SVETIMKRAŠČIŲ MEDŽIŲ RŪŠIŲ TYRIMAI RAMBYNO REGIONINIAME PARKE

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS Aplinkos ir ekologijos institutas Simona Martišienė SVETIMKRAŠČIŲ MEDŽIŲ RŪŠIŲ TYRIMAI RAMBYNO REGIONINIAME PARKE Antrosios pakopos (magistrantūros) studijų baigiamasis darbas Studijų sritis: Biomedicinos mokslai Studijų kryptis: Biologija Studijų šaka: Ekologija Studijų programa: Taikomoji ekologija Akademija, 2014

Antrosios pakopos (magistrantūros) taikomosios ekologijos studijų programos baigiamųjų darbų vertinimo komisija (patvirtinta Rektoriaus 2014 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr.148 - PA): Pirmininkas: Gamtos tyrimų centro, Botanikos instituto, Ekonominės botanikos laboratorijos vadovas dr. Juozas Labokas (mokslininkas) Nariai: Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, Miško biologijos ir miškininkystės instituto docentas dr. Edmundas Bartkevičius (mokslininkas) Aplinkos ir ekologijos instituto profesorė, dr. Laima Česonienė (mokslininkė) Aplinkos ir ekologijos instituto direktorius, profesorius dr. Vitas Marozas (mokslininkas) Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė (socialinė partnerė, praktikė) Mokslinis vadovas: prof. dr. Vitas Marozas, Aleksandro Stulginskio Universitetas Instituto direktorius: prof. dr. Vitas Marozas, Aleksandro Stulginskio Universitetas Recenzentas: doc. dr. Janina Šepetienė, Aleksandro Stulginskio universitetas Oponentas: lekt. dr. Jurgita Sasnauskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas 2

Martišienė S. Svetimkraščių medžių rūšių tyrimai Rambyno regioniniame parke. Taikomosios ekologijos studijų programos, magistro darbas / Vadovas prof. dr. V. Marozas; ASU. K., 2014 50 p.,: 24 pav., 4 lentelės. Bibliogr.:33 pavad. SANTRAUKA Magistro darbe nustatytas svetimkraščių medžių medynų plitimas ir jų struktūra Rambyno regioninio parko miškuose. Darbo objektas: Rambyno regioninio parko svetimkraščių medžių rūšys. Darbo tikslas: nustatyti svetimkraščių medžių medynų plitimą ir jų struktūrą Rambyno regioninio parko miškuose. Darbo metodai: Tyrimai atlikti monografiniu t. y. dokumentų analizės metodu. Analizuojami Rambyno girininkijos 1973 m, 1982 m, 1990 m, 2004 metų taksoraščiai, planšetai. Lauko tyrimui sudaryta svetimkraščių medžių plitimo nuo motininio medyno pasaulio šalių atžvilgiu metodika. Svetimkraščių medžių rūšių paplitimo tyrimai atlikti 2012 metų liepos ir 2013 metų rugpjūčio mėnesiais, 5 miško sklypuose (26 kvartalo 3 ir 10 sklypai, 45 kvartalas 5 ir 6 sklypai, 2 kvartalo 28 sklype). Savaiminiai svetimkraščiai medeliai buvo skaičiuojami 2x2 m bareliuose, tolstant nuo motininio medyno pasaulio šalių atžvilgiu. Darbo rezultatai: Išanalizavus 1973 2004 m. miškotvarkos medžiagą pagal medynų plotus, kuriuose auga svetimkraštės medžių rūšys, medynų su raudonuoju ąžuolu buvo daugiausia ir jų užimamas plotas didžiausias lyginant su kitomis svetimkraštėmis rūšimis. 2004 m. duomenimis, medynai su svetimkraštėmis medžių rūšimis Rambyno regioniniame parke iš viso sudarė 36,1 ha. Svetimkraščių rūšių dendrometrinių rodiklių pasiskirstymas panašus visų medžių rūšių. 2004 metų duomenys parodė, kad raudonojo ąžuolo vidutinis amžius buvo 74 m, vidutinis aukštis siekė 23 metrus, vidutinis skersmuo 28 cm., o vidutinis rūšies tūris buvo 56 m 3. Paprastojo buko vidutinis amžius siekė 75metus, vidutinis aukštis 23 m., vidutinis skersmuo 23 cm., o paprastojo buko rūšies tūris 35 m 3. Europinio maumedžio amžius 2004 m., buvo 40 metų, aukštis 19 m., skersmuo 23 cm ir rūšies tūris siekė 47 m 3. Didžiosios pocūgės ir platanalapio klevo amžius siekė 90 metų. Pocūgė aukštis 34 m., skersmuo 40cm. Lauko tyrimai parodė jog tolstant nuo motininių medynų pasaulio šalių atžvilgiu savaiminukų rūšių skaičius mažėja. Platanalapis klevas plito toliausiu atstumu nuo motininio medyno (132 m) ir jo pomiškio kiekis gausiausias lyginant su kitomis rūšimis. Raudonasis ąžuolas plito iki 56 m, o pocūgės savaiminukai iki 40 m. Plitimo sustabdymo faktoriai buvo gamtiniai natūralūs barjerai: skardis, tankesnė augalija, upelis, pasikeitusi šalia esančio sklypo medyno sudėtis. Raktažodžiai: Svetimkraštės medžių rūšys, plitimas, introdukcija. 3

Martišienė S. Research of non- native woody species ir Rambynas Regional park. Master thesis of Applied Ecology study program / Supervisor prof. dr. V. Marozas; ASU. K., 2014 50 p.,: 24 figures., 4 tables. References.: 33 titles. SUMMARY The prevalence and sructure of non-native woody trees in Rambynas regional park was determined in the work of master science. The object of the work: the non-native woody species ir Rambaynas regional park. The aim of te work: to determine the prevalance of non-native species and their structure in Rambynas Regional Park. Darbo metodai: The investigations were carried monographic - document analysis method. Analyzing Rambyno districts documents and maps of 1973, 1982, 1990, 2004 years. The survey of the spread of alien woody species was carried out in July 2012 and August 2013 in 5 woodland plots (26th quarter in 3 and 10 plots, 45th block in 5 and 6 sites, 2nd block of 28 plots). Spontaneous native trees were counted in 2x2 m plots, starting from the parent-stand towards the four different parts of the world. The results: Analisys of 1973 2004 years forest material by forest plots, where are growing alien woody species, studines shows that woodland plots with red oak and was mainly occupied by the largest area compared with other alien species. The 2004 years data, woodland with alien woody species formed 36.1 acres in Rambynas Regional Park. Alien species dendrometric parameters were similar in all studied species. 2004 data showed that the Red Oak average of age was 74 years, the average of height was 23 meters, the average of diameter - 28 centimeters. And the averafe of red oak volue was 56 m 3. European Beech average of age was 75 years, average of height - 23 mters, of diameter - 23 centimeters, but volume of European Beech was 35 m 3. European Larch age in 2004 was 40 years old, the height - 19 meters, diameter - 23 centimeters and volume was 47 m 3. Douglas fir and Sycamore maple age reached 90 years old. Douglas Fir height 34 mters, diameter 40 centimeters. Studies have shown that moving away from the parent-stand the number of the spontaneous native trees decreases. Acer platanoides spreads furthest away from the parent stand (132 m) and has the most abundant undergrouth in comparison with the other types. Red oak spreads up to 56 meters, firs up to 40 meters.the spread was stopped by natural barriers: a cliff, denser vegetation, a creek and the varied composition of the nearby forest. Keywords: Non-native species, prevalence, introduction. 4

TURINYS ĮVADAS... 6 1. LITERATŪROS ANALIZĖ... 7 1.1. Svetimkraščių medžių introdukcija, jos samprata... 7 1.2. Svetimkraščių medžių introdukcijos proceso keliamos problemos... 8 1.3. Lietuvos teritorijos tinkamumas svetimkraščių medžių introdukcijai... 11 1.4. Svetimkraščių medžių introdukuotų Rambyno regioniniame parke apžvalga... 14 1.4.1. Platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus L.)... 14 1.4.2. Raudonasis ąžuolas (Quercus rubra L.)... 16 1.4.3. Didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco)... 18 1.4.4. Europinis maumedis (Larix decidua Mill)... 21 1.4.5. Paprastasis Bukas (Fagus syvatica L.)... 23 1.5. Rambyno regioninis parkas... 26 2. TYRIMŲ TIKSLAS, UŽDAVINIAI, OBJEKTAS IR METODAI... 30 2.1. Tikslas, uždaviniai ir objektas... 30 2.2. Tyrimo metodika ir organizacija... 32 3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ... 33 3.1. Svetimkraščių medžių paplitimas ir struktūros Rambyno regioniniame parke... 33 3.2. Svetimkraščių medžių dedrometrinių parametrų analizė... 35 3.3. Svetimkraščių medžių plitimas Rambyno regioninio parko miškuose... 42 IŠVADOS... 47 LITERATŪRA... 47 5

ĮVADAS Svetimkraštės medžių rūšys tai tokios rūšys, kurios patekusios už savo natūralaus arealo ribų, sugeba prisitaikyti ir gyventi tos vietos klimatinėmis sąlygomis. Svetimkraščių medžių introdukcija suprantama kaip medžių perkėlimas už jų natūralaus arealo ribų. Sumedėjusių augalų introdukcija ir aklimatizacija Lietuvoje vykdoma dviem būdais. Pirmasis kryptinga ir moksliškai pagrįsta svetimkraščių medžių introdukcija ir aklimatizacija, vykdoma šalies mokslinėse institucijose, antrasis introdukcija kurią atlieka sodininkai mėgėjai (Januškevičius, 2009). Botanikų, gamtosaugininkų manymu, viena iš didžiausių grėsmių biologinei įvairovei yra svetimžemių augalų rūšių skverbimasis į miškus, kai dėl žmonių ūkinės veiklos suardomi natūralūs gamtiniai barjerai šioms rūšims plisti ir kai žmonės neapdairiai juos išplatina. Be to, invazinių augalų plitimą skatina ir klimato kaita (Trepėnaitis, 2009). Galima teigti, kad Lietuvoje svetimkraščių medžių introdukcijos sėkmei reikšmės turi ir vietos klimato sąlygų visuma ne tik vidutinė minimali ar absoliučiai žemiausia temperatūra, bet ir sniego dangos storis ir jos laikymosi trukmė, vėjo kryptis bei stiprumas, debesuotumas, slėgis, temperatūros svyravimai oro drėgnumas, dirvožemis, apšvietimas ir kt. Nors Lietuvos klimatinės sąlygos gana skirtingos, tačiau labai palankios daugelio introdukuotų sumedėjusių augalų auginimui. Tai rodo ne tik turtinga introdukuotos dendrofloros rūšinė sudėtis, bet ir gausios individualios dendrologinės kolekcijos, išsibarsčiusios po visą šalies teritoriją. Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas klimato šiltėjimas, metų laikų kontrastingumo mažėjimas, vegetacijos periodo ilgėjimas. Visi šie veiksniai turi įtakos ir sumedėjusių augalų introdukcijos procesui. Susidariusios tokios sąlygos keičia introdukuotų augalų augimo ir vystymosi eigą (Januškevičius ir kt., 2006). Kur ir kiek įveista introdukuotų medžių rūšių Lietuvos miškuose, tikslios apskaitos nėra. Tai daugiausiai žinomi vyresnio amžiaus medynai (Danusevičius, 2000). Lietuvoje gana plačiai auginamas raudonasis ąžuolas, europinis maumedis, paprastasis bukas. 6

1. LITERATŪROS ANALIZĖ 1.1. Svetimkraščių medžių introdukcija, jos samprata Globalūs pokyčiai ekosistemose ir jų struktūroje vyksta nuolat, tačiau skiriasi jų intensyvumas, kuris dažnai priklauso nuo natūralių ir antropogeninių veiksnių. Ekosistemos, jų struktūra sparčiai kinta dėl antropogeninės veiklos poveikio, kuris veda prie kai kurių augalų rūšių pasikeitimų, natūralių buveinių kaitos, todėl tai turi įtakos gamtinio rūšių arealo pasiskirstymui, gamtinio barjero sutrikdymui. Tokie pokyčiai lemia ir svetimkraščių rūšių plitimą, jų natūralaus arealo ribų pasikeitimus, rūšių pasiskirstymą jiems būdingose buveinėse. Literatūroje svetimkraštės augalų rūšys, introdukcijos procesas skirtingų autorių apibrėžiami įvairiai. Gana plačiai šiomis temomis buvo nagrinėta Lietuvos ir užsienio autorių darbuose (Januškevičius ir kt., 2006; Danusevičius, 2000; Richardson et al., 2000, 1998; Pysek, 1995). P. Pysek (1995) svetimkraštes (introdukuotas, egzotines, adventyvines ) rūšis įvardija kaip tas, kurios pasiekė kitas zonas (vietoves) žmogaus veiklos ar gyvūnų pagalba, o invazinės rūšys yra svetimos rūšys, kurios paplito ir kurių gausa gamtoje didėja nepriklausomai nuo buveinių. D. M. Richardson et al. (2000) invazines rūšis apibrėžia kaip ir pastarasis autorius, tačiau pažymi, kad tai sparčiai plintančios rūšys, kurių introdukcija padarė arba gali padaryti ekonominės ar ekologinės žalos, taip pat gali pakenkti žmonių sveikatai. Taigi invaziją galime apibūdinti kaip staigų savaimini invazinių augalų plitimą, įsitvirtinimą ir skverbimąsi į kitas ekosistemas. Svetimkraščių medžių introdukcija suprantama kaip medžių perkėlimas už arealo ribų. Jų įsitvirtinimo procesą galima suskirstyti į keletą dalių. Danusevičius (2000) išskiria tris šio proceso fazes: 1) Introdukcijos; 2) Aklimatizacijos; 3) Natūralizacijos; Pirmoji fazė apima pradinį rūšies perkėlimo procesą, kai dar nežinomi galutiniai rezultatai. Svetimkraščių augalų rūšių introdukcija, apibrėžiama kaip rūšių perkėlimas ten, kur anksčiau jos natūraliai neaugo. LR Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatyme (2009) introdukcija apibrėžiama taip rūšis apgalvotai perkeliama į gamtinę aplinką už savo natūralaus arealo ribų. Antroji fazė aklimatizacija pasiekiama, kai perkelti rūšies augalai nepakeitę genetinių struktūrų prisitaiko prie naujų sąlygų (Danusevičius, 2000). Natūralizacija kai svetimžemės rūšys, perkeltos į panašias autochtoninėms augimo sąlygoms, galutinai prisitaiko, auga, dauginasi ir plinta. (Danusevičius, 2000). L. Januškevičius ir kt. (2006) natūralizaciją apibrėžia panašiai: tai aukščiausias vienų ar kitų augalų aklimatizacijos laipsnis, 7

kada jie aklimatizacijos eigoje prisitaiko prie introdukcijos vietos klimatinių ir ekologinių sąlygų, kad gali savarankiškai, be žmogaus pagalbos, augti, daugintis (tiek sėklomis, tiek vegetatyviškai), sėkmingai išlaikydami vietinių rūšių konkurenciją, įsiterpdami į natūralias introdukcijos vietas ir netgi labai nutolusias fitocenozės. D. M. Richardson (1998) išskiria natūralizuotas rūšis tokias, kurios dažnai regeneruojasi laisvai, ir tokias, kurių savaiminukų skaičius didžiausias ir plinta 100 ir daugiau metrų atstumu nuo motininių medžių natūraliose ir pusiau natūraliose ekosistemose. Apibendrinant svetimkraščių medžių įsitvirtinimo proceso etapus, galime teigti, kad invazijos etapas būtų tinkamas, kaip sekantis (ketvirtas) etapas po natūralizacijos, apibūdinantis svetimžemės rūšies plitimą ir įtaką vietinėms ekosistemoms. Yra išskiriamos dvi introdukcijos ir aklimatizacijos proceso pusės stichinė introdukcija, kuri atliekama gausaus būrio sodininkų mėgėjų ir kryptingai vykdoma introdukcija ir aklimatizacija, kuri atliekama šalies mokslinėse įstaigose (Januškevičius ir kt., 2006). S. Kuldip et all. (2010) išskiria tokius introdukcijos tipus: žmogaus introdukuotos ir natūralios rūšys. Augalų rūšių introdukcija dėka žmogaus pagalos padidėjo per pastaruosius penkis šimtmečius, ypač XX amžiuje, nes sparčiai didėjo prekybos ir kelionių industrija pasaulyje. Naujų rūšių veisimas jiems nebūdingose vietovėse buvo aktualus dekoratyviniais tikslais, tačiau introdukcijos proceso tikslas labiausiai siejamas su moksliniais tikslais, naujų vertingų rūšių įvairove selekciniu požiūriu ir atsparumu tam tikroms klimatinėms sąlygoms (Januškevičius ir kt., 2006). Manoma, kad svetimkraščių sumedėjusių augalų introdukcija vertinama, kaip gana ilgas procesas, kurio pasekmės sunkiai nuspėjamos. Tačiau vykstanti sparti globalizacija ir intensyvėjanti žmogaus veikla, tarptautinė prekyba, transporto infrastruktūros plėtra ir turizmas, didėjantys žmonių poreikiai keičia supančią aplinką. Viso šio proceso dėka prasidėjo sunkiai valdomas svetimkraščių rūšių plitimas į kitus pasaulio regionus, nes vis lengviau pavyksta įveikti juos skiriančius natūralius barjerus. Šiuo metu tai yra viena didžiausių šiuolaikinių grėsmių biologinei įvairovei, kadangi, kai kurios naujos rūšys, atsidūrusios svetimoje aplinkoje, gali tapti invazinėmis, kurios greitai įsitvirtina, plinta ir išstumia vietines rūšis. Tokia situacija gali sukelti dideles ekologines, ekonomines problemas bei kenkti žmonių sveikatai. 1.2. Svetimkraščių medžių introdukcijos proceso keliamos problemos Svetimkraščių medynų introdukcija, jų prisitaikymas naujoje aplinkoje bei keliamos problemos už natūralaus arealo ribų visame pasaulyje yra vertinamos gana įvairiai ir prieštaringai. Daugelio autorių atliktų tyrimų duomenimis ir literatūros analize pateikti įvairūs duomenys apie introdukuotų augalų poveikį kitose ekosistemose. 8

Siekiant reguliuoti ir užtikrinti vietinių rūšių stabilumą ir neigiamą poveikį joms, LR Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatyme (2009), 11 straipsnyje 3 punkte nurodoma, jog draudžiama Lietuvos Respublikoje introdukuoti tokias gyvūnų, augalų ir grybų rūšis, kurių paplitimo natūralioje aplinkoje poveikis saugomoms rūšims yra žalingas, nenustatytas, nežinomas ar neprognozuojamas. Daugelį metų augalai augo, plito jiems būdingose vietovėse ir regionuose, tačiau dėl antropogeninės veiklos fiziniai barjerai, neleidę plisti augalams savaime, buvo pažeisti. Taip susidarė palankios sąlygos plisti svetimoms rūšims. Daugeliu atvejų nevietinės rūšys blogai prisitaiko naujojoje aplinkoje ir greitai išnyksta. Tačiau kitais atvejais jos puikiai išgyvena, plinta ir įsikuria (Pyšek et al., 2004). Didžioji dalis mokslinės literatūros pažymi neigiamą invazinių medžių rūšių poveikį aplinkai, ekonominei veiklai, žmonių sveikatai. Taip pat šios svetimšalės rūšys taip gerai vystosi, kad jos tampa jau įprastu reiškiniu, kartais net tikru pavojumi, keliančiu rimtą žalą ekosistemai, vietinei augalijai, daro poveikį žmogaus sveikatai ir sukelia rimtas ekonomines problemas (Pyšek et al., 2004; Sinkevičius, 2012 ). Neigiamas poveikis aplinkai pasireiškia konkurencija, hibridizacija su vietinėmis rūšimis, ekosistemų struktūros pokyčiais, toksiškumu, bei ligų ir parazitų šaltiniu. D. M. Richardson (1998) straipsnyje aiškina, kad kai kurios svetimkraštės medžių rūšys auginamos miškininkystės sektoriuje gali sukelti labai didelių problemų ir tapti natūralių ir pusiau natūralių ekosistemų užpuolikais. Rūšys, kurios kelia grėsmę yra tos, kurios įveistos plačiu diapazonu ir gana ilgą laiką (D. M Richardson, 1998). Svetimkraščių rūšių introdukcija yra pasaulinis reiškinys, pripažintas kaip neigiamas padarinys, vietinių rūšių ir ekosistemų išsaugojimui (Reinhart, 2005). Biologinės invazijos yra laikoma viena iš pagrindinių grėsmių žemės biologinei įvairovei. Daugelis augalų taksonų yra vertinami labai invazinėmis rūšimis ir kai kurios rūšys gali dramatiškai paveikti ekosistemų struktūrą ir funkcijas (in association with John B. Hall and John R. Healey, 1998, 3psl). Svetimkraštės augalų rūšys daro įtaką vietinei augalijai ir gyvūnijai, skverbiasi ne tik į antropogenines, bet ir natūralias buveines, kuriose keičia ekologines sąlygas, buveinių sandarą (Dobrovolskaitė, 2011). Invaziniai augalai sudaro tankius sąžalynus, neleisdami įsikurti kitoms augalų rūšims, nes pasižymi didesnėmis konkurencinėmis savybėmis (Kutorga, 2007). D. M. Richardson (1998) pabrėžia, kad visi medžiai, kurie yra plačiai sodinami introdukcijos vietoje, natūralizacija vyks savaime ir rūšys plis tam tikromis sąlygomis. Mastas ir poveikis tokių invazijų priklauso nuo daugelio veiksnių. Pagrindiniai rodikliai, bylojantys apie aukštą vienų ar kitų augalų taksonų aklimatizacijos laipsnį mūsų šalies klimato sąlygomis, yra jų atsparumas žiemai ir sugebėjimas savaime atsiželdyti (Januškevičius ir kt, 2006). 9

Siekiant nustatyti pagrindinių medžių rūšių pažeidžiamumą, jų arealų kaitą, įtaką biologinei įvairovei, miško ekosistemų struktūrai ir sudaryti tolimesnes prognozes, Lietuvoje buvo vykdomi intensyvūs tyrimai. Naujausi tyrimai Lietuvoje, aprašomi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, miškų instituto metinėse veiklos apžvalgose Miško ekosistemų tvarumo ir jį lemiančių veiksnių tyrimai klimato kaitos kontekste. Šių tyrimų analizėje pažymima, jog svetimžemės rūšys, ypač invazinės, pasižymi kiek kitokia fenologija, lyginant su vietinėmis: ankstyvesniu pumpurų sprogimu bei lapų skleidimusi, ankstyvesniu žydėjimu, o kartais ir vėlesniu lapų geltimu. Atkreipiant dėmesį į fenologinius požymius, teigiama, kad pailgėja svetimžemių rūšių vegetacijos periodas, jos geriau auga už vietines (tampa produktyvesnėmis), susidaro geresnės sąlygos jų plitimui. Taigi, kintant klimatui, fenologijos pokyčiai gali sąlygoti tai, jog svetimžemės rūšys taps konkurencingesnėmis nei vietinės. (LAMMC ir miškų institutas, 2012). Vykdomose Nacionalinėse mokslo programose Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis 2010 2011 m. atliktas projektas Svetimkraščių medžių rūšių plitimas Lietuvoje ir procesą sąlygojantys veiksniai. Šio projekto tikslas nustatyti svetimkraščių medžių rūšių plitimą Lietuvoje, šį procesą sąlygojančius veiksnius ir rūšių invazyvumo lygmenį. Gauti rezultatai parodė, kad dalies tirtų svetimkraščių medžių rūšių atsikūrimas vyksta gana sunkiai. Tačiau svetimžemės rūšys turi įtakos dirvožemio ekosistemos komponentams, todėl yra svarbu toliau tirti ekosistemų funkcijas, rodančias, kaip svetimžemės rūšys gali keisti ekosistemų būklę ir keisti maistingųjų medžiagų ciklą dirvožemyje (LAMMC ir miškų institutas, 2012). Neigiamas poveikis ekonomikai pasižymi išlaidomis, skirtomis siekiant išsiaiškinti invazinių rūšių poveikį vietinėms rūšims, jų tyrimams, įstatyminės bazės kūrimui, kuria siekiama sustabdyti ir apriboti invazinių rūšių poveikį. A. Skridaila (1998), pažymi, jog norint įvertinti galimybę auginti introdukuotus augalus įvairiose vietose su skirtingomis ekologinėmis sąlygomis reikalinga atlikti bandymus, tyrimus su šiais augalais. Taigi toks darbas atima daug laiko ir lėšų. Miškų želdinimo principai ir atrankos kriterijai svetimų medžių rūšių buvo formuojami visame pasaulyje, įvairių ekologinių, ekonominių, kultūrinių ir politinių veiksnių. Svetimkraštės medžių rūšys reikšmingai prisidėjo prie daugelio šalių ekonomikos, bet taip pat sudarė ne mažai svarbių išlaidų, susijusių su jų plačiu naudojimu miškų ūkyje. Didelis dėmesys buvo skiriamas, vertinant svetmikraščių medžių plantacijų poveikį vietos biologinei įvairovei želdinių teritorijose (D. M. Richardson, 1998). Neigiamas poveikis žmogaus sveikatai pastebimas netiesiogiai, dažnai jis pasireiškia žiedadulkių alergija. Didesnių problemų sveikatai sukelia kiti svetimžemiai augalai, tokie kaip Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi), kurio sultys sukelia odos nudegimus. Svetimkraščių sumedėjusių augalų perkėlimas į kitas bendrijas vyko, vyksta nuolat ir vyks. Svetimos rūšys patekusios į kitas ekosistemas konkuruoja su vietinėmis rūšimis. Reikia 10

pabrėžti, kad biologinės invazijos nėra tik antropogeninės veiklos prerogatyva. Tai natūralūs pastoviai vykstantys procesai, tačiau žmogus juos pagreitino ir kartu padidino jų globalius mastus. Dėl vienokių ar kitokių žmogaus tikslų, ketinimų ar susiklosčiusių aplinkybių kai kuriuose sistematinėse biologinių rūšių grupėse atsirado žymiai daugiau invazinių rūšių nei kitose (Sinkevičius, 2012). Tačiau tarp visų šių neigiamų veiksnių galime pabrėžti ir teigiamą svetimkraščių augalų poveikį. L. Januškevičius (2006) pažymi, jog ilgamečiai bioekologiniai tyrimai botanikos soduose bei kitose šalies gamtotyros mokslinėse įstaigose rodo, kad jie miškuose gali būti naudingi ne tiek ekonomiškai (pagal metinį medienos prieaugį su vietinėmis rūšimis gali daugiau ar mažiau konkuruoti), kiek aplinkosauginiu (papildomas maisto šaltinis miško faunai) bei estetiniu požiūrių. Taigi estetiniu ir aplinkosauginiu požiūriu dauguma sumedėjusių svetimkraščių augalų siūloma auginti šalies miškų rekreacinėse zonose. Tokių būdu šie medžiai taptų gražiais dekoratyviniais akcentais ir padėtų formuoti patrauklų šalies priemiestinių rekreacinių zonų kraštovaizdį (Januškevičius ir kt., 2006). Svetimžemės medžių rūšys turi įtakos dirvožemio ekosistemos komponentams, jos gali keisti ekosistemų būseną ir keisti maistingųjų medžiagų ciklą dirvožemyje. Kadangi, kai kurios rūšys pasižymi kiek kitokiais fenologiniais rodikliais, jos gali intensyviau plisti, išstumdamos vietines rūšis. Galime teigti, jog naujos rūšys praturtina vietinę rūšių įvairovę, kelia estetinį pasitenkinimą, vienokiu požiūriu finansinę naudą. Tačiau svarbu toliau tirti jų įtaką, bei poveikį vietinėms ekosistemoms ir jų komponentams. 1.3. Lietuvos teritorijos tinkamumas svetimkraščių medžių introdukcijai Svetimžemiai sumedėję augalai Lietuvoje pradėti auginti XIV-XV a. Jau XIV a. pabaigoje Vilniuje buvo žinomi du sodai, kuriuose be vaistinių augalų buvo auginami ir kiti dekoratyviniai medžiai (Januškevičius, 2006). Lietuvoje introdukuoti sumedėję augalai rūšių bei vidurūšių taksonų skaičiumi lenkia natūralią florą, tačiau didelė jų dalis kultivuojami žmogaus. Todėl auginant introdukuotus augalus dažniausiai susiduriama su jų išsaugojimo problemomis (Skridaila, 1998). Šiuo metu L. Januškevičiaus (2006) sukauptais duomenimis, Lietuvoje auginama apie 3400 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių ir žemesnio rango taksonų. Autorius rašo, kad savaiminio paplitimo arealus turi 1564 introdukuotinos rūšys (kai kurios jų yra savaiminiai hibridai), porūšiai ir varietetai. Lietuvos klimato sąlygos turi tiek jūriniam, tiek kontinentiniam klimatui būdingu bruožų, nes šalies teritorija yra tarpinėje juostoje Vakarų Europos jūrinio ir Eurazijos kontinentinio klimato. Todėl 11

svarbus fizinis geografinis veiksnys, turintis įtakos šalies klimato sąlygoms yra Baltijos jūra (Januškevičius ir kt., 2004). Lietuvos klimato sąlygos labai palankios daugelio introdukuotų sumedėjusių augalų auginimui. Tai rodo ne tik turtinga introdukuotos dendrofloros rūšinė sudėtis, bet ir gausios individualios dendrologinės kolekcijos, išsibarsčiusios po visą šalies teritoriją. Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas klimato šiltėjimas, metų laikų kontrastingumo mažėjimas, vegetacijos periodo ilgėjimas, visi šie veiksniai turi įtakos ir sumedėjusių augalų introdukcijos procesui. Susidariusios tokios sąlygos keičia introdukuotų augalų augimo ir vystymosi eigą, sudaro prielaidas naujų augalų rūšių iš jūrinio klimato zonų introdukcijai (Januškevičius ir kt., 2006). Introdukuoti augalai yra veikiami įvairių biotinių ir aplinkos sudaromų kliūčių, kurios riboja jų augimo ir plitimo sėkmę, introdukuotame diapazone (Carrillo-Gavila n et al., 2012). Galime pažymėti jog kai kurios rūšys gali išgyventi tik jiems reikalingos priežiūros sąlygomis. A. Skridaila (1998) teigia, kad labai retais atvejais introducentai geba sėkmingai daugintis ir konkuruoti su vietinėmis rūšimis. Daugelio botanikų tyrimų duomenimis, rašoma, kad tik nedidelė dalis augalų sąmoningai ar nesąmoningai patekusių introdukuotų augalų į kitas šalis aklimatizavosi ir sugebėjo išlikti konkurencinėje kovoje (Skridaila, 1998). Išskiriamos pagrindinės reikalingos aklimatizacijai sąlygos yra šios: atsparumas žiemai, žydėjimas ir derėjimas bei sugebėjimas savaime atželti. Kuo augalai atsparesni žiemai, gausiau žydi, dera ir želia savaime, tuo aukštesnis jų aklimatizacijos laipsnis, nors pasitaiko atvejų, kai šie kriterijai ne visai sutampa. Vienas iš svarbių klimato rodiklių yra terminų sezono pradžios ir pabaigos datos ir terminų sezonų trukmė (Januškevičius ir kt., 2006). Kitų autorių (Baronienė, 2014, Skridaila, 1998) atlikti tyrimai rodo, kad tam tikros reikšmės turi ir vietos klimato sąlygų visuma ne tik vidutinė minimali ar absoliučiai žemiausia temperatūra, bet ir sniego dangos storis ir jos laikymosi trukmė, vėjo kryptis bei stiprumas, debesuotumas, slėgis, oro drėgnumas, dirvožemis, apšvietimas ir kita. Kita vertus, nėra ir įrodymų, paneigiančių tikimybę, kad kai kuriais atvejais visi iš vieno ar kito arealo kilę augalai negali ištverti atšiauresnių sąlygų, negu jų gimtinėje (Baronienė, 2014). L. Januškevičius ir kt. (2006) išskiria keturis etapus sumedėjusių augalų introdukcijos ir aklimatizacijos procesui apibūdinti: 1) potencialių introducentų pasirinkimą; 2)introdukcinės medžiagos (sėklų, ūglių, gyvų augalų) surinkimą; 3) introdukcinius bandymus ir pirminę vienos ar kitos rūšies augalų aklimatizaciją; 4) masinį augalų dauginimą ir auginimą želdynuose. Svetimžemiai sumedėję augalai Lietuvoje žydi ir dera labai nevienodai. Didžioji jų dalis kasmet žydi ir subrandina daigias sėklas, bet gana daug ir tokių, kurie žydi ir dera kasmet, arba ir tais pačiais metais dalis tos pačios rūšies augalų žydi ir mezga sėklas, o dalis ne. Yra augalų, kurie nesubrandina sėklų arba net žydi dėl Lietuvos klimato sąlygų ypatumų jiems per šaltos žiemos arba per trumpas vegetacijos periodas (Januškevičius ir kt., 2006). 12

Dauguma tirtų augalų Lietuvoje gana atsparūs žiemai, šiai grupei priskiriami 1064 rūšių ir žemesnio rango taksonų augalai t.y. 34,06% visų introducentų (Januškevičius ir kt., 2006). Dubravos eksperimentinėje urėdijoje buvo atlikti tyrimai su 34 taksonų augalais. V. Baronienė (2014) teigia, kad visi augalai, kurie yra sulaukę brandos amžiaus (17 taksonų atstovai), žydi ir subrandina daigias sėklas. Likusieji neapšąla arba apšąla nesmarkiai (I III apšalimo laipsnis). Tikėtina, kad tokio kai kurių teoriškai jautrių šalčiui augalų atsparumo priežastis ilgalaikėje introdukcijos eigoje vykusi atspariausių individų atranka. Dubravos arboretume dauguma introducentų išauginti iš sėklų augalų, kurių jau kelios kartos kultivuojamos už natūralaus arealo ribų ir yra praėjusios tam tikrą atranką (Baronienė, 2014). Atsižvelgiant į tirtų augalų atsparumą nepalankioms žiemos sąlygoms 1pav. nurodyti tinkamiausi jų auginimui introdukciniai Lietuvos teritorijos rajonai. Visoje Lietuvos teritorijoje (4 introdukciniuose rajonuose), galima auginti 39,73% sumedėjusių introducentų (Januškevičius ir kt, 2006). 1 pav. Lietuvos introdukcinių rajonų žemėlapis (Januškevičius ir kt., 2006) Lietuvos teritorija, suskirstyta į 4 introdukcinius rajonus 1 Pajūrio žemumos, 2 Žemaičių aukštumos, 3 Lietuvos Vidurio žemumos, 4 Rytų Lietuvos, Lietuvos Vidurio žemumos ir Rytų Lietuvos introdukcinius rajonus dalija į du parajonius: 3a ir 4a šiaurinius, 3b, 4b pietinius. Išanalizavus literatūroje pateiktus duomenis galima teigti, kad Lietuvoje svetimkraščių medžių introdukcijos sėkmei reikšmės turi ir vietos klimato sąlygų visuma ne tik vidutinė minimali ar absoliučiai žemiausia temperatūra, bet ir sniego dangos storis ir jos laikymosi trukmė, vėjo kryptis 13

bei stiprumas, debesuotumas, slėgis, temperatūros svyravimai oro drėgnumas, dirvožemis, apšvietimas ir kt. 1.4. Svetimkraščių medžių introdukuotų Rambyno regioniniame parke apžvalga 1.4.1. Platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus L.) Platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus L.) Vidurio ir Pietryčių Europoje, Kaukaze, Mažojoje Azijoje paplitusi medžių rūšis (Navasaitis, 2008). Acer pseudoplatanus iš gimtojo arealo Europoje aktyviai plinta nuo ledynmečio (Weidem at al.2010 ) (2 pav.). 2 pav. Platanalapio klevo gamtinis paplitimo arealas (Navasaitis, 2008) Šio medžio aukštis 15-35 (40) m ir 2 (3) m skersmens liememuo. Laja plačiai ovališka. Žievė šviesiai pilkai rusva, atsilupanti plačiais lopais lyg platano. Ūgliai stori, pliki, šviesiai gelsvai rudi, su gausiomis rausvomis lenticelėmis. Pumpurai stambūs, kiaušiniški, 7-15 mm ilgio, 4-7 mm skersmens, geltoni ar gelsvai žali (Navasaitis, 2008; Weidem at al. 2010 ). Lapai dažniausiai penkiaskiaučiai, 8-10 (16) cm ilgio, 7-16 (20) cm pločio, storoki. Viršutinė lapų pusė ryškiai žalia, kiek raukšlėta, su įspaustinėmis gyslomis, apatinė pilkai ar melsvai žalia, plaukuota arba su plaukelių kuokštais gyslų šakumose (Weidem at al. 2010). Skiautės plačios, smailios, stambiai dantytos, pamatas širdiškas. Lapkotis 4-17 cm ilgio, neretai rausvas. Rudenį lapai pagelsta. Žiedai dvilyčiai, šviesiai gelsvi, 8 mm skersmens, susitelkę nusvirusiuose 6-16 cm ilgio žiedynuose. Sparnavaisiai nusvirusiose kekėse, 4-5 cm ilgio, sujungti stačiu kampu, riešutėliai rutuliški. Žydi sulapojęs, gegužės mėnesį. Sparnavaisiai subręsta vėlai vasarą arba ankstyvą rudenį (Weidem at al.2010), prinoksta rugsėjį-spalį (Navasaitis, 2008). 14

Vakarų Lietuvoje platanalapis klevas buvo įvestas miškuose nuo XIX a. vidurio ir šiuo metu ši rūšis yra paplitusi tiek miškuose ir antropogenizuotose buveinėse šioje šalies dalyje (Gudžinskas, 1998). Lietuvoje platanalapis klevas nuo seno auginamas dvarų parkuose. M. Navasaitis (2008) rašo, kad ši rūšis mėgsta derlingus dirvožemius, auga sparčiai. Platanalapio klevo amžius gali pasiekti iki 400-600 metų. Derėti pradeda apie 20 metų amžiaus. Šalčiui atsparus. Gausiai dera, parkuose savaime atželia. Persodinti medeliai gerai prigyja ir sparčiai auga, neretai pralenkia tokio pat amžiaus paprastojo klevo medelius (Navasaitis, 2008). Šių klevų sodinukai nesunkiai pakenčia persodinimą, miške juos mažiau apgraužia kiškiai. Tiesa, pavasarį juos kiek apniokoja geniai, prakirsdami žievę atsigerti saldžios sulos (Trepėnaitis, 2009). Taip pat puikiai dauginasi sėklomis, kurios stipraus vėjo pagalba gali pasklisti net 4 km atstumu nuo motininio augalo (Gudžinskas, 1998). Taigi šios augalo savybės padeda platanalapiui klevui plisti ir skverbtis į vietos bendrijas. Vykdomoje Nacionalinėje mokslo programoje Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis 2010 2011 m. atliktas projektas Svetimkraščių medžių rūšių plitimas Lietuvoje ir procesą sąlygojantys veiksniai. Tyrimo rezultatai rodo, jog platanalapis klevas lyderiauja su kitomis introdukuotomis medžių rūšimis pagal vidutinį plitimo atstumą (257 m) ir vidutinį pomiškio kiekį (2064 vnt/ha). Nustatyta, kad Platanalapis klevas plinta vienodai gerai įvairiose augavietėse, pastebimas intensyviausias plitimas šiaurės vakarų ir šiaurės rytų kryptimis. (LAMMC ir miškų institutas, 2012). Keliama hipotezė, kad nuo ledynmečio plitimo greitis už natūralaus diapazono ribų keletą medžių rūšių Europoje gali būti 100-200 km per 100 metų natūraliu plitimo spinduliu. (Weidem at al.,2010). Lietuvos botanikai platanalapį klevą Europos mastu laiko invazine rūšimi, tačiau analizuojant introdukuotų sumedėjusių augalų grėsmę Lietuvos miškams platanalapis klevas buvo įtrauktas į neoficialų invazinių augalų sąrašą (Trepėnaitis, 2009). J. Danusevičius (2010) savo straipsnyje rašo, kad prie kitų Lietuvoje introdukuotų medžių rūšių platanalapis klevas yra ta rūšis, kuri gerai adaptavosi mūsų sąlygomis ir yra vertingesnės negu vietinės. Ši rūšys su kitomis nesikryžmina, todėl nėra pavojaus, jog atsiras mišrūnų su vietinėmis rūšimis. Tad ir šis, per žiedadulkes invaziškumo požymis atpuola. Kėdainių urėdijoje Labūnavos girininkijoje, 2007 m. iš daugiau kaip 90 platanalapio klevo klonų būtų įveistas jų rinkinys 2,4 ha ploto. Platanalapio klevo klonai išauginti urėdijos medelyne, į vietinius platanalapių klevų sodinukus įskiepijus atsivežtus iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Danijos šių medžių įskiepius. Miškininkai tikisi, kad ateityje iš klonų rinkinio surinktų sėklų per 2-3 bandomųjų želdinių kartas būtų galima išauginti greitai augančius ir daug vertingos medienos brandinančius platanalapių klevų palikuonis, kuriuos vertėtų veisti miškuose pramoniniais medynais (Trepėnaitis, 2009). 15

1.4.2. Raudonasis ąžuolas (Quercus rubra L.) Raudonasis ąžuolas (Quercus rubra L.) išplitęs Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje, taip pat auga Kanados pietrytinėje dalyje (3 pav.). Sudaro grynuosius medynus, tačiau retai. Auga mišriuose medynuose su kitomis rūšimis: uosiais, drebulėmis, beržais, skirpstais, kėniais ir kt. ( Gradeckas ir kt., 2005). 3 pav. Raudonojo ąžuolo gamtinis paplitimo arealas (Navasaitis, 2008) Raudonųjų ąžuolų medynai yra auginami vakarinėje, centrinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje. Vakarinėje dalyje ši introducentų rūšis buvo pasodinta vokiečių miškininkų. Pietinėje dažniausiai miškininkų introdukuotų augalų mėgėjų, o centrinėje dalyje, taip pat introdukuotų augalų mėgėjų, tačiau dažniausiai tyrimo tikslais (Straigytė, 2008). Raudonieji ąžuolai vasaržaliai medžiai, kurių aukštis siekia 20-30 (40) m, o liemens skersmuo 0,8 (1,5) m. Laja skėstašakė, stambioms šakomis, kamienas palyginti trumpas. Žievė lygi sidabriškai arba tamsiai pilka, senų medžių supleišėjusi plačiomis plonomis plokštelėmis. Ūgliai šiek tiek briaunuoti, pilkai ar rausvai rudi, jauni plaušoti, vėliau pliki. Pumpurai kiaušiniškai kūgiški, tamsiai rudi, 5-7 mm ilgio, blakstienotais žvyneliais (Navasaitis, 2008). Lapai ovalūs, 10-23 cm ilgio, 7-15 cm pločio, odiški, su 3-5 poromis plačių, aštriai nusmailėjusių, stambiai dantytų skiaučių, kurios platesnės už išliežius. Viršutinė lapų pusė ryškiai žalsvai plika, paprastai žvilganti, apatinė šviesiai žalia, matinė, iš pradžių plaukuota, vėliau beveik plika arba tik gyslų šakumose plaukuota. Lapalakščio pamatas pleištiškas. Lapkotis 1-4 cm ilgio. Prielapiai anksti nukrenta. Rudenį lapai dažniausiai raudoni, kai kurių medžių geltoni arba rudi. 16

Kuokeliniai žirginiai 5-8 cm ilgio, žalsvai geltoni. Piesteliniai žiedai po 1-2, beveik bekočiai, susitelkę jaunų ūglių lapų pažastyse. Žydi lapojant, gegužės-birželio mėnesiais. Gilės užauga antraisiais metais. Jos plačiai kiaušiniškos arba beveik rutuliškos, 1,5-2,5 cm ilgio ir beveik tokio pat pločio, iš pradžių apšepusios balsvais plaukeliais,, vėliau plikos, rausvai rudos. Goželė stora, negili, plokščia, apgaubia tik gilės pamatą (Navasaitis, 2008). L. Straigytės ir R. Žalkausko (2012) atliktais tyrimų duomenimis, galima teigti, kad raudonojo ąžuolo sodinukai vidutiniškai plinta 100 m ar didesniu atstumu nuo motininio medyno, vidutinio derlingumo augavietėse (Straigytė ir kt., 2012). Tačiau tyrimų rezultatai netiesiogiai rodo, kad plitimo grėsmė išlieka. Raudonojo ąžuolo daigai plita sėkmingai pakankamai ilgą atstumą tiek šiltesnio, tiek šaltesnio klimato zonose. Sodinukų plitimą riboja daugiau dirvožemio derlingumas, tanki ir aukšta žolinė danga, nei temperatūrų skirtumai (Riepšas ir kt., 2008). Raudonasis ąžuolas auga palyginti sparčiai. J. Danusevičiaus (2010) duomenimis, 45 metų jų prieaugis siekia 300 ktm /ha (paprastojo ąžuolo 170 ktm/ha ). Raudonasis ąžuolas Gyvena 200-300 (400) metų. Derėti pradeda apie 20 metų amžiaus. Gausiai dera kas 2-4 metai. Šviesomėgis, šalčiui atsparus, nukenčia nuo pavasarinių šalnų (Navasaitis, 2008). A. Gradeckas (2005) rašo, kad raudonojo ąžuolo didesnis pakantumas pavėsiui, lyginant su paprastuoju ąžuolu, lemia jo geresnį išsilaikymą ir didesnį medynų tankumą dėl to palyginti jauno amžiaus tankūs želdiniai esti labai didelio produktyvumo. Geras našumas bei augimas ir neturtingose augavietėse, ši rūšis mažiau reikli dirvožemio derlingumui negu kitos ąžuolo rūšys, tačiau geriausiai auga derlinguose priesmėliuose, kurie turi būti purūs ir pakankamai drėgni (Gradeckas ir kt., 2005; Navasaitis, 2008). Mediena šviesesnė, nedaug minkštesnė ir lengvesnė nei prastojo ąžuolo, su labai ryškiais plačiaisiais šerdies spinduliais taip pat vertinama ir naudojama kaip paprastojo ąžuolo (Navasaitis, 2008). Raudonasis ąžuolas turi gausią ektomikorizę, todėl plačiau veistinas apželdant dirbamas žemes, nes jis skatina dirvožemių natūralizaciją ir mažina miško medžiams patogeninių grybų, kartu ir šakninės pinties plitimą (Danusevičius. 2010). Pietinėje Lietuvos dalyje atliktais tyrimų duomenimis nustatyta, kad raudonojo ąžuolo būklė yra labai gera, čia mažas grybų ir vabzdžių pažeidimų skaičius (Straigytė ir kt., 2006). Raudonasis ąžuolas platinamas daugelyje šalių, tarp jų ir mūsų kaimyninėse Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Kaliningrado srityje (Danusevičius. 2010). Lietuvoje raudonasis ąžuolas introdukuotas, pradėtas auginti daugiau nei prieš 125 metus (Gradeckas, 2005). E. Riepšas ir kt., (2008) straipsnyje, Straigytės (2008) disertacijoje surinktais duomenimis pagal 19988-2000 atliktos penktosios sklypinės inventorizacijos duomenis, rašo, kad Lietuvos miškuose iš 79 sklypų (116 ha), kuriuose auga raudonasis ąžuolas, ši rūšis grynus medynus sudaro tik 7 sklypuose, kurių plotas apie 9 ha. Vyraujanti rūšis randama 25 sklypuose (33 ha). Raudonasis ąžuolas kaip antroji medžių rūšis kitų 17

medžių rūšių medynuose randama 38 sklypuose, kurių plotas 59 ha. Likusiuose 17 sklypų (27 ha) raudonasis ąžuolas auga 3-5 rūšimi, kitų medžių rūšių medynuose (Straigytė, 2008). Labai dažnas, dėl savo dekoratyvumo, tinkamas dekoratyviniams želdynams. Klimatinės Lietuvos sąlygos, šiems medžiams ypač vakarinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyje, yra artimos optimalioms (Gradeckas ir kt., 2005). M. Navasaitis (2008) rašo, kad raudonasis ąžuolas auginamas, pavieniui, grupėmis, alėjose. Nuo seno auginamas dvarų parkuose, daugelyje dažniausiai vakarinėje dalyje, po nedaug įveista miškuose, kur pasiekia 20-25 m aukštį ir gausiai atželia. Kartais 50-80 metų amžiaus medžių radialinis prieaugis yra toks pat arba nedaug didesnis nei šalia augančių prastojo ąžuolo medžių. Tačiau jų liemenys trumpi, šakoti, išlenkti, kartais kelių stiebų (Straigytė ir kt., 2006). Eilėmis augantys apie 100 metų amžiaus raudonojo ąžuolo medžiai neretai yra storesni nei greta augantys tokio paties amžiaus paprastojo ąžuolo medžiai, liemenys vos keleto metrų ilgio keliomis storomis šakomis (Navasaitis, 2008). Raudonasis ąžuolas, introdukuota rūšis, kuri dažnai laikoma invazine, bet J. Danusevičius (2010 )mano, kad ši rūšis tenkinasi skurdesniais dirvožemiais, o plinta tiek, kiek giles išnešioja kėkštai. Lietuvoje jo esama 117 ha. Mokslininkas teigia, kad raudonojo ąžuolo negalime laikyti invazine rūšimi, jei per visą introdukcijos laiką jis gausiau neišplito. Straigytė (2008) savo disertacijoje aprašo raudonojo ąžuolo žėlinių paplitimą Lietuvos miškuose, jų būklę bei sąveiką su vietine flora. Išvadose nurodoma, kad Lietuvos teritorijoje esantys raudonojo ąžuolo žėliniai išplinta toliau už želdynų ribų, dėl to jo veisimas nepageidautinas miškuose. Jo invazijos intensyvumo lygmuo didesnis už vidutinį (0,65), galimo paplitimo lygmuo vidutinis (0,57), daromos neigiamos įtakos visuomenei, aplinkai ir ekonomikai lygmuo yra labai mažas (0,16). Galutinis raudonojo ąžuolo invazyvumo lygmuo mažesnis už vidutinį (0,35) (Straigytė, 2008). 1.4.3. Didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco) Didžioji pocūgė pušinių šeimos (Pinacceae Lindl.) rūšis, paplitusi Amerikos vakarinėje dalyje, Ramiojo vandenyno pakrantėje, nuo Vankuverio salos Kanadoje pietuose (4 pav.).. 18

4 pav. Didžiosios pocūgės gamtinis paplitimo arealas (Navasaitis, 2008) Kalnuose auga iki 1800 m virš jūros lygio. (Navasaitis, 2008). Tėvynėje ji sudaro grynus medynus, bet dažniausiai auga su kitais spygliuočiais medžiais (Žeimavičius, 1999). Nuo 1287 m, ji išplito Europos parkuose ir miškuose. Lenkijoje įveista apie 1400 ha pocūgės medynų. 50-75 (115) m aukščio medis. Liemens skersmuo 1-2 (4,6) m. Šiuo metu žinomas aukščiausias didžiosios pocūgės medis (100 m) auga JAV Oregono valstijos šiaurėje (Navasaitis, 2008). Laja kūgiška, senų medžių ritmiška arba netaisyklinga, žalios spalvos. Šakos horizontalios, iš pradžių kiek kylančios. Žievė stora, išilgai giliai suaižėjusi, ruda. Ūgliai gelsvai pilki ar rusvi. Pumpurai iki 1 cm ilgio, rudi, žvilgantys. Spygliai 1,5-2,5 (3,5) cm ilgio, 1-1,5 mm pločio, plonoki, nestandūs, jų viršūnėlės bukos ar kiek smailokos. Spygliai išsidėstę dviem eilėmis. Viršutinė pusė žalia, apatinė šviesiai žalia, su neryškiais balsvais ruoželiais. Kankorėžiai 7-10 (12) cm ilgio, 3-4 cm skersmens, rudi. Dengiamųjų žvynų viršūnėlės toli išlindusios iš po sėklinių, tiesios, prigludusios prie kankorėžio. Kankorėžyje vidutiniškai po 50 sėklinių žvynų. Sėklos apie 7 mm ilgio, šviesiai rudos. Sparnelis gelsvai rusvas, iki 15 mm ilgio (Navasaitis, 2008). Sporifikuoja prieš skleidžiantis pumpurams, balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Kankorėžiai prinoksta rugsėjo mėnesį ir esant saulėtam orui netrukus išsiaižo. Ant makrostrobilų pakankamai patenka kitų medžių mikrosporų tuo atveju, kai medis auga pavėjui ir ne didesniu kaip 2-3 medžių aukščių atstumu nuo sporifikuojančių medžių (Navasaitis, 2008). Žydėjimo laikas dažnais sutampa su nepalankiomis klimatinėmis sąlygomis vėlyvosiomis šalnomis, ko pasėkoje kasmet žūva dalis moteriškųjų strobilų ir sumažėja sėklų derlius (Žeimavičius, 1999). K. Žeimavičius (1999) rašo, savo paplitimo areale, esant palankioms sąlygoms per 50 metų, didžiosios pocūgės gali užaugti iki 30-32 m, nors dirvožemio atžvilgiu rūšis mažai reikli, neauga užmirkusiuose arba per sausose dirvose. Didžioji pocūgė auga sparčiai. Viršūniniai ūgliai užauga iki 1 m ilgio per metus. Gyvena ilgai, iki 700-1000 metų. Derėti pradeda apie 30 (60) metų. Mėgsta gilius, 19

derlingus ir vidutinio derlingumo drėgnokus priemolius ir priesmėlius, švelnų pajūrinį klimatą. (Navasaitis, 2008). Lietuvoje šaltomis žiemomis apšąla. Labai nukenčia nuo škotiškojo spygliakričio, jautri užterštam miestų orui (Navasaitis, 2008). Kadangi didžioji pocūgė yra jautri šalčiams, natūralu, kad prieaugio dydžiui įtakos turi ir kas ketverius-penkerius metus pasikartojančios šaltos žiemos, dažniausiai sausio-vasario mėnesiai. Tai ir nulemia dažną mažo prieaugio pasikartojimą (Žeimavičius, 1995). Palyginus didžiosios pocūgės ir paprastosios pušies, augančios normaliose augavietėse, reakciją į klimato svyravimus, K. Žeimavičius (1995) nustatė, kad pocūgė reaguoja į klimato rodiklius panašiai, tik šaltomis žiemomis esti didesnis radialinio prieaugio nukrypimas nuo vidurkio. Skirtingai nei paprastajai pušiai, didesnės įtakos pocūgės augimui turi ir vasaros temperatūra bei kritulių kiekis. (Žeimavičius, 1995; Vitas, 2006) Pirmojo boniteto 140 m amžiaus medyne išauga iki 1600 m3 ha medienos. Ji tvirta, patvari, gerų techninių savybių, JAV naudojama plačiau nei kitų spygliuočių medžių (Navasaitis, 2008). Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą negausiai buvo auginama parkuose, o respublikos vakarinėje dalyje, buvusiame vokiečių krašte, nedidelėmis grupėmis buvo įveista miškuose. Keliolika 90 metų amžiaus medžių yra išlikę Rambyno miške 27 kvartale, kur auga kartu su melsvąja didžiąja pocūge mišriajame eglės, pušies ir lapuočių medyne. Aukščiausios pocūgės yra 32 m aukščio ir 68 cm skersmens (Žeimavičius, 1995, 1995). Jos neatsilieka nuo ten augančių to paties amžiaus paprastosios pušies ir paprastosios eglės medžių, bet jų ir nepralenkia. Neapšąla, savaime atželia negausiai. Vieną kitą medį išverčia vėjas. Pocūgių kasmet mažėja (Navasaitis, 2008). Pokario laikotarpiu bandymų tikslais pocūgė įveista miškuose apie 40 ha plote. Ir toliau miškuose negausiai bandoma auginti. Dekoratyviniuose želdynuose gana dažna (Navasaitis, 2008). Lietuvoje Didžiosios pocūgės augimo vieta yra Pajūrio žemumoje, ji auga palankiausiame introdukuotų sumedėjusių augalų (ypač atvežtų iš jūrinio klimato geografinių sričių) introdukciniame rajone. Rajonui būdingas švelnus jūrinis klimatas ir gana gausūs krituliai: vidutinė liepos mėn. temperatūra - 16,5-17,5 C, žiemos mėnesių vidutinė temperatūra - 2-3,5 C. Kritulių per metus iškrinta 600-900 mm. Panašiomis sąlygomis didžioji pocūgė auga ir savo išplitimo areale (Žeimavičius, 1995,1999; Vitas,2006). Obelynėje pasodintos pocūgės išdaigintos iš sėklų, parsisiųstų iš Amerikos. Šios pocūgės, kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, nepasižymi geru ir sveiku augimu (Straigytė ir kt., 2012). Lietuvoje parkuose, sodybose, vietomis ir miškuose auginamas didžiosios pocūgės melsvaspyglis varietetas - P. menziessii var. glauca (Beissn.) Franco (sin. P. glanca Mayr, melsvoji pocūgė), paplitęs Šiaurės Amerikoje, Uoliniuose kalnuose iki 3000 m virš jūros lygio. Auga 20

grynuosiuose medynuose, taip pat su geltonąja pušimi, pilkuoju kėniu, vakariniu maumedžiu ir kt. (Navasaitis, 2008). Melsvoji pocūgė Lietuvos sąlygomis yra vidutinio ilgaamžiškumo medis. Ji atsparesnė šalčiui bei sausroms už tipinę rūšį, gana atspari užterštam orui, ligoms bei kenkėjams, gerai auga giliame apydrėgniame priemolyje arba prismėlyje (Žeimavičius, 1995). Iki 40-50 m aukščio medis. Liemens skersmuo - 1 (1,3) m. Laja siaurai kūgiška, melsvo atspalvio, šakos kylančios aukštyn. Žievė išilgai suaižėjusi, pilkai ruda. Spygliai 1,5-2,5 cm ilgio, 1-1,5 mm pločio, standoki, buki, melsvai žali arba sidabriškai melsvi, išsidėstę dviem neaiškiomis eilėmis. Kankorėžiai ovalūs, 5-7 cm ilgio, 1,5-2,5 cm skersmens, rudi. Dengiamųjų žvynų viršūnės toli išlindusios iš po sėklinių, atlenktos atgal, neprigludusios prie kankorėžio. Vidutiniškai kankorėžyje po 35 (26-48) sėklinius žvynus. Sėklos 5 mm ilgio. 1000 sėklų sveria 25 g, kai pilnagrūdžių yra 70 proc. Viename kankorėžyje vidutiniškai būna vos 30 išsivysčiusių sėklų. Jų išeiga - 3,1 proc. Atskirų medžių spyglių spalva ir kiti išoriniai požymiai gali įvairuoti. Tokiais atvejais medžiai neklystant atpažįstami iš kankorėžių skiriamųjų požymių (Navasaitis, 2008). Auga lėtokai. Gyvena iki 400 metų. Derėti pradeda 25-30 metų. Šalčiui atspari. Pakenčia sausras. Mažiau reikli dirvožemiui nei rūšies individai. Šviesomėgė. Nukenčia nuo šveicariškojo ir škotiškojo spygliakričių. Pavasarinių šalnų metu neretai nušąla moteriškieji strobilai (Navasaitis, 2008). Prieš 80-100 metų nedideliuose sklypeliuose buvo įveista Rambyno miške 27 kvartale kartu su didžiąja pocūge. Rambyno miške iki šiol išliko vos keli medžiai, kurie gyvybingi, siekia iki 30 m aukštį, liemens skersmuo - 54 cm (Navasaitis, 2008). Čia atlikti K. Žeimavičiaus (1999) tyrimai parodo, kad lyginant pocūgę su jos varietetu, didžioji pocūgė jautriau reaguoja į ekstremalias sąlygas nei jos varietetas - melsvoji pocūgė, tačiau palankiomis sąlygomis jos radialinis prieaugis daug didesnis nei melsvosios (Žeimavičiaus, 1999) Didžioji pocūgė, natūraliai paplitęs spygliuotis Šiaurės vakarų Amerikoje, yra laikomas vienu iš labiausiai invazinių miškų spygliuočių Europoje (Carrillo-Gavila n et all, 2012). K. Žeimavičius (1995) atliktų tyrimu metu nustatė, kad jauname amžiuje iki 10-20 metų melsvoji pocūgė auga greitai, metinis prieaugis siekia 4-8 mm, vėliau augimas sulėtėja. 1.4.4. Europinis maumedis (Larix decidua Mill) Europinis maumedis (Larix decidua Mill.) Paplitęs Vidurio ir Rytų Europoje, Alpių, Karpatų, Sudetų kalnuose nuo 400 iki 1800 m aukščiau jūros lygio (5 pav.). 21

5 pav. Europinio maumedžio gamtinis paplitimo arealas (Navasaitis, 2008) Paplitimo areale sudaro grynuosius medynus, taip pat kartu auga su paprastąja egle, europiniu kėniu, europiniu buku, kedrine pušimi 20-40 (50) m aukščio medis (Navasaitis, 2008). Liemens skersmuo 0,8-1 (1,5) m, kuris pažemėje neretai kiek išlinkęs. Laja plati, kūgiška, senų medžių netaisyklinga. Šakos horizontalios, šoninės ilgos, laibos, nusvirusios žemyn. Žievė stora, išilgai giliai suaižėjusi, rausvai ruda, violetinio ar purpurinio atspalvio. Ūgliai gelsvi, šiaudų spalvos. Pumpurai plačiai kiaušiniški ar rutuliški, pliki, žvilgantys. Spygliai šviesiai žali, 1-3 (4) cm ilgio, iki 1 mm pločio (Navasaitis, 2008). Kankorėžiai kiaušiniški arba pailgai kiaušiniški, 2-4 (6) cm ilgio, 1,5-2 cm skersmens, šviesiai rudi, kompaktiškai suglaustais sėkliniais žvynais. Sėkliniai žvynai odiški, apskrita viršūne, negausiai švelniai plaukuoti. Smailios tamsios dengiamųjų žvynų viršūnėlės išlindusios. Kankorėžyje vidutiniškai 40-50 žvynų. Sėklos 3-4 mm ilgio, su 6-8 mm ilgio sparneliu. 1000 sėklų, iš kurių 20-50 proc. pilnos, sveria 5-8 g. Sporifikuoja skleidžiantis spygliams, balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Kankorėžiai subręsta rugsėjo-spalio mėnesiais. Jie palengva aižosi per žiemą, bet daugiausia sėklų iškrenta pavasarį, balandžio mėnesį (Navasaitis, 2008). M. Navasaitis (2008) rašo, kad europinis maumedis auga sparčiai, gyvena iki 500 (600) metų. Derėti pradeda 15-25 metų. Mėgsta derlingus vidutinio drėgnumo priesmėlius ir priemolius. Užmirkusiuose sklypuose skursta. šaknų sistema plati ir gili. Šviesomėgis, atsparus šalčiui, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui. A. Gradeckas ir kt. (2005) teigia, kad maumedis daug geriau ištveria padidėjusią drėgmę, šiltas žiemas, ir vėsias vasaras, yra gana atsparus ligoms. Branduolys rausvai rudas. Balana siaura, gelsva. Sakotakių nedaug, jie smulkūs. Metinės rievės ryškios, aiškiai skiriasi ankstyvoji ir vėlyvoji mediena. 12 proc. drėgnumo medienos masė - 0,57 g/cm3 (Navasaitis, 2008). Mediena tvirta, patvari, nelengvai išdžiovinama ir apdirbama (Navasaitis, 2008, Žiogas ir kt, 2006). A. Gradeckas ir kt. (2005) rašo, kad europinio maumedžio mediena kietoka, tąsi, lengvai 22

pjaunama. Lietuvoje auginamų europinių maumedžių tankis yra šiek tiek didesnis nei eglės ar pušies. Jo produktyvumas viršija visas kitas Lietuvoje augančias medžių rūšis. Lietuvos miškuose maumedynai pradėti veisti daugiau kaip prieš 150 metų. Europinis maumedis pokario metais taip pat buvo veisiamas miškuose. Dubravoje, Alytuje ir Birštone įveistos jo sėklinės plantacijos su kitomis maumedžių rūšimis. Parkuose auginamas dažnokai (Navasaitis, 2008). Analizuojant europinio maumedžio augimą, paplitimą, biologiją, Lietuvoje ir pasaulyje buvo atlikta nemažai tyrimų. Lietuvoje naujausi tyrimai buvo atlikti (2011) Nacionalinės mokslo programos Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis projekto Svetimkraščių medžių įtaka miško bendrijų biologinei įvairovei, struktūrai ir tvarumui. Šiame projekte buvo analizuojama keletą klausimų susijusiu su europiniu maumedžiu. Duomenų analizė parodė, kad dalies tirtų svetimkraščių medžių rūšių atsikūrimas vyksta gana sunkiai. Tai būdinga ir maumedžiui, miško sąlygomis, kuomet nėra suardomas paviršinis dirvos sluoksnis, maumedžio atsikūrimas praktiškai nevyksta. (LAMMC, 2011). Lyginant trijų maumedžio rūšių sibirinio, japoninio (vietinės kilmės) ir europinio - įvairių kilmių augimą 26 metų amžiaus želdiniuose, buvo nustatyta, kad europinis maumedis lenkia kitas rūšis pagal augimą į skersmenį, o į aukštį tokiame amžiuje auga panašiai kaip ir japoninis, nors atskiros kilmės viršija japoninį beveik 1,5 m. Vegetacijos periodo trukmė europinio panaši į japoninio ir ilgesnė nei sibirinio. Vidutinis išlikimas europinio maumedžio siekia 33 %, japoninio 62 %, o sibirinio 27%. Stiebų tiesumas geriausias japoninio maumedžio, tačiau jo kilmėse pasitaiko palyginti daug stiebo atšakų. Perspektyviausias tarp tirtų maumedžio rūšių yra europinis maumedis (LAMMC, 2011). Žiogas ir kt. (2006) atliktame tyrime tyrė spygliuočių tame tarpe ir europinio maumedžio būklę pietvakarių ir vakarų Lietuvoje. Tyrimų duomenimis europinis maumedis gali būti laikoma perspektyvia rūšimi šioje šalies dalyje. 1.4.5. Paprastasis Bukas (Fagus syvatica L.) Paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.) Paplitęs Europoje nuo pietinės Didžiosios Britanijos ir pietinės Švedijos iki Pirėnų, visoje Vidurio Europoje iki Ukrainos ir Balkanų (Navasaitis, 2008) (6 pav.). 23

6 pav. Paprastojo buko gamtinis paplitimo arealas (Navasaitis, 2008) 20-35 (50) m aukščio, iki 1,8 (2,5) m skersmens liemeniu medis. Laja skėstašakė, o medyne aukštai pakilusi (miške užaugusių bukų mediena nešakota). Žievė plona, lygi, sidabriškai pilka. Ūgliai apvalūs, iš pradžių plaukuoti, vėliau pliki, tamsiai rausvai rudi, tarpubambliuose išlankstyti. Pumpurai pražanginiai, išsidėstę dviem eilėmis, verpstiški, aštriai nusmailėję, 1,5-2 cm ilgio, šviesiai rudi, su daugeliu žvynelių (Navasaitis, 2008). Lapai ovalūs, 6-10 cm ilgio, 4-7 cm pločio, smailėjantys, lygiais ar truputį dantytais ir banguotais kraštais, plačiai pleištišku arba apskritu pamatu, odiški, ryškiai žalia, žvilgančia, plika viršutine ir šviesesne, pagysliais plaukuota apatine puse (jaunų lapų abi pusės ir kraštai šilkiškai plaukuoti), su 7-8 (5-9) gyslų poromis. Lapkotis apie 1 cm ilgio, plaukuotas. Rudenį lapai gelsvai oranžiniai. Dalis lapų išsilaiko per žiemą (Navasaitis, 2008). Kuokeliniai žiedai geltonai rudi, rutuliškuose, apie 1 cm skersmens, į galvutes panašiuose žiedynuose, nusvirusiuose ant ilgų kotelių. Piesteliniai žiedai žali, trumpu plaukuotu koteliu, po 2-3 (4) šiųmečių ūglių viršūnėje. Goželė 2-2,5 cm ilgio, veltiniškai plaukuota, su odiškais dygliukais. Joje 2-4 tribriauniai, apie 1,5 cm ilgio, kaštoninės žvilgančios palvos riešutėliai (Navasaitis, 2008). Žydi lapojant, gegužės mėnesį. Riešutėliai prinoksta rugsėjo pabaigoje-spalio mėnesį ir netrukus pradeda kristi, ypač po pirmųjų šalnų. Derėti pradeda 30 metų. Gausiai dera kas 3-5 metai. Viename kilograme yra apie 4000 riešutų. Auga nesparčiai (Navasaitis, 2008). Gyvena 200-300 (500) metų. Mėgsta purius derlingus drėgnokus priemolius ir priesmėlius. Gerai tarpsta drėgname pajūriniame klimate. Pakantus ūksmei. Neatsparus šalčiui. Auga lygumose ir kalnuose. Našiausiuose medynuose užauga iki 800 (900) ktm/ha medienos. Mediena šviesiai gelsvai ar rausvai ruda, paprastai balana ir branduolys vienspalviai. Šerdies spinduliai platūs, iki 0,5 cm aukščio, tamsiai rudi, todėl radialiniame pjūvyje mediena ruožėta, o tangentiniame - taškuota. Mediena kieta, vidutiniškai sunki, tvirta ir gana patvari. Staiga džiovinama plyšta prie plačiųjų šerdies spindulių. Naudojama baldams, patalpų apdailai (geriau vertinama šviesios (balsvos) spalvos 24

mediena), fanerai, įrankiams ir jų kotams, šautuvų buožėms ir Lietuvoje nuo seno auginamas parkuose, negausiai ir miškuose, dažniau vakarinėje ir šiaurinėje šalies dalyje (Navasaitis, 2008). Iš vietinės reprodukcijos riešutų išauginti medžiai šalčiui atsparesni nei atvežti iš svetur. Iš Žagarės parko 1959 metais surinktų riešutų išauginti bukai Vidurio Lietuvoje yra visiškai atsparūs šalčiui. Rytų Lietuvoje šaltomis žiemomis bukai apšąla arba žūsta. Dar ir dabar bukas negausiai veisiamas miškuose (Navasaitis, 2008). Paprastojo buko natūralus arealo šiaurinė riba eina ties Karaliaučiumi. Iki Nemuno paprastasis bukas auga mišriuose medynuose, o šiauriau Nemuno paskirai kitų rūšių medynuose. Atšylant klimatui tikėtina, jog bukas plis į šiaurę. Buko gražų medyną teko matyti, net šiauriau Ventspilio Latvijoje. Tad paprastojo buko nėra pagrindo priskirti invazinei rūšiai (Danusevičius, 2010 ). Prognozuojant šiltėjantį klimatą, manoma, kad paprastajam bukui augti Lietuvoje, ypač vakarinėje jos dalyje, bus dar palankesnės sąlygos, todėl jį auginti galima plačiau. (Pilkauskas ir kt., 2012). Rambyno girininkijoje, esančio Rambyno regioninio parko teritorijoje yra stambūs, stori (stiebo skersmuo apie 30 cm), paprastojo buko medžiai, kurie auga su pušimis, tik žemesni už pušis. Tokiame medyne dar auga buko trakas. 12 kvartale auga 60 70 metų pušynas su buku II arde ir pomiškyje. Čia bukai įvairaus amžiaus, 20 30 cm storio, aukšti, tiesūs. Jau dabar galima sakyti, kad tai mišrus pušies ir buko medynas (Basalykas, 1987). Lietuvoje vykdytos nacionalinės mokslo programos Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis ataskaitoje, pateikta, kad vakarų Lietuvos miškuose antrą ardą gali formuoti paprastasis bukas. Paprastasis bukas Lietuvos sąlygomis yra už natūralaus arealo paplitimo ribos. Lietuvoje bukynai auga apie 150 km į šiaurės rytus nuo arealo ribos. Ši rūšis svarbi kaip klimato šiltėjimo indikatorius, nes Lietuvoje paprastojo buko plitimą limituojantys veiksniai yra šaltos žiemos bei pavasarinės šalnos. Išanalizavus Preilos meteorologinės stoties duomenis ir palyginus su buko prieaugiu nustatyta, kad karštos vasaros, šaltos žiemos ir sausa bei šalta vegetacijos sezono pirmoji pusė turėjo įtakos buko prieaugio mažėjimui. Šie meteorologiniai parametrai 57 proc. buko prieaugio variacijos. Lietuvoje nemažai bukynų įveista antrajame pušynų arde. Paprastojo buko ir raudonojo ąžuolo medynuose dėl gausesnės mikrobiotos lapijos nuokritos labai intensyviai irsta, todėl yra palankios sąlygos šių medžių rūšių savaiminiam atžėlimui, taip pat tai didina jų invaziškumą (LMT, Nacionalinės mokslo programos Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis 2011 ataskaita, 2012). 25

1.5. Rambyno regioninis parkas Rambyno regioninis parkas įsteigtas 1992 m, kuris įsikūręs vakarinėje Lietuvos dalyje. Parko plotas - 4811 ha (7 pav.). Parko teritorija pagal gamtos ir kultūros paveldo apsaugos formas ir panaudojimo galimybę suskirstyta į zonas: konservacinės apsaugos prioriteto tai 8 draustiniai (83,6 % ), rekreacinę (3,2 %), apsauginę (7,2% ), ūkinę (6,0 % bendro parko ploto) 7 pav. Rambyno regioninio parko geografinė padėtis (http://www.maps.lt/map/) Parko teritorijoje esančiuose 8 draustiniuose saugomos didžiausios parko vertybės Nemuno slėnio kraštovaizdis; užliejamos pievos su tik joms būdingomis augalų bendrijomis; Rambyno kalnas su vertingais medynais; gamtos ir kultūros vienovę išsaugoję Bitėnų ir Bardėnų kaimai; išraiškinga Vilkyškių kalvagūbrio ketera; regiono miškams būdinga medynų įvairovė; Šereitlaukio dvaro aplinka; Vilkyškių miestelio senoji dalis (8 pav.). 8 pav. Rambyno regioninio parko teritorijos žemėlapis (http://www.rambynoparkas.lt/images/pagrindinis.pdf) 26

Rambyno miške yra nemažai introdukuotų augalų. Jų sėklos buvo atvežtos iš kitų kraštų ir čia pasėtos. Kai kurioms rūšims Lietuvos klimatas pasirodė esąs palankus. K. Žeimavičius (1995) disertacijoje pažymi, kad Rambyno regioninio parko teritorija tinkamiausia teritorija introducentų auginimui Lietuvos dendrointrodukciniame rajone. A. Basalykas (1987) rašo, kad vieni introducentai auga pavieniui ar sudaro nedideles grupeles, kiti didesnėmis grupėmis, išplitę medynuose, dauginasi sėklomis ir plinta toliau. Miške gerai auga paprastasis bukas (Fagus silvatica), didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii), raudonasis ąžuolas (Quercus rubra) ir kt. Pocūgių grupė iš 29 medžių auga 26 ir 27 kvartaluose. Medžiai stambūs, aukšti. Aplinkui yra įvairaus aukščio ir amžiaus sėjinukų. Bukai miške paplitę dviejose vietose (12 ir 26 kv.). Spėjama, jog jie ir kiti introducentai paplito po mišką iš 26 kvartale esančios sodybos, kurioje jau nuo seno gyveno ir dirbo miškininkai. Iš to, kad miške auga daug visokių introducentų, galima spręsti, jog šie miškininkai buvo mėgėjai auginti nevietines medžių ir krūmų rūšis. Nemažai bukų auga šalia minėtos sodybos brandžiame šimtamečiame pušyne. Gaila, kad 1977 m. medynas smarkiai nukentėjo nuo audros. Virsdamos pušys ir eglės išlaužė daug bukų. Pušynams su buku nebūdinga floristinė įvairovė. Po tankia buko lapija yra labai mažai žolinių augalų (Basalykas,1987). A. Basalykas (1987), rašo, kad Rambyno miškus, vienur kitur galima pastebėti medžių alėjų. Skirtingo pločio alėjos, buvo įvairios paskirties: vienos buvo skirtos pasivaikščiojimui, kitos susisiekimui, kai kurios gal turėjo dar ir kitokią paskirtį (pvz., priešgaisrinę). Jos sodintos XIX a. pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje. Pakelėmis buvo sodinama liepos, paprastasis ir raudonasis ąžuolai, tuopos, beržai. Kai kurios alėjos iki šiol neblogai išsilaikė. Dabar jos neteko savo paskirties neprižiūrimos ir užgožtos kitų medžių, baigia sunykti. Iš šių alėjų daugelis medžių rūšių išplito po mišką. Norint plačiau apžvelgti medynų sudėtį ir dendrometrinius parametrus, tikslinga analizuoti Rambyno girininkijos duomenis. Nes beveik visa Rambyno girininkijos teritorija, išskyrus 0,8 ha patenka į Rambyno regioninio parko teritoriją. Rambyno girininkijos veiklos teritorijoje inventorizuota 2823 ha miškų. Miškų plotai pagal nuosavybę pasiskirstę taip: valstybinės reikšmės - 73,6 proc., privatūs ir nuosavybės teisių atkūrimui skirti - 26,1 proc., kitų naudotojų miškai - 0,3 proc. Kiti miškų naudotojai tai - Pasienio policijos departamentas prie VRM - 8,4 ha (1 lentelė), (Rambyno girininkijos miškotvarkos medžiaga, 2004). 27

1 lentelė. Rambyno girininkijos miškų plotas pagal nuosavybę Bendras potas (ha) Miško žemės plotas (ha) Naudotojai ha proc. ha proc. Valstybinės reikšmės miškai 2078 3,6 2062 73,6 Privatūs ir nuosavybės teisių atkūrimui skirti miškai 737 26,1 730 26,1 Kitų naudotojų miškai 8 0,3 8 0,3 Iš viso 2823 100 2800 100 *Šaltinis: VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, 2004 Valstybinės reikšmės miškai suskirstyti į 83 kvartalus. Vidutinis kvartalo plotas - 25,0 ha. Miškų inventorizacijos metu išskirtas 1371 taksacinis sklypas. Vidutinis sklypo plotas - 1,5 ha (vienas mažiausių urėdijoje). Miškai pagal funkcinę paskirtį suskirstyti į pogrupius, o pagal nustatytą ūkinį rėžimą pogrupiai priskirti atitinkamoms miškų grupėms, vadovaujantis LRV nustatyta tvarka ir normatyvais (2001-09-26 Nr.1171). Vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nustatytos pagal Aplinkos ministro 2001-11-07 įsakymu Nr.540 patvirtintas taisykles (2 lentelė). 2 lentelė Rambyno girininkijos plotų pasiskirstymas pagal miškų grupes Miškų grupė Bendras miškų plotas Miško žemės plotas ha proc. ha proc. II grupės (specialios paskirties) miškai 859 41,3 853 41,4 A.Ekosistemų apsaugos miškai 776 37,3 772 37,5 B.Rekreaciniai miškai 83 4,0 81 3,9 III grupės (apsauginiai) miškai 933 45,0 928 45,0 IV grupės (ūkiniai) miškai 286 13,7 281 13,6 Iš viso 2078 100 2062 100 *Šaltinis: VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, 2004 Pagal Rambyno girininkijos taksacinę medžiagą, teigiama, kad girininkijos miškuose dominuoja spygliuočių medynai: pušynai sudaro 47,1 proc., eglynai - 20,0 proc. visų medynų ploto. Iš minkštųjų lapuočių didžiausią plotą užima beržynai (14,6 proc.). Ąžuolynai paplitę 9,1 proc. ploto. Ąžuolynų plotas tiek absoliučiais, tiek santykiniais skaičiais yra didžiausias urėdijoje. III ir IV miškų grupių miškuose vyrauja pusamžiai medynai, sudarydami 39 proc. visų medynų ploto, jaunuolynai sudaro 26 proc., bręstantys - 12 proc., brandūs - 23 proc. Gamtinę brandą pasiekusių medynų yra per 44 ha. Girininkijos medynų vidutiniai rodikliai, išskyrus einamąjį prieaugį yra didesni ar geresni 28

už urėdijos vidutinius, o medynai vieni seniausių urėdijoje. Rambyno regioninis parkas yra vienas iš žinomiausių introdukuotų medžių rūšių vietų Lietuvoje. Parkas pasižymi gana didele miško bendrijų įvairove. Rambyno regioniniame parke yra įveistos introdukuotos medžių rūšys: raudonasis ąžuolas, platanalapis klevas, europinis maumedis, paprastasis bukas, didžiosios pocūgės melsvasis varietetas ir didžiosios pocūgės rūšys. Nustatyta, kad ši Lietuvos dalis tinkamiausia ir palankiausia introducentų auginimui. 29

2. TYRIMŲ TIKSLAS, UŽDAVINIAI, OBJEKTAS IR METODAI 2.1. Tikslas, uždaviniai ir objektas Tyrimo tikslas nustatyti svetimkraščių medžių rūšių plitimą, medynų struktūrą Rambyno regioniniame parke. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti svetimkraščių medžių rūšių medynų dendrometrinius rodiklius Rambyno regioniniame parke. 2. Nustatyti svetimkraščių medžių rūšių kaitą Rambyno regioniniame parke. 3. Ištirti svetimkraščių medžių plitimą Rambyno regioniniame parke. Tyrimo objektas Rambyno regioninio parko svetimkraštės medžių rūšys: Raudonasis ąžuolas (Quercus rubra L.); Platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus L.); Didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii Mirb.) Franco) ir didžiosios pocūgės melsvaspyglis varietetas (P. menziessii var. glauca (Beissn.) Franco); Europinis maumedis (Larix decidua Mill.); Paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.). Svetimkraščių medžių rūšių dedrometrinių duomenų analizė buvo atlikta Rambyno regioniniame parke 8 kvartaluose (sklypai žemėlapyje paryškinti raudona spalva) (9 pav). 9 pav. Medynų su svetimkraštėmis medžių rūšimis miško kvartalų išsidėstymas Rambyno regioniniame parke 30

10 pav. Tiriamų sklypų išsidėstymas 1 ir 2 kvartaluose ( VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, 2004) 11 pav. Tiriamų sklypų išsidėstymas 12 ir 26 kvartaluose ( VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, 2004) 11 pav. Tiriamų sklypų išsidėstymas 45, 45, 56, 57 kvartaluose ( VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, 2004) 31

2.2. Tyrimo metodika ir organizacija Dokumentų analizės metodu buvo surinkti duomenys ir analizuojami iš įvairių literatūros šaltinių, apžvalgų, statistinių leidinių, dokumentų. Tyrimai atlikti monografiniu t. y. dokumentų analizės metodu. Analizuota Rambyno girininkijos 1973 m, 1982 m, 1990 m, 2004 metų miškotvarkos medžiaga, planšetai. Analizuojant ankstesnių miškotvarkų medžiagą buvo naudojamasi tiems metams priklausančiu planšetu, nes pagal jį, atrenkami pasikeitę sklypų plotai. Išaiškinti 14 sklypų medynų dendrometriniai rodikliai. Gautiems tyrimų duomenims susisteminti ir apdoroti panaudota Microsoft Exel programa. Remiantis šiais duomenimis nustatyta svetimkraščių medžių medynų dendrometrinių rodiklių kaita nuo 1972-2004 metais. Svetimkraščių medžių plitimas nuo motininio medyno pasaulio šalių atžvilgiu nustatytas lauko tyrimų metu. Tirtos raudojo ąžuolo, platanalapio klevo, didžiosios pocūgės melsvasis varietetas ir didžiosios pocūgės rūšys. Svetimkraščių medžių rūšių paplitimo tyrimai atlikti 2012 metų liepos ir 2013 metų rugpjūčio mėnesiais, 5 miško sklypuose (26 kvartalo 3 ir 10 sklypai, 45 kvartalas 5 ir 6 sklypai, 2 kvartalo 28 sklype). Savaiminiai svetimkraščiai medeliai buvo skaičiuojami 2 m x 2 m bareliuose, tolstant nuo motininio medyno pasaulio šalių atžvilgiu (12 pav.). 12 pav. Svetimkraščių medžių rūšių plitimo nuo motininio medyno tyrimo barelių išdėstymo schema kitus medynus. Remiantis tyrimo duomenimis nustatyta, kuri svetimkraščių medžių rūšis labiausiai plito į 32

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ 3.1. Svetimkraščių medžių paplitimas ir struktūros Rambyno regioniniame parke Pagal 2004 metų miškotvarkos duomenis, svetimkraščių medžių rūšių pasiskirstymas Rambyno girininkijoje yra toks: raudonojo ąžuolo rasta 10-yje sklypų (1 kv./22 skl.; 26 kv./3 skl.; 45 kv./5, 6 skl.; 46 kv./15, 26 skl.; 56 kv./ 5, 6, 7 skl.; 57 kv./8 skl.), platanalapis klevas auga 2 kvartalo 31, 32 sklypuose. Paprastasis bukas auga 2 sklypuose (12 kv./12 skl. ir 26 kv./3 skl.), maumedis 57 kvartalo 12 sklype ir didžioji pocūgė 26 kvartale 10 sklype. Iš viso Rambyno girininkijos miško medynuose svetimkraštės medžių rūšys randamos 15 sklypų. Toks pasiskirstymas buvo ir visose ankstesnėse miškotvarkose, tik šiek tiek jos keičiasi medžių rūšių sudėtyje (3 lentelė). 3 lentelė. sklypų skaičius, kuriuose auga svetimkraštės medžių rūšys Rambyno girininkijoje pagal 2004 metų miškotvarkos medžiagą Medžių rūšis Raudonasis ąžuolas Platanalapis klevas Paprastasis bukas Europinis maumedis Didžioji pocūgė Sklypų skaičius 10 2 2 1 1 Svetimkraštės medžių rūšys grynų medynų šios Rambyno regioninio parko miškuose nesudaro. Visi introducentai yra kultūrinės kilmės ir pasodinti ne moksliniais tikslais, o to metų gyvenusių miškininkų mėgėjų, dvarininkų. Labiausiai Rambyno girininkijoje paplitęs raudonasis ąžuolas, kuris medynuose pasodintas medžių alėjose, taip pat yra pavienių medžių medyne. Platanalapis klevas randamas tik kaip pavienė rūšis medyne. Nors medžiai seni, aukšti, tačiau miškotvarkos duomenyse randama tik žyma, jog ši rūšis yra medyne, bet į sklypo medžių rūšinę sudėtį ji neįeina. Analizuojant naujausios miškotvarkos duomenis svetimkraščių medžių dalį sklypo medyne raudonasis ąžuolas pagal girininkijoje atliktų miškotvarkos inventorizacijų duomenis auga sklypuose kartu su kitomis medžių rūšimis, pušimi, egle, paprastuoju ąžuolu ar beržu. Ir ši svetimkraštė medžių rūšis sudaro tik kelias dalis sklypo medyne, arba yra kaip pliusinė rūšis. Platanalapis klevas auga mišriame pušies, beržo ir pušies, eglės, klevo sklypuose. Ir neįeina į pagrindinę medyno sudėtį. Paprastasis bukas auga, pušies ir paprastojo ąžuolo medyne, sudaro tik keletą sklypo sudėties dalių. Taip pat randamas ir paprastojo buko pomiškis, kuris 2004 m. siekė 45 metų amžių. 33

Europinis maumedis užima pusę (50 proc. ) sklypo dalies, tačiau kartu auga su egle, liepa, beržu. Didžioji pocūgė auga mišriajame eglės, pušies ir lapuočių medyne, į pagrindinę medyno sudėtį neįeina. Sklype auga keliolika šios rūšies medžių. Sunku tiksliai išskirti kiek svetimžemės rūšys užima ploto Rambyno girininkijos miškuose. Todėl pateikiamas užimamas plotas to medyno, kuriame auga introducentai. Siekiant išsiaiškinti medynų su svetimkraštėmis rūšimis struktūrą, buvo atliekama 1973 m., 1982 m., 1990 m., 2004 m. Rambyno girininkijos vidinės miškotvarkos medžiagos analizė. Medynų plotai, kuriuose auga analizuojamos svetimkraštės medžių rūšys pavaizduoti 13 paveiksle. Taigi, raudonasis ąžuolas iš kitų analizuojamų rūšių labiausiai paplitęs Rambyno girininkijos miškuose. Pagal 1973 metais vykusią girininkijos miškotvarką inventorizuota 22,3 ha medynų su raudonuoju ąžuolu, lyginant su kitų Rambyno girininkijos miškotvarkos medžiagos duomenimis, tai buvo mažiausias užimamas plotas. Sekančios miškotvarkos (1982 m.) medynų plotai su raudonuoju ąžuolu sudarė didžiausią plotą, t. y. 29,8 ha. Labai panašų plotą šie medynai sudarė ir 1990 m. (29,4 ha.). 2004 m. kiek mažesnis medynų su raudonuoju ąžuolu plotas, jis siekė 25,2 ha. Tokį plotų pasiskirstymą ir kitimą lėmė ir kiekvienos miškotvarkos metu atlikti darbai, tokie kaip sklypų reorganizavimas. Taigi raudonasis ąžuolas nuo 1973 m. iki 2004 m. išlieka gausiausias, lyginant su kitomis rūšimis. Medynų plotai su platanalapiu klevu visų miškotvarkų metu išliko maždaug tolygūs, jų plotas per 30 metų svyruoja nuo 2,2 iki 3,6 ha. 1973 m. medynų plotas su platanalapiu klevu buvo didžiausias (3,6 ha). Na, o mažiausią plotą užėmė 1982 m. 2,2 ha. Labai panašų plotą šie medžiai medyne užėmė 1990 m. (2,9 ha) ir 2004 m. (3,1 ha). Panaši situacija su paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, didžiąja pocūge. Medynų plotai per 30 metų skiriasi nedaug, tik šių rūšių ploto pasiskirstymas medynuose skiriasi. Medynų plotas su paprastuoju buku svyruoja apie 5 ha per 30 metų. 1973 m. medyno su paprastuoju buku plotas mažiausias 4,7 ha. 1982 m. 4,9 ha, 1990 m. plotas medynu su paprastuoju buku užėmė daugiausia t. y. 5,5 ha. Na, o naujausios (2004 m.) miškotvarkos duomenimis plotas sumažėjo iki 5,3 ha. O medynų su europiniu maumedžiu, pastebimas stabilumas nuo 1973 m. iki 1990 m. sklypo plotas visų trijų miškotvarkų išliko toks pat (1,1 ha), o paskutinės, naujausios 2004 m. miškotvarkos duomenimis sklypas padidėjo iki 1,4 ha. 1973 metais medyno plotas, kuriame auga didžioji pocūgė buvo 3 ha. Medynai su didžiąją pocūge kardinaliau pasikeitė 1990 m., nes plotas sumažėjo ir buvo 1,1 ha. Taip atsitiko dėl to, kad buvo vykdomas kirtimas, ir perskirstyti kvartalo sklypų plotai Buvusi situacija nuo 1990 m. nesikeitė iki 2004 m. plotas išlieka stabilus pastaruosius 20 metų, jų plotas 1,1 ha. 34

ha 30 25 20 15 10 5 Miškotvarkos medžiaga 1973 m. 1982 m. 1990 m. 2004 m. 0 Raudonasis ąžuolas Platanalapis klevas Paprastasis bukas Europinis maumedis Didžioji pocūgė 13 pav. Medynų su svetimkraštėmis medžių rūšimis ploto pasiskirstymas Rambyno regioniniame parke pagal miškotvarkų medžiagą Analizuodami 1973 2004 m. miškotvarkos medžiagą pagal medynų plotus, kuriuose auga svetimkraštės medžių rūšys, pastebime, kad medynų su raudonuoju ąžuolu yra daugiausia ir jų užimamas plotas didžiausias lyginant su kitomis svetimkraštėmis rūšimis, Rambyno regioniniame parke. O mažiausią plotą užima medynai su europiniu maumedžiu ir didžiąją pocūge, per visus analizuojamus metus, jų plotas išliko beveik stabilus. Medynų plotas yra su paparastuoju buku ir platanalapiu klevu. 3.2. Svetimkraščių medžių dedrometrinių parametrų analizė Svetimkraščių medžių rūšių vidutinio amžiaus pasiskirstymas nuo 1973-2004 m. pavaizduotas 7 paveiksle. Analizuojant raudonojo ąžuolo vidutinį amžių pagal 1973-2004 miškotvarkos medžiagą, matyti, kad 1973 m. raudonojo ąžuolo amžiaus vidurkis buvo 60 metų. Tolimesniuose dešimtmečiuose šio rodiklio vidurkis palaipsniui kilo (1982 m. 70 metų, 1990 m. 74 metai). 2004 m. miškotvarkos duomenimis amžiaus vidurkis buvo 74 metai. Platanalapio klevo amžius nuo 1973 m. iki 2004 m. pasiskirtęs tolygiai. 1973 m.- 60 metų, 1982 m. 70 metų, 1990 m. 80 metų ir 2004 m. pažymėta, jog platanalapio klevo amžius siekia 90 metų. Tokį tolygų amžiaus pasiskirstymą lėmė, tai jog platanalapis klevas auga šios rūšies medžių grupelėje, kuri išsidėsčiusi per 2 sklypus, tačiau šie sklypai yra vienas šalia kito. Taigi šie medžiai pasodinti vienodu laiku ir pasiekė vienodą amžių. Praprastojo buko vidutinio amžiaus pasiskirstymas išsidėstė taip: 1973 m. - 52 metai, 35

sekančiame dešimtmetyje jis siekia 62 metus, 1980 m. 65 metus. Na, o 2004 m. vidutinis amžius buvo 75 metai. Analizuojant europinio maumedžio amžiaus pasiskirstymą, iš 14 paveikslo matyti, kad pokytis matomas tolygus. Rambyno girininkijoje yra vienas sklypas, kuris apsodintas europiniu maumedžiu. Kultūros pasodintos 1968 m. 2004 m. taksacinėje miškotvarkos medžiagoje pateikta, kad rūšis yra 40 metų, todėl galime teigti, jog šiuo metu europinis maumedis siekia 50 metų amžių. Didžiosios pocūgės amžiaus kaita tokia pat kaip ir europinio maumedžio, nes Didžioji pocūgė randama viename sklype ir jos medžių grupelės amžius šiuo metu siekia 100 metų. 2004 m. miškotvarkos duomenimis didžiosios pocūgės medžiai buvo 90 m. amžiaus. Medžių vidutinio amžiaus pasiskirstymas panašus visų analizuotų medžių rūšių. 14 pav. Svetimkraščių medžių rūšių vidutinio amžiaus pasiskirstymas Rambyno girininkijoje pagal miškotvarkų medžiagą Rambyno regioniniame parke augančių svetimkraščių medžių rūšių analizuojamas vidutinio aukščio pasiskirstymas pateikiamas 15 paveiksle. Pagal miškotvarkos 1973-2004 m. miškotvarkos analizuojamą medžiaga matomas vidutinis raudonojo ąžuolo aukščio pasiskirstymas. Jis pasiskirstė didėjančia tvarka, 1973 m raudonojo ąžuolo medžių vidutinis aukštis siekė 19 m., o 1982 m. šis skaičius išaugo iki 21 m. 1990 m. miškotvarkos duomenimis, medžių aukštis siekė 22 m., o 2004 m. raudonojo ąžuolo aukščio vidurkis pakilo per 1 metrą (23 m). Galime teigti, kad toks mažas pokytis tarp miškotvarkų inventorizuotos medžiagos priklauso nuo savaiminių medelių perėjimo į medyną, kurie kiek mažesniu savo aukščiu, sumažino senesniųjų medžių aukštį. 36

Platanalapio klevo rezultatų apie aukštį nėra užfiksuota, nes šios rūšies medžių yra vos keltą ir jie į medyno sudėtį neįeina. Analizuojant paprastojo buko vidutinį aukščio pasiskirstymą pastebimas pastovus augimas. 1973 m. vidutinis šios rūšies medžių aukštis buvo 20 m, 1982 m. 21 m, o 1990 m. 22 m. Na, o 2004 m. vidutinis aukštis siekė 23 metrus. Manoma, kad toks pokytis, atsirado dėl to, jog skaičiuojant vyresnių medžių aukštį buvo įtraukti ir savaime atsiradę paprastojo buko medeliai analizuojamame medyne. Europinio maumedžio ir didžiosios pocūgės vidutis medžio aukščio pasiskirstymas buvo kryptingas. Europinio maumedžio vidutinis aukštis pasiskirstė taip: 1973 m. 2 metrai, nes sodinukų amžius siekė tik 6 metus, 1982 m. 11 metrų. 1990 m. vidutinis europinio maumedžio medžių aukštis siekė 15 metrų. Paskutiniais, 2004 m. šis rodiklis pasiekė 19 metrų. Didžiosios pocūgės aukštis kas dešimtmetį išsidėstė taip: 1973 m., jis siekė 22 metrus, 1982 m. 25 metrus, 1990 m. 30 metrų ir paskutinės, 2004 m. miškotvarkos duomenimis jis buvo užfiksuotas 34 metrų. Svetimkraščių medžių vidutinio aukščio augimas nuoseklus. Pagal miško sklypo taksacinę medžiagą, į keletą paprastojo buko ir raudonojo ąžuolo sklypų įtraukti į medyną perėję savaiminiai šių rūšių medeliai. 15 pav. Svetimkraščių medžių rūšių vidutinio aukščio pasiskirstymas Rambyno girininkijoje pagal miškotvarkų medžiagą Analizuojant keturių miškotvarkų medžiagą 16 paveiksle pateikiamas vidutinis svetimkraščių rūšių skersmens pasiskirstymo grafikas. Iš jo galime matyti, kad platanalapis klevas 37

nesudaro skersmens, nes nėra įtrauktas į sklypo medynų sudėtį, todėl šio rodiklio nėra užfiksuota taksacinėje medžiagoje, kaip ir aukščio, tūrio. Sklype platanalapis klevas įrašytas kaip svetimkraštis medis ir pažymėtas tik jo amžius. Raudonojo ąžuolo vidutinis skersmuo išsidėstęs nuosekliai. 1973 m. vidutinis skersmuo buvo 20 cm, 1982 m. 24 cm. 1990 m. raudonojo ąžuolo vidutinis skersmuo paaugo 2 cm (26 cm). Ir 2004 m. vidutinis skersmuo siekė 28 cm. Paprastojo buko vidutinis skersmuo 1973 m. buvo 19 cm, 1982 m. 21 cm, 1990 m. 23 cm, o 2004 m. jis liko toks pat, 23 cm. Taigi vidutinio skersmens pokytis per 30 metų išaugo 4 cm. Iš grafiko matyti, kad europinio maumedžio vidutinis skersmuo mažiausias lyginant su kitomis rūšimis per visus analizuojamus metus, taip yra todėl, kad tai gana jaunas medynas ir jis auga tik viename sklype. 1973 m. maumedžio medeliai buvo jauni ir jų skersmuo nebuvo pateiktas, tačiau sekančiame dešimtmetyje jis jau siekė 12 cm. 1990 m. maumedžių skersmuo buvo 14 cm ir 2004 m. jis išaugo iki 22 cm, taigi medeliai sulaukę 40 metų turėjo 22 cm skersmenį. Didžioji pocūgė grafike išsidėsčiusi aukščiausiame taške, palyginus su kitomis rūšimis. Pocūgės medžių skersmuo kiekviename dešimtmetyje didžiausias. Nuo 1973 m. iki 2004 m. medžių skersmuo padidėjo 12 cm ( nuo 22 iki 34 cm). Svetimkraščių medžių rūšių vidutinis skersmuo išsidėstęs dėsningai. Lyginat vidutinį skersmenį pagal rūšis, matyti, kad raudonojo ąžuolo ir didžiosios pocūgės vidutiniai skersmenys buvo didžiausi per visą analizuojamą laiką, nei kitų rūšių. (16 pav.) 16 pav. Svetimkraščių medžių rūšių vidutinio skersmens pasiskirstymas Rambyno girininkijoje pagal miškotvarkų medžiagą Svetimkraščių medžių rūšių vidutinio tūrio pasiskirstymas medynuose, kuriuose auga, raudonasis ąžuolas pagal vidutinio tūrio pasiskirstymą medyne 1973 m. sudarė 6 m 3, o sekantį 38

dešimtmetį vidutinis tūris medyne šoktelėjo iki 17 m 3. Tolimesnis vidutinio tūrio pasiskirstymas 1990 m. 48 m 3, o 2004 m. 56 m 3. Platanalapio klevo kaip ir didžiosios pocūgės vidutinio tūrio nebuvo pateikta, kadangi abi rūšys nepatenka į medyno sudėtį. Jos tiesiog pažymėtos miškotvarkos taksacinėje medžiagoje, kaip pavienės, svetimkraštės medžių rūšys. Ryškiausi pokyčiai pastebimi paprastojo buko ir europinio maumedžio. Abiejų rūšių tūriai gana maži pirmus 3 dešimtmečius, paskutinės miškotvarkos duomenimis rūšies tūris šokteli gana aukštai. 1973 m. vidutinis paprastojo buko tūris medyne siekė 4 m 3, 1982 m. 8 m 3, 1990 m. 8 m 3, o naujausiais duomenimis paprastojo buko tūris siekė 35 m 3. Taip pat viskas vyksta ir su europiniu maumedžiu. Pirmaisiais metais maumedžiai nesudarė tūrio sklype, nes tai buvo jauni, prieš penkmetį pasodinti medeliai, o 1982 m. jų tūris medyne siekė 5 m 3. 1990 m. tūris buvo 9 m 3, na o atotrūkis nuo šių iki 2004 metų buvo toks 47 m 3. Skirtumas labai didelis (38 m 3 ). Taigi, apibendrinant raudonojo ąžuolo vidutinio tūrio pasiskirstymas buvo tolygiausia visų metų duomenimis. Analizuojant šį rodiklį labai išsiskyrė paprastasis bukas ir europinis maumedis, o platanalapio klevo ir didžiosios pocūgės duomenų apie tūrį taksacinėje miškotvarkos medžiagoje nerasta. (17 pav.). 17 pav. Svetimkraščių medžių rūšių tūrio pasiskirstymas Rambyno girininkijoje pagal miškotvarkų medžiagą Pagal 2004 m. miškotvarkos medžiagą pasodintos svetimkraštės medžių rūšys pasiskirstė tokiose augavietėse Lcl, Lcp, Lcs, Ldp, Ndp, Ncs, Ncp, Nds, Šcl. Tačiau visi analizuojami sklypai beveik tolygiai išsidėstė pagal augavietes, tačiau labiausiai išsiskyrė Lcp, Ncp augavietės. Lcp augavietėje randami 3 sklypai, o Ncp 4 sklypai, visuose kitose augavietėse, sklypai išsidėstė po 1. (18 pav.) 39

18 pav. Medynų su svetimkraštėmis medžių rūšimis pasiskirstymas pagal augavietes (2004 metų miškotvarkos medžiaga) Medynai su raudonuoju ąžuolu pagal 1973 m. miškotvarkos medžiagą augo Ncl, Ncl, Ncp, Ndp augavietėse, kur plotas sudarė 22,3 ha, o tūris 22 m 3. Taigi šiais metais pagal užimamą plotą dominavo Ncp augavietė (8,4 ha). Medyne tūrį raudonojo ąžuolo rūšis sudarė Ncl, Ncs, Ncp, Ndp augavietėje.1982 m. augavietės išliko tos pačios, tačiau jų sklypų plotas (29,8 ha) ir tūris (75 m 3 ) padidėjo. Analizuojant 1990 m. miškotvarkos medžiagą, matome, kad išnyko Ncs augavietė, tačiau rūšis aptinkama naujose, Nds, Šcl augavietėse. Sklypų plotas beveik nesikeitė, sumažėjo tik 0,5 ha, tačiau raudonojo ąžuolo rūšis sudarė 196 m 3, tai 120 m 3 daugiau nei prieš 10 metų. Medynai su raudonuoju ąžuolu gausiau augo Ncp augavietėje, nes ir užimamas sklypo plotas ir rūšies sudarytas tūris buvo didžiausias. O 2004 m. Rambyno girininkijos miškuose įveistas raudonasis ąžuolas augo jau ir Lcp ir Ldp augavietėse, beje Lcp augavietėje sklypai su raudonuoju ąžuolu augo 8,4 ha. 2004 m. raudonasis ąžuolas augo medynuose, kurių bendras plotas buvo 25,2 ha, o raudono ąžuolo tūris siekė 521 m 3. Visų 4 miškotvarkų duomenimis užfiksuota, jog platanalapis klevas augo Ncl, Ndp, Lcl, Ubl augavietėse. Tačiau rūšis neįtraukta į medyno rūšinę sudėti, nes platanalapio klevo randama tik keltetas 90 metų medžių, kurių tūris nėra nurodytas. 1972-1973 miškotvarkos medžiagoje randama, kad ši svetimkraštė rūšis augo Ubl ir Lcl augavietėje, taigi šiuo laikotarpiu sklypai sudarė didžiausią plotą, 3,6 ha. 1982 m. platanalapis klevas augo tik Ncl augavietėje, tuo metu medynų plotas buvo 2,2 ha. 1990 m. ir 2004 m. platanalapio klevo medžiai augo Ncl ir Ndp augavietėse. Pagal augavietes užimamas sklypų plotas beveik nekito (apie 3 ha). 40

Paprastasis bukas Platanalapis klevas Raudonasis ąžuolas 1973 m. medynai su paprastuoju buko augo tik Lcl augavietėje ir sudarė mažiausiai 2,7 ha ploto ir tik 4 m 3 tūrio. 1982 m. paprastasis bukas augo jau ir Lcl augavietėje, šiame dešimtmetyje sklypų plotas buvo 4,9, o buko tūris sklypuose 58 m 3. Medynai su paprastuoju buku nuo 1990 m. ir 2004 m. augo Ncs ir Ncp augavietėse, užimamų medynų plotas beveik nesiskyrė, 5,5 ha, tačiau tūris 2004 m. buvo didesnis 273 m 3. Sklype, kuriame auga didžioji pocūgė augavietė išliko stabili, Lcl, kaip ir europinio maumedžio Lcs. Kadangi didžioji pocūgė medyno nesudaro ir į jo sudėtį neįeina, duomenų apie medžių tūrį nėra. Analizuojant europinio maumedžio tūrio pasiskirstymą, matome nuoseklų jo augimą, 1973 m. jis nesudarė tūrio sklype, tačiau jau 2004 m. jis siekė 147 m 3. Apibendrinant visų miškotvarkų duomenis, galime teigti, kad raudonasis ąžuolas labiausiai auga Ncl, Ncp, Ndp augavietėse. Platanalpis klevas Ncl ir Ndp augavietėse. Paprastasis bukas 3 dešimtmečius augo stabiliausiai Ncs augavietėje. Kadangi didžioji pocūgė ir europinis maumedis augo pastoviuose sklypuose, kurių ribos buvo mažiausiai besikeičiančios ir augavietės išliko tos pačios (4 lentelė). 4 lentelė. Svetimkraščių medžių rūšių ploto ir tūrio pasiskirstymas pagal augavietes Rambyno girininkijoje Miškotvarkos medžiaga 1972-1973 m. 1982 m. 1990 m. 2004m. Augavietė Plotas, ha Plotas, ha Plotas, ha Plotas, ha Plotas, ha Tūris, m 3 Plotas, ha Lcp 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 8,4 7 Ldp 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,5 10 Ncl 4,2 8 11,2 15 1,8 6 1,1 48 Ncs 3,8 0,0 3,8 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 Ncp 11,3 4 11,5 50 10,6 157 2,8 221 Ndp 3 8 3,3 10 3,4 16 0,0 0,0 Nds 0,0 0,0 0,0 0,0 5,4 17 4,7 235 Šcl 0,0 0,0 0,0 0,0 8,2 0,0 7,7 0,0 Viso: 22,3 22 29,8 75 29,4 196 25,2 521 Ncl 0,0 0,0 2,2 43 1,4 0,0 1,3 0,0 Ndp 0,0 0,0 0,0 0,0 1,5 0,0 1,8 0,0 Lcl 2,7 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 Ubl 0,9 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 Viso: 3,6 0,0 2,2 0,0 2,9 0,0 3,1 0,0 Ncs 0,0 0,0 2,8 8 3,5 10 3,4 176 Ncp 0,0 0,0 0,0 0,0 2 5 1,9 99 Ncl 2,7 4 2,1 50 0,0 0,0 0,0 0,0 Lcl 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 Tūris, m 3 41

Europinis maumedis Didžioji pocūgė Miškotvarkos medžiaga 1972-1973 m. 1982 m. 1990 m. 2004m. Augavietė Plotas, ha Plotas, ha Plotas, ha Plotas, ha Plotas, ha Tūris, m 3 Plotas, ha Viso: 2,7 4 4,9 58 5,5 15 5,4 273 Lcl 3 63 1 22 1,1 0,0 1,1 99 Viso: 3 63 1 22 1,1 0,0 1,1 99 Tūris, m 3 Lcs 1,1 0,0 1,1 5 1,1 9 1,4 147 Viso: 1,1 0,0 1,1 5 1,1 9 1,4 147 3.3. Svetimkraščių medžių plitimas Rambyno regioninio parko miškuose Tolstant nuo motininio medyno pasaulio krypčių atžvilgiu, savaiminių medelių skaičius mažėja. Platanalapis klevas labiausiai plito vakarų ir rytų kryptimis (19 pav.). Plitimo atstumas pagal medelių aukštį išsiskyrė rytų kryptimi, čia 0,5 m aukščio medeliai plito 132 m atstumu, o 1m aukščio 112 m. Plitimas vakarų kryptimi sutapo abiejų aukščių medelių (132 m). Tiek šiaurės tiek pietų kryptimi savaiminukų plitimo atstumas buvo panašus, jis sutapo šiaurės kryptimi, o pietų kryptimis išsiskyrė taip: 0,5 m aukščio medeliai plito 42 m, o 1 m aukščio medeliai 36 m. Plitimas šiaurės ir rytų kryptimis buvo daug mažesnis dėl to, kad savaiminukų plitimą sustabdė gamtiniai natūralūs barjerai skardis. Vakarų ir šiaurės kryptimis pasikeitė medyno sudėtis, žolinė augalija, kuri sustabdė plitimą. 19 pav. Platanalapio klevo medelių plitimo atstumas (m), atsižvelgiant į pasaulio šalių puses 42

0-2 6-8 12-14 18-20 24-26 30-32 36-38 42-44 48-50 54-56 60-62 66-68 72-74 78-80 84-86 90-92 96-98 102-104 108-110 114-116 120-122 126-120 Skaičius vnt. Platanalapio klevo didžiausias plitimo atstumas 132 m. Tolstant nuo motininio medyno abiejų aukščių medelių skaičiaus vidurkis mažėjo (20 pav.). Didžiausias savaiminukų skaičius telkėsi arčiau medyno. Lyginat medelius pagal aukštį, 0,5m aukščio medelių skaičius buvo didesnis nei 1m aukščio medelių. Didžiausias žemesnių medelių skaičius išsidėstė, ties 16 26 metrais, o aukštesnių medelių 0 26 m. 12,0 10,0 8,0 6,0 4,0 2,0 Medelių aukštis, m 0,5m 1m 0,0 Atstumas nuo medyno, m 20 pav. Platanalapio klevo medelių skaičiaus vidurkis tyrimo bareliuose Raudonasis ąžuolas toliausiai plito pietų, vakarų ir šiaurės kryptimis (21 pav.). Tačiau Lyginant plitimą pagal medelių aukščius, jų plitimo atstumas išsiskyrė. Medeliai 0,5 m aukščio plito toliausiai pietų (56 m), vakarų (40 m) ir šiaurės (40 m) kryptimis, mažiausiai šie medeliai nutolo į rytus (18 m). Plitimo atstumas pagal medelių aukštį buvo vienodas šiaurės kryptimi, čia plitimo atstumas siekė 40 m, o rytų pusėje atstumas buvo panašus, aukštesni medeliai plito iki 12 m, žemesni iki 18 m. Didžiausias aukštesnių nuo žemesnių medelių plitimo atstumo skirtumas buvo pietų ir vakarų kryptimis. Aukštesni medeliai pietų kryptimi plito iki 18m, o vakarų kryptimi 14 m. Natūralus gamtinis plitimo barjeras Rytų kryptimi buvo kelias, tankesnė augalija, šiaurės kryptimi tankesnė augalija, upelis. 43