BAUDŽIAMOJI TEISĖ EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO PREJUDICINIO SPRENDIMO PRIĖMIMO PROCESE 1 SANTRAUKA REIKŠMINIAI ŽODŽIAI

BAUDŽIAMOJI TEISĖ EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO PREJUDICINIO SPRENDIMO PRIĖMIMO PROCESE 1 23 DOI: http://dx.doi.org/10.7220/2029-4239.14.7 SANTRAUKA Straipsnyje analizuojami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijos pokyčiai po Lisabonos sutarties įsigaliojimo prejudicinio sprendimo priėmimo procese, pradėtame gavus nacionalinių teismų nagrinėjant baudžiamąsias bylas pateiktus prašymus išaiškinti Europos Sąjungos teisės aktus ir (ar) pasisakyti dėl jų galiojimo. Taip pat tiriamas nacionalinių teismų vaidmuo šiame procese: teisė ir (ar) pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo; reikalavimai procesiniams dokumentams, kuriais prašoma priimti prejudicinį sprendimą; specialiųjų proceso organizavimo priemonių taikymo sąlygos. Aktualios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos analizė turi padėti atskleisti ir galimas jos raidos tendencijas.. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI Baudžiamoji teisė, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, prejudicinis sprendimas, nacionalinių teismų vaidmuo. 1 Straipsnis buvo publikuotas recenzuojamame mokslinių straipsnių rinkinyje Baudžiamoji justicija ir verslas. 2 yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjo teisės referentė, Socialinių mokslų (teisės) daktarė. 3 Straipsnyje išdėstyta asmeninė autorės nuomonė, nesusijusi su einamomis pareigomis. 115

ĮVADAS Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau ir Teisingumo Teismas, Teismas) yra viena iš Europos Sąjungos (toliau ir Sąjunga) institucijų, turinti pareigą pagal Europos Sąjungos sutarties 4 (toliau ir ES sutartis) 19 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės. Po Lisabonos sutarties įsigaliojimo ir pasibaigus pereinamojo laikotarpio terminui, Europos Sąjungos baudžiamosios teisės 5 kontekste Teisingumo Teismas palaipsniui įgyja vis svarbesnį vaidmenį aiškindamas šioje teisės srityje priimtus Europos Sąjungos teisės aktus ar tikrindamas jų teisėtumą. Galima paminėti keletą veiksnių, kurie skatina Teismo vaidmens sustiprėjimą minėtame kontekste: visų pirma Lisabonos sutartimi buvo išplėsta Teisingumo Teismo jurisdikcija baudžiamosios teisės srityje; antra, Europos Sąjungoje nėra siekiama visiško baudžiamosios teisės harmonizavimo, todėl jis apima tik nedaugelį nusikaltimų ir jų sudėčių, o Europos Sąjungos teisės aktuose jie dažnai apibrėžiami minimalistiniais terminais arba suteikiant valstybėms narėms išlygų 6 ; trečia, Europos Sąjungos įstatymų leidėjo priimamų teisės aktų pobūdis ir jų nuostatų turinys kelia nemažai praktinio taikymo klausimų 7 ; ir ketvirta, Europos Sąjungos teisės aktų turinys valstybėse narėse interpretuojamas skirtingai 8. Atsižvelgiant į paminėtus veiksnius manytina, kad yra tikslinga tirti Teisingumo Teismo jurisdikcijos pokyčius po Lisabonos sutarties įsigaliojimo aiškinant Europos Sąjungos teisės aktus, priimtus baudžiamosios teisės srityje, ar tikrinant jų teisėtumą, ir analizuoti šio Teismo jurisprudenciją, formuojamą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 9 (toliau ir SESV) 267 straipsnyje numatyto prejudicinio sprendimo priėmimo proceso metu. Tokį straipsnyje atliekamos Teisingumo Teismo jurisprudencijos analizės apimties pasirinkimą lėmė tai, kad prejudicinio sprendimo priėmimo proceso metu Teisingumo Teismas turi galimybę įgyvendinti jam Sutartyse priskirtą kompetenciją ir atsakydamas į nacionalinių teismų pateiktus prejudicinius klausimus užtikrinti vienodą Europos Sąjungos teisės aiškinimą ir taikymą visoje Europos Sąjungoje. Be to, iš šio proceso metu 4 Europos Sąjungos sutarties suvestinė redakcija. OL C 326, 2012-10-26, p. 326. 5 Straipsnyje terminas baudžiamosios teisės srityje yra vartojamas plačiąja prasme, t. y. kaip apimantis tiek materialiąją baudžiamąją teisę, tiek ir baudžiamąjį procesą. 6 ŠVEDAS, G. Europos Sąjungos baudžiamoji teisė ir jos įtaka Lietuvos baudžiamosios teisės bendrosios dalies institutams. Iš: Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos teisinei sistemai. Lietuvos narystei Europos Sąjungoje 10 metų. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Vilnius, 2014, p. 141. Prof. dr. G. Švedo nuomone, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų turinį, Europos Sąjungos baudžiamąją teisę galima sugrupuoti į keturias dalis: pirma, natūralioji (tikroji) baudžiamoji teisė, kurią galima būtų įvardyti kaip materialiąją teisę; antrąją dalį sudaro baudžiamasis procesas; trečioji dalis susijusi su tarptautine teisine pagalba baudžiamosiose bylose; ir ketvirta bausmių vykdymas. 7 Žr., pvz.: FEDOSIUK, O. Neformalus baudžiamojo įstatymo taikymas: poreikis, ribos, doktrinos. Jurisprudencija: Mokslo darbai. Mykolo Romerio universitetas. Vilnius, 2014, Nr. 21(4), p. 1085. Autorius nurodo, kad mechaniškas <...> Europos Sąjungos direktyvų įgyvendinimas taip pat nepadidina baudžiamųjų įstatymų kokybės, nes kone visų konvencinių nusikaltimų definicijos labai nelakoniškos, beribės ir primena tikrus labirintus. Toks autoriaus teiginys tik patvirtina, kad nacionaliniams teismams norint suprasti ir tinkamai taikyti nacionalinės teisės nuostatą, priimtą įgyvendinant Europos Sąjungos baudžiamosios teisės aktą, nereikėtų pamiršti vadinamosios specialiosios bendradarbiavimo su Teisingumo Teismu procedūros. 8 ŠVEDAS, G., op. cit., p. 141. 9 OL C 326, 2012-10-26. 116

formuojamos Teisingumo Teismo jurisprudencijos galima matyti, kokie yra aktualiausi ir daugiausia taikymo neaiškumų nacionaliniams teismams keliantys klausimai, susiję su Europos Sąjungos baudžiamąja teise. Straipsnyje pateikiamos analizės objekto ir apimties pasirinkimą lėmė ir tai, kad Lietuvos baudžiamosios teisės doktrinoje atskiri klausimai, susiję su Europos Sąjungos baudžiamosios teisės srityje priimtų teisės aktų taikymu ir aiškinimu, buvo analizuoti atskirų baudžiamosios teisės institutų, bendrųjų principų ar baudžiamojo proceso kontekste 10, tačiau išsamesnės Teisingumo Teismo jurisprudencijos analizės, formuojamos prejudicinio sprendimo priėmimo procese nagrinėjant klausimus, susijusius su baudžiamąja teise, nebuvo 1112. Todėl straipsnyje analizuojama Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota prejudicinio sprendimo priėmimo proceso metu siekiant nustatyti: Teismo jurisdikcijos pokyčius šiame procese įsigaliojus Lisabonos sutarčiai; nacionalinių teismų vaidmenį ir jo pakitimus, taip pat susijusius su minėtos sutarties įsigaliojimu; reikalavimus procesiniams dokumentams, kuriais prašoma priimti 10 ŠVEDAS, G., op. cit., p. 135 159; ABRAMAVIČIUS, A.; PRAPIESTIS, J. Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos baudžiamosios teisės specialiosios dalies institutams. Iš: Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos teisinei sistemai. Lietuvos narystei Europos Sąjungoje 10 metų. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Vilnius, 2014, p. 161 190; NAMAVIČIUS, J. Baudžiamosios jurisdikcijos taisyklės Europos Sąjungos teisės aktuose ir įgyvendinimas Lietuvoje. Iš: Šiuolaikinės baudžiamosios teisės tendencijos. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, Vilnius, 2015, p. 189 218; JURKA, R. Europos teisės įtaka Lietuvos baudžiamajam procesui. Iš: Baudžiamojo proceso tarptautiškumas: patirtis ir iššūkiai. Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2013, p. 11 81; GUTAUSKAS, A. Kai kurių nusikalstamų veikų, susijusių su organizuotu nusikalstamumu, tarptautiniai aspektai: žvilgsnis į ateitį. Iš: Baudžiamojo proceso tarptautiškumas: patirtis ir iššūkiai. Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2013, p. 139 169; ŠVEDAS, G. Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos baudžiamajai teisei. Teisė: Mokslo darbai, t. 74. Vilnius, VU leidykla, 2010, p. 7 20; ČEPAS, A. Europos arešto orderis: pirmieji Europos Sąjungos baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės žingsniai Lietuvoje. Mokslinis-praktinis žurnalas Teisės problemos. Vilnius, Teisės institutas, 2003, Nr. 3(41); NEVERA, A. Non bis in idem principas Europos Sąjungos baudžiamojoje teisėje (I). Socialinių mokslų studijos: Mokslo darbai. Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2009, 4(4), p. 85 106, ir kt. 11 Dar nedaug laiko praėjo nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo ir pereinamojo laikotarpio termino dėl aktų, priimtų remiantis Europos Sąjungos Sutarties V ir VI antraštinėmis dalimis, pasibaigimo, todėl tik dabar būtų galima analizuojant Teisingumo Teismo jurisprudenciją daryti išvadas dėl jos raidos tendencijų šioje srityje. Vis dėlto tokia analizė Lietuvos teisės doktrinoje jau buvo pradėta, pavyzdžiui, žr.: PRAPIESTYTĖ, D. Baudžiamoji teisė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Iš: Nepriklausomos Lietuvos teisė: praeitis, dabartis ir perspektyvos. Recenzuotų straipsnių rinkinys. Liber Amicorum Jonui Prapiesčiui. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Alumni draugija, Vilniaus universiteto teisės fakulteto strateginio planavimo komitetas. Vilnius, 2012, p. 61 74. 12 Tuo tarpu kitų valstybių narių teisės doktrinoje tik įsigaliojus Lisabonos sutarčiai pasirodžiusiuose pirmuosiuose tyrimuose ir vėliau juos tęsiant prognozuojama dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos galimų raidos tendencijų Europos Sąjungos baudžiamosios teisės srityje. Žr., pvz.: BOT, Y. La création de l espace pénal européen les réalisations d ajourd hui et les espoirs de demain. Iš: Monografie Centrum Studiów Niemieckich i Europejskich im. Willy Brandta 27. Acta Universitatis Wratislaviensis N 3191. Wroclaw, 2010, p. 241 250; FLORE, D. Les enjeux d une justice pénale européenne. Bruxelles, Éditions Larcier, 2009, p. 633; MANACORDA, S. Le droit pénal sous Lisbonne: vers un meilleur équilibre entre liberté, sécurité et justice? Revue de science criminelle, 2011, p. 945 <www.dalloz.fr>; WEYEMBERGH, A. Les développements de l espace européen de justice pénale depuis l entrée en vigueur du traité de Lisbonne. Iš: Actualités en droit pénal. Bruylant Bruxelles, 2012, p. 35 66 (p. 120); BOT, Y. Le droit 117

prejudicinį sprendimą, ir specialiąsias priemones ar teisenos rūšis, taikytinas tokio pobūdžio procese. Prieš pradedant išsamiau analizuoti Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikėtų pabrėžti, kad Lietuvos teismai ir teisminės institucijos iki šiol gana aktyviai naudojosi galimybe bendradarbiauti su šiuo teismu vadovaujantis SESV 267 straipsniu, įtvirtinančiu prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą. Kol kas Teisingumo Teisme iš Lietuvos gauti trisdešimt septyni 13 tokie kreipimaisi, tačiau iš jų tik vienas buvo pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą 14. 1. EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO JURISDIKCIJA PROCESE DĖL PREJUDICINIO SPRENDIMO PRIĖMIMO SESV 267 straipsnyje įtvirtinta prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, teisės doktrinoje ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dar vadinama teismų bendradarbiavimo procedūra, kurioje tiek Teisingumo Teismas, tiek valstybių narių teismai turi aiškiai atskirtą ir apibrėžtą kompetenciją 15. Šiame SESV straipsnyje nustatant prejudicinio sprendimo priėmimo proceso organizavimo tvarką, yra įtvirtintas pats prejudicinio sprendimo priėmimo proceso institutas: valstybės narės teismui nagrinėjant bylą Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir (ar) Europos Sąjungos teisės akto galiojimo (teisėtumo) 16 klausimu, šis nacionalinis teismas, manydamas, kad galutiniam sprendimui priimti jam reikia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo, gali kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Valstybės narės teismas, kreipdamasis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, neprašo nei jo nuomonės dėl konkretaus ginčo sprendimo būdo, nei a fortiori išspręsti ginčą, o prašo išaiškinti teisę (pranc. dire le droit) 17. pénal et l Union européenne ombres et lumières. Iš: La Cour de justice de l Union européenne sous la présidence de Vassilios Skouris (2003 2015). Liber amicorum Vassilios Skouris. Bruylant, Bruxelles, 2015, p. 143 158 (p. 754); PERILLO, E. Le droit pénal substantiel et l espace de liberté, de sécurité et de justice, deux ans après Lisbonne: une analyse de jure condito et quelques perspective de jure condendo. Revue des affaires européennes = Law & European affairs. 19e année, 2012 (2013), 4, p. 781 812; GRASSO, G. The instruments of harmonisation of national criminal law, their enforcement and the role of the Court of Justice. New journal of European criminal law: NJECL. Vol. 6 (2015), issue 4, p. 494 504 ir kt. 13 Šis skaičius apima ir Teisingumo Teismui pateiktus pačius naujausius prašymus priimti prejudicinį sprendimą šiose bylose: LitSpecMet (C-567/15, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi nagrinėdamas civilinę bylą); Dockevičius ir Dockevičienė (C-587/15, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi nagrinėdamas civilinę bylą); Litdana (C-624/15, Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi nagrinėdamas administracinę bylą) ir Anisimovienė ir kt. (C-688/15, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi nagrinėdamas civilinę bylą). 14 2008 m. liepos 11 d. nutartis Babanov (C-207/08, EU:C:2008:407). 15 2011 m. gegužės 26 d. sprendimas Stichting Natuur en Milieu ir kt. (C-165/09-C-167/09, EU:C:2011:348). 16 Straipsnyje šie terminai vartojami kaip sinonimai. 17 VANDERSANDEN, G. La procédure préjudicielle devant la Cour de Justice de l Union européenne. Bruxelles: Bruylant, 2011, p. 1. 118

1.1. Valstybės narės teismo vaidmuo SESV 267 straipsnyje nustatytoje procedūroje Nacionaliniai teismai, nagrinėjantys baudžiamąją bylą, manydami, kad sprendimui priimti jiems reikia Europos Sąjungos teisės akto, susijusio su laisvės, saugumo ir teisingumo sritimis, nuostatų išaiškinimo, ar iškilus abejonei dėl paties Sąjungos teisės akto teisėtumo, gali pasinaudoti galimybe pradėti bendradarbiauti su Teisingumo Teismu ir kreiptis į jį su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (SESV 267 straipsnio 2 dalis). Pabrėžtina, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai teisę kreiptis į Teisingumo Teismą SESV 267 straipsnis suteikia visiems nacionaliniams teismams, nepriklausomai nuo jų vietos nacionalinėje teismų sistemoje. Tuo tarpu aukščiausiųjų instancijų teismams, kurių sprendimai yra galutiniai ir negali būti skundžiami, išlieka pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą iškilus abejonių dėl Sąjungos teisės aktų taikymo ar aiškinimo (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Kalbant apie prejudicinio sprendimo priėmimo procesą, pradėtą gavus iš nacionalinio teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prašymą išaiškinti Europos Sąjungos teisės aktą ar konkrečią jo nuostatą, ar klausimą dėl jų galiojimo, galima preziumuoti, kad didesnių problemų dėl besikreipiančios teisminės institucijos statuso SESV 267 straipsnio prasme neturėtų kilti 18. Vis dėlto šiuo aspektu, norint tinkamai įvertinti pokyčius, susijusius su Teisingumo Teismo jurisdikcija baudžiamosios teisės srityje, vis dar yra svarbu žinoti anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą. Reikėtų prisiminti, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Teisingumo Teismui priskirtos kompetencijos nagrinėti prašymus priimti prejudicinį sprendimą dėl vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitose su laisvu asmenų judėjimu susijusiose Europos Sąjungos politikos srityse priimtų teisės aktų išaiškinimo išsiplėtimas buvo susijęs su vadinamųjų Europos Bendrijų ramsčių 19 panaikinimu. Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo aukščiausiųjų instancijų teismams buvo numatyta pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais dėl EB sutarties IV antraštinėje dalyje nustatytose vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitų su laisvu asmenų judėjimu (be kita ko, ir su teismų bendradarbiavimu civilinėse bylose, teismo sprendimų pripažinimu ir vykdymu) susijusiose politikos srityse priimtų teisės aktų išaiškinimo arba jų teisėtumo. Valstybės narės turėdavo priimti deklaracijas, kuriose nurodydavo, t. y. įvardydavo, ar šia teise gali naudotis visų instancijų nacionaliniai teismai, ar ji suteikiama tik aukščiausiųjų instancijų teismams, kokie nacionaliniai teismai galės kreiptis į Teisingumo Teismą dėl pamatinių ir kitų sprendimų teisėtumo bei šių teisės aktų išaiškinimo, dėl konvencijų, sudarytų pagal Europos Sąjungos sutarties VI antraštinę dalį (policijos ir teismų 18 Plačiau šiuo klausimu žr.: PRAPIESTYTĖ, D. Teismo samprata pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnį. Socialinių mokslų studijos. Mykolo Romerio universiteto mokslo darbai, 2011, Nr. 3(4), p. 1207 1227. Valstybės narės teismo statuso klausimo SESV 267 straipsnio prasme svarbą atspindi ir vienas iš naujesnių Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 6 d. priimtų sprendimų Consorci Sanitari del Maresme (C-203/14, EU:C:2015:664) ir 2015 m. balandžio 24 d. priimta nutartis šioje byloje dėl žodinės proceso dalies organizavimo Consorci Sanitari del Maresme C-203/14, EU:C:2015:279. 19 Europos Sąjungos ramsčiai tai politikos sritys, kuriose galiojo skirtingos sprendimų priėmimo sistemos. Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo Europos Sąjunga buvo pagrįsta trimis vadinamaisiais ramsčiais: Europos bendrijos (I ramstis), bendros užsienio ir saugumo politikos (II ramstis), bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje (III ramstis). 119

bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose). Taigi Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnis, reglamentuojantis policijos ir teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, nustatė labai ribotą Teisingumo Teismo jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus minėtoje politikos srityje. Tuo tarpu EB sutarties 68 straipsnis buvo skirtas vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitoms su laisvu asmenų judėjimu susijusioms Europos Bendrijos politikos sritims, ir pagal jį teisę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą turėjo tik tie nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę toliau teismine tvarka negalėjo būti skundžiami 20. Visi šie paminėti Teisingumo Teismo jurisdikcijos apribojimai neteko galios įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir 2014 m. gruodžio 1 d. pasibaigus Protokole Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų nustatytam pereinamojo laikotarpio terminui 21, o policijos ir teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose nuo šiol apima bendroji Sąjungos teisė 22. 1.2. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą objektas SESV 267 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Teisingumo Teismo jurisdikcijai priskirtinas prejudicinio sprendimo dėl Sutarčių išaiškinimo ir Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo priėmimas. Europos Sąjungos teisės aktas, dėl kurio išaiškinimo ar galiojimo galima kreiptis, turi būti suprantamas taip, kaip tai nurodyta SESV 288 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos institucijos pagal savo kompetenciją priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Teisės doktrinoje, pavyzdžiui, nurodoma, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Europos Sąjungos institucijos įprato priimti teisės aktus, kurių pavadinimai nėra paminėti SESV 288 straipsnyje, priima prašymus priimti prejudicinį sprendimą net ir tais atvejais, kai kreipiamasi dėl teisės akto, kuris nėra tiesiogiai nurodytas šiame Sutarties straipsnyje 23. 20 Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra pavyzdžių, kai nacionalinis teismas, kurio iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagal EB sutarties 68 straipsnį buvo atmestas kaip nepriimtinas, įsigaliojus šiai sutarčiai vėl prašė priimti prejudicinį sprendimą. 2009 m. lapkričio 20 d. nutartyje Martinez (C-278/09, EU:C:2009:725) Teisingumo Teismas nutarė, kad jis neturi jurisdikcijos atsakyti į Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apgardos teismas) pateiktą prejudicinį klausimą šioje byloje. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Tribunal de grande instance de Paris iš naujo pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą tais pačiais klausimais, kaip ir minėtoje byloje Martinez. Antrą kartą gautą prašymą Teismas priėmė nagrinėti, ir didžioji teisėjų kolegija 2011 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą edate Advertising ir kt. (C-509/09 ir C-161/10, EU:C:2011:685). 21 Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų antraštinės dalies, skirtos Pereinamojo laikotarpio nuostatoms dėl aktų, priimtų remiantis Europos Sąjungos Sutarties V ir VI antraštinėmis dalimis, kol įsigalios Lisabonos Sutartis, 10 straipsnyje nustatyta, kad pereinamojo laikotarpio priemonės yra taikomos penkerius metus po Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Pavyzdžiui, 2011 m. vasario 17 d. priimtame sprendime Weryński (C-283/09, EU:C:2011:85) Teisingumo Teismas sprendė klausimą, susijusį su pereinamuoju laikotarpiu, dėl žemesniųjų instancijų nacionalinių teismų iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą, kurie yra nagrinėjami jau po Lisabonos sutarties įsigaliojimo. 22 PRADEL, J.; CORSTEN, G.; VERMEULEN, G. Droit pénal européen. Paris, Dalloz, 2009, p. 478. 23 Contentieux de l Union européenne. Renvoi préjudiciel. Recours en manquement / 3. Sous la direction de Denys SIMON. Par Christophe SOULARD, Anne RIGAUX, Rodolphe MUNOZ. Éditions Lamy, Reuil-Malmaison, 2011, p. 37. 120

Sutartys. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad atvejai, kai nacionaliniam teismui nagrinėjant baudžiamąsias bylas gali kilti klausimų dėl Sutarčių nuostatų aiškinimo, yra gana reti. Tačiau Teisingumo Teismo jurisprudencijos analizė parodo, kad nagrinėjant baudžiamąsias bylas valstybės narės teismui gali kilti ir bendrojo pobūdžio teisės aiškinimo klausimų, t. y. susijusių ne tik su baudžiamosios teisės taikymo sritimi 24, bet ir, pavyzdžiui, su konstitucinės teisės ar bendrųjų teisės principų aiškinimu, ar net su pačiu SESV 267 straipsnyje įtvirtinto prejudicinio sprendimo priėmimo institutu susijusių klausimų. Pavyzdžiui, byloje Melki ir Abdeli 25 Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Cour de cassation (Aukščiausiasis (kasacijų) teismas, Prancūzija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pasisakė ir apie nacionalinių teismų diskreciją spręsti dėl būtinybės kreiptis į Teismą. Šiose sujungtose bylose prašymai priimti prejudicinį sprendimą buvo susiję su SESV 67 ir 267 straipsnių išaiškinimu ir pateikti nagrinėjant dvi bylas, pradėtas prieš Alžyro piliečius A. Melki ir S. Abdeli siekiant pratęsti jų laikymą pataisos įstaigoms nepriklausančiose patalpose. Spasic byloje 26 Oberlandesgericht Nürnberg (Niurnbergo apeliacinis apygardos teismas, Vokietija), nagrinėdamas baudžiamąją bylą, iškeltą Z. Spasic dėl sukčiavimo Italijoje, kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir išaiškinti Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo 54 straipsnį, skirtą non bis in idem principo 27 taikymui, ir klausdamas, ar ši nuostata atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau Chartija) 50 straipsnį 28. Nagrinėjančiam pagrindinę bylą Vokietijos teismui kilo klausimas dėl non bis in idem principo taikymo, kai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju paskirta bausmė jau yra įvykdyta arba faktiškai vykdoma, ir dėl pastarųjų sąvokų aiškinimo. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nacionaliniai teismai taip pat prašo kartu išaiškinti Sutarčių ir direktyvų nuostatas. Pavyzdžiui, byloje Taricco ir kt. 29 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Tribunale di Cuneo (Kuneo teismas, Italija). Šis teismas 24 Pavyzdžiui, 2016 m. sausio 26 d. sprendimas Laezza (C-375/14, EU:C:2016:60). Tribunale di Frosinone (Frozinonės teismas, Italija) nagrinėjant baudžiamąją bylą prieš R. Laezza kilo klausimų dėl Italijos teisės aktų, kuriais reglamentuojamas lažybų įmokų rinkimas, suderinamumo su SESV 49 (įsisteigimo laisvė) ir 56 (laisvė teikti paslaugas) straipsniais. Šis teismas siekė sužinoti, ar šie SESV straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinę nuostatą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kuria koncesininkas, nutraukiantis veiklą dėl koncesijos laikotarpio pabaigos ar dėl sprendimų atimti ar atšaukti teises, įpareigojamas neatlygintinai perleisti nuosavą materialųjį ir nematerialųjį turtą, sudarantį įmokų rinkimo ir valdymo tinklą. 25 2010 m. birželio 22 d. sprendimas Melki ir Abdeli (C-188/10 ir C-189/10, EU:C:2010:363). 26 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas Spasic (C-129/14 PPU, EU:C:2014:586). 27 Šį teisės principą Teisingumo Teismas aiškino ir ankstesnėje savo jurisprudencijoje, pavyzdžiui, 2010 m. lapkričio 16 d. sprendime Mantello (C-261/09, EU:C:2010:683). 28 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos ir 1995 m. kovo 26 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t., p. 9) 54 straipsnio, skirto non bis in idem principo taikymui, išaiškinimo ir dėl šios nuostatos atitikties Chartijos 50 straipsniui (teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką). 29 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Taricco ir kt. (C-105/14, EU:C:2k;p-l015:555). 121

prašė išaiškinti SESV 101, 107 ir 119 30 straipsnius ir kai kurias Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatas 31. Prašymas dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo buvo pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą septyniems asmenims, kurie buvo kaltinami sudarę nusikalstamą susivienijimą ir organizavę jo veiklą, siekdami daryti įvairius nusikaltimus pridėtinės vertės mokesčio srityje. Nacionalinis teismas iš esmės siekė sužinoti, ar yra Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimai, kad valstybių narių teismai netaikytų tam tikrų nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl nusikalstamos veikos senaties terminų užtikrinant, kad persekiojimas už nusikaltimus mokesčių tvarkai būtų veiksmingas. Chartijai įgijus tokią pačią kaip Sutarčių galią Europos Sąjungos teisės sistemoje, nuo šiol tiek Europos Sąjungos institucijos, taikydamos Europos Sąjungos teisę, tiek šią teisę įgyvendindamos valstybės narės turi užtikrinti Chartijoje numatytų pagrindinių asmens teisių tinkamą apsaugą. Taigi Chartijai įgijus minėtą galią valstybių narių teisės sistemoje, valstybių narių teismai gali prašyti Teisingumo Teismo išaiškinti Chartijos nuostatas pateikdami prejudicinių klausimų. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, tokio pobūdžio klausimų teikimas gana dažnai, bent jau pačioje pradžioje po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, baigdavosi nesėkme, tai yra Teismas arba nuspręsdavo, kad jis nėra kompetentingas nagrinėti pateiktų prejudicinių klausimų, arba kad tokie klausimai yra nepriimtini. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šiam teismui vis dar tenka valstybių narių teismams priminti Chartijos taikymo sąlygas 32, t. y. kad Chartijos 51 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimą Chartijos nuostatas taikyti, be Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų, ir valstybėms narėms, tik kai pastarosios įgyvendina Sąjungos teisę. Teisingumo Teismas nurodo, kad sąvoka Sąjungos teisės įgyvendinimas, kaip ji suprantama pagal minėtą Chartijos nuostatą, siejama su tam tikro lygio sąsaja, kuri peržengia sričių panašumo arba vienos srities netiesioginio poveikio kitai ribas 33 ir suponuoja sąsają tarp Sąjungos teisės akto ir aptariamos nacionalinės priemonės, kuri turi reikšti daugiau nei tik sričių panašumas arba vienos srities netiesioginis poveikis kitai 34. Teisingumo Teismo jurisprudencija rodo, kad siekiant nustatyti, ar nacionalinė teisė susijusi su Sąjungos teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, reikėtų 30 SESV 101 (draudžiami įmonių susitarimai), 107 (valstybės pagalba) ir 119 (ekonominė ir bendra pinigų politika ir valiutų kursai) straipsniai. 31 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 335, 2007, p. 60). 32 Pavyzdžiui, 2012 m. birželio 7 d. priimtame sprendime byloje Vinkov (C-27/11, EU:C:2012:326) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagrindinė byla yra išimtinai vidaus pobūdžio. Pagrindinėje byloje buvo nagrinėjamas asmens, nuolat gyvenančio Bulgarijos Respublikos teritorijoje, skundas dėl nutarimo, kuriuo jis buvo nubaustas už šioje valstybėje sukeltą eismo įvykį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausė, ar pagal Europos Sąjungos teisę draudžiamos pagrindinėje byloje nagrinėjamos Bulgarijos teisės nuostatos, kiek jomis pažeidžiama teisė į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir EŽTK) 6 straipsnyje bei Chartijos 47 ir 48 straipsniuose. Teisingumo Teismas priimtame sprendime visų pirma priminė, kad pagal nusistovėjusią Teismo praktiką reikalavimai, kylantys iš pagrindinių teisių apsaugos, taikomi valstybėms narėms visais atvejais, kai jos įgyvendina Europos Sąjungos teisės aktus. Nagrinėjamos bylos atveju Teisingumo Teismas nusprendė, jog iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad nacionalinės teisės aktai yra Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo priemonė ar kad jie kaip nors kitaip su ja susiję, todėl jis neturi jurisdikcijos priimti prejudicinį sprendimą, kiek jis susijęs su pagrindine teise į veiksmingą teisinę gynybą. 33 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Siragusa (C-206/13, EU:C:2014:126) 24 punktas. 34 2014 m. liepos 10 d. sprendimo Julián Hernández ir kt. (C-198/13, EU:C:2014:2055) 34 punktas. 122

patikrinti, be kita ko: ar nagrinėjamais teisės aktais siekiama įgyvendinti Europos Sąjungos teisės nuostatą; šių teisės aktų pobūdį ir ar jais siekiama kitų tikslų nei tie, kurie nustatyti Europos Sąjungos teisėje, net jeigu jie šiai teisei gali daryti netiesioginį poveikį; ar egzistuoja konkretūs šios srities Europos Sąjungos teisės aktai arba galintys jai daryti poveikį aktai 35. Geriausias Teisingumo Teismo atliktos išsamios analizės dėl Chartijos taikymo ir aiškinimo pavyzdys yra byla Åkerberg Fransson 36 : į Teisingumo Teismą kreipėsi Haparanda tingsrätt (Haparandos apylinkės teismas, Švedija), nagrinėjęs tarp Åklagaren (prokuratūra) ir H. Åkerberg Fransson vykstantį ginčą dėl nurodytos institucijos vykdomo baudžiamojo persekiojimo už mokesčių vengimą dideliu mastu. Nacionalinis teismas šioje byloje prašė išaiškinti non bis in idem principą. Reikėtų pabrėžti, kad nagrinėjant šią bylą nemažai valstybių narių, taip pat ir Europos Komisija, abejojo dėl prejudicinių klausimų priimtinumo nagrinėti, nes, jų nuomone, paskiriant mokesčių sankcijas ir pradedant baudžiamąjį persekiojimą taikyti teisės aktai nebuvo priimti įgyvendinant Europos Sąjungos teisę; tačiau Teisingumo Teismas šiai nuomonei nepritarė. Prieš aptariant Teisingumo Teismo prejudicinius sprendimus, kuriuose buvo aiškinami bene didžiausią dalį iš visų Europos Sąjungos priimamų teisės aktų rūšių sudarantys reglamentai ir direktyvos, būtų tikslinga priminti Sutartyse apibrėžtą Europos Sąjungos kompetenciją priimti teisės aktus, susijusius su teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose ir apibrėžiančius nusikalstamas veikas bei sankcijas. SESV 82 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Sąjungos teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose grindžiamas nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principu bei apima valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimą, nustatant tokias minimaliąsias taisykles, kokių reikia nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui bei policijos ir teismų bendradarbiavimui tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti, ir tai yra daroma atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių teisės tradicijas ir sistemas. Šio straipsnio 2 dalyje yra numatyta galimybė priimti minimalias bendrąsias proceso taisykles, kokių reikia nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui bei policijos ir teismų bendradarbiavimui tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti. Šios minimaliosios taisyklės gali būti susijusios su: valstybių narių tarpusavio įrodymų leistinumu; asmenų teisėmis baudžiamajame procese; nusikaltimų aukų teisėmis; bet kuriais kitais konkrečiais baudžiamojo proceso aspektais, kuriuos Taryba yra sprendimu nustačiusi iš anksto. Tačiau SESV 82 straipsnio 2 dalyje nurodytų minimaliųjų taisyklių priėmimas neužkerta kelio valstybėms narėms išlaikyti arba nustatyti aukštesnio lygio asmenų apsaugą. SESV 82 straipsnio nuostatų pagrindu yra priimta nemažai direktyvų, pavyzdžiui: Direktyva 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese 37, Direktyva 2011/99/ES dėl Europos apsaugos orderio 38 ; Direktyva 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose 39 ; Direktyva 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame 35 Sprendimo Siragusa (C-206/13, EU:C:2014:126) 25 punktas. 36 2013 m. vasario 26 d. sprendimas Åkerberg Fransson (C-617/10, EU:C:2013:105). 37 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (OL L 280, 2010-10-26, p. 1). 38 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/99/ES dėl Europos apsaugos orderio (OL L 338, 2011-12-21, p. 2). 39 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose (OL L 130, 2014-05-01, p. 1). 123

procese 40 ; Direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui bei Europos arešto orderio vykdymo procedūroms, ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis 41 ir kt. įstaigomis laisvės atėmimo metu SESV 83 straipsnis numato galimybę priimant direktyvas pagal įprastą Europos Sąjungos teisėkūros procedūrą nustatyti minimalias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, pasireiškiantį dėl tokių nusikaltimų pobūdžio arba poveikio, arba ypatingo poreikio kovoti su jais remiantis bendruoju pagrindu, srityse, kaip antai terorizmas, prekyba žmonėmis, seksualinis moterų ir vaikų išnaudojimas, neteisėta prekyba narkotikais, neteisėta prekyba ginklais, pinigų plovimas, korupcija, mokėjimo priemonių klastojimas, kompiuteriniai nusikaltimai ir organizuotas nusikalstamumas. Europos Komisija, vadovaudamasi SESV 83 straipsnio 2 dalimi, parengė atskirų sričių direktyvas, o kai kurias jau ir priėmė, kaip antai kovai su manipuliavimu rinkoje skirtą Direktyvą 2014/57/ES dėl baudžiamųjų sankcijų už manipuliavimą rinka 42, įpareigojančią valstybes nares numatyti baudžiamąją atsakomybę už manipuliavimą finansų rinkose. Taigi dėl visų SESV 82 ir 83 straipsnių pagrindu priimtų Europos Sąjungos teisės aktų nacionaliniai teismai, kuriems kils klausimų dėl šių teisės aktų aiškinimo ir (ar) jų galiojimo, galės pateikti Teisingumo Teismui prejudicinių klausimų. Toliau straipsnyje pateikiama Teisingumo Teismo jurisprudencijos pavyzdžių, kaip Teismas aiškino direktyvas ir reglamentus, susijusius su baudžiamąja teise. Reglamentai. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra pavyzdžių, kai nacionaliniai teismai nagrinėdami baudžiamąsias bylas prašo Teismo išaiškinti ir reglamentus. Vo byloje 43 Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis (kasacijų) teismas, Vokietija) kreipėsi į Teisingumo Teismą nagrinėdamas baudžiamąją bylą prieš M. K. Vo, nuteistą už nesąžiningai gavusių vizas trečiųjų šalių piliečių neteisėtą įvežimą į Vokietijos teritoriją. Šiam teismui kilo klausimų dėl Reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatų aiškinimo 44. 40 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012-06-01, p. 1). 41 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (OL L 294, 2013-11-06, p. 1). 42 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/57/ES dėl baudžiamųjų sankcijų už manipuliavimą rinka (manipuliavimo rinka direktyva) (OL L 173, 2014-06-12, p. 179). Plačiau šiuo klausimu, pavyzdžiui, žr.: FRUZEROVA, O. Piktnaudžiavimo rinka reglamentas administracinės atsakomybės klausimas. Teisė: Mokslo darbai, t. 91. Vilnius, VU leidykla, 2014, p. 100 118. 43 2012 m. balandžio 10 sprendimas Vo (C-83/12 PPU, EU:C:2012:202). 44 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (OL L 243, p. 1). Vietnamo piliečiui M. K. Vo Vokietijoje buvo iškelta baudžiamoji byla už veikas, susijusias su pagalba neteisėtai imigruoti. Išnagrinėjęs šią bylą Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas) nuteisė jį už keturias nusikalstamas su pagalba neteisėtai imigruoti susijusias veikas, padarytas komerciniais tikslais ir veikiant nusikalstamame susivienijime, ir skyrė bendrą ketverių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis buvo Vietnamo nusikalstamų susivienijimų, padedančių Vietnamo piliečiams neteisėtai atvykti į Vokietiją, narys. Nacionalinis teismas manė, kad baudžiamų Vokietijos įstatymų nuostatų sąlygos patraukti baudžiamojon atsakomybėn įvykdytos, nes asmenys, kuriems siekta padėti imigruoti, Vengrijos ar Švedijos ambasadų 124

Direktyvos yra Europos Sąjungos teisės aktai, dėl kurių bene dažniausiai nacionaliniai teismai formuluoja prejudicinius klausimus prašymuose priimti prejudicinius sprendimus. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad iš pirmo žvilgsnio nieko bendra su baudžiamąja teise neturintys Europos Sąjungos teisės aktai gali būti svarbūs nagrinėjant baudžiamąją bylą. Pavyzdžiui, Celaj byloje 45 Tribunale di Firenze (Florencijos apylinkės teismas, Italija) prašė išaiškinti Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 46 nuostatas. Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl vykdomo Albanijos piliečio S. Celaj, kuris į Italijos teritoriją pateko pažeisdamas draudimą trejus metus čia atvykti, baudžiamojo persekiojimo. Minėtą direktyvą Teisingumo Teismas aiškino ir sprendime Filev ir Osmani 47. Byloje Andreas Wittmann 48 Oberlandesgericht Nürnberg (Niurnbergo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), nagrinėdamas baudžiamąją bylą, iškeltą F. Weberiui už tai, kad šis Vokietijos teritorijoje vairavo transporto priemonę neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, prašė išaiškinti Direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų 49 nuostatas. Nacionaliniai teismai prašo išaiškinti ir direktyvas, susijusias su baudžiamojo proceso klausimais. Pavyzdžiui, Covaci byloje 50 Amtsgericht Laufen (Laufeno apylinkės teismas, Vokietija) pateikė prašymą išaiškinti Direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese ir Direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 51 nuostatas nagrinėdamas baudžiamąją bylą prieš G. Covaci dėl jo tarnautojams sąmoningai melavo teigdami, kad turistiniais arba laikinojo darbo tikslais ketina vykti į Šengeno erdvę, nors nuo pat pradžių planavo vykti į Vokietiją gyventi, dėl ko jie nebūtų gavę vizų, išduotų jiems tik dėl to, kad tarnautojai buvo suklaidinti. Tačiau šiam teismui kilo klausimas dėl nacionalinių teisės aktų suderinamumo su Europos Sąjungos teise, t. y. ar galima skirti baudžiamąsias sankcijas už minėtas veikas. 45 2015 m. spalio 1 d. sprendimas Celaj (C-290/14, EU:C:2015:640). 46 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, p. 98). Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiravosi, ar Direktyva 2008/115 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia valstybės narės teisės aktus, kuriuose numatoma laisvės atėmimo bausmė trečiosios šalies piliečiui, neteisėtai esančiam šalies teritorijoje, kuris po to, kai buvo sugrąžintas į savo kilmės šalį pagal ankstesnę grąžinimo procedūrą, neteisėtai grįžta į minėtos valstybės teritoriją pažeisdamas draudimą atvykti. 47 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Filev ir Osmani (C-297/12, EU:C:2013:569). Su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Amtsgericht Laufen (Laufeno apylinkės teismas, Vokietija), nagrinėdamas dvi baudžiamąsias bylas, susijusias su G. Filev ir A. Osmani, atitinkamai Buvusios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos ir Serbijos Respublikos piliečių, atžvilgiu vykdomu baudžiamuoju persekiojimu po to, kai jie atvyko į Vokietijos teritoriją praėjus daugiau nei penkeriems metams po nurodymo išvykti iš jos, pažeisdami laiko atžvilgiu neribotą draudimą atvykti, nustatytą kartu su sprendimais dėl nurodymo išvykti. 48 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Andreas Wittmann (C-339/14, EU:C:2015:333). 49 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 403, p. 18). Nacionalinis teismas siekė sužinoti, ar minėtos direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės vairuotojo pažymėjimo, išduoto asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas kitos valstybės teritorijoje, galiojimą. 50 2015 m. spalio 15 d. sprendimas Covaci (C-216/14, EU:C:2015:686). 51 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (OL L 280, p. 1) ir 2012 m. gegužės 22 d. Europos 125

padarytų nusikalstamų veikų kelių transporto eismo saugumui. Teisingumo Teismui pirmą kartą Covaci byloje priimtame prejudiciniame sprendime teko galimybė aiškinti direktyvas, nustatančias minimalias nuostatas dėl asmenų teisių baudžiamojo proceso srityje, skirtas stiprinti pasitikėjimą kitų valstybių narių baudžiamojo teisingumo sistemomis 52. Kalbant apie kitus Europos Sąjungos teisės aktus, dėl kurių išaiškinimo ir (ar) dėl jų galiojimo dažniausiai kreipiasi nacionaliniai teismai, reikėtų paminėti pagrindų sprendimus, reglamentuojančius Europos arešto išdavimo ir vykdymo tvarką 53. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pripažinimas nepriimtinu nagrinėti dėl netinkamo šio prašymo objekto. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad didesnių sunkumų nekelia klausimas, dėl kokių Europos Sąjungos teisės aktų išaiškinimo ir (ar) galiojimo nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą, tačiau būna praktinio taikymo problemų. Reikėtų paminėti keletą pavyzdžių, kai nacionaliniai teismai prašė išaiškinti teisės aktus, kurie nepatenka į SESV 267 straipsnio taikymo apimtį, o Teisingumo Teismas konstatavo, kad jo jurisdikcijai nepriskirta funkcija atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus. Rayonen sad Sofia (Sofijos rajono teismas, Bulgarija) byloje Petrus 54 prašė išaiškinti Pirmąjį EŽTK protokolą ir Chartijos 17 straipsnį. Tribunale ordinario di Torino (Turino apylinkės teismas, Italija) byloje Burzio 55 prašė išaiškinti Septintąjį EŽTK protokolą ir Chartijos 50 straipsnį nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir norėdamas sužinoti, ar pagal minėtas nuostatas galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kuriam už tą pačią veiką (t. y. išskaitų nesumokėjimą) jau skirta neatšaukiama administracinė nuobauda, numatyta Italijos teisėje (pritaikyta mokestinė priemoka). Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, p. 1). Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje policijos pareigūnams atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad Rumunijos pilietis G. Covacis vairavo transporto priemonę neturėdamas galiojančios privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties ir kad pateiktas draudimo liudijimas (žalioji kortelė) buvo suklastotas. Padedant vertėjui minėtas asmuo buvo apklaustas policijoje ir, neturėdamas nuolatinės ar laikinosios gyvenamosios vietos, trims pareigūnams suteikė neatšaukiamą rašytinį rumunų kalba suformuluotą įgaliojimą priimti įteikiamus dokumentus. Užbaigusi tyrimą Staatsanwaltschaft Traunstein (Traunšteino prokuratūra) paprašė Amtsgericht Laufen dėl G. Covacio priimti teismo baudžiamąjį įsakymą ir skirti jam baudą. Nagrinėjamu atveju Staatsanwaltschaft Traunstein pareikalavo, kad teismo baudžiamasis įsakymas būtų įteiktas G. Covaciui per jo įgaliotus asmenis ir kad galimos rašytinės pastabos, įskaitant suinteresuotojo asmens prieštaravimą dėl šio įsakymo, būtų surašytos vokiečių kalba. Todėl pateiktais prejudiciniais klausimais nacionalinis teismas siekė išsiaiškinti, viena vertus, ar Direktyvos 2010/64 nuostatos aiškintinos taip, kad pagal jas draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos asmeniui, dėl kurio priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, prieštaravimą raštu dėl šio įsakymo leidžiama pateikti tik proceso kalba, nors šis asmuo jos nemoka. Kita vertus, ar Direktyvos 2012/13 nuostatos turi būti aiškintinos taip, kad joms prieštarauja valstybės narės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos valstybėje narėje negyvenantis kaltinamasis įpareigojamas baudžiamajame procese paskirti įgaliotinį, kuriam būtų įteiktas dėl jo priimtas baudžiamasis įsakymas, jeigu prieštaravimo dėl šio įsakymo pateikimo termino eiga prasideda nuo jo įteikimo minėtam įgaliotiniui. 52 GAZIN, F. Droit des personnes dans le cadre de procédures pénales. Europe-Revue mensuelle- LexisNexis Jurisclasseur. Décembre, 2015, p. 25. 53 Naujausių Teisingumo Teismo sprendimų, kuriuose buvo aiškinami minėti teisės aktai, pavyzdžiai yra 2015 m. liepos 16 d. sprendimas Lanigan (C-237/15 PPU, EU:C:2015:474); 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis A. (C-463/15 PPU, EU:C:2015:634) ir 2012 m. birželio 28 d. sprendimas West (C-192/12 PPU, EU:C:2012:404). 54 2015 m. vasario 5 d. nutartis Petrus (C-451/14, EU:C:2015:71). 55 2015 m. balandžio 15 d. nutartis Burzio (C-497/14, EU:C:2015:251). 126

Išanalizavus Teisingumo Teismo jurisprudenciją galima daryti išvadą, kad po Lisabonos sutarties įsigaliojimo daugėja nacionalinių teismų prašymų priimti prejudicinį sprendimą, išaiškinti Europos Sąjungos teisės aktų laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje priimtas nuostatas, kurios yra susijusios su teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose ir (ar) nustato minimaliąsias nusikalstamų veikų bei sankcijų apibrėžimo taisykles. 2. PROCESINIO DOKUMENTO, KURIUO NACIONALINIS TEISMAS PRAŠO PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ, FORMA IR TURINYS Teisingumo Teismo praktikoje procesinio dokumento, kuriuo į jį kreipiasi nacionalinis teismas, turinys ir jame nacionalinio teismo nurodyti informacijos elementai turi lemiamą reikšmę ne tik sprendžiant dėl tokio prašymo priimtinumo nagrinėti, bet ir daro įtaką prejudicinio sprendimo priėmimo proceso eigai bei rezultatui. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismo procedūros reglamento (toliau ir Procedūros reglamento) 56 94 straipsnyje yra įtvirtinti pagrindiniai reikalavimai, kuriuos turi atitikti nacionalinio teismo teikiamas procesinis dokumentas, kuriuo jis prašo priimti prejudicinį sprendimą: turi būti trumpai išdėstomas ginčo dalykas ir nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje ar bent jau išdėstomi faktai, kuriais grindžiami klausimai; pateikiamas nacionalinių nuostatų, kurios nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomos, turinys ir (prireikus) reikšminga nacionalinių teismų praktika; nurodomas motyvuotas teikiamo prašymo pagrindimas, t. y. išdėstomos priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir jo nustatytas ryšys tarp šių nuostatų bei pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų. Teisingumo Teismas, siekdamas nacionaliniam teismui padėti rengti procesinį dokumentą, kuriuo prašoma priimti prejudicinį sprendimą, paskelbė Rekomendacijas nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (toliau ir Rekomendacijos) 57, pakeitusias Informacinį pranešimą dėl nacionalinių teismų prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 58. Šios Rekomendacijos valstybėms narėms nėra privalomos, tačiau, kaip nurodoma jų 6 punkte, jomis siekiama suteikti daugiau informacijos apie Procedūros reglamento III antraštinę dalį, reglamentuojančią prašymų priimti prejudicinį sprendimą procesą, pasiūlyti valstybių narių teismams gaires, susijusias su galimybe pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir duoti praktinių patarimų dėl tokio prašymo formos ir teisinių padarinių. Rekomendacijose yra pateikiami tiek bendrojo pobūdžio (kas gali teikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą; kas gali inicijuoti tokio sprendimo priėmimą; kreipimosi į Teisingumo Teismą momentas; Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų susirašinėjimo tvarka ir pan.), tiek ir konkretūs praktiniai patarimai, susiję su prašymo priimti prejudicinį sprendimą rūšimi (dėl Europos Sąjungos teisės normos išaiškinimo, dėl Europos Sąjungos teisės akto ar konkrečios jo normos negaliojimo; dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą formos ir turinio, ir pan.). Rekomendacijose yra ir patarimų dėl specialiųjų prejudicinio sprendimo priėmimo procesui taikytinų teisenų rūšių, t. y. dėl pagreitintos procedūros ir skubos procedūros taikymo 56 Teisingumo Teismo procedūros reglamentas. OLC 337, 2012-11-06, p. 1. 57 OL C 338, 2012-11-06, p. 1. 58 OL C 160, 2011, p. 1. 127

sąlygų (plačiau žr. šio straipsnio 3 dalyje apie specialiąsias prejudicinio sprendimo priėmimo proceso teisenos rūšis). Reikėtų paminėti atvejus, kada Teisingumo Teismas dažniausiai pripažįsta prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinu dėl turinio ir formos reikalavimų nesilaikymo: dėl informacijos trūkumo tiek faktinių, tiek teisinių aplinkybių nepakankamo išdėstymo 59 ; dėl tik su viena valstybe nare susijusios teisinės situacijos 60 ; kai nebėra ginčo pagrindinėje byloje, t. y. ieškovai atsiima ieškinį arba tampa akivaizdu, kad, pavyzdžiui, aukštesniosios instancijos teismui priėmus sprendimą nagrinėti ginčo nebereikia; dėl vadinamųjų hipotetinių klausimų kai yra sukuriamas teisinis ginčas siekiant kreiptis į Teisingumo Teismą arba hipotetiniais pripažįstami prejudiciniai klausimai, kai nebelieka ginčo pagrindinėje byloje, tačiau valstybės narės teismas neinformuoja Teismo apie tokią situaciją ir (arba) išaiškėjus tokiam faktui neatsiima savo prašymo. 3. SPECIALIOSIOS PREJUDICINIO SPRENDIMO PRIĖMIMO PROCESO TEISENOS RŪŠYS: PAGREITINTOJI IR SKUBOS TVARKOS PROCEDŪROS 59 2015 m. kovo 19 d. nutartis Andre (C-23/15, EU:C:2015:194). 60 2014 m. sausio 30 d. sprendimas byloje C (C-122/13, EU:C:2014:59). Tribunale ordinario di Firenze (Florencijos apylinkės teismas, Italija) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms (OL L 261, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 65) nuostatų išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant P. C. ir Presidenza del Consiglio dei Ministri (Ministrų Tarybos prezidiumas) ginčą dėl pastarojo atsakomybės už tai, kad Italijos Respublika neperkėlė Direktyvos 2004/80 ir dėl to P. C. patyrė žalą ir prašo priteisti 150 000 Eur dydžio žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad Direktyva 2004/80 žalos atlyginimą numato tik smurtinių tyčinių nusikaltimų, įvykdytų kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra nuolatinė nukentėjusio asmens gyvenamoji vieta, atveju. Atkreipęs dėmesį į tai, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog P. C. nukentėjo nuo smurtinio tyčinio nusikaltimo, padaryto jos gyvenamosios vietos valstybės narės, t. y. Italijos Respublikos, teritorijoje, nusprendė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija patenka tik į nacionalinės teisės, o ne į Direktyvos 2004/80 taikymo sritį, todėl konstatavo, kad jis iš principo neturi jurisdikcijos atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą esant išimtinei vidaus situacijai. Tuo tarpu byloje Grado ir Bashir (1997 m. spalio 9 d. sprendimas Grado ir Bashir, C-291/96, EU:C:1997:479) į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Amtsgericht Reutlingen (Roitlingeno kantono teismas, Vokietija), nagrinėjantis baudžiamąją bylą, ir pateikė prejudicinį klausimą dėl EB sutarties 6 straipsnio [SESV 11 straipsnio] taikymo. Nacionalinis teismas klausė, ar prokuroras, nenurodydamas dokumente, kuriuo kreipiasi į teismą su prašymu pradėti nagrinėti užsieniečiams iškeltą baudžiamąją bylą, kreipinio pone, nors visais kitais atvejais, kai Vokietijos piliečiams iškeltose baudžiamosiose bylose siunčiami procesiniai dokumentai, šis kreipinys vartojamas, nepažeidžia EB sutarties 6 straipsnyje [SESV 11 straipsnyje] įtvirtinto reikalavimo. Teisingumo Teismas nurodė, kad minėtame straipsnyje įtvirtintas nediskriminavimo dėl kilmės reikalavimas gali būti taikomas tik tiek, kiek taikoma pati EB sutartis, ir nusprendė, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad nacionaliniam teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo gali tekti taikyti EB sutarties 6 straipsnį [SESV 11 straipsnį]. Todėl jis konstatavo, kad nėra kompetentingas nagrinėti šioje byloje pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą. 128