VALSTYBINĖ VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBOS KOMISIJA NUTARIMAS DĖL AKCINĖS BENDROVĖS LIETUVOS DRAUDIMAS ASMENS DRAUDIMO LIUDIJIMO IR ASMENS DRAUDIMO TAISYKLIŲ NR. 69 SĄLYGŲ 2020 m. liepos 23 d. Nr. 10-125 Vilnius Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija (toliau Komisija), susidedanti iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorės Neringos Ulbaitės (Komisijos pirmininkė), Nuotolinės prekybos skyriaus vedėjos Aidos Gasiūnaitės Stavginskienės ir Teisės skyriaus vedėjos Audronės Kaušylienės, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei įgyvendindama nesąžiningų sąlygų taikymo kontrolę, išnagrinėjo akcinės bendrovės Lietuvos draudimas (toliau bendrovė) Asmens draudimo liudijimo (serija (duomenys neskelbiami) ir Asmens draudimo taisyklių Nr. 69 (redakcija, galiojanti nuo 2018-06-16) (toliau Taisyklės) sąlygas nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu. Komisija n u s t a t o: 1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kartu su vartotojos (duomenys neskelbiami) prašymu gavo Asmens draudimo liudijimo ir Taisyklių kopijas. 2. Komisija pagal kompetenciją pasisako dėl Asmens draudimo liudijimo ir Taisyklių nesąžiningų sąlygų taikymo. Komisija k o n s t a t u o j a : 1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau Civilinis kodeksas) 6.228 1 straipsnyje nurodyta, jog vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui (fiziniam asmeniui, veikiančiam su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais) prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.987 straipsniu, draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo liudijime nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (Vilniaus apygardos teismo 2019-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e2a-1448-934/2019). Vartotoja su AB Lietuvos draudimas sudarė asmens draudimo sutartį, kuria bendrovė įsipareigojo už sutartyje (Asmens draudimo liudijime) nustatytą draudimo įmoką sumokėti trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis (o jo mirties atveju Vartotojai), draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Atsižvelgiant į tai, Asmens draudimo liudijimas ir Taisyklės, kurios yra neatskiriama Asmens draudimo liudijimo dalis, atitinka vartojimo sutarties sampratą.
2 2. Pagal Civilinio kodekso 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. 3. Civilinio kodekso 6.228 4 straipsnyje numatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, taip pat minėtame teisės akte pateikiamas pavyzdinis sąrašas standartinių sutarties sąlygų, kurios yra preziumuojamos kaip nesąžiningos vartotojams. 4. Taisyklių 73.2 punkte įtvirtinta, kad prieš sudarydamas draudimo sutartį draudikas turi teisę atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, nenurodydamas priežasčių. Minėtu Taisyklių punktu bendrovė suteikia sau teisę atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, nenurodydama tokio atsisakymo priežasčių. Pažymėtina tai, kad asmens draudimo sutartis tai ypatingą reikšmę vartotojui turinti sutartis, kuria jis siekia apsaugoti savo ar savo šeimos narių sveikatą ir / ar gyvybę nuo tam tikrų rizikų, galinčių nutikti ateityje, ir kuria jis siekia sumažinti galimas neigiamas pasekmes dėl šių įvykių atsiradimo, todėl vartotojui yra itin svarbios priežastys, dėl kurių bendrovė atsisako sudaryti su juo draudimo sutartį. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.990 straipsnio 1 dalimi, draudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį. Pagal Civilinio kodekso 6.163 straipsnį šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams (1 dalis), šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus (3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad sudėtingėjant civilinei apyvartai, sudėtingėja ir jos dalyvių santykiai, sudarant jiems sutartis. Iki sutarčių sudarymo civilinių santykių subjektams tenka vis dažniau ilgai derėtis dėl jų sąlygų. Šalims pradėjus derybas, tarp jų susiklosto tam tikri santykiai, vadinami ikisutartiniais. Ikisutartiniai šalių veiksmai bei susiklostę santykiai tampa ypač reikšmingi tais atvejais, kai tokios derybos vis dėlto nesibaigia sutarties pasirašymu. Pagrindinis civilinių santykių principas sutarties laisvės principas lemia, kad derybos dėl sutarties sudarymo gali būti bet kada nutrauktos. Tačiau derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai, tai įtvirtinta Civilinio kodekso 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 straipsniuose. Sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų. Pirma, šalis neturėtų vesti derybų, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta. Civilinio kodekso 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Taigi derybose šalys gali prisiimti tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, reiškiančių ikisutartinių prievolių, už kurių nevykdymą gali atsirasti ikisutartinė civilinė atsakomybė, atsiradimą. Antra vertus, tam tikrais atvejais ikisutartiniai santykiai transformuojasi į sutartinius taip, kad sudėtinga nustatyti jų ribą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2014; 2020-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-67-248/2020). Iš minėto Taisyklių punkto formuluotės nėra aišku, kurios iš šalių iniciatyva buvo pateikta oferta dėl draudimo sutarties sudarymo, taip pat neaišku, ar tarp šalių vyko derybos dėl draudimo sutarties sudarymo bei ar jų metu pasiekti tam tikri susitarimai, kadangi kiekvienu iš šių atveju atsisakymas sudaryti sutartį bei iš to kylančios teisinės pasekmės (pavyzdžiui, pareiga atlyginti nuostolius) reglamentuojamos skirtingai ir gali turėti reikšmingą įrodomąją reikšmę vertinant šalių sąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl
3 atsisakymo ją sudaryti; gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319-248/2016). Atsižvelgiant į tai, kilus ginčus dėl bendrovės atsisakymo sudaryti draudimo sutartį pagrįstumo, kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti vertinamos sutarties nesudarymo priežastys, kiekvienos iš šalių elgesys, kitos reikšmingos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, Taisyklių 73.2 punktas, įgalinantis bendrovę atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, nenurodant priežasčių, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. 5. Taisyklių 90.2.2 punkte įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis nutraukiama Draudėjo iniciatyva, Draudėjui grąžinama draudimo Įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laiką, išskaičiavus draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas (iki 30 proc. Draudėjui grąžintinos draudimo įmokos sumos, bet ne mažiau kaip 12 Eur). Jei draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidų išskaičiuoti neįmanoma, šias išlaidas privalo padengti Draudėjas. Taisyklių 90.2.2 punkte įtvirtintos teisinės pasekmės vartotojui, kai draudimo sutartis nutraukiama jo iniciatyva, t. y. numatoma, kad tokiu atveju vartotojui grąžinama įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laiką, iš šios įmokos išskaičiuojant sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas. Minėtame punkte nurodoma galima sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidų suma (nuo 12 EUR iki 30 proc. draudėjui grąžintinos draudimo įmokos sumos), tačiau kartu numatoma, kad jei draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidų išskaičiuoti neįmanoma, šias išlaidas privalo padengti draudėjas. Draudimo įstatymo 100 straipsnyje nurodyta, kad nustatant draudiko atsiskaitymo su draudėju nutraukus draudimo sutartį sąlygas, privaloma atsižvelgti į draudimo sutarties šalies kaltę dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, draudiko administracines išlaidas, susijusias su draudimo sutarties sudarymu ir vykdymu, į draudimo įmokos dalis, sumokėtas už laikotarpį, už kurį draudimo apsauga suteikta nebuvo, nesumokėtas draudimo įmokos dalis už suteiktą draudimo apsaugą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taisyklių 90.2.2 punkte aiškiai nurodoma, kad mokesčių, kuriuos bendrovė išskaičiuotų iš vartotojui grąžintinos jo sumokėtų draudimo įmokų sumos (vartotojui nutraukus draudimo sutartį anksčiau termino), dydis gali būti ne mažesnis kaip 12 EUR, bet ne didesnis kaip 30 proc. visos grąžintinos sumos. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į minėto punkto sąlygą, jog Jei draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidų išskaičiuoti neįmanoma, šias išlaidas privalo padengti Draudėjas. Iš minėto punkto formuluotės yra neaišku, kokiais atvejais bendrovė negalės išskaičiuoti draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidų, kurias ji patyrė sudarydama ir vykdydama draudimo sutartį su vartotoju, ir kokio dydžio bendrovės galimai patirtas išlaidas tokiu atveju turėtų padengti vartotojas. Paslaugų teikėjui (bendrovei) tenka pareiga užtikrinti su vartotojais sudaromų sutarčių sąlygų teisinį apibrėžtumą, jų suderinamumą su galiojančių teisės aktų nuostatomis bei aiškumą vartotojui. Civilinio kodekso 6.2284 straipsnio 6 dalis nustato, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Taisyklių sąlyga, pagal kurią bendrovė įgyja teisę reikalauti vartotojo padengti sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas, kurių bendrovė negali įvertinti konkrečia suma ir pagrįsti jų patyrimo fakto, yra neaiški ir pažeidžia vartotojo teises ir teisėtus interesus, kadangi suteikia galimybę bendrovei piktnaudžiauti savo teisėmis ir įpareigoti vartotoją apmokėti bendrovei išlaidas, kurių ji galimai nėra patyrusi ar patyrusi mažesnes. Atsižvelgiant į tai, Taisyklių 90.2.2 punkto sąlyga, įtvirtinanti ir konkrečias bendrovės patirtų sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidų minimalią ir maksimalią ribas, ir numatanti, kad sudarymo ir vykdymo išlaidas, kurių neįmanoma išskaičiuoti, privalo padengti vartotojas, iš esmės pažeidžia vartotojo teises ir teisėtus interesus bei šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. 6. Taisyklių 90.3 punkte įtvirtinta, kad draudimo sutartis gali būti nutraukta prieš joje nustatytą jos įsigaliojimo terminą ir (arba) jos galiojimo metu draudimo sutarties šalių pageidavimu,
4 praėjus 30 kalendorinių dienų po to, kai viena draudimo sutarties šalis pranešė kitai apie draudimo sutarties esminį pažeidimą. Taisyklių 90.3.1 punkte įtvirtinta, kad draudimo sutartį nutraukus Draudiko reikalavimu, nes Draudėjas iš esmės pažeidė draudimo sutartį, Draudėjui draudimo Įmokos yra negrąžinamos. Minėtuose Taisyklių punktuose įtvirtinama bet kurios iš draudimo sutarties šalių teisė nutraukti sutartį prieš jos įsigaliojimo terminą ir (ar) jos galiojimo laikotarpiu, jei kita šalis iš esmės pažeidė sutartį ir šio pažeidimo nepašalino per 30 dienų po to, kai gavo kitos šalies įspėjimą apie pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad nei Taisyklėse, nei Asmens draudimo polise nėra nurodyta, kokie pažeidimai pripažįstami esminiais, t. y. suteikiantys teisę bet kuriai iš šalių vienašališkai nutraukti draudimo sutartį. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais. Vienašalio sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami Civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenustatė ir negalėjo protingai nustatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-154-823/2020; 2020-06-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020). Pagal kasacinio teismo praktiką esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria išmatuojamos kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo daugiausia to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas, kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė, įstatymų leidėjo yra įtvirtintas ir laikomas adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-312-1075/2018; 2019-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-321- 687/2019; 2020-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-154-823/2020). Pažymėtina, jog šalys tarpusavio susitarimu turi teisę susitarti, kokie Taisyklių ar draudimo sutarties sąlygų pažeidimai bus laikomi esminiais pažeidimais, kuriems esant bendrovė turės teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Taisykles bendrovė parengė vienašališkai, nederindama minėtuose punktuose nurodytų sąlygų su vartotoja ir nesuteikdama galimybės su jomis sutikti arba nesutikti, todėl šios sąlygos atitinka standartinių sąlygų sąvoką. Atsižvelgiant į vartotojos, kaip į ekonomiškai silpnesnės sutarties šalies padėtį, taip pat į tai, kad draudimo sutarties nutraukimas sukels vartotojai sunkias neigiamas pasekmes, t. y. jos pasirinkta draudimo apsauga, nebegalios, o sudaryti naują draudimo sutartį gali užtrukti (ypač atsižvelgiant į tai, kad draudimas dėl tam tikrų rizikų gali įsigalioti tik praėjus keliems mėnesiams nuo draudimo sutarties sudarymo (įsigaliojimo), draudikas sutarties nutraukimą turėtų taikyti tik kaip kraštutinę
5 savo pažeistų teisių gynimo priemonę ir pirmiausia vartotojui nevykdant ar netinkamai vykdant sutartį, pirmiausia turėtų taikyti kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Be to, taikant draudimo sutarties nutraukimą, Taisyklėse turėtų būti konkrečiai įvardyti atvejai, kuriuos bendrovė pripažįsta esminiais pažeidimais ir kuriems esant bendrovė įgyja teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį su vartotoja. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog pagal Civilinio kodekso 6.1009 straipsnio 3 dalį, draudėjas turi teisę nutraukti draudimo sutartį bet kokiu atveju, t. y. ne tik tada, kai bendrovė iš esmės pažeidžia sutartį. Taigi Taisyklių sąlyga, pagal kurią draudėjas (vartotojas) turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį dėl to, kad bendrovė nevykdo ar netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, ir tai yra esminis pažeidimas, įspėjęs apie tai bendrovę prieš 30 kalendorinių dienų ir šiai nepašalinus nurodyto pažeidimo, neatitinka Civiliniame kodekse įtvirtinto draudimo sutarties nutraukimo draudėjo (vartotojo) iniciatyva teisinio reglamentavimo ir apsunkina vartotojo teisę nutraukti draudimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Taisyklių 90.3 ir 90.3.1 punktų sąlygos, kuriomis draudikui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti draudimo sutartį dėl esminio draudimo sutarties pažeidimo, nenurodant, kokie draudimo sutarties pažeidimai pripažįstami esminiais, ir kuriomis apribojama vartotojo galimybė nutraukti draudimo sutartį dėl bet kokių priežasčių (nepriklausomai nuo paslaugų teikėjo kaltės ar esminio pažeidimo), neatitinka teisinio reglamentavimo, apsunkina draudėjo (vartotojo) teisę nutraukti draudimo sutartį ir pažeidžia vartotojo teises ir interesus. Komisija, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu, n u t a r i a : Pripažinti, kad Taisyklių 70.3, 90.2.2, 90.3 ir 90.3.1 punktų sąlygos atitinka Civilinio kodekso 6.228 4 straipsnio 2 dalies bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Komisijos pirmininkė Neringa Ulbaitė