pajamoms atskleista analizuojant disponuojamas pajamas pagal namų ūkio galvos išsilavinimą. Analizės rezultatai rodo, kad kaime žmogiškasis kapitalas nėra pakankamai įvertinamas. Pajamos tarp kaimo namų ūkių, kai namų ūkio galvos išsilavinimas aukštasis, buvo 28 proc. didesnės nei tų, kur namų ūkių galvos išsilavinimas pradinis. Mieste šis skirtumas 47 proc. 4. Žmogiškojo kapitalo ugdymo priemonės užtikrinančios materialinę gerovę kaime yra šios: aukštos kokybės švietimo prieinamumas kiekvienam kaimo gyventojui, žemdirbio profesijos prestižo kėlimas, žemės ūkio sektoriuje dirbančių žmonių mokymas, tęstinis ir profesinis mokymas, konsultacijų sistemos plėtojimas, jaunimo profesinio konsultavimo ir orientavimo sistema ir kt. Taip pat pačio žmogaus suvokimas, kad išsilavinimas, įgūdžiai, kvalifikacija, sveikata ir investavimas į tai, užtikrina ekonominį stabilumą bei savarankiškumą. Literatūros sąrašas 1. Bagdanavičius J. Žmogiškasis kapitalas: mokymo metodinė priemonė. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Дятлов С.А. Теория человеческого капитала. СПб.: Изд. СПбУЭФ

5 4. Fleischhauer K. L. A Review of Human Capital Theory: Microeconomics// Discussion Paper no Department of Economics University of St. Gallen, Gyvenimo lygis ir skurdas Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, LISABONOS STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMAS Mayo A. The role of employee develpoment in the growh of intellectual capital// Personal Review. Vol. 29 No.4, Mayo Learning International, St Albans, Макконелл К.Л., Брю С.Л. Экономикс. Принципы, проблемы и политика. Москва: Республика, Meyers W. H., Kazlauskienė N., Naujokienė R., Kriščiukaitienė I. Kaimo apsirūpinimo finansiniais ištekliais problemos Lietuvai tapus ES nare Namų ūkių biudžetų tyrimo informacija. - Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Namų ūkių pajamos ir išlaidos (2001, 2002, 2003, 2004, 2005). Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 12. Švietimas Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vitunskienė. V. Lietuvos kaimo gyventojų užimtumas žemės ūkyje ir jo ekonominiai bei socialiniai veiksniai// Tiltai, 2002, Nr. 2 (19) 14. Woodhall M. Human CapitalConcepts// Encyclopedia of Goverment and Politics.- Volume 2.-Routledge, Impact of human capital on income of rural population Summary The struggle of Lithuania for the integration into the European and global economic and political structures forces to pay an exceptional attention to the human capital development and moving towards knowledge society. In the last century, it already became clear that it is not a physical capital or natural resources but rather economics based on innovations and knowledge that is one of the most significant conditions for the state development and modernization. The greater the knowledge that a society has gained as well as the the higher the level of development that a society has achieved, the faster the economic advancement as well as advantages in a competitive battle are ensured. In a global atmosphere, the main resource of development for Lithuania with such limited resources, which could ensure a long term economic development and contribute to the increase in the quality of life is people. While implementing a general policy of agriculture and countryside development of the European Union and adjusting it to the conditions of our country, a special attention should be paid to the human capital. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. V. Vinciūnienė (Lietuvos žemės ūkio universitetas)