LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL METŲ EUROPOS BENDRIJŲ INICIATYVOS EQUAL BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PATVIRTINIMO

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL 2004-2006 METŲ EUROPOS BENDRIJŲ INICIATYVOS EQUAL BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PATVIRTINIMO 2004 m. lapkričio 17 d. Nr. 1458 Vilnius Atsižvelgdama į 2004 m. birželio 29 d. Europos Komisijos sprendimą Nr. C(2004) 2541, patvirtinantį Bendrijos iniciatyvos programą, skirtą kovai su diskriminacija ir nelygybe darbo rinkoje (EQUAL) Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a: Patvirtinti 2004 2006 metų Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrąjį programavimo dokumentą (pridedama). L. E. MINISTRO PIRMININKO PAREIGAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS L. E. SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRO PAREIGAS VILIJA BLINKEVIČIŪTĖ

2 PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1458 2004 2006 METŲ EUROPOS BENDRIJŲ INICIATYVOS EQUAL BENDRASIS PROGRAMAVIMO DOKUMENTAS TURINYS 1. ĮŽANGA IR GLAUSTA SANTRAUKA 5 1.1. Kas yra EQUAL 5 1.2. Dokumento paskirtis 5 1.3. Programavimo eiga 5 1.3.1. Konsultacijos 5 1.3.2. Išankstinis vertinimas 7 1.4. Programos trukmė 7 1.5. Programos geografinė erdvė 7 2. DARBO RINKA 8 2.1. Įžanga 8 2.1.1. Įvadas Lietuvos ekonomikos apžvalga 8 2.1.2. Lietuvos darbo rinka ir socialinės rizikos grupės 9 2.2. Bendra apžvalga 10 2.2.1. Lietuvos ūkio plėtros bendrosios tendencijos 10 2.2.2. Darbo rinka: užimtumas, nedarbas, darbo organizavimas ir įgūdžiai 11 2.3. Nelygybė ir diskriminacija darbo rinkoje 15 2.3.1. Neįgalieji 15 2.3.2. Priešpensinio amžiaus asmenys 17 2.3.3. Jaunimas 19 2.3.4. Grįžę iš įkalinimo vietų asmenys (buvę kaliniai) 22 2.3.5. Asmenys, sergantys priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų ligomis 23 2.3.6. Tautinės mažumos 24 2.3.7. Diskriminacija dėl lytinės orientacijos 26 2.3.8. Moterų padėtis darbo rinkoje ir lyčių lygybės užtikrinimas 26 2.3.9. Ilgalaikiai bedarbiai 29 2.3.10. Prekybos žmonėmis aukos 29 2.3.11. Prieglobsčio prašytojai 30 2.4. Išvados 32 2.5. Stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių analizė 33 3. POLITINĖ EQUAL PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO APLINKA 39 3.1. Įvadas 39 3.2. Europos politinė aplinka 40 3.2.1. Europos užimtumo strategija, Bendrasis vertinimo dokumentas ir Bendrasis socialinės aprėpties memorandumas 40 3.2.2. EQUAL programos atitiktis Bendrijos prioritetiniams tikslams 44 3.3. Nacionalinės politikos apžvalga 44 3.3.1. Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001 2004 metų programa ir jos ryšys su Europos užimtumo gairėmis 45 3.3.2. Lietuvos 2004 2006 metų bendrojo programavimo dokumento žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas ir jo ryšys su nacionaline užimtumo politika 46 3.4. EQUAL vaidmuo Lietuvos užimtumo politikoje 49

3 4. PRIORITETINĖS TEMOS 51 4.1. EQUAL principai 51 4.2. Temų pasirinkimas 53 4.3. Programos tikslų kiekybinė išraiška, rodikliai, monitoringas ir vertinimas 66 4.4. Laukiamas EQUAL poveikis kai kurioms socialinės rizikos grupėms 69 4.5. Programos lėšų paskirstymas 76 5. EQUAL PROGRAMOS PARAMA VYSTYMO BENDRIJOMS 76 5.1. Bendrosios nuostatos 76 5.2. Projektų atrankos procedūra 77 5.3. Atrankos kriterijai 78 5.4. Vystymo bendrijų kūrimas, bendros strategijos ir veiklos plano parengimas, pritarimas tarptautinio bendradarbiavimo sutarčiai (pirmasis etapas) 80 5.5. Vystymo bendrijos veiklos plano įgyvendinimas (antrasis etapas) 81 5.6. Teminių tinklų sukūrimas, gerosios patirties sklaida ir poveikis nacionalinei politikai (trečiasis etapas) 82 6. POVEIKIS POLITIKAI IR PRAKTIKAI 82 6.1. Poveikio politikai ir praktikai strategija 83 6.2. Teminiai ir horizontalieji tinklai 84 6.3. Lyčių aspekto integravimas 84 7. TECHNINĖ PAGALBA 85 7.1. Techninės pagalbos užduočių apimtis 86 7.2. Techninės pagalbos paslaugų teikėjo atranka 88 7.3. Įgyvendinančioji institucija 89 8. EUROPOS BENDRIJŲ INICIATYVOS EQUAL ĮGYVENDINIMAS 90 8.1. Europos Bendrijų iniciatyvą EQUAL administruojančios institucijos ir jų funkcijos 91 8.1.1. Vadovaujančioji institucija 91 8.1.2. EQUAL įgyvendinančioji institucija 93 8.1.3. Regioniniai konsultantai 93 8.1.4. Tarnyba, atliekanti audito ir kontrolės funkciją 93 8.2. Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL įgyvendinimo priežiūra 94 8.2.1. Priežiūros komitetas 94 8.2.2. Priežiūra nacionaliniu lygiu 96 8.3. Mokėjimo institucija 96 8.4. Vystymo bendrijos 97 8.5. Papildomumas ir suderinamumas su Europos Bendrijų politikos kryptimis 97 8.5.1. Papildomumas pagal kitas paramos programas 97 8.5.2. Suderinamumas su ES politikos kryptimis 98 8.5.2.1. Viešieji pirkimai 98 8.5.2.2. Suderinamumas su valstybės pagalbą reguliuojančiais teisės aktais 99 8.6. Ataskaitos 104 8.7. Keitimasis duomenimis Europos lygiu 104 8.8. Informavimas ir viešumas 105 8.9. Bendradarbiavimas su kitomis ES valstybėmis narėmis ir trečiosiomis šalimis 106 9. FINANSAVIMAS 106 9.1. Finansinis planas 106 9.2. Bendras finansavimas 107

4 9.3. Vystymo bendrijoms skirti finansiniai srautai 107 9.4. Veiklos tinkamumas 109 10. EQUAL BPD PRIEDAS 110 11. VERTINIMAS 111 11.1. Išankstinis (ex-ante) vertinimas 111 11.2. Rodikliai 112 11.3. Nuolatinis vertinimas 113 11.4. Galutinis (ex-post) vertinimas 115 1 PRIEDAS. EUROPOS BENDRIJŲ INICIATYVOS EQUAL LIETUVOJE 2004-2006 METŲ FINANSINIAI RODIKLIAI 116 2 PRIEDAS. BENDROJE EQUAL DUOMENŲ BAZĖJE (ECDB) ESANTYS DUOMENYS 117

5 1. ĮŽANGA IR GLAUSTA SANTRAUKA 1.1. Kas yra EQUAL Europos Bendrijų iniciatyva EQUAL yra dalis Europos užimtumo strategijos, kurios tikslas sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų ir užtikrinti darbo rinkos atvirumą. Finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis EQUAL ieškos ir bandys taikyti naujus kovos su diskriminacija ir nelygybe darbo rinkoje būdus. Ši programa suteikia galimybę plėtoti naujas idėjas ir priemones, daryti poveikį užimtumo ir mokymo politikai ir praktikai. Programos sėkmei didelę reikšmę turės tarptautinis bendradarbiavimas ir pasikeitimas patirtimi. EQUAL skirtas dėmesys ir naujiems prieglobsčio prašytojų socialinės ir profesinės integracijos būdams. 1.2. Dokumento paskirtis Šis dokumentas yra Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL įgyvendinimo pagrindas Lietuvoje. Jame nustatyti EQUAL iniciatyvos uždaviniai, prioritetai ir įgyvendinimo mechanizmas Lietuvoje. 2004 2006 metų Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrasis programavimo dokumentas (EQUAL BPD) papildytas priedu, kuriame detaliau aptariamas programos įgyvendinimas. 1.3. Programavimo eiga Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL BPD rengtas atsižvelgiant į išsamią diskriminacijos ir nelygybės Lietuvos darbo rinkoje analizę, Lietuvos ir ES užimtumo politikos prioritetus ir konsultacijų rezultatus. Pagrindinis programavimo ir konsultacijų ypatumas platus atstovavimas. Stengtasi įtraukti visas susijusias institucijas, organizacijas ir tikslines grupes. 1.3.1. Konsultacijos EQUAL BPD ir jo priedas rengtas su PHARE finansuojamo Lietuvos ir Švedijos Dvynių projekto (SPP III Nr. LT/220/IB-SPP-01) parama, apėmusia konsultacijas administracinės struktūros ir gebėjimų ugdymo klausimais, o vėlesniuose etapuose ir sąveiką su SPP III Techninės pagalbos informacinės veiklos priemone. Pagal Dvynių projektą teikta parama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai EQUAL programai rengti. Finansų ministerija atliko Dvynių projekto koordinavimo funkciją. Ministerijoms padėjo vidutinės trukmės ekspertai, dirbantys šakinėse ministerijose, ir papildomi konsultantai. Dvynių projekto vykdytojai nuolat bendradarbiavo su SPP II Dvynių projekto vykdytojais, rengiančiais Lietuvos pirmojo tikslo BPD ir jo priedą. Konsultacijos pradėtos seminaru konferencija Kaip EQUAL programa gali padėti spręsti mūsų problemas. Seminarą konferenciją organizavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir PHARE Dvynių projektas (SPP III). Konferencija buvo rengiama plataus atstovavimo pagrindu. Dalyvauti konferencijoje pakviestos svarbiausioms tikslinėms grupėms atstovaujančios, formuojančios ir įgyvendinančios politiką institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir socialiniai partneriai. Seminaras konferencija turėjo 2 pagrindinius tikslus pristatyti EQUAL iniciatyvą potencialiems partneriams, susijusiems su EQUAL įgyvendinimu, suteikti galimybę partneriams pareikšti nuomonę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir pradėti dialogą programavimo procese. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, priimdama sprendimus, atsižvelgė į partnerių nuomonę, ypač atrinkdama prioritetines temas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus 2003 m. rugpjūčio 4 d. potvarkiu sudaryta plataus atstovavimo darbo grupė iš darbo rinkos ir nevyriausybinių organizacijų, dirbančių socialinėje srityje, atstovų. EQUAL BPD rengimo darbo grupė buvo padalyta į BPD

6 rengimo grupę ir darbo rinkos ekspertų grupę. BPD rengimo grupė tiesiogiai dalyvavo rengiant BPD. BPD rengimo grupę daugiausiai sudarė politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų atstovai. Į darbo rinkos ekspertų grupę įėjo profsąjungų ir darbdavių asociacijų, tikslinėms grupėms atstovaujančių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šios grupės nariams buvo suteikta galimybė teikti pasiūlymus ir pastabas BPD rengimo grupei. EQUAL BPD rengimo darbo grupėje buvo atstovaujamos šios institucijos ir organizacijos (ši darbo grupė buvo padalyta į 2 grupes): Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; Švietimo ir mokslo ministerija; Finansų ministerija; Ūkio ministerija; Žemės ūkio ministerija; Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas; Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; Lietuvos savivaldybių asociacija; Valstybinė jaunimo reikalų taryba; Lietuvos jaunimo organizacijų taryba; Lietuvos pramonininkų konfederacija; Lietuvos verslo darbdavių konfederacija; Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija; Lietuvos darbo federacija; Lietuvos profesinė sąjunga Solidarumas ; Lietuvos ir Švedijos PHARE Dvynių projektas (SPP III Nr. LT/220/IB-SPP-01) Pasirengimas Bendrijos iniciatyvos programoms ir struktūrinių fondų bei Sanglaudos fondo panaudojimo gebėjimų Lietuvoje stiprinimas. 1.3.2. Išankstinis vertinimas Pagal 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 40 straipsnį privaloma atlikti visų struktūrinių fondų programų, įskaitant Bendrijų iniciatyvas, išankstinį vertinimą. Išankstinį EQUAL programos Lietuvoje vertinimą 2003 metų spalio gruodžio mėnesiais atliko Strategijos ir vertinimo paslaugų centro nepriklausomų vertintojų grupė, padedama vietos konsultanto. Darbas atliktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsakingos už vertinimo proceso priežiūrą ir koordinavimą, užsakymu. Įvertintas EQUAL BPD ir jo priedas, išanalizuotas išorinis ir vidinis programavimo dokumentų darnumas, nustatyta, kiek atspindėta esama būklė pagrindinių EQUAL tikslinių grupių ir jų padėties darbo rinkoje analizėje. Papildomi tikslai iš naujo apsvarstyti, ar tinkamai pasirinktos prioritetinės temos per konsultacijas, surengtas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (padedant Dvynių projektui), išnagrinėti patirtį, įgytą įgyvendinant PHARE programą ir kitas prieš stojimą vykdytas priemones, pvz., ACCESS programą (nevyriausybinių organizacijų gebėjimų stiprinimas). Taip siekta nustatyti, kiek ankstesni socialinės partnerystės mechanizmai Lietuvoje galėtų padėti įgyvendinti EQUAL programą ir kurti vystymo bendrijas. Išsamiau bendradarbiavimas su vertintojais ir jų indėlis nagrinėjami 11.1 skyriuje. 1.4. Programos trukmė

7 ES struktūrinių fondų parama Lietuvoje numatyta 2004 2006 metams. Esminė Europos Bendrijos iniciatyvos EQUAL finansuojamų vystymo bendrijų veiklos ypatybė tarptautinis bendradarbiavimas. Taigi svarbu, kad konkursų ir finansavimo datos būtų suderintos visose valstybėse narėse. Kvietimas teikti paraiškas Lietuvoje paskelbtas 2004 m. balandžio 16 dieną. Programos išlaidos yra tinkamos nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 dienos. 1.5. Programos geografinė erdvė Visa Lietuvos teritorija laikoma pirmojo tikslo regionu. Europos socialinio fondo paramos intensyvumas 75 procentai. 2. DARBO RINKA 2.1. Įžanga 2 skyriuje pateikta bendra Lietuvos ekonomikos apžvalga, Lietuvos darbo rinkos tyrimas, išsami pažeidžiamiausių socialinių grupių būklės analizė, numatyta, kokių veiksmų reikia imtis, kad asmenims, priklausantiems šioms grupėms, nebūtų užkirstas kelias į darbo rinką. Darbo rinkos tyrimas ir 3 skyriuje aprašyti Lietuvos ir ES užimtumo politikos prioritetai EQUAL temų ir temų priemonių nustatymo pagrindas. 4 skyriuje aprašyta strategija, kaip bus siekiama spręsti nelygybės ir diskriminacijos darbo rinkoje problemas. 2.1.1. Įvadas Lietuvos ekonomikos apžvalga Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos ūkis sparčiai augo. Ekonomikos plėtros, kuriai sutrukdė tik 1998 1999 metų Rusijos finansinė krizė, dešimtmetis sutapo su struktūriniais ūkio pokyčiais, privatizavimu ir kitomis būtinomis rinkos reformomis, padėjusiomis pereiti iš komandinės ekonomikos į pilnavertę rinkos ekonomiką, kurioje vyrauja privatus paslaugų ir pramonės sektorius ir prekyba su ES, tačiau svarbi išlieka ir prekyba su NVS valstybėmis. Šiuo metu Lietuvos ekonomikai būdingas makroekonominis stabilumas, spartus bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, maža infliacija ir su euru susieta stabili valiuta. Iš tikrųjų Lietuvą dabar galima pavadinti Baltijos valstybių tigru oficialiose Europos Komisijos BVP augimo prognozėse, paskelbtose 2003 metų lapkritį, teigiama, kad 2003 2005 metais Lietuvos ūkio plėtra bus sparčiausia iš visų 25 ES valstybių narių. Tačiau užimtumo būklė nėra tokia gera ir nedarbas išlieka didelis, o ypač kai kuriuose miestuose ir apskrityse vykstant struktūriniams pokyčiams ir modernizavimui smuko tokie ūkio sektoriai, kuriuose tradiciškai dirbo daug žmonių, tai sukėlė ekonominius sunkumus, didelį nedarbą kai kuriose bendruomenėse, ypač nukentėjo darbo rinkoje pažeidžiamiausios socialinės grupės. Nors ir patyrusi ūkio nuosmukį 1998 1999 metais, Lietuvos ekonomika sparčiai auga, o BVP kasmet didėjo 5 7 procentais. Lietuvoje vyksta svarbūs struktūriniai pokyčiai, todėl labai kinta užimtumo struktūra ir darbo rinka. Lietuvos, tapusios ES nare, ūkio struktūra, kurioje vyrauja paslaugų ir pramonės sektoriai (žemės ūkis vaidina vis dar svarbų vaidmenį, tačiau šis vaidmuo mažėja), labiau supanašės su Vakarų Europos valstybių ūkio struktūra. Staigus augimas būdingas ne visam Lietuvos ūkiui. Šiuo metu vykstantis ekonomikos restruktūrizavimas, kintanti santykinė įvairių sektorių svarba (dėl to dažnai netenkama darbo) kai kuriuos regionus paveikė labiau. Nors šalies mastu nedarbas didelis: 2002 metais per 13,1 procento (pagal Eurostato ataskaitą Užimtumas Europoje 2003.), kai kuriuos Lietuvos regionus ir miestus nedarbo problemos palietė ypač skaudžiai. Kaip ir kitose Europos valstybėse, Lietuvoje nuo nedarbo labiausiai kenčia asmenys, priklausantys pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms.

8 2.1.2. Lietuvos darbo rinka ir socialinės rizikos grupės Nors kai kuriuose Lietuvos regionuose dėl vis dar vykstančio ekonomikos restruktūrizavimo ir struktūrinių pokyčių galimybių įsidarbinti nedaug, tam tikros socialinės grupės, norėdamos patekti į darbo rinką, susiduria su kur kas didesniais sunkumais. Šio reiškinio priežastys įvairios, tačiau plačiąja prasme problemas galima suskirstyti į 3 grupes: tiesioginė diskriminacija; netiesioginė diskriminacija; situacija, kai pažeidžiamiausios socialinės grupės susiduria su daugybe sunkumų, iš dalies susijusių su socialine atskirtimi, todėl joms sunku pasinaudoti užimtumo galimybėmis, pvz., norintiesiems įgyti išsilavinimą ir profesiją trūksta pasitikėjimo savimi, motyvacijos ir panašiai. Tiesioginė diskriminacija nevienodas požiūris į priimamus į darbą asmenis dėl išankstinių darbdavių ir darbuotojų nuostatų kartais tampa problema ieškantiems darbo asmenims, kurie priklauso tam tikroms socialinėms grupėms, pvz., kitokios lytinės orientacijos asmenims, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, sveikstantiems narkomanams, buvusioms prekybos žmonėmis aukoms ir panašiai. Tiesioginė diskriminacija darbo rinkoje atsiranda dėl teisinės apsaugos, kurios reikia asmenims iš socialinės rizikos grupių, stokos, atsiradusios sovietiniais laikais. Teisinė sistema pasikeitė priėmus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą dalį Lietuvos įsipareigojimų laikytis lygybės principų, įtvirtintų EB sutartyje ir reikalaujamų pagal acquis communautaire. Kai kurios socialinės grupės susiduria su netiesiogine diskriminacija. Pavyzdys galėtų būti neįgalieji. Tik labai nedaug darbdavių rūpinasi neįgalių darbuotojų priėmimu į darbą ir atitinkamu darbo vietų pertvarkymu. Dažnai neįgalių įsidarbinimo galimybės ribotos. Lietuvos darbdavių nenorą taikyti lanksčias darbo formas galima laikyti netiesiogine daugelio moterų diskriminacija moterų, auginančių vaikus arba prižiūrinčių pagyvenusius giminaičius, nes joms sunku dirbti visą darbo dieną. Asmenims iš socialinės rizikos grupių kur kas sunkiau nei kitiems pasinaudoti užimtumo galimybėmis ir dėl kitų priežasčių. Daugelis asmenų iš socialiai nuskriaustų grupių, išvardytų EQUAL BPD 2.3 skyriuje, menko išsilavinimo ir žemos kvalifikacijos. Kiti patyrę socialinį nepriteklių, ilgalaikį nedarbą, o skurdas taip pat jiems kliudo patekti į darbo rinką. Kita problema yra ta, kad asmenų, patiriančių didelę socialinės atskirties riziką, pasitikėjimas savimi ir motyvacija dažnai labai menki, o tai irgi neigiamai veikia darbo rinką. Aišku, kai kurios socialinės rizikos grupės, norėdamos patekti į darbo rinką, susiduria su specifiniais sunkumais, pvz., jauni bedarbiai dažnai neturi darbo patirties ir reikiamų bendravimo įgūdžių, o vyresniųjų turimi įgūdžiai, kvalifikacija ir patirtis nebeatitinka darbo rinkos reikalavimų, todėl juos būtina tobulinti. EQUAL remiamos socialinės rizikos grupės apibūdintos 2.3 skyriuje. 2.2. Bendra apžvalga 2.2.1. Lietuvos ūkio plėtros bendrosios tendencijos Pagrindinės Lietuvos ūkio tendencijos stabili makroekonominė aplinka, kuriai būdingas spartus BVP augimas, maža infliacija, privataus sektoriaus plėtra, didėjančios įmonės, siekiant pereiti į masto ekonomiką ir įgyti didesnį konkurencingumą. Kitos tendencijos didėjanti paslaugų sektoriaus įtaka, apdirbamosios pramonės svarba, sąlyginis žemės ūkio sektoriaus įtakos mažėjimas (bent jau pagal BVP ar pridėtinės vertės dalis, nes žemės ūkyje vis dar dirba daugiausiai gyventojų). Struktūrinės reformos ir visos pramonės, ypač apdirbamosios, modernizavimas lėmė spartų darbo produktyvumo didėjimą. Pasikeitė įvairių eksporto rinkų svarba nuo buvusių NVS valstybių į ES. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, Lietuvoje BVP 2002 metais išaugo 5,9 procento ir sudarė 50,679 mlrd. litų einamosiomis kainomis. Vienam šalies gyventojui per metus tenkanti BVP dalis 2002 metais siekė 14609 litus. BVP vienam gyventojui sudarė 38 procentus 15 ES valstybių narių vidurkio.

9 Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įregistravo vidutinės metinės infliacijos sumažėjimą nuo 1,3 procento 2001 metais iki 0,3 procento 2002 metais. Nuo 2002 metų gegužės iki 2003 metų gegužės įregistruota nedidelė defliacija, kurią lėmė atpigusios transporto grupės prekės ir paslaugos, maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai. Vartojimo prekių ir paslaugų kainų mažėjimą iš dalies kompensavo padidėjusios alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių, drabužių ir avalynės grupių prekių ir paslaugų kainos. Užsienio ir vidaus skola stabili ir pagal tarptautinius standartus nedidelė. Finansų ministerijos duomenimis, visa valstybės skola per metus padidėjo 259,2 mln. litų ir 2002 metų pabaigoje buvo 13,163 mlrd. litų. Visa užsienio skola sudarė 69,7 procento visos valstybės skolos, o užsienio skola sudarė 18,1 procento BVP. Visa ilgalaikė skola 2002 metų gruodžio pabaigoje buvo 12,451 mlrd. litų ir sudarė 94,6 procento visos valstybės skolos. Galutiniai Finansų ministerijos duomenys patvirtina, kad 2002 metais pirmą kartą per pastaruosius ketverius metus viršytas nacionalinio biudžeto pajamų planas, perteklinių pajamų gavo savivaldybių biudžetai, o Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto nepriteklius simboliškas ir mažiausias nuo 1997 metų. 2002 metais Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas gavo 2,56 mlrd. litų daugiau nei 2001 metais. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ūkio struktūra labai pakito ir pasidarė panašesnė į 15 ES valstybių narių ūkio struktūrą. Žemės ūkyje dirbančių darbuotojų sumažėjo nuo 24,2 procento visų darbuotojų 1996 metais iki 17,1 procento 2001 metais (pagal Eurostato ataskaitą Užimtumas Europoje 2003, 195 psl.), bet jų vis dar gerokai daugiau už ES vidurkį (4,2 procento visų darbuotojų). Paskutiniai privatizavimo žingsniai toliau spartino privataus sektoriaus plėtrą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkis vis labiau susijęs su ES valstybių narių ekonomika, nuo 2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru pagal pastovų keitimo kursą. Užsienio investicijos skatina Lietuvos ūkio modernizavimą. Toliau vyksta ekonominė integracija į ES. Nors Rusija ir NVS valstybės vis dar vaidina svarbų vaidmenį ekonomikoje, labai padidėjo užsienio prekyba su 15 ES valstybių narių ir valstybėmis kandidatėmis, ir tai dabar sudaro daugiau nei 50 procentų viso Lietuvos eksporto (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 metų duomenimis). Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje 2003 m. sausio 1 d. sudarė 131838 mln. litų, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo 23,7 procento. Vienam Lietuvos gyventojui tiesioginių investicijų gerokai padaugėjo nuo 3068 litų 2002 m. sausio 1 d. iki 3808 litų 2003 m. sausio 1 dieną. Pasaulio ekonomikos forumo metinės konkurencijos analizės duomenimis, Lietuva pagal konkurencijos didėjimą 2002 metais užėmė 36 vietą ir pralenkė daugelį Vidurio ir Rytų Europos valstybių kandidačių į ES. Nors ūkis sparčiai augo, tačiau didėjo regioniniai skirtumai, ypač pagal investicijas, BVP ir užimtumą. Akivaizdūs miesto ir kaimo regionų skirtumai. BVP dalys, tenkančios vienam gyventojui, nacionalinį vidurkį viršijo tik Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse, o kitose apskrityse BVP dalys, tenkančios vienam gyventojui, buvo kur kas mažesnės. Savivaldybėse šie skirtumai dar didesni. 2.2.2. Darbo rinka: užimtumas, nedarbas, darbo organizavimas ir įgūdžiai Nors BVP sparčiai augo, švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų finansavimas atsiliko nuo BVP augimo, o kartais netgi sumažėjo (žr. 1 grafiką). 1 grafikas. Realus BVP, švietimo, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų augimo lygis (procentais)

10 BVP Išsilavinimas Sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos 1998 1999 2000 2001 2003 metais metais metais metais metais Sparti Lietuvos ūkio plėtra neturėjo didelio poveikio vidutiniam gyvenimo lygio rodikliui, ypač kaimo regionuose, kuriuose vidutinės namų ūkio pajamos beveik trečdaliu mažesnės už miesto gyventojų namų ūkio pajamas. Skurdžiausiai gyvena bedarbiai ir asmenys, kurių vienintelis pajamų šaltinis socialinės pašalpos, šeimos, auginančios 3 ir daugiau vaikų, ūkininkų namų ūkiai. Pagal ES metodologiją skaičiuojamas skurdo rizikos lygis 2001 metais sudarė 17,2 procento. Sumažėjęs dalyvavimas darbo rinkoje pastaruosius penkerius metus ir apskritai sumažėję darbo jėgos ištekliai neigiamai atsiliepė šalies ekonomikai. Darbo jėgos emigracija, mažas gimstamumas ir šalies gyventojų senėjimas tik išryškino šią tendenciją. Lietuvos ir 15 ES valstybių narių darbo rinkų analizė rodo didelius struktūrinius trūkumus ir skirtumus (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių darbo rinkos ir užimtumo skirtumai, procentais Rodiklis Lietuvoje 2001 ES vidurkis Skirtumo Lietuvoje 2002 metais 2001 metais įvertinimas metais* Nedarbas 16,1 7,4 didelis 13,1 Jaunimo nedarbas 30,2 14,9 didelis 21,4 Ilgalaikių bedarbių (iš visos darbo jėgos) 9 3,3 didelis 7 Moterų nedarbas 13,8 8,7 didelis 13 Vyrų nedarbas 18,4 6,4 didelis 13,3 Užimtumo lygis (iš visų 15 64 metų gyventojų) 58,4 63,9 vidutinis 59,9 Užimtumas pagal sektorius: žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė ir žuvininkystė 17,1 4,2 didelis pramonė, statyba 27,2 26,4 mažas paslaugos 55,7 69,4 didelis * Pagal Eurostato ataskaitą Užimtumas Europoje 2003, 195 ir 173 puslapiai. Nedarbas 2002 metais sumažėjo iki 13,1 procento (palyginti su ES vidurkiu atitinkamais metais 7,4 procento, išliko labai didelis), o darbo jėgos aktyvumas šiek tiek padidėjo iki 69,6 procento. Per pirmuosius tris 2003 metų ketvirčius nedarbas toliau mažėjo, o užimtumas didėjo. Tačiau išlieka struktūrinis nedarbas, kuriame vyrauja ilgalaikiai bedarbiai ir jaunimas. Jaunimo nedarbas Lietuvoje kaip ir kitose valstybėse kur kas didesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį. Eurostato duomenimis, Lietuvoje vidutinis metinis jaunimo iki 25 metų nedarbas 2001 metais buvo 30,2 procento, 15 24 metų 33,6 procento vyrų ir 25,8 procento moterų (pagal Eurostato ataskaitą Užimtumas Europoje 2003, 173 ir 195 psl.). Darbo jėgos tyrimo duomenys rodo, kad jaunimo nedarbas mažės. Darbo jėgos tyrimo duomenimis, ilgalaikis nedarbas Lietuvoje viršija ES vidurkį: 2001 metais ilgalaikis nedarbas ES sudarė 3,3 procento, Lietuvoje 9 procentus visos darbo jėgos. Didžiausias ilgalaikis nedarbas tarp asmenų, vyresnių nei 50 metų.

11 Be to, tam tikros socialinės grupės laikomos ypač socialiai pažeidžiamomis. Vyrų ir moterų, neįgaliųjų, jaunimo ir pagyvenusiųjų padėties darbo rinkoje analizė rodo, kad susiduriama su dideliais tokių grupių integravimo arba reintegravimo į darbo rinką sunkumais, kuriuos didina vykstantys struktūriniai Lietuvos ūkio ir spartūs visuomenės pokyčiai (taip pat žr. 2.2.2 skyrių). Darbo rinkos būklė Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, nėra ypač sunki. Kai kurie Lietuvos rodikliai yra geri, palyginti su ES vidurkiu. Pavyzdžiui, Lietuvoje moterų aktyvumas darbo rinkoje 2001 metais sudarė 66,5 procento, palyginti su 15 ES valstybių narių jis tebuvo 60,2 procento (pagal Eurostato ataskaitą Užimtumas Europoje 2003, 173 ir 195 psl.). Moteris derėtų skatinti dar aktyviau dalyvauti darbo rinkoje, tai turėtų spartinti Lietuvos plėtrą. Užimtumo struktūra Nors esminis Lietuvos ekonomikos restruktūrizavimas tam tikra prasme jau eina prie pabaigos, tačiau tradicinėse ekonomikos šakose, kuriančiose mažą pridėtinę vertę, vis dar daug sunkumų. Menkai išplėtota technologijų pramonė, o apdirbamojoje ir stambiojoje pramonėje vis dar gausu mažai arba vidutiniškai kvalifikuotų darbuotojų. Praėjusį dešimtmetį labai sparčiai plėtotas paslaugų sektorius, užimtumas jame vis didėjo ir dabar sudaro beveik 55,7 procento. 2001 metais žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje dirbo 17,1 procento (21,2 procento vyrų ir 13,1 procento moterų), pramonėje ir statyboje 27,2 procento (33,3 procento vyrų ir 21,2 procento moterų) ir paslaugų sektoriuje 55,7 procento (45,5 procento vyrų ir 65,7 procento moterų) darbuotojų. Labiausiai nuo ES skiriasi žemės ūkio sektorius, kurio dalis užimtumo struktūroje yra beveik 4 kartus didesnė nei ES. Užimtumas paslaugų sektoriuje 2001 metais Lietuvoje buvo 55,7 procento, ES 69,4 procento (pagal Eurostato ataskaitą Užimtumas Europoje 2003 ), skirtumas gana nedidelis. Labai stokojama įgūdžių, ypač informacijos technologijų srityje. Skirtinguose sektoriuose vyrų ir moterų užimtumas nevienodas. Pirminiame ir antriniame sektoriuose (žemės ūkyje ir apdirbamojoje pramonėje) vyrų gerokai daugiau nei moterų, tačiau moterys vyrauja paslaugų sektoriuje. Didžiumoje rajonų daug registruotų darbuotojų dirba žemės ūkyje dažniausiai verčiasi menkai produktyvia žemės ūkio veikla (patys save išlaikančiuose ūkiuose). Netradicinės ir lanksčios darbo organizavimo formos Lietuvoje netradicinės užimtumo formos plėtojamos lėtai. Dažniau taikomas darbas ne visą darbo laiką, tačiau daugumos Lietuvos politikos formuotojų nuomone, šis procesas per lėtas. Palyginti mažai savarankiškai dirbančių asmenų, ypač moterų. Tai gali būti iš dalies susiję su susiklosčiusiu kultūriniu ir istoriniu veiksnių deriniu, taip pat su tuo, kad aplinka nėra ganėtinai palanki verslui plėtoti. 2001 metais 60,2 procento dirbančių asmenų sudarė samdomi darbuotojai, 30,5 procento savarankiškai dirbantys asmenys (vyrų 35,4 procento, moterų 25,5 procento) ir 3,2 procento neapmokami šeimų verslo darbuotojai, ypač žemės ūkyje save išlaikančiuose ūkiuose (2,8 procento vyrų ir 3,5 procento moterų). 2001 metais 9,7 procento dirbančių asmenų dirbo ne visą darbo laiką, iš jų 8,5 procento vyrų ir 10,9 procento moterų. Toks darbas Lietuvoje paplitęs kur kas mažiau nei ES, kur tokių darbuotojų vidutiniškai 18 procentų. Dirbantys ne visą darbo dieną asmenys pagal Lietuvos įstatymus turi būti traktuojami taip pat kaip dirbantys visą darbo laiką. Dirbantys ne visą darbo laiką asmenys turi tokias pat teises į pensiją ir socialines teises kaip ir tie, kurie dirba visą darbo laiką. Lietuvoje ne visą etatą dirba tik 11 procentų moterų, o ES 34 procentai. Darbas ne visą darbo laiką skiriasi įvairiuose ūkio sektoriuose. Iš darbo ne visą darbo dieną gaunama per mažai pajamų, tai riboja šios darbo organizavimo formos plėtrą. Kitos lanksčios darbo organizavimo formos diegiamos per lėtai, pavyzdžiui, teledarbas, lankstus darbo laikas, darbo vietų rotacija ir kita. Nepalanki teisinė, socialinė ir ekonominė aplinka, deramai nesureguliuoti teisiniai aspektai (nors 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujasis Lietuvos

12 Respublikos darbo kodeksas sudaro teisines sąlygas plėtoti lanksčias darbo formas) neskatina taikyti lanksčių darbo organizavimo formų. Nacionaliniu ir regioniniu lygiu jau veikia trišalės užimtumo tarybos, kurios, tikimasi, skatins socialinės partnerystės plėtrą. Išsilavinimas ir įgūdžiai Lietuvoje sudarytas gana geras šiuolaikinės švietimo sistemos ir socialinės partnerystės plėtros teisinis pagrindas. Oficialiais statistikos duomenimis, Lietuvoje darbuotojų išsilavinimas palyginti geras. Asmenys, turintys pilną vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą, sudaro 80 procentų visos darbo jėgos. Darbo jėga Lietuvoje išsilavinusi, tačiau daugiau nei trečdalis 15 24 metų asmenų neturi jokios profesinės kvalifikacijos (gyventojų užimtumo tyrimo 2001 metų duomenys). Pagrindinio išsilavinimo neturi gerokai daugiau 15 24 metų asmenų (21 procentas) negu 25 49 metų asmenų (1 procentas). Taip atsitiko todėl, kad pasikeitus socialinei-ekonominei aplinkai padaugėjo anksti švietimo sistemą paliekančio jaunimo (vadinamasis nubyrėjimas iš mokyklų). Išsamios ir patikimos statistikos apie šį reiškinį nėra, bet nemažai 15 16 metų asmenų, neįgijusių pagrindinio išsilavinimo, išeina iš mokyklų (žr. 2 grafiką), o kiti dėl įvairių priežasčių jį įgyja po vienerių ar daugiau metų. 2 grafikas. Įgijusieji pagrindinį išsilavinimą penkiolikmečiai (procentais) 100 80 80,2 71,5 72,1 78,8 72,5 77 73,7 78,4 60 40 37,7 20 0 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999* 2000 2001** Metai * Nebuvo laidos dėl perėjimo prie 10-mečio pagrindinio ugdymo. ** Šešiolikmečių skaičius. Pagrindiniai konkurencingumo ir efektyvumo didinimo uždaviniai gali būti išspręsti tik plėtojant šiuolaikinį švietimą ir profesinį mokymą. Lietuvoje yra išplėtota profesinio mokymo, švietimo ir mokymo sistema, tačiau ji atsilieka nuo struktūrinių ekonomikos pokyčių, o mokymo programos nevisiškai atitinka rinkos poreikius. Įgijus gerą šiuolaikinės švietimo ir mokymo sistemos plėtros ir socialinės partnerystės struktūros steigimo teisinį pagrindą, situacija turėtų pagerėti. Sukurta profesinio mokymo sistema, skirta rengti tarptautiniu mastu akredituotiems profesinio mokymo ir švietimo standartams. Kuriant profesinio mokymo programų sistemą, aktyviai dalyvauja darbdaviai, siekdami užtikrinti, kad programos geriau atitiktų darbo rinkos reikalavimus. 2000 metais sukurta kolegijų sistema, turinti užpildyti spragą tarp vidurinio ir universitetinio švietimo. Lietuva turi aktyvią užimtumo politiką, kuria siekiama spręsti nedarbo problemas ir didinti užimtumą. Darbo rinkos politikai įgyvendinti sukurtas Lietuvos darbo biržos ir nacionalinis 46 teritorinių darbo biržų tinklas, kuris turi padėti bedarbiams tobulinti turimus įgūdžius ir grįžti į darbo rinką. Steigiant darbo vietas gyventojams, darbo birža veikia kaip tarpininkas, įgyvendina aktyvias darbo rinkos priemones organizuoja viešuosius darbus, darbo klubus, vykdo profesinį mokymą ir panašiai. Tačiau dėl išteklių stokos per mažai bedarbių dalyvauja aktyviose darbo rinkos 0

13 priemonėse. Įkurta 14 darbo rinkos mokymo centrų, kurie padeda apmokyti 20000 bedarbių per metus. Darbo rinkos ir profesinio mokymo sistema skirta aktyvesnei ir darbingai gyventojų daliai, kuri gali lengvai pasirengti darbo rinkai. Socialinės rizikos grupių poreikiai šioje srityje nėra tinkamai tenkinami, nes tam reikia didelių investicijų ir tradicinių pažiūrų kaitos. Sparčiai plėtojamas suaugusiųjų mokymas, ugdoma mokymosi visą gyvenimą kultūra. Tačiau mokymosi visą gyvenimą sąlygos nėra pakankamai išplėtotos. Profesinio ir aukštesniojo mokymo sistemos daugiau pritaikytos vykdyti formalųjį mokymą ir mokyti pirmą kartą patenkančiuosius į mokymo sistemą. Darbdaviai per mažai investuoja į darbuotojų mokymą, tobulinimąsi ir perkvalifikavimą ypač pirminiame ir antriniame sektoriuose. Išteklių stoka ir nelanksti mokymo sistema neskatina suaugusiųjų dalyvauti tęstinio mokymo procese. Socialinės rizikos grupių galimybės mokytis visą gyvenimą dar mažesnės. 2.3. Nelygybė ir diskriminacija darbo rinkoje Atsižvelgiant į bendrą ekonomikos būklę ir anksčiau pateiktą užimtumo analizę, galima išskirti pagrindines grupes, patiriančias nelygybę ir diskriminaciją darbo rinkoje. Nustačius šių tikslinių grupių susidarymo priežastis, jų atskirties mastą, bus galima numatyti veiklos sritis, tikslus ir priemones esamai nelygybei ir diskriminacijai panaikinti. 2.3.1 Neįgalieji Pagal Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą neįgaliuoju laikomas bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Į teritorines darbo biržas 2002 metais kreipėsi 5880 asmenų su negalia, t. y. 1,5 tūkstančio daugiau nei 2001 metais. Neįgalūs bedarbiai sudaro 2,4 procento visų bedarbių. Įregistruotų asmenų su negalia per paskutinius 6 metus pagausėjo daugiau kaip 2 kartus. Tarp dirbančių ir dalyvaujančių užimtumo programose asmenų su negalia daugiausia turinčiųjų III grupę (lengvą invalidumo laipsnį). Sunkesnę negalią turintys asmenys negali lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje. Didžiuma (55 procentai) darbo biržose įregistruotų asmenų su negalia vyrai (moterų 45 procentai). 34 procentai asmenų su negalia vyresni nei 50 metų, 11 procentų jaunimas iki 25 metų. 30 procentų visų įsiregistravusių ieškančių darbo asmenų kaime gyvenantys asmenys su negalia. Daugiau kaip pusė darbo biržose įregistruotų asmenų su negalia menko išsilavinimo, nekvalifikuoti, nedirbę. Pagal susirgimo pobūdį 72 procentams asmenų invalidumas suteiktas dėl vidaus organų susirgimų, 14 procentų dėl judėjimo sutrikimų, 5,5 procento dėl psichikos susirgimų, 4,5 procento dėl regėjimo sutrikimų, 4 procentams dėl klausos sutrikimų. Sunkiausia įdarbinti arba užimti sutrikusios psichikos, regėjimo, klausos negalią ir pirmą invalidumo grupę turinčius asmenis, o dirbančių asmenų su negalia pajamos dažnai minimalios. 2003 metais tirta, kaip Lietuvos gyventojai vertina aklųjų, kurčiųjų, judėjimo ir psichinę negalią turinčių asmenų įvairias gyvenimo sąlygas. Absoliuti respondentų dauguma visų tiriamų grupių darbo sąlygas įvertino blogai ir siūlė neįgaliesiems skirti daugiau biudžeto lėšų. Tyrimas parodė, kad gyventojai į psichiškai neįgaliuosius žiūri ne taip tolerantiškai kaip į kitus neįgaliuosius. Per 50 procentų respondentų siūlė griežčiau izoliuoti psichiškai neįgalius asmenis, plačiau jiems taikyti priverstinį gydymą. Asmenų su negalia užimtumą riboja šie veiksniai: nepakankamai prieinamas aukštasis ir aukštesnysis išsilavinimas, nepritaikyta viešoji ir darbinė aplinka, profesinės reabilitacijos sistemos nebuvimas, darbdaviai per mažai skatinami įdarbinti asmenis su negalia. Šiuo metu asmenų su negalia profesinis mokymas, permokymas ir perkvalifikavimas vykdomas per darbo rinkos mokymo tarnybas, specialius mokymo centrus, profesinio mokymo mokyklas ir yra prieinamas asmenims su lengvesne negalia. Nepakankamas, sunkiai prieinamas,

14 mažai pritaikytas ir su vietos darbo rinkos poreikiais nesusietas profesinis mokymas, perkvalifikavimas tampa viena iš asmenų su negalia nedarbo priežasčių. Nėra profesinių įgūdžių (išlikusių, įgytų) įvertinimo metodikų, pagal kurias būtų galima spręsti apie profesinės reabilitacijos galimybę ir veiksmingumą. Profesinės reabilitacijos sistema silpna, be to, nėra ryšio su kitomis reabilitacijos sistemos dalimis, o tai sunkina esamą nepalankią asmenų su negalia profesinės reabilitacijos sistemos būklę. Asmenims su negalia svarbi ne tik socialinės apsaugos priemonių plėtra, bet ir neįgalių vaikų integracija į švietimo, mokymo įstaigas, jaunų žmonių su negalia teisės į mokslą įgyvendinimas, suaugusiųjų su negalia neformalus ugdymas, informacijos ir komunikacijų prieinamumas, socialinių paslaugų plėtra bendruomenės lygiu. Asmenų su negalia specialiųjų poreikių tenkinimas lengvatas keičiant alternatyviomis socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos priežiūros priemonėmis yra pagrindinė visų paslaugų sistemos, skatinančios tokių asmenų socialinę integraciją, plėtros kryptis. Neįgaliesiems nepritaikytos bendrojo lavinimo mokyklų, aukštųjų ir aukštesniųjų mokymo įstaigų mokymo programos ir metodikos, neužtikrintos specialiosios priemonės, paslaugos, technika, specialistų pagalba. Pagrindiniai neįgaliųjų integracijai skirti dokumentai yra: Užimtumo didinimo 2001 2004 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529, numatanti priemones neįgaliųjų profesiniam pasirengimui gerinti; pagal Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą, priimtą Lietuvos Respublikos Seimo 1991 m. lapkričio 28 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 1992 metų įgyvendina Valstybinę invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programą, kurios pagrindinės kryptys patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 253 (nuo 2003 metų Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003 2012 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 850). Ši programa valstybės veiksmų planas dešimčiai metų. Lietuvos invalidų reikalų taryba, atskaitinga Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atsakinga už šios programos koordinavimą ir įgyvendinimą. Ši programa yra ilgalaikio sėkmingo nevyriausybinių organizacijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės bendradarbiavimo pavyzdys. Nuo 1992 metų daugiau kaip 30 Lietuvos nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų (ir didžiuma jų teritorinių padalinių) pagal programą gauna iš tarybos finansavimą savo projektams įgyvendinti. Tarybos prioritetai: reabilitacija (profesinė, medicininė, psichosocialinė) savarankiškumo ugdymui, specialūs poreikiai ir socialinės paslaugos, fizinės ir informacinės aplinkos prieinamumas, mokymas, integracija į darbo rinką, lygiavertis dalyvavimas kultūrinėje, sportinėje ir rekreacinėje veikloje, informacijos sklaida. 2.3.2 Priešpensinio amžiaus asmenys Priešpensinio amžiaus asmenų užimtumas mažesnis už vidutinį, o šio amžiaus moterų užimtumas mažesnis nei vyrų. 2002 metais asmenų, sulaukusių 55 64 metų, užimtumas buvo mažesnis už bendrą užimtumo lygį ir sudarė 41,6 procento, 2003 m. liepos 1 d. darbo biržose įregistruota 17,4 tūkstančio vyresnių negu 55 metų ieškančių darbo asmenų. Jie sudaro 11,4 procento visų įregistruotų bedarbių. Tokio amžiaus moterų užimtumas tik 46,7 procento, o vyrų gerokai aukštesnis 58,2 procento. Priešpensinio amžiaus asmenų užimtumą riboja šie pagrindiniai veiksniai: šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimų neatitinkanti kompetencija ir neigiamas darbdavių požiūris į šio amžiaus asmenis. Daugumos vyresnio amžiaus darbuotojų turima kompetencija neatitinka dabartinių darbo rinkos poreikių, praeityje įgyta profesinė kvalifikacija per daug specializuota, mokymosi metu jiems nebuvo išugdyti bendrieji gebėjimai. Be to, vyresnio amžiaus darbuotojai nenoriai siunčiami į kvalifikacijos tobulinimo kursus, mokytis. Aiškinama, kad investuoti į vyresnius darbuotojus tiesiog neapsimoka. Tokiems darbuotojams mokyti paprastai reikia daugiau laiko ir lėšų. Vyresnio amžiaus

15 asmenys, ypač moterys, vengia dirbti kompiuteriu, mat dažniausiai neturi galimybių išmokti juo naudotis, o jeigu ir turi, tai mokymo metodikos jiems nepritaikytos. Siekdama spręsti priešpensinio amžiaus asmenų nedarbo problemas, valstybė vykdo aktyvias darbo politikos programas, tačiau teisinė bazė skatina priešpensinio amžiaus darbuotojus anksti palikti darbo rinką. Vyresniems negu 55 metų bedarbiams sudaromi įsidarbinimo planai, kuriuose numatomos konkrečios integracijos į darbo rinką, darbinės ir profesinės motyvacijos didinimo, dalyvavimo įvairiose užimtumo programose priemonės. Šiems asmenims plačiai taikoma darbo vietų subsidijavimo programa. Vyresnio amžiaus bedarbiams, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip 5 metai, steigiamos darbo vietos, jeigu jie per 3 mėnesius nuo įsiregistravimo darbo biržoje dienos neįsidarbina. Daugiausia naujų darbo vietų steigiama privačiame sektoriuje. Darbdaviams, įdarbinusiems bedarbius į subsidijuojamas vietas, mokamos subsidijos darbo vietų steigimo išlaidoms padengti. Kalbant apie vietinių užimtumo iniciatyvų programą, paminėtina, kad priimant sprendimą dėl jos finansavimo pirmenybė teikiama tiems projektams, pagal kuriuos įdarbinama daugiausia sunkiai integruojamų į darbo rinką asmenų, ypač vyresnių nei 55 metų. Vyresnio amžiaus asmenims taip pat parengtos specializuotos mokymo ir perkvalifikavimo, darbo klubų, praktinių įgūdžių atnaujinimo, bedarbių užimtumo gebėjimų didinimo programos, jie siunčiami į Užimtumo fondo remiamus darbus. Į aktyvias darbo rinkos politikos programas 2002 metais nusiųsta 5 tūkstančiai priešpensinio amžiaus bedarbių, per 2003 metų pirmąjį pusmetį įdarbinta 2,7 tūkstančio, per 2002 metus 4,3 tūkstančio, per 2003 metų pirmąjį pusmetį 2,6 tūkstančio priešpensinio amžiaus bedarbių. 2002 metais priešpensinio amžiaus asmenys aktyviausiai dalyvavo viešųjų darbų programoje (51,4 procento), ne taip aktyviai darbo klubų renginiuose (45 procentai), o mokymo ir remiamų darbų programose tik apie 3 procentus. Siekiant pagerinti priešpensinio (55+) amžiaus bedarbių socialinę apsaugą, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. A1-64 patvirtintas priešpensinio amžiaus bedarbių užimtumo ir socialinės apsaugos gerinimo 2003 2004 metais priemonių planas. Šiame plane numatytos priešpensinio amžiaus bedarbių užimtumo plėtojimo, užimtumo garantijų išsaugojimo, prevencijos priemonių taikymo ir socialinių garantijų plėtojimo priemonės. Paminėtini teisės aktai, sudarantys sąlygas vyresnio amžiaus darbuotojams išeiti iš darbo ir toliau jo neieškoti. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnyje numatyta, kad teisėta priežastimi atleisti darbuotoją darbdavio iniciatyva gali būti darbuotojo pensinis amžius. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatyme numatyta, kad priešpensinio amžiaus bedarbiai, nenorintys dalyvauti aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, turi teisę gauti priešpensinę bedarbio pašalpą. Ši pašalpa mokama asmenims, kai jiems iki senatvės pensijos amžiaus lieka ne daugiau kaip 2 metai. Priešpensines bedarbio pašalpas 2003 m. liepos 1 d. gavo 13,5 tūkstančio asmenų. Priešpensinio amžiaus asmenys savarankiškai buriasi į atstovaujančias jų interesams organizacijas, kurios galėtų būti kvalifikuoti partneriai rengiant jiems skirtas užimtumą skatinančias programas. Pagrindinės organizacijos nevyriausybinių organizacijų, dirbančių pagyvenusiems žmonėms, tinklas: Sambūris Gabija (Kaunas), Lietuvos Respublikos pensininkų sąjunga Bočiai, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacija. Europos vyresniosios kartos sąjungos (EURAG) Lietuvos sekcija pasiūlė galimybę įgyti bendravimo su tarptautiniais partneriais patirties. Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikia Lietuvos pensininkų reikalų taryba. Pensinio amžiaus moterų interesams atstovauja Pagyvenusios moters veiklos centras (Kaunas). 2.3.3 Jaunimas Darbo jėgos tyrimo duomenimis, 2002 metais jaunimo iki 25 metų nedarbas buvo didesnis nei kitokio amžiaus asmenų 22,9 procento. 2002 metais 78 procentai visų per teritorines darbo biržas ieškančių darbo niekada nedirbusių asmenų buvo jaunimas iki 25 metų (2001 metais 84

16 procentai). Aukštųjų, aukštesniųjų ir profesinių mokyklų absolventai sudarė 36 procentus (12,1 tūkstančio asmenų) niekada nedirbusių darbo biržose registruotų asmenų. Iš 2,6 tūkstančio, arba 21 procentas, yra baigę aukštąsias mokyklas, 3,5 tūkstančio, arba 29 procentai, aukštesniąsias mokyklas ir 6 tūkstančiai, arba 50 procentų profesines mokyklas. 15 24 metų vyrų užimtumas 2002 metais buvo didesnis nei moterų (atitinkamai 27,1 ir 20,6 procento). Tyrimo Užimtumas Europoje 2003 duomenimis, 2002 metais vyrų užimtumas buvo 27,1 procento, moterų 20,5 procento. Pagrindinė jaunimo integravimosi į darbo rinką kliūtis išsilavinimo stoka, nes gana daug Lietuvos jaunuolių palieka švietimo sistemą, neįgyja pagrindinio ir (arba) vidurinio išsilavinimo ir tai trukdo jiems mokytis toliau formalaus mokymo įstaigose. Neturėdami pagrindinio išsilavinimo ir nepajėgdami įgyti darbo rinkoje paklausą turinčios profesijos, jie gali tikėtis tik menkai apmokamo, nekvalifikuoto darbo, o daugumai Lietuvoje kuriamų darbo vietų vis dažniau reikia žinių ir įgūdžių. Jauniems žmonėms dažnai trūksta specialios kompetencijos ir socialinių įgūdžių, kurių vis dažniau pageidauja darbdaviai. Jaunimo kvalifikacija žemesnė nei vyresniųjų, nes palyginti daug jaunų žmonių nebaigia pagrindinio mokslo. Galima išskirti konkrečias jaunimo grupes, turinčias didesnių patekimo į darbo rinką sunkumų: našlaičiai, iš pagrindinių mokyklų išėję moksleiviai, kaimo jaunimas, nepilnamečiai tėvai ir jaunos šeimos. Ypač sunku asmenims, priskiriamiems keletui iš nurodytųjų grupių (ir našlaitis, ir nepilnametis tėvas). Tačiau šiuo metu nėra tikslios statistikos apie asmenis, sudarančius jaunimo grupių pogrupius. Našlaičiai be tėvų priežiūros ir paramos, be socialinių ryšių dažnai neturi galimybės įgyti gerą išsilavinimą. Dažniausiai jie paliekami vieni konkuruoti darbo rinkoje, kol sukanka 18 metų. Metę mokyklas asmenys negali įsigyti profesijos profesinio (ir aukštesniojo) mokymo įstaigose. Kaimo jaunimas irgi turi mažiau galimybių įgyti išsilavinimą. Kaimo vietovėse sunkiau įsigyti gerą kokybės išsilavinimą, o studijų ir gyvenimo didesniuose ir didžiuosiuose miestuose išlaidos neleidžia daugeliui jaunų žmonių studijuoti. Nors našlaičiams, anksti palikusiems mokyklą, ir kaimo jaunimui trūksta reikiamo išsilavinimo, pagrindinė jų problema noro stoka, kurią apsunkina neigiama socialinė aplinka. Taigi, jeigu socialinės rizikos grupėms priklausantiems jauniems žmonėms ir būtų suteiktos anksčiau išvardytos galimybės, jie nebūtinai toliau mokytųsi ir norėtų jomis pasinaudoti. Nepilnamečiai tėvai vieni iš mažiausiai ginamų ir institucijų dėmesio susilaukiančių asmenų, nes dėl šeimos sukūrimo, vaiko gimimo arba priežiūros priversti mesti arba nutraukti mokslą. Tai nėra dažnas reiškinys, tačiau tokiems asmenims reikia paramos, kad jie galėtų toliau mokytis arba įsidarbinti. Nepilnamečiai tėvai, kaip ir daugelis jaunų šeimų, susiduria su rimtomis problemomis, norėdami patekti į darbo rinką. Nors yra laisvų darbo vietų, pvz., siuvimo ir mažmeninės prekybos įmonėse, darbo ne visą etatą galimybės labai ribotos. Lankstesnių darbo formų taikymas leistų nepilnamečiams tėvams geriau suderinti šeimos pareigas ir karjeros galimybes. Valstybės vykdoma politika, aktyviomis darbo rinkos priemonėmis siekiama sumažinti socialinę jaunimo atskirtį. Stengiamasi padėti jauniems žmonėms įgyti naujų įgūdžių ir plėtoti turimus, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius. Paremta keletas iniciatyvų, padedančių jauniems žmonėms įgyti socialinių ir bendravimo įgūdžių, be kurių į darbo rinką nepateksi. Lietuvos darbo birža (atsakinga už bedarbių gražinimą į darbo rinką) taiko aktyvias darbo rinkos politikos priemones jaunimo užimtumo problemoms spręsti, įgyvendindama Pirmojo žingsnio, Talentų banko ir Karjeros vystymo programas. Pirmojo žingsnio darbo rinkoje programos tikslas parengti ir integruoti į darbo rinką ieškančius darbo asmenis, kurie pirmą kartą pradeda darbinę veiklą. Programa pradėta įgyvendinti 2002 metų II ketvirtį. Daug dėmesio šioje programoje skiriama motyvacijai ir profesiniam orientavimui, įtraukiant nekvalifikuotus asmenis į intensyvaus konsultavimo ir informavimo mokymą darbo klubuose. Talentų banko programos tikslas sudaryti geresnes įsidarbinimo galimybes studijuojančiam jaunimui ir aukštos kvalifikacijos specialistams, padėti darbdaviams greičiau

17 susirasti pageidaujamą darbuotoją. Programa pradėta įgyvendinti 2000 metų II ketvirtį informacinėje sistemoje DBIRZA-I sukurta aukštos kvalifikacijos specialistų duomenų bazė. Talentų banke 2002 m. sausio 1 d. registruota 1,9 tūkstančio, 2003 m. sausio 1 d. jau 2,9 tūkstančio dalyvių. Patikslinta Talentų banko programa nuolat pristatoma aukštųjų mokyklų studentams, studentų organizacijoms. Aktyviai bendradarbiaujama su Lietuvos studentų sąjunga, padedančia vykdyti programos sklaidą. Karjeros vystymo programa, pradėta įgyvendinti 2002 metų III ketvirtį, skirta aukštųjų, aukštesniųjų ir profesinių mokyklų absolventams, kuriems norima sudaryti sąlygas įgyti karjeros planavimo ir siekimo įgūdžių. Karjeros vystymo programos mokymas 2002 metais rengtas Vilniaus ir Utenos darbo biržose. Per 6 mėnesius Karjeros planavimo programos paskaitas išklausė 767 absolventai, iš jų 366 (48 procentai) iki 2002 m. gruodžio 31 d. įsidarbino. Nuo 1999 metų įsteigti 3 jaunimo darbo centrai. Jaunimo darbo centrai turi padėti jaunimui bedarbiams arba tiems, kurie dar mokosi, geriau pažinti darbo rinką, greičiau susirasti tinkamą darbą ar profesinio mokymo įstaigą, gerinti jaunimo socialinę ir darbo adaptaciją, teikti atviro informavimo, įdarbinimo tarpininkavimo, konsultavimo, profesinio orientavimo, socialinėspsichologinės reabilitacijos ir kitas savitarnos būdu teikiamas paslaugas. Prie jaunimo darbo centrų funkcijų priskiriamas ir bendradarbiavimo su socialiniais partneriais organizavimas, klientų poreikių ir galimybių tyrimas, jaunimo darbo centrų paslaugų tyrimas ir vertinimas, projektinės veiklos organizavimas ir dalyvavimas joje, naujų paslaugų ir netradicinių darbo formų diegimas ir plėtra, informacijos, susijusios su jaunimo problemomis, kaupimas ir sklaida, bendradarbiavimas ir keitimasis patirtimi su tokiais pat centrais šalyje ir užsienyje, visuomenės informavimas apie jaunimo darbo centrų veiklą. Jaunimo darbo centrai turi koordinavimo tarybas, į kurias įeina pagrindinių suinteresuotų šalių atstovai; centrai yra sudarę bendradarbiavimo sutartis su daugeliu jaunimo nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje ir užsienyje. Darbo centrų veikla yra geras bendradarbiavimo pavyzdys, ypač sprendžiant jaunimo problemas pagal EQUAL programą. Jaunimo darbo klubai aktyviai dalyvavo stojimo programose, remiančiose žmogiškųjų išteklių plėtrą. Lietuvoje yra daug nevyriausybinių organizacijų, padedančių jauniems žmonėms įgyti bendravimo, socialinių įgūdžių dalyvaujant visuomeninėje, nevyriausybinėje veikloje, neformaliame ugdyme, savanoriškoje veikloje. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) yra nepriklausoma nacionalinė savanoriška organizacija, vienijanti nevyriausybines jaunimo organizacijas ir nevyriausybinių jaunimo organizacijų sąjungas. Ji yra visateisė Europos jaunimo forumo ir Baltijos jaunimo forumo narė, siekia skatinti jaunimo iniciatyvas ir informacinės visuomenės plėtrą. Taryba turi pusę visų vietų Valstybinėje jaunimo reikalų taryboje, kiti nariai atstovauja valstybės institucijoms. Nuo 1997 metų taryba kasmet teikia valstybinę paramą jaunimo organizacijų projektams. Kaimo jaunimo programa ypač rėmė kaimo savivaldybėse veikiančių jaunimo nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas. Pagal šią programą 2001 metais taryba parėmė 156 projektus (156700 litų), 2002 metais 114 projektų (100000 litų) ir 2003 metais 111 projektų (90000 litų). Projektai atrenkami ir įgyvendinami bendradarbiaujant tarybai, konkrečiai savivaldybei (taip pat svarbus bendro finansavimo šaltinis) ir vietos nevyriausybinėms organizacijoms. Jau įgyvendinti projektai labai padėjo ugdyti kaimo jaunimo įgūdžius ir didinti motyvaciją. Šios veiklos praktinė patirtis ir žinios tikrai pravers kuriant vystymo bendrijas kaimo vietovėse ir įgyvendinant EQUAL programą. 2.3.4. Grįžę iš įkalinimo vietų asmenys (buvę kaliniai) Viena iš opiausių problemų buvusių kalinių socialinė integracija. 2003 metų sausį buvo 9414 nuteistųjų, atliekančių bausmę laisvės atėmimo įstaigose, iš jų 96,1 procento vyrų. Didžiuma buvusių kalinių aktyviausio ir darbingiausio amžiaus: 85 procentai iki 40 metų asmenys. 45 procentai kalinių turi vidurinį ir 46 procentai žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Laisvės atėmimo įstaigose tik 8 procentai visų kalinių gauna mokslo baigimo pažymėjimus, mažiau nei 25 procentai kalinių turi galimybę dirbti. Nemažai iš įkalinimo įstaigų išėjusių asmenų vėl nusikalsta, nes būna