Naujasis Zidinys-Aidai

Transkriptas

1 LAIÐKAS REDAKTORIUI Irena Eglë Laumenskaitë Papraðei paraðyti svarbia, o ðiandien ir aktualia tema apie Baþnyèios ir þiniasklaidos santyká. Pradësiu nuo vis iðkylanèio klausimo: Kà reiðkia, kad jau visà deðimtmetá vieðosios nuomonës apklausose Baþnyèia ir þiniasklaida pasitikima labiausiai, ir jø reitingai yra labai arti vienas kito, svyruoja priklausomai nuo konkreèios socialinës situacijos bei matavimo skalës, bet nenukrinta þemiau 50%. Tai bûdinga visoms pototalitarinëms visuomenëms ir nelabai priklauso nuo to, kuri krikðèioniðkoji Baþnyèia sudaro gyventojø daugumà. Kai þiniasklaida iðskiriama á televizijà ir spaudà, katalikiðkose arba staèiatikiðkose ðalyse pirmenybë daþniau tenka televizijai, o protestantiðkose spaudai. Tai suprantama, nes vaizdinë medþiaga daugiau operuoja simboliais ir turi didesná emociná uþtaisà, o spausdintas þodis apeliuoja á racionalià màstysenà. Kitos socialinës institucijos, turinèios menkesnæ simbolinæ galià, bet tiesiogiai veikianèios mûsø gyvenimà arba lendanèios á mano kiðenæ, stabilesnio visuomenës pasitikëjimo turëti negali, ir, priklausomai nuo jø vykdomos politikos, jø reitingai permainingi arba jos velkasi pasitikëjimo skalës gale. Taigi Baþnyèia ir þiniasklaida Lietuvoje yra iðskirtinës reikðmës simbolinës struktûros, o tai reiðkia, kad jos atstovauja tam tikroms vertybinëms sistemoms. Nors Ðiaurës ir Vakarø Europoje (iðskyrus Airijà) per pastaruosius 20 metø religijos svarba kasdieniame þmoniø gyvenime maþëjo, bet Baþnyèios, kaip kultûros pamato, vaidmens jokia kita socialinë institucija neperëmë. Pasitikëjimas Baþnyèia arba institucionalizuota religija (specifinis sociologijos terminas) iðlieka stabilus daugelyje pasaulio ðaliø, o Pietø ir Ðiaurës Amerikoje (JAV ir Kanadoje) netgi aukðtas. Mat pripaþástama, jog Baþnyèia, kad ir kokie tikëjimo iðkraipymai ar skandalai jà krëstø, vis dëlto uþtikrina visuomenës gyvenimo stabilumà, nes palaiko ir gina vadinamàsias moralines vertybes, t. y. kiekvieno þmogaus nelygstamà vertæ nuo pat jo pradëjimo iki natûralios mirties, neleisdama jo paversti priemone nei þemiðkiems, nei aukðtesniems tikslams. Ja pasitikima, nes ji yra realus orientyras, kad þmogiðkas gyvenimas nepakriktø. Bet prieð Baþnyèià ir ðiauðiamasi, nes ji ne visiems þmogaus ánoriams ar veiksmams sako ok. Taip sociologiðkai svarstant, dabar reikëtø paklausti, kokiems vertybiniams orientyrams atstovauja þiniasklaida. Tai ypaè svarbu todël, kad toks aukðtas pasitikëjimas ja bûdingas tik pokomunistinëms visuomenëms (kitur jà lenkia ir kariuomenë, ir teismas, ir bankai, ir net ástatymø leidybos institucija), iðreiðkia aktualius pototalitariniø pokyèiø dalykus. Tiek aktualius, kad þiniasklaida ðiandien uþima simbolinës struktûros vaidmená, lygiagreèiai konkuruodama vien su Baþnyèia. Vienas dalykas buvo suprantamas jau nuo pat Nepriklausomybës atgavimo pradþios: spaudos laisvë simbolizavo visø trokðtamà laisvæ nuo nuo politinës sistemos melo, nuo þmogaus beteisiðkumo, nuo þmogiðkø galimybiø ribotumo, bet kartu, nesàmoningai, ir nuo sutartiniø þmogiðkø apribojimø, bûdingø civilizuotai visuomenei. Pa- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5 217

2 galiau þmonës gali rinktis, gali suþinoti apie viskà, nes iki ðiol manoma, kad laisva spauda atspindi tikrovæ tokià, kokia ji yra. Bet ar tikrai atspindi? 1991 m. pradþioje buvo toks ávykis: keli lietuviai pabëgo ið sovietinës armijos dalinio ir mëgino pasislëpti, berods, ligoninëje. Jø puolë ieðkoti, surado ir gràþino atgal. Spauda ðá ávyká nuðvietë kaip lietuviø prievartinæ tarnybà svetimai valstybei. Vieðosios nuomonës apklausoje buvo praðoma nurodyti, kokios yra svarbiausios visuomenës gyvenimo problemos, ir daugelis Lietuvos gyventojø paþymëjo, kad viena pagrindiniø tarnavimas sovietø armijoje. Po to, jau geguþës mënesá, á privalomà tarnybà toje paèioje sovietø armijoje buvo semiami ne keli ir ne keliasdeðimt, o ðimtai Lietuvos vyrø, bet spauda apie tai neraðë. Savo ruoþtu ir gyventojai, vël paklausti apie pagrindines visuomenës gyvenimo problemas, nenurodë privalomos tarnybos sovietø armijoje kaip vienos svarbiausiø. Kà tokie dalykai (jø yra ne vienas) reiðkia? Mûsø rimtesnio domëjimosi visuomenës gyvenimu stokà, menkà savarankiðkà màstymà ar XIX a. ásivyravusià pozityvizmo iliuzijà, kad visuomenæ kaip gamtà galima nagrinëti objektyviai. Tarsi kuris nors ið mûsø, ypaè kalbëdamas apie þmogiðkà pasaulá, gali neturëti vertybinës pozicijos. Baþnyèia aiðkiai iðsako savo vertybinæ pozicijà, kuri grindþiama Evangelija. Deja, gyvenime yra taip, kad toli graþu ne visi jos nariai ir ne visada jos laikosi, todël Baþnyèia uþ tai atgailauja, vis giliau atskleisdama, kad reali meilë savo artimui nëra lengvas dalykas. Mes laisvi asmeniðkai rinktis: arba tikëti Geràja Naujiena ir bandyti pagal tai gyventi, prisiimant atsakomybæ, arba ne. Taèiau susivokti, koká pasaulio vaizdà man pateikia þiniasklaida ir kur link mane kreipia, nëra paprastas dalykas. Ne todël, kad ji yra pakankamai marga, bet kad gilesnis susivokimas yra atrofuojamas. Perskaitæ apie koká nors ávyká, juo labiau pamatæ apie já trumpà reportaþà, jûs negalësite pasakyti, kad taip nëra. Bet idant suprastumëte, jog veikiausiai yra ne tik taip, kaip informuojama, reikia gyvenimo patirties ir gebëjimo matyti reiðkinius visame jø kontekste. Kai ant troleibuso uþpakalinës dalies perskaièiau uþraðà Lietuvos rytas visos jûsø mintys, pamaniau, jog, laimë, dar ne visos, turiu ir kitokiø, kurias reikëtø itin puoselëti, idant didþioji þiniasklaida savo mintimis jø neuþgoþtø. Pateikti visapusiðkesná vaizdà ne trivialiai rausvà ar juodà nëra þiniasklaidos tikslas. Svarbu patraukti dëmesá (þiaurumai, skandalai, slaptos þymiø asmenø istorijos tam ypaè parankios) bei suþadinti impulsyvià reakcijà, o kartu pasiûlyti ir pagrindinæ prekæ reklamà, be kurios dabar neiðsiverèia jokia vieðo gyvenimo sritis. Pati savaime reklama nëra nei gera, nei bloga, bet ji árankis, kuris panaudotas vienokiam ar kitokiam tikslui, gali turëti teigiamà, bet neretai neigiamà poveiká ir individui, ir visuomenës gyvenimui. Viena þiniasklaidos teikiamos informacijos dalis jums parodo, kad mûsø gyvenimas þiaurus, þmogus yra neginamas, juo nesirûpinama. Bet jûsø gyvenimas bus tikrai kitoks (stebëtina sveikata, ðeimos idilë, trokðtami potyriai), jei pirksite ðias prekes, o radikaliai pasikeis, jei iðloðite daug pinigø ir panaudosite juos savo malonumui, t. y. naujiems daiktams ir áspûdþiams, kad nuo anksèiau minëtø baisumø pabëgtumëte. Firmos, ðalies, konkretaus veikëjo ávaizdþio kûrimas tai, kuo mes dabar labiau rûpinamës nei realia padëtimi, yra þiniasklaidos suformuoto mentaliteto iðdava, nes pati þiniasklaida yra ir ekonominio prioriteto visuomenës iðkiliausias kûdikis, ir veiksmingiausia priemonë ðio prioriteto galiai palaikyti. Baþnyèios ir þiniasklaidos pasitikëjimo reitingø artumas rodo, kad ði dviejø diametraliai prieðingø vertybiniø sistemø átampa, pasireiðkianti daugeliu aspektø, tæsiasi nuo Nepriklausomybës atgavimo pradþios, nes tai yra asmens giluminio laisvo apsisprendimo átampa. Jei Vakarø pasaulyje þiniasklaida pasitikima gerokai maþiau nei pas mus, tai nereiðkia, jog ekonominiai interesai ten nëra svarbûs. Anaiptol. Bet jie ágyvendinami civilizuotai, ir þmogaus gyvenime ne viskas jiems yra pajungiama. Mes didþiàjà þiniasklaidà neretai pavadiname purvasklaida, tuo pasakydami, ko- 218 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5

3 kias þinias ji mums skleidþia. Bet ðis sudurtinis lietuviðkas þodis, atrodo, taip sëkmingai atrastas pakeisti griozdiðkà dariná masinës bendravimo priemonës, mus graþiai apgauna. Ne vien tuo, kad neva skleidþia þinias, t. y. tik informuoja, bet ir tuo, kad nuslepia, jog yra mûsø masinio bendravimo kasdienio ir trivialaus pagrindinë priemonë. Mes skaitome laikraðèius, þiûrime televizijos laidas, muilo operas, o susitikæ su kitais darbe, ðeimoje, draugø rate galime jau kartu aptarinëti, stebëtis, piktintis, skeptiðkai linguoti galvomis, retsykiais pasidþiaugti (daþniausiai dël sporto laimëjimø). Þodþiu, visada turime apie kà kalbëti, vis daþniau gyvendami susigalvotais arba selektyviai pateiktais svetimais gyvenimais, bet ne savo. Nepaskaityti visuotinai skaitomos spaudos ar nepamatyti populiarios laidos vadinasi, tapti balta varna, atsilikusiu nuo gyvenimo. O tai nepatikimas dalykas. Tam reikia ne tik dràsos nebûti kaip visi, bet ir kitokiø interesø, o ðiems kitokiø atskaitos taðkø. Klausti, kam man visa tai, dalytis savo realiu gyvenimu, kartu ieðkoti realiø problemø sprendimo, o juo labiau prisiimti atsakomybæ uþ bendrà reikalà tai tikrai ne mûsø didþiosios þiniasklaidos ugdomi dalykai. Svarstydama, apie kà ðia tema galëèiau raðyti laiðkà Naujojo Þidinio-Aidø Redaktoriui, sunkiausiai vadavausi nuo teisëto noro kritikuoti pasaulietinius þurnalistus, aptarti, kokie jie neprofesionalûs, ypaè Baþnyèios gyvenimo klausimais, nes ir pati tuo ne kartà ásitikinau. Taèiau ðirdies gelmëje jutau, kad ði prieðprieða mane nuvestø á aklavietæ. Taip màstydama, uþkliuvau uþ þinutës apie Didþiojo Penktadienio Kryþiaus kelià Romos Koliziejuje. Parengti apmàstymus Kryþiaus kelio stotims Popieþius papraðë þurnalistus, taip pat ir nekatalikus. Ir að galvojau, jei mûsiðkiams, lietuviams, duotume galimybæ patikëti savo karèià þurnalistø tikrovæ iðgelbstinèio Kryþiaus slëpiniui, jie kalbëtø ne vien apie spaudos konferencijø átampà, vëluojanèius reportaþus, bet ir apie savo sutrikimà, neretai dangstomà áþûliu pasitikëjimu, kai kaskart pamato, kad ir ðioje srityje gerokai nesigaudo (jø tam neruoðë), nesupranta paðnekovo atsakymo, vël nepataiko paklausti. Turbût kuris nors kalbëtø ir apie savo tramdomà apmaudà, kai jo pastangas aptarti kà nors rimèiau ðefas atmeta, sakydamas, kad ðito niekam nereikia, kad antraðtë turi bûti efektinga (nesvarbu, kad neatitinka turinio), o jei to nedarys, uþ durø á jo vietà laukia kiti. Èia tau ne Baþnyèia, kai laikydamas save kataliku, gali sau leisti abejoti jos mokymu, jos negeroves vieðumon kelti, dël ko vyskupas apgailestaus, bet nuo Baþnyèios tuoj pat neatskirs. Nes ne ekonominis interesas jà veda, bet siekis iðgelbëti sielà, o tam bûtinas didþiulis gailestingumas ir laisvë apsispræsti. Laisvæ nuo mes ágyvendiname net Vakarams neregëtu mastu: nei tiek piktnaudþiavimo nepatikrintais faktais, nei tiek pornografinës erotikos didþiojoje þiniasklaidoje ir vieðoje reklamoje ten nerasi. Bet kaip su laisve dël? Kalbu ne apie reklamos siûlomà laisvæ daiktø atþvilgiu, t. y. rinktis vienà ar kità prekæ, bet laisvæ ryðyje su kitu asmeniu laisvæ sàmoningai pasakyti taip arba ne, prisiimant atsakomybæ. Galbût todël krikðèioniðka laikysena, kuri yra asmeniðka ir sàmoninga, o ne masinë ir impulsyvi, pas mus yra kol kas silpna. Màstydama apie Baþnyèios ir þiniasklaidos santyká, supratau, kad pastarosios atstovø negaliu uþsipulti. Jie yra vieni ið mûsø á Baþnyèià ávesdinti Krikðto sakramentu, kad turëtø amþinàjá gyvenimà. (Gallupo instituto tyrimai parodë, kad jau 1989 m. tarp suaugusiø Lietuvos gyventojø buvo 95% pakrikðtytøjø). Galima spëti, kad sekmadieniais jie á baþnyèià veikiausiai nevaikðto, bet ir tai kas þino... Kita vertus, toli graþu ne visi praktikuojantys katalikai gerai supranta, kà tiki, o tarp gerai þinanèiø tikëjimo tiesas pasitaiko ir tokiø, kurie ðá savo iðmanymà panaudoja savivalei Baþnyèioje pateisinti. Ið tikro, á Baþnyèià, kaip bendrystæ Kristaus meilëje, áeinama labai lëtai, per rimtus savo tikëjimo iðbandymus. Ir ne vienam jo kelionæ sunkina tai, kad þmonës, priskiriantys save Baþnyèiai, naudojasi þiniasklaidoje dominuojanèiais principais. Vienas jø kritika, bet ne pirmine ðio þodþio prasme, kas NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5 219

4 reiðkia svarstymà, o kaip prieðprieða, negatyvi nuostata oponento atþvilgiu, kas ypaè sava marksistinës ideologijos paveiktai màstysenai. Tik þiniasklaidos leksikone anie yra atsilikæ nuo gyvenimo, sustabarëjæ (cituojant Lietuvos rytà, elgiasi ne taip, kaip tai daro visas modernus pasaulis ), varþo þmogaus laisvæ, þiûri átariai á regimus þingsnius kuriant pilietinæ visuomenæ (taip tame paèiame dienraðèio straipsnyje buvo pavadintas noras prisigerti alaus Katedros aikðtëje)... O baþnytininkui anie yra nieko nesuprantantys, nes netikintys, á baþnyèià nevaikðtantys, tarsi Dievas ir tikëjimas bûtø paslaptis, akylai saugoma nuo nepaðvæstøjø. Nedaþnai pakvieèiame: ateik, tyloje vis klausk Dievo: Kas esi Tu, ir kas esu að?, þiûrëk, klausykis, ir Dievas kaip didþiausias Slëpinys pats tau versis, o tu átikësi girdësi asmeniðkà Dievo kvietimà ir atsakysi á já. Maþa, kad mûsø krikðèionims reiks iðaugti ið tokios nuostatos. Atëjo laikas, kai teks daþnai dalyvauti vieðose batalijose tikëjimo ir Baþnyèios klausimais, atsispiriant pagundai atrëþti oponentui ta paèia turgaus kalba. Nesu Baþnyèios istorijos þinovë, bet ðiek tiek domintis ja, man pasirodë, kad Europos ðalyse, praëjus keliems ðimtams metø nuo krikðèionybës ávedimo, kai ði jau bûdavo persmelkusi kultûrà, iðkildavo ir sàmoningo santykio, t. y. asmeniðko apsisprendimo klausimas. Tada prasidëdavo erezijø metas, ir, þinoma, kovos prieð jas, nes tikëjimo bei Baþnyèios klausimus svarstydavo kone visi, net turguose. Ðiandien turgø, kaip mainø ir ginèø vietà, atstovauja þiniasklaida, ypaè internetas. O mes, Europoje vëliausiai priëmæ krikðèionybæ ir daþnai buvæ priversti ginti savo tautinæ bei religinæ tapatybæ kolektyviai pasiprieðindami, gal tik dabar iðeiname á asmeninio apsisprendimo etapà. Taip pat kuriame ir atvirà demokratinæ visuomenæ, neretai tai suprasdami kaip teisæ bei pareigà pagrástai ir nepagrástai reikðti savo nuomonæ visais ámanomais klausimais. Bet rûpindamiesi atviros Baþnyèios ávaizdþiu, galime patekti ant kito jauko kitokio, bet jau irgi naudojamo þiniasklaidos principo: verþtis pas kità su kamera, familiarø plepëjimà laikyti atvirumu, neðti ðiukðles ið namø ir vieðai rodyti tai, kas þmogui yra labai asmeniðka ir net intymu. Taip vadinamas modernëjimas bei masinë sàmonë yra lengvai perimami, taèiau atidumas, pagarba asmeniui, pasitikëjimas, tarnavimas kitam, t. y. atraminiai krikðèioniðkos nuostatos principai, yra ugdomi atkakliai ir kantriai, todël nëra labai populiarûs net tarp mûsø praktikuojanèiø katalikø. Ðiai sëklai sudygti reikia ne vien laiko, bet ir geros þemës. O kieta ar erðkëèiais aptekusi dirva tampa gera þeme, kaip sakë ðv. Teresë Avilietë, kai ið jos ðmeiþtais, kanèia ir ligomis visiðkai iðvalomas savanaudiðkumas ir ji suminkðtinama. Ðiandien galima pasakyti taip: mes atsigræþiame á Dievà, kai susvyruoja kasdienio saugumo pamatai. Kai visuomenæ kreèia neteisingumas, nedarbas, visoks pakrikimas, visuotinai patiriama neviltis kreipia ieðkoti tikro tiesos ir vilties ðaltinio. Tada á Baþnyèià gráþtama nebe ið kultûrinës tradicijos, ne su visa tauta, bet tam tikra prasme pavieniui, nes asmeniðkai, kadangi ne tauta, o asmuo yra krikðèioniðko tikëjimo subjektas. Raðytinë doktrina, kultas ir institucija yra bûtini tradicinës religijos sandai, bet krikðèionybës esmë yra asmeniðkas susitikimas su Kristumi, ir bûtent tuo krikðèioniðkas tikëjimas yra gyvas. Ðiemet ëjau á Velyknaktá pirmàkart taip aiðkiai patirdama, kad nebesu konspiracininkë. Gatvëje buvo ir þmoniø, ðiaip iðëjusiø ðeðtadienio vakarà, bet man pasirodë, kad jie jautësi ne áprastai, nes kaþkas vyko, kas yra tikra, bet jie dar neatpaþásta. Ore tvyrojo Prisikëlimo laukimas. Sekminës, NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5

5 DIENORAÐTIS Giedra Radvilavièiûtë Balandþio 2 d. Sunkiausia man yra pakelti pasikeitimus. Siauràja prasme pasikeitimas yra ir pavasaris. Kiekvienà pavasará jauti ásibrovimo kvapais, garsais, spalvomis, atgijusiais instinktais prievartà ir tai, kaip sakë þinomas menotyrininkas, kad stebuklas turi nelegalumo ant juodos þemës baltavæ akmenukai drásta prasiþioti krokais. Jau þiemà þinojau, kad praþystant medþiams atsitiks didelë nelaimë. Þinojau ir kokia. Bet jei nuojauta yra tikra, tai jà bijai verbalizuoti net sau. Nes atrodo, jog ne iki galo tà nuojautà pripaþástant dar yra ðansas neiðvengiamybës iðvengti. Jaunystëje savo nuojautas kartais uþsiraðydavau ant balto lapo ir uþklijuodavau á vokà. Po keleriø metø netyèia atrasdavau. Patikrindavau. Paprastai bûdavo neiðsipildþiusios. Be to, tik balandá prisikëliau po kito pasikeitimo. Nebeturëjau jëgø galvoti, kad ávyks dar kas nors, nuo ko gelbës tik ponas Larofenas. Treèias ávykiø këlinys dabar tiesiog uþmuðtø. Ádomu yra stebëti save, mënesius iðgyvenanèià savyje koká nors daug kà keièiantá ávyká. Pratiniesi prie naujaip susiklosèiusiø aplinkybiø. Visa kûne ir dvasioje gaji inercija stengiasi jø visai nepaisyti. Pavyzdþiui, pirmà kartà po daugelio metø galiu ðeðtadieniais drybsoti tiek, kiek noriu, ir niekam nesijausti skolinga. Tinginë. Miegalë. Nemokanti organizuoti laiko. Bet ilgametis savæs matavimas kitø þmoniø velniðku darbo ritmu ir neaprëpiamais mastais meste meta mane ið lovos. Nors kai atsikeliu, þinau, kad að esu að. Turiu visiðkà laisvæ bûti tokia, kokia esu. Kartais energinga, þvali, linksma ir sàmojinga. O kartais kategoriðka, pikta, prakaituojanti dël kiekvieno nieko ir tirtanti. Ir visas pasaulis tegul tampa paskutinio nebaigto darbo schizofrenikais, að turiu teisæ vaikðèioti ðeðtadienio rytà po kambarius, ásikandusi ridikëlá, ðaknim á gomurá, ir purenti pieðtuko galu kambariniø gëliø vazonus. Klausyti vaiko pasakojimø apie Britney. Kiek ji pasidarë plastiniø operacijø, kad taptø tokia kaip visi. Mileris sakë, kad jei Paryþiaus kekðei trûksta priekinio danties, tai jai priduoda tam tikro ðarmo. O jei danties trûksta Amerikos prostitutei, tai jos karjerai galas. Balandþio 7 d. Mûsø laiptinëje yra tik keli butai. Negaliu negalvoti apie þmones, kurie gyvena virð manæs, po manimi ir aplink. Susidedu ið þmoniø, kaip kiti susideda ið idëjø. Viena mano draugë, kai áþengia á laiptinæ, sako, kad jai èia pakvimpa kaimu. Ji raðo noveliø ciklà apie Kauno priemiestá. Niekaip negali uþbaigti. Sako, kai baigsiu, tai gal nuo peèiø nukris namø, ið kuriø iðëjau visam laikui, naðta. Dalia Graþienë. Dvi pusës Ofortas Nebaigs. Ir nenukris. Tai tas pats, kas Eglei bûtø buvæ be stebuklo suneðioti geleþines klumpes. Kai að einu gimtojo miestelio gatvëmis, ypaè prieblandos metu, atrodo, kad praeitis seka mane, taikydama stotis á tas paèias pëdas. Alsuoja á kaklà kaip ðiltas, virpantis, artimas ar geidþiamas þmogus, á kurá vis dëlto bijai gráþtelti. Kai suku praeitá atgal negailëdama juostos, viename plane matau vaizdus ið skirtingiausiø laikø. Man pen- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5 221

6 DIENORAÐTIS keri. Ið griovio iðtraukiu ðlapià bitæ ir perþegnoju, kad nuskristø. Á kojà ásikerta siurbëlë. Iðpampsta nuo mano kraujo. Ant suolo, kylant birþelio audrai, sëdi motina, paskutiná kartà gráþusi ið darbo. Iðëjo á pensijà. Ant kaklo perliukø karoliai. Juoda suknelë. Akys pilnos aðarø, dangus lietaus. Að nëðèia devintà mënesá. Kai einu per lietø á parduotuvæ, pirmiausia sulyja pilvà. Ðliogeris miesto bibliotekoje pristatinëja naujà knygà. Kai kaþkas paklausia, kas já palaiko ðitame visuotiniame chaose, jis nusijuokia ir sako niekas neatsakys geriau nei Sutinas temperamentas. Moèiutë reziumuoja politikà teisybë kaip jauèio rûroj ðviesybë. Vienas kalbininkas tuos pasakymus uþsiraðinëja ant lapeliø kas duos durniui ið armotos ðauti arba nu ir ápylei ðnapso, kaip ant kaèiaðûdþio ðerkðno. Linksmas moèiutës pasakojimas apie tai, kaip tolimame kaime su keliais þmonëmis per pusnis ji laidojo brolá. Pati padëjo neðti karstà ir jo galas, kaip paskutiná kartà vyresniojo brolio kumðtis, dëjo jai á dantis. Balandþio 11 d. Kitoj laiptinës pusëj gyvena mergaitë su teta. Mamà prieð kelerius metus jos akyse uþmuðë girtas kaimynas. Pavasariais ir rudená mergaitë gyvena viena, nes teta irgi nebepakelia pasikeitimø, tik jau kliniðkai. Guli ligoninëje. Mergaitë atrodo nulieta ið tylos. Prakalba tik tada, kai ko paklausi. Kada nors turës daryti kà nors, kad atsikratytø namø, ið kuriø iðëjo visam laikui, naðtos. Balandþio 17 d. Kai pasikeitimus vis dëlto iðgyveni, kai kurios sielos stygos nutrûksta, kai kurios atsipalaiduoja, o kai kurios kietai prisiverþia visam likusiam gyvenimui. Vël imi pastebëti tai, kà buvo uþneðæs hermetiðkø iðgyvenimø potvynis. Prie turgaus þalià odekolonà nepabaigiama gyvybës palaikymo srove geria bomþas su savo drauge. Jos lûpa buvo prakirsta ir paskui suaugo aðtuoniuke, kaip ir daugelio skverelio moterø, kuriø kiekvienos biografija verta romano. Á Rûtos parduotuvæ uþeina alkoholikas su ðuniuku. Pardavëja liepia ðuná palikti gatvëje. Alkoholikas jai sako: Susikiðk Grincevièiaus ðokoladus á subinæ, kad pro gerklæ jie pabyrëtø tau bombonkëmis. Ir iðeina ið parduotuvës. Aiðkiai yra skaitæs prisiminimø apie Hemingvëjø. Tas, supykæs dël nusususio honoraro, kaþkam nusiuntë telegramà susikiðk dolerius, kad pabyrëtø centais... Eidama á darbà susitinku vis tuos paèius þmones. Ásivaizduoju jø kambarius, profesijas, biografijas, aistras ir ydas. Darbo bufete stebiu beuþsimezganèià meilës istorijà. Moteris, kuri plauna indus, panaði á Binoð. Ji kalba animaciniø filmø gyvûnëliø balsu. Po pietø, apie treèià valandà, á bufetà ateina remontininkas, pagarbiai nusiima kepuræ, aptaðkytà daþais. (Paþinojau vienà ásimylëjusá vyrà redakcijoje, kuris, pamatæs, kad mylima moteris plauna grindis, atsisëdo ant fotelio ir pasidëjo po kojomis baltà popieriaus lapà su leidinio logotipu, kad ant grindø neliktø þemiø.) Tada remontininkas kalbasi su bufeto moterimis ir tarsi netyèia mesteli þvilgsná á virtuvæ, ar ten yra Ta. Ta, kaip tyèia, visada tuo metu bûna. Jie geria kavà arba arbatà, kalba apie þydinèius kaðtonus, karðtá ir kainas, o ið tikrøjø stebi vienas kito kûnus. Jø jausmas pasibaigs, kai baigsis remontas. Vargu ar jie iðdrás susitikinëti kitoje vietoje. Perëjimas á kità erdvæ pakeièia santykiø þanrà, kartais net ima nemaloniai kaþkuo ápareigoti. Vakare iðgirstu, kaip lovoje kaþkas þvanga. Vaikas atsigulë miegoti su raktais ant kaklo. Kai liepiau juos nusikabinti, ji atsakë: Jie man sapnams atsirakinti. Mingu su savininkiðku jausmu, kad mergaitë dalá màstymo tikrai paveldëjo ið manæs. Gerai, kad tik dalá. Að jau ëmiau sapnuoti su pasikeitimais nebesusijusius sapnus. Á mane sugráþo þmonës. Jø likimai vël pasidarë tokie pat svarbûs kaip ir manasis. Supratau, kad iðgyvenau. Ir kaip tik tada, balandþio pabaigoje, mirë motina. Balandþio 29 d. Kelios valandos iki komos jos paklausiau: Mama, ar tu mane matai? Ji ramiai atsakë: Kaip ðeðëlá. Á karstà ádëjau ðakutæ iðsprogusio po langu jazmino. Kai já sodino, mama manë, kad nesulauks jo þydëjimo. Sulaukë kokius ðeðis kartus. Prieð mirtá ji norëjo paraðyti du laiðkus, þmonëms, kurie ðiandien ir jai, ir man jau yra ið praeities. Vienà kaip satisfakcijà, kità kaip ðaltà charakteristikà. Atkalbëjau. Sakiau, tokia visà laikà buvai tvirta ir kieta. Lik tokia visada. Neþinojau, kad visada tæsis taip trumpai. Þmoniø nereikia stengtis nieko iðmokyti. Kaip sakë Montenis ar kaþkas, nors persiplëðk per pusæ, jie darys tai, kà darë. Dabar visur neðiojuosi mamos nuotraukà. Daryta 1967 metais. Ji sëdi ant kalkëmis daþyto pakelës stulpelio ir prisidega cigaretæ. Dvi treèiàsias nuotraukos uþima kelias. Tokios nuotraukos man suteikia stiprybës. Ið tolo motina nuotraukoje atrodo kaip að dabar. Að dabar tikrai kaip ðeðëlis. Bet atsiranda nuojauta, kad kaþkokiu pavidalu (kaip vaikystëje siurbëlë ar alkana pavasarinë erkë) á mane tuoj ásikirs gyvenimas. Neþinau dar kada. Kokiais pavidalais, kokiais þmonëmis ir kokia proga. Visi apmiræ pojûèiai tada kaip á medþioklæ paleisti skalikai pasiduos á visas puses kaþkur tankmëj kirbanèios gyvybës link. Ir gráð su sultingu grobiu dantyse. Tos nuojautos nesinori uþraðyti ir uþklijuoti á vokà kaip darydavau kadaise. Stengiuosi jà daug kartø per dienà sau verbalizuoti. Tikëti ja taip, kaip kiti tiki Dievu ar meile. Kad jokio ðanso nebeliktø neiðvengiamybës iðvengti. 222 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5

7 ROMO KALANTOS AUKOS 30-MEÈIUI GYVENIMAS VARDAN Giedrius Kuprevièius Romas Kalanta? 1972? Kaunas? Po ðiais kartu sudëtais klausimais slypi daug atsakymø. Mes stovime dar pernelyg arti ðiø klausimø, kad galëtume atsakyti á juos be jaudulio ar gestø. Dabar aiðku tik tiek, kad konkretûs ávykiai daþnai bûna dideliø procesø ûmi tàsa, provirsmas, trûkis sociume susikaupusiø ir niekaip nenumatomo ávykio laukianèios visuomenës lûkesèiø patenkinimas. Romo Kalantos auka áþiebë tokiø ávykiø liepsnà, apie kuriuos besiaukodamas gal ir nenutuokë. Jo auka tikriausiai atspindëjo ore ir sielose susikaupusià politinæ ir dvasinæ átampà, kuriai prasiverþti stigo postûmio, ryðkaus ir nebeatðaukiamo klyksmo. Ði deginamoji auka buvo laukiama, jos reikëjo tiems, kurie þinojo, kà reikia daryti, bet norëjo tai daryti likdami gyvi. Kristaus mirtis buvo logiðka Judo iðdavystës seka, perkëlusi dvasios kanèià á visiems suprantamà fizinæ kanèià. Kalanta mirë iðduotas asmeniniø prieþasèiø, kurias suprojektavo laikas ir jame egzistavusi visuomenë. Per visà rezistencijos laikotarpá Lietuvoje nebuvo në vienos savanoriðkos intelektualios aukos: vieni paliko ðalá ir tæsë darbus nutolæ nuo tiesioginiø pavojø jø kûnams, kiti ne savo noru buvo marinami lageriuose, treti prisitaikë, ketvirti imitavo pasiprieðinimà, penkti laukë. Tokiø visuomet daugiausia. Mes neturime në vieno tikro disidentinio romano, o pakitus vëjams, kai kurie mano kolegos keitë savo partitûrø titulinius puslapius tokiais, Romo Kalantos memorialinis paminklas Aukos laukas. Kaunas, Muzikinio teatro sodelis, 2002 geguþës 13 d. Paminklo autorius Robertas Antinis (jaunesnysis). ELTA NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5 223

8 GYVENIMAS VARDAN... kurie galëtø suteikti jiems teisæ tas pakeistais virðeliais papuoðtas partitûras dar kartà parduoti, dabar jau Nepriklausomos Lietuvos Kultûros ministerijoje Að nebuvau tiesioginis tø metø ir tø geguþës dienø dalyvis turëjau organizaciniø rûpesèiø: muzikiniame teatre turëjo ávykti kompozitoriaus Jono Dambrausko jubiliejinis vakaras. Mane kaþkoks karininkas sustabdë Laisvës alëjoje ir, þvelgdamas á po paþasèia suspaustà plakatø rulonà, paklausë, kà gi að èia neðu. Plakatus, atsakiau. Jis sunerimo. Sunerimau ir að bet padëtá iðgelbëjo kitas, paþinæs mane. Dabar að svarstau ar tasai paþinæs mane palaikë savu? Man buvo liepta èia nesimaiðyti. Nuneðæs plakatus á platinimo tarnybà gráþau namo. Buvo labai tvanku, tvyrojo neþinoma man átampa. Viskas atrodë tuoj tuoj sprogs. Tà minutæ prisiminiau tvankià ir lietingà 1968 m. pavasario naktá, kai sovietø karininkai këlë mus prie ginklo. Tada kas antras iðvyko á Prahà. Èia pat ið atminties iðniro ir 1964 m. naktis, kai sunoko Karibø krizë ir visà naktá að, sovietø armijos eilinis, bëgiojau po Vilniø þadindamas karininkus besirezganèiai kovai... Prieð akis stojo ir Vengrijos sukilimo nuotraukos, vis iðnyranèios ið senø þurnalø ir laikraðèiø ieji jie turëjo toká pat skoná ir bûsenas. Dar kartà ðis jausmas áþengë á mane 1991-aisiais, kai vël naktá, su bièiuliais muzikantais skubiai áraðëme Muzikiniame teatre signalà Kauno TV laidoms Oi, neverk, motuðële... Romo Kalantos þûtis man baisi dviem prasmëmis saviþudybë visuomet meta iððûká gyviesiems. Toks aktas nepalieka jokios alternatyvos, jokio ðanso sakyti dar palaukime, pagalvokime, gal yra kitokiø bûdø. Saviþudybëje visuomet yra azarto, kurá gimdo du dalykai vienatvë ir jà lydinti baimë. Saviþudyje visuomet slypi ketinimai, kurie jam nepasiekiami. Ar egzistuoja politizuotos saviþudybës atmaina be ðio fono? Saviþudis visuomet stengiasi pateisinti savo pasirinkimà raðtu ar paèiu veiksmu, vieta, laiku. Tik dangus þino, kas sukosi jaunuolio galvoje tà valandà, ar buvo Tas, kuris paliepë tà vienintelá bûdà? Ar jis þinojo tà ateitá, kuri tuoj prasidës, vos uþges fakelas? Antroji baisioji saviþudybës prasmë yra gyvøjø elgesys. Að nekalbu apie tuos didþiadvasius lietuvius, kurie sugebëjo ðá ávyká paaiðkinti tiek asmens, tiek ir visuomenës dramos akivaizdoje, bet bodþiuosi tais, kurie ðio ávykio dëka galëjo (ir gali) spekuliuoti ir ramstyti savo labai varganus, tariamai patriotinius þygius, ðliedamiesi prie Kalantos aukos taip, lyg ir jie bûtø degæ kartu, lyg ir ant jø kûno dar dabar gali rasti randø. Pasaulis seniai nebemoralus. Naujø vertybiø nëra, o senosios pajuoktos ir pakabintos turguose þemyn galva. Nëra skausmo analizës ir prieþasèiø paaiðkinimo. Nëra poreikio suderinti veiksmø bendram labui. Nebeliko kanèios poreikio, skatinanèio iðskaidrëjimà ieji tikriausiai buvo vieninteliai tokie praëjusiame amþiuje, siûlydami mums akistatà su kanèia ir ásukdami mus á jos pasekmiø vyksmà. Ar mes priëmëme ðá iððûká? Kai kas vaitoja, kad mes seniai jau nebe kariai, bet jau ir ne poetai. Vaitoti reikia dël kitko: kariø pakanka ir poetø yra, bet bebaigià persikelti á virtualø pasaulá mes vienà dienà su siaubu patirsime, kad nebesuvokiame realaus pasaulio, jo logikos ir eigos. Jausmø mirtis ir dvasios skurdas ruoðia mums staigmenà vienà nejaukø reporterio klausimëlá gatvëje: o vardan ko gyveni tu? 224 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5

9 ÞVILGSNIS Vox populi ir politinis korektiðkumas KÆSTUTIS K. GIRNIUS Jeanas Marie Le Penas, Jörgas Haideris, Umberto Bossi, Pimas Fortuynas vadai kraðtutiniø deðiniøjø partijø, kurios, pasak daugelio politikø ir apþvalgininkø, kelia pavojø demokratijai ir liberaliai Europos dvasiai. Le Penui netikëtai patekus á prezidento rinkimø antràjá ratà, pradëta kalbëti apie kovà uþ Prancûzijos sielà ir respublikos idealus. Raðoma apie ekstremizmo stiprëjimà, rasizmo ir ksenofobijos proverþius, svarstoma, kaip jiems prieðintis. Nei politikai, nei þurnalistai nepasiþymi minties gelme. Politikai stengiasi kuo paprasèiau kalbëti ir átikti kuo platesniam rinkëjø sluoksniui, o þurnalistas, turás kelias valandas medþiagai parengti, beveik negali iðvengti pavirðutiniðkumo. Verèiami bûti visø srièiø þinovais, jie tampa visø srièiø mëgëjais, kitø þmoniø minèiø kartotojais ir skleidëjais. Vienam pradëjus kalbëti apie kraðtutinius deðiniuosius ir jø keliamà pavojø, kiti skuba neatsilikti. Suprantu, kad ðie apibendrinimai tokie pat netikslûs, kaip ir vienadienës politikø ir þurnalistø áþvalgos. Bet noriu pabrëþti, kad kalbas apie kraðtutinius deðiniuosius skatina intelektinë tinginystë. Ir Le Penas, ir Fortuynas pasisakë prieð imigracijà, bet ar tai juos daro bendraminèiais? Daugeliu atþvilgiø jie labai skiriasi. Le Penas buvæs desantininkas, Fortuynas buvo sociologijos profesorius, kadaise save laikæs marksistu. Le Penas gaubiasi Joanos Arkietës skraiste, Fortuynas atvirai skelbë savo homoseksualumà ir buvo tvirtas Izraelio ðalininkas. Fortuynas kritikavo islamà, bet savitai esà ðis neprisiderinæs prie modernaus amþiaus, likæs nepa- kantus homoseksualams ir moterims, tad ir nesuderinamas su olandø tolerancija ávairiems gyvenimo stiliams. Pagaliau jis piktinosi, kai buvo átraukiamas á Haiderio ir Le Peno gretas. Skirtumø daug, bet ar jie esminiai? Homoseksualai gali bûti rasistai, kaip ir sàmojingas, besiðypsantis þmogus. Suprantamas ir noras atsiriboti nuo Le Peno ir Haiderio, tikrai nemaloniø charakteriø. O þmonijos iðugdyti saviapgaulës instinktai tokie rafinuoti, kad net ir nuoðirdþiausias þvilgsnis á save nelaiduoja tikrovæ atitinkanèiø rezultatø. Veidrodyje bene kiekvienas þmogus mato kilnø, nors ir kitø nesuprastà þmogø. Tad á Fortuyno atsiribojimà reikia þiûrëti skeptiðkai, kaip ir á þurnalistø bei politikø sutapatinimus. Nereiktø itin rimtais laikyti bûgðtavimø dël Europos deðinëjimo. Plaèiai apie tai buvo raðoma prieð metø Kohlio, Thatcher ir sovietinës imperijos þlugimo gadynëje. Dar nespëjus raðalui iðdþiûti, pastebëta, kad á vyriausybiø rûmus vël suguþëjo kairieji Jospinas, Blairas ir Schröderis. Dabartinis Europos deðinëjimas ið dalies áprastas ðvytuoklës judesys, ypaè suprantamas Prancûzijos atveju. Demonstracijø prieð Le Penà dalyviai skandavo balsuokite uþ vagiðiø, o ne faðistà. Jacques as Chiracas, kaip ir jo pirmtakas FranÁois Mitterand as, kaltinamas korupcija, kas neárodyta, bet beveik neabejotina. Korupcija kasdienis daugelio politikø, iðskyrus skandinavus, pyragas yra vienas tariamasis ðvytuoklës postûmis. Jø nesugebëjimas veiksmingai tvarkyti ûká kitas. Jau gerà deðimtmetá Europos ðaliø ûkiai trepsi vietoje. Euro ávedimo poveikis kol kas kuklus, Amerikos vyravimas neáveiktas, nedarbas, ypaè jaunimo, demoralizuojantis. Vis garsiau ðnibþdama apie pragaiðtingà visuomenës senëjimà. Ðiomis aplinkybëmis tradiciniø rinkëjø sutrikimas ir jaunimo abejingumas politikai yra suprantami. Yra ir gilesnis nepasitenkinimo tradicine politika pagrindas, bûtent nenoras ir baimë kalbëti apie bene opiausià Europos klausimà imigracijà. Imigrantai keièia Europos veidà, o dël demografiniø prieþasèiø imigracija tik augs. Olandijoje imigrantai, daugiausia ið Ðiaurës Afrikos ir Turkijos, sudaro beveik deðimtadalá ðalies ir treèdalá Amsterdamo ir Roterdamo gyventojø. Nuoðimtis bûtø didesnis, jei nelegalûs gyventojai bûtø skaièiuojami. Paryþiaus priemiesèiuose daþniau girdëti arabø negu prancûzø kalba. Pabëgëliai plûsta á Ispanijà ir Italijà, taip pat á Skandinavijos ðalis. Tradiciðkai tolerantiðkos Danijos vyriausybë ketina imtis þingsniø, maþinanèiø ðalies svetingumà. Nerimà kelia ne tik migrantø skaièius, bet ir jø tautybë bei religija, nors ne visai aiðku, kodël Europos agnostikams ir bedieviams rûpi, kaip þmogus garbina Dievà. Be to, afrikieèiai ir musulmonai neásilieja á vietos visuomenæ, iðlaiko tradicijas, neskuba jas iðkeisti á europietiðkas. Taèiau bûtina pabrëþti, kad norintieji integruotis daþnai atsitrenkia á uþdaras duris. Vokietija ðiuo atþvilgiu yra itin uþdara. Europieèiai rûpinasi savo aplinka. Daug dëmesio skiriama gamtos ap- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5 225

10 saugai, ekologiðkai ðvariems energijos ðaltiniams diegti, architektûros paminklams ir istoriniams senamiesèiams iðlaikyti, dabar ir tautinëms tradicijoms tikroms ir prasimanytoms apsaugoti nuo globalizacijos ir amerikieèiø populiarios kultûros átakos. Þmogus dar jautresnis intymesnei savo aplinkai, savo bendruomenei ir kaimynams. Nemaþai kas piktinasi, kad kaimynai keistai kalba, rengiasi, laikosi kitø paproèiø ir t. t. Nepasitenkinimas nëra tik rasistinis. Prieð 35 metus ilgaplaukiai bernai, hipiai, ir kiti sekso, rokenrolo bei narkotikø pranaðai sulaukë nesupratimo, pykèio, kartais ir neapykantos. Prie jø ilgainiui buvo priprasta. Pagaliau reikia prisiminti ir klasiná ar luominá aspektà. Su naujais imigrantais daugiausia susiduria eiliniai tarnautojai, darbininkai ir kiti, kuriø ateitis itin neaiðki ir kurie kreivai þiûri á jiems gero neþadanèius pokyèius. Europos haute bourgeoise nelabai jaudinasi dël savo tarnø bei ávairiø paslaugø tiekëjø rasës, imigrantai neuþtvindys Paryþiaus 16 arrondissemento. Nors imigracija jaudina rinkëjus, pagrindinës politinës partijos vengia klausimà svarstyti rimtai, pabrëþdamos ðalutinius aspektus. Pavyzdþiui, Vokietijoje buvo ilgai svarstoma, kaip ir kokiomis sàlygomis bûtø galima pritraukti kompiuteriø ir informacijos technikos specialistus, kiek jø pakviesti ir kokiais tempais. Bet þmones jaudina ne gerø specialistø atvykimas, bet turkai, nelegalûs emigrantai ir tie, kurie, jø nuomone, piktnaudþiauja politinio prieglobsèio ástatymais. Retas tradiciniø partijø politikas atvirai nagrinës neigiamus imigracijos aspektus arba vietos gyventojø rûpesèius, þinodamas, kad uþ tokius pasisakymus spauda ir politiniai oponentai já apkaltins rasizmu ir ekstremizmo skatinimu, árikiuos á neofaðistø gretas. Isteriðka Europos reakcija á Haiderio partijos patekimà á valdanèiàjà koalicijà prieð kelerius metus parodë, kad ðiuo atveju þodþiai nemaþiau smerkiami uþ darbus. ÞVILGSNIS Ásivieðpatavus politiniam korektiðkumui, tradicinës deðiniosios partijos kalba apie bûtinybæ paþaboti nusikalstamumà (supraskite, tai svetimtauèiø darbas) arba maþinti paðalpà migrantams ir prieglobsèio ieðkotojams. Tad netiesiogiai stengiamasi pritraukti padëtimi nepatenkintuosius. Bet tokios subtilybës neapgauna kai kuriø rinkëjø, veikiau savo baikðtumu sukelia jø paniekà. Tokiomis aplinkybëmis atvirai kalbàs ekstremistas ar populistas bûtø klaida juos sutapatinti tiesiog patrauklus, nes jis nieko nevynioja á vatà, gerbia klausytojus. Tokie þmonës, kaip Fortuynas, kelia rimtus klausimus, tikrai vertus vieðø diskusijø, pvz., ar tirðèiausiai apgyventa Europos ðalis Olandija turëtø priimti daugiau pabëgëliø, ar imigrantai, kaip sveèiai, turi ásisavinti vietos paproèius ir svarbiausias savo naujos bendruomenës savybes. Ðiais klausimais nebus pasiekta konsenso, bus aðtriø skirtumø, rasistiniø pasisakymø, siûlomos kraðtutinës doroviðkai nepriimtinos priemonës. Vis dëlto ðie klausimai turi bûti diskutuojami vieðai, nes prieðingu atveju jie bus diskutuojami privaèiai, veikiausiai tarp bendraminèiø, kurie tik stiprins vienas kito iðankstines nuostatas. Èia iðryðkëja vadinamojo elito arogancija ir antidemokratiðkos nuostatos. Jis nepasitiki þmoniø sveiku protu ir mano, kad turi teisæ ir pareigà spræsti opiausius klausimus. Po Fortuyno nuþudymo Olandijos ágaliotinis Europos komisijoje Frederikas Bolkersteinas BBC radijui sakë, kad liaudis visko nesprendþia, kad Olandija reprezentatyvi, o ne tiesioginë demokratija. Atseit kai kurie reikalai per svarbûs, kad bûtø galima lemiamà þodá suteikti emocijø veikiamoms masëms. Toks atviras ir atgrasus paternalizmas ið dalies paaiðkina rinkëjø nusigræþimà nuo tradiciniø partijø. Netikiu, kad vox populi yra vox Dei. Liaudis gali klysti nemaþiau, negu atskiras asmuo. Hitleris, Stalinas ir Mao buvo liaudies mylimi. Demokratijos paprastai remia savo vyriausybiø karines ir kolonijines avantiûras. Nors daug amerikieèiø protestavo prieð Vietnamo karà, o daugelis prancûzø prieð savo kariuomenës veiksmus Alþyre, remëjø bûta daug. Populistai ir demagogai gali suklaidinti þmones ir sukelti daugiau blogio. Bet didþiausius nusikaltimus ávykdo valdþios, o jas valdo elitai. Demokratijoje liaudis ne visada turi paskutiná þodá. Ávairûs ástatymai, kvalifikuotos daugumos, referendumo taisyklës, teismø prerogatyvos, sudëtingos konstitucijos pataisymo procedûros turi laiduoti, kad pamatinës þmoniø teisës liktø nepajudinamos net per didþiausius masinës isterijos proverþius. Dauguma negali nubalsuoti nepaisyti maþumos teisiø, atimti jos nuosavybæ, suvarþyti jos veiksmus. Dabartinëmis sàlygomis tiesioginë demokratija neámanoma, todël renkami atstovai. Ir nors atstovai nëra ápareigoti balsuoti taip, kaip balsuotø rinkëjø dauguma, jie turi atsiþvelgti á jø nuostatas net tais atvejais, kai abejojama tø nuostatø racionalumu. Prieðingu atveju ásitvirtins minëtasis paternalizmas, nepagrástas atstovo ásitikinimas savo iðmintimi ir dora. Jei manoma, kad tauta klysta, reikia jà ðviesti ir átikinti, o ne tolinti nuo sprendimø. Nemanau, kad atviros diskusijos visada atveda prie tiesos. Dorovinis ir kitoks aklumas bei neþinojimas gali klestëti iðtisus ðimtmeèius. Nëra jokiø garantijø, kad po vieðø diskusijø bus priimtas racionalus ir teisingas sprendimas dël migracijos. Padëtis gali net laikinai pablogëti, jei kraðtutiniai elementai pajustø, kad daugelis pritaria jø pozicijoms. Taèiau bûgðtavimai dël neonaciø atëjimo á valdþià ar dël naujø pogromø neturi pagrindo. Veikiau kartotøsi Amerikos scenarijus per keturiasdeðimt metø giliai ásiðaknijæs ir kadaise konstitucijos átvirtintas rasizmas, nors galutinai ir neiðrautas, smarkiai sumaþëjo. Nei demokratija, nei vieðos diskusijos neuþtikrina, kad visada bus priimtas teisingas sprendimas. Bet geresniø alternatyvø nëra. 226 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5

11 TEMA: ÐALTASIS KARAS IR DABARTIS GORDIJEVSKIO MAZGAS Mantas Adomënas Olegà Gordijevská pirmà kartà pamaèiau beveik prieð metus. Kembridþe, Corpus Christi kolegijos salëje, jis turëjo skaityti vieðà paskaità apie KGB ir ðiuolaikiniø Rusijos þvalgybos tarnybø struktûrà. Auditorija daugiausia ðiuolaikinës istorijos studentai, politologai, slavistai ðurmuliavo, nekantriai græþiodamiesi á duris, laukdami garsenybës pasirodymo. Sunku tiksliai nusakyti, ko pasirodant tikëjausi að pats. Apie Olegà Gordijevská þinojau seniai dar ið savo trumpo sàlyèio su disidentiniu Vilniumi paèiais Atgimimo apyauðriais, ir anaiptol nemaniau, kad likimas kada nors suves su þmogumi, kurio vardà girdëdavau tariamà greta kitø, kone legendiniø figûrø, metusiø asmeniná iððûká Blogio Imperijai: Solþenycinas, Sacharovas, Gordijevskis... Palyginti neseniai pradëjau pastebëti ir jo straipsnius, knygø recenzijas, laiðkus redakcijai, vis pasirodanèius konservatyviojoje britø spaudoje. Vargu ar buvo bent vienas raðinys, su kuriuo bûèiau galëjæs nesutikti. Blaiviais, lakoniðkais sakiniais paraðyti tekstai gynë tradicines, nebemadingas Ðaltojo Karo laikø tikrenybes: Vakarø civilizacijos pranaðumà, laisvo tautø apsisprendimo teisæ, vis primindami apie komunizmo nusikaltimus ir perspëdami apie Rusijos auganèios galios keliamà grësmæ. Ið þmogaus, kitados buvusio KGB rezidentu Londone, tikëjausi tobulos, tegu ir ðiek tiek beasmenës anglø kalbos, neutralaus pilko kostiumo, neásimenanèiø bruoþø ir nepaþeidþiamos savitvardos kaukës. Tribûnoje galiausiai pasirodæs vyriðkis buvo neaukðtas, apkûnus ir pliktelëjæs; po stilingai sukirptu klubiniu ðvarku vilkëjo languotus marðkinius ir kaklaskaræ; angliðkai kalbëjo sklandþiai, taèiau su ryðkiu rusiðku akcentu. Negana to, jis pastebimai jaudinosi. Didþiàjà paskaitos dalá sudarë pasakojimas apie jo paties daugiau negu 10 metø britams pradirbusio KGB dvigubo ðnipo karjerà: pirmieji, nesëkmingi mëginimai uþmegzti ryðius su Vakarø þvalgybomis, britø nepatiklumas, jam atsisakius imti bet kokius pinigus uþ perduodamà informacijà, galop paskutiniai átarimø ir abejoniø kupini mënesiai Londone ir lemtingas atðaukimas á Maskvà 1985 m. vasarà, laikantis KGB planø ir ðpionaþo profesinës etikos, negalëjæs baigtis niekaip kitaip, kaip suðaudymu. Gordijevskis jautë virð jo besikaupiantá átarimà, nors tada dar negalëjo þinoti, kad jo vardas kartu su kitø Vakarø agentø duomenimis yra sàraðe, kurá prasigëræs CÞV valdininkas Aldrichas Amesas perdavë sovietams. Po pirmøjø tardymø Maskvoje Gordijevskis trumpam iðleidþiamas á laisvæ idant KGB galëtø sekti ir veikiausiai areðtuoti jo kontaktus Maskvoje, Didþiosios Britanijos ambasadoje. Seno ðnipo ágûdþiai padeda iðsprukti, sumëtyti pëdas, paskui, apsimetus girtu valkata, naktiniais plackartiniais traukiniais privaþiuoti iki Karelijos, kur nuoðalioje pakelës aikðtelëje tarp miðkø po ilgo, beveik desperatiðko laukimo já paima prie suomiø sienos vykstantys britø ambasados automobiliai. Galiausiai iðgirdau motorø garsà. Atsargiai iðkiðæs galvà pasiþiûrëti, pamaèiau tiesiai prieðais sustojusius du automobilius. Ið jø iðlipo du vyrai. Vienas jø vyriðkis, ne taip seniai bandelës èiaumojimu davæs man signalà sutartinëje vietoje Maskvoje. Savo nuostabai pamaèiau, kad kartu vaþiuoja ir dvi moterys. Man, apkvaitusiam ið noro kuo greièiau leistis á kelià, visa, kà jie darë, atrodë letargiðka, judesiai lëti ir konvulsiðki, tarsi ir jie, lygiai kaip ir að, bûtø to paties koðmariðko sapno dalis... Vyriðkis, kurá atpaþinau, spoksojo á mane, dvejodamas, ar ðitas nesiskutæs padaras kruvinu smilkiniu tikrai yra jø misijos tikslas. Taèiau po keliø sekundþiø laiko stygius persidavë ir jiems. Laikykit juos atskirai, pasakiau, nusiaudamas ir atiduodamas jam batus, ant jø gali bûti radioaktyviø dulkiø. Vyriðkis sudëjo juos á plastmasiná maiðelá ir atidarë antrosios maðinos bagaþinæ man ásiropðti. Paskui uþdarë dangtá, ir atsidûriau tvankioje tamsoje. Maðina iðkart pajudëjo; ið garsiakalbiø pasipylë garsi popmuzika. Paprastai tokios muzikos nekenèiu, taèiau britai teisingai atspëjo, kad tomis ypatingomis aplinkybëmis garsûs, pavirðutiniðki ritmai veiks kaip raminamieji ir trukdys pernelyg aktyvià proto veiklà. Ið ankstesniø instrukcijø þinojau, kad man bus palikta raminamøjø tableèiø, ðalto vandens gertuvë, talpa, á kurià prireikus galëèiau nusiðlapinti, ir aliuminizuota kosmonautø antklodë, kurià privalau uþsitraukti virð savæs, kai pasieksime sienà tam atvejui, jeigu kuris pasienieèiø nukreiptø á maðinà infraraudonøjø spinduliø detektoriø. Apsièiupinëjæs aplink, visus tuos da- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5 227

12 MANTAS ADOMËNAS lykus atradau ir iðsyk prarijau vienà raminamøjø tableèiø... Bagaþinëje teko grumtis su vis stiprëjanèia klaustrofobija. Pagaliau man pavyko nusivilkti ðvarkà, taèiau su juo bekovodamas tik dar labiau sukaitau. Tuomet pagaliau pradëjo veikti raminamoji tabletë, ir að ásitaisiau kaip ámanydamas. Ið kelio nelygumø ir aplinkinio transporto triukðmo supratau, kad kertame Vyborgà, tad pasinaudojau proga kelis kartus atsikrenkðti bei atsikosëti þinojau, kad nebegalësiu to padaryti mums pasiekus sienà... Penkias pasienio uþkardas perkirtome maþiau nei per pusvalandá. Prie pirmosios uþkardos uþsitraukiau kosmonautø antklodæ virð savæs ir, kol iðorëje vyko derybos, gulëjau po ja kaip kepamas lavonas. Popmuzika tebegrojo, ir po trijø ar keturiø minuèiø vël pajudëjome á prieká. Prieðpaskutinákart sustojus, motoras buvo iðjungtas, ir muzika uþgeso kartu su juo. Ásivyravusioje tyloje pradëjau girdëti rusiðkai kalbanèiø moterø balsus ir sumeèiau, kad sëkmingai pravaþiavæ KGB pasienio kontrolæ dabar esame muitinës uþkardoje. Abu anglai ðiek tiek kalbëjo rusiðkai, ir að girdëjau, kaip jie plepëjo su pareigûnais apie problemas, kylanèias dël jaunimo festivalio kaip tik tuo metu Maskvoje vyko Pasaulio Jaunimo Dienos. Muitinës moteriðkës skundësi, kaip jas iðvargino mëginimai susidoroti su milþiniðku suomiø antplûdþiu, kuriø dauguma girti. Paskui iðgirdau ðunø inkðtimà ir ðnopavimà pernelyg arti, kad galëèiau patogiai jaustis. Tuo metu toli graþu neþinojau, kad vieno ið mano gelbëtojø þmona atsargiai ðërë vilkðunius bulviø traðkuèiais, idant atitrauktø jø dëmesá nuo automobilio. Visà tà laikà galvojau, kas bus, jeigu kas nors atidarys bagaþinæ? Þinojau, kad britai privalës manæs iðsiþadëti. Jie apsimestø apstulbæ ir ðauktø, O, Dieve, provokacija!, tvirtindami neturá në menkiausio supratimo, kas að toks. Sakytø niènieko apie mane neþinà kad að turbût paslapèia jiems ábruktas, kol jie pusryèiavo Leningrado vieðbutyje. Jeigu taip atsitiktø, labai gali bûti, kad juos ámestø á kalëjimà. Na, o savo atþvilgiu neturëjau kitø planø, kaip tik pasiduoti... Vëliau girdëjau, kad tà akimirkà Londone vyko aukðto lygio susitikimas, skirtas mano pabëgimui. Atmosfera buvusi labai átempta. Vidurdiená Londono laiku Davidas Goodallas, pavaduojantysis valstybës pasekretoris, atsakingas uþ Rusijos reikalus, pasiþiûrëjo á laikrodá ir tarë: Ponai, maþdaug dabar jie kerta sienà. Trumpai patylëkime ir pasimelskime uþ operacijos sëkmæ... Olegas Gordijevskis studijø laikais Tuo tarpu ðeðios ar septynios minutës man atrodë ilgos kaip valanda. Drabuþiai buvo permirkæ prakaitu. Kvëpuoti ëmë darytis tikras vargas. Visas savo pastangas turëjau skirti tam, kad galëèiau gulëti nejudëdamas. Tuomet, savo neapsakomam palengvëjimui, pajutau, kaip maðina siûbuoja, þmonëms vël atgal á jà sulipant: uþsivedë motoras, vël visu garsu uþbliovë muzika, ir mes darsyk pajudëjome pirmyn. Pagaliau galëjau pajudinti savo nutirpusius sànarius... bet mes jau ir vël ëmëme lëtëti. Dar vienas trumpas stabtelëjimas, ir vël pajudëjom, smarkiai didindami greitá. Popmuzika staiga nutilo, ir vietoj jos prasiverþë niauri Sibelijaus Finlandia didybë. Iðsyk paþinau melodijà ir supratau, jog tai þenklas, kad pravaþiavome sienà ir esam Suomijoje... Buvau laisvas. Besiklausant vaizduotë iðsyk atkuria veiksmo vietà ið romanø paþástamà ðnipø pasaulá: slapti rendezvous, uþmaskuotos paðto dëþutës, uodegos, ðifrai, sutartiniai þenklai... Galiausiai pasakotojo ironiðka distancija ir daþno kartojimo nuðlifuotos frazës suliteratûrina ir paties Gordijevskio pasakojimà, nejuèiomis imi suvokti tai kaip dar vienà ðnipø apysakà. Tik kartais pro tieksyk kartotà pasakojimà prasimuðantis gyvas jausmas primena, kad viskas vyko ne romantiðkame átempto veiksmo romane, o tikrovëje, kad buvo þaidþiama tikrø þmoniø likimais Popovà, Penkovská suðaudë... Paskaita baigësi, prasidëjo klausimø dalis, ir dar raiðkiau pasimatë kontrastas tarp revizionistiðkai nusiteikusios, tiek metodologiðkai, tiek pasaulëþiûriðkai skeptiðkos auditorijos ir senø, seniai laimëtø ar pralaimëtø karø kovotojo, tebegyvenanèio tø istorijon nuëjusiø mûðiø realijomis. Matyti ir tai, kad kas jam yra gyva, dar nesibaigusi istorija, jaunesnei kartai jau beveik nebesuvokiama. Provokuojamiems klausimams, tradicinës Ðaltojo karo sampratos kairuoliðkai perþiûrai, Vakarø ir Rytø moralinio ekvivalentiðkumo nuostatai Gordijevskis tegali prieðprieðinti savo paties moralinius ásitikinimus, tas nenaujas, neoriginalias tikrenybes, tarsi seni, apdauþyti ðarvai já lydëjusias slaptojo karo mûðiuose: nelygstama laisvës vertë, komunizmo demoniðko blogio nuojauta ir besàlygiðkas imperatyvas jam pasiprieðinti. Po paskaitos prisistatæs papraðau interviu. Praëjus porai mënesiø, mano paliktu adresu ateina sutikimas laiðkelis su Londono telefono numeriu. Paskambinus girdëti, kaip skambutis permetamas á kità, áslaptintà 228 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5

13 GORDIJEVSKIO MAZGAS numerá. Susitariame dël datos; Gordijevskis sutinka mane priimti savo namuose kelionës instrukcijos primena dar vienà epizodà ið ðnipø romano: turiu nuvykti á Londono Vaterlo geleþinkelio stotá, o ið ten darsyk paskambinæs gaunu tolesnes instrukcijas sësti á [...] traukiná vienuoliktame perone, iðlipti N. stotelëje, kur á kairæ nuo traukiniø stoties pagrindinio áëjimo manæs lauksiàs mëlynas Peugeot su veikianèiu varikliu. N. miestelyje, iðsiraièiusiame tarp amþinai þaliuojanèiø staèiø kalvø vienoje Anglijos grafysèiø, mane pasitinka erdvus priemiesèio namas su dideliu sodu. Svetainëje bergþdþiai dairausi kokiø nors ankstesniojo gyvenimo þenklø, mëgindamas uþsikabinti, surasti atramos taðkà lëtai besimezganèiam pokalbiui... Turbût reikia pradëti nuo pat pradþiø. Nuo ko viskas prasidëjo, kada nusprendët, kad nebegalite sovietinei sistemai dirbti? Na, jeigu sumanëte pradëti ið taip toli, mums reikës keleto valandø. Ar esat tikras, kad Jums viso to reikia? Visø pirma, kolegijoje, Tarptautiniø santykiø institute, buvo leidþiama skaityti uþsienio laikraðèius. Buvo tik trys vietos, kur juos buvo galima skaityti Centro Komitete, KGB ir mano kolegijoje. Tuo metu jau galëjau skaityti vokiðkai, ir skaitydavau vokiðkus laikraðèius, daþniausiai Süddeutsche Zeitung. Tai buvo toks gana tipiðkas liberalus laikraðtis, atspindëjæs visus Vakarø màstymo niuansus. Apskritai Baltijos ðalyse þmonës turëjo ðiokiø tokiø ryðiø pavyzdþiui, per Lenkijà, skersai Baltijos jûros. O Maskvoje, Rusijoje niènieko: buvo visiðka izoliacija. Todël skaityti vakarietiðkà laikraðtá buvo neátikima. Suþinodavau nepaprastai daug. Paskui pasirinkau raðyti kursiná darbà ið valstybës ir katalikø bei protestantø Baþnyèiø santykiø Rytø Vokietijoje. Be abejo, Rytø Vokietijos komunistinis reþimas Baþnyèias bandë prispausti, pajungti ir kontroliuoti, taèiau kliudë ta aplinkybë, kad Rytø ir Vakarø Berlynas turëjo tà patá kaip èia pavadinti? eparchà, þodþiu, buvo bendra religinë teritorija. Todël, pavyzdþiui, evangelikø Baþnyèios Berlyne vadovai buvo skiriami ið esmës Vakarø Berlyno gyventojø daugumos, ir Rytø Vokietijos valdþiai teko su tuo taikytis. Tai buvo visiðkai unikali situacija. Að ja susidomëjau na, ir paraðiau ðia tema didþiulá diplominá darbà. Tai mane irgi labai apðvietë: suþinojau apie skirtingà liberalios ir komunistinës valdþios santyká su Baþnyèia. Baigusá mane pasiuntë praktikantu á VDR. Ir mano akyse buvo pastatyta toji Siena treèià mano buvimo Vokietijoje dienà. Tai nenusakomas, neátikimas áspûdis juk að visa tai maèiau, viskà supratau: klausiausi ir Vakarø radijo stoèiø vokieèiø, amerikieèiø, anglø, ir Rytø stoèiø. Ir visà tà kontrastà að, jaunas þmogus man tuomet buvo 21-eri, regëjau ir sugëriau á save. Be to, ambasadoje gaudavome bent kai kurias gyventojø vieðosios nuomonës apþvalgø slaptàsias suvestines. Ir ten bûdavo visa tiesa. Jos prasidëdavo taip: Vokietijos Demokratinës Respublikos gyventojai nepaprastai entuziastingai priëmë tokio ir tokio plenumo nutarimus... viena pastraipa. Paskui kita pastraipa: Taèiau Dresdeno, Veimaro, Leipcigo, Halës, Karl Marks Ðtato ir Berlyno gatvëse kalbami tokie dalykai... ir èia pasipila... visas tas pragariðkas purvas, kurá gyventojai ið tiesø galvoja apie komunistiná reþimà. Be abejo, panaðûs dalykai vyko ir Sovietø Sàjungoje: ten buvo KGB, partijos slaptosios suvestinës, taèiau man jø skaityti neteko. O èia man tiesiog neátikëtinai atsiskleidë, kà þmonës ið tiesø mano. Paskui teko bûti Dresdene, Leipcige, Berlyne tramvajuje, laukdamas savo eilës vaistinëje sëdi ir klausaisi, kà jie kalbasi. Ir matai, kad visa tai tiesa kad visi ðitie paprasti, normalûs europieèiai komunistinio reþimo absoliuèiai nekenèia. Ir teisingai daro! Man parodë, kaip jie ið ketvirto aukðto ðoka á laisvæ kai Sienà pradëjo statyti, ir paaiðkëjo, kad pabëgti nebeámanoma, þmonës ið ketvirto aukðto ðokdavo ant iðtemptø paklodþiø, kad tik pabëgtø. Að visa tai maèiau per televizijà, tiesioginæ transliacijà, live. Tuomet ir pradëjau suprasti, kad esu netinkamas KGB, taèiau jau buvau uþsiraðæs dar bûdamas studentas. Tada sakiau sau uþsiraðysiu, kas èia tokio, gal kada pravers tos þinios, kaip KGB sistema veikia, gal pavyks kur panaudoti. O kà galvojot uþsiraðydamas á KGB? Ar jau turëjot kokiø abejoniø, ar tebetikëjot komunizmu ir manëte prisidësiàs prie jo statybos? Kai uþsiraðiau, buvo 1962-ieji metai vieni liberaliausiø Chruðèiovo periodo metø, SSKP XXII suvaþiavimo metai. Pirmas, demaskuotojiðkas, antistalinistinis Chruðèiovo suvaþiavimas buvo 1956 m., o 1962 m. Chruðèiovas paskelbë lozungà: KGB Sovietø Sàjungos demokratizacijos organas. Na, ir tam jaunam þmogui, kurá kà tik pakvietë stoti á KGB, norëjosi tuo tikëti. Tas keistas jausmas kad viskas ðtai ims ir pakryps á liberalumà egzistavo iki pat 1967 m. O 1966 m. suëmë ir teisë Siniavská ir Danielá uþ jø Vakaruose iðleistas knygas vienam davë 6, kitam 7 metus. Jaunam idealistui, tokiam kaip að, tai buvo tiesiog siaubingas smûgis. Að tuo metu jau dirbau Danijoje. Ten ne tik tuos prasidëjusius persekiojimus visi smerkë, bet netgi Danijos KP vadovas Knutas Jespersenas, anaiptol ne koks liberalas, o visiðkai normalus funkcionierius, atëjæs á ambasadà, ëmë priekaiðtauti: Ar jûs suprantat, kà jûs mums darot?! Po viso ðito ið Partijos nieko nebeliks! Mes ateinanèiuose rinkimuose svajojome gauti du mandatus, o dabar ið mûsø apskritai nieko neliks! Tuomet NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 5 229