REIKALAVIMO PERLEIDIMO SUTARTIS

Transkriptas

1 WWW. Meteorų lietumi pasipuošusio rugpjūčio naujienlaiškis 2013 m. - Skolų pirkimas; - Ikiteisminis ir teisminis skolų išieškojimas; - Bankroto bylos inicijavimas ir iškėlimas įmonės kreditoriaus vardu; - Bankroto bylos inicijavimas ir iškėlimas įmonės savininko ar vadovo vardu. WWW.

2 WWW. REIKALAVIMO PERLEIDIMO DRAUDIMAI Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) straipsnio 1 dalies įstatyminis reguliavimas įtvirtina bendrąjį principą, kad gali būti perleidžiama bet kokia reikalavimo teisė, kilusi iš bet kokios prievolės. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK straipsnio 2 dalis) pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi. Reikalavimo teisei ar jos daliai perleisti nėra reikalingas skolininko sutikimas, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis (CK straipsnio 1, 5 dalys). Be to, reikalavimo teisės perleidimas negali pažeisti skolininko teisių ar jų labiau suvaržyti (CK straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog skolininkas negali turėti įtakos sprendžiant, kam gali būti perleista teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-603/2001). Vis dėlto šis principas nėra absoliutus ir yra taikomas su tam tikromis išimtimis, kurios įtvirtintos CK straipsnyje, kituose teisės aktuose, taip pat gali išplaukti iš prievolės prigimties. CK straipsnyje nurodyti atvejai, kuriais reikalavimo perleidimas imperatyviai draudžiamas įstatymo, t.y. reikalavimo perleidimas negali būti legalizuotas šalių susitarimo ar kitų aplinkybių pagrindu. CK straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Šis draudimas, Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuomone, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas esminių reikalavimų, kad prievolė galiotų, yra galimybė ją įvykdyti, t. y. ji inter alia turi atitikti įmanomumo reikalavimą. Prievolės įmanomumas grindžiamas protingumo principu, nes pripažįstama, jog galima įsipareigoti atlikti tik tai, kas įmanoma. Vadinasi, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja ( lot. impossibillium nula obligatio est). Tokią poziciją yra išreiškęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 31 d. nutartyje Nr. 3K-3-6/2008, kurioje konstatavo, kad: Teisėje galioja principas, jog niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (lot. nemo plus juris ad alium transferre potest quam in se haberet), todėl tai, kad pradinis kreditorius sutartimi įsipareigojo perduoti naujajam kreditoriui teises, kurių pats neturėjo, leidžia daryti išvadą, kad sutarties sudarymo metu sutarties dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimų. <...>, t. y. jos neįmanoma įvykdyti jau sutarties sudarymo metu, reiškia, kad tokia sutartimi pažeidžiamas teisės imperatyvas, kuris nors nėra expresis verbis nustatytas įstatyme, bet implicitiškai išvestinas iš prievolės esmės (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys). Vadinasi, pradinis kreditorius gali perleisti naujajam kreditoriui tik tokį reikalavimą, į kurį pats turi teisę, kurį pats gali įgyvendinti ir negali perduoti daugiau, negu pats gali reikalauti. Reikalavimo teisė gali negalioti dėl bendrųjų sandorių negaliojimo pagrindų, dėl to, kad perleista reikalavimo teisė jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2013 m. gegužės 29 d. civilinėje byloje Nr. 2A-751/2013), taip pat jei akivaizdu, kad kreditorius praleido ieškinio senaties terminą reikalauti iš skolininko grąžinti skolą, draudžiama jo reikalavimą, kylantį iš paskolos sutarties, perleisti naujajam kreditoriui ar jeigu skolininkas tapo nemokiu iki reikalavimo perleidimo ir panašiais atvejais. Tokiais atvejais naujasis kreditorius turi teisę reikalauti pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia ir prašyti pradinio kreditoriaus atlygintų nuostolius (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2013 m. gegužės 29 d. civilinėje byloje Nr. 2A-751/2013), kadangi pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už šiam perduoto reikalavimo negaliojimą (CK straipsnio 1 dalis). WWW.

3 WWW. Taip pat pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui, todėl šioje situacijoje CK straipsnio 1 dalis netaikoma ir galima perleisti reikalavimo į bankrutuojančią įmonę. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. civilinėje byloje Nr /2012 pasisakė, jog vien ta aplinkybė, kad skolininkui yra iškelta bankroto byla, neduoda pagrindo spręsti, jog perleistas reikalavimas negali būti išieškotas. Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas gali būti tikslinamas iki įmonės pabaigos. Šis įstatymas nedraudžia perleisti reikalavimo, kurio atžvilgiu išieškojimas gali būti ribotas arba visiškai nepatenkintas, nes bankroto bylos eigoje bankrutuojančios įmonės turimo turto ir įsipareigojimų santykis gali keistis išieškant skolas, nuginčijant sandorius, vykdant ūkinę veiklą. CK str. 2 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui arba advokatui, kurie dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas (CK str. 2 p.), tačiau šis atvejis plačiau teismų praktikoje neanalizuojamas. CK straipsnio 3 dalyje draudžiama perleisti reikalavimą, neatsiejamai susijusį su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo, ir t.t.) Šiai draudimų grupei turėtų būti priskirtini ir reikalavimai dėl pensijų, pašalpų, kadangi kreditorių pasikeitimas tokiose prievolėse prieštarauja jų prigim čiai. Tokio reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo galėtų būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK straipsnio 5 daliai). Kalbant apie CK straipsnio 3 dalį, reikia aptarti jo santykį su CK straipsnio 5 dalimi. Nors šiuose straipsniuose įtvirtinti draudimai panašūs, reglamentuotos teisinės situacijos yra skirtingos, todėl abiejų šių pagrindų taikymas kartu negalimas. Pagal CK str. 5 d. prasmę be skolininko sutikimo draudžiama kreditoriui, su kuriuo skolininkas buvo sudaręs sutartį, perleisti reikalavimą, jeigu skolininkui tas kreditorius, su kuriuo buvo sudaryta sutartis, turi esminės reikšmės, todėl reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui pažeistų skolininko teises. CK straipsnio 3 dalyje nustatytus draudimus lemia prievolės prigimtis, tai daro ją neatskiriamą nuo kreditoriaus asmens ir todėl negalimą perleisti. Aiškinant CK straipsnio 5 dalį, pažymėtina, kad įstatyme neapibrėžta ir atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka. Dėl to įstatyme įtvirtintos sąlygos kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes. (Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2011). Pavyzdžiui, pasisakydamas dėl kreditoriaus asmens skolininkui esminio reikšmingumo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į savitarpio paskolos pobūdį, kredito unijos ir jos narių statusą, kredito unijai suteikus paskolą savo nariui yra būtent toks atvejis, kai kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). CK straipsnyje išvardintų draudimų sąrašo negalėtume laikyti baigtiniu, nes specialūs įstatymai gali numatyti specialius reikalavimo perleidimo draudimo ar ribojimo atvejus arba tai turi išplaukti iš įstatymų nuostatų arba sutarties esmės aiškinimo. Pavyzdžiui, aiškinant CK straipsnį dėl subjektų, galinčių būti neterminuotos rentos gavėjais, tiktai fiziniam asmeniui ir pelno nesiekiantiems juridiniams asmenims, kurie užsiima globa, gali rentos gavėjas perleisti savo teises ir pan. WWW.

4 WWW. NETESYBOS Tiek teisinėje literatūroje, tiek teismų praktikoje pabrėžiama dvejopa netesybų prigimtis: pirma, jos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, antra tai sutartinės civilinės atsakomybės forma. Netesybų institutu siekiama ginti kreditoriaus interesus, skatinant skolininką vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus laiku ir tinkamai, o neįvykdžius įsipareigojimų atlyginti kreditoriaus patirtus nuostolius (netesybos laikomos minimaliais iš anksto nustatytais kreditoriaus nuostoliais). Įstatymas numato dvi nuostolių rūšis baudą ir delspingius. CK str. 2 d. nustato, jog netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba tam tikru procentų nuo prievolės sumos (bauda). Už prievolės įvykdymo termino praleidimą nepertraukiamai išieškomos netesybos, pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną, savaitę, mėnesį. Pabrėžtina, jog įstatymas reikalauja rašytinės sandorio dėl netesybų nustatymo formos neatsižvelgiant į tai, kokios formos yra ar turi būti pagrindinis sandoris. CK 6.72 str. imperatyviai nenurodo, kad rašytinės formos nesilaikymas daro susitarimą dėl netesybų negaliojantį, todėl tokiu atveju tik apsunkinamas sandorio įrodinėjimas (CK 1.93 str. 2 d.). Kreditorius ir skolininkas gali patys susitarti dėl netesybų dydžio, skaičiavimo tvarkos ir kitų sąlygų (sutartinės netesybos). Šis prievolių užtikrinimo būdas taip pat gali būti numatytas įstatymo (įstatyminės netesybos) arba teismo, pavyzdžiui, CK str. Šalys, susitardamos dėl netesybų dydžio, iš anksto nustato atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį, kai dar nėra paties įsipareigojimų pažeidimo fakto. Susitarimas dėl netesybų kreditoriui palengvina įrodinėjimo pareigą civiliniame procese, kadangi jis turi teisę išieškoti netesybas vien esant prievolės pažeidimo faktui, nereikalaujama įrodinėti nuostolius. Teisinėje literatūroje skiriamos keturios netesybų rūšys: įskaitinės, išimtinės, baudinės ir alternatyvios. CK 6.73 str. 1 d. numatyta įskaitinių netesybų skaičiavimo taisyklė, pagal kurią pareiškus reikalavimą atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 išaiškino, jog netesybų įskaitymo esmė yra ta, kad kai kreditorius reikalauja ir netesybų, ir nuostolių bei pagrindžia savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Kai už neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą prievolę leidžiama iš skolininko išieškoti tik netesybas, bet negalima išieškoti nuostolių, tokios netesybos vadinamos išimtinėmis. Alternatyviomis vadinamos netesybos, kai kreditorius gali pats pasirinkti, ko reikalauti iš skolininko netesybų ar nuostolių. Baudinės netesybos yra tokios, kai už įsipareigojimo įvykdyti prievolę pažeidimą išieškomi tiek nuostoliai, tiek netesybos m. CK pastarąją netesybų rūšį draudžia, nes ji prieštarauja civilinės atsakomybės kompensacinei paskirčiai. Išimtines, alternatyvias ir baudines netesybų rūšis numatė 1964 m. CK. Pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims. Vis dėlto manytina, kad šalys, remdamosi dispozityvumo, sutarčių laisvės principais, gali susitarti dėl išimtinių arba alternatyvių netesybų skaičiavimo. Delspinigiai skaičiuojami nuo sekančios dienos po to, kai pasibaigė prievolės įvykdymo terminas. Pažymėtina, jog netesybos (delspinigiai) ir (arba) palūkanos skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme numatytus atvejus, kai netesybos (delspinigiai) ar palūkanos skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo. Nuo kreipimosi į teismą dienos kreditoriaus minimalūs nuostoliai yra padengiami procesinių palūkanų skaičiavimu ir priteisimu, o nuo kreipimosi į teismą dienos netesybos (delspinigiai) nepriteisiamos. Išsiieškant netesybas teisme, taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, todėl teismas gali priteisti baudą arba delspinigius daugiausia už paskutinius šešis mėnesius. WWW.

5 WWW. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjas CK 6.73 str. 2 d. įtvirtino teismo teisę mažinti netesybas (ir sutartines, ir numatytas įstatymo). Tai gali padaryti tiek ginčo šalies prašymu, tiek savo iniciatyva. Tokiu būdu teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Reikia pastebėti, jog netesybos negali būti mažinamos, kai jos jau sumokėtos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad sutartinių netesybų atveju nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos yra aiškiai per didelės, todėl turėtų būti mažinamos, taip pat nėra ir negali būti konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams. Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas. Tuo atveju, kai kreditorius nepareiškia reikalavimo atlyginti nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, o prašo tik netesybų, teismas gali pasiūlyti ieškovui pagrįsti prašomų priteisti netesybų dydžio atitiktį protingumo kriterijui ir pateikti įrodymų, kokio dydžio nuostolių jis realiai patyrė (CPK 179 str. 1 d.). Ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad jo prašomos priteisti netesybos yra protingo dydžio, gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės. Pažymėtina tai, kad aptariamu atveju teismas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog ieškovas tiksliai įrodytų jo realiai patirtų dėl atsakovo pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį, nes reikalavimas pareikštas tik dėl netesybų, neprašant nuostolių atlyginimo. Teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 str. ir str. nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kartu pažymėtina tai, kad tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. WWW.

6 WWW. IEŠKINIO ATSIĖMIMAS IR ATSISAKYMAS LYGINAMUOJU ASPEKTU Ieškovas, manydamas, kad jo teisės ar teisėti interesai pažeisti, gali pasinaudoti teise pareikšti ieškinį. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ieškovas gali nebenorėti bylinėtis. Civilinio proceso kodekse (CPK) numatyti du tokios situacijos sprendimo būdai tai ieškinio atsiėmimas, įtvirtintas CPK 139 str., ir ieškinio atsisakymas, numatytas CPK 140 str. Nors iš pirmo žvilgsnio minėti institutai panašūs, vis dėlto yra daugiau juos skiriančių nei vienijančių požymių. Šiems požymiams atskleisti reikia šias procesines ieškovo teises aptarti atskirai. Dizpozityvumas, vienas iš civilinio proceso principų, lemia ieškovo teisę baigti bylinėjimąsi atsiimant ieškinį. Tačiau, kaip ir bet kurio kito principo, dispozityvymo, įtvirtinto CPK 13 str., negalima suabsoliutinti. Tol, kol teismas išsiųs ieškinio kopiją atsakovui, t.y. kol neišvengiamai atsakovas sužinos apie jam reiškiamą reikalavimą teisme, ieškovas gali nevaržomai pasinaudoti teise atsiimti ieškinį. Minėtu atveju tik parodoma iniciatyva pradėti bylinėjimąsi, bet ji lieka nerealizuota (civilinė byla neiškeliama), ir šis klausimas išsprendžiamas atsakovui nieko apie tai nežinant. Apribojimai pasinaudoti procesine ieškinio atsiėmimo teise atsiranda nuo momento, kai teismas išsiunčia ieškinio pareišimą atsakovui. Tokiu atveju ieškovas, pateikdamas prašymą teismui atsiimti ieškinį, privalo pateikti atsakovo pasirašytą sutikimą (rašytiniame procese) arba atsakovas turi patvirtinti žodžiu sutinkąs, kad ieškovas atsiimtų ieškinį (teismo posėdyje). Atsakovo sutikimas kaip būtina sąlyga numatytas tik CPK 139 str., bet nenumatytas 140 str., dėl skirtingų ieškinio atsiėmimo ir atsisakymo pasekmių. Ieškovui atsiėmus ieškinį atsakovas negali būti tikras, kad ieškovas ateityje jam vėl nepareikš analogiško reikalavimo. Siekdamas to išvengti, atsakovas gali būti suinteresuotas išspręsti jau pradėtą ginčą teisme visiems laikams. Reikia pastebėti, jog 2011 m. birželio 21 d. Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu CPK 139 str. 1 d. buvo papildyta, tuo pačiu susiaurinant galimybes atsiimti ieškinį. Ankstesnėje įstatymo redakcijoje buvo nustatyta, kad ieškovas tol, kol teismas neišsiuntė ieškinio kopijos atsakovui, turi teisę atsiimti pareikštą ieškinį. Vėliau atsiimti ieškinį galima tik turint atsakovo sutikimą. Nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje CPK 139 str. 1 d. redakcijoje atsirado dar viena sąlyga ir ne vėliau kaip iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taigi nagrinėjama ieškovo procesinė teisė apribojama laike iki sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme. Kyla klausimas, ką šiuo atveju reiškia teismo sprendimas? Ar įstatymų leidėjas turėjo omenyje tik galutinį teismo sprendimą, o gal sprendimo sąvoka apima ir preliminarų sprendimą bei teismo įsakymą? Norint atsakyti į šiuos klausimus reikia panagrinėti preliminaraus sprendimo ir teismo įsakymo institutus. Preliminarus sprendimas priimamas dokumentiniame procese (CPK XXII skyrius) nurodant, kaip bus išspręstas ginčas, jeigu atsakovas nepareikš prieštaravimų dėl ieškinio ir preliminaraus sprendimo. Atsakovui to nepadarius per 20 dienų, preliminarus teismo sprendimas įsiteisėja ir pagal teisines pasekmes tampa galutiniu. Todėl atsiimti ieškinį tuo atveju, kai atsakovas nepareiškia prieštaravimų, galima iki tos dienos, kai teismas priima preliminarų sprendimą, nes joks kitas sprendimas tokiame procese papildomai nepriimamas. Šiuo atveju preliminarus sprendimas vertinamas kaip galutinis sprendimas, išsprendžiantis ginčą iš esmės. Visiškai kitokia situacija susidaro, kai atsakovas pareiškia prieštaravimus. Tokiu atveju panaikinamas jau priimtas preliminarus sprendimas ir byla toliau nagrinėjama teisme. Ginčas iš esmės išsprendžiamas priminant galutinį teismo sprendimą, kuomet įvertinami visi ieškovo ir atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai (vadinasi iš viso teismas bylos eigoje priima du sprendimus). Manytina, kad ieškovas minėtu atveju turi teisę WWW.

7 WWW. atsiimti ieškinį iki pat to momento, kai priimamas galutinis sprendimas. Priimtas ir vėliau panaikintas preliminarus teismo sprendimas neturėtų būti ta laiko riba, iki kurios ieškovas gali pasinaudoti CPK 139 str. įtvirtinta procesine teise. Tokia išvada darytina vadovaujantis dispozityvumo principu bei turint omenyje abi būtinas sąlygas ieškinio atsiėmimui: ne vėliau kaip iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir tik turint atsakovo sutikimą. Taigi atsakovas gali nulemti, ar ieškovas realizuos ieškinio atsiėmimo teisę, ar ne. Vadinasi net ir panaikinus preliminarų teismo sprendimą ir bylą toliau nagrinėjant iš esmės, ieškovas teoriškai turi teisę atsiimti ieškinį, tačiau, ar ją įgyvendins, priklauso nuo atsakovo. Galima sakyti, kad atsakovo sutikimas, būtinas tam, kad ieškovas galėtų atsiimti ieškinį, yra lyg tam tikra atsvara tokiai ieškovo teisei. Kitas iškilęs klausimas ar ieškovas gali, jei taip, iki kada gali atsiimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo? Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti CPK XXIII skyriuje, skirtame byloms dėl teismo įsakymo išdavimo. CPK 435 str. 6 d., specialioji norma CPK 139 str. atžvilgiu, numato, jog kreditorius gali nevaržomai pasinaudoti teise atsiimti pareiškimą iki kol: 1) teisme bus gauti skolininko prieštaravimai arba 2) pasibaigs terminas skolininkui pateikti prieštaravimus dėl išduoto teismo įsakymo. Pasibaigus terminui (20 d. nuo pranešimo įteikimo) pareikšti prieštaravimus, teismo įsakymas įsiteisėja. Tai reiškia, kad atsiimti pareiškimą (jeigu skolininkas nepareiškia prieštaravimų) galima iki teismo įsakymo įsiteisėjimo. Atsiimti ieškinį pagal CPK 139 str. galima ne iki sprendimo įsiteisėjimo, o iki jo priėmimo, vadinasi procese dėl teismo įsakymo išdavimo terminas atsiimti pareiškimą yra ilgesnis. Kai ieškovas, vadovaudamasis CPK 139 str. 1 d., atsiima ieškinį, teismas priima nutartį. Teismo nutartis gali būti dvejopa, priklausomai nuo momento, kada ieškovas pareiškė ieškinio atsisakymą. Jeigu pareiškimas gaunamas dar nepriėmus ieškinio (kai atsiimti ieškinį nereikalingas atsakovo sutikimas), teismas nutartimi ieškinį pripažįsta nepaduotu ir grąžina jį padavusiam asmeniui. Kai ieškinys teismo nutartimi yra priimtas, ir atsakovas pareiškia norįs atsiimti ieškinį (bei pateikia atsakovo sutikimą), pirmosios instancijos teismas priima nutartį palikti ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 10 p.). Nė viena šių nutarčių neskundžiamos atskiruoju skundu, nes neužkerta kelio ieškovui ateityje kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą. Jeigu pradėjus civilinį procesą ieškovas nusprendžia, kad nebenori tęsti bylos nagrinėjimo, be ieškinio atsiėmimo jis turi dar vieną galimybę atsisakyti ieškinio. Pabrėžtina, kad minėta ieškovo teisė, įtvirtinta CPK 140 str., sukelia visiškai skirtingas pasekmes lyginant su CPK 139 str. įtvirtinta teise. Ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas atsisako ir paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik jau pradėtame procese, bet ir ateityje, todėl daugiau niekada negalės reikšti reikalavimų teisme dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu. Taigi ieškinio atsisakymo pasekmės yra nukreiptos į ateitį, o ieškinio atsiėmimas gali būti tik laikinas, reiškia, kad ieškovas ateityje neatsisako galimybės pareikšti tapatų reikalavimą teisme. Būtent dėl to teismas negali tenkinti prašymo dėl ieškinio atsisakymo, jeigu ieškovas nepatvirtina žinąs tokio atsisakymo padarinius. Patvirtinimui apie žinojimą, kokios pasekmės kyla atsisakius ieškinio, numatytos dvi formos žodinė ir rašytinė. Žodinė forma taikoma teismo posėdžio metu, pareiškimas apie atsisakymą įtraukiamas į teismo posėdžio protokolą. Teismui numatyta teisė išaiškinti atsakovui procesines atsisakymo pasekmes ir teisė, bet ne pareiga, duoti pasirašyti standartinę ieškinio atsisakymo formą. Kai pareiškimas apie ieškinio atsisakymą pateikiamas raštu, proceso įstatymas imperatyviai nurodo, jog privalomas tokio dokumento turinio elementas patvirtinimas, kad ieškovas žino atsisakymo pasekmes (CPK 111 str. 3 d.), t.y. kad byla teismo nutartimi bus nutraukta (CPK 293 str. 4 p.). Jeigu patvirtinimo rašytiniame pareiškime nėra, teismas išsiunčia ieškovui pranešimą, kuriame nurodytos ieškinio atsisakymo pasekmės. Numatytas septynių dienų terminas, skaičiuojamas nuo išsiuntimo dienos, per kurį ieškovas turi patvirtinti, kad tikrai atsisako ieškinio. Priešingu atveju (ieškovui nepatvirtinus ieškinio atsisakymo) laikoma, kad ieškovas ieškinio neatsisako. Tačiau tai neužkerta galimybės ieškovui ateityje pateikti teismui kitą pareiškimą, kuriuo atsisako ieškinio. WWW.

8 WWW. Kaip numato įstatymas, atsisakyti ieškinio galima bet kurioje proceso stadijoje. Tai yra dar vienas skirtumas nuo ieškinio atsiėmimo skiriasi šių dviejų procesinių veiksmų atlikimo ribos laiko atžvilgiu. Kaip jau aptarta aukščiau, atsiimti ieškinį galima iki pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo priėmimo, vadinasi, minėta teisė gali būti įgyvendinta civilinės bylos iškėlimo, pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui ir teisminio bylos nagrinėjimo stadijose, o atsisakyti ieškinio teoriškai galima bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Pastebėtina, kad ieškinio atsisakymas praktiškai gali būti neįmanomas vykdymo procese, kuomet siekiama realizuoti teismo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio atsisakymas teismui ne visuomet privalomas. CPK 42 str. 2 d. imperatyviai numato, kad, jeigu ieškinio atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, teismas negali priimti ieškovo pareiškimo, kuriuo jis atsisako ieškinio. Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakymą reglamentuoja CPK 435 str. 6 d. Minėtoje normoje nurodyta, kad kreditoriui pareiškus reikalavimo atsisakymą po teismo įsakymo išdavimo, teismas klausimą išsprendžia pagal CPK numatytas ieškinio atsisakymo taisykles. Lingvistiškai aiškinant nurodytą normą, būtų galima manyti, jog pareiškimo atsisakymas iki teismo įsakymo išdavimo negalimas, o išdavus teismo įsakymą vadovaujamasi CPK 140 str. nuostatomis. Tokiu atveju turėtume bendrosios (CPK 140 str.) ir specialiosios (CPK 435 str. 6 d.) normos koliziją. Bendrojoje normoje numatyta, kad atsisakyti ieškinio galima bet kurioje proceso stadijoje, neribojant tokios ieškovo procesinės teisės. Manytina, kad CPK 435 str. 6 d. formuluotė yra perteklinė toje dalyje, kurioje akcentuojamas teismo įsakymo išdavimo momentas, todėl reikalavimo atsisakymas tiek iki priimant teismo įsakymą, tiek po jo priėmimo, turėtų būti sprendžiamas pagal CPK 140 str. Pirmosios instancijos teismai, priimdami nutartis dėl prašymų atsisakyti pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, turėtų remtis bendrąja CPK 140 str. norma, ieškovo atitikmeniu nurodydami kreditorių, o atsakovo skolininką. Teismo nutartimi panaikinamas teismo įsakymas ir civilinė byla nutraukiama. Palyginus dvi procesines ieškovo galimybes atsiimti ieškinį ir jo atsisakyti teigtina, kad jos yra pakankamai skirtingos savo procesinėmis pasekmėmis: ieškinio atsiėmimas neužkerta kelio ateityje vėl reikšti tapatų ieškinį, o ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas visam laikui atsisako savo materialiojo teisinio reikalavimo. Todėl ieškovui palankesnis institutas yra ieškinio atsiėmimas, o atsakovo interesus labiau atitinka atsisakymas. Ieškinio atsisakymas vertintinas kaip fundamentalesnė procesinė teisė nei atsiėmimas, todėl ji visada gali būti alternatyva ieškinio atsiėmimui, pavyzdžiui, kai atsakovas neduoda sutikimo atsiimti ieškinį. WWW.