Microsoft Word - Individualaus_darbo_ypatumai_su_ikimokyklinio_am_iaus.doc

Transkriptas

1 VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS EDUKOLOGIJOS KATEDRA IRENA SUCHODYMCEVA INDIVIDUALAUS DARBO YPATUMAI SU IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS SPECIALIŲJŲ POREIKŲ VAIKAIS Magistro darbas (Edukologija: Specialioji pedagogika) Vadovas: doc. dr. O. Monkevičienė Vilnius, 2010

2 VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS EDUKOLOGIJOS KATEDRA TVIRTINU Edukologijos katedros vedėja prof. habil.dr. M. Barkauskaitė INDIVIDUALAUS DARBO YPATUMAI SU IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKAIS. Magistro diplominis darbas Studijų programa: Specialioji pedagogika 62407S104 Recenzentas doc. dr. A. Rauckienė VPU PPF Vadovas doc. dr. O. Monkevičienė VPU PPF Atliko Irena Suchodymceva PPF, Specialioji pedagogika Vilnius, 2010 SAVARANKIŠKUMO PATVIRTINIMAS 2

3 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRO DARBO TEMA INDIVIDUALAUS DARBO YPATUMAI SU IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKAIS Patvirtinu, kad įteiktas magistro darbo planas: 1. Atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame semestre ar ankstesniuose semestruose. 2. Nebuvo naudotas kitame Institute/Fakultete/Universitete Lietuvoje ir užsienyje. 3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe. 4. Pateikia visą naudotos literatūros sąrašas. Irena Suchodymceva Tvirtinu... 3

4 Turinys Psl. Įvadas skyrius. Raidos ypatingumų pažinimas ir įvertinimas Specialiųjų poreikių asmenų raidos sutrikimų identifikavimas Specialiųjų poreikių vaikų vertinimas Individualiu ugdymo programų sudarymo pagrindai skyrius. Ugdymo individualizavimas, atsižvelgiant į specialiuosius poreikius Ugdymo metodai Autistiškų vaikų ugdymas Vaikų, turinčių kompleksinę negalę ugdymas Vaikų, turinčių intelekto sutrikimą ugdymas skyrius. Pedagogų ir specialistų požiūrio į specialiųjų poreikių turinčių vaikų 32 ugdymo individualizavimą tyrimas Tyrimo metodika ir organizavimas Tyrimo dalyviai Tyrimo rezultatai Išvados Rekomendacijos Literatūra Priedai

5 SĄVOKOS NAUDOJAMOS DARBE Specialiųjų poreikių asmenys - vaikai, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime. Specialioji pedagoginė pagalba - pedagoginių priemonių sistema, padedanti užtikrinti veiksmingą specialiųjų poreikių asmenų ugdymą. Raidos sutrikimai - apima intelekto sutrikimus, specifinius pažinimo sutrikimus, sukeliančius mokymosi negales; emocijų ir elgesio (psichosocialinės adaptacijos) sutrikimus; kalbos ir kitus komunikacijos sutrikimus; klausos sutrikimus; regos sutrikimus; fizinius ir judėjimo sutrikimus; lėtinius somatinius ir neurologinius sutrikimus; kompleksinius sutrikimus; kitus sutrikimus. Sutrikimas - patologijos sukeltas žmogaus organo ar jo funkcijos nuokrypis nuo diagnostinės statistinės normos (A.Bagdonas). S kaip būsena negali įtakoti asmens eliminavimo iš darbo rinkos, tuo labiau iš socialinio gyvenimo. S gali įtakoti profesinio reabilitacinio rengimo formas bei būdus, taip pat darbo vietos specifiškumą, profesinės kompetencijos pobūdį. Sutrikimų kategorijos ir jų laipsniai nustatomi pagal psichinių ar fizinių funkcijų sutrikimus dėl įgimtų ar įgytų sklaidos trūkumų, ligų, traumų, intoksikacijų ir kt. Individualioji programa programa, skirta asmens individualiems gebėjimams ugdyti ir specialiems ugdimosi poreikiams tenkinti. Įvertinimas - tai išsamus informacijos rinkimas apie kiekvieną vaiko raidos sritį. Įgūdžiai labai gerai išmokti veiksmai, kurių elementų nebereikia sąmoningai reguliuoti ir kontroliuoti. Negalė dėl sutrikimo kylantys trūkumai, sunkumai žmogaus bendrųjų gebėjimų srityje (negalė reiškiasi individo lygmeniu) (pagal A. Bagdoną). 5

6 Įvadas Problemos aktualumas Švietimas tai veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui brandaus, savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam tobulinti savo gebėjimus visą gyvenimą. Mokytis prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė ( Lietuvos mokyklai 600 metų,1997). Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisės aktai, garantuojantys specialiųjų poreikių vaikų, švietimą yra: Švietimo įstatymas ir Specialiojo Ugdymo Įstatymas. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas 1998 m. apibrėžia pedagoginių psichologinių tarnybų vaidmenį įvertinant vaikų specialiuosius ugdymosi poreikius, tėvų ir vaikų teises, pasirenkant ugdymo instituciją ir ugdymosi formą. Visi specialiųjų ugdymosi poreikių asmenys turi teisę būti ugdomi. Lietuvos Respublikos 1998 m. gruodžio 15 d. priimtas Specialiojo ugdymo įstatymas, detaliai reglamentuoja specialiųjų poreikių asmenų švietimo bei ugdymo organizavimo pagrindus, tvarką, sąlygas. Specialiųjų poreikių asmenys įvardijami kaip vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime. Specialiojo ugdymo sąvoka aiškinama kaip specialiųjų poreikių asmenų mokymas ir lavinimas bei vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias. Sutrikusios raidos vaikų ikimokyklinis ugdymas aktuali bei sudėtinga problema dėl kelių priežasčių. Sutrikusios raidos vaikų psichofizinė ir asmenybės raida kokybiškai savita, o ikimokyklinis ugdymas sudėtingas, ilgesnis. Dauguma jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų apskritai nebendrauja, dažniausiai dėl kalbos supratimo ir kalbėjimo sutrikimų. Dalies vaikų bendravimą apsunkina ne tik kalbos, bet ir elgesio nukrypimai arba sutrikimai. Kai kurie nežymiai sutrikusio intelekto vaikai pasižymi atviru agresyvumu, nenoru ir nesugebėjimų bendrauti, yra verksmingi, pavydūs, pernelyg pasyvūs arba impulsyvūs, nesivaldantys. Sutrikusio intelekto vaikų pažintinės veiklos gebėjimai dėl centrinės nervų sistemos pažeidimų jau ankstyvajame amžiuje gerokai atsilieka nuo normos. Sutrikusios raidos vaikai menkai domisi aplinka, vėliau formuojasi veiksmų su daiktais, žaislais poreikis, atsilieka pažintinių gebėjimų raida. Sunkiai sukaupiančiam dėmesį, hyperaktyviam ar kitų problemų turinčiam vaikui reikia nuolatinės paramos ir supratimo, ramios aplinkos, galimybės pailsėti, pabūti nuošaliau, stebint kitų vaikų veiklą, pagalbos įsitraukiant į žaidimą. 6

7 Ikimokykliniais metais vaikas turi įgyti daug įvairių žinių apie aplinką, išugdyti elementarius pažintinės veiklos gebėjimus, įgūdžius, išmokti bendrauti, būti savarankiškas (Ivoškuvienė, 2003). Todėl per visą ikimokyklinį laikotarpį būtina plėsti sutrikusio intelekto vaikų žinias, ugdyti kalbą, plėsti jos funkcionalumą, ugdyti gebėjimą bendrauti. Kiekvienas vaikas turi teisę būti savimi, augti ir ugdytis sau prieinamu lygiu ir tempu saugioje ugdomojoje aplinkoje. Vaikai, turintys skirtingus negalios ir pedagogikos poreikius, negali būti ugdomi visiškai vienodai, tokiais pačiais būdais ir metodais, pagal tą pačią programą. E. Jurevičiūtės, R. Adomavičienės (2007) nuomone, ugdymo veiksmingumas priklauso nuo specialiosios pedagoginės pagalbos modelio, t.y. atsižvelgimo į kiekvieno vaiko individualius poreikius, gebėjimus bei pasiekimus, tinkamos aplinkos sukūrimo. K. A. Hansen, R. K. Kaufmann, S. Saifer (1997) individualizavimą apibūdina kaip skirtingu tempu kaupiamos vaiko patirties nustatymą, gerai išsivysčiusių gebėjimų tobulinimą, menkiau išlavėjusių gebėjimų puoselėjimą. Visiems sutrikusios raidos vaikams reikia dideles pedagogo tolerancijos, kantrybės, atlaidumo. Šiems vaikams reika žymiai didesnės pedagoginės pagalbos, negu normalios raidos vaikams. Problema: Kuo yra ypatingas individualus darbas su ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikais? Tyrimo tikslas: atskleisti individualaus darbo ypatumus su ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikais ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Tyrimo objektas: Individualus darbas su ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikais. Tyrimo uždaviniai: 1. Apžvelgti teisinius dokumentus, mokslinę literatūrą ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikų ugdymo klausimais. 2. Atlikti kokybinį tyrimą, nustatant kokius individualaus darbo būdus naudoja pedagogai ir specialistai ugdydami ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikus. 3. Nustatyti pedagogų ir specialistų požiūrį į ugdymo individualizavimą. Tyrimo metodai : 1. Teoriniai: teisinių dokumentų bei psichologinės, pedagoginės, socialinės, medicininės literatūros analizė. 7

8 2. Empiriniai: pedagogų ir specialistų, ugdančių ikimokyklinio amžiaus, specialiuosius poreikius, turinčius vaikus anketinė apklausa. 3. Matematiniai statistikos metodai. Tyrimų duomenys apdoroti kompiuterinė Excel programa. Tyrimo etapai: I etapas. Siekiant išaiškinti individualaus darbo ypatumus su ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikais, buvo analizuojami teisiniai dokumentai, studijuojama mokslinė literatūra. II etapas. Sudaryta ir atlikta pedagogų ir specialistų anketinė apklausa, apdoroti ir išanalizuoti tyrimo rezultatai. III etapas. Remiantis mokslinė literatūra ir atliktų tyrimų duomenų analize, suformuotos išvados. Darbo struktūra: įvadas, trys skyriai, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, santrauka, priedai. 8

9 1. Raidos ypatingumų pažinimas ir įvertinimas. 1.1 Specialijųjų poreikių asmenų raidos sutrikimų identifikavimas. LR specialiojo ugdymo įstatyme (1998) sutrikimas apibrėžiamas kaip patologijos sukeltas žmogaus organo ar jo funkcijos nuokrypis nuo diagnostinės statistinės normos. Raidos sutrikimas- žymus nukrypimas nuo normalios raidos. Sutrikimas gali pasireikšti fizinio, kognityvinio, emocinio ar socialinio pobūdžio disfunkcija arba atsilikimu. Iki 1995 m. situacija Lietuvoje apibūdinant raidos sutrikimus bei negales buvo labai neapibrėžta. Egzistavo sutrikimų pavadinimų įvairovę, neapibrėžti ir nevienareikšmiai buvo kriterijai, pagal kuriuos nustatomi sutrikimai bei jų grupės. Šiuo metu specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymas, bei priskyrimas vienai ar kitai specialiųjų ugdymosi poreikių grupei vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2002 m. liepos 12d. įsakymų Nr.1329/368/98. Šis dokumentas reglamentuoja bendrąją tvarką, pagal kurią visoje Lietuvos Respublikos Švietimo sistemoje užtikrinamas sisteminis požiūris į asmens priskyrimą kuriai nors sutrikimų grupei ir sutrikimų laipnių bei kriterijų nustatymą. Įsigaliojus minėtam dokumentui, visiems Lietuvos Respublikos specialistams ir visuomenei atsirado galimybė naudoti vieningą terminologiją bei vienodai įvardyti reiškinius ir su jais susijusius veiksmus. Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų grupės ir jų laipsniai yra šie: 1. Intelekto sutrikimai tai protinių gebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinės integracijos sunkumų. Pagal sunkumą intelekto sutrikimai skirstomi į nežymius, vidutinius, žymius ir labai žymius. Intelekto sutrikimai apima protinį atsilikimą ir intelekto regresiją. Protinis atsilikimas sudaro gausiausią intelekto sutrikimų grupę. Jis pasireiškia negrįžtamu pažintinės veiklos, ypač mąstymo, pakenkimu, veiklos, valios, emocijų neišsivystimu, kartais fizinėmis negaliomis. Šie reiškiniai atsiranda dėl biologinio centrinės nervų sistemos (CNS) nepakankamumo, kuri gali sukelti ligos (meningitas, encefalitas, galvos smegenų ir gimdymo traumos, paveldėjimai ir t. t.). Protinio atsilikimo sampratoje yra trys požymiai: 1. Organinis ar funkcinis CNS pažeidimas. 2. Pažintinės veiklos sutrikimai. 3. Negrįžtamas sutrikimo pobūdis. Protinį atsilikimą sąlygoja ne tik sutrikimo priežastys, bet ir CNS pažeidimo laikas, patologinio proceso išplitimas, gilumas. Kuo anksčiau pažeidžiama vaiko CNS tuo blogiau. Specialistai teigia, kad blogiausia ankstyvas protinis atsilikimas, kai vaiko smegenys pakenkiami iki 9

10 trejų gyvenimo metų, prieš pradedant kalbėti. Kuo ilgiau vaikas auga sveikas, tuo geresni ugdymo rezultatai. Intelekto regresija tai protinis atsilikimas, kurį sukelia smegenų liga. Ji nepraeina, kol procesas linkęs progresuoti, o vaiko intelektas regresuoti. Prie tokių ligų priskiriama epilepsija, šizofrenija ir kt. A. Liaudanskienės, A. Vilūnienės (2006) teigimu nežymaus protinio atsilikimo vaikai mokomi įprastais ugdymo metodais, kurie derinami su alternatyviais ugdymo metodais. Vidutinio ir žymaus protinio atsilikimo vaikų mokslumas yra žemas. Dominuoja alternatyvūs ugdymo metodai, ugdymo tempas yra lėtas. Reikalingas ugdymo aplinkos ir patalpų pritaikymas. Vaikų, turinčių labai žymų intelekto sutrikimą ugdymo tempas yra individualus, jiems taikomi alternatyvūs ugdymo metodai. Jiems būtina nuolatinė sisteminga specialioji pedagoginė (logopedo, specialiojo pedagogo, psichologo) pagalba. 2. Specifiniai pažinimo sutrikimai arba pažinimo procesų neišlavėjimas - tai nepakankamas pažinimo funkcijų išvystymas dėl smegenų disfunkcijų ( sutrikimų), kuriam būdingas skaitymo, rašymo ir matematikos žinių bei intelekto neatitikimas. 3. Emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai tai nukrypimas nuo adaptyvaus elgesio, kuris laikomas normaliu. Vaikai, turintys emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų turi normalų intelektą. Šios sutrikimų grupės vaikų elgsenai dažnokai būdingas nesugebėjimas užmegzti ir palaikyti bendravimo ryšių su aplinkiniais, netinkamas elgesys ar emocijos esant normalioms aplinkybėms, bendras didėjantis nusiminimas, prislėgta nuotaika, polinkis į baimės. Be to, šiai sutrikimų grupei priskiriami vaikai, turintys įvairiapusių raidos sutrikimų, pvz.: vaikystės autizmą, atipišką autizmą, Aspergerio sindromą, kitų vaikystės dezintegracinių sutrikimų. Šių vaikų intelekto laipsniai gali būti įvairūs. Jiems neretai būdinga sutrikusi kalba. Šių vaikų mokymui reikalingi vizualiniai stimulai, priminimai ir vaizdinė struktūrinė informacija. 4. Kalbos ir komunikacijos sutrikimai - tai nuolatinis bendravimo, kalbėjimo ir kalbos nukrypimas nuo įprastų bendravimo bei kalbėjimo normų. Skiriamos šios kalbos ir komunikacijos sutrikimų rūšys: a) Kalbėjimo sutrikimai: fonetiniai sutrikimai (fonetinė artikuliacinė dislalija, rinolalija, dizartrija, anartrija); kalbėjimo tempo sutrikimai (greitakalbystė, letakalbystė; balso sutrikimai afonija (visiškas balso nebuvimas, balso silpnumas, disfonija (dalinis balso sutrikimas, rezonavimo sutrikimas); 10

11 b) Kalbos sutrikimai (kalbos neišsivystymas, motorinė alalija, dizartrija, rinolalija); c) Visos kalbos sistemos neišlavėjimas, apimantis fonetiką, leksiką ir gramatinę kalbos sandarą. Kalbos neišsivystymas gali būti nežymus, vidutinis ir žymus; d) Fonologiniai sutrikimai (foneminė akustinė dislalija,foneminė artikuliacinė, dislalija, atviroji,uždaroji arba mišrioji rinolalija, nežymi, idutinė arba žymi dizartrija); e) Sutrikdyta kalbos raida (mneminė afazija, semantinė afazija, motorinė afazija, sensorinė afazija, sensomotorinė afazija, įgyta afazija su epilepsija dar vadinama Landau Klefnerio sindromu); f) Rašymo sutrikimai (agafija, disgrafija); g) Skaitymo sutrikimai (asleksija, disleksija); h) Įvairūs kiti komunikacijos sutrikimai (neurozinis mikčiojimas, panašus neurozinį mikčiojimas, organinis mikčiojimas, elektyvusis mutizmas). Kalbos raida gali būti sulėtėjusi nežymiai, vidutiniškai, žymiai ir labai žymiai; 5. Klausos sutrikimai - tai sąlygiškai nuolatiniai ir pastebimi girdimojo jutimo bei suvokimo nesklandumai, kurie nustatomi matuojant asoliučius pojūčių slenksčius (audiometrija). Yra skiriami šie klausos sutrikimų laipsniai: Neprigirdėjimas(nežymus,vidutinis, žymus, labai žymus); Kurtumas (praktiškas, visiškas). 6.Regos sutrikimai - tai regimųjų pojūčių ir suvokimų sutrikimai, kurie trukdo normaliai raidai, mokymuisi, orientavimuisi erdvėje, savarankiškam gyvenimui. Minėti sutrikimai nustatomi matuojant regėjimo aštrumą ir akiplotį. Skiriami šie regos sutrikimų laipsniai: silpnaregystė (vidutinė, žymi), aklumas (su regėjimo likučiais, praktiškas, visiškas) Regos sutrikimų turinčių vaikų mokslumas yra aukštas ar sąlyginai aukštas, tačiau kalbos raidos sutrikimai, atsiradę dėl specifinės regimosios jutiminės patirties stokos ar visiško jos nebuvimo, sunkina minėtų vaikų socialinę integraciją. 7. Judesio ir padėties sutrikimai - tai labai įvairios kilmės ir skirtingas pasekmes sukeliantys sutrikimai. Skiriami šie judesio ir padėties sutrikimų sunkumo laipsniai: Nežymus, kai judama naudojantis papildomomis atramomis; Vidutinis, kai judama tik su vežimėliu; Labai žymus, kai nepajėgiama savarankiškai judėti. Vaikų cerebrinis paralyžius gana dažna vaikų neįgalumo priežastis. Būtent šis sutrikimas yra vienas dažniausių iš judesio ir padėties sutrikimų grupės. 11

12 I. Daugiadienė ir kt. (2007) nurodo, kad cerebrinio paralyžiaus atveju nukenčia ne tik bendroji motorika, bet ir artikuliacinio aparato veikla, kalba. Dažnai vaikai turintys šį raidos sutrikimą, būna neramūs, dirglūs, užsidarę, jų judesiai nekoordinuoti, būdinga pažintinių procesų, atminties, dėmesio stoka, greitas nuovargis, neigiama reakciją į pasikeitimus. Įvairaus laipsnio protinis atsilikimas pasitaiko beveik 70% vaikų, turinčių CP. Labai svarbu išsamiai įvertinti vaiko protinius gebėjimus ir pritaikyti ikimokyklinio ugdymo programą atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir galimybės. 8. Lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai - tai įvairūs lėtiniai sutrikimai (ligos), kurie turi įtakos vaiko ugdymui ir reikalauja specifinių ugdymo(si) sąlygų bei aplinkos pritaikymo. 9. Kompleksiniai sutrikimai - tai įvairūs sutrikimų deriniai: regos ir intelekto; regos ir specifiniai pažinimo; emocijų; elgesio ir socialinės raidos; klausos ir intelekto; klausos ir specifiniai pažinimo; regos ir klausos; intelekto ir judėsio bei padiėties; regos ir judesio bei padėties; klausos ir judesio bei padėties; judesio bei padėties ir somatiniai sutrikimai; kiti raidos sutrikimai. Dažniausiai kompleksiniai sutrikimai nėra vien tik sutrikimų suma, bet sudaro naują kokybę. 10. Kiti raidos sutrikimai - tai sutrikimų grupė, kurią sudaro raidos sutrikimai, atsirandantys dėl nepalankių psichosocialinių veiksnių (psichosocialinės deprivacijos, pedagoginio apleistumo, auklėjimo klaidų, sulėtėjusios psichinės raidos ikimokykliniame arba jaunesniame mokykliniame amžiuje, riboto intelekto. Apibendrinant 1.1. skyriuje išdėstytą medžiagą galima daryti tokias išvadas: m. liepos 12d. įsakymas Nr.1329/368/98 reglamentuoja bendrąją tvarką, pagal kurią Lietuvos Respublikos Švietimo sistemoje užtikrinamas sisteminis požiūris į asmens priskyrimą sutrikimų grupei, sutrikimų laipsnių bei kriterijų nustatymas. 2. Išskiriamos tokios specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų grupės: intelekto, kalbos ir komunikacijos, klausos, lėtiniai somatiniai ir neurologiniai, judesio ir padėties, kompleksiniai, regos, elgesio sutrikimai, specifiniai pažinimo sutrikimai arba pažinimo procesų neišlavėjimas, kiti raidos sutrikimai pasižymi savo ypatumais. 12

13 1.2. Specialiųjų poreikių vaikų vertinimas. Tam, kad atsiskleistų neįgalaus vaiko sugebėjimai, reikalinga diagnostika ir funkcinių galimybių analizė (Šinkūnienė J.R., 2001). Kai vaiko raidą lemia gamtiniai limitai, tai yra esant tam tikriems smegenų pažeidimams, kurie sąlygoja įvairius, žymius kompleksinius sutrikimus, labai svarbu ankstyvoji intervencija, ankstyvojo ugdymo procesas, atitinkantis vaiko poreikius. Sėkmingą ankstyvąją intervenciją lemia tinkamas ugdymas, prioritetus teikiantis sutrikusios raidos vaiko galimybių bei jo individualumo ir autonomiškumo pripažinimui, o taip pat atsižvelgiant į vaiko poreikius bei interesus (Ališauskienė S. ir kt., 2003: 10). Kadangi negalė reikalauja įvairiapusiško ugdymo proceso organizavimo, todėl svarbu nuosekliai ir visapusiškai ištirti vaiką, nes ugdymo tikslas priklauso nuo vaiko gebėjimų ir nuo specialiųjų ugdymo(si) poreikių. Įvertinimas- tai išsamus informacijos rinkimas apie kiekvieną vaiko raidos sritį. Svarbiausia kruopščiai ištirti esamą vaiko raidos lygį, kad būtų pagrindas tolesnio ugdymo pritaikymui ir planavimui (Bagnato ir Neisworth,1991). Pradinį vaiko specialiųjų ugdimosi poreikių įvertinimą atlieka švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisija. Tai 3-9 žmonių grupė, kurią gali sudaryti švietimo įstaigos vadovas ar jo pavaduotojas ugdymui, psichologas, spec. pedagogas, logopedas, kiti pedagogai, socialinis pedagogas ir sveikatos priežiūros darbuotojai. Specialiojo ugdymo komisija analizuoja vaiko gebėjimus ir problemas. Savo vertinimą pateikią specialistai (psichologas, spec. pedagogas, logopedas ir kt.). Tuomet daroma išvada dėl vaiko raidos sutrikimų ir jo ugdymosi specialiųjų poreikių (kokios būtinos ugdymo programos, alternatyvūs mokymo būdai, atraminę medžiagą ir kt.). Informacijai apie vaiko turimus įgūdžius bei mokėjimus kaupti naudojami įvairūs vertinimo metodai: 1. Stebėjimas- nešališkas duomenų kaupimas, stebint ar įrašant į vaizdo (ar garso) juostą vaiko žaidimą, kalbą, elgesį žinomos veiklos metu su pažįstamais asmenimis metu. Pagrindinis stebėjimo tikslas- kaupti informaciją apie vaiko gebėjimus ir elgesį, įgūdžių sudarymo spartą bei vaiko raidos pažangą. 2. Formalus vertinimas- bendravimas su vaiku, taikant specialias užduotis ir vertinimo metodikas Stebėjimą nurodė 29% visų atsakiusių į klausimą respondentų. Pagrindinis stebėjimo tikslas- kaupti informaciją apie vaiko gebėjimus ir elgesį, įgūdžių sudarymo spartą bei vaiko pažangą. Kaffemanienė I., Burneckienė I. (2001) nurodo, kad pažinti ir įvertinti vaikų individualius asmenybės raidos ypatumus padeda stebėjimas adaptacinių periodu. Formalųjį vertinimą savo atsakymuose paminėjo 42% apklaustųjų. 13

14 Apie penktadalį tyrime dalyvavusių (19,4%) respondentų pažymėjo, kad apie vaiko turimus bendravimo, pažinimo, savitarnos ir motorikos įgūdžius sužino iš tėvų ar globėjų. Artimieji gali suteikti informaciją apie vaiko raidos istoriją, turimus fizinius, pažinimo, socialinius, emocinius ir žaidimo įgūdžius. Savo atsakymuose 9,7 % respondentų pažymėjo, kad susipažįsta su vaiko anamneze. Įvairi rašytinė medžiaga - anketos, stebėjimų aprašymai ir kt. skirta išsamiai informacijai surinkti apie kiekvieną vaiko raidos sritį (kalbą, pažinimą, savitarną, socialinius gebėjimus ir pan.). Remiantis šia informacija sprendžiama, kurie vaiko įgūdžiai išlavėję, kurių gebėjimų raidą reikia specialiai skatinti. 3. Pokalbis su vaikui artimais žmonėmis (tėvais, globėjais, ir kitais šeimos nariais). Jie geriausiai pažįsta vaiką ir turi neribotas galimybes stebėti bei bendrauti su juo įvairių situacijų metu. Priemonės ir metodai, taikomi vertinant, parenkami, atsižvelgiant į vaiko amžių, raidos lygį ir vertinimo tikslą. Pavyzdžiui, formalaus vertinimo (testo) metodas nėra pakankamai objektyvus labai sutrikusios raidos vaikų įgūdžiams vertinti. Jų gebėjimams atskleisti geriausiai tiktų jų motorikos, komunikacijos, bendravimo ir pažinimo įgūdžių stebėjimas. Informacijai apie vaiko turimus įgūdžius bei mokėjimus kaupti naudojamos vertinimo rūšys: 1) Adaptacinio periodo įvertinimas. Adaptacijos periodas labai sudėtingas ir vaikui, ir ikimokyklinio ugdymo specialistams. Adaptacijos laikotarpiu vaikai susipažįsta su aplinka, žmonėmis (bendraamžiai, pedagogai, kiti suaugusieji), apsipranta su bendrais reikalavimais, tam tikru gyvenimo ritmu, kuris labai svarbus ugdant pagal individualizuotą programą. I. Kaffemanienė, I. Burneckienė (2001) pirmosiomis dienomis rekomenduoja stebėti tokius dalykus: Elgsenos ypatumai Elgsenos ypatumus nustatant stebima, kaip vaikas elgiasi, ką veikia, kai jam suteikiama veiksmų laisvė: vaikšto po kambarį, lipa ant stalo, sėdi kamputyje, slepiasi (pvz., po stalu), stebi vaikus ir suaugusiosius; ima žaislus, daiktus (kokius), knygeles; ar pastebimas hyperaktyvumas, chaotiški, monotipiški, stereotipiški veiksmai, judesiai. Bendravimo distancija Kokia bendravimo distancija priimtina vaikui: kiek arti jis preina arba leidžia prie jo preiti pedagogui, kitiems suaugusiems, vaikams; ar yra žvilgsnio kontaktas, ar leidžiasi liečiamas, pakeliamas ant rankų; vaiko savijauta ir elgsena tuo metu - yra įsitempęs, prisiglaudžia, priešinasi, pats siekia artimesnio kontakto, stebimos afekto reakcijos. Elgsenos su artimais suaugusiais ir nepažįstamais žmonėmis (vaikais, suaugusiaisiais) skirtumas; ar lengvai atsiskiria nuo motinos? Reakcija į sąveiką 14

15 Kaip vaikas reaguoja į sąveiką - vaikų pedagogo kalbinimą, bandymą prisiartinti, dalyvauti vaiko veikloje, kvietimą žaisti ir pan. Sąveika su žaislais, daiktais Daiktų, žaislų aplinkos tyrimo būdai, pvz., ima į burną, laižo, uosto ir pan.; tyrinėja atskiras detales (pvz., sukinėja mašinėlės ratukus, uždengia ir atidengia žaislinį puodelį); stengiasi išgauti garsą ar šiaip beldžia juo į grindis, stalą, mėto ir pan.; ar žino daiktų, žaislų paskirtį, ar adekvatūs veiksmai su žaislais, daiktais. Kalbėjimo ypatumai Ar pastebimi kokie nors kalbos vartojimo ypatumai: nekalba, nes kalba neišsivysčiusi, nekalba nes nenori, kalba garsažodžiais, sava kalba ; kalba su savimi, su žaislais, kreipiasi į pedagogą, į vaikus,komentuoja, kartoja nuolat tuos pačius žodžius ( ar garsažodžius), kartoja kito vaiko ar pedagogo žodžius, šukčioja nesuprantamus garsus, neadekvačius situacijai žodžius, kalba greitai, garsiai, monotoniškai ir kt. Emocijos, dominuojančios nuotaikos Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas reaguoja į įvairias situacijas, kokia nuotaika dominuoja kai jokie įvykiai nevyksta, kokia reakcija į džiaugsmingus įvykius, į draudimus, stresą, diskomfortą, ar būdinga nemotyvuota nuotaikų kaita, emocinis labilumas, rigidiškumas, kaip pasikeičia elgsena, keičiantis nuotaikai ir kt. Efektyviausi poveikio būdai Pedagogus turėtų dominti poveikio būdai, kuriais efektyviausiai nuraminamas vaiko susijaudinimas, agresivymas, pyktis bei kitos reakcijos įvairiais atvėjais: prašo, leidžia paimti ant rankų, priglausti, pavyksta nukreipti dėmesį skanėstais, žaislais, įkalbinėjimų, geriausia ignoruoti netinkamą elgesį (tariamai neskirti dėmesio). I. Kaffemanienė ir I. Burnickienė (2001) teigia, kad tokio tipo kryptingi stėbėjimai adaptaciniu laikotarpiu (ir vėliau) leidia gėriau pažintį vaiką, jo spontaniškos ir valingos veiklos galimybes, elgesio bei emocijų raiškos ypatumus ir kt. Visi stebėjimų duomenys padės racionaliau organozuoti ugdymą, atsižvelgiant į amžiaus, individualius ypatumus bei raidos sutrikimo ar sociokultūrinio apleistumo nulemtus nukrypimus. 2) Logopedo pateikiamas vaiko įvertinimas. Vertindamas vaiko kalbą, logopedas vadovaujasi bendrais vertinimo principais. Taikomi tyrimo būdai ir metodai priklauso nuo vaiko amžiaus, sutrikimo pobūdžio bei sunkumo. Logopedas vertina kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos įgūdžių raidą bei oralinės (burnos) motorikos funkcionavimą. 15

16 Norėdamas tiksliau diagnozuoti sutrikimą bei priežastis ir numatyti korekcinio darbo planus, pokalbio su vaikui artimais žmonėmis metu logopedas susipažįsta su vaiko vystymosi anamneze, vertina klausą, balsą, bendrąją bei smulkiąją motoriką. Tirdamas mažų vaikų kalbą, logopedas seka jų spontaniškus pasakojimus ir kalbą žaidimo, bendravimo su aplinkinais metu. Burnos mechanizmo išsivystymas ir visavertė veikla turi įtakos ne tik kalbos, bet ir valgymo įgūdžiams formuotis. Todėl logopedas vertina ir vaiko valgymo įgūdžius. Šio tyrimo metu išsiaiškinama: Kokioje padėtyje vaikas geria ir valgo; Galvos padėtis valgymo metu; Valgymo būdai (čiulpia, ryja, kramto); Ar springsta valgydamasar gerdamas; Kokia valgomo maisto konsistencija; Kokie valgymo metu naudojami įrankiai; Ar valgo savarankiškai; Ar turi specialią valgymui skirtą įrangą (specialią kėdę ir pan.) Vertindamas ankstyvojo amžiaus vaikų, turinčių didelių raidos sutrikimų, komunikaciją, logopedas atkreipia dėmesį į šious veiksnius: Kūno padėtį (sėdi, guli ir pan.); Kūno judėsius (burnos, galvos rankų, kojų); Bendravimo būdus (akimis, rankomis, galvos judesiais, garsais, žodžiais); Suvokimus (ar žino savo vardą, ar pažįsta artimus žmones, žaislus, aplinką); Jutimus (klausą, regą, lietimą, uoslę ir skonį); Veido išraišką; Ar vaikas nori bendrauti, žaisti, žiūrėti į akis; Ar moka žaisti; Kokiais būdais išreiškia norus; Kaip elgiasi pasikeitus aplinkai; Kaip valgo, geria (ar turi savarankiško valgymo įgūdžių); Ar turi higieninių įgūdžių. Ši informacija apie vaiką surenkama pokalbio su tėvais ar globėjais metu, stebint vaiką jam žinomoje aplinkoje, iš vaizdo įrašų. Lietuvoje dar nėra standartizuotų kalbos tyrimo testų, bet logopedas, vertindamas ankstyvojo amžiaus sutrikusios raidos vaikų kalbą (be jau anksčiau minėto kalbos tyrimo būdo), gali naudoti 16

17 Lietuvoje pradėtas taikyti vaikų raidos vertinimo metodikas. Tarp jų galima paminėti Kanadoje sukurtą DISC diagnostinį vaikų raidos vertinimo aprašą (Diagnostic Inventory for Screening Children, Amdur, Mainland, Parker, 1984, 1995) ir Miuncheno funkcinės raidos metodiką (Miunich Functional Development Diagnostic). Jos padėda vertinti vaiko tam tikrų raidos sričių turimus įgūdžius (percepcijos socialinio prisitaikymo, kalbos suvokimo, ekspresyviosios kalbos ir kt.). Bet nei viena iš minėtų metodikų išsamiai neįvertina ankstyvojo amžiaus vaiko kalbos formavimosi. 3) Psichologo pateikiamas vaiko įvertinimas. Pagrindinis psichologinio tyrimo tikslas nustatyti ir įvertinti vaiko psichikos raidos ypatumus: intelekto, kalbos ir alternatyviojo bendravimo, pažintinių procesų lygį, socialinę ir emocinę brandą, asmenybės savybes ir pateikti psichologines vaiko ugdymo rekomendacijas. (Ališauskas, 1996). Vienas svarbiausių psichologinio vertinimo uždavinių išsiaiškinti vaiko poreikius ir jų patenkinimo galimybes, atsižvelgiant į jo gėbejimus. Tai yra svarbu, nustatant vaiko ugdymo prioritetus, ypač konsultuojant tėvus. Didelę negalę turinčių vaikų psichologinio įvertinimo tikslas išsiaiškinti bendravimo ir mokymosi gebėjimų stipriąsias ir silpnasias puses. Remiantis psichologo surinkta informacija, ypač apie vaiko gebėjimus, gali būti sukurta labiausiai jo savarankiškumą ir pažintinę raidą skatinanti aplinka ir ugdymo programos. Kauffman J. M. (1979) pateikia tokią vaiko vertinimo struktūrą: 1. Poreikių įvertinimas; 2. Vaiko tyrimas; 3. Rezultatų aptarimas; 4. Rekomendacijos; 5. Kartotinis įvertinimas. Poreikių įvertinimas. Šios stadijos metu psichologas renka informaciją apie vaiko raidą, sveikatos būklę, išsiaiškina tėvų pageidavimus. Vaiko tyrimas. Šios stadijos metu atliekami įvairūs testai, pildomos anketos. Ikimokyklinukai ir žymių raidos sutrikių turintys vaikai yra vertinami naudojant vadinamuosius raidos testus, skirtus psichomotorinėms funkcijoms vertinti. Populariausios šio metu Lietuvoje naudojamos raidos vertinimo priemones: Diagnostinis vaikų raidos vertinimo aprašas (Diagnostic Inventory for Screening Children- DISC, Admur, Mainland, Parker, 1984, 1995) Miuncheno funkciniės raidos diagnostikos skalė (T.Hellbrugge, vertė N. Gutauskienė, 1998) 17

18 Portage ankstyvojo ugdymo programa (Portage Early Edukation Programme, M.White, and R.J. Cameron,1987; pritaikė Pipko,1994); Portage klausimynas yra skirtas sutrikusios raidos vaikų ugdymo programoms sudaryti. Diagnostinis vaikų raidos vertinimo aprašas- DISC skirtas raidos sutrikimų turinčių vaikų atrankai. Testas padeda įvertinti vaiko patiriamus sunkumus tokių funkcinių sričių kaip smulkioji ir bendroji motorika, kalbos suvokimas ir išraiška, girdimasis ir regimasis dėmesysir atmintis, savarankiškumo įgūdžiai, socialinis pritaikymas. Miuncheno skalė padeda atrinkti sutrikusios raidos vaikus. Lietuvoje kol kas nėra pritaikytų ir standartizuotų neįgalių vaikų vertinimo metodikų, todėl psichologui tenka naudoti įprastus intelekto testus, juos individualiai pritaikant arba taikyti kitus vertinimo metodus, pvz., stebėjimą, žaidimo įvertinimą. Pasirinkti stebėjimą ypač rekomenduojama vertinant labai mažus ir kompleksinė negalią turinčius vaikus. Stebėdamas ir vertindamas žaidimą psichologas atsižvelgia į tokius aspektus, kaip žaidimo skatinimas ir socialumas, manipuliacinė veikla, kūno judesiai, tikslingumas ir kūrybiškumas, verbalizacija, atitikimas amžių. Rezultatų aptarimas. Atlikus vaiko vertinimą pshichologas pristato tyrimo rezultatus komandinio darbo aptarimo metu,kartu juos palygindamas su kitų specialistų pastabomis. Rekomendacijos. Šios stadijos metu psichologas organizuoja individualų susitikimą su vaiko tėvais. Jis pristato ir paaiškina tyrimo rezultatus, apibūdina vaiko poreikius ir dabartinį raidos lygį, stipriąsias ir silpnąsias gebėjimų puses, pateikia bendras ugdymo rekomendacijas. Kartotinis vertinimas. Kartotinio vertinimo paprastai reikia, kai vaikui nustatomas pažintinės raidos sutrikimas ar šio sutrikimo rizika, elgesio problemos. 4) Specialiojo pedagogo pateikiamas vaiko įvertinimas Specialusis pedagogas vertina, koreguoja ir ugdo vaiko pažinimo, bendravimo ir elgesio, motorikos, socialinius ir savitarnos įgūdžius. Žinias apie vaiko mokėjimus ir turimus įgūdžius jis kaupia įvairiais metodais ir būdais: Pokalbis su tėvais ar globėjais. Jo metu išaiškinama vaiko raidos istorija; kokie vaiko fiziniai, pažinimo, socialiniai, emociniai ir žaidimo įgūdžiai; kaip vaikas bendrauja; kokia veikla vaiką labiausiai domina; kokia vaikui labiausiai reikalinga parama. Vaiko veiklos stebėjimas. Vaikas stebimas ilgą laiką skirtingoje, jo nevaržančioje aplinkoje. Stebima taikant įvairius metodus ir žymėjimo būdus. Stebimas ir aprašomas vaiko elgesys. Naudojamas aprašomasis žymėjimas detaliai aprašoma, kas buvo pasakyta ar pasakyta vertinimo metu. Kitas vaiko stebėjimo aprašymo būdas epizodiškas aprašymas svarbiausi tyrimo momentai aprašomi po stebėjimo. 18

19 Kūdikių ar didelę kompleksinę negalią turinčių vaikų fiziniams bendravimo ir kalbos įgūdžiams žymėti, po to įvertinti naudojami vaizdo ir garso įrašai bei jų analizė. Greitam duomenų rinkimui naudojamos įvertinimo skalės. Jos skirtos vaiko elgesiui, namų aplinkai, temperamentui, santykiams su tėvais ir žaidimui vertinti. Vertinti taip pat yra naudojami elgesio ypatumų aprašai. Juose žymima, ar tam tikras elgesys būdingas vaikui, ar ne. Norėdamas sužinoti, kiek laiko vaikas domėjosi tam tikra veikla, pedagogas naudoja veiklos trukmės nustatymą. Kita vaiko turimų įgūdžių vertinimo metodika, kurią taiko pedagogas kontrolinis įgūdžių sąrašas (klausimynas). Normatyvinis testas, pateikia standartizuotą informaciją apie vaiko turimus įgūdžius ir mokėjimus ir skirtas lyginti vaiko veiklą su didesne to paties amžiaus vaikų grupe. Baigęs įvertinimą, specialusis pedagogas apibendrina visą sukauptą vaiko įvertinimo medžiagą ir kartu su kitais komandos nariais, vertinusiais vaiką (psichologu, logopedu, socialiniu darbuotoju ir kt.), aptaria įvertinimo rezultatus ir nusprendžia kokios pagalbos reikia vaikui. Apibendrinant 1.2. skyriuje išdėstytą medžiagą galima daryti tokias išvadas: 1. Įvertinimas- tai išsamus informacijos rinkimas apie kiekvieną vaiko raidos sritį. 2. Vertinimo metodai yra stebėjimas, formalus vertinimas, pokalbis su vaikui artimais žmonėmis. 3. Informacijai apie vaiko turimus įgūdžius bei mokėjimus kaupti naudojamas adaptacinio periodo įvertinimas, bei specialistų (logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo) pateikiami vertinimai. 19

20 1.3. Individualių ugdymo programų sudarymo pagrindai. Specialiųjų poreikių vaikai yra ugdomi pagal individualias programas.ugdytojų komanda ir tėvai(globėjai), įvertinę visų raidos sričių pasiekimų lygį, turėtų drauge parengti individualią ugdymo programą. Sudarant individualią ugdymo programą labai svarbi tėvų nuomonė, nes jie geriausiai pažįsta savo vaiką, žino jo poreikius, stipriąsias ir silpnąsias puses ir gali specialistams pateikti labai vertingų žinių. Pasak J. Ambrukaitį (2002), sudarant individualią programa reikia remtis šiais principais: Visapusiškumo reikia kuo plačiau apimti vaiko vystimosi sferas (elgesį, bendravimą, kalbą, savipagalbą, motoriką ir kt.); Specifiškumo ugdymo programos tikslai ir uždaviniai atitinka konkretaus vaiko specialiuosius poreikius; Nuoseklumo sudarant programą reikia numatyti funkcinius etapinius įgūdžių formavimo žingsnius, pagristus vaiko vystimuisi; Tikroviškumo- atitikti realybę; Abipusio išplėtojimo turi atspindėti konsensusą tarp vaiko tėvų ir specialistų; Konfidencialumo dokumentas skirtas tik tėvams ir dirbantiems specialistams. Lietuvoje nėra sutarta ar apibrėžta bendra individualių programų sudarymo struktūra. E. R. Daniels, K. Stafford (2000) nurodo, kad individualią ugdymo programą turi sudaryti: duomenys apie vaiką; vaiko esamų pasiekimų lygis; tikslai ir uždaviniai; specialioji pagalba ir paslaugos; bendros programos pritaikymas ir pakeitimai; ugdymo vietos ir būdų parinkimas; individualios programos įvykdymo terminai; pažangos žymėjimas ir programos veiksmingumo įvertinimas. G. Kasparavičienė (2002) nurodo, kad individualioje programoje turi būti aiškiai išskirti ir suformuluoti tolimieji ir artimieji tikslai. Tolimieji tikslai suformuoti konkretų įgūdį, o artimiejimaži žingsneliai tam įgūdžiui pasiekti. Apibendrinant 1.3. skyriuje išdėstytą medžiagą galima daryti tokias išvadas: 20

21 1. Specialiųjų poreikių vaikai yra ugdomi pagal individualias programas, kurioje turi būti aiškiai išskirti ir suformuluoti tikslai, įvykdymo terminai, pažangos žymėjimas ir programos veiksmingumo įvertinimas; 2 Sudarant individualiąsias ugdymo programas dirba specialistų komanda- auklėtojos, spec.pedagogas, psichologas, logopedas, bei vaiko tėvai arba atstovai. Apibendrinant 1 skyriuje išdėstytą medžiagą galima daryti tokias išvadas: 1. Dabar išskiriamos tokios specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų grupės: intelekto, kalbos ir komunikacijos, klausos, lėtiniai somatiniai ir neurologiniai, judesio ir padėties, kompleksiniai, regos, elgesio sutrikimai, specifiniai pažinimo sutrikimai arba pažinimo procesų neišlavėjimas, kiti raidos sutrikimai. Visi sutrikimai pasižymi savo ypatumais; 2. Specialiųjų poreikių vaikų vertinimo metodai yra stebėjimas, formalus vertinimas, pokalbis su vaikui artimais žmonėmis. Informacijai apie vaiko turimus įgūdžius bei mokėjimus kaupti naudojamas adaptacinio periodo įvertinimas, bei specialistų (logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo) pateikiami vertinimai. 3. Specialiųjų poreikių vaikai yra ugdomi pagal specialistų komandos sudarytas individualias programas, kurioje aiškiai išskirti ir suformuluoti tikslai, įvykdymo terminai, pažangos žymėjimas ir programos veiksmingumo įvertinimas. 21

22 2. Ugdymo individualizavimas, atsižvelgiant į specialiuosius poreikius Ugdymo metodai. Atsižvelgiant į vaikų raidos sutrikimų ypatumus, numatomi konkretūs individualūs ugdymo uždaviniai ir tikslingai organizuojama vaikų veikla, nes sutrikusios raidos vaikai dažnai negeba patys jos pasirinkti. Vaikų veikla organizuojama įvairiai: individualiai, grupele. Pirmaisiais ir antraisiais ugdymo metais vaikams būtinas intensyvus pedagogo vadovavimas, trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais kai kuriems ugdytiniams vis dar reikės aktyviai padėti, o kitų vaikų veiklą galbūt pakaks paskatinti, inspiruoti suteikiant gerokai daugiau savarankiškumo. Skiriasi ir ugdymo metodai. Pirmaisiais ir antraisiais ugdymo metais vaikų praktinės pažintinės veiklos ir kalbiniai gebėjimai menki. Ugdytiniai gana pasyvūs, sunkiai sukaupia dėmėsį, dažniausiai nesupranta žodinių instrukcijų, todėl daugelį užduočių reikia teikti žodžio ir gesto instrukcija, o vaikai juos atlieka tik bendrais veiksmais, su pedagogo pagalba. Taigi pirmaisiais ir antraisiais ikimokyklinio ugdymo metais dominuojantys ugdymo metodai yra šie: Paprasta, elementari vieno dviejų žodžių instrukcija; kartais ją būtina papildyti gesto instrukcija; Bendripedagogo ir vaiko veiksmai; Paraleliniai veiksmai, kai vaikas stebi ir mėgdžioja pedagogo demonstruojamą veiksmo pavyzdį. Trečiaisiais ir ketvirtaisiais ugdymo metais pagal galimybes vis labiau skatinamas vaikų savarankiškumas, tačiau pedagogo vadovavimas būtinas. Jei būtina, taikomi tokie pat metodai kaip ir pirmaisiais ir antraisiais gyvenimo metais. Atsižvelgiant į vaikų galimybes, dažniau negu iki tol taikoma vienos dviejų dalių žodinė instrukcija. Lavinant pažintinius gebėjimus (suvokimą, mąstymą, atmintį), apžiūrimi dideli ir maži objektai; bendrų veiksmų ir mėgdžiojimo būdu mokoma atpažinti spalvą ir formą aptikti aplinkoje nurodytos formos, spalvos daiktų ir juos sudėtiį tam tikros formos ar spalvos dežutes, atliktiklasifikavimoir tapatinimo veiksmus (dėti daiktus į atitinkamo dydžio kibirėlius, krepšelius). 22

23 Vaiko veiksmus nuolat lydi pedagogo kalba, šypsena, malonus kalbinimas. Pedagogui reikia gebėti maloniai bendrauti su kiekvienu vaiku, priglausti ir paglostyti mažylį, paimti už rankos. Itin svarbu taikyti įvairius skatinimo metodus. Būtina pagirti vaiko pastangas, net jei rezultatai menki. Kai kurious vaikus, pavyzdžiui, turinčius emocinės raidos ir bendravimo sutrikimų, reikia pagirti vien už norą, pastangas bendrauti su pedagogu, veikti kartu su bendraamžiais. Didelis dėmesys skiriamas teigiamoms vaikų emocijoms žadinti. Rekomenduojama pažintinę veiklą organizuoti žaidimo forma. Tam padės daugelis emocingų žaidimų (Šarkelė varnelė, Keidu keidu, Viru viru košę), muzikinių, judriųjų ir ugdomųjų žaidimų, nuotaiką, skatina vaikus bendrauti, aktyvina dėmesį, ugdo kalbos supratimą ir šnekamąją kalbą. Lovaas metodas yra intensyvią elgesio terapija pagrįstas pagalbos autistams metodas. Dažnai jis vadinamas taikomąja elgesio analize (applied behavior analysis - ABA). Yra ir kitas jo pavadinimaas - diskrečių mėginimų mokymas (discreet trial teaching - DTT). Metodo aprašymas. Grupėje su vaikais individualiai dirbama valandų per savaitę pagal ABA intensyvios terapijos programą (kai kuriuose šaltiniuose dar minima kaip Lovaas metodas). Ugdant autistišką vaiką dedamos visos pastangos, kad būtų sukurtos tokios ugdymo sąlygos, kuriose būtų galima padidinti vaiko sėkmę ir sumažinti nesėkmes. Reikalavimai supaprastinami taip, kad jie pagelbėtų vaikui atsakyti teisingai ir paremtų jo tinkamą elgesį. Stengiamasi garantuoti vaiko, dalyvaujančio ugdymo procese,,motyvaciją. Ugdymo (intervencijos) esmė elgesio formavimas per pagalbos suteikimą ir jos nutraukimą, skatinant sėkmingą tarpusavio suartėjimą. Sulaukus teisingo atsakymo nedelsiant vaikas skatinamas. Skatinimo pavyzdžiai: maistas/gėrimas, žaidimas su mėgstamu žaislu, mėgstamos knygos vartymas bei socialinis atlygis (pagyrimas). Ugdymo procese, maistas ir kitos,,dirbtinės skatinimo priemonės pakeičiamos socialiniais ir kasdieniniais skatinimo būdais. Ugdymo struktūra tokia, kad,,teigiamas elgesys yra labiausiai įvertinamas. Labai svarbu pradiniame etape ugdyti kartojant veiksmus arba užduotis tai ypatinga bihevioristinė seka reikalinga ugdymo efektyvumui didinti. Šią seką sudaro trijų dalių ugdymo vienetai (I R P) (instrukcija reakcija paskatinimas), kiekvienas iš jų remiasi kartojimu. Kartojant veiksmus ar užduotis vaikas išmoksta arba veiksmai/užduotys įtvirtinami. Taip pat šis ugdymas padeda pedagogui išlikti nuosekliam ir lengviau įvertinti vaiko pažangą: 1. Instrukcijos supratimų įtvirtinimas - instrukcija (I). Instrukcija turi skambėti aiškiai, paprastai ir garsiai. Pradiniame ugdymo etape svarbiausia, kad vaikas sukauptų dėmesį instrukcijos išklausymui. Negalima instrukcijos kartoti be rezultatų (arba jei nėra atsakymo). Instrukcija pradžioje turi būti įsakmi ir skambėti garsiau nei kasdienė kalba, vėliau tariama natūraliu garsumu. 23

24 2. Atliekamo veiksmo kartojimas - reakcija (R). Jei nėra jokio atsakymo, tai laikoma neteisingu atsakymu. Taikomi nuoseklūs kriterijai. Reikia įsitikinti, ar vaikas elgiasi teisingai. Jei vaikas neatsako, sufleruojame teisingą atsakymą, jei neatlieka veiksmo tada iš karto suteikiama fizine pagalba. 3. Paskatinimų kartojimas - paskatinimas (P). Vaikas už teisingą atsakymą nedelsiant apdovanojamas. Tam naudojami įvairūs atlygio būdai: gardumynai, gėrimai, mėgiama veikla, socialinis atlygis ir t.t. Mūsų darbo patirtis parodė, kad kuo daugiau paskatinimų, tuo pasiekiamas didesnis efektas. Vienas iš autistiškų vaikų ugdymo metodų yra sufleravimas/pagalba. Sufleravimas gali būti verbalus arba neverbalus. Sufleravimas pateikiamas iškart po instrukcijos (per tris sekundes). Jį reikia nutraukti kuo greičiau. Taip pat reikia vengti neapdairių pasakinėjimų kaip žvilgčiojimo į reikiamą daiktą ar teisingo atsakymo,,konstravimo. Po kiekvieno kartojimo daroma pauzė (viena/trys sekundės), pakankamai ilga, kad būtų galima kartojamus dalykus atskirti tarpusavyje, bet ne per ilga, kad vaikas neprarastų dėmesio ir nepradėtų elgtis kitaip nei iš jo tikimasi. Supažindinant su nauju daiktu/veiksmu kartojama ta pati instrukcija keletą kartų iš eilės. Įsisavintų kartojimų kriterijus: teisingų atsakymų skaičius - 90%, t.y. 9 teisingi atsakymai iš 10. Kauno vaikų su negalia reabilitacijos centre specialistų komanda pradinio ugdymo programoje išskiria tris pagrindines darbo kryptis: dėmesingumo skatinimą, neverbalinės imitacijos mokymą ir gebėjimo lyginti ugdymą. Įgyvendinant programą ir rengiantis kiekvienoms pratyboms, remiamasi atmintine darbui su autistiškais vaikais. 1. Numatyti, ko noriu ir ko galiu išmokyti; 2. Numatyti garsinius ir vizualinius dirgiklius; 3. Apgalvoti kaip naudosiu dienos tvarkaraštį; 4. Kaip nurodysiu tvarkaraštyje, ką turi daryti? 5. Kuo motyvuosiu, kodėl turi daryti? 6. Kokias priemones naudosiu? 7. Kur padėsiu priemones? 8. Kaip pasakysiu (parodysiu), kur priemonės padėtos ir ką su jomis daryti? 9. Kaip pasakysiu, kiek laiko dirbsime? 10. Kaip pasakysiu, kada baigsime darbą? 11. Kuo paskatinsiu. 24

25 Pasirinkus užduotį pagal vaiko gebėjimus ir laikantis šios atmintinės darbas tampa rutina, suteikianti saugumo jausmą, nes vaikas žino, ką darys, kiek laiko darys, ką darys po to. Panašiai organizuojamas ir laisvalaikis. Apibendrinant 2. 1 skyriuje išdėstytą medžiagą galima daryti tokias išvadas: 1. Vaikų veikla organizuojama įvairiai, priklausomai nuo vaiko amžiaus. 2. Lovaas metodas yra intensyvia elgesio terapija pagrįstas pagalbos autistams metodas. 25

26 2.2. Autistiškų vaikų ugdymas. Įvairiose šaltiniuose autizmo sindromas apibūnamas taip:,,psichologijos žodyne (1993) autizmas apibūdinamas kaip pasitraukimas iš realybės į savo minčių, svajonių, fantazijų pasaulį. Bakk., Gunevald K.(1997) nurodo, kad autizmas- tai sunkus psichikos sutrikimas, kurį reikia ilgai ir intensyviai gydyti. Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R. (1997) teigia, kad autizmas yra ypatingas viaapimantis sutrikimas- nukenčia vaiko socialiniai santykiai su aplinka, nesusiformuoja verbalinė ir neverbalinė komunikacija, nevisaverčiai ėsti pažinimo procesai ir bendroji bei smulkioji motorika. Anot Lesinskienės S. (1997), autizmas apibūdinamas kaip nespecifinis elgesio sindromas, atspindintis tam tikrą esamą smegenų disfunkciją. Vaitkevičienė (2004) nurodo, kad autizmas (gr. Autos pats) mąstymas, visiškai priklausantis nuo individualių individo poreikių, psichinių būsenų, realaus santykio su tikrove praradimas; patologinis uždarumas, noro bendrauti nykimas; ryšių su artimaisiais ir aplinka silpnėjimas. L.Mikulėnaitė, R.Ulevičiūtė (2004) nurodo, kad pagrindiniai autizmo požymiai yra sutrikęs socialinis bendravimas, kalbos raidos ir komunikacijos problemos, netipiškas, keistas elgesys, vaizduotės bei laiko suvokimo problemos. Autistiškiems vaikams būdinga vengti akių ir fizinio kontakto su kitais asmenimis, net artimaisiais. Dažnai stebimi stereotipiniai judesiai, padidėjęs jautrumas garsui ar ryškiai šviesai, nerangūs judesiai, ataksija. Šiems vaikams sunku priimti pokyčius. Autizmas vienas sunkiausių raidos sutrikimų. Šis sutrikimas pasireiškia iki 3 metų. Autizmo sindromas yra labai retas. Rimienė R., (1995) parodo, kad autizmo pasireiškimas - keturi- penki atvejai iš ar net mažiau- 1 iš atvejų. Berniukai serga 4 kartus dažniau negu mergaitės. Sudėtinga autizmo simptomatika lemia ypatingą vaikų ugdymą. Pagrindinis tikslas bent minimaliai parengti vaikus, turinčius autizmo bruozų, savarankiškai gyventi ir suformuoti pagrindinius savitarnos įgūdžius. Reikalingas struktūrinis specialiai organizuotas mokymas ir elgesio terapijos metodai, savalaikė ir konstruktyvi pagalba tėvams, nuolatinis tėvų ir su vaiku dirbančių pedagogų bendradarbiavimas (McCrtney G., Hepper P., 1998). Labai svarbus aspektas individualios ugdymo programos sudarymas. Prieš pradedant individualią ugdymo programą, svarbu nuosekliai ir visapusiškai ištirti ir įvertinti vaiką su autizmo sindromu. Tai sudėtingas procesas. Įvertinimas tūri būti periodiškai kartojamas. Vaiką turintį autizmo sindromą, vertina specialistų komanda. Įvertinimui galima naudoti įvairias metodikas. Svarbiausia, kad jis būtų įvertintas įvairiais aspektais pakankamai nuodugniai: intelektas, kalba, smulkioji ir 26

27 stambioji motoriką, socialiniai įgūdžiai, elgesys ir kita. Įvertinus vaiką, turintį autizmo sindromą, su vaikų dirbančių specialistų ir tėvų komanda sudaro individualią ugdymo programa. Programa pritaikyta kiekvienam vaikui, pagal jo gebėjimus, raidos lygį. Numatomos pagrindinės darbo su vaikais gairės: Elgesio modifikavimas. Daugeliui vaikų, turinčių autizmo požymių, kyla vienokių ar kitokių elgesio problemų. Šie vaikai gali būti labai aktyvūs, sunkiai nustygstantys vienoje vietoje, arba labai ramūs. Vaikams autistams būdingą elgesį galima suskirstyti į šias kategorijas: 1. Autoaresivumas (savęs žalojimas) rankų kandžiojimas, galvos daužymas; 2. Agresyvumas (kitų žalojimas) spardymas, spjaudymas, mušimas; 3. Staigus veiklos nutraukimas riksmas, pabėgimas; 4. Nesugebėjimas savęs kontroliuoti fizinio kontakto vengimas, demėsio sukaupimo stoka, žalingi įpročiai. Vaiko elgesio modifikavimo programa turi būti individuali. Pirmiausia reikia matyti gerą elgesį, ką vaikas bedarytų. Balsas turi būti ramus. Elgesio modifikavimo pagrindas - reikalavimų vienodumas. Sudarant programą, svarbu išaiškinti tas sąlygas, kurių metu elgesys sušvelnėja. Bendravimo ir kalbos ugdymas. Autistiškiems vaikams būdinga sutrikusi ar vėluojanti kalbos raida. Jauniems autistams, turintiems komunikacijos sutrikimų, gali būti būdingas mutizmas, echolalija ir net oralinė apraksima. Dalis vaikų šalia tik autizmui būdingų kalbos sutrikimų turi dar ekspresinę disfaziją. Vaikams autistams labai sunku sukaupti tiek regimąjį, tiek girdimąjį dėmesį. Dažnai jiems sunku palaikyti kontaktą akimis, jų netinkami kūno judesiai, taktilinis jautrumas, jie nesugeba užjausti ar suprasti kitų. Komunikacija sunkina baimės, nemotyvuoto elgesio ir emocijų kaita. Vaikų autistų komunikacijos mokymas reikalauja daug žinių bei kantrybės. Darbo pradžioje verbalinis bendravimas ribojamas, nes vaikas į jį nereaguoja (tarsi negirdi). Autistiškų vaikų kalba ugdoma simboliais ir įprastais, logopedijoje žinomais būdais. Bendravimo mokymo lygis priklauso nuo vaiko gebėjimų lygio. Autistiškiems vaikams itin svarbu taikyti įvairius skatinimo metodus. Taip įvertinamos vaiko pastangos, ir jis nuteikiamas tolesnei veiklai. Paskatinimai gali būti labai įvairūs, pavyzdžiui: pagyrimas, įvairūs daiktai, mėgstamas maistas, žaislas ar veiklos rūšys (ėjimas pasivaikščioti, televizoriaus žiūrėjimas, muzikos klausimas ir taip toliau), priklausomai nuo vaiko pomėgių. Žodinis paskatinimas- pagyrimas turi būti trumpas ir aiškus (pavyzdžiui,,šaunuolis,,,puiku ir panašiai). Apdovanoti vaiką patartina tik tada, kai užduotis būna atlikta iki galo. Socialinių įgūdžių formavimas. 27