Gamtos vertybės. saugomose teritorijose

Transkriptas

1 Gamtos vertybės saugomose teritorijose 1

2 GAMTOS VERTYBĖS SAUGOMOSE TERITORIJOSE Leidinys išleistas Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis Sudarytojas ir redaktorius dr. Romas Pakalnis Maketavo Kristina Eičinienė Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, ISBN Leidykla Lututė, 2019

3 TURINYS PRATARMĖ 4 DIDŽIOSIOS VARNIŲ LOMOS EŽERAI. KAS JŲ LAUKIA? Argaudas STOŠKUS, Irena ZIMBLIENĖ 5 PELKINIŲ BUVEINIŲ ATKŪRIMAS MŪŠOS TYRELIO PELKĖJE Vaidotas GRIGALIŪNAS 15 KUR DINGSTA VERKIŲ MIŠKO EŽERĖLIŲ VANDUO? Jolanta RADŽIŪNIENĖ 27 VENTOS REGIONINIO PARKO GEOLOGIJA Jonas SATKŪNAS, Asta JUSIENĖ, Jaunutis BITINAS, Alma GRIGIENĖ 31 ŠIMŠŲ MIŠKO GAMTOS VERTYBIŲ ĮVAIROVĖ IR BŪKLĖ Deima PRANCKŪNIENĖ 45 AUGALIJOS IR FLOROS KAITA VIRŽONŲ VALSTYBI NIAME BOTANINIAME DRAUSTINYJE Julius AUGLYS, Vaclovas STUKONIS 59 ŽEMĖS TAUKAI RYTŲ LIETUVOJE Eglė SEMAŠKAITĖ 71 RETIEJI IR SAUGOMI DIENINIAI DRUGIAI PAGRAMANČIO REGIONINIAME PARKE Tomas KALAŠINSKAS 75 AŠ ASVEJOS REGIONINIO PARKO GAMTOS VERTYBĖ Jolanta NARUŠEVIČIŪTĖ, Laura LEŠKEVIČIŪTĖ 91 KARDALAPIS GARBENIS DIEVENIŠKIŲ KRAŠTO PUOŠMENA Aleksandra JURGO 101 Pastangos išsaugoti miškinę plikaplaiskę Anykščių regioniniame parke Rasa GRAŽIENĖ 107 KARALIŠKOJO VIEŠKELIO ATMINTIS AUKŠTADVARIO REGIONINIAME PARKE Rita BALSEVIČIŪTĖ 123 3

4 PRATARMĖ Tai jau trečiasis serijos Gamtos vertybių būklė saugomose teritorijose leidinys. Jo tikslas pristatyti visuomenei saugomų teritorijų vertybes, jų būklę, kaitą, raidos tendencijas, specialistų pastangas, indėlį, naujus originalius sprendimus, siekiant svarbiausio tikslo išsaugoti gamtos vertybes ateities kartoms, derinant apsaugos ir naudojimo interesus, įgyvendinant naujas priemones ar tiesiog didinant žinomumą. Leidinyje saugomų teritorijų sistemos darbuotojai ir su jais bendraujantys kolegos turi galimybę pasidalinti informacija apie įgyvendintas gamtotvarkos priemones, sėkmes ir problemas, geresnių sprendimų paieškas. Leidinyje skelbiami straipsniai apima įvairius regioninius parkus, vieną draustinį ir vieną nacionalinį parką. Jie nepretenduoja į kompleksinį visų saugomų vertybių pristatymą, o labiau gilinasi į atskiras vertybes, problemas. Pristatomų vertybių spektras labai platus: nuo rūšių iki kultūros tradicijų. Varnių lomos ežerai, paveikti neapgalvotos vienkryptės idėjos vis dar laukdami žmogaus rūpesčio, skatina niekuomet neužmiršti daugialypių ekosistemų tarpusavio ryšių. Pelkių buveinės, augalai, gyvūnai ir grybai atskleidžia naujas paslaptis, užpildydami žinių spragas. Žemės gelmių istorija, paviršiaus, jo formų susidarymas atsiskleistas Ventos regioniniame parke skatina domėtis gyvenimo pagrindu, Žemės praeitimi, jos liudininkais. O kultūros paveldo vertybės sudėliotos vis dar keliaujantiems per Aukštadvario regioninį parką Karališkuoju vieškeliu. Taigi įdomios informacijos ras ne tik biologai, bet ir geologai, geografai, kultūros tradicijų puoselėtojai, na ir šiaip visi besidomintys saugomomis teritorijomis. Dėkoju visiems straipsnių autoriams už ilgus dešimtmečius rinktą stebėjimų ir tyrimų medžiagą, idėjas, už jų apibendrinimą. Ačiū visiems, pateikusiems originalias nuotraukas ir leidusiems jas naudoti leidinio iliustravimui. Nuoširdžiai dėkoju leidyklos Lututė darbuotojams, padariusiems daugelį darbų, kurių dėka mūsų bendro darbo rezultatas pasiekia skaitytojus įrišto leidinio pavidale. Bus prieinamas ir jo elektroninis variantas. Sudarytojas ir redaktorius Dr. Romas Pakalnis Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba el. paštas romas.pakalnis@vstt.lt 4

5 VšĮ Gamtos paveldo fondo nuotr. DIDŽIOSIOS VARNIŲ LOMOS EŽERAI. KAS JŲ LAUKIA? Argaudas STOŠKUS¹, Irena ZIMBLIENĖ² ¹Gamtos paveldo fondas, ²Varnių regioninio parko direkcija El. paštas Pirmojoje Varnių regioninio parko planavimo schemoje (Agristudio Archprojektas, Vilnius, 1998 m.), skirtoje apibrėžti teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos priemones, viena iš svarbiausių gamtosaugos krypčių įvardinta pažeistų gamtinio kraštovaizdžio kompleksų ir objektų atkūrimas. Pagrindine problemine teritorija įvardintas Biržulio ežerinis-pelkinis kompleksas, tapęs tiesiog klasikiniu neracionalios ūkinės veiklos ir drastiškos invazijos į gamtą pavyzdžiu: Buvęs vienu iš didžiausių ir turtingiausių Lietuvos ežerų (plotas 725 ha, gylis 4,5 m), Biržulis netikėtai tapo savanaudžio Homo technocraticus auka. Šiandien jį mes turime smarkiai nusekintą, nors ir dar gyvą jo paties kompensacinių galių dėka. Žmogus, nepajėgęs įveikti Biržulio, pasmerkė jį lėtai mirčiai. Planavimo schemoje minima, kad dabartinė šio gamtinio komplekso būklė toli gražu nėra patenkinama. Melioracinė sistema vis labiau apleidžiama, ūkinė vertė prarandama, vyksta spartūs stichinės renatūralizacijos procesai. Būtina dar kartą permąstyti viso Biržulio gamtinio komplekso likimą, išanalizuoti ir pasverti buvusio ežero vandens lygio atstatymo galimybes. Tai specialios gamtinės ir ekonominės studijos bei detalaus inžinerinio projekto uždavinys. Šis uždavinys lydėjo Varnių regioninio parko direkciją nuo pat parko steigi- 5

6 6 mo pradžios ir tebelydi šiandien. Kitų regioninio parko ekologinių sistemų (ekosistemų) pokyčio mastas taip pat vis geriau suvokiamas: Paršežeris, Lūkstas, Stervas nors išoriškai nelabai pakitę, tačiau prastos ekologinės būklės, ežerus supančios pelkės ir užliejamos pievos, nuo seno teikusios pašarą gyvuliams, džiuginusios uogomis ir vaistažolėmis dabar apaugusios krūmynais, o gyvūnų ir augalų įvairovė nuskurdusi. Išsaugoti biologinę įvairovę Varnių regioninio parko ežeruose, o taip pat pasiekti gerą vandens telkinių ekologinę būklę įpareigoja nacionaliniai ir Europos Sąjungos teisės aktai m. patvirtintame atnaujintame Varnių regioninio parko tvarkymo plane yra numatytas pažeistų gamtinio kraštovaizdžio kompleksų atkūrimas. Tarp jų siūloma: skatinti renatūralizacijos procesus Stervo gamtiniame rezervate; atstatyti melioracijos pažeistų vandens telkinių ekologinę pusiausvyrą; atlikti mokslinę studiją Biržulio ežero atkūrimo galimybei įvertinti ir pagal galimybes įgyvendinti sprendinius; numatyti regioniniame parke esančių vandens telkinių, ypatingai Lūksto ežero pakrantės, valymą, taikyti priemones eutrofikacijos procesams reguliuoti, kur reikalinga, formuoti apsauginius želdinius. Kas lėmė ir lemia, kad nepaisant apsaugos ir teisinio reguliavimo priemonių šių ežerų ir pelkių būklė negerėja, ir ką reikia daryti, kad jie atgautų savo pirmykštį grožį ir atliktų funkcijas, kurių svarba darosi vis akivaizdesnė? Į šiuos klausimus siekė atsakyti specialistų grupė, vykdžiusi Varnių regioninio parko direkcijos inicijuotą projektą Biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų atkūrimo Biržulio, Stervo ir Debesnų šlapynėse planavimas ir praktinių atkūrimo priemonių taikymas (toliau Projektas), finansuotą metų Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos LT03 Biologinė įvairovė ir ekosistemų funkcijos lėšomis. Projekto Biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų atkūrimo Biržulio, Stervo ir Debesnų šlapynėse planavimas ir praktinių atkūrimo priemonių taikymas tikslai ir uždaviniai Šiandien žmonija turi sukaupusi didelę praktinės, dažnai skaudžios patirties bagažą, leidžiantį kiek geriau suprasti ekosistemų teikiamą įvairiapusę naudą ir jų pertvarkymo pasekmes. Siekis maksimaliai išnaudoti vieną iš ekosistemos atliekamų funkcijų paprastai baigiasi jos griūtimi ir daugelio funkcijų praradimu. Varnių regioniniame parke vykdytų melioracijos projektų įgyvendinimas chrestomatinis tokios griūties pavyzdys. Dabartinė Debesnų, Stervo ir ypač Biržulio šlapynės žmogui teikiama nauda reikšmingai mažesnė nei buvusi prieš įdedant milijonines lėšas ūkinės vertės padidinimui. Siekis bent iš dalies atkurti šių ekosistemų svarbą biologinei įvairovei, sustiprinti kitas atliekamas funkcijas (ekosistemines paslaugas) paskatino inicijuoti Projektą, kuriam iškelti šie uždaviniai: 1. Parengti Biržulio, Stervo ir Debesnų šlapynių atkūrimo planą atliekant detalią situacijos analizę, ekosisteminių paslaugų atkūrimo tikslų ir galimų scenarijų formulavimą, jų hidrologinį modeliavimą, ekologinės būklės kaitos prognozavimą ir kaštų naudos analizę. 2. Įgyvendinti konkrečias biologinės įvairovės atkūrimo priemones: Suplanuoti ir atkurti durpių gavybai naudotos Degėsio aukštapelkės (Stervo šlapynėje) gruntinio vandens lygį; Užtikrinti Debesnų pelkės buveinių atkūrimą ir ilgalaikį palaikymą skatinant ganiavą ir šienavimą; Įvertinti Biržulio ežero plaukiojančios augalijos plovų šalinimo galimybes ir biomasės panaudojimą kompostavimui; Virvytės aukštupio ežerai. Istoriją prisiminus Virvytės upės aukštupį sudaro ežerai, lyg karoliai sujungti upeliais: Paršežeris Sietuvos upė Lūkstas Varnelės upė Biržulis Virvytės upė (1 pav.). Į Virvytę, taip pat įteka iš Stervo ežero

7 ištekanti Sengovijos upė, prieš Biržulio pertvarką tekėjusi tiesiai į šį ežerą. Todėl nieko keisto, kad tarša ir vandens srauto reguliavimo ar sausinimo darbai atskirose šios grandinės dalyse turi 1 pav. Biržulio baseino ir pabaseinių ribos 7

8 įtakos žemiau esančių telkinių būklei. Kita vertus ir žemiau esantys telkiniai turi įtakos aukščiau esantiems vandens telkiniams migruojant žuvims ir kitoms gyvūnų rūšims. Ryškiausias pokytis šioje vandens telkinių grandinėje Biržulio ežero pertvarkymas. Iki praėjusio amžiaus vidurio tarp Pavandenės ir Janapolės telkšantis Biržulio ežero plotas siekė per 700 ha. (2 pav.) 8 2 pav. Biržulio ežeras XX a. viduryje Jis buvo seklus daug kur ežero gylis buvo apie 1 m, gausiau priaugęs vandens augalų, turtingas žuvų ir paukščių. Istorinėje nuotraukoje matyti, kad toje vietoje, kur dabar pylimas atskiria šiaurinę Biržulio dalį nuo pietinės, žmonėms, norintiems persikelti į kitą pusę, tekdavo keltis keltu (3 pav.). Nors kelto jau seniai nebėra, net ir dabar vietiniai žmonės tą vietą vadina prie kelto. Šeštajame XX a. dešimtmetyje visoje Lietuvoje vykusi aktyvi melioracija skaudžiai atsiliepė pelkių apsuptyje tyvuliuojančiam Biržulio ežerui siekiant padidinti žemės plotus imtasi intensyvių sausinimo 3 pav. Keltas per Biržulio ežerą (1932 m.) darbų. Pagilinus ir išplatinus Virvytės ištaką, iš Biržulio teliko tik šeštoji ankstesnio jo ploto dalis. Ežero likučiai tyvuliavo tik ankstesniojo vandens telkinio giliausiose vietose didesnėje pietinėje ir mažesnėje šiaurinėje. Atsivėręs ežero dugnas, išraižytas Varnelės deltos atšakų, su telkšančiomis sekliomis išdžiūstančiomis vandens balomis, kurį laiką buvo itin patrauklus paukščiams. Tačiau netrukus čia suaugo ištisiniai nendrynai. Nors melioracija vyko intensyvi, susitvarkyti su vandens prietaka melioratoriams nepavyko. Todėl buvo nutarta pietinę Biržulio dalį palikti gamtai ir įsteigti ornitologinį draustinį m. buvusioje kelto vietoje pastatyta užtvanka su reguliatoriumi. Taip ten, kur kadaise kursavo keltas, atsirado sausumos kelias. Vandens lygis pietinėje dalyje pakilo apie pusę metro, tačiau tai beveik nepadidino atviro ežero ploto pakėlus vandens lygį nuo dugno palaipsniui atitrūko ir iškilo ištisi nendrynų masyvai. Po kurį laiką trukusių nesėkmingų bandymų įrengti kultūrines pievas likimo valiai buvo palikta ir šiaurinė Biržulio ežero dalis ji taip pat pamažu apaugo klampiais ir neįžengiamais nendrių bei krūmų sąžalynais, vietinių vadinamais velnynais. Vandens lygio reguliatorius, kuriuo buvo užtikrinamas tam tikras vandens režimas ežere, pamažu buvo apleistas. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuspręsta reguliatorių išardyti, vietoj kilnojamų skydų įstatyti stacionarius medinius slenksčius. Tai įgyvendinus vidutinis vandens lygis ežere dar labiau pakilo, tačiau vandens lygio svyravimų amplitudė sumažėjo (4 pav.).

9 ,8 [VALUE] tikėtinas Biržulio ež. pietinės dalies vandens lygis m. (m, pagal BS) 151,5 151 [VALUE] priklausomas nuo reguliavimo [VALUE] priklausomas nuo reguliavimo [VALUE] vidutinis apskaičiuotas [VALUE] pamatuotas 150,5 150 [VALUE] pamatuotas 150,1 150,1 150,4 150,41 150,41 150,1 150,1 149,5 149,6 149, , Maksimalus vandens lygis Minimalus vandens lygis 4 pav. Biržulio ežero (pietinės dalies) vandens lygiai m. Pertvarkymų neišvengė ir greta esantis Stervo ežeras. Pirmasis žinomas jo pertvarkymas buvo įgyvendintas dar XIX a. pabaigoje iškastas griovys, sujungęs Stervo ežerą ir Biržulio ežero pietinę dalį. Nepublikuotuose vietos gyventojų prisiminimuose nurodoma ir griovio kasimo priežastis vietos gyventojų negebėjimas pasidalyti sezoniškai tarp ežerų migruojančių žuvų išteklių. Griovys kiek pažemino vidutinį ežero vandens lygį, tačiau reikšmingo poveikio ežero ekosistemai neturėjo. Iki pat 1968 m. ežeras pasižymėjo gausia ir įvairia vandens augalija, vandens skaidrumu, tačiau tada ant ežero ištakos buvo pastatytas slenkstis, pakėlęs vidutinį vandens lygį ir sutrikdęs natūralų vandens lygio svyravimą (5 pav.), nutraukęs žuvų migraciją tarp Biržulio ir Stervo ežerų. Nors pertvarkymai nebuvo tokie radikalūs kaip Biržulyje, bet sąlygojo Vandens lygis (m, pahgal BS) Biržulio ež. atviro vandens plotas m Metai 5 pav. Stervo ežero vandens lygio kaita m. reikšmingus būklės pokyčius sunyko vandens augalija, įsivyravo planktoniniai dumbliai. Be to, praėjusio amžiaus 7 8 dešimtmečiai pasižymėjo ir intensyvia žemės ūkio nulemta tarša skaudžios teršalų išsiliejimo į vandens telkinius avarijos sukėlė masines žuvų žūtis ir ne taip greitai pastebėtus ežerų ekosistemų pokyčius, nuvilnijusius per visą Virvytės aukštupį. Tarša reikšmingai pakeitė Paršežerio, Lūksto būvį ir sustiprino Biržulio ežero pertvarkymų sukeltus neigiamus pokyčius. Taip kažkada žuvų ir paukščių gausa visoje Žemaitijoje garsėjęs Biržulis toks liko tik žmonių prisiminimuose. Nepaisant drastiškų pokyčių, Biržulio Stervo gamtinis kompleksas išlieka paukščių apsaugai svarbia teritorija Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo Natura 2000 dalimi. Čia vis dar peri didieji baubliai, juodosios žuvėdros, galima išgirsti plovinę vištelę ar švygždą. Tačiau dėl blogėjančios ežerų būklės jau kyla grėsmė, kad ir šios retos rūšys pasitrauks iš anksčiau pamėgtų teritorijų. Virvytės aukštupyje tyvuliuojantys ežerai ir pelkės per pastarąjį šimtmetį patyrė daug įtakų vandens lygių pertvarkymai, intensyvios taršos ir žvejybos laikotarpiai, pelkių ir užliejamų pievų sausinimas ir jų naudojimo pokyčiai, stiprėjanti klimato kaita sugriovė per tūkstančius metų susiformavusias ekologines sistemas. Smarkiai pakeistos jos nebegali atlikti daugelio svarbių funkcijų: palaikyti biologinės įvairovės ir 9

10 10 vandens kokybės, užtikrinti žuvų gausos, rekreacinės vertės ir daugelio kitų. Ironiška, kad liko neįgyvendintas pagrindinis didžiųjų pertvarkymų tikslas ežero ir aplinkinių pelkių vietoje sudaryti sąlygas žemės ūkiui. Ekosisteminių paslaugų atkūrimo ypatumai Siekiant ekosistemų teikiamų paslaugų atkūrimo paprastai turimas mintyje tam tikras siekiamas ekosistemos būvis, kuriame ji teikia daugiausia paslaugų. Kiekvienos ekosistemos būvis priklauso nuo daugelio veiksnių ir jų tarpusavio sąveikos. Ežerų būvį lemia atitekančio į ežerą vandens kokybė, apykaitos greitis, gylis, gruntas, netgi ežero forma ir kt. Tai skatina tam tikros augalijos ir gyvūnijos susiformavimą, kuri savo ruožtu stabilizuoja ekosistemos būvį. Žmonių veikla, keisdama vienus ar kitus veiksnius, taip pat daro didelę įtaką. Dauguma pokyčių nėra lengvai pastebimi. Pakitęs vandens skaidrumas lengviausiai pastebimas ežero būvio pokytis. Dėl šio virsmo mažėja ežerų rekreacinė vertė, nyksta rūšių įvairovė, menkėja trokštami žvejybos laimikiai. Dažniausiai taip nutinka dėl ilgalaikės taršos, tačiau gali būti ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, ežero vandens lygio pakėlimas ar intensyvi žvejyba. Klimatiniai pokyčiai taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ekosistemų ir jų teikiamų paslaugų būvio pokyčiai ne visada būna linijiniai ir laipsniški. Veikiamos įvairių veiksnių ežerų ekologinės sistemos kurį laiką išlaiko stabilumą. Vėliau įvyksta lūžis ir per tam tikrą laiką nusistovi nauja pusiausvyra, palaikoma įvairių tarpusavyje sąveikaujančių jėgų. Naujas ekologinės sistemos būvis gali reikšmingai skirtis žmogui teikiamomis ekosisteminėmis paslaugomis. Net ir nelikus pradinį pokytį nulėmusių veiksnių, ekosistemos dažnai nebegrįžta į ankstesnį būvį. Tam gali būti reikalingas stipresnis postūmis. Pavyzdžiui, dėl taršos biogenais pasikeitus ežero ekologinei būklei, jos atkūrimui paprastai reikalinga pasiekti mažesnes biogenų koncentracijas, nei buvusios siekiamame būvyje prieš taršos padidėjimą. Tai gali būti neįgyvendinama, todėl tokiais atvejais gali tekti keisti kitus nepageidaujamą būvį palaikančius veiksnius. Todėl tik išsiaiškinę pokytį sukėlusias priežastis ir pusiausvyrą palaikančius mechanizmus galime pabandyti pakreipti procesus siekiama linkme (6 paveiksle yra pateikta skirtingus ežerų ekosistemų būvius palaikančių jėgų supaprastinta schema). Ežerų būklės atstatymo tikslai ir sprendiniai Atsižvelgiant į siekiamą atkurti ežerų (Paršežerio, Lūksto, Biržulio, Stervo) ekosistemų būvį ir turimą informaciją apie jų skirtumus, pokyčius sukėlusius bei dabartinį būvį palaikančius veiksnius, pasiūlytos jų atkūrimo priemonės. Paprastumo dėlei jos sugrupuotos pagal tai, kokiame ežere jos turėtų būti įgyvendinamos. Biržulio ežero būklės atkūrimo sprendiniai: Norint atkurti siekiamą Biržulio ežero būvį ir teikiamas ekosistemines paslaugas būtina palaikyti tinkamą vandens lygį ir padidinti vandens lygio svyravimą. Buvo svarstyti įvairūs galimi scenarijai ir vertinamas galimas jų poveikis tiek biologinei įvairovei, tiek kitoms svarbioms teritorijos atliekamoms funkcijoms, taip pat ir panaudojimui žemės ar miškų ūkyje. Kaštų naudos analizė parodė, kad didžiausias teigiamas efektas būtų pasiektas, jei būtų pakeltas vandens lygis šiaurinėje Biržulio ežero dalyje. Tokiu būdu Biržulio ežeras padidėtų daugiau kaip 300 ha negilaus, gausia vandens žoline augalija apaugusio ploto. Kartu su pavasarinių potvynių užliejamų pievų ir pelkių plotais tai sudarytų vertingą gamtinį kompleksą, išsiskiriantį visos šalies mastu. Tiesa, reikėtų daug laiko ir lėšų vandens lygiui pakelti, nendrynams bei krūmynams pašalinti, medynams iškirsti, o taip pat sutarti su privačių žemių savininkais ir apmokėti jiems už užlietas žemes (beveik 40 ha). Sprendimas dėl šiaurinės dalies atkūrimo yra glaudžiai susijęs su globalios klimato kaitos valdymu. Ir toliau pagal dabartines tendencijas didėjant oro temperatūrai šiaurinės dalies atkūrimas negalėtų užtikrinti ilgalaikių

11 6 pav. Schema iliustruoja du alternatyvius ežero būvius. Kairėje parodytas atvejis, kai ežere yra daug plėšrių žuvų (lydekų, starkių). Plėšrūnai išgaudo smulkiais vėžiagyviais mintančias žuvis: karšius, kuojas, plakius. Taip smulkiems vandens masėje gyvenantiems vėžiagyviams pagerėja gyvenimo sąlygos. Vėžiagyvių pagrindinis maistas yra mikroskopiniai dumbliai. Vadinasi, padidėjusi vėžiagyvių populiacija gali suvartoti didesnį kiekį dumblių. Sumažėjus dumblių, padidėja vandens skaidrumas ir saulės šviesa gali apšviesti gilesnius vandens sluoksnius taip sudarydama geresnes sąlygas įsitvirtinti žoliniams vandens augalams. Žoliniai augalai, padengdami dugną, ne tik jį sutvirtina, trukdo ant jo nusėdusioms dalelėms vėl patekti į vandenį, bet ir sunaudoja jame ištirpusias maistines medžiagas ir taip dar labiau stabdo dumblių augimą. Todėl ežero, kuriame netrūksta plėšriųjų žuvų, vanduo lengviau išliks skaidrus. Be to, esant gausiai vandens augalijai susikuria geresnės sąlygos pagrindiniams plėšrūnams lydekoms. Šitokiu būdu ciklas užsidaro. Dešinėje yra vaizduojama situacija, kada ežere yra mažai plėšriųjų žuvų. Neturėdamos priešų ir konkuruodamos dėl maisto įsivyrauja smulkios vėžiagyviais mintančios žuvys: kuojos, plakiai, karšiai. Jos išgaudo vėžiagyvius ir susidaro puikios sąlygos daugintis dumbliams. Jei ežero vandenyje yra pakankamai maistinių medžiagų (azoto, fosforo), kurios patenka iš dirbamų laukų ar su buitinėmis nuotekomis, dumbliai masiškai dauginasi ir sukelia vandens žydėjimą. Vanduo tampa neskaidrus, žoliniams vandens augalams pradeda trūkti šviesos ir jie nyksta, prastėja sąlygos ir lydekoms. Dumblių gyvavimo ciklas yra trumpas žuvę jie nusėda ant dugno ir suformuoja skystas nuosėdas, lengvai pakeliamas nuo dugno net menkiausio vandens judėjimo ar žuvų. Nuosėdoms skaidantis maisto medžiagos vėl lengvai grįžta į vandenį ir taip sudaro sąlygas rastis naujai dumblių bangai. Štai kodėl ežere, kuriame yra mažai arba iš viso nėra plėšriųjų žuvų, vanduo paprastai būna neskaidrus. rezultatų, nes dėl vandens išgarinimo šiltuoju laikotarpiu ežeras per daug nusektų, paspartėtų pelkėjimo procesai, sparčiai trumpėtų atkurto ežero amžius. Pietinėje Biržulio dalyje svarbiausia padidinti vandens lygio svyravimą ir pavasarinio potvynio trukmę pertvarkant esamą pralaidą. Tai sudarytų geresnes sąlygas lydekų nerštui, ežero apsivalymui ir tikslinių vandens augalų grupių augimui. Toks sprendimas leistų kompleksiškai pagerinti Biržulio ežero būklę ir sumažinti neigiamą klimato kaitos poveikį. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl klimato kaitos sumažėjo ne tik Biržulio vandens lygio svyravimo amplitudė, bet ir paankstėjo pavasarinio maksimalaus vandens lygio pikas jis tapo nebe toks ryškus. Lydekos, kurių sėkmingam nerštui reikalingos užliejamos pievos, taip pat neršia kiek anksčiau, tačiau jų nerštui pritrūksta užliejimo laiko, kad išsiritusios žuvelės sustiprėtų ir sugrįžtų į ežerą. Lydekų nerštavietės taip pat neturi būti apaugusios krūmais, nendrėmis. Dėl šios priežasties reikia reguliariai ganyti arba šienauti pavasarinio polaidžio metu užliejamą pietinio Biržulio rytinę pakrantę. Čia taip pat būtina pašalinti plūduriuojančius nendrynus (7 pav.). Tai ne tik leistų lydekoms pasiekti užliejamus plotus, atkurtų augalijai ir gyvūnijai itin svarbią seklią priekrantę, bet ir pagerintų priėjimą prie vandens, atvertų poilsiui tinkamus smėlėtus pakrantės ruožus. Stiprinant lydekų populiaciją ežerą tikslinga papildomai įžuvinti ir riboti plėšriųjų žuvų žvejybą. Ekosistemos atsikūrimui ne mažiau svarbu sumažinti maistinių medžiagų (ypač fosforo) prietaką į Biržulio ežerą. Šiuo tikslu būtina pakeisti nuotekų, išleidžiamų į Varnelę iš Varnių valymo įrenginių, taršos normatyvus ir pertvarkyti pačius įrenginius. Dabar azoto ir fosforo koncentracijos nuotekose nėra ribojamos, o valymo įrenginių naudotojų skaičius nuolat auga. Taršos problema itin aktuali tampa sausuoju laikotarpiu, kai nuotekų praskiedimas mažiausias. Taip pat svarbu pagerinti Paršežerio bei Lūksto 11

12 12 7 pav. Biržulio ir Stervo šlapynių atkūrimo sprendinių schema

13 ežerų būklę ir biogenų sulaikymą. Iš šių ežerų, dėl juose dominuojančių planktoninių dumblių, parteka reikšminga biogenų dalis. Siekiant padidinti atvirų seklumų plotą, siūloma inicijuoti vakarinėje Biržulio ežero dalyje susiformavusių plūduriuojančių nendrynų šalinimą. Padidinus ežero vandens lygio svyravimą šis procesas iš dalies turėtų vykti savaime, tačiau dėl vyraujančių vėjų atitrūkę nendrynų fragmentai vėl kauptųsi rytinėje pakrantėje ir turėtų būti nuolat šalinami. Optimaliausius nendrynų šalinimo metodus siūloma atrinkti įgyvendinant nedidelės apimties gamtotvarkos eksperimentus. Pašalinti nendrynai sėkmingai gali būti kompostuojami ir panaudojami žemės ūkyje. Stervo ežero atkūrimo sprendiniai: Stervo ežere pagrindinis uždavinys sugrąžinti buvusį vandens lygį ir svyravimų amplitudę bei sustiprinti plėšriųjų žuvų populiacijas. Tai galima pasiekti atkūrus senąją ežero ištaką o ežerą gausiai įžuvinti lydekomis. Jei tyrimai parodytų, kad įžuvinimo nepakanka, reikėtų sumažinti karpinių žuvų, ypač karšių bei kuojų biomasę. Tai sudarytų prielaidas vandens augalijos atsikūrimui, reikšmingai pagerintų vandens kokybę ir rūšių įvairovę. Lūksto su Paršežeriu ežerų atkūrimo sprendiniai: Kaip jau minėta, Lūksto ir Paršežerio ekologinės būklės gerinimas yra svarbus siekiant geresnės Biržulio ežero būklės. Jis ne mažiau svarbus ir tų pačių ežerų ekosisteminių paslaugų užtikrinimui. Kaip ir Sterve, šiuose dviejuose ežeruose ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas plėšriųjų žuvų populiacijos atkūrimui. Jas įveisus būtina toliau gerinti neršto sąlygas bei riboti plėšriųjų žuvų žvejybą. Kaip jau minėta, plėšriųjų žuvų trūkumas ir smulkių zooplanktonu mintančių žuvų gausa, didina planktoninių dumblių koncentraciją ir mažina vandens skaidrumą (6 pav.). Norint stabilizuoti plėšriųjų ir karpinių žuvų biomasės tinkamą pusiausvyrą (ypač Paršežeryje), gali prireikti sumažinti smulkiųjų karpinių žuvų (kuojų, aukšlių, karšių) populiaciją jas išgaudant. Ne mažiau svarbu ištirti dabartinę taršos prietaką į abu ežerus prireikus numatyti šios taršos mažinimo priemones. Nors Lūkstas yra labai tinkamas rekreacijai vystyti ir yra mėgstamas poilsiautojų, dalis jo galimybių dėl prastos vandens kokybės yra neišnaudojamos. Plėšriųjų žuvų populiacijų atstatymas jame gali pagerinti turizmo bei rekreacijos sąlygas. Projekto metu įgyvendintos biologinės įvairovės atkūrimo priemonės Debesnų pelkėje, bendradarbiaujant su vietos ūkininku ir panaudojant jo turimą bei Projekto lėšomis nupirktą techniką, buvo iškirsti krūmai ir nušienauta 128 ha ploto vertinga pelkių ir pievų teritorija (8 pav.). Projekto lėšomis buvo įsigyta nereiklių pašarui ir puikiai prisitaikiusių ganytis pelkynuose Hereford veislės mėsinių galvijų (9 pav.), kurie padeda ir ateityje padės palaikyti atviras šlapynes ir taip sudaryti sąlygas daugeliui čia išlikusių retų augalų ir gyvūnų rūšių. Debesnos ne vieną šimtmetį buvo naudojamos ganiavai ir šieno ruošimui susiformavusi rūšių įvairovė priklauso būtent nuo tokio ekstensyvaus šlapynių naudojimo. Tik esant tokiam intensyvumui gali būti pasiektas optimalus pelkės teikiamų ekosisteminių paslaugų balansas. Stervo gamtiniame rezervate buvo patvenkti Degėsių pelkę sausinantys grioviai (10 pav.), įrengti praėjusiame amžiuje vykdytos durpių kasybos poreikiams. Taip sudarytos sąlygos atsikurti aukštapelkei ir jai būdingoms augalų bei gyvūnų rūšims. Pelkės durpių ištekliai durpių kasybai naudoti trumpai. Durpė buvo kasama 10 m pločio ruožais, paliekant panašaus pločio nekastas juostas. Pasibaigus gavybai durpyno centrinės ir pietinės dalių nukastuose ruožuose pradėjo atsikurti durpes formuojanti augalija, tačiau šiaurinėje dalyje dėl sausinamųjų griovių šie procesai negalėjo vykti. Juos patvenkus, pelkėdaros procesai dalyje apsausėjusių plotų pamažu atsikuria. 13

14 8 pav. Nuganyta ir nušienauta Debesnų pelkė 10 pav. Patvenktas Degėsių pelkės šiaurinį pakraštį sausinęs griovys pav. Mėsiniai galvijai Debesnų pelkėje Ir pabaigai... Akivaizdu, kad aptariamų Varnių regioninio parko Paršežerio, Lūksto, Stervo, Biržulio ežerų dabartinei būklei didžiulę įtaką turėjo praeities melioracija, besaikė, dažnai nelegali, žvejyba, nepamatuotas aplinkinių laukų tręšimas. Tačiau, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šiandieninėje situacijoje ne visada viskas priklauso tik nuo lokalių sprendimų. Kaip rodo daugiamečiai tyrimai, klimato kaita tampa vis ryškesniu veiksniu, darančiu tiesioginę įtaką ir ežerų ekologinei būklei. Dėl klimato pokyčių pastaraisiais dešimtmečiais Lūkste žiemą vandens lygis aukštesnis, vasaros rudens laikotarpiu žemesnis, pavasarinis polaidis prasideda anksčiau žiemos pabaigoje (11, 12 pav.). Taip pat sutrumpėjo ledo dangos laikotarpis. Visa tai didina maisto medžiagų prietaką, skatina dumblių augimą, daro neigiamą poveikį kai kurių žuvų rūšių vystymuisi. Siekiant išsaugoti ežerus ir kitas ekologines sistemas tokiame būvyje, kuriame jos gali suteikti plačiausią spektrą ekosisteminių paslaugų, svarbios pastangos sumažinti šiltnamio dujų išsiskyrimą, pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių ir aplamai mažinti vartojimą. 80 I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII 11 pav. Lūksto ežero vandens lygio kaita (mėnesio vidurkis per dešimtmetį, cm virš matavimų stoties atskaitos taško) 12 pav. Dėl daugiamečio kritulių trūkumo nusekęs Lūksto ežeras 2019 m. liepos mėn. Nuo 1981 m. šioje pakrantės dalyje nėra buvę tokio žemo vandens lygio, kad atsirastų sausumos salelė. Straipsnio medžiaga pateikia atsakymą į klausimą kas laukia Didžiosios Varnių lomos ežerų. Iš tiesų atsakymas priklausys nuo to ar pakaks politinės valios, lėšų ir ryžto atkurti neracionalios ūkinės veiklos pažeistas šios vietovės ežerų ir jų aplinkos ekosistemas. Daugelis pasaulio šalių, siekdamos mažinti neigiamus klimato kaitos padarinius, įgyvendina efektyvius ekologinio atkūrimo projektus. Matyt neišvengiamai šiuo keliu drąsiau pasuks ir Lietuvos visuomenė.

15 R. Ginkaus nuotrauka PELKINIŲ BUVEINIŲ ATKŪRIMAS MŪŠOS TYRELIO PELKĖJE Vaidotas GRIGALIŪNAS Žagarės regioninio parko direkcija El. paštas Įvadas Mūšos tyrelio pelkė yra Šiaulių apskrityje, Joniškio rajone, Gaižaičių seniūnijoje, apie 19 km į pietvakarius nuo Joniškio. Tai viena didžiausių Šiaurės Lietuvos pelkių. Lietuvos durpynų kadastro (Liužinas ir kt., 1995) duomenimis, jos durpių klodas apima 2430 ha plotą. Deja, rytinėje šios pelkės dalyje vyksta durpių kasyba. Vakarinę pelkinio komplekso dalį ir apypelkio miškus saugo Mūšos tyrelio telmologinis draustinis, kuris yra Žagarės regioninio parko sudėtinė dalis. Bendras draustinio užimamas plotas yra 1675,6 ha. Sovietmečiu Mūšos tyrelio pelkė buvo paskirta durpių gavybai. Nuo 1971 metų pradėta kasti durpes rytinėje pelkės dalyje m. vakarinėje pelkės dalyje buvo įsteigtas Mūšos tyrelio landšaftinis draustinis m. jo statusas buvo pakeistas ir įkurtas Mūšos tyrelio telmologinis draustinis, kuris iš pradžių apėmė 1463 ha plotą m. nustatytos naujos draustinio ribos, jis išplėstas rytų kryptimi bei suformuota 100 m pločio buferinės apsaugos zona tarp draustinio ir eksploatuojamo durpyno. Mūšos tyrelio draustinio teritorija 2009 m. paskelbta Natura 2000 tinklo buveinių apsaugai 15

16 16 svarbia teritorija (BAST) Mūšos tyrelio miškas. BAST skirta aktyvių aukštapelkių, tarpinių pelkių ir liūnų, natūralių distrofinių ežerų, pelkinių miškų ir pelkėtų lapuočių miškų buveinių apsaugai. Šioje teritorijoje aptinkamos 4 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys tai mėlynialapis karklas, melsvasis mėlitas, dėmėtoji ir siauralapė gegūnės. Mūšos tyrelio telmologinis draustinis taip pat patenka į paukščių apsaugai svarbią teritoriją (PAST) Mūšos tyrelio pelkė, įsteigtą 2004 m. Ši teritorija išskirta dirvinių sėjikų, tikučių perimviečių, migruojančių baltakakčių ir želmeninių žąsų sankaupų vietų apsaugai. PAST plotas sudaro 1700,3 ha, jos ribos sutampa su draustinio ir buferinės apsaugos zonos ribomis. Mūšos tyrelio telmologinio draustinio teritorija yra unikalus pelkinių buveinių kompleksas, susidaręs savitomis klimatinėmis geografinėmis sąlygomis. Dėl žmonių veiklos sutrikus hidrologiniam režimui, besikeičiant klimatui, pelkių buveinės pamažu degraduoja, tad reikalingas pelkių tvarkymas atkuriant hidrologinį režimą, palaikant atviras pelkines buveines, kurioms apaugant menkaverčiais medeliais ir krūmais, blogėja saugomų rūšių būklė, mažėja teritorijos gamtinė vertė. Geografinės ypatybės Mūšos tyrelio pelkė yra Žemaičių-Kuršo geografinės srities Ventos vidurupio lygumos rajone, Tyrelio limnoglacialinio pelkėto pažemėjimo mikrorajone. Iš šiaurės, šiaurės rytų ir vakarų draustinis šliejasi prie Linkuvos moreninio kalvagūbrio, kuriame vyrauja galinės morenos dariniai. Pagal E. Purvino ir A. Seibučio (1957) pelkių rajonavimą Mūšos tyrelio pelkė priskirta Lietuvos Vakarinės srities Žemaičių aukštumos rytinės papėdės pelkių rajonui. Šio rajono pelkės paprastai užima labai plačias vendenskyrines daubas. Pelkėjimas čia prasidėjo jų dugno įdubimuose, kur telkšojo seklūs vandens telkiniai. Susidarę pelkėjimo židiniai palaipsniui plėtėsi ir ilgainiui apėmė aplinkinius žemus sausumos plotus (Seibutis, 1958). Didžiausias mūsų nustatytas Mūšos tyrelio pelkės durpių klodo storis yra 8,9 m (Grigaliūnas, 2008). Lietuvos durpynų kadastro (Liužinas ir kt., 1995) duomenimis, jo storis vietomis siekia 9,9 m. Storiausias durpių klodas susidarė anksčiau buvusios pelkės centrinėje dalyje. Čia aukštapelkės kupolo viršuje susiformavusi aukštaplynė, kurioje durpių klodo storis siekia 7,8 9,9 m. Dalis šio klodo dabar jau nukasta eksploatuojant durpyną. Šalia Miknaičių ežero durpių klodas ne toks gilus iki 4,7 6,0 m (Grigaliūnas, 2008). Į vakarus nuo ežero susiformavo kita aukštaplynė. Joje durpių klodo storis siekia 3,2 5,5 m. Apatinėje pelkės klodo dalyje ir pelkės pakraščiuose aukštapelkinio tipo durpes pakeičia tarpinio ir žemapelkinio tipų durpės. Vandenys Mūšos tyrelio pelkė yra vandenskyrinė aukštapelkė. Teritorija yra Lielupės upės baseine, Mūšos ir Švėtės baseinėlių takoskyroje. Dalis vandens grioviais nuteka šiaurės vakarų kryptimi į Švėtę, kita dalis pasiekia Mūšą, tekančią priešinga pietryčių kryptimi. Mūšos ir Švėtės intakai yra sureguliuoti, paversti grioviais. Viena didžiausių Šiaurės Lietuvos upių Mūša prasideda ties Akmensaliu (Mikaičių girininkijos 69 kvartale). Jos čia tėra tik nežymi vagelė, kurios plotis 65 cm, gylis 10 cm, tačiau 2008 m. gegužės pradžioje ja tekančios srovelės debitas siekė 4,63 l/s. Toliau griovelis jau yra ryškesnis, ties kvartalų kvartaline griovio viršaus plotis siekia 3,5 m, gylis 110 cm. Ties griovio K1 1 ir Mūšos santaka, pastaroji yra 6 m pločio ir 105 cm gylio (1 pav.). Mūšos kanalas turi didelę reikšmę draustinio teritorijos hidrologiniam režimui. Svarbus ne tik tiesioginis vandens nutekėjimas šiuo kanalu, bet ir giluminis pelkės vandenų išsikrovimas į nuo draustinio labiau nutolusias nusausintas vietoves, dėl kurio, tikėtina, sausais laikotarpiais labai pažemėja pietrytinės pelkės dalies gruntinio vandens lygis. Kadangi aukštupyje Mūša tėra seklus griovelis, o vietovė pasižymi aiškiu paviršiaus nuolydžiu

17 1 pav. Bebrų patvenkta Mūša už draustinio ribos (2008 m.) (V. Grigaliūno nuotr.) pietryčių kryptimi, Mūšos griovio panaikinimas draustinio teritorijoje pagerintų pelkės hidrologinį režimą, labai nepakenkiant aplinkinių miškų būklei, tai sudarytų sąlygas renatūralizuotis Mūšos ištakoms. Juodupio upelis iki sureguliavimo ištekėjo vakariniame aprašomos teritorijos pakraštyje, vėliau, iškasus griovį, jis buvo sujungtas su Mūšos aukštupiu. Dabartinėje Juodupio pradžioje, prie Akmensalio kalvelės, jo gylis yra apie 30 cm, tačiau griovelis neryškus dėl miško kupstėtumo. Toliau kanalas darosi ryškesnis, vietomis jis prakastas per kalveles, ties intaku K2 1 griovio gylis siekia 50 cm, plotis 3 m. Vakarinėje draustinio dalyje jo ilgas ruožas dar natūraliai vingiuoja miškais (2 pav.). Šiaurinį ir šiaurės vakarinį draustinio pakraščius sausina Juodupis II (kodas Š8) (3 pav.). Tai didžiulis m pločio ir 1,6 3,0 m gylio kanalas, iškastas pelkės lago vietoje, skiriantis žemės ūkio naudmenas, durpingas pievas nuo pelkės. Iškastas gruntas yra supiltas į pelkės pusę, suformuotas pylimas, vietomis siekiantis 0,5 m aukštį. Šis nelaidžių molingų gruntų pylimas ilgai tarnavo kaip užtvanka, kuri neleisdavo pertekliniams pelkės vandenims paviršiumi tiesiogiai nutekėti į griovį. Tačiau vietomis pelkė jau priaugo iki pylimo viršaus ir vanduo pradėjo tekėti per jo viršų. Bebrai plačiai įsikūrė šiame griovyje, kasė urvus po pylimu, tai vietomis prakiurdė vandeniui mažai laidų pylimą ir atvėrė tunelius pelkės 2 pav. Juodupis teka per miškus (V. Grigaliūno nuotr.) vandenims tekėti į griovį. Per šias vietas pelkė praranda nemažai vandens. Į Mūšą įteka durpyno ir pelkės riba iškastas griovys K1 1 (4 pav.). Jis prasideda aukščiausioje pelkės vietoje, vandens takoskyroje. Šioje vietoje griovelis nežymus, nors jo plotis siekia 4 m, gylis tėra apie 40 cm. Kanalas K1 15 prasideda prie pat K1 1 griovio pradžios, tik jo dugno nuolydis yra į šiaurės rytus. Pradžioje K1 15 ir K1 1 parametrai sutampa. Leisdamiesi nuo aukštaplynės, grioviai vietomis praplatėja iki 5 m, tampa taisyklingesni, gilesni, arčiau durpyno kraštų jų gylis jau siekia 2,0 2,7 m. Centrinėje Mūšos tyrelio aukštapelkės dalyje telkšo nenuotakus distrofinis Miknaičių ežeras. Ežeras yra liekaninis, tai nuo paskutiniojo ledyno atsitraukimo išlikęs senežeris. Jo plotas siekia apie 5,7 ha. Ežeras gana taisyklingos apskritos formos, kiek ištįsęs iš šiaurės rytų į pietvakarius (ilgis 0,31 km, plotis 0,22 km), altitudė 86,6 m. Dėl bangavimo šis ežeras geba atsilaikyti nuo užaugimo augalais, todėl jo būklė yra pakankamai gera, plotas nemažėja Į pietryčius nuo Miknaičių ežero, aukščiausiai iškilusioje aukštapelkės dalyje (Mikaičių gir. 43 kvartalas), išsidėstę 32 ežerokšniai (5 pav.), kurių bendras plotas sudaro vos 0,37 ha. Visi jie nenuotakūs. Pietinėje aukštaplynės dalyje yra užaugantis ežerokšnis, kurio plotas anksčiau buvo apie 5 arus, pastaruoju metu jis baigia visai užakti liko mažiau negu 1 aro ploto akis su 17

18 3 pav. Juodupis II skiria pelkę nuo žemės ūkio naudmenų ir nedidelių giraičių (V. Grigaliūno nuotr.) vandens augalais, kitą dalį jau dengia liūlantis liūnas iš svyruoklinių, laibųjų, snapuotųjų viksvų, pelkinių liūnsargių, kiminų. Užaugimo procesai stebimi ir visuose kituose ežerokšniuose. Ši pelkės dalis šliejasi prie intensyviai eksploatuojamo durpyno. Gretimos teritorijos sausinimas, durpių kasyba trikdo ir aukštaplynės hidrologinį režimą. Tai spartina ežerėlių užaugimą, ekosistemos degradaciją. 4 pav. Kanalai K1-1 ir K1-15 palei durpyną (V. Grigaliūno nuotr.) Mūšos tyrelio pelkės augalija 2008 m., atliekant Mūšos tyrelio telmologinio draustinio ir jo buferinės apsaugos zonos teritorijos būklės tyrimus (Grigaliūnas, 2008), pelkiniai biotopai buvo suskirstyti į plynes, plynraisčius ir raistus (pelkinius miškus). Biotopai taip pat buvo suskirstyti į aukštapelkinius, tarpinius ir žemapelkinius tipus. Nustatyta, kad sąlyginai stabilios aukštapelkinės plynės Mūšos tyrelio pelkėje užima 23 ha (6 pav.). Jos aptinkamos šiaurinėje ir pietinėje aukštapelkės dalyse bei šalia salos vakarinėje dalyje. Didžiausią šios pelkės dalį sudaro buvę aukštapelkinės plynės, kuriose sparčiai formuojasi plynraisčiai. Jos išsidėstę aukštaplynėse rytinėje ir centrinėje pelkės dalyse ir apima 330 ha. Šalia šių besikeičiančių plynių 18 5 pav. Ežerokšnis aukštaplynėje (V. Grigaliūno nuotr.)

19 6 pav. Mūšos tyrelio telmologinio draustinio biotopų lokalizacijos schema (Grigaliūnas, 2008) išplitę aukštapelkiniai plynraisčiai (310 ha), vietomis į juos įsiterpia auštapelkiniai raistai. Pastarieji yra susiformavę ir periferinėje aukštapelkės dalyje, iš viso užima apie 257 ha. Didžiąją dalį auštapelkinių raistų sudaro gailiniai pušynai. Pereinamosiose zonose tarp gailinių pušynų ir viržinių kimininių plynraisčių pasitaiko viržinių kimininių pušynų, tačiau šios buveinės ilgainiui pereina į gailinių pušynų tipą. Įdomūs ir vertingi yra tarpinio tipo pelkių plynės ir plynraisčiai. Šie biotopai formuojasi šalia mineralinio grunto kalvelių, lago ir priešlaičio zonose, bei pelkės mezoreljefo pažemėjimuose ant durpių padengtų kalvelių viršaus. Tarpinio tipo plynės yra išlikę pietinėje ir šiaurinėje pelkės dalyse, palei salą vakarinėje pelkės dalyje bei tarpinėse pelkėse pietrytinėje draustinio dalyje. Jų yra apie 11 ha. Didžioji dalis tarpinių pelkių plynių virto plynraisčiais, kurie šiuo metu užima apie 25 ha. Šios buveinės tinkamos dėmėtosioms ir siauralapėms gegūnėms. Jose pasitaiko pilkojo, ausytojo, pelkinio karklų krūmų, Mikaičių girininkijos 43 kvartale buvo aptikta į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų mėlynialapių karklų. Prie tarpinių pelkių plynių priskirtinos svyruoklinių viksvynų bendrijos, išplitusios rytinėje pelkės dalyje palei ežerokšnius, pelkių akis, jas apaugančiuose liūnuose, tačiau šios bendrijos užima nedidelius plotus. Tarpinio tipo plynės ir plynraisčiai yra svarbūs dėl paprastųjų spanguolių išteklių. Tokiose buveinėse jų derlius būna bene gausiausias. Spanguoliavimas šioje pelkėje turi senas tradicijas, į ją uogauti atvyksta ne tik aplinkinių kaimų, bet ir gretimų rajonų gyventojai. Tarpinio tipo pelkiniai raistai yra išplitę pakitusiose periferinėse pelkės dalyse Mūšos, I ir II Juodupių upelių sausinamose pelkės dalyse. Pastarieji užima apie 308 ha. Šio tipo raistas sudaro atskirą masyvą pietvakarinėje draustinio dalyje. Medyne juose vyrauja paprastosios pušys, plaukuotieji ir karpotieji beržai, antrame arde paprastosios eglės. Šalia atvirų tarpinių pelkių aptinkami mažiau pakitę tarpinių pelkių raistai plaukuotieji beržynai. Be aukštapelkinio ir tarpinio tipų raistų į apypelkio miškų kompleksą patenka žemapelkiniai raistai beržynai, juo- 19

20 20 dalksnynai, išplitę žemapelkinėse augavietėse. Jie užima apie 282 ha. Šiaurės rytiniame pelkės pakraštyje išlikusiame žemapelkiniame plynraistyje auga plaukuotieji beržai, pilkieji, ausytieji, pelkiniai karklai, samanų arde gausi vandeninė vingursamanė, garbanotasis kiminas, aptikta Mildės trumpių. Deja, čia formuojasi menkaverčiai karklynai, kuriems tankėjant žemapelkinių žolių ir samanų rūšių įvairovė mažėja. Saugomų gyvūnų rūšių populiacijų būklė Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje aptiktos 7 rūšys, įrašytos į Buveinių direktyvos IV priedą, ir 4 rūšys į II priedo gyvūnų rūšių sąrašus. Šioje teritorijoje peri arba gali perėti 18 Paukščių direktyvos I priedo rūšių. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta: žinduolių 2 rūšys, paukščių 17 rūšių ir vabzdžių 9 rūšys. Gausiausia ir stabiliausia draustinyje yra bebrų populiacija. Draustinyje nuolat gyvena vilkų šeima. Jų veiklos žymių pastebima visame draustinyje, dažniau pietinėje, pietrytinėje jo dalyse, kurioje jie mažiau trikdomi. Retai draustinyje stebimi lūšis ir baltasis kiškis. Iš čia gyvenančių bestuburių į saugomų rūšių sąrašą įrašytos šios rūšys mažoji nehalenija, žalvarinis puošniažygis, didysis skydvabalis, baltamargė ir tamsioji šaškytės, baltajuostis melsvys, akiuotasis ir pelkinis satyrai, rudaakis satyriukas. Pelkėje gyvena stabili tetervinų populiacija, į tuokvietes aplinkiniuose laukuose ir atvirose pelkių buveinėse susirenka patinų. Kasmet peri dirviniai sėjikai, gervės, rečiau sutinkami tikučiai, didžiosios kuolingos, pievinės lingės. Nereguliariai peri balinės pelėdos, plėšriosios medšarkės. Aukštapelkę supančiuose miškuose gyvena jerubės, juodosios ir pilkosios meletos, peri mažieji ereliai rėksniai, žvirblinės pelėdos, lėliai, veisimosi metu rečiau stebimi vištvanagiai, vapsvaėdžiai, juodieji gandrai, žaliosios meletos, vidutinieji margieji geniai, užklysta jūriniai ereliai, pilkosios antys. 7 pav. Dirvinių sėjikų ir tikučių gausumo kaita m. laikotarpiu (Žagarės RP direkcijos duomenys) Neramina situacija su paukščių rūšimis, kurias saugo paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas. Ankstesnių tyrimų duomenimis, dirvinių sėjikų Mūšos tyrelio pelkėje perėjo 2 3 poros, tikučių 1 3 poros. Pagal m. Žagarės regioninio parko direkcijos vykdytų apskaitų rezultatus (7 pav.) dirvinių sėjikų populiacija sumažėjo nuo 3 porų 2008 m. iki 1 poros 2014 ir 2017 m., tikučių 2008 ir 2011 m. stebėta tik po 1 perinčią porą, o vėlesniais metais jų perėjimo faktas nebebuvo nustatytas. Tai galėjo lemti paspartėję atvirų pelkinių buveinių užaugimo sumedėjusia augalija procesai, pelkės ežerokšnių degradacija. Todėl reikėjo imtis atvirų pelkių plynių atkūrimo ir palaikymo darbų m. žiemą pašalinus sumedėjusią augaliją aukštapelkės plynėje, 2017 m. perinti dirvinių sėjikų pora stebėta būtent šiame plote. Tikėtina, kad į sutvarkytus plotus sugrįš perėti ir tikučiai, didžiosios kuolingos. Atvirų pelkių plynių palaikymas Mūšos tyrelio telmologinio draustinio gamtotvarkos plane (VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2014) pelkinių buveinių tvarkymas numatytas 2 sklypuose (8 pav.). Pirmas jų 57,7 ha plotas, esantis centrinėje pelkės aukštaplynėje netoli rytinio draustinio krašto ir durpyno, šioje plynėje telkiasi apie 30 ežerokšnių, vyrauja atviros aktyvios aukštapelkės buveinės su duburiais ir akimis. Tai patraukli dirviniams sėjikams ir tikučiams teritorija, šalia ežerėlių besiformuojančiuose viksvynuose gyvena mažiausi žirgelių būrio atsto-

21 8 pav. Mūšos tyrelio miško tvarkymo priemonių lokalizavimo brėžinys (VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2014) vai mažosios nehalenijos, kiti pelkių plynėms prieraišūs bestuburiai. Tai taip pat yra tetervinų tuokvietė, čia leidžiasi pilkųjų gervių, migruojančių žąsų būriai. Tačiau šioje plynėje dėl netoliese esančiame durpyne sausinamų viršutinių dirvožemio sluoksnių ir durpių kasybos pastebimas gerėja pušų augimas ir berželių žėlimas. Antrasis numatytas tvarkyti plotas šiauriniame Mūšos tyrelio pelkės pakraštyje šalia pažintinio tako nusidriekęs aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės ir žemapelkės plynių kompleksas, apimantis 11,8 ha plotą. Ši plynė aktuali kaip dėmėtųjų ir smailialapių gegūnių radavietė, tetervinų tuokvietė, spanguolynas. Pirmiausiai buvo sutvarkytas sklypas šiauriniame pelkės pakraštyje (9, 10 pav.). Žydrūno Jackevičiaus individualios įmonės darbininkai 2010 m. gruodžio mėnesį nukirto ir iš tvarkomo ploto pašalino menkavertę sumedėjusią augaliją nepelkinių formų pušaites, plaukuotuosius ir karpotuosius beržus, pilkuosius ir ausytuosius karklus, šaltekšnius. Šių medelių bei krūmų atžalų ir sėjinukų šalinimas Žagarės regioninio parko direkcijos darbuotojų ir viešuosius darbus atliekančių žmonių pajėgomis buvo kartojamas 2011, 2013, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. Rytiniame telmologinio draustinio pakraštyje esantis 57,7 ha plotas buvo sutvarkytas 2015 m. žiemą, vykdant Mūšos tyrelio pietinės plynės tikučio (Tringa glareola) apsaugos veiksmų planą (11, 12 pav.). Darbų užsakovas buvo Gamtos tyrimų centras, vykdytojas individuali Valdo Balčiūno įmonė. Darbininkai nukirto ir pašalino karpotuosius ir plaukuotuosius berželius, nepelkinių formų pušis. Teritorija vėl tapo atvira, padidėjo tikučiams ir dirviniams sėjikams gyventi tinkami plotai, sulėtėjo šių pelkinių buveinių degradacija. Tačiau čia ir toliau stebimas suintensyvėjęs nepelkinių formų pušų, karpotųjų ir plaukuotųjų beržų žėlimas praėjus vos keleriems metams po iškirtimo plynėje vėl gausu net iki 3 m aukščio išaugusių berželių, vėl mažėja teritorijos patrauklumas retiesiems pelkių plynių paukščiams (13, 14 pav.). Šiame sklype reikia ir toliau palaikyti atviras pelkines buveines. Efektyviausiai šių darbų galėtų imtis VĮ Valstybinių miškų urėdija, patyrusi įvairių tipų buveinių tvarkytoja. 21

22 9 pav. Šiaurinė plynė prieš tvarkymą (R. Ginkaus nuotr.) 10 pav. Sutvarkyta šiaurinė plynė (R. Ginkaus nuotr.) 11 pav. Ką tik sutvarkytas pietinis plotas (R. Ginkaus nuotr.) 12 pav. Atverti plynių plotai (R. Ginkaus nuotr.) pav. Pietinis tvarkymo plotas 2018 m. (R. Ginkaus nuotr.) 14 pav. Pietinis tvarkymo plotas 2019 m. (V. Grigaliūno nuotr.) Gamtotvarkos Mūšos tyrelyje ir kitose teritorijose patirtis byloja apie tai, kad vieną kartą sutvarkius teritoriją, jos jokiu būdu jau negalima apleisti ir neprižiūrėti, nes galiausiai tvarkytuose plotuose susiformuos dar blogesnės būklės buveinės negu buvusios prieš tvarkymą. Keičiantis klimatui aktyvėja grybinės ligos, gerėja sąlygos medžius pažeidžiantiems vabzdžiams. Žiūrint į džiūstančias pušų šakas ar medelius pelkėse apima nuojauta, kad pušys ateityje nebus didžiausias gamtininkų rūpestis plynėse. Vietoje jų į šias buveines ateina beržai, kurių žėlimą yra gerokai sunkiau reguliuoti. Vakarų Europoje, jūrinio kli- mato šalyse, pelkėse pušų nėra, ten pažeistose buveinėse keroja berželiai. Gal tokie pokyčiai ateina ir pas mus? Na, gamtininkams teks spręsti visus iššūkius, kuriuos pateiks besikeičianti gamta. Hidrologinio režimo atkūrimo darbai Mūšos tyrelio pelkės hidrologinis režimas buvo tirtas 2008 m. šios straipsnio autoriui vykdant autorinį darbą Mūšos tyrelio valstybinio telmologinio draustinio būklės tyrimai (Grigaliūnas, 2008). Tais metais buvo matuojami gruntinio vandens lygio svyravimai dviejuose pelkės pjūviuose (šulinėlių transektose), aprašyti teri-

23 15 pav. Natūralaus hidrologinio režimo atkūrimo priemonių lokalizacijos schema (Sladkevičius, Žulys, 2011b) toriją sausinantys grioviai, esamos problemos, susijusios su hidrologinio režimo pakitimais. Konstatuota, kad sausinimas pažeidžia didelę Mūšos tyrelio pelkės dalį. Ypač pažeistos yra pietrytinė ir pietinė pelkės dalys, besišliejančios prie Mūšos ir Juodupio aukštupių, rytinė dalis prie durpyno, vakarinė, šiaurinė ir šiaurės vakarinė dalys, kurias drenuoja Juodupio II ir jo intakai. Tačiau centrinėje pelkės dalyje, kurioje išplitę aukštapelkiniai plynraisčiai, dar iki šiol veikia gerai išvystytas pelkių ekosistemų savireguliacijos mechanizmas. Šį mechanizmą prof. J. Ruseckas (2000) apibūdina kaip pelkių gebėjimą prisitaikyti prie varijuojančių meteorologinių sąlygų sausomis vasaromis vandenį garinti labai taupiai, o drėgnomis vasaromis naudoti vandenį daug intensyviau m., projektuotojams V. Žuliui ir L. Sladkevičiui (projektavimo įmonė Kumponas ) rengiant supaprastintą Mūšos tyrelio miško natūralaus hidrologinio režimo atkūrimo projektą, buvo parengta tyrinėjimų ataskaita (Sladkevičius, Žulys, 2011a). Joje aprašytos hidrologinės BAST Mūšos tyrelio miškas sąlygos, griovių būklė, atlikti vandens nuotėkių iš tiriamos teritorijos skaičiavimai, parengti projektiniai pasiūlymai, sąmatiniai skaičiavimai. Mūšos tyrelio miško natūralaus hidrologinio režimo atkūrimo supaprastintą projektą įgyvendino vandentvarkos ir melioracijos įmonė Joniškio spedicija. Darbai prasidėjo 2017 m. gruodžio mėnesį. Tada buvo paruoštos darbų trasos, jose iškirsti krūmai, sukalti piketai. Pradėti formuoti apsauginiai pylimai m. žiemą palei Juodupį II (Š8) suremontuota apie 2 km apsauginio pylimo, labiausiai pažeidžiamose jo vietose sukalta 960 m 2,0 2,5 m ilgio plastikinių spraustasienių (GW 270 arba GW 300), įrengta gelžbetoninė pralaida su išimamais mediniais šandorais vandens lygio reguliavimui (15, 16, 17 pav.). Tais metais palei durpyną ir pelkę skiriančius griovius K1 1, K1 15 buvo įrengta 2,5 km vandens užtūra, čia sukaltos 4,0 4,5 m ilgio plastikinės spraustlentės sudaro 2,1 km sieną, numatytoje vietoje 150 m atkarpoje į gruntus iki 2,5 m gylio įterpta 2 mm storio HDPE geomembrana Carbofol, suformuota 430 m apsauginio pylimo (18, 19 pav.). Situaciją apsunkina tai, kad centrinėje pelkės dalyje palei šiuos griovius durpių klodo storis yra didžiausias, jis siekia 6 m ir daugiau, tad sprautasienė čia yra įrengta viršutinėje durpių klodo dalyje ir nesiekia mineralinio pelkės guolio. Nemineralizuotos durpės yra mažai pralaidžios vandeniui, todėl gruntinis vanduo susilaikys ties šia užtūra ir pelkės klode. Tačiau durpės šioje dalyje yra suslūgusios, susiformavęs reljefo nuolydis durpyno link, tad aukštaplynės hidrologinių sąlygų pagerinimui, dar reikėtų įrengti panašią vandens užtūrą ir viršutinėje aukštaplynės dalyje ties aukštapelkės šlaito berma. Atlikti darbai išsprendė skaudžiausias Mūšos tyrelio pelkei hidrologines problemas, tačiau to dar nepakanka atkurti natūralų hidrologinį režimą telmologinio draustinio teritorijoje. Siekiant 23

24 16 pav. Suremontuotas ir sutvirtintas pylimas prie Juodupio II (kairėje); 4 m gylio ir 2,1 km ilgio sprautasienė palei durpyną (dešinėje) (R. Ginkaus nuotr.) pav. Pralaida su mediniais šandorais vandens lygio reguliavimui (R. Ginkaus nuotr.) pagerinti Mūšos tyrelio pelkės būklę, rekomenduotina hidrografinį tinklą renatūralizuoti, atkurti buvusias ištiesintų upelių vagas, dalį griovių panaikinti arba patvenkti. Ypač svarbu renatūralizuoti Mūšos ir Juodupio I upelius, pageidautina atkurti buvusį pelkės lagą panaikinant kanalus prie šiaurinės pelkės dalies (Juodupį II ir jo intakus). Tai bus svarbus ateities iššūkis. 18 pav. Spraustasienių kalimas Mūšos tyrelio pelkėje (R. Ginkaus nuotr.) Apibendrinimas Mūšos tyrelio pelkė yra savitas pelkinis kompleksas, susiformavęs galinės morenos Linkuvos kalvagūbrio papėdėje, pasižymintis pelkinių buveinių įvairove, retų rūšių gausa, svarbi teritorija ne tik vietinėms saugomų gyvūnų rūšių populiacijoms, bet ir migruojančių paukščių sankaupų vieta. Ji vertinga gamtinio karka-

25 19 pav. Spraustasienė skiria draustinį nuo gretimų miškų (R. Ginkaus nuotr.) so dalis. Taip pat Mūšos tyrelio pelkė tampriai susijusi su Joniškio krašto istorija, ekologinio švietimo plėtra, aplinkinių vietovių gyventojų kultūra ir tradicijomis. Ilgalaikis sausinimas, durpyno eksploatavimas reikšmingai pakeitė ne tik Mūšos tyrelio pelkės periferinę dalį, tačiau ir centrinėje jos dalyje stebimi pokyčiai joje išplitę viržynai, suintensyvėjęs medelių ir krūmų žėlimas, paspartėję ežerokšnių užaugimo procesai. Pastaruoju metu vis stipriau pasireiškianti klimato kaita taip pat didina pelkinių buveinių degradacijos riziką. Natura 2000 tinklo teritorijose būtina imtis priemonių saugomų rūšių ir buveinių būklei pagerinti. Natūralaus hidrologinio režimo atkūrimas, maksimalus draustinio izoliavimas nuo eksploatuojamo durpyno veikiamų teritorijų, atvirų pelkių plynių palaikymas padės sustabdyti pelkinių buveinių degradaciją, atsikurti dirvinių sėjikų, tikučių, kitų saugomų rūšių populiacijoms. Kompleksinis teritorijos tvarkymas padės suderinti gamtos apsaugą, mažųjų gamtos turtų naudojimą, ekologinį švietimą bei kitus žmogaus ir pelkės sąlyčio aspektus. LITERATŪRA Grigaliūnas V., 2008: Mūšos tyrelio valstybinio telmologinio draustinio būklės tyrimai. Autorinio darbo ataskaita (rankraštis). Akmenė. Liužinas R. (red.), Grigaravičienė L., Janukonis A., Kunskas R., Rajeckas R., Urbonienė J., 1995: Lietuvos durpynų kadastras, I tomas. Vilnius. Purvinas E., Seibutis A., 1957: Pagrindiniai pelkių rajonai Lietuvos TSR teritorijoje. Lietuvos TSR MA darbai, Serija B, 2: Ruseckas J., 2000: Suminio garavimo iš pušimis apaugusių aukštapelkių, veikiamo klimatinių fluktuacijų, ypatumai. Miškininkystė 4(48), p

26 Seibutis A., Lietuvos pelkės. Kn. Lietuvos TSR fizinė geografija. Vilnius. P Sladkevičius L., Žulys V. (firma Kumponas ), 2011a: Mūšos tyrelio miško natūralaus režimo atkūrimas. Tyrinėjimų ataskaita (rankraštis). Sladkevičius L., Žulys V. (firma Kumponas ), 2011b: Mūšos tyrelio miško natūralaus režimo atkūrimas. Supaprastintas projektas (rankraštis). VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2014: Mūšos tyrelio miško gamtotvarkos plano pagrindžiamoji informacija Vilnius. 26

27 Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos archyvo nuotr. KUR DINGSTA VERKIŲ MIŠKO EŽERĖLIŲ VANDUO? Jolanta RADŽIŪNIENĖ Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija El. paštas verkiai.lt Keliaudami po Verkių miško pušynus net neįtariate, kad visai čia pat, už artimiausios kalvos plyti visa virtinė šiaurės pietų kryptimi išsidėsčiusių mažų ežerėlių. Nors jų kilmė vienoda, bet visi jie tarpusavyje nesusisiekia, skiriasi dydžiu, gyliu, slūgsojimo ir užaugimo sąlygomis. Tai vadinamieji termokarstiniai ežerai. Prieš tūkstančių metų ledynui besitraukiant į šiaurę smėlyje nugrimzdo didesni ar mažesni ledyno luitai. Klimatui palaipsniui šiltėjant, nugrimzdę ledo luitai ištirpo, ant jų buvęs smėlio sluoksnis įgriuvo ir susidarė vandens pripildytos daubos. Termokarstinių daubų guolių formą nulėmė palaidotų ledo luitų dydis, tūris, jų storis. Šis labai savitas ir įdomus gamtinis kompleksas vadinamas Ežerėlių kompleksu ir saugomas Verkių regioninio parko Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje. Ežerėlių kompleksą sudaro keliolika ežerėlių. Čia galima stebėti ilgai trunkančius ežerų gyvenimo ciklus: vietoj vienų ežerų, seniai užakusių, rasime tik pievą, kitus juosia siauresnė ar platesnė pelkės ir liūno juosta, o keletas didesnių ežerų mus vis dar džiugina savo gausiais vandenimis. Didžiausias iš Ežerėlių komplekso ežerų grupės yra Verkių miške telkšantis 3,5 ha ploto 27

28 28 1 pav. Infiltracija ( Infiltracija yra paviršinio vandens judėjimas gilyn į gruntą.visame pasaulyje dalis lietaus ar sniego vandens sunkiasi į paviršinius bei gilesnis grunto sluoksnius. Kiek vandens gali įsisunkti priklauso nuo keleto veiksnių. Gali būti, kad vanduo kaupiasi tik nestorame grunto sluoksnyje, nes jam patekti giliau neleidžia vandeniui nelaidūs grunto sluoksniai. Tada filtracijos vanduo šaltinių pavidalu išteka į upių šlaitus. Dalis vandens gali įsisunkti gana giliai ir pasiekti vandeninguosius sluoksnius. Jeigu vandeningieji sluoksniai yra nelabai giliai, o jų laidumas vandeniui didelis, tokiose vietose gręžiami šuliniai gėlam požeminiam vandeniui išgauti Alsas, jo gylis siekia 2,5 m, kranto linija vingiuota, prasidėjęs stiprus pakrančių užpelkėjimas. Kiek mažesnis Sausas, esantis šalia Žaliųjų ežerų gatvės. Tai beveik 3 ha ploto ežero ir žemapelkės kompleksas. Tai unikalus ežero senėjimo, t.y. virtimo žemapelke, pavyzdys. Mažesni ežerėliai įvairiai vadinami: visiškai užpelkėję su labai mažu atviro vandens paviršiumi Bedugnis arba Akis, o ten, kur vandens daugiau Bevardis. Beje, istoriniai Verkių dvaro teritorijos planai įvairioms intencijoms rengti XIX a. viduryje žymi senuosius autentiškesnius ežerėlių vardus. Čia rasime Vidušilio ežerą (kitur Vidušėlio), kitą Vidušilio ežerą, Lino ežerą, Akies ežerą, Dubliškes, randame durpių kasybos vietą prie Vidušilio ežero. Akivaizdu, kad hidronimų istorinių vardų analizavimas ir atkūrimas gali būti svarbus Verkių regioninio parko direkcijos darbuotojų uždavinys. Dauguma šių ežerėlių neturi nuolatinio paviršinio nuotėkio yra aklini, todėl priskiriami nenuotakių ir periodiškai nuotakių ežerų tipui. Nenuotakiems bei periodiškai nuotakiems ežerams būdingi ilgalaikiai (keliolikos ar net keliasdešimties metų trukmės ciklais pasižymintys) vandens lygio svyravimai. Būtent dėl jų dalis mažųjų ežerėlių Lietuvoje karts nuo karto visiškai išdžiūsta iki dugno. Mažųjų ežerų resursai yra savotiškai nestabilūs : būdami seklūs ežerėliai lengvai keičia formą kintant vandens lygiui. Sausesniais periodais dalis jų gali visai išdžiūti, o vėliau sėkmingai atsistatyti. Tai liudija sedimentologinių ir geomorfologinių tyrimų rezultatai bei vietos gyventojų pasakojimai. Šio tipo ežerai išsiskiria savitu vandens balansu: net telkšodami drėgmės pertekliaus zonoje (į kurią patenka ir Lietuva) tokie telkiniai didžiąją dalį laiko sugeba kompensuoti iš baseino gaunamą paviršinę ir požeminę prietaką vykstant vien garavimui ir infiltracijai (1 pav). Paviršinis nuotėkis iš jų prasideda tik tuomet, kai garavimas ir filtracija į požeminio vandens sluoksnius nebegali deramai sureguliuoti gaunamo vandens pertekliaus. Todėl iš tokių ežerų ištekantys upeliai paprastai prisipildo vandeniu ypač retai, tik esant itin drėgnam laikotarpiui (kai kurių iš jų ištakai teka kiekvieną pavasarį, o kai kurių tik kas keletą metų). Dažniausiai toks vandens balanso elementų santykis būdingas negiliems ežeriukams, slūgsantiems virš vietinių nelaidžių uolienų storymių, išsidėsčiusių kiek aukščiau nei pagrindinė regioninė vandenspara ir drenuojantiems paviršinį bei požeminį vandenį iš santykinai mažo baseino. Kartais tokių vandens telkinių baseinų ribos beveik sutampa su jų dubens šlaitų viršutiniu pakraščiu (2 pav.). Būtent tokios sąlygos būdingos ir Verkių regioniniame parke Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje telkšantiems ežerams bei pelkutėms. Vandens lygis juose žymiai aukštesnis už giliųjų požemio vandens sluoksnių lygį ir priklauso nuo vandens lygio grunte virš vietinės vandensparos. Pastarojo vandens sluoksnio režimas labiausiai susijęs su aplinkos sausringumo ciklais, kurių trukmė nuo kelių iki keliolikos metų (bendroji vandens lygio svyravimo ciklo trukmė, R. Pakalnio duomenimis, trunka metus): jei kritulių kiekis keletą metų iš

29 2 pav. Ežerėlių kompleksą sudaro negilūs ežeriukai, slūgsantys virš vietinių nelaidžių uolienų storymių eilės buvo mažesnis nei išgaravusios drėgmės kiekis, gruntinio vandens lygis virš vietinės vandensparos (o kartu ir ežerėlių vandens lygis) krinta, jei paeiliui seka ne vieni vandeningesni metai kyla. Vanduo gamtinėje sistemoje niekada nebūna ramybės būsenos, tačiau į aplinkos pokyčius reaguoja lėtai. Sausrų metu vandeningasis horizontas plonėja, o lietingu periodu pasipildo. Labai lėtai, gravitacijos ir slėgio veikiamas kritulių Persipylimo kanalas tarp Also ir Bevardžio ežerų 2008 m. (kairėje) ir 2016 m. (dešinėje) 29

30 Bevardis ežeras Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje Verkių regioniniame parke 2002 m m m. vanduo dirvožemyje keliauja horizontalia kryptimi tol, kol įsilieja į ežerą. Šio judėjimo greitis paprastai tesiekia vos vieną ar kelis metrus per metus. Ežero aplinkoje vandeningajame horizonte vanduo gali užsibūti vidutiniškai keliolika metų, kol galiausiai rūko ar garų pavidalu pateks į bendrą vandens apykaitos sistemą. Matomi vandens lygio pokyčiai stebimi daug vėliau po išskirtinių kritulių kiekio pokyčių. Jeigu prieš 2 3 metus turėjome ypač sausus sezonus, mažai lijo, tai ežerėliuose vandens lygis ženkliai sumažėjo tik šiais metais. Nors šiemet atrodo lietaus gauname pakankamai, bet šių metų lietingos vasaros pasekmes matysime tik po 2 3 metų, pastebimai pakilus vandens lygiui ežerėliuose. Į Ežerėlių komplekso ežerėlius vanduo patenka daugiausia iš miškingo baseino paviršiniu nuotėkiu arba filtruojasi per smėlėtą substratą. Ežerus maitinančius baseinus dengia miškai, todėl paviršinis nuotėkis nėra didelis. Nuolatiniai Ežerėlių komplekso teritorijos lankytojai tikrai yra vaikščioję išdžiūvusio Also ežero dugnu ir jau po kelerių metų maloniai pliuškenosi to paties ežero gausiuose vandenyse. Literatūra 30 Vitkauskienė B., 2016: Senieji Verkių dvaro žemėlapiai (iš Vitgenšteinų archyvo). Vilnius Česnulevičius A., 2010: Geomorfologija. Vilnius. Kilkus K., 1989: Lietuvos ežerų hidrologija. Vilnius. Kilkus K., 1991: Morfometrinio faktoriaus ir baseino fzinių geografinių sąlygų įtaka ežerų vandens lygio svyravimams. Geografijos metraštis. 27: Kilkus K., 1998: Ežerų vandens lygis ir klimato svyravimai: indikatorių savybių analizė. Geografjos metraštis. 31: Kilkus K Ežerotyra. Vilnius. Kilkus K., Vilkelytė D Švento ežero daugiamečiai ir sezoniniai vandens lygio svyravimai. Geografija. 47(2): Valiuškevičius G., 2007: Mažieji Lietuvos ežerai: ištekliai, genezė, hidrologija. Vilnius.

31 Ventos upė (R. Barausko nuotr.) VENTOS REGIONINIO PARKO GEOLOGIJA Jonas SATKŪNAS, Asta JUSIENĖ, Jaunutis BITINAS, Alma GRIGIENĖ Lietuvos geologijos tarnyba El. paštas Ventos regioninio parko geologinių tyrimų istorija Aš patsai ing pakalnę Papilės važiavau Ir, norint daugel daiktų akmeningų gavau, Pamatė meilininkai, kuriems tai patiko, Mažne visus atėmė, man nedaug paliko. Vienok ir paskutinius, kas tik yr surenku. Visus Tavi nusiunčiu, sau vieno nelieku. Bet, jei nori daugesniai tokių akmenaičių, Rašyk pas kunigaikštį vyskupą žemaičių. Ant jo žemės Papilėj yr šiokių ir tokių, Kaip kirminų ir varlių, akmenų visokių. Jis anų kiek norėsi, tiek gal liept pririnkti, Bet man senam ir luošam prider nepaslinkti. (Dionizas Poška, Gromata pas Tadeušą Čackį ) 31

32 32 Papilės atodanga seniausias Lietuvoje tiriamas geologijos objektas Pagal A. Linčių, bene pirmasis, kuris Papilės atodangoje ir kitose Ventos upės slėnio vietose aptinkamus senovės gyvių suakmenėjimus palaikė muziejinėmis vertybėmis, buvo Baublių muziejaus įkūrėjas Dionizas Poška, berods, 1811 m. lankęs Ventos pakrantes ir čia pasirinkęs keliasdešimt eksponatų. O Papilės atodangos, kaip unikalios geologinės įžymybės, populiarumo pradžia galima laikyti metus (inž. Jano Ulmano tyrimai ir gausių fosilijų konstatavimas). Po to Vilniaus universiteto profesorius Eduardas Eichvaldas atodangose prie Papilės pirmasis atpažino ir moksliškai aprašė juros sistemos uolienas, kai kurias fosilijas (1830, 1868 m.). Papilės geologine sąranga (taigi ir Papilės atodanga) domėjosi, paleontologinių, litologinių, stratigrafinių tyrinėjimų išvadas skelbė įvairių šalių mokslininkai: 19 amžiuje vokiečių geologas L. Buchas (1841 m.), Peterburgo Kalnakasybos instituto profesorius G. Sokolovas (1844 m.), Tartu universiteto profesorius K. Grevingkas (1859, 1861 m.), vokiečių geologas A. Jenčas (1886 m.), rusų geologas S. Nikitinas (1886 m.), lenkų paleontologas J. Semiradskis (1889 m.), E. Šelvinas (1894 m.); 20 amžiaus pirmoje pusėje K. Bodenas, E. Krenkelis, V. Vecelis, R. Brinkmanas, M. Kaveckis, J. Dalinkevičius, Č. Pakuckas; 20 amžiaus antroje pusėje J. Kisnėrius, A. Grigelis, L. Rotkytė, P. Šimkevičius ir kiti. Pažymėtina, kad panevėžiečio Č. Chmielevskio iniciatyva Ventos upės pakrantėse, vadinasi, ir Papilės atodangoje, 1900 ir 1903 metais rinktos gausios fosilijų kolekcijos pateko tuomet į Karaliaučiaus, Miuncheno, Tiubingeno universitetų, Peterburgo Kalnakasybos instituto muziejų ekspozicijas ir buvo prieinamos daugeliui tyrinėtojų. Nemažai paleontologinių radinių iš Papilės atodangos prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjo Kauno universitetas, jų yra sukaupęs Vilniaus universitetas, Lietuvos geologijos ir geografijos institutas, Papilės Simono Daukanto gimnazijos muziejus. Lietuvos stratigrafiniai padaliniai, kuriems suteikti Ventos regioniniame parke esančių vietovardžių pavadinimai: Papartynės (Papartinės) svita ir Papilės svita. Po II pasaulinio karo Papilėje juros sistemos nuogulas, fauną, stratigrafiją nagrinėjo J. Kisnierius, A. Vienožinskienė, A. Grigelis, L. Rotkytė, P. Šimkevičius ir kiti tyrinėtojai. Geologinį kartografavimą plėtojo J. Bitinas, R. Šečkus, L. Korabliova, A. Jusienė, P. Aleksa, A. Grigienė ir kiti. Geologinio paveldo objektus, kvartero paleogeografiją tyrė A.Grigienė, J. Satkūnas. Lietuvos geologijos tarnybos geologijos fonde yra virš 60 geologinių tyrimų ataskaitų, o Bibliografijos duomenų bazėje keli šimtai publikacijų įvairiais Ventos regioninio parko geologijos klausimais. Juros periodo atodangos, triaso molio karjeras o pastaruoju metu vis labiau ir Ventos paleoežero dariniai traukia tyrinėtojus, pažintines ekskursijas. Juros sistemos uolienų atodangos Ventos slėnyje yra Jurakalnio griovoje, prie Papartynės malūno ir kitur yra įdomiais pažintiniais objektais, tarnauja mokymo tikslams Čia kasmet lankosi geologijos specialybės studentai rengiami įvairūs projektai, švietimo renginiai. Nemažai paleontologinių radinių iš Papilės atodangos yra sukaupęs Vilniaus universitetas, Lietuvos geologijos ir geografijos institutas, Simono Daukanto ir Akmenės krašto muziejai bei Papilės Simono Daukanto gimnazijos muziejus. Galime sakyti, kad dėka juros periodo uolienų Ventos regioninio parko žemės dalelių yra pasklidę daugelyje pasaulio vietų. Ventos regioninio parko direkcijos ir Lietuvos geologijos tarnybos renginiai nuo 2006 m. Jau nuo 2006 metų Lietuvos geologijos tarnyba ir Ventos regioninio parko direkcija organizavo svarbių seminarų, konferencijų ir ekspedicijų m. Silezijos universiteto tarptautinis lauko tyrimų seminaras Juros uolienų litos-

33 tratigrafiniai tyrimai ir juros sistemos bandinių rinkimas (Venta) m.: Lietuvos ir Latvijos lauko seminaras Ventos slėnio geologinis paveldas (Papilė (Lietuva), Nigrandė, Skrunda, Kuldiga (Latvija)), seminaras Geopaveldo vertingumo samprata, tvarkymas ir naudojimas (Papilė) m.: Tarptautinis lauko seminaras Geologinis paveldas tiltas jungiantis šalis m. vyko knygos Vadovas po Ventos regioninį parką ir brošiūros Praktinis fosilijų ieškotojo vadovas pristatymai. Taip pat 2009 m. įvyko profesoriaus Norm R. Catto iš Kanados Memorial Universiteto, Quaternary International žurnalo redaktoriaus vizitas Ventos regioniniame parke m. buvo surengtas lauko seminaras švietimo darbuotojams Ventos krašto gamtinė įvairovė, geologinis paveldas ir istorija m. Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas J. Satkūnas skaitė paskaitą Akmenės krašto žemės gelmių turtai ir vertybės. Tais pačiais metais įvyko Lietuvos Latvijos hidrogeologų pasitarimas dėl bendrų požeminio vandens modeliavimo ir stebėsenos projektų. (Papilė), taip pat Akmenės rajono savivaldybėje esančių eksploatuotų klinties karjerų pritaikymo galimybės geoturizmui pasitarimas (Papilė) m. buvo pristatyta Purvių atodangos pritaikymo lankymui brošiūra. Taip pat įvyko geologų konferencija Ventos krašto geologinio turizmo galimybės Lietuvos geologijos tarnyboje (Vilnius) ir geologijos konferencija Akmenės krašto muziejuje (dr. Stephen L. Brusatte (Kolumbijos universitetas, JAV), dr. Richard J. Butler (L. Maksimilijano universitetas, Vokietija), dr. Grzegorz Niedzwiedzki (Upsalos universitetas, Švedija), dr. Jonas Satkūnas (Lietuvos geologijos tarnyba, Vilniaus universitetas). Tais pačiais metais buvo surengta bendra Ventos RPD, Akmenės rajono savivaldybės ir LGT atstovų išvyka į Baltovo Juros periodo parką (Lenkija) dėl galimybės steigti panašų parką Akmenės rajone m. buvo surengta J. Dalinkevičiaus jubiliejinė konferencija Naujojoje Akmenėje ir Papilėje, taip pat Paleontologijos lauko seminaras Papartynėje ir Šaltiškiuose m. Ventos regioniniame parke įvyko 9-oji Baltijos stratigrafijos konferencija (Venta), taip pat ir paleontologų stovykla (Ventos regioninis parkas) m. jau tradicinė paleontologų stovykla, skirta visuomenei susipažinti su paleontologija, ir patiems pabandyti surasti įdomių radinių, (Ventos regioninis parkas) ir Tais pačiais metais buvo surengta ir geopaveldo konferencija (Venta). Mokytojo ir geologo Virgilijaus Pajarsko vadovaujama paleontologų stovykla taip pat buvo rengiama ir 2016, 2017, 2018 bei 2019 metais metais taip pat buvo atlikti pirminiai geologiniai Dabikinės upės žvalgymai (J. Satkūnas). Ventos regioninio parko reljefo kilmė ir kvartero storymė Ventos regioninis parkas yra Ventos vidurupio lygumoje, kurią suformavo galingasis skulptorius iš Šiaurės paskutinysis (geologų vadinamo Vėlyvojo Nemuno) ledynas. Pastarajam tirpstant, tekančio vandens srautai bei dubumose pasitvenkę ledo tirpsmo vandenys gerokai apskalavo ir išlygino ledyno paliktą moreninės lygumos paviršių. Ledyninį reljefą iš dalies pakeitė ir po ledlaikio vykę įvairūs geologiniai procesai: dirvos slinkimas šlaituose (solifliukcija), hidrografinio tinklo formavimasis, pelkėdara ir kt., tačiau svarbiausią darbą atliko upės nepailstančioji Venta ir veržlioji Virvytė, išskobusios erdvius terasuotus slėnius, kurie labai paįvairina lygumos kraštovaizdį. Ventos regioninį parką prieš tūkstančių metų dengė Ventos vidurupio ledyninė plaštaka, atsiskyrusi nuo pagrindinio ledyninio srauto, slinkusio pietų kryptimi. Ten, kur gulėjo Ventos vidurupio plaštakos ledynas, dabar plyti iš ledyno sąnašų pagrindinės morenos sudaryta lyguma plokščiu, banguotu ir gūbriuotu paviršiumi. Intensyvus neigiamų formų išlyginimas vyko pelkėjimo procesų metu, kai esant pastoviam drėgmės pertekliui uždaruose pažemėjimuose kaupėsi biogeninės nuogulos durpės. 33

34 34 Pažvelkime, kas gi slūgso giliau po dirvožemiu. Ventos regioninio parko kvartero nuogulų storymėje vyrauja moreninės nuogulos, paliktos penkių skirtingų ledynų, slinkusių per Lietuvą per pastarąjį milijoną metų (kvartero periodą). Žvelgiant į kvartero nuogulų pjūvius matyti, kad kvartero darinių storis yra nuo 20 iki 100 metrų. Seniausia Dzūkijos ledyno morena kol kas aptinkama tik ledyno išskobtuose ir vandens proveržių išplautuose slėniuose paleoįrėžiuose. Ten pat slūgso ir ją dengiančių to paties ledyno tekančio tirpsmo vandens suklotų (fliuvioglacialinų) nuogulų sluoksnis. Pokvarterinio paviršiaus įdubimuose aptinkamos ir Dainavos ledyno moreninės nuogulos. Žymiai plačiau paplitusi Žemaitijos ledyno morena, vietomis padengta fliuvioglacialinėmis nuogulomis ir limnoglacialinėmis nuosėdomis. Šios nuogulos paplitusios visame valsčiuje. Medininkų ledyno morena taip visur slūgso. Kai kur virš jos slūgso ir Medininkų laikotarpio fliuvioglacialinės nuogulos. Į pietryčius nuo Viekšnių aptinkamas didžiulio ežero, tyvuliavusio prieš tūkst. metų nuosėdų klodas. Šios nuosėdos atsidengia Ventos, Virvytės upių ir Avižlio upelio atodangose. Visame Ventos regioniniame parke vientisu (nuo kelių metrų iki 30 m storio) sluoksniu slūgso paskutiniojo ledyno palikta morena. Viršutinė šių nuogulų dalis betarpiškai atsidengia žemės paviršiuje, formuodama ir Viekšnių valsčiaus reljefą. Didžiausia krašto upė Venta tekėdama paveldėtu ledyno tirpsmo vandens išgraužtu slėniu, pakaitom tai gilindamasi, tai klostydama sąnašas suformavo dvi viršsalpines terasas bei salpą, vingių skardžiuose atidengė ne tik ledyninių nuogulų, bet ties Papile ir daug senesnių juros sistemos uolienų klodus. Ventos upės slėnis yra svarbiausias kraštovaizdžio elementas reljefo forma ir Papilėje, ir jos apylinkėje. Ventos slėnis įsirėžęs į moreninę lygumą, kurią paliko Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos Vidurio Lietuvos fazės ledynas, padengęs raudono moreninio riedulingo priemolio ir priesmėlio danga. Papilėje Ventos slėnio gylis siekia nuo 18 iki 24 m. Ventos upės vandens lygis prie atodangos rytiniame miestelio pakraštyje prieš geležinkelio stotį yra apie 72 m aukščiau dabartinio Baltijos jūros paviršiaus. Šiaurvakariau nuo Papilės Ventos vandens paviršiaus absoliutinis aukštis yra 68,2 m. Slėnio plotis Papilėje siekia iki m. Vandens gylis upėje nevie nodas, nuo 0,4 m iki 2 m ir didesnis duburiuose. Upės vagoje anksčiau būdavo matyti gausybė iš ledyninių sąnašų išplautų eratinių riedulių, kurių diametras dažniausiai 0,7 1 m, retai pasitaikydavo didesnių, iki 2 m. Rieduliai daugiausia yra Fenoskandijos kristalinių uolienų atplaišos, į Lietuvą atneštos pleistoceno ledynų daugiau negu 600 km. Papilėje Venta daro staigius posūkius. Tekėdama iš rytų, upė keletą kartų pasisuka. Iš pradžių, darydama vingį, ji krypsta į kairę, toliau į dešinę ir žemiau už tilto, bažnyčios ir kapinių vėl į kairę. Žemiau buvusio malūno palei tiltą upės slėnis susiaurėja. Toje vietoje tarp gana aukštų krantų Venta daro posūkį ir ardo dešinįjį krantą. Ventos slėnyje šlaitai yra statūs įgaubtuose vingių posūkiuose, nuo seno ardomi upės šoninės erozijos, ypač pavasario potvynių. Išgaubtuose vingiuose matyti terasų pakopos. Juose išryškėja trijų aukščių terasų aikštelės. Dvi terasos yra viršsalpinės, kurias neužlieja potvynių vanduo. Aukštesnioji viršsalpinė terasa pakilusi aukščiau upės vandens lygio m, žemesnioji vos 3 5 m. Pastaroji retkarčiais pakraščiais semiama potvynio vandens. Prie pat vagos šliejasi žemos salpinės terasos atkarpos. Ventos vagos plotis nevienodas (25 70 m), vidutiniškai jis yra apie 41,6 m. Upės vagos nuolydis nėra didelis: 0,96 m per vieną kilometrą. Išplatėjusiose vagos atkarpose seklesnėse vietose pasitaiko vandens žolių salos. Upės vaga dumblėja. Dumblą sulaiko vandens augalų sąžalynai. Ventos upės slėnis ir kai kurie jos intakai pragraužė kvartero ledynmečių nuogulas ir atidengia senesnių geologinių periodų (permo, triaso, juros) uolienas, nuogulas ir nuosėdas. Todėl čia gausu jų atodangų.

35 Juros periodas Ventos regioniniame parke Ventos regioniniame parke vienintelėje vietoje Lietuvoje į žemės paviršių išeina juros sistemos uolienos. Juros periodas tai Žemės vystymosi laikotarpis, prasidėjęs prieš maždaug 205 mln. metų ir baigęsis prieš 145 mln. metų. Jo trukmė 60 mln. metų. Jura yra vidurinis mezozojaus eros periodas, prieš jį buvo triaso periodas, po jo sekė kreidos periodas. Jura yra iš viena detaliausiai ištirtų geologinių sistemų. Detalesnis Juros periodo skirstymas yra pagrįstas amonitų fosilijų tyrimais. Periodo pavadinimas kilęs nuo Juros (Juragebirge) kalnų Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Šį geologinį terminą pirmasis pavartojo 1822 m. A. Humboltas. Juros periode suskilo Pangėjos superkontinentas. Pirmiausia skilimas prasidėjo pietinėje Šiaurės Atlanto vandenyno dalyje, atsiskyrė Laurazija (šiauriniai kontinentai) nuo Gondvanos (pietinių kontinentų). Vėliau tesėsi Gondvanos skilimas, atsiskyrė Pietų Amerika nuo Afrikos kontinento. Taip susidarė Atlanto vandenyno užuomazgos, bet juros periode jis buvo ne ką platesnis nei dabartinė Raudonoji jūra. Atskiri Gondvanos segmentai judėjo šiaurės kryptimi lėtai sukdamiesi prieš laikrodžio rodyklę. Užsidarė senovinis Mongolijos Ochotsko vandenynas, susijungė Pietų ir Šiaurės Kinija. Ugnikalniai išsidėstę riftų zonose išliejo didžiulius kiekius bazaltinės lavos į žemės paviršių, tai galėjo turėti įtakos gyvojo pasaulio evoliucijai. Juros periodo viduryje prasidėjo pasaulinio vandens lygio kilimas, dideli sausumų plotai buvo užtvindyti sekliomis jūromis. Juros periodas pasižymėjo šiltu bei drėgnu (humidiniu) klimatu. Šio periodo būdinga augmenija paparčiai ir plikasėkliai. Jūrose klestėjo foraminiferai (pirmuonys) ir amonitai (galvakojai moliuskai), buvo daug pečiakojų, dvigeldžių ir pilvakojų moliuskų, pinčių ir koralų. Juros periodas milžiniškų roplių (dinozaurų) atsiradimo ir vystymosi laikotarpis. Atsirado skraidantys ropliai ir pirmieji paukščiai (Archaeopterix), gausu buvo žuvų. Žinduoliai dar buvo primityvūs ir reti. Jurai baigiantis, pasirodė pirmieji gaubtasėkliai augalai. Juros sistemos uolienos yra paplitę Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje, kur slūgso metrų gylyje nuo žemės paviršiaus ir tik Papilės apylinkėse jos yra matomos atodangose. Žymiausia iš jų Papilės atodanga, tyrinėjama maždaug nuo 1825 metų. Ankstyvosios ir viduriniosios juros metu Lietuvoje vyravo kontinentinės sąlygos, atskirais laikotarpiais susidarydavo nedideli kontinentiniai baseinai, kuriuose klostėsi smėlingos ir molingos nuosėdos, turinčios augalų liekanų. Šios liekanos vėliau virto rusvosiomis anglimis. Papilės juros periodo atodangose slūgso vėlyvojo juros kelovėjo ir oksfordžio amžiais (prieš mln. metų) jūroje susiklosčiusios uolienos. Jose itin gausu foraminiferų, pečiakojų, moliuskų (dvigeldžių ir amonitų), dygiaodžių, žuvų ir kitų gyvūnų suakmenėjusių liekanų. Visa tai Ventos pakrantes ties Papile išgarsino (maždaug nuo 1825 metų) kaip unikalią fosilijų radimvietę. Papilės atodanga su juros periodo uolienomis yra unikali Baltijos regione ir turi pasaulinę mokslinę reikšmę. Papilės atodanga gamtos geologiniu paminklu paskelbta 1964 metas. Dabartiniu metu tai valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Ji yra Ventos kraštovaizdžio draustinyje, pačiame Papilės miestelio centre. Ventos slėnio atkarpa su juros periodo uolienų atodangomis jau 1960 metais buvo paskelbta Papilės geologiniu draustiniu. Papilės atodanga 1997 m. buvo įrašyta į Lietuvos vertingiausių (reprezentatyviausių) geologinių vietovių sąrašą, kurį rengia Europos asociacija geologinio paveldo išsaugojimui (ProGEO). Papilės atodanga, kaip vienas iš pačių vertingiausių Baltijos regiono geologinio paveldo objektų yra numatytas įrašyti ir į formuojamą Šiaurės Europos vertingiausių geologinių vietovių sąrašą. 35

36 36 1 pav. Juros uolienų paplitimo schema Lietuvoje Juros sistemos uolienų atodangų Ventos slėnyje yra Jurakalnio griovoje, prie Papartynės malūno ir kitur. Papilės atodangose gausiai aptinkamos juros periodo metu gyvenusių gyvūnų liekanos fosilijos. Vietiniai gyventojai spiralės išvaizdos susuktus kiaukutus vadina gyvatėmis. Tai amonitų kiaukutai, pagal kurios atpažįstami juros periodo sluoksniai. Be jų gausiai randami belemnitų (į dabartinius kalmarus panašių gyvūnų) skeleto dalys (rostrumai), vadinami velnio pirštais ar perkūno strėlėmis, įvairių moliuskų kiaukutai, kitų vandenyje gyvenusių gyvūnų ir augalų liekanos ar žymės. Pažymėtina, kad Papilėje yra rastas ir suakmenėjęs nemažo roplio slankstelis. Jį 1976 metais surado geologas Vladas Katinas, o slankstelis eksponuojamas Geologijos ir geografijos instituto muziejuje, Vilniuje. Taigi sąlygos dinozaurams ar jų giminaičiams gyventi buvo palankios tuo metu, kai klostėsi atodangoje matomos uolienos. Mokslininkai yra nustatę, kad belemnitai buvo vandenyje dinozaurų, vadinamųjų ichtiozaurų, pagrindinis maistas. Kaip nurodo A. Linčius, Papilės atodangose mokslininkai yra suradę ir aprašę daugiau kaip 300 gyvių rūšių: foraminiferų, pečiakojų, moliuskų, dygiaodžių, žuvų ir kitų. Daugiausia suskaičiuota moliuskų 41 dvigeldžių, ir 25 amonitų rūšys. Amonitų rūšių keliuose moksliniuose pavadinimuose Indosphinctes (Elatmites) papilensis (Pak.), Binatisphinctes (Okaites) popilanicus (Krenk.), Cardioceras (Plastmatoceras) popilaniense Bod. Astarte (Astarte) papilensis Rotkytė L atsispindi Papilės miestelio vardas. Taigi amonitai garsina Papilę visame mokslo pasaulyje.

37 Pažymėtina, kad Papilės atodangos ekspozicija įrengta lankymui tai pirmas tokio pobūdžio pažintinis objektas Lietuvoje (šiuo metu rekonstruojama). 2 pav. Iki šiol Papilėje rastas tik vienas dinozaurų laikų (juros periodo) gyvūno stuburo slankstelis (saugomas Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto muziejuje). Minėti radiniai liudija, kad juros periodo uolienose, kurios atsidengia Ventos regioniniame parke ir jo apylinkėse, tikėtina rasti ir dinozaurų liekanų. Pagal Papilės atodangos geologinius tyrimus, išskirta taip vadinamoji Papilės svita geologinis vienetas ir jį atitinkantis laiko tarpsnis, kada Lietuvos teritorijoje šilto ir drėgno klimato sąlygose klostėsi seklios jūros, ežerų, upių ir pelkių nuosėdos. Taigi Papilės vardu vadinamas geologinis sluoksnis, kurio storis siekia iki 30 metrų. Papilės sluoksnis yra išplitęs visoje vakarų ir pietų Lietuvoje, kur nuo žemės paviršiaus pasiekiamas tik gręžiniais. Taigi Papilės atodangoje yra Papilės svitos (geologinio vieneto) stratotipinio sluoksnio pjūvis, esantis 23,9 25,4 m gylyje nuo atodangos viršaus. Papilės atodangos ekspozicijoje (atidengtoje ir paruoštoje lankymui atodangos dalyje) matomas juodas molis tai juros periode, maždaug prieš 165 milijonus metų, negilios jūros užutekyje susiklojusios nuosėdos. Ši jūra apėmė didelę dalį Vakarų Europos, siekė dabartinę Angliją. Po moliu slūgsantis smiltainis tai sucementuotas smulkus smėlis, suklostytas jūros priekrantėje. Smiltainyje gausu amonitų ir dvigeldžių moliuskų kiaukutų. Tai, kad aukščiau matomas molis slūgso ant smiltainio, rodo jūros plėtimąsi transgresiją. Geologinio paveldo įdomybės Lietuvos geologinės sandaros specifinis bruožas tai pilniausia, lyginant su kitais Baltijos regiono kraštais, nuosėdinė storymė, kurioje nuosekliai slūgso visų geologinių periodų uolienos, tarsi archyve sudėlioti dokumentai, pasakojantys žemės praeities istoriją. Taigi, patys vertingiausi moksliniu ir pažintiniu požiūriu Lietuvos geologinio paveldo objektai tai nuosėdinės storymės, įskaitant kvartero sistemos, atodangos. Pavyzdžiui, pačių vertingiausių Lietuvos geologinio paveldo objektų sąraše juros periodo uolienų atodangos Papilėje ir jos apylinkėse deramai užimtų pačią svarbiausią vietą. Ventos regioniniame parke be juros periodo uolienų atodangų, nemažai yra ir kitų vertingų mokslui bei pažinimui geologijos objektų tai aukštos moreninių darinių atodangos, nuo kurių atsiveria puikūs vaizdai į Ventos slėnį, upės erozijos išskobti aštriabriauniai atragiai (Jurakalnio, Avižlio ir Ventos santakos), pavienių riedulių (Juodasis, arba Meilės, Velnio Pėda, visai šalia parko esantis Skleipių) ir jų sankaupų. Ventos regioninio parko svarbiausios gamtinės vertybės yra susijusios su Ventos upės slėniu. Tai jame esančios atodangos, griovos bei raguvos, eroziniai atragiai, upės erozijos sukurta reljefo įvairovė. Pačios svarbiausios Ventos regioninio parko vertybės unikalios juros periodo uolienų atodangos, irgi yra susiformavę dėka upės erozinės veiklos. Be to, pavieniai rieduliai, jų sankaupos (pvz. Uogiškiuose, Šemetaičiuose, Gamėnuose) upės slėnyje ir jos vagoje taip pat upės erozinės veiklos, moreninių darinių išplovimo rezultatas. Akmuo Velnio pėda Riedulys yra netaisyklingos ovališkos formos, apzulintas, be aštrių kampų (pirminių). Velnio 37

38 38 pėdos riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis 20 cm; ilgis 70 cm, o plotis 50 cm. Riedulį sudaranti uoliena yra magminės kilmės granitas. Velnio pėda yra atneštas iš Skandinavijos. Tokio tipo granitai vyrauja viename didžiausių Vyborgo ir Alandų rapakyvi granitų masyve Suomijoje. Akmenyje esanti pėda primena senovinio bato su kulnu įspaudą. Šios pėdos ilgis yra 25 cm. Avižlio atragis Avižlio ir Ventos upių santakoje, abiejų upių erozija sukūrė unikalią gamtos formą siaurą ir ilgą atragį. Atragio keteros plotis vietomis vos siekia 0,5 m pločio. Tai maždaug 112 metrų ilgio ketera, su stačiais šlaitais, užsibaigianti stačia atodanga, pačioje abiejų upių santakoje. Atragio aukštis ties atodanga yra 4 m, o toliau atragis palaipsniui aukštėdamas pasiekia 10 m aukštį. Atragio plotis papėdėje ties santaka yra 20 metrų ir palaipsniui platėja iki maždaug 80 metrų. Avižlio upelis pačioje santakoje į Ventos upę kerta aprašomąjį atragį, atidengdamas jo vidinį pjūvį. Atodangoje matyti atragio gaubiamąjį apvalkalą sudarantis apie 1 metrų storio moreninio priesmėlio sluoksnis. Po juo matyti ledyno deformuoti greičiausiai ežerinės kilmės aleurito ir smėlio dariniai, kurių sudėtyje yra nemažai organinės medžiagos. Šios atodangos keturiuose aleurito bandiniuose (gylis m) buvo atlikta sporų žiedadulkių analizė (tyrė A. Grigienė). Spektruose vyrauja medžių žiedadulkės. Tarpe jų daugiausia rasta pušies (Pinus) žiedadulkių. Taip pat nemažai beržo (Betula) ir alksnio (Alnus) žiedadulkių. Rastos pavienės eglės (Picea) ir plačialapių žiedadulkės. Tarp žolinių augalų vyrauja kiečio (Artemisia) žiedadulkės. Nuosėdose daug prekvartero sporų. Šio aleurito žiedadulkių spektrai labai panašūs į Purvių atodangos aleuritų spektrus. Taigi pagal palinologinės analizės duomenis aleuritas susiklostė Viduriniojo Nemuno vieno iš pačių jauniausių klimato pašiltėjimų metu Mickūnų 3 tarpstadialo laiku. Analizė rodo, kad nuosėdos susiformavo vyraujant šaltoms ir drėgnoms klimato sąlygoms. Aplink paleoežerą tuo metu greičiausiai plytėjo miškatundrė, kurią keisdavo arktinės tundros sąlygos. Analogiškos ežerinės nuosėdos geologinio kartografavimo būdu yra nustatytos dideliame plote tarp Viekšnių, Akmenės ir Ventos. Tai vadinamojo Viduriniojo Nemuno laikotarpio pabaigoje, kaip liudija Purvių atodangos stratigrafiniai tyrimai, maždaug prieš 35 tūkstančių metų susikloję nuosėdos. Apibendrinant galima teigti, Avižlio atragis yra unikalus gamtos bei kraštovaizdžio objektas savo morfologija, geologine sandara, gamtinės aplinkos natūralumu, bylojantis apie priešledynmentinės geografinės aplinkos sąlygas, ledyno slinkimo metu suformuotas deformacijas, poledynmečio upių erozijos procesus. Tai vienas iš pačių įdomiausių Ventos regioninio parko gamtinių vertybių. Gumbakių atodanga Gumbakių atodanga yra dešiniajame Ventos upės slėnio šlaite, apie 3 km prieš srovę nuo Papilės miestelio centro, šalia Gumbakių kaimo. Atodangos aukštis apie 22 metrus virš Ventos upės vandens lygio. Joje surasti net 7 morenos sluoksniai, kurie priskirtini viršutinio pleistoceno Nemuno ledynmečio Grūdos ir Baltijos stadijoms. Nemuno apledėjimo Grūdos stadijos morena buvo suklota ledyno, slinkusio iš šiaurės rytų į pietų vakarus. Šios morenos petrografinės mineraloginės sudėties formavimuisi didelės reikšmės turėjo juros sistemos nuogulos ir uolienos. Juodasis akmuo Riedulys yra netaisyklingo ovalo formos su stačiais šonais ir plokščiu viršumi. Nelygiame riedulio paviršiuje ryškios įvairiais kampais persikertančių skalumo plokštumų linijos, pagal kurias uoliena labiausiai ir dūla. Šitaip yra atsiradę griovelių, plyšių, šiauriniame riedulio šone didokas V formos įdubimas, o pietiniame dvi

39 laiptiškos pakopos. Riedulio matmenys (iškastoje duobėje virš jos dugno esančios dalies): aukštis 1.89 m (šio aukščio apatiniai du trečdaliai maždaug 1.2 m yra išryškėję atkasus riedulį); ilgis 5.59 m; plotis 3.76 m; apimtis m. Riedulį sudaranti uoliena granitas, iš toliau žvelgiant juosvas, o šviežesnėje nuoskaloje rausvai rudas su juodom ir melsvai pilkom dėmėm (margas), leukokratinis, porfyroblastiškas, smulkiagrūdis ir vidutingrūdis. Be savo pagrindinio pavadinimo Juodasis, riedulys turi dar net tris: Meilės, Didysis ir Žibikų. Kaukolinės atragis Atragis raiški erozinė reljefo forma. Kaukolinės atragio ilgis yra 70 m, o plotis nuo 2 5 m jo smaigalyje iki 25 m jo gale, tarp griovos viršutinės dalies ir Ventos slėnio šlaito. Atragio aukštis nuo griovos dugno jos vidurinėje dalyje yra apie 6 m, o iš Ventos pusės šlaito aukštis apie 12 m. Kaukolinės atragis yra sudarytas iš moreninio priesmėlio. Griovos dugne matyti magminių ir metamorfinių uolienų riedulių, slūgsančių grunte, paviršiai. Taigi pagal šiuos požymius galime manyti, kad visas atragis yra sudarytas iš moreninio priesmėlio. Šlaitų statumas irgi liudija apie atragį formuojančios medžiagos lyginamąjį rišlumą, kas yra būdinga molingiems gruntams. Kaukolinės atragis yra erozinės kilmės teigiama reljefo forma. Atragis susiformavo Ventos upės šoninės erozijos ir bevardės griovos gilinamosios erozijos procesų dėka. Atragio ilgoji ašis yra orientuota į pietryčius, kryptimi statmena paskutiniojo ledyno slinkimo krypčiai, kuri yra nustatyta geologinio kartografavimo metu, pagal Avižlio atodangos matavimus. Įdomu pastebėti, kad Kaukolinės ilgosios ašies orientacija yra tokia pati kaip ir Avižlio atragio, kurio kilmė yra susijusi su ledyno sustumtinės raukšlės buvimu. Atragis yra Purvėnų geomorfologinio draustinio centre. Nors Kaukolinės atragis yra trumpesnis nei Avižlio, tačiau jis yra labai išraiškingas, todėl Kaukolinės atragis galėtų būti laikomas tipišku geomorfologiniu tokių reljefo formų etalonu. Kaukolinės pavadinimas kilo nuo šalia esančio miško. Pasakojam, kad šiame miške rusų kazokai nubaudė mirties bausme ir čia pat užkasė 1863 metų sukilimo sukilėlius, Ir po daugelio metų žmonės dar rasdavo kaukolių, iš to ir toks pavadinimas. Raudonskardžio atodanga Raudonskardžio atodanga yra dešiniajame Ventos upės slėnio skardyje, rytiniame Papilės miestelio pakraštyje. Atodangos aukštis yra iki 20 m, ilgis apie 140 m. Ji atidengia iki pat moreninės lygumos paviršiaus viršutinius kvartero nuogulų sluoksnius, apatiniai yra paslėpti po deliuviu. Papartynės malūno atodanga Ji yra prie Papartynės malūno užtvankos prakasoje, iškastoje ruošiant mašinoms stovėjimo aikštelę. Prakasa yra dešiniajame Ventos krante. Prakasoje matyti juros sistemos sluoksniai su faunos fosilinėmis liekanomis. Viršum juros sluoksnio guli moreninis priemolis. Tai dugninė ledyno morena. Stipriai glacio skalūnuota. Moreninis priemolis, dengiantis juros sistemos uolienas, perdengtas aliuvio smėlio, žvirgždo ir gargždo mišrių nuogulų, kurios susidarė upės vagoje. Šioje vietoje aliuvio dangos storis apie 0,6 m. Papilės atodangos (aprašytos skyriuje Juros periodas Ventos regioniniame parke ) Jurakalnio atragis Jurakalnio atragis tai tipiška linijinės erozijos suformuota reljefo forma. Čia vizualiai susipažįstama su linijinės erozijos procesu ir jo padariniais pačiu eroziniu atragiu, raguvomis bei griovomis, kuriose formuojasi šaltiniai. Kitas vertingas aspektas tai juros periodo uolie- 39

40 40 nų atodangos, dėl intensyvios erozijos natūraliai prieinamos tyrimams. Nuo apžvalgos bokšto atsiveria puikus vaizdas į Ventos slėnį, jo terasas. Griova yra Ventos kairiajame krante ir stūkso Jurakalnio griovos taip pat kairiajame šlaite. Kad lengviau būtų surasti šią garsiąją atodangą, reikia nuo griovos žiočių, atsiveriančių į Ventos slėnį, eiti apie 75 metrus. Ji yra apie 580 m į pietų pietvakarius nuo gelžbetoninio tilto per Ventos upę Papilėje ir apie 150 m į pietvakarius nuo buvusio malūno. Po nestora (vos apie 2 m storio) kvartero jauniausio geologinio periodo nuogulų danga (0,0 2,0 m intervalas) slūgso juros sistemos nuogulos. Kvartero nuogulos moreniniai priemoliai yra aplinkinių dirvų dirvodarinės (gimtosios) uolienos. 2,0 5,5 m gylyje pasirodo juodas riebus žėrutingas molis, šiek tiek karbonatingas su limonitizuoto (geltono) smiltainio tarpsluoksniais. Šis sluoksnis paleonto logų priskirtas juros sistemos viršutinio skyrio oksfordžio aukštui. Jame surandama gausi amonitų fauna. Surasti ir apibūdinti šie amonitai: Cardioceras (Plasmatoceras) tenuicostatum Nik., Cardioceras (Plasmatoceras) tenuistriatum Bor., Cardioceras (Plasmato ceras) popilaniene Bod. Giliau randami šie amonitai: Quenstedticeras (Quenstedticeras) lamberti Sow., Quenstedticeras (Quenstedticeras) mariae Orb, Kosmoceras duncani Sow. Oolitai susidarė šiltų jūrų pakrančių zonoje ten, kur vyko vandens judėjimas. Jie formavosi cheminiu būdu iš vandens, prisotinto kalcio karbonato. Atsitiktinis plaukiojantis vandenyje grūdelis ar oro burbuliukas apaugo kalcio karbonato pakar totinais plonais sluoksniais ir pasidarė taisyklingos koncentrinės formos bei sanda ros. Įgavęs pakankamą svorį ir dydį, oolito sferiškas rutuliukas, veikiamas svorio jėgos, nuguldavo ant dugno. Purvių atodanga Buvęs Ventos regioninio parko direktorius Apolinaras Nicius, geografas ir keliautojas, skersai išilgai išvaikščiojęs Ventos kraštą, jau seniai susidomėjo vaizdingu raudonu skardžiu gražiame Ventos vingyje. Daugiausia prie šio skardžio Purvių atodangos tyrimų organizavimo prisidėjo Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas dr. Jonas Satkūnas. Tai viena iš viso labo kelių Baltijos šalyse paskutinio tarpledynmečio Mickūnų 3-iojo pašiltėjimo (prieš metų) atodanga. Atodangoje Almos Grigienės atlikta sporų ir žiedadulkių analizė parodė, kad Ventos krašte prieš paskutinįjį ledynmetį vyravo šaltas, drėgnas ir atšiaurus klimatas, ledynas iš šiaurės pusės jau buvo priartėjęs. Kraštovaizdis buvo atviras, daugiausiai augo viksviniai augalai, betgi buvo ir medžių tundra su beržais, pušimis, beržais keružiais ir kadagiais. Atodangoje rasta ir moliuskų (Margaritifera margaritifera rūšis). Moliuskų kiaukutų analizę atliko dr. Aldona Damušytė. Šios rūšies moliuskai gyvena tekančiame vandenyje, dėl to galima teigti, kad Purvių atodanga prieš metų buvo ties upeliu, įtekančiu į milžinišką Ventos ežerą, tyvuliavusį mūsų krašte prieš metų. Atodangoje rastas ir medienos fragmentas, kurio amžius irgi apie metų. Purvių atodangos tyrimo duomenys rodo, kad nuosėdų klostymosi sąlygos buvo kaičios ir nepastovios. Iš pradžių buvęs didžiulis ežeras po truputį seklėjo, traukėsi, ta vieta, kur dabar yra Purvių atodanga, tuomet buvo Ventos ežero dugne, bet jis po truputį traukėsi, seko, ir atodanga atsidūrė upelio, tekančio į šį sumažėjusį ežerą, pakrantėje. Vėliau gi ežeras vėl plėtėsi, ką rodo vėlesnės nuosėdos, ir Purvių atodanga vėl atsidūrė Ventos ežero dugne. Galų gale užslinko ledynas, ir gana staigiai, taigi neliko nei ežerų, nei upelių, nei miškų, nei gyvūnijos, o vien tik milžiniški ledo kalnai. Paleoežeras buvo didelis, plotas apie 77 kv. km. Palyginimui Dusios ežeras užima 23 kv. km, o didžiausia Lietuvoje Drūkšių ežero dalis 100 kv. km. Ventos paleoežero buvimo faktas yra svarbus viso Šiaurės ir Baltijos regiono klimatostratigrafinių įvykių

41 atkūrimui, nes iki šiol Viduriniojo Nemuno laikotarpio paleogeografiją mokslininkai aiškina labai įvairiai ir skirtingai. Teigiama, pavyzdžiui, kad šiuo laikotarpiu kontinentinis ledynas dengė dalį Lenkijos ir Danijos, jo liežuviai siekė Vakarų Lietuvą bei Latviją. Tuo tarpu Svirkančių bei Purvių atodangų tyrimų duomenys rodo, kad Ventos apylinkėse bei gretimuose kraštuose plytėjo ežeringa miškatundrė, kuri negalėjusi būti betarpiškoje ledyno gretimybėje. Ar gyveno žmonės Ventos krašte dar prieš ledynmetį, taigi, prieš metų? Tiesioginių įrodymų nėra, bet tai labai įmanomas dalykas. Nuo priartėjusio ledyno tekėjo tirpstančio ledo upeliai, o toks vanduo, kaip žinoma, yra sveikas, ir būtent tirpstančio ledo vandenyje galima rasti gausiausiai žuvų ir kitos vandens gyvūnijos. Taigi, į tokį žuvingą kraštą tikrai turėjo atklysti tų laikų žmonės, galbūt net neandartaliečiai. Dr. Onos Kondratienės tyrimuose nustatyta, kad tais laikais mūsų kraštuose (dabartiniame pajūryje) augo javai. Klaipėdos uosto teritorijoje aptiktos Snaigupėlės tarpledynmečio laikais ( tūkstančių m.) augusių javų žiedadulkių. Aišku, tai nebuvo mūsų laikų javai, jie buvo menkesni, betgi jie leidžia spėti tais laikais galėjus čia gyventi žmones. Vidury tarpledynmečio (kalbama apie kur kas ankstesnį laikotarpį nei pradžioje minėtas prieledynmetis), maksimalaus pašiltėjimo laikotarpiu, klimatas dabartinėje Lietuvos teritorijoje būdavo kur kas šiltesnis, nei dabar. Augo europinis kėnis, serbinė eglė, paprastasis buksmedis, didžialapė liepa, totorinis klevas. Šiais laikais, pavyzdžiui, paprastasis buksmedis auga tik Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Žiemomis net nesusidarydavo pastovi sniego danga. Tokios sąlygos buvo labai geros žmogui apsigyventi. Buivydžių atodangoje, ant Neries kranto (apie 30 km nuo Vilniaus) rasti aptašyti akmenys leidžia spėti, 3 pav.ventos paleoežeras, prieš 33 tūkst. metų 41

42 42 kad jie buvo tais ar net žymiai senesniais laikais apdirbti žmogaus. Taigi, nors tiesioginių įrodymų ir nėra, bet tikrai galima spėti, kad net prieš ledynmetį mūsų kraštuose gyveno žmonės. O kokie gyvūnai tuo metu čia ganėsi ar medžiojo tuos, kurie ganosi? Tai visiems žinomi mamutai, taip pat ne ką mažiau egzotiški gauruotieji raganosiai, buvo mūsų kraštuose ir šiaurės elnių, poliarinių lapių, žinoma, vilkų, taip pat kitų gyvūnų. Deja, Ventos krašte kol kas nėra rasta tų gyvūnų liekanų, betgi Lietuvoje aptikta ir mamutų, ir gauruotųjų raganosių kaulų. Gauruotojo raganosio kaukolė aptikta 1989 metais Naravų kaime netoli Balbieriškio. Kaukolė labai gerai išsilaikiusi. Raganosio kaukolė yra unikalus radinys, nes daugiau raganosių kaulų nerasta net gretimuose kraštuose. Įdomu pastebėti, kad toje pačioje Nemuno pakrantėje ties Naravais yra rasti šiaurės elnio ragai. Aukščiau slūgsančios nuosėdos (0,34 1,54 m intervalas) susiklostė klimato pašiltėjimo metu, nors šioje teritorijoje tuo metu vyravo tundra su beržais, pušimis, beržais keružiais ir kadagiais. Šis laikotarpis Lietuvos stratigrafinėje periodizacijoje yra vadinamas Mickūnų 3 iuoju pašiltėjimu. Šio laikotarpio geologiniai sluoksniai Lietuvoje nustatyti tik Mickūnų bei Medininkų vietovėse išgręžtuose gręžiniuose. Atodangose šio laikotarpio nuosėdų iki šiol dar nebuvo surasta. Jų iš viso nėra žinoma kitose Baltijos regiono šalyse. Taigi, Purvių atodanga vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, atidengianti paskutinio pašiltėjimo prieš ledynmetį sluoksnius. Skleipių akmuo Riedulys yra netaisyklingos formos su apylygiu viršumi, gana gerai apgludintas, pietinis šonas plokščias (skilimo plokštuma); priešingoje pusėje, ties atkasto grunto paviršiumi matyti į viršų apvalėjanti niša maždaug 2 m pločio ir iki 0.5 m aukščio. Riedulį sudaro pilkai rausvas plagiomikroklininis granitas. Šio granitinio luito matmenys: aukštis 3.7 m, ilgis 5.4 m, plotis 3.6 m; didžiausia horizontali apimtis 17 m. Riedulys šiek tiek apskaldytas ir apibrozdintas, metaliniais trosais bandant jį nutempti. Riedulio viršus, anksčiau kyšojęs iš po žemės, natūraliai šiek tiek samanotas bei kerpėtas. Svirkančių atodanga Svirkančių atodanga yra kairiajame Virvytės krante, Virvytės hidrografiniame draustinyje. Atodangos aukštis nuo upės lygio apie 15 m. Virvytė tarp Lietuvos upių yra greičiausios tėkmės upė, vidutinis visos upės srovės greitis 1,0 m /s, taip pat Virvytė yra labiausiai slenkstėta Lietuvos upė, jos vidutinis rėvų ir sraujynių tankis 50 m/km. (Lietuvos geografiniai ekstremumai, 2008). Svirkančių atodanga yra didelės mokslinės vertės geologinio paveldo objektas. Atodangos pjūvis sudarytas iš dviejų skirtingos kilmės ir amžiaus darinių kompleksų. Apatinė dalis (7,7 m į viršų nuo upės vandens lygio) suklostyta iš aleurito ir smulkaus smėlio. Tai prieš paskutinįjį ledlaikį, laikotarpiu maždaug prieš tūkst. metų (pagal radioaktyviosios anglies ir optiškai stimuliuotos liuminscencijos datavimo rezultatus), vadinamuoju Viduriniojo Nemuno laikotarpiu egzistavusio ežero nuosėdos. Pagal palinologinių tyrimų rezultatus ežeras egzistavo palyginti šalto klimato sąlygomis, ežerą supo tundra su krūmokšniais bei retais medžiais, tačiau tuo metu kontinentinis ledynas buvo dar gana toli šiaurėje, greičiausiai pietinėje Suomijos dalyje. Viduriniojo Nemuno paleoežeras buvo didelis, jo plotas yra 77 kv. km. Palyginimui Dusios ežeras užima 23 kv. km o didžiausia Lietuvoje Drūkšių ežero dalis 100 kv. km. Panašiausias pagal plotą būtų Naručio ež. Viduriniojo Nemuno laikotarpio ežerinių nuosėdų atodangų visame Baltijos regione yra vos kelios (Pietryčių Lietuvoje Rokų atodanga, Estijoje Voka). Viena, iš naujausiai ištirtų atodangų, yra Purvių atodanga Ventos slėnyje.

43 Viršutinė atodangos pjūvio dalis suklota iš moreninės medžiagos, kurią paliko kontinentinis ledynas, paskutiniojo ledlaikio metu savo skydu užklojęs beveik visą Lietuvą. Įdomu atkreipti dėmesį, kad moreninės medžiagos klodas yra dvisluoksnis, sudarytas iš labai kietos dugninės morenos ir masyvios tekstūros abliacinės (ledyno ištirpimo fazės) morenos. Abi morenas skiria 0.8 1,0 m storio smulkaus smėlio sluoksnis, susiklostęs ledyno vidiniuose plyšiuose bei ertmėse. Nuo aukšto atodangos šlaito atsiveria Virvytės slėnio vaizdai, būdingi slėnio elementai upės kilpa, salpinė ir pirmoji terasos, sala Virvytės vagoje, kuri turbūt yra viena iš dviejų salų visame Virvytės hidrografiniame draustinyje. Be to, Svirkančių atodanga yra labai siauros Virvytės kilpos linkyje, priešais salą upės vagoje. Taigi, jau šios upės slėnio morfologinės ypatybės yra labai įdomios ir jų buvimas vienoje vietovėje, gana retas reiškinys visame Virvytės slėnyje. Šio laikotarpio darinių atodangų visame Baltijos regione yra vos kelios (PR Lietuvoje Rokų atodanga, Estijoje Voka). LITERATŪRA Satkūnas J., 2009 Kaukolynės atragis Ventos slėnio paslaptis Satkūnas J., Ventos regioninio parko geologijos ir geomorfologijos vertybių mokslinis apibūdinimas, rekomendacijos saugojimui, tvarkymui ir visuomenės informavimui Gaigalas A., Papilės geologinė ir geomorfologinė aplinka Satkūnas J., Jurassic geological heritage in Lithuania Caspers, G., Freund, H Vegetation and climate in the Early- and Pleni-Weichselian in northern central Europe. Journal of Quaternary Science, Vol. 16, Grigienė, A. & Jusienė, A., The Deposits of the Middle Weichselian in Northern Lithuania. International field symposium on Quaternary Geology and Modern Terrestrial Processes, Riga, September Abstracts, Jusienė A., Aleksa P. Grigienė, A.,2003. Quaternary geological mapping at a scale of 1: of the Mažeikiai area. Lithuanian Geological Survey (in Lithuanian) Kondratienė O Periglacial Sediments of the Nemunas Glaciation in North-West Lithuania. Geologija. Vilnius, 1998, No.23. pp (in Lithuanian) Huijzer B. & Vandenberghe J Climatic reconstruction of the Weichselian Pleniglacial in northwestern and central Europe. Journal of Quaternary Science (1998) 13(5). pp Satkūnas J., Grigienė A., Velichkevich F., Robertsson A., Sandgren P., Upper Pleistocene stratigraphy at the Medininkai site, eastern Lithuania: a continuous record of the Eemian-Weichselian sequence. Boreas, Vol. 32, Satkūnas J., Grigienė A., New Eemian-Weichselian sequences from Mickėnai depression (eastern Lithuania) International Field Symposium Quaterna- 43

44 ry Geology of Denmark, August 29 September 3, 2000, University of Aarhus. Abstracts of Papers and Posters, Satkūnas J., The Upper Pleistocene stratigraphy and geochronology in Lithuania. Litosfera, Nr Satkūnas J., Svirkančių atodanga raktas geologinės praeities sąlygoms atkurti Satkūnas J., 2009.Viekšnių apylinkių geologinio pažinimo takais Satkūnas J, Jusienė A., Bitinas J., Grigienė A., Akmenės krašto geologija. 44

45 Tytuvėnų regioninio parko direkcijos archyvinė nuotr. ŠIMŠŲ MIŠKO GAMTOS VERTYBIŲ ĮVAIROVĖ IR BŪKLĖ Deima PRANCKŪNIENĖ Tytuvėnų regioninio parko direkcija, El. paštas Įvadas Tarsi pailgi karoliai ant gijos suverta ežerų grandinė, šimtamečiais šilais pašiauštos smėlio kalvos, akiai neaprėpiami tyruliai, ūksmingi, pelkėti miškai ir didingi architektūros šedevrai... Taip vaizdingai kiekvieną gamtos ir kultūros mylėtoją pasitinka gražus Rytų Žemaitijos kraštas. Kraštas, žymintis Žemaitijos ir Aukštaitijos sandūrą, Dubysos ir Nevėžio baseinų takoskyrą, slepia visą puokštę gamtos ir kultūros vertybių. Vienas turtingiausių ir vertingiausių gamtinių kompleksų šiame krašte Šimšų miškas (BAST). Šiaurėje jis ribojasi su dar vienu šio krašto perlu Tyrulių pelke (PAST), kitaip dar vadinama paukščių karalyste, o pietuose, geležinkelio pylimu atskirta nuo ne ką mažiau turtų savyje slepiančios Apušio ežero ir jo apyežerių (BAST) teritorijos. Ši Europos Bendrijos svarbos teritorijų grandinėlė tik patvirtina jų reikšmingumą šalies biologinės įvairovės apsaugos kontekste. Tad pradėkime virtualią pažintį su Šimšų mišku. Šimšų miškas savo dabartinį pavadinimą gavo 45

46 46 1 pav. Tytuvėnų ežerų grandinė jam tapus Natura 2000 tinklo teritorija, nuo 2009 metų. Įprastai vietinių lig šiolei vadinamas Užpelkių miškais. Buveinių apsaugai svarbi teritorija Šimšų miškas (LTKEL0007) užima 2088,97 ha ir jungia Kiaunorių, Užpelkių, Šimšos, Kaimalės ir Paežerio miškus, bei tarpe jų įsiterpusias vertingas Sakalauskinės, Rūdupio, Spangupio, Vaičpievės, Tolučių ir kitas pievas. Į teritoriją patenka didžiausias Tytuvėnų regioninio parko ežeras Gauštvinis (126 ha). Ežero šiaurinėje dalyje įteka Šimšos upelis su savimi atplukdydamas Krioklio, Rūdupio, Spangupio ir Supynės intakų vandenis. Iš ežero pietinės dalies išteka Gryžuvos upė, kuri, nuvingiavusi nemažą kelią, pasiekia Dubysą. Šimšų miško didžiausią teritoriją sudaro vienas seniausių Lietuvos draustinių, 1960 metais įkurtą Užpelkių botaninį zoologinį draustinį (šiandien 1038,9 ha). Likusią teritorijos dalį užima Užpelkių gamtinis rezervatas (257,1 ha), nedidelis Šimšos telmologinis draustinis (112,2 ha) bei dalis Tytuvėnų regioninio parko ekologinės ir rekreacinės apsaugos zonų. Ledynmečių palikimai Šimšų miškas patenka į Rytų žemaičių plynaukštės rytinį pakraštį. Tai pelkingiausia Lietuvos dalis, neskaitant Nemuno deltos. Pagrindinius vietovės reljefo bruožus suformavo čia tris kartus apsilankęs ledynas. Aiškesnes reljefo žymes paliko priešledyninių baseinų pasitvenkimas, siejamas su Šušvės aukštupio ledyninio liežuvio tirpimu Šiluvos, Tytuvėnų apylinkėse. Ledyno tirpsmo vandenys suformavo gražią ežerų grandinę, įskaitant ir dubakloninės (rininės) kilmės Gauštvinio ežerą. Prieš visiškai pasitraukdamas iš teritorijos, ledynas dar spėjo neblogai pasidarbuoti ir sukurti lomas, kalvas, ežerų duburus, bei tikrus gamtos šedevrus akmenų ruožus, kitaip žmonių rūžomis vadinamus. Ligi šiolei mokslininkai neturi tikslaus atsakymo, kaip rūžos susiformavo: ar tai buvusi prieledyninių marių kranto vieta, ar akmenimis pažymėtos čia slūgsojusio ledyno plyšių vietos. Detalesni tyrimai leidžia manyti, kad galėjo būti ir vienaip, ir kitaip susiformavusių akmenų ruo-

47 Rūžos take, įrengtame prie įspūdingiausios atkarpos. Pažintinis takas supažindina ne tik su neeiline vietovės geomorfologija, bet ir su paslaptingu akmenų pasauliu, jų reikšme lietuvių kultūroje. 2 pav. BAST Šimšų miškas ir jo lokalizacija žų atkarpų. Nepaisant mokslininkų komentarų, žmonės mieliau pasakoja legendą apie dvarponio Tvardauskio velniams parduotą sielą, ir per naktį kipšiukų rankomis nutiestus akmenų takus nuo Tytuvėnų iki Pašimšės dvaro... Dvi nedidelės akmenų ruožų atkarpos (Tučkinė arba kitaip Akmenų ruožas ir Velniakelis) paskelbtos gamtos paveldo objektais. Tučkinės akmenų ruože, vadinamoje deltoje, kur išsikrovė ledyno tirpsmo vanduo, tarp akmenų įsikūrusi barsukų kolonija sėkmingai gyvuoja jau kelis dešimtmečius. Dalis įspūdingų akmenų ruožų neišliko, akmenys buvo išrinkti, suskaldyti ir panaudoti statybose. Šiaurinėje Šimšų miško dalyje, akmenų ruožas visiškai sunaikintas, o Kiaunoriuose galime išvysti įspūdingą akmeninę bažnyčią. Kas žino, ar ne į jos sienas sugulė akmenų ruožų akmenys... Šimšų miško pietinėje dalyje, privačiame miške, apsuptas ne ką mažesnių savo draugų, guli Didžiausias Rūžos akmuo, kurį, rodos, žaibas perskėlė į dvi nelygias dalis... Šiandien akmenų ruožų fragmentus galime pamatyti lankydamiesi pažintiniame Akmenų Kraštovaizdis ir istorija Žvelgiant į šiandienines iš oro darytas vietovės nuotraukas galima susidaryti vaizdą, kad didžioji dalis teritorijos padengta miškais, kurių apsuptyje tyvuliuoja Gauštvinio ežeras bei kur ne kur įsiterpusios nedidelės pievutės. Tačiau taip buvo ne visada. Tiek ilgamečiai natūralūs procesai, tiek žmogaus veikla, šiandienai suformavo visiškai kitokią aplinką. Kaip ir didžioji dalis Lietuvos, taip ir ši vietovė neišvengė visuotinio žemių sausinimo rykštės. Pavarčius senus žemėlapius, pirmiausiai krenta į akis vinguriuojantis Šimšos upelis, šlapių ir sausų pievų gausa, krūmynai, padrikai išsibarsčiusios pavienės sodybos ir nedideli kaimeliai. Didesnių ar mažesnių kaimelių, pavienių sodybų Gauštvinio ežero apylinkėse buvo tikrai nemažai: Užpelkiai, Pilveliai, Šimša, Spudžiai, Kuprės, Peldžiai, Akmenė, Kaimalė, Pagauštvinis, Gudeliai, Tolučiai, Paežerys. Daugelis šių kaimų šiandien išlikę tik kaip vietovardžiai, miškų, pievų pavadinimai. Šiandien kaimai ištuštėję, pavienės sodybos sugriuvusios, o negailestinga augmenija baigia paslėpti ir paskutinius buvusių sodybviečių pėdsakus. Džiugu, kad kai kurios sodybos vis dar gyvuoja, išlaikydamos senąją kaimo dvasią. Šiaurinėje teritorijos dalyje, dešiniajame Šimšos krante esančiuose miškuose aptikti, kaip įtariama, I-ojo pasaulinio karo laikų apkasai, kurie šiandien laukia detalesnių tyrinėjimų. Ne kartą vietiniai gyventojai pasakojo atradę kaizerio laikų vokiškų šalmų, bei kitų kareiviškos amunicijos detalių. Tokie atradimai liudija, kad čia būta atvirų vietų, kur vyko gyvenimas, kovos. XX a. antroje pusėje, atslinkus melioratorių ( zimagorų ) laikams ir nutarus kasti durpes iš Tyrulių pelkės, esančios aukščiau Šimšų miško, visas pelkės vanduo buvo nukreiptas į Krioklį, o 47

48 toliau ir į Šimšą. Upelis buvo ištiesintas, kanalizuotas ir paruoštas plukdyti į Gauštvinio ežerą didelius vandens kiekius. Tuo pat metu, siekiant panaudoti šlapias pievas, buvo nusausinti nemaži paežerėse esančių pievų plotai. Nusausintos pievos buvo ganomos ir šienaujamos. Ši žmogaus veikla padarė didelę įtaką vietovės kraštovaizdžio pokyčiams ir biologinės įvairovės sudėčiai. Smarkesnę žmogaus intervenciją į šią teritoriją sustabdė jai suteiktas botaninio zoologinio draustinio statusas. Pokario Lietuvoje šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintojo dešimtmečio pradžioje patvirtinus gamtos apsaugai skirtus įstatymus, prasidėjo spartus draustinių tinklo kūrimas m. rugsėjo 27 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu buvo įsteigtas 91 draustinis, tame tarpe ir Užpelkių botaninis zoologinis draustinis. Jo plotas tuo metu sudarė 1781 ha ir buvo išskirtas būdingos miško bei vandens augalų bendrijoms ir gyvūnijai apsaugoti. Nepriklausomoje Lietuvoje 1992 m. steigiant Tytuvėnų regioninį parką šis draustinis tapo viena svarbiausių regioninio parko dalių, o 2006 m., rengiant Tytuvėnų regioninio parko tvarkymo planą, buvo išskirtas Užpelkių gamtinis rezervatas (260,7 ha). Nuo 2009 m. Užpelkių botaninis zoologinis draustinis, kartu su Šimšos telmologiniu draustiniu, Užpelkių gamtiniu rezervatu bei dalimi Tytuvėnų regioninio parko ekologinės ir rekreacinės apsaugos zonų, tapo Europos Bendrijos ekologinio tinklo Natura 2000 dalimi Šimšų miško buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST). EB svarbos ekologiniam tinklui teritorija priskirta siekiant išsaugoti 6510 Šienaujamas mezofitų pievas, 7230 Šarmingas žemapelkes, 9080 Pelkėtus lapuočių miškus, bei į Buveinių direktyvos II-ąjį priedą įrašytoms rūšims: auksuotoji šaškytė, baltmargė šaškytė ir didysis auksinukas pav. Tyrinėtos akmenų ruožų atkarpos Šimšų miške (pažymėta raudonai)

49 a) b) 4 pav. Akmenų rūžos pažintinio tako vartai (a) ir simbolis gaidys (b) Gauštvinio ežeras Tai didžiausias Tytuvėnų regioninio parko ežeras, kurio plotas siekia 126 ha. Ežeras rininės kilmės, šiaurės pietų kryptimi ištįsęs apie 3 km, vidutinis plotis 0,5 km, giliausia jo vieta siekia 3,8 m, o vidutinis gylis 2,4 m. Kartu su iš ežero ištekančia Gryžuvos upe, ežeras patenka į svarbų migracinį koridorių. Ežero pavadinimas kildinamas iš žodžių gausiai arba gustai tvinti. Pats pavadinimas nusako ežero polinkį sulaikyti vandenį ir lėtai jį atiduoti Gryžuvos upei. Todėl ežerui būdingi dideli ir ilgalaikiai pavasariniai potvyniai. Miškininkai pasakojo, kad yra buvę metų, kada pavasarinio potvynio metu Užpelkių miškuose buvo galima plaukioti net su baidare! Toks vandens užsibuvimas ežere reiškia didesnį intakų suneštų nuosėdų kaupimąsi ir užrakinimą ežero dugne. Ežero vanduo taip pat buvo dirbtinai pažemintas, nes numelioravus kelis tūkstančius hektarų Tyrulių ir Šimšos pelkių ir pagilinus, bei ištiesinus Gryžuvos ir Šimšos upelių vagas, Gauštvinio ežero vandens lygis pažemėjo beveik 2 metrais. Dėl savo prigimties ir susidariusių sąlygų, ežero senėjimo arba kitaip tariant eutrofikacijos, procesai yra žymiai spartesni. Visą ežerą juosia plati vešlios augmenijos juosta. Ypatingai plati nendrynų juosta susiformavo pietinėje ežero dalyje, kur siekia apie 100 m pločio. Iš Tyrulių durpyno atitekantys Šimšos vandenys, prisotinti durpių ir kitų nešmenų, surinktų vingiuojant per Užpelkių miškus, laikui bėgant Gauštvinio ežero šiaurinėje dalyje suformavo nemažą deltą, taip pat tankiai apaugusią nendrynais. Nendrynuose gyvena didieji baubliai, ausuotieji kragai, peri ar traukimo metu apsistoja daug kitų vandens paukščių. Dažnai Gauštvinio ežerą medžiodamas aplanko jūrinis erelis, kuris įsikūręs Užpelkių miško ir Tyrulių pelkės sandūroje. Ežeras su savo intakais ir ištakomis taip pat yra svarbi gyvenamoji aplinka ūdroms, audinėms, bebrams, kurių Šimšų miške aptinkama tikrai nemažai. Rytinėje ežero pakrantėje yra įsikūrusi didžiausia poilsiavietė regioniniame parke. Ežeras patrauklus tiek poilsiautojams, tiek ir žvejams. Pagal atliktus žuvų tyrimus, galime džiaugtis gan nemaža jų įvairove. Ežere gyvena lydekos, kuojos, raudės, lynai, karšiai, aukšlės, paprastieji karosai, pūgžliai, ešeriai. Deja, ežeras neapsaugotas nuo įvairių invazinių gyvūnijos rūšių. Nerimą kelia ne kartą vandenyse žvejų aptiktas rainuotasis vėžys. Pabandyta eksperimentuoti į ežerą paleidžiant ungurių, tikintis, kad jie padės įveikti šią invazinę rūšį. Didelį susirūpinimą gamtininkams ir ežero lankytojams kelia dažnai pasikartojantys masiniai žuvų kritimai vasaros pabaigoje. Paskutinis toks masinis žuvų gaišimas fiksuotas 2009 metų 49

50 a) b) c) 5 pav. Skirtingų laikų vietovės žemėlapiai: 1921 m. (a), 1938 m. (b), 1985 m. (c) 50 rugpjūčio mėnesį. Jis sukėlė didžiules diskusijas dėl tikėtino teršalų patekimo į ežerą. Siekiant išsiaiškinti šio incidento priežastis, 2013 m., įgyvendinant LIT-LAT projektą Bendradarbiavimas tarp sienų subalansuotam ežerų baseinų valdymui Kuržemėje ir Lietuvoje, buvo atlikti kompleksiniai Tytuvėų ežerų tyrimai. Tyrimai apėmė visą Gauštvinio ežero baseiną. Buvo atlikti hidrologiniai, hidrocheminiai, hidrobiologiniai, bei fizikiniai geocheminiai ežero ir jo intakų vandens tyrimai, bei ežero dugno nuosėdų tyrimai. Tyrimų rezultatai sudarė galimybes suprasti ežere vykstančius procesus ir iš to sekančias pasekmes. Tyrimai parodė, kad jokia tarša, galinti daryti poveikį ekosistemai, šiuo metu į ežerą iš baseino nepatenka. Tačiau paties ežero vandens tyrimai išryškino dideles fosforo koncentracijas, kurios gali būti dėl resuspencijos anksčiau sukaupto fosforo emisijos iš dugno nuosėdų. Gauštvinio ežero fitoplanktone aptiktos įvairius toksinus sintetinančios trys melsvabakterių rūšys (30 % bendros fitoplanktono biomasės). Aptikta Lietuvai nauja svetimkraštė melsvabakterių rūšis Sphaerospermosis aphanizomenoides (5,5 % fitoplanktono biomasės), parodė, kad ežero ekosistemos biotinis balansas yra pažeistas. Apibendrindami tyrimus, mokslininkai daro išvadą, kad bendra ežero ekosistemos būklė yra bloga ir tai galima pagrįsti sparčiais ežero eutrofikacijos procesais. Paprasta žmonių kalba tariant ežeras sensta, o jo senėjimo procesus spartino ežero baseine anksčiau vykusi intensyvi žmogaus veikla. Būtent natūralūs procesai, susidarius tam tikroms oro sąlygoms, sukėlė masinį žuvų dusimą dėl deguonies trūkumo vandenyje. Aukšta oro temperatūra, mažas kritulių kiekis, stipriai įšilęs seklaus ežero vanduo, paspartina melsvabakterių dauginimąsi, jos savo ruožtu sunaudoja daug vandenyje esančio deguonies, kurio trūkumui jautriausios žuvys ir ima masiškai gaišti. Mokslininkai pateikė išvadas, kad ežero ekosistemos gelbėjimas šiuo atveju yra visiškai neefektyvus ir beprasmis, jeigu norime išsaugoti natūralų draustinio ežerą. Didelės investicijos ežero valymo darbams tik labai neilgam laikotarpiui pristabdytų įsibėgėjusius eutrofikacijos procesus. Belieka tik stebėti ežere vykstančius procesus bei dėti visas pastangas, kad neatsirastų papildoma ežero tarša, kuri dar labiau paspartintų ežero senėjimo procesus. Šiandien Gauštvinio ežeras įvardintas kaip ES Buveinių direktyvos I priedo buveinė 3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis. Šimšų miško augalija, jos įvairovė, apsauga, kylančios apsaugos grėsmės Teritorijoje daugiausiai sutinkamos pelkėms ir pelkiniams miškams būdingos augalų bendrijos

51 6 pav. Šiaurinė Gauštvinio ežero dalis Tik šiaurvakariniame pakraštyje, ant smėlėto gūbrio nedideliame plote auga smėlynų augalų bendrija. Pirmieji detalesni augalijos tyrimai ir kartografavimas šioje teritorijoje atlikti metais. Tuo metu Užpelkių botaniniamezoologiniame draustinyje buvo inventorizuota 513 aukštesniųjų augalų rūšių, iš kurių 20 buvo retos ir saugotinos, vėliau 10 iš jų įrašytos į tuometinį Lietuvos raudonosios knygos sąrašą metais atlikti pakartotinai tyrimai, kurių metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas retosioms augalų bendrijoms ir Raudonosios knygos rūšims. Šių tyrimų metu buvo užfiksuota nemažai retų augalų rūšių ir jų populiacijų nykimo atvejų metais teritorijoje buvo inventorizuotos kertinės miško buveinės, o 2011 metais buvo kartografuotos Šimšų miško augalų bendrijos, EB svarbos buveinės, bei inventorizuotos retos augalų rūšys. Paskutinių augalijos kartografavimo ir tyrimų duomenimis teritorijoje nustatytos 15 tipų ES Bendrijos I priedo buveinės, iš kurių net 8 prioritetinės (6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai, 6270 *Rūšių turtingos ganyklos ir ganomos pievos, 7220 *Šaltiniai su besiformuojančiais tufais, 9010 *Vakarų taiga, 9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai, 9080 *Pelkėti lapuočių miškai, 91D0 *Pelkiniai miškai, 91E0 *Aliuviniai miškai), bei inventorizuota 14 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių. Peržvelgus senesnius tyrimų duomenis aptikta faktų, kad teritorijoje augusios dar 5 saugomos augalų rūšys, tačiau šiuo metu neaptinkamos. Miškai. Šimšų miško BAST vyrauja miškų buveinės, kurios užima 62 % visos teritorijos ploto. Viena iš dažniausiai teritorijoje sutinkamų ES Buveinių direktyvos I priedo buveinių 91E0 Aliuviniai miškai (623 ha). Antra pagal dažnumą 9080 *Pelkėtų lapuočių miškų buveinė (381 ha). Prie Gryžuvos upės ištakų aptinkami nedideli fragmentai ir gan retos 9010 *Vakarų taigos buveinės. Nedideliais ploteliais aptinkamos šios miškų buveinės: 9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai, 9050 Žolių turtingi eglynai, 91D0 *Pelkiniai miškai. Miškų buveinės labai fragmentuotos, nevienalytės, labiausiai paveiktos žmogaus ūkinės veiklos, vykdant pagrindinius ir tarpinius kirtimus, želdant saugomoms buveinėms nebūdingas medžių rūšis. Šiandien miškų ūkinė veikla didesnėje teritorijos dalyje sustabdyta. Tai teikia vilties, kad taikant specialias gamtotvarkos priemones, miškų buveinių stabilumas bei įvairovė bus atstatyta ir išsaugota. Pievos. Pievų bendrijų įvairovė ir užimami plotai nedideli, užima tik 3 % visos teritorijos. Botaniniu požiūriu įdomiausios ir Šimšų miške yra Lietuvoje retos paupinių usnynų pievų bendrijos. Šios Vakarų ir Vidurio Europai būdingos bendrijos čia yra už paplitimo arealo šiaurrytinės ribos ir bemaž sutampa su skroblynų arealu. Teritorijoje aptinkamos šios prioritetinės pievų buveinės: 6270 *Rūšių turtingos ganyklos ir ganomos pievos, 6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai. Dažnesnės 6510 Šienaujamos mezofitų pievos, 6450 Aliuvinės pievos, 6410 Melvenynai. Šlapių pievų melioracija, jų intensyvus naudojimas šienavimui ir ganymui, o paskutiniais dešimtmečiais vykęs atvirkštinis procesas visiškas pievų nenaudojimas, sudarė sąlygas atvirose vietovėse plisti krūmams ir kitai sumedėjusiai augalijai. Tai kėlė grėsmę prarasti vertingiausias pievų buveines. Tačiau jau keletas metų Tytuvėnų RP direkcijos ir miškininkų priežiūros dėka, šiandien didžioji dalis pievų yra prižiūrimos ir nuolat šienaujamos. 51

52 52 7 pav. Gauštvinio ežero baseino struktūros schema

53 Pelkės. BAST Šimšų miško pelkių buveinės užima labai nedidelę dalį, tik 1 % visos teritorijos, o jų įvairovė nedidelė. Šimšos pakrantėse išplitusios 7230 Šarmingų žemapelkių buveinės. Pietinėje Gauštvinio ežero dalyje nedideliame plote aptinkama ypač vertinga ir rūšimis turtinga Tolučių pelkutė, kurioje vyrauja ne tik 7230 Šarmingų žemapelkių, bet ir 7220 *Šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinė. Pelkių buveinių didžiausia grėsmė užaugimas krūmais. Šiandien iš Tolučių pelkutės buveinės krūmai pašalinti, tačiau didelį susirūpinimą kelia Šimšos pakrantėse esančios pelkių buveinės, kurių didžioji dalis virsta krūmynais. Retieji augalai. Rūšių, įrašytų į ES Buveinių direktyvos II priedą, teritorijoje nerasta, tačiau aptikta 14 augalų (2 samanų ir 12 induočių) rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Palyginus su praeityje vykusių ir dabartinių botaninių tyrimų rezultatus, pastebėtina, kad pastaruoju metu teritorijoje neužfiksuota 5 augalų rūšys, kurios čia gali būti išnykusios. Tai: pievinis plauretis (Gymnadenia conopsea), šalmuotoji gegužraibė (Orchis militaris), mažoji gegužraibė (Orchis morio), šiurkštusis katilėlis (Campanula cervicaria) bei švedinė kiaulpienė (Taraxacum suecicum). Vien nedidelėje Tolučių pelkutėje aptiktos gausios šių retųjų augalų rūšių: raktažolės pelenėlės, tuklės, baltijinės, raudonosios ir dėmėtosios gegūnių populiacijos. Dėl uosynų džiūvimo labai pažeidžiamos yra teritorijos centrinėje dalyje randamos epifitinės samanos plunksninės pliusnės. Šimšos pakrantės pelkėse labai retai aptinkama gelsvoji gegūnė, nariuotoji ilgalūpė. Rūdupio pievoje greta kitų orchidinių gana retai aptinkama vyriškoji gegužraibė. Šlapių miškų pakraščiuose, kvartalinėse linijose dažnai randama aukštoji gegūnė. Ypač stabili vidutinio gausumo stačiojo atgirio populiacija. Tyrimų duomenimis, teritorijoje aptinkama 10 retų, bei apyrečių ir riboto paplitimo augalų rūšių: vienalapė driežlelė, menturlapė baltašaknė, pelkinis ir plačialapis skiautalūpiai, rusvoji lizduolė, vaistinė taukė ir kiti. Gyvūnija 1990 ir 2010 metų tyrimų duomenimis teritorijoje aptikta daugiau kaip 400 vabzdžių, 9 žuvų, 1 roplių, 4 varliagyvių, apie 70 paukščių ir 27 žinduolių rūšys. Šimšų miško BAST aptiktos 22 Lietuvos Raudonosios knygos gyvūnų rūšys, iš jų 12 stuburinių gyvūnų ir 10 vabzdžių rūšių, įrašytų į ES Buveinių direktyvos II arba IV priedus. Rudaakio satyriuko didelė populiacija Šimšų miške reikšminga ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Bendrijoje. Taip pat reikšmingos, nors ir negausios plačiosios dusios, auksuotosios šaškytės, baltmargės šaškytės, didžiojo auksinuko populiacijos. Pietinėje Gauštvinio ežero pakrantėje aptikta negausi šarvuotosios skėtės populiacija. Didelė medynų sudėties ir amžiaus įvairovė labai palanki miško paukščių rūšims. Iš retesnių rūšių teritorijoje aptinkami: vapsvaėdis, jūrinis erelis, mažasis erelis rėksnys, jerubės, pilkosios gervės, juodosios meletos, pilkosios meletos, žvirblinės pelėdos, tulžiai, upinės žuvėdros ir kiti. Iš senų rašytinių šaltinių yra žinoma, kad prieš kelis dešimtmečius į šiuos miškus buvo atklydusi uralinė pelėda. Deja, per kelis dešimtmečius Šimšų miške išnyko gana reta rūšis rudasis peslys. Miškingoje teritorijoje gausu įvairių žinduolių rūšių. Čia aptikta 5 vabzdžiaėdžių, 7 plėšriųjų, 9 graužikų, 2 kiškių ir 4 kanopinių žinduolių rūšys. Dažniausiai sutinkamos rūšys: paprastasis kirstukas, kirstukas nykštukas, upinis bebras, paprastoji voverė, kanadinė audinė, miškinė kiaunė, rudasis ir pievinis pelėnai, stirna ir šer- 8 pav. Paupinis usnynas 53

54 nas. Mažiau gausios geltonkaklė pelė, ūdra, paprastasis šeškas, taurusis elnias, briedis. Šiaurinėje Šimšų miško dalyje nuolat sutinkami vilkai, kurie tikriausiai čia atklysta iš Tyrulių pelkės medžioti. Netoli Šimšų miško, Šiaulių kryptimi yra matyta ir lūšis. Baltieji kiškiai čia dažnesni nei pilkieji. Tučkinės akmenų ruože įsikūrusi gausi barsukų kolonija. Šimšų miško vertybių tyrimai, apsaugos ir tvarkymo problematika Šimšų miške atlikta pakankamai biologinės įvairovės tyrimų, kurių dėka šiandien galima įvardinti teritorijoje esančių vertybių būklės pokyčių priežastis bei planuoti apsaugos priemones. Išsamiausiai teritorijoje tyrinėta augalija. Taip pat buvo atlikti entomologiniai, ichtiologiniai (Gauštvinio ežere), žinduolių, paukščių, elninių žvėrių gausos tyrimai. Taip pat buvo vykdyta juodojo gandro veisimosi vietų apsaugos programa, kurios metu teritorijoje buvo iškeltos 4 dirbtinės lizdavietės juodiesiems gandrams ar plėšriesiems paukščiams. Ypatingas dėmesys į Gauštvinio ežero būklę buvo atkreiptas po 2009 m. vasarą įvykusio masinio žuvų gaišimo m. buvo atlikti kompleksiniai ežerų tyrimai, kurių tikslas buvo išsiaiškinti kokie procesai vyksta ežere ir jo baseine bei kokia veikla daro įtaką a) b) c) d) 54 9 pav. Retieji Šimšų miško augalai: baltijinė gegūnė (a); aukštoji gegūnė (b); plunksninė pliusnė (c); raktažolės pelenėlės ir tuklės pavasarinis duetas šarmingoje žemapelkėje (d)

55 ežero ekosistemos stabilumui m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-844 m. patvirtintas Šimšų miško gamtotvarkos planas, kuriame apibendrinti tyrimų rezultatai, biologinės įvairovės būklė ir numatytos apsaugos priemonės. a) b) c) d) e) 10 pav. Šimšų miško gyvūnija: pilkųjų gervių pora (a); didysis auksinukas (b); rudakis satyriukas (c), ūdra (d), jerubė (e) 55

56 56 Didžiausią grėsmę teritorijoje esančioms vertybėms kelia tiek žmogaus ūkinė veikla, tiek jos visiškas nevykdymas. Ypač jautrios žmogaus ūkinei veiklai yra miškų buveinės. Tradicinės miško ūkinės priemonės sunkiai dera su miškų buveinių apsaugai keliamais reikalavimais. Dėl šios priežasties jau prarasta dalis reprezentatyvių miško buveinių: iškirsti brandūs medynai, įveistos eglių monokultūros ir pan. Ypač tai aktualu privačiose valdose. Šiandien pagrindinio naudojimo kirtimai Šimšų miško teritorijoje valstybės nuosavybėje esančiose miškų buveinėse yra sustabdyti ir nevykdomi. Gamtotvarkos priemonės valstybiniuose miškuose yra integruotos į miškotvarkos projektą. Tai teikia vilties, kad Gamtotvarkos plane užsibrėžti uždaviniai, susiję su miškų buveinių apsauga, bus įgyvendinti. Siekiant formuoti reprezentatyvias miškų buveines, numatyta vykdyti tik specialiuosius biologinės įvairovės kirtimus. Kirtimai visiškai nevykdomi kertinėse miško buveinėse. Sudėtingesnė situacija privačiose miško valdose, kurios Šimšų miške užima apie 25 % viso miško ploto. Privatiems savininkams nebuvo uždrausta vykdyti pagrindinio naudojimo kirtimus. Tačiau naujai parengtas ir patvirtintas Tytuvėnų regioninio parko tvarkymo planas (2019 m.) įtvirtino veiklos apribojimus visose miškų buveinėse, nepriklausomai nuo nuosavybės formos. Privatūs miško savininkai noriai dalyvauja Kaimo plėtros programoje (KPP) Natura 2000 miškuose, kurioje numatytos kompensacijos už ūkinių veiklų miškuose apribojimus. Su 6 miško savininkais Tytuvėnų RP direkcija sudarė apsaugos sutartis, kuriomis jie įsipareigoja miškų buveinėse nevykdyti veiklos (arba ją vykdyti neintensyviai). Didesnius iššūkius kelia pievų ir pelkių buveinių apsauga. Didžioji dalis pievų ir pelkių yra nusausintos. Dar prieš dešimtmetį dalis pievų buvo šienaujamos ir ganomos. Tačiau mažėjant gyventojų skaičiui, nykstant nedideliems ūkiams, pievos ir pelkės užaugo krūmynais. Tai kelia didelę grėsmę sunykti ne tik pievų ar pelkių buveinėms, retoms augalų rūšims, bet ir su jomis mitybiniais ryšiais susijusioms vabzdžių rūšims: auksuotajai šaškytei, didžiajam auksinukui ir kt. Miškininkų dėka didžioji dalis Šimšų miško pievų buveinių yra prižiūrima, kasmet šienaujama. Tytuvėnų RP direkcija savo jėgomis taip pat prižiūri dalį pievų ir pelkių. Prieš porą metų rankiniu būdu buvo sutvarkyta pati vertingiausi pietinėje Gauštvinio ežero pakrantėje esanti teritorija šarminga žemapelkė, kurią vietiniai žmonės gražiai vadina Tolučių pelkute. Pirminių darbų metu buvo iškirsta sumedėjusi augmenija ir nušienauta. Dabar šienaujama kasmet, siekiant sunaikinti krūmų atžalas. Taip pat labai vertinga yra Rūdupio pieva, kurios plotas 24 ha. Šiandien yra sutvarkyta (iškirsti krūmai, nušienauta) tik apie trečdalis pievos. Kita pievos dalis bus tvarkoma artimiausiu metu. Didelį susirūpinimą kelia su uosiu susijusios baltmargės šaškytės apsauga. Visoje Lietuvoje, įskaitant ir Šimšų mišką, džiūstant uosynams, šios rūšies apsauga tampa labai problematiška. Analogiška situacija su plunksninės pliusnės apsauga. Ši reta samana auga tik ant labai senų uosių, ar drebulių kamienų. Storų, senų, sveikų uosių ar drebulių trūkumas mažina šios rūšies 11 pav. Šimšų miškas žiemą

57 12 pav. Beržynas pavasario potvynio metu 13 pav. Šlapias juodalksnynas pavasarį 14 pav. Ištiesinta Šimšos upė 15 pav. Tęsiami Tolučių pelkutės tvarkymo darbai populiacijos stabilumą, nors iki šiol plunksninę pliusnę Šimšų miške dar galima nuolat rasti. Šimšų miško tvarkymo ir apsaugos tendencijos šiandien yra optimistiškos. Miško buveinių tvarkymo priemonės sėkmingai integruotos į buvusios VĮ Tytuvėnų miškų urėdijos (dabar VĮVMU Raseinių padalinys) miškotvarkos projektą. Artimiausiu metu yra numatyta pradėti vykdyti dalies miškų buveinių tvarkymo darbus pagal gamtotvarkos plane pateiktas rekomendacijas. Miškininkai kasmet, atlikdami privalomuosius darbus, tvarko didžiąją dalį Šimšų miško pievų ir pelkių. Kasmet Tytuvėnų RP direkcija ir miškininkai, aptaria reikalingas tvarkymo priemones, pasiskirsto tvarkomus buveinių plotus. Tai gražus bendradarbiavimo pavyzdys, kuris jau šiandien duoda apčiuopiamus rezultatus: didžioji dalis pievų ir pelkių tvarkymo plotų yra nuolat prižiūrimos. Tikimasi, kad miškų sistemos pertvarka neturės neigiamos įtakos jau susiformavusioms gamtosauginėms buveinių tvarkymo priemonėms ir miškininkai skirs dar didesnį dėmesį gamtosauginei, o ne vien ūkinei visiems svarbios teritorijos priežiūrai. 57

58 LITERATŪRA H. Gudavičius, P. Kavaliauskas, R. Krupickas. Lietuvos draustiniai LTSR MA Botanikos institutas. Užpelkių botaniniozoologinio draustinio augalijos kartografavimas ir jos apsaugos biologinių pagrindų nustatymas Lietuvos gamtos fondas. Šimšų miško gamtotvarkos plano pagrindžiamoji informacija D. Dapkus. Tytuvėnų regioninio parko šiaurinės dalies entomologiniai tyrimai Lietuvos metaloekologų draugija. Tytuvėnų ežerų kompleksiniai tyrimai. Lietuvos hidrobiologų draugija. Tytuvėnų regioninio parko ežerų hidrobiologiniai ir hidrologiniai tyrimai KU Sistemų analizės mokslo centras. Tytuvėnų regioninio parko entomofaunos apžvalga m. Gamtinės įvairovės išsaugojimo draugija. Tytuvėnų regioninio parko varliagyviai ir ropliai m. Gamtinės įvairovės išsaugojimo draugija. Tytuvėnų regioninio parko ir gretimų teritorijų augmenijos apžvalga. 58

59 J. Auglio nuotr. AUGALIJOS IR FLOROS KAITA VIRŽONŲ VALSTYBI NIAME BOTANINIAME DRAUSTINYJE Julius AUGLYS¹, Vaclovas STUKONIS² ¹Krekenavos regioninio parko direkcija, el. paštas ²Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Žemdirbystės institutas Viržonų valstybinis botaninis draustinis įsteigtas 1992 metais, jo plotas 32,4 ha. Teritorija yra Panevėžio rajono savivaldybėje, Krekenavos seniūnijoje, VĮ Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio Krekenavos g-jos Kv. 754, skl Draustinio įsteigimo tikslas išsaugoti Viržonų pelkę su retų rūšių augalų augavietėmis. Įsteigimo teisės aktas LR AT Nutarimas Nr. I Teisės aktas, nustatęs dabartines draustinio ribas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr Viržonų botaniniame draustinyje miškai sudaro 26 ha (80 % ploto), vyrauja metų beržynai, baltalksnynai, juodalksnynai. Visi miškai draustinyje yra privatūs. Ne miško plotai sudaro apie 6,4 ha (20 %). Draustinyje išsibarstę keletas atvirų, krūmais pamažu apaugančių kalkingų žemapelkių ir melvenynų plotų. Šie sudaro apie 1,6 ha (4,9 % ploto). Draustinis yra Vidurio Lietuvos Nevėžio žemumoje, aplinkoje vyrauja dirbami, numelioruoti laukai. Praeityje Viržonų pelkė buvo nu- 59

60 60 sausinta iškastais kanalais. Ryškiausias jų likęs šiaurinėje dalyje, kuris iki šiol veikia draustinio hidrologinį režimą. Ilgainiui teritorijoje pasikeitė ir nusistovėjęs ūkinis naudojimas: nutrūko ekstensyvus gyvulių ganymas, pievos ir viksvynai liko nebešienaujami. Šie pokyčiai turėjo didelę įtaką draustinio augalijai bei florai. Tyrimų tikslas nustatyti augalų rūšinės sudėties pokyčius bei retųjų rūšių būklę metais Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos mokslininkai inventorizavo Viržonų botaninio draustinio augaliją ir bendrijas. Šių tyrimų metu rasta 31 samanų rūšis: 3 kerpsamanių ir 28 lapsamanių rūšys. Buvo rastos 304 induočių augalų rūšys, iš jų: Asiūklūnų 4, Šertvūnų 5, Pušūnų 2, Magnolijūnų 284 [2]. Draustinio teritorijoje per šį laikotarpį ( m.) ūkinė veikla praktiškai nebuvo vykdoma. Kai kurie pokyčiai įvyko jį supančioje aplinkoje: šalia draustinio esantis vietinės reikšmės sąvartynas 2009 m. buvo uždarytas, o 2013 m. rekultivuotas. Tačiau 2013 m. už draustinio ribų 0,3 km atstumu pradėtas eksploatuoti žvyro karjeras. Draustinio aplinkoje vykdoma intensyvi žemės ūkio veikla, aplinkiniai laukai gausiai tręšiami. Iš dalies buvo išvalyti ir pelkės apylinkes supantys melioracijos grioviai. Visa tai turėjo neigiamos įtakos draustinio floros ir augalijos būklei m. apžvalginių tyrimų metu nustatyta, kad dauguma atvirų plotų, tame tarpe pievos ir žemapelkės, buvusios draustinio steigimo metu, apaugo sumedėjusia augalija. Lėtesnis apaugimas stebimas tik viename pievų plote, kuriame, galimai planuojant žvyro kasimo darbus, praeityje buvo nuimtas viršutinis derlingas dirvožemio sluoksnis. Dabar ten susiformavusios pievos su vyraujančia melsvąja melvene (Molinia caerulea) ir pavieniais nedideliais beržais bei įvairiais krūmais. Draustinyje sumažėjo ir atviruose biotopuose augančių augalų rūšių skaičius. Tačiau įsikūrė naujos, būdingos miškams samanų ir induočių rūšys metais rekultivavus šalia draustinio buvusį sąvartyną, sumažėjo ir adventyvinių rūšių, tačiau kai kurios iš jų paplito draustinyje. Keitėsi draustinio žemapelkių struktūra. Jos nusausėjo ir apaugo krūmais bei medžiais. Išnyko didžioji dalis ten augusių saugomų augalų (karališkoji glindė, raudonoji gegūnė, baltijinė gegūnė ir kt.). Neaiški pataisinės drepanės (Drepanocladus lycopodioides) būklė, kurios populiacija draustinio steigimo metu buvo gana gausi [2,3] metais tik pietvakarinėje draustinio dalyje rasta vos keletas šios samanos individų. Pataisinės drepanės populiacijos būklę galėjo nulemti vietovės hidrologinio režimo pokyčiai. Visame draustinyje labai sausa, nėra paviršinio vandens. Samanų rūšinė sudėtis per 20 metų pasikeitė m. apžvalginių tyrimų metu rasta naujų rūšių, daugiausia augančių miškų buveinėse. Tai yra dėsninga, nes miškuose ilgainiui įsikuria brandesniems medynams būdingos rūšys. Dalies samanų rūšių, paminėtų 1998 metų ataskaitoje, m. tyrimo metu nerasta. Manoma, kad šios populiacijos galėjo išnykti arba labai sumenko ir liko nepastebėtos. VIRŽONŲ BOTANINIO DRAUSTINIO AUGALIJOS POKYČIAI Įvertinus dabartinę augalijos būklę ir palyginus ją su 1998 metais Botanikos instituto Floros ir geobotanikos mokslininkų ataskaita, matomi nemaži skirtumai. Stambiųjų helofitų ir viksvų bendrijos As. Eleocharitetum palustris Schennikow 1919 bendrijos šiuo metu beveik išnykusios. Caricetum elatae Koch 1926., Caricetum appropinquata (Koch 26) Soó 28, Caricetum ripariae Máthé et Kovács 1959, Caricetum acutiformis Eggler 1933, Caricetum vesicariae Chouard 1924 bendrijų plotai taip pat sumažėję. Dalis jų užaugę krūmais ir medžiais.

61 VIRŽONŲ BOTANINIO DRAUSTINIO SAMANOS Eil. nr. Rūšies pavadinimas 1998 metų ataskaita metų tyrimai Pastabos KL. KERPSAMANĖS HEPATICOPSIDA 1. Fossombronia wondraczekii (Corda) Dumort. + RK sąraše iki 2019 m. 2. Lopocolea heterophylla (Schard.) Dum Marschantia polymorpha L Riccia glauca L Ricciocarpos natans (L.) Corda + RK sąraše iki 2019 m. KL. LAPSAMANĖS BRYOPSIDA 6. Amblystegium serpens (Hedw.) Shimp Atricum undulatum P. Beauv Aulacomnium palustre (Hedw.) Schwaegr Barbula unguiculata Hedw Brachythecium albicans (Hedw.) Schimp Brachythecium mildeanum (Shimp.) Schimp Brachythecium rutabulum (Hedw.) Shimp Bryum cespiticium Hedw Bryum pseudotriquedrum(hedw.) Gaertn Calliergon giganteum (Schimp.) Kindb Calliergonella cuspidata (Brid.) Loeske Campyllum stellatum (Hedw.) J. Lange Ceratodon purpureus (Hedw.) Brid Cirriphullum piliferum (Hedw.) Grout Climacium dendroides (Hedw.) Web. Et Mohr Cratoneuron filicinum (Hedw.) Spruce Dicranum polysetum Sw Drepanocladus aduncus Hedw Drepanocladus cossonii (Schimp.) Loeske Drepanocladus lycopodioides (Brid.)Warnst. + + Įrašyta į RK 26. Fissidens adianthoides Hedw Fissidens osmundoides Hedw Funaria hygrometrica Hedw Hylocomium splendens (Hedw.) Shimp Hypnum cupresiforme (Hedw.) P. Beauv Homalothecium sericeum (Hedw.) Shimp Leucobryum glaucum (Hedw.) Ångstr Ortotrichum speciosum Hedw Plagiomnium affine (Bland.) T. J. Kop Plagiomnium cuspidatum (Hedw.) T. J. Kop Plagiomnium undulatum (Hedw.) T. J. Kop Pohlia nutans (Hedw.) Lindb Polytrichum longisetum Sw. Ex Brid Ptilidium crista-castrensis (Hedw.) De Not Rhytidiadelphus squarosus (Hedw.) Warnst Rhizomnium punctatum (Hedw.) T. J. Kop Scorpidium scorpioides (Hedw.) Limpr Sphagnum girgensonii Russow Sphagnum palustre L Sphagnum capillifolium (Ehrh.) Hedw Tetraphis pellucida Hedw Thuidium philibertii Limpr

62 Viržonių valstybinio botaninio draustinio schema 62 Rekultivuotas savartynas

63 Melvenynai Viržonių valstybiniame botaniniame draustinyje Mišku apaugę plotai Viržonių valstybiniame botaniniame draustinyje Žemapelkės Viržonių valstybiniame botaniniame draustinyje 63

64 64 Mineralotrofinės ir mezotrofinės mažųjų viksvų bendrijos As. Caricetum lasiocarpae W. Koch Šiuo metu gausiau paplitusi tik pietrytinėje draustinio dalyje, kurioje ir buvo rasta pataisinė drepanė. Šlapieji juodalksnynai Skirtingai negu pievų ir pelkių, miškų bendrijų plotų per 20 metų padidėjo daugiau negu du kartus. Draustinio teritorijoje vyrauja juodalksnynai (Alnetea glutinosae Br.-Bl. et Tüxen ex Westhoff et al. 1946). Taip pat draustinyje pagausėjo ir gluosnynų (Salicetum pentandro-cinereae (Almq. 1929) Pass. 1961). Trąšiosios pievos Trąšiųjų pievų draustinyje likę mažai vyrauja melvenynai (Molinietum caeruleae Koch 1926). Bendrijoje plinta nedideli krūmai ir medžiai, jos pamažu apauga mišku m. draustinio teritorijoje briedgaurynų nerasta. Atvirų žolinių bendrijų plotai sparčiai mažėja ir ateityje gali visai išnykti. Svarbiausios draustinio botaninės vertybes žemapelkės ir melvenynai pamažu degraduoja. Draustinio teritorijoje nėra inventorizuotų Europos Bendrijos svarbos saugomų buveinių. VIRŽONŲ BOTANINIO DRAUSTINIO FLOROS POKYČIAI Viržonų botaninio draustinio Žiedinių ir sporinių induočių sąrašas Sk. ASIŪKLŪNAI Equisetophyta Š. Asiūkliniai EQUISETACEAE Michx. Ex DC. 1. Dirvinis asiūklis Equisetum arvense L. 2. Balinis asiūklis Equisetum fluviatile L. 3. Gegužinis asiūklis Equisetum palustre L. 4. Ožkabarzdis asiūklis Equisetum pratense Ehrh. Sk. Šertvūnai Polypodiophyta š. Driežlieliniai OPHIOGLOSSACEAE (R. Br.) C. Agardh 5. Paprastasis varpenis Botrychium lunaria (L.) Sw. Š. Papartuoliniai THELYPTERIDACEAE Pic. Serm. 6. Paprastasis pelkiapapartis Thelypteris palustris Schott Š. Vudsijiniai WOODSIACEAE (Diels) Herter 7. Paprastasis blužniapapartis Athyrium filix femina (L.) Roth Š. Papartiniai DRYOPTERIDACEAE Ching. 8. Smailialapis papartis Dryopteris carthusiana (Vill.) H. P. Fuchs 9. Skiauterinis papartis Dryopteris cristata (L.) A. Gray. Sk. pušūnai Pinophyta Š. Pušiniai PINACEAE Lindl. 10. Paprastoji eglė Picea abies (L.) H. Karst. Sk. Magnolijūnai Magnoliophyta Kl. MAGNOLIOPSIDA MAGNOLIJAINIAI Š. Vėdryniniai RANUNCULACEAE Juss. 11. Baltažiedė plukė Anemone nemorosa L. 12. Pelkinė puriena Caltha palustris L. 13. Aitrusis vėdrynas Ranunculus acris L. 14. Pavasarinis švitriešis Ficaria verna Huds. 15. Auksakuodis vėdrynas Ranunculus auricomus L. 16. Pelkinis vėdrynas Ranunculus lingua L. 17. Šliaužiantysis vėdrynas Ranunculus repens L. 18. Nuodingasis vėdrynas Ranunculus sceleratus L. Nerandama* m. 19. Geltonasis vingirys Thalictrum flavum L. Nerandama m. 20. Siauralapis vingiris Thalictrum lucidum L. Š. Aguoniniai PAPAVERACEAE Juss. 21. Didžioji ugniažolė Chelidonium majus L. Š. Gvazdikiniai CARYOPHYLLACEAE Juss. 22. Dirvinė glažutė Cerastium arvense L. Nerandama m. 23. Paprastoji glažutė Cerastium holosteoides Fr. 24. Šilinis gvazdikas Dianthus deltoides L. Nerandama m. 25. Šilkažiedė gaisrena Lychnis flos cuculi L. 26. Smaliukė Lychnis viscaria L. Nerandama m. 27. Vandeninis pastenis Myosoton aquaticum (L.) Moench.

65 28. Nusvirusioji naktižiedė Silene nutans L. Nerandama m. 29. Paprastoji naktižiedė Silene vulgaris (Moench) Garcke 30. Siauralapė žliūgė Stellaria graminea L. 31. Ilgalapė žliūgė Stellaria longifolia Muhl. Ex Willd. Nerandama m. 32. Daržinė žliūgė Stellaria media (L.) Vill. 33. Pelkinė žliūgė Stellaria palustris Retz. Š. Balandiniai CHENOPODIACEAE Vent. 34. Plačioji balandūnė Atriplex hastata L. Nerandama m. 35. Baltoji balanda Chenopodium album L. Nerandama m. Š. Rūgtiniai POLYGONACEAE Juss. 36. Vijoklinis pelėvirkštis Fallopia convolvulus (L.) A. Löve 37. Smailialapis rūgtis Persicaria mitis (Schrank.) Opiz ex Assenov. 38. Paprastoji takažolė Polygonum aviculare L. 39. Valgomoji rūgštynė Rumex acetosa L. 40. Rauktalapė rūgštynė Rumex crispus L. 41. Skėstažiedė rūgštynė Rumex thyrsiflorus Fingerh. Š. Bukiniai FAGACEAE Dumort. 42. Paprastasis ąžuolas Quercus robur L. Š. Beržiniai BETULACEAE Gray 43. Juodalksnis Alnus glutinosa (L.) Gaertn. 44. Baltalksnis Alnus incana (L.) Moench. 45. Karpotasis beržas Betula pendula Roth 46. Plaukuotasis beržas Betula pubescens Ehrh. Š. Lazdyniniai CORYLACEAE Mirb. 47. Paprastasis lazdynas Corylus avellana L. Š. Jonažoliniai HYPERICACEAE Juss. 48. Keturbriaunė jonažolė Hypericum maculatum Crantz 49. Paparastoji jonažolė Hypericum perforatum L. Š. Erikiniai ERICACEAE Juss. 50. Mėlynė Vaccinium myrtillus L. 51. Bruknė Vaccinium vitis idaea L. Š. Raktažoliniai PRIMULACEAE Vent. 52. Mažasis progalis Anagallis minima (L.) E. H. L. Krause. Nerandama m. 53. Plunksnalapė griovenė Hottonia palustris L. 54. Šliaužiančioji šilingė Lysimachia nummularia L. 55. Paprastoji šilingė Lysimachia vulgaris L. 56. Puokštinė poraistė** Lysimachia thyrsiflora L. Rasta m. 57. Pavasarinė raktažolė Primula veris L. Š. Našlaitiniai VIOLACEAE Batsch 58. Dirvinė našlaitė Viola arvensis Murray 59. Pelkinė našlaitė Viola epipsila Ledeb. 60. Durpyninė našlaitė Viola palustris L. Š. Gluosniniai SALICACEAE Mirb. 61. Drebulė Populus tremula L. 62. Baltasis gluosnis Salix alba L. 63. Ausytasis gluosnis Salix aurita L. 64. Blindė Salix caprea L. 65. Pilkasis karklas Salix cinerea L. Rasta m. 66. Trapusis gluosnis Salix fragilis L. 67. Juosvasis karklas Salix myrsinifolia Salisb. 68. Purpurinis karklas Salix purpurea L. 69. Gluosnis virbis Salix pentandra L. 70. Pelkinis karklas Salix rosmarinifolia L. 71. Gluosnis žilvitis Salix viminalis L. Š. Bastutiniai BRASSICACEAE Burnett 72. Pilkoji miltinaitė Berteroa incana (L.) DC. 73. Karčioji kartenė Cardamine amara L 74. Pievinė kartenė Cardamine pratensis L. 75. Dirvinė čiužutė Thlapsi arvense L. Š. Liepiniai TILIACEAE Juss. 76. Mažalapė liepa Tilia cordata Mill. Rasta m. Š. Guobiniai ULMACEAE Mirb. 77. Kalninė guoba Ulmus glabra Huds. Rasta m. Š. Kanapiniai CANNABINACEAE Endl. 78. Paprastasis apynys Humulus lupulus L. Š. Dilgėliniai URTICACEAE Juss. 79. Didžioji dilgėlė Urtica dioica L. 80. Gailioji dilgėlė Urtica urens L. Nerandama m. Š. Uolaskėliniai SAXIFRAGACEAE Juss. 81. Pražangialapė blužnutė Chrysosplenium alternifolium L. 65

66 66 Š. Agrastiniai GROSSULARIACEAE Dc. 82. Juodasis serbentas Ribes nigrum L. Rasta m. Š. Erškėtiniai ROSACEAE Juss. 83. Vaistinė dirvuolė Agrimonia eupatoria L. 84. Paprastoji rasakila Alchemilla vulgaris L. 85. Paprastoji vingiorykštė Filipendula vulgaris Moench. 86. Paprastoji žemuogė Fragaria vesca L. 87. Raudonoji žiognagė Geum rivale L. 88. Geltonoji žiognagė Geum urbanum L. 89. Miškinė obelis Malus sylvestris Mill. Rasta m. 90. Paprastoji ieva Padus avium Mill. 91. Miškinė kriaušė Pyrus pyraster (L.) Burgsd. Rasta m. 92. Žąsinė sidabražolė Potentilla anserina L. 93. Tikroji sidabražolė Potentilla argentea L. 94. Miškinė sidabražolė Potentilla erecta (L.) Raeuschel 95. Pelkinė sidabražolė Potentilla palustris (L.) Scop. 96. Penkiapirštė sidabražolė Potentilla reptans L. 97. Paprastoji gervuogė Rubus caesius L. 98. Paprastoji avietė Rubus idaeus L. 99. Stačioji gervuogė Rubus nessensis Hall 100. Paprastoji katuogė Rubus saxatilis L Paprastasis erškėtis Rosa canina L. Nerandama m Paprastasis šermukšnis Sorbus aucuparia L. Š. Raudokliniai LYTHRACEAE J. St. Hil Paprastoji raudoklė Lythrum salicaria L. Š. Nakvišiniai ONAGRACEAE Juss Siauralapis gaurometis Chamerion angustifolium (L.) Holub 105. Plaukuotoji ožkarožė Epilobium hirsutum L. Rasta m Pelkinė ožkarožė Epilobium palustre L Smulkiažiedė ožkarožė Epilobium parviflorum Schreb Rožinė ožkarožė Epilobium roseum Schreb. Nerandama m. Š. Pupiniai FABACEAE Lindl Paprastasis perluotis Anthyllis vulneraria L Saldžialapė kulkšnė Astragalus glycyphyllos L Pievinis pelėžirnis Lathyrus pratensis L Miškinis pelėžirnis Lathyrus sylvestris L. Rasta m Paprastasis garždenis Lotus corniculatus L Geltonžiedė liucerna Medicago falcata L Apyninė liucerna Medicago lupulina L Geltonžiedė liucerna Medicago falcata L Baltažiedis barkūnas Melilotus albus Medik Alpinis dobilas Trifolium alpestre L. Nerandama m Dirvinis dobilas Trifolium arvense L Mažasis dobilas Trifolium dubium Sibth Rausvasis dobilas Trifolium hybridum L Šilinis dobilas Trifolium medium L Kalninis dobilas Trifolium montanum L Raudonasis dobilas Trifolium pratense L Baltasis dobilas Trifolium repens L Mėlynžiedis vikis Vicia cracca L Patvorinis vikis Vicia sepium L Ketursėklis vikis Vicia tetrasperma (L.) Schreb. Š. Kleviniai ACERACEAE Juss Paprastasis klevas Acer platanoides L. Š. Lininiai LINACEAE Gray 130. Pievinis linas Linum catharticum L. Š. Kiškiakopūstiniai OXALIDACEAE R. Br Paprastasis kiškiakopūstis Oxalis acetosella L. Š. Snaputiniai GERANIACEAE Juss Pelkinis snaputis Geranium palustre L. gausus Raudonstiebis snaputis Geranium robertianum L. Rasta m. Š. Spriginiai BALSAMINACEAE A. Rich Paprastoji sprigė Impatiens noli tangere L. Š. Putokšliniai POLYGALACEAE R. Br Karčioji putokšlė Polygala amarella Crantz 136. Skiauterėtoji putokšlė Polygala comosa Schkuhr Rasta m Paprastoji putokšlė Polygala vulgaris L.

67 Š. Smaugikiniai CELASTRACEAE R. Br Europinis ožekšnis Euonymus europaeus L. Š. Salieriniai APIACEAE Lindl Paprastoji garšva Aegopodium podagraria L Miškinis skudutis Angelica sylvestris L. Rasta m Krūminis builis Anthriscus sylvestris (L.) Hoffm Paprastasis kmynas Carum carvi L Paprastoji morka Daucus carota L Sibirinis barštis Heracleum sibiricum L Pelkinis saliavas Peucedanum palustre (L.) Moench 146. Mažoji ožiažolė Pimpinella saxifraga L Kmynalapis kalnasargis Selinum carvifolia (L.) L Builinė dygūnė Torilis japonica (Houtt.) DC. Š. Putininiai VIBURNACEAE Dumort Paprastasis putinas Viburnum opulus L. Š. Valerijoniniai VALERIANACEAE Batsch 150. Vaistinis valerijonas Valeriana officinalis L. Š. Karšuliniai DIPSACACEAE Juss Dirvinė buožainė Knautia arvensis (L.) Coult Pievinė miegalė Sucissa pratensis Moench Š. Raudiniai RUBIACEAE Juss Kibusis lipikas Galium aparine L Šiaurinis lipikas Galium boreale L Paprastasis lipikas Galium mollugo L Pelkinis lipikas Galium palustre L Liūninis lipikas Galium uliginosum L Tikrasis lipikas Galium verum L. š. Gencijoniniai Gentianaceae Juss Skėtinė širdažolė Centaurium erythraea Rafn Rasta m. Š. Pupalaiškiniai MENYANTHACEAE Dumort Trilapis puplaiškis Menyanthes trifoliata L. Š. Alyvmediniai OLEACEAE Hoffmanns. Et Link 161. Paprastasis uosis Fraxinus excelsior L. Š. Bulviniai SOLANACEAE Juss Karklavijas Solanum dulcamara L. Š. Agurkliniai BORAGINACEAE Juss Dirvinė neužmirštuolė Myosotis arvensis (L.) Hill 164. Pelkinė neužmirštuolė Myosotis scorpioides L. Š. Bervidiniai SCROPHULARIACEAE Juss Stačioji akišveitė Euphrasia stricta D. Wolff ex J. F. Lehm Krūminis kūpolis Melampyrum nemorosum L Raudonasis skėstukas Odontites vulgaris Moench 168. Didysis barškutis Rhinanthus angustifolius (Scop.) Pollich Paprastoji veronika Veronica chamaedrys L Vaistinė veronika Veronica officinalis L Pelkinė veronika Veronica scutellata L Š. Džiovekliniai OROBANCHACEAE 172. Karališkoji glindė Pedicularis sceptrum carolinum L. Nerandama (Išnykusi 1993 m.) 173. Pelkinė glindė Pedicularis palustris L. Š. Gyslotiniai PLANTAGINACEAE Juss Siauralapis gyslotis Plantago lanceolata L Plačialapis gyslotis Plantago major L Plaukuotasis gyslotis Plantago media L. Š. Uodeguoniniai HIPPURIDACEAE Link 177. Paprastoji uodeguonė Hippuris vulgaris L. Š. Notreliniai LAMIACEAE Lindl Pievinė žvirgždė Acinos arvensis (Lam.) Dandy 179. Geltonžiedė aklė Galeopsis speciosa Mill Šliaužiančioji tramažolė Glechoma hederacea L Baltažiedė notrelė Lamium album L Apskritalapė notrelė Lamium amplexicaule L. Nerandama m Paprastoji vilkakojė Lycopus europaeus L. Rasta m Dirvinė mėta Mentha arvensis L Paprastoji juodgavė Prunella vulgaris L Pelkinė kalpokė Scutellaria galericulata L Pelkinė notra Stachys palustris L Miškinė notra Stachys palustris L. Rasta m Keturbriaunis čiobrelis Thymus pulegioides L. 67

68 68 Š. Katilėliniai CAMPANULACEAE Juss Tankiažiedis katilėlis Campanula glomerata L Pievinis katilėlis Campanula patula L Didžiažiedis katilėlis Campanula persicifolia L Pakrūminis katilėlis Campanula rapunculoides L Dilgialapis katilėlis Campanula trachelium L. Š. Astriniai ASTERACEAE Dumort Paprastoji kraujažolė Achillea millefolium L Paprastoji varnalėša Arctium tomentosum Mill Paprastasis kietis Artemisia vulgaris L Garbiniuotasis dagys Carduus crispus L 199. Rugiagėlė Centaurea cyanus L. Nerandama m Pakrūminė bajorė Centaurea jacea L Didžiagalvė bajorė Centaurea scabiosa L Paprastoji trūkažolė Cichorium intybus L Bestiebė usnis Cirsium acaule (L.) Scop.. Nerandama m Dirvinė usnis Cirsium arvense (L.) Scop Gelsvalapė usnis Cirsium oleraceum (L.) Scop Pelkinė usnis Cirsium palustre (L.) Scop Dygioji usnis Cirsium vulgare (Savi) Ten Pelkinė kreisvė Crepis paludosa (L.) Moench 209. Karčioji šiušelė Erigeron acris L Kanapinis kemeras Eupatorium cannabinum L Miškinis pūkelis Gnaphalium sylvaticum L Skėtinė vanagė Hieracium aggr. umbellatum L Gluosnialapis debesylas Inula salicina L Rudeninė snaudalė Leontodon autumnalis L Vienagraižė snaudalė Leontodon hispidus L Paprastoji baltagalvė Leucanthemum vulgare Lam Vaistinė ramunė Matricaria recutia L. Nerandama m Paprastoji rykštenė Solidago virgaurea L Dirvinė pienė Sonchus arvensis L Šiurkščioji pienė Sonchus asper (L.) Hill Nerandama m Daržinė pienė Sonchus oleraceus L Paprastoji kiaulpienė Taraxacum officinale F. H. Wigg Bekvapis šunramunis Tripleurospermum perforatum (Merat) M. Lainz Ankstyvasis šalpusnis Tussilago farfara L. LELIJAINIAI LILIOPSIDA Batsch Š. Plūdiniai POTAMOGETONACEAE Juss Berchtoldo plūdė Potamogeton berchtoldi Fieber. Nerandama m. Š. Vilkdalginiai IRIDACEAE Rchb 226. Geltonasis vilkdalgis Iris pseudacorus L. Š. Pakalnutiniai CONVALLARIACEAE Horan Dvilapė medutė Maianthemum bifolium (L.)F.W.Schmidt Š. Trilijiniai TRILLIACEAE Lindl Keturlapė vilkauogė Paris quadrifolia L. Š. Gegužraibinai ORCHIDACEAE Juss Raudonoji gegūnė Dactylorhiza incarnata (L.) Soó Nerandama m Plačialapis skiautalūpis Epipactis heleborine (L.) Crantz Rasta m Pelkinis skiautalūpis Epipactis palustris (L.) Crantz 232. Pievinis plauretis Gymnadenia conopsea (L.)R.Br. Nerandama m. Š. Vikšriniai JUNCACEAE Juss Nariuotalapis vikšris Juncus articulatus L Plokščiastiebis vikšris Juncus compresus Jackq Glaustažiedis vikšris Juncus conglomeratus L 236. Kėstasis vikšris Juncus effusus L Melsvasis vikšris Juncus inflecsus L Ganyklinis kiškiagrikis Luzula campestris (L.) DC Daugiažiedis kiškiagrikis Luzula multiflora (Ehrh.) Lej Pilkšvasis vikšris Luzula pallidula Krischner

69 241. Plaukuotasis kiškiagrikis Luzula pilosa (L.) Willd. Š. Viksvuoliniai CYPERACEAE Juss Lieknoji viksva Carex acuta L Šeriuotoji viksva Carex appropinquata Shumach Kupstinė viksva Carex caespitosa L Žiloji viksdva Carex canescens L Apvalioji viksva Carex diandra Schrank Pirštuotoji viksva Carex digitata L Dvieilė viksva Carex disticha Huds Žvaigždėtoji viksva Carex echinata Murray 250. Pailgoji viksva Carex elongata L Melsvoji viksva Carex flacca Shreb. Rasta m Gelsvoji viksva Carex flava L Hartmano viksva Carex hartmanii Cajander Plaukuotoji viksva Carex hirta L Rusvoji viksva Carex hostiana DC Laiboji viksva Carex lasiocarpa Ehrh Ganyklinė viksva Carex lepidocarpa 258. Paprastoji viksva Carex nigra (L.) Reichard 259. Krūminė viksva Carex otrube Podp Kiškinė viksva Carex ovalis Gooden Viksva trainė Carex panicea L Šluotelinė viksva Carex paniculata L Retavarpė viksva Carex remota L Pakrantinė viksva Carex riparia Curtis 265. Snapuotoji viksva Carex rostrata Stokes 266. Miškinė viksva Carex sylvatica Huds Pūslėtoji viksva Carex vesicaria L Lapinė viksva Carex vulpina L Pelkinis duonis Eleocharis palustris (L.) Roem. et Schult Plačialapis švylis Eriophorum angustifolium Honck. Š. Migliniai POACEAE (R. Br.) Bernhart 271. Paprastoji smilga Agrostis capillaris L. Rasta m Baltoji smilga Agrostis stolonifera L Kvapioji gardūnytė Anthoxanthum odoratum L Miškinė strugė Brachypodium sylvaticum (Huds.) P. Beauv Kiškio ašarėlės Briza media L Švelnioji dirsė Bromus hordaceus L Miškinis lendrūnas Calamagrostis arundinacea (L.) Roth 278. Siauralapis lendrūnas Calamagrostis canescens (Weber) Roth 279. Smiltyninis lendrūnas Calamagrostis epigejos (L.) Roth 280. Paprastoji šunažolė Dactylis glomerata L Kupstinė šluotsmilgė Deschampsia cespitosa (L.) P. Beauv Šuninis elimas Elymus caninus (L.) L Paprastasis varputis Elytrigia repens (L.) 284. Nendrinis eraičinas Festuca arundinacea Schreb. Rasta m Didysis eraičinas Festuca gigantea (L.) Vill. Rasta m Avinis eraičinas Festuca ovina L Tikrasis eraičinas Festuca pratensis Huds Raudonasis eraičinas Festuca rubra L Paprastoji monažolė Glyceria fluitans (L.) R. Br Pūkuotoji vilnūnė Holcus lanatus L Daugiametė svidrė Lolium perenne L Nusvirusioji striepsnė Melica nutans L Miškinė sorokė Milium effusum L Melsvoji melvenė Molinia caerulea (L.) Moench Stačioji briedgaurė Nardus stricta L. Nerandama m Nendrinis dryžutis Phalaroides arundinacea (L.) Rausch Pašarinis motiejukas Phleum pratense L Paprastoji nendrė Phragmites australis (Cav.) Trin. ex Steud Pelkinė miglė Poa palustris L Pievinė miglė Poa pratensis L Paprastoji miglė Poa trivialis L Žalioji šerytė Setaria viridis (L.) P. Beauv Pagulusioji tridantė Sieglingia decumbens (L.) Bernh. 69

70 Š. Plūdeniniai LEMNACEAE Gray 304. Trilypė plūdena Lemna trisulca L. * per 20 metų draustinyje išnykusios rūšys ** per 20 metų draustinyje naujai įsikūrusios rūšys m. įvyko nemaža žiedinių ir sporinių induočių augalų floros pokyčių. Per du de- šimtmečius išnyko 24 rūšys, bet per šį laikotarpį draustinyje įsikūrė naujų 15 rūšių, geriau atitinkančių pakitusias ekologines sąlygas. Išnykusiomis laikomos saugomos rūšys: karališkoji glindė, pievinis plauretis ir mažasis progailis. Šiuo metu draustinyje nerandama žiedinių ir sporinių induočių rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Išlikusi tik labai menka samanos pataisinės drepanės populiacija. LITERATŪRA Raščius G Botaniniai draustiniai. Kn. Lietuvos saugomos teritorijos. Lututė. Kaunas. Anonimas Viržonų botaninis draustinis. Biržų girios, Latvelių ir Viržonų draustinių tyrimai ir retųjų augalų būklės įvertinimas. (Rankraštis). Jukonienė I Pataisinė drepanė. Lietuvos raudonoji knyga. Vilnius. Auglys J., 1993: Retieji augalai Vidurio Lietuvoje. Raudoni lapai/1. Vilnius 70

71 Paprastasis taukius (J. Barzdėno nuotr.) ŽEMĖS TAUKAI RYTŲ LIETUVOJE Eglė SEMAŠKAITĖ Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, el. paštas Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose randamas retas ir visame pasaulyje saugomas grybas paprastasis taukius (Sarcosoma globosum). Pasaulyje šio grybo paplitimas siejasi su spygliuočių miškais borealinėse, pusiau borealinėse ir taigos zonose Šiaurės pusrutulyje ir sutampa su paskutiniojo ledynmečio riba. Tankiausiai išsidėsčiusios paprastojo taukiaus radavietės yra Šiaurės Europoje: Šiaurės rytų ir Pietryčių Švedijoje, Suomijoje ir kai kuriose Rusijos vietose. Lietuvoje paprastasis taukius pirmą kartą aprašytas ir iliustruotas 1957 m. J. Mazelaičio ir A. Minkevičiaus išleistoje knygoje Valgomieji ir nuodingieji grybai. Autoriai teigė, kad grybas vadinamas žemės taukais ir pardavinėjamas rinkoje kaip vaistas Panevėžio ir Šiaulių rajonuose. Iki 1960 m. buvo žinomos tik 3 paprastojo taukiaus radavietės: Verkių apylinkėse (Vilniaus r.), Anykščių šilelyje (Anykščių r.) ir Šiaulių r. Vėliau, daugiau nei 30 metų šio grybo Lietuvoje nebuvo aptikta, tad manyta, kad jo 71

72 1 pav. Paprastojo taukiaus (Sarcosoma globosum) paplitimas pasaulyje (pagal Dahlberg, 2015) populiacijos sparčiai nyksta. Tik 2007 m. Ainis Pivoras Ažvinčių girioje, Aukštaitijos nacionaliniame parke (Ignalinos r.) aptiko vieną paprastojo taukiaus vaisiakūnį, o buvo rastos dar trys naujos grybo radavietės Šiaurės rytų Lietuvoje m. pradėti paprastojo taukiaus populiacijų būklės ir paplitimo Lietuvoje tyrimai, kurių dėka šiuo metu žinomos 24 radavietės. Aukštaitijos nacionaliniame parke ir Labanoro regioniniame parke yra net trečdalis visų (8) paprastojo taukiaus radaviečių. Paprastojo taukiaus vaisiakūniai apvalūs (primenantys statinaitę), bekočiai, vidutinio dydžio (3 5 cm skersmens ir 3 10 cm aukščio). Vaisiakūnių išorė veltiniuota, tamsiai rudos spalvos, o vidus pripildytas drebutinės konsistencijos bespalvių gleivių. Grybas pradeda derėti anksti pavasarį, kovo balandžio mėn., vos sniegui nutirpus. Pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams, tamsiai ruda vaisiakūnio spalva padeda absorbuoti papildomą šilumos energiją, kuri reikalinga sporų sklaidai ore. Paprastai šio grybo augavietėse dirvožemis kalkingas, bet rūgštus, turtingas samanomis ir gerai aprūpintas vandeniu. Dažniausiai paprastojo taukiaus vaisiakūniai išauga pavieniui ar grupėmis, senuose eglynuose, tankioje miško paklotėje, kur palaipsniui yra per ilgesnį lai pav. Sniegui vos nutirpus pradeda derėti grybo vaisiakūniai (E. Semaškaitės nuotrauka) 3 pav. Paprastojo taukiaus vaisiakūniai miško paklotėje (E. Semaškaitės nuotrauka)

73 4 pav. Paprastojo taukiaus radavietė Labanoro regioninio parko eglyne (E. Semaškaitės nuotrauka) ką susikaupę medžio spygliai. Kuo senesnis ir sveikesnis eglynas, tuo geresnės sąlygos susidaro paprastajam taukiui, tačiau kartais grybo vaisiakūnių pasitaiko ir jaunesniuose sodintuose monokultūriniuose eglių medynuose, kai šalia yra senesnis miškas. Seniausia žinoma paprastojo taukiaus radavietė Aukštaitijos nacionaliniame parke Ažvinčių (Gervėčių) sengirės gamtiniame rezervate, Minčiagirės girininkijos 524 kv. 11 skl. (Ignalinos r.) m. Ainis Pivoras čia aptiko vieną šio grybo vaisiakūnį. Radavietėje vyrauja 144 m. amžiaus eglės. Po metų, 2008 m., Algis Mačiulis aptiko dar vieną paprastojo taukiaus radavietę parko teritorijoje, Vyžių miške, Baluošo kraštovaizdžio draustinyje, Minčiagirės girininkijos 600 kv. 8 skl. (Ignalinos r.). Suskaičiuoti 173 grybo vaisiakūniai, 109 m. amžiaus eglyne m. šiame sklype buvo rasta kita paprastojo taukiaus populiacija, 2 vaisiakūniai, maždaug 100 m atstumu nuo pirmosios populiacijos m. Biologinės įvairovės skyriaus specialistai aptiko net tris naujas grybo augavietes Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje: Švoginos hidrografiniame draustinyje, Vaišniūnų girininkijos 573 kv. 14/15 skl., kuriame vyrauja m. amžiaus eglės (42 vaisiakūniai), Minčios miške, Minčiagirės girininkijos 340 kv. 15 skl. (109 m. amžiaus eglynas) suskaičiuoti 4 paprastojo taukiaus vaisiakūniai ir Ažvinčių girios botaniniame-zoologiniame draustinyje, Minčiagirės girininkijos 378 kv pav. Tipinė paprastojo taukiaus augavietė (E. Semaškaitės nuotrauka) skl. 11 grybo vaisiakūnių derėjo 114 m. amžiaus eglyne. Paskutinė, 2019 m. pavasarį aptikta paprastojo taukiaus radavietė taip pat Ažvinčių girios botaniniame-zoologiniame draustinyje (Minčiagirės girininkijos 401 kv. 19 skl.). Čia 114 m. eglyne 67 grybo vaisiakūnius surado gamtininkas Bronius Šablevičius. Didžiausia paprastojo taukiaus radavietė yra Labanoro regioniniame parke, Labanoro girioje (apie m 2 ). Ją 2012 m. atrado Jonas Barzdėnas, suskaičiavęs 5 grybo vaisiakūnius. Ji išsidėsčiusi yra keturiuose miško sklypuose: 23 kv. 3 skl. (79 m. amžiaus eglynas), 22 kv. 8 skl. (84 m. amžiaus eglynas), 28 kv. 3 skl. (74 m. amžiaus eglynas) ir 28 kv. 6 skl. (64 m. amžiaus eglynas). Paprastojo taukiaus derėjimas Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniuose parkuose stebimas nuo pat pirmosios radavietės aptikimo (nuo 2007 m.). Parko darbuotojai kiek vieną pavasarį patikrina žinomas radavietes ir fiksuoja populiacijų gausumą. Grybų vaisiakūnių derėjimo fenologijos ir periodiškumo tyrimai rodo, kad makroskopiniams grybams būdinga derėjimo fliuktuacija, vaisiakūnių skaičiaus priklausomybė nuo daugelio žinomų ir dar nežinomų aplinkos veiksnių bei pačių grybų biologinių savybių. Lietuvoje atlikti tyrimai apie paprastojo taukiaus derėjimą parodė, kad šiam grybui taip pat būdinga derėjimo fliuktuacija. Kiekvienais metais vaisiakūnių skaičius kiekvienoje radavietėje svy- 73

74 6 pav. Paprastojo taukiaus paplitimas Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose ruoja, o kai kuriais metais vaisiakūniai iš viso nesusiformuoja. Iš turimų duomenų matyti, kad paprastasis taukius Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose gausiausiai derėjo 2008 m. (176 vaisiakūniai), 2012 m. (351 vaisiakūnis), 2015 m. (1267 vaisiakūniai) ir 2017 m. (723 vaisiakūniai). Vidutiniš- kai vienoje radavietėje 2008 m. formavosi po 88, 2012 m. 117, 2015 m. 181, 2017 m. 103,29 vaisiakūnius. Priežastys, nulemiančios paprastojo taukiaus derėjimo svyravimus gali būti įvairios. Yra nustatyta, kad didesnis kritulių kiekis vasarą, šalnos rudenį ir šiltesnės žiemos susiję su grybų derėjimu pavasarį. Kintančios aplinkos sąlygos, tokios kaip dirvožemio temperatūra ir drėgmės režimas, augavietės apšviestumo padidėjimas (ypač po miško kirtimų) gali turėti neigiamos įtakos šio grybo populiacijos būklei. Paprastojo taukiaus vystymuisi gali kelti grėsmių ir miško paklotės ardymas (šernų knisimas) ar pablogėjusi eglės medyno fitosanitarinė būklė (kai eglės pažeidžiamos kenkėjų, ligotos ir nudžiūvusios). Pagal pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (International Union for Conservation of Nature) kriterijus, paprastajam taukiui yra iškilusi išnykimo grėsmė. Šis grybas įrašytas 74 7 pav. Paprastojo taukiaus vaisiakūnių skaičiaus dinamika Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose m.

75 8 pav. Šernų išknista miško paklotė viena iš grėsmių paprastojo taukiaus populiacijos būklei į dešimties Europos valstybių raudonąjį grybų sąrašą ir į trylikos valstybių nacionalinius nykstančių grybų sąrašus, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, taip pat 2010 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Grybų apsaugos iniciatyvas dažniausiai plėtoja nacionalinės ir tarptautinės mikologų sąjungos, kuriose dalyvauja mikologai, nes ekologiniai reikalavimai tarp skirtingų grupių rūšių tarpusavyje koreliuoja nepakankamai ir apsaugos priemonės grindžiamos tam tikrais organizmais negali garantuoti visos įvairovės išlikimo. Vykdant prievoles pagal biologinės įvairovės konvenciją (priimta 1992 m. Rio de Žaneire) ir užtikrinant grybų įvairovę Europoje nepaprastai svarbu nuolat analizuoti grybų būklę. Konvencija siekia aprėpti visas organizmų grupes ir užtikrinti įvairovę visuose lygmenyse: rūšys gentys ekosistemos. Vis dažniau yra vertinama, kad turtinga ir gyvybinga biologinė įvairovė eitų koja kojon su žmonių gerove. Ir nors grybą kartais labai sunku pastebėti, tačiau žmonės turėtų įsidėmėti jo išvaizdą, augavietę, derėjimo laiką ir informuoti mikologus ir kitus tyrinėtojus apie paprastojo taukiaus radimą. LITERATŪRA Aronsson G., Inventering av bombmurkla, Sarcosoma globosum, i Uppsala län Uppsala. Boddy L., Buntgen U., Egli S., Gange A. C., Heegaard E., Kirk P. M., Mohammad A., Kauserud H., Climate variation effects on fungal fruiting. Fungal Ecology 10, Dahlberg A., Croneberg H., threatened fungi in Europe. Complementary and revised information on candidates for listing in Appendix I of the Bern Convention. Uppsala. Dahlberg A., 015. Sarcosoma globosum. The IUCN Red List of Threatened Species ( dx.doi.org/ /iucn.uk rlts. T A en) [žiūrėta 2019 m. gegužės 30 d.]. 75

76 Fraiture A., Otto P. (Eds.), Distribution, ecology and status of 51 macromycetes in Europe. Results of the ECCF Mapping Programme. Meise. Gimbickaitė M., Kutorga E., Distribution and fructification of a rare ascomycete Sarcosoma globosum in Lithuania. Fungi and lichens in the Baltics and beyond. XVIII Gorbikova E., Paprastojo taukiaus (Sarcosoma globosum) buveinės ir derėjimas Lietuvoje. Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas. Vilnius. Griciūtė J., Paprastojo taukiaus (S. globosum) būklės stebėsena Lietuvoje ir tolimesni jo biologijos tyrimai. Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas. Vilnius. Heilmann-Clausen J., Barron E. S., Boddy L., Dahlberg A., Griffith G. W., Norden J., Ovaskainen O., Perini C., Senn-Irlet B., Halme P., A Fungal Perspective on Conservation Biology. Conservation Biology, 29(1): 1 8. Jarvis S. G., Holden E., M., Taylor A. F. S., Rainfall and temperature effects on fruit body production by stipitate hydnoid fungi in Inverey Wood, Scotland. Fungal Ecology 27, Kauserud H., Heegaard E., Semenov M. A., Boddy L., Halvorsen R., Stige L.Chr., Sparks T. H., Gange A. C., Stenseth N. Chr., Climate change and spring-fruiting fungi. Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences, 277 (1685), Kutorga E., Lietuvos grybai, 3(5), Ausūniečiai (Pezizales). Vilnius. Kutorga E., Skyrius Aukšliagrybūnai (Ascomycota). Kn.: Rašomavičius V. (vyr. red.), Lietuvos raudonoji knyga: Vilnius. Kutorga E., Rukšėnienė J., Augalijos ir grybijos būklė bei kaita. Mokomoji kn.: Rimkus E., Sinkevičius S. (ats. red.), Globali aplinkos kaita: Vilnius. Kutorga E., Juzėnas S., Gorbikova E., Habitats and conservation of endangered fungus Sarcosoma globosum in Lithuania. In: XIX Symposium of the Baltic Mycologists and Lichenologists, September, 2014, Šķēde, Talsi region, Latvia. Programme and Abstracts: 36. Kutorga E., Paprastasis taukius (Sarcosoma globosum (Schmiedel) Casp.). Kn.: Vaitonis G. (sud.), Lietuvos griežtai saugomos rūšys: Vilnius. Kutorga E., Juzėnas S., Semaškaitė E., Interannual variations in the fruiting of a protected fungus Sarcosoma globosum in Lithuania. - In: XX Symposium of the Baltic Mycologists and Lichenologists, September, 2017, Gdańsk, Poland. Book of Abstracts: 31. Lagana A., Angiolini C., Loppi S., Salerni E., Perini C., Barluzzi C., Dominicis V. D., Periodicity, fluctuations and successions of macrofungi in fir forests (Abies alba Miller) in Tuscany, Italy. Forest Ecology and Management 169, Martinsson K., Nitare J., Bombmurklan, Sarcosoma globosum, en hotad svamp. Svenks. Bot. Tiskr., 80: Mazelaitis J., Minkevičius A., Valgomieji ir nuodingieji grybai. Vilnius. Ohenoja E., Kaukonen M., Ruotsalainen A., Sarcosoma globosum an indicator of climate change? Acta Mycol., 48 (1): Ronikier A., Ronikier M., How alpine are nivicolous myxomycetes? A worldwide assessment of altitudinal distribution. Mycologia 101, Semaškaitė E., Kutorga E., Juzėnas S., Lietuvoje griežtai saugomos rūšies Paprastojo taukiaus (Sarcosoma globosum) populiacija Vyteniškių miške ir jai kylančios grėsmės. XI-osios nacionalinės mokslinės konferencijos Lietuvos biologinė įvairovė: būklė, struktūra, apsauga. pranešimų santraukos 6 psl. Senn-Irlet B., Heilmann-Clausen J., Genney D., Dahlberg A., Guidance for conservation of macrofungi in Europe. Strasbourg. Urbonas V., Lietuvos grybų atlasas. Kaunas. Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ( php/kadastras) [žiūrėta 2019 m. gegužės 28 d.] 76

77 Kraujalakinis melsvys (T. Kalašinsko nuotr.) RETIEJI IR SAUGOMI DIENINIAI DRUGIAI PAGRAMANČIO REGIONINIAME PARKE Tomas KALAŠINSKAS Pagramančio regiononio parko direkcija El. paštas Pagramančio regioninis parkas buveinių apsaugai svarbi teritorija Pagramančio regioninis parkas išsidėstęs piet vakarinėje Lietuvos dalyje (Tauragės ir Šilalės rajonuose), apimantis Akmenos ir Jūros upių slėnius, gretimus miškus bei aukštapelkę. Pagramančio regioninis parkas yra svarbi teritorija Europos bendrijai, todėl didžioji parko dalis (11304 ha) išskirta kaip Natura 2000 buveinių apsaugai svarbi teritorija. Čia aptinkamos: 6210, stepinės pievos; 6450, aliuvinės pievos; 6270, rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos; 6430, eutrofiniai aukštieji žolynai; 6510, šienaujamos mezofitų pievos; 7110, aktyvios aukštapelkės; 7220, šaltiniai su besiformuojančiais tufais; 8220, silikatinių uolienų atodangos; 9010, vakarų taiga; 9020, plačialapių ir mišrūs miškai; 9050, žolių turtingi eglynai; 9080, pelkėti lapuočių miškai; 9160, skroblynai; 9180, griovų ir šlaitų miškai; 91D0, pelkiniai miškai; 91E0, aliuviniai miškai; auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia); baltmargė šaškytė (Euphydryas maturna); didysis auksinukas (Lycaena 77

78 dispar); kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius); ūdra (Lutra lutra); ovalioji geldutė (Unio crassus). Jau vien iš Natura 2000 vertybių sąrašo matyti, kad Pagramančio regioninis parkas vertingas ne tik įvairiomis buveinėmis, bet ir aptinkamomis retomis ir saugomomis drugių populiacijomis. DRUGIŲ INVENTORIZACIJA, TYRIMAI Pirmieji entomofaunos tyrimai Pagramančio regioniniame parke atlikti 1993 metais, apsiribojant drugių būriu. Tyrėjas V. Uselis. Iš saugomų drugių rūšių Akmenos kraštovaizdžio draustinyje nurodomos juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne) ir baltmargė šaškytė (Euphydryas maturna) (Pagramančio regioninio parko planavimo schema, 1997). Biologinės įvairovės tyrimai Pagramančio regioniniame parke atlikti 1994 metais. Tai apžvalginiai tyrimai, apimantys biologinės įvairovės aprašą, retų ir ypatingai saugomų floros ir faunos rūšių būklės įvertinimą (Aukštadvario, Gražutės, Metelių, Pagramančio, Pajūrio, Salantų, Sirvėtos, Veisiejų ir Ventos biologinės vertybės ir jų apsauga, 1994). Atliekant šiuos tyrimus parke buvo inventorizuotos 362 dieninių ir naktinių drugių rūšys. Entomologiniai tyrimai taip pat atlikti 2002 ir 2003 metais metais ištirta pietinė parko dalis, o 2003 metais šiaurinė. Ypatingas dėmesys kreiptas į drugių (Lepidoptera), vabalų (Coleoptera) ir žirgelių (Odonata) būrius. Buvo atliekami dieninių (Rhopalocera) ir naktinių (Heterocera) drugių tyrimai. Dieniniai drugiai tirti vizualaus stebėjimo būdu, aplankant kuo daugiau įvairių parko buveinių. Atskirų retų rūšių kryptingai ieškota tikėtinose buveinėse. Fiksuotos visos dienos metu stebėtos drugių rūšys. Sunkiau apibūdinamos rūšys buvo gaudomos standartiniu entomologiniu tinkleliu. Naktinių drugių tyrimai atlikti epizodiškai Plynosios telmologiniame draustinyje, viliojant juos šviesos šaltiniu. Tyrimai parodė, kad parke aptinkama 75 dieninių ir 351 naktinių drugių rūšys. (D. Dapkus, ) metais, rengiant Akmenos kraštovaizdžio draustinio gamtotvarkos planą, G. Švitra atliko lauko tyrimus. Jų metu buvo registruoti 55 dieniniai drugiai iš kurių 7 įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. (Pagramančio regioninio parko Akmenos kraštovaizdžio draustinio gamtotvarkos planas, 2007). Nuo 2008 metų pradėtas vykdyti kraujalakinio melsvio (Maculinea teleius), didžiojo auk pav. Auksuotosios šaškytės (Euphydryas aurinia) ir baltamargės šaškytės (Euphydryas maturna) monitoringo duomenys

79 2 pav. Didžiojo auksinuko (Lycaena dispar) ir kraujalakinio melsvio (Maculinea teleius) monitoringo duomenys 1 lentelė. Reti ir saugomi dieniniai drugiai Pagramančio regioniniame parke Pavadinimas Pavadinimas Lietuvos ES direktyvos Aptinkamos lietuvių lotynų Raudonoji priedai radavietės kalba kalba knyga Didysis auksinukas Lycaena dispar + II ir IV 63 Kraujalakinis melsvys Maculinea teleius + II ir IV 14 Baltajuostis melsvys Aricia eumedon Auksuotoji šaškytė Euphydryas aurinia + II 6 Baltamargė šaškytė Euphydryas maturna + II ir IV 16 Tamsioji šaškytė Melitaea diamina Machaonas Papilio machaon Juodasis apolonas Parnassius mnemosyne + IV 12 Rudakis satyriukas Coenonympha hero Pievinis satyriukas Coenonympha tullia Akiuotasis satyras Lopinga achine + IV 1 Rudmargė hesperija Carterocephalus palaemon Pietinis perlinukas Brenthis daphne sinuko (Lycaena dispar), baltamargės šaškytės (Euphydryas maturna) o nuo 2012 metų ir auksuotosios šaškytės (Euphydryas aurinia) valstybinis monitoringas. Jis vykdomas reguliariai, pagal metodikas, darant dviejų metų pertraukas tarp apskaitų. Eilę metų vykdant monitoringą ir analizuojant gautus duomenis galime daryti išvadas apie rūšies būklę, priklausomybę 79

80 80 3 pav. Retų drugių radavietės Pagramančio regioniniame parke

81 nuo įvairių faktorių (klimato ir meteorologinių sąlygų kaita, orai, buveinių pokyčiai, antropogeninė veikla ir t. t.). Iš vykdyto monitoringo duomenų padarius grafikus matome, kad skirtingais metais populiacijos tankis svyruoja ir tai yra normalu (1, 2 pav.). Monitoringo metu gauti skaičiai yra santykiniai, kadangi vykdant apskaitas reikia eiti per buveinę tiesia linija ir 2,5 m į šonus stebėti skraidančius ar tupinčius drugius. Ne visada drugiai tupi ar skraido ten kur eini, ypač, kai buveinė yra didesnė. Svarbiausias faktorius retiems drugiams išlikti ir populiacijai didėti yra tinkamų buveinių buvimas, geros būklės palaikymas ar atkūrimas. Todėl monitoringo metu, pagal nustatytus kriterijus, įvertinama ir buveinių būklė.toliau šiame straipsnyje pamėginkime apžvelgti parke aptinkamus retus ir saugomus dieninius drugius. Didysis auksinukas (Lycaena dispar) Sparno ilgis mm. Lytinis dimorfizmas ryškus. Tik sparnų apačia abiejų lyčių beveik vienoda. Skraido birželio liepos mėnesiais šlapiose paupių pievose. Mėgsta pelkėtų miškų kirtavietes, drėgnų miškų pievas, žemapelkes, kartais užskrenda į sausesnes pievas. Patelės kiaušinėlius sudeda ant vandeninės rūgštynės (Rumex aquaticus), rūgštynės gudažolės (Rumex hydrolapathum). Vikšrai gyvena mitybinių augalų lapų apačioje. Rudenį nušliaužia žiemoti į paklotę. Net kelis mėnesius jie gali išbūti apsemti vandens. Pavasarį vikšrai vėl maitinasi ir virsta lėliukėmis. Aptinkamas visoje šalyje, tačiau negausiai. Pagramančio regioniniame parke didysis auksinukas (Lycaena dispar) aptinkamas daugiausiai Tyrelių, Pagramančio miškų kvartalinėse linijose, prie miško keliukų, miško aikštelėse bei Akmenos upės slėnio šlapesnėse pievose. Tyrelių miške aptikta 20 radaviečių, kuriose aptikti pavieniai individai. Pagramančio miške aptiktos 29 radavietės, kurios išsidėsčiusios gana tolygiai visame miško masyve. Kai kuriose radavietėse aptikta net iki 10 individų. Pagramančio miško masyvas vertinamas, kaip viena iš gausiausių radaviečių Lietuvoje. Šiaurinėje parko dalyje esančiose Akmenos upės slėnių pievose aptikta 14 radaviečių. 4 pav. Didysis auksinukas (Lycaena dispar) (T. Kalašinsko nuotr.) 81

82 5 pav. Kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius) ant vaistinės kraujalakės žiedo (T. Kalašinsko nuotr.) Kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius) Priekinis sparnas mm ilgio. Lytinis dimorfizmas ryškus. Drugiai gyvena drėgnose paupių pievose. Skraido nuo liepos iki rugpjūčio mėn. vidurio. Vikšrai gyvena ant vaistinės kraujalakės (Sanguisorba officinalis). Labai įdomi šios rūšies veisimosi biologija: patelė po vieną kiaušinėlį padeda į vaistinės kraujalakės žiedų galvutes. Išsiritę vikšrai maitinasi žiedu, o vėliau nukrenta ant žemės ir laukia, kol juos ap pav. Auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia) (T. Kalašinsko nuotr.)

83 tiks skruzdėlės (Myrmica scabrinodis). Skruzdėlės nuneša rastus vikšrus į skruzdėlyną, kur jie, maitindamiesi skruzdžių lervomis, greitai auga. Lėliukėmis virsta pavasarį, pasiekę apie 15 mm ilgį. Šalyje dažniau aptinkamas vakarinėje ir centrinėje dalyse. Pagramančio regioniniame parke aptikta 14 radaviečių. Jos išsidėsčiusios Akmenos upės slėniuose bei Pagramančio ir Tyrelių miško masyvo aikštelėse. Auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia) Priekinis sparnas iki mm ilgio. Patinas ir patelė atrodo vienodai. Skraido nuo gegužės mėnesio pabaigos iki liepos mėnesio. Apsigyvena natūraliose ar pusiau natūraliose su derlingu dirvožemiu ir žemais krūmais, melsvąja melvene (Molinion caerulea) apaugusiose pievose, pamiškėse. Noriai įsikuria žemapelkinio tipo ir šarminės reakcijos pelkėse, kur auga įvairios žemaūgės viksvos. Mitybiniai augalai: miegalė (Succisa sp.), gyslotis (Plantago sp.), veronika (Veronica sp.), žvaigždūnė (Scabiosa sp.). Kiaušinėlius deda grupėmis ant mitybinių augalų ( kiaušinėlių). Patinai išsirita birželio mėn. pradžioje, keliomis dienomis anksčiau nei patelės. Jauni vikšrai žiemoja bendrame šilko kokone, suaugę išsisklaido. Lėliukėmis virsta ant įvairių žolinių augalų. Lietuvoje dažniau aptinkama rytinėje ir šiaurinėje dalyse. Pagramančio regioniniame parke fiksuotos 6 radavietės pietvakarinėje dalyje, kur miške, pamiškėse išsidėstę didesni natūralių pievų plotai. Baltamargė šaškytė (Euphydryas maturna) Priekinis sparnas mm ilgio. Patelė nuo patino skiriasi nežymiai patino priekinis sparnas siauras, į viršų smailėja, išorinis jo kraštas lygus, o patelės išgaubtas. Skraido birželio mėnesį retuose mišriuose miškuose (ypač kur auga uosiai), kur yra krūmų ir daug saulės. Mėgsta pamiškes, kvartalines, miško keliukų pakraščius. Mitybiniai augalai uosis (Fraxinus sp.), veronica (Veronica sp.) ir kiti žoliniai augalai. Kiaušinėlius grupėmis deda ant uosių (Fra- 7 pav. Auksuotosio šaškytės (Euphydryas aurinia) buveinė (T. Kalašinsko nuotr.) 83

84 8 pav. Baltamargė šaškytė (Euphydryas maturna) (T. Kalašinsko nuotr.) xinus sp.) šakų. Išsiritę vikšrai raizgydami lapus siūlais supina tvirtus lizdus, kuriuose žiemoja. Lėliukėmis virsta ant žolinių augalų, krūmų. Rūšis dažnesnė vidurio Lietuvoje, kitur reta arba visai neaptinkama. Parke fiksuota 16 radaviečių, kurių didžioji dalis yra Pagramančio miške (kvartalinėse linijose ir prie miško keliukų). Šios rūšies populiacijos būklę patogu ir paprasta stebėti atliekant vikšrų lizdų apskaitas. Lizdai pastebimi iš gana toli ir lengvai atpažįstami pav. Baltamargės šaškytės (Euphydryas maturna) lizdai ant uosio lapų (T. Kalašinsko nuotr.)

85 10 pav. Tamsioji šaškytė (Melitaea diamina) (T. Kalašinsko nuotr.) Tamsioji šaškytė (Melitaea diamina) Sparno ilgis mm. Skraido birželio mėnesį drėgnose paupių ar miškų pievose. Lytinis dimorfizmas neryškus. Tai šaltiniuotoms pievoms būdinga rūšis. Kiaušinėlius deda ant mitybinių augalų (siauralapių gysločių (Plantago lanceolata), veronikų (Veronica sp.), kūpolių (Melampyrum sp.), vaistinių valerijonų (Valeriana officinalis), paprastųjų gyvatžolių (Bistorta major)) grupėmis. Išsiritę vikšrai kartu maitinasi ir žiemoja šilko siūlais apsuktuose mitybinių augalų lapuose. Pavasarį iššliaužioja ir baigia vystytis. Ant to paties augalo gali būti po kelis vikšrus. Pasiekę 20 mm ilgį virsta lėliukėmis ant mitybinių augalų, netoli žemės. Šalies pagrindinės radavietės apima šiaurės rytinę dalį. Pagramančio regioniniame parke užfiksuota tik viena radavietė 2008 metais, kur stebėtas 1 individas. Drugys stebėtas Akmenos upės slėnio pievoje, šalia Kilpinių kaimo. Pietinis perlinukas (Brenthis daphne) Sparno ilgis mm. Lytinis dimorfizmas neryškus. Patinas smulkesnis ir tamsesnių spalvų nei patelė. Skraido nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Po vieną ar po keletą kiaušinėlių deda ant mitybinių augalų bei šalia jų. Vikšrai minta aviečių ir gervuogių (Rubus) lapais. Žiemoja kiaušinėliai arba neužaugę vikšrai. Vikšrai, pasiekę 35 mm ilgį, ant mitybinių augalų virsta lėliukėmis. Suaugėliai aptinkami miškų supamose natūraliose pievelėse, laukymėse, pamiškėse. Lietuvoje ši rūšis aptinkama pietvakarinėje dalyje. Pagramančio regioniniame parke priskaičiuojama 30 šios rūšies radaviečių. Didžioji dalis telkiasi Tyrelio miške, tačiau aptinkama ir Pagramančio miške bei Akmenos upės slėnių pievelėse. Kai kuriose radavietėse aptikta iki 10 individų. Baltajuostis melsvys (Aricia eumedon) Sparno ilgis mm. Lytinis dimorfizmas neryškus. Skraido birželio liepos mėnesiais. Gyvena drėgnose buveinėse: krūmingose miškų pievose, paupių pievose, pamiškėse, laukymėse, nors kartais aptinkami ir sausose skurdžiose pievose. Kiaušinėlius, po vieną, deda ant 85

86 11 pav. Pietinis perlinukas (Brenthis daphne) (T. Kalašinsko nuotr.) 12 pav. Baltajuostis melsvys (Aricia eumedon) (T. Kalašinsko nuotr.) 86 snapučių (Geranium sp.) žiedų ar viršutinėje lapų pusėje. Žiemoja vikšrai. Šalyje rūšies gausumas netirtas. Dažniausiai randami pavieniai drugiai. Vietomis gali būti ir nereti. Parke rūšis aptinkama šiaurinėje dalyje, Akmenos upės slėnio pievelėse. Iš viso užregistruota 14 radaviečių.

87 13 pav. Machaonas (Papilio machaon) (T. Kalašinsko nuotr.) Machaonas (Papilio machaon) Sparno ilgis mm. Per metus išsivysto dvi kartos. Pirmosios kartos drugiai skraido nuo balandžio pabaigos iki gegužės mėnesio. Antrosios kartos liepos, rugpjūčio mėnesiais. Aptinkami įvairiose atvirose vietovėse: pievose, pamiškėse, miškų aikštelėse, pakelėse, palaukėse, kirtimuose, soduose, daržuose. Kiaušinėlius, po 1 3, deda ant mitybinių augalų: paprastųjų morkų (Daucus carota), paprastųjų krapų (Anethum graveolens), paprastųjų garšvų (Aegopodium podagraria), paprastųjų kmynų (Carum carvi), mažųjų ožiažolių (Pimpinella saxifraga), pelkinių saliavų (Peucedanum palustre), kartais randami ir ant rūtų (Ruta sp.). Išsiritę vikšrai gyvena atvirai, maitinasi lapais, žiedynais. Lėliukėmis virsta ant mitybinių augalų. Žiemoja lėliukės. Randama visoje Šalyje, kiek dažnesnė pietinėje dalyje. Dažniausiai aptinkami pavieniai drugiai. Pagramančio regioniniam parke registruotos 3 radavietės. Jo radaviečių yra gerokai daugiau nei registruota duomenų bazėse ar atliekant tyrimus. Kadangi drugys yra didelis ir lengvai atpažįstamas jis stebėtas Pagramančio miestelyje sklandantis kiemuose, Dabrupinės kaimo pievose, prie Lengvenių atodangos. Juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne) Sparno ilgis mm. Pirmieji drugiai pradeda skraidyti jau gegužės mėnesio pabaigoje, tačiau masinis skraidymas vyksta birželio pirmoje pusėje. Ant priekinio sparno turi dvi juodas dėmes. Kiaušinėlius po vieną deda ant rūtenio (Corydalis sp.) lapų ir stiebų. Šiuo mitybiniu augalu nakties metu maitinasi vikšrai. Vikšrai žiemoja. Drugys mėgsta lapuočių miškų pakraščius, aikšteles, rečiau sutinkamas mišriųjų miškų pakraščiuose. Gausesnis upių slėnių ar kalvų šlaituose. Drugys aptinkamas vakarų Lietuvoje. Parko teritorijoje registruota 12 radaviečių, kurios išsidėsčiusios šiaurinėje dalyje. Tai Jūros ir Akmenos upių slėniuose bei greta jų aptinkama rūšis. Tinkamose buveinės drugys matomas kasmet. 87

88 14 pav. Juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne) (T. Kalašinsko nuotr.) Rudakis satyriukas (Coenonympha hero) Priekinis sparnas mm ilgio. Lytinis dimorfizmas ryškus. Patino spalva juodai ruda, o patelės gelsvai ruda. Apsigyvena dažniausiai drėgnose vietose: krūmingose aikštelėse, pamiškių, paupių, paežerių pievose, nevengia miškingų vietovių atviresnių laukymių, durpynų. Skraido gegužės pabaigoje, birželio mėne pav. Rudakis satyriukas (Coenonympha hero) (T. Kalašinsko nuotr.)

89 siais. Kiaušinėlius po vieną deda ant rugiaveidės (Laymus arenarium ), sorokės (Milium sp.), miglės (Poa sp.) ir kitų miglinių augalų. Žiemoja paaugę vikšrai. Vikšrai lėliukėmis virsta ant žolinių augalų arba paklotėje. Aptinkamas visoje Lietuvoje, tačiau didesnė koncentracija telkiasi centrinėje šalies dalyje. Pagramančio regioniniame parke registruota 10 radaviečių. Didžioji jų dalis telkiasi dviejose teritorijose pievose į pietus nuo Balskų užtvankos ir Dabrupinės kaimo pievose. Radavietėse individų gausa nemaža. Dabrupinės kaimo pievose 2002 metais fiksuota net 18 individų viename taške. Pievinis satyriukas (Coenonympha tullia) Sparno ilgis mm. Lytinis dimorfizmas pastebimas. Skraido birželio liepos mėnesiais Apsigyvena drėgnose paupių, paežerių pievose, žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, aukštapelkėse. Kiaušinėlius deda po vieną ant mitybinių augalų. Vikšrai iš jų išsirita rugsėjo mėn. ir žiemoja. Minta švyliais (Eriophorum sp.), saidromis (Rhynochospora sp.), viksvomis (Carex sp.). Didesnė populiacija aptinkama pietrytinėje Šalies dalyje. Parke užfiksuoti du stebėjimai toje pačioje radavietėje 2005 ir 2013 metais, Plynosios aukštapelkės pakraštyje metais stebėti 3 drugiai, 2013 metais 1 drugys. Akiuotasis satyras (Lopinga achine) Sparno ilgis mm. Lytinis dimorfizmas neryškus: patelė truputį stambesnė. Skraido gegužės pabaigoje liepos mėnesiais lapuočių miškuose ir mišriuose miškuose, miškų pakraščiuose. Nutupia ant medžių lapų, žolinių augalų. Kiaušinėlius deda ant svidrių (Lolium sp.), šunažolių (Dactylis sp.), valkūnų (Agropyron sp.). Vikšrai žiemoja. Lėliukėmis virsta ant mitybinių augalų ar paklotėje. Šalies mastu populiacija daugiau telkiasi pietrytinėje dalyje metais, vykdant baltamargės šaškytės (Euphydryas maturna) valstybinį monitoringą, Pagramančio miške, entomologiniu tinkleliu buvo sugautas 1 akiuotasis satyras (Lopinga achine). Apibūdinus drugį ir nufotografavus paleistas. Duomenų apie kitus šio drugio stebėjimus parke nėra. 16 pav. Pievinis satyriukas (Coenonympha tullia) (T. Kalašinsko nuotr.) 89

90 17 pav. Akiuotasis satyras (Lopinga achine) (T. Kalašinsko nuotr.) Rudmargė hesperija (Carterocephalus palaemon) Sparno ilgis mm. Lytinis dimorfizmas neryškus. Skraido gegužės mėnesio pabaigoje, birželio mėnesiais aukšta žole apaugusiose pamiškių, paupių pievose, miškų aikštelėse, ant kvartalinių linijų, kirtimuose. Kiaušinėlius deda ant mitybinių augalų dirsių (Bromus sp.), lendrūnų (Calamagrostis sp.), strugių (Brachypodium sp.). Išsiritę vikšrai maitinasi ir žiemoja tarp susuktų lapų. Lėliukėmis virsta pavasarį. Šalyje rasta keliolikoje vietų po kelis individus. Parke fiksuotos 5 radavietės. Po dvi radavietes Plynosios aukštapelkės pakraštyje ir Dabrupinės kaimo pievose. Viena fiksuota miško pakraštyje prie Antšunijų kaimo. Visais atvejais stebėta po vieną individą. 18 pav. Rudmargė hesperija (Carterocephalus palaemon) (T. Kalašinsko nuotr.) APIBENDRINIMAS Išanalizavus atliktus tyrimus, bei pavienius stebėjimus, registruotus saugomų rūšių informacinėje sistemoje, nustatyta, kad Pagramančio regioniniame parke aptinkamos 75 dieninių drugių rūšys (Lietuvoje 125 rūšys). 13 rūšių įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. 6 rūšys įrašytos į buveinių direktyvos II ir IV priedus. Daugiausiai drugių rūšių aptinkama ten kur ūkinė veikla yra ekstensyvi (šienavimas kartą per metus) arba visai nevykdoma. Dalį likimo valiai paliktų vertingų pievų pagal galimybes nušienauja direkcija su savo technika. Pagramančio ir Tyrelių miškuose (pakelėse, kvartalinėse, aikštelėse) esančios retų drugių radievietės išsidėsčiusios tolygiai. Miško masyvai patrauklūs kai kurių rūšių, ypač didžiojo auksinuko (Lycaena dispar), pietinio perlinuko (Brenthis daphne) ir baltamargės šaškytės (Euphydryas maturna) populiacijoms. 90

91 Geltonskruostis žaltys (T. Kizo nuotr.) AŠ ASVEJOS REGIONINIO PARKO GAMTOS VERTYBĖ Jolanta NARUŠEVIČIŪTĖ, Laura LEŠKEVIČIŪTĖ Asvejos regioninio parko direkcija, el. AŠ vingrus Žalčiukas iš ilgiausio Lietuvos ežero paslapčių! Asveja, vinguriuodama išraiškingu dubakloniu, primena MANE (A. Kulbis) Ir viskas, ką skaitysite bus tik apie MANE Asvejos regioninio parko gamtos vertybę... Asvejos regioninis parkas išsidėstęs trijuose rajonuose: Molėtų, Švenčionių ir Vilniaus. Asvejos ežeras (kartais pavadinamas Dubingių ežeru) ilgiausias Lietuvoje. Regioniniame parke yra daug ežerų ir pelkių. Dėl ežeringų ir pelkėtų vietų geltonskruosčiai žalčiai ir išsirinko šią teritoriją. Asvejos regioninio parko kraštovaizdžio pagrindas raiškus kalvotas, moreninis reljefas. Dėl nepalankios ūkininkavimui agrarinės teritorijos ir didelio miškingumo žemės ūkis šiame regione nėra išvystytas. Smulki žemėvalda ir mažos ūkininkavimo galimybės išsaugojo švarią aplinką. Nedideli trąšų ar pesticidų kiekiai netrikdo biologinės rūšių įvairovės, įskaitant ir žalčių populiacijos, kuri Asvejos regioniniame parke yra gausi bei stabili jau ne vieną dešimtme- 91

92 92 tį. Asvejos ežeras ir jį supantys įvairūs biotopai ir nulėmė šios rūšies gausumą. Sausringomis vasaromis žalčiai keliauja ieškoti vandens. Regioniniame parke žalčiai nereti, bet Lietuvoje ši rūšis paplitusi netolygiai. Dažna Rytų, Pietryčių Lietuvoje, pajūryje. Šiaurės ir Vidurio Lietuvos vietovėse geltonskruosčių žalčių rūšis reta ar iš viso neaptinkama. Viena priežasčių intensyvus žemės ūkis sumažina maisto atsargas ir buveinių tinkamumą. Asvejos regioniniame parke žalčiams gyvenimo sąlygos geros, todėl ši rūšis čia gausiai paplitusi. Net regioninio parko ženkle yra simetriškai susiviję žalčiai. Dėl gausios geltonskruosčių žalčių populiacijos jų monitoringas nevykdomas. Džiugu, kad bent artimiausius metus jiems išnykimas negresia. Asvejos regioniniame parke pavasarį ir rudenį roplių gausu visoje teritorijoje. Apie roplius Ropliai pirmieji sausumos stuburiniai gyvūnai, prisitaikę gyventi ir veistis sausumoje. Dėl tokio prisitaikymo jie paplito įvairiausiuose žemės kraštuose. Kadangi ropliai šaltakraujai gyvūnai ir jiems reikalinga saulė ir šiluma, jie negyvena Arktyje. Kai aplinkos temperatūra žema, ropliai nustoja judėti ir maitintis, o kai +2 ºC nebejuda ir užmiega. Jie gyvena daug įvairesnėmis aplinkos sąlygomis, nei varliagyviai. Lietuvoje gyvena septynios roplių rūšys: balinis vėžlys, gyvavedis driežas, vikrusis driežas, gluodenas, geltonskruostis žaltys, lygiažvynis žaltys ir paprastoji angis. Jų oda sausa ir be poodinių liaukų. Kvėpuoja plaučiais. Ropliams būdinga gera uoslė. Gyvatės ir driežai kaišiodami liežuvį surenka aplinkos kvapus. Viršutinį odos sluoksnį dengia negyvos suragėjusios ląstelės, virtusios raginiais žvynais ar raginiais skydeliais, kurie roplių kūną apsaugo nuo sužalojimų, įmirkimo vandenyje ir nuo išdžiūvimo. Jiems užtenka vandens, kurį gauna su maistu. Žvynai būna įvairių formų, dydžių ir spalvų. Storas raginis sluoksnis apsaugo roplius nuo mechaninio sužalojimo. Tokį raginį sluoksnį turi baliniai vėžliai. Raginis odos sluoksnis yra negyvas darinys. Jis susidėvi, pasidaro mažiau elastingas, praranda blizgesį, o akis dengiančios plokštelės tampa nebeskaidrios. Dėl to gyvatės ir žalčiai periodiškai neriasi. Po senu raginiu sluoksniu jau būna susiformavęs naujas. Roplių odos spalva padeda prisitaikyti prie aplinkos. Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) Šis roplys dar vadinamas lygiuoju žalčiu. Kūno spalva labai kinta. Patinėlių kūnas rudas, pilkai rudas ar rausvas. Patelės dažniausiai pilkšvos spalvos. Pilvas pilkas, rusvas ar rausvas. Per nugarą driekiasi stambios tamsių dėmių juostos, kurios būna vos pastebimos ar labai ryškios. Ant kaklo yra dvi rudos ar tamsiai rudos juostos, kurios viršugalvyje susijungia į karūną primenantį raštą. Galva truputį suplota. Žalčiai neriasi, kaip ir kiti šliaužiojantys ropliai. Lygiažvyniai žalčiai užauga iki cm ilgio. Akių vyzdžiai apvalūs, kaip ir geltonskruosčio žalčio. Po žiemos miego lygiažvyniai pabunda kovo balandžio mėnesiais. Išlindę iš savo žiemojimo vietų jie ilgai šildosi saulėje, bet nuo žiemos buveinių toli nesitraukia. Gyvena sausuose pušynuose, mėgsta gerai saulės įšildytas miško aikšteles, kirtavietes. Dažnai šildosi ant miško keliukų ar kvartalinių linijų. Pavasarį ir vasaros pradžioje ropliai aktyvūs būna visą dieną. Per vasaros karščius, kai smėlis ar kita lengva dirva labai įšyla, būna aktyvūs rytais ir antroje dienos pusėje. Lygiažvyniai žalčiai minta vikriaisiais ir gyvavedžiais driežais, gluodenais. Gaudo kirstukus, pelėnus ant žemės perinčių paukščių jauniklius. Retsykiais susimedžioja vabzdžių ar varliagyvių. Jauni žalčiukai minta šiųmetukais driežais. Sugautą didesnį grobį ropliai apsiveja kūnu ir, auką pasmaugia ir (pvz. driežą) pradeda ryti nuo galvos. Lygiažvyniai žalčiai, ieškodami maisto, šliaužioja lėtai. Slepiasi po nuvirtusiais medžiais, graužikų urvuose, medžių kamienų ertmėse. Pajutę pavojų, gali greitai judėti, bet ne taip greitai, kaip geltonskruosčiai žalčiai. Kartais nuo žmogaus net nesprunka, susisuka į kamuoliuką ir galvą slepia tarp kūno vingių. Gali gąsdinti staigiais galvos judesiais, šnypšti ir bandyti įkąsti. Dėl tokio roplių gynymosi būdo žmo-

93 nės išsigąsta ir juos nužudo, galvodami, kad tai paprastoji angis. Paimtas į rankas žaltys gali įkąsti aštriais dantukais, bet įkandimas nepavojingas. Šie ropliai pusiau gyvavedžiai. Rugpjūtį rugsėjį patelė atsiveda apie 15 žalčiukų. Žiemoti susiruošia panašiu laiku kaip ir geltonskruosčiai žalčiai. Žiemoja nuolatinėse slėptuvėse graužikų urvuose, po medžių šaknimis, po perpuvusių šakų ir rąstų krūvomis. Lygiažvyniai žalčiai reta rūšis. Aptikta Čepkelių ir Viešvilės rezervatuose, Rūdninkų girioje, kur randama pavienių individų. Deja, Asvejos apylinkėse jis neužfiksuotas. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 2 pav. Žalčio išvaizda (2012 m. Asvejos regioninio parko direkcijos archyvas) Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix) Žalčio kūnas pilkos (metalo) ar juodos spalvos, apatinė kūno pusė šviesi, baltos spalvos su juodais dryžiais. Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį. Pagrindinis skiriamasis požymis dvi geltonos, gelsvos ar oranžinės spalvos dėmės, esančios žalčio galvos šonuose, iš abiejų pusių po vieną (1, 2 pav.). Geltonskruostis žaltys yra vientisos spalvos ir neturi nugaroje vingiuoto, pilkos ar juodos spalvos zigzago, kurį turi paprastoji angis. Kūnas neretai primena tinklinį raštą, bet ne taip aiškiai išreikštą, kaip angių. Geltonskuosčio žalčio akių vyzdžiai apvalūs (3 pav.), o paparastosios angies elipsės formos, kaip katino. Žalčio krūtinės ląstelės su ilgais šonkauliais (4 pav.). Kūno ilgis ne vienodas. Žalčiai užauga nuo keliolikos centimetrų iki pusantro metro. Bet 3 pav. Geltonskruostis žaltys (2014 m. L. Leškevičiūtės nuotr.) dažniausiai sutinkami kur kas mažesni. Patelės ilgesnės ir stambesnės už patinėlius. Patinėliai retai užauga ilgesni, nei metras. Paprastoji angis daug stambesnė ir trumpesnė už geltonskruostį žaltį. Žalčiai, kaip ir angys neriasi, nes odą dengiantis negyvų ląstelių raginis sluoksnis susidėvi. Norėdami išsinerti žalčiai snukį trina į kokį nors šiurkštų paviršių, kol atsisluoksniuoja susidėvėjusi oda. Šliauždami į įvairius siaurus plyšius tarp akmenų, medžio šaknų jie stumia nuo galvos iki uodegos seną odą. Išsinėrusių roplių oda ryški ir blizganti. 1 pav. Žalčio išvaizda (2014 m. L. Leškevičiūtės nuotr.) Ypatingi sugebėjimai Geltonskruosčiai žalčiai greiti ir vikrūs ropliai. Gali karstytis medžių šakomis, nesusižeisdami nuo jų nuslysta, laipioja krūmais. Gerai plaukioja ir nardo (5 pav.). Panėrę po vandeniu gali išbūti iki 3 minučių. Šie ropliai gyvena vandens 93

94 4 pav. Žalčio skeletas (2019 m. J. Naruševičiūtės nuotr.) 94 5 pav. Plaukiojantis žaltys (2019 m. L. Leškevičiūtės nuotr.) telkinių pakrantėse, drėgnuose miškuose, pelkėse, užliejamose pievose. Apsigyvena sodybose, rūsiuose, tvartuose, šieno kūgiuose. Aptinkami senose kirtavietėse po senų šakų ar lapų krūvomis. Žalčiai aktyviai medžioja rytais ir vakarais, o naktį slepiasi. Medžioja tiek sausumoje, tiek vandenyje. Šie ropliai minta pelėmis, varlėmis, rupūžėmis, kartais pasigauna smulkių žinduolių, driežų, ar paukščio jauniklių. Vandenyje gali pasigauti ir smulkesnę žuvį. Žalčių jaunikliai paprastai minta vabzdžiais. Sugautą grobį praryja gyvą: nedidelį praryja lengvai ir greitai, o didesnį ryja ilgai. Gamtoje jie turi ir priešų ežiai, gandrai, krankliai, nendrinės lingės, suopiai, kurie neatsisako tokio maisto. Deja, dažnai ir nesupratingi žmonės yra priešai, nes painioja geltonskruosčius žalčius su gyvate ir nužudo. Saulės ir šilumos svarba Geltonskruosčiai žalčiai po žiemos miego pabunda kovo balandžio mėnesiais. Jie šaltakraujai gyvūnai, todėl jiems reikalinga saulė ir šiluma. Po žiemos miego, išlindę į dienos šviesą ilgai nejudėdami šildosi saulės atokaitoje, kol sustiprėja ir tampa aktyvūs. Mėgaujasi šiluma įsirangę ant senų kelmų, rąstų, akmenų ar žolės kupstų. Šildosi įsitaisę ir ant buvusio namo pamatų ar kitų griūvėsių. Balandžio gegužės mėnesiais geltonskruosčiai žalčiai susirenka prie ežerų, upių pakrančių poruotis. Atidžiau apžiūrėjus gulinčias šakų krūveles ar nuo pernai metų likusių lapų sankaupas aptiktume būrį žalčių susisukusių į kamuolį. Tai vadinamos žalčių vestuvės. Liepos rugpjūčio mėnesiais patelė padeda 6 30 minkštų, su pergamento apvalkalu, pailgų, lipniu paviršiumi kiaušinių. Kiaušinio dangalas iš aplinkos praleidžia deguonį ir vandenį. Nuo patelės stambumo, mitybos ir šilumos sąlygų priklauso sudėtų kiaušinių kiekis. Dažniausiai kiaušinius sudeda po nukritusiais lapais, pūvančių šiukšlių ir durpių krūvose, tvartuose esančiame mėšle, komposte ar graužikų urvuose. Kad

95 kiaušiniai vystytųsi, jiems reikalinga nuolatinė drėgmė ir laipsnių šiluma. Kuo šiltesnė ir stabilesnė kiaušinių aplinkos temperatūra, tuo greičiau išsirita žalčiukai. Sausoje aplinkoje kiaušiniai greitai žūsta. Po kelių mėnesių ką tik išsiritę, centimetrų ilgio jaunikliai, palieka gūžtą ir pradeda savarankišką gyvenimą. Žalčiai gamtoje gyvena metus. Ginasi kaip gyvatė Pavasarį išėjus pasivaikščioti ežero pakrante ar drėgnesne pieva, tik spėk dairytis, kad neužmintum saulėje besišildančio roplio. Gal ir krūptelsi iš netikėtumo geltonskruostį išvydęs, bet jų bijoti nereikia, nes žalčiai nenuodingi ir nepavojingi žmonėms. Žalčiai patys slepiasi nuo žmonių. Jei jiems nepavyksta greitai pasprukti nuo smalsaus įkyruolio, geltonskruosčiai žalčiai moka ir apsiginti. Jie pradeda šnypšti ir gąsdinti staigiais galvos judesiais, kaip tai daro paprastoji angis. Gali apsimesti negyvu suglebdamas, išsižiodamas ir iškišdamas liežuvį (6 pav.). Bet pajudintas, vėl greitai atgyja, o radęs progą, sprunka šalin. Smalsuoliui sugalvojus sugauti žaltį ir jį paglostyti, patartume geriau to nedaryti, nes kitaip būsit apipurkšti nemalonaus kvapo skysčiu. Geltonskruosčiai rangydamiesi visu savo kūnu iš kloakos į aplinką išleidžia balzganą labai dvokiantį skystį. Tai dar vienas geltonskruosčių žalčių gynymosi būdas. Sugauti didesni geltonskruosčiai bando įkasti ir mažais dantukais gali lengvai įbrėžti odą. Pavasarį, kartu su vienu gamtininku, išvykome į gamtą ieškoti žalčių. Jų paieška ilgai neužtruko, nes besirangantį gražuolį radome ant asfaltuoto kelio. Kaip įprasta roplys mėgavosi saulės spinduliais. Gamtininkas norėdamas geltonskruostį patraukti į šalį, kad jo nesuvažinėtų automobilis, paėmė jį į rankas. Tada žaltys panaudojo vieną iš savo gynymosi būdų ir gamtininką pašventino nemalonaus kvapo skysčiu. Kvapas buvo juntamas net už kelių metrų. Prisimenu tą nemalonų kvapą ir kaip dar ilgai mus jis visur lydėjo, - įspūdžius pasakojo regioninio parko specialistė Jolanta. Išsaugokime žaltį Atšilus orams, geltonskruosčiai žalčiai šildosi ne tik ant rąstų, senų namo pamatų, ar ant žolės kupstų, bet iššliaužia pasišildyti ir ant asfaltuotos kelio dangos arba šilto žvyruoto keliuko. Vairuotojai dažniausiai laiku nepamato ant kelio gulinčio žalčio, nespėja jo apvažiuoti arba pristabdyti automobilio. O kiti ir tyčia pervažiuoja niekuo nenusikaltusius roplius dėl savo prietaringumo arba iš baimės, kad jiems kelią pastojo nuodingoji gyvatė. Yra būdas išsaugoti migruojančius geltonskruosčius. Kai kurias žalčių migracijos atkarpas reikia aptverti apsaugine tvorele. Asvejos regioniniame parke pirmoji eksperimentinė žalčių apsauginė tvorelė buvo įrengta 2014 m. Selemono Paltanavičiaus ir kitų gamtos mylėtojų rūpesčiu. Tvorelė pastatyta kelio ruože, kuriame įrengta pralaida. Tvorelė statoma iš abiejų kelio pusių. Ji konstruojama taip, kad ant kelio esantys žalčiai tvorelę galėtų peršliaužti ir saugiai persikelti į kitą kelio pusę, tačiau jos negali įveikti grįždami atgal, t. y. negali patekti ant kelio 6 pav. Apsimeta negyvu (2018 m. L. Leškevičiūtės nuotr.) 95

96 7 pav. Apsauginė tvorelė 2015 m. (L. Leškevičiūtės nuotr.) 8 pav. Darbas su mokiniais (2019 m. L. Leškevičiūtės nuotr.) dangos. Statant tvorelę pirmiausia susmaigstomi apie 80 cm ilgio ir 3 cm pločio mediniai kuoliukai. Jie smaigstomi pusės metro atstumu vienas nuo kito palei kelio pakraštį. Kuoliukai turi būti pasvirę 45 laipsnių kampu į miško pusę. Ant taip išdėstytų medinių kuoliukų dedamas tvirtas metro aukščio (ilgis priklauso nuo to, kokią kelio atkarpą planuojama tverti) tinklas. Tinklas prie medinių kuoliukų tvirtinamas viela. Tinklo dalis, kuri remiasi į kelio pakraštį apkasama žeme (7 pav.). Taip pastatyta tvorelė žalčius nukreipia į po keliu esančią pralaidą. Tęsdami gamtininko Selemono Paltanavičiaus iniciatyvą, kiekvienais metais balandžio gegu- 9 pav. Tvorelės statymas ( 2015 ir 2017 metai L. Leškevičiūtės nuotr.) pav. Informacija parko lankytojams (2017 m. L. Leškevičiūtės nuotr.)

97 žės mėnesiais, regioninio parko darbuotojai ir savanoriai įrengia žalčių apsaugines tvoreles, kurios gelbsti juos nuo žūties po automobilių ratais. Kelis metus iš eilės regioninio parko specialistai tvoreles statė tik savo jėgomis. Šiam darbui reikia daug laiko. Kartais tvorelių statymas užtrunka ir pusės dienos. Nuo 2017 m. į pagalbą pasitelkiami aktyvūs, prijaučiantys žmonės, skautai, mokiniai. Kartu su Lietuvos gamtos fondo ir Lietuvos herpetologų draugijos atstovais prie jau esamų apsauginių tvorelių buvo prijungtos naujos tvorelių atkarpos, taip pratęsiant žalčių judėjimui saugius atstumus. Kartu apsauginę tvorelę galima pastatyti žymiai greičiau vos per kelias valandas m. besidarbuojant su mokiniais iš Palangos, Šventosios ir Panevėžio, Palangos gimnazijos mokinė Amelija Butenytė sukūrė smagų, bet griežtą eilėraštuką: Sutraiškyti žalčiai ant kelio Mums nervus ėda, siela gelia Visur tik mirga, šlama ratai Žalčiukus traiško šūdini pikapai Kuo žalčiukai nusikalto, kad nemato dangaus balto O žygeiviai statė tvorą, kad nereiktų ruoštis kovai Su vandalais ir vampyrais mes kovosim ir numirę!!!! Apsaugines tvoreles reikia ir prižiūrėti, nes kartais jas suardo per kelią perbėgantys stambesni gyvūnai: stirnos, šernai ar briedžiai. Apsauginės tvorelės stovi iki geltonskruosčių žalčių rudeninės migracijos, kuri prasideda rugsėjo mėnesį ir tęsiasi iki spalio pradžios ar vidurio. Žiemai tvorelės yra nuimamos. Žalčiai žiemos miegui susiruošia spalį ar lapkritį, pasislėpdami po medžių šaknimis, graužikų urvuose, apleistų pamatų plyšiuose, tvartuose, rūsiuose ar kitose nuo šalčio apsaugotose vietose. Jei sugalvotumėte žaltį auginti namuose Auginant žaltį namuose, reikia turėti gerai įrengtą terariumą. Tai daugiausia pasiruošimo reikalaujantis darbas, nes skirtingiems ropliams reikia specifinių sąlygų. Visa kita labai paprasta pakanka, kartą per savaitę pamaitinti ir žaltys ramiai sau gyvena. Kai kas įsivaizduoja, kad naminis gyvūnėlis turi būti toks, su kuriuo galima žaisti, bendrauti. Tačiau žaltį daug kas pirmiausia laiko namų dekoro dalimi, nors jis taip pat yra augintinis, kuriuo reikia rūpintis. Žalčiai draugiški gyvūnai. Ant rankų pratęs būti žaltys mielai susirango prie žmogaus, leidžiasi paimamas ir glostomas. Vieni populiariausių terariume auginamų rūšių naminių augintinių tarpe kukurūziniai žalčiai. Tai nedidelis, labai draugiškos prigimties žalčiukas, kurį nesunku prižiūrėti. Be to, jie būna įvairiausių spalvų. Jie gali išgyventi net iki 15 metų. Šie žalčiai yra vidutinio klimato gyvatės, todėl įrengti jam terariumą nėra labai brangu. Nors jie retai kada auga iki 1,5 m, bet terariumas negali būti mažesnis nei 90x30x30 cm. Kadangi šie žalčiai geriau jaučiasi vakare arba prieblandoje ir stengiasi vengti ryškios šviesos, todėl jiems reikia naktinio tipo terariumo. Pavojinga terariume palikti tam nepritaikytą lempą ar prožektorių. Tai sukelia stresą bei didina nudegimų riziką. Jei nėra kito šilumos šaltinio, roplys judės lempos link ir ją apsivys. Gali būti naudojama mėnulio šviesos lempa arba kitas susilpnintas šviesos šaltinis. Šie žalčiai nesugeba reguliuoti savo kūno temperatūros, todėl aplinkos temperatūrą turite reguliuoti patys. Kukurūziniams žalčiams reikia šiek tiek didesnės nei kambario temperatūros. Laikant nelaisvėje, terariumas turi būti pakankamai didelis, kad jame būtų galima įrengti tris skirtingas šilumos zonas. Karštajame terariumo gale galima naudoti šildantįjį kilimėlį, o vėsiajame temperatūra negali nukristi žemiau +23 C dieną ir žemiau +20 C naktį. Drėgmė turėtų būti drėgnesnė 50 proc. nei aplinkos. Panašiai tokia drėgmė ir būna mūsų namuose. Tačiau drėgmės lygį terariume reikėtų kontroliuoti ir stebėti, tam tinka hidrometrai. Kai žaltys neriasi, palengvinkite jam šį darbą apipurkšdami jį vandeniu. Kaip ir visiems ropliams, substratas renkamas labai atsakingai. Jis turi būti suvirški- 97

98 98 namas arba ant jo reikėtų nešerti. Naudojant nesuvirškinamą substratą, saugiausia žaltį perkelti į kitą indą ir jame šerti. Gerai tinka dirbtinė veja, koralinis smėlis ar popierius. Tinkamiausias mitybos racionas sudarytas iš smulkių graužikų. Tai gali būti pelės, žiurkėnai, mažos žiurkės. Žalčius reikia šerti jau negyvu pašaru, todėl tinkamiausi jau atšildyti graužikai. Su gaunamu pašaru žaltys patenkina visas mitybos reikmes, todėl pasirūpinkite, kad jis būtų kokybiškas. Žaltį reikia šerti kas 7 10 dienų. Jaunikliai šeriami dažniau kas 4 7 dienas. Pašaras arba vanduo gali būti praturtintas purškiamais vitaminų ar kalcio papildais. Jaunikliai neriasi maždaug kas 4 savaites. Gyvūnui senstant, šis procesas retėja. 4 metų amžiaus žaltys neriasi maždaug kas 2 mėnesius. Visi kukurūziniai žalčiai mėgsta slėptuves, tad jų turi būti kiekviename terariume. Taip pat slėptuvės padeda sukurti skirtingas šilumos zonas. Žalčiai mitologijoje Žaltys gyvybės ir atsinaujinimo simbolis, nes jis pavasarį pabunda, neriasi iš seno kailio. Žalčio kultas labai senas. Niekam ne paslaptis, kad žalčiai senovės lietuvių mitologijoje buvo laikomi namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybe. Jis buvo laikomas globėju, gerąja namų dvasia ir net gydytoju arba Aušlaviu. Buvo manoma, kad tai protinga antgamtinė būtybė. Vėlesniais laikais atsirado ir žalčių vyriausiasis dievaitis Ragis. Žalčiai buvo glaudžiai siejami su vandeniu. Jie šliaužiojo per lietų, todėl žmonės tikėjo, kad lemia tuo metu dar nesuprantamą lijimo procesą. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žalčio išvaizda baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos. Žalčiai viską žinojo ir viską mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove, todėl žmonės juos laikė namuose, maitino. Dabar iš nežinojimo, dažniausiai tiesiog bijo. Žalčio kulto raida Lietuvoje Akmens amžiuje Lietuvoje daugiausia randama stilizuotų žalčių ar gyvačių galvų, liemens dalių, uodegų visa tai laikyta amuletais. Daugiausia jie aptinkami laidojimo vietose. To meto žmonių kultūrai buvo būdingas animistinis tikėjimas ir kulto objektas yra totemas protėvių mitinis globėjas. Totemas pasirenkamas pagal tam tikras gyvūnų savybes: greitį, jėgą, išvaizdą ir kt. Žalčiai vaizduoti kaip geradariai, saugantys žmones nuo pavojų, teikiantys gėrį. To laiko žmogui totemo nešiojimas prilygo totemo garbinimui, nes buvo tikima, kad ir atvaizde apsigyvendavusi dvasia. Tuomet žmonės pasaulį suvokdavo mitologiškai ir jų religinis tikėjimas reiškėsi tuo, kad buvo tikima abipuse žmogaus ir gyvūno draugyste bei pagalba. O tai reiškia, kad žmogus neišskyrė savęs iš gamtos. Lietuvoje žalčius vaizduoti mėgta įvairiais geometriniais ornamentais: vingeliais, eglutėmis, skersiniais, išilginiais brūkšneliais ir t. t. Mituose daiktas ir jo ženklai dažnai tapatinami. Tad gyvūną apeigose gali atstoti bet kuri jo dalis: iltis, pėdos ženklas, kaulai. Iš čia kilo ir ornamentikos pradmenys. Realistiškai vaizduojami žalčiai paplito atsiradus ir tobulėjant kalvystei. Nuo tada ropliai vaizduojami žalvario, vėliau geležies dirbiniuose, papuošaluose. Metalo amžiuje pamažu ryškėjo naujojo meninio stiliaus bruožai. Formos tapo apibendrintos, sausesnės, neteko reljefiškumo, bruožų gyvumo. Plėtojantis klasinei visuomenei, totemizmo, verslinio kulto bei animizmo pėdsakai ypač ryškūs buvo mituose, mene, apeigose. Žalčiai dažniausiai dalyvaudavo šventinėse apeigose. Krikščionybei persekiojant senąsias tradicijas, ne tik mene, bet ir buityje bei papročiuose lietuvių liaudies kultas prarado daugelį vertingų savitumų, kai kurie bruožai išliko ir skirtinguose tikėjimuose, randame vis kitokių įvaizdžio ir idėjos variacijų. Dalis žalčio kulto persiformavo į dabartines liaudies tradicijas, sakmes, daiktų puošybą, taip pat ir į žaidimus, paįvairinančius žmonių gyvenimą, tapusius reikšmingais papročiais. Iš lūpų į lūpas, iš daiktų į daiktus tai atkeliavo ir iki šių dienų, kur senųjų tikėjimų dalis įėjo ir į profesionalųjį meną, grožinę literatūrą, choreografiją.

99 Žalčiai meno kūriniuose Siužetas, perimtas iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos, buvo gyvas ir vėlesniais laikais. Liaudies mene realistinis žalčio vaizdavimas išlikęs iki dabar. Gana realistiškai ir stilizuotai, išreikšti atitinkamais ženklais ir simboliais, žalčiai vaizduojami ant įvairių darbo įrankių, baldų, dėžučių, indų, rankšluostinių, audinių, vazų. Jie vaizduoti ir ant papuošalų, apyvokos daiktų, juostų ir kt. Juostos viena seniausių žmonijos drabužių dalių. Jų ornamentika, kurioje galima aptikti gyvačių ir žalčių ženklus viena seniausių. Ypač jie gausiai vaizduoti Mažojoje liaudies architektūroje. P. Dundulienės knygoje Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje (1996 m.) pasakojama apie žalčių vaizdavimą kryžiuose, stogastulpiuose, tvorose, virš langinių ar langinėse, kraičio skryniose ir kitur. Daug koplytstulpių su žalčio atvaizdu rasta Žemaitijoje. Daug kur jie sudėtingai stilizuoti su papildomomis detalėmis, sparneliais, karūnomis. Seniausiuose velykiniuose margučiuose rasime su saule ir žalčiu susijusius simbolius. Tai žaltys su saulės karūna. Dievas Patrimpas irgi vaizduotas kaip žaltys su žmogaus galva, ant kurios uždėta karūna. Patrimpas (Potrimpas, Natrimpas, Antrimpas, Trimpas, Jorė) senovės lietuvių dievybė. Šio dievo garbei žyniai dideliame inde laikė žaltį, kurį maitino, lakino pienu, guldė varpose arba ant paklotos drobulės. Lietuviai, eidami į karą, sutiktą žaltį laikė šios dievybės pasiuntiniu. Lietuvių liaudies mene dažnai aptinkama gyvatė ar žaltys apsivynioję aplink Gyvybės medį, stulpą arba Pasaulio medį. Taip vaizduojami pirmieji biblinio Rojaus žmonės Adomas ir Ieva, kuriuos žaltys sugundęs suvalgyti uždraustą vaisių. Šis motyvas per Bibliją atėjęs iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos, susijęs su Gyvybės medžio vaizdais. Kadangi žaltys buvo ir požemio gyvūnas, besislepiantis po medžio šaknimis, todėl apie Gyvybės medį, pražydusį lelijos žiedais, jis vyniojasi įvairių tautų legendose. Pasaulio medis atspindi mitinės Visatos tridalę vertikalią struktūrą. Jos dalis jungia žaltys, išreiškiantis gamtos vieningumą, geltona karūna pomėgis šildytis saulės atokaitoje įsliuogus į medį. Ir visa tai žaltį artina arčiau saulės. Lietuvių patarlėje net sakoma, kad Užmuši žaltį, Saulė tris dienas verks, nepatekės. Žalčiai sakmėse Tautosakoje dažnai žaltys ar gyvatė vaizduojami be galvų, išžiotais nasrais ar su dviem realistiniais ar stilizuotais dvišakiais ar trišakiais galais. Teigiama, kad tai liežuvis. Lietuvių mitologinėse sakmėse pasakojama apie dvejopus žalčius apie gyvenusius kartu su žmonėmis sodybose namines gyvates ir apie sutiktas miške. Mitologinėse sakmėse pagrindinė žalčio funkcija teikti gerovę namams. Sakyta, kad namai, kuriuose jis gyvena, yra laimingi, į juos netrenkia žaibas, aplenkia ligos, geriau auga gyvuliai. Senovėje žalčius žmonės laikydavo trobose ir iš jų elgsenos spėdavo ateitį. Tai labai stebindavo keliautojus ir krikščionybės platintojus, kurie aprašinėjo senovės lietuvių gyvenimą. Kita žalčių funkcija draugystė su vaikais. Žalčiai su vaikais miegodavę vienoje lovoje, valgydavę iš vieno indo pieną ar rūgpienį, kartu žaisdavę. Vaikai esą kartais net šaukštu kaukštelėdavę žalčiui per galvą. Jei koks vaikas žaltį nuskriausdavo, tai šis jam nekeršydavęs. Trečioji funkcija tai teisingumo vykdymas. Krikščionybės paveiktose sakmėse išryškinamas žalčio demonizmas, pabrėžiamas kerštingumas. Įpykęs žaltys žmogų lupa uodega, jį apspjauna. Tada žmogus apanka ir miršta. O nužudžius žaltį, kiti žalčiai dažniausiai keršija išpjaudami gyvulius, pasmaugdami patį žudžiusį arba jo artimąjį. Sakmėje Gyvulio globėjas pasakojama, kad seniau didesnieji ūkininkai visuomet laikydavo žalčius. Kartą jis priėmęs medžių kirtėjus nakvynei. Jie gulėdami pašiūrėje pamatė, kad vaikštinėja žaltys. Kirtėjai nieko negalvoję užmušė jį. Ryte atėjęs ūkininkas pašiūrėn, žiūri, kad žaltys užmuštas. Tuoj nubėgęs į tvartą pamatė, kad ir jautis nudvėsęs. Pasakojama, kad seniau kiekvienas gyvulys turėjo kaip ir globėją žaltį. Jam nudvėsus ar jį užmušus dvėsdavo ir gyvulys. Skriaudų žalčiai nedovanodavo. Labai populia- 99

100 rus sakmės motyvas, kaip žaltys netekęs tvarte padėtų kiaušinių, apnuodija puodynę pieno, tačiau pamatęs, kad kiaušiniai grąžinti, puodynę apverčia. Žalčiai aprašomi pasakose Eglė žalčių karalienė, Žalčio pati, Kaip čigonas žaltį priveikė. Daug sukurta sakmių: Žalčiai laimė, Žalčio išmintis, Gyvulio globėjas ir kt. Tačiau yra ir kitokių pasakojimų. Kadaise Lietuva buvo paskutiniųjų gamtameldžių kraštas ir popiežių dėmesys šiam pakraščiui didėjo m. Venecijoje buvo išspausdinta popiežiaus Pijaus II knyga Įvairių įvykių ir vietų aprašymas. Šiame veikale aprašyta Lietuva. Įdomu tai, kad pats popiežius Lietuvoje nėra buvęs, tačiau patikimų žinių gavo iš vienuolio Jeronimo, pagal kilmę vadinto Prahiškiu. Vytauto Didžiojo laikais jis trejus metus buvo misionieriumi Lietuvoje ir stengėsi išnaikinti pagoniško tikėjimo likučius. Tai daryti jam nelabai sekėsi, nes jo metodai buvo pernelyg tiesmukiški ir kėlė didelį vietinių gyventojų pasipiktinimą. Todėl gėdingai buvo Vytauto išprašytas iš Lietuvos. Jeronimo Prahiškio pasakojime minima, kad pirmieji lietuviai, pas kuriuos jis atvyko, garbino žalčius. Kiekvienas šeimos tėvas namų kampe laikė žaltį. Jį maitindavo ir gulinčiam ant šieno aukodavo aukas. Tuo metu atvykęs Jeronimas liepė visus žalčius nužudyti ir atneštus į aikštę viešai sudeginti. Šiandien kai kurie vyresni žmonės dar prisimena savo senelių ar prosenelių įvairius pasakojimus apie žalčius. Pavyzdžiui, kraštotyrininkės Ritos 11 pav. Žalčiai vaiko piešinyje (2019 m. J. Naruševičiūtės nuotr.) Balkutės kalbinta senolė Jadvyga iš Molėtų r. pasakojo, kad senutei, tyčia verdančiu vandeniu apšutinusiai žaltį, visa koja nuėjusi žaizdomis, Malvina iš Žydavainių (Molėtų r.) prisiminė, kaip kaimynas, norėdamas paerzinti žaltį, bakstelėjo jam baltu epušės dalgiakočiu. Žalčio įkąstas dalgiakotis kaipmat ėmęs mėlynuoti. Kraštotyrininkų rūpesčiu nemažai senolių pasakojimų surašyta į įvairias tautosakos knygas. Tad jaunoji karta visas legendas, sakmes ir mitus gali perskaityti knygose. Literatūra 100 Klimka L. 2014: Lietuviškų tradicijų skrynelė. Vilnius, Isokas G. 2001: Enciklopedinė miško knyga Dundulienė P. 2005: Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. Skabeikytė G. 2005: Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. Kaunas Vadovas po Asvejos regioninį parką, Sužeistas vėjas. Lietuvių liaudies mitologinės sakmės. Vilnius, Balkutė R.2009: Žaltys lietuvių tautosakoje. Tautosakos darbai XXXVII, Augustauskas J. 2012: Varliagyviai ir ropliai (pažintinė serija gamta šalia tavęs). Visuotinė Lietuvių enciklopedija. I XX tomo papildymai, Lietuvos raudonoji knyga, Egzotiniai gyvūnai namuose: KUKURŪZINIS ŽAL- TYS (lot. Elaphe). Nuoroda: egzotiniai-gyvunai-namuose-kukuruzinis-zaltys/. Tikrinta

101 Kardalapis garbenis (R. Barausko nuotr.) KARDALAPIS GARBENIS DIEVENIŠKIŲ KRAŠTO PUOŠMENA Aleksandra JURGO Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija, el.paštas Kardalapis garbenis (Cephalanthera longifolia (L.) Fritsch yra gegužraibinių (Ochidaceae) šeimos augalas. Garbenio (Cephalanthera) gentyje yra 15 rūšių, o Lietuvoje randamos dvi genties rūšys: kardalapis garbenis (Cephalanthera longifolia) ir raudonasis garbenis (Cephalanthera rubra). Rūšis įrašyta į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-814 patvirtintą Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir priskiriama 1 (E) kategorijai. Ji taip pat įrašyta į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. D1-26 patvirtintą Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, Stakų miške, ir direkcijai priskirtame Šilinės botaniniame draustinyje esančios kardalapio garbenio augavietės Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. D1-76 patvirtintos kaip svarbiausios šios griežtai saugomos rūšies radavietės. 101

102 1 pav. Dėžutėje rudenį subręsta apie 6000 smulkių sėklų (A. Jurgo nuotr.) 2 pav. Išsiskleidusio kardalapio garbenio žiedai primena paukštį (A. Jurgo nuotr.) 3 pav. Kardalapio garbenio augavietė (A. Jurgo nuotr.) 4 pav. Kardalapio garbenio augavietė Stakų miške (A. Jurgo nuotr.) 102

103 5 pav. Kardalapio garbenio žiedai (A. Jurgo nuotr.) 7 pav. Pieno baltumo žiedai neišskiria nektaro, vabzdžiai priviliojami apgaule ir dažniausiai apdulkinami tik pirmieji išsiskleidę žiedai (B. Januševičiaus nuotr.) 8 pav. Po žemę esančius kardalapio garbenio stiebagumbius išknisa ir su malonumu suėda šernai (A. Jurgo nuotr.) 6 pav. Kardalapis garbenis (A. Jurgo nuotr.) Kardalapis garbenis yra rūšis su disjunkciniu arealu. Jis paplitęs beveik visoje Europoje (išskyrus šiauriausius regionus): nuo Britų salų ir Skandinavijos iki Viduržemio jūros, Krymo ir Šiaurės Kaukazo, randamas Šiaurės Afrikoje, Pietvakarių Azijoje. Šilto klimato srityse dažniausiai aptinkamas kalnuose. Rūšis auga visose Lietuvos kaimyninėse šalyse. Per Lietuvą eina šiaurrytinė rūšies paplitimo riba. Manoma, kad Lietuvoje kardalapio garbenio augavietės yra reliktinio pobūdžio augalas 9 pav. Stakų miške kardalapis garbenis pasipuošęs net 29 žiedais (A. Jurgo nuotr.) 103

104 pav. Tuoj tuoj pasipuoš baltais šilkiniais žiedais (A. Jurgo nuotr.) subborealinio periodo reliktas. Visos žinomos populiacijos susitelkusios pietrytinėje Lietuvos dalyje: Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Gausiausia populiacija yra Panerių miške (Vilniaus apylinkėse). Šalčininkų rajone buvo rastas Eišiškių apylinkėse, Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje, Stakų miške ir direkcijai priskirtame valstybiniame Šilinės botaniniame draustinyje. Stakų kraštovaizdžio draustinyje auga keli šimtai šios rūšies individų, iš kurių kasmet apie pusė individų žydi, o maždaug penktadalis užmezga vaisius. Kardalapiai garbeniai auga gana dideliame plote po keletą ar keliolika augalų. Regioninio parko direkcijos darbuotojų atliktų stebėjimų duomenimis, kardalapiai garbeniai šioje augavietėje nuo 2007 m. žydėjo kasmet. Literatūroje nurodoma, kad kardalapių garbenių žiedyne būna nuo 2 iki 20 žiedų, tačiau 2009 m. Stakų miške rastas augalas net su pav. Žydintis kardalapis garbenis (A. Jurgo nuotr.) žiedais. Šios rūšies augalai paprastai žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio. Stakų miške anksčiausiai šie augalai pražydo 2018 m. gegužės 18 d., o štai 2017 m. pirmieji žiedai išsiskleidė gegužės 29 d. Žydėjimo trukmė priklauso nuo oro sąlygų, trunka 2 3 savaites, o vienas žiedas žydi 7 10 dienų. Pavėsyje augalai užauga aukštesni ir ilgiau žydi. Pieno baltumo žiedai neišskiria nektaro, tačiau nepaisant to, juos dažnai lanko vabzdžiai. Vabzdžius žiedai privilioja apgaule, todėl dažniausiai apdulkinami tik tie žiedai, kurie išsiskleidžia pirmieji. Pastebėta, kad daugiau apdulkintojų lanko kardalapių garbenių žiedus, kai šalia jų auga kiti, panašius žiedus išskleidžiantys ir nektaro bei žiedadulkių turintys augalai: vaistinės baltašaknės (Polygonatum odoratum), paprastosios pakalnutės (Convallaria majalis) ir kt. Dauguma nepatyrusių vabzdžių kardalapio garbenio žiede užsibūna ne ilgiau

105 kaip 30 sekundžių, kol susiorientuoja, kad jame nėra nektaro. Kardalapio garbenio vaisius dėžutė, kurioje rudenį subręsta apie 6000 smulkių, lengvų sėklų. Dėžutė atsidaro 6 išilginiais plyšiais, o sėklas išbarsto vėjas. Sėkloms sudygti ir augalams augti būtina mikorizė. Augalai vystosi lėtai, pirmą kartą iš sėklų išaugę individai pražysta sulaukę 10 ar net daugiau metų. Vienas kardalapio garbenio individas išgyvena metų. Kardalapiai garbeniai dažniausiai auga karbonatingame dirvožemyje, tačiau randami ir karbonatų mažai turinčiuose akmeninguose dirvožemiuose. Svarbu, kad dirvožemis būtų drėgnas, bet laidus vandeniui ir orui. Šilinės botaniniame draustinyje vidutinis visų augaviečių dirvožemis beveik neutralios reakcijos (ph 7,3). Išsamių tyrimų, kuriais būtų nustatytos aplinkos sąlygos, lemiančios kardalapio garbenio augimą Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, nebuvo atlikta. Dažniausiai šie augalai aptinkami lapuočių ir mišriuose miškuose. Kardalapiai garbeniai yra pusiau šviesamėgiai augalai, todėl geriausiai veši retuose miškuose, miško aikštelėse su reta augalų danga. Stakų kraštovaizdžio draustinyje rasti keli žydintys individai, augantys dirvonuojančiame, jaunomis pušelėmis apaugusiame lauke. Suvešėjus medžiams (ypač eglėms), krūmams ar žolių ardui, šie augalai pradeda skursti. Kai susidaro nepalankios sąlygos, jie pereina į antrinės ramybės būseną ir kai kuriais atvejais gali net keletą metų neišleisti ūglių. Norint kardalapio garbenio populiacijoms sukurti ir išlaikyti palankias sąlygas, būtina palaikyti optimalų apšviestumo lygį. Tuo tikslu reikia periodiškai iškirsti dalį medžių ir krūmų. Medžių ir krūmų ardų projekcinis padengimas neturėtų viršyti proc. Kirtimai vykdomi žiemą, kai gruntas įšalęs, stengiantis, kad nebūtų pažeisti šakniastiebiai. Populiacijai grėsmę sukeltų plynas kirtimas, miško technikos važinėjimas po augavietę ir šakų deginimas. Neigiamą poveikį populiacijoms daro ir ūkio darbai palei keliukus: ankstyvas pakelių šienavimas, miško keliukų platinimas ir apželdinimas. Kadangi šių augalų žiedynai puošnūs, netoli gyvenviečių esančiose vietose jie kartais skinami puokštėms. Po žeme esančius šakniastiebius išknisa ir suėda šernai. Kardalapiai garbeniai jautriai reaguoja į mechaninius augalo pažeidimus, pereina į antrinę ramybės būseną (t. y. tam tikrą laiką šakniastiebiai išlieka gyvi, tačiau neišaugina antžeminių dalių) arba net žūva. Mokslininkai yra bandę kardalapius garbenius persodinti, auginti kultūroje. Vieni autoriai teigia, kad dirbtinėmis sąlygomis šie augalai išlieka tik trumpą laiką (nuo 2 iki 5 sezonų), tačiau kiti autoriai nurodo, kad jie kasmet žydi, užmezga vaisius, bet nei sėklomis nei vegetatyviniu būdu nesidaugina. Padėka Už patarimus ir pastabas rengiant šį straipsnį autorė dėkoja dr. Zigmantui Gudžinskui. LITERATŪRA Baranauskas K., Dagys M., Gudžinskas Z, Iršėnaitė R., Ivinskis P., Jukonienė I., Juškaitis R., Kesminas V., Kutorga E., Matulevičiūtė D., Motiejūnaitė J., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Rimšaitė J., Sinkevičienė Z., Uogintas D., 2015: Lietuvos griežtai saugomos rūšys. Vilnius. Gudžinskas Z., Ryla M., 2006: Lietuvos gegužraibiniai (Orchidaceae). Vilnius. Kovtun O., 2005: Šilinės botaninio draustinio retųjų augalų tyrimai magistrantūros studijų baigiamasis darbas. Kaunas. 105

106 Čiuplys R., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Ryla M., 2005: Šilinės botaninio draustinio saugomų botaninių objektų būklės įvertinimas. Vilnius. Stukonis V., 2001: Dieveniškių istorinio regioninio parko Stakų kraštovaizdžio draustinio botaniniai tyrimai ataskaita. Vilnius. Вахрамеева М. Г., Варлыгина Т. И., Куликов П. В., 1996: Cephalanthera longifolia. Биологическая флора Московской области, 12: Москва, Аргус, Хомутовский М. И., 2015: Особенности семенной продуктивности Cephalanthera longifolia (L.) Fritsch (Orchidaceae Juss.) на трансформированных территориях в Калужской области. Известия Самарского научного центра РАН, 17(4):

107 Miškinė plikaplaiskė (R. Barausko nuotr.) Pastangos išsaugoti miškinę plikaplaiskę Anykščių regioniniame parke Rasa GRAŽIENĖ Anykščių regioninio parko direkcija, el. paštas Įdomi ir pamokanti miškinės plikaplaiskės (Neottianthe cuculata (L.) Schltr.) išsaugojimo istorija Anykščių regioniniame parke. Kaip saugoti gamtos vertybes, siekti darnos, derinant apsaugos ir naudojimo interesus. Straipsnis apie tai, kaip galima išsaugoti retas rūšis bendradarbiaujant ir padedant plačiajai visuomenei geriau suvokti saugomų teritorijų poreikį, prasmę ir išskirtinę vertę. Miškinė plikaplaiskė Miškinė plikaplaiskė į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m., o 1992 m. ji tapo Lietuvos raudonosios knygos 1(E) kategorijos rūšimi. Lotyniškas augalo pavadinimas kilęs nuo rusvosios lizduolės (Neottia lizdas) pavadinimo ir graikiško žodžio (anthos žiedas), nors augalas visai nepanašus į bechlorofilę lizduolę. Pagrindinis rūšies arealas plyti į rytus nuo Lietuvos ir per 107

108 Rytų Europą, Azijos temperatinę zoną ir tęsiasi iki Kinijos ir Japonijos. Per Lietuvą eina vakarinė arealo riba. Rūšis neaptinkama šiauriniuose ir vakariniuose Lietuvos rajonuose. Iki 1970 m. šių augalų buvo randama daugelyje Rytų ir Pietryčių Lietuvos vietų. Nedaug jų radaviečių buvo Lazdijų, Molėtų, Šalčininkų, Ukmergės, Utenos, Varėnos, Vilniaus, Zarasų, Kauno, Kėdainių, Kelmės rajonuose. Vėlesnių duomenų apie daugumą radaviečių nėra. Miškinė plikaplaiskė įrašyta ir į Latvijos, Lenkijos, Gudijos, Ukrainos, Rusijos raudonąsias knygas, o Estijoje ir Skandinavijoje ji neaptinkama. Šią rūšį vien dėl jos smulkumo galima priskirti kukliųjų kategorijai. Į jos raudonai violetinius žiedus pažvelgus pro didinamąjį stiklą galima įsitikinti, kad tai tikra puošeiva, tik labai sumažinta. Gentyje yra 6 Eurazijoje augančios rūšys, Lietuvoje viena. Tai smulkus augalas su 2 smulkiais beveik permatomais, ovaliais ar apvaliais, smulkiais plaukeliais padengtais lapais (1 pav). Stiebas plonas, vagotas, šviesiai žalias, neretai kiek išsilankstęs, su smailiomis, mažomis belakštėmis makštimis pamate, cm aukščio. Du pamatiniai lapai, beveik priešiniai, paprastai nevienodo dydžio ir kiek besiskiriantys savo forma. Aukščiau ant stiebo yra dar pora mažų, panašių į pažiedes, pailgų, smailių lapelių su lapamakštėmis. Žiedynas ilgoka 3 9 cm vienašalė apyretė kekė, sudaryta iš 6 24 violetiškai rožinių, bekvapių žiedelių. Jų pažiedės pailgai lancetiškos, smailios, vienagyslės, trumpesnės už žiedus. Žydi birželio liepos mėnesį, o šaltomis lietingomis vasaromis iki rugpjūčio vidurio. Žiedai savidulkiai, užmezgama iki 80 % žiedų. Dauginasi vien sėklomis. Sėkloms sudygti ir augalams vystytis būtina mikorizė. Žydi ne kasmet. Būdinga antrinės ramybės būsena. Po žeme esantys grybų maitinami gumbeliai gali išbūti net keletą metų, todėl labai įdomu kasmet stebėti plikaplaiskių populiacijas: vienais metais tarp samanų kyšo šimtai egzempliorių, o kitais metais, ten kur per pav. Miškinė plikaplaiskė (Neottianthe cuculata (L.) Schltr.)

109 nai skleidėsi puikūs žiedai žiedeliai, nieko nėra, šalia kyšo vos keli augaliukai. Dar po metų kitų čia vėl žydi šimtai augalų. Todėl vykdyti populiacijų tyrimus, vertinti jų būklę yra gana sunku. Bendra vidutinė individo gyvenimo trukmė yra nuo 12 iki 20 metų. Tai tipiškos miškų gyventojos, augančios spygliuočių bei mišriuose miškuose, dažniausiai smėlio dirvožemiuose paprastai gausiai samanomis (šilsamanės, pluksnės, gūžtvės) apaugusiuose plotuose. Plikaplaiskės gali augti ten, kur nėra velėnos, nes negali konkuruoti su velėnas sudarančiais augalais. Literatūroje nurodoma, kad pažeidus samanų dangą, kurioje yra plikaplaiskės šakniagumbiai ir šaknys, augalai žūva, tačiau gali būti, kad samanų dangos pažaidos skatina sėklų dygimą. Augalai ne tiek jautrūs dirvožemiui, kiek šviesos režimui. Saulės atokaitoje jų lapeliai nudega ir žūva, tačiau ir visiškoje paunksmėje, sutankėjus medžių, ypač eglių, lajoms plikaplaiskės skursta, retai žydi. Todėl plikaplaiskės dažniausiai aptinkamos per pušynus nutiestų kelių pakraščiuose, ant kvartalinių linijų, miško aikštelėse ten kur šviesos nei per daug, nei per mažai. Kai kurie tyrinėtojai nurodo, kad miškinės plikaplaiskės dažniausiai auga tokiose vietose, kuriose bendras šviesos intensyvumas nuo visiškai atviros vietos skiriasi maždaug 10 %. Lietuvoje plikaplaiskės labai retos, tai bene viena sparčiausiai nykstančių gegužraibinių šeimos augalų rūšių. Nyksta dėl intensyvios miškų ūkinės veiklos: plynų kirtimų, susivėrus krūmų ardui, miškų tręšimo, taip pat rekreacijos, kelių platinimo. Norint išsaugoti šią rūšį Lietuvoje, reikia palaikyti tinkamą jų augaviečių apšviestumą. Toliau pristatomos keturių šio įdomaus retojo augalo augaviečių išsaugojimo istorijos. Vilkatėnų botaninis draustinis Pažintis su miškine plikaplaiske prasidėjo 2000 m., kai dirbau Anykščių regioninio parko vyriausiąja ekologe ir dalyvavau mokymuose Retųjų, nykstančių ir invazinių augalų rūšių monitoringas, kurių vienas organizatorių buvo Botanikos institutas, o metodiką parengė ir mokymus vedė dr. Zigmantas Gudžinskas. Tyrimams buvo parinkta 30 augalų rūšių bei teritorijos, kuriose bus atliekamas rūšių monitoringas. Nei augalų rūšių, nei numatytų teritorijų monitoringui vykdyti Anykščių regioniniame parke, tame sąraše nebuvo. Todėl tapau savanore, ketinusia pabandyti. Pagal nurodymus metodikoje įsirengiau stebėjimų laukelį/aikštelę šalia žvyruoto kelio Kavarskas Kurkliai, pakelės pylimėlyje, kur ketinau pradėti stebėti kadaise čia fiksuotas miškines plikaplaiskes. Reikėjo užpildyti Populiacijos bendrijos aprašymo anketą, Stebėjimų laukelio bendrijos aprašymo anketą, numatyti stebimus augalo požymius, ištirti dirvožemį ir kasmet liepos 24 d. nuvykus į vietą pildyti Individų stebėjimo anketas. Visi stebėjimų duomenys išliko, bet situacija augavietėje radikaliai keitėsi. Anykščių regioninio parko specialistai eilinį kartą (2003 m.) tikrinant regioninį parką, pastebėjo, kad pradėti kelio Kavarskas Kurkliai tvarkymo darbai Vilkatėnų botaniniame draustinyje ir šalia jo. Kadangi, čia buvome registravę saugomą rūšį miškinę plikaplaiskę, susirūpinome, kas dabar bus?! Pirma mintis konsultuotis su Lietuvoje žinomais botanikais. Bendravome su Sigučiu Obelevičiumi, žinomu ne tik Anykščių krašto, bet ir visos Lietuvos gamtininku. Gal ir sunku patikėti, bet tada Anykščių kelininkų vadovybė (VĮ Utenos regiono keliai ) išklausė mūsų prašymą ir iš karto sustabdė darbus. Turėjome imtis skubių veiksmų, nes laiko tiesiog nebuvo. Ieškojome specialistų, institucijų, galinčių padėti. Prašydama pagalbos kreipiausi į Botanikos instituto darbuotoją Mindaugą Rylą. Žinojau tik tiek, kad jis yra gegužraibinių augalų žinovas Lietuvoje. Jis buvo antrasis (po Sigučio Obelevičiaus) mūsų gelbėtojas, nurodęs galimus kelius miškinės plikaplaiskės augavietei išsaugoti, pataręs, kaip elgtis šioje situacijoje. Į problemos sprendimą įsijungė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija. 109

110 110 Labai operatyviai, vos per 10 dienų, Aplinkos ministerija parengė Miškinės plikaplaiskės apsaugos reglamentą. Beliko tikėtis, kad kelininkų pradėti žvyrkelio nusidėvėjimo atstatymo darbai nepakenkė augavietei. Supratome, kad mums tenka didžiulė atsakomybė, kad nuo šiol regioniniame parke turėsime dar atidžiau stebėti ne tik šią teritoriją, bet ir visas kitas saugomas rūšis, jų būklę. Tuomet saugomose teritorijose dar tik radosi gamtotvarkos darbų patirtis. Kitais (2004 m.) pamatėme kelininkų veiklos rezultatus, kurie labai negąsdino m. ankstyvą pavasarį turėjome pradėti vykdyti gamtotvarkos darbus pagal reglamentą. Sutarėme, kad šią kelio apsaugos juostą tvarkysime patys, regioninio parko direkcija, ne kelininkai. Pagrindiniai darbai išpjauti augavietėje menkaverčius krūmus ir jų atžalas anksti pavasarį nutirpus sniegui, kol dirvožemis dar įšalęs. Vėlai rudenį (po spalio 1 d.) buvo nupjauta ir žolė, o visa biomasė išvežta iš augavietės. Analogiški gamtotvarkos darbai vykdyti ir 2006 m. Bet šiai mūsų miškinės plikaplaiskės augavietei iškilo naujas pavojus m. balandžio mėnesį Anykščių regioninio parko direkcija gavo derinti projektą, kuriame kelio Kavarskas Kurkliai atkarpoje numatyta tiesti ryšių kabelį. Projektas buvo išsamiai patikrintas. Darbus numatyta vykdyti būtent šioje mūsų ką tik išsaugotoje miškinės plikaplaiskės augavietėje! Šioje kelio apsaugos juostoje, kur auga didžioji augalų dalis, turėjo būti kasama tranšėja ir klojamas ryšių kabelis. Dabar miškinės plikaplaiskės apsaugos svertą 2003 m. patvirtintą apsaugos reglamentą jau turėjome, tačiau turbūt tai dar nebuvo tas dokumentas, kurio privalu laikytis visoms darbus šioje teritorijoje vykdančioms institucijoms. Daugybę dalykų galima suderinti geranoriškai bendraujant ir tai labai priklauso nuo regioniniame parke dirbančių žmonių, jų pastangų. Kaip ir 2003 m., taip ir 2007 m. buvo sutarta projektą pakeisti. Pagal suderintą projektą augavietėje 300 m kabelio bus nutiesta naudojant be tranšėjinę technologiją prakišant po žeme ir nepakenkiant populiacijai. Žinoma, ir projektuotojai, ir darbų vykdytojai mums sakė, kad tai padaryti yra sudėtinga, kad klojant ryšių kabelį tokiu būdu darbai pabrangsta beveik dvigubai. Susitarti pavyko ir 2007 m. balandžio 23 d. mūsų reikalavimai buvo išpildyti! Šioje teritorijoje dalyvaujant regioninio parko direkcijos atstovams ryšio kabelis buvo prakištas po žeme ir miškinės plikaplaiskės populiacija čia išsaugota jau antrą kartą! Kasmet nuo 2008 iki 2016 m. regioninio parko direkcija vykdė tuos pačius gamtotvarkos darbus: kirto krūmus, jų atžalas, pjovė žolę ir visą biomasę šalino iš teritorijos. Teritorijos būklė buvo stebima nuolat, kiekvienais metais liepos 24 d. vietoje buvo skaičiuojami augalai, fiksuojama situacija. Nors ir žydi jos ne kasmet, bet stebėti plikaplaiskių populiacijas labai įdomu: vienais metais tarp samanų kyšo šimtai egzempliorių, o kitais metais, ten kur skleidėsi puikūs žiedai žiedeliai, nieko nėra, arba kyšo vos keli augaliukai. Dar po metų kitų čia vėl žydi šimtai augalų. Tikra gražuolė! Bėgant metams rodėsi, kad su šia populiacija viskas lyg ir yra gerai, tvarkome taip, kaip būtina šiai rūšiai, tačiau pastebėjome, kad populiacija pradėjo trauktis gilyn į jauną pušynėlį, esantį greta kelio apsaugos juostos, į privačią žemę. Jeigu pradžioje ji buvo išdėsčiusi vos 2 5 m nuo kelkraščio, tai dabar atskirus augalus galima rasti iki 15 m atstumu. Ir vėl laukė iššūkiai: pirma teks bendrauti ir tartis dėl apsaugos su miško savininku, antra jo miško sklype, pomiškyje įsigalinčios eglės neleis palaikyti tinkamo augavietės apšviestumo (2 pav.) m. vasarą pradėjome ieškoti miško savininko. Sužinojome, kad yra 4 bendrasavininkai, o pagrindinis, yra gretimo Kavarsko gyventojas Rimas. Susitikti su juo vis nesisekė, ir ne dėl to, kad jis pats nenorėtų, priešingai, jis iš karto susidomėjo ir sutiko pasimatyti, tik bėda ta, kad greitai, nepavyks, nes Rimas yra tolimųjų reisų

111 2 pav. 3 pav. vairuotojas. Ilgai lauktas susitikimas įvyko rudenį. Ne visi tokie susitikimai būna malonūs, kai regioninio parko direkcijos darbuotojams tenka prašyti prisidėti ar pritarti gamtotvarkos darbams, kuriais norima pagerinti sąlygas, saugant retą rūšį. Šie savininkai buvo geroji išimtis. Buvo sutarta iškirsti pomiškyje augančias eglutes, kai tik bus tinkamos oro sąlygos. Regioninio parko darbuotojai kartu su miško savininku dar tais pačiais metais atliko tvarkymo darbus (3 pav.). Na, dabar jau ramiai galėjome laukti 2018 m. pavasario ir džiaugtis, kad tiek daug pavyko padaryti kartu su miško savininku miškinės plikaplaiskės labui! Tikėjomės, kad įveikę šį trečią iššūkį, čia, kaip ir kasmet, galėsime tvarkytis patys direkcijos darbuotojai. Tačiau nebuvo lemta nurimti ir atrodė, kad šiai teritorijai iššūkiai niekada nesibaigs m. rudenį vykdant prevencinį darbą šioje teritorijoje užfiksuotas pažeidimas. Žinojome, kad netoliese esančiame privačiame miško sklype buvo suderintas miškotvarkos projektas, leidžiantis vykdyti miško kirtimo darbus. Tačiau net nebuvo kilusi mintis, kad privataus miško kirtėjai, baigę kirtimo darbus, ištrauktą medieną bei šakas pradės sandėliuoti būtent čia, prie kelio esančioje ir mūsų ką tik sutvarkytoje miškinės plikaplaiskės augavietėje, kur ką tik iškirstas eglės pomiškis (4 pav.). Nieko nedelsdami suskubome ieškoti čia dirbusią miško kirtėjų įmonę. Atsakymas buvo paprastas, jie susikrovė kaip galvoja kelio apsaugos juostoje, nes jiems formaliai nėra nurodyta, kur negalima sandėliuoti medienos. Ją išsitraukti jie privalo, o čia labai gražiai sutvarkyta ir buvo patogu šalia kelio susikrauti medieną, kurią jau greit greit išveš, na, o šakas žada smulkinti šioje vietoje iškart, kai tik gaus tam reikalingą techniką... Pasidarė baisu, nes vėl supratome, kad greitai tikrai niekas neįvyks. Laukė ne vienas pokalbis, prašymas ir paaiškinimas, kad būtent čia auga labai retas Lietuvoje augalas, kad sandėliuodami medieną ir kraudami šakas turėjo 4 pav. 5 pav. 111

112 112 gauti kelininkų ir miško savininko sutikimą, kad už tokius pažeidimus ir nesuderintus veiksmus gresia bauda. Pokalbiai truko beveik 2 savaites. Galiausiai medkirčiai pasakė, kad čia ne regioninio parko direkcijos miškas ir su mumis jie nieko neturėjo derinti, o tam augalui tikrai nieko neatsitiks, kol jie gaus reikiamą techniką medienai išvežti bei šakas susmulkinti. Tikėjomės, kad pakankamai greitai pavyks išspręsti šį klausimą geranoriškai kalbantis, o šis miško kirtėjų atsakymas pakišo dar vieną gerą mintį. Kalbėtis turime ne mes, regioninio parko darbuotojai, o miško savininkas Rimas. Sužinojome, kad Rimas vėl išvykęs į reisą ir toli nuo Lietuvos, bet pakalbėti jis sutiko, paskambino kirtėjams ir mums visiems drauge, pavyko! (5 pav.). Jau ketvirtą kartą, pavyko išgelbėti šią vietą užkariavusią miškinę plikaplaiskę! Kavarsko hidroelektrinė Ne tik anykštėnams, bet ir daugeliui Lietuvos gyventojų yra žinoma 1962 m. pastatyta Kavarsko užtvanka, kurios dėka Šventosios slėnyje atsirado beveik 80 ha ploto, apie 4 m gylio tvenkinys. Ji yra Anykščių regioniniame parke. Daugiau kaip prieš pusę amžiaus pastatyta užtvanka ir siurblinė buvo naudojama Nevėžio vandens debitui papildyti. Tačiau iškastu ir nebeprižiūrimu Šventosios Nevėžio kanalu vandenį nustota tiekti, siurbliai išmontuoti, o objektą įsigijusi Achemos įmonių grupė sumanė pastatyti hidroelektrinę. Statant Kavarsko hidroelektrinę, didelis dėmesys buvo skirtas žuvitakio, leidžiančio neršiančioms žuvims pakilti į upės aukštupį, įrengimui. Konsultuojantis su specialistais iš Prancūzijos įrengtas žuvitakis, kainavęs apie 12 proc. visos elektrinės statybos montavimo darbų vertės. Ši hidroelektrinė nuo 2001 ųjų per metus gamina 6,5 mln. kwh elektros energijos. Lietuvių šeima vidutiniškai per metus suvartoja apie 1000 kilovatvalandžių elektros energijos. Tyrimais nustatyta, kad Kavarsko hidroelektrinėje pagaminto elektros energijos kiekio užtenka beveik penktadaliui Anykščių rajono gyventojų. UAB Achemos hidrostočių direktorius A. Jakučionis teigė, kad pastatyti hidroelektrinę buvo lengviau, nei suderinti jos statybai reikalingus dokumentus. Sunku net patikėti, kad derinimas truko net ketverius metus, o pati statyba, kainavusi 9,5 mln. litų, devynis mėnesius. Apskaičiuota, kad investicijos į hidroelektrinės statybą Kavarske atsipirks per 14 metų. Iki naujos hidroelektrinės prireikė nutiesti ir naują kelio atkarpą. Tuo metu šiuo projektu rūpinosi Achema hidrostotys direktorius A. Jakučionis. Statybų projektas jau buvo suderintas, kai direktorius A. Jakučionis vėl kreipėsi į Anykščių regioninio parko direkciją norėdamas, kad visos suinteresuotos institucijos atvyktų į Kavarską, kur statybininkai jauname pušynėlyje kuoliukais buvo pažymėję būsimo kelio ribas. Dalyvauti komisijoje ir vykti apžiūrėti vietą teko ir Anykščių regioninio parko direkcijos ekologei. O toliau, tegul pasakoja tuo metu Sigučio Obelevičiaus parašytas straipsnis: d., Lietuvos rytas, Nr. 262, autorius Sigutis Obelevičius Retenybę pasisekė išsaugoti : Maždaug tuo pačiu metu, kai Druskininkuose naktį buvo kertamos pušys degalinei statyti, Anykščių rajone vyko kita drama, kurios veikėjas buvo galinga statybos bendrovė ir jos kelyje pasitaikiusi maža žolė. / Šiame civilizacijos ir gamtos susidūrime laimėjo ne motoriniai pjūklai ir buldozeriai, o augalas. Dukterinė Achemos įmonė Achema hidrostotys ties Kavarsku (Anykščių r.) ant Šventosios pradėjo statyti hidroelektrinę, šalia jos žuvų taką. / Iki šios elektrinės prireikė nutiesti kelią. Jis buvo suprojektuotas, suderintas su reikalingomis įstaigomis. / Tačiau jau pasirašius pareigūnams Anykščių regioninio parko ekologė Rasa Rutkauskienė būsimo kelio vietoje, iškirsti pasmerktame pušynėlyje, pastebėjo labai retą Lietuvoje gegužraibinių šeimos augalą miškinę plikaplaiskę. Ji įrašyta į Raudonąją knygą. / Aptikta viena gausiausių ir gyvybingiausių šios rūšies populiacijų šalyje. Suskaičiavau apie 300 jaunų ir jau žydinčių plikaplaiskių. / Regioninio parko darbuotojai vėl sukvietė bendrovės Achema

113 hidrostotys vadovus, miškininkus, Aplinkos ministerijos atstovus. Buvo nuspręsta kelią tiesti toliau nuo retųjų augalų. / Plikaplaiskė smulki, iš pirmo žvilgsnio kukli, su dviem pamatiniais elipsiškais lapais ir bekvapiais, raudonai violetiniais, mažais, tačiau gražiais orhidėjiškai įmantriais žiedais, susitelkusiais į ilgoką kekę. / Tai tipiška miškų gyventoja, auganti spygliuočių bei mišriuose miškuose, dažniausiai smėlio dirvožemiuose. / Lietuvoje plikaplaiskės yra labai retos. Daugelyje tų vietų, kur jos buvo aptiktos anksčiau, pastaraisiais metais jų nebematyti. / Jos nyksta dėl intensyvios ūkinės veiklos miškuose plynų kirtimų, rekreacijos, kelių platinimo. / Šis augalas įrašytas ir į Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos raudonąsias knygas. Estijoje, Skandinavijoje jis neaptinkamas. Visų mūsų pastangomis kelią pasukome, pasirodo net ir tai yra įmanoma. Žvelgdami į šį žemėlapį galime sakyti, šis plotelis byloja, kad čia auga reti augalai, kuriuos išsaugojo gera žmonių valia (6 pav.). Tuo metu tai buvo neįtikėtina, kad nelygioje dvikovoje prieš galingą statybos bendrovę su motoriniais pjūklais bei buldozeriais laimėjo jos kelyje pasitaikiusi maža žolė Lietuvoje saugoma rūšis miškinė plikaplaiskė. Nuo 2002 m. šioje teritorijoje regioninio parko direkcija kasmet vykdo stebėjimus ir reikalingus gamtotvarkos darbus. Laikui bėgant paaiškėjo, kad šioje vietoje yra dar viena bėda plikaplaiskės augavietę kerta elektros linija (7 pav.), o tai reiškia, kad elektros tinklų darbuotojai ten, maždaug 3 m pločio ir daugiau kaip 20 m ilgio atkarpoje, gali šeimininkauti kada nori ir kaip nori. Ir vėl teko aiškinti, kalbėtis ir įtikinti, kad elektrikai po laidais pjautų krūmus tik įšalus gruntui, nepakenkdami augalams, o galiausiai priimtas sprendimas leisti regioninio parko direkcijai tvarkytis patiems, kad ši buveinė ir būtų išsaugota. Na, atrodo ši problema jau išspręsta, augavietė išsaugota, kasmet prižiūrima bei tvarkoma, bet laikui bėgant vis atsiranda naujų problemų. Pomiškyje aiškiai pradėjo įsigalėti jaunos eglaitės, 6 pav. 113

114 7 pav. pušaitės ir menkaverčiai krūmai. Norėdami pradėti vykdyti gamtotvarkos darbus, pirmiausia turėjome išsiaiškinti, pasitikslinti šios žemės ar miško nuosavybę m. gavę leidimą pradėjome medžių ir pomiškio kirtimo darbus. Kirtimo atliekų susidarė daug ir buvo matyti, kad direkcijos darbuotojų pajėgų nepakanka darbams atlikti. Pradėjome galvoti, kad reikia daryti talką ir bendrauti su žmonėmis, gyvenančiais netoliese. Prasidėjo mūsų draugystė su Kavarsko pagrindinės mokyklos daugiafunkcio centro moksleiviais. Paskambinę direktorei Loretai Daugėlienei sužinojome, kad moksleiviai norėtų prisidėti prie gamtos tvarkymo darbų savo apylinkėse saugant retą Lietuvos raudonosios knygos rūšį. Supratome, kad turėsime daug talkininkų! Moksleiviams papasakojome, kad dabar jie turės paslaptį ir galės didžiuotis ne tik netoliese turėdami tokį retą augalą, bet ir patys prisidėdami prie jo išsaugojimo! Kavarsko mokyklos septintokai, lydimi geografijos mokytojos, atidžiai klausėsi ir nekantravo išsiaiškinti, ką gi mes galima nuveikti šioje miškinės plikaplaiskės augavietėje. Išaiškinome, kad šioje vietoje jau buvo imtasi gamtotvarkos darbų, tačiau miškinės plikaplaiskės populiacijos buveinės būklė gali pradėti blogėti dėl tankėjančio pomiškio ir trako bei didėjančio pavėsio. Išpjovus traką ir dalį pomiškio mažėja miško tankumas, o saugoma rūšis reikli saulės šviesai. Moksleiviai buvo pagrindiniai talkininkai, kurie visą nupjautą biomasę turėjo sunešti ir sukrauti į krūvas. Išaiškinome ir dar vieną svarbų daly pav.

115 9 pav. ką, kad palikti biomasės krūvose negalima, nes yranti mediena praturtina dirvožemį maisto medžiagomis ir tose vietose suveši azotą mėgstantys augalai, galintys pakenkti miškinei plikaplaiskei. Visos nukirstų krūmų dalys turi būti surinktos ir nedelsiant pašalintos iš buveinės. Tik tuomet galime tikėtis, kad viskas padaryta pagal taisykles miškinės plikaplaiskės labui (8 ir 9 pav.). Dabar galime stebėti atsikuriančią natūralią miškinės plikaplaiskės buveinę ir saugoti gamtą drauge! Anykščių stovyklavietė ( m.) Dar viena labai įdomi vieta regioniniame parke, kur auga miškinė plikaplaiskė, yra Anykščių šilelis, rekreacinė teritorija, stovyklavietė... Kai registravome šią jos augavietę turėjome tikėtis iššūkių! Ši stovyklavietė labai mėgiama anykštėnų, nes yra nesunkiai pasiekiama (tik 3 km nuo miesto), todėl ateiti galima ir pėsčiomis palei Šventąją Šventosios pažintiniu taku, atvažiuoti dviračiu ar net traukinuku senuoju keliu, vedančiu link Puntuko akmens arba atplaukti Šventąja valtimis bei baidarėmis. Stovyklavietė gali tilpti daug turistų, bene visam 100-ui žmonių yra vietos. Matyt ir čia įsitaisiusi plikaplaiskė pagaliau norėjo poilsio. Šioje vietovėje miško keliukas ir šalia jo augantis jaunas pušynėlis stovyklavietę dalina į dvi dalis, einant juo galima patekti į kitą stovyklavietės dalį. Ir kaip galvojate, kurgi susiruošė augti miškinė plikaplaiskė, aišku, būtent tame, siaurame pušynėlio ruoželyje, dalijančiame stovyklavietę į 2 dalis! Eilę metų, turbūt nuo 2006-ųjų, stebėjome čia pavienius miškinės pli- kaplaiskės egzempliorius. Ji tai mažiau, tai gausiau vis sužydėdavo, bet žinant jos biologiją tapo aišku, kad jos populiacija čia tikrai yra. Ką turime daryti, ar nieko nedaryti, kad išsaugotume miškinę plikaplaiskę tokioje vietoje? Kai tik šiame nedideliame miško plotelyje pradėjo augti aukštesnė žolė ir menkaverčiai krūmai, svarstėme, pjauti juos ar ne? Jei nupjausi, būtent per šią vietą pradės vaikščioti lankytojai, nenupjausi pavėsyje plikaplaiskė nebeaugs, nes gali trūkti šviesos! Galvojome pastatyti informacinį 10 pav. 11 pav. 12 pav. 115

116 stendą, bet tuomet visi sužinos, kokia retenybė čia auga ir neaišku, kaip elgsis! Ką daryti? Besikeičianti situacija buveinėje vertė priimti sprendimą ir imtis konkrečių veiksmų. Reikėjo atlikti šviesinimo darbus. Nusprendėme, ir labai lėtai, kasmet po mažą lopinėlį, vėlyvą rudenį arba net jau pašalus, bandėme pjauti užželiančius krūmus ir šienauti aukštą žolę, visą biomasę išvežant iš augavietės. Ir taip trejus metus, kol 2019 m. miškinė plikaplaiskė tarsi atsidėkodama, sužydėjo visu gražumu. Suskaičiavome čia per 250 egzempliorių. Džiaugtis galėjome tik tą žydėjimo akimirką, nes nežinojome, kas vėl mūsų laukia, teritorija jautri ir reikalaujanti atidžios priežiūros. Pastebėjome, kad plikaplaiskei čia patinka, kad augavietė plečiasi ir tarsi keliauja gilyn į mišką, į pušyną. Bet ten apšvietimo sąlygos yra kitokios, todėl ir vėl turėsime galvoti ir priimti naujus gamtotvarkos sprendimus! (10, 11 ir 12 pav.). Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis (Puntuko miškas, Dvaronių km.) Botanikos instituto duomenimis šioje vietoje miškinė plikaplaiskė registruota 2008 m. Vėliau 2010 m. ekspertas dr. Zigmantas Gudžinskas aprašė šią augavietę: Populiacija nedidelė, ją sudaro apie 70 Neottianthe cuculata individų. Augalai sudaro 3 nedideles, per kelias dešimtis metrų viena nuo kitos nutolusias grupuotes. Grupuotės išsidėsčiusios retame pušyne su beržų ir ąžuolų priemaiša, gana gerai apšviestoje aikštelėje (0,1 ha). Vieną grupuotę sudaro apie 30 žydinčių ir 20 jaunų individų. Kitos 2 grupuotės mažesnės. Vienoje iš jų aptikti 5 žydintys individai, kitoje 9 žydintys ir 6 jauni, 2010 m. dar nežydėję augalai. / Populiacija Anykščių regioniniame parke sudaro apie 50 % rūšies individų Lietuvoje ir dabar gausiausia žinoma rūšies populiacija šalyje. / populiacijos užimamos buveinės būklė yra gera, tačiau blogėjanti. Dalyje populiacijos buveinės smarkiai sutankėjęs krūmų pav.

117 ardas ir susidariusi stora samanų danga. Toje populiacijos dalyje jaunų individų nerasta.. Nuo to laiko populiacijos būklė beveik nesikeitė, tačiau miško sklypas yra privati nuosavybė, todėl buvo galima tikėtis, kad savininkai anksčiau ar vėliau vykdys miško tvarkymo darbus m. regioninio parko direkcija gavo derinti rengiamą miškotvarkos projektą. Žinoma išsigandome dėl saugomų augalų likimo, bet projekto negalima nederinti vien dėl to, kad čia auga miškinės pikaplaiskės. O atsižvelgiant į Zigmanto Gudžinsko išvadas populiacijos buveinė blogėja dėl tankėjančio krūmų ardo ir susidariusios storos samanų dangos, todėl tvarkymo darbai reikalingi (13 pav.). Anykščių regioninio parko direkcija nurodė, kad miško sklypas patenka į Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinį, kuris yra ir saugoma Natura 2000 teritorija, II miškų grupė, todėl išduodant leidimą vadovaujantis miškų kirtimo taisyklėmis, turi būti nurodytas galimas miško kirtimo laikas. Įvykdžius miško kirtimo darbus nereikalingų krūmų neliko, tačiau liko į valksmas sukrautos medžių šakos m. Anykščių regioninio parko direkcija gavo raštą dėl šios teritorijos. Valstybinės saugomų teritorijų tarnyba įpareigojo direkciją pateikti informaciją apie griežtai saugomų rūšių radaviečių ir augaviečių būklę. Pagal direkcijos informaciją (patikslinus radavietės ribas, aprašius žemės naudotojo interesus, pateikus kitą mums žinomą informaciją, galinčią turėti įtakos griežtai saugomų rūšių reglamentams, pvz., pateiktos teigiamos/neigiamos išvados miškotvarkos projektui, vykdyti kirtimai ir kt.) apie Puntuko miške augančią griežtai saugomą rūšį miškinę plikaplaiskę, bus parengti augaviečių apsaugos reglamentai. Įvykdžius atrankinius ir einamuosius miško kirtimus, situacija buveinėje lyginant su 2008 m. pakito (14 pav., 15 pav.). Didžiausią nerimą kėlė į valksmas sukrautos šakos ir kasmet mažėjantis stebimų individų skaičius. Apibendrinimas Tai pasakojimas apie keturias didžiausias miškinės plikaplaiskės (Neottianthe cuculata (L.) Schltr.) augavietes Anykščių regioniniame par- 14 pav. 15 pav. 117

118 ke. Joms ir specialistams teko tikrai nemaži išbandymai, susiję su intensyvia žmogaus ūkine, rekreacine veikla, reikėjo aktyvaus ir nuoseklaus regioninio parko direkcijos darbuotojų indėlio. Akivaizdu, kad direkcijos specialistai turi labai atidžiai stebėti situaciją teritorijoje, nuolat vykdyti monitoringą bei gamtotvarkos darbus tose buveinėse, kuriose siekiama išsaugoti Lietuvoje labai retas rūšis ir jų buveines. Mūsų patirtis rodo, kad sėkmės galima tikėtis tik tada, kai saugomų teritorijų direkcijų specialistai bendradarbiauja su gyventojais ir institucijomis, kad reikia konkrečių veiksmų gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti ir puoselėti. LITERATŪRA Gudžinskas, Z., Ryla, M., 2006: Lietuvos gegužraibiniai (Orchidaceae), Vilnius Obelevičius, S., 2002: Mūsų kukliosios pievų ir pelkių orchidėjos. Baltasis gandras Nr. 1 Anykščių regioninio parko direkcijos archyvas. 118

119 Aukštadvario miestelis (E. Stanulionienės nuotr.) KARALIŠKOJO VIEŠKELIO ATMINTIS AUKŠTADVARIO REGIONINIAME PARKE Rita BALSEVIČIŪTĖ Aukštadvario regioninio parko direkcija, el. paštas Karališkojo vieškelio istorija Vytauto,,kelias taip įvairiomis kalbomis senoliai vadina senąjį karališkąjį vieškelį. Daugelis Aukštadvario apylinkės žmonių dar prisimena 1930 metus, kai šiuo keliu iš Kauno iškilmingai buvo vežamas Vytauto Didžiojo paveikslas. V VIII a. Pro Aukštadvarį vingiavo vienas iš pagrindinių kelių, ne tik iš Lietuvos sričių, bet ir vakarų Europos. Viduramžiais jis vingiavo šalia senos Novenpilio pilies. Visa jų linija saugojo kelią, vedusį iš Vilniaus į Trakus ir toliau pro Aukštadvarį, Stakliškes, Jiezną, Birštoną, Kauną. Kryžiuočių minima Novenpilio pilis (Aukštadvaris), buvo viena iš kunigaikščio Kęstučio kariuomenės telkimo vietų. Tai kunigaikščio Vytauto tėvonija, pro čia jis vykdavo į Punią, Birštoną ir kitas vietoves metais prancūzų riteris Hilbertas de Lannoy šiuo keliu vyko į Punią aplankyti valdovo Vytauto. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis Kazimieras m. ir jo sūnus, vėliau Lenkijos karalius Aleksandras, šiuo keliu vykdavo į Stakliškes, Birštoną. XVI a. pradžioje, labai išaugus karališkų dvarų vaidmeniui, LDK kariuomenei Aukš- 119

120 120 Karališkasis vieškelis Strėvos kaime (Emos Stanulionienės nuotr.) tadvario valsčius siųsdavo 117 raitelių. Prie ežerų pastatytas karališkasis žirgynas, o Stakliškių dvare buvo auginami tetervinai, Birštone įkurtas žvėrynas. Šie karališki dvarai veikė bene gražiausiose Lietuvos vietose, kurias jungė tas pat vieškelis. Prasidėjus karams su Rusija ir Švedija XVII a., karališkuoju vieškeliu traukė rusų ir švedų kariuomenės, siaubdavusios vietinius gyventojus. Rusų kazokams sugriovus Trakus 1657 metais bajorų seimelis, dėl patogesnio susisiekimo posėdžiavo Aukštadvaryje. Po karo miesteliuose vyko turgūs, o kelias, kaip svarbiausia arterija, jungianti LDK svarbiausius politinius ekonominius centrus, davė žmonėms galimybę atsigauti. Neilgai trukus, 1704 m kelio grindinį vėl trypė švedai, atnešę maro epidemiją m. keliu pro Aukštadvarį žygiavo dalis imperatoriaus Napoleono Bonaparto karių. Žmonių atmintis išsaugojo prisiminimus apie kareivių žygio poilsį prie miestelio aikštės šulinio, daugelį kareivių, kalbėjusių lenkiškai. Liūdnai prisimenama sergančių ir sušalusių kareivių vargana kelionė atgalios. Daugelį jų amžinam poilsiui priglaudė prie vieškelio pūpsančios smėlėtos kalvelės. XIX a viduryje Lietuvos miesteliai šalia kelio vėl atsiduria politinių įvykių verpete. Iš Vilniaus į Aukštadvario dvarą atvažiuodavo filomatų draugijos nariai, tarp kurių poetas A. Mickevičius m. į apylinkes traukė sukilėliai, studentai iš Vilniaus. Nuslopinus sukilimą, keliauti Karališkuoju vieškeliu tapo ramiau m išvyką iš Vilniaus per kaimus, gražias apylinkes, aprašė poetas Vladislovas Liudvikas Kondratovičius-Sirokomlė. Lietuvą sudrebinus 1863 metų sukilimui, vieškeliu traukė rusų daliniai. Kaimų valstiečiai dar ir dabar mena, kaip jų seneliai buvo verčiami budėti vartavoti ant didžiausių kryžkelių. I pasaulinio karo metais, čia plūsta vokiečių ir rusų daliniai, atnešdami žmonėms milžiniškų nuostolių. Žmonės grūdus sėklai slėpė dvigubose pastatų sienose. Caro valdžia didelį dėmesį skyrė pagrindinių kelių, vadinamų stolbovyje dorogi priežiūrai ir remontui.valstiečiai vežė akmenis darė grindinius, žvyravo. Prieš IIąjį pasaulinį karą kelias, valsčių viršaičių rūpesčiu ir vietinių ūkininkų pagalba, buvo prižiūrimas ir nuolat taisomas. II pasaulinio karo metais Karališkasis vieškelis neprarado karinės svarbos,

121 pro Aukštadvarį važiavo vokiečių kariuomenė, traukėsi rusų kariuomenės tankai. Miesteliai šalia vieškelio, karų ar suiručių laikotarpiu ypač nukentėjo. Aukštadvario miestelio gaisrą 1945 metais dar gerai prisimena gyventojai, nes tada sudegė bene pusė pastatų. Sovietmečiu, 1968 metais Karališkojo vieškelio vingiai buvo tiesinami, o kelio danga asfaltuojama. Dabar šis kelias įvardintas kaip magistralinis, 2007 m. jis rekonstruotas, pagrindinis automobilių srautas krypsta Karaliaučiaus ir Suvalkų link. Strėva Strėvos kaimas vardą gavęs nuo čia pratekančios Strėvos upės. Stravati senoje sanskrito kalboje reiškia lengvą ir lėtą tekėjimą. Kaimas įsikūręs šalia Stankos ežero, tačiau tai nėra tikrasis ežero vardas. Kaukas taip vadino nedidelį ežerėlį, šalia kurio įsikūrė Strėvos kaimas, pro kurį vingiuoja vieškelis, jungęs svarbius administracinius taškus. Jau nuo XIV amžiaus pro čia važinėdavo pirkliai, kariai ir kunigaikščiai. Labai patogu čia būdavo apsistoti poilsiui, pagirdyti arklius. Žmonės sustojimo vietą prie ežero vadina pristanka, o patį ežerą Stanka. Strėvos kaimo apylinkėje yra piliakalnis, pilkapiai, XVI XVII a senkapiai. Kaimas kažkada turėjo karčiamą, čia klestėjo ekonominiai verslai kalkių degimas uogų ir grybų supirkimo punktas, kalvystės, siuvimo, rimorystės paslaugų teikimas. Strėvoje gyveno žinoma žolininkė Juzefa Volčikienė, gydžiusi ir konsultavusi aplinkinių kaimų gyventojus. Ant Strėvos upės veikė žydo Bijomkės malūnas su aliejine, aptarnavęs ūkininkus. Darbas čia sukosi spėriai: daug grūdų ir linų supirkdavo iš vietinių gaspadorių, samdė žmones darbams. Kitoje Strėvos upės pusėje vadinamoje Sachalinu buvo pastatyti du namai darbininkų šeimoms. Nuo senų laikų Strėvoje įsikūrusi girininkija su girininku ir medžiotoju. Prieš II pasaulinį karą Strėvos kaime veikė pasienio būstinė. Gyvenantiems pasienio zonoje reikėjo laikytis griežtų nurodymų, paisyti nustatyto režimo tamsiu paros metu, nevaikščioti po lauką po 21 valandos vakaro. Vienok, vietinių gyventojų teigimu, siena nebuvo itin griežtai saugoma, prasmukti visgi buvo įmanoma. Strėvos kaimas priklauso Vytautavos parapijai, įkurtai 1939 metais, su pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnytėle. Bažnyčios statybos iniciatorius Vasario 16 osios Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas. Strėvoje buvo planuojama statyti namus pasienio pareigūnams, paštą, kultūros centrą, paminklą Vytautui Didžiajam. Darbus nutraukė antrasis pasaulinis karas. Strėva neišaugo į didesnį miestelį, tačiau gyvoji tradicija tęsiasi. Kasmet Vytautavos bažnyčioje organizuojami Šv. Antano atlaidai, dauguma porų čia atvyksta santuokos, krikšto sakramento gauti. Keliaudami apžiūrėkime išlikusią per kaimą vingiuojančią akmenimis grįstą vieškelio atkarpą, kuria važinėdavo pašto karietos, gerai kaustytų arklių kinkiniai, vežę pirklių mantas. Spindžiaus miško įžymybė Strėvos įgriuva Keliaudami vieškeliu pirmyn, link Aukštadvario, turime pasukti į Strėvos įgriuvą. Tai gili dauba, susiformavusi paskutinio ledynmečio metu, gausiai traukianti lankytojus. Vietiniai žmonės šios vietos vengė, tamsiu paros metu pro čia nevažiuodavo ir pėsti stengėsi neiti. Vytautas Volčikas prisimena savo senelių pasakotas legendas apie Strėvos įgriuvą. Pirmoji legenda sako, jog dabartinės duobės vietoje stovėjo karčiama. Čia buvo visko pilna: valgio, gėrimų, gražių moterų, galima gauti nakvynę, pašaro arkliams. Keleiviai čia važiavo įvairiu paros metu, kai kurie čia apsinakvoję gėrė, lošė kortom, barėsi ir net susimušdavo. Į karčiamą neretai eidavo ir vietiniai vyrai. Viena moteris labai pyko ant savo vyro už jo tankų lankymąsi smuklėje ir nusprendusi atkeršyti. Maža to, ta moteris buvusi galinga burtininkė. Atsistojusi atokiau nuo smuklės ji ėmusi siųsti prakeiksmą. Žodžiai buvę tokie galingi, kad smuklė prasmego skradžiai žemę kartu su visais lankytojais. Karčiamos vietoje likusi didelė duobė. Seni žmonės pasakoja, kad vidurnaktį čia girdisi vyrų barniai, švilpimas ir riksmai. Antro- 121

122 ji legenda byloja apie čia stovėjusius krištolinius rūmus. Jie buvę tokie puošnūs, kad saulei nušvitus spindėdavę visomis spalvomis. Rūmai buvę išpuošti brangakmeniais, o juose gyvenę velniai. Velniai buvo susiskirstę pareigomis, kiekvienas žinojo ką turi veikti. Vieną kartą jie susivaidijo dėl valdžios. Dėl to kilusi baisi netvarka: vieni lakstė kas sau, antri barėsi, bet kiekvienas norėjo būti viršesniu. Dievas iš aukštybių stebėjęs šią suirutę nusprendė viską sutvarkyti. Į pagalbą pasikvietė padėjėją Perkūną, kuris sudaužė velnių rūmus ir nugramzdino juos giliai po žeme. Taip velniai buvo nubausti, o rūmų vietoje atsivėrė didelė duobė. Vietiniai žmonės dar pasakoja apie duobėje paskendusius arba tyčia nuskandintus gyvulius, nes čia kažkada buvusi pelkė. Drabužninkų (Danosų) pilkapiai Keliaudami vieškeliu į vakarus dešinėje kelio pusėje, surasime daugybę pilkapių. Tai Drabužninkų pilkapiai. Netoliese to paties pavadinimo kaimas. Jau XIV a kryžiuočiai savo kelių aprašymuose mini Drabužių vietovę. Ši amžinojo poilsio vieta laikoma didžioje pagarboje, esą čia ilsisi karžygiai. Pasakojama, kad senovėje, žiemą, Spindžiaus miške kryžiuočiai nelauktai užpuolė kunigaikščio Algirdo pulką. Priešų buvę daugiau, tad pulkas didelio pavojaus metu metėsi ant užšąlusio Spindžiaus ežero. Vyko mūšis, žvengdami šuoliavo žirgai. Ledas neišlaikė svorio ir paskendo lietuvių kariai. Kunigaikštis, kariavęs be pralaimėjimų labai sielojosi dėl prarastų vyrų. Senoliai pasakoja, kad priešaušriu, kai kas pamato baltame rūke iš ežero ant žirgų išjojančius balta šviesa švytinčius didvyrius Pilkapiai turi ir kitą vardą Danosai m. sukilimo metais, sukilėliai įsikūrė vadavietę šalia protėvių kapų. Pasakojama, kad išdavikas juos susekė ir pranešė caro samdytiems kazokams. Šie apsupo būrį, o sukilėliai per vėlai pastebėję stojo į nelygų mūšį ir visi žuvo. Vietiniai žmonės, apraudoję kardais sukapotus sūnus, palaidojo protėvių kapuose. Nuo to laiko pilkapiai vadinami Danosai. Rusų kalba tai reiškia pranešti, paskųsti. 122 Drabužninkų pilkapiai (Emos Stanulionienės nuotr.)

123 Lausgenių pilkapiai ir velniabalė Keliaudami pirmyn, pasibaigus miškui atsidursime kryžkelėje. Pasukime į kairę ir pavažiavę apie kilometrą Rūdiškių link, dešinėje kelio pusėje rasime I uosius, o pavažiave dar kelis šimtus metrų, jau kairėje kelio pusėje ir II uosius Lausgenių pilkapius. Tai geležies amžiaus protėvių palaidojimai. Kitoje kelio pusėje aplankykime esančią Lausgenių velniabalę. Tai viena iš daugelio Aukštadvario apylinkėse esančių daubų, tautosakoje turinčių velnio pavadinimą. Sakmė teigia, kad čia yra nuskandinti nekrikštyti vaikai. Naktimis jų dvaselės rauda, vaidenasi. Kita legenda byloja, kad baloje riogso prasmegusi karčiama metais duobėje buvo atlikti geologiniai tyrimai. Duobės gylis metrų, ji yra glaciokarstinės kilmės. Tikėtina, kad tai protėvių kulto vieta. Susipažinę su velniabale, parymoję protėvių kapuose grįžkime atgal ir keliaukime šiaurės kryptimi, tada sukime jau asfaltu į kairę Aukštadvario kryptimi. Mackantiškių kaimas Važiuojant link Aukštadvario rasime seno vieškelio vingį į dešinę. Abejose vieškelio pusėse įsikūręs Mackantiškių kaimas. Kaimas vardą gavęs nuo asmenvardžio Mackus. Mackantiškės priklausė Gubiškių dvarelui, garsėjo čia stovėjusia karčiama ir skaniais žydaičių keptais macais. Daugelis sako, kad todėl kaimas ir pavadinimą tokį gavo. Čia gyvenantys dzūkai draugiški ir vaišingi lig šios dienos tęsia senovines tradicijas: švenčia gandro sugrįžimo dieną. Tą dieną šeimininkės kepa vaikams kaukorus bandeles. Jas drobiniuose maišeliuose kabina ant vaismedžių, kelia vaikus iš patalo gandro pyragų valgyt. Žmonės garbina gandrą Perkūno paukštį, globoja jo lizdą. Kaimiečiai dar neseniai bendrai ganė galvijus, skirdavo piemenis, vyresniuosius. Visus kaimo reikalus jie spręsdavo ant kalvelės po medžiu, kurio šakose nuo senų laikų peri gandrai. Akį džiugina kaimo pakraštyje esantis apvalutis Šėmuko ežerėlis, netoliese Strėvos Lausgenių pilkapiai (Emos Stanulionienės nuotr.) 123

124 124 Mackantiškių kaimas (Emos Stanulionienės nuotr.) ištakos. Upė paslaptinga, jo vandenys padeda atgauti jėgas, nes išteka į rytus, sako senoliai. Petrašiškių kaimas Keliu pro Mockantiškes važiuojame pirmyn, Aukštadvario link. Kairėje kelio pusėje pastebėsime jau bemaž apleistą kaimą, kuriame yra tik vienas gyventojas. Dar neseniai kaime virė gyvenimas, o dabar lieka tik istorijos. Kaimas pavadinimą ko gero gavęs nuo asmenvardžio Petras. Keliaudami šia akmenimis grįsta kelio atkarpa tarsi nieko įspūdingo ir nepamatysime, tik dar kartą įsitikinsime koks negailestingas laikas. Juk čia važinėjo keliautojai, pašto karietos, pirkliai, buvo dvaras, o dabar apleisti namai slegia akį. Istorijoje žinomas garsus Petrašiškių mūšis, kuomet sukilėlių būrys, vadovaujamas F. Visloucho, kovėsi su rusų armijos daliniu, vadovaujamu pulkininko Tisdelio. Mūšis baigėsi liūdnai: daugelis jaunų sukilėlių galvas padėjo, kiti paimti į nelaisvę nuteisti mirties bausme. Kaimo pakraštyje, šalia vieškelio, yra šaltiniuota vieta, šaltinukas, o iš jo upelis teka. Žmonės pro čia važiuodami nejaukiai jausdavosi. Pasakojama, kad čia nei iš šio, nei iš to iššoka ant kelio juodas katinas, o kai kada žmonės tame raistelyje girdi mažo vaiko verksmą... Netoliese, pasukus į kairę nuo vieškelio galima surasti apleistą Vladislavos dvarvietę su šaltiniu. Nikronių akmenį, senkapius, sakmėm apipintą Verniejaus ežerą. Bet mes keliaujam tolyn, dešinėje kelio pusėje rastume Mošos archeologinį draustinį: piliakalnį su buvusia gyvenviete, šaltiniu ir Raibinkos upeliu, pilkapius. Tai protėvių jotvingių palikimas ir amžinojo poilsio vieta. Mergežeris ir Kartuvių, kitaip Šibos kalnas Keliaudami pamatysime du gražius ežerus: kairėj Navą, dešinėj Mergežerį ar Marčiažerį, o daugelis jį vadina tiesiog Žaliuoju. Tarp dviejų ežerų, šalia magistralinio kelio įrengta atokvėpio aikštelė, kur galima trumpam pailsėti. Marčežerio sakmė mums sako, kad užpuolus kraštą nuožmiems priešams visi vyrai išėjo kautis. Iš mūšio lauko nė vienas karys nesugrįžo. Moterys su mažais vaikais, mergaitėmis ir senelėmis, pasipuošusios pačiais gražiausiais drabužiais atėjo prie mažo ežerėlio ir viena po kitos drąsiai žengė į žalias bangas. Jos nenorėjo patekti į priešų rankas, liko amžiams ištikimos savo gynėjams. Nuo to laiko ežeras vadinamas Marčežeriu arba,

125 Mergežeriu. Tik už ežero pamatysime kalvą, kitados buvusią šventvietę. Seniausias jo vardas Šaltas kalnas. Vėliau šis vardas buvo pamirštas, liko Kartuvių kalnas, nes rusų kareiviai sukilimo metu čia pakorė keletą sukilėlių. Aukštadvario miestelis ir jo įžymybės Miestelis, įsikūręs svarbių kelių sankirtoje, visais laikais buvo įvykių sūkuriuose. Šias ežeringas ir miškingas vietoves žmonės pamėgo jau II a. prieš Kr. Pati seniausia žmonių apgyventa vieta Aukštadvario piliakalnio teritorija. Tyrimai rodo, kad mūsų protėviams teko kautis su karingaisiais hunais. XIV a kryžiuočiams sudeginus Novenpilio pilį ( ), ji buvo vėl greitai atstatyta, o vėliau ji peraugo į Karališką dvarą, kuriame čia buvo gyventa iki XVII a. Piliakalnis miestelio pradžia. Žmonės aikštelę prie piliakalnio dar tebevadina jurisdika. Kunigaikštis Kęstutis iš čia organizuodavo karo žygius. Aukštadvaris 1512 metais įtrauktas į karališkų dvarų sąrašą, buvo įkurtas žirgynas. Karaliaus Žygimanto Senojo paskirtas miestelio valdytojas didikas Vasilijus Liackis ėmėsi ryžtingų darbų miesteliui kurti. Tai jo palikuonys išrūpino miesteliui Magdeburgo teises, įkūrė Domininkonų vienuolyną, kuris stovi iki šiol. Garsieji Liackiai Jonas Alfonsas, Teodoras, Petras Kazimieras narsiai vedė karius į mūšius su švedais, turkais, rusėnais. Iš šios didikų giminės dvarą XIX a. pr. įsigijo kita garsi Malevskių giminė. Dvaras ir toliau buvo kultūros lopšiu visoje apylinkėje. Galima aplankyti dvarą su išlikusiais upėtakių tvenkiniais, dvaro parku su gamtos paminklais. Akį džiugina kaštonai, sibiriniai maumedžiai, ąžuolai. Vienas jų turi poeto A. Mickevičiaus vardą. Inžinieriaus Bronislovo Malevskio įkurtas upėtakių ūkis, buvo vienintelis to meto carinėje Rusijoje.Sukilimų laikotarpiu dvaras tapo slaptų pasitarimų centru. Dvarininkai rėmė sukilimus, sūnus Albinas daug prisidėjęs prie šio judėjimo nusižudė kalėjime. Dukra slaugė sužeistuosius, rūpino vaistus, kaip paskirtoji sukilėlių kurjerė slaptai važiavo į Va- Aukštadvario dvaras (Emos Stanulionienės nuotr.) 125

126 126 Aukštadvario Domininkonų vienuolynas (Emos Stanulionienės nuotr.) tikaną, pranešti popiežiui apie baisią padėtį Lietuvoje. I pasaulinio karo metais čia buvo apsistoję kareiviai. Dvaras buvo pavyzdinis ir gražiai tvarkėsi iki II pasaulinio karo. Čia lankydavosi garsiausi dailininkai, inžinieriai, gydytojai, Lietuvos prezidentas metais miestelio gatvės ir aikštė, kurioje turgūs vyksta jau nuo 1533 metų, buvo atnaujinti, veikė paštas, krautuvės, mokyklos. Pusė Aukštadvario miestelio namų sudegė II pasaulinio karo pabaigoje. Pirmoji bažnyčia miestelyje pastatyta 1518 metais Radvilų rūpesčiu, o dabartinės Kristaus Atsimainymo bažnyčios statybos darbai buvo baigti m. Dar viena Aukštadvario įžymybė, kurią reikia aplankyti Verknės senvagės šaltinis. Jo vanduo teka į rytus. Pasak senolių, vanduo turi daug gydomų galių. Žmonės ir dabar pastoviai semiasi iš čia vandenį. Geologiniai tyrimai parodė, kad vanduo turi daug žmogui naudingų mikroelementų, tinka kūdikiams. I jo pasaulinio karo vokiečių karių kapai Išvažiavus iš miestelio už poros kilometrų, kairėje kelio pusėje rasime Paverknių I pasaulinio karo vokiečių karių kapines. Netoliese vyko susirėmimai su Rusijos armijos kariais. Nukautieji buvo laidojami matomose vietose prie pagrindinių kelių, numatant patogų susisiekimą. Senoliai pasakodavo apie vokiečių kareivių elgesį kaimuose. Kareiviai žirgus girdė šaltiniuose ar upeliuose, nes vengė blogo ar galimai užnuodyto vandens. Žirgui atsigėrus, gerdavo ir patys. Vietiniai gyventojai neleisdavo vaikams ganyti gyvulių net šalia kapų, nes gerbė ne vien savo mirusiuosius. Aplink augo kvapnios žemuogės, mergaitės ten žemuogiavusios būdavo net baudžiamos. Žmonės porindavo, kad mėnesienomis, o kartais net vidurdienį ant kapų matydavo ginkluotus vyrus su uniformomis ir jų labai bijodavo... Keliaudami į priekį atrasime nuorodas į šaltinius, teks šiek tiek pasukti į kairę.

127 Marčežeris ir Kartuvių kalnas Keliaudami nuo Petrašiškių kaimo prieš Aukštadvario miestelį pamatysime du ežerus: kairėj Navą, dešinėj Mergežerį arba Marčežerį. Marčežerio sakmė mums sako, kad užpuolus kraštą nuožmiems priešams visi vyrai išėjo kautis. Iš mūšio lauko nė vienas karys nesugrįžo. Moterys su mažais vaikais, mergaitėmis ir senelėmis, pasipuošusios pačiais gražiausiais drabužiais atėjo prie mažo ežerėlio ir viena po kitos drąsiai žengė į žalias bangas. Jos nenorėjo patekti į priešų rankas, liko amžiams ištikimos savo gynėjams. Nuo to laiko ežeras vadinamas Mergežeriu arba Marčežeriu. Tik už ežero pamatysime kalvą, buvusią šventvietę. Seniausias jo vardas Šaltas kalnas. Vėliau jis buvo pamirštas, pradėtas vadinti Kartuvių arba Šibos kalnu, nes rusų kareiviai sukilimo metu čia pakorė keletą sukilėlių. Šafarnės alko akivarai, vadinami velniaduobėmis Šafarnės kaimo pavadinimas siejamas su brandžiais miškais. Rusijos carų valdymo laikais Lietuvos miškai buvo masiškai kertami ir pardavinėjami. Taigi šioje vietovėje mišką kirto ir pardavinėjo, šefavo. Iškirstus plotus, iš viso 50 ha, nupirko Kristupas Suchockas iš Akmens kaimo. Taip gimė Šafarnios vienkiemis. Kaime, iš vadinamų velniaduobės šaltinių susidaro Šafarnės upeliukas ir teka į Verknę, pietų kryptimi. Vanduo jo skanus, duoda sveikatą, gerą regėjimą. Gyvenę čia ilgaamžiai tuo buvo įsitikinę., nes jų vaikaičiai buvo sveikutėliai. Senovėj vienas šaltinukas tekėjo žemiau į pietus. Paskui šis šaltinis nei iš šio, nei iš to prasigraužė pro žemes ir pats atėjo pas gyventojus Suchockus. Jis išlindo netoli namo, sode ir nutekėjo į rytus. Aišku, sodas tuoj supuvo, nes susidarė šlapynė. Senolis Suchockas sakė, kad šis vanduo duoda sveikatą, reikia gert, akis plaut. Žmonių manymu, vanduo kyla, neužšąla net žiemą šalčiausią, kadangi teka prieš saulę, Netoli pastarojo yra ir antrasis šaltinis, keistomis aplinkybėmis ištryškęs iš žemės gelmių. Pasakojama, kad į kaimą atitekėjo jauna, darbšti, daininga mergina. Pjovė kartą kviečius moterys pjautuvais. Atėjus poilsio laikui, viena guli, antra snaudžia, o jaunoji marti dainuoja, į taktą pjautuvu į žemę kaldama. Taip jai bedainuojant, vanduo iš žemės čiurkšle aukštyn ištryško. Ji iš- Šafarnės alko akivarai (Emos Stanulionienės nuotr.) 127

128 Rangavos alko šaltinis (Emos Stanulionienės nuotr.) sigando, visi pakilo. Atėjęs senolis pasakė, kad įvyko stebuklas, nes marčios ranka laiminga, nes dzievulis vandenį siunčia. Ir nutekėjo vanduo į pietus, visi gėrė ir dabar geria, gaivinasi darbų metu. Šafarnė garsi dviem šaltiniais: vienas teka į saulę, o kitas prieš ją abudu gydo. Rangavos šaltiniai Rangavoje yra du šaltiniai, vienas jų teka į rytus ir gyventojų laikomas šventu. Nuo senovės šio šaltinio vandeniu gydėsi tolimų apylinkių gyventojai, veždamiesi į namus. Jis tinkamas paraudusių akių gydymui, jėgoms atgauti. Šis šaltinis sroveno iš po seno ąžuolo kelmo, šiuo metu šaltinio kraštai sutvirtinti ir apmūryti. Rentinio šone yra įrėžta data 1789-ieji metai. Kruncikų kaimo žmonės pasakoja, kad vandenį semti reikia ankstų rytą, saulei netekėjus. Kalbama, kad kažkada Rangavoj buvo pono Mozūro dvaras. Dėl žmonių ašarų dvaras prasmego skradžiai žemėn. Iš tos vietos šaltinis išsiliejo ir bėga prieš saulę. Karališkasis vieškelis vingiuoja tolyn į vakarus, palikdamas aukščiausias Dzūkų aukštumos kalvas, Verknės ir Strėvos ištakas, palikdamas ir Aukštadvario regioninio parko teritoriją, laipsniškai artėdamas prie Nemuno slėnio ir kitų ne mažiau svarbių Lietuvos saugomų teritorijų. LITERATŪRA 128 Ragauskienė R. 2004: Karališkojo Birštono praeitis. Vilnius. Miškinis A. 2002: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai 1 knyga. Vilnius. Poligienė S. 2006: Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. Vilnius. Dakanis B., Bardauskas J. 1992: Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas I, II dalys, Vilnius. Poligienė S., Misius K. 2008: Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas. Vilnius. Lietuvos miestai ir miesteliai Terra Publica. Šinkūnaitė L. 2016: Įdomiausios Lietuvos bažnyčios. Vilnius. Semaškaitė I. 2009: Lietuvos dvarai T. 2. Vilnius. Visuotinė Lietuvių enciklopedija T. 2. Vilnius. Lietuvos dvarų enciklopedija Aukštadvario regioninio parko archyvas.