Archivum Lithuanicum 17, 2015 ISSN 1392-737X, p. 331 340 Regina Venckutė Vilniaus universitetas Recenzuojama: Aldona Paulauskienė, Vilnius: Gimtasis žodis, 2015, 422 p. ISBN 978-9955-16-542-2 Nuo pirmosios spausdintos Danieliaus Kleino Grammatica Litvanica pasirodymo 1653-iaisiais jau prabėgo daugiau negu pusketvirto šimto metų, ir nors tiek apie senąsias, tiek apie naujesnes mūsų gramatikas įvairiomis progomis ir įvairiais aspektais yra nemaža rašyta, nuosekliõs chronologinės jų apžvalgos ir vertinimo šių dienų gramatikos teorijos požiūriu iki šiol nebuvo. Bent iš dalies užkamšyti šią spragą ėmėsi viena kompetentingiausių lietuvių kalbos morfologijos tyrėjų Aldona Paulauskienė, užsimojusi parašyti tris mūsų gramatikų istorijos knygas (p. 5), kuriose būtų apžvelgtos ir išnagrinėtos svarbiausios lietuvių kalbos gramatikos nuo pirmųjų, sukurtų XVII XVIII amžiuje Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, iki XX amžiuje rašytų mokyklinių ir modernių akademinių. Jau sulaukėme ir gražių to užmojo rezultatų: lituanistinių knygų lentynoje 2006-aisiais atsirado pirmoji sumanytos trilogijos dalis Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos 1, kurioje smulkiai aprašytos keturios senosios tradicinį lietuvių kalbos gramatikos modelį formavusios gramatikos 2, o šiandien į tą pačią knygų lentyną galime pasidėti 2015-aisiais į pasaulį išėjusios svarbesniosioms XX amžiaus gramatikoms skirtą monografiją. Nors vidurinės trilogijos dalies, kurioje ketinta apžvelgti XIX amžiaus spausdintas ir žinomesnes rankraštines lietuvių kalbos gramatikas, 1 Paulauskienė 2006b. 2 Danieliaus Kleino Grammatica Litvanica (1653) ir jo Compendium Litvano-Germanicum (1654), Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco Compendium Grammaticae Lithvanicae (1673) ir anoniminė Universitas Lingvarum Litvaniae (1737). 331 Aldona Paulauskienė,
dar trūksta, tačiau ir be jos gana aiškiai matyti abi jau turimas knygas siejantys bendri bruožai. Pirmosios knygos pratarmėje Paulauskienė sako esanti įsitikinusi, jog nežinoma ir nevertinama tai, kas jau seniai atrasta (netgi pirmosiose e), nėra argumentais paremto mokslinio dialogo. Sinchroninei lietuvių kalbotyrai trūksta gramatinės minties istorijos pažinimo 3. Panašiai, tik gal kiek asmeniškiau, sumanymą parašyti chronologinę mūsų gramatikų (ir kartu gramatinės minties raidos) apžvalgą ji aiškina ir antrosios knygos pratarmėje: pamėgta savo pačios tyrimų sritis ir profesoriavimas universitete skatinę mąstyti apie universaliuosius kalbos dėsnius apskritai ir lietuvių kalbos dėsnius konkrečiai viliantis parašyti originalią gramatiką, kurioje nebūtų loginių prieštaravimų, neišvengiamų kolektyviniuose darbuose[,] ir kurios teorinės išvados būtų pagrįstos gyvosios lietuvių kalbos faktų analize [ ] (p. 5). Apibendrinti ir įvertinti lietuvių kalbos gramatikų kelių šimtmečių tradiciją imtasi tada, kai savo gramatika iš esmės buvusi parašyta (p. 5), jos teoriniai pagrindai matyti gerai žinomuose Paulauskienės mokslo darbuose ir jos vadovėliuose aukštosioms mokykloms 4. Ir ta savo gramatika tikrai yra abi monografijas vienijanti ašis, ryškiai atsispindinti jose nagrinėtų gramatikų komentaruose ir vertinimuose. Kas dar sieja šias abi lietuvių kalbos gramatikų istorijos knygas? Skaitant jas vieną po kitos dažname puslapyje krinta į akis sinchroninės ir diachroninės gramatikos priešinimas, kurį, matyt, lemia sena, XIX amžių siekianti sinchroninės kalbos būsenos tyrėjų nuoskauda ir su ja susijęs įsitikinimas, kad diachroninė ar, tiksliau, lyginamoji istorinė gramatika niekinamai žiūrėjusi į sinchroninę (p. 197). Ta nuoskauda, žinoma, nėra visai be pagrindo: XIX amžiuje diachroniniai tyrimai iš tiesų buvo gerokai užgožę čia ir dabar gyvuojančios kalbos pažinimo poreikius tenkinančią sinchroninę gramatiką, tačiau kalbotyros istorijos požiūriu diachroninės ir sinchroninės gramatikos priešiški santykiai yra šiek tiek perdėti 5, o 3 Paulauskienė 2006b, 9. 4 Tarp jų minėtinos: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos (Paulauskienė 1979), Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos (Paulauskienė 1989), Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams (Paulauskienė 1994), Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai (Paulauskienė 2006a) ir kt. 5 Iš kalbotyros istorijos gerai žinoma, kad sutelkus dėmesį į kalbų giminystės santykių aiškinimąsi ir sukūrus lyginamąjį istorinį metodą XIX amžiuje kalbotyra kaip mokslo šaka galiausiai tapo savarankiška (nebebuvo tapatinama su logika ar psichologija) ir šalia iš antikos laikų paveldėtos tradicinės sinchroninės gramatikos ėmė formuotis diachroninės aiškinamosios gramatikos tipas. Pereinant iš racionalizmo į evoliucio nizmo ir romantizmo epochą, sinchroniniai tyrimai iš tiesų pasitraukė į periferiją, tačiau tai nereiškia, kad XIX amžiuje jie buvo laikomi nereikalingais ar jų apskritai nebuvo. Sinchroninės ir diachroninės gramatikos skirtumas tada buvo tik tas, kad, nepaisant reikšmingų, bet veikiau intuityvių įžvalgų, sinchroninė gramatika, iki XIX amžiaus pradžios pasiekusi savo klasikinį lygį, nepažengė į priekį (Heinz 1978, 118 121). Galėtumėm pasakyti ir kitaip: tradicinei gramatikai tuomet rūpėjo tik sinchroniniai faktai, o tam, kad būtų galima sistemiškai interpretuoti kalbos būseną, reikėjo pasitelkti kitokių priemonių: prie jos atsinaujinimo, prasidėjusio XX amžiuje, istorinis metodas yra nemažai ir neabejotinai prisidėjęs (Saussure 2014, 117). 332 Archivum Lithuanicum 17
priešprieša tarp diachroninės ir sinchroninės, arba mokslinės ir nemokslinės, gramatikos abiejose knygose atrodo pernelyg sureikšminta. Pavyzdžiui, išnagrinėjusi Kleino Grammatica Litvanica ir parodžiusi, kad jis, remdamasis klasikiniu sinchroninės gramatikos modeliu, gebėjo savarankiškai ir gana racionaliai paaiškinti kai kuriuos savitus, su lotynų kalba nesutampančius lietuvių kalbos reiškinius, knygos autorė Kleino gramatiką siūlo įvertinti iš naujo: [N]epaisant prakalbose nurodyto pagrindinio tikslo, [ji] vis tiek yra mokslinė, ir lietuvių kalbotyroje reikėtų nutraukti tradiciją pirmąja moksline lietuvių kalbos gramatika laikyti istorinės lyginamosios gramatikos kūrėjo Augusto Šleicherio Lietuvių kalbos vadovėlį [ ] 6. Paulauskienė puikiai pažįsta istorinį šių gramatikų sukūrimo kontekstą 7, tačiau jai, kaip atrodytų, labiausiai rūpi apginti sinchroninės (aprašomosios ir norminamosios) gramatikos teisę būti laikoma moksline 8. Tik ar šiuo atveju būtina priešprieša mokslinė ir nemokslinė? Juk Kleino ir Schleicherio gramatikose lietuvių kalbos sandara iš esmės aprašyta skirtingais būdais ir turint skirtingą tikslą. Vargu ar dabar kas abejoja, kad Kleino Grammatica Litvanica (1653) kuo garbingiausiai atstovauja savo meto tradicinės gramatikos tipui ir yra pirmoji lietuvių kalbos Ars maior 9, o Schleicherio Litauische Grammatik (1856) turėtų būti vertinama kaip pirmas mėginimas reiškinius (šaknies balsių kaitą, priebalsinio kamieno daiktavardžių perėjimą į kitus linksniavimo tipus, atematinį asmenavimą ir kt.) aprašyti ir aiškinti pagal savo meto lyginamosios istorinės kalbotyros rezultatus, pasiektus tiriant giminiškų kalbų santykius ir evoliuciją. Vadinasi, ir Kleino norminamoji, ir Schleicherio aiškinamoji lietuvių kalbos gramatika atspindi savo meto teorinį kalbos kaip tam tikro fenomeno pažinimo lygį, ir iš istorinės perspektyvos objektyviai vertinant šias pirmąsias skirtingo tipo lietuvių kalbos gramatikas turbūt svarbiau ne pasakyti, katra iš jų mokslinė ar nemokslinė, bet parodyti, kiek ir ta, ir kita atitinka savo metui būdingą gramatikos modelį ar tam tikromis savo ypatybėmis 6 Paulauskienė 2006b, 107. Matyt, čia turima galvoje 1856 metais Prahoje išspausdinta Schleicherio Litauische Grammatik, o Lietuvių kalbos vadovėlį ji sudarė kartu su 1857 metais išleista chrestomatija Litauisches Lesebuch und Glossar (Sabaliauskas 1979, 68). 7 Paulauskienė yra parašiusi ir 2002 2003 metais Gimtajame žodyje paskelbusi populiarių straipsnių seriją, kurioje apžvelgta bendra kalbos mokslo idėjų istorija nuo seniausių laikų iki kalbotyros kaip savarankiško mokslo susiformavimo XIX amžiuje. 8 Tiesą sakant, priešprieša mokslinė ir nemokslinė (praktinė) gramatika yra gerokai dirbtinė: bet kokio tipo gramatikoje (tiek mokslinėje, tiek praktinėje) negali neatsispindėti tam tikro meto teorinis kalbos pažinimo lygis, nulemiantis joje pateikiamą apibendrintą gramatinės sistemos vaizdą. 9 Vieną paskui kitą pasirodžiusias Kleino Grammatica Litvanica ir Compendium Litvano-Germanicum, matyt, galėtume laikyti savotiškais lietuviškaisiais Europos gramatikų istorijoje reikšmingą vaidmenį suvaidinusios Elijo Donato lotynų kalbos gramatikos Ars maior ir Ars minor atitikmenimis. 333 Aldona Paulauskienė,
jį pralenkia (arba galbūt nuo jo atsilieka). Šiuo požiūriu Kleino ir Schleicherio gramatikos dabar turėtų būti vertinamos kaip lygiavertės, nes ir vienoje, ir kitoje yra dalykų, į kuriuos jų kūrėjai pirmieji atkreipė dėmesį ir pagal savo meto supratimą bandė paaiškinti. Gana emocingo diachroninės ir sinchroninės gramatikos priešinimo pavyzdžių yra ir naujojoje 2015-ųjų monografijoje. Tarkim, pasakodama apie lietuvių kalbotyroje per ilgai užsitęsusius nesutarimus dėl nederinamųjų formų vietos būdvardžio giminės kategorijos paradigmoje, autorė priekaištauja istorinei gramatikai, apsukusiai, pasak jos, galvas sinchroninės gramatikos kūrėjams: Tai puikiausias pavyzdys, kaip buvo giliai istorinė gramatika įsišaknijusi į sinchroninę, nustelbė net loginį mąstymą ir iš XIX a. pabaigos, nepaisant įrodinėjimų, kad gẽra, gra žù formos nepriklauso būdvardžių giminės paradigmai, perėjo net į XXI amžių (p. 96). Ir toliau: Lietuvių kalbos gramatikų autoriai per visą XX a. nesprendė ir net nenorėjo spręsti šio bendrosios kalbotyros uždavinio, nepaisydami to, kad jau pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius D. Kleinas buvo jį išsprendęs tokiu teiginiu: kiek giminių turi daiktavardis, tiek jų turi ir būdvardis. Žinau, kad tai kartoju, bet visą laiką kartosiu, rodydama, kaip ilgai lietuvių kalbos sinchroninių gramatikų autorius buvo atpratinusi savarankiškai mąstyti ir kurti gramatikos teoriją istorinė gramatika, XIX a. pabaigoje labai niekinamai žiūrėjusi į sinchroninę gramatiką (jos autorių teiginys: kur nėra istorijos, ten nėra gramatikos mokslo) (p. 197). Dėl būtų ir nebūtų istorinės gramatikos nuodėmių turbūt neverta ilgai ginčytis, juo labiau kad, įsigalint struktūralizmui ir pradėjus aiškiau ir tiksliau skirti sinchroninę ir diachroninę kalbotyrą ir kiekvienos iš jų uždavinius 10, kadaise kurį laiką vyravusi disproporcija tarp diachroninių (istorinių lyginamųjų) ir sinchroninių tyrimų jau gana seniai yra išsilyginusi, o pastaraisiais dešimtmečiais sinchroniniai tyrimai net gerokai persveria istorinius. Antras abi Paulauskienės monografijas siejantis dalykas yra pagirtinas siekis parodyti, kad žvelgiant iš praėjusio laiko perspektyvos naũja neretai būna užmiršta sẽna 11 ir kad tai, kas buvo išaiškinta anksčiau, anuomet galėjo būti paaiškinta net tiksliau nei šiandien. 10 Plg. Ferdinando de Saussure o Bendrosios lingvistikos kurse pasiūlytas išvadas apie kalbotyros kaip mokslo vidinį dualumą (Saussure 2014, 135). 11 Jeigu dabar turėtumėm gerai parašytą gramatikos mokslo istoriją, matytumėm, kada ir kuriam kalbininkui yra kilusi viena ar kita reikšminga mintis, galima būtų ją įvertinti, priimti ar atmesti, bet nesistengti išrasti dviračio iš naujo (p. 33). 334 Archivum Lithuanicum 17
Be to, abi knygos parašytos ne tradiciniu akademiniu, bet savitu, su dažnais ekstralingvistiniais intarpais ir pasigirstančiomis didaktinėmis gaidelėmis spontaniško pasakojimo stiliumi, įtraukiančiu skaitytoją į loginiais argumentais, gyvosios kalbos pavyzdžiais ir teorinėmis įžvalgomis grindžiamų autorės gramatinių samprotavimų ir įvairių kitokių pasvarstymų erdvę. Joje galėtų ir, matyt, turėtų užsimegzti Paulauskienės lietuvių kalbotyroje pasigendamas konstruktyvus mokslinis dialogas. Gal todėl, imant į rankas naująją monografiją lietuvių kalbos gramatikos, atrodo kiek netikėta, kad jos pirmtakė, P rmosios, nesulaukė platesnio atgarsio 12. Jo būtų buvę galima tikėtis, turint galvoje kruopščiai suinventorizuotus išliekamąją vertę turinčius senųjų mūsų gramatikų teorinius teiginius, kurie, autorės nuomone, turėję būti išplėtoti vėlesnėse gramatikose, bet likę nepelnytai pamiršti (pavyzdžiui, būdvardžių giminės kategorijos, dviskaitos ar įvardžių mano, tavo, savo traktavimas ir kt.) 13. Prie šių teiginių ne kartą grįžtama ir naujojoje įspūdingos apimties lietuvių kalbos gramatikų studijoje, kurioje jos plačiai aprašomos ir profesionaliai komentuojamos tokia chronologine seka: Kazimiero Jauniaus Грамматика литовскаго языка (Литов скiй оригиналъ и русскiй переводъ), Петроградъ, 1908 1916 (p. 9 44), dvi Jono Jablonskio gramatikos Prano Kriaušaičio vardu pasirašyta Lietuviškos kalbos gramatika (Tilžė, 1901) ir 1922 m. išėjusi Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika (Etimologija) 14 (p. 45 135), pradinėms mokyklos klasėms pritaikytos Juozo Damijonaičio Lietuvių kalbos gramatikos antroji (1923 metų) laida (p. 136 144), visai mokyklai skirta Jurgio Ambraškos ir Juozo Žiugždos Lietuvių kalbos gramatika (Kaunas, 1937) ir pradinės mokyklos V skyriui jų abiejų 1938-aisiais parengta Lietuvių kalbos gramatika (p. 145 208), trys mokyklinės Žiugždos Lietuvių kalbos gramatikos leidimai (Maskva, 1943; Kaunas, 1946; Kaunas, 1971; p. 209 245), Varšuvoje 1956-aisiais išleistas morfologijai skirtas Jano Otrębskio Gramatyka języka litewskiego III tomas (p. 246 277) ir visos akademinės (kolektyvinės) mūsų gramatikos: du pirmieji Lietuvių kalbos gramatikos tomai (t. I 1965, t. II 1971), gramatika rusų kalba (Грамматика литовского языка, 1985), pirmasis Dabartinės leidimas (1994) bei gramatika anglų kalba (Lithuanian Grammar, 1997; p. 278 389). Prieš visų gramatikų analitines apžvalgas trumpai papasakojama apie jų autorius ir gramatikos sukūrimo istoriją, o knygos gale pridėtos santraukos anglų ir rusų kalbomis (p. 390 412). 12 Išskyrus (bent kiek man žinoma) dalykišką Ritos Urnėžiūtės anotaciją (Urnėžiūtė 2006, 18 19) ir paminėjimą Algirdo Sabaliausko knygoje Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. 1980 2010 m. (Sabaliauskas 2012, 136). 13 Plačiau žr. Paulauskienė 2003b, 3 8. 14 Rygiškių Jono Lietuvių kalbos vadovėlis (Kaunas, 1925) atskirai neapžvelgiamas, bet dažnai minimas Damijonaičio ir Ambraškos su Žiugžda gramatikų aprašuose. 335 Aldona Paulauskienė,
Pratarmėje sakoma, kad rašant XX amžiaus gramatikų apžvalgą stengtasi apsiriboti sinchronija, ir priduriama, jog Jauniaus ir Otrębskio gramatikų, kurios esančios drauge ir sinchroninės, ir istorinės, nenorėta palikti nuošalyje todėl, kad rašyti tokio pobūdžio gramatikas ir dabar būtų aktualu (p. 6) 15. Knygoje smulkiai analizuojami visų minėtų gramatikų morfologijos ir žodžių darybos skyriai, tiesa, neišleidžiant iš akių morfologijos ir sintaksės sąsajų. Fonetikos ir fonologijos skyriai, taip pat kirčiavimo dalykai aprašomi pačiais bendriausiais bruožais, o XX amžiaus antrojoje pusėje parašytų akademinių gramatikų sintaksės skyrių (ar tomų) iš viso nesiimama nei nagrinėti, nei juo labiau vertinti: lietuvių kalbos sintaksės mokslo istorija verta atskiros studijos (p. 6). Taigi ši Paulauskienės monografija iš esmės pasakoja apie tai, kaip lietuvių kalbos morfologinė sandara buvo aprašoma ir aiškinama XX amžiuje, kas tame aiškinime yra pakitę ar iki šiol likę problemiška. Pažvelgus į knygoje aptariamų gramatikų sąrašą dėl jų atrankos galėtų kilti viena kita abejonė. Pavyzdžiui, Jauniaus gramatika kitų XX amžiaus gramatikų fone atrodo gerokai vieniša, nes ji, parašyta XIX amžiaus pabaigoje ir išspausdinta tik 1916-aisiais, savo teoriniu ir metodologiniu pagrindu yra kur kas artimesnė tikrosioms savo amžininkėms Augusto Schleicherio (1856), Kuršaičio (1876) ar pagaliau Antano Baranausko gramatikoms. Tačiau kol XIX amžiaus lietuvių kalbos gramatikų istorija dar neparašyta, formaliai pagal išspausdinimo metus XX amžiui priklausančios Jauniaus gramatikos apžvalgos, matyt, reikėjo kaip tam tikros jungiamosios grandies tarp XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje sukurtų mūsų gramatikų. Labai sveikintina, kad įdėmaus žvilgsnio sulaukė mokyklinės Damijonaičio, Ambraškos ir Žiugždos gramatikos. Analitinė jų apžvalga tiesiog apčiuopiamai leidžia pamatyti, kokį milžinišką ir be galo svarbų vaidmenį XX amžiaus pirmojoje pusėje (o ir gerokai vėliau) yra suvaidinęs Jablonskis, ir drauge parodo, kaip prieškario laikų mokytojai gimtosios kalbos mokymo reikalui gebėjo gana savarankiškai ir kūrybiškai pasinaudoti Jablonskio tvirtai suręstu bendrinės pamatu. Paabejoti būčiau linkusi tik dėl to, ar vertėjo mokyklinių gramatikų apžvalgoje tiek daug dėmesio skirti net trims Žiugždos gramatikų leidimams, kiekvieną iš jų atskirai ir labai smulkiai aprašant. Juk, be medžiagos išdėstymo skirtumų, įvairių redakcinių taisymų ir papildymo naujais pavyzdžiais ar pratimais, jie neką vienas 15 Čia, atrodo, jau pripažįstamas sinchroninės ir istorinės gramatikos taikus sambūvis, nes Otrębskio gramatikos III tomą Paulauskienė vertina itin palankiai: labai tobula lietuvių sinchroninė gramatika su istoriškai paaiškintomis visomis žodžių formomis laikytina Jano Otrembskio Lietuvių kalbos gramatika (Paulauskienė 2003a, 7). 336 Archivum Lithuanicum 17
nuo kito skiriasi. Be to, visuose išlikęs tas pats kartu su Ambraška parengtos gramatikos teorinis pamatas. Tiesa, Žiugžda vėliau išplėtojo kirčiavimo kursą ir iš naujo suformulavo arba patikslino kai kuriuos apibrėžimus ir taisykles, kurių anksčiau pavyzdingai suformuluoti nebuvo pavykę. Jeigu norėta parodyti Žiugždos pažiūrų evoliuciją, ar nebūtų buvę tikslingiau drauge, o ne skyrium apžvelgti tris pasirinktus jo gramatikos leidimus (panašiai, kaip šioje knygoje apžvelgiamos akademinės gramatikos)? Tada būtų aiškiai matyti, kaip kito kalbos dalių ir jų gramatinių požymių aiškinimas nuo pirmųjų gramatikos leidimų (kol Žiugžda aktyviai domėjosi lietuvių kalbos tyrinėjimo rezultatais) iki paskutinio suprastėjusio, kurį jau yra paženklinęs gramatikos autoriaus abejingumas naujausiems lietuvių kalbos tyrimams. Neginčijant autorės teisės savo nuožiūra nuspręsti, kiek plačiai ir ką aptarti, juk pagaliau, pasak jos, [r]enkasi tas, kuris ką nors rašo (p. 140), čia galima tik paspėlioti, kas lėmė tokį išskirtinį dėmesį Žiugždos gramatikoms: gal noras parodyti, iš kokių lietuvių kalbos vadovėlių ir kokiomis gyvenimo aplinkybėmis mokėsi kelios mokinių kartos, augusios Lietuvoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo ir net gerokai vėliau, gal jaunystės nostalgija, nes pačios mokytasi iš 1946-ųjų gramatikos, o gal siekis neginčijamai įrodyti, kad Žiugžda, išleidęs aštuoniolika savo gramatikos leidimų, kuriais kone tris dešimtmečius naudojosi mūsų mokykla, šiandien nepelnytai nutylimas ir net Lietuvių kalbos enciklopedijoje nepaminėtas tarp kitų tos pačios kartos pedagogų ir lietuvių kalbos vadovėlių autorių? Panašu, kad kaip tik šis faktas Paulauskienei atrodo didžiai neteisingas (p. 145, 210, 244): anot jos, Žiugžda parašė gramatiką, turėjusią įtaką vėlesniam gramatikos mokslui ir mokymui (p. 210) ir Kada gi žmonės išmoks atskirti pelus nuo grūdų, [ ] kada mokslą, meną išmoksime skirti nuo kūrėjo politinių pažiūrų? (p. 211). Noras nešališkai įvertinti Žiugždos gramatiką ir sugrąžinti jo vardą į lietuvių kalbotyros istoriją yra pagrįstas ir pagirtinas, tačiau karštai įsijautusi į teisybės gynėjos vaidmenį autorė vietomis nejučia persistengia ar net pati sau prieštarauja, pvz.: Ji [Žiugždos gramatika R. V.] padėjo netgi tradicinės mokslinės gramatikos teorinius pamatus, Žiugžda kūrybiškai pasinaudojo Jablonskio mokslu (p. 209 210), Studijuodami XX a. gramatikos mokslą, galime pamatyti, kaip Žiugždos gramatikos teorija gulė į disertacijų ir į akademinės tritomės Lietuvių kalbos gramatikos pamatus (p. 238). Ir kaip vargšui skaitytojui dabar susigaudyti, kas iš tiesų klojo mūsų gramatikos pamatus? Kad nebūčiau neteisingai suprasta, turiu pasakyti, jog neginčiju teigiamo Žiugždos gramatikos vertinimo ir neabejoju jai skirto atskiro skyriaus reikalingumu, bet jis galėjo būti parašytas glausčiau ir analitiškiau, be ilgų dėmesį išblaškančių ekstralingvistinių intarpų, kurie, kad ir kokie būtų įdomūs patys savaime, rodos, veikiau 337 Aldona Paulauskienė,
priderėtų memuarų žanrui, o ne solidžiai gramatikų istorijos studijai, kokia yra ši monografija. Paskutinis knygos skyrius skirtas per keturis dešimtmečius (iki sandūros su XXI amžiumi) parengtoms akademinėms gramatikoms: čia jos nagrinėjamos ne kiekviena atskirai, bet gretinant vieną su kita. Ekonomiškesnis gretinamosios analizės būdas leidžia akivaizdžiai parodyti, kaip nuo vienos iki kitos gramatikos pasirodymo keitėsi (arba ne) lietuvių kalbos dalių ir jų gramatinių požymių interpretacija, kiek gramatikų autorių kolektyvas rėmėsi XX amžiaus antrosios pusės bendrosios kalbotyros teorijomis arba tiesiog per menkai jų paisė. Daugiausia dėmesio yra tekę tritomei ir vienatomei gramatikai, o kitakalbiams skaitytojams sk rtos vienatomės lietuvių kalbos gramatikos rusų ir anglų kalbomis komentuojamos tada, kai daiktavardžio, veiksmažodžio ir kitų kalbos dalių aprašuose jų gramatinės kategorijos ar morfologinės formos aiškinamos nevienodai. Tritomę akademinę Lietuvių kalbos gramatiką Paulauskienė vertina kaip unikalų ir informaciniu požiūriu labai reikšmingą lietuvių kalbos faktų lobyną, nors teoriškai jis, esą, nedaug tepralenkiantis tradicinę mokyklinę gramatiką. Vienatomių gramatikų morfologijos skyriuose gramatikos teorija esanti šiek tiek pakoreguota, tačiau kai kas jose aprašyta gal net prasčiau nei tritomėje. Pavyzdžiui, kritikuojami vienatomių gramatikų būdvardžių ir veiksmažodžių darybos aprašai jie būtų tikslesni ir neprieštaringesni, jei būdvardžių ir veiksmažodžių daryba būtų buvusi aprašyta ne pagal dirbtinai skiriamas darybos kategorijas, o atsižvelgiant į darybos afiksų funkcijas ir afiksų suteikiamas reikšmes. Analizuodama, kaip akademinėse gramatikose aiškinama lietuvių kalbos morfologinė sandara, knygos autorė, be pozityvių dalykų, daug kur randa ir teoriškai menkiau apmąstytų, netiksliai aiškinamų arba iš viso nepastebėtų. Pavyzdžiui, daiktavardžio skaičiaus kategorijos raiška, jos nuomone, galėjusi būti aprašyta geriau, jeigu ankstesnių gramatikų suformuota netiksli daugiskaitinių daiktavardžių (atostogos, marškiniai ir kt.) sąvoka akademinių gramatikų autoriams nebūtų kliudžiusi įžvelgti gramatinę homonimiją: juk ta pati forma tinkanti ir vienaskaitai, ir daugiskaitai (Nusipirkau naujus marškinius vienaskaita; Parduotuvėje nebuvo visų dydžių marškinių daugiskaita). Vadinasi, skaičiuoti galimus dalykus pavadinantys, bet vien daugiskaitos formą teturintys daiktavardžiai (atostogos, marškiniai ir kt.) nėra nekaitomi skaičiais. Kita vertus, pasak autorės, reikėję atkreipti dėmesį ir į tai, kad tokių daiktavardžių formalusis skaičiaus rodiklis gali būti kitas žodis, pvz.: dvejos atostogos, treji marškiniai (tai analitinis raiškos būdas, kitaip sakant, galėjimas gramatinę žodžio reikšmę formaliai parodyti kitu žodžiu). Autorę liūdina akademinių gramatikų autorių užsispyrimas, be vyriškosios ir moteriškosios, skirti bevardę būdvardžių giminę, nors, daugelio kitų kalbininkų ir 338 Archivum Lithuanicum 17
jos pačios nuomone, trinarė būdvardžio giminės sistema esanti teorinis nesusipratimas: kiek giminių turi daiktavardis, tiek jų turi ir derinamasis būdvardis, o istorinės bevardės giminės liekana nederinamosiose pozicijose šiandien turinti jau ne giminės prasmę, bet reiškianti būseną (p. 299). Su akademinių gramatikų autoriais Paulauskienė polemizuoja ir daugeliu kitų morfologijos klausimų: dėl skaitvardžio kategorinės reikšmės apibrėžimo, dėl savybinę reikšmę turinčių mano, tavo, savo grąžinimo į asmeninių ir sangrąžinio įvardžio paradigmas laikant šias formas antraisiais kilmininkais (šalia manęs, tavęs, savęs), dėl veiksmažodžio vadinamųjų sudurtinių formų (yra matęs, buvo matęs ir pan.) priklausymo morfologinei laikų paradigmai (kartu su vientisinėmis) ir kt. Visus jos minimus kitokios interpretacijos arba diskusijos vertus dalykus kažin ar reikia čia smulkiai vardyti skaitytojai nesunkiai juos susiras pagal savo pačių interesus. Taigi lieka palinkėti skaitymo malonumo ir pridurti, kad šis Paulauskienės knygos Svarbesniosios XX amžiaus skyrius yra puiki analitinė šiuolaikinių (kol naujesnių neturime) lietuvių kalbos gramatikų apžvalga ir drauge glaustas jos pačios pratarmėje minėtos savo gramatikos konspektas. Savaime suprantama, kad teoriškai nepriekaištingai ir gyvosios kalbos pažinimu pagrįstų savo gramatikos teiginių apstu ir kituose šios knygos skyriuose. Literatūra: Heinz, Adam, 1978: Dzieje językoznawstwa w zarysie, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Paulauskienė, Aldona, 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos, Vilnius: Mokslas. Paulauskienė, Aldona, 1989: Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. Paulauskienė, Aldona, 1994: Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Paulauskienė, Aldona, 2003a: Naujųjų amžių gramatika, Gimtasis žodis 2, 2 7. Paulauskienė, Aldona, 2003b: Pirmosios teiginiai, XX amžiaus kalbotyroje skelbti kaip naujos idėjos, Gimtoji kalba 11, 3 8. Paulauskienė, Aldona, 2006a: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai, Kaunas: Technologija. Paulauskienė, Aldona, 2006b: Pirmosios, Vilnius: Gimtasis žodis. Sabaliauskas, Algirdas, 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. Iki 1940 m., Vilnius: Mokslas. Sabaliauskas, Algirdas, 2012: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. 1980 2010 m., Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 339 Aldona Paulauskienė,
Saussure, Ferdinand De, 2014: Bendrosios kalbotyros kursas, parengė, redagavo, komentavo ir įvadinį straipsnį parašė Bonifacas Stundžia, iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Urnėžiūtė, Rita, 2006: Aldona Paulauskienė. Pirmosios, Gimtoji kalba 9, 18 19. Regina Venckutė Gauta 2015 m. lapkričio 26 d. Baltistikos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 3 LT-01513 Vilnius, Lietuva el. p.: regina.venckute@flf.vu.lt