2010 Nr.6 (447) KARDAS 2 p. Patirtis Darius Sutkus Šalies saugumo stiprinimo metai Kardo interviu su Lietuvos kariuomenės vadu gen. mjr. Arvydu Pocium

2010 Nr.6 (447) KARDAS 2 p. Patirtis Darius Sutkus Šalies saugumo stiprinimo metai Kardo interviu su Lietuvos kariuomenės vadu gen. mjr. Arvydu Pociumi 6 p. Gediminas Radvilas Generolas Jonas Kronkaitis: Lietuva pajėgi apsiginti 10 p. Darius Sutkus Gen. mjr. Jonas Andriškevičius: Taip formavosi naujas kariuomenės suvokimas 15 p. NATO ir mes Darius Sutkus Gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras: Turime aiškų veiksmų planą ir tikslus 18 p. Ateities karybos tendencijos Dm. plk. doc. dr. Algimantas Vaitkaitis Ateities karams reikia kitokių ginkluotųjų pajėgų 22 p. Karyba Asta Žemaitytė Informacinis karas kaip karinio konflikto dalis 28 p. Justina Budginaitė Tinklinė karyba 34 p. Specialiųjų pajėgų operacijos 1 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) Kpt. Irminas Miškinis Ypač svarbių asmenų laisvė ir apsauga 40 p. Pomėgis Gustavas Štrimas Kardas sąžiningiems ir garbingiems 46 p. Kultūra Gediminas Radvilas Karininkų ramovės trauka 53 p. Kariniai konfliktai Darius Sutkus Oršos mūšis: neišnaudotas Rytų Žalgiris

Šalies saugumo stiprinimo metai Kardo interviu su Lietuvos kariuomenės vadu gen. mjr. Arvydu Pociumi»» Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. A. Pocius 2 Patirtis»» Prieš dvidešimt metų, 1990 m. balandžio 25 d., buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Departamento užduotis krašto apsaugos koncepcijos formavimas ir įgyvendinimas. Pažvelkime retrospektyviai: koks buvo kariuomenės raidos procesas per du dešimtmečius? Kokius žymesnius kokybinius šuolius jame galime išskirti? Kariuomenės vystymąsi galiu suskirstyti į kelis etapus. Pirmasis etapas prasidėjo 1990 1991 metais, kai į Lietuvos kariuomenės gretas atėjo pirmieji savanoriai pasiryžėliai tie, kurie nebijojo tuo metu dar veikusių represinių sovietinių struktūrų. Jie atėjo su patriotizmo užtaisu iš savo tėvų ar senelių ir vienijosi į besikuriančias Lietuvos karines struktūras Krašto apsaugos departamentą, Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, Šaulių sąjungą ir pan. Kitas žingsnis buvo karinių struktūrų kūrimas. Daugelis atėjo dar iš sovietinės kariuomenės, t. y. ten buvo atlikę privalomąją tarnybą, ir turėjo įgytos patirties. Ta patirtis buvo įvairialypė, todėl visi žinojo, ko nereikia daryti, kokias blogas ydas reikia pašalinti iš kariuomenės. Su tokiomis idėjomis jie iš naujo kūrė Lietuvos kariuomenę. Tam buvo reikalinga kitų Europos šalių patirtis ir tam labai padėjo karo atašė, kurie sugebėjo tą patirtį pritraukti į Lietuvą. Po 1993 m. išvedus sovietinę kariuomenę, grėsmės šalies saugumui neišnyko. Dar buvo daug likusių sovietinių represinių struktūrų agentų ir kitų, nepritariančių

šalies nepriklausomybei, asmenų. Reikėjo greitai galvoti apie rengimąsi šalies gynybai, todėl karių mokymo procese buvo pradėta taikyti partizaninės kovos taktika, kuri buvo perimta iš pokario rezistencinės veiklos. Vėliau situacija Lietuvos kariuomenėje pasikeitė iš esmės 2004 metais tapome NATO ir Europos Sąjungos nariais. Tapę šių dviejų didžiausių karinio ir politinio aljansų nariais turėjome peržvelgti grėsmes, nes jos pasikeitė. Taip pat kariuomenei reikėjo transformuotis taip, kad ji būtų pasirengusi užtikrinti ne tik savo šalies, bet ir NATO gynybą, nes Aljanse galioja principas visi už vieną ir vienas už visus. Taigi kariuomenėje buvo įvairūs kokybiniai šuoliai, tačiau galiu pasakyti, kad geras karys savo šalyje bus geras karys ir Aljanse bei atvirkščiai. Jei Lietuvoje turėsime parengtą, motyvuotą ir profesionalų karį, galintį apginti šalį, tai jis sugebės ginti ir NATO.»» Kariuomenės aprūpinimo, pasirengimo ir vykdomų funkcijų pokyčiai per pastaruosius kelerius metus matomi net neprofesionalia akimi. Kaip įvertintumėte šį procesą ar jis ramus, ar dinamiškas? Kokie faktoriai, jūsų nuomone, labiausiai daro įtakos kariuomenės progresui? Daug kas susiję su tam skiriamomis lėšomis. Dabartiniu laikotarpiu technologijos (nepilotuojami skraidantys aparatai, termovizoriai, naktinio matymo prietaisai, ryšio sistemos ir pan.) yra ypatingai svarbios ir tiesiogiai lemia kariuomenės pranašumą prieš kitas kariuomenes. Labai svarbus yra mobilumas ore, žemėje ir vandenyje nuo jo priklausys greitis, netikėtumas ir sėkmė. Tam, kad būtume mobilūs, būtina tam pritaikyta ir pažangi technika, kuri vėlgi kainuoja didelius pinigus. Todėl kariuomenės progresas ir vystymasis yra tiesiogiai susijęs su tam tikslui skiriamais pinigais. Taigi šiuo metu reikia pakankamo kariuomenės finansavimo, nes atsiliksime. Šiandien pajėgūs vykdyti tik pačius būtiniausius įsigijimus. Atsižvelgiant į tai, kad pasikeitė kariuomenės organizavimo pobūdis, iškyla nauji iššūkiai, kuriuos reikia įveikti adekvačiai įvertinant esamą situaciją.»» Pagaliau turime konceptualų dokumentą gynybos doktriną, apie kurios būtinumą ir pobūdį buvo diskutuota ir Karde. Kokie Jūsų komentarai esamos doktrinos atžvilgiu? Kaip šis karinis-politinis dokumentas paveiks gynybos ir saugumo aktualijas? Lietuvos karinė doktrina yra labai lauktas ir svarbus dokumentas Lietuvos kariuomenės istorijoje. Tarpukario Lietuvos kariuomenei taip ir nepavyko patvirtinti tokio dokumento. Mes dabar galime didžiuotis, kad per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų pagaliau karinę doktriną sukūrėme. Kaip ir kiekvienas karinis dokumentas ar vadovėlis, ši doktrina bus nuolatos atnaujinama ir papildoma naujais dalykais, kadangi aplinka nuolatos keičiasi, atsiranda nauji iššūkiai, tobulėja karyba. Mes naujovių irgi nevengsime, sieksime būti modernūs ir pažangūs. Tačiau tai bus daroma ne rečiau kaip kas 3 metai. Aš manau, kad šitas dokumentas yra svarbus ne tiktai kariuomenei, bet ir visuomenei, kadangi tai yra viešas dokumentas. Lietuvos piliečiai, perskaitę Lietuvos karinę doktriną, aiškiau supras, kokie yra kariuomenės tikslai, ko yra siekiama, kokia turi būti Lietuvos kariuomenė, kokie turi būti kariai ir pan. Labai svarbu yra suprasti, kad kariuomenė bus atsakinga už valstybės gynybą kartu su visa visuomene. Visa valstybė turi būti atsakinga už šalies gynybą. Tai visų pastangų sintezė: visuomenės, kariuomenės ir valios demonstravimas ginti savo šalį. Kariuomenė be visuomenės neapgins šalies, tigi reikia galvoti apie piliečių rengimą gynybai, t. y. mobilizacinio 3 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

4 Patirtis Kariuomenei reikia transformuotis taip, kad ji būtų pasirengusi užtikrinti ne tik savo šalies, bet ir NATO gynybą, nes Aljanse galioja principas visi už vieną ir vienas už visus. rezervo rengimą. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų atsako, būtent, Lietuvos karinė doktrina Taigi karinė doktrina šalies gynybai ir saugumui yra labai svarbi. Ji galėtų tapti visų šalies institucijų, mokymo įstaigų ir gynybinių organizacijų žinių dalimi. Kai visa tauta vienodai supras, kaip reikia gintis, kaip yra organizuojama šalies gynyba, tai šalies saugumas sustiprės.»» Ar pasiekta krašto gynybos ir misijų užsienyje pusiausvyra? Ar numatoma naujų funkcijų kariuomenei nekarinių grėsmių atveju? Tokia pusiausvyra yra būtina, kadangi pagrindinė kariuomenės užduotis yra krašto gynyba, o tarptautinės misijos yra mūsų valstybės įsipareigojimas. Taip pat misijose kariai įgauna realią ir kovinę patirtį. Lietuvos kariuomenės pajėgų suderinimas ir struktūros keitimas, sujungiant mūsų reguliariosios kariuomenės vienetus su Krašto apsaugos savanorių pajėgomis ir turimu mobilizaciniu rezervu, yra vienas iš mano svarbiausių uždavinių. Periodiškai turės vykti mokymai, vienijantys karius profesionalus, karius savanorius ir mobilizacinio rezervo karius. Žinoma, viskas vyks, atsižvelgiant į finansines galimybes. Prieš kelerius metus vykusi transformacija buvo orientuota į karinių pajėgų mobilumą, greitą reagavimą persidislokuojant, atsisakant kariuomenei nebūdingų funkcijų. Visa tai skatina imtis atitinkamų veiksmų, kad galėtume įgyvendinti visus mums iškeltus tiek ankstesnius, tiek naujus uždavinius. Naujas laikmetis atneša naujų grėsmių, o mes turime prie to taikytis ir koreguoti karinį pasirengimą. Vienas iš tokių naujų iššūkių yra kibernetinės atakos. Technologijų revoliucija, kuri atneša ne tik teigiamas bet ir neigiamas puses, sukūrė tokių atakų grėsmę. Netgi naujoje NATO strategijoje kibernetinės atakos įvardijamos ne tik karine, bet ir civiline grėsme.»» Kokios įtakos turėjo kariuomenės komplektavimui, koviniam rengimui privalomosios karo tarnybos sustabdymas? Atsižvelgiant į tai, kad pasikeitė kariuomenės organizavimo pobūdis nuo mišrios pereita prie tik profesiniu pagrindu kuriamos karinės tarnybos iškyla nauji iššūkiai, kuriuos reikia įveikti adekvačiai įvertinant esamą situaciją sumažėjusį finansavimą, artėjančius kovinius budėjimus NATO, ES, taip pat stiprinant ir nacionalines Lietuvos karines pajėgas, skirtas mūsų krašto gynybai, naujai organizuojant būtinuosius karinius mokymus. Turime visi labai aiškiai suprasti, kad reikia nuolatos rengti ir palaikyti mobilizacinį rezervą. Jis kasmet sensta, todėl būtina jį nuolat atnaujinti ir papildyti, o tai taip pat priklauso nuo kariuomenei skiriamų lėšų. Šiemet komplektavimo problemas šiek tiek palengvina būtinieji kariniai mokymai ir kariai savanoriai, tačiau to dar nepakanka. Todėl padidinome jau baziniuose kariniuose mokymuose dalyvausiančių karių skaičių nuo 300 šiais metais iki planuojamų 600 kitais metais.»» Kai visa tauta vienodai supras, kaip reikia gintis, kaip yra organizuojama šalies gynyba, tai šalies saugumas sustiprės.

»» Baltijos šalys kartu mokosi priimti karinę paramą iš NATO. 5»» Ar prieš metus įvesti būtinieji kariniai mokymai pateisina viltis? Ar tai pakankamai efektyvus būdas atrinkti kandidatus į profesinę karo tarnybą? Ar būtinieji kariniai mokymai nėra per siauras šliuzas norintiems tapti profesionaliais kariais? Šie mokymai yra vienas iš būdų, kaip reikia komplektuoti personalą ir rengti mobilizacinį rezervą. Nereikia užmiršti, kad dar yra ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos, kuriose taip pat piliečiai rengiasi šalies gynybai ir turi galimybę tapti profesionalais. 2010 metais 508 jaunuoliai iš 677 pateikusiųjų prašymus ateiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę buvo patikrinti Karo medicinos tarnyboje. Tinkamais karinei tarnybai pripažinti 358. Iš jų pašaukta į būtinuosius karinius mokymus 300, o mokymus baigė daugiau nei 200, iš jų profesinę karo tarnybą pasirinko virš 170. Nors vėliau didelė dalis jų nepasiliko tarnauti ilgiau ir buvo pervesti į mobilizacinį rezervą. Taigi, manau, kad atrankos sistema yra pakankamai efektyvi ir profesinėje karo tarnyboje lieka tik geriausi. Papildomai šiais metais taip pat buvo priimtas sprendimas leisti ateiti į profesinę karo tarnybą tiems, kurie jau atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Taigi sprendimai buvo padaryti tam, kad būtų kuo daugiau sąlygų tapti kariu profesionalu. 2011 metais baziniuose kariniuose mokymuose planuojame sulaukti iki 600 karių.»» Kokius šių metų įvykius galėtumėte išskirti kaip reikšmingus kariuomenei ir mūsų šalies saugumui? Šiais metais svarbiausia buvo šalies saugumo planavimas. Pavasarį patvirtinau pirmąją Lietuvos karinę doktriną, apie kurią jau kalbėjome. Taip pat NATO viršūnių susitikimas Lisabonoje, kuris pranoko lūkesčius ir patvirtino, kad NATO yra konkreti gynybinė organizacija. Jo metu patvirtinta naujoji NATO strateginė koncepcija, visiškai atitinkanti Lietuvos lūkesčius, dar kartą patvirtinanti, kad kolektyvinė gynyba išlieka Aljanso pagrindas, o šalia senų grėsmių identifikuotos naujos kibernetinis ir energetinis saugumas. Šios koncepcijos atsiradimas ir patvirtinimas yra labai svarbus įvykis ir mūsų politikų nuopelnas rūpinantis Lietuvos saugumu. Dar norėčiau išskirti keletą pagrindinių tarptautinių karinių pratybų, kuriomis NATO ir jos šalys pademonstravo savo įsipareigojimus kolektyviniam saugumui, sąjungininkų solidarumą ir pasitikėjimą: Baltijos šeimininkas, kuriose trys Baltijos šalys mokėsi priimti karinę paramą iš NATO; Kardo kirtis bendros JAV ir Baltijos šalių karinės pratybos, kuriose dalyvavo mūsų kariai savanoriai; Atvira dvasia tarptautinės sprogmenų paieškos pratybos Baltijos jūroje, kuriose dalyvavo 11 šalių; Šakalo akmuo tarptautinės specialiųjų operacijų pratybos; Baltijos regiono oro pajėgų treniruotė, kurios metu į Lietuvą buvo atskridęs NATO ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės sistemos lėktuvas (AWACS). Taigi šie metai galėtų būti vadinami šalies saugumo stiprinimo metais. Kitais metais NATO pratybos Lietuvoje ir toliau leis rengtis mūsų krašto gynybai ir sąveikai su NATO šalimis. Parengė Darius Sutkus Dėkojame kpt. Tomui Balkui už pagalbą rengiant publikaciją KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

Generolas Jonas Kronkaitis: Lietuva pajėgi apsiginti 6 Patirtis AR PAJĖGI LIETUVA APGINTI SAVO NEPRIKLAUSOMYBĘ? AR VISIEMS PILIEČIAMS PRIVALU GINTI TĖVYNĘ? KĄ GALI NUVEIKTI LIETUVOS LAISVĖS GYNĖJAI, ŠAU- LIAI, SAVANORIAI, REZERVO KARIAI ŽADINDAMI VISUO- MENĖS PILIETINĮ AKTYVUMĄ, SKATINDAMI JAUNIMĄ DIDŽIUOTIS SAVO VALSTYBE IR KARIUOMENE? Į ŠIUOS IR KITUS KLAUSIMUS BUVO IEŠKOMA AT- SAKYMŲ VILNIAUS ĮGULOS KARININKŲ RAMOVĖJE VYKUSIAME KRAŠTO APSAUGOS MINISTRĖS PATARĖJO, BUVUSIO LIETUVOS KARIUOMENĖS VADO ATSARGOS GENEROLO MAJORO JONO KRONKAIČIO SUSITIKIME SU LIETUVOS KARIUOMENĖS SAVANORIŲ SĄJUNGOS IR KITŲ KRAŠTO APSAUGĄ REMIANČIŲ VISUOMENINIŲ ORGANIZACIJŲ ATSTOVAIS. Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos prie Rezervo karių asociacijos pirmininkas ats. gr. Bronius Pacevičius pradėdamas vakarą pažymėjo, kad susitikimas su generolu Jonu Kronkaičiu buvusiu kariuomenės vadu, dabartinės krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patarėju yra gera proga iš pirmų lūpų išgirsti apie realią padėtį kariuomenėje, atliktus ir planuojamus darbus, padiskutuoti apie krašto apsaugą remiančių visuomeninių organizacijų galimybes prisidėti prie Lietuvos saugumo stiprinimo. Ats. gen. mjr. Jonas Kronkaitis akcentavo, kad neturėtume abejoti dėl Lietuvos galimybių apginti savo nepriklausomybę. Galime drąsiai teigti, kad Lietuva pajėgi apsiginti. Priešui įsiveržus į Lietuvą, mūsų šalies kariuomenė, NATO oro pajėgų padedama (jau ne vienerius metus mūsų oro erdvę saugo NATO naikintuvai), atsilaikytų iki į pagalbą ateitų didesnės Aljanso pajėgos. Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad numatant, kokios grėsmės Lietuvos saugumui gali kilti ateityje, negalima išleisti iš akių ir pavojingų, jau dabar pastebimų pasaulio geopolitinių bei demografinių procesų, nenuspėjamų klimato pokyčių. Apie oro atšilimą jau senokai kalbama, tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad neatmestina ir klimato atšalimo grėsmė. Lietuvą kartą jau buvo užslinkę ledynai... Akivaizdu, kad ypač sparčiai kinta demografinis pasaulio žemėlapis. Pavyzdžiui, kaimyninėje Rusijoje, didžiausioje pagal plotą valstybėje, šiuo metu yra apie 140 mln. gyventojų. Daugiausia jų yra rusų tautybės, bet jau apie 15 proc. šalies gyventojų sudaro musulmonai. Vos prieš porą dešimtmečių islamo išpažinėjų Rusijoje buvo perpus mažiau. Vidutinis Rusijos gyventojų amžius yra 38,5 m., o, pvz., Vokietijoje 44. Rusų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra vos 66 metai, o vokiečių 79 m., Vokietija, kitos Vakarų šalys sensta, dėl to jose turi daugėti darbingo amžiaus žmonių, kurie išlaikytų pensininkus. Tačiau dėl mažo gimstamumo to užtikrinti negalima, susidaro palankios sąlygos plūsti į šalį imigrantams. Prognozuojama, kad po 40 metų Rusijoje gali likti vos 100 mln. žmonių. Turkijoje dabar gyvena apie 70 mln. žmonių, kasmet jų padaugėja 1,3 proc. Tikėtina, kad po kelių dešimtmečių Turkija žmonių skaičiumi pralenks Rusiją. Kas gali prognozuoti pasekmes tokių demografinių pokyčių ne tik Rusijai, bet iš to kylančių grėsmių ir jos kaimyninėms valstybėms, Lietuvai. Dėl to ir dabar, ir ateityje mums privalu turėti tokią kariuomenę, kuri apgintų Lietuvą nuo bet kokio potencialaus priešo. Pasak ats. gen. mjr. J. Kronkaičio, Lietuvos saugumui žalingas ankstesnės valdžios sprendimas atsisakyti šauktinių kariuomenės. Konstitucinis Teismas aiškiai konstatavo, kad kiekvienas Lietuvos pilietis privalo ginti savo valstybę, o valstybė privalo sudaryti piliečiui sąlygas atlikti konstitucinę pareigą. Naujoji krašto apsaugos ir kariuo-

menės vadovybė jau prieš metus tokias sąlygas sudarė neatlikusiems privalomosios pradinės karo tarnybos jaunuoliams pradėjo rengti būtinuosius karinius mokymus. Juose savo noru dalyvauja 18-27 metų jaunuoliai. Po mokymų su vienais jaunuoliais pasirašomos profesinės karo tarnybos sutartys, kiti įrašomi į kariuomenės parengto personalo mobilizacinį rezervą. Tęsdamas mintį apie neigiamas šauktinių kariuomenės panaikinimo pasekmes pranešėjas sakė, kad kol nesibaigs ekonomikos krizė, sunku tikėtis, kad valstybė, taupydama biudžeto lėšas krašto apsaugai, galės skirti tiek pinigų, kiek reikia, kad būtų padidintas profesinės karo tarnybos karių skaičius, tinkamai sukomplektuoti kariniai vienetai. Šiuo metu daugiau dėmesio numatoma skirti savanoriškųjų pajėgų aktyviojo kariuomenės rezervo ir atsargos karių mobilizacinio rezervo rengimui. Lietuvoje jau yra per 77,5 tūkst. atkurtoje Lietuvos kariuomenėje tarnavusių karių. Dauguma jų buvo gerai parengti, tačiau išėję į atsargą jie prarado tam tikrus kariuomenėje įgytus įgūdžius. Be to, buvo modernizuojama ginkluotė, kito karo doktrina. Dėl to numatoma atlikti atsargos karių struktūrinę organizaciją, ateityje juos mokyti. Plk. Arūnas Dudavičius, pritaręs pranešėjui, kad nereikėjo atsisakyti šauktinių, sakė, kad ankstesniais metais buvo atlikta ir daugiau nepamatuotų kariuomenės pertvarkų, viena jų Krašto apsaugos savanorių pajėgų mažinimas: iš buvusių 15 tūkstančių žmonių ir 10 rinktinių dabar tėra likę 4 tūkstančiai savanorių. Pasak plk. A. Dudavičiaus, viena kariuomenė be savanorių, šaulių, kurių gretos irgi buvo praretintos, atsargos karių ir visų patri otiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių pagalbos nepajėgs apginti savo valstybės. Pati kariuomenė turi būti ne tik gerai ginkluota, apmokyta, bet ir morališkai tvirta, pasiryžusi žūtbūt apginti tėvynę. Pasak plk. A. Dudavičiaus, papildant generolo J. Kronkaičio viename interneto portale neseniai išsakytą mintį, kad mūsų kariuomenei turėtų būti ypač sektinas 1939 m. Suomijos karo su Rusija pavyzdys, vertėtų pridurti, kad, apklausų duomenimis, ir dabar 85 proc. šios šalies gyventojų teigia, kad susidarius analogiškai situacijai, kokia buvo per vadinamąjį Žiemos karą, jie taip pat ryžtingai stotų į kovą. Suomijos karinė ir politinė vadovybė, mokymo įstaigos daug metų laikosi nuostatos, kad šalies gynyba, jaunimo pilietinis ir patriotinis ugdymas yra prioritetinė veiklos sritis. Pabrėžęs, kad Suomija neatsisakė privalomosios karo tarnybos, plk. A. Dudavičius paprašė ats. gen. mjr. J. Kronkaitį pasidalyti mintimis apie šauktinių grąžinimo į mūsų dalinius galimybes, įvertinti jaunimo pilietinio ir patriotinio auklėjimo būklę Lietuvoje. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis sakė, kad klaidingu ankstesnės politinės valdžios sprendimu laikytinas ir Motorizuotosios pėstininkų brigados Žemaitija išformavimas. Šios brigados įkūrimas buvo pirmas svarbus žingsnis kuriant šalies mobilizacinio rezervo rengimo sistemą. Dabartinė KAS vadovybė bando taisyti padėtį, tačiau tai daryti nėra lengva reikia keisti ne vieną su šalies nacionaliniu saugumu susijusį įstatymą. Iš jau pertvarkytų teisės aktų pranešėjas paminėjo pakeistą Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą. Naujoje įstatymo redakcijoje, pavyzdžiui, numatyta galimybė formuoti ir rengti šaulių kovinius būrius. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis pažymėjo, kad dėl ekonomikos nuosmukio ir dėl politinių jėgų dabartinio santykio Seime sunkiai tikėtina, kad pavyks artimiausiu laiku atkurti šauktinių kariuomenę, atlikti kitus radikalius KAS pertvarkymus. Tačiau bus plečiami būtinieji kariniai mokymai, ieškoma kitų būdų, kaip piliečiai galėtų atlikti par eigą ginti tėvynę, būtų tinkamai parengti. Bus siekiama bent kiek padidinti šalies gynybai skiriamas lėšas. 2010 m. krašto apsaugai skirtos biudžeto lėšos sudaro vos 0,9 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tarp NATO šalių mažesnę nei mes BVP dalį gynybai skiria tik Liuksemburgas, teturintis pusantro šimto karių kariuomenę ir apsuptas draugiškų valstybių. Vertindamas jaunimo pilietinio ugdymo padėtį Lietuvoje ats. gen. mjr. J. Kronkaitis paminėjo Suomiją, pažymėdamas, kad suomių vaikai nuo mažens auklėjami patriotine dvasia, dėl to, sulaukę šaukiamojo amžiaus noriai eina tarnauti į kariuomenę, tuo didžiuojasi, o tie, kurie dėl sveikatos ar kitų problemų nepašaukiami į karo tarnybą, neslepia savo nusivylimo. Pasak pranešėjo, pastaruoju metu ir Lietuvoje daugėja jaunimo patriotinio nusiteikimo apraiškų. Bene ryškiausias pavyzdys jaunimo akcija Misija Sibiras. Pabrėžtina, kad jaunuolių, norinčių vykti tvarkyti tremtinių kapus Sibire, būna žymiai daugiau, nei gali pakviesti akcijos organizatoriai. Jaunimo pilietiniu ir patriotiniu auklėjimu nuosekliai rūpinasi Lietuvos šaulių sąjunga, subūrusi jau per 5 tūkst. jaunųjų šaulių. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis priminė televizijos žiūrovų pastebėtą mūsų krepšininkų, Turkijoje šiemet vykusiame pasaulio čempionate iškovojusių bronzos medalius, orią laikyseną prieš rungtynes skambant Lietuvos himnui vyrai stovėdavo pridėję dešinę ranką prie širdies, ne vienas jų kartojo Tautiškos giesmės žodžius. Geresnį jaunimui sektiną patriotinio nusiteikimo pavyzdį sunku berasti. Prelegentas atkreipė dėmesį į užsitęsusią lietuvių tautos laisvės kovas įamžinančio monumento statymo Vilniaus Lukiškių aikštėje istoriją. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis kalbėjo: Per savo gyvenimą esu lankęsis daugelio pasaulio šalių sostinėse. Kone visose mačiau Laisvės paminklą, Nežinomojo kareivio kapą. Mūsų valstybė yra nepriklausoma jau 20 metų, beveik tiek pat metų sostinėje žadama pastatyti Laisvės paminklą, svarstomi ir vis nepatvirtinami paminklo projektai. Be to, Lukiškių aikštėje nėra Nežinomojo kario ar partizano kapo. Nedovanotinas valdžios aplaidumas, kad iki šiol sostinės gyventojai ir svečiai neturi kur pareikšti pagarbą tūkstančiams nežinomų, nežinia kur palaidotų Lietuvos laisvės gynėjų. Prie jiems skirto simbolinio kapo mūsų kariai stovėtų garbės sargyboje, užsienio valstybių delegacijos atvyktų padėti vainikus, iš visur į Vilnių atvažiuojantys mokytojai su mokiniais ateitų uždegti žvakelę... 7 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

»» Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras R. Ozolas: Lietuvos užpuolimo atveju savigynos formuotės pirmos stotų prieš agresorių. 8 Patirtis Valstybė, kuri negerbia savo gynėjų negerbia savęs. Deja, turime pripažinti, kad 50 metų sovietinėje mokykloje skleista komunistinė propaganda, kitoks tėvynės meilės, patriotizmo supratimas, dar visiškai neišnyko iš visų mūsų žmonių sąmonės. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas susitikimo dalyvius informavo apie pajudėjusius Laisvės paminklo statymo Vilniuje reikalus. Esu Lukiškių aikštės tvarkymo komisijos, kuriai vadovauja Vyriausybės kancleris, narys, sakė sąjungos pirmininkas J. Burokas. Šioje komisijoje yra ir daugiau patriotinių organizacijų atstovų. Turime vilčių, kad 2012 metais bus pagaliau deramai įamžintas Lietuvos laisvės kovotojų atminimas. Jau sutarta, kad ant paminklo bus toks užrašas Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Numatoma įrengti ir Nežinomojo partizano kapą. Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras filosofas Romualdas Ozolas pirmiausia pažymėjo, kad dabartinė KAS vadovybė susiduria su paminėtomis problemomis dėl to, kad Lietuva buvo nuginkluota dvigubai dvasiškai ir militariškai. Kalbėdamas apie krašto apsaugą remiančių visuomeninių organizacijų, rezervo karių vaidmenį šalies saugumo užtikrinimo sistemoje, R. Ozolas sakė, kad netikėto Lietuvos užpuolimo atveju lietuvių savigynos formuotės greičiausiai pirmos stos prieš agresorių pajėgas, kol bus duotos komandos eiti į mūšį visai mūsų kariuomenei, kol atskubės NATO daliniai. R. Ozolas priminė nepriklausomybę paskelbusios Čečėnijos pirmąjį šturmą, kai didelę rusų tankų koloną sunaikino ne profesionaliai parengti čečėnų kovotojai, o...vaikai. Šešiolikos, o kai kurie vos dvylikos metų berniūkščiai svaidė į koloną vadinamuosius Molotovo kokteilius ir tankai sproginėjo kaip degtukų dėžutės. Bokšteliai lėkė po 200 metrų į šonus. Po to kurį laiką Kremlius nedrįso Čečėnijos šturmuoti. R. Ozolas sakė, kad svarstant klausimą, iš kurios pusės į Lietuvą gali ateiti grėsmė, vertėtų žvilgtelėti ir į pietus, panagrinėti beįsiplieskiantį nacionalinį konfliktą Slovakijoje tarp slovakų ir kompaktiškai gyvenančių vengrų. Tai galėtų būti pamoka mums, nenorintiems matyti Rytų Lietuvos problemos. Buvęs Šaulių sąjungos vadas, Pilietinės gynybos centro prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotojas ats. plk. ltn. Juozas Širvinskas įsitikinęs, kad svarbi prie jaunimo pilietinio ugdymo prisidedančių Šaulių sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų veteranų užduotis tarp jaunų žmonių ieškoti lyderių, skatinti juos rinktis kario profesiją, stoti į patriotines jaunimo organizacijas. Pasak J. Širvinsko, paskaitomis dabar jau beveik neįmanoma patraukti internetinės kartos jaunimo dėmesio. Dėl to reikėtų daugiau rengti iškylų, žygių, sukarintų žaidimų. Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentas ats. plk. ltn. Vytautas Čepukas siūlė dažniau rengti krašto apsaugą remiančių patriotinių organizacijų ir KAS vadovų susitikimus, teigė, kad būtų abipusės naudos, jeigu šių organizacijų atstovai būtų supažindinami su rengiamais teisės aktų projektais, susijusiais ne tik šalies nacionaliniu saugumu, bet ir išleistų į atsargą karių veikla, jų socialinėmis garantijomis. Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis sakė, kad ne vienerius metus dirbdamas karininkų ramovėje atkreipė dėmesį, jog kone visų patriotinių organizacijų veikloje dalyvauja mažai į atsargą išėjusių jaunesnio amžiaus karininkų. Gal vertėtų jų paieškoti ir vienaip ar kitaip juos paskatinti, paraginti prisidėti prie jaunimo patriotinio ugdymo.

Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis paaiškino, kad siekiant pritraukti daugiau jaunų atsargos karininkų į visuomeninę veiklą, jaunimo pilietinio ugdymo akcijas negalima nepaisyti savanoriškumo principo, daryti spaudimo. Be to, ne kiekvienas moka įtaigiai kalbėti, geba pasiekti kito sąmonę ir širdį. Nieko nėra blogiau, kaip blogas mokytojas. Pasak prelegento, geriausių paskatų ir daug nuopelnų turintis žmogus vien savo nerišlia kalba ar kategorišku tonu gali atstumti pašnekovą, auditoriją. Dėl to prikalbinę į atsargą išleistą karininką nueiti į mokyklą, galime turėti daugiau bėdos nei naudos. Anot plk. A. Dudavičiaus, ne mažesnė bėda yra pats faktas, kad pasitaiko kapitonų ir aukštesnio laipsnio karininkų, kurie nesugeba bendrauti su karių, moksleivių ar kita auditorija. Kyla natūralus klausimas, kas rengė tuos karininkus, kas vertino jų žinias, bendravimo įgūdžius. Visuomenė stebi karininką, dėl to kariūnai turėtų būti mokomi ne tik iškalbos, bet ir elgesio kultūros, gerų manierų. Prieškario Lietuvos kariuomenėje per vadų pasitarimus būdavo aptariami ne tik kovinio rengimo reikalai, bet ir karių elgesys, dvasinis, moralinis nusiteikimas. Plk. A. Dudavičiaus įsitikinimu, mūsų dienomis laisvės kovų dalyviai, patriotinių organizacijų nariai galėtų daugiau prisidėti prie karių moralinio ir dvasinio ugdymo. Be to, šios organizacijos kartu su KAM turėtų daugiau rūpintis į atsargą išleistų jauno amžiaus karininkų socialinės integracijos reikalais. Tuomet jie nesijaustų tarsi išvaryti iš kariuomenės ir nesišalintų visuomeninės atsargos karininkų veiklos. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis pritarė, kad tarnybą baigusiam kariui iš tiesų reikia skirti daugiau dėmesio. Pirmiausia su derama pagarba išleisti į atsargą, įteikti dokumentą, liudijantį, kad karys garbingai tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Šį dokumentą žmogus galės parodyti savo artimiesiems, vaikams, vaikaičiams. *** Baigiantis renginiui Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas ats mjr. Antanas Burokas, vadovaujantis Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, Koordinacinei tarybai, vienijančiai 15 organizacijų, supažindino susirinkusius su tarybos parengtu kreipimusi į mūsų šalies vadovus. Šiame dokumente išsakoma patriotinių organizacijų pozicija Lietuvos nacionalinio saugumo stiprinimo klausimais. P arengė Gediminas Radvilas Alfredo Pliadžio ir autoriaus nuotr. 9 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)»» Ištikimybę Lietuvos Respublikai prisiekia jaunieji šauliai patikimas šalies gynėjų rezervas.

Gen. mjr. Jonas Andriškevičius: Taip formavosi naujas kariuomenės suvokimas Gen. mjr. Jonas Andriškevičius pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės vadas (1993 1999 m.). Knygoje Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai apžvelgia pagrindinius to meto įvykius, jo kadencijos metu nuveiktus darbus, reziumuoja svarbiausias jų išdavas: 10 Patirtis * sudėtingomis sąlygomis Lietuvos kariuomenė tapo rimtu krašto saugumo garantu, apie ją, kaip apie patikimą partnerę, pradėta kalbėti tarptautiniu lygiu. * Lietuvos vėliava suplevėsavo tarptautinėse pratybose ir tarptautinėse misijose. * buvo duotas startas kelyje į transatlantinę ir Europos šalių bendriją. * gimė ir pradėjo bręsti nauja, kitose kariuomenėse netarnavusios karininkijos karta. Pirmieji karininkai pradėjo mokytis vakarietiškose karo mokymo įstaigose. * privalomosios pradinės karo tarnybos kariai, baigę tarnybą, pradėjo dėkoti savo vadams. Neabejotina, jog visi šie įvykiai turėjo įtakos mūsų krašto apsaugos sistemos raidai. Generolas skyrė laiko trumpai pakomentuoti savo prisiminimus, šiame kontekste įvertinti ir kai kuriuos dabartinius gynybos ir saugumo aspektus. Tarnyba: teisė ir pareiga? Mano šiandienos veikla taip pat susijusi su kariuomene, jos problematika. Mano nuomone, labai opus rezervo klausimas. Tas klausimas pakankamai politizuotas. Kalbama, kad rezervo nėra, o jo rengimas turėtų būti vykdomas... Iš tikrųjų rezervą mes patys supūdėme, nors derlius buvo. Juk pirmaisiais kariuomenės metais joje tarnavę šauktiniai nebuvo nė karto pašaukti pakartotinėms karinėms pratyboms. Ko galima tikėtis ir reikalauti iš kario, kuris neatnaujino savo įgūdžių nė karto per beveik dvidešimt metų? Baigęs privalomąją pradinę karo tarnybą jis tapo geru pusfabrikačiu, bet visaverčiu kariu nebuvo parengtas. Be visa kita, mes neturėjome ir neturime tam pakankamai lėšų. Kai ginčijamės, ar nereikėtų vėl atnaujinti privalomosios pradinės karo tarnybos, kyla klausimas, ar tokiu atveju vėl neprarasime savo surinkto derliaus, jį tiesiog supūdydami?

Be abejo, tai klausimai su politiniu prieskoniu. Privalomosios tarnybos sustabdymas nebuvo sutiktas vienareikšmiškai, bet tokio chaoso, koks buvo įsigalėjęs, nebuvo galima tęsti. Iš dešimt potencialių šauktinių pavykdavo pašaukti vieną arba du. Dėl atvirų sienų valstybė tapo nepajėgi kontroliuoti šį mechanizmą: niekas negali sustabdyti aštuoniolikmečio, kuris, baigęs mokyklą, nutaria išvažiuoti, tarkim, į Airiją. Taip pat negalima išsiųsti ten ir tokio emigranto-dezertyro paieškos dokumentų, nes tam nėra tarptautinių susitarimų. Dezertyravęs karys nėra Interpolo dėmesio objektas.»» Galbūt tai visuomenės demoralizacijos problema? Juk buvo įsigalėjusi nuomonė, jog tarnauja tik kvaili, o protingi išsisuka. Šiuo atveju man patinka estų sprendimas: po nepriklausomybės atkūrimo jie pirmiausia įvardijo piliečių pareigas, o tik po to jų teises. Mes gi padarėme atvirkščiai. Bet jau buvo per vėlu. Pamenu, teko kreiptis ir į Seimą, ir į įvairius komitetus dėl karo prievolės problemų. Tendencijos krypo vis didesnio šaukimo liberalizavimo link: studentus nuo tarnybos atleiskim, kitus, trečius taip pat atleiskim... Emigrantai atkrito savaime. To pasekmė vienas du šauktiniai iš dešimties galimų. Tokiu būdu ir tarnyba kariuomenėje tapo savotišku pajuokos objektu, o tie, kurie buvo pašaukti, apmokyti, demobilizuoti ir pamiršti... Panagrinėkim situaciją, kai buvo einama profesinės kariuomenės link. Į tai buvo atkreiptas dėmesys visų paskutiniųjų vyriausybių programose. Profesinio tipo kariuomenė buvo (ir gan netikėtai) įsteigta, šaukimas laikinai sustabdytas, bet po kiek laiko atsirado poreikis vykdyti būtinuosius karinius mokymus. Ar ta situacija yra adekvati? Galbūt tai galėtų kiek sureguliuoti padėtį ir išspręsti personalo klausimą? Manau, bet kokiu atveju turi būti sudaryta galimybė, kad piliečiai galėtų mokytis apginti savo tėvynę. Ieškoma kelių, kaip tai padaryti. Vyriausybės politinėje programoje nurodoma, kad einame profesinės kariuomenės link. Visos vyriausybės supranta, kad globaliame pasaulyje šauktinis negali dalyvauti jokiose misijose. Tiksliau, jis, ko gero, negalėtų dalyvauti nė vienoje šiandienos misijoje, kurioje šiuo metu užduotis atlieka profesinės tarnybos kariai. Tokia praktika pasaulyje nepopuliari, nebent šalyse, kur pareigos supratimas ir situacija yra visiškai kitokios. Tarkim, Izraelyje šauktiniai kariai net į kiną eina, turėdami ginklus, niekas nesibaimina, kad kieno nors ginklas atsitiktinai iššaus. O kitose šalyse tai nėra norma, ir jei tenka išduoti ginklą, kartą į savaitę galima tikėtis netyčinio šūvio... Realizuoti kario pašaukimą dabar Grįžkime prie variantų, padedančių realizuoti pilietinę pareigą. Kokie jie yra? Galima tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Yra sukarinta Lietuvos šaulių sąjunga.»» Bosnija, 1998-ųjų sausis. LITPLA-6 būriui perduodama Lietuvos trispalvė. Jos užduotys patikslintos naujai priimtame įstatyme. Galimybių yra. Tačiau nė vienas variantas, mano manymu, visavertiškai negali atstoti pagrindinio kario parengimo, kurį suteikia kareivinių režimas. Karys savanoris, deja, dar nepasiekė profesinės tarnybos kario kovinio pasirengimo lygio. Be abejo, reikia atsižvelgti ir į skirtingą specifiką. Taigi būtinieji kariniai mokymai gali tapti visai neblogu variantu, priimtinu tiek valstybei, tiek piliečiui.»» Ar tai palyginti ne per siauras šliuzas? Savo galimybes tapti kariškiu, pajusti šios profesijos skonį galėtų išbandyti ir daugiau piliečių? Neseniai lankiausi Karo prievolės administravimo tarnyboje ir domėjausi būtinųjų karinių mokymų specifika. Iš atėjusiųjų į būtinuosius karinius mokymus, profesinėje tarnyboje pasilieka, deja, tik nedaugelis. Pertekliaus nėra, o pagerėjus ekonominei situacijai, norinčiųjų gali dar sumažėti. Manyčiau, kad kai aprims aistros ir nuomonės, kad karinis parengimas esąs sovietinis palikimas, bus galima pamažu grįžti į mokymo įstaigas. Nesvarbu, kaip toji rengimo programa bus pavadinta: Pradinis karinis rengimas, Karinis-pilietinis ugdymas, ar kitaip. Jei būtų dėstomas pradinis karinio ugdymo kursas mokykloje, galbūt visuomenė įgytų daugiau supratimo apie karinę tarnybą. Tai gali būti neprivalomasis dalykas, tarkim, Jei būtų dėstomas pradinis karinio ugdymo kursas mokykloje, galbūt visuomenė įgytų daugiau supratimo apie karinę tarnybą. 11 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

»» Kartu su Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu. 12 fakultatyvas. Manau, sugrįšim prie to, kad kiekvienas bent žinos, kurioje ginklo pusėje vamzdis, o kurioje buožė... Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Danijoje, ypač Šveicarijoje, tiek daug nuveikta, kad pilietis kartu būtų ir karys. Veikiama valstybės mastu. O mūsų šalyje įsisenėjęs požiūris: Tai Krašto apsaugos ministerijos rūpestis. Tačiau tai ne tik ministerijos, bet ir visos valstybės rūpestis. Pasirengimas krizinėms situacijoms ir mobilizacija tai šalies reikalas. Kiek kartų teko apie tai kalbėtis su aukštais politikais, iškart nuostaba ir sumišimas: Apie ką čia kalbėti? Paskelbk aliarmą savo kariuomenėje, ir bus mobilizacija... Tekdavo aiškinti, kad kariuomenė tik mažytė dalelė visoje mobilizacijos sistemoje. Taigi vis dar trūksta valstybinio požiūrio ar net vizijos. Tai savo ruožtu demoralizuoja žmones. Bet kariuomenės pradžia taip pat buvo nelengva. Patirtis Sunki pradžia Kai tapau kariuomenės vadu, mūsų kariai kaip tik vyko į pirmąsias misijas. Kaip tai vyko? Manyčiau, kad nereikia pamiršti, kad tuo metu mūsų kariuomenės didžioji dalis buvo šauktinai? Be abejo, į misijas jau gerokai vėliau buvo bandoma įterpti ir šauktinių. Bet tai buvo Balkanai ne karo zona, o Pirmosios misijos, jų organizavimas tuo metu buvo siaubingai sudėtingas dalykas, turint galvoje kovinį pasirengimą. O teisinė bazė? Ji visada puse žingsnio atsilikusi nuo įvykių. taikos palaikymo operacija. Nepaisant to, aukų turėjom. Į pirmąją misiją su eilinių antpečiais išvažiavo karininkai, pirmoji auka vyr. ltn. Normundas Valteris žuvo kaip eilinis karys. Aš, kaip kariuomenės vadas, tuo metu nebuvau tikras, ar mes jau pasirengę dalyvauti. Pirmosios misijos, jų organizavimas tuo metu buvo siaubingai sudėtingas dalykas, turint galvoje kovinį pasirengimą. O teisinė bazė? Ji visada puse žingsnio atsilikusi nuo įvykių. Juk kitos sistemos, išskyrus šauktinių kariuomenę, neturėjome, įsakymai privalėjo būti rengiami itin greitai. Tuometinis ministro pavaduotojas I. Stankovičius kuravo tarptautinius ryšius, jis ir tvarkė šiuos dokumentus skubos tvarka. Su ministru ir jo komanda jis rengė teisės aktus, važinėjo semtis patirties į užsienį. Pirmasis, sakyčiau buferinis, būrys buvo komplektuojamas iš karininkų ir seržantų ir siunčiamas į Balkanus... Tada šioje srityje turėjome itin mažai patirties, pagalbą suteikė danai. Jie pirmi organizavo įvairius kursus, prisidėjo ir prie logistikos. Važinėjom jų transportu, skraidėm jų lėktuvais. Juk mes neturėjom beveik nieko. O politiniu požiūriu naudos, aišku, buvo. Trispalvės įteisinimas ir jos iškėlimas visais požiūriais abipusiai naudingas dalykas misijai. Pamenu, kai mūsų trispalvė suplevėsavo pratybose JAV. Kai išskleidėm savo vėliavas karių rikiuotėje už Atlanto, daugelis nesuprato, kokios šalies ji yra... Gal kokia Afrikos valstybė? Teko įrodinėti, kad tai Lietuvos vėliava, pasakoti, kur ši šalis yra... Dabar lietuviška trispalvė jau visiškai įprastas dalykas. Danų instruktoriai visada garsėjo kaip puikūs metodininkai, pedagogai ir šaunūs pagalbininkai. Jau naujo tūkstantmečio pradžioje kaip tik ir išgirdome žinią apie mūsų brigados prisijungimą ( afiliaciją ) prie danų divizi-

jos... Anksčiau apie tokius pasiūlymus nesvajojome. Danai apsiribojo mokymu, mes neturėjome savarankiško vieneto ir buvome būrys danų kuopoje. Taigi tai savotiškas po to įvykusios afiliacijos prototipas. Mūsų kariuomenės integracijos prototipo vizija keitėsi. Pavyzdžiui, BALTBAT. Mes žinojom, kad vieni tiesiog nepatrauksim bataliono, todėl radom partnerių. Šį batalioną iš pat pradžių taip pat ėmėsi kuruoti danai. Paskui prisidėjo visi kiti. Pokyčiai mąstyme ir kariuomenėje Mano kadencijos metu pradėjo formuotis nauja karininkijos karta. Iš tikrųjų po nepriklausomybės atkūrimo reikėjo atkurti ir Lietuvos kariuomenę, o parengto karininkijos personalo nebuvo. Prieškario karininkų karta buvo jau per daug garbaus amžiaus. Nors ji daug talkino, ypač politiškai, vadovauti grynai kariniu požiūriu jiems būtų buvę per sunku. Tuo metu krašto apsaugos sistemoje ėmė rastis žmonių, kurie buvo tarnavę tarybinėje kariuomenėje kaip karininkai, reikalingų specialistų taip pat. Tai buvo priežastis, dėl kurios kartais būdavo išankstinio vertinimo, nesusišnekėjimų. Ši problema dabar jau baigia išnykti, nors ir labai retai, bet dar atsiranda, kad pasakoma: štai šitas dar tarnavęs pas sovietus. Tai slegia, nes lyg ir inspiruoja kaltę. Tačiau ar buvęs tarybinis karininkas nelygiavertis buvusiam tarybiniam profesoriui ar inžinieriui? Tokia priešprieša jau greitai turėtų liautis. Buvusi Lietuvos karininkų, kurie prieš tai tarnavo tarybinėje kariuomenėje, karta baigia išeiti į atsargą. Kai pagalvoji, tuo metu buvo beveik neįmanoma skirti į aukštesnes pareigas prieš tai netarnavusio žmogaus. Kitokios patirties žmonių nebuvo. Žinoma, daugelis neieškojo dėmių biografijoje, nebuvo tam alergiški. Štai kad ir mano pirmoji pažintis su dabartiniu kolega daktaru Algirdu Kanauka. Pamenu, jis ištiesė man ranką ir prisistatė kaip lietuvis amerikonas, o aš savo ruožtu sakau: Aš buvęs tarybinis pulkininkas. Dabartinis dimisijos majoras pastebėjo: Tai nėra svarbu, aš žiūriu ne į antpečius, bet į žmogų. Kaip tik tuo metu į karinę tarnybą pradėjo rinktis raštingi jauni žmonės, pirmieji karjeristai, gerąja, žinoma, to žodžio prasme, kariuomenėje atsirado gerai mokančių užsienio kalbas. Tuomet vyravo didelis užsienio kalbų badas kaip žinia, buvusioje SSRS kad ir buvo mokoma užsienio kalbų, išskyrus rusų, tai grynai akademiškai, be jokių praktinių įgūdžių. Taigi mokantys užsienio kalbas buvo siunčiami į mokymo įstaigas Vakaruose. Šiuo metu 13 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)»» Lietuvai dar net netapus NATO nare, Lietuvos kariuomenės vadovybė nuolat bendradarbiavo su kaimyninių valstybių kariuomenėmis. Septynių Baltijos valstybių kariuomenių vadai po konferencijos Druskininkuose.

14 Patirtis»» Kauno karininkų ramovėje drauge su senosios karininkijos kartos atstovais. tie žmonės jau pulkininkai. Kai kurie iš šių tuo metu naujosios kartos karininkų buvo mūsų diplomatinis korpusas, atliko daugybę įvairiausių užduočių, dalyvavo daugelyje projektų. Pirmiausia buvo realizuota Partnerystės taikos labui programa. Vakarai kvietė dalyvauti programoje daugumą iš buvusio Rytų bloko. Tik po to išsikristalizavo ryžtingai einančių į NATO ir kol kas nekandidatuojančių kategorijos. Taip po truputį mes susipažinome su vakarietiška karybos virtuve. Čia taip pat pirmu smuiku grojo tie karininkai, kurie mokėjo anglų kalbą. Galiausiai įvyko persilaužimas mokančių užsienio kalbų kariuomenėje turime, ko gero, daugiau, nei nemokančių. Savo atsiminimuose miniu savanorius. Kartu su jais atėjau į tarnybą, tačiau kartais reikia ir kritinių pastabų. Juk ne kartą buvo ir piktnaudžiaujama savanorio vardu. Pradžioje savanorių ir brigados vadai nesėdėjo prie vieno stalo ir nedalyvavo pratybose kartu. Teko organizuoti SKAT mokymo centrą tai buvo karybos pradžiamokslis, nes daugelis vadų turėjo išeiti karybos pradmenis. Rajoninio lygio grandyje savanorių vadai buvo pasišventę, tačiau karinio pasirengimo požiūriu dažnai tik eilinio lygiu. Žinoma, ruošėmės nereguliariam partizaniniam karui, bet daugeliu atveju pasalos tapdavo vaikščiojimu po krūmynus. Daug kas priklausė nuo vado kam vadovavo sumanesnis, tų ir kovinis rengimas žymiai išsiskirdavo. Kol nebuvo išspręstas kariuomenės sudėties klausimas, atskiras kovinio rengimo programas tvirtindavo ministras, todėl jos kartais skirdavosi viena nuo kitos. Metodiniu požiūriu savanoriai taip pat skyrėsi nuo brigados, kuri ruošėsi manevrinei gynybai. Kai pradėjome kartu organizuoti pratybas, pamatėme šiuos skirtumus. Kariuomenei tampant vieninga, atsirado naujų gairių. SKAT tapo KASP, integravosi į kariuomenę. Stiprėjo Karinės jūrų pajėgos kaip tik tuo metu buvo įsigyjamos fregatos. Karinės oro pajėgos tada turėjo kelis An-2, tačiau jau buvo pradėta pirkti L-36, buvo perimta keletas sraigtasparnių Mi-8, lenkai perdavė Mi-2, tačiau pastarieji, galima sakyti, neskraidė. Buvo laikas, kada įrodinėjom, kad mums reikia vos ne keturiasdešimties naikintuvų, po to nusileidome iki dvylikos. Šiandien suprantam, kad ir to nereikėjo. Bet taip pamažu formavosi pajėgų rūšys ir kartu naujas kariuomenės suvokimas. Galbūt savo prisiminimuose kalbėjau per daug emocionaliai to savo memuaruose nedarė kiti kariuomenės vadai. Minėjau, kaip jaučiausi vienu ar kitu atveju. Atsižvelgiant į tai, kas parašyta knygoje Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai, galima kartotis dar ne vieną kartą, bet kažin ar būtų galima pasakyti ką nors naujo. Nenorėčiau tapti vien atsiminimų žmogumi... P arengė Darius Sutkus

Gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras: Turime aiškų veiksmų planą ir tikslus 15 Nuo gruodžio 1 d. Lietuvos karinis atstovas prie NATO ir Europos Sąjungos (ES) generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras tapo NATO Karinio komiteto dekanu. Į šias NATO Karinio komiteto pareigas ne ilgesnei kaip vienerių metų kadencijai skiriamas vienas iš tuo metu ilgiausiai pagal paskyrimo laiką ištarnavęs NATO šalių karinis atstovas. NATO Karinio komiteto dekano pareigos tai garbės pareigos, į kurias NATO šalių kariniai atstovai skiriami savo atstovaujamų šalių sutikimu ir NATO Karinio komiteto pirmininko pritarimu. NATO Karinio komiteto dekanas pirmininkauja NATO Karinio komiteto posėdžiams, pavaduoja Karinio komiteto pirmininką ar jo pavaduotoją, kai jie yra išvykę. KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) Gen. mjr. V. Vaikšnoras Lietuvos karinio atstovo prie NATO ir ES pareigas eina nuo 2008 metų rugpjūčio. Pagrindinis atstovybės prie NATO ir ES veiklos uždavinys atstovauti Lietuvos kariuomenės vadui NATO ir ES kariniuose komitetuose. NATO Karinį komitetą sudaro 28 generolai kariuomenių vadai. Dėl to, kad jie negali nuolat reziduoti Briuselyje, o posėdžiai vyksta beveik kasdien, jiems atstovauja kariniai atstovai. Didesnių valstybių atstovais paprastai būna trijų žvaigždžių generolai, kiti dviejų ar vienos. Taip pat yra vienintelis pulkininkas liuksemburgietis, nes Liuksemburgo kariuomenėje vienintelis generolas kariuomenės vadas. Šis komitetas yra pagrindinė patariamoji NATO institucija, teikianti patarimus ir rekomendacijas NATO Šiaurės Atlanto tarybai kariniais ir gynybos politikos klausimais. Komitetas taip pat dalyvauja rengiant sprendimus dėl karinių operacijų, prižiūri jų eigą. Oficialiai šių garbės pareigų vairą perėmiau nuo gruodžio, bet kadangi gruodis yra daugiau kalėdinis mėnuo, faktiškai pradėsiu dekano pareigas eiti nuo sausio. Be jokios abejonės, tai yra ir pasitikėjimas, ir garbė, o taip pat tam tikras įvertinimas ne tik mano pastangų, sakė gen. mjr. V. Vaikšnoras.

16 Nato ir mes Naujas atskaitos taškas Šių minčių atskaitos taškas būtų ir NATO viršūnių susitikimas Lisabonoje, ir jo nutarimai, tačiau skubėti ir daryti apibendrinimus nederėtų. Paprastai po viršūnių susitikimų Šiaurės Atlanto taryba priima tam tikrus sprendimus dėl nutarimų įgyvendinimo tvarkos. Tuomet Karinis komitetas transformuoja juos į karinius planus, kurie vėliau įgyvendinami visų lygių NATO struktūrose. Šiuo metu šis sprendimo įgyvendinimo etapas tik įsibėgėja. Tačiau jau dabar galima pasakyti: neseniai pasibaigęs NATO viršūnių susitikimas Lisabonoje pasiuntė visam pasauliui, ypač tiems, kurie abejojo dėl Aljanso ateities, labai stiprų signalą NATO gyvuoja, adaptuojasi, transformuojasi ir yra pasirengusi reaguoti į šių dienų ir ateities iššūkius. Pažvelkime į tai detaliau. Etapas po Lisabonos koks jis? Lisabonoje buvo labai aiškiai nubrėžta NATO perspektyva, patvirtinta nauja strateginė koncepcija ir priimti kiti istoriniai sprendimai. Noriu pabrėžti, kad šie sprendimai yra svarbūs visam pasauliui, kadangi NATO svoris pasaulio saugumo architektūroje yra iš tiesų išskirtinis. Jį sudaro 28 pažangiausios Amerikos ir Europos valstybės, kuriose gyvena beveik milijardas žmonių. Jie sukuria daugiau kaip pusę pasaulio bendrojo vidaus produkto. NATO egzistuoja per 60 metų. Jau septinti metai jos narė yra Lietuva. Manau, kad Aljansas atlaikė visus jam istorijos metamus iššūkius ne tik dėl to, kad jo nares vienija bendros vertybės, bet, kas yra ne mažiau svarbu, labai aiškus pasiryžimas jas ginti tiek Aljanso teritorijoje, tiek prireikus už jo ribų. Prisiminkime: paprastai išskiriami trys NATO evoliucijos etapai: pirmasis etapas tai šaltojo karo laikų Aljansas, grynai gynybinis, turintis vieną aiškų priešą ir dideles statiškas kariuomenes. Antrasis etapas prasidėjo po šaltojo karo nuo Berlyno sienos griuvimo ir tęsėsi ligi šių dienų. Šio etapo metu vyko euroatlantiniai konsolidaciniai procesai. Buvo dedamos pastangos kurti demokratišką ir taikią Europą. Į Aljansą buvo priimtos naujos šalys narės, ieškoma naujų partnerių, mes turėjom reaguoti į krizes nuo Balkanų iki Afganistano. Manau yra teisūs ir tie, kurie teigia, kad antrojo etapo esminis lūžis įvyko 2001 metų rudenį, po tragiškų įvykių JAV, kai Aljansas, reaguodamas į visiškai naują, mestą vienai iš sąjungininkių, iššūkį, pirmą kartą savo istorijoje pritaikė penktąjį Vašingtono sutarties straipsnį. Dabar prasideda trečiasis NATO istorijos etapas, kurį galima pavadinti etapu po Lisabonos. Mes turėsime ginti Aljanso valstybių piliečius tiek nuo jau egzistuojančių, tiek nuo naujai iškylančių 21-ojo amžiaus visiškai naujų, netradicinių, dažnai nematomų, bet realių grėsmių. Šios grėsmės yra sudėtingesnės, jų spektras platesnis. Taigi Aljansas keičiasi tam, kad prireikus šioms netradicinėms, nekonvencinėms grėsmėms būtų galima duoti atkirtį. Jos yra sunkiau nusakomos ir prognozuojamos, tačiau visiškai realios pavyzdžiui, kibernetinių atakų pavojus. Svarbu pabrėžti, kad Aljansas, besitransformuodamas ir besikeisdamas, priimdamas naują strateginę koncepciją, Lisabonoje dar kartą deklaravo, kad penktasis straipsnis kolektyvinės gynybos įsipareigojimai, teritorinė gynyba išlieka kertiniu NATO akmeniu. Tai labai svarbi Aljanso solidarumo išraiška ir svarbus signalas, kurį mes siunčiame visam pasauliui, ypač tiems, kurie galbūt turėjo abejonių dėl mūsų pasiryžimo veikti išvien. Kitas labai svarbus naujoje Aljanso strateginėje koncepcijoje įtvirtintas aspektas yra NATO kariniai pajėgumai. Mes dar kartą patvirtinome įsipareigojimus ir ryžtą plėtoti ir palaikyti aukštos parengties karinius pajėgumus, gebančius tinkamai reaguoti į dabar egzistuojančias ir ateities grėsmes. Šio principo įgyvendinimą turės užtikrinti nuolatinis gynybos planavimas bei pasirengimo procesas vykdomas pratybų ir mokymų metu. Norėčiau pabrėžti, kad jokia kita valstybė ar organizacija nė iš tolo neprilygsta Aljanso karinei galiai. Galėčiau pasakyti, kad be jokios abejonės, yra labai svarbu, jog nutarimuose akcentuojamos ir suderinamos konvencinės ir nekonvencinės grėsmės. Šios Lisabonoje įtvirtintos gyvybiškai svarbios Lietuvos saugumui ilgalaikės Aljanso nuostatos garantuos mūsų žmonėms didesnį saugumą. Be to, tai yra dar vienas stiprus signalas galimam arba potencialiam agresoriui. Nauji kertiniai saugumo akmenys Šalia atsako į tradicines grėsmes, per NATO viršūnių susitikimą nutarta plėtoti naujus pajėgumus, turėsiančius apginti mus nuo naujai kylančių grėsmių. Tokių grėsmių, kaip balistinių raketų ir kibernetinės atakos. Priešraketinės gynybos pajėgumus nutarta plėtoti kaip vieną svarbiausių kolektyvinės gynybos elementų. Svarbu paminėti, kad priešraketinės gynybos sistema ateityje užtikrintų ne tik dislokuojamų pajėgų, bet ir NATO valstybių bei teritorijų ir gyventojų apsaugą. Šie pajėgumai turėtų būti išvystyti jau per ateinantį dešimtmetį. Taip pat sutarta reorganizuoti Aljanso štabus ir visas vadovavimo struktūras. Norėčiau priminti, kad šiuo metu NATO operacijose dalyvauja per šimtą tūkstančių karių, o NATO vadovavimo struktūrose yra per trylika tūkstančių karių ir civilių. Optimizuojant vadovavimą, planuojama sumažinti karių skaičių vadovavimo struktūrose keturiais tūkstančiais ir padaryti sistemą mažesnę, efektyvesnę bei dar kartą peržiūrėti vadaviečių geografinį išsidėstymą. Atskirai norėčiau paminėti dar du aspektus sprendimus dėl operacijų Afganistane ateities ir antrą, platesnį, taip vadinamą visa apimantį požiūrį, kuris yra svarbus Afganistano ir kitų operacijų bei krizių sureguliavimui. Kaip ir buvo tikėtasi, Lisabonoje yra pasiektas susitarimas nuo

2011 metų pradžios pradėti perduoti atsakomybę už saugumo užtikrinimą šalyje Afganistano nacionalinio saugumo pajėgoms. Šis procesas bus vykdomas laipsniškai, pradedant nuo saugiausių provincijų, ateityje plečiant proceso geografiją. Kiekvienas regionas ir provincija bus vertinami atskirai, pagal tam tikrus aiškiai apibrėžtus kriterijus: vietos valdžios gebėjimą koordinuoti procesus ir Afganistano saugumo pajėgų gebėjimą užtikrinti tvarką provincijoje. Šį procesą koordinuos specialiai sukurta NATO ir Afganistano atstovų jungtinė taryba. Visą procesą planuojama pabaigti iki 2014 metų pabaigos. Noriu pabrėžti, kad tai nėra išėjimas iš Afganistano, tai greičiau pereinamasis laikotarpis. Vakarai turės išlaikyti ilgalaikius įsipareigojimus Afganistano politinei ir ekonominei plėtrai. Šiuo tikslu NATO generalinis sekretorius Lisabonoje pasirašė susitarimą su Afganistano prezidentu dėl ilgalaikės Aljanso ir Afganistano partnerystės, kuris užtikrins tęstinius mūsų įsipareigojimus bendradarbiauti ir pasibaigus kovinei misijai. Dėl to pagrindinės pastangos bus ir toliau koncentruojamos į Afganistano nacionalinių saugumo pajėgų rengimą ir aprūpinimą. Na, ir keliais žodžiais apie mano paminėtą visa apimantį požiūrį, taip vadinamą Coprehensive approach. Karinė jėga negali išspręsti visų problemų. Jos panaudojimą reikia suderinti su kitų institucijų dalyvavimu procese. 21-ojo amžiaus saugumo aplinka, konfliktai ir krizės aiškiai reikalauja kompleksinių sprendimų, vienintelis teisingas sprendimas yra bendradarbiauti ir koordinuoti savo veiksmus su kitais proceso dalyviais. Visiškai aišku, kad be saugios aplinkos negali būti vystymo ir plėtros, kaip ir be jau paminėtų veiksnių, ilgalaikio saugumo. Mes turime geriau koordinuoti politines, civilines ir karines pastangas bei glaudžiau bendrauti su Europos Sąjunga, Jungtinėmis Tautomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Ką turėjome ir ką turime? 2003-iųjų pavasarį, likus mažiau kaip metams iki Lietuvos įstojimo į NATO, buvau paskirtas Gynybos štabo viršininku. Tai buvo, sakyčiau, pats stojamųjų darbų pikas. Atsimenu, kiek darbo, energijos, pastangų, iniciatyvos ir išradingumo mūsų sistemos kariai ir civiliai įdėjo, kad būtų pasiektas visų išsvajotas tikslas visateisė narystė NATO. Mes stojome į NATO, į pažangiausių ir stipriausių euroatlantinių valstybių klubą. Turėjome pagal labai aiškiai suformuluotus reikalavimus pertvarkyti ir suderinti su NATO tiek strateginio lygmens procesus: gynybos planavimo, pajėgumų vystymo, kariuomenės rengimo, standartų pritaikymo, tiek padalinių bei individualių karių gebėjimą ruoštis ir dalyvauti operacijose kartu su būsimaisiais sąjungininkais. Tuo metu mes daug ko nežinojome. Tai natūralu kiekviena organizacija turi savo vidinių procesų ir mechanizmų. Mes gi matėme ją iš šalies, stengėmės sąžiningai vykdyti visus reikalavimus, taikomus aspirantams. Paprastai šie reikalavimai, stojant į elitinį klubą, būna netgi šiek tiek griežtesni naujokams ir reikia įrodyti, kad tu esi ne tik ne prastesnis, o gal kai kuriose srityse geresnis už senbuvius. Per tuos metus, prabėgusius nuo 2004 metų, mes ne tik juridiškai, bet ir faktiškai integravomės į Aljansą, mes perpratome tuos vidinius procesus ir mechanizmus, pakankamai sudėtingus dėl to, kad Aljansą sudaro dvidešimt aštuonios, nors ir deklaruojančios tas pačias vertybes, bet labai skirtingos, valstybės. Nemažai mūsų sistemos karių ir civilių turėjo galimybę tarnauti tiek mūsų atstovybėje prie NATO štabo Briuselyje, kur priimami strateginiai sprendimai, tiek NATO vadavietėse, kur planuojamos operacijos, iš kurių joms vadovaujama, tiek operacijose Balkanuose, Irake, Afganistane, humanitarinėje misijoje Pakistane ir visur kitur, kur buvo vykdomos Aljanso operacijos. Nuo kitų metų mūsų karininkas vyks ir į ATALANTA operacijų štabą (Northwoode, Didžiojoje Britanijoje), kuris vykdo kovos su piratavimu programą Adeno įlankoje. Ką galime? Sakoma, kad mūsų valstybė maža. Bet palyginkime atskirų valstybių dydžius ir pajėgumus, kuriuos jos skiria saugumui užtikrinti. Šiuo atveju mūsų valstybė tikrai labai rimtai atrodo kaip šalis, kuri skiria solidų įnašą į NATO vykdomas saugumą užtikrinančias operacijas. Savo ruožtu sąžiningi įsipareigojimai daro mūsų atstovus matomus, o jų balsus girdimus. Taigi ne veltui pradėjau iš toli šiek tiek pavargindamas skaitytoją istorinio mūsų integravimosi į Aljansą ekskurso detalėmis. Užtat mūsų įgyta patirtis ir žinios dabar atneša mums dividendus, sakyčiau, geresnę narystės kokybę, geresnį mūsų saugumą užtikrinančių mechanizmų funkcionavimą. Norėčiau pabrėžti, kad tai yra visų mūsų konsoliduotų pastangų rezultatas valstybės vadovų, kurie nubrėžia strateginius prioritetus, ir krašto apsaugos sistemos, kitų institucijų karių ir civilių darbuotojų, kurie savo kasdieniais darbais ir tarnyba tiek Lietuvoje, tiek dalyvaudami tarptautinėse operacijose vis labiau įprasmina mūsų buvimą Aljanse. Galiausiai nederėtų sutapatinti pajėgumų vien tik su tankais ir lėktuvais netradicinės grėsmės reikalauja ir kitokių priemonių ir pajėgumų, prie kurių mes, be jokios abejonės, galime prisidėti. Mes, vaizdžiai sakant, turime apsaugoti ne tik savo teritoriją (fizine prasme), bet ir savo virtualią erdvę, kurioje įmanomi nematomi, bet visiškai realūs pavojai. Kas mūsų laukia ateityje? Daug intensyvaus ir atsakingo darbo kartu su sąjungininkais ir partneriais, įgyvendinant per NATO viršūnių susitikimą Lisabonoje priimtus sprendimus. Noriu visiems palinkėti energijos ir įkvėpimo plėtojant ir stiprinant Lietuvos kariuomenę, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją, kartu ir mūsų Tėvynės Lietuvos saugumą. P arengė Darius Sutkus 17 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

Ateities karams reikia kitokių ginkluotųjų pajėgų (tęsinys, pradžia 2010 m. Kardas Nr.5) 18 Ateities karybos tendencijos Suprantama, kad valstybėms, neseniai atkūrusioms nepriklausomybę, nelengva sukurti geros parengties kariuomenę. Akivaizdu, kad tokios valstybės kol kas nebando keisti ginkluotųjų pajėgų koncepcijos, neorientuoja jų į naujų karų kartą. Jos atkakliai rengia ginkluotąsias pajėgas praeities karams. Tokioms šalims kyla grėsmė, kad pagal šiuo metu patvirtintas koncepcijas, nutarimus ir įstatymus įgyvendinusios karinius planus, po 2010 metų jos atsidurs tarp valstybių, atsilikusių per visą karų kartą.»» Ateities mūšio lauke veiks bepiločiai orlaiviai. Galima pastebėti, kad ekonomiškai stiprios valstybės mažindamos kariuomenes ir reformuodamos ginkluotąsias pajėgas kartu keičia ginkluotę, kovinę techniką ir karybos principus. Daugeliui valstybių kyla naujų grėsmių pavojus, nes jos nekuria karinių technologijų, nediegia didelio tikslumo puolamojo ir ginamojo pobūdžio ginklų, sukurtų pagal novatoriškus principus, naujos ginkluotės, nenaudoja radioelektroninio pasipriešinimo, navigacinių technologijų ir informacinių priemonių. Dar 2004 m. lapkritį Europos Sąjungos šalių gynybos ministrai sutarė, kad ES greitojo reagavimo pajėgas sudarys 13 kovinių grupių. Kiekvienoje grupėje per 1,5 tūkst. karių. Iškilus pavojui ES kaimynystėje arba bet kuriame pasaulio taške, kovinė grupė turi būti dislokuota į krizės vietą per 5-15 dienų. Lietuvos bataliono dydžio greitojo reagavimo grupė kartu su ES valstybių karinėmis tokio pat pobūdžio pajėgomis budėjo 2010 metų pirmąjį pusmetį. Mano nuomo-

ne, jeigu būtų įvykęs karinis konfliktas, vargu, ar ši greitojo reagavimo grupė būtų sugebėjusi įvykdyti jai skirtas užduotis, nes per minėtą dislokavimo laiką mūsų valstybė galėtų būti okupuota, o greitojo reagavimo pajėgos net nepajudėtų ir, greičiausiai, būtų sunaikintos savo dislokacijos vietose (arba karas baigtųsi be jų). Tai rodo, kad tokios ES greitojo reagavimo kovinės bataliono dydžio pėstininkų struktūros yra tradiciškai skirtos ketvirtos kartos karams. Netolimos praeities įvykiai Gruzijoje pavyzdys, kad kaimyninė valstybė kariniais veiksmais pergalę pasiekė per 2 paras. Todėl tiek Lietuvai, tiek kitoms Europos Sąjungos šalims reikia rimtai galvoti apie savo saugumo, nepriklausomybės ir konstitucinės santvarkos užtikrinimą. Negalime tikėtis, kad NATO ar ES organizacijos gali užtikrinti saugumą be kiekvienos šalies indėlio į savo ginkluotąsias pajėgas. Kiekvienos valstybės vyriausybinės, politinės, socialinės, ekonominės ir nevyriausybinės organizacijos ir joms vadovaujantys lyderiai turi rūpintis tuo. NATO prisijungs, kai turės įgaliojimus ir galės. Per pastaruosius 20 metų NATO pasikeitė, daug ką lemia šio Aljanso principas, reikalaujantis narių šimtaprocentinio sutarimo, o ne daugumos sprendimo balsavimo būdu, dėmesys daugiau kreipiamas į stabilumo išlaikymą ir politines vertybes, o ne į gynybos aspektus. Esant tokiai situacijai, pritariu krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės mintims dėl Lietuvos krašto apsaugos sistemos finansavimo: Lietuva, būdama NATO valstybė, nesugebės būti visavertė Aljanso narė, negalės tinkamai dalyvauti NATO programose, operacijose, ir, kas blogiausia, nebus pajėgi tinkamai ginti savo kraštą savarankiškai ir kartu su kitomis NATO pajėgomis ( Kardas, 2009, Nr.1). Taip atspindimos Šiaurės Atlanto sutarties 3-iojo straipsnio gairės, kad kiekviena šalis atskirai ir kartu turės atremti ginkluotą užpuolimą. Tai yra ne tik finansavimo problema, tai kito požiūrio į ginkluotųjų pajėgų reformas trūkumas, kuris ateityje gali nulemti valstybės saugumą. Dar neseniai nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos ekonomika palyginti silpna, KAS finansavimas organizuojamas blogai taip kasmet sugriaunamas perspektyvinis planavimas aprūpinti kariuomenę naujausia ginkluote, finansiškai neskatinamas mokslininkų siekis dirbti krašto gynybos interesams. Tokia tendencija iki 2012 metų gali visiškai palaidoti galimybę mūsų valstybės mokslininkams kurti ginkluotę atsižvelgiant į naujus geopolitinius iššūkius. Valstybės, kurios per artimiausius 5-10 metų nesugebės pasigaminti arba nusipirkti reikiamo kiekio modernios ginkluotės, atsiliks per visą karų kartą ginkluotės ir karybos srityse. Tai reiškia, kad kilus karui ar kariniam konfliktui turės gynybai naudoti gyvąją jėgą, praeities karybos formas ir metodus. Kariniuose konfliktuose, kuriuose dalyvaus priešiškai nusiteikusios šalys, galinčios priimti sprendimus, besivadovaudamos įvairių karų kartų metodais praeities, kontaktinių ar ateities, nekontaktinių, sėkmė lydės tas valstybes, kurios bus pasirengusios naujos kartos kariniams veiksmams. Ši taisyklė tinka ne tik lokaliems karams, bet ir plataus masto kariniams konfliktams. Daugumoje valstybių pereinamuoju periodu (apie 10 metų) keičiant ginkluotę, karinės grėsmės gali būti išprovokuotos valstybės viduje arba pasienyje. Ekonominė krizė, socialiniai-politiniai skirtumai ir religiniai nesutarimai, teritorinės pretenzijos, nacionaliniai-etniniai ir regioniniai vaidai gali paskatinti grėsmių atsiradimą ir išprovokuoti karinius konfliktus bei sukelti pavojų valstybės saugumui. Kai kuriose valstybėse piliečiai, neturintys tos šalies pilietybės, o tik leidimą gyventi, skatinami kitos nedraugiškos valstybės, gali sukelti grėsmę ir išprovokuoti karinius konfliktus. Gali atsirasti iššūkiai ir net grasinimai, kurie pavojingi nepriklausomos valstybės konstituciniams pagrindams, jos valstybės sienų vientisumui ir nepriklausomybei. Tokiam konfliktui peraugus į ginkluotą pasipriešinimą valstybės viduje, jį turi spręsti šalies vidaus jėgos struktūros, todėl šios pajėgos turi būti aprūpintos šiuolaikiniais ginklais, tokios struktūros (nacionalinė gvardija ar savanoriai) turėtų naudoti gynybinę ginkluotę, bet ne gyvąją jėgą. Po ginkluoto vidaus konflikto ir bet kokios grėsmės visas funkcijas turi vykdyti tik vidaus kariuomenės pajėgos, o ne krašto apsaugos (gynybos) ministerijos sausumos kariuomenė. Tai tikslus ir aiškus kriterijus, leidžiantis įvertinti valstybės karinės reformos būklę ir pasirengimo lygį kariauti pagal šeštos karų kartos principus įvykus vidaus ar užsimezgus tarptautiniams konfliktams. 2025 2030 m. perspektyvoje jaunoms valstybėms gali kilti ir rimtesni pavojai bei grėsmės. Jeigu nebus sukurta tarptautinė saugumo sistema regioniniu ir globaliu lygiu, įmanomas didelio masto nekontaktinis karas, kurį gali vykdyti priešiškos šalys, esančios net skirtinguose kontinentuose. Suprantama, kad kiekviena valstybė siekia profesionaliomis priemonėmis pasipriešinti agresijai ir būti pasirengusi kariauti nekontaktiniu būdu, norėdama išvengti branduolinio karo pavojaus. Nūdienos aktualija tokia, kad valstybės, kurios artimiausiais metais sugebės pasirengti šeštos kartos koviniams veiksmams, spręs problemas naudodamos ne kariuomenės grupuočių jėgą ir branduolinį ginklą, bet pakankamą kiekį didelio tikslumo ginklų, sukurtų, remiantis naujais mokslo pasiekimais, ir informacinio pasipriešinimo priemonėmis. Dar vėliau, apie 2050 metus, karyboje bus plačiai taikomos nanotechnologijos. Greičiausiai tokiu pat būdu ateityje bus sprendžiami ir kai kurie taikos palaikymo klausimai, tarpininkavimas tarp konfliktuojančių pusių ir kt. Vadovaujantis JT sprendimu, bus galima vykdyti tarptautines misijas neįvedant ginkluotųjų pajėgų taikos palaikymui užtikrinti, o tik paskelbiant, kad teritoriją kontroliuoja žvalgyba ir į konkrečią teritoriją yra nutaikyti didelio tikslumo įvairaus dislokavimo (ore, sausumoje ir jūroje, o ateityje ir kosminėje erdvėje) ginklai, kurie gali būti toli nuo tos vietos kur yra kariniai objektai, konfrontuojančių pusių karinė technika ir demilitarizuotos zonos. Pažeidus taikos sutartį šie objektai bus nedelsiant sunaikinti naudojant šiuolaikinius ginklus. Tai- 19 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

»» Žvalgybinis UAV technologijų orlaivis RQ-4 Global Hawk. 20 Ateities karybos tendencijos kos palaikymo pajėgos, sukurtos tokiais principais, naujoviškai vykdys taikos palaikymo misiją, nesunaikindamos gyvosios jėgos karių. Praeitis bus strateginis rezervas ir resursai, ginkluotųjų pajėgų papildymas arba jų pergrupavimas, saugumo pasienyje užtikrinimui nereikės didelės ginkluotos pasienio apsaugos. Reguliariųjų krašto apsaugos ir kitų žinybų ginkluotųjų pajėgų funkcijos ir užduotys taikos metu yra skirtingos. Sukūrus valstybės vieningas ginkluotąsias pajėgas, pavaldžias vienai valdymo institucijai, būtų mechaniškai sudaryta sunkiai valdoma karinė sistema. Taikos metu vargu ar pateisinamas toks žingsnis, bet karo metu tai užtikrintų ir palengvintų valdymą. Tačiau tai gali egzistuoti tik pereinamajame prie naujos karų kartos periode. Didžiausio efektyvumo rengiantis nekontaktiniams karams galima pasiekti valstybės karinę reformą pradedant jau šiandien (būtų geriau, kad jį būtų pradėta vakar, dar geriau prieš keletą metų), ją suderinus su visomis ministerijomis ir žinybomis, dalyvaujančiomis kuriant strategines gynybos ir atgrasymo ginkluotąsias pajėgas, aprūpintas naujais ginklais ir technologijomis. Būtina nepamiršti valstybių ginkluotės derinimo su NATO partneriais. Modernūs ginklai turėtų būti kuriami, remiantis dabartinėmis, artimiausios ir tolimesnės perspektyvos programomis, panaudojant valstybės mokslo potencialą ir Kariuomenė neturi būti tokia, prie kurios mes pripratę, ji turi būti tokia, kokia mums reikalinga. gamybinius pajėgumus. Programas reikia patvirtinti artimiausiu metu ir vykdyti 2011 2020 metais. Daugeliui šalių teks atlikti ryžtingą žingsnį: nuo 3-4 krašto apsaugos (gynybos) ginkluotųjų pajėgų rūšių (oro, oro ir kosminės erdvės, sausumos ir jūrų), kurios buvo sukurtos pagal senas koncepcijas, pritaikytas praeities karų principams, pereiti prie dvejų funkcionalių (strateginių ginamųjų ir strateginių atgrasančiųjų) integruotų ginkluotųjų pajėgų aukšto intelekto ( protingų ) priemonių, taikytinų koviniams veiksmams ateities kartos karuose. Šių karinių vienetų integracijos mechanizmas ir lygis turėtų būti kuriamas kiekvienai valstybei individualiai atsižvelgiant į uždavinius, galimybes, geopolitinę padėtį, suderintą su NATO gynybos interesais. Svarbiausias uždavinys pagrįsti tokios struktūros visiškai naujų ginkluotųjų pajėgų parengtą koncepciją. Koncepcija turi būti grindžiama dideliu kiekiu įvairaus nuotolio veikimo ir didelio tikslumo ginklais, nepilotuojamomis priemonėmis, siekiant užtikrinant šalies strateginę ir pakankamą informacinę šalies gynybą. Reikia racionaliai spręsti ginkluotųjų pajėgų, gynybinių ir atgrasančių strateginių kovinių sistemų, apsaugos priemonių visapusišką logistiką, valdymą visose grandyse. Galima prognozuoti, kad iki 2012 metų pabaigos pirmiausiai XXI a. ginklais bus apginklavusios savo kariuomenes tik ekonomiškai stiprios šalys. Daugelis šalių persiginkluodamos atsiliks, joms bus svarbu pradėti įgyvendinti savo planus ir intensyviai plėtoti naujų ginklų ir karinės technikos kūrimą, gamybą ir tiekimą savo kariuomenėms. Kai kurios šalys pradės gaminti savo naujos kartos ginkluotę, kitos stengsis aprūpinti savo ginkluotąsias pajėgas kitose šalyse pagamintais naujos kartos didelio tikslumo ginklais.

Pradedant racionaliai reformuoti ginkluotąsias pajėgas, reikėtų numatyti naujos ginklų kartos gamybos (arba perkant juos kitose šalyse) eiliškumą ir prioritetus: Didelio tikslumo strateginiai atgrasantys ginklai ir visų karų ir karinių konfliktų nebranduolinio sulaikymo priemonės. Kovinės žvalgybos sistemos, didelio tikslumo strateginiai gynybiniai ginklai, ekonomikos objektų nekovinės apsaugos ginklai ir priemonės. Radioelektroninės ir informacinio pasipriešinimo priemonės. Ginkluotė ir karinė technika, skirta mobiliosioms karinėms pajėgoms. Valstybės, turinčios branduolinį ginklą, dar ilgai jį išlaikys prioritetiniu, ypač ekonominių, politinių ar ideologinių nesutarimų atvejais. Todėl pereinamuoju periodu į naujų šeštos kartos nekontaktinių karų transformaciją pirmenybė turi būti skiriama ne mobilioms ginkluotųjų pajėgų rūšims, o funkcionalioms atgrasančioms ir strateginėms gynybinėms kariuomenės pajėgoms. Taip ateityje bus lengviau ir greičiau pereiti prie dvejų funkcionalių ginkluotųjų pajėgų struktūros: strateginių atgrasančių ir strateginių gynybinių. Mano nuomone, Lietuvoje ginkluotųjų pajėgų struktūra vis dar orientuota į praeities karų kartą. Tai patvirtina 2008 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymas (2008 07 15 Nr. X-1701, Žin., 2008 07 31, Nr. 87-3461). Planuojama principinė kariuomenės struktūra išlieka tinkanti senos kartos karams ir iš esmės negalės šalies mastu vykdyti strateginių gynybinių ir atgrasančių funkcijų prieš potencialaus priešo didelio tikslumo ginklų, dislokuotų sausumoje, ore, jūroje, o ateityje ir kosminėje erdvėje, panaudojimą. Įstatyme (3 str. 2 p.) numatoma mažinti bendrą ribinį karių skaičių, atsisakant privalomosios pradinės karo tarnybos, bet didinant kiekį generolų ir aukštų laipsnių karininkų skaičių, be esminės kariuomenės struktūros reorganizacijos 2014 metais. Tokia naujove ar reforma norima mokesčių mokėtojus įtikinti, kad taip didinamas ginkluotųjų pajėgų efektyvumas, o kartu ir valstybės saugumas, mažinamos KAS išlaidos. Sunku dabar net įsivaizduoti, kiek valstybei kainuos ginkluotųjų pajėgų reorganizavimas, nes dabartinės struktūros jau nėra prioritetinės. Dėl šalies ginkluotųjų pajėgų ir karo tarnybos turėtų būti sudaryta prezidentinė nepriklausoma komisija, kaip tai atliko JAV T. Geitso ar Vokietijoje R. Vaitzekerio komisijos. Taip pat vertėtų prisiminti buvusio Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio žodžius: Kariuomenė neturi būti tokia, prie kurios mes pripratę, ji turi būti tokia, kokia mums reikalinga.»» Tarpžemyninės balistinės raketos gali pasiekti bet kurį planetos tašką greičiau nei per valandą. Kur priešiška šalis gali nukreipti savo didelio tikslumo ginklų ar nebranduolinį smūgius? Jau dabar žinoma prieš valstybės ekonomiką ir valdymo struktūras. Todėl iškyla poreikis vykdyti valstybės tokią karinę reformą, kad galėtume apsiginti nuo bet kokios agresijos. Nekontaktinio karo atveju greitai sukurti daugiafunkcinę strateginę gynybinę sistemą bus neįmanoma. Sukaupus visus įmanomus materialinius išteklius, reikia įvertinti tai kas svarbiausia dabar ir ateityje valstybės ekonominio potencialo ir valdymo struktūrų apsaugą. Dabar svarbu išlaikyti ginkluotąsias pajėgas tokias, kokios yra sukurtos, bet svarbiausia, kad galėtume jas plėtoti atsižvelgdami į geopolitinę šalies padėtį ir ateities grėsmes. Ne mažiau svarbu rasti resursų gaminti šalies gynybai naują ginkluotę panaudojant naujus fizinius principus ir nanotechnologijas. Išvados Ateityje vyks geopolitinė pasaulio pertvarka, valstybių, kurios nespės pasiruošti naujos šeštosios kartos karams, laukia grėsmės ir išbandymai. Svarbiausi valstybės uždaviniai pasirengti apginti savo ekonomikos objektus ir komunikacijas, sukurti naujos kartos ginkluotąsias pajėgas (funkcionalius strateginės atgrasymo ir strategines gynybos kariuomenės vienetus), sugebėti juos aprūpinti naujausia ginkluote ir parengti naujos kartos karo veiksmams. Dėl nepakankamo KAS finansavimo bus nelengva greitai įgyvendinti ateities programas. Didelio tikslumo ginklai ir ginklai, sukurti, remiantis novatoriškais principais, informacinės technologijos, lazerio ir radioelektroninio pasipriešinimo priemonės bei nanotechnologijos kelia šalims ne tik daug naujų problemų, reikalaujančių naujai spręsti saugumo užtikrinimą, bet ir svarbiausią uždavinį stiprinti taiką pasaulyje. Dm. plk. doc. dr. Algimantas Vaitkaitis 21 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

Informacinis karas kaip karinio konflikto dalis I n f o r m a c i n i s k a r a s sąvoka, kurią itin dažnai mini šių dienų visuomenė, žiniasklaidos priemonės. Šviesos greičiu tobulėjant informacinėms technologijoms, šiandienos pasaulyje sudarytos pačios palankiausios sąlygos bei galimybės bet kokiai informacijai (teigiamai ir neigiamai, atitinkančiai tikrovę ir melagingai) žaibiškai įvairiausiais būdais, skirtingais kanalais išplisti po pasaulį, pasiekti atokiausius žemės kampelius ir įsiskverbti į gavėjo (gavėjų) sąmonę veikiant, formuojant jo (jų) nuomonę, sprendimus, veiksmus. Pažeidžiamos tapo ir informacinės sistemos, esančios tiek civiliniuose, tiek kariniuose objektuose, kurių tobulinimui, o tuo pat metu ir apsaugai teikiama vis didesnė reikšmė. 22 Karyba»» Specialiųjų operacijų pajėgos yra vienas iš svarbių informacinių operacijų įrankių, vykdančių psichologines operacijas, fizinio eliminavimo, elektroninės kovos ir kitas užduotis.

Ar informacinis karas tai nauja karo forma? O gal gilias šaknis ir žmogaus egzistavimo pradžią siekiantis fenomenas, nors apibrėžtas ir pradėtas nagrinėti tik praeitame amžiuje? Ar tai karas, kuris vyksta tik tuomet, kai kariaujama? O gal kariaujama ir taikos metu, kai nenaudojami ginklai? Ar šiuolaikinių karinių konfliktų metu naudojamasi informaciniu karu kaip ginklu? Ar tai tik taktinis, o gal jau strateginis būdas laimėti karinį konfliktą? Ar gali dabartiniai karai vykti nepasitelkus informacinio karo priemonių ir nepasinaudojus jo kariavimo būdais? Šiame straipsnyje bus bandoma atsakyti į šiuos klausimus taip atskleidžiant, kas yra informacinis karas, kaip jis panaudojamas karinio konflikto metu, kodėl, kur, kaip dažnai (ir t. t.) jis vyksta. Informacinio karo sąvoka Prieš apibrėžiant informacinio karo sąvoką reikia atskirti informacijos naudojimą karinio konflikto metu nuo informacinio karo. Pirmuoju atveju šnekama apie taktinį informacijos panaudojimą, siekiant paremti kitus karinius veiksmus konflikto metu (pvz.: psichologinės operacijos, bet reikia pabrėžti, kad informacijos naudojimas susijęs su viešaisiais ryšiais). Informacinio karo sąvoka yra praėjusio dešimtmečio pradžioje visiškai naujai suformuota sąvoka, kuria orientuojamasi į naujo pobūdžio, modernius karinius konfliktus, kuriems informacijos kontrolės klausimai yra visos karo strategijos pagrindas. Pasak N. Maliukevičiaus, informacinis karas tai veiksmai, kuriais siekiama paveikti priešo informaciją ir jo informacines sistemas, taip [globalioje informacinėje erdvėje] vykstančiame konflikte įtvirtinant informacinį dominavimą ir užsitikrinant savo informacijos ir informacinių sistemų saugumą. Informacinio karo objektas yra žmogaus protas, o tiksliau sprendimų priėmimo mechanizmas, kurio funkcionavimo pagrindas yra informacija. Informacinio karo sąvoka pasaulyje atsirado devintajame XX amžiaus dešimtmetyje. 1985 metais Kinijos karininkas Shenas Weiguangas pirmą kartą panaudojo šį terminą savo rašinyje Informacinis karas. Tačiau informacinio karo ištakos, šaknys siekia daug senesnius laikus, tik XX a. technologijų plėtra paskatino tokiai karo rūšiai vystytis daug sparčiau. Informacinio karo doktriną suformavo Tyrimų ir plėtros korporacija (angl. The Research and Development Corporation, RAND), teikianti vertingus patarimus verslo pasauliui, politikams ir vyriausybėms. Doktrinoje buvo išskirtos dvi pagrindinės informacinio karo formos kyber karas (cyber wars) ir net o karas (netwars); pirmasis siejasi su modernių technologijų (high-technology) atakomis, o antrasis plačiu socialiniu informacinio karo naudojimu sukilimuose ir konfliktuose. Mokslininkai įvairiai apibrėžia informacinio karo sąvoką, sutardami dėl svarbiausio: informacinis karas (filosofo Heidegger io terminais jį apibūdinant) yra ataka arba gynyba dėl žmogaus suvokimo apie išorinį pasaulį. George Stein nurodo, jog informacinis karas yra mūšis už mūšio lauko ribų, siekiant suformuoti atitinkamą politinį konflikto kontekstą. D. Rothrock teigia, kad informacinio karo analizė leidžia daryti išvadą, kad sunku nustatyti, ar yra kas nors, kas nėra infromacinis karas. Tokios pat nuomonės yra Dorothy E. Denning s. Mokslininkė teigia, kad bet kokia asmens kalba paveikia kitą asmenį, todėl informacinio karo galimybės yra beribės. Plačiai apžvelgusi įvairius informacinio karo metodus ir technikas, ji išskyrė tokias informacinio karo formas: hakeriavimas (įsibrovimas į duomenų bazę), kompiuterinių virusų skleidimas, industrinis šnipinėjimas, tapatybės vagystės, intelektinės nuosavybės vagystės, sukčiavimas, apgaulės, propaganda, falsifikavimas. Arquilla and Ronfeldt (1997) išskyrė keturis informacinio karo lygmenis: įsivaizduojamasis ( the ideational), organizacinis ( the organizational), technologinis ( the technological), lingvistinis ( the linguistic). Įsivaizduojamasis lygmuo tai idėjos, ideologijos, mitai, elgesio normos / stereotipai, vertybės, normos, ritualai, taisyklės ir įstatymai. Įsivaizduojamasis lygmuo reprezentuoja visuomenės kultūrinius aspektus, kurie yra informacinio karo atakos subjektai (galima sakyti per propagandą arba viešuosius ryšius). Organizacinis lygmuo sudarytas iš visuomeninių organizacijų, kurios tarnauja palengvinti informacijos tėkmei visuomenės viduje (valdžia, rinka). Populiarėjant network bendruomenėms, kuriasi daug tokių organizacijų, kurios dirba su informacija, informacijos srautais, pavyzdžiui, vertybinių popierių birža, kt. Technologinis lygmuo susijęs su sparčiu technologijų vystymųsi. Lingvistinis lygmuo formuojamos naujos idėjos ir tiesos. Informacinio karo sąvoka yra praėjusio dešimtmečio pradžioje visiškai naujai suformuota sąvoka, kuria orientuojamasi į naujo pobūdžio, modernius karinius konfliktus, kuriems informacijos kontrolės klausimai yra visos karo strategijos pagrindas. 23 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

24 Karyba»» 1 lentelė. Informacijos tipai ir kanalai, kurie, vykstant informaciniam karui, gali būti panaudoti kaip karinė priemonė (tiek strateginiu, tiek taktiniu lygmenimis): knygos, periodinė spauda, naujienų agentūros; TV, radijas, kinas, VHS/DVD filmai; paštas, telefonas, faksas; rinkodara, reklama, ryšiai su visuomene; migracija, turizmas, asmeniniai kontaktai ir ryšiai; oficialūs diplomatiniai kanalai, politiniai kontaktai; švietimo mainai, kultūros, meno, sporto renginiai, konferencijos; internetas, elektroninis paštas, kompiuterinės duomenų bazės. Informacinio karo taikos metu samprata yra glaudžiai susijusi su propaganda. Faktiškai tai yra kova dėl žmonių protų, straipsnyje teigia George J. Stein (1995). Šiuo atveju viena šalis siekia padaryti poveikį kitai šaliai jos vykdomai politikai, svarbių sprendimų priėmimui, visuomenės nuotaikoms, nuomonei formuoti ir t. t., panaudodama įvairius informacijos perdavimo kanalus (spaudą, televiziją, internetą, kt.) ir priemones (kiną, kt.). Informaciniame kare labai svarbu įtikinti auditoriją. Informacinio karo metodai yra efektyvūs, todėl taikos metu jas vykdančios specialiosios tarnybos stengiasi užvaldyti žiniasklaidos priemones ir kanalus, verbuodami redaktorius ar žurnalistus, arba net pačios jas įkuria. Informacinio karo laukas yra žiniasklaidos priemonės, kai žinia yra melaginga arba iškraipyta, pateikiama tendencingai, suaktualinama, įvelkama į tam tikrus rėmus (frames), kt. Ribos tarp tikrovę atspindinčios žinios ir melagingos žinios ištirpsta, nes žiniasklaida yra labai giliai įtraukta į įvykių eigą ir tų įvykių interpretavimą. Libickis 1995 m. tyrinėjęs informacinio karo sąvoką, išskiria šias informacinio karo formas: valdymo, kontrolės ir vadovybės informacinė kova (command-and-control warfare [C2W]); žvalgybos informacija pagrįstas informacinis karas (intelligence-based warfare [IBW]); elektroninė kova ( electronic warfare [EW]); psichologinės operacijos ( psychological operations); hakerių programinės įrangos atakos prieš infor- macines sistemas (hacker warfare); Karo laikinumas ir neapibrėžtumas tapo bauginančiu, nes karas ir mūšiai daugiau neprasideda ir nesibaigia. informacijos apie ekonomiką ir finansus kontrolė (economic information warfare); kiberkaras, virtualus karas kova virtualioje realybėje (cyberwarfare). Svarbu pabrėžti, kad bet kuri iš šių formų yra naudojama lygiai taip pat, kaip ir bet kuris kitas karo ginklas. Informaciniame kare dėmesys perkeliamas nuo kariuomenės į žmones, tačiau tikslas abiejų konflikto formų lieka tas pats daryti įtaką valdžiai. Net o karas reiškia bandymą suardyti, pakenkti arba pakeisti tikslinės gyventojų grupės nuomonę apie tai, ką jie žino arba mano žiną apie save pačius ir juos supantį pasaulį. Net o karo iniciatorius gali turėti tikslą supainioti žmonių fundamentalias tiesas apie jų visuomenę, kultūrą ir valdžią per baimę ir dezorientuojant, suklaidinant žmones. Iš vienos pusės, informacinis karas yra ataka į mus visus, į mūsų egzistencijos pasaulį (being-in-the-world), dezinformacijos terminais į mūsų konstituciją, asmens būties suvokimą, iš kitos pusės tai ataka į mūsų materialųjį pasaulį. Informacinis karas būna ypač akivaizdus, kai valstybės viena kitai paskelbia karą. Be to, šiuolaikinės komunikacinės technologijos įvykius paspartina taip, kad tampa sudėtinga nustatyti konfliktų užuomazgas, o kartu ir informacinio karo pradžią. Informacinis karas technologinės pažangos produktas. Medijuotam moderniųjų laikų patyrimui būdingas dar vienas pagrindinis bruožas: tolimų įvykių įsiveržimas į kasdienę sąmonę, kuri iš esmės organizuota šių įvykių suvokimo pagrindu, teigia A. Giddens (2000). Informaciniai karai gali būti trumpi ir staigūs, tęstis tiek, kol priešas atpažįstamas, masyviai asimetriškas ir vykdomas profesionalių ir gerai parengtų karinių pajėgų. Pickerill ir Webster (2006), tyrinėję informacinio karo sąvoką, nustatė, kad informacinis karas turi dvi pagrindines dimensijas: Ginklai pažangiausios komunikacinės technologijos, Simboliai (informacija). Ginkluotas informacinis karas vyksta kaip tikras mūšis, kur panaudojamos įvairios informacinių technologijų priemonės kaip kulkos, simbolinis visą parą transliuojamos žinios, žurnalistų dalyvavimas karo zonose, internetas nuo elektroninio pašto iki blog ų (tinklaraščių). Pasak Stephen Graham, tyrinėjusio mūšį mieste (urban battle), esminis dalykas, kuris keičia karo ir karinio konflikto sampratą šiuolaikinėje karinių struktūrų sistemoje, tai pasikeitusi karo lauko samprata. Dabar karo laukas suprantamas kaip sąvoka, kuri apima viską. Blackmore (2005) teigia, kad dabartiniuose kariniuose konfliktuose niekas nelieka už mūšio lauko ribų (ir laiko, ir geografijos atžvilgiu). Mūšio laukas nebeturi fronto nei užnugario, nei pradžios, nei pabaigos. Tai nepaprastai gilus, aukštas, platus ir vienalaikis mūšio laukas, neturinti jokių ribų. Karo laikinumas ir neapibrėžtumas tapo bauginančiu, nes karas ir mūšiai daugiau neprasideda ir nesibaigia. Karas sugrįžo, ir atrodo, amžiams, teigia P. Deer (2007).

Kaip vykdomas informacinis karas karinio konflikto metu Informacijos amžius transformuoja karinių operacijų eigą, aprūpindamas kariuomenių vadus didžiuliu kiekiu naujos kokybės informacija. Karinio konflikto metu kiekvienam kariuomenės vadui turima informacija gali suteikti pranašumą prieš priešininko kariuomenės vadovybę, jei ji tokios reikalingos informacijos neturi. Ir vis dėlto reikia pabrėžti skirtumą tarp informacinio amžiaus (information age warfare) ir informacinio karo (information warfare). Informacinis karas ir informacinių technologijų vystymasis yra skirtingi, nors dažnai literatūroje minimi sinonimiškai. Vienas iš informacinio karo aspektų yra informacinės technologijos ir jų raidos progresas informacijos amžiaus karas paveiks visas karines operacijas be išimties. Informacija yra pati savaime stiprus ginklas ir naudingas taikinys karinio konflikto metu. Yra du būdai, kuriais galima daryti įtaką priešui informaciniame lauke: netiesioginis ir tiesioginis. Netiesioginis informacinis karas veikia informaciją kurdamas kaip fenomeną, kurį priešas suvoks, interpretuos ir pasielgs pagal gautą klaidingą informaciją, pavyzdžiui, klaidinantys kariniai veiksmai, fizinė žala. Apgaulės (deception) tikslas kad priešas priimtų neteisingą, nepalankų jam pačiam sprendimą. Informacinėms technologijoms vis labiau besiskverbiant į naujausias karines technologijas bei visuomenės gyvenimą, žmonijai tampant vis labiau priklausomai nuo šių sistemų, iškyla naujos grėsmės dėl sistemų nepakankamo saugumo ir atsparumo tinklinėms atakoms ir kenksmingam programiniam kodui. Pasak K. Kumetaičio, šis sistemų pažeidžiamumas taip pat suteikia naujų galimybių, siekiant pakenkti savo priešininkams ir konkurentams. Kaip teigia Kumetaitis ir Goranin, 90-95 nuošimčių visų karinių komunikacijų yra susiję su civilinėmis komunikacijomis. Karinės pajėgos dažnai šiomis civilinėmis linijomis siunčia slaptą informaciją, kurios priešininkams galbūt ir nepavyktų perimti, o perėmus iššifruoti perduodamų signalų, tačiau jos gali nuslopinti civilines komunikacines linijas. Tokiu būdu karinės pajėgos liktų be komunikacijų ir kiltų didžiulė sumaištis. Vakarų valstybės karinės technikos sistemoms skirtų mikroschemų įsigyja iš kitų šalių (ir labai dažnai iš trečiojo pasaulio šalių gamintojų). Tokios mikroschemos valdo pačią moderniausią karinę techniką ir galingiausius ginklus, todėl iškyla grėsmė, kad jos reikiamu momentu gali neveikti, pavyzdžiui, protingieji ginklai raketos žemė-oras, oras-žemė, oras-oras ar žemė-žemė, kurios yra plačiai naudojamos net kelių šalių kariuomenėse, taikinį sugeba surasti pačios pagal gautą duomenų komponentą, kuris raketai tiksliai nurodo taikinio koordinates, naikinimo priemonę. Jei bent vienas šių raketų duomenų komponentas būtų pakeistas, raketos taptų nevaldomos. Informacinio karo kaip ginklo panaudojimas reiškia ne ką kitą, bet tai, kad realioje erdvėje ir realiu laiku vykstantis karinis konfliktas greitai baigsis. Tikrosios karinės jėgos panaudojimas bus nebereikalingas. Informacinis karas tarsi patraukia į šoną realiu laiku ir realioje erdvėje vykstantį karą, visuomenei susidaro įspūdis, kad karas nebevyksta. Tačiau tai apgaulė. Karo metu vyksta karas informaciniame lauke, tuomet toks karas būna trumpas ir staigus, tol, kol priešas identifikuoja jį. Specialiųjų operacijų pajėgos, profesionalios aukštų technologijų karinės pajėgos, yra vienas iš svarbių informacinių operacijų įrankių, vykdančių psichologines operacijas, fizinio eliminavimo, elektroninės kovos ir kt. užduotis. Kai kurie autoriai mano, kad 1991 m. Persijos įlankos karas gali būti laikomas pereinamuoju etapu, kuriame buvo sujungti ir industrinio, ir informacijos amžių kariavimo principai. Tačiau kai kurie autoriai, pavyzdžiui, E. Mannas, jau 1994 m. kėlė retorinį klausimą: gal būtų galima Persijos įlankos karą vadinti pirmuoju informaciniu karu? Šis konfliktas buvo išskirtinis jau vien dėl to, kad pirmą kartą pasaulio istorijoje karo pradžia buvo transliuojama tiesiogiai televizijos kanalais. Kai Bagdade sunaikintas telekomunikacijų centras, tuo metu (1991 m. sausio 16 d. 18.35 val.) buvo transliuojamas tiesioginis reportažas. Analogiškus reportažus galėjo stebėti ne tik JAV televizijos žiūrovai, bet ir visas pasaulis taip knygoje Informaci- 25 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)»» Informacijos amžiaus kovos paveiks visas karines operacijas be išimties.

»» Kompiuterinis žaidimas - viena iš informacinių operacijų priemonių, kurias panaudojo Rusija informaciniame kare su Gruzija. 26 nio karo koncepcija: JAV ir Rusijos požiūriai (2002) teigia N. Maliukevičius. JAV taikė ir kitas teorinio koncepcijos modelio priemones. Persijos įlankos karo metu buvo aktyviai vykdoma žvalgybinė kova. JAV, naudodamasi kosmine ir kita žvalgyba, turėjo aiškų mūšio vaizdą. Taip pat buvo vykdytas ir elektroninis karas. Pagrindinės priemonės buvo JAV karinių oro pajėgų lėktuvai 64 F-4G ir dvylika modifikuotų F-16. Šiuose lėktuvuose buvo įdiegtos sistemos, sugebančios aptikti ir sunaikinti elektromagnetinių bangų šaltinius tai HARM ir Shrike raketinės sistemos. Jungtinių pajėgų bendros operacijos veiksmingai fiziškai ir psichologiškai izoliavo didelę dalį Irako pajėgų Faylaka saloje. Buvo pasirinkta ne tiesioginio puolimo strategija, o taktinė psichologinė operacija, kurią vykdė JAV 9-asis psichologinių operacijų (PSYOP) batalionas. UH-1N sraigtasparniu JAV kariai apskrido salą per garsiakalbius pranešdami, jog irakiečių kariai yra apsupti ir, jei nepasiduos, kitą dieną bus atakuojami atvira ugnimi iš ginkluoto malūnsparnio Cobra. 1405 irakiečių kariai ir jų vadas pasidavė, jūrų pėstininkams neiššovus nei vieno šūvio. Persijos įlankos karo metu buvo panaudotos specialias schemas turinčios valdomos raketos, bombos nukreiptos tiesiai į Bagdado centrą, palydovinės aukštakryptės perdavimo linijos mūšio lauke, kurios teikė reikalingas komunikacines jungtis (vadavietė-sraigtasprnis, koordinatoriusraketa), sraigtasparnis užtikrino dominavimą ore. Šios ir kitos priemonės padėjo JAV kariuomenei identifikuoti / nustatyti ir atakuoti / pulti taikinį už matymo / regėjimo lauko: aviacijos perspėjimo ir valdymo sistema (angl. Airborne Warning and Control System, AWACS), su kurios pagalba žvalgoma oro erdvė, specialiu virš lėktuvo fuzeliažo radaru, galima aptikti už 400 kilometrų esančius taikinius. Iš tokio lėktuvo mūšio metu vadovaujama karinėms oro ir Karyba kitoms pajėgoms; JSTARS (angl. Joint Surveillance and Target attack radar systems) veikimo principas. Visų šių priemonių naudojimas akivaizdžiai paspartino Persijos įlankos karo eigą, jis buvo tarsi vaizdo žaidimas (videogame), kuris vaizdingesnis nei tiesioginis Vietnamo televizijos karas prieš 20 metų. Rusijos ir Gruzijos karo atveju informacinis karas kaip ginklas atsiskleidė ir išsiskleidė visu savo pavojingu ir žiauriu pavidalu. Europos Sąjungos (ES) komisija 2009 metų rugsėjo pabaigoje paskelbė Rusijos ir Gruzijos karo tyrimo išvadą dėl karinio konflikto baigties: kaltos abi pusės, nors labiau linkstama tikėti, kad karą pradėjo Gruzija. Globaliu mastu laimėjo Rusija, turėdama daugiau galimybių paskleisti jai palankią informaciją apie konflikto eigą. Šis karas buvo išskirtinis ne vien informaciniu lygmeniu, tačiau ir tuo, kad Rusija (po Sovietų Sąjungos griūties) pirmą kartą dalyvavo karinėje operacijoje už savo teritorijos ribų. Pasak M. Martišiaus, karas Čečėnijoje kitoks, nes Čečėnija buvo pasiskelbusi de facto nepriklausoma, de jure niekieno nepripažinta. Įvykius Čečėnijoje visi laikė vidaus reikalu. Gruzijos ir Rusijos kare buvo naudojama daugybė informacinio karo priemonių, Gruzijoje buvo blokuojami kompiuteriniai tinklai. Rusijos autoritarinis režimas sugebėjo savo interesams pajungti savo įtakoje esančią žiniasklaidą. Russia today, PRT Planeta, NTV Plus kanalai, naujienų agentūros Interfax ir kt. teikė sinchroninę informaciją apie karą. Tai pirmas informacinis karas, kurį taip stipriai pajuto posovietinėje erdvėje esantys žmonės. Rusija kovojo dėl globalios auditorijos nuomonės suformavimo. Gruzija taip pat stengėsi kuo aktyviau dalyvauti informaciniame kare su Rusija, pasitelkdama BBC ir CNN kanalus. Tačiau Gruzijos versija, kad ne jie pirmieji pradėjo šaudyti atvira ugnimi, pasauliniu mastu pradėjo atrodyti vis mažiau įtikinama dėl dviejų priežasčių: pirma, Rusija turėjo didesnius resursus informacinėje erdvėje ir ilgiau išlaikė pozicijas, kaip, beje, ir iki šių dienų. Tai lėmė ekonominiai šalių rodikliai, žiniasklaidos priemonių skirtingas disponavimas. Skleisdama sau palankią informaciją, Rusija įtikino pasaulio auditoriją savo sąlyginiu nekaltumu. Informacijos erdvės kontrolės gruzinai neturėjo: Rusijos viduje skleisti kitokią nuomonę irgi negalėjo, nes Gruzijoje rusiškų kanalų transliavimas buvo nutrauktas, prieiga prie informacinių tinklalapių su rusiškais interneto adresais buvo užblokuota. Tiek ginkluoto, tiek informacinio konflikto metu didesnių praradimų patyrė Gruzija. Informacinio karo poveikis toks stiprus, kad pasaulyje vyrauja abejonės, kas iš tikro pradėjo šį karą. Tokias abejones sukelti gali tik stiprus ir veiksmingas informacijos kontrolės laukas, nuolatinis vienodos, tikslingos informacijos skleidimas, smegenų plovimas (brainwashing). Dar labai sunku vertinti Rusijos ir Gruzijos konflikto padarinius nes informacinis karas tebevyksta, Rusija tikrai jo dar nebaigė. Jis tebevyksta iki šiol. Rusijos režisieriaus Andrejaus Nekrasovo dokumentiniame filme Rusiškos pamokos (rus. Уроки русского ) pavaizduotas Rusijos ir Gruzijos konfliktas. Šis filmas ypač

svarbus, pasak M. Laurinavičiaus, vienu pagrindiniu aspektu jame akivaizdžiai ne tik parodoma, bet ir įrodoma, kaip dabartinis Rusijos režimas, vykdydamas informacinį karą, jau sugeba manipuliuoti ne tik savo šalies, bet ir Vakarų visuomenės sąmone. Informacinis karas tarp Rusijos ir Gruzijos tęsiasi. 2009 m. kovo 29 d. per Rusijos TV Pirmąjį kanalą (ORT) savo vidinei auditorijai buvo parodytas meninis filmas Olimpinis pragaras ( Olympius Inferno, rež. Igoris Vološinas), kuriame aiškiai ir vienareikšmiškai pateikiama Rusijos propagandinė pozicija šio konflikto atžvilgiu Gruzija pirmoji pradėjo atakas. Kino filmas vienas iš būdų propagandos tikslams pasitelkti kino meną. Rusija turi sukaupusi nemažai patirties, kaip valstybių remiamą filmų kūrimą išnaudoti savo politinių tikslų labui. Komunikacija taikos ir karo metu Taikos metu Naujienų tėkmė Satelitinės transliacijos Transatlantinė naujienų tėkmė Tarptautinės TV laidos Tarptautinių organizacijų komunikacija Ginčo metu Diplomatija ir komunikacija Komunikacija ir tarptautinės derybos Tarptautinio konflikto komunikacija IŠVADOS Viešoji nuomonė ir užpuolimas Žiniasklaida kaip karinio konflikto dalyviai Apibendrinant straipsnyje pateiktą informaciją, teigtina, kad sparčiai vystantis šiuolaikinėms technologijoms, informacija tapo prieinama visiems. Dėl šios informacijos savybės informacija gali būti ir naudojama kaip ginklas karinių konfliktų metu, taip pat ir tuomet, kai nevykdomi kariniai veiksmai, tai yra, taikos (sąlyginės taikos) metu. Modernūs konfliktai nėra izoliuoti procesai, jie vyksta globalioje informacinėje erdvėje, kur informacijos kontrolė gali nulemti konflikto baigtį vienos ar kitos šalies naudai. Globali informacijos erdvė gali daryti įtaką pačiam kariniam konfliktui. Sugebėjimas kontroliuoti informaciją tai sugebėjimas meistriškai panaudoti dar vieną ginklą (ir labai galingą) karinio konflikto metu ar kovojant dėl valdžios. Informacinio karo sąvoka yra labai plačiai apibrėžiama, ir turi būti atskirta nuo informacijos naudojimo karinio konflikto metu. Pastaruoju atveju kalbama apie taktinį informacijos panaudojimą siekiant paremti kitus karinius veiksmus konflikto metu (propaganda). Informacinio karo sąvoką reiktų suprasti ir kaip visiškai naują sąvoką, kuria orientuojamasi į naujo pobūdžio, modernius karinius konfliktus, kuriems informacijos kontrolės klausimai yra visos karo strategijos pagrindas. Informacinio karo objektas žmogaus protas. Informacinio karo laukas yra masinės komunikacijos priemonės ir informacinės sistemos bei jų saugumo užtikrinimas. Kai kurie mokslininkai teigia, kad sunku nustatyti, ar yra kas nors, kas nėra informacinis karas, kad informacinio karo galimybės yra beribės. Tad kiekviename kariniame konflikte be išimties bus naudojamasi informaciniu karu ne tik taktiniu lygmeniu, panaudojant jo priemones (internetą, žiniasklaidą ir pan.), bet kuriama karo strategija. Ta šalis, kuri turės geresnę, stipresnę informacinio karo strategiją kitos šalies atžvilgiu, laimės karinį konfliktą (neiššovus nei vieno šūvio) arba jis truks labai trumpai, tačiau informacinėje erdvėje bus kariaujama toliau (Rusijos ir Gruzijos karo atvejis). Informacinio karo priemonės nėra naudojamos išimtinai karinių konfliktų metu. Informacinio karo metodai Konflikto pradžia (Low Intensity Conflict) Viešoji diplomatija Propaganda Dezinformacija Komunikacija ir šnipinėjimas Sabotažas Elektroninis karas Konfliktui įpusėjus (Medium Intensity Conflict) Komunikacija ir terorizmas Komunikacija ir revoliucija Konflikto viršūnė ( High Intensity Conflict) Komunikacinės technologijos ir kariuomenė Kariuomenė kaip komunikacija sė kmingai gali būti taikomi ir taikos sąlygomis paveikti žmonių protus. Informacinis karas tikslo siekia ne naudodamas brutalią jėgą, bet pasitelkdamas įtikinėjimo ar informacijos manipuliavimo metodus. Ateities konfliktams spręsti gali būti pasitelkiamos informacinio karo priemonės, nes jos pranašesnės už įprastinius ginkluotus susirėmimus dėl šių požymių: informacinės technologijos nereikalauja didelių finansinių išteklių, sunku nustatyti informacinio karo agresijos šaltinį, kuris slepiasi po anonimiškumo skraiste. Informacinis karas gali būti vykdomas ne vien prieš tiesioginį oponentą, bet ir prieš jo sąjungininką ar net neutralias valstybes. Informacinis karas būna ypač akivaizdus, kai valstybės viena kitai paskelbia karą. Be to, šiuolaikinės komunikacinės technologijos įvykius paspartina taip, kad tampa sudėtinga nustatyti konfliktų atsiradimo, o kartu ir informacinio karo pradžią. Asta Žemaitytė 27 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

TINKLINĖ KARYBA 28 JAV ir sąjungininkių pajėgų karinės operacijos Afganistane (2001 m.) ir Irake (2003 m.) žymi ne tik kovos prieš naujo pobūdžio grėsmę tarptautinį teroristinį tinklą pradžią, bet ir fundamentalius pokyčius organizuojant ir vykdant karinius veiksmus. Tinklinė karyba (angl. networkcentric warfare), jos specifika, poveikis, yra jau beveik dešimtmetį besitęsiančių karybos specialistų diskusijų objektas. Kai kurių iš jų teigimu, pokyčiai, su kuriais šiandien susiduria karinės pajėgos, prilygsta levée en masse kariuomenės susiformavimui po Prancūzijos revoliucijos ar Pirmajame pasauliniame kare įtvirtinto Blitzkrieg stiliaus įtakai karo organizavimui ir vedimui. Tinklo pobūdžio karybos principus praktikoje pirmiausia pritaikė JAV ir Didžiosios Britanijos karinės administracijos, tačiau jų pavyzdžiu netruko pasekti ir kitos, daugiausia NATO priklausančios, šalys. Nacionalinių pajėgų reorganizavimas pagal naujo tipo tinklinės karybos sampratą atsiliepė ir tarptautiniu lygmeniu. NATO suformulavo savo tinklo pajėgumų koncepciją (angl. NATO Network Enabled Capability), kurios tikslas standartizuoti ir suderinti Aljansui priklausančių šalių nacionalines tinklinės karybos programas. Nors tinklinės karybos įgyvendinimo forma ir mastas varijuoja priklausomai nuo šalies, pagrindiniai su šiuo karybos tipu siejami principai yra universalūs, todėl galima kalbėti apie karinėje srityje įsivyraujančią tinklo-centrizmo tendenciją. Dėl to, kad ši tendencija įgyja vis aiškesnių praktinių apraiškų Lietuvai aktualiame NATO kontekste, šioje publikacijoje supažindinsiu su pagrindiniais tinklinės karybos bruožais. Darbo analizė apima šiuos aspektus: aplinkybes, lėmusias karybos specifikos kaitą, pagrindinius tinklinės karybos principus, NATO tinklo pajėgumų koncepciją, tinklinės karybos kritiką. Karyba Aplinkybės, lėmusios karybos specifikos kaitą Pagrindinis reikalavimas, keliamas karinėms pajėgoms, yra efektyvus joms pavestų užduočių vykdymas. Nors šis reikalavimas keliamas nuolat ir egzistuoja nepriklausomai nuo laikotarpio, būdai, kuriais siekiama efektyvumo, sparčiai kinta. Tam tikru istorijos periodu vyraujantis karybos pobūdis efektyvus tik tuo atveju, jeigu atitinka specifinę laikotarpio dvasią. Dabartinio periodo aplinkybės, paskatinusios reorganizuoti karines pajėgas, koreguoti jų veiklos metodiką pagal tinklinės karybos sampratą, apima du tarpusavyje susijusius veiksnius globalizacijos procesų sklaidą ir sparčią informacinių technologijų raidą. Globalizacijos procesų Network Centric Warfare lietuviško atitikmens paieškos Karybos teoretikų ir praktikų diskusija įsigalinčios tinklinės karybos (angl. network-centric warfare, NCW) tematika trunka beveik dešimtmetį. Nepaisant gausių pasisakymų apie šios karybos specifiką, jos teigiamus ir neigiamus aspektus, ignoruojamas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingu atrodantis NCW angliško termino vertimo į lietuvių kalbą klausimas. Atrodytų, kad gilintis į terminų vertimo subtilybes yra kalbininkų darbas, kuriuo, beje, dažniausiai būname nepatenkinti ir nesiliaujame vartoję įvairių sričių terminus jų originalo kalba. Vis tik svarbu prisiminti, kad komunikacija yra socialinis procesas, todėl, norėdami būti teisingai suprasti, patys esame atsakingi už vartojamų terminų tikslumą. Iškėlus sau tikslą lietuviškame variante suderinti NCW termino dvasią, tikslumą ir paprastumą, situacija tampa kone beviltiška. Šių trijų reikalavimų įgyvendinimas yra savotiška neįmanoma trejybė bandant suderinti du aspektus, savaime nukenčia trečiasis. Įvairiuose šaltiniuose teko rasti tokius angliško NCW vertimo variantus: virtualiais saitais integruota karyba, karyba, pagrįsta

įtaka karybos srityje pasireiškia per kintančią globalaus saugumo aplinką, tuo tarpu informacinių technologijų vystymasis prisideda prie organizacinių pokyčių, planuojant ir vykdant karinius veiksmus. Karinės pajėgos turi prisitaikyti prie pakitusios globalaus saugumo aplinkos. Įprastas konvencines grėsmes saugumui (karinis valstybės užpuolimas, provokacijos, pasienio konfliktai) keičia nevalstybinės kilmės asimetrinės grėsmės (tarptautinis terorizmas, piratavimas ir kt.). Per pakitusias grėsmes pasireiškia neigiama globalizacijos procesų įtaka saugumui geografija praranda anksčiau turėtą reikšmę, todėl didžioji dalis iššūkių valstybių saugumui formuojasi nutolusiuose kriziniuose taškuose ir, nepaisant geografinio nuotolio, greitai pasireiškia globaliu mastu. Atsižvelgiant į kintančias grėsmes, kinta ir joms įveikti skirtų operacijų pobūdis. Valstybių sienas peržengiančių grėsmių veikiamame pasaulyje teritorinė gynyba ir valstybės sienų apsauga praranda turėtą centrinę reikšmę planuojant gynybą. Vis didesnę karinių pajėgumų atliekamų užduočių dalį sudaro parama civilinėms administracijoms šalies viduje ir stabilizavimo, atkūrimo po konfliktų funkcijos užsienyje. Šioms užduotims vykdyti nereikalingos masinės pajėgos priešingai, kompleksiškos prigimties grėsmėms likviduoti būtinos mobilios, prie konkrečios situacijos prisitaikyti gebančios pajėgos. Ryškėjantis veiklos mobilumo ir lankstumo poreikis reiškia, kad turi kisti veiklos organizavimo pobūdis. Tradicinė karyba, paremta hierarchine komandų perdavimo ir kontrolės specifika, nuosekliu rangų ir subordinacijos principų laikymusi, įsigalinčioje informacijos eroje tampa nepaslankiu praėjusio šimtmečio reliktu. Tuo tarpu nuolat tobulinamos informacijos rinkimo, apdorojimo ir perdavimo sąlygos leidžia apeiti procedūrinius trukdžius, įgijus laiko bei informacijos kokybės pranašumą, greičiau įvykdyti karines užduotis. Tai ypač aktualu karinius veiksmus vykdant nepažįstamoje aplinkoje, kovojant su sunkiai nuspėjamomis asimetrinėmis grėsmėmis. Informacija jau nėra tik vienas iš veiklos organizavimo aspektų ji tampa visos veiklos pagrindu, todėl sugebėjimas greitai perduoti aktualią informaciją bei ją modifikuoti realaus laiko sąlygomis yra pagrindinis iššūkis karines operacijas vykdančioms pajėgoms. Atsižvelgiant į pakitusį grėsmių ir joms įveikti skirtų operacijų pobūdį, įvertinant naujųjų technologijų atnešamą naudą pabrėžiama, kad informacijos eroje karinių veiksmų sėkmė priklauso ne vien ir net ne labiausiai nuo to, kaip naujosios technologijos yra panaudojamos, kuriant naujus ginklus, bet nuo to, kaip sėkmingai karinė organizacija savo veikloje pajėgia pritaikyti mobilumo, lankstumo, reagavimo greičio principus. Tinklinės karybos principai Įvertinus pakitusį kontekstą, kuriame tenka vykdyti karinius veiksmus, pradėta modifikuoti karybos specifika. Nors ši transformacija įneša nemažai naujovių, pokyčiai nesiekia taip toli, kad kariniai veiksmai būtų imti vykdyti, nepaisant pagrindinių istoriškai susiformavusių karo principų, išvardytų lentelėje: Mobilizacija Tikslas Puolimas Netikėtumas Jėgos ekonomija Manevravimas Įsakymų vienybė Saugumas Paprastumas Karinės jėgos sukoncentravimas konkrečioje vietoje konkrečiu metu Karinių operacijų kreipimas aiškiai apibrėžto, realiai įgyvendinamo tikslo link Iniciatyvos išnaudojimas Priešo atakavimas toje vietoje, tuo metu arba tokiu būdu, kuriam jis yra nepasiruošęs Minimalių pagrindinės karinės jėgos resursų skyrimas antraeilėms užduotims Priešo pastatymas į nepalankią padėtį, lanksčiai naudojant karinę jėgą Tarpusavyje suderintų užduočių skyrimas Netikėtų situacijų vengimas Aiškių planų sudarymas ir konkrečių įsakymų perdavimas 29 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) ryšio tinklais, tinklinio karo doktrina bei šiek tiek kitos semantinės kilmės tinklo teikiami pajėgumai (vertimas darytas, remiantis ne amerikietiška Network Centric Warfare, bet britų Network Enabled Capabilities koncepcija). Šiame straipsnyje terminas NCW įvardijamas kaip tinklinė karyba. Siekiama įrodyti, kad kitų minėtų NCW vertimo variantų atmetimas ir tinklinės karybos termino vartojimas yra pagrįstas ir bent šiek tiek priartėja prie neįmanomos trejybės rebuso lietuviško NCW termino aiškumo, tikslumo ir paprastumo išsprendimo. Straipsnio tikslą įgyvendinti yra bandoma išryškinant esminius naujojo karybos pobūdžio bruožus. Būtent tinklinės karybos principų ir jos skirtumų nuo anksčiau vyravusio karybos pobūdžio suvokimas, o ne kuo tikslesnio pažodinio vertimo paieškos, yra kelias į aiškaus ir klaidinančių asociacijų nesukeliančio lietuviško termino suformulavimą. Kadangi tinklas sudaro patį termino pagrindą, pradėti vertėtų nuo atsakymo į klausimą: kokia prasme šis žodis yra vartojamas, kai yra kalbama apie stebimus pokyčius karyboje? Norint suvokti šiandien vykstančios karybos transformacijos esmę, verta išsiaiškinti pagrindinius skirtumus tarp dviejų socialinio organizavimosi formų hierarchijų ir tinklų, kadangi šiandien galime stebėti, kaip pastaroji veiklos organizavimo forma įsigali pirmosios atžvilgiu.

30 Karyba Šie principai turi būti laikomi universalia karinių veiksmų planavimo baze, tačiau jų įgyvendinimo priemonės ir būdai turi kisti, atsižvelgiant į karinių veiksmų vykdymo aplinkybes. Šioje publikacijoje nurodomi tinklinės karybos principai yra veikiau procedūrinės prigimties. Jų paskirtis yra pagerinti minėtų pagrindinių karo principų įgyvendinimo sąlygas, vykdant karinius veiksmus informacijos amžiuje. Visi naujojo tipo karybos principai orientuoti į naujųjų technologijų galimybių išnaudojimą renkant, apdorojant ir paskirstant informaciją. Informacijos viršenybė. Įgyvendinant šį esminį tinklinės karybos principą, siekiama pagerinti informacijos prieinamumą ir kokybę. Šis tikslas įgyvendinamas, sudarant sąlygas operacijos dalyviams ieškoti, manipuliuoti ir pasikeisti įvairios paskirties informacija, prieinama tiek iš vidinių mūšio lauko, tiek iš išorinės aplinkos šaltinių. Informacijai laisvai cirkuliuojant tarp tiesiogiai ir netiesiogiai su kariniais veiksmais susijusių asmenų, siekiama išvengti hierarchinėse struktūrose dažnai susidarančios informacijos asimetrijos situacijos, kai konkreti informacija, galinti daryti įtaką užduoties įgyvendinimo būdui ir / ar priemonėms laiku nepasiekia asmenų, atsakingų už užduoties vykdymą. Bendras situacijos suvokimas. Remiantis šiuo principu, turima informacija ir žinios yra konvertuojamos į bendrą operacijoje dalyvaujančių pajėgų situacijos suvokimą. Visi konkrečios operacijos dalyviai turi būti informuoti apie kartu veikiančių padalinių intencijas ir potencialias veiksmų kryptis. Konteksto žinojimas, o ne vienpusiškas susikoncentravimas į savo veiklos sritį, leidžia sumažinti netikėtų situacijų atsiradimo tikimybę, nes problemos gali būti identifikuotos ir išspręstos prieš joms padarant konkrečią žalą. Sprendimų priėmimo greičio principu siekiama operatyviai reaguoti į greitai besikeičiančią situaciją. Šio principo įgyvendinimas reikalauja pripažinti informacijos operatyvaus prieinamumo atnešamą naudą ir, įvertinant tam tikrą rizikos lygį, naudoti lanksčius informacijos perdavimo procesus ir procedūras. Įgyvendinant šį principą, konsultacija užduočių vykdymo klausimais vyksta tiesiogiai su konkrečios srities specialistais, o ne hierarchinių rangų numatyta tvarka. Tai reiškia, kad reikiamu metu kompetentingas asmuo turi galimybę modifikuoti sprendimus ir operacijos vykdymą. Savarankiška sinchronizacija tai reikalavimas žemesniuose organizaciniuose lygmenyse esančioms pajėgoms sudaryti galimybes veikti beveik autonomiškai ir modifikuoti savo veiklą, pasinaudojant bendru situacijos suvokimu. Čia minima autonomija nereiškia savarankiškai priimamų sprendimų, kokios užduotys turi būti vykdomos, pajėgos turi turėti autonomiją ta prasme, kad, įvertinusios situaciją, galėtų nuspręsti, kaip geriausia įvykdyti joms paskirtą užduotį. Išsklaidytos pajėgos. Remiantis šiuo principu, reikalaujama atsisakyti tradicinio linijinio požiūrio į karo lauko erdvės organizavimą. Akcentas nuo pozicinio karo organizavimo perkeliamas prie įvairiose aplinkose prisitaikyti bei greitai reorganizuotis sugebančių dinamiškų pajėgų suformavimo. Pajėgų išsklaidymas pagerina manevrų galimybes, o tarp išsklaidytų pajėgų dalinių cirkuliuojanti informacija leidžia išplėsti karo teatro matomumo ribas. Į rezultatą orientuotos pajėgos. Šiuo principu skatinama atsisakyti masinių pajėgų, skirtų teritoriniam pranašumui laimėti, naudojimo. Tokio tipo pajėgos turi būti keičiamos į greitai reorganizuojamas, konkrečiai situacijai pritaikomas mobilias karines grupes. Konkrečiam tikslui pasiekti suformuotos pajėgos kur kas efektyvesnės nei tradicinės universalias užduotis atliekančios pajėgos. Didelė informacijos daviklių sklaida. Tai reikalavimas sukurti tinklo pobūdžio informacijos infrastruktūrą, kuri padėtų efektyviai aptikti, rinkti ir paskirstyti operacijai aktualią informaciją. Į šią infrastruktūrą įtraukiami už kovos lauko esantys informacijos šaltiniai vyriausybiniai padaliniai, industriniai, akademiniai ir viešųjų paslaugų agentai, galintys padėti išplėsti žinias apie kontekstą, kuriame vykdomi kariniai veiksmai. Procedūrinių kliūčių pašalinimas tai reikalavimas atsisakyti tarpinių administracinių grandžių, vykdant bendradarbiavimą tarp pajėgų ir procesų. Tik sumažinus Gryniausias hierarchinės organizacijos formos pavyzdys yra visiems gerai pažįstama biurokratija. Šios veiklos organizavimo formos esmė yra vertikalūs pavaldumo ryšiai, kuriais iš viršaus į apačią yra perduodami įsakymai, koordinuojama veikla. Kiekvienas biurokratas atlieka savo aiškiai reglamentuotą funkciją ir yra tiesiogiai atskaitingas hierarchijos laipteliu aukščiau esančiam asmeniui. Tradicinė kariuomenė ir jos veikla taip pat yra laikoma specifine biurokratijos apraiška, paremta rangų ir hierarchinės subordinacijos principais. Hierarchija ilgą laiką buvo dominuojanti veiklos organizavimo forma, nes geriausiai atitiko konkrečiu laikotarpiu organizacijų, taigi ir kariuomenės, veiklai keltus reikalavimus. Nuspėjami, aiškiai reglamentuoti veiksmai, profesionalus paskirtos funkcijos įvykdymas buvo tai, ko tikėtasi iš karinių pajėgų, kas tiesiogiai lėmė detaliai suplanuotų karinių veiksmų įgyvendinimą. Jeigu hierarchinė veiklos organizavimo forma puikiai tiko koordinuoti ir vykdyti karinius veiksmus, kyla natūralus klausimas: kas atsitiko, kad buvo prakalbta apie naują karybą? Kodėl ją apibūdinančiame termine centrinę poziciją užima hierarchijos tvarkai priešingas chaoso ir anarchijos asociacijas keliantis žodis tinklas? Tinkle veiklos organizavimas yra pagrįstas ne griežtu reglamentavimu ir vertikaliais pavaldumo, koordinacijos,

formalių, tiesiogiai su užduočių vykdymu nesusijusių procedūrų kiekį, jungtinės operacijos greitai gali pasiekti reikšmingų rezultatų. Prisitaikomumas yra visų anksčiau išvardytų principų vienijimo rezultatas. Minėtų principų derinimas sudaro sąlygas tiksliai identifikuoti, prisitaikyti ir keisti oponento operacinį kontekstą savo naudai. Prisitaikomumo principo įgyvendinimas reiškia informacinio pranašumo pavertimą kariniu pranašumu. Tinkliniai pajėgumai pagerina dalijimąsi informacija Bendras situacijos suvokimas skatina bendradarbiavimą, savarankišką sinchronizaciją Dalijimasis informacija pagerina jos kokybę ir bendrą situacijos suvokimą Bendradarbiavimas, savarankiška sinchronizacija ir įsakymų perdavimo greitis padidina misijos efektyvumą Kaip matome schemoje, tinklinės karybos pagrindas yra informacija ir specifinis jos srautų organizavimas, siekiant įgyti karinį pranašumą. Naujosios technologijos užima svarbią vietą šios karybos koncepcijoje, nes jos yra tiesiogiai susijusios su galimybe efektyviau keistis informacija. Vis dėlto, klaidinga technologijas laikyti tinklinės karybos pagrindu: jos per se yra tik priemonė tinklo-centrizmo idėjai įgyvendinti. Esmė ir išeities taškas yra karinių pajėgų reorganizavimas į tinklo sistemą, kurioje informacija gali būti nuolat atnaujinama ir perduodama realiu laiku. NATO tinklo pajėgumų koncepcija NATO tinklo pajėgumų (NTP) programa (angl. the NATO Network Enabled Capability (NNEC) programme) yra Aljanso parengta tinklinės karybos sampratos versija. Šia programa siekiama suvienyti ir kontroliuoti tam tikroje operacijoje dalyvaujančius veikėjus nuo strateginio iki taktinio lygmens. Minima kontrolė vyksta per pajėgumų integravimą į tinklo sistemą ir joje sukurtą informacijos infrastruktūrą. Inicijuodama atviros ir dinamiškos informacijos aplinkos kūrimą, NATO siekia pagerinti jungtinių pajėgų bendradarbiavimą operacijų metu ir pakelti šių pajėgų dėka pasiekiamą efektyvumo lygį. Be operacijų efektyvumo didinimo, taip pat siekiama gerinti operacinį bendradarbiavimą tarp šalių, užtikrinti saugų dalijimąsi informacija, geresnę informacijos kokybę bei greitesnį sprendimų priėmimą. NATO skelbia, kad nauja tinklo pajėgumų programa nėra bandoma pakeisti jau egzistuojančias pajėgas, tačiau yra stengiamasi jas reorganizuoti ir pritaikyti ne vien jungtinėms karinėms, bet ir jungtinėms civilinėmskarinėms operacijoms vykdyti. NATO visa apimantis požiūris (angl. comprehensive approach). Vienas svarbiausių NATO vykstančios transformacijos aspektų yra integruoto civilinio-karinio pobūdžio operacijų organizavimo iniciatyva. Tam, kad būtų sėkmingai įveikti šiandien kylantys iššūkiai saugumui, nebepakanka imtis vien karinių priemonių būtina panaudoti platų civilinių ir karinių instrumentų spektrą. Atsižvelgiant į tai, visa apimančiu požiūriu NATO siekia sustiprinti karinių pajėgumų gebėjimus dirbti kartu su šalimis partnerėmis, tarptautinėmis organizacijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir vietinės valdžios institucijomis. Kad būtų sėkmingai integruoti civilinių ir karinių pajėgumų veiksmai, sprendžiant krizines situacijas, kovojant su terorizmu, piratavimu, užtikrinant energetinį ir kibernetinį saugumą, NATO siekia suvienyti visa apimančio požiūrio koncepciją ir tinklo pajėgumų programą. Teigiama, kad šie pajėgumai yra privaloma priemonė visa apimančiam požiūriui įgyvendinti. Civiliniam-kariniam bendradarbiavimui plėtoti būtini instituciniai ryšiai strateginiu, operaciniu ir taktiniu lygmenimis, tačiau pabrėžiama, kad įgyvendinant visa apimantį požiūrį turi būti išlaikyta kiekvienos tam tikroje operacijoje 31 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) atskaitomybės ryšiais, bet visomis kryptimis nevaržomai cirkuliuojančiais informacijos srautais. Tinklą sudarantys elementai yra gana autonomiški vienetai, galintys savarankiškai kreipti savo veiklą viena ar kita linkme, veiksmus priderinti prie konkrečioje situacijoje kylančių reikalavimų. Nepaisant šio hierarchinei struktūrai svetimo ir daugelio kritikuojamo laisvės lygio, tinklo sistema nėra anarchiška jai priklausantys elementai yra susaistyti tampriais tarpusavio priklausomybės ryšiais. Tokia priklausomybė reiškia, kad kiekvienas tinklo sistemos elementas yra atsakingas už išsiunčiamą ir gaunamą informaciją bei tikslingą jos panaudojimą, siekiant operacijos tikslo. Privalumai, kuriuos teikia karyboje pritaikoma organizacinių tinklų idėja, yra galimybė vykdyti jungtines operacijas, greitai ir lanksčiai reaguoti, reorganizuoti pajėgas, prisitaikyti prie specifinėje situacijoje kylančių reikalavimų. Savaime suprantama, viso to pagrindas yra sparčiai vystomos naujosios technologijos, sudarančios galimybę tinklo elementams dalytis informacija ir koordinuoti veiksmus realiu laiku, nepaisant geografinio atstumo. Informacija, gaunama dalyvaujant tinklo sistemoje, yra išskirtinė tuo, kad ji juda ne vien vertikaliai pagal rangus, bet ir horizontaliai tarp visų tinklo elementų. Tai garantuoja nuolatinį informacijos atnaujinimą ir jos išsamumą.

32 Karyba dalyvaujančios karinės ir civilinės organizacijos sprendimų priėmimo autonomija. Šį reikalavimą atitinka tinklo organizacinė sistema, kurioje dera autonomiškumas ir tarpusavio priklausomybė. Tinklo pajėgas sudaro saviorganizacijos prasme autonomiški vienetai, turintys jiems skirtą konkrečią funkciją, tačiau galintys savarankiškai modifikuoti šios funkcijos įgyvendinimo būdus. NTP programa siekiama suvienyti kuo daugiau operacijose dalyvaujančių civilinių ir karinių partnerių, neintegruojant jų į bendrą NATO įsakymų ir kontrolės struktūrą. Kiekvienas iš operacijos dalyvių civilinių ir / ar karinių dalinių savarankiškai renkasi, kaip įgyvendinti jam pavestą funkciją. Dėl to, kad siekiama atsisakyti neefektyvaus hierarchinio veiksmų koordinavimo, civilinių-karinių jungtinių pajėgumų veikla organizuojama ir kreipiama konkretaus operacijos tikslo link, pasitelkiant informacijos infrastruktūrą. Tinklinės karybos sampratoje numatytas tinklo sistemos dalyvių autonomijos ir tarpusavio priklausomybės įgyvendinimas per informacijos infrastruktūrą yra perkeliamas ir į NTP. Tinklinės karybos kritika Vykstanti karybos transformacija yra nevienareikšmiškai vertinamas procesas. Greta jos šalininkų yra ir kritikos negailinti opozicija. Kritika ypač suaktyvėjo pastaruoju metu todėl, kad JAV ir sąjungininkių operacijos Irake, ypač Afganistane, nepateisino į tinklinę karybą sudėtų vilčių. Tinklinės karybos nesėkmės dalies priežasčių galima ieškoti tiek naujoje karinių veiksmų organizavimo metodikoje, tiek ir vyraujančioje specifinėje Irako ir Afganistano socialinėje gentinių tinklų struktūroje, kuri daugeliu atvejų pasirodė esanti efektyvesnė informacijos perdavimo priemonė, nei sąjungininkių technologijomis paremtas informacinis tinklas. Tinklinės karybos kritika dažniausiai apima kontrolės ir veiksmų koordinavimo, atsakomybės / atskaitomybės, profesinės ir asmeninės lyderystės stokos ir technologijų (ne)patikimumo problemas. Kontrolės ir veiksmų koordinavimo pro blema. Teigiama, kad tinklinės karybos samprata paremtas siūlymas iš sprendimų priėmimo ir perdavimo proceso pašalinti nusistovėjusius organizacinius / administracinius lygmenis ne pagerina, bet pablogina vienu iš tinklinės karybos principų įvardijamą bendrą situacijos suvokimą. Esminėms karinių veiksmų modifikacijoms vykstant žemiausiu pavaldumo lygmeniu, pradinis užduoties tikslas gali būti iškreipiamas, o asmenys, kurie nėra supažindinami su padarytais pakeitimais, gali būti išjungti iš realių veiksmų vykdymo. Su šiuo aspektu susijęs ir antrasis kritikų argumentas atsakomybės / atskaitomybės problema. Teigiama, kad hierarchinėse struktūrose vykdomas top-down kontrolės metodas, nors ir nesprendžia daugelio procedūrinių problemų (ir net kuria papildomas), bet leidžia taikyti aiškiai apibrėžtą atsakomybės / atskaitomybės principą. Tuo tarpu, vykdant tinklinę karybą, atsakomybė už padarytą klaidą gali pradingti gausybėje nenutrūkstamų komunikacijos srautų. Taip pat teigiama, kad įgyvendinant tinklinę karybą, apribojamas profesinės ir asmeninės lyderystės skatinimas. Subordinacijos principais paremtoje kariuomenėje užtikrinamas nuoseklus rengimas naujų profesionalų, kurie mokosi iš pavyzdžių ir savo patirtį pritaiko palaipsniui kildami hierarchijos lygmenimis nuo žemiausios link aukštesnių pavaldumo grandžių. Atsakas į šią kritiką yra vienas pagrindinių tinklinės karybos sampratos teiginių, nurodantis, kad žemiausios vykdomosios grandies autonomija šio pobūdžio karyboje pasireiškia ne savarankišku vykdytinos užduoties pasirinkimu, bet būdų, kaip geriausiai ją įvykdyti, paieška. Be to, modifikacijas, kurias gali ir turi daryti operaciją įgyvendinantys vienetai, kontroliuoja operacijos dalyvių tarpusavio priklausomybės ryšiai pokyčiai vykdant operacijas atsiranda dėl to, kad yra gaunama informacija apie pasikeitusias veikimo sąlygas ir laukiamas rezultatas nebegali būti pasiektas anksčiau planuotais būdais, o ne dėl to, kad operacijos vykdytojai vienašališkai nusprendžia keisti veiksmų įgyvendinimo taktiką. Dvipusis informacijos judėjimas užtikrina, kad apie padarytus pakeitimus vykdant užduotį bus iš karto informuoti visi operacijos dalyviai. Tinklo sistemoje yra pašalinami procedūriniai trukdžiai, todėl reikiama informacija realiu laiku yra perduodama reikiamam žmogui, o ne hierarchijos nustatyta tvarka tam tikrą rangą turinčiam asmeniui, kuris vėliau perskirsto informaciją. Panaikinus tokias tarpines grandis ir pašalinus procedūrinius reikalavimus, kariniai veiksmai yra mažiau iš anksto nuspėjami, tačiau gali būti vykdomi daug efektyviau ir tiksliau. Taigi naująją karybą nusakančio termino žodis tinklas reiškia pakitusį (ar, veikiau, palaipsniui keičiamą) veiklos organizavimo būdą. Toks pokytis yra kur kas didesnės apimties ir mažiau technologinio pobūdžio nei teigia kai kurie apie tinklinę karybą rašantys ar kalbantys šaltiniai. Pasitelkus naująsias technologijas, galima pagreitinti informacijos perdavimą tam nebūtina veiklos reorganizuoti į tinklo sistemą, užtenka įprastinėje hierarchinėje struktūroje įdiegti pažangias informacines technologijas. Tačiau būtent tinklo organizacinės sistemos prireikia tada, kai yra siekiama išnaudoti visus naujųjų technologijų privalumus ir dalytis išsamia, realiu laiku atnaujinama informacija tarp įvairių organizacijos lygmenų. Kalbant apie tinklinę karybą, nevertėtų akcentuoti naujųjų technologijų reikšmės jos yra tik priemonė šios karybos idėjai įgyvendinti. Naująjį karybos tipą vadinant virtua-

Profesionalų ugdymui pasitelkiama nauja metodika organizuojamos simuliacijos tiek realioje, tiek virtualioje erdvėje. Tokia karinių operacijų dalyvių rengimo specifika turtina užduočių įvairiuose organizaciniuose lygmenyse patirtį ir ruošia karius vykdyti operacijas besikeičiančiomis sąlygomis. Negalima paneigti, kad tinklinėje sistemoje egzistuojantis kontrolės ir veiksmų koordinavimo pobūdis, atsakomybės / atskaitomybės ryšiai mažiau reglamentuoti negu tradicinėje hierarchiniais ryšiais susaistytoje struktūroje. Dėl to, prieš imantis karybos transformacijos į tinklinį tipą, būtina atsakyti į esminį klausimą: kas laikoma prioritetu karinių veiksmų nuspėjamumas ar efektyvumas? Labiausiai pagrįstas tinklinės karybos kritikos aspektas yra technologijų (ne)patikimumo klausimas. Kas gali garantuoti, kad informacijos srautų valdymu paremta tinklinė karyba apskritai galės būti vykdoma minimaliai civilizacijos paveiktuose kraštuose, kur nėra radijo, interneto ryšių, o nepalankios klimato sąlygos išbalansuoja techninių prietaisų veikimą? Ko vertos geografiškai išsklaidytos pajėgos, negalinčios susisiekti su kitais operacijos dalyviais ir visiškai praradusios situacijos kontrolę? Šie klausimai primena, kad tai, kas laikoma didžiausiu tinklinės karybos privalumu nuolat atnaujinamos informacijos sklaida, gali tapti ir silpnąja šio karybos tipo grandimi. Išvados Apibendrinant publikacijoje pateiktą informaciją, galima konstatuoti, kad tinklinės karybos samprata yra atsakas į pasikeitusį karinių užduočių vykdymo kontekstą. Norint efektyviai kovoti su pakitusiomis grėsmėmis, būtina ne tik tobulinti ginklus, kuriais kovojama, bet ir modifikuoti organizacinę struktūrą bei doktriną, pagal kurią organizuojami kariniai veiksmai. Dėl to klaidinga manyti, kad tinklinė karyba yra išimtinai technologinio pobūdžio transformacijos išraiška: naujosios technologijos yra tik priemonė kur kas platesnio masto organizacinei transformacijai įgyvendinti. Pakeitus karinės veiklos organizavimą iš top-down kontrolės ir koordinavimo tipo į horizontaliais ryšiais paremtą veiklos pobūdį, sumažinamas administracinių lygmenų ir iš jų kylančių procedūrinių kliūčių kiekis. Tai leidžia informacijai greičiau judėti tarp tų, kurie ja disponuoja, ir tų, kurie privalo ją pritaikyti, vykdydami konkrečius veiksmus. Be to, organizuojant veiklą tinklo sistemos pavyzdžiu iki minimumo apribojamas informacijos filtravimas, kuris pasireiškia kaip sistemingas žemesniems organizaciniams ly gmenims perduodamos informacijos apimties mažinimas. Tenka pastebėti, kad daugeliu atvejų nesvarbia pripažinta informacija ir iškreiptas bendras situacijos suvokimas gali turėti tiesioginių neigiamų pasekmių operacijos rezultatui. Vykdant karinius veiksmus, būtina išnaudoti visus prieinamus informacijos šaltinius, nes didelė dalis tiesiogiai su kariniais veiksmais susijusios informacijos gali būti gaunama tik iš žemiausio organizacinio lygmens, turinčio tiesioginį ryšį su aplinka, kurioje vykdoma operacija. Tinklinėje karyboje šiame lygmenyje veikiantys asmenys įtraukiami į informacijos sklaidos srautus, taigi informacija juda ne vien vertikaliai iš viršaus į apačią, bet ir horizontaliai tarp visų operacijos dalyvių. Be to, turi būti išnaudojamas nekarinių informacijos šaltinių valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų, akademinės bendruomenės potenci alas. Šį aspektą geriausiai iliustruoja NATO visa apimančio požiūrio ir tinklo pajėgumų programos suvienijimas. Transformuojamas karinių veiksmų organizavimo būdas sudaro sąlygas informacijos viršenybės principo ir kitų iš jo išvestų tinklinės karybos principų įgyvendinimui. Šie principai nepaneigia istoriškai susiformavusių pagrindinių karo organizavimo ir vedimo nuostatų, tačiau modifikuoja jų įgyvendinimo būdą, atsižvelgiant į informacijos eros diktuojamas sąlygas. Kadangi informacijos srautų valdymas ir įsitraukimas į juos yra centrinis šiuolaikinės karybos aspektas, būtina įvertinti potencialią pagrindinio informacijos sklaidos instrumento naujųjų technologijų sutrikimų pavojų ir jų poveikį tinklinės karybos įgyvendinimui. Justina Budginaitė, KAM GPPD 33 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) liais saitais integruota karyba arba karyba, pagrįsta ryšio tinklais yra nepagrįstai pabrėžiamas technologinis aspektas ir sukuriama aliuzija į karinių veiksmų vykdymą virtualioje erdvėje. Antrajame variante minimi ryšio tinklai ne tik perdėtai pabrėžia technologijų vaidmenį tinklinės karybos koncepcijoje, bet ir iškreipia tikrąją šioje karyboje vyraujančių tinklų prigimtį tai yra ne paprasčiausiai komunikacijos ryšiams palaikyti skirti tinklai, o informaciniai tinklai; tinklai, skirti informacijos kokybei, apimčiai ir sklaidai pagerinti. Šiame straipsnyje naudotas tinklinės karybos terminas nurodo į tinklą, kaip į šio karybos pobūdžio pagrindą, kuriuo remiantis yra organizuojami kariniai veiksmai. Naudojant tinklinės karybos terminą, yra išvengiama nepagrįsto naujųjų technologijų, kurios yra tik instrumentas NCW esmei tinklo organizacinei formai įgyvendinti, vaidmens akcentavimo. Tikėtina, kad lietuviško NCW atitikmens paieškos dar nesibaigė. Terminų, kuriuos vartojame, prasmė dažnai yra interpretacijos ir, beje, skonio reikalas. Vis dėlto tam, kad galėtų vykti konstruktyvi diskusija, mažų mažiausiai būtina apsibrėžti terminų reikšmines ribas. Jeigu šis straipsnis paskatins aktyviau ir atsakingiau imtis ne tik NCW, bet ir kitų karinėje srityje naudojamų terminų lietuviškų variantų formulavimo, straipsnio tikslas bus pasiektas.

Ypač svarbių asmenų laisvė ir apsauga 34 Specialiosios operacijos Žinojimas, kaip elgiasi Ypač Svarbus Asmuo (VIP), sudaro sąlygas teroristams išanalizuoti saugomo asmens silpnąsias ar pažeidžiamiausias vietas ir tokiu būdu saugos tarnybas padaryti bejėges! XX a. nuo išpuolių žuvo maždaug 70 valstybių vadovų, ypač svarbių asmenų.»» Deutsche Bank prezidentas A. Herrhausenas žuvo nuo pakelėje padėto sprogmens. Pasikėsinimai į ypač svarbių asmenų (VIP) gyvybę ar tiesiog atskirų individų išpuoliai (pvz., 2009 m. gruodžio 24 d. šv. Kalėdų pamaldų metu Šv. Petro bazilikoje Vatikane moters išpuolis prieš popiežių Benediktą XVI) atspindi šių dienų ypač svarbių asmenų apsaugos sunkumus ir problemas. Vadovaujantis statistiniais duomenimis, galima teigti, kad nėra parengtų tinkamų edukacinių priemonių (metodikų), padedančių apmokyti ir paruošti personalą ypač svarbių asmenų apsaugai užtikrinti, nesuvaržant jų laisvės. Ši problema iškyla į viešumą, nes žmogaus teisių apsauga reikalauja diskusijų, apimančių tarptautines sutartis, individualią atsakomybę, organizacinius įsipareigojimus, svarbių asmenų apsaugą. Pastaroji tema yra pati opiausia, nes neretai pirmieji valstybių vadovai vengia ar atsisako asmeninės apsaugos, specialių apsaugos priemonių, nepaisydami ankstesnių pasikėsinimų atvejų su tragiška baigtimi. Taigi specialiųjų tarnybų pareigūnai tampa bejėgiai, kai susiduria su saugomų ypač svarbių asmenų individualiais pageidavimais, užgaidomis ar ambicijomis. Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje pradėjo reikštis teroristiniai išpuoliai. Tuo metu jie dar nebuvo traktuojami būtent taip, tokius veiksmus tiesiog įvardydavo pagrobimais, pasikėsinimais į asmens laisvę ar gyvybę (nužudymai) ir pan. Taikiniu galėdavo tapti bet kuri, išskirtinę padėtį visuomenėje užsitarnavusi, asmenybė. Gilioje senovėje toks buvo karalių ir imperatorių likimas. Valdžios pasikeitimą lemdavo smurtinis valdovo nuvertimas ir priešiškų jėgų kova. Tokį smurtinį veiksmą dažniausiai įvykdydavo vienas iš aukščiausios valdžios atstovų varžovų, o pasikėsinimo auka asmeniškai pažinodavo savo žudiką. Nors nužudymas gali būti laikomas pačia seniausia terorizmo priemone, naudojama iki šių dienų, tačiau valdžios struktūrose gerokai seniau brendo šios problemos sprendimo būdas (VIP apsauga). Kartu iškyla ir problema, kaip apsaugoti tokius asmenis, nesuvaržant žmogaus teisės į privatų gyvenimą. Pasikėsinimai į ypač svarbius asmenis pasireiškė daug anksčiau, nei atsirado pati terorizmo sąvoka, todėl tiriant jų pobūdį, būtina aptarti patį terorizmo apibrėžimą. Tai leis suprasti vykdytojų tikslus ir pačią išpuolio esmę.

Terorizmas grasinimo ar prievartos panaudojimas, siekiant politinių, religinių ar ideologinių tikslų. Tai kriminalinis veiksmas, skirtas padaryti įspūdį auditorijai. Aukos nėra tikslas. Taikinius dažniausiai nesunku nuspėti, nes visos grupuotės taikiniais dažniausiai renkasi valdžios, policijos ir saugumo pareigūnus, bendrovių vadovus. Statistikos duomenimis, kraupūs skaičiai atspindi pasikėsinimų kiekį į saugomus VIP. XX a. nuo išpuolių žuvo maždaug 70 valstybių vadovų, ypač svarbių asmenų. Tai verčia suabejoti specialiųjų tarnybų pareigūnų profesionalumu atliekant savo pareigas. Tikslūs statistiniai duomenys apie skirtingų pasikėsinimo priemonių panaudojimą, kai VIP asmenų saugumas būdavo pažeidžiamas iš nedidelio atstumo, kai tą atlikdavo teroristinių organizacijų nariai ar tiesiog pavieniai, su niekuo nesisiję asmenys, neskelbtini dėl valstybių politikos ar specialiųjų tarnybų darbo specifikos, tačiau jie vienaip ar kitaip iškyla į viešumą. Štai kai kurie iš jų: Sovietų Sąjungos (Rusijos) saugumo duomenimis, į V. Leniną kėsintasi 3 kartus; M. Gorbačiovas laimingai išvengė 10 mėginimų į jį pasikėsinti. JAV CŽV duomenimis, į Libijos lyderį M. Kadafį kėsintasi 49 kartus; į Kubos lyderį F. Kastro 51 kartą; į Irako lyderį S. Huseiną 56 kartus; į Palestinos lyderį J. Arafatą 36 kartus; į Čilės lyderį Pinočetą 18 kartų; į Gruzijos prezidentą E. Ševardnadzę 3 kartus. Apžvalga Vieni garsiausių pasikėsinimų įvyko būtent praeito amžiaus antrojoje pusėje, kai išryškėjo teroristinių grupuočių formavimasis, brendo visuomenės susiskaldymas dėl religinių, rasistinių pažiūrų. Pasikėsinimų sėkmę lėmė ir pačių VIP ignoravimas paskirtos asmens apsaugos ar reikalavimų nevykdymas dėl specialių apsaugos priemonių pasinaudojimo. Tuo metu specialiosios tarnybos buvo nauja institucija (dar tik besiformuojanti organizacija) ir į jos funkcijas gana kritiškai žiūrėjo daugelis užsienio valstybių vadovų. Štai keletas pasikėsinimų, rodančių VIP požiūrį į asmeninę apsaugą: 1968 m. balandžio 4 d. snaiperis-rasistas nužudė kovotoją už JAV juodaodžių teises M. L. Kingą (buvo sumažintas apsaugos kiekis, nepaisant, kad kėsintasi buvo ir anksčiau); 1981 m. spalio 6 d. maištininkų automatinio ginklo ugnimi nužudytas Egipto prezidentas M. A. Sadatas (neatsižvelgta į ankstesnius grasinimus susidoroti); 1984 m. spalio 31 d. Indijos ministrės pirmininkės I. Gandhi nužudymas pačių asmens sargybinių religinių sikhų fanatikų šūviais iš pistoleto (reikalavimų pakeisti visą apsaugos personalą nepaisymas); 1986 m. vasario 28 d. dešiniųjų ekstremistų šūviais iš pistoleto nužudytas Švedijos ministras pirmininkas O. Palmė (visiškas atsisakymas asmens apsaugos); 1989 m. lapkričio 30 d. nuo teroristinės organizacijos RAF narių padėto pakelėje sprogmens žuvo Deutsche Bank prezidentas A. Herrhausenas (neatsižvelgta į ankstesnius grasinimus susidoroti); 1995 m. lapkričio 4 d. dešiniųjų pažiūrų aktyvisto šūviais iš pistoleto nužudytas Izraelio ministras pirmininkas I. Rabinas (žvalgybos perspėjimų apie galimą išpuolį ignoravimas); 1999 m. spalio 27 d. nacionalistų automatinio ginklo ugnimi nužudytas Armėnijos parlamento pirmininkas V. Sarkisianas (visai neturėjo asmens apsaugos). Taip pat paminėtini keli XXI a. pasikėsinimai: 2004 m. gegužės 9 d. nuo teroristų padėto sprogmens nacionaliniame stadione žuvo Čečėnijos prezidentas A. Kadirovas (žvalgybos perspėjimų apie galimą išpuolį ignoravimas); 35 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) Pasikėsinimo schema Olofas Palme Žmogžudys Atsitraukimo kelias Liudininkas Liudininkas Žmogžudystės vieta Liudininkas»» Švedijos ministras pirmininkas O. Palmė, atsisakęs asmens apsaugos, buvo nužudytas iš pistoleto.»» O. Palmės žuvimo vieta.

36 Specialiosios operacijos 2005 m. vasario 14 d. nuo teroristų automobilyje padėto sprogmens žuvo Libano ministras pirmininkas R. Al Hariri (žvalgybos rekomenduotų raginimų atsisakyti kelionės ignoravimas); 2008 m. vasario 11 d. teroristų (sukilėlių) šūvių paleistos kulkos sunkiai sužeidė Rytų Timoro valstybės prezidentą J. R. Hortą (apsaugos pareigūnai buvo užklupti nepasiruošę), o lygiai po savaitės, panašus išpuolis buvo suorganizuotas prieš tos pačios valstybės ministrą pirmininką X. Gusmao (šį kartą apsaugos darbuotojai jau buvo pasiruošę ir sėkmingai atrėmė užpuolimą). Straipsnyje paminėta tik nedaugelis pasikėsinimų į valdžios atstovus, kurie buvo arba tinkamai nesaugomi, arba tiesiog atsisakė vienokių ar kitokių saugos priemonių dėl asmeninių įsitikinimų, ambicijų, požiūrio į patį asmens apsaugos personalą. Kyla klausimas, ar būtina ypač svarbių asmenų apsauga, ar būtina atsižvelgti į asmeninę žmogaus laisvę, užtikrinant jo apsaugą? Žmogaus teisių samprata Be abejo, galima panagrinėti žmogaus teisių apibrėžimą, nors žmogaus teises ir laisvę sunku apibrėžti, kadangi jos susijusios su įvairiomis skirtingomis šalimis, visuomenėmis, kultūromis. Pagarba asmens teisėms ir civilinėms laisvėms, suprantant, jog visi žmonės gimsta laisvi, lygiateisiai ir vienodai gerbtini nevaržant jų asmeninio gyvenimo, taip pagal tarptautinį susitarimą gali būti apibrėžtos žmogaus teisės. Žmogaus teisių apibrėžimas pateikiamas ir papildomas daugelyje tarptautinių susitarimų, žmogaus teisės gali būti apibendrintos taip: teisė būti apsaugotam nuo priverstinio gyvybės atėmimo; teisė būti apsaugotam nuo kankinimų; teisė būti apsaugotam nuo žiauraus, nehumaniško arba žeminančio elgesio ir bausmių; teisė į laisvę ir asmens apsaugą; judėjimo laisvė; teisė būti apsaugotam nuo priverstinio ar neteisėto kišimosi į asmeninį gyvenimą, namus ar korespondenciją bei nuo neteisėtų garbės ir orumo pažeidimų. Konfliktas kova tarp dviejų ar daugiau šalių ir nebūtinai priešiškai nusiteikusių viena kitos atžvilgiu.»» Čečėnijos prezidentas A. Kadirovas, nepaisęs žvalgybos perspėjimų, neteko gyvybės. Trumpa kelių tarptautinių susitarimų chronologijos santrauka: 1945 m. Jungtinių Tautų chartijos 55 straipsnyje nustatyta, jog neteisėtas elgesys su gyventojais nėra vien tos šalies vidaus reikalas; 1966 m. susitarimas dėl politinių ir civilinių teisių buvo uždrausti ir pasmerkti kankinimai bei žiaurios ir nehumaniškos procedūros, neteisėtas kišimasis į asmeninį gyvenimą, namus, korespondenciją; 1975 m. deklaracija dėl gyventojų saugumo užtikrinimo. Analizuodami žmogaus teisių apibendrinimą, galime pastebėti, kad natūraliai kyla konfliktas tarp specialiųjų tarnybų pareigūnų ir ypač svarbių asmenų, nes abi pusės turi prieštaraujančias nuostatas, veikimo tikslus. Jei viena pusė vadovaujasi minėtais žmogaus teisių apibendrinimais, tai kita pusė turi problemą, kaip į tai reaguoti vykdant savo tiesiogines pareigas. Taip atsiranda konfliktas. Konfliktas kova tarp dviejų ar daugiau šalių ir nebūtinai priešiškai nusiteikusių viena kitos atžvilgiu, nes kasdieniame gyvenime susiduria nevienodi interesai, poreikiai, norai, skoniai, vertybės ir kita. Beveik visada abi pusės nori vieno susitarimo, priimtino tiek vieniems tiek kitiems. Susitarimas yra paprastas ypač svarbūs asmenys beveik visada reikalauja, kad apsaugos pareigūnai, atlikdami savo darbą, būtų nepastebimi ir kartu užtikrintų jų asmeninę apsaugą. Tai ir sukelia asmens sargybiniams problemų. Tyrimas Atsižvelgdamas į temos, susijusios su šių dienų pasaulio įvykių aktualijomis, originalumą ir naujumą, ėmiausi asmeninės iniciatyvos atlikti tyrimą, nes dar nėra autorių, nagrinėjusių būtent šią sritį. Analitinės informacijos trūkumas apie pasikėsinimus dar viena priežastis pasirinkti minėtą temą. Šiam tyrimui buvo naudoti viešieji duomenys iš pasaulio saugumo tarnybų archyvų, peržvelgta medžiaga apie daugiau kaip 20 konkrečių XX a. antrosios pusės pasikėsinimų bei bandymų juos atlikti ir XXI a. pirmojo dešimtmečio 3 pasikėsinimus.

5 proc. 7 sprogmuo 1 šaltasis ginklas (peilis) 11 šaunamasis ginklas 29 proc. 11 teroristinės organizacijos 7 užsienio valstybių spec. tarnybos 6 vieniši šauliai 37 proc. 58 proc. 46 proc. 25 proc.»» 1 pav. Dažniausiai naudojamos priemonės pasikėsinimui įvykdyti.»» 2 pav. Dažniausiai vykdo pasikėsinimus. Tyrimo rezultatai Užtikrinant ypač svarbių asmenų apsaugą, specialiosioms tarnyboms iškyla svarbių asmenų laisvės ir apsaugos problema. Vienas iš pagrindinių sprendimo būdų įtikinti tokius asmenis, kad ir jie patys privalo rūpintis savo gyvybe, paisyti jiems keliamų reikalavimų (dėvėti neperšaunamą liemenę, važinėti šarvuotu automobiliu, reaguoti į žvalgybos pranešimus ir rekomendacijas ir t. t.), taip pat pasitikėti asmens sargybinių profesionalumu. Be abejo, neatmestina galimybė asmens sargybiniams tiesiog nereaguoti į ypač svarbių asmenų norą atsisakyti asmeninės apsaugos. Remiantis statistiniais duomenimis, yra du pagrindiniai pavojai saugomam asmeniui: pagrobimai ir teroristiniai veiksmai, taip pat reikia paminėti pavojingiausią ir sunkiai nuspėjamą žudikų kategoriją vienišus šaulius. Pagrobimai yra sudėtingiausios operacijos, kurios planuojamos ir vykdomos vadovaujantis išankstiniais žvalgybiniais duomenimis, išsamia surinktos medžiagos analize bei asmeniniu pasirengimu tokiai užduočiai. Tokių operacijų pavyzdžiai: 1977 m. rugsėjo 5 d. H. M. Schleyer pagrobimas (Vokietijoje) ir 1978 m. kovo 16 d. parlamentaro A. Moro pagrobimas (Italijoje). Abiem atvejais saugomi asmenys buvo sėkmingai pagrobti per pusantros minutės (90 s.), tai rodo pagrobėjų profesionalumą, o specialiųjų tarnybų asmenų neatsakingą savo pareigų vykdymą, tiesiog diletantiškumą! Teroristinius veiksmus gali vykdyti gerai parengti būriai (pvz. teroristinės organizacijos, priešiškų užsienio valstybių specialiosios tarnybos) arba atskiri asmenys (pvz., samdomi žudikai), naudojantys įvairias priemones: šaltuosius ginklus (peilius), šaunamuosius ginklus bei sprogstamuosius užtaisus, pastarieji yra pavojingiausi tiek svarbiems asmenims ir apsaugos pareigūnams, tiek ir patiems pasikėsintojams. Keli klasikinių pasikėsinimų pavyzdžiai, kai buvo pasinaudota sprogstamaisiais užtaisais: 1979 m. birželio 25 d. pasikėsinimas į gen. A. Haigą (Belgijoje), 1973 m. gruodžio mėnesį pasikėsinimas į adm. L. C. Blanco (Ispanijoje), 2004 m. gegužės 9 d. pasikėsinimas į A. Kadirovą (Čečėnijoje). Tik gen. A. Haigas liko gyvas po sprogimo, o Ispanijos ministras pirmininkas adm. L. C. Blanco ir Čečėnijos prezidentas A. Kadirovas žuvo. Įvykiai būtų susiklostę kitaip, jei minėti valstybės vadovai būtų atsižvelgę į žvalgybos pranešimus ir rekomendacijas atsisakyti savo kelionių, jei būtų laikęsi jiems keliamų reikalavimų apsilankymų metu viešose vietose. 1 pav. duomenys rodo, kiek kartų buvo panaudotos skirtingos priemonės pasikėsinimui įvykdyti, kad pagrindinė pasikėsinimo priemonė yra šaunamasis ginklas (automatinis šautuvas, pistoletas ir snaiperinis šautuvas). Vadinasi, būtina dėvėti neperšaunamą liemenę. Ypač svarbiems asmenims apsisaugoti nuo išpuolio vien tik dengiantis apsauginių kūnais rizikinga, nes asmens sargybiniai gali nespėti pridengti, o užpuolikai gali kėsintis iš bet kokio atstumo. Vieniši šauliai psichopatai, žudikai, norintys išgarsėti, ar dėl dėmesio trūkumo, asmenys, turintys psichologinių problemų dėl santykių šeimoje, darbe, ar apskritai su niekuo nesusiję, atskirai veikiantys jų motyvai nebūtinai turi sutapti su teroristų motyvais. Pavyzdys, įtrauktas į specialiųjų tarnybų apsaugos agentų mokymo programas, yra pasikėsinimas 1981 m. kovo 31 d. (14.27 val.) į JAV prezidentą R. Reiganą. Užpuolikas J. W. Hinkley (25 metų) buvo nelaimingas milijonieriaus sūnus, troškęs merginos, Holivudo žvaigždės, dėmesio. Jis buvo sulaikytas įvykio vietoje, tačiau užpuolikui pavyko sužeisti kelis asmenis, vienas iš jų buvo asmens sargybinis, uždengęs prezidentą R. Reiganą krūtine, kitas greta įvykio vietos patruliavęs policininkas. Šis įvykis parodė, ką gali, visai Amerikos saugumo sistemai užtikrinant valstybės vadovo apsaugą, padaryti vienas asmuo. Tik asmens sargybinių profesionalumo dėka buvo išvengta prezidento žūties. Pats JAV prezidentas vis tik buvo sužeistas (nedėvėjo neperšaunamos liemenės). 37 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

29 proc. 13 proc. 58 proc. 14 dėl politinių įsitikinimų 3 samdyta žmogžudystė 7 asmeninės paskatos dėl religinių, rasistinių įsitikinimų; jaunos asmenybės psichologinės problemos 55 proc. 45 proc. 18 atvejų dėl apsaugos pareigūno kaltės 15 atvejų dėl VIP klaidų, jiems nepaisant perspėjimo apie galimą pavojų»» 3 pav. Pasikėsinimų pagrindinės priežastys (motyvai).»» 4 pav. Sėkmingų pasikėsinimų įvertinimas, atsižvelgiant į priežastis. 38 Specialiosios operacijos 2 pav. diagrama rodo, kad daugiausia pasikėsinimų įvykdo įvairios teroristinės organizacijos (pvz., Al Queda, RAF, IRA, ETA, kt.), po lygiai pasikėsinimų atlieka tiek užsienio specialiosios tarnybos (pvz., SSSR KGB, Izraelio Massad, kt.), tiek vieniši šauliai (J. W. Hinkley 25 m., L. Fromme 19 m., C. Dimaali 27 m., kt,). Galima daryti išvadą, kad skirtumo, nuo ko saugotis, nėra. Ypač svarbūs asmenys bet kokiu atveju turi reaguoti į žvalgybos perspėjimus apie gresiantį pavojų ar ankstesnius grasinimus susidoroti, taip pat jiems nereikėtų atmesti galimybės apie būtinumą niekur nevykti tuo metu, kai yra tikimybė nukentėti. Statistiniai duomenys rodo, kad užpuolikai yra jaunos, dar nesusiformavusios asmenybės, paveiktos ideologinių lyderių įtakos, turinčios asmeninių psichologinių problemų dėl gyvenimo būdo, vietos, socialinės padėties. Toks užpuolikų tipas apsunkina specialiųjų tarnybų darbą juos išaiškinant, nes jie dar nėra pakliuvę į apsaugos agentų akiratį, nebuvo įtraukti į įtariamųjų sąrašus. Vadovaujantis tyrimo duomenimis (3 pav.) galima teigti, kad daugiau kaip pusė visų pasikėsinimų įvykdomi dėl politinių pažiūrų, įsitikinimų, kai atsiranda nesutarimų, skirtingų tikslų, ateities vizijų. Ypač politikai turi atsižvelgti į savo oponentų reakcijas, veiksmus, kai atvirai išreiškiamos mintys apie susidorojimą vienokia ar kitokia forma, nes, kaip jau minėjau, pagrindiniai pasikėsinimų vykdytojai yra jaunimas, turintis daug ambicijų ir iniciatyvos savo tikslams įgyvendinti, drąsiai reiškia savo nuomonę, požiūrį į valstybės politikos formavimą, plėtojimą bei tobulinimą. Tai ir suteikia galimybę teroristų vadams, įgyvendinant savo tikslus, lengvai manipuliuoti šios grupės žmonėmis. Iš 4 pav. diagramos matyti, kiek kartų netinkamai buvo vykdomos asmens sargybinių pareigos užtikrinant VIP apsaugą 18 pasikėsinimų, per kuriuos ypač svarbūs asmenys žuvo. Taip pat negalima nepastebėti, kad 15 pasikėsinimų baigėsi tragiškai, nes patys svarbūs asmenys, nepaisė teisėtų apsaugos pareigūnų reikalavimų, todėl nukentėjo ar buvo nužudyti. Galima teigti, kad ypač svarbių asmenų laisvė ir apsaugos problema yra abiejų pusių reikalas. Kai auka yra užpuolama netikėtai, tinkamai nesaugoma, nepasisydama nurodymų pati savo elgesiu palengvina užpuolikams atlikti užduotį, galima manyti, kad teroristams tokiu atveju tikimybė, kad pasiseks maždaug 90 procentų! Išvados Ypač svarbių asmenų laisvės ir apsaugos problema yra savita sprendimo galimybėmis ir pobūdžiu. Tyrimo rezultatai parodė, kad šią problemą, kaip reiškinį, suvokia ir specialiųjų tarnybų pareigūnai, ir ypač svarbūs asmenys. Pastarieji labai nenoriai arba išvis nevykdo jiems keliamų reikalavimų, motyvuodami tai žmogaus teisių suvaržymu. Tokie svarbių asmenų veiksmai lemia sėkmingus pasikėsinimus į juos (45 proc. visų pasikėsinimų dėl to įvyko sėkmingai, žr. 4 pav.). Taip pat išaiškėjo, kad viena priežasčių, dėl ko vis dėlto pavyksta pasikėsinti, yra apsaugos darbuotojų klaidos arba tai tiesiog priklauso nuo naudojamų pasikėsinimo priemonių sudėtingumo ir neefektyvaus jų darymo nekenksmingomis (55 proc. visų pasikėsinimų sėkmingai įvyko dėl asmens sargybinių profesionalumo stokos, padarytų klaidų (žr. 4 pav.) 58 proc. dėl pasikėsinimui panaudotų priemonių efektyvumo, žr. 1 pav.). Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad 46 proc. pasikėsinimų suorganizuoja ir įvykdo teroristinės organizacijos, į savo pusę patraukdamos jaunus žmones (tai 25 proc. jų įvykdytų pasikėsinimų, žr. 2 pav.). Taigi užtikrindami ypač svarbių asmenų saugumą, pareigūnai privalo sąžiningai ir disciplinuotai vykdyti savo pareigas, atsižvelgti į svarbių asmenų netinkamą elgesį ir reikalauti besąlygiško jų sutikimo vykdyti visus specialiųjų tarnybų nurodymus. Baigsiu straipsnį auksine specialiųjų tarnybų taisykle: jeigu pasikėsinimui užkertamas kelias per pradinį etapą, tuomet jis gali žlugti arba visai neįvykti. K pt. Irminas Miškinis

Gerbiami Lietuvos kariuomenės karininkai, Kardas, kuriam šįmet kalendorius atseikėjo 85-erius nuo leidybos pradžios, visų pirma yra Jūsų intelektualinės saviraiškos leidinys. Redakcija laukia Jūsų publikacijų, kurios svarbios tiek Jums, tiek tarnybos bendražygiams kituose daliniuose. XXI amžiaus gyvenimo aplinkybės suteikia galimybių bendrauti daugybe būdų, tačiau spauda yra unikali, nes joje užfiksuotas žodis ne tik įtaigus, bet ir turi išliekamąją vertę, perteikia patirtį ateinančioms kartoms, įpareigoja tapti istorijos kūrėju ir dalyviu. Lietuvos kariuomenės karininkų leidinio Kardas pasirodymą 1925 metų sausio 15 dieną Kaune tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis pavadino nepaprastu įvykiu. Beveik prieš 100 metų pasakyti Prezidento žodžiai, be abejonės, tinka ir šiandien: Kad žurnalas galėtų sėkmingai gyvuoti ir plėstis, karininkams reikalinga dar daug triūso padėti. Turi užtektinai atsirasti tokių asmenų, kurie rūpestingai ir rimtai sektų karininkų gyvenimą, mokėtų ir norėtų rašinėti, visada turėdami omenyje tiktai kūrybos darbą, o ne tuščių ginčų vystymą ir nepamatuotą kritikavimą. Nepamirškime, jog karininkų žurnalas yra tas veidrodis, kuriame atsispindės morališkas ir kultūriškas karininkų korpuso veidas. Spindės ne tik mūsų visuomenei, bet ir visam pasauliui! Kardo autoriams dėkojame už bendradarbiavimą šiais metais, linkime linksmų švenčių ir kviečiame: būkime ir kitais metais drauge. 39 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) Kardo redakcija

Kardas sąžiningiems ir garbingiems 40 Pomėgis Šią vasarą karių iniciatyva buvo įkurtas kendo japonų kovos kardais klubas. Kendo (japoniškai reiškia kardo kelias ) tai kelių tradicinių kardo mokyklų patirtį vienijantis kovos menas ir neolimpinė sporto šaka, pasižyminti puolamąja kovos dvasia, dinamiškumu ir atkaklumu siekiant pergalės. ne vien apdovanojimų siekis daro šį kovos kardo meną priimtinu karišką profesiją pasirinkusiems žmonėms. Akademiniai pagrindai, metodiškumas, griežti reikalavimai yra puiki priemonė lavinti lyderio būtinas savybes: greitą orientaciją, gebėjimą priimti sprendimus, ištvermę siekiant užsibrėžto tikslo, strateginį mąstymą. Lietuvos kariuomenės kendo klubas (LKKK) turi stiprų branduolį. Klubo nariai, bendradarbiaudami su kitais mūsų šalies kendo entuziastais, sukaupė nemažai patirties. Kol kas vienintelė veiklos kliūtis rotacija, todėl LKKK nariai tobulina savo įgūdžius decentralizuotai, pasirinkdami artimiausią tarnybos vietai Lietuvos kendo asociacijos klubą. Tenka dirbti ir individualiai. Drausmė ir gebėjimas planuoti laiką padeda susikoncentruoti ir išspręsti laiko trūkumo problemą.»» Ataka. Kpt. E. Čiūtas III Lietuvos kendo čempionate.»» Lietuvos kariuomenės kendo klubo emblema.

Vakarų Europoje kendo gyvuoja jau daugiau nei pusę amžiaus, o Lietuvoje tai galima įvardyti jauniausia dvikovine sporto šaka, taigi Lietuvos kariai šiuo metu gali pelnytai didžiuotis savo pasiekimais šalies mastu: mjr. A. Motiejūnas ir kpt. E. Čiūtas 2009 m. ir 2010 m. vykusiuose Lietuvos kendo čempionatuose iškovojo trečiąsias prizines vietas individualiose kovose. Artimiausiu metu LKKK atstovai ketina dalyvauti tarptautiniuose kendo turnyruose. Net jeigu šios šakos sportininkai kol kas dar ir neiškovos reikšmingų pergalių, svarbu tai, kad jie atstovaus savo šaliai, bendraus su kitų šalių kariuomenių kariais. Vis dėlto tenka pripažinti, kad ne varžybos, o kasdienė patirtis yra svarbiausia priimant profesinius iššūkius ir įveikiant gyvenimiškas kliūtis. Apie Lietuvos kariuomenės ir kardo valdymo sąsajas pasakoja LKKK vadovas mjr. A.Motiejūnas (I kendo danas) ir pirmieji klubo nariai. Mjr. Aurelijus Motiejūnas: Pradžia buvo nelengva Nuo jaunų dienų domėjausi rytų kovos menais. Teko lankyti kung fu ir karate kyokušin užsiėmimus. Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Lietuvos karo akademiją. Nors teoriškai visada domėjausi rytų kovų menais, bet praktiškai tuo neužsiėmiau. Vienoje televizijos laidoje buvo nušviestas japoniško kardo išsitraukimo menas (jap. Iaido). Judesių tikslumas, kardo grožis labai mane sužavėjo, todėl susidomėjau, ar Lietuvos mokymo įstaigose galima gilinti šio kovos meno žinias. Gaila, bet tuo metu tokios disciplinos nė vienoje mokykloje nebuvo. Per pratybas Gintarinė viltis 2005 atsitiktinai susitikau tuometinį kpt. D. Pašvenską, kuris domėjosi kovos menais. Po pusmečio jis man pasiūlė apsilankyti Trijėga KenYuKai sporto klube Vilniuje ir išbandyti kendo. Tuo metu nežinojau, kas tai yra. Pasidomėjau internete. Pirmas įspūdis nesužavėjo ir neatrodė patraukli alternatyva iaido, tačiau nutariau pasinaudoti vienos treniruotės galimybe. Tuo metu kaip tik Lietuvoje viešėjo Lietuvos kendo asociacijos prezidentas. Be to, tuo metu šis kovos menas dar tik skynėsi kelius Lietuvoje. Taigi tai buvo gera pradžia ir pirma treniruotė skatino tolesnę veiklą. Treniravausi Vilniuje, Trijėga KenYuKai klube. Kai buvau paskirtas tarnauti į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo motorizuotąjį pėstininkų batalioną (Rukloje), treniruotis Vilniuje tapo sudėtingiau. Klubo vadovas ir Lietuvos kendo asociacijos valdybos pirmininkas Darius Sutkus supažindino mane su Kaune veikiančiu aikido klubo Aiki Shuren dojo vadovu Edgaru Indra. Jis susidomėjo kendo. Man teko garbė perduoti jam pradines žinias. Tai buvo pakankamai sudėtingas, bet įdomus periodas. Su Edgaru susitikdavome tris kartus per savaitę 5.30 val. ryte jo klubo salėje. Savaitgalį abu vykdavome į Vilnių gilinti žinių, gaudavome metodinių rekomendacijų, kurias per savaitę stengdavomės įgyvendinti. Vėliau Edgaras paskyrė laiką treniruotis vakare ir surinko grupę norinčiųjų užsiiminėti kendo. Draugystė su man pirmuoju kendo klubu tęsiasi iki šiol. Lėtas, bet užtikrintas progresas»» Mjr. A. Motiejūnas, Lietuvos kariuomenės kendo klubo vadovas. Treniruotis kendo pradėjau sąlyginai vėlai, sulaukęs 31-erių. Gyvenimo ir tarnybos sąlygos buvo tokios, kad tik didelio užsispyrimo vedamas galėjau užsiiminėti kendo. Tuo metu tarnavau Vilniuje, šeima gyveno Kaune, sūnui buvo tik dveji metai. Įsipareigojimas šeimai ir tarnybai buvo prioritetas, o asmeniniams interesams laiko beveik nelikdavo. Vis tik nors vieną kartą per savaitę lankiau treniruotes, domėjausi šiuo kovos menu, skaičiau literatūrą, ieškojau informacijos internete. Tai greičiausiai šiek tiek kompensavo užsiėmimų trūkumą. Žinoma, kartais jaučiausi nesmagiai, kad progresuoju, ko gero, gerokai lėčiau nei kiti, kurie buvo pradėję užsiiminėti kendo vėliau už mane. Guodė tai, kad kendo man buvo savęs pažinimas, o ne būdas siekti sportinių aukštumų ar meistriškumo lygių. Po kurio laiko pasiekiau rezultatų 2009 metais II Lietuvos kendo čempionate iškovojau trečiąją vietą. Net ir dabar nesuprantu, kaip tai įvyko, bet spėju, kad buvo tinkamas nusiteikimas, patirtis, dalis sėkmės ir tikslas ne laimėti, o graži kova. 41 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

42 Pomėgis Prizinė vieta Lietuvos kendo čempionate man užtikrino vietą Lietuvos kendo rinktinėje. 2010 m. pavasarį jos sudėtyje jau dalyvavau Vengrijoje vykusiame Europos kendo čempionate. Ten išsilaikiau pirmą kendo daną meistriškumo lygį, kuris kovos menų kelyje žymi pirmus profesionaliuosius žingsnius. Kuo man ypatingas kendo? Visų pirma tai rimto nusiteikimo ir geros fizinės formos reikalaujantis kovos menas. Čia ypač svarbu psichologinis pasirengimas, disciplina ir pagarba vyresniam. Tai kontaktinis kovos menas, kuriame atstumas tarp kovojančių yra gerokai didesnis nei kituose kovos menuose, jis matuojamas dviejų iš bambuko pagamintų kardų (vadinamų shinai) atstumu, todėl tokioje kovoje labai svarbu greitis, judesių koordinacija ir kovinė dvasia. Kaip lygūs su lygiais gali vienas su kitu kovoti tiek merginos, tiek vyrai, nebijodami patirti sunkių traumų. Taip pat galima pažinti Japonijos kultūrą, gyvai išbandyti kilmingų senosios Japonijos karių (samurajų) tradicijas ir kodeksą. Treniruotės sunkios fiziškai ir psichologiškai. Privalai būti sąžiningas, garbingas ir atviras tiek sau, tiek savo priešininkui. Iš principo žavi kendo praktikos tikslai, deklaruojami oficialioje kendo koncepcijoje. Kai kurie iš jų yra labai svarbūs kariui: siekti kūno ir dvasios vienybės; lavinti stiprią ir valingą asmenybę, atkakliai siekti tobulėjimo kendo mene; gerbti žmogiškąjį orumą ir garbę; mokytis atviro bendravimo su kitais žmonėmis ir visą gyvenimą lavinti save; to siekiantis žmogus sugebės mylėti savo šalį ir visuomenę, plėtoti kultūrą bei prisidėti prie visų tautų klestėjimo. Kardo menas subūrė Lietuvos karius Mjr. A. Motiejūnas, kpt. J. Skaisgiris, kpt. E. Čiūtas, ltn. A. Geglis, srž. J. Račkauskas 2010 m. liepos 14 d. įkūrė Lietuvos kariuomenės kendo klubą (LKKK), vienijantį Lietuvos kariuomenės tikrosios tarnybos ir atsargos karius, besidominančius kendo. LKKK įkūrimo idėja atsirado 2007 metais, kai Trijėgos klubo vadovas D. Sutkus (taip pat buvęs karys) pasidalijo su kolegomis mintimis, kad būtų puiku suformuoti kariuomenės komandą, galinčią kovoti tarptautiniame kasmetiniame kendo turnyre Londone, kuriame jau dalyvavo Didžiosios Britanijos kariuomenės kendo komanda. Tačiau tuo metu Lietuvoje kendo užsiiminėjančių karių buvo mažai, jų neužteko, kad būtų suformuota komanda. Vienas Trijėgos auklėtinių (K. Belazaras) 2008 metų pabaigoje įkūrė Vilniaus universiteto kendo klubą (VUKK), kurio nariai buvo Vilniaus universiteto studentai. Taigi kitas akstinas profesinė ambicija vienyti šioje srity-»» LKKK branduolys ir garbės nariai klubo pristatyme Lietuvos karo akademijos sporto salėje.

je karius. Ne kartą šiam žingsniui skatino vadas plk. ltn. R. Baltrėnas. Kurti Lietuvos kariuomenės kendo klubą nusprendžiau po to, kai dalyvavau 2010 m. Europos kendo čempionate Lietuvos rinktinės sudėtyje, nes įsitikinau, kad kitų šalių komandose yra nemažai kariškių. Tuo metu savo mintimis pasidalijau su LKA prezidentu. Jis ne tik neprieštaravo, bet ir paskatino tai padaryti kaip galima greičiau. Grįžęs į Lietuvą, susisiekiau su Karo policijos vadu plk. ltn. R. Pociumi, kurio iniciatyva buvo įkurtas kariuomenės baikerių klubas Perkūnas. Jo paprašiau pasidalyti patirtimi rengiant normatyvinius dokumentus, siekiant įsteigti klubą. Jis maloniai nustebino geranoriškumu ir moraline parama. Sužinojęs reikiamos informacijos, ėmiausi rengti dokumentus klubui steigti. Procesas tęsėsi pusę metų. Oficialus klubo atidarymas įvyko 2010 m. spalio 2 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Neįkainojamas Lietuvos karo akademijos vadovybės teigiamas požiūris ir sprendimas leisti Lietuvos kendokoms pasinaudoti akademijos sale, rengiant III Lietuvos kendo čempionatą. Dėkoju visiems, kurie palaikė, padėjo įgyvendinti mūsų iniciatyvą. LKKK pagrindiniai tikslai: skatinti ir gilinti praktines bei teorines žinias apie kendo; stiprinti draugiškus ryšius tarp klubo ir kendokų (jap. kendoka asmuo, praktikuojantis kendo) visame pasaulyje; Kpt. Juozas Skaisgiris: Visada domėjausi dvikovinėmis sporto šakomis, ypač rytų kovos menais, tačiau nebuvo tokios disciplinos. Teko tenkintis beginkliais kovos menais pradėjau nuo karatė kiokušin ir paprastų savigynos užsiėmimų iš pradžių mokykloje, vėliau Krašto apsaugos savanorių pajėgose ir galiausiai Karo akademijoje. populiarinti kendo tarp Lietuvos karių; koordinuoti narių veiklą; puoselėti garbingas praeities ir dabarties Lietuvos kariuomenės karių tradicijas; stiprinti karių bendravimą ir bendradarbiavimą, pasitikėjimą, ryžtą, garbės, orumo, atsakomybės jausmus; ugdyti karių moralines vertybes, pavyzdingą elgesį ir kultūrą, tobulinti jų žinias, įgūdžius kendo srityje; organizuoti karių laisvalaikį; organizuoti seminarus, kursus, įvairius mokymus ir kt. Kardas nuo seno buvo įvairių šalių kario atributas, įprasminantis tiek funkcinę, tiek simbolinę reikšmę. Vis dėlto tai yra ginklas, kuriuo reikia mokėti naudotis. Deja, Lietuvos kariuomenėje tam dėmesys neskiriamas. Tik Garbės sargybos kuopos kariai mokomi atlikti judesius su kardu. Tiesa, geriausiai akademiją baigęs kariūnas (-ė) kardą, tikriausiai, pirmą ir paskutinį kartą paima į rankas per akademijos baigimo ceremoniją. O juk taip neseniai (tik šiek tiek daugiau nei pusę amžiaus) mokėjimas apsieiti su šiuo ginklu buvo privaloma disciplina Lietuvos karininkams. Dvirankis japoniškas ir viena ranka valdomas europinis kardai dvi skirtingos ginklo rūšys, bet abu juos vienija bendri kardo principai, kurių vienas iš pagrindinių yra pagarba ginklui ir sąžininga, garbinga karių kova. Kita vertus ši tema verta atskiro straipsnio. 2006 metais vartydamas Kardo žurnalo numerį, radau straipsnį apie japonų kardą ir kendo. Tai buvo pirmoji pažintis su šiuo kovos menu. Puoliau ieškoti informacijos ir nusprendžiau treniruotis. Pasirinkau Trijėgos klubą. Jis tapo mano pirma ir vienintele tobulinimosi šioje srityje vieta. Dabar jau esu LKKK narys, tačiau minėtame klube treniruojuosi ir toliau. Žinoma, motyvacija užsiiminėjant keitėsi. Pradėjęs sportuoti, tais pačiais metais įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto magistrantūrą, todėl dėl mokslų ir darbų gausos kartais tekdavo atsisakyti treniruočių. Kai gimė sūnus, taip pat teko savo treniruotes aukoti šeimos labui. Taip jau susiklostė, kad negaliu daug iš savęs reikalauti varžybų metu. Stengiuosi gilinti žinias ir esant galimybei garbingai dalyvauti kovose. Kendo praktikuoju jau ketveri metai. Deja, kol kas galiu pasigirti pirmu kyu (kendo mokiniškas laipsnis). Dalyvavau seminaruose, daugelyje tarptautinių varžybų. Kol kas fizinė forma ir sveikata leidžia dirbti visu pajėgumu, taigi kiek galėdamas dar labiau stiprinu šio meno techniką. Iš pradžių būdavo sunku kovoti su labiau patyrusiais. Dabar man tai nebereikšminga sugebu valdytis ir ne tik nerodyti kovoje emocijų, bet ir pats nusiteikiu pozityviai, einu į kovą visada tikėdamas savo pergale. 43 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

Ltn. Andžej Geglis: 44 Pomėgis Kpt. Egidijus Čiūtas: Susidomėjau kendo tarnaudamas Garbės sargybos kuopoje. Per iškilmingas ceremonijas vilkėdamas XIV a. kario aprangą, naudodamas tų laikų ginkluotę, natūraliai atsirado, galima sakyti, tarnybinis susidomėjimas kardais, kalavijais ir kt. šaltaisiais ginklais. Sukaupus šiek tiek teorinių žinių, kilo noras išbandyti tai praktikoje. Asmeniškai buvau įsitikinęs, jog kendo turi tvirčiausius akademinius pagrindus. Žinojau, jog pažįstami kariškiai jau kuris laikas užsiiminėjo kendo praktika, todėl ryžausi pabandyti ir aš. Nuo pirmos minties apie kendo užsiėmimus iki mano buvimo dojo (jap. vieta, kur studijuojami kovos menai) praėjo dveji metai. Manau, kad šis laikotarpis subrandino mano norą tuo užsiimti ir toliau. Pirmas etapas, studijuojant kendo pagrindus, pareikalavo nemažai kantrybės ir, mano nuostabai, gerokai nutrintų pėdų (ko tikrai nesitikėjau po 10 metų tarnybos su kariškais batais ). Kiti etapai buvo džiugesni ir labiau įsimintini apranga, šarvai, pirmosios kovos sukėlė stiprius teigiamus kovinius įspūdžius ir dar didesnį norą tobulėti. Seniai norėjau išmokti fechtuotis, bet vis nebūdavo laiko tuo pasidomėti. Per pažįstamus kariuomenėje susipažinau su Trijėgos kendo klubo vadovu, jis man ir mano tarnybos draugams iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų papasakojo apie kendo šarvus, pademonstravo pagrindinius kirčius kardu. Tai buvo improvizuota prezentacija poligone laisvą minutę nuo pratybų. Stiprus įspūdis paskatino mus pradėti treniruotis. Laikui bėgant iš tos gausios grupės likau tik aš. Užsiėmimai man patinka, nes treniruojuosi savo noru, treniruotės metu tobulinu kirčius, dalyvauju mokomosiose dvikovose. Tai daug smagiau, nei bėgioti stadione, skaičiuojant ratus. O rezultatas vienodas. Besitreniruodamas kendo sustiprėjau fiziškai, ypač padidėjo ištvermė. Pastebėjau, kad pradėjęs užsiminėti kendo, sugebu daug greičiau susikoncentruoti, mąstau racionaliau. Jei dvikovos metu darysi nereikalingus veiksmus ir judesius būtinai pralaimėsi. Taip pat padidėjo atsparumas stresui. Iš pradžių treniruotės buvo varginančios, tačiau begalinis noras išmokti fechtuotis ėmė viršų, taigi dabar kendo treniruotės man malonumas. Nors tai yra senojo tradicinio japonų kovos kardais meno šiuolaikinė interpretacija, asmeniškai man kendo treniruotės suteikia galimybę jausti ryšį su praeitų laikų kariais ir tradicijomis, kurios yra visų laikų kariuomenių pagrindas. Manau, simboliška, kad sužinojau apie kardo meną per kariuomenę. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau įkurtas Lietuvos kariuomenės kendo klubas, o kariai sužino apie kendo iš karinės žiniasklaidos. Džiugu, kad į klubą ateina naujų narių, norinčių susipažinti su šiuo kovos menu. Kardo garbingo ginklo valdymo įgūdžiai skirti visų pirma kariškiams. Dabar Lietuvos kariuomenės kariai jau gali mokytis iš savo kolegų. P arengė Gustavas Štrimas T. Karpuškos, M. Ishiharos, LKA archyvo nuotr. Kendo yra varžybinis kontaktinis kovos menas. Kendo apranga susideda iš keikogi (arba kendogi) viršutinės aprangos dalies ir hakama plačių klostuotų kelnių. Medinis kardas bokken (bokuto) naudojamas darant kata formalius porinius pratimus. Kovojama bambukiniais kardais (šinajais) ir kūną apsaugančiais šarvais (Bōgu). Dvikovos metu oponentai stengiasi nugalėti vienas kitą pagal nustatytas taisykles. Kaunamasi varžybų aikštelėje (shiaijo), kovą stebi ir vertina trys teisėjai (shimpan). Varžybos gali būti individualios arba komandinės. Kendo galimos tik keturios atakos: Men (kirtis per šalmo viršutinę dalį); Dō (kirtis per liemenį tarp šonkaulių ir dubenkaulio); Kote (kirtis per riešą); Tsuki (dūris). Užskaitomas tik toks kirtis, kuris buvo atliktas teisinga trajektorija, su energijos išraiška ir visiška koncentracija. Gali būti kovojama iki pirmo galiojančio kirčio. Varžybose paprastai laimima taškų persvara, t. y. kovojama iki dviejų kirčių iš trijų galimų.

Gerbiami mūsų žurnalo skaitytojai, Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad pastaraisiais metais pasikeitė Kardo turinys ir forma. Vienus tai pradžiugino, na, o veteranus gal kiek nustebino. Svarbiausias mūsų ideologinis vadovas laikas: atsižvelgdami į mokslo, technologijų plėtrą, pokyčius gynybos organizacijose, keitėmės ir mes. Dirbame trimis kryptimis: spausdiname straipsnius saugumo ir gynybos tema; analizuojame dabartinių kariuomenių reformas, žvelgiame į perspektyvas; prisimename karo ir karybos istoriją. Kaip ir anksčiau, redakcijos kūrybinei grupei svarbi jūsų nuomonė apie Kardo publikacijas, todėl prašytume atsakyti į anketos klausimus. Iš anksto dėkojame. Atsakymus prašome siųsti adresu: Kardo redakcija, Totorių g. 25/3, LT-01121, Vilnius arba elektroniniu paštu: audrone.simaityte@kam.lt Jūsų amžius... Išsilavinimas... 45 Profesija... Kokiame dalinyje tarnaujate (tarnavote)... Jūsų karinis laipsnis... Kodėl skaitote žurnalą Kardas?............... Kokie mūsų žurnalo straipsniai paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?.................. Kokios publikacijos nepatiko ir kodėl?.................. Kokių temų pasigendate Kardo žurnale?.................. KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

Karininkų ramovės trauka Kada ir kodėl Lietuvoje įsikūrė pirmieji karininkų klubai, ramovės? Kokios buvo karininkų ramovių funkcijos, veikla? Kuo karininkų ramovės traukė prieškario nepriklausomos Lietuvos karius, visuomenę? Kaip numatoma gaivinti ramovėnų tradicijas šių dienų Lietuvos kariuomenėje? KLUBAI VIRTO RAMOVĖMIS 46 Kultūra Lietuvos kariuomenės klubinės veiklos pradžia laikoma 1919 m. liepos 23-ioji. Tą dieną Kaune buvo įkurtas Kauno įgulos karių klubas. Nepriklausomybės kovų dalyvių poilsiui buvo atiduotas didelis pastatas (buv. Nikolajaus pr. 25, dab. A. Mickevičiaus g. 21 / Laisvės al. 39), kuriame XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje veikė okupacinės rusų kariuomenės karininkų klubas. Pastatas yra išlikęs iki mūsų dienų, jame yra įsikūrusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bei dar kelios visuomeninės organizacijos. Vilniuje kovų audrose 1918 m. lapkričio 23 d. atkurta Lietuvos kariuomenė karių ar karininkų klubo nei galėjo, nei spėjo įsteigti 1920 m. spalio 9 d. mūsų sostinę dviem dešimtmečiams užgrobė Suvalkų sutartį sulaužę generolo L. Želigovskio vedami lenkų kariuomenės daliniai. 1939 m. pabaigoje atgautoje istorinėje sostinėje buvusiame lenkų karininkų kazino pastate buvo įkurta Vilniaus įgulos karininkų ramovė, atidaryta karininkų valgykla ir bendrabutis. 1940 m. balandžio 7 d., likus vos porai mėnesių iki sovietinės okupacijos, Vilniuje įvyko paskutinis metinis Lietuvos karininkų ramovės atstovų suvažiavimas. Paminėtinas faktas, kad Vilniuje carinės armijos karininkų klubas dar 1869 m. buvo įkurdintas dabartinėje Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje. Kaip rašoma V. Drėmos studijoje Dingęs Vilnius (1991), pertvarkytuose maldų namuose buvo ištaiginga koncertų salė, į pastatą vedė platūs marmuriniai laiptai. 1916 m. šį rusų karininkų klubą buvo perėmę miestą okupavę vokiečiai, jame kurį laiką veikė jų kariuomenės Vilniaus garnizono teatras. Reikėtų pridurti, kad lenkai Šv. Ignoto bažnyčią buvo rekonstravę. Lietuvai atgavus Vilnių, 1939 m. lapkritį šioje bažnyčioje buvo aukojamos pirmosios mišios už Lietuvos kariuomenę. Sovietmečiu Šv. Ignoto bažnyčia buvo paversta kino studijos sandėliu, paveikslų galerija, orkestro repeticijų sale. Minėtas Lietuvos kariuomenės klubas Kaune 1922 m. skilo į Karininkų korporacijos ir kareivių klubus. Tų pačių metų gruodžio 7 d. kariuomenės dalių ir įstaigų atstovų suvažiavime buvo priimti Karininkų klubo įstatai (pakeisti 1938 m.), išrinkta 15 narių seniūnų taryba (pirmininkas gen. V. Nagius-Nagevičius). Nutarta, kad seniūnų taryba bus renkama vieneriems metams karininkų atstovų suvažiavime. Atlikus pastato remontą karininkų klube buvo įrengta salė, valgykla ir bufetas, skaitykla kartu su nedideliu knygynėliu, biliardo kambarys. Klubo sale galėjo taip pat naudotis Karo mokslo draugija, Atsargos karininkų sąjunga, Karininkų šeimų moterų draugija, kitos organizacijos. 1924 m. Kauno karininkų klubas žymaus kalbininko Jono Jablonskio siūlymu buvo pavadintas Karininkų ramove. Senovės lietuvių šventvietės vardas turėjo padėti karininkijai geriau jausti vidinį ryšį su garbinga valstybės praeitimi, telkti mūsų karius, kelti jų karinę ir tautinę dvasią, skatinti mokytis, šviestis, sportuoti. Beje, teikdamas karinei vadovybei ramovės pavadinimą mūsų gramatikos tėvas atkreipė dėmesį į pasitaikantį ydingą žodžio karininkas kirčiavimą nevalia kirčiuoti pirmą skiemenį (kárininkas), reikia tarti kariniñkas. Kauno karininkų ramovė ieškojo naujų veiklos formų, ėmė nuosekliai telkti į vieną organizaciją visus Lietuvos karininkus, karo kapelionus, karo gydytojus, rūpintis jų tautinės dvasios ir kultūros kėlimu, švietimu, sportu. Apie ramovėnų veiklą ėmė plačiai rašyti Lietuvos karininkų ramovės su Karo mokslų draugija 1925 m. pradėtas leisti karininkijai skirtas iliustruotas žurnalas Kardas. Tautos patriarchas Jonas Basanavičius laiške Lietuvos kariuomenės karininkams (perspausdiname 1924 m. ranka jo rašyto laiško faksimilę, skelbtą 1937 m. Karde Nr. 4) Karininkų ramovės jam suteiktą pagalbą siuntimą nemokamai pataisyti sveikatą Palangos karo sanatorijoje vadina riterišku poelgiu (juk karininkai skurdžiai gyvena). Pasak laiško autoriaus, jam yra džiugu, kad Lietuvos kariuomenę sieja tvirti ryšiai su inteligentija, liaudimi ir ypač jaunimu. J. Basanavičius linki kariuomenei ištvermingai stovėti taip sunkiai iškovotos laisvės sargyboje. Plečiantis Karininkų ramovės veiklai iškilo būtinybė pasistatydinti naujus erdvius rūmus. KARIUOMENĖS IR TAUTOS NAMAI 1937 m. pavasarį Lietuvos karininkijai, jų šeimoms ir visuomenei plačiai atvėrė duris nauji erdvūs Kauno karininkų ramovės rūmai (A. Mickevičiaus g. 19). Renesanso stiliumi, nacionaliniu koloritu ir moderniomis formomis rūmai iš karto patraukė visuomenės dėmesį. Ramovės rūmų fasadą puošė simbolinė trijų karžygių skulptūra. Ši skulptūra tapo ramovės simboliu. Skulptūrą ir

47 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) trijų miestų herbus sukūrė skulptorius B. Pundzius. Pirmame rūmų aukšte buvo įrengtas restoranas Trys milžinai. Viršum jo Didžioji salė su galerijomis ir ložėmis. Kitame rūmų šone buvo įrengta: Prezidento kambarys, Mažoji salė ir Vytauto seklyčia. Trečiajame aukšte valgykla, skaitykla, biliardo, kortų ir šachmatų kambariai. Ketvirtajame aukšte viešbutis iš provincijos į laikinąją sostinę atvykstantiems karininkams. Pastato rūsyje šaudykla, sporto salė. Pagrindinis Ramovės rūmų projekto autorius, pats suprojektavęs Prezidento kambarį, iki šiol laikomą vienu ryškiausių tautinio stiliaus architektūros pavyzdžių, buvo architektas dr. Stasys Kudokas.

48 Kultūra 1919 m. S. Kudokas baigė studijas Peterburgo civilių inžinierių institute, grįžo į Lietuvą, stojo į Panevėžio batalioną ir dalyvavo kovose su bolševikais. Vėliau S. Kudokas baigė studijas Romos karališkojoje aukštojoje architektūros mokykloje, gavo daktaro laipsnį ir bene vienintelis iš to meto Lietuvos architektų įgijo teisę projektuoti statinius Italijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse. 1930 m. grįžęs į tėvynę S. Kudokas dirbo architektu Kauno miesto savivaldybėje. Iki karo S. Kudokas suprojektavo net 140 pastatų. Pagal jo talentingai sukurtus projektus Kaune pastatyta nemažai mokyklų (Šančių gimnazija, Aukštesnioji technikos mokykla), gyvenamųjų namų, bažnyčių (Panevėžio, Pilviškių, Pažėrų). Per karą pasitraukęs į JAV S. Kudokas suprojektavo dar ne vieną iškilų pastatą Visų Šventųjų bažnyčią Čikagoje, Tėvų pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną Toronte (Kanada) ir kitus. 1937 m. balandžio 23 d. įvyko Kauno karininkų ramovės rūmų atidarymo iškilmės. Pirmasis kalbėjo pripažinimą jau pelnęs Lietuvos kariuomenės tradicijų kūrėjas, ramovėnų sąjūdžio iniciatorius, vienas pagrindinių Karininkų klubo ir Ramovės įstatų rengėjų, Lietuvos karininkų ramovės pirmininkas gen. Vladas Nagius-Nagevičiaus. Generolas sakė neabejojąs, kad karininkija naujuose rūmuose kultūros židinyje tęs iš lietuvių riterių paveldėtas bendravimo tradicijas. Pažymėtina, kad gen. V. Nagevičiui priskiriama idėja įsteigti Vyčio kryžiaus ordiną. Gen. V. Nagevičius buvo ne vienerius renkamas Karininkų ramovės seniūnų tarybos pirmininku, be to, vadovavo 1921 m. Vasario 16-ąją atidarytam Kauno karo muziejui. Generolo rūpesčiu muziejus ir Karininkų ramovė tapo tikrais kariuomenės ir tautos namais. Prezidentas A. Smetona Karininkų ramovės rūmų atidarymą sulygino su didelės šeimos, vadinamos kariuomene, įkurtuvėmis. Pasak Prezidento, Lietuvos kariuomenė ne tik saugo ir gina mūsų tėvynės ribas, ne tik auklėja ir ruošia ginklo galiai mūsų jaunimą, ji taip pat neša iškėlus aukštai ir kultūros švyturį. Krašto apsaugos ministras brg. gen. S. Dirmantas akcentavo, kad naujieji Ramovės rūmai, kainavę per milijoną litų, buvo pastatyti karininkų lėšomis (iš jų algos kas mėnesį Ramovės organizacijai išskaitant 1 proc. atlyginimo sumos) ir su Vyriausybės parama (gavus Valstybės taupomųjų kasų paskolą). Ministras iškilmių dalyviams pacitavo 1936 m. priimtame Karininkų ramovės įstatyme įrašytas pagrindines ramovėnų priedermes: Ugdyti karininkų tarpe tautinę dvasią ir kariškas tradicijas, skleisti visuomenėje krašto gynimo idėjas, remti karininkų kultūrinius ir ekonominius reikalus, palaikyti karininkų tarpe draugiškus santykius. Kaip rašo Kardas, po oficialiųjų Ramovės atidarymo iškilmių sekė meniškoji rūmų įkurtuvių programos dalis. Suvaidinta inscenizuota poema Mūsų aukuras, kurioje vyriausią vaidilos vaidmenį atliko Kipras Petrauskas. Misterijos žodžiai poeto A. Miškinio ir sceniškieji fragmentai poeto J. Graičiūno, muzika J. Dambrausko, režisavo B. Dauguvietis, vaidino dramos ir baleto artistai, pritariami Įgulos bažnyčios choro ir radiofono orkestro. Kitą dieną (1937 m. balandžio 24 d.) Kauno karininkų ramovės Didžiojoje salėje įvyko metinis visuotinis Lietuvos karininkų ramovės atstovų suvažiavimas. Dalyvavo Ramovės seniūnų tarybos nariai ir 157 atstovai. Delegatams buvo pranešta, kad Ramovės rūmams statyti ir įrengti iš Valstybės taupomųjų kasų gautą 780 000 litų paskolą ramovėnai galės gražinti maždaug per 20 metų, mokėdami kas mėnesį po 5 500 litų. Suvažiavimo dalyviai tuomet negalėjo žinoti, kad jau gana greitai tą skolą ramovėnams nurašys sovietai ir naciai, kad daugelis jų taps žiaurių represijų aukomis, o dailų Kauno karininkų ramovės šokių salės parketą pusę amžiaus tryps purvini okupanto batai... Po Karininkų ramovės atidarymo šių rūmų trauka tik didėjo. Be skatinimų, raginimų karininkija, jų šeimos nariai, patriotiškai nusiteikusi visuomenė ir tiesiog save parodyti bei į kitus pažiūrėti mėgstanti Kauno aukštuomenė gausiai dalyvaudavo valstybinių, tautinių ir bažnytinių švenčių minėjimuose, koncertuose, pokyliuose, labdaros vakaruose. Ramovėje glaudėsi Lietuvos šaulių, Savanorių kūrėjų, Atsargos karininkų sąjungos, Studentų atsargos karininkų korporacija Ramovė, Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija. Ramovė globojo Karo mokslų draugiją, kartu su ja nuo 1925 metų leido karininkams skirtą iliustruotą žurnalą Kardas. Kauno karininkų ramovės veikla, ypač naujasis rūmų pastatas, traukė užsienio svečių dėmesį. Pirmasis (ir paskutinis) prieškario Lenkijos karo atašė Lietuvoje pulki-

ninkas Leonas Mitkevičius (Mitkiewicz), atvykęs reziduoti į Kauną 1938 m. pavasarį, kai Lietuva ir Lenkija pagaliau užmezgė diplomatinius santykius, knygoje Kauno atsiminimai (1938 1939) (2002) pasakoja apie Ramovę, lygina ją su Varšuvos, kitų užsienio šalių karininkų klubais. L. Mitkevičius rašo: Ramovę greičiau tiktų vadinti dideliu klubu, primenančiu Anglijos ar Amerikos klubus. Ji įsikūrusi dideliame šiuolaikiniame, specialiai tam tikslui pastatytame pastate netoli Laisvės alėjos. Kaip ir kurie Londono ir Amerikos klubai, ji kartu naudojama kaip viešbutis, turi kavinę bei restoraną visuomenei (...) Generolas Raštikis kviečia mane į valgomąjį (...) Einame per labai skoningai įrengtas dideles sales ir salonus (...) Kur tau mūsų Varšuvos įgulos kazino, negalima nė lyginti su Kauno Ramove (...) dviejų aukštų pokylių salėje su balkonais, kurių du skirti orkestrams, galėtų laisvai šokti keli šimtai porų (...) tilpti apie tūkstantį žmonių. Prisimindamas 1939 m. gruodį Ramovėje vykusį pokylį L. Mitkevičius pažymi, kad jame dalyvavo Lietuvos Prezidentas A. Smetona su žmona, Vyriausybė, generalitetas, kariuomenės štabas, diplomatinis korpusas. Pasak lenkų diplomato, valsas buvo dažniausiai kartojamas šokis. Ponios puošniomis sukniomis, ponai frakuoti arba paradinėmis uniformomis. Pokylio pabaigoje buvo šokamas lietuvių liaudies šokis. Svečias taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad vakaro publika laiką leido labai gerai, laisvai, bet ne taip triukšmingai, kaip, sakysim, Lenkijoje. NELAUKIANT KVIETIMO Kauno karininkų ramovėje vykusių renginių atmosferą, atskiras detales prisimena Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) pirmininkas dimisijos kapitonas Aleksandras Dagys. Mama ir tėtis jį, dar nedidelį berniuką, vesdavosi į ramovėje vaikams skirtus renginius. A. Dagio atmintyje išliko žėrinčios Kalėdų eglutės švieselės, moterų birutiečių, tuomet dar vadintų birutininkėmis, vaikams rengtos loterijos. Tėvai berniukui paaiškino, kad iš surinktų pinigų birutininkės šelpia vaikų prieglaudas. Mjr. Jokūbas Dagys buvo Kauno ir Vilniaus karininkų ramovių šeimininkas, jo pėdomis pasekė ir sūnus dm. kpt. Aleksandras Dagys. Jau mūsų dienomis, kai atkurta Lietuvos kariuomenė iš sovietų armijos atgavo Karininkų ramovę, jis buvo vienas administracijos darbuotojų, tvarkė rūmų biblioteką. Iš savo patirties ir tėvo pasakojimų A. Dagys gerai žino, kokios prieškariu buvo ramovėnų tradicijos. Anot pašnekovo, tuo metu karininkai vadovavosi ir šiandien sektinu principu lankytis savo ramovėje niekieno neraginami, neverčiami, nekviečiami. Žinoma, išlieka svarbi pačios ramovės funkcija paskaita, renginiu ar kitaip sudominti, patraukti lankytojus. Po tokių renginių karininkas jausis dvasiškai praturtėjęs, pailsėjęs ar atlikęs kilnią pareigą. Anuomet pobūviai ramovėje buvo rengiami ne už valstybės, bet už pačių susiėjimų dalyvių pinigus, be to, buvo renkamos lėšos, pavyzdžiui, Ginklų fondui. Pasa- 49 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)»» Kaip ir prieškario metais, Kauno įgulos karininkų ramovėje pokylių metu sukasi šokėjų poros.

50 Kultūra kojama, kad pats prezidentas A. Smetona Kauno karininkų ramovėje yra ne kartą pravėręs savo piniginę. Pasak A. Dagio, pobūviuose netrukdavę ir svaigiųjų gėrimų, tačiau, kiek jam yra pasakojęs tėvas, krupniko karininkai nepadaugindavo. Be to, įkaušusio lietuvio karininko pasirodymas damų akivaizdoje buvo smerkiamas, laikomas šiurkščiu etiketo pažeidimu. Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras, Kauno įgulos karininkų ramovės atstovas ryšiams su visuomene šių metų pradžioje kalbėdamas Seime iškilmingame 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių minėjime akcentavo dabartinio Lietuvos karininkų korpuso intelektualinio ir dvasinio ugdymo svarbą. Signataras retoriškai klausė: Kur karininkai-intelektualai, karininkai-humanitarai, rašytojai, poetai, aukštojo meno gerbėjai, kuriais garsėjo prieškario Lietuvos karininkija? Karininkų kultūrinis ir dvasinis ugdymas, viso jų korpuso, kaip buvo prieškario Lietuvos kariuomenėje, įtraukimas į ramovėnų, o karininkų žmonų į birutiečių veiklą vienas pagrindinių kariuomenės vado gen. mjr. A. Pociaus inicijuoto projekto gairių. Tarp kitų projekto, kuriam vadovauti»» Birutiečių advento vakaronė Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. paskirtas plk. G. Macijauskas, tikslų yra tobulinti ir vienyti Vilniaus, Kauno įgulų ir kariuomenės padalinių ramovių veiklą, kad kariams laisvalaikiu būtų sudarytos tinkamos sąlygos šviestis, bendrauti tarpusavyje ir su šeimos nariais, ugdyti tautinę savimonę, lavinti dvasines ir fizines jėgas. Numatoma įkurti naują karininkų ramovę Klaipėdoje, o Palangos ramovę įteisinti jos filialu. Didžiausiose karininkų ramovėse renginiai veja vienas kitą (minėjimai, knygų pristatymai, koncertai, šokių pamokos, parodos, laisvės kovų dalyvių susitikimai ir t.t.), tačiau visų ramovių viršininkai lyg susitarę sako, kad mažai lankytojų, žiūrovų. Ypač reti svečiai ramovėse yra jauni karininkai. Taigi bene didžiausias minėto projekto rengėjų ir vykdytojų galvosūkis, kaip jaunus karius atplėšti nuo televizoriaus ar kompiuterio ir sudominti ramovėnų idėjomis. Tobulinant mūsų karininkų ramovių veiklą, matyt, verta pasidomėti, kaip gyvuoja, kaip tvarkosi Latvijos, Estijos, kitų šalių kariuomenių karininkų klubai. O jei kam įdomu sužinoti, pavyzdžiui, apie vieną Paryžiaus prieš 76 metus veikusį karininkų klubą, siūlome atsiversti seną Kardo žurnalą (1934 m. Nr. 23). Pateikiame nedidelę plk. ltn. Katinsko rašinio Prancūzų kariuomenės karininkų klubas Paryžiuje ištrauką (kalba netaisyta): Klubas vadinasi Žemyno, jūros ir oro karininkų valstybinis klubas. Klubas turi tikslą stiprinti širdingos draugystės ryšius tarp visų laipsnių karininkų žemyno, jūros ir oro kariuomenių, taip tikrosios tarnybos, taip ir atsargos; palengvinti karininkams mokslo reikaluose ir teikti medžiaginę naudą. Šiam tikslui klubas turi viešbutį ir restoraną, įvairiems reikalams sales: iškilmėms, paskaitoms, studijoms, fiziniam lavinimuisi ir t.t. Klubas priklauso karo ministeriui.»» Karių veteranų asociacijos seminaro dalyviai prie Palangos karininkų ramovės. Gediminas Radvilas Alfredo Pliadžio nuotr.

2010 metų Kardo turinys Kardas Nr. 1 1. Kovo 11-oji buvo svarbiausias mūšis, p. 2-7; 2. Lietuva. 1991 m. sausis tada ir dabar, p. 8-15; 3. Ar Lietuvos valstybei reikia naujos karinės doktrinos?, p. 16-19; 4. Derybos gali pakeisti įvykių eigą, p. 20-25; 5. Teisingumą ir taiką pasaulyje kurs jaunimas, p. 26-29; 6. Kariuomenės bibliotekos: knygos, skaitytojai, pokyčiai, p. 30-35; 7. Sparnuotos tautos džiaugsmo kronika, p. 36-38; 8. Nežinomo kario kapui Lietuvoje 75 metai, p. 39-42. Kardas Nr. 2 1. Patriotizmas kariuomenėje: dabartis ar praeitis?, p. 2-8; 2. Viską gavau, ko prašiau, p. 10-13; 3. Dvi Lietuvos, du nepriklausomybės dešimtmečiai, p. 14-17; 4. Kariuomenės ir visuomenės santykių kaita, p. 18-19; 5. Masinio naikinimo ginklų keliamų grėsmių pokyčiai šiuolaikinio mūšio sąlygomis, p. 20-21; 6. Priešraketinės gynybos Centrinėje Europoje įtaka JAV ir Rusijos santykiams, p. 22-25; 7. Karlas fon Klauzevicas ir jo veikalas Apie karą, p. 26-27; 8. Karininkų žurnalui 85-eri. Leidybos istorinė apžvalga. Pagrindinių uždavinių ir temų raidos tendencijos 1925 1940 m., p. 28-34; 9. Legendinė žvalgė Marcelė Kubiliūtė, p. 36-39; 10. Pėstininkai pagrindinė Lietuvos kariuomenės jėga (II), p. 40-44. Kardas Nr. 3 1. Žalgirio ir Durbės pergalės 600 ir 750 metų jubiliejai, p. 2-6; 2. Žalgirio mūšis prieškario Lietuvos istorinės minties karinėje spaudoje, p. 7-10; 3. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė Žalgirio mūšio išvakarėse, p. 12-15; 4. Po 600 metų: lietuvių kariai Žalgirio lauke, p. 16-19; 5. Karininkas ant valdovo žirgo, p. 20-23; 6. Žalgirio mūšio išvakarės: kryžiuočių žvalgybos nesėkmė, p. 24-26; 7. Neišnaudota pergalė: kodėl sąjungininkai galutinai nesutriuškino Kryžiuočių ordino?, p. 27-30; 8. Kai Europa buvo priešas... Kryžiuočių fenomenas ir Lietuva, p. 31-36. Kardas Nr. 4 1. Okupacijos išvakarės, p. 2-8; 2. Kraujuota atmintis, p. 10-13; 3. Lietuvos Respublika mirtino pavojaus akivaizdoje, p. 14-21; 4. Baisus laikas (I), p. 22-25; 5. Terorizmas ir partizaninis karas šiandien, p. 26-29; 6. Vietinė rinktinė, p. 30-32; 7. Mindaugo laikų Žalgiris. Durbės mūšiui 750, p. 33-36. Kardas Nr. 5 1. Ateities karams reikia kitokių ginkluotųjų pajėgų (I), p. 2-5; 2. Antrasis Čečėnijos karas: moraliniai aspektai, p. 6-11; 3. Vilniaus karo mokykla, p. 12-15; 4. Kardo leidybos istorinė apžvalga. Pagrindinių uždavinių ir temų raidos tendencijos 1990 1999 m., p. 16-22; 5. Generolo Vėtros 100-osios gimimo metinės, p. 24-25; 6. Mažosios Lietuvos genocidas iššūkis Rusijai?, p. 26-27; 7. Nepriklausomybės pradžia ir didvyriai. Neeiliniai poelgiai, mažai žinomi faktai, p. 28-35; Baltgudžiai kovoje už Lietuvos nepriklausomybę, p. 36-39; 8. Saulės mūšis, p. 41-44. Kardas Nr. 6 1. Šalies saugumo stiprinimo metai, p. 2-5; 2. Lietuva pajėgi apsiginti, p. 6-9; 3. Taip formavosi naujas kariuomenės suvokimas, p. 10-14; 4. Turime aiškų veiksmų planą ir tikslus, p. 15-17; 5. Ateities karams reikia kitokių ginkluotųjų pajėgų (II), p. 18-21; 6. Informacinis karas kaip karinio konflikto dalis, p. 22-27; 7. Tinklinė karyba, p. 28-29; 8. Ypač svarbių asmenų laisvė ir apsauga, p. 34-38; 9. Kardas sąžiningiems ir garbingiems, p. 40-44, 10. Karininkų ramovės trauka, p. 46-50; 11. Oršos mūšis: neišnaudotas Rytų Žalgiris, p. 53-56. 51 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

Vilius Bražėnas 1913 2010 52 Spalio 3 d., eidamas 98-uosius, Vilniuje mirė žymus lietuvių visuomenės veikėjas, publicistas, Lietuvos kariuomenės dimisijos karininkas Vilius Bražėnas. Pro memoria Vilius Bražėnas gimė 1913 m. balandžio 6 d. Rygoje. 1922 m. su tėvais persikėlė į Lietuvą. 1933 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete elektrotechniką. Nuo 1926 m. aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Nuo 1932 m. jo darbai buvo publikuojami periodiniuose leidiniuose Lietuvos aidas, XX amžius, Skautų aidas, Kuntaplis. Daugiausia jis rašė politinius feljetonus, pasirašinėdamas Bražviliaus slapyvardžiu. 1937 m. buvo Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos Karo mokyklos XII aspirantų laidos absolventas, jam suteiktas inžinerijos atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1944 m. rudenį savanoriu stojo į Žemaitijoje formuojamą Tėvynės apsaugos rinktinę, vadovavo būriui, dalyvavo Sedos kautynėse, po kurių pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV. Aktyviai dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės veikloje, įkūrė kovingą antikomunistinę grupę, skaitė paskaitas antikomunistine tematika. Floridoje įkūrė organizaciją Lietuvos Laisvės Forumas, buvo nuoseklus komunizmo ir nacizmo tironijų palikimo tyrėjas ir kritikas, nepailsdamas garsino Lietuvos laisvės bylą. 2002 m. Vilius Bražėnas grįžo į Lietuvą, aktyviai reiškėsi spaudoje aktualiausiais Lietuvos ir tarptautinės politikos klausimais. Parašė ir išleido knygas Po dvylika vėliavų (2005), Priminimai bendražygiams (2009). 2003 m. už nuopelnus jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Netekome veiklaus Lietuvos laisvės gynėjo, šviesaus, doro, kūrybingo Žmogaus, Draugo ir Mokytojo. Vytautas Zabielskas, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga

Oršos mūšis: neišnaudotas Rytų Žalgiris 53 Sunki 16-ojo šimtmečio pradžia 1492 metais mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras, kurio valdymo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyravo sąlyginai ramus periodas. Lietuva tuo metu bent jau formaliai buvo krikščioniška valstybė, ir svarbiausias tikslas buvo pasiektas: karinių ir politinių priemonių dėka daugiau nei du šimtus metų ją norėję germanizuoti kryžiuočiai jau nebegalėjo siekti savo tikslų. Valdovo mirtis sutapo su dideliais pokyčiais Rytų Europos regione. Iškilo naujos grėsmės, šįkart iš rytų. XVI a. pirmoje pusėje prieš LDK stojo dvi agresyvios jėgos totoriai ir maskvėnai. Totoriai Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo metais savo puldinėjimais darė LDK didžiulius materialinius nuostolius, bet nekėlė didesnių politinių problemų. Nors LDK ir prarado nemažą dalį teritorijos, tačiau jos karinės jėgos neleido totoriams įsiviešpatauti: jie gavo atkirtį ir buvo sutriuškinti mūšiuose prie Klecko ir Olšanicos. Tuo tarpu Maskvos veržimasis į LDK žemes kėlė ne tik išorinę karinę grėsmę. Realiai LDK buvo daugianacionalinė daugiakultūrinė nepaskelbtoji imperija. Algirdo politika skverbtis į Rytus pasiteisino kryžiaus karų epochoje. Tačiau nuo XV XVI a. sandūros Maskvos valdovai patys pradėjo ekspansinę politiką. Pasiskelbusi Trečiąja Roma, turinčia suvienyti visas slavų žemes, Maskva atvirai kišosi į LDK vidaus reikalus, sumaniai panaudodama jos daugiakultūriškumą prieš ją pačią. Įtakos agentai kiršino LDK gyventojus stačiatikius prieš valstybę, ragindami juos»» Mūšio panorama. Amžininko paveikslas. atsisakyti lojalumo LDK. Ideologinę kovą lydėjo politinės manipuliacijos bei karai. Kaip pripažįsta mūsų istorikai, šie karai tai dar viena balta dėmė mūsų istorinėje atmintyje. Užmaršties priežastis paprasta: sovietmečiu kovos su kryžiuočiais buvo pateikiamos kaip bendra lietuvių ir rusų kova prieš vokiškuosius grobikus, o LDK ir stiprėjančios rusėnų valstybės konfrontacija buvo tabu, nors kova su Rusija, prasidėjusi beveik kartu su Rusijos valstybės susikūrimu XV a. II pusė-»» Rusai ir totoriai pagrindiniai XVI a. LDK priešai. KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

je, truko ne ką trumpiau, nei karas su kryžiuočiais. Šiuo laikotarpiu Lietuva su Rusija kariavo devynis karus, kuriuos skyrė ne ilgesnės kaip vienos kartos (25-27 metų) pertraukos. Istorikas R. Jasas iki pat savo mirties (2002 m.) apgailestavo, kad ir dabar vis dar neparašyta karo su Rusija istorija. O juk tai antrasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovų dėl išlikimo periodas, be kurio neįmanoma suprasti šios valstybės istorijos. Priešų apsuptyje 54 Kariniai konfliktai 1507 metais Žygimantas Senasis mėgino santykius su Maskva sureguliuoti derybomis. Per pasiuntinius kreipėsi į Vasilijų III, siūlydamas laikytis 1449 m. taikos sutarties sąlygų ir grąžinti Lietuvos valstybei 1500 1503 m. užimtas teritorijas. Maskva atsakė karu. 1512 metais Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III pradėjo jau ketvirtąjį karą su Lietuva, paskelbęs: kol mano žirgas jos, o kalavijas kirs, neduosiu ramybės Lietuvai. Jo kariuomenė įsiveržė į LDK ir pradėjo Smolensko apgultį, bet tąkart maskvėnus lydėjo nesėkmė: jie neturėjo specialistų ir įrangos, reikalingų tokiai tvirtovei paimti. Tuo metu, kaip pastebi istorikas T. Baranauskas, Jogailaičių dinastija buvo savo galybės viršūnėje. Du broliai Jogailaičiai valdė net keturias vidurio Rytų Europos valstybes: Žygimantas Senasis Lietuvą ir Lenkiją, jo brolis Vladislovas II Čekiją ir Vengriją. Tačiau karas su Maskva labai komplikavo Jogailaičių padėtį. Prūsijoje Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Hohencolernas atsisakė paklusti Žygimantui Senajam. Albrechtą rėmė jo dėdė, Šventosios Romos imperatorius Maksimilijonas I Habsburgas, pretendavęs užvaldyti Jogailaičių valdomą Čekiją ir Vengriją. Maksimilijonas I turėjo savų tikslų. Jis ketino suburti plačią koaliciją prieš Jogailaičius, į kurią turėjo įeiti ne tik Prūsija, Livonija ir Maskvos valstybė, bet ir Danija, Brandenburgas, Saksonija ir Moldavija. Pasinaudodamas karu, Maksimilijonas užmezgė draugiškus santykius ir su Vasilijumi III, tuo padrąsindamas pastarąjį tolimesnei ekspansinei politikos linijai.»» Maksimilijonas I priima Vasilijaus III pasiuntinius. Maksimilijono ir Vasilijaus sandėris buvo tarsi to meto Molotovo-Ribentropo paktas. Beliko tik imtis priemonių jam įgyvendinti. Kaip žinia, karas yra politikos tąsa, o politika dažnai įgyvendinama svetimomis rankomis. 1507 1508 m. kilusį LDK karą su Maskva dar komplikavo vidinis maištas, sukeltas ambicingo totorių kilmės LDK didiko Mykolo Glinskio ir jo šalininkų. Glinskis, jaunystę praleidęs Maksimilijono I dvare, galbūt pats to nesuprasdamas, tapo žaidimo marionete. Jis veržėsi sukurti savo kunigaikštystę, vėliau pabėgo į Maskvą, pretendavo gauti Smolenską mainais už pagalbą Vasilijui III. Vasilijus III, pasinaudodamas situacija, 1512 metais prasidėjusiame kare sutelkė pajėgas pagrindiniam smūgiui vadinamuoju Dniepro koridoriumi, tačiau jam pirmiausia reikėjo paimti Smolenską. Šis miestas prie Dnepro nuo Vytauto laikų (1404 m.) priklausė LDK ir buvo tarsi pagrindinis forpostas vartai į LDK žemes. Maskvos kariuomenei vadovavo perbėgėlis M. Glinskis. Šis didikas buvo vakarietiško išsilavinimo karvedys ir diplomatas. Žinodamas, kad vien su rusų raiteliais tvirtovės neužims, jis pasamdė vokiečių artileristus su trim šimtais pabūklų tuo metu tai buvo daugiau nei pakankama, kad būtų galima užimti net ir didesnę tvirtovę. Be to, Glinskis infiltravo savo įtakos agentus už Smolensko sienų, kurių pastangos pakirto apgultųjų moralę. 1514 m. liepos 31 d. vasarą Maskvos kariuomenė, trečią kartą apgulusi Smolenską, miestą paėmė. Tačiau Maskvos kunigaikštis po pergalės neištesėjo savo pažadų. Nepriklausomos Boristeno kunigaikštystės su sostine Smolensku idėja, puoselėjama Glinskio, didžiavalstybinės Maskvos politikos kontekste tebuvo vaikiška svajonė. O Vasilijui III pergalė, pasiekta buvusio LDK didiko rankomis, turėjo atrodyti kaip puiki preliudija būsimajai trečiajai Romai. Orša antras šansas»» Smolensko apgultis. Užėmę Smolenską, maskvėnai laisvai galėjo veržtis į LDK, niokodami jos žemes. Pagrindinė Maskvos kariuomenės jėga buvo lengvoji kavalerija, puikiai tinkanti šiam tikslui. Kaip mini istorikas G. Kulikauskas, užpuolikai beveik neturėjo apgulties pabūklų tai buvo raitelių kariuomenė,

kuri degino ir niokojo, ir į nelaisvę keliasdešimt tūkstančių išsivedė. Tačiau jos plėšikavimas galėjo tęstis tik iki kito gerai įtvirtinto LDK atsparos punkto. Šiuo atveju tolimesnį kelią į Lietuvą saugojo dar Vytauto statyta Oršos pilis, kurios link Vasilijus III pasiuntė pagrindines savo pajėgas 80 tūkstančių raitelių kariuomenę, vadovaujamą Michailo Bulgakovo-Golicos ir Ivano Čeliadnino. Jei tokia kariauna ir nebūtų paėmusi tvirtovės šturmu, buvo aišku, kad apsiausta Orša po kiek laiko vis vien turėsianti pasiduoti. Žygimantas Senasis skubiai ėmėsi rinkti karius neišvengiamam mūšiui. Buvo sutelkta apie 30 tūkstančių vyrų kariuomenė, sudaryta iš pašauktinių bajorų bei samdytinių karių. Su 4-5 tūkstančiais karių Žygimantas pasiliko savo stovykloje Borisove, o likusi kariuomenė patraukė maždaug pusiaukelėje tarp Borisovo ir Smolensko esančios Oršos link. Šiam žygiui vadovavo etmonas Konstantinas Ostrogiškis, kuris jau buvo pasižymėjęs ankstesniuose mūšiuose su totoriais ir maskvėnais. Skirtingai nuo Glinskio, šis didikas, nors pats buvo stačiatikis, jokių kompromisų su rusėnais nenorėjo turėti: po nesėkmingo Vedrošos mūšio jis buvo paimtas į nelaisvę, iš kurios jam pavyko pabėgti 1507 metais. Rugpjūčio 27 d. lietuvių ir lenkų kariuomenės avangardas prie Berezinos pirmą kartą susidūrė su Rusijos kariuomenės pulkais. Maskvėnai keletą kartų pabandė prasiveržti pro lietuvių gretas, bet buvo atmušti. Sumušti buvo ir tie Maskvos pulkai, kurie bandė sutrukdyti Lietuvos kariuomenei persikelti per Drutės upę. Tada Rusijos kariuomenė persikėlė į Dniepro kairįjį krantą ir išsidėstė tarp Oršos ir Dubrovnos. Maskvėnų vadų sumanymas, matyt, buvo toks: atitraukę savus raitelius į kairįjį Dniepro krantą, jie tikėjosi atkirsti lietuvius nuo upės perkėlos, atakuoti ir sunaikinti. Tačiau lietuviai, numatę priešo užmačias, pradėjo statyti perkėlą iš parankinių priemonių. Kai I. Čeliadninui pranešė, kad jau pusė LDK armijos persikėlė per Dneprą, šis, anot N. Karamzino, tik atrėžė: Pusės man mažai, laukiu jų visų, kad galėčiau sudoroti vienu smūgiu. Plūduriuojantis tiltas nebuvo tvirtas ir pradėjo irti, tačiau likusioji kariuomenės dalis tiesiog plaukte perplaukė Dnieprą ir netrukus visos LDK pajėgos susigrupavo ir pasirengė kovai su beveik triskart gausesniu priešu. Centre pozicijas užėmė pėstininkai ir lauko artilerija. Juos flangavo nedideli lengvosios lietuvių kavalerijos daliniai. Antrojoje linijoje, už pėstininkų, stovėjo grėsmingiausia jėga ir pagrindinis armijos rezervas: sunkiai šarvuoti riteriai samdiniai. Konstantinas Ostrogiškis priešui parodė ne visas savo pajėgas: miške jis paslėpė dalį savo pabūklų su kariais, o už miško buvo išdėstytas rezervas, saugantis kariuomenę nuo apsupties. Pergrupuotos kariuomenės susidūrė 1514 m. rugsėjo 8 d. rytą. Abi pusės suprato, kad tai bus lemiamas susidūrimas. Čia visų mūšio dalyvių laukė akibrokštas. Kaip minima, kartu su maskvėnais buvęs M. Glinskis pabandė pabėgti į lietuvių pusę. Kunigaikštis M. Bulgakovas pavijo Glinskį ir suėmė. Nuvestas pas Vasilijų III, Glinskis pareiškė:...savo»» Pirmasis LDK kariuomenės etmonas K. Ostrogiškis. išdavystės nepripažįstu jei būtum vykdęs savo paties pažadus, būčiau likęs ištikimiausiu tavo tarnu. Tačiau Maskvos valdovas dar tikėjosi panaudoti dvigubą atsimetėlį saviems tikslams ir nenubaudė jo mirtimi liepė sukaustyti grandinėmis ir įmesti į kalėjimą, kur Glinskis išbuvo 10 metų. Mūšio eiga Prasidėjus mūšiui, LDK jungtinės kariuomenės kariai puolė Bulgakovo-Golicos pulkus. Judrūs Maskvos raiteliai atvirame kovos lauke negalėjo išnaudoti savo manevringumo, nes trūko Maskvos kariuomenės vadų sąveikos: Čeliadninas neatėjo į pagalbą puolamam Bulgakovui-Golicai. Tuo tarpu, kai lietuviai ir lenkai puolė Čeliadnino pulkus, delsė Bulgakovas-Golica, o kaktomuša susidūrę su LDK husarais lengvieji rusėnų raiteliai neturėjo didelių šansų. Frontalinė maskvėnų ataka, vadovaujama Tiomkino- Rostovskio, aiškiai buvo jų pačių nenaudai. Tačiau maskvėnai vis ar bandė pasinaudoti sumanytu planu apsupti LDK pulkus. Ko gero, Ostrogiškis suprato, kad priešo manevringumas pavojingiausias veiksnys jo kariuomenei. Jis nutarė panaudoti maskvėnų pranašumą prieš juos pačius ir įsakė savo puolamiems dešiniojo sparno pulkams imituoti traukimąsi iš kovos. Panašiai kaip ir kryžiuočiai Žalgirio mūšyje, rusai užkibo ant jauko, o tariamai bėgantys kariai nuviliojo juos tiesiai prie užmas- 55 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

56 Kariniai konfliktai»» Šarvuota Oršos mūšio laikų kavalerija. kuotų pabūklų. Artilerijos salvės sutriuškino maskvėnų raitelių pulkus. Kai kurie istorikai teigia, jog tai buvo pirmoji artilerijos pasala lauko kautynėse visoje karo istorijoje. Puolę rusai buvo visiškai sumušti. Tuo pasinaudoję lenkų daliniai puolė likusią rusų kariuomenę, o sugrįžę lietuvių daliniai apsupo M. Bulgakovo vadovaujamus maskvėnus iš flangų. Tai sukėlė sumaištį, ir beliko paskutinis mūšio etapas persekioti besitraukinčiuosius. Bėgančius iš mūšio vietos maskvėnus LDK kariai įklampino ir pražudė pelkėse. Kronikose rašoma, jog nuo žuvusių maskvėnų karių ir jų žirgų kūnų net užsitvenkė ir patvino Krapivnos upė. Likę Čeliadnino vadovaujamos kariuomenės likučiai taip pat supanikavo ir pradėjo paniškai trauktis. Netrukus į LDK kariuomenės nelaisvę buvo paimtas ir pats Čeliadninas. Kariuomenės vadai Bulgakovas- Golica ir Čeliadninas, 8 vaivados, 17 kitų vadų ir 4 tūkstančiai karių pateko į nelaisvę, tačiau Vasilijus III atsisakė išpirkti belaisvius, pareiškęs, kad laiko juos mirusiais. Čeliadninas nesiryžo grįžti į Maskvą ir mirė Vilniuje 1516 m., o Bulgakovas-Golica į tėvynę grįžo tik 1552 metais. Pasak prof. A. Bumblausko, išliko žinių, kad į Vilnių iš Oršos mūšio grįžusiam Konstantinui Ostrogiškiui miestelėnai surengė triumfo eiseną. Ir tikrai buvo dėl ko. Sostinė buvo apsaugota nedidelių nuostolių kaina. M. Bielskio ir S. Herberšteino kronikose teigiama, jog Oršos mūšyje buvo nukauta 40 tūkstančių maskvėnų. LDK kariuomenė atsipirko nedideliais nuostoliais manoma, jog žuvo apie 500 lietuvių. Tačiau Smolenskas liko rusų rankose, ir etmonas vėl rengėsi žygin. Pergalės rezultatai: galėjo būti geriau? Konstantinas Ostrogiškis tik rugsėjo pabaigoje pasiekė Smolenską, bet nesugebėjo jo atsiimti. Vis dėlto buvo susigrąžinti Mstislavlis ir Kryčevas, taip pat kuriam laikui buvo sustabdyti Maskvos puolimai. Tačiau karas vyko ir diplomatiniame fronte. Pergalė prie Oršos labai pagelbėjo LDK užsienio politikai, nes Europos valstybėse moskovitų įvaizdis susilaukė paniekos, o Maskvos kunigaikštystė užsitraukė agresyvios valstybės vardą. T. Baranauskas mini, kad pasinaudojant Oršos pergale Jogailaičiams pavyko suardyti ir Maskvos sąjungą su imperatoriumi. 1515 m. liepos 16 d. valdovai susitiko ant kalvos prie Leitos upės, skyrusios Austriją ir Vengriją, o liepos 17 d. įžengė į Vieną. Čia po dviejų dienų prasidėjo derybos, o liepos 22 d. jau buvo sudarytos galutinės sutartys. Buvo sutarta, kad jei Vladislovo sūnus Liudvikas mirtų be įpėdinių, Čekijos ir Vengrijos sostai atitektų Habsburgams (vėliau, po 1526 m., taip ir atsitiko). Maksimilijonas I iškilmingai prisiekė nutraukti savo sąjungą su Albrechtu Hohencolernu ir Vasilijumi III, tarpininkauti tarp jų ir Žygimanto Senojo sudarant taiką. Vienos susitarimai išardė kuriamą koaliciją prieš Jogailaičius, bet Maksimilijono I tarpininkavimas nedavė naudos. Albrechtas 1516 m. pareikalavo, kad Lenkija grąžintų visas 1466 m. jai atitekusias Prūsijos žemes, arba vietoj jų atiduotų ordinui Lietuvą ir Žemaitiją. Maksimilijonas I siūlė Žygimantui taip ir pasielgti. Maksimilijono I pasiuntinys bandė įkalbėti Vasilijų III grąžinti Lietuvai Smolenską, bet tai nedavė jokių rezultatų. Atvirkščiai, Vasilijus įžūliai reikalavo Kijevo, Polocko ir Vitebsko. Iš užimtų žemių Maskvos daliniai dažnai įsiverždavo į LDK teritoriją. 1519 m. Maskvos kariuomenė jau buvo pasiekusi net Ašmeną ir Krėvą, tuo pirmąsyk sukeldama grėsmę Vilniui. Vis dėlto, pašalinęs tiesioginę Maksimilijono I kuriamos koalicijos grėsmę, Žygimantas Senasis pats susitvarkė su savo priešais: 1522 m. buvo sudarytos paliaubos su Maskva, o 1525 m. Albrechtas Hohencolernas, jau kaip Prūsijos kunigaikštis, prisiekė Žygimantui. Žalgirio mūšis įtvirtino pokyčius, kurie prasidėjo LDK su valstybės krikštu. Oršos mūšis tam tikru požiūriu priešingas jis sutapo su Maskvos ekspansijos pradžia. Kaip pastebi doc. R. Petrauskas, dažniausiai taip yra, kad mūšiai savaime nieko nelemia. Net ir efektingos pergalės, jeigu tai nėra pagrįsta kažkokiais struktūriniais pokyčiais, dažniausiai susilaukia trumpalaikio dėmesio, bet nebūtinai nulemia istorijos raidą. O vertinant tik karybos požiūriu, mūšis prie Oršos yra neabejotina mūsų ginklo ir karinės minties pergalė. Darius Sutkus