Microsoft Word - CIC Kodeksasdoc.doc

Transkriptas

1 1 PIRMOJI KNYGA BENDROSIOS NORMOS Kan. 1 Bažnyčią. Kan. 2 Kan. 3 Kan. 4 Kan. 5 Šio Kodekso kanonai liečia vien lotynų apeigų Kodeksas dažniausiai nenustato rito, kurio turi būti laikomasi, atliekant liturgines apeigas; todėl ir iki šiol galiojantys liturginiai įstatymai išlaiko savo galią, nebent kuris nors iš jų būtų priešingas Kodekso kanonams. Kodekso kanonai nei pilnai, nei dalinai neatšaukia Apaštalų Sosto sudarytų sutarčių su tautomis ar kitomis politinėmis bendrijomis; šios sutartys tebesaisto, kaip ir iki šiol; priešingi šio Kodekso nuostatai joms neturi įtakos. Įgytosios teisės, lygiai kaip ir iki šiol tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims Apaštalų Sosto suteiktos privilegijos, kuriomis tebesinaudojama ir jos nėra atšauktos, lieka nepažeistos, nebent būtų įsakmiai atšauktos šio Kodekso kanonais. 1. Šiuo metu galiojantys tiek visuotiniai, tiek daliniai papročiai, tiesiogiai priešingi šių kanonų nuostatams ir pačiais šio Kodekso kanonais atšaukti, visiškai praranda galią, neleidžiant jų atgaivinti ateityje; atšauktais laikomi ir visi kiti, nebent būtų kitaip nustatyta Kodekse arba šie papročiai būtų šimtmetiniai arba jų laikomasi nuo neatmenamų laikų; jei pastarųjų, Ordinaro sprendimu, nebūtų galima panaikinti, atsižvelgiant į vietos ir asmenų sąlygas, gali būti toleruojami. 2. Išlieka tačiau iki šiol galiojantys papročiai, nesipriešinantys tiek visuotinei, tiek dalinei teisei.

2 2 Kan Įsigaliojant šiam Kodeksui, atšaukiami: 1 Kanonų Teisės Kodeksas, paskelbtas 1917 metais; 2 kiti, tiek visuotiniai, tiek daliniai įstatymai, priešingi šio Kodekso nuostatams, nebent dalinių įstatymų atžvilgiu įsakmiai būtų nurodyta kitaip; 3 visi, tiek visuotiniai, tiek daliniai, baudžiamieji įstatymai, išleisti Apaštalų Sosto, nebent būtų įjungti į šį Kodeksą; 4 taip pat ir visi kiti disciplinariniai visuotiniai įstatymai, liečiantys pilnai šio Kodekso pertvarkytą medžiagą. 2. Šio Kodekso kanonai, pagal tai, kiek jie kyla iš senosios teisės, aiškinami, laikantis kanoninės tradicijos. I SKYRIUS BAŽNYTINIAI ĮSTATYMAI Kan. 7 Kan. 8 Įstatymas saisto, kai yra paskelbtas. 1. Visuotiniai bažnytiniai įstatymai paskelbiami, išspausdinant juos oficialiame Acta Apostolicae Sedis komentare, nebent pavieniais atvejais būtų nustatytas kitoks paskelbimo būdas, ir įsigalioja tik po trijų mėnesių, skaičiuojant nuo dienos, kai buvo išspausdinti Acta numeryje, jei tik nesaisto tuojau pat dėl nustatomų dalykų prigimties arba pačiame įstatyme aiškiu ir ypatingu būdu būtų nustatytas trumpesnis ar ilgesnis įsigaliojimo laikas. 2. Daliniai įstatymai skelbiami įstatymų davėjo nustatytu būdu ir pradeda saistyti, praėjus mėnesiui nuo paskelbimo, nebent pačiame įstatyme būtų numatytas kitoks terminas.

3 3 Kan. 9 Kan. 10 Įstatymai tvarko ateitį, o ne praeitį, nebent įsakmiai juose būtų kalbama apie praeities dalykus. Ardančiais arba neveiksniais darančiais laikomi tik tie įstatymai, kurie aiškiai nustato, jog aktas yra niekinas arba asmuo neveiksnus. Kan. 11 Grynai bažnytinių įstatymų privalo laikytis pakrikštytieji katalikų Bažnyčioje arba į ją priimti, pakankamai sveiko proto ir, nebent įsakmiai būtų kitaip nustatyta pačios teisės, sulaukę septynerių metų amžiaus. Kan Visuotinių įstatymų visur yra saistomi visi tie, kuriems tie įstatymai yra išleisti. 2. Tačiau nuo visuotinių įstatymų, negaliojančių atskiroje teritorijoje, laikymosi atleidžiami visi, tuo metu esantys tokioje teritorijoje. 3. Įstatymams, išleistiems atskirai teritorijai, pavaldūs visi, kuriems tie įstatymai buvo duoti, ir kurie toje teritorijoje turi savo buveinę ar tarsi buveinę bei iš tiesų tuo metu joje gyvena, kartu atsižvelgiant į kan. 13 nuostatus. Kan Daliniai įstatymai suprantami kaip teritoriniai, o ne kaip asmeniniai, nebent būtų nustatyta kitaip. 2. Keleiviai nėra saistomi: 1 dalinių savo teritorijos įstatymų tol, kol yra iš jos išvykę, nebent jų peržengimas padarytų nuostolį savajai teritorijai arba įstatymai liestų asmenį; 2 taip pat ir tos teritorijos, kurioje yra, įstatymų, išskyrus tuos, kurie liečia viešąją tvarką, nustato aktų

4 4 formalumus arba tvarko nejudamą turtą, esantį toje teritorijoje. 3. Klajūnai saistomi tiek visuotinių, tiek dalinių įstatymų, galiojančių vietovėje, kurioje tuo metu gyvena. Kan. 14 Įstatymai, taip pat ardantieji ar asmenį neveiksniu darantieji, esant teisės abejonei, nesaisto; faktinės abejonės atveju Ordinarai gali nuo jų dispensuoti, jei tik, susidūrus su rezervuota dispensa, ji autoritetų, kuriems yra rezervuota, paprastai suteikiama. Kan Nežinojimas arba klaida ardančių ar neveiksniu darančių įstatymų atžvilgiu nepanaikina jų efekto, nebent įsakmiai būtų nustatyta kitaip. 2. Neprileidžiamas nežinojimas ar klaida įstatymo, bausmės, savo paties veikimo ar žinomo kitų veikimo atžvilgiu; prileidžiamas nežinomo kitų veikimo atžvilgiu, kol nebus įrodyta priešingai. Kan Autentiškai įstatymus aiškina įstatymdavys ir tas, kuriam jis yra suteikęs autentiško aiškinimo galią. 2. Autentiškas aiškinimas, pateiktas, kaip įstatymas, turi paties įstatymo galią ir privalo būti paskelbtas; jei juo tik paaiškinami savyje tikri įstatymo žodžiai, galioja praeičiai; jei susiaurina ar išplečia įstatymą arba išaiškina abejotiną, atgalinio veikimo neturi. 3. Tuo tarpu aiškinimas, pateiktas, kaip teismo sprendimas ar administracinis aktas atskiru atveju, neturi įstatymo galios ir įpareigoja tik tuos asmenis ir tvarko tuos klausimus, dėl kurių buvo išleistas.

5 5 Kan. 17 Kan. 18 Bažnytiniai įstatymai suprastini pagal tiesioginę žodžių prasmę, atsižvelgiant į tekstą ir kontekstą; jei tokiu atveju jie liktų abejotini ar neaiškūs, reikia atsižvelgti į lygiagrečias vietas, jei tokios yra, taip pat į įstatymo tikslą bei aplinkybes ir į įstatymdavio mintį. Įstatymai, nustatantys bausmę, suvaržantys laisvą naudojimąsi teisėmis arba turintys išimčių nuo įstatymo, aiškinami griežta prasme. Kan. 19 Jei kokiu nors konkrečiu atveju nebūtų aiškaus tiek visuotinio, tiek dalinio įstatymo ar papročio potvarkio, klausimas, nebent būtų baudžiamasis, sprendžiamas, atsižvelgiant į panašiems atvejams išleistus įstatymus, bendruosius teisės nuostatus, taikomus, laikantis teisinės lygybės principo, Romos Kurijos jurisprudenciją ir praktiką, o taip pat bendrą ir pastovią teisininkų nuomonę. Kan. 20 Vėlesnis įstatymas pilnai arba iš dalies atšaukia ankstesnįjį, jei tai įsakmiai nurodoma pačiame įstatyme, jei jis yra tiesiogiai priešingas pirmajam, arba pilnai pertvarko pirmesniojo įstatymo medžiagą; tačiau visuotinis įstatymas nekeičia dalinės ar ypatingosios teisės, nebent pačioje teisėje būtų įsakmiai nustatyta kitaip. Kan. 21 Esant abejonei, nelaikoma, jog esantis įstatymas yra atšauktas, tačiau paskesnieji įstatymai privalo būti priartinti prie ankstesniųjų ir, kiek įmanoma, su jais suderinti. Kan. 22 Civiliniai įstatymai, minimi Bažnyčios teisėje, galioja su tomis pačiomis pasekmėmis ir kanonų teisėje tiek, kiek jie nėra priešingi dieviškajai teisei, ir jei kanonų teisė nenustato kitaip.

6 6 II SKYRIUS PAPROTYS Kan. 23 Tik tas tikinčiųjų bendruomenės įvestas paprotys turi įstatymo galią, kuris yra aprobuotas įstatymdavio, laikantis toliau sekančių kanonų normų. Kan Joks paprotys, priešingas dieviškajai teisei, negali įgyti įstatymo galios. 2. Taip pat negali įgyti įstatymo galios paprotys, priešingas ar nepriklausąs kanonų teisei, nebent būtų protingai pagrįstas; gi paprotys, įsakmiai teisės atšauktas, nėra protingai pagrįstas. Kan. 25 Joks paprotys negali įgyti įstatymo galios, jei jo nebuvo laikomasi bendruomenėje, bent jau galinčioje turėti įstatymus, turint tikslą tą paprotį įteisinti. Kan. 26 Jei ypatingu būdu nėra patvirtintas kompetentingo įstatymdavio, galiojančiai kanonų teisei priešingas ar nepriklausantis kanoniniam įstatymui paprotys įgyja įstatymo galią tik tuomet, kai jo teisėtai buvo laikomasi be pertraukos pilnus trisdešimt metų; gi kanoninį įstatymą, turintį išlygą, draudžiančią būsimuosius papročius, viršyti gali tik šimtmetinis ar neatmenamų laikų paprotys. Kan. 27 Paprotys yra geriausias įstatymų aiškintojas. Kan. 28 Laikantis kan. 5 potvarkio, paprotys, tiek priešingas, tiek nepriklausantis įstatymui, atšaukiamas kitu priešingu papročiu ar įstatymu; tačiau, jei įsakmiai nėra paminėta, įstatymas neatšaukia šimtmetinių ar neatmenamų laikų papročių, o visuotinis įstatymas neatšaukia dalinių papročių.

7 7 III SKYRIUS BENDRIEJI DEKRETAI IR INSTRUKCIJOS Kan. 29 Kan. 30 Bendrieji dekretai, kuriais kompetentinga valdžia duoda bendruosius nurodymus įstatymus galinčiai turėti bendruomenei, yra tikri įstatymai ir reguliuojami kanonų, kalbančių apie įstatymus, nuostatų. Kas turi tik vykdomąją valdžią, negali išleisti galiojančio bendrojo dekreto, apie kurį kalbama kan. 29, nebent atskirais atvejais, laikantis teisės normų, jam ši galia būtų įsakmiai suteikta kompetentingo įstatymdavio, laikantis sąlygų, nustatytų galios suteikimo akte. Kan Kas turi vykdomąją valdžią, savo kompetencijos ribose gali leisti bendruosius vykdomuosius dekretus, kuriais tiksliau apibrėžiami įstatymo pritaikymo būdai arba kurie būtini įstatymo laikymuisi. 2. Dekretų, apie kuriuos kalbama 1, paskelbimo bei įsigaliojimo laiko atžvilgiu reikia laikytis kan. 8 nurodymų. Kan. 32 Kan. 33 Bendrieji vykdomieji dekretai saisto visus, įpareigotus laikytis įstatymų, kurių taikymo būdai ar laikymosi būtinumas yra nustatomas tais dekretais. 1. Bendrieji vykdomieji dekretai, jei ir būtų paskelbti direktyvose ar kitaip pavadintuose dokumentuose, nekeičia įstatymų, ir juose esantys įstatymams priešingi patvarkymai neturi jokios galios. 2. Minėtieji dekretai nustoja galioja, kai juos įsakmiu ar savaime suprantamu būdu atšaukia kompetentinga valdžia, o taip pat išnykus įstatymui, kurio vykdymui jie

8 8 buvo išleisti; tačiau išlaiko galią, sumažėjus juos išleidusiojo teisėms, išskyrus atvejį, nebent įsakmiai būtų patvarkyta priešingai. Kan Instrukcijos, kurios tik paaiškina įstatymų nuostatus ir apibrėžia bei nustato jų vykdymo būdą, išleidžiamos tiems, kurie privalo rūpintis įstatymų vykdymu ir juos įpareigoja įstatymų vykdymo metu; instrukcijas savo kompetencijos ribose teisėtai leidžia turintieji vykdomąją valdžią. 2. Instrukcijų potvarkiai nekeičia įstatymų, ir, jei kuris nors jų negali būti suderintas su įstatymų nuostatais, neturi jokios galios. 3. Instrukcijos nustoja galiojusios ne vien tik įsakmiu ar savaime suprantamu jas išleidusio kompetentingo autoriteto ar jo vyresniojo atšaukimu, bet taip pat išnykus įstatymui, kurio išaiškinimui ar vykdymui jos buvo išleistos. IV SKYRIUS PAVIENIAI ADMINISTRACINIAI AKTAI I SKIRSNIS BENDROSIOS NORMOS Kan. 35 Kan. 36 Pavienį administracinį aktą, tiek dekretą, tiek įsakymą arba reskriptą, savo kompetencijos ribose gali išleisti turintis vykdomąją valdžią, laikydamasis kan. 76, 1 nuostato. 1. Administracinis aktas suprantamas pagal tiesioginę žodžių prasmę ir bendrąją kalbos praktiką; iškilus abejonei, teisminius reikalus svarstantys, bausmės nustatymo ar pritaikymo atvejus nagrinėjantys, suvaržantys asmens ar pažeidžiantys įgytąsias teises

9 9 arba priešingi privataus asmens naudai suteiktam įstatymui administraciniai aktai aiškinami griežta prasme; visais kitais atvejais - plačia prasme. 2. Administracinis aktas neturi būti išplėstas kitiems atvejams šalia nurodytųjų. Kan. 37 Kan. 38 Kan. 39 Kan. 40 Kan. 41 Administracinis aktas, liečiantis išorinę plotmę, turi būti raštiškas; taip pat, jei buvo duotas pavedimo forma, reikia pridėti ir įvykdymo aktą Administracinis aktas, taip pat, jei kalbama apie reskriptą, duotą Motu proprio, neveikia tiek, kiek pažeidžia kitų įgytąsias teises arba yra priešingas įstatymui ar patvirtintam papročiui, nebent kompetentinga valdžia būtų įsakmiai pridėjusi atšaukiančią išlygą. Laikoma, jog sąlygos, esančios administraciniame akte, apsprendžia akto galiojimą tik tuomet, kai yra išreikštos žodžiais si, nisi, dummodo (jei, nebent, jei tik). Negavęs rašto ir nepatikrinęs jo autentiškumo bei integralumo, administracinio akto vykdytojas savo pareigas atlieka negaliojančiai, nebent būtų prieš tai gavęs žinią iš valdžios, išleidusios aktą. Administracinio akto vykdytojas, kuriam patikėta vien įvykdyti aktą, negali atsisakyti tai daryti, nebent pasirodytų aišku, jog minėtasis aktas yra niekinas arba dėl kitos svarbios priežasties negali būti palaikomas, o taip pat, jei nebuvo įvykdytos pačiame administraciniame akte esančios sąlygos. Vienok, jei atrodo, jog administracinio akto vykdymas yra nereikalingas dėl asmens ar vietos sąlygų, vykdytojas tepertraukia vykdymą. Visais šiais atvejais nedelsiant turi būti informuotas akto autorius.

10 10 Kan. 42 Administracinio akto vykdytojas privalo veikti, laikydamasis įgaliojimo normų, tačiau jei nebus įvykdytos esminės sąlygos, esančios pačiame rašte ir nebus laikomasi esminės procedūros, vykdymas negalioja. Kan. 43 Kan. 44 Kan. 45 Administracinio akto vykdytojas, protingai apsvarstęs, gali pakeisti save kitu asmeniu, nebent toks pakeitimas būtų uždraustas, vykdytojas parinktas dėl asmens savybių arba būtų nustatytas galintis vykdytoją pakeisti asmuo. Visais šiais atvejais vykdytojui leidžiama patikėti kitam parengiamuosius aktus. Administracinį aktą gali įvykdyti ir vykdytojo įpėdinis pareigose, nebent vykdytojas būtų buvęs parinktas dėl jo asmens savybių. Vykdytojui leidžiama, kokiu nors būdu suklydus administracinio akto vykdymo metu, jo vykdymą pradėti iš naujo. Kan. 46 Administracinis aktas neišnyksta, pasibaigus jį išleidusiojo valdžiai, nebent įsakmiai teisės būtų nustatyta kitaip. Kan. 47 Administracinio akto atšaukimas kitu kompetentingos valdžios administraciniu aktu įsigalioja tik nuo to momento, kai teisėtai su juo supažindinamas asmuo, kuriam šis aktas buvo išleistas. II SKIRSNIS PAVIENIAI DEKRETAI IR ĮSAKYMAI Kan. 48 Pavieniu dekretu laikomas administracinis aktas, išleistas autoritetingos vykdomosios valdžios, kuriuo, laikantis teisės normų, atskiru atveju duodamas

11 11 sprendimas ar atliekamas paskyrimas, pagal savo prigimtį nereikalaujantys kieno nors prašymo. Kan. 49 Pavienis įsakymas yra dekretas, kuriuo tiesiogiai ir teisėtai konkrečiam asmeniui ar asmenims įsakoma ką nors vykdyti ar nevykdyti, ypač tam, kad būtų laikomasi įstatymo. Kan. 50 Prieš išleidžiant pavienį dekretą, valdžia tesurenka būtinas žinias ir įrodymus ir, kiek yra įmanoma, teišklauso tuos, kurių teisės gali būti pažeistos. Kan. 51 Kan. 52 Dekretas turi būti duotas raštiškai, ir, jei kalbama apie sprendimą, bent glaustai išdėstant motyvus. Pavienis dekretas įpareigoja tik tais klausimais, kuriuos tvarko, ir asmenis, kuriems yra duotas; pastaruosius gi, jei nėra nustatyta kitaip, saisto visur. Kan. 53 Jei dekretai prieštarauja vienas kitam, dalinis dekretas tuose dalykuose, kurie yra atskirai paminėti, viršija visuotinį; jei abu yra lygiai daliniai ar visuotiniai, vėlesnysis atšaukia ankstesnįjį tiek, kiek yra jam priešingas. Kan Pavienis dekretas, kurio pritaikymas yra patikėtas vykdytojui, sukelia pasekmes nuo įvykdymo momento; priešingu atveju nuo tada, kai apie tai asmeniui praneša dekretą išleidusi valdžia. 2. Kad saistytų, pavienis dekretas privalo būti įteiktas, kaip teisėtas dokumentas, laikantis teisės normų. Kan. 55 Laikantis kann. 37 ir 51 nuostatų, kai dėl labai svarbios priežasties neįmanoma įteikti dekreto teksto, dekretas laikomas įteiktu, jei skirtam asmeniui perskaitomas

12 12 notaro arba dviejų liudininkų akivaizdoje, apie tai surašius aktą, kurį pasirašo visi dalyvaujantys. Kan. 56 Kan. 57 Dekretas laikomas įteiktu, jei tas, kuriam yra skirtas, tinkamu būdu pakviestas atsiimti ar išklausyti dekretą, be teisėtos priežasties neatvyktų ar atsisakytų pasirašyti. 1. Visais atvejais, kai įstatymas liepia išleisti dekretą arba suinteresuotoji pusė teisėtai pateikė prašymą ar apeliaciją dekretui, kompetentinga valdžia tai tepadaro per tris mėnesius nuo prašymo ar reikalavimo gavimo, nebent įstatyme būtų numatytas kitoks terminas. 2. Jei, šiam terminui praėjus, dekretas nebuvo išleistas, laikoma, kad atsakymas yra neigiamas, ir dėl jo galima apeliuoti.. 3. Numatomas neigiamas atsakymas neatleidžia kompetentingos valdžios nuo pareigos išleisti dekretą bei atlyginti padarytus nuostolius, laikantis kan. 128 normos. Kan Pavienis dekretas nustoja galiojęs, jį teisėtai atšaukus kompetentingai valdžiai arba išnykus įstatymui, kurio vykdymui buvo išleistas.. 2. Pavienis įsakymas, neįformintas teisėtu dokumentu, išnyksta pasibaigus jį davusiojo valdžiai. III SKIRSNIS RESKRIPTAI Kan Reskriptu laikomas raštu kompetentingos vykdomosios valdžios duotas administracinis aktas, kuriuo, pagal jo prigimtį, kam nors prašant, suteikiama privilegija, dispensa ar kita malonė.

13 13 2. Sąlygos, nustatytos reskriptų atžvilgiu, galioja taip pat suteikiant leidimą arba žodžiu duodamoms malonėms, jei nėra nurodyta kitaip. Kan. 60 Kan. 61 Reskriptą gali gauti visi, kuriems tai daryti nėra įsakmiai uždrausta. Jei nėra numatyta kitaip, reskriptas gali būti gautas kito asmens naudai, netgi neturint jo sutikimo, ir galioja dar prieš pastarajam priimant, jei nebuvo tam prieštaraujančių išlygų. Kan. 62 Reskriptas, kuriam nėra paskirtas joks vykdytojas, sukelia pasekmes nuo pasirašymo momento; kitu atveju, nuo įvykdymo momento. Kan Tiesos nutylėjimas daro reskriptą negaliojančiu, jei prašyme nebuvo išreikšti elementai, kurie įstatymo, kanoninio stiliaus ir praktikos požiūriu būtini galiojimui, nebent būtų kalbama apie malonę suteikiantį reskriptą, duotą Motu proprio (savo iniciatyva). 2. Taip pat negalioja reskriptas, kurio prašant, išdėstomi melagingi motyvai, ir nė vienas iš jų nėra teisingas. 3. Būtina, kad pagrindinė priežastis reskriptuose, kuriems nėra skiriamas vykdytojas, būtų tikra reskripto išleidimo metu; kitais atvejais, įvykdymo metu. Kan. 64 Išsaugant Penitencijarijos teises sąžinės srityje, bet kurios Romos Kurijos dikasterijos atsisakytos suteikti malonės negali galiojančiai suteikti kita tos pačios Kurijos dikasterija ar kita kompetentinga valdžia, žemesnė už Romos Popiežių, be pirmosios dikasterijos pritarimo.

14 14 Kan Išlaikant 2 ir 3 nuostatus, niekas teneprašo kito Ordinaro malonės, kurios nesuteikė savas Ordinaras, nepaminėjęs nesuteikimo; tačiau, tai paminėjus, Ordinaras tenesuteikia malonės, prieš tai nesužinojęs iš pirmojo Ordinaro nesuteikimo priežasties. 2. Generalvikaro ar Vyskupo Vikaro nesuteiktos malonės galiojančiai negali suteikti kitas to paties Vyskupo Vikaras, net ir žinodamas malonės nesuteikusiojo Vikaro atsisakymo motyvus. 3. Generalvikaro ar Vyskupo Vikaro nesuteikta malonė, to nepaminėjus, prašyta iš diecezinio Vyskupo, negalioja; gi diecezinio Vyskupo nesuteiktos malonės be paties Vyskupo pritarimo negalima galiojančiai prašyti, net ir paminint atsisakymą, iš jo Generalvikaro ar Vyskupo Vikaro. Kan. 66 Reskriptas netampa netinkamu, kuomet klaidingai nurodomas asmens, kuriam yra skirtas, ar jo autoriaus vardas, gyvenamoji vieta ar svarstomas dalykas, jei, Ordinaro sprendimu, nėra jokios abejonės asmens ar objekto atžvilgiu. Kan Jei pasitaikytų, kad dėl to paties dalyko būtų prašyta dviejų vienas kitam priešingų reskriptų, dalinis tuose dalykuose, kurie atskirai paminėti, viršija bendrąjį. 2. Jei abu būtų vienodai daliniai ar bendri, pirmesnysis viršija vėlesnįjį, nebent antrajame būtų įsakmiai paminėtas pirmesnysis, ar pirmasis prašytojas būtų gavęs savo reskriptą apgaule ar dėl žymaus aplaidumo. 3. Esant abejonei dėl reskripto galiojimo ar negaliojimo, reikia kreiptis į reskripto autorių.

15 15 Kan. 68 Kan. 69 Kan. 70 Kan. 71 Kan. 72 Kan. 73 Apaštalų Sosto reskriptas, kuriam nėra skirtas joks vykdytojas, tik tuomet turi būti pateiktas prašiusiojo Ordinarui, kai tai nurodoma pačiame rašte, kalbama apie viešus reikalus arba būtina patvirtinti sąlygas. Reskriptas, kurio pateikimui nėra nustatytas joks laikas, gali būti pateiktas vykdytojui bet kuriuo metu, svarbu, kad būtų išvengta klastos ir apgaulės. Jei reskripte suteikimas būtų pavestas vykdytojui, priklauso jam, pagal savo protingą sprendimą ir sąžinę, malonę suteikti ar atmesti. Niekas neprivalo naudotis vien savo naudai suteiktu reskriptu, nebent dėl kitos priežasties privalėtų laikytis kanoninės pareigos. Apaštalų Sosto suteiktus ir galiojimo laiką viršijusius reskriptus vieną kartą, esant teisėtai priežasčiai, gali pratęsti diecezinis Vyskupas, tačiau ne ilgiau, kaip trims mėnesiams. Nė vienas reskriptas nėra atšaukiamas priešingu įstatymu, nebent pačiam įstatyme būtų numatyta kitaip. Kan. 74 Nors asmuo ir gali sąžinės srityje naudotis žodžiu suteikta malone, tačiau privalo įrodyti ją ir išorinėje srityje kiekvieną kartą, kai to yra teisėtai prašoma. Kan. 75 Jei reskripte yra privilegija ar dispensa, laikomasi taip pat ir toliau sekančių kanonų nurodymų. IV SKIRSNIS PRIVILEGIJOS

16 16 Kan Privilegija, tai yra, malonė konkrečių, tiek fizinių, tiek juridinių, asmenų atžvilgiu, nurodyta atskiru aktu, gali būti suteikta tiek įstatymdavio, tiek vykdomosios valdžios, kuriai įstatymdavys suteikė tokią galią. 2. Šimtmetinis ar neatmenamas naudojimasis prileidžia, jog privilegija buvo suteikta. Kan. 77 Privilegija aiškinama pagal kan normą, tačiau visuomet leistinas aiškinimas, kuriuo sekant, privilegija besinaudojantys iš tikrųjų gautų kokią nors malonę. Kan Privilegija laikoma amžina, jei nėra įrodoma priešingai. 2. Asmeninė privilegija, būtent ta, kuri skirta asmeniui, išnyksta kartu su juo. 3. Daiktus liečianti privilegija išnyksta, visiškai sunykus daiktui ar vietai; vietą liečianti privilegija, tačiau, atgyja, jei vieta atstatoma penkiasdešimties metų laikotarpyje. Kan. 79 Kan. 80 Privilegija išnyksta, ją atšaukus kompetentingai valdžiai pagal kan. 47 normą, tačiau išlaikant kan. 81 nuostatą. 1. Jokia privilegija neišnyksta, jos atsisakant, nebent tokį atsisakymą priimtų kompetentinga valdžia. 2. Bet koks fizinis asmuo gali atsisakyti privilegijos, suteiktos vien jo naudai. 3. Pavieniai asmenys negali atsisakyti privilegijos, suteiktos juridiniam asmeniui arba atsižvelgiant į vietos ir dalyko kilnumą; taip pat ir juridiniam asmeniui neleistina atsisakyti privilegijos, jei toks atsisakymas pakenktų Bažnyčiai ar kitiems asmenims.

17 17 Kan. 81 Pasibaigus privilegiją suteikusiojo teisei, privilegija neišnyksta, nebent būtų buvusi suteikta su išlyga ad beneplacitum nostrum (kol mums patiks) arba jai tolygia. Kan. 82 Nesinaudojant ar naudojantis priešingai, kitų neapsunkinanti privilegija neišnyksta; tačiau tos, kuri sudaro apsunkinimą kitiems, netenkama, jei prie to prisideda teisėtas įsisenėjimas. Kan Privilegija išnyksta, pasibaigus laikui ar išnaudojus skaičių atvejų, kuriems buvo suteikta, išlaikant kan nuostatą. 2. Privilegija tačiau išnyksta, jei, einant laikui, aplinkybės, kompetentingos valdžios sprendimu, pasikeitė tiek, kad privilegija tapo kenksminga ar pasidarė neleistina ja naudotis. Kan. 84 Kas piktnaudoja jam privilegijos suteikta galią, nusipelno netekti pačios privilegijos: todėl Ordinaras, veltui įspėjęs privilegijuotąjį, iš sunkiai ją piktnaudojančio teatima savo paties suteiktą privilegiją; jei privilegiją būtų suteikęs Apaštalų Sostas, Ordinaras privalo jį informuoti. V SKIRSNIS DISPENSOS Kan. 85 Dispensą, arba atleidimą atskiru atveju nuo grynai bažnytinio įstatymo laikymosi, savo kompetencijos rėmuose gali suteikti asmenys, turintys vykdomąją valdžią, o taip pat tie, kuriems galia dispensuoti buvo suteikta aiškiai ar savaime suprantamu būdu tiek pačios teisės, tiek teisėto įgaliojimo keliu.

18 18 Kan. 86 Kan. 87 Nedispensuojama nuo įstatymų, kiek juose nustatomi dalykai, sudarantys institucijų ar juridinių aktų esmę. 1. Diecezinis vyskupas kiekvieną kartą gali galiojančiai dispensuoti tikinčiuosius, kai mano, jog tai bus naudinga jų dvasinei gerovei, tiek nuo visuotinių, tiek nuo aukščiausiojo Bažnyčios autoriteto išleistų jo teritoriją ir jo pavaldinius liečiančių drausminių įstatymų; negali, tačiau, dispensuoti nuo proceso ar baudžiamųjų įstatymų, nei nuo tų, kurių dispensavimas ypatingu būdu yra rezervuotas Apaštalų Sostui ar kitam autoritetui. 2. Kai sunku susisiekti su Apaštalų Sostu, o delsiant atsirastų pavojus padaryti didelį nuostolį, bet kuris Ordinaras gali galiojančiai dispensuoti nuo minėtų įstatymų, netgi jei dispensavimas rezervuotas Apaštalų Sostui, jei tik kalbama apie dispensą, kurią Apaštalų Sostas paprastai tokiomis aplinkybėmis suteikia, išlaikant kan. 291 nuostatą. Kan. 88 Kan. 89 Kan. 90 Vietos Ordinaras gali galiojančiai dispensuoti nuo diecezinių įstatymų ir visuomet, kai, jo nuomone, tai naudinga tikinčiųjų gerovei, nuo plenarinio arba provincijos Susirinkimo, ar Vyskupų Konferencijos išleistų įstatymų. Klebonas, kiti kunigai arba diakonai negali galiojančiai dispensuoti nuo visuotinio ar dalinio įstatymo, nebent ši galia jiems įsakmiai būtų suteikta. 1. Tenebūna nuo bažnytinio įstatymo dispensuojama be teisingos ir protingos priežasties, visuomet atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes bei į įstatymo, nuo kurio dispensuojama, svarbą. Priešingu atveju dispensa yra neleistina, ir, jei nebuvo suteikta paties įstatymų leidėjo ar jo viršininko, ir negaliojanti.

19 19 2. Abejojant, ar priežastis dispensai yra pakankama, dispensa suteikiama galiojančiai ir leistinai. Kan. 91 Kan. 92 Kas turi dispensavimo galią, ja galiojančiai naudojasi ir už savo teritorijos ribų savo pavaldinių atžvilgiu, jei netgi šie būtų išvykę iš savo teritorijos, ir, jei įsakmiai nėra nustatyta priešingai, tuo metu jam pavaldžioje teritorijoje esančius keleivius bei save patį. Pagal kan normą, griežtai aiškinama ne vien tik dispensa, bet taip pat ir konkrečiam atvejui suteikta galia dispensuoti. Kan. 93 Dispensa, kuri skirta ilgesniam naudojimui, išnyksta taip pat, kaip ir privilegija, o taip pat aiškiai ir visiškai išnykus pagrindinei priežasčiai. V SKYRIUS STATUTAI IR REGLAMENTAI Kan Statutai, griežta žodžio prasme, yra potvarkiai, kurie, laikantis teisės normų, yra sudaromi tiek asmenų, tiek vertybių sambūriuose, ir kuriais apibrėžiami minėtųjų institucijų tikslas, jų įsteigimas, valdymas bei veikimo būdai. 2. Asmenų sambūrio statuto laikytis privalo tik teisėti jo nariai, daiktus liečiančio sambūrio statuto - tie, kurie rūpinasi jo išlaikymu. 3. Vykdomosios valdžios išleisti ir paskelbti statutų potvarkiai tvarkomi pagal kanonų nuostatus įstatymų atžvilgiu. Kan Reglamentai yra taisyklės arba normos, kurių privaloma laikytis asmenų susirinkimuose, tiek

20 20 įsakytuose bažnytinės valdžios, tiek laisvai tikinčiųjų sušauktuose, o taip pat ir kitose apeigose; jais apibrėžiamas sušaukimas, vadovavimas ir būdas veikti. 2. Susirinkimų ir apeigų metu reglamento normos privalo laikytis jų dalyviai. VI SKYRIUS FIZINIAI IR JURIDINIAI ASMENYS I SKIRSNIS KANONINĖ FIZINIŲ ASMENŲ PADĖTIS Kan. 96 Kan. 97 Krikštu žmogus įjungiamas į Kristaus Bažnyčią ir joje tampa asmeniu su teisėmis ir pareigomis, kurios, atsižvelgiant į jų padėtį, yra būdingos krikščionims, kiek jie išlaiko bažnytinį bendravimą ir nėra trukdomi teisėtai uždėtos sankcijos. 1. Asmuo, baigęs aštuoniolika metų, yra pilnametis; nesulaukęs šio amžiaus - nepilnametis. 2. Nepilnametis, nebaigęs septynių metų, vadinamas vaiku ir laikoma, jog nėra atsakingas už savo veiksmus, tačiau, jam sulaukus septynių metų, prileidžiama, kad yra pasiekęs proto pažinimą. Kan Pilnametis asmuo pilnai naudojasi savo teisėmis. 2. Nepilnametis asmuo savo teisių vykdymo požiūriu paklūsta tėvų ar globėjų valdžiai, išskyrus atvejus, kai nepilnamečiai yra išskirti iš jų valdžios dieviškuoju įstatymu ar kanonų teisės. Globėjų parinkimo bei jų valdžios atžvilgiu laikomasi civilinės teisės potvarkių, nebent kitaip būtų nustatyta kanonų teisės arba diecezinis Vyskupas konkrečiais atvejais dėl teisėtos priežasties laikytų savo pareiga parinkti kitą globėją.

21 21 Kan. 99 Kas pastoviai negali naudotis proto galiomis, laikomas neatsakingu už savo veiksmus ir prilyginamas vaikams. Kan. 100 Asmuo vadinamas: gyventoju, ten, kur turi savo buveinę; apsistojusiu, ten, kur turi tarsi - buveinę; keleiviu, jei yra išvykęs iš buveinės ar tarsi - buveinės, kuri jam tebepriklauso; klajūnu, jei jokioje vietoje neturi buveinės ar tarsi - buveinės. Kan Vaiko, o taip pat ir pasikrikštijusio suaugusio asmens, kilmės vieta yra ta, kurioje, vaikui gimus, jo tėvai turėjo buveinę, ar, šios neturint, tarsi - buveinę, arba, jei tėvai neturėjo minėtos buveinės ar tarsi - buveinės, ją turėjo vaiko motina. 2. Kalbant apie klajūnų vaiką, jo kilmės vieta laikoma gimimo vieta; jei tai būtų pamestinukas, radimo vieta. Kan Buveinė įgyjama, apsigyvenant kokios nors parapijos ar bent jau diecezijos teritorijoje, ketinant, jei niekas neištrems, pasilikti visam laikui, ar išgyvenus toje vietoje pilnus penkis metus. 2. Tarsi - buveinė įgyjama, apsigyvenant kokios nors parapijos ar bent jau diecezijos teritorijoje, ketinant, jei niekas neištrems, pasilikti trims mėnesiams, ar išgyvenus toje vietoje tris mėnesius. 3. Buveinė arba tarsi - buveinė, esanti parapijos teritorijoje, vadinama parapijine, gi diecezijos teritorijoje, nors ir ne parapijoje, diecezine. Kan. 103 Vienuolinių institutų ir apaštalinio gyvenimo bendrijų nariai įgyja buveinę toje vietoje, kur yra namai, prie kurių yra priskirti ir tarsi - buveinę tuose namuose, kur, pagal kan normą, iš tikrųjų gyvena.

22 22 Kan. 104 Sutuoktiniai turi bendrą buveinę ar tarsi - buveinę; teisėto atsiskyrimo atveju ar dėl kitos teisingos priežasties, abu gali turėti savo buveinę ar tarsi - buveinę. Kan Nepilnametis būtinai laikosi to, kurio valdžiai priklauso, buveinės ar tarsi buveinės. Išėjęs iš kūdikio amžiaus, jis gali įgyti ir savą tarsi - buveinę; o, teisėtai pripažintas civilinės teisės normų, taip pat ir savo buveinę. 2. Kas dėl kitos, nei nepilnametystė, priežasties, teisėtai buvo patikėtas kito asmens globai ar rūpybai, laikosi globėjo ar saugotojo buveinės arba tarsi - buveinės. Kan. 106 Buveinė ar tarsi - buveinė prarandamos, išvykus iš vietos, ketinant ten nebegrįžti, tačiau išlaikant kan. 105 nuostatą. Kan Kiekvienas, turintis buveinę ar tarsi - buveinę, turi savo kleboną ir Ordinarą. 2. Klajūno savas klebonas ir Ordinaras yra vietos, kurioje šis tuo metu gyvena, klebonas ar Ordinaras. 3. Asmens, turinčio tik diecezinę buveinę ar tarsi - buveinę, savas klebonas yra klebonas tos vietos, kur šis tuo metu gyvena. Kan Giminystė skaičiuojama linijomis ir laipsniais. 2. Tiesiojoje linijoje yra tiek laipsnių, kiek yra kartų, arba asmenų, atmetus kamieną.

23 23 3. Šalutinėje linijoje yra tiek laipsnių, kiek yra asmenų abiejose linijose kartu, atmetus kamieną. Kan Svainystė, kylanti iš galiojančios santuokos, net jei ši būtų ir nepanaudota, egzistuoja tarp vyro bei žmonos giminių ir, atitinkamai, tarp žmonos bei vyro giminių. 2. Svainystė skaičiuojama tokiu būdu, kad vyro giminės yra žmonos svainiai toje pačioje linijoje bei tuo pačiu laipsniu, ir atvirkščiai. Kan. 110 Įvaikinti pagal civilinių įstatymų normas vaikai laikomi juos įvaikinusių asmenų vaikais. Kan Priimant krikštą, į lotynų apeigų Bažnyčią įrašomas vaikas tėvų, kurie abu priklauso tai Bažnyčiai, arba, jei vienas iš tėvų jai nepriklauso, bet abu tėvai bendru susitarimu sutinka, kad palikuonys būtų pakrikštyti lotynų apeigų Bažnyčioje; jei tokio bendro sutarimo trūksta, vaikas įrašomas į tų apeigų Bažnyčią, kuriai priklauso tėvas. 2. Bet kuris besikrikštijantis, sulaukęs keturiolikos metų amžiaus, gali laisvai pasirinkti būti pakrikštytas lotynų apeigų ar kitų apeigų savos teisės Bažnyčioje; tokiu atveju jis priklauso savo pasirinktai Bažnyčiai. Kan Priėmus krikštą į kitų apeigų savo teisės Bažnyčią įrašomi: 1 asmenys, gavę leidimą iš Apaštalų Sosto; 2 sutuoktinis, prieš sudarant santuoką, ar jos sudarymo metu pareiškęs norą pereiti į kitų apeigų savo teisės Bažnyčią, kuriai priklauso antrasis sutuoktinis; išnykus, tačiau, santuokiniam ryšiui, jis laisvai gali grįžti į lotynų apeigų Bažnyčią; 3 1 i 2 punktuose minimų asmenų keturiolikos metų neturintys vaikai ir, atitinkamai, mišrios santuokos

24 24 atveju, katalikiškos šalies, teisėtai perėjusios į kitų apeigų Bažnyčią, vaikai; pasiekus, tačiau, šį amžių, vaikai gali grįžti į lotynų apeigų Bažnyčią. 2. Kad ir ilgai trukęs sakramentų priėmimas kitų apeigų savo teisės Bažnyčios ritu nereiškia įrašymo į šią Bažnyčią. II SKIRSNIS JURIDINIAI ASMENYS Kan Katalikų Bažnyčia ir Apaštalų Sostas yra moraliniai asmenys dieviško patvarkymo galia. 2. Bažnyčioje, šalia fizinių asmenų yra ir juridiniai asmenys, vadinasi, pavaldūs kanonų teisei jų prigimčiai atitinkančių pareigų bei teisių požiūriu. Kan Juridiniai asmenys įsteigiami pačios teisės patvarkymu arba ypatingu kompetentingos valdžios teikimu, išreikštu dekretu, kai tiek asmenų, tiek daiktų visuma pertvarkoma, atsižvelgiant į Bažnyčios pasiuntinybę atitinkantį tikslą, prašokantį pavienių asmenų tikslus. 2. Tokiais tikslais, apie kuriuos kalbama 1, laikomi liečiantys tiek dvasinius, tiek laikinuosius gailestingumo, apaštalavimo ar meilės darbus. 3. Kompetentinga Bažnyčios valdžia tenesuteikia juridinio asmens vardo kam nors kitam, kaip asmenų ir daiktų visumai, siekiančiai tikrai naudingo tikslo, ir kuri, viską apsvarsčius, turi priemones, galimai pakankamas pasiekti nustatytą tikslą. Kan Juridiniai asmenys Bažnyčioje yra arba asmenų, arba daiktų visuma.

25 25 2. Asmenų visuma, sudaryta iš ne mažiau trijų asmenų, yra kolegija, jei jos nariai, turėdami lygias ar nelygias teises, nustato savo veiksmus, drauge priimdami sprendimus pagal teisės ir statutų normas; priešingu atveju, nėra kolegija. 3. Daiktų visuma, arba autonominis fondas, susidaro iš tiek dvasinių, tiek medžiaginių gėrybių arba daiktų, kurį, pagal teisės ir statutų normas administruoja vienas arba daugiau fizinių asmenų, arba kolegija. Kan Vieši juridiniai asmenys yra asmenų arba daiktų visuma, įsteigta kompetentingos bažnytinės valdžios, kad nustatytų tikslų rėmuose, Bažnyčios vardu, laikydamiesi teisės potvarkių, atliktų jiems patikėtą, atsižvelgiant į viešą gėrį, užduotį; visi kiti juridiniai asmenys yra privatūs. 2. Juridiniai asmenys tampa tokiais tiek pagal pačią teisę, tiek atskiru kompetentingos valdžios dekretu, kuriame tai aiškiai suteikiama; privatūs juridiniai asmenys tokiais tampa tik atskiro kompetentingos valdžios, kuri tai aiškiai suteikia, dekreto dėka. Kan. 117 Jokia asmenų ar daiktų visuma, siekianti gauti juridinio asmens statusą, negali galiojančiai tai padaryti, jei jos statutai prieš tai nebuvo patvirtinti kompetentingos valdžios. Kan. 118 Viešą juridinį asmenį, veikdami jo vardu, atstovauja tie, kuriems tokią kompetenciją pripažįsta visuotinė arba dalinė teisė, arba savi statutai; privatų juridinį asmenį atstovauja tie, kuriems minėta kompetenciją priskiriama statutais.

26 26 Kan. 119 Kolegijos veiksmų atžvilgiu, jei nėra nustatyta kitaip teisės ar statutų: 1 rinkimų atveju teisiškai galioja tai, kas, dalyvaujant privalomų sušaukti narių daugumai, patinka dalyvaujančių absoliučiai daugumai; po dviejų nerezultatyvių balsavimų renkamasi tarp dviejų kandidatų, kurie gavo balsų daugumą, arba, jei tokių kandidatų yra daugiau, tarp dviejų, vyresnių amžiumi; po trečiojo balsavimo, jei ir toliau balsai pasiskirsto po lygiai, išrinktu laikomas vyresnis amžiumi; 2 kiek liečia kitus reikalus, teisiškai galioja tai, kas, dalyvaujant privalomų sušaukti narių daugumai, patinka dalyvaujančių absoliučiai daugumai; jei po dviejų balsavimų balsai pasiskirsto po lygiai, pirmininkaujantis gali nulemti sprendimą savo balsu; 3 tai, kas liečia visus, kaip pavienius asmenis, turi būti patvirtinta visų. Kan Juridinis asmuo, pagal savo prigimtį, yra amžinas; tačiau išnyksta, jei jo veikla teisėtai nutraukiama kompetentingos valdžios arba jei buvo neveiklus šimto metų laikotarpyje; privatus juridinis asmuo išnyksta taip pat ir jei pats susivienijimas išardomas pagal statutų normą, arba jei, kompetentingos valdžios sprendimu, sutinkamai su statutų norma, nustojo egzistavusi pati fundacija. 2. Jei lieka bent vienas koleginio juridinio asmens narys, o asmenų visuma, pagal statutą, egzistuoja toliau, naudojimasis visomis bendruomenės teisėmis priklauso tam nariui. Kan. 121 Jei tiek asmenų, tiek daiktų visuma, sudarančios viešus juridinius asmenis, susijungia tokiu būdu, kad iš jų susidaro kita visuma, taip pat pasižyminti juridinio asmens savybėmis, šis naujas juridinis asmuo įgyja pirmtakų nuosavybę ir turtines teises bei prisiima jiems

27 27 uždėtas pareigas; tolimesnė nuosavybės paskirtis ir pareigų atlikimas turi būti suderinti su steigėjų bei aukotojų valia bei laikantis įgytųjų teisių. Kan. 122 Jei visuma, turinti viešo juridinio asmens savybes, dalijasi taip, kad viena jos dalis prijungiama prie kito juridinio asmens arba iš atskirtosios dalies kyla skirtingas viešas juridinis asmuo, bažnytinė valdžia, turinti galią padalinti, privalo asmeniškai ar per vykdytoją pasirūpinti, kad pirmiausia būtų išsaugota steigėjų ir aukotojų valia, o taip pat išlaikomos įgytosios teisės bei jau patvirtinti statutai: 1 bendra padalinama nuosavybė ir turtinės teisės, o taip pat skolos bei kiti įsipareigojimai padalinami tarp minimų juridinių asmenų, laikantis teisingų ir garbingų proporcijų, atsižvelgiant į visas aplinkybes bei abiejų asmenų poreikius; 2 naudojimasis ir pelnymasis iš bendros nuosavybės, kurios padalinti negalima, priklauso abiem juridiniams asmenims, o jos išlaikymas priklauso abiem, taip pat išlaikant tinkamą proporciją, nustatytą, laikantis teisingumo ir garbingumo. Kan. 123 Išnykus viešam juridiniam asmeniui, nuosavybės ir turtinių teisių, o taip pat jo įsipareigojimų likimas nustatomas teisės ir statutų; jei šie nieko nesako, visa tai pereina tiesiogiai aukštesniam juridiniam asmeniui, visuomet išsaugant steigėjų ir aukotojų valią bei įgytąsias teises; išnykus privačiam juridiniam asmeniui, jo nuosavybės ir įsipareigojimų likimas sprendžiamas savų statutų. VII SKYRIUS JURIDINIAI AKTAI Kan Juridinio akto galiojimui reikia, kad jį atliktų veiksnus asmuo ir kad pačiame akte būtų visa, kas

28 28 sudaro paties akto esmę, o taip pat išlaikomi teisės nurodyti formalumai ir reikalavimai akto galiojimui. 2. Juridinis aktas, atliktas tinkamai išlaikant išorinius elementus, laikomas galiojančiu. Kan Aktas, atliktas išorinės prievartos asmeniui, kuriai pastarasis niekaip negalėjo atsispirti, įtakoje, yra niekinas. 2. Aktas, atliktas neteisėtai sukeltos didelės baimės ar apgaulės įtakoje, galioja, nebent kitaip būtų nustatyta teisės; tačiau gali būti išardytas teisėjo sprendimu, tiek patyrusios nuostolį pusės, tiek jos įpėdinių pagal teisę prašymu arba iš pareigos. Kan. 126 Aktas atliktas nežinojimo ar klaidos įtakoje, yra niekinas, jei tai sudaro akto esmę ar liečia būtiną sąlygą (sine qua non); kitais atvejais, jei kitaip nenustato teisė, galioja, tačiau aktas, atliktas dėl baimės ar nežinojimo, gali būti išardytas pagal teisės normą. Kan Kai teisės yra nustatyta, jog Vyresnysis akto atlikimui privalo gauti kolegijos arba asmenų grupės pritarimą ar patarimą, kolegija ar grupė privalo būti sušaukta, laikantis kan. 166 normos, nebent, jei reikia gauti tik patarimą, kitaip nėra nustatyta dalinės ar savos teisės; vėliau, kad aktas galiotų, reikia absoliučios dalyvavusių daugumos pritarimo arba kad būtų išklausyta visų nuomonės. 2. Kai teisės nustatyta, kad Vyresnysis akto atlikimui privalo gauti atskirų asmenų pritarimą ar patarimą: 1 Vyresniojo atliktas aktas negalioja, jei jam reikalingas pritarimas, bet nebuvo prašyta tų asmenų pritarimo arba buvo veikiama prieš jų visų ar bent vieno asmens sprendimą;

29 29 2 jei reikalaujama patarimo, Vyresniojo, neišklausiusio minėtų asmenų, atliktas aktas negalioja; taipogi Vyresnysis, nors ir neturi jokios pareigos laikytis jų nuomonės, kad ir vieningos, vis tiktai, be, jo paties sprendimu, svarbios priežasties, te neatsitraukia nuo jų nuomonės, ypač jei ši buvo vieninga. 3. Visi, kurių prašoma pritarimo ar patarimo, įpareigojami nuoširdžiai pareikšti savo nuomonę, ir, jei reikalo svarba to reikalauja, rūpestingai tai laikyti paslaptyje; šią pareigą gali uždėti ir Vyresnysis. Kan. 128 Kas neteisėtai juridiniu ar kokiu kitokiu veiksmu, atliktu apgaulės ar klastos įtakoje, padaro nuostolį kitam, yra saistomas pareigos atlyginti padarytą nuostolį. VIII SKYRIUS VALDYMO GALIA Kan Vykdomąja valdžia, egzistuojančia Bažnyčioje dievišku patvarkymu ir vadinama taip pat jurisdikcijos valdžia, pagal teisės nuostatus, naudojasi gavę šventimus asmenys. 2. Naudojantis šia valdžia, tikintieji pasauliečiai gali bendradarbiauti pagal teisės normą. Kan. 130 Vykdomąja valdžia paprastai naudojamasi išorinėje srityje, o kartais ir vien tik sąžinės srityje, tačiau, jei naudojimosi ja pasekmės pasireiškia išorinėje srityje, jos toje srityje nepripažįstamos, išskyrus teisės nustatytus atvejus. Kan Ordinarinė valdymo valdžia yra pačios teisės susieta su pareigybe; deleguota valdžia suteikta asmeniui, neatsižvelgiant į pareigybę.

30 30 2. Ordinarinė valdymo valdžia gali būti sava arba vikarinė. 3. Kas tvirtina, jog yra deleguotas, privalo tai įrodyti. Kan Pastovios galios tvarkomos nuostatais apie deleguotą valdžią. 2. Tačiau, jei suteikimo metu nėra įsakmiai patvarkyta kitaip, arba asmuo nebuvo pasirinkta dėl specifinių ypatybių, pastovi valdžia, suteikta Ordinarui, nepanaikinama, išnykus Ordinaro, kuriam buvo suteikta, teisei, jei tik pastarasis pradėjo ja naudotis, bet pereina jo įpėdiniui valdžioje. Kan Delegato, peržengusio savo įgaliojimo ribas tiek daiktų, tiek asmenų atžvilgiu, veiksmai negalioja. 2. Nelaikoma, jog delegatas peržengė savo įgaliojimo ribas, jei tai, kam buvo deleguotas, vykdo skirtingu nuo numatyto įgaliojime būdu, nebent vykdymo būdas paties deleguotojo būtų susietas su galiojimu. Kan Be Romos Popiežiaus Ordinaru teisėje vadinami dieceziniai vyskupai ir kiti, kurie, nors ir laikinai, vadovauja dalinei Bažnyčiai ar jai, pagal kan. 368 normą, prilygintai bendruomenei; taip pat tie, kurie jose turi bendrąją ordinarinę vykdomąją valdžią, būtent Generaliniai ir Vyskupo Vikarai; ir, atitinkamai, savo nariams Aukštesnieji popiežinės teisės dvasiškių vienuolinių institutų bei popiežinės teisės apaštalinio gyvenimo draugijų Vyresnieji, turintys bent ordinarinę vykdomąją valdžią.

31 31 2. Vietos Ordinaro vardu vadinami visi, išvardintieji 1, išskyrus vienuolinių institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų Vyresniuosius. 3. Kas vardiniu būdu vykdomosios valdžios srityje suteikiama dieceziniam Vyskupui, suprantama, kad suteikta vien dieceziniam Vyskupui ir jam prilygintiems kan. 381, 2, išskyrus Generalinį ir Vyskupo vikarą, jei jiems nebuvo duotas specialus įgaliojimas. Kan Valdymo valdžia skirstoma į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. 2. Įstatymų leidžiamąja valdžia naudojamasi teisės nustatytu būdu, jos negali galiojančiai deleguoti žemesnis už aukščiausią autoritetą Bažnyčioje įstatymdavys, jei aiškiai kitaip nenustatyta teisėje; žemesnysis įstatymdavys negali išleisti galiojančio įstatymo, priešingo aukštesnei teisei. 3. Teismine valdžia, priklausančia teisėjams ir teisėjų kolegijoms, naudojamasi teisės nustatytu būdu, ir jos negalima deleguoti, nebent parengiamųjų kokio nors dekreto ar sprendimo aktų vykdymui. 4. Naudojimosi vykdomąja valdžia atžvilgiu laikomasi toliau sekančių kanonų patvarkymų. Kan. 136 Nors ir už teritorijos ribų vykdomąja valdžia galima galiojančiai naudotis pavaldinių atžvilgiu, kad ir išvykusių iš savo teritorijos, nebent kitaip reikalautų dalyko prigimtis ar teisės nuostatai; ja galima naudotis keleivių, tuo metu esančių teritorijoje atžvilgiu, kai reikia suteikti malonę ar liepti vykdyti tiek visuotinius, tiek dalinius įstatymus, kurių šie privalo laikytis pagal kan. 13, 2, n. 2 normą.

32 32 Kan Vykdomoji ordinarinė valdžia gali būti deleguota tiek pavieniu atveju, tiek visiems atvejams, nebent įsakmiai teisės būtų nustatyta kitaip. 2. Vykdomoji Apaštalų Sosto deleguota valdžia gali būti subdeleguota tiek pavieniu atveju, tiek visais atvejais, nebent asmuo būtų parinktas dėl jo asmens savybių arba subdelegavimas būtų įsakmiai uždraustas. 3. Kito ordinarinę galią turinčio autoriteto deleguota vykdomoji valdžia, jei buvo suteikta visiems atvejams, gali būti subdeleguota tik pavieniais atvejais; gi, jei buvo deleguota vienam aktui, ar keliems konkretiems aktams, negali būti subdeleguota, nebent deleguojantis tai įsakmiai suteiktų. 4. Jokia subdeleguota valdžia negali būti iš naujo subdeleguota, jei deleguojantis to įsakmiai nesuteikė. Kan. 138 Ordinarinė vykdomoji valdžia ir visiems atvejams deleguota valdžia aiškinamos plačia prasme, bet kokia kita - griežta prasme; tačiau, jei kam buvo deleguota valdžia, suprantama, jog buvo suteiktos ir galios be kurių neįmanoma naudotis ta valdžia. Kan Jei teisės nėra nustatyta kitaip, kreipimosi į kokį nors kompetentingą, kad ir aukštesnį, autoritetą atveju nesuspenduojama kito kompetentingo autoriteto tiek ordinarinė, tiek deleguota valdžia. 2. Vienok žemesnysis tenesikiša į aukštesniajam praneštą klausimą, nebent svarbiu ir skubiu atveju; apie tai jis tuojau pat tepraneša vyresniajam. Kan Jei tvarkyti kokį nors reikalą deleguojami keli asmenys kartu, pirmasis, pradėjęs darbą, atima kitiems

33 33 teisę tam pačiam darbui, nebent vėliau būtų sukliudytas ar nenorėtų tęsti darbo iki pabaigos. 2. Jei tvarkyti kokį nors reikalą būtų deleguoti keli asmenys kolegialiai, jie privalo veikti pagal kan. 119 normą, nebent įgaliojimo būtų nurodytą kitaip. 3. Keliems asmenims deleguota vykdomoji valdžia laikoma deleguota kartu. Kan. 141 Kai deleguojami keli asmenys vienas po kito, reikalus tvarko tas, kurio įgaliojimas yra suteiktas anksčiau ir nėra paskui atšauktas. Kan Deleguota valdžia išnyksta, pasibaigus įgaliojimui; praėjus laikui ar skaičiui atvejų, kuriems buvo suteikta; išnykus pagrindinei delegavimo priežasčiai; delegavusiojo atšaukimu, įteiktu tiesiogiai delegatui arba delegato atsisakymu, praneštu delegavusiajam, kai šis atsisakymą priima; neišnyksta, tačiau, pasibaigus delegavusiojo teisei, išskyrus atvejį, kai tai aišku iš pridėtų išlygų. 2. Nežiūrint to, aktas, kilęs iš deleguotos valdžios, naudojamos vien sąžinės srityje, atliktas dėl dėmesio neatkreipimo, pasibaigus suteikimo laikui, galioja. Kan Ordinarinė valdžia, išnyksta, netekus pareigybės, su kuria yra susijusi. 2. Jei teisės nėra nustatyta kitaip, ordinarinė valdžia suspenduojama, kai teisėtai apeliuojama arba pateikiamas ieškinys atimti pareigas ar iš jų pašalinti. Kan Bendros faktinės ar teisinės klaidos atveju arba esant pozityviai ir galimai tiek teisinei tiek faktinei

34 34 abejonei, Bažnyčia tiek išorinėje, tiek sąžinės srityje papildo vykdomąją valdymo galią. 2. Ta pati norma taikoma galioms, apie kurias kalbama kann. 882, 883, 966 ir IX SKYRIUS BAŽNYTINĖS PAREIGYBĖS Kan Bažnytinė pareigybė yra bet kokios tiek dievišku, tiek bažnytiniu patvarkymu pastoviai įsteigtos pareigos, vykdomos, siekiant dvasinio tikslo. 2. Atskirų bažnytinių pareigybių savos pareigos ir teisės nustatomos tiek pačios teisės, kuria įsteigiama pareigybė, tiek kompetentingo autoriteto, kuris įsteigia ir suteikia pareigybę, dekretu. I SKIRSNIS BAŽNYTINĖS PAREIGYBĖS PASKYRIMAS Kan. 146 Bažnytinės pareigybės negalima galiojančiai gauti be kanoninio paskyrimo. Kan. 147 Bažnytinės pareigybės suteikimas atliekamas: laisvu kompetentingo bažnytinio autoriteto paskyrimu; jo duotu įsteigimu, kai prieš tai buvo pateiktas pristatymas; jo padarytu patvirtinimu ar sutikimu, kai prieš tai įvyko rinkimai ar buvo pateiktas prašymas; pagaliau paprastais rinkimais ir išrinktojo sutikimu, jei rinkimai neturi būti patvirtinti. Kan. 148 Autoritetas, turintis teisę įsteigti, atnaujinti ir panaikinti pareigybes, gali numatyti ir kandidatūras joms, nebent kitaip būtų nustatyta teisės.

35 35 Kan Kad kas nors galėtų užimti bažnytinę pareigybę, turi būti vienybėje su Bažnyčia ir būti joms tinkamas, tai yra, turėti visuotinės ar dalinės teisės arba steigiamojo įstatymo šiai pareigybei reikalaujamas savybes. 2. Paskyrimas į bažnytinę pareigybę asmens, neturinčio reikalaujamų savybių, yra niekinas, jei tos savybės aiškiai išreikštos, kaip nulemiančios paskyrimo galiojimą, visuotinėje ar dalinėje teisėje ar steigiamajame įstatyme; visais kitais atvejais galioja, tačiau gali būti atšauktas kompetentingo autoriteto dekretu ar administracinio tribunolo sprendimu. 3. Paskyrimas į bažnytinę pareigybę, susijęs su simonija, yra niekinas pagal pačią teisę. Kan. 150 Pareigybė, susijusi su pilna sielovada, kuriai atlikti reikalingi kunigo šventimai, negali būti galiojančiai suteikta asmeniui, dar nepašventintam kunigu. Kan. 151 Paskyrimas į pareigybę, susijusią su sielovada, jei nėra svarbios priežasties, neturi būti uždelstas. Kan. 152 Niekam negali būti suteiktos dvi ar daugiau tarpusavyje nesuderinamų pareigybių, būtent, tokių, kurių tas pats asmuo negali atlikti vienu metu. Kan Paskyrimas į teisiniu požiūriu užimtą pareigybę yra niekinas ir netampa galiojantis, vėliau pareigybei atsilaisvinus. 2. Vienok, jei kalbama apie pareigybę, kuri pagal teisę suteikiama apibrėžtam laikui, paskyrimas gal būti atliktas prieš šešis mėnesius iki to laiko pabaigos ir galioja nuo pareigybės atsilaisvinimo dienos.

36 36 3. Pažadas suteikti pareigybę, nesvarbu, kieno būtų duotas, nesukelia jokių teisinių pasekmių. Kan. 154 Teisiniu požiūriu laisva pareigybė, kurią tuo metu kas nors užima neteisėtai, gali būti suteikta, jei tik tinkamu būdu buvo paskelbta apie neteisėtą užėmimą ir šis paskelbimas paminimas paskyrimo rašte. Kan. 155 Jei kas, pavaduodamas kitą aplaidų ar sutrukdytą asmenį, suteikia pareigybę, tuo neįgyja jokios valdžios paskirtojo atžvilgiu, kurio teisinė padėtis prilygsta įgyjamai, paskiriant pagal įprastą teisės normą. Kan. 156 Bet koks paskyrimas turi būti raštiškas. 1 straipsnis Laisvas suteikimas Kan. 157 Jei teisės nėra įsakmiai nustatyta kitaip, diecezinis Vyskupas gali laisvai suteikti bažnytines pareigybes savo dalinėje Bažnyčioje. 2 straipsnis Pristatymas Kan Pristatyti ką nors bažnytinei pareigybei gali turintis tokią teisę; pristatoma autoritetui, kuriam priklauso paskirti į šią pareigybę, ir, būtent, jei teisėtai nebuvo patvarkyta kitaip, trijų mėnesių laikotarpyje po žinios apie neužimtas pareigas gavimo. 2. Jei pristatymo teisę turi kolegija ar asmenų grupė, pristatantysis parenkamas, laikantis kann nuostatų. Kan. 159 Niekas negali būti pristatytas prieš savo valią; atitinkamai, jei, paklausus nuomonės asmenį, kuriam