LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Byla Nr. 11/2019 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VILNIAUS UNIVERSITETO STATUTO 15 STRAIPSNIO 9 DALIES NUOSTATOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2021 m. vasario 12 d. Nr. KT29-N1/2021 Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53 1 straipsniais, Teismo posėdyje 2021 m. sausio 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2019 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-13/2019 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymu (2014 m. gegužės 6 d. redakcija) patvirtinto Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostata Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo argumentai 1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs civilinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl ieškovo atleidimo iš Vilniaus universiteto (toliau ir VU) vyriausiojo

2 mokslo darbuotojo pareigų pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai teisėtumo. Pareiškėjas nagrinėjo bylą pagal apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, pažymėjus, kad buvo išnaudotos visos įstatyme numatytos galimybės pratęsti darbo santykius ieškovui sukakus 65 metus. 2. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus universiteto statuto (2014 m. gegužės 6 d. redakcija) (toliau ir Statutas) 15 straipsnio 9 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas galimybės pratęsti darbo santykius ribojimas yra siejamas tik su Vilniaus universiteto dėstytojo ar mokslo (meno) darbuotojo amžiumi 65 metais, neatsižvelgiant į tai, ar toks amžius turi esminę įtaką profesiniams gebėjimams ir ar dėl tokio amžiaus darbuotojas negali toliau eiti savo pareigų (yra netinkamas jas eiti). Pareiškėjo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu, įgyvendinant Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojamą aukštųjų mokyklų autonomiją, galimai pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. II Suinteresuoto asmens atstovės argumentai 3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovės Seimo narės Dovilės Šakalienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais. 3.1. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises bei teikti jam privilegijų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, taip pat draudimą diskriminuoti darbo santykių srityje, 2003 m. lapkričio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą. Šiuo įstatymu, kaip nustatyta jo 1 straipsnio 3 dalyje, siekiama užtikrinti jo priede nurodytų Europos Sąjungos (toliau ir ES) teisės aktų taikymą. Taigi, sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, reikėtų vertinti Lygių galimybių įstatymo ir šiuo įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, inter alia 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (toliau Direktyva 2000/78/EB), nuostatas. 3.2. Nors pagal Direktyvoje 2000/78/EB įtvirtintą bendrąją taisyklę draudžiama bet kokia diskriminacija, remiantis šios direktyvos 6 straipsniu, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtus užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Be to, pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės narės gali numatyti, kad amžiaus, kurio sulaukus suteikiama arba įgyjama teisė

3 gauti senatvės ar invalidumo pensiją, nustatymas pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas, taip pat ir pagal skirtingas darbuotojų kategorijas arba grupes, kai pagal tokias sistemas aktuariniams apskaičiavimams taikomi su amžiumi susiję kriterijai, nelaikomas diskriminacija dėl amžiaus. Analogiškos nuostatos yra Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 9 dalies 1 punkte. 3.3. Seimo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarime Nr. XIII-1484 Dėl Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018 2030 metų strategijos patvirtinimo, numatant pagrindinį demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategijos tikslą užtikrinti teigiamą gyventojų skaičiaus pokytį ir proporcingą gyventojų amžiaus struktūrą, nustatyti uždaviniai užtikrinti vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimą socialiniame ir politiniame gyvenime, taip pat užtikrinti vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimą darbo rinkoje ir finansinį jų saugumą. 3.4. Pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 10 straipsnį universitete atliekami tarptautinio lygio fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra ir (arba) plėtojamas profesionalusis menas. Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018 2030 metų strategijos 99 punkte inter alia nurodyta, kad vyresnio amžiaus asmenys yra sukaupę didelę profesinę ir gyvenimo patirtį, todėl svarbu sudaryti galimybes šią patirtį panaudoti dalyvaujant darbo rinkoje. Vyresnio amžiaus asmenims dalyvavimas darbo rinkoje reiškia didesnes pajamas, galimybę dalyvauti socialiniuose tinkluose, taip pat pojūtį, kad jie yra reikalingi, galėdami prisidėti prie bendros gerovės kūrimo, kol gali ir to pageidauja. Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką yra svarbi ir siekiant proporcingo įvairių amžiaus grupių asmenų dalyvavimo joje. 3.5. Atsižvelgiant į tai, ginčijama Statuto nuostata, kuria ribojamas vyresnio amžiaus asmenų aktyvus dalyvavimas darbo rinkoje, galimai prieštarauja šiuo metu valstybės vykdomai politikai ir negali būti pateisinta Direktyvos 2000/78/EB 6 straipsnyje ir Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytomis išimtimis, todėl galimai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. III Byloje gauta medžiaga 4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos teisės instituto mokslinės sekretorės, laikinai vykdančios direktoriaus pareigas, dr. Ingridos Mačernytės-Panomariovienės, VU Teisės fakulteto dekano prof. dr. Tomo Davulio, Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos dekanės prof. dr. Lyros Jakulevičienės pateikta Viešosios teisės instituto prof. dr. Tomos Birmontienės, laikinai einančio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro pareigas Elvino Jankevičiaus rašytinės nuomonės. 4.1. Lietuvos teisės instituto mokslinės sekretorės, laikinai vykdančios direktoriaus pareigas, dr. I. Mačernytės-Panomariovienės rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad, vertinant ginčijamo

4 teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, svarbu atsižvelgti ir į ES teisinį reguliavimą, ypač į Direktyvą 2000/78/EB. Pagal šios direktyvos nuostatas diskriminacija dėl amžiaus gali būti objektyviai pateisinama teisėtu tikslu, jei priemonės tam tikslui pasiekti yra reikalingos ir būtinos. Toks tikslas susijęs su užimtumo politika, darbo rinka, savarankišku mokymusi. Skirtingas požiūris dėl amžiaus, kuris nebūtų laikomas diskriminacija, be kitų dalykų, gali apimti ir maksimalaus įdarbinimo amžiaus nustatymą, paremtą su konkrečiomis pareigomis susijusiam mokymui keliamais reikalavimais arba su poreikiu nustatyti atitinkamą išdirbtą laikotarpį iki išėjimo į pensiją. Atsižvelgiant į tai ir remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau ir ESTT) jurisprudencija tokio pobūdžio bylose, toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta maksimali su karjeros pabaiga siejama įdarbinimo amžiaus riba sutampa su pensiniu amžiumi, nelaikomas diskriminuojančiu dėl amžiaus, nes yra pateisinamas užimtumo tikslais, noru į darbo rinką pritraukti daugiau jaunimo. Be to, ginčijamas teisinis reguliavimas neužkerta kelio dirbti toliau, t. y. suteikia galimybę ir pensinio amžiaus darbuotojams toliau tęsti darbinę veiklą 3 ar 6 metus. Taigi, pasak I. Mačernytės-Panomariovienės, ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. 4.2. VU Teisės fakulteto dekano prof. dr. T. Davulio rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad tiesioginis draudimas diskriminuoti dėl amžiaus kaip bendrasis ES principas yra įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje. Šio principo turinį ir taikymo sritį apibrėžia Direktyva 2000/78/EB, kurios 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir šio principo išimtis valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtus užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. T. Davulio nuomone, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas apribojimas laikytinas teisėtu formaliuoju požiūriu, nes yra nustatytas įstatymu. Juo siekiama Statute numatytų pozityvių ir reikšmingų tikslų užtikrinti VU atvirumą, išlaikyti ir stiprinti lyderystę, VU atsakomybę, studijų kokybę. Apribojimas laikytinas tinkamu jis sudaro sąlygas užtikrinti, kad tam tikro amžiaus dėstytojas ir mokslo darbuotojas nebevykdytų aktyvios mokslinės ir pedagoginės veiklos, t. y. nepriimtų pagrindinių administracinių, akademinių pasiekimų vertinimo sprendimų. Tai taip pat sudaro sąlygas administracijai rūpintis jaunesnės kartos profesionalų įdarbinimu ir jų akademinės karjeros planavimu. Tai atitinka tiek ESTT formuojamą jurisprudenciją, tiek kitų valstybių narių praktiką. Ginčijamoje normoje nustatytas apribojimas taip pat laikytinas proporcingu, nes įstatyme įtvirtintas ne absoliutus, o sąlyginis draudimas esant tam tikroms sąlygoms, terminuota darbo sutartis gali būti sudaryta iki dviejų kartų po trejus metus (nemažai dėstytojų ir mokslo darbuotojų tokia galimybe naudojasi), tad realus amžius, su kuriuo siejama darbo santykių pabaiga, iki

5 71 metų. Tai, kad terminas gali būti pratęstas atsižvelgus į studentų nuomonę, studijų programų komitetų ir administracijos poreikius užtikrinant tam tikrų studijų programų vykdymą, rodo, kad apribojimas tenkina proporcingumo reikalavimus. T. Davulis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vyresniems asmenims VU nustatyta tvarka gali būti suteikiamas profesoriaus emerito teisinis statusas, kuris suteikia galimybę jiems toliau dalyvauti VU bendruomenės gyvenime jo ir kamieninių akademinių padalinių administracijos sutarimu nustatytomis sąlygomis ir tvarka (konsultuoti dėstytojus ir studentus, vesti doktorantų užsiėmimus, dalyvauti tyrimuose ir kt.). Ši aplinkybė taip pat reikšminga apibrėžiant kitokias galimas buvusio darbuotojo (dėl ginčijamos Statuto nuostatos dėl asmens, kuris atleistas dėl amžiaus) socialinio statuso išlaikymo akademinėje bendruomenėje formas. 4.3. Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos Viešosios teisės instituto prof. dr. T. Birmontienės rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad ginčijama Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostata turėtų būti aiškinama visos šios dalies, taip pat šio straipsnio 4, 10, 12 dalių nuostatų kontekste. Ginčijamo teisinio reguliavimo aspektu yra reikšmingi du neterminuotos VU dėstytojo ir mokslo (meno) darbuotojo darbo sutarties nutraukimo kriterijai profesinės veiklos neigiama atestacija, atsižvelgiant į jo profesinę kvalifikaciją, dalykines savybes ir kitas svarbias aplinkybes, ir asmens amžius (65 metai). Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštosios mokyklos (universiteto) autonomija turėtų sudaryti pakankamas prielaidas tinkamai vertinti dėstytojo profesinę veiklą, atsižvelgiant į aukštosios mokyklos (universiteto) teikiamo išsilavinimo pobūdį, aukštosios mokyklos (universiteto) pasirinktas mokslinių tyrimų kryptis, taip pat į dėstytojo atitiktį aukštos kvalifikacijos reikalavimui, kurį lemia asmens gebėjimas sėkmingai kūrybiškai vykdyti mokslinę, pedagoginę veiklą, o ne jo amžius. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir asmens teisę laisvai užsiimti mokslu ir tyrimais, kuri vertintina kaip dėstytojo ar mokslo (meno) darbuotojo profesinė veikla, kurios tęstinumas (arba neterminuotos darbo sutarties pasibaigimas) turėtų būti siejamas su asmens gebėjimu sėkmingai kūrybiškai vykdyti mokslinę, pedagoginę veiklą, o ne su amžiumi. Taigi, T. Birmontienės nuomone, Statuto 15 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį su vyresniais kaip 65 metų dėstytojais ir mokslo (meno) darbuotojais negali būti sudaroma neterminuota darbo sutartis, galimai prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, suponuojančioms inter alia asmens teisę laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais. T. Birmontienė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nei ginčijamoje, nei kitose Statuto nuostatose nėra nustatyta kriterijų, į kuriuos turėtų atsižvelgti VU senatas (toliau ir Senatas), pritardamas terminuotos darbo sutarties su vyresniais kaip 65 metų dėstytojais ir mokslo (meno)

6 darbuotojais sudarymui. Todėl, pasak T. Birmontienės, ginčijama Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostata ir šiuo aspektu galimai neatitinka Konstitucijos reikalavimų. Žmogaus amžius yra svarbi jo privataus gyvenimo dalis, jo orumo aspektas. Konstitucinės žmogaus orumo apsaugos elementu laikytinas ir iš Konstitucijos 29 straipsnio, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, kylantis diskriminacijos draudimas Taigi, T. Birmontienės nuomone, Statuto 15 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, bet ir 29 straipsnyje įtvirtintam draudimui diskriminuoti asmenį dėl jo amžiaus, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui. 4.4. Laikinai einančio teisingumo ministro pareigas E. Jankevičiaus rašytinėje nuomonėje nurodyta, kad ginčijama Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostata laikytina nustatančia taisykles, susijusias su įdarbinimo ir darbo sąlygomis pagal Direktyvos 2000/78/EB 3 straipsnio 1 dalies c punktą, ir priskirtina šios direktyvos taikymo sričiai. Šioje nuomonėje pažymėta, kad, atsižvelgiant į aktualią ESTT jurisprudenciją, pagal Direktyvos 2000/78/EB nuostatas, inter alia jos 6 straipsnio 1 dalį, nedraudžiama numatyti tokių nacionalinės teisės nuostatų kaip ginčijamas teisinis reguliavimas, jei tokias nuostatas objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, susijęs su užimtumo politika ir darbo rinka, ir jei šiam tikslui pasiekti naudojamos priemonės yra tinkamos ir būtinos. E. Jankevičius pažymi, kad būtent nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar nurodytos sąlygos yra įvykdytos konkrečiu atveju, be kita ko, atsižvelgdami į tai, ar nustatytomis priemonėmis prisidedama prie nuoseklaus ir sistemiško siekiamų užimtumo politikos tikslų įgyvendinimo (2009 m. kovo 10 d. sprendimo byloje C-169/07 Hartlauer 55 punktas; 2010 m. sausio 12 d. sprendimo byloje C-341/08 Petersen 53 punktas; 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-250/09 ir C-268/09 Georgiev 68 punktas). Konstitucinis Teismas konstatuoja: I Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas 5. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Statuto (2014 m. gegužės 6 d. redakcija) 15 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, pasak pareiškėjo, galimybė pratęsti darbo santykius yra siejama tik su VU dėstytojo ar mokslo (meno) darbuotojo amžiumi 65 metais, neatsižvelgiant į tai, ar toks amžius turi esminę įtaką profesiniams gebėjimams ir ar dėl tokio amžiaus darbuotojas negali toliau eiti savo pareigų (yra netinkamas jas eiti). 6. Seimas 2014 m. gegužės 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymo Nr. I-281 pakeitimo įstatymą, kuriuo patvirtino naujos redakcijos Vilniaus universiteto statutą (toliau ir VU statutas).

7 Statuto 15 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama nuostata Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai. 7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste būtina atskleisti VU statute įtvirtinto teisinio reguliavimo raidą ginčijamu aspektu. 7.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. birželio 12 d. įstatymu patvirtino Vilniaus universiteto statutą, kurio 5.7 punkte buvo nustatyta: Pedagoginio ir mokslo personalo narys gali eiti pareigas iki 65 metų, vyresnis kaip 65 metų atskiru fakulteto tarybos nutarimu. Išėjusiems į pensiją pedagoginio ir mokslo personalo nariams gali būti sudaromos sąlygos dirbti mokslinį ir pedagoginį darbą naudojantis Universiteto baze. Taigi nuo Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo VU statute buvo įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį: maksimalus amžius, iki kurio pedagoginio ir mokslo personalo nariai galėjo dirbti VU, buvo 65 metai; vyresnių kaip 65 metų pedagoginio ir mokslo personalo narių darbo santykiai su VU išimties tvarka galėjo būti pratęsti tik fakulteto tarybos nutarimu. 7.2. Seimo 2002 m. balandžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo pakeitimo įstatymu buvo patvirtintas naujos redakcijos VU statutas, kurio 34 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta: Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo darbuotojai gali dirbti Universitete, jei Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu gali būti sudaroma pakartotinai. Taigi pagal VU statuto (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju šio statuto (1990 m. birželio 12 d. redakcija) 5.7 punkte, maksimalus amžius, iki kurio VU galėjo dirbti dėstytojai ir mokslo darbuotojai, liko 65 metai, tačiau buvo pakeistas vyresnių kaip 65 metų dėstytojų ir mokslo darbuotojų darbo santykių su VU pratęsimo išimties tvarka teisinis reguliavimas: dėstytojų ir mokslo darbuotojų darbo santykiai su VU galėjo būti pratęsti pritarus Senatui ir sudarius su jais terminuotą darbo sutartį ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui; tokia sutartis Senato sprendimu galėjo būti sudaroma pakartotinai. Pažymėtina, kad VU statuto (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra iš esmės tapatus įtvirtintajam ginčijamoje Statuto nuostatoje.

8 7.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad tam tikrą laiką galiojo ir kituose įstatymuose, reguliuojančiuose mokslo ir studijų institucijų, inter alia aukštųjų mokyklų, veiklą, įtvirtintas teisinis reguliavimas, iš esmės tapatus ginčijamajam: Seimo 2000 m. kovo 21 d. priimto Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 31 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta: Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo darbuotojai gali dirbti aukštojoje mokykloje, jei senatas (akademinė taryba) pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis senato (akademinės tarybos) sprendimu gali būti sudaroma pakartotinai. ; Mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. redakcija) 35 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta: Vyresni kaip šešiasdešimt penkerių metų mokslo darbuotojai ar kiti tyrėjai gali dirbti mokslinių tyrimų įstaigoje, jei įstaigos taryba pritaria, kad su jais būtų sudaroma terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui. Tokia sutartis tarybos sprendimu gali būti sudaroma pakartotinai. Pažymėtina, kad toks bendro pobūdžio teisinis reguliavimas neteko galios 2009 m. gegužės 12 d., kai įsigaliojo Seimo 2009 m. balandžio 30 d. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas ir neteko galios Aukštojo mokslo įstatymas (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir Mokslo ir studijų įstatymas (2002 m. birželio 11 d. redakcija). Tačiau VU statuto (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu nepakito; kaip minėta, iš esmės tapatus teisinis reguliavimas įtvirtintas ir 2014 m. gegužės 6 d. Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymo Nr. I-281 pakeitimo įstatymu patvirtintame naujos redakcijos Vilniaus universiteto statute ginčijamoje Statuto 15 straipsnio 9 dalyje. 8. Minėta, kad ginčijamoje Statuto 15 straipsnio 9 dalyje, be kita ko, nustatyta galimybė vyresniems kaip 65 metų dėstytojams ir mokslo (meno) darbuotojams dirbti VU, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui; tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai. Taigi pagal Statuto 15 straipsnio 9 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą Senato pritarimu su vyresniais kaip 65 metų dėstytojais ir mokslo (meno) darbuotojais du kartus gali būti sudaromos terminuotos darbo sutartys ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, t. y. bendram ne ilgesniam kaip 6 metų terminui. 9. Statuto 15 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų Statuto nuostatų ir su jomis susijusio teisinio reguliavimo kontekste. 9.1. Statuto 15 straipsnyje inter alia nustatyta, kad: dėstytojas ar mokslo (meno) darbuotojas pirmą kartą priimamas į pareigas atitinkamame universiteto kamieniniame akademiniame padalinyje viešo konkurso būdu 5 metams (išskyrus Statute nustatytas išimtis), sudarant terminuotą darbo sutartį (2 dalis);

9 baigiantis šiam 5 metų laikotarpiui (likus ne mažiau kaip 3 mėnesiams iki kadencijos pabaigos) gali būti rengiamas viešas konkursas toms pačioms pareigoms eiti (3 dalis); jeigu dėstytojas ar mokslo (meno) darbuotojas antrą kartą (t. y. baigiantis 5 metų pirmosios darbo sutarties terminui) laimi konkursą toms pačioms pareigoms eiti, su juo sudaroma neterminuota darbo sutartis, kuri pasibaigia paskutinę mokslo metų, kuriais tam darbuotojui sukaks 65 metai, dieną (4 dalis). 9.1.1. Taigi Statuto 15 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad visų dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų, kurie yra sudarę neterminuotas darbo sutartis su VU, darbo santykiai su VU pasibaigia paskutinę mokslo metų, kuriais jiems sukanka 65 metai, dieną. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad ginčijamoje Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatoje yra įtvirtinta jo 15 straipsnio 4 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės dėl dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų darbo santykių su VU iki 65 metų amžiaus išimtis. 9.1.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad 65 metų amžiaus riba, kurią pasiekusiems dėstytojams ar mokslo (meno) darbuotojams ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta galimybė išimties tvarka tęsti darbo santykius su VU, nėra mažesnė už senatvės pensijos amžių. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą senatvės pensijos amžius visą laiką buvo mažesnis kaip 65 metai, o pagal šiuo metu galiojančias Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 15 straipsnio (2016 m. birželio 29 d. redakcija), 57 straipsnio 1 dalies (2017 m. gruodžio 12 d. redakcija) ir šio įstatymo 7 priedo (2017 m. gruodžio 12 d. redakcija) nuostatas vyrų ir moterų senatvės pensijos amžius 2026 m. sausio 1 d. turės pasiekti 65 metų ribą. 9.1.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Statuto 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už ypatingus mokslo, meno ar mokymo veiklos nuopelnus įstatymuose nustatytą pensinio amžiaus ribą pasiekusiam ir su VU sudarytą darbo sutartį nutraukiančiam profesoriui, taip pat buvusiam VU profesoriui gali būti suteiktas profesoriaus emerito vardas (statusas); pagal šio straipsnio 2 dalį profesoriui emeritui mokama VU tarybos nustatyto dydžio mėnesinė išmoka ir sudaromos sąlygos dalyvauti VU akademinėje ir kitoje veikloje. Statuto 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kitiems įstatymuose nustatytą pensinio amžiaus ribą pasiekusiems ilgamečiams VU dėstytojams ir mokslo (meno) darbuotojams Senato nustatyta tvarka gali būti suteiktas VU afilijuotojo dėstytojo ar mokslo (meno) darbuotojo ir (arba) kitas universitetui nusipelniusio dėstytojo ar mokslo (meno) darbuotojo garbės vardas (statusas); pagal šio straipsnio 4 dalį VU afilijuotiesiems dėstytojams ir mokslo (meno) darbuotojams, kitiems universitetui nusipelniusiems dėstytojams ir mokslo (meno) darbuotojams sudaromos sąlygos palaikyti su VU mokslinius, pedagoginius ir kūrybinius ryšius. 9.2. Statuto 26 straipsnyje nustatyta, kad VU bendruomenės savivaldą pagal savo kompetenciją įgyvendina VU valdymo organai, inter alia Senatas ir rektorius. Pagal Statuto

10 32 straipsnio 1 dalį būtent Senatas yra atsakingas už VU misijos, veiklos tikslų, uždavinių ir principų, bendrųjų akademinių interesų įgyvendinimo priežiūrą, kultūros, mokslo, tyrimų ir dėstymo laisvės universitete užtikrinimą, VU bendrųjų akademinių reikalų ir kitų tiesiogiai su viso universiteto akademine veikla susijusių klausimų kolegialų aptarimą ir jiems įgyvendinti reikalingų teisės aktų priėmimą. Statuto 34 straipsnyje nustatyta, kad Senatas sudaromas 4 metams (1 dalis) iš kamieninių akademinių padalinių atstovų, studentų paskirtų (išrinktų) atstovų ir rektoriaus (2 dalis): be rektoriaus, du penktadalius Senato narių turi sudaryti biomedicinos, fizinių ir technologijos mokslų sritims atstovaujantys asmenys, du penktadalius socialinių, humanitarinių mokslų ir menų sritims atstovaujantys asmenys ir vieną penktadalį VU studentų atstovai; ne mažiau kaip pusė išrinktų Senato narių turi būti profesoriai ar vyriausieji mokslo (meno) darbuotojai ir ne mažiau kaip penktadalis docentai ir vyresnieji mokslo (meno) darbuotojai (6 dalis). Taigi pagal Statute, inter alia jo 26 straipsnyje, 32 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnio 1, 2, 6 dalyse, įtvirtintą teisinį reguliavimą Senatas yra tiesiogiai VU akademinei bendruomenei atstovaujantis ir jos savivaldą įgyvendinantis 4 metams sudaromas kolegialus VU valdymo organas, atsakingas inter alia už VU misijos, veiklos tikslų, uždavinių ir principų, bendrųjų akademinių interesų įgyvendinimo priežiūrą. 9.3. Pareiškėjo ginčijamu aspektu aktuali ir Statuto 33 straipsnio 1 dalies 31 punkto nuostata, kurioje įtvirtinti Senato įgaliojimai rektoriaus teikimu svarstyti vyresnių kaip 65 metų dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų prašymus sudaryti terminuotas darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Pažymėtina, kad nei šiame punkte, nei ginčijamoje Statuto 15 straipsnio 9 dalyje nėra nustatyta kriterijų, pagal kuriuos Senatas, gavęs rektoriaus teikimą, vertina vyresnių kaip 65 metų dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų prašymus, t. y. pagal kuriuos pritaria terminuotų darbo sutarčių sudarymui. 9.3.1. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Statuto 15 straipsnio 12 dalį minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai, konkursų į dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų pareigas tvarka, dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų skyrimo be konkurso ir atleidimo iš pareigų tvarka, dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų atestavimo tvarka (apimanti ir neeilinio atestavimo pagrindų nustatymą bei pedagoginių vardų teikimo sąlygas ir tvarką), terminuotų sutarčių su jais sudarymo sąlygos ir tvarka, dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų akademinės karjeros sąlygos ir tvarka nustatomi Mokslo, meno veiklos ir studijų reguliamine; šį reguliaminą rektoriaus teikimu tvirtina Senatas (Statuto 33 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Taigi pagal Statuto 15 straipsnio 12 dalyje ir 33 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą minimalius kvalifikacinius reikalavimus, inter alia norintiems tęsti darbo santykius su VU vyresniems kaip 65 metų dėstytojams ir mokslo (meno) darbuotojams, taip pat terminuotų

11 sutarčių, inter alia su vyresniais kaip 65 metų VU dėstytojais ir mokslo (meno) darbuotojais, sudarymo sąlygas ir tvarką rektoriaus teikimu nustato Senatas. 9.3.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Senatas 2018 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. S-2018-12-4, priimtu vadovaujantis inter alia Statuto 33 straipsnio 1 dalies 12 punktu, patvirtino Vilniaus universiteto dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų konkursų pareigoms eiti ir atestavimo organizavimo nuostatus, kurių 4 punkte, be kita ko, nustatyta, kad vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo darbuotojai gali dirbti VU, jeigu atitinka šių nuostatų 2 priede nurodytus minimalius kvalifikacinius reikalavimus atestacijai, t. y., atsižvelgiant į einamas pareigas, yra paskelbę tam tikrą skaičių mokslinių darbų, vykdė (dalyvavo vykdant) mokslinius tyrimus ir (ar) jiems vadovavo, organizavo mokslo renginius ar (ir) dalyvavo mokslinėje veikloje, turi dėstymo patirties, ir jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis Statute nustatyta tvarka. 10. Apibendrinant Statuto 15 straipsnio 9 dalyje nustatytą ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad: Statuto 15 straipsnio 9 dalyje išreikštas nuo Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo VU statute (1990 m. birželio 12 d., 2002 m. balandžio 23 d. redakcijos) įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį vyresnių kaip 65 metų dėstytojų ir mokslo darbuotojų darbo santykiai su VU pratęsiami išimties tvarka, tęstinumas; Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatoje yra įtvirtinta šio straipsnio 4 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės dėl dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų darbo santykių su VU iki 65 metų amžiaus išimtis: Senato, kuris yra tiesiogiai VU akademinei bendruomenei atstovaujantis ir jos savivaldą įgyvendinantis kolegialus VU valdymo organas, pritarimu su vyresniais kaip 65 metų dėstytojais ir mokslo (meno) darbuotojais du kartus gali būti sudaromos terminuotos darbo sutartys ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, t. y. bendram ne ilgesniam kaip 6 metų terminui; Statuto 15 straipsnio 4 ir 9 dalyse įtvirtinta 65 metų amžiaus riba, kurią pasiekusiems dėstytojams ar mokslo (meno) darbuotojams ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta galimybė išimties tvarka tęsti darbo santykius su VU, nėra mažesnė už Socialinio draudimo pensijų įstatyme (su 2017 m. gruodžio 12 d. pakeitimais) nustatytą senatvės pensijos amžių; Statuto 20 straipsnio 1 4 dalyse įtvirtintos sąlygos pensinio amžiaus ribą pasiekusiems profesoriams, kitiems ilgamečiams VU dėstytojams ir mokslo (meno) darbuotojams palaikyti su VU mokslinius, pedagoginius ir kūrybinius ryšius pasibaigus jų darbo sutartims su VU; pagal Statuto 33 straipsnio 1 dalies 31 punktą Senatas svarsto vyresnių kaip 65 metų dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų prašymus sudaryti terminuotas darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui rektoriaus teikimu, tačiau nei šiame punkte, nei ginčijamoje Statuto

12 15 straipsnio 9 dalyje nėra nustatyta kriterijų, pagal kuriuos Senatas pritaria tokių terminuotų darbo sutarčių sudarymui. II Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas 11. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio Diskriminacijos uždraudimas 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos. 12. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktuali Direktyva 2000/78/EB, kurios tikslas (pagal jos 1 straipsnį) nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą. Pagal Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 1 dalį, vienodo požiūrio principas reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, apibrėžtos šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje. 12.1. Direktyvos 2000/78/EB 25 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad diskriminavimo dėl amžiaus draudimas yra svarbiausia 1999 m. gruodžio 10 11 d. Helsinkio Europos Vadovų Tarybos patvirtintose 2000 m. Užimtumo gairėse išdėstytų tikslų įgyvendinimo ir darbo jėgos įvairovės skatinimo priemonė, nurodant, kad tam tikromis aplinkybėmis galima pateisinti skirtingą požiūrį dėl amžiaus, todėl reikia priimti specialias nuostatas, kurios galėtų būti skirtingos, atsižvelgiant į valstybėse narėse susiklosčiusią padėtį. Todėl būtina įžvelgti skirtingo požiūrio, kurį pateisina teisėti užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslai, ir diskriminacijos, kuri turi būti uždrausta, skirtumus. 12.2. Direktyvos 2000/78/EB 6 straipsnio Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas 1 dalyje nustatyta, kad, nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, t. y. joje įtvirtintų sąvokų, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtus užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Pagal Direktyvos 2000/78/EB 6 straipsnio 1 dalį toks skirtingas požiūris, be kitų dalykų, gali apimti: a) specialių sąlygų nustatymą siekiant įsidarbinti ir profesinio mokymo, įdarbinimui ir darbui, įskaitant atleidimą iš darbo ir apmokėjimo sąlygas, jaunimui, pagyvenusio amžiaus asmenims ir už priežiūrą atsakingiems asmenims, siekiant skatinti jų profesinę integraciją ir užtikrinti jų apsaugą;

13 b) minimalaus amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo nustatymą siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų; c) maksimalaus įdarbinimo amžiaus nustatymą, paremtą su konkrečiomis pareigomis susijusiam mokymui keliamais reikalavimais arba poreikiu nustatyti atitinkamą išdirbtą laikotarpį iki išėjimo į pensiją. 12.3. Taigi pagal Direktyvoje 2000/78/EB nustatytą teisinį reguliavimą skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtus užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis, įskaitant maksimalios amžiaus ribos nustatymą darbo santykių srityje. 13. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 2000/78/EB nuostatas, ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos automatiškai pasibaigia šiais teisės aktais nustatyto pensinio amžiaus sulaukusio darbuotojo darbo sutartis, turi būti laikomi tiesiogiai įtvirtinančiais mažiau palankų šio amžiaus sulaukusių darbuotojų vertinimą, palyginti su visais kitais dirbančiais asmenimis. Taigi tokie teisės aktai įtvirtina Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte nurodytą skirtingą požiūrį dėl amžiaus (2007 m. spalio 16 d. sprendimo byloje C-411/05 Palacios de la Villa 51 punktas; 2010 m. spalio 12 d. sprendimo byloje C-45/09 Rosenbladt 37 punktas). 13.1. Vadovaujantis ESTT pateiktais argumentais, valstybės narės nacionaliniu lygmeniu turi didelę diskreciją nustatyti ne tik konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, bet ir priemones, kurios būtų tinkamos jam pasiekti (2005 m. lapkričio 22 d. sprendimo byloje C-144/04 Mangold 63 punktas; 2007 m. spalio 16 d. sprendimo byloje C-411/05 Palacios de la Villa 68 punktas). 13.2. Pagal ESTT jurisprudenciją, Direktyvos 2000/78/EB 6 straipsnio 1 dalies nuostata neturėtų būti aiškinama taip, kad tuo atveju, jei nacionalinės teisės aktuose tiksliai nenurodytas jais siekiamas tikslas, tai automatiškai reiškia, jog jie negali būti pateisinami pagal šią nuostatą (2007 m. spalio 16 d. sprendimo byloje C-411/05 Palacios de la Villa 56 punktas). Nacionalinės teisės aktuose nepatikslinus jais siekiamo tikslo, svarbu, kad kiti su atitinkamos priemonės bendru kontekstu susiję elementai leistų nustatyti jais siekiamą tikslą, kad būtų galima vykdyti teisminę priežiūrą, norint išsiaiškinti, ar šis tikslas yra teisėtas ir ar jam įgyvendinti imtasi tinkamų ir būtinų priemonių (2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-250/09 ir C-268/09 Georgiev 40 punktas). Vertindamas, ar nacionalinę priemonę objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas su užimtumo politika ir darbo rinka susijęs tikslas, ESTT nurodo, kad automatinis darbo santykių nutraukimas su darbuotojais, kurie atitinka visas amžiaus ir įmokų mokėjimo sąlygas, kad galėtų pasinaudoti

14 teisėmis į pensiją, jau nuo seno daugelyje valstybių narių yra sudedamoji darbo teisės dalis ir yra plačiai taikomas darbo santykiuose; ši tvarka grindžiama politinių, ekonominių, socialinių, demografinių ir (arba) biudžeto interesų pusiausvyra ir priklauso nuo to, ar būtų nuspręsta pailginti darbuotojų aktyvaus gyvenimo trukmę, ar, priešingai, nustatyti jų priešlaikinį išleidimą į pensiją (2007 m. spalio 16 d. sprendimo byloje C-411/05 Palacios de la Villa 69 punktas; 2010 m. spalio 12 d. sprendimo byloje C-45/09 Rosenbladt 44 punktas). ESTT taip pat yra nurodęs, kad įdarbinimo skatinimas neginčijamai yra teisėtas valstybių narių socialinės politikos arba užimtumo politikos tikslas, visų pirma, kai siekiama sudaryti palankesnes sąlygas įdarbinti jaunimą; todėl įdarbinimo aukštojo mokslo srityje skatinimas siūlant dėstytojų pareigas jaunesniems asmenims gali būti toks teisėtas tikslas (2007 m. spalio 16 d. sprendimo byloje C-411/05 Palacios de la Villa 65 punktas; 2010 m. sausio 12 d. sprendimo byloje C-341/08 Petersen 68 punktas; 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-250/09 ir C-268/09 Georgiev 45 punktas). 13.3. Vertindamas amžiaus ribos nustatymą privalomam išėjimui į pensiją universiteto mokslo darbuotojų įdarbinimo srityje, ESTT yra pažymėjęs, jog, kadangi paprastai universiteto dėstytojų darbo vietų skaičius yra ribotas, o jos rezervuojamos asmenims, įgijusiems aukščiausią kvalifikaciją tam tikroje srityje, ir kadangi norint įdarbinti dėstytoją reikia turėti tokią laisvą darbo vietą, darytina išvada, kad valstybė narė gali manyti esant tinkama nustatyti amžiaus ribą siekiant tokių užimtumo politikos tikslų (2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-250/09 ir C-268/09 Georgiev 52 punktas). ESTT teigimu, nustatyta 68 metų amžiaus riba (nuo kurios nebegali būti tęsiami darbo santykiai su dėstytoju) penkeriais metais viršija teisės aktuose nustatytą amžių, nuo kurio fiziniai asmenys paprastai įgyja teisę į senatvės pensiją ir gali būti priversti išeiti į pensiją tam tikroje valstybėje narėje; taip sudaromos sąlygos universiteto dėstytojams, kurie nori dirbti iki 68 metų, toliau tęsti darbinę veiklą gana ilgą laikotarpį. Tokia priemonė negali būti laikoma pernelyg pažeidžiančia teisėtus darbuotojų, kurie priverstinai išleidžiami į pensiją dėl to, kad sulaukė nustatyto amžiaus, reikalavimus, nes aptariami teisės aktai grindžiami ne tam tikru amžiumi, bet aplinkybe, jog suinteresuoti asmenys, pasibaigus jų profesinei karjerai, turi teisę į piniginę kompensaciją gaunant senatvės pensiją, kuri numatyta nacionalinės teisės aktuose (2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-250/09 ir C-268/09 Georgiev 54 punktas); tokios amžiaus ribos nustatymas, kai turi būti nutraukta darbo sutartis, neviršija to, kas būtina siekiant tokių užimtumo politikos tikslų kaip siekis optimaliai paskirstyti dėstytojų darbo vietas tarp kartų, įdarbinimo aukštojo mokslo srityje skatinimas siūlant dėstytojų pareigas jaunesniems asmenims, jei nacionalinės teisės aktai nuosekliai ir sistemiškai atitinka šiuos tikslus (2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-250/09 ir C-268/09 Georgiev 45, 46, 55 punktai). 13.4. Taigi pagal ESTT jurisprudenciją Direktyvos 2000/78/EB nuostatos, inter alia 6 straipsnio 1 dalis, nedraudžia numatyti tokių nacionalinės teisės nuostatų, kaip ginčijamoji šioje

15 konstitucinės justicijos byloje, jei, pirma, tokias nuostatas objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, susijęs su užimtumo politika ir darbo rinka (tokiu teisėtu tikslu gali būti siekis sudaryti palankesnes sąlygas įdarbinti jaunimą, inter alia siūlant dėstytojų pareigas jaunesniems asmenims), ir, antra, šiam tikslui pasiekti naudojamos priemonės yra tinkamos ir būtinos. Pažymėtina, kad ESTT laikosi pozicijos, jog būtent nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar nurodytos sąlygos yra įvykdytos konkrečiu atveju, be kita ko, atsižvelgdami į tai, ar nustatytos priemonės prisideda prie nuoseklaus ir sistemiško siekiamų užimtumo politikos tikslų įgyvendinimo (2010 m. sausio 12 d. sprendimo byloje C-341/08 Petersen 53 punktas; 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-250/09 ir C-268/09 Georgiev 68 punktas). III Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina 14. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatos, pagal kurią tik Senato pritarimu ir tik tam tikrą laikotarpį pagal terminuotą darbo sutartį su VU gali būti pratęsti vyresnių kaip 65 metų dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų darbo santykiai, atitiktis Konstitucijos 29 straipsniui. 15. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo kyla reikalavimas, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2017 m. sausio 25 d., 2020 m. vasario 10 d. nutarimai); vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turinys gali būti atskleistas tik aiškinant Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis kartu; Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis, kurioje inter alia nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę (2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 10 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai).

16 Vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo amžiaus (2020 m. vasario 10 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2014 m. liepos 3 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai). 16. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas aiškintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (inter alia 2010 m. lapkričio 9 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai). Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas ir viena iš naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo sąlygų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2019 m. lapkričio 8 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai). 17. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje suformuluota nuostata Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbinę veiklą (2016 m. vasario 17 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai); konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją (2008 m. vasario 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d.

17 nutarimai). Todėl ši Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė apima ir žmogaus teisę laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais (2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. vasario 17 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarime, turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad asmenims, įgyvendinantiems Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, būtų nustatomos vienodos profesinės veiklos sąlygos; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos 29, 48 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus. 18. Šiai konstitucinės justicijos bylai yra aktuali ir Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija. 18.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją; tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (inter alia 1994 m. birželio 27 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai). Aukštųjų mokyklų autonomija negali būti nesiejama su jų misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, taigi ir su didele aukštųjų mokyklų atsakomybe už aukštojo mokslo kokybę (2008 m. vasario 1 d., 2009 m. spalio 28 d. sprendimai, 2018 m. birželio 19 d. nutarimas). Kartu pažymėtina, kad aukštųjų mokyklų autonomija nėra absoliuti (2007 m. gegužės 5 d., 2020 m. gruodžio 3 d. nutarimai); aukštosios mokyklos turi veikti paklusdamos Konstitucijai ir teisei (inter alia 2008 m. kovo 20 d., 2018 m. birželio 29 d., 2020 m. gruodžio 3 d. nutarimai). 18.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja šių mokyklų akademinės bendruomenės savivaldą, įgyvendinamą inter alia per šiai bendruomenei atstovaujančias aukštosios mokyklos valdymo institucijas (2011 m. gruodžio 22 d., 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimai); iš Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies kyla inter alia aukštosios mokyklos akademinei bendruomenei tiesiogiai