281.pmd

Transkriptas

1 KRIKÐÈIONIØ BENDRIJOS TIKËJIMO ÞODIS DVISAVAITINIS LAIKRAÐTIS Iðeina du kartus per mënesá, ðeðtadieniais. Leidþiamas nuo 1997 m. sausio 9 d. Ðiame numeryje: Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. Kaina 2,90 Lt DARIUS ÐIRVYS Apie gerà tonà Ramunë Jasiulytë Esame gimæ paþinti Dievà...9 p. Paþintis su reformatø teologu, pedagogu, protestantiðkos sistematinës teologijos pradininku Pilypu Melanchtonu ir jo veikalo Apie sielà analizë John Stott Kristus ir Jo kryþius...10 p. Priedo tema bûti su Jëzumi Andrew Muray Kaip Kristus p. Richard J. Foster Panaðëjant á Kristø...5 p. David Wilkerson Ðie vyrai buvo su Jëzumi...6 p. Jei nors kiek esame susipaþinæ su muzikos abëcële ar bent kartais patys pamëginame ðá bei tà padainuoti, þinome, jog nepataikyti á tonà nëra gerai. Net jei mums patiems atrodo, kad dainuojame puikiai, ausylas klausytojas kaipmat susirauks, iðgirdæs traukiant ne tà gaidà ar melodijà atliekant neðvariai. Vieni á tonà nepataiko reèiau, kiti daþniau, bet yra ir tø, kurie nesidrovëdami traukia pro ðonà, kad aplinkiniams net ausys linksta. Pasirodo, kad tobulai ar bent jau padoriai intonuoti nëra lengva ne tik paprastiesiems, bet ir ðiuolaikinës estrados þvaigþdëms ypaè tai iðryðkëja, kai iðjungiama fonograma ir tenka dainuoti gyvai... Daugybë þmoniø susi- Pastoriau Giedriau, kaip vertinate ðiuo metu Floridoje vykstanèius Todo Bentley iðgydymø ir stebuklø tarnavimus, kuriuos kai kas laiko paskutiniø dienø prabudimo þenklais? Brolis ið Londono Su Todo Bentley tarnavimu esu sporadiðkai susipaþinæs ið internetiniø atsiliepimø. Susidaro vaizdas, kad vieni laiko já vieno didþiausiø prabudimø, apimsianèiø visà pasaulá, neðëju, kiti labai klastingu ir netikru pranaðu. Vieniems imponuoja iðgydymai, kurie vyksta jo tarnavimuose, kitus piktina jo kûnà iðraiþiusios tatuiruotës. Kaip ir Howardo Browno susirinkimuose, þmones apima nevaldomo juoko priepuoliai, kûno konvulsijos ir pan. Bentley apibûdinamas kaip labai storþieviðkas baikeris, praeityje kalëjæs uþ nepilnameèio iðþaginimà. Viename video jis pats pasakoja, kaip þmones, uþ kuriuos meldþiasi, taiko su menkais ar vidutiniais savo muzikiniais gebëjimais ir apsiriboja tik tam tikra auditorija, kuri kai kuriais atvejais gali susiaurëti tik iki vieno þmogaus, t.y. paties dainininko, renkasi savo gebëjimus atitinkantá muzikiná kûrinëlá, tinkamà laikà, o dar geriau labiau pamëgsta klausytis kitø. Jei muzikoje galime pasirinkti klausymàsi arba kà ir kaip mums dainuoti, tai savo elgesiu ar bendravimu to padaryti negalime, mat þodþiais ir veiksmais tam tikrus tonus skleidþiame nuolatos. Ádomu, kaip èia mums sekasi pataikyti á reikiamà tonà? Ar visada tai pavyksta ir kà daryti, kad vis geriau intonuotume? Pasvarstykime apie tai, ieðkodami dermës ir sàskambio Dievo þodþio, su jis kartais spardo (baikerio aulais), vaikðto per juos, dusina ir pan. Po kiekvieno tokio veiksmo neva ávyksta stebuklas. Labai nebibliðkai skamba Bentley pasisakymai apie angelà (ar angelus), teikiantá jam antgamtines galias; vienas ið jø, girdi, veikë Branhamo tarnavime. Bentley dvasiniais tëvais ávardijami Bobas Jones ir Paulas Cainas (abu turëjo rimtø moraliniø problemø). Asmeniðkai man (tai, be abejonës, labai subjektyvi ir galbût maþai pagrásta nuomonë) Todo Bentley tarnavimas panaðëja á ne vienà krikðèioniðkos mados ðûksná, kuriam pasiduoda nebrandûs krikðèionys. Tokie nauji vëjai (beje, Bentley ávardina savo tarnystæ kaip pasikeitimø vëjai ) neleidþia Dievo vaikams ásitvirtinti Kristuje, bet þadina klaidingus didesnio patepimo lûkesèius. Manau, kad Paulius Laiðke efezieèiams apibûdina bûtent tokias situacijas, pasakydamas, kad ðie kuriuo verta derinti savo gyvenimà, perspektyvoje. Bijokite Dievo Koks krikðèionio gyvenimo bûdas, arba tonas, nerëþia Dievo ausies? Man atrodo, kad pirmame savo laiðke apaðtalas Petras taikliai apibrëþia krikðèioniðkos etikos esmæ: Gerbkite visus, mylëkite brolijà, bijokite Dievo, gerbkite karaliø (1 Pt KLAUSIAME PASTORIAUS vëjai yra apgaulingi ir veda á paklydimà (Ef 4, 13-14). Per beveik 20 pastoracinës tarnystës metø man teko stebëti ne vienà toká reiðkiná. Tuo metu tai bûna naujausia prekë krikðèioniðkoje rinkoje, kurià ieðkantys Dievo jëgos, taèiau nebrandûs krikðèionys noriai perka. Kiekvienà toká naujà prabudimà lydi iðskirtinumo aureolë, kuri neiðvengiamai skaldo Kristaus kûnà. Drástantys dvejoti prabudimo dieviðka kilme tuojau pat apðaukiami fariziejais, mirusiais Ástatymo raidës neðëjais, atkritusiais ir pan. Norint dalyvauti prabudime, reikia pamirðti kritiná màstymà, nes jis neva trukdo priimti patepimà. Po tokia logika slepiasi manipuliacija, kuriai pats to nesuprasdamas pasiduoda ne vienas tikintysis ir net iðtisos bendruomenës. Visi mes norime Dievo jëgos, trokðtame bûti panaðûs á Jëzø Kristø ir apaðtalus, daranèius stebuklus. Visi mes labiausiai bijome tapti fariziejais ir 2,17). Gilindamiesi á ðá lakoniðkà paliepimà, galime suprasti, kokio mûsø elgesio ir dvasios nusistatymo tikisi Vieðpats. Jei krikðèioniðkà etikà palygintume su namu, koks ið ðioje eilutëje iðvardintø keturiø imperatyvø (paliepimø) bûtø kaip pamatas? Manau, kad dievotas gyvenimas prasideda ir yra ugdomas Dievo baime. Tai patvirtina tiek Nukelta á 2 p. Raðto aiðkintojais iðoriðkai religingais, taèiau viduje supuvusiais. Kai kas nors pradeda teigti, jog stebuklai vyksta tik tame tarnavime ir tik tam tikroje vietoje, mes bijome nuteisti Dievo pateptàjá. Taip ir esame ápainiojami á prabudimà. Man didþiausià nerimà kelia ne tatuiruotas Bentley kûnas nors daugelis jo tatuiruotëse áþvelgia sàsajà su okultizmu ir spiritizmu bet perdëm didelis þenklø ir stebuklø akcentavimas. Ne þenklai ir stebuklai, bet meilë yra Kristaus mokinio þenklas. Ne Dvasios dovanos, bet vaisiai þenklina krikðèioniðkà dvasingumà. Bentley tarnavimuose ir tai pabrëþia ne vienas praktiðkai nëra skelbiamas Dievo þodis. Pagalvokime apie apaðtalà Pauliø. Kokie dideli stebuklai já lydëjo. Taèiau savo laiðkuose, kurie sudaro beveik treèdalá Naujojo Testamento, jis akcentuoja visai kà kità. Paulius dësto Evangelijà ir atskleidþia, Nukelta á 3 p.

2 2 Dvasia ir þodis Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. Atkelta ið 1 p. Apie gerà tonà aptariamos eilutës kontekstas, kuriame apaðtalas kreipiasi á tikinèiuosius kaip á ðio pasaulio sveèius ir ateivius, ragindamas susilaikyti nuo geiduliø, kurie kovoja prieð sielà (1 Pt 2, 11), nes <...> Vieðpaties baimë padeda iðvengti pikto (Pat 16, 6), tiek priminimas Laiðke hebrajams Jau mûsø kûno tëvai bausdavo, ir mes juos gerbëme. Tad ar nebûsime dar klusnesni dvasiø Tëvui, kad gyventume? (Hbr 12, 9). Klusnumas Kristui kyla ið pagarbaus santykio á dangiðkàjá Tëvà (Dievo baimës). Kita vertus, manau, kad èia nekalbama apie aklà, fanatiðkà paklusnumà, bet apie iðmintingà Dievo vaikø gyvenimà, nes Vieðpaties baimë yra iðminties pradþia < > bet kvailiai niekina iðmintá ir pamokymus (Pat 1, 7). Apie tokio pobûdþio kvailystæ taip pat uþsimena ir apaðtalas Petras, primindamas, kad menka garbë, jei jûs kantrûs, kai esate plakami uþ nusikaltimus (1 Pt 2, 20) labai tikëtina, kad tiek tuomet, tiek dabar krikðèionys kai kada kenèia visai ne dël Kristaus, o dël to, kad elgiasi kvailai. Kaip paaiðkintume faktà, kad ðiandien Lietuvos ákalinimo ástaigose galime sutikti broliø Kristuje ið skirtingø denominacijø, kurie ten pateko dël savo paèiø kvailumo (ðvelniai pasakyta!), t.y. jau bûdami krikðèionys? O kas suskaièiuos kiek yra kvailø krikðèioniø (atleiskite uþ iðsireiðkimà), kurie nepateko á kalëjimus, taèiau dël savo paèiø kaltës, o ne dël Kristaus, turi kentëti darbe, ðeimyniniame gyvenime ar baþnyèioje? Kas nors pasakys, kad dël to kalta baþnyèia, mokymas ar pastorius, neiðmokæs kai kuriø þmoniø teisingai gyventi... Taèiau tada lieka neaiðku, koks angelas ið dangaus iðmokë iðmintingai elgtis likusius? Manau, kad labai daþnai gyvenimo kokybæ nulemia ne iðklausytø pamokslø skaièius, bet tai, kiek tikinèio ðirdyje yra vietos Dievo baimei, kuri sulaiko nuo pikto ir gelbsti nuo nuodëmës kvailystës kaip Juozapà, kuris negalëjo padaryti piktadarystës ir nusidëti prieð Dievà (Pr 39, 7-12). Dievobaimingas þmogus supranta, kad nuodëmës ne tik atleidþiamos, bet ir turi savo skaudþias pasekmes, atidþiau paþvelgæ á save, jø pëdsakus galime pastebëti kiekvienas. Tad jei, boksininkø kalba kalbant, jau praleidome vienà smûgá á ðonà, kam dar gauti ir á þandikaulá? Verèiau te Vieðpaties baimë teikia mums gyvenimà! (Pat 19, 23) Mylëkite brolijà Nuo Dievo baimës, duodanèios tobulà tonà visam krikðèioniðkam gyvenimui, eikime prie santykiø baþnyèioje. Nenuostabu, kad apaðtalo Petro raginimas mylëti brolijà atsikartoja ir nuskamba unisonu su mûsø Vieðpaties ásakymu: Að jums duodu naujà ásakymà, kad jûs vienas kità mylëtumëte: kaip Að jus pamilau, kad ir jûs mylëtumëte vienas kità (Jn 13, 34). Kai J. Stotto paklausë, kuris baþnyèios gyvenimo aspektas labiausiai já neramina, jis atsakë: Pagrindinis mano rûpestis dël bet kurios baþnyèios kad daþnai neatspindime to, apie kà kalbame. Garsiai kalbame apie Kristø, taèiau tarp mûsø þodþiø ir veiksmø daþnai yra neatitikimas. Vienas ið didþiausiø disonansø yra tai, kad ið visø þmoniø bene daugiausiai kalbame apie meilæ, taèiau vienas kito deramai taip ir nesugebame mylëti, o toks dainavimas pro ðonà, be abejonës, rëþia Dievui ausá. Kodël taip svarbu mylëti tikëjimo brolius ir seseris? Kaip taikliai yra pastebëjæs B. Pascalis, visa, kas pasaulyje yra regima, nerodo nei visiðko dievybës nebuvimo, nei jos akivaizdumo, bet rodo besislepianèio Dievo esatá, o tai reiðkia, kad Dievo niekas niekuomet nëra matæs (1 Jn 4,12). Dievo nematomumas yra didelë problema: Senojo Testamento tautos tyèiojosi ið Izraelio, kad jo Dievas nematomas ir neapèiuopiamas, o ðiandien mokslas ragina netikëti tuo, ko negalima empiriðkai iðtyrinëti. Kaip iðspæsti ðià problemà, jei Dievo Sûnus, apreiðkiantis Tëvà, gyveno þemëje prieð 2000 metø, o þmonës ðiandien nori bent kaþkà pamatyti, pajausti, kad galëtø átikëti. Bet juk kartà tapæs regimu per Kristø, dabar Dievas siekia pasirodyti pasauliui per krikðèionis, kai jie myli vieni kitus, nes pasakyta: Ið to visi paþins, kad esate mano mokiniai, jei mylësite vieni kitus (Jn 13, 35); <...> Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilë mumyse tobula tampa (1 Jn 4, 12). Kitaip tariant, norëdama skelbti meilës Evangelijà, vietinë baþnyèia pati turi tapti meilës bendruomene. Bilio Greimo Evangelistinës asociacijos veikla puikiai iliustruoja kaip meilë brolijai susijusi su Evangelijos skelbimu. Nors, kaip teigia jos tarnautojai, ir bûdama pajëgi masines evangelizacijas vykdyti be vietiniø baþnyèiø pagalbos, savarankiðkai, ði asociacija atlieka milþiniðkà ir, kartais atrodo, neámanomà darbà, paþadindama ir suvienydama skirtingas tam tikros ðalies ar regiono baþnyèias Evangelijos skelbimui. Pasitaiko, jog ne visada Evangelija yra skelbiama taip, kaip bûna numatyta, t.y. deðimttûkstantinei miniai vienoje ar kitoje ðalyje, taèiau milþiniðkas, daugiau nei metus vykæs parengiamasis vienijimo darbas su skirtingomis baþnyèiomis nelieka bevaisis: krikðèionys pamilsta vieni kitus, Evangelija suranda kitoká, paprastesná liudijimà ir nesustabdomai skinasi sau kelià. Gerbkite visus Jei krikðèionys dar turi vilties susitarti, laikydamiesi esminiuose dalykuose vienybës, neesminiuose laisvës, o visuose kituose meilës (arba Kristaus), kaip mums elgtis, kai susiduriame su nekrikðèionimis ir dël esminiø dalykø mûsø nuomonës akivaizdþiai iðsiskiria? Ir ankstyvojoje baþnyèioje ðis klausimas buvo labai aktualus, nes krikðèioniðkas tikëjimas turëjo skintis kelià prieðiðkame Kristui pasaulyje. Todël 1 Pt 2,12 sakoma: Jûsø elgesys tarp pagoniø tebûna kilnus, kad jie uþ tai, uþ kà ðmeiþia jus kaip piktadarius, pamatæ jûsø gerus darbus, imtø ðlovinti Dievà aplankymo dienà, o 1 Pt 2,17 prasideda nuo gero tono apibrëþimo santykiuose su neturinèiais tikëjimo þmonëmis gerbkite visus. Ir apaðtalas Paulius moko, koks turëtø bûti tikinèiøjø santykis á kitus þmones: Niekam neatmokëkite piktu uþ pikta, rûpinkitës tuo, kas dora visø þmoniø akyse. Kiek ámanoma ir kiek nuo jûsø priklauso, gyvenkite taikingai su visais þmonëmis... (Rom 12,17); Elkitës protingai su paðaliniais, iðnaudodami laikà. Jûsø kalba visuomet tebûna maloni ir druska pasûdyta, kad sugebëtumëte kiekvienam atsakyti (Kol 4, 4-6). Ðios Biblijos eilutës skatina susimàstyti: kiek ir kaip krikðèionis turëtø bûti tolerantiðkas? Nors nemaþai tikinèiøjø átariai þiûri á tolerancijà, negalime ignoruoti fakto, jog gyvename pliuralistinëje visuomenëje, kurioje vyrauja tikëjimø ávairovë, o tolerancija tampa viena svarbiausiø ðio laikmeèio vertybiø. Pliuralizmas jau tapo dominuojanèia ideologija, o mëginimai atversti kità á savo tikëjimà, susilaukia vis didesnio pasiprieðinimo, tad krikðèionys turi ðá bei tà iðmanyti, kà verta toleruoti, o kà ne. Tolerancija (lot. tolerare iðkæsti, pakelti) reiðkia pakantumà ir tam tikrà pagarbà kitaip màstanèiam, nors ir nebûtinai pritariant jo nuomonei. Tolerancijà galima skirstyti á dvi rûðis: formaliàjà, kai yra pakenèiama kito nuomonë ar religija, nors ir nepritariama jos turiniui, ir turinio tolerancijà, kai esama didesnio ar maþesnio pritarimo kitø þmoniø nuomonei ar religijai. J. Stottas formaliàjà tolerancijà dar skirsto á teisinæ ir socialinæ. Pirmàjà reikëtø suprasti kaip kovà uþ lygias teises prieð ástatymà visoms etninëms ir religinëms maþumoms ir, anot J. Stotto, krikðèionys turëtø bûti pirmose ðios kovos gretose. Antroji, socialinë tolerancija, yra suprantama kaip susidraugavimas su kità tikëjimà iðpaþástanèiais þmonëmis, nes jie yra Dievo kûriniai, sukurti pagal Jo atvaizdà. Turinio tolerancijà, kai pritariama kitokiems ásitikinimams, J. Stottas vadina intelektualiàja tolerancija. Tai reiðkia turëti tokias paèias paþiûras ir bûti tokiam atviram, kad priimtum visas nuomones ir në vienos neatmestum. Toks màstymas yra madingas, taèiau silpnas, pavirðutiniðkas ir ydingas, nes tolerancija negali bûti sulyginta su abejingumu, nesusigaudymu realybëje ar reliatyvizmu, abejojanèiu visomis tiesomis pakantumas kito þmogaus nuomonei reikalauja asmeninës pozicijos. Diskusijos dël tiesos yra neiðvengiamos ir ásitikinimus turi net patys tolerantiðkiausi ir su viskuo sutinkantys, o jø pretenzijos á tiesà, pavyzdþiui, kad tiesos nëra arba jos neámanoma rasti, yra tiek pat ginèytinos kaip ir ásitikinusio religijos ðalininko. Turinio tolerancija eliminuoja skirtumus tarp nuomoniø taip, kad jø nebeámanoma praktikuoti neatsisakant savo tiesos, ir kuria sinkretizmà, pagal kurá visos religijos (judaizmas, krikðèionybë ir islamas), kelianèios reikalavimus visiems þmonëms yra netolerantiðkos, suprask, neprogresyvios ir atgyvenusios. Tiesa, kad Biblijos Dievas nepripaþásta jokios turinio tolerancijos kitø religijø ir jokiø kitø dievø ðalia savæs (Ið 20, 2-5), o Dievo þodis yra absoliutus vertinimo matas mokymui ir gyvenimui (su iðimtimis, kai Biblija nekalba tam tikrais klausimais arba kalba neaiðkiai). Kita vertus, Dievas reikalavo ið izraelitø praktikuoti formaliàjà tolerancijà. Nors stabmeldystë buvo uþdrausta, izraelitai privalëjo uþtikrinti kitø tautø ir religijø atstovams tam tikras socialines garantijas, jø negalima buvo þudyti ar versti laikytis þydiðkø apeigø (þr. Ást 10, 12-19). Naujasis Testamentas patvirtina toká poþiûrá: Jëzus Kristus yra vienintelis kelias pas Dievà (Jn 14, 15) ir nëra duota jokio kito vardo, kuriuo bûtume iðgelbëti (Apd 4, 12), taèiau taip pat moko ir pagarbaus tono ir formalaus tolerantiðkumo kitaip màstanèiø atþvilgiu (þr. Rom 12, 18; Apd 19, 37). Gerbkite karaliø Paliepimas gerbti karaliø (1 Pt 2,17), be abejo, yra tiesiogiai susijæs su krikðèioniø santykiu á valdþià. Kaip pirmo, taip ir dvideðimt pirmo amþiaus krikðèionims tenka susiderinti su Dievo þodþio kamertonu, duodanèiu teisingà tonà santykiams su valdþia. Jei anuomet pagarbà karaliui galëjo menkinti jo despotiðkumas ir þiaurûs krikðèioniø persekiojimai, tai ðiandien perdëtai humanistinis ir sekuliarizuotas poþiûris á valdþios institucijas. Demokratija, kurià kaþkas taikliai pavadino maþiausiai bloga valdymo sistema, kurià kada nors yra iðradusi þmonija, remiasi laisvais, demokratiðkais rinkimais. Tai reiðkia, kad valdþià renka þmonës, o po to jà kontroliuoja, priþiûri, kaip iðrinktieji tvarkosi su jiems patikëta atsakomybe. Kritikuoti demokratiðkai iðrinktà valdþià ne tik galima, bet net privaloma, taèiau kritika neturëtø virsti (ypaè tarp krikðèioniø) á valdþios niekinimà ar ciniðkà poþiûrá á valdininkus. Deja, taip atsitinka, nes þmoniø iðrinkta valdþia atrodo tokia þemiðka, þmogiðka ir netekusi savo Dieviðkø kredencialø, nors aukðti valdþios pareigûnai Lietuvoje vis dar prisiekia ir priesaikos pabaigoje praðo (beje, ne visi) savo tarnystei Dievo pagalbos. Kad ir kà sakytø netikintys, krikðèionys tiki, jog kiekviena valdþia, net ir þmoniø iðrinkta, ateina ið Dievo (Rom 13,1), todël be visos kritikos jai dera ir atitinkama pagarba, kylanti ið Dievo baimës. Net per paèià blogiausià valdþià Dievas gali ágyvendinti tik Jam iki galo suprantamus sumanymus tuo galime neabejoti, jei nepaliaujame atlikinëti praðymø, maldø, uþtarimø ir dëkojimø uþ visus þmones, uþ karalius bei visus valdininkus, kad tyliai ir ramiai gyventume visokeriopai dievotà ir kilnø gyvenimà (1 Tim 2,1-2). Apibendrinimas bûtø toks: Dievo baimë duoda gerà tonà mûsø dvasiniam gyvenimui, tad turime jos nepaliaujamai mokytis ir ieðkoti. Tik tada galësime geriau suderinti savo nuostatas ir elgesá su krikðèionimis (brolija) bei be kompromisø Dievo þodþio atþvilgiu iðlaikysime pagarbø santyká á kitaip màstanèius bei maldingai puoselësime kritiðkà, bet pagarbø santyká á valdþios institucijas, nes nëra valdþios, kuri nebûtø atëjusi ið Dievo. Taigi gerbkime visus, mylëkime brolijà, bijokime Dievo ir gerbkime karaliø.

3 Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. Dvasia ir þodis 3 Atkelta ið 1 p. KLAUSIAME PASTORIAUS jog jos esmë slypi ne iðoriniuose dalykuose, bet Kristaus kryþiuje, mokanèiame nuolankumo, romumo ir susivaldymo. Pastarosios savybës nieko bendro neturi su pateptais dusinimais, pateptais spardymais, pateptais pasikratymais ir t. t. Turime saugotis, kad negesintume Dvasios, neniekintume pranaðavimø, taèiau turime teisæ viskà iðtirti, o pranaðø þodþius apsvarstyti (1 Tes 5, 21; 1 Kor 14, 29). Gero laikytis, o bloga atmesti. Pastorius Giedrius Saulytis Kà manote apie hipnozæ ir jos poveiká þmogui? Kà apie tai kalba Ðventasis Raðtas? Hipnoze siekiama apeiti þmogaus sàmonæ ir ávesti já á transo bûsenà, uþprogramuoti jo pasàmonæ, kuri vëliau, neva, paveiktø tas gyvenimo sferas, dël kuriø jis skundësi ateidamas á hipnozës seansà. Taèiau toks gyvenimo problemø (virðsvorio maþinimas, iðvadavimas ið þalingø áproèiø, santykiø atstatymas, iðlaisvinimas ið ávairiø baimiø, depresijos, nevisavertiðkumo jausmo, nuteikimas besàlyginei sëkmei ir t.t.), sprendimo bûdas nëra Dievo numatytas kelias. Dievas nori, kad gyvenimo iððûkius þmogus áveiktø valingai, Dievo þodþio tiesos pamokytas ir Dievo Dvasiai padedant sàmoningai darytø atitinkamus pasirinkimus. Apaðtalas Paulius ragina sàmoningai paðvæsti gyvenimà Dievui ir, Dievo valios paþinimu atnaujinus protà, pakeisti savo gyvenimo bûdà (Rom 12, 1-2). Ðventasis Raðtas kvieèia þmogø atgailaujanèia ðirdimi ateiti pas Dievà, kaip vienintelá Gelbëtojà, kuris vienas gali deramai atstatyti þmogø tiesoje. Taèiau susidûræs su bëdomis, ne vienas þmogus ieðko pagalbos kitur, pasitelkiama ir hipnozë. Hipnozës metu þmogus bando primesti kitam þmogiðkai suvokiamà sëkmæ ir laimæ. Tokia praktika, pasak kunigo, psichologo ir religijotyrininko Arûno Peðkaièio, priskirtina net prie okultiniø reiðkiniø: Hipnozë ið esmës yra valios paralyþius. Þmogus atsiduoda kito valiai. Ir ne tik valiai! Hipnotizuojantysis susilieèia su kito þmogaus pasàmone, pasàmoniniais kompleksais. Vienas þmogus valdo kità. Tai yra absoliuèios galios principo panaudojimas. Todël hipnozë yra vienas ið okultizmo reiðkiniø. Jos pagrindas átaiga. Áteigti tai, ko noriu að, toks psichokultø tikslas. Kaip to pasiekiama? Ogi labai paprastai tvirtinama, kad ðia sistema pasinaudojusiam þmogui viskas seksis. Taèiau þinant tokios praktikos prigimtá, tikëtis sëkmës yra naivu nusivylimas ið anksto uþprogramuotas. Nors aptardami ðios praktikos istorijà hipnozës ðalininkai bando jos apraiðkø áþvelgti ir Ðventajame Raðte, (pavyzdþiui, kai Dievas uþmigdë Adomà ir ið jo ðonkaulio sukûrë Ievà, ar kai izraelitai, prieð palikdami Egipto kraðtà, praðë egiptieèiø auksiniø ir sidabriniø daiktø), taèiau tai yra tiesiog ðaliðka interpretacija. Tiesiogiai apie hipnozës reiðkiná Raðtas nekalba, o okultinæ praktikà draudþia: Nebus tarp jûsø tokiø, kurie leistø savo sûnø ar dukterá per ugná, nei ateities spëjëjø, nei þenklø aiðkintojø, nei kerëtojø, nei burtininkø, nei þavëtojø, nei mirusiøjø dvasiø iððaukëjø, nei þyniø, nei raganiø. Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurëjimas Vieðpaèiui, ir uþ tokias bjaurystes Jis iðnaikins tas tautas, prieð tau uþimant kraðtà. Bûk tobulas prieð Vieðpatá, savo Dievà (Ást 18, 10-13). Pastorius Mindaugas Sakalauskas Noriu paklausti: jei þmogaus gyvenimas nenusisekë, t.y. jei jam nesisekë nei darbe, nei asmeniniame gyvenime, negi toks nevykæs gyvenimas jam buvo suplanuotas Dievo? Ar toks jo likimas? Kaip Jûs manote, ar kiekvienas þmogus turi jam skirtà likimà, ar vis dëlto þmogaus gyvenimo kokybæ lemia jo gyvenimo bûdas ir pasirinkimai? Rebeka Jeigu kartais tas nenusisekusá gyvenimà gyvenantis þmogus esate Jûs, labai noriu Jus padràsinti ir paguosti, kad net ir paèioje juodþiausioje gyvenimo naktyje visada esama gal ir sunkiau áþvelgiamø, bet palaimingø ðviesos þiburëliø. Mes, þmonës, esame linkæ gyvenimà vertinti iðimtinai kraðtutinai juoda arba balta. Taèiau gyvenimas yra margas, jame daug ávairiø spalvø. Net jei dominuotø niûri pilka spalva, visgi kur nors visai ðalia bûtinai bus ir ðirdá ðildanèiø spalvø. Atidþiai apsidairykite... Ðtai, tarkime, Noomë, viena ið Biblijoje esanèios Rutos knygos veikëjø, po keliolikos metø tremties pagoniðkame Moabo kraðte, á savo gimtinæ gráþta palaidojusi savo vyrà bei du suaugusius sûnus, ir tà gyvenimo tarpsná pagrástai vadina apkartusiu. Taèiau net ir tokioj gedulo apgaubtoj tikrovëj esama malonës ið Moabo drauge su Noome gráþusi, atsidavusiai jà mylinti marti Ruta, apie kurià sakoma, jog ji yra didesnis palaiminimas anytai nei bûtø septyni sûnûs (Rut 4, 15). Anuomet Izraelyje ðeimai turëti septynis sûnus reiðkë turëti palaiminimo pilnatvæ. Tad mielaðirdinga marti Noomei buvo tas ðviesos þiburëlis nepavydëtinai tamsioje jos naktyje. Reiktø pasakyti, kad neretai gyvenimu nusiviliama, kai jis neatitinka mums ið ðalies primestø laimingo, sëkmingo gyvenimo stereotipø, kai þiûrime á já turëdami tam tikrø supratimø. Taèiau kas gali pasakyti, koks yra sëkmingas ar nesëkmingas gyvenimas? Kartà vienas benamis, kuris duonos ieðkodavo ðiukðliø konteineriuose, man prisipaþino esàs laimingas. Ir að tikiu, kad jis gali bûti laimingesnis uþ daugelá þmoniø, kurie sëkmingà gyvenimà ásivaizduoja, tarkime, kaip prabangià buitá. Kà reiðkia sëkmingai ar nesëkmingai dirbti? Galbût darbdavys pasakë, kad esate nesëkminga, nes neatitikote jo supratimø, kaip turëtø dirbti sëkmingas darbuotojas? Bet tai dar nieko nepasako apie jûsø sugebëjimus sëkmingai dirbti. Toli graþu ne visada tikroji sëkmë ir laimë yra matoma plika akimi ir leidþiasi pamatuojama iðoriðkai. Ðtai kad ir Jëzaus gyvenimas, ypaè jo pabaiga, atrodë kaip nevykëlio ir pralaimëtojo, taèiau tai buvo palaiminèiausiai nugyventas gyvenimas. Tad iðankstiniai supratimai gali pakiðti kojà mums vertinant tiek savo, tiek kitø gyvenimus. Manau, jog esame sëkmingi ir laimingi tiek, kiek gyvename ieðkodami Dievo valios, paklusdami Jam. Na ðtai ir priëjome prie lemties pasirinkimo klausimo. Dievo þodis teigia, kad kurdamas þmogø Dievas numato jam ir likimà: skiria atlikti atitinkamà vaidmená þemëje, suteikia reikalingus sugebëjimus (Pr 2, 15; Ps 139, 13-16; Fil 2, 13). Dera pasakyti ir tai, kad Dievas nekuria nelaimingø gyvenimø, ið Jo rankos ateina tai, kas gera, taèiau ne pagal þmoniø supratimà, nes daþnai mes patys neþinome, kas mums bus geriau (Rom 12, 2; Jok 1, 17). Taèiau ámanoma, kad þmogus, kaip ir pirmasis þmogus Adomas, nutars gyventi nepriklausydamas nuo Dievo, neklausydamas Jo patarimo, todël ims raðkyti karèius savo maiðtingo gyvenimo vaisius. Dievas leidþia mums rinktis palaiminimà ar prakeikimà, Jo valià arba savàjà, taèiau perspëja ir apie skirtingas tø pasirinkimø pasekmes (Ást 30, 19; 28 sk.). Jei kartais savo gyvenimo kartumà sietumëte (pasikartosiu jei klausiate savo vardu) su bedieviðku gyvenimu, manytumëte, kad tai Jo valios nepaisymo pasekmë, bet net ir tuomet ne viskas prarasta. Kviesèiau nuoðirdþiai gailëtis prieð Dievà, atsipraðyti Jo uþ netikëjimà, tapti uolia Jo mokine bei maldauti, kad Jis siøstø atgaivos lietø ten, kur ðiandien sausra. Daug Vieðpaties Jëzaus Kristaus malonës jums! Pastorius Mindaugas Sakalauskas Noriu paklausti: Kaip krikðèionybë vertina matematikà, fizikà, biologijà ir pan.? Juk ðie mokslai neigia Dievà! Að pats tikiu Dievà ir giliai ðirdyje manau, kad tie mokslai velnio pramanas. Juk jei tiki Dievà, ið tikrøjø neigi mokslà! Karolis, 16 metø Karoli, akivaizdu, jog iðgyveni konfliktà tarp mokslo ir tikëjimo, prasidëjusá dar Ðvietimo epochoje, daugiau nei prieð 200 metø, kai ðalia religijos iðkilo mokslas. Taèiau nuo XX a. treèiojo deðimtmeèio, paspartëjus mokslo istorijos studijoms, krikðèionybës ir mokslo santykis radikaliai pasikeitë. Prieðiðkumas ëmë akivaizdþiai maþëti. Krikðèionybë, uþuot buvusi varþove, buvo pastebëta kaip ta, kuri prisidëjo prie mokslo iðkilimo. Pavyzdþiui, Johanas Kepleris ( ), garsus vokieèiø astronomas ir matematikas, suformulavæs Keplerio dësnius, kuriais remdamasis Niutonas atrado gravitacijos dësná, manë, kad Dievas paðaukë já suprasti ir kuo nuodugniau iðtyrinëti Dievo rankø darbus kûrinijà. Ðito jis ir siekë visà savo, kaip mokslininko, gyvenimà. Suvokdamas gamtos tvarkà, krikðèionis ne tolsta nuo Dievo, bet ðlovina jos Kûrëjà. Ðiek tiek mokslo paragavæs þmogus nutolsta nuo Dievo, o tikras mokslininkas prie Jo artëja, manë Luisas Pasteras ( ), prancûzø mikrobiologas ir chemikas. Tad XX a. krikðèionybës, kaip ásivaizduojamos mokslo prieðës, paveikslas ëmë nykti. Deja, tenka pastebëti, kad átampos tarp tikëjimo ir mokslo vis dar pasitaiko prieð mokslà nusiteikusiø krikðèioniø bei ateistiðkai màstanèiø mokslininkø ratuose. Pirmieji atmeta mokslà kaip velniðkà, ir pasilieka tik prie tikëjimo. Antrieji paniekina tikëjimà kaip prietaringumà, bet iðaukðtina mokslà ir iðkelia já á aukðtybes. Abu ðie kraðtutinumai yra radikaliai prieðingos pozicijos, kurioms trûksta biblinio balanso. Mokslas be tikëjimo linksta á stabmeldystæ, tuðèià arogancijà ir etikos normø praradimà, o tikëjimas be mokslo krypsta á tamsuoliðkumà, prietaringumà, proto stagnacijà ir religiná iðdidumà. Biblija skatina krikðèionio paþinimà keliose srityse: paþinti Dievà (Jn 17, 3; 1 Pt 3, 18), paþinti save bei savo artimà (1 Tim 4, 16; Mt 22, 39), paþinti bei priþiûrëti Dievo kûrinijà (Ps 8, 3-9; 92, 4-6). Dievà paþinti galime per apreiðkimà, kai Sûnus apreiðkia Tëvà, per Ðventàjá Raðtà, kai Ðventoji Dvasia apreiðkia tiesà apie Dievà, ir stebëdami kûrinijà. Ðá paþinimà apima teologija. Paþinti save ir kitus þmones mums padeda Biblija, bet taip pat ir psichologijos, sociologijos, istorijos, antropologijos ir kiti mokslai. Gamtà paþinti mums padeda tikslieji mokslai (fizika, biologija, matematika, astronomija ir kt.), o Biblija moko gërëtis kûrinija, rûpintis ir priþiûrëti jà. Tad bûdami krikðèionimis mokslà galime suprasti kaip Dievo duotà paþinimo bûdà tirti mus supantá gamtos makro ir mikropasaulá bei ðlovinti Dievo visagalybæ. Kita vertus, svarbu suvokti, kad Biblija nëra ir niekada nebuvo mokslo vadovëlis. Todël joje ieðkoti mokslo pagrindø nevertëtø, kaip ir fizikos vadovëlyje teologijos. Ðventasis Raðtas tai dvasinë knyga, sudedanti tikëjimo ir dorovës pagrindus, parodanti kiekvienam, kaip gyventi su Dievu, þmonëmis bei Dievo kûrinija. Linkiu, Karoli, neskubëti suprieðinti tikëjimo ir mokslo, bet verèiau gilintis á abi sritis, atrandant biblinæ pusiausvyrà. Telaimina Vieðpats! Pastorë Anþelika Krikðtaponienë

4 4 Naujienos Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. ÞINIOS IÐ SVETUR (Ne)dieviðkas verslas Kiekviename laikmetyje egzistuoja svarbiausia institucija visos visuomenës vedlë. Viduramþiais tai buvo baþnyèia, XIX a. vyriausybë, XXI a. verslas. Anita Roddick, Bodyshop (tarptautinio prekybos kûno prieþiûros priemonëmis tinklo) ákûrëja, tvirtina: Manau, visi sutiks, jog ðiandien visuomenëje dominuoja verslas. Jis lankstesnis, kûrybingesnis, labiau prisitaikantis, efektyvesnis bei turintis daugiau iðtekliø nei daugelis vyriausybiø... Taigi kalbëdami apie átakingiausià institucijà, galime pamirðti baþnyèià bei politikus nëra átakingesnës jëgos nei verslas. Jo átaka didëja dar ir todël, kad verslas bando imtis ir moralinio visuomenës vedlio pareigø. Galbût Roddick kiek per stipriai pabrëþë verslo reikðmingumà, visgi nëra abejoniø, kad vakarietiðkoje visuomenëje verslo interesai turi didþiulæ átakà beveik kiekvienam visuomenës raidos aspektui, jie nulemia svarbiausias moksliniø tyrimø sritis, ðvietimo kryptis, migracijos bei transporto politikà, nemaþà dalá þiniasklaidos produktø, be to, verslo interesai þiniasklaidos priemonëse sparèiai didëja, augant atskirø priemoniø populiarumui. Vis dëlto iki ðiol verslo, ypaè stambiausiojo, ávaizdis baþnyèioje yra neigiamas, jam nesimpatizuoja ir didþioji visuomenës dalis. Pelnas daþnai laikomas blogybe, o kapitalizmas vargðø iðnaudojimo priemone, kuri taip pat terðia aplinkà bei griauna darnø visuomenës vystymàsi bei praþudo sielas. Argi bloga terpë krikðèionims bûti druska, ðviesa bei raugu? Ið tiesø verslas labai svarbus visuomenës gerovei. Kaip kitaip galëtume þmones pamaitinti, aprûpinti bûstu, suteikti iðsilavinimà verslas sukaupia lëðas ðiems svarbiems tikslams pasiekti. Negalima pamirðti verslo reikðmingumo, jei siekiame pasaulio gerovës ir jei, Jeremijo þodþiais sakant, meldþiame klestëjimo miestui bei þmonëms: Siekite gerovës miestui, á kurá jus iðtrëmiau, melskitës uþ já, nes jo gerovëje ir jûs turësite ramybæ (Jer 29, 7). Verslas tai darbo vieta. O sugebëjimas dirbti þmogui duotas, kad patenkintø jo poreikius, skatintø proto, kûno, sielos ir dvasios paþangà, padëtø panaudoti þemës turtus ir suteiktø naudà þmonëms (Pr 2, 15). Ir visa tai Dievo ðlovei. Verslas, kaip ir kitas darbas, gali bûti vienu ið Dievo árankiø, kuriuo Jis naudojasi, kurdamas pagrindà þmonijos gerovei. Ðià gerovæ turëjo Adomas ir Ieva (Pr 1 sk.) gy- vendami pasaulyje iki nuopuolio: jie patyrë pasitenkinimà, taikà, ramybæ bei buvo pakankamai aprûpinti. Taigi verslas egzistuoja tam, kad teiktø gërybes bei paslaugas, reikalingas þmogaus gyvenimui praturtinti, ir taip bûtø ávykdyta Dievo valia. Neámanoma kovoti su skurdu, nesukaupiant gërybiø. Skurstantiems reikia ne iðmaldos, o darbo vietø. Visame pasaulyje nevyriausybinës organizacijos, baþnyèios, vyriausybës ávairiomis priemonëmis stengiasi áveikti skurdà, taèiau daugiausia pergaliø ðioje kovoje atitenka verslo struktûroms. Pavyzdþiui, Kinija per pastaruosius dvideðimt metø skatindama verslà pasiekë þymiau daugiau nei Afrikos valstybës, per pusðimtá metø suvartojusios kur kas didesná kieká joms suteiktos pagalbos. Nors stambusis verslas kaltinamas iðnaudojimu Subsacharos regione Afrikoje, pagrindinë Afrikos skurdo prieþastis ne uþsienio ámoniø vykdomas iðnaudojimas, bet nesugebëjimas sukurti tinkamø verslo sàlygø. Karai, korupcija, AIDS epidemija stabdo investicijas, kurios galëtø sukurti darbo vietø. Visgi pasaulinio lygio vadovai pritaria, jog svarbiausias ðio regiono vystymosi veiksnys privataus sektoriaus augimas. Ne kiekvienas verslas geras verslas. Taèiau tyrimø rezultatai rodo, kad krikðèioniðkos vertybës labai svarbios ámoniø pelningumui bei darbuotojø pasitenkinimui jos padeda sukurti pasitikëjimà, skatinti motyvacijà, sumaþinti stresà, kurti atlaidumu, morale pagrástus santykius tarp darbuotojø bei paskirstyti gërybes. Verslas gali pasitarnauti atneðdamas gerovæ á Dievo pasaulá. O Evangelija gali padaryti verslà tinkamesná. Mark Greene Tapatybë, politika, Karalystë: krikðèioniø vaidmuo visuomenëje Pirmasis krikðèioniø bei valstybës institucijø konfliktas kilo tada, kai Petras ir Jonas buvo suimti Jeruzalëje, nes pamokslavo Evangelijà. Kaip suderinti tikinèiøjø ásipareigojimus valstybei, kurios pilieèiai jie yra, ir atstovavimà Dievo Karalystei? Ðis klausimas iðlieka aktualus ir demokratinëje visuomenëje, kurioje pilieèiai turi teisæ iðrinkti valdþias. Tikintiesiems, balsuojantiems uþ konkreèius politikus, svarbu suvokti biblinæ krikðèionio (kaip pilieèio) tapatybæ bei santyká su moderniàja politika. Tiesioginë krikðèionio valdþia, kuriam jis prisiekë iðtikimybæ Jëzus Kristus. Tikintysis skelbia Já savo Vieðpaèiu, pripaþásta teisëtu Karaliumi ir visø pirma gyvena taip, kaip dera Kristaus bendrapilieèiui. Þmoniø vyriausybës reikalavimai lieka antroje vietoje laikydamiesi ðios nuostatos daugybë kankiniø paaukojo savo gyvybes, tikintieji buvo ir tebëra persekiojami. Be to, Karalystëje tikintieji lygûs tarsi ávaikintieji broliai ir seserys. Ne tik galimybe dalintis Kristaus paþinimu þmogaus vertës ðaltiniu su visais, taèiau ir tuo, jog kiekvienas Karalystës pilietis yra nusidëjëlis, iðgelbëtas malone. Èia nebëra nei þydo, nei graiko, nei vyro, nei moters (Gal 3, 28). Todël tiesioginë krikðèionio tapatybë bei priklausomybë gali bûti iðreikðta þodþiais: Kristaus sekëjas. Tai reiðkia, jog kiekvienà kartà bet kà ëmæ vertinti labiau nei Vieðpatá savyje, tikintieji tarsi spjauna Dievui á veidà. Paniekindami Evangelijà, visus sujungianèià á Kristaus kûnà, kurio galva yra Jis pats. Iðkeldami kitas vertybes virð Karalystës pilieèiø tapatumo. Tad joks ðaliðkumas atskiroms þmoniø grupëms nesuderinamas su Karalyste. Tarp Jëzaus sekëjø nelieka pagrindo rasizmui, vyrø ar moterø iðaukðtinimui ar paniekinimui. Galbût kiek prieðtaringai skamba teiginys, kad nebelieka pagrindo ir þmoniø skirstymui á socialines klases bei simpatijø klestintiems ar skurstantiems. Abraomas, Izaokas ir Jokûbas, Dovydas ir Saliamonas, Juozapas ið Arimatëjos, Zacharijas ir kai kurie Jëzaus sekëjai bei átikëjusieji per Pauliø buvo turtingi. Buvo ir vargðø. Tad ir klestëjimo Evangelijà, ir iðlaisvinimo teologijà ( liberation theology dar vadinama krikðèioniðkuoju socializmu, paplitusi daugiausia tarp katalikø) galima laikyti kraðtutinumais. Nei materialus turtas, ágyjamas bei prarandamas, nei skurdas nëra svarbûs áeinant á Dievo Karalystæ. Dievo Karalystëje visi skirtumai ar tai bûtø rasë, ar lytis, ar socialinë padëtis iðtrinami tuo, jog kiekvienas pirmiausia turi bûti iðgelbëtas, ir yra tik vienas Kristus, kuris iðgelbsti kiekvienà, nesvarbu, kas ir koks þmogus yra. Taigi tiesioginë ir svarbiausioji krikðèionio tapatybë yra laikyti save lygiais Dievo Karalystës pilieèiais. Taèiau svarbu suvokti, kad krikðèionis nëra pranaðesnis uþ netikinèius kaimynus, nes mûsø, tikinèiøjø, vertë Vieðpats mumyse. O kaip ðiuo poþiûriu vertinti politiðkumà? Ar Dievo Karalystës pilieèiai turëtø daryti átakà ðio pasaulio politikai? Biblijoje iðdëstytas svarbus principas: tikintieji svetimi ir praeiviai ðiame pasaulyje, taèiau nepaisant to, Dievas ragina siekti gerovës savo ðaliai, net jei joje tikintieji engiami. Per pranaðà Jeremijà Dievas kalbëjo savo þmonëms, iðtremtiems á Babilonà: Siekite gerovës miestui, á kurá jus iðtrëmiau, melskitës uþ já, nes jo gerovëje ir jûs turësite ramybæ (Jer 29, 7). Naujajame Testamente galima rasti panaðius nurodymus. Paulius ragina paklusti valdþios institucijoms, kurios ásteigtos Dievo (Rom 13, 1), bûti paklusniems valdytojams ir valdþioms, bûti nuosaikiems bei romiems (Tit 3, 1 2), moko jaunà ganytojà melstis uþ tuos, kurie yra valdþioje, kad tikintieji galëtø gyventi ramø ir taikø gyvenimà pagal Dievo þodá (1 Tim 2, 1 4). Visi ðie nurodymai buvo iðsakyti tais laikais, kai Romos imperijos lëðomis bûdavo rengiamos þaidynës, kuriose þmones vieðai þudydavo þiûrovø pramogai, bûdavo þudomi kûdikiai, tarnavo daugybë vergø. Ar tai reiðkia, kad tikintieji neturi siekti teisingumo visuomenëje? Prieðingai, turëtø. Pranaðai nuolat áspëdavo, kad Dievas teis pagoniø karalystes uþ jø nuodëmes; o tikintieji, siekdami gerovës savo ðaliai, elgiasi kaip ðviesa ir druska ir gali atneðti tikràjá teisingumà. Pirmoji krikðèioniø peticija Romos imperijos valdovams, pasiraðyta persekiojimø ákarðtyje, ragino baigti abortus bei kûdikiø þudymà, kurie buvo ne kas kita, kaip valstybës sankcionuotos þmogþudystës. Demokratijos laikmeèiu tikintiesiems tenka dar didesnë atsakomybë renkant valdþios atstovus. Taèiau tuo pat metu krikðèionys Biblijoje nëra raginami naudoti tiesioginæ politinæ átakà. Nors ir gyvendami pasaulyje, tikintieji nekovoja pasaulio kovø. Ginklai, naudojami tikinèiøjø, ne pasaulio ginklai. Prieðingai Dievo jëga gali sunaikinti þmoniø tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokià puikybæ, kuri sukyla prieð Dievo paþinimà, ir paimame nelaisvën kiekvienà mintá, kad paklustø Kristui (2 Kor 10, 3 5). Todël krikðèionys neraginami siekti politinës átakos, taèiau didinti Dievo karalystës átakà, laimëdami Dievui savo kaimynus. Tik tokiu bûdu galima uþtikrinti ilgalaikius pokyèius visuomenëje, tik taip paveikti visuomenës raidà. Tai ilgalaikis, lëtas procesas, kuriam bûtina kantrybë, stabilumas. Tokiu bûdu Dievas veikia pasaulyje. Glenn Sunshine Prarasta gyvybë, prarastas teisingumas Politikai, visuomenës veikëjai ir netgi kai kurie pastoriai laikas nuo laiko ragina Jëzaus sekëjus vieðai nebesvarstyti abortø klausimo. Jie siûlo susitelkti á kitas problemas: kovà su skurdu, aplinkos apsaugà ar netgi karà Irake. Galima paminëti tris prieþastis, kodël toks màstymas (pamirðti abortø klausimà) nëra teisingas. Abortai griauna gyvybës ðventumà ir didybæ. O þmogaus gyvybës orumas kertinis asmuo, ant kurio statomas teisëtumas. Visos þmogaus teisës pirmiausia skirtos tam, kad bûtø apsaugota þmogaus teisë á gyvenimà. Thomas Jeffersonas tai puikiai suprato: Pirmasis ir vienintelis teisingumà ágyvendinanèios vyriausybës tikslas rûpestis þmogaus gyvenimu ir laime, o ne jø sunaikinimas. Tikintysis brangina kiekvieno þmogaus nesvarbu, seno ar jauno gyvenimà, nes tiki, kad kiekvienas yra sukurtas Dievo pagal Jo atvaizdà. Dar vienas esminis skirtumas tarp opiø visuomenei klausimø, tokiø, kaip aplinkos apsauga ar kova su skurdu, bei abortø klausimo yra tai, kad visi pritaria, jog bûtina kovoti su skurdu bei saugoti aplinkà. Skiriasi tik bûdai, kuriais siûloma problemas spræsti. Abortø klausimu nëra bendro pagrindo nuomonës gali visiðkai, ið esmës skirtis. Treèioji prieþastis, kodël negalima palikti savieigai negimusiø kûdikiø apsaugos, ðiuo klausimu reikia dar daug darbuotis. Nors pastaruoju metu (JAV) visuomenë palankiau vertina negimusià gyvybæ, buvo priimti Aukðèiausiojo teismo nutarimai ir kai kurie teisës aktai, palaikantys teisæ gyventi, abortai iðlieka teisëti ir yra vykdomi visoje ðalyje. Tai reiðkia, kad kasdien daugëja mirèiø. JAV metais nutraukta daugiau nei 48 milijonai negimusiø kûdikiø gyvybiø, ir tik 7 procentai jø buvo atlikti dël medicininiø prieþasèiø, prievartos ar kraujomaiðos. Tikintiesiems dera prisidëti prie þmogaus gyvybës apsaugos. Tai nëra tik viena ið spræstinø problemø. Þmogaus gyvenimo ðventumas ir didybë nematoma gija sujungia visus spræstinus humanitarinius klausimus. Ðalis, nepripaþástanti bejëgiðkiausios gyvybës nelieèiamumo, rizikuoja patirti pralaimëjimus kitose srityse, kuriose turi bûti ginamos þmogaus teisës: neágaliøjø, serganèiøjø AIDS, skurstanèiøjø, kaliniø ir pan. Be to, jei jau nekalèiausia ir silpniausia negimusio vaiko gyvybë nëra apsaugoma, kieno tada gyvenimas saugus? Mark Earley Paruoðë Dalia Januðaitienë

5 Ganytojas Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. ANDREW MURAY BÛTI SU JËZUMI priedas 5 Kaip Kristus... Kaip <...>Að gyvenu per Tëvà, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane (Jn 6, 57). Màstant apie sekimà Kristaus pëdomis ir panaðëjimà á Já, atsiranda poreikis sutelkti dëmesá á gilià, gyvà Pirmtako ir Jo pasekëjø vienybæ. Kaip Kristus kuo ilgiau màstome apie Þodá, tuo aiðkiau suvokiame, jog tik Kristuje jis turi prasmæ. Iðorinis panaðumas tik atspindi gyvenimo bûdà, vidinæ vienybæ. Tam, kad daryèiau Kristaus darbus, privalau gyventi taip, kaip gyveno Jis. Kuo rimèiau þiûriu á Já, kaip á savo Pavyzdá, tuo aiðkiau regiu Já kaip savo Vadovà. Tik tuomet, kai mûsø vidinis gyvenimas ið tiesø yra panaðus á Jo, mes ir iðoriðkai galime vaikðèioti panaðiais keliais, kokiais vaikðèiojo Jis. Kokie palaiminti yra þodþiai, uþtikrinantys, kad Jo ir mûsø gyvenimas þemëje ið tikrøjø yra panaðûs: Kaip Að gyvenu per Tëvà, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Jei trokðtate suprasti savo gyvenimà Kristuje kuo Jis jums bus ir kaip jumyse veiks, tereikia pamàstyti, kuo Tëvas buvo Jam ir kaip Jame veikë. Kristaus gyvenimas Tëve ir per Tëvà atspindi, kaip jûs galite gyventi Sûnuje ir per Sûnø. Pamàstykime apie tai drauge. Kaip Kristaus gyvenimas buvo paslëptas Dieve danguje, taip turi bûti paslëptas ir mûsø gyvenimas. Atsisakydamas dieviðkos ðlovës Jis neteko ir savo dieviðkø savybiø. Taigi, bûdamas þmogumi, Jis turëjo gyventi tikëjimu. Jis turëjo laukti, kol Tëvas panorës suteikti Jam iðminties ir jëgos. Jis buvo visiðkai priklausomas nuo Tëvo, Jo gyvenimas buvo paslëptas Dieve. Jis kalbëjo ir veikë ne savarankiðkai, ne dël to, kad pats buvo Dievas, bet, veikiant Ðventajai Dvasiai, pakluso Tëvo pamokymams. Bûtent taip ir tavo, tikintysis, gyvenimas turi bûti paslëptas su Kristumi Dieve. Tegul tai tave padràsina. Kristus kvieèia tave gyventi tikëjimo kupinà gyvenimà, visiðkai priklausant nuo Dievo, nes taip gyveno ir Jis pats. Jis pabandë taip gyventi ir árodë, jog tai teikia palaiminimà. Dabar Jis trokðta gyventi tavyje ir iðmokyti tave taip gyventi. Jis uþtikrina, kad, kaip Jis gyveno per Tëvà, taip ir tu gyvensi per Já. Tikëjimu priimkite ðá uþtvirtinimà. Tegul jûsø ðirdá uþlieja mintys apie toká gyvenimo pilnatvës palaiminimà, kuris jums yra paruoðtas Kristuje ir bus gausiai iðlietas, kai jums to reikës. Negalvokite apie savo dvasiná gyvenimà kaip apie tai, kà privalote nuolat priþiûrëti ir rûpestingai puoselëti. Dþiaukitës kiekviena diena dþiaukitës ir gyvenkite pasitikëdami Vieðpaèiu Jëzumi, kaip ir Jis gyveno per Tëvà. Kaip Kristaus gyvenimas buvo kupinas dieviðkos jëgos, nors Jis visiðkai priklausë nuo Tëvo, toks bus ir mûsø gyvenimas. Kristus niekada nesigailëjo, jog atsisakë savo dieviðkosios ðlovës ir pasirinko gyventi þemëje Dievo akivaizdoje kaip þmogus. Tëvas niekada nenuvylë Jo pasitikëjimo: Jis suteikë Jëzui viskà, ko reikëjo, kad Jis atliktø savo darbà þemëje. Kristus patyrë, jog gyventi þemëje visiðkai priklausant nuo Tëvo ir kasdien viskà gauti ið Jo rankø yra ne maþesnis palaiminimas nei paèiam bûti Dievu danguje ir patirti dieviðkos tobulybës dþiaugsmà. Tikintysis, jei leisi, ir tavo gyvenimas gali toks bûti. Dieviðka Vieðpaties Jëzaus jëga veiks mumyse ir per mus. Nemanykite, kad aplinkybës, su kuriomis susiduriate, ðventà gyvenimà Dievo ðlovei padaro neámanomà. Kristus atëjo á þemæ ir gyveno dar sudëtingesnëmis sàlygomis, kad apreikðtø dieviðkà gyvenimà. Kaip Jis gyveno palaimintà þemiðkà gyvenimà per Tëvà, taip ir jûs galite gyventi savo þemiðkà gyvenimà per Já. Plaèiai màstykite, puoselëkite didelius lûkesèius apie tai, kà Vieðpats jums yra paruoðæs. Tegul vienintelis jûsø troðkimas bûna tapti viena su Juo. Neámanoma numatyti, kà Vieðpats Jëzus gali padaryti dël sielos, kuri ið tiesø nori gyventi per Já taip, kaip Jis gyveno per Tëvà. Kaip Jis gyveno per Tëvà ir Tëvo dëka Jo gyvenimas bei darbai buvo tokie ðlovingi, taip ir jûs savo gyvenime ir visuose darbuose patirsite, kaip Jis veikia jumyse. Kaip Kristaus gyvenimas atspindëjo Jo vienybæ su Tëvu, taip ir mûsø gyvenimas turi tai atspindëti. Kristus sako: Kaip mane siuntë gyvasis Tëvas ir að gyvenu per Tëvà (Jn 6, 57). Panorëjæs þemëje apreikðti save ir savo meilæ, ðá darbà Tëvas patikëjo savo mylimam Sûnui, kuris buvo viena su Juo. Tëvas pasiuntë Já, nes Jis buvo Sûnus. Tëvas pasiuntë Já ir todël Tëvas turëjo pasirûpinti Jo gyvenimu kitaip ir negalëjo bûti. Kristus sakë: Tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Prieð tai Jis sakë: Kas valgo mano kûnà ir geria mano kraujà, tas pasilieka manyje, ir Að jame (Jn 6, 56). Mirdamas Jis atidavë savo kûnà ir kraujà, kad pasaulis turëtø gyvenimà. Per tikëjimà siela tampa Jo mirties ir prisikëlimo jëgos dalininke bei ágyja teisæ á Jo gyvenimà, kaip ir Jis turëjo teisæ á savo Tëvo gyvenimà. Þodþiais Kas valgo mane yra iðreiðkiama intymi vienybë ir nenutrûkstamas bendravimas su Vieðpaèiu Jëzumi, o tai yra gyvenimo Jame jëga. Siela, kuri ið tikrøjø trokðta atsiduoti Kristui ir gyventi tik per Já, gali valgyti Já, kasdien Juo maitintis. Kad pasiektumëte tai, nuolat savo ðirdá pripildykite tikëjimo ir tvirto ásitikinimo, kad Kristaus gyvenimo pilnatvë ið tikrøjø priklauso ir jums. Dþiaukitës màstydami apie Jo þmogiðkumà danguje ir nuostabø aprûpinimà, kurá Dievas paruoðë per Ðventàjà Dvasià, kad jûsø Vadovo, esanèio danguje, gyvenimas nepaþeistas ir netrukdomas lietøsi á jus. Nepaliaudami dëkokite Dievui uþ atpirkimà, kuriuo Jis atvërë mums kelià á Dievo gyvenimà, ir uþ nuostabø gyvenimà, kuris dabar jums suteiktas Sûnuje. Atsiduokite Jam be rezervø, atviromis ðirdimis ir paskirkite gyvenimà Jam ieðkokite tik Jo. Taip pasitikëdami ir turëdami paðventintà tikëjimà, iðliedami meilæ ir ugdydami bendravimà, Jo þodþiams ásitvirtinant jumyse, leiskite Jëzui bûti kasdiene Jûsø duona. Mylimas krikðèioni! Kà manai? Ðio paþado ðviesoje sekti Kristumi tampa ámanoma! Tas, kuris gyvena per Kristø, gali ir gyventi taip, kaip Jis. Taigi leiskime nuostabiam Kristaus gyvenimui þemëje per Tëvà tapti mûsø apmàstymø objektu, kol visa ðirdimi suprasime ir priimsime þodá: Að gyvenu per Tëvà, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane (Jn 6, 57). Tuomet mes liausimës rûpintis ir nerimauti, nes tas pats Kristus, kuris parodë mums pavyzdá, teikia mums ið dangaus gyvybæ ir ágalina sekti tuo pavyzdþiu. Ir mûsø gyvenimas taps nenutylanèia giesme: Tam, kuris gyvena mumyse, tekyla meilë ir ðlovë ið visos ðirdies, kad galëtume gyventi taip, kaip Jis. Amen. v v v O, mano Dieve! Kaip galëèiau atsidëkoti uþ ðià nuostabià malonæ! Tavo Sûnus tapo þmogumi, kad iðmokytø mus, jog þmogaus gyvenimas, priklausant nuo Tëvo, teikia palaimà. Kristus gyveno per Tëvà. Jame mes pamatëme, kaip dieviðkas gyvenimas þemëje egzistuoja, veikia ir nugali. Dabar Jis pakilo á dangø ir Jam priklauso jëga, leidþianti tam gyvenimui veikti mumyse. Mes esame paðaukti gyventi taip, kaip Jis gyveno þemëje: mes gyvename per Já. O, Dieve, tebûna pagarbintas Tavo vardas dël ðios neapsakomos malonës. Vieðpatie, mano Dieve, iðgirsk ðià mano maldà. Jei galima, parodyk man daugiau, atskleisk daug daugiau Kristaus gyvenimo per Tëvà. O, mano Dieve, jei turiu gyventi kaip Jis, noriu paþinti já! Suteik man iðminties dvasios, kad paþinèiau Já. Tuomet þinosiu, ko galiu ið Jo tikëtis, kà galiu per Já padaryti. Tuomet nebebus sunku ir nereiks dëti daug pastangø, kad gyvenèiau pagal Tavo valià ir Jo pavyzdá. Tuomet þinosiu, kad dabar ir að galiu gyventi Jo palaimintà gyvenimà þemëje, remdamasis Tavo þodþiu: Að gyvenu per Tëvà, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Tada að kasdien maitinsiuosi Kristumi, dþiaugsmingai suprasdamas, kad gyvenu per Já. O, mano Tëve! Leisk man patirti tai dël Jo vardo. Amen. Ið kn. Like Christ vertë Eglë Junevièiûtë RICHARD J. FOSTER Panaðëjant á Kristø Dangus krikðèionims nëra tikslas. Jø tikslas, kaip sako apaðtalas Paulius, kad Kristus iðryðkëtø jumyse (Gal 4, 19). Panaðiai jis raðo ir kituose savo laiðkuose: O kuriuos Jis (Dievas) ið anksto numatë, tuos ið anksto ir paskyrë tapti panaðius á Jo Sûnaus atvaizdà, kad ðis bûtø pirmagimis tarp daugelio broliø (Rom 8, 29); Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regëdami Vieðpaties ðlovæ, esame keièiami á tà patá atvaizdà (2 Kor 3, 18). Taigi pagrindiná krikðèionio gyvenimo tikslà bûtø galima apibendrinti taip kad mumyse iðryðkëtø Kristus, kad bûtume keièiami ir vis labiau panaðëtume á Já. Tikras stebuklas, kad Vieðpats Jëzus atëjo tarp savo þmoniø, kad bûtø mûsø amþinasis Gelbëtojas, Mokytojas, Vieðpats ir Draugas. Tas, kuris yra Kelias, pats rodo mums, kaip gyventi, kad patirtume vis daugiau Jo meilës, vilties, kad mes perimtume Jo jausmus ir áproèius. Jis sutinka neðti su mumis vienà jungà ir mokyti mus gyventi taip, kaip mûsø vietoje gyventø Jis. Tam, kad mes augtume malone, mums svarbus bendravimas, kuriame vyrauja meilë ir sveika atsiskaitomybë. Panaðëti á Kristø nëra individualus darbas, tam reikalinga bendrystë. Visi kartu mes esame Kristaus kûno nariai, paðaukti su meile rûpintis vienas kitu. Aukime malone ir mûsø Vieðpaties ir Gelbëtojo Jëzaus Kristaus paþinimu (2 Pt 3, 18). Kitaip tariant, turime mokytis bendradarbiauti su Vieðpaèiu, kad nepaniekintume tos malonës, kurià Jis ið anksto numatë ir paskyrë, kad þmogus keistøsi. Kaip bendradarbiauti su Dievo malone, kuri padës panaðëti á Kristø? Nukelta á 8 psl.

6 6 priedas BÛTI SU JËZUMI Ganytojas Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. DAVID WILKERSON Ðie vyrai buvo su Jëzumi Apaðtalø darbø 3 skyriuje skaitome, kad netrukus po prisikëlimo, Petras ir Jonas ëjo á ðventyklà. Prie ðventyklos vartø sëdëjo nuo gimimo luoðas elgeta. Ðis þmogus niekada gyvenime nebuvo þengæs në vieno þingsnio. Kasdienà já atneðdavo prie vartø praðyti iðmaldos. Elgeta, pamatæs ateinanèius Petrà ir Jonà, papraðë jø iðmaldos. Petras jam atsakë: Sidabro nei aukso neturiu, bet kà turiu, tà duodu. Ir Petras pasimeldë uþ elgetà, sakydamas: Jëzaus Kristaus ið Nazareto vardu kelkis ir vaikðèiok! (Apd 3, 6). Þmogus iðkart pasveiko. Pasiðokinëdamas ið dþiaugsmo, jis álëkë á ðventyklà, ðaukdamas Jëzus mane iðgydë! Tai matydami visi ðventykloje esantys stebëjosi. Jie paþino luoðà elgetà, kuris daugybæ metø praðë prie vartø iðmaldos. Kai Petras ir Jonas pamatë besirenkanèius þmones, jie pradëjo liudyti Kristø. Jie dràsiai ragino: Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad bûtø panaikintos jûsø nuodëmës (Apd 3, 19). Daugelis, girdëjusiø þodá, átikëjo, ir tikinèiøjø skaièius padidëjo maþdaug iki penkiø tûkstanèiø (Apd 4, 4). Petrui su Jonu pamokslaujant, priëjo ir ðventyklos apsaugos virðininkas bei sadukiejø, kurie buvo labai pasipiktinæ (Apd 4, 1-2). Jie piktinosi, kad Dievas padarë stebuklà per Jëzaus mokinius, tad pasodino Petrà ir Jonà á kalëjimà, ir kità dienà surengë jiems teismà. Susirinko visi Jeruzalës religiniai lyderiai, taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminës (Apd 4, 6). Ðie aukðti ir átakingi þmonës klausë mokiniø: Kokia jëga ar kieno vardu jûs tai padarëte? (Apd 4, 7). Koks absurdiðkas klausimas! Ðie þmonës tikrai þinojo, kieno vardas buvo skelbiamas. Jie matë luoðà þmogø bë- giojantá aplinkui ir ðaukiantá, kad Jëzus já iðgydë. Jie matë 5000 þmoniø, iðpaþástanèius savo nuodëmes ir Jëzaus vardu maldaujanèius juos apvalyti. Jie matë netgi kai kuriuos atsivertusius kunigus, iðpaþástanèius, jog patys nukryþiavo Dievo Sûnø. Ðie religiniai lyderiai turëjo þinoti, jog Jëzaus vardas turi jëgà, bet tyèia uþmerkë akis. Dvasios paragintas Petras atsakë vyresniesiems: Vardu Jëzaus Kristaus ið Nazareto, kurá jûs nukryþiavote ir kurá Dievas prikëlë ið numirusiø! Jo dëka ðis vyras jûsø akivaizdoje stovi sveikas. Jëzus yra akmuo, kurá jûs, statytojai, atmetëte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nëra niekame kitame iðgelbëjimo, nes neduota þmonëms po dangumi kito vardo, kuriuo turime bûti iðgelbëti (Apd 4, 9-12). Sinagogos vyresnieji buvo apstulbæ: jie labai stebëjosi; be to, atpaþino juos buvus kartu su Jëzumi (Apd 4, 13). Þodis atpaþinti reiðkia paþinti pagal koká nors skiriamàjá þenklà. Jëga, veikianti per Petrà ir Jonà, iðskyrë juos ið visø kitø buvusiø teisme. Ta jëga buvo tokia aiðki ir visiems akivaizdi, kad vyresnieji neturëjo kà pasakyti prieð (Apd 4, 14). Kas buvo tas þenklas, iðskyræs Petrà ir Jonà? Tai buvo Jëzaus artumas. Jie buvo panaðûs á Kristø ir turëjo Jo Dvasià. Sinagogos vyresnieji suprato: Mes nukryþiavome Jëzø, bet Jis vis tiek ðiandien kalba per ðiuos du nemokytus þmones vyksta stebuklai, þmonës kvieèiami atgailai. Tuo metu Petras ir Jonas vykdë Jëzaus paliepimà liudyti Já, pradedant nuo Jeruzalës. Jie liudijo Kristaus buvimà savo gyvenimu. Að tikiu, kad taip áspûdingai Dievas bus liudijamas ir paskutinëmis dienomis. Ir tai vyks ne tik pamokslaujant. Tai vyks ir per vyrus bei moteris, kurie buvo su Jëzumi: kurie buvo atsiskyræ, kad pabûtø su Juo, kurie skyrë tam laiko ir ieðkojo Jo visa ðirdimi ir siela. Ðventoji Dvasia iðskirs tokius tarnus ið kitø savo jëga. O pasaulis apie juos sakys: Jie buvo su Jëzumi. Paþiûrëkime á keturis iðskirtinius bruoþus, kuriais pasiþymi buvusieji su Jëzumi. 1. Jie trokðta daugiau Kristaus. Tie, kurie leidþia laikà su Jëzumi, niekada Juo nepasisotina. Jø ðirdys nuolatos trokðta vis geriau paþinti Ðeimininkà, nori vis labiau ir labiau artëti prie Jo, daugiau paþinti Jo kelius. Paulius sako: Bet kiekvienam ið mûsø duota malonë pagal Kristaus dovanos saikà (Ef 4, 7). Kiekvienam yra Dievo duotas tikëjimo saikas (Rom 12, 3). Apie koká saikà kalba Paulius? Saikas tai ribotas kiekis, ir mes kiekvienas esame gavæ tam tikrà kieká Kristaus paþinimo. Kai kurie tikintieji pasitenkina ðiuo pradiniu saiku tai yra visa, ko jie trokðta. Jëzus jiems reikalingas tik tam, kad jie iðvengtø Dievo teismo, kad bûtø atleistos jø nuodëmës, kad jie turëtø gerà reputacijà ir kiekvienà sekmadiená galëtø iðkæsti valandà baþnyèioje. Tokie þmonës vykdo tik pagrindinius Jëzaus reikalavimus: lanko baþnyèià, sumurma kasdienæ maldà, galbût greitai perþvelgia Raðtà. Trumpai tariant, tokie krikðèionys vengia per daug priartëti prie Jëzaus. Jie þino, jog jei jie daug skaitys Raðtà ar praleis daug laiko melsdamiesi, Ðventoji Dvasia ims reikalauti ið jø daugiau. Taèiau jie nenori keisti savo gyvenimo bûdo. Jø manymu, jei jie daugiau paþintø Jëzø, kiltø pavojus visoms jø vertybëms. Todël kiekvienam tikinèiajam Paulius linki: Ir Jis paskyrë vienus apaðtalais, kitus pranaðais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad iðlavintø ðventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kûno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikëjimo vienybæ ir Dievo Sûnaus paþinimà, tobulai subræsime iki Kristaus amþiaus pilnatvës saiko, kad daugiau nebebûtume kûdikiai, siûbuojami ir neðiojami bet kokio mokymo vëjo, þmoniø apgaulës, gudrumo, vedanèio á paklydimà, bet, kalbëdami tiesà meilëje, augtume visame kame á Já, kuris yra galva Kristus (Ef 4, 11-15). Kitaip tariant, Paulius sako: Ðias dovanas Dievas davë, kad bûtumëte pripildyti Kristaus Dvasios. Tai yra labai svarbu, nes yra sukèiø, norinèiø pavogti ið jûsø tikëjimà. Jei jûs tvirtai ásiðaknijæ Kristuje ir esate brandûs Jame, jokia apgaulinga doktrina jûsø nesuklaidins. Tad vienintelis bûdas bræsti yra labiau trokðti Jëzaus. Ne kiekvienas krikðèionis trokðta tokios brandos. Daugelis krikðèioniø mieliau renkasi Evangelijà, kuri kalba tik apie malonæ, meilæ ir atleidimà. Þinoma, tai puikios biblinës tiesos, bet, pasak Pauliaus, tai yra pienas, o ne stiprus valgis, reikalingas brandþiam þmogui. Kaip galite augti Kristuje, jei atsisakote girdëti Evangelijà, kuri skatina jus ieðkoti Vieðpaties ir siekti Jo ðventumo? Laiðke Hebrajams sakoma: Ir nors, þiûrint laiko, jûs jau turëtumëte bûti mokytojai, ið tiesø reikia, kad jus vël kas nors pamokytø Dievo þodþio pagrindø. Jûs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyræs teisumo þodyje, nes tebëra kûdikis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas tiems, kurie pratybomis iðlavino savo pojûèius, kad atskirtø gera nuo blogo (Hbr 5, 12-14). Autorius iðties sako: Jûs per ilgai klausëtës mokymo ir pamokslø. Jau patys turëtumëte bûti mokytojai. Taèiau po tiek metø jûs vis dar esate toje paèioje vietoje, kaip ir iðgelbëjimo dienà. Jûs nieko neþinote apie stiprø Dievo Þodþio maistà. Jûs vis dar esate nebrandûs ir nepasiekæ Jo teisumo. Liûdna, taèiau ðtai kodël, atëjus dvasiniams iðbandymams, tiek daug krikðèioniø krenta. Jie lengvai paklysta, nes seka savo kvailystëmis. Taèiau subrendusá tikintá nëra lengva pajudinti ið maldos vietos. Jis þino, kur rasti tikrà atgaivà bei ágyja vis daugiau ir daugiau iðminties, nes jis kokybiðkai leidþia laikà su Jëzumi. Mes gauname daug mûsø internetinës svetainës skaity- tojø laiðkø, kuriuose jie pasakoja apie mirusias baþnyèias ir sausus pamokslus. Jie raðo: Mes nerandame deganèios bendruomenës. Mes alkstame, taèiau nepasisotiname ir neaugame. Kai kurie jø baigia savo laiðkus skøsdamiesi, kiti sako, jog jie paprasèiausiai nusprendë daugiau laiko praleisti su Jëzumi asmeniðkai, melsdamiesi ir skaitydami Þodá. Tokie laiðkai iðsiskiria ið kitø Kristaus Dvasia jauèiama kiekvienoje eilutëje. Turbût ir jûs paþástate tokiø tarnø, kurie visada nori pasidalinti kokia nors nauja þinia, kurià suþinojo leisdami laikà su Jëzumi. Ko pilna jûsø ðirdis, to bus pilnas ir jûsø gyvenimas. Dël ádomumo pasiklausykite apie kà kalba krikðèionys. Daugelis kalba apie sportà, kinà, televizijà, internetà, madas, ðukuosenas... Lengvai galima suprasti, kas uþima didþiausià jø gyvenimo dalá, kam jie skiria daugiausiai dëmesio ir jëgø. Juos ið kitø iðskiria jø pomëgiai. Taèiau tie, kurie leidþia laikà artimai bendraudami su Jëzumi, yra ruoðiami ateièiai. Giliai savo sieloje jie jau turi Kristaus ramybæ, ir kai visas pasaulis panikuoja, ðie tikintieji iðlieka ramûs. 2. Jie yra dràsûs ir turi dvasinæ valdþià. Kuo daugiau bûname su Jëzumi, tuo labiau panaðëjame á Já, tampame tyresni, ðventesni, turime daugiau meilës ir tampame dràsesni dël Dievo. Patarliø knygoje paraðyta: Nedorëlis bëga niekam nevejant, o teisusis yra dràsus kaip liûtas (Pat 28, 1). Þodis dràsus ðiame kontekste reiðkia saugus, uþtikrintas. Tai tokia pati dràsa, kokià turëjo Petras ir Jonas, kalbëdami su sinagogos vyresniaisiais. Biblijoje ðis ávykis nëra labai detaliai apraðytas. Vis tik galiu jus uþtikrinti, jog religiniai lyderiai iðpûtë tai, paversdami tikra ceremonija. Pirmiausia á aksominius krëslus iðkilmingai susëdo aukðti dvasininkai. Tada sekë kunigø giminaièiai. Galiausiai, kaip ir tikëtasi, iðdidþiai pasirodë mantijomis pasipuoðæ aukðtieji kunigai. Kai jie ëjo á savo vietas teismo krasëje, visi jiems lenkësi. Visa tai vyko tam, kad ábaugintø Petrà ir Jonà. Tarsi tautos vyresnieji bûtø sakæ: Þvejai, blaiviai pamàstykite, kokia jëga ir valdþia stovi prieð jus. Su vyresniaisiais kalbëkite ðvelniai. Jie yra svarbûs ir gerbiami visuomenës þmonës. Taèiau mokiniai neiðsigando. Jie ilgà laikà buvo su Jë-

7 Ganytojas Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. BÛTI SU JËZUMI priedas 7 zumi. Galiu ásivaizduoti, kad Petras galvojo: Greièiau pradëkime ðá susirinkimà. Leiskite mane prie sakyklos. Ðiam susirinkimui að turiu Þodá ið Dievo. Aèiû, Jëzau, kad leidai skelbti Tavo vardà tiems, kurie tavæs nekenèia. Staiga teismo sekretorius mokiniams suðunka: Stot, teismas eina. Petras ir Jonas pakelia galvas ir mato aukðèiausiàjá kunigà, þvelgiantá á juos akmeniniu þvilgsniu. Tada labai oficialiai kunigas paklausë: Kieno jëga ir valdþia tai darote? Kitaip tariant, jis sakë: Èia vadovaujame mes. Ir mes jums nesuteikëme valdþios tai daryti. Taigi kieno valdþia jûs veikiate? Kita eilutë prasideda taip: Tada Petras, kupinas Ðventosios Dvasios (Apd 4, 8). Tai man sako, kad Petras nesiruoðë jiems skaityti paskaitos, bet neketino ir tylëti. Petras buvo tiesiog uþvaldytas Jëzaus, kupinas Ðventosios Dvasios. Prisimenate, mokiniai kà tik buvo gráþæ ið aukðtutinio kambario, kur jie buvo su Jëzumi: Petras ir Jonas bendravo su prisikëlusiu Kristumi. O dabar Petras buvo pripildytas prisikëlusio Jëzaus Dvasios. Sinagogos vyresnieji turëjo jausti ugná ið dangaus. Neásivaizduoju Petro, stovinèio vienoje vietoje ir tyliai kalbanèio. Ásivaizduoju já vaikðtantá, gestikuliuojantá ir ðaukiantá: Jûs, Izraelio vyresnieji, klausiate, kieno valdþia ðis vyras buvo iðgydytas? Leiskite man atsakyti. Skaitant Apaðtalø darbø 4 skyriø, atrodo, jog Petro pamokslà sudarë tik keturios eilutës. Taèiau að manau, kad tai yra tik jo pamokslo santrauka. Galiu ásivaizduoti Petrà, sakantá: Klausykite, stebuklas ávyko dël Jëzaus Kristaus vardo. Jis ávyko tik dël Jo valdþios. Jûs prisimenate Já, nes Já nukryþiavote. Bet Dievas prikëlë Já ið numirusiø. Jis yra gyvas! Ir visa, kà matëte, buvo atlikta Jo jëga! Petro dràsa nebuvo tik skambûs, áþûlûs ar smerkiantys þodþiai. Mes jau skaitëme: Teisusis yra dràsus kaip liûtas (Pat 28, 1). Pirmiausia, Dievo tarnams saugumà teikia susitapatinimas su Kristumi. Antra, jie pasitiki Jëzaus teisumu, todël neturi kà slëpti, jø sàþinë ðvari. Pamokslaudamas Petras turëjo toká uþtikrintumà. Jo tikslas nebuvo nuteisti ar paþeminti ðiuos religinius lyderius. Jis tik norëjo, kad jie pamatytø savo nuodëmingumà ir atgailautø. Ðtai kodël jis ðaukë: Ir nëra niekame kitame iðgelbëjimo, nes neduota þmonëms po dangumi kito vardo, kuriuo turime bûti iðgelbëti (Apd 4, 12). Panaðiai raðo ir Paulius: Buvome dràsûs Dieve ir skelbëme jums Evangelijà, ir toliau paaiðkina: Pas jus buvome ðvelnûs, tarsi maitinanti motina, globojanti savo kûdikius (1 Tes 2, 2.7). Tie, kurie leidþia laikà su Jëzumi, ágaus uþtikrintumà. Ðtai kodël jie nebijo kalbëti tiesos, nors neturëtø iðsakyti savo þinios arogantiðkai. Bet kurioje situacijoje Evangelijà skelbti reikia su meile ir gailestingumu. Ateinanèiomis dienomis bus labai svarbu bûti tokiam dràsiam ir uþtikrintam. Puèiantys politinio korektiðkumo vëjai jau pavertë Jëzaus vardà papiktinimu daugeliui. Netrukus daugelis krikðèioniø bus persekiojami, ir nepasiruoðæ tam gali palûþti. Neseniai teko vieðëti ir pamokslauti rytø Europoje. Vienas lenkø pastorius ir mano draugas papasakojo, kà jis iðgyveno, su kuo susidûrë komunistø valdymo metais. Jis dirbo fabrike. Jo cecho virðininkas pasakë, kad partijos virðininkai ruoðiasi svarbiam susirinkimui. Partija turës svarbiø sveèiø ið uþsienio, todël jiems reikëtø, kad tas pastorius pavertëjautø. Mano draugas sutiko, taèiau iðkëlë sàlygà: Að esu krikðèionis, tarnauju Jëzui, todël negersiu alkoholio. Jis þinojo, kad tokiuose susirinkimuose degtinë teka upeliais, ir visi siûlys iðgerti ir jam. Cecho virðininkas sutiko. Kità dienà, vos prasidëjus susirinkimui, degtinës butelis keliavo ratu. Pirmiausia iðgërë komunistø partijos vadovas, tada cecho virðininkas. Kai butelis atëjo prie pastoriaus, ðis gerti atsisakë. Visi sumiðo ir ragino já kartu iðgerti. Partijos vadovas paþvelgë á cecho virðininkà, tarsi klausdamas: Kodël jis negeria? Ar jis mano esàs geresnis uþ mus? Virðininkas spoksojo á pastoriø pasipiktinæs, taèiau ðis vis tiek atsisakë gerti. Mano draugas buvo pasiruoðæs iðkart sësti á kalëjimà. Jis galëjo bûti persekiojamas, kankinamas, daugeliui metø atskirtas nuo savo mylimøjø, taèiau jis màstë tik apie tai, kaip paklusti Dievui, ir nieko nebijojo. Kodël? Nes prieð tai daug laiko praleido su Jëzumi. Tai vienintelis bûdas iðlikti dràsiam tokiomis aplinkybëmis. Kità dienà cecho virðininkas pasiðaukë já ir pasakë: Tau pasisekë. Po susirinkimo partijos vadovas pasikvietë mane ir pasakë, kad jei jam prireiks patikimo þmogaus kokiai nors ypatingai misijai atlikti, jis nori, kad tai bûtum tu. Vadovus suþavëjo tvirtas pastoriaus nusistatymas. Jie þinojo, kad jis nebijo nieko, net mirties. Net tie, kurie jo nekentë, suprato, kad tokià dràsà gali suteikti tik Jëzus. 3. Buvo ir fiziniø, regimø árodymø, kad Dievas yra su jais. Kai Petras ir Jonas laukë nuosprendþio, iðgydytas þmogus stovëjo netoliese. Tai buvo kûnas ir kraujas gyvas árodymas, kad Petras ir Jonas buvo su Jëzumi. Taèiau dabar sinagogos vyresnieji, matydami stovintá su jais pagydytàjá, neturëjo kà pasakyti prieð (Apd 4, 14). Vyresnieji slaptai ðnabþdëjosi: Kà daryti su ðitais þmonëmis? Juk visiems Jeruzalës gyventojams þinomas jø padarytas akivaizdus stebuklas, ir mes to negalime nuneigti (Apd 4, 14). Taigi jie paleido mokinius. Kà darë Petras ir Jonas, kai juos paleido? Paleisti jie atëjo pas saviðkius ir iðpasakojo, kà jiems sakë aukðtieji kunigai ir vyresnieji (Apd 4, 23). Ðventieji Jeruzalëje dþiaugësi kartu su jais. Tada jie meldësi: O dabar, Vieðpatie, paþvelk á jø grasinimus ir duok savo tarnams su didþia dràsa skelbti Tavo þodá, iðtiesdamas savo rankà iðgydymams, ir kad bûtø daromi þenklai bei stebuklai Tavo ðventojo Sûnaus Jëzaus vardu (Apd 4, 29-30). Kitaip tariant, jie meldë: Dieve, aèiû Tau uþ dràsà, kurià suteikei broliams. Taèiau þinome, jog tai tik pradþia. Praðau, iðlaikyk mus dràsius, kad galëtume kalbëti su ðventu ásitikinimu. Ir regimai patvirtink, kad Tu esi su mumis. Be abejo, Petras su Jonu vyriausiojo kunigo veide áþvelgë pasipiktinimà, kai ðis suprato, jog jie buvo su Jëzumi. Petras turbût pamirksëjo Jonui ir tarë: Jei tik jie þinotø... Jie prisimena, kad mes buvome su Jëzumi prieð kelias savaites, bet nesuvokia, kad esame su prisikëlusiu Vieðpaèiu ir dabar. Mes kà tik buvome su Juo aukðtutiniame kambaryje. Be to, ðáryt buvome su Juo, kai meldëmës savo kalëjimo kameroje. Ir kai tik ið èia iðtrûksime, vël eisime kartu su broliais susitikti su Juo. Ðtai kas atsitinka þmonëms, kurie leidþia laikà su Jëzumi: po to, kai jie skiria laiko Kristui, Jis visur eina kartu su jais, kad ir kur tie þmonës eitø. 4. Jie yra pasiruoðæ bet kokiai krizei. Kai ateina krizë, nëra laiko tobulinti savo maldas ir tikëjimà. Bet tie, kurie skiria laiko pabûti su Jëzumi, visada yra pasiruoðæ krizëms. Neseniai gavome vienos sutuoktiniø poros laiðkà, kuriame buvo apraðyta baisi tragedija: kaþkoks iðprotëjæs vyras pagrobë jø 24 metø dukrà ir jos draugæ. Jis nusiveþë jas á atokià vietà, ið kurios dukros draugæ paleido, o jø dukrà þiauriai nuþudë. Kai policija praneðë, kas nutiko, tëvus iðtiko ðokas. Jø draugai ir kaimynai stebëjosi: Kaip tëvai iðgyvens tokià tragedijà? Kaip jie susitaikys su mintimi, kad dukters jau nëra? Taèiau Ðventoji Dvasia aplankë gedinèius tëvus ir suteikë jiems antgamtinæ ramybæ. Þinoma, tomis sielvarto dienomis liûdintys tëvai nuolatos klausë Dievo Kodël?, taèiau juos gaubë dieviðka ramybë. Visi, paþinojusieji ðiuos þmones, stebëjosi jø ramybe. Ði pora buvo pasiruoðusi krizei jie þinojo, jog jei Dievas leidþia kaþkam ávykti, vadinasi, tam yra prieþastis. Ir kai juos pasiekë tokia baisi þinia, jie nesuklupo. Ðie tëvai ir kiti jø vaikai netrukus pradëjo melstis uþ þudikà. Þmonës, gyvenantys tame miestelyje, jø nesuprato jie visi ðaukë kraujo kerðto. Taèiau dievobaimingi sutuoktiniai kalbëjo ir mokë, kad Dievas suteikia stiprybës, nesvarbu, kokios bëdos uþkluptø. Miestelio þmonës pripaþino, kad jø stiprybë tik ið Jëzaus, ir netrukus ëmë kalbëti: Jie yra tikras stebuklas. Jie iðties yra Jëzaus þmonës. Tokià akivaizdþià jëgà að maèiau ir Maskvoje, kur tarnavau ið visos Rusijos susirinkusiems pastoriams. Ðventoji Dvasia paragino mane paklausti jø, ar yra þmoniø, kuriems ateina minèiø palikti savo tarnystæ. Ðimtai iðbëgo á prieká visi norëjo, kad uþ juos pasimelsèiau. Að pagalvojau: Vieðpatie, að to nesitikëjau. Kaip turëèiau patarnauti ðiems ganytojams? Ir Ðventoji Dvasia priminë man tuos mënesius, kai að meldþiausi uþ tarnautojus. Ji priminë ir á mano ðirdá Dievo ádëtà meilæ jiems. Iðties Ji ragino mane melstis, kad kiekvienas á tà konferencijà atvykæs pastorius iðvyktø iðgydytas ir padràsintas. Að suvokiau, kad Dievas atsakë á mano maldà tokiu bûdu, apie kurá niekada nebûèiau pagalvojæs. Keletà mënesiø prieð tai að buvau su Jëzumi, o dabar Jis buvo èia su manimi. Dvasia suðnabþdëjo: Melskis uþ juos Jëzaus vardu. Að juos atstatysiu. Maldos metu tø þmoniø ðirdys suduþo. Netrukus pasigirdo ðvelnus raudojimas ir dþiaugsmingas garbinimas. Að buvau akivaizdþiø stebuklø ir atstatymo, kurá iðgyveno tie pastoriai, liudininkas. Neseniai vienas mûsø bendradarbis ið Rusijos paraðë, jog Dievo Dvasia ir toliau veikia: Mes girdime liudijimus ið visur. Tie pastoriai gráþo á savo bendruomenes, sakydami: Að gráþau, kad Jëzus bûtø iðaukðtintas. Vieno susirinkimo Rusijoje metu kalbëjausi su 18 metø kalëjusiu pastoriumi. Ðio þmogaus veidas regimai ðvietë dël Kristaus. Ðiandien Rusijoje jis priþiûri 1200 baþnyèiø. Taèiau kalëdamas iðkentëjo daug neátikimø sunkumø. Jëzus man yra labai realus, liudijo jis, realesnis uþ visus, kà paþástu ðiame pasaulyje. Ðis tarnautojas turëjo Kristaus charakterá, todël kalëjime já gerbë visi, net patys baisiausi nusikaltëliai ir átariausi sargybiniai. Vienà dienà Ðventoji Dvasia paðnibþdëjo tam pastoriui: Po trijø dienø tave ið èia paleis, ir ragino apie tai kalbëti. Apie Ðventosios Dvasios apreiðkimà jis iðkart praneðë þmonai ir bendruomenei, vëliau tai, kà Dievas jam sakë, pradëjo kalbëti kitiems kaliniams. Daugelis ið jo ðaipësi: Ið èia dar niekas nebuvo paleistas. Sargybiniai taip pat traukë já per dantá: Tu èia ir mirsi, pamokslininke. Kai atëjo treèia diena ir vakare sutemo, sargybinis pasiþiûrëjo á pastoriø ir kraipydamas galvà paklausë: Na, tai kur tas tavo Dievas? Taèiau, kai laikrodis rodë kelias minutes po 11 val. vakaro, per garsiakalbá pasigirdo balsas, kuris iðtarë pastoriaus vardà. Tuojau pat ateikite á kabinetà, skelbë balsas. Jûs paleidþiamas. Visi kaliniai ir sargyba apstulbo. Eidamas pro ðalá pastorius su kiekvienu atsisveikino ir palinkëjo sëkmës. Iðëjæs pro kalëjimo vartus, jis pamatë þmonà, laukianèià jo su gëlëmis. Apkabinæs jà, pastorius atsisuko atgal ir paþvelgë á kalëjimà, kur kalëjo aðtuoniolika metø. Visi kaliniai stovëjo prie langø ir ið visø jëgø ðaukë: Dievas yra! Dievas yra! Dievas yra! Dievas leido jiems pamatyti ir regimø árodymø jie buvo apreikðti per dievobaimingà pastoriø, kuris aðtuoniolika metø kalëjime kiekvienà dienà buvo su Jëzumi. Ar galëtø bûti dar didesnis Dievo árodymas, kaip antgamtinës Kristaus jëgos pakeistas gyvenimas? Linkiu, kad ir apie jus bûtø sakoma: Tas vyras ar ta moteris buvo su Jëzumi. Ir kad niekas negalëtø to paneigti. Ið vertë Asta Glinskaitë

8 8 priedas BÛTI SU JËZUMI Ganytojas Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. Atkelta ið 5 psl. Panaðëjant á Kristø Esame keièiami per patirtá Visø pirma Dievas veikia ir keièia mûsø charakterá per kasdienio gyvenimo patyrimus. Savo kasdienybëje mes vis giliau paþástame Dievà, vis labiau ásitikiname, kad Jëzus yra su mumis visuomet, kad Jis niekada mûsø nepalieka ir neapleidþia, kad mes galime mesti visus savo rûpesèius Jam. Suvokiame, kad tas paprastas gyvenimas yra ðventas, ir visø pirma Jo dieviðkà vedimà patiriame paprastose, kasdienëse situacijose. Viena pagrindiniø mûsø charakterio formavimo priemoniø yra mûsø darbas. Darbe ypatingai patiriame dieviðkà pagalbà ir Jo veikimà. Mes esame Kûrëjo padëjëjai, kaip mums primena J. R. R. Tolkienas. Tai sakydamas, neturiu omeny, kad darbe mes turime skleisti savo tikëjimà ar darbo metu melstis. Ir viena, ir kita yra gerai, bet að noriu atkreipti dëmesá á paties darbo ðventumà. Kai jûs ir að rûpinamës, kaip atlikti kasdienes uþduotis, mes paèiu darbu paðloviname Dievà. Kai Martynas Liuteris paskelbë revoliucingà savo mokymà, kad kiekvienas tikintysis yra kunigas, jis kalbëjo ne apie tai, kad kiekvienas þemdirbys ar melþëja dabar gali atlikti liturgines apeigas, bet apie tai, kad bet koks darbas prilygsta kunigo tarnystei. Jei mes dirbame, suvokdami, kad Jis mus mato, ir dirbame Jam, pastebësime, kad Jis visuomet yra mûsø partneris ir draugas, net jei turime atlikti ir labai þemiðkas uþduotis. Mes vis artimiau bendrausime su Dievu ir bûsime kantresni kitiems. Mes matysime, kad Dievas rûpinasi ir antgamtiðkai padeda spræsti net ir þemiðkas problemas, pavyzdþiui, kaip rasti tinkamø þodþiø sudëtingam pokalbiui. Turime prisiminti, kad didþiàjà savo þemiðko gyvenimo dalá Jëzus praleido kaip paprastas þmogus, dirbdamas áprastus darbus. Jis nelaukë, kol bus pakrikðtytas Jordane, kad paþintø Dievà. Ne! Visø pirma Dievo artumà jis iðgyveno dirbdamas staliaus darbus ir tik vëliau pradëjo tarnauti kaip mokytojas ir skelbti Dievo realumà. Todël ar valgote, ar geriate, ar ðiaip kà darote, visa darykite Dievo ðlovei, sako apaðtalas Paulius pirmame laiðke Korintieèiams (1 Kor 10, 31). Kitas malonës árankis Dievo rankose, kuris padeda þmogui keistis, yra ávairûs iðbandymai ir sunkumai, su kuriais ðioje þemëje susiduriame. Apaðtalas Jokûbas mums primena: Mano broliai, laikykite didþiausiu dþiaugsmu, kai patenkate á visokius iðbandymus. Þinokite, kad jûsø tikëjimo iðbandymas ugdo iðtvermæ (Jok 1, 2-3). Iðtvermë yra tai, kà senieji filosofai vadino tvirtumu tai viena labiausiai gyvenime reikalingø savybiø. Jokûbas dar priduria: O iðtvermë tesubræsta iki galo, kad bûtumëte tobuli, subrendæ ir nieko nestokotumëte (Jok 1, 4). Kartais tenka patirti ið tiesø baisiø nelaimiø: bankrutuoja kompanija, kurioje dirbote visà gyvenimà, ir jûs netenkate darbo; staiga beprasmiðkai avarijoje þûsta jûsø vienintelë dukra... Þmonijos veidas iðkankintas panaðaus sielvarto. Bet daþniausiai mes susiduriame su paprastesnëmis, ne tokiomis baisiomis negandomis: jûsø sûnus iðmuðë graþià skylæ kaimyno lange ar tarp jûsø ir þmogaus, kurá laikëte geriausiu draugu, tvyro átampa. Veikiant Dievo malonei, tokiose situacijose mes mokomës ið Dievo antgamtinës kantrybës, suvokiame, kad Dievas geriausiai þino, kaip ir kada atsakyti á poreikius ar iðspræsti problemas. Iðbandymai, nelaimës, negandos, persekiojimai yra neatsiejama ir nepaprastai svarbi gyvenimo dalis. Tai yra mûsø mokinystës kelio dalis. Apaðtalas Paulius áspëjo: Taip ir visi, kurie trokðta dievotai gyventi Kristuje Jëzuje, bus persekiojami (2 Tim 3, 12). Tai padeda mums keistis ir panaðëti á Kristø. Dvasios dvelksmas dar vienas Dievo bûdas mus keisti. Ar esate kada patyræs Ðventosios Dvasios padràsinimà? Turbût negirdëjote girdimo balso (nors, negalime atmesti ir tokios galimybës), bet turbût bendraudamas su Dievu esate patyræs valdþià ir jëgà ar ásitikinæs Tiesos þodþio neklystamumu. Tai dera su Ðventajame Raðte Dievo apreikðtomis tiesomis, nes ta pati Dvasia, kuri ákvëpë Raðtà, darbuojasi ir jumyse. Daþnai Dvasia apsireiðkia mums kaip Mokytoja. Kartais ðirdyje iðgirstame paprastus, uþtikrintumà ir meilæ suþadinanèius þodþius: Tu esi nepaprastai mylimas. Kartais mums reikia ðvelnaus Dievo prisilietimo ar aiðkiø, teisingø instrukcijø, kà ir kaip daryti, ir mes tai gauname. Svarbu, kaip mes reaguojame, kaip atsiliepiame á malonës kupinà Dievo mokymà. Galima uþkietinti savo ðirdá ir nusisukti nuo ðviesos, bet Dievo meilë ir kantrybë nugali mus, mes atgailaujame ir græþiamës á ðviesà. Mes galime diskutuoti ir kelti klausimus, galime vaikðèioti pirmyn atgal, kol iðvysime teisumo vertingumà. Taip Dievas kuria, formuoja ið mûsø kûrinius, kurie atspindës Jo visa nugalinèià meilæ, kûrinius, kurie, nors ir netobuli, bet gali perduoti kitiems Dievo gerumà. Kartais Dievo Dvasia ateis kaip Patarëja ar mûsø Vadovë. Galbût gausime pranaðiðkà þodá, kurá turime su baime ir drebëdami perduoti tikinèiøjø susirinkimui. Mes mokysimës atskirti gyvenimà neðanèius Dvasios ákvëptus þodþius nuo mirtá skleidþianèiø kûniðkø þodþiø. Visi ðie patyrimai, kuriø yra tokia daugybë ir ávairovë, yra skirti, kad mes giliau paþintume Dievà ir labiau panaðëtume á Jo Sûnø. Tai ir vyksta, jei mes esame klusnûs. Jei mes bendraujame ir bendradarbiaujame su Dievu, Jis ásodina á mûsø ðirdá gerus áproèius dþiaugsmingai atsiduoti Jam, bûti iðtikimiems ir paklusti, kantriai iðkæsti... Dvasiniø disciplinø nauda Gyventi dvasia mus ruoðia ir daugybë dvasiniø disciplinø: malda, Ðventojo Raðto studijos, pasninkas, vienuma su Dievu, paprastumas, nuodëmiø iðpaþinimas ir pan. Turime suprasti, jog neágysime Kristaus savybiø, neiðsiugdysime panaðiø áproèiø á Jo, jei ið savo pusës nieko nedarysime. Þinoma, svarbu pasakyti, kad ðie iðoriniai mûsø veiksmai nedaro mûsø priimtinø Dievui. Mes priimami dël malonës, Jo akyse esame iðteisinti tik per malonæ. O ðios dvasinës pratybos tik padeda mums aukoti savo kûnus, kaip ragina apaðtalas Paulius, kaip gyvà, ðventà, Dievui patinkanèià aukà (Rom 12, 1). Ðios dvasinës pratybos lavina mûsø kûnà, protà ir dvasià, kad sugebëtume priimti tai, kas ateina ið Dievo. Paulius ragino Timotiejø: Ugdykis dievotumà (1 Tim 4, 7). Prisiminkime sporto aikðtynus, kur sportininkai treniruojasi ir ruoðiasi varþyboms. Pirmieji Varþybø dienà jokios pastangos neatstos praleistø treniruoèiø. Taip yra ir su dvasiniu gyvenimu: tik pratybomis galime iðlavinti ir iðsiugdyti ðventus áproèius. krikðèionys daþnai vadindavo save Dievo atletais. Mûsø kûne ir prote yra ásitvirtinæ blogi áproèiai, kurie persmelkia visà þmogaus gyvenimà. Todël mums reikia tinkamos disciplinos, kad suvaldytume savo kûnà, atsikratytume tø destruktyviø áproèiø ir susiderintume su Dievo Dvasia. Labai svarbu yra ne tik stengtis, bet ir nuolat treniruotis. Að galiu stengtis laimëti maratonà, bet jei prieð tai nesitreniruosiu, apskritai neáveiksiu trasos, kà jau kalbëti apie laimëjimà. Be treniruoèiø mes neágysime reikalingø ágûdþiø ir áproèiø, neágysime jëgø. Varþybø dienà jokios pastangos neatstos praleistø treniruoèiø. Tik pratybos ágalina efektyviai dalyvauti varþybose. Taip yra ir su dvasiniu gyvenimu: tik pratybomis galime iðlavinti ir iðsiugdyti ðventus áproèius. Tarkime, jog að noriu laimëti kovà prieð iðdidumà. (Þinau, kad ðiandien þmonës nelabai dël to nerimauja, bet tai yra viena destruktyviausiø nuodëmiø). Að niekada neáveiksiu iðdidumo tik stengdamasis. Tiesioginë ataka prieð iðdidumà greièiausiai baigsis tuo, kad imsiu didþiuotis savo nuolankumu. Ðventasis Benediktas Dvylikoje þingsniø á nuolankumà raðo, jog treniruotis áveikti iðdidumà reikia patarnaujant kitiems. Kodël? Todël, kad tarnaudami nukreipdami þvilgsná nuo savæs mes patiriame daugybæ mirèiø mirðtame sau. Pavyzdþiui tëvas mirðta savo troðkimui paþiûrëti futbolo varþybas, kad galëtø paþaisti su sûnumi. Arba vyras paaukoja savo troðkimus, kad praleistø atostogas taip, kaip to nori þmona. Tai maþos mirtys, bet visos jos padeda mums nukreipti þvilgsná nuo savæs, ir Dievas naudoja ðiuos paprastus tarnavimo veiksmus, kad padarytø mumyse stebuklà. Tarnaudami kitiems mes pamatome, kokie puikûs yra þmonës, pradedame vertinti juos kaip asmenis ir net þavëtis jø keistenybëmis. Visa tai padeda mums iðlaikyti teisingà þvilgsná á kitus, AÐ ir MANO, MAN uþleidþia vietà þodþiams MES, MÛ- SØ, MUMS. Mes pradedame matyti save kaip visumos dalelæ. Beje, ugdant nuolankumà, labai svarbus yra ir ðlovinimas. Kai pradedu matyti iðaukðtintà Vieðpatá, kai girdþiu cherubus ir serafimus ðlovinanèius Já ir regiu, kaip visos dangaus bûtybës meta prieð Jo sostà savo karûnas ir gieda: Vertas, Tu!, suvokiu, koks turi bûti ir mano santykis á Vieðpatá. Suvokiu, kad nesu savo iðgelbëjimo laivo kapitonas nei savo likimo ðeimininkas. Að visiðkai priklausau nuo mylinèio Tëvo, kuris siunèia lietø ir saulæ, kai to reikia, kuriame að judu ir gyvenu. Tu taip pat. Ar suprantate, kokios svarbios yra ðios dvasinës disciplinos? Jos padeda mums iðlaikyti tinkamà santyká su kitais teisingus horizontalius santykius, ir tinkamà santyká su Dievu teisingus vertikalius santykius. Taèiau nepaprastai svarbus ne tik patarnavimas kitiems ir ðlovinimas, bet ir kitos disciplinos: meditacija, malda, pasninkas, Raðto studijos, ðirdies ir proto lavinimas suprasti Kristaus kelius... Neturiu baigtinio dvasiniø disciplinø sàraðo, kiek þinau, toks ir neegzistuoja. Mes paprasèiausiai ieðkome bûdø, kaip tai, kas mes esame, kûnas, protas ir dvasia, atneðti Dievui kaip aukà. Tai daryti turime visø pirma siekdami Dievo karalystës, alkdami ir trokðdami Jo teisumo, ilgëdamiesi bûti panaðûs á Kristø. Jei visa tai darome tik norëdami pasirodyti prieð kitus, vadinasi visiðkai nesupratome ðiø dvasiniø disciplinø vertës. Jos nedaro mûsø teisiø prieð Dievà, bet padeda, ruoðia mus eiti Kristaus keliu. Dievas priima ðià paprastà netobulà aukà mûsø gyvenimà ir kuria mumyse amþinas vertybes, kurias mums nelengva ir ásivaizduoti. Paruoðta pagal str., spausdintà Vertë Þaneta Lazauskaitë

9 Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. Krikðèionybës istorija 9 RAMUNË JASIULYTË Esame gimæ paþinti Dievà Paþintis su reformatø teologu, pedagogu, protestantiðkos sistematinës teologijos pradininku Pilypu Melanchtonu ir jo veikalo Apie sielà analizë Melanchtonas ir Liuteris Pilypas Melanchtonas (tikroji pavardë Schwartzerd) su Reformacijos pradininku Martynu Liuteriu susitiko Vokietijos Vitenbergo universitete. Liuteris átikino Melanchtonà prisijungti prie Reformacijos judëjimo ir netrukus ðis tapo Liuterio bendraþygiu bei artimu bièiuliu, drauge kovojusiu dël baþnyèios reformos. Apie jødviejø draugystæ Melanchtonas yra sakæs: Að verèiau mirèiau, negu bûèiau atskirtas nuo ðio vyro. Profesorius Melanchtonas ir teologija Liuteriui áspûdá padarë Melanchtono, jauno graikø kalbos profesoriaus, inauguracinë kalba 1518 m. Vitenbergo universitete, kur Liuteris tæsë teologijos studijas ir gavo akademiná laipsná. Melanchtonas universitete dëstë daug bibliniø temø ir kaip geras teologijos þinovas daþnai konsultuodavo Liuterá bei kitus teologijos ir graikø kalbos klausimais. Melanchtonas buvo baigæs filosofijos, istorijos, medicinos ir net fizikos studijas, taèiau jis teikë pirmenybæ filosofijai. Dël to Melanchtonas savo laikmeèiu buvo labiausiai studentø skaitomas autorius. Kai kurie jo darbai Vokietijos mokyklose ir universitetuose buvo studijuojami iki 1800 metø. Liuteris supaþindino Melanchtonà su reformuota teologija, o Melanchtonas mokë Liuterá graikø kalbos. Bûtent Melanchtonas paragino Liuterá iðversti Biblijà á liaudþiai suprantamà vokieèiø kalbà. Melanchtono vaidmuo religiniuose disputuose 1519 m. Leipcige Melanchtonas dalyvavo pirmame rimtame dispute tarp Liuterio ir Romos katalikø baþnyèios. Per ginèà su Johanu Ecku, gudriu popieþiaus teologu, Melanchtonas perdavë Liuteriui raðtelá su Biblijos citatomis, kurios prieðtaravo popieþiaus primatui, ðis klausimas buvo svarstomas dispute. Melanchtonas taip pat buvo nepakeièiamas Liuterio pagalbininkas ir vëlesniuose disputuose, pavyzdþiui, jei Liuteris negalëdavo dalyvauti, vietoj jo dalyvaudavo Melanchtonas, taip tapdamas vienu ið protestantizmo lyderiø. Reformacijos tëvas Liuteris nenuilsdamas raðë savo naujà teologijà, bet jis daþnai stokodavo sisteminio poþiûrio metais Melanchtonas perëmë ðià uþduotá ir paraðë pirmà protestantiðkos teologijos traktatà Loci communes rerum theologicarum, kuriame iðdëstë pagrindines protestantiðkos teologijos tiesas. Liuteris buvo tiek suþavëtas ðiuo traktatu, kad net norëjo já átraukti á Biblijà m. Augsburgo susirinkime Melanchtonas gynë Reformacijà, nes Liuteris, bûdamas ekskomunikuotas, negalëjo iðvykti ið Saksonijos. Disputuose su katalikais Melanchtonas puikiai iðmoko áveikti sunkumus. Remdamasis keliais jau uþbaigtais veikalais ir Augsburgo disputo patirtimi, Melanchtonas paraðë pirmà protestantiðko tikëjimo iðpaþinimà Augsburgo iðpaþinimas ( Confessio Augustana ). Po Liuterio mirties Reformacijos ðaukliu tapo Melanchtonas. Taèiau nepaisant to, kad jo pozicija tarp liuteronø buvo prieðtaringai vertinama, Melanchtonas vis dëlto liko iðkiliu Reformacijos lyderiu iki savo mirties. 1 Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas. Vilnius, Mintis, 1984, p Ten pat, p.368. Pilypas Melanchtonas Apie sielà Pilypas Melanchtonas, reformatø teologas, liuteroniðkos sistematinës teologijos pradininkas, Vokietijos ðvietimo sistemos reformatorius, sukûræs klasikinës gimnazijos modelá, pasiþymëjo plaèia moksline veikla bei produktyvumu. Paraðë daug darbø filosofijos, teologijos, pedagogikos, psichologijos ir kitais klausimais. Ðiame darbe panagrinësiu jo veikalà Apie sielà 1. Didysis pedagogas, pramintas Vokietijos mokytoju, veikalà Apie sielà skiria studijuojanèiam jaunimui: Ðià knygà nuoðirdþiai parengiau mokiniams ir pagal iðgales stengiausi pateikti besimokantiems aiðkius ir naudingus dalykus 2. Knygoje nagrinëjama màstymo galia arba sàmonë, kuri, anot Melanchtono, skirta Dievo paþinimui: <...> besimokantiems reikia priminti, kad, galvodami apie ðiø galiø, bûtent proto ir valios, veiksmingumà, jie turi nukreipti sielas á Kûrëjo paþinimà. Juk ðiame kûrinyje (sieloje) ypaè ðvieèia Jo prigimtis, iðmintis, gera valia mûsø atþvilgiu. Per mus ir mumyse Jis norëjo pasidaryti þinomas. Todël mus sukûrë, todël suteikë mums savo paveikslà, davë sàmonæ, ádëjo tam tikrà dievybës paþinimà, pridëjo garbingø ir gëdingø dalykø skyrimà, prijungë pasirinkimo laisvæ. Paskui, kai mûsø kaltës ðá gërá sutepë, dovanojo mums sûnø, kad Jis mus prikeltø, þada mums amþinàjá gyvenimà, kuriame patirsime Jo paties saldþiausià artumà. Turëdami galvoje tokius ryðkius Jo tikrosios meilës mums árodymus, paraginkime vieni kitus, kad Já paþintume, mylëtume, tikëtume, jog mes esame Jo rûpestis, ir ðauktumës Jo 3. Tai, mano manymu, pagrindinë veikalo mintis. Norëdamas árodyti, jog siela skirta Dievo paþinimui, Melanchtonas aiðkiai atskiria kûniðkas galias ir sielos jëgas. Jos skiriasi tuo, jog pastarosios turi sielos, arba màstymo, galià ir tam tikrà savo veikimà, kuris pasireiðkia sugebëjimais atsiskirti nuo kûno, suvokti be kûno organø pagalbos, bei turi savo judëjimà. Melanchtonas sielos galià skirsto á dvi dalis protà ir valià, nors Augustinas prie ðiø dar prideda ir atmintá. Reformatorius atmintá priskiria prie proto veiksmø. Pateikæs proto apibrëþimà, Melanchtonas samprotauja apie tai, kuo þmogaus protas skiriasi nuo gyvulio. Jis parodo tris skirtumus tarp jutimo ir supratimo, tarp gyvuliø ir þmoniø paþinimo, pabrëþdamas, jog skirtingai nei þmonës, gyvuliai neaprëpia bendrybiø, neturi ágimtø þiniø ir jiems nebûdinga savistaba 4. Toliau didysis pedagogas 3 Ten pat, p Ten pat, p iðryðkina tris proto veiksmus: atskirybiø suvokimà, susiejimà ir atskyrimà, arba màstymà, sprendimà ir atmintá, o taip pat apibûdina proto objektà tai Dievas ir visa daiktø visuma, kurià paþinti mes esame sukurti, kaip aiðkiai rodo Dievo ástatymas: Mylëk Vieðpatá, savo Dievà 5. Taèiau yra viena problema, trukdanti paþinti Dievà tai ydinga þmogaus prigimtis: Kaþkokia migla uþtemdo sàmonæ, ir ji jau nei Dievo, nei dvasiniø prigimèiø, nei kûnø substancijos aiðkiai nesupranta, ir tik ið patyrimo jas ðiaip ne taip màstymu miglotai ir silpnai aptinka 6. Toliau jis bando parodyti ðios problemos sprendimà. Analizuodamas, kaip vyksta supratimas, jis Evangelijos ðviesoje nagrinëja iðkiliøjø Antikos filosofø Aristotelio, Platono, Epikûro, Augustino, Galeno mintis apie protà ir supratimà. Akivaizdu, jog Melanchtono mëgstamas arkliukas yra filosofija, kuri parodo kai kuriuos gyvenimo dalykus 7. Jis raðo, jog supratimas tai procesas, kurio metu sàmonë perima atskirus objektus ið jutimø, paskui ið ðiø atskirybiø suranda bendrybes, Platono pavadintas idëjomis. Jas lyginant gimsta teorijos, kurios tiria padarinius ir ieðko prieþasèiø. Tuo remdamasis Melanchtonas teigia, kad þmonëms ið prigimties á sàmonæ yra ádiegti gamtotyros ir dorovës pradmenys. Polemizuodamas su Aristoteliu, kuris, prieðingai nei Melanchtonas, sako, jog þmogaus sàmonë jam gimstant yra lyg ðvari lenta, reformatorius pabrëþia: Taigi pritariu ir (apaðtalui) Pauliui, ir Platonui ir tvirtinu, kad pradmenø þinios gaunamos ne tik ið iðorës, bet yra ádiegtos sielai, nors dël tokio didelio silpnumo jos ir yra maþai suprantamos. Jos yra vidiniai ramsèiai, padedantys sàmonei ið pradþiø palyginti iðorinius objektus, màstyti ir spræsti 8. Taigi, anot Melanchtono, Dievo malonës dëka á sàmonæ yra árëþtos tam tikros þinios, reikalingos suvokimui bei sprendimams, ir dorovës pradmenys. Toliau nagrinëdamas sielos veikimà reformatorius aiðkina, jog skirtingi þmonës, skirtingai matydami tà patá dalykà, gali prieti tø paèiø iðvadø. Jis remiasi Aristotelio proto skirstymu á veikløjá ir ásisavinantá, tuo norëdamas parodyti tarp þmoniø esantá skirtumà. Taèiau vis dëlto tam tikrus atrastus dalykus visi gali suprasti vienodai: Daugelio þmoniø sveikos akys, kà nors stebëdamos, tà patá mato vie- 5 Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p nodai. O kai to paties ieðko sàmonë, nevienodai suranda, taèiau gali vienodai suprasti tai, kas surasta 9. Melanchtonas pabrëþia, jog atradëjai iðsiskiria veikliuoju protu, kuris yra labiau vertinamas dël iðradingumo, o kiti ásisavinanèiuoju protu pripaþásta, kad anø þmoniø sumanymai yra reikðmingi. Jis tà daro sàmoningai, norëdamas atmesti tuo metu mokyklose gajà Aristotelá savaip interpretavusio arabø filosofo Averojaus aktyvaus ir potencinio intelekto teorijà 10, prieðtaravusià krikðèioniðkajam aiðkinimui. Melanchtonas veikale Apie sielà taip pat aiðkina pagrindinius filosofinius terminus, kuriuos savo raðtuose naudoja reformatoriai: nagrinëja paþinimà kaip veiksmà ir bûsenà, aiðkina, kodël protas skirstomas á teoriná ir praktiná, ir kà reiðkia màstymas bei sàþinë bei kuo sielvartas skiriasi nuo atgailos. Jis konstatuoja: Sàmonëje yra tam tikras ástatymo paþinimas, bet valia atkakliai prieðinasi Dievui, net jei galbût ir jauèia kai kuriø aistrø pilietinei garbei. Bet jos neáþvelgia Dievo, nëra teisingumas, kurá skelbia Evangelija. Ðá skirtumà reikia paþymëti, nes tie, kurie jo nepaiso, á Evangelijà áneða daug tamsos 11. Kadangi valia vaidina svarbø vaidmená Dievo paþinime, Melanchtonas jai skiria daugiau dëmesio bei apibûdina jà kaip suvokianèios sielos siekianèiàjà dalá 12. Valia gali norëti arba nenorëti. Jos veiksmai gali bûti suþadinti, (kai ji pati ko nors siekia to norëdama) ir ásakyti (kai valia ásako arba sau, arba þemesnëms galioms, ji negali prieðtarauti). Tai svarbu suprasti, kreipiant sielà á Dievo paþinimà. Kadangi dël nuodëmës siela yra aptemusi ir joje Dievo paveikslas atsispindi miglotai bei yra suterðtas, o sielos galiø supratimas yra sujauktas, atsiranda daug klaidþiamoksliø, kaip, pavyzdþiui, epikûrininkai, kurie nepripaþásta Dievo, ieðko nepastovaus gërio, tuo klaidindami daugelá, o taip pat klysta ir daugybë kitø, nes Dievo paveikslas yra iðkreiptas. Todël Vokietijos mokytojas, remdamasis apaðtalo Pauliaus raginimu atnaujinti savo protus Dievo þodþiu, stengiasi apsaugoti savo mokinius nuo klaidingø mokslø, skelbdamas, jog sàmonë ir yra Dievo paveikslas tiek, kiek joje ðvieèia tikrasis Dievo paþinimas, o valioje tikrasis pa- Nukelta á 11 p. 9 Ten pat, p Filosofijos atlasas, Alma littera, Vilnius, P Filosofijos istorijos chrestomatija, p Ten pat, p. 373.

10 10 Teologija Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. JOHN STOTT KRISTUS IR JO KRYÞIUS Evangelija tai geroji naujiena apie laisvæ. Taèiau taip pabrëþiame tik vienà jos aspektà. Pagal Naujàjá Testamentà, Evangelija skelbia ne tik tai, kà Kristus þmonëms siûlo ðiandien, bet ir tai, kà Jis kartà padarë, kad galëtø visa tai siûlyti. Apaðtalø Evangelija praeitá susieja su dabartimi, kadaise su dabar, istorinius ávykius su dabartiniais iðgyvenimais. Ji skelbia ne tik, kad Jëzus gelbsti, bet ir kad Jis mirë uþ mûsø nuodëmes ir buvo prikeltas ið numirusiø, kad galëtø gelbëti. Evangelija nepaskelbiama, jei kalbama apie gelbëjanèià jëgà, bet nekalbama apie iðgelbëjimà, ypaè apie kryþiø. Ðiame skyriuje panagrinësime vienà ið svarbiausiø Pauliaus teiginiø apie Evangelijos kilmæ, turiná ir jëgà, ir ypaè apie reikðmingiausià dalá Kristaus kryþiø. Ir að, broliai, kai pas jus lankiausi, atëjau ne su graþbyliavimu ar iðmintimi skelbti jums Dievo liudijimo. Nes að nusprendþiau tarp jûsø neþinoti nieko, iðskyrus Jëzø Kristø, ir Tà nukryþiuotà. Að buvau pas jus silpnas, iðsigandæs ir labai drebëjau. Mano kalba ir skelbimas pasiþymëjo ne átikinanèiais þmogiðkos iðminties þodþiais, bet Dvasios ir jëgos parodymu, kad ir jûsø tikëjimas remtøsi ne þmogiðka iðmintimi, bet Dievo jëga 1. Ðiame tekste, kuriame ið esmës kalbama apie Trejybæ, iðryðkëja trys pagrindinës pamokos apie Evangelijos skelbimà. Jos siejasi su Dievo þodþiu, Kristaus kryþiumi ir Dvasios jëga. Dievo þodis Evangelija tai ið Dievo mus pasiekusi tiesa. Korintieèiams Paulius skelbë, kaip jis pats sakë, ne aukðtesnæ iðmintá, tai yra þmogiðkà arba pasaulio iðmintá 2, bet Dievo þodá arba Dievo iðmintá, kurià jis èia vadina Dievo liudijimu (martyrion) arba Dievo paslaptimi (mysterion). Graikiðki þodþiai yra panaðûs ir tekste vartojamas tiek vienas, tiek kitas. Be to, abu sutinkame pirmuose dviejuose ðio laiðko skyriuose: martyrion rasime gráþæ á 1 skyriaus 6 eilutæ, o mysterion 2 skyriaus 7 eilutëje. Kad ir kaip skaitytume, esmë lieka ta pati Pauliaus þinia atëjo ið Dievo. Jei teisinga skaityti liudijimas, tada tai yra Dievo paliudyta tiesa. Jei teisinga skaityti paslaptis, tada tai yra paslaptinga Dievo tiesa. Abiem atvejais apaðtalo skelbiama Evangelija yra Dievo tiesa. Tuo prasideda tikrasis Evangelijos skelbimas. Mes neskelbia- 1 1 Kor 2, Kor 1, me iðgalvotos þinios. Mes neskelbiame savo þmogiðkø spëlioniø. Mes esame Dievo þodþio neðëjai, Dievo Evangelijos patikëtiniai, Dievo apreikðtø paslapèiø tvarkytojai. Be to, Pauliaus skelbimas atitiko skelbiamà þinià. Jis pas korintieèius atëjo ne su iðkalba ar aukðtesne iðmintimi (1 eilutë). Kalbant apie þinià, jis atmetë pasipûtëliðkà þmogiðkà iðmintá ir nuolankiai pakluso Dievo þodþiui apie Kristø (2 eilutë). Kalbant apie skelbimà, jis atmetë pasipûtëliðkà þmogiðkà retorikà ir nuolankiai pasikliovë Ðventosios Dvasios jëga (3 5 eilutës). Kaip savo komentaruose ávardijo C. H. Hodge as, Paulius neatëjo nei kaip oratorius, nei kaip filosofas 3. Supraskite teisingai. Èia jokiu bûdu nëra teisinama Evangelija be turinio arba stilius be formos. Paulius atmetë ne doktrinà ar racionalius argumentus, bet pasaulio iðmintá ir retorikà. Mes tai þinome, nes Lukas Apaðtalø darbø 18 skyriuje apraðo Pauliø, skelbiantá Evangelijà Korinte. Jis kalbëdavo sinagogoje per kiekvienà sabatà, átikinëdamas þydus ir graikus (4 eilutë), ir pasiliko ten pusantrø metø, mokydamas juos Dievo þodþio (11 eilutë). Taigi pamokslavimà Korinte jis galëjo apibendrintai pavadinti stengimøsi átikinti þmones 4. Jis mokë þmones tiesos ir átikinëjo juos dël tiesos. Vadinasi, negalime kviesti þmoniø pas Kristø atmesdami, uþgniauþdami ar slopindami jø mintis. Jokiu bûdu. Kadangi Dievas juos sukûrë protingomis bûtybëmis, Jis tikisi, kad jie protaus. Þinoma, jei jø neapðvies Dvasia, jie niekada nepatikës. Be Dvasios apðvietimo visi mûsø argumentai liktø bevaisiai. Taèiau, raðë Greshamas Machenas, kadangi vien argumentø nepakanka, nereiðkia, jog jø nereikia. Atgimdydama þmogø ið naujo, Ðventoji Dvasia jo nepadaro krikðèionimi nepaisant jokiø árodymø, prieðingai, Ji iðsklaido þmogaus akis dengianèià miglà ir leidþia iðvysti tuos árodymus 5. Taigi Evangelija tai mums patikëta ið Dievo atëjusi tiesa. Mes privalome jà skelbti kiek ámanoma aiðkiau, riðliau, nenuginèijamai ir, kaip darë apaðtalai, kuo átikinamiau jà árodinëti. Ir skelbdami bei árodinëdami Evangelijà turime visada pasitikëti, kad Ðventoji tiesos Dvasia iðsklaidys þmoniø neiðmanymà, 3 C. H. Hodge, The First Epistle to the Corinthians (1857; Banner of Truth, 1959), p Kor 5, 11; plg. Apd 18, J. Gresham Machen, The Christian Faith in the Modern World (1936; Eerdmans, 1947), p. 63. nugalës jø iðankstines nuostatas ir átikins patikëti Kristumi. 6 Apd 17, Apd 17, 18. Kristaus kryþius Priëjome prie 2 eilutës: Að nusprendþiau tarp jûsø neþinoti nieko, iðskyrus Jëzø Kristø, ir Tà nukryþiuotà. Kai kurie þmonës klaidingai perskaito, tarsi Paulius bûtø paraðæs iðskyrus nukryþiuotà Jëzø Kristø, ir teigia, kad jis kalbëjo vien apie kryþiø. Taèiau ið tikrøjø Paulius raðë (tai atitinka Apaðtalø darbuose Luko apraðytà Pauliaus, kaip evangelisto, darbà), kad buvo pasiryþæs neþinoti nieko, iðskyrus Jëzø Kristø (Jis buvo þinios esmë) ir (ypaè, nors ne tik) Tà nukryþiuotà. O Kristaus prisikëlimas? Neabejotinai apaðtalai apie prisikëlimà pamokslavo labai daug, taèiau prisikëlimà jie suprato ir skelbë ne kaip atskirà ir paviená, o su kryþiumi susijusá ávyká. Prisikëlimas buvo ne tik Jëzaus mirties tæsinys: tai buvo þmoniø skirto nuosprendþio panaikinimas ir vieðas dieviðko Jo mirties tikslo árodymas. Prieð atvykdamas á Korintà Paulius nusprendë pamoksluose visà dëmesá sutelkti á Kristø ir ypaè á kryþiø. Ávairiuose angliðkuose vertimuose raðoma, kad jis nusprendë, pasiryþo, apsisprendë. Panagrinëkime, kodël Pauliui reikëjo taip nuspræsti. Populiarus situacijos aiðkinimas yra gerai þinomas. Á Korintà Paulius atvyko ið Atënø. Jo pamokslas Atënø filosofams (kaip teigia teorija) buvo visiðka nesëkmë. Neva jis buvæs per daug intelektualus ir nepamokslavo Evangelijos. Uþuot kalbëjæs apie kryþiø, jis kalbëjo apie kûrinijà. Dël to ten niekas neatsivertë. Taigi keliaudamas ið Atënø á Korintà Paulius atgailavo, kad Atënuose pamokslavo iðkraipytà Evangelijà, ir apsisprendë Korinte kalbëti tik apie kryþiø. Turiu pripaþinti, kad prieð daugelá metø pirmà kartà iðgirdæs ðià teorijà kaip mat ant jos uþkibau. Vis dëlto vëliau teko jà atmesti kaip nepagrástà. Pirma, Pauliaus misija Atënuose nebuvo nesëkminga. Prieðingai, kai kurie vyrai prisidëjo prie jo ir átikëjo. Tarp jø Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridë, ir jø draugai 6. Antra, Apaðtalø darbuose Lukas neuþsimena manàs, jog Pauliaus pamokslas Atënuose buvo klaida; prieðingai, Lukas já uþraðë kaip pavyzdiná pamokslà pagoniø intelektualams. Treèia, beveik nekyla abejoniø, kad apie kryþiø Paulius Atënuose pamokslavo, nes jis skelbë Jëzø ir prisikëlimà 7, o pamokslauti apie prisikëlimà neminint prieð já buvusios mirties neámanoma. Tiesà sakant, kaip tik dël to, kad klausytojai buvo pagonys, Paulius pradëjo kalbëdamas apie stabmeldystæ ir kûrinijà, o ne cituodamas Senàjá Testamentà, taèiau tuo pamokslo nebaigë. Luko uþraðytà pamokslà galima iðsakyti per porà minuèiø: greièiausiai Paulius ðià temà iðnagrinëjo daug iðsamiau. Ketvirta, Korinte savo taktikos Paulius nepakeitë. Kaip ir Atënuose, taip ir Korinte, anot Luko, jis ginèijosi, mokë ir átikinëjo 8. Tad kà tuomet Paulius nusprendë daryti? Kiekvienà kartà, prieð rimtai dël ko nors apsispræsdami, kaþkiek laiko abejojame, svarstome ávairias galimybes ir galiausiai vienà ið jø pasirenkame, o kitas atmetame. Tad akivaizdu, kad prieð nuspræsdamas pamokslauti vien Kristø, ir ypaè kryþiø, Paulius buvo susidûræs su pasirinkimu ið tikrøjø pagundymu arba pamokslauti Kristø, bet be kryþiaus, arba apskritai pamokslauti ne Kristø, o pasaulio iðmintá. Kodël ðis pagundymas iðkilo Pauliui keliaujant ið Atënø á Korintà? Þinoma, ne dël to, kad jam tariamai nepasisekë Atënuose, bet kadangi bijojo sutikimo Korinte. Tad kodël keliaudamas pas korintieèius Paulius jø taip baiminosi ir buvo toks susirûpinæs ( silpnas, iðsigandæs ir labai drebëjau 3 eilutë), kad turëjo tvirtai apsispræsti, kaip pas juos elgtis? Atsakydami á ðiuos klausimus taip pat atskleisime pagrindinius mûsø laikø prieðtaravimus þiniai apie Kristø ir Jo kryþiø. Pamatysime, kodël mes patys turime kasdien apsispræsti taip pat, kaip ir Paulius. Intelektinis prieðtaravimas arba kryþiaus kvailystë. Atënuose Paulius jau buvo susidûræs su intelektualø panieka. Filosofai já áþeidþiamai vadino spermologos, arba sëklø rinkiku. Tiesiogine prasme ðis þodis reiðkë paukðèius maitëdas arba valkatas, kurie misdavo nutekamuosiuose grioviuose rastais maisto likuèiais. Perkeltine prasme jis reiðkë mokytojus, kurie skelbia nenaujas idëjas. Atënieèiai garbino originalumo ðventykloje 9 ; jie niekino visa, kas senamadiðka ir pasenæ. Filosofai ðaipydavosi, paminëjus prisikëlimà 10. Jie juokësi ið Pauliaus. Manau, tai reiðkia, jog jie plyðdavo ið juoko. Kaip jie reagavo á Pauliaus pamokslà Lukas nepasakoja, taèiau Paulius þinojo, kad kryþius buvo þydams papiktinimas, o pagonims kvailystë 11. Netikinèiam þydui buvo nesuvokiama, kad Mesijas turëtø mirti ant kryþiaus, tai yra bûti prakeiktas Dievo Iðsamesná populiaraus aiðkinimo paneigimà rasite Bible Speaks Today serijos knygoje The Message of Acts (IVP, 1990), p Apd 17, Apd 17, Kor 1, Gal 3, 13. Netikinèiam pagoniui atrodë absurdiðka, kad Dievas, vienas ið nemirtingøjø, turëtø mirti. Antrojo amþiaus cinikas Celsas krikðèionis uþ tai kandþiai kritikavo. Jis ásivaizdavo, raðë Origenas, kad garbindami Tà, kuris, kaip jis teigia, buvo ákalintas ir nubaustas mirties bausme, mes elgiamës taip, kaip mirusiøjø garbintojai 13. Korinto neaplenkë Atënø intelektualø arogancija. Ðiuos miestus skyrë vos aðtuoniasdeðimt kilometrø. Ið pirmo Pauliaus laiðko korintieèiams aiðkiai matyti, kad didþiavimasis protu buvo viena ið pagrindiniø Korinto baþnyèios nuodëmiø, tad Paulius nusprendë atsisakyti pasaulio iðminties kryþiaus kvailystës vardan. Jo laukë paðaipos ir patyèios, taèiau jis þinojo, kad Dievo kvailystë iðmintingesnë uþ þmogaus iðmintá 14. Þinia apie kryþiø ir ðiandien vis dar stipriai niekinama. Þmonës prieðtarauja biblinei, evangelinei atpirkimo doktrinai (kad Kristus mirë vietoj mûsø, mirë mirtimi, kurià mes buvome uþsitarnavæ) ir netgi tyèiojasi ið jos. Jie doktrinà vadina primityvia, teismine, neteisinga, amoralia ir barbariðka. Tarpusavyje susijusias krikðèioniðkas nuodëmës ir atpirkimo doktrinas A.J. Ayeris pavadino intelektualiai niekingomis ir moraliai piktinanèiomis 15. O tam tikrus mano paties knygoje Kristaus kryþius (The Cross of Christ) apraðomus doktrinos aspektus vienas ðiuolaikinis liberaliosios teologijos atstovas pavadino nepagrástais, nesuprantamais, ne tik neiðaiðkinamais, bet ir nesuvokiamais bei neperteikiamais. Kaip turëtume reaguoti á tokià neigiamø epitetø kruðà? Neneigiame, kad kai kurios evangelinës formuluotës yra ðaliðkos ir nebiblinës. Jei Jëzui Kristui suteikiame treèiojo asmens, kuris ásikiðo, kad iðgelbëtø mus nuo piktojo Dievo, vaidmená, tokia parodija verta pasmerkimo, kadangi Dievas pamilo pasaulá ir Dievas ëmësi iniciatyvos atsiøsdamas Sûnø numirti uþ mus. Taèiau dël ðios iniciatyvos Kristus tapo nuodëme ir prakeikimu 16 uþ mus, o tokie þodþiai daþnai sukelia emociná prieðiðkumà. Dël to ir kyla pagunda apkarpyti nukryþiuotojo Kristaus evangelijà, atmesti prieðtaringus teiginius ir bandyti Evangelijà padaryti priimtinesnæjautriam ðiuolaikiðkam skoniui. Nëra ko stebëtis, kad, apraðydamas apsisprendimà nepaþinoti nieko daugiau, tik Jëzø Kristø ir ypaè Jo kryþiø, apaðtalas skamba taip, lyg bûtø ánirðæs. Jis rinkosi bûti iðtikimam ar populiariam. Kitas prieðtaravimas Kristui ir Jo kryþiui religinis prieðtaravi- 13 Origen, Against Celsus, III Kor 1, The Guardian Weekly, 1979 rugpjûèio 30 d Kor 5, 21; Gal 3, 13.

11 Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. Teologija Apd 17, Apd 17, Kor 8, Kor 11, Tim 2, 5. mas, arba Evangelijos iðskirtinumas. Jei atvykæs á Atënus Paulius rado miestà pilnà stabø 17, greièiausiai ir Korintas buvo ne kà maþiau stabmeldiðkas. Þinoma, kad Korinte buvo per dvideðimt vis kitai dievybei skirtø ðventyklø. Net ir ðiais laikais Korinto griuvësiuose stovi septynios didþiulës senovinës Apolono ðventyklos kolonos, o uþ miesto stûkso beveik septyniasdeðimties metrø aukðèio Akrokorinto uola, ant kurios kadaise stovëjo Afroditës ðventykla. Tad korintieèiai, kaip ir atënieèiai, buvo labai religingi 18. Jie garbino daugybæ dievø, kurie draugiðkai toleravo vienas kito draugijà. Korintieèiai nebûtø prieðtaravæ, jei krikðèioniø evangelistai pasitenkintø pridurdami Jëzø prie jø ir taip gausaus panteono. Taèiau apsilankydamas mieste Paulius turëjo visai kitokiø ketinimø. Jis norëjo, kad Korintas su visais savo gyventojais ir dievais nusilenktø ir pagarbintø Jëzø. Jis atvyko á Korintà tvirtai nusprendæs neþinoti nieko, iðskyrus Jëzø Kristø, ir Tà nukryþiuotà. Jis puikiausiai þinojo, kaip vëliau raðë korintieèiams, kad dël þmoniø iðtikimybës kovojo daug dievø ir daug vieðpaèiø. Taèiau jis buvo ásitikinæs, kad yra tik vienas Dievas, Tëvas, ið kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vienas Vieðpats, Jëzus Kristus, per kurá yra visa ir mes per Já 19, ir nesiruoðë leistis á kompromisus. Paulius atkeliavo kaip á jø suþadëtuves su Kristumi ir dël jø jautë dieviðkà pavydà. Suþiedavau jus su vienu vyru, su Kristumi, kad nuvesèiau jus kaip skaisèià mergelæ, raðë jis. Bet bijau, kad kaip gyvatë savo gudrumu suvedþiojo Ievà, taip ir jûsø mintys nenuklystø nuo nuoðirdaus ir tyro atsidavimo Kristui. 20 Nes Jëzus Kristus nesidalintø ðlove nei su Apolonu, nei su Afrodite, nei su kuo nors kitu. Religinë pasaulio situacija nedaug tepasikeitë. Tiesa, senaisiais Graikijos ir Romos dievais jau seniai niekas nebetiki ir seniai juos iðmetë, taèiau jø vietoje iðkilo naujø dievø, o kai kurie senoviniai tikëjimai atgimë. Kadangi ðiais laikais skleisti informacijà ir keliauti labai paprasta, daugelyje ðaliø paplito pliuralizmas. Þmonës pageidauja nerûpestingo sinkretizmo, religijø paliaubø, gero religijø kratinio, taèiau mes, krikðèionys, negalime atsisakyti Jëzaus Kristaus ir Jo unikalumo. Kito tokio kaip Jis paprasèiausiai nëra: niekas neprilygsta Jo ásikûnijimui, atpirkimui ir prisikëlimui. Taigi Jis vienas ir vienintelis Dievo ir þmoniø tarpininkas 21. Ðiuo, Jëzø ið kitø dievø iðskirianèiu, teiginiu þmonës smarkiai, net kandþiai, piktinasi. Daugelis Já laiko netoleruotinai netolerantiðku. Taèiau kad ir kaip tiesa visus piktintø, privalome jà ginti. Plaèiau ðià temà panagrinësiu aðtuonioliktame skyriuje. Treèias prieðtaravimas kryþiui asmeninis prieðtaravimas, arba þmogiðko iðdidumo sugniuþdymas. Visos religijos, iðskyrus krikðèionybæ, (ávairiausiais bûdais) glosto savimeilæ teigdamos, kad esame gabûs jei ne pasiekti iðgelbëjimà, tai bent stipriai prie jo prisidëti. Savæs iðgelbëjimo doktrina ypaè kursto savigarbà. Ji apeliuoja á mûsø iðdidøjá ego gelbsti nuo nepatogaus nusiþeminimo prieð kryþiø. Korintieèiai nebuvo iðimtis jie buvo iðdidûs þmonës. Jie didþiavosi savo graþiu miestu, kurá, prieð ðimtmetá sugriautà uþ sukilimà, 46 m. pr. Kr. atstatë Julijus Cezaris, didþiavosi tuo, kad Augustas iðaukðtino Korintà prieð Atënus já paskelbdamas naujosios Achajos provincijos sostine, didþiavosi prekyba, turtais, kultûra, Istmo þaidynëmis ir religiniu uolumu. Ir tada atsirado ðitas akiplëðiðkas krikðèioniø misionierius, ðitas iðsiðokëlis, ðitas nuplikæs bjaurus ðleivas neûþauga pasiðiauðusiais antakiais, nerodantis jokios pagarbos áþymiajam miestui. Jis dráso teigti, kad jø neiðgelbës nei iðmintis, nei turtai, nei religija, ir kad jie patys nepajëgs iðsigelbëti nuo Dievo teismo ar net prisidëti prie iðgelbëjimo, kad dël to Jëzus Kristus mirë uþ juos, ir kad be Jo jie praþus. Kas jis manësi esàs, kad dráso juos taip áþeidinëti? Iðdidûs þmonës pasijuto be galo paþeminti. Kryþiaus þinia buvo suklupimo akmeniu ir iðdidiems þydams, ir iðdidiems pagonims. Tad nekeista, kad á Evangelijà Korinte daugiausia atsiliepë þemesnieji visuomenës sluoksniai: Nedaug tarp jûsø þmogiðkais standartais iðmintingø, nedaug átakingø, nedaug kilmingø. Bet Dievas iðsirinko ir paðaukë, kas kvaila, kas silpna, kas þemos kilmës, kas paniekinta ir kas yra niekas 22. Ir ðiais laikais niekas kitas neuþkerta kelio á Dievo karalystæ labiau negu iðdidumas. Kaip sakë Emilis Brunneris, visos kitos religijos þmogø apsaugo nuo visiðko paþeminimo, kuris jauèiamas þinant, kad Tarpininkas (tai yra Jëzus Kristus) turëjo atlikti bausmæ uþ já... Þmogus neturi visiðkai apsinuoginti 23. O Evangelija mus apnuogina (pasirodydami prieð Dievà neturime kuo apsirengti) ir skelbia, kad esame bankrutavæ (uþ jokius pinigus negalëtume ásigyti dangaus malonës). Ketvirta moralinis prieðtaravimas, arba kvietimas atgailauti ir siekti ðventumo. Korintas buvo klestintis prekybos centras, per já ëjo prekybiniai keliai ið ðiaurës á pietus sausuma ir keliai ið rytø á 22 1 Kor 1, Emil Brunner, The Mediator (1927; Westminster, 1947), p vakarus jûra. Mieste buvo pilna pirkliø, keliautojø ir jûreiviø. Kaip svetimðaliai svetimame mieste jie nesijautë varþomi jokiø moralës normø. Be to, meilës deivë Afroditë, romënams þinoma kaip Venera, puikavosi savo ðventykloje virð miesto skatindama garbintojus paleistuvauti ir naktá miesto gatvëmis paleisdavo tûkstantá prostituèiø. Korintas buvo senovës pasaulio Tuðtybiø mugë. Graikiðkas þodis korinthiazomai netgi reiðkë praktikuoti iðtvirkimà. Tad Evangelija yra ne þmogiðki iðvedþiojimai, o dieviðkas apreiðkimas, ne populiarioji iðmintis, o Kristus ir paniekintasis Jo kryþius, ne reklamos ar asmenybës galia, o Ðventosios Dvasios jëga Kor 6, Apd 16, Apd 17, 7. Sunku bûtø tikëtis, kad toks begëdiðkai iðtvirkæs miestas kaip Korintas mielai priims Evangelijà, kuri kvieèia atgailauti, perspëja, kad gyvenantieji palaidà gyvenimà nepaveldës Dievo karalystës 24, ir tvirtina, kad teisumà lydi paðventinimas (augantis ðventumas), o po paðventinimo paðlovinimas (blogis bus panaikintas). Á Evangelijos raginimà susilaikyti ðiuolaikinis pasaulis reaguoja ne kà draugiðkiau uþ antikiná. Jis paprastai teigia, kad moraliniai absoliutai nebeegzistuoja, kad seksualinë moralë tai tik seksualiniai paproèiai, kad susilaikyti yra blogai, o viskà leisti gerai, ir kad krikðèionybë su visais savo draudimais yra laisvës prieðas. Penktas prieðtaravimas Kristui ir Jo kryþiui politinis prieðtaravimas, arba Jëzaus Kristaus vieðpatystë. Romos imperijoje virë politinës aistros, pasireiðkianèios net fanatizmu. Iðtikimi Romos prokuratoriai buvo linkæ skatinti politines aistras ir negailestingai malðindavo bet koká bandymà sukilti. Prisiminkime, jog pats Jëzus romënø teisme buvo nuteistas uþ maiðto kurstymà, uþ tai, kad skelbësi esàs su Cezariu konkuruojantis karalius. Panaðiai Paulius su Silu Filipuose buvo apkaltinti, kad skelbia paproèius, kuriø mums, romënams, nevalia nei priimti, nei laikytis 25, o Tesalonikuose kad lauþo ciesoriaus ásakymus, tvirtindami, jog esàs kitas karalius, bûtent Jëzus 26. Ar ðie kaltinimai pagrásti, ar nepagrásti? Ir taip, ir ne. Þinoma, nei Jëzus, nei apaðtalai niekada nekurstë ginkluoto sukilimo prieð Romos imperijà. Jie nebuvo zelotai. Taèiau jie skelbë, kad Jëzus apreiðkë Dievo karalystæ, kad ði karalystë yra virðesnë uþ visas kitas, kad ji pasklis po visà pasaulá, ir kad karalius gráð susigràþinti valdþios ir vieðpatystës. Be abejo, tokios kalbos skambëjo maiðtingai. Ið tikrøjø jos buvo maiðtingos, jei maiðto kurstymas reiðkia neginèijamos ðalies valdþios neigimà, valdþià suteikiant Dievo Kristui. Dar ir ðiais laikais totalitariniai reþimai nepakenèia, kai þmonës nerodo visiðko atsidavimo. Ðalies valdþiai krikðèionys sàþiningai paklûsta, nes Dievas jai suteikë valdþià skatinti gërá ir bausti blogá, taèiau mes jos negarbinsime. Mes garbiname Kristø, kuriam buvo suteikta visa valdþia danguje ir þemëje. Jis mirë ir prisikëlë, kad bûtø visø Vieðpats. Iðvardijome penkis prieðtaravimus Kristaus ir Jo kryþiaus Evangelijai, su kuriais Paulius tikëjosi susidurti Korinte. Jis þinojo, kad jo þinia apie nukryþiuotàjá Kristø intelektualø bus laikoma kvailyste (nesuderinama su iðmintimi), iðskirtine religija (nesuderinama su tolerancija), asmeniðkai þeminanèia (nesuderinama su savigarba) ir reiklia dël moralës (nesuderinama su laisve) þinia bei griaunamàja politine jëga (nesuderinama su patriotizmu). Tad nëra ko stebëtis, kad Paulius buvo silpnas, iðsigandæs ir labai drebëjo 27 bei þinojo, kad turi priimti rimtà sprendimà. Viena vertus, jis turëjo apsispræsti atmesti pasaulio iðmintá, tai yra bet kà, kas siûloma kaip alternatyva Evangelijai, kita vertus, turëjo apsispræsti skelbti tik Jëzø Kristø ir ypaè Jo kryþiø. Su ðiuo pasirinkimu susiduriame kiekvienas. Kà pasirinksime ar pasaulio iðmintá, kuri Dievo akyse yra kvailystë, ar kryþiaus kvailystæ, kuri yra Dievo iðmintis? Dvasios jëga Kai kurie ðiuolaikiniai krikðèionys, iðgirdæ Pauliø pripaþástant savo silpnumà, baimæ ir drebëjimà, neabejotinai já sudraustø sakydami: Pauliau, nëra reikalo nervintis ar bijoti. Pasitempk! Ar neþinai, kà reiðkia bûti pripildytam Dvasios? Bûk stiprus, pasitikëk ir dràsiai skelbk Evangelijà. Taèiau Paulius nebijojo prisipaþinti, kad bijo. Be abejo, jis buvo labai protinga ir stipri asmenybë, ir visa tai atidavë Kristui. Bet taip pat jis buvo silpnas fiziðkai ir paþeidþiamas emociðkai. Tradicija teigia, kad jis buvo nepatrauklios iðvaizdos. Kritikai sakë, kad jo kûno iðvaizda menka ir iðkalba prasta 28. Taigi nebuvo ko á já þiûrëti ar ko jo klausyti. Be to, atrodo, kad kaþkokia liga (kaip jis vadino, dyglys kûne 29 ) pakenkë jo regëjimui ir net já subjaurojo 30. Ir jis puikiai suvokë, kokia nepopuliari yra 27 1 Kor 2, Kor 10, Kor 12, Pvz., Gal 4, Evangelija, koká prieðinimàsi ji sukels Korinte, ir kokià kainà teks sumokëti uþ iðtikimybæ jai. Kuo tuomet jis pasitikëjo? Jis pats pasako 1 Korintieèiams 2, 4 5. Jis pasitikëjo ne iðmintingais ir átikinanèiais þodþiais arba átikinanèiais iðminties þodþiais, tai yra jis nesikliovë nei pasaulio iðmintimi, nei iðkalbingumu. Vietoj pasaulio iðminties jis pamokslavo Kristø ir Jo kryþiø (1 2 eilutës), o vietoj pasaulio iðkalbos pasitikëjo, kad þodþio galià parodys Ðventoji Dvasia. Nes tik Ðventoji Dvasia gali átikinti þmones dël nuodëmës ir poreikio iðsigelbëti, atverti akis, kad jie pamatytø nukryþiuotojo Kristaus tiesà, palauþti iðdidumà, kad paklustø Kristui, iðlaisvinti, kad Juo patikëtø, ir atgimdyti ið naujo. Taip Ðventoji Dvasia parodo þmogiðkame silpnume iðsakytø þodþiø galià. Jëgos silpnume tema esminis Pauliaus laiðkø korintieèiams elementas. Abiejuose iðlikusiuose laiðkuose apaðtalas pabrëþia, kad dieviðka jëga geriausiai veikia per þmogiðkà silpnumà. Jis uþsimena, jog Dievas sàmoningai padaro þmones silpnus tam, kad parodytø, jog veikia Jo jëga 31. Paulius net priduria, kad ðis principas tinka ir Dievui, ir mums, nes Jam paèiam bûnant silpnam ant kryþiaus pasireiðkë Jo gelbstinti jëga. Pirmame ir antrame laiðkuose korintieèiams ta pati jëgos silpnume tema pasikartoja trimis aspektais. Pirma, mûsø þinia (apie Kristø ir Jo kryþiø) yra silpna ir kvaila. Antra, jà skelbia silpni ir kvaili pamokslininkai. Treèia, jà priima silpni ir kvaili þmonës. Taigi Dievas pasirinko silpnà áranká (Pauliø), kad silpnà þinià (kryþiø) atneðtø silpniems þmonëms (Korinto darbininkø klasei). Kodël? Kad niekas nesigirtø prieð Já ir kad tas, kas giriasi, girtøsi vien Vieðpaèiu 32. Antro laiðko korintieèiams pirmo skyriaus pirmos penkios eilutës tikriausiai yra pats kilniausias ir puikiausias Evangelijos skelbimo apibûdinimas visame Naujajame Testamente. Jose sakoma, kad Evangelija Dvasios galia ið Dievo atëjusi tiesa apie Kristø ir Jo kryþiø. Tad Evangelija yra ne þmogiðki iðvedþiojimai, o dieviðkas apreiðkimas, ne populiarioji iðmintis, o Kristus ir paniekintasis Jo kryþius, ne reklamos ar asmenybës galia, o Ðventosios Dvasios jëga. Ið Dievo atëjusi Evangelija skelbia Kristø, ir Tà nukryþiuotà, o skelbimo tikrumà paliudija Ðventoji Dvasia. Taip Naujajame Testamente skelbiama Trejybës Evangelija. Iðtrauka ið spaudai rengiamos Jh. Stotto knygos Ðiuolaikinis krikðèionis. 31 Þr. hina ( tam, kad ) 2 Kor 4, 7 ir 12, Kor 1,

12 12 Paskutinis puslapis Nr. 16 (281) 2008 m. rugpjûèio 23 d. Jau pasirodë nauja knyga Tai unikali knyga, skirta padràsinti, paguosti, sustiprinti mamas, auginanèias vaikus. Jà sudaro 30 lietuviø krikðèioniø moterø (ir 2 vyrø) straipsniai, kuriuose kalbama apie pasirinkimà gimdyti ar ne, paèiai auginti vaikus ir kiek jø auginti. Knyga palieèia ávairius motinystës aspektus: kûdikystë ir mamos nuovargis; kasdienë rutina ir visuomenës atstûmimas; daugiavaikiø motinø patirtis; vaikø ligos ar net netektis; skausmas nesulaukiant vaikelio ar jo ásivaikinimas; paauglystës iððûkiai; mamos noras realizuoti save, kaip asmenybæ, karjera; vieniðos mamos dilema; mamos-tëèio santykiai, formuojantys atmosferà ðeimoje; tëèio þvilgsnis á motinystæ. Straipsniai paraðyti ávairiu stiliumi (meninës miniatiûros, pasakojimai, laiðkai, iðtraukos ið dienoraðèiø, interviu) t. y. suprantama kiekvienam kalba ið ðirdies á ðirdá. Atkelta ið 9 p. Esame gimæ paþinti Dievà klusnumas, t.y. deganti Dievo meilë ir tikëjimas, nurimstantis Dievuje, ir laisvë, kuri paklûsta tam Dievo paþinimui ir meilei. Paveikslu ji vadinama todël, kad parodo pirmavaizdá, o kai nëra pirmavaizdþio paþinimo, negali jo parodyti. Ir paveikslas turi lygiuotis á pirmavaizdá kaip á didþiausià gërá 13. Reformatorius teigia, jog suterðtas Dievo paveikslas yra prikeliamas Dievo þodþiu per Ðventàjà Dvasià, kuri sàmonëje áþiebia naujà ðviesà ir naujà paklusnumà Dievui. Veikale taip pat kalbama ir apie laisvà apsisprendimà, kadangi, anot Melanchtono, ðiuo klausimu egzistuoja daug painiavos. Jis teigia, jog Dievas nëra nuodëmës sumanytojas, o nuodëmë kilo ið laisvos velnio ir þmogaus valios, ir eina dar toliau, sakydamas, jog nusikalstami þmoniø darbai atsitiktinai ir laisvai kyla ið jø paèiø valios 14, todël þmonës laisvos valios sprendimu nusigræþia nuo Dievo. Taèiau yra ir kita pusë þmoniø valioje yra laikytis drausmës ir Dievo ástatymo. Anot Melanchtono, to reikia laikytis dël keturiø prieþasèiø: dël Dievo paliepimo, kad iðvengtume bausmiø, tarnautume bendros visuomenës labui ir kad bûtume auklëjami priimti Kristø, nes atleidæ vadþias nedoriems geismams, sàmoningai teikdami peno ydoms ir susitepdami nusikaltimais, iðvarome Ðventàjà Dvasià. Tai rimtos prieþastys, dël kuriø reikia didþiai vertinti drausmæ, ir kadangi ji tam tikra prasme yra 13 Ten pat, p Ten pat, p mûsø galioje, Dievas nori, kad bûtume uolûs ir stengtumës vykdyti ðias pareigas 15. Nors Melanchtonas ir pripaþásta þmogiðkos prigimties silpnumà ir polinká á nuodëmæ, taèiau jis pabrëþia, kad tai neturi bûti pateisinimas nuodëmei ar velnio gundymui: Nepaisant ðiø kliûèiø, lieka, kaip sakiau, tam tikra laisvë, kaip kad raiðas vis dëlto gali paeit 16. Jis labai akcentuoja Ðventosios Dvasios reikðmæ, be kurios veikimo þmogaus valia nepasieks Dievo paþinimo ir nepaklus Dievo ástatymui. Pavyzdþiu imdamas Juozapo istorijà ið Senojo Testamento, Melanchtonas parodo, kad Juozapui iðstovëti nenusidëjus padëjo Dievo þodis, Ðventoji Dvasia ir Juozapo valia. Juozapas buvo paðauktas Dievo ávykdyti misijà, kuria jis tikëjo, ir taip pat bijojo áþeisti Dievà nepaklusdamas Jam. Taigi Ðventoji Dvasia nepaðalina þmogaus laisvës, o greièiau jà pataiso. Galiausiai Melanchtonas reziumuoja, teigdamas, jog visa tai naudinga þinoti, idant mokiniai iðmoktø stiprinti tikëjimà, kad apgalvotø Dievo ásakymus ir paþadus, kad iðtikimai siektø pagalbos Kristaus, kuris atëjo griauti velnio darbø. Ákvëpta tikëjimo ir Ðventosios Dvasios padedama þmogaus valia prieðinasi ydoms ir tramdo iðorines kûno dalis, kad ðios nepultø teisingo sprendimo. Ðioje kovoje valia visai nesiilsi, taèiau ji þino, kad nugali ne savo jëgomis, bet Kristaus, kurio praðo pagalbos ir kurio ið 15 Ten pat, p Ten pat, p tiesø yra padedama 17. Iðvados Melanchtonas raðo mokiniams apie sielà, jos galias ir veikimà Dievo þodþio ðviesoje, norëdamas apsaugoti jaunuolius nuo tuo laikmeèiu sklandþiusiø epikûrininkø, Averojaus ir kitø klaidþiamoksliø átakos bei þmogaus prigimtyje iðsikerojusiø ydø ir silpnybiø, kurios yra rimta blogybë ir joms gresia Dievo bausmë. Todël reformatorius skelbia, jog sàmonë, arba siela, yra Dievo paveikslas, kuriame Dievo atsispindi tiek, kiek siela yra nuskaidrinta Dievo þodþiu. Norëdamas, jog ði tiesa giliai ásirëþtø jaunimo sielose, jis ne vienà kartà savo veikale kartoja, jog þmogaus siela skirta paþinti Dievà, Já garbinti ir mylëti, Juo tikëti, Jo ðauktis, nes Dievas yra geras, mylintis ir rûpestingas. Nors Melanchtonà, raðantá Apie sielà 18, oponentai ánirtingai kritikavo, jis savo kûriná uþbaigë. Autorius nepretenduoja bûti aiðkiaregiu pranaðu, tiesiog besimokanèiam jaunimui nuoðirdþiai stengiasi paaiðkinti, kodël siela yra skirta paþinti Dievà: Vengiu naujø aiðkinimø, kiek galëdamas laikausi mokyklø normos, labai retai ir nedràsiai nukrypstu nuo áprastø nuomoniø 19. Ðis pasisakymas taip pat atskleidþia ir Melanchtono diplomatiðkumà. 17 Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Literatûra: 1. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas. Vilnius, Mintis, 1984, p Filosofijos atlasas, Alma littera, Vilnius, KVIEÈIAME Á BAÞNYÈIØ SUSIRINKIMUS VILNIAUS KRAÐTE VILNIUJE Giluþio 15 sekmadieniais 10 val., ketvirtadieniais val. PANEVËÞYJE Stoties 10 (2 a.) sekmadieniais 11 val., treèiadieniais val. UTENOJE Aukðtakalnio 62 (2a.) sekmadieniais 11 val. IGNALINOJE Laisvës 32 (2 a.) sekmadieniais 10 val. treèiadieniais 18 val. UKMERGËJE UAB Regina (Vilniaus 100, 1 a.) sekmadieniais 10 val. ZARASUOSE Ðiauliø 32/61 sekmadieniais 12 val., treèiadieniais val. ANYKÐÈIUOSE Ramybës 1-14, sekmadieniais 15 val. KUPIÐKYJE Krantinës 10-12, sekmadieniais 15 val. MOLËTUOSE Vilniaus 53 (áëjimas ið kiemo pusës) sekmadieniais 10 val. ROKIÐKYJE Nepriklausomybës a. 25(3a.) sekmadieniais 12 val. ÐVENÈIONËLIUOSE Þemutinë 35b-28 sekmadieniais 10 val. VISAGINE Valstybinës kalbos mokymo centras, 3 kab. (Kosmoso 10/1) sekmadieniais val. KAUNO KRAÐTE KAUNE Kultûros rûmai (Vytauto pr. 79) sekmadieniais 10 val., treèiadieniais val. JONAVOJE Vasario 16-osios g. 1 (1a.) sekmadieniais 10 val., antradieniais val. ALYTUJE ATÁ, 4 a. (Naujoji 17) sekmadieniais 10 val., treèiadieniais val. MARIJAMPOLËJE Vytauto 32 treèiadieniais 18 val., sekmadieniais 10 val. KËDAINIUOSE Birutës 14 sekmadieniais 11 val., treèiadieniais 18 val. DRUSKININKUOSE V. Krëvës 5 sekmadieniais 10 val. ELEKTRËNUOSE Kultûros centro maþojoje salëje (3 a.) ðeðtadieniais 10 val. PRIENUOSE Siauroji g. 3A sekmadieniais 12 val. RASEINIUOSE Jaunimo 2 sekmadieniais 11 val., antradieniais 18 val. ÐIAULIØ KRAÐTE ÐIAULIUOSE Filharmonijos salë (Auðros al. 15) sekmadieniais 10 val., treèiadieniais val. KURÐËNUOSE Daugëliø 83 sekmadieniais 10 val. N.AKMENËJE Nepriklausomybës 20 sekmadieniais 11 val. AKMENËJE Laiþuvos 3-10 antradieniais 20 val. PASVALYJE Svalios g. 16 sekmadieniais 11 val. RADVILIÐKYJE Laisvës alëja 8 sekmadieniais 11 val. JURBARKE Gedimino 15A-36 sekmadieniais 15 val. TAURAGËJE Birutës g. 13 sekmadieniais 11 val., antradieniais 19 val. SKUODE J.Basanavièiaus g. 33 sekmadieniais 16 val. VENTOJE Ventos g ketvirtadieniais 19 val. ÞAGARËJE Draugystës g. 1 sekmadieniais 16 val. UÞSIENYJE LONDONE Beckton Community Centre, East Ham Manor Way, Beckton E6 5NG sekmadieniais 11 val. (vietos laiku). Ganytojas Redaktorius Valdas Baèkulis Redakcinë kolegija: Giedrius Saulytis, Gabrielius Lukoðius, Anþelika Krikðtaponienë, Darius Ðirvys, Romas Tuominis. Atsakingieji rubrikø redaktoriai: Dvasia ir þodis, Naujienos, Kristaus mokymo pagrindai, Evangelija ir kultûra, Paþintis, Paskutinis puslapis - Valdas Baèkulis; Priedas, Ðeima - Þaneta Lazauskaitë; Krikðèionybës istorija - Deimantas Karvelis Dizainerës-maketuotojos: Geda Þyvatkauskaitë Miglë Kavaliukaitë Stilistai-korektoriai: Valdas Baèkulis Þaneta Lazauskaitë Edita Didenkienë Miglë Kavaliukaitë Ganytojo redakcijø adresai: Giluþio g. 15, Vilnius, tel. (8-5) , El. paðtas: ganytojas@btz.lt Seniavos pl. 8A, Kaunas, tel. (8-37) , El. paðtas: redakcija@evangelija.lt Ganytojas. Leidþia leidykla Tikëjimo þodis. Indeksas sp. l. Tir. 970 egz. Uþsakymas PRO Spausdino AB Spauda, Laisvës pr. 60, Vilnius.