INFORMACIJA BESIRUOŠIANTIEMS CIVILINĖS TEISĖS IR CIVILINIO PROCESO BAKALAURO BAIGIAMAJAM EGZAMINUI 1. Kompleksinis civilinės teisės ir civilinio proceso baigiamasis bakalauro egzaminas raštu yra organizuojamas vadovaujantis Mykolo Romerio universiteto baigiamųjų egzaminų organizavimo tvarka http://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/centrai/akademiniu_reikalu_centras/teises_a ktai/baig_egzaminu_org_tvarka_2014_11_27.pdf 2. Ruošiantis šiam egzaminui vadovautinasi Civilinės teisės ir civilinio proceso teisės baigiamojo bakalauro egzamino programa http://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/institutai/privatines-teises-institutas/2015-2016%20m.m/informacija/civilin%c4%97s_teis%c4%97s_ir_civilinio_proceso_bai giamojo_egzamino_programa.pdf 3. Egzamino metu studentai gali turėti atspausdintą Civilinės teisės ir civilinio proceso teisės baigiamojo bakalauro egzamino programa, spausdintus teisės aktus. Bet koks bendravimas tarp studentų egzamino laikymo metu yra draudžiamas. Per baigiamąjį egzaminą studentams draudžiama naudotis kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais ir kitais išmaniaisiais įrenginiais. 4. Baigiamo egzamino metu studentams bus pateikta praktinė užduotis ir su ja vienu ar kitu aspektu susiję teoriniai klausimai. Egzamino trukmė 3 val. 5. Praktiniai patarimai: a. planuokite egzamino dieną užtrukti apie 3,5 4 valandas (egzamino trukmė 3 val., tačiau praktika rodo, kad užtrunka studentų susodinimas, egzaminų lapų kodavimas ir kt.) anksčiau nei po 3 val. galimybės palikti egzamino patalpą nebus galimybės. b. turėkite kelias rašymo priemones, jokių kitų dalykų (popieriaus) nereikia, egzaminų lapai bus pateikti, jų galėsite paprašyti tiek, kiek reikės. Galite turėti teisės aktus (žr. 2 p.). II. Egzamino užduoties pavyzdys Klaipėdos miesto valdyba 1993 m. rusėjo 17 d. sutartimi pardavė pareiškėjui 64,65 kv. m ploto kūrybines dirbtuves. Po dirbtuvių pardavimo buvo suformuotas žemės sklypas; 1993 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos miesto valdyba ir pareiškėjas sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, kuria pareiškėjas įsigijo tuo pačiu adresu esantį 881 kv. m ploto žemės sklypą. Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą dėl nuosavybės teisės įregistravimo į šiame žemės sklype esančius nekilnojamuosius daiktus ūkinį pastatą (plane pažymėtą indeksu 2Ip) ir medinį sandėlį (plane pažymėtą indeksu 3Im). VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo, nurodydamas, kad nepateikti dokumentai, nustatantys nuosavybės teises į minėtus objektus: Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ūkinis pastatas yra įregistruotas kaip valstybės nuosavybė, duomenų apie šio objekto pardavimą nėra, o sandėlis niekada nebuvo suformuotas kaip priklausinys prie pareiškėjo įsigyto žemės sklypo bei kūrybinių dirbtuvių. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į minėtus pagalbinius statinius (ūkinį pastatą ir sandėlį) pagal įgyjamąją senatį faktą.
1. Kokiai civilinių teisių objektų rūšiai priskirtini ginčo statiniai? Motyvuotai nurodykite, ar ginčo objektai yra: - išimti iš civilinės apyvartos ar ne? - apibūdinti pagal individualius požymius ar pagal rūšinius požymius? - yra suvartojamieji ar nesunaudojamieji? Atsakymas: Civilinių teisių objektų rūšių sąrašą pateikia CK 1.97 str. 1 d., pagal kurį civilinių teisių objektais gali būti daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Ginčo statiniai yra priskirtini daiktams, nes tai yra gamybos (t.y. statybos) procese sukurti materialaus pasaulio dalykai (CK 4.1 str.), jų sukūrimą reglamentuoja statybos veiklai skirti teisės aktai. Daiktai skiriami į nekilnojamuosius ir kilnojamuosius, o nekilnojamieji daiktai gali būti nekilnojami pagal prigimtį arba pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai (CK 1.98 str. 1 d., 4.2 str. 1 d.). Ginčo statiniai yra nekilnojamieji pagal prigimtį daiktai, nes statiniai yra susiję su žemės sklypu daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 1.98 str. 2 d., 4.2 str. 2 d.). Ginčo statiniai yra priskirtini prie neišimtų iš civilinės apyvartos daiktų, nes išimtais iš apyvartos daiktais laikomi tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (CK 4.7 str. 2 d.), o pagal CK 1.97 str. 2 d., daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Kadangi statiniai nėra įstatymu įsakmiai priskirti prie daiktų, esančių išimtine valstybės nuosavybe, jų civilinė apyvarta laikytina neapribota. Tiesa, tai nereiškia, kad statinių, ypač esančių valstybės nuosavybe, perleidimui negalima taikyti papildomų reikalavimų ar procedūrų. Civilinis kodeksas numato, kad daiktai gali būti apibūdinti pagal individualius požymius ir pagal rūšinius požymius (CK 1.99 str. 1 d., 4.4 str.) Ginčo statiniai yra individualiais požymiais apibūdinti daiktai, atitinkantys CK 4.4 str. 1 d. įtvirtintą šios daiktų rūšies apibrėžimą - daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų. Taip yra todėl, nes kiekvienas statinys turi jį individualizuojančią padėtį erdvėje t.y. kiekvienas statinys yra susijęs su konkrečiu ir individualiai apibrėžtu žemės sklypu bei turi pastovią vietą pačiame žemės sklype. Be to, statiniai yra suformuojami specialia statybos veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka ir duomenys apie statinį yra įrašomi į nekilnojamojo turto kadastrą, suteikiant statiniui unikalų numerį (kaip reglamentuojama Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatyme). Suvartojamųjų ir nesunaudojamųjų daiktų atskyrimo kriterijai yra įtvirtinti CK 4.5 straipsnyje. Ginčo statiniai yra nesunaudojamieji daiktai, nes naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties (CK 4.5 str. 2 d.).
2. Kokių sąlygų visumą turi įrodyti ieškovas, kad teismas konstatuotų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą? Apibūdinkite kiekvieną iš jų. Atsakymas: Įgyjamoji senatis (lot. usucapio) yra nuosavybės teisės įgijimo būdas, susiformavęs jau romėnų teisėje. Įgyjamosios senaties institutas yra reglamentuojamas Civilinio kodekso 4 knygos 4.68-4.71 straipsniuose. Remiantis šiais straipsniais ir Lietuvos teismų praktika, galima išskirti tokias įgyjamosios senaties taikymo sąlygas: 1. Asmuo nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Jei asmuo jau yra įgijęs nuosavybės teisę kitu pagrindu, jis nebegali siekti antrą kartą įgyti nuosavybės teisę į tą patį daiktą kitu pagrindu. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Valdymo atsiradimo sąžiningumas preziumuojamas (CK 4.26 str. 2 d. ). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (kuri dėl tam tikrų priežasčių neatsirado), o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Daikto valdymo teisėtumas preziumuojamas (CK 4.23 str. 2 d.). 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Dėl daikto atviro valdymo sąlygos plačiau žr. atsakymą į trečiąjį klausimą. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai tai yra, asmuo daiktą valdė nepertraukiamai nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi (CK 4.71 str. 1 d.). 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą duotoje situacijoje 10 metų. PASTABA: įgyjamosios senaties sąlygų klasifikacija (taip pat ir šių sąlygų konkretus skaičius) galėtų būti ir kitokia, svarbu, kad atsakyme į klausimą būtų aptarti visi aukščiau įgyjamosios senaties taikymo aspektai.
3. Paaiškinkite, ką reiškia daiktinių teisių viešumo principas ir kokią funkciją jis atlieka? Ar sukuria teisines pasekmes neįregistruotas nekilnojamojo daikto valdymas? Atsakymas: Daiktinių teisių viešumo principas reiškia, kad visi tretieji asmenys turi būti informuojami apie daiktinės teisės į konkretų daiktą priklausomybę konkrečiam asmeniui. Tai būtina todėl, kad daiktinės teisės yra absoliučios teisės, įpareigojančios visus trečiuosius asmenis nepažeisti daiktinės teisės turėtojo teisių. Ir atvirkščiai pagal bendrąją taisyklę prieš trečiuosius asmenis negalima panaudoti daiktinių teisių, kuriuos nebuvo jiems paviešintos. Daiktinių teisių viešumo principas padeda užtikrinti tiek daiktinės teisės turėtojų, tiek ir trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, taip pat civilinės apyvartos stabilumą ir saugumą. Viešumo principas nekilnojamųjų daiktų atžvilgiu paprastai yra įgyvendinamas patį daiktą ir daiktines teises į jį registruojant viešame registre (CK 4.253 str.). Vienais atvejais daiktinių teisių registravimas atlieka konstitutyvinę (t.y. teises sukuriančią) funkciją, kitais atvejais jis yra skirtas tik trečiųjų asmenų informavimui (nesiejant teisės sukūrimo su registravimo viešame registre momentu). Vertinant teisinį reglamentavimą atrodytų, kad nekilnojamojo daikto valdymą būtina registruoti viešame registre (t.y. Nekilnojamojo turto registre) tai nurodo CK 4.27 str. 2 d., o neįregistruotas nekilnojamojo daikto valdymas netenkina daikto valdymo viešumo sąlygos ir nuosavybės teisės įgyti įgyjamosios senaties būdu tokiu atveju negalima. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo suformuluota taisyklė, jog atviro daikto valdymo sąlyga nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Taigi, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamosios senaties būdu duotoje situacijoje galėtų būti pripažintas, nors valdymas ir nebuvo įregistruotas viešame registre. 4. Kokie nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą ypatumai. Kokį sprendimą priims teismas? Atsakymą pagrįskite. Atsakymas: Kaip buvo minėta atsakant į 2 klausimą, įgyjamosios senaties taikymas yra ribojamas į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, tai yra, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (CK 4.69 str. 3 d.). Lietuvos teismų praktika yra patvirtinusi, jog nurodytas draudimas yra imperatyvus, tai reiškia, kad į valstybės ar savivaldybės nuosavybe esantį daiktą negali būti įgyjama nuosavybės teisė įgyjamosios senaties būdu nepriklausomai nuo kitų įgyjamosios senaties sąlygų buvimo. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog šis ribojimas yra susijęs su specifiniu viešosios nuosavybės statusu ir siekiu užtikrinti, jog teisėtai būtų vykdomas po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės prasidėjęs viešosios nuosavybės pertvarkymo į privačią nuosavybę procesas. Šios aplinkybe lemia, jog valstybės nuosavybe esantys daiktai
perleidžiami kitiems asmenims laikantis specialiųjų privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, o įgyjamosios senaties institutas jiems nėra taikomas. Taip pat nėra svarbi aplinkybė, ar ginčo daiktas yra įregistruotas viešame registre valstybės vardu, ar ne. Pateiktoje situacijoje yra nurodyta, jog, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ūkinis pastatas yra įregistruotas kaip valstybės nuosavybė, o duomenų apie šio objekto pardavimą nėra, taigi, turėtų būti taikomas CK 4.69 str. 3 d. įtvirtintas draudimas ir pareiškimas šioje dalyje netenkintinas. Analogiškai reikėtų spręsti dėl ginčo sandėlio turėtų būti nustatyta, ar jis buvo sukurtas kaip viešoji nuosavybė, o jei buvo tuomet pareiškimas ir dėl sandėlio turėtų būti atmestas. 5. Ginčo ir ypatingosios teisenos atribojimo kriterijai. Atsakymas. Teisena speciali, paprastai vienodos materialiosios teisinės prigimties civilinių bylų nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į materialiąją civilinių bylų, nagrinėjamų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prigimtį, yra išskiriamos dvi teisenos ginčo teisena ir ypatingoji teisena. Toks dviejų skirtingų teisenų išskyrimas yra sąlygotas skirtingos civilinių bylų materialiosios teisinės prigimties. Dauguma civilinių bylų yra ginčo bylos, iškeliamos ir nagrinėjamos ieškovo per teismą pareikšto ieškinio atsakovui pagrindu. Remiantis ginčo teisės normomis sprendžiami tarp privačių asmenų kylantys privataus pobūdžio konfliktai. Ginčo teisenos bruožai: grindžiama dvišališkumu (ieškovas, atsakovas), pritaikyta dviejų šalių, turinčių priešingų interesų, tarpusavio ginčui nagrinėti; proceso metu yra išsprendžiamas ginčas tarp šalių; ginčas kyla iš civilinių, šeimos, darbo ar kitų privatinių teisinių santykių. Ginčo teisena dažnai vadinama pagrindine teisena, nes būtent ginčo teisena nustato pagrindines civilinių bylų nagrinėjimo taisykles. Laikui bėgant ginčo teisena modifikavosi, todėl buvo įtvirtintos specialios normos, nustatančios atskirų kategorijų bylų (šeimos, darbo, bylų dėl daikto valdymo pažeidimų, bylų dėl teismo įsakymo išdavimo, ginčų dėl nedidelių sumų) ypatumus, tačiau šios išimtys atskiros teisenos nesudaro, taip pat įtvirtintos priemonės, skatinančios procesą, pvz., sprendimo už akių institutas. Ypatingosios teisenos normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 442 582 straipsniuose, sudaro ypatingosios teisenos institutą ir skirtos nagrinėti visiškai kitokios prigimties nei ginčo teisenos byloms. Ypatingąja teisena nagrinėjamos bylos, kuriose paprastai nėra ginčo dėl teisės, kuriose asmenys siekia realizuoti tam tikras subjektines materialiąsias teises arba apsaugoti jas. Teismo pagrindinė funkcija tokiose bylose yra ne išspręsti ginčą, bet užtikrinti subjektinių materialiųjų teisių įgyvendinimą arba apsaugą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse bylų nagrinėjimas ypatingąja teisena grindžiamas sąrašo principu. Tai reiškia, kad tik tos bylos, kurias įstatymų leidėjas nurodo įstatyme, turi būti nagrinėjamos vadovaujantis ypatingosios teisenos normomis. Ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtinų bylų sąrašas yra įtvirtintas CPK 442 straipsnyje. Tai nėra baigtinis (išsamus) sąrašas, tačiau pagal CPK 442 str. 14 punktą būtinos dvi sąlygos, kurioms esant bus galima konstatuoti, kad byla nagrinėtina būtent ypatingosios teisenos tvarka: pirma, tik bylos, kurios nurodytos Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose, ir antra, atitinkamame įstatyme turi būti nustatyta, kad šios bylos nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka.
Doktrinoje taip pat paplitusi nuomonė, kad ypatingosios teisenos bylos nėra grynai teisminės, nes jas galėtų nagrinėti ir kitos valstybės valdžios institucijos (pvz., iki 2001 m. CK priėmimo leidimus dėl šeimos turto perleidimo išduodavo vaiko teisių apsaugos institucija). Tačiau valstybė apsisprendė šias bylas priskirti teismo kompetencijai dėl tokiose bylose vyraujančio viešojo intereso. Egzistuoja kelios (tikslų, dalyko, priemonių ir pozityvistinė) teorijos, mėginančios pagrįsti bylų priskyrimo ypatingajai teisenai kriterijus. Lietuvoje paplitusios dalyko ir pozityvistinė. Dalyko teorija buvo grindžiamas 1964 m. Lietuvos civilinio proceso kodekse įtvirtintas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtinų bylų sąrašas. Pagal šią teoriją tokios bylos nuo ginčo teisenos tvarka nagrinėtinų bylų buvo atribojamos pagal kriterijų yra ginčas dėl teisės, ar ne. Šiuo metu galiojančiame CPK įtvirtintas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtinų bylų sąrašas pagrįstas pozityvistine (tikslingumo) teorija, kuri teigia, jog ypatingąja teisena nagrinėjamos bylos, kurias valstybė tikslingumo požiūriu (atsižvelgdama į viešąjį interesą, bylos išnagrinėjimo greitumo ir proceso paprastumo poreikį) įstatymu priskiria prie ypatingosios teisenos bylų. Tačiau ginčo dėl teisės nebuvimo kriterijus taip pat nėra paneigiamas, kadangi didžioji dauguma ypatingosios teisenos bylų vis dėlto yra ne ginčo bylos. Pagal pozityvistinę (tikslingumo) teoriją lemiami kriterijai bylų priskyrimui nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka yra: 1) bylų pobūdis (faktai, kuriuos nustato ir patvirtina teismas, nagrinėdamas šias bylas, yra ypač svarbūs, nes jie lemia teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, t. y. yra siekiama sukurti sąlygas tinkamai įgyvendinti materialiąją teisę. Šiose bylose, be privataus intereso, egzistuoja dar ir viešasis interesas, kad sąlygų ir faktų, kuriais remiantis turės būti priimamas sprendimas, egzistavimas būtų kruopščiai patikrintas nepriklausomos institucijos, turinčios tam visus įgaliojimus); 2) tikslingumas (įstatymo leidėjo siekis užtikrinti geresnę asmenų privačių interesų apsaugą (globos ar rūpybos nustatymas neveiksniems ar ribotai veiksniems pilnamečiams asmenims, asmens pripažinimas mirusiu ir pan.)). Pasitaiko atvejų, kai asmens teismui pareikšti reikalavimai yra mišraus pobūdžio, tai yra, dalis reikalavimų yra nagrinėtini ginčo teisena, o kita dalis turėtų būti nagrinėjama ypatingąja teisena. Tokiu atveju prioritetas teikiamas ginčo teisenai kaip pagrindinei civilinio proceso teisenai. Teismui tenka pareiga identifikuoti kokia tvarka nagrinėtina byla pagal pareikštą reikalavimą (prireikus gali būti taikomas trūkumų šalinimo institutas). Bylos išnagrinėjimas ne ta teisena pats savaime nėra besąlygiškas pagrindas naikinti teismo sprendimą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 328 straipsnis draudžia iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti vien formaliais pagrindais, todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad būtų neprotinga naikinti materialiąja teisine prasme teisėtą teismo sprendimą vien dėl to, kad byla išnagrinėta ne tos teisenos tvarka, jeigu, išnagrinėjus bylą kitos teisenos tvarka, rezultatas išliktų toks pat. 6. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas šalims. Atsakymas. Remiantis CPK 12 straipsnyje įtvirtintu rungimosi principu ir CPK 178 straipsnyje suformuluotu įrodinėjimo pareigos civiliniame procese paskirstymo principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kitaip tariant, ieškovas turi įrodyti ir leistinais įrodymais (rašytiniais dokumentais, liudytojų parodymais, ekspertize ir kt.) pagrįsti visas faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo
ieškinio reikalavimus, o atsakovas savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį bei nurodomas juos prigrindžiančias faktines aplinkybes. Išimtį iš bendros įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės numato CPK 182 straipsnis. Jame nurodytas baigtinis aplinkybių, nuo kurių įrodinėjimo šalys yra atleistos, sąrašas. Pvz., šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios teismo yra pripažįstamos visiems žinomomis, t.y. aplinkybės, kurias žino kiekvienas protingas, vidutinio išsilavinimo žmogus (pvz., istoriniai įvykiai), teisinių prezumpcijų, t.y. įstatyme numatytų tam tikrų faktų ar aplinkybių egzistavimo prielaidų, arba prejudicinių faktų, t.y. faktų, jau nustatytų kitame įsiteisėjusiame teismo sprendime, ir kt. Taip pat tam tikrų kategorijų bylose, kuriose ginamas padidintas viešasis interesas (pvz., išlaikymo bylose, darbo arba vartotojų ginčuose) įrodymus taip pat gali rinkti teismas savo iniciatyva. Kitose bylose teismas gali išreikalauti įrodymus tik šalių prašymu ir jei šalys įrodo, kad jos pačios negalėjo gauti šių įrodymų bei pagrindžia prašomų išreikalauti įrodymų sąsajumą su byla, nurodo, kokias aplinkybes nori įrodinėti šiais įrodymais. Visus turimus įrodymus, kuriais ketina grįsti savo poziciją byloje, šalys ir tretieji asmenys turi pateikti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje. Vėliau tokių įrodymų, kurie galėjo būti pateikti anksčiau, teismas gali nebepriimti. Pareigą pateikti visus turimus įrodymus arba surinkti papildomus savo pozicijai pagrįsti, teismas taip pat išaiškina šalims parengiamojo posėdžio metu. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų pasekmių: teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumams pašalinti (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis, 227 straipsnio 2 dalis), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą, jei jame keliami reikalavimai bei juos pagrindžiančios faktinės aplinkybės ieškovo nebuvo įrodytos. Apibendrinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims principo aiškinimą, galima teigti, jog įrodinėjimo pareiga tinkamai yra įvykdoma tuomet, kai yra šalių renkami ir pateikiami teisiškai reikšmingi faktai ir juos šalys pagrindžia neginčijamais leistinais įrodymais. Civilinės bylos šalys yra laikomos pagrindiniais įrodinėjimo pareigos subjektais. Remiantis teisinėje literatūroje pateikiamomis nuomonėmis (pvz., A.Driukas, Civilinis procesas: teorija ir praktika ), galima teigti, jog teismų praktika yra suformulavusi gana aiškius įrodinėjimo naštos paskirstymo kriterijus. Remiantis bendrąja CPK 178 straipsnyje suformuluota taisykle, asmuo, kuris pateikia ieškinį (ieškovas), remiasi savo surinktais ir pateiktais įrodymais teisme, kurie pagrindžia suinteresuoto asmens pateikto ieškinio pagrindą. Asmuo, kuriam yra pateiktas ieškinys (atsakovas), įrodinėja, jog jo padarytoje veikoje nebuvo įstatymui priešingų veikų. Atsakovas kaip ir ieškovas turi įrodyti savo teiginius, kuriais remiasi teisme, tačiau neturi įrodinėti tų aplinkybių, kuriomis remiasi kita šalis. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių šalims esmė yra ta, jog šalys, žinodamos įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, galės kritiškai įvertinti, ar joms verta kreiptis į teismą, kad būtų apginta (galimai) pažeista jų teisė. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė nurodo, kokius veiksmus turės atlikti šalis ir ką turės įrodinėti teisminio proceso metu. Paprastai kalbant, asmenys gali orientuotis, kokiais argumentais turės remtis teisme ir kokiais įrodymais turės pagrįsti savo teiginius. Taip pat svarbu laikytis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių, nes
vadovavimasis jomis padeda ne tik šalims parengti geresnį savo teisių gynimo būdą, bet ir teismui yra nurodoma tam tikra bylos nagrinėjimo kryptis. Nurodytoje situacijoje pareiškėjas teismui turi įrodyti aplinkybes, nurodytas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, t.y. kada ir kokiu pagrindu įsigijo kūrybines dirbtuves ir žemės sklypą, o taip pat, kad nuo to laiko sąžiningai, atvirai, teisėtai, nepertraukiamai ir kaip savo faktiškai valdė ir žemės sklype esančius ūkinį pastatą ir medinį sandėlį (pvz., remontavo, naudojosi, mokėjo komunalinius mokesčius (pvz., už tiekiamą elektros energiją į ūkinį pastatą ir sandėlį), kt.). 7. Oficialiųjų rašytinių įrodymų bruožai ir jų teisinė galia. Atsakymas. Įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktinės bylos aplinkybės nustatomos remiantis faktiniais duomenimis, vadinamais įrodymais, kurie gaunami iš CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytų įrodinėjimo priemonių. Viena iš įrodinėjimo priemonių yra rašytiniai įrodymai, kurie skirstomi į privačius ir oficialius. CPK 197 straipsnio 2 dalyje pateikiama oficialiųjų rašytinių įrodymų sąvoka. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Iš įstatyme pateiktos oficialaus rašytinio įoridymo sampratos galima daryti išvadą, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Svarbu pažymėti, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2, 3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje. Įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Įrodinėjant priešingas aplinkybes, nei nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, taikomi įrodinėjimo priemonių leistinumo apribojimai oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais, išskyrus, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Tačiau vien oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia neužkerta galimybės teismui iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos. Oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia siejama su valstybės ir savivaldybės institucijos kompetencija nustatyti tam tikras aplinkybes ir įforminti jų nustatymą reikalaujamos formos dokumente. Kadangi oficialusis rašytinis įrodymas yra viena iš įrodinėjimo priemonių, šios įrodinėjimo priemonės statusas negali būti aiškinamas atsietai nuo bendrosios įrodymų sąvokos (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Tam, kad valstybės ir savivaldybių institucijos išduotame dokumente esanti informacija būtų vertinama kaip oficialusis rašytinis įrodymas, ji pirmiausia turi atitikti įrodymo sampratą, t. y. dokumente turi būti užfiksuoti su byla susiję faktiniai duomenys. Dėl šios priežasties ne bet kuri valstybės ar savivaldybės
institucijos išduotame dokumente užfiksuota informacija gali būti laikoma oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Oficialiojo rašytinio įrodymo savybė priskirtina tik tai informacijai, kurioje konstatuojamos institucijos nustatytos faktinės aplinkybės. Valstybės ar savivaldybės institucijos atliekamas teisinių santykių kvalifikavimas ir nurodomos teisinio pobūdžio išvados išreiškia tik institucijos nuomonę, kuri nėra faktinių duomenų nurodymas ir todėl neatitinka įrodymo statuso. Juolab kad ši nuomonė nėra privaloma teismui, kuris nustatytoms faktinėms aplinkybėms savarankiškai pritaiko teisės normą ir kvalifikuoja teisinius santykius.