Vertė algis uždavinys

Vertė algis uždavinys

GYVENIMO IR MIRTIES AKIRAČIAI

Iš deivės Nut įsčių patekanti Saulė savo spinduliais užlieja Hathor atvaizdą horizonte

SENOVĖS EGIPTO CIVILIZACIJOS YPATUMAI Kai vėlų vakarą, važiuojant iš Aleksandrijos į Kairą, sutemų apgaubtame horizonte netikėtai išnyra didingi piramidžių siluetai, susimąstai apie trumpalaikio gyvenimo slėpinius, taip ir nerasdamas tinkamo atsakymo, kas ir kaip tvarko šio pasaulio istoriją. Keliaudamas Egipto žeme jautiesi taip, lyg klaidžiotum nesibaigiančiu kapinynu, nors aplinkui kunkuliuoja amžinasis gyvenimas, kupinas rėksmingų spalvų, šaižių šūksnių, udo (arabiškos liutnios) garsų, naktinių maldų, smilkalų aromatų, balandžių burkavimo ir vaiduokliškų personažų, šmėžuojančių skersgatvių tamsoje. Prie Kairo senamiesčio nusidriekęs Mirusiųjų miestas, kuriame tarp šventųjų kapų ir princesių mauzoliejų gyvena dervišus menantys varguoliai, atrodo lyg pamėkliškas faraonų Egipto nekropolių tęsinys. Per amžius keičiasi santvarkos, religijos ir teologijos, bet archetipinės nuostatos išlieka tos pačios. Išlieka susirūpinimas anapusybe ir gyvenimu po mirties, kurį kiekvienos epochos vaizduotė piešia skirtingai, kartu išsaugodama tipologinį panašumą. Egipto mirusiųjų knyga 7

Deivė Maat Sunku įsivaizduoti, kaip faraonų laikais atrodė Memfio arba Abido Mirusiųjų miestai. Dar sunkiau yra atkurti ir suvokti ano meto žmonių pasaulėžiūrą. Vadinamoji Egipto Mirusiųjų knyga šiuolaikiniam skaitytojui sunkiai suprantama dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia todėl, kad ją sudarančius tekstus nelengva adekvačiai išversti. Daugelis egiptietiškąjį kosmosą nusakančių sąvokų šiuolaikinėse kalbose neturi atitikmenų. Mitiniai vaizdiniai bei jų ikonografija yra tokie painūs, kad interpretacija reikalauja titaniškų pastangų. Kaip šią neklusnią medžiagą supaprastinti, kad šiuolaikinis skaitytojas galėtų pajusti prasmingą ryšį tarp keturių penkių tūkstančių metų senumo praeities ir dabarties? Nors ir neskirti pašaliniam žiūrovui, Mirusiųjų knygos paveikslai kreipiasi tiesiai į žmogaus širdį, veikdami savo estetine įtaiga. Kitas dalykas paaiškinti juos diskursyviai, susieti su liturginiais himnais bei užkeikimais, kurių prasmė labai miglota. Abstrakčiai mąstyti įpratusį žmogų gali šokiruoti egiptietiškų vaizdinių medžiaginis ir simbolinis konkretumas, atskirų įvaizdžių pirmapradis grubumas, už kurio dažnai slypi subtili metafizinė potekstė. Pavyzdžiui, norint perteikti kosmogoninę idėją, 8 Egipto mirusiųjų knyga

kad pasaulis yra iš vieno Dievo pasirodanti sklaidmenų seka, pasitelkiamas onanizmo motyvas. Dievo Atumo masturbacijos dėka pasirodo pirmoji dievų Šu ir Tefnut pora. Esama ir kitokių keistų kosmogonijos variantų. Pavyzdžiui, dvasinis pakilimas gali būti išreikštas valgymo motyvu. Suvalgyti dievus ir žmones, vadinasi, įgyti jų požymius. Konkrečiais empiriniais vaizdiniais grindžiama mitinė kalba nūdienos skaitytojui gali sukelti juoką. Tačiau tokie nepadorūs siužetai kaip deivės Isidės pastojimas nuo Osirio lavono arba Seto sėklidžių išplėšimas nebuvo aiškinami pažodžiui. Nepaisant prastuomenei visur ir visada būdingų vulgarizacijų, Mirusiųjų knyga pomirtines situacijas taip pat perteikia simboline mito bei ritualo kalba. Prieš pradedant aiškintis, kas yra Egipto Mirusiųjų knyga ir kuo ji mums svarbi, būtina aptarti ne tik kai kuriuos senovės egiptiečių mąstymo bruožus, bet ir hipotetines tyrinėjimo perspektyvas. Senovės Egipto civilizacijos liekanos turi magišką traukos galią, kurią junta romantizmo epochos atgarsių veikiami šiuolaikiniai žmonės, su palaimingu virpuliu žiūrintys siaubo filmus apie prisikėlusias mumijas. Tačiau sakralinės Egipto kultūros tinkamai suvokti nepajėgė jau Herodoto ir Hekatajo amžininkai, tai ką kalbėti apie krikščionybės ir švietėjiško racionalizmo mitų veikiamus tyrinėtojus. Lyginant su kitomis senovės civilizacijomis, apie Egiptą surinktos medžiagos kiekis yra milžiniškas, o parašytoms knygoms bei straipsniams perskaityti neužtektų viso žmogaus gyvenimo. Tačiau, norint suvokti praeitį, reikia ją interpretuoti paaiškinti kaip atitinkamą prasmę turinčią visumą. Čia prasideda keblumai. Norom nenorom tyrinėtojai atgaline data į praeitį suprojektuoja savo laikmečio nuostatas ( savaime suprantamus dalykus), ideologinius prietarus bei fantazijas. Daug lemia moks- Egipto mirusiųjų knyga 9

lininko pasaulėžiūra, jo dvasinis akiratis ir išankstiniai projektai. Mėgindami atsiriboti nuo nepagrįstų romantiškų svaičiojimų, XX a. egiptologai metėsi į kitą kraštutinumą: ėmė neigti senovės Egipto išmintį ir visas metafizines realijas aiškinti pozityvistiniu arba materialistiniu požiūriu. Toks redukcionizmas būdingas vadinamajai modernizmo epochai, kurios akiratį valdo švietėjiški mitai apie progresą, gamtos ir kosmoso užkariavimą, humanizmą bei objektyvų mokslinį metodą. Dėl akademinio nuoseklumo ir įpročio argumentuoti savo teiginius remiantis šaltiniais, šie mokslininkai nusipelno didesnės pagarbos nei okultines tiesas skelbiantys šarlatanai, tačiau jų nuobodūs veikalai dažnai tėra politinės valios raiška, siekiant (prisidengus menamo objektyvumo skraiste) įskiepyti modernistinį požiūrį į tikrovę ir palaikyti šitaip sukurtos istorijos integralumą. Norint atsirinkti vertingas įžvalgas, jų veikalus neretai tenka kruopščiai sijoti. Tačiau tai nėra pagrindinė kliūtis, kadangi ir ezoterinių intencijų turintis ieškotojas, susidūręs su senųjų civilizacijų tekstais, dažniausiai nieko negali suvokti. Išmoktų stereotipų pavyzdžiu jis ieško traktatų, filosofinių siužetų, humanistinės moralės, o randa tik vardų bei titulų sąrašus arba ritualinius atvaizdus. Tyrinėjant senovės Egiptą, svarbu atsižvelgti į keletą egiptiečių mąstymui būdingų ypatumų. Pasaulis čia suvokiamas kaip struktūriškai artikuliuota dieviškųjų galių sklaida, kurią persmelkia ir valdo pamatinis maat principas. Maat reiškia tiesą, dermę, įstatymą, matą, pilnatvę, kartais netgi dvasinį kelią. Sakralinės ikonografijos plotmėje ją įkūnija atitinkama deivė ir simbolizuoja stručio plunksna bei dievų nustatytas matavimo etalonas. Širdis (ab), arba širdies intelektas, yra įgimtas dievų ir žmonių sankirtos taškas, kuris išlieka dieviškojo tapatumo inkaru tiek gyvųjų, 10 Egipto mirusiųjų knyga

tiek ir mirusiųjų pasaulyje. Širdis analogiška sąmonės kibirkščiai, kuri kyla iš pirmapradės dieviškosios substancijos (paut) arba anapusinės šviesos. O gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis tėra vientisa ir maat ritmui paklūstanti ciklinių transformacijų seka. Amžinybės ir amžinosios trukmės sritys yra sinchroninės laiko rate jų mitinę jungtį nuolat patvirtina pačių dievų įsteigti būties ritualai. Jie skleidžiasi poromis suskaidytoje visatoje, todėl čia aktuali slėpinio ir pasireiškimo, mirties ir gyvenimo, nakties ir dienos simetrija. Ją išreiškia kosminių galių Horo ir Seto pusiausvyra, kurią ikonografiškai vaizduoja Nubti figūra vienas kūnas, turintis dvi į priešingas puses žiūrinčias galvas. Tą pačią mintį įkūnija dvi suvienytos Egipto dalys žemutinis Egiptas ( Juodoji žemė, Kemet) ir aukštutinis Egiptas (Raudonoji žemė, Dešret). Pagal idealų scenarijų šias dvi puses valdo Horą ir Setą reprezentuojantis valdovas, nuo V dinastijos vadinamas Ra sūnumi (Ra sa). Helėnų perimta ir iškraipyta sąvoka faraonas reiškia didįjį namą (per aa). Šitaip vadinama šventykla, kuri perduoda ir spinduliuoja gyvybines dievų galias, formuojančias medžiaginius gyvenimo ir mirties ciklus. Žemutinį ir aukštutinį Egiptą atitinkamai simbolizuoja papirusas ir lotosas, bitė ir viksva, nekheka skeptras (spragilas) ir heka skeptras (krivulė), deivė Uadžet (karališkoji kobra) ir deivė Nehbet, arba Nekhebet (paukštis plėšrūnas), raudonoji karūna ir baltoji karūna, auksas ir sidabras, žemdirbystė ir gyvulininkystė. Memfis yra jų sankirtos taškas, jų suvienijimo vieta, tačiau šis suvienijimas iš dalies yra mitinis-ritualinis įvykis. Egiptietiškai Memfis yra Het-ka-Ptah demiurgu vadinamo dievo Ptah ka (vitalinės galios) namas, jo ka šventavietė. Šio miesto pavadinimą helėnai pavertė visos šalies pavadinimu Ai-gu-ptos, t. y. Aigiptu, Egipto mirusiųjų knyga 11

arba Egiptu. Iš čia (atmetus žodį het, bet palikus ka-ptah) kyla ir senovės egiptiečių palikuonių koptų vardas. Žemiškasis Egiptas tėra dangiškojo Egipto atvaizdas (tut), simbolis arba medžiaginis dievų (neteru) sklaidmenų kūnas. Todėl egiptiečiams būdingas asociatyvus simbolinis mąstymas, atskleidžiantis paslėptas daiktų ir reiškinių sąsajas bei pabrėžiantis maginius žodžių sąskambius, kurie kuria vieningą visumos prasmę. Ne tik šventieji raštai yra dievo žodžiai (medu neter), bet ir visas pasaulis kyla iš šviesai tapataus pirminio garso, kurį dievas Totas iš archetipinės plotmės perkėlė į fenomenų plotmę, šitaip atlikdamas demiurginio architekto ir hermeneuto, arba vertėjo, funkciją. Žodis arba teisingas vardas (ren) turi magišką kūrimo ir atmainymo galią. Todėl jis kartu yra valdžia ir pilnatvė (Hu). Valdovas yra dievų įpėdinis ir gerasis ganytojas. Suvokimu bei išmintimi (Sia) jis turi pajusti pirminę prasmės pilnatvę ir įkūnyti šią savo širdyje. Tada jo žodis tiesiogiai virsta veiksmu. Maat yra prasmė, kurią atskleidžia gausa, pilnatvė, darnus ir aukojimo giesmei tapatus pasaulis, aktualizuotas žodis (Hu). Svarbiausia teisingai elgtis, įkūnyti ir patvirtinti maat visais būties lygmenimis. Tai ir yra religija, kuri skleidžiasi kaip aukojimų, socialinių-liturginių pareigų ir dieviškąją tapatybę atstatančio žinojimo struktūra, kaip ydos bei stokos (isefet) paneigimas Totas atstato Horo Akies pilnatvę ir pilnatvės atstatymas. 12 Egipto mirusiųjų knyga

Žodis hetep reiškia ir auką, ir ramybę, o kiekviena auka vadinama Horo Akimi. Serganti Akis (lyg saulės užtemimas arba mėnulio tamsioji fazė) reiškia prarastą gyvybinę galią, kurią pažeidžia, užtemdo arba pagrobia Setas. Todėl Akies sugrąžinimas Horui reiškia visų neigiamų dalykų įveikimą ir siejasi su įpėdinio įžengimu į Osiriu po mirties tapusio tėvo sostą. Tačiau ritualiniai veiksmai čia suvokiami ne kaip dievų ir žmonių santykiai, bet kaip pačių dievų tarpusavio bendravimas, kartojant anuo metu nustatytus archetipinius modelius. Kadangi valdovas yra Dievo sūnus, žemiškosios tikrovės pilnatvę įkūnijantis Simbolis, tai 1) Idėja, arba prasmingas archetipinis planas, Sia yra jo širdyje, 2) maat liežuvyje, o 3) kuriantis ir valdantis demiurginis žodis Hu lūpose. Jis kas dieną dievams aukoja maat ir atstato pirmapradę dermę. Todėl valdovas yra viso Egipto gyvybinis principas (ka), palaikantis gamtovaizdį, miestus, šventyklas ir visus valstybės tarnautojus. Tik valdovo ka dalininku tapęs valstybės tarnautojas priklauso prasmingai dieviškosios būties struktūrai ir gali tikėtis malonės po mirties. Šiuo požiūriu, ka reiškia visas administracines procedūras, apeiginius veiksmus ir etiketą kontroliuojantį pradą, kuris atitinka dieviškojo valdovo saistomą ir palaikomą gyvybinę galią. Žmogaus širdyje ka yra pamatinę tiesą ir sėkmę garantuojantis daimonas arba protėvių potencija. Visas Egiptas vadinamas Abiejomis žemėmis arba Abiem krantais. Jis tapatinamas su dievo Hapio (iš apatinio dangaus kylančio Nilo) užliejama derlinga juosta, suskirstyta pagal kiekvieno vietinio dievo ūkio (per neter) geometrinius kontūrus arba pagal sukapoto Osirio išmėtytas kūno dalis. Šiuo aspektu juodasis Egiptas priešpriešinamas raudonai dykumai Seto teritorijai. Minėtoji priešprieša ypač išryškėja Naujojoje karalystėje. Dėl vienpusiškos Egipto mirusiųjų knyga 13

demonizacijos iš pusiausvyrai būtino dėmens Setas virsta nepageidautinu elementu, simbolizuojančiu svetimšalių valdymą. Šitaip mąstant Egiptas yra ne tik dangaus atvaizdas, dievų sielų (bau) nužengimo vieta, jų kau horizontas, bet ir juodas iš vandens iškilusios pirminės kalvos kauburys juodoji žemė. Juoda spalva turi kosmogoninę bei alcheminę prasmę ir siejasi su švytinčia aukso spalva, nes virš pirmapradės kalvos pasirodo dieviškoji būties šviesa. Juoda ir auksinė spalva santykiauja kaip naktis ir diena, todėl balzamavimo viešpats ir mirusiųjų vadovas Anubis tapomas abiem minėtomis spalvomis. Su Horu tapatintas auksinis helėnų Apolonas taip pat vaizduojamas juodais plaukais. Juodas yra Osiriui Heliopolyje paaukotas jautis. Pasak Plutarcho Chaironiečio, Egiptą, kurio dirvožemis juodžiausias, jie (egiptiečiai) vadina chemia tuo pačiu vardu kaip ir akies lėliukę, lygindami ją su širdimi, kadangi jis (Egiptas) šiltas ir drėgnas, o pietiniai oikumenos pakraščiai jį juosia tarsi širdį, esančią žmogaus kairėje pusėje (De Iside et Osiride 33.364c). Vadinasi, Egiptas lyginamas su pasaulio, kaip gyvos būtybės, širdimi. Ką reiškia širdis, mes jau minėjome. Ji dieviškojo tapatumo inkaras. Juodoji širdis yra slaptavietė, slėpinių vieta, alcheminės transformacijos įsčios ir kartu viso pasaulio šventykla. Tokia buvo egiptiečių nuomonė apie savo šalį, kurią sudarė šventyklų ūkių kompleksai dievo kultinio kūno nariai. Kiekvienas senovės Egipto miestas yra maat atmainyta pirminė kalva, malonę spinduliuojanti Ra Akis, namas, kuriame juntamas dievo artumas ir amžinybė. Miestų ir juos valdančių dievų visuma sudaro šalį ( dieviškojo horizonto atvaizdą ) kaip vieningą panteoną. Jie taip pat mano, tvirtina Delfų Apolono žynys Plutarchas, kad Homeras, panašiai kaip ir Talis, savo žiniją perėmė 14 Egipto mirusiųjų knyga

iš egiptiečių, nes vandenį skelbė visų daiktų pradmeniu; pasak jų, Okeanas yra Osiris, o Tetis yra Isidė (ibid. 34.364d). Okeanu Plutarchas vadina Žemę juosiančius dangiškuosius vandenis, kurių dalį sudaro Paukščių Takas. Vadinasi, Nilas, kuris išsilieja pasirodžius Isidės žvaigždei Sopdet, t. y. Sirijui, kyla iš Osirio. Plutarcho žodžiais tariant, jeigu Nilas yra Osirio išsiliejimas (analogiškas vaisingos sėklos išskyrai ), tai Žemė yra Isidės kūnas ne visa, bet ta, kurią užlieja Nilas, šitaip su ja susijungdamas ir apvaisindamas. Iš jų jungties atsiranda Horas (ibid. 38.366a). Nepatingėkime paminėti dar vieno Plutarcho teiginio, kad ne tik Nilą bet ir kiekvieną drėgmės pasireiškimą egiptiečiai vadina Osirio išsiliejimu. Todėl sakralinių apeigų metu procesijos priekyje jie neša vandens ąsotį. Pasak Plutarcho, nendrė simbolizuoja valdovą ir pietinius kosmoso pakraščius, nes nendrė reiškia visa ko sudrėkimą arba apvaisinimą ir primena falą. Dievas yra pradmuo (arba versmė: arche gar ho theos), todėl vienos šventės metu egiptiečiai neša statulą (agalma), turinčią trigubą falą (ibid. 36.365b). Šis tekstas ne tik numano šlapios (įsikūnijančios) ir Dievas Khepera Saulės laive, kurį sveikina du pavianai, vaizduojantys rytmečios sielas (bau) Egipto mirusiųjų knyga 15

sausos (išsivaduojančios) sielos priešpriešą, kurią pabrėžė Herakleitas, bet taip pat nendrę simboliškai susieja su Osiriu. Nendrių laukais vadinama dausų vietovė, kurią aprašo įvairūs Mirusiųjų knygos epizodai, yra dangiškojo vandens kanalais išraižyta Osirio viešpatija ne tik jo kosminio kūno dalis, bet ir anapusinių slėpinių vieta, priklausanti dangiškajam Egiptui. Dangiškųjų Nendrių laukų atspindys žemėje yra Nilo delta. Grįžkime prie Kemeto (kmt), arba juodosios žemės, slepiančios savyje dvasinį žvaigždžių auksą, pavadinimo. Pasak J. Lindsay, veiksmažodis kem reiškia įvykdyti, paruošti (kvepalus, tepalus), užbaigti (metalo dirbinį) 1. Ši galutinė pilnatvė yra kryptingai bei išmintingai atliekamų transformacijų vaisius, todėl kem taip pat reiškia ritualinį kosmogonijos kartojimą mėgdžiojant anuo metu dievų atliktus veiksmus. Su Toto išmintimi siejamo juodojo meno eiga kartoja Osirio mirties ir prisikėlimo dramą. Ją taip pat iliustruoja auksinės šviesos pasirodymas iš pirminio dumblo, juodos medžiagos, lavono. Panašiai kaip iš tamsių paslėpties gelmių išsirita dieviškosios būties ir intelekto vienybę simbolizuojantis Saulės diskas (pasaulio kūrėjo auksinis kūnas) arba iš mėšlo pasirodo vabalas skarabėjas, taip iš rituališkai paruošto mumijos kūno dėl alcheminių transformacijų dausų plotmėje gimsta spindulingoji dvasia. Anubis, Totas ir Isidė yra šio proceso kuratoriai bei hermeneutai. Dievų kūnai auksiniai. Vadinasi, visas juodasis Egiptas (kurį Plutarchas prilygina Isidės kūnui, jos įsčioms) yra alcheminis žaizdras arba kapas, kuriame gaminamas dieviškasis auksas. Savo vidine esme auksinis yra ir gamtovaizdis su miestais bei šventyklomis dievų kultiniais kūnais. Gamtovaizdį sudaro dieviškieji sklaidmenys, kurie aktualizuojami kiekvieną rytą, Saulei užliejus 16 Egipto mirusiųjų knyga

regimąjį horizontą. Ne paslaptis, kad žodis alchemija atsirado prie Plutarcho minimo Egipto pavadinimo chemia pridėjus arabišką artiklį al ir siejasi su skarabėjo pavidalu vaizduojamo dievo Kheperos (Khepri) konsteliacijų provaizdžiais, kuriais remiasi ir vadinamosios Mirusiųjų knygos dramatinė teleologinė struktūra. DVASINĖS KULTŪROS VIENYBĖ IR ĮVAIROVĖ Tūkstančius metų faraonų Egipto kultūra išlaikė savo dvasinių archetipų bei išorinių pavidalų vientisumą. Tačiau nereikia manyti, kad per tą laiką nesikeitė religinės, mitinės, ritualinės bei teologinės nuostatos. Vieni tyrinėtojai teigia, kad laikantis tradicijos senos idėjos buvo nuolat integruojamos į naujas teologines struktūras, todėl Egipto dvasinis pasaulis ilgainiui tapo nenuoseklus, skirtingų epochų pasaulėžiūrą atspindintis kratinys. Kiti tvirtina, kad įvairių lygmenų dvasiniai keliai arba teologinės perspektyvos egzistavo sinchroniškai, tačiau dėl istorinių bei astronominių priežasčių (pavyzdžiui, vadinamosios precesijos) atitinkami įvaizdžiai būdavo iškeliami į pirmą planą arba nustumiami į paribius. Nesiginčijant dėl šių hipotezių pagrįstumo, tenka pripažinti, kad dauguma senovės Egipto kultūros elementų, naudotų kuriant mitinės teologijos mozaikas, kyla iš vadinamosios ikidinastinės epochos. Panašu, kad IV dinastijos laikais (pagal modernistinę chronologiją apie 2639 2504 m. pr. Kr.) buvo pabrėžiamas su archetipine Sah žvaigžde Osiriui tapačiu Orionu susijęs karališkasis žvaigždžių kelias. Jo ritualinę struktūrą atspindi didžiosios piramidės. V dinastijos pradžia suvokiama kaip sauliškojo dievo Egipto mirusiųjų knyga 17

Amonas-Ra su įvairiais simboliniais atributais Ra nužengimas ir jungtis su karaliene, kuri po tokio (šventosios dvasios veikimui analogiško) apvaisinimo pagimdžiusi tris sūnus. Taip faraonai tampa Ra sūnumis. Kitaip tariant kiekvienas teisėtas valdovas yra avataras, kiekvienas yra iš naujo pasirodęs gyvasis Kristus. Tačiau tai tik nežymi atributų kaita, nes ir anksčiau valdovas buvo suvokiamas kaip Horo ir Seto konsteliacijų visumą išreiškiantis Osirio avataras, sugrįžtantis į archetipinį žvaigždyną. Po Pirmojo suirutės laikotarpio (apie 2180 2040 m. pr. Kr.) pasirodo vadinamoji išminties literatūra, dažnai abejojanti būties derme. Prasideda dausų pasaulio ritualų bei įšventinimų demokratizacijos procesas, susijęs su pomirtinių Osirio misterijų pavyzdžiu išryškinta kiekvieno tinkamai palaidoto ir su Osiriu sutapatinto asmens transformacija. J. Assmannas kalba apie Vi- 18 Egipto mirusiųjų knyga

duriniosios karalystės laikais iškilusią Gyvenimo Dievo teologiją arba dievo Šu teologiją 2, kuri dėmesį sutelkia ties perėjimu iš antbūtiškos neišreikšties plotmės į išreikštos dieviškosios būties ir visaapimančio gyvenimo plotmę. Šį perėjimą vaizduoja vienas Dievas, virstantis Atumo (visuminės pilnatvės), Šu ir Tefnut triada. Šu vaizduoja transcendentinės šviesos erdvę, gyvybės kvėpavimą, orą, laiko pilnatvę išreiškiančią amžinąją trukmę Saulės dievas Ra, Heliopolio valdovas (neheh), o Tefnut ritminę gyvybinės galios dermę, maat struktūras bei nekintančią amžinybę (džet). XVIII dinastijos (karalienės Hatšepsut ir Tutmosio III laikų apie 1479 1425 m. pr. Kr.) Amono-Ra teologija grindžiama naujais apreiškimais: procesijos metu nešama dievo statula pirmą kartą ima reikšti savo valią judesiais teikti orakulus. Šiuo laikotarpiu pabrėžiamas būties kūrimas, veikiant Dievo valiai ir demiurginiam Žodžiui. Pirmiausia iš Dievo burnos pasirodo archetipinis dievų, arba Idėjų, pasaulis. J. Assmanno žodžiais tariant, atsiranda nauja sauliškoji teologija 3, kurios radikalus variantas prievarta įdiegta Amarnos religija, liturginius atvaizdus ir daugdievystę draudžiantis daugiarankio Saulės disko arba Egipto mirusiųjų knyga 19