VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Ieva Vaštakaitė

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS POLITOLOGIJOS KATEDRA Ieva Vaštakaitė EUROPOS SĄJUNGOS IR RUSIJOS UŽSIENIO POLITIKOS KRYPTYS DVIŠALIO ENERGETINIO BENDRADARBIAVIMO KONTEKSTE: PROJEKTO NORD STREAM 2 ATVEJIS Magistro baigiamasis darbas Šiuolaikinės Europos politikos programa, valstybinis kodas 621L20005 Politikos mokslų studijų kryptis Vadovas (-ė) Doc. Dr. Sima Rakutienė (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data) Apginta: Prof. Dr. Šarūnas Liekis (PMDF dekanas) (Parašas) (Data) Kaunas, 2021

Turinys Santrauka...3 Summary...4 Įvadas...7 1. ES-Rusijos užsienio politikos kryptys iš teorinės perspektyvos...12 1.1. Rusijos atvejis: užsienio politika pagal neoklasikinio realizmo principus...12 1.2. Liberali ES užsienio politika: liberalusis tarpvyriausybiškumas...17 1.3. ES ir Rusijos dvišalių santykių problematika teoriniame kontekste...24 2. Bendroji Europos Sąjungos energetikos politika...28 2.1. Bendrosios energetikos politikos raida: nuo Energetikos bendrijos iki Energetikos sąjungos...28 2.2. Institucijų, valstybių narių vaidmuo ir tarptautinis bendradarbiavimas...34 2.3. ES ir Rusijos bendradarbiavimas energetikos politikos srityje...40 3. Projekto Nord Stream 2 įgyvendinimo analizė...48 3.1. Projekto Nord Stream 2 teisiniai aspektai...48 3.2. Suinteresuotos valstybės ir jų vaidmuo įgyvendinant Nord Stream 2 projektą...52 3.3. Prielaidos projekto tęstinumui: tarp saugumo užtikrinimo ir ekonomiškai naudingo požiūrio...59 Išvados...66 Literatūros ir šaltinių sąrašas...69

Vaštakaitė, I. Europos Sąjungos ir Rusijos užsienio politikos kryptys dvišalio energetinio bendradarbiavimo kontekste: projekto Nord Stream 2 atvejis. Šiuolaikinės Europos politikos magistro baigiamasis darbas / vadovė doc. dr. Sima Rakutienė. Vytauto Didžiojo universitetas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas, Politologijos katedra. Kaunas, 2020, 78 p. SANTRAUKA Baigiamajame magistro darbe analizuojamas projekto Nord Stream 2 įgyvendinimas ES- Rusijos užsienio ir energetikos politikos kontekste. Tyrimo objektas - ES-Rusijos užsienio ir energetikos politikos perspektyvos. Tyrimo tikslas - išanalizuoti ES-Rusijos bendradarbiavimo energetikos srityje ir projekto Nord Stream 2 įgyvendinimo problematiką. Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: palyginti neoklasikinio realizmo ir liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorines kryptis, aiškinančias ES ir Rusijos užsienio ir energetikos politikos perspektyvas bei prielaidas energetinio bendradarbiavimo vystymui; įvertinti bendrosios ES energetikos politikos kontekstą: vystymosi etapus, institucijų ir valstybių narių vaidmenį; paaiškinti, kokią įtaką ES bendroji energetikos politika turi energetiniam bendradarbiavimui su Rusija ir kitomis ne ES valstybėmis; išnagrinėti projekto Nord Stream 2 įgyvendinimą, atsižvelgiant į teisinius, politinius ir ekonominius aspektus; išanalizuoti ir palyginti ES ir trečiųjų valstybių požiūrį į NS2 įgyvendinimą, įvertinti galimas priežastis, dėl kurių susiformavo atitinkama pozicija. Tyrimo eigoje naudoti šie metodai: mokslinės literatūros analizė, atvejo studija, dokumentų analizė, antrinė statistinių duomenų analizė, lyginamoji analizė ir interviu metodas. Atlikus tyrimą prieita prie išvadų, kuriomis remiantis galima teigti, kad Rusijos atveju energetinis bendradarbiavimas yra paremtas valstybės interesu ir geopolitiniais siekiais, o ES atveju ekonominiais tikslais. Šiame kontekste abi pusės yra linkę kliautis pragmatinėmis nuostatomis. ES pasižymi ypač didele gamtinių dujų importo iš Rusijos priklausomybe, kurią projekto NS2 įgyvendinimas tik dar labiau sustiprintų. Dėl šios priežasties projekto kritikai pabrėžia politinį ir saugumo kontekstą, taip pat, NS2 nesuderinamumą su ES teise ir strateginiais ES energetikos tikslais. Projekto šalininkai pabrėžia ekonominę naudą, kuri NS2 įgyvendinimo kontekste yra linkusi nusverti daugelį kitų argumentų. Įgyvendinant projektą išryškėja 4 pagrindiniai veikėjai ir jų grupės: NS2 iniciatorės - Vokietija ir Rusija, projektą palaikančios ES šalys, NS2 kritikuojančios ES valstybės ir JAV. Pastebėta, kad ES šalys, turinčios kitų alternatyvų rusiškoms dujoms, NS2 vertina neutraliai arba priešiškai, o Vokietijos suinteresuotumas projekto įgyvendinimu remiasi dideliu priklausomumu nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos ir svarių alternatyvų neturėjimu. Raktiniai žodžiai: Europos Sąjunga, Rusija, užsienio ir energetikos politika, Nord Stream 2. 3

Vaštakaitė, I. European Union and Russian Foreign Policies in the Context of Bilateral Energy Cooperation: The Case of Nord Stream 2. Final Master s Thesis in Contemporary European Politics / supervisor Assoc. Prof. Dr. Sima Rakutienė. Vytautas Magnus University, Faculty of Political Science and Diplomacy, Department of Political Science. Kaunas, 2020, 78 p. SUMMARY The final Master s theses presents the analysis of implementation of the Nord Stream 2 project in the context of EU-Russia foreign and energy policies. Object - prospects of the EU-Russia foreign and energy policy. Aim of the study is to analyze issues regarding EU-Russia energy cooperation and implementation of Nord Stream 2 under certain circumstances. Research tasks are defined as following: to compare theories of neoclassical realism and liberal intergovernmentalism, explaining the perspectives of EU-Russia foreign and energy policy and the preconditions for energy cooperation; to assess the context of the EU's common energy policy: stages of development, role of the institutions and EU member states; to explain the impact of the EU's common energy policy on energy cooperation with Russia and other non-eu countries; to examine the implementation of the Nord Stream 2 project, taking into account legal, political and economic aspects; to analyze and compare attitudes of the EU and other countries towards the implementation of the NS2, in order to assess possible reasons for the respective position. The following methods have been chosen: scientific literature analysis, case study, document analysis, secondary statistic data analysis, comparative analysis and interview method. The study came to conclusion that Russia perceives energy cooperation as based on the state interest and geopolitical goals while the EU emphasizes economic objectives. In this context, both sides tend to rely on pragmatic attitudes. The EU is particularly dependent on natural gas imports from Russia and this dependence would increase after implementation of the NS2. For this reason, critics of the project emphasize political and security issues as well as incompatibility of the NS2 with the EU law and strategic energy objectives. Proponents of the project emphasize economic benefits, which in the context of implementing NS2 usually outweigh many other arguments. The case of NS2 highlights 4 main actors and their groups: initiators of the project (Germany and Russia), EU countries supporting the project, EU countries criticizing NS2 and the USA. It has been noted that EU countries having other alternatives to Russian gas declares neutral or adverse position towards NS2, while Germany s interest in successful completion of the project is based on its high dependence on natural gas supply from Russia and lack of other significant alternatives. Keywords: European Union, Russia, foreign and energy policy, Nord Stream 2. 4

Tekste naudojamos santrumpos BVP bendrasis vidaus produktas CO2 anglies dioksidas EBT Europos Sąjungos Bendrasis Teismas EEE Europos ekonominė erdvė EK Europos Komisija EP Europos Parlamentas ES Europos Sąjunga ETT Europos Sąjungos Teisingumo Teismas NS Nord Stream NS2 Nord Stream 2 PPO Pasaulio prekybos organizacija SGD suskystintos gamtinės dujos TEP Trečiasis energetikos paketas 5

Lentelių, žemėlapių ir grafikų sąrašas Lentelių sąrašas: Lentelė nr. 1: Neoklasikinio realizmo teorijos pritaikymas aiškinant šiuolaikinės Rusijos užsienio politikos formavimo gaires...15 Lentelė nr. 2: Skiriamieji aukštosios (high) ir žemosios (low) politikos požymiai tarptautiniuose santykiuose...22 Lentelė nr. 3: Sąveikos, būdingos didžiosioms galioms regioniniame lygmenyje...25 Lentelė nr. 4: ES - Rusijos pagrindinės bendradarbiavimo sritys ir dabartinė situacija...41 Lentelė nr. 5: ES energetikos politikoje taikomi išorės galios modeliai...44 Lentelė nr. 6: Valstybių pozicija dėl NS2 projekto įgyvendinimo...53 Žemėlapių sąrašas: Žemėlapis nr. 1: Narystė Energetikos bendrijoje...29 Žemėlapis nr. 2: Valstybių pasiskirstymas pagal išskiriamus energetikos politikos prioritetus...37 Žemėlapis nr. 3: NS ir NS2 dujotiekiai...49 Grafikų sąrašas: Grafikas nr. 1: Bendras ES gamtinių dujų importas (%) 2019 m. ir 2020 m. (pirmasis pusmetis)...43 Grafikas nr. 2: Bendroji Vokietijos suvartotų energijos išteklių situacija, 2019 m...54 Grafikas nr. 3: Bendroji Prancūzijos suvartotų energijos išteklių situacija, 2019 m...56 Grafikas nr. 4: Bendroji Lenkijos suvartotų energijos išteklių situacija, 2019 m...57 6

ĮVADAS Šių dienų tarptautinės politikos diskurse Rusijos ir ES dvišalių santykių klausimas yra ypač svarbus. Visų pirma, reikėtų pabrėžti, kad pati Rusija taip pat yra Europos dalis, nors ir nutolusi nuo ES ir kitų Europos demokratinių valstybių ne tik politiniu, bet ir vertybiniu požiūriu. Iš čia kyla pirmoji problema egzistuojant tokiems kraštutiniams skirtumams, tarpusavio sutarimą pasiekti gali būti gana sudėtinga. Antroji svarbi problema būtų Rusijos nenuspėjamumas ir imperialistinis politinis kursas, kurie lemia, kad ES susiduria su sunkumais stengdamasi iš anksto strategiškai suplanuoti galimas užsienio politikos kryptis Rusijos atžvilgiu, tačiau neretai tenka imtis staigių priemonių, atsakant į nenumatytus Rusijos veiksmus. ES ir Rusijos dvišaliams santykiams nėra būdingas vienas ir konkretus modelis, užsienio politika tarp abiejų pusių yra kompleksiška ir daugialypė, galinti reikštis skirtingais būdais tuo pačiu metu ir toje pačioje erdvėje (Dembinska et al, 2020:492), todėl bendradarbiavimas ir konfliktas šiuo atveju nėra visiškai skirtingos sąvokos, o bendrai apibūdinančios šiuolaikinę ES ir Rusijos tarpusavio užsienio politiką ir bendradarbiavimo perspektyvas. Tiek Rusija, tiek ES siekia lyderystės Rytų Europos regione, todėl dvišaliuose santykiuose pastebimas ir konkurencijos elementas, kuris būdingas abiejų pusių užsienio politikos formavimo ir raiškos procesuose. Tačiau nagrinėjant priemones ir būdus skirtus pasiekti šiam tikslui, galima įžvelgti akivaizdžių skirtumų. ES tarptautinės lyderystės siekia pasitelkdama liberalizmo teorijai būdingus principus: skirtingų valstybių integraciją, ekonominius ir prekybinius ryšius, dvišalį ir daugiašalį tarptautinį bendradarbiavimą įvairiose srityse, galiausiai, žmogaus teises ir demokratiją. Gana ilgą laiką Europos Sąjungos požiūris į Rusiją pasižymėjo tomis pačiomis idėjomis, kurios paskatino patį Europos integracijos procesą būtent nuostata, kad tvirti ekonominiai ryšiai galėtų suteikti ilgalaikį pagrindą taikai ir klestėjimui Europoje (DeBardeleben, 2018:1). Daugelis įvykių, tarp kurių Rusijos agresija nukreipta į Gruziją, Ukrainos krizė ar ypač sudėtinga žmogaus teisių padėtis Rusijoje šią nuostatą šiek tiek pakoregavo ir sumažino pernelyg optimistinius ES lūkesčius Rusijos atžvilgiu, tačiau pati esmė liko nepakitusi ekonominiai ir energetiniai saitai iki šių dienų išliko esmine grandimi, jungiančia ES ir Rusijos interesus bei padedančia išvengti absoliutaus susipriešinimo. Savo ruožtu Rusija vykdo realizmui ypač artimą užsienio politiką, kurioje dominuoja neoklasikinio realizmo nuostatos, tačiau galima įžvelgti ir kitų realizmo teorijos krypčių apraiškų. Šiuo atveju, svarbiausias vaidmuo atitenka valstybei ir jos interesams, o esminiu tikslu įvardijamas Rusijos siekis tapti didžiąja galia ir daryti įtaką kitų šalių politiniams procesams. Nesunku pastebėti, kad Rusijos užsienio politikoje didžiosios galios konceptas buvo įvardijamas vienu iš svarbiausių 7

tarptautinės politikos tikslų nuo pat Sovietų Sąjungos griūties, tačiau laikui bėgant keitėsi ne pati ambicija, o priemonės, kurias pasitelkdamas Kremlius siekia šią ambiciją įgyvendinti, taip pat požiūris į kelyje pasitaikančias pagrindines grėsmes (Casier, 2018:15). Rusijos požiūris į ES taip pat nepasižymėjo pastovumu: pradžioje buvusi naudinga partnere su laiku ES pradėta traktuoti kaip viena iš didžiausių konkurenčių ir priešininkių. Neoklasikinis realizmas padeda paaiškinti, kad valstybės tuo pačiu metu gali viena kitą vertinti per grėsmės saugumui ir naudingos ekonominės partnerės perspektyvas (Kropatcheva, 2012: 32), pastarasis požiūris itin būdingas šių dienų ES - Rusijos dvišaliams santykiams. Negana to, remiantis šiuo požiūriu, energijos resursai gali būti vertinami dvejopai kaip vienas iš ekonominio bendradarbiavimo būdų arba Rusijos turima priemonė siekiant atremti iškylančias grėsmes. Aptarti veiksniai leidžia pastebėti, kad dvišalis bendradarbiavimas tarp ES ir Rusijos šių dienų perspektyvoje susiduria su rimtais keblumais, ypač kai vykdomi ilgalaikiai tarpvalstybiniai strateginiai projektai. Nepaisant šių šalių politinio ar institucinio pobūdžio, galima teigti, kad tikrasis ES ir Rusijos dvišalių santykių pagrindas buvo (ir yra) ekonomika (Haukkala, 2018:52). Ekonominiai aspektai, pasižymintys teigiamomis charakteristikomis, pavyzdžiui, prekyba arba neigiamomis sankcijos, turėjo didelę įtaką tokios ES Rusijos užsienio politikos susiformavimui, kokią ją matome šiandien. Viena iš sričių, kurioje ES ir Rusijai ilgą laiką pavyko išlaikyti sutarimą ir vystyti bendradarbiavimą yra energetika. Nestebina ir tai, kad energetikos politika turi stiprų ekonominį pobūdį ir ES Rusijos dvišalių santykių kontekste užima ne mažiau svarbią vietą, nei prekyba. Šiame darbe dėmesys bus skiriamas energetikos politikai ir kontraversiškai vertinamo Nord Stream 2 projekto įgyvendinimui. Nagrinėsime kuo projektas svarbus ES, o kuo Rusijai, taip pat, akcentuosime priežastis, dėl kurių jau pradėto vykdyti projekto baigtis iki šiol išlieka neaiški. Augant tarptautinei politinei įtampai ir atsirandant pasiūlymams stabdyti Nord Stream 2 dujotiekio statybas iškyla reali grėsmė dvišaliams santykiams tarp ES ir Rusijos. Neverta tikėtis, kad ES atšaukus projekto įgyvendinimą Rusija nesiimtų atsakomųjų veiksmų, dėl kurių ilgainiui situacija taptų dar sudėtingesnė, nei yra šiuo metu. Tai būtų dalinis praradimas vieno iš svarbiausių stabilizuojančių veiksnių: tarpusavio priklausomybės ir abipusės ekonominės naudos, kuriuos užtikrina prekybinis ir energetinis bendradarbiavimas (Haukkala, 2018:66). Tačiau, iš kitos pusės, projekto tęstinumas reikštų, kad ES yra linkusi išsižadėti savo vertybinių nuostatų ir principų bei nekreipti dėmesio į žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje. Situacija nėra vienareikšmė, o bet kuris iš galimų scenarijų turi privalumų ir trūkumų. Galutinis rezultatas nėra aiškus ir priklauso nuo realiu laiku priimamų sprendimų ir daugelio kitų užsienio politikai būdingų veiksnių, todėl iš šio požiūrio taško galima pagrįsti temos naujumo ir aktualumo aspektą. Lietuvoje NS2 atvejį ir energetinio priklausomumo nuo Rusijos problematiką Baltijos jūros valstybių regiono kontekste nagrinėjo A. Molis, 8

G. Česnakas ir J. Juozaitis. Vis dėlto, iš ES-Rusijos energetinio bendradarbiavimo perspektyvos projektas NS2 nebuvo plačiai nagrinėtas, todėl šiame darbe dėmesys bus skiriamas ne tik skirtingoms valstybėms, institucijoms ir jų vaidmeniui, bet ir bendrosios ES energetikos politikos kontekstui. Tyrimas sutelkiamas ties šiais esminiais klausimais: Problema / tyrimo klausimas: Kodėl vykdomas ES užsienio politikai Rusijos atžvilgiu prieštaraujantis Nord Stream 2 projektas ir kokius ES valstybių ir Rusijos interesus čia galima įžvelgti? Objektas: ES-Rusijos užsienio ir energetikos politikos perspektyvos. Tyrimo tikslas: Išanalizuoti ES-Rusijos bendradarbiavimo energetikos srityje ir projekto Nord Stream 2 įgyvendinimo problematiką. Uždaviniai: 1) Palyginti neoklasikinio realizmo ir liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorines kryptis, aiškinančias ES ir Rusijos užsienio ir energetikos politikos perspektyvas bei prielaidas energetinio bendradarbiavimo vystymui. 2) Įvertinti bendrosios ES energetikos politikos kontekstą: vystymosi etapus, institucijų ir valstybių narių vaidmenį. 3) Paaiškinti, kokią įtaką ES bendroji energetikos politika turi energetiniam bendradarbiavimui su Rusija ir kitomis ne ES valstybėmis. 4) Išnagrinėti projekto Nord Stream 2 įgyvendinimą, atsižvelgiant į teisinius, politinius ir ekonominius aspektus. 5) Išanalizuoti ir palyginti ES ir trečiųjų valstybių požiūrį į NS2 įgyvendinimą, įvertinti galimas priežastis, dėl kurių susiformavo atitinkama pozicija. Kokybinei ES-Rusijos užsienio ir energetikos politikos bei projekto Nord Stream 2 įgyvendinimo analizei atlikti pasirinkti šie metodai: Mokslinės literatūros analizė pagrindinis darbe taikomas metodas, kuriuo remiantis siekiama paaiškinti neoklasikinio realizmo ir liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorijų perspektyvas ir bendrą užsienio politikos kontekstą, kuriame reiškiasi ES-Rusijos bendradarbiavimas energetikos srityje. Orientuojamasi į užsienio mokslininkų darbus ir gautus rezultatus, pirmenybę teikiant straipsniams, kuriuose analizuojami ES-Rusijos užsienio ir energetikos politikos bei projekto NS2 įgyvendinimo 9

aspektai. Nagrinėjami moksliniai straipsniai, surinkti tarptautinėse mokslinėse duomenų bazėse, tarp kurių Taylor & Francis, Wiley, SAGE Journals ir kt. Atvejo studija metodo pagalba siekiama išanalizuoti dujotiekio Nord Stream 2 įgyvendinimo problematiką ES institucijų, valstybių narių ir Rusijos interesų atžvilgiu, įvertinti kuo šis bendradarbiavimas svarbus abiems pusėms ir kokios problemos bei grėsmės iškyla plėtojant tokio pobūdžio projektą. Atvejo studija grindžiama teisiniais, politiniais ir komerciniais aspektais, kurie aiškinami per skirtingų ES ir trečiųjų valstybių vaidmenį, suinteresuotumą projekto NS2 įgyvendinimu ir išsiskiriančius požiūrius. Dokumentų analizė pasitelkiama siekiant interpretuoti informaciją iš įvairių interneto šaltinių, strateginių dokumentų, ES institucijų, Europos Parlamento, Komisijos ir Tarybos pateikiamų duomenų, priimtų teisės aktų, dvišalių susitarimų ir sprendimų, reglamentuojančių ES bendrosios energetikos politikos, ES-Rusijos bendradarbiavimo ir projekto NS2 įgyvendinimo klausimus. Svarbiausi aptariami dokumentai: Sutartis dėl ES veikimo, 2013 m. pasirašytas ES-Rusijos energetinio bendradarbiavimo strateginis planas iki 2050 m., EP priimtos rezoliucijos dėl siūlymo stabdyti NS2 projektą ir Dujų direktyvos (2009/73/EC) pataisos (2019/692). Antrinė statistinių duomenų analizė. Naudojami naujausi (2019-2020 m.) Eurostat pateikiami duomenys, kuriuos pasitelkiant siekiama išsiaiškinti, kiek ES yra priklausoma nuo rusiškų gamtinių dujų tiekimo ir kokią dalį bendrame suvartojamų gamtinių dujų kontekste apima ištekliai, importuoti iš kitų valstybių. Taip pat analizuojami International Energy Agency pateikti 2019 m. statistiniai duomenys, skirti energijos produktų suvartojimo palyginimui trijose ES valstybėse: Vokietijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje. Pasitelkiant šiuos duomenis siekiama paaiškinti, kokią įtaką priklausomumas nuo gamtinių dujų ir alternatyvių energijos šaltinių (ne)turėjimas turi atitinkamos pozicijos dėl NS2 projekto įgyvendinimo ir energetinio bendradarbiavimo su Rusija susiformavimui. Lyginamoji analizė metodas, skirtas išryškinti skirtumus ir panašumus tarp ES ir Rusijos vykdomų užsienio politikos krypčių ir paaiškinti, kokią įtaką šie veiksniai turi bendradarbiavimui energetikos politikos srityje. Taip pat, palyginti suinteresuotų ES valstybių narių ir kitų šalių interesus, jų energetikos politikos ir turimų energijos išteklių situaciją bei požiūrį dėl projekto NS2 įgyvendinimo. Interviu metodas skirtas pateikti platesnio spektro informaciją nagrinėjamu klausimu. Interviu atliktas su Europos Parlamento nare, Rasa Juknevičiene, siekiant išsiaiškinti požiūrį ir vertinimus dėl projekto NS2 įgyvendinimo iš politinės perspektyvos. Taip pat, identifikuoti pagrindines grėsmes, kurias 10

NS2 kelia Europos regiono saugumui plačiąja prasme. Interviu atliktas 2020 12 14, per elektroninės komunikacijos priemones, pokalbio trukmė 17 min. Tyrimo šaltinių bazė: Tyrimo tikslui pasiekti pasitelkiami strateginiai dokumentai (ES-Rusijos energetinio bendradarbiavimo strateginis planas iki 2050 m.), sutartys (Sutartis dėl ES veikimo), oficialiuose ES institucijų puslapiuose skelbiama informacija ir dokumentai, tarp kurių EP priimtos rezoliucijos, siūlančios stabdyti NS2, Dujų direktyvos (2009/73/EC) pataisos (2019/692), EK energetikos politikos ataskaitos ir statistiniai duomenys ( Eurostat, International Energy Agency ). Analizuojami užsienio mokslininkų straipsniai, pateikiami moksliniuose periodiniuose žurnaluose ir knygose. Neoklasikinio realizmo ir liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorinių krypčių analizė paremta tokių autorių, kaip Gideon Rose (1998), Elena Kropacheva (2018), Anders Wiwel (2017, 2018), Andrew Moravcsik (2018, 2019) ir Frank Schimmelfennig (2018, 2019) darbais. ES-Rusijos užsienio politika bei ekonominio ir energetinio bendradarbiavimo perspektyvos nagrinėjamos pasitelkiant šių autorių straipsnius: Tom Casier (2018, 2020), Andreas Goldthau (2010, 2020), Hiski Haukkala (2018) ir Iryna Nesterenko (2020). Projekto Nord Stream 2 atvejį ir jo problematiką geriausiai atspindi Anke Schmidt-Felzmann (2019) ir Marco Siddi (2018, 2019, 2020) darbai, o teisinę NS2 perspektyvą pateikia Valentin Jeutner (2019). Tyrimas papildomas interviu metodo pagalba surinkta informacija, atlikus interviu su EP nare Rasa Juknevičiene. Darbo struktūra: Darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmoji orientuota į teorinius ES ir Rusijos užsienio politikos principus, kurie nagrinėjami iš realizmo ir liberalizmo teorinių krypčių perspektyvos. Dėmesio skiriama ES ir Rusijos dvišalių santykių problematikai. Antroji dalis skirta paaiškinti kuo pasižymi bendra ES energetikos politika. Akcentuojami tokie procesai kaip šios politikos formavimas ir įgyvendinimas, esminiai pokyčiai po Lisabonos sutarties priėmimo ir institucijų vaidmuo. Taip pat, aiškinama kaip bendra ES energetikos politika siejasi su ES ir Rusijos energetinio bendradarbiavimo perspektyvomis. Trečioje darbo dalyje analizuojamas projekto NS2 atvejis bei esminės problemos, su kuriomis susiduriama įgyvendinant projektą. Atsižvelgiama į įvairius aspektus: teisinius susitarimus, institucijų vaidmenį, suinteresuotų valstybių pozicijas, regioninio saugumo klausimą ir priešpriešą tarp vertybinio ir ekonomiškai naudingo požiūrio. Taip pat, analizuojama, kodėl ES taikomos ekonominės sankcijos Rusijai nepaveikė projekto NS2 įgyvendinimo. Darbo pabaigoje pateikiami tyrimo metu gauti rezultatai ir išvados. 11

1. ES - RUSIJOS UŽSIENIO POLITIKOS KRYPTYS IŠ TEORINĖS PERSPEKTYVOS Dvišaliai santykiai tarp ES ir Rusijos pasižymi ypatingu kompleksiškumu ir sudėtingumu. Todėl atsiranda poreikis ES ir Rusijos užsienio politikos kryptis analizuoti remiantis keletu tarptautinius santykius nagrinėjančių teorinių modelių, iš jų didžiausią dėmesį skiriant realizmui (Rusijos atveju) ir liberalizmui (ES atveju). Įprastai realizmo teorijos šalininkai yra linkę galią ir įtaką tarptautinėje aplinkoje sieti su karinės galios veiksniais, todėl atitinkamai nuvertina ES pasirinktą liberalų ekonominės galios modelį, o pačią ES traktuoja kaip silpną tarptautinę veikėją (Siddi, 2018:1552). Vis dėlto, liberalus požiūris, tvirta ir konkurencinga ES vidaus rinka ir didelis dėmesys ekonomikos stiprinimui leidžia ES siekti užsienio politikos tikslų kur kas sėkmingiau, nei tai pavyksta valstybėms, pasižyminčioms stipria karine galia, įskaitant ir Rusiją (Siddi, 2018:1552). Šioje darbo dalyje bus aptariami pastarieji teoriniai modeliai, juos susiejant su konkrečiais ES ir Rusijos užsienio politikos ir dvišalių santykių atvejais. Taip pat, išanalizavus Rusijos ir ES užsienio politikos dimensijas per realizmo-liberalizmo perspektyvą, dėmesio skirsime abiejų pusių dvišalių santykių problematikai ir esminių jas skiriančių (arba vienijančių) aspektų aptarimui. 1.1. Rusijos atvejis: užsienio politika pagal neoklasikinio realizmo principus Nagrinėjant ES ir Rusijos dvišalių santykių teorines perspektyvas galima pastebėti, kad Rusija dažniausiai priskiriama prie valstybių, kurios užsienio politiką formuoja remiantis realizmo teorijos nuostatomis. Šiame požiūryje galima įžvelgti loginį paaiškinimą Rusijos užsienio politikoje iš tiesų dominuoja neoklasikinio realizmo nuostatos, pagal kurias svarbiausias vaidmuo atitenka valstybei, kaip esminei užsienio politikos kitų valstybių atžvilgiu formuotojai ir veikėjai. Neoklasikinis realizmas nėra vienintelė šios teorijos forma, besireiškianti Rusijos vykdomoje užsienio politikoje. Tačiau šių dienų kontekste būtent neoklasikinis realizmas geriausiai paaiškina Rusijos atvejį, ne tik dėl ypatingo dėmesio valstybei, tačiau ir išorės imperatyvo reikšmės, pagal kurį Rusija savo užsienio politiką daugeliu atvejų pritaiko prie Vakarų jos atžvilgiu vykdomos užsienio politikos (Kropatcheva, 2012:32). Kitaip tariant, Rusijos užsienio politika yra linkusi keistis reaguodama į ES ir Vakarų valstybių veiksmus ir sprendimus, o šis dinamiškumas yra vienas iš svarbiausių neoklasikinio realizmo teorijos bruožų. Dėl to, nagrinėjant Rusijos užsienio politikos atvejį daugiausia dėmesio bus skiriama būtent neoklasikiniam realizmui ir jo pagrindiniams principams. 12

Siekiant suprasti kuo neoklasikinis realizmas skiriasi nuo kitų realizmo krypčių, galima palyginti keletą esminių aspektų: valstybės elgesį tarptautinėje arenoje, požiūrį į galios ir nacionalinio saugumo klausimus bei kokį vaidmenį šalia pragmatiškumo ir materializmo atlieka kultūrinio ir vertybinio pobūdžio kintamieji. Neorealizmo ir klasikinio realizmo teorijų šalininkai linkę vertinti tarptautinę politiką kaip kovą dėl galios anarchiškoje tarptautinėje sistemoje, be to, realizmas užsienio politiką aiškina kaip savipagalbos priemonių mechanizmą, kurio esminis tikslas maksimalus nacionalinio saugumo užtikrinimas (Wivel, 2017:11). Kita vertus, neoklasikinis realizmas nepasižymi maksimalaus valstybių galios siekio ir saugumo užtikrinimo nuostatomis (Beqa, 2017:324), vietoje to, egzistuoja prielaida, kad valstybės reaguoja į tarptautinės sistemos anarchijos neapibrėžtumą, siekdamos kontroliuoti ir formuoti savo išorinę aplinką (Rose, 1998:152). Tačiau visos realizmo teorijos formos pabrėžia, kad tarptautinėje aplinkoje dominuoja anarchija ir visi veiksmai ir sprendimai užsienio politikoje turi būti orientuoti į pastangas apginti nacionalinį interesą. Teiginys, kad tarptautinė tvarka yra anarchinė reiškia, kad negali egzistuoti tokia pasaulinės centrinės valdžios struktūra, kuri galėtų įtvirtinti bendras taisykles suverenių valstybių bendruomenėje, todėl dėmesys turi būti sutelkiamas į nacionalinius interesus, kurie išlieka esminiais, bet kurios suverenios šalies užsienio politikos efektyvumo kriterijais (Wieclawski, 2011:172). Anarchiškoje aplinkoje ypač išryškėja valstybės galios konceptas. Siekiant paskirstyti galią, valstybės gali vykdyti įvairias strategijas skirtas išlaikyti arba pakeisti status quo taikiomis arba smurtinėmis priemonėmis; realizmo atveju, daugiausia dėmesio skiriama smurtinėms priemonėms, taikomoms pokyčiui inicijuoti, tarp kurių grasinimas karinėmis pajėgomis arba tiesioginiai kariniai veiksmai (Wivel, 2018:2), nors tam tikrais atvejais situaciją išsprendžia ir taikių diplomatinių arba ekonominių strategijų panaudojimas. Klasikinis realizmas neretai sulaukia kritikos dėl vadinamosios identiteto dilemos, kuri gali pasireikšti analizuojant valstybių užsienio politiką, kadangi realizmo atveju labiau susitelkiama į problemas, o ne į kontekstą (Wivel, 2017:16). Tokiu būdu nelieka erdvės ideologiniams aiškinimams, o vertybiniai, kultūriniai ar istoriniai veiksniai užleidžia vietą materializmo ir pragmatiškumo raiškai. Be to, realizmo krypties teorijos visiškai nustumia į šalį individo vaidmens būtinumą. Ištisa realizmo filosofinė ir teoretinė tradicija gana pesimistiškai vertina žmogiškąjį faktorių, moralinę pažangą ir žmogaus proto gebėjimą sukurti pasaulyje taiką ir harmoniją (Beqa, 2017:318). Šiuo atveju, neoklasikinis realizmas gali pasiūlyti platesnio spektro požiūrį į tarptautinę politiką, atsižvelgdamas į nematerialaus pobūdžio reiškinius, bet tuo pačiu ir pernelyg nenukrypdamas nuo pamatinių realizmo principų. Šis užsienio politikos analizės modelis teigia, kad valstybės mastas ir ambicijos užsienio 13

politikoje iš esmės yra nulemtos dviejų pagrindinių veiksnių: vietos, kurią atitinkama šalis užima tarptautinėje arenoje ir tam tikrų galios pajėgumų, kuriais valstybė disponuoja (Rose, 1998:146). Tačiau, šalia šių bruožų atsiranda ir klasikiniam realizmui nebūdingi veiksniai vertybės, istorinė atmintis bei kultūra, kuriems yra suteikiama tam tikra rolė formuojant ir įgyvendinant užsienio politiką (Kropatcheva, 2012:31). Dėl šių priežasčių, neoklasikinis realizmas dažnai taikomas analizuojant šiuolaikinių didžiųjų valstybių užsienio politikos tikslus ir jų įgyvendinimą. Kropatcheva (2018:44) pažymi, kad realizmo atveju valstybės turėtų vadovautis racionaliu savo interesų įgyvendinimo siekiu ir konkuravimu dėl galios ir resursų, kas yra būtina siekiant užtikrinti valstybės saugumą ir išlikimą. Vis dėlto, racionalumas ne visuomet pasireiškia valstybių veiksmuose ir sprendimuose. Praktinės užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo atveju, neretai nukrypstama nuo idealių teorinių perspektyvų, o pagrindiniai veiksniai lemiantys šios politikos raišką ir formas tampa politinė situacija šalies viduje ir tarptautinė erdvė, kurioje egzistuoja sąlygos užsienio politikos raiškai. Tokiu atveju, racionalumas gali būti sietinas su prisitaikymu prie esamų sąlygų ir atitinkamu pasirinkimu (Kropacheva, 2018:46). Valstybių vidaus politikos įtaka užsienio politikos formavimui ir raiškai yra ypač būdinga neoklasikiniam realizmui. Tačiau, atsižvelgiant į valstybių elgseną tarptautinėje aplinkoje ir vidaus politikos veiksnius gali būti sudėtinga paaiškinti kodėl tam tikrais atvejais valstybės, turinčios panašią vidaus sistemą, užsienio politikos srityje dažnai elgiasi skirtingai, o skirtingos valstybės atitinkamose situacijose dažnai veikia panašiai (Rose, 1998:148). Dėl to, gali prireikti platesnio modelio taikymo, nei tam tikra konkreti teorija. Vertinant situaciją iš neoklasikinio realizmo perspektyvos, negalima atmesti prielaidos, kad specifinis geopolitinis kontekstas suformavo Rusijos identitetą, o ne priešingai Rusijos identitetas lėmė atitinkamos geopolitinės krypties susiformavimą (Kropatcheva, 2018:46). Pastaroji prielaida galėtų padėti pagrįsti ir vidaus bei išorės politikos veiksnių tarpusavio priklausomumą, ypač konkrečiu nagrinėjamu Rusijos atveju. Rusijos užsienio politikos diskurse realizmas veikiau yra politinis instrumentas, leidžiantis pateisinti Rusijos vykdomą galios politiką užsienio valstybėse, tuo pačiu įtvirtinant Rusijos nacionalinius interesus (Reichwein, 2016:12). Realizmas taip pat gali būti naudojamas kaip analitinis pagrindas, siekiant suprasti šiuolaikinės Rusijos užsienio politiką (Wivel, 2017:9). Jei susitelksime išimtinai ties neoklasikinio realizmo modeliu, išskirti galima penkias esmines šios teorinės krypties sąlygas būdingas dabartinei Rusijos užsienio politikai. 14

Lentelė nr. 1. Neoklasikinio realizmo teorijos pritaikymas aiškinant šiuolaikinės Rusijos užsienio politikos formavimo gaires Dėmesys valstybės interesams Vidaus ir užsienio politika pasižymi tarpusavio priklausomumu Užsienio politika suvokiama kaip atsakomoji reakcija į tam tikrą kitos šalies veiksmą Egzistuojančių tarptautinių sąlygų svarba užsienio politikos formavimo procese Užsienio politika neturi ideologinio pagrindo Šaltinis: Wivel, Anders (2017) Realism in Foreign Policy Analysis, p 9. Kaip jau buvo aptarta anksčiau, valstybė ir jos interesas yra daugiau ar mažiau svarbūs faktoriai bet kuriame realizmo teorinės krypties modelyje. Rusijos Federacijos atveju nacionalinių interesų prioritetas iš tikrųjų yra absoliutus (Wieclawski, 2011:172), o pati valstybė siekia užsitikrinti savo vietą tarptautinėje sistemoje, neatmesdama galios įtvirtinimo principo ir galimos įtakos kitoms valstybėms, ypač regioniniu lygmeniu. Iš esmės, Rusijos geopolitinės ambicijos visuomet buvo sutelktos į postsovietinę erdvę (Raik, 2016:246), šaliai artimą regioną tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu. Iš šių dienų perspektyvos, galima aiškiai pastebėti, kad ne visose šio regiono valstybėse Rusijai pavyko įtvirtinti ir išlaikyti įtaką, o kai kur tokios pastangos nedavė konkrečių rezultatų, kokių buvo tikėtasi. Tačiau ši nesėkmė neatgrasė Rusijos nuo siekio tapti didžiąja galia, priešingai, tik dar labiau sustiprino konkurencinį nusiteikimą ir paskatino rinktis nekonvencines priemones tuo pačiu nukrypstant link svarbių pokyčių šalies viduje. Situacija, egzistuojanti šalies viduje neoklasikinio realizmo atveju atspindi ir užsienio politikoje. Rusijos atveju šis tarpusavio priklausomumas taip pat egzistuoja, negana to, svarbūs išlieka ne tik šių dienų įvykiai, bet ir istorinis bei kultūrinis kontekstas. Rusijos užsienio politikoje galima pastebėti gana sudėtingą derinį tarp postsovietinės imperinės nostalgijos ir buvimo teritoriškai didžiausia pasaulio valstybe, kurie koreliuoja tarpusavyje su gana ribotais ekonominiais pajėgumais ir suvokimu, kad šalies politinis svoris tarptautinėje aplinkoje nuo šaltojo karo pabaigos gerokai sumažėjo (Wieclawski, 2011:174). Tačiau, nepaisant nesėkmių Rusijos ekonominėje sferoje ir nepavykusios politinės transformacijos, šalis sugebėjo užsitikrinti tvirtą poziciją tarptautinėje sistemoje ir tam ženkliai 15

pasitarnavo ne tik didžiausios pasaulio valstybės statusas, bet ir turimi gamtiniai ir energijos ištekliai (Wieclawski, 2011:170), kurie išlieka vienais iš pagrindinių svertų, skirtų ne tik siekiant užtikrinti nacionalinį interesą, bet ir vystant dvišalius santykius su regiono lydere laikoma Europos Sąjunga. Rusijos energetikos politikos atveju valstybė kontroliuoja energijos resursus ir tokiu būdu įgyvendina savo užsienio politikos tikslus. Energetika tampa strategine priemone, siekiant išplėsti geopolitinę galią ir daryti įtaką kitoms šalims, todėl valstybė yra glaudžiai įsitraukusi į nacionalinių energijos šaltinių valdymo ir transportavimo procesus, o taip pat, į visus su energetika susijusius tarptautinius sandorius (Siddi, 2018:1553). Rusija linkusi turimus energijos išteklius naudoti trimis būdais, kurie siejasi su galios didinimu arba valstybės interesų užtikrinimu. Pirmuoju siekiama ekonominės naudos ir tai yra visiškai suprantama, nes bet kuri kita valstybė siekia to paties tikslo. Tačiau kiti du yra gana plačiai kritikuojami ir peržengia įprasto ekonominio bendradarbiavimo ribas. Tai siekis išlaikyti, plėsti arba daryti politinę įtaką savo įsivaizduojamoje įtakos sferoje (kaimyninėse valstybėse) bei prireikus daryti politinį spaudimą galutiniams energijos produktų vartotojams (Korteweg, 2018:13). Šie aspektai paaiškina, kodėl Rusijos energetikos politikos ir energetinio bendradarbiavimo su kitomis šalimis klausimų nagrinėjimui tinkamiausias yra būtent realizmas ir kitos šios teorijos kryptys. Kiti du reikšmingi elementai formuojant Rusijos užsienio politiką yra tarptautinės aplinkos ir egzistuojančių sąlygų įvertinimas, o taip pat užsienio politikos pritaikymas reaguojant į kitų valstybių veiksmus. Remiantis šiais aspektais, neoklasikinis realizmas gali pateikti reikšmingų įžvalgų, kodėl tam tikrais atvejais Rusijos užsienio politikoje pasireiškia pokyčiai, tęstinumas arba (ne)bendradarbiavimas (Kropatcheva, 2012:31). Jei taikytume prielaidą, kad tarptautinė sistema yra anarchinė, tuomet tinkamiausia strategija tokiomis sąlygomis būtų tam tikros pozicijos užtikrinimas, siekiant tapti reikšmingu sistemos veikėju ir daryti įtaką kitiems tos pačios sistemos veikėjams. Egzistuojant anarchiškoms sąlygoms, Rusija suinteresuota stiprinti karinę galią ir ekonominius pajėgumus, tokiu būdu tikėdamasi, kad pavyks tuo pačiu sustiprinti vaidmenį tarptautinėje aplinkoje ir užimti tvirtas pozicijas (Kropatcheva, 2012:33). Vis dėlto, nepriklausomai nuo turimos galios ar kitų pajėgumų, kiekviena valstybė tarptautinėje arenoje yra priklausoma nuo kitų valstybių ir jų veiksmų. Rusijos atveju, užsienio politika dažnai įgauna atsakomąjį pobūdį, kuomet yra reaguojama į tam tikrą priimtą sprendimą ar veiksmą. Dėl šios priežasties, Rusijos užsienio politika dažnai suprantama kaip priešiška ES ir kitų Vakarų valstybių atžvilgiu, tačiau esant tokioms sąlygoms bendradarbiavimas būtų apskritai sunkiai įsivaizduojamas. Kropatcheva (2012:38) šį fenomeną aiškina per kompensacinės užsienio politikos perspektyvą, pagal kurią bendradarbiavimas ir nebendradarbiavimas tarp dviejų valstybių gali išryškėti tuo pačiu metu, priklausomai nuo tam tikros sferos. Kitaip tariant, ES-Rusijos dvišaliai santykiai 16

pasižymi akivaizdžiais dualizmo bruožais, todėl jei vienoje iš užsienio politikos sričių tarp abiejų pusių gali būti pasiektas bendras sutarimas, tai nepriklausomai nuo to, kitoje srityje gali egzistuoti absoliutus susipriešinimas. Reziumuojant, galima pabrėžti, kad šių dienų kontekste egzistuoja sąveika tarp Rusijos vidaus ir užsienio politikos, užsienio politika formuojama kaip reakcija į tarptautinės bendruomenės signalus, nėra stipraus ideologinio pagrindo, tačiau kultūra turi reikšmės nacionalinio intereso užtikrinimui, o galios ir nacionalinio saugumo samprata priklauso nuo išorės jėgų veikimo. Nepaisant to, būtų klaidinga Rusijos atvejį bandyti įsprausti į neoklasikinio realizmo rėmus, ignoruojant kitas realizmo teorijos kryptis. Wieclawski (2011:171) pažymi, kad tam tikrais aspektais Rusijos užsienio politikoje yra gana stipriai įsitvirtinę klasikinio realizmo principai. Autorius išskiria keletą esminių tai patvirtinančių bruožų, vienas iš jų Rusijos požiūris į tarptautines tarpvyriausybines organizacijas ir jų veiklą. Rusija įprastai išnaudojo šias organizacijas instrumentiškai, kas reiškia, kad buvo akcentuojami tik tie jų veiklos aspektai, kurie buvo laikomi naudingais Rusijos interesams, o tie, kuriuos Kremlius traktavo kaip interferenciją į Rusijos vidaus reikalus buvo sąmoningai ignoruojami. (Wieclawski, 2011:171) Neoklasikiniam realizmui būdingi ir tokie požymiai, kaip susikoncentravimas į valstybės interesus, tvirtas ryšys tarp žaliavų eksporto ir valstybės politinių tikslų ar nenoras į šalies vidaus rinką įsileisti transatlantinių verslo kompanijų, taip pat, atsisakymas liberalizuoti energijos rinką ir pripažinti europinius standartus (Wieclawski, 2011:176). Rusijos vaidmuo tarptautinėje aplinkoje per pastaruosius 30 metų pasižymėjo nemaža dalimi skirtingų aspektų, tarp kurių nesubalansuotumas, nelankstus ir agresyvus elgesys, didelę kainą turinti ir neracionali užsienio politika ir staigūs pokyčiai, nuo bendradarbiavimo iki konflikto (Kropatcheva, 2018:54), o tai leidžia teigti, kad šiuo atveju susiduriama su hibridinio realizmo raiška, kuriame dominuoja būtent neoklasikinis realizmas. 1.2. Liberali ES užsienio politika: liberalusis tarpvyriausybiškumas Liberalusis tarpvyriausybiškumas priskiriamas prie modernių tarptautinius santykius nagrinėjančių teorijų, kuri išsivystė iš tradicinio tarpvyriausybiškumo ir dažniausiai suteikia teoretinį pagrindą nagrinėjant su regionine integracija susijusius klausimus. Esminis šios teorijos išskirtinumas yra trijų svarbiausių teorinių komponentų ir su jais susijusių įžvalgų derinimas: tarptautinės politinės ekonomijos, liberalizmo ir institucionalizmo (Moravcsik, 2019:64). Liberalusis tarpvyriausybiškumas padeda teoriškai paaiškinti Europos integraciją kaip procesą, kuriame tarpvalstybinių derybų metu šalių vyriausybės yra labiausiai motyvuotos ekonominiais tikslais, o ne geopolitika ar ideologijomis (Hooghe, 17

2020:503). Visa tai paaiškina kodėl būtent ši teorinė prieiga yra ypač naudinga analizuojant ES ir Rusijos dvišalių santykių dimensiją būtent iš ES ir liberaliosios užsienio politikos taikymo perspektyvos. Moravcsik (2019:65) įvardija dvi pamatines prielaidas ant kurių laikosi liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorija, aiškinanti užsienio politiką. Pirmoji būtų, kad valstybės yra svarbūs veikėjai egzistuojančiomis tarptautinės anarchijos sąlygomis. Iš pirmo žvilgsnio, ši prielaida gali sudaryti įspūdį, kad teorija krypsta į realizmo principus kaip jau buvo aptarta ankstesniame skyriuje, vienas iš pagrindinių realizmo požymių yra tarptautinės sistemos anarchiškumo pripažinimas ir susikoncentravimas į valstybės interesus ir nacionalinio saugumo užtikrinimo priemones. Tačiau, šiuo atveju autorius akivaizdžiai pabrėžia, kad prielaida neturi realizmo požymių, tam pagrįsti pateikdamas keletą pavyzdžių: liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorija neakcentuoja nacionalinio saugumo užtikrinimo kaip dominuojančio faktoriaus užsienio politikoje, valstybių preferencijos ir tapatybės nėra vienakryptės, valstybės galia nepriklauso nuo prievartinių pajėgumų, o tarptautinių institucijų vaidmuo, priešingai, nei realizmo atveju, yra daug reikšmingesnis. Vis dėlto, negalima visiškai atmesti valstybių dydžio ir galios kintamųjų, kadangi nuo jų dalinai priklauso tarpvyriausybinių sutarimų/nesutarimų perspektyvos jei valstybės turimi pajėgumai leidžia vykdyti sėkmingą vienašalę politiką, tuomet susitarimas dėl bendros politikos vystymo tampa mažiau vertingu (Franchino, 2012:328). Tokiu būdu apsunkinamos tarpvyriausybinio bendradarbiavimo ir derybų galimybės, o galutinio sprendimo priėmimas gali tapti gana sudėtingu uždaviniu. Antroji prielaida, kuria, anot Moravcsik, remiasi liberalusis tarpvyriausybiškumas racionalizmo vaidmuo sprendimų priėmimo procese. Sutarimas dėl bendradarbiavimo ar tarptautinių institucijų įsteigimo yra aiškinami kaip kolektyvinis rezultatas tarp tarpusavyje priklausomų valstybių priimamų strategiškai racionalių sprendimų, kurie pasiekiami tarpvyriausybinių derybų būdu (Moravcsik, 2019:65). Racionalaus sprendimo paieškos ir racionalus sutarimas iš esmės turėtų būti naudingas visoms dalyvaujančioms pusėms. Šioje srityje problema galėtų kilti nebent dėl vertinimo, kas yra racionalu pavyzdžiui, vienai valstybei tam tikras siūlymas gali nekelti abejonių dėl racionalumo, o kita šalis priešingai, tokiame pasiūlyme gali neįžvelgti nieko racionalaus. Teorija išskiria tris esmines stadijas, kuriomis remiasi tarptautinis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas: nacionalinių preferencijų suformavimą, tarpvyriausybines derybas ir institucinį pasirinkimą. Būtų neįmanoma įvertinti tam tikros šalies galios ar suprasti atitinkamų veiksmų, jei pirmiausiai neapibrėžtume, kokio esminio tikslo siekia kiekviena valstybė ir šis tikslas turėtų būti suformuotas remiantis valstybės interesais vidaus politikos lygmenyje (Kleine, 2018:1495). Todėl pirmoji stadija, nustatant ir suformuojant kiekvienos iš suinteresuotų šalių prioritetus turėtų patiesti pagrindus sklandžiam perėjimui į sekančią derybų tarp skirtingų šalių vyriausybių stadiją. Šioje fazėje 18

šalies vidaus politikos aspektas taip pat išlieka svarbus. Derybų procesas vyksta dvejose arenose: vidaus, kuriose suformuojamos nacionalinės preferencijos ir tarpvalstybinėse, kuomet vyriausybės apibrėžia jurisdikcijos pataisas (Hooghe, 2020:503). Liberali perspektyva lemia, kad užsienio politikoje tarptautinio bendradarbiavimo metu atsiranda laimėtojai ir pralaimėtojai vienos šalies nauda tokiu atveju bus kompensuojama kitos atitinkamu praradimu, nors tam tikrais atvejais skirtingų valstybių interesai gali būti darnūs (Kleine, 2018:1498). Įdomiausi vykdomų derybų modeliai (taip pat ir geriausiai pritaikomi tarpusavyje stipriai priklausomoms ES valstybėms) remiasi prielaida, kad šalių iškeliamos preferencijos turi teigiamą pobūdį, kas reiškia, kad visos šalys gautų tam tikros naudos, jei susitarimas būtų pasiektas (Moravcsik, 2018:1653). Trečiuoju etapu įgyvendinamas institucinis pasirinkimas, kurio metu valstybių vyriausybės pasirenka atitinkamas institucijas, kurios turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi pasiekto susitarimo (Kleine, 2018:1500). Visi trys etapai yra vienodai reikšmingi ir jei kuriame nors iš jų iškyla tam tikrų kliūčių, tuomet stringa visas tarpvyriausybinio bendradarbiavimo procesas. Taip pat egzistuoja trys reikšmingi teorijos papildymai. Pastangos paaiškinti, kad ES politika nėra grindžiama demokratijos deficito sąlygomis, teiginys, kad ES pasiekė stabilų konstitucinį susitarimą ir argumentas, kad Europa iškilo kaip antroji pasaulyje supergalia (Kleine, 2018:1493). Liberalusis tarpvyriausybiškumas atmeta bet kokias nuostatas, kad dabartinė ES kenčia nuo demokratijos deficito, o bendros ES politikos formavimas yra neveiksmingas (Moravcsik, 2018:1668). Remiantis šia teorija galima teigti, kad tarpvyriausybinis bendradarbiavimas įgalina skirtingas valstybes daug sklandžiau veikti tarptautinėje aplinkoje ir pasiekti naudingų rezultatų, tokiu būdu stiprėja ir pati ES. Meunier (2018:1634) analizuoja Moravcsik iškeltas idėjas, kad ES tarptautinėje sferoje reiškiasi kaip stiprus geopolitinis ir karinis veikėjas, o pati Europa pasižymi pakankamai tvirta karine galia. Akcentuojama, kad vertinant pagal išlaidas kariniam sektoriui Europa užima antrąją vietą pasaulyje, nusileisdama tik JAV, o už savęs palikdama tokias supervalstybes kaip Kinija ir Rusija (Meunier, 2018:1634). Tačiau, nepaisant to, Europa globaliame lygmenyje daugiausia darė įtaką pasitelkdama civilinę galią (Meunier, 2018:1634). Moravcsik teigimu, ES savo siekiu suderinti vertybines nuostatas kartu su pastangomis rasti skirtingoms šalims palankius sprendimus ir neatsisakydama bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis užsitikrino tvirtą vietą šalia kitų, pasaulio galingiausiomis laikomų valstybių. ES stabilumui ir reikšmingumui įtakos turi ne tik liberalios nuostatos, demokratija ir institucinė sąranga, bet ir tolygus galios resursų pasiskirstymas tarp karinių ir civilinių bei ekonominių ir normatyvinių. Liberalusis tarpvyriausybiškumas situaciją apibendrina gana optimistiškai - socialinės preferencijos, galios ištekliai ir iš esmės anarchiškas tarptautinės politikos pobūdis, tokie, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne 19

primetami normatyvinių idealų (Moravcsik, 2018:1668) suteikia galimybę valstybėms vystyti bendrą politiką, tuo pačiu išsaugant kiekvienos iš jų suverenitetą ir tapatumą. Galima pastebėti nemažai į liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorinį modelį nukreiptos kritikos, todėl tam tikrus pateikiamos kritikos aspektus vertėtų panagrinėti plačiau. Visų pirmiausia, kritikos sulaukia siauras ir limituotas dėmesio sutelkimas į tarpvyriausybines sutartis, kaip pagrindinę politinio sprendimo priėmimo priemonę. Kritika pagrindžiama aiškinimu, kad siekiant suprasti tam tikros politikos reikšmę, neužtenka atsižvelgti tik į pačią sutartį, tačiau svarbu įvertinti ir atitinkamą institucinę struktūrą bei galimas sutartimi įtvirtinamos politikos ar sprendimo pasekmes (Garett, 2001:293). Kritiką atremti galima teiginiu, kad institucinė struktūra gali keistis ir būti formuojama, atsižvelgiant į tai, kokių rezultatų yra tikimasi. Vyriausybės išlaiko galimybę projektuoti ir pertvarkyti ES normas ir institucijas taip, kad jos ir toliau galėtų tarnauti platesniems nacionaliniams interesams (Moravcsik, 2019:80). Antroji išskiriama kritika yra nukreipta į paties integracijos proceso aiškinimą. Teigiama, kad teorija sudaro klaidingą įspūdį, kad integracijos procesas yra remiamas ir kontroliuojamas valstybių (Moravcsik, 2019:80). Kritika atremiama paaiškinimu, kad nors instituciniai susitarimai ne visuomet atitinka lūkesčius, tačiau, kad būtų galima pagrįsti šią kritiką svarbu įrodyti, ar integracijos procesas buvo priešingas ir nepageidautinas veiksnys lyginant su pirminiais, iki integracijos iškeltais valstybės tikslais (Moravcsik, 2019:81). Kitaip tariant, tam, kad patvirtinti arba paneigti teiginį, kad valstybės neremia ir negali kontroliuoti integracijos proceso, reikia atsižvelgti į atitinkamos valstybės užsienio politikos kontekstą ir suformuotus siekius ir išsiaiškinti, ar integracija buvo tos valstybės tikslas ir pasirinkimas, ar kažkieno kito primesta sąlyga. Liberalusis tarpvyriausybiškumas nepateikia konkrečių nuostatų, patvirtinančių apie integracijos proceso eigoje kylančių krizių kilmę ir priežastis teorinis aiškinimas apsiriboja sutartimis, kurių priėmimas suformuoja tam tikrą politikos kryptį (Schimmelfennig, 2018:1580), kurią įgyvendinant, esant poreikiui stabilizuoti situaciją ir bendradarbiavimą gali būti pasitelkiamos tarptautinės institucijos. Taip pat, kritikos sulaukiama dėl silpno teoretinio pagrindo (Garett, 2001:293), šiuo atžvilgiu teorija paaiškina tik tas politikos formavimo sritis, kuriose socialinės preferencijos yra santykinai neabejotinos ir tinkamai apibrėžtos (Moravcsik, 2019:82). Svarbiu trūkumu įvardijama asimetrinė tarpusavio priklausomybė, kuri sudaro sąlygas nevienodam pasiskirstymui tarp integracijos išlaidų ir naudos, kurie turėtų būti akcentuojami tarpvyriausybinių derybų metu (Schimmelfennig, 2018:1581). Liberalusis tarpvyriausybiškumas leidžia daryti prielaidą, kad į bet kokias kylančias krizes ar kitus integracijos ar bendradarbiavimo procesą apsunkinančius veiksnius valstybės turėtų reaguoti racionaliai (Schimmelfennig, 2018:1580). Šių dienų kontekste Europa susiduria, jei ne su krize, tai su 20

nauju iššūkiu augančia skepticizmo liberalių idėjų atžvilgiu banga. Ilgą laiką dauguma Europos politinės aplinkos stebėtojų ir vertintojų bei Europos integracijos teorijų, įskaitant ir liberalųjį tarpvyriausybiškumą, ideologinę konvergenciją tarp liberalių vertybių ir ES vertino kaip savaime suprantamą dalyką (Meunier, 2018:1693). Iš esmės, sudėtinga būtų įsivaizduoti ar ES galėtų sėkmingai ir efektyviai funkcionuoti, jei liberalios idėjos ir vertybės nebūtų esmine visos Bendrijos varomąja jėga ir ką tai reikštų apskritai visai ES tapatybei. Tačiau, reiškinys, kuomet tam tikrose atskirose valstybėse pasireiškia priešprieša liberalizmui turėtų ne tik kelti susirūpinimą, bet ir paskatinti spręsti iškylančias problemas tada, kol jos dar nepasiekė kritinio taško. Neliberalios politinės aplinkos susiformavimas ir augimas tokiose ES valstybėse narėse, kaip Vengrija ar Lenkija kelia grėsmę ES gebėjimui susitarti ir kartu įgyvendinti bendrą politiką, atitinkančią Europos vertybes, o taip pat ES normatyvinę galią (Kleine, 2018:1505). Kokiu mastu neliberalios vyriausybės galėtų sutrikdyti ar blokuoti bendrus ES veiksmus priklauso nuo konkrečios srities ir sprendimų priėmimo taisyklių ir nuostatų (Meuner, 2018:1643). Tos sritys, kuriose galioja supranacionalinė kompetencija, o sprendimui priimti reikalinga kvalifikuota balsų dauguma, yra pačios atspariausios neliberalių vyriausybių įtakai. Remiantis aptartomis liberalaus tarpvyriausybiškumo teorinėmis nuostatomis galima pastebėti, kad ši teorija tinkamai išryškina ES ir Rusijos dvišalių santykių specifiką, o ypač ES vykdomą liberalaus pobūdžio užsienio politiką ir bendradarbiavimą su Rusija vykdant įvairius projektus, įskaitant prekybą ir bendradarbiavimą energetikos sektoriuje. Pagrindinė prielaida, kuria vadovaujasi liberalusis požiūris vertinant tarptautinę energetikos politiką yra energetikos srityje egzistuojantis santykis tarp įvairių institucijų, organizacijų ir režimų, taigi, dėl gana sudėtingų institucinių susitarimų, kurie sukuria pagrindus bendradarbiavimui energijos resursų importo ir eksporto srityse (Goldthau, 2010:12), liberalizmas gali būti laikomas tinkama teorija energetikos sektoriumi paremtos užsienio politikos analizei. Tarptautinių santykių teorijoje egzistuojančios aukštosios ir žemosios politikos sąvokos gali būti pasitelkiamos aiškinant ne tik ES ir Rusijos užsienio politiką, bet ir energetinį šių šalių bendradarbiavimą. Anot Casier (2020:5) energetikos politiką ES yra linkusi traktuoti kaip žemosios politikos klausimą, o tai reiškia, kad dauguma sprendimų energetikos srityje yra priimami, remiantis įprasta praktika ir labiau atsižvelgiant į komercinę situacijos pusę, nei į nacionalinius valstybių ar bendrus ES strateginius interesus. Iš dalies šį ES būdingą požiūrį suponuoja liberalizmas, kaip dominuojantis užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo modelis. Taip pat svarbūs išlieka ES valstybių narių nesutampantys interesai bei pasidalijamoji kompetencija energetikos politikos klausimais. 21

Lentelė nr. 2. Skiriamieji aukštosios (high) ir žemosios (low) politikos požymiai tarptautiniuose santykiuose High politics Low politics Ribotas veikėjų skaičius ir stiprus paradigminis pozicionavimas. Saugumo ir valstybės išlikimo klausimai, valstybių tarpusavio diplomatija, geopolitiniai ir strateginės reikšmės dalykai. Fundamentalios reikšmės sritys. Dvišaliai santykiai paremti iš didelio veikėjų skaičiaus sudarytomis struktūromis, pasižymi plačia interesų sklaida. Ekonominiai ir komerciniai santykiai, bendradarbiavimas aplinkosaugos srityje. Antrinės svarbos sritys. Šaltinis: Casier, Tom (2020) Not on speaking terms, but business as usual: the ambiguous coexistence of conflict and cooperation in EU Russia relations, p 4. Rusijos atveju situacija kiek kitokia, kadangi realizmu paremta užsienio politika lemia, kad priimant sprendimus, bus kreipiamas dėmesys į valstybės interesus, strateginius siekius ir geopolitinius aspektus. Liberalaus požiūrio šalininkams, vertinant energetikos politiką, svarbiausias klausimas kokiu būdu dvišaliai santykiai tarp ES ir Rusijos galėtų būti transformuojami, kad bendradarbiavimas atneštų naudos abiems pusėms, ekonominis efektyvumas būtų didesnis, o politinės įtampos raiška mažesnė (Kuteleva, 2018:79). Dar iki 2014 metais Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ES ir Rusijos dvišalius santykius ypač skatino liberalaus mąstymo kryptis, kuri pabrėžė liberalios tarpusavio priklausomybės idėją pagal šį požiūrį, prekybiniai ryšiai turėjo būti esminiu regioninio saugumo garantu (Raik, 2016:245). Nuostatos, kad prekybinių ryšių plėtojimas turės teigiamos įtakos tarpusavio priklausomybei, paskatins bendrų normų ir institucinių susitarimų laikymąsi, o galbūt net prisidės prie laipsniško demokratizacijos proceso (Raik, 2016:246) ilgą laiką dominavo ES užsienio politikoje Rusijos atžvilgiu. Net ir šiomis dienomis, kuomet Rusijai yra taikomos sankcijos, ES neatsisako pragmatinio ekonominio ir energetinio bendradarbiavimo. Lyginant su situacija iki Krymo aneksijos, ES požiūris pasikeitė, į Rusiją žvelgiama atsargiau, taip pat sumažėjo tarpusavio pasitikėjimas ir įsitikinimas, kad Rusijoje situacija ims keistis vien tik ekonominių saitų pagalba, be to, stengiamasi įdiegti atitinkamus kontrolės mechanizmus. Darnus Europos ir Rusijos sambūvis būtų be abejonės teigiamas dalykas ne tik Eurazijos regionui, bet ir abiems pusėms (Solana, 2016:15). Tačiau esminiu klausimu lieka, ar pasitikėjimu grįstas bendradarbiavimas be politinės įtampos ir neapibrėžtumo šių dienų sąlygomis yra 22

įmanomas? Ypač, kai įvairūs signalai, gaunami iš Rusijos leidžia daryti išvadą, kad šalis neketina imtis pokyčių ir keisti dabartinio politinio kurso. Vertinant iš kitos pusės, nuolatinė Rusijos atskirtis (politinė ar ekonominė) dėl jai būdingo kitoniškumo, lyginant su kitomis Vakarų šalimis yra nesuderinama su liberaliu mąstymu (Raik, 2016:244). Šiame darbe nagrinėjamu atveju, ES vertybinis kontekstas daro prieštaringą poveikį jos vykdomai užsienio politikai, todėl iškyla dilema, ar tęsti bendradarbiavimą su Rusija ir palaikyti Nord Stream 2 projekto įgyvendinimą, tikintis, kad ilgalaikėje perspektyvoje šis sprendimas duos akivaizdžios naudos (ne tik materialinės) ar vis dėlto reikėtų pasielgti principingai ir stabdyti projektą. Pasirinkimas nelengvas dar ir dėl to, kad nepaisant ekonominės naudos, ES taip pat yra orientuota į svarbių politinių ir pilietinių pokyčių Rusijoje skatinimą. Siekiant taikiu būdu paskatinti pokyčius nedemokratinėse valstybėse, tokių šalių atžvilgiu vykdoma užsienio politika turėtų būti paremta aukščiausio lygmens diplomatija. Taip pat, svarbu rasti balansą tarp institucijų ir tarpusavio priklausomybės, kurioje turėtų būti akcentuojama ne tik ekonomika, bet ir visuomeniniai veiksniai (Paul, 2017:7). Šiuo atveju, tikslas daryti įtaką kitoms valstybėms turi realizmui būdingą galios raiškos formą, tačiau institucinis ir tarpusavio priklausomumo elementai yra artimi liberalizmo krypties teorijoms. Įvairios ekonominės strategijos, kuriomis gana stipriai pasižymi ES Rusijai taikoma užsienio politika, yra orientuotos į pasirinktos valstybės elgsenos pokyčius (Wivel, 2018). Tai reiškia, kad ekonominėmis priemonėmis, tokiomis kaip prekybos susitarimai ar sankcijos, gali būti siekiama pakeisti egzistuojantį politinį kursą tiek valstybės viduje, tiek ir kitų valstybių atžvilgiu. Remiantis šiuo požiūriu galima teigti, kad svarbu išlaikyti bendradarbiavimą tose srityse, kuriose tikslai ir interesai sutampa. Vis dėlto, politiniai skirtumai ar prieštaravimai nėra taip lengvai išsprendžiami argumentų ir moralių motyvų pagalba, kadangi priimant galutinį sprendimą, lemiamą vaidmenį atliks tokie veiksniai, kaip, pavyzdžiui, asmeniniai interesai; todėl iškylančius politinius konfliktus ne visuomet įmanoma išspręsti bendru sutarimu (Kaufmann, 2020:4). ES privalo tvirtai reikalauti, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės (Solana, 2016:15). Tai turėtų tapti kritiniu tašku, paveiksiančiu bet kokius Rusijos atžvilgiu taikomus veiksmus ir priimamus sprendimus. 23

1.3. ES ir Rusijos dvišalių santykių problematika teoriniame kontekste The Russians have always been uncertain about their place in Europe. That ambivalence is an important aspect of their cultural history and identity. Living on the margins of the continent, they have never been quite sure if their destiny is there. Are they of the West or of the East? 1 Užsienio politiką tarp ES ir Rusijos galima apibrėžti kaip abiejų pusių pastangas atitinkamai paskirstyti galios mechanizmus, siekiant dominuoti tarptautinėje arenoje, o ypač regioniniame lygmenyje. Tarptautinėje politikoje didžiosiomis galiomis gali būti laikomi veikėjai, turintys daug pranašesnius pajėgumus, lyginant su kitais toje pačioje aplinkoje besireiškiančiais veikėjais; dažniausiai juos galima apibrėžti kaip regioninius lyderius, sugebančius savo kompetencijomis daryti įtaką kaimyninėms valstybėms (Schunz et al, 2018:5). Ir nors šis apibūdinimas iš pirmo žvilgsnio labiau būdingas Rusijai, detaliau panagrinėjus, galima įžvelgti atitinkamus ES veiksmus, siekiant dominuoti ir daryti įtaką regioniniu mastu. Esminis skirtumas būtų priemonės, kurias pasirenka kiekviena iš šalių savo galios įtvirtinimui. Šiuo požiūriu metamas iššūkis plačiai paplitusiam vertinimui, kad ES atstovauja tik normatyvinę galią, o Rusija vadovaujasi tik intereso ir realpolitik 2 nuostatomis iš tiesų tiek intereso svarba, tiek vadovavimasis normomis yra būdingas abiems pusėms (Schunz et al, 2018:7). Pavyzdžiui, ES vykdyta regioninė integracija (ypač Baltijos ir Rytų Europos valstybėse) buvo skatinama gryno intereso plėsti savo galią ir įtaką. Tai yra iš dalies ekspansinis manevras, kuris nors ir neprieštarauja tarptautinės teisės principams, tačiau turi svarbų realizmo bruožą siekį stiprinti ir plėsti tam tikrą regioninį vienetą, tik šiuo atveju tai yra ne atskira valstybė, o pastarųjų sąjunga. Tiesa, Europos galios raiška ir regioninė integracija visuomet buvo sietinos su laisvėmis ir liberaliomis vertybėmis, laisva prekyba, teigiama administracine praktika ir religine tolerancija (Figes, 2016:8), o Rusijos siekis plėsti savo įtaką dažniausiai buvo suvokiamas iš karinės ir prievartinės perspektyvos. 1 (liet. Rusai niekuomet nebuvo įsitikinę dėl savo vietos Europoje. Šis ambivalentiškumas yra svarbus jų kultūros, istorijos ir tapatybės aspektas. Gyvendami žemyno pakraštyje, jie niekuomet nebuvo visiškai tikri dėl savo likimo. Ar jie priklauso Vakarams, ar Rytams?); Figes, Orlando. 2016. Russia and Europe. The Search for Europe: Contrasting Approaches, p. 2. 2 Pragmatinė vystomos politikos kryptis, kuomet esminis dėmesys skiriamas materialiems, o ne teoriniams, vertybiniams ar etiniams aspektams. 24

ES ir Rusijos ambicijos plėsti savo įtaką ir siekti regioninės lyderystės padarė nemenką įtaką šių šalių dvišaliams santykiams ir užsienio politikos sprendimams. Casier (2018:21) išskiria tris ES ir Rusijos dvišalių santykių evoliucijos etapus: Europos Sąjungai palankią bendradarbiavimo stadiją (1992-2003), kuomet Rusija buvo traktuojama kaip naudinga ir reikalinga partnerė, pasižyminti priklausomumu nuo ES. Nors šiuo laikotarpiu dvišaliai santykiai pasižymėjo asimetriškumu, tačiau iš abiejų pusių buvo reiškiamas noras siekti konstruktyvaus dvišalio bendradarbiavimo; pragmatinę konkurenciją (2004-2013), kuomet ES ir Rusijos galia ir įtaka daugmaž susilygino ir pradėjo ryškėti esminės takoskyros bei neigiamas abipusis suvokimas ir konkurenciją pereinančią į konfrontaciją (nuo 2013) kilusią po Ukrainos krizės, kurios rezultatu tapo Krymo aneksija ir karinė Rusijos intervencija į Ukrainos teritoriją. Būtent konfrontacinis dvišalių santykių režimas dominuoja ir dabartinėje situacijoje tarp ES ir Rusijos, tačiau ir čia galima pastebėti tam tikras išimtis bei išlygas. Pastarasis skirstymas nors ir pasižymi konkretumu, tačiau neleidžia pilnai suvokti dabartinės situacijos esmės, tuo labiau, nepaaiškina, kodėl dominuojant konfrontaciniam ir konfliktiniam režimui, atitinkamose srityse, pavyzdžiui prekybiniuose santykiuose ar energetikos politikoje bendradarbiavimas reiškiasi sklandžiai, o importo ir eksporto apimtys tarp ES ir Rusijos pamažu grįžta į prieškrizinį lygmenį. Šiuo atveju, naudingesnis būtų Schunz et al (2018:5) pateikiamas skirstymas, kuriuo apibrėžiamas ne tik esamos sąveikos pobūdis, bet ir jos principai bei didžiųjų galių požiūris į kaimynystę. Be to, išskiriamas hibridinės sąveikos modelis, kuris ypač svarbus, siekiant apibūdinti ES ir Rusijos dvišalių santykių situaciją. Lentelė nr. 3. Sąveikos, būdingos didžiosioms galioms regioniniame lygmenyje Sugyvenimas Bendradarbiavimas Konkurencija Konfliktas Sąveikos pobūdis Sąveikos principai Požiūris į kaimynystę Hibridinės formos Neutralus Teigiamas Neigiamas Ypač neigiamas Abipusis nepaisymas/nežinojimas Ribotas arba dalyvavimas nesireiškia visai Palanki kaimynystė, dalijimasis lyderyste Regioninis plėtojimas arba sąjungos kūrimas Dominavimas Antagonizmas, ekspansionizmas Hegemonija Sąveika, turinti dviejų ir daugiau skirtingų sąveikos formų bruožų. Prievartiniai veiksmai, imperinis požiūris Šaltinis: Schunz Simon, Sieglinde Gstöhl and Luk Van Langenhovef. 2018. Between Cooperation and Competition: Major Powers in Shared Neighbourhoods, p. 5. 25

Siekiant paaiškinti kaip reiškiasi hibridinė sąveika tarp ES ir Rusijos pasitelksiu Baltijos jūros regiono valstybių pavyzdį, kadangi šiame regione gana stipri konkurencija, kuri, beje, yra būdinga visos Europos kontekste plačiąja prasme. Kremliaus teigimu, ES regione dominuoja ekonominiu, politiniu ir instituciniu požiūriu, o Baltijos jūra traktuojama kaip ES vidaus vandenys (Makarychev, 2017:465). ES dominavimas Rusijos atžvilgiu ypač pastebimas trijose Baltijos valstybėse, kuriose ES vertinama kaip vienas iš esminių saugumo garantų, o Rusija kaip potenciali grėsmė. ES ilgą laiką (iki 2014 m. įvykių Ukrainoje) Rusiją vertino iš pragmatinės pusės, o ne kaip realią karinę grėsmę. Iš tiesų, net ir šiandieninėje situacijoje Baltijos valstybių (o taip pat Lenkijos) retorika ir kritika Rusijos atžvilgiu išlieka kur kas griežtesnė, nei likusių ES šalių. Baltijos valstybės laikosi nuomonės, kad egzistuoja stipri tiesioginė koreliacija tarp demokratijos vystymosi ir regioninio saugumo (Raik, 2016:243), todėl Rusijos negalima laikyti saugia kaimynyste būtent dėl demokratijos trūkumo. ES vadovaujasi liberaliu požiūriu, kuriuo remiantis prekybiniai santykiai ir Rusijos įsitraukimas turėtų padėti užtikrinti taiką ir bendrų normų laikymąsi (Raik, 2016:249), todėl net ir sankcijos Rusijai ne visuomet tampa kliūtimi bendrų projektų vystymui. Negalima tvirtinti, kad nuomonės išsiskyrimas pastaruoju klausimu ir skirtingos užsienio politikos kryptys Rusijos atžvilgiu skaldytų ar destabilizuotų pačią ES, tačiau kelia tam tikrą įtampą. ES ir Rusijos dvišalių santykių struktūra turi stiprų regioninį ypatumą (Makarychev, 2017:467). Didžiąja dalimi tiek ES narių, tiek Rytų partnerystės valstybių sąveika su Rusija (arba jos trūkumas) prisideda prie Europos kaimynystės politikos formavimo ir jos rezultatų (Delcour, 2018:15), todėl egzistuojant dabartinei situacijai, įtampa reiškiasi ir regioniniame kontekste. Konkurencija pastebima ne tik politiniu ar teritoriniu, bet ir vertybiniu požiūriu. Reaguodama į tariamą ES norminės tvarkos visuotinumą, Rusija imasi atsakomųjų veiksmų ir pretenduoja į teisę pateikti savo esminių normų versiją (Makarychev, 2017:467), kuri būtų atsvara ES hegemonijai šioje srityje. Rusijos nenoras pripažinti vakarietiškų vertybių ir netgi tam tikras priešiškumas joms glūdi istoriniame kontekste septyniasdešimt metų trukusi Sovietų Sąjungos epocha iš esmės atskyrė šalį nuo Vakarų pasaulio, tiek politine, tiek kultūrine prasme (Figes, 2016:14). Negana to, ne vieną šimtmetį Rusija save galėjo laikyti dominuojančia jėga regione ir ši istorinė atmintis skatina priešintis bet kam, kas kelia grėsmę suardyti nusistovėjusią tvarką. Vakarams galutinai suvokus Rusijos kitoniškumą, atsirado priešiškumas pastarosios atžvilgiu, todėl prielaida, kad niekinamas požiūris Vakarų vertybių atžvilgiu iš Rusijos pusės reiškiasi ne dėl nesuderinamumo su kultūriniu ir tradiciniu kontekstu, bet tai yra atsakas į ankstesnę Europos ir Vakarų pasaulio išreikštą atmetimo reakciją Rusijos atžvilgiu (Figes, 2016:11) gali pasirodyti iš esmės teisinga. Negana to, iki šiol vykdoma politika, stengiantis atkurti Sovietų Sąjungos istorinę atmintį tik dar labiau atitolina Rusiją ir jos gyventojus nuo Vakarų Europos ir 26

liberalių demokratinių vertybių. Todėl galima teigti, kad vertybinėje sferoje be konkurencijos išryškėja ir tam tikri konfrontacijos elementai. Morozov (2018:35) pažymi, kad analizuojant ES ir Rusijos dvišalius santykius per identiteto politikos sritį, reikėtų atkreipti dėmesį, kad abi pusės viena kitą vertina per teigiamą ir neigiamą savitarpio (pri)pažinimo praktiką, šiuo atveju, tą būtų galima įvardyti kaip veikimą trimis režimais tuo pačiu metu: bendradarbiavimo, konkurencijos ir konfrontacijos. Nepaisant sąveikos kompleksiškumo, galima įžvelgti ES dominavimą. Europos Sąjungai Rusija reikalinga, kad būtų galima dar labiau pabrėžti savo normatyvinę galią regione valstybės, kuri techniškai priklauso Europai, bet nepasižymi europietiškomis vertybėmis egzistavimas padeda ES įtvirtinti hegemonišką poziciją vertybių ir normų kontekste; kita vertus, Rusija savo tapatumą apibūdiną per Europos prizmę, tiesa, antagonistiškai, nes alternatyvaus pasirinkimo dabartinėje situacijoje nėra (Morozov, 2018:35). Akivaizdu, kad ES užima lyderio pozicijas visose iš anksčiau aptartų sričių. Savo ruožtu, Kremlius siekia atsverti ES dominavimą regione, pasitelkdamas energijos išteklius, nuo kurių regionas yra priklausomas, be to, strategiškai palanki Kaliningrado srities lokacija yra dar vienas naudingas aspektas Rusijai (Makarychev, 2017:467). ES užsienio politikoje Rusijos atžvilgiu skiriamas per didelis dėmesys pragmatinei dvišalių santykių pusei, neskiriant daug dėmesio vertybiniams aspektams. Ypač, jei kalbama apie ekonomines sąsajas ar energetikos politiką. Nepriklausomai nuo to, ar ES - Rusijos energetikos politika plėtojama konkurenciniu režimu (realizmas), ar orientuojantis į bendradarbiavimą (liberalizmas), dėmesys dažniausiai sutelkiamas į materialią tokios politikos pusę ir galimą naudą, socialinis šios politikos aspektas paprastai pamirštamas (Kuteleva, 2018:79). Tačiau svarbu numatyti konkrečius kriterijus ir pasirinkti atitinkamas priemones, siekiant užtikrinti, kad nustatytų normų būtų laikomasi. ES vertybiniame kontekste užima gana aukštas pozicijas, todėl būtų klaidinga susitelkti tik į pragmatinę situacijos pusę formuojant užsienio politiką ir tikėtis, kad ekonomiškai naudingi sprendimai sušvelnins padėtį ar padės sumažinti konfliktą. Aptarti pavyzdžiai leidžia daryti išvadą, kad ES Rusijos užsienio politikoje dominuoja konkurencinė sąveika, tačiau galima įžvelgti ir bendradarbiavimo bei konfrontacijos apraiškų tam tikrose srityse. 27

2. BENDROJI EUROPOS SĄJUNGOS ENERGETIKOS POLITIKA Bendrosios energetikos politikos formavimas ilgą laiką buvo vienas iš sudėtingiausių uždavinių Europos Sąjungai. Po ne vieno nesėkmingo bandymo susitarti ir suderinti skirtingas nuomones ir interesus, reikšmingesnis rezultatas buvo pasiektas tik 2007 metais, kuomet buvo sutarta dėl trijų esminių Europos energetikos politikos tikslų: energijos resursų tiekimo saugumo, tvarumo ir konkurencingumo (De Jong et al, 2015:3). Per daugiau, nei dešimtmetį šioje srityje įvyko nemažai pokyčių, tarp kurių, 2015 metais įkurta Energetikos sąjunga (Energy Union) ir esminių Bendrijos ilgalaikių strateginių tikslų ir priemonių jiems pasiekti nustatymas. Tačiau, net ir šių dienų kontekste bendroji ES energetikos politika išlieka ta sritimi, kurioje nepavyksta išvengti iššūkių ir nesutarimų, o valstybių narių nuomonės įvairiais klausimais, taip pat ir mūsų nagrinėjamu Nord Stream 2 atveju, neretai išsiskiria. Todėl šioje darbo dalyje dėmesio skirsime bendrosios ES energetikos politikos aptarimui, atsižvelgiant į ES institucijų vaidmenį, teisinį reglamentavimą, keliamus tikslus ir jų įgyvendinimo perspektyvas. Taip pat, bus plačiau aptariama kokiais bruožais pasižymi ES ir Rusijos bendradarbiavimas energetikos srityje ir kuo tai siejasi su bendrosios ES energetikos politikos vystymu ir keliamais tikslais. 2.1. Bendrosios energetikos politikos raida: nuo Energetikos bendrijos iki Energetikos sąjungos Kaip tris esminius įvykius, 2005-2020 metų laikotarpyje, turėjusius daugiausiai įtakos ES bendrosios energetikos politikos formavimuisi ir raidai galima išskirti šiuos: Energetikos bendrijos (Energy Community) įsteigimą. Pokyčius ES energetikos politikos teisiniame reglamentavime, įvykusius po Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Energetikos sąjungos (Energy Union) susikūrimą ir veiklą. Svarbus žingsnis bendrosios ES energetikos politikos formavimo procese buvo žengtas 2005 metais, kuomet ES kartu su kitomis trečiosiomis šalimis įkūrė Energetikos bendriją, kurios esminiais tikslais nurodomi siekis sukurti integruotą visos Europos energetikos rinką ir išplėsti ES energetikos 28

vidaus rinkos taisykles ir principus į Pietryčių Europos, Juodosios jūros regiono ir kitų regionų valstybes, remiantis teisiškai įpareigojančia sistema. (Energy Community) Žemėlapis nr. 1. Narystė Energetikos bendrijoje Šaltinis: Energy Community Pagal Energetikos bendrijos įkūrimo sutarties esmines nuostatas, organizacija įvardija save kaip tarpininkę, kurios užduotis yra kurti ir plėtoti ryšius tarp skirtingų valstybių ir nustatyti ekonominę bei teisinę sistemą, kuri reikalinga efektyviam šalių tarpusavio bendradarbiavimui energetikos srityje (Energy Community, Treaty Establishing Energy Community). Sutartimi įvardijami trys reikšmingi aspektai, būtini šiam bendradarbiavimui užtikrinti: teisinė bazė, reguliacinė sistema, apimanti tam tikrus saugiklius ir kitas priemones bei vidinių barjerų panaikinimas ir situacijos koordinavimas. Dėmesio skiriama atitinkamai stabilios reguliacinės rinkos struktūros sukūrimui, kuri būtų pajėgi pritraukti investicijas, tokiu būdu sudarant sąlygas stabiliam energijos produktų tiekimui, kuris itin reikšmingas šalių ekonominiam vystymuisi ir socialiniam stabilumui. Atsižvelgiama į aplinkosaugos ir efektyvaus energijos vartojimo perspektyvas, taip pat, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtojimo skatinimą ir bendrų prekybos energija sąlygų nustatymą. Vieningos reguliacinės erdvės sukūrimas kaip priemonė siekiant užtikrinti sąlygas, būtinas efektyviai energijos produktų prekybai tarp dalyvaujančių šalių ir skatinti konkurenciją platesniu geografiniu lygmeniu. 29

Reikšmingiausi pokyčiai bendrosios ES energetikos politikos formavimosi procese įvyko po Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. gruodžio mėn. Iki tada ES energetikos politika neturėjo konkretaus ir tikslaus teisinio pagrindimo, o buvo formuojama ir įgyvendinama atsižvelgiant į kitas sritis, pavyzdžiui, vidaus rinką, aplinkosaugą ir klimato kaitą ar transeuropinius tinklus reglamentuojančius įstatymus (Wilson, 2019:4). Sutartyje dėl ES veikimo, kuri šiuo metu yra viena iš dviejų svarbiausių sutarčių, kurios laikomos ES funkcionavimo teisiniu pagrindu, energetikos sričiai reglamentuoti yra skirtas 194 straipsnis, kuriame įvardijami 4 pamatiniai ES energetikos politikos tikslai (Consolidated Version of the Treaty on the Functioning of the European Union): Sklandaus energetikos rinkos funkcionavimo užtikrinimas; Energijos išteklių saugaus tiekimo Sąjungoje užtikrinimas; Energijos vartojimo efektyvumo ir taupymo skatinimas bei atsinaujinančių energijos šaltinių sektoriaus plėtojimas; ES valstybių narių energijos tinklų sujungimo skatinimas. Priemones, būtinas šiems tikslams pasiekti nustato EP ir Taryba, nepažeisdami kitų sutarčių ir jose deklaruojamų nuostatų, remdamiesi įprastos teisėkūros procedūros taikymu. Svarbu pabrėžti, kad energetikos politika priskiriama pasidalijamosios kompetencijos tarp ES institucijų ir valstybių narių atvejui, o tai reiškia, kad valstybės narės turi teisę nustatyti energijos išteklių panaudojimo sąlygas, pasirinkti tarp skirtingų energijos produktų tiekėjų ir nustatyti bendrą energijos resursų tiekimo struktūrą, kaip numatoma sutarties 194 straipsnyje. Tačiau, nors sutartyje energetikos politikai skiriama atskira dalis, vis dėlto ši sritis yra stipriai priklausoma ir veikiama kitų politikos krypčių: užsienio politikos (technologinės inovacijos ir ilgalaikė plėtra, ryšių su energijos produktus eksportuojančiomis valstybėmis sukūrimas), aplinkosaugos ir klimato kaitos (CO2 kiekio mažinimas ir investicijos į aplinkai nežalingų energijos šaltinių diegimą) ir konkurencijos politikos (galimybė naudotis nebrangiais ir prieinamais energijos ištekliais, siekiant užtikrinti Europos šalių rinkų konkurencingumą tarptautinėje erdvėje) (Braun, 2011:3). Po Lisabonos sutarties įsigaliojimo dvi energetikos politikos sritys praktiškai išliko nepakitusios, tai vidaus rinkos ir aplinkos apsaugos teisinis reguliavimas (Langsdorf, 2011:6). Atskiro paminėjimo vertas ir energetikos politikos dinamiškumas. ES energijos rinkų liberalizavimo procesas sudarė sąlygas nuolatinei kaitai teisiniame lygmenyje, reglamentuojančiame ekonominių ir tarptautinių veikėjų vaidmenį ES energetikos rinkoje (Hancher et al, 2020:6). Pastaroji nuolatinė kaita lėmė, kad atsirado poreikis ES energetikos 30

politiką perkelti į naują institucinį lygmenį ir nustatyti konkrečią ilgalaikę strategiją, todėl šiam tikslui 2015 metais buvo įkurta ES Energetikos sąjunga. Energetikos sąjunga deklaruoja 5 pagrindines energetikos politikos dimensijas (European Commission, Energy Union): 1) Saugumas, solidarumas ir pasitikėjimas. Į Europą importuojamų energijos šaltinių diversifikavimas, tokiu būdu sumažinant priklausomybę nuo vieno ar kelių energijos produktų tiekėjų. Šiuo atveju diversifikacijos taikymui reikšmingi trys aspektai: išorės tiekimo keliai, valstybių narių vidaus dujų infrastruktūra ir nacionalinių bei Europos dujų sistemų sujungimas (Landry, 2020:4). Energetinis saugumas išlieka gana svarbiu veiksniu, kuomet dėl didėjančio energijos resursų poreikio atsiranda būtinybė bendradarbiauti su nedemokratinėmis valstybėmis ir iškyla pavojus, kad pastarosios energijos resursus gali pasitelkti kaip politinio poveikio priemonę. Čia svarbi ne tik energijos šaltinių įvairovė, bet ir visų ES valstybių tarpusavio bendradarbiavimas ir solidarumas priimant sprendimus. 2) Pilnai integruota vidaus energijos rinka. Infrastruktūra ir techninė bazė turi būti atitinkamai išvystytos, kad nekiltų kliūčių energijos produktų perdavimui iš vienos ES valstybės į kitą. 3) Energetinis efektyvumas. Priklausomumo nuo energijos produktų importo mažinimas, išmetamų teršalų kontrolė ir kiekio sumažinimas, darbo vietų kūrimo ir augimo skatinimas. 4) Klimato kaitos kontrolė ir anglies dioksido išmetimo mažinimo skatinimas. Paryžiaus susitarimo tikslų įgyvendinimas, kuriuo ES kartu su kitomis valstybėmis įsipareigoja imtis atitinkamų priemonių, siekiant sumažinti žalą aplinkai ir kovoti su klimato kaitos procesu, kontroliuojant šį procesą sukeliančius veiksnius. Taip pat didelis dėmesys skiriamas atsinaujinančių energijos šaltinių technologijų plėtojimo ir diegimo skatinimui. 5) Moksliniai tyrimai, inovacijos ir konkurencingumas. Parama mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių ir švarios energijos technologijų sprendimams. Pirmenybė teikiama moksliniams tyrimams ir inovacijoms, kuriomis siekiama paskatinti nuolatinį perėjimą prie netaršios energijos šaltinių, tokiu būdu sumažinant energetinį priklausomumą ir padidinant konkurencingumą. Europos energetikos politika ir Energetikos sąjunga pasižymi skirtingais procesais, tikslais ir pasiekimais: energetikos politika yra orientuota į trumpalaikę perspektyvą, siekiant pašalinti egzistuojančius trūkumus ES energetikos sistemose ir vidaus rinkose, kai tuo tarpu Energetikos sąjunga dėmesį kreipia į ilgalaikę perspektyvą, akcentuodama bendrų interesų gynimą ir vertybių skatinimą, o taip pat vidaus rinkos, konkurencijos politikos, aplinkosaugos priemonių ir tvaraus ekonominio 31

vystymosi modelio reikšmę (Andoura, 2015:122). Svarbūs išlieka bendradarbiavimo ir solidarumo aspektai, tiek pačioje ES, tiek už jos ribų. Siekdama sukurti saugesnį, tvaresnį ir konkurencingesnį energetikos sektorių, Energetikos sąjunga reprezentuoja pamatinę ES strategiją energetikos valdymo, politikos ir regioninio bendradarbiavimo srityse (Nunez Ferrer et al, 2019:6). Ilgalaikėje Energetikos sąjungos strategijoje didelis dėmesys skiriamas energijos produktų tiekimo saugumui, kuris susietas su tinkamu bendrosios rinkos veikimu, taip pat su atsinaujinančių energijos šaltinių ir energijos vartojimo efektyvumo modeliais, kurių pritaikymas padidintų energetinį saugumą ir sumažintų priklausomybę nuo iškastinio kuro importo (Wilson, 2019:7). Energetinio saugumo kontekste Energetikos sąjunga atspindi įtampą, kylančią tarp ES energetikos politikos ir ES valstybių narių, dėl kuro rūšių ir tiekimo valstybių pasirinkimo, pastaruoju atveju, turi būti suteikta daugiau vietos šalių nacionalinės politikos sritims, todėl šiam tikslui reikalingas nacionalinės politikos raidos vertinimo ir stebėjimo ES lygiu mechanizmas (De Jong et al, 2015:5). Nepaisant visų skirtumų, Energetikos sąjunga ir bendroji Europos energetikos politika turi bendrą siekį skatinti Europos valstybių energetikos rinkų integracijos procesą (Andoura, 2015:156), kurį galima įvardyti vienu iš svarbiausių Europos energetinio sektoriaus deklaruojamų ilgalaikių tikslų. Energetikos sąjunga išlieka svarbiausia bendrosios ES energetikos politikos formavimo ir įgyvendinimo ašimi. Naujausioje, 2020 metų Energijos sąjungos pateikiamoje ataskaitoje (2020 Report on the State of the Energy Union and Climate Action) daug dėmesio skiriama su COVID-19 pandemija kilusiems iššūkiams spręsti. Pažymima, kad būtina užtikrinti ES šalių ekonomikų atsigavimo procesą, o tam labai svarbu, kad energetikos, klimato ir aplinkos politika būtų vykdoma efektyviai ir skatintų ne tik ES ekonominės situacijos gerėjimą, bet ir bendrą atsparumą kitoms potencialioms grėsmėms ir galimoms rizikoms. Dėl pandemijos įtakos ypač sumažėjo energijos produktų vartojimas ir jų poreikis, todėl priklausomai nuo to, kiek ilgai situacija tęsis, tai atitinkamai neigiamai paveiks ne tik pačią ekonomiką, bet ir energetikos sektorių. Energetinio saugumo ir stabilumo palaikymas yra ypač reikšmingas, kadangi nuo to priklauso piliečių sveikata ir poreikių užtikrinimas, o taip pat svarbūs ekonomikos procesai, todėl šiuo atveju būtina išlaikyti energetikos sektoriaus funkcionavimą, kuris fiziniame lygmenyje nors ir demonstruoja gana aukštą atsparumą, tačiau finansiškai susiduria su rimtais iššūkiais (The International Energy Agengy). Ataskaitoje akcentuojama, kad šiuo metu ypatinga svarba turėtų būti skiriama penkioms esminėms ES energetikos politikos sritims, kurios iš esmės yra susiję su Energetikos sąjungos deklaruojamais pagrindiniais tikslais. Visų pirma, pažymima, kad svarbu ir toliau vykdyti ES žaliojo 32

susitarimo (Green Deal) metu iškeltus tikslus ir siekti, kad iki 2050 metų, įgyvendinant ilgalaikę strategiją, ES energetikos sektorius taptų neutraliu klimatui ir aplinkai. Žaliasis susitarimas orientuotas į kovą su klimato kaita, biologinės įvairovės apsaugą ir atkūrimą, taršos mažinimą ir palaipsnį perėjimą prie žiedinės ekonomikos modelio. Ši strategija gana reikšminga tuo, kad jos įgyvendinimas iš esmės sumažintų iškastinio kuro vartojimą ir poreikį. Negana to, COVID-19 pandemija ypač išryškino žaliosios energetikos politikos įgyvendinimo būtinumą ir svarbą, o siekiant, kad šios politikos vykdymas taptų realia ateities tendencija, reikalingos investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijų plėtrą, kas neabejotinai yra dar vienas iš šių dienų Energetikos sąjungos iškeliamų prioritetų. Į tam tikrus energetinio saugumo klausimus pandemija taip pat paskatino dar kartą atkreipti dėmesį. Ataskaitoje teigiama, kad į ES saugumo sąjungos strategiją buvo įtrauktas naujas siūlymas stiprinti ypatingos svarbos energetikos infrastruktūros atsparumą ir kibernetinį saugumą. Europos Komisijos iniciatyva pradėtos kurti ir diegti atitinkamos priemonės, siekiant užtikrinti tarpvalstybinių elektros energijos srautų kibernetinį saugumą, o gamtinių dujų tiekimo saugumo klausimu, valstybės narės parengė veiksmų planą, kuriame pateikiamos priemonės, kurios turėtų padėti sumažinti dujų tiekimo sutrikimų poveikį ir riziką, kurios nustatomos nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu. Vertinant iš ekonominės perspektyvos, išskiriama keletas esminių aspektų, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama formuojant ir įgyvendinant šių dienų Europos energetikos politiką. Svarbus tolesnis elektros ir dujų rinkų integracijos proceso tęstinumas, taip pat, kainų politikos klausimas, kadangi kaip pažymima ataskaitoje, Europos valstybių mažmeninėse energijos produktų kainose vis dar dominuoja komponentai, kurie nėra konkurencijos rezultatas, tačiau nustatomi tam tikrais kainų reguliavimo mechanizmais. Dar viena išskiriama šių dienų ekonominio pobūdžio problema, vadinamasis energetinis nepriteklius. Ataskaitoje teigiama, kad 2018 metų duomenimis, net 38 milijonai europiečių neturėjo finansinių išteklių, leidžiančių tinkamai apšildyti gyvenamuosius būstus, kad būtų užtikrinamos sąlygos, būtinos tinkamo gyvenimo lygio ir sveikatai reikalingų sąlygų palaikymui. Pastaroji problema jau ne vienerius metus yra tarp didžiausių iššūkių tiek ES, tiek Energetikos sąjungai, o dabartinė COVID-19 pandemija ekonominiu požiūriu šią situaciją gali tik dar labiau pabloginti. Apibendrinant galima teigti, kad ES energetikos politikoje, nuo Energetikos bendrijos įkūrimo iki šių dienų išliko tie patys esminiai prioritetai: energetinis saugumas, klimato kaitos proceso kontrolė, sklandus vidaus rinkos funkcionavimas ir iškastinio kuro naudojimo mažinimas, sukuriant ir įgyvendinant atitinkamas alternatyvas. 33

2.2. Institucijų, valstybių narių vaidmuo ir tarptautinis bendradarbiavimas Europos energetikos politikai ypač svarbus ES institucijų, valstybių narių ir kitų suinteresuotų šalių aktyvus įsitraukimas į politikos formavimo procesus, siekiant įveikti iškylančias kliūtis ir trūkumus, kurių nei viena ES valstybė narė negalėtų išspręsti savarankiškai (Andoura, 2015:102). Tokioje institucinėje aplinkoje, kurią numato Lisabonos sutarties nuostatos, ES turi siekti koordinuotos energetikos politikos įgyvendinimo (Braun, 2011:9). Čia ypač svarbus efektyvus ir tinkamai koordinuotas bendras ES valdymo modelis, kuriam būtina stipri, nuosekli ir moderni normatyvinė erdvė ir efektyvius sprendimus gebančios priimti institucijos, kurios skatintų sąveiką tarp skirtingų veikėjų tiek dvišaliame, tiek regioniniame lygmenyje (Andoura, 2015:104). Pagrindinis vaidmuo šiame procese atitenka svarbiausioms ES institucijoms, kurių reikšmė energetikos politikoje po Lisabonos sutarties įsigaliojimo pasikeitė kai kurioms iš jų sutartis turėjo itin teigiamos įtakos galios išplėtimo klausimu. Europos Parlamento svarba po Lisabonos sutarties, lyginant su kitomis ES institucijomis, išaugo labiausiai. EP legislatyvinės galios buvo išplėstos daugiau, nei 40 naujų sričių tarp kurių prekybos politika, saugumo klausimai ir bendradarbiavimas su šalimis, nepriklausančiomis ES. Šios sritys ypač aktualios energetikos politikos atžvilgiu. Iš esmės, EP ir Tarybos galios įstatymų leidyboje ir tvirtinant ES biudžetą susilygino, o EP savo ruožtu įgavo daugiau kontrolės mechanizmų kitų ES institucijų atžvilgiu (European Parliament). Tarptautiniuose susitarimuose, įskaitant ir energetikos politikos klausimus, kuriuose sprendimai priimami taikant įprastą teisėkūros procedūrą, EP pritarimas tapo ypač reikšmingu. ES Taryba be dalyvavimo kartu su EP sprendimų priėmimo procese, taip pat yra atsakinga už sklandų bendradarbiavimą tarp ES Tarybai pirmininkaujančios valstybės, Komisijos ir EP. Taryba yra viena iš svarbiausių sprendimus priimančių ES institucijų, kurios vaidmuo ypač svarbus plėtojant bendrą ES užsienio ir saugumo politiką ir priimant tarptautinius susitarimus bei įvairiose politikos srityse, taip pat ir energetikos (The Council of the European Union). Europos Vadovų Taryba atsakinga už interesų, tikslų ir strateginės krypties nustatymą, tačiau oficialiai nėra įtraukiama į energetikos srities teisėkūros procesą ir turi gana ribotas galias ypatingai tokiose politikos srityse kaip energetika, pasižyminčiose techniniu pobūdžiu ir kompleksiškumu (Braun, 2011:4). Aktyvų įsitraukimą į su energetika susijusių klausimų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą riboja gana žemo lygmens institucionalizacija - kaip numatoma ES sutarties 15 straipsnio 3 dalyje, Europos Vadovų Tarybos posėdžiai rengiami tik 2 kartus per pusės metų laikotarpį. 34

Energetikos srityje Europos Vadovų Taryba apibrėžia pagrindines veiksmų kryptis, kurias Europos Komisija turi įgyvendinti teisinių priemonių pagalba, tačiau Komisijos vaidmuo gali reikštis skirtingais būdais, nes ji yra atsakinga už teisėkūros ir kitų teisės aktų pasiūlymų inicijavimą, teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą ir tokius politikos klausimus kaip dialogo užmezgimas, finansavimas ir kt. (De Jong et al, 2015:4). Ypatingą dėmesį Komisija skiria naftos, gamtinių dujų vamzdynų, gamybos ir transporto infrastruktūrai, siekdama suderinti energetikos politiką su bendrąja ES užsienio ir saugumo politika (Braun, 2011:5). Komisijos veiklos efektyvumas ypač priklauso nuo pasitikėjimo ir bendradarbiavimo skatinimo su valstybėmis narėmis, įtraukiant jas į tarptautines derybas. Tai labai svarbu energetikos politikoje, kadangi šioje srityje po Lisabonos sutarties priėmimo kompetencija tarp valstybių narių ir ES institucijų tapo pasidalijamąja. Vis dėlto, energetikos politikos koordinavimas ir tarptautinis reprezentavimas po Lisabonos sutarties tapo kompleksiškesnis, tačiau nebūtinai pasižymintis didesniu efektyvumu (Braun, 2011:8). Svarbūs išlieka institucinės atsakomybės už energetikos politikos įgyvendinimą klausimai (Landry, 2020:4), institucijų ir ES valstybių narių bendradarbiavimas ir įsitraukimas į bendrus procesus, o taip pat bendrosios Europos energetikos politikos valdymo modelio tinkamumas. Europos energetikos politikos valdymo modelis turi būti pakankamai lankstus, atsižvelgiant į energijos šaltinių, technologijų ir rinkos sąlygų dinamiškumą; čia svarbus nuoseklumas ir veiksmingumas, kad tam tikrose politikos srityse būtų ne tik priimami teisingi sprendimai, bet ir nukreipiami per tinkamą institucinę sistemą (Andoura, 2015: 104). Siekiant suderinti energetinio saugumo klausimus ir ekonominę naudą svarbus bendrų taisyklių laikymasis ir kolektyvinis veikimas. ES pasižymi ypač dideliu priklausomumu nuo energijos produktų importo, daugiau, nei pusė sunaudojamos energijos yra importuota iš kitų valstybių (Langsdorf, 2011:2). Ši situacija gali turėti nemažai neigiamų aspektų, iš kurių svarbiausi: didelė priklausomybė nuo energiją tiekiančių šalių, poreikis siekti bendradarbiavimo su nedemokratiniais ar politiškai nestabiliais režimais, susirūpinimas dėl energijos išteklių saugumo ir tikimybė, kad trečiosios šalys gali naudoti energijos resursus kaip politinio poveikio priemonę (Nesterenko, 2020:141). ES pietų ir rytų kaimyninės valstybės, iš kurių energijos produktų yra importuojama daugiausiai, pasižymi gana nestabilia geopolitine situacija, o tai tik dar labiau padidina rizikas, susijusias su energijos tiekimo saugumu ir stabilumu, todėl siekiant sumažinti priklausomybę nuo importo, ES išsikėlė ambicingus tikslus, tarp kurių iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaunamos energijos dalies padvigubinimas bendrame ES turimos ir importuojamos energijos išteklių kontekste iki 2030 metų (Nunez Ferer et al, 2019:6). Remiantis galiojančiomis sutartimis, ES yra atsakinga už energijos tiekimo saugumo užtikrinimą, o šiame procese didžiausias dėmesys skiriamas 35

gamtinių dujų ir elektros rinkoms (Wilson, 2019:1), valstybių narių atsakomybė šiuo atveju apima energijos tiekimo struktūrų nustatymą ir konkrečių energijos šaltinių pasirinkimą. Tačiau šiais klausimais ES šalys neturi bendros ir vieningos nuomonės. Skirtingas požiūris ir prioritetų pasiskirstymas padalija ES valstybes į dvi dalis. Dėl geografijos, gamtos išteklių, istorijos ir politinių tradicijų skirtumų ES valstybių narių energetinio saugumo prioritetai išsiskiria ir daro įtaką jų pozicijoms dėl bendrų Europos iniciatyvų (Perez et al, 2019:2). Pirmoje grupėje įvardijamos valstybės, orientuotos į energijos resursų saugumą, energetinės priklausomybės mažinimą ir tiekėjų įvairinimą. Tai daugiausia rytų ir pietryčių Europos valstybės, pasižyminčios sudėtingesne ekonomine situacija ir žemesniu pragyvenimo lygiu. Užuot siekusios įgyvendinti atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimo politiką, šios šalys daugiausia dėmesio skiria dujų tiekimo šaltinių įvairinimui tam, kad išvengtų politiškai motyvuotų trikdžių (Perez et al, 2019:2). Iš tiesų situacija yra gana paradoksali, kadangi šių valstybių įvardijamą didžiausią problemą energetikos srityje ilgainiui išspręstų būtent sistemingos investicijos į atsinaujinančius energijos šaltinius ir atitinkamų technologijų skatinimas. Energetinis saugumas gali būti efektyviai palaikomas per palaipsnį perėjimo nuo iškastinio kuro naudojimo prie nedaug CO2 išskiriančių arba atsinaujinančių energijos šaltinių procesą (Wilson, 2019:8). Nepaisant to, į energijos išteklių tiekimo saugumą ir tiekėjų įvairovės didinimą orientuotos ES šalys labiau linkę kliautis ES energijos rinkos liberalizavimo procesu, kuris yra vienas iš šių dienų ES energetikos politikos pirminių prioritetų. Šio proceso tikslas yra suteikti palankesnes energijos kainas ir skatinti energetikos sektoriaus efektyvumą, pasitelkiant dvi esmines priemones: didinant konkurenciją ir toliau skatinant energetinį saugumą (Langsdorf, 2011:4). Kai kurios iš šios grupės valstybių, pavyzdžiui Lenkija ir Baltijos šalys, gana griežtai pasisako prieš bendradarbiavimą su Rusija ir tai ypač išryškėja įgyvendinant Nord Stream 2 projektą. Šio priešiškumo priežastys labai įvairios nuo nepritarimo nedemokratiniam Rusijos režimui, vykdomai vidaus ir užsienio politikai ar žmogaus teisių pažeidimams iki sudėtingesnių istoriškai susiformavusių veiksnių ar neigiamos patirties. Antroje grupėje išskiriamos daugiausiai ekonomiškai stiprios ir aukštu pragyvenimo lygiu pasižyminčios šiaurės, vakarų ir kai kurios pietų Europos valstybės, jų prioritetas - kova su klimato kaita, atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimas ir naujų verslo krypčių galimybės. Žalia spalva žemėlapyje pažymėtos šalys taip pat turi palankesnes technologines ir finansines sąlygas plėtoti tokio pobūdžio energetikos politiką, kai kurios iš jų taip pat pasižymi tam ypač tinkamomis gamtinėmis ir klimato sąlygomis. Įprastai šios valstybės yra palankesnės Rusijos atžvilgiu ir potencialioms bendradarbiavimo galimybėms energetikos srityje. 36

prioritetus Žemėlapis nr. 2. Valstybių pasiskirstymas pagal išskiriamus energetikos politikos Šaltinis: Maria de la Esperanza Mata Perez, Daniel Scholten and Karen Smith Stegen (2019) The multi-speed energy transition in Europe: Opportunities and challengesfor EU energy security. Energy Strategy Reviews. Abi aptartos energetikos politikos kryptys veda į panašų tikslą energetinio saugumo ir nepriklausomumo užtikrinimą, tačiau energijos rinkos liberalizavimas aktualesnis būtų šių dienų kontekste, kadangi šiam būdui nebūtinos daug laiko reikalaujančios technologijos ir moksliniai tyrimai. Tačiau ateityje, ypač siekiant vystyti klimatui palankią energetikos politiką, atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimas turėtų tapti kiekvienos ES valstybės energetikos politikos prioritetu. Vis dėlto, šis būdas reikalauja daug laiko, pastangų ir investicijų, galiausiai, tinkamos infrastruktūros, todėl konkrečius rezultatus galima būtų pastebėti tik ilgalaikėje perspektyvoje. Lisabonos sutartis prisideda svariu indėliu prie ES interesų atstovavimo tarptautinėje arenoje, o taip pat, bendradarbiavimo ir dialogo sukūrimo galimybių su Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis. Konkrečiais energetikos politikos klausimais, akcentuojant vidaus, o taip pat tarptautines šios politikos 37

dimensijas, svarbu paminėti, kad Lisabonos sutartimi buvo išplėsta institucinė tarptautinio atstovavimo sąranga (Braun, 2011:8), įkuriant naujas institucijas (Europos Vadovų Tarybos pirmininkas) arba išplečiant jau egzistuojančių įtaką ir veiklos galimybes (Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai). Nors institucijų egzistavimas neužtikrina, kad politika bus vykdoma efektyviai, tačiau atitinkamas atstovavimas tarptautinėje aplinkoje sukuria daugiau galimybių siekiant numatytų tikslų ir įgyvendinant užsienio politiką. Be to, integruota, konkurencinga ir patikima ES vidaus energijos rinka gali būti vertinama kaip stiprybė vykdant išorės politiką, kadangi tokiu atveju galima kalbėti apie tvirtus dvišalius ir daugiašalius santykius su išorės partneriais ir sugebėjimą užmegzti ryšius su trečiųjų šalių tiekėjais ir tranzito šalimis (Andoura, 2015:103). Kadangi šiuo metu ES neturi pakankamai vidinių išteklių ir galimybių, kad pilnai aprūpintų valstybių narių rinkas reikalingais energijos produktais, importas iš trečiųjų šalių ir bendradarbiavimas energijos tiekimo klausimais yra labai svarbūs. Išskiriamos trys ES nepriklausančios valstybės, kurios yra svarbiausios ES partnerės energetikos politikos klausimais: Norvegija, Šveicarija ir Rusija. Norvegiją galima laikyti esmine ES partnere energetikos srityje dėl keleto svarių priežasčių. Visų pirma, nors šalis nepriklauso ES, tačiau yra EEE narė, kas reiškia, kad šalis yra pritaikiusi ES energijos rinkos taisykles savo nacionaliniuose įstatymuose ir teisės aktuose, o šis veiksnys potencialias bendradarbiavimo ir dvišalio sutarimo galimybes padaro lengviau įgyvendinamomis. Šiuo atveju bendradarbiavimo neapsunkina geopolitinis kontekstas bei kitos panašaus pobūdžio priežastys, kadangi Norvegija vertybiniu ir politiniu požiūriu artima ES deklaruojamiems principams ir nuostatoms. Norvegija yra viena iš pagrindinių naftos, gamtinių dujų ir elektros tiekėjų, o dvišalis dialogas energetikos sektoriuje tarp šios valstybės ir ES, pradėtas 2002 metais ir toliau yra skatinamas, siekiant plėsti energetinį bendradarbiavimą tokiose srityse kaip tarptautinė energetika, globali energijos produktų pasiūla ir paklausa, energetikos politikos pokyčiai ir efektyvumas, bendrų taisyklių įgyvendinimas bei bendradarbiavimas technologijų, klimato kaitos ir aplinkosaugos srityse (European Commision). ES ir Norvegijai būtų naudinga sudaryti atitinkamą dvišalį susitarimą, apimantį absoliučiai visus abiems pusėms svarbius energetikos politikos klausimus, tokiu būdu ne tik sustiprinant ES energetinį saugumą, bet ir paskatinant tolesnę integraciją tarp ES ir Norvegijos energetikos rinkų (Andoura, 2015:114). Negana to, toks susitarimas prisidėtų prie ES energetinės priklausomybės mažinimo nuo politiškai nestabilių nedemokratinių valstybių. Šveicarija yra reikšminga elektros energijos tranzito valstybė, tačiau bendradarbiavimas tarp šios šalies ir ES šiuo metu nėra toks efektyvus, koks galėtų būti esant tam dar palankesnėms sąlygoms. 38

Elektros energijos tiekimo srityje labai svarbu būtų sudaryti ilgalaikį susitarimą, kuris pasižymėtų naudingumu abiems pusėms (Andoura, 2015:115). Neegzistuojant tokiam dvišaliam susitarimui elektros energijos importo, eksporto ir tranzito ryšiai tarp ES ir Šveicarijos rinkų išlieka nestruktūruoti ir neretai priklauso tik nuo neformalaus bendradarbiavimo (Thaler, 2020). Tačiau, net ir tokiu atveju, jei susitarimas nebūtų pasiektas, šiuo metu egzistuojanti infrastruktūra, jungianti ES ir Šveicarijos elektros ir dujų tinklus išliktų svarbia dalimi, turinčia įtakos ES labai akcentuojamam energijos produktų tiekimo saugumo užtikrinimui. Rusijos ir ES dvišaliam bendradarbiavimui energetikos klausimais nagrinėti bus skirtas sekantis šio darbo skyrius, todėl galima tik trumpai paminėti, kad Rusija išlieka (ir tikėtina, kad situacija artimiausioje ateityje nesikeis) svarbiausia energijos resursų tiekėja Europos Sąjungai. Todėl svarbu atsižvelgti į esamą ES ir Rusijos tarpusavio priklausomybę energetikos srityje, kuri yra daug platesnė nei tik gamtinių dujų sektorius (Andoura, 2015:115). Bendradarbiavimą tarp ES ir Rusijos galima laikyti probleminiu, kadangi susiduriama su dilema, kaip suderinti dvišalį dialogą, ilgalaikius tikslus ir strateginius susitarimus, tuo pačiu nesukuriant priešpriešos tarp vertybinių nuostatų, interesų, saugumo ir kitų politinių aspektų. Tačiau, nepaisant to, šiuo metu ES neturi jokių kitų alternatyvų, kad galėtų nutraukti ar apriboti bendradarbiavimą su Rusija energetikos srityje. Energetika tebėra labai politizuotas sektorius, kuriame nors ir egzistuoja laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, kuris yra ES bendrosios rinkos esmė, tačiau, vis dar iškyla problemų dėl galimo tam tikrų produktų trūkumo (De Jong et al, 2015:3). Vis dėlto, ideologinis liberaliosios krypties pasirinkimas reiškia, kad įsipareigojama bendradarbiauti su valstybėmis, kurios nepriklauso ES ir skatinti bendrus energetikos politikos projektus (Landry, 2020:4), kurie būtų naudingi abiems pusėms, nepaisant ar energijos tiekimo valstybės yra politiškai ir vertybiškai artimos (Norvegija, Šveicarija), ar pripažįstančios skirtingus principus ir nuostatas (Rusija). Realybėje susiduriama su kiek kitokia situacija. Bendradarbiavimo ir energijos resursų tiekimo klausimais valstybės narės pirmenybę teikia atskiriems dvišaliams susitarimams, o ne bendram veikimui, o bendra ES išorės politika energijos išteklių tiekėjų atžvilgiu iki šiol nėra sukurta (Nesterenko, 2020:142). Bet kokios ES pastangos pradėti bendras išorės iniciatyvas energetikos politikos klausimais susiduria su skirtingais valstybių narių vidaus interesais, o kadangi ES šalys turi lygiagrečias kompetencijas energetikos politikoje kaip ir ES institucijos, mažai tikėtina, kad per artimiausią dešimtmetį pavyks rasti bendrą visiems priimtiną kompromisą, kad būtų galima pradėti bendros Europos išorinės energetikos politikos įgyvendinimą (Nesterenko, 2020:158), ypač daugiausiai politinių sunkumų keliančiame gamtinių dujų tiekimo sektoriuje. Regioninės 39

energetikos politikos įgyvendinimui ir tolesnei energijos rinkos integracijai svarbu nustatyti bendras ES lygmens gaires, kad būtų išlaikytas ir užtikrintas vidaus rinkos ir pasaulinės ES politikos strategijos laikymasis (De Jong et al, 2015:6), be to, būtinas lankstus požiūris, reaguojant į tam tikrus įvykius ir situacijas. 2.3. ES ir Rusijos bendradarbiavimas energetikos politikos srityje Per pastaruosius 30 metų ES priklausomumas nuo importuojamų energijos išteklių sistemingai didėjo, o šios tendencijos labai tikėtina, kad ir artimiausioje ateityje išliks nepakitusios. Tokiame kontekste ES ir Rusijos energetinis bendradarbiavimas ir jo kokybė išlieka ypač svarbiais abiejų šalių užsienio politikos elementais, kadangi Rusija ilgą laiką buvo ir yra svarbiausia energijos resursų Europai tiekėja. Kita vertus, Rusijai ES energijos rinka taip pat yra labai svarbi ir naudinga. Todėl šiame skyriuje bus nagrinėjama, kokiais būdais ir formomis reiškiasi bendradarbiavimas energetikos klausimais, kokie yra abiejų pusių tikslai ir interesai bei su kokiomis problemomis susiduriama, siekiant bendro sutarimo. 1994 metais buvo pasirašytas ES-Rusijos bendradarbiavimo ir partnerystės susitarimas, o 2003 metais pradėta vystyti strateginės partnerystės idėja ir įvardytos 4 svarbiausios strateginio tarpusavio bendradarbiavimo sritys, tačiau daugeliu klausimų (ypač nesusijusių su ekonominiu bendradarbiavimu) ES ir Rusijos nuomonės bei vertinimai išsiskirdavo. Nepaisant to, prekybos apimtys ženkliai didėjo iki pat 2008 metų ekonominės krizės, o bendradarbiavimui su jokia kita valstybe ES neskyrė tiek dėmesio, kiek Rusijai (Casier, 2020:2). Energetinis dialogas tarp ES ir Rusijos buvo pradėtas 2000 metais, siekiant supaprastinti bendradarbiavimą tokiose srityse kaip energijos išteklių tiekimas, transportavimo tinklai ir pažangūs technologiniai sprendimai, tačiau atsakydama į Rusijos karinę intervenciją Ukrainoje, ES 2014 m. šį dialogą oficialiai suspendavo ir nuo tada rengiami tik reti susitikimai tam tikriems specifiniams klausimams aptarti (European Commision). Energetiniu dialogu buvo siekiama įtvirtinti aiškias ir konkrečias taisykles, pagal kurias Rusijos įmonės galėtų be trikdžių pradėti veikti ES vidaus rinkoje, o tuo pačiu palengvinti procesą ES įmonėms, suinteresuotoms veikla Rusijos rinkoje (Fokaides, 2020:3). Taip pat, verta paminėti, kad 2013 m. buvo pasirašytas į ilgalaikę ES ir Rusijos energetinio bendradarbiavimo perspektyvą orientuotas planas, pagal kurį nustatyti bendri energetikos tikslai ir bendradarbiavimo gairės įvairiose energetikos srityse, kurie turėtų būti įgyvendinami trimis etapais: iki 2020 m., iki 2030 m. ir iki 2050 m. Konkrečiai gamtinių dujų sektoriuje pagal šį planą iki 2050 metų turėtų būti pašalinti visi barjerai, trukdantys integruotą veiklą ir koordinuotą dujų infrastruktūros ir rinkų plėtrą (Roadmap EU-Russia Energy Cooperation until 2050). Dėmesys skiriamas bendroms technologijų programoms ir efektyviam tolesnio bendradarbiavimo vystymui. 40

Lentelė nr. 4. ES - Rusijos pagrindinės bendradarbiavimo sritys ir dabartinė situacija Ekonominė erdvė Nepaisant iki šiol taikomų sankcijų, prekyba tarp ES ir Rusijos šiuo metu yra stabili, pamažu grįžtama į prieškrizinį lygį, šalys ir toliau išlieka svarbiomis prekybos partnerėmis. Energetikos srityje bendradarbiavimas nestabilus. Nors ES importuoja didelį kiekį energijos produktų (ypač gamtinių dujų) iš Rusijos, dujotiekio "Nord Stream 2" statybos sulaukia pasipriešinimo. Laisvė, saugumas ir teisingumas Selektyvus ES įsitraukimas, parama Rusijos pilietinei visuomenei, kritika nuolatiniams žmogaus teisių pažeidimams. Moksliniai tyrimai, švietimas ir kultūra Švietimo ir mokslo srityje bendradarbiavimas išlieka stiprus, ypač vertinant pagal išaugusį dalyvių skaičių mobilumo ir mainų programose (Erasmus+). Saugumas nuo išorės grėsmių ES stiprinami ryšiai su Rytų partnerėmis, Centrinės Azijos valstybėmis, Minsko susitarimo įgyvendinimas. ES vidaus saugumo stiprinimas, atsparumas hibridinėms grėsmėms, energetinis saugumas, strateginė komunikacija. Šaltinis: Casier, Tom (2020:3) Not on speaking terms, but business as usual: the ambiguous coexistence of conflict and cooperation in EU Russia relations. Šių dienų kontekste bendradarbiavimas linksta ne į strateginę, bet labiau į pragmatinę pusę. ES tiesiogiai arba netiesiogiai pakreipė dvišalių santykių su Rusija kryptį, taikydama ribojančias priemones, skatindama energijos resursų tiekimo įvairinimą arba reikšdama griežtą retoriką, pagal kurią Rusija buvo įvardijama kaip labiau strateginė problema, o ne strateginė partnerė (Romanova, 2016:87). Šioje sudėtingoje situacijoje vis dėlto įmanomas gana efektyvus bendradarbiavimas ekonominėje aplinkoje, įskaitant ir energetiką, ar kai kuriose mokslo sferose, tačiau tuo pačiu neįsivaizduojamas tokiose srityse kaip žmogaus teisių užtikrinimas ar abipusis sutarimas tam tikrais užsienio politikos klausimais. Judge et al (2016:754) išsako kritiką trims plačiai paplitusiems požiūriams, vertinant ES ir Rusijos dvišalius santykius energetikos srityje. Pirmasis iš jų teigia, kad ES ir Rusijos santykius energetikos politikoje suformuoja galios veikimo principai ir mechanizmai, dėl kurių išryškėja priešprieša tarp ES ir Rusijos kaip tarptautinių veikėjų. Šio požiūrio problemiškumas yra tai, kad ignoruojama energetikos sektoriaus komercinė ir techninė dinamika, taip pat, į galios veikimą koncentruota prieiga nepateikia aiškinimo, kodėl egzistuojant konfliktinei retorikai tuo pačiu metu vyksta pakankamai sklandus ekonominis bendradarbiavimas. Antrasis autorių išskiriamas požiūris yra paremtas prielaida, kad ES Rusijos energetiniai saitai yra tarpvyriausybinių veikėjų tarpusavio sąveikos rezultatas. Negalima visiškai atmesti tarpvyriausybiškumo reikšmės užsienio politikoje ir bet kokių 41

dvišalių, daugiašalių ar regioninių santykių formavimuisi, ypač, jei veikiama liberalioje tarptautinėje aplinkoje. Tačiau šiuo atveju požiūris sulaukia kritikos dėl to, kad akcentuojant tarpvyriausybinius veikėjus, kiti dalyviai, kurių vaidmuo energijos tiekimo klausimais taip pat reikšmingas, nėra įtraukiami į analizę arba jų dalyvavimas aiškinamas per geopolitinius vyriausybių tikslus ir jų įgyvendinimą. Trečiasis požiūris orientuotas į labai svarbų geopolitinį energetinio saugumo faktorių. Kuomet nesaugumas kyla dėl energijos resursų trūkumo ir per didelės priklausomybės nuo vieno ar kelių tiekėjų, kurie gali energijos išteklius panaudoti kaip politinio poveikio priemonę, į susidariusią situaciją būtina atkreipti dėmesį ir imtis atitinkamų veiksmų, siekiant ją išspręsti. Šiuo atveju kritikos sulaukia ne pats energetinio saugumo siekis, bet įvairūs kontekstai, pagal kuriuos skirtingi veikėjai esamą situaciją interpretuoja pagal sau priimtiną požiūrį. Siekdamos energetinio saugumo, nei viena iš ES valstybių narių nesivadovavo strategija, pagal kurią būtų pasikliaujama dujų importu išimtinai iš Rusijos, vietoje to, siekta kiek įmanoma labiau diversifikuoti energijos šaltinius arba importuoti gamtines dujas taip pat ir iš kitų valstybių, pavyzdžiui Norvegijos ar Alžyro (Grabau, 2016:251). Tačiau siekis sumažinti Rusijos įtaką energetikos sektoriuje taip pat turi savo kainą. Alternatyvos gali kainuoti gana brangiai, ypač jei joms reikalingas specialios infrastruktūros diegimas, pavyzdžiui suskystintų gamtinių dujų pasirinkimo atveju. Alternatyvų rusiškoms dujoms kaštai gali būti ne tik pernelyg dideli, taip pat gana sunku prognozuoti, ar jos galėtų būti tas garantas, padėsiantis užtikrinti ES energetinį saugumą. Negana to, tokiu būdu ES prarastų vieną iš potencialiai reikšmingiausių priemonių daryti įtaką Rusijai, o pastaroji būdama suinteresuota neprarasti ES rinkos yra linkusi bendradarbiauti kaip gana patikima energijos produktų tiekėja (Dannreuther, 2016:916). Rusijai ES energijos rinka yra labai svarbi. Dėl šios priežasties, 2012 metais užbaigus Nord Stream dujotiekio statybas neilgai trukus buvo pradėtas naujas, Nord Stream 2, kuris gamtinių dujų importą iš Rusijos į ES padidintų du kartus. Beje, ES pritarimas šiam tęstinumui signalizuoja, kad buvo tikėtasi, kad projekto įgyvendinimas turėtų naudos abiems pusėms, kadangi Rusija turi tikslą parduoti, o ES suinteresuota, kad ateityje, augant gamtinių dujų sunaudojimo lygiui, nepasireikštų šių energijos resursų deficitas. Tačiau kita situacijos pusė nėra tokia pozityvi. Rusijos polinkis politizuoti energijos sektorių ir dujų tiekimo procesus kelia nerimą ES dėl galimo energetinio nesaugumo ir padidėjusios priklausomybės nuo importo iš Rusijos, nors norėdama išsaugoti savo vietą ES gamtinių dujų rinkoje Rusija yra linkusi derėtis ir eiti į kompromisus (Richman, 2019). Šioje situacijoje svarbūs du aspektai: (1) kiek Rusija yra linkusi politizuoti gamtinių dujų importo į ES procesą ir (2) koks būtų ES pasirinkimas kiek įmanoma labiau išskirstyti energijos šaltinius, ar vietoje to ir toliau dideliais kiekiais importuoti 42

gamtines dujas iš Rusijos. (Richman, 2019) Abu šie aspektai yra stipriai priklausomi nuo politinių aplinkybių ir galimų sprendimų iš abiejų suinteresuotų pusių. Siddi (2018:1568) akcentuoja, kad ES ir Rusijos energetinio bendradarbiavimo kontekste ypač išryškėja prieštaravimai tarp skirtingos sampratos į energetinį saugumą, valdžios formų naudojimą ir interesų užtikrinimą. Be to, abi šalys atsiduria skirtingose pusėse Rusijos nuomonę formuoja jos kaip energijos gamintojos, priklausomos nuo eksporto padėtis, o ES, kaip gavėjo, priklausomo nuo energijos tiekimo. Požiūriai susikerta dėl rinka ir solidarumu paremto ES Energetikos sąjungos modelio bei Rusijos tradicinio dujų sektoriaus politizavimo, tokiu būdu išskirdami dar vieną ideologinę priešpriešą tarp abiejų pusių (Nowak, 2016:28). Tam tikri ES ir Rusijos užsienio politikos nesutarimai gali pasižymėti tiesiogine įtaka energetinio bendradarbiavimo klausimams, kurie yra pernelyg reikšmingi, kad ES imtųsi priemonių, kurios turėtų rimtą poveikį energetiniam bendradarbiavimui ar energijos tiekimui, ypač, Rusijai stengiantis įvairiais būdais eskaluoti šią priklausomybę (Korteweg, 2018: 13). Šioje vietoje būtų naudinga pasitelkti naujausius statistinius duomenis ir panagrinėti, kokią dalį gamtinių dujų ES importuoja iš Rusijos bei kokią iš kitų valstybių. Grafikas nr. 1. Bendras ES gamtinių dujų importas (%) 2019 m. ir 2020 m. (pirmasis pusmetis). Nigerija, 5.9 Kataras, 6.3 Alžyras, 12.1 Kitos šalys, 9.7 Norvegija, 21.3 2019 Rusija, 44.7 Jungtinė Karalystė, 6.7 Jungtinės Valstijos, 6.7 2020, pirmas pusmetis Kitos šalys, 15.8 Alžyras, 12.3 Norvegija, 19.2 Rusija, 39.3 Šaltinis: Eurostat Remiantis naujausiais pateikiamais duomenimis, galima pastebėti, kad Rusija užima nemažą dalį ES gamtinių dujų rinkos. Lyginant 2020 m. pirmo pusmečio duomenis su praėjusių metų statistika, rusiškų dujų importas krito šiek tiek daugiau, nei 5%, o importo iš kitų šalių, kurios nėra pagrindinės 43

gamtinių dujų ES tiekėjos, išaugo daugiau, nei 7%. Panašu, kad ES kryptingai siekia vieno iš Energetikos sąjungos nustatytų strateginių tikslų energijos išteklių tiekėjų įvairinimo ir tai pastebima ne tik gamtinių dujų, bet ir naftos importo statistikoje. Daugiau, nei 70% naftos produktų importuojama iš kitų valstybių ir tik šiek tiek daugiau, nei ketvirtadalis - iš Rusijos. Tačiau, gamtinių dujų importo atveju, priklausomybė nuo kelių tiekėjų išlieka gana didelė, kadangi, daugiau, nei 70% šių energijos išteklių yra importuojama iš pagrindinių tiekėjų Rusijos, Norvegijos ir Alžyro. Beje, tiek gamtinių dujų, tiek suskystintų gamtinių dujų paklausa, lyginant su 2019 m. išaugo (Eurostat). Vis dėlto, duomenys nėra galutiniai, tačiau bendros tendencijos ženkliai keistis neturėtų. Panašu, kad bendroje 2020 m. statistikoje energijos produktų importo į ES kiekiai bus vieni didžiausių per pastarąjį penkmetį, o kaina viena iš mažiausių. Lentelė nr. 5. ES energetikos politikoje taikomi išorės galios modeliai Neutrali reguliavimo galia Reguliavimas, siekiant sukurti rinkas ir paskatinti jų funkcionavimą; Stiprūs normatyviniai motyvatoriai (liberalus modelis); Išorės sklaidos poveikis. Reguliavimo galia Rinkos galia Griežta ekonominė galia Rinkos dydis, Rinkos dydis ir Sankcijų galimybės galimybės energetikoje pritraukti išorės pritraukti išorės taikymas; veikėjus; veikėjus; Reguliavimo bazė, paremta nauda vartotojams; Gamintojų ir eksportuotojų veikla ES vidaus rinkoje. Dviguba bazė, selektyvus reguliavimo priemonių naudojimas; Rinkos reguliavimas turi įtakos su rinkos veikimu nesusijusiems tikslams. Žemosios politikos (low politics) funkcionavimas paremtas aukštąja politika (high politics). Liberalios rinkos požiūris Geopolitinis požiūris Šaltinis: Goldthau, Andreas and Nick Sitter (2020) Power, Authority and Security: the EU s Russian Gas Dilemma. Journal of European Integration, p 119. Patys reikšmingiausi veiksniai, skatinantys ES ir Rusijos energetinį bendradarbiavimą yra normatyvinė galia ir liberalios rinkos veikimas (Siddi, 2018:1568) iš ES pusės ir geopolitika iš Rusijos pusės (Dannreuther, 2016:919), nors komercinė bendradarbiavimo dalis pastarajai taip pat yra gana svarbi, o geopolitinių aspektų galima pastebėti ir ES taikomame veikimo modelyje. ES energetikos 44

santykiuose su Rusija bei su kitomis trečiosiomis valstybėmis, labai svarbus normatyvinis pagrindas, apimantis reguliacines priemones ir įvairius teisės aktus, skirtus reglamentuoti bendradarbiavimą su išorės energijos resursų tiekėjais. ES reguliacinė galia santykiuose su Rusija, nukreipta į komercinę, o ne į geopolitinę aplinką, siekis depolitizuoti ES-Rusijos energetikos politiką ir orientavimasis į abiems pusėms naudingą bendradarbiavimą buvo žymiai sėkmingesnis ir efektyvesnis, nei ES pastangos įgyvendinti geopolitinę strategiją ir užtikrinti energetinį saugumą (Siddi, 2018:1568). Energetinio bendradarbiavimo srityje ES normatyvinė galia vis dėlto dominuoja, taigi nors Rusija ir bandė siūlyti savo reguliacines sąlygas, kaip alternatyvą ES teisinio reguliavimo sistemai, tačiau galiausiai Gazprom turėjo imtis veiksmų, skirtų prisitaikyti prie ES komercinės veiklos reguliavimo nuostatų ES vidaus rinkoje, modeliuodama savo verslo strategiją taip, kad ji nebūtų prieštaringa ES teisiniams principams (Siddi, 2018:1568). Nors daugiau yra eskaluojamos ES problemos, susijusios su energijos produktų iš Rusijos tiekimu, tačiau Rusija taip pat jaučia grėsmę dėl tam tikrų ES energetikos politikos tikslų ir sprendimų. Dannreuther (2016:919) pažymi, kad vienas iš svarbiausių ir ambicingiausių ES Energetikos sąjungos deklaruojamų tikslų CO2 mažinimas ir palaipsnis perėjimas prie aplinkai palankesnių arba visiškai nekenksmingų energijos šaltinių ilgalaikėje perspektyvoje Rusijai gali būti gana nenaudingas. Nors žaliosios energetikos politikos vystymas didžiąją dalimi yra labai pozityvus reiškinys, turėsiantis teigiamos įtakos daugelyje sričių, tokių kaip gyvenimo sąlygų gerinimas ar energetinis saugumas, tačiau išimtinai Rusijai ši ES pasirinkta kryptis gali kelti tiesioginę grėsmę. Vertinant iš racionalios perspektyvos, Rusijai kelia nerimą galimai sumažėsianti naftos ir dujų paklausa, kurią šalis yra linkusi sieti ne tik su ekonomine nauda, bet ir energetinio saugumo klausimais. ES ir Rusijos energetiniam bendradarbiavimui didelės reikšmės turėjo 2009 metais įsigaliojęs Trečiasis energetikos (liberalizavimo) paketas, kuris buvo įvairiapusiškai naudingas ES konkurencijos ir vartotojų apsaugos atžvilgiu, tačiau Rusiją privertė prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Šiuo ES energijos rinką apibrėžiančiu teisės aktu buvo įtvirtintos ne tik ES energijos rinkos liberalizavimo nuostatos, bet ir nuosavybės atskyrimo principas, pagal kurį dujų vamzdynai ir elektros tinklai negali priklausyti tiems patiems savininkams, kuriems priklauso elektros energijos gamyba ir dujų tiekimas. ES narės pačios turėjo galimybę nuspręsti, kokiu būdu bus įgyvendinamas nuosavybės atskyrimo principas: absoliučiai atskiriant nuosavybę arba perleidžiant nepriklausomiems sistemos ir perdavimo tinklų operatoriams (European Parliament). Romanova (2016:863) išskiria keturis esminius būdus, kuriais TEP paveikė ES ir Rusijos energetinį bendradarbiavimą. (1) Nuosavybės teisės į pačios Rusijos sukonstruotų dujotiekių ir kitos energijos produktų tiekimo infrastruktūros praradimą. Šiuo atveju, situacija priklauso nuo to, kokį 45

nuosavybės atskyrimo būdą pasirenka suinteresuotą ES valstybė narė. (2) Specialūs reikalavimai energijos tinklus valdančioms trečiųjų šalių įmonėms, orientuoti į energijos tiekimo saugumo užtikrinimą, tačiau, anot autorės, turintys diskriminacinį pobūdį Rusijos ir kitų ne ES valstybių atžvilgiu. (3) Riboja dujotiekių, tokių kaip Nord Stream eksploatavimą, siekiant padidinti konkurenciją ir dujų tiekėjų įvairovę. (4) Riboja naujų dujotiekių statybos procesus. Rusijos atsakas į TEP sąlygas buvo paremtas ne vien geopolitiniais, bet ir teisiniais bei technokratiniais instrumentais (Romanova, 2016:862), tarp kurių energijos ir dujų tiekimo krypčių diversifikavimas, narystė tarptautinėse organizacijose, (PPO, nuo 2012 m.) dvišalių sutarčių ir tarptautinių susitarimų priėmimas ir įgyvendinimas. Nors energetinis bendradarbiavimas tarp ES ir Rusijos tęsiasi, tačiau įtampa nemažėja. ES turimos liberalios rinkos ir prekybos galios nėra pakankamos ekonominiuose ir energetiniuose santykiuose su Rusija, siekiant ženkliai paveikti tarpusavio derybas ir bendradarbiavimo kryptį, be to, abipusės priklausomybės trūkumas ir vietoje to polinkis į asimetrine priklausomybe paremtus dvišalius santykius lemia, kad Rusija dažniausiai atsiduria vienu žingsniu priekyje (Schmidt-Felzmann, 2019:1901). Tokiu atveju gali pasitarnauti ES normatyvinės galios priemonės. 2019 m. kovo 12 dieną EP priėmė rezoliuciją, pagal kurią buvo nutarta, kad tolesnių ES sankcijų taikymas neišvengiamas, jei Rusija ir toliau pažeis tarptautinės teisės principus. Remiantis rezoliucijoje pateikiamais punktais galima teigti, kad ES ir Rusijos dvišaliai santykiai šiuo metu apibūdinami kaip sąlyginis selektyvus bendradarbiavimas tose srityse, kuriose abi šalis vienija bendri interesai, o platesnės bendradarbiavimo galimybės tikėtinos tik tuo atveju, jei Rusija pilnai įgyvendins Minsko susitarimo nuostatas (European Parliament). ES šiuo metu yra didžiausia Rusijos prekybos partnerė ir artimiausioje ateityje išlaikys savo pozicijas, kaip pagrindinė partnerė ekonomikos srityje, įskaitant ir energijos produktų importą į ES. Tačiau pabrėžiama, kad Nord Stream 2 sustiprina ES priklausomybę nuo Rusijos dujų tiekimo, kelia grėsmę ES vidaus rinkai ir prieštarauja strateginiams ES energetikos interesams (European Parliament resolution of 12 March 2019 on the state of EU-Russia political relations (2018/2158(INI)). Dėl šių priežasčių buvo išsakytas raginimas projektą stabdyti. Š. m. rugsėjo 17 dieną, EP priėmė dar vieną rezoliuciją, kaip atsaką į Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno apnuodijimą, panaudojant cheminę paralyžiuojančią toksišką medžiagą. Aleksejaus Navalno atvejis yra vienas iš elementų, sudarančių platesnę Rusijos politiką, kurią vykdant daugiausia dėmesio skiriama represinei vidaus politikai ir agresyviems veiksmams visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimui, savo įtakos ir dominavimo sferos stabilizavimui ir taisyklėmis grindžiamos tarptautinės tvarkos pažeidimui (2020 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamento rezoliucija Padėtis Rusijoje: Aleksejaus Navalno apnuodijimas 46

(2020/2777(RSP)). Šioje rezoliucijoje, kaip ir ankstesnėje buvo išsakyta, kad dėl vykdomų tarptautinės teisės pažeidimų Rusijos nebegalima laikyti ES strategine partnere, akcentuoti žmogaus teisių pažeidimai ir šalies piliečių persekiojimai dėl politinių priežasčių ir įvardyta naujų sankcijų Rusijai įvedimo būtinybė. Taip pat, dar kartą išsakytas raginimas stabdyti Nord Stream 2 projektą. Kokią įtaką šio scenarijaus išpildymas turėtų ES ir Rusijos bendradarbiavimui energetikos srityje, o taip pat dvišalių santykių perspektyvoje, bus nagrinėjama kitoje šio darbo dalyje, kurioje taip pat aptarsime, kuo NS2 projektas yra reikšmingas ir kodėl sulaukia daugybės kontroversiškų vertinimų bei politinio priešiškumo. 47

3. PROJEKTO NORD STREAM 2 ĮGYVENDINIMO ANALIZĖ Didelio masto tarptautiniai energetikos projektai visuomet yra politiškai diskutuotini, todėl tam tikrų suinteresuotų grupių nepritarimas yra neišvengiamas (Talus, 2017:30). NS2 atvejis taip pat nėra išimtinis. Nepritarimą projektui reiškia ne tik kai kurios ES valstybės narės ar ES institucijos, tačiau ir trečiosios valstybės, pavyzdžiui JAV, pastaroji taip pat ėmėsi griežtų finansinių priemonių, siekdama, kad NS2 būtų sustabdytas. Šioje darbo dalyje NS2 atvejis bus analizuojamas, remiantis trimis esminiais aspektais: teisiniu, politiniu ir komerciniu. Pirmiausiai dėmesio skirsime teisinei projekto pusei ir NS2 nesuderinamumui su ES teisės aktais. Tuomet bus nagrinėjami politiniai aspektai, tarp kurių, energetinio saugumo klausimas, prieštaravimai tarp NS2 ir bendrosios ES užsienio politikos Rusijos atžvilgiu, ES valstybių narių ir trečiųjų šalių požiūris. Skyriaus pabaigoje bus aptariama ekonominė projekto nauda ir aiškinamasi, ar tai yra pakankamas faktorius, kad nusvertų politinį ir vertybinį kontekstą, kurie šiuo atveju nėra palankūs projekto įgyvendinimui. 3.1. Projekto Nord Stream 2 teisiniai aspektai Apie projekto pradžią paskelbta 2015 m., kuomet egzistavo ryški įtampa tarp ES ir Rusijos, po pastarosios karinės intervencijos į Ukrainą ir ES atsakomųjų sankcijų. Planuota, kad projektas bus galutinai užbaigtas 2020 m., tačiau sulaukus nemažai politinio pasipriešinimo dujotiekio statybos užsitęsė. Šiuo metu skelbiama, kad planuojama NS2 veikimo pradžia 2021 m., o š. m. gruodžio 11 d. statybos oficialiai atnaujintos po metus trukusios pertraukos ir darbų sustabdymo dėl JAV pritaikytų sankcijų projekte dalyvaujančioms Europos įmonėms. Nors gruodžio pradžioje JAV pratęsė sankcijų taikymą, tačiau pagrindinė NS2 projekto dalininkė, Rusijos įmonė Gazprom įsipareigojo užbaigti statybas, nepaisant JAV veiksmų (Deutsche Welle). Dabartiniais duomenimis jau yra baigta 94% dujotiekio, o daugiausiai darbų liko atlikti Danijai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje, kadangi šalis ilgą laiką delsė suteikti statyboms reikalingus leidimus (Nord Stream 2). NS2 tiesiamas paraleliai šalia jau veikiančio NS dujotiekio ir turėtų padvigubinti šiuo metu tiesiogiai iš Rusijos į Vokietiją importuojamų gamtinių dujų kiekį. Didžiąja dalimi NS2 priklauso Rusijos įmonei Gazprom, turinčiai 50% akcijų. Kita pusė dujotiekio statybų finansuojama iš Europos įmonių lėšų, tokių kaip Vokietijos Uniper ir Wintershall, Austrijos O.M.V, Prancūzijos Engie ir Didžiosios Britanijos/Olandijos Shell. 48

Žemėlapis nr. 3. NS ir NS2 dujotiekiai Šaltinis: Gazprom Ne vienerius metus EK ginčijosi dėl abejotino NS2 suderinamumo su egzistuojančiais ES teisės aktais, o situaciją dar labiau apsunkino teisinio reguliavimo, apimančio tokius projektus, kaip NS2, kuomet yra tiesiamos išorės jungtys tarp ES ir trečiųjų valstybių, nebuvimas. Šis reglamentavimo sistemos trūkumas ES teritorijoje ir teisinis neužtikrintumas, anot EK, buvo žalingas ES energetikos vidaus rinkos veikimui ir energijos resursų tiekimo saugumui (European Commission). Negana to, Komisija išsakė poziciją, kad neturint aiškaus teisinio reglamentavimo, NS2 būtų veikiamas prieštarų tarp ES ir Rusijos reguliacinių sistemų arba veiktų teisiniame vakuume ES teisė šiuo atveju nebūtų taikoma (De Jong, 2020:6). EK bandymai sustabdyti NS2 projektą vyko keliais etapais: pirmuoju buvo siekiama įtikinti, kad TEP ir dujų direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos reglamentuojant ne tik vidaus, bet ir išorės dujotiekių veikimą, antruoju buvo kreiptasi į Tarybą dėl įgaliojimų pradėti derybas dėl tarpvyriausybinio susitarimo su Rusija, o galiausiai, žlugus šioms dviems iniciatyvoms, 2017 m. Komisija pasiūlė ES dujų direktyvos (2009/73/EC) pataisas (De Jong, 2020:2). Trečiasis bandymas buvo sėkmingas ir 2019 m. EP priėmė pasiūlytas pataisas, nepaisant Vokietijos nepritarimo EK veiksmams dėl NS2. Direktyvos pataisos turėjo užpildyti buvusias teisines spragas, užtikrinti, kad būtų laikomasi TEP iškeltų tikslų ir nustatyti teisines gaires šiam ir kitiems panašiems projektams, tačiau vietoje to, 49

sulaukė nemažai kritikos, kaip priemonė, siekiant sukurti neegzistuojantį konfliktą tarp NS2 ir ES įstatymų bei tokiu būdu apsunkinti projekto įgyvendinimą. ES dujų direktyvos pataisos numato tokių jungčių, kaip NS2, kertančių ES valstybių narių ir kitų trečiųjų valstybių teritoriją, teisinį reguliavimą. Remiantis naujai įtvirtintomis direktyvos pataisomis, tokiems dujotiekiams kaip NS2 taikomi nuosavybės atskyrimo ir trečiųjų šalių tiekėjų nediskriminavimo principai. Perdavimo sistemų, tokių kaip tarpvalstybinės jungtys ir dujotiekiai negali valdyti įmonė, susijusi su dujų tiekimu, be to, galimybė naudotis dujotiekiu negali priklausyti išimtinai vienai, dujas tiekiančiai įmonei, šiuo atveju Gazprom, vietoje to, prieiga turi būti suteikiama ir kitiems gamtinių dujų tiekėjams, o ES institucijos privalo užtikrinti, kad dujų transportavimo tarifai bus konkurencingi ir tinkamai reguliuojami (Directive 2019/692, amending Directive 2009/73/EC). NS2 neatitinka direktyvos pataisomis įtvirtintų sąlygų, todėl, anot Jeutner (2019:504) yra du būdai, kuriais šios prieštaros būtų galima išvengti. Pirmuoju, įgyvendinti NS2 atsižvelgiant į direktyvos nuostatas, o antruoju siekti, kad NS2 būtų pritaikyta išimtis. Pavyzdžiai rodo, kad kol kas neketinama projekto derinti su direktyvos pataisomis nustatytais principais, o siekiama, kad projektams NS ir NS2 būtų pritaikytos išimtys. 2020 metų gegužės 20 dieną, ES Bendrasis Teismas atmetė įmonių Nord Stream AG ir Nord Stream 2 AG pateiktą ieškinį dėl išimties direktyvos pataisų (2019/692) taikymui. Pagal EBT nutarimą, ieškinys negali būti nagrinėjamas, kadangi direktyvos pataisos neturi jokių tiesioginių sąsajų su šiomis bendrovėmis. Nutartyje pažymima, kad tam tikromis sąlygomis ES valstybių narių institucijos turi teisę nuspręsti ar konkrečiu atveju išimtis gali būti taikoma (The General Court of the European Union), tačiau tam taip pat yra būtinas EK pritarimas. EBT taip pat neįžvelgė diskriminacijos apraiškų dujotiekius valdančių įmonių atžvilgiu. Liepos 28 dieną, įmonė Nord Stream 2 AG apskundė šią nutartį aukštesnės instancijos teismui, pabrėždama, kad nesutinka su EBT procesiniais argumentais, o direktyvos pataisos yra neteisėta diskriminacija, ETT nutarimą turėtų paskelbti per 12 mėnesių, nuo skundo pateikimo datos (Edwardes-Evans). Beje, svarbu paminėti, kad direktyva neapima tarpvyriausybinių susitarimų, tad jeigu toks susitarimas dėl NS2 būtų buvęs priimtas tarp Rusijos ir Vokietijos vyriausybių, ES teisės pakeitimai neturėtų įtakos projekto įgyvendinimui (Jeutner, 2019:505). Šiuo atveju tokio susitarimo nebuvo, todėl lieka daugybė neatsakytų klausimų dėl direktyvos pataisų taikymo, o taip pat, projekto NS2 tęstinumo ir veikimo perspektyvų net ir tuo atveju, jei dujotiekio statybos bus pilnai užbaigtos. Direktyvos pataisos lemia, kad vystant NS2 pokyčiai turi būti įvykdyti, siekiant, kad projektas atitiktų ES teisės principus, o tai apsunkina projekto įgyvendinimą ir atideda terminus, kada turėtų pradėti veikti dujotiekis. Todėl pataisos neretai sulaukia kritikos dėl savo galimai politinio pobūdžio. Teigiama, kad jos buvo priimtos siekiant konkretaus tikslo - priešintis NS2 projekto įgyvendinimui, o visa tai 50

savaime pažeistų ES teisės principus dėl nediskriminavimo ir teisinio aiškumo (Jeutner, 2019:505). Neverta tikėtis, kad Rusija lengvai pripažins direktyvos pataisas bei kitus jai nepalankius sprendimus projekto NS2 klausimais. Tačiau, tuo pačiu, labai abejotina, kad šiam atvejui bus pritaikyta išimtis, kadangi direktyvos pataisos reglamentuoja visas jau esamas ir būsimas dujų jungtis tarp ES ir trečiųjų valstybių, neišskiriant nei vieno atvejo ir apima visas gamtines dujas tokių perdavimo sistemų pagalba Sąjungai tiekiančias valstybes: Norvegiją, Alžyrą, Libiją, Tunisą, Maroką, Rusiją, o taip pat ir Jungtinę Karalystę (European Commission). Todėl gali būti gana sudėtinga teisiškai pagrįsti direktyvos pataisų diskriminacinį pobūdį, remiantis vien tik spekuliacijomis apie galimai politines šių pataisų teikimo ir priėmimo priežastis. EK pripažįsta, kad situacija, kuomet ES įstatymai gali būti sunkiai suderinami su trečiosios valstybės įstatymais ir kelti teisinį konfliktą yra neeilinė, todėl ragina kylančius prieštaravimus spręsti tarpvalstybinių derybų būdu (European Commission). Jeutner (2019:504) pateikia įžvalgą, kad dar iki direktyvos pataisų priėmimo egzistavo teisinė prieštara tarp NS2 ir ES teisės aktų - projektas neatitiko TEP įtvirtintų tikslų, kadangi (1) Gazprom yra didžiausia akcininkė Šveicarijoje registruotos įmonės ( Nord Stream 2 AG ), kuriai priklauso NS2 dujotiekis, (2) tuo pačiu vienintelė gamtinių dujų tiekėja, (3) kuri kaip numatoma NS2 dujotiekiu naudosis tiesiogiai savo produkto transportavimui, be kitų trečiųjų šalių prieigos. Taigi, atsižvelgiant į šiuos aspektus, galima pastebėti, kad NS2 pažeidžia visus tris pamatinius TEP deklaruotus principus. Talus (2017:37) išsako kiek kitokį požiūrį šiuo klausimu, argumentuodamas, kad TEP apima tik ES viduje esančių dujotiekių teisinį reglamentavimą, todėl tokiems projektams, kaip NS2 negali būti taikomas. Vidaus dujotiekiais laikomi tokie vamzdynai, kurie buvo nutiesti gamtinių dujų transportavimui iš trečiųjų šalių, tačiau jungiantys dviejų ar daugiau ES valstybių narių dujų perdavimo sistemas (Talus, 2017:37). NS2 dujotiekis pasižymi kitokiais techniniais parametrais, taigi, nors ir kerta Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos išskirtinės ekonominės zonos teritorijas, o taip pat Danijos ir Vokietijos teritorinius vandenis, tačiau nesusijungia su nei vienos iš šių valstybių, išskyrus Vokietijos, dujų perdavimo sistemomis. Remiantis šiais aptartais pavyzdžiais, galima teigti, kad nors NS2 pažeidžia visus tris esminius TEP principus, tačiau šiuo atveju NS2 negalima priskirti prie ES vidaus dujotiekių ir TEP negali būti taikomas, o tai reiškia, kad jeigu direktyvos pataisos nebūtų priimtos, NS2 įgyvendinimui nebūtų jokių teisinių kliūčių. Dėl šios priežasties, galima suprasti, kodėl siekiama, kad NS2 atvejui būtų pritaikytos išimtys. Šiuo atžvilgiu labai svarbu, kad teisiniai ir politiniai veiksniai nebūtų painiojami tarpusavyje, kitaip tariant, politiniai tikslai neturėtų tapti pagrindu priimti tam tikrus įstatymus ar nustatyti tam tikro pobūdžio teisinį reglamentavimą (Talus, 2017:30). Galima ginčytis, ar pataisomis buvo siekiama tam tikrų politinių motyvų, ar tiesiog užpildyti ES teisinėje sistemoje esančią spragą ir 51

atitinkamai reglamentuoti išorės dujotiekių veiklos principus. Lengviau paaiškinamas būtų antrasis variantas, kadangi ES teisinėje sistemoje išties trūko įstatymų, įtvirtinančių gana reikšmingą gamtinių dujų tiekimo sritį. Kita vertus, nuolatinės EK pastangos ir veiksmai, siekiant sustabdyti NS2 projektą neleidžia visiškai atmesti politinio dujų direktyvos pataisų priėmimo aspekto. Vis dėlto, Komisijai pritrūko kompetencijos, kad remiantis galiojančiais teisės aktais NS2 būtų sustabdytas (De Jong, 2020:11), o priėmus naujas teisinio reguliavimo taisykles pavyko tik apsunkinti NS2 įgyvendinimą, sukuriant papildomų kliūčių, o galutinis tikslas liko nepasiektas iki šiol. NS2 gali būti įvardytas kaip testinis atvejis, kuris patikrintų ES gebėjimą pasinaudoti savo turimomis normatyvinėmis ir rinkos galiomis o taip pat, Rusijos sugebėjimą pasitelkti energetinę galią, kad padaryti įtaką ES rinkos taisyklėms (Schmidt-Felzmann, 2019:1911). Šiame kontekste svarbios atskiros ES valstybės, o ypač jas vienijančio bendro požiūrio ir sutarimo nebuvimas. 3.2. Suinteresuotos valstybės ir jų vaidmuo įgyvendinant Nord Stream 2 projektą Nėra abejonių, kad NS2 įgyvendinimo kontekste svarbiausiomis šalimis išlieka Vokietija ir Rusija ne tik kaip projekto iniciatorės, bet ir kaip pagrindinės potencialios naudos gavėjos. Tačiau projektui sulaukus didelio atgarsio ne tik Europoje, bet ir už jos ribų, negalima atmesti ir kitų valstybių požiūrio, tuo labiau, kad dalis jų dėl NS2 gali susidurti su tam tikrais politiniais ar ekonominiais sunkumais. Europos dujų politikos atveju valstybių narių pozicija Rusijos, kaip dujų tiekėjos, atžvilgiu yra nepaprastai svarbi, be to, čia išryškėja paradoksali situacija: nors kai kurios ES valstybės (Baltijos šalys, Lenkija) energetinę priklausomybę nuo Rusijos laiko grėsme, tuo tarpu kitos (Vokietija, Austrija) siekia sustiprinti tarpusavio priklausomybę tam, kad užtikrintų dujų tiekimo saugumą (Grabau, 2016:234). Ši situacija atspindi ir NS2 įgyvendinimo kontekste, kuriame egzistuoja du esminiai požiūriai: projektas vertinamas kaip reali grėsmė Europos energetiniam saugumui arba kaip ekonominiu požiūriu palanki galimybė. Šiame skyriuje bus aptariami labiausiai suinteresuotų šalių atvejai, tarp kurių ne tik Vokietija ir Rusija, bet ir savo pozicijas projekto atžvilgiu išreiškusios ES valstybės narės ir JAV. Lyginamajai analizei pasirinktos trys ES valstybės: Vokietija, Prancūzija ir Lenkija, kurių reikšmė tarptautinėje aplinkoje bent jau ES lygmeniu yra gana didelė ir kurios pasižymi lyderyste tam tikrame Europos regione. Svarbu ir tai, kad šios valstybės išsako visiškai skirtingas pozicijas dėl NS2 projekto, todėl būtų naudinga panagrinėti šių šalių politinius motyvus, tarpusavio priklausomumą, požiūrį į bendradarbiavimą 52

su Rusija, kiekvienai iš jų būdingą energetikos politikos modelį ir turimą energijos išteklių įvairovę. Šia analize bus siekiama išsiaiškinti, ar gamtinių dujų suvartojimas bendrame šalies energijos išteklių kontekste yra svarbus veiksnys, lemiantis valstybių požiūrį į NS2. Lentelė nr. 6. Valstybių pozicija dėl NS2 projekto įgyvendinimo Šaltinis: Goldthau, A. ir N. Sitter (2020) Power, Authority and Security: the EU's Russian Gas Dilemma, p. 117 Nuo 2000 metų Vokietija stengėsi lyderiauti ES ir Rusijos dvišalių santykių formavimo procese, todėl net po Ukrainos krizės, esamą situaciją ir sankcijų įvedimą Rusijai traktavo kiek kitaip, nei daugelis Europos valstybių, bandydama situaciją spręsti kiek įmanoma taikesnėmis priemonėmis, taip pat, išsaugoti strateginį, ekonominį ir energetinį bendradarbiavimą su Rusija. Krizės akivaizdoje ES dvišalius ekonominius santykius su Rusija išlaikė nemaža dalimi dėl Vokietijos įtakos ir jos lyderystės ES mastu, kuri buvo reiškiama per institucinę ir ekonominę galią ir stiprius diplomatinius tarpusavio ryšius (Helwig, 2020:6). Vokietija, siekdama lyderiauti regione dažniausiai pasirenka diplomatines priemones, tačiau net jei jos yra pakankamos ES lygmeniu, bendradarbiaujant su didelėmis valstybėmis, kaip Rusija ar JAV, dažniausiai nepasiteisina (Helwig, 2020:3). Šalis nėra pakankamai stipri ir neturi užtektinai galios resursų, kad sugebėtų siekti lyderystės be kitų valstybių paramos. Šiuo atveju, ES yra pagrindas kurio pagalba Vokietija gali lyderiauti ne tik užsienio politikoje, bet ir kitose srityse, pavyzdžiui, ekonomikoje ar energetikoje (Helwig, 2020:2). ES šalių kontekste Vokietija yra daugiausiai energijos produktų suvartojanti valstybė, išsiskirianti itin glaudžiu dvišaliu energetiniu bendradarbiavimu su Rusija, kuris reiškiasi ne tik dujų importo srityje, bet ir dujų tiekimo, perdavimo ir saugojimo klausimais (Nesterenko, 2020:151). Šią tarpusavio priklausomybę nėra sunku paaiškinti per pragmatinio ir racionalaus pasirinkimo prizmę, kuomet pasirenkamas tas variantas, kuris pasižymi palankiu naudos ir kokybės santykiu bei gali būti toliau įgyvendinamas ilgalaikėje perspektyvoje. NS ir NS2 yra būtent tokie atvejai, įrodantys, kokie svarbūs Vokietijos energetikos pramonei yra strateginės tarptautinės partnerystės projektai (Nesterenko, 2020:152), galintys savo naudai nusverti ne tik konkurencinės rinkos kintamuosius, bet ir nepalankų 53

politinį kontekstą. Vokietijos pasirinkimas yra suponuotas gryno strateginio ir ekonominio intereso, kuriuo remiantis ir buvo inicijuotos NS2 dujotiekio statybos. Rytų Europos ES valstybės, ypač Lenkija, priešinasi šiai logikai, teigdamos, kad net jei NS2 ir padės užtikrinti ilgalaikį ir nenutrūkstamą gamtinių dujų tiekimą, tačiau tuo pačiu sukels papildomos politinės įtampos ir nestabilumo kitose srityse. Grafikas nr 2. Bendroji Vokietijos suvartotų energijos išteklių situacija, 2019 m. VOKIETIJA Anglis Gamtinės dujos Atominė energija Hidroenergija Vėjo ir saulės energija Biokuras ir atliekų perdirbimas Nafta 33% 18% 10% 5%1% 7% 26% Šaltinis: International Energy Agency Vokietijos atveju priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių yra gana didelė. Vokietija iš Rusijos importuoja apie 36% visų sunaudojamų dujų ir apie 39% naftos, todėl šaliai yra labai svarbu, kad su Rusija būtų užtikrinami stabilūs ekonominiai santykiai (Szabo, 2018:238). 2019 metų duomenimis apie 60% Vokietijos bendrų energijos išteklių sudarė nafta ir gamtinės dujos, kurių nemaža dalis importuojama būtent iš Rusijos. Alternatyvų šalis daug neturi, nors yra plėtojamos atsinaujinančios energijos šakos, tačiau jų dalis yra pernelyg nedidelė, kad galėtų nusverti iš Rusijos importuojamų energijos resursų dalį (International Energy Agency). Priešingai, nei Prancūzija, Vokietija negali kliautis ir atomine energetika, kadangi iki 2022 metų šalis yra užsibrėžusi tikslą visiškai nutraukti atominių jėgainių eksploatavimą (Deutsche Welle), o anglies naudojimas, remiantis EK iškelta Europos žaliojo kurso programa, turės būti ženkliai mažinamas dėl didelės klimatui ir aplinkai keliamos taršos. Pagrindiniu pasirinkimu lieka gamtinės dujos, todėl Vokietija stengiasi depolitizuoti dujų eksportą iš Rusijos dar ir dėl to, kad užsitikrindama dujų tiekimą turėtų atsarginį variantą, kol atsiras galimybė pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių ir atsisakyti iškastinio kuro (Marusyk, 2019:195). Dėl šių 54

priežasčių projektą NS2 Vokietija linkusi vertinti skirtingai, nei labiau pažeidžiamos Europos valstybės, pabrėždama ekonominį projekto aspektą ir stengdamasi nukreipti dėmesį nuo galimai politinių Rusijos motyvų. Daugeliui ES valstybių renkantis neutralią arba nuosaikią poziciją NS2 atžvilgiu, Vokietija, nors ir būdama ES lydere, susiduria su politinės paramos trūkumu. Šiuo metu iš visų 27 ES valstybių, su Vokietija dėl NS2 įgyvendinimo solidarizuojasi tik trys: Austrija ir Nyderlandai, kurių privačios įmonės dalinai finansuoja NS2 dujotiekio statybas ir Belgija. Šios šalys pritaria Vokietijos komerciniams motyvams ir NS2 vertina kaip ekonomiškai naudingą projektą, vengdamos eskaluoti bet kokį politinį kontekstą. Projekto įgyvendinimo pradžioje tarp Vokietijos užmojus palaikančių šalių buvo galima pastebėti Prancūziją, kurios reikšmė ir politinis svoris ES mastu Vokietijai būtų gana naudingas, tačiau vėliau šalis pasirinko nuosaikias pozicijas NS2 atžvilgiu. Nors Prancūzijos oficiali pozicija ir šalies lyderių retorika nėra priešiška NS2 įgyvendinimui, o šalies privataus kapitalo įmonė Engie taip pat yra viena iš penkių NS2 statybas finansuojančių europinių įmonių, tačiau tarp projektui palankių valstybių, jos šiuo metu priskirti negalėtume. Prancūzijos nuomonės pasikeitimas ir atsisakymas palaikyti projektą, Vokietijai nėra palankus, kadangi po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES, būtent Vokietija ir Prancūzija turi daugiausiai įtakos bei gali labiausiai paveikti didžiąją dalį ES politikos sričių, įskaitant ir bendrąją energetikos ir dujų politiką. Negana to, Prancūziją ilgą laiką buvo galima laikyti esmine Vokietijos partnere ir sąjungininke tarptautinėje arenoje. Prancūzijos strategija dėl šalies energetinio saugumo skiriasi tiek nuo Vokietijos ir Lenkijos, tiek nuo likusių ES valstybių, o visų svarbiausia, Prancūzija neturi vienpusės gamtinių dujų tiekimo priklausomybės (Nesterenko, 2020:145). Priešingai, nei Vokietija, Prancūzija nėra priklausoma nuo Rusijos ir jos energijos išteklių. Pagrindinė to priežastis didelės pastangos vystant atominę energetiką, kurios duoda teigiamų rezultatų ne tik mažinant energetinę priklausomybę, bet ir svariai prisideda prie Prancūzijos energijos šaltinių diversifikavimo proceso (Nesterenko, 2020:155). Bendrame Prancūzijos sunaudojamų energijos išteklių kontekste, 2019 metų duomenimis būtent atominė energetika sudaro beveik pusę - 42%, antroje vietoje atsiduria naftos produktai su 29%, o gamtinių dujų suvartojimas apima tik 15%. Be to, šalis stengiasi vystyti atsinaujinančius ir aplinkai draugiškus energijos išteklius: hidroenergiją, vėjo ir saulės jėgaines bei biokurą ir antrinį atliekų panaudojimą, tuo pačiu stengiamasi mažinti energijos gamybą iš ypač taršių anglies produktų (International Energy Agency). 55

Grafikas nr. 3. Bendroji Prancūzijos suvartotų energijos išteklių situacija, 2019 m. PRANCŪZIJA Anglis Gamtinės dujos Atominė energija Hidroenergija Vėjo ir saulės energija Biokuras ir atliekų perdirbimas Nafta 29% 3% 15% 7% 2% 2% 42% Šaltinis: International Energy Agency Prancūzija palaiko palankius ir stabilius energetinius santykius tiek su Rusija, tiek su Alžyru, o šalies gamtinių dujų sektorius nesiremia vienu dominuojančiu tiekėju, todėl Prancūzija priimdama sprendimus gali remtis ekonominiais kintamaisiais, o ne geopolitine situacija (Nesterenko, 2020:156). Taigi, šį Prancūzijos žingsnį, atsisakant remti Vokietiją galima vertinti kaip solidarumo su valstybėmis, kurioms NS2 nebūtų palankus ekonomine, saugumo ar politine prasme, išraišką. Tarp tokių valstybių atsiduria tranzito šalys, per kurias šiuo metu didžioji dalis gamtinių dujų patenka į Europą: Lenkija, Slovakija, Ukraina ir Baltarusija. Pradėjus dujas gabenti per NS2, pastarosios prarastų dalį pajamų, gaunamų už dujų tranzitą per jų teritoriją, be to, Ukraina ir Baltarusija taptų labiau pažeidžiamomis politiškai, O Rusijai būtų suteikiama priemonė, pasitelkiant energijos išteklius daryti politinį spaudimą. Lenkijos atvejis taip pat išsiskiria iš bendro ES ir kitų šalių konteksto, todėl, kad šalis reprezentuoja daugelio Europos postsovietinių valstybių poziciją, taip pat, ją galima vadinti Rytų Europos regiono lydere. Lenkijos požiūris į Rusiją yra paremtas nepasitikėjimu. Iš geopolitinės perspektyvos, Rusija yra vertinama kaip regiono agresorė ir nepatikima partnerė energetikos klausimais (Nesterenko, 2020:153), todėl NS2 ir Vokietijos - Rusijos energetinio bendradarbiavimo stiprinimą, Lenkija vertina skeptiškai ir nevengia reikšti priešiškumo projekto įgyvendinimui. Šalies požiūriu, energetinis ir regiono saugumas yra per daug reikšmingi aspektai, kad būtų ignoruojamos potencialios 56

NS2 keliamos grėsmės, siekiant ekonomiškai naudingo ir patogaus sprendimo, kad aprūpinti Europos rinką gamtinių dujų ištekliais. Grafikas nr. 4. Bendroji Lenkijos suvartotų energijos išteklių situacija, 2019 m. LENKIJA Anglis Gamtinės dujos Hidroenergija Vėjo ir saulės energija Biokuras ir atliekų perdirbimas Nafta 29% 44% 9% 1% 17% Šaltinis: International Energy Agency 2019 metų duomenimis, bendrame Lenkijos energijos išteklių kontekste ženkliai dominuoja anglis ir jos produktai (International Energy Agency), kurių gausa šalis pasižymi, todėl Lenkija, panašiai kaip ir Prancūzija turi svarią alternatyvą ir yra mažiau priklausoma nuo gamtinių dujų ir naftos tiekimo iš kitų valstybių. Vis dėlto, anglies pramonė neatitinka ES ir Energetikos sąjungos keliamų ilgalaikių strateginių tikslų, susijusių su klimato kaitos kontrole ir aplinkai nežalingos energetikos plėtojimu, todėl palaipsniui šių energijos išteklių naudojimas bus maksimaliai sumažintas. Tai aktualu ir Vokietijai, kadangi šiuo metu net 18% šalies energijos išteklių gaunama iš anglies produktų. Ilgalaikėje perspektyvoje gausiais anglies resursais nepavyks užsitikrinti energetinio saugumo ir stabilumo, todėl Lenkija turės du esminius pasirinkimus: arba gerinti santykius su Rusija ir siekti energetinio bendradarbiavimo, tuo pačiu švelninant retoriką pastarosios atžvilgiu arba išlaikyti dabartinę poziciją ir ieškoti alternatyvių gamtinių dujų ir naftos tiekėjų. Iš trijų aptartų didžiausių ES valstybių, energetiškai saugiausia ir labiausiai nepriklausoma nuo Rusijos yra Prancūzija, kuri pasikliauja atominės energetikos vystymu ir priešingai, nei Vokietija, neapsiriboja viena pagrindine naftos ir dujų tiekimo valstybe. Todėl Prancūzijos atveju, nuosaiki pozicija dėl NS2 projekto yra nesunkiai paaiškinama šalis tiesiog nėra pernelyg suinteresuota nei projekto 57