2010 Nr.6 (447) KARDAS 2 p. Patirtis Darius Sutkus Šalies saugumo stiprinimo metai Kardo interviu su Lietuvos kariuomenės vadu gen. mjr. Arvydu Pocium

2010 Nr.6 (447) KARDAS 2 p. Patirtis Darius Sutkus Šalies saugumo stiprinimo metai Kardo interviu su Lietuvos kariuomenės vadu gen. mjr. Arvydu Pociumi 6 p. Gediminas Radvilas Generolas Jonas Kronkaitis: Lietuva pajėgi apsiginti 10 p. Darius Sutkus Gen. mjr. Jonas Andriškevičius: Taip formavosi naujas kariuomenės suvokimas 15 p. NATO ir mes Darius Sutkus Gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras: Turime aiškų veiksmų planą ir tikslus 18 p. Ateities karybos tendencijos Dm. plk. doc. dr. Algimantas Vaitkaitis Ateities karams reikia kitokių ginkluotųjų pajėgų 22 p. Karyba Asta Žemaitytė Informacinis karas kaip karinio konflikto dalis 28 p. Justina Budginaitė Tinklinė karyba 34 p. Specialiųjų pajėgų operacijos 1 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) Kpt. Irminas Miškinis Ypač svarbių asmenų laisvė ir apsauga 40 p. Pomėgis Gustavas Štrimas Kardas sąžiningiems ir garbingiems 46 p. Kultūra Gediminas Radvilas Karininkų ramovės trauka 53 p. Kariniai konfliktai Darius Sutkus Oršos mūšis: neišnaudotas Rytų Žalgiris

Šalies saugumo stiprinimo metai Kardo interviu su Lietuvos kariuomenės vadu gen. mjr. Arvydu Pociumi»» Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. A. Pocius 2 Patirtis»» Prieš dvidešimt metų, 1990 m. balandžio 25 d., buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Departamento užduotis krašto apsaugos koncepcijos formavimas ir įgyvendinimas. Pažvelkime retrospektyviai: koks buvo kariuomenės raidos procesas per du dešimtmečius? Kokius žymesnius kokybinius šuolius jame galime išskirti? Kariuomenės vystymąsi galiu suskirstyti į kelis etapus. Pirmasis etapas prasidėjo 1990 1991 metais, kai į Lietuvos kariuomenės gretas atėjo pirmieji savanoriai pasiryžėliai tie, kurie nebijojo tuo metu dar veikusių represinių sovietinių struktūrų. Jie atėjo su patriotizmo užtaisu iš savo tėvų ar senelių ir vienijosi į besikuriančias Lietuvos karines struktūras Krašto apsaugos departamentą, Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, Šaulių sąjungą ir pan. Kitas žingsnis buvo karinių struktūrų kūrimas. Daugelis atėjo dar iš sovietinės kariuomenės, t. y. ten buvo atlikę privalomąją tarnybą, ir turėjo įgytos patirties. Ta patirtis buvo įvairialypė, todėl visi žinojo, ko nereikia daryti, kokias blogas ydas reikia pašalinti iš kariuomenės. Su tokiomis idėjomis jie iš naujo kūrė Lietuvos kariuomenę. Tam buvo reikalinga kitų Europos šalių patirtis ir tam labai padėjo karo atašė, kurie sugebėjo tą patirtį pritraukti į Lietuvą. Po 1993 m. išvedus sovietinę kariuomenę, grėsmės šalies saugumui neišnyko. Dar buvo daug likusių sovietinių represinių struktūrų agentų ir kitų, nepritariančių

šalies nepriklausomybei, asmenų. Reikėjo greitai galvoti apie rengimąsi šalies gynybai, todėl karių mokymo procese buvo pradėta taikyti partizaninės kovos taktika, kuri buvo perimta iš pokario rezistencinės veiklos. Vėliau situacija Lietuvos kariuomenėje pasikeitė iš esmės 2004 metais tapome NATO ir Europos Sąjungos nariais. Tapę šių dviejų didžiausių karinio ir politinio aljansų nariais turėjome peržvelgti grėsmes, nes jos pasikeitė. Taip pat kariuomenei reikėjo transformuotis taip, kad ji būtų pasirengusi užtikrinti ne tik savo šalies, bet ir NATO gynybą, nes Aljanse galioja principas visi už vieną ir vienas už visus. Taigi kariuomenėje buvo įvairūs kokybiniai šuoliai, tačiau galiu pasakyti, kad geras karys savo šalyje bus geras karys ir Aljanse bei atvirkščiai. Jei Lietuvoje turėsime parengtą, motyvuotą ir profesionalų karį, galintį apginti šalį, tai jis sugebės ginti ir NATO.»» Kariuomenės aprūpinimo, pasirengimo ir vykdomų funkcijų pokyčiai per pastaruosius kelerius metus matomi net neprofesionalia akimi. Kaip įvertintumėte šį procesą ar jis ramus, ar dinamiškas? Kokie faktoriai, jūsų nuomone, labiausiai daro įtakos kariuomenės progresui? Daug kas susiję su tam skiriamomis lėšomis. Dabartiniu laikotarpiu technologijos (nepilotuojami skraidantys aparatai, termovizoriai, naktinio matymo prietaisai, ryšio sistemos ir pan.) yra ypatingai svarbios ir tiesiogiai lemia kariuomenės pranašumą prieš kitas kariuomenes. Labai svarbus yra mobilumas ore, žemėje ir vandenyje nuo jo priklausys greitis, netikėtumas ir sėkmė. Tam, kad būtume mobilūs, būtina tam pritaikyta ir pažangi technika, kuri vėlgi kainuoja didelius pinigus. Todėl kariuomenės progresas ir vystymasis yra tiesiogiai susijęs su tam tikslui skiriamais pinigais. Taigi šiuo metu reikia pakankamo kariuomenės finansavimo, nes atsiliksime. Šiandien pajėgūs vykdyti tik pačius būtiniausius įsigijimus. Atsižvelgiant į tai, kad pasikeitė kariuomenės organizavimo pobūdis, iškyla nauji iššūkiai, kuriuos reikia įveikti adekvačiai įvertinant esamą situaciją.»» Pagaliau turime konceptualų dokumentą gynybos doktriną, apie kurios būtinumą ir pobūdį buvo diskutuota ir Karde. Kokie Jūsų komentarai esamos doktrinos atžvilgiu? Kaip šis karinis-politinis dokumentas paveiks gynybos ir saugumo aktualijas? Lietuvos karinė doktrina yra labai lauktas ir svarbus dokumentas Lietuvos kariuomenės istorijoje. Tarpukario Lietuvos kariuomenei taip ir nepavyko patvirtinti tokio dokumento. Mes dabar galime didžiuotis, kad per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų pagaliau karinę doktriną sukūrėme. Kaip ir kiekvienas karinis dokumentas ar vadovėlis, ši doktrina bus nuolatos atnaujinama ir papildoma naujais dalykais, kadangi aplinka nuolatos keičiasi, atsiranda nauji iššūkiai, tobulėja karyba. Mes naujovių irgi nevengsime, sieksime būti modernūs ir pažangūs. Tačiau tai bus daroma ne rečiau kaip kas 3 metai. Aš manau, kad šitas dokumentas yra svarbus ne tiktai kariuomenei, bet ir visuomenei, kadangi tai yra viešas dokumentas. Lietuvos piliečiai, perskaitę Lietuvos karinę doktriną, aiškiau supras, kokie yra kariuomenės tikslai, ko yra siekiama, kokia turi būti Lietuvos kariuomenė, kokie turi būti kariai ir pan. Labai svarbu yra suprasti, kad kariuomenė bus atsakinga už valstybės gynybą kartu su visa visuomene. Visa valstybė turi būti atsakinga už šalies gynybą. Tai visų pastangų sintezė: visuomenės, kariuomenės ir valios demonstravimas ginti savo šalį. Kariuomenė be visuomenės neapgins šalies, tigi reikia galvoti apie piliečių rengimą gynybai, t. y. mobilizacinio 3 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

4 Patirtis Kariuomenei reikia transformuotis taip, kad ji būtų pasirengusi užtikrinti ne tik savo šalies, bet ir NATO gynybą, nes Aljanse galioja principas visi už vieną ir vienas už visus. rezervo rengimą. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų atsako, būtent, Lietuvos karinė doktrina Taigi karinė doktrina šalies gynybai ir saugumui yra labai svarbi. Ji galėtų tapti visų šalies institucijų, mokymo įstaigų ir gynybinių organizacijų žinių dalimi. Kai visa tauta vienodai supras, kaip reikia gintis, kaip yra organizuojama šalies gynyba, tai šalies saugumas sustiprės.»» Ar pasiekta krašto gynybos ir misijų užsienyje pusiausvyra? Ar numatoma naujų funkcijų kariuomenei nekarinių grėsmių atveju? Tokia pusiausvyra yra būtina, kadangi pagrindinė kariuomenės užduotis yra krašto gynyba, o tarptautinės misijos yra mūsų valstybės įsipareigojimas. Taip pat misijose kariai įgauna realią ir kovinę patirtį. Lietuvos kariuomenės pajėgų suderinimas ir struktūros keitimas, sujungiant mūsų reguliariosios kariuomenės vienetus su Krašto apsaugos savanorių pajėgomis ir turimu mobilizaciniu rezervu, yra vienas iš mano svarbiausių uždavinių. Periodiškai turės vykti mokymai, vienijantys karius profesionalus, karius savanorius ir mobilizacinio rezervo karius. Žinoma, viskas vyks, atsižvelgiant į finansines galimybes. Prieš kelerius metus vykusi transformacija buvo orientuota į karinių pajėgų mobilumą, greitą reagavimą persidislokuojant, atsisakant kariuomenei nebūdingų funkcijų. Visa tai skatina imtis atitinkamų veiksmų, kad galėtume įgyvendinti visus mums iškeltus tiek ankstesnius, tiek naujus uždavinius. Naujas laikmetis atneša naujų grėsmių, o mes turime prie to taikytis ir koreguoti karinį pasirengimą. Vienas iš tokių naujų iššūkių yra kibernetinės atakos. Technologijų revoliucija, kuri atneša ne tik teigiamas bet ir neigiamas puses, sukūrė tokių atakų grėsmę. Netgi naujoje NATO strategijoje kibernetinės atakos įvardijamos ne tik karine, bet ir civiline grėsme.»» Kokios įtakos turėjo kariuomenės komplektavimui, koviniam rengimui privalomosios karo tarnybos sustabdymas? Atsižvelgiant į tai, kad pasikeitė kariuomenės organizavimo pobūdis nuo mišrios pereita prie tik profesiniu pagrindu kuriamos karinės tarnybos iškyla nauji iššūkiai, kuriuos reikia įveikti adekvačiai įvertinant esamą situaciją sumažėjusį finansavimą, artėjančius kovinius budėjimus NATO, ES, taip pat stiprinant ir nacionalines Lietuvos karines pajėgas, skirtas mūsų krašto gynybai, naujai organizuojant būtinuosius karinius mokymus. Turime visi labai aiškiai suprasti, kad reikia nuolatos rengti ir palaikyti mobilizacinį rezervą. Jis kasmet sensta, todėl būtina jį nuolat atnaujinti ir papildyti, o tai taip pat priklauso nuo kariuomenei skiriamų lėšų. Šiemet komplektavimo problemas šiek tiek palengvina būtinieji kariniai mokymai ir kariai savanoriai, tačiau to dar nepakanka. Todėl padidinome jau baziniuose kariniuose mokymuose dalyvausiančių karių skaičių nuo 300 šiais metais iki planuojamų 600 kitais metais.»» Kai visa tauta vienodai supras, kaip reikia gintis, kaip yra organizuojama šalies gynyba, tai šalies saugumas sustiprės.

»» Baltijos šalys kartu mokosi priimti karinę paramą iš NATO. 5»» Ar prieš metus įvesti būtinieji kariniai mokymai pateisina viltis? Ar tai pakankamai efektyvus būdas atrinkti kandidatus į profesinę karo tarnybą? Ar būtinieji kariniai mokymai nėra per siauras šliuzas norintiems tapti profesionaliais kariais? Šie mokymai yra vienas iš būdų, kaip reikia komplektuoti personalą ir rengti mobilizacinį rezervą. Nereikia užmiršti, kad dar yra ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos, kuriose taip pat piliečiai rengiasi šalies gynybai ir turi galimybę tapti profesionalais. 2010 metais 508 jaunuoliai iš 677 pateikusiųjų prašymus ateiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę buvo patikrinti Karo medicinos tarnyboje. Tinkamais karinei tarnybai pripažinti 358. Iš jų pašaukta į būtinuosius karinius mokymus 300, o mokymus baigė daugiau nei 200, iš jų profesinę karo tarnybą pasirinko virš 170. Nors vėliau didelė dalis jų nepasiliko tarnauti ilgiau ir buvo pervesti į mobilizacinį rezervą. Taigi, manau, kad atrankos sistema yra pakankamai efektyvi ir profesinėje karo tarnyboje lieka tik geriausi. Papildomai šiais metais taip pat buvo priimtas sprendimas leisti ateiti į profesinę karo tarnybą tiems, kurie jau atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Taigi sprendimai buvo padaryti tam, kad būtų kuo daugiau sąlygų tapti kariu profesionalu. 2011 metais baziniuose kariniuose mokymuose planuojame sulaukti iki 600 karių.»» Kokius šių metų įvykius galėtumėte išskirti kaip reikšmingus kariuomenei ir mūsų šalies saugumui? Šiais metais svarbiausia buvo šalies saugumo planavimas. Pavasarį patvirtinau pirmąją Lietuvos karinę doktriną, apie kurią jau kalbėjome. Taip pat NATO viršūnių susitikimas Lisabonoje, kuris pranoko lūkesčius ir patvirtino, kad NATO yra konkreti gynybinė organizacija. Jo metu patvirtinta naujoji NATO strateginė koncepcija, visiškai atitinkanti Lietuvos lūkesčius, dar kartą patvirtinanti, kad kolektyvinė gynyba išlieka Aljanso pagrindas, o šalia senų grėsmių identifikuotos naujos kibernetinis ir energetinis saugumas. Šios koncepcijos atsiradimas ir patvirtinimas yra labai svarbus įvykis ir mūsų politikų nuopelnas rūpinantis Lietuvos saugumu. Dar norėčiau išskirti keletą pagrindinių tarptautinių karinių pratybų, kuriomis NATO ir jos šalys pademonstravo savo įsipareigojimus kolektyviniam saugumui, sąjungininkų solidarumą ir pasitikėjimą: Baltijos šeimininkas, kuriose trys Baltijos šalys mokėsi priimti karinę paramą iš NATO; Kardo kirtis bendros JAV ir Baltijos šalių karinės pratybos, kuriose dalyvavo mūsų kariai savanoriai; Atvira dvasia tarptautinės sprogmenų paieškos pratybos Baltijos jūroje, kuriose dalyvavo 11 šalių; Šakalo akmuo tarptautinės specialiųjų operacijų pratybos; Baltijos regiono oro pajėgų treniruotė, kurios metu į Lietuvą buvo atskridęs NATO ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės sistemos lėktuvas (AWACS). Taigi šie metai galėtų būti vadinami šalies saugumo stiprinimo metais. Kitais metais NATO pratybos Lietuvoje ir toliau leis rengtis mūsų krašto gynybai ir sąveikai su NATO šalimis. Parengė Darius Sutkus Dėkojame kpt. Tomui Balkui už pagalbą rengiant publikaciją KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

Generolas Jonas Kronkaitis: Lietuva pajėgi apsiginti 6 Patirtis AR PAJĖGI LIETUVA APGINTI SAVO NEPRIKLAUSOMYBĘ? AR VISIEMS PILIEČIAMS PRIVALU GINTI TĖVYNĘ? KĄ GALI NUVEIKTI LIETUVOS LAISVĖS GYNĖJAI, ŠAU- LIAI, SAVANORIAI, REZERVO KARIAI ŽADINDAMI VISUO- MENĖS PILIETINĮ AKTYVUMĄ, SKATINDAMI JAUNIMĄ DIDŽIUOTIS SAVO VALSTYBE IR KARIUOMENE? Į ŠIUOS IR KITUS KLAUSIMUS BUVO IEŠKOMA AT- SAKYMŲ VILNIAUS ĮGULOS KARININKŲ RAMOVĖJE VYKUSIAME KRAŠTO APSAUGOS MINISTRĖS PATARĖJO, BUVUSIO LIETUVOS KARIUOMENĖS VADO ATSARGOS GENEROLO MAJORO JONO KRONKAIČIO SUSITIKIME SU LIETUVOS KARIUOMENĖS SAVANORIŲ SĄJUNGOS IR KITŲ KRAŠTO APSAUGĄ REMIANČIŲ VISUOMENINIŲ ORGANIZACIJŲ ATSTOVAIS. Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos prie Rezervo karių asociacijos pirmininkas ats. gr. Bronius Pacevičius pradėdamas vakarą pažymėjo, kad susitikimas su generolu Jonu Kronkaičiu buvusiu kariuomenės vadu, dabartinės krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patarėju yra gera proga iš pirmų lūpų išgirsti apie realią padėtį kariuomenėje, atliktus ir planuojamus darbus, padiskutuoti apie krašto apsaugą remiančių visuomeninių organizacijų galimybes prisidėti prie Lietuvos saugumo stiprinimo. Ats. gen. mjr. Jonas Kronkaitis akcentavo, kad neturėtume abejoti dėl Lietuvos galimybių apginti savo nepriklausomybę. Galime drąsiai teigti, kad Lietuva pajėgi apsiginti. Priešui įsiveržus į Lietuvą, mūsų šalies kariuomenė, NATO oro pajėgų padedama (jau ne vienerius metus mūsų oro erdvę saugo NATO naikintuvai), atsilaikytų iki į pagalbą ateitų didesnės Aljanso pajėgos. Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad numatant, kokios grėsmės Lietuvos saugumui gali kilti ateityje, negalima išleisti iš akių ir pavojingų, jau dabar pastebimų pasaulio geopolitinių bei demografinių procesų, nenuspėjamų klimato pokyčių. Apie oro atšilimą jau senokai kalbama, tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad neatmestina ir klimato atšalimo grėsmė. Lietuvą kartą jau buvo užslinkę ledynai... Akivaizdu, kad ypač sparčiai kinta demografinis pasaulio žemėlapis. Pavyzdžiui, kaimyninėje Rusijoje, didžiausioje pagal plotą valstybėje, šiuo metu yra apie 140 mln. gyventojų. Daugiausia jų yra rusų tautybės, bet jau apie 15 proc. šalies gyventojų sudaro musulmonai. Vos prieš porą dešimtmečių islamo išpažinėjų Rusijoje buvo perpus mažiau. Vidutinis Rusijos gyventojų amžius yra 38,5 m., o, pvz., Vokietijoje 44. Rusų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra vos 66 metai, o vokiečių 79 m., Vokietija, kitos Vakarų šalys sensta, dėl to jose turi daugėti darbingo amžiaus žmonių, kurie išlaikytų pensininkus. Tačiau dėl mažo gimstamumo to užtikrinti negalima, susidaro palankios sąlygos plūsti į šalį imigrantams. Prognozuojama, kad po 40 metų Rusijoje gali likti vos 100 mln. žmonių. Turkijoje dabar gyvena apie 70 mln. žmonių, kasmet jų padaugėja 1,3 proc. Tikėtina, kad po kelių dešimtmečių Turkija žmonių skaičiumi pralenks Rusiją. Kas gali prognozuoti pasekmes tokių demografinių pokyčių ne tik Rusijai, bet iš to kylančių grėsmių ir jos kaimyninėms valstybėms, Lietuvai. Dėl to ir dabar, ir ateityje mums privalu turėti tokią kariuomenę, kuri apgintų Lietuvą nuo bet kokio potencialaus priešo. Pasak ats. gen. mjr. J. Kronkaičio, Lietuvos saugumui žalingas ankstesnės valdžios sprendimas atsisakyti šauktinių kariuomenės. Konstitucinis Teismas aiškiai konstatavo, kad kiekvienas Lietuvos pilietis privalo ginti savo valstybę, o valstybė privalo sudaryti piliečiui sąlygas atlikti konstitucinę pareigą. Naujoji krašto apsaugos ir kariuo-

menės vadovybė jau prieš metus tokias sąlygas sudarė neatlikusiems privalomosios pradinės karo tarnybos jaunuoliams pradėjo rengti būtinuosius karinius mokymus. Juose savo noru dalyvauja 18-27 metų jaunuoliai. Po mokymų su vienais jaunuoliais pasirašomos profesinės karo tarnybos sutartys, kiti įrašomi į kariuomenės parengto personalo mobilizacinį rezervą. Tęsdamas mintį apie neigiamas šauktinių kariuomenės panaikinimo pasekmes pranešėjas sakė, kad kol nesibaigs ekonomikos krizė, sunku tikėtis, kad valstybė, taupydama biudžeto lėšas krašto apsaugai, galės skirti tiek pinigų, kiek reikia, kad būtų padidintas profesinės karo tarnybos karių skaičius, tinkamai sukomplektuoti kariniai vienetai. Šiuo metu daugiau dėmesio numatoma skirti savanoriškųjų pajėgų aktyviojo kariuomenės rezervo ir atsargos karių mobilizacinio rezervo rengimui. Lietuvoje jau yra per 77,5 tūkst. atkurtoje Lietuvos kariuomenėje tarnavusių karių. Dauguma jų buvo gerai parengti, tačiau išėję į atsargą jie prarado tam tikrus kariuomenėje įgytus įgūdžius. Be to, buvo modernizuojama ginkluotė, kito karo doktrina. Dėl to numatoma atlikti atsargos karių struktūrinę organizaciją, ateityje juos mokyti. Plk. Arūnas Dudavičius, pritaręs pranešėjui, kad nereikėjo atsisakyti šauktinių, sakė, kad ankstesniais metais buvo atlikta ir daugiau nepamatuotų kariuomenės pertvarkų, viena jų Krašto apsaugos savanorių pajėgų mažinimas: iš buvusių 15 tūkstančių žmonių ir 10 rinktinių dabar tėra likę 4 tūkstančiai savanorių. Pasak plk. A. Dudavičiaus, viena kariuomenė be savanorių, šaulių, kurių gretos irgi buvo praretintos, atsargos karių ir visų patri otiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių pagalbos nepajėgs apginti savo valstybės. Pati kariuomenė turi būti ne tik gerai ginkluota, apmokyta, bet ir morališkai tvirta, pasiryžusi žūtbūt apginti tėvynę. Pasak plk. A. Dudavičiaus, papildant generolo J. Kronkaičio viename interneto portale neseniai išsakytą mintį, kad mūsų kariuomenei turėtų būti ypač sektinas 1939 m. Suomijos karo su Rusija pavyzdys, vertėtų pridurti, kad, apklausų duomenimis, ir dabar 85 proc. šios šalies gyventojų teigia, kad susidarius analogiškai situacijai, kokia buvo per vadinamąjį Žiemos karą, jie taip pat ryžtingai stotų į kovą. Suomijos karinė ir politinė vadovybė, mokymo įstaigos daug metų laikosi nuostatos, kad šalies gynyba, jaunimo pilietinis ir patriotinis ugdymas yra prioritetinė veiklos sritis. Pabrėžęs, kad Suomija neatsisakė privalomosios karo tarnybos, plk. A. Dudavičius paprašė ats. gen. mjr. J. Kronkaitį pasidalyti mintimis apie šauktinių grąžinimo į mūsų dalinius galimybes, įvertinti jaunimo pilietinio ir patriotinio auklėjimo būklę Lietuvoje. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis sakė, kad klaidingu ankstesnės politinės valdžios sprendimu laikytinas ir Motorizuotosios pėstininkų brigados Žemaitija išformavimas. Šios brigados įkūrimas buvo pirmas svarbus žingsnis kuriant šalies mobilizacinio rezervo rengimo sistemą. Dabartinė KAS vadovybė bando taisyti padėtį, tačiau tai daryti nėra lengva reikia keisti ne vieną su šalies nacionaliniu saugumu susijusį įstatymą. Iš jau pertvarkytų teisės aktų pranešėjas paminėjo pakeistą Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą. Naujoje įstatymo redakcijoje, pavyzdžiui, numatyta galimybė formuoti ir rengti šaulių kovinius būrius. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis pažymėjo, kad dėl ekonomikos nuosmukio ir dėl politinių jėgų dabartinio santykio Seime sunkiai tikėtina, kad pavyks artimiausiu laiku atkurti šauktinių kariuomenę, atlikti kitus radikalius KAS pertvarkymus. Tačiau bus plečiami būtinieji kariniai mokymai, ieškoma kitų būdų, kaip piliečiai galėtų atlikti par eigą ginti tėvynę, būtų tinkamai parengti. Bus siekiama bent kiek padidinti šalies gynybai skiriamas lėšas. 2010 m. krašto apsaugai skirtos biudžeto lėšos sudaro vos 0,9 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tarp NATO šalių mažesnę nei mes BVP dalį gynybai skiria tik Liuksemburgas, teturintis pusantro šimto karių kariuomenę ir apsuptas draugiškų valstybių. Vertindamas jaunimo pilietinio ugdymo padėtį Lietuvoje ats. gen. mjr. J. Kronkaitis paminėjo Suomiją, pažymėdamas, kad suomių vaikai nuo mažens auklėjami patriotine dvasia, dėl to, sulaukę šaukiamojo amžiaus noriai eina tarnauti į kariuomenę, tuo didžiuojasi, o tie, kurie dėl sveikatos ar kitų problemų nepašaukiami į karo tarnybą, neslepia savo nusivylimo. Pasak pranešėjo, pastaruoju metu ir Lietuvoje daugėja jaunimo patriotinio nusiteikimo apraiškų. Bene ryškiausias pavyzdys jaunimo akcija Misija Sibiras. Pabrėžtina, kad jaunuolių, norinčių vykti tvarkyti tremtinių kapus Sibire, būna žymiai daugiau, nei gali pakviesti akcijos organizatoriai. Jaunimo pilietiniu ir patriotiniu auklėjimu nuosekliai rūpinasi Lietuvos šaulių sąjunga, subūrusi jau per 5 tūkst. jaunųjų šaulių. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis priminė televizijos žiūrovų pastebėtą mūsų krepšininkų, Turkijoje šiemet vykusiame pasaulio čempionate iškovojusių bronzos medalius, orią laikyseną prieš rungtynes skambant Lietuvos himnui vyrai stovėdavo pridėję dešinę ranką prie širdies, ne vienas jų kartojo Tautiškos giesmės žodžius. Geresnį jaunimui sektiną patriotinio nusiteikimo pavyzdį sunku berasti. Prelegentas atkreipė dėmesį į užsitęsusią lietuvių tautos laisvės kovas įamžinančio monumento statymo Vilniaus Lukiškių aikštėje istoriją. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis kalbėjo: Per savo gyvenimą esu lankęsis daugelio pasaulio šalių sostinėse. Kone visose mačiau Laisvės paminklą, Nežinomojo kareivio kapą. Mūsų valstybė yra nepriklausoma jau 20 metų, beveik tiek pat metų sostinėje žadama pastatyti Laisvės paminklą, svarstomi ir vis nepatvirtinami paminklo projektai. Be to, Lukiškių aikštėje nėra Nežinomojo kario ar partizano kapo. Nedovanotinas valdžios aplaidumas, kad iki šiol sostinės gyventojai ir svečiai neturi kur pareikšti pagarbą tūkstančiams nežinomų, nežinia kur palaidotų Lietuvos laisvės gynėjų. Prie jiems skirto simbolinio kapo mūsų kariai stovėtų garbės sargyboje, užsienio valstybių delegacijos atvyktų padėti vainikus, iš visur į Vilnių atvažiuojantys mokytojai su mokiniais ateitų uždegti žvakelę... 7 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

»» Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras R. Ozolas: Lietuvos užpuolimo atveju savigynos formuotės pirmos stotų prieš agresorių. 8 Patirtis Valstybė, kuri negerbia savo gynėjų negerbia savęs. Deja, turime pripažinti, kad 50 metų sovietinėje mokykloje skleista komunistinė propaganda, kitoks tėvynės meilės, patriotizmo supratimas, dar visiškai neišnyko iš visų mūsų žmonių sąmonės. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas susitikimo dalyvius informavo apie pajudėjusius Laisvės paminklo statymo Vilniuje reikalus. Esu Lukiškių aikštės tvarkymo komisijos, kuriai vadovauja Vyriausybės kancleris, narys, sakė sąjungos pirmininkas J. Burokas. Šioje komisijoje yra ir daugiau patriotinių organizacijų atstovų. Turime vilčių, kad 2012 metais bus pagaliau deramai įamžintas Lietuvos laisvės kovotojų atminimas. Jau sutarta, kad ant paminklo bus toks užrašas Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Numatoma įrengti ir Nežinomojo partizano kapą. Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras filosofas Romualdas Ozolas pirmiausia pažymėjo, kad dabartinė KAS vadovybė susiduria su paminėtomis problemomis dėl to, kad Lietuva buvo nuginkluota dvigubai dvasiškai ir militariškai. Kalbėdamas apie krašto apsaugą remiančių visuomeninių organizacijų, rezervo karių vaidmenį šalies saugumo užtikrinimo sistemoje, R. Ozolas sakė, kad netikėto Lietuvos užpuolimo atveju lietuvių savigynos formuotės greičiausiai pirmos stos prieš agresorių pajėgas, kol bus duotos komandos eiti į mūšį visai mūsų kariuomenei, kol atskubės NATO daliniai. R. Ozolas priminė nepriklausomybę paskelbusios Čečėnijos pirmąjį šturmą, kai didelę rusų tankų koloną sunaikino ne profesionaliai parengti čečėnų kovotojai, o...vaikai. Šešiolikos, o kai kurie vos dvylikos metų berniūkščiai svaidė į koloną vadinamuosius Molotovo kokteilius ir tankai sproginėjo kaip degtukų dėžutės. Bokšteliai lėkė po 200 metrų į šonus. Po to kurį laiką Kremlius nedrįso Čečėnijos šturmuoti. R. Ozolas sakė, kad svarstant klausimą, iš kurios pusės į Lietuvą gali ateiti grėsmė, vertėtų žvilgtelėti ir į pietus, panagrinėti beįsiplieskiantį nacionalinį konfliktą Slovakijoje tarp slovakų ir kompaktiškai gyvenančių vengrų. Tai galėtų būti pamoka mums, nenorintiems matyti Rytų Lietuvos problemos. Buvęs Šaulių sąjungos vadas, Pilietinės gynybos centro prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotojas ats. plk. ltn. Juozas Širvinskas įsitikinęs, kad svarbi prie jaunimo pilietinio ugdymo prisidedančių Šaulių sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų veteranų užduotis tarp jaunų žmonių ieškoti lyderių, skatinti juos rinktis kario profesiją, stoti į patriotines jaunimo organizacijas. Pasak J. Širvinsko, paskaitomis dabar jau beveik neįmanoma patraukti internetinės kartos jaunimo dėmesio. Dėl to reikėtų daugiau rengti iškylų, žygių, sukarintų žaidimų. Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentas ats. plk. ltn. Vytautas Čepukas siūlė dažniau rengti krašto apsaugą remiančių patriotinių organizacijų ir KAS vadovų susitikimus, teigė, kad būtų abipusės naudos, jeigu šių organizacijų atstovai būtų supažindinami su rengiamais teisės aktų projektais, susijusiais ne tik šalies nacionaliniu saugumu, bet ir išleistų į atsargą karių veikla, jų socialinėmis garantijomis. Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis sakė, kad ne vienerius metus dirbdamas karininkų ramovėje atkreipė dėmesį, jog kone visų patriotinių organizacijų veikloje dalyvauja mažai į atsargą išėjusių jaunesnio amžiaus karininkų. Gal vertėtų jų paieškoti ir vienaip ar kitaip juos paskatinti, paraginti prisidėti prie jaunimo patriotinio ugdymo.

Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis paaiškino, kad siekiant pritraukti daugiau jaunų atsargos karininkų į visuomeninę veiklą, jaunimo pilietinio ugdymo akcijas negalima nepaisyti savanoriškumo principo, daryti spaudimo. Be to, ne kiekvienas moka įtaigiai kalbėti, geba pasiekti kito sąmonę ir širdį. Nieko nėra blogiau, kaip blogas mokytojas. Pasak prelegento, geriausių paskatų ir daug nuopelnų turintis žmogus vien savo nerišlia kalba ar kategorišku tonu gali atstumti pašnekovą, auditoriją. Dėl to prikalbinę į atsargą išleistą karininką nueiti į mokyklą, galime turėti daugiau bėdos nei naudos. Anot plk. A. Dudavičiaus, ne mažesnė bėda yra pats faktas, kad pasitaiko kapitonų ir aukštesnio laipsnio karininkų, kurie nesugeba bendrauti su karių, moksleivių ar kita auditorija. Kyla natūralus klausimas, kas rengė tuos karininkus, kas vertino jų žinias, bendravimo įgūdžius. Visuomenė stebi karininką, dėl to kariūnai turėtų būti mokomi ne tik iškalbos, bet ir elgesio kultūros, gerų manierų. Prieškario Lietuvos kariuomenėje per vadų pasitarimus būdavo aptariami ne tik kovinio rengimo reikalai, bet ir karių elgesys, dvasinis, moralinis nusiteikimas. Plk. A. Dudavičiaus įsitikinimu, mūsų dienomis laisvės kovų dalyviai, patriotinių organizacijų nariai galėtų daugiau prisidėti prie karių moralinio ir dvasinio ugdymo. Be to, šios organizacijos kartu su KAM turėtų daugiau rūpintis į atsargą išleistų jauno amžiaus karininkų socialinės integracijos reikalais. Tuomet jie nesijaustų tarsi išvaryti iš kariuomenės ir nesišalintų visuomeninės atsargos karininkų veiklos. Ats. gen. mjr. J. Kronkaitis pritarė, kad tarnybą baigusiam kariui iš tiesų reikia skirti daugiau dėmesio. Pirmiausia su derama pagarba išleisti į atsargą, įteikti dokumentą, liudijantį, kad karys garbingai tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Šį dokumentą žmogus galės parodyti savo artimiesiems, vaikams, vaikaičiams. *** Baigiantis renginiui Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas ats mjr. Antanas Burokas, vadovaujantis Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, Koordinacinei tarybai, vienijančiai 15 organizacijų, supažindino susirinkusius su tarybos parengtu kreipimusi į mūsų šalies vadovus. Šiame dokumente išsakoma patriotinių organizacijų pozicija Lietuvos nacionalinio saugumo stiprinimo klausimais. P arengė Gediminas Radvilas Alfredo Pliadžio ir autoriaus nuotr. 9 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)»» Ištikimybę Lietuvos Respublikai prisiekia jaunieji šauliai patikimas šalies gynėjų rezervas.

Gen. mjr. Jonas Andriškevičius: Taip formavosi naujas kariuomenės suvokimas Gen. mjr. Jonas Andriškevičius pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės vadas (1993 1999 m.). Knygoje Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai apžvelgia pagrindinius to meto įvykius, jo kadencijos metu nuveiktus darbus, reziumuoja svarbiausias jų išdavas: 10 Patirtis * sudėtingomis sąlygomis Lietuvos kariuomenė tapo rimtu krašto saugumo garantu, apie ją, kaip apie patikimą partnerę, pradėta kalbėti tarptautiniu lygiu. * Lietuvos vėliava suplevėsavo tarptautinėse pratybose ir tarptautinėse misijose. * buvo duotas startas kelyje į transatlantinę ir Europos šalių bendriją. * gimė ir pradėjo bręsti nauja, kitose kariuomenėse netarnavusios karininkijos karta. Pirmieji karininkai pradėjo mokytis vakarietiškose karo mokymo įstaigose. * privalomosios pradinės karo tarnybos kariai, baigę tarnybą, pradėjo dėkoti savo vadams. Neabejotina, jog visi šie įvykiai turėjo įtakos mūsų krašto apsaugos sistemos raidai. Generolas skyrė laiko trumpai pakomentuoti savo prisiminimus, šiame kontekste įvertinti ir kai kuriuos dabartinius gynybos ir saugumo aspektus. Tarnyba: teisė ir pareiga? Mano šiandienos veikla taip pat susijusi su kariuomene, jos problematika. Mano nuomone, labai opus rezervo klausimas. Tas klausimas pakankamai politizuotas. Kalbama, kad rezervo nėra, o jo rengimas turėtų būti vykdomas... Iš tikrųjų rezervą mes patys supūdėme, nors derlius buvo. Juk pirmaisiais kariuomenės metais joje tarnavę šauktiniai nebuvo nė karto pašaukti pakartotinėms karinėms pratyboms. Ko galima tikėtis ir reikalauti iš kario, kuris neatnaujino savo įgūdžių nė karto per beveik dvidešimt metų? Baigęs privalomąją pradinę karo tarnybą jis tapo geru pusfabrikačiu, bet visaverčiu kariu nebuvo parengtas. Be visa kita, mes neturėjome ir neturime tam pakankamai lėšų. Kai ginčijamės, ar nereikėtų vėl atnaujinti privalomosios pradinės karo tarnybos, kyla klausimas, ar tokiu atveju vėl neprarasime savo surinkto derliaus, jį tiesiog supūdydami?

Be abejo, tai klausimai su politiniu prieskoniu. Privalomosios tarnybos sustabdymas nebuvo sutiktas vienareikšmiškai, bet tokio chaoso, koks buvo įsigalėjęs, nebuvo galima tęsti. Iš dešimt potencialių šauktinių pavykdavo pašaukti vieną arba du. Dėl atvirų sienų valstybė tapo nepajėgi kontroliuoti šį mechanizmą: niekas negali sustabdyti aštuoniolikmečio, kuris, baigęs mokyklą, nutaria išvažiuoti, tarkim, į Airiją. Taip pat negalima išsiųsti ten ir tokio emigranto-dezertyro paieškos dokumentų, nes tam nėra tarptautinių susitarimų. Dezertyravęs karys nėra Interpolo dėmesio objektas.»» Galbūt tai visuomenės demoralizacijos problema? Juk buvo įsigalėjusi nuomonė, jog tarnauja tik kvaili, o protingi išsisuka. Šiuo atveju man patinka estų sprendimas: po nepriklausomybės atkūrimo jie pirmiausia įvardijo piliečių pareigas, o tik po to jų teises. Mes gi padarėme atvirkščiai. Bet jau buvo per vėlu. Pamenu, teko kreiptis ir į Seimą, ir į įvairius komitetus dėl karo prievolės problemų. Tendencijos krypo vis didesnio šaukimo liberalizavimo link: studentus nuo tarnybos atleiskim, kitus, trečius taip pat atleiskim... Emigrantai atkrito savaime. To pasekmė vienas du šauktiniai iš dešimties galimų. Tokiu būdu ir tarnyba kariuomenėje tapo savotišku pajuokos objektu, o tie, kurie buvo pašaukti, apmokyti, demobilizuoti ir pamiršti... Panagrinėkim situaciją, kai buvo einama profesinės kariuomenės link. Į tai buvo atkreiptas dėmesys visų paskutiniųjų vyriausybių programose. Profesinio tipo kariuomenė buvo (ir gan netikėtai) įsteigta, šaukimas laikinai sustabdytas, bet po kiek laiko atsirado poreikis vykdyti būtinuosius karinius mokymus. Ar ta situacija yra adekvati? Galbūt tai galėtų kiek sureguliuoti padėtį ir išspręsti personalo klausimą? Manau, bet kokiu atveju turi būti sudaryta galimybė, kad piliečiai galėtų mokytis apginti savo tėvynę. Ieškoma kelių, kaip tai padaryti. Vyriausybės politinėje programoje nurodoma, kad einame profesinės kariuomenės link. Visos vyriausybės supranta, kad globaliame pasaulyje šauktinis negali dalyvauti jokiose misijose. Tiksliau, jis, ko gero, negalėtų dalyvauti nė vienoje šiandienos misijoje, kurioje šiuo metu užduotis atlieka profesinės tarnybos kariai. Tokia praktika pasaulyje nepopuliari, nebent šalyse, kur pareigos supratimas ir situacija yra visiškai kitokios. Tarkim, Izraelyje šauktiniai kariai net į kiną eina, turėdami ginklus, niekas nesibaimina, kad kieno nors ginklas atsitiktinai iššaus. O kitose šalyse tai nėra norma, ir jei tenka išduoti ginklą, kartą į savaitę galima tikėtis netyčinio šūvio... Realizuoti kario pašaukimą dabar Grįžkime prie variantų, padedančių realizuoti pilietinę pareigą. Kokie jie yra? Galima tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Yra sukarinta Lietuvos šaulių sąjunga.»» Bosnija, 1998-ųjų sausis. LITPLA-6 būriui perduodama Lietuvos trispalvė. Jos užduotys patikslintos naujai priimtame įstatyme. Galimybių yra. Tačiau nė vienas variantas, mano manymu, visavertiškai negali atstoti pagrindinio kario parengimo, kurį suteikia kareivinių režimas. Karys savanoris, deja, dar nepasiekė profesinės tarnybos kario kovinio pasirengimo lygio. Be abejo, reikia atsižvelgti ir į skirtingą specifiką. Taigi būtinieji kariniai mokymai gali tapti visai neblogu variantu, priimtinu tiek valstybei, tiek piliečiui.»» Ar tai palyginti ne per siauras šliuzas? Savo galimybes tapti kariškiu, pajusti šios profesijos skonį galėtų išbandyti ir daugiau piliečių? Neseniai lankiausi Karo prievolės administravimo tarnyboje ir domėjausi būtinųjų karinių mokymų specifika. Iš atėjusiųjų į būtinuosius karinius mokymus, profesinėje tarnyboje pasilieka, deja, tik nedaugelis. Pertekliaus nėra, o pagerėjus ekonominei situacijai, norinčiųjų gali dar sumažėti. Manyčiau, kad kai aprims aistros ir nuomonės, kad karinis parengimas esąs sovietinis palikimas, bus galima pamažu grįžti į mokymo įstaigas. Nesvarbu, kaip toji rengimo programa bus pavadinta: Pradinis karinis rengimas, Karinis-pilietinis ugdymas, ar kitaip. Jei būtų dėstomas pradinis karinio ugdymo kursas mokykloje, galbūt visuomenė įgytų daugiau supratimo apie karinę tarnybą. Tai gali būti neprivalomasis dalykas, tarkim, Jei būtų dėstomas pradinis karinio ugdymo kursas mokykloje, galbūt visuomenė įgytų daugiau supratimo apie karinę tarnybą. 11 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)

»» Kartu su Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu. 12 fakultatyvas. Manau, sugrįšim prie to, kad kiekvienas bent žinos, kurioje ginklo pusėje vamzdis, o kurioje buožė... Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Danijoje, ypač Šveicarijoje, tiek daug nuveikta, kad pilietis kartu būtų ir karys. Veikiama valstybės mastu. O mūsų šalyje įsisenėjęs požiūris: Tai Krašto apsaugos ministerijos rūpestis. Tačiau tai ne tik ministerijos, bet ir visos valstybės rūpestis. Pasirengimas krizinėms situacijoms ir mobilizacija tai šalies reikalas. Kiek kartų teko apie tai kalbėtis su aukštais politikais, iškart nuostaba ir sumišimas: Apie ką čia kalbėti? Paskelbk aliarmą savo kariuomenėje, ir bus mobilizacija... Tekdavo aiškinti, kad kariuomenė tik mažytė dalelė visoje mobilizacijos sistemoje. Taigi vis dar trūksta valstybinio požiūrio ar net vizijos. Tai savo ruožtu demoralizuoja žmones. Bet kariuomenės pradžia taip pat buvo nelengva. Patirtis Sunki pradžia Kai tapau kariuomenės vadu, mūsų kariai kaip tik vyko į pirmąsias misijas. Kaip tai vyko? Manyčiau, kad nereikia pamiršti, kad tuo metu mūsų kariuomenės didžioji dalis buvo šauktinai? Be abejo, į misijas jau gerokai vėliau buvo bandoma įterpti ir šauktinių. Bet tai buvo Balkanai ne karo zona, o Pirmosios misijos, jų organizavimas tuo metu buvo siaubingai sudėtingas dalykas, turint galvoje kovinį pasirengimą. O teisinė bazė? Ji visada puse žingsnio atsilikusi nuo įvykių. taikos palaikymo operacija. Nepaisant to, aukų turėjom. Į pirmąją misiją su eilinių antpečiais išvažiavo karininkai, pirmoji auka vyr. ltn. Normundas Valteris žuvo kaip eilinis karys. Aš, kaip kariuomenės vadas, tuo metu nebuvau tikras, ar mes jau pasirengę dalyvauti. Pirmosios misijos, jų organizavimas tuo metu buvo siaubingai sudėtingas dalykas, turint galvoje kovinį pasirengimą. O teisinė bazė? Ji visada puse žingsnio atsilikusi nuo įvykių. Juk kitos sistemos, išskyrus šauktinių kariuomenę, neturėjome, įsakymai privalėjo būti rengiami itin greitai. Tuometinis ministro pavaduotojas I. Stankovičius kuravo tarptautinius ryšius, jis ir tvarkė šiuos dokumentus skubos tvarka. Su ministru ir jo komanda jis rengė teisės aktus, važinėjo semtis patirties į užsienį. Pirmasis, sakyčiau buferinis, būrys buvo komplektuojamas iš karininkų ir seržantų ir siunčiamas į Balkanus... Tada šioje srityje turėjome itin mažai patirties, pagalbą suteikė danai. Jie pirmi organizavo įvairius kursus, prisidėjo ir prie logistikos. Važinėjom jų transportu, skraidėm jų lėktuvais. Juk mes neturėjom beveik nieko. O politiniu požiūriu naudos, aišku, buvo. Trispalvės įteisinimas ir jos iškėlimas visais požiūriais abipusiai naudingas dalykas misijai. Pamenu, kai mūsų trispalvė suplevėsavo pratybose JAV. Kai išskleidėm savo vėliavas karių rikiuotėje už Atlanto, daugelis nesuprato, kokios šalies ji yra... Gal kokia Afrikos valstybė? Teko įrodinėti, kad tai Lietuvos vėliava, pasakoti, kur ši šalis yra... Dabar lietuviška trispalvė jau visiškai įprastas dalykas. Danų instruktoriai visada garsėjo kaip puikūs metodininkai, pedagogai ir šaunūs pagalbininkai. Jau naujo tūkstantmečio pradžioje kaip tik ir išgirdome žinią apie mūsų brigados prisijungimą ( afiliaciją ) prie danų divizi-

jos... Anksčiau apie tokius pasiūlymus nesvajojome. Danai apsiribojo mokymu, mes neturėjome savarankiško vieneto ir buvome būrys danų kuopoje. Taigi tai savotiškas po to įvykusios afiliacijos prototipas. Mūsų kariuomenės integracijos prototipo vizija keitėsi. Pavyzdžiui, BALTBAT. Mes žinojom, kad vieni tiesiog nepatrauksim bataliono, todėl radom partnerių. Šį batalioną iš pat pradžių taip pat ėmėsi kuruoti danai. Paskui prisidėjo visi kiti. Pokyčiai mąstyme ir kariuomenėje Mano kadencijos metu pradėjo formuotis nauja karininkijos karta. Iš tikrųjų po nepriklausomybės atkūrimo reikėjo atkurti ir Lietuvos kariuomenę, o parengto karininkijos personalo nebuvo. Prieškario karininkų karta buvo jau per daug garbaus amžiaus. Nors ji daug talkino, ypač politiškai, vadovauti grynai kariniu požiūriu jiems būtų buvę per sunku. Tuo metu krašto apsaugos sistemoje ėmė rastis žmonių, kurie buvo tarnavę tarybinėje kariuomenėje kaip karininkai, reikalingų specialistų taip pat. Tai buvo priežastis, dėl kurios kartais būdavo išankstinio vertinimo, nesusišnekėjimų. Ši problema dabar jau baigia išnykti, nors ir labai retai, bet dar atsiranda, kad pasakoma: štai šitas dar tarnavęs pas sovietus. Tai slegia, nes lyg ir inspiruoja kaltę. Tačiau ar buvęs tarybinis karininkas nelygiavertis buvusiam tarybiniam profesoriui ar inžinieriui? Tokia priešprieša jau greitai turėtų liautis. Buvusi Lietuvos karininkų, kurie prieš tai tarnavo tarybinėje kariuomenėje, karta baigia išeiti į atsargą. Kai pagalvoji, tuo metu buvo beveik neįmanoma skirti į aukštesnes pareigas prieš tai netarnavusio žmogaus. Kitokios patirties žmonių nebuvo. Žinoma, daugelis neieškojo dėmių biografijoje, nebuvo tam alergiški. Štai kad ir mano pirmoji pažintis su dabartiniu kolega daktaru Algirdu Kanauka. Pamenu, jis ištiesė man ranką ir prisistatė kaip lietuvis amerikonas, o aš savo ruožtu sakau: Aš buvęs tarybinis pulkininkas. Dabartinis dimisijos majoras pastebėjo: Tai nėra svarbu, aš žiūriu ne į antpečius, bet į žmogų. Kaip tik tuo metu į karinę tarnybą pradėjo rinktis raštingi jauni žmonės, pirmieji karjeristai, gerąja, žinoma, to žodžio prasme, kariuomenėje atsirado gerai mokančių užsienio kalbas. Tuomet vyravo didelis užsienio kalbų badas kaip žinia, buvusioje SSRS kad ir buvo mokoma užsienio kalbų, išskyrus rusų, tai grynai akademiškai, be jokių praktinių įgūdžių. Taigi mokantys užsienio kalbas buvo siunčiami į mokymo įstaigas Vakaruose. Šiuo metu 13 KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447)»» Lietuvai dar net netapus NATO nare, Lietuvos kariuomenės vadovybė nuolat bendradarbiavo su kaimyninių valstybių kariuomenėmis. Septynių Baltijos valstybių kariuomenių vadai po konferencijos Druskininkuose.

14 Patirtis»» Kauno karininkų ramovėje drauge su senosios karininkijos kartos atstovais. tie žmonės jau pulkininkai. Kai kurie iš šių tuo metu naujosios kartos karininkų buvo mūsų diplomatinis korpusas, atliko daugybę įvairiausių užduočių, dalyvavo daugelyje projektų. Pirmiausia buvo realizuota Partnerystės taikos labui programa. Vakarai kvietė dalyvauti programoje daugumą iš buvusio Rytų bloko. Tik po to išsikristalizavo ryžtingai einančių į NATO ir kol kas nekandidatuojančių kategorijos. Taip po truputį mes susipažinome su vakarietiška karybos virtuve. Čia taip pat pirmu smuiku grojo tie karininkai, kurie mokėjo anglų kalbą. Galiausiai įvyko persilaužimas mokančių užsienio kalbų kariuomenėje turime, ko gero, daugiau, nei nemokančių. Savo atsiminimuose miniu savanorius. Kartu su jais atėjau į tarnybą, tačiau kartais reikia ir kritinių pastabų. Juk ne kartą buvo ir piktnaudžiaujama savanorio vardu. Pradžioje savanorių ir brigados vadai nesėdėjo prie vieno stalo ir nedalyvavo pratybose kartu. Teko organizuoti SKAT mokymo centrą tai buvo karybos pradžiamokslis, nes daugelis vadų turėjo išeiti karybos pradmenis. Rajoninio lygio grandyje savanorių vadai buvo pasišventę, tačiau karinio pasirengimo požiūriu dažnai tik eilinio lygiu. Žinoma, ruošėmės nereguliariam partizaniniam karui, bet daugeliu atveju pasalos tapdavo vaikščiojimu po krūmynus. Daug kas priklausė nuo vado kam vadovavo sumanesnis, tų ir kovinis rengimas žymiai išsiskirdavo. Kol nebuvo išspręstas kariuomenės sudėties klausimas, atskiras kovinio rengimo programas tvirtindavo ministras, todėl jos kartais skirdavosi viena nuo kitos. Metodiniu požiūriu savanoriai taip pat skyrėsi nuo brigados, kuri ruošėsi manevrinei gynybai. Kai pradėjome kartu organizuoti pratybas, pamatėme šiuos skirtumus. Kariuomenei tampant vieninga, atsirado naujų gairių. SKAT tapo KASP, integravosi į kariuomenę. Stiprėjo Karinės jūrų pajėgos kaip tik tuo metu buvo įsigyjamos fregatos. Karinės oro pajėgos tada turėjo kelis An-2, tačiau jau buvo pradėta pirkti L-36, buvo perimta keletas sraigtasparnių Mi-8, lenkai perdavė Mi-2, tačiau pastarieji, galima sakyti, neskraidė. Buvo laikas, kada įrodinėjom, kad mums reikia vos ne keturiasdešimties naikintuvų, po to nusileidome iki dvylikos. Šiandien suprantam, kad ir to nereikėjo. Bet taip pamažu formavosi pajėgų rūšys ir kartu naujas kariuomenės suvokimas. Galbūt savo prisiminimuose kalbėjau per daug emocionaliai to savo memuaruose nedarė kiti kariuomenės vadai. Minėjau, kaip jaučiausi vienu ar kitu atveju. Atsižvelgiant į tai, kas parašyta knygoje Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai, galima kartotis dar ne vieną kartą, bet kažin ar būtų galima pasakyti ką nors naujo. Nenorėčiau tapti vien atsiminimų žmogumi... P arengė Darius Sutkus

Gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras: Turime aiškų veiksmų planą ir tikslus 15 Nuo gruodžio 1 d. Lietuvos karinis atstovas prie NATO ir Europos Sąjungos (ES) generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras tapo NATO Karinio komiteto dekanu. Į šias NATO Karinio komiteto pareigas ne ilgesnei kaip vienerių metų kadencijai skiriamas vienas iš tuo metu ilgiausiai pagal paskyrimo laiką ištarnavęs NATO šalių karinis atstovas. NATO Karinio komiteto dekano pareigos tai garbės pareigos, į kurias NATO šalių kariniai atstovai skiriami savo atstovaujamų šalių sutikimu ir NATO Karinio komiteto pirmininko pritarimu. NATO Karinio komiteto dekanas pirmininkauja NATO Karinio komiteto posėdžiams, pavaduoja Karinio komiteto pirmininką ar jo pavaduotoją, kai jie yra išvykę. KARDAS 2010 m. Nr. 6 (447) Gen. mjr. V. Vaikšnoras Lietuvos karinio atstovo prie NATO ir ES pareigas eina nuo 2008 metų rugpjūčio. Pagrindinis atstovybės prie NATO ir ES veiklos uždavinys atstovauti Lietuvos kariuomenės vadui NATO ir ES kariniuose komitetuose. NATO Karinį komitetą sudaro 28 generolai kariuomenių vadai. Dėl to, kad jie negali nuolat reziduoti Briuselyje, o posėdžiai vyksta beveik kasdien, jiems atstovauja kariniai atstovai. Didesnių valstybių atstovais paprastai būna trijų žvaigždžių generolai, kiti dviejų ar vienos. Taip pat yra vienintelis pulkininkas liuksemburgietis, nes Liuksemburgo kariuomenėje vienintelis generolas kariuomenės vadas. Šis komitetas yra pagrindinė patariamoji NATO institucija, teikianti patarimus ir rekomendacijas NATO Šiaurės Atlanto tarybai kariniais ir gynybos politikos klausimais. Komitetas taip pat dalyvauja rengiant sprendimus dėl karinių operacijų, prižiūri jų eigą. Oficialiai šių garbės pareigų vairą perėmiau nuo gruodžio, bet kadangi gruodis yra daugiau kalėdinis mėnuo, faktiškai pradėsiu dekano pareigas eiti nuo sausio. Be jokios abejonės, tai yra ir pasitikėjimas, ir garbė, o taip pat tam tikras įvertinimas ne tik mano pastangų, sakė gen. mjr. V. Vaikšnoras.

16 Nato ir mes Naujas atskaitos taškas Šių minčių atskaitos taškas būtų ir NATO viršūnių susitikimas Lisabonoje, ir jo nutarimai, tačiau skubėti ir daryti apibendrinimus nederėtų. Paprastai po viršūnių susitikimų Šiaurės Atlanto taryba priima tam tikrus sprendimus dėl nutarimų įgyvendinimo tvarkos. Tuomet Karinis komitetas transformuoja juos į karinius planus, kurie vėliau įgyvendinami visų lygių NATO struktūrose. Šiuo metu šis sprendimo įgyvendinimo etapas tik įsibėgėja. Tačiau jau dabar galima pasakyti: neseniai pasibaigęs NATO viršūnių susitikimas Lisabonoje pasiuntė visam pasauliui, ypač tiems, kurie abejojo dėl Aljanso ateities, labai stiprų signalą NATO gyvuoja, adaptuojasi, transformuojasi ir yra pasirengusi reaguoti į šių dienų ir ateities iššūkius. Pažvelkime į tai detaliau. Etapas po Lisabonos koks jis? Lisabonoje buvo labai aiškiai nubrėžta NATO perspektyva, patvirtinta nauja strateginė koncepcija ir priimti kiti istoriniai sprendimai. Noriu pabrėžti, kad šie sprendimai yra svarbūs visam pasauliui, kadangi NATO svoris pasaulio saugumo architektūroje yra iš tiesų išskirtinis. Jį sudaro 28 pažangiausios Amerikos ir Europos valstybės, kuriose gyvena beveik milijardas žmonių. Jie sukuria daugiau kaip pusę pasaulio bendrojo vidaus produkto. NATO egzistuoja per 60 metų. Jau septinti metai jos narė yra Lietuva. Manau, kad Aljansas atlaikė visus jam istorijos metamus iššūkius ne tik dėl to, kad jo nares vienija bendros vertybės, bet, kas yra ne mažiau svarbu, labai aiškus pasiryžimas jas ginti tiek Aljanso teritorijoje, tiek prireikus už jo ribų. Prisiminkime: paprastai išskiriami trys NATO evoliucijos etapai: pirmasis etapas tai šaltojo karo laikų Aljansas, grynai gynybinis, turintis vieną aiškų priešą ir dideles statiškas kariuomenes. Antrasis etapas prasidėjo po šaltojo karo nuo Berlyno sienos griuvimo ir tęsėsi ligi šių dienų. Šio etapo metu vyko euroatlantiniai konsolidaciniai procesai. Buvo dedamos pastangos kurti demokratišką ir taikią Europą. Į Aljansą buvo priimtos naujos šalys narės, ieškoma naujų partnerių, mes turėjom reaguoti į krizes nuo Balkanų iki Afganistano. Manau yra teisūs ir tie, kurie teigia, kad antrojo etapo esminis lūžis įvyko 2001 metų rudenį, po tragiškų įvykių JAV, kai Aljansas, reaguodamas į visiškai naują, mestą vienai iš sąjungininkių, iššūkį, pirmą kartą savo istorijoje pritaikė penktąjį Vašingtono sutarties straipsnį. Dabar prasideda trečiasis NATO istorijos etapas, kurį galima pavadinti etapu po Lisabonos. Mes turėsime ginti Aljanso valstybių piliečius tiek nuo jau egzistuojančių, tiek nuo naujai iškylančių 21-ojo amžiaus visiškai naujų, netradicinių, dažnai nematomų, bet realių grėsmių. Šios grėsmės yra sudėtingesnės, jų spektras platesnis. Taigi Aljansas keičiasi tam, kad prireikus šioms netradicinėms, nekonvencinėms grėsmėms būtų galima duoti atkirtį. Jos yra sunkiau nusakomos ir prognozuojamos, tačiau visiškai realios pavyzdžiui, kibernetinių atakų pavojus. Svarbu pabrėžti, kad Aljansas, besitransformuodamas ir besikeisdamas, priimdamas naują strateginę koncepciją, Lisabonoje dar kartą deklaravo, kad penktasis straipsnis kolektyvinės gynybos įsipareigojimai, teritorinė gynyba išlieka kertiniu NATO akmeniu. Tai labai svarbi Aljanso solidarumo išraiška ir svarbus signalas, kurį mes siunčiame visam pasauliui, ypač tiems, kurie galbūt turėjo abejonių dėl mūsų pasiryžimo veikti išvien. Kitas labai svarbus naujoje Aljanso strateginėje koncepcijoje įtvirtintas aspektas yra NATO kariniai pajėgumai. Mes dar kartą patvirtinome įsipareigojimus ir ryžtą plėtoti ir palaikyti aukštos parengties karinius pajėgumus, gebančius tinkamai reaguoti į dabar egzistuojančias ir ateities grėsmes. Šio principo įgyvendinimą turės užtikrinti nuolatinis gynybos planavimas bei pasirengimo procesas vykdomas pratybų ir mokymų metu. Norėčiau pabrėžti, kad jokia kita valstybė ar organizacija nė iš tolo neprilygsta Aljanso karinei galiai. Galėčiau pasakyti, kad be jokios abejonės, yra labai svarbu, jog nutarimuose akcentuojamos ir suderinamos konvencinės ir nekonvencinės grėsmės. Šios Lisabonoje įtvirtintos gyvybiškai svarbios Lietuvos saugumui ilgalaikės Aljanso nuostatos garantuos mūsų žmonėms didesnį saugumą. Be to, tai yra dar vienas stiprus signalas galimam arba potencialiam agresoriui. Nauji kertiniai saugumo akmenys Šalia atsako į tradicines grėsmes, per NATO viršūnių susitikimą nutarta plėtoti naujus pajėgumus, turėsiančius apginti mus nuo naujai kylančių grėsmių. Tokių grėsmių, kaip balistinių raketų ir kibernetinės atakos. Priešraketinės gynybos pajėgumus nutarta plėtoti kaip vieną svarbiausių kolektyvinės gynybos elementų. Svarbu paminėti, kad priešraketinės gynybos sistema ateityje užtikrintų ne tik dislokuojamų pajėgų, bet ir NATO valstybių bei teritorijų ir gyventojų apsaugą. Šie pajėgumai turėtų būti išvystyti jau per ateinantį dešimtmetį. Taip pat sutarta reorganizuoti Aljanso štabus ir visas vadovavimo struktūras. Norėčiau priminti, kad šiuo metu NATO operacijose dalyvauja per šimtą tūkstančių karių, o NATO vadovavimo struktūrose yra per trylika tūkstančių karių ir civilių. Optimizuojant vadovavimą, planuojama sumažinti karių skaičių vadovavimo struktūrose keturiais tūkstančiais ir padaryti sistemą mažesnę, efektyvesnę bei dar kartą peržiūrėti vadaviečių geografinį išsidėstymą. Atskirai norėčiau paminėti dar du aspektus sprendimus dėl operacijų Afganistane ateities ir antrą, platesnį, taip vadinamą visa apimantį požiūrį, kuris yra svarbus Afganistano ir kitų operacijų bei krizių sureguliavimui. Kaip ir buvo tikėtasi, Lisabonoje yra pasiektas susitarimas nuo