qxd

Transkriptas

1 qxd :21 Page 1 RUGPJÛTIS RUGSËJIS 2009

2 qxd :21 Page 2 TURINYS REGIMANTAS TAMOÐAITIS. Juodasis jazminas 3 VIKTORAS RUDÞIANSKAS. Uþdraudei sapnuoti dykumà. Eilëraðèiai 7 JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 12 JONAS MAÈIUKEVIÈIUS. Eilëraðèiai 61 EUGENIJUS IGNATAVIÈIUS. Vokietukai. Apsakymas 65 KAZYS SAJA. Þemaitybës. Puikybë. Misterija. Trys apsakymai 74 JOSIF BRODSKIJ. Peteliðkë. Vertë A. Krivas 87 JIM CRACE. Kontinentas. Vertë J. Brazaitis 92 ALFONSUI MALDONIUI 80 DONATA MITAITË. Greta pradþia ir pabaiga 103 JUOZUI TUMUI-VAIÞGANTUI 140 JUOZAS KELIUOTIS. Atsiminimai apie Vaiþgantà 111 JUOZAPAS HERBAÈIAUSKAS. Paskutinis pamokslas pavasaringai Juozo Tumo atminèiai 122 PAULIUS GALAUNË. Atsiminsime jo ðviesø giedrà veidà 125 PALEI BALTIJÀ ARVYDAS JUOZAITIS. Sapnis par Latviju 127 MÛSØ PUBLIKACIJA MASSIMO INTROVIGNE. Mums nëra kur eiti, nebent dangun (Naujieji religiniai judëjimai ir prievarta). Vertë G. Pulokas 139 IÐ PRAEITIES IZIDORIUS ÐIMELIONIS. Trisdeðimt devintøjø rugsëjis 149 AKIRATIS ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis 158 RECENZIJOS, ANOTACIJOS LAIMANTAS JONUÐYS. Ilgintis dar tolimesnës erdvës (J. Melniko Tolima erdvë ) * NIDA GAIDAUSKIENË. Kiek trunka diena tarp þiemos ir ledynmeèio? (E. Karnauskaitës Pasaulio kraðte ) * NERIJUS CIBULSKAS. Keturiasdeðimties demonø apsireiðkimas (G. Kazlauskaitës Heterø dainos ) * ANGELË JASEVIÈIENË. Sustabdytos gyvenimo akimirkos (A. Kuklio Peizaþas su Motiejum ) 174 TËVYNËS VARPAI Europietiðkos dilemos. Filosofà Leonidà DONSKÁ kalbina Mindaugas PELECKIS 186 REGINA NORKEVIÈIENË. Ankstyvasis svetimos kalbos mokymas: paralelës ir perspektyvos 188 Antrajame virðelyje: MARC CHAGALL. Jojikë, 1931 Treèiajame virðelyje: MARC CHAGALL. Þalias þydas, 1914 Pasirašyta spausdinti 2009.VII.27. Tiražas 1200 egz. Formatas 70x108 1 / 16 Ofsetas. 10 sp. l. Kaina 7 Lt. Spaudė AB Spauda, Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius. Metus remia:

3 qxd :21 Page 3 REGIMANTAS TAMOŠAITIS 3 Juodasis jazminas Pastaruoju metu iðmintis mane aplanko tik sapnuose. Viskas jau gerai þinoma, nusibodæ ir banalu. Ypaè nyku darosi nuo intelektualiniø svarstymø ir net filosofijos nuo jos kartais tiesiog pykina. Juk filosofija daþniausiai yra beviltiðki samprotavimai apie bûties problemas. Pamanyk tik, þmogus klausinëja: o kas yra bûtis? Ið ko ji padaryta? Kam padaryta? Kodël visa tai yra? Lyg koks á prekybos centrà atsibastæs aikðtingas pirkëjas, kuriam taip ir nieþti viskà suþinoti, iðsiaiðkinti ir jau tada pasisavinti bei suvartoti. Tarsi pasaulis bûtø padarytas kaip koks vien mums skirtas daiktas, tik mes niekaip nesurandame tikros jo vartojimo instrukcijos ir bijome apsigauti. Filosofuoti linkæ susireikðminæ þmonës. O tokiam þmogui neátiks joks atsakymas, kuris nepatvirtins jo buvimo þemëje begalinës svarbos. Suprantama, kiekvienam ðiame pasaulyje atsidûrusiam smalsu ir neramu o kas visgi èia dedasi, kas man iðkrëtë toká pokðtà? Ir kas manæs tyko uþ kampo negi tikrai absurdas? Juk ten turëtø bûti Kalëdø Senelis, bet kyla átarimas, kad jis mirë, kad jo visai nëra... Be savanaudiðkumo motyvo, þmogø filosofuoti dar skatina nerimas, neþinomybës baimë. Juk citavo Horacijø Karaliauèiaus filosofas savo Prolegomenuose : valstietis laukia, kad nuvilnys upë, o ji vilnija ir vilnys amþinai. Kartais pasaulis atrodo ne tik naudingas, bet ir paslaptingas bei nuostabus. O ið nuostabos atsiranda ne filosofija, bet poezija kad ir Vedø himnai gamtos jëgoms. Groþis didingas tuo, kad uþmuða savanaudiðkumà. Teisinga ir tai, kad filosofija yra gyva tiek, kiek ji maitinasi poezijos kûnu, kiek átraukia á savo repertuarà meno, gyvos estetinës pasaulio pajautos. Juokinga, kai þmogus tikrovæ nori pamatyti þodþiais, uþraðyti jà

4 qxd :21 Page 4 4 þenklais. Lyg jais bûtø galima ávardyti pasaulá, koks jis yra, ir lyg tas pasaulis bûtø padarytas pagal mûsø gramatikos taisykles ar bûtø koks kalbos plëtinys. Ið viso to menko ir egoistinio pragmatizmo sàmonë iðsilaisvina tik atsigræþusi á save ir suvokusi savo ypatingumà. Juk esame vienintelis màstantis reiðkinys suvokiamame pasaulyje. O kà að tada randu savyje? Kokia ta mano nuostabi esmë? Að tiesiog esu ir daugiau nieko neþinau. Að pats sau esu aukðèiausias realybës suvokimo laipsnis. Ir tik po manæs jau prasideda visi kiti, kaip sakë anas mëgæs ilgai miegoti svajotojas, René Descartes, nebeskyræs sapnø nuo tikrovës. Að esu atmintis ir sàþinë kaip sàmonës skaidrumo laipsnis. O realiausias að esu kaip kûnas, kuris net vardo neturi ir miega neprabundamai. Mano esmë giliosios kûno bûsenos, mano kûnas plûduriuoja sapnuose. Ið tø sapnø iðnyru per savivokà ir per sàþinæ kaip per saviþinà. Susivokdamas iðskiriu save ið bendro gyvenimo sapno, o per sàþinæ vël suriðu save su pasauliu su kitais þmonëmis. Nes gyvenimas yra þmoniø santykiai, atsirandantys ir nykstantys pasauliniame gyvybës fone. Ir nieko daugiau. Mano gyvenimo vertë tø santykiø kokybë. Kai jie trûkinëja ir nejungia manæs su kitais, jauèiuosi blogai ir man skauda ðirdá. Tada sakau esu vieniðas, o kartais mane grauþia sàþinë. Vël ir vël bandau pasisemti dràsos gyventi ið tos tamsiosios gyvenimo pusës, kurioje slypi jëgos, kad galëèiau gyventi teisingai. Juk teisingai gyventi sunku, tai gali tik patys stipriausi þmonës. Ðtai ir visa mano gyvenimo filosofija, visa kita þodþiø perteklius ir tuðtybë. Visa kita yra netikra, inertiðka. Tas netikrumo pasaulis, nesuriðtas sàþinës ryðiais, liûdesio laukas. Jei ið savo gyvenimo atimtume sapno gaivinanèià gelmæ, iðsektø visi mûsø dþiaugsmo ðaltiniai. Ið ten ateinanti gyvastis tampa kûnu, organiðku kûriniu. Mes visà gyvenimà tampame, virstame kaþkuo, kad tik nebûtume savimi, kad nesugráþtume á grynàjá gyvasties sapnà. Gyvenimas yra tarsi kokia kunkuliuojanti versmë, kurios matome labai maþai, tik tamsià aká kaip tà keistà ðaltiná, kuris muða pievoje prie Ûlos upës. Ir tik atëjus laikui, kai kûrybos metas baigtas, anot mûsø þemaièiø poeto, lengviau pulsuoja jau visi ðaltiniai, o kosminëje tuðtumoje lieka gæstantis þmogiðko jausmo pëdsakas: Tik þydi ilgesio gëlë. Vardu ið nebûties iðskirto þmogaus jau nebëra, bet þmogiðka bûsena kaþkaip lieka, ðtai kas man ádomu ir kà galiu suvokti tik sapne. Be ðios gaivinanèios gelmës dar yra literatûra ðviesiø sapnø ir teisingos sàþinës ilgesio laukas. Joje mes áraðome savo giliausias atmintis, kad galëtume bent kiek susivokti kas esame, ið kur, kam visa tai...

5 qxd :21 Page 5 Ðiànakt sapnavau tave. Nors ir taip kasnakt guli ðalia manæs ðiame keistame, nenuspëjamame ir neávardijamame pasaulyje, vis tiek dar ir sapnuoju tave, kad bûèiau tikresnis ir dël mûsø buvimo. Tu ðiame mano sapne paraðei ir davei man paskaityti labai giliamintiðkà ir átraukiantá kûriná. Tas kûrinys kartu buvo ir tavo paèios kûnas, kaip sielos saviraiðka, kaip minties pavidalas pilnas ðilumos, meilës ir iðminties. Labai tikras kûrinys, visiðkai sutampantis su tavo kûnu. Ir að su dþiaugsmu skaièiau tà kûriná, ir rankomis lieèiau tavo kûnà, imdamas vis labiau suvokti kaþkokià paslëptà tiesà, nes tai buvo vienas ir tas pats gyvybës pavidalas, atëjæs pas mane ið tavo, o galbût ir ið mano sapno, nesvarbu ið kur. Juk sapnai niekam nepriklauso, jie yra bendri, suliejantys mus á viená, kurá prabudæ ir bandome iðsaugoti sàþiningu gyvenimu. Ir galvojau tuomet, toje sapno gelmëje, o kaip apie tai praneðti pasauliui, kokiais þodþiais perteikti ðità man atsivërusià iðmintá ir paèià giliausià estetinæ intuicijà? Nes mus pasiekæs tikrasis gëris ir groþis mûsø lengvai nepaleidþia, nepalieka mûsø skausmingoje vienatvëje, per mus verþiasi á kitus, pleèiasi, auga, þydi. Tikroji kûryba tyra tarsi þydintis laukas gali jame tiesiog iðprotëti. Ir að prabudau bûdamas pakilios dvasios ir tyros sàþinës, ir ilgai nenorëjau pradëti savo þemiðkøjø darbø. Bet, kaip sakë kitas þemaièiø poetas nuo Serbentos upelës, reikëjo gyventi... Ir að nusprendþiau gyventi vien tavo garbei dël visø tø, kuriø jau nebëra, ir taip pat uþ visus tuos, kurie gyventi nemokëjo ir kuriø jau nebeprikelsi... Juk turime tuos jau nesanèius pakeisti, privalome kasdien taisyti gyvenimo tinklà, kurá jie iðdrasko iðeidami ið mûsø, mes kasdien taisome trûkinëjanèius þmogiðkumo ryðius tai aukðèiausia ir ðventa mûsø pareiga. Bet aš prabudæs nebegaliu, nebemoku pasakyti nieko tikra: kiekvienas mano paraðytas þodis yra tik tuðèias mano vardo antspaudas. Kalbëjimas savo vardu yra bejëgis. Ir kalbamës mes tik tam, kad, nieko rimta nepasakydami, nuolat tvirtintume savo bendrà, kolektyviniam sapnui tolygø buvimà, iðtikimybæ vienas kitam. Þinoma, mes galvojame kitaip, todël ir mûsø kalbëjimas daþniausiai yra melagingas. O ypaè toks yra filosofinis kalbëjimas apie bûtá. Juk apie jà tikrai nieko aiðkaus nepasakysi, tik be reikalo dauginsi þodþius. Ir ta sàvoka bûtis ar gali bûti kas nors beprasmiðkiau? Þodþiai atsiranda ið þodþiø ir nurodo tik patys save. Ið tiesø visi filosofø raðtai yra viena nesibaigianti paskalø kultûra, chroniðka protinio gyvenimo liga: kas kà pasakë, kas kà paraðë! Visa tai totalinis autizmas, nesibaigianti tautologija. Sàþiningas buvo tik Karaliauèiaus filosofas: niekas nieko naujo REGIMANTAS TAMOÐAITIS. Juodasis jazminas 5

6 qxd :21 Page 6 6 nepasako, mums lieka pasikliauti vien tikëjimo tamsa, nes tik ji ákvepia gyvenimà. Todël jis ir sirgo depresija, ir labiausiai rûpëjo jam dorovës metafizika, vienintelis mus visus jungiantis rûpestis. Todël ðiandien daþniau perkuosi ne dulkes skleidþianèias knygas, bet gyvais jausmais virstanèius kvepalus. Tik jie leidþia prabusti mano gyvenimo sapnams. Prieð daugelá metø tiesiog svaigdavau nuo kokio seno filosofijos tomelio, jaudinamas minties, kad tuoj já skaitysiu, dabar mieliau svaigstu nuo juodojo jazmino. Seniau galvodavau, kad gyvenimo kaip sapno metafora reikalauja prabudinti màstymà bei savivokà, dabar man aiðku, kad ðios metaforos reikðmë yra visiðkai prieðinga: taigi tikras gyvenimas ir yra sapnas. Ið tikrøjø gyvenu tada, kai sapnuoju, o miegas be sapnø tai jau tikras nemirtingumas. Visa kita tai tik prabudimo iðgàsdintos sàþinës reikalai. Jazminas mano gyvas vaikystës laikas, o juodasis nes jis jau nuskendæs laiko sutemose ir atsigauna tik kartu su gyvybës dvelksmu kaip tolimas sapnas, kaip tolimø gëliø kvapas. Gyvenimas ir prasideda tik ten moters ásèiose, tik jose kuriasi ir kûrenasi visos gyvybës formos. Pamirðus jø kvapà, lieka tik plepalai, apie kuriuos sakoma: ið ilgesio visa tai! Mieli skaitytojai, neuþmirðkite uþsisakyti Lietuvos raðytojø sàjungos þurnalo Metai. Prenumeratà priima visi Lietuvos paðto skyriai. Mûsø indeksas 5049.

7 qxd :21 Page 7 VIKTORAS RUDÞIANSKAS 7 Uþdraudei sapnuoti dykumà Vlado Braziûno nuotr. visas mano gyvenimas teka ið mirusios jûros ir net langas á vandenis neþino kodël mirusiems reikia tylos ne saulës pritvinko vyzdþiai tai gelsvos varinës þuvys atvërusios gerkles plaukia prieð vëjà þaismingai barðka pasidabruoti pelekai sveikinu jø gyvenimus nebylia kalba tik vienas taðkas bièiø motinëlës mirties akimirka mudu atsirëmæ á já

8 qxd :21 Page 8 8 laikau tavo rankà laukiame Dievo sprendimo bandome Jo kantrybæ proðal akimirkos ið mano gyvenimo su baltomis dëmëmis su meile ir ateities skyrybos þenklais Dievas vis nesiryþta sekina mûsø kantrybæ kà á vedlius iðmaldauti skrydá paukðèio kuris dar prieð naktá oazæ pasieks ar miraþà ið kurio iðeis pranaðas ir paþvelgæs á mano akis nuramins motinos sielà beveik nematau dangaus tik neryðkià palmiø giraitæ su paukðèiø lizdais pasàmonës tatuiruotëje stoviu ant ketvirto boruþës taðkelio kentëdamas pusiausvyros sutrikimus bandau suvirðkinti praeities vaizdus ir þenklus lyja lietus ar pila prakaitas neatskiriu net ið kvapo: juokiasi keturi beduinai duobæ kasdami kai stovësiu ant ðeðtojo taðko ið visø lizdø paukðèiø kiauðiniai sukris prie pat kojø iðsilies ið jø ryðkûs vaizdai be ketvirto kai nesapnuoju kasryt keliuosi lyg ið numirusiø

9 qxd :21 Page 9 9 Ir vël raudoni laivai plaukia á ugná o að jauèiu tavo lûpdaþio kvapà Dievas mano kad kraustaus ið proto o að jam sakau klystate nepaþinaus pasaulio pavirðiaus kaprizingos virpanèios gelmës vaginaliðkai pulsuodamos uþverþë drugelio kojytæ kuria atsispyræs jis troðko iðskriet ið pilko kokono ir nualpti nuo groþio, iðnykti vëjas uþdega prieð já skrendantá grifà tu ant smëlio bangos pirðtu pieði Karaliø paukðtis uþgæsta tai kur dabar pasislëpsim nuo vëjo prie mirusios jûros vaisius granato ástrigæs þuvies gerklëje abi kryptys á ðiauræ ryjant orà sukreðëjusiom þiaunom nes pietuose po skylëtu apsiaustu grifø griauèiai pavadinti þmoniø vardais VIKTORAS RUDÞIANSKAS. Uþdraudei sapnuoti dykumà

10 qxd :21 Page ar kada nors gráði á protà ðnadþda bitë uþ deðimt parsekø jà aidas klaidina iðaugai ðeðëlá ar að kaltas jei niekur nerandu prigimtinës pirkios nors ieðkau iðkoðdamas vëjà mano alkanos bitës neranda bityno renka druskà ar manà nuo vandens debesø neþinau jas ganyti ar save iðganyti aukso per daug barstytis plaukus trûksta pelenø tiek ir uþgyventa kaip á veidrodá paþiûrëti kaip sau á akis tu man uþdraudei sapnuoti dykumà ir per miegus pasakoti apie oazæ iðmokau klausytis paklusnaus palmës oðimo iðmokau tylëti ir tu neþinai kur esu

11 qxd :21 Page erðkëtuogëmis kvepia ðiaurës vëjas o að atsimenu mana pabiro nepasakosiu apie praeitá nebuvo 2 uþdaræs debesá uþkaisiu arbatiná að nekalbësiu apie amþinybæ tai iliuzija tik deðimèiai dienø nuo troðkulio atkirsiu karavanà kai palmës ðeðëlis paklaus ar jau visà gomurá iðgrauþë troðkulys atsakysiu kad esu ne sûnus tik paveldëjau paklydëlio iðtvermæ VIKTORAS RUDÞIANSKAS. Uþdraudei sapnuoti dykumà

12 qxd :21 Page JOLITA SKABLAUSKAITË Kapiniø balandis Vienà popietæ, vaikðèiodamas palei Vilnelæ, Uþupyje iðvydau seno namo balkone stovinèià moterá, o ant to namo palangës sëdëjo nuogas vyriðkis ilgais plaukais. Moteris atrodë labai nelaiminga. Sustojau prie pat upës ir apsimeèiau, kad stebiu bëgantá vandená. Moteris buvo apsivilkusi ðviesiais klostuotais drabuþiais. Veide sustingæs iðgàstis. Að mëgau vaikðèioti palei Vilnelæ. Èia ateidavau, kai mane apnikdavo bloga nuotaika, tikëjau, kad tekantis vanduo tolyn nuneða negeras mintis, praskaidrina galvà. Taip ir atsitikdavo, namo gráþdavau tarsi apsivalæs. Nesupratau, kaip moteris, gyvenanti prie stebuklingo vandens, gali bûti tokia nelaiminga. Vienu metu vyras atsuko man savo veidà, þiaurø, randø subjaurotà. Jis man pasirodë panaðus á galvaþudá. Namas buvo palinkæs á deðinæ pusæ, atrodë apleistas, beveik griûvantis. Tamsus ir baugus. Geriau ásiþiûrëjau á moterá. Ji viduramþiðka, iðtásusi lyg deformuota figûra, smulkutë, baltu veidu, aukðtyn sukeltais plaukais stovëjo prie didelio, pailgo lango, tarsi be garso ðaukdamasi pagalbos, nenuleido nuo manæs gailiø akiø. Ir kartà ryþausi: langai atlapoti anei vieno þmogaus... perbridæs upæ, uþðokau ant vienos palangës, nustebæs spoksojau á atsivërusià prieðais mane tuðtumà. Padvelkë pelësiais ir ðalèiu. Að gi taip mëgau visokias griuvenas, kad manæs net nebaugino galimas susitikimas su banditu. O gal èia koks galvaþudþiø lizdas ir ði moteris ákaitë? Dabar jau paðiurpo oda. Bet nuðokau ant grindø ir leidausi á pavojingà þygá. Treèias skyrius ið raðomo romano Sado sindromas.

13 qxd :21 Page 13 Ilgi, vingiuoti koridoriai, kai kurios durys paliktos praviros, uþ jø tuðti arba su keliais baldeliais bei neaiðkiais rakandais kambariai, apspurusiomis sienomis, atsiknojusiomis apmuðalø skiautëmis. Bedvasiai, tušti. Galiausiai atradau jà viename dideliame kambaryje. Jame stovëjo tik antikvarinë geleþinë lova, primenanti laba senà kapà, aptvertà aukðta, aprûdijusia tvora. Joje miegojo nepaþástamoji. Ant sienø tamsavo didelës pasklidos dëmës, kampuose kadaravo voratinkliai; raibuliavo neþinia kieno pilkðvi ðeðëliai. Pro langà sruvo blanki melsva ðviesa, tarsi lauke ðviestø ne saulë, o mënulis. Glûduma, ratilais sklindanti po visà nykià, labai slegianèià patalpà, niaurios, plaukianèios erdvës... sudûlëjusiø draperijø liekanos, tiesiø plokðtumø keisti susiaurëjimai, ant lubø dar likusios kaþkokiø ornamentø þymës viskas nublukæ, papilkëjæ. Grindys kai kur iðpuvusios, aptrauktos melsvais puvësiais. Kaþkada buvusio kilimo gumðantys puvëkai. Tarsi vël bûèiau atradæs dar vienà Moinà, tik vyresnæ, jau puolusios sielos, viskà praloðusià. Ji miegojo vienà rankà pasidëjusi po skruostu. Aplinkui kosminë tyla. Stûksojau paðiurpæs, laukdamas gyvuliðko maurojimo, tiesiog regëdamas á mane skriejanèio peilio blyksná. Nieko neatsitiko. Ji tebemiegojo. Aš dar laukiau. Turësim lovas, pilnas aromatø, Sofas, tokio gilumo kaip kapai, Keistas gëles, kur ant lentynø matos, Po dangumi, praþydusias margai, atskrido á galvà Charles io Baudelaire o eilës. Iðdrásau. Þengiau á prieká ir ranka lengvai pajudinau jos petá. Garsiai riktelëjusi, atsisëdo geleþiniame kape. Sëdëjo, apimta siaubo, iðplëstomis akimis þiurksodama á mane. Paskui ji atsistojo lovoje. Vilkëjo ilgais, beformiais marðkiniais. Juose þaliu ðilku iðsiuvinëtos dilgynës; senos moters rankdarbis, pamaniau, gal jos moèiutës. Ëmë mojuoti rankomis, tarsi vaikytø viðtas. Að jûsø nenuskriausiu. Apsiraminkite. Daþnai einu pro ðalá, man patinka èia vaikðèioti, kalbëjau stovëdamas, nes, be lovos, kambaryje nieko daugiau nebuvo. Vienàkart maèiau labai baisø plikà vyrà. Gal jis jus uþpuolë? Kaip galit gyvent tokiame griûvanèiame name? Nors langus uþsidarytumët. Ji tebeþiûrëjo á mane baimingai, nepasitikëdama, bet neberëkë. Kas jûs toks? Ir ko jums reikia? verksmingai suðnirpðtë. Álipau pro langà, nes pamaniau, kad jums reikia pagalbos, paaiðkinau. Tada atrodët labai iðsigandusi. Aš ir dabar bijau, suaimanavo. Manæs? ðyptelëjau. Manæs nereikia bijoti. Argi að panaðus á bandità? Ne, atsakë sumiðusi ir atsisëdo lovoje nuleisdama ant grindø kojas, melsvas, voriðkas. Ar jis neateis? Banditas. Vasia? Ne. Vakar já iðveþë policija, tad uþmigau it negyva, ji sumirksëjo. Dabar jauèiuosi visai gerai. Jums èia labai nesaugu. Kieno ðis namas? paklausiau. Mano. Jûsø? nustebau. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 13

14 qxd :21 Page Tëvai man já paliko. Daugiau nieko. O kur dabar jûsø tëvai? nesilioviau klausinëjæs. Mirë, atsakë ir pasisuko á mane atsikiðusiomis mentëmis nugara, ja tuoj pagavo sroventi medþiø lapø ðeðëliai. Ak, iðtariau, bet èia gyventi vienai nepatarèiau. Pripratau. Negaliu nusipirkti buto, nors ir parduoèiau ðá sklypà, vis nenuleisdama nuo manæs akiø guodësi. Pro plonus naktinius marðkinius persiðvietë tamsus trikampëlis ir sukëlë man geismà. Vieta labai graþi pats Vilniaus centras. Vertëtø pabandyti, tariau. Jos vagina man uþrakintos durys, pamaniau. Atleiskit. Reikëtø apsirengti. O kas tas vyriðkis, kurá anà dienà maèiau nuogà ant palangës? paklausiau, kai jau sëdëjome mano maðinoje. Nesuprantu, kaip man pavyko jà prikalbinti, prisijaukinti, nuraminti. Pasiûliau truputá pasivaþinëti ir uþmirðti anà dienà. Keistas, jos vienatvëje trûnijantis begeismis, lelijø blyðkumo kûnas, pamaniau. Tai mano brolis. Geriau apie já nekalbëkim. Puiku. O gal ji melavo, bet kodël man turëtø rûpëti? Pasakë man savo vardà ir pavardæ. Buvo vienturtë duktë. Jos motina garsi pianistë, mirë prieð kelerius metus. Apie jos tëvà nieko neþinojau. Kodël iðkart jos nepaþinau? Buvo smarkiai pasikeitusi, sulysusi. Neseniai gráþau ið ligoninës, jei bûèiau ten ilgiau gulëjusi, mano namà bûtø okupavæ valkatos. Taigi, vienà tø valkatø að ten ir maèiau, pagalvojau. Emilija skundësi savo motina. Ji buvusi pernelyg graþi moteris. Baisi egoistë. Ji nuolat kà nors ásimylëdavo. Didþiausia jø tragedija buvo tai, kad abi ilgai mylëjusios tà patá vyriðká. Na ir kas? paklausiau. Jis buvo uþ mane jaunesnis ir net nenorëdavo á mane paþvelgti. Jauèiausi nevykële, baidykle. Nesàmonë. Ji iðvarë mane ið buto, pykèiu prapliupo Emilija. Norëjo, kad gyvenèiau savarankiðkai. Sugebëjau ásigyti tik ðá griozdà. Melavau, kad já paliko mano tëvai. Motina man nieko nepaliko. Viskas atiteko vienam konservatorijos studentui. Pamiðëlë! O kur dingo tas vyriðkis, kurá abi mylëjot? pasmalsavau. Baigë mokslus ir vedë vienmetæ moterá. Dabar jau du vaikus turi. Negaliu jo pamirðti, kaip ir savo mamos. Jis mums abiem sukëlë daug sielvarto, giliai atsiduso Emilija. Gerai, kad að labai myliu savo darbà, savo mokinius. Dabar prisiminiau, jog kartà buvau jos reþisuotame spektaklyje. Labiausiai man patiko dekoracijos, kurias ji pati sukûrë. To neuþtenka, burbtelëjau. Mane gerbia ir myli mokiniai, didþiuodamasi ir ðnairuodama á mane pasakë. Uþsukam pas mane ir iðgeriam vyno, pasiûliau. Emilija sutiko. Ji jautësi velniðkai vieniða ir nieko nuo manæs neslëpë.

15 qxd :21 Page 15 Prisiminiau jos motinà. Kai eidavo gatve orginaliai apsirengusi, þmonës atsisukdavo, o kai pradëdavo kalbëti, apsaldavai nuo jos melodingo balso, galëjai klausytis ir klausytis, þodþiai liedavosi ið lûpø tarsi ástabiausia muzika. Mëgstamiausia, pamenu, jos spalva buvo þydra. Jos koncerte buvau vienàsyk. Na kodël mirë tokia ðvelni ir graþi moteris? Kas atsitiko, kad gulëjai ligoninëje? paklausiau Emilijos. Et, nieko rimta, kaþkas plauèiuose. Rûkai? Ne. Meèiau. Tai gerai. Emilijai, kaip ir visoms moterims, labai patiko mano namai. Að tiek daug skaièiau apie jus. Niekai, nerûpestingai mostelëjau ranka. Eime á terasà. Pamatysi puikø vaizdelá. Ir nevadink manæs tu. Sakyk Albanai. Bet jûsø, atsipraðau, tavo vardas yra Bernardas. Tai oficialus krikðèioniðkas vardas. Albanas reiðkia tà patá, tik yra pagoniðkas. Vien mama mane vadina Benu, Beniuku, bet að esu Albanas. Ji pradëjo juoktis ir pasidarë visai graþi. Emilija nebuvo vargðë. Ji buvo protinga moteris. Ilgai þvelgëme á atsivërusá kraðtovaizdá. Paèios seniausios, gaiþiausios pasaulyje dulkës, atplaukusios ið Baltlaukio, leidosi ant mûsø peèiø. Prieð akis nutvisko ðviesûs, saulëti kloniai. Debesø gurvuoliai slinko link miesto. Paëmiau Emilijà uþ rankos. Ji net sudrebëjo. Veidais jautëme gaudþianèià laukø erdvæ, melsvai pamiglavusià, ðvelniai raminanèià ir glamonëjanèià odà. Pasilenkiau ir pabuèiavau Emilijà. Nusvirusios uosiø ðakos ir baltieji dobiliukai apaèioje... ne, gëliø að nesodinau, tik gebenes, greit jos uþaugs, apraizgys sienà, turëklus, visus metus dþiugins savo þaluma. Saulë truputá pritemdë ðviesà. Nusivedþiau Emilijà á miegamàjá. Atneðiau vyno, paleidau beveik sakralinæ tarsi kito pasaulio muzikà. Patamsëjo vasara, pamaniau; greit ruduo kyðtels savo trigraðá. Baisûnas! Jam labai patinka mane kankinti. Senas niekðas strazdanotu uþpakaliu dvokia ðieno plëkais ir puvësiais, þiûri apipelijusiom akim, þemæ apdraiko voratinkliais, suka raudonø, geltonø lapø sûkurius, pila kibirais vandená, tabaluodamas apðerkðnijusiais pautais, artinasi; ðalin, pabaisa! Man dar priklauso daug ðiltø, þaliø dienø. Emilija jau buvo viskà apie save pasakiusi, jei tik ko nesumelavo. Tik nuo keliø vyno gurkðneliø moteris visai apgirto. Kaþkodël pagalvojau apie gremëzdiðkà geleþinæ lovà tuðèiame kambaryje ir, nenorëdamas paimti jos girtos savo lovoje, pasiûliau: Pasitrankom truputá po Vilniø, paskui að tave parveðiu namo. Emilija iðkart atsipalaidavo, pralinksmëjo. Tyliai niûniavau panosëj. Turësim lovas, pilnas aromatø, Sofas, tokio gilumo kaip kapai, Keistas gëles, kur ant lentynø matos, Po dangumi, praþydusias margai. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 15

16 qxd :21 Page Kà tu niurni? Nieko. Prisiminiau vienà eilëraðtá. Nuveþiau jà prie Bernardinø architektûrinio ansamblio. Iðlipome ið maðinos. Jà pabuèiavau. Godþiai atsakë á mano buèiná. Pasakiau, kad ði vieta mano ðirdþiai pati brangiausia. Ji nusijuokë. Vël pabuèiavau. Atsakë ilgu, visà gyvastá iðtraukianèiu buèiniu tokiom plonom, bekraujëm lûpom... Nesivampyrink, tyliai suðnabþdëjau. Sëdome á maðinà ir gráþome á jos namà. O siaube, buvo tamsu tamsu. Elektrà seniai iðjungë, paaiðkino Emilija. Man net kiauðeliai susitraukë ið baimës, bet pakëliau Emilijà ant rankø, buvo lengvutë it vaikas, ir nuneðiau. Tvoskë pelësiais ir mëtomis. Vëliau ji man paaiðkino, kad mëtø á lovà prikemðanti, nes bijo visokiø vabalø, o jie nekenèia mëtø kvapo. Ridinëjomës po kapavietæ it susipynusios ðaknys. Ðiame tamsiame, tuðèiame name taip pat vaiduokliðkai mylëjomës. Gerai, kad buvau pasiëmæs viskio gertuvæ, meilei reikëjo dràsos. Vienu momentu pakëlæs galvà iðvydau lange ilgaplaukio vyro veidà. Turbût tas pats banditas, pakraupæs pagalvojau. Neþinau, ar ilgai jis stebëjo mus besidulkinanèius, bet kà jis galëjo tamsoje áþiûrëti? Geismas atslûgo. Prieauðrio melzganoje ðviesoje, kai jau galëjau áþvelgti kambario kontûrus, viskas dar paslaptingiau atrodë. Gurkðtelëjau ið gertuvës ir mane apëmë tikras siautulys. Vargðë Emilija, bet paskui ji jau gulksëjo ið malonumo. Vasaroðiltë oda vos ruseno. Ploni kauleliai lankstësi it guminiai. Man pasirodë, kad orgazmà ji suvaidino. Kûnai paðiurpo nuo ryto vësos. Emilijos oda buvo nemalonaus melsvo atspalvio, tarsi mirðtanèiosios. Visàlaik dirsèiojau á langà, ar nepasirodys kanibaliðkas snukis. Pirmieji saulës spinduliai pervërë moters akis gelsvas, ðlapimo spalvos; ryðkiai geltonas blyksnis it kalavijo aðmenys þybtelëjo tarp krûtø. Ji liguistai sudrebëjo. Prisidengë krûtis, sudegusios þvakës galiukus. Ásisiurbiau á jau atðalusias lûpas. Pasigirdo tylus kûktelëjimas. Ant paliegusio kûno pro pravirus langus jau sruvo ðviesos srautai. Vël mylëjomës baltoje ðviesoje, sklindanèioje nuo upës... Këliausi ið monstriðkos lovos it ið seno apleisto kapo, baimingai dairiausi, ar netûno kas nors kampe su iðgalàstu peiliu. Iðeini? nenuoðirdus ðypsulys perkreipë Emilijos veidà. Nejauku pas tave, sugergþdþiau perdþiûvusia gerkle; mirtinai reikëjo alkoholio, nesvarbu, kad vairuosiu maðinà, keliø laðø uþtektø. Paþvelgiau á gertuvæ. Ant dugno dar buvo likæ. Susivarvinau tuos likuèius á burnà. Pamaþu gaivelëjausi. Iðvydau vario þalymo lavondëmes Emilijos pilvo apaèioje. Koðmariðkos, apgliaumëjusios sienos ir aptrupëjusios lubos, sakytum, siûbavo ir griuvo ant manæs. Sukaupæs jëgas apsirengiau, grindys skleidë garsus it gyvi padarai. Nebegráði? paklausë plonu balsu ðmëkloþvakë. Sugráðiu, paþadëjau. Ir iðëjau. Vario þalymo lavondëmës pilvo apaèioje, gal tik pasirodë. Gyveni senam name it giliame iðdþiûvusiam ðuliny pamëlusi, tirtanti. Labai ligo-

17 qxd :21 Page 17 ta ir pasmerkta, tikra ðmëkloþvakë, màsèiau, bet ji manæs lauks; vos atsidûræs savo maðinoje, lengviau atsidusau: ðis nuotykis galëjo ir kitaip baigtis. Prie tokios baisios lovos bûtø tikusios krauju aptaðkytos sienos, þvilganèios kraujo balos... besivoliojantis koks nors kûno gabalas... Vël pasivaideno þalsvos lavondëmës jos pilvo apaèioje. Emilijos dekoracijos buvo tikros. O að pabandþiau ásivaizduoti jà labai graþià, vaikðtinëjanèià kartu su vapsvaliemenëmis grafaitëmis aðtuonioliktame amþiuje, skinanèià baltas lelijas prie tvenkinio. Ir ribuliuojanèiais tø moterø atvaizdais vanduo pasipuoðë, gulbë, miglos ðydu galvà prisidengus, pro ðalá praplaukë... Praëjo gal kelios dienos. Niekur neradau sau vietos. Ji nuolatos galvojo apie mane, kiekvienà valandà, net minutæ... jei neateisi, að tau vaidensiuosi, juk paþadëjai dar ateiti; negalëjau susikaupti, svaigo galva, viskas krito ið rankø. Tirðtas rûkas varvëjo medþiø ðakomis. Viskas man dvejinosi, trejinosi akyse. Emilijai toká rytà prie pat vandens turëtø bûti ðalta, pagalvojau; raina ðviesa uþ tankiausiø voratinkliø... ten miega melancholiðkoji Emilija. Tu jà paþadink, sakiau sau. Bûsi laimingas. Alabavo paukðèiai, iki pat snapø apþëlæ plunksnomis. Vienas, mane pamatæs, iðskëtë sparnus, melodingai svirbeno. Jos namas pasitiko mane kapinyno tamsa ir tyla, nors pro atlapus langus nuo upës plûdo miglos ir buvo girdëti ðvelnus bëganèio vandens èiurlenimas, persimaiðæs su paukðèiø balsais. Ji laukë manæs. Atrodë lyg paðarvota savo lovoje, tarsi ðventoje kriptoje, paskui susirietë á kamuoliukà, inkðtë ir drebëjo it kà tik gimæs ðuniukas. Prie lovos buvo pamerktas glëbys baltø laukiniø gëliø, vos nepradëjau raudoti, nors mano kûnas jau seniai alko. Apkabinæs èiûèiavau jà it maþà mergaitæ, kol suðilo ir pradëjo juoktis. Pro marðkiniø iðkirptæ iðsprûdo mergiðkos krûtys. Susidrovëjusi nusiðypsojo; skubrus rankos gestas ir pirðtai sugriebë plonà audiná. Ne, paèiupau jos rankas ir ëmiau buèiuoti. Nuvilkau naktinius marðkinius. Vinklûs, elfiðki pirðtai truktelëjo uþtrauktukà, artëjo uþnuodytos jos lûpos... Pelenaspalvis kûnas buvo iðpinkliotas mëlynomis voratinklinëmis gyslelëmis, krûtys it du rytmetiniai mënuliai, stengiausi neþiûrëti á pilvo apaèià. Jos ðiltas, drëgnas poþemis manæs ilgai neiðleido. Tik vienàkart, kai patyrë orgazmà, ji paukðtiðkai sutirlirliavo. Tavo kûno dausas visas iðbraidþiau, paðnabþdom tariau glostydamas veðlius, ilgus plaukus, gal reikëtø iðgert kokiø vaistø. Nepadës. Man jau niekas nebepadës. Visiems pasitaiko, bet skausmas praeina ir tau praeis. O kur dingo tavo banditas, tas ilgaplaukis? nepalioviau juo domëjæsis. Vasia. Jis ne banditas. Bet sëdëjo. Sëdëjo. Nekaltas. Visi jie taip ðneka, supykau. Kalenèiks. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 17

18 qxd :21 Page Jis manimi labai rûpinasi, paaiðkino. Kaþi kodël? Matyt, jam reikalingas tavo turtas. Ðitoks didelis namas paèiame Vilniaus centre, tai kas, kad apiræs. Turint pinigëliø ið jo bûtø galima rûmus padaryti. Apie tai að labai gerai iðmanau. O jis nieko neiðmano, pertraukë mane Emilija. Jo nedomina tokie dalykai. Oho. O tai kas já domina? Pats þmogus. Pasijutau nejaukiai. Manau, kad nedera jums trukdyti. Turi ðeimininkà, ironiðkai pasakiau. Jis joks šeimininkas. Aš sergu! ji suriko. Tik akys kunkuliavo giliose akiduobëse, o bekraujis kûnas atrodë jau visas nuaustas ið rudenëjanèiø spinduliø. Gal... murmtelëjau; tos baltos laukinës gëlës prie jos geleþinës lovos ðnypðtë it þàsys ar gyvatës. Greit iš lovos nebeišlipsiu. Tu nesupranti. Banali tiesa. Sveikiesiems tai nemalonus reginys. Ir kad tai bûtø vien reginys! Tu man labai graþi. Permatoma. Manau, kad plaukai ið tavæs iðèiulpia visus syvus. Jie tavimi maitinasi auga, keroja á visas puses, pasakiau ir pajutau dûlanèiø samanø kvapà, sklindantá nuo jos papilvës. Galiu nusikirpt, bet nemanau, kad nuo to man pasidarytø lengviau. Në nebandyk! Be manæs ji vël apsitrauks vienatvës rûdimis, pamaniau dar nesuvokdamas tikrosios padëties. Tas padugnë Vasia tik jos tarnas. Iðviriau stiprios kavos. Ið pradþiø dantys kaukðëjo á puoduko kraðtà, paskui ji aprimo, net nuðvito. Jau eidamas pro duris dar kartà paþvelgiau á mielas ðvelnias akis. Pasidarë labai liûdna: turësim lovas, pilnas aromatø, sofas, tokio gilumo kaip kapai... Paskambinau Mindaugëliui. Pasakiau, kad ðiandien noriu pasiautëti, ásikandau ðá Moinos þodá, tik jokiø restoranø, jokiø vakarëliø, jokiø bobø. Mindaugas nusijuokë. Atsakë, kad ir jis norëtø, tik neþinàs, kada gráðiàs namo. Galëjau jo palaukti. Turëjau raktà nuo Þaliaburnio kambario; taip mes pravardþiavome Mindaugëlá. Ið draugiðkumo. Jis buvo fainas bièas ir visada gyveno netoli Ðventojo Kazimiero baþnyèios. Sëdau á maðinà ir nuvaþiavau. Atsirakinau jo vieno kambario butà, á akis plûstelëjo raudona prieblanda. Atsisëdau prie lango ir, neturëdamas kà veikti, spoksojau pro já. Prieðais augo medis raudonais lyg kraujas lapais, net ir vasaros pradþioje jie buvo raudoni. Plazdëjo tarsi raudono ûko vëliavos... jokio garso. Maèiau aplûþusià tvorà. Praëjo vyras ir moteris. Susikaupæ, susimàstæ. Matyt, ruoðësi lemtingam þingsniui. Raudono ûko vëliavos tebepleveno... Ið jø ðastelëjo kaþkoks baisuolis, matyt, ið Krasnuchos. Oplia! Perðoko tvorà. Ir pasivijo nueinanèiuosius, tarsi þvëris, atrodo, net girdëjau, kaip grasinamai urzgia. Vyriðkis tvirtai apkabino moterá. Uþpuolikas tvojo jam per veidà. Nukrito skrybëlë. Moteris pradëjo verkti. Viskà maèiau sëdëdamas prie lango. Þiûrëjau tarsi spektaklá.

19 qxd :21 Page 19 Pabiro nutrûkæ karoliai. Iðsislapstë þolëje. Raudona ðviesa nusvidino þmoniø veidus. Jie nesuprato, kad að juos stebiu. Tebesiaiškino savo santykius. Vyriðkis pasilenkë, pasiëmë skrybëlæ, uþsivoþë jà ant smailos makaulës. Anas nuëjo su moterimi. Tas liko vienas. Man jo pagailo. Staiga paliktasis ëmë ðëlti: trypti kojomis, visa gerkle rëkti. Atrodë lyg iðprotëjæs per vienà mirksná. Gal nusiþudys, màsèiau, ðiandien arba labai greit. Pasislëps, paskui pasikars. Jau dabar man jis panaðus á pakaruoklá. O moteris niekada nebus laiminga, labai stengsis gyventi lyg niekur nieko, bet nesëkmingai. Ji ilgai negyvens. Prilips kokia nors liga ir jà pribaigs. Tas pats atsitiks ir vyriðkiui. Tiesiog jie gyveno netinkamoje vietoje. Radiacija juos nugalabys. Kokie kvailiai! Iðsiðiepiau: esu atsparesnis uþ vilkà, uþ bet koká gyvà padarà. Mano gyvenimas dar neápusëjæs, tik vienatvë beribë. Net tamsa èia bûna raudonos spalvos. Vieniðo vyro karalystë. Vëlai gráð. Ðá vakarà nevaþiuosiu namo, geriau liksiu pas Mindaugà. Moina jau miega savo kambaryje. Gal mano, kad ðiànakt parsiveðiu kokià naktinæ plaðtakæ. Alinanèios, bemiegës naktys praeityje. Persisotinau. Gal kaþkuo esu jai panaðus á motinà. Mano aplinka jos nestebina. Skirtumas toks vyrai moka motinai pinigus, o að moterims dovanoju prisiminimà. Kai taps apgailëtinos krioðenos, jos neuþmirð manæs, uþburtojo princo, vienos nakties apsvaigimo, net savæs nekaltins, aikèios prisiminusios. Moina jauèiasi uþ jas laimingesnë, tik ið pradþiø save dar laikë priklydusia kaèiuke, kurià priglaudþiau ið gailesèio. Paklaikusi klaidþiojo po namà, o dabar jai savas kiekvienas baldas, miela menkiausia detalë, svarbus maþiausias daikèiukas, brangûs visi maþmoþiai... Þavioji vagabundë. Prisiekiu, jos ateitis bus nuostabi. Tik po vidurnakèio parsibaladojo Þaliaburnis. Puolë teisintis, kad niekaip negalëjæs iðtrûkti, bet rytoj ðeðtadienis, turësim laiko pramogoms. Bet tu negirtas, stebëjosi Mindaugas, kaip keista. Paaiðkink. Nëra ko aiðkinti. Man liûdna. Bûna. Nuëjome miegoti. Ar tau bûtina ðiandien linksmintis? atsargiai paklausë rytà. Gal persigalvojai? Ne. Pasivaþinëjam, pasiûliau. Ar tu nori tik pasivaþinëti, ar pagerti? jau ásitaisæs ðalia manæs paklausë Mindaugëlis. Ir viena, ir kita, burbtelëjau. O mašina? Galësim joje nakvoti. Nepatogu. Apie tai iðvis nereikia kalbëti. Jau ið tolo iðgirdom giedant gaidþiø chorà, nors rytmetys nebebuvo ankstyvas. Kaip juokinga, sukrizeno Þaliaburnis, seniai bebuvau kaime. Kaþin ar èia kaimas? suabejojau. Praëjo kelios moterys, prisisegusios prie plaukø maþutes skrybëlaites, JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 19

20 qxd :21 Page papuoðtas gaidþiø uodegø plunksnomis. Jos neðësi dailiai nupintus krepšelius. Man atrodo, kad margaspalvius gaidþius jie augina ne mësai, tariau. Nieko ypatinga, pradëjo man aiðkinti Mindaugëlis. Pirmasis þmonijos papuoðalas buvo plunksna. Kailis. Ne. Drabuþiai. Nudirtus leopardø kailius jie iðtempdavo prieð saulæ. Jie peðdavo papûgas... Klausyk. Mes dar nepradëjome linksmintis. Nëra èia jokiø leopardø. Aplinkui ganosi ðvelnûs verðeliai. Paþástu vienà keramikæ, kuri nusipirko verðeliø skûrø. Pati pasisiuvo ið jø ilgà skrandà ir pati iðliejo áspûdingas keramikines sagas. Ji sena moteris. Kodël? Nesena. Ir graþi. Dabar jaunimas tuo neuþsiima. Þiedeliai, auskarai, tatuiruotës, keisèiausios spalvos, blizguèiai. Kas gi dabar iðlás á Gedimino prospektà apsirëdæs it pagonis. Koks durnas! Yra dalykø, kuriø nenusipirksi. Viskà galima nusipirkti, tariau ironiðkai. Mugëse, turguose, kur tik nori. Að trokðtu atsipalaiduoti. Bet gaidþiai... Negaliu suprasti. Visiðka nesàmonë, pasakë Mindaugas. Sustabdþiau maðinà prie didelio seno namo verandos, o gal paðiûrës. Áëjom vidun. Á mus spoksojo moterys. Kokie gaidþiai? nusistebëjo. A... mes mëgstam ðià viðtø rûðá. O gal geriau auginkit putpeles. Gaidþiø plunksnos graþios, paaiðkino viena moteris. Galëjau prisiekti, kad uþ pravirø durø maèiau dar kelias moteris, uþsidëjusias skrybëlaites, papuoðtas gaidþiø uodegø plunksnomis. Uþuot maivæsi, galëtumët iðvystyti puikø verslà, burbtelëjau. Tai truktø mirksná, tiek gyvuoja mados, rimtai pasakë moteris, tikra kûtvëla. Taèiau ðis mirksnis atneðtø krûvas pinigëliø, galëtumët ramiai gyventi senatvëje. Jos susimàstë. Ant palangës saulë apðvietë aukðtà ilgakaklá butelá, kuriame buvo uþkimðta gyvatë, geltonus svarainius ir porà obuoliø. Uþ butelio buvo matyti galusodis. Ten augo patys aukðèiausi medþiai. Bliamba, bet tie raibi gaideliai mane suþavëjo, pliauðkë Mindaugëlis. Tarsi bûtø plastelëjusi raudona ðirma, iðmarginta tais paukðèiukais. Vëjas. Dulkës ir karðtis, ðyptelëjau. Miraþas. Velnias! Ir að dabar norëèiau iðgerti. Suk devynios tuos gaidelius, bet ta iðsitarðiusi giltinë man patinka, gal kiek per liesa. Tikra indënë. Na ir kaimas?! O kur bûtø galima gaut iðgert? kalbëjo Þaliaburnis. Mes paklausëme moterø. Jos, kvailai á mus þiûrëdamos, tylëjo. Jûs gal kurèios?! klyktelëjo Mindaugëlis. Galim gaut tik pilstuko, o smuklë yra miestelyje, paaiðkino vyresnë moteris, susikiðusi rankas po paþastimis.

21 qxd :21 Page 21 Gaideliai... suburbleno Þaliaburnis. Mes norim kaip reikiant pagert. Susikiðkit savo gaidelius á rûras! Neerzink jø, sudraudþiau Mindaugà. Moteris pavartë akis, panaðias á þalsvus kukulius, kita stovëjo kaip stovëjusi, nuleidusi rankas, iðsidraikiusiais plaukais. Buvo apsivilkusi palaike, nublukusia suknele. Oda buvo rausvo atspalvio, tai jà darë dar panaðesnæ á indënæ. Kà mums daryti? Trenktis á miestelá? Mirðtu ið troðkulio. Ei, bobos, atneðkit naminukës! pareikalavo Þaliaburnis. Tai kainuoja, paaiðkino iðverstkukulë. Kiek? paklausë Mindaugëlis. Priklausys nuo to, kiek pajëgsit iðgerti. Oho. Jos iðëjo ir po pusvalandþio gráþo buteliais neðinos. Patogiai ásitaisëme prie lango. Mindaugas suvalgë svarainá. Moterys atneðë stiklines. Pradëjom kliukinti, uþsikàsdami duona ir laðiniais. Ko gi taip skubat? sukarksëjo senesnioji. Mes ištroðkæ, paaiðkino Þaliaburnis. Po keliø gurkðniø ruginukës man pasivaideno, kad geriu savo viská. Ar eisi su manim á lovytæ? paklausë Mindaugëlis indënës. Ji ilgais plaukais uþsidengë veidà. Branginiesi?! jis supyko. Moteris tylëjo. Kai sugráð ið darbo mûsø vyrai, jums bus riesta, pagrasino senesnioji. Mylim jûsø gaidelius! uþgiedojo Mindaugas. Iðkepkit mums vienà! paliepë. Labai norim valgyti. Nepratæ prie laðiniø. Pusgalvis. Tada paèioje tamsiausioje kertëje iðvydom ðvieèiantá lyg þarija veidà, baisiai raudonas lûpas; ta þmogysta ant galvos buvo uþsimaukðlinusi gobtuvà. Atrodë, paliestum tà veidà nudegintø rankà it ákaitæs þarsteklis. Uþtenka mus terorizuoti, kimiai suðvankðtë iðverstakë. Dabar, kol gráð vyrai, jumis pasirûpins Minga. Þarija pakilo ið savo kampo. Að suþavëtas, vamptelëjo Mindaugëlis. Þarija, atsistojusi visu ûgiu, iðties buvo panaði á pragaro pagaikðtá. Tad likit su ja, sududeno tylioji indënë. Visos moterys iðtipeno ið paðiûrës. Minga dëbtelëjo á mus baltomis akimis. Mieli kunigaikðèiai, iðtarë pasityèiodama, gal norit pasilinksminti, juk esat pripratæ prie visokiausiø pramogø, o mûsø kaimelis maþas, atsilikæs, gyvenam kartu su gyvuliais. Ji iðturseno ið tamsios kertës. Nusismaukë gobtuvà. Galva buvo apmuturiuota purvinais skudurais. Ir pamaþu ëmë vynioti skepetas ðios, banguodamos lyg tvarsèiai, sluoksnis po sluoksnio krito ant grindø, kol pasimatë visai plika, þaizdota galva. Minga tylëjo, jos veidas þioravo kaip saulëlydis. Pamaþu pradëjo nuo savæs lukðtenti kitus skudurus. Reginys buvo apykraupis, kai pasimatë bekaulis kûnas, apdribæs suglebusiomis raukðlëmis, dramblotos kojos... Nevaliojom daugiau þiûrëti. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 21

22 qxd :21 Page Uþteks! sukriokë Mindaugas. Bobø iðmislas gàsdint mus pragaro vaizdeliais. Valink ið èia! Greièiau! Apsiðiksiu! nusikeikë Þaliaburnis. Margieji gaideliai. Mes visai nusigërëm. Apgraibom kaþkur suradom kaimietiðkas su didþiulëmis pagalvëmis lovas ir, it pakirsti, sukritom á jas. Vakare ið darbo gráþo vyrai, iðtraukë mus ið patalø, gerai prilupo ir iðmetë pro duris. Aplinkui laukai, tolëliau miðkas. Gerai, kad girtumas dar buvo neiðgaravæs. Tik nereikia inkðti, aplaiþydamas sukepusias lûpas sugergþdþiau. Iðsikapstysim. Tu kaltas! Uþsimanei gërimo ir, kaip visada, bobø! ëmë rëkti Þaliaburnis. Nesusivoki nei laike, nei erdvëje. Bûk toks malonus, dabar iðkviesk man taksi. Tu jas erzinai, nusitaðei negyvai! Lindai prie jø, gyvuly! Pradëjome rietis, bet greitai suðalome. Naktis, aplinkui beribë tuðtuma. Reikia, po velniø, slinkt pirmyn, sububleno Þaliaburnis. Prieð akis driekësi tik kiðkiakopûstiniai miðkai ir niekur jokios ðvieselës. Gaidþiai. Gaideliai, mykiau panosëje. Kakariekû! uþgiedojo Mindaugëlis. Apsukæ didelá ratà, vël gráþome prie paðiûrës. Èia iðvydau savo automobilá. Nuvariau já á miðkà, paskui kietai sumigome. Paþadino telefonas. Storas vyriðkas balsas rusiðkai liepë man atvaþiuoti á Vilkpëdës slaugos ligoninæ. Niekaip nesusigaudþiau, tik kai pasakë, jog Emilija labai serga, supratau skambina Vasia. Nutariau në minutës negaiðti. Mindaugëlis miegojo. Atsibudo, kai sustabdþiau automobilá prie prekybos centro. Vis negali uþbaigt savo linksmybiø, praplëðæs akis, suniurzgë. Þinoma. Tuoj gráðiu. Nupirkau ananasø sulèiø, apelsinø, ðokolado, sau ir Mindaugëliui po mësainá ir mineralinio butelá. Atrodþiau pobaisiai visas numargintas mëlynëmis, gumbais; ten niekas á mus nekreips dëmesio, pagalvojau. Kas èia dabar?! nusistebëjo Þaliaburnis, kai ávairavau automobilá á ligoninës teritorijà. Vël gersime? Bûtinai, iðkoðiau pro dantis. Ropðkis lauk. Tu durnas. Velniai þino, kà vël surezgei, að nenoriu... Gerai, palauk manæs ir iðsimiegok. Kai ieðkojau palatos, apëmë silpnumas, slaugë pro ðalá praveþë kaþkà mykianèià visiðkai nuogà, mëlynais skruostais moterá; nors pridengtø, pamaniau, matyt, slaugës á visus þiûri kaip á lavonus; kaþin ar kuris ið èia gyvas iðtrûksta? Áþengiau á ilgà palatà, kurioje stovëjo dvi eilës speclovø. Jose nejudëdamos gulëjo bûtybës su pritvirtintomis laðinëmis arba be jø. Sunku buvo atrasti Emilijà. Staiga ið vienos lovos á ðalia stovintá veþimëlá nusirangë bekojë senë þvitriai laviruodama tarp tabureèiø, iðvaþiavo ið palatos. Daugiau niekas në nekrustelëjo. Ëjau nuo lovos prie lovos, kol atradau pilka ðirma kampe atitvertà Emilijà su laðine ir dar kaþkokiais vamzdeliais.

23 qxd :21 Page 23 Stovëjau suglumæs; að, paðalietis, þvelgiau á baisiai nusmailëjusià jos nosá, á gilias raukðles abipus nosies, á ðëmà valktá, uþslinkusá ant akiø. Nepajutau, kaip ástybrino slaugë. Paþvelgë á laðinæ, paskui á mane ir pasakë, kad galiu pabandyti, iðlukðtenæs apelsino skiltelæ, jo sultimis suvilgyti Emilijos lûpas; tik tiek, pamaniau, tik tiek... Kai gráþau á maðinà, Mindaugëlis dar miegojo. Gurkðtelëjau mineralinio, iðvyniojau sumuðtinius, bet nevaliojau praryti në kàsnio, tegul jis suvalgo; papurèiau petá: Uþteks parpti. Pavalgyk. Nugabenau Þaliaburná á senamiestá ir parvaþiavau namo. Moina, mane pamaèiusi, net iðblyðko. Ar pietausim? paklausë plonyèiu, gal ið baimës, balseliu. Jo, dribtelëjau ant këdës. Bûk gerutë, pataisyk man stiprios kavos. Labai stiprios. Suskambo mobilusis. Ðnekëjo Fredis. Buvau já visai pamirðæs. Klausë, ar negalëtume visi kartu atðvæsti mamos jubiliejaus, aiðku, be Nijolio. Að jam pritariau. Keista, kad buvau uþmirðæs net motinos jubiliejø. Susitarëm. Sukau galvà, kà nupirkti mamai. Skarelæ? Kvaila. Turiu pinigø. Nupirksiu kailinius patogius, labai ðiltus, juk tokia ten drëgmë, vëjai. Kailiniai bus su gobtuvu ir ilgi. Pats kailis ne toks svarbus, tik kad bûtø lengvuèiai. Ájungiau kompiuterá. Jaunavedþiams kûriau interjerà. Ir sekasi snargliams! Keturiø kambariø butas! Padovanojo jaunosios tëveliai. Jie ir atlyginimà man sumokës. Pagalvojau apie savo varguolius, dar sparèiai krutanèius, taèiau niekad neuþbaigianèius savo darbø. Keturiø kambariø buto ðeimininkai buvo pirmakursiai studentëliai. Nesusiformavusios esybës. Tad galima eksperimentuoti, nutariau, linksmomis formomis, ryðkiomis, ðviesiomis spalvomis, sugalvoti originalius baldus, svarbiausia daug šviesos, gal rausvos, erotiškos. Ásitraukiau á darbà, kuris man buvo tolygus þaidimui. Viskas èia palikta mano valiai. Kûriau klausydamasis mikso, jis teigiamai veikë mano màstymà. Parëjo Moina. Ir uþsidarë savo kambaryje. Vienà dienà ji man skundësi, kad labai iðsigando. Jø buvo trys, ketvirtas didþiulis ðuo. Ir kodël tu iðsigandai? Labai paðiurpino. Kaþkokie... Tiesiog neþmonës. Ateiviai? bandþiau atspëti. Kaþin. Du vyrai ir viena moteris. Labai aukðti ir... ir... pradëjo mikèioti, numëlusiais veidais, suirzusi iðmurmëjo. Ak, aiðku. Cirkininkai. Paskaityk laikraðèius. Taip jie daro sau reklamà. Vilnius gi nedidelis miestas. Gal norëtum juos pamatyti ne gatvëje? Nelabai, Moina abejodama pasiþiûrëjo á mane. Að geriau nueièiau á kinà. Að pats tau iðrinksiu filmà toká, kurá reikia þiûrëti kino teatre, o ne per televizoriø. O jeigu jis man nepatiks? Að jau ne maþas vaikas, tarë priekaiðtingai ir paþvelgë á mane pelësiø spalvos akimis. Vakare ji parsineðë purvinà pamestà ðuniukà. Nieko nesakiau, nes að taip pat jà parsineðiau. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 23

24 qxd :21 Page Tegul jis bûna geriausias tavo draugas, be jo daugiau nieko neturëk, pagaliau tariau. O tu? Man ne draugas? Dar pamatysim, atsakiau þiauriu balsu ir atsidusau. Nusineðë ðuniukà á savo kambará. Baigiantis savaitgaliui, iðvaþiavau pas tëvus. Eþero bangos teliûðkavo monotoniðkai, á ðá fonà ásiterpdavo paukðèiø balsai, negarsus, bet stiprus tekðtelëjimas ir kaþkoks tolimas nesuprantamas garsas. Troboje slûgsojo áprasta prieblanda. Beniukas! suriko mama, eidama prie manæs iðskëtusi rankas. Oi, Beniuk, kaip seniai tu pas mus buvai. Ar Fredþio dar nëra? pasiteiravau. Ne. Apsiauèiau motinà kailiniais. Kà èia sugalvojai? Vaikeli, argi að kokia ponia? Jie labai šilti ir lengvi tarsi pûkiniai. Ponios visai kitokius dëvi. Audiniø, arba sidabriniø lapiø, sabalø, net ðermuonëliø. Niekad nesu maèiusi ðermuonëlio. Atsidarë durys ir ágriuvo tëvas, apsiavæs ilgais guminiais batais. Ech, kà að matau! Sveikas, Albanai. Godþiai traukiau á save drëgme atsiduodantá orà. Niekas èia nebuvo pasikeitæ. Pamaèiau tik keletà ðvieþiai uþbetonuotø plyðiø. Mama buvo prikepusi pyragø. Mano tortas jos nesudomino. Tëvas turëjo kelis ruginukës butelius. Gal po valandos atvaþiavo Fredis su ðeimyna. Iðdëliojo dovanas. Vaikai nukurnëjo prie eþero. Nuo jo iki mûsø atsklido þalia ðviesa ir vilnimis nuslûgo atgal á eþerà. Nenustygstantis ðviesos ir ðeðëliø þaismas baltøjø akacijø krûmyne prie trobos vësi, skaisti popietë. Voratinkliais apnarpliotas takelis suko á laukus. Virð jø grûdosi debesø kalnai. Puotavome. Ruginukë, kaip visada, skoniu man priminë viská. Lygi auksinë ðviesa plûstelëjo pro medþius. Lapijos ðeðëliai linksmai vaseno ant þolës. Pamaþu rausvëjanti vakaro ðviesa virpëjo ant erðkëèiø, ant mamos veido, rankø. Troba aidëjo nuo ðventinio ðurmulio. Patekëjo prieðpilnis. Laikas pasiutusiai bëga. Apëmë toks jausmas, lyg kas peilá bûtø ásmeigæs á nugarà. Ðviespilkës pelytës, kaip visada tokiu metø laiku, ëmë lakstyti po pirkià, nors ant grindø dar liepsnojo paskutiniai þali vasaros vitraþai. Nuo eþero pakilo pieniðkas rûkas. Ir kokie graþûs man buvo ðio pasaulio paribiai! Ðá kartà Fredis nesugebëjo manæs áskaudinti, tik pavydëjau jo vaikams, nes seneliai negalëjo nuo jø nuleisti akiø, ypaè mama. Susimàsèiau. Neturëjau jokio noro sukurti ðeimà, dar spësiu, galvojau. Neásivaizdavau savo þmonos. Gal Metelelë man buvo skirta, deja, ji seniai mirë. Ir jos tëvus jau palaidojo, seni gi buvo.

25 qxd :21 Page 25 Suþinojau, kad Zina iðtekëjo uþ daug vyresnio uþ jà turtingo ûkininko. Turbût jos nebepaþinèiau. Prisirinkau pilnà maiðelá obuoliø, tai buvo mano mëgstamiausi. Tëvas visada priþiûrëdavo sodà, mama gëles, dabar jau þydëjo jurginai ir serenèiai. Mëlynai raudonos slyvos dar buvo kietos, neprinokusios, o geltonosios saldþios it medus. Aplandþiojau visus mûsø uþkaborius, seniai numylëtus kampelius. Atradau vaikiðkà sudûlëjusià pirðtinæ; prisimenu, kaip lëkë tuðèios rogës eþero ledu, kaip tulþies pritvinkusi rupûþë tupëdavo po stalu tarp stiklo ðukiø. Jos akys krauju pasrûdavo. Lëtai lëtai jai ant snukio nusileisdavo grotos. Rupûþë pritvinkdavo dvokianèiø pûliø. Paimtum ylà ir pradurtum. Blogai. Ðlykðtynë gali susigerti ir á tavo kûnà. Vien kartëlis prisiminus. Labiausiai gyvûnus kankinti patikdavo Fredþiui. Fredþio vaikai þaidë su katëm. Nuostabi ramybë apëmë sielà. Krustelëjo variniai vyðniø lapai. Ðit leidosi didelë saulë ir visas eþeras nuplyksëjo raudoniu. Purpurinis vanduo vos girdimai tekðtelëjo á krantà. Prieð akis iðkilo þvilgantys kriðtoliniai vandens stulpai. Ak, kokia miela ðirdþiai ði vieniða sala su taip ir neatrastu urvu á skaistyklà. Suvizgo ðeriuoti seniai nendrynuose, bendantëm burnom, senais, trandëtais drabuþiais. Gyslotos rankos, iðlindusios ið ilgø skylëtø rankoviø, mums pamojo. Ir pasigirdo ðvilpesys laukinës antys ðovë á dangø. Gal seniai þvejojo? Slûgus, vësus oras virð gluosniø virð atversto á dangø mano veido, o gluosniai panaðûs á ðokanèius þvëris. Nuo horizonto vis kilo tirðtas rûkas, danguje dar klydinëjo vieniðas debesis. Man pro pirštus tekëjo vanduo, nuneðdamas tolyn negeras mintis. Pusæ Fredþio veido dengë ðeðëlis, krintantis nuo skrybëlës. Pro sausà ðvendrø ðnaresá iðgirdom motinos balsà. Beniuk, Fredi! Kur jûs?! Ateinuuu! Medaus spalvos ðeðëliuota pakrante abu nuðlevendriojom. Ant langø dryksojo þydros uþuolaidos, vietomis kruopðèiai suadytos. Tëvo akyse gintarinës kruopelës rateliu sukosi, jis pats sunkiai dribtelëjo ant suolo. Matëm gubas pamiðkëje. Kaþkas pamirðo pasiimti, pasakë Fredis. Pasitaiko, suniurnëjo tëvas. Þiovulys iðkreipë jam burnà: pripratæs anksti keltis. Atsiguliau á senà vaikystës lovà. Iðtiesiau tamsoje pajuodusià rankà ir á delnà subëgo visi nakties ðeðëliai. Mënesiena lyg kaspinas nusivyniojo tuðèiais laukais. Ant palangës sustatyti daiktai ir indai pablyðkæ, ðvelniai spindintys. Lauke eglës viena po kitos slinko á nerealià nakties ðviesà. Kvëpuoti pasidarë lengva, vël nuðvis naujas rytas, að èia esu laimingas, pagalvojau versdamasis ant ðono. Rytà Fredþio vaikams pasakojau, kad vienàkart palaukëje radau tamsiai mëlynà, labai keistos formos butelá, kai atkimðau já... Iðlindo dþinas, pertraukë mane jaunëlis. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 25

26 qxd :21 Page Ne. O kas jame buvo? Dûmai. Dûmai, vaikai nusivylæ suþiuro á mane. Mëlyni dûmai, paaiðkinau. Jie vertësi ir vertësi ið to butelio be galo, be kraðto. Ir eþeras, ir mûsø namas nugrimzdo á mëlyniausias sutemas. Nebematydami vienas kito, pradëjome kvailioti. Ir kaipgi jûs kvailiojote? paklausë mergaitë. Ëmëm spardytis, garsiai rëkauti, paskui uþmigome, o kai atsibudom jokiø dûmø. Neádomu, pasakë jaunëlis. Bet jûs niekad nesat radæ tokio butelio, supykau. Ir jokiø dûminiø murglø. O mums jø ir nereikia. Þiûrëkit, nepasidaviau ranka rodydamas á tolumas, kur pranyko takelis. Vienà vëlø vakarà sutikau mergaitæ. Ji papraðë, kad perkelèiau á kità krantà. Eþero vanduo buvo juodas juodas, visai kaip smala, o mûsø senoji valtis prakiurusi... Mergaitë man ir sako: tuoj atsineðiu karstelá, juo ir perplauksiu, nes tas, kuris stovi kitame krante, laukia manæs prie vartø išskëstom violetinëm rankom. Vai! Kaip baisu! nusijuokë Fredþio duktë, paskui ir sûnelis. Man buvo labai baisu, pasakiau rûsèiai, visai supykæs. Kvaiðeliai. Jokie mes kvaišeliai. Jums tik su katëm ir lëlëm þaisti. Jaunëlis parodë man lieþuvá. Palikau juos ramybëje. Nepatiko man brolio vaikai. Jø mamytë virtuvëje pjaustë darþoves ir kumpá. Pasilenkiau paimti indo su valgiu, o ji prisiglaudë prie manæs. Paèiupusi mano rankà, uþdëjo ant savo minkðtos krûtinës. Nustërau ið netikëtumo. Kuriø velniø ji taip elgësi? Fredþio þmona manæs në kiek nedomino. Gal norëjo mane tik patikrinti? Neatrodë, kad bûtø paleistuvë. Atvirkðèiai. Su akiniais, apkûnoka. Gal Fredis turi meiluþæ? Tiesà pasakius, visai nenoriu lásti á jø gyvenimà. Atsipraðæs, lyg að dël to bûèiau kaltas, iðkurnëjau kumpiu ið virtuvës neðinas. Daugiau Liuda niekada nebandë prie manæs lásti. Ji dirbo kaþkokioje bendrovëje. Kuo? Neþinau. Glebniarûrë. Fu! Man jie labai nepatiko. Persiðkos Siamo katës tupi ant pagalvëliø, apvilktø raðtuotu kinietiðku brokatu, staiga ðovë á galvà mintis, nes jau kûriau interjerà poniai, kuri, it maþojo Munko ðeimininkë, turëjo daug brangiø kaèiø. Kodël apie jas anksèiau nepagalvojau? Kiekvienai katei po puoðnià pagalvëlæ. Ðeimininkë bus patenkinta. Pagalvëlës gerai derinsis prie jaukiø, raitytø krëslø. Benai, ar vaikðtai Vilniuje á baþnyèià? mano mintis pertraukë mama. Þinoma, tik ne visuomet ten meldþiuosi. Man patinka svilësiø kvapo baþnyèiø oras, norëjau pasakyt smilkalai, netyèia mano akys nukrypo á juoduojanèius ðeivamedþius uþ lango. Prisiminiau Simonijà ir pagalvojau, kad Dievas mane nubaus uþ sanguliavimà. Vilniuje baþnyèiø labai daug. Norëèiau vël aplankyti Auðros Vartus. Bûtinai, ásikiðo Fredis, tik gal pavasará, kai bus ðilta.

27 qxd :21 Page 27 Mes jus nuveðim, pasakë Liuda. Gerai, kad pasakët. Juk mama kalbëjosi su manim, að siutau, bet nieko jiems nepasakiau. Amþinai taip. Fredis bûtinai turi vadovauti. Liovësi lietûs, vien ðviesos plëviø spindëjimas aplinkui, regiu didelius laukakmenius, ásivaizduoju ðalia jø Venecijos stiklo taures. Ta pati laukymë ir sena prieblanda, dar ðiltos dienos... keistas gausmas, atsklindantis ið Baltlaukio. Ið langø iðbëgo ðviesos. Man pasivaideno senasis niekðas ruduo. Staiga uþgriuvo viesulas su lietumi. Paèiame jo viduryje atsidûrë mano namas. Paskui prasidëjo tuðèiø akiduobiø diena. Vël ëmiau vaþinëti á savo ámonæ. Tamsioje senamiesèio tarpuvartëje prigesus diena ðmëkðtelëjo auksiniais drabuþiais; pusæ karalystës man paklokit po kojomis, pusæ... ak, graþus kvapnus sapnas: iðplauksi, roþëm suþydësi, dievaièiai lëks ið paskos, rankose laikys lanksèias vyteles. Kvatosis, bers ant tavæs þiedø lietø. Net nesapnuosi. Tau bus padovanotas amþinybës sostas, dûsavau spoksodamas á afiðoje ðvieèiantá Igernos veidà, bet susivaldþiau: nebeslankiosiu paskui jà, uþtenka! Gráþau namo. Visà dëmesá nutariau skirti Moinai. Ið jos lûpø iðgirdau man ádomø pasakojimà apie Islandijos jaunimà, manau, gerokai iðkreiptà. Jau ne vienàkart Moina bandë pabëgti nuo motinos. Susitaupiusi ðiek tiek pinigø, mergaitë ryþosi nukakti á Islandijà ir ten pasilikti visiems laikams. Jà pribloðkë rûstus tenykðtis kraðtovaizdis. Neturëjo jokio supratimo, kaip reikës gyventi, ið ko. Pinigø uþteko vien kelionei. Moina tuoj susidëjo su vietiniais bastûnais. Ypaè didelá áspûdá jai padarë Izidë Solruna. Na, taip jà visi vadino, paaiðkino. Ji ypatingai daþësi ir rengësi. Jos visi klausë, nes buvo jø deivë. Rûkë vien þolæ, nes kitiems narkotikams neturëjo pinigø. Visi gyveno savo malonumui. Bet valgyti juk reikëjo, pasakiau. Moina kalbëjo: Visus iðlaikë Gunaras. Jo tëvas buvo turtingas. Slampinëdavome. Ir visko prisigalvodavome. Paskui Izidë nuþudë vienà labai blogà þmogø. Visiems teko iðsiskirstyti. Gráþau pas motinà. Tai buvo ne pats geriausias variantas. Pinigø kelionei gavau ið Gunaro. Kitos iðeities nebuvo. Mus visus galëjo susemti. Tai visi mano uþsieniai. Niekada neuþmirðiu Izidës. Baisiai iðdidi ir valdinga. Ji buvo gimusi su deivës ðirdimi, o kiti paiki, naivûs juokdarëliai. Neásivaizduoju, kà jie dabar veikia. Þolytës tai norëèiau patraukti. Ne, Moina! uþbaubiau. Niekada. Pamirðk. Ji nervingai ðyptelëjo, priekaiðtingai truktelëjo peèiais. Þalsvose jos akyse atsispindëjo mano klastingas ir tironiðkas veidas. Tu ðððûdas. Alkoholikas. Galbût, abejingai atsakiau. Nukaukðëjo á virtuvæ. Atidarë ðaldytuvà. Pasigirdo kliurktelëjimas. Draudþiu tau gerti mano viská! surikau. Në neketinau, pasigirdo jos balsas, it vëjo gûsis, perëjæs kiaurai sienas. Ji dar vaikas, pamaniau, ásitaisydamas prie darbastalio. Regëjau trikampio formos langus. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 27

28 qxd :21 Page Viduje, tarp masyviø kolonø, plytëjo didþiulë, tiesiog ðiurpulinga erdvë. Po jà èiuþinëjo aukðtos, laibos þmogystos. Èia turëjau pastatyti brangø automobilá ir gëles. Krûvas gëliø. Ne. Kalnus gëliø. Ðaltas, baugiai graþus paviljonas. Ëmiausi darbo. Uþmirðau laikà. Buvo jau gerokai po vidurnakèio, kai pajutau alká. Ðaldytuve tysojo ilgas agurotis ir rûkyta deðra. Uþkandþiavau uþsigerdamas mineraliniu vandeniu. Moina jau seniai miegojo. Aplinkui nuostabi tyla. Jokio garselio. Man geriausiai sekësi dirbti naktá. Dingdavo paðalinës mintys, niekas nebeskaudindavo, taèiau dienà bûdavau iðsekæs ir labai piktas. Negalëjau pakæsti þmoniø. Mëgau savo darbà. Niekas daugiau nerûpëjo. Tiesa, buvau atsakingas uþ Moinà. Et, ji gi ne kûdikis. Mokosi gerai ir niekur nebesivalkioja. Galiu savaitëmis neiðeiti ið savo darbo kambario. Paskui gausiu galybæ pinigø ir neþinosiu, kà su jais daryti. Baltlaukyje ðventëme sambarias, taip ðventæ pavadino kaþkoks þmogelis, panaðus á inteligentà, að neturëjau jokio supratimo, kas èia aplink mus vyksta. Seniai ativipusiais þandikauliais tikri skeletai, apsisiautæ juodais, skylëtais drabuþiais, man pasirodë, kad tie patys, kuriuos maèiau tëviðkëje, eþero pakrantës ðvendruose, paðventino oþá, padûrë ir jo krauju visus apðlakstë. Paskui oþá pakabino virð lauþo, kepë, kartkartëm pavartydavo ir kaþkuo apðlakstydavo. Pirmàkart gyvenime valgiau kepto oþio mësà. Iki pat ryto gërëme, kaþkà giedojome, net ðokome. Tai buvo tikra ðventë, kai visi lygûs, pameta galvas, iðkrypsta ið normaliø vëþiø; visi pajunta meilæ artimui; neapykanta giliai ðirdyje pasislepia, ji bijo, tûno susirangiusi it nuodinga gyvatë, bet dar labai labai klastinga. Visi matëme angelas toje ðventëje pasirodë, bet velnias taip pat lindëjo savo slaptavietëje, ið jos ádëmiai þiurksojo pro plyðá. Man kà tik paskambino Vasia ir að paregëjau auksiná Emilijos lavonà, nuogà, labai graþø, bet apie mane siautëjo ÐVENTË, ir lavonas joje dalyvavo. Kûnø ir veidø sàvartynas, ir kas gali þinoti, ar visi dar kvëpuoja. Ðventë nuostabus dalykas. Velnias visus stebi pro plyðelá. Laukia tinkamo momento, kai galës iðtrûkti á laisvæ, tada bus pats ðventës ðëlsmas, pats jos ákarðtis. Svedenborgo velnias blaivus, jo þlibës budrios, jis linksminsis tada, kai visi gulës vos dvësuodami ið nuovargio. Rafaeliðko angelo akys melsvos it ledokðniai. Visuotinë linksmybë jo rûpestis. Nekaltos mergaitës sëdi susigûþusios tamsiausiame kampe, apsivilkusios baltomis, nëriniuotomis suknelëmis, palaidais plaukais. Baisus staugsmas, ûþesys ir pavieniai riksmai, perveriantys ðirdá... Virð þmoniø galvø pasirodo geltona ilgapirðtë ranka, èiupteli pirðtais, tarsi norëdama kà pagriebti, taèiau visi apsvaigæ plûkauja apaèioje, baisios rankos nepastebi. Srovena oþio kraujas, maiðosi su vynu. Visos subrendusios moterys, jo iðgërusios, pasiekia orgazmà, gaðliai iðsirieèia, geidulingai dejuoja ir gokèiodamos krinta ant þemës. Nekaltos mergaitës tamsiausiame kampe sielvartingai gràþo rankas... Ak, ðëlionës tik ásisiûbavo. Kaþkoks gerokai pamiðæs profesorius dulkiø prisigërusioje bibliotekoje kreivais pirðtais sklaido paèias reèiausias pasau-

29 qxd :21 Page 29 lyje knygas, jam tai pati didþiausia ðventë, jis galëtø tarp ðiø knygø gyventi, misti vien duona ir vandeniu; ðie fondai anksèiau jam buvo neprieinami, tik per ðventæ atsivërë... Bibliotekoje ðalta, tvoskia dulkëmis, þiurkmëðliu ir pelësiais, taèiau profesorius, apsvaigæs ið laimës, svirdinëja palei lentynas; nei Dievas, nei velnias negali jo suprasti, todël juo nepasidalija, kiekvienas nori já uþvaldyti, o uþ langø paðëlæs ûþsmas. Patekëjus saulei, siûbuojantys skeletai plieniniais apskretusiais nagais pagal senovës paproèius surinko visus oþio kaulus ir uþkasë prie àþuolø giraitës. Jauèiausi nerealiai. Papraðiau, kad man padovanotø oþio kailá. Seniai skleidë gaiþø prakaito, sudvisusio, niekad nemazgoto kûno ir myþalø tvaikà. Paþadëjo kailá iðdirbti ir atneðti man tiesiai á namus. Ir dabar jis kabo netoli þidinio, primena man tà keistà naktá, kai sugráþau tarsi ið poþeminio pasaulio. Pasivaideno, kad tuoj laukan iðsivers þemës viduriai. Ið kaþkur iðlindæ spiegiantys, dvokûs padarai ëmë lakstyti apie lauþà. Karuliavo Moinos suknelës nëriniai, aptaðkyti krauju. Teks suknelæ iðmest, pasakiau. Moinai ðventë sukëlë pyktá. Ji patyrë paþeminimà, nes kaip paauglë kartu su kitomis baltai aprengtomis mergaitëmis buvo atitverta nuo visø linksmybiø, ðventës siautulá galëjo stebëti tik ið tolo. Kailinis gyvûnëlis roþinëm spungëm prisiglaudë Moinai prie kojø. Ji iðsigandusi puolë prie manæs, ásikibo á megztiná. Nesinervink, tariau glostydamas jos þele suðiauðtus plaukus. Liaudis dabar prisigalvoja visokiausiø ðvenèiø. Visur daug neoðamanø, naujøjø pagoniø ir kitø burtininkø. Kiek þinau, seniau lietuviai oþá papjaudavo kryþkelëje. Nesusigaudau, kas èia dedasi. Þmonëms gi patinka ðventës. Ko tu drebi? Man patinka tik Ðventojo Valentino diena, atðlydama nuo manæs pasakë Moina. Tavo rankos kruvinos! Pamanykit, subambëjau. Gryni niekai. Anksèiau net neþinojom apie tokià ðventæ. Daug kas pasiilgsta ilgø eityniø geguþës pirmàjà, arba kovo aðtuntosios tulpiø. Nusiëmusi nuo kaklo perlamutriniø burbuliukø vëriná, nutrenkë á þolæ. Jis kruvinas! isteriškai suriko. Kaip šlykštu. Lauþo liepsnø laiþomais veidais jie ðoko it paklaikæ, iðsiterliojæ krauju, garsiai þviegdami, sukeldami transà net pasyviems ðventës dalyviams. Að labai pavargau, pasiskundë Moina. Einam namo. Prie mûsø prislinko vienas senis, net ne burna, bet juoduojanèia ertme iðgargë: Tegul tave ðëtonas nujoja per kemsynus, vaike, kad niekad netaptum iðverstpize, ir ranka palietë jos tarpkojá. Moina ëmë klykti. Jûs labai daug sau leidþiat, pradëjau kaþkà sakyti, bet senis dingo. Parsivedþiau Moinà, ið baimës nustërusià, namo. Daviau jai iðgert truputá viskio ir palydëjau iki kambario durø. Mëðlaëdþiai! Bjaurybës! Neraliuotos krioðenos! garsiai keikiausi. Apsimyþæ ubagai! JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 29

30 qxd :21 Page Bekvape liûno gële, nelytëta, dar nespëta net gaðliom akim nuþiûrëti, kada nors tave, aiðku, nuskins, pamaniau, prisiminæs ðlykðtø senio mostà ir jo þodþius. Mylëjau Vilniø, nuolat klausiausi jo paslaptingos muzikos, mëgau ir jo apylinkes, daþnai ten nuvaþiuodavau; siurbiau á save visas spalvas ir atspalvius, þavëjausi ávairiausiomis gamtos ir architektûros formomis. Tai buvo ne tik mano darbas, bet ir visas gyvenimas. Man sapnuodavosi sapnai, panaðûs á Edvardos motinos paveikslus, tik vienas kitas þmogënas juose iðnirdavo nepatenkintas, dël kaþko ásiþeidæs. Visur aplinkui maèiau architektûrà, taèiau vidinëmis akimis iðkart paregëdavau ir interjerà. Nuo pat gimimo mane supo ramios erdvës, tad gamta pasitraukdavo á antrà, tarsi praëjusios vaikystës, planà. Ir visa mano gamta dabar buvo apribota sienomis, tarsi supakuota á prabangias keistas dëþes, atitverta nuo þmogaus stiklu ir kitomis medþiagomis. Uþ atitvarø spindëdavo mënulio stalai, sienomis oðdami banguodavo miðkø ðeðëliai, paslaptingi ðviestuvai skleisdavo ávairiaspalvæ ðviesà, kuri magiðkai kvepëdavo, smilkdavo gëliø lauþai, baldai bûdavo panaðûs á purslotus kraujo sûkurius. Tai vienur, tai kitur iðnirdavo kaþkas nenusakomo, kuo net savo akimis negalëjai patikëti. Ðie bûstai buvo skirti kitos planetos gyventojams protingesniems, rafinuotesniems, kitaip màstantiems. Nemirtinga poezija gaubë senus, apleistus pastatus. Juos reikëjo prikelti gyvenimui, o jø viduje sukurti neapsakomà groþá. Menkiausia detalë privalëjo skleisti namo dvasià. Tuos griûvanèius namus supo sunki, nekantraujanti, visada manæs laukianti atmosfera. Ið vidaus sklido keisèiausi garsai, pritemdytas, beprotiðkas spinduliavimas; kadaise èia gyvenusiø þmoniø ðvelnûs ðnabþdesiai ir tolimi riksmai. Vienàkart basèiausi po vienà didelá apleistà pastatà. Aptikau drëgnà, ðaltà tunelá ir pasijutau tarsi atsidûræs niekieno þemëje, ant nebûties slenksèio. Virð galvos skliautinis perdengimas arka, sukonstruota ið akmens blokø. O jei dar vienas þingsnis ir að... ir að... paskui visi bandys prisimint, kuris paskutinákart mane matë, pirmieji manæs pasiges bendradarbiai, mano mokiniai, þinoma, gaila, kad neturiu mylimosios... pradëjau fantazuoti. Bet toliau nebandþiau eiti. Arkos skliautas man sukëlë pagarbø virpulá. Iðgirdau tolimà, neregimà balsà. Jis liepë man gráþti. Iðkart paklusau. Aptikau bedugnius, aidþius ðulinius. Pasilenkæs iðtariau þodá, riktelëjau, ir iðkilo stebuklingos garsinës skulptûros, iðsilaisvinusios ið tamsaus, gilaus kalëjimo, nugaudë á didelæ, truputá pritemdà pastato erdvæ. Tolyn slinkau labai ádëmiai dairydamasis po kojomis. Sustojau iðgirdæs klegesá. Balsai buvo moteriðki, nevaiduokliðki, kiek prikimæ, bet linksmi. Susidûriau su klaikiomis moterimis. Ðûdvalkos èia buvo susiradusios prieglobstá. Pailgais, nuvargusiais ir nepriþiûrëtais veidais, nenusakomo amþiaus, bet dar nesenos, jos mane nuvedë prie freskos. Gotikinë moteris pailgintomis galûnëmis, vos áþiûrimomis krûtelëmis, turbût princesë, mylëjosi su aukso spalvos arkliu, taip ið pradþiø man pasirodë, nes padaras buvo didelis. Jëgos ir gleþnumo derinys, pamaniau. Paskui pradëjau juoktis: moterá kruðo ðuo. Ðis auksinis ðuo, aiðku, priklausë imperatoriui: Lietuvoje tokios veislës ðunø niekur ir niekada nepamatysi. Fit, ðei-

31 qxd :21 Page 31 mininkas, matyt, buvo iðprusæs, tik dailininkas pasitaikë negabus. Tai tik þenklas, pamaniau. Nieko daugiau. Bet mane apëmë smalsumas, zoofilija, pagalvojau; negalëjau patikëti savo akimis: kas gi buvo ðiø erdviø griuvësiø ðeimininkai? Vargu ar freska buvo meniðka, taèiau kokia buvo ðiø patalpø paskirtis ir kada jas pastatë, kelintame amþiuje? Ðûdvalkos, aiðku, negalëjo atsakyti á ðiuos klausimus. Vël spoksojau á dvi nutapytas figûras. Moteris ir ðuo darbavosi po labai keistais medþiais, tokie pas mus neauga. Atrodë, kad ðuns pimpalas jà skrodþia pusiau. Moterys, matydamos mano nuostabà, sukrizeno. Mes èia gyvename lyg karaliaus pilyje, pasakë viena malpa. Nuostabu. Uch! garsiai atsidusau. To negali bûti. Ðitokiame jûsø ðûdnamyje matau pornografijà. Brangusis pone, mes tau kai kà parodëme, juk reikëtø tai atðvæst. Tai buvo ne pasiûlymas, bet ásakymas. Padaviau vienai ðimtinæ. Tik nepabëk su pinigais. Mes tavæs lauksime, tariau ádëmiai paþvelgdamas á jos blausias akis. Pliurpëme apie ðá bei tà. Juk negalima tapyti ant sienø neðvankiø paveikslø, pasakë pati jauniausioji, bent man taip atrodë, ðûdvalka. Negalima, pritariau jai, bet ádomu. Jei ðeimininkas buvo iðtvirkæs ir turëjo daug pinigø, galëjo sau leisti viskà. O jei bûtø suþinojusi baþnyèia? Ðitas iðtvirkëlis dabar dega pragare, kategoriðkai pasakiau ir uþbaigiau ðià diskusijà apie menà ir nemenà. Gráþo blausiaakë tprunda. Iðëmë ið maiðelio tris degtinës butelius, keletà pakeliø raugintø agurkø ir plastikinæ stiklinaitæ. Ásitaisëme prie akmeninio stalo liekanø, susëdome pasibrukæ po savimi kojas ant neðvariø, moterø èia atitemptø, tachtø. Á ponulio sveikatà, tarë panelë palaidais garbanotais plaukais, bet smarkiai raukðlëtu veidu. Ásipylusi sklidinà stiklinæ degtinës, iðgërë iki pat dugno. Ir, vël pripylusi, padavë man kaubarëlæ. Á ðuns sveikatà! suðukau joms mirktelëjæs, bet tik apsimeèiau, kad geriu. Ponios, að jus palieku. Linksminkitës vienos. Geros dienos. Ei! Mums bus labai liûdna. Nepalikit mûsø, nuoðirdþiai praðë tarðkëdamos viena per kità. Neturiu laiko. Kaip gaila, o toks geras þmogus... Nebesiklausydamas jø, nuþungiojau tolyn. Parvaþiavau namo. Namas buvo tuðèias atlapotais langais á saulëtà, vos rudenëjantá Baltlauká. Moina sëdëjo ant kelmo ir skaitë Paryþiaus katedrà. Þydru dangumi nugriuvo kelios didþiulës debesø kaukolës. Ant galvos uþsidëjus vasarinæ plaèiakraðtæ skrybëlæ, Moina skaitë, uþmirðusi viskà pasaulyje. Priëjau, bet trakðtelëjo po kojomis smulkios ðakelës, ir Moina pakëlë galvà. Kodël taip anksti gráþai? paklausë. Ðiandien man laisva diena, paaiðkinau ir atsisëdau ðalia tiesiai ant ðiurkðèios þolës. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 31

32 qxd :21 Page Padëjo knygà á ðalá. Pasakojau Moinai apie auksu ðvytinèià salà mano gimtojoje paeþerëje. Pasakiau, kad reikia turët daug dràsos, kad á jà patektum. Kalbëjau apie vandens spalvos þvërá, kurio jaunesnis mano brolis taip ir nepagavo. Jai pasirodë, kad iðsigalvoju. Tave nuveðiu pas tëvus. Pamatysi tà salà. Paþadu. Dingo saulë. Pakilo vëjas. Pasidarë vësu. Ið kaþkur atkrapaliojo tie patys liesi, plikagalviai, juodarûbiai seniai. Jø buvo daug. Visi tokie panaðûs kaip vienas. Pasitraukiau á ðalá. Taèiau Moina neiðsigando. Seniai pradëjo ritmiðkai ratu apie jà judëti. Uþ Moinos veido þydravo dangus ir dryksojo siaurutë miðko juosta. Þibantys smulkuèiai druzguliai puoðë violetinæ suknelæ ir skaudþiai spindëjo prieð vël pasirodþiusià saulæ. Su apmaudu pagalvojau, kad neatpratinsiu jos nuo pigiø blizguèiø. Pasidarë ðilta. Bjaurûs seniai zujo ir zujo aplinkui smirdëdami aitriu prakaitu ir myþalais. Basi, juodanagiai. Po nosimi burbëjo prakeiksmus, o gal savo maldas. Ramiai tyvuliavo dulkëtos erdvës. Tie senoliai staiga ëmë smagiai ðokinëti aukðtyn, jie srykèiojo pievoje lyg pamiðæ. Dël visa pikta að ir Moina pasislëpëm uþ neaukðto, bet veðlaus krûmo ir sunerimæ spoksojom á juos. Negaliu patikëti, ji, ásisupusi á dar þalius lapus, suðnibþdëjo. Man pasirodë, kad jie skraido þalsvoje erdvëje. Bet ne visi vienas stovëjo netoli mûsø. Senio veide vietoj burnos ðiepësi raudona þaizda. Religiniai ritualai, suniurnëjau nustebæs. Labai tamsûs, nesuprantami dalykai. Seniø vieðpats paniekinamai, ið aukðto stebëjo jø skraidymus. Artëjo Moinos gimtadienis. Pasakiau, kad gali á sveèius pasikviesti savo draugus, na, kokius nors paþástamus. Okei! ðyptelëjo lûpas perbraukdama bespalviu blizgalu. Aiktelëjau juos iðvydæs: aukðti, plaèiapeèiai, visaip iðskustais, ávairiom spalvom nudaþytais plaukais, apsivilkæ juodais drabuþiais, pasipuoðæ kraupiais papuoðalais, it kokios sapno pabaisos, jaunuoliø kompanija. Ir jø dovanos buvo absurdiðkos, bet maèiau: Moinos veidas ðvietë ið laimës. Groþis ir siaubas savotiðkai juose derinosi. Ið pradþiø jie mane iðgàsdino, paskui pajutau nuo jø sklindant vidinæ, nevarþomà, tiesiog siautulingà muzikà. Jie niekuo nepriminë anø kaulëtø prietrankø, Moinos draugiø; labai santûrûs, uþsidaræ savyje, kimiais balsais iðtardavo tik vienà kità mandagià frazæ. Nesimaivë ir nekalbëjo jokiø nesàmoniø. Jø iðorë tiesiog aká rëþianti, taèiau kà mes apie tai suprantam, pagaliau koks kieno reikalas, kaip kas atrodo; lietuviai labai susikaustæ, kompleksuoti, nuolat bijo ið kitø iðsiskirti, kaþkà ne taip pasakyti. Sovietiniai metai visus buvo pavertæ pilka mase, be jokiø blyksniø ar akcentø; kiekvienas þmogelis nuolat buvo kontroliuojamas ir valdomas konkretaus vietinio dievo. Galëjai pabëgti tik á beprotnamá. Mano tëvai apie anuos laikus niekad nekalbëjo. Jie buvo atsiskyrëliai, susiliejæ su gamtos stichijomis, jø ryðiai su kitais þmonëmis buvo trumpalaikiai ir labai dalykiðki. Mes augome lyg laukiniai þolynai. Að savæs su niekuo negalëjau palyginti. Ir tuo didþiavausi. Kuo toliau, tuo labiau jie man patiko. Sëdëjau savo darbo kambaryje uþsi-

33 qxd :21 Page 33 daræs, bet nieko neveikiau. Þaidþiau su Moinos ðuniuku ir ausimis gaudþiau ið jos kambario sklindanèius garsus, ðiuolaikinæ ezoterinæ muzikà. Galëjau sveèiams uþleisti didþiàjà svetainæ su stikline siena, pamaniau: jiems niekada nepritrûks erdvës. Jauèiausi puikiai. Ir kà bendra turi juodaskverniai plikðiai seniai su ðiais juodai apsirengusiais vaikinais, juodaisiais angelais? nesàmoningai savæs paklausiau. Keista ir baisu. Et, panardinau veidà á kalaitës gaurus. Mane vël uþplûdo visokiausios interjerinës vizijos, troðkau eksperimentuoti, bet kompiuterio neásijungiau. Kità rytà Moina meiliai apþiûrëjo dovanas, paskui ieðkojo joms tinkamos vietos savo kambaryje. O að jai áteikiau dëþutæ su brangiais originaliais auskarais, meistrø padarytais ið platinos. Nugrûdo juos, net neásisegusi á ausis, á giliausià, tolimiausià spintos kampà. Tai mane labai suerzino. Papraðiau, kad parodytø man visas dovanas, bet ji kategoriðkai atsisakë. Riogsojau it beviltiðka seniena. Tau reikia pataisyti dûðelæ, pasakiau. Nustebusi paþvelgë á mane. O kà sumanei? Pamaklinëjam po pievas. Graþus oras. Galim, sutiko ir uþsimetë ant peèiø pelerinà. Pasiëmiau tik pilnà gertuvæ ir du raugintø agurkø pakelius, pasimokiau ið ðûdvalkø. Man niekada nenusibos Baltlaukis, pamaniau. Nuvedþiau Moinà prie didelio akmens, panaðaus á senoviná aukurà. Ji atsisëdo ant jo. Aplink sûkuriavo gaivus tarsi ðaltiniuotoji versmë Baltlaukio oras. Prisiminiau, kad rytà liepos ðeveliûroje iðvydau pirmàjà geltonà garbanà. Jau pasirodë niekðas! Greit jis drabstysis vasaros lavonëliais ir pils ant galvø vandená, nebeiðkiðim nosies ið savo kambariø. Oi, kaip nekenèiu rudens! Moina gráð ið konservatorijos tik vëlai vakare, að kiurksosiu prie kompiuterio arba... Esu beviltiðkas muliaþø darytojas, pagalvojau: o kad dabar Moinà, sëdinèià akmeniniame soste, pastatyt parodø galerijoje, kad visi galëtø ja groþëtis apeidami ið visø pusiø, juk dabar toks ðiuolaikinis menas... Nuspuræ dþinsiukai, styrantys plaukai, veidas po vakarykðtës dienos baltas, o sostui pritaisyt ranktûrius. Negalima! Èiagi aukuras, kaþkodël pamaniau. Per akmens ðonà nukarusi minkðtaklostë Moinos pelerina kontrastavo su grubiais, kietais iðkilumais. Man pasirodë, kad Moina panaði á elfæ, veikiau á drugelá, trumpam pritûpusá ant milþiniðko, apsamanojusio akmens. Ji nusiëmë pelerinà. Buvo apsivilkusi vakarykðtæ aþûrinæ palaidinæ. Pasigailëjau, kad nepasiëmiau fotoaparato. Tik savo akis nukreipiau á Moinà. Mintyse ðvelniai sulëtinau kiekvienà jos judesá, blakstienø plastelëjimà, pasàmonëje fiksavau menkiausias jos balso moduliacijas. Man atrodë, kad tai labai svarbu. Kodël? Nesupratau. Jos iðalsuotas oras susigërë á mano kûnà. Akmuo iðspinduliavo pirmykðtæ jëgà, kuri buvo jame ákalinta, ant vieno jo ðono buvo iðkaltas neiððifruotas raðtaþenklis. Moina, prigludusi prie akmens kaktos, o gal pakauðio, vos vos virpëjo. Kaþkodël prisiminiau Pulcherijà, turbût ji devadasë, geraðirdiðkai pamaniau, jei pagimdë ðià mergaitæ. Smegenyse suskambo instrumentinë meditatyvi muzika, ji atitolino mane nuo bet kokio kûniðko moters pavidalo. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 33

34 qxd :21 Page Pradëjau kaþkà babaliuoti, bet Baltlaukio pievø tyla uþgniauþë mano þodþius. Vienas pelerinos kampas, nukaræs per akmená, buvo panaðus á juodà nuleistà sparnà. Gamtos karalystëje ji tik graþus drugelis... Ëmë lyti su saule dideliais þvilganèiais laðais. Lendam po egle, tariau. Ðakos buvo iðsaugojusios dienos ðilumà, spygliai spindëjo tarsi metaliniai. Padaviau Moinai gertuvæ. Gamtoje gerti sveika, pasakiau, gal nepripratinsiu jos prie alkoholio, pamaniau. Moinos veidas þaliaskariø prieblandoje ðvietë labai baltas, liaunomis rankelëmis ji vis këlë ir këlë prie lûpø mano gertuvæ. Pasiûliau agurkø. Norëjau labai daug kà pasakyti, bet jutau, kad mano þodþiai bûtø jai atrodæ juokingi ir banalûs. Tuoj pasirodys zuikuèiai, nei ðá, nei tà leptelëjau ir ëmiau dairytis, ar neatbildës ið kur nors tie karðinèiai tuðèiomis akiduobëmis, ar nepradës ekstaziðkai ðokinëti, juk buvo mane uþhipnotizavæ rukatos, nelabadþiai; siaurutis miðko kaspinëlis nejudëdamas tysojo tolumoje. Nieko. Moina uþdainavo: Ei! Ei! Ei! Ei! Ei! Su taboru bastyèiausi. Þirgai! Jaunas mënuo ðvieèia! Eieiei! Ei! Ei! Su taboru bastyèiausi... Tramtamtamtam, tarsi girdëjau tratant raudonus bûgnus. Ið kaþkur iðtrauktiems þodþiams ji pati sukûrë melodijà, paskui áterpë vienà, man nuo pat vaikystës ástrigusá, Nekrasovo eilëraðtá, iðblerbë já rusiðkai storu seno èigono balsu. Pradëjau ploti. Padaviau gertuvæ. Vël gurkðtelëjo, bet daugiau nebedainavo. Ëmë kaip reikiant lyti. Gráþtam namo, pasakiau; suknistas ruduo, pamaniau ir mano nuotaika subjuro. Kadaise tokiu metu rinkdavau spanguoles, iðsiraizgiusias ant ádumbanèiø kiminø. Ir sunku bûdavo jas pasiekti gyvatës, klampynai, gailiø kvapas nuodijantis... Kà man tauðki? pertraukë mane Moina. Niekad nesu buvusi miške. Negali bûti, nustebau. Spanguolës ne miðke auga. Tyrlaukiuose. Kûlgrindose. Kokiuose tyrlaukiuose? pakëlë aukðtyn plonus antakius. Uþ jos peèiø maèiau melsvà nudrykusià, tiesiog eskizinæ miðko linijà. Vargðë gatvës merga! nusikeikiau. Pradëjo labai smarkai lyti. Tu neþinai, kas yra baltøjø andromedos þiedø iðsiskleidimas, ðvyliø pûkø... Eik ðikti! drëbë man. Mano sielà apgaubë tamsa ir niûrumas. Prisiminiau Nijolá. Tëvai ið jo taip pat ðaipësi. Norëèiau skradþiai raistà prasmegt, pagalvojau, arba nusinuodyti pelkiniais þirginiais, graþuèiais, praðmatniais, panaðiais á kambarines kalijas. Alkoholikas, dar išgirdau. Klaikiai nusibodai! Jos labai bjaurus charakteris, tai motina nuo maþens luoðino jos sielà. Ir kam daviau jai gerti? Priblokðtas nukebekðtinau miegamojo link.

35 qxd :21 Page 35 Negalëjau uþmigti. Iðniro mënulis ir karûnavo naktá. Kai kà sumàsèiau. Ði diena baigësi nemaloniai. Apsirengiau ir iðëjau pasivaikðèioti, mane ëste ëdë negeros mintys; nykioj tuðtumoj, neaprëpiamuose tyrlaukiuose stirgso palûþæs medelis, ðalia jo didþiulis paukðtis dinozauras, vièvienaitis visame pasaulyje. Klaikiai liûdnas, snapà ir sparnus nuleidæs. Gelbëkite! Niekas negirdi, nes nieko niekur nëra. Bet mane apëmusi panika pamaþu atslûgo. Apðviestas mënulio, lauke stovëjo katinas. Meldësi savo valdovui prieð vakarienæ. Paaukotas paukðtelis gulëjo ant varnalëðomis uþdengto stalo kojelëm á virðø. Uþriestais nageliais. Ðalta, taèiau pati graþiausia mënesiena apðvietë vingiorykðtëm apaugusià Baltlaukio pievà. Nuoga moteris, pasileidusi plaukus iki pat pakinkliø, dabar turëtø ateiti. Per paskutinæ ðio rudens pilnatá. Pasilenkusi, drebëdama nuo ðalèio, skubiai lauþytø ðakeles... Katinas, iðmurksojæs maldas, priglaudë ûsus prie paukðtelio. Naktis paskleidë savo vilnijanèias, juodas skraistes. Uþliûliavo visus ðnabþdanèiu balsu. Katino kûnelis minkðtas, rausvom ðvelniom pëdø odelëm, susirietë á kamuolá: pûkuotoje uodegoje pasislëpë drëgna nosis. Gráþau á miegamàjá, atidariau langà ir griuvau á lovà, tarsi á sujauktà guolá, susirieèiau, ásiklausiau á medþiø oðimà ir uþmigau. Virð galvos dar nardë kregþdës, pastambëjusios prieð kelionæ, nupilkusiais pilveliais; keistas jausmas, atrodo jei staiga jø nebeliks, atsitiks kaþkas labai baisaus, nepataisomo; gal iðprotëjau? Kiekvienas nukritæs lapas man sukelia nenusakomà sielvartà. Gal tai prieðþiemio sàstingis bus mane apëmæs? Tamsþalis rugsëjis, neiðskridusios kregþdës, dar þydi erðkëtroþës ir kasdien lyja; dangus ðviesus ir ðaltas, nemalonë, nemeilë, negeras Moinos þvilgsnis ið padilbø mane nusvilina... Pro savo namo langus dar mëgaujuosi vasaros baigtimi, paskutiniais atodûsiais. Rûsèia agonija. Variniai medþiai vakare uþsiplieskia, susipina lyg ornamentas. Kai uþmiegu, jie iðtempia mane uþ ausø á savo karalystæ. Ir kas èia toks bronzinis staiga sutvisko mano senam àþuole? Tai visos vakaro rûdys susirinko ant iðtiestos virð takelio ðakos. Vël nukrito kelios saulëtos, spindinèios dienos. Vaþiuoju pro laðiðaspalves gyvatvores, regiu pûpsinèius lapus, rytiniai ûkai tvyro vos ne iki pietø. Vakar man pasirodë, kad manæs iðvis nëra ðiame pasaulyje, bet ðiandien netveriu dþiaugsmu, jauèiu, kaip saulë uþlieja nuo galvos iki kojø, pripildo kûnà laukinës energijos, laimës ir pasitikëjimo savimi. Átartina rudens tyla suspengë ausyse. Moina tikra nevidonë, nori, kad jos gimtadiená ðvæstume dviese ir ne namuose, o naktiniame klube; jos prieðgimtadieninis ðventimas su juodaisiais angelais buvæs tik ávadas á tikrà siautëjimà. Garsiai dzingtelëjo ant rieðo apyrankës. Moina uþdainavo ir erzinanèiais ðokio þingsneliais nuèiûþavo á savo kambará. Neþinau, ar ji buvo mano vaikas, ar jaunesnioji sesuo, neþinau, kà ji galvojo apie mane. Patilindþiavæs varpeliais, áëjau á jos kambará. Pasakiau, kad ja gali pasirûpinti tik Juodieji angelai. Skambiai nusijuokë. Dabar man reikia ðokiø partnerio, paaiðkino. Ar su angelais nevartojat kokiø tableèiø? sunerimæs pasmalsavau. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 35

36 qxd :21 Page Ne, atsakë. Mamytë savo gyvenimo bûdu mane atbaidë nuo visø pagundø. Negali bûti! Ir kà tu iðmanai apie pagundas? nusistebëjau. Þinau, kad man patinka ðokti. Ir niekas negali manæs sustabdyti. Pamanykit. Priekaiðtingai paþvelgë á mane. Að nenoriu nieko prisiminti, jos balsas buvo tarytum kiro. Nekenèiu savo motinos! Maèiau tà þiaurià vergvaldæ, visus vyrus paverèianèià kuiliais, ir kalbëjausi su ja. Nenoriu, kad su ja kalbëtumeisi. Neprimink man jos, pakartojo dabar visai ramiu balsu. Darysiu viskà, kà tik man liepsi, o gal að jau per sena? susirûpinusi pasakë: Juk vaikeliai nuo ketveriø metø jau pradeda dirbti dël savo ateities. Dar ne vëlu, atsakiau. Tik neðnekëk man negraþiø þodþiø. Pasistengsiu. Tai kà darysim tavo gimtadiená? Að tikrai jau per senas tavo tûsams, nervingai suðvokðèiau; blogai, nieko neiðmanau apie tokio amþiaus mergaièiø psichologijà. Niekada neteko bûti tëvu. Tûsai, tûsai... Tu nesupranti, norëjo vël kaþkà man drëbtelti, bet susilaikë. Galbût. Labai praðau. Na, pabandyk nors vienà kartà. Nueikim abu. Tai bus nuostabiausia dovana gimimo dienos proga. Labai praðau, nenuleisdama nuo manæs kieèio sidabru tviskanèiø akiø gailiai cirpavo. Galësi neðokti, jei nepatiks. Klausysiesi muzikos ir gersi. Nesu maèiusi tavæs ðokanèio. Vieðpatie, atsidûsëjau. Sutinku, Moinute, bet kaip man apsirengti? Priklauso nuo to, kur tu mane nuvesi á pigesná ar brangesná klubà; brangesniame klube svarbi ne tik apranga, bet ir gera fizinë forma. Ten þmonës mëgsta save parodyti. Och, nelankau treniruokliø saliø, taèiau kiekvienà vakarà uþsiimu joga. Þinoma, man toli iki tavo paþástamø kultûristø... Morozø, pertraukë mane Moina, taip vadinami atletiðki vyrukai. Siaubas, pamaniau, ir ið kur ji viskà þino, juk mamytë gal nevedþiojo jos á klubus. Esi tikra tusofèikë, neþinojau. Ji sutriko. Po geros pauzës paaiðkino: Brangiuose klubuose renkasi stambûs verslininkai. Supranti, jie negirtuokliauja, nevartoja narkotikø, bet sekso neatsisako. Na... pasakok, pasakok. Ðokdami tik uþsiveda. Beveik visi. Ir... pasakok. Mama sakë, kad privalau ið pirmo þvilgsnio perprasti vyriðká: jo nuotaikà, norus, net svajones, todël nuo pat deðimties metø buvau patupdyta á patá slapèiausià kampelá viename praðmatniame klube. Turëjau stebëti. Vadinausi þvalge, manæs niekas nematydavo. Tai man patiko, taèiau po keleriø metø mama liepë...

37 qxd :21 Page 37 Gerai. Nutilk. Viskas aiðku. Ðliundrytës inkstinktas. Tik nesuprantu, kodël vël ten eiti panorai? Ten tokia stipri, veþanti muzika. Moterys nepaprastai graþiai apsirengusios. Ir ðoka! Ðoka! Tikri profai. Að niekad ten neðokau. Vien þiûrëdavau. Taip. Dabar man aiðku. Ak, Moina, kokia tu dar tuðèiagalvë. Ji vos neverkë. Sutrikau. Pagaliau sugalvojau iðeitá. Moina, að tave nuvesiu á patá geriausià restoranà. Apsivilksiu iðeiginiu kostiumu, o tau reikës nupirkti vakarinæ suknelæ. Kaip tikri aristokratai atðvæsime tavo gimtadiená, kalbëjau, bet nebuvau tikras, ar elgiuosi teisingai. Moina susidomëjo: O kokia ten muzika? Labai intelektuali, tvirtai atsakiau. Tavo gimtadienis bus þavus. Klubai, restoranai, o kas bus toliau... pagalvojau apie savo bohemiðkà jaunystæ, nieko baisaus gi neatsitiko. Viskam savas laikas. Jai dar per anksti. Net èia sëdëdamas visu kûnu jauèiau nuodingà, vilkðnà rudens orà; vandens purslai tiðko iki pat medþiø virðûniø, praëjusios vasaros þiedadulkës gulëjo ant nevalomø baldø pavirðiaus. Tu manai, kad esu senamadiškas? Dëbteli á mane. Nieko nesako. Ji mëgsta roþinæ spalvà, pastebëjau. Iðtásæs vinguriuojantis kûnas, apklostytas tamsroþine suknele... Neþinau. Gal pasitarti su dizainere? Tu manai? Ne, suniurzgë. Esu protingesnis uþ tave. Þinoma, jos veide pasirodë ðypsenos raibulëlis. Atrodysime egzotiðkai. Gal niekas ten manæs nepaþins. Keistas, þmogau, tavo nikis, pasakiau sau: tai kas, kad jà atradai sàvartyne, bet ji taps grynakrauje princese. Iðeisim pro senus aprûdijusius medþius á ðvarià plynæ, kelios sustirusios kregþdës purtysis ant laido, uosiai dar apyþaliai... Bet að noriu paðëlti. Kas èia bloga? Visada tik sëdëdavau ir spoksodavau. Restorane mes bûsim geruèiai, jos akys vël apsiniaukë. Sëdësime, klausysime muzikos ir valgysime. Moina, bet tu nesi buvusi aukðèiausios klasës restorane. Aiðku, kad ne. Ten viskas kaip baþnyèioje, niauriai subliurbë. Prisiekiu, tau bus galima paðëlti. Pamatysim. Labai nepatiko pasakojimas apie laiko leidimà klubuose, nutariau jà pasekti, bet, kaip visada, buvau apsivertæs darbais, tad nusprendþiau vël rytais veþti jà á èiurlionkæ. Moina neprieðtaravo. Bendradarbiai nusistebëjo mano dienotvarke. Benzinas pabrango. Kas rytà baladojiesi pas mus ar negaila? paklausë Bronius. Iðkyla abejoniø dël uþsakovø, burbtelëjau. Betgi tu darbuodavaisi naktimis, dviprasmiðkai uþnasriojo Greta. Tapai vieversiu? Jo. Keièiuosi. Manau, kad reikia daþniau susitikti su uþsakovais. Jie laisvi bûna vakarais. Nesuprantu, truktelëjo peèiais Greta, gal ji JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 37

38 qxd :21 Page mano, kad vël medþioju moteris? Aiðku, tai ne mûsø reikalas, ji vël palinko virð kompiuterio. Tam atsiras laiko ir rytais, šaltai atsakiau. Be abejo. Suzvimbë telefonas. Atsiliepiau. Uþsakovas klausë, kokias grindis að turëjau omenyje Dabar paèios madingiausios ið sendinto àþuolo. Tiks? paklausiau. Tiks, atsakë. Þinoma, mums labai malonu tave kasdien matyti, tarë prie durø sëdintis Bronius. Man taip pat. Vaþiavau namo. Vël ðvietë saulë, tik jau nebeðildë. Bangavo benuodis, ðvarus oras. Eiei! Niekas negirdi. Esu laimingas. Gintarinëje ðviesoje nejudëjo në vienas lapas. Karaliðkos tuopos staiga uþdarë erdvæ. Paskui suþaiþaravo akinanti debesø baltybë, pasigailëjau, kad uþmirðau namie tamsius akinius. Visà naktá kaþkur tolumoje bumbsëjo bûgnai, gal vël kas nors pjovë oþá ar ðventë vestuves, bet garsas ið pradþiø buvo malonus. Kaþkokie þvëreliai ilgomis pûkuotomis uodegomis rabþdinosi lauko terasos siena. Þvaigþdës tai priartëdavo, tai nutoldavo. Kitos ðvietë keistai didelës. Naktis vësoka, gal paskutiná kartà èia vakarieniaujame, pamaniau. Atklydo suvytusiø saulëgràþø kvapas. Paukðtþvëriai skraidë patamsyje, turbût ðikðnosparniai. Juodvabalis uþkrito ant Moinos chalato rankovës. Þiûrëk, tariau, koks þvaigþdëtas dangus. Ji nurijo arbatos laðà. Kaþkas tupi po krûmu, suðnabþdëjo. Þiûrëk á dangø. Aš bijau. Tada eik miegoti, subambëjau. Nukibirkðèiavo dar viena beveik vasariška diena, pagalvojau. Garsas nusirito tarsi perkûnija laukais ir pradingo uþ miðko. Nëra nieko graþesnio uþ troðkiai þydinèias paskutines erðkëtroþes, o saulëgràþø galvos, iðplëðtos ið tamsos, tiesiog tvykstelëjo magiðka liepsna. Nupëdinau á miegamàjá. Bûgnijimas ásisiautëjo. Kol nenurims, neuþmigsiu. Kaþkodël vaidenosi juodas juodas ðermenø drabuþiø blizgesys, kai já apðvieèia ne vasaros þaibai, bet grauduliniø þvakiø ðviesa. Velniaveidis stovëjo tolumoje, laidë garsus, pokðinèius tarsi sproginëjanèios granatos. Jau praëjusios vasaros atðvaitai... Apsiverèiau ant ðono. Artëjo Moinos gimtadienis. Rita, drabuþiø dizainerë, buvo gera mano paþástama. Paskambinau ir paaiðkinau jai, kad viena paauglë per savo gimtadiená turi atrodyti kaip princesë. Papraðiau jos pagalbos. Gerai, kad paauglë, o ne senë, nusijuokë Rita. Atsiøsk man tà mergaitæ. Þinok, kad reikalingi bus ir prabangûs aksesuarai. Gerai, atsakiau. Šukuosena, veidas, na Gerai, gerai, pertraukiau Rità, ji turi atrodyti nepaprastai. Supratau.

39 qxd :21 Page 39 Në negalvojau, kad prisiðauksiu nelaimæ. Tàdien ið pat ryto Moina uþtraukë tà paèià, mane gluminanèià, marmalionæ, gal paslapèia gurkðtelëjo mano viskio, pamaniau. Plonyèiu, skaidriu vaiko balseliu dainavo: Su taboru bastyèiausi, migla miglelë, þirgai, jaunas mënuo ðvieèia, kvepia èiobreliais... Ir tuoj ið jos kambario pasigirdo botago pliaukðëjimas, paðëlæ, pergalingi riksmai. Paskui kimiai suðvokðtë prarûkytas senas balsas, rusiðkai papraðë sëst á jo veþimà. Moinos laikas, matyt, buvo trumpas, kaþkokia vidinë nuojauta man apie tai praneðë. Uþtenka! ðûktelëjau. Iðgeriam kavos ir vaþiuojam á groþio salonà, paliepiau; abejojau, ar taip vadinosi Ritos darbovietë. O pusryèiai? Nëra laiko. Vakare prisivalgysi. Prakiurksojau pas Rità kelias valandas, laiþiau ledus, gurkðnojau kavà, klausiausi muzikos bei þiûrëjau telikà vos sulaukiau ið salono gilumos ateinanèios Moinos. Nuo jos groþio mëðlungis mane sutraukë. Net veidas buvo ágavæs lelijos formà: aukðtyn kylanèiø ávairiaspalviø plaukø, tik keli, lyg stori spinduliai, turbût priklijuoti, krito ant peèiø, kûdikiðkai ðviesuliavo. Kieèiø sidabro þieþirbas supo smarkiai pailgëjusios, plazdanèios blakstienos. Paslaptingas neiðsiskleidusios gëlës ðvytëjimas, pamaniau, ðviesos mergaitë. Jos net eigastis pasikeitë: tapo elegantiðka. Visi kûno pakraðtëliai tviskëte tviskëjo. Margablyksniø, tikrø brangakmeniø druzguliai juosë kaklà. Oda buvo kaþkuo taip nugludinta, kad nerealiai spinduliavo; moteriðkos gudrybës, pamaniau. Gyvatiðkai nusirangë atgal á pastato gilumà, ið ten gráþo ásisupusi á karaliðkà drapanà, sulopytà ðerkðnotom gëlëm, banalu sakyti, bet atrodë kaip angelas. Taip, atsidusau, ávyko stebuklas. Moina nebenorëjo siautëti, bent nieko man nesakë. Að jà pakvieèiau tik vieno ðokio, paskui vël susëdome uþ þvakiø ðviesa nugelsvinto stalo. Nelytëtu skaistumu man blusèiojo jos veidas, rembrantiðkai apðviestas. Ant baltos staltiesës sujudëdavo du laibi rankø ðeðëliai. Erdvioje salëje ið kaþkur laðëjo tyras vanduo, nelauktai jis plûstelëjo pro smaragdines grotas: magiðkas skambesiø lydinys... staiga paþiro pliûpsniai ið kosmoso iðtrûkusiø garsø. Mane apëmë savotiðkas transas. Uch, kaþkaip dirbtinokai atsiduso Moina. Ar tau patinka èia? Ko dar klausi. Patikëjau, kad ji laiminga. Man atrodë, jog Moina ir tie fantastiðki garsai kaþkaip tarpusavyje susijæ. Sunku net nusakyti, apie kà mes kalbëjome; þodþiai niro ið burnos ir sklaidësi aplinkui it rûko murglos. Visi lyg uþkerëti spoksojo á Moinà. Buvau patenkintas: tegul mergaitë pratinasi bûti dëmesio centre. Iðsidûksi kitur, su èigonais, karèiai pamaniau. Að labai prastas ðokiø partneris. Sëdëjo ramiai, suglaudusi kojas. Man jos pagailo: apsiavë sidabriniais aukðtakulniais tam, kad kartelá su manimi pa- JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 39

40 qxd :21 Page ðoktø. Niekas daugiau nedráso jos ðokdinti, tik negalëjo atitraukti akiø. Tolumoje judëjo raumeningø vyrø ðeðëliai, bet në vienas neprisiartino. Staiga suvokiau, kokià vertybæ turiu net nejauku pasidarë. Savo stebuklu dþiaugiausi neilgai. Kità rytà paskambino Pulcherija. Branguti, mums reikia susitikti. Devyni tûkstanèiai. Uþ kà devyni tûkstanèiai? nusistebëjau. Uþ Moinà. Tai tik pradinis indëlis, maþø mergaièiø tvirkintojau. Kuoktelëjai. Në trupuèio. Praneðiu policijai, kad pagrobei mano dukterá. Ðlykðtynë! Visai ne. Ar supranti, pedofile nelaimingas, kokiø pinigø netekau, kai praradau Moinà! Að esu jos motina, o tu nusikaltëlis! Iðprotëjai. Netauzyk. Antradiená pusæ aðtuoniø vakaro mano namuose. Devyni tûkstanèiai. Lauksiu. Ir nuspaudë mygtukà. Koðmaras! Pamaniau: juo toliau, juo bus blogiau. Ir kà man daryti? Koks kvailys! Demonstruoti nepilnametæ aukðèiausios klasës restorane, kur pilna tø þvalgø ir þvalgiø. Knibþdëte knibþda visur. Moina vertinama pinigais. Dabar jau didþiuliais. Gràþinti jà Pulcherijai? Velnias! Velnias! Velnias! Jei Moina jau turëtø aðtuoniolika metø... na... vesèiau jà, kad apsaugoèiau. Dabar nieko negaliu padaryti. Reikës kaip nors iðtempti tuos metus iki jos pilnametystës. Mane iðmelð. Manimi pasinaudos. Bandysiu prieðintis patupdys á kalëjimà. Vieðnamiai visais laikais valdë protus. Vieðnamiø savininkës buvo galingos karalienës. Ir dvideðimt pirmame amþiuje niekas nepasikeitë. Pasaulis baisiai senas. Sekso þaisliukai nuolat tobulinami, taèiau niekas negali atstoti gyvo kûno arba pritrenkianèios vizijos. Áklimpau iki ausø ir galiu tik pats save kaltinti. Bekvapæ liûno gëlæ jau varstë ne tik gaðlios, bet ir labai godþios akys. Moinà pats pateikiau ant padëklo. Dabar jie draskosi dël kainos, ji kils ir kils. O gal aš sapalioju? Senovës hetera. Pati seniausia pasaulyje gëlë. Monstrë pilna pikèiausiø kerø, pasiglemþianèiø ne tik kûnà, bet ir sielà. Pasitiko mane didingai iðsiþergusi, didelëj iðkirptëj pûpsanèiomis apvaliomis krûtimis, besiðypsanti tamsiai raudonomis lûpomis, gerai nusiteikusi. Didþiausià áspûdá man padarë jos veidas ir ðukuosena, kuri anksèiau priminë faraono þmonos ámantriausiai suregztø plaukø lavinà, o dabar bala þino kà: vienos garbanos, susuktos spiralëmis, sviro ant kaktos, kitos apvaliais þibanèiais burbuliukais kilo aukðtyn; jokiuose þurnaluose tokiø ðukuosenø nepamatysi, po juodais antakiø skliautais drëgnai þybsëjo tamsios akys, nosis buvo tiesi, taisyklinga, skruostikauliai atsikiðæ it mongolës. Veidas man visada priminë kaukæ. Kresna, stipriomis trumpomis liûtës kojomis. Ausø lezgeliuose spindulius svaidë du maþi deimantai. Mane dusino geidulinga troðki atmosfera. Akys vël nukrypo á baldus, iðmargintus hortenzijomis. Pasigirdo kaþkokia skardi melodija. Oje, kaip tavæs laukiau, jos ðnervës virptelëjo, juk seniai matëmës. Að tylëjau. Negalëjau atitraukti akiø nuo jos meistriðkai sutvarkytø plaukø. Mano duktë pateko á profesionalo rankas. Að, tikra motina, nebûèiau

41 qxd :21 Page 41 sugebëjusi per toká trumpà laikà jos paversti geidþiamiausia ir graþiausia merguþële sostinëje. Kà reiðkia pinigai ir gera medþiaga. Taigi, pone, jûs aukðtai pakëlëte kartelæ, ji dar plaèiau iðsiþergë, veidà kaukæ papuoðë tamsiai raudona ðypsena. Tæskime toliau. Uþ paèià geriausià mano medþiagà teks mokëti. Nuolat. Kà?! krûptelëjau. Mano akys susidûrë su jos tûkstantmetæ patirtá turinèiomis akimis. Mokësi kaip didelis. Nenoriu kartoti. Padaviau pinigus. Paèiupo juos ilgais raudonais nagais. Kitus pervesi á mano sàskaità, kai tik paskambinsiu. Jei pavëluosi, mokësi delspinigius. Labai paprasta, Pulcherijos veide vël pasirodë nenusakoma ðypsena. Ji suglaudë kojas. Aiðku? Pasidarë bloga. Dar spëjau pamatyti uþ ðirmos sujudëjusá didelá ðeðëlá. Apsaugininkai! Tikriausias akligatvis. Bandþiau jai kaþkà aiðkinti, bet atsidûriau uþ durø. Sliûkinau per senamiestá siaubingai suglumæs. Niekaip netilpo galvoje, negalëjau suvokti, bet pamaþu mane apëmë baimë aptirpo kojos, judëjau á prieká it medinis. Bûtinai reikëjo nusigerti, kad nebegalvoèiau, atsijungèiau... Nusipirkau paprasèiausios degtinës ir stiklainá agurkëliø, panaðiø á þalias rupûþiukes. Velnias, kad tik laimingai parvaþiuoèiau namo, o tada nusigersiu... kaþkokio slieko gyvenimas... dar blogiau. Paþvelgæs á veidrodëlá iðvydau savo veidà, iðmuðtà raudonomis dëmëmis. Valdykis, pasakiau sau, kitaip tuoj bûsi lavonas. Vaþiavau lëtai. Pro ðalá slinko þerplëjantys ðermukðniai. Iðniro kavalkada saulës karietø, máslingai girgþdanèiø palei ðilà. Veþëjai buvo apsivilkæ purpuriniais, ásmaugtais per liemená, ðvarkais, susegtais it þvaigþdës þërinèiom sagom. Langeliai uþtraukti raudonomis uþuolaidomis. Neaiðku, kà veþë. Dar nenukritæ lapai gerte gërë ðviesà. Ratai malë sûkuriuojanèius lapø ðeðëlius. Prieð akis slinko saulëta, rami tuðtuma, tik ne manyje. Jau dominavo ryškiatoniai rudens medþiai. Prie stiklinës sienos pakibo didelis rudas voras baltais taðkeliais ant nugaros. Ir daug þmogeliø karstësi mano namo milþiniðkais langais ir narpliojo, raizgë juos nuo virðaus iki apaèios juodomis gijomis. Norëjau paklausti, kodël jie taip daro, bet ið lûpø neiðsprûdo në vienas þodis. Patogiai ásitaisæs drybsojau prieðais stiklo sienà ir gëriau degtinæ uþsikàsdamas ðaltais ir slidþiais agurkëliais. Ruduo ëmë ðalventi ákyriu lietumi. Svetainëje þaliau, tamsiau. Uþ stiklo ðmëksojo pasklidæ pasaulio kontûrai. Aðtrus nepakeliamas skausmas degino kairæ krûtinës pusæ. Greièiau atsijungti! Sakytum, gaiþiø, pilkø voratinkliø driekenos stiklu virveno vandens srovelës. Greièiau nusilakti! Ðit iðvydau Moinà, einanèià per lietø uþþëlusiu takeliu link mano namo. Chaki spalvos maiðelis kabëjo ant nugaros, galva tarsi mëlyno þaibo nutvieksta, ir tà labai durnà dainelæ ðnibþda jos lûpos... vagabundë. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 41

42 qxd :21 Page Priemenëje iðsirikiavo baubai piestu styranèiais plaukais ir Moina su kiekvienu pasisveikino. Mane pradëjo troðkinti. Prisiminiau, kad ðaldytuve stovi apelsininio gërimo butelis. Virtuvëje sëdëjo Moina, peiliu valë grybus. Jie atrodë baisiai, krutëjo jos rankose it gyvos varlës. Gausi skanios vakarienës. Pati rinkau, pasigyrë mostelëdama peiliu. Pirmàkart buvau miðke. Nuostabu! Basteisi! Viena! Man nereikia tavo ðlykðèiø grybø. Daugiau në nebandyk eiti á miðkà! rëkiau net uþspringdamas. Tu girtas. Visiškai girtas. Pasiramsèiuodamas á sienas, iðkiûtinau ið virtuvës. Trauk jà velniai! Susmukau prie stiklinës sienos, kliûstelëjau á gerklæ degtinës. Naktá kaþkas mane tampë. Moinos balseliu maldavo atsibusti. Paskui ið kaþkur atbëgo susiraukðlëjusi palaidais plaukais elgeta, iðkëlusi rankeles, garsiai suriko tiesiai man á ausá. Að jà pastûmiau ir ji nugriuvo ant grindø. Atsimerkiau, bet maèiau lyg pro vandená. Ið drumstos gelmës iðniro pakaruoklis su virve ant kaklo, labai ðviesiais plaukais. Jis tempë Moinà link stiklinës sienos. Ji buvo iðbalusi, be sàmonës. Jo lieþuvis karojo juodas, sutinæs, kai kiðo já Moinai á burnà... taip godþiai, taip nemirtingai pilkðvame lietaus fone. Plaukai, it saulës iðdegintos þolës, apkrito jo krûtinæ. Laikrodis suko minutes, valandas. Moinos rankos pamaþu pakilo ir apkabino pakaruoklá... Elgeta jau spiegë tarpduryje. Norëjau jai padovanoti maþà skrybëliukà. Cha! Graþios gëlës uþ stiklo dabar visai iðsiskleidë, ir laðai, ðvelniai dzingsëdami, krito á jø atsivërusius taurëlapius. Labai troðkino, bet vanduo nepasiekdavo mano burnos. Ir staiga þybtelëjo saulë lietaus laðuose ant ðaltø, lavoniðkø gëliø. Atsisëdau. Saulë plieskë tiesiai á mane. Buvau nugriuvæs ant kilimo. Ðalia voliojosi du tuðti degtinës buteliai. Þiauriai pykino. Negalëjau tiek daug vienas iðgerti. Antras butelis, matyt, apvirto ir degtinë susigërë á kilimà. Nesvarbu. Moina! sušukau. Moina! Moina! Tyla. Tikras koðmaras! prisiminæs vakarykðtæ dienà, pamaniau. Kà dabar darysiu? Gal jai pasakyti? Jokiu bûdu. Niekada! Kaip nors susimokësiu, isteriðkai sukrizenau, tai kalei! Daugiau negersiu. Degtinë neiðgelbës. Moinos lûpos ðvelnios, putlios tarsi didelë uoga; ir koks ten pakaruoklis grûdo jai á burnà savo lieþuvá, iðliejo balzganà spermà, valktimi aptraukusià man akis... Pasipurèiau. Ir vos nepargriuvau, taip buvo silpna. Pièpilnis oras smulkutyèiø vandens laðeliø. Retkarèiais spásteli saulë. Vasara iðëjo. Moina uþplikë man kavos. Kodël tu ne gimnazijoje? paikai paklausiau. Vargðeli, o kas tave priþiûrës, gal ir ðiandien uþsimanysi gerti? Kad nebeturiu. Oi, kaip skauda galvà! Nereikëjo nusitašyti. Taigi, neprieðtaravau gurkðnodamas kavà. Blogi mano reikaliukai. Kas nors nepasisekë?

43 qxd :21 Page 43 Et, numojau nerûpestingai ranka. Viena klaiki moteris bando suësti man gyvenimà, bet tau nebûtina þinoti. Tai labai asmeniðka. Nori, kad jà vestum, turbût nëðèia? bandë atspëti. Prezervatyvas plyðo, sukikeno. Oje, kaip blogai! Nustok! Tai ne tavo reikalas. Susitvarkysiu. Abortas? Baik pliaukðti. Uþkaisk dar kavos. Stiprios stiprios. Turkiðkos. Su puta. Visa diena nuëjo ðuniui ant uodegos. Tik á pavakaræ atsipeikëjau, valandþiukei prisëdau prie kompiuterio. Galva plyðo. Ið ryto nuveþiau Moinà á gimnazijà. Kontoroje manæs laukë uþsakovas, stambus verslininkas. Tikra blakë. Papraðë manæs vaþiuoti kartu su juo paþiûrëti saliø. Aš norëèiau dideliø vitraþø, kategoriðkai pareiðkë. Jums reikëjo pasitarti su architektu. Jis nieko neiðmano, piktai pasakë. Dabar gali bûti sunku juos ámontuoti. Uþ pinigus galima padaryti kà tik nori, atkirto. Bet... tai ne mano sritis, bandþiau prieðtarauti. Labai prašau. Gerai. Siûlyèiau jums Lietuvoje beveik neþinomà technologijà stiklo graviravimà, matinimà. Taèiau privalom kruopðèiai apþiûrëti salæ. Taip! Todël ir atvaþiavome. Neþino, kur kiðti pinigø, pagalvojau. Dvi milþiniðkos salës kà tik po remonto. Nudaþytos ðviesiais pasteliniais tonais. Bet... maþesniojoje salëje virð paradiniø durø buvo matyti ádubimas, toliau gerai uþmaskuotas átrûkis. Reikëjo ið pagrindø suremontuoti namà, o ne vien já perdaþinëti, ironiðkai tariau. Ot, nepagalvojau, iðsigando blakë. Tikras kiauðiagalvis tas architektas, uþ kà að jam sumokëjau?! Kà man dabar daryti? Gerai apþiûrëkim visas sienas. Jûs man patarsit, kur geriausiai tiks stiklas. Vitraþas ir architektûrinë erdvë organiðkas vienis, tai labai svarbus dekoratyvinis akcentas, fokusuojantis ðviesà ir formuojantis paèià architektûrà, o að tik dizaineris. O... mielasis menininke, nusileiskime truputá þemyn, pasiûlë. Neprieðtaravau. Plaèiarûris nuvedë mane laiptais á barà. Mus pasitiko iðblyðkæs padavëjas. Verslininkas vaiðino mane kokteiliais. Niekuo negalëjau jam padëti, tikrai, tai ne mano darbas. Patariau samdyti patyrusá architektà ir rekomendavau savo draugà. Kai jis baigs darbà, tik tada ateis mano eilë, paaiðkinau blakei. Ir kodël man taip nepasisekë?! Iðlupo pinigus, o dabar vël viskà ið naujo pradëk! piktai rëkavo ðluostydamasis nuo kaktos prakaità. Gal jis manë, kad jums neuþteks pinigø viso namo kapitaliniam remontui, o kà jau ten kalbëti apie vitraþus, apsimeèiau, jog bandau spëlioti. Jis manë! Jis manë! teberëkaliojo verslininkas. Jis manë, kad að visiðkas gluðas. Toks ir esi, pagalvojau. Pasikvietë juodaplauká padavëjà ir papraðë dar atneðti porà kokteiliø, paskui dar ir dar. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 43

44 qxd :21 Page Nakvojau pas Mindaugà. Paskambinau Moinai, kad ðiànakt negráðiu. Girtuokliauji, tarë ji. Rytoj vël man reikës kapstytis autobusais, jos balselis buvo irzlus, labai piktas. Taigi vienà saulëtà rudens rytà að dingau lange atsispindëjusiam veidrodyje. Ten ðvietë baisiai graþus, labai geltonas, bet negyvas, it padarytas ið popieriaus, man paþástamas Igernos sodas. Pusiausnûda pramirgëjo daug dienø, atëjo terminas mokëti uþ Moinà. Pervedþiau pinigus á Pulcherijos sàskaità. Prakeikta nuopisa! O kam galëjau pasiskøsti? Bet gal jos abi susitarë? Motina ir duktë, juk ir vienos, ir kitos akys apvalios it monetos, tik motinos nosies ðnervës plaèios ir lûpos didelës, iðvirtusios baltai nudaþytame veide. Moinos nosis tiesi, lûpos kitokios formos. O jeigu ji savo noru sugráþtø pas motinà?! Fantazavau: kai sutemtø, Moina iðeitø pasivaikðèioti ir prieð vidurnaktá parsivestø vyriðká, kurá abi iki ryto sudorotø. Paskui labai patenkintos uþmigtø. Jas aplankytø svaigulingi sapnai. Juose bûtø daug jaunø, stangriø vyrø. Jø nuogi kûnai taip pat baltai nudaþyti, akys po nusvirusiais vokais drumzlinos, tik nakties tamsoje jos katiðkai kibirkðèiuoja... po baltais daþais jø oda saldi ir kvapni... taip guli nugrimzdusios á pritemdytà dienos ðviesà, apsunkusios, patenkintos. Sapnuose pas jas virtinëmis traukia pinigø pertekæ vyrai. Duktë turës pralenkti motinà. Vis prisimenu: gatvelë rëmësi á jø butà. Kito iðëjimo nebuvo. Akligatvis, ir tiek. Neduokdie kam nors á já patekti. Bûdamos vienos, ûkaus, susëdusios ant hortenzijomis iðmargintø foteliø, gerdamos þalià arbatà, o jø aukos, dar nieko nenutuokdamos apie savo lemtá, strapalios po Vilniø. Motina liûtë jau dabar ðvyti ið laimës, duktë visada truputá apimta melancholijos. Menu, ant palangës vazonëliuose augo alijoðiai; jø sultimis jos drëkindavo plaukus ir veidà. Gal kam nors ir pavyko ið ten iðtrûkti, tarkim, iððoko pro langà su visais stiklais ir susilauþë kojas. Tai nuokruðø nuokruðos! Neturëjau jokio supratimo apie prostitutes ir vieðnamius. Siaubas! Kaip galiu taip galvoti apie Moinà! Taèiau jeigu ne að... tarkim, jei nebûèiau tos kaèiukës priglaudæs... taigi. Blogio ûkanos kaupësi mano galvoje. Kaip ið Moinos padarysiu princesæ, jei visus pinigus teks moèiai atiduoti? Jau apie save net nebegalvoju. Neþinau... milþiniðka piktvotë, jei ko nors nesumanysiu, mane pribaigs. Atëjo ruduo. Krito obuoliai ir lapai: maþi it ðviesûs dribsniai, dideli ir skylëti, vidutiniai labai raudoni. Þiûrëjau á Moinà. Basa stovëjo terasoje ir viena ranka gaudë didelá purpuriná lapà: pailgos formos, truputá skylëtà. Jis labai lëtai leidosi ið paties dangaus. Ant pinto staliuko gulëjo raudonðonis obuolys. Oras buvo ðiltas ir drëgnas. Moina stovëjo pasistiebusi ant pirðtø galiukø (jos keltis labai aukðta, pamaniau), iðtiesusi rankà, atverstu delnu. Lapas delsë. Nejudëdamas kybojo ore. Paëmiau obuolá ir suleidau dantis. Atrodþiau lyg vampyras.

45 qxd :21 Page 45 Pro lûpø kampuèius sunkësi raudonos sultys. Þavinga akimirka, pagalvojau; jokio vëjo, bet oras pilnas slidþiø ryðkiaspalviø lapø, o medþiø ið èia nematyti. Pagaliau tas didelis lapas pasiekë Moinos delnà. Ji uþsidengë juo veidà. Suglaudë pëdas. Apaèioje kaþkokia bjauri palaidais þilais plaukais senolë nuðlepsëjo per mano kiemà. Ruduo... Ðià naktá neblogai bûtø parsivesti kokià graþià moterá: gyvenimas nuostabesnis uþ visas pasakas; tai Moina nori, kad juo dþiaugèiausi. Laðo formos purpurinis lapas paslëpë Moinos veidà. Ið po lapo, lyg ið po kruvinos kaukës, ji pasakë: Gaila, kad ið ten niekas negráþta. Tikiu, jei sugráþtø, tai brangintø kiekvienà savo kvëptelëjimà, prisilietimà... Ir pasipylë tikra lapø liûtis. Kodël ji taip kalbëjo? Ar per maþai að mylëjau gyvenimà, kad jos motina dabar já ëda? Gal Moina mane paliks? iðsigandæs pagalvojau. Ji kaþkodël tapo velniðkai linksma ir nerûpestinga. Jos gyvenimas, taip man atrodë, dabar spindëdamas lëtai plaukë pro plaèiai atmerktas akis. Balsas aidëjo neiðpasakytai muzikalus, paprasèiausias þodis, jos lûpø iðtartas, ágaudavo ypatingà prasmæ, kiekvienàkart skambëdavo kitoniðkai, labai jaudulingai. Vis dþiaugiausi, kad gyvename uþ miesto, po senø medþiø aukðtais skliautais, tarp tuðèiø laukø; vëjø burnos sutartinai ið laukø pûtë, pro lietaus marðkonius spásteldavo saulë, bet vakarais piktas, agnus spinduliø kibirkðèiavimas, skaisèiai nurausvinæs tolius, kankino akis. Tà rytà, kaip visada, silpnai papusryèiavæ, gërëme kavà. Moina pasakë, jog ðiandien galiu jos neveþti á èiurlionkæ. Kaip gerai, pagalvojau, padirbėsiu namuose. Ji vilkëjo trumpomis odinëmis kelnaitëmis, ant peèiø buvo uþsimetusi languotà skarà draiskanà, tokios ðá rudená buvo madingos. Jos kojos aptemptos tamsiomis pëdkelnëmis, tampriai apgludusios auliniais batais, atrodë gundomai graþios; pamaniau: niekas tavæs, Moina, nelaiko ðiame name pririðæs, ir kokios palyginus su tavimi apgailëtinos visos panos. Gaivus melsvø erdviø laisvës kvapas pakuteno ðnerves, buvau visai pamirðæs akligatvyje tûnanèià slibinæ ir, palinkëjæs sëkmës, iðleidau Moinà pro duris. Tuoj sëdau prie darbastalio ir panirau á savo erdves, pritutintas daiktø. Suskambo telefonspynë. Nuëjau prie durø ir pakëliau ragelá. Policija, išgirdau. Baisenybë! Pulcherija ant manæs uþsiundë mentus, pamaniau. Áleidau juos. Jûs Bernardas Jackus? Taip. Ir jûs èia gyvenate? Taip. Esate Moinos Valentaitës globëjas? Taip, o kas? JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 45

46 qxd :21 Page Vaþiuokit su mumis. Kodël? paklausiau. Kur? Vaþiuosime á Bernardinø kapines. Ko? nusistebëjau, visiðkai nieko nesusigaudydamas. Jûsø globotinë nuþudyta. Nuþudyta? man ëmë suktis galva. Nuþudyta... Ne tik nuþudyta. Ir iðþaginta, ðaltai pasakë policininkas. Nukrapaliojau su policininkais ðuntakiais tarp senø, iðvirtusiø paminklø, apsuptø retø rudeniniø gëliø, atrodë, kad visa mano gyvybë tuoj iðspragsës per akis. Bandþiau ásivaizduoti, kad mergaitë niekada pas mane negyveno, kad nebuvo jokios Moinos. Rusenanèiuose saulës spinduliuose nuoga gulëjo ant kapo. Vietomis kûnas, aplipæs þemëmis, pilkavo, per smakrà buvo nudrykæs kraujo upelis ir nuo kraujo sulipæ plaukai ið toli atrodë tamsûs, ið arèiau kaip tamsrudis kailis. Ant kûno krito ðalia stovinèio kryþiaus ðeðëlis. Rûksnojanèios saulës ðviesoje po ðaltais, didingais paminklais kûnas tarsi pats savaime zmeko skradþiai... Giluminë malda iðsiverþë ið mano ðirdies, kai pamaèiau; mano akys alergiðkos, neatlaikysiu... Abejinga mirties spalva apgaubë kapinëse gulintá nuogà lavonà. Tai pati baisiausia mano gyvenime diena pilna koðmaro, neapykantos ir juodþiausios nevilties, pamaniau. Mano protas dar snûduriavo, po galvà trankësi padrikos mintys. Nuogas beasmenis mergaitës kûnas! Ið po þemiø, ið visø kapø pakilo mitinis klyksmas, net oras ëmë zvimbti. Koks monstras tai padarë?! Iðsiþiaukèioti, pamaniau, pasilenkiau, bet iðtekëjo tik seilës lyg kokie tulþies varvalai. Man pasirodë, kad Moina tiesiog nejuda, ir tiek. Nejuda kapinëse. Benamë. Turësim lovas, pilnas aromatø, Sofas, tokio gilumo, kaip kapai, Keistas gëles, kur ant lentynø matos, Po dangumi, praþydusias margai, sukosi ir sukosi smegenyse tie þodþiai. Neapykantos ðviesoje plëtësi geltonø, rausvø, baltø gëliø didelës dëmës. O kas jà èia atrado? Mane ðie mentai tik pakvietë. Mitologinë pabaisa tebetûno pasislëpusi ðiose kapinëse, kodël jie nesupranta?! Krausèiausi ið galvos. Kodël neuþdengia kûno? Gydytojai, policininkai, kriminalistai, visi vienodai þiûri á lavonus, pagalvojau, bet taip negalima! Ji dar nesustingusi, atrodo tuoj dþiaugsmingai nusiðypsos. Ji þino, kad þvelgiu á jà. Pagaliau atneðë lavonmaiðá ir águzojo á já Moinos kûnà. Nusisukau. Tai jûsø globotinë? paklausë policininkas. Atpaþinote? Taip. Niekur neradome jos drabuþiø. Ji mûvëjo ilgais auliniais batais, sumurmëjau. Nieko neradome. Jûs laisvas. Nelaimës zona jau buvo atitverta. Jie net nesirengë manæs parveþti namo, taip buvo uþsiëmæ kaþkokiais matavimais, tyrinëjimais. Paklaikæs dairiausi

47 qxd :21 Page 47 aplinkui. Labai senos kapinës. Visi jose atsidursime. Nebëra Moinos. Kiaurai prasmego ðiose kapinëse. Kodël kapinëse? Leisgyvis nusvirduliavau pas Mindaugëlá, tegul jis manim dabar pasirûpina. Teko laukti gilios nakties. Þaliaburniui në motais mano tragedija, jis mokësi aktorystës, repeticijos galëjo uþsitæsti iki pat auðros. Apverèiau aukðyn kojomis visà butà në laðelio alkoholio, tada paskambinau, aiðku, kad ne psichiatrui. Pagaliau mane ëmë tàsyti. Iðvëmiau kaþkà glitaus, nieko gi tàdien, be keliø kàsneliø per pusryèius, nebuvau valgæs. Mindaugas iðvalys. Mano akys pûpsojo raudonos po antakiais, virð pabrinkusiø paakiø; dûrë skaudûs þybsniai. Iðvaduokit mane! rëkiau. Skausmo þarijos negeso. Iðgalàstos neapykantos ietys, kerðto durklai draskë kûnà, ið kanèios net sulinkau. Nepakeliamas reginys. Geriau bûèiau gyvenime niekada ðito nematæs. Akims ir visam kûnui kanèiø kanèia. Kaip iðtvert? Þemë slydo man ið po kojø. Iki pat gyvenimo pabaigos taip kentësiu, pamaniau. Padëkit! ðaukiau. Uþbaikit ðià kanèià. Darykit kà nors! Nesuprantu ir kaip nenumiriau nuo matyto reginio. Pas Mindaugëlá raièiojausi ant grindø, kaukiau ið siaubo. Stebiuosi, kaip manæs nesuparalyþiavo dar kapinëse. Mano akys buvo ápratusios matyti vien graþius daiktus ðvariose, steriliose, be menkiausios dëmelës erdvëse; jokiø krauju suteptø rankø, jokiø smûgiø, smurto pëdsakø, në menkiausios prievartos; þmonës neuþsikrëtæ pavydu, kerðtu, neapykanta, jokiu naikinimo jausmu. Ir staiga man atsidurti pragare nepakeliama. Uþ kà?! Kam jie mane ten nuveþë? Niekas neturëjo teisës manæs luoðinti! Mano akys alergiðkos. Negalëjau þiûrëti á kraujà; kai mokiausi dailës akademijoje, pavyko iðvengti priverstinio vizito á lavoninæ. Niekad nebûèiau galëjæs dirbti kriminalistu, gydytoju ar policininku. Suvokimas atëjo pamaþu; kraupios ritualinës apeigos senovës þyniø ðaltakraujiðkai atliekamos kapinëse, màsèiau; keista, kad neiðpjovë ðirdies. Lietuviø þyniai kraugeriai. Ið vëjo supustytø rûko bluzganø iðniro nesikeièiantis mergaitës paauglës siluetas. Jis, ágaudamas formà, pamaþu ryðkëjo. Rûko verpetai paskui já nuneðë tolyn. Ar ne jie laidodavo nekaltas gyvas mergaites, kad pilys ir rûmai per amþius stovëtø, o gal tai pasakos? Tie seniai kretenos, þyniai jà paaukojo: uþmuðë turbût akmeniu, paskui nuvilko drabuþius ir kitu aðtriu akmeniu iðdraskë lytinius organus. Fanatikai. Beproèiai. Ir niekas nieko neárodys, kaip visada. Staiga galva tapo tuðèia it laukas prieð þiemà. Gëriau, kol nusvirau ant Mindaugëlio lovos. Gráþæs jis pradëjo ðûkauti, mane tàsyti. Labai garsiai jam aiðkinau, jis purtë galvà, tada ásiutæs puoliau staugdamas visa gerkle: Savo rankomis pasmaugsiu tà þmogþvërá! Mindaugëlis mane pastûmë. Nugriuvau. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 47

48 qxd :21 Page Tada Þaliaburnis mane uþritino ant patiestos paklodës. Uþtempë ant kilimo, kad bûtø ðilèiau, ant kûno uþmetë keletà gauruotø apklotø. Rytà prikëlë neiðpasakytas skausmas. Pro smegenis bangomis ritosi ir ritosi spengiantys signalai. Regëjau milþiniðkà kamuolá nuogø, susipynusiø, amþiams sustingusiø kûnø; ðis kabantis prieð mano akis lavonø ornamentas siûbavo... Atsipeikëjau nuo Mindaugo riksmo: Kas atsitiko?! Baltoji karðtinë? jis ëmë keiktis it paðlemëkas. Keliais þodþiais pasakyk! Vakar girtas manæs vos nepasmaugei. Nuþudë ir iðprievartavo nekaltà mergaitæ kapinëse. Vidury dienos! Tà, kurià buvai namie apgyvendinæs? dalykiðkai paklausë. Tà, uþ kurià jos motinai mokëjai pinigus? Taip. Tave turbût pasodins á kalëjimà. Aš nieko nepadariau. Nesvarbu. Neárodysi. Tiesiog pasiruoðk baisiausiam dalykui. Nesàmonë. Gal... jis ðaltai mane nuþvelgë. Neturiu laiko su tavim terliotis. Iðkviesiu taksi. Parveð namo. Tai ne mano problemos. Atleisk. Nemoku guosti. Uþjauèiu. Buvai asilas, kaip ir að; niekas nieko neþino, tave labai gerai suprantu, Mindaugëlis atëmë ið manæs savo buto raktus. Palauk, kol pavojus praeis. Gali nepraeiti, suniurnëjau. Praeis. Anksèiau ar vëliau, paguodë. Atia, pasakë, kai po langu sustojo taksi. Atia, automatiðkai pakartojau ir iðëjau pro duris. Paprašiau sustoti prie Maksimos. Brangi mergaitë. Labai labai brangi, pamaniau, pats uþkëliau kainà. Ðutvë beproèiø! Skausmo vakuumas. Geltonos, sutreðusios spalvos ruduo slinko pro ðalá. Prisiminiau jos akis. Daugiau nieko. Uþmirðiu, pasakiau sau. Veidrodis namuose rodë ðunveidá uþdribusiomis akimis. Pasijutau ákalintas. Dar paþiûrësim, pagalvojau. Ðunveidis tik ðlykðèiai iðsiviepë parodydamas silpnus, iðgedusius dantis. Privalau... stenëjau, privalau gyventi. Kirmëlaitës tuoj puls varpyti kûnelá, pagalvojau ásipildamas degtinës, nes pilvotasis butelis seniai buvo tuðèias. Nulingavau á miegamàjá. Nuþudytoji vaikðèiojo sapne po mano gyvenimà, susirûpinusi bandë atidaryti duris á kilmingøjø slaptà vieðnamá. Pamanykit, net mano negyva motina kaþkur budëjo. Jø neiðgàsdinsi. Makabriðki þudikai, jaukiai, patogiai ásikûræ ant sostinës plynaukðtës. Aðtrus, pjaunantis klyksmas sudraskë naktá. Atsisëdau lovoje. Tyliu tyliausiu balsu pasakiau sau it ðimtametis senis: tu. Buvai. Að esu paðalietis. Nenoriu ásijausti. Þudikas atsakys prieð Dievà. Iðniekinimas ir iððûkis. Kam? Negalëèiau pasakyti në vienos savo prieðo pavardës. Nesàmonë. Pulcherija uþsakë nuþudyti savo dukterá. Irgi nesàmonë. Vasara baigësi. Ir kuo èia dëta ta vasara? Atmintis graþiai uþrauks atsi-

49 qxd :21 Page 49 vërusias þaizdas, juk þinai. Ið toliø kada nors paþvelgsi á savo praeitá. Nenorësi net prisiminti, bet reikës... Negalima uþmirðt, kad ir kaip norëtum. Nevalia. Pats Dievas leidþia kerðtauti subtiliai, labai rafinuotai. Mistinis veidrodis atvërë savo gelmes. Maèiau ðaltà, nykià rudens naktá, dar þalius medþius uþ langø; praëjusios dienos fragmentai koðmaras, apgaubtas troðkiu vytimo kvapu. Alyvø virðûnës, tarsi maþi þmoguèiai, pasibaladojo á stiklà. Dar þalia lapø masë uþtvindë kambarius. Pro aðaras nieko nebesimatë. Kaþkas degino vokus. Juk sakiau, kad pasirodysiu tau vidury dienos, nes gyveni vienas, atsiskyræs nuo pasaulio, dideliame name, vidury laukø, uþsidengæs medþiais, gal tik ðakom, spygliais, lapais, þiedais ir uogom. Vëjas pagavo perregimas moteris neðioti tarsi þiedadulkiø debesis nuo sienos prie sienos, ið vieno tamsaus kampo á dar tamsesná Metelelæ, Emilijà, Moinà... Ir nebeðaukiau, nes niekas neiðgirs ir neiðgelbës. Gal sapnas mane taip iðgàsdino? Tuoj lauko pelës ims galàsti dantis á tëvø peèiø, tuoj juodas kurmis paeþerëje iðkels þemiø krûvà, èia jo teritorija kà nori, tà daro: verèia ið ðaknø medelius, gëles, darþoves. Pavargau nuo Baltlaukio vëjo. Neregimos mergaitës vaiduokliai ákyriai, ádëmiai, kaip ir prieð daugelá metø, stebëjo mano gyvenimà, kurio gal jau nedaug likæ... Sekmadienis ant dulkëto kilimo, veidu á stiklo sienà. Alkanos rudeninës musës. Telefonas tyli. Darbo kambaryje guli në neápusëtas projektas. Ir gelia nuo vëjo pirðtus, ðirdá, ryt laidotuvës; prie kapo uþdegsiu þvakæ, padësiu gëliø Lingavo susiraukðlëjusios alyvø virðûnës. Liko tamsûs mano namai tarp senø medþiø. Nieko nebelaukiu. Erðkëtynas apraizgys kûnà. Tyliai þydësiu krauju. Ðviesos persmelkti erðkëèiai be menkiausio gailesèio badë mano kûnà. O kai að mirsiu, persikelsiu gyventi á koká nors nuostabø, beveik sakraliná daiktà, màsèiau, taip ir bus, pasiliksiu tarp þmoniø. Nukuko mano galva, kai tik prisilieèiau prie ákapiø. Paslapèia nukirpau plaukø sruogà. Saulë raizgë savo spindulius medþiø lapijoje. Lyg perlai þybèiojo prakaito laðai ant kaktos, ant þolës. Dar saulëtos dienos... o kokia baisiai juoda þemë... Moina buvo nuþudyta ið uþ nugaros, á galvà trenkë aðtriu daiktu, iðþagino tuoj po mirties. Visi drabuþiai dingæ. Kaip ji atsidûrë senose Bernardinø kapinëse? Ji niekada nemëgo kapiniø. Mirtis prie jos nesiderino. Buvo pernelyg jauna ir iðpaikusi. Visi iðkart pagalvojo apie narkotikus. Kriminalistai triûsë iðsijuosæ, taèiau nerado jokiø narkotikø pëdsakø. Þudikas, be abejonës, buvo iðkrypëlis. Nekrofilas. Moina ne pirmoji jo auka. O, kaip ji mylëjo gyvenimà! Tamsûs tumulai iðniro kapiniø tankmëje laidotuvininkai. Veidai paslaptingai susiliejo su iðretëjusia lapija. Gili, juoda þemës burna. Ne. Ásèios. Vienos moters veidu riedëjo aðaros. Nustebau. Gal jà sukrëtë pats nuþudymo baisumas? Vargðas kûdikis, kaþkas suaimanavo man uþ nugaros. Daugiau niekas neverkë. Þmoniø buvo nedaug. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 49

50 qxd :21 Page Pulcherija teatraliðkai persiplëðë savo praðmatnià suknelæ. Norëèiau mirti ið malonumo, sustenëjo, bet nenugalabyta. Neiðliejo në vienos aðaros. Ið gyvos Moinos ji dar bûtø galëjusi pasipelnyti; ant veido buvo uþsidëjusi klaikiai storo grimo kaukæ, tad atrodë kaip pajacas. Mano mergytë, mano graþioji mergytë... ðleikðèiu balsu virkavo. Tylëjau sukandæs dantis. Baisi mamytë ir klaiki jos dukrytës papûgëlës mirtis, kuþdëjosi moterys. Á laidotuves buvo atëjæ keli Moinos motinos draugai, meiluþiai ar klientai. Vienas pasakë prakalbà. Tu tik paþiûrëk á motinà, vël suðnypðtë moterys. Siaubas. Prostitutë. Tokio jos dukters galo ir buvo galima laukti. Pakvieèiau laidotuvininkus á restoranà ðalia kapiniø. Naujøjø kapiniø niekas nemëgo. Man pavyko nupirkti þemës sklypelá senosiose, kur dar daug medþiø ir paminklø. Á laidotuves atþingsniavæ Juodieji angelai elgësi siaubingai, bent man ir kitiems taip atrodë. Þmonës ðnabþdëjo, kad jie ir yra tikrieji þudikai. Visi nuëjo uþkàsti, arba iðsiskirstë, taèiau jie pasiliko kapinëse. Neþinau, gal apie Moinos kapà suðoko koká ritualiná ðoká, kaip apie seniai, gal papjovë gyvûnà ir sulaðino jo kraujà á drëgnà kapiniø þemæ, gal, nuogai iðsirengæ, beprotiðkai giedojo... Gerai menu vienà Moinos bendraamþæ, þybèiojanèiais akiø baltymais, apsivilkusià ámantriais apdarais, ið po jø lindo balti it putos nëriniai. Ji atrodë fantastiðkai. Jëga! pagalvojau nesàmoningai. Ðit tokios ateities moterys ir traukia þudikus. Pinigø jos neturi. Jos paèios yra reèiausi brangakmeniai. Tokia mintis man toptelëjo per Moinos laidotuves. Pasijutau iðsekæs ir beviltiðkai senas. Þudikas, matyt, buvo pakerëtas. Moinos draugë, gal tik paþástama, mieguistai paþvelgusi á mane pro ilgas blakstienas, liguistai ir svajingai nusiðypsojo; jai apie kaklà suþvilgo nëriniai it vidurþiemio ðerkðnas. Ið siaubo buvo lyg apkvaiðusi. Ji neatëjo gedulingø pietø, aiðku, liko prie Moinos kapo. Paskui að parsiveþiau namo Pulcherijà. Mes prisigërëme iki sàmonës netekimo. Prisimenu, paryèiui jà dulkinau savo lovoje. Jos kûnas buvo stangrus, dar nepraradæs lankstumo. Jauèiausi esàs visiðka ðiukðlë. Pulcherijai, kaip visada, reikëjo pinigø, taèiau arogantiðkai pasakiau, kad að suteikiau jai didþiausià garbæ parsiveþdamas á namus, juolab priimdamas á savo lovà. Ir papraðiau niekada o niekada daugiau nepakliûti á mano akiratá. Pulcherija, sukryþiavusi rankas ant krûtinës, paþadëjo. Ðit kaip að elgiausi tuoj po Moinos laidotuviø, taèiau prisiekiau, kad þudikà atrasiu ir jam atkerðysiu. Aiðku, paskui kaip reikiant uþgëriau. Juk alkoholis vienintelis vaistas, negi gulsies á beprotnamá. Kuriø velniø! Praeis kiek laiko, praeis... Akimis grybðtelëjau keistà, rudeniná vilkakojø sniegà, gal bobø vasara bus ðilta. Sapniðkas mano elgesys per Moinos laidotuves... iðliko tik kai kurie epizodai. Moina buvo prisodinusi á vazonëlius kambariniø augalø, stengësi pamëgti gëles. Apatiðkai stebëjau, kaip jos dabar glemba, vysta ir dþiûsta. Neturëjau jëgø jomis rûpintis, jos manæs taip pat nemëgo, tik Moinos kalytë Ponia laiþë man rankas ir vizgino uodegà.

51 qxd :21 Page 51 Nepilnametë prostitutë, nuþudyta vieno ið savo klientø, skelbë laikraðèiai. Norëjau juos paduoti á teismà, taèiau tik per paþintis paèiam pavyko nepakiûti á spaudà, kuri pasigardþiuodama drabstë mane purvais. Þmonës malë lieþuviais it iðdurnëjæ. Kelios pasiutbobës, mane pamaèiusios, tris kartus nusispjovë. Radau pëdas klampiame sodriai rudame purve tolyn tolyn link mëlynø horizontø. Kieno pëdos? Tas, kuris nuðliumpino, ðiànakt tupëjo po mano langais, vis brazdindamas sudþiûvusias piliaroþes, stebëjo mane ið tamsaus, tankaus alyvø krûmyno. Atlikinëjau jogos pratimus tamsoje, paskui iðlindo mënulis ir paliejo neðvarià pieniðkà ðviesà, joje iðtirpo erðkëèiai ir pieva prieðais namà. Mënulis buvo apaugæs drignëmis, tai liudijo, kad rytoj prapliups lietus. Prieð miegà iðgëriau kvapnios arbatos. Jau girdëjau krebþdant lauko peles. Tas, kur stovëjo lauke, dar laukë... Mano kalë jo sunkaus alsavimo negirdëjo. Ið ryto á gyslas pliûptelëjo skausmo bangos, kai pamaèiau po langais iðdramblotà þemæ. Kieno pëdos? Jauèiau kaþkas ávyks. Ore tvyrojo átampa. Ruduo uþgriuvo visu sunkumu. Be jokio áspëjimo. Vienà dar saulëtà dienà nuvaþiavau á kapines sutvarkyti gëliø; saulës spinduliuose viskas raibuliavo, tirpo, dvejinosi, vos nenualpau. Vakarop oras pajuodo. Liûtis prakiuro netikëtai. Piliaroþës sukniubo ant þemës. Ponia greitai ðërësi. Iðlindo naujas ryðkiai rudas kailis, puikavosi savo ðvieþia lapiðka spalva. Oras atðalo. Ëmë gelti nugarà. Virð dar þaliø atvaðynø pamaèiau skrendant plonytæ mergaitæ, suglaudusià kojas. Ji, didingai gausdama, krito tiesiai ant manæs. Ponia ëmë staugti. Ant mergaitës galvos iðvydau mëlynà kepurëlæ. Ðaukdamas iðpuoliau lauk, bet mergaitë nërë á paèià þalumos gelmæ. Ið ten pasigirdo vaikiðkas, paðaipus klegesys. Supykau. Ðaukiau vis garsiau ir garsiau. Tik pasmëlusios virðûnëlës sulingavo, matyt, ji panërë dar giliau, nes klegesys nutilo. Paspruko. Sidabrinis kûnelis pasislëpë. Gráþau á vidø piktas, nelaimingas; iðsiviriau arbatos. Ponia nustojo staugusi. Pabuèiuok jai rûrytën. Ðliurpèiojau karðtà arbatà, kad praeitø mane kreèiantis drebulys, kad apsiraminèiau. Turbût ið galvos iðsikrausèiau. Susirgau. Atsiguliau á lovà. Ponia áðoko ákandin manæs; nuo aukðtos temperatûros tos haliucinacijos, pagalvojau. Svajojau apie maþà pistoletà. Banalu. Nepriimtina. Praëjus gal mënesiui po Moinos þûties, pas mane atëjo kaþkokia moteris. Buvau tiesiog paklaikæs nuo vienatvës, tad jà ásileidau. Moteris buvo maþdaug mano metø. Ji paklausë, ar að tikintis. Pasakiau, kad taip, ir pasodinau jà svetainëje á fotelá. Nuo jos padvelkë gaiviais kvepalais. Elgësi ekscentriðkai, pamaniau, gal ið kokio nors laikraðèio; pasigailëjau, kad atidariau jai duris, taèiau jau buvo per vëlu. Sakykit, kaip tokia vargeta galëjo atsidurti jûsø aplinkoje? Kalbu apie Valentaitæ. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 51

52 qxd :21 Page Jos motinos aplinka ne maþiau egzotiðka, atrëþiau þiûrëdamas á iðdaþytas akis. Och, och, koks namas! ðûktelëjo. Kaip pasisekë Moinai, ar ne? Jûs iðprotëjot?! Në trupuèio. Vienas vienintelis vyriðkis atstojo visø vyrø idealus, að nesakau, kad jà pagrobëte ir laikëte uþdaræs maþame kambarëlyje. Jûs jà prisiviliojote, nes jums patinka nekalti, dar vaikiðki kûneliai... Išeikit! suriaumojau. Ji toliau lyg niekur nieko kalbëjo: Vieðpatie, kaip pas jus graþu, jai besëdint fotelyje, suknelës klostës iðsipûtë, it kas bûtø á jas pripumpavæs oro. Atrodë, moteris tuoj pakils aukštyn lyg balionas. Að jà atradau ðiukðlyne, bandþiau aiðkinti. Moina buvo primuðta. Ir jums pagailo to vargðo kûdikio? atsidarydama rankinæ ir joje kaþko ieðkodama ironiðkai paklausë. Kodël turiu jums teisintis? Ko jûs norit ið manæs? Bet... Moinos juk nebëra. Ko èia atsivilkot?! Gal Pulcherija savo firmoje buvo jums paskyrusi sutenerës darbà? Prikàsk lieþuvá, nusikaltëli, grasinamai pasakë. Ar að tau panaði á tokias? Á dar blogesnes, atsakiau. Að tik Moinà paþinojau. Ir man nuoðirdþiai jos gaila. Gailëk toliau. Neðdinkis. Nesiruošiu. Bus blogai. Gal manai, kad að nusitempiau jà á kapines?! pradëjau garsiai ðaukti. Rankos virpëjo. Nebesivaldþiau. Atsipraðau. Deja, Moina buvo nekalta. Jà negyvà iðþaginot! suriko. Gerai þinau, kad buvo nekalta, o dabar varyk ið èia! Staigiai! Ji nekreipë dëmesio á mano nervinimàsi: Tiesiog keista, toliau tauzijo, kaip tokiø motinø dukrelës iki pat mirties sugeba iðlikti nekaltos? Kai matai, kaip gyveni, galima Pulcherijà suprasti. Kur suki? Turi daug babkiø. Ðis tardymas iðvedë mane ið pusiausvyros. Ko reikia?! jau klykte klykiau. Tu manai, kad að nuþudþiau Moinà?! Ne tik nuþudei. Að iðkrypëlis? Manai? suvapëjau. Sado sindromas, ramesniu balsu paaiškino. Kas?! nustërau. Gal tu psichiatrë? Klausyk, palik mane ramybëje. Daugiau niekada nebandyk prie manæs lásti, aiðku? Tik laikà gaiðti. Mauk laukan! Ir kas tik dabar neparduodama, lyg niekur nieko toliau ðnekëjo. Atleisk, kad ásibroviau, taèiau esu ne ið tø þmoniø, kurie sëdi rankas sudëjæ ir stengiasi nieko aplink save nematyti. Jau geriau bûtum jai uþtaisæs vaikà ir formaliai viskà sutvarkæs; arba ji gimdydama bûtø mirusi, bet ne ðitaip... Deja, niekada nejauèiau jokio potraukio prie vaikø, ðaltai iðkoðiau pro dantis.

53 qxd :21 Page 53 Gaila, gaila, atsiduso persona. Nebetrukdysiu. Atleisk. Keista, niekas man nepasidarë aiðkiau. Man taip pat, atsakiau vesdamas jà link durø. Gaila. Moteris dingo. Mano nervai buvo pernelyg iðtàsyti. Susmukau it maiðas. Ir kas dar pas mane ásibraus? Greièiau ásimontuot vaizdo kamerà. Nieko neáleisiu! Pasièiupau degtinës butelá ir, atsukæs kamðtelá, maktelëjau tiesiai ið kakliuko. Visi mano darbai ástrigo. Kad ir kà daryèiau, mintys sukasi vis apie tà patá. Mano pasaulëlis galutinai sugriuvo. Juokinga mano meilë graþiems, neáprastiems daiktams, juk ir Moinà að troðkau patobulinti, gal tai jà ir praþudë, geriau vargðë bûtø likusi pas motinà. Mane iðtikdavo nevilties priepuoliai visada mëgau ðvelnumà, lëtumà, o dabar blaðkydavausi ir kliedëdavau it pamiðëlis. Pamaþu panaðëjau á tikrà maniakà. Mane uþgriuvo nesuprantamas kaltës jausmas. Bendradarbiai, kai it ðeðëlis pasirodydavau ámonëje, nutildavo, stengdavosi në neþiûrëti á mane. Nekaltø mergaièiø prievartautojas, baisus iðtvirkëlis, girdëjau jø mintis, visos moterys jam nusibodusios, todël... dràsuolis maniakas, ir kas galëjo pagalvoti... Tik Bronius, kai vienàkart beprasmiðkai kuièiausi prie savo stalo, iðëjo ir netrukus parneðë raudonà roþæ. Nekreipdamas á kitus dëmesio, në þodþio netaræs áteikë man gëlæ. Ið pradþiø sutrikau, paskui prisiminiau, kad raudona roþë Dieviðkosios Tiesos simbolis. Ið visos ðirdies padëkojau. Moterys manæs bijojo. Tik kuoktelëjusi paklydëlë naktá paskambino á duris. Tai buvo viena ið Moinos periodo moterø. Puoðniai apsirengusi. Graþi. Labai seksuali. Atidaræs duris sutrikau. Uþmirðau net jos vardà. Priimsi? atðiauriu balsu paklausë, begëdiðkai á mane ásistebeilijo, ilgais lakuotais nagais paðë palto apykaklæ. Atleisk, memenau pagalvojæs, kad ir ji ims mane kaltinti, negaliu. Að ne vienas. Taip ir maniau, ji nuleido aptemusias nuo geismo akis. Labai norëjau, balsas nemelavo, bet duris uþtrenkiau. Nuëjo á naktá. Dar jutau kvepalø aromatà. Bakchantë! Visiškai uþkalkëjau, pamaniau apie save ir nuëjau á lovà. Negalëjau uþmigti, tad ilgai klausiausi muzikos. Moina buvo panaði á apdulkëjusá þaisliukà, kurá kaþkas netyèia rado... savo nelaimei. Vël pasivaideno sapne. Tai buvo ji ir ne ji. Veikiau abstrakti mergaitë. Sakë, kad labai manæs pasiilgusi, nes að buvæs vienintelis jos þmogus. Atsibudæs vos neapsiaðarojau. O juk kaip tik Moinos paveiktas tiek daug moterø paþinau, turëjau, su jomis smaginausi, nes pasàmonëje tûnojo baimë, kad tik niekas nepagalvotø, jog jà pagrobiau ar nusipirkau todël... jog esu pedofilas. Per savo gimtadiená klaikiai prisigëriau. Visiems pasakiau, kad iðvaþiuoju pas tëvus. Pirmàkart po Moinos mirties sugebëjau atsipalaiduoti. Gëriau vienas, siautëjau po visà namà. Tokio manæs niekas neprivalëjo matyti. Að pats savæs bijojau. Tai buvo pirmas gimtadienis, kurá ðvenèiau vienas. Mane pasveikino tik Nijolis ið svaigiø tolybiø. Daugiau nieko neprisimenu visiðka tamsa. Atrodo, buvau uþlipæs net ant stogo. Gerai, kad neuþsimuðiau. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 53

54 qxd :21 Page Kada nors visa tai baigsis, pamaniau, bet tada gal jau bûsiu senas ir man niekas tikrai neberûpës. Visame name baldus, daiktus padengë palðos, graudþios dulkës. Niekur neradau sau vietos. Bijojau likti vienas su vaiduokliu, tad stengiausi ásimaiðyti á minià, tapti neatpaþástamu beveidþiu, deja, Vilnius buvo tikras kaimas, atrodë, kad visi ið manæs vagia orà, man palieka tik nuodingas, troðkias nuoliekas, kurios spaudþia plauèius, dusina, bet labiausiai mane þeidë praeinanèiøjø þvilgsniai. Pagalvojau, kad miestas mane visai susargdins, kad tuoj bûsiu prikimðtas antidepresantø, nuo kuriø po keleriø metø tapsiu idiotu, vien erdviðkumas mane iðgydys; galvojau: Baltlaukio laukai, jûra, dykuma, gimtoji paeþerë, gal net ir daiktais dar neuþpildytos mano interjerø erdvës iliuzinës bekraðtybës, á jas að ir iðplauksiu. Mano smegenyse gûþi visokiausi daikteliai. Ið pradþiø nuo visø gelbëjausi ironiðku juoku, kuris daþnai virsdavo isteriðku kikenimu, taèiau jis man nepadëjo atrodþiau ðaltakraujis, uþkietëjæs nusikaltëlis. Pagaliau þmoniø baimë mane áspeitë á tamsø kampà. Uþsidariau savo miegamajame, kur anksèiau daug naktø praleisdavau su man atsiduodanèiomis moterimis; uodþiau dar neiðsidûksëjusius erotiðkus kvapus, uþdegdavau smilkalus, ðlaksèiausi brangiausiais aliejais, klausiausi mëgstamos muzikos, net bandþiau ðokti. Kartais nusileisdavau á virtuvæ iðsivirti kavos ir ko nors uþvalgyti. Mëgau ir didþiàjà svetainæ, po ilgos pertraukos vël pradëjau uþsiiminëti joga, bet daþnai tik tuðèiomis akimis spoksodavau á Baltlaukio tolius. Paskui áðliurindavau á darbo kambará ir puldavau kurti keisèiausius, beprotiðkiausius interjerus, tik nebuvo jokio uþsakovo, vien siaubo pagimdytos vizijos. Civilizacijos nepaliestose erdvëse atsirasdavo nenusakomos formos daiktø. Violetiniai aukso kruopeliø atðvaitai, tarsi kosminiø kûnø siunèiami silpni signalai, pasiekdavo mano akis. Vienà dienà uþtikau savo antrininkà ir pasiutau. Tikras ðiknius! Jis, apdriskæs, panaðus á giltinæ, pusiau sëdëjo, pusiau gulëjo mano soste. Nekaip jautësi aplinkoje. Savo liesà uþpakalá laikë prispaudæs prie spindulingojo sosto, kad nenukristø; ilgos, iðdþiûvusios jo kojos stirksojo ore, o veidas... baltas, sukritæs, kaip narkomano ar visiðko nusigyvenëlio. Ádëmiai ásiþiûrëjau. Ak, nuo tikrovës niekur nepabëgsi! Ðie stimpantys gaivalai braunasi á mano ðventas erdves, kad nors mirksná pasijustø laimingesni... Velniop! Po Moinos þûties nebejauèiau jokio gailesèio. Pûvanèio lavono smarsas kartais galëjo mane net ákvëpti tikrai kûrybai. Að nekaltas, kad tie stipenos lipa ant meno altoriaus. Man vël dvejinosi akyse. Paskui galvà verþiantis lankas ðiek tiek atsileido. O jei ji bûtø buvusi tavo duktë?! Gal tavo atrastos mergaitës likimas toks ir buvo? savæs paklausiau. Bet kas turi teisæ likimà nulemti?! Kas jis demonas? Ant darbastalio uþsliuogë sunki rudens ðviesa, pamaniau: jei dabar kas nors man pasiûlytø psichodelinës medþiagos, neatsisakyèiau. Pakilau nuo këdës ir ðiltai apsirengiau. Buvau toks vieniðas, vos vos áþiûrimas plonytis brûkðnelis rudens nu-

55 qxd :21 Page 55 drengtuose laukuose, kad galëjau netikëtai prasmegti staiga atsivërusiose, pamiglavusiose ertmëse. Man atrodë, kad kiekvienà kupstà, akmená siautë dusinantis, bet ðaltas puvësiø tvaikas. Tuðtuma, kuria judëjau, keistai zvimbë. Balkðvose bluzganose buvo pristatyta rudens eðafotø, po kojomis salvëjo plëkais atsiduodantis, rusvëjantis aukø kraujas. Atsitrenkiau á medþiø guotus. Juos goþë aukðta, parûdijusi þolë. Medþiai girgþdëjo ir skleidë dar kaþkokius nesuprantamus garsus. Gal èia kur nors buvo uþkastas kerëtojos kûnas, o jos pikta, paklaikusi dvasia tebesibastë po ðá kraðtovaizdá. Pradëjo krësti drebulys. Rûkai, jie tirðtëjo, darësi nepermatomi, gildydavo kûnà, persmelkdavo net kaulus, ir smegenys it kempinë prisigerdavo nuodingøjø, darkiø vizijø, apringuodavo mane iki sàmonës netekimo. Tekðt tekðt tekðt krito laðai nuo apsinuoginusiø ðakø. Ir vienintelis mano noras buvo kuo greièiau pasikurti þidiná, kad, jau iðsipleikæs nuo ðilumos, galëèiau suptis këdëje uosdamas jaukø dûmø kvapà, stebëdamas raudoniu pasiðiauðusias, ðokinëjanèias salamandras, cypuojanèias, spragsinèias... o staiga sutemus, iki pat vidurnakèio klausytis Baltlaukio vëjo, tûþmingai vis tvoskianèio ir tvoskianèio á langus lietø, pasiutusiai stûgaujanèio dûmtraukyje ir priverèianèio mane uþsiplikyti nervus raminamosios þoleliø arbatos, paskui nuslinkèiau á miegamàjá, vaizduodamasis ðvelniausias moterø glamones, buèinius, uþgesinèiau virð lovos þibelæ ir migdyèiausi... Rudens sugniuþuluotame kraðtovaizdyje manæs nelikdavo: kapstydavausi savo sapnuose. Labiausiai bijojau mobiliojo telefono skambuèiø ir telefonspynës dþerþgimo. Niekas nepraëjo, koðmarai tau tik prasideda, suokë vidinis balsas kas valandà, kas minutæ, bandþiau já nutildyti, deja... Apdusæs ir labai ásitempæs tomis tamsiomis valandomis stypsodavau namuose, nedrásdavau niekur nosies iðkiðti, taèiau atëjo laikas, kai turëjau nuvaþiuoti á ámonæ tvarkyti darbo reikalø. Kai vidun ásiverþë policija, murksojau prie savo stalo. Visø tarnautojø akivaizdoje policininkai partrenkë mane ant grindø. Kilo triukðmas. Að nerëkiau. Spiegë Greta. Man uþdëjo antrankius ir iðsivedë. Medþiai stirksojo belapiai, kregþdës jau seniai buvo iðskridusios. Mane ágrûdo á grotuotà kabinà, skirtà nusikaltëliams veþti, to niekad nebûèiau në susapnavæs. Niekas neiðtarë në vieno þodþio. Vaginø rëþytojai! Kruvinbybiai smogikai! Skaisèiausiøjø paneliø artojai! visa gerkle staugiau. Pislûs seniai! Stabmeldþiø giesmës. Pederastø subinës, dvokiantys mësgaliai tarpukojuose! Policininkai tylëjo. Berëkdamas uþkimau. Ðiek tiek palengvëjo. Ðiandien pat mane paleis, pagalvojau, tuoj iðsiaiðkinsime. Ponia liko viena namuose, vargðë, dabar laukia manæs. Atveþë á Lukiðkiø kalëjimà. Ágrûdo á ankðtà kamerà. Vakare priþiûrëtojas atneðë koðës ir pieno. Daugiau niekas neatëjo. Supratau, kad bûsiu apkaltintas. Kad ir kas kà sakytø, kad ir kas nutiktø, to, kas ávyko, niekas niekada nebeatitaisys. Apkaltintas. Mane tai susprogdino, nebesuklijuosi. Sudûþtama vienà kartà. Ar begalësiu gyventi kaip visi normalûs þmonës? Nebesurinksi smulkiausiø dalelyèiø, nebesulipinsi ankstesniojo Albano. Kvit. JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 55

56 qxd :21 Page Moralinë kanèia virto nepakeliamu fiziniu skausmu. Man net neberûpëjo, kas toliau bus. Esu nepataisomas nusikaltëlis. Ir nesvarbu... Apkaltintas. Paþenklintas nenutrinama þyme. Sunaikintas. Liko vien mano pavidalas. Niekas ðioje ástaigoje nepasiûlë man vaistø, neatvedë kunigo. Tyla. Ir abejingumas. Mano namuose ið bado ir troðkulio dvesia kalë, að taip pat nudvësiu, galvojau. Ir nieko aš nebelaukiau. Tas nepakeliamas, neiðtveriamas reginys, matytas kapinëse, tas pats ir tas pats, be paliovos sukosi ir sukosi galvoje. Po pusryèiø mane iðvedë pas tardytojà. Apyjaunis tuðèio veido vyras þvelgë á mane piktai, smerkiamai. Supratau, kad esu tardymo izoliatoriuje ir dabar jis mane tardys, tiksliau kaltins. Kur buvai rugsëjo dvideðimt treèiàjà tarp pirmos ir antros valandos? Atsakyk. Sëdëjau namuose prie kompiuterio. Dirbau. Nemeluok! Antrà valandà jau buvai namuose ir sëdëjai prie kompiuterio. Na! grasinamai pasakë. Kalbëk. Visàlaik buvau namuose, paskui atvaþiavo policija. Jis turbût supyko: Iðburbinsiu tau makaulæ! Nieko joje nebeliks, tapsi objektu þmoniø pajuokai. Supûsi kalëjime. Mums tai spektaklis, tau ðakës! Jis rëkë. Tardytojas neturëtø taip elgtis, pagalvojau. Se ~ niai, tariau. Kokie seniai? Juodais drabuþiais apsivilkæ seniai, ëmiau pasakoti. Jie atliko ritualinius aukojimus. Seniai visàlaik mus persekiojo. Moinà persekiojo. Ir kà jie jai darë, tie seniai? Šokinëjo aplinkui. Garsiai giedojo. Nemuilink man akiø! Tavo kliedesiai jau ákyrëjo. Mes þinome, kad savo namuose naktimis keldavai baisias orgijas. Parsivesdavai visas apylinkës padugnes... Tai buvo paèios graþiausios ir garsiausios mûsø ðalies moterys, pertraukiau tardytojà. Adelë Lepkauskaitë, Pulcherija Varkala? tyèiodamasis paklausë. Kalbëk. Moinos motina... sutrikæs sumurmëjau. Na, na. Ir kiek jai sumokëjai uþ nepilnametæ? Nusipirkai. Nenorëjau, kad ji taptø tokia, kaip jos motina, prostitute. Geras. Sakyk, kur paslëpei jø kûnus Vitos Bielskytës, Auðros Markauskaitës, Eglës Girdniûtës? Nesuprantu, apie kà jûs kalbate? Kaip Valentaitæ iðþaginai mirusià? Spermos nerasta. Nesuprantu. Kam man jà þudyti? Esi iðkrypëlis. Kodël iðpjovei gimdà? Nesuprantu. Tuoj suprasi.

57 qxd :21 Page 57 Atsidarë durys. Áëjo keli vyrai akmeniniais veidais... Paskui jie nutásë mane á kamerà. Atsipeikëjæs ëmiau rëkti. Kumðèiais dauþiau sienà. Jau nebenorëjau prisiminti jokios mergaitës. Mane visàlaik krëtë ðaltis. Norëjau tik mirti. Kodël jie neduoda jokiø raminamøjø vaistø? Að neiðtversiu. Jie neturi teisës taip mane kankinti! Neþmogiðka. Nuo maisto mane pykino. Jei negalësiu valgyti, tai gal pavyks numirti, galvojau; rengdavau saturnalijas: naktimis á mano namà atslinkdavo paèios baisiausios padugniø padugnës... Buvau neregëtas iðtvirkëlis, dabar paaiðkino, kad esu nekrofilas ir maniakas; bandþiau suvirðkint trumpà, kapotà tardytojo kalbà. Prisiverèiau pakilti nuo gulto ir pereiti kamerà pirmyn atgal keletà metrø. Skausmas degino visà kûnà. Nesupratau, kas man darësi. Trûko oro. Gelbëkit. Gelbëkit. Gelbëkit, kartojau vienà ir tà patá þodá. Daþnai meldþiausi. Jau niekad ið èia nebeiðtrûksiu, maniau, galëtø nors kunigà pakviesti. Pasiguosèiau. Noriu mirti... Þudiko nesurado, todël suëmë mane, fantomas dabar vël tyko naujos aukos, o jie, idiotai, mane èia kankina, màsèiau drebëdamas! Kaþi ar Ponia dar gyva? Þiûrëjau pro grotuotà langà á neaiðkius juodos spalvos nakties atspalvius; pakilo raudona pritvinkusi pilnatis. Jei jie man atneðtø daþø, teptukø ir drobës, aiðku, nutapyèiau ðá Demono mënulá, bet bûèiau tik kopijuotojas, tik kaip beviltiðka... Raudona pilnatis sprogo apliedama mano veidà nenuplaunamu krauju. Atsiguliau ir sapnavau, kad po dangaus skliautus imituojanèiu baldakimu kruðu kaþkokià giltinæ, vis bandanèià veidà prisidengti gedulingu vualiu, ir, pajutæs veriantá skausmà, atsibudau. Ko norët, net miegoti nevalia. Ëmiau rëkti. Dauþytis po kamerà. Taèiau niekas neatëjo. Skurenos! Pavogë mano gyvenimà, mano moteris... Visos dienos dabar uþ uþrakintø durø. Ar atmintis kada nors priblës? Tirðtoje prietemoje vos áþiûrëjau savo rankas. Raminkis, raminkis, sau kalbëjau, iðsitiesæs ant gulto, sunëræs ant krûtinës rankas, bandþiau prisiminti kà nors poetiðko, kartu neáprasto, ðvelnaus... Uþmigau. Sapnavau didelius, prirûkytus ir tvankius kambarius, kuriuose man nebuvo vietos. Fredþio ðeimynëlë juose buvo ásikûrusi; jo þmona virtuvëje pjaustë darþoves, að nenorëjau jos matyti, tad iðëjau pasivaikðèioti. Lëtai, labai lëtai ðlepsëjau Vilnelës pakrante, nuklota medþiø ðeðëliais. Mirusi vaikystës draugë Metelelë pasivijo mane ir nuoðirdþiai nusistebëjo: ir kaip tu gali TAI iðtverti?! Gûþtelëjau peèiais. Ar pavojinga sapnuoti mirusiuosius? Atsibudau ir nebegalëjau uþmigti. Màsèiau apie Nijolá. Ar bûtø geriau, jei jis þinotø, kad að kalëjime? O kuo jis man galëtø padëti? Prisiminiau vienà jo pasakà. Karalienë raðë viso pasaulio vyrams prasmingus, gilius kaip bedugnë laiðkus, tvoskianèius praþûtinga aistra. Tie laiðkai iðliks tûkstantmeèius, juos skaitys ir tada, kai niekas nebeþinos, kaip ið tiesø atrodë karalienë. Visi pasaulio dailininkai, kiekvienas savaip, bandys atkurti jos atvaizdà. Valdovës rûmø vietoje stovës genialaus skulptoriaus sukurta statula: karalienë, laikanti rankoje laiðkus. Ðalis pasaulyje bus þinoma todël, kad jà kadaise valdë neuþmirðtamus laið- JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 57

58 qxd :21 Page kus sukûrusi karalienë. Þmonës ja nuoðirdþiai didþiuosis, bet në vieno vyro moteris niekada negalës jai prilygti ir taip bus per amþius. Kai Nijolis ðià pasakà man pasekë, nusprendþiau já supaþindinti su Zina, storaðlaune, krûtinga, seksualiausia pasaulyje kaimiete. Ji ir buvo pirmoji mûsø mokytoja, jokia karalienë. O Varkala? Kaþkodël apie jà pagalvojau. Ir tuoj á mano kaliûzæ áëjo uniformà vilkintis vyriðkis labai mëlynomis graþiomis akimis ir pasakë: Akistata. Mane iðsivedë. Atsidûriau toje paèioje tardymo patalpoje. Tardytojas pakilo nuo këdës ir iðtarë tà patá þodá: Akistata. Paliko mane vienà. Prasivërë durys. Iðvydau Pulcherijà, apsirengusià juodomis drapanomis. Dabar jai nieko nejauèiau, o jai manæs buvo truputá gaila, ið akiø maèiau. Atsisëdusi prieðais padavë man molio sunkumo rankà, apmaustytà þiedais. Atsirado gi karalienë, nuopisa, bet, pagarbiai pasilenkæs, pabuèiavau tà rankà, labai ðiltà ir kvepianèià. Þinai, að netikiu, kad tu tai padarei. Dëkoju, abejingai sumurmëjau. Mano kailis iðtvërë ne vienà iðkrypëlá; gerai paþástu vyrus. Tà niekðà savo rankomis sukapoèiau á gabalus. Tu labai geras þmogus. Atleisk man. Reikia tikët Dievà. Tikiu. Gerai, kad tiki, o að ne visada juo pasikliaudavau. Gyvenimas mane taip lamdë, jog velnias kartais tapdavo draugu. Nu... Taigi, suniurnëjau, ðiuo metu, ko gero, labiausiai tikiu velniu. Tik nesišauk jo, pats ateis. Jau atëjo, atsakiau. Nemanau, ji plaèiai man nusiðypsojo ryðkiai raudonai nudaþytomis lûpomis. Bûk tvirtas, Albanai. Nuhai, patikslinau vardà, nes dabar save taip vadinau, gal nuo rusiðko keiksmaþodþio... Tikiu tavimi. Kantrybës, vyruti. Pasistengsiu. Matyt, ji mane laikë visiðku meime. Uþmirðau Pulcherijos papraðyti, kad pasirûpintø Ponia, gal ji dar gyva. Per vëlu. Parvedë atgal á kamerà ir nuëmë antrankius. Atsiguliau. Pagalvojau, jog man tas pat gyventi ar mirti. Ëmë krësti vidinis ðaltis, net dantys subarðkëjo. Turbût á pavakaræ priþiûrëtojas atneðë didelá dubená, pridrëbtà murzinos koðës. Pasijutau iðalkæs. Pati karalienë mane aplankë, nusiðaipiau. Svajojau apie stiprios kavos puodelá, arba stiklinaitæ degtinës. Koðë man niekuo negalëjo padëti. Smirdëjau kaip parðas. Po mano ir Varkalos akistatos tuoj sulaukiau permainø. Mane nuveþë á beprotnamá Naujojoje Vilnioje.

59 qxd :21 Page 59 Psichiatrø konsiliumas. Jie dabar spræs tavo likimà, lyg kokià paslaptá man á ausá ðnipðtelëjo mentas. Teisminë ekspertizë. Durnynas, neblogai, pagalvojau, vis ðioks toks prasiblaðkymas; në nenutuokiau, kokia neáprasta ir skaudi procedûra manæs laukë. Psichiatrai profesionaliai ir tobulai iðtàsë nervus. Tikri specialistai! Nër kà sakyt. Buvau praradæs sàmonæ Savo kaliûzëj nusiþudyt negalëjau. Nebuvo kuo... Neatneðë jokiø vaistø. Kankintojai! Vis galvojau: kai nusiskandini, iðkart patenki pas mirusiuosius. Regëjau, kaip nuðoku nuo tilto... Nesàmonë. Esu geras plaukikas, gimiau, galima sakyt, eþere, tad reikëtø pirma persipjauti venas, tik paskui pulti þemyn. Juodai nusimûèinæs, pagaliau prisnûdau, kûnas, negalëdamas apsiraminti nuo patirto paþeminimo, dar vis trûkèiojo, maudë smilkinius... Kai atsimerkiau, maþulytës pabaisos buvo tirðtai aplipusios grotuotà langà, atvertà á mano nelaimæ. Auðra ðvito akyse melsvai rausva. Pamaþu á visas puses paþiro dangaus ugnys. Atsisëdau ir it pamiðæs ëmiau linguoti á kairæ, á deðinæ. Priþiûrëtojas atneðë pusryèius. Pone, pirmàkart pagarbiai pasakë, ðiandien tamstà paleis á laisvæ. Jûs tik pamanykit, suburbëjau. Nieko sau. O kodël paleis? Neþinau. Gal atrado þudikà? dþiugiai paklausiau. Kad neþinau. Neatrado, bet paleis. Kodël? Neþinau, atsakë priþiûrëtojas ir iðëjo. Nepasijutau laimingas. Tuoj pagalvojau apie vargðæ Ponià: rasiu nebegyvà. Ir vël að kaltas! Kalëjimo durys uþsidarë. Ið dangaus lëtai krito sniegulës. Virð galvos karksëjo varna; pro ðalá skubëjo susirûpinæ praeiviai, manæs jie nedomino. Savo namo duris radau atrakintas. Kai tik jas pravëriau, mane pasitiko Ponia linksmai viauksëjo, ðokinëjo, vos manæs nepargriovë. Pro praviras valgomojo duris plûstelëjo ðiluma. Iðsigandau. Kas ten? Pasirodykit! sušukau. Tyla. Ásiklausiau. Girkðt girkðt girkðt: lingavo mano supamoji këdë. Pasirodyk! suklykiau. Girkšt girkšt girkšt. Prie deganèio þidinio mano këdëje sëdëjo Ada ir suposi. Tylëdama atsistojo, paþvelgë á mane; matydama mano veide iðgàstá paaiðkino: Atleisk, kad ásibrovëm. Þinojom, kad patekai á bëdà. Juzis atkrapðtë duris. Sandëliuke radom malkø, kasdien truputá pakûrendavom, juk ðuva bûtø galà gavæs. Po negraþia þieve slëpësi atjauta, dëmesys ir ðvelnumas. Sutreðusios mano mergaitës, vaiduokliðkai pajuokavau, bûèiau prapuolæs. Ji uþsimetë avikailiø skrandà ir tyliai iðëjo. Pagalvojau, kad nuo ðûdvalkø man dar niekada nepavyko pasislëpti. Að vis uþmirðdavau rakinti duris. Paskambinau á savo ámonæ. Greta, Bronius patarë man bent trumpam JOLITA SKABLAUSKAITË. Kapiniø balandis 59

60 qxd :21 Page iðvaþiuoti ið Lietuvos, pakeliauti po pasaulá, uþmirðti tragedijà. Apie tai net nesvajojau, bijojau praþiopsoti þudikà, juk jis tûnojo kaþkur Vilniuje, að privalëjau já surasti. Aplankiau tëvus. Paeþerë vël nustebino mane baltø þiemos spalvø atspalviais. Troboje atsidavë ðlapimu: lauko tualetas buvo uþdarytas iki pavasario. Tëvas sëmë ið krosnies pelenus, mane pamatæs net krûptelëjo. Supratau, kad Fredis jau spëjo jam ir motinai pripliurpti visokiø baisybiø. Tëvai atsistojo prieðais ir palenkæ galvas þiûrëjo á mane tarsi ið kaþkokiø tolybiø lyg á kûdiká. Jø veidai atrodë susirûpinæ, apie lûpas buvo ásibrëþusios gilios raukðlës kaip staiga jie paseno! Gailiai þvelgë á mane, juk buvo pripratæ, kad gyvenime visada man gerai sekësi, o ðit kaþkas kraupaus atsitiko. Jie negalëjo suprasti. Ta mergaitë, dar vaikas, gyveno su tavimi, jà nuþudë kapinëse vidurdiená, mirusià iðprievartavo ant kaþkieno kapo... tëvas, þiûrëdamas á mane, sausomis lûpomis ðnabþdeno. Motina nuleido galvà. Ji buvo nesusiðukavusi. Susivëlæ þili plaukai sruogomis krito ant skruostø, niekad nemaèiau jos tokios apsileidusios kaip dabar. Kodël anksèiau mums nieko nepasakojai? O kà að galëjau jiems paaiðkinti? Ji buvo dar vaikas, tariau. Bet kam reikëjo jà apgyvendinti savo name? baisëjosi mama. Ji pabëgo nuo motinos, kuri jà muðë ir norëjo, kad prasidëtø su vyrais, kalbëjau tà patá ir tà patá. Bet kodël tu, kodël tu? Kodël tu jà priëmei? Jà radau ðiukðlyne ir man jos labai pagailo. Tai neteisinga! Ir kam tau ðitokios kanèios? Kartais gerumas gi praþudo. Nebenoriu klausytis pamokslø, atrëþiau. Ir tave buvo pasodinæ á kalëjimà?! ðiurpo mama. Taip, sëdëjau kalëjime, iðdidþiai atsakiau. Kvaila ðitaip elgtis, pasakë tëvas. Argi priglausi visas elgetas?! Ji nebuvo elgeta! Liaukitës. Að nebenoriu nieko girdëti. Gráþau ið paeþerës skaudama galva, persmelktas dar didesnio kerðto troðkimo, bet paklausiau mamos ir nuëjau á baþnyèià. Atlikau iðpaþintá. Kunigui pasakiau, kad trokðtu þudiko mirties. Jis atsakë, jog viskas yra Dievo rankose ir liepë man sukalbëti daug poteriø. Niekuo netikëjau: nei Dievu, nei policija. Gal man visai galvoje pasimaiðë? Pradëjau gerti. Tegul pats Dievas suranda maniakà, átûþæs galvojau, nereikëjo man vaþiuoti pas tëvus. Jie atgûrino pas mane ið nenusakomai nuspalvintos þiemos prieblandos keistais, neáprastais pavidalais. Netikëtai áþengë ir pasiliko. Sunaikino mano vienatvæ, net nepaklausæ, ar að to noriu. Devyni belyèiai padarai.

61 qxd :21 Page 61 JONAS MAÈIUKEVIÈIUS 61 Regimanto Tamoðaièio nuotr. Eilëraðtis pabaigai Raðalinë iðdþiûvo. Plunksnakotá iðmeèiau. Aèiû uþ didþiulæ Iðmintá! Aèiû kam? Dievui? Gal velniui? Jei ne aèiû, tai dëkui! Nesikankinsiu veltui... Stoviu prie Dubysos... Kokios iðsekusios gelmës! Savæs neiðvysiu... Kompiuteris neiðgelbës... Að bijau tø eilëraðèiø, Kokiø pats nemoku raðyti... Jø nëra èia... Ðtai ir baigiasi ðitaip...

62 qxd :21 Page Eilëraðtis Vladui Ðimkui Prisimeni, Vladai, kaip mes prie Dubysos Gurkðnojom þemaièiø atveþtà alø. Buvai Tu toks linksmas, buvai Tu toks VISAS. Buvai Tu toks VISAS be kraðto, be galo. Daug laiko, daug laiko prabëgo, subëgo... Vasaros tilpo á lapo rudumà. Alø gurkðnojant tikrai Tu nemëgai Skystø kliedesiø, visokiausiø graudumø. Tavæs jau nëra ir dubysos iðseko, Girdþiu tik kaip Kazlas Tave imituoja. Norëèiau dabar pasakyti: að sekantis, Bet tu pasakysi: vaikine, kartojiesi. Eilëraðtis Poezijos pavasariui Poezijos pavasariui reikia eilëraðèiø, Poezijai reikia pavasariø. Lit. gurmanui reikia prieðpieèiø, Naktipieèiø reikia skaitytojai Rasai. O að þiûriu á pirmàjà þolæ Ir dainuoju neprasiþiodamas: Kokia þalia pievutë! Þalia þalia þalia... Joje þala karvutë Gardþiuojasi þole. Kokia graþi idilë! Graþi graþi graþi... Þalà karvutæ myli Suaugæ ir maþi. O kas pavasarëlá Mylës mylës mylës? Þiaumoja karvë gëlæ, Kaip kurti be gëlës?

63 qxd :21 Page 63 Eilëraðtis savo gyvenimui 63 Kiek prisimenu, visà gyvenimà Að pats sau buvau labai svetimas, Kartais net patikëdavau, kad Vidury kelio nusisuksiu Ir nueisiu pats nuo savæs. Kiek prisimenu, visà gyvenimà Að pats sau buvau labai svetimas. Ir tik pradëjæs jausti Artëjanèià mirtá Að pats su savim suartëjau. Uþ Raseiniø gyvena daug broliø kilniøjø, Pro kuriuos net lengviau mirtin eiti. Ten M. Martinaièio Kalnujai Ir Kalnujø M. Martinaitis. Prisimenu, rodos, raðyti dar nemokëjau, Ant uogelës pamaþu augau dar, Kai Juðka Antanëlis man pirmokëliui Pasakojo kaþkà apie Daugirdà. Nesvarbu, ið kurios pusës paukðteliai tau èiulba, Prisilesæ savo skaniausiø aronijø Pakelëse sutiksi ne vienà Maèiulá Ir tik vienà Maironá... Èia nebëra nei graiko, nei þydo, Èia nebëra nei barbaro, nei skito. Uþ mûsø lango gëlelë praþydo Pasaulis pakito. Kol apipjaustë (arba kol papjovë), Kiek iðkentëjai, sunku apsakyti. Vieni nujojo, kiti atjojo Pasaulis pakito. Þinau, kad gimëm, þinau, kad mirsiu, Gal net papulsiu á dangø devintà... Kol mes patirsim tai, kà patirsim Pasaulis vis kinta. JONAS MAÈIUKEVIÈIUS. Eilëraðèiai

64 qxd :21 Page ir senos dainos, lietuvi milþine, Tavæs, atrodo, nesuranda. Tyliai uþspringsta tavo tilþëmis, Virð Gudø giriø varnom skrenda. Ðá vakarà, kuris nualpæs Prie ðulinio lyg kelmas mëtësi, Jauèiau: tiek daug á ðirdá telpa, Nejau neliko dainai vietos? Iðvaþiuojant ið Þenevos Þenevà galima suvokt tik liûdint Ir paþiûrët á jà tik verkianèiom akim. Koks Vilius Telis tavo ðirdá kliudë, Joks Vilius Telis to nepasakys. Að jau namie. Að ten daugiau negráðiu, Nes aðarø daugiau að neturiu. Pasaulyje ðimtai þenevø ir paryþiø, Ir juos galiu atspët ið vëjø keturiø. Bet juk ðirdis viena. Ir ten, kur aukðtos uolos, Kur Alpiø vëjai be manæs atûð, Matau, tarsi akmuo ðirdis nupuola... Nejau suduð? Jeigu atskris lëktuvëlis, Iðmes bombeles aklas, Tai kurgi keliaus mûsø vëlës Á dangelius ar peklas? Atsakymas sklando po erdvæ, Kur þydi baltai obelis. Mes turime pavardæ, vardà... Bet kas ið tø þodþiø iðliks? Praradæ gyvenimo geismà, Ðaipykimës vien ið savæs, Kad kartà atëjæ iðeisim... Tenai gal jau niekas neves?

65 qxd :21 Page 65 EUGENIJUS IGNATAVIÈIUS 65 Vokietukai Apsakymas Paskutinëm savaitëm gaila buvo þiûrët kasdien smuko þemyn. Kamavo sapnai. Kiekvienà rytà guodësi, kad naktimis nuolat aplanko moteris, apsisiautusi mëlyna skraiste. Ið dangaus rûkø ji nusileidþia ant didþiojo klevo virðûnës ir ðakomis kaip laiptais nusliuogia ant þemës. Priekaiðtingu þvilgsniu perveria já, skraistë prasiskleidþia ir pasimato juodas kûnas, tamsesnis uþ naktá. Já sukausto baimë, negali pajudët. O ana vis artëja, didëja... Kieme ðvyti saulë, jis praveria lauko duris anglies juodumo siluetas atsiplëðia nuo þemës ir, kaktomuða stojæs á akistatà, sako: Aš tavo mirtis. Keliausim... Po keliø naktø vël guodþiasi:...ið Salës vaþiuoju traktorium. Kyla rûkai, ið þemës garuoja ðiluma. Pakauðæs, plaktukai smilkiniuos kala. Smagu, noriu pakilti á orà. Visas pasaulis baltas patalas. Net uþdainuoju: Vëjas ðvilpia, profeleriai kaukia, eskadrilë pakilo aukðtai. Neþinia kelintu bëgiu riaumoja plieno þirgas, kabindamasis guminiais kanopø rantais, godþiai ryja kelià, traðkina provëþø sausledþius. Ðalia slenka oranþinë miestelio paðvaistë. Að vël: Vyrai, prie jûros, á platø pasaulá... Noriu perrëkti variklio gausmà, áveikti snaudulá ir girtumà. Kur ir kodël vaþiuoju, neþinau. O gal plaukiu? Taip bûna tik sapne. Baigiasi þilvièiø linija, prieð akis jûra, þiburiai tolstanèiame krante. Bangos laivà svaido á ðalis. Atrodo, pats velnias pasigriebë ir krato ant ðakës kaip sauso mëðlo gniuþulà, vairalazdës iðsprûsta ið rankø, vël pagaunu, suku ðen, suku ten ir ániûkiu á arimus. Ið visø pusiø keisti ðviesuliai þilpina akis... Apðerkðnijusio berþo virðûnëj karûnos. Vargais negalais ásuku ið arimø á kastiná, kelias dvejinasi, prieð akis staiga atsiveria eþeras aukso kibirais semk ir neðkis. Dingsta ið po kojø þemë, vienintelis orientyras þvaigþdutë, vypsanti danguje. Kur tu danginies, kur velnias neða? klausiu savæs. Prisimink, kur, pas kà buvai, pabusk ir galvok... Galvok, besmegeni, prochvoste. Ryþkis galvoti. Pas kokià naðlæ? Neveikia makaulë,

66 qxd :21 Page nors tu kà. Smegenys perkaitinta varðkë. Në klibðt, nesisuka dantratëliai jokios minties. Neklauso nei rankos, nei kojos. Gal èia ne jûra, bet dangus, debesys. Taèiau ir laineris sminga þemyn, rausiasi á poþemius. Gazo paduok. Duok gazo. Akceleratoriø paspausk, rupûþe. Dar syká, dar... O, velnias. Jau plaukiu per vandenis. Apie laivà vien aukso jûros ratilai, bangos plaka bortus. Á kabinà ima verþtis glitus, maurais dvokiantis skystis. Gal prakiuro bakas? Iðteka gazolis?.. Laivas pamaþu svyra á ðonà. Neþinia kas strypu tvoja man á smilkiná, ið akiø pasipila rausvos, þalios ugnys, ir að sugniûþtu ant dermatininës pasostës. Kojos mirksta glièiam mutiny. Variklis nusièiaudi, sukriokia, kelis kartus suðniokðtuoja ir giliai atsidusæs, tarsi pripjautas gyvulys, nutyla. Mane apgaubia rausva migla it minkðta vata, glundanti prie kûno, ðvelniai sûpuodama kaip kûdikëlá vygëj uþmigdo. Man gera, ramu, nuðvinta gimtinës klevai. Pavasaris. Þydi vyðnios. Taèiau aukðèiausio klevo virðûnëj moters siluetas. Klevo šakom it laiptais moteris nusileidþia ant þemës, iðsisupa ið mëlynos skraistës, pajuosta. Jos veidas liesas, valingø bruoþø. Didelës mëlynos akys stebeilija á vidury aukso jûros plûduriuojantá mano gremëzdà. Moteris vël sako: Að tavo mirtis. Uþteks keliausim drauge... Po tokiø sapnø jis nevalgo, nieko nedirba. Perdien pasakoja sapnuotus koðmarus, tarsi norëdamas iðsigelbëti, maldaujamai þiûri man á akis. Virpa it drugio kreèiamas. Glaustosi kaip kaèiukas, gvieðiasi malonës, pasigailëjimo. Pradëjo gerti: kompanijose, su moterim ir vyrais. Prakiuro skrandis. Operavosi. Ligoninëj uþvalgë raugintø kopûstø ir vos nenumirë. Daktarai draudë, bet jis susiginèijo ir suvalgë tyèia. Gráþo namo. Vairuodamas sunkveþimá vëlø rudens vakarà parbloðkë ðalikelëj mokyklos sargæ. Apkaltino jà paèià ir prigrasino, kad niekam nesiskøstø. Visi jo bijojo ðnekos nutilo. Po to lemtingo linamynio gyventi su juo buvo nebeámanoma... Mano ðnekioji bendrakeleivë, pamaldþiai sudëjusi ant keliø rankas, nuleido akis ir susimàstë. Lëtai linksëjo galvà, lyg pritardama atminty plaukiantiems vaizdiniams. Dirstelëjusi á prieky blizganèiø sëdyniø atloðus, virš kuriø kyðojo tik viena kita keleivio galva, moteris vël á mane atsigræþë: O ðernø istorijà tikriausiai girdëjai? Kai septyni á vilkduobæ ákrito? Taèiau ne per tà linamyná. Gandai. Ið tiesø šernø skerdynës ávyko tuoj po karo. Atsimeni? Tai jis per linamyná paskleidë þinià, neva vaikai matæ á vilkduobæ vël susmuko ðernai. Pasitelkë keletà vyrø, mynusiø linus, davë iðgert, pasiðaukë abu berniukus ir visi, pastvëræ ðakes, nupuolë atseit ðernø galabyti. Taèiau jø tikrai ten nebuvo. Tai jo þiaurus iðmislas. Bet apie tai að... negaliu daugiau... nebeturiu jëgø... To jam að niekada negalëjau atleisti... Erodas!.. Kalbëkim apie kà nors graþaus apie Amerikà ar Ispanijà; papasakok, juk neseniai buvai... Kaip ten tos vynuogës auga? Va tuos kraðtus tai norëè pamatyt... Pustuðtis autobusas tarðkëdamas lëkë sausu asfaltu. Pro ðalá slinko plyni pavasariniai laukai, iðkilios kalvos ilgëjosi dingusios saulës ir nugriautø sodybø. Mano bendrakeleivë tylëjo suèiaupusi lûpas, tramdydama jaudulá, liûdnomis akimis þiûrëjo pro langà. Abu keliavom á tà patá miestà ið artimos jos giminaitës, mano kaimynës, laidotuviø. Mirtis suartina gyvuosius, nuskaistina jø sielas.

67 qxd :21 Page 67 Moters rankos, senatvës nusëtos rusvais taðkeliais, maigë senoviðkà ridikiulá. Taèiau tebebuvo graþios, kaip ir ji pati kadaise, jaunystëj. Laikas buvo nugludinæs dailius veido bruoþus, dabar jie atrodë net kilnesni, apgaubti nenykstanèio groþio paslaptim ir ádvasinti vidine kanèia. Smulkios paakiø raukðlelës, neiðpuoselëtos makiaþais ar kremais, atrodë kaip skaidrûs upeliukai, iðsiliejæ á pievà. Moteriðkë staiga sutriko, nusiðluostë nosinële padrëkusias akis ir, ið ridikiulio mitriai iðtraukusi þaliø saldainiukø, pasiûlë man vaiðintis. Gaivinantys, nebijok. Jie visada ramina. Nusiðypsojo gera, máslinga ðypsena ir, suèiulpusi saldainiukà, tæsë istorijà. Að stebëjausi tuo netikëtu tik ið tolo paþástamos moters atsivërimu, nors jauèiau, kaip jai buvo sunku stropiai saugotas ðirdies paslaptis þodþiais atskleisti. Matyt, seniai norëta iðsakyti sieloj susikaupusá nerimà ir kamuojanèius negerumus. Retai besilankiau savo kraðtuos ir apie jos nutolusá gyvenimà girdëjau tik nuotrupas ið treèiø lûpø. Mat gyveno tolimam kaime, anapus miðkø, paskui visai dingo ið akiraèio: gal iðvyko á miestà ar kur á sveèià ðalá... Maniau, kad jos gal jau ir nebëra tarp gyvøjø. Tu ðiandien prie duobës labai graþiai pasakei, kad jie mus mato ir paþásta daug geriau, negu mes patys save... Tai ne mano sugalvota mintis ið knygø. Nesvarbu. Bet tu jà pasakei. Jei nori þinot, viskas prasidëjo tuoj po karo, balandþio vakarà, kai keliuku pro jaujos galà á mûsø sodybà ásuko suvargusi moteris, dviem nupilvusiais iš bado vaikais vedina, ir pasipraðë nakvynës. Ji buvo apsimuturiavusi pilka skara, vilkëjo ðunø apkandþiotu neaiðkios spalvos ðvarkeliu, avëjo prakiurusiais kerziniais batais, buvo matyt tik plikos blauzdos, tarsi ið gipso nulietos. Tada Jonas nesuprato jos kalbos ir buvo bepaleidþiàs iš bûdos ðuná. Bet ir ðuo jos nebûtø puolæs. Moteris, gailiai mykdama nesuprantamus þodþius, rankø gestais paaiðkino, kad labai nori su vaikais prisiglausti nakèiai... Laimë, tuo metu að, nebaigusi liuobos, iðëjau á laukà moteris moterá ið karto suprato. Be to, aš šiek tiek šneku vokiškai. Ji, apsupta leisgyviø, bado iðkamuotø bambiziukø, buvo tokia suvargusi, kad, pasiramsèiuodama lazdyno ðaka, vos ne vos atslinko iki gonkø ir iðblyðkusiu it plotka veidu susmuko ant suolelio. Að puoliau á virtuvæ kurti ugnies, kaisti vandens; kamaraitëje pastaèiau statinæ, dubená. Mat atvësus orams, kol pirtelës nekûrëm, ten po darbø apsiprausdavom. Labai ilgai jie pucinosi iki sutemø. Kai apsiðvarinæ gráþo á stubà ir susëdo prie vakarienës stalo, lempos ðviesoj buvo neatpaþástami. Ji atrodë kur kas jaunesnë ir graþesnë. Glotniai susiðukavusi ðviesius plaukus (sklastymas kairiame ðone), inteligentiškos išvaizdos, o liûdnomis akimis buvo panaði á mûsø mokytojà. Vaikai angeliukai, tik liesuèiai, iððokusiomis varniukø akutëmis ir ádubusiais skruostais, rankytës plonos kaip ðeivutës. Kokios ten vaiðës juoda duona ir mieþinës kruopos. Abi karvës uþtrûkusios, tad kruopas praþilinau oþkos pienu... Bûtum matæs, kokia ji, atsisëdusi po ðventu paveikslu, apðviesta þibalinës lempos, kabanèios ant lemperijos, buvo graþi tà vakarà Bizantijos madona auksine galvute! Delikaèiai, ið lëto pjaustë duonos riekæ á smulkius kubelius, tarsi sakramentinæ apeigà atlikdama, dalijo juos vaikams, lyg peralkusiems paukðtukams, kad, saugok Dieve, nepersirytø ir neiðpustø pilvukai. EUGENIJUS IGNATAVIÈIUS. Vokietukai 67

68 qxd :21 Page Tà vakarà Jonui labai knietëjo suþinoti, ið kur jie eina ir kas namie atsitiko? O kur jos vyras? Praðë paklausti, kaip ji perëjo sienà. Tu juk moki ðterdeliuoti gyvenai prûsø kaimynystëje, tai ir paklausk, kà jai rusø kareiviai sakë, kai á Lietuvà leido. Sako, jas pasieny primuða, apsvaigina, paskui suknias uþverèia ant galvos ir grumdo, rotomis ima. Tegu papasakoja, kaip jai ten?.. Að jam uþèiaupiau burnà ir, nesakiusi në þodþio, vieðnià su vaikais nuvedþiau á stancijà. Paklojau patalà. Dar bevakarieniaujant buvau spëjus peèiukà uþkurti, kad per þiemà iðaldijusioj stancijoj nesuðaltø, vaikai nesusirgtø. Taip ir tebematau jà rimtu veidu, valingai suèiauptom lûpom sëdinèià krësle, leipstanèià ið nuovargio. Kaip varnënas kovo saulæ, akimis ryte rijo prakuroj pleðkanèiø berþiniø malkø ugnies lieþuvius... Prasitaria apie namus tolimoj Pylau apylinkiø sodyboj pas senelæ paliktas dukrutes (kaþin ar jos besusitiks?), Bertà ir Karinà. Paskui ji niekaip negali atsigërëti mano austom lininëm paklodëm, ðvariu patalu. Ilgais sudþiûvusiais delnais atsargiai glosto uþvalkalus, kaip gyvus padarus. Apkabinusi glaudþia mane. Palikau jà, atidþiai þiûrinëjanèià ant sienø pakabintas mûsø ðeimos nuotraukas. Kai áëjau patikrinti, ar krosnyje iðblëso mëlynos liepsnelës ir galima uþkiðti juðkà, ji jau miegojo kaip liûtë, apglëbusi letenom baltapûkius vaikus. O tie du, prigludæ ið abiejø ðonø, plonom rankytëm apsivijæ motinà, ðildë jos iðsekusá, kareiviø iðniekintà kûnà. Ji tikriausiai tà vakarà ir apsisprendë... Rytà atsikëlë vëlai. Mes jau buvom papusryèiavæ. Paspirginau laðinukø ir iðkepiau po kiauðiná. Iðviriau giliø kavos. Pavalgiusi ji meiliai paklausë, ar negalëtø vaikai pabûti mûsø namuose iki vakaro, nes ji norinti viena po kaimà pavaikðtinëti, paskui, vakarop, sugráðianti ir visi iðkeliausià toliau. Ilgai átikinëjo vaikus, kad pasiliktø, glostë jø galveles ir vis praðë, kad pabûtø iki vakaro pas geràjà tantæ. Vaikai në uþ kà! Niurzgë ir muistësi, norëjo sykiu eiti. Bet galop sutiko pro ašaras. Atsisveikindama prie varteliø, ji ilgai spaudë vaikø galveles prie krûtinës, paskui staiga juos pabuèiavo ir neatsigræþdama nuëjo. Vaikai aðarotomis akimis lydëjo mamà, kol jos pilkas su maiðeliu ant nugaros siluetas dingo anapus pakelës alksniukø... Daugiau šiame pasaulyje jie nesusitiko. Dieve mano! Vaikai kas valandà bëgo uþ jaujos paþiûrëti, ar nepareina mutë. Nieko nevalgë, taupë mamai. O saulei leidþiantis slapta apsirengë ir patraukë tuo paèiu keliuku, kuriuo mama iðëjo. Kai pasivijau, abu piktai mane nuþvelgë, ásispyrë patvory á þemæ ir në krust; suðalæ, net dantimis kalendami, spoksojo á juostantá eglynà, kol visai sutemo. Ir taip kelias savaites, kai tik saulë leidþiasi, jie vis bëga prie jaujos ir spokso á tamsëjanèià girios proskynà, kurioje turëtø pasirodyti mutë Elzë. Gráþta apsiaðarojæ, nekalbûs, neina vakarienës. Uþsidaro kambarëly. Vyresnis, Rudolfas, nuolat rankoje varto motinos paliktà laiðkelá, kuriame uþraðyti vardai ir adresai. Þiûri á apglamþytà popieriukà ir tyli, akutës tik mirkt, mirkt... Mutës nesulaukëm. Atslûgus potvyniui, pasklido þinia, kad ties upiø santaka, senvagëj, þmonës rado nepaþástamos moters kûnà. Bet gal ir ne jos? Anais laikais mirtis daug dar jaunø þmoniø iðskynë. Savø vaikø neturëjom. Taip tie du ir augo. Atrodë, lyg pati bûèiau juos pagimdþiusi. Kiekvienà ðeðtadiená maudydavau pirtelëje, priþiûrëjau, kad

69 qxd :21 Page 69 gerai ajerø nuoviru iðsiplautø plaukus ir juose neásiveistø babauðiø... Primezgiau pirðtiniø, raðtuotø megztukø, kepuraièiø su kutais... Jonas ið pradþiø purkðtavo, priduokim, sakë, juos valdþiai, tegu veþa á prieglaudà, èia tik duonà valgo, o naudos jokios. Bet kas juos ten, prieglaudoj, pamylës? Naðlaitukai, o tokie graþûs vaikai, viena paguoda: ir malkø, ir vandens ið ðulinio parneða, gyvulius pagirdo. Kur tik pasiøsi duj ir lekia. Atsileido ir manasis ðënikes ið dalgio virkðties padarë, klevines slides iðrietë. Na ir ðëldavo abu ant ledo, ant kalneliø iki iðnaktø. Sugráþta lekuodami, ðlapi kaip ðuniukai. Vis dar tikëjomës, kad atsiras mutë, o jeigu ne tegu bus vaikai kaip ir mûsø. Tu per daug juos lepini geriausià kàsná pakiði, galvas iðplauni. Ar ne per daþnai nugaras kaðerini? Vis pirty ir pirty iðsirengæ, pliki, jie gi jau kavalieriai, ne be pavydo ëmë priekaiðtauti man Jonas. Na ir kas, sakau, jie gi mano vaikai. Kas kitas juos pamyluos? Pati be tëtës augau, paþástu nelaimëliø dalià. Ðirdá turëtum, Jonai. Atsileido. Kai berniukai paûgëjo, kibo á sunkesnius darbus. Rudolfas iðstypo it smilga, kaðtoniniai, pasibangavæ plaukai, retas tokià ðeveliûrà turi, pirðtai kaip pianisto, strazdanius, o akys mëlynos mëlynos. Francas vadindavom Pranium ðviesplaukis, rudakis, rambokas, duþas, labiau linkæs prie knygø. Abu jau pirmaisiais metais pradëjo mûsiðkai ðterdeliuoti. Bet tik að viena galëjau suprasti. Paskui pokarinë suirutë, miðkø kirtimai, vogimas, kas tik pajëgë, tas ir plëðë. Jonas ankstø rytà susisodina abu á roges ir vakarop partratina ið girios ràstø. Bëgo laikas, mûsø vaikai iðmoko taðyti ràstus, suleisti sienojus, obliuoti. Kad tik nepatrûktø, Jonai, tu prilaikyk juos, sakau. Bet jie nesulaikomi. Kaip erþiliukai. Galvoju, kaip gerai, kad juos pasilikom. Gal jø mama gyva kur nors tebëra, bet gal ir mirë, kitaip kokia motina nesugráþtø vaikø? Taèiau ir dar mokykla. Kaip joje mokyti vokietukus? Suradau ant aukðto savo knyguèiø ir mokiau, kaip iðmaniau... Per dienà suðilæ sumuræ tampo ràstus, o vakare pamokos. Nespëju maudyti. Dumblas nuo nugarø rievëmis eina. Vyriukai per metus kitus išaugo tvirti kaip mûras. Cementiniais pamatais. Dailûs. Visi kaimynai stebisi ið kur Juodis meistrus ima? Juk tokie budinkai ohoho kainuoja. Kilo pavydas. Pasipylë skundai. Lyg tyèia valdþia iðleido ásakymà: valkatas svetimðalius pristatyti á valsèiø. To negana, kaimynystëj þaliukai sumanë ásirengti bunkerá. Mums pasakë, kad fricukai dingtø ið kaimo nepatikimi. Jonas gauna kvietimà atvykti á valsèiø. Gráþta vakare nukabinæs nosá. Prisieis iðvaryti, tegu sau ðiauðia á faterlandà, sako jis. Ne, ðito nebus, atsakiau. Jonas, kad ir savaip, mylëjo vaikus ir man paklusdavo. Gal ir nemylëjo? Darþinëj ties kurtiniu, uþ ðiaudø kûliø, sustatytø ant karteliø, árengëm bunkeriukà. Jeigu kas tegu ten kiûto saugûs, kaip kregþdës lizde. Ne kartà pakiûtojo niekas nesuuodë. Taigi, o kas ið to? Jei ne tos pirtys, galvø trinkimai kas savaitgalá ir ðiaudinis bunkeriukas, pariðtas po gegnëmis, gal viskas bûtø ir kitaip susiklostæ... Toji karvelidë mus ir praþudë... Bet kiek laimës, dþiaugsmo ir uþsimirðimo patirta tu iðnyksti ið ðio pasaulio, iðtirpsti kaip þvakë. Nesenas esi, turëtum tai suprasti. Buvai graþus bernas. Net að, kvailë, beveik motina tau, buvau ásispoksojus. Atsimeni, EUGENIJUS IGNATAVIÈIUS. Vokietukai 69

70 qxd :21 Page kaip ðokom, o paskui, kaip ir visi sveèiai per sesers vestuves, miegojom ant ðieno? Bet tu kaip niekur nieko... Stuobrys. Dovanok man, nepyk. Ji paèiumpa mano rankà, glosto, ðvelniai prisiðlieja prie mano peties. Akyse aðaros. Paskui staiga atsitraukia ir, áspraudusi rankas tarp keliø, sûpuojasi, þvelgia pro neplautus autobuso langus á pilkà dangaus begalybæ. Tarsi melstøsi... Na ir tranko mus ði klerka. Kelias kaip stalas, bet atrodo, kad medinaðiu per brukà vaþiuojam... Amortizatoriai sudilæ. Kaþin kur jie dabar? Kas? Mano vaikai. Iðvyko á tëvynæ? Taigi á tëvynæ, bet ne á gimtàjà... Neþinau, ar mane Dievas iðteisins? Buvau dar jauna, smarki, meilës nepatyrusi. Iðtekëjau beveik per prievartà. Jis kartà virtuvëje uþspeitë ir peiliu pagrasino: jei neteki uþ manæs papjausiu. Nei mes draugavom, nei mylëjomës ið karto. Þiauru. Vokietukai buvo didþiausias mano dþiaugsmas. Uþaugo kaip ant mieliø. Ir á vakarëlius pradëjo vaikðèioti. Bet kaimo bernai ðaipësi ið jø vokiðko tarimo ir neprileido prie mûsiðkiø panø. Liepiau tø bernø pasisaugoti. Toji balandinë buvo iðsigelbëjimas jeigu kas, abu ðmurkðt, kopëèias uþsitraukia. Kartà, Motinos dienà, matau: ant mano kredensëlio pamerktos tulpës. O Dieve, gyvenime dilgëlës nebuvau gavusi! O èia... Pro pirties dureles ðlumðt á vidø laukiniø roþiø kekë, kitàsyk po pagalve þibuokliø pabarstyta... Ir kas juos pamokë? Þiûriu, Rudolfas kaþkodël ðalinasi manæs, neina kartu maudytis, drovisi. Nukaista nei ið ðio, nei ið to kaip þarija... Supratau jau ne vaikas... Buvo ruduo. Jonas ir Pranius (taip vadinom Francà, Rudolfà Rudþiu) iðveþë á tolimà miestà obuolius ir medø parduoti. O Rudolfas persiðaldë miðke ir sušlubavo plauèiai. Temperatûra aukðèiausia. Kà daryt? Lyg tyèia kaime susiðaudymai. Atsimeni? Þuvo vienuolika mûsiðkiø, malkinæ prie Vidaujos stribø priklojo, atþygiavo garnizonai... Kartà vos spëju Rudþiui liepþiedþiø arbatos, vaistø nuneðti kiemas jau pilnas kareiviø. O að ir Rudis balandinëj. Jis iðprakaitavæs, karðèiuoja, matyt, kreèia ðaltis, beveik kliedi, dreba, net ðiaudø kûliai siûbuoja. Prigludau, tvirtai laikau glëby ir ðildau savo kûnu. Laimë, buvo atëjusi kaimynø mergikë á talkà bulviø pakast. Tai ji ruskiams ir pasakë, kad ðeimininkë pas kaimynus iðëjo. Að tik suspëju kopëèias ant bertainio uþtraukti atsiveria durys... Mudu priglundam vienas prie kito, net nekvëpuojam. Ruskiai pasidairo, pasistaipo banditov netu ir iðeina. O mudu... taip ir liekam balandinëj apsikabinæ lig sutemø, negaliu atsiplëðti ðitoks saldumas. Pirmàkart gyvenime pasijutau moterim; kokia laimë bûti moterimi... slaugyti ligoniukà... Ásimylëjote? Neþinau. Að iðnykau. Pasaulis kûlvirsèiom. Paskui jau maþai ir saugojomës. Kai tik maniðkis iðvaþiuoja á miestà ar kur kitur, mudu á darþinæ ant ðieno. Ar malkinëj, klëty. O Dieve, visà gyvenimà atiduotum koks ðventas vaikas... nekaltybë. Ðvelnumas skaistybës ugnis. Að amþiams prakeikta ragana, ar ne? Degsiu pragare esu kalta, labai kalta...

71 qxd :21 Page 71 Kà jûs, ponia! Tai labai graþu, retai kam taip atsitinka. Jûs ir dabar tebesate tokia pat þvali, jaunatviðka, skaistaus veido... Èiulbëk, èiulbëk... Autobusas ádarda á didmiesèio stotá. Daug keleiviø iðlipa. Vaþiuoti lieka tik keletas susigûþusiø þmoneliø, vieni kramsnoja, kiti gurkia ið maþø buteliukø kolà, snaudþia. Balandþio dangus pilkas, mûriniø namø sienos po þiemos suodinos Einu á aikðtelæ ko nors kramtomo nusipirkti. Mano paðnekovë ið autobuso lauk nelipa: dideliame krepðyje rausiasi, kaþko ieðko. Gráþæs pavaiðinu jà ledais. Moteris á mane dirsteli droviai spindinèiom akim, lyg jausdamasi kalta ar laukdama iðriðimo uþ atvirumà. Nedràsiai paima skanëstà. Kaip seniai matëmës. Kai nuðlavë sodybas, þmonës iðsibarstë. O jûsiðkë gal dar tebestovi? paklausiau. Net neþinau. Gal, kai þmonës këlësi á gyvenvietes, nugriovë. Að ið ten jau buvau iðsikrausèiusi. Ðá bei tà girdëjau apie priklydusius vokietukus, bet jie netikëtai dingo ið akiraèio. Jûs taip pat kaip á miglas prapuolët... Apie Jono nelaimæ tikriausiai nieko neþinai? Girdëjau kaþkà negero, bet... tiek to. Tai ir gerai. Uþtenka savø bëdø. Galëjom gyventi, nieko nebûtø trûkæ. Ne visada turtai laimæ neða. Kaip Jonas plûkësi, kaupë pinigus, dauþësi á tolimiausius miestus, ið Vokietijos parsigabeno net fortepijonà, kad tik daugiau daiktø, pinigø. Prisimenu rudens vakarà kartu su vaikais maudþiausi pirty, në nepajutau, kada gráþo. Áeinu pro virtuvës duris, priemenëj, pravëræs langà, sëdi ir rûko. O saulëlydþio graþumas atsisveikinam su vasara. Jis á kabantá ant sienos tëvø paveikslà spokso, net nemirkèioja. Ir kà jis ten mato? Raudoneglës spalvos saulëlydþio pleiðtas pro langà áspysta krinta tiesiai ant pasipûtusiø senoliø vestuvinës nuotraukos. Amþinybës ðviesa, galvoju. Eik, atsigausi ir tu, sakau, pirtelëje dar liko karðto vandens... Einam abu, jis piktai burbteli, jei fricams gali trinti nugaras, tai pakaðeryk ir man. Kà gi, paklûstu. Einu á pirtá antrà kartà. Vaikø joje jau nëra. Prieangy nusirengiam. Pro langelá þioruoja raudonas dangus. Jauèiu, kaip jis mano kûnà stebi, apþiûrinëja gërisi, tarsi pirmà kartà matytø. Seniai þinojau, jog jam esu graþi ir jis negalës manæs palikti, kad ir kas atsitiktø. Jis kartais pasijusdavo net menkesnis, senesnis uþ mane, ne toks graþus, lyg ir neprilygstàs man. Apimtas gerumo, iðsitiesë ant suolo visu ûgiu ir papraðë pakaðerinti nugarà... Po maudynës iðslenkam á laukà. Juoduoja egliø virðûnës, parëmusios blëstantá dangaus skliautà kokia tat amþinybë nepaliaujamai srûva á þemæ. Graþu ir gera bûtø, jeigu... Vaikai ant aukðto jau miega. Pirðtø galais ástypèioju á miegamàjá. O jis papraðo, kad apsivilkèiau graþøjá chalatà, parveþtà ið Tilþës, ir paðpacieruoèiau. Neva tuo mëlynu, ðvelniais vyðniø þiedais pagraþintu apdaru að esu panaði á Sabos karalienæ. Vis jo iðmislai. Kai atsigulu, suima miegas, bet jis, pasistatæs du alaus butelius, degtinës èërkà, pasidëjæs kumpio, uþsidega lempà ir purpso. Pro miegus jauèiu ðvelnus ir ðiltas kailiukas ðliauþia mano kûnu, peèiais, krûtimis ir, nusileidæs þemiau, apmirðta... Ar tikrai, Monikut? iðgirstu þodþius ir pabundu. Taip... O Dieve, ar tikrai, Monute, þmonute? klausia jis ir ant mano veido nukrinta jo aðaros. Jau treèias mënuo, prisipaþástu, negi slëpsi Nejaugi, stebisi. EUGENIJUS IGNATAVIÈIUS. Vokietukai 71

72 qxd :21 Page Kokie dyvai? Að gi moteris. Visko bûna. O karaliene dangaus ir Sabo, pasiglemþdamas lûpomis mano ausá ir plaukø kuokðtà, sukuþda jis. Dabar baigta pasigersiu v drebezgi. Pabuèiuoja man á skruostà ir atsikelia aplaistyti naujienos. Iðmaukæs porà stikleliø, vël atrëplioja prie lovos. Aèiû Dievui, sako, turësime savo... Stebuklas! O buvau praradæs viltá... Be ðirdperðos fricukus galësim pavëþët á faterlandà. Tegu sau keliauja. Paauginome duonos uþsidirbs. Ir mums, ir jiems bus ramu, vepezuoja pusgirtis. Apsiramink, sakau. Kai iðsipagiriosi, tada ir pakalbësim. Að juos vis tiek iðkrapštysiu, sako jis, tu neþinai, kas man gresia. Jie mûsø vaikai, sakau, kaip ir tas pilve. Tik pamëgink juos iðvaryti ákandin iðkeliausiu ir að. Jis supyko. Atgræþë nugarà. Paskui, atlyþæs mëgino grabinëtis, bet atstûmiau jo rankà ir piktai rëþiau: leisk miegoti. Ðito jis nesitikëjo. Bet vaikø neiðvarë. Taip ir gyvenau kupina nerimo. Prisipaþinti, ar ne? Pasakyt teisybæ á akis?.. O gal patylëti? Ájunk tà aparaèiukà, girdëjau, áraðei giesmæ amþinà atilsá partizanei Elenutei pasiklausysim dar syká. Mûsø drandaletas be amortizatoriø sunkiai iðjudëjo ið miesto. Saujos dydþio plastikinë dëþutë tyliai liejo graudþias þemaièiø Kalnø giesmes. Iðkilmingai sugaudë orkestro dûdos, jø garsai, atrodë, nusirito besidriekianèiom kalvom, tuðèiais laukais. Mano bièiulë persiþegnojo ir ëmë tyliai melstis, tikriausiai uþ velionës Elenos, po Kalnujø smëliu paliktos jos giminaitës, mano kaimynës, vëlæ. Tik dabar ëmiau suvokti, kad graþioji Monikutë ne iki galo atvira. Prisiminiau kadaise girdëtas kaimynø apkalbas, kurias seniai buvau uþmirðæs, nes nebuvo su kuo apie jas samprotauti. Juk ne ðiaip sau Jonas tà dþiugià gerosios naujienos naktá Monikai atgræþë nugarà. Já gi turëjo kamuoti dvejonës ir átarumai, kitaip kokios audros galëjo iðskirti tokià darnià ir graþià porà? Artëja kelionës pabaiga. Monikos ridikiulyje suklanksi varpeliø melodija. Iðjungiu giesmes. Skubriai atvërusi kapðelá, ji gyvai, ðvytëdama dþiaugsmu, ima kalbëti telefonu. Taip, aš klausau. Aha, gerai, puiku. Að jau netoli, po pusvalandþio gali ateit. Atia... Mobiliukà atidþiai ákiða á juodà kauðelá ir rûpestingai paguldo ridikiulin. Na va, kelionë taip ir neprailgo. Kaip gerai, kad susitikom vis á vienà pusæ. Smagu buvo ir man. Ádomø gyvenimà gyvenot, ponia. Bet esate ir paslaptinga. Apie tai, kodël ið namø pasitraukët, sklido visokiø legendø... Ne legendos, vaikeliuk, bet nelaimës, aðaros ir kraujas ið namø iðvijo. Kai Jonas imdavo siautëti, dukrelæ iðsiøsdavau pas kaimynus, pati uþsisklæsdavau kamaroj. Argi ámanoma buvo su tokiu... gyvent? Gal ir be reikalo atsivëriau, pasikarðèiavau. Bet kiek galima slapukauti? Jau pusantrø metukø Karina buvo. Apsirgo kokliuðu ar tymais. Nerûkyk, sakau, prie kûdikio. Geriau vygæ pasupk, kol skalbinius iðdþiaustysiu. Jis niûkso prie stalo ir vis tiek rûko. Jonai, sakau, mergytë serga, nerûkyk. Pakluso. Priëjo prie vygës ir kad pradës supti vaikas vos á palubæ neiðlëkë. Kas gi taip supa? Nuovokos turëtum... Jis kad trenks vygæ á ðalá, kad suriks: Eik ir supk tà savo fricukæ, manæs daugiau nepraðyk. Ne fricukë, mudviejø vaikas, að ataudþiu. O kodël jos kudlos taip rausta, sako, a? Nuginkluota viskas. Taip ir iðklojau, kaip

73 qxd :21 Page 73 kas buvo per tuos metus. Skiriamës, Jonai, sakau, að myliu Rudolfà. Ir Karina ne tavo. Jau sutarta teku uþ Rudolfo... Jonas tik suþaibavo akimis ir suðvokðtë: niekada ðito nebus, niekada!.. Kaip mane gyvà matai. Trenkë duris ir iðëjo. O po savaitës linamynis. Jonas pasitvërë ðakes, geleþgalius ir iðëjo neva ðernø galabyti... Ið vilkduobës vaikai nebegráþo... Jono košmariški sapnai iðsipildë. Rudens vakarà prieð pat Vëlines, girtas namo ið naðlës Salomëjos traktorium vaþiuodamas, nugarmëjo á uþðalusià srutø kûdrà ties fermomis. Jo kûnà iðtraukë apie vidudiená, traktoriø tik po laidotuviø... Ji susigûþia ir, iðsitraukusi servetëlæ, ðluostosi skruostais riedanèias aðaras. Að spusteliu virpanèià jos rankà. Atleiskite, ponia, nenorëjau... Að pati kalta... pati dël visko... Va jau atëjo pasitikt maniðkë. Aspirantûron ástojo, Manèestery. Tuoj iðlipu... Sudie, branguti. Neþinia, ar besusitiksim. Kodël gi bus progø... Vargu. Su Karina iðdundu á uþsienius anûkëlës priþiûrët! Neþinia, kaip ten... Ji pakyla, visu stotu prilimpa prie autobuso lango ir mojuoja aikðtelëje lûkuriuojanèiai rusvaplaukei graþuolei, taip panaðiai á mamà. 73 EUGENIJUS IGNATAVIÈIUS. Vokietukai

74 qxd :21 Page KAZYS SAJA Trys apsakymai Þemaitybës Ratavok ratavodams Aniems laikams prisiminti paliekamas ir tas þemaièiø barbarizmas, kurá reiktø suprasti jeigu jau, Vieðpatie, gelbsti, tai gelbëk. Taip atsidusdama pasakydavo Ieva Daugintytë, tame kraðte tarmiðkai vadinama Daukintale. Pasakydavo, bet rimtesnës Dievulio pagalbos nebesitikëdavo. Kito tokio baisingai ugnies subjauroto þmogaus að nebesu matæs. Anksèiau jà paþinojæ vyresni þmonës kalbëjo, kad iki nelaimës Ievutë buvus graþi kaip saulelë. Kaip sirpstanti uoga, kurià daug kas pasiðokëdamas bûtø geidæs nuskuobti. Esu tø þmoniø klausinëjæs tai kas jà nuskuobë? Nuo ko ji susilaukë sûnaus? Ir kada ugnis jà taip negailestingai subjaurojo? Daukintalës ausø, nosies, lûpø kaip ir nebeliko. Net akiø vokai buvo nudegæ. Ðirdis plyðavo matant, kaip ji per kûlimo talkas kamuojasi nuo dulkiø. Aðaros upeliais, nudegusia ranka nebespëja jø ðluostyti. Sudejuoja ratavok ratavodams ir darbuojasi toliau. Ilgai negalëjau nei namiðkiø, nei kaimynø iðklausti, kada, kaip ir uþ kà Dievulis ðitaip negailestingai jà nubaudë. Tu jos verèiau nematyk ir neklausinëk, sakydavo jie, jeigu nenori tokios pat nelaimës uþsitraukti. Esu mëginæs kà nors iðgauti ið Albio, Daukintalës sûnaus, su kuriuo mokiaus tam paèiam skyriuj. Albis, álindæs á storà mamos nunertà megztiná, atrodë stambesnis, vyresnis ir buvo nekalbus. Kai panaðiais klausimais jam kas nors ákyrëdavo, atsikirsdamas jis pats paklausdavo:

75 qxd :21 Page 75 Ko tu nori? Ko taip rûpinies? Manai, kad að, mergos vaikas, neturiu pro kur nusimyþti? Baigësi karas ir mes jau buvome nebe vaikai. Kartà Daukintalë atëjo pas mano globëjà uþsisakyti naujø klumpiø ir að iðdrásau jà uþkalbinti. Kada, per koká gaisrà ji taip skaudþiai apdegë. Ieva net nustebau në kiek nesivarþydama pradëjo pasakoti. Tarnavusi pas Smilingá uþ pusmergæ. Iki pat ðeðiolikos metø neturëjusi batø nei kokio iðeiginio drabuþio, todël ðvenèiø dienomis vis iðleisdavusi ðeimynà á atlaidus, á jomarkus ar ðiaip kur. Uþ tà namsargiavimà namiðkiai jai nupirkæ balto notrëliø ðilko bliuzelei pasisiûti, batelius jau pati nusipirkusi. Vienà sekmadiená Ievutë apsiþygiavo, apëjo gyvulius, iðvirë ðeimynai pietus, o pati, jau iðsipusèius, laukusi, nekantravusi, kad tik namiðkiai greièiau parvaþiuotø. Iðleistø jà aplankyti tëvø, paskui ji pirmà kartà galbût iðdrástø nueiti ir á geguþinæ. Pagaliau pro langà pamaèius jau pardulkanèià porinæ Smilingio brikelæ, ámetusi virbø á krosná, kad greièiau paðiltø jos paruoðtas viralas. Berþiniai virbai greitai uþvirino kopûstø katilà, Ievutë já nukëlë, kad sriuba neiðbëgtø, ir staiga liepsna tik plykst!.. Samdinë neþinojo, kad tas dirbtinis ðilkas kaip parakas. Visa uþsiliepsnojus klykdama iðbëgusi á kiemà, o èia dar Smilingio arkliai pasibaidë... Ratavok ratavodams... Bet kas èia tave iðratavos?.. Tada ir sudegiau visa iki pusës. Ir likau tokia, kokia esu. Per jos subjaurotà veidà ritosi aðaros, nudegintos lûpos atrodë taip, lyg ji norëtø ðypsotis. Bet ji nei verkë, nei juokësi. Seniai jau buvo apsipratus tokia gyventi. Á baþnyèià nevaikðèiojo, nenorëjo þmoniø gàsdinti, kaimynai jos nebesibaidë. Ievos karvei, parðeliams ir ðuniui jos groþis nerûpëjo. Visa viltis, visa paguoda jai buvo Albis, sveikas, darbðtus ir doras, supratingas vaikis. Nebedrásau jos klausti, kaip po tokios nelaimës ji galëjo susilaukti sûnaus. Kas jos tokios dar galëjo pasimeilyti... Vëliau suþinojau, kad ji jau tada buvo nebe viena. Ir kad Albio tëvas Jurgis Srëbalius, visiems paþástamas, bolðevikø valdþios paskirtas apylinkës pirmininkas. Tada ir Srëbalius tarnavo pas Smilingá. Kai gaspadorius apdegusià pusmergæ nubogino á Telðius pas daktarus, ten ir paaiðkëjo, kad Ievutë laukiasi. Ji sakë viskà iðkæsianti dël savo vaikelio ir tikriausiai manë, kad Jurgis Srëbalius jos Dievo valiai nepaliks. Juk tiek nedaug tetrûko iki laimës: ji iðsièiustijus pareis savo tëvams pasirodyti, tuo metu, kaip buvo sutaræ, áþengs ir pats kaltininkas. Atsiklaupæs prieð tëvus papraðys dukters rankos ir norës, kad Ievutës mamalë, papunëlis èia pat juos palaimintø. Bet kai ta vargðë apdegusi buvo parveþta pas tëvus ir ten ilgiausiai gydoma tik rûgusiu pienu, kai kirmëlës, misdamos pûliais, valë jos negyjanèias þaizdas, Jurgis Srëbalius në karto Ievutës neaplankë. Ir savo vaikelio, aiðku, iðsigynë. Aplinkui bobos pliurpë, kad tai paties Dievo bausmë Daukintalei uþ jos ankstyvà paleistuvystæ. Jurgis, joms pritardamas, sakë: Jeigu að bûèiau kaltas, Vieðpats ir mane bûtø kaip nors pakarojæs. Bet matot jo pirðtas parodë á kità... Po tos nelaimës, Ievos vaikeliui dar negimus, Smilingio vyresnis sûnus susirgo nuomariu. Gal jis ir buvo tikrasis benkarto tëtuðis?.. O tam Jurgiui Srëbaliui, galima sakyti, sekësi. Pats nors ir malonaus veido, bet plikas kaip tilvikas, á þmonas gavo vyresnæ Balsytæ, kuriai tëvai uþ- KAZYS SAJA. Trys apsakymai 75

76 qxd :21 Page raðë kelis hektarus þemës, trobas ir gyvulius, sau pasiliko tik iðimtinæ ir dar reikalavo, kad Srëbaliai, atëjus laikui, iðmokëtø dalá Janinai, jaunesniajai Balsytei. Bet iki to laiko þi mûsø, þi prûsø, kaip sakydavo þemaièiai. Pasubinotas Jau sakëm kai rusai iðvijo vokieèius, Jurgis Srëbalius buvo paskirtas apylinkës pirmininku, kurá þmonës po senovei tebevadino seniûnu. Jis buvo ne tik malonaus veido, bet ir su þmonëm kalbëjo ir pliurpë visokius vëjus pasiskonëdamas, tartum kalëdaièius valgydamas. Ne be jo pagalbos netrukus buvo iðveþti Smilingiai ir dar du tos apylinkës ûkininkai. Srëbalius apraðinëjo ir skirstë jø iðlikusá turtà, girtas bûdamas gyrësi, kad ir kitø likimas priklauso tik nuo jo geros valios. Ir vis dëlto buvo tokiø, kurie manë, kad Srëbalius tarnauja ne vien tik bolðevikams, todël miðkiniai, valdþios dar banditais vadinami, jo nenuðauna. Nusiþiûri Srëbalius koká nors þmogø ir atëjæs jam sako: Uþ poros dienø pas jus, draugai, bus daroma krata. Patarèiau apsidrausti. Tegul krato. Pas mus nieko neras. Tai perspëkit tuos, pas kuriuos gali kà nors rasti. Ir tikrai uþ dviejø trijø dienø atmoklina stribai ir kareiviai, viskà verèia, ieðko banditø, kabinëjasi, tardo ir grobia, kas tik jiems patinka. Þmonës jau þino bûdà, kaip juos uþbovyti kvieèia prie stalo, girdo, vaiðina, seniûno perspëti, viskuo ið anksto apsirûpinæ. Bet kà gali þinoti gal tie stribai bûdavo ir paties Srëbaliaus uþsiundyti? Gal jam reikëjo, kad þmonës juo pasitikëtø ir nevadintø valdþios pasubinotu? Nuo Srëbaliaus vedybø jau spëjo praeiti keliolika metø. Smetoninius litus pakeitë rubliai, rublius vokieèiø markës, dabar vël sugráþo rubliai ir èervoncai... Todël nebebuvo në kalbos, kad Jurgis kokiais nors pinigais iðmokëtø þadëtàjà dalá þmonos seseriai Janei Balsytei. Ji vis dar tebebuvo netekëjusi, padëjo auginti sesers vaikus. Vienintelis jos kraitis buvo jos graþûs, ilgi, á storà kasà supinti plaukai. Lieplaukiðkis Gailius, prieð karà dirbæs Plungëj, Kuèinskio ir Pabedinskiø akcinëj bendrovëj, sakë, kad tokie linai, kaip Janinos plaukai, bûtø buvæ priskirti aukðèiausiai rûðiai Kron, lietuviðkai Karûna. To Gailiaus sûnus, ásitaisæs dirbti Duseikiø durpyne, jau buvo þadëjæs ir Janinà tenai iðsiveþti, bet ðtai kas atsitiko. Vienà rytà toji Balsytë iðtinusiu veidu, sumuðta, laikydama rankoj savo auksiniø plaukø didelæ sruogà, uþbëgo pas mus praðyti valerijonø ar ko nors kitko nuo ðirdies. Verkdama sakë eisianti ant kelio ir stabdysianti kokià nors maðinà, kad nuveþtø á Plungæ. Ten rajono valdþiai ketino parodyti, kà tas suþvërëjæs kuilys, girtas parëjæs, jai padarë. Be to, jis, bijodamas namie nakvoti, jà dar tampo po svetimas darþines. Dabar suþinojo, kad Janina þada tekëti uþ Gailiaus, tad paryèiais nutvërë jà uþ plaukø ir dauþë galvà á sienà tol, kol nurovë jai visà galvovirðá. Balsytë dar praðë ðalto vandens, kad galëtø sudrëkinti skarà ir uþdëti ant sutinusio, deganèio virðugalvio. Plungëje

77 qxd :21 Page 77 ji þadëjo nueiti pas daktarus, gauti koká nors popieriø ir parodyti partinei valdþiai. Mano namiðkiai ir kaimynai jà perkalbëjo: Nei tu vaþiuok, nei tu juos erzink. Varnas varnui akies nekirs. Visi stebëjos, kaip tokio bjauraus valdþios pasubinoto miðkiniai nepatvarko. Gal jie tà ðûdà aplenkia ne ið baimës, bet dël smarvës? Ðità nukeps, o kitas dar neþinia, ar bus geresnis. Janë Balsytë, bijodama gráþti namo, tà dienà prisiglaudë pas Ievà Daukintalæ, kurios bent jau iki ðiol, rodos, nekrabakðtijo nei vieni, nei kiti. Sûnaus Albio uþ poros metø jau laukë tarnyba Sovietø armijoj, bet Srëbalius kaþkodël abejojo, ar tik tas vaikis nepatrauks á miðkà, nors tø miðkiniø jau maþai liko. Seniûnas sugalvojo planà, kaip jam apsidrausti ir galimiems ávykiams uþ akiø uþbëgti. Negi tie liurbiai neþino? pasivaipydamas ðnekëjo Srëbalius. To iðveþto Urnikio avys nesaugomos bliauna aptvare ir niekam neateina á galvà nors vienai kitai nusukti sprandà, kol jø dar neiðveþë á zagotskotà! Labai jau aiðkiai þmonëms leido suprasti, kad jis nëra toks juodas, kaip daugelis já maliavoja. Gal net tai kvaiðgalvei Janei, þmonos seseriai, jis á plaukus nekibo ir to kuodo nenupeðë. Kaip jis sako, ásimetë mergai utëlës á galvà, truèijo visokiais ðarmais ar þibalais... Ir paliko kaip Leninas, Krupskajos nuglostytas. Kitas jokiais bûdais nebûtø drásæs ðaipytis ið paties Lenino, o tam kad ir kà jis pliurptø kaip vanduo nuo þàsies. Tos avelës Urnikio laidare ilgokai buvo kaip masalas tiems, kurie nebeiðmanë, kà èia ámetus á savo alkanà gûþá ir kaip vaikus iðmaitinus. Bet ið tikrøjø Urnikio sodyba su visais gyvuliais ir padargais jau seniai buvo stribø ir kareiviø apsupta. Neþinia, kiek dienø jie, sulindæ á krûmus, á javø kupeles, praplëðæ stogø skiedras, tupëjo ir tykojo. Neaiðku, kà ëdë ir kur, atsipraðant, ðiko, bet nutykojo, bestijos, sulaukë... Vienà naktá jie nuðovë tris vyrus: abu partizanaujanèius brolius Butrimus ir Albá Daukintá. Jis taip pat buvo numestas ðalia anø dviejø nuðautøjø prie Alsëdþiø baþnyèios mûrinës tvoros. Dabar Srëbalius galëjo ðakotis kiek tik ðirdis geidë. Visi jo bijojo, visi mylëjo, vaiðino, girdë, në vienas nebûtø iðdrásæs jam spereèytis. Visoj apylinkëj ginkluotø miðkiniø nebeliko. Kaþkur dar slapstësi suþeistas, niekaip nesugaunamas Stasys Belaukis. Jis neturëjo slapyvardþio ir, kaip teko girdëti, saviðkiø, lietuviø, kad ir kokie jie bûtø, neðaudë. Vienus perspëdavo, kitiems nutarkuodavo ðiknà, pabarstydavo druska ir, laðiniø bei duonos pasiëmæs, iðeidavo. Iki ðiol beveik niekas neþinojo, kad Srëbalius uþ didþius nuopelnus sovietø valdþiai yra apdovanotas trimis medaliais. Anksèiau jø neneðiojo, o dabar, prisikabinæs tuos cingelius, dar išsitraukdavo naganà ir pasidëdavo ant stalo, kai susirinkusiems þmonëms norëdavo uþkrauti naujas prievoles, reikalauti, kad jie pasiraðytø paskolos lakðtus arba, atsiþadëjæ visko, kas jiems dar liko, stotø á steigiamà kolchozà. Tik vienos Daukintalës jis jau nebegalëjo kuo nors pagàsdinti. Jos sûnus buvo nuðautas ir kaþkur palaidotas kartu su banditais. Ievutei beliko tik laukti, kol tokie kaip ji bus iðveþdinti pas baltàsias meðkas. KAZYS SAJA. Trys apsakymai 77

78 qxd :21 Page Pavietojo Ieva Daukintalë, kaip ir kiti sodieèiai ðiame kraðte, turëjo numà, dar jos boèiaus pastatytà atokiau nuo kitø budinkø, kad kilus gaisrui nesudegtø trobos, tvartai ar jauja su visais padargais. Nume buvo duonkepë krosnis ir ugniakuras jovalui kiaulëms iðvirti. Dabar Ieva nebeturëjo nei penimø parðø, nei naminës duonos. Susamsèius, suðlavinëjus paskutinius miltus, ji èia iðkepë paskutinæ savo gyvenime duonà. Tuoj pat suraikë ir vël ákiðo á peèiø, kad sudþiûtø. Juk reikës kà nors grauþti, kai bus veþama ten, kur niekas savo noru nevaþiuoja. Ji dar norëjo paðnekinti Srëbaliø. Bet kur tu já rasi, o radusi tu net su grëbliu jo nosies nepasieksi toks jis dabar iðdidus, galingas ir didelis pasidarë. Bet per bulviakasá pasklido gandas, kad apylinkëj vël pasirodæs Belaukis. Apsivilkæs kaip paprastas kaimietis, be jokios uniformos, tik batai auliniai ir ûsai tokie pat, kaip Snieèkaus... Srëbaliui nepavyko suþinoti kas, kur ir kada já matë, kas ið ko gandus iðgirdo. Taèiau tai, kas buvo plepama, atrodë panaðu á teisybæ. Partinis pasubinotas nusprendë vël kurá laikà namie nebenakvoti. Vienas patikimiausiø Srëbaliaus þmoniø buvo toks Petras Astreikis, geros naminës varytojas, pas kurá anksèiau uþeidavo miðkiniai. Saugumieèiai jam gerokai ákrëtë á skûrà, uþverbavæ ádavë butelá samagliorijos, kurios iðgëræ miðko broliai bûtø atsibudæ tik Plungës saugumo rûsyje. Deja, ta operacija nepavyko. Gal dël to, kad Astreikis tàsyk neparûpino geros uþkandos. Banditai pasiëmë tà butelá ir iðsineðë velniai þino kur. Bent jau taip stribyne aiðkino krauju springdamas Petras Astreikis, kuris vëliau, iðpirkdamas kaltæ, tiksliai ávykdë tai, kà seniûnas jam liepë. Visiems apsisukdamas pasakojo apie nesaugomas Urnikio avis. Pakurstë artimà kaimynà Albá, Daukintalës sûnø. Ðioji, pasikvietusi á talkà tà paèià nupeðtà Janæ Balsytæ (prie to þodþio nupeðta pikti lieþuviai dar kai kà pridurdavo), pradëjo kasti savo bulves. Abi, eidamos keliais, kibekliais kapstë ir dëliojo á krepðius bulves, nebeatskirdamos maþøjø kiaulëms. Ieva buvo pasilpus, në pilno kreþio neprikasus, vis këlësi ir ëjo prie maiðo jø iðkratyti. Paskui, palikusi bulvienoj talkininkæ, dar skubëjo á numà pakurstyti didþiojo peèiaus. Pritrûkusi malkø, sugrûdo á krosná net slastus sûriams spausti ir medinæ trinkà, kurià ðiaip taip dar ástengë suskaldyti. Krosnies padas ir ðonai jau buvo ákaitæ iki baltumo. Temstant jos karuèiu, toèke, suveþë ir supylë á rûsá nukastas bulves, nusimazgojo rankas, pavalgë tø paèiø bulviø su rûgusiu pienu ir kaþkuri tarë: Tai gal jau judësim? Judëkim, tik per daug neskubëkim, atsiliepë antroji. Kai maþiau ðneki, tai ir neskubëdamas daugiau padarai. Astreikis þinojo, kad sutemus jos ateis. Norës paðnekinti jo sveèià. Pas já apsinakvojusá Srëbaliø. Vëliau tardomas Petras Astreikis pasakys, kad jiedu tà vakarà gerokai iðgërë, paskui sumigo... O kai Petras pabudo, apylinkës pirmininkas draugas Srëbalius jau buvo kaþkur iðëjæs. Kur ir su kuo jis galëjo iðeiti, Astreikis neþinojo.

79 qxd :21 Page 79 Þinojo!.. Jis pavaiðino seniûnà ta paèia degtine, kurià anksèiau turëjo ásiûlyti miðkiniams. Moterys gal net Astreikiui padedant ávertë Srëbaliø kaip tà bulviø maiðà á savo toèkæ ir nusiveþë á numà. O ten dar nepabudusá ábraklino á karðèiu tvoskianèià krosná. Paskui jos padegë ir patá numà. Ðis buvo jau senas ir dabartiniais laikais, kai þmonës duonos mieste nusiperka, niekam nereikalingas. Ilgai, labai ilgai niekas neþinojo, kaip tas velnio neðtas valdþios pasubinotas priëjo liepto galà, kas ir kur já, þemaitiðkai ðnekant, pavietojo. 79 Puikybë Nauji migdomieji pagaliau áveikë ilgai nesiliovusá mano galvos skausmà. Bet miegas, matyt, nebuvo gilus, jeigu sapnuodamas þinojau, kad sapnuoju: jauèiausi taip, lyg mano sàmonë bûtø laikinai apleidusi kûnà ir laukusi, kol jis bent ðiek tiek pailsës. Sapnavau, kad guliu savo lovoj, dþiaugiuos, jog skausmingas pizzicato galvoje jau nutilo, ir aš tarsi koká brangø, seniai matytà draugà pasitinku malonø sapnà, bet jame matau save miegantá ir sapnuojantá, kad jau uþmigau... Að net miegodamas bandau suvokti, kas èia per velniava, ir staiga suprantu ðio sapno prieþastá. Prieð daugelá metø buvau suplanavæs kelionæ traukiniu ið Vilniaus á Maskvà. Ne tiek dël reikalø, kiek dël to, kad niekam nematant ir neþinant tà kelionës naktá buvau sutaræs praleisti su M. Balsu iðtardami ðià raidæ, sakytume em, tad gal ir pavadinkim ðià merginà Ema. Tada man šiaip taip pavyko gauti du bilietus minkðtajame vagone, dvivietëj kupë. Apimtas jaudulio, atvaþiavau á stotá ðiek tiek anksèiau. Að sëdëjau tame vagone ir nekantraudamas laukiau, o Emos vis nebuvo. Prieðais mane ant sienos kabojo pailgas veidrodis, kuriame maèiau save sëdintá, vis labiau nerimaujantá, bet vis dar neprarandantá vilties, kad Ema netrukus pasirodys. Man uþ nugaros buvo lygiai toks pat veidrodis, jame atsispindëjo tai, kà prieðais save maèiau. Abu veidrodþiai atspindëjo vienas kità vis labiau tolstanèiais ir iki begalybës maþëjanèiais vaizdais. Man kaþkodël pasidarë nyku ir neramu. Atrodë, puikiai supratau ðio fokuso paslaptá, o vis dëlto... Tas keistas metafizinis jausmas manæs neapleido ir tada, kai pagaliau atskubëjo Ema, nusiplûkusi, áveikus kaþkokias nenumatytas kliûtis. Jaunutë, þydinti, graþi ir nejauèianti jokio egzistencinio nerimo. Kam að visa tai raðau? Neþinau. Bûtø gëda prisipaþinti, kad ðitokiu bûdu stengiuos palikti po savæs koká nors pëdsakà. Að greièiausiai stengiuos uþsimirðti, kaip nors perrëkti tà skausmingà nerimo tvinkèiojimà. O gal sukoncentruoti mintis ir pats sau atsakyti, ar man dar verta visom keturiom kabintis á gyvenimà, leistis, kad man ið galvos iðoperuotø tà auglá. Bijau, jog, gyvas likæs, galiu bûti praradæs visà puikybæ. Tai yra savo privilegijà màstyti. KAZYS SAJA. Trys apsakymai

80 qxd :21 Page Tikrai pasakyèiau gana kapstytis, jeigu þinoèiau, kad mirtis tëra tik perëjimas ið vieno bûvio á kità, kur jau nebekartosiu buvusiø klaidø, suþinosiu visø kanèiø prasmæ ir bûsiu maloniai nustebintas atsivërusiom naujom galimybëm... Bet jeigu pomirtinis bûvis tëra graþi saviapgaulë (tokia abejonë veikiausiai aplanko ir tuos, kuriø paðaukimas átikinti mus, kad esam nemirtingi), tada, þinoma, reiktø ið paskutiniø saugoti tà vienintelá, neákainojamà turtà gyvenimà. Toje nesibaigianèioje gërio ir blogio kovos arenoje Þemëje. Bûna tokiø kankinanèiø dienø ir naktø, jog, atrodo, mielai sutiktum, kad kas nurëþtø tà skausmà su visa galva, bet taip, jog likæs stuobrys dar galëtø kaip nors egzistuoti. Kaip koks medis ar pats primityviausias augalas, glostomas vëjo ir besidþiaugiantis saule. Taèiau þinau, kad gyvenime man ðito nepakaktø. Kaip uþkeiktas ieðkoèiau kokios nors prasmës, atsakymo, kuriems galams tas mûsø buvimas, tas mûsø troðkimas kuo daugiau paþinti, tobulëti... Gal puikybë, ne kartà buvau ja apkaltintas, ið tiesø yra pats galingiausias gyvenimo stimulas, narkotikas, nuo kurio neámanoma atprasti? Maiðtingo bûdo mano tëvà bolðevikai nuteisë deðimèiai metø. Motinai ir likusiai ðeimai áveikti ávairiausius vargus padëjo tikëjimas, kad Vieðpats Dievas mûsø neapleis ir galiausiai visiems uþ viskà atlygins. Septynios mirtinos krikðèioniø nuodëmës prasideda puikybe, tam tikru apynasriu þmogaus abejonei sutramdyti. (Bolðevikai buvo apsidraudæ BK 58 straipsniu Uþ antisovietinæ agitacijà ir propagandà.) Bet argi gali bûti didesnë puikybë uþ mûsø áþûlø tvirtinimà, kad þmogaus pavidalà turintis monstras yra sukurtas pagal Dievo paveikslà? Man dar vaikystëje teko imtis paèiø ávairiausiø darbø: ðerti gyvulius, dirbti laukuose, rûpintis malkom, mokytis vogti... Kartà artëjant ðalèiams vienas þmogus sunkveþimiu mums atveþë nugriauto namo sienojø, gegniø, lentø. Bet, norint visa tai supjaustyti malkoms, man reikëjo iðtraukyti daugybæ surûdijusiø viniø. Ið pradþiø naudojausi replëmis, kirviu, paskui gavau pasiskolinti specialø lauþtuvà. Tada man ir kilo klausimas, kokiais bûdais anuomet buvo iðtrauktos ið kryþiaus vinys, kad nebûtø dar labiau suþalotos Kristaus rankos ir kojos. Buvau matæs paveikslà, kur du latrai abipus nukryþiuoto Kristaus buvo priraiðioti virvëmis. Virves buvo galima atraiðioti, o Palestinoj branginamà medá panaudoti dar ir kitam kartui... Kai ðias abejones iðsakiau mûsø klebonui, jis pasipiktinæs apkaltino mane puikybe. Ðviesiausi Baþnyèios tëvai per du tûkstanèius metø neiðdráso abejoti tuo, kas paraðyta Ðventajame Raðte. Jëzus buvo prikaltas prie kryþiaus, bet ne pririðtas, kaip tu per savo puikybæ iðsigalvoji! Duonos auginimas man buvo geriau paþástamas ir atrodë padoriausias ið visø kitø darbø, todël baigiau Þemës ûkio akademijà ir buvau paskirtas á selekcijos stotá, kur buvo stengiamasi iðvesti derlingesnes duoniniø javø veisles. Bûdamas jaunesnysis mokslinis stoties bendradarbis, pasipraðiau galulaukëj nedidelio sklypelio, kuriame galëèiau atlikti savo neprograminius bandymus. Tuo metu susipaþinau su tokia matematikos mokytoja, kuri panaðiai

81 qxd :21 Page 81 kaip ir að stengësi bûti kuo toliau nuo politikos, bet ir jai buvo pavesta komunistine dvasia auklëti devintà klasæ. Buvom sutaræ, kad baigiantis mokslo metams ji atves savo auklëtinius á mûsø bandymø stotá, o að pabûsiu tos ekskursijos vadovu. Ið pradþiø að tiems devintokams priminiau Darvino mokymà, jog visa augalø ir gyviø ávairovë gamtoje yra atsiradus vykstant natûraliajai atrankai ir dël staigiø pakitimø, mutacijø, kai per kokias nors gamtos katastrofas vieni organizmai þûsta, kiti suranda galimybæ prisitaikyti. O dabar, sakiau jiems, parodysiu, kà sugeba padaryti þmogus, kai, nelaukæs ið gamtos maloniø, bet perpratæs jà ima tvarkytis pagal savo poreikius. Èia vienur, èia kitur stabteldami, mes apëjom keliasdeðimt vienodo dydþio laukeliø, kuriuose augo kietieji ir minkðtieji, dvieiliai ir ketureiliai, akuotieji ir beakuoèiai ávairiausiø veisliø kvieèiai. Ir neseniai atsiradæ hibridai triticale, kvietrugiai. Abejoju, ar visa tai juos galëjo sudominti, bet pabaigai að dar nusivedþiau mokinius prie savo skurdesniø sklypeliø, skirtø ypatingai kvieèiø mutagenezei. Èia að jiems priminiau pasakà apie didelá badmetá, kai vaikai bûdavo priversti nusenusius tëvus iðveþti ir palikti girioje numirti. Bet vienas geraðirdis sûnus to nepadarë, þilagalvis tëvas jam patarë nuplëðti nuo seno stogo ðiaudus, juos dar syká iðkulti ir pasëti. Ir ávyko stebuklas, kurá moksliðkai galima paaiðkinti. Tie ðiauduose uþsilikæ pasturlakai iðgyveno mutacijà ir davë iki ðiol dar neregëtà derliø. Að dar jiems iðdaviau paslaptá ir prisipaþinau, kad laukdamas mutantø esu èia pasëjæs ne tik senø, svirno plyðeliuose iðlikusiø kvieèiø, bet ir tokiø, kurie buvo apðvitinti rentgeno spinduliais. Vienas kiðenës didumo sëklø maiðelis ilgai iðbuvo pririðtas prie varpo ðerdies... Dar kaþkas buvo pataræs nekultais kvieèiais iðkloti ðuns bûdà... Parodþiau sklypelá, kuriame kvieèiams leidau augti sykiu su varpuèiais, arba tyèia neiðnaikinau rugiagëliø, kad javams augti bûtø linksmiau... Að, norëdamas auklëtojai ir jos mokiniams ásiteikti, ðiek tiek melavau, bet uþbaigiau taip, kad savo pasakom jø nesuklaidinèiau: Deja, atsidusdamas pasakiau, jokiø gerø rezultatø kol kas nepasiekiau. Regis, mano misija buvo baigta. Að prisigretinau prie mokytojos, lydëdamas jà iki autobuso norëjau susitarti, kada ir kur mudu vël susitiksim. Ir tuo metu mane pasivijo viena devintokë. Buvau pastebëjæs juodbruvà jos veidà, ilgus, tamsius plaukus ir ryðkiai mëlynas akis. Atsipraðau, rankoj laikydama greitomis suskintà þolynø puokðtæ, uþdusus pratarë. Jûs sakët jokiø rezultatø, o að va kiek visko radau! Ta mergina ið mano sklypeliø buvo iðskynus kaip tik paèius vertingiausius javus. Ji sunaikino visà kruopðèiai pradëtà mano darbà, gal ir geriausiø norø vedina iðravëjo augalus, kurie teikë didþiausià viltá. Ji su tokia þavia ir kvaila ðypsena atkiðo man paèius graþiausius, kà tik iðplaukusius ðakotavarpius, kelis trumpastiebius ankstyvuosius kvieèius ir ypaè nusisekusius triticale egzempliorius. Að, beveik þado netekæs, apþiûrinëjau man áteiktà vilèiø katastrofà ir girdëjau, kaip auklëtoja tai devintokei priekaiðtauja: KAZYS SAJA. Trys apsakymai 81

82 qxd :21 Page Kà tu padarei!.. Ar tu supranti, Ema, kà tu per savo þioplumà padarei? Ðtai ðitaip ir ávyksta mutacija... Neatsimenu, ar að, þiûrëdamas á tà juodbruvës veidà dangiðkomis akimis, tada pasakiau, ar tik pagalvojau, kad ðis incidentas galbût pakeis mano gyvenimà. Augalø ir gyviø metamorfozë, siekiant simbiozës natûraliosios atrankos eigoje. Taip að buvau pavadinæs savo disertacijà, kurià apgynæs tapau biologijos mokslø kandidatu ir jaunesniuoju Akademijos dëstytoju. Ema dabar buvo mano studentë. Ji mieliau bûtø pasirinkus medicinà, bet þinojo, kad su tokiais atestato paþymiais jai ten ástoti nepavyks. Man ji, þinoma, suokë, jog dar tada, po tos ekskursijos devintoj klasëj, Ema nusprendusi sekti mano pëdomis. Að beveik patikëjau ir tuo, kad ir tà javø puokðtæ tada ji suskynë ne ið kvailumo, bet tik dël to, kad atkreipèiau á jà dëmesá. Ji nujautusi, atspëjusi, þinojusi, kad meilë neatskiriama nuo neapykantos. Vëliau Ema didþiavosi turinti ypatingà galià, galbût èigoniðkà nuojautà, vidiná guru, kuris pasako, kà ji turi daryti. Dar vëliau ji man prisipaþino melavusi ne ið simpatijos man tàsyk iðretinus pasëlius, dar maþai paþástamas guru jai liepæs niekais paversti mano darbà. Kad laiku iðsivaduoèiau ið per didelës puikybës ir nesibrauèiau ten, kur eiliniam mirtingajam nevalia brautis... Ema, þinoma, kas kita... Ji vis labiau tikëjo turinti mistiniø galiø, jos gnosis toli pralenkia banalias mokslo þinias, kuriomis esu apsiginklavæs. Ji gyrësi kaip savotiðkà talismanà auginanti kaktusà. Per daugelá seansø ðvelniai ákalbëtas, jis nusimetë spyglius ir labai padeda jai medituoti. Papraðiau, kad Ema man tà stebuklà parodytø. Kaktusas ið tiesø atrodë áspûdingai. Jis begëdiðkai priminë falà, tik su trimis sëklidëmis apaèioje. Atidþiau apþiûrëjæs pamaèiau, jog kai kurie spygliai rûpestingai nupjaustyti, arba nukarpyti. Pats neþinau, kodël jai ta proga papasakojau, kà buvau girdëjæs ið tremties gráþusio tëvo. Viename kaliniø persiuntimo lageryje uþ spygliuotø tvorø paskirstymo laukë ir nuteistos moterys. Tarp jø nemaþai kriminalinio pasaulio ðliundrø, kurios, matyt, nebuvo tokios iðbadëjusios, iðsekintos kaip vyrai. Kai kurios jø ið nailoninës kojinës pasisiûdavo siaurà, pailgà maiðelá, prikimðdavo já karðtos koðës ir, sugulusios vakare, juo masturbuodavosi. Paskui atðalusá falà nusviesdavo alkaniems vyrams, kurie tà koðæ tuètuojau surydavo. Ðá mano pasakojimà Ema suprato kaip uþgaulià uþuominà. Ji dar syká árodë, kaip greitai meilë gali pavirsti neapykanta: Ema patarë man taisyti savo karmà, nes mano aura dabar tiesiog baisi, ir uþtrenkë man panosëje duris. Nors að jos mistinëm galiom niekada netikëjau, taèiau dabar vis daþniau pagalvoju, ar tik tas mano galvoj iðsikerojæs kaktusas neatsirado Emai panorëjus. Gal turëèiau nusiþeminæs praðyti, kad Ema padarytø taip, kad jis nebûtø toks dygliuotas? Buvau daugmaþ subrendæs, kai jau nuoðirdþiai iðsikalbëdavom su tëvu, kuris domëjosi tuo, kà að darau, ir abu spëliojom, kur gali pasukti tas beprotiðkas pasaulis. Abu ieðkojome Dievo, bet skirtingai Já ásivaizdavome. Tëvas

83 qxd :21 Page 83 tebetikëjo, kad þmogus yra sukurtas pagal Jo paveikslà. O aš atvirkðèiai. Buvau ásitikinæs, kad þmonës susikûrë Dievà, Valdovà, priskyrë jam savo ydas ir suteikë þmogiðkà pavidalà. Tai tu nori pasakyti, kad Dievo nëra? jis pasipiktinæs þvelgdavo á mane, lyg að bûèiau koks provokatorius, galás nulemti savo tëvo ateitá. Nesakau, kad nëra, tik neþinau kur ir koks Jis. Gal Dievas yra pati Materija? Arba Materijos Dvasia? Að kaip Þemës vabalas kalbu tik apie mûsø pasaulá, kalbëjo tëvas. Paaiðkink, jeigu sugebi, kuriam galui jûrø gelmëse tie stebuklingi aktinijø sodai, kai þemëj augalai þydi tik tam, jog vabzdþius priviliotø? Kam ta gaidþio skiauterë arba kukuèio karûna? Ið kur ir kam tos gamtos groþybës kiekvienam þingsny? Tekdavo prisipaþinti, kad ir man kartais atrodo, jog Þemës gelmëse kadaise ásikûrë du visatos dievai ir ëmë tarpusavy rungtyniauti, katras ið jø sukurs graþesná, gudresná, patá didþiausià ar patá maþiausià gyvà organizmà, kuris kovoj galëtø áveikti daugelá kitø ir sugebëtø iðlikti. O þmogø galiausiai jie, ko gero, sukûrë abu. Todël jis ir iðëjo toks dieviðkas ir toks velniø priëdæs... Kai mano sesuo skyrësi su savo vyru, vienintelæ dukrelæ Rûtà atveþë pas senelius, kad ðie turëtø kà mylëti ir mergaitë ramiai gyventø. Vienas kaimynas, bitininkas, jiems buvo padovanojæs bièiø avilá. Tà nelaimingàjà dienà mano mama sunegalavo, iðvaþiavo pas daktarus pasitikrinti, o tëvas, kaip ir daugelis mûsø laikais mëgstantis iðgerti, palikæs anûkëlæ namie, nuëjo á parduotuvæ. Nuobodþiaujanti Rûtelë nusprendë paþiûrëti, kà darbðèiosios bitelës avily daro. O tos kaukaziðkos medaus neðëjos buvo labai piktos... Kai sugelta Rûtelë ligoninëj pasimirë, tëvas tà nelemtà avilá apliejo benzinu ir padegë. Paskui dar labiau pradëjo gerti. O kai po metø mes palaidojom ir mamà, tëvas jau retai kada iðsiblaivydavo. Nesutiko nei gydytis, nei iðvaþiuoti su mumis á miestà. Man jis ne kartà sapaliojo turás uþmûrytà raktà, juo kurià nors dienà atsirakinsiàs savo kameros duris ir iðeisiàs á laisvæ. Vienà vakarà jis gráþo girtas, kaþkur griuvinëjæs, apsiðlapinæs, iðburkusiu veidu, sugurinta nosim. Supykæs nukabinau nuo sienos veidrodá ir jam atkiðau: Pasiþiûrëk!.. Ar paþásti save? Ar vis dar sakysi, kad esi sukurtas pagal Dievo paveikslà? Að vëliau... norëdamas greièiau atsigulti, sumurmëjo tëvas. Kità dienà radome já kambary nebegyvà. Ant degtine aplaistyto stalo buvo paliktas raðtelis: Tu mane átikinai, sûnau. Dievas mane pradëjo, o velnias uþbaigë. Laikykitës! Sudie! Paaiðkëjo, kad mûsø tëvas slëpë, kaþkur uþmûrijæs, maþo kalibro revolverá. Dar ið karo laikø. Jis atkimðo butelá, iðgërë dël dràsos ir pamëgino nusiðauti, bet sudrëkæs ðovinys neiððovë. Tëvas dar iðgërë, vël pakëlë revolverá prie smilkinio ir vël tas pat. Neiððovë ir treèias ðovinys. Gydytojai vëliau nustatë, kad mûsø tëvas, iðtuðtinæs butelá, mirë sava mirtimi. Mane stebina tai, kad tà dienà að, slëpdamas ginklà, spustelëjau gaidukà nesitikëdamas, jog revolveris iððaus, bet jis iððovë. Taigi ketvirtas kartas bûtø nemelavæs... Að paslëpiau tëvo ilgai saugotà raktà su dviem volelyje likusiom kulkom galvodamas, kad ir man jø gali prireikti. KAZYS SAJA. Trys apsakymai 83

84 qxd :21 Page Pulsuojantis pizzicato galvoje kartais pereina á vientisà skausmà, tarsi nematomas sadistas, grojantis viena kontraboso styga, ið lëto braukdamas stryku ir laukdamas, kol að iðprotësiu. Man tik vaistais dar pavyksta já ðiek tiek sutramdyti. Kaip sakiau, dabar dar galiu rinktis ar man atsiduoti á chirurgø rankas, ar pasinaudoti tëvo paliktu raktu. Að mielai sutikèiau rizikuoti, tik bijau, kad po operacijos iðlikæs gyvas tokio pasirinkimo galiu nebeturëti. Esu prisiklausæs humaniðkø postringavimø apie eutanazijà. Esà joks gydytojas neturi teisës kiðtis á Dievo planus. Kiek þmogui skirta, tiek tegul gyvena. Tegul jis inkðèia, dejuoja, kenèia nebepaþindamas savo artimøjø, praradæs þmogiðkà sàmonæ ir net gyvuliškus instinktus... Jautresnis þmogus net gyvulá pribaigia, kad jis per ilgai nesikankintø. Jeigu mums nevalia kiðtis á Dievo planus, tai kam tos ligoninës? Daktarai? Medikamentai?.. Norëèiau, jog mane kas nors uþpûstø kaip þvakæ, jau baigianèià degti, kol ji dar nepasmirdo. Tokia ta mano puikybë. Tvirtesná pagrindà puikuotis turi tas, kuris ieðkodamas giriasi kaþkà atradæs. Að dar tebeieðkau. Matau, kaip daugelis mûsø prijaukintø ir laukiniø gyvûnø þvelgia á þmogø tarsi á savo dievà. Bijodamas þiûri ir lyg maldauja: Vieðpatie, bûk mums teisingas! Bûk mums maloningas... Misterija Tres Pecados Trys Nuodëmës, ne toks jau maþas miestelis prie Meksikos sienos tikriausiai taip buvo pavadintas todël, kad èia gyveno nepataisomi tekilos, tabako ir kortø mëgëjai. Ilgos kepinanèios vidudienio siestos sukaupdavo jëgø naktiniam gyvenimui. O nakties darbai visi þinom kokie... Minëtosios ydos trumpino ir kartino tenykðèiø þmoniø gyvenimà, bet jø pamaldumas, neturtas ir iðganymo viltis galëjo vietovei pelnyti ir Trijø Dorybiø vardà. Mums tas tolimas, kaktusais apaugæs kraðtas turbût nerûpëtø, jeigu jame nebûtume aptikæ lietuviðkø pëdsakø. Tres Pecados neturëjo teatro, bet ispaniðko stiliaus San Antonio baþnyèioj nuo seno buvo rengiamos visø labai mëgstamos misterijos. O per anø metø Velykas èia apsilankë net Vyskupas. Iðganytojo vaidmeniui geriausiai tiko Salvadoras de Garni, pradinës mokyklos mokytojas gana dailus ilgaplaukis, vis dar neturintis savo ðeimos. Jis jau nebe pirmà kartà nuo Didþiojo penktadienio iki Velykø ryto gulëjo paðarvotas vienoj baþnyèios navoj, kur buvo árengtas labai tikroviðkas kapas. Ant jo uþritintas akmuo vis dëlto leido þiûrovams matyti gulintá nukankinto Vieðpaties kûnà, já budriai saugojo ðarvuoti, grësmingi Romos kareiviai. Auštant Velykø rytui, jie þvangëdami griûdavo ið kojø, kai atskridæ ðvytintys Dievo angelai nurisdavo akmená á ðalá ir padëdavo Jëzui Kristui prisikelti. Paskui angelai Marijai Magdalietei ir jos draugei melodingais balsais paaiðkindavo, kas èia atsitiko, o netrukus ir pats Iðganytojas nustebindavo jas liepdamas eiti á Galilëjà ir pasakyti apaðtalams, kad jis jau prisikëlë.

85 qxd :21 Page 85 Beveik stebuklas buvo jau vien tai, kad Salvadoras de Garni sugebëdavo taip ilgai iðgulëti aukðtielninkas. Ant kieto pado, apmiræs ir vos vos bekvëpuodamas. Tiesà sakant, romënai kartkartëm kapo akmená uþrisdavo taip, jog Kristaus kûnas bûtø nebematomas. Salvadoras paðokæs galëdavo ðiek tiek pasimankðtinti, zakristijoje kuo nors atsigaivinti, arba atlikti tai, kas gyvam þmogui yra bûtina. Bet visi sutiko, kad be gilaus tikëjimo, be ásijautimo, be Dangaus Tëvo malonës tokio vaidmens suvaidinti bûtø neámanoma. Þinoma, pikti ir pavydûs lieþuviai prie kortø stalo pliauðkë, jog Iðganytojo vaidmens atlikëjas, nuo vidurvasario Velykoms þeldinantis barzdà, neapsieina be meskalino, visiems þinomo, daugelio jau iðmëginto ið kaktusø iðgaunamo narkotiko. Taèiau tà lemtingà Kristaus Prisikëlimo rytà belaukiant Vyskupo Tres Pecados mieste daug kas kitaip susiklostë. Dar prieð auðrà Salvadoras de Garni, pusnuogis kape gulëdamas, valandëlei uþsnûdo ir susapnavo, o gal ið tiesø pajuto, kad ant jo kûno ropinëja voras. Tai buvo baisiausia, kà Salvadoras galëjo pamanyti, nes ðiaip jau asketiðkas ir uþsigrûdinæs mokytojas turëjo ágimtà ir nesutramdomà arechnofobijà, bet kokiø voragyviø baimæ. Krûptelëjæs ir pramerkæs akis pastebëjo, jog prie kapo angos pasikeitë sargybiniai. Dabar èia stovëjo Rodrigas ir Manuelis. Pirmasis Salvadorui kortomis buvo praloðæs gal deðimteriopai tiek, kiek Salvadoras kitiems. Jø negràþintos skolos kol kas buvo tik laikini ikivelykiniai raðteliai, bet jau artëjo laikas jas atiduoti. Antrasis, Manuelis, Amelijos brolis. Jis jau ne kartà virkdë seserá, kam ta simpatizuoja Salvadorui, nors jà mielai vestø vienas Manuelio draugas, verslo partneris ir tikras caballero. Taigi du nieko gera Salvadorui nelinkintys vyrai, apsirengæ senovës romënø ðarvais, stovëjo ginkluoti prie jo kapo, klastingai þvilgèiojo vienas á kità ir dþiaugësi taip, lyg jiems bûtø tekusios geriausios kortos. Baþnyèioj jau gaudë vargonai, nustelbdami aidinèius maldininkø þingsnius. Kvepëjo smilkalais, prie Vieðpaties kapo daugëjo uþdegtø þvakiø. Atëjusieji klaupësi, meldësi, paskui kuþdëjosi, stebëjosi, kaip èia viskas tikra, koks tas mokytojas panaðus á Kristø!.. Iki prisikëlimo iðkilmiø dar buvo likus gera valanda. Tuo metu Salvadoras pravërë blakstienas ir ið tikrøjø pamatë vorà. Ir ne ðiaip sau koká tai galëjo bûti ir juodoji naðlë, kurios ákandimas kartais bûna mirtinas. Tokiø padarø tie jam gera nelinkintys romënai galëjo èia atneðti ir paleisti net keletà. Salvadorui atrodë, kad vienas voras kirba ásivëlæs jam á plaukus, kitas ieðko sau slëptuvës deðinës kojos tarpupirðty. Ta jo matytoji juodoji naðlë nuropojo ir pasislëpë po marðka, kuri dengë jo strënas. Salvadoras de Garni kaip tik ámanydamas valdësi, gniauþë savo baimæ tarsi kokià spyruoklæ, galvojo apie Amelijà, kuri netrukus èia suvaidins Marijà Magdalietæ, bet galø gale nebeiðtvërë, staiga paðoko, kaip lengvà maiðà á ðonà nuspyrë kapo akmená ir iðstumdë romënus, kurie dar mëgino pastoti jam kelià. Iðkëlæs viniø paþenklintas rankas, jis tarytum laimino suklaupusius þmones, nors tenorëjo pasakyti: Atleiskite, ilgiau nebeiðtvëriau. Vorai, vorai, vorai!.. Bet susirinkusieji èia neáþiûrëjo jokios ðventvagystës: Kokios deganèios akys! Kiek jose galybës! Ðiurpu, kaip viskas tikra!.. KAZYS SAJA. Trys apsakymai 85

86 qxd :21 Page Jis áþengë á zakristijà. Joje baþnyèios tarnai, kunigai ir vienuoliai lyg bitës aplink motinëlæ spietësi apie atvykusá Vyskupà. Valkstë já iðkilmingiausiais liturginiais drabuþiais: dalmatika, humerolu, arnotu, manipulu, stula ir þalia velykine kapa... Beliko uþmaukðlinti mitrà ant violetinio jo pileolo ir paduoti sidabrinæ ganytojo lazdà. Ir staiga prieðais já tarsi ið þemës iðdygo ar ið dangaus nusileido gyvas, pusnuogis, þaizdotas Dievo Sûnus, kurio prisikëlimà jie rengësi netrukus ðvæsti. Kaip tylus priekaiðtas tam baþnyèios hierarcho puoðnumui. Að jau prisikëliau... lyg atsipraðydamas pratarë. Dabar jie, tarsi kaþko laukdami, þvelgë vienas á kità ir tylëjo. Apmiræ ar net jausdami kaltæ tylëjo visi, kurie buvo zakristijoj. Papûstþandis Vyskupas, per tà blizganèiø drabuþiø kupetà pasidaræs panaðus á atogràþø varlæ, nerangiai atsiklaupë ir nuleidæs galvà pasakë: Mea culpa. Kyrie, eleison... Ëmë klauptis ir visi kiti. Vieni, tiesdami rankas, ðaukë aleliuja, kiti osana. Salvadoras, nieko nepasakæs, negalëjo dabar iðeiti. Jis paëmë kaþkieno jam pasiûlytà tunikà ir aiðkiu balsu tarë: O harne harne haha ga, tao pate raha na... Manpi raha na kepe³, cad y cape nada be... Tai pasakæs, jis vël visus palaimino ir iðëjo pro zakristijos duris, në neþvilgtelëjæs á èia pat stovinèià Amelijà. Gaudë Velykø varpai, taèiau tie, kurie regëjo ðá stebuklà, dabar mëgino pakartoti tuos nesuprantamus Salvadoro (Iðganytojo) þodþius. Kokia tai kalba? Graikø? Gal aramëjø?.. Kai kam ji atrodë panaði á vienà uþmirðtà indënø tarmæ. Në vienas nebûtø ástengæs tø þodþiø pakartoti, bet Amelija, ilgai tylëjusi, pasakë, kad tà Salvadoro palabradà mokykloje daugelis moka ir dainuoja: Harne, harne, yahaga, Tao pate ra hana... Kai visa tai buvo apraðyta viename laikraðtyje, kur buvæs, kur nebuvæs atsirado lietuvis, kurio tëvai ar seneliai kadaise buvo atvykæ á ðá kraðtà þemës darbo dirbti. Tas mûsø tautietis ir paaiðkino Tres Pecados gyventojams, kad Salvadoras de Garni jiems greièiausiai citavo kadaise girdëtà vaikiðkà dainelæ, kurios þodþiø reikðmës turbût ir pats neþinojo: Garny, garny, ga ga ga, Tavo pati ragana! Man pyrago nekepë. Kad ir kepë, nedavë. Toks aiškinimas pamaldiems šio miesto pilieèiams atrodë ðventvagiðkas. Jie jau spëjo viens kità átikinti, kad Tres Pecados aplankë Dievo pasiøstas Mokytojas, kuris anà Velykø dienà perspëjo nuodëmingus gyventojus ir iðkeliavo ten, kur jam buvo liepta. San Antonio baþnyèioj, rodos, iki ðiol dar giedama giesmë, kurioje skamba: O harne harne haha ga... Ðiuos nesuprantamus þodþius kiekvienas gali suprasti taip, kaip jo siela pageidauja.

87 qxd :21 Page 87 JOSIF BRODSKIJ 87 Peteliðkë Ið rusø k. vertë ANDRIUS KRIVAS I Iðtarti: negyva? Bet gyvenai vos dienà! Koks liûdnas pokðtas Dievo! Skraidei ir va: suglumina mane toks sutapimas datø gimimo ir kada tu manam delne jau sudûlai ramiai. Keblu atriekti nuo kiekio kità kieká dienos trukmëj. II Nejauèiam juk dienø nuo jø nelieka kolekcininkui nieko. Akies penu netampa jos. Fone baltam jos bûna nematomos ir kûno neturi, ne. Bemaþ kaip tu jos; na, kiek turi svorio subliûðkusi, beorë viena diena?

88 qxd :21 Page III Sakyt, visai neva tavæs nëra? Bet kas tai ant mano rankos raðtai tavi? Spalva ne vaisius nebûties. Kieno idëja? Kas taip daþus sudëjo? Ið prigimties að þodþiø kratinys, jie nespalvoti, paletës ðios vaizduotë nepagimdys. IV Sparneliai mirga nuo vyzdþiø, raineliø kam priklausyt jos gali? Sakyk, kieno veidø skiautelës tai, skrajus portrete? Ir kaip, sakyk, atspëti, kas per daiktai ðiam natiurmorte: ar gërybës sodø, darþø, miðkø? Atrodo, ir þuvys dar. V Ar tu panorama? Pro læðá matos gal ðokiai, nimfø ratas ar dykuma? Ar ðalá tà naktis niûri uþtvindë? Ar ten diena? Kas spindi per ðviesulys? Kieno, nesuprantu, tavy figûros? Ir ið kokios natûros tapyta tu?

89 qxd :21 Page 89 VI 89 Taip, þanrø miðinys visø beveik tu: peizaþo, veido, daikto esi jungtis. Koks sutalpino èia tapybos guru trapioj miniatiûroj visatà ðià be galo keistà, nes joje atrodai tu kaip be rakto kodai (o raktas mes)? VII Kodël taip neilgai ðá ornamentà kraðte dëvët tau lemta, kur eþerai blyðkia amalgama erdves sulaiko? O tavo trumpo laiko nors kam gana? Juk net kukliø ákliût negauni progø entomologui su tinkleliu. VIII Neatsakai. Drovies? Ar gal pyksti tu uþu smalsumà ðità? Ar dël mirties? Ne! Tu ir ið tiesø turi motyvà tylët, nes tai, kas gyva, yra balsu apdovanota, kad bendrautø, ðauktø, pratæstø mirksná lauktà ar dienà net. JOSIF BRODSKIJ. Peteliðkë

90 qxd :21 Page IX O tu tu negavai matyt, per klaidà ðio giminystës laido. Na ir gerai kam liktumei iðvis skolinga Dangui? Tad nesikrimsk, kadangi tava bûtis tylëjimo verta. Tu nebylesnë uþ laikà ir lengvesnë: garsai naðta. X Tu iðgàsèio valdþios pajust nespëji, lengvesnë net uþ vëjà virðum vejos; tau bûna nesvarbu tvanki senovë ir ateitis tu stovi uþ jø ribø todël, kada leki á pievà maisto, staiga ágauna vaizdà erdvë blanki. XI Taip plunksna, vedama lapu liniuotu, në neásivaizduotø, kokia drama jos eilutes sukrës. Klusniai ji seka nebylià pirðtø ðnekà. Ir ið ðirdies iðtraukiami daþnai, kai ji taip daro lyg ið gëliø nektarai vargai, skausmai.

91 qxd :21 Page 91 XII 91 Dailumas ámantrus, tuoj dulkëm virtæs, yra tikriausiai skirtas átikint mus tuo, kà suvokt baisu: visatos turtas be jokio tikslo kurtas, o jeigu su, tai tikslas tas ne mes...nebent tyrëjai vabzdþiø þvaigþdëms ir vëjui smeigtukø ras. XIII Iðtarti tau sudie kaip laiko matui? Kai retsykiais pamatom draugus, kurie pamirðo mus, painu ieðkot kaltøjø; paþvelk: uþ nugarø jø nebër dienø, prasmingai praleistø, kurios nuðvieèia likimà, o tik spieèiai tokiø kaip tu. XIV 1972 Vidum tu Tuðtuma, klausai jos dësnio, bet man esi mielesnë, it artima, nors primeni tu jà ji skrydy tavo pavidalà ágavo. Tuðtumoje tave kaip pagarbos regiu objektà: atitveri bent kiek tu mane nuo jos. JOSIF BRODSKIJ. Peteliðkë

92 qxd :21 Page JIM CRACE Kontinentas Ið anglø k. vertë JERONIMAS BRAZAITIS Nuodëmës ir Dorybës Kadaise turëjau kaligrafijos bûdelæ turgavietëje. Jaunikiai ateidavo, ir að, áraðydamas Dievo vardà aukso lakšte, palaimindavau jø santuokø liudijimus. Að parûpinau dekoratyvias abëcëles pradþios mokykloms ir subtilias maldas, uþraðytas ant ðilko, prietaringøjø kalbamas prieð miegà. Seniai ateidavo á mano bûdelæ ir smulkiai nupasakodavo savo nuodëmes ir dorybes. Að iðraiþydavau jø sàraðà pergamentinio popieriaus lape, iðmirkytame ambroje, susukdavau á ritinëlá ir, ákiðæs á bambukiná vamzdelá, hermetiðkai já uþplombuodavau. Taigi, kai seniai numirdavo, jø Nuodëmës ir Dorybës bûdavo sudeginamos kartu su jais. Mieste að buvau vienintelis kaligrafas, kuris turëjo franðizæ, kad ið Nuodëmiø ir Dorybiø gautø pelnà. Tai leido sudaryti didelá sandorá, taèiau sukliudë man vesti, taip pat turëti nesantuokiniø ryðiø. Áprastas dalykas, tokia taisyklë. Nuodëmiø sàraðo sudarinëtojas privalo neturëti nuodëmiø. Vëliau, kai religija, kaip nuolatinis mûsø gyventojø rûpestis, uþëmë to verslo vietà, að dekoravau krautuviø fasadus ir projektavau spausdintus firminius blankus ambicingoms darþoviø ir vaisiø parduotuvëms bei ledø pardavëjams. Að parengiau didelius pagyrûniðkus skelbimus pirmajam kino teatrui, ornamentuotas lapø oficialiems raðtams virðutines dalis labai aukðtoms ðvietimo institucijoms ir ámantrius vartø estampus ambasadoms. Meistrai Europoje perkëlë mano darbus ið pergamento á patvaresnes medþiagas ësdindami stiklà ar metalà, ausdami gobelenus, iškaldami akmenyje. Iðplëèiau savo bûdelæ ir suteikiau darbà mokiniui kad maiðytø spaustuvinius daþus ir pristatytø mano darbus uþsakovui. Taèiau tai buvo labai seniai. Dabar að vos gyvas. Ta akacija (jos pavadinimas sidilø kalba reiðkia Kantrybë ), kurià mano dëdë pasodino savo kaime, kai aš gimiau, beveik visiðkai neteko lapø. Tik ið vienos ðakos dar varva gyvasakiai. Visos kitos skruzdþiø namai. Jimas Crace as (g m.) anglø rašytojas, daugelio romanø autorius. Iðgarsëjo jau pirmuoju romanu Kontinentas ( Continent, 1986) ir laimëjo kelias premijas. Kûrinio veikëjai gyvena septintame Þemës kontinente, kurá sukûrë J. Crace o vaizduotë tokioje vietoje, kurioje apsilankius sunku jà pamiršti.

93 qxd :21 Page 93 Aš nebevaikðtau á prekyvietæ. Beveik visas dienas praleidþiu tarp šito aidu atsiliepianèio ir drieþø apnikto namo sienø. Kiekvienà dienà að pradedu darbà prie savo Rytinio Stalo, kuris pasuktas á rytus, upës link. Pusiaudiená pietauju suvalgydamas truputá delikatesø kuklià keptà ant groteliø eðerio uþkandëlæ, arba, kai jø sezono metas, skëriø keleiviø. Nebevalgau raudonos mësos ir nebegeriu vyno. Mano galva ir skrandis pernelyg silpnos kûno vietos. Atsigerti uþtenka ðiek tiek medumi uþsaldinto vandens. Arba truputá saldþios mëtø arbatos. Snûsteliu po vienu savo vëdintuvu maþdaug valandà. Naminis gekonas* prisijungia prie manæs, guli man skersai krûtinës kaip drëgnas medalionas. Popiet pajudu prie savo Popietinio Stalo, pasukto á kiemà, á saulæ ir amþinai þalià oleandrà. Sudeginu subtilaus valyto cinamono lazdelæ kad atbaidyèiau velnius. Senas papratimas. Að dirbu, kol pateka mënulis, o tada vël pavalgau: ðiek tiek pomidorø ar pupø su trupuèiu rûgðèios duonos, po jø mangas arba guajava, ar vaisinis pieno kokteilis, kurá suplaka ta maðina krautuvëje gatviø kampe. Pakeièiu baltus dieninius apdarus dabar jau suteptus vaisiø kauliukais, sultimis ir trupiniais ir apsirengiu storesniais vakariniais drabuþiais treèiai darbo pamainai prie Vakarinio Stalo vidiniame kambaryje. Visuomet, kai man prireikia kokio nors raðalo ar uþsinoriu trupuèio kukliø delikatesø, pasiunèiu Sabino, kuris buvo mano berniukas mokinys, o dabar yra mano faktotumas**, á turgø ir á naujas parduotuves su kondicionuotu oru. Pats að pasitraukiau ið turgaus aikðtës. Dabar esu per daug áþymus, kad raðinëèiau santuokø liudijimus, dekoruoèiau krautuviø fasadus, arba rûpinèiausi labai aukðtomis ðvietimo institucijomis. Kà savo jaunystëje dariau uþ vienos alyvos, dabar nelabai sutinku uþ alyvmedþiø sodo kainà. Susikroviau nedidelá turtà, taigi belikus nedaug laiko ieškau vidiniø prasmiø. Esu paskutinis ir, aiðku, labiausiai pasiþymëjæs senojo sidilø raðto kaligrafas, taèiau að lioviausi vingiuoti raštø papuošimus, taip kilnindamas juos, ornamentuoti jø pakraðèius lapo kampe. Dabar esu toks paiðinëtojas dirbdamas galvoju apie kà nors kitkà! Kiekvienà aukso folijos lapà að prilyginu akacijos lapui. Ir në kiek neskubu iðeikvoti savo kûrybiniø atsargø. Dirbu tris pamainas ið áproèio, ið nuobodulio ir tam, kad mankðtinèiau artrito susuktas rankas. Protas skraido kitur tyrinëja medþiagà paskutiniam darbui, kuris turi bûti sudegintas per mano laidotuves. 93 Ðiomis dienomis mano amatà jie vadina Menu ir moka uþ já dideles sumas. Praëjusá mënesá vienas kolekcininkas ið Èikagos geleþies dirbiniø pirkliui Duniui uþ jo senovinës krautuvës fasadà su mano jau apsilupinëjusiomis ir laiko pasendintomis raidëmis pasiûlë tris tûkstanèius doleriø. Að, remdamasis Sabino á petá, nuëjau á turgaus aikðtæ, kad bûèiau demontavimo liudytoju. Mes labai gerai priþiûrësim kûriná, traðkindamas mano silpnas rankas tarp savøjø pasakë tas amerikietis. Ketinam restauruoti, teisingai? Ketinam ðvieþiai perdaþyti ir iðstatyti parodai Etnografijos muziejuje. Ame- * Drieþo rûðis. ** Ágaliotinis, besàlygiðkai vykdantis kieno nors paliepimus (lot. fac totum daryk viskà), taèiau ðiame pasakojime lietuviðkai galëtø bûti: 1) visø galø meistras; 2) ðimtadarbis; 3) asmeninis sekretorius. JIM CRACE. Kontinentas

94 qxd :21 Page rikos þmonës galës pamatyti jûsø kûriná. Mano ðaly menininkai ir istorikai dabar tik pradeda ávertinti sidilø raðto subtilybes. Tai toks graþus kûrinys Jis þengtelëjo þingsná atgal ir þavëjosi Dunio krautuvës fasadu. Nuostabus, atsiduso. Sere, að didþiuojuosi, kad esu paþástamas su jumis. Trys tûkstanèiai doleriø! Dunis atlygino man uþ darbà virimo puodais. DUNIO IMPERIJA, að uþraðiau ant jo instrukcijø, PUODAI, ÁRANKIAI, SËKLOS, DVIRAÈIAI PRIEINAMOMIS KAINOMIS. TUALETØ PRI- STATYMAS. Að meldþiuosi uþ Èikagos þmones. Pasklido þinia, kad amerikieèiai supirkinëja krautuviø fasadus. Sumanûs vertelgos jø prisipirko ir dabar laiko sandëliuose parduos muziejams ir universitetams uþsienyje. Senos damos rausiasi brangenybiø lagaminuose, ieðko santuokos liudijimø, paþenklintø mano teptuko auksu. Ambasados pastatë sargybinius prie vartø estampø. To kino teatro direktorius keikë pats save uþ tai, jog kaþkada pritrûko áþvalgumo. Skersgatviø ðarlatanai nukreipë visas jëgas nuo sàvadavimo ir ateities bûrimo á klastojimà. Turgus pilnas sufalsifikuotø parduotuviø fasadø: siûlo apsimetëliai darþoviø ir vaisiø pardavëjai, krapðtûnai siuvëjai. Sveèiai ið Amerikos ir Europos gali nusipirkti masiðkai prigamintø maldø prieð miegà, uþraðytø iðkreiptais ir griozdiðkais sidilø kalbos þodþiais. Turgaus aikðtëje, kaip ir Èikagoje, senoviniai sidiliðki raðmenys neteko prasmës. Klastotojams lieka tik vienintelis rûpestis padirbti mano parašà, ir kadangi jø rankos jaunos, tie jø paraðai dabar geresni nei mano paties. Sabino turtëja rinkdamas mano kûrybos likuèius ið popierdëþës. Doleriai neatskiria paiðinëjimø nuo Dievo vardo. Mano maþoje gatvelëje atsitiko jaudinamas dalykas. Specialiai pasimatyti su manim atvyko vyriausybës ministras. Pirmasis ið jo aplinkos atvaþiavo protokolo virðininkas, toks jaunas gumà kramtantis adjutantas. Jis buvo karðtas procedûros ðalininkas. Ið pradþiø, mostelëjæs kaip sëjëjas ranka, paskirstë saujà monetø mûsø kvartalo elgetoms ir vaikams. Keliems paspaudë rankas. Kelis apdalijo pendeliais*. Niekas jam nekëlë rûpesèiø. Jis gráðiàs po dvidešimties minuèiø, paaiðkino, su Ministru ir dar keliomis saujomis smulkiø. Ministerijos protokolas reikalavo, kad jø nekantriai lauktø minia. Að buvau atsigulæs vidudienio pogulio. Neþadinkit savo darbdavio, paliepë jis Sabino. Ministras mëgsta siurprizus. Tik sutvarkykit namà. Pastatë vienà savo þmogø prie varteliø ið gatvës pusës, prieðais mano namà, o kità uþpakaliniame kieme. Tada ið savo kariðko dþipo radijo bangomis praneðë, kad nenumatytam Ministro vizitui gatvë jau parengta. Að ramiai snaudþiau ir sapnavau. Sabino palydëjo Ministrà á mano kambará. Pabudau nuo jø ðnabþdesiø, ðlepsëjimo, këdþiø girgþdesio. Bet gulëjau romiai ir klausiausi. Ministras sëdëjo, kramtë adjutanto pasiûlytos gumos gabalëlá ir laukë, kol að sujudësiu. Mano gekonas vogèiomis pasitraukë nuo krûtinës prie gerklës. Tas Ministras * Sporto (ypaè futbolo) sirgaliø kalba baudinys (angl. penalty); vaikiðkose iðdykystëse ðis þodis bûdavo palydimas spyriuku draugui á uþpakalá.

95 qxd :21 Page 95 buvo kantrus vyras. Jis gërëjosi tokio ið anksto nepaskelbto vizito privalumu ir tuo, kad yra priverstas laukti. Greitai pavargau apsimetinëti. Atmerkiau vienà aká prireikë ganëtinai daug seno þmogaus pastangø ir nukreipiau þvilgsná ið pradþiø á savo gekonà, paskui á kojø pirðtø galus su sustabarëjusiais nagais ir galiausiai á Ministrà. Nusiðypsojome vienas kitam bereikðmëmis šypsenomis. Ne, ne, praðom nesikelti, paskubëjo ištarti jis. Mes galim kalbëtis ir taip. Ministras stebëjo mano baltà drieþà, dabar jau pritûpusá ant visø keturiø, krypuojantá mano pilvu þemyn, á tamsià saugià vietà po lovos drobule, kuri kaip drapiruotë dengë mano kojas ir juosmená. Kaip toks pasiturintis þmogus, jûs gyvenate kukliai, pagaliau nusistebëjo jis. Pasiturintis? Dabar jau milijonierius, að pasakyèiau Nieko neatsakiau. Tas Ministras kalbëjo kvailystes. Jûs labai pelningai parduodate savo darbus uþsienyje. Ið vidinës pagal uþsakymà siûto kostiumo švarko kiðenës iðsitraukë storokà pluoðtà popieriø ir numetë ant lovos. Árodymas, tarë. Ðtai apie jus straipsnis, išspausdintas New York Times, autorius toks vyras, kuris iðleido daug tûkstanèiø doleriø, kad ásigytø jûsø krautuviø iðkabø ir maldø prieð miegà. Dar èia pateiktas sàraðas daugiau nei ðimto uþsienieèiø, kurie turguje uþmokëjo dideles sumas uþ jûsø kûrinius ir iðveþë juos ið ðalies. Að nieko nepardaviau beveik deðimt metø, paaiðkinau. Gyvenu ið santaupø. Jeigu kurie nors mano darbai ir buvo parduoti, tai juos pasiûlë tie savininkai, þmonës, kuriems dirbau prieð daugelá metø. Ne að. Esu nekaltas. Esu per daug senas ir tingus, kad mane dar domintø prekyba. Ministras buvo átikintas. Niekas manyje ar mano name nerodë turto ar nesàþiningumo. Gerai, pasakë. Tai turi baigtis. Tai neteisëta. Ðalies resursai nelegaliai eksportuojami mums ið panosës. Mes eksploatuojami. Jus taip pat iðnaudoja. Kolekcininkai Niujorke turtëja, o mûsø paèiø liaudis krapðtinëja termitus. Taigi tai turi baigtis. Að gûþtelëjau peèiais. Neturëjau kà pasakyti. Eksporto kontrolë buvo jo reikalas. Pasakykit savo draugams turgaus aikðtëj, pridûrë jis, jeigu kurá nors pagausim pardavinëjant jûsø darbus uþsienieèiams, apkaltinsim paþeidus mûsø prekybos ir eksporto ástatymus. Surasim jiems vietos pataisos kaime. Kiekvienas, kas turi pardavimui meno kûriniø, privalo juos parduoti vyriausybei. Tai principo reikalas. Staiga atsistojo ir iðkilo virð manæs kaip bokðtas að po drobule, ant kojø drieþas; atloðiau galvà. Ið jûsø kûriniø turi bûti sudaryta kilnojamoji paroda. Ir turim rengti aukcionus Jis atsisëdo lovos kojûgaly. Paminëjo Paryþiø ir Vienà, Torontà ir Sidnëjø, ir, þinoma, Èikagà. Atrodë manimi patenkintas. Savaime suprantama, bûsime partneriai, paaiðkino jis. Jûs uþdirbate mes uþdirbame. Parduodami jûsø kûrinius, mes gauname uþsienio JIM CRACE. Kontinentas 95

96 qxd :21 Page valiutos. Vyriausybë turës truputá diskretiðkø pinigø. Padësim juos á saugià banko sàskaità. Europoje. Ðveicarijoje. Kol kas tai geriausia. Taigi, suprantate, jei tik susidaro kritiðka padëtis prisireikia, pavyzdþiui, kokiø nors medikamentø turim pinigø jø nusipirkti. Laimi visi. Jums aprûpinta senatvë. Oficialioj gubernatoriaus rezidencijoj... Að papurèiau galvà. Tada automobilis, jeigu jums reikës, ir vairuotojas. Geras maistas. Patogûs drabuþiai. Garbë. Mes viskuo pasirûpinsim. Að mëgstu gerà maistà, pasakiau. Patinka man patogûs drabuþiai. Vairuotojas ir automobilis bûtø kuo naudingiausi. Neklyskite manydamas, kad að esu nedëkingas ir nepatriotiðkas. Taèiau parodoj nëra ko iðstatyti. Visi mano darbai iðkeliavo. Jie arba buvo sudeginti su mirusiaisiais, arba sugrauþti pergamento utëliø, arba eksporto reketininkai juos iðplukdë á Amerikà. Liko tik keli ornamentuoti vartø estampai prie ambasadø ir viskas. Ko mes norime? mygo Ministras, toks atsidavæs tam vienam reikalui, lyg bûtø kurèias. Paveikslø, tapytø drobëje ir papuoðtø sidilø raðtu. Ornamentiðkø paveikslø, meno kûriniø ne krautuviø iðkabø ir panašiai. Bet nëra në vieno. Nutapykit kelis. Jûs esate meistras. Turëtø bûti paprasta Jeigu tai bûtø taip paprasta, tariau að, jums nebûtø prireikæ atvykti pas mane. Galëtumët nusipirkti tai, ko norit, kiekvienoj bûdelëj turguje. Panaðiai kaip bulviø parduotuvëj. Na, pasistenkit. Priimkite tà pagrindiná iððûká. Aš jau išaugau tuos iððûkius Pabandykite, pasakë Ministro protokolo virðininkas. Penktadiená að komfortiškai aplankiau savo dëdës kaimà. Dabar turiu ministerijos automobilá. Ir vairuotojà. Padarëm lankstà per krûmynus, atrûkom prie Italijos kelio galo, ir likusius kelis kilometrus iki kaimo bumpsëjo hidraulinë sedano pakaba. Dar niekad anksèiau nebuvau taip suðalæs. Namuose, þinoma, naktá ðalta. Bet èia, tame automobilyje, sëdëjau suðalæs ir perdþiûvæs saulëje. Lauke nuo karðèio pûslëjosi automobilio daþø sluoksnis. Oþkos buvo per daug apgruzdusios, kad galëtø pakelti uþpakalius ir sprukti ðalin. Oro kondicionavimas, pasakë vairuotojas. Dirstelëjo á veidrodëlá, kad pasigërëtø mano reakcija. Að linkèiojau galvà. Atrodë, kad áspûdis man padarytas. Elektriniai langai, pridûrë jis. Pasigirdo dûzgimas. Man ið abiejø pusiø kaip tirpstanèios ledo lytys stiklai pradëjo leistis þemyn, ir á automobilá ásiraitë dienos karðtis. Stereokasetë, tæsë jis ir paspaudë dar kelis mygtukus. Moteris dainavo man angliðkai. Elektriniai priekinio stiklo valytuvai. Ið uþ gaubtuvo ant priekinio stiklo trykðtelëjo muilinga skysèio èiurkðlë ir èia nusëdusias dulkes pavertë á purvà, šá nubraukë tylûs dvyniasparniai valytuvai. Að senas þmogus man problemø daugëja. Niekad nebuvau toks ákaitæs-suðalæs, niekad neteko taip lepintis ir taip nerimauti. Atloðiamos sëdynës, toliau aiškino vairuotojas, siestai. Odinës pagalvëlës po sëdyne pradëjo bimbti ir svirti. Mano kojos kilo, nugara leidos þemyn viskas vyriausybës sàskaita.

97 qxd :21 Page 97 Mûsø atvykimas þmonëms mano dëdþiø kaime nepadarë didelio áspûdþio. Viskas, ko jie norëjo, tik tabako. Vairuotojas iðdalijo cigareèiø pakelá. Bet niekas nenorëjo automatinio automobilio cigarø uþdegiklio ugnies. Në vienas netroðko rûkyti. Jie norëjo kaupti atsargas praturtët. Vairuotojas paskirstë ledo kubelius, išimtus ið ðaldyklës automobilyje. Vaikai laikë juos ir stebëjo, kaip jie lëtai tirpsta taip dingsta á auksà panaðus piritas. Niekas neprisiminë mano dëdþiø, nors mûsø giminës pavardë buvo gerai þinoma. Jie rodë man pirðtais á medþius. Buvo ganëtinai prietaringi, kad gerbtø tà senø þmoniø akacijà. Kantriai laukë malkø. 97 Að atvykstu vienà kartà per metus tik vienàkart atiduoti pagarbà tai akacijai mano dëdþiø kaime. Atvaþiuoju po savo gimtadienio ir pririðu prie akacijos balto lininio audinio raiðtá, audeklo juostà. Dabar ant to medþio plazdëjo nuo baltos iki pilkos, beveik juodos spalvos nuobrizgos. Lininio audinio buvo daugiau nei lapø. Senais laikais að atjodavau asilu, vëliau atvaþiuodavau autobusu, o dabar štai limuzinu, kurio oras kondicionuotas. Tolumoje, uþ akacijø guoto, girdëjau savo vairuotojo stereokasetæ ir vaikø spygèiojimus. Realybës palytëjimas tarp svajoniø. Iðsiëmiau ið maiðelio naujà, neseniai iðskalbtà ir iðlygintà lininio audinio juostà ir rûpestingai dukart apvyniojau apie tà vienà gyvà ðakà. Pririðau stipriu mazgu ir atsitraukiau atgal, statydamas kojas dailiai ir atsargiai, kaip didysis baltasis garnys. Lëtai ir ne be ákyraus skausmo að nusiðlapinau ant þemës prie savo giminës medþio ðaknø. Atlikau abu raðytiná ir privatø ritualus. Paskui atsisëdau ir pasimeldþiau. Að meldþiausi net ir ðiame vëlyvame, nuobodþiame mano tiksliai geometrinio gyvenimo tarpsnyje uþ Lelijos Mirtá. Ðtai ko mokë mus, vaikus, kai Dievas kûrë Mirtá, sukûrë jà dviejø rûðiø, Lelijos Mirtá ir Mënulio Mirtá. Mûsø pasirinkimas priklauso nuo to, kaip gyvename savo gyvenimà. Lelijos gyvena kaimenëmis. Jos veði tik tarp jø rûðies augalø. Iðleidþia atþalas, kurios jas pakeièia ir uþtikrina, kad lelijos iðliks gyvos po mirties. Mënulis yra atsiskyrëlis ir bevaikis. Neturi jokiø atðakø. Taèiau kai jis mirðta, prisikelia vël gyventi. Að pragyvenau mënulio gyvenimà. Ar man skirta mirti ir vël prisikelti? Ar atlyginimas uþ vienatvæ þemëje turëtø bûti tam tikros rûðies nemirtingumas? Ðiais laikais, þinoma, pasirinkimas nebëra toks pat. Jie iðvalë lelijas ið upës. Mënesienà uþgoþë gatviø lempos ir automobiliø þibintai. Dabar þmogus pasirenka arba kremacijà, arba palaidojimà. Tai yra pelenus, arba kaulus. Mes pasirenkame savo mirties rûðá pagal tà bûdà, kaip gyvename savo gyvenimà. Apkalta paskelbta cigaretëms ir alkoholiui, gyvuliniams riebalams ir lovos partneriams. Todël gráþimas prie to limuzino ir vësus vaþiavimas á miestà; malda ir perdirbtas oras: iðsivadavimui nuo Mënulio Mirties. Taigi atgal per krûmynus prie mano Vakarinio Stalo viduriniame kambaryje. Pradëti meno kûriná paprastas dalykas tiems, kurie turi valios: stalas, ðiek tiek graþiø spaustuviniø daþø, keli teptukai, truputis kreidos dulkiø (sugeriamasis popierius nepatikimas) ir geras apðvietimas tai viskas, ko reikia. JIM CRACE. Kontinentas

98 qxd :21 Page Ið pradþiø pratimai. Kaligrafo rankos ásitempusios, galimas dalykas, nuo daþø maiðymo arba dël uþsimiegojimo kankinant blogiems sapnams. Jos turi bûti atpalaiduotos. Susijaudinimo reikia atsikratyti juodraðtyje paiðinëjant, kol plunksnos ir teptuko brûkðtelëjimai tampa ryþtingi ir átikinami. Tada kaligrafas gali imtis kompozicijos apmatø ir ataudø, áveikti komplikuotus iððûkius senas taisykles, kurios lemia atskirtiniø þenklø iðdëstymà, suderinti su ákyriomis sidilø kalbos raðybos keistenybëmis. Ir dabar tos raidës turi bûti dar kartà perraðytos, patobulintos kad bûtø iki galo suformuota matmenø pusiausvyra, atskleistas visø daliø subalansavimas ir ritmas, per formà iðreikðta prasmë. O tada kaligrafas turëtø palikti savo darbà ir truputá uþvalgyt, galbût nueiti pas draugà, gráþæs nusimaudyt vonioje, ðiek tiek nusnausti. Tegul ðriftai bræsta. Jis siekia aukðèiausios intelektinës rûðies groþio, verèiausio apmàstymø, kultûringiausio ir ámantriausio. Èia negali bûti jokio skubëjimo. Paskui, pailsëjæs, kaligrafas vël þiûri á savo pirmuosius eskizus. Tiria juos dar prie vieno stalo, apšviesto kitokia šviesa. Stebint jo ádëmiam þvilgsniui puošybos temos raitosi apie raides. Kufiškas šriftas* ir kursyvas diskutuoja jam prieš akis ir pateikia savo išvadas. Jis, pasidëjæs ðvarø pergamentà, sëdi susistatæs naujai sumaiðytus daþus, jo galva nesisuka, ji rami, dël nieko neabejoja. Šis lengviausias ir baigiamasis eskizas. Man taip nepasisekë. Ðiandien atvyko to Ministro protokolo virðininkas. Jis pasidomëjo, kaip man sekasi kurti savo didájá darbà. Parodø datos, pasakë jis, jau suderintos. Na, þinote, pradëjau aiðkinti, að nieko neturiu parodyt. Tada greitai pradëkit. Laikas spaudþia. Aš senas þmogus, tariau. Praradau savo talentus, pakëliau aukðtyn (nuoðirdþiai) pervirð drebanèias rankas. Að sëdëjau prie savo trijø stalø dvi savaites. Iðeikvojau stopà** popieriaus ir pusæ kilogramo spaustuviniø daþø. Nieko neiðeina. Daugiau neturiu idëjø. Geriau atðaukite parodas Tas adjutantas atrodë labai suglumintas. Voliojo burnoje kramtomàjà. Apsidairë gal ras name koká nors mano melo poþymá. Ministras nebus patenkintas, galiausiai iðtarë. Mes turim su jumis susitarimà. Patraukiau peèiais. Dël nieko að nesitariau. Jûs naudojatës vyriausybiniu automobiliu! Naudojatës vyriausybës vairuotoju! Esat nepatikimas! Apgavikas! Vël patraukiau peèiais. Mano ranka ið tikrøjø drebëjo. Numirsi kalëjime! suriko jis. Sudeginsim tavo namà! kelias akimirkas pavaidino ekspromtu mano baisø likimà. Paskui pakëlë rankas aukðtyn, sulig krûtine atkiðæs delnus, taip duodamas suprasti, jog surado sprendimà ir grasinimus baigë. Nieko nesakyk Ministrui, nukirto. Ministras perdavë visa tai mano atsakomybën. Supranti, tu? Galiu palengvinti tau uþduotá. Padarysi, kaip tarëmës, nes að galiu bût labai þiaurus. Paðauk savo tarnà! * Ankstyviausias islamo raidyno šriftas; manoma, kad jis buvo sukurtas Irako mieste Kufoje, antikiniame kultûros centre; seniausi juo parašyti Korano egzemplioriai datuojami VIII a. Ðiuo ðriftu buvo iðkalami ir uþraðai antkapiuose, monetose, ant pastatø. ** 480 popieriaus lapø.

99 qxd :21 Page 99 Sabino atëjo ið kiemo ir atsisëdo, kaip jam buvo liepta, ant iðklotø plytelëmis grindø. Adjutantas prisidegë cigaretæ ir paptelëjo kelis kartus, kol galiukas ryðkiai suþibo. Tada uþgesino durdamas á Sabino galvà! Deganèiø plaukø smirdesys susimaiðë su tabako kvapu. Sabino, atrodë, nieko nejuto já tik apëmë baimë ir bloga nuojauta. Tas adjutantas ir ministerijos protokolo virðininkas iðsiëmë ið burnos gumà ir prispaudë jà taip pat prie Sabino galvos, prie odos! Ðtai tau! suðnypðtë jis. Bravo! Šitas tik tam, kad tau kiltø kokia nors mintis, paaiškino adjutantas. Dabar prie reikalo. Padëjo storà, prikimðtà banknotø, vokà Sabino ant galvos. Tas išlaikë pusiausvyrà. Turtas. Tai turëtø tave ákvëpti, pridûrë jis ir, sugaiðæs tik dalelæ tos ceremonijos, kurios atlikti buvo áëjæs, apleido mano namus. Sutikau savo gyvenime daug keistø vyrø, bet ðis buvo keisèiausias ir pats kvailiausias. 99 Vis daugiau laiko pragulëdavau lovoje kartu su gekonu. Nieko daugiau negalëjau galvot tik apie darbà. Taèiau prie savo stalø nieko nesukûriau matësi tik geometrinës arabeskos pabraiþinëjimai, rašto parodijos. Aš miegojau aukštielninkas, kaip rekomendavo didysis kaligrafas Mir Ali ið Tabrizo. Tokiu bûdu jis buvo ákvëptas sugalvoti Nasta liq*, tà kabantá musulmonø raðtà. Sapne jam pasirodë kurapka ir pamokë, kad raidëms reikia suteikti paukðèio sparno formà. Bet man nesisapnavo niekas kitas tik jaunos jaunos panelës. Ar galëèiau didþiajai Ministro parodai sukurti raides, panaðias á jaunas mergaites? Sabino pabëgo nuo manæs. Baimindamasis dël savo gyvybës. Dabar að neturiu þmogaus, kuris paruoðtø valgá, iðskalbtø mano mantijas, nueitø á turgø nupirkti truputá maisto. Kiekvienà dienà temstant kai tik mënulis iðnyra þemai virð horizonto að einu prie turgaus bûdeliø likuèiø. Ten patiriu malonumà. Þmonës man ðûkèioja, taip jie buvo ápratæ, kai að turëjau turguje savo bûdelæ. Èia að esu garsi asmenybë, dabar, kai mane aplankë Ministras, o amerikieèiai paspruko iðsiveþdami mano sukurtus krautuviø fasadus. Nusiperku truputá þuvies ir kelis vaisius. Sëdþiu sirø bare ir geriu arbatà, o maþi berniukai, pasamdyti uþ kelias monetas, nubëga paimti mano ðvariø skalbiniø, arba nupirkti kokio sunkesnio daikto. Tasai siras sëdi su manim ir karèiai skundþiasi: klientûra bloga, per daug ástatymø, valstybiniø mokesèiø, jaunimas nepagarbus, doras þmogus negali sàþiningai uþsidirbti pinigo, vagys visur, niekas neþino, kaip sunkiai jis dirba, gyvenimas þiaurus, vienos iðlaidos, dar ta kaitra. Sakykite man, sere, paklausë jis vienà dienà, kà turi daryti verslininkas? Jis turi sekti rinkà. Pasiûla ir paklausa. Jûs esate átrauktas á tai, todël suprasite padarë pauzæ, kad uþsakytø ðvieþios arbatos ir suþadintø mano smalsumà. Kai pirmasis amerikietis nusipirko Dunio krautuvës fasadà, man paðiurpo ausys kaip ir kiekvienam geram verslininkui. Trys tûkstanèiai doleriø! Uþ krautuvës fasadà? Kà gi að suvokiau: galimybë. Turgus buvo pilnas * Vyraujantis persø kaligrafijos stilius XV ir XVI a.; iðradëjas Mir Ali iš Tabrizo. JIM CRACE. Kontinentas

100 qxd :21 Page turistø. Mano bare taip pat jø daug. Visi jie kalbëjo tik apie jus jûsø menà, sidilø raðtà. Sëdëdavau kartu su jais prie tø stalø, kad patobulinèiau savo anglø kalbà. Ar að paþástu jus, jie norëjo þinoti. Ar jûs turit koká nors kûriná pardavimui? Ne krautuviø fasadø. Krautuviø fasadai per dideli. Kà nors maþo formato. Kaþkà kita, kà bûtø galima suvynioti ir parsiveþti lagaminëly namo. Na ne, að nieko neturëjau. Bet verslininkas niekada nesako ne. Ateikit po trijø dienø, pasakiau jiems, ir tada, galimas dalykas, að jau bûsiu kà nors suradæs. Bet, savaime aiðku, tai brangiai kainuos. Tas brangiai mums nesvarbu, atsakë jie. Taigi siras nusišypsojo savo paties sumanumui. Nuëjau pas vienà þmogø leiskite nesakyti pas kà ir jam tariau: Galiu tau sumokëti tiek ir tiek uþ graþø sidilø raðtà. Þinoma, nupieðtà meistro. Ne per didelá, atsimink! Ir po dviejø dienø tas mano draugas gráþo pergamentu nešinas. Labai subtiliu kûrinëliu. Graþus, aiškus parašas Manæs neapgavo. Pats pieðinys buvo puikus, bet matësi, jog raðë mëgëjas, paskubomis. Ir raðalas prastos mokyklos raðalas, iðdþiûvo jis nelygiai. Tai buvo kopija. Bet meistriðkai pasiraðyta kopija. Uþmokëjau savo draugui tiek ir tiek. O rytojaus dienà pardaviau tokiam amerikieèiui uþ tiek ir tiek, ir dar tiek! Geras biznis. Visiðkai legalus. Kas að esu raðtø ekspertas? Ið kur man þinot? Taigi aš pasakiau savo draugui: Geras, visiškai geras, atnešk daugiau, bet pardavinëk tik man vienam. Tai irgi nusistovëjusi patikimo verslo tvarka: kontroliuok tiekimà, ásteik kuklø monopolá, palauk, kol kainos pakils, parduok. Paprasta. Antrasis sirø prigimimas. Tad ásivaizduokite: mano sandëlis pilnas jûsø puikiø darbø, jø kainos kyla diena ið dienos, minutë po minutës. Ruoðiausi tapti turtingu turtingu þmogumi. O mano draugas jau buvo pasiturintis þmogus, gavæs tuos pinigus, kuriuos jam uþmokëjau. Ir að jau svajojau numirti Damaske, prieð tai dar pamatyt savo brolius Alepe pirmà kartà per dvideðimt metø, ir dar svajojau: að sëdþiu ámerkæs kojø pirðtus á Eufratà, mojuoju atsisveikindamas sudie, versle, per amþius Paskui þinot, kas atsitinka oro uoste? Jie areðtuoja mano amerikietá. Konfiskuoja jo pergamentà. Kelias dienas laiko teprisitraukia dvoko policijos barakuose ir kaltina, kad jis apeina jø naujus eksporto nuostatus. Senienø ir istoriniø kûriniø kontrolë (piešiniai þymëti atgaline data). Jie uþgaulioja jo þmonà. Gàsdina jo vaikus. Amerikos ambasadorius keliskart apsilanko pas Ministrà. Susitaria pagalbos sandëris. Tas amerikietis paleistas ir iðsiøstas á tëvynæ, á jo didelá namà Masaèûsetse. Mane aplanko Ministro þmogus. Niekad daugiau, sako jis man, nepardavinëk meno kûriniø uþsienieèiams. Jeigu parduosi, turësi dideliø nemalonumø. Ðiaip ar taip, turi dabar dideliø rûpesèiø. Elgiesi neapgalvotai. Gal nebus atnaujinta mano prekybos licencija. Galbût pareikalaus paso kruopðèiai apþiûrai Ministro kanceliarijoj. Dabar að jau niekad nenumirsiu Damaske. Kodël? Dël to, kad að esu verslininkas. Pasiûla ir paklausa. Mes, du seni vyrai su nykstanèiomis svajonëmis, iðëjome iš baro á sandëlá. Èia, prie kolos ir vaisiniø gërimø dëþiø, vyno ir alaus buteliø, gulëjo paveikslø dëklas, pilnas pergamentø. Neiðskaitomumas toks buvo tø klastoèiø leitmotyvas, kiekvienas potëpis perdëtai puoðnus ir nevienodo lygio. Ne vietoje padëti kirèiavimo þenklai abejojanèiai kybojo virð paraðytø su klaidomis þodþiø. Visi pasiraðyti mano pavarde

101 qxd :21 Page 101 Galø gale susapnavau ákvepiantá sapnà. Sapnuoju didelë galerija pilna madingø europieèiø, vilkinèiø geriausiais drabuþiais; jie, laikydami rankose brangius katalogus, lëtai vaikðto aplink eksponatus. Aš, vël jaunuolis, apsirengæs europietiðku kostiumu, stoviu aiškindamas puikiai moteriai vienà subtilià detalæ. Ðtai, kalbu jai, að paraðiau ne vietoj tà balsæ ir skaitant skamba Moon, ne Man. O èia raidës, kuriø nëra sidilø raðte, niekas jø neiððifruos. Jas rašydamas paspaudþiau plunksnà taip stipriai, kad lûþo galiukas. Taigi iðëjo ne kirèio þenklas, bet juodulys. Moteris supratingai ðypsosi. Galerijoje kyla ovacijos. Turtingi vyrai man spaudþia rankà. Tas Ministras irgi paspaudþia. Iðvystu sirà, skalaujantá kojø pirðtus plaèioje upëje. Matau Sabino savo kieme. Regiu mano akacija iðleido naujø atþalø. Prabudæs pamaèiau šalia lovos gulintá storà uþklijuotà vokà. Atplëðiau. Viduje pluoðtas banknotø. Apsirengiau ir nuskubëjau á sirø barà. Tavo pasakojimas mane sujaudino, pasakiau tam sirui. Tai mano klaida, kad praradai pinigus. Prisiimu kaltæ. Na, gal sutiko siras. Prašau, paimk šá vokà. Duok man tuos pergamento ritinëlius. Siras pamatë, koks storas vokas, ir nesiderëjo. Paþadëjo duoti man nemokamai arbatos savo bare, kol angelai, pripaþindami tavo gerumà ir sàþiningumà, paims tave á Rojø. Padëjo vokà á seifà ir uþsikabino raktà ant aukso grandinës prie kaklo. Pridëjo pirðtà prie lûpø. Nieko nesakyk, papraðë. Viskas tarp draugø 101 Dabar tas Ministras surengë parodà, o að dirbu tik tam, kad prisidëèiau nors vienu autentiðku kûriniu. Mano paskutinis kaligrafijos darbas, tas darbas, kurá buvau numatæs ákiðti á bambuko tûbelæ, uþantspauduoti ir nurodyti, kad bûtø sudegintas per mano laidotuves, dabar tam ir ruoðiamas, uþuot išsiuntus já á Vienà ar Paryþiø, arba Èikagà. Tame kûrinyje suraðytos mano Nuodëmës ir Dorybës. Aš, gerai iðmanantis dalykà ir mokslingas, sëdþiu prie savo stalø, pinu kufiško rašto saitus: vertikalûs raidþiø brûkðniai lapuoti, galvutës gëliø þiedai. Vingiuoju ðriftø raðtus, lapø ir ûseliø. Glaudûs, disciplinuoti vertikaliø brûkðniø paradai þygiuoja skersai pergamento, kad apaèioje sustotø kaip po komandos Ramiai!, maskuodami mitinius gyvûnus. Þiedai, gëliø ir vaismedþiø, krinta tarp specialios paskirties þodþiø, sudarydami paprastus geometrinius marginius. Að padalijau popieriø á keturis staèiakampius ir kiekviename ákurdinau po dorybæ, apsikabinusià ydà. Prisipaþástu kaltas dël Geidulio, taèiau, siekdamas sumaþinti nusiþengimà, šalia ávardiju Skaistybæ. Sutinku dël Savanaudiðkumo, bet norëdamas apsiginti iðkvieèiu Savimonæ. Padailinu pusinëmis palmetëmis Neapykantos Þmonëms sàvaras ir pateikiu sàraðe pavardes tø, kuriems man nepasisekë padëti. Taèiau að taip pat pareiðkiu apie Pakantumo dorybæ ir iðstatau tuðèià bevardá registrà tø, kuriems kada nors tyèia pakenkiau. Mano didþiausia dorybë buvo Talento dorybë. Iðraðiau jà didelæ ir paprastà. Nesudëtingumas yra meistro þymuo. Talentas dalijasi savo staèiakampiu su Apgavyste, tas pats þodis sidilø kalba reiðkia Klastojimà. VISAS JIM CRACE. Kontinentas

102 qxd :21 Page ÐIS KÛRINYS YRA SUKLASTOTAS, uþraðiau ir papuoðiau auksu. Dabar mano Nuodëmës ir Dorybës išvardytos. Að palikau rankraðtá nepasiraðytà To Ministro þmogus pabandë mane átikinti, kad lydëèiau parodà á visas galerijas pasaulyje: dalyvauti pokalbiuose ir duoti interviu, lankytis dideliuose aukcionuose. Bet aš paaiškinau, jog esu per daug netvirtas, ir tas adjutantas primygtinai nereikalavo. Ministras labai patenkintas. Jis atvyko pagirti manæs uþ pastangas ir pakartoti paþado dël prabangos, kurios sulauksiu senatvëje. Pasidomëjo, kokios galimybës sukurti daugiau darbø. Bet að paaiðkinau jam apie Pasiûlà ir Paklausà. Uþtvindyk rinkà, pasakiau jam, ir kainos nukris. Jûs esate gerai þinomas visame pasaulyje, tarë jis, sëdëdamas mano lovos kojûgaly ir stebëdamas gekonà, ásitaisiusá tarp antklodës klosèiø. Mûsø ðalis dabar labai gerbiama. Europoje ir Amerikoje menas vertinamas. Pakilo išeiti. Dar toks nedidelis dalykëlis, pridûrë. Yra vienas pergamentas, kuris nepasiraðytas Ar tai svarbu? Kainai, vertei tai viskas. Meno pirkëjai nori þinoti, kad perka autentiðkà kûriná. Jei nëra paraðo Tada parduokit tà vienà pigiai, pasiûliau að. Tai gera verslo praktika turëti kaþkà pigaus tarp brangesniø. Puiku! pasakë Ministras. Jûs esate labiau patyræs gyvenime, nei að ásivaizdavau. Palikau nurodymus tam sirui ir Duniui, geleþies dirbiniø pirkliui, ir visiems, kurie paþinojo mane turgavietëje, kad, man mirus, jie sudegintø mano kûnà, supiltø pelenus á urnà ir nuveþtø á mano dëdþiø kaimà. Ten jie turi palaidoti mane po akacija. Dunis paklausë apie mano Nuodëmes ir Dorybes, taèiau að paaiðkinau, jog gyvenau taip atsiskyrëliðkai, kad neturiu nei vienø, nei kitø. Kà netgi nedidelës smulkios silpnybës, kartais? paklausë jis. Ne, nieko, pasakiau. Mano sàþinë ðvari. Nuodëmiø sàraðo sudarytojas, priminiau jam, turi bûti laisvas nuo nuodëmiø. Tai yra paprotys ir taisyklë. Dabar vaikðtau tarp savo skirtingø stalø beveik tuðèiai. Retkarèiais iðsiimu daþø ir popieriaus na, praeitá prisimindamas ir minutëlæ papaiðinëju. Taèiau manæs nedomina raidës. Ieðkojimas Reikðmës Formoje priklauso seniai praëjusiai epochai. Daþnai pieðiu miðkà. Medþiai beveik nuogi, be lapø, virð horizonto pakibæs mënulis. Ðvinta ar temsta? Greit mes visi suþinosim. Versta iš: Jim Crace. CONTINENT. London: Penguin Books, 2001

103 qxd :21 Page 103 ALFONSUI MALDONIUI DONATA MITAITË Greta pradþia ir pabaiga... Ir sovietiniø, ir posovietiniø laikø literatûrologø raðiniuose varijuojama ið esmës teisinga, bet ir unifikuojanti poetus tezë, kad Alfonsas Maldonis pagal pasaulëjautà ir idëjinæ evoliucijà <...> priklausë 30-øjø metø kartai 1,t.y.Algimanto Baltakio, Janinos Degutytës, Justino Marcinkevièiaus kartai. Sovietmeèiu ðie poetai daþnai bûdavo vertinami kaip lietuviø poezijos gaivintojai po stalinizmo áðalo, vëliau daug kalbëta apie jø konformizmà (kiek atlaidþiau þiûrëta tik á Janinà Degutytæ), reikalauta vieðos atgailos uþ tikras ar tariamas ano laiko nuodëmes, o jø kompromisai prieðprieðinti nenuolankiai disidentø laikysenai. Ðiandien ryškëja vis blaivesnis ir objektyvesnis vertinimas, suvokiant ðios kartos kûrybà kaip dalá vadinamojo konservacinio lietuviø kultûros diskurso, siekusio nors ir kompromisø kaina iðsaugoti nacionalinæ kultûrà. Tas diskursas jai buvo ne maþiau bûtinas, kaip ir jokiø nuolaidø okupacinei valdþiai nepripaþástantis kovingasis diskursas 2. Nesiginèydama su vertinimo schemomis ir kartais aiškiais perlenkimais, ðiame straipsnyje pabandysiu paþvelgti á tuos asmeniniame archyve 3 likusius A. Maldonio tekstus, kurie liudija poeto gyvenimo dramà, dël istoriniø aplinkybiø uþspaustas jo galimybes, viešumoje nerodytus kitokius tekstus, kûrëjo moralinæ savistabà, rankraðèiuose vël ir vël gráþtant prie skaudþiø ne tik jam paèiam, bet ir visai Lietuvai epizodø. Reikia pasakyti, kad A. Maldonis buvo ne tas raðytojas, kuris itin rûpintøsi savo archyvo kaupimu, tvarkymu ar saugojimu. Daugiausia 1 Areška V. Pritarimas ir pasiprieðinimas. 30-øjø metø karta / XX amþiaus lietuviø literatûra. Vilnius: Vaga, P Vartoju vertybiniu poþiûriu neutralià istoriko Valdemaro Klumbio terminologijà. Þr.: Klumbys V. Poþiûris á pasiprieðinimà, prisitaikymà ir tautos iðlikimà sovietmeèiu // Colloquia. Nr P Nuoðirdþiai dëkoju Idalijai Maldonienei, geranoriðkai leidusiai susipaþinti su didele to archyvo dalimi.

104 qxd :21 Page Alfonsui Maldoniui 80 nebaigtø ir keletas beveik baigtø eilëraðèiø aplanke, ant kurio poetas uþraðë Sàvartynas, ir kur, þmonos liudijimu, jis dëdavo pradëtus ir nebaigtus rankraðèius, kità dienà kà nors ið ten iðsitraukdavo, taisydavo, baigdavo rašyti, arba vël gràþindavo lapà atgal. Lapø ten ávairiausiø: áprastinio A4 formato ir, matyt, iðplëðti ið kokio nedidelio bloknoto, tvarkingi ir apiplëðyti, apraðinëti, apipieðti, sudëti á aplankà kaip papuola, nesilaikant chronologinës ar kokios kitos tvarkos. Tik patys ankstyviausieji (dauguma jø aplanke Pagrëbstams ) eilëraðèiai perraðyti raðomàja maðinële, o vëliau nedaug taisyti ranka, juos galima bent jau sàlygiðkai laikyti baigtais. Visø kitø likæ neperraðyti rankraðèiai, variantai, atskiros strofos, daþnai tik pradiniai apmatai. Beje, pernelyg nesureikðminant, aplankø pavadinimus galima ir interpretuoti: tas, kuriame daugiausia jaunystës eilëraðèiø, o poetinio vyksmo vieta daþniausiai kaimas, pavadintas Pagrëbstais. Dauguma kitø rankraðèiø jau atsidûræ Sàvartyne. Dar keliuose aplankuose daugiausia spausdintø knygø rankraðèiai. Archyvas leidþia susipaþinti su dar nespausdintais jaunystës eilëraðèiais ir jau nebeuþbaigtais paskutiniø metø kûriniais, jame tikrai greta pradþia ir pabaiga..., kaip apie þmogaus gyvenimà apskritai raðë poetas viename rinkinio Rytas vakaras eilëraðtyje. A. Maldonio archyve iðlikæ nebaigtos Didþiosios autobiografijos, turëjusios iðsamiai aprëpti viso jo gyvenimo istorijà, fragmentai, raðyti paskutiniais deðimtmeèiais, gali bûti savotiðkas poeto gyvenimo autokomentaras, deja, toli graþu nebaigtas ir apimantis tik jaunystës metus. Tie fragmentai ðiek tiek plaèiau paaiðkina A. Maldonio biografijos pradþià, kuri daug kà nulëmë tolesniame gyvenime. Dešimties hektarø tëvø ûkis Dzûkijos smëlynuose leido ðeimai gyventi labai neskurstant, bet ir nejauèiant jokio pertekliaus. Jauniausias ðeimoje, bûsimasis poetas, ðeðeriø metø amþiaus per gerokai vyresniø brolio ir sesers peèius þiûrëdamas iðmoko skaityti. Jis anksti pajuto to, kà kaimo gyvenimas siûlo ir ko norëtø jis pats, nesutapimà: Nepasakyèiau, kad <...> man buvo itin malonûs tie nesibaigiantys, kaip veþimo ratas apie savo aðá besisukantys darbeliai ir pareigos. Buvo baisoka pagalvoti, kad taip bus iki amþino atilsio sugiedojimo. Að net visas virpëdamas verþiausi kaþkur tolyn á pasaulá prie knygos, prie ðviesos, á man neþinomà, bet tokià kerinèià bûtá. Bet tuos darbus darbelius dirbdavau. Buvo ir kaþkokio azarto, kurá susikuri, norëdamas parodyti, kad kartà pradëjæs sugebi uþbaigti. Turbût panaðiai vëliau A. Maldonis þiûrëjo á kartà prisiimtas kad ir nelabai mielas valdiðkas pareigas, kuriø gyvenime turëjo daug ir kurios, ko gero, maþino potencialiø jo poezijos skaitytojø skaièiø, nes ant visos jo kûrybos tarsi uþdëdavo sovietiná oficialiø ásipareigojimø antspaudà. Kà tik iðleistoje poeto rinktinëje Ðviesa pro lapus spausdinamose nuotraukose krinta á akis kontrastas tarp ásitempusio, tarsi kauke pridengto poeto veido oficialiuose renginiuose ir þmogiðkai ðilto Linmarkyje, kur jis vaþiuodavo ilsëtis vasaromis. Galutinai atsisveikinta su gimtine 1951 m., pokario permainø ir kovø fone: Jau buvo uþdëti ne tik gaspadorëliams, bet ir sklypininkëliams nepakeliami mokesèiai, buvo matyti, kad jø iðsimokëti niekas negalës, kad tëra du keliai: ar raðytis á kolûká, likti, kaip tais laikais buvo sakoma, vien su autais ir su pautais, ar dþiovintis duonà ir laukti pasiuntiniø su nemokamu paveþëjimu pas baltas meðkas. Alovëje, Rimënuose, Meðkuèiuose, Kalesnykuose kolûkiuose þmonës jau buvo suraðyti. Paskutinæ rugiapjûtæ mûsø kaimelio jaunimas suvarë á galubarius su talkom. Per dienà dalgiø pradalgëje, pora uþ poros, nors tu þalias ar mëlynas varykis pirmyn, nes jau spygèioja griebëja, kitam dalgiui palei rankas ðvytruojant. Vakare pabaigtuvës, armonika, samagonas, dainos Ko liûdi,

105 qxd :21 Page 105 þalia giruþe, ko tu nuliûdai? Gal suspaudë tau ðirdelæ bëdos ir vargai?.. Paskutinës miðko dainos. Per savaitæ nuðniojome rugius visam kaimui, tiem, kurie dar buvo likæ neiððaudyti ar neiðveþti, dar sëjo ir pjovë. Net ir man, tuo metu turëjusiam arklio sveikatos, girgþdëjo sausgyslës, aukðèiau peties negalëjo pakilti ranka. Iðvaþiavau tais metais á Vilniø paèioje rugpjûèio pabaigoje. Naktys buvo labai neramios. Bene paskutinæ naktá prieð iðvaþiuojant, gráþdamas ið kaimyno Balèiûnø Augusto, uþkopæs ant Þvyrynës kalno, apsidairiau. Visais ðonais liepsnojo gaisrai, pleðkëjo suveþtas pirmøjø kolûkiø derlius. Stovëjau keletà valandø, þiûrëdamas á ðmëþeliuojanèias raudonas paðvaistes, ásiklausydamas á tolimà duslø automatø tratëjimà. Ðtai ðitaip ir atsisveikinau su gimtaisiais namais. Brolio ir sesers likimai klostësi nelengvai: sesuo labai anksti iðtekëjo uþ bûsimo liaudies prieðo (pokario metais pavaikðèiojusio su automatu po miðkus, paskui lyg ir gráþusio á legalø gyvenimà, bet vis tiek galø gale pataikiusio á Sibirà), brolis 1942 m. iðveþamas darbams á Vokietijà, ten jo pëdsakai ilgam dingsta, kol septintajame deðimtmetyje atsiranda tik kapas Slovënijoje. Jø likimai sovietiniais metais komplikavo ir jauniausio brolio gyvenimà. Á komjaunimà jis ástojo prieðpaskutiniame universiteto kurse 1953 m. savo mokytojo Ipolito Cieškos patariamas, nes pajuto, kad juo ima domëtis atitinkamos tarnybos. Tai buvo ne ásitikinimø ir ne karjerizmo, bet bûtinosios ginties nulemtas þingsnis. Dël tø komplikacijø, kaip pasakojama Didþiojoje autobiografijoje, praþuvo ir ankstyvosios A. Maldonio kûrybos dalis: Þiûrëdamas á vakarø tolumas, nuo vaikiðkø nestygstanèiø troðkimø pereidamas prie jaunuolio nerimo, 1946 metais ir eilëraðèius pradëjau raðyti. O mëlynoji toluma... Taip ar kaþkà panaðiai áraðiau tada á dienoraðtá, pradëtà 1944 metais, kuriame buvo suraðyta visa to meto mano apylinkës ir kaimo þmoniø gyvenimo kronika metais iðsigandæs galimos kratos, tà ákaltá ámeèiau á Nerá. Kratos iðsigàsta, nes Komjaunimo centro komitetas dël neaiðkaus, jø nuomone, brolio likimo A. Maldonio kaip nepatikimo nepatvirtino Lietuvos pionieriaus redakcijos stilistu-korespondentu. Esmingai apsispræsti teko bebaigiant universitetà, kai reikëjo pirmiausia paèiam sau pasakyti, kà daryti su tais savo raðymo bandymais. Mëgëjiðkas raðinëjimas á stalèiø jokios ateities neþadëjo. Raðyti ir spausdintis? Toks sprendimas jau ir tada, kad ir intuityviai suvokiamas, reiðkë, kad priimi gyvenimà toká, koks jis yra, gal tam tikrà dalá ið to, kas buvo. O kà darai, jeigu nepriimi? Ar dirbdamas koká kad ir menkà valdiðkà darbelá, mokytojaudamas, sakysime, tu árodai, kad nepriimi? Kam tu ruoðeisi tuos penkerius metus universitete, kokio tikslo siekei tada?. Priimtas sprendimas, aišku, buvo konformistinis, nors iš tikrøjø toks buvo bet kuris universitetiná A. Maldonio iðsilavinimà atitinkantis darbas. Kad ir esama iðimèiø, vis dëlto tik á stalèiø raðantis poetas per ilgus tokio raðymo metus daþniausiai arba ið viso uþslopsta ir nutyla, arba uþsikonservuoja savo jaunystës poetikos sistemoje. A. Maldonio archyve yra likæ keletas tø mëgëjiðkø raðinëjimø á stalèiø, kitaip sakant, eilëraðèiø, paraðytø anksèiau, nei priimtas minëtas apsisprendimas, ir aiðkiai neskirtø spaudai. Keletas jø 1993 m. buvo iðspausdinti dar paties poeto sudarytoje rinktinëje Baltasis skersgatvis. Dzûkijos kaimo likimas, atsisveikinimas su tëviðke tokios bûtø svarbiausios nespausdintø eilëraðèiø temos. Neseniai sukolektyvinto kaimo realybæ atspindinèiuose eilëraðèiø vaizduose jau atpaþástama ironiðkai sarkastiðkoji bûsimojo poeto talento pusë: Apskretæ paðiurpæ arkliø bûriai Ðerkðnotà þolæ gramdydami po pievas tàsos. 105 DONATA MITAITË. Greta pradþia ir pabaiga...

106 qxd :21 Page Ant nesudygusiø rugiø Krypuoja varnos nuo šono ant šono. Sekmadienis. Dainuoja kaimas iš širdies, Apkvaiðæs nuo ðviesaus gyvenimo ir samagono. Ði citata ið 1951 m. eilëraðèio, o ðtai dar vienas ankstesnis 1949 metø vaizdelis ið natûros: Klykia armonika kaime. / Naðlaièiai sodai þydi. Paþinojæ A. Maldoná prisimena, kad daina Oi kas sodai do sodeliai, kada þydi, kada ne buvo viena ið jo myliausiø. Beje, valstietiðkas ðaknis tebejauèianèiø Baltijos ðaliø literatûrø atstovams, netgi tiems, kuriø kûryba oficialiai buvo tarsi visiðkai priimtina, sodyba, sodas buvo tie ávaizdþiai, per kuriuos kartais nejuèia prasiverþdavo nesutapimas su reþimu. Antai estø raðytojos Lilli Promet romane Merginos ið dangaus (1977), kuriame pasakojama apie sovietiniø partizanø ryðininkes karo metø Estijos kaime, iðtremtøjø, per karà dingusiøjø sodai gedulingi, galioja neraðytas moralinis draudimas skinti jø obuolius. Tai, kas vyksta Dzûkijoje, neteisinga, liudija jauno A. Maldonio eilëraðèiø vaizdai: tëviðkës þmonës paþeminti, mirtinai nusikamavæ. Þmogus ten iðniekina þmogaus lavonà, / Þmogus sutrypia aðarà ir duonà. Nëra tau ateities, sakoma kreipiantis á Dzûkijà. Jau ne ironiðkai, bet skaudþiai lyriðkai apie Dzûkijos likimà kalbama 1948 m. spalá paraðytame eilëraðtyje Iðeinant : Lieki giliai paslëpus sunkià gëlà, Lieki pilka, lieki tokioj gûdþioj nakty. Raudosi ir gaisrø girliandom puoðies, Neliks širdies, kuri nesusidrums. Kà að tau pasakysiu, kà tau padainuosiu Iš savo tolumos, iš vienumos?.. Alfonsui Maldoniui 80 Eilëraðèio leksika romansiðkai aptrinta, bet beviltiðkumo nuotaika atkuriama. Nors ir palikus tëviðkæ, dvasiniai saitai iðlieka, o moraliniai ásipareigojimai galioja. Viename 1948 m. paraðytame eilëraðtyje (tai dar tik pati A. Maldonio eilëraðèiø pradþia) kalbama apie atsisveikinimà su gimtàja pastoge, apie grakðèià liepà, paþadama: Pareisim kad ir keliais, / Jei liksime gyvi. Ðis paþadas likimiðkai atsiðauks paèioje poeto gyvenimo pabaigoje. Be abejo, santvarkos pakeitimo kaip ir kaimo sukolektyvinimo teisëtumo ir progresyvumo nebuvo galima kvestionuoti iki pat Nepriklausomybës atkûrimo. V. Kubiliaus teiginys, kad A. Maldonio jau nebeuþkliudë dramatiðkø konfliktø ir lûþiø situacijos, tokios aðtrios A. Baltakio knygoje Velnio tiltas 4, teisingas, jei turime galvoje pirmàsias poeto knygas. Vëlesniuose rinkiniuose apie Dzûkijos, savo kartos likimà A. Maldonis ið esmës pasakë labai daug, tik ne taip tiesmukai, kaip archyve likusiuose pirmuosiuose bandymuose. Reikëjo laiko, kad ðioms temoms poetas surastø cenzûrai neuþkliûnantá, bet ir nesumeluotà tonà ir þodynà. O pirmuosiuose spausdintuose jo tekstuose nemaþai to, kà M. Martinaitis vadina ideologinëmis imitacijomis, suvokdamas, kad jos kaip ir kompromisai vyresniems nei jo karta raðytojams, pradëjusiems kûrybos kelià daug sunkesniais laikais, buvo sunkiai iðvengiamos 5. Taèiau vis dëlto ir spausdintuose eilë- 4 Kubilius V. XX amþiaus literatûra. Vilnius: Alma littera, P Martinaitis M. Deðimtmeèiø sàvartoje // Naujausioji lietuviø literatûra. Vilnius: Alma littera, P. 15.

107 qxd :21 Page 107 raðèiuose ne tik ideologinës imitacijos : sunkiosios patirtys ten tiesiog nugrimzdo giliai á podirvá. Dar nepasirodþius pirmajai knygai, periodikoje iðspausdintà didesná A Maldonio eilëraðèiø pluoðtà recenzavæs Antanas Jonynas raðë, kad poeto lyrinis herojus ðvelnus, susimàstæs, viskà labai jautriai pergyvenàs, nemaþai skausmo patyræs ir dël to truputá liûdnas jaunuolis, subtiliai þvelgiàs á savo nueità kelià, á savo gimtàjà þemæ, á vykstanèius joje pasikeitimus 6. Nors ir liûdnas, tas jaunuolis vis dëlto kartais ir rankraðèiuose likusiuose, ir spausdintuose eilëraðèiuose rasdavo kuo dþiaugtis: ne imituojant dþiaugsmà, bet nuoðirdþiai paèia jaunyste ar meile. Tiesa, ypaè nespausdintieji eilëraðèiai pilni naivaus rugiagëliø laukuose ir kasose mëlynumo. Autobiografijoje A. Maldonis pabrëþia iðpaþintis be atgailos. Dabar jau niekas negali átikinamai paaiðkinti tokios jo pozicijos: galbût toks kategoriðkumas atsirado todël, kad jis pats jautësi gyvenime sàþiningai daræs tai, kà padaryti galëjo; galbût todël, kad tos atgailos reikalaujantys patys daþnai buvo anaiptol ne kriðtolinio tyrumo; galbût kad iðreikalauta vieða atgaila panaði á tikrosios atgailos parodijà. Be to, èia svarstau A. Maldonio publicistiškà deklaracijà, eilëraðèiuose viskas kiek kitaip. Archyvo tekstuose A. Maldonis išlieka ironiškas ir autoironiškas, negraþinantis savæs ir nesistengiantis bet kuriuo atveju pasiteisinti. Eilëraðèio Anie metai pradþioje (2005. IX. 28 data paþymëtas eilëraðtis tik pradëtas, nebaigtas, poroj vietø paraðtëse galimi eiluèiø variantai) raðoma: 107 Dar nebuvome iðmokæ bijoti. Buvo lanksti, jauna, patikli Meilë, sàþinë, stuburas... O gal tiesiog norëjosi gyventi. Pagalvodavai Kodël man Ta atsakomybë Uþ viso pasaulio nuodëmes?.. Tai aiški autoironiðkos savianalizës dozë. Ta savianalizë objektyvizuota autobiografijoje, kur, viena vertus, teigiama: Buvome uþuitos, beteisës, savo menkystæ didþiuosiuose gyvenimo reikaluose aiðkiai suvokianèios þemdirbiø genties atstovai. Tam tikras konservatyvumas, atsargumas, polinkis palinkti, o ne atstatyti krûtinæ, buvo kaip ir uþprogramuotas. Taip ir mokë ir tëvas, ypaè mama. Kita vertus, poetas pripaþásta, kad jo karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, jau turëjo ir kitoká laisvà atskaitos taðkà. Kritiðkas poþiûris á tai, kà paveldëjai ir kà pats su savo gyvenimu padarei, saugojo nuo arogantiðkos teisuolio pozicijos bei skatino nuolatinæ praëjusio laiko refleksijà. Tarp juodraðèiø esama ne tik konformistinio, bet ir kitokio, nerealizuoto elgesio modelá praeityje áþvelgianèiø eiluèiø: Vertëjo, nors ëjo praëjo Nors traiðkë. Þudë. Ar smukdë. Kiekvienas galëjo Nors mirtimi stoti prieð mirtá. Smûgiu atremti smûgá. 6 Jonynas A. Originalaus poetinio kelio pradþia // Literatûra ir menas Liepos 20 d. P. 4. DONATA MITAITË. Greta pradþia ir pabaiga...

108 qxd :21 Page Ir èia pat, to paties lapelio paraðtëje suvokimas, kad retrospektyvus þvilgsnis á praeitá nieko joje nebekeièia: Kà reiðkia dabar, / kad tada / kiekvienas galëjo. Nuo karo, pokario temø kurá laikà A. Maldoná buvo atitraukæs valdiðkas pirmøjø rinkiniø optimizmas. Vëliau apibendrintais vaizdais jis raðë apie Dzûkijos, o per jà ir apie Lietuvos likimà tokiuose eilëraðèiuose kaip Siluetai, Varsnos, gana ironiškai cikle Ugnies vainikas. Lietuva. Galbût ið bendros ano laiko atmosferos á kai kuriuos jo kûrinius yra prasiskverbusi nerimo, netikrumo bûsena. Jei spræsime ið archyvo, prisiminimas apie karà ir pokará visà laikà buvo gyvas, o paskutiniais deðimtmeèiais jis ypaè uþgulë sàmonæ kraupia prisiminimø konkretybe. Tokiø apmatø, fragmentø ar beveik visai baigtø eilëraðèiø atsiranda jau septintajame deðimtmetyje ir jø vis daugëja. Paskutiniais deðimtmeèiais jø raðyta ypaè daug. Poeto poþiûrá á tø nesenø laikø ávykius galima reziumuoti H. Radausko fraze Kaip lavoninë kvepia Istorija ; maldoniðkasis ðios frazës variantas bûtø: Amþiais þemëj kvepëjo þmogiena arba ne toks drastiðkas: ir ðtai jau kelinta karta / Ant savo rûbø, savo rankø / Kraujo ir aðarø dëmes skaièiuoja. Þurnalistas, vertëjas, kino reþisierius Jonas Ohmanas, turëdamas galvoje Vilniaus Lukiðkiø aikðtæ, siûlo pastatyti paminklà visiems, þuvusiems Lietuvoje per konfliktus dvideðimtame amþiuje 7. Ko gero, toks pasiûlymas A. Maldoniui bûtø priimtiniausias. Jo nedomina herojai, jis prisimena be kaltës þuvusius ( Ir gyvybë kaip kaltës / Paþymëjimas, sakoma eilëraðtyje Prisiminimai apie Varënos geleþinkelio stotá pokaryje ): vaikystës draugus, kaimynus, gretimø miesteliø gyventojus þydus, kuriuos poetas dar ðaukia vardais ir pavardëm, suðaudytus Vidzgirio miðke, á Antakalnio kapines suguldytas Sausio 13-osios aukas. Ðios temos, o ypaè bendroji pokario atmosfera atspindëta ne viename archyvo lape: Tenai, tuos patamsiuose braidë, Jaunystë, jos meilë, viltis. Kabojo bevardë beveidë Baimë, uþ jos ir mirtis. Ir niekas o niekas Padëti jai negalëjo... Alfonsui Maldoniui 80 Tai 2007 m. fragmentas, bet laikotarpio realijos gali sueiti á eilëraðtá ne tik tokiu bendros nuotaikos perteikimu, bet ir labai konkreèiais vaizdais: Zuja juodos musës. Þalios / Kariðkos maðinos. Kelias / Ir apkaiðiotà berþeliais / Veþa karstà pro namus. Pastaroji citata ið 2006 m. eilëraðèio Baþnytkaimio varpas. 1946, dedikuoto kunigui Antanui Ðleþauskui, kuris tuo metu klebonavo Alovëje, atminimui. 1946, 1948 metai net eilëraðèiø pavadinimuose atsiranda ne vienà kartà. Recenzuodamas rinkiná Rytas vakaras, K. Nastopka raðë apie neáprastà A. Maldoniui kronikiðkà autentiðkumà 8 eilëraðtyje Alyvos ir kraujaþolës, beje, jis irgi primena pokario þudynes. Juodraðèiuose to kronikiðkumo esti kur kas daugiau, bet labiau pirmuosiuose eilëraðèiø variantuose, vëliau poetas siekia já minimalizuoti. Antai turëdamas galvoje savo vaikystës draugo Kosto mirtá 1946 m. rugpjûèio 2 d., ketvirtadiená (taip tiksliai ta data A. Maldonio rankrað- 7 Mûsø dievai tie patys. Vertëjà, kino reþisieriø Jonà Ohmanà kalbina Mindaugas Peleckis // Metai Nr P Nastopka K. Iðsprûstanti prasmë. Vilnius: Vaga, P. 197.

109 qxd :21 Page 109 tyje ir uþfiksuota), pirmajame dar be pavadinimo tekste poetas surašo detales: Uþ tavo mirtá jis gavo / padëkà. / Paskui kiti davë 35 metus. / Dabar kiti pastatë paminklà, / ir deda vainikus // O tavo vainikas buvo vienas. / Kraujo klanas asloje apie / galvà. Eilëraðtis taip ir liko neuþbaigtas, vëlesniame jo variante Dirvonu pro Kosto gimtinæ ðiø detaliø jau neliko, tik ðiokios tokios pasakojimo nuotrupos bendrø vaikystës nuotykiø prisiminimuose, mirties nutrauktos draugo jaunystës ir naratoriaus senatvës paralelë, o poeto autobiografijoje paini, iki galo taip ir neiðaiðkinta pokario drama. Beje, ir gamtos vaizdas ið savo pirmykðèio tyrumo á refleksijos sritá, <...> susimaiðydamas su intelektualinëmis sàvokomis 9, kaip raðë V. Kubilius, A. Maldonio poezijoje pereina ne ið karto: m. data paþymëtame rankraðtyje þinomos, daug kartø kritikø cituotos eilutës skamba taip: Ir vëjas pritilo, ir að pavargau. / Ir medþiai pernykðèius lapus jau numëtë. Pernykðèiai lapai virto áspûdingais bereikðmiais pakely tarp minëto rankraðèio ir tais paèiais 1965 m. iðleisto rinkinio Auga medþiai. Ir vienu, ir kitu atveju aiškus poeto judesys, tolinantis eilëraðtá nuo buitiðkiausios realybës, suteikiantis jam papildomø prasmiø. Dvi datos, , prie ne iki galo iðbaigto eilëraðèio Muziejaus gatvë. Pustymai su 1948 m. inkliuzais rankraðèio, kuris prasideda labai maldoniðku gamtos vaizdu ( Plinta prietema. Mëlyni pustoniai. / Sausio pûgos. Vasario pustymai ), bet greit pereina prie istorijos: 109 Ten, kur sniegas dabar savo tûþmastá Neða, verèia á praeitá, uþmarðtá... Paskutinæ melodijà ðvilpauja Lyg Pakalnis Europoje. Kilpoje. Virš asfalto, virš naujo grindinio, Þydø balso, ið geto vos girdimo... Akyse tie mûrai... Tos perdangos, Mumyse... Mûsø laimës... Šitaip vertinamos šitaip perkamos Greta atsiduria dvi tragedijos (þydø geto ir kompozitoriaus Juozo Pakalnio, uþuito pokarinës kritikos ir 1948 m. sausá pasikorusio Vokieèiø, sovietmeèiu vadintos Muziejaus, gatvëje stûksojusiuose vieðbuèio Europa griuvësiuose), kuriø fone matyti tariamø laimiø menkystë. Paskutiniø eiluèiø variantas Kokia kaina perkamos.... Kiek anksèiau, nei paraðyta pirmoji ðio eilëraðèio versija, 1970-aisiais, A. Maldonis teigë, kad jo gyvenamas laikas yra toks, kur tarp dramos ir farso / Neámanoma jokia riba, o keleriais metais vëliau, 1977 m., Mes pigûs esame, lyg tie / rûbeliai nudëvëti. Tokios frazës likusios archyve, taèiau negalima bûtø teigti, kad panaðios bûsenos fiksuotos tik sau tiesiog knygose jø raiðka kitokia. Atskiruose poeto archyve likusiuose lapuose esama ir daug bendresniø fragmentiðkø áraðø, galëjusiø virsti tobulais egzistenciniais A. Maldonio verlibrais. 9 Kubilius V.XX amþiaus literatûra. P DONATA MITAITË. Greta pradþia ir pabaiga...

110 qxd :21 Page Kai kurie ið jø dar iðsaugojo pirmykðtës, kartais folklorizuotos þmogaus ir gamtos harmonijos atspindá, taèiau ypaè paskutiniais deðimtmeèiais varijuojama vieniðumo, savo gyvenimo beprasmybës, nuovargio tema. Galbût kartais tie liûdni uþraðai, bandymai, fragmentai buvo depresijos iðraiðka, gal savotiðka iðsiðnekëjimo terapija, o gal tai ið motinos paveldëto bûdo bruoþo atspindys. Kaip raðoma Didþiojoje autobiografijoje, nebuvo per didelio skurdo ar bado, bet grauþatis, kad kaþkas vis lyg ne taip, lydëjo jà iki karsto lentos. Nemokëjimà savo gyvenimu dþiaugtis, paèiam pasigroþëti ir kitiems parodyti, að, atrodo, paveldëjau ið jos. Niekas dabar jau nepasakys, kuo paaiðkinami tokie 2007 balandþio 28 d. strofoje áraðyti nuovargis ir neviltis: Kas buvo, kas þuvo ir puvo, kas degë, kas nyko, kas smilko. Prailgo man viskas, kas buvo ir ko nebebuvo, Gyvenimas mano papilko, prailgo. Ne tai, kad norëtøs iðeiti kaþkur ar iðnykti, bet... Nesugebëdami nevilties paaiðkinti, galime tik pabandyti jà suprasti kaip þmogaus ir poeto likimo dramos dalá. Paskutinis A. Maldonio ketureilis Kiek yra, tiek uþteks..., raðytas dienà prieð staigià mirtá, jau buvo spausdintas pomirtinëje jo knygoje Uþ saulëlydþio. Jeigu spræsime ið archyve esanèiø rankraðèiø, prieðpaskutinis poeto eilëraðtis paþymëtas 2007 rugsëjo 23 diena, kai gyventi jam tebuvo likæ dvi savaitës. Akivaizdu, kad tai ne baigtas kûrinys, o tik pirmieji apmatai, fiksuojantys kaþkoká áspûdá ar prisiminimà: Tenai, kur buvai... Kur iðëjus Nei garso, nei balso, nei aido nelieka, Galvojau, kà gali ten rudenio vëjuos Ðlamëti gimtinës liepa... Trys ðakos kaip strëlës, trys liemens, Du broliai. Sesuo ten jø tarpe. Paskutinëm gyvenimo dienom poetas sugráþo prie savosios liepos, kaip ir buvo þadëjæs nespausdintame 1948 m. eilëraðtyje. Tokia tad tematiðkai þiedinë visos A. Maldonio poezijos kompozicija, taip jo kûryboje apsisuko egzistencinis iðëjimo sugráþimo ratas. Alfonsui Maldoniui 80

111 qxd :21 Page 111 JUOZUI TUMUI-VAIÞGANTUI Vaiþgantas amþininkø akimis Vargiai kuris kitas ið to meto raðytojø buvo taip karðtai mylimas ir gerbiamas kaip Vaiþgantas. Já labai mëgo visuomenë, ir jis ne maþiau mëgo þmones. Jis su atvira ðirdimi ir iðtiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik á já kreipdavos ir, nekreipdamas dëmesio á politines ar religines paþiûras, stengdavosi padëti. Atrodë, kad jam kiekvienas þmogus, kuris turi þmogaus veidà, yra jo brolis, jo bièiulis, jo draugas. Mylëti ir bûti mylimam toks buvo jo gyvenimo ðûkis, savo prisiminimuose, paraðytuose 1971 m. gruodþio 22 d., graþiai ir taikliai pavadindamas Vaiþgantà vaikðèiojanèia ir spindinèia Aukðtaitija, teigë Juozas Keliuotis. Vaiþgantas pats neramiausias ir populiariausias prieðkario laikø aukðtaitis Kaune ir visoj Lietuvoj. Savo meniðkais pamokslais Vytautinëje baþnyèioje, savo purslojanèia beletristika ir publicistika. Pasak Juozo Tumo-Vaiþganto biografo Aleksandro Merkelio, ið matyto gausaus gyvenimo molio, ið savo paties dvasios patyrimø Vaiþgantas kûrë prozos simfonijas, pririnko á savo kûrybos aruodus ne vienas rieðkutes deimanèiukø gyvø ir ðviesiø þmoniø paveikslø, jø likimø su polëkiais ir nuopuoliais, gamtos ir kultûros vaizdø. Jis nebuvo tokios plaèios skalës kûrëjas, kaip, pavyzdþiui, Krëvë, bet buvo universalus kitaip tame paèiame kûrinyje sujungdamas ávairius raðymo þanrus beletristikà ir publicistikà. Publicistikoje jis beletristas, beletristikoje publicistas. Jame buvo sumiðæs auksas su smëliu. Neiðsijotas, neiðplautas kaip neiðplautas pats gyvenimas. Vaiþgantà vadino Lietuvos visuomenës nuotaikø barometru, didþiausiu moraliniu autoritetu. Tautos atgimimo skelbëjas ir puoselëtojas, deimanèiukø rinkëjas ir veikliojo lietuvio paveikslo kûrëjas (toks lietuvis dabar ypaè aktualus). Taèiau ðiandien raðytojas lyg ir primirðtas jo kûrybai nagrinëti net ir mokyklø programose skiriama per maþai dëmesio. Gana keista, kad apie ðá ryðkaus talento raðytojà ir visuomenës veikëjà dar iki ðiol neiðleista atsiminimø knyga. Ðià spragà mëgina uþpildyti Maironio lietuviø literatûros muziejus. Knygà iðleis Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla J. Tumo-Vaiþganto 140-osioms gimimo metinëms. ALFAS PAKËNAS JUOZAS KELIUOTIS Atsiminimai apie Vaiþgantà Juozà Tumà-Vaiþgantà pirmàsyk pamaèiau 1921 metø pavasará. Tai atsitiko mano gimtajame mieste Rokiðky. Buvo ðviesus ir gaivus pavasario sekmadienis. Visame mieste iðklijuoti skelbimai, jog po pamaldø ávyks Paþangos partijos

112 qxd :21 Page Juozui Tumui-Vaiþgantui 140 rinkiminis mitingas, kuriame kalbës ið Kauno atvaþiavæs Vaiþgantas. Kalbëtojo pavardë mane be galo sudomino ir að nusprendþiau dalyvauti mitinge. Tada buvau penktos klasës moksleivis Rokiðkio gimnazijoj, buvau perskaitæs Vaiþganto Pragiedrulius ir jais labai suþavëtas. Dþiaugiaus, galësiàs pamatyti gyvà garsø Lietuvos raðytojà. Tada visame kraðte vyko karðta rinkiminë kampanija á Lietuvos Seimà. Kiekvienà sekmadiená ávairios partijos Rokiðky rengdavo mitingus. Itin triukðmingi bûdavo socialdemokratø ir kun. Stakelës susibûrimai. Socialdemokratai tuomet Rokiðky buvo gan átakingi ir veiklûs. Jø buvo þymûs veikëjai prof. A. Purënas, kuris buvo gimnazijos direktorius, ir advokatë Z. Purënienë, kuri ëjo notaro pareigas ir buvo gausios profesinës darbininkø sàjungos pirmininkë. Juos vieðai palaikydavo dailininkas Justinas Vienoþinskis, nors pats nebuvo socialdemokratas. Kun. Stakelë, kaimyninës maþytës Rageliø parapijos klebonas, laikësi sau giminingo kun. A. Strazdelio tradicijø: visada bûdavo proletariðkai apsirengæs, nesilaikydavo jokiø poniðkø ir miesèioniðkø paproèiø, Rokiðky buvo ákûræs savo partijà, kuri nesiblokavo në su viena ið tada èia veikusiø partijø. Mitinguose jis þaibus ir perkûnus mëtydavo prieð burþuazinæ visuomenæ. Kiekvienas kun. Stakelës pasirodymas mitinge virsdavo triukðmingu ir linksmu spektakliu, kuriuo publika visada bûdavo labai patenkinta. Paþangos partijos mitingas ávyko didþiulëje miesto aikðtëje rinkoje. Þmoniø jau buvo susirinkæ didelis bûrys, kai èia atvyko J. Tumas-Vaiþgantas. Tai buvo vidutinio ûgio kunigas, dar jaunas, bet jau baltais plaukais, su akiniais ir apsirengæs sutana. Atvyko vienas, nieko nelydimas, nes vietos kunigai buvo krikðèionys demokratai, ir jie nesiteikë savo politiná prieðà palydëti á kovos arenà. Bet ir nestojo vieðai prieð já, o susirinko á klebonijà pietauti, kol jø kolega prakaitavo miesto aikðtëje, bekovodamas su socialistais ir liaudininkais. Vaiþgantas pats atidarë mitingà ir ëmë kalbëti. Að godþiai gaudþiau kiekvienà jo þodá ir gestà. Jis kalbëjo nuo Blaivybës draugijos arbatinës laiptø. Jam ið kairës, netoliese, stiebësi á virðø milþiniðka ir þinoma savo gotikos groþiu baþnyèia. Á deðinæ nuo jo, kiek toliau, bolavo puikûs grafo Pszezdeckio rûmai, o prieðais plytëjo didelë miesto aikðtë. Vaiþgantas kalbëjo apie buvusià caro priespaudà, apie kilusá prieð jà tautiná sàjûdá ir jo kovas su carizmu. Kalbëjo apie Lietuvos valstybës ákûrimà ir Paþangos partijos lyderiø nuopelnus. Kvietë visus balsuoti uþ jos kandidatus. Kalbëdamas jaudinosi ir nejaukiai jautësi, smarkiai prakaitavo, nuolat nosine ðluostësi veidà, nusiimdavo akinius ir juos valë, tarytum norëdamas iðloðti laiko, kad galëtø nusiraminti ir sutelkti mintis. Jis pats jautë, kad politiniø mitingø estrada ne jam sukurta. Nei savo kalbos turiniu, nei forma Vaiþgantas nesudomino ir nepaveikë savo gausiø klausytojø. Dauguma jø net neþinojo, jog èia kalba garsus lietuviø raðytojas ir visuomenës veikëjas. Daugumai buvo nesuvokiama jo kultûringa, rami, nieko grubiai nepuolanti, subtili ir literatûrinë kalba. Jis dar kalbëjo apie tautinæ vienybæ, apie visø luomø ir klasiø bendradarbiavimà valstybinëje kûryboje. Pagaliau jis uþbaigë savo kalbà, nesukëlæs audringo minios pritarimo. Po J. Tumo kalbos iðëjo á tribûnà kitø partijø atstovai. Vaiþgantas kurá laikà ramiai klausësi ðiø kalbø, nereplikuodamas ir nebandydamas atremti iðkilusiø aðtriø kaltinimø Paþangos partijai, o paskui mostelëjo ranka, krestelëjo galvà ir nuëjo á klebonijà pietauti. Po keliø valandø jis vël gráþo á mitingà ir pareiðkë, jog jis pradëjæs mitingà, tai jis turás já ir uþdaryti. Tuo metu á tribûnà pakilo dailininkas J. Vienoþinskis. Jis vaizdinga ir meniðkai nuoðirdþia forma iðkëlë tautinio lietuviø sàjûdþio Auðra nuopelnus ir savo kalbà, nukreiptà asmeniðkai á

113 qxd :21 Page 113 Tumà-Vaiþgantà, uþbaigë tokiais þodþiais: Jûs esate romantikai ir tautos svajotojai, jûs prikëlëte lietuviø tautà savarankiðkam ir laisvam gyvenimui, dëkui jums uþ tai! Bet dabar atëjo nauji laikai: dabar reikia kraðtà sutvarkyti realiais socialistiniais pagrindais, apie kuriuos jûs neturite jokios nuovokos. Dabar jûs tik trukdote, pastojate kelià paþangai. Tad geriausia jums pasitraukti ið politinio gyvenimo ir garbingai pailsëti! Vaiþgantas, girdëdamas ðiuos þodþius, atrodë, smarkiai susijaudino, visas suvirpo, sujudëjo ir ëmë gyvai ir karðtai kalbëti: Tai kà? Iðeina, jog mes jau nereikalingi, kad mes jau atlikome savo uþdaviná ir mums jau nebëra kas veikti ðiame pasaulyje! Ðtai nauji galvoèiai mums á akis sako: dëkui, kà padarëte tautai, dabar ðtai jums ðluota sëskitës ant jos ir nebesikiðkite á ðios þemës reikalus! Bet mes dar esame gyvi. Mes mylime savo tautà ir norime jai sukurti geriausià gyvenimà! Mes dar norime gyventi, o jûs mums siûlote garbingai numirti! Dëkui uþ tai! Visi balsuokite uþ Paþangos partijà! O dabar ðá mitingà laikau uþdarytu! Publika ëmë skirstytis á namus. Kun. J. Tumas neatsakë në á vienà Paþangai mestà kaltinimà, jis daugelio jø net ir negirdëjo, nes nesiklausë. Po mitingo Vaiþgantas vël norëjo gráþti á klebonijà. Bet staiga prie jo priðoko J. Vienoþinskis, karðtai já pasveikino ir ëmë kviesti á karèemà iðgerti. Vaiþgantas spyriojos, matyt, aiðkinosi negeriàs, bet Vienoþinskis neatstojo nuo jo, draugiðkai apkabino ir nusivedë karèemos link. Kai kurie mitingo dalyviai tai matë ir stebëjosi: kai vieðai kalba, tai lyg ir prieðai, o dabar apsikabinæ eina drauge iðgert! Þinoma, J. Tumas karèemoje degtinës negërë tik arbatos. Bet uþtat jo bièiulis iðgërë degtinës ir uþ save, ir uþ já. Po trejø metø su J. Tumu-Vaiþgantu susipaþinau asmeniðkai. Tada buvau studentas ir redagavau jaunimo þurnalà Pavasaris. Buvo minima Vilniaus Didþiojo Seimo dvideðimtmeèio sukaktis. Atëjau á jo butà prie Vytauto baþnyèios ir papraðiau paraðyti straipsná apie tà Seimà. J. Tumas-Vaiþgantas labai draugiðkai mane priëmë ir mielai paþadëjo paraðyti. Paþadà iðpildë, ir að jo raðiná apie Vilniaus Seimà iðspausdinau þurnale kaip vedamàjá. Bet artimesniems santykiams susidaryti tada nebuvo nei progos, nei pagrindo. Jie uþsimezgë tik 1929 metais ir truko ligi pat Vaiþganto mirties. Tø metø vasarà að baigiau Paryþiuje Sorbonos universitete literatûrines ir filosofines studijas ir sugráþau á Kaunà. Èia per nesusipratimà tuojau buvau paskirtas vyriausiuoju dienraðèio Rytas redaktoriumi. O tuo metu kaip tik vyko J. Tumo-Vaiþganto jubiliejaus minëjimas. Vaiþgantas, nors turëjo piktø ir atkakliø prieðø ir jø buvo ne kartà vieðai puolamas, vis dëlto buvo nepaprastai populiarus tarp þmoniø. Vargiai kuris kitas ið to meto raðytojø buvo taip karðtai mylimas ir gerbiamas kaip Vaiþgantas. Ir Kauno miesto Rotuðës Gulbës salëje beveik iðtisà savaitæ nesibaigiantis srautas delegacijø bei atskirø asmenø sveikino jubiliatà. Jis be tuðèio pasididþiavimo mëgo ðá populiarumà ir kasdien ateidavo á Rotuðës salæ mielai priimti ðiø sveikinimø. Já labai mëgo visuomenë ir jis ne maþiau mëgo visuomenæ. Jis su atvira ðirdimi ir iðtiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik á já kreipdavos, ir, nepaisydamas politiniø ar religiniø paþiûrø skirtumo, visiems stengdavos padëti. Atrodë, jog jam kiekvienas þmogus, kuris turi þmogaus veidà, yra jo brolis, jo bièiulis, jo draugas. Mylëti ir bûti mylimam! buvo jo gyvenimo ðûkis. Tiesa, jis ne visus suprasdavo, bet visus uþjausdavo ir kiekvienam stengdavosi padëti, kas tik á já kreipdavos. Daugelio gyvenimo apraiðkø jis net nesuprasdavo, bet mëgo dalyvauti tuose gyvenimo sûkuriuose ir skaudþiai iðgyvendavo, kai á kokià nors visuomeninæ ar kûrybinæ akcijà bûdavo pamirðtama já pasikviesti. Visuomeniðkumas buvo vienas ið esmingøjø jo Vaiþgantas amþininkø akimis 113

114 qxd :21 Page Juozui Tumui-Vaiþgantui 140 prigimties pradø. Jo prigimtis skverbësi daugiau á platumà, negu á gilumà. Jis buvo individualus ir originalus, bet niekada nesistengë uþsidaryti savo kiaute. Jo individualybë organiðkai susiliedavo su jo visuomeniðkumu ir sudarë tokià vieningà bûtybæ, kuri pati savaime priminë meno kûriná. Todël ir raðytojams jis buvo gera medþiaga tarsi uþbaigtas pjesës ar romano personaþas. Be to, jis buvo labai nuoðirdus, patrauklus bei atviras visiems keturiems vëjams, su dþiaugsmu priimantis ir visus ið iðorës plaukianèius pradus. Taigi, ir að nuvykau á Gulbës salæ pasveikinti jubiliato Ryto vardu, nors jo leidëjø nebuvau ágaliotas. Tai jie palaikë mano politiniu nedrausmingumu. Jubiliatas karðtai padëkojo uþ sveikinimus ir èia pat mane iðbuèiavo. Visa salë plojo. Að pajutau, kad Ryte reikia bûtinai paskelbti gerà straipsná apie Vaiþgantà, taèiau nebuvo kam greitosiomis jo paraðyti. Rytas neturëjo pastoviø ir kompetentingø bendradarbiø rato, o að pats, eidamas vyriausiojo redaktoriaus pareigas, negalëjau rasti laisvos valandëlës tokiam straipsniui paraðyti. Tad ëmiau ir perspausdinau puikø Vinco Mykolaièio-Putino raðiná Ðviesioji Vaiþganto kûryba. Ðis buvo kà tik atspausdintas vienoje Vaiþganto Raðtø knygoje. Þinoma, já atspausdinau autoriui sutikus. Kità dienà sutinku gatvëje susijaudinusá ir nusiminusá Vaiþgantà. Teiraujuos, kas atsitiko, o jis tuojau man viskà iðdëstë: Að kà tik ið Ryto redakcijos. Buvau uþëjæs jums padëkoti uþ atspausdintà straipsná apie mane. Ta proga norëjau ir su jumis arèiau susipaþinti. Ir kà gi? Jûsø neradau redakcijoj. Radau tik Leonà Bistrà ir kitus Ryto leidëjus. Jie mane tenai labai nemandagiai priëmë, priekaiðtavo Dievaþin uþ kà. Dabar jauèiuosi áþeistas, paþemintas... Bet uþ kà gi, kunige kanauninke? Ir kaip jie dráso taip padaryti? Jûsø vizità laikau dienraðèiui didele garbe, labai dëkoju ir nuoðirdþiai praðau atleisti uþ patirtus ten nemalonumus. Gaila, kad að tuo metu nebuvau redakcijoje. Jie visus turimus priekaiðtus tautininkø valdþiai bloðkë á mane. Tarytum að bûèiau pati valdþia, tarytum að valdyèiau ir bûèiau atsakingas uþ valdþios veiksmus. Valdþia valdo, kaip jai patinka, ir mano nuomonës nei patarimo nesiklausia. Kuo að dëtas, jei jiems valdþia nepatinka! Kanauninke, nesijaudinkite ir nesiteisinkite! Að puikiai suprantu, kokia nesàmonë jus pulti ir áþeidinëti dël valdþios. Jø ðá poelgá laikau ðiurkðèiu iðsiðokimu, tad labai praðau man atleisti. Bet vis dëlto jûs esate to laikraðèio redaktorius, ir að jums, o ne kam kitam norëjau padaryti padëkos vizità. Turbût á ðià vietà að patekau per nesusipratimà ir ilgai ten nepasiliksiu. Leidëjai ten mane traktuoja beveik kaip idëjiná savo prieðà. Kasdien turiu su jais aðtriø ginèø ir nesutarimø. Ilgai tenai neiðtversiu, o jus gerbiu ir myliu kaip didelá Lietuvos raðytojà. Niekad neprisidësiu prie jûsø niekinimo. Iðsiskyrëme draugiðkai, bet Vaiþganto liûdesys iðliko ir jam atsisveikinant. Matyt, já giliai ir aðtriai tenai buvo áskaudinæ. Po kurio laiko Tiesos draugijos pirmininkas L. Bistras, atëjæs á Ryto redakcijà, ëmë man priekaiðtauti: Jums èia pradëjus dirbti, pradëjo lankytis prieðiðkos mums ideologijos þmonës. Neseniai buvo atëjæs ir J. Tumas-Vaiþgantas. Iðsibarëm kaip reikiant! Ir visiðkai be reikalo. Vaiþgantas nëra partinis politikas ir buvo nesàmonë já uþsipulti. Be to, jis atëjo pas mane. Ir já áþeisdami, jûs áþeidëte ir mane. Taèiau jûs didelæ klaidà padarëte, perspausdindami Putino straipsná apie Vaiþgantà, pertraukë mane Bistras. Vienas liberaliðkas kunigas giria kità li-

115 qxd :21 Page 115 beraliðkà kunigà. Katalikø dienraðèiui tai nedera daryti. Uþ tai man jau padarë priekaiðtà net Vatikano atstovas. Pasakiau jam, jog ði klaida padaryta be mano þinios ir pasiþadëjau, kad ji bus iðtaisyta. Bet kaip jûs manote tai padaryti? Argi Ryto redakcija paskelbs, jog ðis straipsnis atspausdintas be jos þinios? Tai bûtø jau per daug juokinga nesàmonë! Galima bûtø paprieðtarauti tame straipsnyje paskelbtoms tezëms. Ir tai jûs pats turëtumët padaryti. Ne! Að tokio straipsnio neraðysiu ir nieko nepaneigsiu. Kaipgi að galiu raðyti prieð straipsná, su kuriuo visai sutinku? Ir kokia nesàmonë bûtø nei ið ðio, nei ið to áþeidinëti abu þinomus ir gerbiamus raðytojus. Juk straipsnis buvo ádëtas man paèiam papraðius Putino sutikimo. Jûs pats matote, kad to negalima daryti tai bûtø abiejø raðytojø áþeidimas ir savæs iðniekinimas. Tai bûtø keista, juokinga ir absurdiðka. Gal jûs ir teisus. Gal ir nereikia dabar në vieno ðiø raðytojø áþeidinëti. V. Mykolaitis-Putinas labai jautrus, jis tolsta nuo katalikybës. Jei já dabar uþkabintume, tai jis gal tikrai nuo jos nusigræþtø, bet kà daryti, kai að net Vatikano atstovui paþadëjau, kad ði jûsø padaryta klaida bus atitaisyta? To tai að neþinau! Jei taip, tai gal jûs paraðytumët straipsná, kur bûtø netiesioginiu bûdu, neminint nei Vaiþganto, nei Putino, sukritikuojamos ir paneigiamos tame straipsnyje paskelbtos tezës. Tada ir vilkas liktø sotus, ir avis sveika. Jûs siûlote toká politiðkà ir diplomatiná klausimo iðsprendimo bûdà, taèiau neþinau, ar að sugebësiu juo pasinaudoti, diplomatiðkai uþbaigiau ðá nemalonø pokalbá. Po to mano ir Ryto leidëjø santykiai vis aðtrëjo, o kilæ nesusipratimai nuo pirmosios redagavimo dienos vis didëjo. Jie buvo ir ideologinio, ir politinio, ir taktinio, ir asmeninio pobûdþio. Pavyzdþiui, að grieþtai atsisakiau ginti prelatà Olðauskà, kai tuo metu kilo garsioji byla dël moters nuþudymo. Ir kitø nepraðiau raðyti já ginanèiø straipsniø. Tai kriminalinio pobûdþio byla, teismas teiðaiðkina, kas ir kiek èia kaltas, sakydavau karðtuoliams. Prelatas Olðauskas dël to ið kalëjimo skundë mane net arkivyskupui. Ir að, bûdamas nepartinis, prieð savo norà ir per nesusipratimà buvau átrauktas á partiniø kovø sûkurá. Papuoliau á aðtrø konfliktà su visomis tada buvusiomis Lietuvoje burþuazinëmis partijomis. Nusivyliau visa to meto susmulkëjusia, supilkëjusia visuomene ir buvau nuðalintas nuo vyriausiojo redaktoriaus pareigø. Tik baigæs mokslus ir pradëjæs dirbti, po dviejø mënesiø atsidûriau gatvëje: vieniðas, nusivylæs, susipykæs beveik su visa vyresniàja karta. Mano sveikata paðlijo metais turëjau atlikti kareiviavimo prievolæ, bet sveikatos tikrinimo komisija pripaþino mane esant per silpnà tarnauti kariuomenëje. Buvau pakviestas á Uþsienio reikalø ministerijà Eltos redaktoriumi, bet nepanorëjau tapti valdininku ir atsisakiau ðio pakvietimo. Buvau dar pakviestas redaktoriumi á Mûsø laikraðtá, bet ir ið ten pasitraukiau. Anksèiau buvau numatytas literatûros ir þurnalistikos dëstytoju á Filosofijos fakultetà, bet, man vieðai pasireiðkus, buvo atsisakyta tokios minties. Kurá laikà beviltiðkai blaðkiausi, didelio nerimo apimtas ir pesimizmo slegiamas. Bet jauna prigimtis atsilaikë prieð pirmuosius tragiðkus smûgius. Nusivylæs vyresniàja karta, ryþausi savo veiklà nukreipti jaunuomenës link. Dar 1929 m. ásteigiau jaunesniøjø moksleiviø þurnalà Ateities spinduliai ir kiek laiko já redagavau. Mane ëmë lankyti jaunieji literatai, ir greitai jø susispietë iðtisas bûrys. Taip 1930 metais suorganizavau ir suredagavau modernios litera- Vaiþgantas amþininkø akimis 115

116 qxd :21 Page Juozui Tumui-Vaiþgantui 140 tûros almanachà Granitas. To meto sàlygomis tai buvo sunkus ir sudëtingas darbas. Taèiau buvau iðtroðkæs darbo ir veiklos. Buvau, rodos, tam ir ðiek tiek pasirengæs baigæs Lietuvos universitetà ir Sorbonos universitetà Paryþiuje. Reikëjo ieðkoti naujø keliø. Bet kur ir kaip að to pats gerai nenumaniau. Að pats buvau draskomas aðtriø vidiniø prieðtaravimø, apimtas nuolatinio didelio nerimo. Galvojau, kad reikia veikti, reikia ieðkoti naujø keliø. Reikia ásteigti savarankiðkà, laisvà, jokiomis dogmomis ir jokiais prietarais nesuvarþytà kultûros gyvenimo þurnalà, kuris iðjudintø visà mûsø sustingusá gyvenimà, já nuskaidrintø ir dvelktelëtø ðvieþiu, gaiviu vëju. Reikia á já pakviesti raðytojus, dailininkus, ávairiø paþiûrø kultûringus þmones ir sutelktomis pastangomis ieðkoti naujø keliø visose mûsø gyvenimo srityse. Reikia ásteigti þurnalà, kuriame að bûèiau tikras ðeimininkas nepriklausomas nei nuo leidëjø, nei nuo kokiø nors partiniø lyderiø ar miesèioniðkø prietarø kupinos visuomenës. Tokios mintys ar tik svajonës ir pagimdë savaitiná, iliustruotà kultûros gyvenimo þurnalà Naujoji Romuva, kurio að buvau ir steigëjas, ir leidëjas, ir redaktorius. Ðis þurnalas iðsilaikë iðtisà deðimtá metø. Mintis já ásteigti galutinai subrendo 1930 metø rudená. Gruodþio 1 dienà turëjo pasirodyti pirmasis numeris. Tuojau ëmiau ieðkoti spaustuvës, popieriaus, patalpø ir reikalingo kredito, kol suplaukusi prenumerata já padengs. Ëmiau telkti bendradarbius, lankyti ir kalbinti raðytojus, dailininkus bei mokslininkus. Vienà pirmøjø pakvieèiau J. Tumà-Vaiþgantà. Jis entuziastiðkai pasveikino ðá sumanymà, mielai sutiko bendradarbiauti ir paþadëjo stengtis kiekvienam numeriui kà nors paraðyti. Sutiko bendradarbiauti nestatydamas jokiø sàlygø, nepasiteiravæs, nei koks bus mokamas honoraras, nei kokia bus þurnalo kryptis, nei kokie bus jo bendradarbiai. Kai kurie to meto senieji raðytojai buvo taip susipykæ, jog kvieèiami bendradarbiauti ið karto pasakydavo, kad jei toks ar kitoks raðytojas bendradarbiaus, tai jis jokiu bûdu negalësiàs tame paèiame leidiny darbuotis. Vaiþgantui buvo visiðkai svetimas toks jausmas ir poþiûris. Tada jis pakvietë mane pasilikti pietø. Kaip tik tuo metu pas já atëjo dar vienas sveèias ið universiteto. Vaiþgantas buvo puikios nuotaikos ir gyvai, vaizdingai pasakojo savo áspûdþius ið latviø ir estø teatrø, kuriuos buvo lankæs. Paryðkino, jog jø balerinos skirtingai individualiai ðoko ir èia pat ëmë vaizduoti, kaip ðoko latvë ir kaip ðoko estës. Tuo metu á salonà áëjo sukumpusi jo ðeimininkë ir tarë: dvasiðkasis tëveli, praðau pietø! Bet dvasiðkasis tëvelis á jos kvietimà nekreipë jokio dëmesio, o pasikëlæs sutanà linksmai ðoko baletà. Ðeimininkë dar kartà pakartojo savo kvietimà, melancholiðkai palingavo þilà galvà, paskui mostelëjo ranka ir iðëjo. Tumas tik galutinai pailsæs ir uþdusæs liovësi ðokæs ir mudu nusivedë á valgomàjá. Pietûs buvo skanûs ir sotûs, bet jokiais svaiginamaisiais gëralais nepavaiðino, nes pats jø visiðkai negerdavo. Pietø valanda praslinko linksmoj, ðviesioj ir bièiuliðkoj nuotaikoj. J. Tumas buvo toks paprastas ir nuoðirdus, jog ið karto su juo imdavai jaustis jaukiai ir laisvai. Po keliø savaièiø vël aplankiau J. Tumà-Vaiþgantà paþadëtos þurnalui medþiagos pasiimti. Radau já sunerimusá ir susirûpinusá. Argi jûsø organizuojamas þurnalas dar iðeis? Juk mieste plaèiai pasklido gandai, kad jis jau þlugo dar negimæs. Sako, jog pats suskubæs susipykti su jo leidëjais ir kad dël to þurnalas nepasirodysiàs. Konservatoriai klerikalai jau triumfuoja. Kanauninke, þurnalas tikrai pasirodys. Leidimà jau turiu kiðenëje. Su Spindulio spaustuve jau sudariau sutartá dël jo spausdinimo. Ið karto nereikës

117 qxd :21 Page 117 mokëti uþ tai grynais. Sutiko kredituoti. Kol suplauks prenumerata, atsilyginsiu vekseliais. Popieriø irgi uþsakiau iðtisiems metams, þinoma, taip pat kreditan. Tik administratoriaus dar neturiu. Pats uþsakinëju þurnalui medþiagà, pats bëgioju po namus jà rinkdamas. Kvalifikuotø administratoriø pas mus nëra, tai reikia surasti nors sàþiningà ir gabø þmogø, kuris bedirbdamas iðmoktø savo amato. Bet kur ir kaip greitosiomis toká þmogø rasti? Juk jûs pats þinote, kiek daug pas mus þlugo laikraðèiø ir þurnalø vien dël to, kad stokojama sàþiningø administratoriø. Reikës kurá laikà paèiam juo bûti. To tai per daug! Bûtinai turi susirasti administratoriø, kitaip niekas neiðeis! Ir redakcijos sekretorius bûtinai bus reikalingas, kitaip paskæsi visokiose redagavimo smulkmenose ir negalësi rimtai þurnalui vadovauti. Að jums kiek galëdamas padësiu. Be beletristikos, straipsniø ir recenzijø þurnalui teiksiu ir publicistiniø, gyvenimiðkø pastabø, kurios savaitiniam þurnalui bûtinai reikalingos. Jei ákursi þurnalui leisti draugijà, tai sutiksiu bûti jos nariu. Tik jûs pats nenuleiskite rankø ir nepasiduokite pesimizmui. Labai dëkui, kunige kanauninke! Tai bus labai didelë parama! Gal jûs sutiktumët bûti ir þurnalo redakcijos nariu? Tada nesijausèiau toks vieniðas ir turëèiau su kuo nuolat pasitarti. O dabar daþnai net neþinau, kas prieðas, kas draugas. Kas nuoðirdþiai pasiryþæs þurnalui padëti, o kas nori tik já þlugdyti, pasinaudodamas jam parodytu pasitikëjimu. Mielai sutinku bûti ir redakcijos nariu. Þinoma, að redakcijoj nesëdësiu, þurnalo interesais nepriimdinësiu ir jam rengiamos medþiagos kalbos netaisinësiu. Að tam per senas ir per daug turiu kitø darbø. Bet kartà á savaitæ visada galësiu ateiti á redakcijà ir bûti visiðkoj jûsø dispozicijoj. Galësiu jums padëti ir kilus nesusipratimams su valdþia, o jie bus tikrai neiðvengiami. Jeigu þurnalas norës bûti aktualus ir gyvas. O valdþia kartais manæs ir paklauso. Paprastai sakoma: Tumas visiems padeda, visus uþjauèia ir gelbsti. Dël to negalima, girdi, jo visada paklausyti. Bet vis dëlto að kai kà ir galiu. Kai kada iðgirsta ir mano balsà. Sako, Tumas yra tautos veteranas, nors ir nepataisomas romantikas, idealistas ir svajotojas. Labai dëkui, brangus kanauninke! Tai nuo ðios valandos jûs Naujosios Romuvos redakcijos narys... Sutarta! Þinoma, uþ darbà redakcijoje að nereikalausiu në cento. Jûs man mokësite tik honorarà uþ straipsnius. Puiku. Su viskuo sutinku. Þurnalas pasirodys ir jis reguliariai eis. Að jums pamedþiosiu ir naujø bendradarbiø. Tikiuos, jog sutarsime. Að tolerantiðkas ir sugyvenamas þmogus. Tai gerai þinau! O dabar eime pietø. Jie jau paruoðti, tik ðeimininkë laukia, kol sveèias iðeis, o jis neiðeis, kol ji nepavaiðins jo skaniais pietumis! Ar ne taip? Èia kanauninkas pakvietë savo ðeimininkæ ir ásakë dviem þmonëms padengti stalà. Po pietø að iðëjau ir vël pasinëriau á þurnalo organizavimo darbà. Buvau sustiprintas Vaiþganto entuziazmo, jo palankumo ir paþado visada padëti. Juozas Tumas-Vaiþgantas su kaupu tesëjo visus þurnalui duotus ásipareigojimus. Iðtikimai ligi mirties jame bendradarbiavo, kartais man trumpam laikui leisdavo iðvykti pailsëti. Tada pats eidavo redaktoriaus pareigas. Savo straipsnius daþniausiai pats atneðdavo á redakcijà, nereikalaudavo paèiam jø atsiimti, kaip darydavo daugelis kitø þymiø bendradarbiø. Be straipsniø, recenzijø ir beletristikos dalykëliø, beveik kiekvienam numeriui Vaiþgantas pateikdavo gyve- Vaiþgantas amþininkø akimis 117

118 qxd :21 Page Juozui Tumui-Vaiþgantui 140 nimo nuotrupø, ávairiø aktualiø pastabø, kurioms spausdinti þurnale buvo ásteigtas specialus skyrius Pastabos. Niekad neteko su juo susikirsti: pastebëjæs kuriuo nors klausimu mano skirtingà nuomonæ, tuojau nusileisdavo. Nors savo paþiûros nekeisdavo, bet nekeldavo jokiø ginèø. Að, þinoma, irgi vengdavau su juo ginèytis, jei dël ko nors ir nesutikdavau. Visus jo raðinius ir pastabas spausdindavau be jokiø pataisø. Jie buvo ranka raðomi, bet labai aiðkia raðysena, didelëmis raidëmis, kad spaustuvës darbininkai galëtø juos lengvai perskaityti. Tik labai jautrus buvo korektûros klaidoms. Joms pasitaikius, nevengdavo korektoriaus iðplûsti. Bet plûsdavo já vaizdingai, raiðkiai ir sultingai tik ne piktai ir nieku bûdu ne kerðtingai. Apskritai kiekvienas jo pasirodymas redakcijoj bûdavo kaip ðviesios saulës patekëjimas. Visada jis èia ateidavo linksmas, jaunatviðkas, kupinas giedraus humoro ir ðiltø jausmø. Visada atvykæs tuoj sukeldavo ðviesià nuotaikà ir entuziazmà. Vaiþgantas visada, kiek tik galëjo, stengdavosi visiems padëti ir visus gelbëti bëdai iðtikus. Ðiuo atþvilgiu jis esminæ pagalbà suteikë ir Naujajai Romuvai. Kà gi Naujoji Romuva Tumo-Vaiþganto atspausdino? Pirmiausia reikia paminëti jo beletristikos tekstus, bûtent: Kultûros vaizdai, Nei ðis, nei tas, Audra kalnuose. Visi jie buvo paskelbti 1931 metais. Pirmieji du tai Lietuvos gyvenimo vaizdai, kur panaudota ir etnografinë medþiaga, ir lietuviø liaudies buities motyvai. Treèiasis vaizduoja autoriaus keliones po Prancûzijos Alpes. Jame pasireiðkia didelë meilë gamtai, sugebëjimas á jà giliai ir nuoðirdþiai ásijausti ir sultingai jos gyvenimà pavaizduoti. Reikia paminëti ir jo kelioniø po Italijà, Prancûzijà bei Lietuvà apraðymus. Tai ne koks reportaþinis kelioniø áspûdþiø apraðymas. Èia visa naudojamoji medþiaga gerai autoriaus sugromuliuota, individualiai iðgyventa visa iðplaukusi ið jo turtingos kûrybinës asmenybës. Todël ðie kelioniø áspûdþiai drauge yra ir groþinës literatûros kûriniai. Stabtelëkime ties vaizdeliu Viena diena Nemajûnuose ( Naujoji Romuva, 1931 m. birþelio 14 d.). Juk tai ne paprastas kelionës áspûdþiø apraðymas, o iðtisa poema, kupina kosminës gamtos poezijos, tik proza paraðyta, bet primenanti Anykðèiø ðilelá. Tai tikras tumiðkas deimanèiukas, tyras literatûros ðedevrëlis. Èia Vaiþgantas kaip senovës pagonis garbina gamtà, þavisi jos stebuklais, visa savo bûtybe ásijauèia á jos paslaptis ir jos nuostabøjá groþá. Patekæs á gamtos prieglobstá, Vaiþgantas savo bendrakeleiviui Povilui Galaunei taria: Povilai, tuojau nusiaukime puðnis, nes vieta, kur atsiradome, ðventa yra; nuðtilkime plepëjæ paðalines istorijas, nes mane slegia ðventyklos kilnumas. Ar uþmirðai, kaip nustëra þmonës, áëjæ á rûmà, kur Dievas gyvena? Pagerbkime didþiàjà Gamtos Dvasià ir kepures nusiimdami, nes vis tiek prakaitas srovëmis þliaukia. Apsidairyk niekur aplink gyvo þmogaus, o jo darbo þymiø visur. Në maþiausios negyvos vietos, plikø uolynø, þvirgþdynø. Bene daugiausia Vaiþgantas Naujajai Romuvai bus davæs literatûros istorijos ir kritikos straipsniø bei literatûriniø recenzijø ir bibliografiniø informacijø. Apie Salomëjà Nërá jis entuziastiðkai atsiliepia ir prisipaþásta, jog jos poezija já visai pavergë : 49 miniatiûros po 3 4 posmelius; lyg ðilkiniu siûleliu ir biseriniais poterëliais iðsiuvinëti vaizdeliai. Miniatiûros, uþ kurias taèiau tenka mokëti kaip uþ didelius paveikslus. Recenzijos pabaigoje humoristiðkai ir bièiuliðkai jaunà poetæ áspëja: Saliamute, sukalbëk padëkos poterëlá, kad kunigas Maliauskas ar kas jam lygus neskaito poezijø, nes jei paskaitytø, oi duotø uþ tai, kad nuoga bëgioji á miðkà, kad be baþnyèios, be altoriø, kad bevelëji krematoriumà ir dar uþ kai kà... ( Naujoji Romuva, 1931 m. geguþës 10 d.).

119 qxd :21 Page 119 J. Tumas-Vaiþgantas vienas pirmøjø, jei ne pats pirmasis, Naujojoj Romuvoj iðkëlë Jono Marcinkevièiaus talentà, plaèiai recenzavo Mikalojaus Katkaus Balanos gadynæ ir labai aukðtai jà ávertino: P. Vaièiûnas, antai, Balanos gadynæ pavadino akvarelëmis pieðtà aukðtaièiø buitá. Að savo bûdu pasakysiu, kad èia iðtisa kasykla kaimo buities deimanèiukø; to, ko ieðkodavau mintimis nuolatos gráþdamas á vaikystës dienas. Betarpiðku jausmu gaubiama Balanos gadynë, nors grynai moksliðkai kalbant, etnografinis kûrinys, bet virsta lyg beletristiniu: skaitai ir neatsiskaitai, ir nekalta vaikiðka ðypsena nenueina nuo lûpø... Savo recenzijas Naujojoj Romuvoj jis pasiraðinëdavo ávairiopai, daþniausiai po jomis dëdavo paraðà: dr. J. Tumas. Nepamirðdavo ir Vaiþgantu pasiraðyti, o po smulkesniais dalykëliais padëdavo tik inicialus: K. J. T., J. T., arba dr. J. T. Jis raðydavo ne tik apie literatûros veikalus, bet ir apie dailës, muzikos, religijos, kalbotyros, istorijos bei þurnalistikos knygas. Bet prie jø plaèiau nesustodavo, o pasitenkindavo tik laikraðtine ir bibliografine informacija. J. Tumas Naujajai Romuvai davë ir grynai publicistiniø straipsniø, kokiose nors konferencijose ar susirinkimuose skaitytø paskaitø. Labai aktualiø, paraðytø gyva ðnekamàja kalba. Juk Vaiþgantas buvo ir þymus oratorius-paskaitininkas. Kultûriniø, tautiniø ir valstybiniø ðvenèiø proga jis visada bûdavo kvieèiamas tarti savo þodá. Ir niekados neatsisakydavo, nes tai laikydavo ðventa savo pareiga. Bet originaliausias Vaiþganto publicistinis ánaðas á Naujàjà Romuvà yra jo Pastabos trumpi straipsneliai aktualiais gyvenimiðkais klausimais. Pradþioje jis beveik vienas ðá skyrelá ir uþpildydavo, bet greit ëmë rastis ðio tumiðko publicistikos þanro pasekëjø, kurie jo pavyzdþiu irgi ëmë raðyti trumpus gyvenimiðkus straipsnelius. Bet në vienas jø neprilygo Tumui, o jam mirus, ðis skyrius Naujojoj Romuvoj visai iðnyko. J. Tumas-Vaiþgantas buvo jautrus, pastabus ir gyvas. Kol jis pësèias ateidavo ið savo buto á redakcijà, prisirinkdavo iðtisà pluoðtà áspûdþiø ir aktualiø pastabø. Juos èia pat, redakcijoj, uþraðydavo. O po pusvalandþio juos linotipininkas jau rinkdavo kitam þurnalo numeriui. Ðios nuoðirdþios, gaivaliðkos pastabos domindavo skaitytojus ir paskatindavo gyvai á jas reaguoti metø rudená Tumas ëmë sirguliuoti, net buvo priverstas ir ligoninëj pagulëti. Todël vis maþiau ëmë raðinëti á Naujàjà Romuvà metais þurnalas iðspausdino tik vienà jo straipsná apie J. Lindæ-Dobilà. Su J. Tumu-Vaiþgantu teko susidurti dar ir kitoje srityje metais kilo sumanymas ákurti Lietuviø raðytojø draugijà. Buvo tam sudarytas organizacinis komitetas, bet darbas nesisekë. Raðytojai tada buvo per daug pakrikæ, susiskaldæ: vieni uþsidaræ tarp keturiø sienø nieko nenorëjo þinoti apie kitus, antri asmeniðkai susipykæ dël recenzijø, áþeidimø nenorëjo net susitikti vienas su kitu. Jaunieji literatai, norëdami kaip galima greièiau prasimuðti á vieðumà, telkësi á grupes ir grupeles, dar gerai neþinodami, ko jie ið tiesø nori. Galbût todël raðytojai vëliausiai ið visø tada buvusiø Lietuvoje profesijø susitelkë á vienà organizacijà. Vien dël literatûros ir ið literatûros gyvenanèiø raðytojø tada beveik nebuvo. Visuomenë maþai domëjosi literatûra, stigo kvalifikuotø ir sàþiningø leidëjø, o valdþia jai remti tiesiogiai neskyrë nei jokiø lëðø, nei premijø, nei stipendijø. Apie naujø kadrø ugdymà net nebuvo kalbama ir konkreèiai nieko ðiuo reikalu nebuvo daroma. Literatûros þurnalai gimdavo ir greitai vël þlugdavo, likdami skolingi ir spaustuvëms, ir popieriaus pirkliams, ir savo bendradarbiams, ir skaitytojams. Jei ir kildavo koks sumanymas, tai nebuvo kompetentingo raðy- Vaiþgantas amþininkø akimis 119

120 qxd :21 Page Juozui Tumui-Vaiþgantui 140 tojø organo, kuris já paremtø, apgintø ir ágyvendintø. Jokiø literatûros vakarø tada nerengdavo, atrodo, jog net neþinota, kad jie reikalingi. Tokiomis sàlygomis nebuvo lengva ákurti Raðytojø sàjungà. Pagaliau vis dëlto buvo sudaryti Lietuviø raðytojø draugijos ástatai metais vasario 21 dienà ávyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Bet ið 70 pakviestø raðytojø á já atvyko maþiau kaip pusë. Atvykusiøjø dalis paèioj susirinkimo pradþioj ið jo pasiðalino. Atrodë, jog bendram darbui raðytojai dar nepribrendæ. Buvo sudaryta valdyba bet atsitiktinio ir dirbtinio pobûdþio. Tinkamesni tam raðytojai nesutiko joje dalyvauti. Valdybos pirmininku buvo iðrinktas Ignas Ðeinius, nuolatos gyvenæs Stokholme ir tik kada ne kada atvykstàs á Lietuvà. Bet ir taip sudaryta valdyba ðá tà darë rûpinosi autoriaus teisiø apsaugos sustiprinimu, svetimos menkavertës literatûros antplûdþio sumaþinimu, nuosavos bûstinës ásigijimu. Tik jai stigo nuoðirdaus kontakto su draugijos nariais. Todël tø metø lapkrièio 20 dienà ir ávyko ðis nepaprastas visuotinis Lietuviø raðytojø draugijos susirinkimas. Draugija buvo ásteigta lyg ið naujo. Buvo priimta naujø nariø dabar ji jungë apie 40 raðytojø. Susirinkimas vyko Menininkø klube, kuris buvo kà tik ásteigtas bendromis nepriklausomø dailininkø sàjungos ir Naujosios Romuvos pastangomis. Vaiþgantas iðkilmingai já paðventino ir atidarë, dalyvaujant dailininkams, raðytojams, muzikams, aktoriams ir þurnalistams, o man teko ten surengti pirmàjá literatûros vakarà. Á ðá klubà buvo perkelti ir Naujosios Romuvos dailininkø pirmadieniai bei raðytojø literatûriniai ketvirtadieniai. Klube-kavinëje vykdavo jaunøjø dailininkø, vadinamø modernistais, parodos, jaunøjø muzikø koncertai bei literatûros vakarai. Ðá klubà ir Lietuviø raðytojø draugija pasirinko savo bûstine ir jame rengdavo literatûros vakarus, reguliarius nariø pokalbius. Taigi ðiame Menininkø klube ir ávyko tas nepaprastas visuotinis Lietuviø raðytojø draugijos susirinkimas. Jo pirmininku vienbalsiai buvo iðrinktas Juozas Tumas-Vaiþgantas. Já visi gerbë ir mylëjo. Jis buvo labai paprastas ir nuoðirdus, paslankus ir paslaugus, niekam nepavydás, prieð niekà neintriguojàs ir visiems nusiteikæs padëti. Visada pilnas ðviesios nuotaikos ir þaismingo sàmojaus. Jis tada buvo toji figûra, kuri galëjo visus raðytojus jungti, nepaisant jø paþiûrø skirtingumo. Susirinkime buvo nutarta savo bûstine pasirinkti Menininkø klubà ir èia rengti literatûros vakarus, o kiekvienà antradiená laisvus nariø susiëjimus. Buvo sumanyta ásteigti ir literatûrai remti fondà, keletà metiniø literatûros premijø, taip pat nutarta ieðkoti kontakto su uþsienio raðytojais. Iðrinkta nauja draugijos valdyba, á kurià pateko J. Tumas-Vaiþgantas (pirmininkas), V. Mykolaitis-Putinas (vicepirmininkas), J. Keliuotis (sekretorius), J. Gruðas (iþdininkas) ir J. Kossu-Aleksandriðkis (turto globëjas). Á Garbës teismà buvo iðrinkti Vincas Krëvë-Mickevièius, Balys Sruoga ir Teofilis Tilvytis. Á revizijos komisijà Antanas Vienuolis-Þukauskas, Adomas Lastas ir Petras Babickas. Ðiame susirinkime vyravo draugiðka ir ðviesi nuotaika. Neiðkilo jokiø nei ideologinio, nei asmeninio pobûdþio ginèø. Buvo daug vilèiø iðjudinti literatûros gyvenimà ir sudaryti palankesnes sàlygas literatûrai ugdyti. Vaiþgantas raðytojø draugijos pirmininku iðbuvo ligi pat savo mirties. Po jo mirties draugijos pirmininku beveik kasmet buvo perrenkamas V. Mykolaitis-Putinas. J. Tumas-Vaiþgantas buvo puikus pirmininkas. Visada draugiðkas ir paprastas, visada ðviesios nuotaikos, jis neatsisakinëjo jokio darbo, nevengë në vieno þygio, kuris galëtø literatûrai padëti. Jam pirmininkaujant buvo ákurtas lietuviø literatûros rëmimo fondas, kuris kasmet turëjo skirti po keturias premijas poezijai, beletristikai, dramai ir kritikai. Be to, jis turëjo skirti literatûrines stipendijas ir teikti raðytojams paskolas. Pradþiai ið Ðvietimo ministerijos buvo

121 qxd :21 Page 121 papraðyta litø. Bet ði grieþtai atsisakë tokià sumà fondui skirti, o ið kitur gauti lëðø buvo neámanoma. Tad Fondas buvo priverstas tenkintis tik savo nariø raðytojø mokesèiais, o vien tuo remiantis, nebuvo galima nei premijø, nei stipendijø skirti. Fondas galëdavo raðytojams teikti tik trumpalaikes paskolas. Tik po keleriø metø triukðmavimo valdþia ir visuomenë ëmë Fondui skirti ðiek tiek lëðø. Tada ir jo veikla galëjo iðsiplësti. Mëginta ákurti bendrovæ groþinës literatûros veikalams leisti. Bet dël lëðø stokos ðis sumanymas nebuvo ávykdytas. Valdþia kasmet knygoms leisti skirdavo po litø, o kartais net ligi litø. Uþ tokià sumà buvo galima iðleisti beveik visus tada Lietuvoje raðomus groþinës literatûros kûrinius, o autoriams sumokëti neblogà honorarà. Ir ði suma gráþtø atgal ir dar su procentais. Bet ðvietimo ministerijos biurokratai ir knygoms leisti komisija taip netikslingai ir neplaningai, tarsi be nuovokos, ðias sumas iðleisdavo, kad groþinei literatûrai beveik nieko netekdavo. O privatûs leidëjai visiðkai nepajëgë ðio uþdavinio atlikti. Jie drásdavo leisti tik paèiø þymiausiø raðytojø kûrinius ir paèiø blogiausiø, kurie savo tuðtumu ir nemoraliu turiniu galëdavo privilioti daugiau skaitytojø. O ðiaip padorûs raðytojai ir ypaè pradedantieji, norëdami savo knygas iðleisti, ne tik negaudavo jokio honoraro, bet dar turëdavo leidëjams padengti jø spausdinimo iðlaidas. Dël tokios bûklës buvo daug dejuota, buvo daug projektø, bet tas nedavë jokiø rezultatø. Visuomenë knygø nepirkdavo, nors jas ir skaitydavo skolindamasi ið bibliotekø ir ið savo paþástamø. Knygø iðeidavo nedaug ir daugelis jø bûdavo þemo lygio, net nevertos skaityti. Raðytojø draugija pradëjo rengti literatûros, muzikos ir dainø vakarus. Pirmasis toks vakaras ávyko 1933 metø vasario 13 dienà Menininkø klube. Ðie literatûros vakarai sulaukë didelio pasisekimo, juos lankydavo þmonës, norintys asmeniðkai pamatyti raðytojus, paklausyti muzikos ir dainø. Kas antrà antradiená vykdavo raðytojø pokalbiai aktualiais to meto literatûros klausimais. Jie padëjo raðytojams formuoti savo paþiûras á literatûrà, arèiau vienam kità paþinti, susidraugauti. Ir literatûros vakarus, ir pokalbius tekdavo man vienam organizuoti. Taèiau per eilæ metø literatûros gyvenimas vis dëlto ásisiûbavo. Atsirado daugiau raðytojø ir skaitytojø. Privatûs leidëjai ir visuomeninës organizacijos ëmë skirti premijas. Pagaliau ir Ðvietimo ministerija paskyrë vienà valstybinæ premijà, jos skyrimo nepatikëjusi Raðytojø draugijai. Þinoma, pats literatûros lygis nuo to nepakilo, taèiau kiek pagyvëjo ir iðsiplëtë literatûrinis gyvenimas metø rudená Vaiþgantas ëmë sirguliuoti. Sirgo, rodos, kaþkokia kepenø liga. Buvo priverstas net atsigulti á Kauno miesto ligoninæ. Að tada já beveik kas dienà aplankydavau ir atneðdavau beveik visus tos dienos laikraðèius ir þurnalus. Jis tuojau pakildavo ið lovos ir imdavo laikraðèius neðioti kitiems ligoniams, gulintiems ávairiose palatose. Gailestingosios sesutës protestuodavo ir jam sakydavo, kad gydytojo uþdrausta vaikðèioti, o tuo labiau bëgioti po kitas palatas. Bet jis nekreipdavo á jø pastabas jokio dëmesio. Laikraðèius padalydavo ligoniams, pats vienà kità perþvelgdavo ir imdavo gyvai komentuoti juose paminëtus ávykius. Èia vël sesutës primindavo Vaiþgantui, kad jam negalima nei tiek daug skaityti, nei taip ilgai kalbëtis. Kad jis turás ramiai gulëti ir ilsëtis sirgti... Tai suriðkite mane ir prikalkite prie lovos, tada tai gal ramiai ir gulëèiau, o dabar gi esu gyvas þmogus! atsikirsdavo savo globëjams jis. O ðios nebeþinodavo, kà toliau ir besakyti, ir kaip besudrausminti toká neramø ir neklusnø ligoná. Kiek pasveikæs, Vaiþgantas gráþo á savo butà. Bet ið èia reikëjo kraustytis kitur. Vyskupijos kurija Vytauto baþnyèià atidavë vienuoliams pranciðkonams, nes ji jiems kadaise priklausiusi metø vasario 16 dienà Vaiþgantas atsisveikino su savo iðpuoselëta baþnytële. Jis persikëlë á giminaièiø Klimø pasi- Vaiþgantas amþininkø akimis 121

122 qxd :21 Page statytus namus ant Vytauto kalno. Namai graþûs, moderniðki, puikioj vietoj, ið jø matyti visa Kauno panorama. Èia J. Tumas-Vaiþgantas dar bando atsistoti ant kojø, dar svajoja pradëti raðyti naujø veikalø. Aplankydavau já ir èionai. Rasdavau daþnai gulintá lovoje, su neramia ir liûdna veido iðraiðka. Suskambëdavo telefonas, jis tuojau pakildavo ir bëgdavo prie jo kalbëtis, o telefono aparatas buvo prie pat durø. Ásëlinusi jo senutë ðeimininkë senatviðkai bambëdavo: Negali jau, dvasiðkasis tëveli, ramiai sau pagulëti. Tuojau bëgi per visà kambará prie telefono. Tai kà, tu nori, kad að, turëdamas bute telefonà, juo nesinaudoèiau? Jei nebëra sveikatos, tai reikia viskà pamirðti, visko atsisakyti, melancholiðkai jam atsakydavo senutë. Bet judrus, kaip gyvas sidabras Vaiþgantas visiðkai nemanë klausyti iðmintingø jos þodþiø. Kiek sustiprëjæs jis ëmë bëgioti po miestà ir vël dalyvauti visuomenës gyvenime. Kaþkokiam karininkui buvo paþadëjæs baþnyèioje já sutuokti. Tarp inteligentø buvo ásigalëjæs paprotys tuoktis pas kun. Tumà. Ir jis niekam neatsakydavo ðios malonës. Ir ðtai Vaiþgantas nuvyko á baþnyèià sutuokti to karininko. Zakristijoje já pagavo smarkus skersvëjis ir jis balandþio 22 dienà susirgo plauèiø uþdegimu. Nusilpæs jo organizmas nebepajëgë nugalëti naujos ligos ir balandþio 29 dienà Vaiþgantas mirë. Sergant retai kas já belankë. Atëjæs pas já daþniausiai uþtikdavau vieniðà. Tik kartais rasdavau jo biografà Aleksandrà Merkelá, kuris ligi paskutinës jo gyvenimo dienos kaupë medþiagà raðytojo biografijai I.23 Vilnius JUOZAPAS HERBAÈIAUSKAS Paskutinis pamokslas pavasaringai Juozo Tumo atminèiai Juozui Tumui-Vaiþgantui 140 Maèiau, girdëjau, stebëjau: Juozas Tumas savo kûno laidotuviø metu stovëjo ant savo karsto ir kalbëjo: In nomine Patris Sorores, fraters!.. Mano mielos sesytës! Mano mieli broluþiai! Brangûs prieteliai visi, kurie èia susirinkot ir viens kito klausinëjat: kur dabar Tumas? Kà jis galvoja, kà jis jauèia? Ar jau nusiramino Juozas Tumas? Klausykit! Að jau ramus, að jau linksmas, nors labai buvau uþpykæs ant savæs, ant savæs. Mano kaltë, kad per ilgai gyvenau þmonëms, ágrisau jiems! Að jau ramus dabar. Að dabar kaip naujagimis kûdikis (to jausmo jûs niekad nesuprasit, kol neiðsidanginsit ið gyvenimo kiauðo) kaip lengva mane pravirkdinti. Ir ið mano grabo norima uþdirbti tokie dabar gyvieji þmonës. Að ne lombardas, að ne labdaringa ástaiga palikit mane ramybëje! Dabar að bièiø vaðko liepsnojanti þvakelë: galiu su visais ðviesele pasidalyti, man negaila ðvieselës man, paèiam ðviesa jau virtusiam... Neþiûrëkit á mane taip liûdnai, nesigailëkit manæs savæs pasigailëkit! Ko aðarojat? Juk að gyvas. Ar manæs gyvo jûs nematot? Nejau jûs akli materijos aklumu? Að gyvas. Apþiûrëkit mane, apèiupinëkit mane, netikintieji tamoðiai. Að

123 qxd :21 Page 123 nusikvatosiu nuoðirdþiais juokais, kad jums sukelèiau linksmà regëjimà. Mëgau ir mëgstu tokius ðposus. Juokai geriausia priemonë liûdnam þmogui atsipeikëti. Juk dar pamenat mano juokavimus? Nejau norit, kad ir dabar að ið jûsø kvatoèiau? Kokie jûs juokingi... Kas tai? Jûs visi tokie rimti tokie rimtai sustingæ stulpai. Kas atsitiko? Þaibas ðiurpuliais mane krato... Aaaa! Þinau jau, þinau suprantu viskà... Að jums miræs þmogus, að jums garbingas lavonas! Að jums stabas, að jums naujo smûtkelio pavidalas savo palaidotu kûnu, savo kapu... Gyvo Juozo Tumo jau nebëra! Liko tik atmintis, liko tik gyvo Juozo Tumo aidas... O jûs mylit tik gyvybës aidus, gyvybës gyvo balso nepakenèiat... Meluoja jûsø galvos, jûsø smegenys! Meluoja jûsø visokiais jausmø aidais prikimðtos ðirdys. Að gyvas! Juozas Tumas gyvas, gyvas! Ar girdit gyvo Juozo Tumo gyvà balsà?! Jûs negirdit mano ðauksmo, jûs jau apkurtot! Jûs nematot manæs jûs jau apakot! Kad bûtumët romantikai, regëtumët mane gyvà, girdëtumët mano gyvà balsà! Tiesa, suduþæs jau mano þmogiðkas radijo aparatas, jis jau nebebanguoja. Ramiai galit pasiteisinti, laidodami mano suduþusá aparatà... O þmonës, þmonës... Jûs dar neþinot, kad kapai praeities gyvi radijo aparatai... Kaip skaudu, kaip baisu. Jûs manæs nematot, mano balso negirdit. O að jus matau, kiaurai permatau, jûsø mintis girdþiu, jûsø sukalbëtus poterëlius girdþiu, jûsø tylias kontempliacijas girdþiu. Girdþiu, kaip ðirðë meilinasi prie voro. Girdþiu, kaip gyvatë auga piktos ðirdies kiauðe (kiek daug dabar piktø ðirdþiø!)... Girdþiu, kaip pumpuruoja poeto mintis. Girdþiu, kaip groja piemenuko ilgesys (bus didvyris)... Girdþiu piktø protø niekðiðkus gudravimus, slaptingus sumanymus. Girdþiu, kaip piktþolë auga kuklios mergaitës sieloj... Girdþiu, kaip viðtytis cypia dar neiðperëtam kiauðiny... O jûs negirdit savo sàþinës gailestingo ðauksmo: Pasigailëkit Lietuvos! Gelbëkit Lietuvà!.. Matau, kaip vyturiu skrenda dainiaus tyli pusiaunakties malda. Matau, kaip krankliu lekia politiko gudrybë. Krankliai krankliauja nelaimæ tëvynei, slopina dainiaus maldà... Matau, kaip nauji ponai uliavoja, o nauji muþikai kapø pauksmëj verkia. Kodël gi jûs nematot mûsø Lietuvos vargø nelaimiø? Kodël savo artimø broliø akyse nematot skausmo aðarø? Savo artimo nelaime nieks nepasidarys laimingu! Girdþiu, kaip nelabasis beldþiasi á ponavojanèiø asabø duris! Vieðpatie, pasigailëk jø. Girdþiu, kaip kirminas grauþia þmoniø sàþinæ ooo! Vieðpatie, pasigailëk þmoniø! Kokie jie nelaimingi! Girdþiu, kaip Perkûnas aðtrina bausmës þaibà Vieðpatie, atleisk mums kaltes mûsø! Girdþiu piktø protø piktþodþiavimus slaptus: Kur jis mus þadëjo nuvesti, tasai garbingasai Juozas Tumas? Turbût jis pats niekad neþinojo, kur pats einàs... Nutilkit, krankliai! Að niekur vesti tautos niekam neþadëjau. Að lietuviðko Mahometo rojaus tautai duoti neþadëjau prabangos haremu Lietuvos neviliojau. Nutilkit, gyvaèiø balsai! Palikit mane ramybëje! Að ne Dievo prisakymus jums skelbiau, o Dievo dþiaugsmà jums skiepijau. Kaip Chasidas ðokau ir giedojau maldas. Kaip Elados sûnûs tai darë, að Fatum galybæ mokinau linksmu veidu sveikinti... Nesupratot mano tragiðko linksmumo daþnai bloznu mane vadindavot jûs, neiðmanëliai. Linksmumu reikia pralinksminti mûsø gyvenimo tragedijà ðtai kà að skelbiau. Að buvau tautos nuotaikos reguliatorium... Kaip kunigas að jums nurodþiau iðganymo tikrà kelià jis Kristaus pramintas. Kaip þmogus að kartu su jumis grieðijau, to tikro kelio ieðkodamas (kas neieðko, tas negrieðija)... Visas savo gabumø þvakeles iðdeginau, kad jums ðvie- Vaiþgantas amþininkø akimis 123

124 qxd :21 Page Juozui Tumui-Vaiþgantui 140 siau ir linksmiau bûtø. Þirandëliu ðvieèiau ir ten, kur ðviesti nereikëjo, ir dabar að gailiuosi tai padaræs. Vargðo bakûþei neuþteko þvakës ðviesos. Vargðas sodietis vis dar patamsëje dûmoja, niûniuoja... Nesvajojau bûti tautos pravodyrius ne! Tuðèiai man piktþodþiauja pikti protai. Ne tas vadas, kuris veda tautà kaip mokytoja gimnazistes pasivaikðèioti Vytauto parke. Tautos vadas tas, kuris pasiryþæs kentëti uþ savo tautà, o prireikus ir mirti uþ tautos gyvà garbæ. Toks vadas tai Dievo dovana, primesti jo negalima. O að primestinuku bûti nenorëjau. Vadas veda tautà ið vergijos á laisvæ, ið vargø vargo á þmoniðkà gerovæ. Mûsø tautos þmonës puikûs darbininkai. Bet jie dar nesuvokia, neiðmano kûrybinio darbo idëjos. Kiekvienas darbas be idëjos katorga. Kas ákvëps tautai kûrybinio darbo idëjà, tas tikras vadas bus! Jo visi mes laukiam. Lietuvà ið pagrindø reikia perstatyti. Jà statë svetimi rangovai, o ne mûsø meisteriai. Ið varþytyniø statyta Lietuva netvirta. Bet jûs mano balso negirdit... nuolatinës egzekvijos jus apkurtino. Gyvøjø gyvo balso negirdit... Daug kartø norëjau pasakyti jums karèià teisybæ, bet nuolat kaþkokia kudlota letena burnà man èiaupë, kalbët neleido. Ir dabar mane baisi ðmëkla gàsdina: tylëk, nekalbëk! Ðalin, prakeikta ðmëkla! Að drástu kalbëti. Iðsiþadëkit tuðèiø svajoniø apie tuðèià didvyrybæ. Iðsiþadëkit tuðèios manijos pigiai, be pasiaukojimo valdyti. Drásti valdyti reiðkia drásti kentëti (daþnai net ir prakeiktu bûti). Pasiðventimo aukomis, golgotø kryþiais paþenklintas amþinø didvyriø siauras takas. O pigaus didvyriavimo platus vieðkelis doleriø banknotais iðklotas. Nemeluokit, didybës ir likimo neapgausit. Kiek drásit pasiaukoti, tiek bûsit didingi. Mûsø jaunime, klausyk, kà tau sakau: mokykis bûti tikru, nemeluotu didvyriu, kadangi tau lemta atpirkti senos kartos nuodëmes, atitaisyti praeities klaidas. Tegul praeitis bûna tavo (ne tu praeities) ðeðëliu! Iðmok save valdyti, suvaldyti ir bûsi vertas valdytojo vardo. Kas savæs nevaldo, tas svetimos valios vergas. Seniai tai norëjau pasakyti savo draugams, bet man jø gaila buvo. Dabar man gaila Lietuvos, nes matau jà tokià, kokios jûs jos nematot... Jei dar neiðmokot viens kito mylëti, viens kito neskriausti, viens kitam nepavydëti, tai bent mokykitës viens kità gerbti. Viens kitam broliu, seserim bûkit. Viens kitam leiskit gyventi, turtëjimo ribas þinokit. Nevaidinkit naujø ponø ir naujø muþikø komedijos. Nelipkit tautai ant sprando, nepageidaukit, kad tauta jus ant rankø neðiotø. Nezaunykit, kad jûs iðrinktasai elitas! Ponai inteligentai, jums tai sakau! Nebûkit ákyriais vaikais: saldainiai pabrango, o tauta skursta. Tautos pasigailëkit! Imdami ið tautos, duokit tautai bent ðirdá! Leiskit tautai atsiilsëti! Nesityèiokit ið savo broliø nelaimës. Atleiskit nusikaltusiems jø kaltes, jeigu norit, kad ir jums jûsø kaltës bûtø atleistos. Tuðtesni bus mûsø kalëjimai. Daugiau mielaðirdystës maþiau þiaurumo. Graþi ir ðvari turi bûti Lietuva. Graþiais ir ðvariais darbais privalo þydëti mûsø Lietuva. Garbingumu dvasios riteriðkumu, narsumu kovoje uþ savo ateitá turi spindëti lietuviai. Bet að bijau, kad lietuviai nenusidëtø Ðv. Dvasiai ir nebûtø prakeikti. Budëk, jaunime! Jeigu negarbingais darbais nusidësi Ðv. Dvasiai, prakeikimà iðprovokuosi. Tautos Garbë ir tautos Dvasia vienata, unitas! Kas nusikalsta Garbei, tas ir Dvasiai nusikalsta... Tad budëk, jaunime! Tavy skaisèios ateities sëkla. O jûs, seni þmonës, atminkit, kad veikiai su manim pasimatysit. Kasdien kartodami sau memento mori, iðvengsit daug nelaimiø ir graþiai mirti mokësit pasiruoðti... Ðiuos mano paskutinius þodþius iðgirskit, mielos sesutës ir mieli mano broliai. Sakau jums: yra Vieðpats, yra Dievas. Matau Já, regiu. Klaupkit, klaupkit visi. Giedokit kartu su manim, giedokit: ðventas Dievas, ðventas, ðventas ir amþinas! Nuo pavietrës, bado, ugnies ir karo gelbëk mus, Vieðpatie!

125 qxd :21 Page 125 Juozas Tumas kyla aukðtyn, aukðtyn kaip rytmeèio rûkas ir susilieja su dangaus þydrina... Gyvieji skirstosi ir skuba namo... Numirëliai gieda Ðventas Dieve, bet jø giedojimo gyvieji negirdi. O jeigu ir girdi, tai sako, kad tai radijo bangos gieda... Proza nugalëjo poezijà. Nykumu dvelkia mûsø gyvenimas. Kur iðganymas? Jeigu ne sporûtoj, tai tikrai bridþe. Poezija? Poezija dabar tokia þolë, kuria bekonus tukina! Tokia dabartis o ateitis? Ji rûpi tik tokiems varijotams kaip J. A. HERBAÈIAUSKAS Numirëliø karalijos ágaliotas ministeris Lietuvoj 125 PAULIUS GALAUNË Atsiminsime jo ðviesø giedrà veidà 1910 metø graþus, saulëtas, ðiltas ruduo. Jiezno kapinës ir jose trys lietuviðki kryþiai senukai. Anksèiau panaðius maèiau tiktai M. K. Èiurlionio paveiksluose: Þemaièiø kapinës, Þemaièiø kryþiai, Saulëleidis. Maèiau Petrapily, kaip tie Èiurlionio paveikslai buvo iðstatyti vienoj parodoj. Tø kryþiø siluetai padarë man gilø áspûdá. Nepaprastà áspûdá dabar padarë tie Jiezno kapø kryþiai senukai. Kaip sugebëdamas, atpasakojau tà áspûdá ir pasiunèiau Vilties redakcijon, Vilniun. Su baime ir paslëpta viltimi laukiau jø iðspausdinimo. Gavau redakcijos laiðkà, kuriame buvau praðomas, atvykus kada nors Vilniun, uþeiti á redakcijà pasikalbëti. Apie kà pasikalbëti, nebuvo pasakyta. Gana greit pasitaikë proga nuvykti á Vilniø. Po ilgo svyravimo perþengiau redaktoriaus kambario slenkstá. Kambarys nedidelis, per vidurá raðomasis stalas, apkrautas laikraðèiais ir knygomis. Ið uþu stalo atsikëlë kunigas. Prisistatome: kun. Tumas. Ði pavardë man niènieko nepasakë. Mano vaikystës dienos praslinko gana tamsiam Lietuvos kampely, vëliau gyvenau Petrapily, tarp svetimøjø. Tamstos raðinio nespausdinome. Graþiai paraðytas, daug jausmo, bet labai ðleiva kalba ir raðyba. Reikalinga pramokti kalbos ir raðybos. Svarbu stilius. Tam reikalui neiðsemiamas turtas Krëvës Ðarûnas. Greit iðleisime já atskira knyga. Bus du tomeliai. Jo autorius irgi Rusijoj gyvena Kaukaze. Bet kokia graþi jo kalba, stilius atsigërëti negalima... Raudau ir degiau. Man buvo karðta ir malonu. Karðta, kad pirmomis, beformëmis mintimis iðdrásau kvarðinti redaktoriaus galvà. Ir dar norëjau, kad Vilties skaitytojai þinotø tas mano mintis. Jaunystës dràsa ir gal koksai geras noras. Malonu buvo, nes kalbëjo ne mokytojas, o þmogus. Kalbëjo atvirai, nuoðirdþiai. Á mane, susigëdusá, þiûrëjo geros akys. Jos ðypsojosi ir spinduliavo. Atsisveikinant buvau praðomas daþniau uþeiti. Pasinaudoti tuo negalëjau, nes Vilniuje tuomet daugiau nebeteko bûti. Taèiau iðëjau uþkrëstas viltimi ir graþiais norais ar 1917 metai gerai neprisimenu. Pasaulinio karo ávykiai ir Lietuvos reikalai atvarë kun. Tumà Petrapilin. Skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvës Meno akademijoj. Pavasario vakarais kun. Tumas atbëgdavo papozuoti jo lipdomam biustui. Po dienos darbø visados dar neturás laiko, visados beskubàs á koká nors posëdá. Ir visuomet pilnas gyvybës, geros nuotaikos. Kiek jis gyvø Lietuvos vaiz- Vaiþgantas amþininkø akimis

126 qxd :21 Page dø atgaivindavo mûsø vaizduotëje! Uþsimirðdavo kartais ir pats, kad vëluoja á posëdá. Visuomet dþiaugsmu spindás veidas, visuomet besiðypsantis. Gyvi, platûs mostai. Ið kur ðitame þmoguje tiek energijos, tiek gyvenimo dþiaugsmo? klausdavom vieni kitø. Klausytis jo tai ilsëtis... sakydavo kiti. Dalydavomës su skulptoriumi J. Zikaru áspûdþiais apie tà asmenybæ. Kartà pasidþiaugë uþsiprenumeravæs Benua Visuotinæ meno istorijà. Kad nors apie Èiurlioná susilauktume savo kalba monografijos... Nebuvo kas raðo. Pats ëmësi raðyti apie Zikaro, Galdiko kûrybà. Sakydavo, kad mûsø tautai menas labai reikalingas: Tegul nors tiek bus, kiek sugebu paraðyti metai. Vilnius. Kun. Tumo svajoniø realizacija. Visur jis yra, visur suskumba. Viskuo dþiaugiasi ir verèia kitus dþiaugtis. Gyvenome menininkø komunoje, Þvëryne. Jei kurá nors komunarà iðtiks kokia bëda, tuojau skubëdavom pas Tumà. Padës, bûdavo, paguos. Jeigu kyla koks nors sumanymas, vël bëgam pas Tumà pasidþiaugti, praðyti pritarimo. Trim skirtingais laikotarpiais teko bendrauti su kanauninku Tumu. Jis buvo vis toks pat grakðtus, ðvelnus, besiðypsantis. Nepaprasto optimizmo kupinas. Nei jau taip bloga, kaip sakai, nei kà. Eik ir dirbk. Nieks tau netrukdo. Na, jei truputá kas prilaiko uþ kvaldos, atsispirki, juk vyras esi, sakydavo Juozas Tumas-Vaiþgantas. Tikëjome jo þodþiais ir ëjome. Deja, në dalelës neástengdami tiek nudirbti, kiek dirbo jis. Kanauninke, tas ir tas negerai, ne taip daroma... Tai dirbki kitaip. Kam að èia uþkliuvau. Be tamstos þodþio nieko nebus. Gerai, gerai, einu. Ir eidavo, padarydavo, atitaisydavo. Juozui Tumui-Vaiþgantui 140 Nepaprastas tolerantiðkumas meno klausimais. Visos srovës jam buvo priimtinos. Kad tiktai kas nors bûtø dirbama. Ar kanauninkas nepasipiktinai mano straipsniu apie arsininkus? Bendrai tai maþai kuo piktinuosi. Ko èia piktintis straipsniu? Paraðei ir gerai. Teisybæ paraðei. Eisiu dar kartà á jø parodà, dar paþiûrësiu. Jei að ko nesuprantu, tai dar nereiðkia, kad taip negali bût, negali bût dirbama. Juk nevienodos visø akys ir dûðios... Jis vienas toksai buvo ir ëjo tokiu Lietuvos gyvenimo keliu. Visur jis matë ne takà, bet platø vieðkelá. Ið tolo pamatydavai jo baltà galvà ir nuoðirdþià ðypsenà, pajusdavai giedrà nuotaikà. Sugráþæs á namus sakydavai: buvau susitikæs kanauninkà... ir tais þodþiais buvo daug pasakyta. Jam vienam iðdrásdavai pasakyti tai, ko net artimiausiam þmogui nepasakydavai. Ir visuomet rasdavai atbalsá. Kartais Vaiþgantas susisielodavo, palinkdavo jo balta galva. Bet tik akimirkai. Numodavo ranka, nusiðypsodavo ir vël á giedrà. Plaèiais horizontais keliaudamas per Lietuvos þemæ, jis persikëlë á beribius visatos plotus. Kolei gyvi bûsime, atsiminsime jo ðviesø, giedrà veidà. Ir nepaprastà vaiþgantiðkos sielos grakðtumà. 1933

127 qxd :21 Page 127 PALEI BALTIJÀ 127 ARVYDAS JUOZAITIS Sapnis par Latviju Iš rašomos knygos Rygos civilizacija Ryga baltø pasaulio megapolis ir baisus nesusipratimas. Šis Miestas, niekada neturëjæs karališkøjø regalijø, karaliavo ir tebekaraliauja Baltijos pakrantëje. Jo galia slepia ydà, nes jo valdþia be kilmës, ir eina iš vienø svetimø rankø á kitas. Pradþià XIII amþiuje davë vokieèiai, kuriuos po šimtmeèiø pakeitë švedai, o ðiuos rusai. Miestas augo, keldamas á dangø vis naujas ir svetimas baþnyèias. Latviø šiam Miestui visuomet buvo per maþa. Ryga tapo Baltijos kryþiumi, kuris siurbë gyvybingiausius þemës syvus. Kaip šioje vietoje išliko gyvi latviai? augdami kartu su Miestu, kuris ugdë juos savo švininiu šešëliu. Ir šiandien Ryga didþiausia Latvijos máslë. Ankstyvas rytmetys, uþ lango priemiesèio þemë. Blankià balandþio mëlynæ pamaþu plëðia dangaus ðviesulys jis kyla sunkiai, kaip karûna. Netrukus saulë kybos virð Miesto, kuris stiebiasi anapus kapiniø, ir ðviesa pasiglemð baþnyèiø smailes bei bokðtus. Bet diena baigsis, ir að, kantriai sulaukæs, kol violetinës sutemos apjuos medþiø kamienus, iðeisiu paklaidþioti Lielie kapi takeliais. Tai Didþiosios kapinës, kurias Rusijos imperatorë Jekaterina II ásakë ákurti 1773-iaisiais. Reikëjo paþaboti marà, tad ásakyta laidoti atokiau, uþ trijø myliø, nuo centro. Praëjo ðimtas metø ir per tà laikà pabudusi latviø tauta suguldë á jas pirmuosius savo patriarchus. Bet Miestas nestovëjo vietoje jis apjuosë kapines, paëmë jas á nelaisvæ. Dabar sunkmetis, nebeliko kapiniø sargo. Að ir apeinu jas kas vakarà kaip mirusi siela gyvø sielø labui. Kalbamës. Taip gyvenu Rygoje, ramybës uþutëkyje, Miera gatvëje. Perðokus geleþinkelio tiltà Mikelio ir Broliø kapai, o toliau ir dvejos Miðko parko kapinës. Þodþiu, aplink mane visas praëjusio ðimtmeèio Latvijos pasaulis. Miera reiðkia taikà, ir kol kas èia taika. Rygoje trapi taika. Niekas tos taikos neþadëjo, o ji atëjo kaip ið raðto. Kaip viskas prasidëjo? Kaip visuomet prasideda prievarta m. vokie-

128 qxd :21 Page èiai atëjûnai ákalë kryþiø á svetimà jiems þemæ, iðtarë Ryga ir liepë pavadinti lyvius Ðvenèiausiosios Mergelës Marijos þemës gyventojais. Kalavijuoèiai, o vëliau ir Livonijos ordinas kito vardo ðioms valdoms nebeieðkojo. Rygoje ëmë kalti kryþius, dalyti juos lyviams, sëliams, kurðiams, þemgaliams. Krikðtas buvo þiaurus, ritosi bangomis, kardu ir ugnimi kaimai krikðtyti po kelis kartus, krikðtyti ne vien vokieèiø. Daþniausiai vieni kryþeiviai nepripaþindavo kitø atlikto darbo ir degindavo kaimus kaip utëles. Tik baltø dievams reikia dëkoti, kad latviai po tokios šventos ugnies išliko gyvi, neprarasdami instinkto daugintis. Gal todël nemëgsta latviai krikðtyti savo mergaièiø Marijos vardu. Ištaria kartais Mara to ir gana. Ir labai nustebo, kai lietuviai 1990 m. savo ðalá pavadino Marijos þeme. Rygos civilizacija nëra Livonijos kûrinys. Ðis misionieriø, prekeiviø ir muitininkø uþutëkis, ðimtmeèiais krovæs turtus, traukë svetimus valdovus kaip magiðkas kristalas. Virð Rygos plaikstësi Europos vakarø ir rytø sielos. Ant Ðventojo Petro baþnyèios bokðto puikavosi Ðvedijos ir Rusijos karûnos. Ko norëti, Hanzos miestø federacijoje Ryga palaimingas uþutëkis, 1225 m. ið Gotlando sostinës Visbio perëmæs laisvo miesto teises ir pasistatæs karaliø rûmø pakaitalà Juodgalviø namus. Ðventojo Petro baþnyèios bokðtas netruko tapti mûsø pakrantës aðimi, aplink kurià ëmë suktis pusë Baltijos jûros. Liko viena prigimtinë nuodëmë: miestas augo ne tik be karaliðkø regalijø, bet ir be tikros mokslo ástaigos. Iki pat XIX a. antrosios pusës (1862-øjø!) Rygoje nebuvo aukðtosios mokyklos universitetas èia atsirado tik 1919 metais. O paskui prasidëjo stebuklai ir jie tæsësi visà dvideðimtà ðimtmetá. Stebuklingas šis Miestas buvo ir lietuviams. Prozos þodþiais já apraðë Juozas Baltuðis, praplëðæs akis Rygos Ilgucieme; ne juokais apgiedojo já Marcelijus Martinaitis, kurio Kukutis atklydo ant Rygos tilto ir iðsiþiojo: Uþtrauksime ant tilto Dauguvos, kad broliai mes ið Lietuvos. O kas gi ten nematomas sustoja? Ant trotuaro vakar að maèiau jo kojà... Dabar nueikime ant tilto Dauguvos, gal atvaþiuoja jis su malkomis nuo Lietuvos. O ten rytas, rytas bunda, Ryga dunda, Ryga dunda ir velniai pro Domà dumia. Palei Baltijà...Vien kepuræ Dauguvoj atneða nuo Lietuvos. Kukuèio ieðkojimas po nakties Rygà Taèiau ir be lietuviø trigraðio skamba dunda Ryga. Mûsø broliø kalba joje dunda. Prieð kelis deðimtmeèius nebûtum to në susapnavæs, nes latviai slankio-

129 qxd :21 Page 129 jo susigûþæ ir atrodë, kad naktimis juos kaþkas lupa. Taèiau ðiandien latviø kalba kaip varpas! Stelbia ji net tramvajø tilindþiavimà ir ûkuojanèià socializmo laikø geleþinkelio stotá! Kai ið politrukø liko tik ðeðëlis, o ið KGB rûmø Brivibas gatvëje vaiduoklis, latviø kalba ûmai nutûpë ant visø Rygos kampø, namø, langø ir stulpø. Dabar þinias ir skelbimus gali skaityti tik latviðkai jokios rusø kalbos. Argi ne stebuklas? 1988-øjø revoliucinis sprogimas atneðë Rygai latviø kalbà. Apsvaigo latviai. O kaip elgiasi laisve persisotinæs þmogus? Ribas perþengia. Ëmë sapnuoti karaliðkà praeitá. Ir tiek ágavo azarto, kad ásismaginæ aiškina, jog karalius Mindaugas... kalbëjæs latviðkai! Turistams taip ir sako, rodydami Agluonoje, Latgalos Šiluvoje, jo kapavietæ. Ir dar priduria: Èia jis ir karûnuotas, Baltijos karalius. Baltijos? Taip, sako latviai, tada nebuvo kitaip... Kà gi, tegul aiðkina, mûsø tai neuþgauna prieðingai. Šiaip ar taip, galime ir mes jaustis Rygoje kaip namuose. Jeigu jau slavai ir vokieèiai èia savi per amþius buvæ kuo mes prastesni? Broliai ir sesës. Nors, tiesà pasakius, ir brolio namuose viskas kitaip padëta. Lietuviui nesunku latviø pasaulyje virsti drambliu, o tada jau ir lauk nelaimës, imsi sukiotis jø istorijoje, nelyginant kriðtolo parduotuvëje. Istorija mus kaip reikiant iðskyrusi në karalius Mindaugas nepajëgs suvesti dviejø upës krantø á vienà. Kaip tos latviø dveseles sielos, gyvos ir mirusios alsuoja? Kaip mes sapnuojame jø praeitá ir ateitá? Pirmiausia himnas, tautos giesmë. Jame uþkoduota siela ir gyvenimo aistra. Uþgiedi ir išsyk lyg peiliu per ðirdá skirtumai baisiausi. Latvio gyvybës ðaknis ne praeitis, ne istorija ir ne didybë. Blaumaniø Karlio tautiðka giesmë Dievs, svētī Latviju! išguldo ant delno ne tà tikrovæ, apie kurià kalba Vinco Kudirkos Tautiðka giesmë. Mus praeitis moko, èiagi në þodþio apie praeitá! Mus ðviesa ir tiesa veda èia niekas niekur neveda. Vos dviejø posmø giesmelë, ir viskas. Vien Dievas ir tëvynë ir smagu, nors šok: 129 Kur latvju meitas zied, kur latvju dēli dzied, laid mums tur laimē diet Mûs Latvijā! Þodþiu, tëvynë ir laimë sutampa, nes abi ásikûrusios namuose, kuriuose dukros þydi ir sûnûs dainuoja. Ar reikia dar ko? Ðtai ir galvok dabar, kaip susikalbëti. Kokia istorija pagraudenti, pasididþiuoti? Lietuviui bepigu papûsti krûtinæ, tik štai neþinia, kaip broliukas á tà krûtinæ paþvairuos. Atsargiai krištolas! Nes po teisybei baisu: kaip jie, vargšeliai, su tokiu jausmø laiveliu per istorijos vandenynus plaukia? Gal prikabinus juos prie Lietuvos laivës? Gaila, neišrastas miego detektorius, kuris leistø dviem þmonëms (ir dviem tautoms) vienu metu miegoti, sapnuoti ir vienà sapnà regëti. Šiukštu! Vadinasi, tavo artimas tikras krištolas! Pirmiausia: latviðkas þodis svajoti skamba kaip sapnoti ir reiðkia jis tiek sapnà, tiek svajà. Latviø Sapnis par Latviju ir himnas, ir malda, ir sielos giesmë. Kalëjimuose ir tremtyse latvis ištverdavo, nes vis sapnavo. Kad ir baisiausiai priþiûrimas sapnavo ir matë þydinèià bei dainuojanèià tëvynæ. Þodþiu, latviui lengviau, nes jam nereikia demonstruoti tëvynës. Lietuviui gi sunkiau, nes jis vis ant þirgo, vis karuose, vis su praeitimi gyvena ir aðarà braukia. Ne šiaip sau Maironis, þvelgdamas á Trakø pilies liekanas, verkë. O su juo verkiame ir mes visi. Tad uþjauskime latvá, kuris ne tik savos Trakø pilies neturëjo, bet visos mûro ARVYDAS JUOZAITIS. Sapnis par Latviju

130 qxd :21 Page Palei Baltijà pilys jo þemëje svetimos. Jokios didybës... Bet ar mums spræsti? Todël latvis gal geriau uþ lietuvá ateitá jauèia? Ateitis puèia jam á veidà kaip Baltijos vëjas. Sapnis par Latviju tai ne vien himnas, bet ir Konstitucija, kurià latviai vadina Satversme m. atkurdami valstybæ, jie neraðë naujos Konstitucijos, o patvirtino 1922 m. Satversme kaip Ðventàjá Raðtà. Tiesa, padarë kelias pataisas, sujungdami Satversme su Valstybinës kalbos ir Latvijos pilietybës ástatymais. Po to papildë jà ir 18 straipsniu. Ði, 2002 m. priimta pataisa, tapo kertiniu þmogaus ir ðiandieninës valstybës santykiø akmeniu. Straipsnis skelbia, kad Seimo narys tampa visateisiu tik prisiekæs (arba pasiþadëjæs) vartoti latviø kalbà kaip vienintelæ valstybës kalbà. Jums, lietuviai, ðito dar nereikia? klausia broliai ir liûdnai linguoja galvas. Nieko, prireiks. Kai jûsø Lietuvoje liks tiek, kiek dabar mûsø Latvijoje! Kà gi, latviø dabar vos 59 procentai. Atsargiai, krištolas! Satversme kartojasi himno istorija joje nëra jokios istorijos. Jokios preambulës. Tik treèiuoju straipsniu Latvijos valstybë apibrëþta kaip þemë, kurià sudaro Vidþemë, Latgala, Kurþemë ir Þemgala. Èia jos ir ieðkok. Tarsi nuspræsta, kad laikas turi tarnauti þemei, o ne atvirkðèiai. Ar ne kaþkà panaðaus gaudþia latviø dainos: þemë tautai svarbesnë uþ laikà, praleistà ant jos. Jeigu jau amþiams tai amþiams. Kitas Sapnis par Latviju tai Laèplësio mitas, virtæs aukðèiausiu valstybës apdovanojimu ir garbingiausiu ordinu. Laèplësis gimæs ið istoriniø pasakojimø apie neegzistavusá herojø ir 1888 m. virtæs Laèplësio poema. Epu. Gal ðis kûrinys ir bûtø likæs literatûros reikalu, jeigu ne 1919 m. lapkrièio 11-oji, kai nakties ir auðros mûðyje latviai suvedë istorines sàskaitas su Livonijos ordino palikuonimis ir Rusijos imperijos atplaiðomis. Vokieèiø Geleþinë divizija ir avantiûristo Pavelo Bermonto pajëgos buvo atmuðtos nuo Rygos. Sapnis par Latviju ir 1988 m. prasidëjæs Atgimimas, Atmoda, kurio uvertiûra nuskambëjo Zigmaro Liepinio roko opera Laèplësis. Tais metais premjera ávyko ne kur kitur, o A. Pumpuro apraðytoje Burtniekø eþero pakrantëje. Lygiai po ðimto metø. Krištolas! Vadinasi, Sapnis par Latviju galingas nedidelës tautos uþtaisas, ið jo gimë valstybë ir buvo suvienytos þemës. Net karinës pajëgos. Ðio sapno genami latviai ir savo valstybës sienà, 1991 m. perimdami jos kontrolæ ið Maskvos, apibëgo su ugnies deglais. Tai buvo áspûdinga karinë-religinë estafetë. Pagaliau Sapnis par Latviju tai Dainø ðventës iaisiais gimusi ðventë pasirodë tokia galinga, kad netruko pakaustyti dainomis tautos þirgà, kuris 1918 m. jau ájojo á Rygà kaip savos valstybës sostinæ. Nuolat tai prisimindami, latviai ir 2008 m. ávykusià visuotinæ XXIV dainø ðventæ papuoðë Latvijas spëks ( Latvijos jëga ) ðûkiu. Tauta, subûrusi Rygos gatvëse apie jaunø þmoniø, atrodë stipresnë, negu yra ið tikrøjø. Krištolas. Pagaliau Sapnis par Latviju tai ir 2008 m. pabaigoje suliepsnojæs valstybës 90-meèio lauþas. Nieko panaðaus nebuvo Lietuvoje, nors mes tais paèiais metais irgi ðventëme toká jubiliejø. Ðventiniø renginiø maratonas prasidëjo geguþës 4- àjà, paminint 1990 m. Nepriklausomybës atkûrimo deklaracijà, ir baigësi lapkrièio 18 dienà. Per tà laikà ðalá apkeliavo Lielvardës juosta, Latvijas vienotības josta. Á jà kiekvienas galëjo áraðyti savo linkëjimà valstybei ir tautai. Kai juosta gráþo á Rygà, ji jau buvo virtusi septyniø kilometrø ritiniu. Iðmarginta ornamentais, ji tarsi verkë ðimtais tûkstanèiø ðirdþiø. Poetë Mara Zalytë atsiduso: Sapnuoti ir mylëti! Ðalia jos pasiraðë prisiekusioji advokatë: Latvija mano ðventovë! Tokiø variacijø tûkstanèiø tûkstanèiai. Tai poteriai, kuriuos apibendrina

131 qxd :21 Page 131 skelbta juostos ideologija : Uzdāvināsim Latvijai savu ticību rītdienai! Ieaud arī tu vienotības jostā savu ðābrīþa sīkstumu, savu ticību un sapni par Latvijas nākotni! Aišku ir be vertimo: padovanosime savo šventovei šios akimirkos tikëjimà, uþsispyrimà ir ateities viltá Latvijai Latvijà! Pasirodë apyvartoje ir skulptoriaus Aigaro Bikðës vieno lato moneta, kurioje mergaitë su spalvinga Latvijos vëliava. Amþinai vaikiðka Latvija kaip kriðtolas. Þenkime toliau... Ar beprisimename, kad kone vienu metu buvo išdraskytos Rygos kino studija ir Lietuvos kino studija? Jeigu ir neatsimenate nesvarbu, pasekmës vis vien baisios. Baltijos kino bazës nebeliko. Šiais laikais gyventi be nacionalinio kino? Nuogiems šokti á globalizacijos mësmalæ? Perkelti savo pasaulio sapnà ant kino ekrano ar ne tai didþiausia tautinës valstybës (vis dar tautinës!) laimë ir dovana pasauliui? Koks be ðito gali bûti Sapnis par Latviju? (Apie Lietuvà ðá kartà patylëkime). Matydami artëjanèià katastrofà, 2007 m. du vyrai, Aigaras Grauba ir Andrëjus Ëkis, sutelkë visus ámanomus iðteklius ir, remiami komercinës LNT ir Gynybos ministerijos, sukûrë istoriná meniná filmà Rygos sargybiniai. Tai pasakojimas apie lemtingà pergalæ 1919 m. lapkrièio 11- àjà. Filmas parodytas visuose ðalies kampeliuose, mokyklose ir kultûros namuose. 90-meèio iðvakarëse autoriai dar kartà apvaþiavo keturias nuovadas ir išdovanojo paskutines 250 DVD kopijø. Vienà graþiausiø atsiminimø vyrai parsiveþë ið Drustø, A. Graubos vaikystës kaimo. Ten lapkrièio 11-àjà, Laèplësio dienà, filmo þiûrëti atëjo 10 þmoniø. Pasibaigus seansui, jie su vëliavomis ir deglais patraukë prie autobusø stotelës, kur tamsoje skendëjo Latvijos laisvës paminklas. Taip latviai ëjo á 2008 m. lapkrièio 18 dienà, valstybës 90-metá. Ir jau kitàryt pabudo tarsi kitoje valstybëje. Jie paniro á prasidëjusià ekonominæ krizæ. Dabar visi apie jà þinome daugiau, negu prieð pusmetá. Todël pasiþiûrëkime, pro kurias duris ji áþengë øjø pabaiga. Latvijos Respublikos Regioninës plëtros ir savivaldybiø reikalø ministerijos kabinetuose kilo sumanymas paþvelgti á ateitá kelis dešimtmeèius pirmyn. Gimë projektas Latvijos ilgalaikës raidos strategijos ( Latvijas ilgtspējīgas attīstības stratēģijas ). Uþ griozdiško pavadinimo kyšojo ausys, o tiksliau klausimas, ar ðiandieninë Latvija sulauks 2030-øjø? Þurnalistai sumanymà bemat pakrikštijo Sapnis par Latviju-2030 ir jau norëjo numoti ranka. Taèiau projektu rûpintis pavedë agresyviam ir asocijuotam Universiteto sociologijos profesoriui Robertui Kyliui. Ðis amþinai rimtas, Kembridþo mokslais pasikaustæs vyras Latvijos visuomenei, tiksliau televizijos þiûrovams, buvo gerai paþástamas. Kai jis ëmë vadovauti prezidentûroje ásikûrusiai Strateginës analizës komisijai, viskas tapo aiðku: Sapnis par Latviju 2030 nenumirs. Bent jau sapnas. Buvo suburti ekspertai, kurie pateikë visuomenës teismui kelis Latvijos ateities scenarijus. Papraðë þmones susikaupti ir pagalvoti. Scenarijus A: stiprus ir efektyvus valstybinis valdymas; Latvija bus panaši á Singapûrà, kur pagal valstybës filosofijà þmogus yra savos srities specialistas ir lojalus valdþiai. Scenarijus B: korporacinë valstybë, vyrauja stambios ámonës; Latvija panaši á Italijà, kur valstybës filosofija skelbia: þmogus rûpinasi kitais ir leidþia rûpintis savimi. Scenarijus C: visuomeniniø paslaugø visuomenë; Latvija panaši á Švedijà, kur þmogus kuria savo gyvenimà kartu su valdþia. 131 ARVYDAS JUOZAITIS. Sapnis par Latviju

132 qxd :21 Page Palei Baltijà Scenarijus D: aktyvi pilietinë visuomenë; Latvija panaši á Didþiàjà Britanijà, kur pilieèiai kontroliuoja valstybës valdymà, siekia, kad valstybë dirbtø jø labui. Kurio modelio, reformuodami savo valstybæ, latviai siekia, kuris iš ateities scenarijø jiems patrauklesnis? Klausimai, išplatinti miestuose, pasiekë provincijà, visus šalies Vidþemës, Kurþemës, Þiemgalos ir Latgalos pakraðèius. Skelbta, tarytum sulipus á sakyklas. Ar suprato þmonës, ko iš jø norima? Jeigu jau ponai sau kaþkà rašosi tegul, kaimas numojo ranka ir paprašë palikti já ramybëje. Jame, þiûrëk, jau ir pieno nebesuperka kam dar tie dešimtmeèiai? Tad ekspertai gráþo á Rygos civilizacijos centrà ir pradëjo viskà iš naujo. Èiagi teko pripaþinti, kad didesnë sostinës gyventojø dalis net nelaiko savæs latviais. Pralëkus dvidešimèiai nepriklausomybës meteliø, šalyje likusi svetima armija per nepilieèiø! Kriðtolas, ne tema. Dauguma jø, þinoma, Rygoje. Kur nepilieèiai bus 2030-aisiais? Atsidëkojo fašistai! man á akis viename privaèiame pokalbyje nepilietë moteris, išauginusi su latviu du vaikus, tëškë. Visi mano šeimynykšèiai pilieèiai, o aš, vadinasi, okupantë?! Kiaulës neraliuotos!.. Jai pats vardas latvis karðta bulvë: nei nuryti, nei iðspjauti. Tokiø kaip ji Rygoje dešimtys tûkstanèiø. Ir neaiškink jiems, kad tegu tampa pilieèiais, nes, 1998-aisiais pataisius Pilietybës ástatymà, lengvesni pasidarë ásipilietinimo slenksèiai. Mano paþistama atkerta: Tegul susikiša tà savo pilietybæ á vienà vietà išgyvensiu ir be jos! Jà áþeidë reikalavimas, kad privalo laikyti latviø kalbos egzaminà. O juk ir be egzamino jau seniai latviškai kalba. Áþeidimas, nuoskauda, þaizda. Okupantai! krutina ji dþiûstanèias lûpas. Jie dar pamatys tikrus okupantus. Minës jie mano þodá: kai patys iðsilakstys, á jø vietà privaþiuos tikrø okupantø ið Turkijos ir Bangladešo! Atgriûvanti bëda tikra, nes latviø ir Latvijos gyventojø dirbanèiø ir jaunø kasdien katastrofiðkai maþëja. Tad R. Kylio ekspertai nutarë susitikti su Rygoje išaugusiu rusakalbiu jaunimu, moksleiviais. Ar ir jie trauksis iš šalies, kaip tai paniškai daro latviø jaunuoliai? Gal okupantø palikuonys pasirodys esà didesni patriotai uþ latvius? Gal veltui Latvijos Seimas priëmë ástatymà, kad rusiðkose mokyklose 40 proc. dalykø bûtø dëstoma latviškai? Susitikimas su rusakalbiais jaunuoliais ávyko rusiško dienrašèio Телеграф iniciatyva. Profesorius R. Kylis išdëstë visas keturias ateities vizijas ir nutilo, nes išgirdo klausimà tiesiai á kaktà: Sakykite, o jeigu 2030 metais Latvijos valstybëje nebeliks latviø, kà jums reikš šios vizijos? Liks miestai, niûriai atsakë ekspertas. Nuo þemëlapio neišnyks Ryga, Daugpilis, Liepoja. Miestuose gyvens ir dirbs þmonës. Štai jis liepto galas. Suduþæs kriðtolas. Laisvos Latvijos mokslininko lûpomis nuskambëjo ta pati tezë, kurià po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje iðtarë Kremliaus emisaras Michailas Suslovas: Lietuva bus, tik be lietuviø. Matyt, G. V. F. Hegelis, tikëjæs, kad istorija pasikartoja teisus. Istorija pirmà kartà ateina tragedijos toga, gráþta gi komedijos apdarais. Taèiau filosofija baigësi, kai R. Kylio paklausë, po kurios iš didþiøjø valstybiø sparnu dabar palindusi Latvija. Nuskambëjo atsakymas: Á šá klausimà aš neatsakysiu! Man pofig (пофиг rus.)! Štai ir suprask, kà turëjo galvoje profesorius. Latviðkai þodelytis bûtø skambëjæs taip: nieks. Ir tyrimas griûva kaip kortø namelis: ar verta kalbëti apie perspektyvà, jeigu net neþinai, kur šiuo metu esi. Ir netikëtai patys vaikai pasirodë protingesni: devyni ið deðimties diskusijoje dalyvavusiøjø (jø buvo keturios deðimtys) pasirinko D variantà. Vadinasi, Anglijà, Europos ir Amerikos sintezæ. Ðtai tau ir pofig jaunimas pasirodë sàmojingesnis. Krištolas neduþo m. spalá þaibas trenkë á Ðventojo Petro baþnyèios bokðtà ir jo virðûnëje

133 qxd :21 Page 133 uþgiedojo auksinis gaidys. Dabar, rašant šias eilutes, krizë pleèiasi Rygos gatvëse kaip vëþys, treèdalis parduotuviø uþdarytos ant dulkëmis aptrauktø langø uþraðai Nuoma ir Pardavimas, ir nerasi prekyvietës, kur nebûtø paskelbtas išpardavimas. Jau niekas nebeprisimena, kad toji nelaimë prasidëjo Amerikoje, kur broliams Lëmanams Laisvës statula iðtaðkë smegenis. Sulaukæs violetinio tiulio sutemø, visà 2008 m. rudená ir 2009 m. þiemà vis ëjau ir ëjau á Lielie kapi. Vis maniau, gal kà suþinosiu, kaip latviai laikosi ir ar iðtvers. Nusilenkdavau Krišjaniui Baronui, Andrëjui Pumpurui, Krišjaniui Voldemarui. Taèiau antkapiai tylëjo, atsakymo nebuvo. Daugiausia sakë K. Voldemarui skirtas áraðas trimis kalbomis, kiekvienas jø skelbë vis kità tiesà: rusø objektyvià, vokieèiø dekoratyvià o latviø iš širdies á ðirdá. Ir vis dëlto daugiausia man pasakë kiemà ðluojanti kiemsargë su ja kas rytà sukalbu mandagumo poterá. Ji ið okupantø, nepilietë, atsidanginusi ið Smolensko kaimø. Krizë?! Að jiems krizæ! rëþë vienà kartà Ana Aleksejeva. Bankininkams krizë! Amerikonams ir latviø ministrams krizë! Man jokios krizës kaip ðlaviau, taip ir šluosiu, ir nesulauks, kad aš neësèiau! Latviðkas veiksmaþodis ēst lietuviðkai valgyti. Manoji kaimynë, kuriai sukako aðtuonios deðimtys, latviðkai nekalba, taèiau ēst ištaria. Kaip ir dzert. Ir sveiks. Kartais ji atsisveikindama pamoja: atā! Krizë Latvijai kirto be gailesèio. Laimë, kad ugnis išsyk neišplito ir lauþas suliepsnojo tik pasibaigus 2008-øjø švenèiø maratonui. Padëjo ir charizma spinduliuojantis premjeras Ivaras Guodmanis. Jis padarë viskà, kad pirmieji krizës þaibai kirstø á pakeltus þaibolaidþius. Spëjo broliai atidainuoti visuotinæ XXIV dainø šventæ, o ir Lapkrièio 18-àjà vëliavas rankose palaikyti metø biudþeto projektas spalá girgþdanèiais Vyriausybës ratais áveþtas á Seimà. Viskas atrodë iškiliai: algos turëjo augti, pensijø indeksacija buvo numatyta, pašalpos ir kitokia pagalba taip pat m. lapkrièio 18 d. deputatai išgyveno palaimos mirksná, nes surengë iškilmingà Seimo posëdá Nacionaliniame teatre, ant tos paèios scenos, kaip ir Tautos Taryba, kuri skelbë èia Nepriklausomybæ. Tautos iðrinktøjø veidai buvo teatrališki, švietë proþektoriø atspindþiais. Atrodë, kad tai jie prieš 90 metø ákûrë Latvijos valstybæ. Taèiau nebe proþektoriai, o lauþai degë anapus teatro scenø. Sapnis par Latviju kaip Titanikas jau buvo uþplaukæs ant aisbergo. Lapkrièio 19-àjà katastrofa prasidëjo. Þurnalistai prisiminë, kad jau spalá Vyriausybës duris pravërë du Parex banko valdytojai Valerijus Karginas ir Viktoras Krasovickis. Anksèiau pas juos eidavo patys ministrai, tad šis vizitas buvo keista naujiena. Jûrø vilkas I. Guodmanis, premjeru buvæs ir 1991 metais, kai Parex dar vystykluose gulëjo, akimirksniu viskà suprato: bankas skæsta. Nuspræsta á Parex gerklæ ámesti 200 milijonø latø (apie 1 mlrd. Lt). Tik su sàlyga, kad nuo tos akimirkos bankas valstybës nuosavybë. Tautai buvo paaiškinta, kad gelbstimas ne bankas, o bankininkystës sistema, ir tai buvo panaðu á tiesà. Taèiau Vyriausybei teko mokëti uþ tarptautines Parex operacijas bei sindikuotus kreditus. Nes tie du vyrai seniai laikë save Latvijos bamba, apie kurià sukasi ûkis. Jie reguliavo Rusijos ir Latvijos verslo kraujo apytakà. Rygos senamiestyje lietuviai uþtraukë girtas lietuviðkas dainas. Verslininkai, uþkariavæ Latvijos maisto rinkà, aiðkino puolusiems latviams, kad Parex praþudë velnio raidë x! Kur buvo jûsø akys, kai jûsø kalbà prievartavo?! Kam sakyti, kad kalbos ástatymai drakoniðki, jeigu su viena raide nesusitvarkëte! Iðprievartavo kalbà, o dabar ir ðalá! ARVYDAS JUOZAITIS. Sapnis par Latviju 133

134 qxd :21 Page Palei Baltijà X raidës latviø kalbos þodyne tikrai nëra. Taèiau nëra jos ir lietuviø kalboje. Tik kaþkodël lietuviškai Maximai jà buvo leista áveþti kaip Trojos arklá. Ak, kipðo kanopa toji raidë. Tuo metu Vyriausybei teko mesti á Parex seifus dar 200 milijonø latø. Katastrofos ðeðëlis neatsitraukë. Tada metë dar 200 milijonø. Liaudá apëmë panika. Sklido gandai apie nacionalinës valiutos devalvavimà. Kad juos sustabdytø, saugumo policija kelioms paroms suëmë Ventspilio kolegijos dëstytojà D. Smirnovà. Ðis vieðai buvo skatinæs þmones atsikratyti latø ir nelaikyti pinigø bankuose. Avantiûristas buvo paleistas, o I. Guodmanis tarë: Viss kārtībā! Viskas gerai! Visa tai ávyko iki Latvijos 90-meèio, bet tik po lapkrièio 18-osios buvo pasakyta: Valstybë stovi prie bankroto slenksèio. Atsistojo ji ant to slenksèio jau gruodþio 13-àjà, kai reikëjo skubiai priimti naujà 2009 m. biudþetà. Pridëtinës vertës mokestis pašoko iki 21 proc. Visur ir visiems. Laikraðèiø pirmieji puslapiai tuðti, inteligentai uþkûrë prie Seimo simbolinius knygø lauþus. Ðalyje pasirodë tarptautiniai kreditoriai. Ir tapo aiðku, kad be milþiniðkø, metiná biudþetà virðijanèiø paskolø Latvija neiðtrauks në pusmeèio. Kreditoriams iðëjus ið premjero kabineto, I. Guodmanis TV kameroms iðtarë: Tai paþeminimas. Mes esame pragare. Siaubinga ir juokinga. Nesusigaudæs jausmø gyvatyne, finansø ministras Atis Slakteris interviu angliðkai tëðkë: Nothing special! Anglø kalba jis kalbëjo prastai, ne itin suprato, kà pasakæs. Kaip nieko ypatinga?! klyktelëjo latviø spauda. Mûsø ministras mulkis! Nothing special per kelias savaites virto Latvijos prekybos þenklu. Du angliðki þodþiai buvo raðomi latviðkai Nasing speðl ir klijuojami ant stikliniø, marðkinëliø, CD plokðteliø, alaus bokalø ir net sienø. Ðalia frazës puikuodavosi sotus ir laimingas A. Slakterio veidas. Atsipraðau, idioto veidas. Panika plito kaip maras. I. Guodmanis kasdien skelbë naujus biudþeto karpymus ir visuotiná taupymà. Latviø pasididþiavimas 7 treknie gadi ( Septyni riebûs metai ), kai ekonomika augo tartum Kinijoje, baigësi. Niekas nebeprisiminë, kas Baltijos trijulæ buvo pavadinæs Trim Baltijos tigrais, ið kuriø balsingiausias Latvija. Sudraskæ bûtø tà ðmaikðtuolá. Nekilnojamojo turto kainos staigiai smuko á pragaro gelmes. Ëmë byrëti Vyriausybë. Kabinetà paliko aikðtingoji kultûros ministrë Helena Demakova, kuri sëkmingai iðgyveno savo Sapnis par Latviju Ðviesos pilies, nacionalinës bibliotekos, statybos pradþià... Kiti ministrai 2009-øjø iðvakarëse rinkosi á Vyriausybës rûmus kaskart vis átariau þvairuodami vienas á kità. Keturiø partijø koalicija aiþëjo, valdþios bejëgiðkumà þmonës matë kaip ant delno televizoriø ekranuose þurnalistai dirbo iðsijuosæ. Uþ ministrus. Atëjo paskutinë 2008-øjø naktis. Po prezidento Valdþio Zatlerio, kai iki Naujøjø metø liko kelios minutës, TV ekranuose pasirodë I. Guodmanis. Jis labai savitai tautà nuramino: Antarktidoje uþëjus baisiam orui, pingvinai sustoja ratu ir, glausdamiesi nugaromis, iðtveria pûgà ir didþiausias audras. Ið susiglaudusiø pingvinø, ið jø mums reikia mokytis. Tamsiausiu metø laiku Latvijoje atsivërë Antarktidos ledynai. Visi turëjo pasijusti pingvinais. Visa tai Seimo orumo áþeidimas! pasipylë protestai sausio 2-àjà. Tai Vyriausybës nario paþeminimas! Kà visa tai reiðkia?! ðaudë interviu politikai. Taèiau premjeras patvirtino, jog Naujøjø iðvakarëse jis buvo blaivus ir nejuo-

135 qxd :21 Page 135 kavo. Ir nenusileido: tapsime pingvinais, arba niekuo. Sumaþinsime ministerijø skaièiø vietoj 18 paliksime 12, gal net 10. Antra, dauþë I. Guodmanis pirðtu á stalà, bûtina baigti Seimo nariø pinigavimàsi valstybës ámonëse, agentûrose ir net ligoninëse! Dirbti Seime ir lakstyti neþinia kur? Ið vienos tarybos á kità? Yra Seimo nariø, kurie sugeba bûti keliolikos tarybø nariais ir gauti uþ dalyvavimà biudþeto pinigus. Jokioje Baltijos ðalyje nëra tokios sistemos! Išsigandusi tauta premjerui pritarë. Nes pritarë þurnalistai. Bedantës koalicijos reitingai ëmë smukti, premjero kilti. Arogantiðkas Tautos partijos pirmininkas Marius Sëglinis ëmë skelbti Vyriausybës þlugimo valandà. Tegul þlunga! pagaliau pritarë ir Seimas. Tauta riktelëjo: Paleisti Seimà! ir sausio 13-àjà þmoniø iðëjo á Domo aikðtæ. Tai buvo neregëtas nematytas mitingas. Pirmasis. Liaudá pasitiko orkestras, dainavo jungtinis Dainø ðvenèiø choras. Prasidëjus mitingui, kiekvienà kalbantájá minia tildë ðûkiu: Paleist Seimà! Kai pagaliau dainø ðvenèiø legenda Gvidas Kuokaras padirigavo Latvijos himnà, keli tûkstanèiai jaunuoliø puolë prie Seimo. Livonijos laikus menanèios baronø Landtago sienos susigûþë, policija lyg pagoniø sargai stovëjo prie Seimo durø su kuokomis. Ir nieko nedarë, tik stebëjo. Jiems prieš akis jaunimas dauþë ir vartë jø automobilius. Pirmà kartà po 1991 m. sausio tauta nebe gynë, o puolë Seimà. Tai buvo pirmasis Latvijos istorijoje Vakarø demokratijos teatralizuotas spektaklis. Kità dienà 2009 m. sausio 13-àjà þurnalistai pavadino Latvijos gëda. Ávyko lûþis. Net Lyviø aikðtës katinui, kuris tupi ant bokðto pakelta á Seimo pusæ uodega, tapo aiðku, kad tà speigo naktá atverstas naujas grësmingos istorijos puslapis. Prezidentas V. Zatleris sausio 14-àjà pateikë Seimui ultimatumà iki kovo 31 d. atlikti ðeðis namø darbus, tarp kuriø parengti Seimo paleidimo ástatymà. Liaudis prabilo apie diktatûrà, referendumà, prezidentiná valdymà. Pagaliau prisiminta, kad 1922 m. Satversme bedantë ir ji paruoðë dirvà jau 1934 m. ávykdytam valstybës perversmui. Silpniausia Satversme vieta Prezidento institucija. Ji leidþia prezidentui daugiø daugiausia skelbti referendumà dël Seimo paleidimo, bet grasina, kad jis privalës atsistatydinti, jeigu referendumas neávyks. O premjeras kas? Juokinga: partijø koalicijos ákaitas, kurio ministrus, kiekvienà atskirai, ðokdina Seimo frakcijos. Kokia mûsø demokratija?! pasigirdo ið visø kampø. Reikalingas naujas Ulmanis! pareiðkë nacionalistu tapæs advokatas Andris Grûtupas. Jam pritarë daugelis intelektualø ir menininkø. Visi staiga prisiminë prieðkario prezidentà Karlá Ulmaná, kuris nutraukë Seimo keliamà chaosà. Be vilties prisiminë. Nes diktatoriai ant šaligatvio nesimëto jie ið aistringø charakteriø giminës. Pastarøjø metø Latvija yra feministinë ðalis, dauguma politikø primena koketiškas moteris. Ko verta politinë sistema, kai rimèiausia valstybinë ástaiga Korupcijos vertinimo ir paþabojimo biuras (KNAB) visus 2008 metus gyvavo be pirmininko. Nes pirmininkà tvirtina Prezidentûros, specialiøjø tarnybø, Valstybës saugumo tarybos, partijø valdybø, Vyriausybës, Seimo komitetø bei Seimo frakcijø dauguma. Tik tada pagaliau uþ já balsuojama Seimo plenariniame posëdyje m. pavasará Normanas Vilnytis vos gyvas iðëjo ið ðios mësmalës. Biurokratijos vaisiai aiškûs: ji iðmuða þmogui visus dantis, paskui liepia valdyti. Latvijos garbæ apgynë þemdirbiai. Supratæ, kad ûkiui galas, jie susibûrë á komitetà ir pareiðkë, kad nuðluos Vyriausybæ. Ir patraukë ið visø Latvijos pakraðèiø, net nuo Estijos sienos á Rygà. Ginkluoti vokiðka þemës ûkio technika, jie pasiekë Rygos priemiesèius jau po sausio 13-osios. Þemës ûkio ministras Martynas ARVYDAS JUOZAITIS. Sapnis par Latviju 135

136 qxd :21 Page Ruozë pakrutino ûsus ir TV kameroms praneðë, kad áteiks premjerui atsistatydinimo pareiðkimà, tegul tik þemdirbiai naktá neina á miestà. Visa ðalis stebëjo ðá iðkilmingà avinëlio paaukojimà. Naktá praleidæ prie lauþø, rytà þemdirbiai vis dëlto ávaþiavo á miestà ir prie Vyriausybës rûmø atneðë juodà karstà. Policija, atidariusi já, rado dvi karviø galvas. V. Zatleriui trûko kantrybë. Prieð savaitæ kalbëjæs, kad visø laikø geriausias Latvijos premjeras I. Guodmanis ir kad deðimt guodmaniø iðgelbëtø ðalá, jis pareikalavo premjerà atsistatydinti. Valstybæ valdo politinis turgus, tarë politikos apþvalgininkas Ivaras Yjabas. Valdo netvarka, pritarë jam politikë Sandra Kalnietë. Mûsø valstybës vadovai atrodo labai neprofesionaliai ( Latvijas radijas-1, 2009 m. vasario 18 d.). Vasario 20 d. geriausias visø laikø premjeras I. Guodmanis, iðëjæs ið Rygos pilies Prezidento apartamentø, tarë: Áteikiau valstybës prezidentui demisijos pareiðkimà. Man neleido dirbti. Sapnis par Latviju ágavo tragiðkø atspalviø. Tais metais Nacionalinio dramos teatro scenoje vyko literatûriniø kûriniø ir pjesiø inscenizacijos Sapnis par Latviju. Neþinia gal sutapimas, gal ir ne, bet krizës dienomis itin populiari tapo Andrëjaus Upyèio inscenizuota apysaka Hipnotiðka kelionë. Veiksmas nukeltas á neapibrëþtus laikus, pjesë pavadinta Laimes lacis ( Laimës lokys ). Demonstruotas fantasmagoriðkas latviø blaðkymasis, kai vyrai ieðko neþinia ko ir skuba neþinia kur. Ir visi ieðko bûtybës, meðkos, kuri neða ûmià laimæ. Anot reþisieriaus Viesturio Kairio, tai labai latviðkas klaidþiojimas. Spektaklá þiûrëjo prezidentas V. Zatleris ir buvusi prezidentë Vaira Vykë-Freiberga. Pastaroji po spektaklio pasakë, kad á jà ir ðiandien þmonës þiûri kaip á laimës lacá. Taèiau tikru laimës lacio kailiu atëjo vis dëlto vyras. V. Zatleris rado já buvusá Latvijos banko specialistà, jaunà ir keistà Valdá Dombrovská. Jis buvo staigiai atsikviestas ið tarnystës Briuselyje ir Seimas já patvirtino be jokiø ypatingø abejoniø. Atsirado kamikadzë, ant savo siaurø peèiø uþsiversiantis krizës naðtà. Naujasis premjeras finansø ministru pasikvietë buvusá savo virðininkà Latvijos banke Ainarà Repðæ, matyt, kad bûtø dràsiau. Tas bemat ëmësi kardinolo Riðeljë vaidmens. Amþinai jaunas lakûnas-sportininkas, partijos Latvijos kelias kûrëjas ir buvæs premjeras, spurdëjo ið dþiaugsmo. Be atsakingø pareigø jis kelerius metus dþiûvo ir kankinosi, adrenalino ieðkodamas ant Rygos baþnyèiø bokðtø. Ko norëti A. Repðë buvæs ir Respublikos gynybos ministru, ir spëjæs ant graþiøjø Latvijos latø palikti savo paraðà. Tiesiog idealus varonis tikras laimës lacis. Kovo 10 d. premjeras pareiðkë: Latvija stovi ant bankroto slenksèio. Balandá biudþete nebebus në lato mokytojams, gydytojams, pensininkams... ir per savaitæ susitarë, kad ið Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Europos Sàjungos (ES), Ðvedijos ir net Estijos bus pasiskolinta septyni su puse milijardo eurø. Visuomenë uþgniauþë kvapà: kà tai galëtø reikðti naujà okupacijà? Matyt, ne veltui metø pabaigoje Norvegijoje sëdintis studentas surinko internetu keliolika tûkstanèiø balsø, praðanèiø, kad Ðvedija okupuotø Latvijà. Balandá vyriausybë pareiðkë: TVF reikalauja sugrieþtinti valstybës biudþeto deficità, iðlaidas teks maþinti iki 40 proc. Þurnalistai prisiminë Aivarà Lembergà, Ventspilio merà. Niekas kitas ið aukð- Palei Baltijà

137 qxd :21 Page 137 èiausio rango politikø negalëjo iðrëþti tiesos á akis tik jis, nemenkø aistrø vyras. Taigi dar sausá jis ir rëþë: Ávykiai, kurie prasidëjo 2008 m. gruodá, gali bûti palyginti su 1940 m. birþelio 17-àja. Tàdien Latvija, kaip nepriklausoma valstybë, nustojo egzistavusi. Þinoma, jeigu mes galvojame, kad Latvijos TSR, Kirhenðteino vadovaujama, nebuvo valstybë. Ðá kartà tankai neávaþiavo, bet tai, kas nutiko, yra daug daugiau negu tankai ( Neatkariigaa, 2009 m. sausio 12 d.). Ka daryti? Nejaugi niekas o niekas nebepadës? O gal patys išplëšime save iš balos, kaip baronas Miunhauzenas? Verta iš jo pasimokyti ne veltui jis šešerius metus gyveno Duntes dvare prie Rygos álankos! Net þmonà èia rado. Ak, nepavyks, tarë naujas Miunhauzenas, asocijuotas profesorius R. Kylis. Jo tyrimas Latvija-2030 negailestingai parodë, kad latviø valia traukti save iš balos ne itin didelë: tik 41 proc. þmoniø linkæ remtis savo jëgomis ( Latvijas avize, 2009 m. kovo 18 d.). Meðkeriotojai sako, kad þuvis genda ne nuo galvos, bet nuo viduriø! pasibaisëjo Sandra Kalnietë, išgirdusi šá skaièiø. Tyrimas atskleidë ir kitkà: treèdalis latviø pateisina korupcijà ( Patiesa dzīve, 2009, Nr. 8). Depresiná krizës peizaþà apibendrino Latvijas fakti tyrimas, pasirodæs balandþio pabaigoje. Jis nepaliko vilties: pusë jaunosios kartos (15 17 metø amþiaus jaunimas) artimiausiu metu pasirengæ palikti tëvynæ. Regis, Sapnis par Latviju pabaiga. Ðalia Rygos, kur stûkso ÐEC-II kaminai, verslininkas Kolotilo pasistatë sau maþà tëvynæ, rusiðkai latviðkà Kolotilovkà. Savotiðkas maþas Rumðiðkes penkiø hektarø plote. Iðkasë 1,5 kilometro kanalus, kuriø gylis vietomis siekia 3 metrus (vidutinis Kurðmariø gylis). Apjuosë savo Latvijà kaip bastionà. Viskà árengë laikydamasis keturiø Latvijos þemiø mastelio. Jeigu Latvija ið rytø á vakarus per 500 kilometrø, vadinasi, ir èia panaðiai. Kiekviename regione pastatë po tris namelius, nes tiek þvaigþdþiø Latvijos herbe. Tos valstybës viduryje Vyriausybës pastatas. Ne laisvës statula Milda valstybës centras, bet Vyriausybë. Teisingas verslininko poþiûris. Tik ðtai kas keista: Vyriausybë pamatais á dangø pastatyta. Hm... Ðalia to centro ir aðtuoniø metrø Trojos arklys. Ant jo apþvalgos aikðtelë, ið èia Kolotilo ypatingiems sveèiams savo Latvijà rodo. Ðtai kokia mano valstybë vieno milijono vertës tëvynë. Tegul kiekvienas latvis tiek padaro tvarka bus. Ir dar persikelkime á latviðkà Latvijos dalá Kurþemæ. Ten áspûdingø kalvø apsuptyje stovi Sabilës miestelis kurðiø þemës perlas. Netoli Ðvedø kepurë ( Zviedru kepure ), kur suræsti slidinëjimo takai ir keltuvai. Ar pagalvotum, kad miestelio centre rasi Lëliø Latvijà? Ne ðiaip sau lëliø, o ponø, poniø ir ponaièiø parkà! Tikras Rygos civilizacijos stebuklëlis provincijoje. Keli ðimtai þmogaus ûgio figûrø, visos aprengtos, visos linksmos. Stovi ir palapinës, stalai, këdës, vaikiðki veþimëliai. Daina Kuèerë, ðio parko kûrëja ir ðeimininkë, iðëjusi á kiemà braukia ranka plaukø sruogà: Neuþteko man trijø vaikø, taigi prisiëmiau auginti ketvirtà. Bet vis kaþko trûko. Vaikai praðë lëliø ir ëmiausi. Dabar daug èia mûsø. Juk Latvijai reikia þmoniø. Paskutinës Dainø ðventës iðvakarëse, 2008-øjø liepà, Rygos centre, Ðventojo Petro baþnyèios papëdëje buvo surengta keista akcija Kalbantys akmenys ( Runājoðie akmeņi ). Sutemus devyni lauko rieduliai sujudëdavo lyg gyvi: ant jø pavirðiaus nuðvisdavo þmoniø veidai, sukrutëdavo lûpos. Þmogus pabusdavo ir imdavo pasakoti gyvenimà apie gamtà, jûrà, ðeimà, kaimynus, vaikystæ, prieta- ARVYDAS JUOZAITIS. Sapnis par Latviju 137

138 qxd :21 Page rus. Valandà pakalbëjæ, visi devyni uþtraukdavo dainà. Erikas Stendzeniekas þinojo, kà darë. Latviui akmuo: a) stipriausias mitologinis simbolis, b) magiðkas iðminties ir informacijos ðaltinis, c) patarëjas, d) saulës ir þemës galiø slëptuvë, e) ðilumos ir energijos ðaltinis, f) sargas nuo piktos akies prieðais namà, g) sielos apsivalymo galia pirtyje, h) riboþenklis m. balandþio 19-osios rytas Daugpilyje. Varðuvos gatvë, èia pat Kauno gatvë. Nuo kalnelio þvelgiant visas miesto centras spindi kaip ið akmens iðspausta aðara. Ið frontono, ant kurio uþraðyta 1928, iðeina guvi pensinio amþiaus moteris. Ðventiðkai pasipuoðusi, apsisiautusi plaèia juoda skara juk Ðventøjø Velykø rytas. Bûkite pasveikinti! Kristus prisikëlë! sveikinuosi pusiau latviðkai, pusiau rusiðkai. Ið tikro prisikëlë! nepatikliai atsako sentikiø Pomorø cerkvës parapijietë. Kokia ten gamykla ana ten, uþ lenkø kultûros centro? Aaa... Skaldà tarybiniais metais gamino... akys jau blizga, ðaudo. O jûs ið kur? Išgirdusi, kas esame ir nesirengiame pirkti gamyklos, prabilo... lietuviškai. Pasirodo, sentikë ið Aukðtaitijos, nuo Kriaunø. Ðtai ir pasà Lietuvos atstovybë man davë, taria po minutës pirðtø galais rankinukà liesdama. Dabar að kaip ir lietuvë... Kam man Latvijos pilietybë, kai ši valstybë be ateities? Leidomës nuokalne á Daugpilá, sentikë švelniu velykiniu balsu pasakojo apie savo vaikystæ Lietuvoje ir apie meilæ Lietuvos istorijai. Ir kad Lietuva jai patinka, nes þmonës ûkiðki. Ir kad daug ásitvirtinusiø Daugpilyje lietuviø. Ir kad Lietuvos televizijà þiûrinti. Jos akys blizgëjo kaip marguèiai balandþio saulëje. Toks buvo staèiatikiø ir sentikiø Velykø rytas. Kai vis dëlto nesinorëjo tikëti, kad Rygos civilizacija pasmerkta. Ryga, 2009 m. birþelis Palei Baltijà

139 qxd :21 Page 139 MÛSØ PUBLIKACIJA pulokëlis naujasss 139 MASSIMO INTROVIGNE Mums nëra kur eiti, nebent dangun Naujieji religiniai judëjimai ir prievarta Ið anglø k. vertë GEDIMINAS PULOKAS Pirmoji arðiausia kova su kultais, kai ir naujø religiniø judëjimø tyrinëtojai, ir karingieji antikultistai mëgino átikinti valdþià bei visuomenæ, jog kiekvienas jø teiginys apie kontroversiðkas religines grupes yra kuo kruopðèiausiai pamatuotas, vyko nuo 1978 (Dþonstauno tragedija) iki 1990 metø. Simbolinis jos pabaigos taðkas Fishmano byla, kurios sprendimas panaikino kaltinimus Scientologijos baþnyèiai smegenø plovimu. Ðios bylos nutartis pademonstravo, jog antikultinës smegenø plovimo teorijos teisiðkai nëra traktuojamos kaip mokslinës, ir tapo svarbus antikultininkø stovyklos pralaimëjimo þenklas m. Veiko ávykiai Jungtinëse Valstijose poþiûrio nepakeitë: didþioji mokslininkø, politikø bei þiniasklaidos dalis kaltino ne tiek religinæ grupæ, kiek Federaliná tyrimø bei Alkoholio, tabako, ðaunamøjø ginklø ir sprogmenø kontrolës biurus dël neapgalvotø incidento metu veiksmø. Po Veiko bûta ir kitø, ne maþiau tragiðkø ávykiø, kurie atvërë kelià antrajai kovai su kultais paskutinio XX a. deðimtmeèio antrojoje pusëje. Massimo Introvigne teisininkas ir sociologas, dirba Turine, Italijoje. Tarptautinës naujojo religingumo tyrinëtojø organizacijos (Center for Studies on New Religions CESNUR) vadovas. Yra paraðæs keliolika knygø bei keliasdeðimt straipsniø ávairiomis ðiuolaikinio religingumo temomis. Èia pateikiamas praneðimas, skaitytas 2001 m. Meksikoje surengtoje Tarptautinës religijos sociologø draugijos XXVI konferencijoje.

140 qxd :21 Page m. spalio 5 d. Ðveicarijos policija dviejose vietovëse, vienoje Ðeiri kaimelio fermø bei trijuose Granþe siur Salveno apylinkëse esanèiuose vasarnamiuose, aptiko 48 Saulës ðventyklos ordino (prancûziðkai Ordre du Temple Solaire; toliau OTS) nariø kûnus. Atliekant tyrimà paaiðkëjo, jog dar penki OTS nariai mirë Morinheitso mieste (Kvebeke), likus trims dienoms iki tragedijos Ðveicarijoje. Kita tragedija ávyko 1995 m. gruodþio 23-iàjà Verkoro kalnuose (netoli Grenoblio, Prancûzijoje), kur rasti 16 OTS nariø (3 jø vaikai) kûnai m. kovo 21 d. vakarà Sent Kasimire (Kvebeke) nusiþudë dar 5 OTS nariai. OTS iðsamø jo apraðymà galima rasti kitur 1 buvo naujas, Vakarø ezoterine tradicija grástas religinis judëjimas, ákurtas prancûzø ezoteriko Josepho Di Mambro ( ), kuris vëliau á savo pusæ patraukë ir belgø gydytojà, homeopatijos specialistà, Lucà Jouretà ( ). Daugelis skirtingø aðtuntàjá ir devintàjá deðimtmetá Di Mambro ákurtø organizacijø ilgainiui ir peraugo á 1984 m. formaliai ásteigtà OTS. Pateikdama savo mitinæ genealogijà, pagal kurià OTS kilo ið viduramþiais gyvavusio Tamplieriø ordino, ði organizacija pagrindiniu autoritetu laikë paslaptingus Ðventyklos Mokytojus, antþmogiðkas bûtybes, su kuriomis esà bendrauja Di Mambro. Maþëjantis nariø skaièius, Di Mambro sveikatos problemos, auganti nesantaika su Prancûzijos bei Kanados valdiðkomis institucijomis ir judëjimo viduje stiprëjanèios apokaliptinës nuotaikos paskutiná XX a. deðimtmetá átikino OTS vadovybæ, kad artinasi pasaulio pabaiga ir vienintelis iðsigelbëjimas ritualizuota mirtis, leisianti persikelti á kità planetà. Vis dëlto nusiþudë tik judëjimo vadovybë bei pagrindiniai nariai kiti, nesiryþæ tokiam þingsniui, apðaukti iðdavikais ir negailestingai nuþudyti. Be to, bûta ir dar vienos kategorijos nariø, silpnesni individai, kuriems mintis apie saviþudybæ atrodë priimtina, taèiau reikëjo pagalbos jà ágyvendinant. Akivaizdu, jog galimybë rinktis nebuvo suteikta OTS tikëjimà iðpaþinusiøjø tëvø vaikams, jie paprasèiausiai nuþudyti m. kovo 20 d. per zarino dujø atakà Tokijo metro þuvo dvylika keleiviø bei keletas tûkstanèiø nukentëjo. Tyrimas atrado sàsajø su Aum Shinrikyo, vieno naujausiø religiniø judëjimø Japonijoje, kurá ákûrë Shoko Asahara. Bylà tyræ pareigûnai atskleidë ir kitus Aum Shinrikyo ávykdytus nusikaltimus (tarp jø ir keletà þmogþudysèiø). Aum Shinrikyo 2 sinkretinis judëjimas, paèioje veiklos pradþioje ágijæs netgi tam tikrà pripaþinimà tarptautiniuose budistø sluoksniuose kaip bona fide budistinë kryptis. Vis dëlto þlungantys lûkesèiai, maþëjantis nariø skaièius, þiniasklaidoje kylanti kritikos ir pajuokos banga lëmë tai, kad nuo optimistiniø nuotaikø Asahara pamaþu perëjo prie apokaliptiniø bei iðpëtojo nusikaltëliðkà, smurtà ir nelegalià veiklà propaguojanèià pasaulëþiûrà, leidusià þmogþudystæ traktuoti kaip veiksmà, kurio galima griebtis, jei nori aukai suteikti maksimalià karminæ naudà. Mûsø publikacija 1 Introvigne M. The Magic of Death: the Suicide of the Solar Temple // Wessinger C. Millennialism, Persecution and Violence: Historical Cases (Religion and Politics). Syracuse (New York): Syracuse University Press, P M a yer J.-F. Der Sonnentempel. Die Tragödie einer Sekte. Freiburg: Paulusverlag, M a yer J.-F. Our Terrestrial Journey is Comming to an End : The Last Voyage of the Solar Temple // Nova Religio: The Journal of Alternative and Emergent Religions 2, 2 (April 1999). P Introvigne M. and Mayer J.-F. Occult Masters and Temple of Doom: The Fiery End of the Solar Temple // Bromley D. and Melton J. G. Cults, Religion and Violance. Cambridge: Cambridge University Press, P Reader J. Religious Violence in Contemporary Japan: The Case of Aum Shinrikyo. London: Curzon Press and Honolulu: University of Hawaii Press, 2000.

141 qxd :21 Page m. kovo 26 d. (praëjus vos penkioms dienoms po treèio Saulës ðventyklos incidento Kvebeke) policija rado 39 Dangaus vartø (naujas ufologinës pakraipos judëjimas) nariø kûnus, kurie nusiþudë Kalifornijoje, Ranèo Santa Fe vietovëje. Ðià grupæ buvo ákûræ Bonnie s Lu Trousdale is Nettles ( ) ir Marshallas Applewhite as ( ), kurie save ávardijo Dvejuke ( The Two ), vëliau Bo ir Peepu, o galiausiai Ti ir Do (visa tai vyko m.). Populiarioji ðio judëjimo fazë ( m.) buvo plaèiai mokslininkø aptarta 3,taèiau judëjimas tæsë veiklà (tiesa, veikiau pogrindþio sàlygomis) ir m. Vël á dienos ðviesà jis iðkilo m. (tam pasitarnavo kartkartëmis rengtos paskaitos bei internetas). Dangaus vartai skelbë, kad Þemës planeta netrukus bus sunaikinta, didþioji þmonijos dalis yra visiðkai nepajëgi to suvokti ir daugumos þmoniø gyvenimas ið tikrøjø tëra darþoviðka egzistencija. Tik maþai grupelei iðrinktøjø viena ypatinga siela, kurià atsiuntë geranoriðkos neþemiðkos bûtybës, suteikë depozità. Ðiai grupelei atstovaujantys þmonës, t. y. tie, kurie sugebës pasinaudoti depozitu, galiausiai neþemiðkøjø bûtybiø bus iðgelbëti nuo artëjanèios Praþûtingosios dienos 4. Ið pradþiø Ti ir Do skelbë, kad iðrinktøjø gelbëti atskris erdvëlaiviai. Vis dëlto po Nettles mirties Applewhite as nusivylë ðiuo ilgai laukti reikalaujanèiu scenarijumi ir priëjo prie iðvados, kad ritualizuota saviþudybë patikimiausias bûdas ágyti naujà kûnà Dangaus karalystëje (t. y. geranoriðkø ateiviø planetoje) m. kovo 17 d. ðimtai Deðimties Dievo ásakymø atkûrimo judëjimo, kraðtutinës Mergelës Marijos ir Jëzaus apsireiðkimais besivadovaujanèios katalikiðkos grupës, kuri, beje, Katalikø Baþnyèios vadovybës nebuvo pripaþinta (pastaroji faktiðkai ekskomunikavo ðio judëjimo lyderius), nariø sudegë Kanungu vietovëje (Uganda) árengtoje stovykloje. Atliekant tyrimà aptikta dar keletas masiniø kapavieèiø judëjimui priklaususiose, po visà Ugandà pasklidusiose, valdose. Aukø skaièius virðijo 800. Nepaisant Ugandos Makerere universiteto atliktø tyrimø 5 bei ðveicarø istoriko Jean-François Mayerio 6 analizës, daugelis Kanungu ávykiø aspektø tebelieka labai neaiðkûs. Nors dauguma mokslininkø ásitikinæ, kad Kanungu liepsnose sudegë ir Atkûrimo judëjimo lyderiai, kai kurie teisëtvarkos atstovai vis dar laikosi nuomonës, jog bent jau keletas grupës vadovø slapstosi su judëjimo pinigais (po 1994-øjø tokie gandai sklandë ir apie Di Mambro ir Jouretà, kol kriminalinë ekspertizë patvirtino, jog jie ið tiesø þuvo per pir Balch R. W. and Ta ylor D. Seekers and Saucers: The Role of the Cultic Milieu in Joining a UFO Cult // American Behavioral Scientist P Balch R. W. Looking Behind the Scenes in a Religious Cult: Implication for the Study of Conversion // Sociological Analysis P Balch R. W. Bo and Peep: A Case Study of the Origins of Messianic Leadership // Wallis R. Millennialism and Charisma. Belfast: The Queen s University, P Balch R. W. When the Light Goes Out, Darkness Comes: A Study of Defection from a Totalistic Cult // S t a r k R. Religious Movements: Genesis, Exodus and Numbers. New York: Paragon Press, P Balch R. W. Waiting for the Ships: Disillusionment and the Revitalization of the Faith in Bo and Peep s UFO Cult // Lewis J. R. The Gods Have Landed: New Religions from Other Worlds. Albany (New York): State University of New York Press, P Introvigne M. Heaven s Gate. Il paradiso non può attendere. Leumann (Torino): Elle- DiCi, Kabazzi-Kisirinya S., Deusdedit R. K. Nkurunziza and Gerard Banura. The Kanungu Cult-Saga: Suicide, Murder or Salvation? Kampala (Uganda): Department of Religious Studies, Makerere University, Mayer J.-F. The Movement for the Restoration of Ten Commandments of God: Between Facts and Fiction Report on a Research Trip to Uganda, August 13 23, Pranešimas skaitytas 2000 m. Rygoje vykusioje Tarptautinëje CESNUR konferencijoje. MASSIMO INTROVIGNE. Mums nëra kur eiti...

142 qxd :21 Page Mûsø publikacija màjà OTS tragiðkø ávykiø bangà). Regis, Atkûrimo judëjime vyravo apokaliptinës pasaulio pabaigos nuotaikos, o tikintieji laukë Mergelës Marijos, kuri apsireikð ir priims juos á dangø. Jos apsireiðkimo sektos nariai laukë panaðiai kaip Dangaus vartø pasekëjai erdvëlaiviø pasirodymo ar OTS atveju Ðventyklos Mokytojø inspiruoto iðsigelbëjimo. Labai tikëtina, jog kai kurie átakingiausi Atkûrimo judëjimo nariai (kaip ir OTS pasekëjai) padarë iðvadà, kad vienintelis kelias pasiekti Dangø atlikti ritualizuotà saviþudybæ. Vis dëlto dauguma á Kanungu susibûrusiø þmoniø në neátarë, kad jiems bus padëta numirti (o iðdavikai linèiuojami), ir norëjo bûti tik Mergelës Marijos apsireiðkimo liudytojais. Ðiuo metu toks OTS atsitikimui giminingas ávykiø scenarijus yra labiausiai tikëtina versija, nors á klausimà, kaip tiksliai reiktø paaiðkinti masines kapavietes, neatsakyta. Taip pat neaiðku, ar Ugandoje nuþudytø iðdavikø skaièius tikrai virðijo nusiþudþiusiø iðtikimiausiø nariø kieká. Kaip minëta, ðie keturi atsitikimai ne tik sustiprino antikultiná judëjimà (ypaè Europoje, Azijoje ir Afrikoje, nors JAV reakcija á Dangaus vartø akcijà buvo neabejotinai silpnesnë), bet ir lëmë keliø vyriausybiø antikultinius veiksmus. Per ðià antràjà kovà su kultais iðsivystë du skirtingi (jø nederëtø painioti) antikultiniai modeliai, mëginantys paaiðkinti ávykusias tragedijas ir uþsitikrinti paramà didesniems antikultiniams þygiams. Pirmasis sugráþta prie klasikiniø smegenø plovimo teorijø, kurias populiarino JAV antikultinio judëjimo radikalai 1990 m. teisme pralaimëjæ Fishmano bylà. Ðios teorijos skelbë, jog tokiø kraðtutiniø veiksmø kaip ritualizuota saviþudybë ar þmogþudystë galëtø griebtis nebent þmogus, kuriam melagingas guru praplovë smegenis. Taigi, pastaruoju atveju á ðias tragedijas þiûrëta kaip á neabejotinà smegenø plovimo árodymà. Kadangi, anot ðios teorijos ðalininkø, smegenø plovimà taiko ir ðimtai kitø judëjimø, vadinasi, siekiant uþkirsti kelià kitoms galimoms tragedijoms, bûtina priimti atitinkamus, prieð smegenø plovimà nukreiptus ástatymus. Europoje ðios teorijos pagrindinis gynëjas buvo prancûzø psichiatras Jean-Marie Abgrallis 7. Nepaisant teisiniø nesëkmiø, taip pat ir 2001 m. teismo nutarties (paskelbtos neatsiþvelgus á jo ekspertines iðvadas), kuri skelbë, jog prancûzø konduktorius Michelis Tabachnikas (vienintelis likæs gyvas OTS lyderis, teistas Grenoblyje), siekdamas iðprovokuoti saviþudybes Saulës ðventykloje, nenaudojo jokiø smegenø plovimo technikø, Abgrallis, turëjæs stiprià átakà rengiant parlamentinæ ir administracinæ ataskaitas, spausdintas Prancûzijoje ( Assemblée Nationale, 1996 ir 1999), Belgijoje ( Chambre des Répresentants de Belgique, 1997) ir Ðveicarijoje, Þenevos Kantone ( Audit sur les dérives sectaires, 1997) (reikia pasakyti, kad kitø Europos ðaliø ataskaitos buvo kur kas santûresnës 8 ), nenuleido rankø. Abgrallis taip pat yra Prancûzijos vyriausybinës institucijos Misija kovai su sektomis ( Mission interministerielle de lutte contre les sectes ) átakingas narys, nemaþai nuveikæs, kad 2001 m. geguþës 30 d. bûtø priimtas Prancûzijos antikultinis ástatymas. Beje, jis yra ir Prancûzijos Baudþiamojo kodekso 223 straipsnio pataisos iniciatorius. Ji numato trejø metø ákalinimo bausmæ uþ stiprø spaudimà ar manipuliavimo bausmëmis technikas. Tokie veiksmai traktuojami kaip psichologinis pavergimas. Kitokio tipo antikultiniams, taèiau ne smegenø plovimu grástiems tragedijø 7 Abgrall J. M. La Mécanique des sectes. Paris: Payot, A bgrall J. M. Les Sectes de l Apocalypse. Gourous de l an Paris: Calmann-Lévy, Richardson J. T., Introvigne M. Brainwashing Theories in European Parliamentary and Administrative Reports on Cults and Sects // Journal for Scientific Study of Religion. Nr. 40. February, P

143 qxd :21 Page 143 aiðkinimo modeliams atstovauja padrikai veikianèios skeptikø ir sekuliariø humanistø koalicijos, kuriø pagrindinis atstovas yra Haifos universiteto psichologijos dëstytojas Benjaminas Beit-Hallahmis. Septintàjá deðimtmetá, vykstant pirmajai kovai su kultais, Beit-Hallahmis pasitarnavo diskredituojant smegenø plovimo ðalininkø argumentus. Jis buvo vienas kviestiniø ekspertø, kuriø ypaè negatyvios kalbos lëmë tai, kad 1987 m. Amerikos psichologø asociacija pripaþino, jog DIMPAC (Deceptive and Indirect Methods of Persuasion and Control) ataskaita, pristatyta Margaret Singer vadovaujamos komisijos (ji yra pagrindinë Jungtiniø Amerikos Valstijø antikultinio judëjimo figûra bei antikultiniø smegenø plovimo teorijø aiðkintoja), nepagrásta. Viename ið dviejø 1994 m. kelioms mokslininkø asociacijoms ir atskiriems mokslininkams iðkeltø ieðkiniø Margaret Singer tvirtino, kad remiantis (jos) turima informacija bei ásitikinimais, Beit-Hallahmis tuo metu (1987) jau buvo uþsitarnavæs psichologinæ prievartà naudojanèiø kultø, jie ir iðprovokavo DIMPAC tyrimà, gynëjo akademinæ reputacijà 9. Kilus antrajai kovos su kultais bangai Beit-Hallahmis në per nago juodymà nepakeitë ankstesnës savo nuomonës apie smegenø plovimà. Ið esmës ðis psichologas siûlë kur kas paprastesná tragedijø, o ir apskritai kultø atsiradimo, paaiðkinimà. Anot jo, saviþudybes ir þmogþudystes galima paaiðkinti tuo, kad kultø vadovai, kaip ir jø pasekëjai, buvo paprasèiausiai nesveiki, negana to, dar ir pinigø iðtroðkæ nedorëliai bei sukèiai. Savo straipsniuose Beit-Hallahmis smarkiai kritikuoja naujøjø religiniø judëjimø (NRJ) tyrinëtojus, kad ðie nematà akivaizdaus dalyko, t. y. to, jog kultø vadovai tiesiog pamiðëliai. Marshallas Applewhite as, lygiai kaip ir Davidas Koreshas, buvo pamiðëliai ; tai, jog jø pamiðimo nenorima pripaþinti apskritai, glaudþiai susijæ su tuo, jog nepripaþástama ir grupinë patologija, bet juk ðià patologijà pastebi kiekvienas, iðskyrus NRJ tyrëjus 10. Pasekëjai pasiduoda pamiðusiø guru valiai, nes turi panaðià patologijà. Tik parsidavëliai NRJ tyrinëtojai ðito nemato: Advokatavimas NRJ ir juose atsidûrusiø ieðkotojø psichopatologijos nepripaþinimas yra susijæ. Nepripaþástant NRJ nariø patologijos, nenorima pripaþinti ir NRJ priskiriamos kenksmingos veiklos. Be to, Beit-Hallahmis ásitikinæs, jog dauguma kultø vadovø yra apgaudinëjantys aktoriai ir religiniai sukèiai, o juk kaip rodo Luco Joureto atvejis, viename asmenyje puikiausiai gali sugyventi ir pamiðëlis, ir sukèius. Þydø mokslininkas mano, kad ðis jo paaiðkinimas galioja ne tik toms grupëms, kuriø egzistavimas baigësi saviþudybëmis ar þmogþudystëmis, bet gali bûti pritaikytas ir kur kas platesnëje sferoje. Ðtai ir mormonø pranaðas Josephas Smithas ( ), ir viena pirmøjø sekmininkø lyderiø Aimee Semple McPherson ( ) daþnai apibûdinami kaip begëdiðki sukèiai ir apgavikai. Beit-Hallahmis, paðiepdamas jam nepritarianèius mokslininkus, ironizuoja: Aum Shinrikyo iðimtis, Saulës ðventykla iðimtis, Davidas Koreshas iðimtis <...> ir taip toliau, ir panaðiai. Tokie incidentai, jo galva, yra bûdingi visiems kultams. Jis tvirtina, kad kiekvienu konkreèiu atveju prieðiðkai nusistaèiusiø paðalieèiø, kritikø ir skeptikø tvirtinimai kartais bûdavæ kur kas arèiau tikrovës nei specialistø. Ið tikrøjø Beit-Hallahmis siekia dar platesniø apibendrinimø. Kaip reiktø suprasti religiná atsivertimà? klausia jis ir tuoj atsako: Atsivertimas tai iðskirtinis (kai kas net sakytø nenormalus) elgesys, pasitaikantis labai ma- 9 Singer M. T. and O f she R. Summons in the Superior Court of the State of California in and for the County of Alameda (Nr. 105). January Beit-Hallahmi B. O Truant Muse : Collaborationism and Research Integrity // Z a b - locki B., Robbins T. Misunderstanding Cults: Searching for Objectivity in a Controversial Field. Toronto: University of Toronto Press, MASSIMO INTROVIGNE. Mums nëra kur eiti

144 qxd :21 Page Mûsø publikacija þam tikinèiøjø procentui. Atsivertimas yra ne ðiaip ypaè retas reiðkinys, dar daugiau esminë jo prieþastis yra psichopatologija. Þinoma, kas nors galëtø paprieðtarauti teigdamas, jog psichopatologija yra gana smarkiai paplitæs fenomenas. Beit-Hallahmis tam visiðkai nepritaria. Nelaimei, raðo jis, ðizofrenija nëra socialinis konstruktas, ji paplitusi visose visuomenëse pastoviu 1 ir 100 <...> santykiu. Todël kiekvienos kartos ir kiekvienos kultûros tam tikra þmoniø dalis, susidûrusi su realybe, pasiekia atitinkamà savidestruktyvios regresijos laipsná. Ðitaip aiðkinamos religinio atsivertimo tiek konkreèiø kultø, tiek apskritai prieþastys. Be abejo, abi teorijos sulaukë NRJ tyrinëjanèiø mokslininkø (kurie, beje, turëjo gintis nuo antikultininkø internetiniø iðpuoliø, vykdomø ad hominem) kritikos. Pastarieji teigë, kad abu modeliai tuo paèiu metu paaiðkina ir per daug, ir per maþai. Per daug nes ið tiesø yra bendro pobûdþio ir atspindi neigiamà iðankstiná nusistatymà prieð religijà apskritai. Juk Beit-Hallahmis absoliuèiai visus religinio atsivertimo atvejus kildina ið psichopatologijos. Panaðiai samprotauja ir Abgrallis 11, kuris, nors smegenø plovimo netapatino su beprotybe, á smegenø plovëjø sàraðà átraukia ir mormonus, ir sekmininkus, ir Amerikos evangelikus bei kitø religijø iðpaþinëjus. Vis dëlto ðios teorijos yra perdëm bendro pobûdþio, todël nepajëgia paaiðkinti, kuo gi skiriasi judëjimai, iðprovokuojantys masines þmogþudystes bei saviþudybes, nuo religiniø grupiø, kurios laikosi ástatymø. Beit- Hallahmio tvirtinimu, tiek mormonø pranaðas Josephas Smithas, tiek Saulës ðventyklos ordino lyderiai sukèiai ir apgavikai. Abgrallio nuomone, ir mormonai, ir Saulës ðventyklos nariai taikë smegenø plovimà. Taèiau taip ir neaiðku, kodël, pavyzdþiui, mormonai skirtingai nei Saulës ðventyklos ordino nariai niekada nerengë masiniø saviþudybiø ar þmogþudysèiø. Beit-Hallahmio raginimas, kad reikia remtis buvusiø sektø nariø, antikultininkø bei þurnalistø nuomone, nes jie yra patikimesni nei NRJ tyrinëjantys mokslininkai, taip pat nelabai naudingas. Tik analizuodami Aum Shinrikyo sektà, mokslininkai klydo nepripaþindami nusikalstamos judëjimo veiklos. Dangaus vartø judëjimas po aðtuntojo deðimtmeèio antikultininkø ir þurnalistø beveik visiðkai ignoruojamas, taèiau ðios grupës ankstyvàjà veiklà neabejotinai kruopðèiau apibûdino moksliniai Roberto Balcho darbai, o ne keli to meto sensacijø besivaikanèiø þurnalistø straipsniai. Ugandos Deðimties Dievo ásakymø atkûrimo judëjimas prieð jo nariø sukeltà tragedijà buvo menkai þinomas tiek mokslininkams, tiek antikultininkams. Saulës ðventyklos judëjimà iki tragedijos buvo ðiek tiek tyrinëjæs vienintelis mokslininkas 12, kuris sugebëjo surinkti daugiau informacijos apie judëjimo praeitá, nei keli Kvebeke bei kitur apie ðá judëjimà raðantys antikultininkai ir þurnalistai. Þinoma, Mayeris nenuspëjo masiniø saviþudybiø bei þmogþudysèiø, taèiau to nepadarë ir antikultininkai ar þurnalistai (kai kurie jø, kaltindami judëjimà teroristiniø iðpuoliø rengimu Kvebeke, smarkiai klydo). Apskritai problemiðka teigti, jog, pavyzdþiui, patikimesnës informacijos apie mormonus galima gauti ið antimormoniðkø ðaltiniø, nei ið iðsamios mokslinës literatûros apie ðià religijà. Tai prilygtø tvirtinimui, jog, norint susipaþinti su Romos Katalikø Baþnyèia, pirmiausia reikia paskaityti antikatalikiðkos literatûros. Kitas svarbus momentas, mokslinæ kritikà taikant antikultininkams, yra tas, 11 Abgrall J. M. La Mécanique des sects. Ten pat. A bgrall J. M. Les Sectes de l Apocalypse. Gourous de l an Ten pat. 12 Mayer J.-F. Des Templiers pour l E³re du Verseau: les Clubs Archédia ( ) et l Ordre international chevaleresque Tradition Solaire // Mouvements Religieux 153 (January, 1993): 2 10.

145 qxd :21 Page 145 kad kalbëti apie judëjimà, nagrinëjant tik vidinæ jo dinamikà, yra truputá naivoka ne maþiau reikðminga yra judëjimo ir visuomenës nuolatinë tarpusavio sàveika. Veiko ávykiai, be abejonës, yra chrestomatinis to pavyzdys. Paplitusi nuomonë, jog ðios tragedijos buvo galima iðvengti, jei jëgos struktûros bûtø elgæsi apdairiau bei atsargiau. Taip pat esama rimtø argumentø, jie smulkiai iðdëstyti Catherine Wessinger paskelbtose studijose 13, jog keliose ðalyse pasireiðkæs policijos priekabumas ir prieðiðki veiksmai Saulës ðventyklos atþvilgiu iðprovokavo tragiðkà ávykiø baigtá. Kitais atvejais (pavyzdþiui, Dangaus vartø judëjimo negatyvus vertinimas buvo sumaþëjæs iki minimumo ir pastebimas tik internete; apie Ugandà iðvis sunku kà nors pasakyti) vien tik ásivaizduojamas prieðiðkumas gali labai daug kà nulemti. Nelabai suprantama, kodël vienos grupës, susidûrusios su prieðiðkumu ar net atviru persekiojimu, ima smurtauti, o kitos reaguoja pakankamai ðaltai. Juk, pavyzdþiui, Jehovos liudytojams, patyrusiems kur kas þiauresniø persekiojimø (prisiminkime ðio tikëjimo iðpaþinëjø egzekucijas, kurias per karà vykdë ir totalitarinës, ir demokratinës ðalys), skirtingai nei Aum Shinrikyo ar Saulës ðventyklos ordino nariams, net á galvà neatëjo rengti teroristiniø iðpuoliø ar kolektyviniø saviþudybiø. Tà patá galima pasakyti ir apie daugelá kitø religiniø judëjimø. Taigi, kas sieja tokias sektas kaip Saulës ðventykla, Aum Shinrikyo, Dangaus vartai ir Deðimties Dievo ásakymø atkûrimo judëjimas? Kokie bendri poþymiai, jei jø apskritai yra, galioja ðioms grupëms, nors ðimtams kitø, visame pasaulyje paplitusiø, naujøjø religiniø judëjimø ne? Be abejo, ðis klausimas itin rûpi ir teisëtvarkos institucijoms. Juk po Veiko ávykiø net FTB pripaþino, jog problema paaðtrëjo todël, kad biuras apie naujuosius religinius judëjimus neturëjo pakankamai informacijos, o remtis tik antikultininkø duomenimis buvo katastrofiðka klaida. Todël biuras uþmezgë ryðius su Amerikos religijø akademija (American Academy of Religion) ir keliais nepriklausomais mokslininkais, o paskutinio XX a. deðimtmeèio pabaigoje suformavo nuoseklià bendradarbiavimo su naujøjø religiniø judëjimø tyrinëtojais programà 14. Per susitikimus su mokslininkais FTB agentai (vëliau tai darë ir kitø valstybiø teisëtvarkos institucijø atstovai) norëjo iðsiaiðkinti modelá, kuriuo remiantis bûtø ámanoma identifikuoti tuos retus religinius judëjimus, kurie, iðprovokuoti iðoriniø aplinkybiø, ryþtøsi griebtis smurto. Biuro agentai teigë, kad bet koks modelis, grástas iðankstine prielaida, jog visos religijos, tarp jø ir ðimtai naujøjø religiniø judëjimø ar kultø, vëliau ar anksèiau gali griebtis smurto, teisëtvarkai yra bevertis, nes visame pasaulyje nëra në vienos teisëtvarkos institucijos, kuri pajëgtø sukontroliuoti ðimtus judëjimø. FTB rûpëjo iðsiaiðkinti aiðkius kriterijus. Nors Prancûzijos valdþia nuolat atsisako bendradarbiauti su ávairiataute naujøjø religiniø judëjimø tyrinëtojø (pastaruosius ji laiko samdomais kultø árankiais) bendruomene, taèiau net ir ðioje ðalyje atsiranda balsø, kurie ragina teisëtvarkos institucijas bei antikultines organizacijas savo dëmesá sutelkti á kelis neabejotinus kultus (sectes absolues), nei blaðkyti já 173 judëjimams, paminëtiems 1996 m. parlamentinëje ataskaitoje (bei kitoms 1999 m. ðá sàraðà pra- 13 Wessinger C. Millennialism, Persecution and Violence: Historical Cases (Religion and Politics). Ten pat. Wessinger C. How the Millennium Comes Violently: From Jonestown to Heaven s Gate. New York: Seven Bridges Press, m. Frederiksburge, Virdþinijos valstijoje, Tarptautinë naujojo religingumo tyrinëtojø organizacija (CESNUR), kuriai vadovauju, bendradarbiaudama su FTB Ypatingøjø situacijø valdymo grupe, suorganizavo seminarà FTB agentams. Daugybë garsiø naujojo religingumo tyrinëtojø skaitë paskaitas ir su agentais aptarë potencialias grësmes. Vëliau panaðûs seminarai teisëtvarkos institucijø pareigûnams rengti pakartotinai tiek JAV, tiek kitose šalyse. MASSIMO INTROVIGNE. Mums nëra kur eiti

146 qxd :21 Page plëtusioms grupëms) 15. Problemos esmë kokios informacijos pagrindu galima taikyti neabejotino kulto apibrëþimà? Jeigu tokià informacijà teiks tie patys nepatikimi antikultininkø, padariusiø átakà 1996 bei 1999 m. ðalyje pasirodþiusioms ataskaitoms, ðaltiniai, ðios þinios bus taip pat nepatikimos. Þinoma, tai dar nereiðkia, jog neámanoma identifikuoti, kokie religiniai judëjimai, esant tam tikroms vidinëms ar iðorinëms aplinkybëms, provokuos saviþudybes, þmogþudystes ar teroristinius iðpuolius. Mayeris ir að pamëginome iðsiaiðkinti, kas sieja Saulës, Dangaus vartø ir Liaudies (Dþonstoune) ðventyklas. Priëjome iðvadà, jog ðiø grupiø nariø poelgiams turëjo átakos ne tik iðoriniai grasinimai, bet ir judëjimø teologija, skatinusi tikinèiuosius þvelgti á save kaip á ne ðio pasaulio þmones. Tai savo ruoþtu leido jiems daryti iðvadà, kad, kaip raðoma viename Dangaus vartø dokumente, mums nëra kur eiti, nebent dangun. Nuostata sustiprëja, kai ið grupës pasitraukia jai svarbûs nariai. Taip pat mes nustatëme, kad smarkus susvetimëjimas su pasauliu, buvusiø nariø, puikiai paþástanèiø situacijà grupëje, kritika, iðorinë grësmë (ji gali bûti tiek reali, tiek ásivaizduojama) ir ásitikinimas, jog nëra kito kelio, nebent dangun, sudaro idealià aplinkybiø, kurios negausiuose religiniuose judëjimuose veda prie savidestrukcijos ir nusikalstamø veiksmø, kombinacijà 16. Nepritardami retorikai apie pamiðusius guru, mes teigiame, kad grupës lyderis (bei jo psichinë bûklë) nulemia paprastø jos nariø apsisprendimà ar griebtis radikaliø priemoniø, ar, kiek tai ámanoma, prisitaikyti prie susiklosèiusiø aplinkybiø, net jeigu jos ir nepalankios. Esu ásitikinæs, kad tolesniems tokio pobûdþio tyrinëjimams yra svarbu iðlaikyti vaisingà mokslininkø, tirianèiø NRJ, ir teisëtvarkos institucijø bendradarbiavimà bei skatinti visavertá dialogà tarp paèiø mokslininkø, nuosaikesniø kultø atstovø ir kultø kritikø (mes nekalbame apie ekstremistiðkai nusiteikusias grupeles, kurios uþsiima neðvariais ad hominem išpuoliais ir atvirai remia vyriausybiø vykdomus religiniø maþumø persekiojimus Prancûzijoje, Rusijoje ar Kinijoje). Að manau, jog geras þingsnis tokio dialogo link bûtø ið naujo pergalvoti originalià akademinæ literatûrà apie totalitariniø struktûrø (ir kai kuriø sektø) poveiká màstymui. Ir per pirmàjá, ir per antràjá karà su kultais nebrandi smegenø plovimo ðalininkø retorika labai daþnai remdavosi Roberto Jay Liftono bei Edgaro H. Scheino mintimis. Kaip nurodë Dickas Anthony s 17, nors Liftonas ir Scheinas á kultus þiûrëjo nepalankiai ir kartais pritardavo kai kurioms antikultinëms iniciatyvoms, taèiau a³ la Liftono ar Scheino maniera iðsakyti argumentai (spekuliuojant jø mintimis) siekia paremti teiginá, kad atsivertimas á kultà yra ne sàmoningas veiksmas, bet manipuliaciniø technikø rezultatas, nesutampa su ðiø autoriø nuomone. Pats Liftonas áspëjo, kad nederëtø vartoti þodþiø smegenø plovimas, nes jie sukelia daug painiavos ir nëra tiksliai aiðku, kà jie þymi 18, o Scheinas netgi iðjuokë banalias smegenø plovimo teorijas, pavadindamas jas uþmaskuotomis demo- Mûsø publikacija 15 Hervieu-Léger D. La Religion en miettes ou la question des sectes. Paris: Calmann- Lévy, P Introvigne M., Mayer J. F. Occult Masters and Temple of Doom: The Fiery End of the Solar Temple. Ten pat. 17 Anthony D. Brainwashing and Totalitarian Influence: An Exploration of Admissibility Criteria for Testimony in Brainwashing Trials. Ph. Diss. Berkeley (California): Graduate Theological Union, Lifton R. J. The Future of Immortality and Other Essays for a Nuclear Age. New York: Basic Books, P. 211.

147 qxd :21 Page 147 nologijomis 19. Jø paèiø pateikti modeliai yra kur kas sudëtingesni, remiasi prielaida, jog á totalitarines ideologijas ar religijas pasineriama dël keleto reiðkiniø tarpusavio sàveikos; ðie reiðkiniai tai ir átikinëjimo technikos, kurios tik kiekybiðkai, bet ne kokybiðkai skiriasi nuo plaèiai kitose socialinëse aplinkose naudojamø technikø, ir ágimti individualûs faktoriai (daugelis jø interpretuojami pagal psichoanalitiná Eriko H. Eriksono ( ) modelá, kuris grindþiamas vaikystëje patirtomis traumomis), ir tam tikra filosofinë savastis, t. y. ágimtas polinkis tokioms ideologijoms 20. Savo originaliàjà, 1961 m. pasirodþiusià knygà Scheinas baigë pareikðdamas, jog mes, vakarieèiai, nepalankiai þiûrëdami á komunistinëje Kinijoje praktikuojamà prievartiná átikinëjimà, ið tiesø nepritariame tik tokiø átikinëjimø turiniui, nors ðis veiksmas maþai skiriasi nuo procesø, aptinkamø ir Vakaruose. Pabrëþdami tokios átakos turiná, raðo Scheinas, mes daþnai ignoruodavome poveikio prigimties panaðumus. Juk religiniuose ordinuose, kalëjimuose, mokymo ástaigose, psichiatrinëse ligoninëse ar (Kinijoje veikianèiuose) màstymo reformavimo centruose atliekamø praktikø turinys yra be galo skirtingas. Taèiau visur poveikio bûdai yra stulbinanèiai panaðûs. Taigi mûsø moraliniai ir politiniai ásitikinimai neturi lemti mokslinio poþiûrio á Kinijos komunistø praktikuojamà psichologinæ prievartà 21. Visai neseniai Liftonas 22 pripaþino, jog reikia nustatyti tam tikrus kriterijus, kad nubrëþtume ribà tarp nusikalstamø kultø (tokiø kaip Aum Shinrikyo Japonijoje) ir ðimtø kitø grupiø, apibûdinamø kultais, nors jie propaguoja psichologiná spaudimà, bet neuþsiima neteisëta veikla, taèiau vis tiek yra smerktini. Apibûdinimu totalinis Liftonas þymi tokius reiðkinius kaip protestantiðkas fundamentalizmas, islamiðkas fundamentalizmas bei politines ideologijas nuklearizmà ar mirties bausmiø propagavimà Amerikoje 23. Nors Liftono atlikta Aum Shinrikyo ávykiø rekonstrukcija ir susilaukë kitø tyrinëtojø kritikos 24,jo mëginimas ið gausaus kultø pasaulio bei totaliniø grupiø iðskirti tam tikrà pasaulá griaunanèiø kultø subkategorijà, mano galva, yra dëmesio verta tyrimø sritis. Liftonas iðvardija septynis pasaulá griaunanèiø kultø bruoþus: 1) guru autoriteto suabsoliutinimas, kuris pasireiðkia ásitikinimu, kad nëra dievybës aukðtesnës uþ guru (no deity beyond the guru); tai liudija, kad ir pats guru, ir jo mokiniai yra praradæ gebëjimà atskirti tikrovæ nuo metaforos; 2) apokaliptinio ávykio ar ávykiø, kurie sunaikins pasaulá tam, kad ðis atsinaujintø, vizija ; 3) þudymo ideologija dël iðgydymo pasaulio naikinimas ið altruistiniø paskatø ; 4) bekompromisiðkas apsivalymas, atmetantis pasaulá ; 5) noras disponuoti pavojingiausiais ginklais (nuo zarino dujø iki atominës bombos); 6) agresyvi bûsena, atverianti kelià neteisëtiems veiksmams; 7) pretenzija á absoliuèià neginèijamà tiesà, susijusi su technikos priemoniø (Aum Shinrikyo var- 19 Schein E. H. (with S c hneier I. and Barker C. H.). Coercive Persuasion: A Socio-Psychological Analysis of the Brainwashing of American Civilian Prisoners by the Chinese Communists. New York: W. W. Norton & Company, P Antony D. Brainwashing and Totalitarian Influence P Þr.: Lifton R. J. Thought Reform and Psychology of Totalism: A Study of Brainwashing in China. 2nd // Hill C. (North Carolina and London): University of North Carolina Press, Shein E. H. Coercive Persuasion... Ten pat. 21 Shein E. H. Ten pat. P Lifton R. J. Destroying the World to Save It: Aum Shinrikyo, Apocalyptic Violence and the New Global Terrorism. New York: Metropolitan Books-Henry Holt and Company, Lifton R. J. The Future of Immortality and Other Essays for a Nuclear Age. P Reader J. Religious Violence in Contemporary Japan: The Case of Aum Shinrikyo. Ten pat. MASSIMO INTROVIGNE. Mums nëra kur eiti

148 qxd :21 Page Mûsø publikacija tojo haliucinogenines medþiagas) naudojimu, siekiant paveikti pasekëjus ir ávykdyti kraðtutinæ technokratinæ manipuliacijà 25. Matome, jog dauguma ðiø kriterijø (jei ne visi) yra orientuoti á turiná. Smegenø plovimo teorijos ðalininkø retorika pretenduoja iðlikti neutrali turinio atþvilgiu ir telkia dëmesá ne á tikëjimà, bet á praktikuojamus veiksmus (t. y. manipuliaciniø ir neteisëtø technikø naudojimà). Liftonas ir Scheinas turiná laiko esminiu faktoriumi. Anot Scheino, nevykusiø smegenø plovimo teorijø skelbëjai klysta árodinëdami, kad technikos, kurias naudoja tokie vakarietiðki dariniai kaip mokslo ar religinio ugdymo ástaigos, ligoninës, prekybinës organizacijos ir Kinijos màstymo reformavimo centrai yra ið esmës skirtingos institucijos, nes pastaruoju atveju màstymo reformavimo procesui yra naudojamos kaþkokios paslaptingos, ezoterinës priemonës, uþtikrinanèios ðio metodo sëkmæ. Ið tiesø skiriasi tik tikslai ir jiems pasiekti naudojamos priemonës. Anot Scheino, vieðoji JAV nuomonë smerkia kinø màstymo reformavimà, kai atitinkamomis technikomis siekiama átikinti kalinius, kinus ir amerikieèius, kad komunizmas yra teisinga ideologija, o Jungtinës Amerikos Valstijos imperialistinë, karà kurstanti valstybë, taèiau pritaria tokiø paèiø metodø taikymui kalëjimuose, karo akademijose bei panaðiose institucijose, kai keliamas prieðingas tikslas, t. y. átikinti kalinius ar kursantus, kad amerikietiðkas gyvenimo bûdas yra pozityvus ir patrauklus 26. Liftonas pasaulá griaunanèius kultus smerkia ne tik dël kankinimø praktikos ir narkotikø vartojimo (tai, anot jo, pasitaiko, bet nebûtinai), taèiau ir dël to, kad jie skleidþia ideologijà, kuri racionalizuoja neteisëtus veiksmus bei moko, jog ritualizuotas þudymas gali turëti ðventà tikslà ir bûti naudingas patiems nuþudytiesiems. Be abejonës, nëra lengva numatyti, kurie religiniai judëjimai ilgainiui evoliucionuos á terorizmà, smurtà ar saviþudybes. Visi tai nustatyti mëginantys modeliai yra tik eksperimentiniai: në viena prognozë nëra visiðkai patikima, juk ir þmoniø elgesys daþnai yra nenuspëjamas. Kita vertus, lyginamoji paskutinio XX a. deðimtmeèio tragiðkø ávykiø studija bei naujas poþiûris á daþnai klaidingai suprantamus Liftono ir Scheino darbus apie màstymo reformavimà ir psichologinæ átakà gali patvirtinti iðvadà, jog netikslinga pranaðauti bûsimà prievartà, jei remiamës modeliais, kurie ignoruoja judëjimo mokymo turiná, akcentuodami tik átikinëjimo technikà ar psichologinæ (jei ne psichopatologinæ) grupës lyderio bûsenà. Ir Liftonas, ir Scheinas galiausiai padarë iðvadà, kad negalima neigti poveikio þmogui tyrimo svarbos, taèiau pagrindinis veiksnys, verèiantis religiná ar politiná judëjimà griebtis atitinkamø veiksmø, yra pats jo mokymas, o ne tai, kaip ðá mokymà priëmë grupës nariai. Tai reiðkia, jog ir socialiniø mokslø atstovai, ir kultø kritikai turëtø rasti naujà pagrindà dialogui, labiau gilindamiesi á kiekvieno konkretaus judëjimo mokymo turiná, nei á grupiø naudojamas átikinëjimo ir socializacijos technikas. Tam nebûtina teologiðkai ar filosofiðkai árodyti vienos ar kitos tokios grupës mokymo teisingumà ar klaidingumà. Abi stovyklos nuo iðankstiniø vertinimø atsiribojusi mokslininkø bendrija ir sekuliariø kultø persekiotojai turëtø siekti legitimuotos nuomonës ir pripaþinti, jog tam tikri istoriniai bei socialiniai dësningumai yra pagrindinis veiksnys, leidþiantis daryti iðvadà apie vienà ar kità doktrinà, apie jos galimybæ evoliucionuoti á savidestrukcijà ir smurtà. 25 Lifton R. J. Destroying the World to Save It: Aum Shinrikyo, Apocalyptic Violence and the New Global Terrorism. P Shein E. H. Coercive Persuasion P. 277.

149 qxd :21 Page 149 IÐ PRAEITIES [RTF page header: 149 IZIDORIUS ŠIMELIONIS Trisdeðimt devintøjø rugsëjis 1939 metø pavasará politinis siautulys tuometinëje Lenkijoje dar labiau ásisiûbavo. Reaguodami á atvirus Adolfo Hitlerio grûmojimus, valstybës vyrai siuntë keiksmø ir grasinimø tiradas Treèiajam reichui. Galingi, susitelkæ, pasirengæ! ðaukë kariuomenës vadas generolas Edvardas Rydz-Smiglas. Në sagos neatiduosime vokieèiams! klykë jo iðtikimas bendraþygis, uþsienio reikalø ministras pulkininkas Juzefas Bekas. Ðias frazes nuolat kartojo lenkø spauda, radijas. Kurstomas ðovinizmas, persekiojami, engiami kitatauèiai. Beveik visos lietuviðkos ir baltarusiðkos mokyklos Vilniaus kraðte buvo uþdarytos. Ilgam suspenduota ir tautiniø maþumø spauda. Reikëjo specialaus apskrities virðininko leidimo surengti jaunimui savo kaime vaidinimà, arba net poilsio vakarà. Nustojo veikti beveik visos lietuviø kultûrinës visuomeninës organizacijos. Miestuose ir kaimuose daugëjo bedarbiø. Ið 72 mano gimtojo Dubiniø kaimo ûkininkø dauguma iðtisus metus ant savo stalo nematydavo laðiniø. Kiekviename sodþiuje buvo savø ubagø. Dar daugiau elgetaujanèiø miestuose ir miesteliuose. Visagalë policija ypaè þiauriai susidorodavo su kitatauèiais, kovojusiais uþ vieðà gimtosios kalbos vartojimà. Á kalëjimus grûdo visus nepaklusniuosius. Retas lietuvis mokytojas iðvengë Lukiðkiø, Gardino, Ðvenèioniø ar kito kalëjimo. Lenkija turëjo daugiau kaip 30 mln. gyventojø, taèiau nebuvo në vienos sunkveþimiø gamyklos, bet vyriausybë 1938 m. nutarë pastatyti 40 naujø kalëjimø. Vien Vilniuje buvo keturi þmoniø prikimšti kalëjimai. Prieð pat karà, kaip raðë lenkø socialistø partijos lyderis Nedzialkovskis laikraðtyje Robotnik, vidaus reikalø ministerija paskelbë konkursà ávairiø kalëjimø pareigûnø etatams uþimti. Valdanèioji partija ieðkojo naujø þemiø, kitø pasipelnymo ðaltiniø. Vël atgijo subankrutavusi imperialistinë ideologija od morza, do morza (nuo mariø iki mariø). Reikalaujame kolonijø! toks buvo Lenkijos faðistø lyderio pulkininko J. Koco ðûkis. Jam pritarë dvarininkai ir magnatai, bankininkai ir karininkai. Ásisiautëjæ ponai nenorëjo në pagalvoti apie gresiantá pavojø lenkø tautai, nors hit-

150 qxd :21 Page lerininkai vis dràsiau ir daþniau rengë pasienio provokacijas, rezgë praþûtingus planus. Apie tykantá pavojø, vyriausybës bejëgiðkumà áspëdavo þmones lenkø socialistai, liaudininkai. Jie ragino darbininkus ir valstieèius sustabdyti ásisiautëjusius valdþios lyderius, skatino prieðintis galimam faðistø antplûdþiui. Taèiau tai buvo balsas tyruose m. rudená Vokietijos marðalo Hermano Geringo medþioklë Lenkijos draustiniuose pagreitino ávykius. Ðtai kodël pirmàjà karo dienà Hitlerio kariuomenës veiksmai paralyþiavo kone visà Lenkijos valstybæ. Aviacijos antskrydþiai iðvedë ið rikiuotës stambiausius pasiprieðinimo centrus. Blaiviai màstantys lenkai, taip pat ir kitatauèiai, taigi ir lietuviai, aiškiai matë liûdnà Lenkijos valstybës baigtá. Neryþtingi sàjungininkai Anglija ir Prancûzija daug kartø reiðkë pritarimà Lenkijos nepriklausomybei, taèiau pavojaus akivaizdoje niekuo nepadëjo. Isteriðkos Hitlerio kalbos per radijà dar labiau slëgë lenkus. Tamsûs debesys kaupësi virš Lenkijos. Lietuva ir Lenkija jau buvo uþmezgusios diplomatinius santykius, taèiau Vilniaus kraðtui nuo to geriau nebuvo. Beveik visos anksèiau veikusios visuomeninës lietuviø organizacijos buvo uþdarytos. Ávairûs valdþios ápareigoti kuratoriai savo nuoþiûra tvarkë ðiø draugijø veiklà. Mûsø kaime inteligentai buvæ mokytojai, skaityklø vedëjai veikë slapta. Visuomet bendravome su þmonëmis. Visus ávykius aiðkinomës greitai. Tam ypaè padëjo Lietuvos radijas. Lietuviams ágriso svetimøjø priespauda. Þmonës troðko laisvës. Atëjo lemtinga rugpjûèio antroji pusë. Buvo neramu Joachimas Ribbentropas atvyko á Maskvà. Spauda ir radijas informavo apie derybas. Matësi, kad Stalinas su Hitleriu randa bendrà kalbà. Buvau ásitikinæs, kad diktatoriø dialogas, juolab pavojingas jø susitarimas, sunaikins Lenkijà, o tuomet Vilniaus kraðtas atgaus laisvæ. Ukrainieèiai ir baltarusiai taip pat galës atsiimti savo vakarines þemes. Ir ðtai Vokietijos uþsienio reikalø ministras J. Ribbentropas gráþta ið Maskvos á Treèiojo reicho sostinæ. Viskas lyg ir aprimsta. Hitleris prieð artëjanèià audrà paskelbë naujà pareiðkimà. Lenkijos vadovai blaðkosi, neranda sau vietos. Netrukus po visà Lenkijà paplinta mobilizacijos ðaukimai. Ði þinia labai sukrëtë ir mûsø ðeimà. Juk namuose trys kandidatai á kariuomenæ. Motiejus, lenkø kariuomenës puskarininkis, vyriausias brolis Stasiukas, kad ir netarnavæs, bet atsarginis. Man tuomet buvo devyniolika vasarø, tad ir að galëjau bûti paðauktas. Nerimavo tëvai, jaudinomës ir mes kaip visi Lenkijos þmonës. Pirmasis ðaukimà gavo Motiejus. Motina nerodë aðarø, tik tëvas piktinosi Lenkijos valdþios praþûtinga politika. Tyliai klausësi spëliojimø apie artëjantá karà jauniausias broliukas Jonukas. Jis tuo metu dar piemenavo Simûniðkiø laukuose, mëgo dainuoti. Pritilo jo skambus balselis. Dainas pakeitë Dubiniø kaimo motinø ir seserø raudos. Taip jos iðlydëjo savo sûnus ir brolius á karà. Þmonës atsisveikindavo ne tik savo pirkiose, bet ir kaimo gale. Prie Rusteikø sodybos, netoli paminklo Vytautui Didþiajam, bûriuodavosi þmonës. Èia vël pravirkdavo artimieji, neatsilaikydavo ir kaimynai. Susijaudinæ vyrai tarsi skubëjo iðtrûkti ið ðios aðarø pakalnës. Kaimo vaikai stebëjo ðias scenas ramûs, susimàstæ lyg ir jie lauktø savo eilës. Vienà toká palydø vidurdiená prie manæs priëjo kaimynas Andriukëlio Juziakas. Pastebëjau jo akyse klausiamà þvilgsná. Gal geriau neiti frontan, paliokai prieš niemèiø neatsiturës? klausë Juziakas. Supratau, kad klausia mano patarimo, kaip pasielgti. Juk á mane þiûrëjo Ið praeities

151 qxd :21 Page 151 visas kaimas. Sunku patarti. Nors buvau ásitikinæs, kad, prasidëjus karui, Lenkijos dienos suskaitytos, taèiau kas þino, kaip viskas gali pakrypti. Tad traukë vyrai á Rodûnià, Lydà ginti ágrisusios svetimøjø valdþios. Mes su Stasiuku stengëmës raminti Motiejø, ákvëpti jam vilties kibirkðtá. Kaip Dzievas duos, taip bus, kartojo motina, tëvas ir senelë. O nuotaika kaip niekad visø prislëgta. Visi trys broliai miegodavome kluone ant ðiaudø arba ðieno. Nepamirðtamos jaunystës naktys. Atsigulæ dar ilgokai plepëdavome, svajodavome. Taèiau ðá kartà buvome susikaupæ. Iðpranaðavæ Lenkijai artëjanèià skausmingà praþûtá, uþmigome. Jaunystë neþino, kas yra sunkus nuovargis ar nemiga. Rugpjûèio 31 dienos rytà dar visi kartu pusryèiavome. Atëjo ir sesuo Ruzia su vyru Dominu: ne tik atsisveikinti, bet ir kartu pabëdavoti. Juk Dominas taip pat jau turëjo ðaukimà á Lydos 77-àjá pëstininkø pulkà. Apie vidudiená Motiejus vyriðkai atsisveikino su tëvais. Išsiskyrimà palengvino tvirtas mûsø ásitikinimas, kad karas greitai baigsis, Lenkijos kariuomenë nepajëgs ilgai prieðintis iki dantø ginkluotam prieðui. Po savaitës kitos ji subyrës. Á Rodûnià su Motiejumi vaþiavome dviraèiais. Abu buvome nekalbûs. Nors tikëjome, kad viskas turëtø baigtis gerai, taèiau pagalvodavome ir apie blogesnæ baigtá. Ðalia valsèiaus mus praeinanèius pamatë lietuviø labai nemëgæs virðaitis Kulikovskis. Nepaprastai piktas ið kaþkur atsibastæs þmogelis. Tà dienà jis turbût keikë ne tik mus, bet ir visà pasaulá. Uþsukome á tradicinæ lietuviø inteligentø susibûrimo vietà pas turtingiausià Rodûnios þydà Ragauskà. Papraðiau alaus. Šeimininkas tuojau atneðë kelis butelius. Iðgërëm neskubëdami. Susijaudinæs spaudþiau broliui rankà, linkëjau laimingai sveikam sugráþti namo. Vokieèiø irgi nelaukëme. Tikëjau, kad parklupdyta Lenkija nebus Hitlerio kolonija, o atëjusi prie valstybës vairo kita Lenkijos vyriausybë atsisakys savo imperialistiniø këslø. Rugsëjo pirmoji ðá kartà atrodë visai kitokia, negu ankstesniais metais. Nei suaugusieji, nei vaikai nekalbëjo apie mokyklà, mokytojus, visi laukë neiðvengiamo karo pradþios. Ir neapsiriko. Rytà greit atsikëliau ir ábëgæs pirkion griebiau radijo ausines. Klausiausi Varðuvos radijo. Girdþiu neáprasti Halo, halo, uwaga, uwaga, nadchodzi ( Alio, alio, dëmesio, dëmesio, atskrenda ) ir taip toliau. Áspëjimai apie aviacijos antskrydþius á Lenkijos sostinæ. Þinios ið Kauno, Minsko nelabai aiškios. Ieškodamas kitø radijo stoèiø, iðgirdau þymaus lenkø diktoriaus Bochenskio sunerimusá balsà. Jis daug kartø kartojo tà patá aliarmuojantá tekstà: Odezwa pana prezydenta do narodu (Pono prezidento kreipimasis á tautà). Kalboje konstatuota, kad vokieèiai jau Lenkijos þemëje. Kreipimosi pabaigoje prezidentas pasakë, jog kovosime dël kiekvienos eþios, dël kiekvieno pakelës kryþiaus, kad prieðas bûtø kuo greièiausiai sumuðtas. Iðgirdæs ðiuos þodþius neiðtvëriau: Karas! Namiškiai suglumo. Nors þinia buvo ne visai netikëta, taèiau, matyt, taikaus gyvenimo vilties kibirkðtëlë dar ruseno širdyse. Pagriebæs dviratá, vëju skriejau vieðkeliu Pelesos link. Galvoje pynësi visokios mintys. Štai dabar fronte jau liejasi kraujas. Buvau tikras, kad lenkai desperatiðkai prieðinsis. Nirðau ant visø nevykëliø politikø. Tai jie kalti dël visko. Prisigrobë Pilsudskis svetimø þemiø ir engia ne tik lietuvius, bet ir baltarusius, uk- 151 IZIDORIUS ÐIMELIONIS. Trisdeðimt devintøjø rugsëjis

152 qxd :21 Page Patirtys rainieèius, èekus, net vokieèius. Ðaukia kiek gali: Mes imperija, duokite mums kolonijø! Prie Andriukëlio kalno pavijau sparèiai þingsniuojantá lenkø karinës organizacijos uniforma vilkintá saugumo agentà. Suskambëjo mano dviraèio skambutis. Vyrukas atkakliai neduoda kelio. Privaþiavæs neištvëriau ðëriau jam per ausá. Ðis atsigræþë iðbalæs. Pasirodo, tai buvo Vinckeliûnas ið Pelesos, labai arðus lenkø saugumo agentas. Scenà matæs mûsø netolimas kaimynas, tas pats Andriukëlio Juzas, dar paragino: Duok, Izidoriau. Mat visi nekentë saugumo palaiþûnø. Èia pat ir miðkas, lesna vadinamas. Pavaþiavau porà varsnø ir sustojau. Paguldþiau dviratá. Buvau labai susijaudinæs, neþinojau, kà daryti. Nusprendþiau uþdegti miðkà. Þybtelëjau degtukà, taèiau drëgnokos samanos ir spygliai, laimei, nedegë. Supratau, kad galëjau padaryti didelæ klaidà. Juk miðkai turtas, puošmena. Kai nebus lenkø valdþios, miškai liks mums. Rugsëjo antroji jau buvo kiek ramesnë. Pasiklausæs þiniø ið Kauno, Minsko ir tuometinio Breslau (dabar Vroclavo), ásitikinau, kad lenkams nesiseka. Vokieèiai visu frontu þygiuoja á prieká. Skaièiavau per kiek dienø, taip greitai verþdamiesi á kraðto gilumà, jie pasieks Dubinius. Atrodë, kad tam prireiks maþdaug mënesio. Pamaþu nuotaika pasitaisë. Su Stasiuku iðëjome rugiø sëti. Tëvas tuðtino sëtuves vienà po kitos, o mes savo ir svainio arkliais akëjome dirvà. Pavakariais baigæ sëti, gráþome namo. Staiga pasigirdo neáprastas lëktuvø gausmas. Suskaièiavome net devynis. Visi skriejo Lydos kryptimi. Po keliø minuèiø iðgirdome dundesá ties Lyda, o vëliau pamatëme ir dûmø kamuolius. Supratome dega didþiausias mûsø apskrities miestas. Tà dienà buvo ne tik iðvesti ið rikiuotës, bet su þeme sulyginti Lydos 77-asis pëstininkø ir penktasis aviacijos pulkai. Taigi në vienas lëktuvas nepakilo. Vakare iš Lydos gráþæ þmonës pasakojo, kaip vokieèiai per pusvalandá nusiaubë ðá graþø senà miestà. Gaila buvo Lydos mûrø, þmoniø, bet gerai supratau, kad per karà tai neišvengiama. Troškau vieno: kad greièiau subyrëtø treèioji Þeèpospolita, tiksliau jos valdþia, tikroji Vilniaus krašto lietuviø skurdo ir tautinës priespaudos kaltininkë. Þinoma, nelinkëjau blogo visai lenkø tautai, jos kariams, pastojusiems kelià galingai hitlerinei karo maðinai. Buvo gaila paprastø þmoniø, patyrusiø daug vargo sanacinëje Lenkijoje. Man paèiam teko iðvien dirbti su lenkø opozicija, ypaè socialistais ir nuo valdanèiosios partijos atskilusia kairiàja grupuote, pasivadinusia Naprava ( Pataisa ). Ne kartà teko dalyvauti ávairiuose renginiuose su senatoriumi Malskiu, Seimo atstovu M. Gurskiu ir kitais. Jie visuomet uþjautë mus, lietuvius, stengësi padëti, bet administracija buvo nepalauþiama. Karo veiksmø kaleidoskopas greitai sukosi. Per pirmàsias tris dienas Hitlerio kariauna paralyþiavo visà Lenkijà. Aviacijos antskrydþiai palauþë didþiausius pasiprieðinimo centrus, greitai nutilo Vilniaus ir Baranovièiø radijo stotys. Praneðimai ið fronto nedþiugino. Vienas po kito uþiminëjami miestai ir geleþinkeliø mazgai, svarbiausi gynybos taðkai. Devintà karo dienà vokieèiø tankai atbildëjo iki Varšuvos. Tai buvo triuškinantis E. Rydz-Smiglo vadovaujamos kariuomenës pralaimëjimas. Artëjanèio pavojaus paveikti sukruto Rodûnios valsèiaus virðininkëliai. Policija ir toliau trankësi po kaimus, ieðkojo prieðø. O vargðas mûsø seniûnas lenkø savanoris M. Pisarevièius vaþinëjo po vienkiemius ir kaimus, praðë maisto produktø kariuomenei. Ûkininkai, kad ir nenorom, numes-

153 qxd :21 Page 153 davo kà nors elgetaujanèiam pareigûnui. Nors mûsø ðeima nuo vietos valdþios patyrë daug nemalonumø, tëvas neatsisakë padëti. Pasëmæs gerà gorèiø aviþø, iðbërë á apypilná seniûno maiðà. Áprasti pasidarë praneðimai apie lenkø bandymus prieðintis, nuolatiniai jø pralaimëjimai. Daþnai namie kalbëdavome apie Motiejø, sunkià jo dalià. Jauèiau, pralaimëjimas neiðvengiamas, ir laukiau, kad kuo greièiau mûsø kraðtas taptø laisvas. Taèiau vokieèiø taip pat nenorëjau ir faðizmo neapkenèiau. Buvau tvirtai ásitikinæs, kad per ðià baisià suirutæ Vilniaus kraðtas vienaip ar kitaip bus gràþintas Lietuvai. Juk tà teisæ patvirtino Lietuvos Sovietø Rusijos 1920 metø sutartis. Atrodë, rusai, turëdami daug savø rûpesèiø, á karà nesikið. Vis dëlto tada að klydau. Rugsëjo septynioliktàjà, sekmadiená, pavalgæs skaniø motinos keptø blynø su sviestu ir varðkës bei grietinës padaþu, uþsidëjau radijo ausines. Susiradæs Kauno stotá, iðgirdau ramø ir mielà praneðëjo balsà. Jis skelbë, kad Raudonoji armija perþengë Lenkijos sienà ir þygiuoja á Vakarus. Ði þinia mane labai sujaudino. Supratau, kad dabar suskaitytos ne tik Lenkijos dienos, bet ir valandos. Po dienos kitos teks susitikti su raudonarmieèiais. Prisiminæs, kad svainis Dominas Juðka vienai dienai paleistas atostogø ið Lydos karinio dalinio, nubëgau pas já. Abu su seserimi Ruzia atkalbinëjome Dominà neiti á daliná, nes Lydoje jau gali bûti rusai. Taèiau svainis tos paèios dienos popietæ, kad ir pësèias, nuskubëjo atgal. Daugiau kaip dvi savaites mobilizuoti vyrai knibþdëjo Lydos miškuose. Mat valdþia neturëjo kuo jø nei aprengti, nei apginkluoti. Tà dienà plaèiai skriejo þinios ið Minsko ir Kauno, kad vienas po kito uþimami miestai, sritys. Vakarop iðmintingiausi Dubiniø vyrai susirinko pas mus aptarti naujos padëties. Papasakojau apie situacijà fronte. Visi buvo patenkinti, kad þlunga Lenkija. Andriukëlio Juziakas ir Adamonies Adomas dabar prakalbo ir apie lenkø savanorius tai juos valdþia apdalijo Dubiniø þemëmis. Lenkijos kûrëjai buvo pritrenkti. Jie puolë ieðkoti bendros kalbos su Dubiniø vyrais. Kolonistai, mûsø neapkentæ ir kenkæ, staiga pasikeitë. Kito kelio jie ir neturëjo. Ðie vietiniai lenkai ypaè stengësi suartëti su mumis, lietuviais, kad gresianèio pavojaus akivaizdoje bûtø uþtarti ir palengvintø savo dalià. Dauguma vyrø në nesileido á kalbas su vadinamaisiais osadnikais vis dar negalëjo uþmirðti jø padarytø skriaudø. Kai tos dienos pavakariu á mûsø kiemà susirinko sodþiaus jaunimas, pasiûliau bernams pagàsdinti Rodûnios policijà, o gal net jai kerðyti. Mûsø buvo penkiolika. Apþergæ dviraèius, pasukome Rodûnios link. Að vaþiavau pirmas. Miestelis buvo iðtuðtëjæs. Kai kur slankiojo þydø bûreliai. Valdþios pareigûnø nesimatë. Rodûnios pakraðtyje pasakiau vyrukams, kà reikëtø daryti. Bûtina netikëtai nuginkluoti policijà. Sustatæ dviraèius netoli nuovados, ásibrovëme á vidø. Deja, patalpos buvo jau tuðèios ant grindø, stalø mëtësi neaiðkios paskirties popiergaliai. Jaunatviðkai pasiðaipæ iš policijos, nusprendëme vytis Rodûnios gyventojai sakë, kad vos prieð keliolika minuèiø policininkai Gþeliakas ir Stasiakas paskubomis dviraèiais iðvaþiavo Eiðiðkiø link, á Lietuvà. Nutarëme paskubëti, spaudëme pedalus kaip ámanydami. Uþvaþiavæ ant vieno kito kalnelio supratome, kad nepavysime. Pagaliau tiksliai ir neþinojome, kur nuvaþiavo bëgliai. Gráþæ á miestelio centrà, pasijutome esà padëties ðeimininkai. Buvome tikri, kad atëjo mûsø valanda. Pasiûliau uþsukti á valsèiaus savivaldybæ. Ðios ástaigos raðtinë ir kabinetai taip pat sujaukti, popiergaliai iðmëtyti. Matësi, kad valsèiaus ponai, bijodami susidorojimo, neðë kudaðiø. Virðaièio kabinete ant stalo IZIDORIUS ÐIMELIONIS. Trisdeðimt devintøjø rugsëjis 153

154 qxd :21 Page Ið praeities pastebëjau metaliná valsèiaus antspaudà. Apsidþiaugiau tokiu radiniu. Gráþome namo linksmi, tarsi prieðà nugalëjæ. Sumanëme organizuoti savo laikinàjà administracijà. Saulëlydis buvo tykus ir giedras. Sodþiaus pusëje vël pasigirdo linksma skambi lietuviðka daina. Þmonës dþiaugësi, kad greitai baigësi karas. Apie ateitá niekas negalëjo nieko pasakyti. Neabejojome, kad blogiau nei prie lenkø nebus. Prieš miegà klausiausi ávairiø radijo stoèiø. Kitos dienos rytà Minsko radijas praneðë, kad Vakarø Baltarusijos gyventojai dþiûgaudami sutinka Raudonàjà armijà, rengiami mitingai. Kûrësi revoliuciniai komitetai, veikë aktyvistai. Politrukams padedant, dalijamos dvarininkø þemës, gyvuliai, darbininkai uþvaldë gamyklas. Mes su vyriausiu broliu Stasiuku nesnaudëme. Kol dar jokios valdþios nebuvo, nutarëme prisiveþti ràstø ir pasistatyti naujà dailø namà. Ðá kartà net ir tëvas mûsø sumanymui neprieðtaravo, nors anksèiau uþ tokius darbus gaudavome barti. Tëvelis negailëjo valdiðko miðko, tik bijojo bausmiø ir nemalonumø, kuriuos patirtø, jei išaiškëtø paþeidëjai. Po vëlyvø pusryèiø pasikinkëme arklá ir nudardëjome á Skireikus. Nukirtæ ir apgenëjæ kelias storiausias puðis, pasikrovëme á veþimà. Iðkilmingai atveþæ iðvertëme kluonienoje. Ramiai dirbome, ásitikinæ, kad niekas mûsø negàsdins ir nebaus. Po pietø nuvaþiavome á èia pat esantá didelá Lapakalnio puðynà. Nukirtæ pirmà puðá, pamatëme ir daugiau vyrø. Pirmasis mûsø pavyzdþiu pasekë artimas ir geras darbðtus kaimynas Jurkelës Janukas (Jonas Ladiðius). Taip pradëta negailestingai niokoti miðkà. Pasipelnyti vaþiavo ne tik Dubiniø, bet beveik visø kaimø þmonës. Miðkas mûsø akyse tirpo kaip pavasario sniegas. Praëjo diena kita, o raudonarmieèiø vis dar nëra. Tuomet nusprendþiau kurti savo valdþià. Vienà pavakará surinkome vyrus draugën (taip mûsø kraðte tada vadino susirinkimus). Per patá vidurdiená á Stasiukëlio (Lukaðevièiaus) pirkià suëjo beveik visi kaimo vyrai. Trûko tik keliø sugriuvusios valdþios pataikûnø. Susirinkusieji buvo ramûs. Mobilizuotøjø á karà tëvø ir motinø bei þmonø laikysena pasikeitë. Visi laukë greitai sugráþtanèiø artimøjø. Susirinkimo pradþioje tariau þodá. Nuotaika nepaprastai pakili, energija liejosi per kraðtus. Su pasitenkinimu pareiðkiau, kad senoji visø nekenèiama valdþia niekada negráð, o naujàjà teks iðsirinkti patiems. Renkant naujà seniûnijos vyresnybæ, be jokiø ginèø ar dvejoniø visi kaip vienas palaikë mano kandidatûrà vyriausioms pareigoms. Á valdþià išrinko be kitø dorø vyrø mûsø kaimo ðviesuolá, þinomà dainininkà Juozà Bauðá. Þmonës nerimavo, nes ið parduotuviø dingo prekës nebuvo druskos, þibalo ir degtukø. Tai didþiausias ûkininkø rûpestis. Po dienos kitos sugráþo ið kariuomenës anksèiau mobilizuoti keli vyrai, tarp jø ir svainis Dominas. Sesuo, motina, teta, senelë ir visi kiti aðarodami sutiko gráþusá Dominà. Taèiau neþinojome, kas nutiko Motiejui nesulaukëme jokios þinios nei laiðko. Vienà rytà, kai mes ruošëmës pusryèiauti, pirkios slenkstá perþengë uniformuotas kaimynas Jonas Mikelys su ðautuvu. Susëdus uþ stalo, kalba nukrypo á pastarøjø dienø ávykius. Sveèias pasakojo, kad, apimti nevilties, blaðkosi kareiviai ir karininkai. Bijodami patekti á raudonarmieèiø rankas, jie traukia á Lietuvos pusæ. Kai kurie meta ginklus, bëga kas kur. Þmonës ginkluotø ir beginkliø kariø nepersekiojo, netrukdë jiems gráþti namo. Po pusryèiø Mikelys pasiûlë susidoroti su iðdavikais. Stasiukas, Mikelys ir að ið mûsø kiemo pasukome Lapakalnio link. Eidami ið toli iðgirdome maðinø gaus-

155 qxd :22 Page 155 mà. Supratome, kad nuo Rodûnios vieðkelio rieda Raudonosios armijos karo technika. Sustojome ant Lapakalnio virðukalnës, prie senøjø kapiniø (ten ilsisi dvi mano jaunesnës seserys Teofilë ir Antosë). Neilgai laukëme pirmøjø bûriø. Greitai keliu ir šalikele jau jojo raiteliai. Jiems priartëjus prie mûsø ir trumpam stabtelëjus, pasiðnekëjome su Raudonosios armijos karininku. Kalbëjom pusiau lenkiðku, pusiau baltarusiðku þargonu. Tikriausiai ðis karininkas nesuprato mûsø kalbos. Netrukus jis vël nuðuoliavo Pelesos link. O ákandin pirmøjø daliniø pasirodë tankai. Jie smarkiai gaudë, këlë didelá triukðmà. Prie vieðkelio rinkosi vis daugiau þmoniø. Vyrus ir moteris stebino galinga technika, patrankos, nenutrûkstama sunkveþimiø vora. Mûsø trijulë pasuko á miðko gilumà. Èia sutikome nemaþai vyrø. Dauguma jø ið mûsø kaimo, bet bûta ir pelesiðkiø bei kitø artimø sodþiø þmoniø. Kitame miðko pakraðtyje, sename puðyne, pamatëme besidarbuojantá lenkø policijos agentà A. Geleþiná. Jis daug pakenkë mûsø kaimo þmonëms, ypaè ágriso èia dirbusiems lietuviams mokytojams Valentinui Kreèiui, Antanui Baliuliui, Vincui Staseliui. A. Geleþinis buvo aktyvus lenkø þvalgybos informatorius, piktas ir beðirdis þmogus. Nuo jo kentëjo ne tik visas kaimas, bet ir þmona bei giminës. Jonas Mikelys, pamatæs Tamaðeko Antoskà (taip Geleþiná vadino aplinkiniai) genint nukirstà puðá, sustabdë mus. Maèiau, kaip Geleþinio veidas pasikeitë visas pabalo. Gana išperai gyventi ant svieto! prakoðë pro dantis Mikelio Janukas. Nuðausiu að já, kad nesimaiðytø po kojom ðitas judošius. Tokia Mikelio reakcija mus ðiek tiek iðgàsdino. Ims já velniai, gaus galø ir be mûsø, atsakë visuomet susivaldantis mano vyresnis brolis. Taèiau Mikelys nerimo. Priëjæs arèiau uþsimojo ðautuvo buoþe. A. Geleþinis, pajutæs artëjantá galà, inkðtë ið baimës. Ásismaginæs Mikelys liepë jam atsistoti prie arklio galvos ir atsisukti veidu á mus. Akimirkai ásivieðpatavo tyla, Mikelys taikësi. Nelaukdami, kol driokstelës mirtinas ðûvis, mes su Stasiuku nusprendëme sustabdyti Mikelá. Nekliudyk! tarë Stasiukas. To paties paprašiau kaimyno ir að. Nenorëjau, kad nuosprendá ávykdytume mes. Mikelys susijaudinæs nuleido ðautuvo vamzdá, taèiau grasinimø ir keiksmaþodþiø šiam niekadariui nepagailëjo. Tolesni ávykiai parodë, kad mes gal ir be reikalo tada sustabdëme Mikelio rankà. Netrukus A. Geleþinis tapo NKVD agentu, o vëliau, per Antràjá pasauliná karà, su savo sûnumis ir sûnënais praliejo daug nekaltø þmoniø kraujo. Ástojæ á Armijos krajovos bûrius, Geleþiniai ilgai mûsø apylinkëse siautëjo. Nuo jø rankos þuvo nemaþai geriausiø mûsø kraðto þmoniø. Pamirðæs, kas tà dienà sulaikë Mikelio rankà, A. Geleþinis visokeriopai vokieèiø okupacijos metais persekiojo mûsø ðeimà: su savo sëbrais sumušë iki mëlynumo mûsø mamytæ, prietemoje Pasredniko miðkelyje taikësi nuðauti jauniausià brolá Jonà øjø ruduo buvo ðiltas ir sausas. Þmonës laiku pasëjo þiemkenèius, iðdþiovino ir susiveþë þirnius, seradëlæ, dobilø ir pievø atolus paðarui. Moterys nurovë grikius, sparèiai kasë bulves. Miesteliuose ir keliuose maþai matësi þmoniø, o plentais ir vieðkeliais vis dar riedëjo tankai ir sunkveþimiai. Atrodë, visa Sovietø Rusija suvaþiavo á ðiuos pakraðèius. Vakarais po darbo kaimynai ir tolimesniø kaimø þmonës rinkosi pas mus pasiklausyti naujienø, pasidalyti áspûdþiais. Þmonës dþiaugësi, kad þlugo Lenkija, tik nerimavo dël ateities. Ypaè visus erzi- IZIDORIUS ÐIMELIONIS. Trisdeðimt devintøjø rugsëjis 155

156 qxd :22 Page Ið praeities no pirmos paklausos prekiø stoka, nors paþadø agitatoriai neðykðtëjo. Nuotaikà praskaidrindavo geros þinios ið Lietuvos. Kauno radijo komentatoriai, politikos veikëjai ir net generolas Stasys Raðtikis tvirtino, kad Sovietø Sàjunga gràþins Lietuvai Vilniaus kraðtà. Ta ðviesia viltimi gyveno visa mûsø padangë. Kaip kortø namelis per dvi savaites subyrëjo iðdidþioji Lenkija, jos vadovai, palikæ tautà likimo valiai, pabëgo á Vakarus. Reikëjo savo gyvenimà kurti naujomis sàlygomis. Dar gaudþiant karo mašinai mes nesëdëjom be darbo. Pirmiausia suorganizavome Rodûnioje lietuviðkà valsèiaus savivaldybæ. To siekdamas atvykau á Rodûnià ir uþsukau pas karo komisarà. Mane priëmë vidutinio amþiaus kariðkis lakûno uniforma. Pokalbis buvo trumpas ir sklandus. Pareigûnas neprieðtaravo, kad bûtø surengti valsèiaus savivaldybës rinkimai. Tai mane labai suintrigavo, nes seniai troškau pagaliau išrinkti savàjà lietuviðkà valsèiaus savivaldybæ. Sugráþæs namo, dar tà paèià dienà praneðiau geriausiems aplinkiniø kaimø vyrams ir mokytojams, kad bus rinkimai. Dauguma nutarë atvykti á susirinkimà. Þmonës manæs, dvideðimtmeèio, neapvylë. Sutartà rytà pësti ir vaþiuoti aktyviausi lietuviai traukë á Rodûnià. Komisaras susirinkusiuosius sukvietë á turtingiausio Rodûnios þydo Ickaus Ragausko kiemà. Èia bûriavosi ir vietiniai þydeliai, palankûs naujajai santvarkai. Jie be paliovos erzeliavo, ðnairavo á gausesnes ið ávairiø seniûnijø atvykusiø lietuviø valstieèiø grupeles. Mes, sustojæ kiek atokiau, aptarëme veiklos planà ir savo kandidatus á valsèiaus vadovybæ. Ðiame pokalbyje dalyvavo veikliausi kraðto þmonës: mokytojas Alfonsas Beinorius, buvæs mokytojas, sumanus Senøjø Smilginiø kaimo ûkininkas Jonas Radzevièius, kovingasis pavalakiðkis Jonas Radziulis, Pelesos paþangesniø vyrø grupë su buvusiu seniûnu Juozu Ðiðka priešaky. Nemaþai þmoniø atvyko ið Dubiniø, Piliûnø ir net Leliuðiø bei Piliakalnio. Susirinkimà pradëjo jau minëtas vidutinio amþiaus kariðkis. Jis dþiaugësi ávykusiomis permainomis ir pasiûlë iðrinkti valsèiaus savivaldybës komitetà. Mûsø bûrys pasiruošë ið anksto, tad pirmieji pradëjome siûlyti kandidatus. Be jokiø aptarimø ar abejoniø. Kariðkis kandidatø nepaþinojo, todël ir savo nuomonës nereiðkë. Á valsèiaus komitetà prieð mûsø norà buvo átrauktas keistokas Rodûnios þydas siuvëjas, rodos, Jankelis Jofë, o visi kiti mûsiðkiai. Pasibaigus bendram susirinkimui, tas pats uniformuotas vyriðkis pakvietë á Ragausko namus á pirmà posëdá. Nutarëme pasiskirstyti pareigomis. Labiausiai prityrusá mokytojà visuomenininkà Alfonsà Beinoriø pasiûliau á pirmininkus. Tam pritarë dauguma, bet, tuètuojau papraðæs þodþio, kariðkis á ðá postà ëmë pirðti þydelá Jofæ. Girdi, tai nusipelnæs kovotojas, revoliucionierius pogrindininkas, ir dar visko apie já prikalbëjo. Mes visi kaip vienas nepritarëme ðiai kandidatûrai. Pareiðkiau, kad þydø Rodûnios valsèiuje maþuma, todël padarytume klaidà iðrinkæ Jofæ virðaièiu. Mane parëmë kiti susirinkimo dalyviai. Priimtas kompromisinis sprendimas. Jofë tapo pirmininku, Beinorius sekretoriumi, að pastarojo pavaduotoju. Kivoniø kaimo lietuviai valstieèiui Juozui Adamoniui, ne kartà kalëjusiam uþ pogrindinæ veiklà, pavedë þemës komisijos pirmininko pareigas. Jonas Radzevièius tapo mokyklø inspektoriumi. Mano gerà paþástamà (su juo teko mokytis Bierdaukos þemës ûkio mokykloje), lenkuojantá Vladislovà Pukará, pasiûlëme á Adamonio pavaduotojus. Jau tà paèià dienà ëmëmës darbo. Að tvarkiau seniûnijø reikalus. Po keliø dienø sukvietëme naujai paskirtus seniûnus á pirmà pasitarimà. Pasirodo, dauguma jø lietuviai. Tuo metu Rodûnios valsèiui priklausë net Kaniava, Rudnia

157 qxd :22 Page 157 ir kiti dabartinio Varënos rajono kaimai, todël susirinkimuose kalbëdavau daþniausiai lietuviðkai. Gudai ar aplenkëjusieji sëdëjo salëje kaip pelës po ðluota. Jofë nemokëjo nei skaityti, nei raðyti, vos sukeverzodavo savo pavardæ po raðtais. Vëliau mes su Beinoriumi ir visai já nušalinome nuo panaðiø darbø. Juolab ir naujasis valsèiaus partorgas, atsiøstas ið Vitebsko darbininkas komunistas, taip pat nemëgo pirmininko. Tarp administracijos komiteto nariø septyni buvo lietuviai ir po vienà lenkà bei þydà taigi mûsiðkiø dauguma. Valdymo patirties neturëjome, bet entuziastingai dirbome lietuvybës labui. Pirmasis mûsø priimtas nutarimas nedelsiant sustabdyti miðkø kirtimà ir apsaugoti dvarus (jø valsèiuje per dvideðimt). Staiga gautas ásakymas skubiai iðdalyti dvarininkø þemes beþemiams ir maþaþemiams. Ið pradþiø valstieèiai lyg ir dþiaugësi ðia naujove, taèiau neilgai. Netrukus visi, atsisakæ savo sklypø, paliko ilgam dirvonuoti dvarø derlingus laukus. Savivaldybëje oficiali buvo lietuviø kalba. Beveik visi susirinkimai ir posëdþiai vyko lietuviðkai, o skelbimus ir kità informacijà pateikdavome dar ir rusiškai. Bet svarbiausias mûsø rûpestis atkurti lietuviškas mokyklas. Labai trûko mokytojø, taèiau didesniuose kaimuose vaikuèiai vël galëjo mokytis gimtàja kalba. Tai dþiugino mûsø tautieèius. Mums patiko, kad gyventojai seniûnais iðsirinko beveik vien lietuvius. 157 GAUTA PAMINËTI Alfonsas Maldonis. Ðviesa pro lapus. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p. Vieno þymiausiø lietuviø poetø Alfonso Maldonio ( ) rinktiniø eilëraðèiø knyga, aprëpianti visà jo kûrybos kelià. Petras Cvirka. Apsakymai ir Þemë maitintoja. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p. Þymaus prozininko rinktinë, iðleista serijoje Lietuviø literatûros lobynas. XX amþius. Áþangos straipsná Perþengæs ðimtmeèio slenkstá paraðë P. Braþënas. Julius Keleras. 58 sapnai ir kitos vienaveiksmës pjesës. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p. Trys pjesës, kuriose autorius plëtoja galios, komunikacijos, tapatybës, atminties ir þinojimo reliatyvumo temas, atskleidþia ðiuolaikinæ postindustrinës epochos þmogaus situacijà. Gintaras Bleizgys. Estafetë. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p. Keturiø poezijos rinkiniø autoriaus eseistikos knyga áþvalgûs samprotavimai apie dabartinæ Europos epochà, Europos Sàjungos ðaliø ekonomikos ir kultûros raidà, þmoniø likimus. Pasakojimai iðsiskiria natûralia kalbësena, jaukiu asmeniðkumu. Rimantas Kmita. Ðvelniai tariant. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p. Treèias poeto eilëraðèiø rinkinys. Savitumà lemia kasdieninës ir poetinës kalbos, kone buitiðko dienoraðèio ir meninio regëjimo diskusijos bei sàlyèiai.

158 qxd :22 Page AKIRATIS ANTANAS ANDRIJAUSKAS Chagallo poetikos pasaulis Kûrybos iðtakos Marcas Chagallas ( ), kaip ir Chaimas Soutine as, vienas iðkiliausiø XX a. þydø dailininkø, kurio gyvenime periodiðkai iðnyra ir Lietuvos vardas. Pirmasis jo mokytojas Zarasuose gimæs Jahuda Pennas, vëliau gilø rëþá dailës studijose paliko Mstislavas Dobuþinskis, á Vakarus sugráþti padëjo Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltruðaitis, pakeliui á Paryþiø buvo surengta pirmoji paroda Kaune m. jis lankësi Vilniuje, o didesnæ gyvenimo dalá praleido Paryþiuje ávairiø Vilniaus dailës mokyklø auklëtiniø litvakø aplinkoje. Per ilgà gyvenimà jam teko iðgyventi revoliucijas, pasaulinius karus, dalyvauti ávairiuose kultûriniuose bei meniniuose sàjûdþiuose. Apie M. Chagallà paraðyta daug knygø, kuriose detaliai aptariami jo intelektualinës biografijos vingiai, ávairûs kûrybos aspektai. Ðis vos ne ðimtmetá nugyvenæs dailininkas pasiþymëjo neátikëtinu darbðtumu ir po savæs paliko per 3000 nutapytø drobiø, gausybæ litografijø, graviûrø, teatro kostiumø ir dekoracijø, tekstilës kûriniø, skulptûrø, mozaikø, pano, unikaliø per 1000 kvadratiniø metrø vitraþo kûriniø. Leidëjai ir pirkliai, ypaè Ambroise Vollardas, uþsakinëjo M. Chagallui daugybæ grafiniø darbø ir iliustracijø ciklø knygoms. Jie daþniausiai buvo kuriami kaip visiðkai autonomiðkos darbø serijos konkreèia tema. Taèiau mus domina ne M. Chagallo talento ávairiapusiðkumas, o pirmiausia vadinamojo litvakiðko chasidizmo poveikis jo kûrybos tautiðkumui l école de Paris (Paryþiaus mokykla) sàjûdþio metais. Tiesa, dailininkas ne visuomet idealiai pareigingai atliko ðá jam priskiriamà lyderio vaidmená. Tam buvo objektyviø prieþasèiø. Kûrybinio kelio pradþioje, ákvëptas mokytojo J. Penno, jis nuosekliai judëjo tautinio þydø meno kûrimo keliu. Per pirmàjà vieðnagæ Paryþiuje iðryðkëjusias nacionalinio stiliaus paieðkas porevoliuciniu laikotarpiu Rusijoje keitë susiþavëjimas kairuoliðkos pakraipos dailininkø siekiais pertvarkyti pasaulá ir paskleisti naujo meno idëjas kasdieniame vargðø gyvenime. Atsirado naujos plakatiniø gestø kupinos drobës ( Pirmyn, 1917). Taèiau lygiagreèiai M. Chagallas dalyvavo ávairiø þydø kultûriniø ir meniniø organizacijø veikloje m. vasario 12 d.

159 qxd :22 Page 159 paraðytame laiðke, adresuotame Valstybinio þydø kamerinio teatro administracijai, dailininkas raðë: Að labai myliu þydus (ir, manau, sugebëjau tai árodyti), taèiau að taip pat myliu ir kitas tautybes. Að tapau rimtus darbus visoms tautoms 1. Susiþavëjimas proletarinio meno ideologija iðblëso, sugráþus á kosmopolitiná modernistinio meno centrà Paryþiø, kur M. Chagallas skausmingai pajuto atotrûká nuo ðaknø, savo dvasiniø siekiø neatitikimà prancûzø dailininkams, priklausomybæ kitai, sëslumo zonoje ðimtmeèius gyvavusiai litvakø kultûros tradicijai. Taèiau tuo paèiu metu pasireiðkë ironiðkas poþiûris á savo perdëm tautiðkai angaþuotus La Ruche (pranc. avilys) bièiulius, kurie ilgai ir arðiai diskutuodavo apie aktualias tautinio þydø meno problemas. Augant naciø ideologijos átakai, Vakarø Europoje iðryðkëjo sàmoningas M. Chagallo posûkis á þydø tautinio meno kûrimà. Tai nulëmë þydø kultûros tradicijos ir bibliniø vaizdiniø studijas. M. Chagallas neabejojo, kad meilæ þydø tautai, jos kultûros tradicijoms, istorijai pirmiausia reikia árodinëti ne þodþiais, o konkreèiais darbais. Pasiryþimas kurti tautinæ þydø dailæ buvo sàmoninga ir natûrali apmàstymø apie savo tautiná tapatumà pasekmë. Ávairiuose tekstuose ir interviu M. Chagallas nuolatos kartojo mintá, kad jei nebûtø þydu, tuomet visai nebûtø dailininku, arba bûtø visai kitu dailininku. Svarbiausi mus dominanèiø temø paþinimo ðaltiniai yra dailininko kûriniai, jo autobiografinë knyga Mano gyvenimas (1931), daugybë skirtinguose leidiniuose iðblaðkytø straipsniø, interviu, kalbø ávairiomis progomis. Dar vienà ðaltiniø grupæ sudaro su dailininkø bendravusiø þmoniø liudijimai. Analizuojant autobiografinæ knygà iðkart á akis krinta, kad daug svarbiø dailininko gyvenimo tarpsniø, faktø ir apskritai iðtisø kultûros sluoksniø kûrinyje neaptinkame. Autorius kai kuriuos epizodus dël mums neþinomø subjektyviø prieþasèiø sàmoningai apëjo ar iðbraukë. Vis dëlto knygoje M. Chagallas atskleidþia nemaþai savo biografijos faktø. Neturtingoje prekeivio silkëmis Sagalo devyniø vaikø ðeimoje Vitebske (kitais duomenimis uþ keliø deðimèiø kilometrø esanèiame Liozne) gimæs pirmagimis gavo Mozës (Moiðës) vardà. Cariniai valdininkai, transkribuodami pavardæ á rusiðkus raðmenis, jà pakeitë Chagallu. Mozës vardas dar figûruoja 1905 m. Vitebsko mokyklos mokiniø sàraðuose, o Sankt Peterburge jis jau tampa Marku. Dailininko senelis tëvo linija buvo þydø religinës mokyklos mokytojas, o vienas proseneliø Hadþimas Ben Izaokas Segalas dekoravo XVIII a. statytà Mogiliovo sinagogà, kurioje, nusiþengdamas ortodoksinës religijos reikalavimams, pavaizdavo daug gyvø padarø. M. Chagallas nuo vaikystës buvo suaugæs su litvakø kultûros tradicijomis, kalbëjo jidið kalbos lietuviðkuoju dialektu ir perëmë chasidizmui bûdingà mistinæ pasaulëjautà. Vaikystëje jis mokësi vokalo ir groti smuiku, giedojo sinagogoje. Bûsimasis dailininkas daug graþiausiø vasarø dienø praleido nedideliame miestelyje Liozne (ið kur buvo kilæ abu tëvai) senelio ir dëdës, naminiø gyvuliø supirkëjo, ðeimø aplinkoje. Turbût todël jo drobëse nuolatos iðnyra liûdnomis pasmerktomis akimis þvelgianèiø karviø, asiliukø, oþkø ir namø paukðèiø vaizdai, kurie susipynë su litvakø kasdienio gyvenimo ir þydø folkloro scenomis. Ið vaikystës prisiminimø pasaulio paveiksluose atsirado ir kitas ákyriai nuo vaikystës persekiojæs vaizdinys ant stogo smuiku grojantis senelis ar ten pat mëgstamà kompotà geriantis dëdë, kuris nenorëdavo, kad jam kas nors trukdytø m. M. Chagallas ástojo á J. Penno tapybos ir pieðimo mokyklà, kurioje þengë pirmuosius þingsnius á dailës pasaulá. Prieðais mane, knygoje Mano gy- 159 ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis

160 qxd :22 Page venimas prisimena dailininkas, pastatydavo gipsinæ galvà. Ir að kartu su visais turëjau jà pieðti. Nuoðirdþiai griebdavausi darbo. Prisitaikydavau, matuodavau glausdamas prie akies pieðtukà. Taèiau viskas veltui iðeidavo kreivai m. jaunuolis iðvyko tæsti dailës studijø á Sankt Peterburgà, kur ið pradþiø nakvojo ávairiose skurstanèiøjø prieglaudose. Vëliau mano iðgelbëtoju, raðë M. Chagallas, tapo skulptorius Ginzburgas. Liesutis, maþytis neiðvaizdþia juoda barzda, jis buvo nuostabus þmogus. Visà gyvenimà já prisimenu ir esu dëkingas 3. Ðis garsëjantis skulptorius, greitai tapæs akademiku (1911 m.), padëjo kuo galëjo priglausdavo nakvynei, remdavo pinigais, parûpindavo svarbiø neþinomam dailininkui rekomendacijø. Dvejus metus M. Chagallas mokësi Nikolajaus Rericho vadovaujamoje Dailininkø rëmimo sàjungos pieðimo mokykloje. Ðá dailës studijø tarpsná, nors nuolat buvo giriamas, jis vëliau pavadino tuðèiai praleistu laiku, nes tæsti ðias studijas nebuvo jokios prasmës 4. Netrukus Markas perëjo á privaèià E. Zvancevos dailës mokyklà m. gráþusi ið Paryþiaus, dailininkë þavëjosi prancûzø moderniàja tapyba, todël metë iððûká tuometinëje rusø dailëje vyravusiam akademizmui ir ákûrë savo modernios pakraipos mokyklà. Joje dëstë du garsûs dailininkai: lietuviðkos kilmës Mstislavas Dobuþinskis ir Paryþiuje jau pelnæs pripaþinimà ið Gardino kilæs litvakas teatro dekoratorius Leonas Bakstas. Pirmasis treèiadieniais koregavo mokiniø darbus ir mokë juos pieðimo bei grafikos subtilybiø, antrasis penktadieniais taisydavo tapybos darbus. Prie Baksto pedagoginës sistemos temperamentingas Markas nepritapo. Sankt Peterburge já daugiau paveikë subtilesnis M. Dobuþinskis, kuris sustiprino bûsimojo dailininko polinká á lengvà, spontaniðkà muzikalø pieðiná, áskiepijo meilæ litografijai ir skatino melancholiðkas simbolistines, kupinas paslaptingo máslingumo, M. Chagallo kûrybos tendencijas. Markas dar mokydamasis Vitebske svajojo tæsti studijas Paryþiuje, o Sankt Peterburge ðis noras já visiðkai uþvaldë. Dûmos deputatas juristas ir mecenatas Maksimas Vinaveris, kuris domëjosi þydø kultûros problemomis, skyrë M. Chagallui stipendijà dailës studijoms Paryþiuje. La Ruche ir M. Chagallo sàlytis su prancûzø moderniàja daile Akiratis 1910 m. atvykæs á Paryþiø M. Chagallas iðsinuomojo studijà Impasse du Maine akligatvyje. Paryþius! Pats jo vardas, egzaltuotai raðë dailininkas Mano gyvenime, skambëjo man kaip muzika 5. Kaip ir daugelá á Paryþiø patraukusiø neturtingø dailininkø, gyvenimo keliai M. Chagallà jau kità þiemà atvedë á pigesnæ dailininkø kolonijà La Ruche, kur jo kaimynais buvo M. Kikoine as, P. Kréme³gne as, Ch. Soutine as, L. Indenbaumas, N. Aronsonas ir kiti litvakai. Prieð Pirmàjá pasauliná karà, raðë Icchakas Lichtensteinas, La Ruche buvo nesibaigianèio dailininkø srauto, uþplûdusio Paryþiø meno Mekà ir ðiuolaikinës civilizacijos Klondaikà ið ávairiø Europos kraðtø, priebëga. Apie 1912 m. prie ðio srauto prisiðliejo ir M. Chagallas jaunas, iðblyðkæs, besisukanèiais rusvais plaukø kuokðtais. Jis apsigyveno Avilyje ir gyveno ten tarsi patvirtindamas simboliná kolonijos pavadinimà buvo darbðèiausia bitë. La Ruche dûzgë dienà ir naktá. M. Chagallas atkakliai dirbo, jo balso nesigirdëjo nesibaigianèiø jaunø, temperamentingø entuziastø ginèø gaudesy. Vieni svaigsta nuo vyno ar meilës, kiti nuo kûrybos. Jo niekas neregëjo, niekas negirdëjo 6. Paryþiuje M. Chagallas lankë muziejus, galerijas, retrospektyvines tuometiniø dailininkø parodas. Taèiau didþiàja kûrybos mokykla jam buvo Luvro, Liuksemburgo muziejuje ir daugybëje privaèiø galerijø, salonø eksponuojamos

161 qxd :22 Page 161 didþiøjø praeities ir moderniø meistrø drobës, ið kuriø jis sëmësi ákvëpimo ir plastiniø subtilybiø. Studijuodamas Rembrandto, El Greco, G. Courbet, J.-F. Millet, É. Manet ir kitø meistrø drobes, dailininkas suprato, kodël niekaip nepajëgë ásilieti á rusø dailæ, kodël jo þydø geto ávaizdþiø prisodrinta plastinë kalba atrodë svetima. M. Chagallas ne tik mokësi ir sugebëjo daug kà atrasti, taèiau, gyvendamas ðiame Vakarø civilizacijos centre, pradëjo kitaip, nostalgiðkai þvelgti á tas chasidiðkas litvakø kultûros iðtakas, kurios tapo pagrindiniu jo kûrybinio ákvëpimo ðaltiniu. Modernumas M. Chagallo kûryboje buvo neatsiejamas nuo þydø kultûros tradicijø ypaè reformatoriðkos chasidiðkos srovës. Susidûræs su prancûzø moderniosios dailës ieðkojimais, dailininkas suvokë savo þydiðkos patirties ir to pasaulio, ið kurio atëjo, unikalumà ir estetinæ vertæ. Jokia akademija, raðë jis, negalëjo man duoti viso to, kà að pasisëmiau klajodamas po Paryþiø, apþiûrinëdamas parodas ir muziejus, stebëdamas vitrinas <...>. Tikriausiai niekas aðtriau nei að nesuvokë, koks didelis, neáveikiamas atstumas skyrë prancûzø tapybà iki 1914 metø nuo kitø kraðtø meno. Man atrodo, uþsienyje apskritai apie tai nesusimàstydavo 7. Aplinkinius þavëjo ir tapytojo elgesys su bièiuliais, kolegomis: delikatumas, paprastumas, þaismingas liaudiðkas humoras, o kartais ir vaikiðkas nuoðirdumas, kuris buvo visai kitoks, nei greta gyvenusio Ch. Soutine o, jo spontaniðkumas, neprognozuojami judesiai neretai glumino aplinkinius. M. Chagallas buvo kitoks ir jo komunikabilumas padëjo uþmegzti labai svarbius kontaktus su kritikais, poetais, kitais dailininkais. Jis artimai bendravo ne tik su litvakais, taèiau ir su A. Modiglianiu, R. Delaunay, B. Cendrarsu, G. Apollinaire u, M. Jacobu bei daugeliu kitø avangardinës pakraipos menininkø. Paryþiaus meninë aplinka, tiesioginis ryðys su daugeliu modernistinës pakraipos menininkø stipriai paveikë M. Chagallo kûrybà ir suformavo unikalø, þydø misticizmo persmelktà tautiná tapybos stiliø. Nacionaliná apsisprendimà skatino Zarasuose gimæs mokytojas J. Pennas. Ið jo dailininkas perëmë daug pasaulëþiûriniø nuostatø, ekspresyvumà, tam tikrà pasaulëjautos naivumà, dëmesá Vitebsko þydø kasdienio gyvenimo motyvams ir atskirø ikonografiniø elementø panaudojimà. Dar gyvendamas Rusijoje dailininkas þavëjosi simbolistinës grupuotës Nabis irealumo potraukiu, simboliniais Polio Gauguino paveikslais, ypaè jo drobëms bûdingu egzotizmu, alegoriðkumu ir mistinio paslaptingumo atmosfera. Taèiau M. Chagallo vaizduotë buvo lakesnë, poetiðkesnë, teatraliðkesnë. Kita vertus, skirtingai nei pagoniðkos dvasios kupinas P. Gauguinas, M. Chagallas buvo religingesnis, iracionalesnis, persmelktas máslingumo. Paryþiuje pasireiðkë ir Vincento van Gogh o ekspresyvumo bei analitinës P. Cézanne o tapybos poveikis. Savito tautinio dailininko tapybos stiliaus raidai turëjo átakos ir ávairios modernistinio meno kryptys: ekspresionizmui bûdingas iðraiðkos kultas ( Ðeðtadienis, 1910), sintetiniam kubizmui, kubofuturizmui ir R. Delaunay orfizmui áprastinis formos aiðkumas, spinduliuojanèiø spalvø gradacijø skaidrumas ( Poetas, arba Pusë keturiø, ; Skiriama Apollinaire ui, ; Kubistinis natiurmortas, 1912) ir fovizmo ðalininkø emocionaliø spalvø þaismo potraukis ( Degantis namas, 1913). M. Chagallà taip pat þavëjo ir muitininkas A. Rousseau. Ankstyvosios paryþietiðko tarpsnio M. Chagallo drobës ne tik iðsiskiria neþabota vaizduote, taèiau ir artimu A. Rousseau pasaulio suvokimui nuoðirdumu bei þaismingumu, nuginkluojanèiu naivumu ir ekstaziðko dþiaugsmo, palaimingo gyvenimo, bûties pilnatvës protrûkiais. Jo, kaip ir A. Rousseau, drobëse matome pirmykðèio magiðkumo auros apraiðkø, taèiau M. Chagallas muzikalesnis m. S. Diagilevo vadinamøjø rusø sezonø metu ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis 161

162 qxd :22 Page Akiratis dailininko dirbtuvæ aplankæs jo buvæs mokytojas L. Bakstas konstatavo: Dabar jûsø spalvos dainuoja. Avilio narvelyje M. Chagallas kûrë virðnatûralistines drobes, kuriose realaus kasdienio þydø gyvenimo vaizdai susipynë su keistais þaliais, geltonais, mëlynais þmoniø veidais, Vitebsko architektûriniais motyvais, keistais padangëse skrajojanèiais gyvûnais, þmonëmis, þuvimis su skëèiais, smuikais grojanèiomis karvëmis. Neþabota impulsyvi dailininko vaizduotë, Paryþiuje perëjusi racionalios prancûzø kultûros ypaè kubizmo estetikos filtrà, pamaþu ágavo vis didesná formos, kompozicijos ir spalvos iðbaigtumà. Domëjimasis ávairiomis modernistinio meno kryptimis iðtobulino dailininko plastines menines iðraiðkos priemones, iðplëtojo kompozicinæ ir koloritinæ kultûrà, sugebëjimà muzikuoti anksèiau jam nebûdingomis kontrastingomis ir skaisèiomis þërinèiomis spalvomis. Taip ið keisèiausiø dariniø pradëjo kristalizuotis vieno átaigiausiø XX a. modernistinio meno meistrø ir profesionalios þydø dailës pradininkø poetiðkas ávaizdþiø pasaulis. Nepaisant imlumo aplinkai, M. Chagallas per daug ryðki individualybë, kad jà uþslopintø netgi stipriausios iðorinës átakos, kurios daþniausiai paliesdavo tik iðorinius ar antraeilius jo kûrybos aspektus. Tai tikriausiai ir buvo viena pagrindiniø prieþasèiø, kodël ðis dailininkas taip sunkiai pasiduodavo bet kokiai akademinio mokymo sistemai. Tikriausiai, raðë jis, að apskritai nepasiduodu mokymui. Arba manæs nemokëjo mokyti. Ne veltui að dar vidurinëje mokykloje buvau blogas mokinys. Að sugebu sekti tik savo instinktu 8. Prancûzijos sostinës architektûriniai ar kiti simboliai, þenklai nepaveikë daugumos m. Paryþiuje sukurtø M. Chagallo paveikslø. Jo meniniø vaizdiniø sistemos iðtakos yra tëvynëje, svajø ir chasidiðkos kultûros tradicijos vaizdiniø pasaulyje. Mano poetika, teigë dailininkas, yra netikëta, ji rytietiðka, iðsiskleidusi tarp Kinijos ir Europos, taèiau nereikia nuolatos pabrëþti jos simbolizmo 9. Gimtinës ilgesys yra pagrindinis jo ankstyvosios tapybos variklis ( Aš ir mano kaimas, 1911; Pilnatis, 1911; Gimimas, 1911; Rusija. Asilai ir kiti ( ); Muzikantas, ; Tëvai, ). Taèiau jo kûryboje negalima ignoruoti netiesioginio Paryþiaus poveikio, kuris pirmiausia pasireiðkë plastinës kalbos ypatumais. Modernioji prancûzø dailë suteikë M. Chagallui meninës iðraiðkos priemoniø, o Paryþiaus architektûriniai simboliai pradëjo skverbtis á paveikslus Didysis ratas ( ) ir Paryþius pro langà, 1914). Vëliau Paryþius dailininkà tarsi prisijaukino ir vis daþniau M. Chagallas ðá miestà vadino savo antruoju Vitebsku. Nors M. Chagallo drobëse regime ávairiø modernistinio meno krypèiø pëdsakø, taèiau jis nesiðliejo prie jokiø dailininkø grupuoèiø. Kryptis! Yra dailininkai, ir tiek. Kryptys tai greièiau teorinës sàvokos. Dideli dailininkai tai tie meistrai, kurie lauþo krypèiø rëmus, pasirodo stipresni nei jos, krypèiø taisyklës ir normos jø nekausto. Krypèiø rëmuose telpa tik vidutinybës 10. Kita vertus, M. Chagallo drobëse, kurias nutapë prieškario metais, jauèiasi dramatiðkas, kupinas sukrëtimø, jaudulio ir nerimo epochos alsavimas, susipynæs su fantastiniais ávaizdþiais. Jo paveiksluose metaforiðkai vaizduojama kasdienybë ir ðventës, prisodrintos daugybës hebrajiðkø ir ypaè chasidø pasaulëjautos misticizmo nulemtø metaforø, simboliø, vaizdiniø ir asociacijø. Að, retrospektyviai þvelgdamas á nueità kelià prisipaþásta dailininkas, ið tikrøjø norëjau nutolti nuo pilkos kasdienybës, nuo kaþkokios iðorinës manieros, nuo paprasto regimybës perpasakojimo gyvenime. Að norëjau kurti savo darbus remdamasis dvasiniais, psichiniais elementais, ákûnytais spalvose <...>. Mano uþdavinys spalva, grynumas, meilë. Nieko kito man nereikia. Taèiau tai ne

163 qxd :22 Page 163 kryptis, o ásitikinimas 11. Dailininko tapyba pirmiausia suþavëjo modernistinës pakraipos poetus G. Apollinaire à, M. Jacobà, B. Cendrarà, P. Eliuard à, kurie pajuto jo atotrûká nuo realistinës tradicijos, sugebëjimà ásisavinti modernistiná menà, suvokë virð natûralizmo iðkilusio vizionieriaus M. Chagallo talento ir kuriamø vaizdiniø sistemos aktualumà. Todël visokeriopai dailininkà globojo, raðë jo kûrybà ðlovinanèias futuristines poemas (G. Apollinaire as ir B. Cendraras). Kartu su M. Chagallu, raðë Waldemaras George as, tapyba vël tapo laisvu jausmø iðsiliejimu, jokios techninës taisyklës, estetika neriboja jos galimybiø, èia vieðpatauja paslaptingumas, ðaltam protui nepavaldûs dalykai ir dvasios kalba 12. Iki 1914 m. parodos Nepriklausomøjø salone, kur á temperamentingo M. Chagallo stiliaus originalumà atkreipë dëmesá spauda ir kritikai, dailininko darbø beveik niekas nepirko. Kartà, prisimena jis, Ch. Malpelis pasiûlë man 25 frankus uþ vienà salone iðstatytà paveikslà, jei niekas nesumokës brangiau. Nuostabu, kam gi laukti! atsakiau aš 13. Po ðios parodos dailininkas pasiraðë pirmà svarbià sutartá su teisininku, subtiliu modernaus meno þinovu, kolekcionieriumi ir mecenatu Charles iu Malpeliu. Pagal jà M. Chagallas gavo pirmà stabilø mënesiná atlyginimà. Netrukus G. Apollinaire o pastangomis dailininkà pasiekë garsaus vokieèiø ekspresionizmo propaguotojo Herwartho Waldeno kvietimas surengti Berlyne avangardinio þurnalo Der Sturm galerijoje savo kûriniø parodà m. balandá èia eksponuota 40 M. Chagallo tapybos darbø. Paroda tapo artëjanèios ðlovës pradþia. Dailininko drobës, kabëjusios greta vokieèiø ekspresionizmo meistrø Paulio Klee, Heinricho Campendoncko, Alfredo Kubino ir kitø, skyrësi stilistika ir poetiniø ávaizdþiø pasauliu. Ið Berlyno dailininkas nutarë trumpam nuvykti á sesers vestuves gimtinëje, taèiau netikëtai prasidëjæs Pirmasis pasaulinis karas, revoliucija, pilietinio karo sûkuriai sujaukë gyvenimo planus ir, atrodo, jau atsivërusias pripaþinimo galimybes. Trumpam planuota iðvyka uþsitæsë deðimtmetá. 163 Sugráþimas á tëvynæ Kai 1914 m. M. Chagallas sugráþo á Vitebskà, prasidëjo naujas jo gyvenimo ir kûrybinës evoliucijos tarpsnis, paþymëtas svarbiais asmeninio gyvenimo ir istoriniais ávykiais, kurie paliko gilø rëþá dailininko kûryboje ir nulëmë balansavimà tarp tautinio, proletarinio ir avangardinio meno idealø m. M. Chagallas vedë savo mûzà turtingo Vitebsko juvelyro dukterá graþuolæ Belà Rozenfeld, baigusià elitinæ Maskvos mergaièiø mokyklà, kur studijavo literatûrà, istorijà, filosofijà, mokësi K. Stanislavskio aktorinio meistriðkumo studijoje. Jà dailininkas paþinojo dar prieð kelionæ á Paryþiø. Jie buvo dvasiðkai labai artimi. M. Chagallas sakydavo: Jos tylëjimas buvo mano tylëjimas. Akys mano akys. Belai skirti þodþiai kupini susiþavëjimo, didþios meilës, uþslëptø erotiniø, tarsi ið Giesmiø giesmës iðplaukianèiø, motyvø. Savo autobiografinëje knygoje dailininkas poetiðkai apraðo mylimàjà dar prieð vedybas. Bela man pozuoja. Guli apsinuoginusi að regiu baltumà ir apvalias formas. Nejuèiom þengiu þingsná link jos. Prisipaþástu, pirmà kartà matau apnuogintà moters kûnà. Nors ji jau buvo beveik mano nuotaka, að vis bijojau priartëti, palytëti, paliesti ðià brangenybæ. Taip þvelgi á indà su praðmatniais skanëstais 14. Santuoka su Bela tapytojui ágavo vos ne kosminæ prasmæ, kadangi simbolizavo idealius vyro ir moters santykius. M. Chagallas yra svajos valdovas, raðë Lietuvoje gimæs garsus amerikieèiø ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis

164 qxd :22 Page Akiratis meno istorikas litvakas Meyeris Schapiro. Prieðingai nei savo tapybinës karjeros pradþioje M. Chagallas vis daugiau tapo meilæ ir liûdesá, ðvenèiø scenas ir vizijas, kraðtutinius ir kulminacinius gyvenimo momentus: gimimà, vedybas ir mirtá 15. Jo potraukis lemtingiems gyvenimo ávykiams yra neatsitiktinis, já þenklina individuali gyvenimo patirtis. Autobiografijoje ir kituose tekstuose dailininkas nuolatos primena, kad gimë negyvas ir tik vëliau, kai gleþnà kûnelá pradëjo badyti adatomis, ámurkdë á vandená, jis pagaliau silpnai miauktelëjo. M. Chagallo gimimo aplinkybës paaiðkina aistringà dailininko gyvenimo meilæ, sieká mëgautis ðia akimirka, ypatingà dëmesá pagrindiniams þmogaus gyvenimo (gimimas, krikðtynos, vestuvës, didþiosios litvakø ðventës, laidotuvës) etapams. Tuoj po vedybø M. Chagallas tapë daug meilæ ðlovinanèiø drobiø. Jo kûryboje skleidþiasi ekstaziðkas pakilimas virð pilkos tuometës kasdienybës. Klasikiniais ðio tarpsnio kûrybos pavyzdþiais galime laikyti poetiðkus jo paveikslus Mëlyni ásimylëjëliai (1914), Þali ásimylëjëliai ( ), Gimtadienis (1915). Bela viename asmenyje ákûnijo gamtiná erotiná moteriðkàjá ir dvasiná gaivaliðkà kûrybiná pradà, iðtirpstantá kosminio universalizmo stichijoje. Praëjus metams po vedybø, gimë duktë Ida, kuri niûriais karo metais suteikë dailininkui palaimos jausmà. Erotinis jausmas drobëse yra subtiliai uþslëptas. Netrukus artëjantis frontas privertë dailininkà kartu su pabëgëliais trauktis á Rytus m. jis iðvyko á Petrogradà, kur giminiø pastangomis dailininkas dirbo Centriniame kariniame pramonës komitete ir toliau plëtojo tradicinius chasidiðkus motyvus. Ið ðio periodo pirmiausia reikëtø iðskirti meistriðkai nutapytà motinos portretà. Lygiagreèiai dailininkas tapë Vitebsko þydø geto gyventojø portretus Þalias þydas (1914), Raudonas þydas ( ) ir Besimeldþiantis þydas (1915). Ðiose drobëse, palyginti su ankstesnëmis ikiparyþietiðko periodo, atsispindi gilesnis sàlytis su modernistinio meno kryptimis, kuris ryðkëja pasirinktais motyvais, jausminga spalvine gama ir atskirais vos pastebimais kubizmo elementais. Jo darbuose vis daþniau kaip dekoratyviniai elementai iðnyra hebrajiðki raðmenys. Visai kitoks yra 1915 m. nutapytas Gulintis poetas : uþ pirmame plane per visà paveikslo plotà iðsitiesusios poeto figûros kaimiðkos lûðnelës fone vaizduojami arklio ir kiaulës siluetai. Paveikslas tarsi dvelkia karo metais prarasto rojaus ir rimties nostalgija m. M. Chagallas gráþo á gimtàjá Vitebskà, kur 1918 m. rugpiûtá buvo paskirtas ágaliotiniu meno reikalams, ir aktyviai ásijungë á meninio gyvenimo pertvarkà. Jis organizavo Liaudies dailës mokyklà, ákûrë tapybos studijas, muziejø, ágyvendino miesto apipavidalinimo revoliucijos metinëms programà. Á savo ákurtà mokyklà pakvietë dëstyti J. Pennà, M. Dobuþinská, Pougni, K. Boguslavskàjà. Apie to meto kairuoliðkas M. Chagallo nuostatas liudija penki revoliuciniø idëjø ákvëpti straipsniai, kurie aistringai kvietë atsiriboti nuo senø akademinio meno formø ir kurti naujà, paþangø avangardiná menà, kuris puoðtø miestø gatves ir þmoniø buitá. Viename ið straipsniø M. Chagallas plëtoja mintá, kad ne tik þmonija juda revoliucinës paþangos keliu. Menas taip pat tampa tikru menu tik tuomet, kai jis revoliucingas savo dvasia. Vitebsko dailës mokykla greitai tapo svarbus avangardinis meno centras. Be anksèiau minëtø dëstytojø, á já pakviesti ir El Lissitzkis, o vëliau Kazimiras Malevièius ir kiti abstraktaus meno ðalininkai. Netrukus pastarasis ásteigë naujà avangardinio meno grupuotæ UNOVIS ir tapo mokyklos lyderiu, kolegø ir mokiniø ðirdis pavergæs abstraktaus meno idëjomis. K. Malevièius apkaltino M. Chagallà konservatyvumu bei literatûriðkumu ir iðstûmë ið mokyklos.

165 qxd :22 Page 165 Áþeistas dailininkas 1920 m. paliko Vitebskà ir persikëlë á Maskvà, kur Kameriniame þydø teatre kûrë dekoracijas ir kostiumus trims Scholomo Aleichemo pjesëms, dekoravo lubas, pagrindinæ uþuolaidà. Taèiau svarbiausias jo darbas septyni didingi pano ant Maskvos þydø kamerinio teatro sienø. Labai skirtingo stiliaus, kompoziciniø sprendimø, nuotaikos. Šokyje vyrauja ið þydø folkloro tradicijø iðplaukiantis þaismingumas, judesio laisvumas, Literatûroje harmonija ir sukaupta kompozicija, Muzikoje mums gerai paþástamas smuikininko ant stogo motyvas ir pan. Pagrindinis aðtuoniø metrø ilgio pano turëjo simboliná pavadinimà Ávadas á naujà tautiná teatrà. Ðiuose darbuose vieðpatavusi ávairiø menø sintezës idëja stipriausiai atsiskleis vëlyvojoje dailininko kûryboje. M. Chagallas ir N. Altmanas Maskvoje konkuravo dël tautinio þydø meno lyderio vaidmens, dalyvavo ávairiø besikurianèiø þydø kultûriniø bei meniniø organizacijø veikloje m. Kijeve tautiðkai angaþuotø þydø menininkø grupuotë I. Rybackas, J. Czaijkovas, N. Aronsonas, E. Mané-Katzas, El Lissitzkis ákûrë jaunø þydø dailininkø ir raðytojø sàjungà, o netrukus ir Centriná þydø kultûros komitetà (Kultur-lyga), prie jo literatûros, muzikos, teatro ir skulptûros sekcijas. Jos ðalininkai këlë þydø meno atnaujinimo ir tautinës mokyklos kûrimo tikslus, 1920 ir 1922 m. organizavo reikðmingas þydø dailininkø parodas, leido literatûrinius almanachus. M. Chagallas ásijungë á ðá sàjûdá, tapo Kulturlygos Maskvos filialo vadovu, pakeisdamas ðiose pareigose N. Altmanà ir El Lissitzká. Kita vertus, ne maþiau aktyviai jis dalyvavo ir þydø teatro veikloje, daug dëmesio skyrë mokydamas dailës valkataujanèius naðlaièius. Taèiau netrukus intravertiðkos prigimties emocionalø dailininkà iðvargino triukðminga organizacinë veikla, mat ji surydavo daug energijos ir trukdë pribrendusiems kûrybiniams sumanymams ágyvendinti. Gyvenimiðkas M. Chagallo nuostatas paveikë vokieèiø poeto Ruberio laiðkas, kuriame ðis raðë: Tu gyvas? O kalbëjo, kad þuvai fronte. Ar þinai, kad èia tapai garsenybe? Tavo paveikslai pagimdë ekspresionizmà. Uþ juos mokami didþiuliai pinigai. Taèiau nesitikëk kà nors gauti ið H. Waldeno. Jis mano, kad tau pakaks ir ðlovës 16. Raðydamas apie M. Chagallo poveiká ekspresionizmui Ruberis perlenkë lazdà, arba tiesiog supainiojo izmus, nes ekspresionizmas Vokietijoje pirmà kartà pasireiðkë 1905 m. dailininkø grupuotës Tiltas kûryboje, o ekspresionistinës dailës tendencijas 1910 m. iðplëtojo Vasilijaus Kandinskio ákurtos Naujosios dailininkø sàjungos ir ið jos iðaugusios grupuotës Mëlynasis raitelis atstovai. Taèiau antroji H. Waldeno elgesá apibûdinanti pastaba netrukus pasitvirtino, kai dailininkas, gráþæs á Berlynà, mëgina atgauti savo prieð karà paliktas drobes, arba gauti uþ jas deramà kompensacijà. Antroji kelionë á Vakarus M. Chagallas pradëjo rengtis kelionei á Vakarus. Draugystë su Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje Jurgiu Baltruðaièiu padëjo jam ne tik gauti vizà á Lietuvà, taèiau ir persiøsti diplomatiniu paðtu 65 tapytas drobes, guaðo darbus, pieðinius ir ávairius rankraðèius m. atvykæs á Lietuvà, dailininkas Kaune surengë pirmàjà savo darbø retrospektyvinæ parodà po Rusijoje praleistø metø. Kai 1923 m. rugsëjá M. Chagallas atvyko á Paryþiø, jis jau buvo garsenybë. Dailininkui karo metu ilgam iðvykus, daugelis Paryþiuje sukurtø darbø liko jo La Ruche dirbtuvëje, o kita dalis po parodos Berlyne H. Waldeno prieþiûroje. Per karà pasklidus gandams apie M. Chagallo þûtá fronte, skurstantys draugai Paryþiuje (M. Chagallas buvo ásitikinæs, kad tai Soutine o ir jo artimiau- ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis 165

166 qxd :22 Page siø draugø nuodëmë) iðpardavë jo kûrinius kolekcionieriams, o ðie darbus iðstatë ávairiose galerijose. Panaðiai atsitiko ir Berlyne, kur H. Waldenas spëjo iðeksponuoti jo drobes beveik visose reikðmingiausiose ekspresionistinës pakraipos germaniðkøjø kraðtø dailininkø parodose. Jau tuomet dailininko paveikslai padarë stiprø áspûdá Maxui Ernstui ir H. Campendonckui m. Paryþiaus galerijoje Barbazanges-Hodebert surengta pirmoji didelë retrospektyvinë darbø paroda, kuri iðkëlë M. Chagallà á garsiausiø modernistinio meno meistrø gretas, sulaukë dailëtyrininkø dëmesio. Viena po kitos pasirodë M. Chagallo kûrybai skirtos Th. Doublerio (1922), K. Witho (1923), B. Aronsono (1924), I. Lichtensteino (1927), A. Salmono (1928), P. Fierenso (1929), R. Schwabo (1931) ir kitø monografijos. Kai M. Chagallas gráþo á Paryþiø, tautinio meno kûrimas jo kûryboje laikinai prarado aktualumà, taèiau stiprëjanèios antisemitizmo Europoje tendencijos paskatino dailininkà gráþti prie savo ðaknø ir ið sukauptos gyvenimiðkos patirties aukðtumø naujai paþvelgti á jaunystëje já jaudinusias problemas. Kuo toliau, tuo giliau M. Chagallas suvokë priklausomybæ þydø kultûrai ir siekë tai iðreikðti kûriniais, persmelktais intensyviø dvasiniø iðgyvenimø. Kai antrà kartà atsidûrë uþsienyje, dailininkas iðgyveno tremtinio kanèias, ilgëjosi tëvynës, gimtøjø laukø, namø, aplinkos, kurioje augo. Að, raðë jis, jauèiau baisias kanèias. Að iðgyvenau ir jei mane lygintumët su medþiu nenustojau augti tik todël, kad niekada nenutraukiau dvasiniø ryðiø su Tëvyne. Að labai dëkingas Prancûzijai, kur pragyvenau daugiau nei pusæ amþiaus, prancûzø kultûrai, su kuria susietas tûkstanèiais gijø. Prancûzai man buvo geri, mane palaikë ir ðlovino. Taèiau mano dvasia visuomet sëmësi gyvybingøjø syvø ið rusiðkøjø prisiminimø, ið rusiðko oro 17. Dailininkas daug keliavo po ðalá, gyveno ir tapë ávairiuose regionuose: Normandijoje, Bretanëje, Langedoke, Savojoje, Pietø Prancûzijoje. Skirtingas apðvietimas ir saulës intensyvumas stipriai paveikë jo tapybos stiliø. Pirmojo paryþietiðko kûrybos tarpsnio ( ) intensyviø ir ekspresyviø kontrastingø spalvø prisodrintus kûrinius po 1923 m. keièia kiek kitokie: kontrastingumas blësta, spalvos ir ávaizdþiai tampa jausmingesni, harmoniðkesni, poetiðkesni, koloritas prislopintas, kompozicijos labiau subalansuotos, juose daugiau teatraliðkumo. Darbas Maskvos kameriniame þydø teatre neliko be pëdsakø. Itin akivaizdûs poslinkiai kolorito srityje. Palaipsniui ryðkëjo anksèiau retas dailëje skaidriø magiðkø þydrø, intensyviø raudonø ir sodriø þaliø spalvø pasaulis. Chagaliðkos þydros ir mëlynos spalvos naudojimo intensyvumu ir atspalviø gelme dailininkui galëjo prilygti tik keletas didþiøjø XX a. tapybos meistrø Ch. Soutine as, P. Picasso, M. Utrillo ir A. Modiglianis. M. Chagallo drobëse ir vitraþuose mëlyna spalva ágaudavo ne tik ypatingà intensyvumà, taèiau ir sunkiai nusakomà skaidrumà, lengvumà. Spalva tai ðvarumas. Spalva tai ir yra menas. Menas, geras menas grynas menas. Arba svarbiausia jo intonacija 18. M. Chagallo spalva tapo erdvës begalybës ir tyrumo simboliu. Chasidiškojo misticizmo poveikis M. Chagallo poetikai Akiratis Dailëtyrininkai, raðæ apie M. Chagallo tapybà, daug dëmesio skyrë jo kûrybos ryðiams su gimtuoju Vitebsku, simbolizmo estetika ir ypaè ávairiomis modernistinës dailës kryptimis. Taèiau svarbesnis jo kûrybos iðskirtinumà, tautiná þydiðkà charakterá, populiariausiø meniniø vaizdiniø sistemas nulëmæs veiksnys buvo chasidø misticizmas, kurio daþniausiai tyrinëtojai nepaminëdavo. Apie jo poveiká M. Chagallo kûrybai 1923 m. epizodiðkai uþsiminë tik B. Aronsonas.

167 qxd :22 Page 167 Reformatoriðkos religinës mistinës judaizmo pakraipos litvakiðko chasidizmo sàjûdis, iðplitæs XVIII a. LDK politinës krizës metu po B. Chmelnickio sukilimo ir drastiðkø þydø pogromø, suformavo daug naujø maiðtingø prieð sustabarëjusá ortodoksiná judaizmà nukreiptø gyvenimiðkøjø nuostatø bei vertybiø. Vitebskas tapo vienu pagrindiniø litvakiðko chasidizmo iðplitimo centrø, kurio átakà siekë apriboti ortodoksiniai Vilniaus rabinai. Chasidizmo pasekëjà ávardijantis terminas chasidas (þodis chassid senovës þydø kalba reiðkë gailestingumà, meilæ, o chasidai Dievà mylinèiais þmonëmis ) buvo vartojamas kalbant apie ávairias antiortodoksines judaizmo kryptis pradedant jau nuo II a. (ir vëlyvaisiais viduramþiais, ir XVI a.), taèiau daþniausiai jis vartojamas apibûdinant Abiejø respublikø teritorijoje XVIII a. iðplitusá mistiná reformatoriðkàjá judaizmo sàjûdá. M. Chagallo tëvas, artimiausi giminës buvo aistringi chasidizmo ðalininkai. Apskritai ði kryptis vyravo Vitebsko gete ir nulëmë alegorizmo, metaforiðkumo, savitø simboliø pasaulio, kurie atspindëjo chasidø religiniø, mistiniø ir pasaulëþiûriniø nuostatø savitumà, atsiradimà. Judaizmui labai svarbûs yra ávairûs mitiniai motyvai, tautos istorijos mitologizuoti pasakojimai, pasaulio suvokimas kaip tekstas, ákûnijantis dieviðkàjá þodá, iðrinktosios tautos iðëjimo ið Ðventosios þemës epizodai ir pan. Juos perëmë ir savitomis optimistinëmis, gyvenimà teigianèiomis spalvomis nuspalvino litvakiðkojo chasidizmo ðalininkai. Ðie tradiciniai hebrajiðkø legendø, mitø ir misticizmo elementai kultûrinëje LDK erdvëje pasklidusiø chasidø kasdienybëje susipynë su opozicinëmis reformatoriðkomis (artimomis arabø musulmoniðkojo pasaulio sufijams) tendencijomis ir archajiðkos kilmës kiek naivokais liaudiðkais, ið þydø folklorinës tradicijos iðplaukianèiais ritualais. Reformatoriškas litvakiškas chasidizmas tai savotiðka reakcija prieð surambëjusio ortodoksinio judaizmo sausà formalizmà, atsietà nuo gyvenimo rabiniðkà mokslingumà, despotiðkà Kahalo valdþià ir elitinio rabinø sluoksnio atitrûkimà nuo liaudies. Perëmæ daug viduramþiais vieðpatavusiø kabalistiniø mokymø elementø, chasidizmo ðalininkai neigë ortodoksinio judaizmo grieþtas, asketiðkas nuodëmës, rezignacijos, nusiþeminimo, graudulio, melancholijos nuostatas ir prieðprieðino joms dþiaugsmingà, kupinà jaudulio asmeniná mistiná santyká su Dievu. Chasidø mokymas remiasi talmudine ir kabalistine Toros interpretacija, akcentuojant mistinæ patirtá. Reformatoriai kreipësi á þmones paprasta, liaudþiai suprantama alegoriniø pasakojimø kalba. Remdamiesi monoteistinëmis nuostatomis (chasidø prieðininkai juos kaltino panteizmu), jie tvirtino, kad Dievas ið prigimties yra geras, o ne baudþiantis þmogø. Jis yra visur, visuose gamtos reiðkiniuose ir, persmelkdamas visà pasaulá, reiðkiasi paprasèiausiuose daiktuose. Dievas þvelgia á þmogø kaip á kûrinijos virðûnæ, taèiau nesumenkina ir gyvûnijos pasaulio, kuris yra dieviðkos valios kûrinys. Vadinasi, litvakiðko chasidizmo adeptai skelbë ne racionalaus proto, pagal nustatytas taisykles atliktø religiniø prievoliø ar grieþtai reglamentuotø talmudistiniø studijø prioritetà, o autentiðkà, nuoðirdø, kupinà dþiaugsmingo jaudulio ekstaziðkà santyká su Dievu. Jis nulëmë atsainø poþiûrá á daugelá ortodoksinio judaizmo kanonizuotø ritualiniø reikalavimø. Pirmenybë teikiama ne Talmudui ir kitoms religinëms knygoms, bet nuoðirdþiai maldai. Kiti svarbûs litvakiðko chasidizmo bruoþai: leidimas studijuoti Kabalà tiems, kurie anksèiau neturëjo teisës to daryti, ðvenèiø pomëgis, pakantesnis poþiûris á svaigalø vartojimà, seksualinius vyro ir moters santykius, ekscentriðkas elgesys, transo bûsenos per maldà sureikðminimas. Poþiûris á muzikà, dainavimà, ðoká kaip á patikimà ekstaziðko susiliejimo su Dievu instrumentà. Mistiniai egzaltuoti, erotiniai litva- ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis 167

168 qxd :22 Page Akiratis kiðko chasidizmo aspektai atsiskleisdavo paragavus alkoholio ðvenèiø metu per artimus ðokiui spontaniðkus judesius, kurie, anot chasidø, skatino adepto priartëjimà prie Dievo. Chasidø ðeimos dël seksualiniø santykiø skatinimo ðeimyniniame gyvenime buvo gausios ir turëjo vidutiniðkai po aðtuonis vaikus. Litvakiškas chasidizmas buvo vienas ryðkiausiø M. Chagallo dailës tautiðkumà lëmusiø segmentø, fantazija praturtino dailininko santykius su tikrove, þmonëmis, gamta, gyvûnija, formavo jo pamëgtø simboliø, ávaizdþiø ir metaforø pasaulá. Su chasidizmu M. Chagallo kûrybà sieja ir dþiaugsmingas gyvenimo srauto suvokimas, pasaulëþiûrinis optimizmas ir panteizmas, universalaus meilës jausmo, ðventës ir muzikiniø formø aukðtinimas, simbolikos máslingumas ir daugiasluoksniðkumas. Tai, kà jis vaizduoja, paþymi subtilus menotyrininkas Lionello Venturi, neabejotinai skiriasi nuo to, kà mes regime tikrovëje, taèiau netrukdo mums pajusti sàsajø tarp vaizdinio ir tikrovës 19. Menas tai pirmiausia yra dvasios bûsena 20. M. Chagallo tautinës pakraipos drobëse viešpatauja du pagrindiniai sistemiškai jo vaizdinius styguojantys sluoksniai. Pirmasis liaudiðkasis, glaudþiai susijæs su chasidø religija, pasaulëþiûra, jø kasdienybëje itin svarbiais gyvenimo ávykiais ir chasidø sureikðmintomis ðventëmis. Antrasis fantastinis folklorinis, arba pasakojamasis, stipriai ornamentuotas ávairiais hebrajiðkais mitais, pasakojimais, legendomis, bibliniais siuþetais. Todël dailininko drobiø herojai atitrûksta nuo þemiðkojo pasaulio ir skrieja padangëmis, muzikuoja sëdëdami ant stogø, þmoniø, gyvûnø, paukðèiø proporcijos paklûsta kitos, nei reali tikrovë, fantastinës logikos reikalavimams. M. Chagallo kûryboje atsispindi þmogø supanèio pasaulio vienybës, didþios sintezës idëja. Jos pagrindinë jungiamoji grandis sureikðmintas, kosminius mastus ágavæs meilës jausmas. Pasaulis, anot dailininko, yra graþus tuomet, jei já myli. Að myliu meilæ. Kad ir kà vaizduoèiau, visad kalbu apie meilæ ir mûsø likimà. Meilë padeda man surasti spalvà. Galima netgi pasakyti, kad ji pati suranda spalvà, o að tik kloju jà ant drobës. Ji stipresnë uþ mane ir plaukia ið dvasios. Taip að regiu gyvenimà. Ir groþá, ir baisumus. Ir keistumus taip pat 21. Anot dailininko L. Venturio, dþiaugsmas niekada nepajëgë iðsivaduoti nuo katastrofos baimës, melancholijos jausmo, kurie lydi jo gyvenimà ir virsta dramatiniu veiksniu netgi dangiðkiausiuose jo vaizdiniuose 22. M. Chagallo vizijø pasaulis neatsiejamas nuo þmoniø vilèiø apie skaidrø, ðviesø ateities gyvenimà, kurá pagimdo ið pasàmonës iðplaukianèios slapèiausiø svajø simbolinës sublimacijos, siekimas pakeisti netobulà tikrovæ kita, atskleisti naujas SVAJOS pasaulio erdves, nors iliuziðkai átvirtinti gërio, groþio ir teisingumo triumfà. Ið realaus gyvenimo á svajø pasaulá iðstumtø autentiðkø vertybiø siekis, kerinèio fantastinio kûrybos sluoksnio suaktualinimas, pasinërimas á vizijø stichijà suartina M. Chagallà su M. K. Èiurlionio fantastiniais pasakojimais. Taèiau M. K. Èiurlioniui ðagaliðkos chasidinës folklorinës vaizduotës polëkiø impulsyvus gaivaliðkumas svetimas, jis muzikalesnis ir subtilesnis. M. K. Èiurlionis fantastinëse vizijose yra nuoseklesnis, jo drobëse maþiau alogizmo, ávairiø simboliø, siuþetø, motyvø, vaizdiniø, kuriø nesieja pasakojamo siuþeto pagrindinë tema. M. Chagallo ir M. K. Èiurlionio tapybos bendras bruoþas kosmizmas, platus panoraminis þvilgsnis, erdvës begalybës nostalgija. M. Chagallas mëgo sakyti, kad jis klajojo po mënulá ir danguje, kai dar nebuvo kosmonautø. Ðie dailininkai skirtingomis meninës iðraiðkos priemonëmis atspindi juos supanèio dra-

169 qxd :22 Page 169 matiðko pasaulio trapumà, disharmonijà, destruktyviø jëgø stiprëjantá spaudimà, siekia sukurti savo fantastiniø vizijø antipasaulá, prieðingà realiam. M. Chagallo, kaip ir M. K. Èiurlionio, vaizdiniø sistemoje labai svarbi virðutinë paveikslo dalis, joje vieðpatauja dvasios ir dangaus stichija. M. Chagallui dangus yra ta vieta, kur karaliauja neiðsipildþiusiø svajø pasaulis. Jà uþpildo meilës, buèiniø, glamoniø, pasimatymø, vieniðø klajotojø vaizdiniai, o M. K. Èiurlioniui dangus kosmoso, bûties begalybës, neiðsakomumo, vilties simbolis, primenantis þmogiðkos bûties trapumà ir laikinumà. G. Apollinaire as, 1918 m. aptardamas M. Chagallo drobes, iðtarë sur-naturel. Iš šio termino vëliau iðsirutuliojo kitas surrealisme. Jis þenklino M. Chagallo ir Giorgio de Chirico susiformuotà reikðmingà modernistinio meno kryptá. M. Chagallo ir M. K. Èiurlionio darbø giminystë buvo pastebëta. Pastaràjá J. Lipchitzas (ir daugelis kitø modernistinio meno tyrinëtojø) vadino pirmuoju dailininku siurrealistu. Nors ankstesniame kûrybos etape M. K. Èiurlionis artimesnis á abstrakcijà linkstanèiam poetinio siurrealizmo sparnui (A. Massonas, P. Klee, J. Miro). Formuojantis siurrealizmo krypèiai, M. Chagallas atmetë pasiûlymà jungtis á siurrealistø judëjimà, nors ðie laikë já savo ákvëpëju ir pranaðu. Ðis atsisakymas buvo grindþiamas atsiribojimu nuo psichinio automatizmo principo. Kad ir kokios fantastinës ar alogiðkos atrodo mano drobës, perþvelgdamas nueità kelià teigë M. Chagallas, að visuomet bijojau, kad jø vaizdinius suplaks su ðiuo automatizmu. Kai að vaizdavau mirtá gatvëje, smuikininkà ant stogo 1908 metais, o paveiksle Að ir kaimas (1911) nutapiau karvës galvoje maþà karvæ ir melþëjà, að to nedariau automatiðkai <...>. Mene viskas turi atitikti mûsø kraujo judëjimà, visà mûsø esmæ, neiðskiriant ir pasàmonës. Að visad ramiai miegojau be Freudo 23. Be aptartø M. Chagallo kûrybos aspektø, bûtina paminëti ir teatraliðkumà. Dailininkas prisipaþásta, kad myli teatrà, taèiau dar daugiau cirkà. Cirkas tai didis menas. Bûti geru klounu nepaprastai sunku. Tam reikia bûti ir artistu, ir dailininku, ir filosofu. Tik cirke taip natûraliai jungiasi ekscentriðkumas ir naivus paprastumas. Jûs sakote, kad mano paveikslai jums primena teatrà. Taèiau tikriausiai cirkà jie primena labiau 24. Ðiuo pomëgiu M. Chagallas nebuvo iðimtis. Daugelis didþiøjø XX a. tapybos meistrø P. Picasso, G. Rouault, P. Klee ir kiti pasitelkë arlekino, klouno, Pjero vaizdinius, kurie tapo iðkalbingomis neramaus laiko dvasià simbolizuojanèiomis metaforomis ir pagalbiniais instrumentais, leidþianèiais iðreikðti savo santyká su dramatiðku, kontrastingu ir nestabiliu pasauliu, áprasminti þmogaus gyvenimo ir mirties metamorfozes. M. Chagallas daug metø plëtojo cirko motyvus. Þaismingas Akrobatas (1914) primena ankstyvuosius P. Picasso ieðkojimus ðia tema m. ir vëliau A. Vollardo uþsakymu ðia tema sukurti paveikslai Auvergne, Savojoje, baskø kraðte, Limoux ir Céret vietovëse m. M. Chagallas cirko motyvus áamþino litografijose. Jie atskleidë dailininko þaidybiná improvizaciná pradà. M. Chagallo poetiniø simboliø pasaulyje svarbûs personaþai yra gyvûnai. Juose kaip ir Franzo Marco drobëse ákûnytos etinës savybës, kurias þmonës jau prarado. Taèiau, skirtingai nei F. Marcas, M. Chagallas gyvûnø nesuprieðino su þmonëmis, o vaizdavo kaip pagarbos bei meilës vertus Dievo kûrinius (panaðus A. Rousseau ir N. Pirosmanio santykis). Taip pat kaip ir þmones. Neretai gyvûnø akys M. Chagallo drobëse yra þmogiðkos ( Að ir kaimas, 1911). Þvërys ir paukðèiai M. Chagallo kûriniuose vaizduojami kaip konkreèiø þmogiðkø savy- ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis 169

170 qxd :22 Page biø simboliai. Iðtikimybæ ir prieraiðumà simbolizuoja arklys bei asilas. Jie nuolatos lydi jo pirmàjà þmonà Belà. Gaidys tai dràsa, o þuvis bûties pilnatvë. Þmoniø ir gyvûnø bruoþø, savybiø susipynimas chasidø gyvenimo scenas perteikianèiose M. Chagallo drobëse iðpleèia vaizduojamojo pasaulio erdves, sukuria netikëtumo ir mistinio paslaptingumo atmosferà, asocijuojasi su archajiškais ir magiškais kultais. Treèiojo deðimtmeèio viduryje M. Chagalas susidomëjo tapybos plastika, potëpio sodrumu, stambiomis spalvinëmis masëmis. Vienas brandþiausiø ðio laikotarpio darbø buvo pilkø ir melsvø spalvø gama nutapytas Gráþimas ið sinagogos (1925). Èia iðnyksta aðtrios kontrastingos spalvos ir stiprëja dekoratyvumas, koloritas subtilus. M. Chagallas treèiojo deðimtmeèio pabaigoje priartëjo prie spontaniðkos Ch. Soutine o tapymo manieros. Toks yra paveikslas Kavinëje (1930), kur vyrauja skaisèiai mëlynos, raudonos, geltonos spalvos. Tuomet netikëtai iðpopuliarëjæs C. Soutine as buvo ryðkiausias M. Chagallo konkurentas tarp þydø dailininkø, savo meninës iðraiðkos priemonëmis daræs átakà pastarajam. M. Chagallas nemëgo greta gyvenusio Ch. Soutine o, o apie varþovo kûrybà lakoniðkai sakydavo: Tai ádomus tapytojas 25. Nepaisant auganèios ðlovës ir pripaþinimo, dailininkas ilgëjosi namø ir skausmingai iðgyveno atotrûká nuo tëvynës m. gruodá raðytame laiðke Pavlui Ettingeriui M. Chagallas skundësi: Jûs þinote, kad að beveik visiðkai atitrûkæs nuo Rusijos. Niekas man neraðo ir að neturiu kam raðyti. Tarsi ne Rusijoje gimiau... Jûs vienintelis, kam raðau rusiðkus þodþius. Nejaugi að privalau tapti prancûzø (niekad ir nepagalvoèiau) dailininku. Ir atrodo: kam að ten reikalingas. O að daþnai prisimenu savo Vitebskà, savo laukus Posûkis á biblinæ ir senovës þydø kultûros tradicijà Akiratis 1930 m. M. Chagallas gavo eiliná A. Vollardo uþsakymà iliustruoti Biblijà. Po metø, pasiryþæs já ágyvendinti, dailininkas iðvyko á Ðventàjà þemæ semtis áspûdþiø ir ákvëpimo. Po pirmosios neiðdildomà áspûdá palikusios kelionës á Palestinà, Sirijà ir Egiptà prasidëjo naujas jo kûrybinës evoliucijos tarpsnis, siejamas su ilgalaikiu pasinërimu á biblinës tradicijos ir senovës þydø kultûros pasaulá. Tai rodo tuomet tapyti pakylëti, skaidrûs darbai Rebeka (1931) ir Piemuo Juozapas (1931). Vëliau ði patirtis atsiskleis cikle Biblinis kreipimasis Nicos muziejui. Kai prasidëjo naciø represijos prieð þydus Vokietijoje, M. Chagallas dar labiau ásigilino á þydø kultûros ir biblines tradicijas m. jis su þmona atvyko á Vilniø ir dalyvavo èia ákurto Þydø mokslinio instituto atidarymo renginiuose. Po ilgos pertraukos dailininkas atsidûrë visai netoli tëvynës, nuo jo atskirtos geleþine ideologinës prieðprieðos siena. Silpstant ryðiams su gimtine, M. Chagallo dëmesys krypo á Senojo Testamento kultûrinæ erdvæ ir pirmiausia Ðventàjà þemæ. Pasiðventimas þydø kultûrai vël sugràþino já á tautinio meno laukà. Þydø kultûros instituto Vilniuje atidarymo proga paraðytame programiniame straipsnyje Kà mes turime nuveikti þydø menui dailininkas teigë, kad þydø tauta turi bûti ne tik knygos tauta : Mes, dabartiniai þydai, kuriø protëviai prieð tûkstanèius metø sukûrë Tanachà, Pranaðø knygas daugelio tautø religijø pagrindus, raðë jis, dabar norime turëti ir savo menà, savo tapybà, kuri rastø atgarsá pasaulyje. M. Chagallas prabilo ir apie seniai pribrendusià bûtinybæ glaudþiai bendrauti visø menø atstovams, kuriant tautinës modernios þydø dailës pamatus.

171 qxd :22 Page 171 Nuo ðiol M. Chagallo litvakiðkas tapatumas patiria esmines metamorfozes, kurios nulëmë gilesná poþiûrá á þydø tautos istorijà, platesná þvilgsná á pasaulá, stiprëjantá suvokimà, kad jis pirmiausia yra ne chasidas, litvakas, o universalesnës daugelyje þemynø ið Ðventosios þemës pasklidusios ir svajojanèios gráþti á savo prarastàjà tëvynæ þydø tautos atstovas. Todël anksèiau vieðpatavusius Vitebsko þydø kasdienio gyvenimo motyvus jo kûriniuose vis daþniau keièia retrospektyvus þvilgsnis á senàjà þydø kultûros istorijà ir Biblijos herojø pasaulá. Dailininkas gyvena keistai susipynusioje Senojo Testamento ir savo vaikystës gyvenimo ávaizdþiø sistemoje. Ði linija viena pagrindiniø jo pasaulëþiûroje ir kûryboje net iki 1966 m. Karo metus Niujorko Modernaus meno vadovybës kvietimu M. Chagallo ðeima praleidþia JAV, kur dailininkas atvyko 1941 m. Èia jis daug dirbo ir sukûrë ávairiø darbø, taèiau karo pabaigoje (1944), pakirsta virusinës ligos, mirë þmona Bela. Ði netektis M. Chagallui skaudi psichologinë trauma, laikinai atitraukusi já nuo kûrybos m. dailininkas gráþo á Prancûzijà, kur Musée d Art Moderne de Paris buvo surengta didelë retrospektyvinë jo dailës darbø paroda. Naujas gyvenimo ir kûrybos etapas prasidëjo 1950 m., kai tapydamas plenere Vence draugø pastangomis M. Chagallas susipaþino su bûsimàja þmona Valentina Brodskaja, plaèiau þinoma Vava vardu. Ði septyniolika metø jaunesnë moteris sugràþino prarastà harmonijos jausmà ir tapo postûmiu kûrybai. Taèiau antrosios savo þmonos skirtingai nei pirmosios jis niekad taip neðlovino savo drobëse ir netapë jos portretø m. M. Chagallo kelionë á Izraelá ir parodos Jeruzalëje, Tel Avive bei Haifoje, dailininko pristatymas kaip ryðkiausio tautinës þydø dailës mokyklos atstovo dar labiau suþadino jo tautines aspiracijas. Ðiuo laikotarpiu M. Chagallas pagrindiná dëmesá skyrë knygø iliustracijoms, kuriø jis kûrë daug ir ávairiomis temomis. Dailininkui kaip ir P. Picasso daugiau rûpëjo ne konkreèios knygos apipavidalinimas, o pagrindinës já sudominusios temos plëtojimas. Tai neretai iðsirutuliodavo á didþiulius, visiðkai autonomiðkus vaizduojamosios dailës ciklus. Knygø iliustracijose atsiskleidë kitos nei tapyboje savybës ypatingas pieðinio lengvumas ir muzikalumas. Pirmasis naujos veiklos bandymas pasakø rinkinio hebrajø kalba iliustravimas (knyga iðëjo Vilniuje 1917 m.) m. Berlyne, vadovaujamas pripaþintø meistrø, dailininkas studijavo oforto, akvatintos ir litografijos meninës iðraiðkos galimybes. Litografijà jis laikë grafikos porûðiu, kuris atitiko jo svajingà poetiðkà prigimtá, suminkðtino kai kuriø tapybiniø vaizdiniø kampuotumà ir kietumà, iðryðkino lanksèios linijos groþá. Berlyne jis sukûrë ir visai kitoká natûralistiniø graviûrø ciklà Mano gyvenimas. Jame daug naratyviniø, grotesko ir teatraliðkumo elementø. Mitiniø elementø gausëjimas suteikë M. Chagallo paveikslams epiniø bruoþø ir formavo rembrantiðkà jautrø poþiûrá á Senojo Testamento pranaðus bei kitus herojus. M. Chagallo knygø iliustravimà vainikavo 1956 m. Paryþiuje iðleista Biblija. Dailininkas, interpretuodamas Ðventàjá Raðtà, sukûrë 105 ofortus ir 16 litografijø. Pasaulio sutvërimo cikle, kuris skirtas Senojo Testamento siuþetams apipavidalinti, dar yra su Vitebsko chasidiðko pasaulio poetika susijusiø vaizdiniø. Bet Giesmiø giesmës ir kitø temø iliustracijose ásivieðpatauja bibliniai herojai, atsiranda vis daugiau kelionëse po Artimøjø Rytø ðalis pasisemtø koloritiniø sprendimø, dykumø, palmiø, kupranugariø ir pan. motyvø m. Prancûzijos kultûros ministras André Malraux pasiûlë M. Chagallui dekoruoti restauruojamos l Opéra de Paris plafonà. Já uþbaigæs, 1966 m. dailininkas gavo naujà reikðmingà uþsakymà tapyti du didþiulius pano Niujorko Metropolitan Opera ir Frankfurto teatrams. ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis 171

172 qxd :22 Page m. Chagallas galutinai ásikûrë jaukiame Saint Paul-de-Vence, keliasdeðimt kilometrø nuo Nicos, kur pasistatë namà ir erdvià dirbtuvæ. Èia dailininkas sukûrë daug bibliniais siuþetais paremtø darbø. M. Chagallas buvo pirmasis tapytojas, kuris iðdráso pavaizduoti apokrifinius Senojo Testamento pranaðus, raðë A. Malraux. M. Chagallas parodë skaisèià, tyrà Ðventojo Raðto tautà; rabinus þemëje, suþadëtinius danguje ir amþinai tiksinèias laikrodþio ðvytuokles. <...> M. Chagallo vaizdiniai niekada nebûtø pasklidæ po visà Vakarø pasaulá, jei nebûtø tokie graþûs 27. Religiniai siuþetai tapo pagrindiniais M. Chagallo kûrybos motyvais, jis ne tik iliustravo Biblijà, taèiau ir sukûrë daugybæ paveikslø, gobelenø, vitraþø sinagogoms, katalikiðkoms ir protestantiðkoms baþnyèioms. Neotomizmo estetikos ðalininkas, aistringas krikðèionybës adeptas J. Maritainas laikë M. Chagallà vienu didþiøjø XX a. tapybos meistrø, áþvelgæs jo kûryboje subtilià pasàmoninæ Evangelijos tiesø iðraiðkà ir dangiðkojo prado ásikûnijimà. Kiekviena M. Chagallo kompozicija, teigë J. Maritainas, yra tikras poezijos sprogimas, paslapties ir aiðkumo jungtis. Tai yra ir realizmas, ir pats intensyviausias dvasingumas 28. Sulaukæs ðeðiasdeðimt penkeriø metø, po apsilankymo garsiojoje Šartro katedroje M. Chagallas susiþavëjo vitraþais ir uþsidegë nauja aistra. Jis daug laiko praleido studijuodamas Prancûzijos gotikiniø katedrø vitraþus, artimai bendravo su garsiausiais ðios srities meistrais m. dailininkas sukûrë pirmuosius vitraþus kukliai koplyèiai Assy vietovëje, Savojoje, vëliau Metzo katedrai ( ), ligoninës sinagogai Jeruzalëje ( ), protestantø Fraumünster baþnyèiai Ciuriche ir Reimso katedrai (1974). Tai buvo logiðka jo tautinio þydø profesionalaus meno kûrimo projekto pabaiga, kuri liudijo, kad ið Rytø Europos provincijos á energetiná Paryþiaus mokyklos laukà patekæs dailininkas, nuosekliai áveikdamas savàjá lokalø litvakiðkà etnocentrizmà, gráþo prie þydø civilizacijos iðtakø. Galime reziumuoti M. Chagallo kûrybos raidà. Pirmajame gyvenimo Paryþiuje etape jis savinosi plastinius prancûzø moderniosios dailës laimëjimus, þavëjosi jais ir savitai jungë su J. Penno ádiegta tautinio þydø meno vizija, litvakiškuoju chasidistinio misticizmo pasauliu. Nerami epocha ir negatyvi gyvenimo patirtis paþenklino M. Chagallo kûrybà disonansais. Dvasios polëkio laisve alsuojanèiose drobëse analitinis kubistø màstymas, orfistinis spalviniø zonø skaidymas, ryškios emocionalios ir kartu fovistø dekoratyvios spalvos adoracija ágavo naujà prasmæ ir tarnavo profesionaliems þydø meno uþdaviniams ágyvendinti. Drobëse savitai atsiskleidë tradicijos ir modernumo, išminties ir vaikiško nuoširdumo jungties kûrybos potencialas. Principinis M. Chagallo kûrybos išskirtinumas, lyginant su kitais l école de Paris meistrais litvakais Ch. Soutine u, P. Kréme³gne u, J. Lipchitzu ir kitais, yra tas, kad jis kûrë ne perþengdamas tautinës þydø religinës tradicijos ribas, o sàmoningai jos viduje, todël reformuotas judaizmas litvakiðkojo chasidizmo pavidalu sudarë jo kûrybos vaizdiniø sistemos esmæ. LITERATÛRA Akiratis 1. Chagall M. Les années russes, // Catalogue d exposition du Musée d Art moderne de la ville de Paris. Paris, P Шагалл М. Моя жизнь. Mосква, P. 61.

173 qxd :22 Page Ten pat. P Ten pat. P Ten pat. P Lichtenstein I. Marc Chagall. Paris: Le Triangle, Шагалл М. Моя жизнь. P Ten pat. P Meyer F.Marc Chagall. Paris, P Шагалл М. Kpacка, чистота, любовь. P Ten pat. P Waldemar G. Marc Chagall. Paris: Gallimard, P Шагалл М. Моя жизнь. P Ten pat. P Schapiro M. La Bible Chagall // Chagall monumental, XX sie³cle. Paris, P Шагалл М. Моя жизнь. P Шагалл М. Kpacка, чистота, любовь. P Ten pat. P Venturi L. Marc Chagall. Geneve Paris New York, P Шагалл М. Моя жизнь. P Шагалл М. Kpacка, чистота, любовь. P Venturi L. Marc Chagall. P Шагалл М. Моя жизнь. P Шагалл М. Kpacка, чистота, любовь. P Crespelle J. P. M. Chagall. L amour, la reve et la vie Cité. Paris, P Письма Марка Шагалла Павлу Эттингеру // Сообщения ГМИИ имени А. Пушкина. Вып. 6. Mосква, P Malraux A. Hommage a³ Marc Chagall // Les céramiques et sculptures de Chagall. Monaco: Sauret, P Maritain J. Frontie³res de la poésie et autres essais. Paris, P ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chagallo poetikos pasaulis

174 qxd :22 Page RECENZIJOS, ANOTACIJOS LAIMANTAS JONUŠYS Ilgintis dar tolimesnës erdvës Ar mokslinës fantastikos þanras priskirtinas populiariosios, tad ir prastesnës, literatûros kategorijai? Taip nebûtø manæ tokie iðkilûs, tarkim, ir þanro ribas perþengæ autoriai kaip Stanisùawas Lemas, broliai Strugackiai arba neseniai miræs J. G. Ballardas. J. Melnikas romane vaizduoja tolimà ateitá, jame netrûksta mokslinës fantastikos atributø, atsispindinèiø ir leksikoje: sraigtaplanai, pneumatiniai traukiniai, magnetiniai blokai (daugmaþ atitinkantys mûsø automobiliø transportà), elektrovonios ir t. t. Akustiniai švyturiai yra viena iš daugelio priemoniø, kurios dël toli paþengusiø Jaroslavas Melnikas. TOLIMA ERDVË. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p. technologijø leidþia veiksmingai funkcionuoti akløjø visuomenei. Akløjø dvasine sveikata rûpinasi tokie pat akli psichosofai. O klausomi filmai, be abejo, tëra tai, kà mes vadintumëm radijo pjesëmis. Pradinë idëja neiðvengiamai primena þinomà H. G. Wellso apsakymà Neregiø ðalis aklieji nelabai suvokia, kas yra rega ir kas yra tarp jø atsidûræs regintysis, bet nusprendþia, kad tai kaþkokia psichinë anomalija, kurià reikia gydyti atimant regà. Taigi èia matome represyvià, totalitarinæ visuomenæ, kurios ribotumà esmingai simbolizuoja fizinis aklumas. Ið paþiûros visi mes mylime Valstybiná Susivienijimà ir jo institutus: esame dëkingi uþ gerovæ, uþ rûpestá. Bet giliai mumyse pabunda mintys, supranti? (p. 13). Pabudusias mintis totalitarinë sistema, kurios nemàstanèiais sraigteliais yra tapæ beveik visi supanaðëjæ individai, veiksmingai ir þiauriai slopina, ir tai primena dar vienà þanrà antiutopijà, tarkim, G. Orwello 1984-uosius (panaši buitinio gyvenimo nykuma ir beviltiška vienišo maištininko situacija). Jeigu tik tiek šiame romane ir bûtø, vargiai galëtumëm argumentuoti, kad jis pranoksta iðeksploatuotø stereotipø raiðkà. Ir ið tiesø maþdaug pirmà knygos treèdalá sëkmingiau padeda áveikti tik kaþkoks máslingas autoriaus sugebëjimas magnetizuoti skaitytojo dëmesá, iðlaikyti aiðkiai neapibrëþtà paslaptá. Bet vëliau palengva atsiveria naujos suvokimo plotmës, o kûrinio veiksmas ágauna dinamiðkos átampos. Po permainingai pavykusio bandymo filosofiškai ðmaikðtauti knygoje

175 qxd :22 Page 175 Keistas namas J. Melnikas vël sugebëjo maloniai nustebinti. Geriausiuose savo apsakymuose ir apysakose jam pavykdavo sukurti átaigià alternatyvaus pasaulio vizijà: Rojalio kambaryje tai yra màþtanti fizinë bûsto erdvë; Skambink man, kalbëk su manimi fiktyvus pomirtinis þmogaus egzistavimas; Tai kalbu að groþinës literatûros kûrinyje sukurtas ateities numatymas. Ðie kûriniai dvelkë kaþkokiu nenusakomu ir neiðsakytu, jø gelmëse nugrimzdusiu liûdesiu ar rezignacija. Romanas yra didesnio masto (ðiuo atveju fantastinë) projekcija, ir èia autoriui vis dëlto pavyksta sukurti kelias skirtingas, vienà po kitos atsiverianèias individo ir kolektyvo egzistavimo plotmes. Visas jas patiria ir iðgyvena pagrindinis veikëjas Gabras. Paaiðkëja, kad regëjimo anomalija ðiame akløjø pasaulyje labai retas, bet ne vienatinis atvejis: nedaugelis praregëjusiøjø, nesusivokusiøjø buvo represuoti ir tiesiogine prasme apakinti veiksmingai funkcionuojanèios galingos sistemos. Taèiau, pavëluotai susivokæ, nebegalëdami taikstytis su tuo, kad ið jø atimtas regimasis pasaulis (tolima erdvë), ðie atskalûnai yra susivienijæ á galingà pogrindinæ organizacijà, á kurià patenka ir Gabras. Ið pradþiø susidaro tauriø kovotojø su visuotine nudvasinanèia ir niveliuojanèia, kûnus ir protus pavergusia galybe ávaizdis. Bet netrukus Gabrui (taip pat ir skaitytojui) ðá gana tiesmukà ávaizdá tenka pakoreguoti. Atrasdami paraleles su mûsø pasauliu (o tai darome neiðvengiamai), galëtume sakyti, kad šie maištininkai yra archetipinis smurtingos revoliucinës dvasios pavyzdys: jeigu pasaulyje egzistuoja kokia nors esminë neteisybë, jie ásitikinæ, kad jà bûtina panaikinti bet kokia kaina nesvarbu, kiek gyvybiø (gal net milijonai) bus paaukota. Ir Gabras, norom nenorom, gráþta á megapolá tvariai asociatyvø, didingai ðiurpø J. Melniko vaizduotës kûriná, vos ne visà romane þinomo pasaulio ir paties romano erdvæ uþgoþiantá technokratiná monstrà: kone beribá gyvenamøjø konteineriø konglomeratà, nusidriekiantá ne tik á plotá, bet ir á didþiulá aukðtá. Akliesiems jokia vizualinë estetika nereikalinga, tad á visas puses driekiasi pilkø betoniniø narvø begalybë; reginèiajam ji tampa koðmariðku kalëjimu, kuriame kiûtina apsileidusios, gauruotos bûtybës ( Ant kûnø kabantys skarmalai, þemyn nuleistos galvos, uþmerktos akys ), o tarp jø didþiuliu greièiu ðvilpia pabaisiðki pneumatiniai traukiniai, magnetiniai blokai, erdvëse tarp kvadratø nardo grësmingi sraigtaplanai. Nejuèia ðokteliu á dar vienà ðoniná vaizduotës laiptelá: koká efektingai kraupø reginá ið to sukurtø Holivudas Na taip, lietuviø kinui ðio romano ekranizacija bûtø tikrai ne pagal kiðenæ. J. Melnikas áspûdingai vaizduotëje atkuria, kaip ðis matymui nepritaikytas pasaulis atsiveria praregëjusiajam, nors gal, labai akcentuojant balsà, nepakankamai ávertinama akløjø iðlavëjæ lytëjimo ir uoslës pojûèiai. Gabras praregëjæs ið pat pradþiø kiek per daug bjaurisi daiktine aplinka ir þmonëmis, nors dar lyg ir negalëtø turëti regimojo groþio suvokimo. Átikinamiau bûtø, jeigu alklieji labiau rûpintøsi higiena bent jau dël instinktyviai numanomø geresniø galimybiø iðgyventi. Bet ðios smulkmenos visai negadina bendro vaizduotëje sukurto pasaulio áspûdþio. Kaip tik svarbesniais aspektais autorius sugalvoja átaigiø akløjø visuomenës màstysenos ypatybiø, pvz., tai, kad jiems egzistuoja tik artimoji erdvë, o keldamiesi á kità vietà jie ið tikrøjø atseit nejuda, keièiasi tik jø artimosios erdvës galimybës, joje skamba kiti akustiniai indikatoriai ir á jà gali áþengti kiti negu pirma objektai ir þmonës (p. 16). Akløjø literatûra ið esmës kitokia, skurdesnë: kaþkas, atsitiktinai gavæs senovës rankraðtá (ðiaip jau visa pra- 175

176 qxd :22 Page Recenzijos, anotacijos eityje nugrimzdusio pasaulio literatûra uþdrausta), stebisi, kam reikalingi apraðymai? Mûsø autoriai perteikia tik dialogus, iðreiðkianèius sielos, minties judëjimà (p. 128). Kai gausios megapolio saugumo tarnybø pajëgos sutelkiamos Gabrui gaudyti, romanas ágauna trilerio dinamikos. Èia herojus patiria pavojingø nuotykiø ir tai suteikia ryðkesná naratyviná impulsà ðiaip jau veikiau filosofiniam romanui. Knygos struktûriná audiná esmingai paávairina megapolio specfonde saugomø tekstø, nukrypusiø nuo totalitarinës normos, fragmentai, taip pat þiniasklaidos pokalbiai bei straipsniai ir net tokio Èizo Dilko eilëraðèiai (pateikti proza), kuriø vienintelis egzempliorius irgi laikomas specialiajame fonde. Pastarieji átaigiai intensyvûs, jausmingi tekstai yra ádomus kontrastas ne tik nykiai aplinkinei realybei, bet ir sausam viso romano stiliui (bene sëkmingiausiai p ). Ið tiesø net ir dorovingai pavaizduotø erotiniø santykiø apraðymai gana trafaretiniai, skurdoki, bet jie visai atitinka romano koncepcijà, nes tai yra filosofinës pakraipos romanas su alegorinio kûrinio elementais. Alegoriná uþmojá galima áþvelgti lyginant vaizduojamo pasaulio ribotumà ir Gabro saviieðkà, tolimos ir dar tolimesnës erdvës ilgesá su panaðiais mûsø gyvenamo pasaulio, þmonijos ypatumais. Tai galima ásivaizduoti ir kaip mûsø paèiø nesugebëjimà iðtrûkti ið savo artimos erdvës, ið aplinkos mums primetamo pasaulio matymo, t. y. tolimos erdvës nematymo. Romane tai siejama ir su Dievo idëja, tariant vieno personaþo lûpomis: Jei yra Dievas, vadinasi, yra begalybë, vadinasi yra tolimoji erdvë. Jei nëra tolimosios erdvës vadinasi, nëra atstumo, nëra begalybës, nëra Dievo. Dievas visagalis, ir jis negali gyventi èia, ankðtame narve (p. 34). Ágavæs regos pojûtá, Gabras neteko neþinojimo palaimos ir pajuto kankinamà tolimos ir dar tolimesnës erdvës ilgesá. Tad èia galima áþvelgti ne tik savo tapatybës paieðkø elementø, bet ir dievoieškos motyvø. Mat herojui nepriimtinos visos trys kolektyvinio, socialinio egzistavimo plotmës, á kurias jis patenka: aklas egzistavimas megapolyje, dalyvavimas maiðtingoje megapolio tvarkos prieðø veikloje, tapimas reginèio valdanèiojo elito nariu. Visais trim atvejais asmenybei nepaliekama alternatyvø, jai leidþiama funkcionuoti tik tam tikroje apibrëþtoje erdvëje artimoje, ðiek tiek tolimesnëje ir dar tolimesnëje, bet ne tokioje tolimoje ir nepaþástamoje, á kurià romano pabaigoje Gabras iðeina. NIDA GAIDAUSKIENË Kiek trunka diena tarp þiemos ir ledynmeèio? Dar rudeniui nepastebimai artëjant á Elenos Karnauskaitës ðlapkritá, su Rimantu Kmita, gurkðnodami arbatà, ðnekëjomës apie tuomet ðvieþiai pasirodþiusià ðios poetës ketvirtà knygà Pasaulio kraðte. Sutarëme vienu esminiu klausimu: Elena teberaðo tà paèià savo knygà. Rašo iš substancijos, iš kurios radosi ankstesnës jos dalys Briedë jûroje (1990), Tiltas ið pelenø (2000), Ið smilèiø (2004). (Ketvirtosios leidimas iðëjo jau nebe Vagos (kaip trys pirmieji), o Drukos kûrybinëse dirbtuvëse su G. Skudþinsko šiai knygai kurtu pinhole fotografijø ciklu Trupiniai.) E. Karnauskaitës kûryboje spen-

177 qxd :22 Page 177 gianèià izoliacijos, kitoniðkumo bûsenà (skilèiø pavadinimai: Þmonës uþ stiklo (1990), Pasaulis po ledu (2000), Kitas krantas (2004)) mëginama áveikti siekiant tikriausios, autentiškos komunikacijos. Šis ryšio, o sykiu ir pasaulio sàryðingumo (at)kûrimas visàlaik netvarus, anksèiau nusakytas tilto ið pelenø, ið smilèiø metaforomis, dabar apibûdinamas desperatiðkiau iš nieko <...> iš paskutinio / kraujo lašo (p. 7). Amþinai raðomoje knygoje nuolat tikslinama metafora ðásyk pavadinime iðkyla kaip bûsenos vietininkas pasaulio krašte: eilëraðèiai ne raðomi o savaime pasiraðo / ne laike ir ne erdvëj kaþkokiom beprotiðkom / (ne)gyvenimo ir bûties o bûsenos sàlygom ( Kûrybos procesas, p. 7). Lietuviø kalboje bûsenos vietininko jau nëra. Likæ tik sustabarëjæ, matyt, verstiniai posakiai. Bet poezijai tø iðimèiø ir nereikia. Joje pagal kitus dësnius galioja topai, nurodantys ne vien fizinæ geografijà, taèiau sykiu neneigiantys svarbios aplinkybës: ðirdgëlà iš dalies provokuoja kûno besàlygiškas paklusnumas gamtai (tiesà sakant tik netyèia / einas vis á taktà Elena Karnauskaitë. PASAULIO KRAÐTE. Klaipëda: Druka, p. vis á taktà vis á ritmà gamtai, Ekspromtas, p. 34). Pasaulio krašte pasijuntame esà saulës apðviesto lauko (pa-saulio) uþriby, geriausiu atveju pariby, savotiškame poliariniame rate, kur ðaltis, drëgmë, tamsa, nerimas uþèiaupia burnà, arba daro kalbëjimà taupø, tiesø ir atðiaurø, nes balsës aðtrios tarsi / ledo ðukës þeidþia gerklas ( Šalna, p. 23). Nes ir laiko màþta tokiam buvimui paliudyti. Ta bûsena matuojama dugno gelme: taip ir gyvenam tamsoj ir drëgmëj / lyg kokie giliausio dugno polipai ( Nesibaigianti þiema, p. 22). Nors rinkinys pradedamas dalimi Metø laikai, kuriame yra to paties pavadinimo ciklas (tokio ciklo bûta ir debiutiniame rinkiny), vasara sapnuojama, pavasario atëjimu maþne netikima, o rudens liûdesys su atlaidþia ðypsena vadinamas klasikiniais ábrëþimais, kurie jau seniai neskauda (p. 9). Tik akistata su begaline kosmine Þiema yra status quo, slogus letargo miegas: vidurdienis mano laikas þiema / mano kraštas èia niekad neišaušta (p. 71). Santûrios pelenø, plëniø, pilkai þalsva, samanø, neperregimo vandens rudumo spalvos èia dar labiau iðblësta. Jos pasidengia šerkšnu, uþpustomos. Tai tuðtumos, aklavietës poetika (plg. 25 p.). Kartu iki maksimumo uþverþta ir pasirengusi bet kada atsitiesti gyvasties spyruoklë: susiverþia it spyruoklë tavo gyvenimas / iki skausmo iki pat gyvuonies (p. 29). Taigi, po prislopintu, monotoniðku kalbëjimu neva apie tà patá slypi átampa, prilygstanti galbût hidraulinio spaudimo galiai. Eilëraðèiu virstantys þodþiai kaupiasi neiðkalbëtø bûsenø rezervuaruose. Autorë ðásyk dëmesinga paèiam kûrybos virsmui: kiekviena rinkinio dalis pradedama raðymo proceso refleksija (eilëraðèiai Kûrybos procesas, diptikas Þodþiai, Kaip raðomi eilëraðèiai, Laiðkø raðymo menas ). Tik apie tà procesà kalbama pasitelkiant kasdienos daiktiðkas smulk- 177

178 qxd :22 Page Recenzijos, anotacijos menas: þodþiai kaupiasi kaip þymëti talonai, saldainiø popierëliai ir kitokie niekniekiai maþoje kiðenëlëje su uþtrauktuku. visi pagalvoti ir neištarti þodþiai pabyra pasklinda tarsi gyvsidabrio aðarëlës bandau suginti á vienà sugauti veidrodiná laðà tik jame nëra atspindþio atsargiai kvëpuok ( ÞODÞIAI: I Eilëraðèio prigimtis, p. 8) Vaizdiniø kalba vis preciziðkesnë. Ties jais reikia tiesiog palinkti, tarsi fenomenologinëj redukcijoj sulaikius kvapà kad á viena sugintas parabolinis veidrodis nepaspruktø, vël nesubyrëtø á nesuskaièiuojamas dalis, kad tame hermetiðkai uþdarame laðe vis dëlto pamatytum atspindá ir dël to, kà iðvydai, netektø apkvaiðti nematomai sklindanèiais nuodingais garais... Veidrodþio motyvas, bûdingas E. Karnauskaitës poezijai (V. Woolf ðá motyvà regëjo kaip moters teksto metaforà), komplikuojamas nepagaunamo judrumo ir pavojaus reikðmëmis. Eilëraðèiø moters savirefleksija darosi vis negailestingesnë: nespëjama taikytis su kintanèia savimi, todël stovima nuo savæs šizofreniškai atstu ( Susitikimas ), ðaltai konstatuojamas abejingumo valktis þvilgsnyje, nukreiptame á save ( Akistata ). Þiûrëjimas á save, kaip ir á ðerkðno graviûras pro langà, uþdaro visas perspektyvas ir retrospektyvas ( Susitikimas ), paverèia druskos stulpu, akmeniu. Atðilimo, atitirpimo galimybë veriasi susitikime su kitu. Tada uþkliudomas egzistencijos nervas, ir átampà iðduoda ne akys netikslus pirðtø judesys maiðant kavà, lûþinëjantys plaukø galiukai, nagai, virpèiojantys áskilimai lûpø kampuèiuose ir pan. ( Susitikimas netyèia ). Per áskilimo, ábrëþimo, ápjovimo, trûkio, rando vietas prabyla aitriõs, ëdanèios patirties atsiminimas. Rezonuojantis virpëjimas ir buvimas kartu yra vis labiau uþsklæstas retrospektyvoje, vis maþiau galimas bûsimybëje ( Daþnëjantys pasimatymai, p. 66; Infliacija, p. 42) ar net fikcijos, sapno tariamojoje nuosakoje ( kaip jausèiau jeigu / bet neduota nei jausti nei suvokti, p. 7; eil. Miegligë, p. 49). Viskà nuneðanèios drumzlinos pavasario upës (ciklas Gotlando freskos ) yra kaip venose temstantis kraujas. Jis jau gráþta, pilnas išalsuoto nuovargio, sugëræs tai, kas buvo skirta sugerti. Pasaulio krašte veikiau bûnasi, nei valingai renkamasi kaip, kur, kuo ir su kuo ar be ko bûti (iðimtá sudarytø þaismingesni tekstai rinkinio dalyje Ið moterø gyvenimo, ypaè ciklas Ið raganos virtuvës receptø ). Ðis savaiminio vyksmo modusas nusakomas beasmenëmis, sangràþinëmis veiksmaþodþio formomis: skaudþiai gelia skaudþiai / rëkias (p. 23), tave parsineša vakaro sutemos (p. 24), einas (p. 33), liepsnojas (p. 53), pasirašo (p. 7). Rikoðetu gráþtantis veiksmas reiðkia adresato krizæ. Rëkiasi, kai nebëra kam iðrëkti. Einasi, kai nebeklausi savæs kur ir kodël. Mënulio delèios aðtrumas, ásipjovæs á dangø, medituojamas kaip ðalta, maþëjanti, þeidþianti buvimo kartu ðviesa ( Vasario mintys, Ðalna ). Gyvybiðkai trûksta dviejø tapsmo vienu stebuklo. Gniuþdo ir vienatvë dviese: tu nors esi bet nesi / nes dabar mes kitokie ir mûsø jausmai / it kokios mergautës paklodës padryþæ <...> ðá drumzlinà vakarà spalio iðjungus / viskà kas kalba groja ir ðvieèia / tamsoj atsigulæ á lovas kiekvienas / savojoj urvelio pusëj du maþi pikti / kirminëliai graudþiai susirieèia ( Vietoj lopðinës, p. 17). Stokojant to vienintelio ryšio, visi kiti tëra þmonës uþ sienos (p. 26), neþinomos rûðies egzotiðki paukðèiai / vadinkim juos caiminus daugiabuticus (p. 27). Besibaigianti meilë (treèios knygos dalies pavadinimas) yra ir besigaluojanti, merdëjanti meilë (plg. eil. Iðsisky-

179 qxd :22 Page 179 rimas, p. 39). (Paprastai moters pasaulëjautoj meilë ir yra gyvybës, savasties esmë.) Poezijos rašymas ne ið sprogstanèios jausmo energijos, bet ið ryþto neva ðaltakraujiðkai fiksuoti þolës medëjimà, stagarëjimà pasaulio krašte galbût ir yra tas pirmuoju eilëraðèiu brëþiamas tolimas nuo romantizmo, tas þemaitiškas atkaklumas rašyti savo knygà iki galo. Savotiðkas maiðtas ir mokymasis bûti nuolankiai neatðaukiamø dësniø akivaizdoje be maþiausios herojinës patetikos. Viktorija Daujotytë Apglëbianèiame màstyme teigia: þmogus gyvena prarasdamas. Kas atsiranda, negali atstoti to, kas prarandama. Atrodo, kad viena ið kûrybos dingsèiø yra siekimas kaip nors susidoroti su tuo, kas pradingæ ar ðià akimirkà dingsta (p. 173). Ši áþvalga svarbi ir Pasaulio kraštui. Laiškas, þinia tokie svarbûs E. Karnauskaitës poezijos þenklai rinkiny devalvuoja iki paðto dëþutëje randamø sàskaitø lapeliø, oficialiø praneðimø, reklamø bei stabilumo simuliacijos, uþimto gyvenimo ávaizdþio elektroniniame laiðke ( Elektroninis paštas, p. 21). Gyvenimas apsiraizgius anonimiðkø ryðiø tinklais, kurie pavaduoja unikalius santykius, yra nukraujavæs: visos gyvasties gijos neatðaukiamai trûkinëja / liko tik anemiðkos elektroninio paðto gyslos / bet kokio atsitiktinio mobilaus ryðio garsas / skambutis gelbëja èia ir dabar ir tai yra / vienintelis bûdas iðlikti trûkinëjanèiam / iðsitrinanèiam pasauly dar neatpaþintas / svetimas balsas pats artimiausias ( Anemija, p. 20). Iðblukus ir kraujo spalvai, niekas / ið tikro nebedþiugina nes niekas ið tikro / neádomu nieko nebeatsitinka pirmà kartà (p. 18). Paradoksalu rinkdamasi iškloti tà niekà, poetë prabyla apie banalius poreikius, taèiau èia verta prisiminti Algirdà Juliø Greimà, kuriam banalybë tebuvo atrodymo ðydas, slepiàs daiktø ar reiðkiniø esmæ. E. Karnauskaitës tekstuose átikinamai kuriamas vidinis pokalbis su savimi, pasitelkiant kvëpavimo ir ðirdies aritmijà suponuojanèià sintaksæ, pauzes, verianèias stringanèià þodþiø paieðkà, daþnus nutilimus pabaigoje, iðreikðtus punktyru. Pokalbyje svarbus lieka tarsi á niekà nebenukreipto dialogo adresatas, nebeprisiðaukiamas ið ano laiko. Tas tu ir paneigiamas, ir sykiu neámanomas iki galo iðsiþadëti: likom tik tu ir að ir negalim / vienas be kito ir negalim kartu / tik bûnam drauge tarsi du menki / augalëliai per klaidà susodinti / á vienà vazonà neþydintys neiðvaizdûs / nes ankðta ir nëra saulës < > trukdo net / tavo kvëpavimas per garsiai ( Net ne meilë, p. 43). Išduoda net kalba, slaptai sàryšinga su aistra ( Paþadino alkis, p. 40; Gotlando freskos, p. 54). Pasakos pradþios formulë uþ devyniø upiø, devyniø giriø kitame pasaulio krašte anaiptol nesiklosto iki pabaigos formulës ilgai ir laimingai gyveno. Ðitas interpretacinës erdvës ágilinimas E. Karnauskaitës poezijoje neatsitiktinis (eil. Kita Pelenës istorija, Uþburta, Paraðysiu tau laiðkà ið kvailuèiø, Vël nuobodþiai lyja nei liûdnai ). Nestebuklinë istorija su pakitusia scenografija, daugiabuèiø dekoracijomis, su ðarvuotom durim su kauliniais / bokðtais, kur mielasis saugiai / uþrakintas gudriai pasislëpæs uþ uþkeiktø / vartø uþ devyniø jûrø jokio rakto anei / burto neámanoma pritaikyt arba atpaþinti / arba prisiðaukti (p. 73). Meilë gelbëtø nuo rutinos, bet, paradoksalu, kad rutina, daiktø (sielos istorijos nebyliø liudytojø) rekolekcija padeda iðbûti nemeilæ. Tas sukimasis uþkeiktame rate neleidþia pasirinkti mirties: ratas yra viskas, kà turi. Suicido traukos motyvas, nejaukiu ašutu stirksantis visoje E. Karnauskaitës kietai suaustoje tekstûroje, Pasaulio kraðte iðlenda savita Odisëjos parafraze ( Paryèio kelionë á Vilniø ). Nuolatinis judëjimas 179

180 qxd :22 Page erdvëje leidþia áveikti intensyvø gundymà tarsi sirenø ðauksmà nebûti. Iðëjimas leistø nebebûti nemylimai. Bet tai reikðtø suardyti audiná, kuriame neapykantos ataudai pinasi su meilës metmenimis: tave laikantis dienos tinklas / nunertas ið daugybës maþø / akuèiø < > kartais / atrodo kad jau krisi kad jau / nebeiðlaikysi kad tik dantimis / ir krauju pasruvusiais pirðtais / laikaisi ið paskutiniøjø tas tinklas / nunertas ið meilës ir neapykantos ( Akimirka, p. 76). Visa yra viena ir, regis, ne mûsø sugalvota: tarsi viskas jau bûtø ir nieko daugiau / nereikëtø tik Kaþkieno paraðo ðios / drobës kampe saulei nuðvitus (p. 77). O kol prieð auðtant nulijus dangaus drobë atsiskleidþia kaip tuðèias lapas, reikia turëti dràsos sulaukti vakaro, kad uþraðytum: tamsos praþydëjime buvo daugiau / groþio negu visuose seniai mirusiø / poetø þodþiuose ( Poezijos klausytoja, p. 16). Kiek trunka ta diena? Nei daug, nei maþai vienintelá gyvenimà. Bandymas kuo tiksliau ávardyti (apibrëþti) vienà ar kità dalykà yra pagirtinas. Juk nesunku suvokti, koks nesuvokiamai sunkus (!) gali bûti klaidþiojimas beribiø abstrakcijø teritorijose. Jis vargina ir erzina, ypaè ðiais skubëjimo ir nesusikalbëjimo laikais. Þmonës pasiilgo aiðkumo ir paprastumo, nes tai leidþia sutaupyti laiko. Atrodo, jog á poezijos barus taip pat ateina mëginimas konkretinti, apibrëþti kûrybà. Ðá syká savaip konkreti pasirodë prozininkë, eseistë ir poetë Giedrë Kazlauskaitë, iðleidusi debiutiná poezijos rinkiná Heterø dainos. Tai knyga, kurioje susitiko keturiasdeðimt eilëraðèiø, paèios poetës þodþiais tariant, keturiasdeðimt mano demonø (p. 61). Pirmàjá eiliø rinkiná norima apibrëþti, suteikti jam struktûrà. Skaièius keturiasdeðimt rûpestingai patikslintas jau pirmame rinkinio virðelyje. Skaitytojas tikrai gali smalsauti, kodël kaip tik tiek eilëraðèiø pateko á ðá rinkiná, arba mëgins atsakyti á klausimà, keliais poezijos kûriniais pirmoji rinkinio dalis didesnë uþ antràjà. Tai, þinoma, ádomûs uþsiëmimai, viliojantys numerologija besidominèius, konkretumà vertinanèius asmenis. Skaièiais galima þaisti ávairiai. Visgi šios recenzijos autoriø labiau intriguoja patys eilëraðèiø-demonø pavidalai, kaip jie apsireiðkë rinkinio Heterø dainos puslapiuose. Perskaièius visà G. Kazlauskaitës eilëraðèiø knygà, tuoj pat ir apsireiðkë Recenzijos, anotacijos NERIJUS CIBULSKAS Keturiasdeðimties demonø apsireiðkimas Giedrë Kazlauskaitë. HETERØ DAINOS. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p.

181 qxd :22 Page 181 vienas ið tø kliðiniø demonø, kurio visai nesinorëjo matyti. Perfrazuojant niûrøjá filosofà Friedrichà Nietzsche æ, to demono sukeltà áspûdá galima apibûdinti kaip moteriðka, pernelyg moteriðka. Todël stengiausi nuo jo atsitraukti kaip nuo nepageidaujamo ir nepaaiškinamo reiškinio. Be to, pirmasis áspûdis ne visada bûna teisingas. O bent kiek, prisijaukinus ðios poetës kûrinius, su pirmuoju eilëraðèiu amazoniðkos... (p. 6) galëèiau ir visai sutikti. Toks jau yra pasaulis, kad xx làsteliø / maþiau nei xy ir kad moterys-bitës dþiaugiasi dël to, jog sugeba paèios suktis, stato namus (p. 6). Ðios bûtybës (dar amazoniškai nusiteikusios, vilkinèios baltais chalatais ) darbuojasi produktyviai: sprendþia chemines lygtis / traukia viena kità / ið kolbø / ið làsteliø (p. 6). Panaðu á keistà klonavimo laboratorijà, kurioje ávyksta gimimo stebuklas? Viena tokia á chalatà ásisupusi bitë ima dûgzti, kad atsakymas á ðá klausimà yra paslëptas visai netoli, eilëraðèio Mirti reikia mokykloje (p. 10) pirmose dviejose eilutëse. Dar ásimena tokie G. Kazlauskaitës architektûriniai brëþiniai, kurie nunerti ið baltø siûlø / pagal planà. Jie pasiþymi savitu sapno logikos kodu, atakuoja vizijø nuotrupomis ( Architektûrinis brëþinys, p. 12). Eilëraðèio Kariuomenë, kurià privalau surikiuoti... (p. 59) spontaniška lyrinio subjekto nuostaba savaime suprantama: Mezgu ir negaliu atsistebët / iðeina tikras rankø stebuklas. / Kûnas. / Ir tai reiðkia tà pat kaip eilëraðtis (p. 59). Nepaneigsi, kad statymo, kûrimo dþiaugsmas yra smagus uþsiëmimas, netgi jei lipdomas eilëraðtis apie mirtá ( Paskambinkit arba paraðykit þinutæ, p. 60). Daþnas G. Kazlauskaitës eilëraðtis yra bandymas áprasminti patá kûrybiná momentà, patirti bûsenà, kuri ávardijama kaip literatûrinis nëðtumas (p. 16). Tai bûsena, kai kûrëja nešiojasi bûsimo eilëraðèio branduolá, galintá iðsirutulioti á savarankiðkà kûriná. Ryðkëja kaþkokie maþuèiai, daugiau ar maþiau gyvybingi embrionai. Poetë skrupulinga, jos literatûrinis, motiniðkas rûpinimasis savo augintiniais stebina. Greta lyrinio subjekto gûþiasi trapûs, uþ pavadëliø prilaikomi padarai ( Tos prasmës, p. 17), saugiai guli kuprinëj / konservuoti negyvi kûdikëliai (p. 16), o ið jazminø þiedlapiø lipdomi savotiðki golemai, primenantys maþutëlaites lëles (p. 24). Visos ðios bûtybës kol kas tëra tik pradiniame literatûrinio nëðtumo etape, jos tarsi laukia pabudimo, realizavimosi akimirkos. Vieno eilëraðèio pavadinimas tai ir pasako: Yra mano laikas ir yra tavo laikas (p. 8). Svarbu áþvelgti, kad tokios perskyros rinkinyje brëþiamos gana daþnai, gal todël minëtame eilëraðtyje Tos prasmës atsiranda ir nuoroda á androginiðkumà. Rinkinyje Heterø dainos juntamas nenutrûkstantis dialogas tarp dviejø personaþiø grafomanës ir maþulës. Prisipaþinsiu intensyvus dialogo pulsas paveikia, taèiau skaitydamas já pasijutau truputá dviprasmiðkai. Tarsi dël juokingø aplinkybiø tektø atsidurti tarp dviejø nepaþástamø, á ðnekuèiavimàsi ásitraukusiø personø. Ádomu tau ar ne, bet privalai bûti jø komunikacijos sraute ir mirkti jame... Nemandagu net pasijudinti, kaþkaip já uþtvenkti, slopinti. Manau, kad tikrai kantriai buvau tame tarp, bet tuo metu jauèiausi ir kaip paðalinis dalyvis, kuriam teko lûkuriuoti dialogo paribyje. Ásiðnekëjusios grafomanë su maþule svetimø savo pokalbyje nepageidauja, nes ðios knygos duetas reiðkiasi kaip du vienos asmenybës pradai. Abiejø asmenybës pusiø bendravimas (arba koketavimas) visiðkai uþdaras. Ir pati G. Kazlauskaitë yra uþsiminusi, kad jos grafomanei ir maþulei nesinorëtø iðsiskirti, nes abi gyvena poetës viduje. Ir nuolat mokosi gyventi taip, kad netektø patirti asmenybës skilimo, kad niekas tarp jø neásibrautø. Eilëraðtis 181

182 qxd :22 Page Recenzijos, anotacijos Grafomanë su maþule vaikø darþelio kieme (p. 30) leidþia patirti ðiø dviejø paðnekoviø glaudø, perdëm átemptà tarpusavio santyká, kaþkuo panaðø á mitiniø androginø bûsenà. Keista, bet nenustebino, kai G. Kazlauskaitës eilëraðèiuose uþtikau kartais drastiðkø ( iðprievartavau save..., p. 27), kartais nuosaikiau erotizuotø ( Barstykime þiedlapiais gatves..., p. 29) eiluèiø. Netgi to tikëjausi ir nesàmoningai (o gal atvirkðèiai?) jø ieðkojau, ðokinëdamas nuo vieno eilëraðtinio demono prie kito. Nesuvaldomas erotiðkumas tendencija, kuri (ne)tyèia prasibrauna á daugelá debiutiniø knygø, nors daþnai tuo pasiþymi ne tik debiutantai. Be abejonës, erotikos punktyras, kad ir vos ábrëþtas poezijoje, visuomet intriguoja, yra tinkamas literatûrinis pagardinimas. Taèiau visi, net ir egzotiðkiausi, prieskoniai privalo paklusti aurea mediocritas principui. Rinkinio Heterø dainos autorë turi savo pagardø rinkiná, bet retsykiais nepaiso vartojimo principø. O štai ne erotikos þiupsnis, bet ðiurpoka detalë, tinkanti, tarkim, nesudëtingam natiurmortui (tiesiogine ðio þodþio prasme): vël susapnavau moterá / formaline rauginta galva / kà tik (aktui) iðtraukta ið stiklainio ( Men s power, p. 42). Sapnas, reikia pripaþinti, efektingas, klampiai koðmariðkas. Visai netoliese tokiais atvejais yra ir dëdë Zigmundas, geriausias tokiø fantazijø aiðkintojas. Taèiau jam nulûþta koja paèiame ðokio smagume... Beje, eilëraðtyje iðprievartavau save... originaliai perraðoma Edipo komplekso samprata: mergaitë, kurià buèiavau sapne / pavirto mano motina / susigëdusi nubudau / sumaþëjusiu libido. G. Kazlauskaitë iðdrásta prasitarti, kad jos eilëraðèiai kaþkuo serga ( eilëraðtá neðiojuosi po širdimi..., p. 36). O kai kurie jø gana rimtai, pvz., vienà eilëraðtá kamuoja nemiga, kitas persirëþë venas ið / nepakeliamo psichologinio skausmo (p. 37), treèiajam Wernerio sindromas... Taèiau net ir tokie ligoniukai poetei yra artimi ir reikalingi, kiekvienas jø neðiojamas po ðirdimi (kita ðios frazës perskaitymo galimybë popðirdimi ). Vël galima sugráþti prie literatûrinio nëðtumo situacijos. Taèiau prisipaþástama, kad tas nëðtumas ne visada tikras, kartais jis tiesiog þaidþiamas ( Tamsa iðtiesë savo rankas..., p. 47). Rimtas þaidimas yra ir abëcëlës mokymasis ( Abëcëlë mano vaikui, p. 65), kuris atveria iðkalbius istorijos, kultûros, skaudanèios þmogiðkosios bûties þenklus. O gal staiga ateina klausimas, ar þaislai turi kraujo (p. 61)? Patarimas: Prapjaukit ir paþiûrësit (p. 61). Visai nevaikiðki atrodo þaidimëliai pasilikus smëlio kasykloje, karo apkasuose / tarp formeliø ir bombø ( Grafomanë su maþule vaikø darþelio kieme, p. 30). Per þaidimà pavojingai priartëjama prie ásijautimo á katastrofiðkas patirtis, smalsaujama, kokia riba yra tarp þaislø, fantazijos ir tikrovës pasauliø. Rinkinio Heterø dainos eilëraðèiuose vienu iš pagrindiniø motyvø tampa mergaitë. Ar ji negalëtø bûti ta pati mergaitë ið þemuomenës, kiekvienà emociná svyravimà linkusi iðbalansuoti maisto vartojimu ir netyèia patekusi á knygas? Apie tokià personaþæ kalbama ketvirtajame ðios knygos virðelyje, kur pateikiamas prozinio teksto fragmentas, galbût jis galëtø tapti vienu ið raktø, galinèiø atverti G. Kazlauskaitës poezijos prasmiø sferà. Nors ið tikrøjø drásèiau tuo suabejoti. Minëtame tekste keliamas kûrinio autorystës klausimas. Svarstoma, ar ámanoma paraðyti romanà [iðskirta mano, N. C.] paruoðtukø forma, kurá vëliau bræstanti hipochondriðka paauglë galëtø perraðyti, pati tapdama tokio kûrinio autore. Taip G. Kazlauskaitë ásivaizduoja idealià skaitytojà. Þinoma, iðkelta idëja teoriniu poþiûriu yra ádomi, taèiau kaip siejasi romanas ið paruoðtukø ir poezijos rinkinys? Atrodo, lyg ðis ketvirtojo vir-

183 qxd :22 Page 183 ðelio tekstas parinktas ið akies, nesirûpinant, ar jis derinsis prie viso rinkinio struktûros, ar nelabai. Keistas priklydëlis, neþinia ið kur iðgriebtas, tartum atkeliavæs ið G. Kazlauskaitës eseistikos ir prisiðliejæs prie dainuojanèiø heterø. Tiesa, tenka pripaþinti, jog poetë þino, koks turëtø bûti jos knygos adresatas, kuriam ji skirtø kone dovydiðkas giesmes. Tai dar viena subtiliai ir gana konkreèiai iðreikðta autorës pozicija. Debiutinë G. Kazlauskaitës eilëraðèiø knyga kaip ir prarado savo skaistumà ir savaiminæ egzistencijà, nes buvo iðleista, iðpraðyta ið literatûriniø dausø. Tokiai knygai tikriausiai reikëtø palinkëti: Eik ir save patirk ( Vestuvinë suknelë, p. 54). O svarbiausia nepasiklysk, surask savo skaitanèiøjø bûrá. Ðis rinkinys suteikia galimybæ susipaþinti su jauna, gana charakteringà, kartais maiðtingà ir ironiðkà poezijà raðanèia poete. Heterø dainos nëra tas blogas auglys, kuris gali skaudþiai iðsikeroti ðiuolaikinës poezijos skaitytojo sàmonëje. Nors retsykiais ir prislegia eilëraðèiø posmus kamuojantis antsvoris, nedideli manieringumo proverþiai ( Kodël profilaktiðkai kartais sveika norëti sepuku, p. 39), neslepiamas siekis šokiruoti... Taèiau yra tokiø eiluèiø, kurios puikiai pajëgtø egzistuoti paèios savaime, skaisèios ir neiðleistos (bylojimas ketvirtajame knygos virðelyje). Viena ið jø priklauso eilëraðèiui Tvarkydama lentynà... (p. 68) ir skamba taip: Poezija yra tai, kà noris ðnabþdëti skæstant. Situacija, kai reikia griebtis ðiaudo, arba paskutinës vertingos kortos. Ir kas tai: desperatiðkas optimizmas ar ironijos skeveldra?.. Atrodo, jog cituojama eilutë kruopðèiai apmàstyta, nugludinta aðis, aplink kurià sukasi minimas eilëraðtis, o galbût ir visa ávairiaspalvë G. Kazlauskaitës rinkinio poezija. Sukasi drauge su daugiaveidþiais ir siautulingais verlibrø demonais, susibëgusiais vienam ganëtinai triukðmingam apsireiðkimui. ANGELË JASEVIÈIENË Sustabdytos gyvenimo akimirkos Peizaþas su Motiejumi penktas Algio Kuklio, kraðtieèiø vadinamo Kretingos Kafka, noveliø rinkinys, sudarytas ið penkiolikos kûrinëliø. Ir, reikia manyti, ne paskutinis. Ðiuo metu raðytojo bagaþe keturiolika ávairaus þanro knygø. Tarp jø, be minëtø noveliø rinkiniø, du romanai, eilëraðèiø rinktinë, surinkta medþiaga apie Kretingos kraðto tautodailininkus Anicetà ir Birutæ Puðkorius ( Medþio baladës, 2009), ateityje ketinama iðleisti jaunystëje raðytà humoro ir satyros rinkiná. Nerami, kupina idëjø, ðio þmogaus siela verþiasi á prieká neribodama, neuþgniauþdama savyje kûrybiniø galiø. Nevarþydama savæs, nebandydama ásisprausti á vieno kurio þanro rëmus: kûrëjas lieka atviras naujoms galimybëms. Tokia pozicija ne tik viliojanti, bet ir pavojinga besiblaðkant tarp daugybës þanrø ir stiliø, iðkyla grësmë juos visus paèiupinëti tik pavirðu- Algis Kuklys. PEIZAÞAS SU MOTIEJUM. Klaipëda: Klaipëdos universiteto leidykla, p. 183