Kultūros paveldas šiuolaikiniame pasaulyje: tarptautiniai kultūros paveldo apsaugos principai ICOMOS dokumentuose 1965 2014 metais ŠVIETIMO IR MOKYMO GAIRĖS PAMINKLŲ, ANSAMBLIŲ IR VIETŲ BEI VIETOVIŲ KONSERVAVIMO SRITYJE 1 (1993 m.) Tarptautinės paminklų ir vietų bei vietovių tarybos (ICOMOS) generalinė asamblėja, kurios dalyviai susitiko Kolombe, Šri Lankoje, savo dešimtojoje sesijoje 1993 metų liepos 30 rugpjūčio 7 dienomis, atsižvelgdama į tai, kad paminklų, ansamblių ir vietų bei vietovių samprata nepaprastai plačiai apibrėžia paveldą, atsižvelgdama į tai, kad šiems paveldo ištekliams konservuoti reikia daugybės įvairiausių veiklų bei paveikos būdų ir kad būtina bendra žinių sritis, kuri juos kreiptų ir vienytų, pripažindama, kad daugeliui skirtingų profesijų būtina bendradarbiauti šioje bendrojoje konservavimo žinių srityje, todėl, siekiant užtikrinti gerą sąryšį ir suderintus veiksmus konservavimo procese, reikia tinkamo švietimo ir mokymo, atkreipdama dėmesį į tai, kas išplaukia iš Venecijos chartijos ir susijusios ICOMOS doktrinos, taip pat konstatuodama, kad reikia pateikti gaires mokymo programų kūrimu užsiimančioms institucijoms bei organizacijoms, kartu padėti apibrėžti ir nustatyti standartus bei kriterijus, suderinamus su savitais kultūriniais ir techniniais kiekvienos bendruomenės arba regiono reikalavimais, priima šias Gaires 2 ir rekomenduoja jas paskleisti atitinkamoms institucijoms, organizacijoms ir valdžios įstaigoms informuoti. GAIRIŲ TIKSLAS 1. Šio dokumento tikslas paskatinti nustatyti paminklų, statinių grupių ( ansamblių ) ir vietų bei vietovių, kurias kultūros paveldui priskiria 1972 m. Pasaulio paveldo konvencija, konservavimo srities švietimo ir mokymo standartus bei gaires. Šis kultūros paveldas apima tiek istorinius statinius, istorines teritorijas ir istorinius miestus, archeologines vietas bei vietoves ir visą jų daiktiškąjį turinį, tiek istorinius ir kultūrinius kraštovaizdžius. Jų konservavimas yra ir ateityje liks neatidėliotina būtinybė. PAVELDO KONSERVAVIMAS 2. Šiandien plačiai pripažįstama, kad kultūros paveldo konservavimas priklauso bendrajai aplinkos ir kultūros vystymo sričiai. Bet kuri kultūros paveldą gerbianti tvaraus kaitos valdymo strategija reikalauja integruoti konservavimo nuostatas į šiuolaikinius ekonominius ir socialinius tikslus, įskaitant turizmą. 3. Konservavimo tikslas pailginti kultūros paveldo gyvavimą ir, jei įmanoma, išgryninti jo menines bei istorines ištaras, neprarandant šio paveldo autentiškumo ir 171
prasmės. Konservavimas tai kultūrinė, meninė, techninė ir amatininkystės veikla, pagrįsta humanitarinių ir fizinių, biomedicinos bei technologijos mokslų 3 studijomis ir sistemingais moksliniais tyrimais. Konservavimas privalo gerbti kultūrinį kontekstą. ŠVIETIMO IR MOKYMO PROGRAMOS BEI DALYKAI 4. Būtina suformuoti holistinį požiūrį į mūsų paveldą, kuris būtų pagrįstas pliuralizmu bei kultūrų įvairove ir į kurį privalėtų atsižvelgti profesionalai 4, amatininkai bei administratoriai. Konservavimo veiklai vykdyti reikia gebėjimo stebėti, analizuoti ir sintetinti. Paveldosaugininkui 5 būtinas lankstus, bet ir pragmatiškas požiūris, pagrįstas kultūros suvoktimi, kuri turėtų persmelkti visą jo praktinį darbą, tinkamas išsilavinimas ir profesinis išsimokslinimas, gebėjimas išmintingai ir teisingai spręsti, taip pat saiko jausmas drauge su bendruomenės reikmių supratimu. Ši tarpdalykinė veikla apima daug profesinių 6 ir amatininkystės įgūdžių. 5. Konservavimo darbus reikėtų patikėti tik asmenims, kompetentingiems užsiimti šia specialiąja veikla. Konservavimo švietimas ir mokymas turėtų išugdyti profesionalų kategoriją paveldosaugininkus, kurie gebėtų: a) perskaityti paminklą, ansamblį arba vietą ar vietovę ir identifikuoti kiekvieno iš jų emocinę, kultūrinę ir naudojimo reikšmę; b) suprasti paminklų, ansamblių arba vietų ar vietovių istoriją ir technologijas, kad apibrėžtų jų tapatumą, interpretuotų tokio mokslinio tyrimo rezultatus ir suplanuotų priemones šiam paveldui konservuoti; c) suprasti paminklo, ansamblio arba vietos ar vietovės apsuptį, turinį, aplinkumą bei sąsajas su kitais statiniais, parkais ir sodais arba kraštovaizdžiais; d) rasti ir suvokti visus prieinamus informacijos šaltinius, susijusius su studijuojamuoju paminklu, ansambliu arba vieta ar vietove; e) suprasti ir analizuoti paminklų, ansamblių arba vietų bei vietovių, kaip sudėtingų sistemų, veikimą ir elgseną; f) diagnozuoti vidines ir išorines nykimo priežastis kaip tinkamų veiksmų pagrindą; g) inspektuoti paminklus, ansamblius arba vietas ar vietoves ir sudaryti ataskaitas, kurias suprastų ir šiuo paveldu besidomintys ne specialistai, o jų tekstą iliustruoti įvairiomis grafikos priemonėmis, pavyzdžiui, piešiniais ir fotonuotraukomis; h) žinoti, suprasti ir taikyti UNESCO konvencijas bei rekomendacijas, ICOMOS arba kitų organizacijų priimtas chartijas, reglamentus ir gaires; i) priimti pasvertus vertinimus, pagrįstus bendrais pripažintais etikos principais ir prisiimti atsakomybę už ilgalaikę kultūros paveldo gerovę; j) žinoti ir pripažinti, kada būtina kreiptis patarimo, ir apibrėžti sritis, studijuotinas skirtingų sričių specialistų, pavyzdžiui, sienų tapybos, 172
Švietimo ir mokymo gairės paminklų, ansamblių ir vietų bei vietovių konservavimo srityje skulptūros ir meninę bei istorinę vertę turinčių daiktų, taip pat (arba) medžiagų ir sistemų studijas; k) teikti ekspertinių patarimų dėl palaikymo strategijų, valdymo politikos, taip pat dėl aplinkos apsaugos ir paminklų bei jų turinio ir vietų bei vietovių išsaugojimo politikos pagrindų; l) dokumentuoti atliktus darbus ir padaryti šią dokumentaciją prieinamą; m) dirbti daugiadalykėse grupėse ir taikyti pripažintus bei patikimus 7 metodus; n) dirbti su gyventojais, administratoriais ir planuotojais sprendžiant konfliktus, taip pat kurti konservavimo strategijas, atitinkančias vietinius poreikius, galimybes ir išteklius. MOKYMO KURSŲ 8 TIKSLAI 6. Konservavimo dvasią, metodus ir žinias būtina perteikti visiems, kas gali tiesiogiai arba netiesiogiai paveikti kultūros paveldą. 7. Konservavimo praktika yra tarpdalykinė; taigi ir mokymo kursų pobūdis turėtų būti daugiadalykis. Profesionalams, įskaitant akademinius darbuotojus ir specializuotus amatininkus, jau įgijusiems savo įprastą profesinę kvalifikaciją, reikės tolesnio profesinio išsimokslinimo, kad jie taptų paveldosaugininkais. Tokio mokymosi prireiks ir tiems, kurie siekia kompetentingai veikti istorinėje aplinkoje. 8. Paveldosaugininkai turėtų užtikrinti, kad visi amatininkai, meistrai ir kiti darbuotojai, dirbantys paminkle, ansamblyje arba vietoje ar vietovėje, gerbtų šio paveldo reikšmę. 9. Konservavimo mokymo kursai turėtų apimti ir pasirengimą stichinėms nelaimėms bei jų žalos kultūros vertybėms švelninimo metodus, plačiau diegiant ir tobulinant apsaugos nuo gaisrų ir kitas saugumo priemones. 10. Tradiciniai amatai vertingas kultūros išteklius. Amatininkus, kurie jau turi puikių rankų darbo įgūdžių, reikėtų toliau mokyti konservavimo darbų, drauge suteikiant žinių apie jų amato istoriją, istorines detales ir veiklas, taip pat konservavimo teoriją ir praktiką, įskaitant dokumentavimo poreikį. Daugelį istorinių profesinių įgūdžių reikėtų dokumentuoti ir atgaivinti. ŠVIETIMO IR MOKYMO ORGANIZAVIMAS 11. Yra daug patenkinamų metodų reikiamam švietimui ir mokymui konservavimo srityje sukurti. Variantai priklausys nuo kiekvieno kultūros regiono tradicijų ir teisinės sistemos, taip pat nuo administracinio ir ekonominio konteksto. Reikėtų skatinti aktyvų įvairių nacionalinių institucijų tarpusavio ir tarptautinio lygmens keitimąsi idėjomis ir nuomonėmis apie naujus švietimo ir mokymo metodus. Kad šie mainai būtų sėkmingi, iš esmės svarbu turėti fizinių asmenų ir institucijų bendradarbiavimo tinklą. 173
12. Švietimas ir supratimo didinimas konservavimo srityje turėtų prasidėti mokyklose ir tęstis universitetuose, o paskui toliau. Šioms institucijoms tenka svarbus vaidmuo gilinant vizualinį bei kultūrinį informuotumą taip tobulinami gebėjimai perskaityti ir suprasti mūsų kultūros paveldo elementus, taip pat suteikiamas bendrasis kultūros srities parengimas, kurio reikia ketinantiems siekti profesinio išsilavinimo ir išsimokslinimo. Reikėtų skatinti ir praktinę mokinystę 9 amatų technikoms bei amatininko darbui pažinti. 13. Profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursai gali papildyti ir pagilinti įvadinį švietimą bei profesionalų mokymą. Ilgalaikiai mokymosi ne visą darbo laiką kursai yra vertingas pažangaus mokymo metodas, kuris naudingas dideliuose miestuose. Trumpalaikiai kursai gali praplėsti požiūrius ir nuostatas, tačiau nepajėgia išlavinti įgūdžių arba perteikti iš tiesų gelminio konservavimo supratimo. Jie gali padėti supažindinant su konservavimo sampratomis ir technikomis, kurios taikomos valdant pastatytąją bei gamtinę aplinką, įskaitant ten esančius daiktus. 14. Specialiųjų kryptinių kursų klausytojai privalėtų būti aukšto lygio įprastu atveju turintys atitinkamą išsilavinimą ir išsimokslinimą, taip pat praktinio darbo patirties. Specialieji kryptiniai kursai turėtų būti daugiadalykiai, o patys dalykai pamatiniai, skirti visiems klausytojams, ir pasirenkamieji, skirti gebėjimams tobulinti ir (arba) ankstesnio išsilavinimo bei mokymosi spragoms lopyti. Paveldosaugininko švietimui ir mokymui pabaigti rekomenduojama internatūra 10, kuri suteiktų praktinės patirties. 15. Kiekviena šalis arba regioninė grupė turėtų būti skatinama įsteigti bent vieną plataus profilio institutą, kuriame būtų teikiamas švietimas, mokymas ir skaitomi specialieji kryptiniai kursai. Visiškai kompetentingo konservavimo centro įkūrimas gali trukti dešimtmečius. Todėl gali prireikti specialių trumpalaikių priemonių, įskaitant naujų iniciatyvų įskiepius į esamas programas, siekiant sukurti visai ir visapusiškai naujas programas. Nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygmenimis reikėtų skatinti dėstytojų, ekspertų ir studentų mainus. Absoliučiai būtina, kad konservavimo mokymo programas periodiškai vertintų tokio pat lygio konservavimo profesionalai. IŠTEKLIAI 16. Išteklius, kurių reikia specialiesiems kryptiniams kursams, gali sudaryti, pavyzdžiui: a) atitinkamas skaičius reikiamo lygio klausytojų, idealiu atveju nuo 15 iki 25 asmenų; b) visą darbo laiką užimtas koordinatorius, turintis pakankamą administracinį aprūpinimą; c) dėstytojai, turintys gilių teorinių žinių, praktinės konservavimo patirties ir gebėjimų dėstyti; d) visiškas aprūpinimas techninėmis priemonėmis, įskaitant auditorijas paskaitoms su garso ir įvairia vaizdo įranga, studijas, laboratorijas, dirbtuves, patalpas seminarams ir darbuotojų kabinetus; 174
Švietimo ir mokymo gairės paminklų, ansamblių ir vietų bei vietovių konservavimo srityje e) biblioteka ir dokumentavimo centras su žinynais bei kitais informacijos šaltiniais, techninės priemonės sisteminiams moksliniams tyrimais, taip pat prieiga prie kompiuterizuotų informacijos tinklų; f) netoliese prieinami įvairūs paminklai, ansambliai ir vietos bei vietovės. 17. Konservavimas priklauso nuo dokumentacijos, kuri leistų tinkamai suprasti paminklus, ansamblius arba vietas ar vietoves ir jų atitinkamą apsuptį 11. Kiekviena šalis turėtų turėti mokslinių tyrimų institutą ir archyvą savo kultūros paveldui ir visiems su šiuo paveldu susijusiems konservavimo darbams dokumentuoti. Kursai turėtų veikti bendradarbiaudami su institucijomis, nacionaliniu lygmeniu atsakingomis už dokumentacijos archyvus. 18. Gali prireikti specialios finansinės paramos, skiriamos jau einantiems vidurinės grandies pareigas karjerą įpusėjusiems klausytojams, mokėti už registraciją ir mokslą. Vertėja Jūratė Markevičienė, Vilnius 2016 ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI 1 Vert. koment. Vadinamos ir Kolombo gairėmis. 2 Vert. koment. Pažymėtina, kad abiejų šio dokumento originalų anglų ir prancūzų kalbomis turinys labai skiriasi. Pasak Jukkos Jokilehto (2016-08-10 el. laiškas vertėjai, kuri yra CIF narė), CIF parengė Gaires anglų kalba, o paskui prancūzakalbiai CIF nariai išvertė jas į prancūzų kalbą. Pastarąjį vertimą dar tikrino ICCROM (Tarptautinio kultūros vertybių išsaugojimo ir restauravimo studijų centro) darbuotojas prancūzas Jean-Louis Dubois, o vėliau, kai Gairės buvo pateiktos priimti ICOMOS 10-ajai generalinei asamblėjai Kolombe, 1993 m., rengėjai sulaukė komplimentų už puikų prancūzišką vertimą. Šis dokumentas puikiai parodo, kad siekiant nuodugniai įsigilinti į ICOMOS doktrinos dokumentus būtina skaityti tiek angliškąjį, tiek prancūziškąjį originalą. Daugiau apie Gairių kūrimą žr. leidinio skyrelyje Trumpai apie. 3 Vert. koment. Angl. humanistic and scientific. Humanities (kuriems kartais priskiriami ir socialiniai mokslai) Lietuvoje pagal dabartinę mokslų klasifikaciją yra humanitariniai mokslai, o science reiškia tris skirtingas mokslų sritis drauge fizinius, biomedicinos, susijusius technologijos ir iš dalies sociologijos mokslus. 4 Vert. koment. Čia aukštąjį išsilavinimą turintieji specialistai. 5 Vert. koment. Angl. conservationist. Plačiąja prasme tai asmuo, kuris gina paveldą, veikia dėl jo apsaugos ir išsaugojimo, užsiima šiuo darbu arba yra su tuo susijęs. Taigi conservationist (sin. preservationist), viena vertus, gali reikšti visuomenininką paveldosaugos aktyvistą, kita vertus, paveldosaugos profesionalą, universitete įgijusį šią profesiją (bet ne konservatorių-restauratorių). Todėl šią sąvoką reikėtų vartoti atsargiai, būtinai įsigilinant į konkretų kontekstą. 6 Vert. koment. Kalbama apie paveldo saugos profesionalų (specialistų su aukštuoju išsilavinimu) įgūdžius. 7 Vert. koment. Angl. sound, pranc. reconnu (pripažintas). Tai metodai, kurių poveikis paveldui yra žinomas, nes praktiškai nuodugniai, per ilgą laiką, daugelio ir įvairiomis aplinkybėmis patikrintas. Reikalavimais taikyti tik tokius metodus apsisaugoma nuo eksperimentinių medžiagų bei technologijų, kurių neigiamas poveikis paveldui kartais pasireiškia po kelerių ar net keliolikos metų, o pašalinimas arba neįmanomas, arba nepaprastai brangus ir keliantis grėsmę paveldui. 8 Vert. koment. Mokymo kursai čia vartojami plačiausiąja prasme nuo amatininkų mokymo iki keliapakopių universitetinių studijų. 175
9 Vert. koment. Mokinystė menų ir amatų srityje ilgaamžė, bet iki šiol gyva tradicija. Pažymėtina, kad iki XX a. paveldą restauruodavo dailininkai ir architektai. Universitetinės konservavimo-restauravimo studijos įvairiose šalyse atsirado tik XX a., o masiškai paplito vos prieš keliasdešimt metų. Todėl nemažai pasaulyje garsių senosios ir net vidurinės kartos restauratorių savo profesiją įgijo praktiniu darbu patyrusio konservatoriaus restauratoriaus (mokytojo, meistro) studijoje. Kartais dėl skirtingų išsilavinimo pagrindų kyla problemų pripažįstant profesijas ne jų įgijimo, bet kitose šalyse. Plačiau žr., pvz., ENCoRE (Europos konservavimo-restauravimo švietimo tinklas) 10 Vert. koment. Internatūra Lietuvoje suprantama nepagrįstai siauriai tik kaip gydytojų podiplominė praktika, kurią jie atlieka kurioje nors med. įstaigoje. Tačiau pasaulyje internatūros baigimas yra būdingas reikalavimas daugelio profesijų atveju. Ji ypač svarbi konservavimo-restauravimo srityje, kur, kaip ir medicinoje, profesija įgyjama ne vien teorinėmis studijomis, bet ir nuosekliai lavinant praktinius įgūdžius. 11 Vert. koment. Kultūros vertybių konservavimas negali būti atliekamas neturint mokslinių tyrimų duomenų ir dokumentacijos, kuri leistų reikiamai suprasti paminklus, ansamblius arba vietas ar vietoves, jų specifinį kontekstą ir reikšmę. 176