2

Transkriptas

1 SUAUGĘ SOCIALINĖS RIZIKOS ŽMONĖS. SOCIALINIS DARBAS Studijų knyga 2014 m.

2 Sudarė: Danutė Klokmanienė, Panevėžio kolegijos dėstytoja Loreta Klokmanienė, Panevėžio kolegijos dėstytoja Recenzavo: Valdemaras Misevičius, Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius Patrikas Skrudupis, Šv. Juozapo globos namų direktorius Leidinyje glaustai pateikiama medžiaga apie atskiras rizikos grupes ir socialinio darbuotojo veikla dirbant su šiomis klientų grupėmis (asmenimis piktnaudžiaujančiais alkoholiu, benamiais, asmenimis grįžusiais iš įkalinimo įstaigų) ir socialinio darbuotojo kompetencijų svarba teikiant paslaugas šiems asmenims. Studijų knyga skirta ne tik koleginių studijų socialinio darbo studentams, bet gali būti naudinga ir kitų studijų programų studentams, taip pat praktikams, dirbantiems su šiomis klientų grupėmis. ISBN D.Klokmanienė, L.Klokmanienė, 2014 Panevėžio kolegija,

3 PRATARMĖ Socialinis darbas su suaugusiais socialinės rizikos asmenimis yra plati socialinio darbuotojo veiklos sritis, kuri reikalauja žinių apie valstybės socialinę politiką šių asmenų atžvilgiu Lietuvoje ir ES. Šioje priemonėje pateikiama glausta teorinė apžvalga apie socialinę pagalbą asmenims piktnaudžiaujantiems alkoholiu, benamiams, asmenims grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, taip pat socialinio darbuotojo profesinių kompetencijų svarba dirbant su šia klientų grupe. Analizuojami socialinio darbuotojo bendravimo įgūdžiai bei jų tobulinimo galimybės, konfliktinių situacijų valdymas bei darbuotojų savijautos ir streso poveikis profesinei veiklai. Šie teoriniai aspektai suteiks galimybę kritiškai įvertinti savo kompetencijas dirbant su šia klientų grupe ir jas pademonstruoti praktiniuose užsiėmimuose. Studijų knyga rengta remiantis sudijų dalyko Socialinis darbas su klientų grupėmis programa. Knygoje pateikiami savikontrolės klausimai ir studentų žinių bei įgūdžių įtvirtintinimo užduotys. 3

4 TURINYS PRATARMĖ Pagalba asmenims piktnaudžiaujantiems alkoholiu bei narkotinėmis medžiagomis Benamių atskirties ypatumai bei pagalbos galimybės Socialinės paramos teikimo aspektai ir teisinis reglamentavimas asmenims grįžusiems iš įkalinimo įstaigų Socialinio darbuotojo pasirengimas darbui su į suicidą linkusiais socialinės rizikos asmenimis Profesinės kompetencijos socialiniame darbe svarba Žinios, vertybės ir įgūdžiai socialinio darbo veikloje su suaugusiais socialinės rizikos asmenimis Socialinio darbuotojo vaidmenys bei etinių spendimų priėmimas praktinėje veikloje Motyvacija ir jos skatinimo veiklai aspektai Socialinio darbuotojo bendravimo įgūdžiai bei jų tobulinimo galimybės Konfliktų su klientais valdymo būdai Socialinių darbuotojų savijautos ir streso poveikis profesinei veiklai dirbant su suaugusiais socialinės rizikos asmenimis INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

5 1. Pagalba asmenims piktnaudžiaujantiems alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis Alkoholizmas bei narkomanija klastingos, lėtinės, progresuojančios ir mirtinos ligos, pasireiškiančios asmens fizine ir psichologine priklausomybe. Alkoholio ir narkotikų vartojimas Lietuvoje sąlygoja daugiau kaip dešimtadalį visų mirčių ir sukelia sunkias socialines pasekmes. Nesant nuoseklios priklausomybių kontrolės politikos, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas plinta ir tai neigiamai atsiliepia visuomenės sveikatai ir šalies gerovei. Narkotikams ir alkoholiui yra sunku nustatyti ribą tarp saugaus ir žalingo vartojimo. Priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų tai ne vieno asmens, o visos šeimos problema. Negalima nuolat rūpintis tik tuo, kuris vartoja alkoholį ar narkotikus, paliekant kitus šeimos narius be dėmesio. Nuo alkoholio ir kitų priklausomybių kenčianti šeima turi žinoti, kad jai gali pagelbėti socialinis darbuotojas, kuris rimtai žiūri į šią problemą. Jungtinių tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuras (UNODC) 2008 m. nurodė, kad beveik vienas iš 20 pasaulio gyventojų, kurių amžius nuo 15 iki 64 metų, bent vieną kartą per pastaruosius metus vartojo narkotikus. Kanapės plačiausiai vartojamas narkotikas pasaulyje. Pagal narkotikų vartojimo dažnumą asmenys skirstomi į 5 grupes: 1. Rizikos grupė. Tai asmenys, kurie dėl tam tikrų priežasčių turi didesnę tikimybę imti vartoti narkotikus. 2. Eksperimentuotojai. Tai asmenys, kurie pavartoja narkotikus vieną ar kelis kartus, o po to jų atsisako. 5

6 3. Nenuolatiniai vartotojai. Šie asmenys vartoja narkotikus ne nuolat, jiems dar nėra išsivysčiusi nei psichologinė, nei fizinė priklausomybė. 4. Nuolatiniai vartotojai. Vartoja narkotikus nuolat, jiems vystosi psichologinė ir fizinė priklausomybė. 5. Narkomanai. Nuolat vartoja, jau atsiranda priklausomybės liga. (Bulotaitė, L. 2009, p. 32) Pastaraisiais metais pastebėta, kad keičiasi plintančių narkotikų vartojimo tendencijos, t.y. plinta kelių narkotikų vartojimas, rinkoje atsiranda naujų narkotikų, pasikeitė įprastos narkotikų vartojimo funkcijos. Narkotikai ir jų vartojimas plačiai reklamuojami, ypač internete. Plinta jų vartojimas tarp vyresnio amžiaus žmonių ir jų vartojimas tampa,,normaliu įpročiu. Narkotikai tai medžiagos, kurių vienkartinis pavartojimas sukelia euforiją ar kitus malonius pojūčius, o nuolatinis vartojimas psichologinę ir fizinę priklausomybę. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK [ICD] 10) pateikiamas psichoaktyviųjų medžiagų, nuo kurių apsvaigstama ir gali sukelti psichologinę ar fizinę priklausomybę, sąrašas: 1. Alkoholis; 2. Opioidai (morfijus, heroinas, kodeinas ir kiti.); 3. Kanabinoidai (kanapės, marihuana, hašišas ir kt.) 4. Raminamieji ir migdomieji vaistai; 5. Kokainas; 6. Stimuliatoriai (amfetaminai, efedronas, kofeinas ir kt.); 7. Haliucinogenai (LSD, ekstazis, ketaminas, meskalinas ir kt.); 8. Tabakas; 9. Lakiosios medžiagos (klijai, tirpikliai, acetonas ir kt.). Narkotikų poveikis yra labai skirtingas (žr. 1 lentelę). 6

7 Narkotikai ir jų poveikis 1 lentelė Medžiag os pav. Amfetaminai Klasė Poveikis Abstinencijos požymiai Pakelia nuotaiką. Didina Nuovargis, ilgas, Stimuliatoriasas. judrumą. Padažnėja pul- bet sutrikęs miedis, Pakyla kraujospūgas. Irzlumas. temperetūra Depresija, galinti būti savižudybės priežastimi Ilgalaikės pasekmės, pavojai Vartojant ilgai ir dideles dozes, gresia širdies ligos. Psichikos ligų rizika Atsipalaidavimas, lan- Irzlumas, nemiga. Sunkina psichinį kstumas. Pakinta laiko Bloga nuotaika jaunų žmonių Hašišas ir Kanabi- suvokimas, klausa, rega, vystymąsi. Pab- marihuana noidai uoslė. Pagreitėja širdies logėja atmintis, ritmas mąstymas. Atsiranda pasyvumas. Mažėja imuninis atsparumas. Euforija. Mieguistumas, Nerimas. Skran- Heroinas Opiatai kvėpavimo susilpnėji- džio traukuliai. Pa- Depresija mas šiurpusi oda, sloga. Euforija. Padidėja ben- Depresija Miego proble- Ekstazis Haliuci- dravimo poreikis, atsi- mos. Nerimas, nogenai randa pasitikėjimas sa- depresija. Įvai- vimi. Padaugėja energi- rios fobijos jos, jėgų 7

8 Kokainas Klijai, tirpikliai, acetonas Apetito praradimas. Vidurių užkietėjimas, sunkumai šlapinantis. Impotencija Nuovargis, gal- Padidėjęs energingumas ir budrumas. Suaktyvėja Kokainas sąmonės veikla. Sumažėja maitinimosi, mirgo poreikiai. Nejaučiamas nuovargis Sumažėja raumenų kontrolė, apmiršta refleksai. Lakiosios Gali būti klausos ir regos haliucinacijos. medžiagos Depresija, irzlumas, nepasitikėjimas savimi, nemiga, haliucinacijos Nemiga, galvos skausmai. Irzlumas, traukuliai Šaltinis: L. Bulotaitė, 2009, p. 47 vos skausmai. Irzlumas, baimė. Pažeidžiamos kepenys, inkstai. Psichikos sutrikimai. L. Bulotaitė (2009) pateikia įvairių šalių narkotikų politiką, kurį jų paplitimą iš dalies lemia narkotinių medžiagų prieinamumas. Jis skirstomas į fizinį (lengva ir paprasta įsigyti narkotikų), psichologinį (vartojimas priimtinas moraliai ir socialiai), ekonominį (asmuo įstengia įsigyti narkotikų, t.y. prieinama kaina). Narkotikų vartojimas iššaukia įvairius rizikos veiksnius: * Šeimoje konfliktai, skyrybos, netinkamas vaikų auklėjimas. * Socialinėje aplinkoje draugai, vartojantys alkoholį ir narkotikus, teigiamas jų požiūris į vartojimą, antialkoholinių ir antinarkotinių nuostatų visuomenėje stygius, neužimtumas, prieinamumas. * Mokykloje - žemas pažangumas, blogi moksleivių ir pedagogų santykiai, mokyklos nelankymas. * Asmenybiniai veiksniai menka savivertė, nepasitikėjimas savimi, savikontrolės ir socialinių įgūdžių stoka. 8

9 Veiksniai saugantys nuo narkotikų vartojimo: * Šeimoje - geri tėvų ir vaikų santykiai, pasitikėjimo ir supratimo atmosfera, tėvų domėjimasis vaikų problemomis, antinarkotinės tėvų nuostatos. * Socialinėje aplinkoje antialkoholinės ir antinarkotinės nuostatos visuomenėje, draugai, nevartojantys alkoholio ir kitų narkotikų, užimtumas. * Mokykloje geri pedagogų ir moksleivių santykiai, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet ir moksleivių problemomis, pagarba ir dėmesys moksleiviui. * Asmenybiniai veiksniai saugumo, pasitikėjimo savimi jausmas, socialiniai įgūdžiai. Alkoholio vartojimas nuo pat jo atsiradimo pradžios buvo dvejopas. Jį vartojant įvairių religinių apeigų, vestuvių, švenčių metu buvo laikomasi tradicijų, vartojimas nebuvo vertinamas kaip žalingas. Tačiau dalis žmonių alkoholio vartodavo per daug ir dėl to turėdavo įvairių problemų. Alkoholis viena iš lengviausiai prieinamų vartotojams narkotinių medžiagų. Pagrindinės priežastys susirgti alkoholizmu yra genetinės. Tačiau nuo genetinių priežasčių sunkiai atskiriami socialiniai veiksniai: šeima, aplinka, draugai. Papročiai ir aplinka ne tik formuoja augančio žmogaus požiūrį į alkoholinius gėrimus, bet neišvengiamai veikia ir jo asmenybę. Didelę įtaką daro šeimoje esančios vertybės ir požiūris į alkoholio vartojimo kultūrą. E. Jellinekas ir N. Jollife as (1940) išskyrė dvi alkoholizmo formas šeiminį (kai sergančių alkoholizmu yra šeimoje) ir ne šeiminį (kai giminėje šia liga nesergama). Palyginus šias ligonių grupes nustatyta, kad ligos klinikiniai ypatumai skiriasi. Šeiminis alkoholizmas išsivysto ankstesniame amžiuje, liga greičiau progresuoja ir yra sunkesnės formos. (Bulotaitė, L., 2009, p. 59). 9

10 Alkoholizmas yra ganėtinai dažna Lietuvos šeimų problema. Geriantis vyras, žmona ar netgi - ankstyvas vaikų išgėrinėjimas - sukelia daug rūpesčių ir tampa nuolatinių nesutarimų priežastimi. Priklausomybių priežastys tos pačios: psichologinės ir biologinės. Dauguma autorių nurodo, kad susergama, kai susideda kelios priežastys: 1. Paveldimumas. Rasti dešimtys genų, kurie daro įtaką priklausomybės atsiradimui. Manoma, kad tie patys genai sąlygoja įvairią priklausomybę - dėl to vieni žmonės niekaip negali mesti rūkyti, tampa alkoholikais vos kelis kartus nusigėrę, ar narkomanais, vos po kelių dozių. Kiti, savo ruožtu, gali dažnai išgėrinėti ar parūkyti, bet tai netampa priklausomybe. 2. Alkoholdehidrogenazės kiekis. Tai fermentas, skaldantis alkoholį. Manoma, kad šio fermento daug turi rusai, o taip pat ir lietuviai. Kai kurios tautos neturi šio fermento, todėl gali apsinuodyti net nuo mažo alkoholio kiekio. Tarp kitko, tokiose tautose ir nėra alkoholikų. 3. Socialiniai veiksniai. Alkoholio vartojimo galima išmokti iš tėvų, draugų. Svarbūs ir kultūriniai veiksniai, žiniasklaidos poveikis (kokie gražūs ir laimingi žmonės, geriantys alkoholinį gėrimą reklamose!). Mūsų kultūroje manoma, kad alkoholis padeda atsipalaiduoti, patirti malonumą. Šiuolaikinis jaunimas neįsivaizduoja pasilinksminimo be alkoholio (dabar jau ir be kitų kvaišalų). 4. Psichologiniai veiksniai. Alkoholį (kaip ir kitus kvaišalus) labiau linkę vartoti žmonės, turintys nepilnavertiškumo kompleksą, linkę į depresiją, kitus psichinius sutrikimus. Kartais alkoholis padeda" nugalėti beviltiškumą, nusivylimą, gėdą, kaltę. Nustatyta, kad dažniau alkoholį vartoja savanaudiški, infantilūs ar globos reikalaujantys žmonės. Priklausomybė paveikia visą šeimą, tik kiekvieną jos narį skirtingai. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad kiekvienas nuo alkoholio priklausomo asmens šeimos narys imasi tam tikro vaidmens, 10

11 kuris padeda jam išgyventi, o tai priklauso nuo to, kas šeimoje geria, kiek joje narių, nuo jos socialinių ryšių ir ją sudarančių asmenų ypatybių ir pan. Dažniausiai minimi šie vaidmenys: * Gelbėtojas. Jis stengiasi užglaistyti nesklandumus šeimoje, laiko keturis kampus, visiems padeda, guodžia, sutvarko reikalus. Jei kas atsitinka, visi laukia jo, nes žino, kad grįžęs viską sutvarkys. * Besirūpinantis. Jis rūpinasi visais ir viskuo. * Maištautojas. Šis šeimos narys pareiškia, kad tai ne jo problema. Atsiriboja nuo šeimos, niekur nesikiša ir nieko nekaltina. * Herojus. Tai šeimos pasididžiavimas. Puikiais mokslo ir darbo rezultatais tarsi parodo, kad ir tokioje šeimoje gali būti vertinamų žmonių. Visa šeima juo didžiuojasi. * Kaltintojas. Jis žino, kas kaltas dėl jo nesėkmių ir klaidų tai nuo alkoholio priklausomas asmuo. Šio tipo žmonės nelabai ir stengiasi ko nors siekti, ką nors svarbesnio nuveikti, nes netiki, kad jiems gali pavykti. * Prisitaikantysis. Šis šeimos narys vadovaujasi posakiu, kad prie visko galima įprasti. Gerai taip, kaip yra. (Bulotaitė, L. 2009, p. 128). Atlikdami šiuos vaidmenis šeimos nariai padeda priklausomam asmeniui ir toliau taip elgtis, t. y. gerti ar vartoti narkotikus. Todėl šiose šeimose niekas nesikeičia. Šeimos nariai turi suprasti, jog neverta priklausomą nuo alkoholio žmogų tikinti, barti, jam pamokslauti, maldauti ar kažką dėl jo daryti. Jis pats privalo pasirinkti blaivybę arba atsakomybę dėl alkoholio vartojimo. Tik susitaikius su tiesa šeima galės sergančiajam padėti. (Černeckienė, J., 2007, p. 174) Psichologai teigia, kad geriama dėl nervinės įtampos, nemokėjimo atsipalaiduoti. Dauguma alkoholizmo problemų tyrinėtojų tvirtina, kad iki susirgimo priklausomi nuo alkoholio žmonės patiria įvairiausių asmenybės pokyčių, kurių šaknys siekia kūdikystę. 11

12 Priklausomybės vystimąsi galima būtų suskirstyti į keturias fazes: * pradinė fazė, kai vis dažniau geriama, kad palengvėtų"; * tarpinė fazė, besireiškianti slaptu gėrimu, pirmaisiais trumpais atminties praradimais; * kritinė fazė, besireiškianti kontrolės praradimu, šeimyninėmis bei profesinėmis problemomis, nesidomėjimu niekuo; * chroniškoje fazėje mažėja organizmo pakantumas alkoholiui, atsiranda pasekminių organinių sutrikimų, girtumo būsena gali išsilaikyti keletą dienų. Kai kurie asmenybės charakterio bruožai (formuojami kaip tik šeimoje) ir temperamento ypatumai gali tapti alkoholinės ligos etiologiniu faktoriumi, tai: uždarumas, neryžtas, nepastovumas, nekantrumas, silpnavališkumas, per didelis pasitikėjimas savimi, nenoras užsiimti darbine veikla, nepilnavertiškumo kompleksas, riboti interesai, gyvenimo prasmės ir tikslo neapibrėžtumas ir t.t. Polinkį greičiau ir ryškiau sirgti alkoholine liga turi cholerikai ir melancholikai. Vienas iš pagrindinių alkoholinių gėrimų vartojimui įtaką darančių veiksnių reklama, kuriai priskiriami radijo ir televizijos klipai, katalogai, reklaminiai filmai, reklaminiai lapeliai, dekoracijos, reklaminiai suvenyrai, dovanėlės ir t.t. Reklama remiasi įvairiais veiksniais: kalba, tekstu, vaizdu, preke, nauda. Viena iš esminių nusikalstamumo priežasčių taip pat alkoholinių gėrimų vartojimas. Pagrindiniai prevencijos uždaviniai yra visapusiški, kur būtina išugdyti tinkamą elgesį, požiūrį į alkoholio vartojimą, atskleisti sudėtingas šio socialinio ir psichologinio reiškinio priežastis, parodyti jo genetinius padarinius, sveikatos problemas, atskleisti žalą kultūrai, ekonomikai ir pilietiniam prestižui. Šiuolaikinėse prevencinėse programose naudojami visi šie metodai: pateikiama informacija, žinios, formuojamos nuostatos, 12

13 vertybės ir socialiniai įgūdžiai. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie alkoholį, jo poveikį, bet ir pakeisti žmonių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą, tikintis, kad ateityje tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis. Anot L. Bulotaitės (2009), labai dažnai alkoholio vartojimą sąlygoja daugelis priežasčių, todėl prevenciniame darbe apsiriboti vien informacija nepakanka. Labai svarbu formuoti žmonių gebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti savo socialines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo. Socialinis darbuotojas privalo teisingai orientuotis tokiose gyvenimiškose situacijose, kur galimi ligos požymiai. Laiku įsikišęs į tokią situaciją, socialinis darbuotojas gali sustabdyti rimtus įvykius ateityje. Šalyje jau senokai itin akcentuojama narkotikų problema, o legalaus narkotiko alkoholio prevencijai skiriama per mažai dėmesio. Alkoholio ir narkotinių medžiagų prevencinės programos ir priemonės bus efektyvios tik tada, kai jos bus kruopščiai suplanuotos numatant visus žingsnius - nuo tikslų iškėlimo iki įvertinimo. 1. Situacijos įvertinimas. 2. Tikslai. 3. Resursų nustatymas. 4. Turinio apibrėžimas bei metodų, technikų pasirinkimas. 5. Įdiegimas. ( Kaip teigia L. Bulotaitė (2009), sėkmingiausios prevencinės programos susideda iš tokių komponentų: atpažinimas ir laiku suteikta pagalba (dar neiškilus rimtoms problemoms), švietimas, žiniasklaida, auklėjimas šeimoje. Vienintelis efektyvus pirminės prevencijos būdas 13

14 suformuoti reikiamas nuostatas ir išugdyti sveiko gyvenimo įgūdžius. Prevencija turi apimti įvairias svaiginimosi formas, pradedant nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo. Nereikėtų apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ir narkotikų vartojimo. Reikėtų akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo be cigarečių, alkoholio, narkotikų pranašumus. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės ir sustiprinti apsaugančius veiksnius bei sumažinti rizikos faktorius. Socialiniai darbuotojai vykdo ugdymo, lavinimo, socialines, konsultavimo, bendravimo, prevencines, integravimo į visuomenę funkcijas. Didžiausias efektas pasiekiamas dirbant individualiai su asmenimis, kurie vartoja alkoholį ir turi kitų priklausomybių. Labai svarbus ir jaunų tėvų švietimas, kad jie suprastų, jog vartodami alkoholį rodo netinkamą pavyzdį savo vaikams, taip pat, kad žinotų į ką galima kreiptis, jei mano, kad alkoholio vartojimas jiems tampa problema. Prevencinių strategijų reikšmė priklauso nuo reikšmingo užimtumo, pozityvių socialinių įgūdžių ugdymo skalės. Svarbiausi socialinio darbuotojo įgūdžiai dirbant su priklausomybių turinčiais asmenimis yra komunikacijos gebėjimai bei tinkamas ir adekvatus problemos vertinimas. Tam, kad socialinis darbuotojas galėtų tinkamai atlikti savo darbą, jis turi turėti tinkamą profesinį pasirengimą, turėti reikiamų žinių ir įgūdžių. Socialinio darbuotojo funkcija apima bendrus veiklos organizavimo klausimus, susijusius su socialinių partnerių bendravimu ir bendradarbiavimu, savanorių įtraukimu, savo institucijos veiklos plėtojimu. Dirbant su asmeniu, turinčiu priklausomybę nuo alkoholio, kartais gali kilti beviltiškumo jausmas, nes atrodo, kad pastangos yra 14

15 bevaisės, tačiau socialinis darbuotojas turėtų suprasti, kad ne jo galioje sustabdyti asmens piktnaudžiavimą. Jis gali pagelbėti žmogui pačiam rasti savo kelią ir siekti pažangos. Pagrindinis socialinio darbuotojo tikslas - padėti žmonėms, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ir psichoaktyviųjų medžiagų, integruotis į socialų gyvenimą. Socialinis darbuotojas, kuris gėrimo priežastimi laiko gyvenimo rūpesčius, siekimą pabėgti nuo sunkios ir skaudžios realybės, visą savo energiją nukreipia atskleisti sunkumams bei problemoms, nuo kurių bėga klientas. Daugelis asmenų, turinčių priklausomybę nuo alkoholio, mielai kalba apie sunkumus, sunkią, benamę vaikystę ir paauglystę, nenusisekusią santuoką ir t.t. Dėl to juos norisi užjausti, konkrečiai padėti (duoti pinigų, ką nors nupirkti, surasti kur gyventi). Tokia socialinio darbuotojo geradarystė gali duoti gerą tiesioginį efektą, tačiau neilgam. Specialistui svarbu būti maloniam su klientu, tačiau ne pataikūnišku, todėl, kad labai nesunku tapti kliento manipuliacijų auka, nes jis moka sukelti užuojautą, patraukti į savo pusę, kartu laikyti socialinį darbuotoją per saugų atstumą nuo savęs. Konsultuojant dažnai esminis dalykas - kliento savęs baimė, jo vidinis stresas. Būdamas malonus ir paslaugus, tačiau nesuprasdamas kliento vidinės būsenos socialinis darbuotojas gali pakenkti padidindamas kliento kaltės jausmą, vidinę baimę, o tai skatina vėl pradėti gerti. Specialistas turi būti kompetentingas atlikti tarpininko, globėjo, psichologo, informuotojo, advokato vaidmenis. Socialinis darbuotojas turi žinoti, kad ne visiems priklausomybę išgyvenantiems žmonėms įmanoma padėti. Būtina atsižvelgti į du dalykus: * Atsikratyti profesinio pasipūtimo, tai yra galvoti apie savo jėgą ir valdžią. Žmogus neprivalo jausti dėkingumo specialistui. * Socialinis darbuotojas turėtų įsisąmoninti, kad priklausomybę išgyvenantis klientas gali būti išsilavinęs, aukšto intelekto žmogus, puikiai išmanantis psichologinius dalykus ir 15

16 galintis išnaudoti specialisto spragas. Socialiniam darbuotojui, žinančiam šiuos aspektus, bus mažiau pavojingi kliento mėginimai griauti jo savigarbą, taip pat jis ramiau reaguos į jo pataikavimą, tame įžvelgdamas tik dar vieną kliento būdą priešintis konsultavimui ir kartu toliau griauti save. Specialistas turėtų paaiškinti klientui ne tik tai, ką jis daro dabar, bet ir tai, ką darys vėliau, kai nebesusitikinės su socialiniu darbuotoju ir kuo visa tai baigsis. Tokia socialinio darbuotojo taktika duoda kur kas daugiau, negu moralizavimas. Norint įgalinti klientus naudotis prieinamais ištekliais, socialiniam darbuotojui reiktų naudotis tarpininko, gynėjo, mokytojo vaidmenimis. Labai svarbu suvokti šių vaidmenų privalumus bei skirtumus ir naudoti tinkamiausią esamai situacijai. Reikia atskirti kada asmeniui ar šeimai reikia gauti paslaugas, kada reikia mokėti naudotis tomis paslaugomis, o kada klientui būtų naudingiau, jei socialinis darbuotojas užimtų gynėjo vaidmenį ir kalbėtų kliento vardu. Elementariausiose situacijose nepakenktų ir patarėjo vaidmuo. Socialinis darbuotojas turėtų žinoti, kad nei vienam priklausomybių turinčiam asmeniui dar nepadėjo priekaištai, prašymai, priesaikos reikalavimai ir pamokymai gerti mažiau, pasirinkti kitokius draugus, nesilankyti pavojingose vietose ir t.t. Tokie patarimai gali labai praversti tik tada, kai klientas pripažįsta savo problemą ir nori padėti sau pats. Socialiniai darbuotojai turi gerai jaustis esant konfliktui ir mokėti tą situaciją valdyti. Darbuotojas imasi gynėjo vaidmens tik tada, kai tarpininko, mokytojo ir kiti būdai yra neveiksmingi. Socialinis darbuotojas turėtų žinoti priklausomybes patiriančių žmonių bendravimo ypatumus ir nepasimesti išgirdęs negražų žodį ar žargoną. Būtina bet kokioje situacijoje išlikti ramiam ir pasitikinčiam. Geriausias būdas išvengti ginčo yra nesiginčyti. Pokalbį galima palaikyti saikingai provokuojant ir švelniai konfrontuojant. Gali būti, kad turintis priklausomybę pats pabandys 16

17 perimti situacijos kontrolę. Pokalbį derėtų kreipti ta linkme, kad kliento blaivybė yra jo paties reikalas ir kur kas reikalingesnė jam, o ne socialiniam darbuotojui. Dažnai alkoholikai linkę kalbėti plačiai ir abstrakčiai. Jie žūt būt stengiasi nukreipti dėmesį nuo savęs į bet kokį kitą objektą. Socialiniam darbuotojui kyla pavojus, kad pokalbis gali nukrypti į psichologinius ir dvasinius samprotavimus, todėl socialinis darbuotojas turėtų suprasti ne tik kaip gražią, patrauklią ir mandagią pokalbio formą, bet, visų pirma, kaip kryptingą, nuoseklų, pagristą žiniomis ir asmeninėmis savybėmis, turinį. Didesnė tikimybė daryti įtaką situacijos kontrolei bus tada, jei jokiais būdais nesmerksime ir neteisime kliento, o ieškosime supratimo ir motyvų jo geriems ir blogiems poelgiams. Socialinis darbuotojas savo veikloje su šia klientų grupe turi išmanyti ir žinoti ambulatorinio gydymo ir reabilitacijos programas, skirtas priklausomybių turintiems asmenims, gebėti organizuoti savipagalbos grupes, bendrauti ir bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, valstybinėmis institucijomis bei įtraukti savanorius į šią veiklą. SAVIKONTROLĖS KLAUSIMAI 1. Kas yra alkoholizmas ir narkomanija? 2. Kokias žinote narkotikų rūšis? 3. Kokios pagrindinės priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo priežastys? 4. Kokios priklausomybės vystymosi fazės? 5. Kokie požymiai būdingi asmeniui turinčiam priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų? 6. Kokios pagrindinės prevencinės priemonės taikomos mažinant priklausomybes? 17

18 UŽDUOTYS 1. Užpildykite lentelę,,svaiginančių medžiagų vartojimo simptomai. Narkotinė medžiaga Simptomai Ko ieškoti Pasekmės 2. Apibūdinkite socialinio darbuotojo veiklos aspektus dirbant su priklausomybę turinčiais suaugusiais asmenimis. 3. Nurodykite socialinio darbuotojo ir priklausomybę turinčio asmens bendravimo ypatumus. 4. Perskaitykite knygą,,paklausk Alisos ir parašykite komentarą. 18

19 5. Baikite pildyti tiesioginės ir netiesioginės priklausomybės lyginamąją lentelę. Požymis Tiesioginė priklausomybė Netiesioginė priklausomybė Sąmonė užvaldyta objekto Kontrolės praradimas Neigimas Agresija Vyraujantys jausmai Savivertė Fizinė sveikata Psichikos sutrikimai Priklausomybės nuo kitų dalykų Požiūris į gydymą Pasveikimo sąlygos 6. Nurodykite nuo alkoholio priklausomų asmenų vaikų vaidmenis, išanalizavę L. Bulotaitės,,Priklausomybių anatomija 2009, p

20 2. Benamių atskirties ypatumai bei pagalbos galimybės Namų turėjimas visuomenę suskirsto į du priešingus polius: tuos, kurie gyvena patogiuose, erdviuose, moderniuose būstuose ir gali jaustis visaverčiais sociumo nariais, ir tuos, kurie priversti glaustis perpildytuose, minimalių higienos normų neatitinkančiuose, nesaugiuose būstuose arba jų išvis neturi. Pastaruosius įprasta vadinti benamiais. Jie dažniausiai neturi lovos, šaldytuvo, paso, adreso. Neturi namų aplinkos, kurią galėtų kontroliuoti, daryti jai esminę įtaką. Namų, nuolatinės gyvenamosios vietos praradimas arba neturėjimas yra skiriamasis benamių bruožas nuo kitos visuomenės dalies. Būsto praradimas, su tuo susijęs pragyvenimo lėšų neturėjimas, ankstesnių socialinių santykių nutraukimas, skurdas anksčiau ar vėliau pakerta asmenybės socialinio aktyvumo motyvus, skatina nusivylimą, pasitraukimą į visuomenės pakraštį. Šie žmonės išsiskiria savo išvaizda, kasdieniniu gyvenimo būdu. Socialinė benamių atskirtis - tai daugiadimensinis procesas, susijęs su laipsnišku jų atsiskyrimu nuo socialinės aplinkos (šeimos, draugų, visuomenės institucijų). Benamiai vienu metu atskirtį patiria ekonominiu, politiniu, kultūriniu, erdviniu ir kitais aspektais. Ilgainiui benamiai nutolsta nuo pilietinio dalyvavimo, daugiau ar mažiau atsiriboja nuo pareigų ir atsakomybės, tampa paženklinti marginalumu. Jie netenka paskatų ir įgūdžių aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime, negali palaikyti socialinės sąveikos artimojoje aplinkoje. Viso to galutinis rezultatas - benamių izoliacija: benamiu tapęs žmogus visiškai arba iš dalies eliminuojamas iš jam įprastos erdvės. Galutinis šio proceso rezultatas - benamių izoliacija nuo normalios" visuomenės. Socialinė benamių atskirtis siejama su visuomenės propaguojamų vertybių ignoravimu ir benamių grupei būdingų nuostatų įsitvirtinimu. Benamystė, ypač ilgalaikė, lemia žmonių vertybinių nuostatų skurdumą. Benamių gretose formuojasi (arba jau 20

21 yra suformuota) ne vertybinė orientacija, o greičiausiai savotiška antivertybių sistema, realiai pasireiškianti asocialia elgsena. Svarbiausia benamių problema - nepripažinimas ydingos benamių aplinkos ir nenoras (sąmoningai ar nesąmoningai) iš jos ištrūkti. Benamiai dėl savo likimo dažnai linkę kaltinti kitus žmones. Tai rodo jų savikritikos stoką ir tikrosios situacijos nesuvokimą. Benamių emocinių išgyvenimų spektre vyrauja nusivylimo, žemo savęs vertinimo, nereikalingumo jausmai. Benamiai neretai jaučiasi vieniši. Jiems trūksta artimųjų paramos, namų šilumos, mėgstamos veiklos, draugų. Blogiausia padėtis yra tų, kurie anksčiau patyrė marginalizacijos įtaką (augo probleminėse šeimose), grįžo iš įkalinimo įstaigų, ilgą laiką gyvena gatvėje. Benamio vaidmens priėmimas, pesimistinis požiūris į ateitį, motyvacijos stoka keisti savo gyvenimą, žemas savęs vertinimas, viena vertus, padeda šiems žmonėms išgyventi socialinės struktūros užribyje. Kita vertus, skatina dar didesnę jų atskirtį ir panaikina galimybes ištrūkti iš socialinio dugno. Vienas svarbiausių benamių atskirties aspektų - socialinių santykių atskirtis, t. y. bendravimo su šeima, giminėmis, draugais, kaimynais nutraukimas, nedalyvavimas įprastoje socialinėje veikloje. Benamių atskirties procesas gali būti analizuojamas remiantis dviem pagrindinėmis dimensijomis: tarpasmeniniais, arba neformaliais, ryšiais ir institucionalizuotais, arba formaliais, ryšiais. Dabartinių benamių atsiradimą lėmė žmonių negebėjimas prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų, praradimas profesinių žinių ir įgūdžių, kurie įklampino į skurdo ir alkoholizmo liūną. Žmonių benamystės ir benamių socialinės atskirties priežastys greta kitų veiksnių slypi konkrečiose situacijose, kai žmonės jaučia baimę, bejėgiškumą, depresiją, yra priešiškumo ar apatijos būsenoje. (Žr. 1 pav.) 21

22 Žemas savęs vertinimas Fizinės/psichinės sveikatos pablogėjimo rizika Įtakos tam tikriems įvykiams pojūčio stoka Neurotinė reakcija į tikrovę Bejėgiškumas vienintelė reakcija į sunkumus Rūpinimosi pagrindiniais poreikiais stoka Fatališkumo jausmas Intelektualinės ir dvasinės būklės suprastėjimas Pasitikėjimo savimo stoka Abejingumas ir apatija Asmeninė degradacija SOCIALINĖ ATSKIRTIS 1 pav. Benamių atskirtis: socialinis psichologinis aspektas Šaltinis: E. Kocai, 2011, p

23 Mokslinėje literatūroje skiriami keli svarbesni socialiniai poreikiai, tai priklausymo poreikis ir bendravimo poreikis. Priklausymo poreikis apibrėžiamas kaip žmogaus priklausomybė nuo nuolatinio bendravimo su žmonėmis, kurie rūpinasi jo gerove, o bendravimas yra būtina bet kokios socialinės sąveikos patenkinimo sąlyga ir aplinkybė. Todėl, kai žmogaus bendravimo poreikiai nepatenkinami, jis išeina, atsiskiria nuo grupės. Galbūt ir šiuo atveju reikėtų pasakyti, kad netekę namų žmonės nesulaukia iš visuomenės ir valstybės institucijų reikiamo dėmesio, noro bendrauti su jais. Tai skatina juos sąmoningai ar nesąmoningai nutraukti ankstesnius socialinius santykius su artimaisiais ir visuomene. Todėl miestų erdvėje benamiai sukuria bendriją su savomis bendravimo taisyklėmis ir normomis. Ryšiai su panašiais į save žmonėmis padeda jiems išgyventi: sudaro palankią terpę jungimuisi bendrai veiklai, gyvenimui ir išgyvenimui. Kalbant apie benamius, jie akivaizdžiai pasiskirstę į tris skirtingos socialinės padėties grupes: elitinius benamius (tai nakvynės namų gyventojai), šiukšlininkus" (sąvartyno benamiai) ir valkatas, bomžus" (gatvės benamiai). Tačiau išskirtoms benamių grupėms būdinga skirtinga adaptacija prie gyvenimo būdo neturint namų ir mažesnė ar didesnė atskirtis nuo visuomenės. Benamių grupėms nebūdingas mobilumas, tačiau šios grupės yra gana statiškos. Žmonės, praradę būstą, iš karto įsitvirtina tam tikroje konkrečioje grupėje - naudojasi nakvynės namų paslaugomis, apsigyvena sąvartyne arba pasirenka gyvenimą po atviru dangumi. Benamių gyvenimo būdas tampa neatskiriamas nuo juos supančios aplinkos nakvynės namų, sąvartyno, gatvės. Benamių socialinių ryšių tinklas visų pirma priklauso nuo gyvenamosios vietos. Būdinga tai, kad ankstesnės aplinkos nariai (kaimynai, bendradarbiai, draugai) nyksta", o susiformuoja naujos" benamių bendruomenės grupės (nakvynės namuose, sąvartynuose, gatvėse) Tokias grupes jungia panašus gyvenimo būdas, bendri 23

24 rūpesčiai. Atlikdami atitinkamos grupės vaidmenis, benamiai sueina į ryšius, tačiau sąveika tarp grupės narių nėra itin aktyvi. Nakvynės namų benamių bendravimas apsiriboja nakvynės namų aplinka nors santykiai tarp pačių įstaigos gyventojų nėra itin artimi. Sąvartyno benamiai sukuria savo bendruomene ir gyvuoja tam tikroje savoje bendrijoje, jaučiasi jos nariais. Jų gyvenamoji aplinka sudaro sąlygas jiems išgyventi, yra pagrindinė jų santykius formuojanti erdvė. Jie bendrauja tarpusavyje, kartu dirba, atsiranda kartu gyvenančių partnerių poros. Tiesa, šiems santykiams būdingas uždarumas ir kooperatyvumas. Sąvartynų ir gatvės benamiai institucijų atskirti geografiškai, erdviškai (pavyzdžiui, šiukšlynai yra toli nuo miestų). Šie benamiai nedalyvauja darbo rinkoje, yra pasyvūs jos segmentai. Jie nesinaudoja socialinės ir sveikatos apsaugos institucijų paslaugomis. Tačiau abejotina, kad šiems žmonėms iš tiesų nereikia jokios, kad ir psichologinės, pagalbos. Pirmiausia šie žmonės neturi higienos ir saugumo normas užtikrinančių būstų. Jie valgo pasenusį maistą, rengiasi svetimais drabužiais, laiku negauna medicininių paslaugų, nebendrauja su socialiniais darbuotojais, psichologais. Iš esmės benamiai yra nepriklausomi nuo visuomenės institucijų, nors tokia priklausomybė yra būtina. Gatvės benamių glaudžiausi ryšiai palaikomi su panašaus likimo žmonėmis: kitais gatvės benamiais, alkoholikais, prostitutėmis, narkomanais. Galbūt prisiimant visuomenės atstumtųjų vaidmenį ir tolstant nuo likusios visuomenės, stiprinamas solidarumas grupės viduje - branginami to paties likimo žmonių ryšiai. (Kanopinė, V. Mikulionienė, S. 2004, p. 70). Jie bendrauja tarpusavyje, susidraugauja, atsiranda kartu vaikščiojančių partnerių poros. Šių žmonių koncentracijos vietos yra stotys, šiukšlynai, apleistos statybos. Šios vietos pritraukia nemažai benamių, nes jose įgyvendinamos įvairios jų reikmės: prašo išmaldos, uždarbiauja, nakvoja, bendrauja. 24

25 Benamiai yra silpnai įtraukti į įvairias institucijas: švietimo, darbo, socialinės apsaugos ir kt. Išsiskiria nakvynės namų gyventojai, kurie, kaip rodo tyrimai yra ekonomiškai aktyvūs, turi pastovų arba atsitiktinį darbą. Galima teigti, kad benamių atskirtį dažniausia lemia užimtumo nebuvimas, nes dauguma benamių nedirba 5-20 metų, dėl įvairių priežasčių (subjektyvių ir objektyvių). Vis dėlto tenka pripažinti, kad šių žmonių padėtį darbo rinkoje lėmė spartūs ekonomikos pokyčiai. Nors benamiai gana pasyviai dalyvauja darbo rinkoje, benamystė nereiškia automatiško pajamų šaltinio neturėjimo. Vieni benamiai aktyviai dalyvauji (oficialiai arba neoficialiai) darbo rinkoje, kiti yra pasyvūs jos elementai. Pagal darbinę veiklą benamius sąlygiškai galima suskirstyti į dvi grupes: 1) aktyvius benamius, dirbančius pastovų arba atsitiktinį darbą bei renkančius antrines žaliavas (nakvynės namų gyventojai ir sąvartyno benamiai); 2) pasyvius benamius, gyvenančius iš atliekų, rastų konteineriuose, elgetavimo, labdaros (gatvės benamiai). Benamių vartojimo struktūroje svarbią vietą užima alkoholis. Alkoholio vartojimas benamių gyvenime yra daugiafunkcinis. Pirmiausia jis atlieka savotišką psichologinę funkciją - padeda benamiams bent laikinai pabėgti nuo realaus gyvenimo rūpesčių, taip pat yra tarpusavio bendravimo priemonė ir pagrindinė kliūtis integruotis į visuomenę, dalyvauti jos veikloje ir būti pilietiškai aktyviais. Daugumos benamių ankstesni ir dabartiniai socialiniai ryšiai yra tokie silpni ir riboti, kad neleidžia išsiveržti iš socialinio dugno. Nakvynės namų gyventojai, nors ir retai, bet palaiko santykius su ankstesne savo aplinka (draugais, bendradarbiais, kaimynais, vaikais). Ryšiai tarp pačių gyventojų nėra itin artimi. Sąvartyno benamiai sudaro savo bendruomenę, jaučiasi jos nariais. Jie bendrauja tarpusavyje, kartu dirba, susiranda antrąsias puses. Gatvės benamiai 25

26 praradę ryšius su savo ankstesnės aplinkos žmonėmis. Glaudžiausi ryšiai palaikomi su kitais benamiais, alkoholikais, prostitutėmis. Deja, dalyvavimas tokiose mūsų" grupėse padeda egzistuoti, bet nekeičia šių žmonių padėties. Benamiai turi juridines teises, kurios leidžia tikėtis socialinės apsaugos nuo nedarbo, būsto praradimo ir kitų rizikų. Tačiau esminė problema yra ta, kad iki šiol neturime pakankamai veiksmingo (palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis) socialinės apsaugos įstatymų įgyvendinimo mechanizmo. Viena iš dažniausiai pasitaikančių spragų yra ta, kad, norint dalyvauti socialinės apsaugos sistemoje ir gauti paramą, reikia laikytis tam tikrų griežtų biurokratinių reikalavimų - turėti dokumentus ir pan. Retas kuris benamis turi visus sutvarkytus dokumentus arba yra įregistruotas darbo biržoje. Todėl patekti į daugelį nakvynės namų arba gauti socialines išmokas socialiai nukentėjusiam žmogui be dokumentų yra gana sudėtinga. Mat piliečiu, kuris neturi net paso, negali pasirūpinti jokios valdiškos institucijos. Taip pat paplitusi tokia nakvynės namų praktika - nakvynei priimti tik blaivius asmenis. Tie, kurie turi įvairių problemų, susijusių su priklausomybės ligomis, yra atskirti nuo galimybės naudotis nakvynės paslaugomis. Taigi kai kurios taisyklės atskiria žmogų nuo socialinės apsaugos, socialinės paramos. Tačiau galima teigti, kad socialinę benamių atskirtį lemia ne tik institucinės pagalbos trūkumai, bet ir pačių benamių neveiklumas ir pasyvumas. Egzistuojantys socialinės apsaugos ir darbo įstatymai turi spragų ir neužtikrina visavertės benamių integracijos. Todėl įstatymų, teisinių aktų ir nutarimų tobulinimas mažinant benamystę - pirminis uždavinys. Lietuvoje veikia įstatymai, reglamentuojantys įvairių socialinių grupių integravimą į visuomenę: asmenų, grįžusių iš kalėjimo, neįgaliųjų, rizikos grupių šeimų, imigrantų ir kitų. Tačiau benamiais tampa asmenys, priklausantys visoms socialinėms grupėms, todėl jie turėtų būti išskirti kaip atskira marginalinė grupė, kurios integraciją į visuomenę reglamentuotų tam tikslui numatyti įstatymai. 26

27 Benamių integracijos į visuomenę problema reikalauja skubių ir neatidėliotinų sprendimų, susijusių su benamių psichologine ir profesine reabilitacija. Šis darbas turėtų būti atliekamas visais lygmenimis - individualiu, socialiniu, ekonominiu ir instituciniu. Tai leistų sėkmingiau įgyvendinti benamystės prevencijos priemones, įtraukiant į šią veiklą ne tik valstybines institucijas ir visuomenines organizacijas, bet ir pačius benamius, bei savanorius. SAVIKONTROLĖS KLAUSIMAI 1. Kas yra benamis? 2. Koks svarbiausias benamio skiriamasis bruožas nuo kitos visuomenės dalies? 3. Kokios pagrindinės priežastys lemiančios benamių atsiradimą? 4. Kokie benamių būdo bruožai? 5. Kokios yra benamių socialinės padėties grupės? 6. Kaip skirtomi benamiai pagal darbinę veiklą? UŽDUOTYS 1. Nurodykite socialinius, ekonominius, medicininius ir teisinius benamystės reiškinio aspektus. 2. Apibūdinkite ilgalaikės benamystės pasekmes. 3. Aprašykite benamio socialinį portretą. 4. Išskirkite nakvynės namų benamių, sąvartyno ir gatvės benamių bruožus. 5. Nurodykite priemones leidžiančias sumažinti benamių skaičių ir galimybę sugrįžti į šeimą bei integruotis į visuomenę. 6. Sudarykite veiklos planą,,socialinio darbuotojo pagalba benamiui. 27

28 3. Socialinės paramos teikimo aspektai ir teisinis reglamentavimas asmenims grįžusiems iš įkalinimo įstaigų Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą vis daugiau dėmesio ir lėšų yra skiriama socialinės rizikos grupėms, į kurias patenka ir iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys, kurie dėl nusikalstamo gyvenimo būdo, priklausomybės ligų, ilgo įkalinimo ar kitų priežasčių būna praradę dalį socialinių ir darbinių įgūdžių, reikalingų jiems sėkmingai integruotis į visuomenę. Todėl yra labai svarbus specifinių šių asmenų poreikių nustatymas. Šiems asmenims reikalinga pagalba jų prarastiems įgūdžiams atstatyti arba naujiems įgyti, kurie bus reikalingi tenkinant svarbiausius poreikius laisvėje. Asmenims, atlikusiems bausmę laisvės atėmimo vietoje, bendra socialinės paramos schema netinka, todėl reikalingos įvairios programos padedančios asmeniui atstatyti ryšius su šeima, įsidarbinti, išsigydyti nuo priklausomybės bei įsigyti bustą. Teikiant kompleksinę socialinę paramą buvusiems nuteistiesiems ir siekiant pagalbos proceso tęstinumo, svarbus ne tik fiziologinių poreikių tenkinimas, bet ir aukštesniems pripažinimo, meilės, saugumo, savirealizacijos žmogaus poreikiams patenkinti. Todėl dauguma socialinio darbo paslaugų yra grindžiamos žmonių santykių kokybe, nuo kurios priklauso vartotojo pasitenkinimas paslauga. Geri santykiai motyvuoja spręsti problemą ir priimti pagalbą. Tačiau pastebima, kad socialinio prisitaikymo problemas, kurios kyla individui, atlikusiam laisvės atėmimo bausmę, visuomenė vis dar yra linkusi nuvertinti kaip simuliaciją. J. Malaškevičius nurodo, kad nuteistojo individualumas bausmių vykdymo procese yra neatsiejamai susijęs su nuteistojo grąžinimo į visuomenę veiklos etapais, t.y. adaptacija, resocializacija ir reintegracija į normalią socialinę aplinką" (Malaškevičius, J. 2006, p. 11). 28

29 Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso norminės nuostatos, kiti po įstatyminiai aktai, reglamentuojantys nuteistų asmenų socializacijos procesus; metodikos, apibrėžiančios ir detalizuojančios nuteistųjų socialinės bei psichologinės reabilitacijos kryptis, formas, metodus ir priemones, apibendrintai nurodo bei normatyviniais aktais įtvirtina pagrindinius nuteistų asmenų socializacijos proceso sumanymus, skirtus institucinėms struktūroms. Problema ta, kad šie sumanymai (tiek įstatyminiai, tiek ir poįstatyminiai - metodiniai) yra standartizuoti, bet nekonkretizuoti ir neindividualizuoti. Be to galima paminėti, kad nuteistų asmenų viešai įtvirtinti socializacijos procesai moksliniu požiūriu nekonkretizuoti ir taip pat eliminuoti iš nuteistųjų asmeninio individualumo, o normiškai neįtvirtinant nuteistojo socializacijos procesų iškyla pavojus pasiekti nuteistųjų socializacijos (resocializacijos) procesų aklavietę. Iš bausmės atlikimo vietos grįžę asmenys dėl savo turimo teistumo nėra diskriminuojami, nes įstatymas nenumato papildomų reikalavimų, todėl asmens teisės į socialinį būstą nesuvaržytos. Tačiau susipažinus su socialinių būstų situacija Lietuvoje (ypatingai didmiesčiuose) galima tik spėti ar klientas bus apgyvendintas, nes socialinių būstų pasiūla yra itin menka, o norinčių juose apsigyventi paklausa ją viršija kelis tūkstančius kartų. Pasak Vaicekauskienės V. yra keletas priežasčių, kodėl paramos programos Lietuvoje nėra įgyvendinamos: neskiriama lėšų užimtumui bei darbui organizuoti; nesteigiami reikalingų specialistų etatai (socialinių darbuotojų, psichologų ir kt.); valstybė nėra parengusi už nuteistojo reintegraciją atsakingų institucijų bendradarbiavimo modelio; mažai dėmesio skiriama visuomenės nuostatų keitimui socialinei reintegracijai teigiama linkme (Vaicekauskienė, V. 2002, p ). 29

30 Taigi resocializacijos procese institucijų ir valdžios kryptinga veikla teistų asmenų integracijoje vaidina svarbų vaidmenį, tačiau formaliai vykdomi valstybės nustatyti socialinės politikos principai skiriasi nuo teistų asmenų socialinės pagalbos lūkesčių, nes šiuo atveju socialiniai darbuotojai nuteistųjų suvokiami ne kaip globėjai ar užtarėjai, o kaip bejausmio valdžios aparato valios vykdytojai. Taigi teikdami valstybės numatytas ir finansuojamas socialines paslaugas buvusiems nuteistiesiems, socialiniai darbuotojai derina socialinės kontrolės ir individualios paramos asmeniui funkcijas. Socialiniai darbuotojai turi ne tik atkurti klientų gebėjimą gyventi pagal visuomenėje įprastas normas, bet ir padėti konkrečiam asmeniui pasikeisti. Todėl reikia ne tik įsigilinti į asmens situaciją, bet ir užmegzti draugišką, nuoširdų abipusio pasitikėjimo santykį su klientu. Čia socialiniai darbuotojai susiduria su dilema - jie negali kontroliuoti asmens ir tuo pat metu išlaikyti j o pasitikėjimą bei draugišką santykį. Socialinis darbuotojas, stengdamasis užmegzti tvirtą santykį, turi tinkamai priimti ir palaikyti klientą, kad šis nebijotų atsiverti ir priimtų siūlomą pagalbą. Jei socialinis darbuotojas neįgyja kliento pasitikėjimo, tuomet kyla pavojus, kad klientas ims manipuliuoti santykiais bei teikiamomis paslaugomis. Pasitikėjimas taip pat gali tapti pagrindu klientui lankytis pas socialinį darbuotoją bei skatinti motyvaciją, nes tik pasitikėdamas klientas darbuotoju gali laisviau išsakyti savo problemas, jausmus, o tinkama socialinio darbuotojo reakcija padeda klientui keistis. Be kita ko pasitikėjimas reiškia ir saugumą. Materialinė pagalba patenkina būtiniausius fiziologinius kliento poreikius, o santykis su socialiniu darbuotoju leidžia išreikšti ir patenkinti dvasinius poreikius ir siekti savirealizacijos, kurią galima apibūdinti kaip kliento integraciją į visuomenę. Kliento įgalinimas priimti sprendimus pačiam ir imtis iniciatyvos keisti savo gyvenimą turi vykti bendradarbiaujant, todėl santykyje turi būti tokie 30

31 komponentai kaip rūpinimasis, susidomėjimas, empatija, sąžiningumas, priėmimas kliento tokio, koks jis yra. Kliento pasitikėjimą, kaip vieną didžiausių stiprybių socialinio darbuotojo ir kliento tarpusavio santykyje lemia šie aspektai kaip kliento nesmerkimas, konfidencialumas, kliento nuomonės priėmimas, pagarba klientui, kliento priėmimas, supratimas, kliento vertės parodymas, tolerancija, vienodas priėmimas. (Jasaitė, E. 2008, p ). Bendravimas ir santykis su socialiniu darbuotoju leidžia klientams patenkinti saugumo, priklausymo, įsivertinimo poreikius, todėl galima teigti, kad klientui yra sudarytos visapusiškos augimo galimybės. Abipusis santykis paremtas pasitikėjimu, pagarba, priėmimu, palaikymu, leidžia klientui jaustis saugiam ir atsiskleisti, bei kelia jo savivertę. Santykio abipusiškumą galima apibrėžti kaip bendradarbiaujančius santykius, kai socialinis darbuotojas tikisi, jog jo nuomonę ir vertybes klientas priims taip pat kaip jis priima kliento. Pagalbos procesą galima lakyti abipusiu, kai aktyvus yra tiek darbuotojas, kuris priima klientą ir mokosi iš jo, tiek klientas, kuris, norėdamas gauti, turi duoti pats. Nuo profesionalaus požiūrio ir tinkamo santykio išlaikymo priklauso susikalbėjimas. Be komunikacinės funkcijos Lietuvos kalėjimo departamento leidinyje skirtame specialistams, dirbantiems su nuteistaisiais, kuriems bausmės vykdymas atidėtas bei paleistais iš laisvės atėmimo vietų asmenimis nurodoma, kad socialiniai darbuotojai, dirbantys su asmenimis, atlikusiais bausmę laisvės atėmimo vietose, siekdami asmens gerovės ir integracijos į visuomenę vykdo tokias funkcijas kaip: * įvertinimo (renka informacija, analizuoja, daro išvadas); * konsultacinę (pataria, padeda, konsultuoja); * korekcinę (skatina, įgalina, padeda adaptuotis, aktyvina, mobilizuoja); * vadybinę (organizuoja, telkia, planuoja, priima 31

32 sprendimus ir už juos atsako); * šviečiamąją (informuoja, aiškina); * koordinacinę (palaiko ryšius, siunčia (perduoda) informuoja); * prevencinę (numato neigiamus reiškinius, poelgius ir padeda jų išvengti); * teisinę (atstovauja, gina savo auklėtinio interesus): * socialinio ugdymo" (Lietuvos kalėjimo departamentas, 2010, p ). Socialinis darbuotojas asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų turi ieškoti galimybių padėti atkurti sugriuvusius santykius su šeimos nariais, gyvenimo partneriais, draugais arba sukurti naujus darnius ir tvirtus santykius kas yra svarbu integruojantis į bendruomenę. Taip pat asmenims, atlikusiems bausmę yra reikalinga ir socialinė treniruotė kaip įveikti situacijas be kriminalinio elgesio. Dažnai šie asmenys yra konfliktiško būdo ir negeba spręsti iškilusių problemų, o taip pat neturi, nėra įgiję arba yra praradę įgūdžius tvarkyti pinigus, nemoka jų tinkamai panaudoti, įsigyti gyvenamąjį plotą, susirasti darbą ir įgyti profesiją, vykdyti piliečio teises ir pareigas, užmegzti socialinius santykius. Viso to reikia mokytis iš naujo resocializuojantis. Čia praverstų socialinės terapijos užsiėmimai. Jų metu aptarti nuteistųjų konfliktai, sprendžiamos probleminės ir konfliktinės situacijos palengvintų resocializacijos proceso eigą. Galima išskirti ir bendruomenės savanorių pagalbą, kurie padėtų išspręsti iškilusias teistų asmenų problemas. Įtraukti savanoriai į nuteistųjų reabilitaciją tarpininkauja atstatant humaniškus santykius tarp nusikaltėlio ir aukos. Bendradarbiavimas su policija ir atitinkamomis sutaikymo institucijomis padeda užmegzti ryšį tarp suklydusio asmens ir visuomenės. Socialinis darbuotojas per priėmimą, žmogiškosios vertės iškėlimą, pasitikėjimą, pagarbą, palaikymą, orumą didina kliento 32

33 savivertę, motyvaciją bei vysto vidinius jo resursus, kurie padeda klientui augti kaip asmenybei. Kitaip tariant abipusis santykis padeda klientui siekti savirealizacijos. Asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, dėl nusikalstamo gyvenimo būdo, priklausomybės ligų, ilgo įkalinimo ar kitų priežasčių būna praradę dalį socialinių ir darbinių įgūdžių, reikalingų jiems sėkmingai integruotis į visuomenę. Todėl yra labai svarbus specifinių šių asmenų poreikių nustatymas ir pagalba prarastiems įgūdžiams atstatyti arba naujiems - įgyti, kurie tenkintų svarbiausius poreikius laisvėje. Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatyme numatyta, kad Asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kurių laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip 6 mėnesiai, yra papildomai remiami darbo rinkoje". Nagrinėjamai asmenų kategorijai teikiamos nemokamos užimtumo rėmimo bendrosios paslaugos: * informavimas; * konsultavimas; * tarpininkavimas įdarbinant; * užimtumo rėmimo individualios veiklos planavimas; * jiems siūlomas (jeigu jie yra bedarbiai) profesinis mokymas, neformalus švietimas, taip pat jų įdarbinimas subsidijuojamas, galimi viešieji darbai" (plg. Lietuvos kalėjimo departamentas, 2010, p. 374). Svarbu paminėti, kad Lietuvoje galioja Socialinių įmonių įstatymas, kuriame nurodoma, jog socialinių įmonių tikslas - įdarbinti tikslingoms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje; skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją bei mažinti socialinę atskirtį" (Socialinių įmonių įstatymas, 2 str., 2004). Socialinių įmonių įstatyme tikslinių asmenų grupėms priskiriami asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis jiems buvo ilgesnis kaip 6 mėnesiai ir jie ne 33