NZ p65

Transkriptas

1 LAIÐKAS REDAKTORIUI Ðeima, sàþinë ir gyvybë kaip þiniasklaidos etikos problemos Kardinolas Audrys Juozas Baèkis Vilniaus Arkivyskupas Metropolitas Apie þiniasklaidos ir þurnalistø etikà Lietuvoje kalbame jau keliolika metø. Taèiau svarstymø tikrai nëra per daug. Nëra per daug ne tik todël, kad situacija nesitaiso arba vienur taisosi, kitur blogëja. Ne tik todël, kad dël spaudos bulvariðkumo, televizijos programø gausëjimo, interneto plëtros vis iðkyla naujø problemø. Nuolatinis dëmesys þiniasklaidos etikai bûtinas todël, kad tai sritis, kurioje neámanomi galutiniai sprendimai. Galime ir turime mëginti susitarti dël bendrø etiniø principø. Galime ir turime stengtis átvirtinti tam tikras technines normas, apribojimus. Taip ávedama tvarka dël erotiniø programø transliavimo laiko, per televizijà rodomø filmø suaugusiems þymëjimo. Taèiau kiekviena diena, kiekviena laida ar straipsnis iðkelia autoriø atsakomybës, pasirinkimo, bendrøjø moraliniø principø taikymo konkreèiam atvejui klausimus. Todël tiek visuomenës, tiek valstybës institucijø, tiek Baþnyèios, ypaè paèios þiniasklaidos dëmesys vieðosios komunikacijos etikai niekada negali atslûgti. Diskusijas, kaip, kur, kada þurnalistai ar redakcijos konkreèiai nusiþengia etikai ir kokiomis praktinëmis priemonëmis reikëtø uþkirsti tam kelià, palikèiau specialistams. Norëèiau susitelkti prie klausimo, kas labiausiai nukenèia, kai vieðojoje komunikacijoje ignoruojama etika. Baþnyèia paprastai pirmiausia kalba apie asmens orumà. Pamëginsiu á ðá reikalà paþvelgti ið vienos siauresnës perspektyvos ir ðia proga pasidalysiu keliomis mintimis, kodël etinës þiniasklaidos problemos tampa grësmingu iððûkiu ðeimai, sàþinei bei gyvybei. Kodël bûtent joms skaudþiausiai kerta vieðosios komunikacijos prasilenkimai su morale? Ðeima, sàþinë ir gyvybë tai ne trys atskiros sritys, o bendras laukas. Ðio lauko apsauga yra esminë þmogaus orumo apsaugai. Esminë ne tik pavienio asmens orumui ginti, bet paties þmogiðkumo orumui iðlaikyti, þmogiðkumui ir gyvuliðkumui atskirti. Grësmë gyvybei neiðvengiamai yra grësmë ðeimai ðeimai, kaip jà supranta krikðèioniðkas pasaulis, kaip jà tûkstanèius metø suprato civilizuota þmonija. Ðeimos ardymas labai greitai paþeidþia gyvybæ, nes atsisakoma vaikø arba vaikai nustoja rûpintis senais serganèiais tëvais ir propaguoja eutanazijà. Apsisprendþiant dël ðeimos ir gyvybës kaip në vienu kitu atveju aðtriai iðkyla sàþinës klausimas. Sàþinës balsas sunkiausiai nutildomas, kai þudoma negimusi gyvybë, kai iðduodami artimieji, nutraukiami ðeimos ryðiai. Ir, kita vertus, neva moderni nuostata, kad sàþinë dëmesio nevertas dalykas, kad sàþinës skrupulai trukdo daryti karjerà, kaupti pinigus, patogiai gyventi, yra nuostata, kuri anksèiau ar vëliau atsigræþia prieð ðeimà, prieð gyvybæ, prieð prigimtinius ástatymus. Tiek Baþnyèia, tiek paèios ávairiausios visuomenës grupës bei organizacijos tëvai, pedagogai, kultûros veikëjai, ðias sritis kuruojanèios ministerijos aðtriausiai këlë ir kelia smurto bei pornografijos þiniasklaidoje problemà. Daþnai NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

2 nesuvokiama, kad ðiems dalykams prieðinamasi ne vien ið tradicijos, ne dël kokiø nors dogmø ar paprasto supratimo, kas yra graþu ir negraþu. Prieðinamasi, nes smurtas bei pornografija paþeidþia ne tik paviená asmená, bet ir jo ryðius su aplinkiniais, visà bendruomenæ. Todël negalima sutikti, kad tai tik privatus reikalas, asmeniðkas laisvalaikio uþsiëmimas, á kurá niekas negali kiðtis. Daugelis tëvø su didþiuliu atsidavimu stengiasi namuose sukurti jaukià ir ðiltà atmosferà. Tai nereiðkia, kad jie vaikus atriboja nuo pasaulyje pasitaikanèiø negeroviø, taèiau siekia, jog bûtø iðlaikytas deramas atstumas tarp ðeimos lizdo ir kaþkur kitur besiliejanèio purvo, tarp artimøjø santykiø ir santykiø kriminaliniame pasaulyje. Tokios pastangos ðiandien reikalauja apskritai neájungti televizoriaus, nes graþiausio filmo viduryje, net prieð prasidedant vaikiðkai laidai arba iðkart po jos rodomi anonsai, kuriems parinkti patys aðtriausi smurtiniai kadrai ið laidø apie nusikaltimus arba naktiniø trileriø. Kodël ðeima turi bûti verèiama atsilaikyti dar ir prieð ðá iððûká? Kodël tëvai turi nuolat baimintis, kad teks raminti maþametá iðplëstomis akimis, nes ið ekrano netikëtai plûstelëjo kraujai ir lavonai? Ðiose situacijose gyvybës paþeidimas akivaizdþiai sutampa su ðeimos paþeidimu, o ðeimos paþeidimas su asmens orumo paniekinimu ir atvirkðèiai. Tà patá galima pasakyti ir dël sekso scenø. Pornografija skatina nesveikà fantazijà ir elgesá, kliudo asmens moraliniam augimui ir sveikø bei brandþiø santykiø vystymuisi, ypaè ðeimos gyvenime. Kà ir kalbëti apie moters orumà. Tëvai siekia apsaugoti vaikus nuo pornografijos, nes ji paþeidþia asmens moraliná vientisumà ir kelia grësmæ bûsimai santuokai, kuri grindþiama abipusiu pasitikëjimu bei atvirumu. Juo labiau lytinë veikla suvokiama ne kaip patvarios meilës raiðka santuokoje, bet kaip desperatiðkas asmeninis pasitenkinimas, juo labiau pornografija tampa veiksniu, prisidedanèiu prie visuminio ðeimos gyvenimo griovimo (plg. Pornografija ir smurtas visuomenës komunikavimo priemonëse, 15 16). Daug kalbëta apie tai, kur erotikos ir pornografijos riba, kokia leistina smurto norma tam tikro amþiaus jaunuoliams ir panaðiai. Taèiau ðie dalykai ið tiesø vis dar sunkiai sprendþiami. Prieþastis maþai atsiþvelgiama á publikacijos, laidos tikslà, á smurtiniø vaizdø funkcijà, tiesiog ieðkoma vien formaliø kriterijø ir apribojimø. Baþnyèios dokumentas Communio et progressio ragina, jog þurnalistø etikos kodekse turëtø vyrauti ne negatyvûs, bet pozityvûs nuostatai, t. y. tokie, kuriais nurodoma ne tai, ko vengti, bet tai, kà reikëtø daryti, kad tarnyba visuomenei bûtø vis veiksmingesnë (Communio et progressio, 79). Daug kas paaiðkëtø paprasèiausiai principingai paklausus: o ko gi siekiama tokia erotine bei smurtine medþiaga; ar ji svarbi dar kokiu nors poþiûriu, iðskyrus emocijø dirginimà? ar ji tikrai neiðvengiama siekiant meniniø ar publicistiniø tikslø? Daþniausiai daroma prielaida, kad pornografija ir smurtas turi bûti stabdomas tik tada, kai perþengia kaþkokias leistina ribas. Suvokus, kad tai ið principo prieðinga gyvybei, þaloja ðeimà ir gniauþia sàþinës balsà, derëtø màstyti atvirkðèiai. T. y. klausti, ar smurto pateikimas tikrai neiðvengiamas. Daþniausiai pasirodytø, jog informaciniø ar kitø tikslø galima pasiekti kitokiais bûdais ir priemonëmis. Bûtent pornografiniai elementai sukëlë diskusijas dël keliø pastarøjø metø TV laidø, kurios buvo populiarios tarp jaunimo. Deja, jos problemiðkos kur kas platesniu poþiûriu. Naujai atsiradæ realybës ðou tampa jaunimo sekamu gyvenimo modeliu. Tas modelis psichologiðkai ryðkesnis, nei áprastas filmø ar spektakliø pamëgdþiojimas gyvenime, nes laidose veikia ne iðgalvoti veikëjai, bet realûs þmonës. O dël ádomumo parenkami ne visuomet geràja prasme iðsiskiriantys asmenys, provokuojamos kraðtutinës situacijos. Todël kritinio poþiûrio stokojantys jauni þmonës ima ásivaizduoti, kad toks ir turi bûti jø kasdienis gyvenimas nuolat keièiami partneriai, keliamos emocingos scenos ir panaðiai. Vaidybos ir realybës ribos nutrynimas yra iððûkis, kurá tokiø programø autoriai meta visuomenei, nepagalvojæ apie padarinius, vaikydamiesi komercinës sëkmës. O juk kiekvienas tokiø laidø reþisierius, prodiuseris galëtø savæs paklausti ar noriu, kad mano paties vaikas atsidurtø Akvariume ar panaðioje programoje? Su policijos patruliais vaþinëjantys, pseudoteismus rengiantys televizininkai taip pat turëtø savæs paklausti: ar noriu, kad mano paties artimi þmonës bûtø tardomi prieð kamerà gal visai nedaug paþeidæ eismo taisykles? Ar noriu, kad jie aiðkintøsi ðeimyniná konfliktà plûsdamiesi prieð TV auditorijà? Èia vël paþeidþiama ðeima dalykai, kurie turëtø bûti iðsiaiðkinti ðeimos rate, apnuoginami 578 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

3 prieð kameras. Ðeimõs, maþosios bendruomenës dvasinis, psichologinis saugumas ir asmens orumas èia neatskiriami. Kai buitiniai konfliktai pasiûlomi ne tik smalsiø kaimynø, bet visos Lietuvos dëmesiui, nejuèia perðamas áspûdis, kad darniø ðeimø apskritai në nebûna. Pagaliau, minëtos laidos netiesiogiai, bet labai stipriai provokuoja taikø gyvenimà namuose, savame jaukiame lizde iðkeisti á baro, akvariumo ar panaðø vieðà, intymumà iðnaikinantá gyvenimà. Pastarojoje situacijoje meilë, pastovumas, orumas praranda turiná ir prasmæ. Emocinis prisiriðimas prie iðgalvotø visuomenës komunikavimo priemoniø personaþø pakeièia tarpasmeninius santykius. O juk ðios priemonës, ðiaip ar taip, nepajëgios pakeisti tiesioginio asmeninio ryðio ir santykiø tarp ðeimos nariø ir tarp draugø (Aetatis novae, 7). Þmogus ir þmoniø bendruomenë yra visuomenës komunikavimo priemoniø naudojimo tikslas ir matas; komunikuoti turëtø þmogus su þmogumi, ir tai privalëtø tarnauti visapusiðkam þmogaus vystymuisi (Visuomenës komunikavimo etika, 21). Jei þmogaus vystymasis, ugdymas ir ugdymasis vyksta ðeimoje, jos paþeidimai yra ir þmogaus augimo paþeidimai. Jei aukðèiausias tikslas komunikavimas tarp þmoniø, koks nors iðorinis komunikavimas, bendravimas akvariumø dëka yra neetiðkas ir kenksmingas, nes jis griauna ryðius ðeimoje tarp vyro ir moters, tarp tëvø ir vaikø. Komunikuotojai turëtø visas komunikavimo formas siûlyti su jautrumu, reikalaujamu þmogaus orumo, sakë Jonas Paulius II, kreipdamasis á þiniasklaidos specialistus Los Andþele, 1987 m. rugsëjo 15 d. Ðeima paþeidþiama ir tuomet, kai tiesioginë reklama ir reklaminio pobûdþio þurnalistinës publikacijos þadina absurdiðkus norus ar nepaliaujamai skatina pirkti nereikalingas ir tik pasimëgavimui skirtas prekes; per tai pirkëjai net tampa akli tam, ko jiems ið tiesø reikia (plg. Reklamos etika, 9). Þiniasklaidoje klestintis jaunumo, laisvo, neásipareigojanèio ir vartotojiðko gyvenimo kultas yra gyvybës prieðprieða. Juk ðis kultas ragina kuo greièiau atsikratyti bet kokiø nerûpestingai gyventi trukdanèiø dalykø negimdyti vaikø, o kai jø ásigeidþiama embrionà pagal pageidavimà ásigyti vaisingumo supermarkete. Taip pat atsikratyti senø, ligotø, kenèianèiø þmoniø. Jei raginama nepaisyti negalinèios apsiginti negimusios, vos gimusios ar nusilpusios gyvybës, drauge mokoma nepaisyti visø silpnøjø. Manipuliavimas embrionais tik ið pirmo þvilgsnio atrodo niekaip nesusijæs su nejautrumu, kurio tiek daug aplink mus. Sutikus, kad leistina atmesti nekokybiðkà uþsimezgusià gyvybæ, bus lengviau atmestas ir kiekvienas kitas, negalintis apsiginti, nepriklausantis prie stipriøjø vaikas, vargðas, neágalusis, benamis, èigonas, moteris ir taip toliau. Juk visada galima rasti tam prieþasèiø kitiems prireikia patogiau gyventi, turëti maþiau rûpesèiø, gauti daugiau lengvesnio pelno ir pan. Argi ne tie patys argumentai neva kilniais sumetimais perðami þiniasklaidos, kai ji propaguoja kontracepcijà, o paskui vaisingumo klinikø paslaugas? Galima pasidþiaugti, kad pastaruoju metu Lietuvoje vis reèiau negatyviai vaizduojamos daugiavaikës ðeimos. Prieð kelerius metus buvo gausu, o ir dabar dar pasitaiko publikacijø, kuriose perðama apibendrinanti iðvada, esà tik asocialios ðeimos turi daug vaikø. Blogiausia ne tai, kad taip skelbiama, kai Lietuvoje maþëja gyventojø. Kur kas blogiau, kad ðis apibendrinimas ar prielaida kertasi su tiesa, meta ðeðëlá daugybei dorø, rûpestingø ðeimø. Ieðkodami pavyzdþiø valdþios socialinës politikos kritikai, þurnalistai daþnai ryðkiomis spalvomis pavaizduoja vienà ar kità atvejá, nesirûpindami, kad daugybë niekuo dëtø þmoniø dël to pasijunta nejaukiai ar net vieðai statomi á kaltøjø vietà, vadinami parazitais. Þurnalistai kaip prieðingà argumentà pateikia visuomenës nuomonæ, esà dauguma pasisako prieð dideles ðeimas. Neva þurnalistai niekuo dëti, jei tik atspindi tà nuomonæ. Taèiau pasiteisinti tvirtinant, jog visuomenës komunikavimo priemonës tik atspindi publikos skoná ir paþiûras, neámanoma, nes jos paèios daro galingà poveiká (plg. Visuomenës komunikavimo etika, 16). Þurnalistai mëgsta sakyti, kad vieðoji komunikacija tëra veidrodis. Bet tuomet tai veikiau maþas veidrodëlis, nukreiptas ne á visà þmogø bei visuomenæ, o tik á parinktas jos dalis. Þiniasklaida atrenka remtinas vertybines nuostatas. Ji paiso reklamos uþsakovø pelno, manipuliuoja þmoniø ydomis ir silpnybëmis. Reikia pabrëþti, kad neretai tai atsitinka net visai nesàmoningai, pakanka, kad þurnalistai neapmàstytø savo paèiø moraliniø pozicijø ir siûlytø jas visuomenei. Bohemiðkas vadinamosios NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

4 laisvosios profesijos þmoniø gyvenimas nejuèia þiniasklaidoje tampa etalonu visiems kitiems gyvenimo bûdams matuoti. Neabejotina, kad vienas svarbiausiø atsakø á etinius þiniasklaidos paklydimus kritiðkos nuostatos ugdymas. Jei þmogus per menkai suvokia vieðosios komunikacijos principus ir svarbà, nesunku apriboti jo laisvæ (Communio et progressio, 64). Todël ne tik ðeimai, mokyklai, visuomeninëms organizacijoms, bet ir paèiai þiniasklaidai svarbu ugdyti kritiðkà, áþvalgø skaitytojà, klausytojà, þiûrovà, interneto narðytojà. Suprantama, toká uþdaviná sau gali kelti tik rimtoji þiniasklaida, kuri nesibaimina màstanèiø þmoniø ir kritiðkai analizuoja vieðàjà komunikacijà kaip vienà ið mus visus veikianèiø jëgø. Èia derëtø keletà þodþiø pasakyti apie ne visuomet teisingai suprantamà solidarumo principà. Aiðku, kad vienas laikraðtis parems kità, visos TV stotys vieningai protestuos, jei valdþia mëgins apriboti jø galimybes gauti informacijà, naudotis diapazonais ar panaðiai. Taèiau Lietuvoje ne kartà pasitaikë, kad bûrys þiniasklaidos institucijø mûru stojo, kai buvo vos uþkliudytas gal net visai pagrástai kaþkoks leidinys ar þurnalistas. Tuoj pat imama kalbëti apie cenzûrà, minimas sovietmetis. Toks liguistas solidarumas liudija, kad tarsi dar netikima demokratija, kad þiniasklaidos vadovai jauèiasi lyg apkasuose. Tie gàsdinimai cenzûra primena vyskupo Motiejaus Valanèiaus perpasakotà liaudies pasakà apie Mikæ melagëlá, kuris kelis kartus be reikalo ðaukæs suaugusius gelbëti vilko uþpultø galvijø, nebesulaukë pagalbos, kai vilkas ið tiesø iðpjovë jo bandà. Raginimas rûpintis, kad þurnalistai nepaþeistø etikos principø, saugo ir gina juos paèius. Juk veikimas ne pagal sàþinæ griauna patá asmená, kuris taip elgiasi. Nuolatinis sàþinës grauþimas, kuris neiðvengiamas rengiant nemoralius straipsnius ir laidas, ardo asmens vientisumà, stumia já á neviltá. Ne vienas tokioje situacijoje ilgà laikà praleidæs þmogus ima ieðkoti nusiraminimo alkoholyje ir panaðiai. Todël etikos kontrolë yra pagalba ne tik visuomenei, bet ir þurnalistams. Gal ne vienas ið jø sakys man nereikia tokios pagalbos. Taèiau rizikuoti dvasine ir psichine sveikata yra ne maþiau pavojinga, nei rizikuoti gyvybe. O juk niekas nesako, kad nereikia sanitarijos inspekcijos arba darbø saugos inspekcijos, kad mësos pirkëjui ar krano maðinistui reikia palikti be jokios atodairos paèiam spræsti, kas jam pavojinga, o kas ne. Visada bûtina stoti uþ nuomonës reiðkimo laisvæ, nes, paklusdami savo prigimties balsui ir keisdamiesi þiniomis bei nuomonëmis, þmonës ne tik ágyvendina savo pirmapradæ teisæ, bet kartu atlieka pareigà visuomenës atþvilgiu (Communio et progressio, 45). Vis dëlto etikos poþiûriu ði prielaida nëra absoliuti, nepajudinama norma. Yra akivaizdþiø atvejø pavyzdþiui, ðmeiþtas ir juodinimas, turiniai, kuriais siekiama kurstyti neapykantà bei konfliktus tarp individø bei grupiø, neðvankybës ir pornografija, liguistas smurto vaizdavimas, kai teisë á komunikavimà neegzistuoja (Visuomenës komunikavimo etika, 23). Labai svarbu, kad nebûtø absoliutinama viena teisë kitø teisiø atþvilgiu, kà daþnai linkstama daryti. Ypaè kai kalbama apie þiniasklaidos teisæ viskuo domëtis, apie viskà raðyti, viskà ir visaip rodyti. Prigimtinë teisë gimti ir gyventi, teisë kurti ðeimà ir auginti vaikus pagal savo ásitikinimus, teisë á sàþinës laisvæ ar ðias teises paneigus, apribojus, turi prasmæ kokios nors deklaruojamos teisës gauti bei skleisti informacijà ir panaðiai? Pastarosios teisës, þiniasklaidos laisvë tampa labai svarbi, tik kai iðplëtoja prigimtines teises, leidþia joms geriau reikðtis. Tik jei ðeima bus skatinama puoselëti gyvybæ, o þmogus bus raginamas elgtis pagal sàþinës balsà, egzistuos visuomenë, galinti prasmingai naudotis moraliai ásipareigojusios þiniasklaidos auginamais vaisiais. Vilnius NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

5 DIENORAÐTIS DIENORAÐTIS Jonas Morkus Lapkrièio 13 d. Prieðais pilna lentyna, o skaityti nëra kà. Knygos, truputá pykstu ant jûsø. Kodël jûs ne tik neádomios, bet ir storos? Kodël nesuplonëjate skaitomos? Toje nusigrybauta, bet rinkinio dalis. Tà anuomet rydavo naktimis, o dabar jos skaitoma tik nugarëlë. Kodël neiðtirpstate per daugelá metø? Nereikëtø galvoti, kur padëti. Iðmesti gaila, atiduoti neþinai kam. O kai nëra vietos, abejoji ar pirkti kitø. Kai pagalvoju apie naujà, apðiuræs kraðtotyros leidinys uþrinka: ankðta! O að tyliu. Iðkeisèiau já á pusæ rulono, bet kaip be jo paskui suþinoti apie dviraèiø takà á Antlapausius, kai, ásigijæs dviratá, rasiu laiko ir saugiø keliø turistiniam þygiui. Taip ir stovi kaip maþosios architektûros paminklai, penatai, namø ar praeities dievø stabukai. Lapkrièio 14 d. Prieð deðimt metø, atsimenu, daugiau paþástamø apsivilkdavo vienuoliø abitus nei nuotakos ar jaunikio drabuþius. Apie skyrybas nesigirdëjo. Dabar bûsimø vienuoliø þinau gal porà, besituokianèiøjø truputá daugiau, o apie skyrybas girdþiu be paliovos. Ar taip dabar ir bus visada iki to laiko, kai pradës plaukti telegramos apie mirtis? Vis pagalvoju, kad sunkiausia gyventi tradiciðkai, kaip senais laikais. Tëvai parinkdavo sutuoktinius jei ne geriau, tai ir ne blogiau uþ paèius jaunuolius. Mokë aklai laikytis tradicijø. Na, mësà draudë penktadiená, sekmadieniais nevalia dirbti. Paskui kunigai, kiti atnaujintojai ëmë mokyti, kad svarbiau tikëti, o ne pasninkauti. Radæ menkiausià progà kartoja: ne malda, ne gerais darbais Dievui patiksi, o atvira ðirdimi. Tai dabar niekas ir nepasninkauja. Dël pasninko ir ekonomikos þyniai baugina: santûrûs maþina vidaus vartojimà, apyvartas, kad jas kur... Prancûzijoje pasninkas nunyko nuo tada, kai baigësi paskutinë maisto krizë. Gal pasninkas prasmingas tik alkstantiesiems? Lapkrièio 15 d. Kaip paauglystëje apie simpatijas, taip trisdeðimtmeèiai apie bûstà. Kokia kita idëja gali atgaivinti iðblësusá pokalbá, áveikti vëlyvo vakaro nuovargá, suartinti atitolusius bendrø kvailiojimø nebesiejamus draugus ir padaryti bendraminèiais tuos, kurie vos susipaþino. Oras, politika, vaikø ðaunumas viskas nublanksta prieð namà. Todël, kad tik jo niekada nepakanka. Duonai ir pyragaièiams algos gana, namui, butui ar kitai svajoniø erdvei niekados. Patekti á ekranà, paraðyti knygà, iðgarsëti, gyvenimà pradëti ið naujo viskà gali, tik nepajëgi turëti idealaus namo. Vien su Sauliumi Ð. nedrásèiau apie tai kalbëti, nes jis susitikæs pirmiausia klausia kà dabar skaitai. Paprastai per kelis mënesius kà nors bûnu þiûrëjæs. Uþtenka paminëti, o tas jau tæsia. Jo vienintelio nenorëèiau susitikti kur nors skubëdamas, nes neuþtektø pasisveikinti. Tà ar anà pamatæs, dþiaugies, kad skubi, o su ðiuo nepaðnekëjæs þinoèiau, kad daug praradau. Nors jis man nei draugas, nei kas... Lapkrièio 16 d. Kai Nicoje paskelbë, kad lietuviø kalba 2004 m., praëjus ðimtui metø nuo spaudos draudimo panaikinimo, taps oficialia Europos Sàjungos kalba, treèiàkart stojau á VU, ðásyk á vertimà. Apie tai godojau ir prieð penkiolika metø, bet anuomet ásivaizdavau tik groþinius vertimus. Dabar tarnauti lietuviø kalbai reikia kitokiais tekstais, pvz., ERK biuro darbo tvarkos taisykliø (liepos uþsakymas) arba reglamentø dël gràþinamøjø iðmokø tiekiant grûdus á Egëjo salas (rugsëjo uþsakymas) vertimais. Tokiais naujaisiais darbais pajuokinu tuos, kurie mena mano laidas radijuje. Sakau, noriu suþinoti, kokiuose rëmuose mes visi gyvename. Gerai, kad dauguma sutinka, kad darbas neniekingas. Lapkrièio 17 d. Þinau, þinau, kad kelionë á save svarbiau. Bet ar bëgu nuo savæs, jei verþiuos dirbti á Briuksemburgà? Ar gëda nors vienà kartà dël ko nors pasistengti? Kodël vis reikia dirbti tai, kà kiti siûlo, kuo gundo? Pasirinksiu, ko nesiûlo niekas, nes arba patys tuo baisisi, arba geisdami nenori varþovø grasiuosius vertimus. Ir rasiu juose azartà. Nustebinsiu savimi save patá. Su dabar verèiamais dalykais tikrai nei koðmaruose, nei svajonëse dar nebuvau susitikæs. Kam versti esë, jeigu jà ir pats galiu paraðyti. O sutarties dël muitø tikrai negalëèiau. Todël ji man ir ádomi. Lapkrièio 18 d. Pavargau rinkti, preparuoti ir performuluoti atsiminimus apie karà ir prieðkará, pabodo praðytis pas senolius á atmintá. Jeigu jie nukeliavo á save, tai kodël tà patá kelià turiu minti að? Jei sulaukæs trisdeðimties esu paniræs á istorijà, tai kuo liks domëtis NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

6 DIENORAÐTIS senatvëje. Be to, gimë sûnelis. Gana praeities, pirmyn á ateitá paskui besileidþianèià saulæ! Gerai bus ir pavirðutiniðka Europa, nudvasëjæs Europos pavirðius. Mokykloje mokë smerkti nedvasingus literatûros herojus, tarsi tikëdamiesi, kad nauja karta bus tokia kaip virð minios iðkilæ praëjusio amþiaus menininkai. Dabar atrodo, kad ið mûsø buvo ðaipytasi, mus klaidino... Pirdaug Lietuvoje mianininkø, pasakë U., kai G. jau buvo ásidràsinusi eiti pas já praðyti paramos gobelenui austi. Argi ne mokykloje jau reikëjo tai pasakyti? Gal ir ne. Tada nebûtø buvæ juokinga. Sausá padaviau paraiðkà, dabar gavau kvietimà á interviu su darbdaviais ir uoliai rengiuosi. Aiðku, praneða likus trims dienoms, kad reikia pateikti visus gyvenimo popierius. Surinkau krûvà. Bet kaip juose susigaudyti? Nukvakæs nuo lakstymo, vietoj kortø dëstau visokias paþymas ir rikiuoju: ta ant anos graþiau gula, ðita, kad ir kur kiðtum, niekur nedera. Lyg ir kozirinë, tik nëra ko nukirsti. Lapkrièio 19 d. Nuolaidos! O að eidamas sau tyliai: priedai! 15% priedai kelnëms. Hm, iðkart maþëja noras pirkti parduotuvëje. Arba skaitau: didesniø kainø akcija, ðiandien brangiau, dienos nereikalinga prekë. Man nuo to lengviau. Ir nëra baimës pamatyti vitrinoje neva kada nors praversiantá ðplintà. Juk ten viskas brangiau. Retenybë, kad reklamoje iðgirstum koká nors paradoksà arba pralinksmëtum. Padûsauju: ir vël kartojasi, ir vël tuo kriuksëjimu nori man ákiðti tà ar anà. Todël klausausi atvirkðèiai: kasdien be staigmenos, prekybos centras kvieèia nesirodyti. Kartais taip maga pamatyti kur nors pakelëje didþiulá stendà niekam tikæ siurbliai arba pirkit, suges bematant. Ilgai medituoèiau reginá ir spëlioèiau, ið kur tokia pilietinë dràsa. Gal pasiilgau vaikystës reklamø, kurios nebûtus dalykus skelbdavo esant. Að jais netikëdavau, bet raudonieji plakatai vis dëlto iðugdë nuojautà, jog yra ir anapusinë tikrovë, kad ir kaip jà dangstytum pirktinais apèiuopalais. Lapkrièio 20 d. Makabra: eina baltø chalatø procesija su þvakëmis ir vainiku, vienos gieda litanijà, kitos kvatojasi. Paskui suþinojau, kad uþdaro tà jø ligoninæ. Anksèiau name prieðais langus gimdydavo, matydavosi pamerktos gëlës. Jei pastatyta puokðtë (iðdráso, matai, nusiþengti vidaus tvarkai), vadinasi, mamai viskas gerai: ir pagimdë, ir namie yra kas laukia sugráþtanèios su lobiu. Dabar ilgai ten bus niekas. Lapkrièio 21 d. Kartà gyveno viðta. Ji padëjo kiauðiná. Apsidþiaugë ir nubëgo pasigirti ðuniukui, viðtai ir arkliui. Visi jà gyrë: Ðaunuolë viðta! Mes tai kiauðinio nemokam padëti! Gráþusi viðta pamatë antá ir sakë: Þiûrëk, koká kiauðiná padëjau. Antis: Ðità kiauðiná padëjau að. Kiaulystë! Að padëjau! Ne, að. Pasiginèijusios nutarë pakviesti tetà. Atëjusi teta paþiûrëjo á viðtà, á kiauðiná, á antá ir pasakë: Ðità kiauðiná padëjo viðta, bet dabar já paimsiu að ir nuneðiu berniukui Jurgiui. Ðitaip viðta gavo teisybæ, bet prarado kiauðiná. Tai naujausia lietuviø liaudies (tu jai taip pat priklausai) pasaka. Tik jos klausydamasis berniukas leidþia, kad jam ðveistume dantis. Ei, sveikas sulaukæs trisdeðimt mënesiø! Jurgio Morkaus pieðinys Lokys. 2 m. 582 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

7 KALËDØ MINTYS ARGI JIS NE JUOZAPO SÛNUS? Irena Vaiðvilaitë Kalëdinis atvirukas, kuriame pavaizduota Mergelë Marija su kûdikiu, nieko nestebina. Taèiau kà pagalvotume, Kalëdoms gavæ atvirukà su ðventojo Juozapo ir kûdikio Jëzaus atvaizdu? Gal pamanytume, kad siuntëjas ekscentriðkas, o gal ir prisimintumëme, jog Kalëdø paslaptis apgobia ne tik Marijos motinystæ, bet ir Juozapo tëvystæ. Marija buvo paðaukta tapti Iðganytojo Motina. Juozapas buvo paðauktas tapti Marijos vyru. Kasdienybës akimis þiûrint, Juozapas yra tik Jëzaus ir jo Motinos globëjas. Taèiau atidus Ðventojo Raðto skaitymas ir teologiniai apmàstymai krikðèioniðkoje tradicijoje suformavo kitoká Juozapo paveikslà. Já puikiai atskleidþia XVIII a. tapytojo Juozapo Èechavièiaus Ðventasis Juozapas ið buvusio Vizitieèiø vienuolyno baþnyèios Vilniuje. Ðis altorinis paveikslas vaizduoja ðv. Juozapà didingoje erdvëje, iðkilnios architektûros, debesø ir draperijø fone. Tvirtai ir ðvelniai, abiem rankomis Juozapas prilaiko ant stalo stovintá Kûdiká. Kûdikis, laikydamas lelijà, Juozapà apkabina. Prieð abu juos pamaldþiai priklaupia angeliukas... Kai kam ðis atvaizdas gali priminti vadinamàjá katalikiðkà kièà saldþius maldaknygiø paveikslëlius, kuriø purtosi autentiðko krikðèioniðko meno mëgëjai. XVIII a. religinës dailës kalba daugeliui prasilavinusiø katalikø dabar atrodo sekli. Bet tai skonio ir nusistatymo dalykas. Kaip visi religiniai atvaizdai, ðis ðventojo Juozapo paveikslas apie dvasios realybæ byloja savo laiko iðkalba. Akivaizdu, kad prieð mus ne realistinis atvaizdas. Iðkilminga architektûra religinëje Vakarø dailëje daþnai simbolizuoja tai, kà vadiname dangumi, amþinybe. Ikonose tà patá simbolizuoja auksinis fonas. Panaðiai kaip ikona, ðis paveikslas mums atveria dvasios tikrovæ, apvalytà nuo kasdienybës kintamumo. Iðmanantieji pieðimo dalykus netruks pastebëti, kad dailininkas sumaniai priartino, suplokðtino ir palengvino figûras, kad sutvarkë kompozicijà taip, jog kad ir kaip þiûrëtume á Juozapà, þvilgsnis visà laikà krypsta prie Kûdikio. Juozapo ir Jëzaus artumà pabrëþia visai nerealistiðkai pavaizduotas, labai stambiomis klostëmis besivejantis apsiaustas, sakytum, savaime juos abu gobiantis. Mari- jos ir Kûdikio atvaizduose juodu panaðiai gobia jos skraistë Motinystës apsiaustas. Juozapà ir Jëzø gobia Tëvystës apsiaustas. Visa Juozapo povyza, visas jo kûno judëjimas nukreiptas á Kûdiká. Nors Jëzus stovi ant stalo, galima sakyti, kad tikroji jo papëdë ar stovas yra Juozapas. Be to, Jëzus pavaizduotas taip, kad jo galva yra aukðèiau uþ Juozapo, taigi nekyla abejonës, kuris ðiame atvaizde yra svarbesnis. Jø dviejø santyká dar pabrëþia liturgijà iðmananèiam nesunkiai atpaþástama svarbi detalë Juozapas laiko Kûdiká per audeklà, jo rankos nelieèia Jëzaus kûno. Rankø uþdengimas audeklu liturgijoje yra ypatingos pagarbos þenklas. Lietuvos baþnyèiose dar galime pamatyti taip laikomà monstrancijà su Ðvenèiausiuoju Sakramentu. Taigi Juozapas globia, laiko kaip ðventenybæ ir rodo Kûdiká. Savo ruoþtu, Kûdikis, glausdamasis prie Juozapo, rodo jo skaistumo þenklà baltà lelijà. Ði lelija gali priminti ir Juozapo iðrinktumà. Pasak krikðèioniðko folkloro, Juozapas buvæs iðrinktas Mergelës Marijos suþadëtiniu, nes ið visø ant altoriaus sudëtø Dovydo giminës vyrø lazdø bûtent jo lazda praþydusi. Tas pats krikðèioniðkas folkloras Juozapà vaizdavo kaip senà naðlá. Aukso legenda pasakoja, kad Juozapas su Marija susiþadëjo jau sulaukæs aðtuoniasdeðimties. Garbus amþius turëjo pabrëþti, kad jis buvo tik Motinos ir Kûdikio globëjas. Taèiau Èechavièiaus paveiksle Juozapas barzdotas, bet jaunas. Dar viena ádomi detalë nepaisant iðkilmingos aplinkos, Juozapas basas. Basumas visada buvo nuolankumo ir neturto þenklas. Bet gali bûti, jog tai uþuomina á Degantá Krûmà, ið kurio Abraomo, Izaoko ir Jokûbo Dievas prabilo basam Mozei. Evangelijose nëra uþraðytas në vienas Juozapo þodis. Taèiau jo dalis Ásikûnijimo paslaptyje gali bûti palyginta tik su Mergelës Marijos dalimi. Mato evangelija prasideda Jëzaus genealogija, kuri ið tikrøjø yra Juozapo, Marijos vyro, genealogija. Evangelistas Juozapà vadina teisiu vyru, kuriam angelas apreiðkë, jog jo þmonos neðiojamas kûdikis yra ið Ðventosios Dvasios. Tà kûdiká jis, Juozapas, pavadinsiàs Jëzumi, nes jis iðgelbës savo tautà ið nuodëmiø. Matas sako, kad Juo- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

8 IRENA VAIÐVILAITË Simonas Èechavièius. Ðv. Juozapas Paveikslas ið Vilniaus Vizitieèiø baþnyèios zapas padarë taip, kaip Vieðpaties angelo buvo ásakyta. Juozapas buvo kilæs ið Dovydo giminës. Vykdydamas Dievo valià, jis prisiëmë Jëzaus tëvo pareigas, kartu padëdamas iðsipildyti paþadui, kad Iðganytojas, Kristus, kils ið Jesës ðaknies. Visi Luko ir Mato minimi Juozapo þygiai yra svarbûs Jëzaus paðaukimui ir to paðaukimo atpaþinimui. Juozapas su Marija nuvyko á Betliejø, Dovydo giminës namus. Èia gimë Jëzus, kurá pasveikino piemenys ir Iðminèiai. Juozapas pasirûpino sûnaus apipjaustymu ir davë jam vardà, Jeruzalës ðventykloje jis paaukojo pirmagimá sûnø ir aukà uþ já. Sapne angelo áspëtas Juozapas su ðeima pabëgo nuo Erodo á Egiptà. Pavojui praëjus sugráþo á Nazaretà. Paskutiná kartà Juozapas paminimas Luko pasakojime apie ðventosios ðeimos kelionæ á Jeruzalæ, per kurià dvylikametis Jëzus liko ðventykloje. Pamaldþios legendos tvirtina, kad Juozapas, nujausdamas Jëzaus paðaukimà ir jo kanèià, dar jaunas bûdamas mirë ið grauþaties. Bet ne pamaldþios legendos, o Evangelijø pasakojimas leidþia kalbëti apie Juozapo tëvystës ir jo tarnystës didybæ. Vykdydamas ciesoriaus paliepimà, Juozapas áraðë Jëzø á pasaulio pilieèiø Romos imperijos gyventojø sàraðus. Vykdydamas Dievo valià, jis ávedë Jëzø á iðrinktàjà tautà, davë jam Iðganytojo vardà Dievas su mumis. Vykdydamas religinæ pareigà, Juozapas ðventykloje paaukojo Jëzø Tëvui. Jis globojo ir Motinà, ir Kûdiká, já maitino, rengë bei augino. Juozapas iðmokë Jëzø melstis ir davë jam, kuris bus vadinamas dailidës sûnumi, amatà. Juozapas ávedë Jëzø á gyvenimà ir á pasaulá. Juozapas nebuvo biologinis Jëzaus tëvas, bet, priëmæs ðá tëvystës paðaukimà, jis gavo visas ir tobulas to paðaukimo dovanas. Dar kartà paþvelkime á Èechavièiaus tapytà ðventojo Juozapo su kûdikiu Jëzumi atvaizdà. Ant stalo, ant kurio stovi Jëzus, pavaizduota atversta knyga, be abejonës Ðventasis Raðtas. Jëzus yra kûnu tapæs Dievo Þodis, jis yra visø Dievo paþadø pilnatvë. Ði Ásikûnijimo pilnatvë palietë ir perkeitë du Jëzui artimiausius þmones nuo nuodëmës laisvà jo Motinà, Mergelæ Marijà, ir skaistø jo þemiðkàjá tëvà, ðventàjá Juozapà, teisø vyrà. Teisiais Ðventasis Raðtas vadina þmones, kuriuose veikia Dievo teisumas. Dievo teisume atsiskleidþia jo iðtikima meilë þmonëms. Trumpa Mato evangelijos pastaba, kad Juozapas padarë, kaip Dievo Angelas jam buvo liepæs, reiðkia ne tik nurodymø vykdymà. Juozapas, panaðiai kaip jo protëvis Abraomas, irgi teisus vyras, patikëjo Dievui savo gyvenimà. Kalëdø ðviesa Juozapo gyvenime nuðvito dosnia, nesavanaudiðka Tëvo meile, taip nusakyta pranaðo Ozëjo: Siejau juos su savimi pajautø saitais, meilës ryðiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudþia kûdikius prie skruosto... (Oz 11, 4). 584 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

9 ÞVILGSNIS Kariai ir civiliai KÆSTUTIS K. GIRNIUS Pastaruoju metu daþnëja vadinamosios humanitarinës intervencijos. Viena ðalis puola kità ar kitaip paþeidþia jos suverenumà, teigdama, kad ji gina puolamos ðalies pilieèius nuo represijø, þmogaus teisiø paþeidimø, gal net genocido. Praëjusá deðimtmetá JTO bent tris kartus palaimino tokià intervencijà. Intervencijos vyksta ir be jos pritarimo pvz., NATO antpuolis prieð Serbijà 1999 m., siekiant jà priversti iðvesti kariuomenæ ið Kosovo. Á tokiø intervencijø gretas bûtø galima átraukti ir karà su Iraku. Ateityje intervencijø veikiausiai tik daugës. JAV yra vienintelë supervalstybë. Ji gali sudaryti ryþtingøjø koalicijà ir imtis veiksmø prieð represines ir jos nemalonën patekusias ðalis, puikiai suprasdama, jog niekas tam negali veiksmingai pasiprieðinti. Pakito ne vien geopolitinë padëtis pasaulyje. Kinta tarptautinë teisë, pleèiasi jos apimtis. Kadaise ji reguliavo vien valstybiø santykius, o dabar taikoma sritims, kurios prieð 50 metø buvo laikomos valstybës vidaus politikos, tad ir sudedamàja jos suverenumo, dalimi. Tarptautinës teisës objektais tapo individai ir þmogaus teisës. Pagaliau Kosove, Irake ir Afganistane JAV parodë, kad pasikliaujant oro pajëgomis ir naujausia technika galima veiksmingai kariauti, nestatant savo kariø á pavojø, ir tai daro karà priimtinesná saviems pilieèiams. Dar kurá laikà bus ginèijamasi dël humanitariniø intervencijø moralumo ir teisëtumo (þr. mano skiltá NÞ- A, Nr. 7 8). Ávykiai nelauks diskusijos pabaigos, tad laikas pagalvoti, ar humantinarinëms intervencijoms galioja tie patys karo veiksmus ribojantys teisingo karo principai. Manyèiau, kad ne jie turëtø bûti sugrieþtinti. Pagrindinë prieþastis ði: intervencija pateisinama geresnio gyvenimo kûrimu vietos gyventojams, todël reikia laiduoti, kad gyvenimas ið tiesø pagerëtø. Deklaratyviø pareiðkimø apie ðviesià ateitá be priespaudos ir represijø maþa, bûtina iki minimumo apriboti karo þalà, ypaè þmoniø aukas. Jeigu per intervencijà þûtø daug taikiø gyventojø, jei þlugtø ûkis ir bûtø nuniokota infrastruktûra, intervencija taptø nepateisinama. Teisingo karo teorija suskirstyta á dvi dalis: pirmoji, vadinama ius ad bellum, nurodo, kokiomis aplinkybëmis galima kariauti, antroji, ius in bello, nustato, kokias priemones galima naudoti ir kurios draustinos. Abi teorijos dalys viena kità papildo: karas teisingas tik tada, kai jis vykdomas atitinkamomis aplinkybëmis ir teisingomis priemonëmis. Ius in bello gana grieþtai riboja karo veiksmus, kurie turi atitikti diskriminavimo bei proporcingumo kriterijus. Karius ir civilius gyventojus privalu traktuoti skirtingai. Smurtas gali bûti nukreiptas tik prieð karius, civiliai negali bûti taikiniai. Negalima tiesiogiai siekti nuþudyti civilius ar jø mirtá paversti priemone, pvz., ðalies demoralizavimui. Per Antràjá pasauliná karà miestø bombardavimas ir naikinimas buvo teisinamas mëginimu pakirsti ðalies ryþtà prieðintis, o tai esà turëjo sutrumpinti karà ir gal net sumaþinti aukø skaièiø. Bet kadangi tikslas buvo nepasiekiamas be civiliø aukø, þmoniø þudymas tapo bûtina priemone, tad ir smerktinu veiksmu. Diskriminavimo kriterijus nereiðkia, kad draustinas bet koks veiksmas, kuris pareikalautø civiliø aukø. Leidþiama pulti prieðo karinius dalinius ir karo pramonæ, nors dël to neiðvengiamai þûtø ir civiliø. Tokiu atveju taikytinas ius in bello kriterijus, kad þuvusiøjø skaièius atitiktø arba bûtø proporcingas siekiamam tikslui. Antai galima pulti pagrindinæ prieðo ðarvuoèiø gamyklà, nors ir paskaièiuojama, kad dël antpuolio netikslumø galëtø þûti ðimtas kaimynystëje gyvenanèiø þmoniø. Taèiau negalima rizikuoti ðimto þmoniø gyvybe, kai siekiama sunaikinti sargybos postà. Nëra grieþtø proporcingumo apskaièiavimo taisykliø, bet, pasikliaujant sveiku protu ir gera valia, ðioká toká sutarimà pasiekti galima. Vykdant humanitarinæ intervencijà, diskriminavimo bei proporcingumo kriterijus reikëtø taikyti grieþèiau nei áprasto konflikto atveju. Galima teigti, kad per áprastà karà ðalies, siekianèios gerbti teisingo karo normas, pilieèiai yra agresijos auka. Tokiomis aplinkybëmis kovojama kietai, nejauèiant sentimentø nei prieðo kariams, nei civiliams. Jø kariai vykdo agresijà, jø civiliams tenka atsakomybë uþ karà, nes jie pritarë savo valdþios veiksmams arba jiems nepakankami prieðinosi. Civiliams priekaiðtaujama net þinant, kad jø valdþia paèius juos engia. Kovojama su prieðu. Humanitarinës intervencijos sàlygos kitos. Pirma, nors reikia áveikti oponento ginkluotàsias pajëgas ir priversti jas nutraukti smurto veiksmus, dauguma ðalies, kurios teritorijoje vyksta karo veiksmai, gyventojø NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

10 ÞVILGSNIS nëra prieðai. Tai þmonës, kuriuos siekiama iðgelbëti nuo priespaudos, kuriø teises stengiamasi apginti ir atkurti, kuriø kanèios buvo intervencijos prieþastis. Antra, intervencijà vykdanti ðalis turi aiðkià jëgos persvarà, jos teritorija nëra puolama, jai ir jos gyventojams negresia realus pavojus. Tokiomis aplinkybëmis intervencijà vykdanèiai ðaliai tenka ypatinga atsakomybë vengti veiksmø, kurie dar labiau apsunkintø skriaudþiamøjø gyvenimà, ir ji gali prisiimti ðià atsakomybæ pernelyg nerizikuodama. Galima trimis bûdais sugrieþtinti diskriminavimo ir proporcingumo kriterijus. Pirma, reikia imtis ypatingø priemoniø civiliams gyventojams apsaugoti. Apskritai JAV tai daro taikiniai parenkami atsargiai, naudojamos itin tikslios palydovø valdomos bombos. Taèiau þûva daug civiliø, Kosovo kare per 500, ðiemet Irake gerokai daugiau. Tai didele dalimi yra pasekmë dabartinës Pentagono kariavimo doktrinos, itin daug reikðmës teikianèios savo kariø gyvybës iðsaugojimui. Gal ir klystu, bet per Kosovo karà, regis, neþuvo në vienas JAV karys. Pagal ðià doktrinà JAV naikintuvai puola ið penkiø kilometrø aukðèio, kur jø negali pasiekti prieðo raketos ir zenitiniai pabûklai. Bet ið tokio aukðèio gerokai sunkiau tiksliai nustatyti taikinius ir iðvengti ávairiø netikëtumø. Antai Kosove lakûnai sunaikino albanø bëgliø vilkstinæ, manydami, kad tai Serbijos kariuomenës konvojus. Kità kartà buvo paleista bomba á tiltà, bet kol ji pasiekë taikiná, ant tilto uþvaþiavo traukinys ir þuvo keliasdeðimt keleiviø. Abi tragedijos nebûtø ávykusios, jeigu lëktuvai bûtø labiau rizikavæ ir skridæ þemiau. Dar maþiau priimtinas yra Pentagono polinkis Izraelio pavyzdþiu vykdyti atentatus, naudojant lëktuvus ir raketas. Pasikliaujant þvalgybos duomenimis, naikinami pastatai ir vietos, kur esà slapstosi prieðai arba teroristai. Ðá mënesá per du atskirus incidentus Afganistane nuþudyta per 17 þmoniø, ið jø 15 vaikø, kai buvo subombarduoti namai, siekiant uþmuðti Talibano veikëjus. Ði taktika taikyta ir per Irako karà masiðkai bombarduojant pastatus, kuriuose átarta besislapstant Sadamà. Jis liko gyvas, bet þuvo ten buvæ nekalti þmonës. Kaip parodë ir Sadamo suëmimo pavyzdys, sulaikymo operacijai naikintuvø nepakanka, reikia ir pëstininkø. Antra, reikia grieþèiau interpretuoti 1997 m. Þenevos konvencijos str. 52, pasak kurio, leistina pulti karinës reikðmës turinèius objektus, neatsiþvelgiant á jø vaidmená civiliniame gyvenime. Vadinamøjø dvigubos paskirties objektø sàraðas labai ilgas tiltai, jëgainës ir skirstomieji tinklai, infrastruktûros elementai. Beveik kiekvienas reikðmingesnis ûkio objektas yra potencialus taikinys. Bûtø galima pateisinti grûdø sandëliø, maisto perdirbimo pramonës, net ir rezervuarø puolimà esà tai pakenktø prieðo tiekimo sistemai ir susilpnintø kariuomenës kariná pajëgumà. JAV nuosekliai bombardavo Serbijos dvigubos paskirties objektus, sunaikino daug didþiøjø gamyklø ir tiltø, 70% elektros produkcijos. Paèiame Kosove per pastatø buvo paþeista ar sunaikinta. Uþuot leidus pulti visus dvigubos paskirties objektus, bûtina radikaliai sumaþinti potencialiø taikiniø skaièiø. Kai kuriø þemës ûkio, maisto pramonës, elektros tinklø objektø apskritai negalima pulti, nes jø naikinimas labiausiai kenkia civiliams, dël kuriø ir vykdoma intervencija. Kitus potencialius taikinius tiltus, kelius, ryðiø centrus, sunkiosios pramonës gamyklas turëtø bûti leidþiama pulti tik tuo atveju, jei bûtø árodyta, kad jie kelia aiðkø pavojø intervento pajëgoms. Antai automobiliø pramonë gali bûti pertvarkyta ðarvuoèiø gamybai, bet jos nevalia bombarduoti, jei numatomas trumpas konfliktas, kuris baigsis pirmiau, nei bus spëta pertvarkyti gamybos linijas. Panaðius apribojimus galbût reikëtø taikyti ir áprastiniam karui. Lengva pulti infrastruktûros ir ûkio objektus, tikintis, kad tai palauð oponentø valià. JAV neslëpë vilties, kad infrastruktûros naikinimas paskatins serbus sukilti ir nuversti Miloðevièiø. Nors tokiø mëginimø paveikti civiliø nuostatas negalima lyginti su nusikalstamu miestieèiø masiniu þudymu per Antràjá pasauliná karà, tai veikiausiai paþeidþia diskriminavimo normà. Treèia, reikia riboti veiksmus prieð prieðo kariuomenæ, ypaè paaiðkëjus, kad palauþtas jo karinis pajëgumas. Kariai irgi iðvaduojamos ðalies pilieèiai. Daugelis jø nekalti ðauktiniai. Savanoriai daþnai esti nelabai gabûs vaikinai, stojæ á kariuomenæ, idant iðbristø ið skurdo. Paprastai nedalyvauja jie represijose prieð savo ðalies gyventojus. Jei intervencijos tikslas pakelti gyventojø gerovæ, tai tam nepadës masinis jaunø þmoniø þudymas. Galima nesutikti su ðiais pasiûlymais, ypaè paskutiniuoju. Esà jie visai nerealistiniai, ir net juos paskelbus bûtø sunkiai ágyvendinami. Siûlomi ius in bello taisykliø pakeitimai padidintø pavojø valstybës interventës kariams, o valstybës pareiga yra saugoti savo kariø gyvybæ. Tokiu atveju padidëtø intervencijos kaina ir sumaþëtø jos tikimybë. Tuo tarpu þmonës, dël kuriø bûtø taikomi karo veiksmø apribojimai, toliau kentëtø represijas. Taèiau norëèiau priminti, kad prieð 50 metø neásivaizduojami apribojimai dabar laikomi normaliais. Nors ir lëtai, bet bræsta þmoniø dorovinis sàmoningumas, o þiniasklaidos priemonës akivaizdþiau negu bet kada atskleidþia karo barbariðkumà. Greta to, dël milþiniðkos jëgos persvaros ásikiðanèios ðalies pergalë uþtikrinta, tad ji gali leisti sau normuoti smurto naudojimà. O ir padidëjusi grësmë saviems kariams, dël kurios intervencijos tampa politiðkai maþiau priimtinos, nebûtinai yra blogybë. Jei bus labiau rizikuojama savo kariø gyvybe, nebus lengvai pritariama intervencijai, kuri neiðvengiamai keltø grësmæ ðalies, á kurià ruoðiamsi ásiverþti, gyventojams. 586 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

11 TEMA: EKSPERTAI IR VALDÞIA EKSPERTO RIBOS Hans Georg Gadamer Idant ðá tà patirtume apie ekspertiðkumo ribas, turime ið pradþiø atlikti keletà perskyrø. Nors filosofija, kaip apie jà apibendrintai sakoma, ir nëra profesionalus kazuistikos menas, kuriam rûpi pirmiausia dirbtinai preciziðki apibrëþimai, taèiau mëginantysis filosofuoti turi gebëti ypaè atidþiai ásiklausyti á kalbà, sukaupusià daugybës kartø màstymo patirtá dar gerokai prieð imant mëginti màstyti. Tad ir ðiuo atveju nëra pernelyg radikalu ið pradþiø klausti, kà vadiname ekspertu ir kodël tai darome. Þinoma, kad tai gana naujas þodis, bet kuriuo atveju svetimþodis vokieèiø kalboje, ir kyla klausimas, kodël yra toks naujas þodis. Þodþiai paprastai mëgina ávardyti tai, kieno ypatybës iðryðkëja didþiuliame pro þmonijà pratekanèiame potyriø ir vaizdiniø sraute. Taip yra ir ðiuo atveju. Akivaizdu, kad buvo akstinas iðryðkinti ekspertø vaidmená pasitelkus sàvokà expertus. Ji reiðkia ne tik tai, kad esama kaþko, kas turi patirèiø, tokia yra lotynø kalbos þodþio expertus reikðmë. Tai nëra profesija leistis á patirtis ir turëti patirèiø, taigi bûti patyrusiam. Taèiau profesija tapo tarpininkavimas praktiniame gyvenime tarp moderniojo mokslo kultûros ir moderniosios visuomenës pavidalø. Taigi ekspertas uþima tarpinæ padëtá. Ið esmës jis nëra mokslininkas ir netgi ne tyrinëtojas ar mokytojas. Ekspertas uþima vietà tarp mokslo, kurio srityje jis turi bûti kompetentingas, ir visuomeninës politinës praktikos. Drauge aiðku, kad ekspertas nëra aukðtesnë instancija, priimanti galutinius sprendimus. Bendràja prasme vokieèiø kalbos þodis, kuriuo nusakome ekspertus, yra Gutachter ( vertintojas ). Gutachten tai senas geras vokiðkas þodis, jei gerai pamenu, vartojamas jau nuo XVI a. HANS GEORG GADAMER ( ) vienas þymiausiø XX a. vokieèiø màstytojø, hermeneutinës filosofijos kûrëjas (plaèiau þr. In memoriam, in: NÞ-A, 2002, Nr. 4). Pagrindinis veikalas Tiesa ir metodas (1960); svarbiausias liet. leidimas straipsniø rinkinys Istorija. Menas. Kalba (sud. ir vert. Arûnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos,1999). Èia publikuojamà esë (1988; pirmàsyk skelbta: Das Erbe Europas. Beiträge, Frankfurt a. M.: Suhrkamp, 1989; , S ) ið vokieèiø k. vertë Antanas Meilûnas. Taèiau reikia ásiklausyti á patá þodá. Gutachten reiðkia ir ðiame þodyje nuskamba kai kas, kà mes numanome þodþiais achten (gerbti, paisyti) ir erachten (manyti, laikyti kà kuo). Kas nors sako Mano manymu, ir tuo numano: að to neþinau visiðkai tiksliai, tad dël to dar reikëtø pasiklausti ir kitø. Ir jei manæs paklausia, tai að suteikiu vienokià ar kitokià informacijà. Toliau ekspertas arba vertintojas visuomeniniame politiniame gyvenime yra pavaldus tikriesiems sprendëjams (Entscheidungsträgern). Ið tikrøjø tai, pavyzdþiui, uþfiksuota ir teisinëje sistemoje. Teismas neprivalo pasiremti specialistø ekspertize kaip nulemianèia, sprendþiant apie nusikaltimo faktà arba priimant nuosprendá. Vertinantis specialistas, ekspertas yra tas, kurio iðklausoma. Jis nestoja ar, tiksliau, neturëtø stoti á tikrøjø sprendëjø vietà. Manau, ðitaip taps aiðkesnis kritinis temos kontekstas. Reikia paþymëti, kad mûsø visuomeniniame ir politiniame gyvenime moksliniai ekspertai pradëjo atlikti daug svarbesná vaidmená. Prisiminkime, pavyzdþiui, kas dedasi didþiosiose teismø aferose, taigi ten, kur iðties kalbama apie didelius ir svarbius dalykus, antai teismo procesuose tarp didþiøjø naftos ar plieno bendroviø, vyno skiedimo byloje ar pan. Tad ðiandien galbût viskas daþniausiai priklauso nuo to, kas á savo pusæ patrauks autoritetingiausius ekspertus. Anksèiau tikrasis meistras, taigi þmogus, kuriam priklausë stoti á kaltinamojo arba kaltintojo pusæ, buvo advokatas arba, kaip jis vadinamas Prancûzijoje, le Matre. Ðiandien geidþiamiausia ir daþnai, kaip man regis, svarbiausia figûra dideliu mastu yra tapæs ekspertas. Taigi aiðku, kad tarpinë padëtis tarp, viena vertus, mokslo ir tyrinëjimo (Forschung), kita vertus, teisinio ar visuomeninio politinio sprendimo negali bûti nepaþeidþiama ir vienareikðmë. Didëjanti vaidmens, kurá mûsø visuomenëje atlieka ekspertai, svarba veikiau yra rûpestá keliantis simptomas, kad didëja sprendëjø nemokðiðkumas. Taip yra ne dël jø kaltës, o priklauso nuo viso mûsø gyvenimo administracinio, verslo, pramonës, prekybos ir privataus komplikuotumo laipsnio. Paskutiniu metu pernelyg daþnai nebeveikia senasis áþvalgumas, kuris sveiko proto þmogaus atveju pleèiantis gyvenimo patirèiai ir kurio pagrindu kai kuriose teisinëse NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

12 HANS GEORG GADAMER kultûrose, antai angliðkoje, iki pat mûsø dienø priimant nuosprendá didþiulë veikimo erdvë paliekama teisëjo nuovokai. Neatsitiktinai socialinëje ir teisinëje santvarkoje, kurioje ðiandien gyvename, mes vis labiau klausome eksperto arba perduodame jam verdikto teisæ. Taigi pirmasis mûsø apmàstymo atramos taðkas yra tas, kad visuomeniniame politiniame gyvenime pastebime tam tikrà ekspertiðkumo dominavimà ir turime pasiaiðkinti, ar prieþastys, atvedusios prie eksperto kategorijos susiformavimo, yra neabejotinai teisëtos, kad jas bûtø galima sankcionuoti. Ðiandien mokslo þodis yra nepaprastai paveikus. Atsiþvelgiant á didelá mokslo ir tyrinëjimø autoritetà, nelieka nieko kita kaip pripaþinti ir ekspertø vaidmená vis gausëjant tyrimø pateikiamoms þinioms. Taèiau net ir tokioje situacijoje visi juntame vidines abejones, ar ne per didelis reikalavimas mokslui lemti daugybæ vieðojo gyvenimo klausimø ir iðspræstinø dalykø. Èia prisijungia visas katalogas klausimø. Pavyzdþiui, tyrinëtojui arba ekspertui gali bûti ne taip paprasta, kai jis patiria Motina tyriausioji. Ið ciklo Loreto litanija. XVIII a. Dail. Josefas Sebastianas Klauberis toká visuomenës lûkesèiø spaudimà. Jis gali bûti priverstas iðtarti galutiná þodá, nors tyrinëtojas ið tiesø tokio daikto kaip galutinis þodis neþino. Dël to ir iðkyla nesutarimø tarp ekspertø. Tad bûti paklaustam kaip ekspertui bet kuriuo atveju yra labiausiai varþanti situacija. Að pats esu sûnus chemiko, kuris dël alkaloidø tyrinëjimø buvo didþiulis autoritetas ir todël kartais bûdavo pasitelkiamas kaip vyriausiasis ekspertas teismo procesuose nagrinëjant sudëtingas nunuodijimo bylas. Esu visiðkai ásitikinæs, kad teismai niekada nebuvo labai patenkinti jo ekspertizëmis. Jis buvo tikras tyrinëtojas, visada pabrëþdavæs ir tai, ko mes neþinome. Taèiau teismas to nenori girdëti. Teismas nori þinoti, kas yra tikëtina. Bet tam tikrais atvejais neiðvengiamai turi bûti paliktas galimybiø atvirumas. Þinoma, bûna aiðkiø bylø, kai galima teigti, jog negalëjo bûti taip, kaip tvirtina kaltinamasis ar jo gynyba. Vis dëlto nunuodijimo procesuose esama grupës neþinomø faktoriø, kai tam tikromis aplinkybëmis, kaip ir kaltinimo numanomu nunuodijimo atveju, gali pasireikðti tie patys simptomai ir pasekmës. Mano èia pateiktas pavyzdys kaþkuria prasme yra ribinis, taèiau drauge pamokomas abiem aspektais: ir tuo, kà galima nusakyti kaip þinoma, ir tuo, ko negalima atmesti kaip galimybës. Mokslas retai pajëgus aiðkiai atskirti. Todël taip ir nutinka, kad moksliniø teiginiø ribos daþnai nepatenkina visuomenës poreikio bûti informuotai apie ateities perspektyvas. Prisiminkime kad ir situacijà po baisios branduolinës katastrofos Ukrainoje. Èia mes nieko neþinome. Tokiø ávykiø ilgalaikës pasekmës perþengia mokslo kompetencijos ribas. Taèiau spaudþiami vieðuomenës ir atsiþvelgdami á jos teisëtà poreiká gauti informacijà ekspertai turi pasisakyti. Þmonës nori þinoti, koks ið tikrøjø yra visø tokio tipo ir panaðiø atominiø elektriniø nesaugumo koeficientas. Taigi ðiame lauke mes stebime ekspertø ginèà. Pirmomis savaitëmis po nelaimës beveik kiekvienà dienà galëjome perskaityti arba iðgirsti naujas ekspertø iðvadas ir daþnai pateikiamas nepakankamai moksliðkai pagrástas kraðtutines nuomones. Atsakomybæ juntantis specialistas visada duos suprasti, kad tai ekstrapoliacija, taèiau jis vëlgi negali visiðkai kontroliuoti, kaip jo pasisakymas bus pateiktas vieðai. Tai priklauso ir nuo paèiø politikø. Jie turi mëginti uþkirsti kelià perdëtai isterijai, kita vertus, jiems tenka atlaikyti komerciniø ir pramoniniø interesø spaudimà, kuo labiau uþmaskuoti tikruosius pavojus. Ðitaip mes regime ekspertus atsidûrusius átakø átampos lauke, kuriame ekspertas turi vieðai pasisakyti taip, kaip já verèia jo mokslininko sàþinë, ir sykiu taip, kaip ið jo tokiu atveju reikalauja pilietinë sàþinë ir jo kaip eksperto funkcija. Visa, kà ligi ðiol pasakiau, ir tiesø buvo ne apie mokslo ribas, taip pat ir ne apie mokslo atsakomybæ. Tai kita tema, kurios að èia negaliu visiðkai nepaliesti, nes ji 588 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

13 EKSPERTO RIBOS glaudþiai susijusi su ekspertizës vieta mûsø visuomenëje. Abiejø ðiø dalykø sàlygos akivaizdþiai panaðios. Ir tyrinëtojas, ir ekspertas patiria visuomenës spaudimà. Iðties esama tokiø esminiø klausimø, kuriuos ðiandien norime pateikti mokslui, kad tiesiog privalome kiekvienà mokslininkà padaryti ekspertu, dël savojo þiniø ir patirties pranaðumo turinèiu mums pateikti tikràsias veikimo direktyvas. Norint nustatyti iðties teisëtà eksperto funkcijà visuomenëje, reikia leistis á platesná apmàstymà. Akivaizdþiai egzistuoja tam tikra átampa tarp, viena vertus, þinojimo ir gebëjimo apskritai, antra vertus, ðio þinojimo bei gebëjimo dalykinio pritaikymo tinkamumo ir teisëtumo. Tai nëra moderniojo mokslo kultûros ypatybë. Panaðus darbo pasidalijimo principas, nors ir pirminëmis, negrabiomis formomis, veikiausiai buvo visose civilizacijose. Nes tokiai natûraliai ekonominio visuomeninio gyvenimo raidos tendencijai kaip specializacija, kai tik pasiekiamas tam tikras sëslumas, jau nebereikia jokiø ypatingø kultûriniø sàlygø. Þinoma, nebûtinai visada turi kilti konfliktas tarp þinovø specialistø ir nespecialistø, priimanèiø praktinio pritaikymo sprendimus. Kad rastøsi konfliktø, tereikia visai nedaug. Ir neturi jokios reikðmës, ar tai þinios ir gebëjimai specialisto moderniàja mokslininko prasme, ar specialisto pirmaprade prasme águdusio piemens, medþiotojo, amatininko sukirpimo þinovo. Abiem atvejais kalbama apie gebëjimà kà nors pagaminti, ávaldyti tam tikroje srityje, taèiau abiem atvejais ðis þinojimas ir gebëjimas yra kitoks nei þinojimas, kuris turi nuspræsti apie tinkamumà panaudoti geram. Be abejo, èia esama glaudaus sàryðio. Apraðydamas ðá racionalø elementà ieðkant sprendimo bet kokioje þmogiðkojoje veikloje, savàja phronesis sàvoka Aristotelis akivaizdþiai aprëpë abu aspektus atsiþvelgdamas á jø neiðardomà vienybæ: viena vertus, racionalumà, pasireiðkiantá ieðkant priemoniø duotam tikslui pasiekti, kita vertus, paties tikslo radimà, suvokimà ir iðlaikymà, kitaip tariant, racionalumà pasirenkant tikslus, o ne tik renkantis priemones. Mat nors teisinga tarti, kad ávairiø galimybiø tikslui pasiekti akivaizdoje pasveriamos ávairiausios priemonës ir galiausiai tarp jø pasirenkama, bet anaiptol nëra lygiai suprantama, kad ið tokio pasirinkimo turi rastis ir tikslas, kurá turi atitikti priemonës. Veikiau taip yra sutvarkyta þmogiðka visuomeninë bûtis, jog þmogui bræstant perduodama tam tikra normatyviø orientyrø visuma, kuri já galiausiai taip paveikia, kad jis laiko esant natûraliu ir teisingu dalyku tik ðitai, o ne kà kita. Þinoma, ðis iðankstinis formavimas per lavinimà, paproèius, socialiná prisitaikymà nereiðkia visiðko racionalaus atsakomingumo atsisakymo, tad, konkreèiai nusistatant ribotus tikslus, iðlieka pasirinkimo elementas. Kaip tikslà suvokiame ir ðia prasme pasirenkame tai, kas dera teisingo gyvenimo, gyvenimo gërio poþiûriu. Tai yra mûsø praktinio proto racionalumas, valdantis ir mûsø veiklà, ir pasirenkamø priemoniø tikslingumà. Kad ir koks akivaizdus bûtø pamatinis praktinës iðminties ir dorovinio protingumo neatskiriamumas, taèiau jau ankstyviausiose civilizacijos formose praktinës veiklos tinkamø priemoniø radimo duotam tikslui pasiekti sritis pasirodo dviem pavidalais. Pirmà að vadinu iðmokstamu þinojimu, kurá graikai nusakë þodþiu techne ir kurio meistriðkumas pasireiðkia tuo, kad ágyjama konkretaus þinojimo specialybë. O kitas apima sritá, kur visos praktinës priemonës duotiems tikslams siekti yra paliktos individo sprendimo galiai ir iðmonei, ir tam nereikia ðalia turëti dalyko specialisto. Labai svarbu suvokti ðá skirtumà. Tik tada suprasime, kodël ekspertai nuolat atsiduria keblioje padëtyje, kai kyla konfliktas su sprendëju. Ðis konfliktas akivaizdþiai priklauso pamatinei visuomeninio gyvenimo sàrangai. Jis mums gerai þinomas kaip nepaliaujamas klausimas apie gërá, dël kurio Sokratas uþsitraukë bendrapilieèiø neapykantà. Á klausimà apie gërá negalëtø atsakyti nei valstybininkai, nei, kaip mes sakytume, literatai, taigi poetai, nei amatininkai. Tai pranoktø jø, kaip konkretaus dalyko specialistø, kompetencijà. Ði átampa apima net paprastus amatininkø ûkinius santykius, kaip tai yra nusakæs Platonas: nurodyti yra funkcija to, kuriam reikia to, kas gaminama, o tam, kuris gamina, telieka ðiam nurodymui paklusti. Ûkinio proto pavaldumas visuomeniniam protui, atrodo, yra neginèytinas. Taèiau lygiai taip pat neginèytina, kad ðis pavaldumas bûna ginèijamas, ir kad pirmojo kompetencija mëgina ásitvirtinti stodama prieð antrojo kompetencijà. Grynosios aprûpinimo visuomenës idealas ne tik utopiðkas; tai yra ir neiðvengiamai nestabili bûklë. Visuomeniniame þmoniø gyvenime visuomet turime reikalà su valdþia ir pavaldumu, taigi su galia. Netgi Platono idealusis miestas remiasi prielaida, kad þmogiðkieji poreikiai ir to nereikia árodinëti niekada neapsiriboja patys savaime. Turint tai omeny suprantama, kad modernioje pramoninëje visuomenëje egzistuoja atvirkðèias gamybos ir paklausos santykis, mat, idant verslas klestëtø, reikia, kad gamintojas sukurtø paklausà, þmogiðkajam troðkimui suþadintø poreikius. Toks yra moderniosios ekonomikos gyvenimas. Net jei nuolatinis poreikiø augimas bei siekis juos patenkinti ir yra pamatinis prigimties bei þmogaus visuomeniðkumo poþymis, vis dëlto esama skirtumo, ar visa ûkio sistema remiasi poreikiø patenkinimu, ar nuolatiniu naujø poreikiø suþadinimu. Pastaruoju atveju stiprëja spaudimas, kurá patiria gamintojas ir dalykinës þinios tø, kurie reguliuoja gamybos procesus. Panaðiai ir ekspertø vaidmená moderniojoje visuomenëje lemia ypatinga situacija, kai mokslo balsas turi atsilaikyti prieð visuomenës interesø ir poreikiø spaudimà. Kitas motyvas, ðiame kontekste palieèiantis ne tiek NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

14 HANS GEORG GADAMER paties mokslo ribas, kiek jø socialiná veiksmingumà, remiasi tuo, kas mëgstama vadinti faktø kalba. Tai gerai þinoma pretenzija, ypaè reiðkiama gamtamokslinio tyrinëjimo, kuris yra pratæs ðitaip didþiuotis prieð miglotus ir netvirtus likusiø vadinamøjø mokslø teiginius, esà jis susiduriàs su faktais. Kiekvienas þino, kad sàvoka faktas, kuria èia remiamasi, visada implikuoja argumentacijos grandinæ, kuri savaime nëra tiesiog faktas, o priklauso nuo tam tikrø lûkesèiø ir interesø bûklës. Plaèiai þinoma faktø sekø kiekybinio apdorojimo propagandinë vertë ir átikinamoji galia. Statistika yra viena stambiausiø propagandos priemoniø ne tik pamokyti, bet ir tam tikroms reakcijoms sugestijuoti. Tad fakto sàvokos kritika yra neatsiejama apskritai nuo bet kokio kritinio moksliðkumo. Taigi èia nëra esminio skirtumo tarp gamtos ir dvasios mokslø. Be abejo, pastaruosiuose, antai istorijos moksle, ypaè pavaizdu, kad ne gryni faktai, o tik faktai konkreèiame reikðminiame kontekste ið tiesø atitinka buvimo faktu reikalavimà. Tai, kad Napoleonas per mûðá prie Vagramo susirgo sloga, galbût ið tiesø yra svarus istorinis faktas, kuris paaiðkina jo pralaimëjimà. Ir ði sloga, be abejo, buvo faktas, tik ðtai ne kiekviena sloga ðia prasme yra reikðmingas faktas, kuriuo galima teisëtai remtis. Tas pat mutatis mutandis galioja ir faktams, kurie, pavyzdþiui, yra árodyti eksperimentais: tarsi pats eksperimentas neprovokuotø atsakymo á tam tikrà klausimà ir taip nebûtø átrauktas á supratimo kontekstà; ir tik jis tesuteikia svorio faktui, kurá galima matuoti ir nustatyti. Ðie samprotavimai anaiptol neginèija, kad objektyvumo siekis ir bet kokio subjektyvaus faktoriaus eliminavimas yra rimta mokslininko pastanga, ir kad kaip tik ði tyrinëtojo dorybë bûti kritiðkam savæs paties atþvilgiu nusipelno didþiausio pasigërëjimo. Taèiau lygiai taip pat pripaþintina, kad ði tyrinëtojo besàlygiðkai kritiðka savikontrolë labai daþnai nepajëgia patenkinti poreikio þinoti. Mat jis negali kalbëti vien kaip tyrinëtojas ar mokslininkas, kai imamos svarstyti jo sprendimo praktinës pasekmës. Tik ðis mokslininkui tarsi primetamas apribojimas ið esmës yra neleistinas. Be abejonës, atsakomybë uþ þinojimo pasekmes yra kas kita nei toji savidisciplina ir pasiaukojimas, atvedantys prie þiniø ir gebëjimø ágijimo. Man regis, neleistina kalbëti apie mokslo atsakomybæ tada, kai gresia piktnaudþiavimas jo rezultatais. Ðitaip argumentuojant, vël turëtø bûti iðkvieèiamas ðio klausimo ekspertas, kuris mums pasakytø, ar gresia toks piktnaudþiavimas arba ar galima nekenksmingai taikyti mokslo mums suteiktà gebëjimà, taip patektume á begalinæ regresijà, kuri galiausiai verstø pripaþinti, kad ekspertas egzistuoja ne tam, kad prisiimtø tokio tipo atsakomybæ. Èia veikiau yra bendrai atsakingas kiekvienas, priklausantis þmoniø bendrijai. Ðiuo poþiûriu modernioje visuomenëje, nepaisant jos sudëtingumo sàlygotø skirtybiø palyginti su Vakarø civilizacijos apyauðriu, turime ne kai kà nauja, o tai, kà nuo seno þinome kaip sokratiðkàjá klausimà: tai, kad mes galiausiai patys bûsime patikrinti ir kad tai priklauso nuo mûsø paèiø. Tai gali pavaizduoti vieno Platono dialogo iðtrauka: Norëèiau papasakoti sapnà. Nesiimu svarstyti, ar jis atkeliavo per teisingø ir gerø ar per klaidinanèiø ir blogø sapnø vartus. Jei tarp mûsø visiðkai viskà lemtø mokslas, tai viskas klostytøsi grieþtai moksliðkai. Daugiau nebebûtø laivininkø, neiðmananèiø savo dalyko, nebûtø gydytojø, karvedþiø ir apskritai tokiø, kurie nebûtø iðties ávaldæ savo amato. Tokiu atveju bûtume daug sveikesni nei ðiandien, iðeitume sveiki ið visø keliavimo ir kariavimo rizikø, mûsø maðinos, drabuþiai ir apavas, tiesiog viskas, ko mums reikia, bûtø tinkami iki tobulumo, ir dar daug kas kita, nes mus visada aprûpintø tik tikri dalyko þinovai. Maþa to, mes pripaþintume ir prognostikà kaip mokslà apie ateitá. Ir èia mokslas turëtø pasirûpinti visø ðarlatanø iðvaikymu ir tuo, jog tarp prognostikø kaip ateities planuotojø bûtø vieðai iðklausyti tikrieji dalyko þinovai. Jei viskas taip bûtø sutvarkyta, tada, þinoma, visi þmonës elgtøsi ir gyventø pagal mokslà. Mokslas gerai viskà priþiûrëtø ir saugotø nuo diletantizmo ásiverþimo. Taèiau ar mes ðitaip viskà moksliðkai darydami, atliktume tai gerai bei bûtume laimingi, tuo vis dëlto negalime bûti tikrai ásitikinæ. Taèiau ar, idant kas nors bûtø daroma gerai, apskritai galima turëti kità idealà nei mokslà? Galbût ne, taèiau norëèiau suþinoti dar vienà smulkmenà: o koká mokslà tu turi galvoje? Tai paþodinis vertimas, ir jis atrodo toks neátikëtinai modernus tik todël, kad graikiðka sàvoka episteme visiðkai korektiðkai perteikiama mokslo sàvoka. Ðis graikø kalbos þodis apima ir þinojimà, paþinimà, ir mokslà. Taèiau ar gali mokslas visur atstoti þinojimà? Ir gërio paþinimà? Ar gali bûti mokslas apie gërá? Kaip tik Wissenschaft ir Wissen reikðmiø atsiskyrimo proceso vokieèiø kalboje, tarp kitko, vykusio tik XIX a. semantiniame lygmenyje atsispindi pagunda, glûdinti ir graikiðkoje argumentacijoje: uþuot paèiam þinojus ir apsisprendus, pasikliauti kito þinojimu. Ið tiesø turime patys nuolat pasirinkti, ir apskritai iðlieka rizika, ar mes ið tikrøjø ðitaip pasiekiame gera, ar tik tai, kas geriau. Ðia prasme garsusis sokratiðkasis neþinojimo þinojimas kaip ir nieko ypatinga, o tiksliau: neþinojimas kaip toks nëra nieko ypatinga. Taèiau ðitai sau prisipaþinti nëra taip lengva. Ir jau veikiau kaip visuotinesnis iðkyla reikalavimas þmogui þinoti tai, kas geriau, taigi priimti teisingà sprendimà. Tai atsispindi ir graikø kalbos sàvokoje, kurià ávedë Aristotelis prohairesis, paprastai verèiamoje kaip pirmenybinis 590 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

15 EKSPERTO RIBOS pasirinkimas. Aiðku, tai pasibaisëtinai dirbtinë sàvoka, apimanti ir pirmenybës teikimà bei pasirinkimà, remiantis pasekmiø numatymu. Ðitaip drauge iðryðkëja ir semantinës mokslo raidos fonas. Juo labiau institucionalizuojama kompetencijos forma kaip priebëga ekspertui arba specialistui nuo jo neþinojimo, juo labiau pasislepia tokio pabëgimo ribos ir bûtinybë paèiam apsispræsti. Sokratiðkoji argumentacija, su kuria susipaþinome, nuþymi pamatiná þmogaus polinká, ypaè iðryðkëjusá mûsø biurokratëjanèioje civilizacijoje: mokslas ir jo atsakomingumas turi stoti á asmeninës atsakomybës vietà. Tikroji problema nëra tai, kad ði situacija kaip tokia yra kaþkuo ydinga. Kur esama mokslo, ten turi bûti panaudojamos ir jo þinios. Þmogaus visuomeniðkumas tuo ir pasiþymi, kad pavienis individas niekada nepajëgus visose savo gyvenimo srityse iðsiversti vien su savo þiniomis ir gebëjimais. Moderniosios mokslo institucijos raida kaip tik ir ágalina tai, kad jei mums reikia priimti sprendimus, tai visose praktiniø sprendimø srityse turime naudotis informacijos ágijimo ir iðmokimo galimybëmis. Tai bûdinga ne tik biurokratinës visuomenës situacijai. Tai, kad þmogui tenka pasinaudoti kito þiniomis ir gebëjimais, glûdi paèiame jo visuomeniðkume. Kitu pasitikima, nes pasitikima jo þinojimo teisingumu. Èia glûdi tikrosios autoriteto sàvokos ðaknys ir kartu pasireiðkia autoriteto nepaðalinamumas ið visuomenës sàrangos. Taèiau tai yra ir þinojimo autoritetas. Taigi moderniajai civilizacijai tikrai priklauso autoritetas, kurá anoniminë mokslo institucija teisëtai turi neprofesionalø atþvilgiu. Tad tai, kad ásiklausoma á eksperto balsà ir kad pripaþástamas jo þinojimo pranaðumas, nëra mûsø visuomenës raidos yda. Prieðingai, þmogaus pareiga ir yra priimant kiekvienà sprendimà kiek ámanoma labiau pasitelkti þinojimà. Maxas Weberis yra iðplëtojæs tai nusakanèià tikslo racionalumo sàvokà ir parodæs, koks didelis yra emocijø ir interesø sàlygojamo pasirinkimo pavojus, kai jam trûksta racionalaus nuoseklumo, tikslo pasiekiamumà susiejant su priemoniø racionaliu patikimumu. Weberis áþvelgë moderniojo individualizmo silpnybæ kad pareigà þinoti uþgoþia neapibrëþtos geros valios, gerø ketinimø arba tyros sàþinës instancijos. Ðá momentà kaip tik ir þenklina ásitikinimo etika ir atsakomybës etika. Taèiau tai anaiptol nereiðkia, jog visi sprendimai visuomet priklauso nuo þinanèiojo kaip galutinës instancijos. Veikiau tai yra racionalistinio sukirpimo XVIII ar XX a. Apðvietos paklydimas manyti, kad visais pasirenkamøjø sprendimø atvejais esama ekspertø. Ið principo privalëtume sekti Kantu, aiðkiai skyrusiu protingumo sàlygiðkus imperatyvus, kai iðties vieðpatauja tikslo racionalumas, nuo besàlygiðko kategorinio dorovinio priesako imperatyvo. Ðis besàlygiðkas kategorinis imperatyvas kaþkuria prasme nusako tai, ko ið manæs niekada negali atimti kito þinojimas. Bûtent tai apibrëþia atsakomingumo sàvokà ir tam tikra prasme sàþinës sàvokà. Galintis geriau þinoti arba pasirûpinti geresniu þiniø bagaþu þino esàs atsakingas uþ savo sprendimo pasekmes. Graikø iðskleista praktinio protingumo sàvoka dël to nekelia jokiø abejoniø. Taèiau ir Kanto atþvilgiu elgiamasi neteisingai, kai jo protingumo hipotetinio imperatyvo ir dorovingumo kategorinio imperatyvo perskyra buvo ir yra laikoma abiejø imperatyvø atskiriamumu. Protas yra nedalomas. Mano akimis, vienas didþiausiø Kanto nuopelnø yra jo pedagogikos mokymas, kad vaikas visada yra nuvertinamas, kai manoma, jog negalima apeliuoti á jo protà. Tas pat akivaizdþiai galioja ir teisingumo jausmui, kuris reikalauja ankstyvo ugdymo ir prieþiûros. Ðitai galima pamatyti net ir stebint naminius gyvûnus. Bet kuriuo atveju dalijimasis su kitais, gebëjimas pralaimëti þaidþiant ir pan. yra nepaprastai svarbus auklëjant maþus vaikus. Jei ankstyvame amþiuje nepa- Iðminties sostas. Ið ciklo Loreto litanija. XVIII a. Dail. Josefas Sebastianas Klauberis NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

16 HANS GEORG GADAMER kankamai ádiegiami tam tikri ágûdþiai, tai vëlesniame gyvenime daþnai kyla sunkiø pasekmiø. Man regis, neginèijamas Kanto nuopelnas buvo, pasitelkus Rousseau, socialiná politiná ir socialiná utilitariná XVIII a. vieðpataujanèios klasës optimizmà nuleisti ant þemës ir paþaboti jos ðvietëjiðkà arogancijà. Kanto mokymas apie kategoriná imperatyvà kaip tik ir reiðkia, kad mûsø tikslams ir siekiams galioja tam tikros besàlygiðkos ribos. Ðtai viena Kanto pateikiamø kategorinio imperatyvo iliustracijø visus tiesiog átikina. Privalu kiekvienà þmogø pripaþinti kaip tikslà savaime ir niekada nevalia traktuoti jo kaip priemonës. Tai, þinoma, nereiðkia, kad kitas þmogus nebûna gana daþnai panaudojamas kaip priemonë saviems tikslams, taèiau tai reiðkia, kad neleistina, jog jis prieð savo valià ir ne savo laisvu sutikimu tarnautø arba netarnautø. Kiekvienà þmogø suvarþanèiø faktiniø priklausomybiø akivaizdoje galima suabejoti, kà konkreèiu atveju reiðkia laisvai. Mes visi tam tikra prasme esame visos mûsø visuomenës sistemos tarnautojai. Taèiau kaip politiðkai lygiateisiai pilieèiai, esame tokie tarnautojai laisvu apsisprendimu ir bûdami atitinkamai atsakingi. Tik tada, kai kità gerbsime kaip savæs paties tikslà, galësime gerbti ir patys save. Tai XVIII a. paveldas ir apskritai krikðèioniðkosios Vakarø kultûros vaisius, kuriuo ðiandien dalijasi visa þmonija. Negali bûti vergijos, privalo bûti lygybë prieð ástatymà. Priartëjame prie visos þmogaus teisiø problematikos. Þmogui, kuriam XVIII a. pabaigoje sekuliarizuoti krikðèioniðkojo kultûros pasaulio idealai atrodë savaime suprantami, galëjo bûti akivaizdu tai, kas gerëjanèiomis þmonijos gyvenimo sàlygomis yra ávairiausiø nesutarimø objektas, problema. Galima buvo svajoti apie teisinæ santvarkà, kuri privalomai apimtø visus þmones, kaip tai tam tikrose srityse daugeliu aspektø jau yra pasiekta, pavyzdþiui, karo teisëje. Galëjo atrodyti akivaizdu teisës ir ástatymo pagrindø ieðkoti þmogiðkosios prigimties esmëje, bet, kaip þinoma, iðlieka gana plati skalë klausimø: kas galioja konkreèiose teisinëse, paprotinëse ir socialinëse sistemose, kaip ðiomis sàlygomis konkreèiai veikia ástatymai? Toks pat sudëtingas klausimas yra eksperto idëja pavyzdþiui, teisës eksperto apibrëþtoje, antai, tarptautinës teisës srityje. Ið tiesø èia pasirodo principiniai bet kokios ástatyminës santvarkos rëmai, kurie visada turimi omenyje, màstant apie teisines santvarkas. Apie teisines, ástatymines priemones galima galvoti visada, kai numanome egzistuojant bendrus pamatinius ásitikinimus. Taèiau ir tokiu atveju teks atsiþvelgti á tai, kad teisiniai potvarkiai visada provokuoja ir jø apëjimà. Ðio samprotavimo iðties negalima pamirðti netgi kalbant genø technologijos ir piktnaudþiavimo ja klausimu. Reikia ið principo kitokios prielaidos, kuria remiantis bûtø galima veiksmingai uþkirsti kelià viskam, kuo visi bjaurisi ir kà atmeta. Þinoma, politikos funkcija yra leidþiant ástatymus reguliuoti bendrà þmoniø gyvenimà, ir tai bûdinga moderniosioms valstybëms atskirti ástatymø leidþiamàjà ir vykdomàjà valdþias, atsakomybæ uþ tai priskiriant laisvai iðrinktø tautos atstovø institucijai. Ðiame politiniame ástatymø leidybos ir kontrolës procese savo vaidmená neabejotinai atlieka ir specialistai, ekspertai. Èia yra tikslo racionalumo sfera, kuri iðryðkëjo kad ir þymiojoje diskusijoje dël mirties bausmës ávedimo arba jos panaikinimo. Ðiuo atveju bûta konvergencijos tarp, viena vertus, tikslingai racionalaus samprotavimo, kad mirties bausmës atbaidomasis poveikis anaiptol nesustiprës, kita vertus, visiðkai kitaip pagrástos, galiausiai religiðkai motyvuotos pagarbos gyvybei. Tokia þmoniø socialinio solidarumo ir jiems uþkrauto privalomo ástatyminio reguliavimo konvergencija kaþkuria prasme yra bûtina teisinës valstybës veiksmingo gyvavimo sàlyga. Jau Aristotelis aiðkiai suvokë, kad teisinëse sistemose teisingumo niekada nepavyks ágyvendinti taip, kaip tai bûtø pageidaujama ir derëtø kiekvienu paskiru atveju. Taèiau ði teisinës sistemos priartinimo prie to, kas teisinga, funkcija pati priklauso nuo tø ástatymø sàlygomis gyvenanèiø þmoniø (taip pat ir) politiðkai iðreiðkiamo pritarimo. Tai tikroji teisinës sistemos funkcionavimo sàlyga. Dël to kyla ir tam tikrø minèiø klausimu, kur glûdi tikrasis atsakomingumas. Kiekvienas laisvai apsisprendþiantis þmogus yra tikrai atsakingas uþ savo sprendimus. Tai taip pat galioja ir tyrinëtojui bei mokslui; o ið iðdëstytø apmàstymø aiðku, kad ir eksperto, atliekanèio vieðàjà patarimo sprendëjams funkcijà, atveju egzistuoja itin komplikuotas dvejopas atsakomingumas: vienas uþ moksliðkai pagrástos iðvados numatomas pasekmes, kitas uþ to, kas moksliðkai nustatyta ir pagrásta, iðlaikymà suinteresuotøjø pusiø spaudimo ir vieðuomenës lûkesèiø poveikio akivaizdoje. Ðia prasme ekspertas atsiduria problematikos centre. Manau, èia reikia labai tiksliai skirti tai, kas yra tikrasis atsakomingumas mokslo atsakomybës prasme ir kas mokslininko atsakomybës prasme. Ðiuo atveju ið tiesø bus pareikalauta tam tikro atsakomybës etoso ið kiekvieno, kuris kalba mokslo vardu, o kita pusë èia yra eksperto, kuris þinosi esàs átrauktas á politiniø sprendimø priëmimà, pareigybinë funkcija. Pastaràjá atsakomingumà ekspertas ið esmës dalijasi su kiekvienu mûsø tiek, kiek esame politiniai pilieèiai ir turime dalytis atsakomybe uþ tai, kas vyksta. Mes turime savæs paklausti, ar pakankamai rûpinamasi pusiausvyros tarp abiejø atsakomingumø iðlaikymu, ir apskritai kiekvieno pilieèio atsakomingumo uþ bendràjá gërá svarba. Mums ið tiesø per maþai rûpëjo paskutinius trejetà ðimtmeèiø nuolat didëjæs galios ir galëjimo daryti svaigulys; turëjome bûti budresni, kad iðlaikytume sàmoningà atsakomybæ kaip pilieèiai ir visuomenës nariai. Taigi dabar esame tokioje situacijoje, kai mus supa pavojingø kompetencijø ir kvalifikacijø 592 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

17 EKSPERTO RIBOS perteklius. Prisiminkime kad ir medicinos pavyzdá. Visi ið savo gyvenimo patirties þinome, kaip medicina savo fantastiniais rezultatais pasiekë didingos paþangos, ne tik chirurgijoje, bet daugelyje kitø srièiø. Taèiau ginklai, kuriais ðiandien ði medicina disponuoja, tapo tokie grësmingai aðtrûs, jog maþai tëra tokiø, kurie niekada nebus panaudoti neteisingai. Tai neiðvengiama. Taèiau galime iðvengti to, kad moderniosios valstybës sukurta visuotinë socialinio aprûpinimo sistema gydytojà ir jo árankius paverstø techniðkai disponuojamais dalykais ir jam primestø savo funkcijà rûpintis jo paties sveikata ir apsaugoti já patá nuo sveikatos sutrikimø. Ir vël, man regis, tikroji eksperto, kuris ðiuo atveju yra gydytojas, problematika ne tiek eksperto atsakomingumas, kiek mûsø atsakomybë uþ paèius save. Manau, dël to ir apleidþiama didþiulë tikrosios sveikatos prieþiûros sritis, ðiandien medicinoje vadinama prevencijos sàjûdþiu, kad klaidingai pasikliaujama moderniosios ligoniø prieþiûros veiksmingumu. Norëèiau tai iliustruoti vienu pavyzdþiu: kai maþdaug prieð deðimtmetá vykstant vadinamajam Ciba kolokviumui Londone visuomenës sàmonëje ásigalëjo mintis, jog gali bûti manipuliuojama þmogaus genais, prieð tokias manipuliacijas kilo þmones suvienijusi pasipiktinimø, protestø banga. Èia glûdi pagunda sukurti barjerus ástatyminëmis priemonëmis. Kita vertus, taip pat aiðku, kad ðiandien jau visiðkai nebeámanoma atsisakyti genø technologijos taikymo galimybiø ir tiesiogiai þmogui, ir jo aprûpinimui (þemës ûkyje, auginant galvijus ir t. t.). Taigi ir èia nëra ámanoma mokslui uþdëti panèius. Telieka galimybë atsakingai taikyti mokslo rezultatus, ir èia tikroji atsakomybë tenka visai visuomenei ir jos politinei organizacijai. Esu ásitikinæs, kad net ir tokioje biurokratizuotoje, visapusiðkai organizuotoje ir specializuotoje visuomenëje ámanoma stiprinti egzistuojantá solidarumà. Man atrodo, kad mûsø vieðosios erdvës yda yra ta, jog þmoniø sàmonëje nuolat sureikðminama tai, kas skirtinga, ginèytina, abejotina, dël ko kovojama, o tai, kas iðties bendra ir visus jungia, tarsi lieka negirdima. Mes mintame ilgalaikio lavinimo, nukreipto á skirtybæ, ir jautrumo, siekianèio pajusti skirtumus, vaisiais. Ðia kryptimi þengia mûsø istorinis lavinimas, dël savo politinio áproèio savaime suprantamais laikome prieðtaravimus ir kovingas nuostatas. Man atrodo, èia galëtø bûti pravartu giliau ásisàmoninti solidarumà, glûdintá visuose þmogaus gyvenimo lygmenyse. Mes turëtume pagaliau atlikti tai, kas mums, jau porà ðimtmeèiø silpnëjant Baþnyèiø, religijos saistomajai galiai, yra tapæ mûsø visuomeniniu uþdaviniu: turime labiau ásisàmoninti tai, kas mus vienija. Ir ðiandieniams politikams, mano manymu, galima adresuoti raginimà, ne tik demonstruoti tarpusavio kovos spektaklá ir artimiausiø rinkimø laimëjimo perspektyvas, bet ir labiau parodyti mus vienijanèius bendrus dalykus, juntant atsakomybæ uþ mûsø, mûsø vaikø ir mûsø vaikø vaikø ateitá. Tai tikroji ekspertiðkumo ribø pasekmë, kad jas atpaþintume kaip savo paèiø ribas ir þinotume, kà visais savo kaip þmoniø priimamais sprendimais prisiimame sau ir ko negalime suversti jokiems ekspertams. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

18 TEMA: EKSPERTAI IR VALDÞIA EUROPOS PROJEKTAI Guoda Steponavièienë VIETOJE ÁÞANGOS. PASTEBËJIMAI Pirmas pastebëjimas. Kaip raðë spauda apie Europos Komisijos iðleistà ES verslumo Þaliàjà knygà, Komisija mano, kad verslo politika turëtø ne tik palaikyti aplinkà, bet ir verslo gyvybingumà. Tai planuojama daryti didinant verslininkø motyvacijà bei padedant jiems ágyti reikalingø ágûdþiø. Komisija norëtø dëmesá skirti individams kaip galimiems verslininkams, analizuoti ámoniø augimo galimybes bei mokyti visuomenæ vertinti verslumà 1. Ausis jau beveik priprato prie eksporto bei investicijø skatinimo sàjûdþiø, nors nuo to ðie veiksmai nepasidarë ekonomiðkai tikslingesni. Na, ðiø reiðkiniø bent rezultatai skaièiuotini. Taèiau negali nekilti klausimas, kaip galima paskatinti verslumà. Pirma, verta turëti omenyje, kokie þmonës tampa verslininkais. Visø pirma tie, kurie patys nori spræsti labiau nei bijo tai daryti. Ar tokiems patiks, kad juos mokys gyventi? Tie, kuriems patiks klausyti, veikiau taps verslo konsultantais, o ne verslininkais. Antras abejoniø keliantis uþmojis yra analizuoti ámoniø augimo galimybes. Paprastai tai atlieka verslo konsultantai konkreèiai ámonei jos uþsakymu, rezultatus iðnagrinëja valdyba, jais pasinaudoja arba ne, o analizæ uþrakina seife. Treèia, jei manoma, kad valstybës institucijos gali iðmokyti visuomenæ vertinti verslumà, tai kodël joms nesiimti iðmokyti visuomenæ vertinti, pvz., gerumà, dosnumà, sàþiningumà? Bûtø daug efektyviau. Antras pastebëjimas. Atlikusi iðsamø moksliná tyrimà, kodël geriausi Europos mokslininkai palieka senàjá þemynà tikëdamiesi geresnio gyvenimo JAV ar kitose valstybëse 2, Europos Komisija nutarë, kad: Europos mokslininkø chartija palengvins þmogiðkøjø resursø bei karjerø valdymà mokslo srityje; Europoje galios Mokslininkø ugdymo kodeksas ; bus kuriama profesionaliø mokslininkø pasiekimø registravimo sistema; bus kuriamas pagrindas socialiniam mokslininkø dialogui; GUODA STEPONAVIÈIENË (g. 1969) baigë VU taikomàjà matematikà ir VGTU civilinæ inþinerijà. VGTU doktorantë. Laisvosios rinkos instituto viceprezidentë. bus uþtikrinamas adekvatus doktorantø finansavimas bei minimalios socialinës garantijos. Ar kas nors suprato nors vienà priemonæ? Að ne. Ir dar neaiðkiau, kaip jos pakeis talentingøjø mokslininkø motyvacijà. Kas galëtø bûti pagrindas socialiniam mokslininkø dialogui? Gera kavinë? Nemokami pietûs? Cigaretës ir kava? Nuolaidos lëktuvo bilietams? Ir kokià prasmæ turi kalba apie naujas minimalias socialines garantijas ES, jeigu ir esamos toli graþu nebe minimalios. Treèias pastebëjimas. Beieðkant Europos finansuojamø moksliniø tyrimø, buvo pastebëtas toks: Geros praktikos tinklai lyèiø santykiø problemoms þemës ûkyje (angl. Network of Excellence on gender relation issues in agriculture). Projektà vykdo kaimo moterø tinklo Þemës ûkio tyrimø institutas Kipre, priskirta temai: pilieèiai ir valdþia þiniø visuomenëje. Paraðyti komentarus tokio projekto tikslingumui pagrásti bûtø sunku. Manau, kad niekaip nepajëgèiau. Ketvirtas pastebëjimas. Suomijos ir Ðvedijos oficialûs asmenys bei þiniasklaida Estijà dël joje galiojanèiø mokesèiø pavadino maþa grobikiðka ðalimi, kuri su Ðiaurës valstybëmis neturi nieko bendro 3. Ðiø epitetø Estija nusipelnë visø pirma uþ panaikintà pelno mokestá ir palyginti þemus kitø mokesèiø tarifus. ES nuolat kyla iniciatyvos dël tolesnio mokesèiø harmonizavimo, kuris apimtø ir tiesioginius mokesèius 4 idant ðalys neuþsiiminëtø þalinga konkurencija. (Kaip pastebi Gitanas Nausëda, kas ta þalinga konkurencija, nëra aiðku 5.) Gal èia solidarumo tarp valstybiø apraiðka? Sakom, aèiû, nereikia mums investicijø, naujø ámoniø, geresniø technologijø, nes tuomet nukentëtø vargðai vokieèiai ar prancûzai sumaþëtø jø atlyginimai, socialinës garantijos ar galimybës realizuoti savo pozityviàsias teises. Ne, veikiau tai pono filosofija: neleisiu kaimynui paleisti savo baudþiauninkø, nes ir manieji uþsinorës. 1 Verslo þinios, Europai trûksta proto, in: alphagelileo.org, Elta, Ðiuo metu ES mastu harmonizuoti yra netiesioginiai mokesèiai: PVM, akcizai ir muitai. 5 Lietuvos misija ES: Kokia turëtø bûti Lietuvos Europos politika?, Apskritas stalas, Vilnius, NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

19 EUROPOS PROJEKTAI TREÈIAS KELIAS IR VILKAS SOTUS, IR AVIS SVEIKA Kaip matyti ið pateiktø pastebëjimø, Europai visko trûksta: ámonëms konkurencingumo, þmonëms verslumo, mokslininkams talento, Europai mokslininkø, verslininkø ir galø gale mokesèiø mokëtojø. Nebëra kam dirbti ir uþdirbti pensijas, bedarbio bei socialines paðalpas, kurios leistø þmonëms [...] gyventi neþeminant savo orumo. Iðeitø, kad Europoje uþtenka tik oriøjø. Europa sensta, nepriklausomai nuo darbo naðumo ir tingsta, nepriklausomai nuo amþiaus. Europieèiai nori dirbti maþiau ir geresnëmis sàlygomis, uþdirbti daugiau ir maþiau rizikuoti, daugiau turëti teisiø ir laisvo laiko. Þvelgdamas á ðiuos norus, daþnas lietuvis supras, kad jis tikras europietis. Taèiau yra toks bjaurus ribotø iðtekliø dësnis ir toks bjaurus mokslas ekonomika, kuris nuolat apie ðá dësná primena. Iðtekliø ribotumas þmonëms rûpëjo nuo amþiø amþinøjø. Auksinais besipurtantis avinëlis, aitvarai, vaiðëmis pasidengianti staltiesë, norus pildanèios ávairios þuvys, fëjos ir burtininkai; galø gale lobiai negyvenamose salose bei savo namo rûsyje buvo tos priemonës, kurios þmogelá padarydavo herojumi. Herojus gaudavo princesæ, pusæ karalystës, o tada galëdavo ilgai ir laimingai gyventi. Be ðiø priemoniø retam veikëjui pavykdavo Þilvinas Landsbergas. Hermafroditas. Instaliacijos fragmentas Ið parodos 2 show. ÐMC. Gintauto Trimako nuotr. iðsisukti. Kiti griebdavosi gudresniø metodø iðplësti iðteklius gerti stiprybës gërimà, gelbëtis gyvybës eliksyru, skraidyti, keliauti laiku, tapti nematomam. Herojumi be stebuklø tampama retai, be jø gali tapti nebent verslininku. Kadangi Europoje auksinës þuvelës padalytos þvejybos kvotomis, avys suþymëtos, o pelkës nusausintos, vietos stebuklams vis maþiau. Lyg ir metas bûtø herojaus karjerà keisti á verslininko, bet tas noras tiesiog ilgai ir laimingai gyventi ramybës neduoda. Buvæs vyriausiasis derybininkas Petras Auðtrevièius sakë: narystë instrumentø rinkinys. Ji nepakeièia ekonomikos dësniø 6. Logiðka. Taèiau juo toliau, juo labiau imi abejoti, ar daug kas taip mano. Svarbiausiøjø ES dokumentø Europos Konstitucijos ir Lisabonos strategijos tikslai formuluojami taip, tarsi jokiø ekonominiø dësniø nebûtø. Tarsi materialûs iðtekliai bûtø neriboti, o þmoniø motyvacijà galima bûtø kaitalioti it kokià abitûros egzaminø tvarkà. Panagrinëkime detaliau ðiø esminiø ðiandienos dokumentø keliamus ekonominius bei socialinius tikslus 7. LISABONOS TIKSLAI Svarbiausias Lisabonos strategijos tikslas pasiekti, kad ES per deðimtmetá taptø konkurencingiausia ir dinamiðkiausia þiniø pagrindu auganèia ekonomika pasaulyje, kurioje bûtø suderinta tvari ekonominë plëtra su didesniu ir geresnës kokybës uþimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda. Ði formuluotë atspindi pagrindinius strategijos akcentus: konkurencingumà, ekonominá augimà, uþimtumà bei socialinæ sanglaudà. Apie konkurencingumà, kaip ir bet kurià kità ekonominæ kategorijà, priraðyta kalnai studijø ir knygø, taèiau praktiðkai ði sàvoka yra gana aiðki konkurencingumas yra gebëjimas konkuruoti, t. y. maþai iðleisti, daug uþdirbti. Kas yra ekonominis augimas (arba BVP augimas), taip pat galima átarti tai nauji prekybos centrai, kuriuose nuolat pilna pirkëjø, darbininkø iðraustos miesto gatvës, auganèios statybos, daugiau naujø automobiliø gatvëse ir pan. Ekonominis augimas ne visada atsispindi savoje kiðenëje, ypaè jei dirbi neefektyviai, taèiau pasidairius aplink, galima tuos atspindþius pastebëti ir suprasti, kaip jie atsiranda. Uþimtumas taip pat gana aiðkus reiðkinys, ávertinamas giminiø bei paþástamø, turinèiø darbà, skaièiumi. Taèiau kaip atrodo socialinë sanglauda? Ar kai gyvename visi ankðtuose daugiabuèiuose? Teoriðkai visiðkai ne, taèiau praktiðkai, deja, beveik taip. Lisabonos strategija kelia uþdaviná skatinti socialinæ sanglaudà, t. y. pasiekti, kad turtiniai skirtumai bûtø maþesni. Tam naudojamos ávairios politikos priemonës, visø pirma mokesèiai, nes mokesèiø tikslas yra surinkti á biudþetà ir perskirstyti kaip skirstytojams atrodo teisinga 8 iðdalyti subsidijomis (pvz., þemës ûkiui), ávairiomis iðmokomis (pvz., pensijomis), paðalpomis, socialinëmis programomis (pvz., narkotikø prevencijos) bei vadinamosiomis vieðosiomis gërybëmis (keliais, ðvietimo paslaugomis ir pan.). Jeigu tie mokesèiai progresyvûs (o tokie jie yra ES ðalyse), tai perskirstymas yra dar intensyvesnis daugiau uþdirbantis sumoka mo- 6 Ibid. 7 Nepaisant áproèio þymëti skirtingais þodþiais, socialiniai reikalai yra neatsiejami nuo ekonominiø. 8 Taèiau tik atrodo, nes perskirstoma daþniausiai ne tiems, kuriems labiausiai reikia. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

20 GUODA STEPONAVIÈIENË Famous Five Group. Laikas parodys. Instaliacija Ið parodos 2 show. ÐMC. Gintauto Trimako nuotr. kesèiø ne proporcingai daugiau uþ maþiau uþdirbantá, bet progresyviai, t. y. didesnë ne tik sumokama suma, bet ir pajamø procentas. Socialinë sanglauda didinama tikslinëmis paðalpomis bei dotacijomis, kurios skiriamos atskiroms socialinëms grupëms (pvz., bedarbiams) arba maþas pajamas turintiems þmonëms. Dar taikomos ávairios mokesèiø lengvatos (pvz., didesnis neapmokestinamas minimumas), kainø subsidijos (subsidijuojama nuoma, komunaliniø paslaugø kompensacijos, vaistø kompensacijos, transporto nuolaidos), socialinës paslaugos ir pan. Ar ðios priemonës padidina socialinæ sanglaudà ir kiek kitas klausimas. Èia ádomiau yra tai, kad ðis tikslas pateikiamas vienoje gretoje su konkurencingumu. Iðeitø, kad manoma, jog galima padidinti socialinæ sanglaudà nepakenkus konkurencingumui ir ekonominiam augimui. Remiantis ekonomine logika, socialinës sanglaudos padidinti tiesioginëmis politikos priemonëmis nepakenkus ekonominiams tikslams neámanoma, o renkantis tarp ðiø dviejø tikslø ekonominë plëtra yra prioritetas, kadangi be jos negalima jokia socialinë gerovë. Tai ypaè akivaizdu posovietinëse ðalyse, kurios, remiantis ES Komisijos vertinimais, baigë pereinamàjá laikotarpá ið planinës á rinkos ekonomikà. Kitaip tariant, baigë perëjimà ið socialinës sanglaudos á auganèios ekonomikos valstybæ. Nuostabà kelia kai kurie Lisabonos strategijos uþdaviniai. Pavyzdþiui: sukurti prielaidas e.komercijai klestëti o kodël ne komercijai klestëti apskritai?; remti treèiosios kartos mobiliàsias paslaugas skamba keistai þinant, kad uþstrigo jos bûtent dël dideliø licencijos mokesèiø ir kitø valstybiniø ápareigojimø; iki 2010 m. padidinti iðlaidas mokslui ir tyrimams iki 3% BVP galinèiø ásisavinti tokius pinigus tikrai netrûks, taèiau kokius mokslus jie sukurs?; iki 2010 m. pasiekti, kad verslo dalis finansuojant mokslà ir tyrimus padidëtø iki dviejø treèiøjø visos sumos gal tiesiog nuraðyti nuo sàskaitos kaip uþdelstus mokesèius? Taèiau ádomiausi yra socialinës sanglaudos tikslo keliami uþdaviniai. Sudaryti visiems sàlygas naudotis iðtekliais, teisëmis, prekëmis ir paslaugomis: socialinës apsaugos sistemos turi garantuoti, kad visi galëtø gyventi kaip reikalauja þmogaus orumas, o ásidarbinimas garantuotø padidëjusias pajamas; diegti priemones, kurios leistø visiems ásigyti deramà bûstà su patogumais pagal vietos sàlygas), gauti sveikatos ir ilgalaikës prieþiûros paslaugas, gauti ðvietimo, teisiniø konsultacijø ir kitas vieðas bei privaèias paslaugas, áskaitant kultûrà, sportà ir laisvalaiká. Visø pirma, seniai iðpopuliarëjæs þmogiðkojo orumo sàvokos vartojimas ekonominiuose kontekstuose yra ið principo nekorektiðkas. Þmogiðkasis orumas yra dvasinë kategorija, kuri nuo materialiø aplinkybiø apskritai nepriklauso. Taigi jokios ekonominës sàlygos negali þmogiðkojo orumo sugriauti ir jokios ekonominës priemonës negali jo sukurti. Ir, nepaisant nuoðirdaus mûsø pasipiktinimo dël skurdo, jokios socialinës apsaugos sistemos negali garantuoti gyvenimo, kaip reikalauja þmogaus orumas. Antra, kadangi visos minimos gërybës yra ribotos, ámanoma sudaryti sàlygas jomis naudotis tik iki tam tikro laipsnio, bet ne absoliuèiai. Ðá laipsná ið esmës lemia konkreèios ðalies ekonominis pajëgumas juo þmonës turtingesni, juo daugiau prekiø, paslaugø, iðtekliø jie gali nupirkti, juo daugiau savo pozityviø teisiø gali realizuoti ir daro tai þmonës pagal savo prioritetus. Kai tas teises realizuoti imasi valstybë, gali atsitikti taip, kad þmogaus kiaulës realizuos savo teisæ á sportà ir laisvalaiká, taèiau þmogus negalës gauti ar net nusipirkti kokybiðko gydymo. Taikyti politikos priemones, padedanèias iðvengti gyvenimo kriziø, tokiø kaip ásiskolinimas, paðalinimas ið mokyklos ar bûsto praradimas. Netgi patikëjus, kad politikos priemonës gali padëti iðvengti kokiø nors gyvenimo kriziø, tektø pripaþinti, kad tai tik tam tikros, 596 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

21 EUROPOS PROJEKTAI ið anksto numatytos krizës (kaipgi kitaip bûtø sukurtos tos paramos priemonës?). Kadangi kiekvienu atveju þmoniø gyvenimo krizës yra individualios (nors socialiniam inþinieriui atrodo kitaip), visø kriziø iðvengti valstybë nepadës, taèiau platus tokiø priemoniø naudojimas bei reklama gali sukurti saugumo iliuzijà. Manydamas, kad ið bet kurios krizës jam bus padëta iðeiti, susidûræs su politikos priemonëse nenumatyta krize, þmogus bus visiðkai nepajëgus su ja tvarkytis. Neámanoma þmones izoliuoti nuo visø galimø kriziø, o dalinë jø apsauga saugo þmogø nuo ágûdþiø kaip jø iðvengti iðsiugdymo (tokie aktyvios socialinës apsaugos padariniai jau stebimi senas gerovës valstybës tradicijas turinèiose ðalyse, pvz., Skandinavijos). Bandymø politikos priemonëmis pasiekti konkreèiai ðiø uþdaviniø Lietuvoje jau atsiranda prie panaðiø iniciatyvø galima bûtø priskirti siûlymà tikrinti visus mokinius privaloma tvarka dël narkotikø vartojimo. Taikyti priemones, padedanèias iðlaikyti visø formø ðeimos solidarumà. Ði uþdavinio formuluotë bendrame ES politiðkai korektiðko kalbëjimo fone skamba beveik sarkastiðkai. Aktyvios gerovës valstybës socialinës politikos priemonës kaip tik ir griauna ðeimø solidarumà, siûlydamos uþmokestá uþ savo ðeimos nariø prieþiûrà namuose, papildomas paskatas moterø darbui, ilgalaikei priklausomø þmoniø prieþiûrai specializuotose institucijose ir ypaè mokëdamos paðalpas vaikams. Tos papildomos paskatos iðkreipia þmoniø motyvacijà priimant esminius su ðeima susijusius sprendimus ir ardo ðeimos solidarumà. Lietuvoje Lisabonos strategija taip pat pradedama diegti. Kaip ir daugelis kitø strategijø ypaè tarpðakiniø ir ilgalaikiø ji traktuojama formaliai: á ágyvendinimo planà pagal temas suraðomos visos ministerijø vykdomos politikos priemonës, nesigilinant á tikslus bei jø pasiekimo tomis priemonëmis laipsná. Konkurencingumui padidinti, pavyzdþiui, galima numatyti didesnes investicijas á darbo birþos mokymo centrus arba ásteigti kokià nors konkurencingumo tarybà. Viena vertus, tai yra betikslis iðtekliø ðvaistymas. Kita vertus, toks formalus poþiûris apsaugo nuo sofistiðkesniø, todël gilesniø neigiamø pasekmiø turinèiø socialinës inþinerijos priemoniø. Taèiau ar ilgam? Juk Europoje toks populiarus geros praktikos ir riboþenkliø (angl. benchmarking) taikymas, taigi bûdø, kaip politikos priemonëmis apsaugoti þmones nuo gyvenimo kriziø ar iðsaugoti ðeimos vertybes, netrukus bus iðmokta. Kaþin ar bus tarp jø draugiðki teismai ðeimoje girtaujantiems tëvams? Manau, kad papildþius ir motinoms, puikiai tiktø bendram kolektyviniø sutarèiø, profsàjungø vaidmens bei visuomeninës atsakomybës stiliui. Neretas paprieðtaraus o kodël Ðvedijoje tai veikia? Tiesa, þmonës Ðvedijoje neabejingi visuomenës problemoms, biurokratai ten paslaugûs ir nekorumpuoti. Taèiau ir Ðvedijos valstybë þmogaus gyvenimo kriziø nesutvarko ir ðeimos vertybiø neiðsaugo, net ir skirdama tam didþiules lëðas. Jaunø þmoniø motyvacija patiems susitvarkyti gyvenimà maþëja, iðlaikytiniø skaièius auga, o norintieji steigti savo verslà jau tampa nacionaline retenybe. EUROPOS KONSTITUCIJA ES Konstitucijos (Sutarties, ásteigianèios Europai Konstitucijà, vieningai priimtos Europos konvento 2003 m. 9 ) projekte tarp kitø numatyti tokie ðaliø nariø bendri tikslai, kuriems pasiekti suteikiamos galios ES: subalansuotas ekonominis augimas, socialinë rinkos ekonomika, didelis konkurencingumas ir visiðko uþimtumo siekis bei socialinë paþanga; mokslo ir technologijø skatinimas; socialinis teisingumas ir socialinë apsauga; vyrø ir moterø lygybë; kartø solidarumas; ekonominë, socialinë, teritorinë sanglauda ir ðaliø nariø solidarumas. Pirma, didþioji dalis èia ávardytø siekiamybiø yra labai miglotos. Kà reiðkia subalansuotas ekonominis augimas? Ar tai reiðkia, kad jis gali bûti per didelis ir tuomet bus imtasi politikos priemoniø já sumaþinti. Bet kaip? Ribojant gamybà kvotomis? Didinant mokesèius? Tuomet bûtø gerai ið anksto þinoti, kur ta riba, idant nepersistengtume. Kà reiðkia socialinis teisingumas ir paþanga? Ar tai, kad visi turi lygias teises dirbti, ar lygias teises nedirbti? Ar tai, kad paðalpas gauna ir tikri, ir formalûs remtinieji, ar visi lygiai. Kà reiðkia vyrø ir moterø lygybë? Kad visi lygiai turi tampyti dëþes ir atstovauti rinkëjams Seime, ar turëti lygias teises tuo uþsiimti pagal ástatymà? Ir dar daug klaustukø, kuriø skirtingi atsakymai keièia nuostatø turiná ir ið jø kylanèias politikos priemones ið esmës. Antra, dalis tikslø vieni kitiems prieðtarauja. Visuotinio uþimtumo siekis akivaizdþiai prieðtarauja konkurencingumo bei ðeimos solidarumo siekiams. Uþimtumas niekada nebûna visuotinis, nes dalis þmoniø, nors ir darbingi, darbo nesiekia. Paskatas taip elgtis tiesiogiai didina gerovës valstybës teikiama socialinë parama ir garantijos. Tikslinis tam tikrø socialiniø grupiø átraukimas á darbo rinkà tiesiogiai ardo ðeimos solidarumà, kurá gelbëti yra uþsimota. Beje, Lietuvoje moterø uþimtumas ir taip virðija ES vidurká. Verta turëti omenyje ir tà smulkmenà, kad visos ðios didinimo, skatinimo ar lyginimo priemonës kainuoja mokesèiø mokëtojø pinigus. Konkurencingumui taip pat prieðtarauja visø rûðiø sanglaudos ir lygybës siekiai, áskaitant ir lyèiø lygy- 9 Draft Treaty establishing a Constitution for Europe, CONV 850/ 03, Briuselis, NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

22 GUODA STEPONAVIÈIENË bæ, nes tai reiðkia, jog individai/ámonës/regionai neiðnaudoja savo konkurenciniø pranaðumø, o remiasi tais gebëjimais, kurie yra vienodi. Kartø solidarumo likimà demonstruoja Europos ðaliø pensijø sistemø krizë, kuri, sprendþiama ar nesprendþiama, suprieðina skirtingas kartas. Konstitucijos vertybiø skirsnyje paminëta: pagarba þmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, ástatymo virðenybei ir þmogaus teisëms. Teigiama, kad ðios vertybës bûdingos pliuralistinëms, tolerantiðkoms, teisingoms, solidarioms ir nediskriminuojanèioms ðaliø nariø visuomenëms. Neretas pasigenda krikðèioniðkø vertybiø. Nenuostabu, kad pasigenda. Juk ir vertybës, ir dësniai èia kompromisiniai. Taèiau nei vertybës, nei dësniai kompromiso netoleruoja. Tik subalansuotos vertybës nyksta, o dësniai baudþia (visø pirma maþesnëmis pajamomis). Taigi kai vilkas sotus ir avis sveika, kyla rimtas susirûpinimas dël piemens. APIE PIEMENÁ Metas pasiaiðkinti, kam gi to verslumo reikia. Natûralu bûtø manyti, kad visiems: juo þmonës bus verslesni, juo daugiau bus sukurta gërybiø ir juo daugiau þmoniø dalyvaus jas kuriant, todël þmoniø gerovë pakils. Taèiau ne veltui matematikai sako, kad viskas, kas akivaizdu, gali ir turi bûti árodyta. Egzistuoja ir kita nuomonë, dëstoma socialdemokratø ideologø ir ne vien jø. Taip, verslumo reikia, nes tuomet bus sukurta daugiau gërybiø ir daugiau þmoniø dalyvaus jas kuriant, todël... galima bus daugiau surinkti mokesèiø. Surinkus daugiau mokesèiø, bus galima daugiau dalyti þmonës tuomet jausis patenkinti ir leis valdantiesiems ilgai gyvuoti bei nuolat plëstis. Ir netiesa, jø nuomone, kad dideli mokesèiai kenkia ekonomikai, nes maþina motyvacijà dirbti. Prieðingai, juo daugiau dirbantis þmogus uþdirba, juo didesnius mokesèius jam reikia uþkrauti. Ne veltui sakoma kas veþa, tam krauna. O tada, bûdamas ásuktas á iðlaidø didëjimo karuselæ (didesnis atlyginimas aukðtesnis socialinis statusas: bûtini firminiai kostiumai, nauja maðina sau ir antrai pusei, tenisas vaikams, prestiþinis sporto klubas...), dirbi vis daugiau ir daugiau be poilsio dienø ir atostogø, kol galø gale mirðti nesulaukæs pensijos amþiaus, veikiausiai nuo ðirdies smûgio. Tiesiog auksinis klientas valstybei pajamos didelës, o iðlaidø jokiø nei paðalpø, nei kompensacijø uþ kompensuojamus vaistus ar sveikatos paslaugas (koks gi dirbantis þmogus turi laiko poliklinikos eilëse stumdytis?), ir netgi pensijos mokëti nereikia. Ið tiesø tokia logika remiantis, anksèiau iðdëstyti prieðtaravimai tarp konkurencingumo ir sanglaudos tikslø pranyksta, ekonomikos dësniai nebeveikia. Ar tai yra tikrasis paaiðkinimas ES politikos prieðtaravimams ir paradoksams, sunku pasakyti. Visada yra du kokiø nors neigiamø veiksmø paaiðkinimai: arba tai daroma specialiai, turint interesø, arba dël neiðmanymo. Rezultatai gali ir nesiskirti, taèiau smagiau bûtø manyti, kad dël neiðmanymo. Bent pykti nereikëtø. Kaip sako mano kolega, ES integracija (kaip ir politinis vyksmas apskritai) vyksta dviraèio principu: kad nenuvirstum, reikia nuolat minti spræsti realias arba menamas problemas. Taip negalvojant vaþiuodamas, toli nenuvaþiuosi, todël visi bus nepatenkinti. Taèiau ne visiðkai tik truputá. Nepasitenkinimas iðdalytas visiems, idant jo koncentracija sumaþëtø (dar vienas solidarumo dësnio pritaikymas). Taèiau yra vienas geras bet, kuris gali niekais paversti visà èia iðdëstytà versijà, nepriklausomai nuo to, ar ji sàmoningai suplanuota, ar spontaniðka. Ogi tas pats þmogiðkasis orumas, kuris, bûdamas nepaveikus ekonominiams veiksniams, ima ir iðveda þmogø ið minëtos iðlaidø karuselës. Istorija byloja, kad kaþkaip, visiðkai nesuprantamai socialiniams inþinieriams, laisvës siekis, pasitelkæs ekonominius dësnius, kartais nukonkuruoja trumpalaikius medþiaginius troðkimus ir projektas ið kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreiká suþlunga. 598 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

23 TEMA: EKSPERTAI IR VALDÞIA SKIEDROS IR NAUJAGIMIAI, arba Ásismaginæ ekspertai Paulius Subaèius Ne kartà gûþèiojome peèiais, iðgirdæ apie sprendimus, daranèius lemtingà átakà Lietuvos akademiniam gyvenimui. Bene svarbiausi kultûros þmoniø priekaiðtai dël iðtisà deðimtmetá vykstanèiø mokslo administravimo bei finansavimo reformø nepaisoma humanitariniø ir socialiniø tyrimø ypatumø, tvirtai tikima biurokratiniø veiksniø kuriamàja galia. Po ánirtingø protestø jau ið dalies atsisakoma fizikø bei chemikø primestø mokslinës veiklos vertinimo kriterijø, o pats vertinimas atiduotas á mokslø specifikà iðmananèiø þinovø rankas. Deja, ekspertø darbas pasirodë esàs ne maþiau kontroversiðkas, poþiûris á mokslininkà kaip á potencialø veltëdá neiðnyko. Nauja akademinë intriga uþsimezgë ðá spalá paaiðkëjus, kad pasak valdþios paskirtø tikrintojø iðvadø, vienas pagrindiniø Lietuvos humanitariniø centrø Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas simuliuoja moksliná darbà. Ar gali bûti, kad Lietuvos Statuto publikacijos, Zenono Ivinskio skaitymai, Kernavës archeologiniai tyrimai ir kiti þinomi humanitariniai projektai tëra puoðnus fasadas, slepiantis tinginystæ bei aplaidumà? Tokia prielaida kertasi su sveiku protu ir VU istorikø reputacija akademinës bei platesnës visuomenës akyse. Todël knieti iðsiaiðkinti netinkami kriterijai ar neprotingas jø taikymas lëmë neigiamà ávertinimà. O tai yra gera proga gráþti prie amþinøjø klausimø kodël ir kuo naudingi humanitarai, kaip iðmatuoti moksliðkumà ir pagreitinti mokslo raidà. Taèiau pirmiausia apþvelkime, kas pastaruoju metu mokslo politikoje keitësi á gera ar bloga. I. DAR KARTÀ APIE KRITERIJUS Idant skaitytojas nepasiklystø painiuose akademiniø siuþetø vingiuose, priminsime platesná kontekstà m. prie Ðvietimo ir mokslo ministerijos (ÐMM) buvo ásteigtas Mokslo ir studijø departamentas (MSD). Jo PAULIUS SUBAÈIUS (g. 1968) hum. m. dr., VU Literatûros istorijos ir teorijos katedros docentas, Lietuvos Vyskupø konferencijos Pasaulieèiø apaðtalavimo tarybos narys, 7 knygø autorius arba rengëjas, Aukðtøjø mokyklø vadovëliø konkurso laureatas. pastangø dëka universitetø bei institutø veikla imta grieþèiau vertinti pagal publikacijas, patentus ir pelnytus tarptautinius grantus. Valdininkai, remiami kai kuriø gamtos ir tiksliøjø mokslø ekspertø, pasiekë, kad moksliniams tyrimams skiriamos dotacijos bûtø diferencijuojamos pagal praëjusiø metø rezultatus. Kaip svarbiausias rezultatyvumo kriterijus átvirtintas mokslo darbuotojø paskelbtø straipsniø kiekis uþsienio þurnaluose, átrauktuose á JAV veikianèio privataus Mokslinës informacijos instituto (ISI) rengiamus cituojamos periodikos sàraðus. Humanitariniø ir socialiniø mokslø atstovai kurá laikà sëkmingai prieðinosi ðiems sprendimams, taèiau pastaraisiais metais ir jiems finansai moksliniam darbui skiriami pagal vadinamàjà produkcijà. Tad jei ekspertø perskaièiuoti VU istorikø mokslinës veiklos rezultatai pasirodë esantys þymiai menkesni, nei teigë pats fakultetas, biudþetiniai asignavimai tyrimams jam turëjo bûti apkarpyti. Ðioje vietoje keltinas pirmasis klausimas ar teisinga, o svarbiausia ar efektyvu bûsimus tyrimus remti lyg mokant algà uþ praëjusá laikotarpá? Ar tokiu bûdu neuþkertamas kelias perspektyvioms, taèiau dar neiðsiskleidusioms sritims? Gal labiau vertëtø orientuotis á ateities planus ir nacionalinius uþsakymus? MSD pateikia keletà savø argumentø (susumuoju vieðus valdininkø pasisakymus ir privaèius komentarus). Viena, pagal ástaigø pademonstruotà moksliná naðumà didinamas ar maþinamas tik bendrasis jø finansavimas, o projektai remiami papildomai, tai daro Mokslo ir studijø fondas. Antra, dabartinë sistema esà skatina tuos, kuriø darbai turi didþiausios átakos palankiam mûsø mokslo vertinimui ES kontekste ir prikvieèia Briuselio skirstomus pinigus á Lietuvà. Pastarasis teiginys maþai tinka humanitarams, nes jø ðiaip ar taip nepasiekia lëðos, nukreipiamos Sàjungos ekonominio ir technologinio potencialo plëtrai svarbiems tyrimams. Vis dëlto ið humanitariniø ir socialiniø studijø perspektyvos problemiðkiausias yra ne atgalinio finansavimo principas, o mokslinës produkcijos atpaþinimo ir gradavimo kriterijai, kuriuos dar reformos pradþioje sëkmingai ápirðo gamtos mokslø atstovai. Mat tie kriterijai glûdi ne vien metodikoje, kaip skirstyti dotacijas NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

24 PAULIUS SUBAÈIUS institucijoms. Jais grindþiama ir kiekvieno tyrëjo akademinës veiklos vertinimo skalë, atestacinës bei disertacinës procedûros. Jau esame plaèiai raðæ apie pavojus, kuriuos kelia akademijai ir Lietuvos kultûrai apskritai kvalifikaciniai reikalavimai, doktorantûros nuostatai bei kiti mokslininkø, moksliniø institucijø veiklà reguliuojantys teisiniai aktai, kurie besàlygiðkai teikia prioritetà straipsniams ISI sàraðo leidiniuose 1. Gausios kritiðkos publikacijos ðia tema Naujajame Þidinyje- Aiduos, Kultûros baruose ir kitoje nemokslinëje periodikoje bei þymiø humanitarø protestai privertë MSD kiek suðvelninti pozicijà. Ðiemet universitetams ir institutams pateiktoje uþpildyti anketoje Lietuvos mokslo ir studijø institucijø veikla 2002 m. 2 jau nurodoma kur kas daugiau mokslinio rezultatyvumo kriterijø. Greta straipsnio bei monografijos apskaitoma moksline produkcija laikomi fundamentinis mokslo darbas ðaltiniotyros, leksikografijos tyrinëjimas, originalusis teorinis mokslo darbas filosofijos, teologijos, menotyros, literatûros teorijos spekuliatyvinio pobûdþio darbas. Á anketà taip pat átraukti taikomieji mokslo leidiniai (mokslo þodynai ir þinynai, mokslo bibliografijos, mokslo katalogai, mokslinë 3 literatûros ir meno kritika ir t. t.), mokslo recenzijos, mokslo ðaltiniø publikacijos ir kai kurie kiti akademiniai þanrai, kuriuos pripaþinti ne vienerius metus reikalavo humanitarai. Be to, mokslinës produkcijos apskaitos instrukcijoje nebeliko nuorodos á MSD direktoriaus ásakymu tvirtinamà Lietuvos mokslo leidiniø sàraðà 4. Kitaip tariant, tarsi sulyginti visi recenzuojami, ið mokslininkø sudarytas redkolegijas turintys tæstiniai ir vienkartiniai leidiniai. Iki ðiol straipsniai sàraðiniuose þurnaluose buvo vertinami kur kas labiau nei kiti, o dël periodikos segregacijos á prestiþinæ ir neprestiþinæ nuoþmiai grûmësi lobistai. Vienas ðios kovos rezultatø ðûsnis naujø þurnalø, kuriuos, tikëdamiesi prastumti á sàraðà, skubos tvarka ásteigë institutai, universitetai bei jø padaliniai. Daugelis ðiø leidiniø neturi nei koncepcijos, nei vienijanèios idëjos, nei angaþuotø redaktoriø, kà ir kalbëti apie skaitytojà arba akademiná svorá. Jie skirti vien instituciniam balø kaupimo poreikiui tenkinti. Vargu ar leidiniø infliacija bus sustabdyta, nes straipsniai ISI ir sàraðiniuose Lietuvos þurnaluose tebelieka vienintelis MSD bei Lietuvos Mokslo tarybos sprendimø matas doktorantûros, mokslo laipsniø, vardø bei akademiniø pareigø srityse. Skaudþiausi jo padariniai ðiemet Mokslo taryba nerekomendavo doktorantûros teisës suteikti net kelioms humanitarinëms institucijoms, kurios jà iki ðiol turëjo 5. Taigi svarbios kliûtys normaliai humanitariniø ir socialiniø mokslø plëtotei tebëra nepanaikintos. Publikacijas uþsienyje mokslo valdininkai ir toliau kotiruoja aukðèiau balø, taigi ir pinigø uþ jas skiriama net dvigubai daugiau 6. Stokojantiems straipsniø tarptautiniuose angliðkuose leidiniuose apskritai uþkirstas kelias dalyvauti tam tikroje akademinëje veikloje, pavyzdþiui, disertacijø rengimo ir gynimo procedûrose. Kaip konstatavo ne vienas Lietuvos mokslo akademijos sesijos Lietuviø kalbos padëtis moksle ir visuomenëje (2003 m. lapkrièio 17 d.) praneðëjas, valstybinës kalbos vaidmuo mokslo sferoje dirbtinai menkinamas, o tai gresia liûdniausiais padariniais lietuviø tautai. Tokiø iðvadø prieita toli graþu ne pirmà kartà ðiø metø kovo 3 d. Mokslo tarybos nutarime teigiama dar grësmingiau: lietuviø kalbos stûmimas ið mokslo kelia pavojø ir Lietuvos kultûrai, ir Lietuvos strateginiams bei politiniams tikslams 7. Panaðià nuomonæ yra pareiðkusi Valstybinë lietuviø kalbos komisija bei kitos kompetentingos institucijos, taèiau MSD reakcijos ligi ðiol nematyti. Trumpai tariant, mokslinës veiklos vertinimo kriterijai ðiemet buvo ið dalies pakoreguoti tinkama produkcijos þanrinës ávairovës linkme, taèiau jiems toli iki patenkinamø. Juolab kad ignoruojama pamatinë aplinkybë, jog humanitariniø ir socialiniø tyrimø rezultatyvumas apskritai turi maþai kà bendra su statistiniais rodikliais. Kai fizikai paskelbia deðimt publikacijø ISI registruotuose þurnaluose arba patvirtina penkis tarptautinius patentus, tai jau duoda apèiuopiamà materialinæ naudà, net jei mûsø ðalyje në vienas ið atradimø nebuvo 1 Subaèius, P., Kaip ap(si)tvërë akademijà: Lietuvos mokslo politika ir praktika, in: Naujasis Þidinys-Aidai, 2001, Nr. 11, p Anketa cituojama pagal MSD gautà kopijà, dokumento publikacijos internete ar ÐMM leidiniuose nepavyko aptikti. 3 Þodis mokslas anketos instrukcijoje priduriamas prie visø akademinës produkcijos rûðiø ávardijimø, nors pati mokslo sàvoka niekur nëra apibrëþta ir, kaip þinia, to beveik neámanoma padaryti, ypaè humanitarinës ir socialinës þinijos srityse. Su absurdu ribojasi MSD mëginimai skirti moksliná ir nemoksliná parodos katalogà, mokslinæ ir nemokslinæ literatûros kritikà sveiko proto poþiûriu, tokios publikacijos bûna tik geros arba blogos, profesionalios arba ne. Matyt, vienintelis priimtinas sprendimas mokslininkø darbus ðiose srityse laikyti jø profesinës veiklos dalimi ir nemëginti iðrasti kokius nors papildomus moksliðkumo kriterijus. 4 Þr. MSD direktoriaus ásakymas Nr. 13 Dël daktaro disertacijai ir habilitacijai pripaþástamø Lietuvos mokslo leidiniø sàraðo patvirtinimo, ásakymai dël sàraðo pakeitimo ir papildymo , Nr. 390, , Nr. 395, , Nr. 62, , Nr. 195, Lietuvos Ðvietimo ir mokslo ministro ásakymai dël sàraðo pakeitimo ir papildymo , Nr. 536, , Nr Vien jau normatyviniø aktø kiekis liudija, kad ið pradþiø problema buvo dirbtinai sukurta, o vëliau biurokratiðkai gilinama. 5 Þr. Lietuvos Mokslo tarybos nutarimas Nr. V 40, url: 6 Iðimtis padaryta lituanistikai (pagal minëtos anketos apibrëþimà tai lietuviø kalbotyros, Lietuvos literatûros, Lietuvos etnologijos, Lietuvos istorijos, Lietuvos knygotyros, Lietuvos filosofijos istorijos ir Lietuvos meno istorijos tyrinëjimai ), uþ kurios uþsienines publikacijos skiriama tik maþdaug 15% daugiau balø. 7 Þr. Lietuvos Mokslo tarybos nutarimas Nr. V 39, url: NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

25 SKIEDROS IR NAUJAGIMIAI ir nebus ádiegtas. Istoriko ar filosofo knyga prieðingai, laikytina absoliuèiu nuostoliu, jei ji Lietuvoje jokia forma ir jokiu (akademiniu, mokykliniu, visuomeniniu) lygmeniu nepaþadino minties, neprisidëjo prie sàmoningumo ugdymo, jei ji nebuvo perskaityta tikràja ðio þodþio prasme. Vargu ar reikia árodinëti, kad publikacijos perskaitymas maþiausiai priklauso o jei priklauso, tai nebent negatyvia prasme nuo biurokratø nustatytø monografijos arba mokslinio straipsnio poþymiø 8. Prof. Evaldas Nekraðas minëtoje MA sesijoje atkreipë dëmesá, kad rûðiuojant mokslinæ produkcijà vienø srièiø mokslininkø taikomieji darbai labai vertinami, o kitø ignoruojami: svarbus dalykas, kurio nesupranta daugelis mokslo valdininkø, yra tas, kad skiriasi ne tik humanitariniø ir socialiniø mokslø metodai bei tyrimo rezultatø skelbimo bûdai, bet ðiø rezultatø taikymas, panaudojimas taip pat radikaliai skiriasi. Straipsnis laikraðtyje ar kultûros þurnale, pasisakymas per radijà ir televizijà ið esmës atitinka tai, kas, pavyzdþiui, radioelektronikoje ar farmakologijoje yra patentas. Juk svarbiausia humanitariniø ir socialiniø mokslø misija yra ne juodøjø rinkiminiø technologijø kûrimas, o pilietinës visuomenës ir jos kultûros, taip pat ir tautinës, ugdymas 9. Net jei manysime, kad ðiuose þodþiuose yra ðiokio tokio retorinio perdëjimo, moksliðkumo kriterijø perþiûra tebëra aktuali humanitariniai ir socialiniai tyrimai suponuoja visai kitokià naudos sampratà, nei perða technokratinë pragmatika. II. EKSPERTIZË DE VISU Gráþkime prie straipsnio intrigos ekspertø pateiktos VU istorikø mokslinio bergþdumo diagnozës. Retai turime progos de visu ásitikinti, ar sklandþiai sukasi mokslo politikos krumpliaraèiai, todël netyèia ið arti pamatæs þinovø komisijos darbà, negaliu slëpti savo áspûdþiø nuo Naujojo Þidinio-Aidø skaitytojø. Vos ëmus taikyti sudëtingesnius mokslinës produkcijos apskaitos instrumentus, MSD nusprendë, kad á pagalbà tikrinant pateiktas ataskaitas turi ateiti ávairiø mokslø atstovai. Su kokiais nors fizikais ar chemikais yra visiðkai paprasta, cituoju privaèiame pokalbyje patirtà Mokslo tarybos pirmininko prof. Eugenijaus Butkaus nuomonæ, jie deklaruoja publikacijø ISI þurnaluose bei patentø kieká, ir pakanka kelias minutes panarðyti internete, idant bet kas ásitikintø, ar pateikti duomenys yra korektiðki. Verifikuoti humanitariniø bei socialiniø tyrimø rezultatus atrodë kur kas sudëtingiau. Pernai ÐMM suformuota provizorinës ekspertizës grupë perþiûrëjo ðios srities monografijas ir ne vienà iðbrokavo. Tai buvo tik eksperimentas, neturëjæs apèiuopiamesniø padariniø. Ðiemet panaðiai ekspertø komisijai buvo pavesta tikrinti visas humanitariniø ir socialiniø mokslø institucijø produkcijos suvestines. Akademinis konfliktas ásiplieskë, kai ji nubraukë maþdaug treèdalá VU istorikø deklaruotø veiklos rezultatø, ir fakulteto vadovybë pasiteiravo kodël? Detalës suglumino ne tik tiesiogiai suinteresuotus asmenis. Tarp atmestø pozicijø figûravo naujausia prof. Edvardo Gudavièiaus poleminë studija, skirta Krëvos aktui 10, ir fundamentalus akademinis darbas, pirmasis Lietuvos mokslo istorijoje kultûros reiðkiniø sàvadas Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra 11, kurá ekspertai pavadino leidiniu mokyklai. Pagaliau komisija sutiko perþiûrëti savo iðvadas ir á papildomà posëdá pakvietë tris nepriklausomus vertintojus. Tarp pastarøjø atsidûrë ir ðio teksto autorius. Svarstymo metu paaiðkëjo, kad ekspertizæ atlikusi ið penkiø mokslininkø ad hoc suformuota komisija veikë neturëdama jokio statuto, reglamento ar nuostatø. Jos darbo grafikà spaudþianèius terminus lëmë, kaip mus informavo, bet kurià dienà galintis uþgriûti Finansø ministerijos reikalavimas atsiøsti duomenis, reikalingus kitø metø biudþetui detalizuoti. Nebuvo formaliai apibrëþta, kaip ataskaitas pateikusioms institucijoms komisija turi praneðti apie ekspertø vertinimus. MSD interneto svetainëje skelbtos vien reviduotos suvestinës (keletas apibendrintø skaièiø) ir siûlyta dël pastebëtø netikslumø kreiptis á ÐMM ásteigtà Studijø kokybës vertinimo centrà (SKVC). Nei informacijos, kokios konkreèiai publikacijos iðbrokuotos, nei juo labiau argumentø, kodël tai padaryta, ekspertai nebuvo ápareigoti teikti ir vertinimo protokolø niekas ið mirtingøjø nëra matæs. Biurokratiniu keliu protestavæ universiteto atstovai sulaukë tik pabirø pastabø elektroniniu paðtu, o asmeniðkai á ekspertus besikreipusiai istorikø delegacijai nebuvo leista nusikopijuoti komisijos subraukyto fakulteto ataskaitos egzemplioriaus. Apeliacijos procedûra nëra numatyta, ekspertø iðvados galutinës, t. y. bûtent jie aprobavo (padidino ar sumaþino) tuos mokslinës produkcijos vertinimo balus, pagal kuriuos paskirstomi milijoniniai asignavimai tyrimams Þr. Lietuvos ðvietimo ir mokslo ministro ásakymu Nr. 992 patvirtintos Reikalavimø mokslinëms monografijoms nuostatos, url: MSD direktoriaus ásakymu Nr. 98 patvirtintos Mokslo leidiniø, kuriuose paskelbti mokslo darbai vertinami suteikiant mokslo laipsná, specialiojo sàraðo sudarymo taisyklës, punktai (reikalavimai mokslo straipsniams), url: 9 Visas Nekraðo praneðimas Ar Lietuvos mokslininkas turi teisæ raðyti lietuviðkai? publikuojamas in: Kultûros barai, 2003, Nr Gudavièius, E., , Vilnius: Aidai, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra, sud. Vytautas Aliðauskas, Liudas Jovaiða, Mindaugas Paknys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Raila, Vilnius: Aidai, Kol ðis straipsnis buvo raðomas, taip ir nepaaiðkëjo, kà po susitikimo su nepriklausomais vertintojais ir VU istorikø atstovais nusprendë ekspertø komisija, t. y., kokiu mastu ji pakoregavo savo pirmines iðvadas. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

26 PAULIUS SUBAÈIUS Kelis kartus perklaustas ekspertø komisijos pirmininkas sàmoningai neminiu pavardþiø, nes rûpi atskleisti sistemos ydas patvirtino, kad jø uþduotis buvusi ávertinti, ar á ataskaitas átrauktos publikacijos atitinka formalius kriterijus. Vadinasi, kriterijus, iðdëstytus anksèiau cituotoje MSD anketoje. Taèiau spræsdami, kur priskirti deklaruotà pozicijà straipsniui mokslo leidiniuose ar straipsniui kituose periodiniuose ir vienkartiniuose leidiniuose (suteikiami balai skiriasi du kartus) ekspertai vis dëlto rëmësi mokslo leidiniø sàraðu, kuris, kaip minëta, nebetaikomas rezultatø apskaitai. Kodël? Toks buvæs þodþiu komisijà instruktavusiø MSD ir SKVC vadovø nurodymas. Në vienas jø vëliau klausiamas neprisiminë, kad panaðø nurodymà bûtø davæs, tik SKVC specialistas Vytautas Daujotis sakë minëjæs sàraðà kaip orientaciná problemiðkais atvejais. Kokie tie problemiðki atvejai? Jiems komisija priskyrë leidinius, kuriø në vienas narys nebuvo matæs. Pirmininkas teigë, kad siûlæs posëdþius rengti Nacionalinëje M. Maþvydo bibliotekoje, idant prireikus bûtø galima patikrinti deklaruotus duomenis de visu. Tai liudytø, kad ekspertai suprato tokio tikrinimo bûtinybæ, taèiau kai SKVC nepatenkino jø pageidavimo pasitelkti spaudiniø saugyklà, vis dëlto iðbrokavo deðimtis straipsniø ið neþinomø leidiniø. Prie de visu principo dar gráðime, taèiau tai, kas pateko á neþinomø publikacijø kategorijà, kelia tam tikrø minèiø dël ekspertø kompetencijos. Neámanu bûti susipaþinus su visais vienkartiniais straipsniø ar konferencijø medþiagos rinkiniais, taèiau prie neþinia kokio pobûdþio leidiniø atsidûrë ir minëtoji Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra. Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikþentaitis, vienas ið papildomai kviestø vertintojø, net raðtu pateikë atsiliepimà apie veikalo moksliná solidumà. Matyt, reikia sàmoningai vengti akademiniø knygynø, idant nepastebëtum ðios knygos arba á Lietuvos tûkstantmeèio minëjimo programà átrauktø regioniniø kraðtotyros monografijø, kuriø iðleista jau keliolika 13 ir kiekviena per tûkstantá puslapiø. Taèiau ekspertai tvirtino apie tokius leidinius negirdëjæ ir todël priskyræ juose paskelbtas studijas populiariems raðiniams. Vos prieð metus pagrindinë Lietuvos kultûrinio diskurso tema buvo dalyvavimas Frankfurto knygø mugëje. Jai rengiantis valstybës uþsakymu mokslininkø parengti angliðki bei vokiðki istorijos, filologijos, menotyros veikalai daugelá sykiø rodyti per televizijà, aptarinëti ávairiomis progomis. Taèiau humanitariniø ir socialiniø mokslø ekspertai teigë su jais nesusipaþinæ, palaikæ populiariomis apþvalgomis, ir ði nuomonë tapo dar viena prieþastimi apkarpyti VU Istorijos fakulteto ataskaitoje deklaruotus rezultatus. Ekspertai ypaè radikaliai perkratë pirmàjà ataskaitoje vardijamø publikacijø grupæ, kuri apima monografijas, studijas, fundamentinius bei teorinius mokslo darbus daugiausia balø pelnanèià produkcijà. Gudavièiaus poleminë studija atmesta, nes jos angliðka santrauka buvo per trumpa, pasirodë neáprastos ir kitos formalios knygos ypatybës. Komisija, matyt, nesuvokë, kad veikalo áforminimu autorius sàmoningai ignoravo bei ironizavo jam nepriimtinas akademinës biurokratijos taisykles. Be to, ekspertai argumentavo, kad pats profesorius savo opusà vadina ne studija ar monografija, bet replika, nors ðis apibûdinimas figûruoja tik keliø sakiniø pastaboje skaitytojams 14, suformuluotoje pagal kuklumo retorikos taisykles. Ir kitais atvejais ekspertai abejojo knygø moksliðkumu, nurodydami þanro ar adresato apibûdinimus tose spaudiniø dalyse, kurios nëra autorinës (leidëjø rengiama bibliografinë anotacija, reklama virðelio ketvirtajame puslapyje) arba nelaikytinos integralia mokslinio teksto dalimi ir atlieka retorines funkcijas (padëka, dedikacija, sumanymo impulsø aptarimas ir pan.). Komisijos atstovai pripaþino, kad monografijoms (mokslo institucijos privalo pateikti jø egzempliorius) jie greta formaliø taikë ir kokybinius kriterijus. Taèiau tai nereiðkia, kad buvo ið ðalies pasitelktiems ekspertams uþsakomos analitinës recenzijos arba komisijos nariai tarpusavyje pasidalijæ skaitë knygas ir nagrinëjo jø mokslinæ vertæ. Apsiribota þvilgsniu kitu á turiná, iðvadas, literatûros sàraðà. Ekspertai nurodë Algimanto Liekio ir Aldonos Vasiliauskienës knygas kaip klasikinius pavyzdþius, jog moksliðkumo stoka tampa akivaizdi vien pavarèius publikacijà. Deklaruotas publikacijas komisija atmetë ir tuomet, kai ataskaitoje dël techninës klaidos stigo bibliografiniø duomenø, kai du panaðûs vieno autoriaus veikalø pavadinimai këlë átarimà, kad tai tas pats darbas, paskelbtas kelis kartus, kai tekstø antraðtëse figûravo þodþiai ávadas ar apþvalga, leidþiantys daryti prielaidà, jog tai ne straipsniai, o kitø þanrø raðiniai. Visais ðiais atvejais nebuvo tikrinama de visu. Neturëjome galimybiø gilintis ir detalizuoti, teigë ekspertai, rodydami ðûsná dëþiø su ataskaitomis, kurias teko per trumpà laikà perþiûrëti. Taèiau ásigilinus paaiðkëjo, kad bent trys straipsniai ið Istorijos fakulteto ataskaitos buvo atmesti tiesiog apsirikus 15. Á papildomà posëdá kviestø vertintojø siûlymai pripaþinti vienà ar kità iðbrauktà pozicijà buvo atremiami teiginiu, kad tuomet derëtø gráþti ir prie kitø instituci- 13 Devynias monografijas apie valsèius parengë Versmës leidykla, kitas ávairios kraðtieèiø organizacijos, bet visas sudarë bei redagavo mokslininkø grupës, o daugelio straipsniø autoriai akademines kvalifikacijas turintys asmenys. 14 Ávadiniame skyriuje sakoma: Ðá darbà. 15 Bendrai orientacijai galima nurodyti, kad vidutinis mokslø daktaro metø darbo rezultatas yra dvi akademinës publikacijos. 602 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

27 SKIEDROS IR NAUJAGIMIAI jø ataskaitø, bet tai visiðkai neámanoma dël milþiniðkø darbo apimèiø. Komisijos vadovas pats apibendrino, jog jø atliktas mokslo vertinimas yra greitas bei pigus, todël netikslus esà tai buvo ið anksto þinoma. Teiginá patvirtino ir vienas ÐMM pareigûnas. Apie Gudavièiaus veikalo atmetimà jis ðio teksto autoriui sakë: miðkà kertant skiedros lekia, arba tiesiant akademijai kelià á ES klaidos ir nuostoliai neiðvengiami. III. PANACËJA AR VARGO VAKARIENË? Perskaitæs ankstesnæ straipsnio dalá moralistas gal atsidus, kad padorus mokslininkas, supratæs, á kà yra áveltas, atsisakytø dalyvauti panaðiose ekspertizëse. Akademiniø santykiø bei instituciniø intrigø þinovas narplios, kokiems ekspertams ar valdininkams buvo naudingi prasti universiteto istorikø rezultatai. Literatûros kritikas gal svarstys Kafkos ar Borgeso kûrybai artimesnë istorikus iðtikusi istorija. Taèiau mus mokslo politika bei praktika domina kur kas bendresne prasme, todël nekelsime asmeninës atsakomybës ar interesø konflikto klausimo. Kur kas svarbiau kodël rimtø mokslininkø darbo nuvertinimas tapo ámanomas ir kaip ateityje galëtø vykti tyrimø produkcijos kvalifikavimas. Formaliu poþiûriu atsakyti á klausimà kodël gana Alvydas Lukys. Pakaba Fotografija paprasta. Anksèiau biurokratai bandë sugalvoti ir primesti mokslo vertinimo kriterijus, dabar mokslininkai ekspertai pamëgino uþsiimti biurokratiniu darbu. Ir vienas, ir kitas kelias baigiasi akligatviu, ir vienu, ir kitu atveju paþeidþiamos kompetencijos ribos. Taèiau giliosios reformas lydinèiø nesusipratimø prieþastys kyla ið to, kaip mokslo politikà formuojantys asmenys suvokia mokslinio darbo prigimtá. MSD vizijose tobulas tyrimø kontrolës ir finansavimo modelis, kuris taptø panacëja mokslo sàstingiui áveikti ir ES lygiui pasiekti. Departamentas mëgina akademinei sferai taikyti primityviausios personalo vadybos metodà, pasak kurio darbuotojo veiklos kokybë priklauso nuo ujimo ir skatinimo kombinacijos. Valdininkai ir, atrodo, kai kurie juos remiantys profesoriai nesuvokia labai paprasto dalyko tikra mokslinë veikla yra kûryba, kuria þmonës uþsiima, nes kitaip paprasèiausiai negali gyventi. Tyrinëti gena smalsumas, knibinëjimo ir atradimo dþiaugsmas, konkurencija þinojimo lenktynëse, sekëjø atsidavimas mokslinis darbas jo subjektui yra savaime prasmingas ir vertingas. Þinoma, kalbu apie tikrà mokslininkà, taèiau tik tikrø mokslininkø dëka egzistuoja ir atsinaujina mokslas. Visa kita skatinimas, tyrimø sàlygos þodþiu tai, kas priklauso nuo MSD, yra svarbios, bet iðorinës aplinkybës. Tiesa, kartais jos tampa nenugalimos ir todël praþûtingos. Pavyzdþiui, kai fizikui stinga lëðø ágyti bûtinai aparatûrai arba kai filologo þmona grûda lauk jo knygas, nesutelpanèias vieno kambario bute. Taèiau net idealios darbo sàlygos (tokios Lietuvoje rasis dar negreit) lygintinos su iðpuoselëta sporto aikðtës veja. O ávarèius pelno þaidëjai, t. y. mokslininkai. Todël derëtø labai sunerimti, jei po kokios nors bûsimos reformos mokslinës produkcijos kiekis staiga iðaugtø tai bûtø rimtos ligos, bet ne pasveikimo simptomas. Ásikibæ á administracinës panacëjos mità, politikai ir valdininkai bruka mokslininkams akademiniø kriterijø piliules. Jos gal ir pagreitina medþiagø apykaità, bet tikrai neprikelia numirëliø, o vartojamos didesnëmis dozëmis turi sunkø paðaliná poveiká iðprovokuoja biurokratinæ mimikrijà, pagausina pseudomokslinës raðliavos. MSD vadovai sako nihilizmas administravimo atþvilgiu nëra naujiena, bet juk pinigus reikia kaþkaip iðdalyti. Pinigus iðdalyti tenka, taèiau kol kas á ðià pa- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

28 PAULIUS SUBAÈIUS reigà þvelgiama kaip á reikðmingà paþangiø pokyèiø svertà. Daug problemø iðsispræstø, jei bûtø suvokta, jog tai tik neiðvengiama blogybë, vargo vakarienë. Ypaè kad mokslui skiriamos lëðos kol kas ið tiesø primena Betanijos valgyklos racionà. Tyrimø rezultatai vertinami, institucijø produkcija diferencijuojama ið bëdos, todël derëtø ieðkoti maþiausiai kenksmingø kriterijø ir procedûrø, kurios skatintø, o ne ardytø iðmintingà mokslinës bendruomenës solidarumà. Tik ji pajëgi pagrástai akceptuoti ar atmesti akademinius veikalus bei kitas tyrinëtojø pastangas, pasilikdama galimybæ vël gráþti ir perþiûrëti savo sprendimus, nes jokie mokslo laimëjimai ir jø vertinimai nëra galutiniai. Tik aðtri vidinë kritika ir intensyvi idëjø apykaita sugraduoja darbus á vidutinius, gerus ir geriausius, proporcingai padalija atsakomybæ uþ mokslo raidà kiekvienam, kuris dalyvauja akademiniame gyvenime. Todël atsisakydama kokybiniø vertinimø ir nebent odioziniais atvejais organizuodama brangias, daug skrupulingumo, apdairumo reikalaujanèias iðplëstines ekspertizes, ministerija nusimestø nuo peèiø nepakeliamà, o svarbiausia beprasmæ naðtà. Per didelës atsakomybës nedera lengvabûdiðkai uþkrauti në ekspertams, kurie negali vienu metu ir pateikti moksliðkai pagrástus vertinimus, ir patenkinti valstybinio administravimo poreikius. Dël didëjanèios specializacijos ekspertai paprastai stokoja reikiamos kompetencijos spræsti apie plaèià þinijos sritá, dël biurokratiniø prieþasèiø jiems stinga laiko, o dël natûralaus savisaugos instinkto tikro, neformalaus principingumo. Pavyzdþiui, gráþkime prie per VU istorikø ataskaitos patikrà iðbrokuotø Vasiliauskienës monografijø. Ðio teksto autorius taip pat yra gana skeptiðkos nuomonës apie jas. Taèiau bûtina atkreipti dëmesá, jog vienà ið atmestøjø veikalø palankiai recenzavo, t. y. spausdinti rekomendavo MA humanitariniø ir socialiniø mokslø skyriaus vadovas, Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius, Prezidento patarëjas akad. prof. habil. dr. Algirdas Gaiþutis. Kitas nemokslinëms priskirtas knygas taip pat palaimino panaðaus rango akademinës figûros. Jei nepriklausoma, iðsami ekspertizë paliudytø, kad palankiø recenzijø autoriai elgësi neprofesionaliai ir neatsakingai, jei ekspertai turëtø galiø bei ryþto tai pavieðinti ir mesti iððûká laimintojø autoritetui bei institucinëms pozicijoms, Lietuvoje gal stiprëtø kritinis diskursas ir maþëtø pseudoakademinës raðliavos. Tylomis, kone slapèia, be deramø árodymø ir procedûrø priimti komisijos sprendimai tokio vaidmens negalëjo atlikti. Argumentø stoka sukëlë bene daugiausia nepasitenkinimo aptarta ekspertize. Ar ið tiesø argumentai visuomet turëtø bûti teikiami? Akademinëje, visuomeniniø organizacijø, kultûrinës veiklos sferoje gana áprastos ekspertizës su jomis vis daþniau susidursime praðydami ES fondø lëðø kai vertintojai nepraneða savo sprendimo motyvø, o neigiamai iðvadai pakanka, kad uþkliûtø kokia formali smulkmena ar pavienë turinio detalë. Taèiau tai projektø ekspertizës, todël leistina (nors gal ne visuomet sveikintina), kad operatyvumo, konkursinio atkratymo ir lëðø taupymo vardan paraiðkos bûtø rûðiuojamos pagal greièiausio atmetimo principà. Visai kas kita yra atlikto mokslinio darbo rezultatø patikra. Pabrëþiame kalbame ne apie ataskaitø, kurias galima pareikalauti perdaryti, jei jos netvarkingos ar nepilnos, o apie paèios produkcijos ekspertizæ. Reviduodami universiteto ar instituto deklaruotas publikacijø ir kitos akademinës veiklos rûðis bei apimtis, ekspertai de facto konstatuoja, jog mokslo institucija neadekvaèiai vertina savo darbuotojø rezultatus arba klastoja duomenis, kitaip tariant, stokoja akademinës kompetencijos ir padorumo. Tai grësmingi priekaiðtai, todël privalo galioti nekaltumo prezumpcija bûtina árodyti, kad ataskaitos klaidingos, o pateikëjams sudaryti sàlygas apeliacijai. Tad vël gráþome prie sudëtingo, brangaus vertinimo, kurio patikimumas ir ypaè nauda, t. y. stimuliacinis poveikis lieka abejotinas. Naujausios ekspertizës nesumaþino skepsio dël kebliø mokslo kokybës revizijø. Juo daugiau ið jø tikimasi, uþuot skatinus akademinës bendruomenës savireguliacijà, juo labiau auga kontrolës aparatas. Drauge susipainioja atsakomybës gijos ir menksta valia pasitelkus sveikà protà, nuovokà bei áþvalgumà spræsti tikràsias problemas. Dabartinë sistema verèia ekspertus elgtis voliuntaristiðkai, primeta jiems ne specifinës informacijos teikëjø ir patarëjø, o tikrøjø sprendëjø, galutiniø atsakymø tiekëjø pareigas. Tai stato vienus mokslininkus (iðtisus jø cechus ) á kaltinamø apsileidëliø, o kitus á rûsèiø visaþiniø teisëjø padëtá. Teisëjø, kuriems nevalia abejoti ar neþinoti, nors abejonë ir skausmingas iðmanymo ribø èiuopimas natûrali mokslininko bûsena. Neverta në komentuoti, kokià moralinæ atmosferà sukuria toks vaidmenø pasiskirstymas. Humanitarinë sfera ypaè jautri etiniams ir þmogiðkøjø santykiø aspektams. Todël vienu mostu ðliûkðtelëjus lauk neva uþsistovëjusá tautinio mokslo vandená, drauge buvo iðpiltas ir naujagimis naivi viltis, jog humanitariniø ir socialiniø mokslø atstovams perëmus ið biurokratø bei technokratø akademinës veiklos vertinimà, mokslininkø bëdos dël absurdiðkø reikalavimø baigsis. Ekspertø nebaudþiamumas ir nelieèiamumas yra svarbi jø veiklos sàlyga, uþtikrinanti nuomonës laisvæ. Tad ne jiems, o ministerijai tenka atsakomybë dël vertinimø pobûdþio ir padariniø. Labiau pasitikint tyrimø institucijomis, pakaktø organizuoti tik aritmetiná pateiktos informacijos audità, puikiausiai ákandamà valdininkams. Politinë kontrolë turëtø uþtikrinti jø sàþiningumà, o ekspertai humanitarai ir socialiniai tyrëjai padëtø iðplësti á apskaità átraukiamø moksliniø rezultatø skalæ ir paðalinti beprasmius kliuvinius. Kliuvinius, kuriuos suponuoja administracinës stimuliacijos utopija. 604 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

29 AKADEMYBË Strateginis smegenø iðveðëjimas TOMAS DAUGIRDAS Esama ávairiø ligos gydymo strategijø. Aiðkiai identifikavus susirgimà, galima mëginti aptikti já gydantá medikamentà, kurá ilgai ir kantriai vartojant neretai pasiekiama puikiø, profesionalo gydytojo vertø ir pacientà dþiuginanèiø rezultatø. Taèiau yra ir kitas, nemokðiðkas kelias. Koks nors nepatyræs daktaras, susidûræs su jam sunkiai áveikiama liga, parinks gydymo priemones, kurios ne tik neiðgydys ligonio, bet ir sukels jam kitø ligø bei veikiausiai ðá pasmerks neiðvengiamai praþûèiai. Kaip tik pastaruoju humanitariniø ir socialiniø mokslø gydymo keliu numato þengti neseniai vieðam svarstymui pateiktas ðiø mokslø strategijos projektas. Akivaizdu, jog bendra humanitariniø ir socialiniø mokslø bûklë nëra labai gera. Jie skatinami bei siekia bûti naudingi visuomenei, taèiau kol kas ði nauda suprantama kaip aklas siaurai suprasto tautiðkumo gynimas. Antai priëmus vienà sprendimà bei nusprendus atsisakyti svetimvardþiø lietuvinimo, tuoj sukyla ðio sprendimo prieðininkai, pradëdami naujà jau iðsisëmusiø debatø ratà. Tai ið tiesø yra apraiðka ligos, nuo kurios nenorima pagyti. Taèiau naujoji strategija, lyg ir siekianti kovoti su ðia liga, mus veda á kità ligà, vadintinà globaline hiperfrenija, kitaip visuotiniu smegenø iðveðëjimu. Humanitariniø bei socialiniø mokslø (toliau HSM) strategija pateikia aiðkià esamos bûklës diagnozæ. Pasaulis yra atviras, jame esama gausybës naujoviø, bendradarbiavimo, globaliø ryðiø, o mûsø HSM yra nepaslankûs, uþdari bei nenorá atvirumo. Uþsidaroma siaurose disciplinose, specializuojamasi bei visai nekreipiama dëmesio á naujàjá tarpdisciplinið- atliekant savà socialinës bei humanitarinës bûklës kritikà. Tai reiðkia, jog èia nepripaþástamas socialinio tyrëjo bei humanitaro kaip kurianèios bei apmàstanèios, istoriðkai gyvuojanèios asmenybës vaidmuo. Jis yra bûtybë, kurià ið vienos sistemos ar humanitarinës bûklës stengiamasi perkelti á kità, panaudojant kuo maþiau jos refleksijos. Jis skatinamas bûti labai kritiðkas savo esamos bûklës atþvilgiu bei labai nekritiðkai priimti nuostatà, jog globalaus mokslo vyksmas yra absoliuèiai gera terpë, á kurià bûtina ásijungti. Ðis humanitaro kaip laisvos individualybës nuvertinimas turëtø atgrasinti net atvirai pasaulio HSM atþvilgiu nusiteikusius mokslininkus. Vienas ið didþiausiø absoliuèiai dinamiðkai orientuotos strategijos trûkumø yra globalumo ir tarpdiscipliniðkumo akcentavimas, uþmirðtant kitas mokslo, kuris ðiandien gali bûti pavadintas globaliu, dimensijas. Mat Europa turi labai ilgà bei nenutrûkstamà humanitariniø mokslø kûrimo bei savirefleksijos tradicijà. Ji paremta aiðkiomis vertybëmis bei pagarba savo atþvilgiu. Humanitariniai, ið dalies ir socialiniai mokslai, jø iðlikimas yra neásivaizduojamas be nuolatinio græþimosi á savo ðaknis bei perimtos tradicijos fragmentø gaivinimo ir aktualaus áprasminimo. Humanitariniai mokslai yra labiau saugantys, nuolat kitaip atrandantys tà patá nei pritaikomi, panaudojami, versliai prisidedantys. Ðia prasme jie neiðvengiamai susijæ su idëjas plëtojanèiø, gilinanèiø asmenybiø veikla. Jiems itin svarbus ir asmenybiðkas pajëgumas kikumà. Be to, humanitariniai mokslai vis dar nelinkæ á kultûrinæ bei socialinæ visuomenës refleksijà, ne iki galo árodo savo naudà socialiniam gyvenimui, ûkiui, kultûrai, mokslo sritims. Jiems akivaizdþiai trûksta dinamizmo, gebëjimo prisitaikyti prie greitai kintanèio pasaulio bei pajëgumo formuoti kaip tik tokius energingus, dinamiðkus, daugiapusius verslius þmones. Ðia prasme humanitariniams mokslams trûksta socialumo, susiliejimo su socialiniais mokslais. Gydymo bûdas pagrindines jëgas mesti á tokias disciplinas kaip ðiuolaikinë socialinë teorija, kultûros teorija, socialinë antropologija, politikos mokslai. Ðitaip nukreipti mokslai turëtø ásilieti á globalius Europai ar apskritai pasauliui bendrus projektus, kuriais generuotø tarpdisciplininius tyrimus. Ið provinciniø, màsliø ir nerangiø, ties vienu dalyku susitelkusiø mokslø jie turëtø tapti visuomenæ ir save dinamizuojanèiais, bet kokias ribas perþengianèiais ávairiapusës savimàstos ir saviþinos varikliais. Daugeliui humanitarø ðis strategijoje iðryðkëjantis vaizdas turëtø sukelti atvirà pasiprieðinimà ar bent pasipiktinimà. Ne vien todël, kad strategijoje jie galëtø áþvelgti absoliuèiai dominuojant vienà atraminæ studijà, Leonido Donskio Globalines humanitariniø ir socialiniø mokslø raidos tendencijas. Joje brëþiamas atsivërimas pasauliniams HSM vyksta ne atsargiai reflektuojant savà humanitariniø mokslø patirtá, o perimant á joká lokalumà neatremtus globalius HSM standartus bei ið jø perspektyvos ðaltakraujiðkai NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

30 AKADEMYBË tiems perduoti ðias idëjas, padaryti jas suprantamas, ir kartu pagilinti þmogaus gyvenimo supratimà. Humanitariniai mokslai, kaip rodo vien jø pavadinimas, pirmiausia susijæ su þmogumi, ne su abstrakèios þmoniø bûklës ar bûsenos tyrimais, o su þmogui gyvybiðkai svarbiø, prasminiø dalykø aptikimu bei iðsaugojimu. Globalus mokslinis procesas nëra savaiminë blogybë. Tarptautiniai ryðiai ágalina þmones bendrauti. Taèiau jie prasmingi tik tuomet, kai pajëgiame palyginti savà humanitarinæ patirtá su kitø, ið jø pasimokyti. Dël to knygø spausdinimas yra svarbiausia sàlyga humanitariniø mokslø raidai. Susipaþindami su kito, laikiðkai ir erdviðkai nuo mûsø labai nutolusio þmogaus idëjomis, jø atþvilgiu mes galime susidaryti savàsias. Tad mes jau gyvename globalios humanitarinës kultûros visete, nes galime skaityti bei aptarti ne tik tuos dalykus, kuriuos paraðome patys. Humanitarinë kultûra yra ið esmës globali. Taèiau globalus humanitariniø mokslø pasaulis, kurá aptinkame HSM strategijoje, yra ne toks. Èia didþiausià vaidmená vaidina ne idëjos, áþvalgos bei individualûs gebëjimai, o gebëjimas judëti ir suktis, trumpam lengvai prisiliesti prie kiekvienos naujos bangelës neaprëpiamoje kintanèioje jûroje to, kas vadinama humanitariniø mokslø visetu. Èia fragmentiðkai susiburiama tokiems pat laikiniems ir fragmentiniams tyrimams, net nesistengiant gilintis á paskiro humanitaro idëjas kaip nuoseklø, riðlø bei þmogiðkai prasmingà minties kompleksà. Þinia, ðitokio globalaus humanitarinio mokslo atsiradimas Vakarø pasaulyje bei jo patenkinamas lygis susijæs su já palaikanèia stipria humanitarine tradicija. Be to, tokio pobûdþio globalumas veikiau þymi ne humanitariniø mokslø stiprybæ, o jø silpnumà. Tai þenklas, jog humanitariniai mokslai pasidavë tiksliøjø mokslø galiai bei ëmë gaminti á humanitariná panaðø mokslo dariná, kuriame svarbiausia yra procesas, minties generavimas, nekeliant klausimo apie jo þmogiðkus tikslus bei ðiandien itin gausios mokslinës produkcijos prasmingumà. Ðiame totaliame vyksme nelieka nei tø, kurie perteikia patirtá ar idëjas, nei tø, kurie pasirengæ jas perimti. Èia nelieka jokios humanitarinës atsakomybës uþ þmogø bei kultûriná perimamumà. Globalesni ar maþiau globalûs projektai jau ðiandien iðsigimsta á tokius renginius, kurie ádomûs tik patiems dalyviams bei nedaro jokios átakos platesnei kultûrinei ir socialinei savimonei. Globalios konferencijos yra reikðmingos tik dël humanitarinio turistavimo, suteikianèio galimybæ ið arti pamatyti retus garsius humanitarinius gyvûnus, në nesvajojant su jais ásitraukti á koká nors kultûriðkai svarbø pokalbá. Strategijoje akcentuojama, jog Lietuvos humanitarai turëtø perimti iniciatyvà kurti globalius projektus, uþuot dalyvavæ kitø kuriamuose. Taèiau atsiþvelgiant á aplinkybæ, kad Lietuvoje nëra stiprios humanitarinës tradicijos, tenka klausti, kokias grimasas toks humanitarinis globalumas imtø iðdarinëti Lietuvoje. Ið tiesø pas mus, kaip ir paþymima strategijoje, esama maþai humanitariðkai reikðmingos savosios padëties refleksijos. Mûsø prieðkariu besiformuojanti humanitarinë tradicija buvo grubiai nutraukta, nutraukiant ir sveikus bei produktyvius perëmimo-perdavimo santykius. Ðiuo metu palengva ðià tradicijà imama tæsti, net ir keliant tokius strategijos kûrëjams atgrasius, nors visuomenei labai svarbius klausimus kaip tautiðkumas, tautinë savimonë, kultûros vertybiø kûrimas, dvasinis asmens ugdymas, net dvasingumas. Strategijoje jie vadinami XIX a. nacionalinio atgimimo ideologijos ir ðiandieninës populistinës socialinës politikos kliðiø rinkiniu. Taèiau negalima neigti, kad kaip tik ðie klausimai ðiandien yra aktualûs visuomenei. Á juos atsirëmusi laisvai besiskleidþianti humanitarinë mintis anksèiau ar vëliau juos peraugtø, visuomenës bei kultûros savimonæ iðvestø á prasmingø bei daugiaðaliø apmàstymø laukà. Ðiuos dalykus paskelbus humanitariðkai nekorektiðkais, jø vietoje á apmàstymø laukà biurokratinëmis priemonëmis áskiepijus globalias problemas, anksèiau ar vëliau ásteigtume Lietuvos humanitarinio mokslo schizofrenijà. Tiesa, strategijoje mëginama laviruoti tarp tradicijos ir naujumo, kuriam reikëtø atsiverti, paminima, jog kai kurie mokslai Lietuvoje (pirmiausia lituanistika) turi ilgas ir senas plëtotinas tradicijas. Taèiau maþai humanitarø sutiks, jog tai tiesa. Juk ir toje daugiausia sovietmeèiu formuotoje tradicijoje esama daug dalykø, kuriuos reikëtø ne perimti, o kritiðkai ávertinus atsisakyti. Kaip tik ðios tradicijos kritinë refleksija, skatinanti jos raidà bei reikalaujanti autentiðkos humanitarinës pastangos, o ne jos besàlygiðkas palankus vertinimas, turëtø bûti strategijos kûrëjø dëmesio centre. Nesunku numanyti, kas iðtiktø mûsø netvirtà bei ryðkiø raidos tendencijø neturintá humanitariná mokslà jam uþkrovus ant tvirtø pamatø iðaugusá globalaus mokslo agregatà. Vietiniams nelabai gausiems humanitarams tai bûtø katastrofa, atvykëliams ne daugiau kaip egzotika. Panaði katastrofa humanitariná Lietuvos mokslà iðtiktø ádiegus ir kitus strategijoje siûlomus dalykus, antai tarpdiscipliniðkumà. Nesant stipriø dalykinio parengimo pamatø, tarpdisciplinumas tekurtø humanitarinio mokslo gyvybingumo, dinamiðkumo ir reikðmingumo regimybæ. Regis, netrukus Lietuvos HSM gyvenimà galësime dalyti á du etapus: prieð ir po HSM strategijos patvirtinimo. Pagrindinës jos tendencijos yra akivaizdþiai prieðiðkos Lietuvoje esamai ðiø mokslø, pirmiausia humanitariniø, bûklei bei humanitas idëjai apskritai. Darbà dirbantiems humanitarams telieka palinkëti, pajungus savuosius idëjø paieðkos bei kûrybinius sugebëjimus, atrasti bûdus jà iðradingai strategiðkai apeiti. 606 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

31 MITOLOGIJA APIE NEMOKSLINÁ ÞALÈIO IR GYVATËS SKIRTUMÀ Jono Lasickio knygelës paraðtëje Vytautas Aliðauskas Ir panaðiai, kaip kalbama, pasakæs ir Herakleitas svetimðaliams, norëjusiems su juo susitikti, kai jau áëjæ pamatë já sëdintá ant ðikpuodþio ir sustojo [ðis] liepë jiems dràsiai eiti vidun: juk ir èia laikosi dievai (Arist. de part. anim. A a 17=A5 DK). 1 Lenko kalvinisto paraðyta knygelë, iðleista toli nuo Lietuvos, Bazelyje, 1615 m. autorius jau buvo miræs, neatrodë didelis literatûrinio gyvenimo ávykis. Jos kuklius uþdavinius Aleksandras Brückneris suformulavo jau prieð ðimtà metø: pateikti pasauliui ádomiø antikvariniø-etnografiniø þiniø ið uþmirðto Europos kampo, parodyti, kad jei apie Prûsus galima (kaip Maleckis) pasakoti negirdëtus dyvus, tai Þemaièiuose jø esama dukart tiek; ðalia to, Lasickis norëjo katalikiðkà ðventøjø kultà parodyti kreivame veidrodyje, iðstatyti já vieðai pajuokai 2. Tiesà sakant, tai net nebuvo atskira knygelë 3. Jono Lasickio raðinys apie þemaièiø dievus iðspausdintas drauge su kitu veikalu máslingaisiais Mikalojaus Lietuvio fragmentais 4. Vis dëlto tie septyniolika puslapiø (tiksliau nepilni deðimt, nes leidinio p dedamas ðventøjø globëjø katalogas su blankia ðventøjø gerbimo kritika, o p veik paþodþiui perraðytas Jono Maleckio laiðkas Jurgiui Sabinui apie Prûsijos dievus 5 ) XIX XX a. buvo skaitomi taip daþnai ir atidþiai, kad, jei tekstas diltø nuo þvilgsniø, tai daugumos raidþiø ðiandien jau negalëtume áþiûrëti. Dëmesá kaustë kelios prieþastys XVI a. religijos ir mitologijos ðaltiniø stygius (Lasickis bus raðæs apie 1580 m.), autoriaus pateikiamø þinuèiø unikalumas (o dël to ir átartinumas), galø gale labai glaustas, tad ir tamsus dëstymas. Vis dëlto ádëmus skaitymas per ðimtmetá ar pusantro nedavë galutiniø ir privalomø iðvadø. Iðsiskyrë nuomonës ir dël teksto vertës mitologijos studijoms, ir dël atskirø segmentø prasmës ar patikimumo. Maþa to, traktate pradëta áskaityti tai, ko ten në bût nebuvæ. Spausdintiniai Lasickio ðaltiniai daugmaþ aiðkûs ir aptarti 6. Taèiau autorius akivaizdþiai turëjo kaþin kokiø kitø paþinimo versmiø, ið kuriø explicite cituojamas tik Þemaitijoje dirbæs valakø reformos matininkas lenkas Jokûbas Laskauskas (Laskovius, Ùas(z)kowski). Apie já þinoma nedaug, tad tyrinëtojai reiðkë visokiø spëlioniø, kurios, nuolat kartojamos, virto tvirtomis nuomonëmis. Pavyzdþiui, Juozas Jurginis tiesiai sako Laskauskà buvus taip pat [kaip ir Lasickis] protestantu 7. Taèiau apie Laskausko religines paþiûras nëra jokiø tikrø þiniø. Be kita ko, jis minimas Tarkvinijaus Pekulo 1579 m. atliktos Þemaièiø vyskupijos vizitacijos apraðyme kaip Ðventosios Karaliðkosios Didenybës matininkas Þemaièiø þemëje, taèiau apie jo tikybà nëra në uþuominos 8. Vyskupas Motiejus Valanèius irgi neturëjo jokiø þiniø apie Laskausko protestantizmà 9. Pats Lasickis pagiria misionieriðkà Laskausko uolumà (p. 46), bet ið to dar negalima daryti iðvados, kad ðie buvæ bendratikiai. Laskauskas evangelizavo valstieèius pagal valdovo nurodymà, ir, kad ir kà manytume apie Þygimanto Augusto tikybinius svyravimus, jis nebûtø pavedæs tikybinës misijos atviram protestantui. 1 Liet. Manto Adomëno vertimas: Heraklitas, Fragmentai, in: Naujasis Þidinys-Aidai, 1992, Nr. 3, p. 3; orig. tekstas: Hërakleitas, Fragmentai, graikiðkà tekstà parengë, vertë, ávadà ir komentarus paraðë Mantas Adomënas, Vilnius: Aidai, 1995, p. 9. Taip pat plg. kitu ðaltinio supratimu ( uþtiktas besiðildantis prie krosnies ) paremtà interpretacijà: Heidegger, M., Brief über den Humanismus (1946), in: GA, 9 (Wegmarken). 2 Brückner, A., Starożytna Litwa. Ludy i bogi: Szkice historyczne i mitologiczne, opr. Jan Jaskanis, Olsztyn: Pojezierze, 1979, s Ji net nepaminëta Lasickio veikalø sàraðe: Andreas Wengerscius [Wægerski, Andrzej], Libri quattuor Poloniae reformatae, Amstelodami, 1679, p. 452; persp.: Warszawa, Michalonis Lituani De moribvs Tartarorum, Litvanorum et Moschorum fragmina X. multiplici Historia referta. Et, Johan. Lasicii Poloni De diis Samagitarum, caeterorumq[ue] Sarmatarum et falsorum Christianorum, Item De religione Armenorum. Et de initio Regiminis Stephani Batorii. Nunc primum per J. Jac. Grasserum, C. P. ex manuscripto authentico edita. Basileae, apud Conradum Waldkirchium. M. DC. XV. Traktatø leidimo istorijos apþvalga: Roèka, M., Mykolas Lietuvis, Vilnius: Mokslas, 1988, p Paraðytas apie 1546 m., paskelbtas 1551 m.; Lasickis nurodo 1553 m. datà. Tekstas ir vertimas: BRMÐ, II, p Pvz., Mannhardt, J., Letto-Preussische Götterlehre, Rîga, Jurginis, J., Þinios apie J. Lasickio asmená, in: Lasickis, J., Apie þemaièiø, kitø sarmatø bei netikrø krikðèioniø dievus, ið lotynø k. vertë Leonas Valkûnas. Vilnius: Vaga, 1969, p Þemaièiø vyskupijos vizitacija (1579), par. Liudas Jovaiða, Vilnius: Aidai, 1998, p. 208, Þr. 59-à skyrelá Liaskauskis verèia þemaièius ant gero : Valanèius, M., Þemaièiø vyskupystë, in: Idem, Raðtai, t. 2, Vilnius: Vaga, 1972, p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

32 VYTAUTAS ALIÐAUSKAS Hugo van der Goes. Ievos gundymas. XV a. Spëjimas, kad Laskauskas bus buvæs pagrindinis Lasickio þiniø ðaltinis, irgi tëra spekuliatyvus. Lasickis karaliðkàjá matininkà tepamini poroje vietø (p. 46, 50). Perpasakodamas anekdotiðkus Laskausko nuotykius ið jo misijø susitikimø, Lasickis tiksliai nurodo savo ðaltiná, taèiau negalima dràsiai daryti iðvados, jog tolesnis dievø katalogas priklauso tam paèiam informatoriui. Ðiaip ar taip, nei þinome kokios apimties buvo tas pirminis sàraðas, nei kada bei kokiu bûdu (þodþiu ar raðtu, iðkart ar dalimis) jis perduotas smalsiajam raðytojui. Taèiau net toks profesionalus ir kritiðkas istorikas kaip Zenonas Ivinskis në nedvejodamas teigë: Susitikæs su Lasickiu Vilniuje laikotarpy, Ù[askowskis] jam raðtu yra davæs visà eilæ þemaièiø dievø vardø, kurie nebuvo þinomi ikitoliniams mitologijos ðaltiniams 10. Antra vertus, galima spëlioti, kad tam tikros informacijos Lasickis galëjo gauti ið kito knygelëje minimo asmens Þemaièiø seniûno Jono Kiðkos; pvz., þymiøjø Þemaitijos ðeimø pagarbos protëviams pajuokimas ir jø genealoginës detalës labiau dera didikui arijonui negu katalikui karaliaus valdiniui. Tyrinëtojams itin rûpimas klausimas, kiek Laskauskas mokëjo lietuviðkai, atsakomas diametraliai prieðingai, remiantis tais paèiais duomenimis. Ivinskis teigë: Apskritai ið Ù[askowskio] sudarytuose inventoriuose minimø vardø raðymo galima daryti iðvadà, jog jis në kiek neturëjo nuovokos apie lietuviø k. 11. Tuo tarpu Jurginis tvirtino atvirkðèiai: Paëmus á rankas J. Laskausko suraðytus inventorius ir palyginus juos su kitø revizoriø tos paèios paskirties aktais, aiðkiai matosi, kiek jis uþ kitus buvo lietuviðkesnis [...] aiðkiai skiriasi lietuviðkø vardø, pavardþiø ir ypaè vietovardþiø uþraðymu [...] 12. Neþinia kodël në vienas ðiø autoriø nekreipia dëmesio á autentiðkus duomenis: Laskauskas pats pasakojo Lasickiui bendravæs su valstieèiais, svarstæs su jais religijos klausimus ir nëra jokiø uþuominø, leidþianèiø manyti, jog jis tam reikalui pasitelkdavæs vertëjà. Anot Lasickio, tikëjimo pagrindø jis mokæs karaliaus pavedimu. Daugiau þiniø apie panaðià matininkø veiklà kol kas neturime. Vis dëlto Laskausko 1562 m. sudarytas Karðuvos valsèiaus inventorius su nurodymais suolininkams bent netiesiogiai patvirtina matininkø pareigà pasirûpinti valstieèiø religinio gyvenimo tvarka. Èia nurodoma pagrindinë uþduotis suolininkams þiûrëti, idant kaimuose visi vienà Vieðpatá Dievà tikëtø [...] neprasimanydami kitø dievø (BRMÐ, II, 424), visiðkai atitinka Laskausko skelbimà (Lasicius, 46). Kaip tik ði savotiðka misijø veikla ir galëjo jam bûti proga geriau paþinti Þemaitijos valstieèiø tikëjimus ir paproèius. Þemiau pateikiamos pastabos susiklostë ið naujo verèiant Lasickio knygeliukæ á lietuviø kalbà. Kai kuriuos dingtelëjimus norëjosi paplëtoti ir papildyti nauja medþiaga ar sàsajomis, kai kas liko tik blankiu apmatu. Kai kada medþiaga praðyte praðosi platesniø mitologiniø kontekstø ir rekonstrukcijø jø èia sàmoningai atsisakyta. KIEK KOJØ TURI GYVATË? Vienas keisèiausiø Lasickio pasakojimø siejasi su þalèiø kultu. Anot jo, þemaièiai laikæ namuose ir maitinæ serpentes, Giuoitos vocatos (Lasicius, 51). Áprastas lot. serpens vertimas mitologiniuose tekstuose þaltys. Tiesa, paþodinis teksto vertimas þalèius, vadinamus Gyvatës lietuvio ausiai bûtø maþiausiai keistas, todël Leonas Valkûnas èia verèia ðliauþikus, vadinamuosius Givoitos 13, o BRMÐ redakcijoje yra tiesiog maitina [...] gyvates (II, 597). Taèiau tolesniame tekste jau minimi þalèiai. Tokiu bûdu iðvengiama prieðtaros, kurià yra 10 Z. I. [Ivinskis, Z.], Ùaskowski Jakób, in: Lietuviø enciklopedija, t. 14, Boston: Lietuviø enciklopedijos leidykla, p Ibid. 12 Jurginis, J., Tyrinëjimø apþvalga, in: Lasickis, J., op. cit., p Lasickis, J., op. cit., p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

33 APIE NEMOKSLINÁ ÞALÈIO IR GYVATËS SKIRTUMÀ gerai suformulavæs Valteris Jaskevièius: liet. gyvatë visada nurodo nuodingà ðliuþà, o liet. þaltys nenuodingàjá tropidonotus natrix. Tik pastarasis galëjæs gyventi þmoniø namuose ir bûti religinës pagarbos objektu. Ði paslaptis iki ðiol nëra iðaiðkinta. 14 Vis dëlto konstatuoti máslæ negana, kaip negana sutapatinti sàvokas givoita ir þaltys. Dëmesá patraukia jau tai, kad garbinamam namø padarui ávardyti vartojamas lietuviðkas þodis. Pirmas gyvatës vardà lietuviðkai uþraðë manding Pilypas Kalimachas, ðv. Kazimiero ir kitø karaliaus Kazimiero Senojo sûnø auklëtojas apie : lietuviai garbinà ante omnia serpentem, quem Gyuotem lingua sua dicunt (BRMÐ, I, 602). Vëlesniuose lietuviø religijos ðaltiniuose aiðkiai skiriama gyvatës ir þalèiai. Jau Jonas Dlugoðas mini aspides et serpentes 15, laikomus namuose kaip penatus, t. y. namø dievybes (BRMÐ, I, 552 ir kt.); Motiejus Miechovietis Dlugoðo þodþius atkartoja ta paèia tvarka (BRMÐ, II, 351); Martynas Kromeris kalba apie viperas atque serpentes (BRMÐ, II, 418). Motiejus Stryjkovskis (1582), pasakodamas apie Vilniaus ákûrimà ir jo pagoniðkàjà ðventvietæ, sako: tamż e i wæż e 16 Gywojtos i Ziemiennikos nazwane karmili i hodowali, jako boż ki domowe (BRMÐ, II, 525). Tad Stryjkovskis vartoja liet. gyvatë ten, kur turi bûti lot. aspis/vipera ir liet. Þemininkas vietoj lot. serpens (= þaltys ). Vëlesnieji katalikø katekizmai vardija: garbinà vgná, żæminà, giwates, żalczius (Mikalojus Daukða, 1595; BRMÐ, II, 655); meldzia vgni, Giwates, żalkcius ir żeminas (anoniminis 1605 m. katekizmas 17 ). Perðasi iðvada, kad uþ aspides et serpentes ir pan. glûdi lietuviðka formulë gyvatës ir þalèiai (þemininkai?) ; joje nurodomos dvi kulto objektø rûðys, kuriø viena tokia savita, kad jai ávardyti lotyniðkame ar lenkiðkame tekste linkstama vartoti skoliná ið lietuviø kalbos Jaskiewicz, W. C., A study in Lithuanian mythology: Juan Lasicki s Samogitian gods, in: Studi Baltici, 1952, I (IX), p Serpens þodynuose rëpliojantis arba ðliauþiantis padaras, gyvatë, slibinas, Vulgatoje minima kaip nuodingas padaras, gyvatë dabartine prasme, gr. ophis atitikmuo (Mk 16, 18; Skvirecko vertime tradicinis ims [á rankas] þalèius ); aspis graikybë. 16 Ðis lenkiðkas þodis pakankamai plaèios reikðmës, kitaip negu żmiia (wàż: anguis, serpens, coluber, giwate, þaltis; żmiia: stellio (toks drieþas V. A.), aspis, giwate; Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, Vilnius: MELI, 1997, p. 404, 456; plg. Pirmasis lietuviø kalbos þodynas: Konstantinas Ðirvydas Dictionarium trium linguarum, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 569, 647). 17 Der polnische Katechismus des Ledezma und die litauischen Katechismen des Daugssa und des Anonymus vom Jahre , Hrsg. von E. Sittig, Goettingen: Vandenhoek und Ruprecht, 1929, S Bûdinga painiava neávertinant ðio þodþiø junginio matyti kad ir tokiame á enciklopedijà patekusiame teiginyje: Motiejus Strijkovskis tvirtina, kad þemininkai ir þalèiai buvo garbinami ðventajame miðke Vilniuje ; þr. Bodganas [sic!], R., Þemëpatis, in: Tarybø Lietuvos enciklopedija, Algirdas Julius Greimas prieðtaravo serpens vertimui þalèiu dël paprastesniø motyvø: Turint galvoje, kad XVI a. lotyniðkai ar lenkiðkai raðæ autoriai [...] pastoviai duoda lietuviðkà gyvaèiø pavadinimà... mes irgi vengsime þalèiø vardo, kuris gal pasiteisintø zoologiðka, o ne mitine prasme 19. Zoologiðko vs. mitologiðko perskyra ir zoologiðko neutralizacija tarnauja tam paèiam reikalui: panaikinti gyvatës máslei. Drauge Greimas delikaèiai nutyli zoologiðkà Giuoitos ypatingumà. Iðties bûtybes, glaustai apraðytas Lasickio, vargu ar galima pavadinti simpatingomis: juodos, riebios, keturkojës. Gvagninis, kurio Sarmatiae Europeae descriptio 20 Lasickis ðioje vietoje (nenurodydamas) perpasakoja, priduria, jog jø kojos esanèios lacertarum instar nelygu drieþø, nepatikslindamas, kokia prasme (BRMÐ, 470) 21. Gvagninio ðaltinis, kurá, vëlgi nenurodydamas, ðis perteikë, buvo Sigismundo Herbersteino uþraðai. Jis dukart (1517 ir 1526 m.) keliavo per Lietuvà ir savo áspûdþius paskelbë 1549 m. Jo apraðymas yra iðsamiausias: serpentes quosdam quatuor breuibus, lacertarum instar, pedibus, nigro, oboesoque corpore trium palmarum longitudinem non excedentes, Givuoites dictos, tanquam penates domi sui nutriunt (BRMÐ, II, 393); 22 tokius ðliuþus keturiomis trumpomis kaip drieþø kojomis, juodu ir riebiu kûnu, nevirðijanèius trijø sprindþiø ilgio, vadinamus Givuoites, maitina kaip savo namø penatus. Be abejonës, toks apraðas trikdo bet kurá normalø skaitytojà. Tai jau net nebe gyvatë ar þaltys, o kaþin koks iðsigimæs ir sumenkæs dinozauras (jei teisybë, kad drieþai negriebià nejudanèio maisto, tai net ne drieþas keturkojai maitinami þmoniø valgiais). Norbertas Vëlius, kiek galima suprasti, prieðtaras bandë iðnarplioti teigdamas, jog gyvatë ðiuo atveju esà þalèio pavadinimas, o þalèiø iðvaizdai Herbersteinas priskiriàs drieþo bruo- t. 4, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijø leidykla, 1988, p Greimas, A. J., Tautos atminties beieðkant: Apie dievus ir þmones, Vilnius Chicago, 1990, p Ðiuo atveju mums nëra svarbu, kas tikrasis ðios knygos autorius Gvagninis ar Stryjkovskis. Ðiaip ar taip, Lasickis naudojosi Gvagninio veikalu. 21 Vëlesnëje Gvagninio Kronika Sarmacyi Europskiej kojos apraðytos smulkiau: po pilvu, juodos, trumputës, panaðios á þiaunas (BRMÐ, 485). Autoriaus áterpiamas jakoby tarsi turëtø nurodyti, kad þinia paimta ið paèiø þmoniø pasakojimø, taèiau tai gali bûti ir noras pavaizduoti informuotumà bei savarankiðkø ðaltiniø turëjimà (plaèiau apie Gvagninio naratyvo strategijà þr. Juèas, M., Lietuvos metraðèiai ir kronikos, Vilnius: Aidai, 2002, p ). 22 Palyginimui pateikiame Lasickio lotyniðkà tekstà: nutriunt etiam quasi deos penates, nigri coloris, obesos et quadrupedes, quosdam serpentes, Giuoitos vocatos. Kad Gvagninis, o ne Herbersteinas buvo Lasickio ðaltinis, galima spræsti kad ir ið þ. Giuoitos uþraðymo, faktiðkai identiðko Gvagniniui. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

34 VYTAUTAS ALIÐAUSKAS þø 23. Tokiame aiðkinime ataidi Teodoro Narbuto mintys. Ðis Giwojte vadina ypatingà ðliuþà [...], daug nuodingesnæ ðliuþø rûðá, o Herbersteino Gvagninio Lasickio bûtybæ apraðë drieþø skyrelyje Siauras. Su jam bûdingu þaviu naivumu Narbutas samprotavo: Kaip èia surasti teisybæ? Nebent padaryti tokià iðvadà: arba ði ðliuþø rûðis iðnyko, arba senovës þmoniø fantazija ir prietaringumas sukûrë fantastiðkus padarus, tai yra drieþo ir þalèio junginá 24. Lietuvos lietuviðkosios istorijos protoplasta vienu atþvilgiu pasirodë áþvalgus. Keistàsias bûtybes reikia priskirti ne uþsienio keliautojø kvailumui, bet tam, kà jis vadino senovës þmoniø fantazija ir prietaringumu, o ðiandien atsargiai apibûdintume mitopojetine galia. Matas Slanèiauskas surinko pasakojimø, ið kuriø ne tik aiðkëja, kad senovinës gyvatës/þalèiai (ðios sàvokos tuomet jau vartojamos sinonimiðkai) buvæ visai kitokios iðvaizdos nei XIX a., bet ir atitinka Herbersteino apibûdinimà 25. Ðtai pora ryðkiausiø pavyzdþiø: Pirmiaus tai bûdavæ tokios gyvatës. Jos þmogui nieko nedarydavusios, tiktai jas rasdavæ: lovoj kartais kur susirietusià beguliant; kartais lopðy ant vaiko susiraièius gulëdavus... O tie þalèiai 26 buvæ tokie: galvos jø kai kaèiø 27, su keturiomis kojom, tiktai uodegos kai gyvaèiø ir su pûkeliais apsipûkavæ. (Nr. 459) Tie þalèiai pas mus kitàkart kur buvæ, bo ne tokie kai gyvatës, ne tokie. Jie buvæ kai katës: su didelëm galvom, su keturiom kojom, tiktai uodegos kai vandenio drieþø paplokðtos ir þemyn nulinkusios. (Nr. 460) 28 Reikëtø nemenkos dràsos ryþtis spëlioti, kokius ðie mitologijos padarai turëjo zoologinius atitikmenis negi mûsø protëviai bus garbinæ þebenkðtis? Svarbiau paminëti vienà mitologiná atitikmená. Garsusis pirmøjø tëvø gundytojas, Vulgatoje vadinamas serpens, anot Talmudo, gyvendamas Rojuje turëjæs kojas 29. Panaðaus ásitikinimo esama ir krikðèioniðkoje tradicijoje. Tai iðvada ið prakeiksmo, mesto gundytojui: ðliauþiosi ant pilvo ir ësi þemæ visas savo gyvenimo dienas (Pr 3, 14). Þemiðkosios tikrovës þaltys ar angis tinkamai simbolizuoja parblokðtà þmoniø giminës prieðà. Jis neturi rankø nei kojø. Taèiau ðv. Hildegardos Bingenietës regëjimø knygoje Scivias (regëjimø pradþia 1141 m.) randame vizijà, svetimà krikðèioniðkajai ikonografijai. Pareinës mistikë regi velnià, veikiantá istorijoje; mato já kaip vipera arba serpens. Taèiau tai nëra zoologinis þaltys ar gyvatë. Regëjimo padaras juodas, plaukuotas, su rankomis ir kojomis, trumpa bei baisia uodega 30. Hildegarda neargumentuoja, kodël ið Rojaus iðvarytas gundytojas jos vizijoje tebeturi keturias galûnes, regëtoja tik stengiasi nustatyti galûniø alegorinæ prasmæ. Ði mitologinë paralelë leistø klausti: gal ðventosios vokietës regëtojos ir þemaièio valstieèio þvilgsniai susitinka ties ta paèia bûtybe, tik pastarajam ji ateities numatymo, o pirmajai klastos ir apgaulës versmë. Gráþtant prie keistos poros gyvatë þaltys, pastebima spalvos opozicija: gyvatë juoda / þaltys geltonas. Kalbame ne apie zoologinio þalèio spalvà, o apie mitologiná jos suvokimà. Geltona spalva kaip iðskirtinis þalèio bruoþas pasirodo liet. þaltys etimologijoje ( liet. þel-/ þal(t)- syji su gelt- kaip ðio ðaknies varianto sateminis atitikmuo, liet. geltonas: þeltas gelsvas (LKÞ), lat. zelt, plg. dar pr. sealtmano volungë (ið Bronio Savukyno laiðko autoriui ). Kai kuriuose kituose ðaltiniuose irgi akcentuojama geltona þalèio spalva, nors kiekvienas gamtos mylëtojas þino, kokios menkos geltonosios tikrojo þalèio ausytës 31. Geleþies aukso, þemës ugnies opozicijos nubrëþia interpretacijos laukà chtoniðkajai porai, bet drauge gràþina prie kitos dangiðkosios poros. Jono Balio uþraðymas apie du ponaièius, Perkûnà ir Þaibà, rodo tà paèià spalvinæ opozicjà. Perkûno plaukai esà juodi, susigarbiniavæ, o Þaibo ugniniai, panaðûs á þaibus (t. y. geltoni) 32. Toliau ðiame straipsnyje aptariami ðaltiniai rodo þaltá kaip namø ugnies sergëtojà, o gyvatë pasirodo kaip Þemynos pasiuntinë. Taèiau pirma reikia iðsiaiðkinti KAS PO GIRNOMIS GYVENA? Dugnai Lasickio minimi tarp numeias naminiø dievø. Dugnai dea praeest farinae subactae (Lasicius, 49) 23 BRMÐ, 391: þalèiø iðvaizdà jis maiðo su drieþø, lietuviðkus pavadinimus su slaviðkais. 24 Narbutas, T., Lietuviø tautos istorija, t. 1, Vilnius: Mintis 1998, p. 202, Ðiaurës Lietuvos sakmës ir anekdotai, surinko Matas Slanèiauskas, Vilnius: Vaga, 1975, p. 146 (Nr. 234, ið Pumpënø apyl.); p (Nr. 459, 460, ið Jankûnø k.); plg. ibid., Nr. 461 (ið Linkuvos); gyvatë gali stovëti Nr. 337 (ið Roèkiø k.); èia nuoðalyje paliekame antropomorfinius þalèio vaizdinius (plg. Lietuviðkos pasakos. Pirma knyga, surinko Jonas Basanavièius, Vilnius: Vaga, 2001, p , ; p. 313: þmogus, apþëlæs kiaulës ðeriais ). 26 Þalèio ir gyvatës vartojimas pramaiðiui; þr. taip pat p Slanèiausko rinkinio Nr. 258 (p. 255) sakoma: jie asà tokiom baltom kaktelom, kai katës. 28 Máslingam Slanèiausko informatoriaus teiginiui, kad kituos kraðtuos asà kaukai ne tai þalèiai, tiktai tokie striuki, kai katës pûkuoti (Nr. 234; plg. Nr. 455: kitur ne þalèiais vadinà, bet kaukais ) tam tikrà fonà sudaro Lasickio grupavimas Giuoitos su kaukais pirmosios atstovauja romënø kulto poros penatams, pastarieji larams. 29 Wenham, G. J., Genesis 1 15 (Word Biblical Commentary, vol. 1), Waco: Word Books, 1987, p Pars II, Visio VII: Hildegardis Bingenensis Scivias, ed. A. Fuerkoetter, Turnhoult: Brepols, 1978 (CCh, Contin. Med. XLIII), p. 308, v , 76 78; p. 315, v Bukolikos, arba Piemenø eilës apie Vilniø. X eklogø, parengë J. Niedêwiedê, Eugenija Ulèinaitë, Vilnius: LLTI, 2002, p. 34, eil. 41; þalèiai geltonomis galvomis ypatingai buvo gerbiami Totoraitis, J., Senovës liekanos ir lietuviø mitologiðki atminimai, in: Lietuviø tauta, kn. 1, , p Balys, J., Raðtai, t. 1, Vilnius: LLTI, 1998, p. 48, Nr NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

35 APIE NEMOKSLINÁ ÞALÈIO IR GYVATËS SKIRTUMÀ deivë Dugnai vieðpatauja uþmaiðytai teðlai. Apie dugnus raðoma ir jëzuitø metiniuose laiðkuose. Nesvyþiaus kolegijos misijonieriai 1611 m. pasakoja: Kaimieèiai nustatytu metu buvo pratæ kelti tuðèias ir prietarø pilnas puotas. Tamsesniajame kamaros kampe laikydavo þemës pilnà puodà trimis pagaliukais aptvertame trikampyje. Buvo pratæ rinktis prie jo nustatytu metu, dainuoti kaimietiðkas dainas, linksmai raginti vieni kitus gerti, galiausiai patá puodà, pripildytà duonos ir alaus, garbstyti beveik kaip dievybæ priklaupinëdami. Jie paikai manë, kad tokia pagarba Dugnai (taip vadina ðios rûðies puodus) gali bûti palenkti, ir kad jø globos dëka visa bus apsaugota. Per pamokslà pasmerkti ðie neleistini pagoniø kliedesiai ir rûsèia kalba tas prietaringas prasèiokiðkumas supeiktas; mûsiðkiams átikinëjant ávairiose vietose iðpilti dvideðimt keturi tokie puodai. Vëliau naikinant ðá prietarà nutiko nepaprastas ir atmintinas dalykas. Kaimieèiø troboje, kuri pirmoji pasivedë ðiam apvalymui, mûsiðkiø akivaizdoje viena moteris staiga visai be nuovokos parpuolë ant þemës praverta burna ir sustingusiu þvilgsniu. Mûsiðkis kunigas ir ðalia stovëjusieji pradëjo melstis Dievui. Tuo metu ji, raitydamasi ant þemës, grieþë dantimis, rankomis dengë ausis, nugræþinëjo þvilgsná, o virpantis kûnas blaðkësi á visas puses (tai buvo árodymas, kad maldos jà labai slëgë) netrukus ji apgailëtinai nusigalavo, iðleisdama nelaimingà dvasià. Namiðkiai ir kaimynai prisipaþino, kad ji buvo ypaèiai prisiriðusi prie Dugnø, ir nors buvo nusprendusi nueiti pas kunigà iðpaþinties, nenorëjusi jam atskleisti ðios savo þaizdos. 33 Kaip matyti ið teksto, dugnais ávardijami tam tikri indai (liet. dugnas siejasi su dubti ; plg. dubuo ). Jø religinei reikðmei apibûdinti labai norëtøsi pavartoti senamadiðkà sàvokà fetiðai 34. Antra vertus, Lasickis kalba apie dea deivæ. Sunku pasakyti, ar tai paties autoriaus/informatoriaus iðvada, þinant glaudø moterø ryðá su dugnais (þr. tekstà þemiau), ar lokaliai iðlikusi tradicija, neleidþianti iki galo sutapatinti fetiðo su jo atstovaujama mitine bûtybe. Uþmaiðytos teðlos priskyrimas deivës kompetencijai teisëtas, taèiau jos neiðsemia ir duona, ir alus yra rauginimo produktai, todël tà kompetencijà ámanoma iðplësti raugui ir apskritai rauginimo procesui. Daugiau ðviesos dugnø aiðkinimui suteikia øjø metinis laiðkas, kuriame dugnai identifikuojami su dievais pagirniais : Þemaitijoje nuo netikro dievo (vadinamo Pagirneij arba Dugnaij) garbinimo [...] atitrauktos aðtuonios ðeimos. Ðitas dievas tai truputis smëlio, saugomo po girnapuse kokiame nors namo kampe, kuriam tik vienos moterëlës nustatytu laiku su prietaringomis apeigomis aukoja viðtà su maisto likuèiais. O ðeimos motina, artinantis mirèiai, ðità smëlá perduoda garbinti jauniausiojo sûnaus þmonai; jeigu ði kartais nenori perimti [quae si forte nolit succedere], liepia dievà ádëti á kapà, kartu su ja paèia. 35 Algirdas Julius Greimas, iki ðiol vienintelis rimèiau raðæs apie dugnus ir pagirnius, nors ir neturëdamas viso Nesvyþiaus kolegijos teksto, pritarë tokiam sutapatinimui 36. Detaliø vienodumas rodo, kad jëzuitai bus buvæ 33 Solemne erat apud agrestes quosdam symposia statis temporibus celebrare, sed vana et superstitionum plenissima. Servabant in obscuriore cellae frumentaria angulo ollam humo plenam tribusque in triangulo vallato asserculis. Ad hanc tempore praestituto convenire rusticana decantare carmina, hilarius sese ad potandum incitare, ollam denique ipsam pane et cervisia impletam tantum non ut Numen geniculando venerari. Hoc obesquii genere Dugnos (ita ollarum id genus appelant) plurimum devinciri posse stolide putabant, ipsorum tutela sarta tecta fore omnia. De his nefandis paganorum deliriis acriter pro concione actum et gravi superstitiosa isthaec rusticitas oratione reprehensa: adeoque // Nostrorum suasu quatuor supra viginti variis in locis ollae huiusmodi eversae. Porro illud in abolenda hac superstitione ad memoriam evenit insigne. In rustica casa, quae prime se huic expiationi obtulit, mulier quaedam in Nostrorum conspectu omni repente exuta sensu horrendo ad terram casu affligitur, ore hianti, oculis immobiliter defixis. Subito preces a sacerdote nostro et circumstantibus ad Deum fusae. Interea illa humireptans dentibus frendere, manibus obturare aures, visum avertere, quaquaversum tremebundum iactare corpus (argumento erat molestisimas illi accidere preces) non longe post miserabili exitu animam exhalavit infelicem. Fatebantur domestici et vicini Dugnis illis singulariter ipsam fuisse addictam: et quamvis sacerdotem confessionis gratia adire constitutisset, aperire tamen eidem suum hoc vulnus noluisse (Annuae litterae Societatis Iesu anni 1611 ad Patres et Fratres eiusdem Societatis, Dilingae, s. a., p ). Vertë Liudas Jovaiða. 34 Beresnevièius, G., Religijotyros ávadas, Vilnius: Aidai, 1997, p BRMÐ, II, 629; orig.: 621. Vertë Eugenija Ulèinaitë. 36 Ðia proga verta pacituoti dar neskelbtà Greimo straipsná Mitologijos þodynui (þr. [Lietuviø] mitologijos þodynas. Projektas, rankraðtis, Bronio Savukyno archyvas): Dugnai (Lasicius; 1601, 1611, Jëzuitø misijos) 1 o Pagal Lasicijø D. atrodytø kaip fermentacijos deivë: Dugnai dea, praeest farinae subactae Deivë Dugnai valdo iðminkytà teðlà Toká Lasicijaus aiðkinimà patvirtina Akielewicz (in Manhardt, 380), pagal kurá dugnai = padugnës: teðla, paliekama duonkubilyje naujam uþkepimui uþraugti. 2 o Taèiau ðiam aiðkinimui prieðtarauja 1601 Jëzuitø raporto tekstas <...>, kuris dugnus identifikuoja su Deiviais Pagirniais. Ðis tekstas, kaip matome, yra pakankamai eksplicitinis: smëlyje po girnomis glûdi ne kas kita, o þalèiø pavidalu pasireiðkià Deiviai Pagirniai, kurie, iðeitø, kitaip dar vadinami Dugnai. Ðiai naujai prasmei priartëja ir kitas Akielewicz pasiûlytas dugnø-padugniø aptarimas: miltai, pastoviai laikomi girnose arba po girnø (ibid.). Ðioje naujoje perspektyvoje galime bandyti iðaiðkinti ir paskutiná, mums þinomà, ðio teonimo paminëjimà 1611 m. Jëzuitø kronikoje (in Lebedys, 208), kurià suglaustai atpasakodamas Lebedys (?) sako, kad Nesvyþiaus kolegijos apraðyme minima valstieèiø garbinama su iðgërimais Olla, tam tikru metø laiku vadinama Dugnos (acc. plur.). Turint galvoje, kad olla lotyniðkai reiðkia puodas, laidotuviø urna ir kad þalèiai bûdavo laikomi po girnomis átaisytame puode arba àsotyje, ir ðiame pastarajame tekste Dugnai gali bûti identifikuojami kaip Deiviai Pagirniai. 3 o Manhardt o bandymai atitaisyti Dugnai formà á *Dugnajus (kartu su Pagirnejis) ar *Dugnejas (kartu su Kriksztejas) neatrodo pakanka- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

36 VYTAUTAS ALIÐAUSKAS teisûs. Þemiau cituojamas 1604-øjø Vilniaus kolegijos metinis laiðkas patvirtina pagirniø ir dugnø tapatumà: [lietuviai] turi dar vienà naminá dievà, kurá savo kalba vadina Pagyrnis 37, jam kai kuriose vietose vyrai aukoja kiaulæ, kai kada jautá, moterys gaidþius, ir daro tai triskart per metus. Vyrø aukojimuose neleidþiama dalyvauti moterims, o moterø vyrams. Taip vadina ðá dievà nuo girnø akmens, kuriuo mala grûdus, nes po ðiuo laiko slaptà jo ðventyklëlæ [lararium], atskirtà pagaliais. Kaip ðventà sergi paprotá, kad suþadëtinë arba jaunamartë negauna valdyti namø, kol nëra paaukojusi ðiam dievui duonos ir rankðluostá. 38 Sutampa ne tik ðventyklëlës pavidalas (aptvaras ið pagaliø), bet ir jaunamartës auka pagrindinei namø dievybei. Pagirniui jaunamartës paaukotas duonos kepalas garantuoja teisëtà marèios rûgðties perkëlimà á naujus namus ir atveria priëjimà prie ðventosios þidinio gabijos 39. Kiek netikëtos èia minimos kiaulës ar jauèio aukos, taèiau autorius nesako, kad jos paplitusios visuotinai tik kai kuriose vietose. Gal þinios apie aukojimus net nëra labai tikslios kiti ðaltiniai tokiø dideliø aukø nemini, o XVII a. pabaigoje minimos visai kuklios aukos: Lietuvos gilumoje sudrausti kai kurie pagonys, prietaringai garbinæ rankiniø girnø naminiø dievø (vadinamø pagirney) iðdëstytus altorius jiems prieðais padedamu pienu, miltais ir duona (annuae lit. coll. Viln., 1690). 40 Paplitusi nuomonë, kad pagirniai esà þalèiai (arba, anot Greimo, gerosios gyvatës 41 ), ðaltiniais tëra labai menkai pagrásta. Kalbama apie dievus, jø naikinimà, niekur neteigiant, kad tai buvæ kokie ðliuþai. Nesvyþiaus kolegijos metinis laiðkas aiðkiai nusako puodø ( dugnø ) turiná ir jiems teikiamà pagarbà tai þemës pripildyti indai, kurie, kaip galima suprasti, tam tikromis progomis pripilami alaus su duonos gabalëliais. Tiesiogiai taip sakoma kiek mums þinoma tik vëlyvame ( ) ðaltinyje, kurio pateikiama informacija átartina ir dël pasakojimo, sudaryto ið ankstesniø jëzuitø misijonieriø trafaretø, ir dël iðlygø ( daþnai leidþia laikà nematomi ): Juk Kurðo pasienyje ið pagonybës laikø yra iðlikæ Deiviey Pagirniey, tai yra dievai, kurie þalèiø pavidalu vis dar [tebe]iðlenda ið savo kampø á vidø, nors daþnai leidþia laikà nematomi, taip ásispraudæ á þemës gumulà, tarytum á skydà inkrustuoti þiedai. Ta þemë laikoma moliniuose puoduose arba mediniuose induose, arba be indo po girnø varpstës skersiniu. Tiems, kurie Þemei arba Demonui neteikia nustatytos pagarbos praþûtis tikra. Abu jie labiausiai garbinami valgio ir gërimo primicijomis. 42 Saugiausia kalbëti apie pagirniø ðventyklëles, kur laikosi dievai. Demonas gali bûti, kaip spëjo Balys, tuo labai suerzindamas Greimà, savotiðka lëlë namø dievo stabukas 43. Antra vertus, konkreti istorija, uþraðyta ið þmoniø lûpø, ne tik patvirtina, kad þaltys ir pagirniai nëra vienas ir tas pat, bet ir patvirtina dugnø/pagirniø dievø, kaip namø þidinio sergëtojø, reikðmæ: Vadokliø kieme, kai viena moteris, atitekëjusi ið kito kaimo ir nepaþindama tø dievø, anksti rytà ëjo prie þidinio, apsisukæs apie þidiná þaltys tol jos prie þidinio neprileido, kol ji pagal senutës nurodymà miltø saujos dievø garbei nepapylë po girnomis BRMÐ: Pagyrmis. 38 Orig.: BRMÐ, II, 622. Vertimas mano, V. A. 39 Plg. Greimas, A. J., Tautos atminties beieðkant, p ; tolesnës Greimo iðvados yra ganëtinai ginèytinos. 40 In profundiore Lituaniae deprehensi quidam gentili superstitione deos domesticorum manualium molendinorum indigetes (pagirney dictos) aris expositos colere, lacte, farre, et pane illis apposito (ARSI, Lith. 42-I, f. 79r; nuoraðas Pauliaus Rabikausko SJ archyve). 41 Plg. Greimas, A. J., op. cit., p , Greimas, A. J., op. cit., p. 428, 436. Vertë Bronys Savukynas. 43 Greimas, A. J., op. cit., p Lebedys, J., Lietuviø kalba XVII XVIII a. vieðajame gyvenime, par. Vanda Zaborskaitë, Vilnius: Mintis, 1976, p Vertë Marcelinas Roèka. Tolesnë istorija apie þalèiø antplûdá (ibid.) vargu ar sietina su pagirniais, kaip tai daro Greimas (p ). Deyvios veikiausiai èia yra vadinamosios deivës kultiniø akmenø grupës. 45 Tiek þemëpatis, tiek þemininkas yra sàvokos, nurodanèios tam tikrà feodalinio suverenumo laipsná sodybos, ûkio ðeimininkà. Politinëje sferoje þemininkais vadinami bajorai (minimi Pirmajame Lietuvos Statute 1529 m.), turintys þemës nuosavybæ ir einantys karo tarnybà, t. y. konkreèios teritorijos savininkai-valdytojai; þr. Jurginis, J., Baudþiavos ásigalëjimas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1962, p Cit. vert. ið: Balys, J., Raðtai, t. 2, p Namø þidinio sargas èia veikiau yra vienas ið Demono atstovø ir pasiuntiniø, garantuojanèiø ðeimos gyvenimo tvarkà ir teisëtumà. Jie dar vadinami þemininkais. O jëzuitø neávardytas Demonas gali bûti identifikuojamas kaip Þemëpatis arba Þemininkas ûkio globëjas ar net tikrasis ðeimininkas 45. Bet jis nëra vieniðas draumai rimti. Teonimas Dugnai, taip pasakius, reikalingas dvigubo iðaiðkinimo, reikalingo pagrásti jo daugiskaitos formà ir jo reikðmæ. Dugnai daugiskaita aiðkintina taip pat kaip Deiviø Pagirniø: kiekviena sodyba turëjo savo Pagirná ar Pagirnius, o bendrai paëmus garbinami buvo Deiviai Pagirniai (arba Dugnai). Prasmës atþvilgiu Dugnai reiðkia pagal LKÞ ne tik kokio nors daikto apaèià (= taigi pagirná), bet ir tolimà apylinkæ, atkampø kraðtà (plg. Anuos dugnuos buvo daug lytaus Jrb.): þinoma, kad Pagirniai arba Dugnai buvo átaisomi atokioje gryèios kertëje. V. Pagirnis 612 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

37 APIE NEMOKSLINÁ ÞALÈIO IR GYVATËS SKIRTUMÀ ge gerbiama ir puodynëje laikoma þemë. Tai Þemynëlë arba Þemyna, taip pat vadinama Þemynylena, laikoma Þemëpaèio seserimi ir jai priskiriamas poveikis, kad per jà þemë pasidaro vaisinga (Pretorijus 46 ). KADA PAGERBTI ÞEMYNÀ? Lasickis apie Þemynà kalba labai glaustai (p. 48). Jà jis vadina þemës (terrestris) deive ir poruoja su bièiø deive Austëja. Abi jos teikianèios augimà. Regis, tai pirmas raðytinis Þemynos paminëjimas. Netrukus ji minima ir cituotuose Daukðos bei daugiskaitos forma anoniminiame (Ledesmos) katekizmuose. Jëzuitø misijø apraðymuose kartais ji apibûdinama glaustai ir panaðiai kaip Lasickio knygelëje: viename nuoðaliame kaime [...] kasmet þemës deivei (jà gimtàja kalba vadina zemine) aukoja visø dalykø deðimtines (annuae lit. coll. Viln., 1616) 47. Taèiau tëvai jëzuitai jà vadina ne tik dea terrestris, bet ir telluris 48. Tellus èia suprastina kaip dirva, laukas, dirbama þemë, t. y. kaip kultûrinës srities dalykas. Tai papildomas argumentas Greimo iðvadai, kad apie Þemynà reikia kalbëti ne kaip apie Gea, o kaip apie Demeter 49. Gvagninio (ir Stryjkovskio, kurio Lasickis neþinojo) minimà Zemiennik Þemininko pagerbimà ypatinga auka Lasickis, remdamas Laskausko liudijimu, priskiria Ilgiø (t. y. Vëliniø) dienai. Gvagninis ir Stryjkovskis teigia, kad ði svarbiausia anuometinë [t. y. senovës] pagoniø ðventë ðvæsta spalio mënesio gale (BRMÐ, II, 548; plg. 474). Tuo tarpu Jokûbas Laviðkis (1583) kalba apie þemës deivës garbinimà rudená (BRMÐ, II, 605). Visai ámanoma, kad tai tos paèios Ilgës. Anot Pretorijaus, iðkilmës Þemëpaèio, kurá jis tapatina su Þemininku, garbei bûta gruodá (Manh., 544) øjø metiniame laiðke kalbama apie dvi pagoniðkas ðventes. Per vienà, surinkus ið laukø derliø, skirtà padëkoti uþ nuimtà derliø ir praðyti gero bûsimojo, kreipiamasi á neávardytà jø Dievà. Kita ðventë krikðèioniø Vëliniø metu, kai ne tik maitinami mirusieji, bet ir atliekamos apeigos þemës derlingumui atgaivinti, taèiau sunku pasakyti, á kokià dievybæ kreipiamasi. Vëlesnio, 1634 m., laiðko autorius, literatûriniu poþiûriu priklausomas nuo ðiø apraðymø, pateikia savø patikslinimø: Mirusiøjø minëjimo dienà [...] [d]aug kas kapus apkrauna ávairiais valgiais, kad ið kapø iðëjusios artimøjø vëlës gyvøjø negàsdintø nakties vaiduokliø pavidalais. Daugelis giliai þemëje uþkasa maistà, norëdami pamaloninti deivæ, kaip jie vadina, Þemynà, idant jai atiduotoms saugoti vëlëms 47 In cuiusdam dynastae pagis [...] annuatim rerum omnium decimas deae terrae (zemine patrio vocabulo nominant) offerunt (ARSI, Lith. 42-I, f. 113r; nuoraðas Pauliaus Rabikausko archyve). 48 Pvz., J. Laviðkio laiðkas 1583: BRMÐ, II, 605; annuae lit. coll. Viln. 1588, 1593: BRMÐ, II, ; 1600: BRMÐ, II, 619, cf. annuae lit. coll. Viln., 1634, f. 196v (vide infra). 49 Greimas, A. J., Tautos atminties beieðkant, p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

38 VYTAUTAS ALIÐAUSKAS neleistø iðeiti laukan (annuae coll. Viln., 1634) ir 1634 m. tekstai èia ið esmës tolygûs, taèiau esama niuanso: lotyniðkas þodis Tellurem (acc. sing.) èia reiðkia ne abstrakèià þemæ, bet deivæ Þemynà. Kitos ðventës apraðyme randame svarbesniø pakeitimø: patikslinamas laikas, ji esti sub tempus hybernorum mensium (matyt, kalbama apie gruodá). Tai atitiktø Pretorijaus þinias, tad 1600 m. laiðko Dievà pagrásta laikyti Þemëpaèiu-Þemininku, taèiau motyvas, dël kurio aukojamas avinas savo Dievui aukoja dël gyvuliø pagausinimo, Deoque suo ob multiplicata pecora offert (BRMÐ, II, 620), 1634 m. laiðke netikëtai pakeièiamas kitu: aukoja Þemynai, savo deivei, kadangi sergsti derliø ir gyvulius Telluri, deae suae, utpote frugum et pecorum custodi offert (197v-197r). Tad vietoj Dievo turime Þemynà. Skaitydami ðaltinius su nekaltumo prezumpcija, turime konstatuoti rimtà jø iðsiskyrimà: Ðaltinis Dievybë Ðventë Stryjkovskis Þemininkas spalio pab. Lasickis Þemininkas lapkrièio 2 d m. laiðkas Dievas [gruodis?] Pretorijus Þemininkas gruodis Jokûbas Laviðkis Þemyna ruduo 1600 m. laiðkas Þemyna lapkrièio 2 d m. laiðkas Þemyna lapkrièio 2 d m. laiðkas Þemyna gruodis Taèiau vienas ið metiniø Vilniaus kolegijos laiðkø gali duoti raktà prieðtarai áveikti. Kalbama apie ðventæ, keliamà tam tikromis metø dienomis. Ið ðio posakio negalima daryti jokios iðvados, kiek kartø per metus ji ðvæsta tai tiesiog trafaretinis jëzuitø nusakymas, kaþin kodël vieðuose raðtuose vengiant minëti konkreèias ðvenèiø datas (labiau suprantamas vietoviø nutylëjimas). Taigi 1687 m. jëzuitas misijonierius raðo: Tam tikromis metø dienomis keliama pagal kiekvieno iðgales puota, á kurià sueina pakviesti draugai ir kiti ið namiðkiø ir sustoja prie stalo. Tada ðeimos tëvas ar kitas apeigø mokovas ðaukiasi Dievo vardo, o po to kvieèia á vaiðes tëvø, seneliø ir proseneliø vëles, vietos kalba pridurdamas ðtai kà: Tu, ðventoji Þeme, ir tu, skaisèioji Gabija, bûkite linksmos ir mums palankios. Tu, ðventoji Þeme, neðk gerà vaisiø, tu, ðventoji Gabija, gelbëk mus nuo gaisro. Baigus maldà, po vienà meta palei stalà truputá valgiø ir gërimø, kviesdami vëles, kaip jie tiki, pasistiprinti, tada ir patys sëdasi puotauti. 51 Ðiame tekste randame ið kitø ðaltiniø gerai þinomà vëliø maitinimà, taèiau svarbu kas kita: drauge minimas neávardyto Dievo pagerbimas 52 bei vëlesnis kreipimasis á þemæ ir ugná, kurias nesunku atstatyti kaip Þemynà ir Gabijà. Pretorijus po þemynëlëjimo (matyt þemyna + leja, t. y. lieja ), t. y. libacijos Þemynai, mini palabinimà (benedikcijà) padëkà Dievui. Taigi bent dviejø ðaltiniø apraðomose apeigose Þemyna minima drauge su Dievu. Kadangi sutampa ir ðaltiniuose nurodomas Þemynos ir Þemininko pagerbimo laikas, nebûtø nepagrásta teigti, jog Þemyna ir Þemininkas bûdavo pagerbiami drauge, tik, gal priklausomai nuo vietos paproèiø ar datos, pabrëþiant vienà arba kità figûrà. Þemynos ir Þemininko pora aprëpia visà sodybos erdvæ namus, gyvulius ir dirvas. Daukðos versto katekizmo redaktorius uþmena naujà máslæ: Þemaièiø kanauninko minimà Þemynà jis pakeièia þemynomis. Toks svyravimas tarp vienaskaitos ir daugiskaitos bûdingas pagoniðkam màstymui ta pati dievybë gali bûti multiplikuojama (dël vietinio kulto, arba jos ávairûs reprezentantai gauna dievybës vardà). Ðtai þemëpaèiais Lasickis pavadina pagoniø dievus modo grosso, lygindamas juos su Aukðèiausiu suverenu. Þemëpaèius mini ir Maþvydas savo katekizmo lotyniðkoje (kaip gyvuliø globëjus) ir lietuviðkoje pratarmëje. Vilhelmas Martinis tikëtinai vartoja vienaskaità, neabejotinai Pretorijus. Kaip Þemyna virsta þemyno- 50 [D]ie commerationis defunctorum [...] Multi sepulchra variis onerant esculentis, ne animae propriis egressae tumulis vivos nocturnis spectrorum larvis exagitent. Plerique cibos profunde infodiunt humo, deam, ut illi aiunt, placaturi Tellurem, ne animas suae traditas custodiae extra egredi patiatur (ARSI???? 197r; nuoraðas Pauliaus Rabikausko SJ archyve); plg. an. lit. 1600:...quo terra placata fidelius animas detineat; BRMÐ, II, Certis anni diebus instituitur pro cuiusque posse convivium, ad quod ubi invitati amici caeterique domesticorum convenerint mensaeque adstiterint, paterfamilias vel alius ritum gnarus, invocato Dei nomine, parentum, avorum, atavorum caeterumque sanguine iunctorum, manes ad epulas invitat, addens vernaculo idiomate, quae sequntur: Tu sancta terra et tu lucide ignis, sitis laeti nobisque propitii. Tu sancta terra, fer fructum bonum, tu sancte ignis, libera nos ab incendio. Qua praecatione finita, singuli partem esculentorum et poculentorum, secus mensam proiciunt, manes invitatos, ut credunt, refecturi, deinde ipsi discumbunt ac epulantur (ARSI, Lith. 42-II, 299r). 52 Kunigas, matyt, átaria, jog kreipiamasi á krikðèioniðkàjá Dievà, nes vartoja liturginæ formulæ invocato Dei nomine, taèiau 1600 m. laiðko suraðytojas nedvejoja, kad kalbama apie pagoniðkà dievybæ. 53 Apud quatuor colonos dii terrestres (quos lithuani Zeminas vocant) eiecti. Sunt autem Zeminas reliquiae ciborum ex mensis, quas statis anni temporibus adornant in honorem defunctorum parentum, avorum atque atavorum suorum relictae atque in terra sub mola, aut in horreo defossae atque asservatae. Credunt etiam stulti omnium rerum, id est panis, pecorum, caeterarumque copiam domi fore, quamdiu hac reliquiae in integro sint; secur omnia timent infelicia eventura, nempe pecora a feris laceranda vel morbis consumenda (ARSI, Lith. 38 II, f. 98v-99r; nuoraðas Pauliaus Rabikausko SJ archyve). 54 Plg. Dundulienë, P., Þalèiai lietuviø pasaulëjautoje ir dailëje, Vilnius: Mintis, 1996, p (ypaè pavaizdus uþkalbëjimas: Þemynëla, Þemialela, meteliala, meteleli, kur buvai, ti bûk ). 614 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

39 APIE NEMOKSLINÁ ÞALÈIO IR GYVATËS SKIRTUMÀ mis, galima suprasti ið ðio metinio 1644 m. Vilniaus kolegijos laiðko: Iðmesti keturiø valstieèiø þeminiai dievai (juos lietuviai vadina Zeminas). O Zeminas yra maisto likuèiai nuo stalø, kuriuos nustatytais metø laikais dengia savo mirusiø tëvø, seneliø ir proseneliø garbei. Tuos likuèius uþkasa þemën ir saugo po girnomis arba svirne. Mat kvailiai tiki namuose gausiai visa ko bûsiant: duonos, gyvuliø ir kitø dalykø kol likuèiai iðliksià nepaþeisti, antraip bijo, kad iðtiksianèios visokeriopos nelaimës, antai gyvulius þvërys suplëðysià ar ligos iðguldysià. 53 Tad Daukðos katekizmo redaktorius (galbût jëzuitas), þinodamas ðá valstieèiø paprotá, ir pakeitë vienaskaità daugiskaita. Derliaus ir mirusiøjø globëjà jis katekizmo pamokymuose pakeitë valstieèiams artimesniu prietaru, kuris stebëtinai primena dugnø/pagirniø gerbimà: ta pati vieta po girnom, ta pati þemë, kurioje kaþin kas slepiama. Taèiau maisto likuèiai, pakasti þemën, ne vienintelë Þemynos reprezentacija. Gyvaèiø uþkalbëjimai iðsaugojo gyvatës titulavimà þemyna 54. Galbût bekojës tikrosios (mûsø poþiûriu) gyvatës mitologiniu atþvilgiu nebuvo tokios skirtingos nuo anø trobos givoitø, galbût jos skyrësi nuo naminiø (gerøjø, globojanèiø) kaip laukinës (piktosios, baudþianèios), o gal vëliau jos suplaktos pagal panaðø pavadinimà, pagaliau gal tiesiog neverta tikëtis ið skirtingose vietose ir skirtingu metu uþraðytø apnykusios tikybos paproèiø nuoseklumo bei sistemos. Kad ir kaip bûtø buvæ, praðosi uþraðoma dar viena schema: Þemininkas (namø ir gyvuliø globa) þemininkas (þaltys, geltonas, ugnis) pagr. ðventë gruodþio mën. Þemyna (derliaus ir mirusiøjø globa) þemynos (gyvatë, juoda, þemë) pagr. ðventë Ilgës *** Kambaryje, kuriame raðau, ant sienos kabo Adomo Galdiko vëlyvojo laikotarpio paveikslas. Nors jo antroje pusëje pavadinimas neuþraðytas, kiekvienas, net ir neiðmanantis meno, gali áþiûrëti nupieðtà miðkà. Þydra, auksinë, þalsva ðviesa gaubia belapius, aplûþinëjusius ar negailestingai apgenëtus medþius. Kai kurie ið jø labiau panaðûs á artefaktus. Dramatiðkus ðakø lûþius suðvelnina fone auksu ðvytintys augalai, manding, paparèiai. Tarp jø centre du máslingi akyli padarai: dievai arba akmenys, galbût sergstintys ið þemës kylanèius krikðtus. Tai tarsi iðnykusio kaimo kapinaitës su atviru praëjimu anapus. Medþiø virðûnës remiasi á padangæ, kurioje matyti pusiau praviri langai, aplûþusios langinës ir neþinai, ar kas nors gali per juos paþvelgti ið ten ar ið èia... Wir haben gedienet der Mutter Erde Und haben jüngst dem Sonnenlichte gedienet, Unwissend, der Vater aber liebt, Der über allen waltet, Am meisten, dass gepfleget werde Der feste Buchstab, und Bestehendes gut Gedeutet... Hölderlin, Patmos. Adomas Galdikas. Be pavadinimo. XX a. septintas deð. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

40 MITOLOGIJA JONO LASICKIO PASAKOJIMAS APIE ÞEMAIÈIØ MITOLOGIJÀ Struktûros bruoþai Ignas Narbutas Lasickio kritikams atrodë, kad dievø vardai jo knygelëje Apie þemaièiø, kitø sarmatø bei netikrø krikðèioniø dievus pateikti be jokios sistemos. Taèiau Norbertas Vëlius nurodo, kad nors Lasickio dievai ir nëra taip sistemiðkai iðvardyti kaip Malalos kronikos intarpe arba Sûduviø knygelëje, taèiau tame sàraðe nesunku áþvelgti tam tikros sistemos pradmenis tad nustatant Lasickio dievø mitinæ prasmæ ir hierarchijà, ne visai bereikðmë yra ir jø vieta sàraðe 1. Pritardami Vëliaus nuomonei, manome, kad reikia patyrinëti Lasickio teksto struktûrà. Lasickio teksto dalis, kurioje vardijami þemaièiø dievai, yra sudaryta ið struktûriðkai nevienareikðmiø elementø. Vienuose teksto fragmentuose galima áþvelgti elementarias, hierarchiðkai susietas struktûras, kituose nëra nieko panaðaus tai gali atspindëti ðio teksto raðymo istorijà ir ypatumus: gali bûti, kad dalá Jokûbo Laskausko informacijos Lasickis buvo gavæs raðtu, o dalá þodþiu, gal atsirastø ir kitokiø paaiðkinimø. Taèiau mus domina tie teksto elementai, kurie turi nors kokià struktûrà. Paèios struktûros kilmë gali bûti ávairi: ji galëjo atsirasti ir remiantis pateikëjo informacija, ir uþraðinëtojo, ir teksto redaktoriaus samprotavimais. AUXTEIAS IR ÞEMËPAÈIAI Pagrindiniu dievu, pasak Lasickio, tuo metu buvo Aukðtëjas Visgalásis (Auxteias Vissagistis). Ið esmës tai net ne dievo vardas, o epitetas, Akelaièio nuomone, skaitytinas kaip: Augsztojas, Augsztenis, Augsztonis wisþinas; Wilhelmo Mannhardto manymu Auksztaisis (auksztasis) visgalásis; Theodoro Grienbergerio nuomone Aukßtë ~ jas Wisagalá ~ sis 2. Be jo, pasak Lasickio, tie, IGNAS NARBUTAS (g. 1967) hum. m. dr. Dirba Nacionaliniame M. K. Èiurlionio dailës muziejuje, Numizmatikos skyriuje fondø saugotoju. Domisi etnologija, religijotyra, pasaulëþiûros tyrinëjimais, kosmologija, kosmogonija. kurie dar nepaþino vieno krikðèioniø dievo, garbina daugybæ þemëpaèiø (Zemopacios), tai yra þemës dievø (id est, terrestres ij venerantur). Þemëpatá mini Martynas Maþvydas ir kiti Lasickio amþininkai. Þemëpaèio daryba analogiðka vieðpaties ir laukpaèio darybai 3. Grienbergeris raðo: ðio vyriausiojo dievo prieðprieðinimas tam, kas pasakyta þodþiu Zemopacii, ir apskritai ðios vietos teksto struktûra veikiau rodo, kad mes èia turime reikalà ið tikrøjø jau su krikðèioniø Dievu 4 : Auxteias Vissagistis vs Zemopacios. Lasickis pamini Aukðtëjo Visagalio vardà pirmà, o po to iðkart pasakoja, kad tie, kurie dar nepaþino vieno dievo, garbina þemëpaèius þemës, ðio pasaulio dievybes terrestres. Visiðkai logiðka, kad po to Lasickis iðvardija visus tuos þemëpaèius, nekrikðèioniðkus þemaièiø dievus, pradëdamas nuo aukðèiausio ir þymiausio Perkûno (Percunos), kurá lydi Percuna tete Perkûno teta, Walterio Jaskiewicziaus nuomone, þemaitiðkas raganos pavadinimas. Pasak Lasickio, Percuna tete mater est, t. y. atseit motina. Ji daugiau niekur kitur neminima. Vladimiro Toporovo nuomone, ðioje vietoje prototipiðkajame lygmenyje kalbama apie apskritai moteriðkumo idëjà, konkreèiai, apie Perkûno þmonà, rekonstrukcijoje *Perkûnija, kà patvirtina gausûs ir gan patikimi atitikmenys kitose indoeuropieèiø tradicijose 5. Taigi èia susidûrëme su dieviðkàja pora: Percunos : Percuna tete. Po to vardijamos dangaus ir atmosferos dievybës: Audros deo atsakingas uþ jûrà ir kitus vandenis, Al- 1 Vëlius, N., Jonas Lasickis, in: Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai, t. 2: XVI amþius, sud. N. Vëlius, [toliau BRMÐ, II], Vilnius, 2001, p Vëlius, N., Paaiðkinimai, in: Lietuviø mitologija, t. 1, par. N. Vëlius, [toliau LM, I], Vilnius, 1995, p Jurginis, J., Tyrinëjimø apþvalga, in: Lasickis, J., Apie þemaièiø, kitø sarmatø bei netikrø krikðèioniø dievus, Vilnius: Vaga, 1969, p T. Grinbergeris, in: LM, I, p Toporov, V., Baltø mitologijos ir ritualo tyrimai, Vilnius: Aidai, 2000, p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

41 JONO LASICKIO PASAKOJIMAS APIE ÞEMAIÈIØ MITOLOGIJÀ gis dievø pasiuntinys (angelus est summorum deorum), Auska nusileidþianèios ir tekanèios saulës spinduliø deivë, Breksta sutemø deivë (Teodoro Narbuto nuomone dievybë, valdanti sapnus ir sapnais áspëjanti apie bûsimus ávykius) 6. Prie dangaus dievø yra priraðyti: Ligiczus santarvës dievybë, Datanus gërybes duodanti dievybë. Lasickis santarvës ir gerovës dievus priskyrë prie dangaus dievø. Ligiczus vardas kildinamas ið lyginti (panaðiai kaip toliau minimas Dersintos Derintojas ), ðá dievà atitinka Mato Pretorijaus minimas Lygiejus santarvës ir teisës dievas 7. Datanus vardas tyrinëtojø siejamas su duoti, Hermannas Useneris já apibûdina kaip dovanø dievà 8. Iðsamaus apibûdinimo susilaukia Kirnis, kuris globoja vyðnias, auganèias prie vienos paeþerëje stovinèios tvirtovës, kurá norëdami permaldauti (ádomu, dël ko?), papjautus gaidþius sumeta tarp vyðniø ir prismaigsto ten deganèiø vaðkiniø þvakiø. Tas dievas buvo garbinamas vienoje vietovëje 9, tikslesnë vieta nurodoma tolesniame tekste, tai Plateliai 10, taigi dievybë yra veikiau geniius loci arba dvasia ðeimininkas. Po to minimo parðø ir kiauliø dievo Kremata vardas kildinamas ið krimsti krimstus, kramstus, kramtus rajus, ëdrus 11. Toporovas ir Viaèeslavas Ivanovas ðá dievo vardà sieja su toliau minimu kiauliø dievu krukiu, kurio vardas tyrinëtojø kildinamas ið þodþio kriuksëti 12. Algirdas Julius Greimas atkreipæs dëmesá, kad minimà Kruká garbina ne bet kas, o tik kalviai, vadinami Budraièiais, pastaràjá vardà susieja su þodþiu budrus ir Lasickio minimà kruká skaito kaip kriukis lazda uþlenktu galu ir susieja ðià informacijà su degradavusiu Velino kultu: þinome juk, kad Lasicijaus minimos Skerstuvës sutampa su Vëlinëmis 13 Visi ðie paminëti vardai tarsi sudaro vienà visumà. Visus iðvardytus vardus lengva suskirstyti savotiðkomis poromis: du vyriðki dievai Audros [dievas] ir Algis, dvi moteriðkos deivës Auska ir Breksta, du dievai, susijæ su santarve ir dovanomis Lygiejus ir Datanus, bei dievybës, veikiausiai susijusios su maistu Kirnis ir Kremata. Tokia elementari struktûra, sudaryta ið porø, galëtø bûti ir atsitiktinë, jeigu jos nepatvirtintø tolesnis tekstas. Jos realumà patvirtina ir tam tikra vidinë hierarchija, kuri tikrai nëra atsitiktinë. 1 pav.: Þemëpaèiai Percunos ir Percuna tete: Dangiðkoji pora Kosmosas Audros [dievas] ir Algis: Auska ir Breksta: Vandenys-mediatorius Saulës kelias Lygiejus ir Datanus: Santarvë, dovanos Þmogus Kirnis ir Kremata Pizio ir Gondu Medþiai, sodas ir kiaulës Santuoka Toje paèioje pastraipoje minimus su vestuvëmis susijusius dievus Pizio ir Gondu tyrinëtojai seniau siejo su liet. pizë vulva, moters gëda 14 ir gundyti arba iðkreiptu tarmiðku gëdius gëda 15. Greimas, remdamasis Broniu Savukynu, atstato Piziø ir Gandà (tai gali bûti ir vyriðkosios giminës Gandas, ir moteriðkosios giminës Ganda galininkas). Greimas Piziø skaito kaip iðtvirkëlá, pasileidëlá ir susieja su jo atstatomu Bubilu, o Gandà susieja su saiko, uþtenkamumo, patenkinamumo sàvokomis ir per tai su jo atstatoma Austëja 16. MIÐKO DIEVAI Miðkø dievybes Lasickis iðvardija tvarkingai ir trumpai: dvi moteriðkos giminës bûtybës ir dvi vyriðkos. Problema ðioje vietoje kyla dël to, kad moteriðkos miðko dievybës Medeina ir Ragaina yra minimos kituose ðaltiniuose (Medeina Ipatijaus metraðtyje, Jono Dlugoðo raðtuose, Mikalojaus Daukðos katekizme, Ragaina daug kur) ir jø realumu neabejojama, taèiau vyriðkos miðko dievybës Kerpièius ir Silinèius niekur kitur neminimos. Kerpièiaus vardas tyrinëtojø yra siejamas su lietuviø kerpëmis, o Silinèius su ðilinyèius, ðilinyèia 17. Gintaras Beresnevièius, remdamasis Lasickio þodþiais, apibûdinanèiais Silinèiø kaip samanø dievà, kad samanø, statydamiesi namus, jie labai daug naudoja 18, spëja, kad Lasickis galëjo kà nors supainioti, nes ðilas labiau asocijuojasi su miðku negu kerpës; tuo atveju, jeigu Lasickis nieko nesupainiojo, tai galima bûtø spëti apie poras: Medeina Kerpyèius ir Ragaina Silinèius. Tam, jo nuomone, galimybæ atveria ir velnio eufemizmas ðilinis, ðilo vokietëlis 19. Taèiau gali bûti, kad ðios dievybës, kuriø statusas visiðkai neaiðkus, greta 6 Narbutt, T., Dzieje staroz. ytne narodu Litewskiego, t. 1: Mitologia Litewska, Wilno, 1835, s Mannhardt, W., Letto-Preussische Götterlehre, [toliau LPG], in: Magazin der Lettisch-Literärischen Ges., Bd. 21, Riga, 1936, S Beresnevièius, G., Trumpas lietuviø ir prûsø religijos þodynas, Vilnius: Aidai, 2001, p BRMÐ, II, p Ibid., p Jurginis, J., op. cit., p Èâàíîâ, Â.; Òîïîðîâ, Â., Áàëòèéñêàÿ ìèôîëîãèÿ, in: Ìèôû íàðîäîâ ìèðà: Ýíöèêëîïåäèÿ, ò. 1, Ìîñêâà, 1980, c Greimas, A. J., Tautos atminties beieðkant, Vilnius: Mokslas, 1990, p Fraenkel, E., Litauisches etymologishes Wörterbuch, Bd. 1, Heidelberg-Göttingen, 1962, S. 600; Èâàíîâ, Â.; Òîïîðîâ, Â., op. cit., c Gundyti, V. Jaskiewiczius, pagal Jurginis, J., op. cit., p. 76; gëda pagal Èâàíîâ, Â.; Òîïîðîâ, Â., op. cit., c Greimas, A. J., op. cit., p Þr. Jurginis, J., op. cit., p. 77, Lasickis, J., op. cit., p Beresnevièius, G., op. cit., p. 95. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

42 IGNAS NARBUTAS Medeinos (Modeinos) ir Ragainos atsirado atsitiktinai. Medeinos vardas tyrinëtojø vieningai siejamas su þodþiais medis, medë medis, miðkas. Ragainos vardas vienø buvo siejamas su þodþiu ragas (Mikalojus Akelaitis, Antoni Mierzyñskis ir kt.), kitø su regëti (Grienbergeris, Mannhardtas, Jaskiewiczius, Ernstas Fraenkelis ir kt.) 20. Berndas Gliwa nurodo, kad siejant Ragainos vardà su regëti, pirminë Ragainos prasmë bûtø ne tas, kas regi, o tai, kas regima ir veikiausiai ið pradþiø reiðkë vaiduoklá, tai kas prisikëlë ir todël yra regima ir turëtø bûti kilæs ið ðaknies *rag- prisikelti, pasirodyti, pakilti. Jis taip pat nurodo ir alternatyvià etimologijà, paremtà tuo, kad ragana, ragas ir regëti turi tokià paèià kilmæ kaip lotynø rex karalius, regere valdyti, statyti, tiesinti ið ide. *rēģ-/*reģ-/*roģ- valdyti, statyti, tiesinti, dël ko galima baltø *ragana lyginti su lotynø regina karalienë ir pan., ir iðkelia klausimà: ar karalienë negalëtø bûti lietuviø Ragainës miðko deivës prasmë? 21 2 pav.: Miðko dievai Modeina ir moteriðkas: atskirybë (pavieniai medþiai) ir Ragaina natûra virðus (*rag- pakilti ) Kierpiczus ir vyriðkas: Apaèia (samanos) ir visuma Silinczus kultûra (ðilas, visas miðkas) Po to einantis teksto fragmentas neturi ryðio su ðia ið dvinariø elementø sudaryta struktûra. Vardai pateikiami taip, tarsi bûtø paimti ið kito konteksto: Tawals gerø paslaugø teikëjas, Orthus þuvingo eþero vardas, kuris buvo gerbiamas (colunt) kaip ir eþero (eþerø?) dievybë Eþerinis (Ezernim). Tai veikiausiai genii loci, dvasia globëjas, kaip ir Kirnis. Tokie dvasios globëjos galëjo bûti ir grupë Lasickio minimø dievø, kuriuos garbstë senos, kilmingos ðeimos: Mikuèiø ðeima Simonaitá (Simonaitem), Michelovièiø Sidziø (Sidzium), Ðemetø ir Kæsgailø Ventis Rekicziouum, o kitos ðeimos turi kitokiø dievø 22. Taèiau tai tikriausiai buvo kilmingø giminiø steigëjø asmenvardþiai. LAUKØ DIEVAI Lasickis toliau pateikia keletà dievø, susijusiø su ëriukais: Kurwaiczin (Karvaitis) ir Eraiczin (Ëraitis) ëriukø dievai, Gardunithis (Gardunytis) tik kà atvestø ëriukø saugotojas. Pretorijus mini verðiø dievà Karwaitis ir ëriukø dievà Eratinnis. Gardunyèio vardà Jaskiewiczius skaito kaip gardûnytis, gardûnas laikomas garde 23. Galima manyti, kad Lasickis ðioje vietoje ne tik kad netiksliai uþraðë vardà, bet ir neuþraðë informacijos apie Karvaitá. Èia galima áþvelgti trinarës struktûros pëdsakus, bet ji gali bûti iliuzinë, atsiradusi suraðius á vienà vietà tris dievybiø vardus. Taip pat galima hipotezë, kad èia Lasickis panaudojo su gyvuliais susietà uþkalbëjimà ar maldelæ, nes bûtent uþkalbëjimuose yra galima tokia trinarë struktûra, kurios vienas elementas papildo ir sustiprina kitus. Prigirstitis (Prigirstytis), pasak Lasickio, iðgirsta paðnabþdom kalbanèius, taèiau neaiðku nei kada, nei kodël reikia stengtis kalbëti kuo tyliau, kad neiðgirstø Prigirstitis. Galbût tai susijæ su tuoj po to minimais dievais: Dersintos, taikà duodanèia dievybe, kurios vardas, kaip mano Jaskiewiczius, iðkreiptas derrintos derintojas 24, arba Bentis, kuris padeda du arba kelis iðvilioti á kelionæ? Vardas Bentis kildinamas ið þodþiø ben ~ dras, ban ~ dþius 25. Tai galëtø rodyti, kad Prigirstyèio veikiausiai reikëjo saugotis tam, kad nepasklistø Nijolë Vilutienë. Þalèio legenda Ofortas 20 LM, I, p. 501; Gliwa, Bernd, Witches in Baltic Fairy Tales, in: Onomasiology Online, 2003, Nr. 4, p Gliwa, Bernd, op. cit. 22 BRMÐ, II, p Jurginis, J., op. cit., p Jaskiewicz, W. C., A Study in Lithuanian Mythology : Juan Ùasicki s Samogitian Gods, in: Studii Baltici, 1952, vol. 1 (9), p Ibid., p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

43 JONO LASICKIO PASAKOJIMAS APIE ÞEMAIÈIØ MITOLOGIJÀ gandai, apkalbos ir pan. dalykai. Galima áþvelgti hipotetinæ trinaræ struktûrà, kurioje yra du elementai, papildantys vienas kità (Dersintos ir Bentis), kurie yra opozicijoje treèiajam (Prigirstytis). Laukpaèiui (Lawkpatimo) meldþiamasi ruoðiantis arti ar sëti. Tai gali bûti dievas, artimas Maþvydo Lauksargiui. Tyrinëtojai mano, kad Laukpatis, kaip lauko ðeimininkas, globëjas, tarpininkauja tarp þmogaus, dirbamos þemës ðeimininko, ir Perkûno, aukðèiausio Laukpaèio, drauge Laukpatis yra aukðèiausio dangaus sergëtojo, derliaus ir vaisingumo globëjo Perkûno ásikûnijimas bei konkretizacija 26. Po to eina trys su gyvuliais susijæ dievai: Priparðis (Priparscis) augina þindomus parðiukus, Ratainyèia (Ratainicza) laikomas arkliø dievu, Valgina (Walgina) kitokiø gyvuliø dievas. Beresnevièius vardà Priparðis sieja su þodþiu prieparðis parðeliø vada 27. Juozas Jurginis pastebi, kad ratainë, ratinyèia paðiûrë, kurioje laikomi ratai ir veþimai 28. Beresnevièius mano, kad tai veþiman kinkomø ar apskritai pakinkytø arkliø dievybë 29. Valginos vardas susijæs su liet. valgyti, Lasickio laikoma galvijø deive, o Narbutas mano, kad ji globoja naminius gyvulius jø tuklumo ir tinkamumo maistui poþiûriu 30. Ið viso turime 10 dievø, kurie visi siejasi su ûkininkavimu, vardus, suskirstytus á tris trejybes. Ið visø iðsiskiria Lawkpatimo, kurio statusas neabejotinai aukðtesnis nei kitø paminëtøjø mitiniø bûtybiø ir jo funkcijos (lauko globëjas) ne visai atitinka siaurus trijø trejetø uþdavinius. 3 pav. Lawkpatimo Kurwaiczin, Prigirstitis, Priparscis, Eraiczin, Gardunithis Dersintos, Bentis Ratainicza, Walgina Kriksthos, pasak Lasickio, kapuose kryþius saugo. Þemaitijoje Krikðtu vadina kryþiø. Useneris mano, kad tai antkapinio kryþiaus personifikacija 31. Galimas dalykas, kad èia turime reikalà su katalikiðka kryþiø ðventinimo ( krikðto ) tradicija. Pakartojæs ankstyvesniø ðaltiniø þinias, kad lietuviai (þemaièiai) mëgsta ateitá spëlioti ávairiais bûdais, Lasickis raðo apie Apidome, sodybø ar jø keitimo deivæ. Jà taip pat mini kaip velnià (taip vadino visas ikikrikðèioniðkas dievybes) Wolfenbüttelio (1573) ir Jono Bretkûno (1591) postilës. Pats þodis apidome, apidëmë, apydeme, 26 Beresnevièius remiasi Toporovu; þr. Beresnevièius, G., op. cit., p Ibid., p Jurginis, J., op. cit., p Beresnevièius, G., op. cit., p Ibid., p LM, I, p remiantis ûkio reikalø raðtø tyrimais, buvo vartojamas paþymëti gerai buvusios sodybvietës þemei, kuri pirkimo ir pardavimo aktuose daþnai iðskiriama ið kitø, pigesniø sklypø 32. Tai, kad religiniuose tekstuose ðis þodis minimas kaip demono, velnio vardas, veikiausiai rodytø, kad krikðèionybës platintojai susidûrë su kaþkokia dvasia, kuri galbût buvo siejama su ûkio, þemës naðumu, nes á jos buvimà kreiptas dëmesys parduodant ir perkant þemæ. SUKULTÛRINTO MIÐKO DIEVAI Lazdona (Lasdona) ir Babilas (Babilos): Lazdona rieðutø dievas, o Babilas bièiø dievas. Vardas Lasdona tyrinëtojø siejamas su lazda (Mannhardt, 378), lazdynas (Jaskiewiczius, Beresnevièius). Ádomu, kad Lasickis su Lazdona suporuoja Motiejaus Stryjkovskio paminëtà Babilà. Greimas mano, kad tokia kaimynystë neatsitiktinë: Bubilas pasirodo kaip vyriðkas, aktyvus, net aktyvus smaguriautojas, Lazdonos rolë teikti moteriðkajai lyèiai pasyvias viliojimo priemones rieðutus 33. Kartu su Þemyna (Zemina) þemës deive Lasickis mini Austëjà (Ausheia) bièiø deivæ. Pasak Lasickio, abi jos skatina augimà ir abiejø jø, leidþiant spieèiø, praðoma apsaugos nuo tranø. Mierzyñskis Austëjos vardà kildina ið auðti zirsti, taip liaudiðkai esà vadinamos bitës arba bitë. Jaskiewiczius sutinka, kad tai esàs perkeltinis bitës vardas. Savukynas vardà sieja su auðèioti, auðuoti plepëti, kalbëti arba austyti varstyti duris 34. Beresnevièius nurodo á dar vienà austi reikðmæ daug kur Lietuvoje sakoma, esà bitës korá audþia 35. Greimas mano, kad Babilas ir Austëja opozicinë pora, kurioje Austëja yra kuriantis, kultûrinis asmuo, o Babilas jai trukdantis. Kaip raðo Beresnevièius, Austëjos ryðys su Þemyna visiðkai átikinamas ir netrukdo Austëjos sieti su Babilu pav. Lasdona : Babilos Zemina : Austheia Lasickio vardijamos genii loci tipo tam tikrø vietoviø dievybës : Pajûryje Dievaitis (?) (Deuoitis), Rietave Vetustis (Vetustis), Sarake Guboi ir Tvertikas (Twerticos), Plateliuose Kirnis (Kirnis). Vielona Lasickis laiko vëliø dievu, kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Paplotëliai, kuriais 32 Jurginis, J., op. cit., p Greimas, A. J., op. cit., p Savukynas, B., Dievai ir jø vardai, in: Kultûros barai, 1970, Nr. 6, p Beresnevièius, G., op. cit., p Ibid., p. 60. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

44 IGNAS NARBUTAS maitinami mirusieji, vadinami Sikies Vielona pemixlos sikës velionio peniukðlas, pasak Mierzyñskio sikke neaiðkios formos ruginiø arba kvietiniø miltø pyragas. Pats Vielonos vardas susijæs su velioniu. Eduardas Volteris jà susieja su latviø vëliø motina veļamāte 37. Kitoje knygelës vietoje Lasickis uþsimena, kad Veliona kartu su mirusiaisiais esanti kvieèiama á ritualines skerstuves valgyti deðrø 38. Tuoj po to minimas Warpulis dievas, kuris, trankantis Perkûnui, griausmà danguje kelia. Tyrinëtojai apie ðá dievà daugiausia sprendë ið jo vardo, kuris, Mannhardto nuomone, susijæs su þodþiais varpas ir virpëti 39. Pastaruoju metu tyrinëtojø manoma, kad tai Perkûno epitetas arba kitas vardas (Jurginis, Beresnevièius). Toporovas atkreipia dëmesá á tai, kad pora Veliona Varpulis atkartoja pasakojimo apie dievus pradþioje esanèià porà Percunos Percuna tete. Jo nuomone, Varpulio vardas yra susijæs su ide. *uer-p- : *ure-p- sukti, græþti, apvyti, verpti, galàsti, aðtrinti, plëðti, pulti ir pan., su liet. va ~ r-pa ir va»pstis, ve»pstë verpstas ir gali bûti laikomas þaibo, kaip gyvybës sukûrimo ánagio, personifikacija 40. Varpulis tokiu bûdu gali atspindëti falinæ Perkûno hipostazæ. 5 pav. Percunos : Percuna tete Warpulis : Vielona Toliau Lasickis pateikia pluoðtelá, kaip atrodo, visiðkai neaiðkiø dievø vardø, apie kuriuos esà þmonës krikðèionims nenoriai kalba: Salaus, Ðluotraþis (Slotrazis), Tiklis (Tiklis), Birþulis (Birzulis), Sirièius (Siriczus), Dvargantis (Dwargonth), Klamals, Atlaibas (Atlaibos). Vienø jø vardai máslingi ir nesusilaukia patenkinamo paaiðkinimo Salaus, Klamals. Jaskiewiczius spëja, kad Klamals tai Kliavalis klevelis, kurá bespausdinant w pavirtusi m. Ðluotraþis iki pat ðiø laikø buvo naudojamas liaudies magijoje ir galëjo bûti siejamas su namø dvasiomis arba protëviais. Tiklá mini ir Pretorijus, pasak kurio, jis laiminæs javus 41, o latviai þinojo sëkmës ir klestëjimo deivæ Tiklà 42. Birþulio vardà Useneris siejo su berþu, kiti su birþë berþø miðkelis, berþynëlis ar birþti, birþyti, birþioti sëjant koja, ðiaudais ar ðakelëmis þymëti ribà, kur krinta grûdai. Sirièius vardas veikiausiai atitinka Pretorijaus minimà Szericzius, kildinamà ið ðerti maitinti gyvulius. Dvarganèio vardà Pretorijus taiso á Dworgautis ir teigia, kad tai esanti kiemà ir sodà sauganti dievybë, ir priduria, kad jis dar vadinamas Gaddinautis 43. Gaddinautis, Mannhardto nuomone, yra Pretorijaus pataisytas Lasickio paminëto dievo Gardunitis vardas 44. Dvarganèio vardas yra sudarytas ið ðaknø dvar- ir gonth- (ganth-), pirmoji susijusi su liet. dvaras dvaras, kiemas, sodyba, antroji tyrinëtojø siejama su reikðmëmis gynëjas, saugotojas, plg. liet. ganyti, taip pat gali bûti siejama su liet. gantas trisluoksnis þvejybinis tinklas. Beresnevièius mano, kad tada: Dvaro (Dvarø) gantas dvaro (dvarø) tinklas, struktûra, kurià globojantis dievas ir yra Dvargantis 45. Akelaitis mano, kad Atlaibos klaidingai uþraðytas atlaidos (atlaida) pievos sklypas prie dirvos, netoli namø; aukðtesnë vieta pievoj, kalva, þardena 46. Ðiame fragmente: Saulaus Ðluotraþis (valymas, ðvara (?)), Tiklis Birþulis (javai), Sirièius Dvargantis (kiemas, ganykla), Klamals Atlaibos (augalai). 6 pav. Salaus ir Slotrazis Valymas, tvarka (?) Tiklis ir Birzulis Sirièius ir Dwargonth Klamals ir Atlaibos Javai Kiemas, ganykla Augalai KIEMO DIEVAI 37 Þr. Vëlius, N., Chtoniðkasis lietuviø mitologijos pasaulis, Vilnus, 1987, p BRMÐ, II, p Mannhardt, W., op. cit., S Toporov, V., op. cit., p LPG, S Stender, G. F., Lettishe Grammatik, Mitau, 1783, S NAMØ DIEVAI Toliau Lasickis iðskiria grupæ dievø, kuriuos vadina Namø Numëjais (Numeias). Tokiais dievais buvo: Ublanicza ( rûpinasi kiekvienu maldautoju ) ðá vardà tyrinëtojai iðveda ið ublinyèia, ubladë atskirai stovintis pastatëlis su krosnim duonai kepti, viralui virti 47 ; toks pastatëlis senovëje galëjo tarnauti ir kaip aukojimo namø dievams vieta; Dugnai (priþiûri supiltus miltus) Useneris já laiko dievybe, kurios ðaukiamasi, ruoðiantis kepti duonà; þemaièiams þinomà dievybæ Dugnaij 1601 m. pamini jëzuitø vizitacijos dokumentai; Beresnevièius mano, kad suprasti vardà gali padëti liet. þodis dugnai (dugno sinonimas), reiðkiantis ir atokià, nuoðalià vietà: kad tu jûrø dugnais nueitum 48 ; Pesseias (slepiasi tarp tik kà atvesto prieaugio uþ þidinio) ðá vardà vieni tyrinëtojai skaitë kaip pieðëjas (Jaskiewiczius), kiti kaip perëjas, ið perëti (Useneris), dar kiti su slaviðku krosnies pavadinimu 43 LPG, S Ibid., S Beresnevièius, G., op. cit., p Jurginis, J., op. cit., p LPG, S. 545, Jaskiewicz, W. C., op. cit., p Beresnevièius, G., op. cit., p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

45 JONO LASICKIO PASAKOJIMAS APIE ÞEMAIÈIØ MITOLOGIJÀ Nijolë Vilutienë. Þalèio legenda Ofortas peèius (Mannhardtas) 49 ; Beresnevièius nurodo, kad vardas gali bûti susijæs ir su pestinti rûpestingai auginti, ypaè gerai priþiûrëti, ypaè turint omenyje, kad tai su prieaugiu siejamas dievas 50 ; Kibirkðèiø trotyjojas (Tratitas Kirbixtu), Alabatis (Alabathis [jo] pagalbos meldþia rengdamiesi linus ðukuoti ), Polengabija (Polengabia deivë, kuri priþiûri uþkurtà þidiná), Uþpelenë (Aspelenie kampo deivë ), Budintoja (Budintaia paþadina miegantá þmogø ), Matergabiae jai aukojamas tas kepalëlis [Taswirzis], kuris pirmiausiai iðimamas ið duonkubilio ), Rauguzemapati jam skiriamas pirmasis alaus ar midaus, pasemto ið statinës, gurkðnis, [kuris vadinamas Nulaidimos]) ir dievaitës Luibegeldae, pastarosios atsiradusios, nesupratus máslës uþraðymo 51. Toporovas mano, kad tos dievybës, vienaip ar kitaip susijusios su þemutiniu pasauliu, jo gyvybinëmis galiomis, kurias pasisavina þmonës ir kultûra, ugnimi, maistu, fermentacijos procesu ir pan. turi eiti ið karto po Vielona Warpulis poros. Ypaè reikðmingi, jo nuomone, ðiame kontekste atsidûræ vardai Dugnai [lie. dùgnas : ide. *dhubh-] ir Budintaia, jis daro prielaidà, kad èia kalbama apie Bhudh- personaþà [plg. s. ind. Ahi Budhnya, s. gr. P&qwn... esant metatetiniam santykiui *dhubh- : bhudh-] (prisiminkime budynës ðermenys I. N. past.) 52. Kibirkðèiø Trotytojas aiðkinamas kaip gesinantis kibirkðtis. Jaskiewiczius nurodo, kad Trotytojas slavybë, tad, jo nuomone, dievybë negalëjo bûti vadinama tokiu vardu. Narbutas já gretino su romënø Tornax krosnies javams dþiovinti dievybe. Mierzyñskis ir Jaskiewiczius Tratitas Kibirxtu iðaiðkino kaip trotytojas, t. y. naikintojas. Greimas laikë já lokalaus pobûdþio ugnies dievybe, kuri laiku sustabdanti, susprogdinanti kibirkðtis, neleisdama joms pasiekti ðiaudiná stogà ir sukelti gaisrà 53. Alabatis vardas nëra aiðkus. Beresnevièius mano, kad tai veikiausiai lokali siauros funkcijos dievybë, globojusi tam tikrà linø apdirbimo tarpsná 54. Galbût ðis vardas, kaip ir dauguma kitø Lasickio paminëtø dievybiø vardø, turi ryðá su paèiu jo globojamu darbu ir susijæs su ide. *labh- griebti, sugriebti, gauti (pavyzdþiui, su låbhate (låmbhate) griebti )? Dauguma tyrinëtojø mano, kad Polengabija tai klaidingai uþraðytas Pelengabija ir reiðkia pelenø, þidinio gabija ugnis, ðventoji ugnis. Pasak Kazimiero Bûgos, þodyje gabija ðaknis gab-, gob- reiðkianti dengti, globoti 55. Tolesniame tekste Lasickis pamini ir Gabijà (Gabie) be jokio epiteto. Uþpelenë, tyrinëtojø nuomone, tikriausiai dar viena lietuviams þinomø namø ugnies deiviø, turbût susijusi su þemaièio namo erdve uþ ugniavietës, tarp ugnies ir namo kampo, kuris galëjo vaidinti apeiginá vaidmená. Uþpelenës, kaip su ugnimi susijusio deivës, reikðmæ paliudija 1611 m. jëzuitø ataskaitos medþiagoje minimas Vspeleni (Uþpelenis), namø þidinio dievas, kuris lyginamas su Vesta 56. Matergabija Juozas Jurginis aiðkina kaip moterø gabijà 57. Taèiau Toporovas nurodo, kad ðiame fragmente jungiamas moteriðkumas, motinystë, gimdymas su vyriðkumu ir tëvyste: Matergabijai skirtà kepalëlá (Tassvirzis) valgo ðeimos tëvas arba jo pati, panaðiai pagerbiamas ir Raugø þemëpatis, jam skiriamas pirmasis alaus ar midaus, pasemto ið statinës, gurkðnis. Raugø þemëpatis yra dievybë, artima Stryjkovskio minimam Rûguèiui. Toporovas ðià dievybæ apibûdina kaip fermentacijos, rûgimo, rauginimo, evangeliðkojo pasûdymo, be kurio þemë netenka savo tikrosios galios, dievybæ LM, I, p Beresnevièius, G., op. cit., p BRMÐ, II, p Toporov, V., op. cit., p LM, I, p Beresnevièius, G., op. cit., p LM, I, p Beresnevièius, G., op. cit., p Jurginis, J., op. cit., p Þr. Toporov, V., op. cit., p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

46 IGNAS NARBUTAS 7 pav.: Namø dievai Dugnai Pesseias Alabathis Ublanicza Tratitas Kirbixtu Polengabia Aitvaras (Aitvvaros) turtø saugotojas (incubus), Lasickio nuomone, gyvena uþ tvorø, kà esà sako pats þodis. Tai kitø ðaltiniø gerai paliudyta mitinë bûtybë, kaip ir Kaukai, kuriuos Lasickis vadina mirusiøjø dvasiomis 64. Greimas tarp jø áþvelgia tokias opozicijas 65 : 8 pav. Budintaia Rauguzemapati Aspelenie Matergabiae Iðvardydami dievus, ðiek tiek sukeitëme jø eilës tvarkà, kad iðryðkëtø pagrindinis ðio fragmento bruoþas: kiekvienoje dievø vardø poroje vienas vardø yra susijæs su ugnimi, þidiniu ar ugniaviete. Tai, matyt, nëra atsitiktinumas ir já derëtø patyrinëti iðsamiau. MIRUSIEJI IR MATERIALINËS GËRYBËS Tolesniame pasakojime pristatomos rudens ðvenèiø apeigos ir su jomis susieti dievai Zemiennik (kaip nurodo pats Lasickis, apraðytas pagal Aleksandrà Gvagniná) ir treèià dienà po Ilgiø garbinamas Waizganthos. Jam skirtø apeigø metu àsotis alaus iðliejamas ant þemës dievui ir já lydinèios dvasios ( dievukai ) vaiðinamos sykies paplotëliais, kurie, kaip atsimename, buvo aukojami ir Vielonai. Taip daroma, kad turëtø pakankamai linø ir kanapiø. Greimas mano, kad Vaiþgantas dievas, gimæs lino pavidale, ið þemës, kankintas, miræs ir prisikëlæs ið þemës, ir priskiria já prie aukðtesniøjø dievø 59. Toporovas pritaria Greimo pasiûlytai Vaiþganto, kaip lietuviðkojo Dioniso mirðtanèiojo ir prisikelianèiojo dievo, interpretacijai 60. Papasakojæs apie javø dþiovinimà pastogëse prie ugnies, kai þemaièiai maldaudavo Gabie, kad neleistø kibirkðèiø, Lasickis pateikia pavasarinio arimo maldelæ Smik Smik Perleunu, kuri, tyrinëtojø nuomone, yra iðkreiptas posakis Smik smik per velënà 61. Lasickis pasakoja, kad per Skierstuwes deðrø kimðimo ðventæ kvieèiamas dievas Eþiagulis (Ezagulis) maldele: Vielona velos atteik musmup vnd stala 62. Kalbama apie Eþiagulá, bet maldelë, kaip atrodo, skirta Velionai. Greimas Eþiagulá laiko mirusiøjø deivës Velionos epitetu, nurodanèiu jos áprastinæ gyvenvietæ 63. Aitvvaros: vns. orinë zoomorfinë ambivalentiðka virtas/ bûtybë keptas maistas Kaukie: dgs. chto- antropo- geradariai þalias niniai morfinë maistas Prie Kaukie, pasak Lasickio, mirusiøjø dvasiø kulto priraðytas Giuoitos, þalèiø maitinimas. Visà pasakojimà apie þemaièiø dievus Lasickis baigia paminëdamas Srutis (Srutis), Mëletëlë (Miechutele) daþø dievus, kuriuos garbina tie, kurie miðkuose ieðko daþø vilnoms daþyti. Pasak Pretorijaus, Srutis þalià spalvà globojantis dievas, o Miechutele pakeitë, atrodo, remdamasis Martinijum, á Meletette ir jà apibûdino kaip spalvotø þoliø, kuriomis daþomos darbinës palaidinës, dievybæ 66. Kai kurie tyrinëtojai mano, kad Lasickio ir Martinijaus uþfiksuotà dievybæ reikia skaityti kaip mëliø mëlynai daþanèios þolës teta arba tos mëlynai daþanèios þolës maþybinë forma. BENDROS STRUKTÛROS PËDSAKAI Nepaisant didelës painiavos visame Lasickio pasakojime apie þemaièiø dievus, aiðki viena kryptis: a) dievai pradedami vardyti nuo kosminæ ir egzistencinæ prasmæ turinèiø dievybiø, kurios susijusios su dangaus sfera (1 pav.) sàraðo; b) toliau eina dievø grupës, kuriose iðvardijami vardai atspindi horizontalø pasaulio padalijimà, kurio centras namai (7 pav.), o periferija miðkas ir vanduo (2 pav.); c) pasakojimas baigiamas su mirusiais susietomis ir chtoniðkomis dievybëmis. Lasickio pasakojimas apie þemaièiø dievus pateikia þemaièiø pasaulio modelá (kaip já suprato Lasickis) ir dievø vardus bûtø galima tapatinti su þemaièiø pasaulëþiûros kategorijomis. 59 Greimas, A. J., op. cit., p. 61, 62, Toporov, V., op. cit., p Jonynas, A., Lietuviø folkloristika, Vilnius: Vaga, 1984, p BRMÐ, II, p Greimas, A. J., op. cit., p BRMÐ, II, p Greimas, A. J., op. cit., p LPG, S. 513, 541, NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

47 PRO ET CONTRA VIENA LAISVË Kai kurios mintys ið tø, kurios kilo perskaièius Manto Adomëno straipsná Dvi laisvës Guoda Steponavièienë APIE LAISVES Mantas Adomënas savo straipsnyje kalba apie dvi laisves: geràjà laisvæ kam ir netikusià laisvæ nuo. Ketinimas skaièiuoti ir skirstyti laisves pats savaime verèia susimàstyti apie jø esmæ. Mano pamàstymo reziumë: jei laisvë yra fizinë sàvoka, tai kalbëti apie dvi laisves pozityvià ir negatyvià yra áprasta ir prasminga; jei laisvë yra metafizinë sàvoka tai ji viena, pilna ir visa apimanti, vertinga pati savaime, nepriklausomai kokias þemiðkas pasekmes visuomenei ar individui ji turi. Straipsnyje Dvi laisvës pateiktas skirstymas á laisvæ kam ir á laisvæ nuo pagal moralës nuostatas yra tik intelektualus þaidimas, kuriuo M. A., þinomas þodþio meistras, nesunkiai pakreipia skaitytojo mintá norimø iðvadø ar akcentø link. Autorius raðo: laisvë kam: tai laisvë ágyvendinti aukðtesná istoriná tikslà, teisingà, klasiø kovos dësniams nebepavaldþià visuomenæ, ávykdyti tautos istorinæ misijà arba siekti iðganymo ; negatyvi laisvë laisvë nuo suvarþymø, laisvë daryti, kà nori, laisvë neapibrëþtam veiksmui 1. O jeigu suformuluotume taip: laisvë kam laisvë naudotis visomis priemonëmis siekiant savo tikslø, o laisvë nuo laisvë nuo materialiø troðkimø, laisvë nuo savo áproèiø ir ydø, laisvë nuo kasdieniø materialiø problemø? Tarsi ir neiðeina teigti, kad laisvë kam arba pozityvi laisvë yra neatsiejama nuo þmogiðkøjø dorybiø, o laisvë nuo arba negatyvi laisvë nuo ydø. Aiðkinantis laisviø pobûdá, prasminga skirti du diskursus visuomeniná ir dvasiná. Visuomeniniuose santykiuose negatyvi laisvë yra pagrindinë prielaida þmonëms sugyventi, kadangi ji leidþia rinktis ið to, kas neuþdrausta, ir implikuoja atsakomybæ laikytis to, kas uþdrausta, pavyzdþiui, laisvë disponuoti savo nuosavybe reiðkia ir ásipareigojimà paèiam nesikësinti á kito nuosavybæ. Taip, negatyvi laisvë nesukuria dvasiniø vertybiø. Galima netgi sutikti, kad, bûdama vertybiø atþvilgiu neutrali, ji neskatina þmoniø jø ieðkoti. Taèiau netapatinèiau to su permisyvumo sàvoka. Permisyvi visuomenë ágyvendina bûtent pozityvià laisvæ ne neutralià vertybiø poþiûriu, o teigianèià vertybæ viskà leisti ir pateisinti. Laisvë kam visuomeniniuose santykiuose yra laisvë be pasirinkimo: jeigu rinksiesi teisingai, tai gali rinktis, o jei dar neþinai, kà pasirinksi, arba rinktumeisi tà, kas neávardyta, kaip teisinga, tai jau nebegali. Paprastai tokia santykiø rûðis vadinama prievole. Dvasinëje gi erdvëje, jeigu laikomës nuomonës, kad þmogus yra dieviðkos prigimties, tai vienintelis kelias tai prigimèiai atsiskleisti yra jo valios laisvë rinktis tà prigimtá aktualizuoti ar ne. Todël laisvë rinktis nëra subjektyvaus skonio sprendimas ar neápareigojantis apsisprendimas, kurá bet kada galima atðaukti. (Negi tikrai autorius mano, kad sprendimus, tyliai duotus sau, yra lengviau atðaukti nei deklaruotus kam kitam?) Valios pasireiðkimas negatyvios laisvës situacijoje yra þmogaus bandymas, gal net nesàmoningas, rasti savyje þmogø ne dorà ar nedorà ðeimynykðtá/darbuotojà/pilietá, bet tà, kuris pagal Dievo atvaizdà sukurtas. Þinoma, jei manome, kad þmogui Dieviðkumà ápuèia bendruomenë, tauta ar valstybë, tuomet ið tiesø tenka kalbëti apie gerai apibrëþtà laisvæ kam ir netgi kaip. M. A. teigia jeigu Dievas yra, giliàja prasme nesame besàlygiðkai laisvi,..., negalime pasirinkti, kad jo nebûtø. Laisvë nereiðkia pasirinkti ið to, ko nëra. Nepriklausomai nuo mûsø poþiûrio á Dievà (jo buvimà/nebuvimà, mûsø meilæ/nemeilæ), mes negalime pasirinkti daugybës paprasèiausiø dalykø: kad nelytø reikiamà dienà, kad atsikeltume gerai nusiteikæ, netgi kad spuogas neiðkiltø ant nosies. Ar dël to, ko negalime pasirinkti, jauèiamës nelaisvi? Be to, jei þmogus giliàja prasme yra Dieviðkas, kaip Dievo buvimas gali já varþyti? Prieðingai, jis gali tik iðlaisvinti nuo viso to, kas yra ne jis. APIE BAÞNYÈIOS PUOLIMO PRIEÞASTIS Manau, jø yra daugiau ir ne tokiø matomø, kaip mini autorius. Sutikèiau, kad þiniasklaidai visai smagu atimti 1 Klasiø kova, kaip dësnis, paprastai minimas tik marksizmo filosofinës pakraipos tekstuose. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

48 GUODA STEPONAVIÈIENË taðkø ið savo konkurento dël autoriteto visuomenëje. Taèiau neátikina teiginys, kad turëdama didþiausià autoritetà þiniasklaida galës nepaisyti ástatymø, nes pati juos leis. Jeigu ástatymø leidimà interpretuosime tiesiogine prasme, tai verta pastebëti, kad ástatymø leidybos funkcija nesuteikiama, priklausomai nuo institucijos autoriteto. Be to, ástatymo leidëjas nëra atleistas nuo ástatymø laikymosi. Jeigu èia kalbama apie ástatymø leidybà netiesiogine prasme, t. y. turima omenyje korupcija, tai neátikina finansiniø srautø kryptis þiniasklaida paprastai gauna, o ne duoda. Nors, þinoma, yra daug panaðumø tarp ástatymø leidëjø ir þiniasklaidos elgesio: ir vieni, ir kiti kalba tai, kà þmonës nori girdëti. Taigi klausimas, kodël þiniasklaida puola Baþnyèià, virsta klausimu, kodël þmonës, teikdami savo pasitikëjimà ðia institucija, nori matyti jà puolamà. Sutinku su Adomënu, kad atsakymas glûdi poþiûryje á moralæ, tik manyèiau, kiek kitu aspektu. Þmonëms patinka matyti, kad dvasininkai nëra tobuli tai tarsi pateisina jø paèiø ydas, kurias þmonës jauèia turá, nors vieðai tai ir neigtø. Ir jiems norisi skaityti apie tai. Galø gale tokie raðiniai intriguoja lyg ir nederëtø, bet smalsu. Manau, tokie pomëgiai labai atitinka þmogaus prigimties dvilypumà. Taèiau nëra visiðkai aiðki pirminë prielaida, t. y. kodël manoma, kad dvasininkai turëtø bûti tobuli? Juk jie tokie nëra, neturi ir negali bûti. Tø, kurie tokiais tampa arba beveik tampa, yra vienetai ir á juos þmonës nesilygiuoja jie per toli. Taèiau dvasininko tobulumo ávaizdis yra susiformavæs ar suformuotas, ir jis smarkiai iðkreipia pasaulieèiø santyká su dvasininkais. Á pastaruosius þiûrima ne kaip á tuos, kurie þino kelià Dievo link (ganytojus), o kaip á Dieviðkumo prototipus, kuriems þmoniø akyse susikompromitavus, susikompromituoja ir visas tikëjimas. Matyt, ne be ðio ávaizdþio átakos þiniasklaidoje atsispindi, sakyèiau, keistokas Baþnyèios uþdaviniø traktavimas. Piktindamasis pareikðta Baþnyèios pozicija dël kai kuriø ástatymø, þurnalistas Artûras Raèas raðë, kad kunigai turëtø uþsiimti savo tikruoju darbu rûpintis tikinèiøjø psichologine bûsena (!?). Natûralu, kad taip suprantant kunigø darbà, juos diskredituoti yra visiðkai lengva ir netgi patrauklu. Nors ið pirmo þvilgsnio ðokiruojantis, toks kairiøjø poþiûris yra nuoseklus: kaip galima ið grynojo materialisto tikëtis dvasiniø dalykø supratimo ar net supratimo apie jø egzistavimo galimybæ? Taigi pagrindinës Baþnyèios puolimo prieþastys veikiausiai kyla ið tø paèiø ðaltiniø kaip ir visos kitos posovietinio mentaliteto bëdos, kurios, beje, bûdingos ne tik tø ðaliø, kurios gyveno deklaruotoje sovietinëje santvarkoje, þmonëms. Be to, nederëtø atmesti ir optimistinës prielaidos, kad þiniasklaida stebi Baþnyèià tarsi per padidinimo stiklà kaip tik todël, kad þmonës ja labiausiai pasitiki. 175x110 mm 624 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

49 CETERUM CENSEO... Apie iðliekamàjà antikomunizmo reikðmæ MANTAS ADOMËNAS Nesuprantu, kaip jûs taip galite. Jûsø vietoje að juos visus pakarèiau, 1993 m. Oksforde man tarë kunigaikðtienë G., patyrusi, kad parlamento daugumà ir prezidento postà per rinkimus laimëjo komunistai. Bûtent dabar, po deðimties metø, galima tvirtinti tai, kad komunizmas nesusilaukë teisinio ávertinimo, buvo viena pagrindiniø nûnai Lietuvà iðtikusios nelaimës prieþasèiø. Tai nëra savaime akivaizdu, netgi gana kontroversiðka. Viena vertus, politiniai apþvalgininkai nedelsdami nurodys aibæ kur kas átikinamesniø ir paprastesniø prieþasèiø dabartinei politinei krizei paaiðkinti: pilietinës visuomenës nebuvimas, endemiðka korupcija ir kyðininkavimas, rinkëjø politinë nebranda ir t. t. Kita vertus, progresyvios visuomenës ideologai uþprotestuos, kad tokius tvirtinimus siekiama reanimuoti atgyvenusià politinæ prieðprieðà ir uþtempti politikà ant dualistinio komunizmo antikomunizmo kurpalio, neigiant per nepriklausomybës metus privisusiø treèiøjø politiniø jëgø spieèiaus liberalsocialø, liberaldemokratø ir pan. pretenzijas á autentiðkà politinæ reprezentacijà. Antikomunizmas atrodo nebereikalingas praëjusiø, seniai nukovotø ir uþmirðtø karø amunicija, aprûdijusi ir niekam nebetinkama, nebent nusistebëjimui, kad taip greitai á uþmarðtá galëjo nugrimzti tokia didelë politinë konfrontacija. Ir vis dëlto ta uþmarðtis nëra natûrali ir savaiminë; kai kam ji politiðkai naudinga. Po 50 brutalios okupacijos metø Lietuva ne tik negavo jokios kompensacijos, bet tebeturi árodinëti buvusi neteisëtai okupuota. Jos laisvës gynëjai vis prilyginami teroristams, valdantiesiems ekskomunistams neprotestuojant ir veikiausiai tyliai pritariant. Galiausiai abejingumas komunizmo nusikaltimams pasiekë toká lygá, kad buvæ kagëbistai nebijo ieðkoti teisybës Strasbûre, teisinius ásidarbinimo apribojimus apskøsdami kaip þmogaus teisiø paþeidimà. Antikomunizmas, laimëjæs Ðaltàjá karà, pralaimëjo ideologiðkai, ir tuo netruko pasinaudoti jo tradiciniai prieðai pradedant kairës naudingais idiotais Vakaruose ir baigiant ekskomunistais Rytø Europoje. Kova su komunizmu nebuvo nuosekliai pabaigta, surengiant antràjá Niurnbergà dël nusikaltimø þmonijai. Retsykiais tam nebûta politiniø sàlygø; kur kas daþniau politinio ryþto: pasitenkinus skubotu politiniu kompromisu, nesistengta pasiekti logiðkà kovos atbaigà. O antikomunizmas, suformuluotas kaip atsakas konkreèioje politinëje prieðprieðoje, nesugebëjo jos pergyventi. Jam galiausiai buvo priskirtos bûtent tos brutalios savybës, su kuriomis jis þûtbûtinai kovojo. Dël keisto istorinës sàmonës indiferentizmo, prie kurio aktyviai prisidëjo save kaip visuomenës sàþinæ vaizduojantys kairieji intelektualai civilizacijà ðiaip ar taip iðgelbëjæs antikomunizmas pradëtas vaizduoti kaip monstras, ne kà geresnis uþ savo prieðininkà. Vakaruose kairieji nelyginant apie karo nusikaltimà tebespiegia apie makartizmà, dël kurio keli ðimtai þmoniø neteko darbo (kaip neseniai, prasivërus KGB archyvams, paaiðkëjo neretai ne be pagrindo); apie komunizmo nusikaltimus, praþudþiusius keliasdeðimt milijonø þmoniø, daþniausiai në neuþsimenama. Lietuvoje buvo klykiama apie raganø medþioklæ, uþmirðtant, kad vos prieð keletà metø pakako bûti visaverèiu, normaliu þmogumi, idant atsidurtum totalitarinës valstybës taikiklyje. Toks vertybiø apkeitimas baigia sufalsifikuoti nesenà praeitá. Komunistai vaizduojami kaip sveiko proto nepraradæ, Lietuvai dirbæ pragmatikai, jø prieðininkai disidentai kaip pavojingi fanatikai, pridaræ daugiau þalos negu naudos. Atsidûstant, kad pokario miðkuose praþuvo tautos þiedas, partizanai irgi apkaltinami geriausiu atveju veidmainiðkai priekaiðtaujama dël to, kaip neprotingai jie save praþudë, blogiausiu atveju jiems inkriminuojamas banditizmas ar pan. Kaip kontrastas jiems tarsi nejuèia iðkyla saikingai kolaboruojanèio, pragmatiðko ir realistiðko partieèio paveikslas: Nieko neþudau, jokios ideologijos man nerûpi, tiesiu kelius, dirbu Lietuvos ateièiai. Be abejo, tokiame diskurse komunistëliai (kurie nieko nenuþudë ) visada bus pranaðesni uþ partizanus, kurie kovojo ir darë klaidas. Taèiau jie kovojo ir mirë, idant mes turëtume laisvæ laisvæ rinktis gërá, tegu neiðvengiamai darydami ir klaidø: tikra laisvë neámanoma be klaidos galimybës. Tuo tarpu klaidos galimybæ panaikinti lengva pardavus sielà ðëtonui, moraliniø sprendimø daryti nebereikia, moralinës perskyros panaikinamos, ir viskas iðvirsta pilkos spalvos pustoniais. Tam tikra prasme partizanø klaidos moralesnës negu kolaborantø dorybës pati tø NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

50 CETERUM CENSEO... klaidø galimybë kyla ið moralinio apsisprendimo uþ gërá ir prieð ðëtoniðkà santvarkà. Tuo tarpu nuolaidþiaujant kolaborantø kaip realistiðkø patriotø gynimui, uþmirðtama keletas dalykø. Pirma, kalbëjimas apie tarnavimà Lietuvai, tautos gërá tiesiog slepia bailumà, asmeninës naudos ir galios sieká bûtent taip yda paverèiama dorybe. Antra, nekvestionuojant priimama perskyra tarp ideologinio ásitikinusiøjø komunizmo ir formalaus, vidujai galbût netgi skeptiðko kolaboravimo. Taèiau nedera pamirðti, jog tie formalûs kolaborantai irgi vykdë totalitarinës valstybës nurodymus tai yra veiksmus, tiesiogiai prieðtaraujanèius jø ásitikinimams. Jie iðvystë gyvensenos ir veiksenos modelá, kuriame ásitikinimai yra radikaliai atsieti nuo veiksmø ir sprendimø. Bûtent kolaborantinës egzistencijos palikimas yra Lietuvoje vyraujanti ciniðka politinë pozicija, kai moraliniai sprendimai, bendrojo gërio sumetimai, sàþinë ir ásitikinimai yra radikaliai atsieti nuo politinës veiklos, suvokiamos kaip savanaudiðkas bei savitikslis valdþios ar pasipelnymo siekimas. Vien jau stengdamiesi pateisinti savo veiksmus, ekskomunistai neiðvengiamai sumenkins politikos bei moralës ryðio svarbà. Galiausiai, pabrëþdami pozityvø savo indëlá ir pragmatinius kolaboravimo sumetimus, neigdami ideologijos reikðmæ, jie susiaurina politikos ir valstybës supratimà valstybë tampa visø pirma ekonominiu mechanizmu, dideliu kolchozu, o pagrindinis politikos tikslas uþtikrinti paðarø tiekimà ir nutiesti pravaþiuojamus kelius. Ne taip jau svarbu, ar tame kolchoze vyraus komunistinë, ar kokia kita ideologija svarbu, kad jø rankose bûtø paðarø tiekimas. Laisvë, garbë, orumas jø valstybës sampratoje tiesiog neturi vietos tai buvo aiðkiai matyti ið didþiojo Lietuvos kolûkio pirmininko Algirdo Brazausko pirminës reakcijos á prezidentûros skandalà: didelio èia daikto, kad prezidentas parsidavæs nusikaltëliams, jeigu tai netrukdo ekonomikos raidai? Cinizmas politikoje, agresyvus reliatyvizmas, uþsimaskuojantis kaip pragmatizmas, moralinës tvarkos sampratos destrukcija, vulgarus liberalizmas tai tiesioginës komunistinës santvarkos ir joje atidirbtos kolaborantinës nuostatos pasekmës. Galø gale riboþenkliai toje senoje kovoje nepasikeitë, pakito tik vëliavø spalvos. Tie patys þmonës, kaip ir anksèiau, tebenori sunaikinti savo senuosius prieðininkus, kuriems jie kitados pralaimëjo: valstybingumà, tautinæ iðtikimybæ, Baþnyèià. Bûtent èia iðkyla tikrasis konfrontacijos mastas. Kolaborantinei sàmonei, kaip ir visai kairiajai politinei filosofijai, bûdingas supaprastinimas, politinës tikrovës ir realiai egzistuojanèios moralinës hierarchijos redukcija. Tuo tarpu antikomunizmas giliausia prasme yra religinës nuostatos pratæsimas, o deðinioji politinë filosofija Nuopuolio áprasminimo, jo pasekmiø suvokimo filosofija, sekuliaraus iðganymo receptø ir þemiðkøjø Dievo miesto pakaitalø vengiantis màstymas. Dar svarbiau tai, kad ji vienintelë kaip politinio veikimo prielaidà, perskyrà tarp prieðo ir draugo, postuluoja metafiziná apsisprendimà uþ gërá ar blogá, uþ Dievà arba prieð Já (daþniausiai iðkylantá apsisprendimo tarp Dievo ir savæs paties pavidalu). Lygiai kaip Prancûzijà kitados skaldë santykis su Revoliucija, Lietuvà perpus dalija santykis su sovietine praeitimi, perskeldamas jà á dvi valstybes, á du toje paèioje teritorijoje gyvuojanèius politinius organizmus Lithuania aeterna ir kità Lietuvà. Sunku deramai netgi ávertinti mastà, kuriuo dabarties þmoniø politines paþiûras lemia paveldëti ásitikinimai, ágyti toje praeityje, kai vienas ðeimos nariø apsisprendë iðeiti á miðkà arba ásiraðyti á kolchozà, buvo iðveþtas arba ástojo á partijà. Gráþtant prie Prancûzijos pavyzdþio, galima pastebëti, kad Prancûzijos susiskaldymà uþ ir prieð Revoliucijà, kuris prieð pat Antràjá pasauliná karà dar buvo itin gilus, galiausiai suvienijo ne kas kita, o susidorojimas su Vichy reþimo kolaborantais. Marðalas Petaine as iðkyla kaip tas Senojo Testamento atpirkimo gyvulys, ant kurio uþkraunama bendruomenës nuodëmiø naðta, kuris iðgenamas uþ miesto ir uþmuðamas akmenimis. Lietuva toká moraliná aiðkumà ágyti galëjo tik teisiðkai ávertindama sovietinës tvarkos ir su ja bendradarbiavusiø kolaborantø nusikaltimus. To neávyko ne todël, kad esame krikðèioniðkai atlaidi tauta (mat atleidimas suponuoja atgailà, kurios nebûta), ir moralinis kompromisas tapo naujosios tvarkos, naujos valstybës statybos pamatu. Ðitaip komunistai dar syká ne tik politiðkai bei konkreèiai, bet ir moraliðkai triumfavo. Valstybës audinys suþeistas labai giliai. Jeigu prieðkario Lietuvos valstybës moraliná palikimà galima bent ið dalies ávertinti ta auka, kurià jos idealas ákvëpë pokario rezistencijoje ir vëliau, tai dabartinë Lietuva, jeigu jai iðkiltø panaðus pavojus, vargu ar pajëgtø koká didesná pasiprieðinimà ákvëpti. Mes iððvaistëme ir iðdavëme prieðkario Lietuvos mums paliktà ápareigojantá priesakà. Pokario rezistentø pavyzdys pagarbos ir dëkingumo duoklë þmonëms, kurie kentëjo ir mirë uþ mûsø laisvæ, reikalauja palaikyti gyvà moralinës tvarkos idealà, reikalauja nepanaikinti moralinës perskyros tarp pasiprieðinimo ir kolaboravimo, neiðtrinti politinëje tikrovëje þymiø, kurias ábrëþë tø þmoniø apsisprendimai: antraip jø kanèios ir mirtys ðiapusybës perspektyvoje bus beprasmës. Ir vice versa bûtent jø aukos atminimas dar kiek sieja mûsø politinæ tikrovæ su amþinosiomis vertybëmis. Jo netekæ, galutinai iðtrintume ðiapusinëje tikrovëje moralinës tvarkos idealo atðvaitus.* * Ðá esë ciklà uþbaigiantá raðiná skiriu Aleksandrui Ðepkui, amico atque eximio spiritui. 626 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

51 APÞVALGËLËS Mirtis mirèiai Spalio 16 d. Seimas ratifikavo Europos þmogaus teisiø konvencijos 13-àjá protokolà. Vilties, kad kada nors vël, kaip senais gerais laikais, galësime ðaudyti nusikaltëlius, nebeliko. Mirties bausmë uþdrausta bet kokiomis sàlygomis (tuo 13-asis protokolas skiriasi nuo 6- ojo, leidusio taikyti ðià bausmæ uþ veiksmus karo metu arba atsiradus neiðvengiamam pavojui kilti karui ). Apie mirties bausmës privalumus ir trûkumus, matyt, kalbëti nebeverta. Jos ðalininkø argumentai nelabai rimti, o prieðininkai nesugalvojo nieko, ko prieð gerus du ðimtus metø nebûtø paraðæs Beccaria. Kur kas ádomesnë kita aplinkybë: atrodo, kad Europa bus radusi bûdà nugalëti minià. Gladiatoriø kovos ar Ant kryþiaus já!, raganø deginimas ar Baltramiejaus naktis, Paryþiaus giljotina ar holokaustas minia visada troðko kraujo. Bûtø keista, jeigu nenorëtø jo ir dabar. Kaip tik dël to labai sunku panaikinti mirties bausmæ. Nors teisininkai iki uþkimimo kalba apie neefektyvumà, teismo klaidos galimybæ ir kitus panaðius dalykus, politikai daþnai nesiryþta pasisakyti uþ mirties bausmës panaikinimà, nes bijo bûti neiðrinkti. Juk dauguma rinkëjø kraugeriai. Tai rodo visuomenës apklausos ir asmeninë patirtis. Kam rûpi mokslas, kai Pavojinga zona rodo tokias baisybes. Ðaudyt tokius reikia, ne vienam þiûrovui iðsprûsta komentaras. Taèiau tarptautinis bendradarbiavimas tai áveikia. Atsakomybë uþ nepopuliarø sprendimà iðsisklaido. Jà pasidalijo visos valstybës, bet në viena tiesiogiai neprisiima. Atsakant á rinkëjø priekaiðtus, galima suversti visà kaltæ aukðtesnëms jëgoms: To nori visa Europa, Briuselis mus spaudþia ir panaðiai. Rezultatas kraugeriðkoji Lietuva visam laikui iðsiþada mirties bausmës. Kà ten Lietuva, jau net Rusija pradëjo diskusijas ðiuo klausimu. Taigi yra galimybiø sveikam protui laimëti prieð minios beprotybæ. Gal kada nors jomis bus pasinaudota ir uþ Europos ribø. Baigiant apie perspektyvas. Ar Lietuvoje daugiau nieko nenuðausime? Nenusiteikèiau taip optimistiðkai. Taip, Protokole kalbama apie visus atvejus, taigi net karo metu mirties bausmë negalëtø bûti taikoma. Bet, kaip sako rusai, bumaga vsio terpit. Protokolas bus reikðmingas tol, kol gyvuos dabartinë Europos tvarka. Kai ji pasikeis (juk nieko nëra amþino), ir Protokolas, ir pati þmogaus teisiø konvencija gali bûti pamirðti. O jau neduok, Dieve, jeigu kartais kiltø karas... Jo metu viskas ámanoma. B. G. Kasdienybë uþ trobos slenksèio Lietuvos etnografai, prieðkariu ir sovietmeèiu domëjæsi namudiniø audiniø raðtais, Kûèiø vakaro bûrimais ar þemdirbystës árankiais, jau geras deðimtmetis verþiasi á platesnæ etnologijos, kultûrinës bei socialinës antropologijos erdvæ. Viena tokiø pastangø Lietuvos istorijos institute lapkrièio d. surengta tarpdisciplininë konferencija Kasdienybë ir kultûra. Renginio iniciatorës Auksuolës Èepaitienës programiniame praneðime buvo pakankamai konceptualiai apibûdinta kultûrologinë kasdienybës samprata, taèiau dauguma kitø praneðëjø nepajëgë reflektuoti kasdieniðkumo nekasdieniðkumo perskyros. Ásitvirtinæ tradicinës etnografijos ribose (V. Milius), þinoma, kalbëjo apie kasdienæ buitá, taèiau tokiems tyrimams modernios kategorijos, anot jø paèiø vartojamos frazeologijos, it kiaulei balnas. Jaunesni tyrinëtojai, persiritæ per kaimo trobos slenkstá ir ypaè mëginæ dairytis po ðiandienos kasdienybæ, klaidþiojo tarp nekorektiðkø, pavienëmis anketomis grindþiamø sociologiniø apibendrinimø (V. Ivanauskas) ir pavirðutiniðko uþsieniniø kultûrologiniø tipologijø atpasakojimo (R. Èepaitienë). Minëtina D. Svidinskaitës mokslinë dràsa remdamasi vienut vienutëlio pateikëjo pasakojimu ji konstatavo, kad religingumo kasdienybës trukdymams priskirtini ðermenø giedotojams duodami pinigai, sekmadieniais dirbantys kaimynai ir pamaldos bei kunigai, nes ðie neverèià baþnyèioje melstis. Ne maþiau ryþtingai dorotis su religijos fenomenais mëgino dar keli etnografinius tyrimo metodus taikæ praneðëjai. Mikroistorijos þanro bandymai, pavyzdþiui, R. Raèiûnaitës Tarpukario Kauno kasdienybë, stebino ne gyvaisiais praeities paveikslais, o chaotiðka pabirø pastebëjimø atranka. Modernios antropologijos gimdymo kanèias etnologams kiek palengvino konferencijoje dalyvavæ kolegos istorikai ir filologai, kuriems LDK dvarø kasdienybës ar kasdieniðkos kalbësenos apmàstymai jau ne pirmiena. P. S. Komparatyvistika Lietuvoje Lapkrièio d. VPU surengta antroji tarptautinë konferencija Komparatyvistika ir kultûros savivoka. Pagrindinis konferencijos tikslas buvo ákurti komparatyvistinës literatûrologijos asociacijà, galinèià koordinuoti ir skatinti lyginamuosius literatûros tyrinëjimus mûsø ðalyje. Ávykusiai konferencijai, kurioje praneðimus skaitë per 30 lietuviø ir trys uþsienio tyrinëtojai, sunku priskirti svarià tarptautinæ reikðmæ rimtø teoriniø debatø dël komparatyvistikos problemø nebûta. Matyt, ðis literatûrologø sàskrydis buvo svarbus vien mûsø literatûros tyrinëtojams, tarp kuriø maþa tikrø komparatyvistø. Be progos pelnyti akademiniø taðkø, konferencija ápareigojo ieðkoti savo tyrinëjimuose lyginimo teikiamø atradimø, paskatino mûsø literatûros græþimàsi á uþsienio ðaliø literatûras bei kitas disciplinas. Kitas klausimas, kaip stipriai. Kone aktualiausia lyginamøjø literatûros studijø problema yra lyginimo NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

52 APÞVALGËLËS pagrindo ir literatûros kûrinio savasties koreliacija. Komparatyvistika kaip literatûros tyrinëjimo bûdas kelia metodologiniø prioritetø klausimà: ar teikiama pirmenybë paties kûrinio analizei, ar literatûra naudojamasi tik kaip árankiu lyginant skirtingø ðaliø kultûras? Ar komparatyvistikai bûtinas tarpkultûrinis analizës objektas? Ar tarpdisciplininës literatûros studijos átampa á komparatyvistikos horizontà? Koks komparatyvistikos ir intertekstualumo santykis? Tai bene svarbiausi klausimai, nuskambëjæ vos keliuose skaitytuose praneðimuose. Ne á visus juos konferencijoje atsakyta galbût todël, kad lietuviø literatûrinë komparatyvistika yra tik uþuomazgos stadijoje, o galbût á juos atsakyti apskritai ne taip paprasta. Taèiau dël to nebûtina prognozuoti liûdnà komparatyvistikos ateitá Lietuvoje. Estø ir latviø komparatyvistø dalyvavimas konferencijoje leido suprasti, kad komparatyvistika naudinga kultûros savivokai, ypaè gvildenant tokius klausimus, kaip kitø ðaliø literatûrø recepcija, tam tikrø temø traktavimas literatûroje ir pan. Galima tikëtis, kad ákurtoji komparatyvistø asociacija padës literatûrologams suvokti komparatyvistikos keliamus reikalavimus bei teikiamà naudà, leis iðplësti savàjá tyrinëjimø laukà uþ tautinio akiraèio ribø. A. J. Marlene Dietrich Vilniuje Goethe ës institutas priminë vilnieèiams apie garsiausià vokieèiø aktoræ Marlene Dietrich ( ) net keliais frontais paroda Marlene Dietrich nuotraukose áamþinta legenda, Dietrich dainø vakaru, per kurá jà vaidino, jos dainas dainavo ir apie jà pasakojo Erkki Otsmanas (vakaras vyko Neringos restorane kaip tik Marlene ës spindesiui tinkamoje vietoje, kur, turbût kaip ir kadaise kabaretuose bei karo lauke, sûkuriavo atðiaurëjanèios þiemos vëjai) bei keturiais meniniais ir vienu dokumentiniu (beje, jau matytu per televizijà) filmu. Á programà buvo átrauktas ir A. Cholinos reþisuotas, jau keletà metø rodomas ðokio spektaklis Moterø dainos. Autentiðkiausiai ðià kino legendà atskleidþia filmai: Skalvijos kino centre buvo parodytas jà iðgarsinæs ir á Holivudà kelià atvëræs Þydrasis angelas (reþ. J. von Sternberg, 1930), kuriame dar matyti begarsio kino atðvaitai (Dietrich partnerio Emilio Janningso vaidyba), holivudiniai Marokas (reþ. J. von Sternberg, 1930) bei Troðkimas (reþ. F. Borzage, 1935/1936) ir pokariniai Uþsienio reikalai (reþ. B. Wilder, 1948). Be abejo, ðie filmai gana neblogai atskleidþia Dietrich talentà, taèiau jos kaip aktorës paveikslas niekada nebus iðbaigtas be jau brandþios Dietrich vaidmens Niurnbergo procese (reþ. B. S. Kramer, 1961), kuris iðslydo ið koliaþinës programos. Dokumentiniame filme Marlene Dietrich dainos (reþ. J. D. Riva) apie Dietrich, Marlene Dietrich kûrybos retrospektyvos atvirukas jos dukters, draugø ir ávairiausiø biografø lûpomis kalbama tik kaip apie nacionalsocialistinei Vokietijai iððûká metusià dievaitæ, ðvytëjusià ávairiose scenose ir þadinusià jos berniukø dràsà Antrojo pasaulinio karo metais. Kita vertus, galbût ir taip galima uþèiuopti, kas yra nevienadienë þvaigþdë, kai ir po mirties prabëgus daugiau negu deðimèiai metø, jos mitas dar vis tebekuriamas? R. M. Knygø Knyga ir kitos knygos Kolegiðkais teologø ir literatø santykiais Klaipëdos universitetas garsëja manding todël, kad negausus tenykðèiø humanitarø bûrelis, siauèiant praktiðkesniø specialybiø madai, priverstas laikytis iðvien. Be to, dëmesys Maþosios Lietuvos studijoms sukuria prielaidas visapusiðkam protestantiðko paveldo tyrimui, kurá ðiais ekumenizmo laikais papildo paralelinës katalikiðkos temos ið Didþiosios Lietuvos. Tai, kas pasakyta, tinka ir lapkrièio 27 d. Klaipëdoje vykusiai konferencijai Biblija ir literatûra, kurià universiteto establiðmentas, matyt, laikë reikðmingu renginiu, nes per atidarymà salë buvo sausakimða. Klausytojai, kuriø vëliau gerokai praretëjo, turëjo progos patirti, kad nuolatinë sakyklos praktika suteikia dëstytojams dvasininkams retorinio pranaðumo. Kita vertus, jø praneðimai, neiðskiriant në biblisto ið JAV kun. dr. Ch. Evansono, buvo tvarkingai ir átikinamai sudëliotø chrestomatiniø tiesø rinkiniai. Kur kas originalesniø tyrimo rezultatø pateikë ne tokie disciplinuoti (taip pat ir kalbëjimo trukmës poþiûriu) literatûrologai. Antai Þ. Sidabraitë-Valkiûnienë pastoracines Milkaus Miszknygø ypatybes iðkëlë savarankiðkiau, nei kun. D. Petkûnas apibûdino Donelaièio sielovadiná rûpestingumà. Buvo analizuojama ir kitø ankstesniø laikø lietuviø raðytojø Daukanto, Baranausko santykis su religine tradicija bei Ðv. Raðtu. Taèiau didesnio dëmesio susilaukë bibliniai naujausios literatûros motyvai. Kaip programinis nuskambëjo M. Ðidlausko persergëjimas, kad religinës poezijos samprata Lietuvoje tebëra nepakankamai iðgryninta ir todël taikoma nekorektiðkai. Aptardamas ðiandieniø poetø santyká su tikëjimu, praneðëjas greta þinomo dievoieðkos termino pasiûlë dievodaros (plg. rinkodara) sàvokà. Ryðkiausiu dievoieðkos legatu Ðidlauskas pavadino S. Gedà, na, o dievodarininkø titulas atliko kultivuojantiems estetizmà ir postmodernizmà. P. S. 628 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

53 APÞVALGA Apie vyskupo tarnystæ Baþnyèioje Ðvæsdamas sidabriná savo pontifikato jubiliejø, popieþius Jonas Paulius II pasiraðë posinodiná apaðtaliná paraginimà Pastores gregis, skirtà visos Baþnyèios vyskupams. Tuoj pat po dokumento pasiraðymo popieþius atliko simboliná judesá, áteikdamas naujàjá dokumentà penkiems vyskupams, atstovaujantiems skirtingus þemynus. Ðis dokumentas tai 2001 m. rudená vykusio vyskupø sinodo temos apie vyskupo tarnystæ Baþnyèioje galutinis apipavidalinimas. Temos aktualumas Pastaruoju metu atsirado ávairiausiø tendencijø bei nuomoniø dël vyskupo tarnystës. Demokratinio sàjûdþio ðalininkai mato vyskupo institucijoje tam tikrà pavojø, nes ji atstovauja hierarchiniam modeliui. Vyskupø nutolimas nuo tikinèiøjø perða mintis apie ðios tarnystës prasmingumà. Kunigai daþniausiai trokðta, kad vyskupas kuo maþiau kiðtøsi á parapijos reikalus. Tarp paèiø vyskupø vis pasigirsta balsø dël tarnystës identiteto, nes iðpûsti kurijø aparatai, sekretoriø gausa ir vyskupijos valdymo mechanizmai neleidþia vyskupui pasijusti tuo, kas jis yra tikinèiøjø ganytoju. Vyskupo tarnystës reikðmë ankstyvojoje Baþnyèioje skamba ðiandieniame kontekste kaip utopija. Ðv. Ignotas Antiochietis (ca. 107 m.) raðë, jog be vyskupo negali bûti nei tikro Eucharistijos ðventimo, nei Baþnyèios, nes jis yra Baþnyèios KUN. ALGIRDAS JUREVIÈIUS patikimumo ir tikrumo garantas 1. Vyskupo artumas ganomiesiems pirmaisiais krikðèionybës amþiais maþai kà turi bendra su dabartine situacija, todël visu aktualumu iðkyla vyskupo institucijos tapatumo klausimas. Teologams nerimà kelia ekleziologinis statusas tø vyskupø, kurie atlieka ávairiausias uþduotis, taèiau yra ne vyskupijø ordinarai, bet vadinamieji tituliniai vyskupai, pavyzdþiui, vyskupai pagalbininkai, nuncijai, Romos kurijø darbuotojai ir kiti vyskupai, neturintys savo vyskupijos. Ðios prieþastys paskatino Baþnyèià susirûpinti vyskupo tarnystës problematika, kuri ið dalies sprendþiama minëtame dokumente. Toliau skaitytojai kvieèiami susipaþinti su pragrindinëmis dokumento temomis. Vyskupas vilties þmogus 1 Plg. Smirn 8, 2. Baþnyèios bandymas praðnekinti ðiuolaikiná sekuliarizuotà þmogø, gyvenantá postmodernizmo epochoje, patiria nesëkmæ. Tai rodo maþëjantis tikinèiøjø skaièius ir krikðèionybës iðstûmimas ið vieðojo gyvenimo. Netgi tie kraðtai, kurie tradiciðkai nuo seno buvo laikomi krikðèioniðkais, ðiandien gali bûti veikiau pavadinti pokrikðèioniðkais kraðtais. Kad krikðèionybë Europoje iðgyvena krizæ, aiðku ið to, kiek ginèø sukëlë klausimas dël krikðèioniðkøjø vertybiø paminëjimo Europos Sàjungos konstitucijoje. Nors Baþnyèia turi savo nuomonæ socialiniais bei politiniais klausimais, siekdama uþtikrinti teisingumà, taikà ir þmogaus teises, jos nuomonë vieðai ignoruojama. Jautriausiai nukrikðèionëjimo procesà iðgyvena vyskupai, kurie vietinëje Baþnyèioje konkreèiai susiduria su minëtomis problemomis. Staigiai maþëjantis dvasiniø paðaukimø skaièius neleidþia aprûpinti tikinèiøjø kunigais, o maþëjantis tikinèiøjø skaièius verèia perorientuoti tradicines vyskupijos struktûras, ardant parapijas ir kuriant pastoracinius vienetus. Apmaudu, kad tradiciniai apaðtalavimo metodai ir misijø praktika neranda atgarsio postmodernaus þmogaus gyvenime. Ðiø iððûkiø kontekste popieþius ragina vyskupus bûti vilties skelbëjais. Vyskupas privalo bûti pirmiausia vilties pranaðu, liudytoju ir tarnu ten, kur vieðpatauja imanencijos persunkta kultûra, uþgniauþianti kiekvienà atsivërimà transcendencijai. Auganèio netikëjimo laikais viltis semia savo stiprybæ ið universalios Dievo valios iðgelbëti visus þmones, ir ið nuolatinës Vieðpaties Jëzaus Kristaus Emanuelio artumos. Juk Vieðpats yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20). Esame liudytojai, kaip dûþta materialistinëmis, imanentinëmis ir ekonominëmis ideologijomis paremtos þmogiðkos viltys, norëjusios pasaulá tvarkyti pagal galios ir rinkos dësnius, paminant þmogiðkumà. Vyskupas privalo aiðkiai liudyti, kad Prisikëlusiojo ðviesa ir Ðventosios Dvasios postûmiai tegali suteikti tikrà viltá, neleidþianèià praþûti (plg. Nr. 3 5). Popieþius kreipia þvilgsná á Dievo Motinà, kuri nuo seno vadinama Vilties motina (Mater spes et spes nostra). Ganytojas ar vadybininkas? Vyskupijos valdymas pareikalauja ið vyskupo nemaþai administravimo ágûdþiø, kuriø ne kiekvienas ganyto- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

54 R E L I G I J A jas pakankamai turi. Iðoriðkai vyskupo tarnystë atrodo tarsi vadovavimas kokiai nors firmai, kuri turi daug filialø provincijoje. Ið tikrøjø vyskupas visuomet laviruoja asmeniniø ir instituciniø problemø kontekste. Tokioje situacijoje nepaprastai svarbu neprarasti pusiausvyros ir teisingo mentalinës bei psichinës veiklos balanso. Popieþius netgi pataria vyskupams rûpintis savo asmenine sveikata ávairiose dimensijose, nes tai padës geriau tarnauti tikintiesiems (Nr. 23). Dokumentas áspëja, kad negalima vyskupo tarnystës redukuoti vien tik á organizacines uþduotis (Nr. 11), degraduojant já iki vadybininko. Siekdami iðvengti ðio pavojaus, sinodo dalyviai iðkëlë dvasinæ tarnystës pusæ, pabrëþdami tai, jog vyskupas pirmiausia yra tikinèiøjø ganytojas. Buvo prisimintas Kristaus gerojo ganytojo paveikslas, kuris uþ savo avis guldo gyvybæ, kuris eina ieðkoti praþuvusios avelës ir jà radæs gràþina á kaimenæ. Kristaus buvimas dël kitø suponuoja taip pat ir vyskupo proegzistencijà (buvimà dël kitø). Tai reiðkia, kad vyskupo tarnystë nëra savitikslë, bet ji reikalinga kitø (t. y. tikinèiøjø) taip, kaip kitiems reikalingas vyskupas. Juk Kristus gyveno kasdienëje proegzistencijoje, visiðkai atsiduodamas dangiðkajam Tëvui ir kitiems þmonëms. Proegzistencijos kontekste dokumentas pamini kità kristologiná terminà kenosis, reiðkiantá visiðkà Kristaus nusiþeminimà, prisiimant tarno pavidalà ir bûnant klusniu iki mirties (plg. Fil 2, 7). Dokumentas ragina vyskupus sekti Kristumi geruoju ganytoju, nes prieðingu atveju jø tarnystë taps tik tuðèiu funkcijø atlikimu, o patys vyskupai funkcionieriais. Taip jie praras pasitikëjimà tarp dvasininkijos ir tikinèiøjø (plg. Nr. 11). Atlikdamas pastoracines vizitacijas parapijose, vyskupas tepaveda juridinæ ir ûkinæ pusæ patikrinti kitiems savo Ðventieji vyskupai Erazmas, Blaþiejus ir Hubertas. XVI a. Slovënija, Ludrovos baþnyèia darbuotojams, o pats teatsiduoda bendravimui su parapijieèiais (Nr. 46). Taip jis juos skatins perimti atsakomybæ uþ Baþnyèià ir aktyviau ásijungti á baþnytinæ veiklà. Kartu pats vyskupas priartës prie pasaulieèiø, kurie, ásukti á kompleksiniø problemø verpetà, trokðta dvasinio pastiprinimo (Nr. 51). Todël paties vyskupo dvasinis gyvenimas turi tiesioginës átakos pastoracinei sëkmei. Jis privalo teikti pirmenybæ dvasiniam bûti prieð vadybiná daryti, labiau pasitikëti malone, negu pastoracijos planavimu (Nr. 12). Ryðys tarp vyskupo ir pasaulieèiø Dël savo ðventimø vyskupas turi pareigà mokyti, ðventinti ir vadovauti Dievo tautai jam priskirtai kaimenei (Nr. 10). Santykis tarp ganytojo ir ganomøjø visuomet këlë átampà. Viduramþiais kai kuriuose kraðtuose vyskupai net sau pilis pasistatë, idant galëtø pasislëpti uþ aukðtø mûrø nuo átûþusiø ganomøjø. Ðiandienos tikinèiøjø nuomone, vyskupas yra per daug nutolæs nuo jø, kad suprastø jø troðkimus ir pateisintø jø lûkesèius. Dokumentas bando atsiliepti á ðá priekaiðtà ir nuðvieèia vyskupo ir pasaulieèiø santyká. Cituojami ðv. Augustino þodþiai ( Jums esu vyskupas, su jumis krikðèionis ), pabrëþiantys bendrà hierarchinës ir bendrosios kunigystës sàlyèio taðkà Krikðto sakramentà. Dialektinis abiejø kunigystës formø pobûdis iðreiðkiamas apytakos terminu, kuris primena kraujo apytakà organizme ir daro uþuominà á Baþnyèià, kaip Kristaus Kûnà. Apytakos terminà galime suprasti kaip pasikeitimà nuomonëmis, korespondavimà bei kontaktavimà vienø su kitais. Tokia apytaka reikalinga tarp: a) pasaulieèiø tikëjimo liudijimo ir autentiðko vyskupo tikëjimo paliudijimo per ganytojiðkus dokumentus; b) ðvento pasaulieèiø gyvenimo ir paðventinimo priemoniø, kurias siûlo vyskupas; c) asmeninës vyskupo atsakomybës uþ jam patikëtos Baþnyèios gerovæ ir visø tikinèiøjø pasaulieèiø bendros atsakomybës uþ Baþnyèià (Nr. 10). Ið ðios formuluotës aiðku, kad Baþnyèia nëra vien tik vyskupai ir kunigai; Baþnyèiai priklauso ir atsakomybe uþ jà dalijasi taip pat ir pasaulieèiai. Tai bus regima tik tuomet, kai vyskupas labiau priartës prie Dievo tautos, giliau áþvelgs jos lûkesèius ir tinkamai á juos atsilieps. Nutrukus ðiam kontaktui, sustojus apytakai, organizmas þûsta. Tai reiðkia, kad Baþnyèia yra gyva ne tik dël nuolatinio kontakto su Kristumi, bet ir dël jos nariø tarpusavio santykio ( apytakos ). Bendruomeninis vyskupo dvasingumo pobûdis Atlikdamas savo tarnystæ, vyskupas yra glaudþiai suaugæs su bendruomene. Jos, kaip ir visø pakrikðtytøjø, pareiga yra siekti asmeninio ðventumo. Ði pareiga realizuojama tuomet, kai vyskupas (kaip ir kiekvienas pa- 630 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

55 R E L I G I J A krikðtytasis) stiprina savo dvasiná gyvenimà, maitindamas já Dievo Þodþio ir Eucharistijos duona. Bûdamas sàmoningas savo silpnume, jis privalo reguliariai naudotis Atgailos sakramento teikiamomis malonëmis. Ðventëjimo keliu vyskupas neina vienas, nes Dievo planas þmonijai reiðkiasi tiek asmeniðkai, tiek ir bendruomeniðkai. Todël netgi asmeninis vyskupo maldingumas negali trukdyti bendruomeniniam aspektui (Nr. 13). O tai reiðkia, kad vyskupas negali kitiems primesti savo privaèiø pamaldumo praktikø, kurios nors ir naudingos, bet gali skaldyti baþnytinæ bendrystæ. Dokumentas mini sveikà maldingumà Dievo Motinai (Nr. 14) ir ragina vyskupus rûpintis autentiðku liturgijos atlikimu bei remti Baþnyèios patvirtintas Dievo Motinos gerbimo formas. Ypatingà vietà vyskupo dvasingume privalo uþimti Ðv. Raðto skaitymas ir apmàstymas. Niekas negali bûti patikimas Dievo þodþio skelbëjas, kuris pats nëra tapæs jo klausytoju (Nr. 15; 28). Ðv. Raðtas maitina maldà, kuri skleidþiasi Dievo tautos liturginëmis valandomis kartu su ir uþ Dievo tautà (Nr. 17). O tai reiðkia, kad tik kartu su bendruomene ir bendruomenëje vyskupas atras ir savo kaip ganytojo identitetà (Nr. 28). Evangeliniø patarimø praktikavimas Nuo seno Baþnyèioje þinomi evangelinai patarimai klusnumas, neturtas ir skaistumas, kurie Evangelijos radikalumu kvieèia sekti Kristumi. Sekdami Kristumi vyskupai ásipareigoja Evangelijos ir Baþnyèios tradicijos klusnumui; jie skaito laiko þenklus ir ásiklauso á Ðventosios Dvasios balsà, prabylantá per ðv. Petro ápëdiná ir vyskupø kolegijà. Intensyviai santykyje su popieþiumi ir kitais vyskupais iðgyventas klusnumas padeda nugalëti individualistines pagundas, suteikiant pirmenybæ visos Baþnyèios gëriui (Nr. 19). Neturto dorybë vyskupà puoð tik tuomet, jei jis ne tik pats bus vir pauper Kristaus pavyzdþiu, bet ir rûpindamasis vargðais ávairiopai rems ir skatins karitatyvines iniciatyvas (Nr. 20). Didelio dëmesio ir naujø akcentø susilaukë skaistumo dorybës apibûdinimas. Skaistumas nëra vien tik nevedusiø ar netekëjusiøjø reikalas, bet jis svarbus ir sutuoktiniø tarpusavio santykiams kaip iðtikimybë bei pagarba viens kito lytiðkumui. Vyskupas privalo stiprinti kunigø apsisprendimà gyventi celibate dël dangaus karalystës ir taip sudaryti atsvarà pasaulio brukamam seksualinës praktikos sudievinimui. Matydamas paþeidimus tarp kunigø, vyskupas privalo ryþtingai veikti pagal baþnytinës teisës normas, kad paðalintø papiktinimà, atstatytø teisybæ, apgintø nuskriaustuosius ir suteiktø nukentëjusiems pagalbà (Nr. 21). Nors dokumentas nepateikia detalesnio nusikaltimø apraðymo, aiðku, kad turima mintyje tvirkinimo atvejai. Kaip rodo praktika, ðá nusikaltimà padaræ kunigai bûdavo perkeliami á kità parapijà, kur ir vël panaðiai elgdavosi. Popieþius ragina vyskupus ryþtingai veikti, kovojant su tokiomis nusikaltimo formomis. Decentralizacija? Paskutiniu metu ypaè aktuali lieka santykiø tarp vietinës ir visuotinës Baþnyèios problema. Dokumentas pamini, kad egzistuoja troðkimas siekti Baþnyèios valdymo decentralizacijos, pritaikant subsidiarumo (papildomumo) principà. Taip vietinës Baþnyèios ágautø didesnæ jurisdikcijà (kuri dabar rezervuota tik Apaðtalø sostui) ir galëtø geriau atsiliepti á konkreèios kultûros poreikius. Pozityvu tai, kad dokumentas paminëjo.. ðià pozicijà, taèiau jai nepritarë dël subsidiarumo sàvokos neapibrëþtumo ir paskatino gilinti vyskupo autoriteto vaidmens supratimà Vatikano II Susirinkimo iðryðkintos Communio ekleziologijos kontekste (Nr. 56). Daug dëmesio dokumente skirta vyskupø kolegijai ir jos santykiams su vyskupø kolegijos vadovu popieþiumi apibû- dinti. Ið viso to aiðku, kad dokumentas laikosi Vatikano II Susirinkimo apibrëþtos teologinës linijos. Dþiugu, kad ir kitos mintys liko paminëtos, nors ir nepriimtos. Vyskupo be vyskupijos prasmë Ið dokumento turinio aiðku, kad jis skirtas vyskupams, kurie kaip ordinarai darbuojasi jiems skirtoje vyskupijoje, taèiau beveik nekalbama apie vyskupus pagalbininkus. Oficialiais Annuario Pontificio 2003 m. duomenimis, pasaulyje yra 4524 vyskupai, ið kuriø 2519 vyskupijø ordinarai; 1079 tituliniai vyskupai; 926 emeritai (pensininkai). Pagal visuotinës Baþnyèios tradicijà, vyskupai ðventinami atlikti tarnystæ, vadovauti konkreèiai vyskupijai. Kai iðkildavo pavojus, kad naujai paðventinto vyskupo tikintieji gali nepriimti, sinodai svarstydavo, kà su tokiais vyskupais daryti. Antai Antiochijos sinodas (341 m.) nusprendë, kad naujai paðventintas vyskupas gali pasilaikyti vyskupo garbæ, jeigu jis yra vyskupijos nepriimamas ne dël paties vyskupo kaltës 2. Panaðiai mokë Ankyros sinodas (314 m.), palikdamas tokiam vyskupui galimybæ gráþti á presbiteriø (kunigø) luomà, t. y. toks vyskupas galëjo vadintis vyskupu, bet jo jurisdikcijos galios buvo prilygintos kunigo galioms 3. Ankstyvojoje Baþnyèioje vyskupo be vyskupijos praktika nebuvo taisyklë, bet veikiau iðimtis, kurios pateisinimas galëjo bûti tik vyskupo ir tikinèiøjø konfliktas, atsiradæs ne dël vyskupo kaltës. Visus diplomatinius bei administracinius vyskupo reikalus ankstyvojoje Baþnyèioje atlikdavo diakonai. Iðnykus nuolatiniø diakonø luomui ir padaugëjus atvejø, kai vyskupai bûdavo specialiai ðventinami ne tarnystei vyskupijoje, o kitoms pareigoms (pvz., 2 Plg. Synode von Antiochien (341), Can. 18, in: Hefele, Karl Josef, Conciliengeschichte, Bd. 1, Freiburg i. Br. 1873, S Plg. Synode von Ankyra (314), Can. 18, in: Ibid., Bd. 1, S. 273f. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

56 K U L T Û R A diplomatija, darbas Romos kurijoje), iðkilo tokiø ðventimø prasmingumo klausimas: ar gali bûti prasminga vyskupystë be vyskupijos? Norëdamas ðá klausimà iðspræsti, popieþius Leonas XIII 1882 m. ávedë paprotá, leidþiantá tokiems vyskupams suteikti titulus tø vyskupijø, kurios ankstyvaisiais Viduramþiais iðnyko dël musulmonø antplûdþio. Ði tradicija gyvuoja ir dabar. Vyskupai pagalbininkai, Romos kurijos darbuotojai, nuncijai yra vadinami tituliniais vyskupais, nes jie yra priskirti neegzistuojanèioms vyskupijoms Azijoje ar Ðiaurës Afrikoje. Dabar ðis klausimas teologijoje vël ið naujo keliamas, tad dokumentas gina tokiø vyskupø egzistavimo teisëtumà motyvuodamas tuo, kad jie priklauso vyskupø kolegijai ir paminëdamas, kad Baþnyèios tradicijoje bûta ir kitokiø vyskupo tarnystës formø (pvz., popieþiaus legatai) (Nr. 8). Vyskupai kvieèiami rûpintis migrantais ir skelbti gyvybës kultûrà, sauganèià þmogaus gyvybæ nuo jos prasidëjimo iki paskutinës natûralios mirties akimirkos. Dokumento pabaigoje popieþius vël ið naujo suþadina vilties idëjà, paminëdamas Evangelijos iðtraukà apie duonos padauginimà (Lk 9, 12 17). Apaðtalai, matydami minias, buvo jau praradæ viltá ir ragino Jëzø paleisti þmones namo, taèiau Vieðpats atsakë: Jûs duokite jiems valgyti! Pasakojimo atomazgoje visi soèiai pavalgë Jëzaus padaugintos duonos ir dar buvo surinkta dvylika pintiniø likuèiø! Ðis pasakojimas atspindi Baþnyèioje esantá vilties potencialà, kurio liudijimas ypatingu bûdu pavestas vyskupams. Jie, bûdami ganytojai, o ne funkcionieriai, galës ið Vieðpaties gautà tikëjimo, vilties ir meilës lobá dalytis su jiems patikëta kaimene ir taip atrasti ganytojiðkà dþiaugsmà. Tarp istorijos ir psichologijos ERIKA LEONAITË Ðiandienos iððûkiai Paskutinis dokumento skyrius (Nr ) iðkelia ypaè aktualius dabarties klausimus, kuriø Baþnyèia neturëtø ðalintis. Dokumentas pamini neteisingas ûkio sistemas, kurios nesumaþina skurdo, bet dar labiau padidina skirtumà tarp turtingøjø ir vargðø. Nuo to ypaè nukenèia vargðai, pabëgëliai, jaunimas ir moterys, kurios priverèiamos bûti hedonistinës kultûros aukomis. Popieþius ragina intensyvinti tarpreliginá dialogà, padedantá skirtingoms religijoms viena kità suprasti ir taip galintá uþkirsti kelià religiniam fanatizmui. Nelieka nepaminëtas ir globalizacijos procesas, kuris turëtø bûti atviras visiems, o ne vien tik iðrinktiesiems. Baþnyèia skelbia visa apimanèià meilës globalizacijà, kurioje nebûtø paþeidinëjamas þmogaus orumas, o subsidiarumo ir solidarumo sàvokos neliktø vien tuðti þodþiai. Popieþius atkreipia dëmesá á Dievo kûrinijos iðsaugojimà. Mat ekologinës problemos nëra vien tik þaliøjø reikalas, nes visi turime rûpintis iðsaugoti kûrinijà. Ilgà laikà apie XX a. vidurio represijø padarinius Lietuvoje buvo áprasta kalbëti tik istoriniu aspektu, pateikiant þuvusiøjø ar fiziðkai suþalotø asmenø skaièiø bei apraðant kitus su trëmimais ir politiðkai motyvuotais ákalinimais susijusius faktus: vietà, laikà, procesà. Tuo tarpu konkreèiø ðiuos ávykius patyrusiø asmenø vidiniai iðgyvenimai atlikdavo nebent vaizdinës priemonës vaidmená istorijos vadovëlyje ar bûdavo paliekami meno, ypaè literatûros ir kino, srièiai. Na, o patirtø kanèiø ir dabartinës kasdienybës ryðá daug nedvejojant galima pavadinti terra incognita. Todël 2003 m. spalio d. Vilniaus universiteto Teatro salëje vykusios Lietuvos gyventojø genocido ir rezistencijos tyrimø centro (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto organizuotos tarptautinës konferencijos Sunkiø traumø psichologija: politiniø represijø ilgalaikiai padariniai koncepcija ið tiesø intrigavo. Juk per sovietø ir naciø represijas patyrusius asmenis tarsi suartëja istorija ir psichologija. Neatsitiktinai Dalia Kuodytë iðkëlë istorijos mokslo ir prisiminimø santykio klausimà, pabrëþdama, jog prisiminimø, kaip istorijos mokslo ðaltinio, vaidmuo visada bus antraeilis, taèiau dalies reiðkiniø negalëtume iðsamiai atskleisti ignoruodami jø liudytojø parodymus. Pristatydami atliktø tyrimø rezultatus, visi konferencijos dalyviai akcentavo tremtiniø ir politiniø kaliniø patirtø iðgyvenimø padariniø pripaþinimo svarbà. Danutë Gailienë kalbëjo apie normalià þmoniø patirtá virðijanèiø gyvenimo ávykiø poveikio sveikatai suvokimo istorijà, evoliucionavusià nuo ásitikinimo, jog normaliems þmonëms sukrëtimø padariniai negali bûti ilgalaikiai, iki pripaþinimo, kad net ir visai sveikiems asmenims jie gali sukelti ilgalaikius psichologinius padarinius. Tik 1980 m. buvo suformuluota oficiali diagnozë potrauminio streso sutrikimas, kurio simptomai bûdingi ir represijø aukoms. Suvokti politiniø represijø padariniø problematikà itin padëjo psichotraumatologo Larso Weisaetho pateikti duomenys, rodantys, kad kitaip nei áprasti sukreèiantys ávykiai, pavyzdþiui, artimo þmogaus mirtis, su- 632 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

57 K U L T Û R A kelianti staigià ir stiprià, bet laikui bëgant praeinanèià stresinæ reakcijà, ilgalaikiø traumø, tokiø kaip kalinimas koncentracijos stovykloje, psichologinës pasekmës gali kilti praëjus 5 ar 50 metø. Pavëluotà reakcijà ðiais atvejais lemia tai, kad gráþæs á normalø gyvenimà asmuo visas jëgas sutelkia adaptacijai, taèiau ilgainiui uþslëpta patirtis gali sukelti psichopatologinæ bûklæ. Auditorija taip pat buvo supaþindinta su tyrimø rezultatais, atskleidusiais, jog þmonës á sàmoningai jø atþilgiu nukreiptà blogá reaguoja daug jautriau, nei á gamtos stichijø sukeltas nelaimes. Politiniø represijø metu patiriamos itin sunkios traumos, nes asmuo ilgà laikà susiduria su labiausiai psichikà þalojanèiais ávykiais nuþudymo ar suluoðinimo grësme, nuolatiniais paþeminimais bei kitomis fizinio ir psichologinio smurto formomis. Norëtøsi pridurti, jog ðie duomenys taip pat ágalina nubrëþti ribà tarp asmenø, laikanèiø save nukentëjusiais dël prarastø indëliø ar apribotø galimybiø (su tuo susidûrë beveik kiekvienas socialistinës sistemos ákaitu tapæs asmuo) ir tø, kuriems teko patirti sunkiausius þmogiðkojo orumo paneigimo atvejus. Á konferencijà susirinkusiø psichologijos specialistø ið Kanados, Norvegijos, Vokietijos bei Latvijos dëka atsiskleidë ir esminiai nuo represijø nukentëjusiø asmenø situacijos ðiose valstybëse skirtumai. Paaiðkëjo, jog gráþusiø ið naciø koncentracijos stovyklø Norvegijos pilieèiø padëtis buvo daug palankesnë, lyginant su tremtá iðgyvenusiais Lietuvos gyventojais: pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Norvegijos pasiprieðinimo judëjimo dalyviai buvo laikomi didvyriais, jiems buvo teikiama medicininë ir psichologinë pagalba, galiausiai jie netgi sugebëjo tapti átakinga politine jëga. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip ir buvusioje Vokietijos Demokratinëje Respublikoje bei kitose sovietinio bloko valstybëse, tremtiniai buvo stigmatizuojami ir susidûrë su ávairiausiais sunkumais iki pat sovietinës sistemos þlugimo. Ðiø valstybiø patirèiai bendra ir tai, kad 1990 m. kilusá visuomenës susidomëjimà baltosiomis istorijos dëmëmis ir reabilitacijos procesus po keleriø metø pakeitë vengimo ir uþmarðties tendencijos. Be to, galbût todël, kad sovietinis reþimas iki ðiol nëra pasmerktas tarptautinës bendruomenës, sovietiniø represijø metu nukentëjusiø þmoniø psichologinës traumos, kitaip negu holokausto aukø ar Vietnamo karo veteranø, buvo maþai tyrinëjamos, taigi liko neávardytos. Tuo tarpu bûtent þalingø pasekmiø pripaþinimas visada yra pirmas þingsnis juos áveikiant. Tai akcentavo ir Antoonas Leenaarsas, perskaitæs kiek egzotiðkà praneðimà apie Arktikos eskimø ir Australijos aborigenø kolonizacijos metu vykdyto genocido patirtas traumas, kuriø padariniai, tokie kaip iðaugæs saviþudybiø skaièius ar alkoholizmas, tæsiasi iki ðiø dienø. Gydyti tai atkasti, kas uþkasta sniegynuose ir dykumø smëlyje, kalbëjo ðis vienas þymiausiø pasaulio suicidologø. Galima tik viltingai nusistebëti panorusiais pakeisti susiklosèiusià situacijà VU klinikinës psichologijos katedros entuziastais, kuriems ðiuo metu Lietuvoje gyvenanèiø nuo sovietiniø represijø nukentëjusiø asmenø likimai nepasirodë nuobodi ar nepopuliari tyrimø sritis. Vykdant projektà Sovietø ir naciø okupacijø psichologiniai padariniai, pavyko iðtirti apie 1,5 tûkstanèio represuotø þmoniø (ádomu, kad tyrime sutiko dalyvauti net 80% kviestøjø vadinasi, jie tikrai nori bûti iðgirsti). Rezultatai aiðkiai parodë, kad represuotieji yra labiau nukentëjæ uþ to paties amþiaus represijø nepatyrusius asmenis. Absoliuti dauguma tiriamøjø nurodë, kad patirtos represijos neleido jiems siekti asmeniniø mokslo ir profesiniø Politiniø kaliniø (patyrusiø traumuojanèius ávykius) ir kontrolinës grupës (represijø nepatyrusios) palyginamasis grafikas. Sud. E. Kazlauskas, D. Gailienë tikslø, taigi sutrukdë savirealizacijai, tai patvirtina ir þemesnis jø iðsilavinimo lygis. Be to, patirto smurto padariniai iki ðiol pasireiðkia ne tik prastesne nei iðvengusiøjø represijø somatine sveikata, bet ir ávairiais NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

58 K U L T Û R A psichologiniais sunkumais bei sutrikimais, pavyzdþiui, staiga uþplûstanèiais ákyriais prisiminimais, naktiniais koðmarais ar padidëjusiu nerimastingumu. Situacijà iðkalbingai atskleidþia ir nustatytas faktas, jog tarp politiniø kaliniø buvo dvigubai daugiau bandymø nusiþudyti. Kita vertus, nederëtø pamirðti, kad potrauminiai sutrikimai neturi bûti laikomi neiðvengiamais ir negráþtamais: duomenys rodo, kad ir tarp patyrusiøjø ilgalaiká traumavimà yra nemaþai asmenø, neturinèiø jokiø psichologiniø sutrikimø. Konferencijoje buvo keliamas ir represijø poveikio perdavimo ið kartos á kartà klausimas. Psichologë ið Norvegijos Ellinor F. Major pristatë tyrimo duomenis, netikëtai atskleidusius ryðius tarp tëvø reakcijos á iðgyventà traumà ir vaikø psichikos ypatybiø. Pasirodë, jog vengusiø kalbëti apie ákalinimo naciø koncentracijos stovyklose patirtá tëvø vaikai turëjo daugiau nerimo ir depresijos simptomø lyginant su vaikais, kuriø tëvai nevengë atskleisti savo iðgyvenimø. Be to, ðie vaikai patyrë maþiau tëviðkos globos ir apsaugos, todël jø vaikystës aplinka buvo maþiau harmoninga. Ðià temà netikëtu aspektu pratæsë VU docentë Graþina Gudaitë, kalbëjusi apie tai, kad asmens gyvenimà veikia ne tik kolektyvinë bei individuali, bet ir ðeimos pasàmonë. Praneðëja pateikë keliø atvejø ið savo praktikos analizæ, kai asmenø, niekada tiesiogiai nepatyrusiø represijø, bet ankstyvoje vaikystëje dël tremties, ilgalaikio ákalinimo ar þûties neaiðkiomis aplinkybëmis praradusiø tëvà ar motinà sapnuose iðkildavo pogromø ar persekiojimø vaizdiniai. Konferencijà baigë Afganistano karo dalyviø tyrimui skirtas praneðimas. Vëjûnë Domanskaitë-Gota priminë, jog lietuviai, priversti dalyvauti Afganistano kare, nelaikomi nukentëjusiaisiais nei teisine, nei psichologine prasme. Taèiau ðiems asmenims, tapusiems politinës sistemos árankiais, reikalinga ne tik psichologinë, bet ir visuomeninë pagalba. VU doktorantës pateikta informacija patvirtino, kad daugumai Afganistano karo veteranø bûdingi ávairûs psichologiniai sunkumai ir sutrikimai: depresija, padidëjæs nerimas, miego sutrikimai. Nors ðio praneðimo koncepcija kiek nutolo nuo politiniø represijø tematikos, atsirado galimybë kelti klausimà dël nuo totalitariniø reþimø nukentëjusiø asmenø statuso iðplëtimo, tokià bûtinybæ patvirtino ir diskusijos metu iðkelta Èernobylio avarijà likvidavusiø asmenø problema. Þinoma, galima kelti viktimizacijos klausimà: ar traumø tyrimai netaps etikeèiø apie psichopatologijas klijavimu? Juk neretai vidinës savybës bei iðoriniai veiksniai gali padëti áveikti ir sunkiausias patirtis. Ir ar kalbëjimas apie patirtas represijas netaps savotiðka tremtiniø religija, kaip galbût atsitiko su holokaustu, kur Primename, kad jau metas uþsisakyti ÐIAURËS ATËNUS 2004 m. Prenumerata priimama visuose Lietuvos paðto skyriuose, jos kaina metams 80,04 Lt, pusei metø 40,02 Lt, ketvirèiui 20,01 Lt, mënesiui 6,67 Lt. Uþsienio prenumeratos (galima atsiøsti èeká arba atsiskaityti redakcijoje) kaina: metams 80 eurø, 90 doleriø, 276 litai; pusei metø 40 eurø, 45 doleriai, 138 litai. karo laikø stoicizmà vis labiau iðstumiant vieðai rodomø emocijø kultui, nejuèia prasidëjo aukø tarpusavio varþybos 1? Vis dëlto kalbant apie sovietiniø represijø padarinius, tokie samprotavimai kol kas neturëtø jokio pagrindo. Reikëtø sutikti su Gailienës iðsakyta nuostata, jog pirmiausia turime viskà suvokti, o jau tada laisva visuomenë turi spræsti, kiek ji nori atsiminti, o kada sakoma gana ir reikia þiûrëti á prieká 2. Konferencija buvo vertinga ne tik paþintine prasme, bet ir dël aukðtos praneðimø kultûros visi praneðëjai buvo parengæ tyrimø rezultatus iliustruojanèias vaizdines priemones, nebuvo ir popieriniø praneðimø, kai tekstas niekuo nesiskiria nuo mokslinio straipsnio. Kita vertus, grieþtai suplanuotas laikas nepaliko galimybiø gilesnei diskusijai. Taèiau svarbiausia tai, kad konferencija pasiekë uþsibrëþtà tikslà jos dalyviai, kuriø dauguma yra praktikuojantys psichikos sveikatos prieþiûros specialistai, buvo iðsamiai supaþindinti su galimais represijø metu patirtø traumø padariniais. Drauge tai gali bûti laikoma tik tarpiniu finiðu, nes atlikti tyrimai neturëtø pasilikti akademikø ratelyje, o virsti realios pagalbos nukentëjusiesiems prielaida. Kaip pastebëjo Kuodytë, negalime vartotojiðkai atsiriboti nuo represijø traumas patyrusiø asmenø kaip nuo pasenusios sensacijos ir teigti, kad, kuriant naujà pilietinæ visuomenæ, naftalinas nereikalingas ; prieðingai apie tai svarbu kalbëti dël to, kad galëtume priimti ðiuos þmones tokius, kokie jie yra ir visavertiðkai gyventi atsiverianèiø galimybiø pasaulyje. Galima pridurti, jog ðie asmenys yra svarbi mûsø visuomenës dalis ir kaip stebinanèiø galimybiø áveikti þmogiðkumo ribas virðijanèius sunkumus bei gyventi visavertá gyvenimà liudytojai. 1 Valentinavièius, V., Holokaustas Amerikos gyvenime: atminties kultûros vingiai, in: Naujasis Þidinys-Aidai, 2001, Nr. 12, p Gailienë, D., Politiniø represijø psichologiniai padariniai, in: Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

59 Gera pradþia ar pirmas blynas? Spalio pabaigoje Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre ávyko Kauno operetës Kipras, Fiodoras ir kiti premjera. Dviguba. Ir spektaklio (pastatymo?), ir þanro. Premjera labai laukta ir godotina ypaè dabar, trinantis miesto identiteto þenklams, nublankus jo, kaip laikinosios sostinës idëjai, palaikiusiai kaunieèius sovietmeèiu ir per Atgimimà. Laukta tiek, kad á repertuarà operetë buvo áraðyta, jos dar në nesukûrus. Kauno operetës idëjos autorius ir kompozitorius Giedrius Kuprevièius, libretà paraðë Herkus Kunèius, pastatymo meno vadovas Gintas Þilys, spektaklá reþisavo Gytis Padegimas jam tai pirmas muzikinis spektaklis. Operetës siuþetas remiasi m. ávykiais, susijusiais su Kauno meno mokykla. Bet stengtasi aprëpti daug daugiau. Sakyèiau, kad per daug. Lyg bûtø skubama èia sutalpinti viskà ir visus, kas buvo verta dëmesio tuomet ir dar brangu dabar, lyg vël tuoj turëtø uþeiti rusai. Todël pirmas veiksmas panaðus á ágarsintà Kas yra kas þinynà. Ið padrikumo ir fragmentiðkumo turëtø iðgelbëti vieninga þymiausiø to meto (ir ne tik) dainininkø Fiodoro Ðaliapino ir Kipro Petrausko, keliaujanèiø per laikinosios sostinës gyvenimo ðurmulá (veiksmas vyksta Valstybës teatre, Laisvës alëjoje, Konrado kavinëje, Meno mokykloje, Maironio svetainëje, policijos nuovadoje), siuþetinë linija. Deja, to nepakanka. Vientisumo trûksta ir libretui, ir muzikai. Jei Kipras, Fiodoras ir kiti pretenduoja á naujà þanrà, tai reiðkia, kad turëtø atsirasti ir daugiau ðio tipo opereèiø, ir nebûtina buvo á pirmàjà bandyti sugrûsti viskà. Spektaklyje pastebimi akcentai rodo, kad Kauno operetës autoriai á jà sudë- AUÐRA VAIÐVILAITË K U L T Û R A jo ne tik gerus norus, prisiminimus, nostalgijà, bet ir savo paþiûras. Gal jos ir nelabai sutampa. Vis dëlto truputá skiriasi ir kûrëjø kartos. Gal tai taip pat viena ið kûrinio nevientisumo prieþasèiø. Kaip pavyko realizuoti puikià idëjà, atsakyti vienareikðmiðkai sunku. Atsiliepimai ávairiausi ir rezervuoti, ir kraðtutiniausi. Kadangi ir mano paèios áspûdis dar kinta (gal tai geras þenklas?), nepretenduoju á galutiná vertinimà. Mielai nueièiau dar kartà á antrà veiksmà ir nusivesèiau á já namiðkius. Mielai dar kartà paþiûrëèiau ðokant stepà ir paploèiau ið centrines loþës mums mojuojanèiam Antanui Smetonai su þmona. Liûdna ironija, kad nuoðirdþiai dabar galime paploti tik tokiam prezidentui. Jau vien spektaklio programëlë lankstinukas yra ðiokia tokia vertybë ir 5 Lt uþ jà tikrai negaila. Mielai ásigyèiau ir afiðà. Spektaklyje, kur muzika pagauna arba kompozitoriø ir mus pagauna emociná krûvá turintys þodþiai (pavyzdþiui, Lietuva Tëvynë, obelø þiedai ar Laisvë), ten galima ir uþsimirðti, kad chorui reiktø dar gerokai padirbëti, kad masuotës plastiniai judesiai ne visuomet motyvuoti, kad kostiumai, nors dar neseniai buvo premjera, atrodo suglamþyti ir apdulkëjæ, o ðokëjams reiktø gerokai pasitempti, kad juos bûtø galima vadinti profesionalais. Yra dël ko publikai ir pasijuokti. Daþniausiai ið tautinio margumyno kalbos manierø ir akcentø. Spektakliui baigiantis, þiûrovai gali pasilinksminti paplodami á taktà ir taip organiðkai yra nuvedami á pabaigos aplodismentus. Nors man didesná áspûdá paliko senosios kronikos kadrai, matyt, pagrásti tinkama muzika, nes iðëjau laukan dar lydima màslios nuotaikos ir su mintimi, kad antkapinëse Tulpës kavinës plokðtëse Laisvës alëjos grindinyje turëtø bûti áraðytas ir Konrado kavinës pavadinimas. Dar patiko scena antrame veiksme, kai Laikinosios sostinës kultûrinis, boheminis ir dar kitoks elitas sëdi Konrado kavinëje prie staleliø atsisukæs á þiûrovø salæ á mus, á dabartiná Kaunà. Dvi Lietuvos viena prieð kità. Tik jie proþektoriø apðviesti, mums matomi, o mes jiems neáþiûrimi. Á ateitá nepaþvelgsi... Ryðkus spektaklio personaþas plastiðka, þavi, balsinga (maèiau spektaklá Operetës Kipras, Fiodoras ir kiti afiða. Dail. Dainius Kairaitis su Ieva Vaznelyte) Salomëja Nëris atrodo geidþiamiausia moteris, o á Baþnyèios ir literatûros didþiavyrius poþiûris be meilës, atsainus, ðarþuotas. Ðarþavimas bûdingas operetei, bet tos paèios Nëries antausis Maironiui arba NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

60 K U L T Û R A Politika ir vertybiø krizë Lenkø publicistikos apþvalga VYTAUTAS DEKÐNYS garsus garbios ponios ðaukimas nuo këdës að ne... (na nesuteiksiu libreto autoriui malonumo, neparaðysiu to þodþio) ðarþavimà paverèia kuo kitu ir nekelia þiûrovams maloniø jausmø, kuriuos turëtø kelti operetë. Norëtøsi jos autoriø paklausti, ar Kauno operetë reiðkia tai, jog nuo ðiolei operetëse matysime lavonus? Ar taip nutiko tik todël, kad ponas Herkus Kunèius be negyvëliø negali? Turiu omenyje keturiø komunarø suðaudymo scenà. Kaþin ar vertëjo sovietiná monumentà kiðti á tarpukario kontekstà kartu su Laisvës statula. Prisipaþinsiu, po pirmo veiksmo buvo kilæs impulsas iðeiti. Ëjau á Kauno muzikiná teatrà kaip seneliø laikø Valstybës teatrà arba nors tëvø laikø Kauno operà, o pasijutau besëdinti provincijos teatrëlyje, kurio scena per maþa tokiai gausybei mëgëjiðkai á savo darbà tebeþiûrinèiø þmoniø. Dabar dþiaugiuosi, kad neiðëjau ir patariu kitiems to nedaryti. Nors pabaigoje ir nuleidþia prieð akis raudonà audeklà, bet rûta ant jo dar ta pati. Neseniai vienas aukðtas Lenkijos valdanèiosios partijos veikëjas, kritikuodamas naujàjá vyriausybës finansø gelbëjimo planà, pareiðkë: Ðis planas geras Lenkijai, bet blogas mûsø partijai. Dienraðèio Rzeczpospolita apþvalgininkas Maciejus Lukasiewiczius ta proga priminë jau pusæ ðimtmeèio ávairiuose kontekstuose noriai cituojamà kadaise buvusio General Motors generalinio direktoriaus pareiðkimà per apklausà JAV Kongrese: Tai, kas gerai General Motors, gerai ir Amerikai. Cituojant ðá pareiðkimà, paprastai primirðtama, jog pramonininkas èia pat pridûrë: Ir atvirkðèiai. Lukasiewiczius siûlo ciniðkiems valdþios vyrams gerai pamàstyti apie ðios frazës prasmæ. Ið tiesø apie ðià frazæ verta pamàstyti. Nuslûgus didiesiems pirmøjø pokomunistiniø metø ideologiniams ginèams, Rytø Europos politikai primirðo kartkartëmis pagalvoti, kà bendra jø interesai turi su ðalies ir visuomenës interesais. Didþiosios vertybës pamaþu dingsta ið politikø þodyno, uþleisdamos vietà pragmatizmui ir vietinës reikðmës interesams. Visuomenë taip pat suglumusi. Vertybinës krizës diagnozë ne mûsø laikø iðradimas, taèiau ðá kartà pasiklausykime lenkø publicistø moralizavimo, nes kai kurie ið jø apdovanoti retu sugebëjimu moralizuoti átikinamai. Viena lenkø publicistø siûlomø alternatyvø politikø cinizmui krikðèioniðkos vertybës. Kultûrinio katalikø þurnalo Znak vyriausiasis redaktorius Jarosùawas Gowinas dienraðtyje Rzeczpospolita aptaria katalikø politines priedermes. Lenkijos politiná gyvenimà drebina skandalai, tad padëti iðlipti ið krizës gali tik naujos politinës klasës susiformavimas ir politiðkai aktyvûs þmonës, kuriems visuomenës gëris ne efektinga frazë, bet politinio màstymo atskaitos taðkas. Ðalyje, kurioje 90% gyventojø skelbiasi esà katalikai, katalikiðkos orientacijos politikø balsas turëtø bûti vis svaresnis. Gowinas pripaþásta, jog nelengva nustatyti ribà tarp politiniø kataliko priedermiø ir tikëjimo ideologizacijos bei Baþnyèios vëlimo á politinæ kovà, taèiau katalikiðkos politikos problema vël tampa aktuali, ir pragaiðtinga bûtø slëpti galvà smëlyje. Gowinas primena net keletà ðiais metais paskelbtø Vatikano dokumentø ir Popieþiaus adhortacijø, kuriuose kalbama, jog vienas pirmøjø Baþnyèios uþdaviniø skleisti katalikybës dvasià laikinajame pasaulyje, gerbiant jo prigimtá ir teisëtà autonomijà. Katalikas negali vengti atsakomybës uþ socialinæ, ekonominæ bei politinæ realybæ ir neturi atsisakyti galimybës skleisti socialinës darnos, taikos, laisvës, lygybës, teisingumo, solidarumo ir pagarbos gyvybei idëjas. Kaip ámanomas katalikiðkas politikavimas? Visø pirma, pabrëþia Gowinas, nevalia velti Baþnyèios autoriteto á kovà dël valdþios ir katalikybës vardu nurodinëti, uþ kurià partijà balsuoti. Baþnyèia turi rodyti politikams vertybiø gaires. Ðià dvasinio vadovavimo sferà Gowinas vadina metapolitika ir klausia, ar Katalikø Baþnyèia Lenkijoje ðiandien nepamirðta savo metapolitiniø priedermiø. Tuo tarpu konkreèios politinës programos ir sprendimai turëtø likti pasaulieèiø prerogatyva. Tik retais atvejais, kai politiniø sprendimø kaina yra pamatiniø vertybiø likimas, Baþnyèios hierarchai gali savo autoritetu remti konkretø politiná þingsná. Taèiau net ir tokie pamatiniai politiniai þingsniai priklauso ne tikëjimo, bet prigimtinës teisës sferai. Lenkijoje, Gowino manymu, Baþnyèia nutolo nuo politikos paskutiniame praëjusio amþiaus deðimtmetyje, pabûgusi liberaliøjø oponentø kritikos. Kad ir kokia aktyvi bûtø studentø sielovada, komunizmo laikais iðugdþiusi daugelá opozicijos veikëjø, ðiandien aiðkiai matyti, kad ji nepaþadina tikinèiøjø studentø politinio aktyvumo. Politikos arenoje aktyvesni tik radikalûs, integristiniai katalikø balsai (Radio Maryja, Lenkijos ðeimø lyga), taèiau kaip tik jø santykis su Baþnyèios socialinio mokymo dvasia labai prieðtaringas. 636 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

61 K U L T Û R A Katalikø integristai norëtø ginti tiesà, bet paniðkai bijo laisvës. Liberali mûsø dienø visuomenë puola á kità kraðtutinumà gindama laisvæ, pamirðta tiesà. Kataliko politiko pareiga, Gowino nuomone, yra priminti tiesà ir amþinàsias vertybes, veikiant laisvoje pliuralistinëje visuomenëje ir sugebant susitarti su skirtingø pasaulëþiûrø partneriais. Katalikui politikui priimtinø kompromisø riba yra abortø, eutanazijos, eksperimentø su þmogaus embrionais áteisinimo ir ðeimos heteroseksualumo klausimai. Katalikybë politikoje tai nebûtinai katalikiðkos partijos ar profesinës sàjungos. Visø pirma tai veikimas kartu su kitais geros valios þmonëmis. Be to, krikðèioniðkø vertybiø átaka politiniam gyvenimui prasideda nuo jø poveikio kasdienybës kultûrai. Tad yra ir kitø krikðèioniðkos politikos keliø, ne vien tik tie, kurie sulaukia kartais pelnytos sekuliariosios visuomenës kritikos. Þinomas konservatyvus politikas Aleksandras Hallis tame paèiame dienraðtyje taip pat kalba apie krikðèioniðkàsias vertybes, tik siauresniame Europos deðiniøjø tapatybës kontekste. Jo nuomone, Europos deðinieji, kurie visø pirma turëtø ginti prigimtinæ teisæ ir krikðèioniðkà asmens sampratà, vis labiau vengia ginèø dël vertybiø ir tapatinasi vien tik su tam tikra ekonomine politika. Viena yra bûti deðiniuoju ðalyje, iðsivadavusioje ið komunistinio reþimo, kita stabilioje demokratijoje, treèia ðalyje su liûdnu deðiniøjø diktatûrø palikimu, taèiau visoje Europoje deðiniosios partijos kadaise sutarë dël tradiciniø institucijø ir moralës svarbos, dël antikomunizmo ir antikolektyvizmo, pagaliau dël rinkos ekonomikos ir nuosavybës, nors ir skirtingai traktavo valstybës ekonominá vaidmená. Dabar komunizmas ir kitos kolektyvistinës utopijos Europai nebegresia, o socialdemokratø ekonominë politika maþai besiskiria nuo liberalø. Rinkëjo apsisprendimo kaina Europos ðalyse taip pat nebe tokia didelë, kaip Mitterand o ir Thatcher laikais. Vienintelis vidurio deðiniøjø bastionas lieka tradicinës vertybës, taèiau net konservatyviøjø partijø rengtame Europos konstitucijos projekte nëra në þodþio apie krikðèioniðkas vertybes kad ir greta kitø Europos dvasinës tradicijos elementø. Tad nuo Adenauerio, Schumano ir de Gasperi o Europos vizijos gerokai nutolta. Hallio nuomone, Europos deðinieji, bijantys prarasti sekuliarizuotos visuomenës rinkëjø balsus ir priversti màstyti trumpalaikës perspektyvos terminais, nëra pajëgûs suformuluoti Europos tapatybës vizijos. Taèiau artëjantys didþiøjø migracijø ir rimtos akistatos su skirtingomis civilizacijomis laikai privers apsispræsti. Europos laimei, ne vien jos ekonominë galia traukia milijonus þmoniø ið kitø civilizaciniø sferø. Tuo tarpu tradicinës vertybës traukiasi ne tik ið politikø elgesio motyvø. Filosofas Marcinas Królis savaitraðtyje Tygodnik powszechny pastebi, jog, komunizmui sunaikinus dvarininkijos ir inteligentijos likuèius, merdëjantys kalnakasiø miestai liko vienintelë vieta, kur iðlikæ tradiciniai socialiniai ryðiai. Dabar nuostolingos Lenkijos anglies kasyklos gyvena paskutiniàsias savo dienas, ir ðis socialinës istorijos puslapis netrukus taip pat bus uþverstas. Besiformuojanèios blokiniø miegamøjø rajonø dþiunglës þada gana niûrias socialinio gyvenimo perspektyvas. Blokiniø dþiungliø ástatymai ima drebinti ir lenkø mokyklas. Þymus disidentas, o vëliau charizminis Lenkijos socialinës rûpybos ministras Ja- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

62 K U L T Û R A cekas Kuronis dienraðtyje Gazeta wyborcza nagrinëja agresijos protrûkiø Lenkijos mokyklose bangà. Jo nuomone, mokytojø ir mokiniø prieðiðkumas nëra nauja problema, tik kiek pasikeitë jëgø santykis. Pokario metais mokytojai ir mokiniai buvo dvi negailestingos barikadø pusës, bet jø vaidmenys buvo aiðkiau paskirstyti. Mokytojas raðë paþymius, o tëvas skaitë paþymiø knygelæ, pasiraðinëjo ir ëmësi dirþo. Mokytojas buvo teisëjas, tëvas budelis. Smukus dirþo pedagoginiam vaidmeniui, iðnyko ir paþymiø knygelës baimë. Þlugus senajai prievarta grástai pedagogikai, naujos niekas taip ir nesukûrë. Dabar mokyklose tebevyksta totalus karas, bet galimybes iðkrauti savo frustracijà jau turi abi barikadø pusës. Kuronis vardija ávairias pedagogikos sistemas, kuriø tikslas padëti Þurnalo Forum virðelis. 2003, Nr. 46 mokiniui paèiam atrasti þinias, uþuot pateikus jas kaip visiems laikams suformuotà produktà, ir skatinti jo socialiná aktyvumà. Lenkø mokykla nesiëmë rizikos iðbandyti nors vienà ðiø iðeièiø, tad padëtis yra tokia, kokia yra: Senoji sistema griuvo, mokiniai nustojo bijoti. Galëtume tuo tik dþiaugtis, jei bûtø susikûrusi nauja, bendradarbiavimu grásta mokymo sistema. Deja, ji nesusikûrë. Dabar viskà lemia brutali jëga. Kaip kadaise mokytojai, taip dabar ir mokiniai puikiai jauèia prieðo silpnumà ir nejunta gailesèio. Koks bûdavo disleksija serganèio mokinio likimas? retoriðkai klausia autorius, mokslus ëjæs pirmaisiais pokario metais. Konstatuodamas kultûrinës tuðtumos bûklæ lenkø mokykloje ir gráþdamas prie moksleiviø banditizmo atvejø, Kuronis daro negailestingà iðvadà: Viena yra banditizmas karo metais, kita taikos metu. Mokyklose, ypaè neelitinëse, ðiandien vyksta karas su visomis to pasekmëmis. Raðytojas Stefanas Chwinas dienraðtyje Gazeta wyborcza kalba ne tik apie politikø vertybinæ orientacijà, bet ir apie pilieèio moraliná atsparumà prieð þiniasklaidos ir propagandos manipuliacijas. Komunistiniai reþimai centralizuotai prievartavo kalbà. Visi þinojo, kurioje gatvëje yra ástaiga, turinti ágaliojimus kà nors pavadinti sionistu, revizionistu ar liaudies prieðu arba sprendþianti, kas vadinama tikràja demokratija ar laisve. Demokratinëse visuomenëse þodþio valdþia turi daugybæ centrø, bet ði decentralizacija nëra tapati visiðkai þodþio laisvei. Chwinas analizuoja amerikieèiø ir britø propagandos Irako karo metu kalbà. Likus dviem savaitëms iki karo, Britanijos premjeras pareiðkë, jog Sadamas Huseinas gali per 45 minutes panaudoti masinio naikinimo ginklà. Vëliau pasirodë, jog ðie þodþiai buvo visiðkai nepagrásti, bet milijonams þmoniø jie jau yra realybë. Netrukus þurnalistai ëmë kalbëti apie specialiøjø tarnybø raportø spalvø patirðtinimà, t. y., anot Chwino, apie literatûrinæ kûrybà, tarnaujanèià politikai. Neþymiai pakeièiami keli þodþiai, nepastebimai retuðuojami prasminiai atspalviai, tikras poeto ar dailininko darbas. Tikrovës paveikslas turi átikinti, þavëti lyg geras eilëraðtis. Viskas bûtø nekalta, jei ne mirtinos pasekmës. Ágaliojimai vartoti þodþius al Quaeda, Osama bin Ladenas taip pat suteikia daug galimybiø pavyzdþiui, puikø pretekstà karui dël naftos arba sàjungai su Rusija, nuraðant genocidà Èeèënijoje á antiteroristines operacijas. Taèiau visø paprasèiausia ieðkoti didþiøjø manipuliacijos centrø, tamsiøjø jëgø t. y. Jø, kurie manipuliuoja pilieèiø protais. Nemaloni tiesa yra tai, jog mes, eiliniai demokratiniø ðaliø pilieèiai, norime, kad televizoriø ekranuose bûtø viskas aiðku, nors niekas pasaulyje nëra visiðkai aiðku. Ne tik þiniasklaidos koncernø vadovai terorizuoja savo auditorijà, primesdami savo màstymo schemas, bet ir auditorija terorizuoja koncernø vadovus laidø ir leidiniø reitingais. Distancinio valdymo pultas namø ðeimininkës rankose tuojau pat nuðluoja nuo ekrano politikà, kuris jos neátikina. Ðiandien þodþiø valdovas ne tik Bild koncerno savininkas, bet ir moneta laikraðtá perkanèio darbininko rankose. Prievarta sklinda ið abiejø pusiø, kad ir koks didelis bûtø þiniø vartotojo noras jaustis nekalta manipuliacijos auka. Pavojø demokratijai kelia ne tik sàmoninga manipuliacija rinkëjø suvokimu, bet ir politikø nesugebëjimas kalbëti savo kalba, kartais prieð rinkëjø valià. Nedaug liko politikø, kurie rizikuotø kalbëti sava, manipuliacijai atsparia kalba, ir nedaug liko rinkëjø, kurie, suvokdami savo interesus, leistø politikams ðià prabangà. Rzeczpospolitos feljetonininkas Stanisùawas Tymas prisimena lenkø astronomà Kazimierzà Kordylewská, kuris, plika akimi stebëdamas dangø, atrado kosminiø dulkiø debesis, pavadintus vëliau jo vardu. Apþvalgininkas siûlo iðvadà, jog reikia iðmokti þiûrëti savo akimis, o ne vien pro spaudos ir televizijos akinius, 638 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

63 V I S U O M E N Ë Apie vidinæ grësmæ ið Rytø Pakso skandale daug nuostabà kelianèiø dalykø. Kaþkoks pamiðæs rusø ðovinistas ir ginklø kontrabandininkas su keliais milijonais doleriø lengvai ásiskverbia prezidentûron su planais padaryti ðalá kita Rusijos drauge greta Baltarusijos; uþnugaryje ðmëkðèioja paslaugûs rusø saugumo konsultantai su gera duomenø baze ir ástabiais analitiniais sugebëjimais; Josifo Kobzono publika lengvai susiuosto su Kauno banditais ir jø politine iðkaba Vytautu Ðustausku (kas skundþiasi, jog lietuviai nacionalistai, tas turëtø dþiaugtis ðtai, jokiø tautiniø prietarø); fûrø judëjimà per pasienio perëjas reguliuoja pasienio miesteliø merai liberaldemokratai (toliau libdukai ), o centrinë dispeèerinë Daukanto aikðtëje. Taèiau vis dëlto labiausiai stebina ðios kompanijos cinizmas ir demagogija. Savaièiø savaites Paksas muðasi á krûtinæ ir kartoja litanijà, kad nepaþeidë konstitucijos bei priesaikos, kad já iðrinko tauta ir kad jis gelbsti prezidento institucijos autoritetà. Kas ákvepia toká áþûlumà? Atsakymo nereikia ieðkoti toli áþûlumà ákvepia ðalis, kurioje nuskambëjo Ostapo Benderio ðûkis Daugiau cinizmo, þmonëms tai patinka. Pasidairykim ðiuolaikinëje Rusijoje ir pasiþiûrëkim, ar gyvas Didþiojo Kombinatoriaus priesakas. Ðtai Dûmos rinkimø iðvakarëse Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apsilanko prokremlinës Vieningosios Rusijos VIRGIS VALENTINAVIÈIUS tuomet galbût suvoksime, ko reikëtø vengti ir kuo pasitikëti, o galbût pastebësime ir kaimynystëje skriaudþiamà vaikà ar senukà, kurá bûtina gelbëti, bet niekas to nepastebi... Galbût sugebëjimas matyti savo akimis viena ið pamatiniø mûsø laikø vertybiø? partijos suvaþiavime ir nekaltomis akimis graþbyliauja maþdaug taip: Að nesu partijos narys, bet ði partija man patinka labiausiai ið visø, nes siekia teisingø tikslø. Savo ruoþtu partija kukliai skelbia, kad ji palaiko prezidentà Putinà, nes jis pats geriausias prezidentas, geriau nebûna. Malonus abiejø pusiø elgesys, plius 90% þiniasklaidos laiko graþiai veda á triuðkinamà Vieningosios Rusijos pergalæ rinkimuose ir elegantiðkà vienpartinës sistemos atkûrimà. Viskas, kaip sakoma, pagal konstitucijà : jokios prievartos, vien geros manieros, nuoðirdus rûpinimasis tauta, ir virðpartinis prezidentas atsikrato vieno nedaugelio likusiø politinës sistemos trûkumø partinio susiskaldymo Dûmoje. Prieð rinkimus Putinas pasidþiaugë, jog jo valdþios metais ir Dûma, ir þiniasklaida tapo konstruktyvesnës, baigësi bevaisiai ginèai ir klanø kova. Mums tai pavyko, kadangi Dûmoje buvo pasiekta jëgø pusiausvyra, aiðkino Putinas. Prezidentas taip pat sëkmingai tvarko ûká koks nors Kremliaus valdininkas paskambina Sibneft bendrovës vadovui, kaip mat susirenka akcininkai ir nusprendþia, jog jungtis su Jukos nebeapsimoka. Krenta abiejø bendroviø akcijos, krenta visa Maskvos birþa, uþtai kyla Kremliaus akcijos stiprëjant suvokimui, kas ðalies ðeimininkas. Per kelerius metus Putinas iðvaikë visus oligarchus, pasodino nepabëgusá Michailà Chodorkovská tai, girdi, kova su korupcija ir piktnaudþiavimais, laikas pagaliau ávesti tvarkà ðalyje ir panaðiai. Dvi savaitës iki rinkimø Putinas paskelbë naujà kovos su korupcija iniciatyvà. Tuo pat metu dienraðtis Moscow Times vedamajame klausia: OK, o kaip su Gazprom u? Kol Putino prokurorai tardo Chodorkovská, valstybinis dujø monopolis duoda 300 milijonø doleriø paskolø kaþkokiame Vengrijos kaime áregistruotai bendrovei Eural Trans Gas, pradinis kapitalas doleriø. Bendrovë pumpuoja Turkmënijos dujas Gazprom o vamzdþiais á Ukrainà. Ukraina uþ dujas moka 1,5 milijardo doleriø, Eural TG gràþina Gazprom ui 450 milijonø uþ vamzdþius. Kas lieka? Likutis, matyt, atitenka Eural TG akcininkams. Oficialiai tai yra trys rumunai ið Klujaus miesto nesusimokanti telefono sàskaitø aktorë, kompiuteriø specialistas ir gailestingoji sesuo. Átariama, jog tikrasis ðeimininkas toks Semionas Mogilevièius, buvæs Ukrainos nusikalstamo pasaulio autoritetas, dabar tapæs FTB pripaþintu (gaudomu) tarptautiniu gangsteriu. Átakingas britø leidinys Jane s Inteligence Digest pastebëjo, kad Eural TG ir Mogilevièiaus motininës bendrovës Kipre Highrock Properties filialo adresas Budapeðte tas pats, o Highrock Properties filialo Tel Avive adresas sutampa su ketvirto Eural TG akcininko Zeevo Gordono adresu. Eural TG biznio planas sutampa su ankstesniu Gazprom o numelþimo planu, kai Floridoje registruotai aðtuonkojo tipo bendrovei Itera Gazprom dosniai pervedë ðimtus milijonø doleriø. Vogimo per Itera dingstimi Putinas pakeitë Gazprom o vadovà, taèiau vëliau Itera buvo pamirðta, kaltininkai liko nenubausti, pinigai negràþinti, o pati vogimo schema naudojama toliau Eural TG pavidalu. (Vienas ið Itera aðtuonkojo èiuptuvø yra Itera Lietuva, su ja susijæs koks netikëtumas! Viktoras Uspaskichas ir jo naujos partijos rëmëjas Antanas Bosas). Taigi turime politinæ sistemà NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

64 V I S U O M E N Ë Anoniminis internetinis fotomontaþas pagal formulæ stiprus prezidentas plius stipri prezidentinë partija lygu valdoma demokratija. Jokios ideologijos, iðskyrus tvarkos ávedimà ir Putino atvaizdus per televizijà, rezultatas vienus oligarchus-vagis dideliam tautos dþiaugsmui lupantis autoritarinis reþimas turi puikias sàlygas globoti savus vagis. Kaþkà primena, ar ne? Rolandas Paksas ir jo vieðøjø ryðiø smogikai þino, jog geriausias bûdas dengti savàjà korupcijà ir kontrabandà kovoti su korupcija ir kontrabanda laikraðèiuose. Gal Pakso aplinkoje veikia ne vienas Maskvos agentas, gal ir pats Paksas yra smulkus agentëlis neþinau, bet agentai aukðèiausioje valdþioje ne taip svarbu, kaip pats bandymas importuoti Lietuvon rusiðkos politikos esmæ tai yra kai saujelë kryptingai veikianèiø þmoniø su pinigø, valdþios autoriteto ir jëgos pagalba veiksmingai manipuliuoja visuomene sau naudinga kryptimi. Stipraus prezidento ir prezidentinës partijos rusiðkas modelis Lietuvoje nukopijuotas tiksliai turime tautos prezidentà Paksà ir prezidentinæ libdukø partijà; turime prezidentà, kuris suvokia vaizdo þiniasklaidoje svarbà, patyrë magiðkà þodþiø gaudyk vagá poveiká gyventojams, þada tvirtà rankà ir geleþinæ tvarkà, ir kuris þino saugumo organø vertæ valstybës valdyme. Taèiau ðis kopijavimas ne tik politiniø technologø darbas, kaip mëgstama teigti, o pirmiausia kopija mentaliteto, kurio pamatas kur kas paprastesnis: pirmapradis sugebëjimas begëdiðkai ir ákvëptai meluoti (pagrindinis Pakso agitpropo dirigentas, pavadinkime já Jozefu K., tvirtina mokàs neblogai parodijuoti, todël esàs geras informacijos vadybininkas ). Prostitutë teisme visada iðsigina sakydama, jog neëmë ið kliento pinigø, nes tai buvusi nuoðirdi meilë. Panaðiai Jozefas K. nuo ryto ligi vakaro uþ dyka aiðkina, kad klientas nuostabus, tyras, sàþiningas þmogus, uþ kurá jis galvà guldys. Vieðøjø ryðiø meistras K. valiûkiðkai kartoja Pontijaus Piloto klausimà Kas yra tiesa? Jeruzalës valdytojui tiesa, ko gero, rûpëjo labiau negu Jozefui K. Klausdamas Kas yra tiesa?, jis jà þino, mes jà þinom, Paksas jà þino, taèiau visas ðis þaidimas, suprask, ne apie tiesà, bet apie konstitucijà, priesaikà, rinkëjø valià ir Prezidento institucijà. Net Billas Clintonas nesidangstë Prezidento institucija per Monicos Lewinski skandalà jis iðsigynë juridinëmis formulëmis ( priklauso nuo to, kà reiðkia þodis seksas ir kà reiðkia þodis reiðkia ; taip jam pavyko árodyti, kad nemelavo, o jei melavo, tai ne valstybinës reikðmës klausimais, t. y. dël Monicos). Tuo tarpu Anastasija Voloèkova, Vieningosios Rusijos partijos ðalininkë, per teismà susigràþino darbà Maskvos Didþiajame teatre, o kalbas apie savo per didelá svorá pavadino absurdu, þeminanèiu rusiðko baleto autoritetà. Dviejø tiesos ir teisës kultûrø skirtingumà graþiai ðià vasarà iliustravo Londono Bow savivaldybës teismas dël Achmado Zakajevo iðdavimo Rusijai. Priminsiu, jog po Maskvos teatro ákaitø dramos Rusija apkaltino Èeèënijos prezidento Aslano Maschadovo bendraþygá Zakajevà terorizmu, þmoniø grobimu ir kitais nusikaltimais, esà padarytais per pirmàjá Èeèënijos karà. Be kitø dalykø, Bow teisme ieðkovui atstovaujantis Rusijos teisingumo ministro pavaduotojas Jurijus Kalininas kalbëjo, jog Zakajevas Rusijoje bus kalinamas geromis sàlygomis. Pasak rusø þiniø agentûros Itar-Tass, Kalininas savo parodymus iliustravo filmu su Rusijos kalëjimø vidaus vaizdais. Zakajevo advokatas perskaitë kelias iðtraukas ið þmogaus teisiø gynimo organizacijø ataskaitø apie blogà padëtá Rusijos kalëjimuose. Kryþminëje apklausoje jis nurodë, kad du èeèënø separatistai Salmanas Radujevas ir Turpalas Atgerijevas mirë Rusijos kalëjimuose neiðgyvenæ metø po teismo nuosprendþiø, vienas nuo leukemijos, kitas nuo vidinio kraujavimo. Þiniø agentûra AP pacitavo toká advokato ir rusø pareigûno pokalbá. Advokatas: Ar ne per didelis sutapimas, kad abu mirë per metus nuo ákalinimo baudþiamosiose kolonijose? Kalininas: Manau, kad abu atvejai rodo, jog reikia rûpintis sveikata visà gyvenimà. Atgerijevas buvo kelis kartus suþeistas ir operuotas, o Radujevas mirë nuo ligos, kuri jam buvo diagnozuota dar jaunystëje. 640 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

65 V I S U O M E N Ë Kitas Maskvos liudytojas, prokremlinis Èeèënijos atstovas aukðtesniuosiuose Rusijos parlamento rûmuose Achmaras Zavgajevas klausë, jei Zakajevas nekaltas, kodël jis bijo gráþti Rusijon. Á teisëjo Timothy Workmano klausimà, ar jis atskrido á Londonà viename lëktuve su Kalininu, Zavgajevas atsakë: Koks jûsø reikalas? Teisëjas Workmanas tiesiog ásakë atsakyti á klausimà. Bene didþiausias konfûzas Maskvà iðtiko, kai kaltinimo liudytojas Dukaras Duðujevas Londono teismo salëje atsiëmë savo liudijimà Rusijos naudai ir pareiðkë, jog parodymus prieð Zakajevà davë kankinamas. Kaltinimas naudojo Duðujevo parodymø vaizdajuostæ. Maskvos advokatas tvirtino, kad Duðujevas davë parodymus savanoriðkai ir pastebëjo, kad juostoje liudytojas ðypsosi, vadinasi, nebuvo iðsigandæs. Dabar þinome, jog Maskva gëdingai pralaimëjo bylà, Workmanas iðmetë kaltinimus á ðiukðliø dëþæ, o lapkrièio pabaigoje Zakajevas gavo politiná prieglobstá Didþiojoje Britanijoje. Ðios istorijos moralas demagogija ir vaizdiniai kalëjimø paveikslø ir veido iðraiðkø argumentai normaliame teisme neveikia, kaip jie nesuveikë per panaðias bylas dël Boriso Berezovskio, Vladimiro Gusinskio iðdavimo Ispanijos, Jungtinës Karalystës bei Graikijos teismuose ir kitoje Zakajevo iðdavimo byloje Danijoje. Galima dþiaugtis, jog Aloyzas Sakalas tapo vienu pirmøjø, Lietuvoje priartëjusiø prie teisëjo Workmano. Seimo komisijos pirmininkas galëjo garsiai pasakyti, jog tas ir tas meluoja, ir apskritai nevengë paprasto þodþio tiesa. Deja, Sakalas dar ne visa Lietuva, ir nemaþai þmoniø veikia Pakso argumentas paþiûrëkit á mano akis, negi jos gali meluoti. Malonu, jog Lietuvoje Putino perðamà buvusià sovietinæ filosofijà, jog kiekvienas turtingas þmogus vagis, Lietuvoje perka maþesnë visuomenës dalis. Dþiugu, jog per skandalo ákarðtá akivaizdø melà gynë palyginti maþai profesionaliø Rusijos advokatø (arba profesionaliø skandalistø) Kazimiera Prunskienë, Ðustauskas, Rûta Gajauskaitë ir Juozas Petraitis, Vidmantas Valiuðaitis ir beveik viskas. Kita vertus, Algirdà Brazauskà suerzino Sakalo komisijos spektaklis kur èia matyta priekaiðtauti uþ praðymus praleisti be eilës maðinà per sienà ar anuliuoti greièio virðijimo baudà; maþa to, uþ tai vadinti praðytojus CK aparatèikais. Manding, Brazauskas negali suprasti, kuo blogas noras padëti þmonëms, negi tai, kà jis visà gyvenimà darë blogai? Ir èia prieiname svarbiausià Pakso sëkmës laidà jo dengiama mafijozø ðutvë taip lengvai skynësi kelià bûtent dël iðsikerojusios endeminës korupcijos, likusios nuo sovietiniø laikø, nuo aparatèikø. Korupcijà dar sustiprino laisvos rinkos galimybës bei vadinamasis pragmatizmas ásitikinimas, kad jokie pinigai nekvepia, ir kad uþ grynuosius galima viskà parduoti ir atitinkamai viskà nupirkti, skirtingai nei skelbia Mastercard reklama ( yra dalykø, kuriø nenupirksi uþ pinigus, o likusiems yra Mastercard ). Reikia tikëti, kad Paksas vienaip ar kitaip bus iðkraustytas ið prezidentûros, su trupuèiu laimës gal net á Lukiðkes, taèiau tai nëra istorijos pabaiga. Paksizmo prielaidos lieka lieka dalies visuomenës silpnybë vaizdø politikai, tvirtos rankos ilgesys, lieka visuomenæ ir þmoniø sàmonæ peraugusios buitinës korupcijos metastazës visa tai, kas Jozefui K. yra gera terpë organizuoti rinkimø kampanijà (kai gyrësi, kad dirbs Ukrainoje, Jozefas K. dþiaugësi, jog dirbti nebus sunku, nes þmoniø mentalitetas toks pat, kaip Lietuvoje. Girdi, tik su spauda ten sunku Ukrainoje spaudai nupirkti nepakanka maiðo pinigø, reikia dar turëti savus laikraðèius). Taigi paksizmo prielaidos lieka, ir jau dabar pranaðaujama, jog Pakso atlaisvintà niðà uþims Uspaskichas. Ir kà vël viskas ið naujo neaiðki rinkimø kampanija, prezidento galiø plëtimas, paslapèiø nutekëjimas, apkalta ir t. t., ar jau ðá kartà niekas nesivargins? NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

66 SUGRÁÞIMAI Á EUROPÀ Slovakija: kelias á europieèio luomà EGIDIJUS VAREIKIS Kai kurios Europos tautos tik XX a. pirmà kartà istorijoje sukûrë valstybes. Slovakø valstybë gimdyta net du kartus, ir abiem atvejais jis nebuvo lengvas. Pirmuoju, dalyvaujant Hitlerio Vokietijai ir Mussolini o Italijai, antruoju kuriant nacionalinës nepriklausomybës ir pokomunistinës transformacijos miðiná. Pirmoji Slovakija iki ðiol yra vadovëlinis marionetinës valstybëlës pavyzdys, antroji pavyzdys ðalies, kuri dël savo vidaus politikos keistenybiø sulëtino þengimà á Europà, tapsmà demokratiðkos ir klestinèios Europos dalimi. Jozefo Tiso Slovakija Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo laisva politiðkai, taèiau pirmà kartà suteikë laisvæ slovakø kalbai, folkloriniam tautiðkumui tegu ir sàlygine nepriklausomybe besimëgaujanèiø slovakø dþiaugsmui. Vladimiro Meèiaro Slovakija politiðkai beveik autoritarinë, o identiteto prasme pokomunistinë valstietiðkos prigimties bendruomenë, atsiradusi taip pat palankiai susiklosèius aplinkybëms. Lietuviui svarbu pabrëþti, kad jo istorija remiasi á labai europietiðkos (sic!) Vytauto valstybës ðlovæ, o slovakai gvieðiasi Didþiosios Moravijos viduramþiðkos vakariniø slavø valstybës palikimo. Vëliau visi juos valdæ ar daræ átakà habsburgai, vokieèiai, lenkai, sovietai visi svetimi. Austrijos Vengrijos laikais Slovakija tebuvo Aukðtutinë Vengrija nyki prasèiokiðka Vengrijos dalis. Vëliau slovakai visà laikà jautësi antrarûðiai Èekoslovakijos sudëtyje. Nepaisant to, kad Prahos pavasario autorius Aleksandras Dubèekas ir já pakeitæs sovietø statytinis Gustavas Husakas buvo slovakai. Slovakai nedarë ar per silpnai darë tai, kuo lenkai ar lietuviai uþsiëmë XIX a. pabaigoje, neturëjo tokio ryðkaus tautiðkumo pakilimo, siekio keisti esamà politiná ir ekonominá statusà. Tad ir po Pirmojo pasaulinio karo unija su èekais buvo bene geriausias ámanomas sprendimas. Zbigniewas Brzeziñskis ne kartà teigë, kad pirmoje XX a. pusëje valstybës savo egzistavimo raison d ḙtre daugeliu atvejø siejo su kuria nors ið vadinamøjø megaideologijø komunizmu ar faðizmu. Slovakams Antrojo pasaulinio karo prieangyje vargu ar buvo galima rinktis kà kita. Formaliai valstybë pasirinko palankumà Hitleriui, karo metais prasidëjæs maiðtas deklaravo komunizmà. Net ir pokarinëje Èekoslovakijoje, kur buvo ðansas demokratijai, Slovakijoje ðanso bûta menkesnio. Visi, kas norëjo, naudojosi slovakø nepasitikëjimu èekais. Prahos pavasaris nepadidino pasitikëjimo tarp dviejø broliðkø Èekoslovakijos tautø. Gal ir normalizacija, ávykusi po Prahos pavasario, savaip paveikë jø politinæ màstysenà. Politologai neklysta, sakydami, kad valstietiðkos bendruomenës ne taip greitai reorganizuojasi ir nëra imlios naujoms idëjoms, o Slovakija bûtent tokia. Geriau nerizikuojant pasikliauti berno ávaizdá turinèiu Meèiaru, nei rizikuoti su demokratais. Tokia kaimo logika. Chartija 77 didþiausias pasiprieðinimo reþimui simbolis Èekoslovakijoje buvo beveik iðimtinai èekø intelektualø darbas. Slovakai gyveno veikiau nacionalinio autonomizmo lozungais, skelbë ið pradþiø ðalies federalizacijà ir tik po to demokratizacijà. Katalikø Baþnyèia buvo bene vienintelë, nuosekliai pabrëþusi þmogaus teisiø, o ne nebrandþiø tautiniø ambicijø primatà. Valstietiðka tauta visada þino, kas yra blogieèiai, lemiantys jø likimà. Tiso Slovakijoje tokie buvo þydai ir èekai, paskutiniame praëjusio ðimtmeèio deðimtmetyje ðiek tiek èekai, bet daugiausia vengrai. Vengriðkai kalbantys Slovakijos pilieèiai sudaro apie 10% ðalies gyventojø. Balsuoja jie daþniausiai uþ vadinamàsias vengriðkas partijas, vadinasi, etninio pasirinkimo jausmas nustelbia politinio pasirinkimo galimybes. Slovakai neiðugdë tiek reþimui besiprieðinusiø intelektualø kaip èekai ar lenkai, pirmàjà demokratinæ Slovakijos (dar Èekoslovakijos sudëtyje) vyriausybæ sudarë komunistinës nomenklatûros atstovai, susitaræ su visuomeniniu sàjûdþiu Visuomenë prieð prievartà. Tai buvo pirmoji ir bene vienintelë nacionalinio susitaikymo vyriausybë. Visos kitos nugalëtojø vyriausybës. Vladimiras Meèiaras þymiausias, mëgiamas ir nekenèiamiausias Slovakijos politikas yra ypatingas atvejis Europoje. Jaunystëje þymus sportininkas ir jaunøjø komunistø funkcionierius buvo Dubèeko rëmëjas, vëliau ðalintas ið komunistø partijos ir vël á jà priimtas, sugebëjæs sukurti politinæ grupuotæ, kurioje derëjo kovotojai prieð buvusià nomenklatûrà, nacionalistai ir... tie patys nomenklatûrininkai. Meèiaras laimëjo trejus ið eilës rinkimus 1990, 1992 ir 1994 m., jo partija, nors ir uþ valdanèios koalicijos ribø, tebëra stipriausia partija ðalyje ir dabar. 642 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

67 Iki ðiol taip ir neaiðku, kas sukûrë nepriklausomà Slovakijos respublikà 1993 m. sausio 1 d. Nuo sausio pirmosios nepriklausomomis tapdavo tik buvusios kolonijos... Gal nepriklausomybë tai tik 1992 m. rinkimø laimëtojø avantiûra, gal tik nepriklausomybiðkai susiklosèiusiø aplinkybiø rezultatas, niekada nepatvirtintas visuotiniu referendumu. Vakarø valstybës, grieþtai reikalavusios nepriklausomybës referendumø ið Baltijos ðaliø, èekams ir slovakams jokiø iðankstiniø pripaþinimo sàlygø nekëlë, nors apklausos rodë, kad dauguma èekø ir slovakø nerëmë skyrybø. Slovakijos nepriklausomybës koncepcijà paskubomis lipdë tas pats Meèiaras, suradæs formulæ, kad slovakai verti turëti tautinæ slovakiðkà valstybæ. Tautinæ, vadinasi, matanèià vengrus ar rusinus kaip ne visiðkai slovakus. Neatsitiktinai konstitucija mini slovakø tautà ir... kitus pilieèius. Maþuma, ûmai tapusi dauguma, turi sugebëti tvardyti savo ambicijas, kitaip sprendimai tampa nebûtinai protingi. Meèiaras sugebëjo bûti svarbesnis uþ NATO ir ES. Valstybë disponavo pakankamai stabilia situacija, taèiau trûko politinio noro tà padëtá pagerinti, imantis pagrindiniø ekonominiø reformø. Meèiaras nedarë nepopuliariø sprendimø. Slovakijos armijos pasirengimas NATO buvo vertinamas pakankamai gerai, taèiau Slovakija pati save diskvalifikavo ið pirmos NATO plëtros bangos. Ðalis pradëjo intensyvinti ekonominius ir politinius kontaktus su Rusijos Federacija ir valstybëmis, tokiomis kaip Tudjmano Kroatija, Miloðevièiaus Jugoslavija. Slovakija prarado savo, kaip demokratiðkos valstybës, statusà. Ðalies vidaus politika ypatinga. Politinës partijos, bent jau pagal pavadinimus beveik vien kairiosios, etninës ir netelpanèios á tradicinæ partijø klasifikacijà. Analizuodami partinæ sistemà klysta net apsukriausi analitikai. Pastaruoju metu ásigali nuomonë, kad jø kairumà ir deðinumà lemia SUGRÁÞIMAI Á EUROPÀ ne kokios nors programinës nuostatos, o rinkëjø viliojimo bûdas. Po 1998 m. rinkimø Meèiaras buvo nuðalintas ið premjero posto, sudarius keistà deðiniøjø, ultrakairiøjø ir vengriðkø partijø koalicijà. Pokomunizmo epocha parodë, kokiø kuriozø politikoje sukuria iðradingi ástatymø leidëjai. Slovakai sugebëjo juos suraðyti taip, kad kelis metus sëkmingai blokavo atskirø valdþios institucijø sàveikà. Konfliktas tarp Slovakijos prezidento Michalo Kovaèo ir jau minëto premjero Vladimiro Meèiaro buvo bene ilgiausias pokomunistinëje Europoje. Nors prezidento galios ribotos, jis gali nepasiraðyti ástatymø. Prezidentas iðrinktas trijø penktadaliø parlamento, tokios pat daugumos gali bûti ir nuðalintas. Meèiaras turëjo daugumà, pakankamà priimti ástatymams, bet per maþà atstatydinti prezidentui, gi nepaskandinamas prezidentas, kadaise Meèiaro pakeltas á valdþios virðûnes, tapo opozicijos simboliu, nors... nelabai ðvariu. Meèiaro slaptosios tarnybos buvo pagrobusios net prezidento sûnø, taèiau galiausiai tai nepadëjo. Prezidentà dabar renka tauta, nors nebûtinai iðrenka vertà ðio posto. Slovakiðkos politikos analizei politologai skiria palyginti daug dëmesio jauna valstybë yra tinkamesnis objektas analizei nei sena. Politologai pastebi, kad ne vienà ið minëtø keistenybiø nesunku paaiðkinti. Jø prieþastys slypi slovakø kultûrinëje tradicijoje, kurioje ðiandien maiðosi net keliø tradicijø elementai. Pirma tai miesto ir kaimo prieðprieða. Tradiciniai kaimieèiai tampa miestieèiais su kaimo dvasia, kaip lietuviai, kuriems balkonas yra ne meilës dainoms, o kopûstams raugti. Bratislava ir Praha yra vieninteliai du regionai, kuriuose pragyvenimo standartas po ásijungimo á ES virðys 75% ES lygio, taèiau slovakas yra vis dar valstietiðkos prigimties þmogus dideliame mieste, daugiaaukðèio namo bloke màstantis, ar geras bus oras ðienapjûtei. O Meèiaras ima valstietiðkos prigimties balsus taip pat sëkmingai kaip ir Brazauskas Lietuvoje. Antra tai habsburginë praeitis. Lietuviai ðiandien dar neþino, ar Respublika buvo jø valstybë, ar tik lenkø, kur lietuviams teko chamø vaidmuo. Slovakai dar labiau neþino, ar jø buvo Austrija Vengrija, kur Slovakija tebuvo viena ið vengriðkø provincijø. Slovakai turi ir Vytauto Didþiojo Lietuvos atitikmená Didþiàjà Moravijà jà glorifikuoja, nepaisydami istorikø perspëjimø, kad pastaroji buvo dar maþiau vienatautë negu LDK. Treèia tai dabartinës regioninës subkultûros m. suraðymo duomenimis apie 14% gyventojø deklaravo nesà etniniai slovakai. Vengrai, skaudþiai reaguodami á valstybës slovakiðkumà, Budapeðtu tiki daugiau nei Bratislava, vis dar mano esà praeities bajorai, verti bûsimoje Europoje ko nors daugiau nei slavai, vis dar besirenkantys geto, o ne integracijos politikà. Politika Slovakijoje ne bendrø reikalø tvarkymas, o veikiau karas dël teisës daryti sprendimus. Tarp elito ir masiø yra gili màstymo praraja. Net ir elitas kitaip nei kaimyninëse ðalyse yra daug aiðkiau pasidalijæs strateginiais ðalies klausimais. Meèiarui nebuvo sunku rinkti antieuropietiðkus ir antinatiðkus balsus net ið elito. Antisemitizmas, o dar labiau plintantis antiromizmas tai dar keli prasèiokiðko nacionalizmo atributai... Taèiau rengimasis ES ir NATO narystei daro savo. Ekonomika stabilëja, stiprëja bankai, vis maþiau ir ekonominiø nusikaltimø. Kadaise Milanas Kundera árodë, jog vidurio europieèiai taip ir netaps tokie, kaip europieèiai Vakaruose dël savo dvasinës ir kultûrinës prigimties, prisiriðimo prie savojo luomo. Slovakai per deðimt metø, klysdami ir taisydami klaidas, lauþydami stereotipus, gerokai paþengë á Vakarø pusæ. Prieð kelis ðimtmeèius uþ Dunojaus stovëjo osmanai, dabar beldþiasi Briuselis. Tûlas slovakas mano, kad dabar geriau. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

68 KNYGØ MUGË Aleksandravièius, Egidijus, Giesmininko kelias: Monografija, Vilnius: Versus aureus, 2003, 256 p. Sklandþiu retoriðku pasakojimu, tikrø ar tariamø istoriniø paradoksø dramatizavimu knyga apie Antanà Baranauskà priglunda prie ankstesniø biografiniø Aleksandravièiaus veikalø. Akivaizdus ir skirtumas nëra naujos medþiagos, parenkant citatas labai pasitikima ankstesniais tyrinëtojais, jø koncepcijos perdëliojamos it lego kaladëlës. Nors uþsimota reviduoti lietuviø ir lenkø nacionalinæ hagiografijà, taèiau iðsitenkama elementariø tautiniø prieðprieðø paradigmoje. Matyt, laikantis Baþnyèios ir kultûros atskyrimo pricipo, Baranausko dvasininko veikla dar syká liko paraðtëse. Knyga be rodykliø, o Krzysztofo Czyýewskio, paakinusio imtis ðios apybraiþos lenkiðko varianto, pavardë Pratarmëje kelissyk raðoma su klaida. Paulius Subaèius Daujotytë, Viktorija, Putinas: Pasaulëvaizdþio kontûrai. Kûrybos studija, Vilnius: Tyto alba, 2003, 249 p., 1500 egz. Ði knyga nenustebins naujumu þmogaus, iðmananèio prof. Daujotytës kûrybà, taèiau kaip putinistikos veikalas ji verta dëmesio. Iðvada, kad Putinas yra sàmoningai tradiciðkas, gali suskambëti kaip vertybinis iððûkis dabarties povertybinei literatûros kritikai. Skaitytojas Putino pasaulëvaizdþio rekonstrukcijoje gal pasiges ryðkesnio istorinio ir socialinio matmens, bet að labiau pasigedau rodykliø asmenvardþiø ir literatûros kûriniø. Vytautas Aliðauskas Cage, John, Tyla, ið anglø k. vertë Milda Kerðienë-Dyke, Vilnius: Pasviræs pasaulis, 2003, 324 p. Tai vieno garsiausiø XX a. vidurio avangardinës muzikos kûrëjo, amerikieèiø kompozitoriaus knyga, kurioje rasime jo originaliø ieðkojimø muzikoje, paremtø zenbudizmo filosofija, atsitiktinumo metodu ir pagarba kasdienybës garsui bei tylai, atspindþius. Taèiau susipaþinæ su ávairios ir labai originalios struktûros bei problematikos Cage o muzikologiniais, filosofiniais ir poetiniais bei eseistiniais tekstais, kurie gali bûti ádomûs moderniosios kultûros mëgëjams, pagauni kablá ne tik pasigilinti á Cage o þodinæ ir muzikinæ kûrybà, bet ir daugiau pasidomëti moderniosios sàmonës konfigûracijomis ðiuolaikinëje kultûroje, ypaè muzikoje... Rûta Brûzgienë Jokubaitis, Alvydas, Liberalizmo tapatumo problemos, Vilnius: Versus aureus, 2003, 239 p. Knygoje ið konservatizmo pozicijø kritikuojama liberalizmo ideologija ir praktika, keliant klausimà apie liberaliosios politikos bei moralës santyká, apie liberalizmo prietarus bei klystkelius. Autoriui labiausiai rûpimas klausimas apie moralës vaidmená politiniame gyvenime skleidþiasi átampoje tarp politinës teorijos ir praktikos, tarp klasikiniø áþvalgø ir ðiandienos politiniø poreikiø. Provokatyviai tiriamas ir lituanistinis kontekstas, antai klausiama apie Ðalkauskio ir Maceinos konservatyvias politines nuostatas ar jø sàlygas. Akivaizdu, kad nemëgdamas raðyti knygø, autorius retkarèiais priverstas jas leisti. Todël skaitytojas turi tenkintis ne iðsamia ir nuoseklia liberalizmo kritikos studija, o fragmentiðku, ávairiaplaniu straipsniø rinkiniu. Nerija Putinaitë Kazragytë, Doloresa, Gyvenimas prieð gyvenimà: Aktorës esë, Vilnius: Baltos lankos, 2003, 342 p. Retai sutiksi raðtingà menininkà, ypaè tarp aktoriø. O ðtai Doloresa Kazragytë sugebëjo paraðyti net tris autobiografines knygas, pakartotinai iðleistas viename daikte ir palydëtas poetine Roberto Keturakio uþsklanda. Taèiau pagrindinis herojus ne ji, net ne teatras, o kaþkoks sunkiai nusakomas, neartikuliuotas ilgesys, persmelkæs visà pasakojimà. Tik ilgesys neþinia ko vaikystës mozaikos, buvusiø vaidmenø, idealaus teatro, sukreèianèiø spektakliø, liaupsinanèiø recenzijø ar ðiaip geresnio gyvenimo. Jautriai sielai tai didþiulis iðmëginimas. Vudris Badmintonas Mackonis, Jonas, Boruþës odisëjos. Pasiropinëjimai po laiko pievà, Vilnius: Tyto alba, 2003, 280 [4] p., iliustr. Memuarø gerbëjai ðia knyga tikrai susidomës, nors tikëtina, jog dalis kapituliuos po pirmø skyriø, kadangi raðyta pirmiausia tiems, kurie arba patys drauge su atsiminimø autoriumi virë XX a. Lietuvos dailës gyvenimo kasdienybëje, arba buvo su ja artimai susijæ. Pasakojimas liejasi sklandþiai, taèiau daugiausia vietos skirta nutikimams, liudijantiems autoriaus gebëjimà iðsisukti ið kebliø situacijø, kilusiø susidûrus su valdþios atstovais. Pavargæs nuo Mackonio anekdotø bei namudinës poezijos, skaitytojas ápusëtà knygà atidës á ðalá. Giedrë Jankevièiûtë Marukas, Kazys, Apmàstymai prie Ðventosios, Vilnius: Eugrimas, 2003, 213 p. Ðanèiðkis Kazys Marukas ( ) paliko eilinis visame kame ir vadinamajame prieðkario komjaunime, ir 16-oje Raudonosios Armijos divizijoje, ir ikiatgimiminëje prozoje. Ko 644 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

69 KNYGØ MUGË gero, laimei, nes kad ir kaip þiûrëtum burþujumi jis netapo. Jo bendraþygiams pasisekë maþiau. Kiek toji karta galëjo papasakoti! Deja, deja, ne kà teiðmykæ, jie vienas po kito tirpsta tamsoje. Kà gi, ðie Maruko prisiminimai yra apgauto kario bandymas, palikus tuðèius apkasus, prasigauti niekieno þemën. Fr. Marcus Mikaldos, Sabijos karalienës, pranaðystës. Pranaðavimai apie antikristà, sud. L. Puðinis, Kaunas: Dajalita, 2003, 136 p. Sabos karalienës, savo groþiu ir iðmintimi suþavëjusios Saliamonà, legenda gyva tûkstantmeèiais. Ið jos tariamøjø pranaðysèiø apie geleþiná antikristo peèiø ar kelnëtas moteris ne vienam XX a. pirmos pusës lietuviui buvo aiðku, kad ðalies modernizacija tik rodo artëjant pasaulio pabaigà. Ðiandien ðis tekstas turbût nebus toks paveikus kaip kadaise, bet besidomintieji prieðkario populiariàja kultûra jo negalës aplenkti. Priedas svetimðaliø ir lietuviø svarstymø apie antikristà kompiliacija primityvoka, taèiau naudinga kaip nuoroda apie tai neþinanèiam. Vytautas Aliðauskas Noreika, Laimonas, Èiurlionio 16: dienoraðèiai, atsiminimai, Vilnius: Scena, 2003, 260 p., [48] iliustr. lap. Garsiausi teatro istorijoje namai Katës namai, Bernardo Albos namai, Lëliø namai adreso neturëjo. Noreikos namai já turi Èiurlionio 16. Bet jeigu tu pabeldei á duris, vargu ar bûsi áleistas vidun. Nes tu ne Diedukas (Vincas Paleckis) ir ne monsinjoras Vasiliauskas, ne Juozas Budraitis ir ne Arvydas Juozaitis, ne Monika Mironaitë ir ne Tania Lavrova. Nes tu nepriklausei sovietinei nomenklatûrai, menininkø grietinëlei ar ðiaip dvasingø þmoniø ratui. Tie namai tau svetimi. Verèiau pereik á kità gatvës pusæ, atsistok po srûvanèia mënesienos palme ir tuomet suprasi, kad visi tavo matyti ir girdëti ðeðëliai liko uþ durø, Èiurlionio 16. Vudris Badmintonas Norkus, Zenonas, Max Weber ir racionalus pasirinkimas, ið vokieèiø k. vertë Albinas Lozuraitis, Vilnius: Margi raðtai, 2003, 512 p. Lietuviø mokslininko vokiðkos studijos apie Weberá lietuviðka versija beprecedentis atvejis Lietuvos mokslo ir kultûros gyvenime. Racionalios veiklos samprata, abstrakèios ûkio teorijos ir istorinës nacionalinës ekonomijos centrinë tema, jos santykis su racionaliuoju pasirinkimu bei priedas apie protestantiðkosios etikos tezæ : medituodamas ðiomis veberiðkomis temomis autorius prisideda prie ðiandieniø diskusijø apie socialinio mokslo pagrindus. Autoriaus teigimu, knyga pirmiausia yra adresuota Weberio tyrinëtojams. Turint galvoje, kad Lietuvoje toks yra tik pats autorius, telieka tikëtis, jog ðis pasaulinio mokslo atðvaitas pasieks kitus socialinius teoretikus bei platesná sociologø ratà. Nerija Putinaitë Sluckis, Mykolas, Iðsipildymas ne pagal Joanà: Romanas ir ðeðios novelës, Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, 2003, 258 p. Romanas ið esmës pasakoja, kaip senmergei sunku susirasti vyrà. Antra vertus, vieniðos, dorybingos, drovios, nervingos ir baikðèios panelës portretas gana átikinamas, nors já skurdina tai, kad beveik nieko nesuþinome apie kokius kitus jos rûpesèius bei interesus, iðskyrus vis blëstanèià viltá susirasti vyrà. Ðiame fone atrodo, kad vaizduojama situacija perða kitas iðvadas negu potekstëje glûdinèios konservatyvios moralinës nuostatos. Skaitymà sunkina pasakojimo jungèiø stygius bandymas skleisti turiná per personaþo sàmonës prizmæ, átaigiai ágyvendintas etapiniame romane Adomo obuolys (1966), èia atrodo nenusisekæs. Laimantas Jonuðys Venclova, Tomas, Cinquantuno poesie e una lettera, a cura di Pietro U. Dini, Poetare e pensare. In Forma di Parole. Rivista trimestrale; anno ventitresimo, la quarta serie, µ 1, Bologna, 2003, 272 p. Rinkinio vertimo darbai uþtruko 10 metø, todël skubotu darbu ðios knygos nepavadinsi. Vertëjas jautrus eilëraðèiø poetinei sandarai: verèiant vienus, iðlaikomas rimas ir metras, kituose to atsisakoma, bet iðryðkinama vaizdo ir metaforikos linija. Tokia lanksti interpretacija byloja apie poetinæ klausà, pagarbà originalui ir (o tai svarbiausia) atodairà skaitytojø atþvilgiu. Knygos sudarytojas prisipaþásta, smulkiø klaidø neiðvengæs nepavyko, taèiau èia bûtent tas atvejis, kai pastarosios akies nerëþia. Kristupas Sabolius Þvirgþdas, Stanislovas, Mûsø miesteliø fotografai, Vilnius: Lietuvos fotomenininkø sàjunga, 2003, 167 p. Nedidukas, taèiau gan talpus àsotëlis, o jame lobis: senø seniausiai prarastø laikø vaizdai, kaip ir monetos, jau ágavæ didelæ vertæ, ten pat tarsi Maggi akmenëliai koncentruotos tik kaimynø beprisimenamø þmoniø biografijos, tokios tragiðkos, kad á skaitantájá prasismelkia ir jau nebepaleidþia spëlionë, jog fotografavimas joks amatas, o Dievo paðaukimas, ir fotografai, ypaè tie kuklieji ið provincijos, yra vienos prigimties su prakeiktaisiais poetais ar iðprotëjusiais dailininkais. Knygelë apie maþus didþiuosius. Fr. Marcus Aptariamas knygas galite ásigyti knygyne Akademinë knyga (Universiteto g. 4, Vilnius) NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

70 LAIÐKAI IR ATSILIEPIMAI VILNIAUS ISTORIKAS ÐIAULIUOSE PAJUTO MIRTIES ÐLEIKÐTULÁ (Ðiauliø naujienos, , Nr. 252, p. 1, 3) Iðlipæs ið traukinio Ðiauliuose, pajutau neþinia ið kur atsklidusá ðleikðtulá. [...] Vëliau sutikau tris barzdotus nykðtukus, Vilniaus gatvës gale gaðliai apþiûrinëjanèius apkûnià pusnuogæ moterá su vaiku. Taèiau saulës mieste að nemaèiau saulës, o uþtat vëjø per akis. Vieðieji laikrodþiai neveikia (matyt, dël saulës stokos), o þmonës gatvëse amþinai ðlemðèia zefyrus. Girdëjau, kad per dienà statistinis ðiaulietis suryja po pusæ kilogramo ðitø rausvø ir baltø padarëliø. [...] Taèiau pati klaikiausia vieta Ðiauliuose slënis, kur stovi Saulës laikrodis. Slënio viduryje stypso kosminio blizgesio Ðaulio stovyla, kaþkodël nusitaikiusi á Frenkelio fabriko kaminà. [...] Slëná juosianèios senosios kapinës kiauros, ið visø pusiø pereinamos, sujauktos, sumindytos, o vietomis nuniokotos... Ði citata ið istoriko, Vilniaus universiteto humanitariniø mokslø daktaro docento Eligijaus Railos straipsnio Dienoraðtis. Kultûrinis visuomeninis þurnalas Naujasis þidinys. Aidai iðspausdino docento raðiná apie Ðiaulius, kurá jis paraðë, gráþæs ið Ðiauliø. Èia universiteto studentams jis dëstë Naujøjø amþiø istorijà. Ðiø metø kovà patirti docento áspûdþiai, vieðai iðspausdinti þurnale, sukëlë ðiaulieèiø ðviesuomenës nepasitenkinimà. Ne tik ði citata, bet ir daugelis kitø pilnos ironijos ir savotiðkos paðaipos. Rodos, Ðiauliai kone Lietuvos atmata, kur nieko gero nevyksta. Perskaièius raðiná kyla vienintelis þmogiðkas klausimas: Uþ kà ðitaip?.. Lyg nesistengtume gyventi civilizuotai, neðvæstume ðvenèiø, nestudijuotume ir nesipuoðtume. Lyg gyventume prakeiktoje vietoje, kur net didþiausiam prieðui atsidurti nelinkëtume. Lyg tikrai bûtume provincija, kur atvaþiavæs ðalies prezidentas pasakoja, kad nacionalines ðventes ðiemet linksmai ðventë visa Lietuva ir Vilnius. Kodël E. Raila bûtent taip pamatë Ðiaulius, su juo paèiu kalbëjomës Vilniaus senamiesèio kavinukëje. Kà turëtø manyti ðiaulieèiai, perskaitæ jûsø negatyvø dienoraðtá apie Ðiaulius? O gal net nemanëte, jog tas raðinys pasieks nors vienà ðiaulietá? Gal gyvendamas bendruomenëje kartais ir nematai jos ið vidaus. Ið tiesø, raðydamas apie Ðiaulius, galvojau ne apie ðiaulieèius, kaip miesto gyventojus, bet apie Naujojo þidinio skaitytojus, kuriems norëjau perteikti savo áspûdþius. Tai ne dokumentika, o literatûrinis tekstas. Ðiauliai tarpukariu buvo antrasis pagal dydá Lietuvos miestas ir labiausiai turëtø jaudintis tie, kurie po karo tesugebëjo miestà uþgrûsti penkiaaukðèiais. Þinoma, jûs turite ir gerø dalykø. Tikrai nenorëjau visko nupieðti juodai. Tai kodël nieko gero apie Ðiaulius neparaðëte? Laikraðèio Ðiauliø naujienos puslapio fragmentas m. spalio 28 d., Nr. 252 Galbût per neigimà galima teigti pasaulá. Negi dël visko reikia verkðlenti geriau ið to pasiðaipyti. Að ir apie Vilniø raðiau ne ið graþiausios pusës. Valdþia rûpinasi Valdovø rûmø atstatymu daugelis mano, jog tai graþu. Mano manymu, geriau pinigai bûtø skirti ne nesantiems rûmams atnaujinti, o apskrièiø centrams remti. Tada gal ir Ðiauliams, ir visø nepelnytai pamirðtam Kaunui bûtø geriau. 646 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12

71 LAIÐKAI IR ATSILIEPIMAI Beje, Kauno man labai gaila buvusi laikinoji sostinë, universitetinis miestas sovietø buvo dar labiau nustekentas negu Ðiauliai. Liko tik proletariatas. [...] Pasakysiu atvirai vieno Naujojo þidinio skaitytojo, perskaièiusio jûsø raðiná, nuomone, toks negatyvus raðinys gali reikðti tik vienà jus kankino stiprios pagirios ir dël to viskà matëte tik tamsiomis spalvomis. Juk net pats geriausias Lietuvos traukinys Baltija, kuriuo atvykote á Ðiaulius, jûsø raðinyje pavadintas maurojanèiu ir iðkrypëliðkai besikratanèiu... Tas traukinys vienu metu ið tiesø paþadino mane (ðypsosi). O dël mano nuotaikos, galiu pasakyti, jog tikrai nesu pesimistas, bet krykðtauti man nepatinka geriau rafinuotai ðaipytis. Galbût dël to mano mëgiamiausias raðytojas E. T. A. Hofmanas. Jo paties biografijoje daug ðmaikðèiø faktø, nes jis labai mëgdavo pasiðaipyti. Uþ vienà pasiðaipymà ið valdþios jis net buvo iðtremtas. Dël to ne kaip nors iðdailintai, o ðmaikðèiai paraðiau apie jûsø nykðtukus (skulptûra Nykðtukai bulvare, o nuoga moteris fontanas Motinystë aut. past.). Man nykðtukai (dël asmeniniø asociacijø) yra patys baisiausi personaþai. O tai, kad jie gaðliai þiûri á nuogà moterá, tik mano interpretacija. Juk vis dëlto jie kaþkur þiûri. [...] Kaip reaguotumëte, panaðø straipsná apie Lietuvà radæs uþsienio periodikoje? Man patiktø. Juk jei kaþkas dël tokio straipsnio ásiþeidþia, problema yra to þmogaus tapatybëje. Juk þmogus ne ðiaulietis, vilnietis ar lietuvis. Jis tiesiog þmogus su savo vertybëmis, elgesio normomis. Be to, nesuprantu, kodël ðiaulieèiai tik mano raðiniui turi priekaiðtø. Kodël niekas nepuola raðytojo Vytauto Petkevièiaus, savo naujojoje knygoje Durniø laivas Zigmà Vaiðvilà, þinomà ðiaulietá, sàjûdininkà, iðvadino susipykusiu su protu. Beje, knygà net labai gerai perka, nors ten daug áþeidinëjimø. Að tik ironizuoju. [...] Bet negi pastebëjimas, jog senosios kapinës priðnerkðtos, tëra tik jûsø ironija? Ið tiesø jos man pasirodë netvarkingos. Kaip ir raðiau, ðiaulieèiai jose ir aplink jas gano multiveislinius ðunis, nors kapinëse ilsisi daug garbingø miesto þmoniø. Uþuot apëjæ aplink tvorà, þmonës jà geriau iðardo ir pasidaro tiesius kelius, negerbia mirusiøjø. Teko girdëti, jog dël vienos raðinio pastraipos ásiþeidë Ðiauliø dramos teatro direktorius. Ji skambëjo taip: Suþinojau, jog man lankantis Ðiauliuose miesto teatro aktorius kerëjo Anykðèiø ragana Sveta Smertjeva. Tik dabar supratau, kodël pirmàjà dienà stotyje pajutau mirties ðleikðtulá. Vien jau tos moters pavardë man asocijuojasi su mirtimi. O að, kaip minëjau, ieðkojau ávairiø simboliø savo áspûdþiams iðreikðti. Ið tiesø manau, jog tos raganos apsilankymas Ðiauliuose prastas reiðkinys. Juk vis dëlto tai juodoji magija... Komentaruose pasipiktinimai ir kritika Nors Eligijaus Railos straipsnis pasirodë ne nacionaliniame dienraðtyje, bet já ðiaulieèiai pastebëjo ir ávertino. Komentaro papraðëme toli graþu ne paèiø provincialiausiø (kad, neduokdie, vien dël provincialumo jie straipsnio nepalaikytø áþeidþianèiu) Ðiauliø veikëjø. Nijolë Saimininkienë, Ðiauliø filharmonijos direktorë. Dienoraðèio autoriø pavadino þmogumi, kurio vidus priðnerkðtas. Jei nuo vieðø pasisakymø jis paðvarëja, tegul, bet jei tas purvas jo viduje ir toliau auga, tada reikia þinoti, su kuo turime reikalà, sakë ji. [...] Kristina Èepukaitytë REKTORIUS GALI TAPTI PATRIO- TINËS SAVIGYNOS PRADININKU (Ðiauliø naujienos, , Nr. 255, p. 12) [...] Viskas, daugiau jo dëstyti nepriimsiu, perskaitæs laikraðtá pareiðkë Ðiauliø universiteto rektorius Vincas Laurutis. Mat E. Raila mûsø universiteto studentams dëstë Naujøjø amþiø istorijà. Ðiø metø kovà patirti docento áspûdþiai, vieðai iðspausdinti þurnale, sukëlë ðiaulieèiø ðviesuomenës nepasitenkinimà. Neþinia, kokie ið tiesø bus rektoriaus veiksmai, bet telefonu jis sakë: Kodël jis èia turëtø dëstyti, jei jam viskas nepatinka? Matyt, patriotiðkàjá rektoriø istorikas priskirtø prie provincialø, kurie nesupranta jo literatûriniø iðvedþiojimø. Mat E. Raila po interviu sakë, jog kritika apie jo raðiná tik sustiprina jo prastà áspûdá apie Ðiaulius. Vis dëlto ádomu, jog provincialu sostinës istorikas pavadintø ir mokslininkà, universiteto rektoriø, galø gale savo kolegà, taip pat dëstytojà. O uþ tokià negarbingà kritikà savo miesto ir asmenybës atþvilgiu V. Laurutis gali atsilyginti paprasèiausiu darbo sutarties nutraukimu. Rektorius tokiu atveju taptø lyg Ðiauliø ðviesuomenës atstovu, davusiu atkirtá arogantiðkajam istorikui. Panaðiai galëtø pasielgti ir kitø miestø þmonës, mat E. Railos plunksna panaðiu stiliumi kabino ne tik mûsø miestà. Tuomet istorikui beliktø jo mëgiamo E. T. A. Hofmano likimas uþ paðaipas ir ironijà bûti iðtremtam ið ðalies. Kristina Èepukaitytë NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 /

72 UÞSKLANDA / ATSKLANDA ATSTATYKIME DRAÈIULOS RÛMUS! Maþai þinomas XX a. fotografas Draèiulos rûmø vizija, akvarele spalvintas dagerotipas Gerieji þmonës, Palemono Draèiulos kûrybos mëgëjai! Visi matome, kad atëjo laikas iðleisti jo kûrybos rinktinæ, papildytà naujais, dar niekam neþinomais kûriniais Mûsø redakcija tæsia aukø rinkimo vajø Siøskite èekius, neðkite aukas á redakcijà, didesnes sumas galite pervesti á VðÁ Naujasis Þidinys-Aidai sàskaità Vilniaus banke Nr banko kodas 70440, nurodydami aukos paskirtá Mûsø tikslas ne milijonai, mûsø tikslas tik 5500 Lt Naujojo Þidinio-Aidø redakcija 648 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2003 / 11 12