VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS FAKULTETAS LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA BEATA KLEMIATO

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS FAKULTETAS LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA BEATA KLEMIATO"

Transkriptas

1 VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS FAKULTETAS LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA BEATA KLEMIATO DALYVIŲ, PUSDALYVIŲ IR PADALYVIŲ VARTOJIMAS RESPUBLIKOS IR LIETUVOS RYTO DIENRAŠČIUOSE Magistro darbas Darbo vadovė doc. dr. Lina Murinienė Vilnius, 2007

2 Turinys Pratarmė Įvadas Pagrindinės publicistinio stiliaus ypatybės Trumpa dalyvių vartojimo tyrimų apžvalga Veiksmažodžio neasmenuojamosios formos Dalyviai Veikiamieji dalyviai Esamojo laiko veikiamasis dalyvis Būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis Būtojo dažninio laiko veikiamasis dalyvis Būsimojo laiko veikiamasis dalyvis Pusdalyvis Neveikiamieji dalyviai Esamojo laiko neveikiamasis dalyvis Būtojo laiko neveikiamasis dalyvis Būsimojo laiko neveikiamasis dalyvis Reikiamybės dalyviai Padalyviai Dienraščio Respublika veiksmažodžio neasmenuojamosios formos Veikiamieji dalyviai Veikiamųjų dalyvių reikšmės Neveikiamieji dalyviai Neveikiamųjų dalyvių reikšmės Padalyviai Padalyvių reikšmės

3 3. 7. Sudėtinės formos Dienraščio Lietuvos rytas veiksmažodžio neasmenuojamosios formos Veikiamieji dalyviai Veikiamųjų dalyvių reikšmės Neveikiamieji dalyviai Neveikiamųjų dalyvių reikšmės Padalyviai Padalyvių reikšmės Sudėtinės formos Dienraščių Respublika ir Lietuvos rytas dalyvinių formų vartojimas Išvados...53 Summary...54 Šaltiniai...55 Literatūros sąrašas priedas ( Respublikos tiriamoji medžiaga) priedas ( Lietuvos ryto tiriamoji medžiaga) priedas (kompaktinė plokštelė elektroninis teksto variantas)

4 Pratarmė Turime mylėti ir taisyklingai vartoti tas lietuvių kalbos puošmenas: jos trylika dalyvių, arba dalyvinių formų. Tik dar kartą prisiminkime: jokia kita indoeuropiečių kalba tokia dalyvių gausa negali pasigirti (Klimas, 1993, 78). Dalyviai, pasak kalbininko Antano Klimo, yra lietuvių kalbos puošmena (Klimas, 1993, 76). Jie puošia kalbą savo formų įvairumu, semantinių niuansų galimybėmis. Dalyvines formas yra pamėgę ir daugelis poetų bei rašytojų, nes jie esą suteikia poezijai ir prozai kitokios nuotaikos. Gerai ir įmantriai vartojant dalyvius, kalba tampa puošnesnė, įdomesnė, sodresnė. Publicistiniai tekstai taip pat nebūtų tokie akį traukiantys, jeigu jų kalba būtų formali, sausa. Publicistinį stilių veikia administraciniai raštai ir dėl to kai kurių žurnalistų rašinių stilius darosi sunkus, sakiniai pripildomi negyvų, ištęstų abstraktokos reikšmės pasakymų. Tokių pasakymų galima būtų išvengti ir dalyvinės formos jokiu būdu nėra to priežastis. Juk taisyklingai ir saikiai vartojami dalyviai tik pagrąžina kalbą, suteikia jai subtilumo. Periodinė spauda, radijas, televizija, t. y. viešoji rašytinė ir sakytinė informacija, formuoja visuomenės kalbos kultūrą, daro jai tiesioginį poveikį (Celiešienė, 2004, 36). Todėl dalyvinių formų vartojimas masinėse informavimo priemonėse atspindi realią situaciją arba bent jau diktuoja neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų vartojimo tendencijas. Šis darbas skirtas didžiausių Lietuvos dienraščių Lietuvos ryto ir Respublikos dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartojimo analizei. Norėta išsiaiškinti, ar dalyviai iki šiol yra dažnai tebevartojami, koks jų santykis minėtuose dienraščiuose. Dalyvinių formų vartojimo polinkiai publicistikoje anksčiau beveik nebuvo tirti, tad darbas galėtų būti tolimesnių bei išsamesnių tyrimų pradžia. 4

5 1. Įvadas Darbo objektas Šio darbo objektas didžiausių Lietuvos dienraščių Respublikos ir Lietuvos ryto 50 straipsnių dalyviai, pusdalyviai ir padalyviai. Į tyrimą įeina dalyvinės formos iš tokių Respublikos rubrikų, kaip Lietuva, Nusikaltimai ir nelaimės, Pasaulis, ir tokių Lietuvos ryto rubrikų, kaip Aktualijos, Pasaulis ir Penktas puslapis. Darbo tikslas Pagrindinis darbo tikslas nustatyti visų minėtų dalyvinių formų dažnumą, aptarti rašytinės kalbos dalyvinių konstrukcijų vartojimo ypatumus minėtuose dienraščiuose ir palyginti abiejų laikraščių kalbą. Darbo uždaviniai Analizuojant tiriamąją medžiagą buvo keliami šie uždaviniai: 1. Apžvelgti lingvistinę literatūrą, susijusią su nagrinėjimo objektu, ir remiantis Dabartinės lietuvių kalbos gramatika aprašyti dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių pagrindines ypatybes. 2. Išrinkti iš minėtų dienraščių analizuojamųjų straipsnių dalyvius, pusdalyvius ir padalyvius, sugrupuoti juos. 3. Nustatyti ir aptarti dalyvių vartojimo dėsningumus (ypatumus). 4. Palyginti dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartojimą, t. y. nustatyti jų vartojimo santykį dviejuose populiariausiuose Lietuvos dienraščiuose. Tiriamoji medžiaga Pagrindinė tyrimo medžiaga dienraščių Respublika ir Lietuvos rytas straipsniai (spalio 24 d., 25 d., 26 d., 27 d., 28 d., 31d., lapkričio 21 d., 22 d., 23 d., 28 d., 29 d. ir gruodžio 20 d., 21 d., 23 d., 27 d., 28 d., 29 d. ir 30 d.). Pasirinkti būtent šių dienų straipsniai, nes norėta, kad tyrimas būtų kuo objektyvesnis. Todėl stengtasi, kad abiejų dienraščių straipsniai būtų vienodo pobūdžio, t. y. kad abiejų laikraščių straipsniuose būtų aprašomas tas pats įvykis. Taigi buvo analizuojami 25 Respublikos ir atitinkamai 25 Lietuvos ryto straipsniai. Iš viso analizuota apie 4,3 spaudos lanko. Iš jų Respublikos straipsniai sudaro 1,7 spaudos lanko, o Lietuvos ryto straipsniai 2,3 spaudos lanko. Tekstai pateikti prieduose. Analizuojamą medžiagą sudaro įvairios tematikos straipsniai: medicina, menas, kriminalai, kultūra, politika, sportas, ir pan. Tirta skirtingų datų, t. y. įvairių savaitės dienų spauda. 5

6 Tyrimo metodika Tyrimas yra sinchroninis, nes apima kalbos būklę (dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartojimą Respublikos ir Lietuvos ryto dienraščių straipsniuose) tam tikru momentu (t.y. dabar). Darbo metodas Pasirinktas analitinis ir aprašomasis darbo metodas. Taip pat taikytas gretinamasis metodas. Teorinės darbo prielaidos Šis tyrimas remiasi moksliniais bendrinės lietuvių kalbos morfologijos darbais, taip pat istorinės sintaksės darbais. Pagrindiniai terminai bei sąvokos paremti V. Ambrazo, A. Klimo, A.Paulauskienės darbais, straipsniais iš Kalbos kultūros sąsiuvinių, Lietuvių kalbotyros klausimų ir kitų leidinių. Darbo naujumas ir aktualumas Atskirai jau tyrinėtas dalyvio, pusdalyvio ir padalyvio vartojimas mokinių rašiniuose (Masalskienė, 1998; Siniauskaitė, 1999; Perinskaitė, 1999, 2001; Mačiajuskaitė, Gečionytė, 2001). O dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartojimą periodinėje spaudoje dar niekas išsamiai netyrinėjo. Taip pat yra neseniai parašytas Aušros Vimbaitės darbas Neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų vartojimo ypatybės TV laidoje Švaros misija. Minėto darbo autorės buvo nagrinėjamos neasmenuojamosios veiksmažodžio formos minėtoje laidoje ir prieita išvadų, jog tiriamojoje medžiagoje dažnesnės yra būtojo kartinio laiko veikiamųjų ir būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių formos nei tos pačios rūšies esamojo laiko dalyvių formos. Taip pat, kad padalyvis tiriamosiose laidose yra labai retai vartojamas, o tiriamosiose laidose dažniausiai vartojamas esamasis laikas, net 67 %, būsimasis tik 16 %, būtasis 17 %. Būtasis dažninis laikas laidose beveik nevartojamas, yra vos keli jo vartojimo atvejai. Šio darbo tyrimas orientuotas į neasmenuojamąsias veiksmažodžio formas. Ši tema, yra tikrai aktuali, nes šios veiksmažodžio formos, išskyrus bendratį, traukiasi iš bendrinės kalbos. Neasmenuojamąsias veiksmažodžio formas, ypač neveikiamuosius dalyvius, nukonkuruoja kiti kalbos dariniai. Šio darbo tikslas yra pažvelgti, kaip šios veiksmažodžio formos egzistuoja bendrinėje rašytinėje kalboje, panagrinėti jų vartojimo polinkius. Darbas svarbus dabartinės lietuvių kalbos vartosenos ir sociolingvistiniams, kalbos raidos tyrimams, nes dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartojimas yra vienas pagrindinių gyvos, sklandžios kalbos rodiklių. 6

7 Darbo struktūra Darbą sudaro pratarmė, įvadas ir 4 dėstomos dalys. Pirmoje dalyje kalbama apie publicistika ir publicistinių straipsnių ypatybes, antrojoje pateikiama bendra neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų charakteristika, klasifikacijos principai. Trečia ir ketvirta darbo dalys skirtos Respublikoje ir Lietuvos ryte rastų dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių analizei. Penktoje dalyje bandoma palyginti abiejų dienraščių dalyvinių formų vartojimą. Darbą papildo įvairios lentelės, diagramos ir paveikslėliai. Darbas baigiamas bendrosiomis išvadomis. Pateikiamas literatūros sąrašas, santrauka anglų kalba. Darbo pabaigoje kaip priedas pateikiami analizuojamieji Respublikos ir Lietuvos ryto straipsniai. Taip pat priede pateikiama kompaktinė plokštelė (CD) elektroninis teksto variantas. 7

8 1. 1. Pagrindinės publicistinio stiliaus ypatybės Publicistika 1 literatūros ir žiniasklaidos (plačiąja prasme raštijos ir žiniasklaidos) rūšis, aprėpianti aktualios politinės, socialinės, kultūrinės tematikos kūrinius. Publicistika vadinami aktualios visuomenės tematikos, faktiniais duomenimis paremti, tiesiogiai reiškiantys autoriaus požiūrį ir idealus kūriniai. Iš publicistikos apibūdinimo matyti, kad jos turinį sudaro visuomenei aktualios temos. Svarbiausios šio stiliaus vartojimo sritys yra laikraštis, radijas ir televizija, kitaip tariant, žiniasklaida. Kronika bei žinutė, komentaras, probleminis straipsnis, reportažas, viešas laiškas, interviu, recenzija, feljetonas, apybraiža būdingi laikraštiniai žanrai. Sakytine forma publicistinis stilius, anot K. Župerkos (1997, 86), iš seno gyvuoja oratorių kalbose, o mūsų laikais ir radijuje, televizijoje, kino kronikoje, dokumentiniuose filmuose. Publicistinio žodžio reikia mitinge, iškilmingoje šventėje, jubiliejiniame minėjime. Publicistinio teksto autoriaus tikslas ne tik informuoti visuomenę, pateikti faktinių duomenų, bet ir propaguoti savo idėjas, idealus, daryti įtaką, veikti. Taigi čia matome dviejų funkcijų pranešimo ir poveikio sąveiką. Be to, laikraščio, radijo, televizijos teikiamas pranešimas yra skubi informacija; tai ryškus skirtumas nuo mokslinio pranešimo 2. Nuo kitų stilių publicistinis skiriasi socialiniu vertinimu. Dalykas, apie kurį kalbama, čia tiesiogiai, atvirai, teigiamai arba neigiamai, vertinamas visos visuomenės ar visuomenės grupės požiūriu: naudinga ar žalinga, gražu ar negražu, dora ar nedora Net ir tada, kai reiškiama vieno asmens nuomonė, kalbama apie visuomenei aktualius, svarbius dalykus. Kalbos ypatybės susijusios su tarpine publicistinio stiliaus padėtimi tarp dalykinės ir meninės raiškos, su dviem jo funkcijomis, todėl dalykiškumas, tikslumas, glaustumas pinasi su emocingumu, tam tikru vaizdingumu 3. Kurių ypatybių daugiau, kurių mažiau, priklauso nuo žanro. Laikraštinio stiliaus žanrai: kronika įžanginis straipsnis ar komentaras interviu reportažas apybraiža feljetonas. Kronikos rašomos gana sausu, šablonišku stiliumi. Einant eilute iš kairės į dešinę daugėja emocingumo, vaizdingumo, atsiranda net išmonės, sąlygiškumo kaip grožiniuose kūriniuose. Feljetonas yra ne tik publicistikos, bet ir grožinės literatūros žanras. Kita vertus, laikraštiniai žanrai straipsnis, recenzija gali būti artimi moksliniam stiliui. Recenzija būna arba mokslinio stiliaus, arba mokslinės publicistikos žanras. Publicistikos, ypač laikraštinės, vaizdingumas kitoks negu šnekamosios kalbos ar grožinės literatūros. Šnekamasis stilius daugiausia remiasi įprastinės vaizdinės raiškos priemonėmis, 1 Dėl publicistikos termino plačiau žr. A. Bitinienė (1997, ; 1995, 1); K. Župerka (1997, 86). 2 Plačiau apie publicistinio stiliaus funkcijas žr. K. Župerka (1997, 87). 3 Dar žiūrėti Bitinienė (1997, ). 8

9 atsiradusiomis gyvoje kalboje, žmonėms privačiai bendraujant. Laikraštinis vaizdas atsiranda ne individams bendraujant, o masinėje komunikacijoje. Su žanrine bei stilistine publicistikos įvairove susijęs ir jos emocinio tono įvairumas: vieni tekstai būna iškilmingi, kiti liūdni ir t.t. Straipsnyje Publicistinio stiliaus ypatybės Audronė Bitinienė teigia, kad publicistinio stiliaus, kaip ir kitų bendrinės kalbos atmainų, skyrimo kriterijai yra vartojimo sfera ir kalbos funkcijos (Bitinienė, 1995, 1). Pagrindinė publicistikos paskirtis formuoti visuomenės nuomonę, o tam būtina remtis patikrintais gyvenimo faktais, kuriuos pranešdama, aiškindama ir vertindama publicistika nukreipia adresato dėmesį reikiama linkme. Todėl ryškėja dar viena publicistikos funkcija agitacinė. Remiantis minėtąja autore, galima teigti, jog publicistinių tekstų autoriai dažniausiai pasako ne savo, o daugelio individų, kuriuos sieja panaši pozicija, nuomonę. Adresatas neapibrėžtas; skiriasi jo žinių fonas, interesai, mąstymas, psichologinis nusiteikimas ir pagaliau kalbiniai įgūdžiai, prie kurių turi taikytis adresantas (Bitinienė, 1995, 2). Labai svarbu paminėti, kad stilistiniu požiūriu, pasak straipsnio autorės, informatyvi kalbos dalis veiksmažodis. Jis ne tik skiria publicistinius tekstus nuo grožinių, bet ir suartina juos su moksliniais. Stilių savitumas išryškėja ir tada, kai lyginamos veiksmažodžio formos: publicistiniuose tekstuose didumą sudaro asmenuojamosios veiksmažodžio formos (53,7% ir 43,9%), rodančios didesnį negu mokslinio stiliaus dinamiškumą (ten pat, 3). Akcentuojama, jog publicistiniuose tekstuose esamasis ir būtieji laikai vartojami asimetriškai esamasis laikas sudaro 46,6%, o būtieji laikai 51,7%. Taigi apibendrinant visą tai, kas buvo aukščiau parašyta, galima teigti, jog publicistinis stilius apima literatūrą aktualiaisiais visuomeniniais politiniais dabarties klausimais. Autorius stengiasi paveikti skaitytoją tiek logine argumentacija, tiek emocinės išraiškos priemonėmis. Publicistinis stilius tai ir mokslinio, ir meninio stiliaus ypatybių turintis stilius. Jis vartojamas periodinėje spaudoje, radijuje ir televizijoje. Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais. 9

10 1. 2. Trumpa dalyvių vartojimo tyrimų apžvalga Lietuvių kalbos dalyviais pradėta domėtis gana seniai. Jau D. Kleinas savo gramatikoje (1653 m.) akcentuoja, kad lietuvių kalba labai mėgsta dalyvius ir jų turi net daugiau nei lotynų kalba (Kleinas, 1957, 504). Pirmasis lietuvių kalbos gramatikos autorius morfologiškai aprašo dalyvius, aptaria jų vartojimo galimybes, tačiau skiria vardažodžiams, o ne veiksmažodžiui 4. Pusdalyvius D. Kleinas aptaria kaip tam tikrą dalyvį. D. Kleino gramatika sekęs F. V. Hakas savo Trumpame lietuvių kalbos gramatikos priede (1730 m.) dalyvius aptaria jau kalbėdamas apie veiksmažodį. Taip pat ir A. Šleicheris savo darbe Lituanica (1856 m.) trumpai prie veiksmažodžių mini dalyvius. F. Kuršaičio Lietuvių kalbos gramatikoje (1876 m.) dalyviai aptariami kartu su pusdalyviais, padalyviais, būdiniais, gana išsamiai aprašomas dalyvių vartojimas sakinyje. Lietuvių kalbos normintojas J. Jablonskis 1922 m. Lietuvių kalbos gramatikoje dalyvį vadina būdvardžiu, bet, atsižvelgdamas į dalyvio darybą iš veiksmažodžio ir kai kuriuos veiksmažodinius požymius, laiko jį labai savotišku veiksmažodinės kilmės būdvardžiu. Dalyvius aprašė, jų vartosenos klausimus nagrinėjo daug straipsnių periodikoje ( Kalbos kultūroje, Lietuvių kalbotyros klausimuose ir kt.) paskelbęs V. Ambrazas, A. Žirgulys ir kiti 5. Lietuvių kalbos dalyvių sistemos raida labai išsamiai aprašyta ir išanalizuota V. Ambrazo monografijoje Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė (1979 m.). Autorius akcentuoja, kad lietuvių kalbos dalyviai sudaro sudėtingą iš veiksmažodžio kamieno daromų formų grupę, kurioje savitu būdu kryžiuojasi veiksmažodžio ir vardažodžio gramatinės kategorijos (Ambrazas, 1979, 16). V. Ambrazas dalyvių reikšmių bei vartosenos sudėtingumą motyvuoja tuo, kad, priklausomai nuo santykių su kitais žodžiais ir sintaksinės pozicijos, dabar vienais atvejais labiau išryškėja jų veiksmažodinės, kitais vardažodinės ypatybės. Akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje, E. Jakaitienės, A. Laigonaitės, A. Paulauskienės Lietuvių kalbos morfologijoje ir lietuvių kalbotyros veikaluose dalyviai apibrėžiami ir aprašomi panašiai. Galbūt reikėtų išskirti A. Paulauskienės paskaitų ciklą lituanistamas Lietuvių kalbos morfologija. Šiame veikale į dalyvį žvelgiama gerokai problemiškiau. Iš pat pradžių autorė akcentuoja neaiškų dalyvio gramatinį statusą ir gana išsamiai analizuoja, kurios morfologinės ir sintaksinės dalyvių ypatybės lemia didesnį jo panašumą į vardažodžius ir veiksmažodžius. 4 Apie tai plačiau žr. A. Paulauskienės monografijoje Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (2006, p ; ). 5 Minėtų kalbininkų straipsnių pavadinimai pateikti literatūros sąraše. 10

11 2. Veiksmažodžio neasmenuojamosios formos Nors lietuvių kalboje daiktavardis yra svarbiausia kalbos dalis, tačiau pagal veiksmažodžių vartojimo kiekį lietuvių kalba laikoma veiksmažodine, todėl šiame darbe būtent ir buvo pasirinkta ši kalbos dalis. Veiksmažodžiai labai ekspresyvi, gyva ir gaji lietuvių kalbos dalis, todėl tyrimu norima praktiškai pažvelgti, kokios jo vartojimo tendencijos atsiskleidžia tiriamojoje darbo medžiagoje. Veiksmažodis (lot. verbum) kalbos dalis, kuriai priklausantys žodžiai reiškia veiksmą arba būseną ir gali turėti morfologines asmens, laiko, nuosakos, skaičiaus ir rūšies kategorijas (LKE, 1999, 695). Veiksmažodis turi asmenuojamąsias ir neasmenuojamąsias formas. Asmenuojamosios formos kaitomos asmenimis. Neasmenuojamosios formos dalyviai, pusdalyviai, padalyviai, bendratis asmenimis nekaitomos. Šiame darbe pasirinkta tirti dalyvius, pusdalyvius, padalyvius. Atsiribota nuo bendraties ir dalyvių bevardės giminės. Reikėtų pabrėžti, jog lietuvių kalbos dalyvių vartosena nuo pirmųjų raštų remiasi gyvąja kalba, nėra priklausoma nuo kitų kalbų įtakos ir ligi šių dienų išlaikė daug senovinių ypatybių, išnykusių giminiškose kalbose (Ambrazas, 2006, 352) Dalyviai Dalyviais virtusios veiksmažodinių būdvardžių formos, pasak V. Ambrazo (2006, 351), buvo paveldėtos iš indoeuropiečių bendrijos, bet į veiksmažodžių sistemą jos buvo įtrauktos nevienodai. Taip pat nevienodai jos buvo pasiskirsčiusios įvairiose kalbose: vienose jos tapo dalyviais, kitose taip ir liko veiksmažodiniais būdvardžiais. Dalyvių sistemų susidarymui lemiamą vaidmenį turėjo tų formų sąsaja su veiksmažodinėmis laiko bei rūšies kategorijomis bei laikų kamienais 6 (Ambrazas, 2006, 352). Apie lietuvių kalbos dalyvius yra nemažai rašyta įvairiuose kalbotyros veikaluose. Lietuvių kalboje dalyvių yra daug, kelis kartus daugiau negu bet kurioje kitoje indoeuropiečių kalboje. Ankstesnį lietuvių kalbos dalyvių modelį galima būtų apibrėžti taip: esamojo ir būtojo laiko veikiamieji ir neveikiamieji dalyviai. Tokios formos sudaro pamatą latvių ir prūsų kalbose. Tačiau ši paveldėta dalyvių sistema ilgainiui buvo išplėsta ir papildyta naujomis formomis 7. Dalyvinių formų šiuo metu yra net trylika (keturi veikiamieji dalyviai, trys neveikiamieji dalyviai, vienas pusdalyvis, vienas reikiamybės dalyvis ir keturi padalyviai) ir daugelis jų yra 6 Plačiau apie tai žr. V. Ambrazas Lietuvių kalbos istorinė sintaksė (2006, p ). 7 Daugiau informacijos V. Ambrazas Lietuvių kalbos istorinė sintaksė (2006, p ). 11

12 linksniuojami, o kai kurie net laipsniuojami. Dalyvinės formos vartojamos įvairiose konstrukcijose 8. Galima dalyvius skirstyti pagal kilmę. Tada išskiriamos trys grupės: dalyviai, paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės (esamojo laiko veikiamasis dalyvis, būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis, būsimojo laiko veikiamasis dalyvis, esamojo laiko neveikiamasis dalyvis, būtojo laiko neveikiamasis dalyvis, būsimojo laiko neveikiamasis dalyvis); rytų baltų prokalbės dalyviai (esamojo laiko padalyvis, būtojo kartinio laiko padalyvis, būsimojo laiko padalyvis, pusdalyvis, reikiamybės dalyvis); tik lietuvių kalbos dalyviai (būtojo dažninio laiko veikiamasis dalyvis, būtojo dažninio laiko padalyvis). Pasak A. Klimo, kai kurie iš minėtųjų dalyvių labai retai vartojami, pvz., būsimojo laiko neveikiamasis dalyvis (skaitysimas) ir būsimojo laiko padalyvis (skaitysiant) (Klimas, 1993, 9). Akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje pateikiamas toks dalyvių apibrėžimas: Dalyvis yra iš veiksmažodžio kamieno daroma linksniuojamoji forma, turinti veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių (LKG, 1971, 311; DLKG, 1997, 354). Lygiai taip pat dalyvis apibrėžiamas lietuvių kalbos enciklopedijoje (LKE, 1999, 34). Kaip teigiama gramatikoje (1997, 354), su veiksmažodžiais dalyvius sieja veiksmažodinis kamienas, reikšmė ir rūšies bei laiko kategorijos, einančios dalyvių klasifikacijos pagrindu. Daugelis dalyvių turi ir sangrąžines formas, pvz.: sukąsis, sukęsis, sukdavęsis, suksiąsis. Kaip ir veiksmažodžiai dalyviai valdo linksnius, prie jų jungiami prieveiksmiai ir įvairios prielinksninės konstrukcijos (plg.: grįžau į namus ir sugrįžęs į namus). Dalyviai taip pat yra panašūs į būdvardžius, nes jie taip pat gali būti kaitomi gimine, skaičiumi ir linksniu, ir derinami su daiktavardžiais (išskyrus bevardės giminės formas). Dalyviai gali būti įvardžiuotiniai, pvz.: praėjusieji metai, šnekamoji kalba ir pan. Lietuvių kalboje netiesioginei kalbai, netiesioginei nuosakai reikšti dažniausiai yra vartojami dalyviai: veiksmažodžio forma yra pakeičiama atitinkamo laiko dalyviu. Dalyviai lietuvių kalboje yra vienintelė rūšies raiškos priemonė. Pagal rūšies formalius požymius visi dalyviai gramatikoje (1997, 354) yra skirstomi į veikiamuosius ir neveikiamuosius. Veikiamieji dalyviai yra keturių laikų: esamojo (nešąs, nešantis, -i); būtojo kartinio (nešęs, -usi), 8 Plačiau apie tai žr. Klimas Lietuvių kalbos dalyvių vartosena (1993, p. 7 10). 12

13 būtojo dažninio (nešdavęs, -usi), būsimojo (nešiąs, -ianti). Veikiamieji dalyviai gali būti padaryti tiek iš tranzityvinių, tiek iš intranzityvinių veiksmažodžių, plg.: ariantis lauką žmogus ir važiuojantis vežimas; rugius išguldžiusi kruša ir pavargusi moteriškė. Neveikiamieji dalyviai yra trijų laikų: esamojo (nešamas, -a), būtojo (neštas, -a), būsimojo (nešimas, -a). Neveikiamieji dalyviai dažniausiai yra daromi iš tranzityvinių veiksmažodžių. Gramatikoje (1997, 355) minima dar ir reikiamybės forma (reikiamybės dalyvis), kuri yra daroma iš kamieno su priesaga -tin- ir būdvardinėmis a (vyr. g.) arba o (mot. g.) kamienų galūnėmis: nešti neš-tin-as, neš-tin-s, minė-ti minė-tin-as, minė-tin-a. Kaip linksniuojamasis žodis dalyvis vartojamas derinamuoju pažyminiu: Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo į kiemą. (J. B.) Praeina pavasariai jaunystė, gyvenimas pralekia, ir lieki tarsi išsivadėjęs šienas. (J. P.) Nemėgstu tavęs, išlepintas, poniškas, maitinamas, penimas, šukuojamas ir maudomas, išblusinėtas šunie. (V. M.-P.) 9 Pažyminiu eina visi dalyvių linksniai, o vardininkas vartojamas ne tik kaip pažyminys, bet ir kaip tarinys (dažniausiai sudurtinio tarinio vardinė dalis), ir kaip sakinio pagrindinio veiksmo aplinkybė. Tariniu einantys dalyvių vardininkai su asmenuojamuoju pagalbiniu veiksmažodžiu būti sudaro sudėtines (arba tradiciškai vadinamas sudurtines) laikų ir nuosakų formas, kurios tam tikrais ryšiais susijusios su tą patį sintaksinį vaidmenį atliekančiomis vientisinėmis formomis Veikiamieji dalyviai Esamojo laiko veikiamasis dalyvis A. Klimo teigimu, esamojo laiko veikiamasis dalyvis yra vienas iš pačių archajiškiausių lietuvių kalbos dalyvių, nes jis paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės, taigi gali būti kelių tūkstančių metų senumo (Klimas, 1993, 18). Apibendrinus gramatikoje pateiktą informaciją apie dalyvius, galima būtų išskirti svarbiausius teiginius: 9 Pavyzdžiai paimti iš Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (1997). 13

14 1. Šio laiko dalyviai daromi iš veiksmažodžio esamojo laiko kamieno ir priesagų bei galūnių: a) -ąs, -antis, -anti (padaryti iš I ir III asmenuotės veiksmažodžių), -iąs, -iantis, -ianti po minkšto priebalsio (einąs, einantis, einanti; plaukiąs, plaukiantis, plaukianti). b) -įs, -intis, -inti (padaryti iš II asmenuotės veiksmažodžių) (tylįs, tylintis, tylinti). -nt- - senovinė priesaga, o -ant-, -int- - variantai, priklausantys nuo kamiengalio balsių. Kai kuriose formose priesaga susiliejo su galūnėmis ir virto -ąs, -įs; -ą, -į (Ambrazas, 1979, 29). 2. Šiose esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos vardininko galūnėse, kaip rašoma gramatikoje (1997, ), rašome nosines balses: -ąs, -iąs, -įs (einąs, žiūrįs, rašąs, kuriąs, buriąs). 3. Esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos vardininko galūnėse rašome nosines balses -ą, -į, jeigu vienaskaitos vardininke yra -ąs, -įs (einą, žiūrį, rašą (einąs, žiūrįs, rašąs). 4. Esamojo laiko vyriškosios giminės dalyviai vienaskaitos vardininke turi ir priesagas - antis, -intis (bėgantis, nešantis, sakantis; mylintis, tylintis, žiūrintis. 5. Esamojo ir būsimojo laiko dalyvių daugiskaitos vardininko galūnė yra -ys, jei vienaskaitos vardininko yra -antis, -intis (bėgantis bėgantys, žiūrintis žiūrintys, sakantis sakantys; bėgsiantis bėgsiantys, nešiantis nešiantys, sakysiantis sakysiantys. 6. Įvardžiuotinių esamojo laiko dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke rašome ysis (kalbantysis, nešantysis, rašantysis). 7. Vyriškosios ir moteriškosios giminės dalyvių esamojo laiko kamiene po minkštojo priebalsio rašome -iant; -ianč- (tariame -ent- -enč-) (verkianti, verkiančio, plaukiančiai). Esamojo laiko veikiamasis dalyvis dabartinėje lietuvių kalboje yra vartojamas kaip daiktavardžio pažyminys, taip pat, kaip ir daugelis būdvardžių (sergantys žmonės), kaip pradėtinių veiksmažodžio laikų sudėtinė dalis (jis buvo beskaitąs), kaip netiesioginės nuosakos reiškėjas (tėvas mokąs lietuviškai) ir, pagaliau, kaip daiktavardis (badaujantieji). Sudėtinės (sudurtinės) formos su esamojo laiko dalyviais 10 Sudėtinės formos su veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviu, turinčiu priešdėlį be-: Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas benešąs, besėdįs, besakąs Būtasis kartinis laikas buvo benešąs, besėdįs, besakąs Būtasis dažninis laikas būdavo benešąs, besėdįs, besakąs Būsimasis laikas bus benešąs, besėdįs, besakąs 10 Pavyzdžiai paimti iš Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (1997). 14

15 Tariamoji nuosaka a) būtų benešąs, besėdįs, besakąs b) būtų buvęs benešąs, besėdįs, besakąs Liepiamoji nuosaka būk benešąs, besėdįs, besakąs Sudėtinių formų asmenuojama tik pirmoji dalis (esu, esi, yra, esame, esate, yra; buvau, buvai, buvo, buvome, buvote, buvo...). Kaip pavyzdys čia pateikiamas visų laikų ir nuosakų tik 3 asmuo. Tariamoji nuosaka sudaroma ir su vientisine, ir su sudėtine pagalbinio veiksmažodžio forma. Esamasis laikas neturi pagalbinio veiksmažodžio, bet priklauso tai pačiai sistemai, kur dalyvis yra su priešdėliu be-. Sudėtinės formos su veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviu dar vadinamos pradėtinėmis 11 todėl, kad viena iš dviejų jo reikšmių rodo ketinamą pradėti ar jau ir pradėtą, bet kokios nors priežasties nutrauktą veiksmą: Buvau jau beeinanti iš namų, kai išgirdau vaiko riksmą. Antroji šio tipo sudėtinių formų reikšmė tęstinis veiksmas, laiko ar priežasties santykiu susijęs su kitu veiksmu ar kokiomis aplinkybėmis: Matysi, aš būsiu bemiegąs, kai ateisi manęs guldyti. (J.) Sudėtinės formos su esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu skiriasi nuo vientisinių ne laiko, o modalumo, dviejų veiksmų santykio ar tebesitęsiančio veiksmo reikšmėmis. Todėl jos gali būti vientisinių formų sinonimai. Sudėtinė forma Vientisinė forma Ir Katrė gerą liežuvėlį beturinti. (Ž.) Ir Katrė gerą liežuvėlį turi. Gal jau seniai būčiau beturįs porelę triušiukų, jei nebūtų numirusi mama. (K. S.) Buvau beeinanti iš namų, kai suskambo telefonas. Gal jau seniai turėčiau porelę triušiukų, jei nebūtų numirusi mama. Jau ėjau (rengiausi eiti) iš namų, kai suskambo telefonas. Gramatinė sinonimija daro kalbą turtingesnę, spalvingesnę. Tiktai labai dažnai tarp sinonimų vyksta konkurencija. Todėl reikia rūpintis, kad vientisinės formos nenustelbtų sudėtinių. 11 Daugiau informacijos Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997, ). 15

16 Būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis Šis dalyvis, A. Klimo teigimu, dažniausiai vartojamas lietuvių kalbos dalyvis, kuris paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės (Klimas, 1993, 20). Gramatikoje (1997, ) išskiriami svarbiausi būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių bruožai: 1. Šio laiko dalyviai, kaip ir latvių bei prūsų kalbose, daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamieno, pridedant -ęs, -usi, -iusi (drabstęs, drabsčiusi, gulėjęs, gulėjusi; krapštęs, krapščiusi, plaukiojęs, plaukiojusi; stebėjęs, stebėjusi, vežiojęs, vežiojusi). 2. Vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnėse rašome ę (-ęs, -ę) (dirbęs, dirbę; laikęs, laikę; turėjęs, turėję). 3. Sangrąžiniai būtojo kartinio laiko vyriškosios giminės dalyviai turi gale -ę- prieš sangrąžos dalelę -is, -si (rodęsis, mokęsis, juokęsis; baigęsi, matęsi, radęsi). Būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis neretai sudaro sudėtinius laikus, kurių lietuvių kalboje yra keturi: esamasis atliktinis laikas (yra dirbęs), būtasis kartinis atliktinis laikas (buvo matęs), būtasis dažninis atliktinis laikas (būdavo skaitęs), būsimasis atliktinis laikas (būsiu skaitęs) ir geidžiamosios nuosakos atliktinės formos (būtų žinoję) 12. Labai dažnai šis dalyvis vartojamas vietoj būdvardžio ir todėl jis, kaip ir būdvardis, turi būti suderintas su pagrindiniu junginio žodžiu linksniu, skaičiumi ir gimine. Šis dalyvis, kaip ir esamojo laiko, gali būti vartojamas daiktavardžio arba įvardžio vietoje dažniausiai toks dalyvis būna įvardžiuotinis (suaugusieji). A. Žirgulys teigia, kad renkantis veikiamosios rūšies dalyvio laiką yra svyravimų. Pasak jo, vertimuose pasitaikantys būtojo laiko dalyviai plinta ir originaliosiose prozos knygose. Jie vartojami sudėtingesniuose sakiniuose ne tik dėl veiksmažodžio laiko įtakos, bet kartais ir ieškant tariamojo logiškumo. Taip teigiama todėl, kad vietoj esamojo laiko dalyvių formų pavartojus būtojo laiko formas, atsiranda painiavos ir dviprasmiškumų (Žirgulys, 1963, 22). Sudėtinės formos su būtojo laiko dalyviais 1. Su veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu: Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas yra dirbęs, mylėjęs, rašęs Būtasis kartinis laikas buvo dirbęs, mylėjęs, rašęs Būtasis dažninis laikas būdavo dirbęs, mylėjęs, rašęs Būsimasis laikas bus dirbęs, mylėjęs, rašęs Tariamoji nuosaka 12 Daugiau pavyzdžių Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997, ). 16

17 a) būtų dirbęs, mylėjęs, rašęs b) būtų buvęs dirbęs, mylėjęs, rašęs Liepiamoji nuosaka būk dirbęs, mylėjęs, rašęs Šios formos dar vadinamos atliktinėmis 13, nes reiškia veikėjo būseną, kilusią iš atlikto veiksmo (plg. mačiau ir esu matęs esu toks, kad mačiau ) Būtojo dažninio laiko veikiamasis dalyvis Įdomumo dėlei reikėtų pasakyti, jog šis dalyvis yra jaunas ir, A. Klimo manymu, susiformavęs jau lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais, todėl ir nėra plačiai vartojamas (Klimas, 1993, 23). Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (1997, 359) teikia tokius svarbiausius būtojo dažninio laiko veikiamųjų dalyvių bruožus: 1. Šio laiko dalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžių kamieno, pridedant -ęs, -usi (matydavęs, matydavusi, skalaudavęs, skalaudavusi). 2. Vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnės yra -ęs, -ę. 3. Sangrąžiniai būtojo kartinio laiko vyriškosios giminės dalyviai turi gale -ę- prieš sangrąžos dalelę -is, -si (laikydavęsis, laikydavęsi; matydavęsis, matydavęsi; kalbėdavęsis, kalbėdavęsi) Būsimojo laiko veikiamasis dalyvis Iš to, kas parašyta Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997, ) apie būsimojo laiko veikiamąjį dalyvį, galima išskirti tokius dalykus: 1. Padaromi iš būsimojo laiko veiksmažodžių kamieno, pridedant tą patį formantą, kaip ir esamojo laiko dalyviams (-nt-): -iąs, -ianti (iš 2-ojo asmens kamieno) (eisiąs, eisianti, stebėsiąs, stebėsianti, vešiąs, vešianti). 2. Veikiamosios rūšies būsimojo laiko vyriškosios bei moteriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko priesagos ir galūnės yra -siąs, -sią ir -siantis, -siantys; - sianti, -siančios (eisiąs, eisią, žiūrėsiąs, žiūrėsią, laikysiąs, laikysią; laikysiantis, laikysiantys, kalbėsiantis, kalbėsiantys, eisiantis, eisiantys; krypsianti, krypsiančios). 3. Veikiamosios rūšies būsimojo laiko dalyviai padaromi iš veiksmažodžių būsimojo laiko kamieno, todėl išlaiko pakitusias kamieno galo priebalses (s + s = s, š + s = š, z + s = s, ž + s = 13 Plačiau apie tai Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997, ). 17

18 š) (veši + ąs = vešiąs; peši + ąs = pešiąs; zysi zysiąs, zirsi zirsiąs; verši veršiąs, grįši grįšiąs). 4. Sangrąžiniai vyriškosios giminės dalyviai galūnes -iąs, -ią turi prieš sangrąžos dalelę - is, -s (nešiąsis, laikysiąsis, vešiąsis; pešiąsi, matysiąsi, lankysiąsi; nešiantis, kalbėsiantis, matysiantis). Būsimojo laiko veikiamasis dalyvis vartojamas beveik tik netiesioginėje kalboje Pusdalyvis Dabartinės lietuvių kalbos gramatika teikia tokį pusdalyvio apibrėžimą: Pusdalyviais vadinamos esamojo laiko veikiamųjų dalyvių savitos nelinksniuojamosios formos, žyminčios šalutinį veiksmą, atleikamą to paties veikėjo kaip ir pagrindinis sakinio veikėjas (DLKG, 1997, 361). Pusdalyvis (lot. participium contemporale) lietuvių kalboje vartojamas labai dažnai ir jis neturi savarankiškos laiko reikšmės. Anot A. Klimo, pusdalyvis yra gana paslaptinga forma: pirma, dė to, kad kalbininkams ligi šiol dar nepavyko išaiškinti jo kilmės, antra, jis labai dažnai vartojamas dar ir dėl to, kad vienas gali atstoti (pavaduoti) ištisą laiko šalutinį sakinį (Klimas, 1993, 28). Kaip jau buvo minėta, pusdalyvis yra veiksmažodžio forma, reiškianti veiksmo aplinkybę, kylančią iš kito to paties veikėjo veiksmo. Tas kitas veiksmas yra antraeilis ir sudaro foną pagrindiniam, pvz.: Ir nelaiminga būdama, man laimę būrė (E. Miež.). Nieko nelaukdamas, jis sėdo ant gražiai pabalnoto žirgo ir išjojo (J. Balč.). Dusliai dunda žemė, paslėpdama karstą (K. Bor.). Šėlo, aikštijosi žiemos audra, draskydama, šiaušindama sodžiaus trobesių šiaudais dengtus stogus (LzP). Gramatikoje rašoma (1997, 361), kad pusdalyvis padaromas iš bendraties, atmetant jos priesagą -ti ir pridedant -damas, -dama, -dami, -damos (rašy-ti rašy-damas, rašy-dama, rašydami, rašy-damos). Čia aiškus visoms pusdalyvio formoms bendras elementas -dam- ir galūnės, rodančios giminę ir skaičių. Pusdalyvis sakinyje visada derinamas skaičiumi ir gimine su veikėju. Todėl jis gali būti padarytas tik iš tų veiksmažodžių, kurie sakinyje reikalauja greta savęs veikėjo. Iš beasmenių veiksmažodžių ir iš veiksmažodžių, kurių veiksmo atlikėjas neapibrėžtas, pusdalyviai nedaromi. Įdomumo dėlei reikėtų pasakyti, kad pusdalyvis turi tik vardininko linksnio formą. Pusdalyvis turi ir sangrąžinę formą (prausdamasis, prausdamasi, prausdamiesi, prausdamosi; sukdamasis, sukdamasi, sukdamiesi, sukdamosi). 18

19 Neveikiamieji dalyviai Lietuvių kalboje neveikiamųjų dalyvių veiksmo atlikėjai paprastai reiškiami kilmininko linksniu ir tai ypač išryškėja, kai veiksmo atlikėjas, reiškinio arba būsenos sukėlėjas yra gyva būtybė, dažniausiai žmogus. Tuo, pasak J. Šukio, lietuvių kalba skiriasi, pavyzdžiui, nuo rusų kalbos, kur neveikiamojo dalyvio veiksmo atlikėjas paprastai reiškiamas įnagininko linksniu (Šukys, 1970, 20). Sunkumų gali sukelti neveikiamųjų dalyvių veiksmo atlikėjai ar reiškinio sukėlėjai, kurie nėra gyvos būtybės Esamojo laiko neveikiamasis dalyvis Esamojo laiko dalyviai daromi iš viso to paties laiko veiksmažodžio 3-iojo asmens (galūnė išlieka) pridedant -mas, -ma. Po minkšto priebalsio galūnė -ia- tariama kaip -e- (esamas, esama, mylimas, mylima, skaitomas, skaitoma; beriamas,-a, brėžiamas,-a, laukiamas,-a, lemiamas,-a, verčiamas,-a, grojamas,-a, gaubiamas,-a, šaukiamas,-a). Šis dalyvis yra artimiausias būdvardžiui pagal savo formą ir linksniavimą. Su esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais neretai sudaromi sudėtiniai laikai (jis yra baramas) 14. Sudėtinės formos su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas yra mušamas, mylimas, rašomas Būtasis kartinis laikas buvo mušamas, mylimas, rašomas Būtasis dažninis laikas būdavo mušamas, mylimas, rašomas Būsimasis laikas bus mušamas, mylimas, rašomas Tariamoji nuosaka a) būtų mušamas, mylimas, rašomas b) būtų buvęs mušamas, mylimas, rašomas Liepiamoji nuosaka būk mušamas, mylimas, rašomas Šios sudėtinės formos nuo atitinkamų vientisinių skiriasi tik rūšimi. Kadangi nėra neveikiamosios rūšies vientisinių formų, tai nėra ir sinonimijos. 14 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (1997, ). 19

20 Būtojo laiko neveikiamasis dalyvis Būtasis laikas yra tik vienas. Nėra kartinio ar dažninio. Dalyviai daromi iš bendraties kamieno, pridedant -tas, -ta (būtas,-a, eitas,-a, matytas,-a, žiūrėtas,-a). Tai vienas pačių archajiškiausių lietuvių kalbos dalyvių, kuris yra gana plačiai vartojamas visose lietuvių tarmėse ir bendrinėje kalboje. Dažniausiai su juo daromos neveikiamosios rūšies formos. Pasak A. Klimo, kuo abstraktesnė, bendresnė mintis, tuo dažniau vartojama neveikiamoji rūšis (Klimas, 1993, 26). Todėl šie dalyviai yra labai dažnai vartojami aprašomojoje mokslo literatūroje, publicistikoje, žurnalistinėje bei politinėje literatūroje. Sudėtinės formos su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais 15 Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas yra dirbtas, mylėtas, rašytas Būtasis kartinis laikas buvo dirbtas, mylėtas, rašytas Būtasis dažninis laikas būdavo dirbtas, mylėtas, rašytas Būsimasis laikas bus dirbtas, mylėtas, rašytas Tariamoji nuosaka a) būtų dirbtas, mylėtas, rašytas b) būtų buvęs dirbtas, mylėtas, rašytas Liepiamoji nuosaka būk dirbtas, mylėtas, rašytas Šios sudėtinės formos taip pat yra atliktinės. Jų dalyvio laikas nesutampa su jungties laiku (yra ankstesnis) ir turi įvairiu metu trunkančios rezultatinės būsenos reikšmę: yra rašytas toks jis todėl, kad anksčiau kas nors jį rašė ar parašė, buvo rašytas, būdavo rašytas, bus rašytas. Rūšies atžvilgiu jos sudaro priešpriešą visoms veikiamosioms formoms (ir vientisinėms, ir sudurtinėms): Jis parašė laišką, Jis yra parašęs laišką / Laiškas yra jo parašytas. Einanti tariniu neveikiamoji forma keičia linksnių vaidmenis: papildinio linksnis virsta veiksniu (galininkas vardininku), o veiksnio linksnis papildinio linksniu (kilmininku) Būsimojo laiko neveikiamasis dalyvis Gramatikoje teigiama (1997, 365), jog būsimojo laiko dalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio 2-ojo asmens (galūnė išlieka), pridedant -mas, -ma. Šio laiko dalyvių mažai vartojama (būsi+mas, -ma = būsimas, būsima). 15 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997, ). 20

21 Šis dalyvis vartojams labai retai, o tiksliau sakant jo vartojimas yra sunykęs. Literatūrinėje kalboje ir tarmėse aktyviai vartojamas tik dalyviai būsimas, -a, kuris neturi pasyvinės reikšmės ir yra artimas būdvardžiui (Ambrazas, 1979, 62). Aišku, veiksmažodinių ypatybių jis visai neprarado ir gali sudaryti priešpriešą esamojo laiko neveikiamajam dalyviui pagal laiko reikšmę: jis išvydo visą esamąjį ir būsimąjį gyvenimo pragarą Reikiamybės dalyviai Anot A. Klimo, šį dalyvį daugelis kalbininkų laiko neveikiamuoju (Klimas, 1993, 32). Jis nėra dažnai vartojamas. Reikiamybės dalyvis nurodo ypatybę, kylančią iš reikiamo atlikti veiksmo. Daromi iš bendraties, pridedant -nas, -na (skaitytinas, skaitytina; rašytinas, rašytina; vežtinas, vežtina; žinotinas, žinotina) Padalyviai Dabartinės lietuvių kalbos gramatika teikia tokį padalyvio apibrėžimą: Padalyvis yra iš veiksmažodžio kamieno daroma neasmenuojamoji ir nelinksniuojamoji forma, turinti veiksmažodžio ir prieveiksmių ypatybių. Jis žymi pašalinio veikėjo atliekamą arba savaime vykstantį šalutinį veiksmą (DLKG, 1997, 378). Padalyviai nekaitomi nei skaičiais, nei linksniais, nei asmenimis. Jie turi keturis laikus. Reiškia aplinkybę, kylančią iš veiksmo, kurį atlieka kitas veikėjas. 1. Esamojo laiko padalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio kamieno, pridedant - ant, -iant, -int. Po minkštojo priebalsio rašome -iant (nerašome -ent) (galvojant, kalbant, matant; klausiant, plaukiant, žengiant; tylint, stovint, žiūrint). 2. Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko padalyviai daromi iš atitinkamo laiko veiksmažodžio kamieno, pridedant -us, -ius (laukus, mačius, sakius, laukdavus, matydavus, sakydavus). Ir esamojo, ir būtojo laiko padalyviai gali būti vartojami tik tada, kai turi vieną veikėją, o veiksmažodis kitoje sakinio dalyje turi kitą veikėją. Būtojo dažninio laiko padalyviai yra beveik nevartojami. 3. Būsimojo laiko padalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio kamieno, pridėjus priesagą -iant (negalima rašyti -ent) (būsiant, plauksiant, sakysiant, važiuosiant). Būsimojo laiko, kaip būtojo dažninio, padalyviai yra beveik nevartojami. Pagal reikšmę padalyviai skirstomi į aplinkybinius ir aiškinamuosius. 21

22 Aplinkybiniai padalyviai žymi šalutinį veiksmą, susijusį su pagrindiniu aplinkybės (laiko, priežasties, sąlygos, nuolaidos, būdo) santykiu (DLKG, 1997, 380). Tokią reikšmę turi tik esamojo ir būtojo kartinio laiko padalyviai. Jie tarpusavyje priešinami pagal būtojo (ankstesnio) laiko reikšmės skiriamąjį požymį. Esamojo laiko padalyviai rodo šalutinio veiksmo vienlaikiškumą (dažnai tik dalinį) su pagrindiniu. Dažniausiai jie daromi iš eigos veikslo reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Avį kerpant ožka dreba. Būtojo kartinio laiko padalyvis žymi šalutinį veiksmą, ankstesnį už pagrindinį. Jie dažniausiai daromi iš įvykio veikslo reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Šieną nupjovus atolas želia. Išvažiavus iš miško pasirodys ir debesys. Padalyvio žymimo šalutinio veiksmo atlikėjas dažnai reiškiamas vardažodžio ar įvardžio naudininku. Tas naudininkas su padalyviu sudaro vadinamąją savaiminio, arba absoliutinio, naudininko konstrukciją (dativus absolutus). Savaiminio naudininko konstrukcijoje padalyvio junginys su daiktavardžio ar įvardžio naudininku nepriklauso nuo kitų sakinio dalių, nėra nei derinamas su jomis, nei jų valdomas. Padalyvio žymimo veiksmo atlikėjas gali būti išreikštas ir neiginio ar dalies kilmininku, pvz.: Aukso kilpelės šalia siūbuoja raiteliuko nebesant. Dabartinės lietuvių kalbos gramatioje (1997, 380) rašoma, jog padalyviai daromi ir iš beasmenių ar beasmeniškai vartojamų veiksmažodžių. Tokiais atvejais jų žymimas veiksmas nesiejamas su jokiu konkrečiu veikėju: Lyjant per visas sienas vanduo bliaukė. Sutemus vaikai sumigo. Prireikus jis ir mūrininką pavaduoja. Asmeniniuose sakiniuose padalyvio ir veiksmažodinio tarinio veiksmų atlikėjai gali tik iš dalies sutapti (padalyvio veiksmą paprastai atlieka daugiau veikėjų), pvz.: Iš pradžių (Baltaragis su Cinoku) ėjo tylomis... Artinantis prie dvaro, Baltaragis prašneko. (Žem.) Padalyvio žymimo veiksmo atlikėjas sakinyje gali būti nusakomas į padalyvinę konstrukciją neįeinančių žodžių formomis: a) naudininku (dažniausiai): Bežingsniuojant sumintu kelio pakraščiu Martynui pradeda degti padai. (I. Simon.) b) galininku: Paėmė mane gailestis į jį bežiūrint. c) kilmininku: Ropukus valgant veidas jo pabalo. Reikšdami aplinkybes padalyviai kartais praranda šalutinio veiksmo reikšmę ir savo vartosena priartėja prie prieveiksmių. Pavyzdžiui, padalyviai bematant, beregint gali reikšti ne tik kam nors matant, regint, bet ir tuoj pat, greitai, padalyvis verkiant ne tik kam nors verkiant, bet ir būtinai, nedelsiant, netrukus paprastai reiškia greitu laiku, tuojau : 22

23 Jeigu taip eis, tai beregint mokinė mokytoją pralenks. Reikia nedelsiant subruzti ir imtis būtinų reformų. Reikia verkiant žmogų gelbėti. Netrukus pasirodė daktaro šeimininkė Morta. Kai kurie padalyviai, vieni ar su priklausomais žodžiais, eina įterpiniais: nesigiriant, taip sakant, tiesą pasakius, antra vertus. Padalyviai nepaisant, neskaitant, išskyrus, išlaikydami veiksmažodžių linksnių valdymą, savo vartosena artimi prielinksniams, o padalyvis nelyginant dalelytei. Aiškinamieji padalyviai žymi kito veikėjo atliekamą arba savaiminį šalutinį veiksmą, aiškinamuoju santykiu siejamą su pagrindinių veiksmu. Vieni ar su priklausomais žodžiais jie nusako jutimo, suvokimo, mąstymo, sakymo, radimo reikšmės veiksmažodžių turinį ir eina aiškinamųjų prijungiamųjų sakinių šalutinių dėmenų atitikmenimis. Taip vartojami visų laikų padalyviai. Jie sudaro priešpriešą aiškinamiesiems dalyviams pagal santykį su pagrindinio veiksmo atlikėju, o tarp savęs priešinami pagal tuos pačius būtojo, būsimojo laikų bei dažnumo skiriamuosius požymius kaip aiškinamieji dalyviai Dažniausiai jie vartojami konstrukcijose su galininku. Iš veiksmažodžio būti daromų padalyvių, kaip rašoma gramatikoje (1997, 382), junginiai su dalyviais ar vardažodžiais eina sudėtinių veiksmažodžio formų ar sudėtinių tarinių atitikmenimis. Sudėtines atliktines formas atitinka veiksmažodžio būti padalyvio junginiai su kitu padalyviu. Aiškinamieji padalyviai siejami ir su atitinkamos reikšmės kilmininką valdančiais arba neiginį turinčiais veiksmažodžiais. Kai sakinio tariniu eina veiksmažodžio bendratis, padalyvio veiksmo atlikėjas gali būti reiškiamas vardininku Dalyvių, padalyvių ir pusdalyvių taisyklingas ir netaisyklingas vartojimas. Pravartu būtų užsiminti ir apie dalyvių, padalyvių ir pusdalyvių taisyklingą ir netaisyklingą vartojimą. Dėl buvusio rusų kalbos poveikio padalyviai per daug plito, išstumdami iš kalbos pusdalyvius, dalyvius, kitas raiškos priemones. Padalyviai visuomet taisyklingi beasmeniuose sakiniuose, pvz.: Sergant reikia gulėti. Asmeniniuose sakiniuose padalyviai yra klaidingi, jei pagrindinį ir šalutinį aplinkybės veiksmą atlieka tas pats veikėjas 17 : Skaitant (= Skaitydamas ) mokinys suklydo. Dirbant (= Dirbdamas) susižeidžiau. 16 Plačiau apie tai žr. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997, ). 17 Žr. Lietuvių kalbos žinynas (2000, 460). 23

24 Būtojo laiko padalyvis klaidingai vartojamas vietoj būtojo laiko veikiamojo dalyvio: Parašius (= Parašę) patikrinkite. Tačiau gerai būtų beasmeniuose sakiniuose, pvz.: Parašius reikia patikrinti. Padalyvis netinka tam tikruose šalutiniuose sakiniuose su jungtuku kad, jeigu: Kad pagerinus (= Norėdami pagerinti) padėtį, turime imtis priemonių. Jeigu pasistengus (= Jeigu pasistengsime), viską suspėsime padaryti. Geriau nevartoti esamojo laiko padalyvių su naudininku tokiuose sakiniuose kaip: Choras, diriguojant autoriui ( diriguojamas autoriaus) dainavo gražiai. Pusdalyvių klaidų yra dvejopų. Vienu atveju jis netinka nusakyti aplinkybės veiksmui, kuris vyksta ne tuo pačiu metu kaip tarinio veiksmas. Klystama parenkant pusdalyvį, kai jo nusakytas veiksmas vyksta vėliau negu tarinio veiksmas, pvz.: Mes susibūrėme į chorą, dažnai koncertuodami (= koncertuodavome). Pusdalyvio veiksmas negali vykti anksčiau negu tarinio veiksmas, pvz.: Mergina mirė ankstų rytą, prieš tai ištardama (= ištarusi): Vyturėliai virva. Kitu atveju pusdalyvis netinka nusakyti tokiam aplinkybės veiksmui, kurį atlieka kitas veikėjas: Eidamas namo, jis buvo sužalotas (= Kai jis ėjo namo, buvo sužalotas, Einantį namo jį sužalojo). Netinka veikiamieji dalyviai, reikia neveikiamųjų, kai reiškiama savybė daikto, kurio dalyvio veiksmo neatlieka: Užimtos visos sėdinčios (= sėdimos) vietos šiame sakinyje ir apskritai vietos sėdėti negali. Nusakant tam tikrų dalykų paskirtį, geriau vartoti neveikiamuosius dalyvius: gydančiosios (= gydomosios) žolės, raminantieji (= raminamieji) vaistai, svaiginantieji ( = svaiginamieji, svaigieji) gėrimai. Netinkamai pavartojami būtojo laiko veikiamieji dalyviai. Tokiuose sakiniuose tinka paprastos asmenuojamosios formos, pvz.: Pakilo raketos, numušusios (= ir numušė) priešo lėktuvą. Direktorius kalbėjo, paraginęs ( = ir ragino, ragindamas) laikytis tvarkos. Dėl aiškumo paprastai vartotini esamojo laiko veikiamieji dalyviai, o ne būtojo laiko, pabrėžiant ypatybę, pvz.: Pasislėpiau už priešais sėdėjusių (= sėdinčių) žmonių. Jeigu tie žmonės nebesėdi, už jų nebepasislėpsi. Neveikiamasis būtojo kartinio laiko dalyvis nevartotinas savaime atsirandančiai būsenai ar savaiminei ypatybei reikšti čia reikia veikiamojo būtojo laiko dalyvio: padidintas (= padidėjęs) kraujospūdis, padažnintas (= padažnėjęs) pulsas Informacija apie dalyvių, padalyvių ir pusdalyvių taisyklingą ir netaisyklingą vartoseną iš A. Pupkis Kalbos kultūros pagrindai (1980). 24

25 3. Dienraščio Respublika veiksmažodžio neasmenuojamosios formos Iš 25 Respublikos straipsnių išrinkus dalyvius, buvo sudaryta lentelė, kurioje aiškiai matyti kiek ir kokių dalyvių yra vartojama (žr. 1 lentelę): 1 lent 19. Respublikos straipsniuose vartojamų dalyvių skaičius Dalyvis Skaičius Procentai Esamojo laiko veikiamasis % dalyvis Būtojo kartinio laiko % veikiamasis dalyvis Būtojo dažninio laiko 4 1 % veikiamasis dalyvis Būsimojo laiko veikiamasis 5 1 % dalyvis Esamojo laiko neveikiamasis % dalyvis Būtojo laiko neveikiamasis % dalyvis Būsimojo laiko neveikiamasis - - dalyvis Pusdalyvis 32 5 % Reikiamybės dalyvis 3 0,4 % Esamojo laiko padalyvis 20 3 % Būtojo kartinio laiko 18 3 % padalyvis Būtojo dažninio laiko - - padalyvis Būsimojo laiko padalyvis - - Sudėtinės formos % Iš viso 701 Lentelėje yra matoma, kad šio dienraščio analizuotuose straipsniuose visai nebuvo būsimojo laiko neveikiamųjų dalyvių, būtojo dažninio ir būsimojo laiko padalyvių. Tai patvirtina pirma minėtus A. Klimo žodžius, jog šie dalyviai yra labai reti ir dabartinėje lietuvių kalboje beveik nebevartojami. Taip pat nedaug vartojama ir reikiamybės dalyvių vos tik 3 (0,4 %) laikytinas, laikytini ir neįtikėtinas: Seimo komisija nustatė institucijas, kurios laikytinos atsakingomis už valstybei padarytą žalą (Respublika, spalio 27 d., p ). 19 Čia ir toliau procentiniai skaičiai yra suapvalinami patogumo sumetimais. 20 Čia ir toliau darbe nurodomas priedo puslapis. 25

26 Pareigūnams daug klausimų kelia ne tik neįtikėtinas banko darbuotojų aplaidumas (Respublika, spalio 25 d., p. 63). Nedažnai pavartojami ir būtojo dažninio bei būsimojo laiko veikiamieji dalyviai. Iš visų vartojamų šiuose straipsniuose dalyvių jiems tenka tik 2 %, atitinkamai būtojo dažninio laiko veikiamiesiems dalyviams 1 % (4 dalyviai) ir būsimojo laiko veikiamiesiems dalyviams 1 % (5 žodžiai): Kitas svarbus vizitas, neabejotinai atsidursiantis dėmesio centre, bus popiežiaus apsilankymas garsiojoje Stambulo Mėlynojoje mečetėje (Respublika, lapkričio 29 d., p. 75). Auklėtoja teigė dažnai bendraudavusi su Brigitos motina, nes ši, turėdama laisvo laiko, atlydėdavusi dukrą iki mokyklos ir panešdavusi kuprinę (Respublika, lapkričio 21 d., p. 71). Dažniausiai šiame dienraštyje vartojami būtojo laiko veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviai. Jų pasiskirstymas analizuojamuosiuose straipsniuose pavaizduotas 1 paveikslėlyje 21 : Dalyvių vartojimas Respublikos dienraštyje 3% 3% 5% 28% 11% 11% 11% 1% 1% 26% ELVD BKLVD BDLVD BsLVD ELND BLND Pusd. ELP BKLP Sudėt.l. 1 pav Kadangi reikiamybės dalyvių buvo tik 3 ir jie nesudaro net 1%, todėl jie neįtraukiami į paveikslėlį. 22 ELVD esamojo laiko veikiamasis dalyvis; BKLVD būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis; BDLVD būtojo dažninio laiko veikiamasis dalyvis; BsLVD būsimojo laiko veikiamasis dalyvis; ELND esamojo laiko neveikiamasis dalyvis; BLND būtojo laiko neveikiamasis dalyvis; Pusd pusdalyvis; ELP esamojo laiko padalyvis; BKLP būtojo kartinio laiko padalyvis; Sudėt. l. sudėtiniai laikai (sudėtinės formos). 26