VAIKŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA IR JOS PASEKMĖS Dainius Pūras 1, 2, Ilona Ulevičiūtė 2 1 Vilniaus universiteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centras, 2 Vilniaus universiteto Medicinos Fakulteto Visuomenės sveikatos institutas Santrauka Seksualinė prievarta prieš vaikus moko prievarta ir agresija pagrįsto bendravimo būdo, mažina pasitikėjimą tiek savimi, tiek kitais asmenimis, formuoja neigiamas emocijas, nuolatinį stresą, palieka nuoskaudą visam likusiam gyvenimui. Šiame straipsnyje, remiantis apžvelgtų literatūros šaltinių duomenimis, pateikiamas Pasaulinės sveikatos organizacijos vaikų seksualinio smurto apibrėžimas. Lietuvos teisinėje praktikoje, Baudžiamajame kodekse vaikų seksualinio smurto sąvoka nėra apibrėžta. Apžvelgta vaikų seksualinės prievartos statistika, trumpalaikės ir ilgalaikės pasekmės vaikų psichinei sveikatai, lytinės prievartos profilaktika bei patarimai šeimoms. Apie vaikų seksualinę prievartą dažnai nutylima. Tai sukelia klaidingą įspūdį, kad problemos šioje srityje nėra. Tyrimai rodo, kad neteikiant pagalbos vaikui, nukentėjusiam nuo seksualinės prievartos, stebimi neigiami pokyčiai ne tik vaiko psichinei, bet ir fizinei bei socialinei sveikatai. Raktažodžiai: vaikai, seksualinė prievarta, seksualinis smurtas prieš vaikus, pasekmės, padariniai, pagalba. ĮVADAS Seksualinė prievarta prieš vaikus tai nusikaltimas, kuris dažnai lieka neatskleistas, ypač tais atvejais, jei prievarta vyksta šeimoje. Aplinkiniai dažnai linkę nematyti, neigti, kad vaikas yra išnaudojamas, skriaudžiamas, nuo jo atsiriboti, su vaiku bendrauti taip, tarytum niekas nevyktų. Prabilti apie seksualinį išnaudojimą dažnai trukdo netikėjimas, kad taip gali būti, nežinojimas, kaip kalbėti su nukentėjusiuoju, baimė suklysti, prisiimti atsakomybę, netikėjimas, kad kaltininkas sulauks bausmės ir vaikas bus apsaugotas [1]. Tyrimai rodo, kad nukentėję vaikai nedrįsta apie tai pranešti suaugusiems; specialistai vengia informuoti teisėsaugos pareigūnus. Atlikti tyrimai (daugiausia užsienio šalyse) taip pat atskleidžia, kad neteikiant pagalbos vaikui, nukentėjusiam nuo seksualinės prievartos, stebimi neigiami pokyčiai ne tik jo psichinei, bet ir fizinei bei socialinei sveikatai [2]. Įvairios profesionalų grupės policija, civiliniai ir baudžiamieji teismai, vaikų rūpybos įstaigos, psichikos sveikatos profesionalai ir plačioji visuomenė supranta, kad seksualinė prievarta prieš vaikus yra problema. Vienas iš sunkumų, iškylantis profesionalams, Adresas susirašinėti: Dainius Pūras, Vilniaus universiteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centras, Vytauto g. 15, 08118 Vilnius. El. p. dainius.puras@gmail.com yra kompetencijos suvokimas kuriai sistemai ir kuriuo momentu priklauso rūpintis spręsti šią problemą. Tikslinga atskirti teisinius ir socialinius veiksnius nuo psichologinių [3]. Socialinė ir teisinė būtinybė dirbti su seksualinę prievartą patyrusiais vaikais kyla dėl bendros nuomonės, kad seksualinis vaikų išnaudojimas yra morališkai neteisingas ir kad vaikai turi teises, iš kurių viena tai teisė būti apsaugotiems nuo bet kokios prievartos. Taip pat turėtų būti aišku, kad šią teisę pažeidžiantiems asmenims, naudojantiems prievartą prieš vaikus, reikalinga socialinė kontrolė, pristatant baudžiamuosius problemos aspektus. Taigi keletas skirtingų profesionalų ir socialinių sistemų kartu su psichologinės bei psichiatrinės pagalbos komandomis bendrai dirba seksualinės prievartos prieš vaikus srityje [4]. Psichologinės ir psichiatrinės komandos įsitraukia į darbą, spręsdamos seksualinės prievartos poveikį vaiko vystymuisi, jo psichikai visam gyvenimui. Esama nenuginčijamų, klinikiniais stebėjimais patvirtintų, įrodymų, kad daug neigiamų simptomų, susijusių su vaiko seksualine prievarta, atsiranda tiek vaikystėje, tiek vėlesniame suaugusio žmogaus gyvenime. Taip pat yra žinoma, kad seksualinės prievartos padariniai yra neatskiriamai susiję su dviem kitais svarbiais aspektais, kurių dažniausiai neįmanoma atskirti nuo pačios seksualinės traumos. Egzistuoja situacija, kurios metu vyksta seksualinė prievarta ir tolimesni gyvenimo įvykiai [5]. Psichologinėje literatūroje vaikų seksualinė prievarta apibrėžiama kaip viena prievartos rūšių, kai 2010/3(50) 19
vaikas verčiamas tenkinti kito žmogaus seksualinius poreikius. Suaugusysis pasinaudoja vaiko meile, priklausomybe ir pasitikėjimu. Taip jis įgyvendina savo galios, valdžios poreikį, norą, kad jam būtų paklūstama. Tai kelia grėsmę vaiko vystymuisi, gebėjimui prisitaikyti, žaloja jo psichiką. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, vaiku laikomas asmuo iki 18 metų amžiaus [6]. Vaikų seksualinė prievarta suprantama ne tik kaip seksualiniai veiksmai, kuriais patenkinamas kito žmogaus lytinis potraukis, bet ir kaip būdas gauti socialinę naudą (pvz.: vaikų pornografija, prostitucija) [7]. Pasaulinė sveikatos organizacija pateikia tokį apibrėžimą: lytinis (seksualinis) smurtas tai raidos požiūriu priklausomų, nebrandžių vaikų ir paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą, kurią jie ne visai supranta, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri pažeidžia socialinius šeimos vaidmenų tabu ir kuriais tvirkintojas siekia patenkinti savo seksualinius poreikius ar gauti su šia sritimi susijusį pelną [8]. Seksualinės prievartos formos: seksualiniai santykiai, susiję su prasiskverbimu (vaginaliniai, analiniai, oraliniai); daiktų kišimas į lytinius organus; vaiko vertimas masturbuoti, glostyti suaugusiojo lytinius organus; vaiko glostymas, masturbavimas, bučiavimas, siekiant seksualiai pasitenkinti; lytinių organų demonstravimas vaikui; kalbėjimas su vaiku seksualinio pobūdžio kalba, nepadorių gestų demonstravimas. Seksualinė prievarta gali būti ir paslėpta. Sunku paaiškinti tokias situacijas, kai tėvas atsitiktinai įeina į vonią tuo metu, kai maudosi jo duktė. Kartais vienas iš tėvų skatina vaiką (ypač priešingos lyties) miegoti su juo vienoje lovoje. Yra motinų, kurios žaismingai liečia sūnaus varpą, ar tėvų, kurie juokais perbraukia per augančios dukters krūtis, tačiau visa tai neleistina, nes tai jau yra prievarta [6]. Dažniausiai seksualinės prievartos aukos yra mergaitės, tačiau ją patiria ir berniukai. Visuomenėje paplitęs požiūris, kad seksualiai išnaudojamos tik bręstančios paauglės, kurios savo apsirengimu ir elgesiu išprovokuoja užpuoliką. Taip nėra. Vaikai seksualinę prievartą patiria ir ankstyvoje vaikystėje ar net kūdikystėje. Tiesiog vaikai paauglystėje dažniausiai ieško pagalbos, nes suvokia, kad daugiau prievartos neištvers. Paaugę jie įgyja daugiau galių ką nors padaryti, pakeisti. Neretai apie seksualinę prievartą galima sužinoti tik tada, kai paauglės išnaudojimo istorija patenka į laikraščius. Realiai tai būna prievartos pabaiga. Dažnai vaikai jau anksčiau būna savo elgesiu pranešę aplinkiniams, kad su jais vyksta kažkas siaubingo [6]. Naujausia prievartos atvejų statistika yra negailestinga: seksualinę prievartą iki 18 metų amžiaus patiria viena iš keturių mergaičių ir vienas iš šešių berniukų. 30 40 proc. išaiškintų atvejų vaiką seksualiai išnaudojo šeimos nariai. Kitais 50 proc. atvejų vaiką seksualiai išnaudojo ne šeimos narys, tačiau gerai pažįstamas asmuo, kuriuo vaikas pasitiki. Taigi statistika rodo, kad apie 90 proc. atvejų vaikai seksualinę prievartą patiria iš gerai jiems pažįstamų žmonių ir tik 10 proc. iš nepažįstamųjų [9]. Dažniausiai yra išnaudojami 8 11 metų vaikai, nors seksualinę prievartą gali patirti ir kūdikiai bei vyresni vaikai. Seksualiai išnaudojamos gali būti ir mergaitės, ir berniukai. Lygiai taip pat prievartautojais būna ne tik vyrai, bet ir moterys. Žinoma, tikslus seksualinį smurtą patyrusių vaikų ir jaunuolių skaičius bei amžius nėra žinomi, nes dauguma nedrįsta niekam pasakyti ir nesulaukia pagalbos [6]. Seksualinė prievarta, ypač šeimose, dažniausiai yra ne vienkartinis reiškinys, o tęsiasi daugelį metų. Vienkartinius seksualinius užpuolimus dažniausiai įvykdo vaikui nepažįstami žmonės. Vaiką traumuoja bet kokio pobūdžio seksualinė prievarta: ar tai būtų lytinis aktas ar kiti tvirkinamieji veiksmai kai vaikas verčiamas žiūrėti pornografines nuotraukas, kai su juo santykiaujama ar siekiama kitaip pasitenkinti [10]. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kuriame stebėta seksualinio smurto prieš vaikus dinamika ir ypatumai nuo 2000 iki 2007 m. Išanalizuotos per 7 metus Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institute atliktos vaikų, patyrusių seksualinį smurtą, ekspertizės. Surinkta 120 seksualinio smurto Vilniaus apskrityje atvejų, kai vaikai gydėsi Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje. Visais atvejais fiksuota įvykio vieta, laikas, skriaudėjas, padaryti sužalojimai, nukentėjusiojo amžius, lytis. 70 proc. smurtautojų nukentėjusiajam buvo artimi žmonės: tėvas, motina, sugyventinis, brolis, sesuo, giminaitis, pažįstamas asmuo. Dažniausiai seksualiai išnaudojamos 7 14 metų mergaitės (76 proc.) ir 9 15 metų berniukai (24 proc.) tiek miestuose, tiek kaimuose. Žaginimo būdai: oralinis, analinis, vaginalinis. Pasitaikantys sužalojimai (96,2 proc.): nubrozdinimai, kraujosruvos, žaizdos ir kiti, padaryti buku daiktu. Dažniausiai smurtautojas veikdavo vienas (70,6 proc.). Vaiko apklausa svarbiausias veiksnys, siekiant nustatyti seksualinį smurtą prieš vaiką, todėl buvo paruoštas originalus seksualinį smurtą patyrusio vaiko apklausos modelis ir detalizuota metodika [11]. 20 2010/3(50)
Vaikų seksualinio smurto pasekmės Žmonės dažnai mano, kad jie tikrai pastebėtų, jei jų pačių ar kitas jiems artimas vaikas būtų seksualiai išnaudojamas. Egzistuoja nuostata, kad vaikai paprastai patys pasipasakoja, prasitaria apie patirtą seksualinę prievartą. Dauguma prievartą patyrusių ar patiriančių vaikų kenčia tyloje, o dauguma tėvų apie tai net neįtaria [12]. Mokslinės literatūros duomenimis, asmenys, vaikystėje patyrę seksualinę prievartą, šį stresą išgyvena visą savo gyvenimą. Tokie asmenys gali būti priskirti suicido ar homicido rizikos grupėmis. Jie dėl nešiojamų ir slepiamų dvasinių kančių, išsivysčiusios psichiatrinės simptomatikos anksčiau ar vėliau patenka į psichiatrų akiratį [13]. Išsiaiškinta, kad suaugusieji pacientai, konsultuoti Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, psichiatrinę simptomatiką, išsivysčiusią po vaikystėje patirtos seksualinės prievartos, jautė visą laiką, tyliai kentėdami ir ją slėpdami, iki kontakto su psichiatru, netgi iki tam tikrų gydytojo užduodamų klausimų. Kai kurie pacientai nurodė, jog apie patirtą / patiriamą prievartą dar vaikystėje mėginę kalbėtis su suaugusiais, tačiau buvo atstumti, išbarti, apkaltinti melavimu bei šmeižimu [14]. Tiksliausiai seksualinis vaikų išnaudojimas identifikuojamas pagal pirmines jo pasekmes emocijų, psichikos, elgesio ir socialinio funkcionavimo pokyčius. Netiesa, kad vaiką žaloja tik pats lytinis aktas. Ypač didelį (dažnai lemiamą) poveikį turi kiti prievartautojo veiksmai, pačios prievartos aplinkybės, jai suteikiamas slaptumas, saugumo praradimas ir pan. [15]. Paprastai tiek seksualinės, tiek fizinės prievartos atvejus visada lydi emocinė prievarta. A. Browne ir D. Finkelhoras (1986) išskiria tokias pagrindines pirmines prievartos pasekmes: įvairios baimės, pykčio ir žiaurumo kitiems proveržiai, kaltės ir gėdos jausmai, depresija, blogas savęs vertinimas, miego ir valgymo sutrikimai, atvira masturbacija, dažnas genitalijų demonstravimas, nuolatinis seksualinis domėjimasis, mokymosi problemos, bėgimas iš pamokų bei namų. Šie pakitimai yra pirminiai, tačiau nebūtinai trumpalaikiai [16]. Netiesa, kad seksualinio vaikų išnaudojimo pasekmės yra trumpalaikės ir praeina savaime arba su jomis galima susitvarkyti patiems, apie vaiko patirtį niekam nepranešant. Neigiamos vaikystėje patirto seksualinio išnaudojimo pasekmės dažnai nusitęsia per visą aukos gyvenimą dažniausiai todėl, kad vaikystėje prievarta nebuvo atskleista ar nebuvo imtasi atitinkamų priemonių tokiai problemai spręsti [15]. Vaikų seksualinio smurto ilgalaikės pasekmės Vaikystėje patirtas seksualinis išnaudojimas gali būti daugelio vėlesnių problemų priežastis. A. Browne ir D. Finkelhoras vaikystėje patirtas seksualinės prievartos ilgalaikes pasekmes susistemino pagal traumatogeninių dinamikų modelį, padedantį seksualinės prievartos pasekmes suskirstyti į keturias kategorijas: išdavystę, stigmatizaciją, trauminę seksualizaciją ir bejėgiškumą. Taip susisteminti ne visada yra lengva, nes dalis pasekmių turi sąsajas su keliomis šių dinamikų. Tačiau kartu šis susisteminimas yra labai naudingas, nes leidžia suprasti seksualinės prievartos pasekmių visumą [16]. Išdavystė turbūt akivaizdžiausia seksualinės prievartos žala: sunaikinamas vaiko pasitikėjimas suaugusiaisiais ir pasauliu, paveikiamas jo sugebėjimas užmegzti ir palaikyti santykius, prisirišti. Vaikai, išgyvenę seksualinę prievartą, gali pasijausti išduoti ne tik prievartautojo, bet ir šeimos nario, kuris prieš jį nenaudojo seksualinio smurto, tačiau jo neapsaugojo, netikėjo atskleista prievarta ar netinkamai į ją reagavo. Užaugęs toks vaikas vengs artimų ryšių arba paklius į tokią situaciją, kur bus išnaudojamas [16]. Stigmatizacija vaikas jaučia kaltės ir gėdos jausmą dėl to, ką patyrė. Kuriamas neigiamas savęs įsivaizdavimas bei vertinimas. Nukentėjusysis jaučiasi blogas, išpurvintas, pažymėtas. Šie jausmai dažnai pasireiškia autoagresyviu elgesiu. Tai gali būti savęs žalojimas, mėginimas žudytis, įsitraukimas į kriminalinę veiklą, piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais ir kt. [17]. Stigmatizacija yra viena destruktyviausių prievartos pasekmių. Nukentėjęs vaikas būna (klaidingai) įsitikinęs, kad daugiau niekas neturi tokios seksualinės prievartos pasekmės, ir kiti, sužinoję apie tai, būtinai jį atstums [16]. Toks skirtingumo jausmas sukelia nevisavertiškumo kompleksą ir izoliaciją [17]. Trauminė seksualizacija seksualinė prievarta deformuoja vaiko seksualinį vystymąsi tiek seksualinius jausmus, tiek ir supratimą apie seksualinius dalykus. Žmonės, patyrę seksualinę prievartą vaikystėje, dažnai skundžiasi nepasitenkinimu lytiniame gyvenime (negalėjimu atsipalaiduoti, sunkumais patiriant orgazmą) [16], seksualiniu rigidiškumu, susilaikymu nuo lytinių santykių (atsiradusiu dėl nepasitikėjimo savimi ar kylančių neigiamų asociacijų, susijusių su ankstesne seksualinės prievartos patirtimi) [17], kompulsyviu seksualiniu elgesiu, naudojama seksualine prievarta prieš kitus (dažniau pasireiškia vyrams), 2010/3(50) 21
patiriama seksualine prievarta (dažniau pasireiškia moterims) bei kitomis lytinėmis disfunkcijomis [19]. Bejėgiškumas prievartos situacijoje patirtas bejėgiškumo, kontrolės praradimo jausmas verčia vaiką pajausti ir suvokti savo pažeidžiamumą, menkavertiškumą. Labiausia vaikas pasijaučia bejėgis, kai prieš jo valią pažeidžiamas jo privatumas ir tarsi pasisavinamas kūnas [16]. Kartu su bejėgiškumo jausmu atsiranda baimė ir nerimas, kurie yra vienos iš labiausiai paplitusių reakcijų į prievartą. Vėliau tai gali peraugti į chroniškus ar staigius ir stiprius jausmus, nuolat kamuojančius aukas [20]. Su bejėgiškumu taip pat susijęs iškreiptas savęs įsivaizdavimas [16], žemesnis socialinis statusas [18], žemesni akademiniai gebėjimai, padidėjęs vyriškumo jausmas, pyktis bei agresija (dėl vyriškumo stereotipų visuomenėje) [21]. Siekimas kompensuoti bejėgiškumą dažnai lemia agresyvų elgesį. Kita vertus, jausmas, kad esi bejėgis, gali nulemti seksualinę prievartą ateityje. Vaikystėje patirtas seksualinis išnaudojimas gali būti daugelio vėlesnių problemų priežastis. Dažnai suaugusieji galvoja, kad geriausias būdas padėti seksualinę prievartą patyrusiam vaikui yra tiesiog neliesti tos temos, nekalbėti apie skausmingą vaiko patirtį ir taip padėti jam kuo greičiau apie tai užmiršti. Tačiau tokia pagalba skatina formuotis įvairias gynybines reakcijas, kurios ir taip labai būdingos seksualinį išnaudojimą patyrusiems asmenims [19]. Vaikai yra linkę užmiršti prievartos faktą [22], tačiau su išstumta informacija nedingsta prievartos pasekmės. Todėl aukoms būtina profesionali kompleksinė pagalba. Lytinės prievartos profilaktika ir patarimai šeimoms Sužalojimai greitai užgyja, tačiau vaiko emocinės raidos pažeidimas, patyrus lytinę prievartą, lieka ilgam. Pagalba nukentėjusiam vaikui turi būti teikiama etapais. Pirmiausia būtina intensyvi pagalba krizinėje situacijoje, ji gali trukti 1 2 mėnesius. Kalbama su šeima, užtikrinamas vaiko saugumas. Toliau formuojami vaiko savisaugos įgūdžiai reikalingas palaikymas, stebėjimas. Esant reikalui, šeimos nariams turėtų būti sudarytos galimybės gauti specializuotą pagalbą. Pagalba nukentėjusiam vaikui ir jo šeimai neretai teikiama mėnesiais ir net metais. Ko mokyti vaikus, kad jie galėtų apsisaugoti nuo seksualinės prievartos? Pirmiausia svarbu akcentuoti, kad vaiko kūnas priklauso tik jam ir niekas neturi teisės jo skaudinti ar liesti netinkamu būdu. Vaikas turi mokytis atskirti gerus ir blogus prisilietimus, turi teisę pasakyti ne net ir artimam giminaičiui ar draugui, jeigu jo elgesys verčia jaustis nejaukiai. Mažametis turi žinoti, kad bet kada gali kreiptis pagalbos į suaugusįjį, papasakoti apie prievartą. Laiku pastebėtos problemos padės greičiau organizuoti pagalbą ir išvengti ilgalaikių lytinės prievartos pasekmių vaiko asmenybei [23]. APIBENDRINIMAS Apžvelgus išnagrinėtus duomenis, galima teigti, kad seksualinė prievarta prieš vaikus tai nusikaltimas, kuris dažnai lieka neatskleistas. Tyrimai rodo, kad nukentėję vaikai nedrįsta apie tai pranešti suaugusiesiems; specialistai apie šią problemą vengia informuoti teisėsaugos pareigūnus. Neteikiant pagalbos vaikui, nukentėjusiam nuo seksualinės prievartos, stebimi neigiami pokyčiai ne tik vaiko psichinei, bet ir jo fizinei bei socialinei sveikatai. Suaugusieji pacientai, konsultuoti Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, po vaikystėje patirtos seksualinės prievartos išsivysčiusią psichiatrinę simptomatiką jaučia visą laiką, tyliai kentėdami ir ją slėpdami, iki kontakto su psichiatru ar netgi iki tam tikrų gydytojo užduodamų klausimų. Todėl visuomenė, ypač specialistai, dirbantys su seksualinę prievartą patyrusiais vaikais, turėtų būti budrūs ir atkreipti dėmesį į požymius, rodančius, kad vaikas yra seksualiai išnaudojamas, bei suteikti tokiam vaikui pagalbą. Šiuo metu Lietuvoje išlieka seksualinės prievartos sąvokos problema. Svarbu pabrėžti, kad vaikų seksualinės prievartos apibrėžimas apima ne tik lytinį aktą, atliekamą su vaiku, bet ir vertimą glostyti suaugusiojo lytinius organus, masturbavimą, bučiavimą, siekiant lytiškai pasitenkinti, lytinių organų demonstravimą vaikui ir kt. Svarbu, jog mažametis suprastų, kad jo kūnas priklauso tik jam ir niekas neturi teisės jo skaudinti ar liesti netinkamu būdu. Vaikui reikia žinoti, kad jis turi teisę pasakyti ne net ir artimam giminaičiui ar draugui, jeigu jo elgesys verčia jaustis nejaukiai. Straipsnis gautas 2010-05-28, priimtas 2010-09-09 22 2010/3(50)
Literatūra 1. Grigutytė N. Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija ir reintegracija. Metodinės rekomendacijos socialiniams darbuotojams ir socialiniams pedagogams, 2004. 2. Karmaza E. Seksualinė prievarta prieš vaikus bendra situacijos apžvalga. 2006. 3. Van Scoyk S, Gray J. A theoretical framework for evaluation and treatment of the victims of child sexual assault by a non-family member. Family process. 1988;27:105-112. 4. Summit RC. The child sexual abuse accommodation syndrome. Child abuse and neglect. 1983;7:177-193. 5. Cicchetti D, Carlson V. Child maltreatment. Theory and research on causes andconsequences. Cambridge: University Press, 1989. 6. Grigutytė N. Apie vaikų seksualinę prievartą. 2002. 7. Blažys V, Miežutavičiūtė V. Vaikų seksualinės prievartos paplitimas Lietuvoje. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta: pranešimai ir metodinės rekomendacijos specialistams. Vilnius, 1996. 8. World report on violence and health. World Health Organization, 2002. 9. Kilpatrick D, Saunders B, Smith D. Youth victimization: Prevalence and implications. US. Department of Justice, National Institute of Justice report, 2003. 10. Bagdonienė M, Skruibis P. Keletas faktų apie vaikų seksualinę prievartą. Jaunimo psichologinės paramos centras, 2003. Prieiga per internetą: http://www.jppc.lt/. 11. Jasulaitis A. Seksualinio smurto prieš vaikus dinamika ir ypatumai Vilniaus apskrityje. 2008. 12. Herrerias K. Pokalbis su tėvais apie prievartą. Vilnius: RUL VRC Vaiko namas. 2002;28. 13. Davies MJ. A relational Psychoanalytic Approach to the Treatment of Adult Survivors of Child Sexual Abuse. 12 th annual summers seminars of Harvard medical School, 2001. 14. Rudalevičienė P. Seksualinės prievartos sukelta trauma, psichopatologijos išsivystymas. Sveikatos mokslai. 2006;1-2:31-34. 15. Rokvic D. Betrayal of Trust: The Experiences of Adult Women/Survivors of Child Sexual Assault. In 8th Australian Institute of Family Studies Conference. Melbourne, 2003. 16. Browne A, Finkelhor D. Initial and Long-Term Effects: A Review of the Research. Finkelhof D. A Sourcebook on Child Sexual Abuse. California: Sage Publications, 1986:143-179. 17. Lisak D. The Psychological Impact of Sexual Abuse: Content Analysis of Interviews with Male Survivors. Journal of Traumatic Stress. 1994;7:525-548. 18. Briere JN, Elliott DM. Immediate and Long-Term Impacts of Child Sexual Abuse. The Future of Children. 1994;4(2):54-69. 19. Boney McCoy S, Finkelhor D. Psychosocial Sequelae of Violent Victimization on a National Youth Sample. Journal of Consulting and Clinical Psychology. 1995;63:726-736. 20. Minister of Publick Work and Governmental Services Canada. Consequences of Child Maltreatment: A Reference Guide for Health Practitioners, 1998. Available from: http://www.hc-sc.gc.ca/hppb/ familyviolence/html/98p057e3.html [žiūrėta 2003-02-10]. 21. Mullen PE, Fleming J. Long-term Effects of Child Sexual Abuse. Issues in Child Abuse Prevention. 1998;9. 22. Williams LM. Recall of childhood trauma: A prospective study of women s memories of child sexual abuse. Journal of Consulting and Clinical Psychology. 1994;62:1167-1176. 23. Vasjanova V. Lytinė prievarta. 2005;6-7:36-38. Child sexual abuse and its consequences Dainius Pūras 1, 2, Ilona Ulevičiūtė 2 1 Centre of Child Psychiatry and Social Paediatrics Vilnius University, 2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Public Health Summary Sexual abuse against children teaches children communication which is based on violence and aggression. That kind of communication develops lack of confidence and forms the negative emotions, constant stress, thus leaving emotional wounds and scars for the rest of the life. This article, based on reviewed literature sources, presents the World Health Organization s definition and concept of child sexual abuse. In Lithuanian legal practice, in criminal code the concept of child sexual abuse is not precisely defined. The article presents overview of child sexual abuse statistics, short-term and long-term consequences for mental health of victims. Recommendations for prevention of sexual violence and suggestions for parents and professionals are presented. Usually people do not speak about child sexual abuse therefore it leads to a false impression that the problem of child sexual abuse does not exist. Studies show that without the aid a child victim of sexual abuse develops changes negatively affecting not only the mental health, but also physical and social health. Therefore the goal of the article is to remind about child sexual abuse as an extremely important public health problem which needs concerted and evidence-based response from all stakeholders. Keywords: children, sexual abuse, mental health. Correspondence to Dainius Pūras, Centre of Child Psychiatry and Social Paediatrics Vilnius University, Vytauto 15, LT-08118 Vilnius, Lithuania. E-mail: dainius.puras@gmail.com Received 28 May 2010, accepted 9 September 2010 2010/3(50) 23