TURINYS

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS SOCIOLOGIJOS IR POLITOLOGIJOS KATEDRA Miglė Vasiukonytė Sociologijos specialybės II kurso magistrantė SMURTO PRIEŠ MOKYTOJUS RAIŠKOS YPATUMAI ŠIUOLAIKINĖJE MOKYKLOJE (Druskininkų Atgimimo vidurinės mokyklos atvejis) (baigiamasis magistrinis darbas) Miglė Vasiukonytė (parašas) Darbo vadovas Prof. habil. dr. Valdas Pruskus (parašas) Leidžiama gintis: SM Dekanas Doc. dr. V. Senkus (parašas) Darbo įteikimo data Registracijos numeris Vilnius, 2008

TURINYS ĮVADAS...3 1.SMURTO PRIEŠ MOKYTOJUS SAMPRATA IR JO RAIŠKOS FORMOS...8 1. 1 Smurto samprata...8 1. 2 Sociologinės nusikalstamo elgesio teorijos...9 1. 3. Smurto pasireiškimo formos...14 1. 4. Smurto prieš mokytojus atsiradimo ir gyvavimo prielaidos švietimo institucijoje... 18 2. SMURTĄ PRIEŠ MOKYTOJUS SKATINANTYS VEIKSNIAI...23 2. 1. Žiniasklaidos poveikis propaguojant smurtą...23 2. 2. Mokytojo socialinio prestižo sumenkėjimas ir jo menkinimas...25 2. 3. Neigiama šeimos įtaka...28 2. 4. Neigiama bendraamžių grupės įtaka...33 3. SMURTO PRIEŠ MOKYTOJUS DRUSKININKŲ ATGIMIMO VIDURINĖJE MOKYKLOJE RAIŠKA. TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ...37 3. 1. Tyrimo organizavimo eiga...37 3. 2. Druskininkų Atgimimo vidurinės mokyklos mokinių požiūris į smurtą prieš mokytojus...41 3. 3. Druskininkų Atgimimo vidurinės mokyklos mokinių tėvų požiūris į smurtą prieš mokytojus...54 3. 4. Druskininkų Atgimimo vidurinės mokyklos mokytojų požiūris į saugumą mokykloje... 56 IŠVADOS...59 PASIŪLYMAI...61 LITERATŪRA...62 SANTRAUKA...65 SUMMARY...69 PRIEDAI...72 2

ĮVADAS Temos aktualumas. Agresyvaus ir smurtinio elgesio apraiškų daugėja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Nuo 1980 metų Europoje paauglių ir jaunimo nusikalstamumas išaugo dvigubai. JAV per metus paaugliai padaro apie 2 milijonus nusikaltimų. Atskirose šalyse skirtingi agresijos ir nusikalstamumo faktoriai: Ispanijoje pagrindinė tokio elgesio priežastis narkotikai; Italijoje emigrantų antplūdis ir bedarbystė; Lenkijoje ir Prancūzijoje kova tarp mokinių ir mokytojų. Pastarieji prarado autoritetą mokinių akyse ir bando reabilituotis represinėmis priemonėmis, į ką mokiniai atsako vandalizmo aktais arba nukreipia savo agresiją į jaunesnius moksleivius, juos reketuoja, o reketuojamieji, neatlaikę įtampos, žudosi. Kiekviena šalis vykdo skirtingas programas kovai su agresijos protrūkiais: Vokietijoje atostogų terapija, Ispanijoje darbas po pamokų, Lenkijoje komendanto valandos paaugliams ir pan. (Žukauskas G., Dapšys K., 2001, p. 189-194). Panaši padėtis nagrinėjamos problemos atžvilgiu klostosi ir Lietuvoje. Per pastaruosius du tris dešimtmečius bendras nusikaltimų lygis Lietuvoje išaugo 5, 4 karto. Didėja nepilnamečių nusikalstamumas. Daug nusikaltimų padaroma dėl nepalankų socialinių sąlygų. Plečiasi paauglių, kurie padaro teisminius pažeidimus, socialinis ratas. Daugėja paauglių agresijos išoriškai normaliose šeimose. Nusikalsta vis jaunesni. Plinta nepilnamečių svaiginimasis. Paauglių padaryti nusikaltimai sunkėja, vis daugiau padaroma nusikaltimų prieš asmens gyvybę ir sveikatą (Glinskienė A., Drazdauskienė R., 2001). Kasdien per televiziją ar spaudoje platinami pranešimai apie vaikų bei paauglių smurtinio elgesio apraiškas. Tai rodo, kad tokia problema egzistuoja ir reikalauja sprendimo. Štai 2007 m. rugsėjo mėnesį per vieną savaitę spaudoje paminėti keli žiaurūs smurto atvejai tarp moksleivių. Buvo nustatyta, kad nufilmuota ir interneto tinklapyje liepos mėnesį paviešinta egzekucija prieš nepilnametę vyko Kauno mieste, Lėlių teatro kiemelyje. Klipe nufilmuota mušama mergina vienos Kauno gimnazijos dešimtokė. Gimnazistę mušė dvi Rokų vidurinės mokyklos šešiolikmetės, o šešiolikmetis mobiliuoju telefonu nufilmavęs incidentą išplatino vaizdo medžiagą internete (ELTOS duomenys iš Respublika, 2007 m. Nr. 220, rugsėjo 26 d.). Vaizdas tiesiog stulbinantis: budelės jojo aukai ant kupros, tąsė už plaukų, daužė kumščiais, spardė kojomis. Mušama paauglė nesipriešino, tik nedrąsiai prisidengdavo nuo smūgių rankomis. Aplinkui buvo daugiau žmonių, tačiau merginoms niekas nesutrukdė susidoroti su bendraamže. Šiaulių rajone, Gruzdžių miestelyje, bendraamžiai apipylė benzinu dešimtmetį 3

berniuką ir padegė. Tai rodo, kad agresyvaus ir smurtinio elgesio pasireiškimų dažnėjimas mokinių tarpusavio santykiuose yra realiai egzistuojanti ir aštri socialinė problema, reikalaujanti sprendimo. Problema. Mokytojas yra svarbiausias švietimo paslaugų teikėjas. Nuo jo kvalifikacijos, sociokultūrinio pasirengimo priklauso ne tik teikiamų paslaugų kokybė, bet ir konkrečios švietimo institucijos realios galimybės deramai atlikti savo funkcijas. Niekas kitas taip gerai nejaučia ir nemato, kuo gyvena, kaip auga, vystosi ir bręsta mokinys mokykloje, kaip jo mokytojas. Todėl mokytojo vaidmuo šiuo atveju yra labai svarbus. Deja, gyvenime yra ir kita pusė, kuri tiesiog šaukte šaukia, kad šiandien mokytojai nesijaučia saugūs dirbdami mokykloje. Todėl savo darbe aš pabandysiu panagrinėti šią labai aktualią problemą. Tyrinėjimų apžvalga. Šiandien yra daug rašoma apie vaikų agresyvų elgesį mokykloje su bendraamžiais, analizuojamos tokio elgesio priežastys. Žilėnienė S. (2001) tyrė prievartos paplitimą septintokų moksleivių elgesyje. Tyrimas parodė, kad visose apklaustose septintose klasėse yra fizinį ir emocinį smurtą patiriančių ir naudojančių moksleivių. Dažniausiai pasitaikanti žiaurumo išraiška yra emocinė prievarta: pravardžiavimas, ignoravimas, tyčiojimasis, daiktų gadinimas. Glinskienė A. ir Drazdauskienė R. (2001) tyrė paauglių agresyvaus ir smurtinio elgesio psichologinius ir psichopatologinius ypatumus. Nustatyta, kad didžiausios įtakos paauglių nusikalstamumui turi šeimos, bendraamžių grupių įtaka, polinkis į žalingus įpročius. Jeigu moksleivių agresyvumo raiška tarpusavio santykiuose analizuojama plačiai, tai apie mokinių smurtą prieš mokytojus dažniausiai nutylima. Mokinių smurtas prieš mokytojus iškyla į viešumą tik tais atvejais, kai mokytojai sužalojami arba kreipiasi į teismą. Tačiau tai, kad ši problema nėra pakankamai nagrinėjama, nereiškia, kad ji neegzistuoja. Kol kas labai trūksta tyrimų apie mokinių smurto apraiškas prieš mokytojus. Sprendimų realumas gali būti grindžiamas moksliškai pagrįstomis teorinėmis prielaidomis apie agresyvaus elgesio atsiradimo priežastis. Darbe remtasi D. G. Myers (2000), J. Dobson (1999), B. Kairienės (2002), Ch. Butner (1998), V. Aramavičiūtės (2005), Čittapad (2005), G. Valicko (1997), V. Kučinsko ir R. Kučinskienės (2000), G. Kvieskienės (2003) mokslinėmis teorinėmis prielaidomis ir atliktų tyrimų išvadomis. Darbo tikslas išsiaiškinti smurto prieš mokytojus ypatumus šiuolaikinėje mokykloje. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti smurto sampratą ir išanalizuoti sociologines nusikalstamo elgesio teorijas. 4

2. Aptarti smurto pasireiškimo formas. 3. Aptarti smurtą prieš mokytojus skatinančius veiksnius. 4. Aptarti smurto prieš mokytojus atsiradimo ir gyvavimo prielaidas švietimo institucijoje. 5. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis nustatyti mokinių, tėvų ir mokytojų požiūrį į smurtą prieš mokytojus. Tyrimo hipotezės: 1. Mokinių smurtas prieš mokytojus yra realiai egzistuojanti socialinė problema. 2. Mokytojai bendrojo lavinimo mokyklose patiria smurtą iš mokinių ir nesijaučia saugūs savo darbo vietoje. 3. Tėvai toleruoja vaikų smurtinį elgesį prieš mokytojus. 4. Dauguma moksleivių smurtą prieš mokytojus vertina neigiamai ir norėtų prisidėti prie jo prevencijos. Tyrimo objektas smurtas prieš mokytojus bendrojo lavinimo mokykloje. Tyrimo dalykas mokinių, tėvų ir mokytojų pats požiūris į smurtą prieš mokytojus bendrojo lavinimo mokykloje. Tyrimo metodika: 1. Teorinės literatūros analizė. 2. Atlikto kiekybinio tyrimo (anketinės apklausos) su Druskininkų Atgimimo vidurinės mokyklos moksleiviais atsakymų duomenų analizė. 3. Atlikto kokybinio tyrimo (interviu apklausa žodžiu) su Druskininkų Atgimimo vidurinės mokyklos mokinių tėvais bei mokytojais atsakymų analizė. Darbe naudotasi šiais metodais: Teoriniai: 1. Sociologinės, pedagoginės ir psichologinės literatūros analizė nagrinėjama tema. 2. Lyginamieji: koncepcijų, sampratų, požiūrių lyginamoji analizė. Empiriniai: 1. Kiekybinis tyrimas (anketinė apklausa apklausiant 200 Druskininkų Atgimimo vidurinės mokyklos moksleivių). 5

2. Kokybinis tyrimas (interviu, pokalbis su Druskininkų Atgimimo vidurinės mokyklos moksleivių tėvais ir su minėtos mokyklos mokytojais). 3. Statistinė duomenų analizė. Darbe naudojamos sąvokos ir terminai: Bendruomenė žmonių grupė, daugiau ar mažiau susijusi teritoriniu ir socialiniu atžvilgiu, vienijama bendrų interesų ir tikslų. Deviacija nekonformistiškumas konkrečios normų aibės atžvilgiu, kai šioms normoms pritaria nemaža dalis bendruomenės ar visuomenės narių (Giddens, 2005, p. 197). Identitetas skiriamosios asmens charakterio ar grupės savybės, susijusios su tuo, kas jie yra ir tuo, kas jiems prasminga (Giddens, 2005, p. 44). Normos tai elgsenos taisyklės, atskleidžiančios ar įkūnijančios kultūros vertybes (Giddens, 2005, p. 39). Formalus papildomasis ugdymas ugdymas, kurio poveikis žmogui yra tikslingas ir prognozuojamas. Formaliojo ugdymo institucijos dirba pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas arba individualias programas, ugdymo planus, teikia mokyklos baigimo pažymėjimus. Neformalus papildomasis ugdymas tai ugdymas taip pat pasižymintis tikslingu poveikiu, tačiau nėra taip griežtai apibrėžiamas ir prognozuojamas. Veikla organizuojama pagal papildomojo ugdymo įstaigų parengtas programas, grindžiama konstruktyviu ir kūrybišku bendradarbiavimu su vaikais. Nepilnametis tai asmuo nuo 14 iki 18 metų. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str.). Prevencija priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams. Prevencija skirstoma į trijų lygių veiksmus ankstyvoji, pagalbos bei socialinė pedagoginė reabilitacija. Socialinė edukacija edukacinėmis priemonėmis besiremiantys būdai, kaip integruoti į socialinę aplinką sunkiai pritampančius asmenis ir atstumtuosius. Socialinė globa fizinio bei socialinio asmenų gyvenimo rėmimas specialiose stacionariose, dieninėse įstaigose bei namuose. Socialinė integracija veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime. 6

Socializacija visuomenės kultūros perteikimas vaikams ir kitiems asmenims, siekiant, kad jie sėkmingai įsilietų į visuomenę. Lėtas ir nuolatinis individualus įprastinio visuomenės mąstymo, vertybių, elgsenos perėmimas. Socializacija procesas, kurio metu vaikai suvokia socialines normas bei vertybes ir įgyja ypatingą savimonės identiteto pojūtį (Giddens, 2005, p. 642). Visuomenė organizuota grupė žmonių, kurie turi bendrą tėvynę ir priklauso vienas nuo kito siekdami išlikimo ir gerovės (Kvieskienė G., 2003, p. 80-85). Socializacijos veiksniai grupės ar socialiniai kontekstai, kuriuose vyksta socializacija (Šeima, bendraamžių grupės, mokykla, žiniasklaida) (Giddens, 2005, p. 642). Subkultūros bet kurie gyventojų segmentai, savo kultūros normomis išsiskiriantys iš likusios visuomenės (Giddens, 2005, p. 40). Vertybės tai idėjos, kurių laikosi pavieniai žmonės ir jų grupės, apibrėžiamos kaip pageidautina, derama, gera ar bloga (Giddens, 2005, p. 644). Visuomenė tai struktūrizuotų socialinių santykių sistema, jungianti žmones bendros kultūros pagrindu (Giddens, 2005, p. 38). 7

1. SMURTO PRIEŠ MOKYTOJUS SAMPRATA IR JO RAIŠKOS FORMOS Mokykla yra ne tik teikianti žinias, bet pirmiausia ugdymo institucija, kurioje kiekvienas vaikas, nepaisant jo socialinio statuso, materialinės padėties ar kitų veiksnių, išskiriančių jį iš bendraamžių, yra vertingas, nusipelnęs pagarbos, turintis teisę mokytis, teisę į orumą ir neliečiamybę, teisę jaustis saugus. Šiandien jau plačiai diskutuojama, kad moksleiviai mokykloje ar jų prieigose nėra saugūs, jie patiria įvairaus pobūdžio prievartą iš kitų moksleivių ar net iš mokytojų. Tačiau egzistuoja ir atvirkštinė problema, kuri tiesiog šaukte šaukia, kad mokytojai taip pat nebesijaučia saugūs mokykloje, jie patiria labai įvairias smurto apraiškas iš savo ugdytinių. 1. 1 Smurto samprata Smurto samprata sociologinėje, pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje yra aiškinama labai įvairiai. Kiekvienas autorius smurto ir agresijos sąvokas traktuoja skirtingai. Todėl iki šiol nėra sutariama dėl smurto sąvokos apibrėžtumo. Smurtas tai didžiausias agresijos pasireiškimo laipsnis. Fizinis smurtas gali sukelti sunkius aukos sužalojimus arba net mirtį. Psichinis smurtas gali ilgam sutrikdyti aukos psichinę pusiausvyrą ir sukelti įvairius psichinės sveikatos sutrikimus, kurie turės įtakos tolimesniam žmogaus gyvenimui. Bet koks smurtas yra ir agresija, tačiau ne visas agresijos formas galima priskirti smurtui. D. G. Myers (2000, p. 226) agresiją apibrėžia kaip bet kokį fizinį ar žodinį elgesį siekiant pakenkti kitam arba sunaikinti, kilusį dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (2000, p. 3, 718) žodžio agresyvus reikšmė aiškinama: puolantis ką nors, puolus, karingas, o žodžio smurtas reikšmė šiurkšti prievarta, smurtauti smurtą vartoti, o žodžio smurtininkas reikšmė kas smurtą vartoja. Smurtas taip pat reiškia grasinimus, prievartą arba laisvės tiek visuomeniniame, tiek privačiame gyvenime atėmimą. (Venckūnaitė L., 2003, p. 11). Pasak Markevičienės A. ir Blažio V., smurtas tai fizinės ar emocinės kančios, sužalojimas, panaudojant jėgą, turint tikslą ką nors fiziškai ar psichologiškai paveikti, prievartinis asmens laisvės suvaržymas, stipriai įtakojantis normalią egzistenciją (Markevičienė A., Blažys V., 2000, p.42). 8

Smurto akto metu asmuo paverčiamas objektu, nepaisoma jo veikimo laisvės. Daugelis smurto aukų jaučiasi pažeminti, nužmoginti. Smurto metu ignoruojama aukos individualybė, todėl žmogus jaučiasi visai bejėgis ir labai pažeidžiamas, nes jaučia baimę, kad tai gali pasikartoti. A. Markevičienė ir V. Blažys (2000) pateikia tokį reakcijos į smurtą modelį (žr. 1 pav.). Įvykis Reakcijos į smurtą modelis 1 fazė Netikėjimas Sumišimas 2 fazė Išgyvenimai Jausmų vengimas 3 fazė Sveikimas 1 pav. Reakcijos į smurtą modelis (pagal Markevičienę A., Blažį V, 2000, p. 65) Pirmoje fazėje auka sunkiai suvokia, kas atsitiko, ji tarsi netiki tuo, yra sutrikusi, dažnai labai nenoriai kalba apie įvykį, jaučiasi bejėgė, vieniša, nesuprasta, o baimė atsiranda tik vėliau. Antroji fazė prasideda po kelių valandų ar dienų po patirto smurto ir gali tęstis net keletą savaičių ar dar ilgiau. Tuo tarpu gali pasireikšti įvairūs negalavimai: nerimas, miego sutrikimai, bendras silpnumas, virškinimo sutrikimai ir, be abejo, fizinės traumos pasekmės. Gali kilti pyktis, atsirasti dėmesio koncentracijos sutrikimų. Trečioje fazėje jau pripažįstamas įvykęs įvykis, pradedama svarstyti, kodėl būtent aš tapau auka, pakinta jausmai smurtautojo atžvilgiu. Patirto smurto pasekmės labai priklauso nuo smurto masto ir pobūdžio, bet tyrimų metu nustatyta, kad visos smurtą patyrusios aukos didesniu ar mažesniu laipsniu jaučiasi kaltos, pažemintos, atskirtos nuo aplinkos, abejoja dėl savo atsakomybės. Smurtas maitinantis nusikalstamumą yra susilaukęs ir sociologų dėmesio. Taigi, toliau darbe aptarsiu sociologines nusikalstamo elgesio teorijas. 1. 2 Sociologinės nusikalstamo elgesio teorijos Mokslinėje literatūroje pateikiama visa eilė sociologinių nusikaltimo ir deviacijos teorijų, kurios skirstomos į tokias grupes: funkcionalizmo, interakcionizmo, konfliktų, kontrolės. Šios teorijos akcentuoja socialinį nusikaltimo prigimties pagrindą, ir teigia, kad nusikalstamumą lemia visuomenės socialiniai reiškiniai ir institucijos. Kitaip tariant, galima 9

teigti, kad šios teorijos pabrėžia socialinį bei kultūrinį visuomenėje susiformuojančios deviacijos kontekstą. A. Giddens (2005) pateikia sociologines nusikalstamo elgesio teorijas, kurios pabrėžia socialinį bei kultūrinį vykstančios deviacijos kontekstą. Pavyzdžiui, E. Durkheimas nusikaltimą ir deviaciją laikė nacionaliniais faktais ir manė, kad jie yra neišvengiami ir reikalingi moderniųjų visuomenių elementai. Pasak E. Durkheimo, deviacijos visuomenėje atlieka dvi svarbias funkcijas: 1) adaptyviąją (pateikdamos visuomenei naujas idėjas bei iššūkius, deviacijos tampa naujinimo jėga, sužadina visuomenėje kaitą); 2) palaikančią ribą (skatina visuomenę palaikyti ribą, skiriančią gerą ir blogą elgseną). (Giddens A., 2005, p. 200). Kadangi modernioje visuomenėje žmonės yra mažiau suvaržyti negu tradicinėje visuomenėje, turi daugiau erdvės individualiems pasirinkimams, todėl būtinai jų elgesyje atsiranda nekonformistinio elgesio elementų. Pasak E. Durkheimo, įvykęs nusikaltimas sukelia kolektyvinį atsaką, kuris sustiprina socialinės grupės solidarumą ir išgrynina socialines normas, ir tai yra pozityvioji nusikaltimo reikšmė socialinio gyvenimo tobulinimui. Kitas sociologas R. K. Mertonas laikė deviaciją natūraliu individo atsaku į situacijas, su kuriomis jis susiduria. Jis išskyrė penkias įmanomas reakcijas į įtampas, kylančias tarp socialiai įtvirtintų vertybių ir ribotų galimybių jas įgyvendinti: 1) konformistai priima ir visuotines vertybes, ir įprastines gyvenimo priemones, nepaisydami, ar jiems pasiseka (taip elgiasi dauguma žmonių); 2) novatoriai išlieka ištikimi socialiai priimtoms vertybėms, bet norėdami jų laikytis naudojasi neteisėtomis priemonėmis (taip elgiasi individai, siekiantys turtų, ar garbės, valdžios neteisėtomis priemonėmis); 3) ritualistai paklūsta socialiai priimtiems standartams, tačiau už šių standartų neįžvelgia glūdinčių vertybių (jie taisyklių laikosi kaip prievolės, gali pasiaukoti nuobodiems darbams ir neturi karjeros perspektyvų); 4) atsiskyrėliai atsisako visai konkurencijos, kartu atmesdami ir dominuojančias vertybes ir joms įgyvendinti priimtas priemones (nedalyvauja visuomenės gyvenime, uždaros bendruomenės); 5) maištautojai atmeta esamas vertybes ir priemones, tačiau aktyviai siekia pertvarkyti socialinę sistemą (radikalių politinių grupių nariai). (Giddens A., 2005, p. 221): Taigi R. K. Mertonas pagrindine nusikalstamumo priežastimis laiko visuomenėje esančias prieštaras. Jo nuomone, dažniausiai tie visuomenės nariai, kuriems nesiseka arba jie turi ribotas galimybes siekti materialios pažangos, jaučia didžiulį vidinį spaudimą griebtis bet kokių priemonių, ir ne tik teisėtų. 10

Analizuojant mokinių smurtinio elgesio priežastis, priimtiniausia teorija galėtume laikyti išmoktosios deviacijos teoriją, kurios autorius yra E. H. Sutherlandas (1949), ir kuri priskiriami interakcionizmo sociologinių teorijų grupei. Ši teorija nusikaltimus sieja su diferenciniu ryšiu ir grindžia ją subkultūrų įtaka atskiroms socialinėms grupėms (Giddens A., 2005, p. 200 208). Ši teorija teigia, kad visuomenėje egzistuoja aibė subkultūrų, o kai kurios iš jų propaguoja neteisėtą, nusikalstamą veiklą. Tokios subkultūros daro įtaką į jas įsitraukiantiems individams ir įtakoja jų elgesį. Galima teigti, kad visuomenėje egzistuoja jaunimo, paauglių grupių subkultūros, ir kai kurios iš jų (bet ne visos) turi polinkį į deviantinę elgseną. 1 lentelėje parodyta visa sociologinių nusikaltimo ir deviacijos teorijų seka bei jų esminės traktuotės. 1 lentelė Sociologinių nusikalstamumo ir deviacijos teorijų pagrindiniai postulatai (sudaryta pagal A. Giddens, 2005, p. 200 208) Teorijos pavadinimas ir Teorijos esminiai teiginiai autoriai Funkcionalizmo teorijos E. Durkheimas, K. Mertonas, A. Cohenas Interakcionizmo teorijos E. Sutherlandas, H. Beckeris, E. Lemertas Konfliktų teorijos F. Tayloras, S. Waltonas, K. Youngas Kontrolės teorijos Nusikaltimus ir deviacijas sukelia struktūrinės įtampos ir moralinės reguliacijos visuomenėje. Vėliau deviacijos priežastimi imta laikyti subkultūrų prieštaras visuomenėje subkultūros atmeta viduriniosios klasės vertybes ir pakeičia jas normomis, demonstruojančiomis atvirą nepaklusnumą įstatymams ir kitus nekonformistinius veiksnius. Atmeta idėją, kad esama iš prigimties neatitinkančių normų elgesio tipų, o deviaciją laiko socialiai sukonstruotu reiškiniu. Skiriama ir išmoktoji deviacija, kai individai tampa deviantais, užmegzdami ryšius su nusikalstamų normų skleidėjais. Etikečių klijavimo teorija deviaciją aiškina ne kaip individų ar grupių ypatumų reiškinį, bet kaip deviantų ir normaliai besielgiančių žmonių tarpusavio sąveikos procesą. Atmetė idėją, kad žmonių deviacinį elgesį nulemia biologija, asmenybė, socialinė dezorganizacija ar etiketės. Pasak jų deviacinį elgesį pasirenka individai, atsiliepdami į kapitalistinės sistemos nelygybes. Nusikaltimai atsiranda dėl pažeistos pusiausvyros tarp 11

T. Hirschis paskatų imtis nusikalstamos veiklos ir socialinė ar fizinės kontrolės, kuri sulaiko nuo tokių veiksmų. Iš lentelėje pateiktų socialinių nusikalstamumo teorijų apžvalgos matome, kad jų visų esmėje glūdi tam tikras socialinis konfliktas, socialinė priešprieša, socialinė įtampa. Minėtos teorijos parodo, kad deviantais ne gimstama, o tampama. Gana įdomią koncepciją pateikia žymus sociologas A. Bandūra, todėl savo baigiamajame magistriniame darbe aš remsiuosi A. Bandūros sukurta socialinio išmokimo agresijos teorija. A. Bandūra (1973, 1983, p. 342) sukūrė kognityvinėmis žiniomis pagrįstą socialinio išmokimo agresijos teoriją, pagal kurią agresija nepriklauso nuo vidinių potraukių. Pasak autoriaus, agresyviai pasielgiama tik tuo atveju, jei individas anksčiau išmoko taip reaguoti į nepalankias sąlygas. Nemalonios, nepalankios sąlygos gali palengvinti tam tikros reakcijos raišką, tačiau tai nėra agresyvaus elgesio priežastis. Ši teorija nuo kitų agresyvaus elgesio teorijų skiriasi tuo, kad neskiria daug dėmesio biologinei prigimčiai, bet teigia, kad agresyvaus elgesio yra išmokstama. Autorius aiškina, kad žmonės išmoksta agresijos todėl, kad tai yra naudinga, ir perima ją kaip elgesio modelį iš kitų žmonių, pavyzdžiui vaikas augdamas šeimoje mato ne tik tėvų pavyzdį, bet ir brolių, seserų, kitų artimų giminaičių. Tai lengvai įsisąmonina ir įvairiose gyvenimo situacijose pritaiko šio įsisąmoninto elgesio modelius. Šeimos modelis yra pagrindas tolimesniame vaiko gyvenime. Labai tikėtina, kad tai, ko vaikas išmoko gyvendamas šeimoje, pritaikys ir už šeimos ribų. Tai gali pasireikšti draugų tarpe, mokykloje. Agresyvus elgesys dažnai naudojamas vien tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į tą asmenį, kuris naudoja būtent tokį elgesį. Toks požiūris būdingas asocialioms bendraamžių grupėms. Dažnai vaikai iš asocialių šeimų neturi kuo atkreipti į save dėmesio, jie nei gerai mokosi, nei gerai elgiasi, todėl dėmesio trūkumas pasireiškia smurto apraiškomis. Autoriaus teigimu, agresyviai elgtis individas mokosi stebėdamas kitus (tai yra modelius), kurie naudoja įvairius nusikalstamus, agresyvius įgūdžius tikslams pasiekti įvairiose situacijose. Šeimos nariai, draugai, pažįstami, bendruomenės nariai ir simboliniai modeliai visuomenės informavimo priemonėse prisideda prie tokio išmokimo. Mokymasis stebint vyksta keturiais etapais: 1) individas pastebi, atkreipia dėmesį į užuominas, dirgiklius, elgesį ir modeliuojamo įvykio padarinius; 2) pastebėjimai užkoduojami į vaizdavimo formas atmintyje; 12

3) kognityviniai procesai transformuojami į imitacines reagavimo formas (šablonus arba modelius), kurie iki pirmojo etapo buvo nauji individui; 4) tinkamai paskatinus, taikomas išmokto elgesio modelis. (Žukauskienė R., 2006, p. 87). Šiai teorijai patvirtinti buvo atlikta nemažai tyrimų, ir padarytos išvados, kad vaikai dažniausiai mėgdžiodavo tokį elgesį, už kurį modelis būdavo pagiriams, ir rečiausiai tą, už kurį buvo pasmerkiami. Ir kai paskatinimas už kurį modelį būdavo nutraukiamas, vaikai nebemėgdžiodavo to elgesio modelio, už kurį anksčiau buvo skatinama. R. Žukauskienė (2006) teigia, kad pastebėto elgesio poveikis gali pasireikšti nebūtinai iškart, stebėto agresyvaus elgesio poveikis gali pasireikšti po ilgo laiko, nes atmintyje susiformavę elgesio šablonai išlieka. Teigiami lūkesčiai gali sukelti agresyvų elgesį, bet neigiami padariniai ir neišsipildę lūkesčiai sumažins tendenciją tokį elgesį pakartoti. Taip gali atsitikti, kai vaikas laiku bus nubaustas už neleistiną elgesį, arba matys, kad kiti buvo nubausti už tokį elgesį. Ir atvirkščiai, jei agresyvus elgesys padeda pasiekti trokštamą tikslą ir negaunama neigiamo atlygio, individas ir ateityje stengsis pasinaudoti tokiu elgesiu. Kai tam tikras elgesio būdas yra išmoktas, jis gali būti panaudotas kaip manipuliavimo su aplinka būdas, kad būtų sulaukta trokštamų padarinių. A. Bandūra pažymi keturis procesus, kurie gali kurstyti agresyvų elgesį: 1) nukreipianti modeliavimo funkcija, kai pagal pagrindinius stebėto modelio patirties principus, individas tikisi mėgdžiodamas modelį panašiomis aplinkybėmis pasiekti tokių pačių rezultatų, kokių pasiekė modelis; 2) nesulaikanti modelio funkcija, kai stebėtojas mato, jog modelis nepatiria bausmių, jis irgi tikisi, kad liks nenubaustas; 3) kitų agresyvaus elgesio stebėjimas sukelia emocinį sužadinimą, todėl pasireiškia didesnė imitacinės agresijos tikimybė; 4) modelio stebėjimas gali turėti sužadinantį efektą, nes nukreipia stebėtojo dėmesį į tai, kokios rūšies įrankiai ar pagalbinės priemonės naudojamos. Dar vienas labai svarbus autoriaus pastebėjimas yra tai, kad bausdamas asmuo pats tampa modeliu. Šis modeliuojamas veiksmas gali išmokyti stebėtoją, kad bausmėmis galima pasiekti norimus tikslus. Iš to gali būti daroma išvada, kad tie vaikai, kuriuos tėvai dažnai baudžia fizinėmis bausmėmis, patys dažniau mušasi su bendraamžiais. Taip atsiranda abipusė priklausomybė, tarsi uždaras ratas: blogai besielgiantys vaikai yra tėvų baudžiami, vaikai mėgdžioja tėvų elgesį, ir vėl sulaukia naujos bausmės. Žymiausi teorijos šalininkai yra A. Bandūra, E. Durheimas, R. Mertonas, A. Kojenas. Ir nors ši teorija susilaukė kritikos, ji yra ir išlieka viena iš svarbesnių nusikalstamumo tyrimuose. 13

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad socialinio išmokimo teorijos principas yra toks: vaikai dažnai išmoksta elgtis stebėdami kito asmens sėkmę, elgesį įvairiose gyvenimo situacijose. Elgesys provokuojamas ir palaikomas per aplinkoje stebimus elgesio modelius. Šia teorija galima remtis ir analizuojant mokinių smurtinio elgesio prieš mokytojus apraiškas. 1. 3. Smurto pasireiškimo formos Smurtas tai labai pavojingas reiškinys, kurio ne visada įmanoma išvengti. Smurtautojo ketinimai neteisėtu būdu gauti kažką per prievartą prievartaujant, dažnai būna apgalvoti, suplanuoti iš anksto, kitaip tariant sąmoningi. Smurtas reiškiasi įvairiomis formomis: Smurtas gali būti: fizinis (stumdymas, mušimas, kankinimas, sužeidimas, nužudymas); seksualinis (seksualinis priekabiavimas, kraujomaiša, prievartinis lytinis kontaktas, prievartinė prostitucija ir pan.); psichologinis (žeminimas, įžeidinėjimas, grasinimas, prievartinės vedybos, draudimas mokytis, dirbti ir pan.). Emocinis smurtas susijęs su valdžia ir kontrole ir turi mažai ką bendro su meile ir pagarba. Emocinio smurto formos gali būti: per didelis kontroliavimas, ką vaikas daro, kur eina, su kuo susitinka, apie ką kalbasi. Neleidimas užsiimti norima veikla, susitikinėti su draugais ir draugėmis, vertimas rengtis ir atrodyti pagal tėvų skonį, sprendimų priėmimas už vaiką, kuriuos jis jau gali priimti pats, elgimasis kaip su vergu. kritikavimas, įžeidinėjimai, etikečių klijavimas, prasivardžiavimas, sarkazmas, erzinimas, patyčios, šaukimas, gąsdinimai, grasinimai (Valickas G., 2004, p. 37). Emocinė prievarta pirmiausia kenkia savęs suvokimui ir savigarbai. Nuolat emociškai terorizuojamas vaikas netenka pasitikėjimo savimi: nuolat abejoja savo jausmais, gebėjimais, jaučiasi menkas ir nevertingas. Netekęs pasitikėjimo savimi, praranda ryžtingumą, tampa bailiu, pasyviu, laukiančiu kitų nurodymų ir pritarimo. Lengvai pasijunta kaltas, menkas, niekam netinkamas. Todėl dažniausiai įvardijamos emocinio smurto pasekmės yra įtampa, nepasitikėjimas savimi (savo žiniomis, jausmais, gebėjimais) ir kitais, vengimas bendrauti, 14

nesaugumo, bejėgiškumo, pasimetimo, vienišumo, apleistumo jausmai, priklausomybė nuo kitų nuomonės, požiūrio ir reikalavimų, uždarumas, negebėjimas prašyti ir rasti pagalbos, nuolatinės pastangos įtikti, neryžtingumas, liūdesys, nuolatinė prislėgta nuotaika, depresija, padidėjęs alkoholio ir vaistų suvartojimas, pabėgimas iš realaus pasaulio į virtualią realybę internete. Manoma, kad psichologinis smurtas gali būti fizinio ir seksualinio smurto pradžia ir yra tarsi kertinis akmuo, kalbant apie kitas smurto rūšis. Normaliu laikomas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą komforto būseną, nepaisant to, ar šis elgesys pasireiškia dažnai, ar retai, ir kiek jis priartėja prie elgesio etalonų. Mokslinėje literatūroje elgesio nukrypimai įvardijami keletu terminų: amoralus, asocialus, antisocialus, antivisuomeninis, nusikalstamas, deviantinis, delinkventinis. Lotynų kalbos žodis delinquens reiškia nusižengiantis. Todėl delinkventas yra asmuo padaręs deliktą, t.y. teisės pažeidimą, nusikaltimą. Delinkventinį elgesį galima traktuoti kaip psichologinį polinkį arba tendenciją pažeisti nustatytas elgesio ar teisės normas. Delinkventai dažniausiai nepadaro rimtų teisės pažeidimų ar nusikaltimų, tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir didelės žalos (nedisciplinuotumas, konfliktiškas elgesys, epizodiškas alkoholio vartojimas, bėgimas iš pamokų ir t.t.). Delinkventais dažnai įvardijami padidintos rizikos vaikai ir paaugliai, kuriems taikomos visuomeninio poveikio priemonės. Lietuviškas delinkventinio elgesio atitikmuo galėtų būti sunkiai auklėjami vaikai. Asocialiu elgesiu traktuojami poelgiai arba visuma poelgių, kurie pažeidžia konkrečioje socialinėje struktūroje priimtas teises, moralės normas ar egzistuojančias tradicijas ir papročius. G. Valickas (1997) asocialų elgesį apibūdina kaip polideterminuotą elgesį, kuriam formuojantis sąveikauja tokios veiksnių grupės: 1. Makrosocialiniai bendros socialinės kultūrinės etninės aplinkos charakteristikos, kurios lemia bendriausius asmenybės socializacijos ypatumus; 2. Socialiniai psichologiniai veiksniai atspindi asmenybės artimiausios aplinkos ypatumus, šeimoje ir bendraamžių grupėje priimtas elgesio normas, vertybių sistemą, asmenybės bei kitų žmonių tarpasmeninių santykių pobūdį; 3. Individualūs asmenybiniai veiksniai reprezentuojantys nepakartojamas asmenybės savybes ir bruožus. G. Kvieskienė (2003) taip pat labai panašiai klasifikuoja nepageidaujamą vaikų elgesį nulemiančius veiksnius: 1) socialiniai ekonominiai (skurdas, nepritekliai šeimose, būsto problemos, pagrindinių poreikių patenkinimo apribojimai); 2) socialiniai psichologiniai (silpni socialiniai ryšiai šeimoje, auklėjimo trūkumai šeimoje ir mokykloje, neformalios 15

grupės, laisvalaikio pomėgiai); 3) individualūs asmenybės (vertybių sistema, savęs vertinimo lygis). A. Markevičienė ir V. Blažys (2000, p. 214) pažymi tokias galimas smurto pasireiškimo formas: prievarta (fizinė, emocinė, seksualinė); sumušimas, sužeidimas, nužudymas; užpuolimas; apiplėšimas, įsilaužimas, apvogimas; turto naikinimas; ko nors išgavimas prievarta; izoliacija (įkaitų grobimas); įžeidimai, žeminimas; žodinė agresija ir kt. Kalbant apie smurtą mokyklose prieš mokytojus, dažniausiai pasireiškiančios smurtavimo formos yra įžeidinėjimai, žeminimas, žodinė agresija. R. Šadrakova, V. Pruskus (2007, p. 100-110) pažymi tokias psichologinės prievartos formas, pasireiškiančias mokykloje mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiuose: menkinimas, nuvertinimas, priekabiavimas, įžeidinėjimas, izoliacija, atmetimas, atstūmimas, terorizavimas. Autorių nuomone, psichologinė prievarta yra labiausiai paplitusi vaikų smurtavimo prieš mokytojus forma. Psichologinė prievarta gali būti labai žiauri ir destruktyvi. Pasikartojančios, baimę ir nerimą sukeliančios situacijos keičia žmogaus atsparumą stresui ir tai gali atsiskleisti nesugebėjimu toleruoti tam tikro laipsnio streso kitose situacijose, gali prasidėti depresija. Nuolat psichologinį spaudimą patiriantis mokytojas praranda meilę savo darbui, eina į mokyklą tarsi per prievartą, ir žinoma tokia būsena neigiamai atsiliepia jo pedagoginei veiklai. Mokinių smurtas prieš mokytojus mokykloje pasireiškia įvairiomis formomis: įžeidžių raštelių, žinučių mobiliuoju telefonu ar elektroniniu paštu rašymas, garsus rėkavimas pamokų metu, įžeidžių replikų laidymas pamokų ar pertraukų metu, pravardžiavimas, gąsdinimas, grasinimas, demonstratyvus atsisakymas vykdyti pedagogo nurodymus, susijusius su ugdymo procesu (savavališkas neklausymas), daiktų mėtymas, pastūmimas, kojos pakišimas, pedagogo daiktų (pvz., drabužių, automobilio, knygų, rankinės) tyčinis ištepimas, apliejimas vandeniu, kitoks žalojimas ir t.t. (Karmaza E. ir kt., 2007, p. 74). Reikia pažymėti, kad smurto prieš mokytojus problema dar nėra plačiai ir viešai diskutuojama žiniasklaidoje. Manytina, kad smurtas prieš mokytojus kol kas dažniausiai reiškiasi psichologinio smurto forma, kuri neturi tokių ryškių pasekmių kaip fizinis smurtas. 16

Masinėse informacijos priemonėse dažniau pasirodo pranešimai apie moksleivių smurtą prieš bendraamžius mokykloje, apie pavienius mokytojų smurtavimo atvejus prieš vaikus. Pastaruoju metu plačiai aprašytas vieno moksleivio, linkusio nusikalsti, motinos išpuolis prieš mokyklos direktorių. Dešimtoko motina su vyresniu sūnumi įsiveržė į mokyklos direktoriaus kabinetą reikšti pretenzijų dėl mokykloje besimokančio sūnaus: buvo sukulti mokyklos vadovo akiniai, apdraskytas veidas, sudaužytas telefono aparatas, kai šis norėjo kviesti policiją, išlaužtos durys. Kitas atvejis, kai trylikametės tėvas kumščiu auklėjo dukros bendraklasį, kuris ją terorizavo. Pasikvietęs klasės auklėtoją, vyras įsiveržė į dailės pamoką ir visų septintokų akivaizdoje berniuką ištempė į koridorių, stipriai papurtė ir sudavė kumščiu į veidą (Karaliūnienė J., 2007). Dar daugiau pranešimų spaudoje randame apie paauglių tarpusavio smurtą: prie Šančių vidurinės mokyklos Kaune trys paaugliai užpuolė trylikametį, atėmė 10 litų ir padarė penkias durtines žaizdas kojose. Šiaulių Lizdeikos gimnazijoje du paaugliai sumušė trylikametį, kuris dėl pilvo bei krūtinės sumušimų bei įtariamo kepenų plyšimo paguldytas į ligoninę. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje kito moksleivio sumuštas šešiolikmetis dėl galvos traumos taip pat atsidūrė ligoninėje. Dar vienas moksleivis nuo bendramokslių nukentėjo Radviliškyje. Visi paminėti įvykiai atsitiko per savaitę. (Naujienų agentūra BNS, 2007, pranešimai spaudai). Pastebėtina ir tai, kad mokyklų vadovai labai nenori viešinti jų mokyklose pasitaikančių smurto atvejų. Kai Panevėžyje vienas paauglys renginio metu sudavė kitam į galvą, kad net skilo kaukolė, miesto Švietimo skyrius apie įvykį sužinojo tik po kelių dienų iš žiniasklaidos. Apie įvykį mokyklos pedagogai kalbėjo labai nenoriai. Jie aiškino nenorintys pakenkti pareigūnų pradėtam tyrimui, be to nematantys reikalo viešinti visiems nemalonų faktą. Tačiau viešumo vengimas problemos neišspręs. Tame pačiame straipsnyje rašoma, kad Panevėžyje paauglių smurtavimo mokykloje atvejų, pasibaigusių rimtomis traumomis būta ir daugiau: Prieš kurį laiką vienos miesto mokyklos moksleivei buvo sulaužyta nosis, kitam tos pačios mokyklos mokiniui, pastumtam ir ranka atsirėmusiam į sieną, lūžo ranka. Kitoje mokykloje bendramokslis bendramokslį visų akivaizdoje puolė šakute ir sužalojo galvą (Valentinavičienė A., 2007). Tikėtina, kad į viešumą iškyla tik tie smurtavimo atvejai, kai įvyksta rimtesni sužalojimai. O kiek ir kokių smurto apraiškų pasitaiko mokyklose žino tik jose besimokantys moksleiviai ir dirbantys pedagogai. Apibendrinant galima teigti, kad labai sunku nubrėžti ribą, kur prasideda smurtas, kuo jis skiriasi nuo agresyvaus ar delinkventinio elgesio. Tačiau tiek agresyvų, smurtinį, 17

delinkventinį ar kitokį nepageidaujamą elgesį, kuris prieštarauja nustatytoms visuomenėje normoms ir vertybėms, lemia tie patys veiksniai, kuriuos ir paanalizuosime. 1. 4. Smurto prieš mokytojus atsiradimo ir gyvavimo prielaidos švietimo institucijoje Prievarta, agresija kaip sociologinis reiškinys ir socialinė pedagoginė problema darosi vis aštresnė šiandieninėje mokykloje. R. Šadrakova, V. Pruskus (2007, p. 100) teigia, kad septyni paaugliai iš dešimties naudoja psichologinę prievartą. Be to, smurtauja ne tik mokiniai, psichologinė prievarta būdinga ir mokytojams. Tokia situacija kelia elgesio, psichologines problemas, nesaugumo jausmą, dėl ko tiek mokiniai tiek mokytojai jaučiasi nesaugūs, į mokyklą eina nenoriai. Europos Sąjungoje (ES) psichologiniu smurtu darbe susidomėta dar 9-tame dešimtmetyje. 2005 m. ES atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad psichologinį smurtą darbe patiria apie 5 proc. europiečių. Lietuva pagal šiuos rodiklius, anot užsienio ekspertų, atsidūrusi paskutiniame penketuke. Psichologinį smurtą darbe patiriantys nurodė 10,1 proc. apklaustųjų, kai tuo tarpu Latvijoje 4,6 proc., Estijoje 6,5 proc. Anot ekspertų, patirti psichologinį smurtą labiausiai rizikuoja dirbantys paslaugų sektoriuje, ypač sveikatos apsaugos, transporto, mažmeninės prekybos, maitinimo, finansų ir švietimo įstaigose. Kalbant apie konkrečias profesijas, įvardijami slaugytojai, mokytojai, taksi ir autobusų vairuotojai, klientų namuose remonto darbus atliekantys darbuotojai, kasininkai, apsaugininkai, pasiuntiniai, policininkai, socialiniai darbuotojai (Psichologinis smurtas/www.xneox.com/spauda). Manoma, kad pagrindinės priežastys, sąlygojančios smurtinio ir agresyvaus elgesio apraiškas jaunimo tarpusavio santykiuose yra tiek socioekonominės, tiek psichologinės, tiek kultūrinės. Vis didėjantis visuomenės pakantumas agresijai, smurtui, nusikalstamumui, teisėsaugos institucijų bejėgiškumas efektyviai kovoti su nusikalstamumu, plintantis narkotikų ir alkoholio vartojimas, neturėjimas vilties susikurti pakankamą ekonominį ir socialinį gerbūvį sąlygoja jaunimo agresyvumo didėjimą. Todėl aktualu nagrinėti visų šių veiksnių įtaką smurto ir agresyvaus elgesio plitimui moksleivių tarpusavio santykiuose. Nevykę politiniai sprendimai, negalintys stabilizuoti žmonių socialinės gerovės, išbalansuoja žmones, jų psichiką, sampratą apie sugyvenimo principus. Suaugusiųjų nuotaikas, nepasitenkinimą socialine padėtimi perima ir vaikai, o ypač paaugliai. Nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, per žiniasklaidos priemones nuolat rodomi pavyzdžiai, kaip nusikaltėliai išsisuka nuo bausmių, išvengia atsakomybės už padarytus nusikaltimus neigiamai veikia visuomenę, formuoja nuostatas, kad galima gerai gyventi tik 18

nesąžiningai veikiant. Tokia vieša nuomonė sudaro sąlygas jaunuoliams manyti, kad agresyvus elgesys yra elgesio norma, kad tik taip galima pasiekti savo tikslų. Be to, jaunimo agresyvumą įtakoja ir per TV nuolat rodomos smurto ir agresijos scenos, kompiuteriniai žaidimai, loterijos, žadančios staigų praturtėjimą be pastangų. Kita vertus, spaudoje nuolat vaizduojamas turtingų šalies piliečių gyvenimo stilius, prabanga. Jaunam žmogui, lyginant savo gyvenimo sąlygas su kitais ir matant kitų gerovę, norisi turėti viską tuojau pat, kad ir neteisėtu būdu. Pasak D. G. Myers (2000), agresiją įtakoja tiek individo fiziologija tiek ir psichologija. Fiziologinė įtaka reiškiasi trimis lygmenimis: genetiniu; nerviniu; biocheminiu. Tyrimų metu nustatyta, kad žiauriausi nusikaltėliai dažniausiai būna žemesnio negu vidutinio intelekto vyrai, turintys didesnį negu vidutinį testosterono (hormono) kiekį (Dabbs, 1887; Wilson ir Herrnstein, 1985). Paauglių berniukų ir suaugusių vyrų didelis testosterono kiekis koreliuoja su nusikalstamumu, narkotikų vartojimu bei agresyvia, priekabių ieškančia reakcija į erzinimą (Archer, 1991; Dabbs ir Morris, 1990; Olweus ir kt., 1988) (Myers, 2000, p. 652). Pastebėta, kad vaistai, mažinantys testosterono kiekį, sumažina ir agresyvumą. Psichologiniai veiksniai, skatinantys agresyvumą, yra: nemalonūs įvykiai (nelaimė, fizinis skausmas, įžeidimas, kiti dirgikliai); agresijos valdymo išmokimo lygis (kai smurtaudamas žmogus užsitarnauja dėmesį, jis tampa dar agresyvesnis); televizijos laidose matomo smurto ir agresijos įtaka ; pornografinės medžiagos paplitimas ir prieinamumas vaikams ir paaugliams (tyrimai rodo, kad ten, kur pornografinė medžiaga lengvai prieinama, seksualinio smurto yra daugiau). (Myers, 2000, p. 654). J. Černius (2006) taip pat teigia, kad į nusikaltimus polinkis yra paveldimas genetiškai. Jo manymu, nusikalsti linkę asmenys į šį pasaulį jau ateina pažeisti ir tas pažeidimas glūdi pačiame individe. Jiems sunku įsisavinti visuomenės moralės nuostatas, o kartais net visai neįmanoma. Vieni iš jų būna atsilikę visose srityse ir jų intelektas beveik nelavėja, kitų intelektas lavėja, o jausmai ne. Jiems trūksta savitvardos arba nenumato savo veiksmų pasekmių. J. Dobson (1999) rašo apie paaugliškojo amžiaus sunkumus. Pasak autoriaus, paaugliams desperatiškai reikia pagarbos ir pripažinimo. Kita svarbi aplinkybė, kad paauglys 19

save vertina labai pavojingu būdu bendraamžių grupės nuomone. Mažiausi kolektyvo narių atmetimo požymiai ypač skaudžiai žeidžia paauglį. A. Markevičienė ir V. Blažys (2000, p. 39) išskiria tokias smurtinio elgesio susiformavimo prielaidas: vaikystėje patirta prievarta ir atstūmimas; buvimas smurto liudininku namuose, aplinkoje; menkavertiškumo jausmas; reikalavimas dėmesio ir pagarbos; aplinkinių spaudimas; lengvai prieinami ginklai. Moksleivių priešiškumas prieš mokytojus neretai yra vaiko gynybinė reakcija dėl jo paties negebėjimo prisitaikyti prie mokyklos keliamų reikalavimų. Neatitinkantis lūkesčių ugdymo įstaigos funkcionavimas skatina veiksnius, stumiančius jaunuolį į nusikalstamumą ar nepageidautiną elgesį. Pirminėje neigiamo poveikio stadijoje tiek dėl nepakankamo sugebėjimo atitikti mokyklos keliamus reikalavimus, tiek dėl prasto mokymo bei auklėjimo proceso organizavimo šeimoje, nemažai moksleivių ima atsilikti nuo kitų bendramokslių. Tokius atsiliekančius moksleivius intensyviai atakuoja pedagogai. Jie tampa spaudimo objektu ir patys ima save blogiau vertinti, sumenkėja savojo Aš vaizdas. Tai gali sukelti gynybinę reakciją, kuri pasireiškia įvairiomis smurto apraiškomis ir priešiškumu mokyklai ir mokytojams ir atitinkamai agresyviu elgesiu su jais. J. Gilligan (2002), ilgus metus dirbęs su smurtiniais nusikaltėliais, pažymi, kad atsakymas į klausimą, kodėl smurtautojas taip pasielgė, labai dažnai būdavo susijęs su pagarbos troškimu. Nusikaltėliai apie nusikaltimo priežastis sakydavo: nerodė man reikiamos pagarbos, negerbė manęs ir pan. Taigi vienas iš pagrindinių smurto motyvų yra noras atsikratyti, išvengti skaudaus, o kartais nepakenčiamo ir neįveikiamo gėdos bei pažeminimo jausmo ir pakeisti jį priešingu išdidumo jausmu. Išdidumas, kurį patiria smurtautojas, įveikęs auką, jam reiškia savigarbą, savimeilę, savivoką, orumą, nepažeistos garbės išsaugojimo jausmą. J. Gilligan teigia, kad asmens savigarbos pažeidimas pažeminimu, įžeidimu ar prievarta yra svarbiausias žmogaus pykčio ir agresyvaus elgesio šaltinis. Daugelis autorių akcentuoja, kad tam tikri elgesio nukrypimai gali rodyti charakterio deformacijas, kurios, jeigu laiku nekoreguojamos edukacijos procese, gali sukelti emocinius ar net psichinius sutrikimus. Charakterio nukrypimai, galintys sukelti psichinius sutrikimus yra tokie: 20

hipertiminis didelis veiklos, naujovių, įvairesnių nuotykių poreikis, nerūpestingumas, beribis pasitikėjimas savo jėgomis, polinkis rizikuoti, provokuoti, nepakantumas apribojimams ir draudimams; epileptoidinis veiklos ir mąstymo inertiškumas, agresyvumas, pedantiškumas, įnirtingumas, valdingumas, egoizmas, despotizmas, skrupulingas tvarkingumas, užsispyrimas; isteroidinis nepaprastas egocentrizmas, gailėjimasis savęs, begalinis siekimas pagarbos sau, noras būti pripažintam, demonstruoti save, žavėti kitus savo apranga, kritikos nepaisymas, nesirūpinimas savo ateitimi; silpnavališkumas nesavarankiškumas, pramogų siekimas, seksualumas, emocinis šaltumas; šizoidinis nejautrumas kitiems, užsisklendimas savyje, susvetimėjimas. Emocinius sutrikimus galintys sąlygoti charakterio sutrikimai : depersonalizacija žmogaus standartizacija, individualybės niveliacija, savo kūno jutimo praradimas, bet kokios prasmės veikti praradimas, apatija ir abuojumas aplinkai, emocijų užgniaužtumas; depresija prislėgtų jausmų, minčių būsena, judesių, minčių slopinimas, kaustymasis (stuporas), neigiamos emocijos, kaltės už save ir kitus jausmas, greitas nuovargis, mažas darbingumas, mintys apie savižudybę; bejėgiškumas perdėta savikontrolė, išorinių poveikių sureikšminimas, vilties praradimas, pastovi stresinė būsena, mėginimas žudytis; kliedėjimas nepasitenkinimas savo kūno struktūra, fizine išvaizda, laikysena; filosofinės intoksikacijos sindromas nepagrįstas mėginimas pertvarkyti pasaulį, žmonių santykius, perdėtas domėjimasis parapsichologija, okultiniais mokslais, lengva šizofrenija; fobija stiprus nenoras mokytis, mokyklos baimė, mokytojų ignoravimas, atskirų dėstymo dalykų atmetimas, liguistas fizinio darbo vengimas. (Kučinskas V, Kučinskienė R. (2000, p. 36)). Mano manymu, čia išvardintos charakterio savybės pačios savaime nėra labai pavojingos ir galinčios įtakoti agresyvų elgesį, nes tam tikrame amžiaus tarpsnyje tokias būsenų apraiškas patiria beveik visi žmonės savo asmenybės raidos procese. Pavyzdžiui, retas paauglys neišgyvena dėl nepasitenkinimo savo išvaizda, nepatiria neigiamų emocijų, kaltės, 21

menkavertiškumo, nepasitikėjimo savimi jausmo ir pan. Be tokių savybių, kaip noras nuveikti kažką reikšmingo, būti pastebimu ir vertinamu, polinkio rizikuoti, patirti įvairius nuotykius, tiesiog neįmanomas asmenybės brendimas, gyvenimo prasmės ieškojimas ir gyvenimo tikslų formulavimas bei siekimas. Todėl šios savybės galėtų tapti agresyvaus elgesio prielaida tik tada, kai jos yra neharmoningai, perdėtai išreikštos, be galo sureikšmintos. Todėl, mano manymu, labai atsargiai reikėtų vertinti charakterio bruožų pasireiškimo įtaką moksleivio elgesiui ir susieti jų galimą įtaką su kitais veiksniais. 22

2. SMURTĄ PRIEŠ MOKYTOJUS SKATINANTYS VEIKSNIAI Kiekvienas socialinis reiškinys visada turi ne tik pasekmes, bet ir priežastis. Smurtinis elgesys, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdžiai beprasmiškas, nesuvokiamas ir psichoziškas, yra visai suprantamas kaip atsakas į tiksliai nustatytų ir apibūdintų sąlygų sanklodą. Net kai smurtinis elgesys atrodo motyvuojamas racionalaus savanaudiškumo, jis yra galutinis rezultatas nuosekliai kilusių iracionalių, savigrioviškų ir nesąmoningų motyvų, kuriuos įmanoma tyrinėti ir nustatyti. 2. 1. Žiniasklaidos poveikis propaguojant smurtą Apie žalingą masinės informacijos priemonėmis skleidžiamos informacijos įtaką vaikų elgesiui pasisako vis daugiau mokslininkų. Kai kurios Europos šalys, praėjusios visiškos informacijos laisvės etapą, grįžta prie priemonių, siekiančių apsaugoti nepilnamečius nuo jiems žalingą poveikį darančios viešosios informacijos. Smurtą propaguojanti žiniasklaida tai tokia žiniasklaida (kompiuteriniai žaidimai), kuri vaizduoja tyčines (iš anksto apgalvotas) vienų individų pastangas padaryti kitiems individams kokią nors žalą. Žalą darantis individas gali būti realus žmogus, vaidybinio arba animacinio filmo herojus, nepriklausantis žmonių giminei fantastinis personažas (robotas) ir pan. (Valickas G., 2004, p. 81). Žiaurus žmonių tarpusavio elgesys, taip pat žiaurus elgesys su gyvūnais, dažnai demonstruojami televizijoje ir kino filmuose daro stiprų poveikį bręstančiai vaiko ir paauglio asmenybei. A. Monkevičius (2004), remdamasis A. Bandūros tyrimų rezultatais, teigia, kad egzistuoja daugybė mechanizmų, kurie lemia, kad masinio informavimo priemonės daro įtaką bręstančio vaiko asmenybei ir žadina žiaurumo instinktus. Žiniasklaida formuoja mechanizmus, leidžiančius tiesiogiai susitapatinti su agresoriaus asmenybe, iš pradžių virtualiame pasaulyje, o vėliau šią patirtį įgyvendinant realybėje. Per žiniasklaidą išreklamuotas žiaurumas gali sukelti paaugliui stiprų norą analogiškai modeliuoti savo elgesį ir įgyvendinti pasąmoninį troškimą tapti reikšmingu, ypatingu, supermenu. Kadangi vaikystėje ir paauglystėje formuojasi individo vertybių sistema, žiniasklaida, neatsargiai 23

pateikdama ir interpretuodama mūsų gyvenimo negatyvius reiškinius ir realijas, turi stiprią įtaką bręstančiai asmenybei, negatyviai keisdama santykį su pačiu savimi ir pasauliu. G. Valickas (2004, p. 90), kalbėdamas apie smurtinių kompiuterinių žaidimų neigiamą įtaką asmenybės raidai, pažymi, kad smurtinė informacija, pasiekianti vaiko sąmonę, sukelia tokias pasekmes: aktyvina ir plėtoja agresyvių minčių tinklą; silpnina agresyvių reakcijų slopinimą ir pateisina agresiją; sumažina jautrumą; pakeičia pasaulio sampratą. Kai paauglys žaidžia smurtinį kompiuterinį žaidimą, jo sąmonėje yra aktyvinamos agresyvios mintys ir su jomis susiję išgyvenimai. Vėliau toks paauglys gali neaiškias bei dviprasmiškas bendraamžio reakcijas interpretuoti kaip priešiškumo pasireiškimą ir atsakyti agresyviais veiksmais. Nuolatinis smurtinių žaidimų žaidimas gali lemti, kad agresyvios mintys ir atitinkami emociniai išgyvenimai taps lengvai pasiekiami (bus potencialios aktyvinimo būsenos) ir kartu padidins agresyvių reakcijų tikimybę. Nuolat žaidžiant smurtinius žaidimus, atsiranda agresijos pateisinimas. Autorius išskiria tokius pagrindinius agresyvaus elgesio modeliavimo etapus: stebint modelį, išmokstama naujų agresijos formų; stebint modelį, gali būti aktualinamas jau anksčiau išmoktas agresyvus elgesys; agresyvus modelio elgesys gali atkreipti dėmesį į įvairius objektus, su kuriais galima agresyviai elgtis, arba į tam tikras aplinkybes, kurioms esant agresyvūs veiksmai yra dažniausiai skatinami; agresyvaus modelio emocinės reakcijos gali sukelti panašų emocinį sužadinimą stebėtojui ir kartu padidinti būsimo agresijos tikimybę arba intensyvumą. Jautrumo agresijai sumažėjimas realiame gyvenime pasireiškia fiziologinių rodiklių pokyčiais (krinta fiziologinio sužadinimo lygis stebint smurto scenas), empatijos sumažėjimu, bejausmiškumu, indiferentišku požiūriu į smurto auką, mažesniu jai padarytos žalos vertinimu, taip pat sumažėjusia tikimybe, kad žmogus imsis kokių nors veiksmų smurto aukai apginti. Dažnas smurtinių programų žiūrėjimas TV, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose gali suformuoti iškreiptą individo realybės sampratą jis gali susidaryti nuomonę, kad aplinkinis pasaulis yra priešiškas, pavojingas, nepatikimas arba neteisingas, kad jame dažnai pasitaiko neprognozuojamų situacijų ir kad reikia kovoti naudojant jėgą. Tai dažniau atsitinka 24