Maketas_A5_NAUJAS.indd

Transkriptas

1 LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS MUZIKOS KATEDRA Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė VAIKŲ VOKALINIS UGDYMAS IKIMOKYKLINIAME AMŽIUJE Metodinė priemonė Vilnius, 2015

2 UDK 784(075.8) Ju-17 Metodinė priemonė apsvarstyta Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Muzikos katedros posėdyje 2014 m. lapkričio 17 d. (protokolo Nr. 2), Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2014 m. lapkričio 18 d. (protokolo Nr. 41) ir rekomenduota spausdinti. Recenzavo: prof. dr. Vida Palubinskienė (Lietuvos edukologijos universitetas), doc. dr. Marija Jonilienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Leidinio autorė nuoširdžiai dėkoja doc. dr. Emilijai Sakadolskienei ir muzikos mokytojai ekspertei Daivai Merkienei už atsiliepimus ir patarimus. Leidinys aprobuotas Vilniaus r. metodiniame būrelyje (recenzentė muzikos mokytoja metodininkė Lina Jaskevičienė). ISSN ISBN Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė, 2015 Lietuvos edukologijos universiteto leidykla,

3 TURINYS ĮŽANGA....4 IKIMOKYKLINIS AMŽIAUS TARPSNIS VOKALINIO UGDYMO PROCESE...6 ESMINIAI VAIKŲ VOKALINIO UGDYMO BRUOŽAI...11 VOKALINIS UGDYMAS IR ŽAIDIMAI BALSO APARATO APSAUGA ANKSTYVAME AMŽIUJE...29 MUZIKINIŲ (VOKALINIŲ) PROJEKTŲ PAVYZDŽIAI...36 PABAIGAI...53 LITERATŪRA...54 REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA IR MUZIKINIAI ĮRAŠAI...57 SUMMARY...59 APIE AUTORĘ

4 ĮŽANGA Dainų šalis, Dainuojanti revoliucija tai sąvokos, kurios asocijuojamos su Lietuva, ir nenuostabu, nes užtenka prisiminti daugybę dainų, aprėpiančių visas gyvenimo sritis, nuostabias Lietuvos dainų šventes, iki nacionalinio garbės reikalo iškeltą pasirengimą Eurovizijos konkursui. Atrodo, kad poreikis dainuoti lietuviui perduodamas su motinos pienu milžiniško populiarumo susilaukia įvairiausi televizijos projektai, tenkinantys kiekvieno skonį: Auksinis balsas, Duokim garo, Chorų karai, Lietuvos balsas. Noras pačiam tiesiogiai patirti vokalinės raiškos malonumą įgyvendinamas kuriant ansamblius bendruomenėse ar, spustelėjus elektroninio įrenginio pultelį, dainuojant, skambant karaokės dainų versijoms. Neabejotinai visus šiuos reiškinius vienijantis dalykas tai balsas, kurį reikia subrandinti, išpuoselėti, kad jis tinkamai atlieptų mūsų poreikius ir patenkintų mūsų lūkesčius. Vokalinis ugdymas turėtų prasidėti ankstyvoje kūdikystėje, net dar anksčiau itin įžvalgios mamos jau negimusiems savo vaikams dainuoja dainas ir su jais žaidžia muzikinius žaidimus. Balsas ir žmogaus vokalinė raiška nėra tik savitikslis malonumo šaltinis. Apimdamas visą žmogaus esybę jis tobulina garsinį, loginį, žodinį, emocinį pasaulio suvokimą, o tai ypač svarbu tuo laikotarpiu, kai žmogus yra imliausias įspūdžiams ir žinioms. A. D. Žiedelienė (2006, 3) pažymi: Dainavimas tai viena iš vaikų muzikinio ugdymo formų, ne tik žadinanti emocijas, bet ir daranti didelę įtaką bendram vaiko ugdymui, padedanti suprasti įvairius gamtos ir visuomenės reiškinius. Mokant dainavimo formuojami elgesio kultūros, taisyklingos laikysenos įgūdžiai, ugdomas darbštumas, tvarkingumas, meilės artimiems žmonėms ir gamtai jausmai, kitos taurios savybės. Literatūros, mirgančios natomis ir dainų tekstais bei skirtos visoms amžiaus vaikų grupėms, yra tikrai daug, ypač daug dėme- 4

5 sio vaikų dainavimui yra skyrusios A. Katinienė (1998), A. Vaičienė (Vaičienė, Katinienė, 2001), S. Kačinskienė, Z. Kariniauskienė (2003), R. Jautakytė (2009), A. Rauduvaitė (1998, 2011), tačiau tokios literatūros, kurioje būtų aptariama darbo formos ir metodai, tinkami būtent ikimokyklinio amžiaus vaikų vokaliniam ugdymui, stokojama. Todėl šio darbo tikslas yra apžvelgti mokslinę literatūrą, pasidalyti įžvalgomis iš praktinės patirties apie vaikų balso ypatumus, jų balso aparato, kuris dėl amžiaus ypatybių yra labai jautrus, formavimosi mechanizmą, įvardyti balsą žalojančius veiksnius, pateikti pavyzdžių, kaip dainavimas galėtų būti integruotas į kitas ikimokyklinio amžiaus vaikų veiklas, taip pat akcentuoti psichologinę ir emocinę dainavimo pusę. 5

6 IKIMOKYKLINIS AMŽIAUS TARPSNIS VOKALINIO UGDYMO PROCESE Muzikinis ugdymas yra viena iš moksliniais tyrimais pagrįstų emocinio ir socialinio ugdymo priemonių. Anot mokslininkų (Katinienė, Jonilienė, 2003; Abramauskienė, Judickaitė, 2009), muzikinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla optimizuoja jo socializacijos procesą, o muzika, daranti stiprią įtaką dvasinei asmens brandai, ne tik padeda formuoti bendravimo įgūdžius, susikurti vertybių pasaulį, bet ir ugdo asmenybę, moko spręsti bendravimo problemas, lavinti intelektą. Ikimokykliniame amžiuje ypač gerų rezultatų padeda pasiekti viena iš muzikinio ugdymo sudedamųjų dalių vokalinis ugdymas 1, kuris leidžia atsiskleisti ir plėtoti emocinius bei socialinius vaiko įgūdžius. Vokalinis ugdymas yra išskirtinis dėl stipresnio asmeninio tiesioginio santykio ir kontakto su ugdytoju, kuriam būdingas bendravimas akis į akį, žmonių veidų stebėjimas, leidžiantis vaikams mokytis suprasti emocijas ir jiems teikiantis daugiau pasitikėjimo, o žmogiškas kontaktas gali sustiprinti motyvaciją muzikuoti ir vėlesniame amžiuje. Vokalinis ugdymas tampa bendravimo su išoriniu pasauliu būdu, nes pajėgia išreikšti visą žmogiškų jausmų ir emocijų gamą: 1 Vokalinės muzikos definicija siejama su dainuoti ar giedoti skirta muzika, t. y. muzika, skirta atlikti balsui: vienam ar daugiau, su instrumento pritarimu ar be jo (Muzikos enciklopedija, 2007; Krutulys, 1975). Šis terminas (angl. vocal) panašiai apibrėžiamas ir šaltiniuose anglų kalba: žodžio reikšmė siejama su gebėjimu balsu išgauti bet kokius garsus (kalbos, muzikinius, juoko, kūkčiojimo ir kt.), akcentuojama platesnė balso panaudojimo erdvė, nei vartojant sąvokas dainavimas, dainuoti (Oxford Advanced Learner s Dictionary, 2011; Oxford Dictionaries, 2013; Collins English Dictionary, 2003; Potter, Sorrell, 2012). Vokalinio ugdymo / pedagogikos sąvokos dažnai vartojamos mokslininkų bei tyrėjų darbuose (Jareckaitė, 1993, 2009; Vainauskienė, 1993; Ware, 1997; Wilson ir kt., 2006; Егорова, 2009; Артемова, 2006; ir kt.) (Jucevičiūtė-Bartkevičienė, 2013, 15). 6

7 meilę, švelnumą, neapykantą, abejingumą, t. y., anot O. V. Kacer (Кацер, 2005), šiame ugdymo procese atsispindi žmogaus asmenybė, jo psichika. Žmogaus balsas yra unikaliausia, natūraliausia priemonė pradinei išraiškai ir komunikacijai (Ulilig, 2006), taip pat tai mūsų intymiausias instrumentas, suteikiantis galimybę bendrauti su pačiais savimi ir aplinka. G. F. Welchas (2005) teigia, kad vokaliniai garsai yra tai, kas apibūdina žmoniją jų bendrumas, gausumas ir išsivystymas išskiria žmones kaip rūšį. Plačiame spektre garsų, kuriuos žmonės išgauna savo balsais, yra dvi konsteliacijos, kurios turi ypatingą sociokultūrinę reikšmę, kalba ir dainavimas. Autoriaus nuomone, viena pagrindinių dainavimo funkcijų siejasi su bendravimu ir komunikacija. Balsas yra esminis žmogiškojo identiteto aspektas: kas mes esame, kaip mes jaučiamės, kaip mes bendraujame ir kaip kiti žmonės mus pažįsta (ten pat, 245). Bendravimui yra reikalingos įvairios vokalinės raiškos formos. Išskirtinė čia liaudies daina, kuri, kaip ir bet kuris kitas vokalinis kūrinys, sukuria ypatingą dvasinę būseną artumo jausmą kartu su dainuojančiais ir iki tol dainavusiais žmonėmis (Kulšytė, 2000). Liaudies dainos vaikams dažnai siejamos su žaidimais, kurie savo prigimtimi yra skirti tiesiogiai dalyvauti pačiame procese, o ne tik pasyviai klausyti, greičiau išgyventi, išreikšti ir tuo pat metu bendrauti. Tad tokių vokalinės raiškos formų aktualinimas yra emocinio ir socialinio ugdymo priemonių įvaldymas bei tautinio, kultūrinio asmens identiteto formavimo įrankis. Vokalinis ugdymas yra svarbus ir besiformuojančiam vaiko organizmui fizine prasme vaikas po truputį išmoksta valdyti savo kvėpavimą, tokiu būdu vystosi visa kvėpavimo sistema, organizmas aprūpinamas didesniu kiekiu deguonies, o tai teigiamai veikia visas organų sistemas, gerėja kraujotaka, širdelės darbas, išvengiama ar greičiau praeina įvairūs virusiniai susirgimai. Vokaliniai pratimai leidžia koreguoti kalbos defektus, paryškinti vaiko tartį, formuoja malonų, raiškesnį balso tembrą. Akcentuojama taisyklinga stovėsena sudaro sąlygas šalinti laikysenos trūkumus, o naudojami judesiai naudingi mo- 7

8 torikai, koordinacijos vystymuisi. Dainavimas puikiai veikia ir kaip terapinė priemonė, kuri suteikia nusiraminimą arba veikia kaip katalizatorius, skatintojas, kas leidžia ugdyti vaiko emocinį stabilumą. Į ikimokyklinę įstaigą, darželį, ateina 3 6 metukų vaikai. Šiuo laikotarpiu vaikai labai skiriasi socialiniu ir emociniu brandumu. Ypač sudėtinga vokaliai ugdyti vaikų grupę, kuri yra tokia mišri. Tokia situacija reikalauja ypatingų muzikos pedagogo kompetencijų. Dažnai mažiausieji dar nelabai kalba, jie tebėra gana egocentriški, judrūs, smalsūs, tačiau greitai nuvargstantys, sunkiai sukaupia dėmesį ilgesniam laikui ir ima nuobodžiauti, o vyriausieji jau turi išplėtotus interesus, nepalyginamai daugiau žinių, stabilesnes emocijas ir geresnius bendravimo įgūdžius. Todėl kiekviena grupė pareikalauja individualizuotos programos, kuri galėtų tenkinti ir mažiausiųjų, ir 8

9 vyresniųjų ugdytinių poreikius. Vokalinis ugdymas darželyje neturi tapti nuobodžiu procesu, nes pernelyg didelis spaudimas kažko išmokti kai kuriuos vaikus gali apskritai atgrasinti nuo mokymosi ir sukelti norą priešintis pačiai mokymosi idėjai (Green, 2008). Taigi ir vokalinio ikimokyklinukų ugdymo procese reikėtų intuityviai pajausti, kiek stipriai reikia vadovauti ir kiek duoti laisvės, taip pat kaip ir kiek girti vaikus už jų pasiekimus, nes, anot A. Bischoff (2007), perdėtas gyrimas moko džiaugtis ne nuveiktu darbu, o pačiu gyrimu. A. Faber ir E. Mazlish (2010) patikslina, koks turėtų būti pagyrimas, kad jis veiktų ir būtų naudingas: suaugusysis maloniai apibūdina, ką jis jaučia ar mato, o išgirdęs apibūdinimą, vaikas gali pagirti pats save. Taigi tinkami ir laiku pasakyti pagyrimai tampa pasitikėjimo savimi ugdymo ir teigiamų emocijų šaltiniu, o tai vokalinio ugdymo procese yra ypač svarbu. Anot H. Šečkuvienės (1998), pedagogas, įtraukdamas vaiką į muzikinę veiklą, turi sudaryti sąlygas vaikui patirti kuo daugiau teigiamų emocijų muzikuojant, kad stiprėtų vaiko interesas muzikai, o neigiama emocinė patirtis muzikinėje veikloje gali visam gyvenimui nutraukti vaiko ryšius su muzika. Teigiamos emocijos, stiprindamos vaiko motyvaciją, leidžia didėti interesui ir susižavėjimui vykdoma veikla, tad ir lengviau įveikti iškylančius sunkumus vokalinį ugdymą lydintį būtiną proceso pasikartojimą, mokantis dainelės ar kompozicijos melodijos, žodžių, atliekant balso lavinimo pratimus. Ypač svarbu suvokti, kokie ryšiai balso aparatą sieja su fiziologija ir psichologija, kaip tai priklauso nuo vaikų amžiaus, nes šie veiksniai turi lemiamos įtakos balso grožio atsiskleidimui ir meistriškumui, juo naudojantis vyresniame amžiuje, bei balso sveikatai. Pagrindiniai aspektai, kuriuos reikia prisiminti per vokalinio ugdymo veiklas, vaikų ugdymas pasižymi sava specifika (Kačinskienė, Kariniauskienė, 2003; Левидов, 1939; Кацер, 2005; Krakauskaitė, 2010; Valerio ir kt., 2004): natūralus vaikų imlumas naujovėms ir noras mėgdžioti; neišlavintas dėmesys, atmintis, nedidelė ištvermė; didesnis emocinis jautrumas ir skirtingas emocijų (ir muzikoje) suvokimas, priklausomai nuo amžiaus; 9

10 konkretus vaizdinis mąstymas ir sunkesnis metaforų, vaizdingų posakių suvokimas; poreikis varžytis su draugais ir noras bendrauti, burtis į kolektyvą; poreikis žaisti ir būtinybė judėti; dažniausiai prasta, nesuformuota dikcija. Reikėtų šiuos aspektus apdairiai ir sumaniai išnaudoti vaikų vokalinio ugdymo naudai. KLAUSIMAI REFLEKSIJAI IR UŽDUOTYS 1. Kokį bruožą iš savo asmeninės patirties išskirtumėte kaip ypač būdingą ikimokyklinio amžiaus vaikams ir kodėl? Gal galite prisiminti konkretų pavyzdį. 2. Kokios žinios, gebėjimai ir savybės svarbūs muzikos pedagogui, dirbančiam su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Pasirinkite iš toliau pateiktų teiginių ir aptarkite su kolega, kiek jie teisingi ir svarbūs: svarbiausias yra muzikos mokytojo kūrybiškumas; muzikos pedagogas turi būti išvaizdus; muzikos pedagogui, dirbančiam su ikimokyklinukais, itin svarbu būti geru atlikėju; dirbantis su mažais vaikais muzikos pedagogas pirmiausia turi turėti labai gerus vokalinius duomenis. 3. Nurodykite, kokias vaiko organizmo sistemas palankiai veikia dainavimas ir kokius defektus galima šalinti vokalinių pratybų metu. 4. Įvardykite pagrindinius sunkumus ugdant mišrią pagal amžių vaikų grupę. 5. Pateikite penkias ypatybes, susijusias su vaikų psichologija, fiziologija, elgesiu, kurias būtinai reikia prisiminti ikimokyklinuko vokalinio ugdymo procese. 10

11 ESMINIAI VAIKŲ VOKALINIO UGDYMO BRUOŽAI Vaikų vokalinis ugdymas yra daugelį komponentų apimanti veikla. Anot A. Rauduvaitės (1998), mažo vaiko balso formavimas yra sudėtingas ir svarbus procesas, nes nuo suformuotų teisingų dainavimo pagrindų priklausys, ar vaikas dainuos ateityje. Reikėtų pabrėžti, kad kuo jaunesnis ugdytinis, tuo sunkesnis ir atsakingesnis yra muzikos pedagogo darbas, nes nė viena proceso dedamoji, būdinga suaugusiųjų vokaliniam ugdymui, neturėtų būti praleista, o, atsižvelgiant į vaiko amžių, mokytojo mintyse visada dar turi suktis visos tam laikotarpiui būdingos vaiko psichologinės charakteristikos. Turi būti ieškoma optimaliausių būdų, kad vaikas jaustų džiaugsmą, malonumą, jam būtų smalsu. Ikimokyklinio amžiaus vaikų dainavimas yra viena pagrindinių formų įsisavinant visas muzikavimo taisykles, plėtojant prigimtinius muzikinius gabumus, pajaučiant muzikos grožį ir pasitenkinimą pačiam ją atliekant. A. Katinienės (1998, 56) teigimu, dainavimas labiausiai paveikus žmogui, nes dainuojant dalyvauja 11

12 jo kūnas ir siela. Balso stygų virpesiai dainuojant persiduoda į viso kūno raumenis ir greičiau, giliau sužadina emocijas, todėl tinkamas dainavimo organizavimas gali prisidėti prie įvairiapusio vaikų ugdymo. Viena vertus, dainavimas turėtų būti integruotas į kitas veiklas, ir ne tik muzikines, tačiau, kita vertus, vokalinis ugdymas turėtų turėti labai aiškius kriterijus ir turėtų būti planuotai bei racionaliai integruotas visos muzikinės veiklos metu. Muzikinės veiklos struktūra yra orientacinė ir kintanti. Pedagogas pats turi būti išsiugdęs pojūtį, kokios proceso dalys turėtų būti sustiprintos tą ar kitą dieną. Nors dažniausiai yra sudaromi planai, įrėminantys muzikos pedagogo darbo struktūrą, vis dėlto jis turi atsižvelgti į konkrečios dienos sąlygas, ypač kai kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaikus. Svarbu pajusti kiekvienos dienos, kai vyksta muzikinės veiklos, vaikų nuotaiką, atsižvelgti į fizinę savijautą, žinoti konkrečios dienos veiklų kontekstą ir kitų pedagogų užsiėmimų temas. Jau ne kartą minėta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai labai greitai pavargsta ir veikla jiems darosi nuobodi, todėl raktas į proceso sėkmę įvairovė, netikėtumai, naujovės. Muzikinė veikla turėtų prasidėti nors minimaliu balso aparato apšilimu. Kai kalbame apie pratimus balso aparato apšilimui ir vokalinius pratimus ikimokykliniame amžiuje, jie turėtų būti suvokiami kitaip nei, pvz., vadinamieji pratimai mokykloje, muzikos mokykloje ar chorinio dainavimo užsiėmimuose. Atsižvelgiant į labai jauną ugdytinių amžių, pratimai visada turėtų turėti ir žaidybinį elementą. Dalis pratimų naudojami tam, kad būtų suaktyvintas visas vaiko artikuliacinis aparatas lūpos, liežuvis, minkštasis ir kietasis gomuriai ir kt., nes tai turi tiesioginį poveikį vaiko dikcijai. Muzika ir garsų aplinka, žinoma, yra vyraujantys muzikinėse veiklose, tačiau žodžiai, anot A. Rauduvaitės (2011), atveria galimybes vaizduotės veiklai, mąstymui ir kūrybiškumui, todėl žodis turi būti taisyklingai ištartas ir suvoktas. 12

13 Atliekant su vaikais vokalinio aparato apšilimo pratimus, reikėtų juos pateikti pasakos-žaidimo forma, siekiant, kad vaikai kuo labiau įsitrauktų į veiklą, o ji teiktų ne tik naudą, bet ir generuotų teigiamas emocijas. 1 pavyzdys Pedagogas: Pažiūrėkite, kas pas mus ateina takeliu. Man atrodo arkliukas. Ar girdite, kaip kaukši arkliuko kanopėlės? Pabūkime bėgančiu arkliuku ir burnytėmis pakaukšėkime; arkliukas dabar bėga plačiu keliu, todėl kanopėlės kaukši taip, kaip tariame plačią a raidę. Rankytėmis parodykime, koks platus tas kelias, kuriuo bėga arkliukas. Burna visi imituojame arkliuko kanopų kaukšėjimą, o rankytėmis rodome platų kelią. Pedagogas: Tik staiga kelias susiaurėja, aplink daug krūmų, medžių. Parodykime, koks dabar siauras liko takelis, kuriuo bėga arkliukas. O mūsų burnytės taip pat susiaurėja ir taria o raidę, kai rodome, kaip kaukši arkliuko kanopėlės. Burna visi imituojame arkliuko kanopų kaukšėjimą, tardami garsą o, o rankos rodo siaurą takelį. Pedagogas: Arkliukas įbėgo į mišką, todėl takelis tai susiaurėja, tai paplatėja. Rankomis rodome platėjantį ir siaurėjantį kelią, o burnytėmis tariame tai a, tai o garsą. Pedagogas: Arkliukas tiek daug lakstė, kad labai pavargo, sudėjo lūpas ir ėmė prunkšti, ir mes paprunkškime kaip arkliukai. Mūsų lūpytės minkštos tarsi šilkinės ir laisvos, kas yra matęs iš arti arkliuko lūpas? Tu matei? Ir tu matei? Padarykime tokias pat lūpas ir paprunkškime. 2 pavyzdys Pedagogas: Pastovėjo arkliukas, pailsėjo ir staiga mato po žaliu lapu sėdi du žali draugai žiogas ir varlė. Ir žiogas, ir varlytė abu ką moka? Nežinote? Gal šokinėti? Kas yra matęs žiogą? Tu? Ir tu? O varlytę esi matęs? Ir tu esi matęs? O ar žinote, kaip žiogas 13

14 groja smuikeliu? Visi pasakykime: Čir-čir-čir. Dabar pasakykime labai švelniai ir tyliai. O dabar garsiai. Juk žiogas moka groti visokias melodijas, pabandykime ir mes kartu: Či----rr, či----rr, či----rr, či----rr ir t. t. O dabar taip: Či----rr, či----rr, či----rr, či----rr ir t. t. Nurodytos natų vertės ir aukščiai tik orientaciniai, nes šiame etape siekiama, kad artikuliacinis aparatas būtų naudojamas drąsiai ir aktyviai, taip pat stengiamasi atsiriboti nuo baimės (kuri jau pastebima net ikimokykliniame amžiuje!) skleisti įvairius garsus, eksperimentuoti su burna, liežuviu. 3 pavyzdys Pedagogas: Atrodo, žiogas jau baigė groti? O į ką ten taip žiūri varlytė? Koks čia garsas? Ir pedagogas tyliai tyliai sako: zsszsszsszsszsszssz, ranka imituodamas atskrendantį uodą. Pedagogas: Kas čia skrenda? Bitė? Ne, bitės dainelė kitokia, žemesnė. Kamanė? Man atrodo, čia ne kamanė, ji taip pat kitaip dainuoja dar žemiau. Uodas? Taip, čia uodas, skrendam visi! Visi judame aplink ir imituojame skrendantį uodą, rodome, kaip jis vis kur nors nutupia. Pedagogas: Uodas nutūpė varlei ant nosies!!!!! Varlė iškiša ilgą ilgą liežuvį ir tuoj sugaus uodą! Visi iškišame ilgus liežuvius ir greit įtraukiame, vis bandome sugauti uodą. 14

15 Pedagogas: Aš jau sugavau! Ir tu sugavai? Ir tu? O kas nesugavo? Oho, kokie mes visi greiti, visi sugavome! Tokie galėtų būti pratimų pavyzdžiai, siekiant aiškesnės dikcijos, artikuliacijos suaktyvinimo ir visų joje dalyvaujančių organų (liežuvio, lūpų, minkštojo gomurio ir kt.) apšilimo. Kita pasaka-žaidimas galėtų imituoti radijo imtuvą ar televizorių, vaikų prašant padainuoti be garso, bet labai raiškiai, kad visi aplinkui suprastų tik iš lūpų, kokios balsės dainuojamos: o, a, e, u, i; pasiūloma patiems tapti radijo imtuvu ar televizoriumi pasukus rankenėlę, tarti kurią nors balsę, kad visi girdėtų, vėl pasukus rankenėlę, tarti kurią nors balsę, kad judėtų tik lūpos, o garso nebūtų. Dar kita pasaka galėtų būti apie keturis brolius vėjus, pučiančius iš šiaurės, pietų, rytų ir vakarų, o dalies vaikų paprašoma pabūti švelniais pietų vėjais lūpas sudėjus dūdele papūsti labai silpnai ir švelniai; o kitų vaikų papūsti stipriai ir tapti rūsčiais šiaurės vėjais ir t. t. Pratimų įvairovė priklauso nuo muzikos pedagogo išradingumo ir kūrybingumo. Artikuliaciniam aparatui skirta grupė pratimų atlieka keletą funkcijų: padeda vaikui psichologiškai nusiteikti muzikavimui palaipsniui pereiti iš žaidimo ar kitų veiklų; paruošia vaiko artikuliacinį aparatą muzikiniam (vokaliniam) ugdymui; tenkina vaikų poreikį imituoti aplinkos garsus. Šie pratimai turi daug bendro ir su logopediniais pratimais, kurie šiandien reikalingi labai dideliam vaikų skaičiui ir yra skirti stimuliuoti jau išvardytų burnos organų funkcinį vystymąsi. Toliau turėtų būti atliekami vokaliniai pratimai, kurie yra reikšminga muzikinės veiklos dalis, nes jie leidžia vystyti vaiko balsą ir atlieka balso aparato paruošimo fonacijai funkciją. Reikėtų prisiminti, kad vaikų balsų diapazonas ikimokykliniame amžiuje yra ganėtinai siauras, neapimantis net oktavos. A. Katinienės (1998) atlikto tyrimo duomenimis, tik 36 proc. vaikų, kurių amžius 3 7 metai, 15

16 diapazonas siekė kvintą (c 1 g 1 ), panašius duomenis (d 1 a 1 ) pateikia ir G. F. Welchas (2006), todėl pedagogo uždavinys yra labai švelniai ir atsargiai, tačiau kryptingai jį plėsti. Tam tinka nesudėtingi pratimai, naudojant didžiosios sekundos, tercijos, kvartos intervalus, ir neilgos melodinės linijos, kurių išdėstymas keltų kuo mažiau sunkumų ją suvokiant. Be to, šiuo laikotarpiu vaikai dar sunkiai kontroliuoja savo balsus, neretai nesuvokdami ribų tarp dainavimo ir kalbėjimo, deklamacijos, tad vokaliniai pratimai palaipsniui padeda įveikti šias problemas. Vokalinių pratimų metu muzikos pedagogui svarbu suderinti du uždavinius siekti, kad vaikai įgytų minimalių balso aparato valdymo įgūdžių, ir tuo pat metu to nepaversti nuobodžia rutinine veikla. Čia į pagalbą taip pat galima pasitelkti imitavimą, o pedagogas galėtų tęsti pasaką-žaidimą. 4 pavyzdys Pedagogas: Kaip manote, kas šiandien ateis į svečius pas arkliuką? Kas jo geriausias draugas? Šuniukas! Kaip šuniukas sako? Jis linksmas, džiaugiasi, kad atėjo pas draugą, tad dainuoja smagiai ir greitai. Visi dainuojame šuniuko dainelę: Au-au-au-au-au, au... Au-au-au-au-au, au... 5 pavyzdys Pedagogas: Ateina ir dar vienas arkliuko draugas minkštas, švelnus Kas jis galėtų būti? Jis turi gražias letenėles, mėgsta žaisti 16

17 su vaikais. Kačiukas! Dabar padainuokime ir parodykime minkštas katinėlio letenėles. Visi dainuojame kačiuko dainelę ir rankas ritmiškai judiname kaip jo letenėles. Miau-miau-miau-miau-miau,... ir t. t. 6 pavyzdys Pedagogas: O dabar pas arkliuką ateina visi vaikai, tik jis nežino mūsų vardų, padainuokime savo vardus! Iš eilės išdainuojami visų vaikų vardai, jei veikloje dalyvauja ir auklėtojos, ir, žinoma, meninio ugdymo pedagogės: Do-vi-i- i- i- lė, A- do-o o o mas, San-dru-u-u-u-tė, Dovy-du-u-u-u-kas ir t. t. Tai tik keletas pavyzdžių, kaip gali būti organizuojamas ikimokyklinio amžiaus vaikų vokalinis apšilimas. Muzikos pedagogo patirtis ir fantazija gali sukurti daugybę muzikinių pasakų-žaidimų, kai vaikai keliauja kartu su natelėmis aukštyn laiptais į pilį arba leidžiasi į paslaptingus požemius, parodydami balsu ir pirščiukais leidimąsi ir kilimą laiptais, tai, pvz., dainuojant trigarsį žemyn, aukštyn ir t. t. Pakeliui sutikdami įvairių personažų gaidį giedorėlį, kuris moka giedoti tik aukštai aukštai, pelytę, kurios dainelė labai tyli, ir t. t. Frazė vokalinis apšilimas atspindi tik dalį teikiamos naudos, nes vaikai prasidainavimo 2 pratimų metu ne tik parengia fonacijos 2 Sąvoka prasidainavimo pratimai yra vartotina lietuvių kalboje, kaip ir jos sinonimai įsidainavimas bei balso aparato apšilimo pratimai (Jucevičiūtė-Bartkevičienė, 2013). 17

18 procese dalyvaujančius organus vokalinei veiklai, bet ir ugdo klausą, įpranta prie sudėtingesnių melodinių struktūrų (jos turi tapti sudėtingesnės palaipsniui). Tokiu būdu kompleksiškai lavinamas balso aparatas, ugdomas ritmo pojūtis, vaikai yra susikoncentravę ir nejaučia rutiniškumo, netgi priešingai jie įsijaučia į pasiūlytą pratimą, ir jis tampa smagiu žaidimu. Tuo pat metu balso aparato apšilimo pratimai puikiausiai gali būti susieti su kita labai svarbia muzikine veikla improvizavimu, arba muzikos kūrimu iš anksto nepasirengus, kai muzikinė idėja perteikiama garsais. Šis procesas nėra tapęs muzikos pedagogų kasdienybe dėl išankstinės nuostatos, kad tai yra labai sudėtinga veikla, reikalaujanti ypatingų gebėjimų ir talento. Anot R. Girdzijauskienės (2003), ikimokyklinio amžiaus vaikai muzikos pamokose gali improvizuoti pirmaisiais trimis lygiais: eksperimentuoti garsais vaikai skatinami atrasti, sužinoti bei praktiškai išbandyti, kaip ir kokiomis priemonėmis galima muzikuoti, kokiomis savybėmis pasižymi garsas, kaip garsu perteikiama nuotaika; improvizuoti orientuodamiesi į procesą kai svarbiausiu tikslu tampa paties kūrybos proceso kokybė; improvizuoti orientuodamiesi į rezultatą reiškia didžiausią dėmesį skirti rezultatui. Tai paskutinė pakopa, kai vaikai jau turi būti sukaupę tam tikrą improvizavimo patirtį (suvokti jo esmę ir turi būti įsisavinę anksčiau išvardytus elementus). Improvizavimas apima visą muzikinio ugdymo procesą pasitelkiami įvairūs instrumentai arba jie vietoje kuriami iš po ranka esančių daiktų, tačiau balsas taip pat yra instrumentas, kuris lengviausiai pasiekiamas, todėl vertėtų ugdyti improvizavimo balsu įgūdžius. Vaikai turėtų būti skatinami ieškoti savo balsu išgaunamų garsų savybių, melodijos atkarpą jiems atliekant: tyliais (piano), garsiais (forte) garsais; žemais ir aukštais garsais, kiek leidžia vaiko galimybės; 18

19 kiek galima greitesniais (allegreto), labai lėtais (largo); išbandant garso akcentavimą ir jo suliejimą (glissando); trumpais garsais (staccato), susiliejančiais, be pertrūkių garsais (legato). Taip skatinama susipažinti su balso skleidžiamo garso dinamika, aukštumu, tempu, trukme ir kt. bei juos suvokti. Vaikų galima paprašyti balsu išreikšti linksmą ir liūdną nuotaikas, savo nuotaiką ir būseną (pvz.: Man karšta ; Aš išdykauju ), aplinkos veiksnius (pvz.: Lauke šalta ; Skraido drugeliai ) ir t. t. Su vaikais sugalvojus pokalbio temą (pvz.: Ką veikiau vakar vakare ; Svečiuose pas močiutę / draugą ), ją plėtoti dainuojant: pedagogė užduoda klausimą dainuodama, vaikai pasakoja ir atsako taip pat dainuodami. Galima paprašyti ugdytinių sukurti melodiją savo vardui (mažesniems), vardui ir pavardei (didesniems). Skatinant ritmikos suvokimą, galima improvizuoti pagal temas: Ką pasakoja laikrodis, Arkliuko pasakojimas ir t. t. Taip pat vertėtų į šį procesą saikingai įtraukti ir vieną kitą instrumentą bei išbandyti kūno perkusiją. R. Jautakytė (2009) pataria, kad ugdytojai galėtų dainuoti apie tai, ką vaikai veikia, mato, jaučia, girdi, juos smagiai nuteikia šeimos narių, jų turimų daiktų įpynimas į improvizacijos procesą. Nereikėtų galvoti, kad šio proceso rezultatai turėtų stebinti originalumu, o pats pedagogas turėtų pasitikėti savo balsu bei dalykine kompetencija, kad vaikams šią medžiagą perteiktų įtikinamai ir drąsiai bei neabejotų improvizaciją vaikai priima labai natūraliai ir tuo mėgaujasi. Kitas etapas muzikinės veiklos metu naujos pažintinės muzikinės medžiagos pristatymas. Šioje dalyje galėtų būti klausomos dainelės, kūriniai ir muzikinės pasakos iš kompaktinių plokštelių (pvz., Vištytė ir gaidelis ir kt.). Šiek tiek vyresniems vaikams galima surengti muzikinį projektą išplėtoti tam tikrą temą, pvz., Pavasario paukščių giesmės (žr. skyrių Muzikinių (vokalinių) projektų pavyzdžiai). Šiame projekte būtų galima išklausyti improvizacijas 19

20 paukščių giesmių temomis (pvz., kompaktinė plokštelė Dainuojantys paukščiai, 2012), tai siejant su įvairių instrumentų pažinimu (fortepijono, įvairių mušamųjų ir pučiamųjų instrumentų) bei mokantis dainelių ir žaidimų. Įsiklausymas į paukščių giesmes organiškai padėtų pažinti gamtą ir perimti liaudies tradiciją, kurioje gamta ir žmogus niekada nebuvo atsieti. Toliau plėtojant temą galima integruoti ir sudėtingesnes dainas. Mokantis dainelių neišvengiamai susiduriama su tam tikrais iššūkiais pirmiausia su kartojimu, taip pat kartais su vaikų pasipriešinimu: Man negražu, man nepatinka Tai atsitinka, jei muzikos pedagogas laikosi pozicijos, kad vaikų repertuaro dainos turi skirtis nuo girdimų per televiziją ir tėvų klausomos popmuzikos, roko bei kt. grupių muzikos. Todėl procesą reikėtų padaryti kuo lengviau suvokiamą vaikams ir skatinti jų sąmoningumo vystymąsi. Svarbu rinktis kuo įvairiapusiškesnį repertuarą (dermių, stilių požiūriu), pabrėžti dainelės prasmę, kodėl mes dainuojame šią dainelę, taip pat išaiškinti visus žodžius ir sudėtingesnius dainos siužeto vingius, kad vaikas gerai suvoktų atliekamo kūrinėlio tikslą ir prasmingumą. Anot V. Tavoro (2007), kiekvienas ugdytinis susikuria savitą to paties muzikos kūrinio meninį vaizdą, atitinkantį jo emocionalumą, mąstymo brandumą, asociacijų turtingumą. Labai svarbu visus šiuos komponentus stiprinti ir plėsti, siekiant išvengti mechaninio melodijos ir žodžių mokymosi, o tai savaime padeda ugdyti platesnį ne tik muzikos, bet ir supančios aplinkos bei reiškinių suvokimą. Reikėtų vaikus pakviesti įsigilinti į dainelės kuriamą nuotaiką, atskleidžiamas emocijas, tačiau tuo pat metu verta prisiminti, kad vaikai iš prigimties emocionalūs, todėl per didelis raiškos reikalavimas juos skatina rėksmingai dainuoti, o stengdamiesi įvykdyti pedagogo reikalavimus vaikai dažnai viršija savo balso galimybes (Rauduvaitė, 1998). Dainelės mokymosi procesą palengvina tos pačios dainelės išklausymas, kai ji atliekama pritariant orkestrui ar a cappella, pvz., W. A. Mozarto Lopšinės galima išklausyti iš kompaktinės plokštelės (pvz., Mozart for Babies, 2007) ir po to, ją adaptavus, mokytis padai- 20

21 nuoti. Galima papasakoti dainos istoriją, jos atlikimo aplinkybes, ypač tai tinka tradicinėms ir liaudies dainoms. Labai svarbu sužadinti vaikų regimąją vaizduotę, tada pats mokymosi procesas bus lengvesnis ir žymiai kokybiškesnis. Mažai atsirastų teigiančių, kad ugdymas XXI a. yra tapatus mokymui XIX a. Ir tai yra susiję ne vien su pakitusiu gyvenimo būdu, mokslo laimėjimais, vaiko psichologijos pažinimu ir pedagogikos atradimais, bet ir su visiškai kitokiu pasaulio suvokimu. Mes vis dažniau vartojame terminus vizualus, vizualizacija, tačiau į šį procesą reikia pažvelgti labai rimtai ir visapusiškai. Vizuali informacija vis plačiau apima visas mūsų gyvenimo sritis, ji įsiskverbia net ir į tradiciškai kitoms meno sritims priklausančias erdves. Šis reiškinys akivaizdžiai yra apėmęs ir muzikos sritį, net dainų konkursai dažnai vadinami tiesiog šou. Anot E. Sakadolskienės (2012), Vakarų civilizacijos vaikai vis mažiau geba priimti informaciją be vizualios pagalbos. Todėl akivaizdu, kad šiam procesui neverta priešintis geriau pasinaudoti į dainos mokymąsi įtraukiant ir jo teikiamus privalumus naudojant ne tik piešinius, korteles su dainos siužeto iliustracijomis, natų vertėmis ar kt. informacija, vertėtų pasinaudoti vaizdine medžiaga ir kompiuterio ekrane ar skaidrėmis, multimedijos projektuojamomis tiesiog ant sienos, tai tampa papildomu stimulu ir intereso šaltiniu ikimokyklinio amžiaus vaikui, kuris gyvenimo be televizijos, kompiuterio ir telefono jau nepajėgus įsivaizduoti. Aptariant kitus vokalinio ugdymo aspektus, reikėtų pabrėžti, kad dainelių, žaidimų ir ratelių nereikėtų visada lydėti akompanimentu, nes kartais ikimokyklinio amžiaus vaikai tarsi pamiršta dainuoti, taip pat tai lėtina klausos vystymąsi. Visur reikalinga kaita muzikos pedagogas turėtų prisėsti ir prie instrumento, ir atsidurti ratelio viduryje, ir nedainuoti visai tik priminti tekstą, pvz., frazės pradžią. Ypač reikalinga atkreipti dėmesį į instrumentų kokybę. Tenka konstatuoti, kad nemažoje dalyje ikimokyklinių įstaigų pianinai yra labai blogos būklės nederinami, neveikiančiais klavišais. To- 21

22 kiu atveju jau tenka kalbėti apie vaikų klausos žalojimą, o ne apie jos lavinimą. Tokias problemas galima spręsti iš viso atsisakant akompanimento arba vaikams pritarti kitais instrumentais, pvz., kanklėmis, gitara. Akompanuojant šiais instrumentais labai lengva kontroliuoti visą vokalinio ugdymo procesą: sunku užgožti vaikų balsus ir pedagogas, ir besimokantieji aiškiai gali vieni kitus girdėti, tuo pat metu pedagogas neatskiriamas nuo vaikų (nes geriausiu atveju grodamas pianinu jis kontaktuoja su ugdytiniais tik sėdėdamas šonu) ir gali kartu su jais pasinerti į muzikavimo procesą. Neatsižvelgiant į vaikų amžių, pagal galimybes reikėtų leisti pasireikšti jų savarankiškumui ir įsiklausyti į jų nuomonę skirti daugiau dėmesio patikusioms dainelėms, leisti pasirinkti kūrinėlių eiliškumą, paraginti patiems pasirinkti, kokiais muzikiniais (vokaliniais) žaidimais užbaigti tos dienos veiklą. Taip pat muzikos pedagogui labai svarbu žinoti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai negali aprėpti didelio naujos informacijos kiekio, todėl perteikiamos naujos žinios turi būti koncentruotos, aiškios ir pagal galimybes perteiktos glaustai. KLAUSIMAI REFLEKSIJAI IR UŽDUOTYS 1. Prisiminkite savo pirmąsias vokalines patirtis, kas joms buvo būdinga? Kokias emocijas Jums jos sukelia? 2. Ar vaikystėje teko dainuoti ansamblyje, chore, o gal individualiai su mokytojais? Kokius balso aparato apšilimo pratimus prisimenate iš to laiko? Kuo jie buvo naudingi? 3. Pritaikykite gerai Jums žinomą vokalinį pratimą ikimokyklinio amžiaus vaiko balso aparato apšilimui. 4. Sugalvokite temą muzikiniam projektui ikimokyklinio amžiaus vaikams. Išrinkite, kokias daineles ir ratelius galėtumėte jame panaudoti, atsižvelgdami į sugalvotąją temą ir ugdytinių amžiaus ypatumus. 5. Susiekite šią temą su kitomis ugdomosiomis veiklomis. 22

23 VOKALINIS UGDYMAS IR ŽAIDIMAI Ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikus, vokalinį ugdymą svarbu sieti su natūralia vaiko raida, atsižvelgti į amžiaus tarpsnio ypatumus, integruojant visas vaiko veiklos sritis į bendrą visumą, nes, anot O. Monkevičienės (2008), vaiko mąstymas yra sinkretiškas, vaikui aktualu suvokti pasaulį kaip visumą, jis gyvena į atskiras dalis nesuskaldytame pasaulyje, tad jo realus pasaulis tai nuoširdus bendravimas su aplinkiniais, žaidimai, domėjimasis artimiausia aplinka. Siekiant jungti meninę, pažintinę-tiriamąją, judėjimo, darbinių įgūdžių veiklą, socialinių gebėjimų ugdymą (bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos, taip pat rungtyniavimo ir konkurencijos), geriausia ugdymo forma yra žaidimas. Psichologai vaikystės tarpsnį (2 6 metų amžiaus laikotarpis) vadina žaidimų metais. E. Čepavičienė (2009) teigia: Pastarųjų dešimtmečių žaidimo tyrimai įrodo, kad vaikai, kurie daug žaidė, augo emociškai, socialiai ir fiziškai brandūs. Vokiečių psichologas Arminas Krencas teigia, kad žaidimas padeda vaikui įgyti savarankiškam ir atsakingam gyvenimui reikiamų įgūdžių, išvystyti svarbiausius gebėjimus. Žaisdamas vai- 23

24 kas ne tik savaip atkartoja patirtus įvykius ir išgyvenimus, bet ir netiesiogiai įveikia konfliktus, kylančius tikrame gyvenime. Vaikystės žaidimų vaisiai sunoksta vėliau suaugus. Žaidimo elementas ugdymo procese yra toks svarbus, kad net psichologai jį naudoja kaip specialią terapinę priemonę spręsti vaikų psichologines problemas, nes ši priemonė leidžia vaikui atsiskleisti, tam tikra prasme išsikalbėti, parodyti tai, ko realybėje jis negali, nemoka ar nedrįsta išreikšti. D. T. Dodge, L. J. Colker ir C. Heroman (2007) nuomone, žaidimai skatina: socialinę ir emocinę raidą; fizinę raidą; pažinimo raidą; kalbos raidą. Neatsitiktinai ir liaudies tradicija yra sukūrusi ir išsaugojusi daugybę žaidimų, vienaip ar kitaip susijusių su muzika, ypač su vokaline raiška. Mokslininkai W. H. Valerio ir kt. (2004), pabrėžia, kad sudarant sąlygas vaikams žaisti muzikinius žaidimus galima teikti kūrybiškumo ir improvizavimo pavyzdžių, paskatinti vaikus mėgdžioti, kurti, improvizuoti. Be to, atliekant muzikinius žaidimus labai svarbu pritaikyti judesio raiškos elementus laisvus ir ištisinius, sunkius ir lengvus, greitus ir lėtus, tiesius ir vingiuotus, tai skatina asmeninės ir bendros erdvės suvokimą, lavina koordinaciją (ten pat, 19). Judesio raiškos elementai ne tik atlieka ugdomąją funkciją, bet taip pat vaikams padeda atsipalaiduoti, nes ikimokyklinio amžiaus vaikai labai greitai pavargsta, ypač ilgesnį laiką nekeisdami kūno padėties. Beje, plojimas rankomis, kaip ir dainavimas, skatina kalbos gebėjimų ugdymą (Bischoff, 2007). Laisvas, improvizuotas judėjimas pagal muziką ugdo kinestezinį intelektą ir erdvinį mąstymą. Žinant šiuos dėsningumus, rateliai ir dainelės, iliustruojamos judesiais, inscenizuojamos bei patiems vaikams joms akompanuojant įvairiais muzikos ir ne muzikos instrumentais, yra tinkamos 24

25 priemonės ikimokyklinio amžiaus vaikų vokaliniam ugdymui. Judesiai vokalinio ugdymo metu leidžia lengviau įsiminti muzikinį ir poetinį tekstą, dainelės ir žaidimai, palydimi iliustratyvių judesių, žymiai greičiau išmokstami. Naudojant judesius ypač svarbios C. Orffo (Teaching With Orff, 2014) įžvalgos, kad prasminga tik aktyvi veikla, susiejanti judesį, šokį, kalbą, dainavimą, ritmiką. Vokalinio ugdymo procese C. Orffo (We re Orff Fiddle Diddle Dee, 2012), taip pat E. Ž. Dalkrozo (Dalcroze Eurhythmics with Anne Farber, 2014) muzikinio ugdymo pagrindiniai principai galėtų būti panaudoti skatinant vaikus sukurti savo judesius dainelei (pasitelkiant plojimus, trepsėjimą, spragsėjimą ir kt.), padainuoti vokalinį pratimą pagal naują ritmą, dainuojamų natų vertes leidžiant pajusti per paprastą vaikščiojimą (pvz., ketvirtinė nata prilyginama ėjimui). Vis dėlto, skatinant vaikus judėti pagal muziką ir renkant kūrinius su judesiais, anot R. Sankauskienės (2009), turėtų būti atsižvelgiama į vaikų amžių ir dėl šios priežasties ribotas galimybes koordinuoti judesius (patartina vengti sudėtingų šokių žingsnių, staigių posūkių, daug ir įvairių šokių figūrų), įvertinti judesių atlikimo trukmę ir intensyvumą (dėl greito nuovargio). Taip pat reikėtų pabrėžti, kad muzikos pedagogas turėtų prisiminti pirminį konkrečios veiklos tikslą jei dėmesys koncentruojamas į vokalinį atlikimą, judesiai neturėtų to užgožti, svarbu įvertinti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas dainuodamas nemoka taisyklingai įkvėpti (to dar tik mokomasi), todėl didesnis judėjimas gali tapti kliūtimi, siekiant išgauti gražią vokalinę frazę ir saugiai naudoti balso aparatą (geras įkvėpimas yra pirmas žingsnis į taisyklingą balso aparato eksploataciją). Todėl čia aktyviai galėtų būti panaudoti vaikams patinkantys pirštukų žaidimai (Monkevičienė ir kt., 2011, 91). Juos žaisti ir smagu, ir labai naudinga (lavėja smulkioji motorika), tai puikiai įžvelgė mūsų protėviai (pvz., žaidimas-dainelė Virė virė košę), todėl žaidimai su pirštais galėtų būti įtraukiami ir į prasidainavimo pratimus, ir aktyviai eksploatuojami iliustruojant daineles. 25

26 Be anksčiau išvardytų (emocinės raidos skatinimo ir socializacijos) tikslų, muzikiniai ir vokaliniai žaidimai leidžia siekti ne tik muzikinio ugdymo, bet ir fizinės raidos aktyvinimo tikslų: vokalinių įgūdžių formavimo; ritmikos suvokimo ir įsisavinimo; muzikinių ritminių judesių ir išraiškos judesių raidos; muzikinio garso pagrindinių savybių (aukštumo, ilgumo, tembro, stiprumo), tempo, dinamikos muzikinės atminties lavinimo. Rateliai, jungdami muziką (atkuriamą balsu), tekstą ir judesį, juos sulieja į vieną visumą, skatina bendravimą, teikia teigiamas emocijas ir yra ypač mėgstami vaikų. Šis žanras reikalauja sutelkti dėmesį į judesių, klausos ir balso aparato panaudojimo koordinaciją, taip pat tam tikrų taisyklių įsiminimą ir laikymąsi. Rateliai yra nesudėtingos melodinės ir ritminės struktūros, jie gali būti atliekami su ir be instrumentinio pritarimo. Instrumentinis pritarimas leidžia vaikams lengviau prisiminti melodiją bei tiksliau išlaikyti intonaciją, vis dėlto ratelį su instrumentiniu pritarimu reikėtų tam tikrais intervalais kaitalioti ir su atlikimu a cappella, nes vaikai dažnai ima nebedainuoti, o tik atlikinėti judesius ir visa esybe įsitraukti į ratelio žaidybinę funkciją. Mokant ratelio, nereikėtų bijoti eksperimentuoti ir keisti nusistovėjusių taisyklių galima redukuoti dalį judesių, supaprastinti taisykles, taip siekiant individualizuoti turinį ir jį lanksčiai pritaikyti prie konkrečios vaikų grupės poreikių. Paprasti, nesudėtingi judesiai, nereikalaujantys didesnio fizinio krūvio, leidžia sutelkti dėmesį ir į teksto prasmę, vokalinio atlikimo kokybę, ir į tinkamą balso aparato panaudojimą. Rateliai leidžia panaudoti platų spektrą judesių ėjimą, bėgimą, žygiavimą, trepsėjimą, pritūpimus, plojimą, plasnojimą, šuoliukus ir kt., visa tai atliekant dainuojant. Reikėtų siekti judesių išraiškingumo, organiškumo, simetriškumo bei tikslaus vokalinės melodijos ir ritminės pulsacijos atitikimo. Anot A. Katinienės (1998), ritmiškas judesių su muzika atlikimas padeda vaikams geriau ją suvokti. 26

27 Rateliai skatina teigiamas emocijas, pasitikėjimą savimi, vaiko saviraišką, plečiamas muzikinis akiratis, pažįstamos ir įvaldomos įvairios naujos situacijos. Be to, didžioji dauguma ratelių yra mūsų etninio paveldo dalis, kurį dabar yra itin aktualu puoselėti. Anot V. Palubinskienės (2011), etninė muzika nėra tik tam tikro istorinio laikotarpio palikimas, etninė kultūra padeda formuotis visuminiam ir darniam vaiko pasauliui. Kaip dar viena muzikinių žaidimų rūšis galėtų būti traktuojamos iliustruotos ir inscenizuotos arba pačių vaikų instrumentalizuotos dainelės. Čia nesitenkinama vien siekti vokalinės kokybės, bet bandoma įsigilinti ir į dainelės tekstą arba muzikinės melodijos prasmę, pastiprinant pirmą arba antrą dėmenį. Pirmuoju atveju tam tikri žodžiai iliustruojami judesiais, mimika, išryškinant jų prasmę, pvz., imituojamas trumpas pelėdos snapas, geros akys ir t. t. (l. l. d. Graži pana pelėda). Antruoju atveju pritaikomi instrumentai arba po ranka turimi daiktai, pagyvinant ir įsisavinant dainelės ritmiką, pvz., naudojamos lazdelės, kaladėlės dalyje dainelės, iliustruojant tekstą: Kala daug mažų nykštukų. Tu-ku tu-ku, tu-ku tu-ku (d. Nykštukai dirba). Tokia muzikinė veikla padeda geriau suvokti ir dainelės muzikinę formą kur reikia tik dainuoti ir ramiai stovėti, o kur intensyviai pritarti instrumentu savo vokalinei linijai. Dar kartą reikėtų pabrėžti, kad ir ratelių, ir dainelių repertuarų pagrindą turėtų sudaryti liaudies melodijos. Tokiu būdu ugdymo procese susidaro prielaidos formuotis vaiko tautinei savimonei, konstruojančiai jo tautinę tapatybę. Taip, kaip lietuvių kalbos mokymasis, istorijos pagrindai, taip ir savo meninio paveldo perėmimas yra itin reikšmingas. Dainuojant lietuvių liaudies dainas galima pajausti, pamilti, suprasti lietuvišką tautos dvasią, jos tautinį mentalitetą, tai sudaro sąlygas vaiko dorinio ugdymo plėtrai ir skatina vaiko dvasingumą (Grigienė, Lasauskienė, 2012; Jonilienė, 2004). Šiandienos pasaulinio unifikavimosi akivaizdoje tai yra vienintelis būdas išsaugoti savo tautos veidą. 27

28 Apibendrinant galima būtų teigti, kad muzikiniai-vokaliniai žaidimai yra neišsenkantis lobynas, siekiant pačių įvairiausių ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo tikslų. Jie teikia ne tik visokeriopą naudą ugdant visavertę asmenybę, bet ir leidžia ugdytiniams pajusti džiaugsmą ir malonumą. KLAUSIMAI REFLEKSIJAI IR UŽDUOTYS 1. Pasvarstykite, kaip susijusi tautinė tapatybė ir liaudies dainos. 2. Kodėl ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikus yra svarbu sujungti dainavimo, žaidimo, judesio elementus? 3. Pasirinkite vaikišką dainelę ir sugalvokite, kaip ji gali būti instrumentalizuota, kad tiktų 3 4 metukų vaikams. 4. Suraskite sudėtingą savo judesiais ratelį ir redukuokite jo atlikimą mišraus amžiaus vaikų grupei (3 6 metukų). 5. Sugalvokite, kokiu būdu galite redukuoti kalėdinę dainelę Džiaugsmingų šv. Kalėdų, kad ją pajėgtų atlikti 3 4 metukų vaikai. 28

29 BALSO APARATO APSAUGA ANKSTYVAME AMŽIUJE Vaiko balso aparatas šiuo amžiaus laikotarpiu dar yra labai gležnas. Jis, kaip ir visas vaiko kūnas, labai greitai keičiasi ir auga didėja gerklos, balso klostės ilgėja, auga veido kaulai, dėl šių priežasčių keičiasi balso tembras. Ilgametę vokalinio ugdymo patirtį turintys vokalo pedagogai teigia, kad ypatingą dėmesį privalu atkreipti į tokias vaikų balsams būdingas ypatybes: nedidelis diapazonas; garsų išgavimo aukštame registre sunkumai; balso registrų sujungimo problemos (ypač atsargus darbas su krūtininiu registru); balso aparato veiksmų ir klausos koordinacijos stoka; vizijos, koks garsas yra teisingas, nebuvimas; ryški balso aparato ypatybių priklausomybė nuo lyties; greitesnis balso nuovargis ir negalėjimas atlaikyti didelių krūvių (ypač atkreiptinas dėmesys į dainavimą aukštoje tesitūroje, balso forsavimas rėkimas, kraštinių diapazono natų naudojimas); dažniausiai nesugebėjimas pasiekti greitų muzikinių rezultatų (neskaitant išskirtinių gabumų atvejų) ir dažnai netolygi raida; didesnis klausos sistemos jautrumas (reikalingas saikingas akompanimentas); pomėgis dainuoti itin garsiai, beveik rėkti; saikingo (siužeto turinio ir vokalinio krūvio prasme) repertuaro, atitinkančio amžių, poreikis; natūralus negalėjimas dainuoti tokiu balsu kaip suaugus (net jei fiziškai tai puikiai pavyksta), vadinamasis balso sendinimas. 29

30 Vokalinio vaikų ugdymo procese ypač svarbu vadovautis principu, kuriam iliustruoti tinka afrikiečių patarlė: Žolė neaugs greičiau, jei ją tempsi į viršų. Procesas negali būti orientuotas į beatodairišką rezultato siekį. Be abejo, muzikos pedagogas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje yra priverstas taikytis prie švenčių ir joms ruoštis, kai žūtbūt siekiama parodyti didelius pasiekimus ir ypač atsiskleidusius talentus. Ch. Greenas (2008) mano, kad didžioji dalis visuomenės serga skubėjimo liga. Tai neišvengiamai atsiliepia tėvų ir institucijų vadovų lūkesčiams, todėl muzikos pedagogas darželyje turi itin lanksčiai planuoti savo muzikinę veiklą, kad užtikrintų ilgalaikį rezultatą sveiką, sustiprėjusį balsą, motyvaciją muzikuoti ateityje, taip pat ir trumpalaikį laime švytinčius mažuosius, jiems sudainavus, ir jų tėvelius, išklausius pirmąją dainelę. Muzikos pedagogai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad yra nemažai veiksnių, neigiamai veikiančių balso aparatą. Apibendrinus literatūroje vardijamus žalingus poveikius balso aparatui, galima išskirti pagrindinius (Jucevičiūtė-Bartkevičienė, 2010, 2013): kalbėjimas, bėgimas ir net greitas ėjimas šaltyje, kai pagilėja kvėpavimas; staigi temperatūrų kaita staigiai išėjus iš šiltos patalpos į šaltą; tuoj po dainavimo išgėrus net kambario temperatūros gėrimo (nekalbant apie šaltą); kojų atšalimas ir sušlapimas, per šiltas galvos apdangalas, vėsūs drabužiai veiksniai, provokuojantys peršalimą; fonacija fiziškai nuvargusiam, nusilpusiam ir dainavimas sergant kokia nors balso aparato liga; dainavimas ir kalbėjimas sočiai pavalgius; buvimas patalpoje, kur rūkoma; sausas, dulkėtas, nevėdintas patalpų oras; skysčių trūkumas visam organizmui; kalbėjimas ypač triukšmingoje aplinkoje; dainavimas, kalbėjimas atvirame ore; miego trūkumas. 30

31 Vadinasi, muzikos pedagogas, dirbdamas su ikimokyklinukais, turi rūpestingai suplanuoti savo muzikinę (vokalinę) veiklą. Po tokių užsiėmimų vaikai negali tuoj pat išeiti į lauką, ypač jei oras vėsus, nes lauke vaikai beveik visada bėgioja ir dažniausiai šiek tiek prasižioję, o balso aparatas negali taip greitai adaptuotis, todėl temperatūrų skirtumas būna ypač žymus ir tampa pavojingas. Dėl temperatūrų skirtumo reikėtų vengti ir renginių, kur vaikai turėtų dainuoti atvirame ore. Prieš muzikinę veiklą ugdytiniai neturi būti tik ką papietavę pageidautina, kad būtų praėjusi viena valanda, nes net fiziškai po sotaus valgio sunkiau vykdyti aktyvius veiksmus, ir balso aparatas yra papildomai įveržiamas. Ypač svarbu vengti garsaus dainavimo vaikai nemoka teisingai naudotis balso aparatu, kad balso klostės nevargtų ir nebūtų pažeistos. Įgūdžiai teisingai naudotis balso aparatu įgyjami lėtai, sistemingai ir daug dirbant. Šio proceso dirbtinai pagreitinti neįmanoma, nes jis susijęs su individualiomis kiekvieno balso aparato savybėmis. Reikia prisiminti, kad balso aparatas auga kartu su vaiku (o šiuo laikotarpiu tai vyksta greitai), tad beveik kiekvieną kartą vaikas susiduria su iššūkiu vėl ir vėl iš naujo prisitaikyti prie kitokio skambėjimo ir kitokio pojūčio. Be to, vaikai ir taip kartais iki užkimimo eksploatuoja savo balsą, emocingai triukšmaudami grupėje, bandydami ir tyrinėdami savo balso galimybes bei nuolat būdami triukšmingoje aplinkoje, tad balsas yra nuvargęs savaime. Neigiamai balso aparatą veikia ir ydinga vaikų stovėsena. Prie tokių reikėtų priskirti ir ypač darželiuose praktikuojamą pozą rankos už nugaros. Reikia sutikti, kad nuolat krutančios ir ieškančios veiklos rankytės kartais kelia problemų, tačiau svarbu ieškoti būdų, kuo jas užimti. Kartais tam tiks klasikinis ir nedemonstratyvus suknelės ar sijono kraštelių laikymas mergaitėms, nykščių užkišimas už kelnių kilpučių berniukams, bet ne rankų laikymas ant juosmens (pakėlus pečius vaikams sunkiau įkvėpti). Stovėjimas, sukabinus rankas už nugaros, deformuoja visą kūno padėtį. Vaikas 31

32 stipriai pasilenkia į priekį, ypač pečių srityje, tai sutrikdo normalų kvėpavimą ir sudaro papildomą įvaržą visame kakle, be to, vienoda padėtis labai vargina. Taip pat suformuojamas įprotis, kuris per ilgus metus taip įsisenėja, kad, kai vaikai tampa jaunuoliais ir ateina mokytis į aukštąją mokyklą to paties dainavimo, reikia įdėti daug pastangų, kad pagaliau jų rankos išsilaisvintų ir natūraliai būtų laikomos prie šonų arba gebėtų tinkamu judesiu sustiprinti balsu perteikiamą emociją ir organiškai judėtų pagal muziką. Tą pačią dainelę patartina atlikti ne daugiau kaip 2 3 kartus, nes balso aparatas dar nėra pakankamai ištvermingas ir kartojimas labai greitai nuvargina besikartojant kūriniui balso klostės veikia ta pačia seka ir intensyvumu, be to, vaikai praranda susidomėjimą. Svarbu prisiminti, kad vaikų balsai negali būti eksploatuojami taip pat kaip suaugusiųjų, jie žymiai greičiau pertempiami vaikai, padainavę ilgiau nei 8 9 minutes, jau ima jausti nemalonų peršėjimą gerklėje, balso klostės parausta (Katinienė, 1998). Būtinai turi būti daromos pertraukėlės, todėl vaikų balso aparato apsaugai ypač naudinga kaita kai truputį padainuojama, po to atliekamos ritminės pratybos, dainuojama žaidžiant ratelį ir t. t. Neteisingai įprantama dainuoti ir tuomet, kai muzikos pedagogas reikalauja dirbtinių emocijų, perdėto entuziazmo ir ryškios šypsenos. Tokiais atvejais vėlgi formuojasi nereikalingos įvaržos lūpose, kakle ir grandinėlės principu pasiekia balso aparatą (šis fenomenas įtampa vienoje kūno vietoje sukelia įtampą kitoje, pastebėjo F. M. Alexanderis (2001), atsiranda nekokybiškas užspaustas balsas. Yra tekę konsultuoti muzikos pedagogę, rengiančią ugdytinį Dainų dainelei. Ji, taip pat mergaitės mama buvo susirūpinusios dėl didėjančių sunkumų tiksliai intonuoti aukštesnes natas. Tik išklausius mergaitės rengiamą programą, tiksliai išsiaiškinus jos dienotvarkę, vokalinio krūvio apimtis ir įsigilinus į jos pomėgius, paaiškėjo, kad intonacinės problemos buvo tiesiogiai nulemtos dviejų priežasčių padidėjusio krūvio balso aparatui ir atsiradusios 32

33 alerginės slogos. Mergaitė itin mėgo dainuoti, namuose ji galėdavo dainuoti ir niūniuoti ištisą dieną, ir, žinoma, tėvams, kurie labai džiaugėsi dukrytės pomėgiu, tai labai patiko. Tačiau pradėjus rengtis konkursui, nesusiformavęs balso aparatas pradėjo nebesusidoroti su dar labiau padidėjusiu krūviu: galbūt konkurso atrankų stresas (čia tik mano prielaida) išprovokavo pakitusią organizmo imuninę reakciją alergiją, kuri atsirado būtent tuo metu. Mergaitės balso spalva ir garso struktūra ėmė keistis atsirado duslumas, balsas neteko skambumo, kai kurie, ypač aukštesni, garsai ėmė nutrūkti arba nuskambėdavo truputį žemiau (detonuodavo), nei turėtų. Balsas susitvarkė tik pasitelkus į pagalbą muzikos vadovę, mamą ir gydytoją. Mama sutiko nuvesti mergaitę pas otorinolaringologą (ten ji buvo atidžiai apžiūrėta, o dar po kelių tyrimų diagnozuota alerginė sloga, skirti antihistamininiai vaistai) ir pasiryžo nuolatinei dukros kontrolei, kad mažoji namuose beveik nedainuotų; muzikos pedagogė sutiko transponuoti esamas daineles į žemesnes tonacijas ir sumažinti krūvį. Šis pavyzdys rodo, kad kartais balso problemos yra nulemtos ne vienos, o keleto priežasčių, ir tik atidi jaunučio ugdytinio priežiūra bei aktyvios ją supančių žmonių pastangos išgelbėja nuo liūdnų ir negrįžtamų padarinių. Neteisingas darbas su vaiko balsu lemia problemas ir sunkumus suaugus jo tolimesniame vokalinio ugdymo kelyje, nes defektų taisymas ir įsisenėjusių įpročių koregavimas užima daug laiko ir ne visada būna sėkmingas. O. Glinskaitė teigia: Vaikų balsus reikia nuolat atidžiai stebėti tai labai profesionalaus patyrusio dėstytojo, ne eksperimentatoriaus, darbas. Dar blogiau, kai vaikus dainuoti moko visiškai neturintys reikiamų profesinių žinių žmonės < >. Lavinti jaunus balsus turi geriausiai vokalą išmanantys pedagogai, o ne bet kuris, turintis muzikinį išsilavinimą (Kačinskienė, Kariniauskienė, 2003, 35). Pagrindinių balso problemų, atsirandančių dėl neteisingo vokalinio ugdymo, yra daug: 33

34 balso aparato įvaržos; nosinis balso atspalvis; gerklinis balso atspalvis; lūpinis balso atspalvis; balso duslumas; atviras, šviesus, baltas, plokščias, balso tembras; balso rėksmingumas; nuvargęs balsas; balso tremoras; veido grimasos dainuojant; viso kūno įtampa dainuojant; kaklo venų įtampa dainuojant; bloga dikcija (balsių ir priebalsių deformacija); kraujo išsiliejimas ant balso klosčių; balso klosčių raumenų atrofija; fibromos ant balso klosčių; nesugebėjimas tinkamai naudotis balso aparatu kalbamuoju ir dainuojamuoju režimu. Patys pavojingiausi yra kraujo išsiliejimas ant balso klosčių, balso klosčių raumenų atrofija, fibromos ant balso klosčių, nes be chirurginio įsikišimo šių pakitimų pašalinti dažniausiai neįmanoma. Saikas, kantrybė, atsargumas ir atsakomybės pojūtis yra geriausi muzikos pedagogo draugai, dirbant su besiformuojančiais vaikų balsais ir išsaugant juos nepažeistus vėlesniems metams, kad vaikai galėtų nevaržomai ir natūraliai jais naudotis jau tapę jaunuoliais ir tolimesniais savo gyvenimo metais. KLAUSIMAI REFLEKSIJAI IR UŽDUOTYS 1. Ar turėjote pats balso aparato sveikatos problemų, pagalvokite, kokios priežastys jas lėmė? Kaip jas išsprendėte? Kas buvo pirmasis žmogus, atėjęs į pagalbą, sprendžiant šias problemas? 34

35 2. Prisiminkite iš savo asmeninės patirties, jei yra tekę dainuoti maksimaliai išnaudojant savo balso aparato galimybes, kokius fizinius pojūčius patyrėte, juos apibūdinkite ir detalizuokite. 3. Išvardykite bent penkias ypatybes, būdingas vaikų balso aparatui. 4. Internetinėje erdvėje susiraskite vaizdo įrašų ir nuotraukų, kaip atrodo balso aparatas, susiraskite pažeistų balso klosčių vaizdų. 5. Palyginkite dviejų vaikų vokalinių pasirodymų kokybę, atkreipdami dėmesį, ar teisingai ir kokybiškai naudojamas balso aparatas. 35

36 MUZIKINIŲ (VOKALINIŲ) PROJEKTŲ PAVYZDŽIAI I tema. Pavasario paukščių giesmės Pirmiausia išsirenkami paukščiai, apie kuriuos kalbėsime, pvz., pempė, strazdas (strazdas giesmininkas), lakštingala, gegutė. Pabrėžiama, kad šie paukščiai pasižymi ypatingais balsais, jų giesmės tai žmogaus kalbos ir dainos atitikmuo, būtinai vizualiai pristatomi paukščių portretai. Vyresniems vaikams galima trumpai papasakoti apie žmogaus balso aparatą. Pavasarį pempės sugrįžimas siejamas su kovo 19-ąja, tada švenčiamos Juozapinės. Tai vienas populiariausių mūsų krašto paukščių, kurį lietuvis mini geruoju, nes jis jokios žalos nedaro, o pasirodęs visus tik džiugina. Daugybėje Lietuvos vietų pempių beveik neliko perint, jų labai greitai mažėja per pastarąjį dešimtmetį vien Žuvinto apylinkėse jų lizdų sumažėjo beveik perpus, nes jų perėjimo vietose vykdomas intensyvesnis ūkininkavimas, kemsynai lizdams sukti per dešimtmečius apželia karklais, o pievose pempės nespėja išvesti jauniklių žolė suvyniojama į ritinius, todėl šiuos paukštelius reikia ypač saugoti. 36

37 O gegutė turi savo vardu pavadintą mėnesį. Dabar dažniau vartojamas kitas šio paukščio pavadinimas ne gegužė, o gegutė. Mūsų protėviai švęsdavo Gegutės dieną dažniausiai pirmąją gegužės savaitę, tądien, kai pirmąsyk išgirsdavo gegutę kukuojant. Kitados manyta, kad gegutės balsu likimo deivė Laima prabylanti. Iš čia ir tikėjimas, kad ji galinti likusius gyvenimo metus, turėsimus pinigėlius suskaičiuoti, o merginos klausdavo, kiek dar liko laiko iki vedybų. Nors gegutė deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus ir jos vaikelius užaugina kiti, žymiai mažesni, paukšteliai, ji yra labai naudinga gamtai, nes sulesa labai daug kenksmingų vabzdžių, kurių nelesa jokie kiti paukščiai. Strazdų yra labai daug rūšių tai ir amalinis strazdas, baltabruvis strazdas, baltagurklis strazdas, smilginis strazdas, juodasis strazdas, kurį žmonės neretai pavadina keistu varnėnu ir atkreipia dėmesį į geltoną jo snapą, bei strazdas giesmininkas vienas dažniausių paukščių mūsų šalyje. Žiemą Lietuvoje praleisti pasilieka nedaug paukščiukų, o pasilikusiais reikėtų pasirūpinti. Strazdelius galima vaišinti uogomis, riešutais, nelukštentomis juodosiomis ir dryžuotomis saulėgrąžomis, kurias šie paukščiai renka nuo žemės, kartkartėmis gali nutūpti į atvirą didesnę lesyklą. Visi strazdai skiriasi savo dydžiu, plunksnelių spalvomis ir giesmele. Giesmė labai melodinga, aiški, gana lėta. Sudaryta iš trumpų trelių ir melodingų švilpčiojimų. Beveik kiekvieną frazę giedantis paukštis kartoja iš eilės keletą kartų. Laikomas vienu geriausių mūsų krašto giesmininkų. Gieda tupėdamas pačioje medžio viršūnėje dažniausiai vakare ir temstant bei auštant ir ryte. Lakštingala mažutis, beveik naminio žvirblio dydžio paukštelis. Vienas iš geriausių mūsų krašto giesmininkų, deja, mažai kas ją yra matęs gamtoje. Giesmė garsi, sodri, sudaryta iš daugelio tam tikra eile jungiamų sudedamųjų dalių. Geriausia paukščio giesmės klausytis naktį tada lakštingalos aktyviausiai gieda. Toje pačioje teritorijoje gyvenančių lakštingalų giesmės supanašėja (atsiranda vadinamieji dialektai). Tai rodo ir jų sugebėjimą 37

38 išmokti naujų giesmės elementų, kurių ypač padaugėja perėjimo sezono metu. Žinomi sparnuoti liaudies posakiai: Varna gimus, lakštingala nečiulbės ; Aušros lakštingala šienautoja, vidurdienio uogautoja, vakaro arklių ganytoja, nakties žuvautoja ; Lakštingala negali nečiulbėti. Vaikų paprašoma imituoti paukščių balsus taip, kaip darė mūsų protėviai: pempė: Klyvi, klyvi! Visi vaikšto po pelkynus. Mano vaikai visi gyvi. Ir nenori kepti blynus! ; arba: Gyvi gyvi, eina strielčius per tankybę! ; strazdas: Svetimoj šaly buvau, alų, midų gėriau sudžiūvau, sudžiūvau. Į savo kraštą parlėkiau, kirminėlius lesiau, vandenėlį gėriau nutukau, nutukau! ; lakštingala: Jurgut, Jurgut! Kelk, kelk! Kinkyk, kinkyk, kinkyk! Patepk, patepk, patepk! Važiuok, važiuok! Paplak, paplak, paplak! Bėruk, bėruk, bėruk! Greičiau, greičiau! Trauk, trauk, trauk! Na, na, na, na, tir, tir... Sustok, sustok! ; gegutė: Jokūb, kur tu? Jokūb, Jokūb, kur tu? Jokūb, kur tu? Ku ku ku ku! Ku ku ku ku! Ku ku ku ku! Toliau vaikų paprašoma pajudėti, plasnoti sparnais ir kalbėti paukščių kalba. Vyresniems vaikams gali būti pristatomas paukštelių kalbos vertimas, kokį yra išgirdęs Kazys Boruta (1981). Pempė: Sveiki gyvi! Gyvi, gyvi! Šaukia pempė, parlėkusi Pavasarį į pievas. Kas iš manęs pasidyvys, Jei kimšelę susirasiu, Sau lizdelį susivysiu, Kiaušinėlių prisidėsiu 38

39 Strazdas: Lakštingala: Ir pempiukų priperėsiu Striukuodegių Su kuodeliais Ir kirveliais po sparnais? Tai bus dyvas! Sveiki gyvi! Oi tu, strazde, strazde, Ko brazdi lazdyne? Argi tu ne vyras Ir nieko nemoki? Vestum zylę šokti! Ji tiktų tau į porą, Nes graži mergelė, Tik maža galvelė, Išvedant krypia, Parvedant cypia. Tai tau ir zylė, Ir visa linksmybė! < > Jurgiuk! Jurgiuk! Jurgiuk! Netruk! Pabusk! Netruk! Jau keliasi aušra, Tuojau prašvis diena. Kelk! Kelk! Kelk! Kelk! Kelk! Žirgelius kinkyk! Į laukus išvyk! Dirvonus suark! 39

40 Nuo verbalinio paukščių balsų imitavimo reikėtų pereiti ir į vokalinį, vaikams pateikiant dainuojamosios tautosakos pavyzdžių ir juos atliekant kartu: Gegutė: Ku- kū, ne mū- sų marti, ku-kū, ne plonos drobės, Ku- kū, ne plo- ni ploni abrū(sai). Galima surengti net vaikų varžytuves, kai vieni tampa gegutėmis, kiti žvirbliais: Čir- či- ri, čir- či- ri, O mes tai liū-bi liū-bi liū- bi- jam! šarkomis: Či či čy, či či čy, ti- ti- ty. pempėmis, ir paeiliui gieda savo giesmeles: Gy- vi, gy- vi, Kas iš manęs pasi- dy vys? Kiaušinėlius dė- siu, Vaikelius pe- rė- siu! 40

41 Po to pagrojamos ir padainuojamos trys dainelės bei iš jų pasirenkama dainelė, įsiklausiant į vaikų nuomonę: I pasirinkimas Šokinėjo, trepinėjo pempelė Susikirto pirkelę, Kampuotą, kampuotą, Atsivežė martelę, Kvietkuotą, kvietkuotą. Pasodino martelę Ant slenksčio, ant slenksčio. Padabojo martelė Nuliūdo, nuliūdo, Pažiūrėjo aruodan Nei grūdo, nei grūdo. 41

42 II pasirinkimas Oi tu, strazde, strazdeli Oi tu, strazde, strazdeli, tu puikusis paukšteli, tu gie- do- jai girioj lazdy- nė- ly, tu gie- do- jai girioj lazdy- nė- ly. Oi tu, strazde, strazdeli, Tu puikusis paukšteli, Tu giedojai girioj lazdynėly. 2 kartus Ar riešutus auginai, Ar uogeles sirpinai, Ar kalnely rugelius brandinai? 2 kartus Nei riešutus auginau, Nei uogeles sirpinau, Nei kalnely rugelius brandinau? 2 kartus Anksti rytą lakiojau, Šaltą rasą purtinau, Prieš saulelę plunksneles džiovinau. 2 kartus 42

43 III pasirinkimas Lakštute, paukštute Lakštute, paukštute, Kur buvai, lakiojai? Lakštute paukštute, Kur šiąnakt nakvojai? Aš buvau, lakiojau Žaliojon girelėn, Aš tenai nakvojau Ir tamsią naktelę. IV pasirinkimas Gegutėlė Vos sau- lu- tei praš- vi- tus pa- si- gir- sta dai- na. Pie- me-nė- lis ra- liuo- ja už- kal-nų dū- de- le. Oi, ly- lia! Oi, ly-lia! Oi, ly-lia! Oi, ly-lia, ku-kū! Oi, ly-lia! Oi, ly-lia! Oi, ly-lia, ku-kū! Vos saulutei prašvitus Pasigirsta daina Piemenėlis raliuoja Už kalnų dūdele. 43

44 Priedainis Oi ly-lia, Oi ly-lia, oi lylia, Oi ly-lia ku-kū. (2 3 kartus) Oi ly-lia, oi lylia, oi Klausos paukščiai, žvėreliai Ir žalioji giria. Giesmeles atkartoja Gegutėlė raiba. Priedainis 3. Ten upelis čiurlena Ir linguoja beržai. Gegutėlė kukuoja Skamba švelnūs garsai. Priedainis Dainelė atliekama atsistojus į ratelį ir pasitelkiant judesius sumušimą delnais aukščiau kelių, plojimus ir spragtelėjimus pirštais. Per pirmą priedainį tik sumušama delnais virš kelių, per antrą sumušama delnais virš kelių ir suplojama, o per trečią sumušama delnais virš kelių, suplojama ir spragtelėjama pirštais. Pasirinktosios dainelės mokomasi keletą užsiėmimų iš eilės, ji gali tapti gražia šv. Velykų šventės puošmena. Jei vaikai parodo susidomėjimą, galima neapsiriboti viena dainele apie paukščius. Vyresniems vaikams temą galima išplėtoti, išklausant ir improvizacijas paukščių giesmių temomis (pvz., kompaktinė plokštelė Dainuojantys paukščiai, 2012), kartu supažindinant su įvairiais instrumentais (fortepijonu, įvairiais mušamaisiais ir pučiamaisiais instrumentais). 44

45 Vaikai taip pat pakviečiami susipažinti ir su kitais paukščiais, pvz., geniu, garniu, žaidžiant muzikinius žaidimus: I pasirinkimas Genelis Genelis tradiciškai žaidžiamas taip: vaikai sustoja rateliu, vienas vidury ratelio eina aplink, muša ritmą pagaliukais ir kartu su visais vaikais dainuoja. Sudainavęs žodžius: Ar padėsi man ir tu?, sustoja prie kurio nors vaiko, o šis turi atkartoti genelio išmuštą ritminį motyvą. Paskui į ratelio vidurį eina kitas vaikas. Tačiau muzikuojant su 3 4 metų vaikais ar turint įvairaus amžiaus (3 6 metų) vaikus, reikėtų žaidimą redukuoti ir adaptuoti prie konkrečios situacijos. Vietoj pagaliukų tiesiog naudoti plojimus, o kad žaidimas netaptų varginantis, nes mažieji nesugebės išmušti ritminio motyvo, paprašyti vyresnėlių ploti tik keletą kartų mažiausiems vaikams. II pasirinkimas Garnys 45

46 Garnys, garnys tur ilgą snapą, Garnys, garnys tur ilgą snapą. Lesčiau, lesčiau, kad galėčiau, Tokį snapą kad turėčiau, kaip garnys. Garnys, garnys tur ilgą kaklą, Garnys, garnys tur ilgą kaklą. Tiesčiau, tiesčiau, kad galėčiau, Tokį kaklą kad turėčiau, kaip garnys. Garnys, garnys tur ilgus sparnus, Garnys, garnys tur ilgus sparnus. Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau, Tokius sparnus kad turėčiau, kaip garnys. Vyresniems vaikams galima parinkti kiek sudėtingesnių dainelių, pvz., iš O. Pučinskienės (1999) knygelės Čiulba ulba paukštužėliai, kurioje skamba jau šiek tiek modernesnės melodijos, iliustruojančios net 38 paukštelių giesmeles. 46

47 II tema. Spalvos ir garsai Susipažinti su garsais, spalvomis, natomis ir instrumentais tiktų vienas bendras projektas. Ši tema lengvai integruoja kelis elementus muziką, spalvas ir gamtą. Vaikams pristatant temą galima papasakoti apie vaivorykštės spalvas ir tai, kaip, dėl kokių priežasčių ji atsiranda: Vaivorykštė yra optinis ir meteorologinis reiškinys. Ji susidaro, kai saulė apšviečia ore esančius vandens lašelius. Tada danguje arba net pievoje, jei mes, pvz., liejame vandenį iš vandens vamzdžio ar laistymo žarnos ir saulės spinduliai krenta tinkamu kampu, atsiranda ištisinė spalvų arka, juosta, t. y. iš spalvų sudarytas spalvotas lankas. Raudona spalva yra išorinėje lanko pusėje, violetinė vidinėje lanko dalyje. Kartais danguje atsiranda dviguba vaivorykštė tada matomi du lankai, tačiau antrojo spalvos yra blankesnės, mažiau ryškios. Vaivorykštėje paprastai matomos tokios spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna ir violetinė. Deja, dėl to, kad ji yra tik reiškinys, o ne daiktas, vaivorykštės negalime paliesti, negalime ir prie jos ateiti ar priartėti. 47

48 Galima ir reikėtų vaikų paklausti, kada, kokiomis aplinkybėmis yra matę vaivorykštę, kuri spalva jiems labiausiai patinka ir yra gražiausia. Ypač tiktų vaikams pasekti Vinco Krėvės (Mickevičiaus) pasaką Perkūnas, Vaiva ir Straublys apie Vaivą ir jos juostas, tapusias vaivorykštėmis. Po trumpo pasakojimo muzikos pedagogas turi apsispręsti, kokias spalvas kokiems instrumentams priskirti. Iš visų spalvų išsirenkamos 7 vaivorykštės spalvos, jos atitinka ir 7 natas. Spalvos Natos Instrumentas Raudona Do Būgnai Oranžinė Re Trimitas Geltona Mi Fortepijonas Žalia Fa Armonikėlė Žydra Sol Arfa Mėlyna La Fleita Violetinė Si Smuikas Pirmiausia vaikams pristatomi instrumentai. Juos būtina vizualizuoti ir panaudoti korteles su jų paveikslėliais. Tuo pat metu paleidžiamas iš anksto parinktas įrašas kompozicijos, kurioje kaip pagrindinis skamba kuris nors iš instrumentų. Geriausiai, kad kompozicijos būtų kiek galima įvairesnės ir skirtingų stilių. Pvz., galimas sąrašas: būgnai kinietiški būgnai Triumfo būgnai; trimitas Džiazo melodijų pynė; fortepijonas L. van Beethoveno Elizai; armonikėlė Kalėdinių dainų pynė; arfa keltų liaudies melodijos Fantazija; 48

49 fleita N. Paganini o Caprice Nr. 24; smuikas Bethoveno Romansas. Patinkančius įrašus mokytojas gali pritaikyti iš savo institucijos ar asmeninės kompaktinių plokštelių kolekcijos arba juos gali lengvai rasti internete (pvz., You Tube) ir prisitaikyti pagal savo skonį. Svarbiausias kriterijus kad pristatomas instrumentas skambėtų itin raiškiai. Skambant konkrečiam įrašui ir rodant paveikslėlį, trumpai papasakojama apie patį instrumentą ir vaikų klausinėjama: Kaip šis instrumentas skamba? Kokia jo atliekama melodija linksma, liūdna, lėta, greita ir t. t.? Kokią spalvą jis galėtų atitikti? Taip susipažįstama su visais septyniais instrumentais ir spalvomis. Vaikų galima paprašyti sukurti dainelę apie kiekvieną spalvą arba instrumentą, taip pat balsu imituoti instrumento skambesį, improvizuoti balsu parinkus mažą tam tikro instrumento atliekamos melodijos atkarpėlę. Tai puikiai paskatintų vaikus išdrįsti pažaisti garsais, balsu atkartoti patikusias melodijas ir sukurti savas. Kitoje muzikinėje veikoje galima klausyti tik įrašų fragmentų ir pakartoti instrumentams priskirtas spalvas bei pereiti prie kito etapo instrumentus ir spalvas susieti su natomis. Natos siejamos su spalvomis ir dainuojami natų pavadinimai, t. y. gama. Vaikai lengvai įsimena ir muzikinį terminą, ir suvokia jo esmę. Yra pedagogų, kurie mano, kad nereikėtų ankstyvame amžiuje mokyti vaikus natų, tačiau atliekant šias užduotis to ir nesiekiama tiesiog ugdytinai supažindinami su natelėmis, sužino, kiek jų yra, kokie jų vardai, ir visada smagiai dainuoja gamą. Gamos dainavimas vainikuojamas dainele iš kino filmo Muzikos garsai. 49

50 Do Re Mi Muzikos autorius Richardas Rogdersas; muzikinę temą užrašė metodinio leidinio autorė, žodžių autorius nežinomas Muzikos pedagogas turėtų atkreipti dėmesį, kad ne visi vaikai, ypač jaunesnio amžiaus (3 5 metų), gebės išdainuoti visą dainelę. Mišrioje pagal amžių grupėje tai galėtų būti išsprendžiama, pusę dainelės dainuojant mažyliams, kitą pusę vyresnėliams; kitu atveju vyresnėlių dainelės dalį gali perimti ir pats pedagogas(-ė), tokiu būdu dainelę vaikai atlieka ypač žaismingai ir smagiai. 50

51 Visa pateikta medžiaga taip pat gali būti naudojama ir dar kitaip žaidžiant žaidimą. Vaikams leidžiami tie patys įrašai, jų paprašoma pribėgti prie spalvotos kortelės, kai skamba jos instrumentas. Dar kitame užsiėmime kartojama gama, dainelė iš kino filmo Muzikos garsai. Taip pat galima surengti šokį su spalvotomis skarelėmis pagal instrumentų grojamas melodijas ir pradedama mokytis dainelę apie spalvas. Tai galėtų būti, pvz., N. Lapinskienės dainelės Vaivorykštė arba Spalvoti rudens laiškai. Mažesniems vaikams lengvai būtų įsimenama lietuvių liaudies daina Bijūnėlis žalias: Bijūnėlis žalias Bi- jū- nė-lis ža- lias, bi- jū- nė- lis gra- žus, bi- jū- nė- lio ža- li la- pai, rau- do- ni žie- de- liai. Galima apsiriboti tik dviem dainos strofomis: Bijūnėlis žalias, Bijūnėlis gražus, Bijūnėlio žali lapai, Raudoni žiedeliai. (2 2 kartus) Mergužėlė jauna, Mergužėlė graži, Mergužėlės gelsvos kasos, Mėlynos akelės. (2 2 kartus) 51

52 Bet kurią dainelę galima instrumentalizuoti vienu iš instrumentų, su kuriuo buvo susipažinta, t. y. panaudoti, pvz., būgnelį arba armonikėlę, svarbiausia, kad tai darytų patys vaikai. Pempės fotografija panaudota iš laisvai prieinamų internetinių šaltinių: Paukščių aprašymai parengti pagal tokius šaltinius: Dairykitės laukuose pempių (2010); Rūšių aprašymai. Prieiga per internetą: Dikšaitytė V. (2010). Lakštingala negali nečiulbėti. Panaudoti kai kurie dainų fragmentai ir pritaikyti leidiniui pagal: Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais interpais. (1987). Sud. J. Dovydaitis. Vilnius: Vaga; Padainuosim mes suėję. (2011). Sud. I. Mickevičiūtė-Rimgailienė. Vilnius: Briedis; prieiga per internetą: 52

53 PABAIGAI Vaikų vokalinio ugdymo procese šalia muzikos pedagogo meilės ir geranoriškumo, tikėjimo ateinančios kartos talentais, estetinio malonumo siekio būtinos žinios, įgūdžiai ir gebėjimai, kurie lyg ir be pastangų, organiškai skleidžiasi vaikams tariant pirmuosius sąmoningus muzikinius garsus. Vaikystė yra vienas iš nuostabiausių žmogaus amžiaus tarpsnių, kupinas svajonių, vaizduotės žaismo, džiugesio ir laukimo kažko nuostabaus. Taip pat tai metas, kai šalia esantys žmonės lengvai ir nepastebimai gali pasėti meilę įvairiausiems dalykams, pažadinti smalsumą ieškoti žinių ir pažinti pasaulį. Mes ir esame tie šalia esantys žmonės, todėl turime labai atsakingai pažvelgti į šalia esantį mažą žmogutį, kurio kelionė tik prasideda, nes mūsų rankose visas būsimas jo gyvenimas, net požiūris į jį ir norai jis gali visam laikui atsitverti net jam pačiam nesuvokiamomis sienomis arba gali pamėgti mūsų draugiją ir mūsų perteikiamus šio pasaulio muzikinius bei meno lobius, išmokti vertinti ir džiaugtis naujai išgirstos dainos melodiniu vingiu bei horizonte tekančios saulės šypsniu. 53

54 LITERATŪRA 1. Abramauskienė, J., Judickaitė, S. (2009). Pradinių klasių mokinių muzikinis ugdymas. Iš Pasaulis vaikui: ugdymo realijos ir perspektyvos. Vilnius: VPU leidykla. 2. Alexander, F. M. (2001). The Use of the Self. London: Orion Publishing. 3. Bischoff, A. (2007). Šimtas mitų apie vaikų auklėjimą. Vilnius: Vaga. 4. Boruta, K. (1981). Čir vir vir pavasaris. Vilnius: Vaga. 5. Čepavičienė, E. (2009). Žaisti ar mokyti? [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: puslapis/ Dairykitės laukuose pempių. (2010) [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: d?id= #ixzz2csrsahsd. 7. Dalcroze Eurhythmics with Anne Farber. (2014) [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: 8. Dikšaitytė, V. (2010). Lakštingala negali nečiulbėti [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: 9. Dodge, D. T., Colker, L. J., Hereoman, C. (2007). Ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymas. Vilnius: Presvika. 10. Faber, A., Mazlish, E. (2010). Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų. Vilnius: Vaga. 11. Girdzijauskienė, R. (2003). Vaikas, muzika, kūryba. Vilnius: Gimtasis žodis. 12. Green, Ch. (2008). Mažylio tramdymas. Vilnius: Vaga. 13. Grigienė, Z., Lasauskienė, J. (2012). Didaktiniai dainavimo ir akompanimento pagrindai: mokymo metodinė priemonė muzikos pedagogikos bakalauro studijų programos I kurso studentams. Vilnius: Edukologija. 14. Jautakytė, R. (2009). Ankstyvasis muzikinis vaikų ugdymas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 15. Jonilienė, M. (2004). Pedagogų ir tėvų nuostatų etnomuzikai svarba ikimokyklinio amžiaus vaiko doriniam ugdymui. Pedagogika, 70, Jucevičiūtė-Bartkevičienė, V. (2010). Vokalinio ugdymo ypatumai. Vilnius: VPU leidykla. 54

55 17. Jucevičiūtė-Bartkevičienė, V. (2013). Būsimųjų muzikos mokytojų individualiojo vokalinio ugdymo strategija: daktaro disertacija. Vilnius: Edukologija. 18. Kačinskienė, S., Karinauskienė, Z. (2003). Balso mutacijos ypatumai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 19. Katinienė, A. (1998). Vaiko muzikinės kultūros ugdymas darželyje. Vilnius: Kronta. 20. Katinienė, A., Jonilienė, M. (2003). Vaiko socialinio emocinio brendimo darželio muzikinėje veikloje įžvalgos. Pedagogika, 68, Krakauskaitė, V. (2010). Lakštutės: knyga mokytojui. Vilnius: Mintis. 22. Kulšytė, L. (2000). Lietuvių liaudies dainų vaidmuo ugdant moksleivių etninį savitumą. Iš Muzikinio ugdymo aktualijos (p ). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 23. Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais (1987). Sud. J. Dovydaitis. Vilnius: Vaga. 24. Monkevičienė, O. (2008). Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo(si) turinio kaitos tendencijos. Pedagogika, 91, Monkevičienė, O., Glebuvienė, V. S., Stankevičienė, K., ir kt. (2011). Metodinis leidinys priešmokyklinio ugdymo pedagogams [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: Palubinskienė, V. (2011). Sutartinių mokymo svarba bendrojo lavinimo mokykloje. Pedagogika, 102, Rauduvaitė, A. (1998). Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų dainavimo įgūdžių formavimo ypatumai. Iš Muzikinio ugdymo dabartis ir perspektyvos (p ). Vilnius: VPU leidykla. 28. Rauduvaitė, A. (2011). Populiariosios muzikos integravimas ugdymo procese. Vilnius: VPU leidykla. 29. Rūšių aprašymai [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: Sakadolskienė, E. (2012). Muzikos kūrinys, kaip vaizdinys: priemonė muzikos klausymuisi. Vilnius: Edukologija. 31. Jankauskienė, R. (2009). Ikimokyklinio muzikinio ugdymo metodika. Panevėžys: Panevėžio kolegija [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: 55

56 32. Šečkuvienė, H. (1998). Muzikos mokytojo vaidmuo ikimokyklinio amžiaus vaiko muzikiniame ugdyme. Iš Muzikinio ugdymo dabartis ir perspektyvos (p ). Vilnius: VPU leidykla. 33. Tavoras, V. (2007). Būsimojo muzikos mokytojo meninė individualybė: ugdymo galimybės ir ypatumai. Pedagogika, 85, Teaching With Orff. (2014) [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: Ulilig, S. (2006). Authentic Voices, Authentic Singing: a Multicultural Approach to Vocal Music Therapy. Gilsum, NH: Barcelona Publishers. 36. Vaičienė, A., Katinienė, A. (2001). Muzika vaikų darželyje. Vilnius: Pedagogika. 37. Valerio, W. H., Reynolds, A. M., Bolton, B. M., Taggart, C. C., Gordon, E. E. (2004). Muzikos žaismas. Vilnius: Kronta. 38. Welch, G. F. (2005). Singing as communication. Musical Communication. New York: Oxford University Press [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: Welch, G. F. (2006). Singing and Vocal Development. The Child as Musician: A Handbook of Musical Development, New York: Oxford University Press. 40. We re Orff Fiddle Diddle Dee. (2012) [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: Žiedelienė, A. D. (2006). Metų laikai vaikystės draugai. Kaunas: Šviesa. 42. Левидов, И. И. (1939). Певческий голос в здоровом и больном состоянии. Москва: Искусство. 43. Кацер, О. В. (2005). Методика обучения детей пению. Санкт- Петербург: Музыкальная палитра. 56

57 REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA IR MUZIKINIAI ĮRAŠAI 1. Aktorių trupė Teatriukas. (2008). Vaikystės pusnys ir žiedai. Vilnius: Kronta. 2. Bujavičienė, M. D. (2003). Lietuvos šalelėj. Panevėžys: E. Vaičekausko leidykla. 3. Dainele dainužėle, suskambėk. (2003). Sud. Grinkevičienė, B. Ramašauskienė. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm. 4. Gudžiūnas, J. (2011). Šauni kompanija. Šiauliai: Lucilijus. 5. Italų vaikų dainos. (2006). Sud. D. Kuklytė-Niccolini. Vilnius: Kronta. 6. Kai aš mažas buvau. Žiema. (2001). Sud. R. Budinavičienė. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm. 7. Kavaliauskaitė, N. (2001). Mašinėlė raudona. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm. 8. Kavaliauskaitė, N. (2002). Debesies lašų melodijos. Šiauliai: Šiaurės Lietuva. 9. Kavaliauskaitė, N. (2008). Išdykusios dainelės ir giesmelės. Šiauliai: Lucilijus. 10. Klova, A. (2002). JAV vaikų dainos. Vilnius: Kronta. 11. Lapinskienė, N. (2007). Dainų gatvelė. Vilnius: Kronta. 12. Lapinskienė, N. (2009). Vaivorykštė. Vilnius: Kronta. 13. Lapinskienė, N. (2004). Virš vaivorykštės. Vilnius: Kronta. 14. Masionienė, A. (2003). Ir pabiro vieversėliai. Šiauliai: ŠU leidykla. 15. Mažeikienė, O., Pavilonis D. (2008). Mažo burbulo svajonė. Alytus: Alytaus spaustuvė. 16. Mažeikaitė, I. (2003). Varpelis vėl kviečia. Kaunas: Aušra. 17. Nausėdienė, R. (2003). Padainuokime drauge. Vilnius: Sapnų sala. 18. Padainuosim mes suėję. (2011). Sud. I. Mickevičiūtė-Rimgailienė. Vilnius: Briedis. 19. Pamparienė, G. (2008). Tu, vaikuti, netingėk padainuok ir patrepsėk. Šiauliai: ŠU leidykla. 20. Papūgos akiniai. (2001). Sud. A. Darafėjienė. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm. 21. Pučinskienė, O. (2011). Dainuoja pajūrio vaikai. Šiauliai: Lucilijus. 22. Pučinskienės, O. (1999). Čiulba ulba paukštužėliai. Klaipėda: Druka. 57

58 23. Ratilėlio dainos. (2000). Sud. A. Česienė. Kaunas: Kauno Lietuvių tautinės kultūros centras. 24. Saulė, daina ir tu. (2005). Sud. I. Aušbikavičiūtė, V. Ušinskienė. Šiauliai: Lucilijus. 25. Saulute, motinute. Tautosaka piemenukų popietei. (2005). Sud. M. Baltrėnienė. Vilnius: VPU leidykla. 26. Šeinauskas, V. (2001). Ateis vėl vasara. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm. 27. Šeinauskas, V. (2001). Melodija. Šiauliai: ŠU leidykla. 28. Šiaučiulienė, A. (2005). Žemaičių ir Klaipėdos krašto dainelės vaikams. Vilnius: Kronta. 29. Šiaučiulienė, A. (2005). Aukštaičių dainelės vaikams. Vilnius: Kronta. 30. Steišūnienė, I. (2002). Dainuojantys piršteliai. Vilnius: Tropikų vabzdys. 31. Tele bim-bam. (2000). Sud. N. Čereškevičienė. Vilnius Kronta. 32. Tolvaišienė, E. (2012). Linksmoji pynelė. Vilnius: Edukologija. 33. Udelcovienė, V. (2002). O aš tau pasaką seku. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm. 34. Vaikystė ir daina. (2003). Sud. A. Šetikienė. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm. 35. Velička, E. (2005). Mačiau mačiau kukutį (su CD). Vilnius: Kronta. 36. Velička, E. (2009). Du broleliu. Grupių Atalyja ir Žalvarinis dainų karaokė (su CD). Vilnius: Kronta. 37. Virbickas, V. (2003). Saulele, pažvelk. Šiauliai: ŠU leidykla. Kompaktinės plokštelės: 38. Dainuojantys paukščiai. (2012). Vilnius. 39. Kalvio pasaka. (2009). Vilnius: Kronta. 40. Klasikinės lopšinės. (2008). Vilnius: Nieko rimto. 41. Ko gero, šauniausios teatriuko dovanos vaikams. (2007). Vilnius: Nieko rimto. 42. Lietuvių autorių lopšinės. (2010). Vilnius: Nieko rimto. 43. Lietuvių lopšinės. (2008). Vilnius: Nieko rimto. 44. Lietuvos saugomų teritorijų paukščių balsai. (2011). Vilnius: Garsų pasaulio įrašai. 45. Miuziklas Batuotas katinas. (2006). Vilnius: Prior musica. 46. Mozart for Babies. (2007). Ireland: Luxury Multimedia Ltd. 47. Muzikinė improvizacija Mano batai buvo du. (2007). Vilnius: Strazdanėlės. 48. Muzikinė pasaka Dangus griūva. (2010). Vilnius: Strazdanėlės. 49. Muzikinė pasaka Vištytė ir gaidelis. (2009). Vilnius: Strazdanėlės. 50. Muzikinės pasakos Pasakos telefonu. (2007). Vilnius: Nieko rimto. 51. Pasaulio tautų lopšinės lietuviškai. (2009). Vilnius: Nieko rimto. 58

59 SUMMARY The voice and human vocal expression are not only a source of pleasure in itself. Embracing the whole essence of an individual, vocal expression contributes to improvement of sound, logic, verbal and emotional perception of the surrounding world and all this gains utmost importance in the period of human development, when an individual is most susceptible to impressions and knowledge. Vocal education, as one of the integral parts of music education, allows to produce exceptionally good results in early childhood as it enables revelation and development of child s emotional and social skills. The exceptionality of vocal education lies in its stronger personal direct relation and contact with an educator. Such process is characterised by face-to-face communication, observation of people s faces, what enables children to learn to understand emotions and provides them with more self-confidence. Moreover, a human contact may enhance their motivation to involve in musical activities at later age. Vocal education is also important to child s growing body from the physical perspective as a child gradually learns to manage own breathing, which contributes to development of the whole respiratory system and, as a result, provides the body with more oxygen positively influencing all the organ systems, improving blood circulation and heart work. Moreover, various viral infections are avoided or coped with faster in such cases. Vocal exercises allow to correct language defects, to accentuate child s pronunciation as well as to form a pleasant and more expressive voice timbre. The emphasised correct stance establishes favourable conditions for elimination of posture defects, whereas applied movements are useful for development of children s motoric skills and coordination. Singing is a perfect therapeutic means, which provides comfort or serves as a catalyser and, thus, facilitates development of child s emotional stability. 59

60 This methodological aid has been designed for students of the study programmes of music education, music and singing of Lithuanian University of Educational Sciences and other higher education institutions as well as for lectures, music teachers, specialists in early childhood, pre-primary and primary education and other people, who educate children and seek to facilitate their expression improving their singing skills and teaching healthy voices. The publication generalises relevant scientific and methodological literature about the voice of early age children, the mechanism of its development, the factors that harm the voice and contemporary recommendations about voice protection. It also provides examples of vocal warm up exercises for children. The annex contains examples of the project, which illustrates how vocal education may be integrated into other activities (e.g., learning of nature). The author of the publication, Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė, is a doctor of Social Sciences, who has been working in the Department of Music of the Faculty of Education at Lithuanian University of Educational Sciences and teaching singing, basics of vocal education, vocal expression and other study subjects since V. Jucevičiūtė-Bartkevičienė has been a researcher of the Institute for Educational Research of the Faculty of Education at Lithuanian University of Educational Sciences (Head of Non-formal Education Programme) since The author has also been working as a senior teacher of arts education in Riešė Kindergarten since The author graduated Lithuanian Music Academy in 2001 and was conferred Bachelor s degree in Arts (Music, Vocal Performance) and the qualification of performer. In 2004 she was granted Master s degree in Music Education and teacher s qualification. Having defended her doctoral dissertation Strategy of Future Music Teachers Individual Vocal Education in Lithuanian University of Educational Sciences, V. Jucevičiūtė-Bartkevičienė obtained Doctor s degree in

61 The results of the research have been published in scientific articles in Lithuanian and international scholarly publications (Pedagogika, 2005, 2010; Journal of Young Scientists, 2010) and in the proceedings of international and national scientific conferences (Vilnius, 2004, 2005, 2006, 2010; Gardinas, 2010). The author has also delivered a number of presentations in the international conferences in Finland, Spain, Latvia, Holland, Portugal and Turkey (2010, 2011, 2012, 2015) and has been on internship to the University of Gothenburg (Sweden) (2010). Research interests: vocal education, vocal expression and its history, early childhood music education, non-formal music education. vaiva.juceviciute@leu.lt 61

62 APIE AUTORĘ Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė yra socialinių mokslų (edukologijos) daktarė, nuo 2005 m. dirba dėstytoja Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Muzikos katedroje. Dėsto dainavimą, vokalinio ugdymo pagrindus, vokalinę raišką ir kt. Nuo 2014 m. yra Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Edukacinių tyrimų instituto mokslo darbuotoja (Neformaliojo švietimo programos vadovė). Nuo 2010 m. dirba Riešės vaikų darželio meninio ugdymo vyr. mokytoja m. baigė Lietuvos muzikos akademiją ir įgijo menų (muzika, vokalas) bakalauro laipsnį bei atlikėjo kvalifikaciją m. Vilniaus pedagoginiame universitete jai buvo suteiktas muzikos edukologijos magistro laipsnis ir mokytojo kvalifikacija m. Lietuvos edukologijos universitete, apgynus daktaro disertaciją Būsimųjų muzikos mokytojų individualiojo vokalinio ugdymo strategija, jai suteiktas daktaro laipsnis. Tyrimų rezultatai paskelbti moksliniuose straipsniuose Lietuvos ir tarptautiniuose mokslo leidiniuose (Pedagogika, 2005, 2010; Journal of Young Scientists, 2010), tarptautinių ir nacionalinių mokslinių konferencijų medžiagoje (Vilnius, 2004, 2005, 2006, 2010; Gardinas, 2010). Autorė skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose Suomijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Olandijoje, Portugalijoje, Turkijoje (2010, 2011, 2012, 2015), stažavosi Gotenburgo (Švedija) universitete (2010). Moksliniai interesai: vokalinis ugdymas, vokalinė raiška ir jos istorija, ikimokyklinis muzikinis ugdymas, neformalusis švietimas. El. paštas 62